Esu Degtukė, man dešimt, mokausi trečioje klasėje, gyvenu vienkiemyje prie miško.

Mano mama mėgsta saldžią kavą, bet per išsiblaškymą dažnai vietoj cukraus įsiberia

druskos. Ir net nepajunta skirtumo! Arba ateina į tėvų susirinkimą mūvėdama skirtingomis

pirštinėmis. Visi jau pripratę, bet man vis tiek gėda... Mano tėvai – išprotėję menininkai, su jais nelengva, bet aš nesiskundžiu. Turiu baltą Žirgą, auksinį retriverį Moną ir pelėdą Uoką... Na, jie ne visai mano, bet... Žinai, užsuk, ir

viską pamatysi. Štai mano miškas, mano namai, mano

mažas jaukus kambarys: užeik!

Degtukė

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, yra išleidusi septynias knygas. 1994 m. apdovanota Mariaus Katiliškio premija, 2004 m. pjesė „Liucė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“, 2005 m. apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, 2008 m. tapo Kazimiero Barėno premijos laureate, 2009-aisiais rašytojai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, 2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės premija.

Sveikas, nepažįstamas skaitytojau!

Žiem

a, kai gimė Pašiauštaplunksnis

LAU

RA

SIN

TIJA

ČERNIAUSKAITĖ

Algi

man

to A

leks

andr

avič

iaus

nuo

tr.

3

V I L N I U S 2 0 1 4

L a u r a S i n t i j a Č e r n i a u S k a i t ė

Iliustravo Edita Suchockytė

5

Turinys

Namo... ................................................................ 7Pas Michaliną ................................................... 15Radinys .............................................................. 27Keistos Kūčios .................................................. 36Kur padėjote mano kūdikį?! ........................... 45Ligoninė ............................................................. 52Nepaprastas ...................................................... 59Apleistų vaikų pragaras .................................. 66Ant ledo ............................................................. 76Pagrobimas ........................................................ 87Angelų kambariai ...........................................104Su Naujaisiais metais! ...................................111Namo! ...............................................................119

7

Namo...

Tą žiemą visai nebuvo sniego.Degtukė (kodėl ją taip vadinu, paaiškinsiu vėliau) su-

rūgusi ir vis užsikosėdama pėdino iš mažo Amalių kai-mo, kuriame ją ką tik išleido mokyklos autobusiukas, link savo namų pagiry. Biručiukai iššoko dar prieš kaimelį. Ji liko paskutinė, mat Amaliuose niekas daugiau neturėjo vaikų, ir dėl jos vairuotojui reikėjo kratytis per plikšalą dar du kilometrus. Pats jis gyveno miestelyje prie mokyk-los, jo vaikai jau buvo suaugę.

– Na, šok! – sustabdęs autobusiuką prie žaliosios Ama-lių krautuvės burbtelėjo vairuotojas.

Degtukė taip ir padarė.– Su šventėmis!.. – įkandin šūktelėjo vairuotojas.– Mh...– Ir mamą pasveikink!.. Kažkodėl jis visada prašydavo ką nors perduoti mamai,

bet niekada – tėčiui.– Mh, – dar niūriau numykė Degtukė ir nupėdino sau.

8

„Šventės, šventės, šventės... Nekenčiu švenčių!“ – mur-mėjo ji. Slidus takelis blizgėjo kaip aplaižytas ledų pagaliu-kas. Krautuvė su spindinčiomis kalėdinėmis girliandomis seniausiai liko už nugaros. Sulinkusi nuo kuprinės svorio Degtukė žygiavo pro tylias sodybas ir stengėsi nesidairyti: daugelio languose spindėjo papuoštos eglės. Jų namuose eglės nebuvo. „Na, ir gerai! Ir kas čia tokio!“ Taip ir pana-šiai ramino save Degtukė, giliai širdyje užsidegdama juo-du pykčiu. Ant ko ji pyko, ir pati nežinojo. Gal ant visų? Gal net ir ant savęs pačios?..

O štai juoda grakšti kunigėlio kalė Tyra. Iššoko ant kelio šventiškai skalydama, rudos jos akys žybtelėjo tarsi Kalėdų eglės burbuliukai.

– Tyyyra, Tyyyra... – paglostė ją Degtukė (jai pasivai-deno, kad tuoj nesusilaikys, ims ašaroti). – Nors tu manęs šiandien nenervink...

Tyra džiugiai plakė uodega ir baksnodama smailiu snu-kiu šokinėjo aplinkui Degtukę. Ji tarytum sakė: „Spjauk į viską, brangioji, ir pašokinėk kartu su manimi, bala ne-matė tų kvailų švenčių!“ Už tokį supratingumą Degtukė ją apdovanojo šviežia bandele su cinamonu iš mokyklos valgyklos. Tyra jas labai mėgo. Degtukė irgi, tik dažnai neturėdavo apetito.

Įdomu, ar mama apskritai susigaudo, kokia šiandien diena? Kasryt, dar gulėdama lovoje, Degtukė girdi, kaip ji užsipliko kavos į švedišką medkirčių termosą, užsimeta

9

ant naktinių raudonąjį chalatą su drakonais, ant jo – seną, didelį kaip parašiutas tėčio megztinį, ant šio – kailinę lie-menę ir nušlepsi per kiemą į dirbtuvę. Pastaruoju metu jos retai susitinka. Degtukė žino: dabar mamos geriau ne-

10

kalbinti. Ji tapys iki vėlaus vakaro, mat po švenčių Vilniuje rengiama jos paveikslų paroda.

Dirbtuvė – nepaprastai įdomus kambarys. Čia stipriai kvepia aliejiniais dažais, nuo jų gali įsiskaudėti galvą ir su-pykinti. Bet tik ne Degtukę! Šis kvapas ją lydi nuo tada, kai visai mažytę mama ją atsinešdavo į dirbtuvę kūdikių kėdu-tėje ir pastačiusi sau prie kojų leisdavo žaisti su teptukais.

Prieš savaitę, kai mama dar įsileisdavo Degtukę, dirb-tuvės sienas jau ramstė daugybė naujų paveikslų. Pasak tėčio, tai tikras protrūkis. Iš drobių žvelgė keistos, bau-ginančios moterys. Ir pavadinimai skambėjo lyg burta-žodžiai: „Moteris ant kubo“, „Moteris ieško veidrodžio“, „Moteris nekenčia vazos su elniais“, „Moteris įsikanda į pirštą“, „Moteris vejasi lapę“, „Moteris nori miego“, „Mo-teris sulaužo šukas“... Labiausiai Degtukę paveikė nebaig-ta drobė „Moteris meta lošimo kauliuką“. Joje, pasikišusi vieną koją, sėdi moteris mongoliškomis akimis, o už jos nugaros cypdami krinta visokie smulkūs, labai išraiškingi daikteliai: gyvūnų figūros, mediniai žmogeliukai, alavi-niai kareivėliai, kriauklelės, iš nuostabos išsižiojusi šach-matų karalienė, žaislinės varpinės su vėliavėlėmis ir taip toliau. Degtukė nespėjo visko įžiūrėti. Tik pagalvojo, kad, jei būtų tikri, tuos niekučius norėtų nusinešti į savo kam-barį. Moteris mongolės akimis tų daiktelių nemato, o gal tiesiog nekreipia į juos dėmesio. Ji pati panaši į vieną iš jų, tik gerokai didesnė; jos žvilgsnis susikaupęs, net rūs-

Esu Degtukė, man dešimt, mokausi trečioje klasėje, gyvenu vienkiemyje prie miško.

Mano mama mėgsta saldžią kavą, bet per išsiblaškymą dažnai vietoj cukraus įsiberia

druskos. Ir net nepajunta skirtumo! Arba ateina į tėvų susirinkimą mūvėdama skirtingomis

pirštinėmis. Visi jau pripratę, bet man vis tiek gėda... Mano tėvai – išprotėję menininkai, su jais nelengva, bet aš nesiskundžiu. Turiu baltą Žirgą, auksinį retriverį Moną ir pelėdą Uoką... Na, jie ne visai mano, bet... Žinai, užsuk, ir

viską pamatysi. Štai mano miškas, mano namai, mano

mažas jaukus kambarys: užeik!

Degtukė

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, yra išleidusi septynias knygas. 1994 m. apdovanota Mariaus Katiliškio premija, 2004 m. pjesė „Liucė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“, 2005 m. apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, 2008 m. tapo Kazimiero Barėno premijos laureate, 2009-aisiais rašytojai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, 2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės premija.

Sveikas, nepažįstamas skaitytojau!

Žiem

a, kai gimė Pašiauštaplunksnis

LAU

RA

SIN

TIJA

ČERNIAUSKAITĖ

Algi

man

to A

leks

andr

avič

iaus

nuo

tr.