– Lik sveika, Griselda, – pasakė Mildredė, išsliūkindama iš kambario ir jausdamasi tik­ra nusikaltėlė. – Ilgai neužtruksiu, o paskui viską tau paaiškinsiu, ir tu daugiau ant ma­nęs nebepyksi.

112

DEŠ IMTAS   SKYR IUS

  už  lango Mildredė  jau  pa­matė laužus, uždegtus seno­sios pilies  griuvėsiuose,  kur visuomet  būdavo  švenčia­

ma.  Ji  skubėdama  leidosi  sraigtiniais  laip­tais  žemyn,  jos  širdis daužėsi.  Ji  prisidėjo prie  mergaičių,  susirinkusių  sutemų  ap­gaubtame kieme. Visos atrodė nepaprastai įspūdingai  –  palaidais  plaukais,  su  ilgais juodais  apsiaustais  bei  smailomis  raganų skrybėlėmis.

113

– Dėkui Dievui, jau beveik tamsu, – pagal­vojo Mildredė, įsitaisydama trečiakursių gale, kol klasių mokytojos skaičiavo mokines.– Ar  visos  susirinko?  –  paklausė  panelė 

Tarškė.Visų  kursų  mokytojos  paeiliui  atsakė 

„taip“, ir mokinės pakilo skrydžiui į pilį.Mokykla greitai tolo, mokinės skrido virš 

medžių viršūnių, ir Mildredė tyliai džiaugė­si,  kad  skrendant buvo uždrausta kalbėtis, taigi, niekas negalėjo užduoti  jai nepatogių klausimų.  Jos pasiskolintas katinas puikiai laikėsi ant šluotos, ir Mildredė pasijuto tikra išdavikė, kai pagalvojo, kaip būtų puiku tu­rėti gerai išauklėtą dailų juodą katinėlį, ku­riuo ji galėtų didžiuotis.O tuo metu akademijoje Etelė įširdusi sė­

dėjo  savo  lovoje  ir  stebėjo pro  langą,  kaip mokinės  lyg  šikšnosparnių  būrys  pakilo  į sutemas ir išskrido be jos. Ji pasiėmė žvakę ir nutarė nueiti pas Mildredę pasibarti.

114

Priėjusi  prie  Mildredės  kambario  Etelė pridėjo ausį prie durų ir nustebo išgirdusi iš ten sklindant keistus garsus.– Mildrede?  –  pašaukė  Etelė  ir  atsargiai 

pabeldė. Garsas sustiprėjo.– Mmmmmmmm! MMMM! – Etelė atida­

rė duris ir pakėlusi žvakę pamatė siaubingą 

115

vaizdą – ant grindų surišta gulėjo Mildredės auka.– Kas,  dėl  Dievo meilės,  tau  nutiko?  – 

sušnibždėjo  Etelė,  atkimšdama  mergai­tei  burną  ir  atrišdama kaspino  bei  virvės mazgus.– Tai vis ta Mildredė Habl! – sušuko Gri­

selda  beveik  verkdama.  –  Ji  tikriausiai  iš­protėjo.  Įviliojo  mane  čionai  melaginga dingstimi,  surišo,  pavogė  mano  katiną  ir iškeliavo į šventę vietoj manęs. Kažką klie­dėjo apie vabalus, lipančius jos pižamos kel­nėmis ir panašiai. Ką mes dabar darysime?– Žinoma, seksime paskui ją! – atsakė Ete­

lė, nudžiugusi nuo minties apie pagyrimus, kurių nusipelnys, kai atskleis visiems bjau­rų Mildredės poelgį.– Eime, Griselda,  apsirengsiu  šventiniais 

drabužiais. Susitiksime kieme su šluotomis po penkių minučių. Turime paskubėti. Die­vai žino, ką ta mergiotė yra suplanavusi!

116

– Gerai, – sutiko Griselda. – Nubėgsiu pa­siimti šluotos.Tuo metu akademija jau buvo nusileidusi 

ant pilies kalno. Viešnias sveikino vyriausia­sis raganius ir visos kitos raganos bei raga­niai. Vyriausiasis raganius, ponas Čemerys, atrodė  labai  puikiai  vilkėdamas  purpuri­

117

niais mėnuliukais ir žvaigždėmis išsiuvinė­tus  drabužius  bei  užsidėjęs  aukštą  smailą skrybėlę. Jei Mildredė taip nesijaudintų dėl užduoties, kuri  laukė,  ji  irgi būtų susižavė­jusi reginiu.Tarp  mokinių  pasirodymų  bei  giesmių 

pradžios  stojo  ilga pertrauka,  kurios metu panelė  Tarškė  ir  mokytojos  sveikinosi  su 

118

draugais ir pažįstamais, o mergaitės gražiai išsirikiavusios  stovėjo,  elgėsi  santūriai  ir stengėsi būti tikra mokyklos pažiba.Staiga  danguje  kažkas  sušmėžavo,  visi 

pasižiūrėjo aukštyn ir pamatė Etelę su Gri­selda staigiai besileidžiančias ant šluotų. Jos mojo ir šaukė.– Mildredė Habl yra čia! – šaukė Etelė.– Ji buvo mane pagrobusi! – spygavo Gri­

selda.  –  Ji mane  surišo,  kad galėtų atvykti čia vietoj manęs.

119

– Gana, mergaitės,  supratome,  – nutildė jas panelė Tarškė, kuri nebuvo patenkinta, kad  jos  auklėtinės  taip  nepadoriai  garsiai šūkauja.Panelė  Kietašluotė  ryžtingai  nuėjo  pro 

mokinių eiles,  o Mildredė nusmaukė  skry­bėlę  dar  žemiau  ant  veido.  Pro  skrybėlės kraštą ji matė, kad vyriausiasis raganius, su­glumęs nuo riksmų, stovi visai šalia.– Mildrede,  jei  esi  čia,  –  pasakė  panelė 

Kietašluotė, – patariu tuojau pat išeiti į prie­kį ir pasiaiškinti.

120

Mokinės pradėjo dairytis  viena  į  kitą,  ir Mildredė suprato, kad netrukus kas nors ją atpažins. Nebuvo kitos išeities, tik bėgti prie vyriausiojo raganiaus, kol kas nors jos nesu­gavo. Sukaupusi drąsą Mildredė staiga puo­lė pro mokinių eiles prie pono Čemerio.– Prašau  man  atleisti,  Jūsų  Šviesybe,  – 

pasakė Mildredė  iškeldama dėžutę,  kurio­je  tupėjo  jos draugas.  – Žinau,  nenorėjote, kad  atvykčiau  šį  vakarą,  bet  dėžutėje  yra užburtas raganius, ir aš pažadėjau jam, kad atnešiu jį jums, kad atverstumėte jį į žmogų. Labai apgailestauju, kad sukėliau tiek daug rūpesčių, bet nežinojau, ką dar galėčiau pa­daryti.

121

– Ką,  po  perkūnais,  reiškia  tos  nesąmo­nės?  –  rūsčiai  paklausė  vyriausiasis  raga­nius.  –  Jei  manęs  neapgauna  akys,  tu  esi ta mergaitė,  kuri  sugriovė pasirodymą ant šluotų praeitais metais? Jei taip…– Nuolankiai atsiprašome, Jūsų Šviesybe, – 

ėmė meilikauti panelė Kietašluotė ir tuo metu lyg replėmis sugriebė Mildredės ranką. – At­rodo, ši mergaitė prarado sveiką protą.– Visai ne, panele Kietašluote,  – nutrau­

kė  ją  Mildredė.  –  Maldauju,  Jūsų  Šviesy­be, pone Čemery,  tai  iš  tiesų yra  raganius. Jis  vardu  Aldžernonas  Veb…  kažkoks  ar Stounlis Vebas, ar panašiai, tik jis negali pri­siminti. Jis išbuvo varliumi metų metus.– Dieve gailestingas! – sušuko ponas Če­

merys.  – Ar  žinote, panele Kietašluote,  tai gali  būti  Aldžernonas  Rouenas  Vebas.  Jis buvo  mano  kambario  draugas  tomis  die­nomis, kai  jūsų mokykloje buvo rengiamos raganių vasaros  stovyklos. Vieną dieną  jis 

122

iš  tiesų pradingo,  ir mes visi pagalvojome, kad jis išvažiavo namo. Bet tai nutiko prieš daugybę  dešimtmečių.  Vargšas  vaikinas! Leiskite man, panele Kietašluote.Mildredė stipriai užsimerkė, o vyriausia­

sis raganius atidarė dėžutę ir ištarė išvaduo­jantį  burtažodį.  Staiga  per  minią  nusirito nuostabos  šūksniai. Mildredė pravėrė  akis ir giliai atsiduso iš palengvėjimo.Priešais  juos  stovėjo  nepaprastai  senas 

vyras  ilgais  žilais  plaukais  ir  barzda,  kuri vilkosi  žeme.  Jis buvo  smarkiai  sulinkęs  ir trynėsi  akis,  lyg negalėtų patikėti  tuo,  kas įvyko.– Aldži,  drauguži!  –  sušuko  vyriausia­

sis  raganius.  – Čia aš, Egbertas,  tavo  senas draugas. Ar prisimeni mane?– Egbertai!  –  pakartojo  Aldžernonas.  – 

Taip, žinoma, prisimenu, nors tomis dieno­mis  buvai  gerokai  jaunesnis. Atleisk, man tikrai  reikia prisėsti. Truputį  sunku  stovėti 

124

po visų tų metų, kai buvau varlė. Mano ran­kos  ir  kojos  visiškai  nutirpusios.  Egbertas Čemerys! Nagi, nagi, čia tai sėkmė.– Šią sėkmę atnešė tavo mažoji draugė, – 

pasakė  ponas Čemerys,  uždėdamas  ranką Mildredei ant peties. – Šis vaikas nepakluso netgi mano draudimui, kad  tik galėtų  tave čionai atnešti.Mildredė  labai  susidrovėjo,  kai  visa  di­

džiulė minia nutilo ir įsispoksojo į ją.– Ar prisimenate mane, pone Rouenai Ve­

bai? – paklausė Mildredė. – Mudu kartu bu­vome varlės.– Ar prisimenu tave? – pakartojo Aldžer­

nonas.  – Mano brangioji Mildrede, kaip aš galiu  tave pamiršti? Niekas nėra  turėjęs  iš­tikimesnio draugo. Jei ne tavo pagalba, am­žiams būčiau likęs varle. Gali vadinti mane Aldžernonu.– Na, ką gi, panele Kietašluote, – kreipėsi 

ponas Čemerys. – Po tokio šaunaus poelgio 

125

mes tikrai negalime siųsti mergaitės atgal  į mokyklą, tiesa?Panelė Kietašluotė sukando dantis  ir pa­

bandė išspausti šypseną.– Kaip pageidausite,  Jūsų Šviesybe,  –  at­

sakė ji.– Ar galiu tau kaip nors atsidėkoti, vaike­

li? – paklausė ponas Čemerys, maloniai šyp­sodamasis Mildredei. – Prašyk ko tik nori.Mildredė minutėlę susimąstė.– Ak, taip, pone! – sušuko ji. – Yra vienas 

toks dalykas.Ji pasistiebė ant pirštų galiukų ir sušnibž­

dėjo jam į ausį.– Tai viskas? – paklausė ponas Čemerys ir 

nusijuokė. Jis pasilenkė ir patyliukais pakar­tojo  senam raganiui, ko paprašė Mildredė. Aldžernonas svajingai nusišypsojo.– Kokia  nuostabi  tavo  atmintis,  mano 

brangus vaikeli, – pasakė jis. – Būtų nuosta­bu, tikrai nuostabu.

Susižavėjusi minia užgniaužusi kvapą ste­bėjo, kaip ponas Čemerys  spragtelėjo pirš­tais, ir ant jo delno atsirado mažas staliukas, užtiestas balta staltiese, ant jos puikavosi trys puodeliai arbatos bei didžiulė lėkštė su skre­bučiais, bandelėmis  ir sviestu. Aldžernonas įdėmiai nužvelgė stalą, o paskui pats sprag­telėjo pirštais – atsirado ąsotėlis medaus.– Nereikia pamiršti ir jo, – pasakė jis, sta­

tydamas medų ant stalo. Labai išdidi Mildre­dė  įsikibo  į parankes dviem svarbiausiems asmenimis ir patraukė su jais prie artimiau­sio  laužo  pasimėgauti  puodeliu  kvapnios arbatos.