�

�

Šuva ir popieriaus lapas, nieko daugiau

Klausyk, kaip žingsnis naktiesTolimoje tyloj numiršta;Mano stalinė lempaTykiai lyg svirplys čirškia.

Auksu lentynoje knygųŠvyti tomų nugarėlės:Tiltų atramos kelioneiĮ karalystę fėjų.

Raineris Marija Rilkė, „Larų auka“�

Mėnulio šviesa krito ant Elinoros rytinio chalato, ant naktinių marškinių, basų pėdų ir šuns, gulinčio prie jos kojų. Orfėjo

šuns. Kaip jis žvelgė į ją savo amžinai liūdnomis akimis! Tarsi klaus-tų savęs, kodėl, po šimts gardžiausių viso pasaulio kvapų, kodėl šita moteris vidurnaktį sėdi bibliotekoje, apsupta tylinčių knygų, ir spokso tiesiai priešais save.

– Taip, kodėl? – tylą nutraukė Elinora. – Nes negaliu užmigti, tu, paikas padare. – Ir vis dėlto paplekšnojo jam per galvą. „Štai kaip nu-sivažiavai! – ji pagalvojo sunkiai keldamasi iš krėslo. – Leidi naktis šnekučiuodamasi su šunimi. O juk negali pakęsti šunų, juolab šito, nes kaskart sulekuodamas jis primena savo bjaurųjį šeimininką!“

Taip, šunį Elinora pasiliko, nors jis sukeldavo skausmingų prisi-minimų, pasiliko ir krėslą, nors jame kadaise sėdėjo Šarka. Mortola... Kaip dažnai Elinora tardavosi girdinti jos balsą, kai įžengdavo į bi-bliotekos tylą, kaip dažnai išvysdavo tarp lentynų Mortimerį su Rese

� Rainer Maria Rilke, „Larenopfer / Vigilien III“.

10

arba Megę sėdinčią prie lango su knyga ant kelių ir šviesiais plaukais, krintančiais ant veido... Prisiminimai. Tai visa, kas jai liko. Neką ap-čiuopiamesni nei vaizdiniai, kylantys skaitant knygas. Bet kas gi liktų, jei prarastų ir juos? Tada visam laikui vėl liktų viena – su tylia ir tuščia širdimi. Ir bjauriu šunimi.

Blyškioje mėnulio šviesoje Elinoros pėdos atrodė susenusios. „Mėnulio šviesa!“ – pagalvojo ji, krutindama kojų pirštus. Kiek daug istorijų pasakojama apie magiškas jo galias! Viskas sumeluota. Jos galva kimšte prikimšta spausdinto melo. Netgi į mėnulį negali pa-žvelgti tiesiu žvilgsniu, neaptrauktu raidžių rūku. Negi negalima iš-guiti visų tų žodžių iš smegenų, iš širdies ir bent kartą išvysti pasaulį vien savo akimis?

„Jergutėliau, Elinora, tu vėl toli nuo tikrovės, – pagalvojo ji, ti-pendama prie vitrinos, kurioje saugojo tai, ką dar, be šuns, paliko Orfėjas. – Murkdaisi savigailoje, kaip šitas paikas šuva taškosi kie-kvienoje baloje.“

Popieriaus lapas, gulintis po apsauginiu stiklu, regis, visai niekuo neišsiskyrė, tiesiog paprastas lapas linijomis, tankiai primargintas šviesiai melsvu rašalu. Nesulyginamas su prabangiai iliuminuotomis knygomis, gulinčiomis kitose vitrinose, – nors iš kiekvienos raidės ga-lėjai suprasti, kaip Orfėjas didžiavosi savo rašysena. „Tikiuosi, ugni-niai elfai sudegino tą savimi patenkinto žmogaus šypseną, – pagalvojo Elinora, atverdama vitriną. – Tikiuosi, šarvuočiai jį pasmeigė, arba, dar geriau, jis mirė kankinamas bado Miške be kelio ir takelio, labai labai lėta mirtimi.“ Jau ne pirmą kartą Elinora įsivaizduoja apgailėtiną Orfėjo galą Rašalo pasaulyje. Vieniša širdis mėgavosi šiais vaizdiniais kaip niekuo kitu.

Lapas jau buvo pageltęs. To dar tetrūko. Ir žvelgdamas į žodžius nepasakytum, kad šie perkėlė savo kūrėją į kitą pasaulį tiesiog Elino-ros akyse. Šalia lapo gulėjo trys nuotraukos – viena Megės ir dvi Re-sės, vienoje Resė dar vaikas, o kita daryta prieš kelis mėnesius, joje matyti ir Mortimeris. Kaip jie abu šypsosi, tokie laimingi. Elinora kasnakt pažvelgdavo į šias nuotraukas. Dabar jai bent ašaros nesrūva

11

skruostais, nors tebėra čia, jos širdyje. Sūrios ašaros, užpildančios visą širdį. Bjaurus jausmas.

Prarasta.Megė.Resė.Mortimeris.Jau beveik trys mėnesiai, kaip jie dingę. Megė netgi pora dienų

ilgiau...Šuo pasirąžė ir užsimiegojęs atitipeno paskui Elinorą. Kyštelėjo nosį

į jos chalatą nė nedvejodamas, kad ten ras keletą šuniškų gardėsių.– Gerai jau, gerai, – sumurmėjo Elinora, pakišdama jam po snukiu

porą tų dvokiančių dalykėlių. – Kurgi tavo šeimininkas, ką? – Ji pamo-javo šuniui po nosimi popieriaus lapu. Kvailas padaras šniukštelėjo, tarsi tikrai galėtų už raidžių užuosti Orfėją.

Elinora spoksojo į raides, pabandė ištarti jas balsu: „Ombros gatve-lėse...“ Kiek kartų pastarosiomis savaitėmis ji stovėjo šitaip nakčia, ap-supta knygų, kurios jai nieko nebereiškė, nes vėl buvo su jomis viena. Jos tylėjo, tarsi žinotų, kad Elinora visas iškart atiduotų už tris žmo-nes, kuriuos prarado. Jie dingo vienoje knygoje.

– Aš išmoksiu, po galais, tikrai išmoksiu! – Elinoros balsas skam-bėjo kaip užsispyrusios mergaitės. – Išmoksiu jas skaityti taip, kad ir mane prarytų, dievaži!

Šuva dėbsojo į ją, tarsi tikėtų kiekvienu žodžiu, bet Elinora pati jais netikėjo. Ne, ji ne Stebuklingasis Liežuvis. Net jei bandytų keliolika metų ir dar ilgiau – žodžiai neskamba, kai ji juos taria. Jie nedainuoja. Ne taip, kaip skaitant Megei ar Mortimeriui – ar netgi tam triskart prakeiktam Orfėjui. Nors Elinora visą savo gyvenimą žodžius šitaip mylėjo...

Elinora pravirko, ir lapas suvirpėjo jos rankose. Štai ir vėl jos, tos ašaros, ilgai slėptos širdyje. Širdis tiesiog pritvinko. Elinora sukūk-čiojo taip garsiai, kad šuo nusigandęs krūptelėjo. Koks absurdas, kad žmogui iš akių varva vanduo, kai suskausta širdį. Knygose tragiškos herojės paprastai būdavo labai gražios. Nė žodžio apie užtinusias akis

12

ar paraudusią nosį. „O man nuo žliumbimo nosis visuomet paraus-ta, – pagalvojo Elinora. – Gal dėl to apie mane ir nerašoma nė vienoje knygoje.“

– Elinora!Moteris atsigręžė ir paskubomis nusibraukė ašaras nuo skruostų.Tarpduryje stovėjo Darijus – su pernelyg plačiu chalatu, kurį jam

gimtadienio proga padovanojo Elinora.– Ko nori? – pakėlė balsą ji. Kurgi, po galais, ta nosinė? Elinora

šniurkščiodama išsitraukė ją iš rankovės ir išsišnypštė nosį. – Trys mėnesiai, jau trys mėnesiai, kai jie dingo, Darijau! Gal tai menka priežastis žliumbti? Nežiūrėk tokiomis liūdnomis akimis kaip apuo-kas. Visai nesvarbu, kiek knygų mes nusipirksim... – ji plačiai moste-lėjo į pilnutėles lentynas, – visai nesvarbu, kiek jų nusipirksim aukci-onuose, išmainysim, pavogsim – nė viena iš jų nepapasakos man to, ką noriu žinoti! Tūkstančiai puslapių, ir nė viename iš jų nė žodžio apie tuos, apie kuriuos noriu išgirsti. Kodėl mane turėtų dominti tie kiti? Noriu sužinoti tik jų istoriją! Kaip sekasi Megei? Kaip klojasi Resei ir Mortimeriui? Ar jie laimingi, Darijau? Ar jie dar gyvi? Ar aš juos kada nors pamatysiu?

Darijus nužvelgė knygas, tarsi jose būtų galima surasti atsakymą. Nepratarė nė žodžio, kaip ir visi tie prispausdinti puslapiai.

– Pašildysiu tau pieno su medumi, – tarė galiausiai ir dingo vir-tuvėje.

Elinora vėl liko viena su savo knygomis, mėnulio šviesa ir bjauriu Orfėjo šunimi.

13

Paprastas kaimas

Vėjas – tamsos srautas tarp audringų medžių,Mėnulis – vaiduokliškas burlaivis, mėtomas debesuotomis mariomis,Kelias – mėnesienos juosta per purpurinį viržyną,Ir atjojo pakelės plėšikas – Jojo ir jojo –Plėšikas atjojo prie senos smuklės durų.

Alfredas Noisas, „Pakelės plėšikas“�

Tarp medžių pradėjo šokti fėjos, pulkai smulkučių melsvų kūne-lių. Jų sparnai sugaudavo žvaigždžių šviesą, ir Mo pamatė, kaip

Juodasis Princas susirūpinęs pažvelgė į dangų. Šis tebebuvo toks pat tamsus kaip kalvos aplink, bet fėjos niekad nesuklysdavo. Tik artėjanti aušra išviliodavo jas iš lizdų tokią šaltą naktį kaip ši, o kaimas, kurio derlių šįsyk norėjo išgelbėti plėšikai, buvo pavojingai arti Ombros. Iki aušros jiems reikia dingti.

Saujelė vargingų lūšnelių, keletas skurdžių akmeningų laukų ir tvora, kuri nesulaikytų nė vaiko, ką jau kalbėti apie kareivius, – tai ir viskas. Kaimas kaip daugelis kitų. Trisdešimt moterų, našlių, ir dar daugiau betėvių vaikų. Kaimyniniame kaime naujojo šalies valdovo kariai prieš dvi dienas atėmė beveik visą derlių. Ten plėšikai pavėlavo. O štai čia dar galima šį tą išgelbėti. Jau keletą valandų jie kasė, rodė moterims, kaip paslėpti po žeme gyvulius ir atsargas...

Stipruolis atnešė paskutinį maišą paskubomis iškastų bulvių. Kam-puotas jo veidas buvo išraudęs nuo įtampos. Šitaip jis nusidažydavo ir tuomet, kai vyras kaudavosi arba pasigerdavo. Kartu su Mo nuleido

� Alfred Noyce, „The Highwayman“.

14

maišą į slėptuvę, įrengtą netoli laukų. Aplinkinėse kalvose garsiai kur-kė varlės, lyg norėtų prisivilioti dieną. Mo ant slėptuvės angos užtrau-kė iš šakų nupintą priedangą, turėjusią slėpti nuo kareivių ir mokesčių rinkėjų. Tarp trobelių sujudo sargybiniai. Jie irgi pamatė fėjas. Taip, pats metas dingti, grįžti į mišką, kur bet kada surasi slėptuvę, nors naujasis valdovas į kalvas pasiųsdavo vis daugiau patrulių. Kikilis. Taip jį praminė Ombros našlės. Tinkamas vardas geibenai Žalčiagal-vio svainiui. Tačiau jo alkis tam menkam turtui, kurį turėjo valdiniai, buvo nepasotinamas.

Mo persibraukė ranka akis. Dangau, koks jis pavargęs. Jau keletą parų beveik nemigęs. Tiesiog per daug kaimų, kuriuose reikėjo atsirasti anksčiau už karius. „Atrodai išsekęs.“ Tik vakar Resė jam šitai pasakė pabudusi šalia jo, nė nenutuokdama, kad jis ką tik atsigulė – kai lauke jau aušo. O jis paporino jai apie slogučius ir apie tai, kad leido bemieges valandas darbuodamasis prie knygos – surišo Resės pieštas fėjas ir sti-klo žmogelius. Šiandien Mo irgi vylėsi rasti Resę su Mege miegančias, kai sugrįš į tą atokią sodybą, kurioje juos įkurdino Juodasis Princas, va-landa kelio į rytus nuo Ombros – toli nuo šalies, kur vis dar viešpatavo Žalčiagalvis, kurį nemirtingu pavertė Mo įrišta knyga.

„Greitai, – pagalvojo Mo. – Greitai knyga jo nebeapsaugos.“ Bet kaip dažnai jis sau šitai kartoja? O Žalčiagalvis vis dar nemirtingas...

Prie jo dvejodama prisiartino mergaitė. Kelerių ji galėtų būti? Šeše-rių? Septynerių? Megė jau seniai nebe tokia maža. Mergaitė sutrikusi stabtelėjo per žingsnį nuo Mo.

Iš tamsos išniro Čiupsius ir pasuko prie mergaitės.– Taip, pasižiūrėk į jį! – sukuždėjo jis mažylei. – Tai tikrai jis! Kėkš-

tas. Tokius vaikus kaip tu jis ryja vakarienei!Čiupsius mėgsta šitaip juokauti. Mo nurijo žodžius, kurie sukosi

ant liežuvio galo. Mergaitė buvo šviesiaplaukė kaip Megė.– Netikėk nė vienu jo žodžiu, – sušnabždėjo jai. – Kodėl nemiegi

kaip visi?Vaikas pažvelgė į Mo. Tada atraitojo jo rankovę taip, kad pasimatė

randas. Randas, apie kurį buvo dainuojama dainose...

15

Mergaitė žvelgė didelėmis akimis, jos žvilgsnyje pagarba buvo su-mišusi su baime, šitai Mo jau buvo matęs ne kartą. Kėkštas. Vaikas pasileido prie mamos, o Mo atsitiesė. Kaskart, kai krūtinę nudieg-davo toje vietoje, kur jį sužeidė Mortola, Mo pasirodydavo, kad ten įsmuko tas plėšikas, kuriam Fenolijas suteikė Mo veidą ir balsą. O gal jis visada buvo Mo dalis ir tik snūduriavo, kol jo nepažadino Fenolijo pasaulis?

Kartais, kai plėšikai nunešdavo alkanaujantiems kaimams mėsos ar keletą maišų grūdų, pavogtų iš Kikilio valdytojų, prie jo eidavo mote-rys ir bučiuodavo rankas.

– Eikit pas Juodąjį Princą ir jam dėkokit, – sakydavo Mo joms, bet Princas iš to tik juokdavosi.

– Įsitaisyk lokį, – siūlydavo jis, – tada jos paliks tave ramybėj.Vienoje trobelėje pravirko vaikas. Nakties dangus nuraudo, ir Mo

lyg nugirdo pasagų kaukšėjimą. Raiteliai, mažiausiai tuzinas, gal ir daugiau. Kaip greitai ausys išmoko skaityti garsus, daug greičiau, nei akys išmoksta atpažinti raides. Fėjos išlakiojo į visas puses. Moterys pradėjo rėkti ir pasileido prie trobų, kuriose miegojo jų vaikai. Mo ranka tarsi pati savaime ištraukė kardą, lyg nieko daugiau gyvenime ir neveiktų. Tai tas pats kardas, kurį jis pakėlė Nakties pilyje, kardas, kitados priklausęs Ugniniam Lapinui.

Ryto brėkšma.Argi nebuvo sakoma, kad jie visada ateina brėkštant, nes mėgsta

dangaus raudonį? Reikia tikėtis, kad kariai tebėra apgirtę po vienos iš nesibaigiančių jų valdovo švenčių.

Princas pamojo plėšikams eiti prie tvoros, juosiančios kaimą, – viso labo kelių sluoksnių plokščių akmenų, sukrautų vienas ant kito. Tro-bos irgi neapsaugos nuo karių. Lokys sušnopavo ir suurzgė, ir štai jie pasirodė iš tamsos: keliolika raitelių, jiems ant krūtinių naujasis Om-bros herbas – baziliskas raudoname fone. Žinoma, jie nesitikėjo kaime rasti vyrų. Verkiančių moterų, klykiančių vaikų – taip, bet jokiu būdu ne vyrų, juolab ginkluotų. Sutrikę truktelėjo žirgų vadeles.

Taip, jie apgirtę. Gerai. Dėl to bus lėtesni.

16

Jie ilgai nedvejojo. Iškart pamatė, kad yra kur kas geriau apsigin-klavę už skarmalius plėšikus. O dar ir ant žirgų.

Kvailiai. Jie mirs dar nespėję suvokti, kad svarbu yra kas kita.– Visus, – kimiai sukuždėjo Čiupsius Mo. – Turime visus juos išžu-

dyti, Kėkšte. Tikiuosi, tavo minkšta širdis tai žino. Jei bent vienas grįš į Ombrą, šis kaimas rytoj suliepsnos.

Mo linktelėjo. Tarsi jis pats nežino...Žirgai garsiai sužvengė, raitelių pavaryti plėšikų link, ir Mo vėl

apėmė tas jausmas kaip tąsyk Angies kalne, kai žudė Bastą, – šalta-kraujiškumas. Šaltas lyg šalna po jo kojomis. Vienintelė baimė, kurią juto, buvo savęs baimė. Bet tada pasigirdo riksmai. Vaitojimas. Pasi-liejo kraujas. Jo širdies tvinksniai garsūs ir per daug tankūs. Kirtis ir dūris, kardo traukimas iš svetimo kūno. Svetimo kraujo drėgmė ant jo drabužių, veidai, perkreipti neapykantos (o gal baimės?). Laimė, iš po šalmų nedaug matyti. Dažniausiai jie tokie jauni! Nukapotos galūnės, sukapoti žmonės. Atsargiai, tau už nugaros. Žudyk. Greitai. Nė vienas neturi pasprukti.

Kėkštas.Vienas iš kareivių sukuždėjo šį vardą prieš Mo jį nuduriant. Gal

net ir paskutinę akimirką galvojo apie sidabrinius, kurių gautų Om-bros pilyje už Kėkšto lavoną, – daugiau sidabrinių, nei įmanoma su-sigrobti per visą kareivio gyvenimą. Mo ištraukė iš jo krūtinės kardą. Jie atjojo be šarvų. Kam gi šarvai puolant moteris ir vaikus? Kaip šalta nuo žudynių, taip šalta. Net jei oda dega, o kraujas srūva gyslomis lyg karščiuojant.

Taip, plėšikai išžudė visus karius. Trobelėse buvo tylu, kai kūnus mėtė nuo skardžio žemyn. Žuvo du savi, jų kaulai dabar susimaišys su priešų kaulais. Nėra laiko laidoti.

Juodasis Princas buvo sužeistas giliai į petį. Mo perrišo žaizdą kaip įmanydamas, o lokys sunerimęs tupėjo šalia. Iš vienos trobelės pasiro-dė vaikas, mergaitė, kuri buvo atraitojusi Mo rankovę. Iš toli ji tikrai atrodė kaip Megė. Megė, Resė – gal jos vis dar miegos, kai Mo grįš. Kaip joms paaiškinti, iš kur tiek kraujo? Šitiek daug kraujo...

17

„Kada nors naktys užgoš dienas, Mortimeri“, – pagalvojo jis. Kru-vinos naktys, taikios dienos – dienos, kai Megė jam rodydavo visa tai, apie ką Nakties pilies bokšte tegalėjo tik papasakoti – nimfas žvynuota oda sužydusiose kūdrose, seniai pradingusių milžinų pėdsakus, gėlių žiedus, kurie kužda vos juos palietus, medžius, remiančius dangų, pel-kių bobeles, pasirodančias tarp tų medžių šaknų, lyg atsiskirtų nuo jų žievės... Taikios dienos. Kruvinos naktys.

Žirgus jie pasiėmė, o mūšio pėdsakus kiek galėdami panaikino. Atsisveikinti atėjusių moterų padėkose buvo girdėti ir baimė. Jos savo akimis matė, kad jų gelbėtojai lygiai taip gerai geba žudyti kaip ir jų priešai.

Čiupsius su žirgais ir dauguma vyrų pasuko atgal į stovyklą. Ją per-keldavo beveik kasdien. Šiuo metu plėšikai stovyklavo tamsiame tar-peklyje, kur net dieną vos prašvisdavo. Pasiųs ką nors Roksanos, kad ji pasirūpintų sužeistaisiais. O Mo grįš tenai, kur miega Resė su Mege, į apleistą kaimą, kurį jiems surado Princas, mat Resė nenorėjo gyventi plėšikų stovykloje, o Megė po visų tų klajonėse praleistų savaičių irgi ilgėjosi namų.

Juodasis Princas palydėjo Mo, kaip darydavo neretai.– Žinoma. Kėkštas niekuomet nejoja be palydos! – nusišaipė Čiup-

sius prieš išsiskiriant. Mo už tai vos nenutraukė jo nuo žirgo. Širdis vis dar tvinkčiojo per daug smarkiai nuo tų žudynių, bet Princas jį sulaikė.

Jie patraukė pėsčiomis. Kelias buvo skausmingai ilgas pavargu-sioms kojoms, bet žmonių pėdsakais sunkiau sekti nei žirgų. O kaimo saugumu reikia pasirūpinti, nes viskas, ką Mo myli, yra ten.

Namas ir apgriuvę tvartai staiga išnirdavo tarp medžių, tarsi kažkas juos ten būtų pametęs. Laukų, kitados maitinusių sodybos gyventojus, nebematyti. Ir kelias, kadaise vedęs į artimiausią kaimą, seniai pradin-go. Miškas visa prarijo. Čia jo nebevadino Mišku be kelio ir takelio, kaip į pietus nuo Ombros. Čia jis turėjo tiek vardų, kiek jame buvo kaimų – Fėjų miškas, Tamsusis miškas, Pelkių bobelių miškas. Ten, kur buvo Kėkšto buveinė, jis buvo vadinamas Vieversių mišku, jei ti-kėsime Stipruoliu.

1�

– Vieversių miškas? Nesąmonė! Stipruolis viską vadina paukščių vardais. Jis net fėjoms duoda paukščių vardus, nors jos negali pakęsti sparnuočių! – pareiškė Megė. – Baptista sako, kad jis vadinasi Žiburių mišku. Šitas pavadinimas daug labiau tinka. Ar tu matei kokiame nors kitame miške šitiek jonvabalių ir ugninių elfų? O dar tie švytintys va-balai, naktimis tupintys medžių viršūnėse...

Kad ir koks to miško pavadinimas, ramybė po medžiais kaskart pa-kerėdavo Mo ir primindavo, kad ir čia Rašalo pasaulis, ne tik Kikilio kareiviai. Pirmoji ryto šviesa skverbėsi pro šakas ir nudažė medžius blyškiu auksu, fėjos šoko apsvaigusios dar vėsiuose saulės spinduliuo-se. Jos suko ratus prieš gauruotą lokio snukį, kol tas nešvystelėjo lete-na, o Princas šypsodamasis prisikišo vieną mažą padarėlį prie ausies. Lyg suprastų, kokius keiksmus jis siunčia spigiu balseliu.

Ar tas kitas pasaulis irgi buvo toks? Kodėl Mo sunkiai tai prisi-mena? Ar gyvenimas ten susidėjo iš tokio pat kvaitinančio mišinio: iš šviesos ir tamsos, baisumo ir grožio – tiek daug grožio, kad kartais net apsvaigsti?

Juodasis Princas paliepė savo vyrams saugoti sodybą dieną ir naktį. Šiandien tarp vyrų buvo ir Gekonas. Nutaisęs niaurią veido išraišką jis išlindo iš apgriuvusio kiaulių tvarto, pamatęs juos artinantis. Gekonas nenustygdavo vietoje, jis buvo neaukštas, išsprogusiomis akimis, todėl ir gavo pravardę pagal panašumą į driežą gekoną... Jam ant peties tu-pėjo vienas iš prijaukintų varnų. Princas pasiųsdavo paukštį kaip pa-siuntinį, bet dažniausiai varnai vagiliaudavo Gekonui turgaus aikštėse. Mo kaskart nustebdavo, ko tik jie neparneša savo snapuose.

Gekonas, pamatęs sukruvintus jų drabužius, išblyško. Bet, regis, atokios sodybos ir šiąnakt nepasiekė Rašalo pasaulio šešėliai.

Mo iš nuovargio kone griuvinėjo, klupdamas prisiartino prie šulinio, ir Princas sugriebė jį už parankės, nors pats išsekęs irgi svirduliavo.

– Šiandien vargais negalais, – tarė tyliai, lyg bijotų, kad jo balsas nubaidys ramybę kaip apgaulingą pamėklę. – Jei nebūsim atsargesni, kitame kaime mūsų jau lauks kariai. Už tą kainą, kokią Žaltys paskyrė už tavo galvą, galima nupirkti visą Ombrą. Aš vos bepasitikiu savo

1�

paties vyrais, o kaimuose tave atpažįsta net vaikai. Gal vertėtų kuriam laikui pasilikti čia?

Mo nubaidė fėjas, skraidančias virš šulinio, ir nuleido žemyn me-dinį kibirą.

– Niekai. Tave jie irgi atpažįsta.Gelmėje blizgėjo vanduo, tarsi mėnulis ten būtų pasislėpęs nuo

ryto. „Kaip šulinys prie Merlino trobelės, – pagalvojo Mo, vėsinda-mas skruostus skaidriu vandeniu ir plaudamas žaizdą ant dilbio, kur jį sužeidė vienas iš karių. – Tetrūksta, kad man ant peties nusileistų Archimedas, o iš miško išlįstų sargas...“

– Ko šypsai? – Juodasis Princas atsirėmė šalia Mo į šulinio rentinį, o lokys šnopuodamas krito voliotis į rasotą žolę.

– Iš vienos istorijos, kurią kitados skaičiau. – Mo atkišo lokiui ki-birą su vandeniu. – Kada nors tau papasakosiu. Gera istorija. Nors ir su liūdna pabaiga...

Princas tik papurtė galvą ir persibraukė ranka nuovargio pažen-klintą veidą.

– Ne, jei su liūdna pabaiga, tai nenoriu girdėti.Gekonas ne vienas saugojo miegančią sodybą. Išvydęs iš apgriu-

vusios daržinės išlendant Baptistą, Mo nusišypsojo. Baptista nelabai mėgo kovas, tačiau iš visų plėšikų jis ir Stipruolis buvo mieliausi, tad Mo buvo lengviau išeiti nakčia, kai vienas iš jų sergėjo Resės ir Megės miegą. Baptista vis dar pasirodydavo turgaus aikštėse kaip šposinin-kas, nors jo žiūrovai dažnai nebeturėdavo nė grašio.

– Juk jie neturi nustoti juoktis, – sakydavo Baptista, jei Čiupsius jį už tai pašiepdavo. Raupų sudarkytą veidą aktorius dažnai slėpdavo po paties pasiūtomis kaukėmis – besijuokiančiomis, verkiančiomis, – pri-klausomai nuo to, kaip pasinorėdavo. Bet prisiartinęs prie Mo atkišo jam ne kaukę, o ryšulį juodų drabužių.

– Būk pasveikintas, Kėkšte, – tarė jis nusilenkdamas taip pat že-mai, kaip pagerbdavo publiką. – Atleisk, kad užsakymo teko palūkėti. Siūlai baigėsi. Reta prekė Ombroje, kaip ir visa kita, bet, laimė, Ge-konas, – jis nusilenkė vyriškio pusėn, – pasiuntė vieną iš savo juodų

20

plunksnuotųjų draugių, ir ji nugvelbė keletą ritelių iš pirklių, kurie mūsų naujojo valdovo dėka tebėra turtingi.

– Juodi drabužiai? – Princas klausiamai žvilgtelėjo į Mo. – Kam jie?– Knygrišio apranga. Tai vis dar mano amatas, negi pamiršai? Be

to, naktį juoda spalva gerai paslepia. Šituos, – Mo nusivilko sukruvin-tus marškinius, – aš irgi verčiau juodai nudažyčiau. Antraip juos vargu ar bus galima dėvėti.

Princas mąsliai nužvelgė Mo.– Kartoju dar sykį, net jei nenori išgirsti. Lik keletą dienų čia. Pa-

miršk tą pasaulį, kaip pasaulis pamiršo šią sodybą.Susirūpinimas juodame veide sujaudino Mo, ir akimirką jis vos ne-

panoro grąžinti Baptistai ryšulio. Bet susilaikė.Kai Princas išėjo, Mo paslėpė marškinius ir sukruvintas kelnes bu-

vusioje kepykloje, kurią jau pavertė dirbtuve, ir persivilko juoduosius drabužius. Tiko nepriekaištingai, juos vilkėdamas nusėlino į namą. Kartu su aušra, besiskverbiančia pro bestiklius langus.

Megė su Rese išties dar miegojo. Į Megės kambarėlį buvo užklydusi fėja. Keliais tyliais žodeliais Mo prisiviliojo ją ant rankos.

„Tik pažvelkit, – kartodavo Čiupsius. – Netgi tos nelemtos fėjos mėgsta jo balsą. Aš tikriausiai vienintelis, kurio jis dar neužkerėjo.“

Mo nunešė fėją prie lango ir paleido laukan. Užtraukė antklodę Megei iki smakro kaip tomis naktimis, kai jiedu būdavo dviese, ir nu-žvelgė jos veidą. Miegodama ji atrodydavo dar tokia nedidelė. Pabu-dusi atrodydavo gerokai augesnė. Per miegus sukuždėjo vardą. Fari-das. Ar kai pirmą kartą įsimyli, jau esi suaugęs?

– Kur buvai?Mo atsigręžė. Tarpduryje stovėjo Resė ir trynėsi užmiegotas akis.– Žiūrėjau, kaip rytinį šokį šoka fėjos. Naktys vis šaltesnės. Greitai

jos nebeišlįs iš savo lizdų.Tai nebuvo melas. O juodo švarko rankovės gana ilgos, uždengia

rėžtinę žaizdą ant dilbio.– Eime, nes dar pažadinsim savo didelę dukterį.Jis nusivedė Resę paskui save į kambarėlį, kur jiedu miegodavo.

21

– Kokie čia drabužiai?– Knygrišio. Baptista pasiuvo. Juodi it rašalas. Tinka, tiesa? Papra-

šiau ir judviem su Mege ką nors pasiūti. Tau greitai reikės naujos su-knelės.

Jis uždėjo ranką Resei ant juosmens. Dar nieko nematyti. Naujas kūdikis, atsineštas iš senojo pasaulio, bet gimsiantis tik šiame. Tik prieš savaitę Resė jam apie tai pasakė.

– Ko norėtum – dukros ar sūnaus?– Argi galiu pageidauti? – klausimu į klausimą atsakė jis ir pabandė

įsivaizduoti, kaip jausis vėl laikydamas savo saujoje mažučius pirščiu-kus, tokius smulkučius, kad vos ne vos pajėgs apglėbti jo nykštį. Kaip tik laiku – kol dar Megė ne tokia didelė, kad jos nebegalėtum pava-dinti vaiku.

– Pykina vis labiau. Rytoj nujosiu pas Roksaną. Ji tikrai žinos, kaip padėti.

– Tai jau tikrai. – Mo priglaudė Resę prie savęs.Taikios dienos. Kruvinos naktys.