lt I

I 1'1l2!Hi Iš ilgesio visa tai: Eilėraščiai.-

Pnrutsms ~.

NEBOSIUV.: Vaga, 1990.- 124 [4] p. (PK: [Pirmoji knyga]).

ISBN 5-415-00829--2 xx a. pabaigos .. [tūž us io" jaunuolio (labai

neseniai vadinto geriausios visuomenės privilegi­juota klase) karščiuojanti poezija apie y.aikystę, nužmoginantj kareiviavimą, nykų savo amžių, ku­riame "bjaurumas triumfuoja", "Griuvėsiai - p-a togiausia kultūros '<alba" teigia poetas. pasir ink damas atitinkamą eilėraštj: ekspresyvus, ro ts ykiai­prie siurrealizmo p r ia r tėj an tys vaizdai. suirus iI suprozmta forma. pabrėžtinai šiurkščios i n tonaciio s Bet jų potekstėse graudus ir ilgesinga, lvr izm a-. nes eiliuojama tam. kad nebūtų baisu. kad mažiau ska udėlų. nes visa tai - iš il~('sin.

4702390202-135 MBBK L:Į

P tVI 852(08)-9044-90

I:1Grož i nės liter a tū ros lcid in vs. P a r uIs Ii: j:..; S i ~ i I ;1" L; ILGESIO VISA TAI. Ei1ėr·aščiai. Serija .. Pirmoji I,,,v>!:l" R,', daktarė A. J lt r ~ 11 tie n ė. Viršelio dailininkas A. [ .I d y g a Meninis redaktorius R. Ore n tas. Tcc hni n i s r e d a ktor iu, V. Z dan c e v i čiu s. Korektorė V. Kaz i I i ti n a i t ė. Duota rinkti 19900329. Pasirašyta spaudai 1990 10 15 Leid l­nys 12494. Formatas 70/90/32. Popierius spaudos Nr. I Garn it ūr a ..Literatūrinė". 10 punktų. Iškilioji spauda 1.68 sąl sp. 1. ~,9 sąl. spalv. atsp, 3,46 a psk . leido I. Tiražas :3001) egz. Užsakymas 456, Kaina I rb. .Vagos" leidykla. 232600 Vilnius. Gedimino pr. 50. Spausdina "Aušros" spau s- I

tuvė, 2.13000, Kaunas, Vytauto pr 23

ISBN 5-415-00829-2 © Sigitas Parulskis, 1990 •

+ + +

Tėve Tėve Tėve

negailėh man šitos pievos

melsvą augalą Tau auginu pats save kandžioju pats ginu

šitiek jėgos sutvertosios many O Tu vis šalia kituose gyveni

kam reikalingos gedinčios rankos jei mano sielą kaip arklį renkas

Tėve nusikaltau kitų kaltes savyje tik jutau

ar aš jau geresnis jei nežuda II jeigu bejėgis kaltuosius užg« ut

PASLAPTIS

tik aš vienas žinojau kad kitoj pusėj vakaro t euas augina bažnyčią

mažą nykščio diduma

tėvo akys žvelgiančios pro aukštus langų vitražus persmeietus siūbuojančio

saulėlydžio šakomis tėvo rankos glostančios

putlius paveikslus sliuogiančius marmurinėm kolonom ­tėve tėve kaip kraujas patamsyje kelią suranda tėvo veidas šalia altoriaus su taure virš kaktos pakylėta

su duona po kojų išsprūstančia

kai vieną naktį tėvas visai neeuerižo kai liepsnojo krauju motinos langas lig ryto tik aš vienas žinojau kad atpirkimas aplenkė mūsų

namus

+ + +

gimiau 1965 metais jau apleistam kukurilzų lauke gandras manęs ten nerado gulėjau angliško bekono pėdoj

kol tėvas žolės šieno miltais barstė motinos plaukus (greitai juos gaminęs malūnas buvo pertoarkvtas ir popierinius maišelius pildė granulėmis pagal kalašnikovo automato kalibrą su perkeltu svorio centru) gulėjau po raudona saulėgrąža

kol Kuboje Vietname Cilėje Ceko­slovakijoje brendo mano galooiimai apie gyvulio prigimtį

gulėjau kol pėdos mėnuly

ėmė šviesti ant mano kaktos kol keitė man vėliavų vystyklus kol mainė vadų iliustracijas kol bažnyčios pavirto sandėliais

kol Islamo kariai ėmė siųsti į Lietuvą

laiškus cinkuotame popieriuje gulėjau kol mano sielai išaugo krūminiai dantys ir per lauką atėjo ne Dievas o tarpkolūkinė melioracija

PRADZIOS MITO NUOLAUZOS

I

tėvas

skerdžiantis kiaulę

vasario pradžioj raudonas sniego dangus su vėstančia kiaulės galva nėščia motina darinėjanti žarnas melsvas mėlynos motinos kasos aš dar negimęs­

jau kruvinu veidu

II

kai buvau mažas tyčia kartą šlapinausi prieš žemus langus senos puskvaišės mokytojos kuri turėjo

apkiautusią ožką Bertą

nešiojo didelius vyriškus pusbačius ir sudėvėtą maldaknygę

ir prakeikdavo purvinus vaikiščius

didžia usioms pragaro kančioms

-- tėvas sakė kad būsiu

nedoras -- nebūsiu

III

mano rankų pirštas antras pagal dydį

eidamas aštuntus metus pateko tarp durų senoj klebonijoj -- pradinėj mokykloj nagas pajuodo ir slinko tolyn nuo manęs

taip žiūrėjau. į tamsų

pavasario ledą ant dumblėto Obelių ežero ir žinojau kad žuvys plauks į tą pusę

kur vėjas nuneš iškorėjusias

lytis kur nagas nuslinks ten bus ir mano gyvy bė

žiūrėsiu

IV

laukdamas grįžtančios

motinos iš naktinės pamainos žvelgdavau į siaubingus pasaulius ant griūvančio namo lubų... nubusdavau pajutęs šalia sunkiai alsuojantį sapną

ir neišdrįsdavau pasakyt mama aš ilgai meldžiausi apie tave

v

krist iš laukėjančios obelies palangėj

kitoj ežero pusėj pamačius

bėgantį meldais skenduolį

prasidurt basą koją

slėpti ją giliose varnalėšose

o vidurnakty rėkti

iš skausmo kad net girtas tėvas

nu bus tų

VI

į lauką neištrūkti:

mokytis poterių iš katekizmo keistos amžiny bės

žodžių

ant užuolaidos tarp seno bufeto ir musių nutupėto radijo popietės šviesa virsta į liūdintį

veido kontūrą-Dievuli kursai danguje ... o juk potvynis ir taip noris prie tilto išplauto pernakt giedojusios srovės

VII

pradinės mokyklos mokytoja buvo į kažką panaši­negraži kai mes kaktomis daužėme klasės langus sakydavo saugohit galvas prireiks dar garsiai traškėdavo krosnis kuris nors iš vaikų

negalėdavo paaiškinti kodėl

"ąžuolas" rašo be nosinės (panose rankove apkuopdavom) o mokytoja lyg klausydavo kaip miestelio pakraščiu

skrodžia ilgi sąstatai

link prūsų

kai mes paaugom ji puolė

po prekiniu traukiniu

VIII

Prosenelei

aristokratiško apdaro kraštas prislėgtas plačiu

antkapio luitu kažkur Zemaitiioi smarkiai plazda vėjuje

kaip gestaniis paukštis proa nūkio krūtinėj

IX

kai liepto nebus pereisiu upę

VIENO MIESTELIO ISTORIJA

puskvaišė mokytoja priplėkueiu. spintų ir stalčių

kaimynė

dar augino pilną daržą

durnaropių

kurias mes laupydavom bijodami apsikrėst durniaus sėkla (kiek suaugusių mano draugų

nori miego - lyg prieš aplede jimq ) jai numirus šėtono derlių išpjovęs

žmogelis nukrito nuo kiaulidės

stogo ir nusilaužė koją

nuo to laiko mažo miestelio gyventojai šlubuodami atsilieka dešimčia

metų nuo Lietuvos o jau nuo pasaulio...

PIRMOJI KELIONE Į MOKYKLĄ

parkas veidrodyje ir vaikas bėgantis taku žemyn dulkių kamuolio viduriuose kai jis trenkiasi galva į atvaizdo gilumą

tūkstantis devy ni šimtai septyniasdešimt du parkai byra į užakusią kūdrą

o kur dar pakelės dulkės

kurios atspindėdamos dangų

krito į plačiai išverktas berniuko akis parkas pakeliui į XX amžiaus dvasios mokyklą

valdant Nežinomam Dievui

I,I

VIENATVE

laikydamas ilgą komunijos žvakę

prieš pleiskanojantį veidą

šluosčiau liūdnus angelus nuo akių

galvodamas: kad tik nepaealoočiau

dabar negražiai

NUOJAUTA

paramstau lubas šviežiai apgenėtais ąžuolo ramsčiais

aklinai uždanqstau stiklus ir gėles nubsrėiusias

ant palangių

("

didijį veidrodį apsuku veidu į sieną

uždengiu. išdžiūvusį stalą

baltašvietė altorius kaip laivas krakmolyta staltiese

I nukabinu šventųjų paveikslusdešimtmečiui ir vaizdelius su kreivokaisžilam robinzonui siel­peizažaisvarto I'

I•,

baltais marški­nėliais kai žinau kad dar kažką

svarbaus pamiršau baigiu savo darbą

dabar jau gali ateiti liga sprangi kaip vanduo nemokančiam plaukti

SAULELYDIS

vaikas ižiūrėjes vėjo malūno

sudegusiuos sparnuos kraują

vakare ėmė kliedėti ir dusti nuo karščio

aprimo kai pra.siskvrė lubos ir kambary prapliupa lietus

teko išnešti televizorių

kitus drėgmės

prietaisus

f iĮ

bijančius ii

II I

LIGA

ji vakarais išima iš vidurių lajinę žvakę

pastato ant palangės

ir parimusi žiūri

į vakarop krešantį

vandenį

šviesa apšviečia tik liesą krūtinę

prašau kad lango stiklas atspindėtų ir veidą

prašau kol virš lovos pa linksta mama

KELIAS PRO NAMUS LIUDNA PASAKA

o pro šalį vis groblius dundėjo

šulinys tarp tuščių pamatų

ašarojanti motina tėvas vėl neparėjo užgesinamos šviesos ir nereikia ruošt

pamokų

o pro langą vis kryžius alyvose pro mažus kumetyno stiklus kaip žvėris rytas naktį jau vijosi ir kaip vaikas tikėjau - suklups

gqzęs girtas žmogus užmušė mūsų namus žmoną

dukterį

sūnų

skaitantį pasakas sėdėjo visi negyvi prie lango o ežere lyg mėnulis

švietė numirę mūsų namai buvo baisu ir šalta motina tik šypsojos liūdnai

glostė tirtančią galvą sūnaus

visos pasakos baigiasi sakė

laimingai

I

!\ESIBAIGIANTIS VAKARAS

klampiais rudens vakarais visai jau prieš žiemą

užgęsta elektra nutyla laikas mūsų namai tada tokie dideli ir geri niekas netrukdo klausytis vėjo kalbos apie dangų ir medį

tik tas neramumas lyg lauktum pagalbos šauksmo nuo vieškelio pusės

CIA

nežinau aš kitokios šalies kurią mirdamas noriu paliest

nežinau aš šalies kur rugpjūty

po dang unt galiu vien tiktai būti

nežinau aš šalies kur medus skaisčiai švies nors manęs jau nebus

II

DANGAUS IR JOROS

KIRTĖJAS

TRAKTATAS APIE ILGESĮ

Vakuumas, kuriame sklando kuriantis, ten nevaldomas plakasi sparnas. o judėjimo amplitudę apibrėžia ritmas, kalba, intonacija.

Dvasingumas - daiktai nėra didesni už sielą, keliaujančią. gaubiamą įkvėpimo.

Orientacijos netekimas: iš medžio lajos ištrūkusiam lapui pasaulis yra begalinis, bet mirties trauka dar didesnė.

Vėjuje žydinti plunksna, kurią vejas liepsna, kai pagaliau sudega plunksna, isolėeta kaitra - plunksna vejasi liepsną;

nuojauta, artima amžinybei. Galvojimai apie tobulumą - veidrodžio

regėjimai, atvaizdai, trupantys, kas akimirką, bet neišnykstantys: tarp jų

.~uysčioja siela, baltoji žuvis kalnų

hriokly je. Idealai - figūros, praradusios savo

.~(,,~ėlius, šviečiant dirbtinei patyrimo soiesai.

Hegelis, sakydamas, kad religija yra vaizdiniai, tikriausiai turėjo galvoj Boscho Viešpatį debesyse, kurį šis taip buvo pamatęs, nes XVI amžiuj Dievas dar nesislapstė.

Sventoji dvasia, aplankydama Donelaiti ir Maironi, tarė tą pačią soiesq, tik jiedu suprato skirtingai, mes jau suprantam kitaip, daug skurdžiau.

Poezija - mėginimas užtvenkti kalbą,

kai ošia užtvanka ir girdėt, kaip alsuoja upėtakis.

Poetas - sūnus, pradėtas puolusio angelo, kuris, supančiotas nuodėme,

baisiai ilsėioe dangaus. Iš ilgesio - visa tai.

DVI NUOTRAUKOS APIE KRISTIJONĄ DONELAITĮ

I

Donelaitis giedantis darbą

ir Viešpaties ratai dardantys per pažliugueiq būro sielą

plėšiantys gabalus purvinus aptaškantys už versto psalmyno lapus

?

II

Donelait is meistraudamas optinius prietaisus slapta tikėjosi

įžvelgti Viešpa ties veide tą ra ukšlelę

kurią paliko keistas gyvenimas šioje žemėj

PRISIKELIMAS

deda senis grindinį

pirmiausia akys kad siela jose budėtų: ieidama skleistų šviesą

išeidama liūdėtų

kaklo ašį su dantračiais dviem i,~ kairės į dešinę pasaulis matysis ir atvirkščiai: nuo šalikelės iki šalikelės

krūtinės išpūstas lankas amortizuos genijų

ir priekurčių senučių

.:;Iiaužiančių iš bažnyčios žingsnius liemens aptakaus konuso idubime taškysis liU kepyklos langais pasisotine žvirbliai kujų pabėgiai kreivi bet tvirti bus (Į saujos pilnos gėlių ir nuorūkų

meilės žodžių ir prakeiksmų

deda senis grindinį

darbą pa baigęs nuoširdžiai niisispjauna ir grindinys prigyja

II

I

MAISTAS

paeilenkiti virš krištolinės

tėkmės nejausdamas svorio atvaizdas vartosi ant poliruoto akmens slogos išvargintoje kairiojoje šnervėje

smulkios kra ujagyslės rezga maištą ir kliusteli skystis raudonas ir nežinau ar tai kraujas ar pomidortĮ

padažas

RUNGTYNES ARBA RINKIMAI Į MIRUSIUS

gerokai prieš rytines pamaldas iaihšto bažnyčios palange sargas valdiškais guminiais batais (kad nenutrenktų koks elektros laidas - visur .i Ų pilna mėtosi) praskleisdamas kartais pamėlusiu nuo nosies krapštymo pirštu 1/ ukštą vitražo voratinklį

i oeluia į vidų kur šventieji su ncsuentaisiais žaidžia tinklinį

i iūr i kaip kamuolio vėjas užpučia daugelį

.':vakių (jos rūksta lyg maldą kalbėtų)

() kitos nulūžta visai ant viškų graudžiai gieda nėščių mergelių

choras trankų "Entuziastų maršą"

palei centrinį altorių guli generolas geria Kristaus kraują ir glamonedamae

kulkosvaidį

i moterų kojas šaudo nelaukdamas galo sargas nurašo batus

nurašo pergales ir pralaimėjimus

nurašo generolą su Kristum ir gauna už tai talonų pienui (kenksmingos darbo sąlygos) po to eina į varpinę

po laiptais lieti guminių žvakių - koks skirtumas oiliečiams numirėliam«

TEISMAS

vakaras radiatoriaus skalėje siūbuojantys troškulį debesys virš mano galvoskurią laikau nusiėmęs priešais krūtinę po to ant sulenktos kairės rankos (priklaupęs jaučiu kaip į sąnarį sminga drėgmė ir mirus žolė geria ili ka ulų moralines medžiagas) dešine lyg prisiekdamas paliečiu kairi petį ir sakau: tu mano galva raudonojoj šviesoj paliitue:

i.š rytll

vis matau tave riedančią sunkiais tulžies e.šelonai s

mano galva patekėjus sklendi autobusais žemyn

ieškodama miesto gyvybės pilna neapykantos veidams kurie veržia tave

kaip kilpanekęsdama net to veido kurį tu nešioji mano galva įsprausta į valstybi.škai

suprujehtuotą;

kaukolę ko slapstais ant pečių arba kojas siunti į pragarą

pati iš to pasityčiodama mano galva organizuojanti agituojanti

samdanti

\

1I.

kūną orgijoms ir nusikaltimams pati dangstaisi vienatvės maišais ir kančių šungrybiai dygsta tavo akių ašaringoje žemėje

mano galva tu išduodi viską

kas tik netelpa tavo skurdžioje trumparegėje trajektorijoj

girdžiu kaip tu kankini mano smegenis pilnuose žiurkių mėšlo stalčiuose

pagal milijoną įsakymų

prievartauji išsižadėt

kaip niekini širdį nes

ir naivus jos ritmas

jmirkusių sienų

atminties ir namų

ji per maža tavo svoriui

nepajėgia išjudint raudoniu

mano galva aš stoviu ant liepto ir metu tave į prarają

kad tu nebegrižtum nors žinau - būsiu nukirstas kaip karys mūšy ginklą praradęs

NESUGAUNAMAS PAUKSTIS

A. Marčėnuj

I

cigarečių pakelis pasibaigia. kad atplėščiau kitą

galvodamas: nepasibaigė cigarečių pakelis paukštis atskrenda patupi ir nuskrenda kad galvočiau: atskrido paukštis ir nenutūpė

ir nenuskrido

II

masina kuri veža ne::fYvuS

paukščius dažnai pasiklysta rūke

sugenda o kai trenkiasi į pakelės medį

arba apsivožia negyvi paukščiai pavirsta negyvom vištom

DVI NAKTYS IS SPALIO 3-čios

Į 4-tą

Pirma

kas sušukuos man akis kas klausą užmerkė

kas perskels krūtinės riešutą

lazdynų

lazdynų rudenį

kai elgetauja mirtis

Antra

temsta lyg tirptų gyvybė

lyg kelio ieškotų aklas lyg pauzė praradusi ribą

pažadintų budintį

Traklį

SODAS

kai pasibaigs pasaulio pabaiga bažnyčios

visos paukščiais virs sutūps į medį saulės galvoje tai bus gražiausias Viešpats

sodas

4> + -+

kaip bijau dabar savęs

rašančio kalbančio alsuojančio

dar labiau mylinčio visi mirę poetai tai girdi bet nusuka žemėje veidus kas tai ir kokios tautybės yra žemė

praryjanti gyvus kokios tautybės yra prostitutė

kuri kas kartą paimdama pinigus pravirksta kokios tautybės yra lygintuvas kuris pradeeina smegenis ir perdega

pats pasiekęs atmintį

J

KLAJOKLIO DAINA

ir bus man skirta sunešiot šituos rūbus lig kaulo bus pasakyta man nueikirsdinti kairę

kad dešinei neeutrukdstu liepta bus man į šio miesto mūrus nudilinti veidą mėnulį mylimąją

bus pasiųsta mano balsui dykumų biri begalybė

bus man parodyta kaip drėsnuos požemiuos badu numarint savo neregę širdį

ir bus pilies tiltas pakeltas man per riaumojantį

dvokiantį griovį mirties

JUODI BALTI TRUMPEJANTYS GARSAI

apie pianiną papasakot trapų baltą jo korpusą

masyvų juodą jo garsą

baltus juodus jo klavišus smengančius ir neiškylančius

papasaltot kaip aš juo grosiu neturėdamas pirštų

kaip klausysiuos melodijos k lausos neturėdamas /

taip krestelsiu galvą

plaukų neturėdamas

kaip grakščiai nusilenksiu neturėdamas nė liemens kaip įkvėpsiu į sceną mėtomų gėlių aromato neturėdamas uoslės

haip aš apžilbsiii nuo smarkiai banguojančių

mergaičių krūtinių pirmose eilėse

ah u; neturėdamas

kaip aš numiręs paskleisiu nemalonų kvapą

I rečiqic. dieną-

neturėdamas kūno-

kaip aš numirsiu­n umirsiti

I

ATGAILEJIMAS IR VILTIS

duokit plaučius, kad įkvėpčiau

šią aptrupėjusių plytų liniją,

duokit, nesigailėdami, lyg duo­tumėt be priežasties, ne kaip bažnyčiai, ne kaip našlaičiams,

ne nukentėjusiems, ne kaip iš baimės - duokite prašančiam­nes nusižemint baisiau negu kautis, nes mušti sunkiau negu pasigailėti, nes užmiršti yra daugiau nei atminti duokit plaučius, net ir korėt us kaip kirmėlėtas hopūstlapis,

net ir nieko nevertus, pūliuojančius,

skaudančius ­kad tik įkvėpčiau su amžiais suaugueiq gotikos liniją­aštrią

BEJEGISKAS

auga ant skruosto ne kalėjime­negali numarint jo badu negali įskųst nes nepriklauso jokiam pogrindžiui negali apšmeižt anoniminiais laiškais nes neturi direktoriaus negali pagauti tinklais nušaut povandeninės žuklės šautuvu nes nežinia kokiuose vandenyse jis plaukioja gal visai nesiprausia ir nevala dantų

negali ištremti nes nėra

jo tėvynės antinomijos o išrautas po savaitės sugrįžta

plaukas neturintis mylimosios kuri jį išduotų

/)

TARPEKLIS

vidurdienis prashleidusi užuolaidą

vakar nupieštu balsu pasakai: siela yra tai kas nedvokia

po to einam į gastronomą

nusiperham pusžalį mėnulį

tu jį nori nešti viena - įvyksta susirėmimo

improvizacija (žvanga ašmenys plyšta skydai braška šarvų netobulas siūlės

suklumpa mirtį kriokią arkliai: matau kaip išsiplečia gyslos ant tavo kaklo kaip konvulsijų taršomos sausgyslės

užveržia mano delnus) o mes šypsomės vienas kitam ir daužom mėnulį j šaligatvio plytą

jis nedūžta

todėl daužom į nutehamqii vamzdį

skarda įlinksta

[linheta viso kvartalo namai o Europoj pasigirsta trupančio stiklo

kvatojimas

[linksta praeivių siluetai­iš jų daugiau neprašvk degtukų

ar nosinės kruviniems pirštams ­dar kartą trenkiam mėnulį į sūnaus galvą

mėnulis suskyla o sūnelis nuplauhia dangum

MEMORIALINE LENTA

swme name gyveno ir kūrė ne/žymus pasipriešinimo liūdesiui dalyvis mėnulis

kai visa tai pasidarė

nebeįmanoma

jis išsikraustė

į dangų

sėdi Dievo Tėvo kairėje

iš ten ateina bausti gyvų numirėlių

sielų

'/

'KALBA"

Jeigu kalba būtų medis aš jį pasodinčiau

ir mirusių žemėj

jeigu kalba yra medis mano rankos per trumpos pasiekti jo vaisių

jeigu kalba bus medis jo ugnis ilgiau šildys negu pragaro liepsnos

KELIONE SMELIO PAKRASCIU

I

žemės plačios pakraštys - o skurdus šitas kraštas, margos karvės,

banda be ganytojo, marių

drumstas liežuvis - begaliniai nurimę nasrai - tamsus jautis ncndrv nuos retuos, tykantis drutablauzdės mergaitės Europos lir Neringos

ir bažnyčia už posūkio juostos. Kristaus laivas, pro žaizdą

rytinėje sienoj veržiasi sunkūs

tinklai - palei vandenis pūvančios žuvys ant paiuodusio smėlio žievės - duok mums duonos

kasdienės,

mZlsų duona nafta, jos pluta daug tvirtesnė

nei karstas

apdaužvtoie prieplaukoj korėja

laioiūhščiai, šitos rūdys keliauja per kraują, per amžiną kaltę ir atgailą,

per širdis šiauriečių

su lietuviškos sielos žyme­bet pasmerksime širdis masholių,

jų spalvas: žydrą, baltą, raudonų,

;/

jų šunis, jų tvoras ir šiukšles ­lyg uždususių paukščių

būriai

virš stogų laibi kryžiai antenų,

nesuuaunantvs Viešpaties balso

tai tik pakraščio kraštas, pradžia, maudžia kaulus ir į gelmę traukia bedugnis vėjo šulinys

II

vėjo šulinys, taip rodo ištisusi žolės rodyklė,

ji brėžia užkeikimo ratą

drėgnam šlaite kaip luošas vabalas, apoirtes - su smiltimis kovoja - vis ratu

nuslūgsta rūko dusulys, atsiveria pradžia, kurios nebuvo akių tinklainėj: mirties spalvoti

rašmenys

nupustomi sekundei, Egipto piramidžių miniatiūros danguj

suyra, po to jau ektausčiaealuės kopos atspindi savo veidrodžiuos

griuvėsius,

telegramas marsiečiu

gražiausiai žemės mumijai­

sustok, suetink, irėminh, užfiksuok į juostą, dvokiančią ilgais

kon vejeriais, dangoraižiais, ekranais,

priplėhusiom kasyklom­užtroškusi akimirka gyvens ilgiau

tuojau sutems - didžiulis neaprėpiamas

skeletas, smėlėtas, lietaus mazgojamas,

sūraus ir gėlo

sumišai

pušynai klupteli ir pusdieviai nakties palinksta viršum jo

širdis išmoksta formas ir išnoksta, rupi saulėgrąža virš mirštančios galvos, kuri dar stengiasi budėt

III

virš mirštančios galvos, virš logikos dar akys švyti, sielą

plaka vėjas ir smėlio sparnas užveria kalbos vartus,- aš tau sakau: čia Viešpats nusileidžia, pavargęs nuo visų karų marų ir lietuvų - įmynę pyktį, smurtą, gėdą,

jo basos pėdos šičia laimi grožį

ir atilsį,- bet mes kartojam tiktai nuospaudas, tarpupirščius, gyvaplaukius. likimo linijas ar žydinčius šašus­mes ieškom jojo pėdsakų, istrig« jo kelio sąnario centre - išties juokinga ­užveiskim laužus. tegul pašėlsta vėlės.

suplūsta iš jūros /Įundymų ir marių

nekaltybės, teatskrenda iš smėlio

vidurių - kraupus žarnynas! - Liudviko nuščiuvusi dvasia, neapšviestais g elm.yruiis keliaują kaimai! kuršių sielos, ropojančios

į vokiškąjį rojų baltiškam smėlynų pragare

IV

iJaltiškam smėlynų pragare kartu mes, girdi, kartok: kaip myliu šitą erdvę ir urož] - kažkam jį skauda, aš tik apdainiioju, aperiežlii dantim. 0­

ir tavo antakį

al/ tai virš kopos pašautos, uiršum saulėlydžio

II nksčiau. tikėjau, kad viršūnė­da bar jos kyšo štai prie kojų: Dangus ir Pragaras, Setonas, Angelas, Altorius, Atpirkėjas ir lauko išvietė,

ir Smėlio kaukolė,

lie perstojo čiaumojanti žolynus, ti niia kaip nuodėmės riba, kaip neregio klausa - aštri ­tikėjau! springdamas aš moterim, ry nu, mėnulio troškau, sublogau, «u nvhau, pažįstamų būry toks vargeta­

bet nenorėjau sosto, draugo neturėjau­

da bar tik vėjo aštrios šukės tepaglosto, dabar tik jūros atspindžiai - koks nuogas!

/

pašviesk, mes vieni du - aš flcunau, kas atsitiko mano kraujv]« su žuvusių krauju, pažemintų, per klaidą išeirtų, kas su krauju lietuvių, prūsų, sėiių, kuršių, žemgalių, žydų, lenkų ar kaip poetas sako - ­gal totorius? - ant mažo odos skydo

plaukiantis per stepę, senos kumelės mėšlo šmotą

ėiulpdamae-«

pašviesk dar: gal ten, viduj, jau niekas neatleidžiama,

o auksu švytinčios šventyklos - net kopos tartum

varpinės šauksmą įsiūbuoja - tik mūsų

ubagy stė«

atspindys - aukos akivaizdoj? auka ir atpirkimas - pačios įžūliausias

dekoracijos? kiek kartų galima aukoti vienišą gyvybę,

Viešpatie, ar aš tikėjau, aš žvejas Tavo, kuršis, jūroje akis išvertęs, kai šaukiaus Tavęs:

išgelbėk mūsų sielas ir kelki jas savęspI kai numazgotii kūnu po krikštais, iš miško amžino giesmyno iėpjautais,

kui atguliau, tikėjau?! ar Teismo protokoluose

teliks: Hier ruhet

v kol tu ilsiesi, aš prisimenu:

tas smėlio gyvulys - Didžioji Kopa­jau vienąsyk kopiau šitais šlaitais, savižudžių procesijos priešakyje, tik iiienas buvo miręs - pamišus, nelaiminga moteriškė, mokytoja - nešiau jos nuotrauką su kaspinu, ir klimpo kojos į miestelio IIs[altuotą kalną

ir jausmas toks, lyg laidočiau tikėjimą,

tave lydėčiau smėlynais beprotystės

tarp jūros tirpstančių eilėdarų

ir marių klampaus snūdulio,

lyg laidočiau bažnyčias, kates suvažinėtas,

artimuosius, namus nugriautus, džiūstančius medžius

IIPr nuopuolį, per atgailą, per gėdą, per dangų pagirių ir kraują rudenų

einu, lyg siųstas atpažint paveikslo, kurį nešu, kuriuo aŠ pats esu, kuris vis skyla, eižėja, blausėia,

kuris jau panašus į kilnią maro sėją, lrart ii - į pjūtį, šaknis išleidžia, pumpu­rq suhrauna, akimirksniu nuovsta, einu - per išdavystės tremtį-

mintim į dugną,

širdim ­ ji krenta

I'I

III

GRAŽAUS KASDIENIO PRAGARO KROMUOSE

METRASTININKAS

Jeigu man kada nors tektų

aprašyt dvidešimtąjį amžių

aš neskandinčiau laivų

nešturmuočiau prabangių rūmų

nežoelgčuui į veidus nunuodstiems paraku dujomis melu išdavystėmis

nesikapstyčiau po krematoriumų

pelenus į griuvėsių pragarus ne­nužengčiau

negrūmočiau. maita vemiantiems imperatoriams išsigimusių part ijų

lyderiams neatgailaučiaii už savižudžius nesimelsčiau už debilus luošius nelaiminguosiue atsistočiau prie jūros

ant aukščiausios kopos vėjui veidą atsukęs

ir pirštais stipriai kad krumpliai pabaltų

sugniaužčiau dvi saujas smėlio ­už gyvus už mirusius

;1

LAIVAS

euurižčtau bet parašyta: Miesto nėra

o po deniais plačiais

triumuos nerimsta plačianasriai arkliai

jei žemėje išmirtų sekmadieniai visi sueriičiau

pasakyčiau kaip skauda mano protas bet nėra sugrįžimo

yra kareivinių valgyklos knygynai ir tualetai o po deniais plačiais prunkščia iškrypę

arkliai

kitoj pusėj

skrybėlėtas geria gazuotq vandenį

o aš iiiduriuos jaučiu šaltį­

tai žmogiškasis bendrumas ar šilumos išeikvojimo dėsnis?

o po deniais plačiais­visos karo mokyklos skanduoja už grožį ir taiką

(ir išmoko pašalint vienintelę kliūtį

šitaip panašią į žmogų)­

triumuose trypia godūs arkliai

vaikštau nuolankiai demonstruodamas savąjį kraują­

pigiaueiq degalų formą (prieš vartojimą

reikia pašildyt) () pro šalį šliaužiantis angelas gieda:

žydi sodai švinta rodos mano sielos tamsūs klodai pasauliui bet gyvybę

skausmas lydi ką daryti tai kas žydi kaip išsauuot

ir prispjauna į mano galvą

TIes jis dar įpratęs matyti "isus daiktus pagal klasicizmo estetiko: .~itiek daug netikėtų minčių

lyg čia būtų ne jūra

lyg po, deniais plačiais

t riumuos nežvengtų besočiai arkliai lyg laive 'l.~ jau būčiau

;/

JAUNO REKRUTO MALDA KASDIENINf:

dantų šepetėli, koks gyvenimas šiepiasi iš blizgančio bato aulo gazuoto vandens automate, kokie skysčiai

skalauja mano inkstų krantus kai malšinu troškulį arbata pasaldinta bromu garSO įrašymo studija, kokios žvaigždės man šviečia kai rikiuotėj dainuoju dainas apie plačią tėvynę

su kareiviško diržo sagtim atsispaudusia nugaroj ar ant sėdmenų

laikrašti ..Į Komunizmą", kokie paukščiai

krenta žemėn numirę, kai vidurnaktį nuogas ryju autuose slėptus motinos laiškus Lietuva, o, tolimoji, koks mėnuo ten kyla kad šitaip noris numirt

VOVERE

tu, vovere, gliaudai mano raudonus pirštų ekranus tu, vovere, sliuogi mano kamienu į gelmę

gliaudai mano burnos lapiją

gliaudai mes krentame tau po kojom, vovere, tau šokančiai Rytų Vokietijos pušynuose gliaudančiai 5,45 kalibro kulkas iš mano sapnų,

vovere, gliaudai mano krumplių žaizdas smėlį iš sąnarių

aš skaita u apkasų sniego laišk us, vovere, gliaudai laiškus iš Lietuvos gliaudai mano nuogas garuojančias

smegenis pačią viršūnę,

vovere, neistengiančia pakilt iki įstatų poetikos tu gliaudai sielą baltų kareivinių,

vovere, veją užmerhianti mano balsą

mano šauksmą iš žemyno kuris žygiuoja 120 žingsnių per

minutę

120 smūgių per inkstus 120, vovere, ar užteks tau jegų

laukti kol liksiu gyvas

SAUGUMAS

(/ municiios sandėlius technikos parkus oėliaoas kabinetus archyvus miltų atsargas aptverti spygliuota viela lr įsakyti vaikščiot ratu jaunam kareivėliui

(k uriam nuo vogta sviesto bū tų. paleisti viduriai) su užtaisytu ginklu

{IO to pasamdyti tuziną vaiduoklių

pakabinti plėvesuojančius dažnai užgęstančius

prožektorius ir kutenti nakties riebų

pagurklį

kad ji linksmiausiai kvatotų­SIl ugumas bus garantuotas

ti.s, viskas žlugs jei kareivėlis

/Į('iškentęs išdrįs

o usiėluostvti motinos laišku

KAREIVIŲ RIKIUOT:8S POEZIJA

misionierius nešdavosi Bibliją

artipilnį vynmaišį

ir peilį

gramdyti gyvulių mėšlui

nuo sienų

kad galėtų pakabinti nors ir svetimą

bet didelę kančią

kad šviestų - - ­o kas liko po to aiškiai matyti visatos pernelyg žvaigždėtuose

veidrodžiuose

KAULŲ ELEGIJA

aš paeėslu savo kaulus išbarstysiu ant dirvonų

kad sudygs kad ims žaliuoti ar dar bus jie Lietuvoj

MARSAS

(skaityti bėgant)

I

beretė sudrėkus

slysta kiaulystė

gyva šėtonas - už diržo batai nauji dulkėti:

kruvini autai­šliaužiančios aukštyn pūslės žaizdų Mažieji ratai stuburo tiltas amortizuojantis automatą

negyvą dar išteptq išualvtq išgramdytą

smėlziu alyva: alyvų

krūmas, namai - ten gegužė, čia kalendorius­ten alyva, aliejus, Kalėdos, ne, Kūčios - pučia pilvą (kopūstai)­motina, laužianti plotkq, su krvžium, su veidu, erškėčiais, vainikas, smengantis į

smegenis: sreičiauttt

nebepaiėqsiu

- greičiau!

nebe ... galiu

II

giliau kvėpuok

pro nosį,

burną ­vakar tualete - išmušė - dantį:

lengviau trauk orą: banginis. ant kranto išmestas. planktonas.

toną

deguonies

ar dulkės turi tautybę.

ar skauda rūkyti - skauda giliai, rūkvsiu, dujos. dujokaukė ­angelo veidas, bučiuokit mane. nešoentieii,

galima šaudy t : visus. juk beveidžiai, į nugaras. kriohti, kad atsisuktų,

rėkti.

,

dujokaukė limpa­nusiplėšt su oda­nebėpažintų,

šaudyt į nugaras, kad atsisuktų numirt

III

į kalną,

j kalvą,

sąnarį gręžia,

dešinė atsilieka: suklupti?­spyris - kraujas - per lūpą - sliekas, iškepes saulėj - srouelė silpna,

i kalną - kiek svėrė kryžius, automatas, minosvaidžio vamzdis 22 su puse (neprisiminsi) - daužo pečius,

kaip vadinasi kaulai, kur lūžta,

trenkti viską ir bėgt - jau: bėgi:

bėgiais ­nuosprendy taip parašyta, paveiksle, kur dunda arkliai i skerdyklą, daug

kruvinų kanopų

pakaustyt batus, kad kaukšėtų, kad kibirkštį shettų,

kad šviestų - ar šviečia

išpampus širdis­nesąmonė: dulkės

burnoj, tik dulkėse guli nualpus akis: - gulkis

IV

kuprinė

sunki kaip storos knygos, Biblija, Zodynas, Zaidy nėe,

Zudynės,

Automatas, funkcionuojantis kaip kepenys

ar inkstai, kas mato vidų, kas ten vyksta, ar keičia kraujas spalvą

iš pykčio, spausdamas saugiklį,

nuleistuką:

ser-ij-aaa

/

į taikinio gyvybę,

pilki keleliai - čia

vienas kelias - dulka, milinės, linguojančios dangum, ir kulkos: žingsniai sminga į pulsą - gal pulsi? ! už nugaros kas bėga, tas vejasi­suklupsi? šlia uši? keliais?! aplink šventorių? vaikystėje? per atlaidus? su vėliavom!

žolė sodri, ten ilsisi klebonas­nupulsi?! keturpėsčias

paskui vėliavą, kuriai prisiekęs:

arba pabėga,

arba dvesia

v

turi prisikelt iš švino, išeprost iš granatos, kas žino, kiek sveria lavonas, tavo kūnas,

kur bėga prieky tavęs.

I uri pasivyti, išpylęs kraują iš aulų,

kas geria kraują

mėšlo duobėje:

.!Įėlės?

vėlės?

tu nežudei - o atskrenda: Hadas: Pragaras - ne,

tu tik dangaus sėiėias,

turi peilį - durtuvą peilį - durtuvą.

ii urk storiausiam šešėliui. i.~pjauk jam gabalą apšašueios šlaunies­smėlis,

sruoantis gyslomis, sąnarius gremžiantis hunas, svetimkūnis: žvaigždės [otokopiia, mirusi oadooėlv >«

turi prisikelt,

išsiveržti kaip kupolas, nokstantis štai virš pušyno, kas žino, kiek sveria dulkės, plaučiai,

Tėvynė,

kas žino - žino

IKI KRISTAUS

grupelė gašlių angelų

rajoninėj dainų šventėj

prie autoparduotuvės

su nugertais alaus buteliais o už jų nugarų

dirigentas Juozapas ir Marija nukorusi įdiržusias rankas iš dekoracijos o per veidą raudonos ašarų vėliavos

vėjuje

plakės

"l

BALADE APIE ILGESIO TROSKULĮ

Kiekvieną rytą

mes išslystam iš drėgnų

palapinių veidais į žemę

nė nesapnavę

Kiekvieną rytą

bėgam spyglių nuhlotais takais rydami tirštą pušynų

orą ir lipnų prakaitą

kaip geriausiuos kurortuos

(Sako: žmonės išeina į dykumą kad patirtų vandens skonį ar ilgesį - bet dykumos būna ir 9 kvadratinių kilometrų)

Kiekvieną rytą

mes pasiverčiam lnlrSUSW1S

angelais su arklio kanopom prisisege dar nepražvdueius sparnelius

Kiekvieną rytą

mes skrendame tnrs miniatiūrinės dykumos jausdami juodą troškulį

arba ilgesį

o vieną rytą mes isgireta m danguj pragaro balsą: Petras pavirtęs į Piotrq bei nepaoirtes į uolą - užsimuša

Mes šiek tiek gerbiame Mirtį

(mūsų akys ir burnos akimirksnį

baisiai negražioe) bet mes gerbiam ir Alkį todėl šildome košę skardinėse

Kai kraujo kontūrus vėjas užkloja mes vėl skrendame viršum žaislinių smėlynų vėl

jaučiam juodą troėkuli

arba ilgesį

Kiekvieną rytą

mes girdim kad tėvynei

tai reikalinga ir sąžiningai vykdom angelų

pareigas - žemėje oirsda mi nešuliniais arkliais

I'

Kiekvieną vakarą

mes apleidžiame dvleumq patyrę Mirties skonį

burnoj

Mes sutinkame Petrą pavirtusi Piotri: bet uola nepauirt us] kad nuplėštumėm jam prie pečiu. prikepusi parašiutą

Kiekvienas mūsų galvoja apie troškuii arba ilgesį apie tai kad mirusiems nereikalingi sparnai

IS DIDELIO AUKSCIO NUKRIT~S KONAS ATSITRENK~S KYLA Į DANGŲ, ATGAL

mes gulime ant išdegusių. žolės

debesų žiūrėdami

i ūžiantį dangų

angelas krenta suglaudes sparnus mes gulime ant parudusių dangaus samanų

angelas ky la eparnu neišskleides tas kuris tarp mūsų

yra pateptasis gailiai pravirksta

Hefaistas mechaninėse dirbtuvėse

monotoniškais smūgiais

lygina eulinhusi automato korpusą

skamba varpelis pietums: sidabrinės skrandžių sirenos

lr

,I

VASAROS ISKYLA: BATALIONAS: DIZENTERIJA

poligono pakrašty pušyno erdviose proskynose kasamos išvietės

siauri grioviai viduriuojantiems nukentėjusiems nuo Sh.igella genties - nudėiūh, pakelių

siv omedi: -­aptvertiems spygliuota viela šiltinink Ų veidais ir nepakenčiama smarve rugpjūčio saulėje

vidurnakty girdėt kaip jie čia pat už palapinių drioksi: kaip dunksteli lauko virtuvės

neatsargiai paleistas katilo dangtis: kitoj pusėj

kur išbluko sodybų šviesos krečiamos

kriaušės

kikena

l.AUK1MAS

atėjom gerokai prieš auštant išrovėm visus medžius ir dailiai suguldėm veidais į žemę

i.~spardėm didžiuosius akmenis ir surikiavom lygiai šaknim į viršų

nugriooėtri tuščią bažnyčią

iš rūsių išvaikėm oelniop visas šventąsias ir piktąsias dvasias

toj vietoj išrausėm apkasus

priešas vis nesirodė

mes užmiršom kas yra laikas

mūšio lauke žmonės ėmė statyti gyvenimus

sėio grūdus pjovė javus šėrė ilYvulius veisėsi augo mylėjo neapkentė mirė

žengė į daneu ir į pragarus leidos

priešas vis nesirodė

l

ANARTRIJA

,I musų ginklai ėmė rudy ti o drabužiai iaueo į kraują

išseko ir užsitraukė tartum akivaras mūsų regėjimas

o klausa iėkorėio kaip sausledis saulės atokaitoj

o kai patekėjo mėnulis mes su.pra.tom kad gulim per daug arti vienas kito kaip akmenys - vėl šaknimis i gelmę

kad stovime tiesūs tarsi medžiai veidais vėl į dangų

ir tik bailia usieji išdrįso

užpūsti žvakėm tiirtueiue savo kaulus bažnyčioje

virš apkasų

mes kantrūs

mes lauksime priešo

mongolų-totorių chano kariai pildavo i gerkles verdantį

šviną

kad pasakytų belaisvis kur paslėptas bažnyčių

auksas man pila į gerklę

verdantį šviną

kad tik nepasakyčiau

kur mano Tėvynė

KOKIOS SPALVOS NAKTIES VIRSUNE?

Kad nebūtų labai baisu, savo patirt] galima sueiliuot.

Nežinomas liaudies patarlė

1. Pradžia

,I Viskas Tau atrodys keista: kitoks žemės kvapas, tankūs, vieni i kitus

panašūs

pušynai, deealais ir nurudueia žole užlietas karinis

aerodromas, sunkus sluoksnis spyglių,

tranšėjos, supuvusių

honsertni dėžutės, dulkėti batai, dembelių

šūksniai, kelnių dirželiai, lekiantys į Tavo pusę: pasikark, mes važiuojam namo dulkinti Tavo

mergelių;

pasikarhite patys - minioj spardomas moteries vardas - jūsų

mergaitės jau nuraškvtos!.. tirpsta šūksniai

be aido, be atsako ir be pykčio

vokiški užrašai, geležinkelio stotis, geležinė tvarka

ir rimtis, bet ją griauna ateivių trepsejimas, rikiuoja

kažkas keiksmažodžius, balso kirvis aptašo ištežusiq

masę, nykstančią pamažu vagonuose su langais.

Pasiiusi esąs

siurrealisrinė» n;t>.'Ip" .Qtnt-i Q+rr CI

~

Tra.!;kiam vagone įsisiautėja rasinė diskriminacija ­

tamsiaodžių fig ūru. daugiau, nei numatyta (kaip atrodo

prievartaujančio negro veidas? j, ižūlia usios skubiai nacionalizuoja sausą davinį, apatinius, šratinukus, skutimosi mašinėles, laikrodžius,

niekniekius ­{ir! TO grobis pučia trimitą, įkaitina kraują

ir seiles, iškviečia stepes, stato valdovo-tirono

sostą

ir dekoracijas, prieštaraujančiųfigūrų veidai čia pat aptalžomi, nors dar aimanuoja, maldauja grąžinti - šukas...

Etapas: stumdydamas po tirštėjančias smegenis

~':clintelę mintį - greičiau į lineike, į dalinį - prisiminsi įveiktą etapą, peresylką, persiuntimo punktą (honclagerio butaforija), prie barakų-valgYklų pagal komandą ilėkdaoai į vidų,

be šaukšto - nes Tau jį pavogė arba atėmė ­

dažnai be duonos susiversdavai vos šiltą ivirrt.l.a. ir

- "'11

/1 "'­ ---.,

palvdimas uniformuotų eismo varovų

su reguliuotojų lazdomis, nešdindavaisi lauk,­prisiminei vieną naktį, Tavo kaimyną

(ukrainietį)

girti "seniai" vertė sagą isiūt jų zemtiahui, nepaklususį spardė ilgai, plūkė batais

sunkiais, Tu klauseisi iš baimės, iš baimės by rėjo

žemės

Tau į ausis, į apnuoginta galvą nuo narų

viršum Ttioes, iš baimės užepaudes akis, iš baimės prariięs

šūksnį,

kad tik nepastebėtų Tavęs, kad tik ...­Ukrainietį, prie krašto gulėjusį, iš ryto paguldė į karo ligoninę, visą naktį vaitojo, iš ryto pamelu.siii veidu numirusiq šypseną

siūle

Tau, bet Tu užsimerkei dar kartą...

II. T a r d y mas

Kai iš keleivio atima lazdą, ;nm dnr l i alon h al i rvn a­

- Ty kto? - Zmogus, (smūgis)

- Ty kto? - Zmogaus siinus. (smugis) - Ty kto? - Kureiois. (smūgis)

- Ty kto? - Dievas. (smūgis)

- Ty kto? - Zmogus. (smūgis)

Ty kto?

(3 srnūg iail Ty - slon (smūgis), ty - slon (smūgis),

sloniara voniučij (smūgis)

- Ty kto? - Aš - dramblys, dramblio žmogus, dramblio sūnus, dramblio kareivis, kareivio dramblys, kengūra. klozetas, surūdijusių

vinių jūra, atbukes pjūklas, kirmėlė,

emi'hetanti naoėiui, niuoenu faršas,

I(

paukščių lizdai žvaigždėse, virtes kiaušinis, peruirtas, delnas žaizdoje nieko, ko - n.ie... - Otstavit krov otstaoit vy bitv j zub otstauit poteriia soznaniia otstavit!!!

III. Ats i s vei k i n i mas s u žmogumi

Pabundi su purvinu, priehretueiu autu ant veido, isteriškas balsas ša uh ia pcdiom, vidurnakčio vidurys, viduriai, šmėklos

{lIgija, Sėtonas prisikėlė, įkaitina dervą,

dvokia nuodėmės prakaitu, kančios geismu, nelaimingųjų myžalais - kiekvienas įsakymas pal.y dirnas smūgiais: i inkstus, paširdę, smakrą, kak Tą,

krūtine ­i žiaunas rečiau, nes tinsta, mėlynuoja,

lūžta - čia

tobulai kovojama su priešu - žmogumi ­mušama racionaliai, pasimėgaujant, su sveiku įniršiu-

(po savaitės CH. B. (chlopčato

bumažnaja) švarkelio sagos jau bus eubliuške, suplotas),

K boju - ir krenti kaip lavonas, nes turi suspėti greičiau

už kareivišką galvos dangalą

paliesti grindis, isiremti į jas kumščiais, neeuspėjai ­spyris į pilvą - otstavit - ir vėl iš pradžių - k boju! - tai kačanija - sūpavimasis - tai odos lupimas nuo gyvo Tavo kūno - gyvo žmogaus

lupimas nuo mirštančio Tavo išdidumo ir

eaoiearbos.r- ant paeiiiru.sio bato aulo sėdi .Aligjeris -­

kelin tas pra/Įaro

ratas jam ant liemens - iškitminuot skaičiuoja Tavo

temstančiam kūnui: vienas - du, vienas ­du, vienas

su puse - Tu tirti ant pusiau sU[l'nktų alkunių,

rytais Tau tenka staigiai apsi oerst i ant pilvo, kad galėtum išsirist i iš guolio, prie stalo vos be­[stengi pakelti šaukštą-tiesiai - iki burnos.

Kai nebepajėgi atsiplėšti nuo grindų,

kai gyslos atšoka nuo kaulų, sąmonė - nuo pasąmonės,

kai kraujas iš tirpdo sąnarius, sąjungas,

sąžines,

kai laikas virsta inkštimu, o erdvė - dulkių

gurkšniais, palaimingas smūgis pakelia, prikelia ir leki pailsėti ant Krokodilo: rankomis isiremti į vieną metalinės

lovos galą, kojomis­į kitą, į aną pasaulį, ­po Tavim gulinti figūra pučia į veidą

septintos rūšies dūmus: ne dai boi; upadioš - švokščia sirpstanti ugnelė­trys, keturios penkios minutės, dar vienas šimtas vienatvės - imi tirtėt - išnykusių

kuliamųjų beeiilsintis ainis - pila prakaitas, pila skausmas, mėšlungis drasko ir barsto kojų, pečių juostos raumenis tartum pelenus,- tarsi pelenas šlumšteli į

tarpą tarp lovų, smūgis į kiaušą­

(p. s. smūgių objektai nėra

reglamentuojami griežtai pagal procedūros pobūdį, tai tik vykdytojų

išmonės, įkvėpimo reikalas.)

---~~,..­ -------01

Pa vargai, pavargai, pailsėk - elektros kėdėje:

Instrukcija: Prieš save ištiestose rankose laikyti medinę

kėdutę, ant kurios nakčiai

tvarkingai sudedama sulankstvta apranga, ant ekersinėlių,

kryžiumi, ištiesiami džiūti autai; korpusu imituoti sėdėiimq ore, kai pradeda hratvt; suglamžo skausmas raumenis, silpnumas, kai sprogsta akys, ausų būgneliai,

plaučiai, patartina kristi­srovė išiungiama - kojos smūgiu ­

(p. s. mušimas po kiekvieno atrakciono primena žvėrelių maitinimo cirko arenoje, maisto kokybė skiriasi, žiūronai

(ne visi) guli ant poroloniniu čiužinių.)

Dieną lengviau: nes muša rečiau:

nebent: po mankštos, po pietų.

savaitgaliais, ginklų valymo metu, tualete, Lenino kambary - pats puoli tvarkyt stalų ir kėdžių, kurias išvartei krisdamas ­čistota i poriadok disciplinirujet uojna ...

/

IV. K e 11 o s nuo tru p o s i š nerašytų įstatų

(miesto herbas ir desantininkų emblema)

Iėdžiūuęs šis miestas ... Jo prieky rėplioja vėžys... Gott bus, Dievo oežėčioe, Dievas pėsčias

neoaiksto... Mes esame Dievo vežėčių vėžiai...

Mes einame priekyje Dievo... Mes geležiniais dantim įsikandę dieviškus žasiue, Putos, aptaškančios grindinį, putos, apvaisinančios

Sapnuojamas moteris, yra dieviškos... Mūsų. kruvinos kojos iš ten... Mūsų kruvinos rankos iš ten ... Mūsų kruvina užmarštis yra tepalas Dievo vežėčių ašims... Bet jos vis garsiau girgžda viršum pasaulio... Vis garsiau ir garsiau, ir garsiau ... Skauda galuq:». šalmas neleidžia augti nuskustiems plaukams ir jie sminga į odq, atgal...

Muzika: my s nebo sinego kak uragan net vojsk silnėie

čem naš desant i čtob nad rnirom. tiegr ianul bo] v desante služim seicas s toboj

V. Atsisvcikinimas su žeme

Vakare, po vakarienės- laisvas laikas: galima prisisiūti švarią apykaklę, rašyti laiškus, kartais įjungiamas televizorius,­tu privalai šuršat: išplauti vienam iš jų nešvarius autus (čistota i...), kojines, marškinėlius-­

atsisakai - gauni į dantis, herta batu į

sakuma ir - k boiul, čia pat, prausykloje, ant šlapių, purvu per diena apsinešusių

plytelių, krumpliai nuo nuolatinių

atsispaudimų ant parketo, šlako, žvirgždo nebegy ja, lyg ir pūliuoja, dažnai eudrėkstanėios žaizdos išskiria balzganą

skystį·..

"/ ~1

Jeigu Tu neištoėree pašoki ir išlehi į kiemą,

nesvarbu, kur (už tvoros - neverta ­dezertyravimas), Tave pasiveja keliese, vilkte puruelka į kubriką - patalpą, skirtą

būriui, mat kuopa įsikūrusi senoviškose, storamūrėse kareivinėse - (Tod Kopf dvasia begaliniuose tuneliuose), užgesinama .šviesa: keihsmlĮ nuotrupos, batų tepalo kvapas, jo skonis burnoj, jį greit pakeičia salsvas kraujo atspalvis... ... vienas smū.gis yra daug skaudesnis, kai audžia kojom kelias minutes, skausmas tampa vientisas lyg nebe skausmas, o keista būsena artima stipriam apgirtimui ar amžinybei

jautiesi krentąs iš aukšto medžio viršūnės

rietiesi į kamuolį kliūdamas už skaudžių

šakų

ruošiesi paskutiniam smūgiui į žeme­o žemės nėra ...

VI. B a i ill ė s ver g y s t ė

Dar keli tokie mėginimai ožiuotis ar bent rodyti nepasitenkinimą ir Tu vis labiau apgirtęs, pareigingai vykdantis menkiausias užgaidas, nurodymus - net fiziškai už Tave silpnesnių. Regresas privalo būti

sklandus - nužmoginama palaipsniui:

pramigai prieš podiomq - reikia perspėti ką

nors iš budinčių, kad prikeltų 5-tą valandą,

nes iki šeštos turi suspėti prisiūti švarią

apykaklę Jam ir sau, nublizginti batus Jam ir sau, nušveisti Jo ir savo diržo sagtis. Besikuisdamas tarp nesibaigiančių

rūpesčių (pats aukščiausias aptarnavimo lygis, kokį pasiekė žmonija per netrumpą

savo egzistavimą - armijoje), pamiršai paprašyt užrišti rankšluostį ant lovos galo - nesėkmės ­atsispaudimai virš klozeto skylės­ir vienintelis noras - numirt...

Visi Tavo valios likučiai sutelkti į

vienintelį tikslą - išlikti,

Ji "'cI'

egzistuoti bet kokia iuuna, bet kokiomis sąlygomis.

Iš pradžių kankinęs noras priešintis, suplėšyti glitų bejėgiškumo voratinklį. pareikšti protestą, įskųsti, tampa nerealue. Auklėicmas įtiki, kad toks noras netgi nusikalstamas. Juodojo laikotarpio metu tiki, had užmuš, kad, įsupę į antklodę, išmes pro langą,

numarins badu-Vien tik baimė pavertė mus bjauriais ropliais, gyvuliais (... ). Niekas kitas, tik ji, šitas jausmas, nesuderinamas su žmogaus prigimtimi, bet vis tiek apimantis žmogų, yra viso mus ištikusio blogio priežastis (, ..). Mes buvome apimti siaubo dėl savo gyvybės.

Baimė mus padarė tokius-­(iš S. T. Kondroto palikimo)

(p, s. girdėjai apie mėginu.siue išsivaduoti ­apie pasikorusį gretimoj kuopoj, apie bėglius, kuriuos greit sugaudauo kur nors apiplėštoj viloj, šieno kaugėj ar geležinkelio stoty ir išveždavo teisti už dezertvraoimą; matei gulinčius l i ao n.in.e ie išnertais žandikauliais,

sulaužvtais šonkauliais, beviltiškom akim... Bet vyriškumas reikalauja aukų, jo esmė - kuo greičiau pavirsti nuolankiu gyvūnu. Kas pajėgė atsistot iš savo paties griuvėsių - vyras, pralaimėjai iniciacijos dvikovą­vergo antspaudas išdeetae bus ant kaktos, ant rūbų, ant duonos ... teisdavo ir Juos, po keliolika per metus, bet tai normalu - būt in osios tarnybos dalis, t eiek ir būsi teisiamas, arba Tu, arba Tave, teismas yra sviestas, teismas ­injekcija, būtinas kiekvienai visuomenės

struktūrai,

teismas žadina kūry bingumq, bausmės vykdymo priemonių

arsenalą - teismas yra reginys .. .)

- - gali iššaudyti, suvaryt porą apkabų Jiems į pilvus (5,45 kulkos su perkeltu svorio centru ­

pačios humaniškiausios kulkos pasaulyje - kliudę gyvąjį taikinį.

etai.eiai oakeičia hrv nti i.~nlP.č~rlnm.as

JI ~

mirtiną žaizdą),

peiliu-durtuvu paleisti Jiems žarnas, velniškai nori gyventi, ten, kur motina, kur laukia kaulų, kur kažkas yra pasauly be manęs - tarp lelijų - prapuoles - zygfrydas ­

atmintis tirpsta kaip atmintis,

kaip cukrus, kai stengiesi ką nors atsimint - maudžia galvą: nei vardų,

nei veidų, nei citatų iš laisvo žemyno, tik adresai užrašų knygutėj,

Valjechas, geriantis taurę ir už Tave: jį mušė visi kam tik jis nieko nepadarė

jį skaudžiai plakė pagaliais ir virvėm

VII. Nei š s i Ų s tas 1 a i š kas n a 111 o arba laisvės iliuzija

... vidurnakty kareivinės panašios į lavoninę,

mumijų palatą: gargaliuojantys išpažįstantys

rėkiantys

prahaituoiantve "n';,.1';:;rr?1+l\t~

įsupti į nutriušusias antklodes, sunkiai alsuojantys į praeitį, į saulėtus paplūdimius,

į degtinės marias, į saldžiakriičių meilužių

glėbius, į motinos delnus, šėtonui į širdį...

praeižioja be garso durys, bet nepažadina miegančių budėtojų - aštri geležtė

perpjauna snaudžiančią gerklę, šešėlis

slenka palei lovų galuūgalius, staigiu judesiu į kiekvieną ausį iliedamas metaline gyvatę, strypą, šampalq... iš ryto kareivinės panašios į lavoninę:

ap oirte kėdutės, išdrabstyti drabužiai, kanceliarijoj - ant spintos durų­pasihores - seržantas - su raudonu raiščiu - ant kairės rankos­dežurny j po rote-

VIII. Dar v i e nas nei š s i Ų s tas laiškas

...Andrejus Tarkovskis, tremtinys, ruslĮ

režisierius, mėginęs surežisuot Rusijos atgailą, nuliejes Didįjį Varpą ir paža.dines Andrejų Rubliooq, bet nepažadines Rusijos J:IT?jnOJ~ rrri r ri o o ;l,njrr;;rin 0+""';"" ...,;.,..;{';1'Y'I'n

")/ "f

Raivos, užmaršties pienas varva į jo akis ­tokią sielą turėjo ir vis tiek nepadėjo­

amžinos žvaigždės tirpsta virš jo šviesos ­Jo balsas: Menas - progreso hatalizatorius. 1... / Visi menai - dvasingi .

... žmogus, žmonės, neieškau žmogaus, čia egzistuoja tik menas pažeminti, menas mušti, menas užmušti - užmušk dramblį, nudobk žvėrį! ­v krainem slučaje mus gali išgelbėti

tik tautų- draugystės vėliava: ei, ty. tobanv] latyš, ko mniel Otstavit, nierieshol

(p. 5. egzistuoji savotiškoj transo, stiprios kontūzijos būklėj, blausiu giedravalkiu aptrauktomis akimis abejingai žvelgi į savo kojas ir rankas, virstančias kanopom, į ištinusi, šašais apėjusį gyvulio snukį, patyčios,

pažeminimai netenka pamažu prasmės,

jie kažin kur šalia, už Tavęs, pro šalį,

pasaulis prieš pasaulį,

Tu - prieš save...)

-,

IX. D ti o TI o S TI o vel ė

...Duona. Balta. Juoda. Duone žydra, duona raudona, akinanti, kraujuojanti, duona baltoji, duona šventoji. duonos vaivorykštė: virš rugių, virš bedugnės... Duonos kūnas - amen.

Tu neskiri, Tu nori duonos, daug, daug minkštos, kvepiančios, neiškepusios. pusžalės, duonos angele, eik su mumis, akmens angele, neapleisk mūsų - už kišenėje rastą kriaukšlelę turėsi sugrū.st i į skrandį per kelias minutes pusę kepalo­tuo pat metu darydamas atsispaudimus, vakare, tarp lovų, atsisakysi ­atsispaudimus darys Tavo pakeleiviai, nelaimėliai - vospitanije čerez kolektiv­Makarenkos raštai,- rysi springdamas, inkšdamas rysi lipnią, pusžalę masr, duonos altoriau, pamaitinh mus, pakylėk mūsų

sielas, atimk jas iš kūno, akmens angele, išmušk mums dantis. išmušk mūsų ašaras, išmušk mūsų prakeiksmus, užmušk mus...

Kartais kuopa gaudavo maistą parsinešti tiesiai į patalpas. Sykį Tau liepė likviduoti likusią palapinėj apsiauste "černiagą" (juodą duoną). Išnešti, kur Tavo akys mato. Už hnretnl n in. i~hn~('J-'~ rl rrrvh » o rr i rr n,.;,,;";a a

'Y ~ , r r - ~

i

pateko į ligoninę, Tu jam pavydėjai,

užkapstei. Atsirado lyg kokia saugykla: tai eukimėęs skubiai kelis gabalėlius,

norėjai susirgti bet kokia liga, troškai po nesėkmingų vakarienių, alkanas, nusilauėti koją, leisdamasis parašiutu, ištrūkęs minutėlei nuo priežiūros, atleki, prasihirsti, įsipja uti, išdraskai nagais apledėjusią sniego apsihrėsti...) plutą ir mėgaujies kaip kiškutis vidur lauko sužiedėjusios, į ragą sušalusios, bet X. Maž ase p i I o g a s vis dėlto duonos skoniu...

Tu pralaimėsi dvikovą su prievarta .. .Ir duona pavirto akmeniu. ir smurtu ne tada, Ir niekas nesistebėio. kai heei patyčias. ne tada, Jos yra karalystė. kai hramtysi lūpas iš skausmo ar maisto

Tarnybos pradžioj neturi teisės hišenėse stygiaus, nešiotis jokių pašalinių daiktų, popierių: Tu pralaimėsi,

Spintelėj laikyti taip pat. Už tai griežtai kai įveikęs vieną n.užmoginlmo etapą,

baudžiama. Vieną niūrų vidurnaktį turėjai pats pakelei ranką prieš išblyškusj, ryti motinos laiškus, kuriuos kelis kartus 1 virpantį naujoką,

atrado per rytinį patikrinimą. Pasisėmęs kai tapsi Tradicijos Tęsėju... išminties, slėpdavai čiužinyje, batuose, po I (p. s. kad nebūtų labai gaila savęs, apie

žmogaus kančią geriausia galuot apatiniais arba eudezindaoai.: ...Ir kraujas pavirto actu.

saulėtam pa iūrv , geriant šiltą šokoladą,Ir niekas nesistebėjo.

Jo yra karalystė. mylint kopose moterį, glostant prietemoj melžiamą karvę, hrečiant haimv nu obelį,

klausant švelnios gyvenimo muzikos, žemiau kelio nuo sumušimo, didelė

(p. s. vienam klipatai pradėjo pūti koja upelio ėiurlenimo - tupint krūmuose,

žaizda. eto flus.- šūhčioio išmanantys ­ gražaus kasdienio pragaro hrūmuose.)

1'- ~

Į

Tei:e Tėve r..«, 6 Paslaptis 7 gimiau 1965 metais Pradžios m i t o

1. tėoas.: 9

TURE;Y'.)

1. NEBGS!U

juu onleistan:.. 3 n uol u u z o s

II. kai buvau možos.: 10 1JI. mano renku piršt as.: 11 IV. laukdamas grižtuni i s... 12 V. krisl iš laukėjančius -belies.: 13 vI. i lauką neiširūkii.. 14 VJI. pradinės mokųklos l/1okyt i.ja... 15 VIlI. aristokrotisko.: 16 ]X. kai liepto neb us., J7

\ 'ieno miestelio isior iį a 1,' Pirmoji keiionė į

i ienuti:e 20 .vuoiauia 21 Saulėlydis 22 Liga 23 Kelias pro namus

nioktjk!« 19

24 Liūdna pasaka 25 Nesibaigiantis vakaras 26 Cia 27

11. DANGAUS IR /GROS KIRTEJAS

Traktatas apie ilgesį 29 Dvi n u it r a u k o s apie Krisrijoną

D o n e i o i t i I. Donelailis 31 11. Donelaitis... 32

Prisikėlimas 33 .\Jaišlas 34 Rungt uncs arba rinkimai i mirusius 35 Teismas 36 Nesugaul1amas p a u k t i sš

I. cigcrečill pakcl,« pusibuigia.: 38 1/. mašina kuri veža neguvus.: 38

D»; naktys iš spalio 3-čios i -I-tą 39 Sodas 40 kaip biiau dabar saoes.: 41 ](la;oklio daina 42 Juodi balti trumpėjantys garsai 1.') Atgailėiimas ir viltis ·11 Bcicgiskas 45 TaI'peklis 46 Lietus 48 \ 'a!wras Kalėdų 49 Neužgesinamai baisu 50 Pranašystė 51

į

I Kirieias 52 Kai šunys nutyla 54 Tyla 55

j Variai 56 Vardai 57 Dar vienus ruduo 58 Van ele n II še š ė I II i I'

I. laukines kopos, [lanku, žuocdros.; 59I

I,II. jau horizontas, laivas. degantis kioušinis: !JI)

]JI. galvojai, had musų nieks ncpast ebcs.. 60 lr. 0, Dieve, hoks p:amtovaizdis nykus. {iO V. guliu smėlynuose kaip vėjui iš burnos: 61

Operacinė: Langu paveikslai švarus 62

i .- Palata Nr... 63

Griuvėsiai 65 Kainas 6U gatima butu parašyti eilerašti.: 67j bjaurumas triumfuoja... 68I Svel1čitl tiakarai 69 Tamsu 70 Memorialinė lenta 71 Kul/Jii 72

šl(elil)II,; s m e l i o p u h r a č lu 7:J

II! (iR/llAUS I(IISDIENtO PR,lGiiR!) Į(RCMUOSE

Metru,\:tininlw'i SI l.uitin-; 82 .IUII/I') rrl.rut « {{!(II.!" kustlu-nini: 8-1

I

..~

)'

\. i.ere 85 Saugumas 87 Kareiviu rikiuotės poezija 88 Kuuli; elegija 89 .l1aršas

1. berete su dr eku s.: 90 J/. giliau k oeouok.: 91 JJ1. į k alnq.. 92 J\I. ltupr inė.: 93 ii. turi prisikeli.: 95

Jki Kristaus 97 Baladė apie ilgesio troškulį 98 h didelio aukščio nukritęs kunos utsiirerikes kyla į dangu, atgal 101 sosaros iškyla: batalionas: dizenterija J02

Luukiinas 103 Anartri ia 105

Į( n kio s s P (J 1 e' Ii s n a !? f i e s [' ir.'; II /I c? 1. Pradžia 106 u. Tardymas 108 II!. Atsisoeikinimas su žmogumi 110 IV. Ae/ins nuotrupos iš ncrošuu; įstatą

(miesto herbas ir desantininkų emblema) 114 Ji. A tsisoeikinlmas su žeme 115 VI. Baimes vergystė 117 VIl. N eissinstas laiskos namo arba laisres

iliuzija 120 \ 111. Dar vienas neissiustas laiškas 1:21

~ lX. Duonos novele 123' X Mažas epilooas 125

•

) ti' \