Iš anglų kalbos vertėhelga gavėnaItė

ROBeRt SeRvICe

pirma knyga

SSRS IR RYTŲ EUROPA PO ANTROJO PASAULINIO KARO

300 mylių

400 kilometrų

Leningradas

Talinas

Ryga

VilniusKaliningradas

Minskas

Stokholmas

Kopenhaga

Berlynas

Varšuva

Kijevas

Praha

Viena

Budapeštas

BelgradasBukareštas

Kišiniovas

Roma

Tirana

Atėnai

Stambulas

Sofija

JUGOSLAVIJA

ITALIJA

GRAIKIJA TURKIJA

BULGARIJA

RUMUNIJA

ALBANIJA

VENGRIJAAUSTRIJA

MOLDAVIJA

UKRAINA

BALTARUSIJA

VOKIE TIJOSDEMOKRATITĖ

RESPUBLIK A LENKIJA

KALININGRADOSRITIS (RSFSR)

L IE TUVA

LAT VIJA

ESTIJARUSIJOS SOVIE TŲ

FEDERACINĖ SOCIALISTINĖ

RESPUBLIKA (RSFSR)

DANIJA

ŠVEDIJA

SSRS

Šalys, kurioms vadovavo komunistinės vyriausybės

ČEKOSLOVAKIJA

PASKUTINIOJI STALINO TREMTIS 1913–1917 M.

Kostinas

Turuchanskas

SelivanichaMonastyrskoje

Kureika

Jeni

sieju

s

Žemutinė Tunguska

Kureika

Poliarinis ratas

į Arkties vandenyną

į Krasnojarską

50 mylių

100 kilometrų

VIETOVĖS, SUSIJUSIOS SU STALINO KARJERA

400 mylių

700 kilometrų

Londonas

BerlynasPotsdamas

Viena

Krokuva

Varšuva

Ryga

Vilnius

Minskas

Lvovas

Kijevas

Kurskas

Charkovas

Maskva

Tamperė

Helsinkis

Sankt Peterburgas / Petrogradas /Leningradas

VologdaSolvyčegodskas

Permė

Caricynas / Stalingradas

Sočis

Jalta

Nalčikas

VladikaukazasGoris

Tbilisis

Baku

Batumis

Omskas Novosibirskas

Narymas

AčinskasKrasnojarskas

KostinasMonastyrskoje

Kureika

JenisiejusObė

Volga

Donas

Vistula

Baltijos jūra

Šiaurės jūra

Stokholmas

Viduržemio jūra

Juodoji jūra

Kaspijos jūra

Aralo jūra

Teheranas

Rusijos imperijos vakarinės sienos iki 1914 m.

SSRS vakarinė siena po 1945 m.

Stalino kelionė geležinkeliu 1917 m. kovo mėn.

Novaja Uda

VIETOVĖS, SUSIJUSIOS SU STALINO KARJERA

400 mylių

700 kilometrų

Londonas

BerlynasPotsdamas

Viena

Krokuva

Varšuva

Ryga

Vilnius

Minskas

Lvovas

Kijevas

Kurskas

Charkovas

Maskva

Tamperė

Helsinkis

Sankt Peterburgas / Petrogradas /Leningradas

VologdaSolvyčegodskas

Permė

Caricynas / Stalingradas

Sočis

Jalta

Nalčikas

VladikaukazasGoris

Tbilisis

Baku

Batumis

Omskas Novosibirskas

Narymas

AčinskasKrasnojarskas

KostinasMonastyrskoje

Kureika

JenisiejusObė

Volga

Donas

Vistula

Baltijos jūra

Šiaurės jūra

Stokholmas

Viduržemio jūra

Juodoji jūra

Kaspijos jūra

Aralo jūra

Teheranas

Rusijos imperijos vakarinės sienos iki 1914 m.

SSRS vakarinė siena po 1945 m.

Stalino kelionė geležinkeliu 1917 m. kovo mėn.

Novaja Uda

KAU

KAZA

S. Š

IAU

RĖ IR

PIE

TŪS

1921

M.

Kasp

ijos

jūra

Kasp

ijos

kaln

ų m

asyv

as

Kita

žem

ė

Sovi

etų

resp

ublik

ų si

enos

192

1 m

.

Soči

s

Chol

odna

ja R

ečka

Gag

ra

Such

umis

Kisl

ovod

skas

Nal

čika

s

Vlad

ikau

kaza

s

Batu

mis

Kuta

isis M

tkva

risG

oris

Tbili

sis

/ Tifl

isas

Baku

Gro

znas

Jere

vana

s

AZ

ERB

AID

ŽA

NA

SA

RM

ĖNIJ

A

GR

UZ

IJA

AB

CH

AZ

IJA

NACHIČEVANAS

KARABACHAS

Juod

oji

jūra

100

myl

ių

200

kilo

met

rų

PIRMA DALIS

Revoliucionierius

1

PAŽĮSTAMAS STALINAS

Josifas Stalinas yra viena liūdniausiai pagarsėjusių istorijos figū­rų. Jis inicijavo masinį sistemingą žmonių žudymą. Savo valdžios ir pompastikos metais, nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos iki mirties 1953 m., jis įkūnijo sovietinę komunistinę tvarką. 1917 m. Spalio re­voliucija leido iškilti vienpartinei vienos ideologijos diktatūrai, ku­rios pavyzdžiu po Antrojo pasaulinio karo buvo transformuotas treč­dalis Žemės rutulio visuomenės. Nors Sovietų Sąjungą įkūrė Leninas, tačiau būtent Stalinas sustiprino ir stabilizavo valstybės struktūrą. Jei nebūtų buvę Stalino, Sovietų Sąjunga būtų subyrėjusi keliais dešimt­mečiais anksčiau nei tai įvyko 1991 metais.

1924 m. mirus Leninui, dauguma žmonių nustebo paaiškėjus, kad po partijos lyderių kivirčo Stalinas iškilo kaip laimėtojas. Iki to de­šimtmečio pabaigos jis jau buvo atsisakęs visų kompromisų, kurių norėdama išlikti valdžioje partija ėmėsi buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje po Pilietinio karo. Stalinas pasuko Sovietų Sąjungą indus­trializacijos linkme. Milijonai valstiečių mirė dėl žemės ūkio kolek­tyvizacijos, buvo išplėstas lagerių tinklas, o Didžiojo teroro metais, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Stalinas įtvirtino savo despotizmą.

ROBERT SERV ICE12

1941 m. Hitlerio „Barbarosos“ planas prieš Sovietų Sąjungą Staliną užklupo pražūtingai praradusį budrumą. Tačiau Raudonoji Armija pasipriešino, vadovaujama vyriausiojo vado Stalino, ji nugalėjo Ver­machtą. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga ryžtingai apgynė savo dominavimą Rytų Europoje. Nežinia, ar tai gerai, ar blogai, ta­čiau Stalino įvaizdis pasiekė epogėjų. 1953 m. po Stalino mirties gedė­jo milijonai piliečių, kurie turėjo apsčiai priežasčių nekęsti ir jo, ir jo politikos. Jis sukūrė ir paliko Sovietų Sąjungą kaip galingą industrinę valstybę, kurios visuomenė buvo raštinga. Jis sukūrė ir paliko siaubą keliančias institucijas bei teoriją, kuriai savo užmoju vargiai kas nors gali prilygti. Po jo mirties Sovietų Sąjungos gyvavimo istorija iš dalies tebuvo pastangos išsaugoti, sušvelninti arba likviduoti jo palikimą.

Stalinas nepaliko memuarų. Iki trečiojo dešimtmečio pabaigos niekas nesivargino apie jį rašyti ką nors daugiau nei apybraižą. O jei ir buvo kas nors išspausdinta, tie žodžiai niekino jį. 1917 m. neprilygs­tamas Rusijos kronikininkas Nikolajus Suchanovas išmetė jį iš galvos kaip „pilką ir tuščią“1. Trockis ir tokie jo šalininkai kaip Borisas Suva­rinas (Boris Souvarine) ir Isakas Doičeris (Isaac Deutscher) pašiepė Staliną kaip biurokratą be savo nuomonės ir net be savo identiteto; tos pačios linijos laikėsi ir kitų revoliucinių partijų – menševikų ir socialistų revoliucionierių – lyderiai, kurie buvo priversti gyventi už­sienio tremtyje2. Nepaisant savo politinės orientacijos įvairumo, api­būdindami Lenino pasekėją visi vieningai teigė, kad jis neturi talento, ir tai jiems atrodė tarsi aksioma. Manyta, kad jo trūkumai akivaizdūs. Iki Vasario revoliucijos, panaikinusios imperinę monarchiją, Stalinas negyveno kaip politinis emigrantas! Jis nebuvo nei poliglotas, nei ge­ras oratorius! Jis buvo tik administratorius! Tokios savybės pateiktos kaip įrodymas, kad tarp partijos lyderių jam skirtas antraeilis vaid­

STAL INAS 13

muo. Net ir draugiškai nusiteikę bendrapartiečiai visą dešimtmetį po Spalio revoliucijos manė, kad administravimo gebėjimai yra vienin­telė stiprioji jo pusė, o svarbiausi sprendimai valstybėje turėtų būti patikėti jiems, o ne Stalinui3.

Ambicingas ir įžeidus Stalinas stengėsi pagerinti savo reputaciją. 1920 m. jis pabrėžė, kad per pirmąjį susitikimą su Leninu, įvykusį 1905 m., šis pasirodė jam kaip į akis nekrintanti figūra. Tikslas aiškus. Stalinas leido suprasti, kad toks žmogus sukūrė komunistų partiją ir jo pavyzdžiu jis ketino sekti – jis pasiūlė autoportretą. Bet Stalinas nebuvo puošeiva. 1924 m. jo padėjėjas Ivanas Tovstucha parengė bio­grafinę apybraižą, kurioje paminėjo Stalino pareigas per Spalio revo­liuciją ir Pilietinį karą4; toks rašinys vargiai galėtų būti pavadintas su­dėtingu darbu. Stalinas ir jo bendražygiai visada pabrėždavo jo norą prisitaikyti prie politinio kolektyvo. Savimylos pasipūtėliai politiniai Sovietų Sąjungos veikėjai – Levas Trockis, Grigorijus Zinovjevas, Le­vas Kamenevas ir Nikolajus Bucharinas – buvo ryškus kontrastas ku­kliam partijos generaliniam sekretoriui.

Reziumuodamas savo kilimą į politinę viršūnę, Stalinas pasisten­gė, kad jo naudai būtų pateikiami svaresni argumentai. Pasirodė aprobuotų biografijų, viena už kitą labiau jį idealizuojančių. 1938 m. partijos Centro komiteto marionetės išplatino grandiozinį pasakoji­mą, kurį anonimiškai redagavo Stalinas5. Jame Stalinas pavaizduotas kaip tų laikų pasaulinio komunizmo genijus, vis labiau ryškėjo ten­dencija jį kaip partijos vadą lyginti su Leninu, vaizduoti kaip Markso teorijos pasekėją ir pasaulinio masto valstybininką. Šis įvaizdis buvo perimtas iš Vakarų analitikų, kuriems didelį įspūdį paliko ketvirta­jame dešimtmetyje pasiekta Sovietų Sąjungos pramonės ir švietimo pažanga. Nuo 1941 m. Sovietų Sąjungai pradėjus kariauti su nacistine

ROBERT SERV ICE14

Vokietija, pagyros Stalinui liejosi dar gausiau. Time žurnalas paskelbė jį Metų žmogumi, vieninteliu pajėgusiu atvesti savo šalies kariuome­nę į triumfą. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus Šaltajam karui ir Vakarų sąjungininkams iš didvyrio jį pavertus piktadariu, Stalino gerbėjų skaičius drastiškai sumažėjo. Tačiau tarp kritikų buvo mažai tokių, kurie manė jį esant vidutinybe. Garbintas ir nekęstas, jis buvo laikomas vienu žymiausių dvidešimtojo amžiaus politikų.

Vieni vertino jį kaip tikrą Lenino pasekėją, kuris vairavo revoliu­cijos mašiną Lenino nubrėžtu keliu, kiti vadino baisiausiu leninizmo išdaviku. Kalbant apie nacionalinius Rusijos interesus jis piešiamas kiek kitomis spalvomis nei senieji imperatoriai. Spėjama, kad Stali­nas norėjo pasiekti tų pagrindinių tikslų, kurių nepavyko įgyvendinti iškiliausiems Romanovų dinastijos atstovams6. Tokį norą atspindėjo Stalino užsienio politika, kurios siekis buvo ekspansija į Vakarus. So­vietų Sąjungoje ši ekspansija buvo vykdoma privilegijuotai į presti­žinius postus skiriant etninius rusus, kurie taip pat būdavo atsakingi už švietimą. Stalinas vaizduojamas kaip tradicinio rusų imperializmo šalininkas.

Kitas Stalino įvaizdis piešia jį kaip valdžios ištroškusį žudiką. Ma­noma, kad įgyta aukščiausia valdžia išryškino slaptuosius psichiškai nesveiko žmogaus siekius, dėl kurių ir prasidėjo ketvirtojo dešimt­mečio skerdynės. Kai kas tvirtina, kad taip nebūtų atsitikę, jei sovie­tų vienpartinės valstybės doktrinos ir tvarka jau būtų įsitvirtinusios, kita vertus, jie taip pat teigia, kad 1937–1938 m. chaosas nebūtų ki­lęs, jei partijos ir valstybinės milicijos nebūtų kontroliavęs pakvaišęs diktatorius7. Stalinas ne tik žudė ir siuntė žmones į kalėjimus. Aukos buvo kankinamos fiziškai ir dvasiškai, jis žemindavo žmones pačiu baisiausiu būdu ir patirdavo didžiulį pasitenkinimą. Nors Stalinas

STAL INAS 15

pats nemušdavo Lubiankos kalėjime laikomų žmonių, tačiau skatin­davo pačias brutaliausias priemones. Nuolatinėje baimėje jis laikė net pačius artimiausius bendražygius. Beprotybė apibūdinama kontra­versiškai, tačiau nekyla abejonių, kad Stalino asmenybė buvo pavo­jingai pažeista, o tokie asmenybės pokyčiai veikė kaip didelio oktani­nio skaičiaus degalai kelionėje į Didįjį terorą.

O gal jis buvo tik paprasčiausia biurokratinė vidutinybė, ginanti vienpartinės sistemos kadrų interesus? Šiuo požiūriu partijos, mili­cijos ir ekonomikos komisariatų administratoriai siekė išplėsti savo galias ir privilegijas. Jau trečiajame dešimtmetyje jie nutolo nuo savo revoliucinių įsipareigojimų. Stalinas suprato jų norus ir patenkino biurokratų troškimus pasinaudodamas savo padėtimi Centro Komi­tete. Kaip aukščiausias pareigas užimantis Sovietų Sąjungos biuro­kratas iš to jis siekė naudos ir sau. Didelė valdžia, kuri atsidūrė kadri­nių administracijos darbuotojų rankose, siejama su didžiule įtampa Sovietų valstybėje ir visuomenėje. 1917 m. Spalio revoliucija buvo įvykdyta darbininkų klasės ir vargingiausių valstiečių vardu. Bet šioms žmonių grupėms valdžioje įsitvirtinti nepavyko. Kilusi įtampa leido susiklostyti tokiai situacijai, kuri buvo palanki „biurokratijai“. Nesąžiningi ir gerai disciplinuoti partijos ir valstybės funkcionieriai palaipsniui susibūrė į atskirą visuomenės kastą, o svarbiausias jų įsi­kūnijimas buvo Kremliaus pilkasis kardinolas8.

Po Stalino mirties 1953 m. beveik kiekvienais metais išleidžiama dar viena jo biografija. Tris dešimtmečius visi naudojosi ta pačia me­džiaga: senais ir naujais memuarais ir Nikitos Chruščiovo – Stalino įpėdinio Kremliuje – įsakymu iš archyvų iškeltomis bylomis. Būtent jis šeštojo dešimtmečio viduryje pradėjo Stalino nukėlimą nuo ko­munistų garbinimo pjedestalo. Tada 1985 m. partijos generaliniu se­

ROBERT SERV ICE16

kretoriumi tapęs Michailas Gorbačiovas atnaujino prieš Staliną nu­kreiptą kampaniją, o dienos šviesą išvydo visi jo darbai ir didžiulis dokumentinių duomenų srautas. Bet prireikė Boriso Jelcino atėjimo į valdžią 1991 m., kad daugumai mokslo žmonių būtų suteikta gali­mybė naudotis archyvais. Tai buvo svaiginantis tyrinėjimų laikotar­pis. Nesuvokiami dalykai tapo tikrove: Centrinis partijos muziejus, įsikūręs Puškino gatvėje Maskvoje, buvo atvertas nepriklausomiems mokslininkams, o didžiulė gausybė ten saugomų dokumentų tapo neslapti9. Tai – procesas, dar ilgai bus einama tuo keliu, kuriame kar­tais būta ir regreso. Tačiau naudingas bet koks palyginimas su anks­tesniais metais. Dabar politinį, ideologinį, kultūrinį ir privatų Josifo Stalino gyvenimą galima tyrinėti iki pačių intymiausių smulkmenų, kas anksčiau buvo neįmanoma.

Rašytojai Rusijoje pasinaudojo savo galimybėmis. Pirmasis buvo sovietinis komunistų disidentas Rojus Medvedevas, pasmerkęs Stali­ną septintojo dešimtmečio viduryje10. Sovietų Sąjungoje buvo atsisa­kyta spausdinti jo knygą, plito tik nelegalūs jos egzemplioriai. Nors knygoje pateikta pagrindinė analizė nepateikė nieko naujo: Medve­devas įrodinėjo, kad Stalinas buvo bendravimo įgūdžių stokojanti as­menybė, cinikas ir biurokratas, uždusinęs Lenino revoliucijos idėjas. Gorbačiovo valdymo metais toliau buvo bandoma analizuoti Stali­no asmenybę. Pavadinęs Staliną žmogžudžiu diktatoriumi, Dmitri­jus Volkogonovas kvietė pripažinti ir gerąsias jo pramonės kūrėjo ir karvedžio savybes11. Vėlesnieji biografai Rusijoje paprieštaravo tokiai dviprasmybei, o Edvardas Radzinskis (Edvard Radzinski) parengė populiarų pranešimą apie psichiškai nesveiko žmogaus ypatybes12. Pridėdami naujų faktinių detalių, Volkogonovas ir Radzinskis savo analizėse nepateikė nieko, ko nebūtų galima rasti Vakaruose.

STAL INAS 17

Vakarų istorikai didele dalimi nustojo persvarstyti tarp trečiojo ir šeštojo dešimtmečių susiformavusią istorinę nuomonę. Ataskaitose pateikiami skirtumai akcentuoja tam tikrus jo asmenybės, požiūrių ir veiklos aspektus. Būta labai karštų ginčų, netgi nesutarimų dėl to, ar Stalinas atsakingas už posūkį į Didįjį terorą. Amerikietis mokslinin­kas J. Arčis Getis (J. Arch Getty) pasiūlė idėją, kad teroras šalyje kilo ne Stalino iniciatyva, o dėl Politbiuro narių spaudimo, kurie visada siekė padidinti pramonės ekspansiją ir piktinosi pasyviu žemesnių­jų partijos ir vyriausybės ešelonų pasipriešinimu13. Buvo tvirtinama, kad Stalinas tebuvo Kremliaus politikų jėgos tarpininkas. Spėjama, kad masinius žudymus jis sankcionavo tik nusileisdamas tvirtesnei aukščiausiosios valdžios grupei. Tai keistas tvirtinimas. Net ir ta gau­sybė autorių, kurie neigė, kad Gulago aukos skaičiuojamos milijo­nais, atsakomybę priskiria Stalinui.

Dabar iš esmės visi rašytojai sutinka, kad jis inicijavo Didįjį terorą. Deja, nestinga paramos išimtims, tarp kurių priskirčiau rusų naciona­listus, kurie jaučia nostalgiją Sovietų pergalei Antrajame pasauliniame kare ir apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Daugelis gruzinų, nors ir pripažindami, kad jis vykdė baisų smurtą prieš sovietų visuo­menę, piktinasi bet kuo, kas nukreipta prieš patį garsiausią jų tėvynai­nį. Taigi akivaizdu, kad tarp įvairių analitikų vis dar lieka nemažai ne­sutarimų. Atskleisdamas tamsiuosius Stalino biografijos užkaborius, tikiuosi pasinaudoti keliais būdais. Vienas jų – įdėmus žvilgsnis į jo auklėjimą, šeimos gyvenimą, žmonas, vaikus ir kitus artimuosius. Iki šiol tai padaryti būdavo sunku: iš publikuojamos medžiagos Stalinas pasistengdavo iškirpti asmeninio gyvenimo detales. Be to, daugelis jį gerai pažinojusių žmonių buvo įkalinti arba sulaukė mirties bausmės. Net jo svainė Ana Alilujeva, jo peržiūrai skrupulingai pateikusi me­

ROBERT SERV ICE18

muarų juodraščius, buvo įmesta į Lubianką. Kaip Stalinas ir norėjo, jam gyvam esant jo asmenybė buvo apgaubta paslapties šydu, o dau­guma žinomiausių šaltinių, ypač Trockio ir Chruščiovo memuarai, pateikia politiniu priešiškumu persunktas žinias.

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos jau galima atlikti gilesnę analizę. Stalino asmeninį gyvenimą ir jo aplinką tyrinėjo Saimonas Sebag Montefiore ir Miklošas Kunas (Mikklos Kun)14. Maisto pasi­rinkimas ir laisvalaikio prioritetai buvo išties nenormalūs, bent jau iki tol, kol išsikovojo besąlygišką valdžią. Dauguma jo aplinkos žmo­nių manė, kad priešai išpūtė jo asmenybės ydas. Tokia informacija padeda geriau suprasti jo požiūrį į visuomeninę karjerą. Neatsipraši­nėju už intensyvų jo mokslo metų, seminarijos ir ankstyvųjų partinių grupių tyrinėjimą ir pateikiamas intymias šeimos gyvenimo smul­kmenas. Stalino sveikatos būklė ir psichologinis portretas taip pat nusipelno dėmesio. Tokia medžiaga padeda įvertinti individo elgse­nos ir visuomeninės karjeros motyvus.

Kita šios knygos tema – Stalino įtaka iki Lenino mirties. Nė viena biografija nenuvertina jau susiformavusių politiko įgūdžių. Ši knyga pasinaudoja politinėmis ir psichologinėmis Roberto Takerio (Robert Tucker), Adamo Julamo (Adam Ulam), Roberto Maknylo (Robert McNeal) ir Ronaldo Hinglio (Ronald Hingley)15 įžvalgomis. Tačiau net ir šiuose darbuose tvirtinama, kad iki 1917 m. Stalinas nevaidi­no didelio vaidmens tarp bolševikų. Takeris tvirtina, kad ketvirtaja­me dešimtmetyje Stalino požiūris į Leniną prilygo herojaus garbi­nimui16. Neginčijamas Lenino dominavimas yra ir Roberto Sluserio (Robert Slusser) studijos pagrindinis motyvas. 1987 m. jis apibūdino Staliną kaip „žmogų, kuris nespėjo į revoliuciją“17. Esą iki 1917 m. ir Spalio revoliucijos metu Stalinas buvo tik Lenino pasiuntinukas. To paties požiūrio laikomasi ir kalbant apie metus po revoliucijos, nes

STAL INAS 19

biografai teigia, jog Stalinas dirbo kaip niūrus bolševikų užkulisių biurokratas. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip Lenino pasiuntinys sudėtingose situacijose, žmogus, kurį Kremlius pasiųsdavo įvykdyti tam tikros trumpos užduoties. Mažai kas tiki, kad prieš užimdamas aukščiausius postus bolševikų partijoje ir Sovietų vyriausybėje Stali­nas jau galėjo būti įsitvirtinęs valdančiojoje komunistų grupėje. To­lesni šios knygos skyriai tiria šią įsisenėjusią istorinę nuomonę.

Kiti biografai, teisingai pabrėždami tai, jog nuo ketvirtojo de­šimtmečio Stalino rankose buvo sutelkta didžiulė valdžia, papras­tai pamiršta, kad jis nebuvo visagalis. Jis turėjo vadovauti paveldė­tajam jėgos sistemos mechanizmui. Jis galėjo jį modifikuoti, tačiau negalėjo transformuoti nesutrupinęs „Sovietų valdžios“ pamatų. Per 1937–1938 m. Didįjį terorą Stalinas stengėsi atsikratyti tų politikos tendencijų, kurios apriboja centrinio komandinio aparato įtaką: vie­tinio patriotizmo, siaurų interesų ir pasyvaus administracijos pasi­priešinimo. Jis taip pat stengėsi likviduoti visus Sovietų visuomenės plėtros kliuvinius, prieštaravusius Kremliaus vykdomai politikai. Ne tik valdininkai, bet ir darbininkai bei kolūkiečiai rasdavo savų būdų, kaip apsiginti nuo Maskvos ir jos reikalavimų. Trečiojo dešimtme­čio pabaigoje Stalino pradėti taikyti nauji veiklos metodai buvo susiję su prisitaikymu prie komunistų tvarkos. Bet tas prisitaikymas sukėlė interesų konfliktą, trukdžiusį svarbiausiems tolesniems pokyčiams. Visuotinai priimta Staliną vaizduoti kaip jokių kliūčių nepaisantį despotą. Be abejonės, vidaus ir išorės veiklos metodus jis diegdavo be jokių Politbiuro prieštaravimų. Bet aš parodysiu, kad asmeninės tai­syklės buvo padiktuotos jo noro išsaugoti paveldėtąją administracijos sistemą. Norėdamas valdyti Sovietų Sąjungos žmones ir neišprovo­kuoti maišto, jis buvo priverstas prisiimti tų žmonių mąstymo būdą.

ROBERT SERV ICE20

Stalinas, vyriausias Sovietų tvarkos saugotojas, irgi nebuvo laisvas. Norėdamas despotiškai taikyti komunistinį režimą, jis buvo privers­tas apriboti savo norą eliminuoti veiklas, varžiusias tobulą komandi­nį aparatą. Nors ir būdamas galingas, jis neturėjo neribotų galių. Šis pasvarstymas nėra menka mokslo pastaba, ji padeda suprasti Stalino karjeros vingius. Iki gyvenimo pabaigos jis siekė išsaugoti sovietų tvarką ir jai būdingą kontroliavimą. Siekdamas išsaugoti asmeninį despotizmą ir partijos diktatą, jis stengėsi sugriauti stabilizacijos ten­dencijas, kurios prieštarautų jo tikslams. Tačiau galios suvaržymas galiojo net ir Stalinui.

Bet kuriuo atveju Stalino tikslus diktavo ne tik jo psichologinės pas­katos bei praktinis apskaičiavimas, bet ir pasaulio matymas. Marksiz­mo filosofija lydėjo jį nuo pilnametystės. Tačiau tai nebuvo vienintelis jo mąstymo pagrindas. Pėdsakus paliko gruziniška kilmė, kultūriniai interesai ir bažnytinis auklėjimas. Ilgainiui vis daugiau svarbos įgavo ir rusų nacionalinės tradicijos, ypač nuo ketvirtojo dešimtmečio. Jis nebuvo autentiškas mokslo žmogus. Iki originalumo toloka: jo ne­gausios ideologinės inovacijos – primityvus, abejotinas marksizmo plėtojimas. Kartais inovacijos kildavo vien iš savų politinių interesų, o ne intelektualaus nuoširdumo. Tačiau abejonių nekelia nuoširdus Stalino žavėjimasis tomis idėjomis. Jis buvo nepasotinamas skaity­tojas. Nacionalistinių temų įterpimas į oficialiąją Sovietų ideologiją turėtų būti vertinamas ne taip gerai, kaip iš pradžių gali pasirodyti. Nacionalizmą Stalinas panaudojo sau tinkama linkme. Tai ne bažny­čios, valstiečių ar kaimo nacionalizmas. Ir net ne carų nacionalizmas; nors Stalinas liaupsino Ivaną Rūstųjį ir Petrą Pirmąjį, bet smarkiai kritikavo daugumą praeities valdovų. Stalino nacionalizmas – tai rusiškas valstybės, technologijos ir netolerancijos, ateizmo, miestų

STAL INAS 21

ir karinės jėgos nacionalizmas. Tai – ypatingas rinkinys, iš esmės jo paties išradimas, kuris gerokai pralenkdavo sovietinį marksizmą, nes nebuvo plėtojamas po Lenino mirties.

Stalinas neprarado pragmatizmo, o jo gebėjimas su pasaulio di­džiųjų valstybių vadovais spręsti svarbius tarptautinius klausimus lei­džia kai kuriems istorikams manyti, kad jis pratęsė carų tradiciją. Tai ne tušti žodžiai. Stalinas troško, kad Amerikos ir Europos valstybių valdovai jį vertintų rimtai; prie derybų stalo jis siekė lengvatų sovie­tams. Be to, iš visų jėgų stengėsi perprasti pačios Sovietų Sąjungos valdymo, ekonomikos ir visuomenės problemų sudėtingumą. Būda­mas nepaprastai uolus vadovas, jis kiek galėdamas kišdavosi į visas smulkmenas.

Klausimas apie jo psichinę sveikatą iki šiol išlieka aktualus. Stalino manija viską asmeniškai kontroliuoti buvo tokia didžiulė ir stipri, kad daugelis žmonių svarstė, ar jis psichiškai sveikas. Rojus Medvedevas, Sovietų istorikas disidentas, neigia, kad Stalinas buvo protiškai ne­sveikas18. Robertas Takeris laikosi atsargios pozicijos ir įrodinėja, kad Stalino asmenybė buvo sužalota vaikystėje, nors klinikine prasme jis ir nebuvo išprotėjęs. Robertas Konkvestas sutinka su ta nuomone, tačiau pabrėžia nesveiką Stalino potraukį keršyti ir žudyti. Visa tai verčia kelti klausimą apie „priešus“, kuriuos Stalinas siekė pašalinti. Ar jie buvo vaizduotės padariniai, neegzistavę tikrovėje? Medvede­vas, Takeris ir Konkvestas sutinka, kad Stalinas buvo daug bendra­vimo problemų turėjusi asmenybė. Atsivėrus archyvų durims tik dar labiau išryškėjo, kaip keistai jis elgėsi savo artimiausioje aplinkoje. Trečiajame dešimtmetyje atmosfera jo šeimoje buvo labai įtempta, o situaciją tik dar labiau pablogino nestabili žmonos Nadeždos psichi­ka. Politikoje jis buvo ypač įtarus, kerštingas ir sadistiškas. Stalinas turėjo didelių psichologinių bėdų.

įsigykiteknygą dabar