Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaAugalų genų bankas

Vilniaus universiteto botanikos sodas

Stasė Dapkūnienė, Gitana Štukėnienė

KARDELIO (GLADIOLUS L.) VEISLIŲMORFOLOGINIŲ IR DEKORATYVIŲ SAVYBIŲ APIBŪDINIMO APRAŠAS

Akademija, 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib-liotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Augalų genų banko kolektyvas dėkingas recenzentams, kardelio veislių selekcininkams: Jonui Auk-suoliui Liutkevičiui (paveikslai: 17 ir 25), Antanui Markevičiui (paveikslai: 11, 12, 14, 23-2, 23-3 ir viršelio paveikslas), L. Skibiniauskui (paveikslas 21) ir R. Jagaitei (paveikslas 19) ir – už suteiktą galimybę pasinaudoti nuotraukomis iš asmeninių katalogų.

Recenzentai:

1. dr. Živilė Lazdauskaitė2. doc. dr. Ona Motiejūnaitė, Vilniaus kolegija

Dizainas ir maketas Raimondo Baltrėno

Viršelyje: Antano Markevičiaus kardelio veislė 367 ‘Paskutinė Giesmė’

ISBN 978-609-8126-56-3

Turinys

Įvadas ..........................................................................................................................................4 Kilmė, sistematinė padėtis ir skirstymas ......................................................................................4Biologija, morfologija, fenologinės fazės ir dauginimas..........................................................6Agrotechnika .............................................................................................................................14Kardelių selekcijos raida pasaulyje ir Lietuvoje.....................................................................16Apibūdinimas ............................................................................................................................25Augalų apibūdinimo aprašai .....................................................................................................251. Vegetatyvinė augalo dalis .....................................................................................................252. Generatyvinė augalo dalis ......................................................................................................273. Pastabos ................................................................................................................................38Literatūros sąrašas ....................................................................................................................40Priedas ......................................................................................................................................42

4

Įvadas

Seniausios žinios apie kardelį, kaip piktžolę javų pasėliuose, aptinkamos graikų botaniko Teofrasto raštuose III a. pr. m. e. Vėliau Plinijus Vyresnysis kardelį aprašė kaip vaistinį augalą. Manoma, kad jis pirmasis pavadino šį augalą Gladiolus (lotyniškai gladius – kardas). Kardelių tėvynė – Pietų Europa, Pietų ir Vidurio Afrika, Mažoji ir Vidurio Azija. Manoma, kad laukinių kardelių yra apie 300 rūšių. Lietuvoje natūraliai gamtoje auga dviejų rūšių kardeliai: paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus L.) ir pelkinis kardelis (Gladiolus palustris Gaudin). Atskirų rūšių augalai nelabai skiriasi aukščiu ir žiedų forma. Laikui bėgant iš paplitusių ir jau kultivuojamų rūšių selekcijos būdu buvo išvestos kardelio veislės. Bene labiausiai naujų veislių kūrimui pasitarnavo vos keliolika kardelio rūšių. Literatūros duomenis, šiai dienai pasaulyje kardelių veislių priskaičiuojama dešimtys tūkstančių. Mūsų šalyje kardelių veislės pradėtos kurti praeito šimtmečio viduryje. Šis darbas vyksta iki šiol. Pradininkais buvo S. Eicher – Lorka, P. Balčikonis, A. Kuzavinis ir A. Karla. Dabar kardelių selekcija domisi virš dviejų dešimčių selekcininkų. 1980 metais išleistame kardelių veislių registre – 88 lietuviškos veislės, kurios buvo sukurtos 1959-1980 metais. Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas suteiktas 25 lietuviškų kardelių veislėms: penkioms P. Ciplijausko – ‘Fėja’, ‘Paparčio Žiedas’, ‘Lionė’, ‘Eugenija’ ir ‘Rugsėjo Pasaka’; šešioms P. Balčikonio – ‘Kovo-11-oji’,‘SaulėsTakas’,‘Lambada’, ‘75-mečiui’, ‘Laiko Iliuzija’ ir ‘Prieš Aušrą’; dviems A. Lukoševičiaus – ‘Solveiga’, ‘Norma’; penkioms A. Markevičiaus – ‘Aksakal’, ‘Cherry Giant’, ‘Plaštakė’, ‘Purple King’, ‘Vinetu’; keturioms J. A. Liutkevičiaus – ‘Darius ir Girėnas’, Šešupė’, ‘Pupų Dėdė’, ‘Lietuvos Savanoriams’; vienai L. Skibiniausko – ‘Skudurinė Onutė’. Naujų veislių apsaugos sąjunga UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales), jungianti valstybes, kuriose tiriamos naujai sukurtų augalų veislės, yra paruošusi augalų veislių aprašymo nuorodų kriterijus, tarp kurių yra ir kardelis. Augalų genų bankas tokių augalų dokumentaciją tvarko pagal Bioversity International (BI) reikalavimus. Apibūdinimo aprašai (Characterization Descriptors) – vienas iš augalų genetinių išteklių dokumentų, nurodančių lengvai plika akimi matomus ir įvairiomis aplinkos sąlygomis vienodai pasireiškiančius požymius. Aprašai turėtų būti vartojami tuomet, kai jie padeda kuratoriui kolekcijas prižiūrėti ir palaikyti ar, kai tai naudinga augalų genetinių išteklių vartotojams. Lietuvių kalba aprašų kardelio veislių morfologinių – dekoratyvių savybių vertinimui nėra. Pristatomas „Kardelio (Gladiolus L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas“ paruoštas, atsižvelgiant į UPOV ir BI reikalavimus. Tikimės, kas jis padės aprašyti esamas ir būsimas lietuviškas kardelio veisles.

Kilmė, sistematinė padėtis ir skirstymas

Kaip minėjome įvade, kardelių tėvynė – Pietų Europa, Pietų ir Vidurio Afrika, Mažoji ir Vidurio Azija. Manoma, kad laukinių kardelių yra ne mažiau kaip 180 (Lisianskij ir Ladygina, 2002) – 220 (Balčikonis ir kt., 1985) ar 250 (Geelhar ir Tornier, 1967; Žuleva ir kt., 2002) – 255 (Shaukat ir kt., 2013) rūšių. Atrinktų pasaulio augalų šeimų kataloge (The Word Checklist of Selected Plant Families) 2017 metais aprobuota 300 kardelio rūšių (Gladiolus, 2017). Daugumai Europos ir Azijos kardelių rūšių būdinga avietinė rožinė ir violetinė purpurinė žiedų spalva, retkarčiais pasitaiko baltažiedžių. Afrikos botaninės kardelių rūšys – nevienodo augumo, įvairių formų ir spalvų, dažnai kvepiančiais žiedais. Lietuvoje natūraliai gamtoje auga dviejų rūšių kardeliai: paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus L.) ir pelkinis kardelis (Gladiolus palustris Gaudin). Lietuvoje bene pirmasis, vadindamas juos „kardylais“, 1930 m. gana išsamiai kardelius aprašė agronomas J. Strazdas (Strazdas,1930). Jo aprašytos tokios kardelių rūšys: G. colvilli Sweet, G. gandavensis Van. Houtte, G. lemoinei Hort, G.nanceianus Hort. ex Baker, G. nanus Andr. (dabar priskiriamas Babiana genčiai) ir G. ramosus Paxt. (Balčikonis ir kt., 1985).

Sistematiškai Kardelio (Gladiolus L.) gentis priskiriama MAGNOLIOPHYTA – Magnolijūnų (Gaubtasėkliai) skyriui, LILIOPSIDA (MONOCOTYLEDONES) – Lelijainių (vienaskilčiai) klasei, LILIIDAE – Lelijažiedžių poklasiui, ASPARAGALES – Smidriečių eilei, Iridaceae – Vilkdalginių

5

šeimai, Ixioideae pošeimiui, Ixieae tribai. Laikui bėgant iš paplitusių ir jau kultivuojamų rūšių selekcijos būdu buvo išvestos kardelio veislės. Tai naujai sukurtos arba iš natūraliai gamtoje augančių augalų išskirtos stabilios augalų grupės, pasižyminčios vienodomis arba artimomis biologinėmis ar ūkinėmis savybėmis, išsilaikančiomis dauginant sėklomis arba vegetatyviniu būdu, išsiskiriančios iš kitų to paties augalo veislių bent vienu ryškiu požymiu. Bene labiausiai naujų veislių kūrimui pasitarnavo šios kardelio rūšys: Gladiolus carneus F. Delaroche, G. cardinalis Curtis, G. cruentus T. Moore, G. dalenii subsp. dalenii, G. floribundus Jack., G. oppositiflorus Herb., G. tristis L., G. orchidiflorus Andrews, G. papilio Hook. f., G. saundersii Hook. f. Manoma, kad vien per praeitą šimtmetį sukurta ne mažiau kaip 30 000 veislių ir kasmet jų pagausėja bent keliais šimtais (Balčikonis ir kt., 1985). Visi kardelio hibridinės kilmės augalai, gauti kilusias iš Europos, Azijos ir Afrikos kardelių rūšis (ar veisles) sukryžminus tarpusavyje. Gauti hibridiniai augalai vadinami mišriaisiais kardeliais (Gladiolus x Hybridus Van Houtte) (Gudžinskas, 2010).

Pasaulinis kardelių veislių registracijos centras yra Šiaurės Amerikos kardelių augintojų taryba (North American Gladiolus Council, NAGC) Amerikoje, kuri turi sudariusi veislių klasifikacijos komisiją. Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje nusistovėjo Šiaurės Amerikos kardelininkų naudojamas kardelių grupavimas pagal veislės botaninį indeksą. Tai tik veislių žymėjimas triženkliais skaitmenimis ir raidėmis, apibūdinančiais konkrečios veislės technines charakteristikas (Tarvidas, 1996; Štukėnienė, Dapkūnienė, 2009; Markevičius, 2010; Štukėnienė, Dapkūnienė, 2010). Pagal šią sistemą apibūdinamos pagrindinės trys charakteristikos: žiedų dydis, spalva ir žydėjimo intensyvumas. Pagal žiedų skersmens dydį centimetrais skiriamos penkios veislių grupės: 1 – miniatiūriniai (iki 6,5); 2 – smulkiažiedžiai (6,6-9,0); 3 – vidutiniai (9,1-11,5); 4 – stambiažiedžiai (11,6-14,0); 5 – gigantiškieji (daugiau nei 14). Šių grupių numeriai rašomi kaip pirmasis triženklio indekso skaitmuo. Kiti du skaitmenys apibūdina žiedų spalvą ir jos intensyvumą: 00 –balta; 02-04 – žalia; 10 –kreminė; 12-14-16 – geltona; 20 – kreminiai oranžinė, žalsvai oranžinė, rusvai žalsva; 22-24-26 –oranžinė; 30-32-34-36 – lašišinė; 40-42-44-46 –rausva; 50-52-54-56 – raudona; 58 – juodai raudona (tamsiai vyšninė); 60-62-64-66 – rožinė; 68 – juodai rožinė; 70-72-74-76 –alyvinė; 78 – purpurinė; 80-82-84-86 –žydra, mėlyna, violetinė; 90 – kaštoninė; 92-94-96 – įvairių spalvų su pilku (dūminiu) atspalviu; 98 – ruda. Didėjant paskutiniam skaitmeniui spalva intensyvėja ir tamsėja: blyški, šviesi, vidutinė ir tamsi. Jeigu žiedai ne vienspalviai, o turi kitos spalvos dėmelę, kontrastingus žiedlapių apvadus, ryškius spindulius – prie pagrindinės (viršutinių žiedlapių vidurio spalva) spalvos indekso pridedamas vienetas. Yra veislių, kurių žiedo spalva žydėjimo metu kinta. Tokiu atveju gali būti naudojamas dvigubas indeksavimas. Veislių ankstyvumas nustatomas pagal laiką, praėjusį nuo gumbasvogūnių pasodinimo iki žydėjimo. Jis žymimas viena arba dviem didžiosiomis raidėmis, kurių reikšmė tokia (skliausteliuose nurodomi angliški atitikmenys, kurie, kaip ir lietuviški, yra pirmosios žydėjimo ankstyvumą nusakančių žodžių raidės): LA (VE) – labai ankstyva (Very Early), pražystanti greičiau nei po 70 dienų nuo pasodinimo; A (E) – ankstyva (Early), pražystanti po 70-74 dienų nuo pasodinimo; VA (EM) – vidutiniškai ankstyva (Early Middle), pražystanti po 75-79 dienų nuo pasodinimo; V (M) – vidutinė (Midle), pražystanti po 80-84 dienų nuo pasodinimo; VV (LM) – vidutiniškai vėlyva (Late Middle), pražystanti po 85-90 dienų nuo pasodinimo; V (L) – vėlyva (Late), pražystanti po 91-99 dienų nuo pasodinimo; LV (VL) –labai vėlyvos (Very Late), pražystanti daugiau nei po 100 dienų nuo pasodinimo. Deja, kad subręstų labai vėlyvos veislės reikalingas papildomas rūpestis, todėl Lietuvos sąlygomis jas auginti nepatartina. Šalia žiedų spalvos gali būti nurodomas žiedų gofruotumas: G (R) – gofruoti (Ruffled) žiedai; LG (VR) – labai gofruoti (Very Ruffled) žiedai; LLG (VVR) – ypač gofruoti (Very Very Ruffled ) ar SG (SR) – super gofruoti (Super Ruffled) žiedai. Gali būti žymimi ir kiti labai svarbūs požymiai: vienu metu išsiskleidusių žiedų skaičius, pumpurų skaičius ir augalo aukštis (maksimalus atstumas nuo dirvos paviršiaus iki žiedyno viršūnės, kai žiedynas jau nebeilgėja). Pasak A. Markevičiaus, populiari Petro Balčikonio kardelių veislė ‘Raigardo Slėnis’ būtų apibūdinama taip: 496‘Raigardo Slėnis’ (Balčikonis 1983 VE) 8/22-130. Tai reikštų, kad ji yra stambiažiedė, tamsi, dūminio atspalvio, labai ankstyva, vienu metu gali turėti iki 8 išsiskleidusių žiedų, žiedyne būna iki 22 pumpurų, o augalas yra 130 cm aukščio (Markevičius, 2010).

6

Biologija, morfologija, fenologinės fazės ir dauginimas

Savo biologija kardelis priklauso daugiamečiams, žoliniams, polikarpiniams, augalams geofitams. Geofitas – tai žolinis daugiametis augalas, kurio atsinaujinimo pumpurai nepalankiu vegetacijai metu telkiasi dirvoje kelių ar keleto centimetrų gylyje (Naujalis ir kt. 2009). Hibridinės kilmės kultūriniai kardeliai Lietuvos sąlygomis iškasami ir nepalankų vegetacijai sezoną praleidžia sandėliuose ar saugyklose.

Kardelio požeminės dalies organus sudaro motininis ir pakaitinis gumbasvogūnis, gumbapumpuriai (vaikučiai) ir šaknys, o antžeminės dalies – lapai su stiebu, žiedynkotis ir varpos tipo žiedynas su žiedais (1 pav.). Gumbasvogūnis – požeminis vegetatyvinio dauginimosi organas,

kilęs iš sutrumpėjusio stiebo. Tuo, kad jis panašus į gumbą (Lisianskij, Ladygina, 2001). Pagal jį dengiančius lukštus, prie kurių pagrindo formuojasi vegetatyviniai augimo taškai, jis panašesnis į svogūną. Tačiau jų atsarginės medžiagos kaupiamos labai sustorėjusioje stiebo pamatinėje dalyje (Dagys, 1985). Gumbasvogūnis, kaip ir svogūnas, turi dugnelį. Savo vidine sandara gumbasvogūnis sudarytas iš dviejų morfologiškai ir funkcionaliai skirtingų dalių (2 pav.). Centre – uždaro tipo indų kūlelis, aprūpinantis antžeminę augalo dalį maisto medžiagomis ir vandeniu, o išorėje – parenchiminis audinys, kuriame kaupiasi atsarginės maisto medžiagos. Indų kūlelio dalyje galimi atsišakojimai iki miegančių pumpurų, o apačioje – užsibaigia dugneliu. Aplink dugnelio kraštą susidaro šaknų gumburėliai. Jauno, dar nežydėjusio augalo gumbasvogūnis turi vieną viršūninį pumpurą, o kelis metus žydėjusio dažnai būna du ir daugiau. Ant gumbasvogūnio

matyti lapų pėdsakai, prie kurių yra miegantieji pumpurai. Dažniausiai jie pradeda augti tik tada, kai išlaužiamas ar pažeidžiamas viršūninis pumpuras (3 pav.). Gumbasvogūnį išorėje gaubia 2-3 sausi, dažniausiai balzgani, rausvai gelsvi ar kreminės spalvos lukštai, susidarę iš netikrųjų apatinių lapų.

1 pav. Kardelio augalo schema (pagal Tamberg ir kt., 1978): 1 – motininis gumbasvogūnis, 2 – pakaitinis gumbasvogūnis, 3 – apatiniai netikrieji (žvynuotieji) lapai, 4 – viduriniai netikrieji (gumbasvogūniniai) lapai, 5 – tikrieji lapai, 6 – pažiedė, 7 – žiedynkotis, 8 – įtraukiamosios šaknys, 9 – maitinamosios šaknys, 10 – motininio gumbasvogūnio šaknys, 11 – žiedpumpuris, 12 – gumbapumpuriai

2 pav. Kardelio gumbasvogūnio skerspjūvis (pagal Geelhaar, Tornier 1967): 1 – viršūninis pumpuras, 2 – indų kūlelis, 3 – skiriamoji zona tarp vidinės ir išorinės dalių

7

1 2 33 pav. Nulukštentas kardelio gumbasvogūnis (pagal Gromov, Ardabjevskaja, 2002): 1 – su vienu viršūninio pumpuro

ūgliu, 2 – su dviem iš miegančių pumpurų išaugusiais ūgliais, 3 – gumbasvogūnio dugnelis su susiformavusiais šaknų gumburėliais

Gumbasvogūnio didumas, spalva ir forma priklauso nuo jo amžiaus, veislės ir auginimo sąlygų. Suaugęs jis būna 3-7 cm skersmens, 2-4 cm aukščio, su 7-10 mm (rečiau 10-15 mm)

skersmens dugneliu. Jauno gumbasvogūnio skersmuo beveik lygus jo aukščiui, dugnelis visai mažas (4 pav. ), o seno skersmuo gerokai viršija aukštį ir dugnelis didesnis nei 10 mm. Manoma, kad tiesioginės priklausomybės tarp žiedų spalvos ir gumbasvogūnių spalvos nėra. Pastebėta, kad kardelio veislių, žydinčių šviesios spalvos žiedais (balta, geltona, rožinė), gumbasvogūniai dažniausiai būna geltoni ar kreminiai, žydinčių alyvinės ir violetinės spalvos žiedais – kreminiai ar oranžiniai, o žydinčių tamsiai raudonos spalvos žiedais – tamsiai oranžiniai ar tamsiai raudoni. Pasodintas gumbasvogūnis iš aplink dugnelį esančių šaknų kauburėlių pradeda leisti pirmines šaknis. Tai vadinamosios pirminės šaknys. Jos stambios, apie 20 cm ilgio, mažai šakotos, baltos spalvos. Jos egzistuoja iki butonizacijos. Išaugus antrajam – ketvirtajam tikram lapui, pradeda kaltis antrinės šaknys, pakeičiančios pirmines. Pradžioje netikrųjų (gumbasvogūninių) lapų pažastyse vystosi įtraukiamosios (storesnės), vėliau – ir maitinamosios šaknys. Jos išsidėstę pakaitinio gumbasvogūnio dugnelio pakraščiuose, yra 2-3 kartus storesnės, bet trumpesnės už pirmines, pilkšvos spalvos (Balčikonis ir kt., 1985; Gromov, 1981). Antrinių šaknų

augimas sustoja likus 3-4 savaitėms (6 pav.). Žiedų išsidėstymas žiedyne (pagal Tamberg, 2000): 1 – viena eile ir vienoje linijoje, 2 – dvieilis, 3 – viena eile pražangiai (zig-zag), 4 – dvipusis, 4 – spirale aplink žiedyno ašį iki žydėjimo pradžios. Pirminės šaknys pasklinda dirvoje nuo 15 iki 40 cm gylyje, o antrinės – nuo 5 iki 18 cm. Gumbapumpuriai išauga ant stolonų iš žemutinių netikrųjų lapų pažastyse esančių šoninių pumpurų. Vegetacijos pabaigoje jie būna 0,1 -2,0 cm skersmens ir jau turi vėliau sukietėjančius apvalkalėlius, apsaugančius nuo pažeidimo ir sudžiūvimo sandėliavimo metu. Gumbapumpuriai dar vadinami „vaikučiais“ ir naudojami vegetatyviniame dauginime. Jų skaičius, priklausomai nuo veislės, vegetacijos periodo ilgio, gumbasvogūnio dydžio ir pasodinimo gylio gali būti nuo 20-30 iki 300 vienetų ir daugiau. Rudenį iškasto kardelio požeminėje dalyje

4 pav. Jaunų gumbasvogūnių su gumbapumpuriais forma (pagal Gromov, Ardabjevskaja, 2002)

5 pav. Kardelio gumbasvogūniai su gumbapumpuriais (pagal Taylor 1996)

8

1 2 3 4 56 pav. Žiedų išsidėstymas žiedyne (pagal Tamberg, 2000): 1 – viena eile ir vienoje linijoje, 2 – dvieilis, 3 – viena

eile pražangiai (zig-zag), 4 – dvipusis, 4 – spirale aplink žiedyno ašį

aptiksime motininį ir pakaitinį gumbasvogūnius, pakaitinio gumbasvogūnio apačioje susiformavusius gumbapumpurius ir dar išlikusias šaknis (1 ir 5 pav.). Kardelio lapai būna trijų tipų (1 pav.): apatiniai netikrieji (žvynuotieji), viduriniai netikrieji (gumbasvogūniniai) ir tikrieji (Lisianskij, Ladygina, 2001). Apatiniai 2-5 netikrieji lapai – vamzdiški, prisitvirtinę prie besiformuojančio gumbasvogūnio dugnelio ir apsaugo prasikalusius daigus nuo pažeidimų. Vėliau apatinė šių lapų dalis virsta gumbasvogūnio dengiamaisiais lukštais. Minėti lapai yra dirvoje. Gali būti matoma tik viršutinė paskutiniojo lapo (3-4 cm) dalis, išsikišusi iš dirvos. Viduriniai netikrieji (gumbasvogūniniai) lapai atsakingi už maisto medžiagų kaupimą stiebagumbio parenchiminiuose audiniuose. Jaunuose kardeliuose jų gali būti iki 12, o senesniuose augaluose – 4-6. Jie savo pamatu gaubia stiebą, jų pažastyse susiformuoja šonininiai (lateraliniai) miegantys atsinaujinimo pumpurai, kiekvienas sekantis lapas yra didesnis už ankstesnį ir nustojus augti stiebui, šie lapai auga į plotį, išsidėstę vienoje plokštumoje sudaro taip vadinamą lapų vėduoklę. Tikrieji 4-5 lapai prisitvirtinę prie stiebo (žiedynkočio), yra smulkesni už vidurinius netikruosius lapus ir kiekvienas jaunesnis lapas yra mažesnis už ankstesnįjį. Tikrųjų lapų pažastyse susiformuoja žiedyno atsišakojimų užuomazgos ir kiekvieno naujo lapo pasirodymas susijęs su augalo fenofazių, atsakingų už naujų organų atsiradimą, kaita (Gromov, 1981). Kardelio stiebas – augalo dalis nuo gumbasvogūnio viršaus iki paskutiniojo lapo prisitvirtinimo vietos. Stiebo dalį nuo paskutinio tikrojo lapo iki pirmosios pažiedės primta vadinti žiedynkočiu, o likusią – žiedynu. Aukščiau minėtos kardelio dalys morfologiškai nesiskiria (Balčikonis ir kt., 1985). Kardelio žiedynas – varpa, t.y., kad ant pailgėjusios žiedyno ašies išsidėsto bekočiai žiedai (Naujalis ir kt., 2009). Žiedyne žiedai gali būti išsidėstę viena eile ir vienoje linijoje, dvipusis, viena eile pražanginiu būdu, dviem eilėmis ir spirale (6 pav.). Nevienodu atstumu žiedai būna ir vienas nuo kito (7 pav.). Pagal tai žiedynai skirstomi į tankius (vieno žiedo apyžiedžio lapeliai dengia kito žiedo apyžiedžio lapelius), vidutinio tankumo (žiedai liečia apyžiedžio lapelių galais) ir reti (žiedai nesusiekia ir matosi žiedyno ašis). Reti žiedynai daugiausiai smulkiažiedžių kardelio veislių. Kardelio žiedas (8 pav.) netaisyklingas (zigomorfinis), bekotis, sudarytas iš 6 nevienodo dydžio apyžiedžio lapelių, kurie savo pagrindu suaugę po tris į vamzdelį. Perėjimas nuo suaugusios dalies į laisvą vadinamas žiotimis. Labai dažnai žiotys būna kitokios negu apyžiedis spalvos, t.y., su išreikštu žiočių piešiniu. Piestelė viena su triskiaute purka, ilgu plonu liemenėliu ir trilizde mezgine. Kuokeliai – trys, su didelėmis dulkinėmis ant kotelių. Žiedadulkės lengvos, vėsioje patalpoje išlieka gyvybingos iki 3,5 ir daugiau mėnesių, o kambario temperatūroje – po 20 parų daigumas sumažėja iki 70 procentų (Amatniek ir kt., 1986; Karpov, 2005). Suaugdami apyžiedžio lapeliai sudaro du trikampius: vidinį ir išorinį. Žiedas

9

1 2 37 pav. Žiedyno tankumas (pagal Zorgievics, 1979):

1 – tankus, 2 – vidutinio tankumo 3 – retas8 pav. Kardelio žiedo išilginis pjūvis (pagal Atmatniek

ir kt., 1986): 1 – piestelės purka, 2 – piestelės liemenėlis 3 – kuokelių dulkinės, 4 – kuokelių koteliai, 5 – žiotys, 6 – žiočių piešinys, 7 – mezginė

pagal apyžiedžio lapelių vidinio trikampio apyžiedžio lapelių išsidėstymą gali būti dviejų pagrindinių tipų: 1 – tiesinis arba vienaliežuvis (Gandavensis tipo), kai vidinio trikampio viršuje yra vienas

didžiausias apyžiedžio lapelis, o du mažesni apačioje; 2 – apverstinis arba dviliežuvis (Edel tipo), kai vidinį trikampį sudarantys apyžiedžio lapeliai – du viršuje ir vienas apačioje (9 pav.). Kreipiant dėmesį į žiedo apyžiedžio lapelio pakraštį, paties žiedo erdvinę orientaciją A. Karpovas skiria aštuonias pagrindines kardelio žiedo formas (10 pav.), bet nurodo, kad galimos ir tarpinės formos. Kardelių veislių margumyne sutiksime ir neįprastais (egzotiškais) savo forma ir spalvine gama žiedais (11 pav.). XX ir XXI amžių sandūroje Rusijoje pažiro veislės su žaliais karpytais ar garbanotais žiedų pakraščiais. Tai neabejotinai – mutagenezės rezultatas.

Žaliakraščiai egzotai skiriasi žiedų forma. Žaliais kraštais gali būti visi arba tik vidiniai apyžiedžio lapeliai. Vidiniai lapeliai gali būti sumažėję, nusmailėję arba tarsi užlenkti. Galimas ir taip vadinamas „žiedas žiede „ variantas, kai vidiniai ir išoriniai apyžiedžio lapeliai skiriasi spalva (Markevičius,

1 2

9 pav. Pagrindiniai kardelio žiedo tipai (pagal Karpov, 2005): 1 – vienaliežuvis, 2 – dviliežuvis

1 2 3

4 5 6

7 8

10 pav. Pagrindinės kardelio žiedų formos (pagal Karpov, 2005): 1 – vienaliežuvis (Gandavensis), 2 – atviras vienaliežuvis, 3 – piltuviškas vienaliežuvis, 4 – gofruotas vienaliežuvis, 5 – dviliežuvis (Edel), 6 – lelijiškas, 7 – Primulinus hibridinis ir 8 – plokščias į viršų

10

1 2 3

4 5 611 pav. Kardeliai neįprastos (egzotiškos) formos ir spalvos žiedais: 1 žaliais vidinių apyžiedžio lapelių kraštais –

471 ‘Uralskije Skazy’, Baranov, 2011; 2 – žaliais visų apyžiedžio lapelių kraštais – 399 ‘Raganų Pasaulis’, Markevičius 2011; 3 – šekšnotais ir karpytais apyžiedžio lapeliais – 414 ‘Zolotaja Antilopa’, Trifonov, 2007; 4 – „žiedas žiede“ kardeliai:–‘ Ostrov Lasky’, Belička, 2007 ir 5 – 546/574 ‘Morskaja Piena’, Vinogradskaja, 2003; 6 – neįprasto spalvų derinio ir formos – 495 ‘Potėpis’, Markevičius

2011). Jau sukurta ir lietuviškų tokių veislių. Kardelio vaisius (12 pav.) – atvirkščiai kiaušiniška dėžutė su 150-200 sėklų (12 pav.). Sėklos kiaušiniškos, iš šonų suplotos, su sparneliais, raukšlėtos (Grigas, 1986). Tai daug kartų žydintis ir derantis (polikarpininis) augalas, kuris kasmet išaugina vieną kartą žydintį (monokarpinis) ir derantį ūglį. Kardelio stiebe uždaro tipo (sudaryti tik iš

1 2 312 pav. Kardelio vaisiai ir išvalytos sėklos (pagal Markevičius, 2010): 1– bręstančios vaisių dėžutės,

2 – prasiveriančios vaisių dėžutės, 3 – nulukštentos sėklos

11

karnienos ir medienos, bet neturintys brazdo) padrikai išsidėstę kolateraliniai indų kūleliai greitai apriboja stiebo storėjimą ir apsprendžia augalo gyvenimo ciklo, t.y. augalo raidos fazių visumos, specifiškumą (Gromov, 1981). Kardelio didysis gyvenimo ciklas gyvenimo ciklas tęsiasi 6-12 metų. Jis prasideda sudygimu ir baigiasi visų vegetatyvinių kartų sunykimu be atsinaujinimo. Jis susideda iš kasmet pasikartojančių mažųjų gyvenimo ciklų ir trijų ontogenezės periodų: juvenilinis (trunka 3 vegetacijos sezonus), brandos (apima ir dauginimosi) ir senatvės (Lisianskij, Ladygina, 2001). Mažasis gyvenimo ciklas susideda iš vegetatyvinio ir generatyvinio vystymosi fazių, trunka vieną vegetacijos sezoną bet praeina, priklausomai nuo augalo amžiaus, visus tris ontogenezės periodus (Gromov, 1981). Jauno ir subrendusio augalo ūglio gyvenimas trunka tris metus, todėl sakoma, kad kardeliui būdingas trijų metų vystymosi ciklas. Kiekvienas pakaitinis gumbasvogūnis su lapų, bamblių ir tarpubamblių užuomazgomis formuojasi virš motininio (1 pav.) gumbasvogūnio. Perėjimas prie žiedų pradmenų formavimosi – lūžio momentas kardelio gyvenime: be vegetatyvinio dauginimosi atsiranda ir generatyvinio dauginimosi galimybė. Augalas po trijų metų pereina į kasmetinio žydėjimo gyvenimo tarpsnį, kuris tęsiasi iki senatvės. Kardelio, kaip ir kiekvieno kito augalo, individualus vystymasis (ontogenezė) priklauso nuo klimatinių sąlygų (Shaukat et al., 2013). Skiriami keturi kardelio organų vystymosi (morfogenezės) tarpsniai: gumbasvogūnio ramybė, dygimas, vegetatyvinis ir reprodukcinis. Pagal vizualiai matomus išorinius augalų požymius išskirti ontogenenezės etapai vadinami fenofazėmis, apimančiomis augalo gyvenimą nuo sėklos ar gumbasvogūnio ramybės periodo iki augalo senatvės. Brazilijos mokslininkai (Schwab et al., 2015) išskiria fenofazes kiekviename kardelio vystymosi tarpsnyje (13 pav.). Ramybės tarpsnyje gumbasvogūnis nerodo jokių

13 pav. Kardelio vystymosi tarpsnių fenofazės (pagal Schwab et al., 2015): S – dygimas, V - vegetatyvinio vystymosi tarpsnio fazės (VE – vidurinio netikrojo lapo pasirodymas, V1 – pirmas, V2 – antras, V3 – trečias) vidurinis netikras lapas, Vn – lapų vėduoklės susiformavimas), R – reprodukcinio vystymosi tarpsnio fazės (R 1.0-R1.2) – žiedyno iškilimas virš lapų vėduoklės, R2 – pilnas žiedyno susiformavimas, R3 – žydėjimo pradžia, R3.4 – pusės varpos žiedų išsiskleidimas,R3.5 – pirmo žiedo nuvytimas, R3.6 – vidurinės varpos dalies žiedų nuvytimas, R4 – žiedai tik varpos viršūnėje, R5 – žydėjimo pabaiga ir R6– augalo antžeminės dalies nudžiūvimas)

12

gyvybės ženklų, apgaubtas 2-3 sausų, balzganų, rausvai gelsvų ar kreminės spalvos lukštų. Kardelio šis tarpsnis ryškus. Laukinių rūšių jis prasideda sausuoju metų laiku ir baigiasi, prasidėjus vegetacijai dygimu pavasario – vasaros laikotarpiu, kai būna pakankamai drėgmės. Kardelio ramybės periodas gali būti nutrauktas augimo reguliatoriais arba palaikius gumbasvogūnius/ gumbapumpurius 5 °C temperatūroje. Dygimo fenofazėje skiriamos keturios stadijos: S1 – šaknų gumburėlių atsiradimas, S2.1 – netikro pirmojo apatinio lapo prasikalimas, S2.2 – netikrojo antrojo apatinio lapo prasikalimas ir S2.3 – netikrojo apatinio trečiojo lapo prasikalimas. Minėti lapai žvyniški ir lieka dirvoje. Jie padeda kardelio daigui saugiai pasiekti dirvos paviršių. Vegetatyvinio vystymosi tarpsnio fenofazės prasideda daigui prasikalus iš dirvos. Jos pasibaigia susiformavus vidurinių netikrųjų lapų vėduoklei. Reprodukcinio vystymosi tarpsnio fenofazės prasideda vos pasirodžius varpos tipo žiedynui lapų vėduoklėje ir baigiasi augalo žūtimi (13 pav.). Fenofazių metu keičiasi sausos medžiagos kiekis kardelio augalo motininiame ir pakaitiniame gumbasvogūniuose, šaknyse, lapuose ir žiedyne. VE –V3 fenofazėse. V4 fazėje praranda aktyvumą maitinamosios šaknys ir pradeda stipriai vystytis įtraukiamosios šaknys. V3 fazėje prasideda žiedo ir žiedyno diferenciacija. Pakaitinis svogūnas pradeda augti jau V1 fazėje, bet iki R5 fazės būna silpnas. Gumbapumpurių formavimasis prasideda jau R1 fazėje. Po R5 fenofazės prasidedaaugalo senėjimas, visi asimiliatai iš lapų ir žiedyno pernešami į naujus požeminius organus. Taigi pakaitinio gumbasvogūnio ir gumbapumpurių augimas būna pats intensyviausias (Schwab et al., 2015).

Jau minėjome, kad kardelio vystymosi ciklas sudėtingas ilgas – prie kasmetinio žydėjimo ir derėjimo augalas pereina tik po trijų vegetacijos periodų. Taigi tik po trijų metų galėsime atsekti pilną fenofazių kaitą vegetacijos metu.

Kardelis dauginamas gumbasvogūniais, gumbapumpuriais, sėklomis ir labai retai žaliaisiais ūgliais. Dauginimas sėklomis – generatyvinis dauginimas. Sėklomis dauginamos kardelio rūšys. Veisles ir kryžminimų metu gautus hibridus sėklomis daugina naujas veisles kuriantys selekcininkai. Šiuo atveju iš kiekvienos sėklos išauga skirtingi augalai, o geriausių sėjinukų atranka – selekcininko reikalas. Daugeliu atvejų sėklos sunoksta, praėjus 35-40 dienų po apsidulkinimo ar apdulkinimo. Kryžminimams numatomų naudoti vėlyvų kardelio veislių gumbasvogūnius jau balandžio pradžioje reikia pasodinti į vazonėlius šiltnamyje, o vėliau perkelti į lauką. Kardelio sėkloms, kitaip negu gumbasvogūniams ir gumbapumpuriams, nebūtinas ramybės periodas. Jas galima sėti, kai tik subręsta, paprastai rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Sėklos renkamos su parudavusiomis vaisių dėžutėmis (12 pav.), Šiltoje vėdinamoje patalpoje jos palaikomos 5-10 dienų, o po to išlukštenamos. Nuo išlukštentų sėklų pašalinami jų sparneliai. Sėjama 1-1,5 cm gylyje į gerai paruoštą žemę, dėžutėse, dažniausiai vasario – kovo mėnesiais šiltnamyje. Atšilus orams dėžutės su daigais pernešamos į lauką. Pirmaisiais metais išauga labai maži gumbasvogūniai. Svarbu neleisti sėklomis dauginamiems kardeliams anksti pradėti žydėti, kad sustiprėtų jauni gumbasvogūniai (Indrišiūnaitė, 2001). Bene populiariausias kardelio dauginimas vegetatyviniu būdu: gumbasvogūniais, gumbapumpuriais, žaliaisiais auginiais ir in vitro. Plačiausiai paplitęs kardelio veislių dauginimas gumbasvogūniais. Rudenį, dažniausiai spalio mėnesį, kardeliai iškasami. Atsargiai nupjaunami lapai, plonu sluoksniu sudedami į dėžutes ir 10-14 dienų apdžiovinami saugykloje. Kai kardelių auginama nedaug ir iškastus augalus pradedama tvarkyti dar lauke (14 pav.): nupjaunami lapai, pašalinamas motininis gumbasvogūnis ir šaknys, o likę pakaitiniai gumbasvogūniai ir gumbapumpuriai nuplaunami, išskirstomi gumbasvogūniai

1 2 314 pav. Kardelio dauginamosios medžiagos tvarkymas: 1– iškasti kardeliai, 2 – stiebo nukirpimas ir pakaitiniai

gumbasvogūniai paruošti atskyrimui , 3 – gumbasvogūniai ir gumbapumpuriai tinkami dauginimui

13

į frakcijas ir apie 30 min. palaikomi fungicidų tirpale ir tik po to apdžiovinami (Markevičius, 2010). I gumbasvogūnių frakciją sudaro – 3,2 cm skersmens ir didesni gumbasvogūniai, II – nuo 3,1 iki 2,5 cm skersmens, III – 2,4-1,5 cm, IV – mažesni kaip 1,4 cm. IV frakcijos gumbasvogūniai priskiriami jau gumbapumpuriams. Geriausi II ir III frakcijos gumbasvogūniai, nors jų dauginimosi koeficientas ir mažesnis, bet išaugina gražius žiedus ir tinkamiausi dauginimui. Kai kurios veislės labai silpnai dauginasi. Norint jas greičiau padauginti iš gumbasvogūnių, pastarieji sodinami šonu, dugneliu į viršų (prieš tai išlaužiamas viršūninis daigas) arba dalijami. I-II frakcijos gumbasvogūniai gali būti pavasarį dalijami (Zorgevics, 1979; Balčikonis ir kt., 1985). Likus 1-3 dienoms iki sodinimo, aštriu peiliu supjaustomi į tris ir daugiau dalių (15 pav.). Dalijant svarbu, kad kiekviena dalis turėtų pumpurą ir šaknų kauburėlius (3 pav.). Pjūvių vietos apibarstomos aktyvuota ar medžio anglimi. Kad

1 215 pav.Gumbasvogūnių dalijimas (pagal Zorgevcs, 1979): 1– radialiai, 2 – vertikaliai

gumbasvogūniai užaugtų didesni, reikia taip padaugintiems augalams neleisti žydėti – butonizacijos metu išlaužti žiedynus. Visgi kardelių gumbasvogūniai sensta – kasmet išauga vis plokštesnis pakaitinis gumbasvogūnis, o iš jo išaugusio išaugusio žiedyno kokybė prastėja, augalas pradeda išsigimti. Todėl senesnius negu 4-5 metų gumbasvogūnius reikėtų išmesti, o iš gumbapumpurių kasmet išsiauginti naują jaunų gyvybingų augalų pamainą (Markevičius, 2010). Dauginimas gumbapumpuriais – pagrindinis kardelių kardelių dauginimo būdas. Gumbapumpurius galima sėti pasibaigus ramybės periodui, kuris trunka iki 4-12 ir daugiau mėnesių. Priežastis – tvirtas ir nelaidus vandeniui bei orui apvalkalas ir jame esančios augimą stabdančios medžiagos (augimo inhibitoriai). Pagal didumą jie skirstomi į dvi kategorijas: 1,5-0,9 cm skersmens ir mažesnius nei 0,9 cm. Norint iš mažų gumbapumpurių per vieną vegetacijos sezoną išauginti kuo daugiau ir didesnių gumbasvogūnių, reikia stengtis pailginti vegetacijos laiką ir dirbtinai nutraukti ramybės periodą, vos tik pasibaigus fiziologinei ramybei (praėjus 4 mėnesiams). Stengiamasi pašalinti veiksnius, trukdančius vandens, šviesos patekimui į gumbapumpurio vidų skarifikuojant (pažeidžiant) arba visai pašalinant juos gaubiantį apvalkalą (Gromov, 1981). Gumbapumpurių apvalkalo nulukštenimas – ilgas ir nuobodus darbas, ypač jeigu jie smulkūs ir yra daug. Selekcinikas A.Markevičius siūlo kitą būdą (Markevičius, 2010). Tam reikalui paruošiamas 0,3 procento dvivalentės geležies sulfato (žalios spalvos milteliai) tirpalas ir į jį 8-10 valandų pamerkiami gumbapumpuriai. Po to tirpalas nupilamas, indelis su apdorotais gumbapumpuriais uždengiamas, kad neišgaruotų drėgmė ir nedžiūtų. Po kelių dienų prasideda dygimas – pasirodo balti šaknelių kauburėliai. Reikia skubiai skubiai sėti, kol šaknelės vos 3-4 mm ilgio, nes jos trapios ir gali nulūžti. Taip apdoroti gumbapumpuriai greičiau ir vienodžiau sudygsta negu sausi ir nelukštenti. Rudenį iš jų išauga jau II-III frakcijų gumbasvogūniai. Ankstyvesnių veislių gumbapumpuriai rudenį gali suformuoti nedidelius žiedynus, tačiau juos reikėtų išlaužyti, kad augalas be reikalo neeikvotų maisto medžiagų. Sėjant į dėžutes ir šiltnamyje, latvių selekcininkas A. Zorgevics (Zorgevics, 1979) nurodo, kad tinkamiausias sėjai aukštapelkių pakalkintų (pH 5,5-6,5) durpių substratas. Jos kalkinamos kreida – 5-8 kg/ m3. Po to (maždaug po 2 savaičių) durpės kelis kartus perkasamos ir įmaišomos mineralinės trąšos ir mikroelementai. Dauginimas žaliaisiais auginiais praktikuojamas retai, bet gan retai. Dauginant kardelius šiuo būdu, 15-16 cm ilgio nulaužti ūgliai/ daigai (išlaužtas gumbiasvogūnio viršūninis ar kt. daigas) ir pamerkiami į vandenį, kol išleis šaknis. Įsišaknijęs daigas sodinimas į rupų upės smėlį. Laikoma šiltai, apdengus plėvele, laikas nuo laiko pravėdinant (Tamberg, 2000). Pasaulyje vis labiau įsibėgėja kardelių, ypač naujai sukurtų veislių, padauginimas audinių kultūrų metodais. Lietuvoje, mūsų žiniomis, šis dauginimo metodas nepraktikuojamas.

14

Agrotechnika

Agrotechnika apima auginimo vietos ir priešsėlių parinkimą, žemės dirbimą, sodinamosios medžiagos paruošimo, sėjos ar sodinimo, kardelių kultūros priežiūros, nuėmimo būdus ir priemones. Tai priklauso nuo auginamo augalo biologinių savybių, klimato, dirvos savybių ir kt. Šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų atžvilgiu kardeliai ypač reiklūs. Kardelių auginimui parenkama gerai saulės apšviečiama ir apsaugota nuo stiprių vėjų vieta. Pavėsyje augančių kardelių stiebai būna plonesni, žiedynai ištįsta ir išsilanksto, o žiedai – įgauna necharakteringą veislei spalvą (Indrišiūnaitė, 2001). Kaip ir dauguma kitų kultūrų kardeliai gerai tarpsta purioje, gana derlingoje, neutralios arba silpnai rūgščios (pHKCl – 6,2-6,8) reakcijos, priesmėlio ar lengvo priemolio ir neužmirkusioje dirvoje. Reljefas turi būti lygus ar su ne didesniu kaip 5° nuolydžiu į pietų pusę. Tokiose vietose dirva geriau įšyla, o lietingą vasarą augalai neužmirksta. Sunkesnių dirvų poringumas padidinamas įterpiant rupų smėlį, pakalkintas durpes, gerai perpuvusį mėšlą ar pjuvenas. Apie dirvos rūgštingumą galima spręsti ir iš augančių augalų. Rūgštynės, klestenės, asiūkliai, dirvinės našlaitės auga rūgščioje, kardeliams netinkamoje dirvoje. Nerūgščioje dirvoje vyrauja apyninė liucerna, bekvapė ramunė, darželinė žliūgė, garstukas, kibusis lipikas (Balčikonis ir kt., 1985). Į tą pačią vietą kardeliai turėtų grįžti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Priežastis – veislių susimaišymas dėl nubirusių, peržiemojusių ir kitais metais sudygstančių gumbapumpurių ir dirvoje esančių ligų sukėlėjų gyvybingumo. Sėjomainoje priešsėliais gali būti įvairūs augalai, tačiau metai prieš kardelius nereikėtų tame plote auginti bulvių, agurkų, moliūgų, pupelių, špinatų, ratilių, jurginų ir kryžmažiedžių augalų. Geriausia, jei kardelius galima sodinti tokioje vietoje, kur jie niekada neaugo, bet tik ne dirvonavusiame ir šviežiai įdirbtame plote (Markevičius, 2010). Dirva ruošiama likus metams iki kardelių sodinimo ir dėmesingai. Jei ji mažai sukultūrinta (keletą metų netręšta organinėmis trąšomis, užteršta daugiametėmis šakniastiebinėmis piktžolėmis), tai pradedama ruošti pavasarį prieš metus. Kad lengviau būtų išnaikinti piktžoles, patartina laikyti juodąjį pūdymą. Birželio mėnesį negilai įterpiamas mėšlas, maždaug po pusantro mėnesio dirva suariama ar perkasama apie 30 cm gyliu, kruopščiau išrenkant piktžolių šakniastiebius. Visą vasarą kultivuojama, ariama, vis didinant arimo gylį, ir frezuojama. Gerai sukultūrinta dirva ruošiama iš rudens. Ji išlyginama, įterpiamos organinės perpuvusios trąšos, suariama. Rudenį reikia išberti fosforo ir kalio trąšas, o pavasarį, ruošiant dirvą sodinimui, – azoto. Rekomenduojama prieš beriant trąšas padaryti dirvos analizę. Optimalus pagrindinių elementų kiekis dirvoje (mg/ 100 g orasausės dirvos) toks: judraus fosforo 100, azoto 10-15, kalio – 150 (Balčikonis ir kt., 1985). A. Markevičius rekomenduoja kardelius tręšti tik mineralinėmis trąšomis, kurių šiais laikais yra užtektinai ir pačių įvairiausių. Galima naudoti tiek kompleksines NPK trąšas bei atskirai azoto, fosforo ir kalio trąšas. N: P: K santykis turėtų būti artimas 1:3:3. Vėliau, 3-4 vidurinio netikrojo lapo fazėje, galima tręšti per lapus karbamido tirpalu. Prieš žydėjimą galima nupurkšti ir mikroelementinėmis trąšomis – boro, mangano, cinko ir kt. bus kardelių žiedų spalva intensyvesnė (Markevičius, 2010). Karbamido koncentracija tirpale – iki 10-15 procentų. Kardelių sodinimo tankis, atstumai priklauso nuo turimo sodmenų kiekio ir žemės ploto. Jeigu netrūksta žemės, o priežiūrai yra galimybė pasitelkti techniką, stambius gumbasvogūnius galima sodinti vagomis. Pauliaus ir Jono Ciplijauskų nuomone, patogiau sodinti lysvėmis. Atstumas tarp lysvių turi sutapti su traktoriaus vėžės pločiu (1,40 m): lysvei tenka 1,0 metro, o tarplysviui – 0,4 m (Ciplijauskas, 2006). Plačiausiai Lietuvoje praktikuojamas sodinimas lysvėse, ypatingai pasiteisinantis sunkesnėse dirvose ir ten kur gruntinis vanduo yra negiliai. Vagelės daromos kas 18-20 centimetrų, dažniausiai skersai 10-15 centimetrų aukščio lysvėse. Atstumas eilutėje tarp gumbasvogūnių toks: I frakcijos – 10-15 cm, II – 8-10 cm, III – 5-8 cm (praktiškai maždaug du gumbasvogūnio skersmenys). Sodinimo gylis priklauso nuo dirvos lengvumo, derlingumo ir gumbasvogūnių dydžio. Rusijos mokslininkai rekomenduoja, kad sodinant stambius I frakcijos gumbasvogūnius, virš jų būtų ne mažiau 3, 5 ir 7-8 cm dirvos ankstyvo sodinimo metu, atitinkamai nederlingoje sunkioje dirvoje, vidutinio derlingumo ir derlingoje lengvoje dirvoje Vėlyvo sodinimo metu, kai dirvos paviršinis sluoksnis gerokai pradžiūsta, sodinama giliau taip, kad virš svogūno liktų atitinkamai 8-9, 10-12 ir 15-18 cm dirvos sluoksnis (16 pav.). II-III frakcijų gumbasvogūniai sodinami 5-8 cm gyliu. Gumbapumpuriai irgi sėjami eilutėmis lysvėse: stambūs (daugiau nei 1 cm skersmens)

15

– 4-5 cm, smulkesni (0,5 iki 1,0 cm skersmens) – 3-4 cm, o mažesni nei 0,5 cm skersmens – 2-2,5 cm gylyje (Balčikonis ir kt., 1985). Pasodinti giliau, kardeliai vėliau pradeda žydėti, tačiau juos mažiau išvarto vėjas. Pasodinti sekliau užaugina daugiau gumbapumpurių, tačiau žiedynus reikia rišti. Priežiūra vegetacijos metu didesnių rūpesčių nekelia. Ravėjimas, tarpueilių purenimas, laistymas ir, esant reikalui, – papildomas tręšimas per lapus ir purškimas nuo ligų ir kenkėjų. Dažnai piktžolės sudygsta greičiau nei kardeliai. Įsitikinus, kad kardelių daigai dar nepasiekė dirvos paviršiaus, piktžolės naikinamos atsargiai purenant dirvos paviršių grėbliu ar kitu tam reikalui skirtu įrankiu. Daigams prasikalus, dirvos paviršius purenamas maždaug kas dvi savaites. Svarbu purenimo metu nepažeisti šaknų. Laistyti kardelius rekomenduojama sausesniu metu, Kritinis periodas – formuojantis žiedynams (pasirodo 3-4 tikrieji lapai) ir žydėjimo pradžioje. Lieti reikia retai, bet gausiai (3-5 kibirai m2), kad vanduo sudrėkintų dirvą iki 30-35 cm gylio, t, y, pasiektų šaknyną. Nors ir dažnas, bet paviršinis liejimas naudos duos mažai ir tik skatins piktžolių dygimą. Augalams žydint rekomenduojama lieti į tarplysvius ir tarpueilius, kad vanduo nepatektų ant žiedų. Būtina sąlyga – paliejus ir vandeniui susigėrus, supurenti dirvą, kad nesusidarytų plutelė. Purenimas praturtins dirvą deguoniu ir sumažins drėgmės išgaravimą (Balčikonis ir kt., 1985; Ciplijauskas, Ciplijauskas, 2006). Kardeliams per vegetaciją trąšų reikia 2-3 kartus daugiau negu svogūniniams augalams. Iš pradžių, kai augalai turi 1-4 tikruosius lapus iki butonizacijos pradžios išauga poreikis azotinėms trąšoms. Trūkstant azoto kardeliai silpniau auga, lapai nušviesėja, žiedynai sutrumpėja ir turi mažiau žiedų. Esant azoto pertekliui, augalai būna vešlūs, tamsiais lapais, bet vėliau pradeda žydėti, išsikreivina žiedynai ir sumažėja atsparumas grybinėms ligoms. Fosforas kardeliams reikalingiausias 5-6 tikrojo lapo ir butonizacijos pradžioje. Jo trūkstant apatiniai lapai įgauna rusvau purpurinį atspalvį, o kartais atrodo lyg apvytę, augalai pradeda vėliau žydėti. Kalis padidina augalų atsparumą ligoms. Daugiausiai kalio kardeliams reikia žydėjimo metu. Jo trūkstant gelsta senesni lapai, vėluoja žydėjimas, blogėja

16 pav. Rekomenduotini kardelio I frakcijos gumbasvogūnio sodinimo gyliai: A – ankstyvo sodinimo metu ir B – vėlyvo sodinimo metu nederlingoje sunkioje , b – vidutinio derlingumo ir c – derlingoje lengvoje dirvoje (pagal Gromov ir Ardabjevskaja, 2002)

16

gumbasvogūnių kokybė. Rusijos mokslininkai rekomenduoja kardelius papildomai tręšti (Žuleva ir Čerenok, 2002) net keturis kartus: pirmą kartą – azotu, formuojantis 3-4 tikrajam lapui; antrą – azotu, fosforu ir kaliu butonizacijos pradžioje; trečią ir ketvirtą kartus – žydėjimo pradžioje. Svarbu nepamiršti, kad kardeliams fosforo reikia tris kartus mažiau negu azoto ir keturis kartus mažiau negu kalio. Svarbūs kardeliams ir mikroelementai (boras, varis, manganas, molibdenas, cinkas, kobaltas, bromas). Kiekvieno iš jų veikimas specifinis, Rekomenduojama bent kartą vegetacijos metu (5-6 netikrasis vidurinis lapas) nupurkšti mikroelementų mišinio tirpalu. Dešimtyje litrų vandens ištirpinama: 3g boro rūgšties, 2,5-3,0 g mangano sulfato arba 2 g kalio permanganato, 3g vario sulfato, 0,8-1,0 g kobalto nitrato, 2,2 -4,0 g magnio sulfato, 1,0-1,5 g amonio molibdenato, 0,5-1,0 zinko sulfato. Paruoštu tirpalu purkštuvo pagalba nupurškiami augalai (Lisianskij ir Ladygina, 2001). Bene rimčiausią žalą kardeliams daro tripsai. Nuo jų reikėtų nors du kartus purkšti insekticidais. Nuo grybinių ligų purškiame fungicidais. Vertėtų išbandyti ir biologinės augalų apsaugos priemones. Sąmoningai nenurodome augalų apsaugos priemonių pavadinimų, nes reikėtų naudoti tik registruotas Lietuvoje, kurių sąrašas dažnai tikslinamas ir keičiasi. Žiedų skynimas irgi viena iš agrotechnikos priemonių. Žiedynus patariama skinti anksti rytą arba vakare, apsiniaukusiu oru ir dienos metu. Jie skinami, kai pražysta pirmasis žiedas, o kiti 3-4 pumpurai nusispalvina veislei būdinga spalva. Skinant kaire ranka prilaikomas žiedynas, o dešine ranka aštriu peiliu horizontaliai ar įžambiai įpjaunama virs 4-5 netikrojo vidurinio lapo. Po to stiebas pasukamas ir atsargiai, nepažeidžiant lapų išlaužiamas. Nuskintus žiedynus patartina pamerkti į kambario temperatūros (20-25°C) vandenį ir apie keturias valandas palaikyti vėsioje patalpoje. Pražydus augalams, išaugusiems iš mažų gumbasvogūnių, žiedynus geriau nuskinti tuoj po apatinio žiedo, dar kitiems pumpurams neišsiskleidus (Balčikonis ir kt., 1985). Taip I ir II frakcijų gumbasvogūnių derlius gaunamas 10-15 procentų didesnis, o gumbapumpurių – net 66 procentais daugiau, palyginus su tais augalais, kurių žiedai buvo skinami realizacijai. Kasame kardelius iki stipresnių rudens šalnų (dažniausiai spalio pradžioje), kai žiedai netenka dekoratyvumo. Jeigu plotai dideli galima pradėti kasti jau rugsėjo paskutinėje dekadoje. Iškastų gumbasvogūnių tvarkymas (14 pav.) priklauso nuo auginamo kiekio. Jeigu kardelių daug, lauke tik nupjaunami lapai, o gumbasvogūniai su gumbapumpuriais ir šaknimis plonu sluoksniu dedami į dėžes ir vežami į džiovyklą. Joje turėtų būti gera ventiliacija ir nors 25 °C temperatūra. Tokiomis sąlygomis per 10-14 dienų gumbasvogūniai apdžiūsta ir senas gumbasvogūnis lengvai atsiskiria nuo naujojo pakaitinio. Pradedamas derliaus tvarkymas: surenkami gumbapumpuriai, pašalinamos senų gumbasvogūnių liekanos ir šaknys. Jeigu kardelių auginame nedaug arba gumbasvogūniai yra pažeisti ligų, tvarkymo darbai pradedami tuoj pat dar lauke (Markevičius, 2010). Žiemos metu kardeliai laikomi sausose dėžutėse, ne storiau kaip dviem sluoksniais. Oro temperatūra +4 - +6 laipsniai,50- 60 procentų santykinė oro drėgmė. Gumbapumpuriai laikomi 2-3 laipsniais žemesnėje temperatūroje, drėgnesnėje patalpoje. Temperatūra patalpoje gali keistis ne daugiau kaip 10 laipsnių, kitaip gumbasvogūniai per anksti sudygsta. Labai sunku gumbasvogūnius išlaikyti gyvenamose patalpose arba daugiaaukščių namų rūsiuose, kur temperatūra žiemą būna aukštoka. Mažus gumbasvogūnius galima laikyti susluoksniuotus su sausu smėliu arba parafinuotus. Likus 15-20 dienų iki sodinimo, tempetatūra patalpoje pakeliama iki 12-15 laipsnių. Taip gumbasvogūniai pasiruošia dygimui. Turint nedidelį kiekį galima laikyti ir šaldytuvo apatinėje lentynoje įdėjus į popierinius maišelius.

Kardelių selekcijos raida pasaulyje ir Lietuvoje

Iš savaime paplitusių ir jau kultivuojamų rūšių buvo sukurtos kardelių veislės. Kardelių veislių sukūrimui buvo panaudotos 22 Afrikos ir Europos savaiminės kardelių rūšys (Tamberg, 2000). Laukinės rūšys skiriasi nuo sukurtų veislių išoriniais (augalo aukštis, žiedų spalva ir forma, žydėjimo laikas ir kt.,) ir chromosomų skaičiumi ląstelės branduolyje. Kardelių selekcijos pradžia laikomi 1823 metai, kai anglų selekcininkas V. Kolvilis (Colville) sukryžminęs šviesiais žiedais kardelį (Gladiolus tristis L.) su purpuriniu kardeliu (G. cardinalis Curtis) gavo kardelį su smulkiais avietinės spalvos žiedais, kuris buvo pavadintas Kolvilio kardeliu (Gladiolus colvilii Sweet). Tuometiniai bandymai tarpusavyje kryžminti savaimines rūšis nevisuomet buvo sėkmingi, kadangi genetikos mokslas dar

17

tikrutuliavosi. Vėliau paaiškėjo, kad europiniai ir afrikiniai kardeliai turi skirtingus chromosomų rinkinius. Afrikiniai kardeliai yra diploidai arba tetraploidai, o europiniai – poliploidai. Taigi tarpusavyje šios rūšys kryžmintis negalėjo. Vis dėlto darbas virė. Apie kardelių selekcijos pasiekimus pasaulyje labai išsamiai aprašo A. Markevičius žurnalo „Sodo spalvos“ priede „Augalų pasaulis“, Nr.49 (Markevičius, 2010). Autorius supažindina su Didžiosios Britanijos kardelių augintojų asociacijos (British Gladiolus Society), Šiaurės Amerikos kardelių augintojų organizacijos (North American Gladiolus Council), artimesnių kaimynų: Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir Latvijos kardelių augintojų pasiekimais, todėl mes plačiau aptarsime kardelių selekcijos eigą Lietuvoje.

Lietuviškų gėlių selekcija prasidėjo 1959 metais, įkūrus Lietuvos sodininkystės draugiją. Draugijos steigėjais buvo pavieniai sodininkai, gėlininkai ir bitininkai (Marcinkus, 2009). Prie draugijos 1980 metų rugpjūčio 23 dieną įsikūrė Gėlių selekcininkų sekcija, vadovaujama agronomo Petro Balčikonio (Balčikonis, 1988). Pradėtas leisti informacinis leidinys „Gėlių kolekcionavimas ir selekcija“. Išėjo trys numeriai (1988, 1989 ir 1990 metais), kuriuose pateikiama informacija apie gėlių hibridizaciją, paveldimumo mechanizmo stebėjimus, vertingas kolekcijas, naujausių pasaulio veislių charakteristikas, buvusias ir būsimas gėlių parodas. 1989 metais gėlių selekcininkų sekcija reorganizuota į susivienijimą – oficialią, savarankišką, teisiškai įregistruotą organizaciją. Įteisinami Lietuvos gėlių selekcininkų susivienijimo organizuojamų gėlių parodų ir Lietuvos gėlių selekcininkų susivienijimo atliekamos gėlių veislių registracijos nuostatai, vedama lietuviškų gėlių veislių registracija, išduodami gėlių veislių autoriams registracijos pažymėjimai. Po P. Balčikonio daugelį metų susivienijimui vadovavo dr. Danutė Jadvyga Dainauskaitė. Jos pastangomis 1996 metais išleidžiamas pirmasis lietuviškų gėlių veislių registras, kuriame suregistruotos gėlių veislės: 161 kardelių, 27 lelijų, 6 vilkdalgių, 8 raganių ir 1 rožių – tik dalis Lietuvos gėlių selekcininkų nuveikto darbo. Susivienijimas dabar pervardintas į Lietuvos gėlių selekcininkų draugiją, kuriai vadovauja valdybos pirmininkas Edvinas Misiukevičius. Draugija jungia gėlių ir kitų dekoratyvių augalų selekcija, kolekcionavimu, dauginimu, platinimu ir kitais gėlininkystės klausimais besidominčius asmenis, kurie nori šioje srityje tobulėti, bendradarbiauti ir savo veikla prisidėti prie gėlininkystės plėtros Lietuvoje.

Mūsų šalyje kardelių veislės pradėtos kurti dar prieš Lietuvos sodininkystės draugijos įkūrimą. Šis darbas vyksta iki šiol. Pradininkais yra S. Eicher – Lorka, P. Balčikonis ir A. Kuzavinis. Vilniuje sėkmingai darbavosi A. Karla. 1980 metais išleistame kardelių veislių registre – 88 lietuviškos veislės, kurios buvo sukurtos 1959-1980 metais. (Karla ir kt., 1980). Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas suteiktas 25 lietuviškų kardelių veislių: penkioms P. Ciplijausko – ‘Fėja’,

‘Paparčio Žiedas’, ‘Lionė’, ‘Eugenija’ ir ‘Rugsėjo Pasaka’; šešioms P. Balčikonio – ‘Kovo-11-oji’,‘SaulėsTakas’,‘Lambada’, ‘75-mečiui’, ‘Laiko Iliuzija’ ir ‘Prieš Aušrą’; dviems A. Lukoševičiaus – ‘Solveiga’, ‘Norma’; penkioms A. Markevičiaus – ‘Aksakal’, ‘Cherry Giant’, ‘Plaštakė’, ‘Purple King’, ‘Vinetu’; keturioms J. A. Liutkevičiaus – ‘Darius ir Girėnas’, Šešupė’, ‘Pupų Dėdė’, ‘Lietuvos Savanoriams’; vienai L. Skibiniausko – ‘Skudurinė Onutė’. Žemiau trumpai pristatysime šių ir pradedančiųjų kardelio veislių autorius.

Petras Balčikonis (1918-1997) laikomas Lietuvos gėlių selekcijos pradininku (17 pav.) Gėlių selekcininkas gimė Ėriškiuose (Panevėžio rajonas). Tiek daug visko per tą gyvenimą būta: 1957 metais baigta Dotnuvos akademija (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas); darbas Vytėnų bandymų stotyje, kur svajojo tapti sodo augalų selekcininku; darbas Dūkšto bandymų stoties Rojaus medelyne, 17 pav. Ona ir Petras Balčikoniai, 1997.08.08

savo sodyboje Avižieniuose (nuotr. iš asmeninio Jono Auksuolio Liutkevičiaus albumo)

18

kur P. Balčikonio pastangomis apleistas A. Hrebnickio sodas atgijo; darbas Avižienių medelyne (Vilniaus rajonas). Visad troško, kad atsirastų kuo daugiau selekcininkų, todėl ne vieną prikalbino ir tapo mokytoju ir pamilti selekciją paskatino. Yra paskelbęs mokslinių straipsnių apie medelynų, uogų ir sodų veisimą, gėlių selekcijos ypatumus. Parašė knygas „Kardeliai“ (kartu su J.Samsonaite) ir „Tulpių auginimas“ (kartu su A. Karla). Mirė 1997 metų spalio 18 dieną Avižieniuose. Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas suteiktas P.Balčikonio sukurtiems kardeliams ‘Kovo-11-oji’, ‘Saulės Takas’, ‘Lambada’, ‘75-mečiui’, ‘Laiko Iliuzija’ ir ‘Prieš Aušrą’ (18 pav.). Aštuoniolika selekcininko sukurtų veislių įrašyta į pasaulinį gėlių registrą Jungtinėse Amerikos Valstijose (Anonimas, 1992). O kiek puikių šio gėlių selekcininko kardelių dar klaidžioja po pasaulį., o Lietuvoje jau sunku atrasti...

1 2 318 pav. P. Balčikonio kardelių veislės: 1 – 535‘Kovo-11-oji’, 2 – 595 ‘Prieš Aušrą’, 3 – 313 ‘Lambada’

Alvidas Lukoševičius (19 pav.) gimė 1956 metų spalio 20 dieną Kaune. Tėvai turėjo sklypą Kaune, kuriame buvo auginamos ir gėlės. Nuo jaunų dienų dėl didelės spalvų įvairovės ir jų derinių

žieduose žavėjo kardeliai. Brandesnis prisilietimas prie šių gėlių prasidėjo 1979 metais. Dirbant Vilniuje telecentre, naujų veislių paieška atvedė pas Petrą Balčikonį, kuris ir paskatino užsiimti gėlių selekcija... Atlikta daug kryžminimų, sulaukta tūkstančiai sėjinukų, tačiau „...iš jų vos dešimtis tinkamų...“, mat Alvidas, kaip tiksliųjų mokslų atstovas (pagal išsilavinimą inžinierius mechanikas) labai reiklus savo veislėms. „Būna, kad sukurta kardelių veislė žavi žiedų grožiu ir gausa, o štai po penkerių metų iš dvidešimties žiedų lieka vos aštuoni, todėl gėlininkui selekcininkui pirmiausia reikia geros vizualinės patirties, kad kurdamas ir atrinkdamas veisles iš karto atskirtų, koks požymis reikalingas, o koks ne“. Nuo 1980 metų gėlių selekcijai vis mažiau lieka laiko, nes visą laiką skiria versliniam gėlių auginimui. Išskirtinėmis dekoratyviomis savybėmis džiugina jo sukurtos kardelių veislės ‘Sonata’, ‘Freilina’, ‘Fidži’, ‘Talismanas’, ‘Liudmila’, ‘Solveiga’, ‘Norma’... Pastarosioms dviems (‘Solveiga’ ir ‘Norma’)

19 pav. A. Lukoševičius (nuotr. R. Jagaitės)

19

suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas (20 pav.). Tikimės, dešimtmečiais skaičiuojama su gėlėmis patirtis, vėliau tapusi ir pragyvenimo šaltiniu, leis išvysti dar ne vieną A.Lukoševičiaus sukurtą kardelių veislę ateityje.

1 2 320 pav. A. Lukoševičiaus kardelių veislės: 1 – 366 ‘Norma’, 2 – ‘Solveiga’, 3 – 576 ‘Šamanas’

Linui Tautvydui Skibiniauskui (g. 1962) domėjimąsi gėlininkyste ir naujomis gėlių veislėmis paskatino vykstančios Lietuvos selekcininkų organizuotos gėlių parodos įvairiuose Lietuvos miestuose (21 pav.). Besilankant tokiose parodose teko susipažinti su Lietuvos gėlių selekcijos pradininku Petru Balčikoniu. Pastarasis ir paskatino domėtis kardelių selekcija, padovanojo pirmąją sėjamąją medžiagą, tuo paskatindamas imtis šios veiklos savarankiškai. Iki šios pažinties, su gėlių selekcija nebuvo susidurta: baigtas Kauno Technologijos Universiteto (tuometinis Kauno Politechnikos Institutas) automatikos fakultetas, įgyta inžinieriaus-sistemotechniko specialybė. Iškart po baigimo pradėta dirbti to pačio instituto skaičiavimo centre. Gėlininkystė tapo įdomiu pomėgiu, užimančiu didžiąją dalį laisvo laiko. Pagrindiniu selekcijos tikslu tapo smulkiažiedžių kardelių veislių išvedimas. Po keleto selekcijos metų buvo gauti pirmieji rezultatai: išvestos smulkiažiedžių kardelių veislės ‘Skudurinė Onutė’, ‘Bruknelė’, ‘Smiltelė’ (22 pav.) ir ‘Regina’. Autoriaus sukurtai kardelių veislei ‘Skudurinė Onutė’ suteiktas Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas.

21 pav. Linas Tautvydas Skibiniauskas (nuotr. iš selekcininko asmeninio albumo)

20

1 2 322 pav. L. Skibiniausko smulkiažiedžių kardelių veislės: 1 – 263 ‘Skudurinė Onutė’, 2 – 267 ‘Regina’, 3 – 298

‘Smiltelė’

Antanas Markevičius (23 pav.) pasaulį išvydo 1957 metų gegužės 11 dieną kauniečių architekto Marijono Markevičiaus ir farmacininkės Janinos Markevičienės šeimoje. Tėvai buvo neabejingi gamtai, todėl ir sūnui augalai ir gyvūnai rūpėjo nuo vaikystės. Šeimos sode augo nemaža dekoratyvinių augalų ir vaismedžių kolekcija. Antanui jau nuo mažens buvo sąlygos pačiam išbandyti jėgas, vegetatyviškai dauginant įdomesnes gėles ar dekoratyvinius krūmus. Baigęs 4-ąją Kauno vidurinę mokyklą, 1975 metais, įstojo į Lietuvos Žemės Ūkio Akademiją, miškininkystės specialybę, o polinkį dailei ir literatūrai realizavo papildomai studijuodamas Lietuvos Žemės Ūkio Akademijos Visuomeninių profesijų fakultete žurnalistikos bei dailininkų-apipavidalintojų specialybes. 1977 metais, jau dirbdamas Respublikinio Kauno zoologijos sodo Herpetologinės sekcijos vedėju, tęsė studijas Vilniaus Valstybinio Universiteto Gamtos mokslų fakulteto biologijos specialybės neakivaizdiniame skyriuje. Besimokydamas, su prof. V. Rančelio pagalba pakartojo kišinioviečio

1 2 323 pav.: 1 – A. Markevičius prie savo sukurtų kardelių parodoje Panevėžyje; 2 – aukso medalio reversas ir adversas,

3 – Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Jungtinėms Amerikos valstijos ir Meksikos jungtinėms valstijoms sveikinimas A.Markevičiaus apdovanojimo aukso medaliu proga

Anatolijaus Murino indukuotos kardelių mutagenezės bandymus. Sėjinukai – mutantai ir dabar naudojami tolesnei hibridizacijai ir naujų veislių išvedimui. Nuo 1985 metų persikėlė gyventi į

21

Kauno rajono Neveronių gyvenvietę, dirbo Neveronių šiltnamių kombinate apželdintoju. Čia pradėjo auginti ir gėles – nuo 1986 metų įstojo ir į Lietuvos gėlių selekcininkų susivienijimą. Prasidėjus „perestrojkai“ prie šiltnamių kombinato įkūrė savo pagalbinį dekoratyvinių augalų padalinį. Nuo 2003 metų Antanas Markevičius vėl aktyviai darbuojasi gėlininkystėje, yra išvedęs keletą dešimčių kardelių veislių, vieną veislę šerkšnotųjų tulpių, kelias smulkiasvogūnių gėlių (pakistaninių česnakų, šachmatinių margučių) veisles. 2009-2016 metais registravo ir iki šiol savo išvestas kardelių veisles Jungtinių Amerikos Valstijų Šiaurės Amerikos kardelių augintojų (USA NAGC) registre. Palaiko glaudžius ryšius su Latvijos, Čekijos, Lenkijos, Slovakijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Rusijos selekcininkais. Būtent šio selekcininko pastangomis į Lietuvą vėl sugrįžta prarastosios P.Balčikonio kardelių veislės. Bendrauja keliomis kalbomis – lietuvių, rusų, lenkų, anglų; skaito latviškai ir čekiškai. Internete ir spaudoje yra paskelbęs nemažai straipsnių apie gėlininkystę ir selekciją – ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Čekijoje, Rusijoje, Lenkijoje. 2015 metais už pasiekimus kardelių selekcijoje buvo apdovanotas Šiaurės Amerikos kardelių augintojų tarybos (North American Gladiolus Council) aukso medaliu. Selekcininko sukurtos kardelių kardelių (Gladiolus × Hybridus) veislės: ‘Aksakal’, ‘Vinetu’, ‘Plaštakė’, ‘Purple King’, ‘Cherry Giant’ir kitos – originalios, spalvingos ir išskirtinai dekoratyvios (24 pav.).

1 2 3

4 5 624 pav. A. Markevičiaus kardelių veislės: 1 – 479 ‘Aksakal’, 2 – 293 ‘Plaštakė’, 3 – 578 ‘Purple King’, 4 – 293

‘Vinetu’, 5 – 458 ‘Cherry Giant’, 6 – 421 ‘Neringa’,

22

Jonas – Auksuolis Liutkevičius (25 pav.) gimė 1936 metų sausio 26 dieną Kalvarijoje (Marijampolės rajonas). Tai šeštasis vaikas ūkininkų Mikalinos ir Petro Liutkevičių šeimoje.

Pagal išsilavinimą – suvirintojas. Pasak J. - A. Liutkevičiaus „nereikia baigti jokių specialių mokslų, kad galėtum kurti naujas veisles. Svarbu labai didelis noras, kantrybė ir kruopštumas... Įdomu, kad niekuomet nežinai, ką gausi. Tikiesi, pavyzdžiui, rausvo kardelio, o pražysta tamsiai raudonas ar margas. Sėjinuko žydėjimo sulaukimas – dar ne viskas. Dar 6 metus reikia stebėti ar nesikeičia jo žiedų (ir paties augalo) spalva, dydis forma. Taigi kardelių naujas veisles. Svarbu labai didelis noras, kantrybė ir kruopštumas... Įdomu, kad niekuomet nežinai, ką gausi. Tikiesi, pavyzdžiui, rausvo kardelio, o pražysta tamsiai raudonas ar margas. Sėjinuko žydėjimo sulaukimas – dar ne viskas. Dar 6 metus reikia stebėti ar nesikeičia jo

žiedų (ir paties augalo) spalva, dydis forma. Taigi kardelių ir lelijų selekcija trunka ne mažiau kaip 6 metus, vilkdalgių – 9, tulpių – 12 metų. Prieš du dešimtmečius Liutkevičių sodyba Kalvarijoje niekuo nesiskyrė iš kitų. Netikėta dukters netektis, pažintis su selekcininku Kostu Nedvecku, ieškant dukrai gražiausių gėlių, vilniečio, dabar jau Anapilin išėjusio, selekcininko Petro Balčikonio padrąsinimas – pagrindinės priežastys paskatinusios pradėti kurti gėlių veisles. Dabar Liutkevičių šeima džiaugiasi savomis per 250 hibridų ir veislių kardelių, 150 lelijų, daugiau kaip 20 vilkdalgių, apie 30 tulpių, 100 viendienių, 10 meilenių, 50 jurginų ir kitų gėlių žiedais. Visas šis darbas būtų neįmanomas be nuolatinės pagalbininkės žmonos Danutės Liutkevičienės. Gėlių daugybė, o „visų vardai turi būti gražūs, skambūs ir prasmingi. Tuomet galvoji, renki, svarstai ir per naktis, kol šauna į galvą išganinga mintis“ –porina selekcininkas. Tikimės, kad keturių veislių pripažintų nacionaliniais genetiniais ištekliais: ‘Darius-Girėnas’, ‘Šešupė’, ‘Pupų Dėdė’ ir ‘Lietuvos Savanoriams’, papildys ir kitos šio selekcininko sukurtos veislės (26 pav.).

1 2 3 426 pav. J. – A. Liutkevičiaus kardelių veislės: 1 – 297 ‘Šešupė’, 2 – 411 ‘Lietuvos Savanoriams’, 3 – 411 ‘Pupų

Dėdė’, 4 – 489 ‘Darius - Girėnas’

25 pav. J. – A. Liutkevičius 2009 metais kardelių parodoje Panevėžyje (nuotr. iš asmeninio J. A. Liutkevičiaus albumo)

23

Lionė ir Paulius Ciplijauskai (27 pav.) kardeliais domisi jau beveik 40 metų. 1997 jų sukurtos veislės jau buvo tiriamos Kaišiadorių dekoratyvių augalų veislių tyrimo ir karantino stotyje. Po metų – 23 šių selekcininkų veislės įtraukiamos į registrą. Aštuonios iš jų pripažįstamos tinkamiausioms auginti Lietuvoje, o 2001 metais veislių skaičius išauga iki šešiolikos (Indrišiūnaitė, 2001). ‘Fėja’, ‘Paparčio Žiedas’, ‘Lionė’, ‘Eugenija’ ir ‘Rugsėjo Pasaka’ – taikardelių veislės, kurioms suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Ciplijauskų (27 pav.) kardelių veislės (28 pav.) žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: jos užregistruotos Tarptautiniame Amerikos kardelių registre, platinamos žinomų firmų.

1 2 3 428 pav. Ciplijauskų kardelių veislės: 1 – ‘Paparčio Žiedas’, 2 – ‘Eugenija’, 3 – ‘Fėja’, 4 – ‘Rudens Akvarelė’

Kardelių selekcijos pradininkais Lietuvoje buvo S. Eicher – Lorka, P. Balčikonis, A. Karla. Be aukščiau minėtų selekcininkų prie kardelių lietuviškų veislių kūrimo prisidėjo Nijolė Mihelkevičienė (Kaunas), Rūta Narvidienė (Šiauliai), Vytautas Šemelis (Sirutėnai, Utenos rajonas) ir Petras Šlajus (Utena), Liudvikas Aksamitauskas (Garliava, Kauno rajonas), Antanina Timinskienė, Angelė Vedeikienė, Birutė Žostautienė, Vitalija Vaškienė, Elvyra Raudienė, Liucija Pernavienė, Jadvyga Ramutė Kazelkienė, Vytautas Mironas (Klaipėda), Mykolas Radzevičius (Ėriškiai, Panevėžio rajonas), Valerija Švilpienė ir Alfonsas Žobakas (Panevėžys) ir Antonina Zviaginceva (Vilnius). Kaip minėjau aukščiau, V. Švilpienės dviems kardelių veislėms: ‘Šermutas’ ir ‘Upytė’ (29 pav.), suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas.

27 pav. Lionė ir Paulius Ciplijauskai 2008

24

1 2 3 429 pav. V. Švilpienės kardelių veislės: 1 – 352 ‘Šermutas’, 2 – 265 ‘Upytė’, 3 – 254 ‘Zeniukas’, 4 – ‘Mažupė’

Alfonsas Žobakas (30 pav), suviliotas P.Balčikonio, kardelius augina beveik 30 metų. Medikas pagal profesiją kardelius augina savo malonumui, nors yra išvedęs ir veislių. Pats selekcininkas nevadina savęs produktyviu selekcininku. Jo išvestos veislės populiarios ne tik Lietuvoje (‘Geltonkasė’), bet skina laurus ir Amerikoje (‘Pink Opera’, ‘Cherry Label’). ‘Geltonkasė’ išvesta prieš pora dešimtmečių, buvusi populiari dėl ankstyvumo ir neįprastos geltonos spalvos. Dabar populiaresni kardeliai itin standžiais žiedais, o ‘Geltonkasė’ žiedai per minkšti ir kartais nukenčia nuo lietaus. ‘Pink Opera’ – žiedai klasikinės rausvos spalvos, tačiau labai aukšta (gerais metais vien žiedyno ilgis gali siekti apie 1 metrą). ‘Cherry Label’ kardelių veislė vėlyva. Ji pradeda žydėti, kai dauguma jau nužydėję – rugsėjo pradžioje.

Danutė Simonaitienė (Marijampolės rajonas), pamokyta ir konsultuojama aukščiau minėtų selekcininkų, kardelių selekcijoje jau nebe naujokė (31 pav.). Jos išvestos kardelių veislės nenusileidžia profesionalams.

1 2 3 431 pav. 1 – kardelių selekcininkė D.Simonaitienė ir jos kardelių veislės: 2 – 215 ‘Linksmoji Žvaigždė’,

3 – 337 ‘Fortūna’, 4 – 375 ‘Baltijos kelias’

Lietuvoje, beveik kiekviename rajone yra karkelių augintojų, kurie savo sklype augina ir lietuviškas kardelių veisles. Pasitaiko ir veislių, kurių niekur kitur jau nerasime. Tai anapilin išėjusių selekcininkų sukurtos veislės.

30 pav. PanevėžietisA. Žobakas

25

Apibūdinimas

Augalų apibūdinimo aprašai

Apibūdinimo aprašai (Characterization Descriptors) padeda lengvai ir greitai atskirti skirtingus fenotipus ir, manome, aprašyti kardelių veisles. Juose nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. Minimalus vertinamų augalų ar jų dalių kiekis ne mažiau 10. Vertinimo metu žiedyne turi būti pilnai išsiskleidę 2 žiedai. Aprašomas augalas turi būti sveikas, normaliai išsivystęs, be ligų ir kenkėjų pažeidimų ir visą vertinimo laiką augti toje pačioje vietoje. Žiedo spalvų vertinimas atliekamas pirmoje dienos pusėje, nesant tiesioginiam saulės apšvietimui (geriau uždaroje patalpoje) ir baltame fone. Pagrindine spalva laikoma ta, kurios yra daugiausia, antrinė – užima mažesnį plotą negu pagrindinė. Papildoma (tretinė) spalva pasireiškia mažiausioje žiedo dalyje. „Kardelio (Gladiolus L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas“ paruoštas, atsižvelgiant į UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales) ir BI (Bioversity International) reikalavimus, apibendrinus informaciją, publikuotuose literatūros šaltiniuose. Požymių pateikimo tvarka: vegetatyvinė augalo požeminė ir antžeminė dalis, generatyvinė augalo dalis.

1. Vegetatyvinė augalo dalis

Iš sudygusios sėklos (ar dauginimui naudojamos augalo dalies) išsivysto pagrindiniai augalo organai – šaknys, stiebas ir lapai, kurie augalo gyvenime atlieka gyvybines funkcijas. Šie organai vadinami vegetatyviniais. Dygstant kardelio sėklai, apsuptas netikrųjų apatinių žvynuotųjų lapų, pasirodo skilčialapis, duodantis pradžią gumbasvogūniui – pakitusiam sutrumpėjusiam stiebui, padengtam lukštais. Iš kardelio gumbasvogūnio viršaus išauga stiebas. Stiebas – augalo dalis nuo gumbasvogūnio viršaus iki paskutinio tikrojo lapo (1pav.). Nuo paskutinio tikrojo lapo iki pažiedės yra žiedynkotis, o likusi dalis – varpos tipo žiedynas. Jau minėjome, kad stiebas, žiedynkotis ir žiedynas morfologiškai nesiskiria. Požeminių kardelio organų (motininis ir pakaitinis gumbasvogūniai, gumbapumpuriai ir šaknys) charakteristikos nustatomos iškasus augalą. Atkreipiame dėmesį, kad lapo ilgis nėra aktualus aprašant kardelio veislę, todėl apraše nebus pateikiamas.

1.1. Gumbasvogūnio skersmuo [cm]

Pagal gumbasvogūnio skersmens išmatavimus skiriamos frakcijos (Balčikonis ir kt., 1985). Jas nurodomos skliaustuose. IV frakcijai priklausantys gumbasvogūniai jau priskiriami gumbapumpuriams.

1. 3,2 ir daugiau (I frakcija);2. 2,5 - 3,1 (II frakcija);3. 1,5-2,4 (III frakcija);4. Mažiau nei 1,5 (IV frakcija).

1.2. Gumbasvogūnio forma (pagal Gromov ir Ardabjevskaja, 2002)

1. Pailga (aukštis didesnis už plotį);2. Apvali išgaubta (aukštis ir plotis maždaug vienodi, su iškilusia centrine dalimi);3. Apvaliai plokščia (aukštis ir plotis maždaug vienodi);4. Plokščia (plotis gerokai viršija aukštį);5. Kitokia (nurodyti pastabose).

26

1.3. Gumbasvogūnio spalva

Nustatoma spalvų skalės pagalba (Royal..., 2007), o neturint skalės priskiriama vienai iš žemiau nurodytų grupių (Štukėnienė ir Dapkūnienė, 2010)

1. Balta;2. Geltona;3. Oranžinė;4. Rausva;5. Raudona;6. Tamsiai raudona;7. Ruda;8. Alyvinė;9. Dūminė;10. Kita (nurodyti pastabose).

1.4. Gumbapumpurių kiekis [vnt.]

1. Labai mažai (1-10);2. Mažai (11-19);3. Vidutiniškas (20-29);4. Daug (30-40);5. Labai daug (daugiau nei 40).

1.5. Stiebo skersmuo (Balčikonis ir kt., 1985) [cm]

Matuojamas stiebo skersmuo storiausioje stiebo dalyje. Smulkiažiedžių kardelių jis dažniausiai būna 1-2 cm, stambiažiedžių – 3-4 ir daugiau. Storas kardelio stiebas dar nereiškia, kad augalas bus tiesus ir tvirtas. Būtent storų stiebų būna purus audinys, dėl ko stiebas jautriau reaguoja į drėgmės ar šviesos svyravimus ir išsilanksto.

1. Labai plonas (iki 1,0 );2. Plonas (1,1 -2,0);3. Storas (2,1-3,0);4. Labai storas (daugiau nei 3,0).

1.6. Lapijos aukštis [cm]

Lapijos aukštis matuojamas nuo dirvos paviršiaus iki pažiedės (pažiedė – tai žiedyno srityje esantis pakitęs lapas, iš kurio pažasties išauga žiedas). Pažiedė į lapijos aukštį neįskaičiuojama. Tai apima netikruosius vidurinius ir tikruosius lapus (32 pav.).

1. Labai žemas (iki 30);2. Žemas (31-40);3. Vidutinis (41-60);4. Didelis (61-80);5. Labai didelis (daugiau 80). 32 pav. Kardelio lapijos aukščio

matavimas (pagal UPOV, 2013)

27

1.7. Lapo viršūnės atsilenkimo pobūdis

1. Lapai statūs, viršūnė neužlinkusi;2. Palinkęs, vos pastebimas viršūnės atsilenkimas;3. Stiprus, lapo viršūnė stipriai užlinkusi;4. Kitoks (nurodyti pastabose).

1.8. Lapas pagal lapalakščio plotį [cm]

Matuojamas priešpaskutinis netikras vidurinis lapas plačiausioje vietoje (Štukėnienė ir Dapkūnienė, 2010).

1. Siauras (iki 1,0);2. Vidutinio pločio (1,1-3,0);3. Platus (daugiau 3,0).

2. Generatyvinė augalo dalis

Generatyviniams augalo organams priklauso žiedynkotis, žiedynas, žiedas, vaisius ir sėklos. Apraše ypatingas dėmesys bus skiriamas žiedų ir jų dalių aprašymui, kaip charakteringiems veislės išskirtinumo požymiams. Nebus aptariamas vaisius ir sėklos, kaip mažiau svarbūs požymiai kardelio veislių aprašymui.

2.1. Augalo aukštis [cm]

Matuojamas masinio žydėjimo metu, žiedyne pilnai pražydus 2 žiedams, nuo žemės paviršiaus iki aukščiausio taško žiedyno viršuje. Naujoms veislėms keliami reikalavimai, kad žiedo dydis proporcingai atitiktų augalo aukštį. Veislės labai smulkiais žiedais turėtų neviršyti 80-100, smulkiažiedės – 101-120, vidutiniais žiedais – 121-130, stambiažiedės – 131-140 ir gigantiškais žiedais – 141 cm (Markevičius, 2010). Rekomenduojame išskirti penkias kardelio veislių aukščio grupes:

1. Labai žemas (iki 60);2. Žemas (61-80);3. Vidutinio aukščio (81-110);4. Aukštas (111-130);5. Labai aukštas (daugiau, nei 130).

2.2. Žiedyno ilgis [cm] (pagal Atmatniek ir kt., 1986; UPOV, 2013)

Kaip buvo minėta aukščiau kardelio žiedynas – varpa. Taigi matuojamas varpos ilgis, t.y. ilgis nuo pažiedės iki pat viršūnės (33 pav.), eliminuojant žiedynkočio ilgį (nuo paskutinio tikrojo lapo iki pažiedės).

1. Trumpas (iki 50);2. Vidutinis (51-70);3. Ilgas (daugiau 71).

33 pav. Kardelio žiedyno (varpa) ilgio matavimas (pagal UPOV, 2013)

28

2.3. Žiedų skaičius žiedyne [vnt.] (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

Skaičiuojami visi žiedai ir neišsiskleidusių žiedų pumpurai. Pastebėta, kad prasiskleidusių žiedų skaičius priklauso nuo žiedų dydžio: kuo žiedai smulkesni, tuo daugiau vienu metu būna prasiskleidusių.

1. Mažas (iki 9);2. Vidutinis (10-14);3. Didelis (15-18);4. Labai didelis (19 ir daugiau).

2.4. Žiedų išsidėstymas žiedyne (pagal Tamberg, 2000, kaip parodyta 6 pav.)

1. Viena eile ir vienoje linijoje;2. Dvieilis;3. Viena eile pražangiai (zig-zag);4. Dvipusis;5. Spirale aplink žiedyno ašį.

2.5. Žiedyno tankumas (pagal Zorgievics, 1979)

Žiedai varpoje išsidėsto nevienodu tankumu (7 pav.).

1. Tankus (vieno žiedo apyžiedžio lapeliai dengia kito žiedo apyžiedžio lapelius);2. Vidutinio tankumo (žiedai liečiasi apyžiedžio lapelio galais);3. Retas (žiedai nesusiekia ir matosi žiedyno ašis).

2.6. Vienu metu išsiskleidusių žiedų skaičius žiedyne [vnt.] (pagal Markevičius, 2010)

Tai kardelio veislės dekoratyvumo rodiklis. Senosios veislės turi tokių žiedų mažiau, naujosios – daugiau. Reikalaujama, kad vienu metu išsiskleidusių žiedų būtų bent aštuoni.

1. Mažas (5-6);2. Vidutiniškas (7-10);3. Didelis (11-14);4. Kitoks (nurodyti pastabose).

2.7. Žiedo išsiskleidimo pobūdis (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

1. Pilnai išsiskleidęs (visi apyžiedžio lapeliai atsilenkę atgal ir gerai matosi žiedo centras);2. Pusiau išsiskleidęs (apyžiedžio lapeliai vos įgaubti ir atrodo lygtai vamzdelyje);3. Vos uždaras (apyžiedžio viršutinis centrinis lapelis palinkęs į priekį ir pridengia dalį

žiedo);4. Uždaras (apyžiedžio viršutinis centrinis lapelis palinkęs stipriai į priekį ir pilnai uždengia

žiedo centrą).

29

2.8. Žiedo apyžiedžio forma (pagal UPOV, 2013)

UPOV rekomenduoja žiedo formą nustatyti žiūrint į žiedą iš priekio (34 pav.) ir išskiria tris kardelio žiedo formos tipus. A. Karpovas (34 pav.), atkreipdamas dėmesį į žiedų išsiskleidimą, išskiria daugiau apyžiedžio formos tipų (Karpov, 2005). Mes rekomenduojame prisilaikyti UPOV rekomenduojamo skirstymo.

1 2 334 pav. Kardelio žiedo apyžiedžio formos tipai (pagal UPOV, 2013): 1 – trikampiškas, 2 – žvaigždiškas, 3 – apvalus

1. Trikampiškas;2. Žvaigždiškas;3. Apvalus;4. Kitoks (nurodyti pastabose).

2.9. Žiedo erdvinė orientacija žiedyne (pagal UPOV, 2013)

Rekomenduojame prisilaikyti žemiau nurodytų (35 pav.) rekomendacijų:

1. Žiedai statūs, nukreipti į viršų (upright), kai kampas tarp žiedo ir žiedyno ašies mažiau nei 30 laipsnių;

2. Žiedai pusiau horizontalūs (semi-upright), kai kampas tarp žiedo ir žiedyno ašies 30-45 laipsniai;

3. Žiedai išsidėstę horizontaliai (horizontal), kai kampas tarp žiedo ir žiedyno ašies didesnis nei 45 laipsniai.

35 pav. Kardelio žiedo erdvinė orientacija žiedyne (pagal UPOV, 2013): 1 –nukreipti į viršų, 2 – pusiau horizontaliai, 3 – horizontaliai

30

2.10. Grupė pagal žydėjimo pradžią [dienos]

Kardelio veislių žydėjimo pradžia priklauso nuo klimatinių sąlygų, kuriose tarpsta augalai. Žydėjimo pradžia laikoma, kai išsiskleidžia apie 10 procentų žiedų. Skaičiuojamas laikas dienomis nuo gumbasvogūnio pasodinimo iki žydėjimo pradžios. Lietuvos sąlygomis vėlyvesnių nei vidutiniškai vėlyvų kardelio veislių auginti nerekomenduojama. Vėlyvos ir labai vėlyvos veislės reikalauja papildomo rūpesčio (paauginimo inspektuose jau nuo balandžio pradžios) ir dėl meteorologinių sąlygų gali ir nepražysti ir nesubrandinti gumbasvogūnių kitų metų žydėjimui (Balčikonis ir kt. 1985).

1. Labai ankstyva, LA (Very Early, VE) – mažiau nei 70;2. Ankstyva, A (Early, E) – 71-74;3. Vidutiniškai ankstyva, VA (Early Midle, EM) – 75-79;4. Vidutinė, V (Midle, M) – 80-84;5. Vidutiniškai vėlyva, VV (Late Midle, LM) – 85-90;6. Vėlyva, V (Late, L) – 91-99;7. Labai vėlyva, LV ((Very Late, VL) – daugiau nei 100.

2.11. Žiedų kvapas

1. Žiedai nekvepia;2. Silpnas malonus;3. Silpnas nemalonus;4. Stiprus malonus;5. Stiprus nemalonus.

2.12. Pažiedės viršūnės forma (pagal UPOV, 2013)

1. Tolygiai nusmailėjusi;2. Bukai nusmailėjusi;3. Buka;4. Kitokia (nurodyti pastabose).

2.13. Pažiedės spalvos intensyvumas (pagal UPOV, 2013)

UPOV pažiedės spalvos intensyvumą apibūdina pagal antocianų spalvos pasireiškimo intensyvumą. Antocianai – augalinių ląstelių pigmentai, suteikiantys spalvą. Rūgščioje aplinkoje ji būna raudona, neutralioje – violetinė, o šarminėje – mėlyna.

1. Vos pastebimas;2. Silpnas;3. Vidutiniškas;4. Stiprus;5. Labai stiprus.

31

2.14. Žiedo dydžio grupė [cm] (pagal UPOV, 2013)

Žiedo dydis nustatomos pagal žiedo skersmenį. Skersmuo matuojamas pilnai išsiskleidus žiedui plačiausioje jo vietoje (36 pav.).

1. Labai smulkūs (miniatiūriniai) žiedai (iki 6,5);2. Smulkiažiedžiai (6,6-9,0);3. Vidutiniai (9,1-11,5);4. Stambiažiedžiai (11,6-14,0);5. Gigantiški (daugiau nei 14,0).

2.15. Viršutinio / apatinio vidinio apyžiedžio rato vidurinio lapelio forma (pagal Atmatniek ir kt., 1986; Štukėnienė, Dapkūniene, 2010)

Kardelio veislės skiriasi apyžiedžio lapelių forma. Galimi skirtingos formos apyžiedžio lapelių variacijos tame pačiame žiede, todėl priimta kreipti dėmėsį į viršutinio vidurinio apyžiedžio lapelio formą vienaliežuviuose (Gandavensis) arba apatinio vidurinio apyžiedžio lapelio formą dviliežuviuose (Edel) žieduose (37 pav.). Nemažiau svarbus ilgio ir pločio santykis, kuris yra pastovus veislei.

1 2 3 4

5 6 7 837 pav. Viršutinio/ apatinio vidinio apyžiedžio rato vidurinio lapelio forma (pagal Atmatniek ir kt., 1986; Štukėniene,

Dapkūnienė, 2010): 1 – apvali, 2-3 – pusiau apvali, 4 – trikampiška, 5 – kiaušiniška, 6-7 – ovališka,8 – elipsiška.

1. Apvali;2. Pusiau apvali;3. Trikampiška;4. Kiaušiniška;5. Ovališka;6. Elipsiška;7. Kitokia (nurodyti pastabose).

36 pav. Kardelio žiedo pločio matavimas (pagal UPOV, 2013)

32

2.16. Vidurinio vidinio apyžiedžio rato lapelio ilgis [cm] (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

1. Iki 6,0;2. 6,1-8,0;3. Daugiau nei 8.0.

2.17. Vidurinio vidinio apyžiedžio rato lapelio plotis [cm] (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

1. Iki 4,0;2. 4,1-6,0;3. Daugiau nei 6.0.

2.18. Vidurinio vidinio apyžiedžio rato lapelio ilgio ir pločio santykis (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

1. Mažesnis nei 1,25;2. 1,25 – 1,50;3. 1, 51 – 1,75;4. Didesnis nei 1,75.

2.19. Apyžiedžio lapelio pakraščio pobūdis (pagal UPOV, 2013)

Apyžiedžio lapelio pakraštys gali būti lygus arba įvairiai banguotas. Kardelio žiedai lygiu pakraščiu dažni senosiose veislėse, o naujos kardelio veislės pasižymi žiedo banguotu pakraščiu.

1. Lygus;2. Silpnai banguotas;3. Vidutiniškai banguotas;4. Stipriai banguotas;5. Labai stipriai banguotas.

2.20. Apyžiedžio lapelių tekstūros pobūdis

1. Glotni;2. Aksominė;3. Vaškinė;4. Kitokia (nurodyti pastabose).

2.21. Apyžiedžio lapelių tvirtumo pobūdis

1. Gležnas;2. Stangrus;3. Odiškas;4. Kitoks (nurodyti pastabose).

33

2.22. Pagrindinės žiedo spalvos grupė (pagal Štukėnienė, Dapkūnienė, 2010)

Pagrindine kardelio žiedo spalva laikoma dominuojanti spalva. Žiedų spalvos grupė nustatoma, naudojantis spalvų vertinimo skale (Royal Horticultural Color Chart). Neturint spalvų vertinimo skalės, pagrindinė spalva priskiriama vienai iš žemiau nurodytų grupių (skliaustuose nurodoma vertinimo skalės spalvos numeris). Pagrindinės spalvos intensyvumą įtraukėme į spalvines grupes, todėl atskirai nebus aptariama. Neporiniai skaičiai reiškia, kad apyžiedžio lapeliai nevienspalviai (kitos spalvos žiotys, spalvinės dėmės, dryžiai ir kt.) arba su kitokių spalvų gama. Kitos spalvos dariniai bus aprašomi žemiau.

1. Balta (00 ir 01); 25. Šviesiai raudona (52 ir 53);2. Šviesiai žalia (02 ir 03); 26. Raudona (54 ir 55);3. Žalia (04 ir 05); 27. Tamsiai raudona (56 ir 57);4. Blyškiai geltona, kreminė (10 ir 11); 28. Juodai raudona (58 ir 59);5. Šviesiai geltona (12 ir 13); 29. Blyškiai rožinė (60 ir 61);6. Geltona (14 ir 15); 30. Šviesiai rožinė (62 ir 63);7. Tamsiai geltona (16 ir 17); 31. Rožinė (64 ir 65);8. Blyškiai oranžinė (18 ir 19); 32. Tamsiai rožinė (66 ir 67);9. Pilkšvai oranžinė (20 ir 21); 33. Juodai rožinė (68 ir 69);10. Šviesiai oranžinė (22 ir 23); 34. Blyškiai alyvinė (70 ir 71);11. Oranžinė (24 ir 25); 35. Šviesiai alyvinė (72 ir 73);12. Tamsiai oranžinė (26 ir 27); 36. Alyvinė (74 ir 75);13. Pilkšvai lašišinė (28 ir 29); 37. Tamsiai alyvinė (76 ir 77);14. Blyškiai lašišinė (30 ir 31); 38. Purpurinė (78 ir 79);15. Šviesiai lašišinė (32 ir 33); 39. Blyškiai mėlyna (80 ir 81);16. Lašišinė (34 ir 35); 40. Šviesiai mėlyna (82 ir 83);17. Tamsiai lašišinė (36 ir 37); 41. Mėlynai violetinė (84 ir 85);18. Pilkšvai rausva (38 ir 39); 42. Tamsiai mėlynai violetinė (86 ir 87);19. Blyškiai rausva (40 ir 41); 43. Blyškiai kaštoninė (88 ir 89);20. Šviesiai rausva (42 ir 43); 44. Kaštoninė (90 ir 91);21. Rausva (44 ir 45); 45. Šviesiai pilka (92 ir 93);22. Tamsiai rausva (46 ir 47); 46. Pilka (94 ir 95);23. Pilkšvai raudona (48 ir 49); 47. Raudonai pilka (96 ir 97);24. Blyškiai raudona (50 ir 51); 48. Ruda (98 ir 99).

2.23. Pagrindinės spalvos atspalvio pasireiškimas apyžiedžio lapelyje (pagal UPOV. 2013)

1. Nėra;2. Šviesėja pamato link;3. Šviesėja viršūnės link;4. Šviesėja nuo centro link pamato ir viršūnės.

2.24. Centrinės apyžiedžio lapelio gyslos spalvinės išraiškos pobūdis (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

1. Nesiskiria nuo apyžiedžio lapelio pagrindinės spalvos;2. Šviesesnė už apyžiedžio lapelio pagrindinę spalvą;3. Tamsesnė už apyžiedžio lapelio pagrindinę spalvą.

34

2.25. Žiedo antrinės (tretinės) spalvos išraiškos pobūdis

Kardelio apyžiedžio lapelių pagrindinė spalva gali būti papildyta antrine ar tretine spalva. Kaip minėjome aukščiau, pagrindine spalva laikoma ta, kurios daugiausia, antrinė užima mažesnį plotą negu pagrindinė. Papildoma (tretinė) spalva pasireiškia mažiausiame apyžiedžio lapelio ar lapelių plote. Visuomet pirmiau aptariama antrinė spalva, o po to – tretinė (jei tokia yra). Dažniau antrinė/ tretinė spalva aptinkama dėmių apyžiedžio lapeliuose, apvadų apyžiedžio lapelių pakraštyje, žiočių nuspalvinimu ir rečiau – dryžiai ir taškeliai.

1. Nėra;2. Potėpiai;3. Gausūs susiliejantys taškeliai, pereinantys į dėmę apyžiedžio lapelyje;4. Dėmės apyžiedžio lapeliuose;5. Dryžiai ant apyžiedžio lapelio;6. Apvadas apyžiedžio lapelių pakraštyje;7. Puslankis ar apskritimas prie žiočių;8. Spalva žiotyse;9. Kitoks (nurodyti pastabose).

2.26. Spalvinės dėmės dydis (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

1. Dėmės visai nėra;2. Maža (apima mažiau nei pusę apyžiedžio lapelio ilgio);3. Didelė (apima daugiau nei pusę apyžiedžio lapelio ilgio).

2.27. Spalvinės dėmės ant vidinių apyžiedžio lapelių vieta (pagal UPOV, 2013)

Spalvinės dėmės daugeliu atvejų būna ant vidinio rato apyžiedžių lapelių vidinės pusės. Sprendžiant iš literatūros šaltinių, šiuo klausimu nėra vienodos nuomonės. Vieni autoriai apsiriboja tik centrinės dėmės buvimo vieta, kiti – rekomenduoja identifikuoti ir kitas spalvinės dėmes. Mes linkę prisilaikyti UPOV rekomendacijų, fiksuojant tik centrinės spalvinės dėmės vietą, formą ir kraštą (38 pav.).

a1 a2 a3

b1 b2 b3 b4

c1 c2 c338 pav. Spalvinės dėmės, vieta, forma ir pakraštys (pagal UPOV, 2013): a – dėmės vieta apyžiedžio lapelyje: a1 –

apačioje, a2 – tarp centrinės dalies ir apačios, a3 – centre; b – dėmės formos tipas: b1 - pirmo tipo, b2 - antro tipo, b3 - trečio tipo, b4 - ketvirto tipo; c – dėmės kraštų pobūdis: c1 – taisyklingas arba nežymiai netaisyklingas, c2 – vidutiniškai netaisyklingas, c3 – labai netaisyklingas

35

1. Apačioje;2. Tarp centrinės ir apatinės dalies;3. Centre;4. Kitur (nurodyti pastabose).

2.28. Spalvinės dėmės formos tipas (pagal UPOV, 2013)

1. Pirma forma;2. Antra forma;3. Trečia forma;4. Ketvirta forma.

2.29. Spalvinės dėmės pakraščio pobūdis (pagal UPOV, 2013)

1. Beveik taisyklingas;2. Vidutiniškai netaisyklingas;3. Labai netaisyklingas.

2.30. Spalvinių dryžių (stripe) išraiškos pobūdis (pagal UPOV, 2013)

Dryžiai, kaip antrinės/ tretinės spalvos išraiška, galimi ant vidinio rato apyžiedžio lapelių. Skiriasi jie savo ilgiu ir storiu. Veislių aprašyme svarbesnis dryžių ilgis, todėl ir apsistosime prie jo.

1. Dryžių nėra;2. Trumpi dryžiai (mažiau nei pusė apyžiedžio lapelio ilgio);3. Vidutinio ilgio dryžiai (nuo pusės iki 2/3 apyžiedžio lapelio ilgio);4. Ilgi dryžiai (daugiau nei 2/3 apyžiedžio lapelio ilgio).

2.31. Dryžių spalva (pagal UPOV, 2013)

1. Balta;2. Gelsvai balta;3. Geltona;4. Oranžinė;5. Rausva;6. Raudona;7. Purpurinė;8. Alyviniai mėlyna;9. Tamsiai purpurinė.

2.32. Apvadas apyžiedžio lapelio pakraštyje (39 pav.)

Kitos spalvos apvadas gali būti ant visų arba tik vidinių apyžiedžio lapelių. Apvado vidinė pusė – taisyklinga arba ne. Apvadas gali būti nevienodo pločio (39 pav.): siauras, vidutinis ir platus.

1. Siauras;2. Vidutinio pločio;3. Platus.

36

1 2 339 pav. Apvadas apyžiedžio lapelio pakraštyje: 1 – siauras (‘Bernardas Brazdžionis’, J. A. Liutkevičius),

2 – vidutinio pločio (‘Puošnusis’, J. A.Liutkevičius ), 3 – platus (‘Paukščio Skrydis’, D. Simonaitienė)

2.33. Apyžiedžio vamzdelio ilgis [cm] (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

Apyžiedžio vamzdelis prasideda nuo apyžiedžio lapelių suaugimo po žiotimis (8 pav.) ir baigiasi mezginės apačia.

1. Trumpas (mažiau nei 2,0);2. Vidutinis (2,1 -3,0);3. Ilgas (daugiau nei 3,0).

2.34. Apyžiedžio žiočių spalva (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

Kardelio žiotys – tai trumpas perėjimas nuo suaugusios vamzdelio viršutinės dalies į laisvą. Žiočių spalva ne visuomet sutampa su apyžiedžio lapelių spalva. Ji nustatoma, naudojantis spalvų vertinimo skale (Royal Horticultural Color Chart). Neturint spalvų vertinimo skalės, kardelio apyžiedžio žiočių spalva priskiriama vienai iš žemiau nurodytų grupių.

1. Balta;2. Žalia;3. Geltona;4. Oranžinė;5. Lašišinė;6. Rožinė;7. Šviesiai violetinė;8. Raudona;9. Avietinė;10. Violetinė;11. Kita (nurodyti pastabose).

37

2.35. Žiočių piešinio pobūdis (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

Pasitaiko kardelio veislių, su kitos spalvos dariniais žiočių viršuje. Tai vadinama žiočių piešiniu.

1. Kitos spalvos potėpis;2. Brūkšneliai prie apyžiedžio lapelių suaugimo vietų;3. Puslankis;4. Siauras žiedas;5. Platus žiedas;6. Žiedas su ryškiais kraštais;7. Įsiliejantis į apyžiedžio spalvą žiedas;8. Kita (nurodyti pastabose).

2.36. Kuokelio kotelio pagrindinė spalva (pagal UPOV, 2013)

Kuokelis – specializuotas žiedo sandaros elementas, produkuojantis žiedadulkes. Kuokelį sudaro kotelis ir dulkinė. Dulkinė – tai dvi pusdulkinės, sujungtos junge.

1. Balta;2. Šviesiai geltona;3. Šviesiai rožinė;4. Rožinė;5. Šviesiai raudona;6. Kita (nurodyti pastabose).

2.37. Kuokelio kotelio viršutinės dalies spalva pagrindinės spalvos atžvilgiu (pagal UPOV, 2013)

1. Tokia pati;2. Šiek tiek skiriasi;3. Skiriasi.

2.38. Kuokelio dulkinės jungės spalva (pagal UPOV, 2013)

1. Balta;2. Gelsva;3. Šviesiai geltona;4. Rožinė.

2.39. Dulkinės pusdulkinių spalva (pagal UPOV, 2013)

1. Balta;2. Geltona;3. Oranžinė;4. Raudona;5. Raudonai purpurinė;6. Mėlyna-purpurinė;7. Violetinė.

38

2.40. Piestelės purkos spalva (pagal Atmatniek ir kt., 1986)

1. Balta;2. Blyškiai geltona;3. Geltona;4. Oranžinė;5. Lašišinė;6. Rožinė;7. Raudona;8. Šviesiai violetinė;9. Violetinė.

3. Pastabos

Čia nurodoma bet kokia papildoma informacija..............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

39

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................

40

Literatūros sąrašas

BALČIKONIS, Petras; SAMSONAITĖ, Julija Lida; TARVIDAS, Jonas Evaldas. Kardeliai. Vilnius: Mokslas, 1985. 144 p.

CIPLIJAUSKAS,Paulius; CIPLIJAUSKAS , Jonas. Pramoninis kardelių auginimas – iliuzija ar tikrovė? Sodo spalvos, Nr.3 (111). Vilnius: UAB Katikauga, 2006. P. 58-62. ISSN 1392-5849.

TAYLOR, Norman. Taylor’s Giude to Bulbs. Boston: Houghton Miffin Company, 1986. 463 p. ISBN 0-395-40449-5.

GEELHAAR, Helmut; TORNIER, Irmfried. Die Gladiole: Kultur. Züchtung. Pflanzenschutz. Berlin: VEB Deutscher Landwirtschaftsverlag, 1967. 174 p.

GRIGAS, Algirdas. Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos. Vilnius: Mokslas, 1996. P. 565. BALČIKONIS, Petras. Gėlių kolekcionavimas ir selekcija. Informacinis leidinys, Nr.1,

Vilnius: VAK CMTIB rotaprintas, 1988, P.3.BIOVERSITY international. 2007. Developing crop descriptor lists. Guidelines for developers.

Bioversity Technical Bulletin, no. 13. Rome, Italy, 71 p.DAGYS, Jonas. Augalų anatomija ir morfologija. Kaunas, 1985. 346 p.GLADIOLUS – Wikipedia: The Word Check List of Selected Plant Families [žiūrėta 2017 m.

liepos 3d.]. Prieiga per internetą <http://en.Wikipedia. org.wiki/ Gladiolus>.GUDŽINSKAS, Zigmantas. Tradiciniai Lietuvos darželių augalai. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos centras, 2010. 159 p. ISBN 978-5-420-01665-7.INDRIŠIŪNAITĖ, Gitana. Lietuviškų kardelių (Gladiolus L.) tyrimas Vilniaus universiteto

botanikos sode ir jų įvertinimas.Daktaro disertacijos santrauka. Biomedicinos mokslai, botanika (04B), Vilnius: Vilniaus universiteto leidyklos spaustuvė, 2001, P.27.

JANKEVIČIENĖ, Ramunėlė. Botanikos vardų žodynas. Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1998. 523 p. ISBN 9986-662-10-9.

MARCINKUS, Feliksas(sudarytojas). Mėgėjiškai sodininkystei Lietuvoje – 50 metų. Vilnius: Tautodailė, 2009. 216 p. ISBN 978-9986-423-44-7

MARKEVIČIUS, Antanas. Kardeliai. Augalų pasaulis, Nr.49. Vilnius: UAB Katikauga, 2010. 31 p. ISSN 1822-5012.

MARKEVIČIUS, Antanas. Kardeliai egzotai. Kas jie ir iš kur atsirado?. Sodo spalvos, Nr.2 (170). Vilnius: UAB Katikauga, 2011. P. 30-33. ISSN 1392-5849.

NAUJALIS, Jonas Remigijus; MEŠKAUSKAITĖ, Edita; JUZĖNAS, Sigitas; MELDŽIUVIENĖ, Audronė. Botanikos praktikos darbai. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2009, 315 p. ISBN 978-9955-33-478-1.

TARVIDAS, Jonas. Lietuviškos gėlių veislės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1996, 74 p. ISBN 9986-19-208-0

THE PLANT LIST: A working list of all plant species. Version 1.1 (September 2013)[žiūrėta 2017 m. vasario 6 d.]. Prieiga per internetą <http://www.theplantlist.org/pl1.1.searching?q═Lilium/>.

SHAUKAT, Syed Atif; SHAH, Syed Zulfigar Ali; SHAUKAT, Syed Kashif; SHAUKAT Syed Waasif. Performance of Gladiolus (Gladiolus grandiflora L.) cultivars under the climatic conditions of Bagh Azad Jammmu and Kashmir Pakistan. Journal of Central European Agriculture, 14 (2), 2013, P. 636-645. ISSN 1332-9049.

SCHWAB, Natalia Teixeira; STRECK, Nereu Augusto; Beker, CAMILA Coelho; LANGNER, Josana Andrea; UHLMANN, Liliana Osmarini; RIBEIRO, Bruna San Martin Rolim. A phenological scale for the development of Gladiolus. Annals of Applied Biology, 166 (2015), P. 496-507. ISSN 0003-4746.

ŠTUKĖNIENĖ, Gitana; DAPKŪNIENĖ, Stasė. Kardelių (Gladiolus L.) selekcija Lietuvoje. Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštai, XIII, 2009, P. 99-107. ISBN 1392-3714.

ŠTUKĖNIENĖ, Gitana; DAPKŪNIENĖ, Stasė. Kardelių apibūdinimo aprašas – vienas iš augalų genetinių išteklių dokumentų. Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštai XIVI/ Scripta horti botanici universitatis Vytauti Magni, XIV, 2010, Kaunas:Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, P. 176-183. ISBN 1392-3714.

41

Royal Horticultural Sočiety Colour Chart. Fifth edition. 2007. The Royal Horticultural Society. London.

UPOV. Guidelines for the conduc of tests for distinctness, uniformity and stability: Gladiolus. TG/ 108/4, Geneva, 2013-03-20, 34 p.

ZORGEVICS, Adolfs. Gladiolas. Rīga: Liepsma, 1979. 93 p.АМАТНИЕК, Велта Робертовна; ИЕВИНЯ, Сарма Оскаровна; ЛУСИНЯ, МартаАлександровна. Политомические определители сортов некоторых декоративных

многолетников. Рига: Зинатне, 1986. 152 стр.ГРОМОВ, Андрей Николаевич. Гладиолусы. Москва: Россельхозиздат, 1981, 191 с. ГРОМОВ, Андрей Николаевич; АРДАБЬЕВСКАЯ, Татьяна Владимировна. Гладиолусы.

Москва: «ОЛМА – ПРЕСС Звездный мир», 2002, 176 с. ISBN 5-94850-042-X.КАРПОВ, Алексей Александрович. Гладиолусы. Выращивание, дизайн, продажа.

Ростов-на Дону: Феникс, 2005, 160 с. ISBN 5-222-06217-1.ЛИСЯНСКИЙ, Борис Георгевич; ЛАДЫГИНА, Галина Григореевна. Гладиолусы:

Опрелелитель. Москва: ООО «Издательство Астрель», 2002, 251 с. ISBN 5-271-04123-9 (000 «Издательство Астрель»).

СЕДЕЛЬНИКОВА, Людмила Леонидовна; ЗУБКУС , Люция Павловна. Гладиолусы в Западной Сибири. Новосибпрск: Наука, 1987, 152 с.

ТАМБЕРГ, Тамара Георгиевна. Гладиолусы. Санкт-Петербург: «Диамант», «Золотой век», «Агропромиздат», 2000, 192 с. ISBN 5-88155-381-0.

ЖУЛЕВА, Вера Макаровна; ЧЕРЕНОК, Лариса Георгиевна. Цветы луковичные и клубнелуковмчные. Москва: Изд. Дом МСП, 2002. С. 143-180. ISBN 5-7578-0152-2.

42

Priedas

Kardelio pavadinimas .........................................................................................................................................................................................................................................................................................

Vertina-mo

para-metro

numeris

Vertinamo parametro turinys Vertina-mo

para-metro

numeris

Vertinamo parametro turinys

Vegetatyvinė augalo dalis

1.1. Gumbasvogūnio skersmuo [cm] 1.2. Gumbasvogūnio forma1. 3,2 ir daugiau (I frakcija); 1. Pailga (aukštis didesnis už plotį);2. 2,5 - 3,1 (II frakcija); 2. Apvali išgaubta (aukštis ir plotis

maždaug vienodi, su iškilusia centrine dalimi);

3. 1,5-2,4 (III frakcija); 3. Apvaliai plokščia (aukštis ir plotis maždaug vienodi);

4. Mažiau nei 1,5 (IV frakcija). 4. Plokščia (plotis gerokai viršija aukštį);

5. Kitokia (nurodyti pastabose).1.3. Gumbasvogūnio spalva 1.4. Gumbapumpurių kiekis [vnt.]1. Balta; 1. Labai mažai (1-10);2. Geltona; 2. Mažai (11-19);3. Oranžinė; 3. Vidutiniškas (20-29);4. Rausva; 4. Daug (30-40);5. Raudona; 5. Labai daug (daugiau nei 40).6. Tamsiai raudona;7. Ruda;8. Alyvinė;9. Dūminė;10. Kita (nurodyti pastabose).1.5. Stiebo skersmuo [cm] 1.6. Lapijos aukštis [cm]1. Labai plonas (iki 1,0 ); 1. Labai žemas (iki 30);2. Plonas (1,1 -2,0); 2. Žemas (31-40);3. Storas (2,1-3,0); 3. Vidutinis (41-60);4. Labai storas (daugiau nei 3,0). 4. Didelis (61-80);

5. Labai didelis (daugiau 80).1.7. Lapo viršūnės atsilenkimo pobūdis 1.8. Lapas pagal lapalakščio plotį [cm]1. Lapai statūs, viršūnė neužlinkusi; 1. Siauras (iki 1,0);2. Palinkęs, vos pastebimas viršūnės

atsilenkimas;2. Vidutinio pločio (1,1-3,0);

3. Stiprus, lapo viršūnė stipriai užlinkusi;

3. Platus (daugiau 3,0).

4. Kitoks (nurodyti pastabose).

43

Generatyvinė augalo dalis

2.1. Augalo aukštis [cm] 2.2. Žiedyno ilgis [cm]1. Labai žemas (iki 60); 1. Trumpas (iki 50);2. Žemas (61-80); 2. Vidutinis (51-70);3. Vidutinio aukščio (81-110); 3. Ilgas (daugiau 71).4. Aukštas (111-130);5. Labai aukštas (daugiau, nei 130).

2.3. Žiedų skaičius žiedyne [vnt.] 2.4. Žiedų išsidėstymas žiedyne1. Mažas (iki 9); 1. Viena eile ir vienoje linijoje;2. Vidutinis (10-14); 2. Dvieilis;3. Didelis (15-18); 3. Viena eile pražangiai (zig-zag);4. Labai didelis (19 ir daugiau). 4. Dvipusis;

5. Spirale aplink žiedyno ašį.2.5. Žiedyno tankumas 2.6. Vienu metu išsiskleidusių žiedų

skaičius žiedyne1. Tankus (vieno žiedo apyžiedžio

lapeliai dengia kito žiedo apyžiedžio lapelius);

1. Mažas (5-6);

2. Vidutinio tankumo (žiedai liečiasi apyžiedžio lapelio galais);

2. Vidutiniškas (7-10);

3. Retas (žiedai nesusiekia ir matosi žiedyno ašis).

3. Didelis (11-14);

4. Kitoks (nurodyti pastabose).2.7. Žiedo išsiskleidimo pobūdis 2.8. Žiedo apyžiedžio forma1. Pilnai išsiskleidęs (visi apyžiedžio

lapeliai atsilenkę atgal ir gerai matosi žiedo centras);

1. Trikampiškas;

2. Pusiau išsiskleidęs (apyžiedžio lapeliai vos įgaubti ir atrodo lygtai vamzdelyje);

2. Žvaigždiškas;

3. Vos uždaras (apyžiedžio viršutinis centrinis lapelis palinkęs į priekį ir pridengia dalį žiedo);

3. Apvalus;

4. Uždaras (apyžiedžio viršutinis centrinis lapelis palinkęs stipriai į priekį ir pilnai uždengia žiedo centrą).

4. Kitoks (nurodyti pastabose).

2.9. Žiedo erdvinė orientacija žiedyne 2.10. Grupė pagal žydėjimo pradžią1. Žiedai statūs, nukreipti į viršų

(upright), kai kampas tarp žiedo ir žiedyno ašies mažiau nei 30 laipsnių;

1. Labai ankstyva, LA (Very Early, VE) – mažiau nei 70;

2. Žiedai pusiau horizontalūs (semi-upright), kai kampas tarp žiedo ir žiedyno ašies 30-45 laipsniai;

2. Ankstyva, A (Early, E) – 71-74;

3. Žiedai išsidėstę horizontaliai (horizontal), kai kampas tarp žiedo ir žiedyno ašies didesnis nei 45 laipsniai.

3. Vidutiniškai ankstyva, VA (Early Midle, EM) – 75-79;

44

4. Vidutinė, V (Midle, M) – 80-84;5. Vidutiniškai vėlyva, VV (Late

Midle, LM) – 85-90;6. Vėlyva, V (Late, L) – 91-99;7. Labai vėlyva, LV ((Very Late, VL) –

daugiau nei 100.2.11. Žiedų kvapas 2.12. Pažiedės viršūnės forma

1. Žiedai nekvepia; 1. Tolygiai nusmailėjusi;2. Silpnas malonus; 2. Bukai nusmailėjusi;3. Silpnas nemalonus; 3. Buka;4. Stiprus malonus; 4. Kitokia (nurodyti pastabose).5. Stiprus nemalonus.

2.13. Pažiedės spalvos intensyvumas 2.14. Žiedo dydžio grupė1. Vos pastebimas; 1. Labai smulkūs (miniatiūriniai)

žiedai (iki 6,5);2. Silpnas; 2. Smulkiažiedžiai (6,6-9,0);3. Vidutiniškas; 3. Vidutiniai (9,1-11,5);4. Stiprus; 4. Stambiažiedžiai (11,6-14,0);5. Labai stiprus. 5. Gigantiški (daugiau nei 14,0).

2.15. Viršutinio / apatinio vidinio apy-žiedžio rato vidurinio lapelio

forma

2.16. Vidurinio vidinio apyžiedžio rato lapelio ilgis [cm]

1. Apvali; 1. Iki 6,0;2. Pusiau apvali; 2. 6,1-8,0;3. Trikampiška; 3. Daugiau nei 8.0.4. Kiaušiniška;5. Ovališka;6. Elipsiška;7. Kitokia (nurodyti pastabose).

2.17. Vidurinio vidinio apyžiedžio rato lapelio plotis [cm]

2.18. Vidurinio vidinio apyžiedžio rato lapelio ilgio ir pločio santykis

1. Iki 4,0; 1. Mažesnis nei 1,25;2. 4,1-6,0; 2. 1,25 – 1,50;3. Daugiau nei 6.0. 3. 1, 51 – 1,75;

4. Didesnis nei 1,75.2.19. Apyžiedžio lapelio pakraščio po-

būdis2.20. Apyžiedžio lapelių tekstūros po-

būdis1. Lygus; 1. Glotni;2. Silpnai banguotas; 2. Aksominė;3. Vidutiniškai banguotas; 3. Vaškinė;4. Stipriai banguotas; 4. Kitokia (nurodyti pastabose).5. Labai stipriai banguotas.

2.21. Apyžiedžio lapelių tvirtumo pobūdis1. Gležnas; 3. Odiškas;2. Stangrus; 4. Kitoks (nurodyti pastabose).

45

2.22. Pagrindinės žiedo spalvos grupė1. Balta (00 ir 01); 25. Šviesiai raudona (52 ir 53);2. Šviesiai žalia (02 ir 03); 26. Raudona (54 ir 55);3. Žalia (04 ir 05); 27. Tamsiai raudona (56 ir 57);4. Blyškiai geltona, kreminė (10 ir 11); 28. Juodai raudona (58 ir 59);5. Šviesiai geltona (12 ir 13); 29. Blyškiai rožinė (60 ir 61);6. Geltona (14 ir 15); 30. Šviesiai rožinė (62 ir 63);7. Tamsiai geltona (16 ir 17); 31. Rožinė (64 ir 65);8. Blyškiai oranžinė (18 ir 19); 32. Tamsiai rožinė (66 ir 67);9. Pilkšvai oranžinė (20 ir 21); 33. Juodai rožinė (68 ir 69);10. Šviesiai oranžinė (22 ir 23); 34. Blyškiai alyvinė (70 ir 71);11. Oranžinė (24 ir 25); 35. Šviesiai alyvinė (72 ir 73);12. Tamsiai oranžinė (26 ir 27); 36. Alyvinė (74 ir 75);13. Pilkšvai lašišinė (28 ir 29); 37. Tamsiai alyvinė (76 ir 77);14. Blyškiai lašišinė (30 ir 31); 38. Purpurinė (78 ir 79);15. Šviesiai lašišinė (32 ir 33); 39. Blyškiai mėlyna (80 ir 81);16. Lašišinė (34 ir 35); 40. Šviesiai mėlyna (82 ir 83);17. Tamsiai lašišinė (36 ir 37); 41. Mėlynai violetinė (84 ir 85);18. Pilkšvai rausva (38 ir 39); 42. Tamsiai mėlynai violetinė (86 ir 87);19. Blyškiai rausva (40 ir 41); 43. Blyškiai kaštoninė (88 ir 89);20. Šviesiai rausva (42 ir 43); 44. Kaštoninė (90 ir 91);21. Rausva (44 ir 45); 45. Šviesiai pilka (92 ir 93);22. Tamsiai rausva (46 ir 47); 46. Pilka (94 ir 95);23. Pilkšvai raudona (48 ir 49); 47. Raudonai pilka (96 ir 97);24. Blyškiai raudona (50 ir 51); 48. Ruda (98 ir 99).

2.23. Pagrindinės spalvos atspalvio pasi-reiškimas apyžiedžio lapelyje

2.24. Centrinės apyžiedžio lapelio gys-los spalvinės išraiškos pobūdis

1. Nėra; 1. Nesiskiria nuo apyžiedžio lapelio pagrindinės spalvos;

2. Šviesėja pamato link; 2. Šviesesnė už apyžiedžio lapelio pagrindinę spalvą;

3. Šviesėja viršūnės link; 3. Tamsesnė už apyžiedžio lapelio pagrindinę spalvą.

4. Šviesėja nuo centro link pamato ir viršūnės.

2.25. Žiedo antrinės (tretinės) spalvos išraiškos pobūdis

2.26. Spalvinės dėmės dydis

1. Nėra; 1. Dėmės visai nėra;2. Potėpiai; 2. Maža (apima mažiau nei pusę

apyžiedžio lapelio ilgio);3. Gausūs susiliejantys taškeliai,

pereinantys į dėmę apyžiedžio lapelyje;

3. Didelė (apima daugiau nei pusę apyžiedžio lapelio ilgio).

4. Dėmės apyžiedžio lapeliuose;5. Dryžiai ant apyžiedžio lapelio;

46

6. Apvadas apyžiedžio lapelių pakraštyje;

7. Puslankis ar apskritimas prie žiočių;8. Spalva žiotyse;9. Kitoks (nurodyti pastabose).

2.27. Spalvinės dėmės ant vidinių apy-žiedžio lapelių vieta

2.28. Spalvinės dėmės formos tipas

1. Apačioje; 1. Pirma forma;2. Tarp centrinės ir apatinės dalies; 2. Antra forma;3. Centre; 3. Trečia forma;4. Kitur (nurodyti pastabose). 4. Ketvirta forma.

2.29. Spalvinės dėmės pakraščio pobū-dis

2.30. Spalvinių dryžių (stripe) išraiškos pobūdis

1. Beveik taisyklingas; 1. Dryžių nėra;2. Vidutiniškai netaisyklingas; 2. Trumpi dryžiai (mažiau nei pusė

apyžiedžio lapelio ilgio);3. Labai netaisyklingas. 3. Vidutinio ilgio dryžiai (nuo pusės iki

2/3 apyžiedžio lapelio ilgio);4. Ilgi dryžiai (daugiau nei 2/3

apyžiedžio lapelio ilgio).2.31. Dryžių spalva 2.32. Apvadas apyžiedžio lapelio pa-

kraštyje1. Balta; 1. Siauras;2. Gelsvai balta; 2. Vidutinio pločio;3. Geltona; 3. Platus.4. Oranžinė;5. Rausva;6. Raudona;7. Purpurinė;8. Alyviniai mėlyna;9. Tamsiai purpurinė.

2.33. Apyžiedžio vamzdelio ilgis [cm] 2.34. Apyžiedžio žiočių spalva1. Trumpas (mažiau nei 2,0); 1. Balta;2. Vidutinis (2,1 -3,0); 2. Žalia;3. Ilgas (daugiau nei 3,0). 3. Geltona;

4. Oranžinė;5. Lašišinė;6. Rožinė;7. Šviesiai violetinė;8. Raudona;9. Avietinė;10. Violetinė;11. Kita (nurodyti pastabose).

47

2.35. Žiočių piešinio pobūdis 2.36. Kuokelio kotelio pagrindinė spalva

1. Kitos spalvos potėpis; 1. Balta;2. Brūkšneliai prie apyžiedžio lapelių

suaugimo vietų;2. Šviesiai geltona;

3. Puslankis; 3. Šviesiai rožinė;4. Siauras žiedas; 4. Rožinė;5. Platus žiedas; 5. Šviesiai raudona;6. Žiedas su ryškiais kraštais; 6. Kita (nurodyti pastabose).7. Įsiliejantis į apyžiedžio spalvą žiedas;8. Kita (nurodyti pastabose).

2.37. Kuokelio kotelio viršutinės dalies spalva pagrindinės spalvos

atžvilgiu

2.38. Kuokelio dulkinės jungės spalva

1. Tokia pati; 1. Balta;2. Šiek tiek skiriasi; 2. Gelsva;3. Skiriasi. 3. Šviesiai geltona;

4. Rožinė.2.39. Dulkinės pusdulkinių spalva 2.40. Piestelės purkos spalva

1. Balta; 1. Balta;2. Geltona; 2. Blyškiai geltona;3. Oranžinė; 3. Geltona;4. Raudona; 4. Oranžinė;5. Raudonai purpurinė; 5. Lašišinė;6. Mėlyna-purpurinė; 6. Rožinė;7. Violetinė. 7. Raudona;

8. Šviesiai violetinė;9. Violetinė.

Dapkūnienė Stasė, Štukėnienė Gitana

Kardelio (Gladiolus L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas [metodinė priemone] Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2017 -48 p.: iliustr.

ISBN 978-609-8126-56-3

Leidinys, kaip metodinė priemonė, skiriamas kardelio veislių kolekcijų kuratoriams, selekcininkams, plačiajai visuomenei, agronominio bei biologinio profilio studentams, želdynų specialistams, kardelio veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimui.

Kardelio (Gladiolus L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas

Leidinį spausdino:UAB “Spaudvita”, tel. (8 347) 60 711

Užs. Nr. 686 Tiražas 100 egz.