PAGRINDINIS leIDINIo PARTNeRIS GeNeRAlINIS leIDINIo RĖMĖJAS

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus Cyclus Offset aplinkai nekenksmingais dažais.Neskubėk išmesti, geriau pasiūlyk draugams arba atiduok perdirbti.

Partneriai:

Nevartojantis ir pasidaryk-pats ekoDaiktas

Voverės rato stabdymas: loHAS ir slow-down culture

ISSN 1822-6191 ekologiškos kultūros gidas / eco-culture Guide www.ozonas.lt 2008/12 (16)

Šventės? Kamuoja pirkligė? Mokykis vartot saikingai

9psl. 12

psl.

DRĄSI ŠALIS LIETUVASu smagiu nuoboduliu stebime naujosios valdan-čiosios koalicijos kovas su partneriais bei sveiku protu, ypač aplinkos ministerijos atžvilgiu. A. Va-linskas tikrai nėra us-paksichinio intelekto, tačiau elgiasi stebėtinai us-paksichiškai. Kodėl, Arūnai? Štai ir prasideda išvedžiojimai, kad ministerija „aplinkos, o ne aplinkosaugos“. Kaip po tokio nu-tarimo priversi, pavyzdžiui, paveldo institucijas dirbti, jeigu jos nėra „paveldosaugos“? O kokia gi ministerija turėtų rūpintis aplinkosauga – gal (nau-ja) žurnalistikos? Iš pradžių ta arogancija su žurna-listais galėjo atrodyti iškreiptai žavi, tačiau perėjus prie aplinkosaugininkų, tai jau nebejuokinga. Gal po kelio-į-žvaigždes tragedijų reikėtų ne mokyti kitus, o pirma pamąstyti pačiam? Tačiau leiskime su aplinkogriovos ministerija paeksperimentuoti naujam vaikinui, iš kitos sferos. Juk ten jam visai sekėsi.

OBAMA PASIKVIETĖ AL GORE TIK ARBATOSNe pačios linksmiausios žinios ir apie naująjį Oba-mos energetikos „ministrą“ – Steve Chu, kurio parinkimas daugelį nustebino tuo, jog tai moks-lininkas, neturintis nieko bendra su politika. Deja, mokslas šiuo atveju – tai atomų ir dalelių fizika, kaip pabrėžia vienas taiklus interneto komenta-ras, NAUDOJANTI, o ne gaminanti daug energijos. Be to, Chu aktyviai palaiko etanolio, gaminamo iš maisto (kukurūzų), naudojimą kurui – idėja, kurią beveik visi energetikos mokslininkai laiko tragiška – dėl energijos ir vandens sąnaudų. Kaip pakeisti šias nelaimingas nuostatas?

PAŽABOK VARTOJIMĄ TINGUMU„Aš myliu darbą. Jis keri mane. Galėčiau sėdėti ir va-landų valandas žiūrėti į jį“ – Jerome. K. Jerome.Štai taip elegantiškai kalbėjo vienas iš tingulio die-vukų. Kur daugiau, jei ne Anglijoje, su dažnomis arbatos gėrimo pertraukėlėmis, galėtų klestėti ir tarpti tingumo kultas. O jis, pasirodo, ne šiaip paslapčia veši, bet turi ir gana oficialias raiškos formas. Pavyzdžiui, žurnalą, pašvęstą tingėjimui, „The Idler“. Jame pateikiami interviu su tingulio stabukais, tobuliausios tingulio formos, praktinio tinginiavimo patarimai, bjauriausių miestų, atosto-gų, darbų sąrašai. Tinginystė čia ne tik visiškas pasyvumas, bukumas – tai mėgavimasis laiku ir erdve, kurioje esama. Laiko, laiko ir dar kartą laiko mums reikia, kad galėtume apmąstyti savo santykį su pasauliu, kad suprastu-me savo paliekamą pėdsaką jame. Ir tik mąstantis žmogus gali būti „žaliu“. Tingulys nuo lėtumo, apie kurį kalbame toliau numeryje, skiriasi tuo, kad tin-giniaudamas žmogus yra visiškai atsitraukęs nuo bet kokios veiklos. Tobula būsena laisvam minčių tekėjimui, harmonijos su pasauliu įsteigimui. Puodelį arbatos?..

Idler.co.uk

KĄ PIRKTŲ JĖZUS?Kur daugiau, jei ne Amerikoje, gali gimti beprotiš-kos, stulbinančios savo įžūlumu idėjos... Šįkart nu-stebino pastorius Bilis (Bill Talen) ir jo „The church of stop shopping“. Išpuoliai prieš vartotojiškumą nie-kam nėra naujiena. Bet pasitelkus religijos formą – taip, čia kažkas neįprasto. Gilinantis, kas ta stop shopping bažnyčia – paaiškėja, kad tai iš tiesų jokia ne bažnyčia. Niekas sekmadieniais nelaiko asketiš-kų mišių, papuoštų Molotovo kokteiliais, mėtomais į supermarketų langus. Tai Niujorko menininkų or-ganizacijos „The Immediate Life“ projektas. Teatra-liškomis humoristiškomis viešomis kampanijomis siekiama priversti visuomenę „praregėti“, suvokti, kad yra glaudus ryšys tarp vartojimo ir aplinkosau-ginių problemų. Charizmatiškasis pastorius (jaunas manęs, kad bus poetas bitnikas) ir jo gospelo cho-ras rengia spalvingus pasirodymus gatvėse, šalia didžiųjų prekybos centrų, išsiruošia į tarptautines gastroles. Be gyvų pasirodymų viešojoje erdvėje dalis veiksmo perkeliama į teatrus, sukurtas „kalė-dinis“ kino filmas „What would Jesus buy?“ (tiesa, prodiusuotas „Supersize Me“ režisieriaus Morgan Spurlock), išleista ir knyga tuo pačiu pavadinimu. Menas, gatvės demonstracija, statinės oratorius, „žaliųjų“ strategija – visa apjungiama viename projekte. Pasirinkta forma unikali ir nieko keisto, kad ji patraukia ne tik susižavėjusių turistų, ar tei-sėtvarkos pareigūnų dėmesį. Bažnyčia tradiciškai suvokiama kaip viena iš galios įtvirtinimo institu-cijų. Įtikinėjanti, gąsdinanti, liepianti – šią formą naudoja ir Bill Talen. Rezultatas kiek paradoksalus, bet įdomus. Amen.

Revbilly.com

2-5 psl.

IMintisVytautas Rubavičius: „Ištikusi pasaulinė krizė verčia svarstyti kapitalizmo raidos ypatumus. Kodėl visokie svarstymai apie ekonomiką remiasi esmine prielaida, jog ekonominės veiklos tikslas yra ekonomi-kos augimas? Arba kodėl įsivyravo vis didesnio pelno imperatyvas? Juk žmo-nija jau senokai gyvena prekių, ginklų ir taršos perviršio sąlygomis. Ekonomikos „augimas“ taip fetišuojamas, kad net kri-timas ar nuosmukis vadinamas neigia-mu augimu ar neigiamu prieaugiu. Re-cesija – baubas. O gal atokvėpis aplinkai, padėsiantis sveikti ir mums patiems?” (Balsas.lt, 2008 m. gruodžio 2 d.)

II MintisIndrė Kleinaitė: „Kilusi finansų krizė teikė vilties, kad pagaliau atėjo laikas įgyven-

dinti esmines permainas, kurios užtikrin-tų darnų pasaulio vystymąsi. Atrodė, jog pagaliau pasaulio lyderiai supra-to, jog būtina iš esmės keisti ekono-mikos modelį, kuriame recesija buvo užprogramuota. Tačiau užuot pasi-rinkę esminių permainų kelią, pasau-lio lyderiai iš naujo pučia susprogusį burbulą, kuriame vėl yra programuo-jamas sprogimas. Pastangos palaikyti destruktyvius procesus – pasmerktos iš anksto. Nuo ankstesnių ekonomi-kos nuosmukių šis skiriasi tuo, kad yra paskutinis – nuolatinio ekonomi-kos augimo, kurio tikimasi remiantis pasenusiu modeliu, daugiau nebe-bus. Taip yra todėl, kad šiandieninė ekonomikos sistema neatsižvelgia į gamtos dėsnius, ir natūralius ište-klius naudoja greičiau nei jie spėja atsinaujinti. Vis didėjančiai sociali-nei atskirčiai ir gilėjančiam skurdui

Nuotr. Vaida Balčiūnaitė

KRIzĖ – TAI PRoGA ATGIMTI? PeRMąSTyTI VARToJIMąmažinti daugiausia, ką šiandieninis kapitalizmas gali pasiūlyti – labdara ir parama. Tai ne išeitis. Jerry Silber-man, straipsnyje „Paskutinė recesija? Ar geriausia vilties teikianti galimy-bė?“ (The Last Recession? Or Our Best Opportunity for Hope?) pataria gelbėti ne šią sistemą, o patiems gel-bėtis nuo jos. Pastangos atgaivinti, tai kas sena, ir tai, kas sukėlė krizę, turėtų būti nukreiptos kita linkme – kurti tai, kas nauja, ir tai, kas užtikrin-tų darnią pasaulio ateitį” (Atgimimas: 2008 m. Nr. 43).

IIIŠvenčių proga priminti sąmoningo vartojimo reikšmę ir moralizuoti apie „diržų susiveržimą“ prie persivalgy-mo stalo yra atžagariai banalu. O bet tačiau ką daryti? Jau išsiaiškinom, kad vartojimo – kainų – BVP – išlaidų

beribio augimo siejimas su „gyveni-mo gerėjimu“ ir visuomenės/eko-nomikos progresu buvo itin menkai pagrįstas. Dabar reikia permąstyti pačius ekonominių motyvacijų saitus ir akivaizdu, kad ekologija turės būti viena iš esminių gairių, o jokio primi-tyvaus socialinių išlaidų ir investicijų mažinimo čia nepakaks.Žinoma, vartojimas dabar ir taip mažėja, tačiau juokinga, kai tra-dicinės ekonomikos „ekspertai“ D.Grybauskaitės raginimą jį mažinti suvokia kaip nesusipratimą, slip-of-tongue. Atsispyrę nuo dugno, pri-valome plėtoti savo gyvenseną ir veiklas visai kitomis, sąmoningomis kryptimis, o tokius besmegenius konceptus kaip greitasis vartojimas/maistas/keliavimas, kiniškų atliekų gamyba iš raudonosios knygos eko-sistemų ir t.t. – pamiršti.

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt

ozoNAS 16 / VARToK SAIKINGAIRedaktorius Linas Kranauskas, 8 682 52 400, editor@ozonas.lt

Rubrikų redaktorė Kristina Kučinskaitė, 8 671 35 049, news@ozonas.lt

Koordinatorius Artūras Nečejauskas, 8 699 37 833, info@ozonas.lt

Projektų vadovė Lauryna Tarvydienė,8 618 83324, projektai@ozonas.lt

Žalioji rinkodaraMarius Tarvydas, 8 637 50000, marketing@ozonas.lt

„EkoDaiktas”, Miglė Anušauskaitė, ekodaiktas@ozonas.lt

„Ekostatyba”Raminta Vyzienė,publication@ozonas.lt

Vertimai ir tarptautiniai ryšiai , Skirmantė Gough, 8 654 22427network@ozonas.lt

Kalbos kultūra ir stilius, „Rūšiuok Rūšiuok“, Akvilė Rėklaitytė, editing@ozonas.lt

Maketas, Vilija Diglienė, 8 652 07523

Leidėjas VšĮ Kultūros idėjų institutasTiražas 10 000 egz.Korespondencijai Pašilaičių g. 12A-10, VilniusBuveinėKonstitucijos pr. 23C-618, Vilnius,tel./faks. (8 5) 273 5919, info@ozonas.ltInternete www.ozonas.lt

ISSN 1822-6191

Leidinys leidžiamas nuo 2006 metų.

2 / redakcija

TAIP PAT kitose vietose:

Vilniuje• „Ollo grindys“, Kazlausko g. 1 Verkių g.44• Vilniaus m. savivaldybė,

Konstitucijos pr. 3• VšĮ Kultūros idėjų institutas,

Konstitucijos pr. 23C-618• Šiaurės miestelio

technologijų parkasJ. Galvydžio g. 5/ Žygio g. 96

• IKI parduotuvėse: „Jasinskio“, J.Jasinskio g. 16;„Žvėryno žiedas“, Sėlių g. 54/Žalioji g. 2„Šeškinė“, Šeškinės g. 32

• Sveiki produktai” , Lukšio g. 34, Vilnius“Sveiki produktai” Šeškinės g. 32, Vilnius

• „Vintage“ baldų salonas, Užupio g. 9-40, Angelo skveras

• „Vasaros terasa “, Vilniaus g. 39• „Sulčių baras“, Totorių g. 15

Tapkite leidinio OZONAS rėmėju, pa-skyrę nedidelę savo lėšų dalį ekologiško gyvenimo būdo leidiniui, kurio misija – užmegzti, vystyti ir palaikyti dialogą tarp visuomenės, valstybės ir verslo, siekiant visuomenės ekologinio sąmoningumo ir racionalios vartojimo strategijos. Jei Jūs esate ekologinio, t. y. švaresnio ir racio-nalesnio, vartojimo šalininkas/-ė ir galite OZONUI skirti šiek tiek lėšų sparčiau vystyti savo veiklą – perveskite Jums priimtiną, kad ir nedidelę ar simbolišką, sumą į mūsų

redakcijos sąskaitą ir taip prisidėkite prie kiekvieno naujo numerio išleidimo bei jo ko-kybės gerinimo. Pervesdami lėšas, jei pagei-daujate, galite nurodyti, kaip norite, kad šios lėšos būtų panaudotos. Pervesdami paramą prie pavedimo paskirties „Parama“ trumpai pridėkite, kokiam tikslui ji skirta (autoriniams honorarams, spausdinimo išlaidoms ar kt.). Jei Jūs esate juridinis asmuo (t. y. įmonė) ir manote, kad Jūsų paslaugos arba lėšos gali būti naudingos OZONUI, o kartu ir Jūsų pre-kės ženklas arba reklama leidinyje OZONAS

būtų naudingi Jūsų įmonės įvaizdžiui, – su-sisiekite su mumis, ir mes pasiūlysime Jums geriausią pasirinkimą, kokį tik galėsime! Iki kiekvienų metų gegužės mėn. 1 d. pa-skirkite 2 % pajamų mokesčio sumos nau-dodamiesi savo banko elektroninės banki-ninkystės paslauga arba užpildydami 2 % standartinę VMI prašymo formą. Nuoširdžiai dėkojame paskyrusiesiems 2 % pajamų mo-kesčio sumos už praėjusius metus – už Jūsų skirtas lėšas apmokėjome didesnę autorinių straipsnių dalį.

Mūsų duomenys paramai gauti:Paramos gavėjo identifikacinis numeris (įmonės kodas) 300125569Paramos gavėjo pavadinimas VšĮ Kultūros idėjų institutasRegistracijos adresas Pašilaičių g. 12A-10, VilniusAtsiskaitomosios sąskaitos numeris LT28 7044 0600 0574 0636

Kaune• IKI parduotuvėse:

„Kalniečiai“, P.Lukšio g. 60„Lituanica“, Jonavos g. 3

• „Ollo grindys“, Savanorių pr. 290

Klaipėdoje• IKI parduotuvėse:

„Bigas“, Taikos pr. 139„Universitetas“, Herkaus Manto g. 84

• Klaipėdos ekologinis klubas „Žvejonė“, Taikos pr. 42-3

• Baras „Senamiestis“, Bažnyčių 4/Daržų 10.

• I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Herkaus Manto g. 25.

• „Ollo grindys“, Šilutės pl. 105a Baltijos pr. 6a, p. c. „SBA Idėjos namams“)

Šiauliuose• IKI parduotuvėje

„Dainai“, Gardino g. 2

• „Ollo grindys“, Dubijos g.27

Panevėžyje• IKI parduotuvėje

„Basanavičiaus“, Ukmergės g. 18

• „Ollo grindys“, Klaipėdos g. 143a (p.c. „Babilonas II“)

Alytuje• „Ollo grindys“, Naujoji g. 50

Utenoje • „Ollo grindys“, Vaižganto g. 9BEI ekologiniuose renginiuose, konfe-rencijose, įvykiuose, pasimatymuo-se, pas ekologiškus draugus ir kt.

KAIP NePIRKTI IR KAIP DžIAuGTIS NeTuRINT„Šios dienos šūkis: pastatyk suoliuką – pristabdyk šitą nežinia kur lekiantį pasaulį!“. Štai taip montuodami eilinį suoliuką vienoje fantastiškoje Troboje skelbia jos šeimi-ninkai. „O ko jau ne?“, – pamąstai tu, perjungi pavarą, peršoki dar vieną radijo stotį ir paskambini n-tajam personažui per šį pusvalandį. O ko jau ne?..

Remkite „ozoną“ – kursite švaresnę ateitį!

Kristina KUČINSKAITĖnews@ozonas.lt

Viduržiemis yra nepaprastai pavo-jingas metas. Tuomet tamsieji pre-kybos lordai išgyvena aktyviausią fazę. Manipuliuodami visomis var-totojų juslėmis, sumedėjusiomis tradicijomis, dailiai adaptuotomis pagal amerikietiškas svajones, jie gana lengvai įkalba pirkti plasti-kinio šlamšto kalnus. Na, ir tikrai,

pasakykite man, kam reikalingi tie neskoningi Kalėdų senelių muliažai, angelai, šventinės kepurės, pašluos-tės, pirštinės, apatiniai ir taip toliau? Tarsi žmogus per kiekvienas šventes turėtų kardinaliai keisti savo namus. Na, sausio pabaigoje vietoj elnių ir blizgančių bumbulų apsuptų save mirgančiomis širdelėmis, o kovo mėnesį savo irštvą išdekoruotų kiaušiniais ir šiaudinėmis vištomis. Natūraliai kyla kiek baugus klau-

simas: ar įmanoma justi tą malonų virpulį – šventę – perkant? Ir apskri-tai, ar galima ką nors malonaus nu-veikti neleidžiant pinigų?

Tuščias alternatyvų krepšysŠventės mums gyvybiškai reikalin-gos. Jos užprogramuotos. Tai – ap-svaigimas, džiaugsmas, tradicijomis reglamentuojamas šiltų jausmų pro-veržis. Klausimas – kaip jas pajusti. Gana sudėtinga, kai neturime laiko

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt tema / 3

HOw nOT TO BUy AnD TO BE HAPPy ABOUT IT?

The world is fast in every sense of the word. Everything changes fast too. There is always something new coming out, that according to the retailers, is the best thing since sliced bread, but maybe the good old loaf of bread is far better than self baking and self slicing and god knows what else is the latest thing on the market? We seem to live to buy. Especially now, when the dark hours of the very short days, are filled with long visits to the supermarkets. Yes, you really did desperately need those new genuine mother of plastic Christmas balls, be-cause those old and horrible glass ones where really worn out, and the Christmas lights! You can never have enough of those! It is possi-ble to celebrate Christmas, without being in a debt for another 10 years, there are actually no rules saying you have to buy stuff. We had nice chat with Vidas Vokietaitis from Klaipeda, who seems to be able to make anything from anything, proved that. He doesn’t only make things he also inspires other people to do the same, you should go to this exciting place called Troba and find out for yourself!

laukti. O juk dauguma jausmų atei-na labai atsargiai, jie auga stebint ir stebintis, mąstant ir permąstant. Bet kaip stebėti pasaulį ir leisti jam pačiam išaugti širdyje, jei tam nėra laiko? Jei reikia dienų dienas sėdė-ti įsisiurbus į kompiuterio ekraną, diskutuoti su kolegomis ir, žinoma, jei nenorima būti socialine atlieka, dalyvauti kultūriniame gyvenime (teatras, paroda, klubas)... Seniai poreikius peraugęs prekybos pasaulis siūlo jausmų katalizatorius. Štai, mielasis, jei nevirpa širdis – nu-sipirk raudonų cinamonu kvepian-čių žvakių ir tikrai pajusi krustelint pavargusią širdį. Bėda ta, kad prie

visko priprantama. Tada reikia vis didesnių niekučių dozių. O kai ir jos nebepadeda, ką daryti tada? Kaip alternatyva beprotiškam pir-kimui pateikiamas atsigręžimas į tradicijas. Kita vertus, ar šiaudų traukiojimas iš po užstalės bei šno-pavimas į veidrodį šiandienos pa-saulyje tebėra toks, kaip prieš gerą šimtmetį? Ir su kuo kalbėti, jei vietoj tvartelio su gyvūnėliais svetainėje parpia itin kultūriškas Siamo katinas arba liliputinis šunėkas? Absoliučiai pakitus gyvenimo struk-tūrai, neišvengiamas atotrūkis tarp dabarties ir tradicijos. Ji telieka tuš-čia forma, atkartojimu. Gal kiek fa-talistiškai skamba, bet manau, kad esame įvaryti į keistą akligatvį. Vie-na vertus, vartotojiškumas, kažkada buvęs mirgančiu galimybių išsipil-dymo pažadu, dabar tampa dūlan-čių atliekų kalnu; kita vertus, esame pernelyg nutolę nuo to, kuo buvo-me. Ir, tiesą sakant, prisipažinkime – juk nesiruošiame grįžti atgal. Šurmuliuojančios šventės čia mi-nimos tik todėl, kad jos ryškiausiai atspindi vartotojiškos kultūros ab-surdiškumą. Tikrai nesiruošiu patari-nėti, ką dovanoti tetai jei ne bronzinį antikiniais motyvais raitytą laikrodį, kainuojantį kelis šimtus litų. Rūpėti turi kas kita. Ką daryt tame akliga-tvyje, kai norisi pašerti save kažkuo tikru ir sielą užpildančiu? Gal reikia nesiblaškyti, o ramiai atsisėsti ant seno gero suoliuko ir išvynioti fan-

taziją apie tai, kaip galima viską su-derinti. Kaip švęsti ir nepirkti. Kaip Gyventi ir nepirkti.

Dviračio išradimas. Kasdien.„Pasidaryk pats!“ – kieno tai šūkis? Anarchistų? Primityvistų? Neįsivaiz-duoju... Jis patrauklus daug kam. Ir ši idėja – jokia ne naujiena. Netrūks-ta įrašų tinklaraščiuose, kai ką nors aplanko nuostaba suvokus, jog šį sezoną nereikės pirkti naujų batų, nes, pasirodo, nusitrynusią spalvą galima atnaujinti nagų laku. Arba kokiu džiaugsmu trykšta moteris supratusi, kad dėmę ar skylutę gali-ma pridengti kokiu nors įsiuvu (ga-

limas ir kitoks požiūris – „kol aš pats nematau dėmės ji neegzistuoja“, arba – „čia juk tik maistas!“). Na, ir vėl apie moteris – kaip malonu pa-sidaryti unikalių papuošalų.... Tiesa, net šiuos savarankiškumo daigus prekybos pasaulis asimiliuoja kaip sau naudingus. To pavyzdys galė-tų būti karoliukų vėrimo salonai. O juk tikresnis „savarankiškumas“ būtų tada, jei tas gražus papuošalas gimtų iš viso to, kas mėtosi aplinkui, kas, kukliai tariant, tėra kokia nors šiukšlė. Apie tai išsamiau „Ekodaik-te“ pasakoja tikra šių dalykų eks-pertė Miglė. Ne kartą kas nors už-sižiopsojęs į mane puošiančius jos gaminius klausė, kur būtų galima jų įsigyti. Ir turbūt ne visi supranta, ką turiu omenyje siūlydama tiesiog pasirausti po niekniekių krūveles namuose. Bet papuošalai – tik smulkmė. Su didžiule pagarba stebiu tepaluota-rankius vaikėzus, kurie vis dar moka iš senų aprūdijusių detalių susikons-truoti keistus, bet judančius apara-tus. Jie po truputį nyksta, tėvams manant, kad blizgantis motoroleris tiesiog neišvengiama būtinybė. Kar-tą lankydamasi namuose paprašiau savo brolio, kad čiuptų plaktuką ir pakaltų šiltadaržio duris – jis atsikir-to, esą nemoka to daryti. Bet kokio mokslo tam reikia? Kai kurie dalykai tokie paprasti, kad tiesiog savaime aišku, kaip juos daryti. Ir turbūt brolio atsakymas, tąkart

inspiruotas paprasčiausio tingulio, vis tiek slepia ne itin malonią tiesą. Juk nyksta suvokimas, kaip reikia mojuot plaktuku, kaip susimontuoti elementarią lentyną, kaip išradingai panaudoti tarnavimo laiką atgyve-nusius daiktus ar įrankius. Fantazi-ja, kuria dera naudotis kuriant savo pasaulį, pasitraukė ir tuoj bus visai išguita kinietiškų niekučių cunamio. Mus supa kaip niekad daug daiktų, bet visiškai nebeišmanome, kaip su jais elgtis. Todėl vaikai nebemoka žaisti su puodų dangčiais ar gaminti lėles iš gėlių. Todėl moterys spor-tuoja sporto klubuose. Todėl pora norėdama pajusti karščiausią meilės

ugnį važiuoja į „romantišką“ kelionę. Visa tai – to paties mūsų veiklos ir jausmų atrofijos proceso grandys. Kuo daugiau gabumų praranda-ma, tuo labiau žmogus priverstas pasitikėti išganingu prekybos cen-tru ar krūva paslaugas paslaugėles parduodančių įmonių. Atrodo, kad tik turėjimas, ypač naujo turėjimas, geba pradžiuginti žmogų. Nuolati-nis pirkimas yra patvirtinimas, kad pašalinis pinigų kalimo poveikis – perkrovos darbe, nuovargis, šlubuo-janti sveikata, atotrūkis nuo artimų-jų – yra pateisinamas. Bet turbūt ir krūva modernių luditų nelabai ką pakeistų. Radikalios prakalbos, siū-lančios keisti gyvenimo būdą taip pat ilgainiui įgrista. Telieka kukliai pasiūlyti teigiamą pavyzdį. Kukliai, kaip kukliai po ta nedegia eglute, puošta kaspinėliais ir burbuliukais, pastumiame eilinį supakuotą „ką-nors“...

Viena tokia TrobaTurbūt apie tai galvojau, ilgiau, nei planavau užsilikdama Klaipėdoje. O likau vien dėl to, kad radau pro-gą susipažinti su vienu „Žvejonės“ klubo nariu, kurio keistą, iš visokių detalių montuojamą aparatą, vasa-rą pastebėjau lankydamasi klubo patalpose. Tąkart klubo prezidentė Eglė Baltrūnaitė sakė, kad Vidas ti-kras auksarankis, gebantis išradin-gai panaudoti bet kokias atliekas. Vėliau sužinojau, kad Vidas taip pat

vienos labai keistos Trobos šeimi-ninkas. Jau mums susitikus jis kuo griežčiausiai pareiškia, kad joks ne šeimininkas, esą Troba yra vieta, ku-rioje nėra šeimininkų, suprask – itin akcentuoto privatinės nuosavybės keliamo savininkiškumo jausmo. Va, čia tai įdomu, – pamaniau. Tai-gi susipažinkite, Vidas Vokietaitis iš Klaipėdos – folkloristas, A. Marčėno mylėtojas, vynų gamintojas, bei Tro-bos šeimininkas (šito, tarkime, gar-siai nesakiau). Tikiu, kad aplink yra nemažai panašiai kaip jis mąstančių ir gyvenančių žmonių. Tai labai ge-rai. Bet šįkart uostamiestyje siautė-jant nejaukiems vėjams, kalbėjausi

būtent su Vidu. Pirmiausiai klausiu jo apie keistąjį „dviratį“ klube, apie tai, ar yra ir dau-giau tokių kūrinių. Vidas tik juokiasi, „galiu bet kokį „velosipedą“ iš atliekų sukonstruoti“. Vėliau patikina, kad inžinieriaus konstruktoriaus gyslelė tikrai leidžia bet ką padaryti, tik reikia turėt bent apytikslį fantazijos brėžinį. Ar išmoningas konstruktorius tikrai sako tiesą, sužinosiu tada, jei jis pa-gal mano schemą pagamins važiuo-jantį aparatą, kuriame būtų patogus fotelis, bei praktiškas baras. „Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus, atidžiai dairausi aplinkui, taip randu daugybę visokių gelžgalių, kuriuos vėliau galiu praktiškai pritaikyti. Na, pavyzdžiui, mėtosi koks vamzdis, o aš iškart matau, kaip jį tinkamai pri-montavęs papuošiu Trobą sūpuo-klėmis“. Pradėjus mąstyti, ko iš tiesų reikia, nepaprastai sumažėja pirki-nių sąrašas. Be to, ir taip aplink pilna daiktų, kurie tik ir laukia, kol bus tin-kamai panaudoti. Kartais jų nereikia niekaip specialiai permontuoti. Su tikru atradėjo įkarščiu Vidas pasako-ja apie puikų lobį: „važiavome dvira-čiais į šventę Gargžduose, o pakeliui aptikome traukinio vagonus. Žinai, to „medinuko“ tipo. Net jei stabčioja kas kelias minutes, jais vis tiek labai smagu važinėti, nes žmonės juose vis dar moka betarpiškai bendrauti. Taigi tie vagonai buvo „pasiųsti“ į atliekas. O tuose vagonuose juk TIEK puikių suoliukų! Ir jie visi nepaprastai

gerai pagaminti: patvarūs, idealiai ati-tinkantys kūno formas. Tai prisivežėm visai Trobai apsistatyti“. Supratimas, kad nebūtina šluoti parduotuvių lentynų, kad galima pačiam savo jėgomis pasigaminti tai, ko tau reikia – ar tai būtų vynas, ar skudučiai, ar megztinis, – vienas žingsnis. Kitas dalykas – sugebė-jimas išsivaduoti iš nuosavybės gniaužtų. Prisipažinkime, tik turėda-mi jaučiamės saugūs. Štai čia pagaliau galima papasakoti apie Trobą. Jau kurį laiką vis girdė-davau vienur ar kitur šnibždant apie ją ir joje vykstančias veiklas... Troba yra senoviška, jai apie 150 metų, ji kaime, kuriame tik šešios sodybos. Ten jau trejus metus sugužama į „Raudonųjų serbentų“ festivalį, taip pat į „Eco Trobą“, ten vietą randa ir visokios folklorinės, meninės inici-atyvos. „Vieni atvažiavę turi gerti, kiti ilgai vaikščioti apylinkėse... Bet kaip gera, kai galiausiai su didžiau-sia nuostaba pasakoja pamatę atsi-veriant visą pasaulio grožį kokiame nors kankorėžyje...“, – sako apie ko nors gražaus ir gero ieškančius Tro-bos lankytojus Vidas. Įsigijus Trobą, norėta atkurti jos autentiką, tad atsikratyta visų „dai-linimų“, kurios buvo padarę pasku-tinieji savininkai. Tačiau erdvė atvira menininkų invazijoms, tiems, kurie nori kaip nors prisidėti prie sodybos tobulėjimo (nes „Troba nepaprastai sudėtingas trimatis vaizduojamojo meno kūrinys“). Taip joje atsirado žaliuojanti viryklė, žaliuojantis tele-vizorius, įvairios netikėtos praktiš-kos ar nelabai detalės. Troboje galima žiūrėti kiną, skaityti poeziją, karstytis po medžius, reng-tis taip, kaip geidžia širdis, groti, ne-skubėti. Ir pati esu kviečiama apsilankyti toje keistoje vietoje, atsivežti drau-gų, „bet, žinai, troba įspūdingiausia pavasarį ir vasarą, kai gamta tiesiog sprogsta, kai viskas žydi ir tvinksta“, – sako Vidas. Nesavanaudiška visuo-meninės sodybos idėja tikrai graži. Tačiau nesuvaldydama skepsio do-miuosi, ar įmanoma, kad aplinkiniai mokės adekvačiai reaguoti į tokią idėją. Gyvename tokiame pasaulyje, kokiame gyvename, „teko sumon-tuoti šiokią tokią signalizaciją. Kelis kartus apsilankė ne itin draugiški kaimynai“, – neslepia Vidas. Sako-ma „šaukštas deguto...“, tačiau ne-sinori, kad visos geros iniciatyvos nubluktų nemalonių nuotykių fone. Tad tegu ir neblunka. O Troba tebus stambaus kalibro pavyzdys, rodan-tis, kaip nepirkti, neturėti ir kartu būti laimingam.

Daugiau - Troba.eu

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt4 / tema

Vyresn. psichologė Kristina ADOMAITYTĖSocialinės paramos centrasPagalbos priklausomiems asmenims tarnybak.adomaityte@spcentras.lt

Priklausomybės pradžiaKiekvienas mūsų turi savitą įsivaiz-davimą, kas yra priklausomybė – vie-niems šis žodis asocijuojasi su narko-manija, su alkoholizmu, rūkymu ar liga. Iš tikrujų priklausomybių raidos schema yra bendra. Atsiradus pro-blemai kyla nerimas, žmogus sten-giasi sumažinti ar įveikti nerimą jam priimtinais būdais, dažnai tie būdai tampa priklausomybės vystymosi pradžia. Jei tam tikras elgesys indivi-dui padeda, jis pasitelkiamas ir kitų problemų sukeltam nerimui malšinti, pavyzdžiui, žmogus gali pradėti gerti dėl problemų darbe, o vėliau griebtis taurelės dėl kiekvieno nerimą sukėlu-sio įvykio. Priklausomybė (nesvarbu, nuo kokio objekto) visada sukelia problemų: žmogus nebegali gyventi įprasto gyvenimo, mažėja jo sociali-niai įgūdžiai, retėja bendravimas su realiame gyvenime egzistuojančiais žmonėmis, didėja izoliacija, kaltės ir nepasitenkinimo jausmai, pradeda vystytis depresija. Panašiai atsitinka įkliuvus į pirkimo žabangas.

Prasidėjus švenčių karštinei ir vis dažniau girdint apie dėl krizės brangsiančias prekes, daugiau žmonių užplūsta parduotuves, prekybos cen-trus. Vieni tai laiko sveiku protu – juk per dieną šventėms ar sunkiems laikams nepasiruoši, o kiti – vartotojiškos kultūros problema. Tačiau šis straipsnis ne apie tuos, kurie perka juodai dienai, ir ne apie tuos, kurie pavyzdingai (ar neurotiškai) ruošiasi šventėms, o apie tuos, kurie serga, nes yra priklausomi nuo pirkimo suteikto malonumo.

SeRGI AR ŠIAIP PeRKI?PIRKIMo MANIJA NeTuRI NIeKo beNDRo Su VARToJIMo KulTūRA

O kuo dėtas pirkimas? Pirkimo manija arba opiomanija, pasirodo, yra vie-na iš psichologinės priklausomybės formų, patologinis potraukis pirkti įvairius, nebūtinai reikalingus daik-tus. Patologinį pirkimą pirmą kartą apibūdino psichologai E. Kraepelin ir E. Bleuler kaip „pirkimo maniją”. Jos apimtas žmogus negali valdyti jį ap-imančio impulso. Patologinis potraukis pirkti dar vadi-namas „kompulsyviu potraukiu pirkti“, nors teisingiau būtų jį vadinti įpročių ir potraukių sutrikimu. Įpročių ir po-traukių sutrikimams būdingi pasikar-tojantys veiksmai, kurie neturi aiškios, racionalios priežasties ir dažniausiai kenkia pačiam žmogui bei aplinkinių interesams. Teigiama, kad tokį po-traukį turi 1,6 – 6 % gyventojų. Gydymas reikalingasAnot psichologinių teorijų, pirkimo procesas tampa tarpasmeninių san-tykių pakaitalu, būdu nuslopinti neiš-reikštus jausmus ir atsikratyti nerimo. Kokie jausmai verčia žmogų pirkti? Galbūt baimė, kad jis nėra patrau-klus ir jo karjera nėra tokia sėkminga, kaip jis norėtų. Galbūt baimė kyla dėl baimės, kad nesi mylimas. O gal ne-rimaujama, kad išorinis „aš”, kuriam tobulinti skirta tiek daug pastangų ir laiko, gali sužlugti, ir kiti žmonės

pamatys silpnąsias asmenybės pu-ses? Tai noras būti kitų mėgstamam, neabejojančiam ir nenusiviliančiam savimi. Nesvarbu, kiek pinigų toks žmogus turi, kokia sėkminga ir svar-bi jo padėtis visuomenėje, jis viduje jaučiasi tuščias ir menkavertis. Gali-mybė leisti pinigus – jaustis visagaliu šia prasme – bent trumpą akimirką retušuoja menkavertiškumo formuo-jamą neigiamą savęs vaizdą. Kadangi menkavertiškumas ir tuštuma niekur nedingsta – telieka tas trumpas aki-mirkas pratęsti, kol žmogus pats ne-begali kontroliuoti pirkimo. Pirkimo manija, kaip ir kitos priklau-somybės formos, gydoma priklauso-mybės ligų centruose ar individualia psichoterapija. Dažniausiai taikomos integruotos 12 žingsnių programos (tiesa, sukurtos anoniminių alkoholi-kų). Psichoanalitikai teigia, kad bet kokia priklausomybė tėra tik simptomas, dažniausiai pasitaikantis esant depre-sijai ir menkai savigarbai. Tokiu atveju dėmesys kreipiamas į depresijos ar kito bazinio sutrikimo gydymą, kuris savaime turi panaikinti ir priklauso-mybę, tačiau ne visiems pavyksta išsilaisvinti iš gynybos mechanizmų – šiuo atveju priklausomybės. Yra teorijų, teigiančių, kad išsilaisvinti iš priklausomybės nėra įmanoma –

įmanoma tik pakeisti priklausomybės objektą. Psichiatro E. J. Khantziano nuomone, priklausomybė atsiranda iš kančios kaip gynybos priemonė nuo beviltiš-kumo. Tu negali jaustis beviltiškai, jei dalyvauji vartotojiškoje kultūroje – tiesiog normalizuoji savo būseną, juk visi normalūs žmonės apsipirkinėja. Šį įspūdį padidina prekybos centrų reklamos: laiminga šeima krauna pre-kes į vežimėlį, poilsiujantis miestietis teigia, kad atostogoms sutaupė tam tikrame prekybos centre. Žmogui, laikančiam save beviltišku, iškyla viltis – juk ir aš taip galiu atrodyti, vadinasi, galiu būti laimingas.

Skirtingi „pirkėjų“ tipaiPriklausomybė nuo pirkimo nėra len-gvai pastebima, nes dažnam žmogui šiais laikais įprasta apsilankyti par-duotuvėje keletą kartų per dieną (!). O priklausomi žmonės yra linkę slėpti savo priklausomybę. Dažniausiai pas psichologą apsilankantis asmuo skų-sis depresijos simptomais, nerimu, liūdesiu, beviltiškumu ir tik vėliau iš-sitars, kad bandė simptomus numal-šinti parduotuvėje. Tačiau vertinant priklausomybę svarbiau atkreipti dė-mesį ne į tai, kiek kartų žmogus lanko-si parduotuvėje, o į tai, kaip jis apsipir-kinėja. Priklausomas asmuo paprastai

perka jam nereikalingų daiktų, kurių kartais net nepanaudoja. Nuėjęs į par-duotuvę, net ir turėdamas konkretų tikslą, išleidžia visus turimus pinigus ir nuperka daug daugiau prekių nei planavo. Sergančius pirkimo manija dažnai kankina chroniškas nuovargis, taigi jie eina į parduotuves ,,pasikrau-ti energijos“. Tokie asmenys teigia, jog pirkimas jiems suteikia malonumo ir atpalaiduoja, o iš tikrųjų kenčia nuo kaltės ir gėdos jausmų, kai išleidžia visus pinigus, prisiperka nereikalingų daiktų (kuriuos slepia, kad nesužinotų namiškiai). Ši kančia sukelia nerimą, kuris vėl verčia eiti į prekybos centrą ir ,,nusiraminti“, taip susidaro uždaras priklausomybės ratas, ir neigiamo el-gesio intensyvumas didėja. Išskiriami keturi asmenų, priklauso-mų nuo pirkimo, tipai. Pirmasis egzis-tencinis tipas – šių žmonių gyvenimo prasmė paremta galimybe nenumal-domai pirkti. Tai kvalifikuoti patarėjai, į kuriuos pirkdami kokį nors daiktą dažnai pagalbos kreipiasi artimieji ar draugai. Tokie žmonės paprastai pa-tologiškai domisi kainomis, akcijomis, išmano apie daugelį prekių, žino, kur pigiausiai galima nusipirkti kokybiš-kiausią prekę. Atrodo, nieko čia tokio – tačiau žmogus nemato kitos gyve-nimo prasmės be pirkimo, jis apriboja santykius su artimaisiais, izoliuojasi nuo aplinkos ir gyvena susikurtame parduotuvių pasaulyje (panašiai kaip priklausomi nuo kompiuterių asme-nys perkelia savo jausmus ir egzisten-ciją į virtualią erdvę). Antrasis tipas – keršijantis, kuriam būdingi blogi santykiai su kitais žmo-nėmis. Tokie asmenys dažnai jaučiasi nevisaverčiais šeimos nariais (pavyz-džiui, nėra pripažįstami partnerio ar partnerės), jiems trūksta dėmesio ir jie nežino, kaip jo pareikalauti, arba tai yra jaunuoliai, kurių tėvai nenori pripažinti, kad vaikai jau suaugo. Jie

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt tema / 5

ARE yOU sIcK OR sIMPLy sHOPPIng?

You may think that your compulsive movements in the supermarket are simply old habits acquired through years and years of doing the same thing - shopping. Still, look again, and check if there isn’t a dangerous pattern arising on the horizon. Do you shop when you’re sad or upset, or maybe to just keep your image up? There are many shopping ad-diction forms, but the fact is almost all of us shop, and it is up to us and our psychologists to identify the need and the disease. It sounds quite ridiculous when you think about it. Me? Addicted to shopping? No way! But then if you’re female, think about that impulse purchase, because you were worried, you bought shoes that you will never wear again, or if you’re a man, did you really need that latest top of the range mobile phone that can do everything ex-cept making a cup of coffee in the morning... did you really need that? Maybe it is just to show your friends that you can? Oniomania - this is the un-pro-nounceable name for the disease commonly known as shopaholic! Try finding out if you’re addicted by refusing to buy anything for a week. Except food of course!

įsitikinę, kad leisdami sutuoktinio, partnerio ar tėvų pinigus, atkreips jų dėmesį į save ir galės susigrąžinti bu-vusius ar sukurs norimus santykius. Šiuo atveju potraukis pirkti vystosi gana ilgą laiką ir tampa paskutine priemone po kitų išbandytų būdų pa-gerinti santykius. Trečiasis – nuotaiką gerinantis tipas – būdingas asmenims, kurie perka tam, kad pakeltų sau nuotaiką, kurią sugadina nemalonūs įvykiai: netek-tys, konfliktai, nesėkmės darbe ir pa-našiai. Tokį elgesį labai dažnai skatina kultūra: filmai, draugai, reklamos. Šis tipas dažniausiai būdingas moterims. Liguistas potraukis pirkti norint page-rinti nuotaiką paprastai būna trumpa-laikis ir banguojančios eigos, priklau-somas nuo išorinių aplinkybių. Ketvirtasis – daugybinis tipas. Daž-niausiai šiems asmenims būdinga ir priklausomybė nuo alkoholio, narko-tikų ar valgymo sutrikimai. Paprastai daugelis šių asmenų serga depresija. Pirkimas tarsi užmaskuoja beviltišku-mo ir bejėgiškumo jausmus. Kas kaltas?Psichologai nesutaria, kas dažniau serga pirkimo manija – vyrai ar mote-rys. Vieni teigia, kad dažniau pirkimo manija serga vyrai, kurie perka įvai-rius daiktus, norėdami sukurti savo ir savo šeimos įvaizdį. Brangūs automo-biliai, naujoviški elektros prietaisai, palydovinės antenos, įvairūs įrankiai, kuriais vyras dažnai net nesinaudoja, tačiau pirkdamas juos užtvirtina savą-jį „aš“ ir pasijunta vertingesnis. Kiti tei-gia, kad pirkimo manija dažniau serga moterys, tik jos apsiriboja pirkdamos namų apyvokos reikmenis, drabužius, avalynę, kosmetiką, todėl sunkiau pa-stebėti jų priklausomybę. Priklausomiems pirkėjams ypač klas-tingos gali tapti elektroninės atsiskai-tymo kortelės. Žmonės, tik pradėję naudotis šiuo atsiskaitymo būdu, pasakoja, kaip visai lengvai iššvaisto pinigus visai nereikalingiems daik-tams, kuriuos jaučiasi gaunantys „lyg už dyką“. Pavojų kelia ir patrauklios prekybos centrų reklamos ar akcijos, sudarančios pigumo įspūdį ir pri-verčiančios galvoti, jog ,,kada nors man šito prireiks“. Naujus pirkimo ,,priepuolius“ iššaukia ir kasdieniniai stresai, nesugebėjimas jų racionaliai spręsti ir atsipalaiduoti. Paneigdami mitą apie žalingą kultū-ros poveikį pirkimo manijai, galime

prisiminti istorinius priklausomybių gydymo pavyzdžius. Dar visai nesenai alkoholizmas buvo laikomas morali-nio nuosmukio ženklu ir ,,gydomas perauklėjimu“, bet tai rezultatų neda-vė. Dažnai girdime kalbas, kad kartu su kultūra ir atsirado tokios priklau-somybės formos kaip priklausomybė nuo kompiuterių, telefonų, televizi-jos. Įteisinus kazino, Lietuvoje pagau-sėjo ir priklausomybių nuo azartinių lošimų, dygstant krūvoms prekybos centrų, gausėja ir priklausomų nuo pirkimo asmenų. Bet jei rimčiau pagalvosime apie pri-einamumo teoriją, tai jau gana seniai dar Amerikos ,,sausasis įstatymas“ įro-dė, kad prieinamumas ne vienintelis faktorius, kuris lemia priklausomybės atsiradimą. Tad, mąstant logiškai, ap-riboti prekybą būtų tiesiog kvaila. Kai kas šiek tiek daugiau veikia žmogaus psichiką, nei vien tik prekybos centrai ir didelė pasiūla. Tai – mūsų ,,idealusis aš“, kuris verčia palaikyti savąjį įvaizdį. Būtent į mūsų „idealųjį aš“ ir yra orien-tuotos visos reklamos, tad nesąmo-ningai norėdami palaikyti savo įvaizdį perkame tam tikras prekes: automo-bilius ir brangius kvepalus, vardinius drabužius (jei siekiame parodyti savo aukštą klasę visuomenėje), tam tikrus skalbimo miltelius, sausus pusryčius ar saldumynus (jei save matome kaip šeimos žmogų ) ir t. t. palaikyti savo įvaizdį yra natūralus procesas, kol jis realizuojamas keliose srityse. Tačiau jei įvaizdis palaikomas tik, pavyzdžiui, perkant – tada ir pradeda kilti įvai-riausių problemų.

Nuotr. Grufnik

TIKSkirmantė Goughnetwork@ozonas.lt

1. Tik šimtas visų pesticidų yra įtariami dėl apsigimimų, vėžio ir genų mutaci-jos! Tuo itin gali pasigirti piktžolių žu-dikai 2, 4, 5 – T. Kiti šalutiniai pesticidų poveikiai yra kvėpavimo problemos, atminties praradimo ligos, daugybė odos ligų, depresija, apsigimimai ir persileideimai. Pasaulyje egzistuoja vien 12 rūšių pesticidų kategorijų, o joms priklauso tūkstančiai skirtingų pesticidų. Kiekvienais metais per 25 milijonus ūkininkų apsinuodija pes-ticidais. Liūdniausia, kad pesticidai ne tik išžudo piktžoles, bet ir nusėda ten, kur jų mažiausiai reikia, pavyzdžiui, jūsų maiste. Skanaus!2. 1 tona perdirbto popieriaus su-taupo tik 1438 litrus naftos ir labai daug medžių. Kai kurie skaičiavimai parodė, kad perdirbus tokį pat kie-kį popieriaus sutaupoma 4000 KWh elektros, o tai daugiau nei pakanka-mai elektros visam būstui vieneriems metams.

3. Energija, sutaupyta perdirbant vieną skardinę, gali įjungti jūsų televizorių trims valandoms. Skardines galima per-dirbti įvairiai, pavyzdžiui, konstruojant skulptūras. Londone pagaminta viena tokia itin panaši į Didįjį Beną...4. Nesvarbu, kad mes kruopščiai nau-dojame pesticidus ir trąšas. Pasaulinės grūdųprodukcijos rodikliai krinta jau nuo 1985 metų. Deja, su grūdų produkcijos mažėjimu nemažėja pasaulio populia-cija. Būtent taip mes patys kruopščiai konstruojame maisto krizę. Tiesa, moks-lininkai pranašauja, kad maisto produk-cija ir toliau kris, mat niekas nebenori terliotis su agrokultūra. Mes visi norime būti švarūs ir tvarkingi vadybininkai.5. Kiekvieną mielą dieną nuo 50 iki 100 gyvūnų bei augalų rūšių išnyksta dėl žmogaus įtakos aplinkai. Tai – daugiau nei 27 000 rūšių per metus. Paskai-čiuokime, kiek metų reikėtų sunaikinti visoms rūšims? Šiuo metu apytiksliai žinomos tik apie 1,5–1,8 mln. rūšių, ku-riom sunaikinti tereikia 64 metų.6. Tik trečdalis žmogaus visame pasau-

lyje sunaudojamo vandens naudo-jama tualete. Visa kita išteka naftos valymui, plastikinių ir popierinių pakuočių gamybai. Mums patiems tereikia 50 litrų vandens per dieną, kad pavalgytume, atsigertume, nu-sipraustume ir iššvarintume savo namus.7. Net 11 proc. viso pasaulio pavir-šiaus naudojama maistui auginti. Visa kita skirta daug svarbesniems malonumams, tokiems kaip atrak-cionų parkai, aukso kasyklos ir ga-myklos.8. Paklausus trijų metų britės apie planetos išgelbėjimą, ji patarė da-lintis žaislais.9. Mokslininkai pagaliau nustatė, kad energiją taupantis gyvenimo būdas sveikas ne tik aplinkai, bet ir figūrai – tai jie gali pagrįsti mokslinė-mis studijomis. Jau yra įrodyta, kad ėjimas į darbą pėstute ar važiavimas dviračiu degina kalorijas, pėdinimas iki autobusų stotelės kiekvieną die-ną – taip pat.Nuotr. Ingos Škėrytės

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt6 / ekotransportas

TAuPAI DeGAluS – SAuGAI GAMTą IR PINIGINę

Rimas Grigonis

Išsivalykite automobilįNepamirškite iš automobilio išimti visus pirkinius ar nereikalingus daiktus. Kuo didesnis svoris vežamas, tuo daugiau degalų sunaudojama, tad retkarčiais patartina iškraustyti automobilį. Net jei atsikratysite 20–30 kg, rezultatas bus geras. Vežant bagažą ant stogo bagažinės, padidėja oro pasipriešinimas ir kar-tu degalų suvartojimas. Jeigu tenka naudoti stogo bagažinę, krovinį ant jos išdėstykite tolygiai. Nenaudojamą stogo bagažinę reikia nuimti. Jeigu tenka vežti didesnį krovinį, patartume naudoti mažą žemą priekabą.

Pirkite mažesnius keturračiusJei šiuo metu ieškote naujo automobilio, patariame rinktis mažesnius. Šiandieni-niai maži automobiliai salono erdve ne-nusileidžia įprastiems sedanams. Baimi-natės dėl saugumo? Maži automobiliai kuriami taip, kad išlaikytų susidūrimus su didesnėmis mašinomis.

NevairuokiteTurbūt pats svarbiausias patarimas. Jei-gu reikia nuvykti iki parduotuvės, esan-čios už 500 metrų, duonos ir sviesto, ei-kite pėsčiomis. Laiko tai kainuos beveik

buvęs bogotos meras Antanas Mockus mokė kolumbiečius, kaip taupyti vandenį duše: muiluodamasis užsuk vandenį. „ozonas“ supranta, kad lietuvoje dar negreit išnyks naftos produktais varomi automobiliai. bet didelę blogybę galima paversti šiek tiek mažesne. Saugantiesiems gamtą ir taupantiesiems pinigus siūlome keletą patarimų, kaip važinėti automobiliu taupant kurą. Dauguma šių patarimų tik nežymiai page-rins automobilio ekonomiškumą, bet supylus į vieną vietą per visus metus sutaupyto kuro lašus išeitų nemenkas kiekis.

sAVE PETROL, EnVIROnMEnT AnD MOnEy

For as long as cars have been in production, there have been many tips on how to save petrol. Most of us know that air-conditioning increases your fuel consumption, however we do not all know that buy-ing expensive synthetic oil actually saves us money. After all we know, the smaller the car and its engine the less petrol you will use, but always keep in mind that even if it is the smallest car on the market, if you fill it with junk, making the car heavier, it will waste petrol never the less.

tiek pat, kiek ir važiuojant automobiliu, tačiau ne tik sutaupysite degalų, bet dar ir pasimankštinsite. Taip pat išbandykite alternatyvias transporto priemones, to-kias kaip dviratis.

Sportuokite parkuoseUžuot vykę į sporto klubą, geriau pa-bėgiokite šalia namų esančiame parke. Užuot kvėpavę kitų sportininkų dezo-dorantų gaiva, įkvėpsite tikro oro, nede-ginsite degalų ir be reikalo neužkimšite gatvių bei stovėjimo aikštelių.

Kelionę planuokiteMiesto eismo sąlygos lemia didesnį de-galų suvartojimą. Jei galite, venkite ryti-nių ir popietinių spūsčių gatvėse. Galbūt reikėtų susitarti su darbdaviu apie kito-kias darbo valandas. Galų gale, geriau pasėdėti biure viena valanda ilgiau ir pa-vartyti „Ozoną“, išgerti kakavos, nei keik-tis ir gadinti kurą didžiulėse spūstyse. Ilgos kelionės maršrutą planuokite taip, kad aplenktumėte didelius miestus, kuriuose ypač intensyvus eismas. Nau-dokitės GPS įrenginiu, kad be reikalo neklaidžiotumėte ieškodami reikiamos gatvės.

Išjunkite variklįJei ketinate stovėti ilgiau nei 5 minutes, išjunkite variklį.

Pirkite brangią alyvąNepagailėkite pinigų gerai sintetinei arba pusiau sintetinei variklio alyvai. Naudojant tokią alyvą, palyginus su pi-giausia mineraline, variklis veikia našiau ir praranda mažiau galios, dėl to sunau-doja mažiau degalų.

Neieškok tobulinusios vietosAutomobilį statyk pirmoje pasitaikiusio-je laisvoje vietoje. Jei suksi ratus po auto-mobilių stovėjimo aikštelę ieškodamas geriausios vietos, sudeginsi nemažai kuro. Nebijok pastatyti automobilį kiek tolėliau ir paėjėti, tai tau išeis tik į naudą.

laikykite automobilį pavėsyjePavėsyje automobilis išliks vėsesnis, to-dėl vasarą reikės trumpiau naudoti kon-dicionierių automobiliui atvėsinti.

Venk automatinės pavarų dėžėsVairuoti automobilį su automatine pa-varų dėže kai kam yra patogiau. Bet au-tomatinė pavarų dėžė gerokai padidina kuro sąnaudas, palyginus su mechani-ne.

Naudokitės arčiausiai esančiomis de-galinėmisTikrai neverta važiuoti per visą miestą iki tos vienintelės degalinės, kurioje benzi-nas pigesnis 8 centais. Jei netgi įsipilsite

50 litrų degalų, sutaupysite 4 litus. Bet kelyje iki degalinės ir atgal sudeginsite ne ką mažiau degalų nei sutaupysite.

Nespauskite „iki dugno“Automobiliui greitėjant sunaudojama daugiausiai kuro, todėl pajudėdami iš vietos spauskite greičio pedalą pamažu. Jei vairuojate automobilį su mechanine pavarų dėže, pavaras stenkitės keis-ti esant žemoms apsukoms. Taip pat stenkitės įsibėgėti tik tiek, kad nereikėtų staigiai stabdyti, užtektų atleisti greičio pedalą. Venkite smarkaus stabdymo. Stabdymas ir greitinimas didina degalų suvartojimą. Stenkitės iš anksto numaty-ti kelio sąlygas. Reikėtų pamiršti tokius „malonumus“ kaip lentynės „nuo sąnkryžos iki sankry-žos“. Dažniausiai vis tiek tenka laukti prie raudono šviesoforo signalo, be to, lėčiau važiuojantieji, kol Jūs laukiate, atrieda kaip tik tada, kai užsidega žalias švieso-foro signalas.

eismo spūstyse stenkitės riedėtiAr kada pastebėjote, kad kol lengvosios mašinos pavažiuoja ir sustoja, sunkveži-miai rieda palengva ir beveik nestodami, nors ir abi eilės juda vienodu greičiu? Važiuojant vienodu greičiu sudeginama daug mažiau kuro, nei pajudant iš vietos ir vėl sustojant.

Važiuokite lėčiauVienas geriausių būdų taupyti degalus – sumažinti greitį. Kuo didesnis greitis, tuo didesnės ir kuro sąnaudos. Padidinus greitį nuo 100 iki 130 km per valandą, degalų suvartojimas padidėja ketvir-tadaliu. Labiausiai degalus taupantis greitis yra 30–65 km/val. Pamėginkite keletą dienų pasivažinėti Kelių eismo taisyklėse nustatytu greičiu. Kelio-nė užtruks vos keletą minučių ilgiau, tačiau sutaupysite nemažai degalų. Nuolat pašiepiamas ir garsiniais si-gnalais palydimas vadinamasis „mo-teriškas“ arba „pensininkų“ vairavimo būdas taupo degalus.

Matuokite oro slėgį padangoseDauguma vairuotojų nekreipia dėme-sio į ne iki galo pripūstas padangas. Per mėnesį padangų slėgis nukrinta apie 0.07 atmosferos, taip pat slėgis krinta dėl temperatūros pokyčių (apie 0.07 atm temperatūrai nukritus 10 laipsnių C). Mažai pripūstų padangų sukibimo paviršius didesnis, todėl di-desnė trintis, ir kartu reikia daugiau degalų automobiliui išjudinti. Stenki-tės slėgį matuoti bent kartą per mė-nesį. Slėgį tikrinkite prieš pradėdami važiuoti, nes padangose esantis oras nuo važiavimo įkaista ir išsiplečia, to-dėl gali suklaidinti matuoklį. Kiek oro pūsti į padangas yra parašyta auto-mobilio vartotojo instrukcijoje arba ant vairuotojo durelių rėmo esančioje lentelėje.

Tikrinkite oro filtrą ir variklįNešvarus ir šiukšlėmis užkimštas oro filtras trukdo orui patekti į variklį, o tai mažina galią ir ekonomiškumą. Nelau-kite, kol variklis pradės čiaudėti. Tai pirmasis požymis, kad oro filtras užsi-teršęs. Oro filtrą nuolatos tikrinkite. Jį nesunku patikrinti ir pakeisti – išimki-te filtrą ir laikykite prieš saulę. Jei ne-matysite pro tarpus einančios šviesos, vadinasi turite įsigyti naują filtrą. Ne rečiau kaip kartą per metus reikė-tų patikrinti ir degalų tiekimo sistemų pagrindinius elementus.

Kondicionieriaus naudojimasAutomobilio oro kondicionierius su-naudoja apie 3 arklio galias bei padi-dina kuro sąnaudas apie 1l/100 km. Todėl važiuojant nedideliu greičiu mieste ekonomiškiau yra mėgautis vėjeliu pro mašinos langą. Tačiau va-žiuojant greitai oro kondicionierius gali būti ekonomiškesnis už pravirus langus (sudaromas didelis oro pasi-priešinimas). Niekuomet nenaudokite kondicionieriaus, kai automobilio lan-gai yra atviri.

Siauresnės padangos taupo degalusPlačios padangos gali pagerinti auto-mobilio sukibimą, valdymą, atrodyti gražiau, bet tikrai nepagerins ekono-miškumo. Siaurų padangų sukibimo paviršius mažesnis, todėl važiuojant jomis sunaudojama mažiau degalų. Jei vairuoji atsargiai ir „nelauži“ aštrių posūkių, automobilis stabiliai riedės ir su siauromis padangomis.

Patarimai parengti pagal www.wiki-how.com, www.taupymas.eu, www.citroen.lt, ir „Ozonas“ inf.

Pagauk kampą.Nuotr. Raimondos Godaitės.

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt energija / 7

eNeRGIJoS TAuPyMo PoPSTRATeGIJoS INePRAKTINIAI. NePATARIMAI

Linas Kranauskaseditor@ozonas.lt

žvelk į daugiau aspektųIšjungti televizorių, monitorių, aplei-džiamo kambario lempelę – tai kasdie-niška (įgyvendinama) ir nebloga. Bet visai kaip ekotransporto temoje, kurios autoriams mėginau įrodinėti, jog kurą taupo ir tokie pompastiški sprendimai kaip organizuotos-urbanistinės ar są-moningos-vietinės pastangos kuo la-biau permaišyti gyvenamąsias zonas su darbinėmis, kad žmonės tame pačiame mieste būtų kuo mažiau priverčiami važinėti (miesto koncentruotumą pro-paguoja ir arkologinės koncepcijos), taip ir čia svarbus kompleksinis požiū-ris į temą-problemą. Visi į merą Imbra-są, postringavusį apie tai, jog šiluma Vilniaus mieste – tai tik šalutinis, o ne pirminis miestą aprūpinančių jėgainių produktas, žiūrėjome su pašaipa, ka-dangi paksuotoji savivaldybė nedarė nieko Realaus, kad būtų sprendžiamos miesto energetinės problemos. Tačiau ar tikrai pati mintis neverta dėmesio? Ar tiesa, kad Elektrėnų elektrinė(s) šil-do vietines marias? O ar negalėtų būti kitaip? beprasmei gamybai (energijos leidybai) – ne Čia tik POPstrategijos, ir mokslinių sprendimų aš nepateiksiu. Tačiau kartu žinau, kad dažnai out-of-box mąstymas

Man ypač juokinga, kai sako-ma, kad alternatyvi energetika „brangoka“ ar „neapsimoka“.

žmonės statosi absurdiškus fon-tanus ir pokario stiliaus „nežinau kas, bet meniškai atrodo“ skulp-tūras priešais neo-„dangoraižių“ fasadus, išvažinėja tonas ben-zino „su sąskaita-faktūra“, 24/7 režimu leidžia vandenį ant vejos ar/ir savo bangininių automobi-lių, bet saulės kolektorius už 200 litų jiems atrodo neįsivaizduoja-ma prabanga.Gal pakaks?

Tačiau gudrūs gadgetai ir at-sinaujinančių išteklių techno-logijos (juolab, kad ne visur jų pakanka) – tai dar ne viskas. Kad ir kaip nerimtai atrodo an-ti-klimakaitinės strategijos su pagrindine mintimi „išeidamas iš kambario išjunk šviesą“, aki-vaizdu, jog būtina peržiūrėti ir stačiu kalnu it sviestu kopiančią energijos sunaudojimo augi-mo tempų kreivę. Kad ir kokios prieinamos taps alternatyvios energetikos priemonės, niekad nesitikėkim amžino dangaus va-riklio žemėje, kur galiotų beribio kapitalistinio augimo fantazija. Ir tobuli „pasyvūs namai“, kad ir kiek fotoelementų susikrautų, pirmiausia maksimaliai veržia savo energetinių Išlaidų diržą.

duoda geresnių rezultatų, nei labai įsi-gilinęs ir kruopštus/profesionalus užsi-ciklinimas. Kol kas galime pasitenkinti ir tiesiog retoriniais klausimais, tad – dar vienas: ar tikrai pagrįstai energiją ryja didžiausi Lietuvos teršėjai, nuo-dingų ir šiaip atliekų, cheminių trąšų ir visokio, kaip sako Vonnegutas, „bi-zalo“ gamintojai? Šįkart nevardinsiu.. Kiekviena/s turim savo sąrašus. Bet jei lengvai atsižvelgę į šio numerio temą ne/vartosime ekologiškiau ir sąmonin-giau, bus galima be širdies skausmo ir infarktų atsisakyti galybės beprasmės gamybos, kuri dabar vartoja energiją už mus. energiją taupo alternatyvūs sprendimaiGrįžkime ir prie saulės kolektoriaus. Tai pavyzdys, kad ir Lietuvoje egzistuoja prieinamas ir nesunkiai taikomas, ta-čiau niekaip nepaplintantis aplinkai draugiškas sprendimas. Klausimas toks: ar alternatyvios energetikos priemonė brangina energiją, ar ją taupo? Tikras lietuvis man atsakys, kad pasinaudoti saule Lietuvoje galima tik trumposios vasaros metu (tai netiesa), kai šilumos ir taip niekam netrūksta. Dviguba ne-tiesa. Keli iš jūsų vasarą – ir keliskart per parą – naudojatės šaltu dušu ir vonia? Gerai, nekalbėsiu apie tuos, kurie dar ir turi baseinus (bet nesuprantu, kodėl šioje šalyje jų tiek mažai).

Ne visas 1000 buities prietaisų yra reikalingi vienu metuKitas iškalbingas retorinis pavyzdys yra

šaldytuvas. Aišku, žinau, kad tatai yra buitinio „patogumo“ ikona, tačiau teo-riškai/schematiškai svarstant, šiek tiek absurdiška stengtis trūks-plyš kelti namų temperatūrą nuo lauke tvyran-čių 3 laipsnių Celsijaus iki, tarkim, 20, čia pat viename kampe investuojant dar papildomai energijos, kad iš nau-jo sumažintum ligi trijų. Šaldytuvų nesmerkiu ir pats neatsisakysiu, bet galbūt mano logiką vis dėlto kas nors supras. O tuo tarpu galiu pagarbinti tuos užribio gyventojus, kurie vis dar išlaikę tokias sudėtingas sistemas kaip „kamara“, sandėlis, rūsys ir pa-našūs hi-tech išradimai. Bet kuriuo atveju, išrasti kambarį šio paradokso sprendimui turėtų būti lengviau nei laimėti prašmatnų „electrolux“ kon-kursą.

Vis naujų ir naujų elektrinių bei kito-kių buities prietaisų kūrimo ir pirki-mo trendas žymėjo iliuzinės „pažan-gos“ ir didėjančio vartojimo menamų naudingumų euforiją, pasireiškusią ištisomis konsumeristinėmis/mate-rialistinėmis pseudokultūromis, iki šiol tebeveikiančiomis neįtikėtinais mastais, nuo „aerodinamiškų“ Apple fetišproduktų iki mases hipnotizuo-jančios „Top Shop“ psichozės, kurioje „išradingi“ buities pagerinimai nesi-baigia niekad. Kartu su besipučian-čia reklamos industrija, nukreipta išimtinai į namų šeimininkių (iš ten ir „muilo opera“) tikslinę armiją, pro-gramavosi mitas, kaip technologiškai jas išlaisvinti nuo Dar Vieno buitinio

vargelio/vergovės elemento, nors iš tikrųjų ta vergovė tik praplečiama (ir į smegenų zoną). Atrodė, kad bet kurį žmogaus veiksmą, kurio varginantis atlikimas jį (tiksliau, ją) atitraukia (nuo ko? Savęs? Ar „Top Shop“ žiūrėjimo?) ir dusina, prope-riškos šypsenos „technikos pažan-ga“ pakeis genialiu gadgetu, taip išsprendžiant visas problemas, kol galiausiai beliks pirkti ir elektra va-romas galūnes (juokauju, daugeliui žmonių jos išties reikalingos) – plg. su McLuhano nurodymu, kad įsisa-vinti daiktai/įrankiai yra žmogaus kūno pratęsimai.

(Ne)žemiški variantaiNepaisant šių klystkelių, taupyti energiją galima ne vien atsisakant šaldytuvo, elektrinio kirpėjo ar de-vyngalvio siurblio, „lengvai trans-formuojamo“ į riebalus nusiurbiantį fotelį-vibratorių, - bei kitaip „grįžtant į akmens amžių“. Kad ir kokia dažnai apgaulinga būtų naujoji eko-mada, daugelis įmonių ar industrijų priėmė tikrų sprendimų, mažinančių energi-jos naudojimą – pvz., IT (hardware) pramonė, nauji automobiliai, ryjan-tys mažiau kuro (žinoma, jei nesate juokingų bankrutuojančių „General Motors“ monopolijos žabanguose) ir kt. – kartais galite rinktis.

Kartais net svajingai pamąstau ir apie oranžinių dviračių inžinierių A.Zuoką primenantį pasiūlymą Vilniuje, it

Šveicarijoje, žiemą šildyti šaliga-tvius. Iš pažiūros šis svaigimas va-siukiškas, tačiau kai pagalvoji, kiek būtų sutaupyta kiemsargių ir kito municipalinio darbo, transporto ir valomųjų mašinų, ledu paslystan-čių senukų gydymo, smėlio, druskos ir barstymo išlaidų, – o juk šaliga-tvius galima planuoti arčiau namų ir šiluminių tinklų, kurie ir taip šildo žemę.. Tačiau galbūt toks mąstymas ir privedė ligi tokio iškrypimo kaip Dubajus, kuriame rengiamasi Ne-realiom vėjo mašinom (ar kuo ten) šaldyti smėlį ir baseinų vandenį (ačiū, Mindaugai, už straipsnį iš „The Guardian“)?

Na, ir paskutinis šiandien „pasiūly-mas“ iš žemiškesnių – pamąstyti, kaip iš mirties taško išjudinti įvairių pasta-tų renovacijos „idėją“, kuri Lietuvoje, jau daugkart užsiminėm, yra įgavu-si neįtikėtinus minusinius tempus. Kaip paprasti mirtingieji, galime bent jau įnirtingiau formuoti savo tas daugiabučių bendruomenines bendrijas ir jų veiklą, judant prie – būtinai darnaus – savo tarybinio nekilnojamojo paveldo vertybių at-naujinimo, kuris gali šilumos išlaidas sumažinti 3 ir daugiau kartų – kodėl netgi brangstant šildymui apie tai nepagalvoja lietuviai ir jų bendrapi-liečiai, nors jiems įprasta žongliruoti net trimis mobiliųjų operatorių kor-telėmis, kad tik sutaupytų? Juk net naujasis aplinkos ministras kelia šią mintį iš įkapių.

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt8 / ekostatyba

KIToKIA STATybA: NAMAS IŠ MolIo IR ATlIeKų SAVoMIS RANKoMIS

linas Kranauskaseditor@ozonas.lt

Kokios dar idėjos slypi po jūsų suma-nymu, išskyrus aiškias, nupasakotas pačiame bloge – statyti sau dvasin-gą namą iš – daugiausiai – atliekų ir padovanotų, surastų medžiagų?Visų pirma, name daugiausia ne atlie-kų, o molio, šiaudų ir drožlių – mano nuomone, visiškai padorių statybinių medžiagų. Ir apie dvasingą namą aš niekada net nepagalvojau. Tai viso labo tėra elementarus būstas, intuityviai pritaikytas mano šeimos poreikiams ir galimybėms. Nors kai kurie lankytojai ir postringauja kažką apie energetiką, aurą ir kitus panašius dalykus, aš pats tuo mažai domiuosi.Bet yra dalykų, kurie man patinka ar atrodo teisingi. Pvz., tiesių linijų ir plokštumų kultas dabartinėje statybų industrijoje man atrodo liguistai. Gam-toje tiesių linijų beveik ir nepamatysi, žmogaus kūnas – vien kreivų linijų ir plokštumų raizgalynė. Pats žmogus ge-riau jaučiasi laisvai apibrėžtoje erdvėje (miške, kalnuose, kreivose senamiesčių gatvelėse ir pan.). Bet statybų industri-ja įkyriai bruka tas mirtinai nuobodžias,

blogas „Kitokia statyba“ (blogas.lt/rb) skirtas tiesioginiams pasakojimams iš savadarbės statybos aikštelės, kuri pasižymi ne tik nepriklauso-mybe ir DIy dvasia, bet ir daug plačiau adresuojama autoriaus Roberto ekologine „filosofija“. Ateinantį rudenį pagaliau užbaigsimas šeimos namas – titaniška „statybos ir architektūros“ standartų ir manipuliacijų griovimo, neigimo ma-nifestacija, paties Roberto suvokiama ir pristatoma daug paprasčiau; kaip kasdienis bandymas daryti savaip ir kuo „saviškiau“, kiek įmanoma pasidarant pačiam ir nepasiduodant įprastiems projektavimo scenarijams.Dar geriau šį sumanymą pristato kitas – Martyno – blogas: „Robertas „Kitokioj statyboj“ pasakoja, kaip statosi molinį namą, vienas, be visokių statybininkų ir kitokių chaltūrščikų pagalbos, ant kurio stogo auga žemuogės ir grybai, o radijuje skamba Anthony & Johnsons bei Rufus. be pasidaryk-pats instrukcijų, labai geri jo komentarai, kuriuose paprastai, teisingai ir argumentuotai atsako į klausimus ir skalbia šonus viso-kiems miesčioniškiems amebos veidams ir statybų lochams“.

sterilias, slegiančias, slopinančias kūry-biškumą, varžančias laisvę ir, kas keis-čiausia, klaikiai brangias erdves. Todėl savo namo statyboje beveik nenaudo-ju gulsčiuko, nesivarginu lygindamas sienas ar matuodamas kampus. Tiesa, namas turi šiokią tokią stačiakampę struktūrą, bet ji atsirado tik todėl, kad sklypas buvo pirktas kartu su pamatais ir teko derintis prie esamos situacijos.Tokiu būdu statant namą iš karto kilo architekto problema. Nes architektas tikrai individualioje (o ne tik taip va-dinamoje) statyboje yra kaip šuniui penkta koja. Žmogus visų pirma yra bi-ologinė būtybė ir pastogės (lizdo, urvo) statymas yra gamtos užkoduotas. Kas padeda sukti lizdus paukščiams, kas projektuoja kurmių urvus, kas derina krabų landų gylius? Taigi... kiekvienas žmogus yra visiškai pajėgus susikurti ir pasistatyti maksimaliai savo porei-kiams pritaikytą būstą. O tai, kad archi-tektų klanas prastūmė savo paslaugų privalomumą, dar nereiškia, kad jie yra urvų, lizdų ir landų genijai. Gamtos dar niekam nepavyko perspjauti. Užjaučiu aš tą savo architektą, mintyse jis mane turbūt ne kartą pasiuntė nx, kaip ir aš jį.

Kokias dar ekologiškas „strategijas” taikote?- Pasidaryk pats. Visus darbus darau pats. Svarbu gauti tinkamos informaci-jos, nebijoti galimų klaidų ir mėgautis procesu.

- Low-tech pirmenybė. Nepasitikiu aukštomis technologijomis. Ten daug mitologijos ir niekuo neparemto tikė-jimo. Todėl, pvz., namas bus šildomas kokline krosnimi ir ketine krosnele. Ar jūs tikite, kad geoterminis šildymas Lie-tuvoje yra tikrai ekologiškas? O aš ma-nau, kad tai tėra dar vienas rinkos eko-nomikos mitas, bet čia jau kita tema. Kaip ir civilizuoto tualeto mitas. Dau-gelis nežino, kiti ir nenori žinoti, kad jei bent trečdalis planetos gyventojų įsirengtų mums įprastus nuplaunamus vandeniu klozetus, iškart būtų sunau-

Nukelta į 16 psl.

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt ekodaiktas / 9

eKoDAIKTASMainyk

„Ne piniguose laimė,“ – dažnai sako žmonės ir dar prideda ką nors apie vidinį grožį arba saulėlydžius. Gal ir pavyktų patikėti, jei dažnas antika-pitalistas nesliūkintų parduotuvėn spausdamas rankoje kapšą pinigų, o iš parduotuvės neišbėgtų išdidžiai iškėlęs kokį nors buities ar būties rei-kmenį (tikrai ne saulėlydį). Gal laimė ne piniguose, o daiktuose? Bet kaip įsigyti daiktą, neturint pinigų? Mainyk.lt siūlo sugrįžti į vaikystę (kai kieme keitėmės lipdukais) arba pir-mykštę visuomenę (kai už „prekes“ buvo galima atsiskaityti žvėrių kai-liais) – kas ką geriau prisimena. Šioje svetainėje gali paskelbti apie tau ne-bereikalingus daiktus ir paprašyti ko nors mainais. Jei nežinai, ko nori, gali išdidžiai užsirašyti: „siūlykit“. Pasiūlys, susitiksit, apsikeisit. Visi laimingi, visi patenkinti. „Tavo šlamštas – mano svajonė!” – tai ne benamis vograuja prie konteine-rio, o mainyk.lt skatina dalintis tuo, ką turite. Panaršę svetainėje tikrai

nustebsite: vienam nebereikalingas automobilis (jį mainytų į nešiojamą kompiuterį arba mažesnį automobi-lį), kitam – kvepalai, trečiam – „Foje” plokštelė. Atrasti ką nors trokštamo gali kiekvienas. Tačiau galioja griežta taisyklė – jokių pinigų (na, išskyrus 1 Lt arba 2 Lt banknotus, į kuriuos taip pat galite ką nors išmainyti). Keisti reikia daiktus į daiktus, ir neprimokė-ti nė cento (saulėlydžiais atsiskaityti tikriausiai irgi negalima). Taip pat jo-kio tabako, alkoholio ir reklamos. Šis tinklalapis – švarus!

Išmokę mainytis neprapulsit per artė-jančią infliaciją (hiperinfliacijos laiko-tarpiais daug kas teikdavo pirmenybę natūriniams mainams, kad išvengtų sparčiai nuvertėjančių pinigų). Be to, tinklalapio savininkai teigia, jog be-simainydami žmonės dažnai susipa-žįsta. Taigi su naujais daiktais galite gauti ir naujų draugų, ko už pinigus jau tikrai nenusipirksit.

Tinklalapio adresas – mainais už pa-žadą jį aplankyti.www.mainyk.lt

ekopopierius

Ar perkate pigiausią tualetinį po-pierių? Kažkas kadaise yra pasakęs (turbūt Konfucijus), jog neperka: šis popierius yra taip negrabiai perdirb-tas, kad jame gali atpažinti laikraščių skiauteles. Ir paskaityti jį tualete sė-dėdamas. Štai čia galiausiai galime žvilgtelėti į popieriaus perdirbimo užkulisius: per-dirbimui surinkta medžiaga susmulki-nama, iš jos padaroma vientisa masė, kuri vėliau išdžiovinama, supresuoja-ma ir išsiunčiama į mūsų tualetus. Šis rezultatas vizualiai nėra itin patrauklus, bet jei viską darytumėm patys... Atvirukams ir namų puošybai tin-kamas marmurinis popierius gali išsikristalizuoti ir jūsų rankose. Šio popieriaus gamybą perkandusi Eglė Baltrūnaitė (kche... vėl „Žvejonė“)

sako, jog įprastame popieriuje ir taip yra pakankamai klijų („Lipalo“ tūbelę pataupysim rankų darbo pa-puošalams klijuoti). Tiesa, laikraščių

Įdomios idėjos ir žodžių galia

Tai rizikinga. Bet dovanų galite įteikti ir žodžių galią (kad ir kaip banaliai tai skambėtų).Juk būna, kad vėluodami į gimta-dienį rankose vartome ką tik „M...je“ paskutinę minutę nupirktą žvakidę ir galvojame, ką čia šmaikštaus ir asme-niško pasakius ją įteikiant. Jei dovaną tinkamai „įvyniojame į žodžius“, jubi-liatas patiki, kad tai buvo pritaikyta kaip tik jam ir pirkta gerai apsvarsčius jo asmenybę ir pomėgius du mėne-sius prieš šventę. Na gerai, gal ir niekas nėra toks kvai-las. Vis dėlto šmaikštus pateikimas dažnai prajuokina ir nukreipia dėme-sį nuo dovanos vertės. Kuri dažniau-siai nebūna itin didelė. Vienas žmogus (tikriausiai meni-ninkas, nors aš pasakyčiau – idėjų pirklys) pilną tinklalapį pririnko keis-čiausių ir absurdiškiausių idėjų (iš ku-rių, kaip galima suprasti, dar ir pinigų užsidirba). Čia tikrai rasite idėjų šven-tinėms dovanoms (arba jų nebuvimo pateisinimui). Įsivaizduokite: priartėjate prie žmo-gaus su paslaptinga mina veide ir sakote: „Žinai, labai garsiai neskelbk, gal ir metas netinkamas, bet aš žinau, kaip kartais sunku suvaldyti emoci-

jas. Tad nusprendžiau padovanoti tau masinio naikinimo ginklą“. Žmogus kilsteli vieną antakį, kai jam į rankas įbrukate vargiai pjaunantį stalo peilį. Jūs tęsiate: „Taip, taip, įsivaizduoji, iš manęs jį atėmė, kai skridau lėktuvu...“. Jei gerai suvaidinsite gal ir išsisuksi-te. Dar: priklijuojate pieštuką prie lente-lės smaigaliu aukštyn ir dovanojate. Tai – kosminis rašiklis, rimtai. Tokiais rašo NASA‘os astronautai (tiesa, jie naudoja šratinukus, bet juos pri-klijuoti sunkiau), nes kažkodėl kiti sprendimai kosmose nelabai patogūs (lygiai kaip ir šis Žemėje). Rašydamas turi judinti ne pieštuką, o užrašų kny-gelę virš jo. Dar: kojinės surištos viena ilga virve (ar siūlu). Jį turi perkišti per abi kelnių klešnes, kad kojinės galėtų susisiekti. Atrodo visiškas absurdas bet gali iki pamėlynavimo tvirtinti, jog tai vie-nintelis būdas (vyrui) išvengti smun-kančių kojinių. Gal ir nesuveiks, bet pamėginti verta. Siūlymas: pirma išbandykite šias do-vanas su gerą humoro jausmą turin-čiais žmonėms. Jei nebesusitiksime – linksmų švenčių.

Daugiau keistų idėjų – www.eatock.com

sudėtyje klijų nėra, todėl gaminant „marmurinį popierių“ dienraščius pa-likime nuošaly. Kaip tai daroma? Popierių (geriau-sia jame įmaišyti spalvotų skiautelių – bus gražiau) susmulkiname ir už-pilame karštu vandeniu. Kai masė iš-skysta, sumalame ją mikseriu. Tuomet čiumpame vonelę ir įpilame truputį vandens – tiek, kad sumaišius vandenį ir sumalto popieriaus masę, gautume tirštą ruošinį. Vėliau, masei sutirštėjus, į vonelę įmerkiame tankų tinklelį – ant jo nusėda popieriaus masė, o van-duo nuteka. Tada viską ištraukiame, dedame po sunkia knyga, palaikome suspaudę, o tada – džioviname. Rezultatas – gražus kaip Katedros aikštės grindinys. Ir ekologiškas.

Dar alternatyvų: www.rice-paper.com

Knyga iš panaudoto popieriaus lapų

Prieš šventes dera nusiprausti, su-sitvarkyti, iškuopti namus. Švenčių išvakarėse gąsdindami visą šeimyną transformuojamės į daugiarankes indiškas dievybes: vienu metu nau-dojamės šepečiais, skudurais, šiukš-lių kibirais ir dulkių šluostėmis. Kartu įgyjame gryno dieviško pykčio: švys-čiojam šiukšlių dėžėn viską, kas pa-puola po ranka (vienai iš rankų), bliz-ginam veidrodžius, kol jie prakiūra, ir rėkiam prakeiksmus pavymui sprun-kantiems tarakonams ir namiškiams. Bet neleiskime savo dieviškajam įsiū-čiui užgožti sveiko proto. Prieš vel-kant milžiniškus šiukšlių maišus kon-teinerių link, perkratykime juos dar sykį. Kas tai? – klausia sveikas protas. Šį šiukšlių maišą ketiname „sušerti“ popieriaus konteineriui. Kodėl jis pilnas tuščių baltų lapų? Jie ne balti, – atsakysime sveikam protui. Kitoje pusėje – senų dokumentų tekstai, atšviesti konspektai, iš elektroninio pašto atsispausdinti meilės laiškai. Kuo mes kalti, jei neekologiški spaus-dintuvai tekstą išdėlioja tik vienoje lapo pusėje? Užuot išmetę tokią gausybę popie-riaus, verčiau nugręžkime prirašytąją pusę nuo savęs ir susekime šiuos la-pus į vieną gerą užrašų knygelę. La-bai paprasta ir, ko gero, kiekvienam bent kartą šovusi mintis. Popierius panaudojamas darsyk, mes atsikra-tome jausmo, kad veltui iššvaistėme Atogrąžų miškus (ir spausdintuvo da-žus). Be to, rankose turime rezultatą:

patogią užrašų knygelę baltais lapais (galime tarti, kad kitoje šių lapų pu-sėje – „laisvalaikio skaitiniai“). Be to, kol darysite knygelę, pyktis kiek atlėgs: naikinančiojo indų dievo pyktį pakeis kūrybos pasitenkinimas. Gal ir namiškiai kyštels galvas iš palovio ir nedrąsiai pasisiūlys nuvalyti dulkes?.. P.S. Tokią užrašų knygą mums po no-simi kyštelėjo tikrai rimta persona – „Žvejonės“ prezidentė Eglė Baltrū-naitė.

Namų gamybos papuošalai

Metas pripažinti: dauguma žmonių labiau mėgsta gauti dovanas nei jas dovanoti. Įtariu, jog aš priklausau (ir vėl) daugumai. Davimo džiaugsmas gali būti pateisinamas nebent viltimi, jog kada nors (gal po mirties?) atgau-si dešimteriopai. O jeigu ne? Žinoma, yra ir dar vienas dalykas: ma-tyti, kaip nudžiunga apdovanotasis. Galime tai vadinti sentimentalumu ar paslėptu egoizmu, bet kai išvysti kito žmogaus džiaugsmo pliūpsnį, pasijunti pasielgęs teisingai. Maža to, užsimanai jam padovanoti DAR ką nors. Deja, per ilgus dovanojimo (ir dova-nų gavimo) metus žmonija išsiug-dė jautrius „nuoširdumo daviklius“.

Jei apdovanotasis kukliai sumurma „ačiū“, aš mintyse piktai perkratau visus kryžiaus kelius, kuriuos perėjau, kad nupirkčiau tą dovaną ir tyliai nu-sprendžiu kitąsyk padovanoti dušo želė arba puodelį. Kita vertus, jei gavęs plaukų segtuką žmogus egzal-tuotai surinka, puola man kaklo ir iš dėkingumo apsiverkęs kažką nerišliai veblena, irgi imu abejoti jo nuoširdu-mu. O abejonė – jau priežastis kitais metais apsieiti be dovanų. Visokios šventės – ne tik parduotu-vių šukavimo metas. Tai laikas, kai atsistoję prieš veidrodžius turėtume repetuoti emocijas, šiaip jau nelabai būdingas santūriam lietuviškam cha-rakteriui. Kai kuriems (turbūt ir man) tikrai ne pro šalį būtų trumpi dramos kursai prieš šventes.

Bet pernai aš suradau išeitį. Tai – namų gamybos papuošalai. Gavęs mažą neišvaizdų pakabuką žmogus keistai nusiviepia gal ruošdamasis vaidmeniui, gal mąstydamas, kaip čia „neperspausti“, o gal tiesiog tikėda-masis, jog šįsyk apsieis be spektaklio. Tada aš, visą laiką santūriai stovėju-si šalia, mesteliu stebuklingą frazę: „Pati padariau“. Akimirksniu situacija pasikeičia. Apdovanotasis dabar jau yra įpareigotas virkauti iš džiaugsmo. Juk aš skyriau laiko, jėgų, pastangų ir kūrybinių minčių, kad pagaminčiau štai šį daiktelį, specialiai jam. Apdo-vanotasis taškosi iš džiaugsmo, aš ku-kliai stoviu, it po ilgų badavimo metų įvertintas menininkas. Suskaičiavusi sąnaudas (senų žurnalų iškarpos, klijai, karoliukai, siūlai – daly-kai, kurie ir šiaip mėtosi namie) galima padaryti išvadą, jog apsimokėjo. Gerai, čia metas dar vienam prisipa-žinimui: daryti dalykus yra smagu. Tai užima šiek tiek laiko, bet įdomu vien galvoti, kaip pritaikysi papuo-šalą prie žmogaus stiliaus, pomėgių, etc. Be to, kruopštumo reikalaujanti veikla atpalaiduoja protą, skatina kū-rybingumą. ...Aš tiesiog gerai praleidžiu laiką.

Miglės papuošalai („kolekcijos“ jau išdovanotos. Tad po ranka tik pora pavyzdžių).

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt10 / ekoproduktai.

GMo NeIŠGelbĖS PASAulIo Nuo bADoKuo toliau, tuo labiau jaučiamas spaudimas dėl genetiškai modifikuotų produktų sklaidos. Tie, kurie priešinasi genų inžinerijos išradimams laukuose ir parduotuvių lentynose, tampa gerųjų korporacijų priešai kovoje su badu, pasauline maisto krize. Čia ypatingai nusideda konserva-tyviosios Es šalys, pavyzdžiui, Didžioji Britanija su itin išplėtotu organinio maisto sektoriumi ar Šveicarija, nusprendusi neįsileisti gM produktų dar bent iki 2013 m. Šalia besisukiojanti ekonominė krizė – gMO pramonei plėtrą palengvinantis veiksnys. Tereikia paskelbti porą pozityvių raportų, prisiminti Amerikos ūkininkams kartotus pažadus apie žymiai didesnius derlius ir būtinai atsiras biotechnologijas palaikančių instancijų. Prisimenat, praėjusį mėnesį „The Independent on sunday“ atskleidė Europos Komisijos prezidento Jose Manuel Barroso inicijuotą slaptą Es valstybių at-stovų „sąmokslą“ siekiant susidoroti su nepalankiu visuomenės požiūriu į gMO. Taigi ratai sukasi, o iš lietuviško nuomonių barometro populia-riausiame naujienų portale galima suprasti, kad eilinį kartą nelabai suprantama, kas yra kas, ir apskritai, koks skirtumas, ką valgome...

Kristina KUČINSKAITĖnews@ozonas.lt

laukai eS didėjaJAV šiuo metu apie 60 milijonų hektarų skirta genetiškai modifikuotoms kul-tūroms auginti. Ten 92 procentai visų sojų ir 80 procentai visų išauginamų kukurūzų – genetiškai modifikuoti. Iš kur toks paplitimas? Galima prisiminti vieną esminį Amerikos ir ES skirtumą kai kalbama apie įvairias inovacijas. Amerikoje jei moksliškai neįrodyta, kad produktas pavojingas, reiškia – saugu, ES laikomasi nuostatos, kad net jei šiandien moksliškai neįrodytas pavojus, reikia įvertinti visas galimas pasekmes. Vis tik Europos Bioindus-trijų asociacija (EuropaBio) džiūgauja, kad šiemet ir ES žymiai padidėjo GMO laukų apimtys. Didžiausias augimas pastebimas Čekijoje, Rumunijoje, Slo-vakijoje, Lenkijoje. Šiais metais ES Bt kukurūzai auginti 108 000 hektarų. Daugiausia GMO auginama Ispanijo-je, 79 269 ha.

Prancūzijoje GMO auginimo praktika šiemet drausta (nors 2007 m. tenykš-čiai ūkininkai GM kukurūzais buvo apsėję 21 000 ha). ES griežčiausiai prieš GMO pasisako Didžioji Britanija. Dar 2004 m. teigta, kad GMO į šalį bus įsileisti tik labai specifiniu atveju ir tik įrodžius, kad tikrai nėra jokios žalos tiek gamtai, tiek žmogui. Viešai prieš GMO pasisakantis princas Čarlzas – turbūt tikras galvos skausmas norin-tiems pokyčių žemės ūkyje. Priešingos stovyklos operuoja skirtin-gais teiginiais, pranešimais, tyrimais. Prieš GMO pasisakančios organizaci-jos (tokios kaip IFOAM ar Soil Associa-tion) šiuo metu aktyviausiai kalba apie grėsmę bioįvairovei ir priklausomybę nuo korporacijų. GMO palaikantys mokslininkai ir pačios korporacijos kaip pagrindinį lozungą kelia abs-trakčią išsigelbėjimo nuo pasaulinio bado idėją. Nors turbūt nereikia būti proto bokštu, jog suprastum, kad šiai problemai iš tiesų reikalingas rimtas kompleksiškas ekonominis/politinis/

socialinis sprendimas, o ne įtartinas brangių sėklų paketas.

Priklausomybė nuo patentųNesvarbu, jei gindamiesi GMO prote-guotojai kalba, kad rinka demokratiš-ka, bet faktas tas, kad pasaulinę GMO rinką valdo tik keturios pagrindinės kompanijos: Monsanto (2000 m užė-mė 91 procentus visų GMO pasėlių), Syngenta, Aventis CropScience ir Dupont. Lietuvoje jau kurį laiką akty-viausiai uostinėjasi būtent Monsanto. Tam tikra modifikuota rūšis yra paten-tuojama ir priklauso išskirtinai vienai kompanijai. Dėl to ūkininkas kiekvie-nai sėjai sėklas turi įsigyti iš naujo, negalima remtis tradiciniu suvokimu, kai kitai sėjai sėklas galima sukaupti pačiam. Korporacijos savo sėklas saugo itin griežtai, šioje srityje jau ypatingai pasižymėjo ta pati Monsanto. JAV ne-trūksta teismo procesų, kuriuose ūki-ninkai atsiduria kompanijų atstovams jų laukuose radus iš patentuotųjų sė-

klų išaugusių augalų. Tai vyksta net tuomet, net kai pamažu pradedama pripažinti, jog ir itin atidžiai saugant GMO laukus, genetiškai modifikuo-tos sėklos pasklinda už jų teritorijos ir maišosi su tradicinėmis rūšimis. Bet Amerika yra Amerika, ten bylinėsis madinga, tad ūkininkai savo ruožu pa-duoda kompanijas į teismą už laukų užteršimą atklydusiais GMO. GM sėklos yra brangesnės nei įpras-tinės, be to jei, tarkim, augalas mo-difikuotas, kad būtų atsparus herbi-cidams – tam tikra rūšis bus siejama su tam tikrais herbicidais, kurie, vėlgi, parduodami tos pačios kompanijos. Taip ūkininkas tampa visiškai priklau-somas nuo sėklų kompanijos.GMO dažnai akcentuojamas kaip bado problemos trečiojo pasau-lio šalyse sprendimas. Tačiau, kaip galima su tuo sutikti, jei ūkininkas pasidaro priklausomas nuo sėklas parduodančios kompanijos. Pasko-las GMO laukams pasiėmę ūkininkai atsiduria finansinėje duobėje po to,

kai derlius, kurio padidėjimą žadėjo reklamos nė kiek nepadidėja. O GMO, kurių auginimas (sėklos, trąšos) yra brangesnis nei įprastinių rūšių, atsi-pirkti gali tik esant žymiai didesniam derliui. Labai sunku suvesti galus, kai „išsigelbėjimas“ ir „korporacija“ su-kimba viename sakinyje... Čia galima sutikti su princo Čarlzo pastaba, kad pasaulinei bendruomenei, kai kalba eina apie GMO, derėtų rūpintis ne utopiniu bado sprendimu, o pasaulio maisto apsauga. Tai gali tapti aktualu, jei ateityje visas pasaulio sėklų bankas patento teisėmis priklausytų kelioms korporacijoms. Tiesa, pasaulinio bado akivaizdoje tinka prisiminti ir sėklas “Terminatorius”. Tai GM sėklos, kurios neturi jokios reprodukcijos galimybės. Paprasčiau - augalai impotentai. Galimybė sterili-zuoti sėklas jas saugant veiktų kur kas patikimiau nei patentų sistema. O ko-del tada nesterilizavus visu? Čia prin-cas Čarlzas tikrai nenusišneka kalbė-damas apie grėsmę pasaulio maistui.

Rubriką remia portalas „Meniu.lt“.

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt .ekoproduktai / 11

Tai katastrofa didžiulei daliai pasaulio ūkininkų, pasitikinčių savo išsaugo-momis sėklomis (dauguma jų - netur-tingieji).

Bioįvairovės nykimasGMO žala žmogaus organizmui dar neįrodyta, tik sutinkama, kad gali vys-tytis tam tikros alergijos, atsparumas antibiotikams. O štai GMO įtaka gam-tai yra šiek tiek aiškesnė. Negalima nuneigti fakto, kad GMO skatina mo-nokultūrų įsigalėjimą ir prisideda prie bioįvairovės nykimo. Sunku įsivaizduoti šiuolaikinį pa-saulį, kuriame ūkininkas savo laukuose,vengdamas kenkėjų nau-dotų kelių kultūrų mišinį, o ne pa-prasčiausiai užpurkštų insekticidų... Ūkininkavimo menas jau kurį laiką su-nykęs. Daugybė kultūrinių rūšių, prisi-taikiusių augti tam tikrose klimatinėse sąlygose, balansuoja ant išnykimo ribos. Jas keičia universalios monokul-tūros, GMO. O juk įvairių vietinių rūšių prisitaikymas reiškia ir efektyvesnį tokio brangaus vandens naudojimą ir geresnį prisitaikymą prie dirvos ypa-tumų. IFOAM tyrėjai sutinka, kad GMO reiškia neišvengiamus bioįvairovės pokyčius. Dar sunku patvirtinti ar herbicidams atsparios rūšys, dėl kurių pasėliai švariai iššluojami nuo visų kitų auga-lų prisidės prie, pavyzdžiui, dirvinio vieversio išnykimo. Gamta turi savų kompensacinių mechanizmų, kurie suveikia kuomet rūšiai iškyla pavojus. Vis tik plotai, kuriuose nelieka vabz-džių ir augalų negali būti taip lengvai kompensuojami. Kita sunkiai paneigiama problema – genetiškai modifikuotų rūšių mai-šymasis su natūraliomis. Iš pradžių tvirtinta, kad laikantis tam tikro sau-gaus atstumo, GMO laukus atskiriant nuo tradicinių rūšių – to pakaks, kad nevyktų maišymasis. Vis tik dabar jau pripažįstama, kad du pasauliai negali egzistuoti šalia – GMO auginami ne uždarose patalpose, žiedadulkės, sė-klos keliauja iš vieno lauko į kitą. Ne-maloniausia yra tai, kad vieno ūkinin-kavimo būdo poveikis kitam yra tikrai neproporcingas. GMO augalai gali „užteršti“ įprastinius augalus, tuo tar-pu atvirkštinis procesas neįmanomas. Tad įsileidus į savo laukus GMO – tik laiko klausimas, kada visi pasėliai bus okupuoti GM sėklomis. Aišku, dabar kalbama apie pasirinkimo galimybę, sugyvenimą, bet juk akivaizdu, kad vykstant GMO sklaidai organinių ūkių skaičius sunyks. Šiuo metu ES nustatyta, kad kol sudė-tine GM dalis produkte neviršija 0,9 proc, tol GMO žymėjimas neprivalo-mas.

Netikri pažadaiSvaidydamos išsigelbėjimo nuo bado lozungus, korporacijos turbūt turi omenyje itin padidėjusius derlius, rūšis prisitaikiusias augti dykumų sąlygomis ar pan. Vis tiek, kaip rodo statistika, kol kas pagrindinis dėmesys skiriamas atsparių trąšoms rūšių sklai-dai. Pagrindinės šiandieninių GMO modifikacijos yra atsparumas tam ti-kriems herbicidams bei pridedamas toksinas Bacillus thuringiensis (Bt) (in-sekticidas). Bt, kuris gamtoje aptinkamas natū-raliai, genetinės modifikacijos metu įkurdinamas pačiame augale. Dėl to pasėlių nebereikia papildomai purkšti ir žūva tik tie kenkėjai, kurie kėsinasi graužti modifikuotą augalą. Tačiau Soil Association raporte ūkininkai su nerimu apstebi, kad tokių augalų vengia ne tik kenkėjai, bet ir nami-niai gyvuliai. Galėdami rinktis jie me-tasi į lauką, kuriame auga normalūs

kukurūzai, o ne GM. Kalbėdami apie Bt rūšis GMO palaikytojai visada itin akcentuoja drugelio Monarcho atve-ji – baimintasi, kad šis drugelis dėl Bt kultūrų išnyks, bet ir iki šiol jis ramiai plevena laukuose. Vis dėlto tie patys mokslininkai lyg tarp kitko sutinka, kad Bt augalai galėtų privesti prie ka-tastrofos, jei netyčia susimaišytų kul-tūrinių augalų ir paprastų žolių genai. Aišku, hipotetinė galimybė... Vienas iš labai giriamų išradimų buvo ryžiai su vitaminu A. Jie pristatyti kaip rūšis, kuri veiksmingai kovos su vita-mino A trūkumu – aktualia problema

Azijos šalyse. Bet IFOAM mokslininkai ironiškai pastebi, kad individas tam, kad gautų reikalingą vitamino A kie-kį turėtų per dieną suvalgyti devynis kilogramus tokių ryžių. Kai tuo tarpu tam visiškai pakanka dviejų morkų. Problema dėl vitamino A trūkumo at-siranda dėl nesubalansuotos dietos, kurią sudaro ryžiai, ryžiai ir dar kartą ryžiai... Tad siūlymas valgyti dar dau-giau ryžių atrodo mažų mažiausiai juokingas. Vitaminų trūkumą galima spręsti įvairinant racioną, įtraukiant į jį kuo daugiau įvairių vietinių dar-žovių ir vaisių – Azijos šalyse jų tikrai

netrūksta. Dar vienas iš pažadų, kuriuo GMO kompanijos bandė įsitvirtinti aplinko-sauginėse gretose buvo tvirtinimas, kad kur kas sumažės trąšų poreikis. Peržvelgiant JAV ūkininkų patirtį aiš-ku, kad čia gana smarkiai klysta. Soil Association duomenimis, auginant herbicidams atsparias rūšis, trąšų su-naudojimas tik padidėja. Ūkininkai siekia visiškai švarių laukų, tad trąšo-mis laukus purškia po keletą kartų. Herbicidams atsparios rūšys pasižymi tuo, kad trąšas galima aplikuoti bet kuriuo auginimo metu, taip sudaro-

mos sąlygos ūkininkams drąsiau dis-ponuoti chemikalais.

Kovojančiųjų GMO karą jėgos ne-lygios. GMO projektai turi kur kas stipresnį finansinį užnugarį, nei or-ganinio ūkio propaguotojai. ES GMO atžvilgiu negatyvios nuotaikos išlieka tik dėl šiek tiek veikiančios visuome-nės nuomonės. Čia būtent tas atvejis, kai piliečiai negali sprendimo priėmi-mo patikėti valdžios institucijoms, o turi aktyviai dalyvauti procese patys. To reikia ir Lietuvoje, kuri, deja, pasi-žymi dideliu pasyvumu.

Rubriką remia portalas „Meniu.lt“

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt12 / tema

KAIP GyVeNI SAVo lAIKą? PASAulIuI ReIKIA lĖTuMo„Ar savo laiką gali leisti kaip pinigus?“, – klausia reak-cingi anarchistai, piktindamiesi kapitalistine santvarka. Viduramžiais buvome išmokyti nuolankiai projektuoti savo geresnių laikų viltis į pomirtinį pasaulį. Šiandien taip pat gyvename rytojumi. Tiesa, jis ne padangėse, o ranka pasiekiamas – kelionių agentūrų vitrinose, rekla-miniuose stenduose, televizijos ekranuose. Šalia, bet norint sužaisti laimę pirmiausia reikia atidirbti dar vie-ną dieną, skubėti, grūstis su nervingais-ir-siekiančiais-to-paties žmonėmis. Kai laimės pažadas taip arti, juda-ma vis greičiau, kad tik arčiau. Bet vis negana. Kristina KUČINSKAITĖnews@ozonas.lt

Šįkart kritikuojame skubėjimą – sku-bėjimą, tapusį tikru šiuolaikinio pa-saulio prakeiksmu. Skubama visur ir visada – valgant, kelyje, darbe, poilsio metu. Šiandieninis gyvenimas perne-lyg intensyvus mūsų organizmui. Skir-tingose šalyse mokslininkai yra pa-stebėję, kad dar prieš pusšimtį metų žmonės vaikščiojo ir kalbėjo lėčiau nei dabar. Bet juk didėjant apkrovoms, mūsų organizmo sugebėjimas jas iš-tverti nedidėja. Kuo tai susiję su aplinkosauga, klau-siate? Turbūt viskas, kas orientuota į kokybišką gyvenimą, yra susiję su aplinkosauga. Nes kokybiškas gyveni-mas šiuo atveju reiškia sveiką, harmo-ningą su gamta žmogaus egzistenciją. „Mūsų amžius prasidėjo ir vystėsi po industrinės civilizacijos ženklu. Jis iš-rado mašiną ir priėmė ją kaip gyveni-mo modelį“, – „Slow Food“ manifeste rašo jos kūrėjas Folco Portinari. Lėtu-mas, kurį nori reabilituoti „Slow Food“ ir dauguma kitų judėjimų, yra siekis susigrąžinti žmogiškumą. Žmogus nėra tiksliai funkcionuojantis mecha-ninis sraigtelis – jis mėgaujasi, mąsto, jaučia save kūnišką, jaučia save kaip kūną šalia kitų kūnų, šalia gamtos. Lė-tumas yra tos nykstančios refleksijos sugrįžimas.

Slow FoodPietvakarių Prancūzijoje, Millau, 1999 metų rugpjūčio 12 dieną vienas iš-kiliausių Prancūzijos antiglobalistų Jose Bove, palaikomas būrelio ben-draminčių, traktoriais nuvilko beveik pastatytą „McDonalds“ restoraną už

miestelio ribų. Aišku, tai nesustabdė greito maisto tinklo plėtros, o aktyvis-tą patupdė keliems mėnesiams į ka-lėjimą. Tačiau šis „nuotykis“ šalyje ne-pamirštas iki šiol. Incidentas kilo kaip pasipriešinimas greito maisto kultūrai, kaip nepasitenkinimas globaliu mais-to sektoriaus unifikavimu. Kartu tai ir politinio nepasitenkinimo aktas, nes, žinia, „McDonalds“ yra prekinis žen-klas, kuris reprezentuoja pačią JAV, tai reiškia jos vykdomą politiką. Šiandien skonį aukojame kasdieni-niam skubėjimui. Žmonės nebeturi laiko mėgautis maistu. Greitas mais-tas yra visos šiuolaikinės skubėjimo kultūros simbolis. Žinoma, kad jis nėra naudingas sveikatai. Riebalai, anglia-vandeniai – apatija, viršsvoris... Kaip reakcija į greitojo maisto kultūros plėtotę ir kaip reakcija visam tam, ką jis įkūnija (skubėjimas, globalizacija), 1989 m. Italijoje įkurta tarptautinė „Slow Food“ organizacija. Šiuo metu ji vienija 85 000 narių 132 šalyse. „Slow Food“ tiki, kad egzistuoja stiprus ryšys tarp lėkštės ir planetos. Organizacija orientuojasi į sveiką, švarų ir etišką maistą. Skati-namas vietinių produktų vartojimas, ekologinis ūkis, kulinarijos paveldo ir mitybos tradicijų saugojimas. „Slow food“ gina bioįvairovę maisto grandinėje, inicijuoja skonio lavinimą bei įvairių renginių metu padeda susi-tikti maisto produktų gamintojams bei perdirbėjams. Valgymas nėra tik porei-kio patenkinimas, kartu tai ir ritualas, malonumas. Valgantysis turi gerbti aplinką, kuri jam saugo maistą, rūpintis jos gerove. Turbūt nereikia būti prisie-kusiu „Slow Food“ nariu, kad žinotum, kuo skiriasi narve auginamos ir kaime bėginėjančios vištos kiaušiniai.

LOHASTai – ne organizacija. Tai naująjį ka-pitalizmą apibūdinančių sąvokų akronimas – Lifestyles of Health and Sustainability (sveikatą ir darnų vys-tymąsi propaguojantys gyvenimo būdai). LOHAS yra tam tikas rinkos segmentas, kuris daugiausiai dėmesio skiria sveikatai, aplinkosaugai, asme-nybės vystymui, darniai raidai ir socia-linei atsakomybei. LOHAS susieja tiek „atsakingojo kapitalizmo“ atstovus verslininkus, tiek vartotojus. 2006 m. LOHAS sektorius buvo vertinamas 300 milijardų dolerių (beveik 30 procentų JAV vartotojų išlaidų). 2007 m. beveik kas ketvirtas amerikietis pakliuvo į LO-HAS tinklą. LOHAS siekia etiškumo ir švarumo visuose produkto gaminimo stadijose, orientuojamasi į kuo didesnę santarvę su aplinka. Nereikia manyti, kad elitinis sektorius neprieinams pa-prastiems mirtingiesiems – statistikos fiksuojamas sąmoningų vartotojų skai-čius reiškia ne ką kitą kaip tradicinio vartotojiškumo „nesvarbu ko – svarbu, kad daug“ lūžį. Ir tiems, kurie dar netiki „žalio“ verslo ar produktų sėkmingu-mu, LOHAS yra akivaizdus įrodymas, kad sėkmė – tik laiko klausimas.

Slow Movement„Lėtumo“ judėjimas prasidėjo nuo protestų prieš „McDonalds“ restorano „Piazza di Spagna“ Romoje atidary-mo (tas pats protestas įkvėpė ir „Slow Food“ kūrimąsi). Šis judėjimas nėra prižiūrimas kokios nors centralizuotos organizacijos, jis egzistuoja ir plečiasi kaip policentriš-ka veikla, alternatyvi kultūra mūsiškei,

orientuotai į beprotišką tempą. Tai dau-giau filosofija nei judėjimas. Pastarojo bruožų įgaunama tik kristalizuojantis atskiriems sektoriams, propaguojan-tiems Lėtumą praktikoje. Vienas iš asmenų, nemažai prisidėjusių prie Lėtumo viruso plitimo, – kanadie-tis žurnalistas Carl Honore. Į viešumą iš-vilkęs Lėtumą savo knygoje „In Praise of Slow“ jis džiugiai pastebi, kad Lėtumo filosofija skverbiasi į visas gyvenimo sritis, „kalbama apie Lėtą vadybą, Lėtus namus, Lėtą lyderiavimą, Lėtas biblio-tekas, Lėtas paieškas, Lėtą seksą...“. Pinigų kalimo genijai gali skeptiškai raukyti antakius manydami, kad lė-tumas yra negatyvi sąvoka, reiškianti sumažėjusias pajamas. Atvirkščiai – C. Honore tvirtina, kad greitis ir tikslumas darbe dažnai neišvengiamas, tačiau orientuojamasi ne į tai, kaip padaryti kuo daugiau darbų per kuo trumpesnį laiką, bet kaip padaryti ką nors koky-biškai. Lėtumas, kalbant apie verslą, tampa kokybės sinonimu. O kalbant apie individą – tai tiesiog tam tikra sąmonės būsena, leidžianti mėgautis optimalia gyvenimo kokybe. Lėtumo judėjimas turi ir keletą prakti-koje jau įsišaknijusių sąvokų:Lėtasis keliavimas (Slow Travel) – čia didelis dėmesys skiriamas aplinkos taršai, už kurią atsakingas mobilus žmogus. Lėtojo keliavimo šalininkai siūlo į atostogas išsiruošti dviračiais, traukiniu ir pamiršti lėktuvus. Mūsų pa-saulyje kelionė yra judesys nuo taško A į tašką B, erdvė ir laikas skiriantys tuos taškus yra eliminuojami. Keliaujant lė-tai pasauliui grąžinamos jo apimtys, vietos, apie kurių egzistavimą greituo-

sius keliavimo būdus pasirenkantys individai nieko nežino, pasirodo visu savo grožiu. Lėtasis keliavimas skatina individualų pasaulio atradimą, siekia išsklaidyti į dirbtines poilsio zonas orientuotus žmonių srautus. Lėtasis dizainas (Slow design). Šia koncepcija priešinamasi beveidžių, nepatvarių, kenksmingų, nepatogių aplinkų įsigalėjimui. Lėtojo dizaino dirbtuvės dažnai siejamos su meni-niais projektais (pavyzdžiui, „Droog designe“ laboratorija). Objektai ir er-dvės kuriami atsižvelgiant į žmogaus ir pasaulio santykį. Orientuojamais į tradicijas, kultūrines ir gamtines spe-cifikas kaip įkvėpimo šaltinį. Skatina-mi amatai, atsakingas darbas su na-tūraliomis medžiagomis, perdirbimas. Stengiamasi kurti objektus, kurie tar-nautų kiek įmanoma ilgiau ir būtų pri-sitaikę prie žmogaus gyvenimo ciklų. Lėtieji miestai (Cittaslow). „Cittaslow“ judėjimas prasidėjo 1999 m. Jo nariais gali tapti visi miestai, turintys nuo 50 000 gyventojų populiaciją. Lėtuosiuo-se miestuose ypatingai rūpinamasi miestu ir žmonėmis, kurie jame gyve-na, dirba ar lankosi. Didelis dėmesys skiriamas aplinkosaugos klausimams, miesto identiteto formavimui ir palai-kymui, skatinamas vietinių produktų rinkos kūrimasis. Lėtieji miestai nenori nuskęsti skubos ir globalizacijos ho-mogenizuotų miestų jūroje. Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Austrija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Pietų Korėja, Lenkija – tai šalys, kuriose jau įsteigtos Lėtųjų miestų sistemos. „Skubėk lėtai“, – sako italai, – ir būsi pirmas.

Nuotr. Edgaro Dūdonio

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt ekoproduktai / 13Rubriką remia „Meniu.lt“.

„SANTé!“ – eKoloGIŠKAS VyNASsakoma, alus gerti sveika. gal dar daugiau tvirtinančiųjų, kad vynas gerti sveika. Žavu, kai randamas pateisinimas silpnybėms – ypač jei jis nors kiek dvelkia moks-liškumu. Pavyzdžiui, teko girdėti, kad vynas mažina silpnaprotystės riziką, kad mo-terims, geriančioms vyną, mažėja krūties vėžio rizika, kad ne tokia didelė tikimybė susirgti Alzhaimerio, širdies ir kraujagyslių ligomis... O gal teko girdėti apie „pran-cūziškąjį paradoksą“? Prancūzai suvartoja 30 procentų daugiau riebalų, bet patiria 40 procentų mažiau širdies priepuolių nei amerikiečiai. Manoma, kad dėl to „kaltas“ dažnai vartojamas vynas. Tiesa, kol pernelyg neįsismarkavome girdami vyno sveika-tingumą – jis sveikas tol, kol tai taurė. O mūsų, iš artojiško į vartotojišką greitai persiorientavusiame krašte, ta taurė vyno tapo tam tikro vakarietiško gyvenimo simboliu. Tai – laisvė, Paryžius, chic life, meilė, užtikrinta finansinė padėtis, malonumai, malonumai... Božolė bumas (kas per kvai-lystė – juoktųsi tikras vyno žinovas), ragavimo ritualai, vyno klubai – ak, ta visagalė mada, lengvai palaužianti net protingus personažus.

Kristina KUČINSKAITĖnews@ozonas.lt

Dviejų madų sandūraVynas žinotas jau prieš keturis tūks-tančius metų – nuo tada jis neatsie-jama žmogaus gyvenimo dalis. Iki šiandien vynas vartotas (vartojamas) religiniuose ritualuose, kaip dietos da-lis, medicininiais tikslais, kaip svarbus socialinio gyvenimo elementas. Vynas yra madingas. Produktai, sertifikuoti kaip ekologiški, – taip pat madingi. To-dėl ekologiškas vynas skubantiesiems su mada yra kai kas įspūdingesnio nei įprastas vynas, tai – kitas prabangos lygis. Kad ekologiškas vynas – ne šiaip sau juokas, įrodo ir augantis jo popu-liarumas rinkoje. Didžiausia pasaulyje ekologiškų pro-duktų paroda „Biofach“ – kartu ir didžiausia ekologiškų vynų paroda. Pernai Niurnberge buvo skirta atskira ekspozicijų salė vien vynams. O ten savo produkciją demonstravo net 347 vynų gamintojai iš 23 šalių (šiemet jų skaičius išaugęs dešimčia procentų). Šalys lyderės ekologiškų vynų gamy-boje – Italija, Ispanija, Prancūzija. Ita-lijoje šiemet buvo apie 30 000 hektarų ekologiškų vynuogynų, Prancūzijoje ir Ispanijoje – po pusę to ploto. Už

tai, kad Italija užima lyderės pozicijas, turbūt galima dėkoti įtakingai „Slow food“ organizacijai, įsikūrusiai būtent šioje šalyje. Jos vadovas Carlo Petrini labai palaiko ekologiško (tiksliau bio-dinaminio) vyno sektorių ir vadina jį vienintele Itališko vyno ateitimi. Tačiau kol kas ekologiški vynuogynai užima tik 4 procentus iš visų Europoje esančiųjų. Nepaisant mažo procento, pastebimas ekologiškų vynų porei-kio didėjimas. Valstybės didžiausios importuotojos – Didžioji Britanija, Vo-kietija. Šveicarija, Skandinavijos šalys vis didesnį dėmesį skiria vynui, užau-gintam „švariai“. Žvelgiant į užjūrinius eksportuotojus – Europoje populia-riausi vynai iš Pietų Afrikos ir Argenti-nos (kalbant apie šias dvi šalis, didelis dėmesys skiriamas „Fairtrade“ reikala-vimams). Angliškai kalbančiose šalyse populiarūs vynai iš Naujosios Zelandi-jos. Pastebimas vynų iš Australijos bei Kalifornijos poreikio augimas. Tiesa, lyginant su praėjusiais metais stebi-mas vynų iš Čilės paklausos smukte-lėjimas. Ekspertai tvirtina, kad tik laiko klau-simas, kol ekologiškų vyno sektorius išaugs iki kur kas didesnių apimčių. Virsmo priežastimi gali būti ir klima-to kaita – biodinaminiuose vynuogy-

nuose vynuogės sunoksta anksčiau ir būna geresnės kokybės nei įprasti-niuose. Alkoholio laipsnis ekologiškai užaugintose vynuogėse yra žemesnis, nei ilgiau ant vynuogienojo kabančių „kolegių“. O dėl klimato kaitos prastė-jančios oro sąlygos tik blogina situa-ciją įprastiniuose ūkiuose. Apie tai šią vasarą teko girdėti ir iš prancūzų – va-žiuojant pro laukus, kuriuose driekėsi švarutėlės įprastu būdu auginamų vynuogienojų eilės, ne vienas liūdnai atsidūsėjo, kad šiųmetinis vynas bus prastas... Preciziškieji vokiečiai, patys importuo-jantys nemažai vynų iš Pietų Europos bei Jungtinių Valstijų, atliko tyrimą, kuriuo siekė atpažinti ekologiško vyno vartotojo charakteristikas. Repre-zentacinė „TNS Emnid“ iš „Bielefeld“ apžvalga tvirtina, kad pagrindinės ekologiško vyno pirkėjos yra moterys. Jos tokį vyną renkasi dėl etinių ir svei-katos priežasčių. Vyrai dažniausiai ne-labai išmano apie tai, kas tas ekologiš-kas produktas. Ta pati apžvalga tikina, kad trys ketvirtadaliai vyrų vartotojų pasirenka ekologišką produktą, kai su-sipažįsta su jo privalumais. Jie labiau nei moterys jaudinasi dėl kokybės – ji svarbiausias pasirinkimo kriterijus. Čia galima paminėti, kad senas mitas,

jog ekologiškas vynas nėra toks ge-ras kaip įprastinis – visai nepagrįstas. Priešingai, manoma, kad, pavyzdžiui, raudonas vynas, pagamintas iš ekolo-giškų vynuogių, pasižymės platesne atspalvių palete, didesniu gaivumu...

Nesutarimas dėl sulfitųYra du „švaraus“ vyno atsiradimo bū-dai. Vienas – ekologiškas, kitas – biodi-naminis. Ekologiško vyno auginimas remiasi įprastinėmis nuostatomis, taikomomis ekologiškam ūkiui; tai yra – jokių cheminių priedų, siekia-ma išauginti kuo švaresnį bei natūra-lesnį produktą ir daryti kuo mažesnę žalą gamtai. Tokiame ūkyje kartu su vynuogienojais auginamos tarpinės kultūros, naudojamos tik organinės trąšos, čia klajoja avys. Dažnai ekolo-giškuose vynuogynuose vynuogės renkamos ne techniniu, o rankiniu būdu. Taip gamybai panaudojamos tik geriausios kokybės vynuogės, jos nesutraiškomos ir nepradeda rūgti vos surinktos. Biodinaminė vynininkystė – produk-cijos išgavimo metodas, kurį pradė-jo austrų mąstytojo Rudolf Steiner (1861-1925) inicijuotos doktrinos. Be ekologinio ūkio principų, daug dėme-sio čia skiriama astronomijai, astrolo-gijai, homeopatijai. Tiek daug prikalbėjus apie ekologišką vyną galima pasakyti, kad, techniškai kalbant, ES jo dar... nėra. Mes turime tik vyną, pagamintą iš ekologiškai auginamų vynuogių. Pavyzdžiui, iki šiol nėra jokių ES taisyklių, reglamen-tuojančių vyno brandinimą rūsiuose. Plečiantis vartojimui, vyksta ir įstaty-mų bazės tvarkymo darbai, rūsių di-rektyvos ekologiškiems vynams bus parengtos kitais metais. Prieš porą metų ES inicijuotas trejų metų tru-kmės projektas „ORWINE“ siekia su-rinkti išsamius duomenis ekologiško vyno reglamentavimo informacinei bazei (geriausios technologijos ekolo-ginei vynininkystei, vartotojų reikmės ir motyvai, pavyzdinės vynininkystės praktikos).

Amerikos situacija įstatyminėje srityje kiek geresnė (!). Ten sąvokos formuo-tis pradėjo dar 1990 metais. Pagal šiuo metu galiojantį apibrėžimą, eko-logišku vynu laikomas tas vynas, kuris pagaminamas iš ekologiškai išaugintų vynuogių, be jokių pridėtinių sulfi-tų jame. Štai čia – didžiam vyndarių nusiminimui – ir prasideda maišatis. Rinkoje praktiškai nėra vynų, kuriuose nebūtų pridėtinių sulfitų. O tie, kurie yra – nėra patvarūs, jų galiojimo laikas vos keli mėnesiai, kokybė itin nepasto-vi. Dėl to vartotojai gali susiformuoti neigiamą nuomonę apie ekologiškus vynus. ES formuojant įstatymus pla-nuojama laikytis švelnesnės nuosta-tos sulfitų atžvilgiu. Sulfitai vyne naudojami kaip konser-vantai, jie pasižymi antimikrobinėmis savybėmis ir taip pat yra kaip antiok-sidantai. Ginče dėl sulfitų kyla klausi-mas – ar apskritai įmanomas vynas, kuriame nebūtų jokių sulfitų pėdsa-kų? Toks klausimas kyla dėl to, kad sul-fitai natūraliai susidaro kaip šalutinis fermentacijos produktas. Tad vynai be jų – greičiau gamtos išdaiga, o ne „šva-rios“ vyndarystės pavyzdys. Kyla klausimas, kodėl atsirado toks keista draudimas? Siera jau seniai žinoma kaip gera konservantas. Ta-čiau apie 1980 JAV maisto pramonėje buvo vartojami itin dideli kiekiai, su-laukta keleto rimtų alerginių reakcijų. Dėl to nutarta, kad būtina informuoti alergiškus žmones. Mokslininkai tvirtina, kad vyne ap-tinkami nedideli sulfitų kiekiai nėra kenksmingi nei aplinkai, nei žmogaus organizmui (tik 4 procentai pasaulio populiacijos yra jiems alergiški). Vis tiek žinoma, kad vyndariai maskuo-dami savo klaidas dažnai persisten-gia. Sulfitų kiekis, randamas pigiuose komerciniuose vynuose, dažnai net pripratusiam vyno gėrėjui gali sukelti tam tikrų sveikatos svyravimų – rė-menį, spazmus. Tokiems žmonėms ekologiški vynai, turintys itin mažą sulfitų kiekį, – tinkamiausias pasirin-kimas.

Nuotr. „Biofach“ archyvo.Iš ekologiškų vynuogių išaugintas vynas toks pat konkurencingas rinkos dalyvis kaip ir įprastinis. Jo privalumas tas, kad sudėtyje nėra pesticidų nuosėdų, mažesnis sulfitų kiekis.

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt14 / pasaulis/mokslas

Akvilė Balžekaitė

žemė viena, pasaulis – neŠiuolaikinė valstybė jau seniai ne-apsiriboja vien savo sienų gynimu ar ekonomikos gerinimu. Aplinkos apsauga tampa vienu svarbiausių valstybės politikos tikslų. Tačiau

SuVeReNIoS VAlSTybĖS žluGIMAS APlINKoSAuGINIų PRobleMų AKIVAIzDoJe?

reaguojant į iškilusias ekologines grėsmes jau nebeužtenka imtis veiksmų tik savo šalies teritorijoje. Pavyzdžiui, Lietuvos teritorijos už-terštumą degimo produktais 20-25 proc. lemia vietinė emisija, o net 75 proc. – oro srautų atnešti teršalai iš Vakarų valstybių. Ekologinėms pro-

blemoms sienos neegzistuoja. Rei-kia tarptautinių ir daugiašalių susi-tarimų, kurie dažnai, deja, mažina ir suverenios valstybės autonomiją. Pasak O. Green, aplinkos apsau-gos problemos pasireiškia keliais lygmenimis. Aplinkosaugos proble-mų globalumas: anglies dvideginio

išmetimas, lemiantis pasaulio atšili-mą, ar ozono sluoksnio nykimas yra jaučiami globaliai. Globalūs ištekliai: atmosfera, vandenynai, kosmosas priklauso bendrai visoms šalims. Aplinkosauginių problemų tarpvals-tybiškumas: nors gamta ir peržengia atskiros šalies sienas, tačiau ji nėra

visiškai globali – rūgštaus lietaus, taršos poveikis jaučiami konkrečio-je teritorijoje. Gamtosauginių pro-blemų lokalumas: nors upių užterš-tumas, dirbamosios žemės erozija, urbanizacijos keliamos problemos jaučiamos lokaliai, tačiau tai visame pasaulyje pasikartojantys reiškiniai. Visgi reikia suprasti, jog ir šių lokalių problemų pasekmes galų gale pajus visi – juk užterštos upės pasiekia vandenynus, žemdirbystei netin-kama žemė skatina migraciją ir t. t. Ekosistema yra vieninga, tarptau-tinė sistema – politiškai fragmen-tuota ir anarchiška. Šioje sistemoje vis didesnį vaidmenį įgaunančios nevyriausybinės aplinkos apsauga besirūpinančios organizacijos, jokių sienų nepaisanti mokslininkų veikla verčia kelti klausimą – kaip ekologi-nių problemų sprendimo tarptau-tiniu mastu būtinumas veikia šalių suverenitetą?

Suverenitetą griaunanti erozijaPolitikos mokslų literatūroje patei-kiama keletas suverenumo apibrėži-mų. Plačiausia prasme valstybės su-verenumas suprantamas kaip šalies laisvė nuo išorės kontrolės. Remian-tis suvereniteto principais, valstybė gali turėti absoliutų autoritetą tik tiems veiksmams, kurie vyksta jos teritorijoje. Tačiau dėl globalizacijos tokie veiksmai kaip tarša, kompiute-rių informacija, elektroniniai pinigų pervedimai, satelitinės komunikaci-jos, šalies suverenitetui kelia rimtų grėsmių. Be to, pasikeitė ir psicho-loginiai suvereniteto pagrindai – žmonėms svarbesnės ekologinės problemos, ekonominis augimas, žmogaus teisės, o ne šalies suvere-nitetas ar nacionalinis identitetas. Kartais šalies suverenitetas yra inter-pretuojamas kaip teisė niokoti savo aplinką kaip jai atrodo paranku. Ne-sikišimo normas padeda peržengti NVO ir kiti susivienijimai, kurie vieti-nes problemas padeda iškelti į tarp-tautinį lygmenį. Valdžia nebegali taip lengvai ignoruoti ekologinių problemų dėl tarptautiniu mastu veikiančių organizacijų įtakos. To-dėl suvereniteto nunykimą didele dalimi lemia „erozija iš apačios“, t. y. vis didesnis plačiųjų visuomenės sluoksnių susirūpinimas gamtosau-ginėmis problemomis ir įsitrauki-mas į nevyriausybinių organizacijų veiklą. Reikia suvokti, jog kiekviena šalis kažkuo prisideda prie aplin-kosaugos problemų, lygiai kaip ir kiekviena šalis gali būti paveikta aplinkosaugos grėsmių ir pavojų. Atsigręžimas į gamtą lėmė naujų paradigmų įsitvirtinimą ir pakitusį milijonų žmonių elgesį, dažnai ne-bepaisantį ir oficialios valdžios. Pasigirsta nuomonių, jog ekologinė degradacija, reikšianti nuostolius visiems, valstybes įstums į padėtį, iš kurios jos savarankiškai išsivaduoti negalės ir bus priverstos bendra-darbiauti. Be to, nors tarptautinės aplinkos apsaugos problemos kelia sumaištį nusistovėjusiame gamtos ir suvereniteto ribų apibrėžime ir valstybė neturi tiesioginių galių da-ryti įtaką ekonominei, socialinei ir aplinkosauginei veiklai, visgi ji gali reguliuoti aplinkos apsaugą išnau-dodama savo suverenumo teikiamą įstatymų leidybos galią.

Nukelta į 16 psl.

Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt Rubriką remia uAb „žalvaris“. perdirbimas / 15

„Žalvario” baterijų projekto partneris kino centras “Skalvija” nusprendė savo “žaliąjį sezoną” pratęsti iki 2009 m. vasaros.

Vykdydama naudotų galvaninių ele-mentų (baterijų) ir akumuliatorių su-rinkimo projektą atliekų tvarkymo bendrovė „Žalvaris” jau surinko beveik 9,5 t baterijų. Bendrovė daugiau kaip 20-tyje Lietuvos miestų ir miestelių pastatė daugiau kaip 680 specialiųjų baterijų surinkimo konteinerių. „Tai, kad per nepilnus tris mėnesius, nuo rugsėjo iki gruodžio (nepaisant pirmųjų pasiruošimo mėnesių) „Žal-varis“ jau surinko beveik dešimt tonų, rodo, jog gyventojai pakankamai aktyviai įsijungia į baterijų tvarkymo projektą. Prognozuojame, kad įsi-pareigotą 25 t galvaninių elementų atliekų surinkimo kiekį surinksime anksčiau termino – iki kitų metų pa-vasario pabaigos“, – sako UAB „Žalva-ris“ plėtros direktorius Mantas Mar-cinkevičius. Pasak jo, aktyviausiai naudotas bateri-jas renka Klaipėdos, Kauno, Marijam-polės ir Vilniaus regiono gyventojai. Kiek mažiau aktyvesni – Šiaulių, Pane-vėžio, Alytaus ir Utenos regionai. Pagal bendrovės „Žalvaris“ Aplinkos ministerijai teikiamos tarpinės atas-kaitos apie naudotų galvaninių ele-mentų surinkimą projekto duomenis, daugiausiai naudotų baterijų surinkta iš prekybos tinklo „IKI“ parduotuvėse stovinčių konteinerių – daugiau kaip 2 t. Likusi naudotų galvaninių elementų dalis surinkta atliekų tvarkymo ben-drovės „Žalvaris“ vykdytų regioninių akcijų metu ir iš „Statoil“ degalinių tin-klo ir baterijomis prekiaujančiose par-

NAuDoTuS GAlVANINIuS eleMeNTuS AKTyVIAuSIAI ReNKA KlAIPĖDoS, KAuNo, MARIJAMPolĖS IR VIlNIAuS GyVeNToJAI

duotuvėse, visuomeninėse įstaigose, mokyklose bei darželiuose stovinčių specialiųjų baterijų surinkimo kontei-nerių. Itin aktyviai naudotas baterijas renka AB „Lietuvos elektrinės“ (263 kg), Ma-rijampolės ligoninės (128 kg) ir Mari-jampolės apskrities vyriausiojo polici-jos komisariato (120 kg) darbuotojai. Švietimo ir ugdymo įstaigų, kuriose stovi bene daugiausiai baterijų su-rinkimo konteinerių, lydere tapo Vil-niaus Šeškinės vidurinė mokykla – čia jau surinkta 104 kg naudotų galvani-nių elementų. Aktyviai baterijas ren-ka ir Kauno S. Lozoraičio bei S. Nėries vidurinės mokyklos (po 41 kg) bei Klaipėdos I. Simonaitytės pagrindinė mokykla (40 kg). Atliekų tvarkymo bendrovės darbuo-tojai, surinkdami naudotus galvani-nius elementus iš specialiais ženklais pažymėtų konteinerių, vis dar randa daug šiukšlių: kasos čekių, reklaminių lankstukų, žurnalų, pakelių nuo ciga-rečių ar net maisto atliekų. Rinkdama naudotus galvaninius ele-mentus UAB „Žalvaris“ didelį dėmesį skiria ekologiniam švietimui – visuo-menės informavimui apie baterijų surinkimo svarbą – ir kartu su partne-riais vykdo įvairius projektus. Rudens pradžioje startavo žalias „Skal-vijos“ kino sezonas, kurio metu vieną kartą per mėnesį žiūrovai atnešę tam tikrą kiekį baterijų ir perdirbimui tin-kamų atliekų galėjo filmus žiūrėti ne-mokamai. Per 4 nemokamus seansus

surinkta beveik 50 kg naudotų bateri-jų. Įvertinusi šio projekto svarbą „Skal-vijos“ vadovybė nusprendė iki 2009 m. vasaros ir toliau žiūrovams siūlyti filmo seansą už atneštus galvaninius elementus. Informavimo projekto dalimi tapo ir kartu su Jungtinių Tautų vystymo programa Lietuvoje surengtas kon-kursas, kurio metu tarptautinės na-cionalinio atsakingo verslo įmonių tinklo konferencijos dalyviai, atnešę naudotų galvaninių elementų ar ne-veikiančių elektros prietaisų, varžėsi dėl prizo – naudotų galvaninių ele-mentų surinkimo konteinerio. 2008 m. liepos mėn. UAB „Žalvaris“ laimėjo LR Aplinkos ministerijos atvirą konkursą. Galvaninių elementų (ba-terijų) ir akumuliatorių, naudojamų buitiniuose prietaisuose, atliekų su-rinkimo ir perdirbimo projektą finan-suoja Aplinkos ministerija iš Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo progra-mos lėšų. „Žalvaris“ įsipareigojo per metus sutvarkyti 25 tonas galvaninių elementų atliekų, kurios bus surinktos iš komunalinių atliekų srauto. Vykdant baterijų surinkimo projektą didžiausias dėmesys skiriamas visuo-menės, ypač jaunosios kartos, ekolo-ginio sąmoningumo ugdymui. Todėl turėtą baterijų surinkimo konteinerių tinklą „Žalvaris“ išplėtė vaikų darže-liuose. Pavasario pabaigoje 40-čiai darželių, surinksiantiems daugiau-siai baterijų, bus parodyti nemokami spektakliai.

16 / Rūšiuok Rūšiuok Ozonas 2008/12 (16) www.ozonas.lt

PeRDIRbTo PoPIeRIAuS ReAlybĖKristina Alijošiūtė

Nepaisant to, kad masinė kompiu-terizacija vis plačiau kerojasi mūsų kasdieniniame gyvenime, spaus-dinto žodžio ir kitų popierinių daiktų poreikis neketina išnykti. O kasdien išmetamos makulatūros kiekiai vertė ir verčia ieškoti tinkamos išeities norint iš-vengti pavojingo švaistymo. Popieriaus perdirbimas ir yra išeitis. Turbūt nė ne-reikia minėti, kad tokiu būdu išsaugoma daugybė medžių ir kartu sumažinamas atliekų kiekis. Tačiau kokie rezultatai? Perdirbimo technologijos šiandien jau labai pažengusios ir leidžia išgauti bene maksimalią popieriaus kokybę ir baltu-mą. Tokį produktą galima kuo puikiausiai naudoti biure, kasdienėms reikmėms, netgi poligrafijai. Kai kuriems aktualiausi pilkšvi tam tikrų perdirbtųjų rūšių tonai ar ekologiškumo etiketė, tačiau toks po-pierius kokybe nenusileidžia įprastiems popieriaus produktams ir yra stabili bei, žinoma, ekologiška alternatyva. Pagal poreikius galima rinktis skirtingą lygina-mąjį svorį ar net spalvą. Lietuvoje tokiu popieriumi prekiauja kompanija ,,Map Lietuva“, kuri taip pat turi FSC (Forest Stewardship Council) ir PEFC sertifikatus ir yra akredituota tiekti FSC bei PEFC popierių. FSC yra tarptauti-nė organizacija, kuri siekia užtikrinti, kad miškas būtų kertamas laikantis nustaty-tos tvarkos, atsodinamas ir tvarkomas. Kitaip tariant – vystoma atsakinga miš-kininkystė. Net ir žinant, kad popieriaus gamybai naudojama statybai netinka-ma mediena arba jos atliekos, tokia prie-žiūra yra itin svarbi. Minėtieji sertifikatai

taip pat garantuoja, kad Lietuvos spaus-tuvėms įsidiegus FSC ir PEFC standartus atsiranda galimybė gauti jais sertifikuotą gaminį iš vietinių tiekėjų.

Aplinkai draugiški ženklaiKo gero, vienas populiariausių iš per-dirbtųjų popierių – Cyclus (kuris naudo-jamas ir šio laikraščio leidybai), gamina-mas nuo 1874 m. Danijoje veikiančiame „Dalum Papir AS“ popieriaus fabrike, kur popierius perdirbimui surenkamas iš ap-linkinių biurų ar spaustuvių. Tai – 100 % aplinkai nekenksmingas popierius, netgi visos atliekos, gautos po popieriaus va-lymo ir gaminimo procesų nėra išmeta-mos – jos perdirbamos ir naudojamos kaip medžiagos kitose ūkio šakose, to-kiose kaip statybos pramonė ir žemės ūkis, arba utilizuojamos remiantis koky-bės proceso standartais, todėl į aplinką patenka tik švarus vanduo ar oras. Po-pieriaus ekologiškumą liudija ir žymėji-mas garsiausiais Europoje ekoženklais: „Nordic Swan“ (mažo kenksmingumo gamtai ženklas pagal Šiaurės šalių kriteri-jus), „Blue Angel“ (parodo, kad produkto sudėtyje nėra kenksmingų medžiagų), „Flower“ (mažo kenksmingumo gamtai ženkas pagal ES) ir NAMP (parodo, kad popieriaus sudėtyje yra medžiagų tik iš surinktos ir perdirbtos makulatūros). Spausdinant ant Cyclus išgaunama aukš-čiausia spaudos kokybė ir raiška, todėl jis puikiai tinka katalogams, žurnalams. Tą jau pastebėjo ir išbandė žinomos kom-panijos, pavyzdžiui, IKEA. Toks popierius tinkamas naudoti net su maisto produk-tais. Tačiau ,,Map Lietuva‘‘ asortimente galite pasirinkti ir daugiau iki 75 % per-

dirbto ekologiško popieriaus.

Pasidaryk popierių patsLinkusiesiems į rankdarbius galima pa-siūlyti dar vieną variantą – pasidaryti popierių patiems. Žinoma, jis nebus panašus į akinančiai baltą spausdini-mo popierių, bet kūrybines reikmes patenktinti galės. Tereikia senų laikraš-čių ar tualetinio popieriaus, vandens su lipalu, dar techninės kantrybės, ir bus galima džiuginti savo pažįstamus ekologišku popieriumi.

Nepamirškite medžiųĮmonės ar asmenys, kurie renkasi eko-logišką spaudą, deklaruoja atsakingą požiūrį į aplinką ir vien už tai nusipel-no didesnės pagarbos. Tik gaila, kad tokių vis dar nėra daug. Ekologiškas popierius yra bent truputį brangesnis už įprastą. Taip yra todėl, kad išvaly-ti dažus iš makulatūros bei paversti ją naujai švytinčiu popieriaus lakštu nėra paprasta ir netgi sudėtingiau, nei pagaminti popierių iš neseniai nukirstų medžių masės. Tačiau verta. Ypač žinant faktą, kad vien minėtoje „Dalum Papir“ gamykloje per metus 120 tūkst. tonų makulatūros yra pa-verčiama 75 tūkstančiais tonų naudoti tinkamo popieriaus, o tai išsaugo ne-menką kiekį medienos. Be to, vis dau-giau medžių yra atsodinami, o kai kur – net daugiau, negu iškertama. Tokie duomenys rodo, kad pastangos ir ra-ginimai saugoti gamtą nėra bevaisiai. O perdirbto popieriaus naudojimas – viena iš geriausių iniciatyvų, kurių galime imtis kiekvienas.

Natūraliai kylanti globali valdžiaEkologinis iššūkis verčia naujai kelti klausimus apie valstybės suverenu-mą ir jo ribas. Suverenumo sąvoka tampa vis labiau miglota dėl atskiros valstybės nesugebėjimo susidoroti su ekologinėmis grėsmėmis, visuo-menės ekologinių iniciatyvų susivie-nijimų gausos, taip pat tankėjančio tarptautinių aplinkosauginių susi-tarimų ir institucijų tinklo, vedančio prie tarptautinių santykių anarchijos nykimo. Kadangi derybos, susitarimų įgyven-dinimas ir aplinkosauginių sutarčių rengimas vis dar yra atskirų valstybių rankose, galime kalbėti apie suvere-

Atkelta iš 14 psl. numo principo rėmimą ar legitimavi-mą. Tik šalys gali pasirašyti gamtosau-ginius susitarimus ir prižiūrėti, kaip biurokratai juos įgyvendina – taigi apie suvereniteto išnykimą kalbėti dar anksti. Būtina suvokti pagrindinį teiginį, dėl kurio pasaulinės valdžios sukūrimas yra vargiai įmanomas – „Žemė yra viena, o pasaulis – ne“.Suverenumo ardymas, kaip viena iš radikalaus valstybės decentralizavi-mo priemonių, yra įtraukiamas į dau-gelio ekologinių projektų darbotvar-kę. Kaip teigia R. E. Goodin, globali valdžia turi kilti natūraliai, savaime iš pačios aplinkai neabejingos visuome-nės ir ją sudarančių bendruomenių. Joks primetamas iš šalies tarptautinis ar vietinis valdžios reguliavimas ne-privers saugoti gamtos.

orą ir vandenį.

- Jei gali nepirkti – nepirk. Besaikis vartojimas yra viską aplink ir pats save ryjantis monstras. Ekonomikos augi-mas ir ekologija yra absoliučiai nesu-derinamos kategorijos. Išmesk savo dar važiuojantį automobilį ir pirk pen-kiagubai brangesnį ekologišką elektro-mobilį, kuriam energiją gamins atomi-nė elektrinė?! Ir tai jie vadina ekologija?! Todėl savo name, pvz., duris dariau pats arba gavau naudotas, o langus pirkau naujus, nes pats tokių nesugebėčiau pa-daryti, be to, sutaupiau dalį stiklo paketų įstatydamas juos tiesiai į sieną. Taip pat, nors name jau praktiškai įrengta visa elektros instaliacija, dar nepirkau nė vieno metro kabelio. Dalį gavau kaip li-kučius nuo draugų statybų, dalį nušvil-piau iš Uspaskicho fabriko, dalį radau statybinių atliekų konteineriuose.

Elektromobilis – labai svarbus eta-pas. Jis galėtų panaikinti mobilius taršos šaltinius, koks dabar yra įprastas transportas, sudarantis kamščius, smogą. Elektros švarumas su naftos švarumu – nesulyginamas.Taip, kai elektra gaunama iš vėjo, sau-lės, etc. Atominės elektros švarumas ir pigumas tėra bjaurus mitas. Tarša (ten kur kasamas, sodrinamas uranas, kur laidojamos atliekos) perkeliama į kitas šalis, o kaina (atidirbusio urano saugo-jimas, elektrinių uždarymas ir neutrali-zavimas) į ateitį. Miestuose turi būti tik viešasis transportas varomas švaria el. energija arba nafta, kol dar yra, o asme-ninis transportas – tik naudojant žmo-gaus jėgą. Man, pvz., dviračio mieste sočiai.

Dėl vandens tualetuose – pritariu. Deja, daugiabučiuose neprikom-postuosi. Aš dar galvoju apie tokias priemones, kaip, pvz., kodėl negali-ma tualetams naudoti vandens, kurį jau panaudojai duše, duše naudoti vandens, kurį surinkai iš lietaus..Kanadoje, Japonijoje jau yra pastatyti keli daugiabučiai su kompostuojančiais tualetais. Mačiau per TV, kaip Rusijoje ant daugiabučio žmonės kompostuo-ja organiką ir augina moliūgus, saulė-grąžas ir pomidorus. Nuo čia tik vienas mažas žingsnelis iki kompostuojančių tualetų panaudojimo tam pačiam. Čia net ne techninės problemos, o daugiau vartotojiškumo, abejingumo aplinkai ir pan. Bet panašu, kad gamta tuoj viską sustatys į savo vietas.

Atrodo, kad jūsų pastatas su laiku labai išsikėtojo ir tapo nebelabai darniu – ar liko sklype dar laisvos vietos, kur pasivaikščioti?Pastatas statomas ant jau buvusių 115 kv.m. (sumažinus šildomą plotą iki 70 kv.m.) pamatų, sklypas – 20a. Užtenka vietos ne tik pasivaikščioti, bet ir kū-drai, miško medžiams, pievai (ne vejai), sodui ir daržui.

Ar vizualinių „ekspertų” – architektų ir dizainerių – paslaugos jums irgi atrodo nereikalingos? Bingo! Žodžiai „kompozicija”, „propor-cijos”, „erdvių harmonija” ir pan. yra tai, kuo paprastai manipuliuoja projektuo-tojai. Iš esmės tai yra savo valios prime-timas ir jėgos demonstravimas. Jei ar-chitektas sako, kad jis sutvarkys erdves ar pakoreguos kompoziciją, tai papras-tai reiškia, kad jis daug nedūsaudamas paspragsės po autocadą su pele 20

min. ir labai solidžiai paprašys susimo-kėti 2000Lt. O rezultatas bus vienam gražus, kitam – tikra gėda. Universa-laus kompozicijos, grožio, proporcijų kodo nėra (net ir aukso pjūvis jau atgy-veno savo). Yra individualus kiekvieno žmogaus pasaulis ir jis yra nepaprasta vertybė, kurios joks kitas žmogus ar valstybė niekada nesugebės perprasti. Tiesa ir tai, kad unifikuotas industri-nio kapitalizmo pasaulis be standartų egzistuoti negali. Todėl, kol kapitaliz-mas egzistuos, visada bus remiami ir ugdomi autoritetai, kurie savo galia bandys įtvirtinti standartus, o vėliau ir jėgos struktūras, prižiūrinčias tų stan-dartų vykdymą. Nesvarbu, ar tai bus gamyba, statyba, žmogaus kūnas, pa-saulėžiūra ar menas, nes viskas šioje sistemoje yra prekė. Todėl, kai valsty-bė privaloma tvarka reikalauja naudo-tis architekto paslaugomis, tai yra tas pats, kaip reikalauti nusipirkti, pvz., valtį, nors tu net ne prie upės gyveni. Kas gyvena prie vandens, tas galbūt ir be liepimo nusipirks. Kas tingi, neturi laiko ar noro, tas ir be liepimo samdysis architektus, dizainerius ir statybinin-kus. Kitiems turėtų būti suteikta laivė rinktis ir statytis savo nuožiūra, prisi-laikant labai elementarių bendrabūvio principų, bet ir prisiimant atsakomybę dėl galimų nesėkmių (konstrukcijų griūtis, tragiški spalvų deriniai, gaisras dėl per mažo laidų skerspjūvio, nepa-togūs laiptai, aukštesni draudimo mo-kesčiai, etc).

Kada planuojate jau atidarymą? Kitą rudenį keliamės visi, nors šiaip jau ir dabar savaitėmis ten gyvename. Sekite blogo įrašus – pakviesiu į atvirų durų dieną.

Atkelta iš 8 psl.