XIX Tarptautinis lėlių teatrų festivalis “Skrajojantis festivalis” baigėsi: 12 šalių dalyviai ir svečiai iškeliavo namo, žiūrovai išsiskirstė, organizatoriai pagaliau gavo progą atsikvėpti po nelengvo darbo.

Tikėkimės, kad šventėje patirti įspūdžiai daugelio atmintyje paliks ryškius pėdsakus. Dėkojame visiems dalyviams, svečiams ir žiūrovams, kurie keturias dienas buvo kartu, mokėsi vieni iš kitų, gražiai bendravo ir sėmėsi patirties iš pamatytų spektaklių.

Fotografijose ir video įrašuose įamžintas festivalio akimirkas (spektaklius, žiūrovų, dalyvių bei kritikų komentarus, užkulisių linksmybes) galite žiūrėti ne tik mūsų svetainėje, bet ir „Facebook” socialiniame tinkle: www.facebook.com/SkrajojantisFestivalis

Taip pat apie „Skrajojantį festivalį” skaitykite Konstantino Borkovskiofestivalio apžvalgas savaitraštyje „7 meno dienos”:Plastinio teatro demonai, kabaretai ir žaidimaihttp://www.7md.lt/lt/2011-06-10/teatras/plastinio_teatro_demonai_kabaretai_ir_zaidimai.htmlPlastinio teatro demonai, kabaretai ir žaidimai IIhttp://www.7md.lt/lt/2011-06-17/teatras/plastinio_teatro_demonai_kabaretai_ir_zaidimai_ii.htmlPlastinio teatro demonai, kabaretai ir žaidimai IIIhttp://www.7md.lt/lt/2011-06-24/teatras/plastinio_teatro_demonai_kabaretai_ir_zaidimai_iii.html

PIRMOJI DIENA"Skrajojantis festivalis" prasidėjo įspūdingu Lėlių ir kaukių paradu Laisvės alėjoje. Pirmąją festivalio dieną spektaklius rodė Kauno valstybinis, Klaipėdos lėlių, Panevėžio lėlių vežimo, Garin Troussenboenf (Prancūzija) ir Stuffed (Olandija) lėlių teatrai.

   

Šiandien į Kauną pradėjo rinktis 12 šalių lėlių scenos meno profesionalai. Pirmieji atvyko

Prancūzijos, Kinijos, Olandijos, Kroatijos teatralai. XIX Tarptautinio lėlių teatrų festivalio išvakarėse mieste pagausėjo ambicingo renginio reklaminių akcentų.

ANTROJI DIENA"Skrajojančio festivalio" antrosios dienos akimirkos

 

TREČIOJI DIENA

KETVIRTOJI DIENA

 

KINŲ LĖLININKAI SEKA TŪKSTANTMETE TRADICIJA2011 05 30Vaida Milkova"Kauno diena"

 

Meistrai: publiką sužavėjo Quanzhou marionečių teatro lėlės ir jas valdančių aktorių meistriškumas. Evaldo Butkevičiaus nuotr.

"Skrajojančiame festivalyje" Kaune profesionalių lėlininkų publiką sužavėjo patyrusių marionetininkų iš Kinijos pasirodymas.Profesionalių lėlininkų susižavėjimo šūksniai, aplodismentų bangos po kiekvieno sudėtingo lėlių triuko – taip išranki festivalio publika reagavo į patyrusių marionetininkų iš Kinijos pasirodymą.

Quanzhou miesto marionečių teatrą, į Kauną atvežusį tradicinį Kinijos marionečių spektaklį pagal liaudies pasakojimus ir legendas, šeštadienį pasibaigusio tarptautinio lėlių teatrų festivalio "Skrajojantis festivalis" organizatoriai iš anksto vadino ypatingo prieskonio renginiui suteiksiančia trupe.

"Tai, ką parodė kinai, – marionečių valdymo aukštasis pilotažas. Jų marionetės valdomos daugybe siūlų, aktoriai, kaip pianistai, turi nuolatos lavinti pirštus", – po spektaklio kinų aktorius gyrė Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius. Užsienio ir lietuvių lėlininkai, apsupę kinus, būriavosi ant scenos: čiupinėjo lėles, prašė iš arti parodyti jų valdymo subtilybes.

Kinija gali pasigirti viena turtingiausių pasaulyje marionečių teatro tradicijų. Šalies, kur šis teatras skaičiuoja savo istoriją nuo VII a., lėlininkai demonstruoja stulbinamus marionečių valdymo įgūdžius: istorijų herojai – senovės karžygiai, šokėjos, gyvūnai ir demonai – šoka, kaunasi, groja instrumentais, manipuliuoja įvairiais objektais. Deja, ši tradicija baigia išnykti: Quanzhou miesto marionečių teatras prisistato kaip vienintelis tikras marionečių teatras šių dienų Kinijoje.

"Matyt, dėl to, kad šį amatą sunku įvaldyti", – vieną priežasčių, kodėl tradiciniai marionečių teatrai išnyko, įvardija Quanzhou marionečių teatro režisierius Wang Jingxian.

– Kuo kinų marionečių teatras skiriasi nuo europietiškos tradicijos?

– Vaidindami marionečių teatre, mes norime skleisti kinų kultūrą. Mūsų spektakliuose skamba tradicinė kinų muzika, mes naudojame daug aukšto aktorinio meistriškumo reikalaujančių dalykų. Vakarietiškame teatre daugiau dėmesio skiriama aktorių ir žiūrovų sąveikai.

Mes esame labiau susikoncentravę į sudėtingas lėlių valdymo technologijas. Mums svarbiausias žmogaus judesių atkartojimo tikslumas. Vakar matėme lietuvišką festivalio spektaklį – ten žmogaus judesiai atkuriami netiksliai. Tradiciniame kinų marionečių teatre marionečių judesiai skiriasi priklausomai nuo vaizduojamo personažo amžiaus, lyties ir, žinoma, teksto.

– Teko girdėti, kad būsimi marionetininkai Kinijoje rengiami nuo vaikų darželio amžiaus. Kiek laiko aktoriai mokosi valdyti lėles?

– Daugelis mūsų trupės aktorių šio meno yra mokęsi 30 metų, trumpiausiai šio meno mokęsis aktorius turi 18 metų studijų stažą. Aktoriai nenustoja mokytis ir tapę profesionaliais lėlininkais. Dažniausiai, lipant į profesionalią sceną, būsimi marionetininkai yra mokęsi 10 metų. Paprastai lėlių valdymo meno pradeda mokytis 12–13 metų vaikai. Jie lanko specialias mokyklas, dabar šio meno mokoma ir Šanchajaus teatro akademijoje. Kol aktorius tampa kompetentingas, praeina daug laiko. Tikras marionetininkas turi išmokti per 100 pjesių; jis turi mokėti pagaminti marionetę ir puikiai ją valdyti, o tai yra sudėtingas menas. Anksčiau labai mažai žmonių norėjo išmokti tradicinio lėlių valdymo meno, dabar jį studijuoti ima vis daugiau jaunų žmonių.

– Spektaklyje matėme, kaip aktoriaus vien tik virvelėmis valdoma marionetės ranka paima ir kelia prie lūpų taurę, valdo kardą. Tokius triukus publika sutiko audringai. Ar tai atlikti ir yra sunkiausia?

– Tokius marionetės judesius, valdant ją vien tik siūlais, atlikti iš tiesų sudėtinga. Sudėtingiausia yra sklandžiai pratęsti skirtingus judesius. Šiuo požiūriu sudėtingiausias buvo beždžionės važiavimas dviračiu. Atskirą judesį aktoriams atlikti nėra sunku. Sudėtinga yra padaryti taip, kad tai atrodytų natūralu, kad judesiai tęstųsi be pertrūkių. Ypač – masinėse scenose.

– Kuo tai, ką rodote jūs, skiriasi nuo marionečių teatro, Kinijoje egzistavusio prieš tūkstantį metų?

– Kai kurios tradicijos išliko iki šių laikų, kitos keitėsi. Pavyzdžiui, senovėje lėlę valdydavo 8–12 virvelių. Šiais laikais lėlė gali būti valdoma ir 32 siūlais (daugelis lėlių Kauno valstybiniame dramos teatre valdomos 8–12 siūlų – aut. past.). Taip, kalbame apie vieną lėlę. Tiek daug virvelių reikia tam, kad marionetė galėtų atlikti kuo daugiau skirtingų judesių. Neretai mūsų marionetes valdo du žmonės, jie turi labai gerai koordinuoti savo veiksmus.

Spektaklis, kurį matėte šiandien, yra tik viena iš mūsų naudojamų marionečių valdymo formų. Kai kuriuose savo spektakliuose mes naudojame 4 m ilgio siūlus lėlėms valdyti. Tokiuose vaidinimuose aktoriai, atsiduriantys praktiškai scenos palubėje, yra nematomi žiūrovams. Publika mato vien marionetes, kurios yra šiek tiek didesnės nei spektakliuose, kur lėlės valdomos trumpesnėmis virvelėmis. Ilgais siūlais lėles valdyti sudėtingiau, tai reikalauja dar didesnio meistriškumo. Deja, tokio spektaklio į Kauną nebūtume galėję atvežti – jūsų lėlių teatro scena jam per žema.

– Marionečių teatras Kinijoje populiarus?

– Ganėtinai populiarus – sulaukiame daug žiūrovų. Mūsų publika – ir vaikai, ir juos į spektaklius atvedantys suaugusieji. Turime daug lėlių teatrų, pirštų teatrų, tačiau mes esame vienintelis tikras marionečių teatras Kinijoje. Matyt, dėl to, kad šį amatą sunku įvaldyti.

http://kauno.diena.lt/naujienos/menas/kinu-lelininkai-seka-tukstantmete-tradicija-355113

 

 LĖLIŲ FESTIVALIO FEJERVERKAS – DUDA PAIVA2011 05 30Daiva ŠabasevičienėMenų faktūra/Recenzijos 

Duda Paiva (Olandija) ir jo „Išpera”

Kai festivaliai baigiasi, visus apninka liūdesys: vieni galvoja apie savo teatrų silpnus repertuarinius spektaklius ir įdomius pasaulinius menininkus, kurių dėl mažų finansų nedaug kas gali pasikviesti, kiti gailisi, jog nutrūksta „buvimas kartu". O lėlininkai ypač moka būti kartu, jiems iš tikrųjų gera drauge.

Šeštadienį Kaune baigėsi XIX tarptautinis lėlių teatrų „Skrajojantis festivalis". Jo direktorius Sigitas Klibavičius pasistengė, kad turtingą ir intensyvią jo programą lemtų kokybė, o ne būgštavimai dėl

finansinių sąnaudų. Žiūrovus traukė menininkų pristatymai, skirtingi lėlių valdymo technikos principai, įvairūs žanrai ir geografinė įvairovė. Tokio didžiulio darbo net per vienerius metus neatliktum. Festivalis išleido didžiulį dvikalbį katalogą (parengė Vilmantas Juškėnas), kiekvieną spektaklį lydėjo anotacijos, kai kurie spektakliai buvo verčiami į lietuvių ar anglų kalbas. Mažiukas Kauno lėlių teatras tapo Nojaus arka, kurioje sutilpo didžiulės lėlininkų trupės, jų dekoracijos... Sigitas Klibavičius, garsėjantis vaišingumu, atvykusius lėlininkus nuo ryto iki vėlaus vakaro maitino ir alumi vaišino... Mažose lėlininkų džiunglėse, po vijoklių pavėsine, slepiančia nuo parkelyje zyliojančių žmonių, virte virė gyvenimas. Kaip vėliau per uždarymo ceremoniją Kauno muzikiniame teatre direktorius kalbėjo (o ne paistė oficialias nesąmones), trumpiausios naktys būna ne per Jonines, bet per festivalį. Kauno teatrinei bendruomenei ištikimai atstovavo vienintelis Dainius Svobonas. Dėl savo teatre vaidinamo spektaklio jis į uždarymo iškilmes nespėjo, tačiau į tas pačias „džiungles" atėjo ir lašinukus ant laikraščio pjaustė...

Tarp atmintyje išliekančių spektaklių - Varšuvos „Malabar Hotel" teatro „Baldandersas", sukurtas aktoriaus-lėlės. Lenkų lėlininkystė seniai vysto principą, ir kiekvienais metais atsiranda nauji talentingi kūrėjai, sėkmingai per lėlių pasaulį besiskinantys kelią į dramos teatro valdas. Marcinas Barnikowskis 2006 m. sukūrė scenarijų pagal jo vaizduotę sužadinusius Jorge Luiso Borgeso, Rolando Toporo ir Edgaro Alano Poe kūrinius. Kartu su Marcinu Bikowskiu jie ir lėles sukūrė, ir visą kūrinį suvaidino. Lenkai drąsūs, nebijo tokio interpretacijos svorio ir pavojaus apskritai likti nesuprastais. Mistifikuoti teatrą imasi tik rimtai savo profesiją išmanantys profesionalai. Abu Marcinai pasakoja istoriją apie Borgeso „Vaizduotės būtybių knygos" demoną, įkalintą narve ir stebimą savo šeimininko. Bikowskiui tenka ypatingas krūvis: jis suvaidina net kelis skirtingus personažus. Jo lėlės prilipusios ar išlipančios iš jo tariamų tekstų, įdomios ir paveikios, nes užaugina dar vieną sluoksnį, kuris yra kaip atskiras žmogaus metamorfozių rinkinys. Spektaklis pakankamai sunkus, bet paveikus, nes susijęs su žmogaus pasąmone, su pasauliu, kurį dažnai teatre sunku išreikšti net žodžiais, o „Baldanderse" tai perteikiama lėlėmis.

Gražiai nustebino Ostravos (Čekija) lėlių teatro spektaklis „Mergaitė su apelsinais". Lyginant su „Baldandersu", spektaklis visai paprastas, tačiau atvira spektaklio didaktika kūriniui suteikė žavesio. Sūnus, gulėdamas ant sofutės, skaito kadaise mirusio tėvo romantinę istoriją apie jo pažintį su mama, o šešėlių teatras visa tai iliustruoja. Teksto pakylėtumas, graži literatūrinė kalba spektakliui suteikė paprasto grožio. Vaikai sėdėjo amo netekę.

„Mergaitė su apelsinais”, Ostravos (Čekija) lėlių teatras

Festivalio fejerverku buvo numatytas olando Duda Paivos spektaklis „Išpera!" Kūrinys juo ir tapo. Duda Paiva tarytum iš vidaus dekonstravo visą Muzikinį teatrą. Atrodo, nieko ypatingo neįvyko: jis tiesiog sukūrė šiuolaikinį spektaklį. Scena paversta dideliu šiukšlių konteineriu, iš kurio / kuriame randasi visas pasaulis. Iš negyvo užauginamos ne tik gyvos būtybės, bet jos tampa gyvybingesnės už patį jų valdytoją.

Brazilų kilmės menininkas (o ne aktorius ar atlikėjas) kadaise buvo šokėju, tačiau pasigedęs „sudėtingesnės" kalbos, dialogą užmezgė su lėlėmis, kurios netrukus tapo didžiulio ir sudėtingo pasaulio „bendraautorėmis". Bet šokio pamokos niekur nedingo. Scenoje - tikras virtuozas, kuris pakeri nuo pat pirmųjų akimirkų. Paivos teatrą gali kviesti bet kokie festivaliai - atitiks visus parametrus. Apie šį spektaklį galima rašyti pačiais įvairiausiais rakursais. Ir viskas bus teisinga, nes spektaklis universalus, o jį kuria techniškai aukščiausio lygio scenos kūrėjas.

Iš pažiūros nedidelio ūgio rudaplaukis scenoje tampa ir milžinu, ir mažesniu už lėlę. Šios transformacijos susijusios ne su išorinio pasaulio įprasminimu, bet su kūrinyje narpliojamomis

problemomis. Jos netgi kiek panašios į „Baldandersą": čia taip pat pasakojama nuodėmių ir baimės istorija, paremta garsaus prancūzų rašytojo Boriso Viano novele „Širdies plėšikas". Siurrealistiškai keisti įvykiai, fantasmagoriška aplinka ir absurdas persipynę su Paivos meile viskam, prie ko jis prisiliečia. Dėl to „Išpera!" tampa miela ir šilta, o personažai - artimi ir psichologiškai atpažįstami. Paivai svarbu perteikti žmogaus žiaurumo mechanizmų anatomiją. Pasikvietęs į pagalbą scenografą Hansą C. Boerį, jis bendra plastikinių „šiukšlių" kompozicija ir įtaigiais videovaizdais ant plačiaformačio ekrano tarytum piešia šiuolaikinį paveikslą, primenantį tapytojų grupės „Cobra" kūrybą. Šie dailininkai iš Kopenhagos, Briuselio ir Amsterdamo domėjosi pasąmonės impulsais, kūrė, remdamiesi iracionalia emocijų kalba, jų kūriniams būdingos ryškios spalvos, gaivališka faktūra, abstraktumo ir siurrealistinės konkretybės deriniai. Paiva kalba „visuotinai": jam svarbi visa aplinka, jis jaučia didelės erdvės visumą. Toks sceninės architektonikos išmanymas, pačiam būnant sudėtingiausių vaidmenų atlikėju, stebino nuo spektaklio pradžios iki pabaigos. Lėlininkas Vitalijus Mazūras konstatavo, kad Paivos lėlės - iš itin gero porolono pagaminti didžiulio formato tvariniai. Jie limpa prie geležies, jie siurbiasi į ką tik nori, jų mimika primena žmones, nors jie yra pakakamai nuasmeninti.

„Išperoje!" labai daug lėlininkystės atradimų. Paiva taiklias sarkastiškas parodijas, fantastiškus elementus ir neegzistuojantį pasaulį perteikia taip, jog visa istorija tampa jau net ne Viano, o Paivos, nes ją išgalvoja nuo pradžios iki galo. Vyro ir moters meilėje įvyksta daug atradimų: Močiutė ieško dingusios katės Rumbos, kurią, pasirodo, „prarijo" jos vyras, tuo tarpu pati moteris transformuojasi į keisčiausias moteris, kuriose atsiveria dar sudėtingesni „slėpiniai". Paivos personažus galima išrinkinėti gabaliukais, tačiau esmė suverta ant spektaklio dramaturgijos, kuri susiformuoja tik per kalbą - Paivos santykį su lėle. Šiame spektaklyje aktorius ne tik valdo lėlę: toji lėlė perima „valdančiojo" rūbus, akinius; pamažu lėlė su Paiva tarytum susikeičia sielomis. Iki šiol tokio teatro neteko matyti: jeigu „miršta" aktorius, „miršta" ir lėlė.

Įdomu, kad kuo labiau skverbiasi į lėles, tuo plastiškesnis tampa Paivos kūnas. Antraip jam nepavyktų taip tiksliai ir giliai atskleisti savo būtybių pasaulio. Lėlės ne tik pamažu nurengia savo „šeimininką", bet ir pasisavina jo kūno dalis: neilgai trunka, ir Paivos kojas „pasisavina" šokėja, o vyro mirtį aktorius išgyvena lyg savąją. Nėra nė sekundės, kad lėles Paiva paliktų be globos. Priešingai, jis išgyvena jų pasaulius taip karštai ir audringai, kad kitu žodžiu kaip „meilė" to nepavadinsi. Paradoksaliai šizofreniški nutikimai visą kūrinį paverčia vientisu spektakliu. Vos tik atsirastų properša, spektaklis subyrėtų, nes jis, atrodo, sudarytas iš atskirų „gabalų". Bet vientisą istoriją čia pasakoja Paivos kūnas.

„Skrajojantį festivalį" aktyviai sekė ir jaunieji Vilniaus teatro „Lėlė" aktoriai - juos globojo Juozas Marcinkevičius, Vitalijus Mazūras, Rimas Driežis, Vilmantas Juškėnas. Jauniausios kartos lėlininkai vilniečiai Kaune ne tik žiūrėjo spektaklius, bet fotografavo, kameromis įrašinėjo pokalbius ir įvairiausius susitikimus. Žingeidūs aktoriai atrodė laimingi patekę į jiems brangią profesinę erdvę, kurią puoselėti tampa ne jų pareiga, bet kūrybinio gyvenimo tikslu.

NUO AVELĖS IKI SILIKONO2011 05 29Daiva ŠabasevičienėMenų faktūra/Recenzijos   

Lėlių teatro „Baj Pomorski” iš Lenkijos spektaklis „Kregždutė”

Kauno lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius, rengdamas „Skrajojantį" lėlių festivalį, kaip ir jo kaimynai - Kamerinio teatro vadovai Stanislovas ir Aleksandras Rubinovai (tik jie kamerinių teatrų

festivalio „Monobaltija" šiais metais dėl neseniai suimto kultūros valdininko, kuris ne „skirstė", o „dalino" pinigus, negalėjo surengti), svečius kviečia ne dėl „sudalyvavimo", bet ir todėl, kad būtų proga susitikti lėlių teatro profesionalams, pabendrauti, suvokti, kaip ir kurlink keliauja lėlių teatras.

Perpildyta spektaklio programa neleido rengti spektaklių aptarimų - kai kurie lėlininkai leido suprasti, kad be diskusinio lauko daug atvirų klausimų, hipotezių taip ir lieka „kaboti", o tai galėtų būti vienaip ar kitaip aptariama ir po komentarų bei pastabų menininkai turėtų progos pamąstyti apie savo kūrybą, galbūt ką nors keisti, o gal - sveikai užpykti dėl sveikos kritikos. Mažos pertraukėlės lėlininkams suteikė galimybę bent trumpai aptarti regėtus kūrinius.

Trečioji diena - itin derlinga. Dominavo lietuviai. Ir, ačiū Dievui, „nepasišiukšlino". Priešingai - atrodė netgi pasitempę. Kai kurie spektakliai praėjo geriau nei savo scenos aikštelėse.

Laikantis nuoseklumo reikėtų pradėti nuo Torūnės lėlių teatro „Baj Pomorski", kuris Muzikiniame teatre parodė plačiaformatį spektaklį „Kregždutė". Pats teatras įkurtas 1945 m., jo repertuare - įvairiausio pobūdžio spektakliai, pasižymintys aukšta scenine kultūra, profesionaliais atlikėjais. Tadeuszo Slobodzianeko pjesė „Kregždutė" sukurta pagal brazilų rašytojo Jorge´o Amado pasaką apie neįmanomą meilę, apie kits kitą įsimylėjusius Kregždutę ir Katiną. Sudėtingi ne tik herojų emociniai santykiai, sudėtingas ir spektaklio audinys. Čekų dailininkas Pavelas Hubička sukūrė daugiasluoksnes skirtingų atlikimo technikų dekoracijas, „tapybinius" kostiumus, kaukes. Matyt, samdytas dailininkas norėjo „atidirbti" svečioje šalyje, tai ir atidirbo. Įskaitant ir vaizdo projekcijas, galima sakyti, kad vaizdo būtų užtekę net keliems spektakliams. Tik gaila, kad aktoriai, dainuodami ir šokdami, prarado galimybę labiau „apžaisti" kaukes, labiau įprasminti rankoje laikomas lėles.

„Kregždutė" - spektaklis, kurio adresatas - jaunas žmogus. O kad torūniečiai išmano jaunojo žiūrovo psichologiją - akivaizdu. Vos tik veiksmui prasidėjus, žiūrovas nukeliamas į stebuklų pasaulį - vaikai spektaklį stebi net išsižioję. „Kregždutėje" yra nemažai sceninės paslapties, kuri gali pakerėti mažuosius žiūrovus. Tačiau žvelgiant šiandienos teatro kontekste, spektaklis atrodo kiek senstelėjęs. Jis nori papasakoti istoriją, kuri ir perteikiama tradiciškai. Toks teatras žavi atlikimo kultūra, bet jam trūksta staigmenos ir įkvėpimo. Neabejoju, inscenizacijos autorius ir režisierius Zbigniewas Lisowskis yra sukūręs įdomių spektaklių, nes visa spektaklio konstrukcija - tikrai režisūrinė, tačiau autentiškos meninės ugnelės šį kartą gal kiek ir pritrūko.

Kai atvyksta teatrai iš labai toli, gali laukti arba didelio šlamšto (nes būna vežama pagal kokią nors „programą") arba kažko labai įdomaus. Jeruzalės „Train" lėlių teatras atvežė tikrai vertingą spektaklį - „Guliverio kelionė į Liliputiją". Keista, kad Lietuvoje Jonathano Swifto istorijos apie Guliverio keliones nėra populiarios, nes jų pasakiškumui ribų nėra. Režisierius Amitas Drori papasakojo istoriją apie Liliputiją taip, jog ji tapo įdomi ir vaikams, ir suaugusiems. Čia viskas prasidėjo nuo paprastumo, pasaulis vėrėsi iki begalybės ir vėl traukėsi į paprastas dėžutes. Lygiai prieš 30 metų įkurtas teatras iš pradžių savo spektaklius rodė traukinio vagone ir tai, akivaizdu, padėjo išlavinti fantaziją iki mažiausių detalių. Čia kaip konstruktorių šalyje: mažos į delną telpančios lėlytės ir kontrasto principu sukurtos lėlės. Spektaklyje naudojami smulkūs mechanizmai, bet jie netrukdo rastis ir tikrojo teatro vaizduotei. Jos šeimininkas - Jackas Shvili, kuris ne tik palaipsniui pristato įvairias lėles ir objektus, bet ir suteikia jiems gyvybės. Šis spektaklis sužavėjo dėl to, kad jame labai raiškiai papasakota istorija užduoda nemažai klausimų. Pirmiausia, tai protu grįstas spektaklis, bet jame intymiai pasinerta į fantazijos pasaulį.

Vitalijaus Mazūro „Privati valda" pagal Marcelijaus Martinaičio 1976 m. parašytą pjesę „Avinėlio teismas" šiame festivalyje suvaidinta labai gerai. Lyginant su premjeriniais spektakliais, kūrinys ženkliai subrendo. Jis - tarytum Mazūro requiem pasauliui. Šiam menininkui jau neįdomu kurti gražų meną dėl meno. Visi nori grožio, o Mazūras, mokėdamas jį kurti, pigiai neparsiduoda: jis pasiūlo tą grožį surasti. Jam svarbiausia - pilietinė pozicija, kurią jis išreiškia kurdamas pačiomis įvairiausiomis meninėmis priemonėmis. Tai labai ekspresyvus spektaklis.

Kemerovo (Rusija) lėlių teatro „Peras Giuntas”

Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo periodas, kai daugelis režisierių permąstė istorijos faktus. „Privati valda" - naujas etapas, svarstantis pasaulio išsigimimą. „Medžiai, gėlės vysta / Kas išgelbės karalystę?" Mazūras kuria postsovietinę erdvę, kurioje žmonės virsta gyvuliais su grėsmingomis kaukėmis. „Apgautoje karalystėje", kurioje begalė šiukšlių ir pakaruoklių, tikrai sielai „atstovauja" ne žmogus, o gyva avelė. Mazūro biografijoje yra buvę spektaklių, kuriuose jis lėlėmis kalba apie opias problemas, bet šį kartą jo skausmas itin aštrus.

Jeigu iš pradžių atrodė, kad jauniesiems aktoriams stinga balso artikuliacijos, iš po kaukių nepakankamai raiškiai girdisi jų kalba, tai veiksmui įpusėjus viskas išsilygino. Spektaklis, kurtas su jaunais aktoriais Indre Liutkevičiūte, Šarūnu Dateniu, Simonu Storpirščiu, Imantu Precu, Giedre Giedraityte, Asta Stankūnaite, Jūrate Trumakaite, Karoliu Algimantu Butvydu, tapo savotišku jaunosios lėlininkų kartos manifestu.

Vilniaus „Stalo teatro" „Gandro dovanoje" žiūrovų akyse gimsta ir muzika, ir lėlės, tai šį kūrinį paverčia savotišku apeiginiu ritualu. Algirdas Mikutis, Saulė Degutytė, Snieguolė Dikčiūtė, Darius Rakauskas, Valdas Narkevičius, Jokūbas Vilius Tūras sukuria tokias „žaidimo taisykles", kurios jiems leidžia būti spektaklio medžiaga. Kalbant apie spektaklio dramaturgiją, reikia pripažinti, kad šiame spektaklyje jos apskritai nėra. Čia daugiau išradingai būnama ritualinėse „apeigose", kur metaforomis prabylama apie pasaulio sutvėrimą.

Kauno „Psilikono teatras" ir jo spektaklis „Pasmaugta ir nušautas" yra tikras tarpdisciplininio meno projektas. Kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio galima klausytis dar antra tiek, o Auksė Petrulienė - puiki atlikėja. Jos sumanymas ir atlikimas savo naujumu labai gražiai integruojasi į lėlių teatro išraiškos priemonių gretas. Praėjusio amžiaus kriminalinė istorija pateikta cheminėmis priemonėmis, o svarbiausia - su humoru.

Penkis su puse tūkstančius kilometrų įveikę lėlininkai, atvykę iš tolimojo Sibiro - Kemerovo, pasirodė kaip tikri archaikai. Tai kūrėjai, kurie dar tiki teatru. Greitai Sibiras taps kurortu, o meno taip pat važiuosime mokytis ten. Nors Rusijoje Henriko Ibseno kūrinių statoma nedaug, Dmitrijus Vichretskis pateikė tikrai filosofinę „Pero Giunto" traktuotę. Scenoje lėlytės mažos it kedro riešutukai, tačiau kiekvieną jų valdo net po kelis. Todėl jos, galima sakyti, yra tikri baleto artistai. Pagal Edvardo Griego muziką jos ne „vaidino", o „šoko". Aštuoni jauni aktoriai spektakliui suteikė vientisą tempą, kuris gal buvo kiek per lėtas (tuo labiau, kad spektaklis vyko 22 valandą, ir visi buvo pervargę), bet tai netrukdė pastebėti, kokia galinga sibiriečių lėlių teatro tradicija, kaip profesionaliai skleidžiasi kūrinio paslaptis. Šiandienos teatrus apėmusi tendencija pasiimti kūrinį ir iš jo daryti „ką nori", kartais visiškai nutolstant nuo esmės. Kažkodėl visą laiką neapleido mintis, kad Ibsenas būtų laimingas, matydamas būtent tokį „Perą Giuntą". Nors jį galima priskirti prie muziejinių spektaklių - tokių, kokių jau nėra ir kokių vis mažės.

 SKRAJOJANČIOS LĖLĖS IŠ PUSĖS PASAULIO2011 05 27Daiva ŠabasevičienėMenų faktūra/Recenzijos 

Neville´io Tranterio „Pančas ir Džudi Afganistane“

Atvykęs į laikinąją sostinę nušvietusį XIX tarptautinį lėlių teatrų „Skrajojantį festivalį", kurį organizuoja Kauno lėlių teatras, tuoj pat papuoli į misionieriškai lėlių teatrui atsidavusio direktoriaus Sigito Klibavičiaus rankas.

Šiais isteriškai ir šlykščiai sunkiais laikais Sigitas Klibavičius sugebėjo pristatyti stebinančią ir plačią pasaulinio lėlių teatro panoramą. Festivalyje - 20 spektaklių iš 12 šalių: Prancūzijos, Olandijos, Izraelio, Kinijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Latvijos, Kroatijos ir Lietuvos. Be to - lėlių ir kaukių paradas. Festivalyje žiūrovų netrūko, nors kai kuriuos spektaklius rodė net po porą kartų, nes nedidelės erdvės nesutalpino visų norinčių.

Pirmąsias dienas teko matyti tik vakarinius spektaklius, tačiau ir to užteko, kad galėtum suprasti, kurlink „juda" lėlininkai ir kokiame kontekste yra lietuvių lėlių teatras. Pirmiausia - smagu, kad festivalyje daug jaunimo. Jie kaip gyvame vadovėlyje gali regėti visus įmanomus lėlių valdymo principus, lėlių teatrą suaugusiems ir suvokti, kad geri spektakliai gimsta tik tuomet, jei juos kuria menininkai, o ne amatininkai. Lėlių teatre, kaip jokiame kitame, ryškiai matyti kadaise buvusių garsių lėlininkų štampai ar dažnai ant lagaminų gyvenančių žmonių „supopsinti" teatro variantai. Garsusis olandų režisierius ir lėlių dailininkas Neville\´is Tranteris į Lietuvą atvežė „Pančą ir Džudi Afganistane". Jau pavadinimas daug ką pasako. Australų kilmės lėlininkas, nuo 1978 m. kuriantis Olandijoje, spektaklį sukūrė kaip Rytų ir Vakarų hibridą, sudėdamas į jį viską: politiką, spalvas, muziką, juokingas istorijas... Bet jautrus jo santykis su lėle išliko. Stotingas vyras su lėlėmis elgiasi labai jautriai ir išmoningai, keitė balsą, jog atrodė, kad būtų vaidinę keli aktoriai. Ir nors spektaklis gana rainas, jame užteko profesinės išminties ir subjektyvios lėlininko meilės, be kurios lėlių teatras negalėtų gimti.

Prancūzų spektaklis „Žvakės šviesa-2", paliko labai šiltus įspūdžius. Animacinių-pirštinių lėlių spektakliai visame pasaulyje patys populiariausi. Tačiau 1987 m. prancūzų lėlininko Patricko Conano įkurta „Garin Trousseboef" trupė, profesionalus lėlių ir objektų teatras, veikiantis Savenė mieste, nustebino subtiliu psichologijos išmanymu. Dvi lėlės sukūrė visą žmogaus pasaulį. Tai spektaklis apie gyvenimą ir mirtį. Patrickas Conanas ir Perrine Cierco, pirštais valdydami iš pažiūros nepaslankias, į trolius mumius panašias lėles, iki smulkmenų apgalvoję kiekvieną sceninę sekundę, kiekvieną lėlės pasirodymą ir pasislėpimą už širmos, spektaklį pavertė gražia dovana žiūrovams. „Žvakės šviesa-2" - juvelyrinio atlikimo pavyzdys. Patys kūrėjai savo lėles vadina objektais, kurie neturi ne burnų, nei kojų, bet tai netrukdo sušokti ir Charlie Chaplino „bandelių" šokį. Tai priminimas to, kas seniai jau tapo klasika. Kūrėjai ne tik siekia sujaudinti žiūrovų širdis - jie tikrai jas sujaudina.

 

 Kinų marionetė. Nuotraukos iš festivalio archyvo

Intrigavo Larry Zappia´os spektaklis „Striboro miškas". Šio kroatų režisieriaus, nemažai dirbusio Kanadoje, darbas domino jau vien dėl to, kad 2002 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis

pastatė Howardo Barkerio „Europiečius", įdomų ir intelektualų spektaklį. Bet dramos režisierius ne visada gali integruotis į lėlių teatrą. „Striboro miške" viskas plokščia: vaizdas, muzika, iš objektų - diržo, kirvių ar skudurėlio - atsirandančios lėlės. Trūksta dailininko sumanumo, dramaturginio pasakojimo. Tai literatūrinis spektaklis, kuriame siužetas pasakojamas žodžiais ir iliustruojamas vaizdo projekcijomis, neskoningai garsia muzika ir kitokiais sceniniais blizgučiais. Ir nors spektaklis yra pelnęs įvairių apdovanojimų, festivalio kontekste jis atrodė gana vidutiniškai.

Turėjęs galimybę žiūrėti visus pirmųjų dienų spektaklius lėlių teatro patriarchas Vitalijus Mazūras Menų faktūrai reziumavo: „Pirmiausia, išskirčiau kinus, nors jie parodė ne viską, ką galėjo. Ir anksčiau buvau matęs kai kuriuos jų „numerius". Tas kinų teatras kaip koncertas. Gali būti vienas numeris, gali - trys. Šį kartą rodė gal devynis. Po spektaklio kalbėjom, kad tokius „numerius" galima rodyti laivuose, kur nors plaukiant... Kur nėra dekoracijų, tik lėlės... O jaunimui pamatyti, kaip meistriškai valdomos marionetės, kaip jie nesusipainioja tarp daugybės siūlelių - tikrai verta. Viskas labai profesionalu, tik numeriai panašūs vienas į kitą. Kiek aš žinau kinų teatrą, jis labai pastovus. Jie gerbia savo praeitį, tradicijas. Jų teatras gali būti ir modernus, bet vis tiek jis pagrįstas senovine kinų kultūra. Porą siužetų mažiau visai kito teatro atliekamų, bet viskas tas pats.

Per pirmąsias dvi dienas mano storos skūros niekas nepramušė. Kol buvau jaunas, viską „valgydavau", viską „rydavau". O dabar žiūriu atsargiai. Na, ko kas nebuvo spektaklio, kuris taip sužavėtų, kad kiltų noras kažką dirbti - ne tą patį, ne kartoti, ne kopijuoti, bet kažką naujo. O juk labai svarbu, kad pamatytas naujas darbas tave paskatintų, sukeltų naują iniciatyvą daryti tai, ką moki."

„Skrajojantis festivalis" Kaune vyks iki gegužės 28 dienos

APIE ŽMOGAUS ŽIAURUMĄ PRABILO LĖLIŲ TEATRASarbaLĖLIŲ TEATRAS SUAUGUSIEMS ŠIUOLAIKINIO ŠOKIO RITMU

Kauno žiūrovai sulaukė galimybės gegužės 25 – 28 d. vykusiame XIX tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje išvysti garsiausias šiuolaikinio Europos lėlių teatro žvaigždes. Gausi ir ambicinga festivalio programa per keturias dienas Kauno Lėlių, Dramos, Muzikiniame ir Kameriniame teatruose pristatė spektaklius ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Ukrainos, Prancūzijos, Čekijos, Kroatijos, Slovakijos, Nyderlandų, Izraelio ir Kinijos.

„Skrajojančio festivalio“ repertuare tinkamus spektaklius atrado ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Viena didžiausių festivalio intrigų – Duda Paivos trupės iš Nyderlandų karalystės premjera „Išpera!“. Šį suaugusiems skirtą spektaklį žiūrovai galėjo pamatyti gegužės 28 d. 17.30 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

„Publikos favoritu“ tituluojamas Duda Paiva - gerai žinomas ir itin vertinamas Europoje brazilų kilmės menininkas, šiuo metu reziduojantis Amsterdame. Jis - originalus šokio ir teatro kūrėjas, aktorinio meistriškumo ir šokio įgūdžių mokęsis Brazilijoje, Indijoje ir Japonijoje. Savo darbuose Duda Paiva sugeba taip meistriškai derinti šiuolaikinio šokio, lėlių ir objektų teatro bei video meno išraiškos priemones, jog kiekvienas naujas pasirodymas tiesiog užburia.

Duda Paiva ne tik vaidina savo vardo trupės spektakliuose. Jis – visapusiškas kūrėjas, neretai pasigaminantis ir lėles bei kitus scenografijos objektus. Iš paralono sukurtos lėles ne tik efektingai atrodo, jos ir valdomos taip, jog nieko panašaus neišvysi kitur: scenoje lėlės tampa žmonėmis, kurie šoka, jaučia baimę ir pyktį, svajoja, moka mylėti...

Kiekviename Duda Paivos kūrinyje dominuoja tas pats principas: šokėjo figūra ir iš negyvos materijos sukurta lėlė scenoje tampa partneriais, o jų tarpusavio dialogas – žiūrovus intriguojančia drama. Daug kas vadina Dudą Paivą „širofreniško“ šokio kūrėju - toks netikėtas, stebinantis ir kupinas paradoksų jo kūrybinis stilius.

Naujoji Duda Paivos trupės premjera „Išpera!” sukurta remiantis prancūzų autoriaus Boriso Viano novelės „Širdžių plėšikas“ („L’arrache Coeur“ ) motyvais. Lengvai ir su humoristine maniera Borisas Vianas savo kūrinyje narplioja žmogaus žiaurumo fenomeną. Novelės pasakojimas vystomas miestelyje, kurį valdo slapti įstatymai. Tamsioje, fantasmagoriškoje aplinkoje atsidūręs kūrinio herojus bando prisitaikyti prie joje vykstančių keistų, absurdiškų įvykių. Viano kūrinyje satyriškai, su absurdo pajauta permąstomos šiuolaikinio žmogaus nuodėmės, baimės ir nusikaltimai. Duda Paiva visą tai spektaklyje perteikia naudodamas poetišką, grotesko ir ironijos elementais praturtintą meninę formą.

2004 m. įkurtai Duda Paivos trupei tenka itin daug gastroliuoti. Per kelis pastaruosius metus ši komanda pabūvojo ne tik daugelyje Europos šalių, bet ir Bolivijoje, Brazilijoje, Singapūre ir net Australijoje. Jie ne tik kuria ir rodo spektaklius, tačiau organizuoja ir veda kūrybines dirbtuves. Duda Paivos kūryba įvertinta ir tarptautiniuose festivaliuose. Jo žinomiausi spektakliai „Angelas“ ir „Rytinė žvaigždė“ pelnė įvairius prestižinius apdovanojimus: Kritikų Pasirinkimą „FITAZ“ festivalyje (Bolivija), Lenkų menininkų asociacijos prizą už animacijos meistriškumą ir Grand Prix bei Publikos apdovanojimą „Spectaculo Interesse Ostrava“ festivalyje (Čekija).

„Aš suprantu, kad konkretaus objekto ir abstraktaus šokio reikšmės scenoje gali būti skirtingos. Tačiau šių meninių priemonių kombinacija mane itin žavi, skatina jų derinį auginti, suteikti gyvybės. Šokis griauna nusistovėjusias objektų reikšmes. Taip aš naikinu ir kuriu tuo pačiu metu. Mano tikslas - suteikti publikai stebuklą, išplėsti jų suvokimą netikėtomis asociacijomis.“Duda Paiva

 

KAUNE NUTŪPĖ SKRAJOJANTIS LĖLININKŲ FESTIVALIS

Gegužės 25 - 28 d. Kauno valstybinis lėlių teatras pakvietė žiūrovus į XIX Tarptautinį lėlių scenos meno festivalį. Nuo 1991 m. Kaune organizuojamas festivalis šiais metais pristatė ambicingą ir gausią spektaklių programą. Per keturias dienas buvo parodyti lėlininkų teatrų ir trupių spektakliai ne tik iš Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių: Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Ukrainos, Prancūzijos, Čekijos, Kroatijos, Slovakijos, Olandijos, Izraelio ir Kinijos.

Šiųmetis Kauno lėlių teatro festivalis pakeitė pavadinimą: „Šypsos lėlės ir vaikai“ tapo „Skrajojančiu festivaliu“. Naujasis pavadinimas reprezentuoja Europos Komisijos Kultūros programos remiamą tarptautinį projektą „Šeima ir vaikai šiuolaikinėje Europoje“. Dvimečio projekto metu, kuriame dalyvavo penki lėlių teatrai iš skirtingų šalių, pagal nurodytą pavadinime temą buvo kuriami spektakliai. Šie darbai, kartu su papildoma svečių programa ir buvo pristatyti festivalyje.

„Skrajojančio festivalio“ repertuare tinkamus spektaklius atrado ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Iš viso buvo parodyta 18 spektaklių, be to vyko jau tradicija tapusios Lėlių ir Kaukių parado eitynės Laivės alėja.

XIX Tarptautinis lėlių teatrų festivalis Kaune – vienintelis tokio dydžio ir meninio lygio Lietuvoje festivalis, pristatantis šiuolaikines profesionalaus lėlių teatro tendencijas. Festivalį organizuoja Kauno valstybinis lėlių teatras ir tarptautinės lėlininkų organizacijos UNIMA Lietuvos centras. Festivalio globėjas – LR Kultūros ministras. Pagrindiniai remėjai – Europos Komisijos kultūros programa, Kauno miesto savivaldybė ir LR Kultūros rėmimo fondas.

FESTIVALIO PROGRAMA

Gegužės 25 d. (trečiadienis)

14.00 Kauno valstybinis lėlių teatras (Lietuva) - Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje,Laisvės al. 87 A

     ŠEIMYNĖLĖ IŠ DIDŽIOSIOS GIRIOS (rež. Olegas Žiugžda)Tai žavingas lėlių spektaklis apie kaukučius– stebuklingas mitologines būtybes, gyvenančias miške. „Kas nutinka, kai vaikams tėvai leidžia

daryti viską?“ – klausia visai šeimai skirto vaidinimo kūrėjai. Spektaklyje žiūrovams parodoma, kad net ir sunkiausiu metu meilė, globa bei rūpestis lieka svarbiausiomis šeimos vertybėmis. Vaidinimas šiais metais buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui lėlių teatro srityje.

15.00 Klaipėdos lėlių teatras (Lietuva) - Kauno kameriniame teatre, Kęstučio g. 74 A

     JUOBA (rež.Gintarė Radvilavičiūtė)Pagal Alfredo Jarry pjesę „Karalius Ūbas“ sukurtas vaidinimas – subtilaus humoro, poetiškos ironijos ir grotesko kupinas objektų teatro kūrinys,

skirtas suaugusiųjų publikai. Politinių aistrų drąskomus herojus spektaklyje „vaidina“ šakutės, peiliai, skudurai, mėsmalės ir kiti įvairūs daiktai.

16.00 Panevėžio vežimo lėlių teatras (Lietuva) – Kauno miesto sode

     SKRUZDĖLĖ ATSISKYRĖLĖ (rež. Antanas Markuckis)Tai pamokanti istorija mažiems vaikams apie pasipūtusią Skruzdelytę, kuri norėjo ir ieškojo lengvo gyvenimo. Sutikusi Boružę, Lietaus lašelį ar

Jonvabalį, herojė prašė vieno ir to paties – „namo su dešimčia kambarių”...

17.00 LĖLIŲ IR KAUKIŲ PARADAS - Laisvės alėjoje

19.00 Compagnie Garin Trousseboenf (Prancūzija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Mažojoje salėje,Laisvės al. 87 A

 ŽVAKĖS ŠVIESA-2 (rež. Patrick Conan)1987 m. pranzūcų lėlininko Patricko Conano įkurta „Garin Trousseboef“ trupė – profesionalus lėlių ir objektų teatras, kuriantis spektaklius tiek vaikams, tiek ir suaugusiems Savenay mieste, Prancūzijoje. Spektaklis „Žvakės šviesa-2“ sudarytas iš trumpų epizodų, kuriuos jungia pasakojimai apie mirtį, gyvenimą ir jų sandūroje įvykstančius svarbius reiškinius.

20.00 „Stuffed“ Lėlių teatras (Olandija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje, Laisvės al. 87 A

 DŽUDI IR PANČAS AFGANISTANE (rež. Neville Tranter)Vienas garsiausių Europoje lėlininkų Nevilis Tranteris naujajame savo spektaklyje pasitelkes pirštinines lėlės su humoru pasakoja apie karą Afganistane. Pasak virtuoziškai lėles atgaivinančio menininko, tai pašėlęs spektaklis apie tai, kas nutinka susidūrus naivumui su cinizmu. Spektaklis skirtas suaugusiems!    

Gegužės 26 d. (ketvirtadienis)

10.00 Ivano Frankovsko lėlių teatras (Ukraina) – Kauno kameriniame teatre, Kęstučio g. 74 A

 LIUDVIKAS IR TUTA (rež. Dmitro Nujanzin)Mažiesiems žiūrovams skirtame spektaklyje subtiliai pasakojama apie pasirinkimo mylėt ir būti laimingam teisę. Spektaklio herojus Lapinas Liudvikas įsimylį Kiškytę, tačiau jų laimei gręsia pavojus...

11.00 Quanzhou marionečių teatras (Kinija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje , Laisvės al. 87 A

 SENOVĖS MENAS: NAUJI KELIAI (rež. Wang Jingxian)

Kinų lėlių teatras – vienas seniausių pasaulyje, turintis gilias ir turtingas tradicijas, stulbinantis savo išraiškos priemonių įvairove ir aukštu lėlininkų amato meistrystės lygiu. Spektaklis „Senovės menas: nauji keliai“ – Quazhou Marionečių teatro vizitinė kortelė. Tai skirtingų, trumpų istorijų pagal kinų liaudies pasakojimus, legendas ir mitus mozaika.

Šiose istorijose veikia įvairūs personažai – senovės karžygiai, tingūs vienuoliai, burtininkai, demonai ir gyvūnai. Kinų lėlininkai demontruoja stulbinančius marionečių valdymo įgūdžius: istorijų herojai šoka, kaunasi, groja instrumentais, manipuliuoja įvairiais objektais. Daugelį pasirodymų lydi gyvai atliekamos kinų folkloro dainos ir muzika

15.00 Rygos valstybinis lėlių teatras (Latvija) - Kauno kameriniame teatre, Kęstučio g. 74 A

 MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ (rež. Rein Agur)Tai jaukus ir šiltas „stalo teatro“ tipo vaidinimas, sukurtas vieno garsiausių Estijos lėlininkų Reino Aguro. „Miegančioje gražuolėje“ dviejų aktorių pagalba atgaivinamas stebuklingas, fėjų ir burtų kupinas Charlesio Perraulto pasakos pasaulis. Spektaklis tinka ir vaikams, ir suaugusiems – visiems, kas mėgsta su publika linksmai bendraujančius, muzikalius ir energingus aktorius.

17.00 Compagnie Garin Trousseboenf (Prancūzija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Mažojoje salėje,Laisvės al. 87A

 ŽVAKĖS ŠVIESA -2 (rež. Patrick Conan)1987 m. pranzūcų lėlininko Patricko Conano įkurta „Garin Trousseboef“ trupė – profesionalus lėlių ir objektų teatras, veikiantis ir kuriantis spektaklius tiek vaikams, tiek ir suaugusiems Savenay mieste, Prancūzijoje. Spektaklis „Žvakės šviesa-2“ sudarytas iš trumpų epizodų, kuriuos jungia pasakojimai apie mirtį, gyvenimą ir jų sandūroje įvykstančius svarbius reiškinius.

18.00 Rijekos lėlių teatras (Kroatija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje, Laisvės al. 87 A

 STRIBORO MIŠKAS (rež. Larry Zapia)Tai vizualinio teatro spektaklis, skirtas visai šeimai. Šiame lėlių ir objektų teatro kūrinyje pristatoma slavų mitologija paremta pasaka apie stebuklingąją mergelę-gyvatę ir motinos meilę sūnui.

Gegužės 27 d. (penktadienis)

10.00 Torūnės lėlių teatras „Baj Pomorski“ (Lenkija) – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre,Laisvės alėja 91

 KREGŽDUTĖ (rež. Zbigniew Lisowski)Lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesė sukurta remiantis žymaus brazilų rašytojo Jorge Amado pasaka apie neįmanomą meilę, netikėtai užgimusią tarp priešiškų viena kitai būtybių – kregždutės ir katino. Ar tokia meilė įmanoma? Šis ginčas dėl meilės ir jos teisių autoriams tampa priemone su jaunąja publika kalbėtis apie įstatymus, reglamentuojančius pasaulio tvarką.

11.00 ir 13.00 Jeruzalės „Train“ lėlių teatras (Izraelis) – Kauno kameriniame teatre, Kęstučio 74 A

 GULIVERIO KELIONĖS (rež. Amit Drori)1726-aisiais metais Džonatano Swifto parašyta fantastinė istorija apie keliautojo Gulivero nuotykius iki šiol žavi lėlių teatro kūrėjus. Žinomas siužetas šiame spektaklyje atkuriamas pasitelkus mechaninio teatro, manipuliacijos žaislų figūrėlėmis ir kino meno priemones.

15.00 Vilniaus teatras „Lėlė“– Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje, Laisvės al. 87 A

 PRIVATI VALDA (rež. Vitalijus Mazūras)Pagal Marcelijaus Martinaičio pjesę „Avinėlio teismas“ sukurtame spektaklyje nagrinėjama valdžios ir individo konflikto tema. Tai politinių poteksčių kupinas kaukių ir lėlių vaidinimas jaunimui ir suaugusiems, pribloškiantis efektinga legendinio lietuvių lėlininko Vitalijaus Mazūro scenografija.

17.00 Vilniaus „Stalo teatras“ - Kauno Mažajame teatre, Daukšos g. 34

 GANDRO DOVANA (rež. Saulė Degutytė, Algirdas Mikutis)Spektaklio idėja remiasi „gyvybės medžiu“- simboliu, kuris senovės lietuviams atspindėjo universalią pasaulio koncepciją: gyvybės medis auga vidury pasaulio, jo šakos apima visą pasaulį,

viršūnė įremta į dangų. Jis taipogi simbolizuoja žemės susijungimą su dangum ir požemiu, amžiną visatos gyvenimą, gyvybės žemėje nesibaigiamumą.

Paukščiai - tarpininkai tarp dangaus ir žemės. Gandras buvo laikomas šventu paukščiu, kilusiu iš žmogaus, nešančiu žmonėms laimę.

Daiktų teatro priemonėmis Jis ir Ji, arba Tėtis ir Mama, arba Dievas ir Deivė kuria pasaulį pagal senovės lietuvių „gyvybės medžio“ modelį – požemio gyventojus, žemės išdaigų ir lūkesčių iki dangiškos vilties - Gandro pasirodymo. Žaisminga ir ritmiška aktorių vaidyba persipina su egzotiniais muzikos instrumentais gyvai atliekama muzika.

21.00 Psilikono teatras (Lietuva) – Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje, Kęstučio g. 62

 PASMAUGTA IR NUŠAUTAS (rež. Auksė Petrulienė)„Psilikono teatro“ pasirodymai – daugiasluoksnio veiksmo spektakliai, kuriami pasitelkus manipuliaciją lėlėmis, cheminiais skysčiais, įvairiais objektais. Audiovizualinė istorija „Pasmaugta ir nušautas“ remiasi skandalinga prieškario Lietuvos bylos dokumentika, susijusia su dviem žmogžudystėmis. Pasak spektaklio autorių, ši istorija, kupina humoro, netikėtų asociacijų ir efektingų formų žaismo, tyrinėja geismo fenomeną.

22.00 Kemerovo srities lėlių teatras (Rusija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje, Laisvės al. 87 A

 PERAS GIUNTAS (rež. Dmitrij Vichrecki)Plastiška judesio siuita su lėlėmis pagal Edvardo Grygo muziką ir Henriko Ibseno pjesę. Spektaklis skirtas jaunimui ir suaugusiesiems.

Gegužės 28 d. (šeštadienis)

10.00 Nitros lėlių teatras (Slovakija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje, Laisvės al. 87 A

 ČINTETAS ARBA JŪRA PASAULIO GALE (rež. Kamil Žiška)

Pamokantis spektaklis apie vaikų draugystę. Spektaklio herojė - maža mergaitė vardu Debora., kuri fantazijų šaly ieško savo pasimetusio brolio ir kartu su draugais patiria daugybę nuotykių.

12.00 Teatras „Malabarhotel“ (Lenkija) – Kauno kamerinio teatro salėje, Kęstučio g. 74 A

 BALDANDERS (rež. Marcin Bilowski)Šį vaidinimą inspiravo Edgaro Alano Poe ir Luiso Borgeso kūryba. Suaugusiems skirtame spektaklyje vaizduojama Meistro ir jo kalinamos aukos santykių istorija. Šio siurrealistinio pasaulio herojus supa tuščiaviduriai, vienas kitą apgaudinėjantys, ištvirkę žmonės ir demonai, kuriuos „vaidina“ makabriškos žmogaus ūgio lėlės ir manekenai.

16.00 Ostravos lėlių teatras (Čekija) – Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje, Laisvės al. 87 A

 MERGAITĖ SU APELSINAIS (rež. Vaclav Klemens)Tai vaikams ir jaunimui skirtas spektaklis, pristatantis gyvenimišką istoriją. 15 metų berniukas Georgas gauna laišką iš prieš 11 metų mirusio savo tėvo. Šį laišką tėvas parašė jau žinodamas, kad mirtis neišvengiama ir kad daugiau nepamatys kaip auga jo sūnus bei negalės jam pasakyti visų dalykų, ką paprastai tėvai sako savo augantiems sūnums. Laiške berniuko tėvas pasakoja apie meilę mergaitei su apelsinais. Ši istorija tampa priemone perduoti per trumpą gyvenimą sukauptą išmintį ir žinias. Tokiu būdu atsakoma į daugelį berniukui iškilusių svarbių klausimų.

17.30 Duda Paivos trupė (Olandija) – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Laisvės alėja 91

 Premjera IŠPERA! (rež. Duda Paiva)„Publikos favoritu“ tituluojamas Duda Paiva - brazilų kilmės menininkas, šiuo metu reziduojantis Olandijoje. Jis - originalus šokio ir teatro kūrėjas. Savo darbuose Duda Paiva sugeba taip meistriškai derinti šiuolaikinio šokio ir lėlių teatro išraiškos priemones, jog kiekvienas naujas pasirodymas tiesiog užburia. Naujoji Duda Paivos trupės premjera „Išpera!” sukurta remiantis prancūzų autoriaus Boriso Viano novelės „Širdžių plėšikas“ („L’arrache Coeur“ ) motyvais. Lengvai ir su humoristine maniera Borisas Vianas savo kūrinyje narplioja žmogaus žiaurumo fenomeną.