TARPTAUTINĖS TEISĖS M O K S L Ų D R A U G I J O S SURENGTOS PASKAITOS

C O N F É R E N C E S O R G A N I S É E S PAR LA SOCIÉTÉ LITHUANIENNE D E D R O I T I N T E R N A T I O N A L

I SĄSIUVINIS

I C A H I E R

KAUNAS, 1933 M.

Akc. B - v ė s „ V a r p a s " spaus tuvė . Kaunas , Gedimino 3S.

ĮŽANGOS ŽODIS.

Iš Tarptautinės Teisės Mokslų Draugijos darbų. Mintis įsteigti tarptautifiės teisės mokslų draugiją gimė

prieš porą metų, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jos įkūrimas buvo sutrukdytas. Klausimas vėl naujai iškilo, kai mūsų veik-lus ir labai simpatingas atstovas Vašingtone, p. Balutis, prane-šė, kad amerikietis Mr. Chester Pugsley, Graikijos, Jugoslavi-jos, Bulgarijos, Persijos, Albanijos ir Egipto donacijų pavyz-džiu, skiria kiek pinigų tokiai draugijai ar, iškilmingiau tariant, institutui ir Lietuvoje. Steigiamasis draugijos susirinkimas, įvykęs gruodžio mėn. 1 d., padėkojo pirmoje eilėje tiek mūsų atstovui Vašingtone, tiek Mr. Pugsley.

Draugija buvo įregistruota pas Kauno apskrities viršinin-ką 1932 m. lapkričio 25 d. Steigėjai yra šie asmens: V. D. Uni-versiteto tarptautinės teisės prof. A. Jaščenka, teisininkas S. Bačkis, generalinio štabo pulkininkas J. Lanskoronskis, dr. L. Natkevičius, adv. J. Robinzonas.

Ne vien tiktai knygose ir žurnaluose nagrinėjami tarptau-tinės teisės klausimai, bet ir tarptautiniuose institutuose, tam tikrose tautinėse draugijose tarptautinei teisei studijuoti. Tarp-tautinės teisės institutas, įsikūręs 1873 m. Gente, yra daug pa-sitarnavęs tarptautinės teisės doktrinai. Tautinės tarptautinės teisės draugijos egzistuoja daugely valstybių.

Mūsų draugijos uždavinys — padėti tarptautinės teisės mokslui tarpti. Šiam bendram mokslo darbui spiečiumi tarp-tautinės teisės ir šalutinių mokslų srityje dirbantieji asmenys. Draugija rūpinasi skatinti priaugančią kartą domėtis tarptauti-nės viešosios bei privatinės teisės problemomis. Užbrėžtam tikslui pasiekti bent kartą per metus rengiamas paskaitų ciklas. Kiek leidžia biudžeto ištekliai, paskaitos spausdinamos.

Draugijos susirinkimas nustato metinį draugijos darbo bei veikimo planą, kryptį ir tvirtina jos biudžetų. Susirinkimui pirmininkauja kiekvieną kartą jo renkamas pirmininkas.

Susirinkimas renka trejiems metams generalinį sekreto-rių ir jo pavaduotoją. Generalinis sekretorius vykdo susirin-kimo nutarimus, — tvarko iždą ir einamuosius draugijos dar-bus.

__ 4 —

Jos nariais gali būti dirbantieji šių mokslų srity, įmokėję metinį 10 litų nario mokestį.

*

* * Tarptautinę teisę įprasta aptarti, kaipo santrauką taisyk-

lių, kurios respektyvių valstybių abišaliuose santykiuose nu-stato jų teises ir prievoles. Kai kurie tarptautininkai dar jas įvertina prigimtinės teisės atžvilgiu.

Vyriausias tarptautinės teisės draugijų uždavinys tai būtų — stabilizuoti teisinę tvarką valstybių santykiuose. Jau Mira-beau yra pasakęs: Un jour le droit sera souverain du monde. Pranašavimas dar toli gražu neišsipildė, bet siekiama tokių teisės normų, kad visos valstybės jų laikytųsi. Tada tarp-tautinis teisingumas įsiviešpatautų, o nusiginklavimo problema pati savaime išsispręstų.

Šiuo metu tarptautinė teisė pilnoj savo išsiplėtojimo eigoj. Teisybė, yra pesimistų, kurie pačią tarptautinę teisę nei-

gia, bet jie, tarytum, išleidžia iš akių, kad ryšiai tarp valstybių egzistuoja, ir jie pagrįsti tam tikromis teisės normomis, kurios evoliucijonuoja. Tad tarptautinės teisės koncepcija visuomet buvo.

I tarptautinę teisę reikia žiūrėti sub specie aeternitatis. Tai bus teisė, kuri visuomet egzistavo visose civilizacijose ir nėra vien mūsų kultūros padarinys.

įstatuose parašyta, kad į draugiją bus spiečiami ir šaluti-niuose moksluose dirbantieji asmens. Tai labai teisinga, nes, pa-vyzdžiui, tarptautinės teisės su valstybine teise ryšys labai glau-dus. Eina ginčas dėl šių dviejų mokslų paralelizmo, internacio-nalizmo, užleidžiant pirmenybę tarptautinei teisei, ar konstitu-cionalizmo, duodant pirmenybę vidaus teisei.

Valstybių eilė siekia harmonijos. Pavyzdžiui, nauja ispanų 1931 m. gruodžio mėn. 9 d. konstitucija, kuri yra suderinta su Tautų Sąjungos paktu, įvedė tarptautinės teisės normas į vi-daus teisę.

1914 m. kataklizmas privertė daryti reviziją tarptautinės teisės principų, kurie nuo Grotijaus laikų atrodė esminiai ir nepakeičiami.

Tarptautinės teisės transformacija prasidėjo nuo suvere-numo sąvokos. Iš suvereniteto, taip garbinamo XVII šimt.,

— 5 --

teliko vien šipuliai. Valstybių lygybės principas gavo tokios pat reikšmės kaip ir tarp piliečių. Teisiniu atžvilgiu valstybės lygios, bet politinis ir materialinis jų svoris skiriasi.

Iškilo ne tiktai materialinio, bet ir moralinio nusiginklavi-mo klausimas, išsiplėtė pacifistinis judėjimas, kuris, deja, sutin-ka nemaža kliūčių.

Šiuo metu turime: 10 tarptautinę valstybinę teisę, 2° tarp-tautinę administracinę teisę, 30 tarptautinę transporto teisę, 40tarptautinę darbo teisę, 5° tarptautinę kriminalinę teisę.

Pati tarptautinės teisės kodifikacija jau yra pasiekusi ap-čiuopiamų rezultatų: 7° pilietybės, 2° teritorialinės jūros, 30 valstybės atsakingumo klausimais.

Privalomo arbitražo taikymas jau yra įėjęs į praktinę rea-lizavimo sritį. Nuolatiniam Tarptautinio Teisingumo Teismui savo valia pasiduoda ne vien mažos, bet ir didelės valstybės.

Draugijos uždavinys: 10 nagrinėti teisės normas, tiek po-zityvios, tiek prigimtinės teisės požvilgiu, 2° įvertinti tarptau-tinio gyvenimo apraiškas teisės atžvilgiu.

Ir šiuo ekonominės depresijos metu susirūpinti tarptauti-nės teisės problemomis ir tarptautine santvarka kaip tik gali būti pravartu. Teisybė, šalia tarptautinės teisės normų yra po-litika, kurią diktuoja aistra ir kiti psichologiniai bei tautos gy-vieji interesai. Bet tai ne draugijos sritis.

Tarptautinė teisė yra intersocialinė, siekianti pasaulinės organizacijos, vedanti į pasaulinį federalizmą, į juridinį mo-nizmą.

*

* *

Paskaitų ciklas buvo pradėtas prof. Jaščenkos paskaita „Tautų Sąjungos ir tarptautinės organizacijos pagrindinis už-davinys", kurioj pranešėjas, išžiūrėjęs tas premisas, kurios ga-lėtų būti pritaikytos teisinei tarptautinei organizacijai, padarė išvadą, kad pasaulis iš krizės tegali išeiti tik pakeitus dabar-tinę diplomatinę organizaciją tarptautinės federacijos forma. Turėtų būti įsteigtas tarptautinis vyriausybinis organas, lai-duojąs ne tik įgytųjų teisių išsaugojimą, bet taip pat duodąs prie-monių esamam juridiniam status quo pakeisti.

Pasaulis susirūpinęs nusiginklavimu. Ši problema yra par excellence viešosios tarptautinės teisės sritis, nes tai bus Tautų

— 6 --

Sąjungos pakto 8 ir 9 straipsnių vykinimas, patį ginklavimosi aprėžimą tegalima pasiekti vien konvencijonaliniu keliu.

Gen. štabo pulkininkas Lanskoronskis, nuolatinis Lietuvos atstovas nusiginklavimo konferencijoj Ženevoj, savo paskaitoj išvystė tautų nusiginklavimo klausimą.

Tarptautinės Teisės Mokslų Draugijai lygiai rūpi Lietuvos privatinės tarptautinės teisės klausimui. Lietuvos tarptautinė privatinė teisė savo normų kolizijomis yra itin įdomi ir paini. P. Robinzonas nušvietė pagrindines Lietuvos tarpsritinės teisės problemas. Prelegentas išanalizavo „asmeniško įstatymo" pri-taikymą čia Kauno—Vilniaus, čia Suvalkų, čia Kuršo, čia Klai-pėdos kraštų teisinėse sistemose.

Pagaliau, Vilniaus byla teisininkui duoda labai įdomios ir gausios medžiagos. Mano buvo pasirinkta tema „Lietuvių-Len-kų administracijos linija tarptautinės teisės atžvilgiu". Čia buvo aptarta „žaliosios sienos" dinamikos padėtis, jos atsira-dimas, buvo pabrėžta, kad teisės atžvilgiu dar ir šiuo metu tu-rėtų egzistuoti neutrali zona, politinės sienos nebuvimas su Len-kija buvo išaiškintas visai ypatingomis re pre sali j omis.

Visos šios sesijos paskaitos buvo gausiai lankomos. Jų išspausdinimas šiam pirmam sąsiuviny jas daro prieinamas ir platesnei visuomenei. Užsienių tarptautinės teisės mokslų draugijų bei žurnalų paraginti, pridėjome jų résumé ir prancū-zų kalba.

* *

Kitai Tarptautinės Teisės Mokslų Draugijos sesijai yra pa-sižadėję laikyti paskaitas šie asmens:

1) P. Petras Klimas, Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje, tema: „Versalio sutarties nustatytų sienų revizijos klausimas juri-diniu ir politiniu atžvilgiu".

2) Prof. V. Stankevičius „Universališkumo idėjos istoriniai šaltiniai".

3) P. S. Bačkis „Svetimšalių traktavimas svetur ir pas mus".

4) Dr. L. Natkevičius „Klaipėdos Krašto cesijos raida". Reikia tikėtis, kad Draugijos veikla, nurodydama tarptau-

tinio bendradarbiavimo kelius, prisidės prie pašalinimo tų su-kliudymų, kurie kenkia tinkamam tarptautinės organizacijos veikimui ir jos plėtojimuisi. Tarptautinės teisės problemų pažini-mas galės padėti atgauti tą pusiausvyrą, kurios šių dienų tarp-tautinėje bendruomenėje visi taip pasiilgę, o svarbiausia jos veikimas padės pačiam tarptautinės teisės mokslui augti.

Dr. Ladas Natkevičius Tarptautinės Teisės Mokslų Draugijos Generalinis Sekretorius.

Tarptaut inės Teisės Mokslų Draugijos Lietuvoje Įstatai.

§ 1. Steigiama „Tarptautinės Teisės Mokslų Draugija Lietuvoje", kurios būstinė yra Kaune, o darbo plotas — visa Lietuva.

§ 2. Draugijos tikslas yra padėti tarptautinės teisės mokslui tarpti. Šiam bendram mokslo darbui spiečiami tarp-tautinės teisės ir šalutinių jai mokslų srityse dirbantieji as-menys.

Tarptautinės Teisės Mokslų Draugija darys pastangų pri-augančią kartą skatinti domėtis tarptautinės viešosios ir pri-vatinės teisės problemomis.

Užbrėžtam tikslui pasiekti bent kartą per metus bus ruo-šiamas paskaitų ciklas. Kiek leis biudžeto ištekliai, paskaitos bus spausdinamos.

§ 3. Draugija palaiko ryšius su panašios rūšies draugi-jomis užsieniuose.

§ 4. Draugijos darbų tvarkymas pavedamas bendram draugijos narių susirinkimui ir generaliniam sekretoriui.

§ 5. Draugijos susirinkimas nustato metinį Draugijos darbo bei veikimo planų krypti ir tvirtina jos biudžetą. Susi-rinkimui pirmininkauja kiekvieną kartą jo renkamas pirmi-ninkas.

§ 6. Susirinkimas renka trejiems metams generalinį se-kretorių ir jo pavaduotoją. Generalinis sekretorius vykdo su-sirinkimo nutarimus — tvarko iždą ir einamuosius Draugijos darbus.

§ 7. Susirinkimą kviečia generalinis sekretorius savo iniciatyva arba ketvirtadaliui Draugijos narių reikalaujant.

§ 8. Susirinkimas laikomas teisėtas, jei jame dalyvauja bent pusė Draugijos narių. Susirinkimui neįvykus, kitas susi-rinkimas laikomas teisėtas vis tiek, kiek narių jame dalyvauja.

§ 9. Norintieji stoti į Draugiją apie tai pareiškia genera-liniam sekretoriui. Narius priima susirinkimas.

§ 10. Kiekvienas narys į Draugijos kasą kasmet įmoka susirinkimo nustatytą metinį mokestį.

§ 11. Draugijos lėšos susideda; a) iš narių įnašų, b) subsidijų, c) draugijų arba atskirų asmenų dovanų, d) sumų, gautų už parduotus Draugijos leidinius.

§ 12. Draugijos susirinkimas gali šiuos įstatus pakeisti paprasta Draugijos narių balsų dauguma.

§ 13. % Draugijos narių daugumai pritarus, Draugija gali būti likviduota.

S t e i g ė j a i :

1° Bačkis Stasys, baigęs Paryžiaus Univ. teisių fakultetą, dipl. viešosios teisės ir ekonom. mokslų, dipl. Tarpt. Teisės Instituto.

2° Jaščenka Aleksandras, V. D. Universiteto profesorius. 3° Lanskoronskis Juozas, gen. štabo pulkininkas, baigęs

Belgijos Karo Akademiją. 4° Natkevičius Ladas, Paryžiaus Universiteto teisių dak-

taras, dipl. viešosios teisės ir ekon. mokslų. 5° Robinzonas Jokūbas, prisiekusis advokatas.

Prof. A. Jaščenka.

Tautų Sąjunga ir Tarptautinės organizacijos pagrindinis uždavinys.

(Paskaita, laikyta 1932 m. gruodžio mėn. 8 d. V. D. Univer-siteto rūmuose).

Tarptautinės Teisės Mokslo Draugijos Lietuvoje darbui pra-dėti, aš pasirinkau kardinalinį tarptautinės teisės klausimą, bū-tent, tarptautinės sąjungos organizacijos pagrindinio uždavinio ryšiumi su vadinamąja T. Sąjungos krize.

Tatai yra ne du klausimai — T. Sąjunga ir tarptautinė or-ganizacija, o dvi dalys tos pačios problemos — tarptautinės sąjungos reformos reikalingumo.

Tautų Sąjunga buvo bandymas sukurti tobulesnę tarptau-tinę organizaciją, tad ir kiekviena jos krizė bei iškylą aikštėn jos funkcionavimo netobulumai yra glaudžiai susiję su Tarp-tautinės Sąjungos reorganizacijos reikalingumu.

Lietuva, kaip valstybė, tarptautiniuose santykiuose negali pasikliauti vien tik savo jėgomis; ji yra ypatingai suinteresuo-ta teisingos ir taiką garantuojančios tarptautinės organizacijos įkūrimu.

Todėl yra visai natūralu pradėti mūsų darbus šiuo pagrin-diniu klausimu.

Aš vadovaujuos ta pažvalga, kad žmonių visuomenė turi būti juridinės organizacijos formos. Nuo to momento, kai pra-sidėjo bendravimas tarp valstybių, šita organizacija negali tenkintis atskirų valstybių ribomis; ji turi plėstis ir į valstybių santykius; ji turi būti tarptautinė ir pasaulinė. Šita organi-zacija yra įvykinimas teisės idėjos, kovojančios su anarchi-ja, ne tik atskiros nacionalinės bendruomenės ribose, bet ir su tarptautine anarchija. Tarptautinė organizacija atitinka kultū-rinį augimą ir tautų susiartinimo reikalavimus. Ji kyla iš eko-nominės ir technikos pažangos; ji yra nuolat stiprėjančios in-tegracijos išraiška.

— 11 --

Nuo to laiko, kada pradėjo egzistuoti žmonijos istorija, atsirado ir vienos ar kitos formos, siauro ar plataus masto tarptautinė organizacija.

Senovėj, po trumpų mėginimų įkurti pasaulines kariškas imperijas, iš kurių didingiausią formą neilgam laikui įgavo Aleksandro Makedoniečio imperija, kultūrinis to meto pasaulis galutinai, daugeliui amžių, buvo suorganizuotas į pasaulinę Romos imperiją. Visos tautos buvo sujungtos vieno impera-toriaus valdžioje.

Viduriniais amžiais tarptautinė organizacija buvo keistos feodalinės sistemos formos, apimančios Vakarų Europos tau-tas su dviem pasauliniais viešpačiais, — germanų imperatorium ir Romos popiežium, — prieky.

Naujausiais laikais, pradedant nuo septyniolikto amžiaus, buvo įkurta nauja diplomatinė tarptautinė organizacija, kuri iš pradžių apėmė tik Vakarų Europos tautas, bet ilgainiui sa-vo nenutraukiamu augimu išsiplėtė į visą pasaulį, į visas že-mės tautas, padalytas tarp šešiasdešimt — septyniasdešimt, daugiau ar mažiau nepriklausomų, valstybių.

Po didžiulio perversmo, susijusio su Pasauliniu Karu, šita diplomatinė pasaulio organizacija bruzda ir siekia įgyti kaž-kokių naujų, valstybiškesnių formų. Jos reikalingos reformos tikslams ir keliams išžiūrėti ir yra skiriama ši mano paskaita.

Kokių tikslų tarptautinė organizacija turi siekti ir kame ieškoma priemonių jiems pasiekti?

Tarptautinės organizacijos, kaip ir kiekvienos politinės organizacijos, įėjusios į teisinio gyvenimo stadiją, tikslas yra : 1) amžinos kovos visų prieš visus panaikinimas, teisinio taikina-mojo aparato sudarymas ir 2) su tuo neišvengiamai susijusio vyriausybinio aparato ir organizuotų priemonių tolesnei po-litinei raidai suorganizavimas.

Teisinėje visuomenėje gali būti dviejų rūšių ginčų, ardančių bendrą taiką ir tvarką: 1) kai šalys ginčijasi viena su kita dėl savo subjektyvinių teisių objektyvinės teisės veikiančių normų pagrindais; tokie ginčai vadinami juridiniais ginčais ir 2) kai ginčijamasi iškeliant reikalavimus dėl veikiančios teisės normų arba tarn tikros subjektyvinės padėties pakeitimų, nepriklauso-mai nuo esančios objektyvinės teisės; tokie ginčai vadinami po-litiniais ginčais.

— 12 --

Teisinėje visuomenėje ginčus išspręsti padeda teisinė prie-varta. Šita prievarta gali būti dviejų rūšių: 1) visuomenės or-ganizuota prievarta, kai visuomenė išrenka iš savo tarpo or-ganus, monopolizuojančius savo rankose prievartos teisę arba 2) individualinė, visuomenės neorganizuota prievarta vykdoma pačių besiginčijančių šalių savigalbos keliu.

Tarptautinė Sąjunga yra dar pirmykštėj politinės raidos stadijoj, kai ginčai tarp jos narių galiausiai tebesprendžiami, savivalės, savigalbos, karo priemonėmis.

Tačiau karas turi tiek daug neigiamų pusių ir tiek priešta-rauja jau labai išsiplėtusiam pasauliniam tautų solidarumui, jog dabar jis nebegali eiti priemone ginčams spręsti, ir todėl jo pa-šalinimas iš tarptautinio gyvenimo praktikos yra vienas iš svar-biausių dabartinės tarptautinės teisės uždavinių.

Jei karas būtų išmestas iš priemonių politiniams ginčams tarp valstybių spręsti ir naujai teisei kurti, tad kur tada tektų ieškoti kitų kelių šitiems tikslams pasiekti? Čia ir yra pagrin-dinis dabartinės tarptautinės organizacijos klausimas.

Yra apgaulinga ir perdėta viltis rasti šitą priemonę tarp-tautiniame teisme. Nors teismas yra, bendrai imant, labai ga-linga priemonė visuomenei sutaikinti, bet jo vaidmuo aprėžtas ir jis normaliai turi veikti greta kitų valstybinių organų, keičian-čių ir kuriančių naują teisę. Teismas sprendžia tik esančios teisės normų pagrindais, tiesa, papildydamas teisės spragas, tačiau neperžengdamas pačios teisės ribų.

Politiniai viešieji ginčai, nukreipti į veikiančios teisės nor-mų arba esančios juridinės padėties pakeitimą, išeina iš teismo .kompetencijos ir jo nespręstini.

Normaliai funkcionuojąs teismas visada yra nukreiptas j esančio juridinio status QUO saugojimą. Bet teisės veikimas, ypač tarptautinėj srity, nėra aprėžtas tik esančios teisinės tvar-kos saugojimu. Viešojoje teisinėje sferoje, kur vyksta tolydinis judėjimas ir kuriasi naujoji teisė, ypač mūsų kritiškoj ir pe-reinamo j epochoj, status quo negali būti laiduotas ne tik vi-siems laikams, bet ir kiek ilgesniam laikui. Tarptautinės poli-tinės jėgos dar nesurado pusiausvyros, ir kiekvienas mėgini-mas prievarta sulaikyti teisės judėjimą turi pasibaigti nepasi-sekimu ir sudarytų dirbtinių kliūčių politiniam judėjimui su-laikyti sugriuvimu.

— 13 --

Jeigu bandoma konservatyvinį tarptautinio teismo vaid-menį sustiprinti politinėmis tarptautinėmis garantijomis, ga-rantijų aliansais, nukreiptais į juridinio statu QUO saugojimą (tatai yra pagrindinis visų prancūzų tarptautinės organizacijos projektų tikslas), tai, iš tikrųjų, tokia politinių aliansų sistema gali tam tikrą laiką apsaugoti taiką, bet vis dėlto, jei nėra nor-malių politinio augimo kelių, anksčiau ar vėliau turi įvykti re-voliucinis sprogimas, kuris yra juo pavojingesnis savo padari-niais, juo naujų jėgų pasireiškimas priverstinai trukdomas ilges-nį laiką.

Pripažinus šitą organišką teismo netinkamumą politiniams ginčams spręsti, t. y. vaidinti valstybiško, teisę kuriančiojo or-gano vaidmenį, yra daromi bandymai suteikti teismui negriež-tą juridinį pobūdį, 1) įgalinant jį spręsti ginčus ne tik teisės pagrindais, bet ir laisva teisėjo nuožiūra, teisingumo pagrindu (kaip šitą teisingumą supranta pats teisėjas), ex aequo et bono, arba 2) padarant teismą arbitražo organu, t. y. iš esmės tai-kinamąja instancija.

Bet tiek pirmu, tiek antru atveju preziumuojama galėjimas nesuinteresuotiems ir teisingiems asmenims — teisėjams kurti naują teisę. Tačiau nauja teisė kuriama naujomis gyvenimo jėgomis, tiek kovojančių šalių, tiek ir visos tarptautinės aplin-kos, visų kitų tautų interesais. Geras teisėjas yra teisininkas, išmanąs teisę, o ne valdytojas, kuris turi būti visų veikiančių jėgų ir interesų reiškėjas, kuris yra visuomenės valdovas, pa-liepėjas, savo ruožtu ir pats klausąs paliepiančios politinės jė-gos. Vidaus valstybinėj teisėj tatai yra visai aišku. Niekam nekils mintis reikalauti, kad valstybės viduje kylą ginčai tarp klasių, tarp partijų, tarp įvairių politinių, ekonominių, morali-nių ir religinių įsitikinimų, būtų išspręsti ne politinio vyriau-sybinio organo, bet teisėjų, sprendžiančių ex aequo et bono.

Kai dėl trečiųjų taikinamojo teismo, tai jis, visų pirma, yra galimas tik tuo atveju, kai ginčo šalys pareiškia sutikimą, ir, antra, jis griežtai aprėžtas ginčo tyrinėjimu tik šitų šalių at-žvilgiu, tuo tarpu politinis ginčas, stengiąsis pakeisti tam tikroj visuomenės aplinkoj teisę, turi būti išspręstas atsižvelgiant ne tik į šalių interesus, bet ir į visos visuomenės interesus.

Po Pasaulinio Karo buvo mėginta reorganizuoti pasaulio diplomatinę organizaciją, įkuriant Tautų Sąjungą, kaip cent-

— 14 --

ralinį pasaulinį organą, kuris turėtą sustiprinti tarptautinę tai-ką ir suorganizuoti teisišką tarptautinių ginčą ir konfliktų sprendimą.

Kokia yra Tautų Sąjungos organizacija? Tautų Sąjunga yra nuolatinio pobūdžio. Jos organai, Taryba ir Susirinkimas, susirenka periodinėms ir gana dažnoms sesijoms. Faktiškai tos sesijos sutampa su neoficialinėmis diplomatinėmis konferenci-jomis. Sąjungos organizacijos svarumo centras yra Taryboj, ir todėl buvo atsisakyta nuo vienbalsiškumo principo, nes Ta-ryboj dalyvauja ne visi Tautų Sąjungos nariai, o tik keturioli-ka (iš visų penkiasdešimt septynių narių). Kuriant Sąjungą norėta leisti turėti Taryboj savo atstovus tik didžiosioms valstybėms, arba joms laiduoti balsų daugumą (bet tatai nėra reikalinga, dėl privalomo vienbalsiškumo Tarybos sprendi-mams). Sąjungos organizacijoj išlaikytas diplomatinis pobūdis dėl sprendimų. Dažniausiai jie privalo ratifikacijos.

Dėl vienbalsiškumo privalomumo Tautų Sąjungos Taryboj nebuvo reikalo įkurti ypatingos Tautų Sąjungos vykdomosios galios. Jeigu valstybės gali būti raginamos vykdomiems veiks-mams tik tada, kai jos sutinka, tai vis tiek yra, ar Tautų Są-junga veikia tiesioginai, ar kreipiasi į tarpinį ir geravališką atskirų valstybių dalyvavimą. Jeigu kuri nors valstybė pati nenori dalyvauti vykdomuosiuose veiksmuose, tai jos nenoras turi paraližuoti kiekvieną kolektyvinį veiksmą.

Paktas paskyrė Tautų Sąjungai labai svarbų uždavinį, bū-tent, spręsti kylančius tarp valstybių politinius ginčus (11—12, 15—17 str. str.). Jei Sąjunga tą uždavinį galėtų patenkinamai išspręsti, tad ji taptų dabar tarptautinėj sąjungoj trūkstamu valstybiniu organu.

Bet, iš tikrųjų, pagal Paktą Tautų Sąjungos kompetencija yra tokia, kad ji nieku būdu nepadaro Tautų Sąjungos Tary-bos valstybiniu organu, o tik išplečia į visus Sąjungos narius vadinamų Bryano sutarčių principą dėl nuolatinių tarptautinių komisijų sudarymo tarp atskirų valstybių.

Tautų Sąjungos Taryba nėra ginčus sprendžiąs institutas, o tik taikinamosios procedūros organas. Tautų Sąjungos Ta-ryba, išžiūrėjusi ginčą, kilusį tarp valstybių, nedaro privalomo sprendimo; ji tegali tik pareikšti savo nuomonę, kuriuo būdu ginčas galėtų būti išspręstas. Jeigu šita nuomonė nėra priimta

— 15 --

visų (išskyrus ginčo šalis) Tarybos narių vienu balsu, tai ji neturi jokios juridinės reikšmės. Tokiu atveju leidžiama vi-soms valstybėms veikti taip, kaip jos randa reikalinga. Bet ir tuo atveju, kai tokia nuomonė būtų išreikšta vienu balsu (iš-skyrus ginčo šalis), ji turi tik tą padarinį, kad Sąjungos nariai pasižada nekariauti su ta valstybe, kuri priima šitą pasiū-lymą. Todėl, jeigu, pav., Tautų Sąjungos Taryba dabartiniam ginče tarp Kinijos ir Japonijos dėl Mandžiūrijos vienu balsu nutartų, kad Mandžiūrija turi būti grąžinta Kinijai, ir, jei Ki-nija šį pasiūlymą taip pat priimtų, tad tatai turėtų tik tą pa-darinį, kad Tautų Sąjungos nariai turėtų nekariauti su Kinija. Tačiau dėl Tarybos pasiūlymo nebūtų jokios prievolės Japoni-jai grąžinti Mandžiūriją Kinijai.

Tarybos taikinamoji procedūra turi tik patarimo, pasiū-lymo pobūdį, be jokios prievartos besiginčijančioms šalims, ir tai tik tuo atveju, jei visi Tarybos nariai (išskyrus ginčo šalis) pasiūlymą priima. Dėl atsitiktinės Tarybos sudėties (joje, be didžiųjų valstybių, dalyvauja tik devynios išrinktos valstybės iš penkiasdešimt septynių Sąjungos narių), nesant joje propor-cingo visos Tautų Sąjungos atstovavimo, Tarybos sprendimai vargu bau galėtų būti kitokio, negu rekomendacijos pobūdžio.

Tautų Sąjungos uždavinys — neleisti pradėti karą, išspren-džiant kilusius tarp valstybių ginčus.

Daugiausia dabartinės Europos politinių konfliktų kyla dėl tautinių mažumų teisių apsaugojimo įvairiose valstybėse. Iš senųjų valstybių naujai įsikūrusioms valstybėms, turinčioms gausingų tautinių mažumų, teko uždėti prievolių dėl šių ma-žumų kultūrinių ir kalbos savumų gerbimo. Tatai buvo pa-daryta taikinimo tikslais. Tautų Sąjungos Tarybai buvo pa-vestos šios teisės saugoti. Tačiau Taryba šito tikslo nepasiekė. Jau pačios sutartys tarptautinę teisių apsaugą neradikaliai nustatė. Ši apsaugos prievolė buvo uždėta tik kai kurioms naujoms valstybėms, kurios tuo būdu jautė dėl šių prievolių savo suvereniteto sumažinimą. Todėl visai suprantamas buvo jų siekimas nuo šių prievolių atsipalaiduoti, įsiskverbiant į ma-žumų privilegijuotą sferą. Kitos valstybės, ypač didžiosios, tų teisių laiduotojos, nerodo jokio noro griežtai reikalauti, kad šios prievolės būtų vykdomos, nes jos pačios tokių prievolių neturi. Be to, jos aplamai bijo nacionalinių autonomijų savo teritorijose

— 16 --

išsiplėtimo, nes jos pačios turi gausias tautines mažumas, ir nacionalinės autonomijos idėja gali patekti į jų kolonijų sritį» kur ji įgyja nacionalinio apsisprendimo reikalavimo pobūdį.

Antras Tautų Sąjungos uždavinys, pažymėtas Pakto de-vynioliktam straipsnyje, — būti sutarčių peržiūrėjimo, revi-zijos organu. Daugelis Versalio sutarties nuostatų, ypač teri-torialinio pobūdžio nuostatai, yra laikino pobūdžio, laikino ta prasme, kad jie sudaro ne tvirtas padėtis, su kuriomis pama-žėli sutiktų visos šalys, o yra tik prievartos pobūdžio kūrinys. Tokie, pav., yra nuostatai, lie£ią vadinamąjį lenkų tarpusienį.

Sudarydami Versalio sutartį, jos kūrėjai optimistiškai at-sakydavo šitos sutarties kritikams, kad, jei, laikui bėgant, pa-sirodytų kai kurių jos straipsnių netobulumų, tai Tautų Sąjun-gos Pakto devynioliktame straipsny duodama priemone tie netobulumai galima būsią pašalinti revizijos keliu.

Tautų Sąjungos dvylikos metų istorija parodė šitų vilčių netvirtumą. Devynioliktas straipsnis niekad nebuvo taikomas, ir iki šiol yra net neaišku, kokia turi būti procedūra šiam straips-niui išjudinti. Dėl vienbalsiškumo reikalavimo Tautų Sąjungos sprendimams, tenka atsisakyti nuo bet kokios vilties, kad šitas straipsnis kada nors galėtų duoti praktiškų rezultatų.

Be šitų bendrų uždavinių, Paktas Tautų Sąjungai nužymė-jo ir visai konkretų uždavinį — bendro visuotinio nusiginkla-vimo įvykdymą, kuris, jei būtų buvęs tinkamai atliktas, būtų labai patarnavęs taikai sustiprinti. Pakto aštuntas straipsnis visuotinio nusiginklavimo prievolę labai tiksliai uždeda Tautų Sąjungai. Šiam uždaviniui palengvinti turėjo tarnauti nuga-lėtųjų kraštų priverstinis nusiginklavimas ir ginkluotų pajėgų privalomas planas visiems naujai priimamiems Tautų Sąjungos nariams.

Nuo to laiko jau praėjo dvylika metų, ir šios dvylikos me-tų tarpe nebuvo nė kiek nusiginkluota. Atvirkščiai, visas pa-saulis per tą laiką žymiai padidino savo ginklavimąsi.

Kadangi nusiginklavimas buvo svarbiausias Tautų Sąjun-gos uždavinys, tai nusiginklavimo konferencijos nepasisekimas gresia tolesniam pačios Tautų Sąjungos egzistavimui. Šitas nusiginklavimo konferencijos fiasko sutampa su visišku Tautų Sąjungos, kaip taikinamojo tarpininko, nepasisekimu pašalinti karą tarp Japonijos ir Kinijos (kitaip negalima pavadinti kaip

- 17 —

karu Japonijos veiksmus Kinijoj, nors Japonija oficialiai Kinijai kuro nėra paskelbusi). Japonijos karo veiksmai, kurių pa-sėka jau yra atskyrimas nuo Kinijos didelės provincijos — Man-džiūrijos, dar tebesitęsia.

Nepaisant Kinijos, Tautų Sąjungos nario, reikalavimų, Tau-tų Sųjunga jokių griežtų veiksmų negalėjo daryti, ir tuo būdu ji parodė savo bejėgiškumą pasaulio taikai reguliuoti.

19З2 metais staiga paaštrėjo T. Sąjungos krizės klausimas. Kartu su T. Sąjungos krize visa tarptautinė organizacija per-gyvena gilią krizę, gresiančią visam pasauliui.

Tarptautinius santykius veikia dvi priešingos tendencijos, kurios vargu bau gali būti viena su antra suderintos.

Iš vienos pusės, visoks kultūros plėtojimasis suartina žmo-nes, sustiprina gyvenimo internacionalizaciją. Iš antros pusės, valstybės stengiasi viena nuo kitos užsidaryti.

Nuostabi technikos pažanga naikina atstumą, daro ne-paprastai lengvą ir greitą susisiekimą, paversdama ištisus že-mynus maža sritimi. Tankus geležinkelių tinklas, vis grei-tesni ir patogesni automobiliai, važiuoją naujais specialiniais plentais, orlaiviai, galį nuskristi per trumpą laiką i tolimiausius kraštus, greit plaukiančių laivų linijos, tarptautiniai telefonai, radio viena akimirka sujungią vieną žemės vietą su visu pa-sauliu, — visa tat perkelia žmonių mases, sumaišo jas, suar-tina. Nepaprastu greitumu žmonės, prekės, produktai iš vieno krašto patenka į visą pasaulį. Visa dabartinė kultūra, politi-nės formos ir jų pakeitimai, idėjos, intelektualinės srovės, menas, pramogos, mada — yra tarptautiniai. Ekonominiu atžvilgiu pasaulis yra tiek surištas, jog vienus ir tuos pačius ekonomi-nius reiškinius, — krizes, sukrėtimus, finansines ir prekybines katastrofas, nedarbą ir kt. pergyvena kartu, arba viena po ki-tos, beveik visos šalys. Lyg kad prieš tai reaguodamas, lyg kad beviltišką kovą kovodamas su šita internacionalizacija, staiga visas pasaulis krypsta į priešingą pusę, į nacionalizmą, į valstybių užsidarymą, į vadinamąją „autarkiją". Tai yra kaip tik paskutinis atsikvėpimas mirštančios „valstybinės" formos. Tatai veda ne į atskirų valstybių išsilaisvinimą, o į didžiausią jų sukrėtimą. Atskiros dalelės tokio organizmo, kurio nervai ir kraujotaka sudaro vieną sistemą, negali staiga virsti „autar-kiškomis"

t a r o t . T e i s ė s M o k s l . D - i o s p a s k a i t o s 2

— 18 --

Nepakankamumas tų organizacijos formų, kurios pasta-ruoju laiku sieja visas pasaulio valstybes, yra ryškus. Tos formos jau nebeatitinka ekonominio, politinio, įpročių ir morali-nio žmonijos solidarumo.

Svarbiausias dabartinis uždavinys — išdirbti tarptautinį vyriausybinį aparatą, kuris galėtų spręsti visokius politinius tarptautinius konfliktus, pašalintų karą, sukauptų savy tarp-tautinės prievartos galią, sudarytų naujų tarptautinės teisės normų ir koncentruotų jėgos pasauliniams uždaviniams įvyk-dyti.

Pagrindinės sąlygos, kurias turi patenkinti tikra tarptau-tinės sąjungos organizacija, yra dvi:

1) Tarptautinė organizacija turi būti tokia, kad ji garan-tuotų tarptautines įsigytąsias teises ir ramų esančio juridinio status quo išsaugojimą, ir pašalintų reikalą atskiroms valsty-bėms griebtis savigalbos (karo) aktų.

2) Tarptautinė organizacija turi duoti normalų ir, kiek galima, neskaudu būdą kiekvienai tolimesnei teisei ir esan-čiam status quo pakeisti, pagal besikeičiančius, dėl nuolat kin-tančio gyvenimo, jėgų santykius.

Taikai ir normaliam plėtojimuisi saugoti antra sąlyga yra ne mažiau svarbi, kaip ir pirmoji.

Šių sąlygų neišpildo diplomatinė konfederatyvinė tarptau-tinės organizacijos santvarka, nes čia sąjunginė valdžia yra silpna ir dažnai neturi galios, o galutinai spręsti čia priklauso kiekvienam atskiram tarptautinės sąjungos nariui, t. y. val-stybei.

Tarptautinės organizacijos uždavinys yra sukurti tarptau-tinį valstybinį aparatą, turintį tikrą galią. Aplamai konfede-racija ir ypatingai diplomatinės tarptautinės sąjungos konfe-deracija, remiasi, nors žymia dalimi ir fiktyviai, klasišku atski-rų valstybių suvereniteto principu.

Aš čia nesiimsiu žiūrėti suvereniteto sąvokos, kuri pasta-ruoju metu jau nebeatitinka nei valstybės nei tarptautinės są-jungos pobūdžio, pasistengsiu tik įrodyti, kad iš atskiros val-stybės suvereniteto sąvokos negalima konstruuoti tarptautinės valdžios organizacijos, nes, jei atskira valstybė yra suvereniš-ka, tai tuo atveju negali būti tarptautinės valdžios, tėra tik tarptautinė anarchija, o jei tarptautinė valdžia egzistuoja, tai

— 19 —

tuo atveju negali būti suvereniškos valstybės. Bergždžias dar-bas iš karto priimti du, vienas antrą pašalinančius principus: valstybių suverenitetą ir tarptautinę valdžią. Dvi aukščiausios valdžios greta negali egzistuoti — viena turi klausyti antros. Jeigu valdžios suvereniteto sąvoka paliekama, tai efektyvinei priverstinei žmonijos organizacijai esant, gali būti tik žmoni-jos suverenitetas, ir turi išnykti atskirų valstybių suverenitetas.

Tarptautinės organizacijos pagrindinis uždavinys yra jos pakeitimas iš valstybių konfederacijos į federalinė valstybe; tatai — pažymėsiu — buvo visada visų egzistavusių istorijoj konfederacijų natūralus kelias. Tarptautinė sąjunga turi tu-rėti valdingą, valstybišką organizaciją. Sąjunginės federalinės valdžios kompetencija turi būti aukščiausia visais bendros tarp-tautinės tvarkos reikalais: ši valdžia turi turėti kompeten-ciją pakeisti valstybių teritorialines ribas, uždėti veto atskirų valstybių leidžiamiems įstatymams ir administracijos aktams, jeigu šitie aktai prieštarauja bendroms tarptautinėms normoms arba interesams; ji turi turėti teismo ir administracijos orga-nus, kurie galėtų betarpiškai susisiekti su atskirais individais.

Žinoma, kalbėdamas apie tarptautinės prganizacijos re-formos reikalingumus federaline linkme, aš visiškai nemanau sudaryti ir pateikti geriausios santvarkos planą. Visi tokie teoriniai planai priklauso fantazijos ir politinio romano sričiai. Gyvenimas eina savo vaga. Cia galima kalbėti tik apie bendrus rėmus ir apie tuos reikalingus principus, kuriuos tokia orga-nizacija turi atitikti, kad ji būtų gyvybinga ir galėtų pasiekti savo tikslą.

Pirma sąlyga, kuriai tokia organizacija turi atitikti, yra jos universalumas. Priklausymas jai turi būti privalomas vi-soms valstybėms. Jeigu įstojimas į šitą organizaciją ir iš jos išstojimas laisvas, tai nėra garantijos, kad visos valstybės jai priklausys. O kiekviena partikuliarinė tarptautinė organiza-cija negali išspręsti tarptautinės taikos įgyvendymo proble-mos, nei sudaryti bendro pasaulinio valdymo plano, nei bendrų normų kurti.

Antra sąlyga efektyviniam vyriausybiniam tarptautiniam aparatui sudaryti yra dabartinės diplomatines valstybių nely-gybės pakeitimas tiksliai išmatuotu juridiniu proporcingumu.

2*

— 20 --

Čia mes prieiname prie sunkiausio ir labiausiai ginčijamo klausimo ne tik tarptautinės, bet ir bendrai kiekvienos politinės organizacijos srityje, būtent — prie valstybių lygybės, vienbal-siškumo ir proporcingumo klausimo. Su valstybių lygybės klausimu yra susiję labai daug nesusipratimų ir prietarų.

Reikia skirti dvi lygybės rūšis: 1) juridinė, teisminė lygy-bė, t. y. lygybė juridinių ginčų sprendimo srity, kur statomas veikiančios teisės normų pritaikymo kiekvienai valstybei klau-simas. Tai yra lygybė teisės atžvilgiu, lygybė teisės nor-mas taikant, viešąsias ar privatines subjektyvines teises gi-nant ir garantuojant; 2) diplomatinė, politinė (teisės kuriamo-ji) lygybė, t. y. lygybė, susijusi su bendros valios sudarymu, politinių ginčų sprendimu ir esančios teisės normų bei subjek-tyvinių padėčių pakeitimu.

Kai dėl juridinės lygybės, tai čia nėra nei didžių nei ma-žų valstybių. Teisės normos vienodai privalomos tiek vie-noms, tiek ir antroms. Čia net atskiras individas yra lygus valstybei, nors ji būtų ir didžiausia. Dėl to nekyla nei abe-jojimų nei prieštaravimų.

Kitaip yra politinės valstybių lygybės srity. Faktiškai tarptautinės sąjungos nariai perdaug nelygūs tarp savęs, tiek jų gyventojų skaičiaus atžvilgiu, tiek jų teritorijos ploto, eko-nominės pajėgos bei jų kultūrinio lygio atžvilgiu.

Politinės lygybės idėja eina iš valstybių prilyginimo žmo-gaus asmenybei. Kadangi fiziniai asmens, dabartinėmis de-mokratinėmis pažiūromis, principiškai laikomi lygūs, tai ir val-stybės, kaip tarptautinės teisės juridiniai asmens, turėtų būti irgi lygios. Tačiau valstybių, kaip juridinių asmenų, politinė lygybė prieštarauja fizinių asmenų politinės lygybės idėjai. Valstybė yra tam tikro žmonių skaičiaus sąjunga. Būtų nuo-sekliau manyti, kad žmonės, kaip tokie, yra lygūs, t. y. kiek-vienas individas turi turėti lygią politinę jtaką pasaulio likimui, o ne šitų žmonių juridinė sąjunga, nepaisant to, ar šitoj są-jungoj yra trys šimtai tūkstančių ar keturi šimtai penkiasde-šimt milijonų gyventojų.

Paprastai tarptautiniuose aktuose formaliai tvirtinama vi-sų valstybių lygybė. Šitas tvirtinimas yra tik nominalinė, gry-nai išorinė nuolaida valstybių suvereniteto principui. Ir iš tikrųjų, tarptautinėj sąjungoj, kur visi nariai būtų absoliučiai

— 21 --

nepriklausomi, nebūtų nei didžių nei mažų valstybių, nes, jeigu visos valstybės yra absoliučiai nepriklausomos, tai teisės atžvilgiu jos turi būti lygios. Bet ten, kur kiekviena valstybė būtų absoliučiai nepriklausoma, tarp jų negalėtų būti ir jokios teisinės sąjungos.

Iš tikrųjų, faktiškai tarptautinės diplomatinės organiza-cijos praktika neatsižvelgia j formaliai paskelbtą politinės ly-gybės principą.

Slaptose diplomatinėse derybose išaiškinama, kurios nuo-monės pusėj yra jėgų persvara, ir pagal tą priimamas sprendi-mas, prie kurio turi taikytis ir kitos^ valstybės.

Pačiose konferencijose kartais viešai atsisakoma nuo prin-cipialinės valstybių lygybės. Tokioj svarbioj konferencijoj, kaip kad buvo Taikos Konferencija Paryžiuje 1919 m., buvo skiriamos puissances à intérêts généraux et à intérêts limités, ir faktiškai sprendimai buvo padaryti keturių didžiųjų valsty-bių tarybos.

Formalus valstybių lygybės principas, faktiškai valstybėms nesant lygioms, turėtų kliudyti efektyvinę tarptautinę organi-zaciją sudaryti, nes iš jo eina vienu balsu priimamo sprendimo reikalingumas, t. y. kiekvienos valstybės liberurn veto.

Būtų klaidinga manyti, kad vienbalsiškumo reikalavimas "naudingas mažosioms valstybėms. Tas reikalavimas dažniau-siai išeina iš didžiųjų valstybių. Daugumos principas tarptau-tiniams vyriausybiniams sprendimams, duodant kiekvienai val-stybei lygų balsų skaičių, būtų visiškai netinkamas vyriausy-binis principas. Dėl jo galėtų susidaryti tokia padėtis, kad devynios Vidurinės Amerikos pusiau negriškos valstybės galėtų spręsti pasaulio valdymo reikalus prieš visų septynių didžiųjų valstybių valią, kad trys balsai — Albanijos, Liberijos ir Etiopijos — turėtų daugiau reikšmės, negu du balsai — Jung-tinių Valstybių ir Anglijos. Formalinio vienbalsiškumo prin-cipas apsaugoja didžiųjų valstybių interesus. Kol yra vien-balsiškumas, didžiosioms valstybėms vis tiek, ar jos turi po šimtą balsų ar po vieną.

Reikėtų tik priimti daugumos principą, ir tuojau būtų iš-keltas valstybėms jvairaus balsų skaičiaus suteikimo klausimas.

— 22 --

Jeigu galima būtų įgyvendyti daugumos principą tarptau-tiniams sprendimams, paliekant politinę valstybių lygybę, tai tas reikštų ne lygybės, o nelygybės principo įvedimą. Egzi-stuojant milžiniškoms valstybėms, kurios yra žymiai didesnės už kitas valstybes žmonių kiekiu, teritorijos plotu, turtingumu ir kultūra, jų politinis sulyginimas reikštų tą patį, kaip kad valstybės viduje tūkstantis individų turėtų tokį pat balsų skai-čių, kaip kad vienas žmogus, arba kaip kad parlamente, turin-čiam daugelį partijų, kurių vienos turėtų tik keletą atstovų, o kitos — šimtus, visos partijos būtų pripažintos politiškai tarp savęs lygios, arba kaip kad akcinės bendrovės nariai, turį ak-cijų kelių milijonų svarų vertės, būtų lygus, sprendžiant ben-drovės reikalus, su nariais, kurie turi akcijų vieno svaro vertės.

Politinė valstybių nelygybė reiškia ne tai, kad silpnesnė valstybė turi klausyti stipresnės, o tai, kad, sudarant bendrą tarptautinės sąjungos valią, turi būti taikomas proporcingumo principas, pagal kurį valstybės turėtų nevienodą įtaką bendrą pasaulinę valią sudarant. Vadinasi, jeigu parlamente, kuriame yra daug partijų, bendra valia susidaro iš kelių partijų koa-licijos, tai tas nereiškia, kad silpnesnė partija turi klausyti stipresnės. Kiekviena tiek silpna, tiek stipri partija yra tik vienas bendros valios sudėtinių elementų, nes ir silpnesnės par-tijos, kai jų yra daug, gali priklausyti vyriausybinei daugumai, o stipresnė partija likti mažumoj.

Nors formaliai tarptautinėse konferencijose vienbalsišku-mo principas palaikomas, bet, kadangi dažnai tokio vienbal-siškumo pasiekti negalima, tad diplomatinėj organizacijoj jis netaikomas.

Taip, Tautų Sąjungos organizacijoj radikaliai nuo to prin-cipo nukrypsta tuo būdu, kad vyriausias vyriausybinis Sąjun-gos organas, Taryba, susideda tik iš penkių didžiųjų ir devy-nių renkamų valstybių, nors bendras Tautų Sąjungos narių skaičius yra penkiasdešimt septyni, o Tarybos sprendimai vis dėlto laikomi visos Sąjungos sprendimais.

Be to, diplomatinės konferencijos paprastai šaukiamos po preliminarinio susitarimo tik tarp kai kurių valstybių, kai yra vilties visų tų konferencijos dalyvių sutikimą gauti.

Ne konferencijose praktiškai diplomatinės organizacijos darbas atliekamas tuo būdu, kad reikalaujama sutikimo tik kai

— 23 --

kurių valstybių grupių, betarpiškai tam tikru klausimu suinte-resuotų, o jeigu klausimas priklauso visam tarptautiniam ben-dravimui, tai — Tarptautinės Sąjungos dominuojančios dalies sutikimas; kitų valstybių sutikimu laikomas jų tylėjimas, ir tuo būdu vienbalsiškumo principas formaliai pasilieka. Jeigu kai kurios valstybės viešai pareiškia savo nesutikimą, tad arba į jį nekreipiama dėmesio, arba jos priverčiamos diplomatiniu spaudimu arba karu: taikos sutartys atstato juridinį vienbal-siškumą, nes jos formaliai patvirtina valstybių, iki tol priešta-raujančių, sutikimą.

Tarptautinė organizacija turi vieną pagrindinį uždavinį — virsti tikrai vyriausybine organizacija, galinčia panaikinti ne-tinkamą ir labai pavojingą savigalbos priemonę, karą. Šiam pagrindiniam tikslui pasiekti tarptautinė organizacija turi pa-šalinti formalaus vienbalsiškumo principą ir rasti organizacijos formų, pagrįstų tikslios daugumos principu.

Sudarant organizaciją pagal daugumos principą, reikia iš-saugoti atskiroms tautoms politinį teisingumą ir padaryti šitos daugumos funkcionavimą pakankamai lankstų. Tam reika-lui organizacija, iš vienos pusės, turi atitikti tikrą pasaulyje esantį jėgų santykį, o iš antros pusės, nebūti sustingusi ir keis-tis kartu su pasauly besikeičiančiomis jėgomis.

Kiekviena valstybė turi būti rami dėl savo autonomijos ir dėl tam tikros savo nepriklausomybės dalies. Valstybė turi turėti garantijų, kad tarptautinės organizacijos sustiprinimas nebus kelias padaryti ją priklausomą kai kurių kitų valstybių.

Šitą pavojų galima panaikinti, sudarant tarptautinę or-ganizaciją proporcingumo ir federacijos pagrindais.

Kadangi jokia organizacija negali pajėgti dirbti ir ilgą laiką egzistuoti, jei jos sprendimai nėra pagrįsti daugumos principu, ir kadangi aritmetiškas ir nerealus visų valstybių su-lyginimas negali šio principo įgyvendyti tarptautinėj organi-zacijoj, tai reikia daugumą sudaryti remiantis teisingu politi-nių valstybių proporcingumu.

Jeigu pasaulinė organizacija turi turėti savą centralinę valdžią, tad, kuriuo būdu pasiekti tai, kad šita didelė visam pasauliui viešpataujanti valdžia neveiktų egoistiškiems vienos kurios nors valstybės interesams?

— 24 --

Šitas uždavinys pasunkinamas nepaprastomis nelygybė-mis, esamais tarp atskiru valstybių, jų civilizacijos, kultūros, rasės savumais, ekonominės ir socialinės santvarkos nevienodu-mais. Kaip jas vienas su kitomis palyginti, jų lyginamąjį svo-rį ir politinę reikšmę nustatyti?

Dabar beveik visa tarptautinė valdžia yra Europos ir Ame-rikos Jungtinių Valstybių tautų rankose. Jos yra pažangiau-sios ir labiausiai apsišvietusios, geriausiai politiškai organi-zuotos, ir jų ekonominė padėtis yra geriausia. Bet jos yra ne tokios turtingos gyventojų skaičiaus atžvilgiu, kaip Azijos ir Afrikos tautos, ir gimimų procentas jose yra daug žemesnis, negu šiose mažiau kultūringose tautose. Todėl paprasčiausio demokratinio kriterijaus — gyventojų skaičiaus, pritaikymas negali būti vienintelis pasaulinės vyriausybės pagrindas. Eu-ropos ir Šiaurės Amerikos tautos nesutiks priklausyti kinie-čiams ir indėnams. Tokio priklausymo rezultatas būtų bendros žmonijos istorijos keleto amžių regresas.

Kuriuo būdu galima būtų teisingai įvykdyti proporcingu-mą tarptautiniame valdyme, turint galvoje visa, kas aukščiau pasakyta, yra sunkiausia politinė problema, kurios aš čia ne-spręsiu. Žinoma, teoretiškai galima labai daug svajoti, kuriuo būdu geriausia būtų galima dabartinę diplomatinę konfedera-tyvinę tarptautinę organizaciją reformuoti, bet, išnagrinėjus šitos reikalingos reformos kelius ir priemones, atrodo, kad ge-riausia būtų pradėti nuo (ir tai yra vienintelis praktiškas ke-lias) jau esančių įstaigų ir organų reformos.

Nepaisant neabejotinos Tautų Sąjungos krizės ir tam tik-ro (vilsimės laikino) tarptautinio jos atžvilgiu atvėsimo, ji yra dabartiniu laiku vienintelis organizmas, iš kurio galėtų būti sudaryta nauja tarptautinė organizacija, paliekant diplomati-nės organizacijos pagrindus.

Žinoma, Tautų Sąjungos organizacija turi būti iš pagrindų pakeista. Visų pirma, ji turi virsti universaline, ir tuo būdu visoms valstybėms privaloma. Išstoti iš jos neturi būti lei-džiama. Pastaruoju metu į ją įeina beveik visos pasaulio val-stybės, išskyrus tik tris — Jungtines Valstybes, Sovietų Ru-siją ir Braziliją, kurios savo didumu yra tiek svarbios, jog joms Tautų Sąjungoj nedalyvaujant, ši pastaroji neišvengiamai yra bejėgė.

— 25 --

Antra, reikia pašalinti nenaudingą ir žalingą Tautų Sąjun-gos vyriausybinių organų — Susirinkimo ir Tarybos — dua-lizmų. Dviejų vyriausių organų buvimas dabartinėj Sąjungos sudėty pateisinamas tik noru įnešti tam tikrą proporcingumą į vyriausią Sąjungos organą, į Tarybą (kurią sudaro penkios di-džiosios valstybės ir devynios renkamos valstybės iš visų Są-jungos narių tarpo). Dvejų rūmų sistema turi, žinoma, savo privalumų, bet jai tenka atsižvelgti į konfliktų galimumą tarp dvejų rūmų, ir todėl ji numano buvimą tos instancijos, kuri ga-lėtų šituos konfliktus išspręsti. Tarptautinę dvejų rūmų siste-mą galima būtų pateisinti tik tuo atveju, jeigu vienus rūmus rinktų tautos, visuotiniu balsavimu, o antrus sudarytų vyriau-sybių atstovų susirinkimas. Bet šita sistema iškeltų tokią di-delę esančios tarptautinės tvarkos reformą, pakeičiant Tautų Sąjungą valstybe, jog ji tuo tarpu išeina iš praktiškų galimumų srities. Be to, dėl nepaprastai didelio kultūrinio skirtumo tarp tautų ir dėl nekultūringų tautų gausingumo, vargu bau tokia reforma būtų pageidaujama, jeigu ji ir būtų įmanoma.

Vieninteliu vyriausybiniu Tautų Sąjungos organu turi būti Taryba (arba Susirinkimas, vis tiek, kaip jį vadinsime).

\ Tarybą turi įeiti visos valstybės. Tai geriausiai atitiktų tarptautinę diplomatinę organizaciją. Jeigu visos valstybės įeitų į Tarybą, tad atkristų reikalas turėti ypatingą organą — bendrą susirinkimą.

Kad ir visos valstybės į Tarybą įeitų, tačiau kiekviena valstybė turėtų turėti nevienodų balsų skaičių, Tautų Sąjungos Konstitucijos nustatytą, pagal tam tikrą koeficientą. Balsų paskirstymas ir kvalifikuota dauguma turi būti taip išskaičiuo-ta, kad jokia žymi valstybių grupė (didžiųjų ar mažųjų) ne-galėtų būti kokiu nors svarbiu ir ją paliečiančiu klausimu ma-žorizuota ir pasilikti priklausomoj mažumoj.

Tautų Sąjungos Tarybos organizacijoje turi būti palieka-mi kai kurių diplomatinio pobūdžio bruožų:

1) Kiekvienos valstybės delegacija turi gauti iš savo vy-riausybės imperatyvinį mandatą, instrukcijų, ir gali būti bet kuriuo metu visa ar jos dalis atšaukta;

2) delegacija, nepriklausomai nuo to, kokį balsų skaičių turi Taryboj jos valstybė, balsuoja sutartinai. Todėl būtų nuo-

— 26 --

seklu, kad tokiai delegacijai atstovautų vienas asmuo, arba kad visos delegacijos vardu balsuotų jos šefas;

3) paskesnės ratifikacijos reikalas, žinoma, atkrinta, ta-čiau ligi tam tikro laipsnio kompensuoja ta aplinkybė, kad delegacija balsuoja tik atsiklaususi savo vyriausybės.

Tautų Sąjungos Taryba turi būti ne periodiškai susiren-kanti įstaiga, o nuolat veikiąs organas.

Valstybių turimam nevienodam balsų skaičiui kompen-suoti ir valstybėms rezervuotai autonomijai apsaugoti, turi būti priimtas dėsnis, kad sprendimai įvairiais reikalais bus primami kvalifikuotos daugumos, žiūrint reikalo svarbumo.

Tam pat tikslui turi būti paliekamos konstitucijos garan-tuotos teisės, rezervuotos kiekvienai valstybei. Šitas rezer-vuotas teises galima pakeisti tik pačios valstybės sutikimu.

Ginčus dėl to, kuriai kategorijai priklauso tam tikras klausimas, t. y. kokios daugumos sprendimui reikalaujama, turi spręsti ypatingas tarptautinis konstitucinis teismas, pav. N. T. T. T.

Kaip vyriausybinė ir valstybinė organizacija, Tautų Są-junga turėtų turėti savo ypatingą vykdomąją galią.

Šiuo baigsiu savo paskaitą. Jos tikslas tebuvo tik nuro-dyti tuos naujus būtinus kelius, kurie atsirado žmonijai ieš-kant geresnių ir tobulesnių juridinės organizacijos formų, ku-rios galėtų išvesti kenčiančias tautas iš tos anarchijos buities ir iš tos naujų ir begalinių kaiastrofų baimės, kurią dabar vi-sos tautos jaučia.

Tuos kelius išžiūrėti ir išaiškinti yra pasiryžusi mūsų nau-ja draugija.

Tarptautinė teisė yra aukščiausias teisės mokslas. Jis ne-apsiriboja vien tik atskirų teisės klausimų išsprendimu, jis turi labai garbingą tikslą — sujungti visą žmoniją, visas tautas į vieną teisinę sistemą.

Gen. štabo pulkininkas J. LanskoronsHs.

Tautų nusiginklavimo problema. (Paskaita, laikyta 1932 m. gruodžio 15 d. V. D. Universiteto

rūmuose).

1. Tautų Sąjungos Pakto spragos.

Visais laikais žmonija ilgėjosi ir dabar tebesiilgi savo kil-naus nepasiekiamo amžinos taikos idealo. Nelaimių, sukrėti-mų ir karo baisenybių išvarginta žmonija po kiekvieno karo mėgindavo sukurti naują tvarką, kuri jai patikrintų taiką ir gerovę. Ir paskutiniam karui tik pasibaigus taikos ištrošku-sios tautos ir vėl stengės, kaip įmanydamos, rasti tokių tarp-tautinio sugyvenimo ir santykiavimo formų, kur karo institu-cija žmonijos bendruomenių santykiuose amžinai būtų pa-neigta ir pašalinta.

Antra vertus, jau nuo XIX amžiaus pabaigos tarptautinis gyvenimas keitėsi. Ekonominė ir socialinė padėtis visiškai pakitėjo. Ji įgavo ryškų tarptautinį pobūdį. Jau nebėra nė vienos rimtesnės problemos, kurią galima būtų išspręsti indi-vidualinio tarptautinio santykiavimo metodais; tautų bei val-stybių gyvenimą tenka organizuoti bendrai: palengvinti jų įvairius santykius, palengvinti ir praplėsti bendradarbiavimą ekonomijos, mokslo, meno ir kitose srityse. Visa eilė prob-lemų gali būti tinkamai išspręsta tik tarptautiniu mastu. Dėl to reikėjo tarptautinių pasitarimų ir pasikalbėjimų.

Tos problemos kildavo jau XIX amžiaus gale. Jos bū-davo nagrinėjamos įvairiuose šen ir ten šaukiamuose kongre-suose ir specialiai sudarytuose tarptautiniuose biuruose. Ka-ras tik pabrėžė ir pagreitino įvairių tautų bendradarbiavimo reikalą.

Norėdami laiduoti taiką ir organizuoti tarptautinį bendra-darbiavimą Versalio taikos sutarties autoriai sugalvojo ir įstei-gė vadinamąją Tautų Sąjungą.

— 28 --

Šios naujosios tarptautinės įstaigos organizacija, uždavi-niai ir veikimo procedūra bendrais bruožais visiems gerai ži-nomi, tad jos visai neliesiu. Kai dėl Tautų Sąjungos esminio uždavinio — patikrinti tautoms amžiną taiką — tai kaip ži-nome T. S. paktas privalomo tretinio teismo nenumatydamas yra bejėgis visai karą uždrausti. Tam tikrais atvejais „Są-jungos nariai palieka sau teises elgtis taip, kaip jiems atrodys reikalinga teisei ir teisingumui apsaugoti". Kitais žodžiais tam tikrais atvejais karas gali būti teisėtas.

Kita silpna T. S. Pakto taikos organizacijos klausimo vie-ta yra numatytų sankcijų bei bausmių vykdymas. Kiekvie-nas Sąjungos narys, kuris prasilenkia su Tautų Sąjungos pakto numatyta taikymo procedūra, arba kuris pavedęs ginčijamą klausimą spręsti kuriai nors arbitražo procedūrai atsisako vyk-dyti arbitrų sprendimą, tuo pačiu sulaužo Paktą ir ipso facto yra laikomas paskelbęs karą kitiems T. S. nariams. Prieš tokį narį pradeda veikti Pakte numatytos sankcijos bei baus-mės.

Sankcijos yra dviejų rūšių: a) Ekonominės sankcijos numato nusikaltusiai valstybei

taikyti savo rūšies blokadą. Visos valstybės nutraukia su kaltininku prekybinius ir finansinius santykius ir uždraudžia savo piliečiams turėti bet kokių reikalų su paktą sulaužiusios valstybės piliečiais.

Kurios praktiškos vertės turi šios sankcijos, kitaip tariant, ar tokią blokadą galima įvykdyti? Be techninių organizacijos sunkumų, tenka tuoj pastebėti, kad ekonominės blokados įvyk-dymas yra glaudžiai susijęs su ginkluotų priemonių pavarto-jimu, su karo laivyno dalyvavimu ir t. t. O kaip elgsis val-stybės, kurios nėra Tautų Sąjungos nariai, ar jos sutiks da-lyvauti tokiose represijose? Taigi privalomos ekonominės sankcijos be b) ginkluotų sankcijų yra neįmanomos, o šios pas-tarosios Sąjungos nariams nėra privalomos. Paktas numato, kad Tarybos pareiga pasiūlyti įvairioms suinteresuotoms val-stybėms tokias žemyno, jūrų ir oro jėgas, su kuriomis Sąjun-gos nariai dalyvautų bendroj akcijoj „priversti gerbti Sąjun-gos pasižadėjimus". Tarybos siūlymus valstybės yra laisvos priimti, ar ne.

- 29 —

Taigi Tautų Sąjunga visai karo uždrausti negali, ir, kai karas įvyksta, Paktas savo nepaklusniajam nariui sudrausti neturi kitų priemonių kaip tik vėl karą su visomis baisenybė-mis, žiaurumais ir padariniais. Tai būtų savo rūšies koalici-jos karas, o mes gerai žinom, kokių sunkumų sudaro toks ka-ras, suderinant koalicijos karinius, politinius, ekonominius ir vidaus reikalus, kbi koalicijos nariai neturės jokių kitų bendrų interesų, kaip tik neprivalomą pareigą „priversti gerbti tarp-tautinius pasižadėjimus". Ar ši platoniškoji pareiga bus vyk-doma, tenka abejoti.

Nėra čia reikalo plačiau vertinti sankcijų taikymo pro-cedūrų ir jos rezultatų. Panašių studijų išvados yra vienodos: bendras Tautų Sąjungos veikimas valstybės naudai yra labai abejotinas dėl menkos ginkluotų sankcijų organizacijos ir įvyk-dytas jis visada būtų labai vėlyvas. O jei nėra patikimos ga-rantijos bendromis T. S. pajėgomis savo teritorijos ir valsty-bės saugumui patikrinti, kiekvienas narys turi pats individualiai tuo rūpintis, o jei taip tai nusiginklavimo problema tuoj be ga-lo sunkėja.

2. Nusiginklavimo problemos sudėtingumas.

Pačią nusiginklavimo problemą liečia Pakto 8 straipsnis. Jau to straipsnio pačios redakcijos terminai parodo visą rei-kalo sudėtingumą: „Sąjungos nariai pripažįsta, kad taikai pa-laikyti reikia sumažinti tautų apsiginklavimą iki minimumo, su-derinto su valstybės saugumu ir su tarptautinių pasižadėjimų, kylančių iš bendro veikimo, vykdymu".

Šis straipsnis pabrėžia reikalą laiduoti saugumą savo na-riams, laiduoti jį ne vien individualiai išlaikant suderintą su valstybės saugumu ginkluotų jėgų minimumą, bet ir organi-zuojant bendrą veikimą. Jis drauge su ginklavimosi sumaži-nimu numato ir bendro Sąjungos narių veikimo būtinumą tai-kos ardytojui priversti gerbti „tarptautinius pasižadėjimus".

Šis trumpas Pakto 8 straipsnio pirmas skirsnis apibūdina tas sudėtingas ir esmines problemas, kurioms tinkamo spren-dimo ieško Tautų Sąjunga nuo pat savo įsisteigimo pradžios: saugumo ir nusiginklavimo problemas. Pirmi konkretūs dar-bai tuojau parodė visą tų problemų sudėtingumą. Paskirtos

- 30 —

įvairios komisijos viena po kitos konstatavo, kad Didžiojo Ka-ro atsiminimai daugely valstybių paliko baimės jausmą dėl savo saugumo ir kad daugumas tų valstybių visai atvirai pa-reikšdavo, kad politinės ir geografinės sąlygos joms neleidžia dar daryti jokių konkrečių žygių nusiginklavimo srity. Žo-džiu, tos valstybės ieškodavo sau argumentų vėl gi iš to pa-ties Pakto, pabrėždamos jo silpnas saugumo garantijas arba savo naudai aiškindamos aštunto straipsnio antrą skirsnį, kur tiesiog pasakyta, kad „Taryba parengia nusiginklavimo pla-nus, turėdama galvoje kiekvienos valstybės geografinę padėti bei specialias sąlygas". Žinoma, kiek valstybių, tiek geogra-finių padėčių ir tiek pat specialių sąlygų, taigi surasti bendrą kalbą sunku.

3. Pirmi taikos organizacijos mėginimai.

Pirmos pastangos buvo nukreiptos pašalinti Pakto trūku-mus dėl sankcijų organizacijos, arba tiksliau pasakius, įvyk-dyti praktiškai sankcijų bei bausmių taikymą.

Pirmiausia galvota vien apie ekonomines represijas. Jau pirmas Tautų Sąjungos susirinkimas pavedė Tarybai įsteigti tarptautinę blokados komisiją. Šios komisijos uždavinys bu-vo išstudijuoti praktišką Pakto 16 str. numatytų sankcijų taikymą.

Tarptautinė blokados komisija dirbo porą metų, bet jos darbas dėl sunkumo suderinti kolektyvų veikimą ir kai kurių valstybių noro nuo privalomo dalyvavimo sankcijose atsipa-laiduoti — negalėjo turėti bet kokių didesnių rezultatų, tačiau jos dėka ketvirtas susirinkimas pagimdė vadinamosios savi-tarpio pagalbos sutarties projektą (Traité d'assistance mutu-elle), dėl kurio visoms vyriausybėms buvo pasiūlyta išsitarti. Nors dėl šios sutarties projekto teigiamai atsiliepė nemaža valstybių, jis sukėlė gana daug abejojimų. Pirmiausia kai ku-rios vyriausybės prikišo, kad projekte numatytos savitarpio pagalbos garantijos neryškiai pabrėžia paties nusiginklavimo sąlygas bei procedūrą, o nusiginklavimas yra pagrindinis Są-jungos veikimo tikslas.

Principe projektas turėjo palengvinti Pakto 8 str. įvyk-dymą (nusiginklavimas suderintas su valstybės saugumu), o

— 31 --

daug kas įrodinėjo, ir ne be pagrindo, kad iš tikrųjų iš to pro-jekto neiną automatiškas nusiginklavimas. Netgi tarus, kad jis nusiginklavimo reikalą palengvina, tas nusiginklavimo laips-nis vis dar paliekamas pačioms vyriausybėms spręsti ir nėra pagrindo manyti, tvirtino projekto priešininkai, kad jis būtų apčiuopiamas.

Antra vertus, daug valstybių skundėsi, kad greta medžia-ginių garantijų, nieko nebuvo numatyta moraliniams ir juridi-niams pakto veiksniams praplėsti, o be moralinio tautų solida-rumo negali būti tarptautinio solidarumo. Daugelis reikalavo, kad ir ta kryptimi būtų daugiau daroma. Šia prasme pro-jektas turėjo daug trūkumų.

Tam projektui jokios eigos nebuvo duota, juo labiau, kad jo reikšmę nustelbė 1924 m. susirinkimo priimtas visiškai ki-toks projektas, vadinamasis Ženevos protokolas. Ties šiuo protokolu verta sustoti. Bet jau iki paties protokolo atsira-dimo „taikai organizuoti ir ginklams sumažinti" pamažėl ir palaipsniui buvo susidarę tokie dėsniai.

1. Pakto siūlomas ir pasaulinės situacijos reikalaujamas ginklų sumažinimas priklauso nuo valstybių saugumo laipsnio, būtinos nusiginklavimo sąlygos.

2. Reikalas kolektyviai laiduoti pagalbą bei saugumą už-pultam Sąjungos nariui įpareigoja reikalauti iš visų Sąjungos narių tam tikrų garantijų, kad jie rodytų geros valios spręsdami ginčijamus klausimus tik taikingai, kitaip tariant, įsteigti privalomą arbitražą.

3. įsitikinta, kad jei saugumo ir kolektyvios pagalbos rei-kalavimas yra sąlyga, be kurios negalimas nusiginklavimas, tai tuo pat metu tą reikalavimą reikia papildyti, kad tarptau-. tiniai ginčai būtų tik taikingai sprendžiami, nes taikinančių įstaigų sprendimo neįvykdymas fataliai verstų pasaulį vėl grįžti prie ginkluotos jėgos sistemos.

Tuo būdu po penkerių metų ilgo darbo T. S. sluoksniuose atsirado formulė arbitražas, saugumas, nusiginklavimas. Tos sąvokos taip susijusios, kad jos viena nuo kitos neatskiriamos: be saugumo nėra nusiginklavimo, be privalomo arbitražo ir sankcijų nėra saugumo, be saugumo ir nusiginklavimo nėra rimtos taikos.

— 32 --

4. Ženevos protokolo pagrindai.

Minėto Ženevos protokolo tikslas ir yra sujungti į krūvą visu tų klausiniu kompleksą ir išspręsti visą problemą viena-me dokumente. Pagrindinės to labai idomaus dokumento idė-jos yra šios.

Bendras protokolo principas yra uždrausti agresijos ka-rus. T. S. pakto dėsniais karo galimumai aprėžti, bet jie nėra visai panaikinti, nes, kaip minėjau, yra atsitikimu, kai jis to-leruojamas ir juridiškai yra teisėtas. Pakto sistemoje yra spragų, kurios gali sudaryti rimtą pavojų taikai. Protokolas stengiasi tas spragas užkišti, numatydamas visais atvejais vi-siems privalomą arbitražą. Jis visiškai uždraudžia puolimo bei agresijos karą. Joks individualinis, tiesiogine to žodžio prasme, karas nebegalimas. Toks uždraudimas liečia, žino-ma, tik puolamąjį karą, ginamojo karo jis neliečia. Gynimosi teisė gintis pasilieka. Užpulta valstybė turi teisę ne tik pa-naudoti visas savo priemones prieš agresijos aktus, bet tai yra ir jos pareiga, kol pasireikš bendra Tautų Sąjungos ak-cija. Žinoma, nėra taisyklės be išimties: tam tikra valstybė, Sąjungos Tarybai bei Pilnačiui leidus, gali teisėtai užpulti kitą valstybę, kada pirmajai reikia priversti antrąją įvykdyti kokį nors jos naudai arbitražo sprendimą.

Taikymo bei arbitražo procedūra protokole išplėstą labai plačiai. Teoretiškai sunku įsivaizduoti kurį nors tarptautinį ginčą, kurio protokolo taikoma procedūra negalėtų išspręsti. Aš tos procedūros neliesiu, nes ji tiesiog nusiginklavimo klau-simo neliečia.

Kitas protokolo progresas, palyginti su Sąjungos Paktu, yra tikslesnis sankcijų bei bausmių taikymo sutvarkymas.

Protokolas Pakto trūkumus mėgina pašalinti ta prasme, kad visos sankcijos yra privalomos.

Nors dėl ekonominių sankcijų taikymo protokolas numato tam tikrą procedūrą, bet dėl ginkluotų sankcijų praktiško tai-kymo dalykai menkesni. Nors tos sankcijos privalomos, bet ir protokole kaip ir Pakte, nenumatyta jokio derinančio organo ir neapibūdintos aiškiai atskirų Sąjungos narių prievolės.

Privalomas arbitražas ir kolektyvus nukentėjusios valsty-bės saugumo laidavimas, taikant sankcijas, yra nusiginklavi-

— 33 --

mo sąlyga. Kokių gi praktiškų rezultatų mėgina pasiekti pro-tokolas? Visiškai jokių. Protokolo autoriai savo raporto pa-aiškinimuose atvirai pripažįsta, kad protokolo straipsniuose negalėjo pasiūlyti jokio konkretaus nusiginklavimo pro-blemos sprendimo. Autoriai tik reiškia vilties, kad protokolas leis tą problemą parengti. Ginklų sumažinimas įvyksiąs pats savaime bendrai saugumo ir karo pavojui sumažėjus. Antra vertus, įsitikinimas, kad užpultai valstybei bus suteikta eko-nominė, finansinė ir ginkluotų jėgų pagalba irgi savaime pri-vesiąs prie palaipsniško nusiginklavimo.

Protokolas taria, kad valstybėms, kurios ypač lengvai gali būti agresijos objektu dėl jų geografinės padėties bei ku-rių gyvybės centrai yra arti sienos, nelengva sudaryti nusi-ginklavimo planą, pasiremiant vien minėtais ekonominiais ir politiniais elementais, nors jie būtų ir labai svarbūs. Disku-sijų metu nekartą buvo pabrėžta, kad daug valstybių prieš nusiginklavimo konferencijos šaukimą turi žinoti, kurios re-alios ginkluotos jėgos, prireikus, jos galėtų tikėtis iš T. S. kolektyvo. Tais sumetimais protokolas ir numato reikalą iš anksto nurodyti tokias jėgas.

Jau vien iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad nusiginklavimo problemą sprendžiant, sakytasis protokolas jokių praktiškų re-zultatų negalėjo duoti.

Protokolo numatyta nusiginklavimo konferencija 1925 me-tais nebuvo sušaukta, ne vien dėl to, kad tam dalykui svar-styti tinkamų politinių sąlygų nebuvo pasiekta, bet ir dėl to, kad kalbamasis protokolas iš viso nebuvo ratifikuotas. La-biausiai tai ratifikacijai pasipriešino anglai.

Nežiūrėdama nepasisekimo, T. S. nenustojo ir toliau ieš-koti būdų ir priemonių savo pagrindiniam uždaviniui vykdyti — taikai organizuoti.

5. Nusiginklavimo Konferencijos parengiamoji komisija.

Vadovaudamasi T. S. 1925 m. Pilnaties nutarimu, T. S. Taryba 1926 m. įkūrė garsią „Nusiginklavimo Konferencijos Parengiamąją Komisiją". Ši komisija pirmą kartą susirinko 1926 m. Komisija išskyrė kelias pakomises ir pradėjo darbą.

T a r p t . Te i sė s Moksl . D- jos paska i tos 3

— 34 --

Tik pradėjusi dirbti, parengiamoji komisija tuoj vėl atsi-dūrė prieš tarptautinio saugumo problemą. Kitaip ir negalėjo būti, nes šios problemos ryšys su nusiginklavimo problema savaime aiškus. Daugelis Pilnaties ir Tarybos rezoliucijų pabrėžia dviejų idėjų savitarpio priklausomybę; tos rezoliuci-jos niekada nenukrypdavo nuo trijų esminių sąvokų: arbitra-žas, saugumas, nusiginklavimas.

Visi mėginimai įsteigti pilną savitarpio pagalbos sistemą sutikdavo nenugalimų kliūčių, todėl aštunitas suvažiavimas 1928 m., po dviejų metų parengiamosios komisijos darbo, pra-šė Taryba duoti komisijai reikalingų nurodymu, kad butų su-darytas „arbitražo ir saugumo komitetas". Šis kom'tetas, komisijos nurodomas, turėjo tyrinėti priemones, kuriomis būtų laiduojamos visoms valstybėms arbitražo ir saugumo garanti-jos, reikalingos, kad jos „galėtų laiduoti žemiausią ginklavi-mosi dydį, nurodytą tarptautinio nusiginklavimo sutartyje".

Tiek pačios parengiamosios komisijos, tiek ir arbitražo ir saugumo komiteto diskusijose, kur buvo atstovaujamos 27 valstybės, nebuvo ir negalėjo būti vieningų pažiūrų; tuo labiau jų negalėjo būti Tarybos bei Pilnaties diskusijose. Ilgainiui visame problemos komplekse pasireiškė įvairių skirtingų ten-dencijų.

Paprastai nusiginklavimo ir saugumo problemos savitar- , pio priklausomybę visi vienodai pripažįsta. Vienodumo ne-bėra, kai tenka nuspręsti, ar saugumas laiduoja nusiginklavi-mą, ar, priešingai, nusiginklavimas laiduoja saugumą. Iš pat pradžios šios dvi viena kitai priešingos tezės kovoja tarp sa-vęs. Pirmoji tezė, prancūzų tezė, palaikoma daugumos valsty-bių, tvirtina, kad negalima tautų ginkluotu jėgų sumažinti loi, kol tos jėgos yra vienintelė individualinio saugumo garantija; jas galima bus mažinti tik tada, kai toji individualinė garantija bus pakeista tarptautine garantija. Toji tezė pagimdė formu-lę: pirma saugumas, paskui nusiginklavimas.

Antra tezė, anglų ir vokiečių tezė, sako, kad „ginklų lai-kymas pats savaime sudaro nuolatinę nesaugumo priežastį". Ji pagimdė formulę: saugumas per nusiginklavimą.

Be abejo, abiejose tezėse yra daug tiesos, bet tenka kon-statuoti, kad bet kurie mėginimai nusiginklavimo klausimą iš-spręsti be saugumo organizacijos nepavyko. Antra vertus,

- .35 —

saugumo per nusiginklavimą laidavimas galimas tik idealiam pasauly, kur tarptautiniuose santykiuose vietoje nepasitikėji-mo ir įtarimu viešpatautu visiškas savitarpio pasitikėjimas. Štai kodėl Tautų Sąjunga buvo aplinkybių verčiama lygiagre-čiai tyrinėti ir saugumo ir nusiginklavimo klausimus.

Ženevos protokolo autoriai tikėjosi išspręsti saugumo klausimą, organizuodami prieš nusikaltusią valstybę bendrą visų tautu intervenciją, panaudojant visas galimas priemones užpultos valstybės naudai.

Pareigos, kurias protokolas visoms valstybėms uždėjo, buvo perdaug bendros: anglai įrodinėjo, kad vis dėlto eilė val-stybių praktiškai negalės tokiam bendram veikime dalyvauti, jie siūlė vietinio pobūdžio susitarimų sistemą, geriau pritaiky-tą kiekvienam konkrečiam atsitikimui. Vadinamasis Lokarno-Reino paktas yra pirmas tokio metodo pritaikymas. Šis pak-tas, kaip žinoma, sudarytas tarp Vokietijos, Belgijos, Prancū-zijos, Anglijos ir Italijos kolektyviai ir individualiai garantuoti teritorinio status quo išlaikymui, kaip jis eina iš sutartimis nustatytų sienų tarp Vokietijos, Belgijos ir Prancūzijos.

Sudarytas tarp senų priešininkų, su labai aiškiai aptar-tomis garantijomis, paktas galėjo ir turėjo būti pavyzdžiu ki-toms valstybėms. Buvo tikėtasi, kad jį seks kiti panašūs pak-^ tai ir jau rimtai buvo galvota apie ginklų sumažinimo galimu-mus, bet Lokarno paktas iki šio laiko pasiliko vienintelis pa-vyzdys. Nei Lenkijai Vokietijos, nei Čekoslovakijai ir Rumu-nijai Vengrijos, nei Jugoslavijai Italijos atžvilgiu panašių pak-tų, tinkančių konkrečioms aplinkybėms, dėl įvairių priežasčių sudaryti nepavyko.

Sankcijų bei bausmių taikymo klausimas, kitais žodžiais, kolektyvus saugumo laidavimas užpultai valstybei pirmyn ne-pažengia.

Tokiomis sąlygomis nusiginklavimo parengiamosios ko-misijos jau minėtas padedamasis organas, arbitražo ir saugu-mo komitetas, irgi ne ką galėjo nuveikti. Po ilgų ir sunkių diskusijų jis taikaus tarptautinių kivirčų išsprendimo srity ne- * sugebėjo padaryti nieko daugiau, kaip įvairių „sutarčių pa-vyzdžius". 1928 m. susirinkimas rado reikalo tuos visus pa-vyzdžius sulieti į vieną vienintelį aktą, iš kurio tuo būdu pa-darytas vadinamasis „bendrasis taikaus tarptautinių kivirčų

3*

- - 36

i šsprend imo aktas", prie kurio toli gražu ne visos valstybės yra prisidėjusios.

Tas pats komitetas yra sudaręs abipusišku sutarčių pa-vyzdžius, pavyzdį „bendrinės sutarties" dėl savitarpio pagal-bos, bendrinės sutarties ir abipusiškos sutarties dėl nepuoli-mo, bet visos tos sutartys ir pavyzdžiai neišsprendžia sau-gumo klausimo, kuris galėtu palengvinti bei pagreitinti nusi-ginklavimo klausimą.

Pačios nusiginklavimo parengiamosios komisijos darbuo-se, be principinių pažiūrų skirtumo dėl nusiginklavimo sąlygų, paaiškėjo daug skirtingų pažiūrų ir techninio pobūdžio klau-simais.

Pavyzdžiui, dėl žemyno ginkluotų jėgų Amerika, Anglija, Vokietija ir dar kitos valstybės pareiškė, kad bet kuris ginkla-vimosi apribojimas bus iliuzorinis, jei jis palies tik taikos meto kariuomenę ir visai nepalies mokytų rezervų. O rezervams apriboti reikia arba panaikinti privalomą karo tarnybą, arba apriboti skaičių naujokų, kuriu kiekviena valstybė gali pa-šaukti ir mokyti.

Prancūzija, Italija, Japonija ir, bendrai, daugumas valsty-bių, kurios neturi samdomos kariuomenės, negalėjo sutikti su tokiu siūlymu.

Taip pat didelių neaiškumų sukėlė technikos priemonių apribojimo klausimas. Tiesioginis sandėliuose sukrautų ginklų bei įvairių karo daiktų apribojimas iš pat pradžių daugumai valstybių buvo neprimtinas. Pirmiausia dėl to, kad dažnai praktiškai sunku atskirti sandėliuose sudėtą įvairią karo me-džiagą nuo rekvizuojamos medžiagos bei medžiagos, kuri šiaip yra krašte (transporto priemonės, ryšių turtas, intendantūros tiekiami dalykai ir t. t.).

Problemai suprastinti buvo ieškoma formulės apriboti „matomus" ginklus, t. y. vartojamus taikos metu.

Antra vertus, tiesioginis apribojimas sunkiai taikytinas ir dėl tos priežasties, kad žemyno ginklus sunku lyginti: yra di-delis pavojus sukelti nerimo ir nepasitikėjimo; be to, toks metodas neįmanomas be tarptautinės kontrolės, kurios dau-gumas valstybių tuo metu nenorėjo priimti.

Visiems tiems nepatogumams išvengti parengiamoji ko-misija buvo linkusi pasiūlyti netiesioginį ginklų apribojimą

— 37 --

biudžeto keliu, bet ir čia tuoj kilo aibė sunkumų, nes skirtu-mas tarp ginklus dirbančių ir nedirbančių valstybių yra be galo didelis.

Dėl čia trumpai paminėtų politinių veiksnių ir praktiškų ginklų sumažinimo sunkenybių nusiginklavimo parengiamo-sios komisijos 1930 m. gruodžio mėn. priimtas „nusiginklavi-mo konferencijos projektas" negalėjo būti tobulas ir patenkinti visas valstybes.

Jau per parengiamosios komisijos diskusijas- ir derybas visiems buvo aišku, kad nusiginklavimas, tiesiogine žodžio prasme, dar negalimas. Visi pamažu priėjo išvadą, kad tuo tarpu galimas tik progresyvus nusiginklavimas etapais.

Dabartinė padėtis leidžia padaryti tik pirmą etapą, apsi-ribojant sudaryti konvenciją ne tiek sumažinti ginklavimuisi, kiek jam apriboti dabartiniais skaičiais. Šitoksai nusistatymas įbaugino daug tų valstybių, kurios dėl finansinių ar kitų su-metimų dar nesuskubo išplėsti savo ginkluotų jėgų iki jų no-rimo ar galimo laipsnio ir kurių saugumas ateity, ryšium su sutarčių revizijos propaganda, gali būti mažesnis kaip dabar. Tenka konstatuoti, kad parengiami nusiginklavimo darbai tu-rėjo tų paradoksalinių rezultatų, kad jie paskatino daug val-stybių savo ginklus didinti bei tobulinti. Tos valstybės norė-jo būti „gerai pasirengusios" nusiginklavimo konferencijai, ku-ri, buvo spėjama, bus linkusi apriboti ginklavimosi status quo.

Pirmas konvencijos projekto straipsnis apibūdina visos konvencijos principinę reikšmę. Jis skamba taip:

„Aukštosios susitariančios šalys pasižada apriboti ir kiek galima sumažinti savo ginklus, kaip tatai šioje konvencijoje numatyta".

Tik komisijai projektą priėmus, daugelio valstybių atsto-vai, sutikdami su apribojimo ir sumažinimo principu, pareiš-kė, kad visų ar kai kurių ginklų rūšių sumažinimas jiems ne-priimtinas, nes tų ginklų turimas kiekis toli gražu nepakanka-mas laiduoti krašto saugumui. Kai kurios valstybės pasiliko teisę konferencijoje pareikšti naujus kriterijus dėl ginklų su-mažinimo bei apribojimo galimumų.

Bet daugiausia įvairių rezervų buvo pareikšta konvenci-jos projektą viešai paskelbus.

— 38 - -

Pagal T. S. Pilnaties rezoliuciją visos valstybės buvo kvie-čiamos suteikti žinių apie savo ginklus. Beveik visos val-stybės prašomas žinias atsiuntė, bet kai kurios jų, kaip Pran-cūzija, Lenkija, Jugoslavija, pridėjo ilgus memorandumus, o kitos trumpai pareiškė savo rezervus.

Pateikdamos pastabas prie duodamų žinių ir pareikšda-mos savo rezervus, visos valstybės pirmiausia pasirūpino lai-duoti sau visišką laisvę pačios konferencijos metu: esą, patei-kiamos žinios nė kiek nevaržys tos ar kitos vyriausybės nu-sistatymų konferencijos metu. Bet esminiai rezervai liečia ginklų sumažinimo bei apribojimo sąlygas. Prancūzija nuo savo tezės pirma saugumas, po to nusiginklavimas — neatsi-sakė. Tik iš anksto nustačius tikslų puolamai valstybei pa-galbos tiekimo planą ji galės sumažinti savo jėgas daugiau, kaip ji tai padariusi. Antra vertus, prancūzai pabrėžė, kad vi-same nusiginklavimo darbe yra vienas nejudinamas elemen-tas, tai V dalis taikos sutarties, kur nurodytos ginkluotos ke-turių valstybių (Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Bulgarijos) jėgos. Tik apriboję ginkluotas tų keturių valstybių jėgas, su-tarčių autoriai turėjo galvoje padaryti galimą visuotinį nusi-ginklavimą. Prie to etapais ir einama, ir kaip į tą prancūzų pareiškimą reagavo vokiečiai ir kaip tas klausimas vystėsi toliau, dar teks panagrinėti.

Lenkija taip pat, pateikdama pluoštą duomenų, apibūdi-nančių jos specialią politinę ir geografinę padėtį, pareiškė, kad saugumas yra būtina sąlyga jos nusiginklavimui. Dabartinė Lenkijos kariuomenės sudėtis neatitinkanti jos padėties. Pa-teiktos žinios negalėsiančios varžyti jos būsimų reikalavimų nusiginklavimo konferencijoje.

Taip pat Rumunija ir iš dalies Jugoslavija savo ginklų apribojimą susieja su patikimomis saugumo garantijomis.

Trumpai tariant, visos valstybės būsiančios laimingos pri-sidėdamos prie pastangų sumažinti tautas slegiančiu ginklų naštą, bet tiek, kiek leis „specialios krašto sąlygos" ir kiek kitos tautos bus taip pat pasirengusios prisiimti tokius kilnius pasižadėjimus.

Atskirai reikia paminėti SSSR. Sovietų Rusija pasiūlė visuotini ir visišką nusiginklavimą. Tas pasiūlymas paren-giamosios komisijos nors ir buvo priimtas dėmėn, bet dėl vy-

— 39 --

ravusių komisijoje tendencijų ginklus mažinti etapais jam ne-buvo duota konkrečios eigos. Parengiamoji nusiginklavimo komisija vis tik pabrėžė, kad rusų projektas ištisai bus pateik-tas drauge su parengiamosios komisijos išdirbtu konvencijos projektu.

Tai pat atskirai tenka imti dėmėn vokiečių pažiūras ir jos reikalavimus.

Vokietija griežtai pareiškė, kad komisijos išdirbtas pro-jektas pagrindu nusiginklavimo konferencijos darbams jai vi-sai nepriimtinas.

Vokiečiai nurodė, kad projektas nepašalina juridinės vo-kiečių nelygybės. Jų reikalavimas vienodo saugumo ir lygių Tautų Sąjungoje teisių nepriimtas dėmėn ir kitoms valstybėms neuždedama pareiga įvykdyti tikrą bendrą nusiginklavimą. Projektas, nenumatąs ginklų sumažinimo, tikrąja to žodžio prasme, geriausiu atveju tik stabilizaciją esamų ginklų. Pro-jektas numato visai skirtingus nusiginklavimo metodus nuo tų metodų, kurie Versalio sutartimi buvo panaudoti Vokietijai, bet esą aišku, kad tik tolygūs metodai leidžia įvykdyti tolygią tei-sių atžvilgiu padėtį.

Jei Vokietijai neleidžiama naudoti privalomos karo tarny-bos prievolės, nei mobilizacijai pasirengti, nei karo pramonei vystyti, nei turėti karo aviacijos, sunkiosios artilerijos, tankų, nardomųjų laivų, jei jai nustatoma 100.000 kariuomenė su 12 metų tarnybos, jei jai draudžiama organizuoti rezervus ir kaupti karo medžiagos atsargai ir jei, antra vertus, parengia-mosios komisijos projekte kitoms valstybėms tokių draudimų nenumatoma ir jų žmonių ir medžiagos rezervai nepaliečiami, tai aišku, kad pagrįstas konvencijos projektu bendras nusigink-lavimas yra tik fikcija palyginus su Vokietijos nusiginklavimu, pagrįstu Versalio sutartimi. Jis (projektas) nepašalintų esa-mos juridinės nelygybės ir stokos saugumo lygybės. Štai ko-dėl Vokietijai projektas nepriimtinas pagrindu nusiginklavimo darbams. Ji reikalauja visiškos lygybės.

Kaip matome, visos didžiosios valstybės pasiuntė į konfe-renciją savo atstovus ginti principiškai labai skirtingų ir beveik nesuderinamų tezių.

- 40 —

6. Nusiginklavimo konferencijos darbas.

Ilgas, sunkus ir labai sudėtingas T. S. darbas patikrino pa-galiau galimumą 1932 m. vasario 2 d. susirinkti pirmai pasau-lio nusiginklavimo konferencijai.

Galima drąsiai tvirtinti, kad niekados pasauly dar nebuvo konferencijos, kurios tikslas turėtų tiek reikšmės bei kurios tei-giamos išvados galėtų turėti tiek naudos žmonijai.

Per 60 vyriausybių įgalioti valstybės vyrai, atstovauju daugiau kaip pusantro milijardo žmonių, atvyko į Ženevą mė-ginti patikrinti žmonijai jos amžino idealo — taikos. Konfe-rencijos padariniai gali nulemti tautų likimą ir pakeisti tarp-tautinio sugyvenimo dėsnius bei formas.

Atsitiko taip, kad konferencija susirinko be galo nepalan-kiomis sąlygomis. Cia, Europoje, ministeriai ir atsakingiausi valstybės likimo vairuotojai susirinko ieškoti naujų priemonių ir būdų ne vien karui pasmerkti, bet jam amžinai kelią užkirsti, ginklus panaikinant, o ten Tolimuose Rytuose, gaudžia patran-kos, tarška kulkosvydžiai, sprogsta bombos, dega miestai, teka kraujas, kautynių laukuose drybso lavonai, miršta sužeistieji, kenčia be pastogės likę žmonės, verkia vyrų, brolių, vaikų ne-tekusios žmonos, motinos, seserys, ten baisioji karo giltinė plačiai užsimojus savo dalgiu naikina pasaulį.

Jei dar prieš keletą metų tokio taikos kongreso susirinki-mas būtų sukėlęs begalini tautų entuziazmą, atgaivinęs beribes viltis, šiandien tautos jau prarado šviesesnės ateities viltį: ne-matytai sunki krizė slegia pasaulį, egoistinis visų tautu nacio-nalizmas mėgina išsigelbėti užsidarydamas savo sienose, tau-tos ir jų vyriausybės, nežinodamos kaip reaguoti į gresiančias katastrofas, galvoja kiekviena tik apie save, nėra linkusios į savitarpio pasiaukojimus bei pasitikėjimą; jos susirūpinusios tik savo prestižo išlaikymu tada, kada jos kviečiamos nusi-ginkluoti. Begalinis įvairių valstybių istorinių, politinių, geog-rafinių ir socialinių sąlygų skirtumas taip pat kenkia tautoms surasti vienodą bei tą patį mastą jų saugumo reikalavimams.

Vienos tautos yra daugiau apdraustos geografine padėti-mi, kitos yra ant kelio nuolatinių tautų invazijų ir grumtynių; vienos valstybės turi begalines, visam pasauly išmėtytas kolo-nijas, kitos jų neturi, bet reikalingos ekspansijos. Sausumos ir

— 41 --

jūrų valstybių reikalai skirtingi; vienur pastebimas didelis gy-ventojų prieauglius, kitur keliąs susirūpinimo gimimų mažėji-mas; vienur samdyta kariuomenė, kitur privalomos karo prie-volės sistema; kitur vėl milicinė sistema arba milicija papildo kadrinę kariuomenę; vienos valstybės turi didžiausius žmonių išteklius, bet neturi reikalingų žaliavų, kitos vėl sumažintą ka-riuomenės skaičių kompensuoja begaliniais pramonės resursais. Vienos valstybės yra izoliuotos ir gali pasitikėti tik pačios sa-vimi, kitos palaiko tokius draugingus santykius, kurie gali pri-lygti sąjungoms.

Nenuostabu, kad tokių priešgynybių akivaizdoje konkretūs įvairių valstybių nusiginklavimo tikslai ne tik nesutampa, bet yra griežtai priešingi vieni kitiems.

Irgi nenuostabu, kad konferencija susirinko ir savo darbą pradėjo labai pesimistiškai nusiteikusi ir maža vilties teturėda-ma didelių rezultatų pasiekti.

Konferencija prasidėjo vadinamomis „bendromis diskusi-jomis".

Niekuomet tarptautiniame forume nebuvo sakyta kalbų, taip rūpestingai parengtų, apgalvotų ir turiningų. Tai supran-tama. Kiekviena valstybė čia turėjo visai atvirai pareikšti visą savo credo taip svarbiu klausimu. Kiekviena kalba yra ne vien įdomių bendrų minčių žiupsnis, bet kiekvienoje jų randa-me konkrečių pažiūrų į politines nusiginklavimo sąlygas ir praktiškus pasiūlymus dėl paties nusiginklavimo metodo. Vi-sos delegacijos labai gerai numanė tuos politinius ir techni-nius sunkumus, kuriuos teks nuveikti, bet visos skubinosi pa-reikšti, kad jos linkusios parodyti maksimumą savitarpio nusi-leidimų.

Pirmi principiniai delegacijų pareiškimai bei kalbos konfe-rencijos plenume įdomios tiek, kiek jose arba joms papildyti išreikšti konkretūs pasiūlymai. Daug tų pasiūlymų šiandien tebeturi tik istorinės reikšmės, bet palaipsniškai vėlyvesnių idėjų ir pažiūrų evoliucijai suprasti, trumpai tenka priminti kai kuriuos tų pasiūlymų:

a) Visų pirma tenka kalbėti apie prancūzų pasiūlymų. Prancūzams daugiausia teko pasidarbuoti parengiamoje

komisijoje. Konvencijos projektas toks, koks jis buvo suda-rytas, yra daugiausia prancūzų darbas ir atitinka jų pageida-

- 42 —

vimus. Jie bijojo, kad vokiečių kontrpasiūlymai ir žadami nauji kriterijai dėl nusiginklavimo metodo, apie kuriuos tiek daug buvo kalbama, nesudarytų pavojaus ne tik jų projektui, bet ir nepakenktų jų politinei linijai nusiginklavimo klausimu. Jiems buvo be galo svarbu neišleisti iniciatyvos iš savo rankų. Jie labai atidžiai rengėsi prie busimosios konferencijos ir pasi-gamino savo garsų vadinamą Tardieu projektą, kuris yra la-bai rimtų tarpvadybinių pasitarimų rezultatas.

įteikdami savo projektą pirmi, pačioj konferencijos pra-džioj, prancūzai tuo pat paėmė iniciatyvą į savo rankas, kurios ir nenori išleisti. Pagrindinės to projekto idėjos yra šios:

1. Projektas numato visų pirma naujausio karo ginklo — aviacijos suvaržymą. Ši nauja ginklo rūšis turi ryškiausi ag-resijos pobūdį ir yra pavojingiausia civiliams gyventojams. Tas suvaržymas numatytas atskirų valstybių sąskaiton T. S. naudai. Pirmiausia siūloma sutarptautinti civiline aviaciją. Visų susitariančių šalių piliečiai turi teisę nevaržomai statyti ir naudoti tik tokius lėktuvus, kurie negali būti panaudoti karo tikslams ir kurie neviršija tam tikro tonažo, kurį nustatytų konferencija. Didesnio tonažo lėktuvų statybos ir naudojimo teisė priklausytų tik Tautų Sąjungos globojamoms tarpkonti-nentalinėms organizacijoms. Tautų Sąjunga turėtų nuolatine tokių lėktuvu rekvizicijos teisę.

Kas liečia karinę aviaciją — tik viena, Tautų Sąjunga turės teisės laisvai naudoti sunkiuosius tolimo veikimo bombanešius. Nė viena valstybė neturi teisės statytis didesnių kaip konferen-cijos nustatyta karinių lėktuvų. Didesnius lėktuvus galės tu-rėti tik tos valstybės, kurios pasižadės juos atiduoti T. S. dis-pozicijai, kada tektų, bendrai veikiant, taikyti Pakto 16 straips-nį, t. y. naudoti karines sankcijas.

2. Tokiomis pat sąlygomis projektas numato atiduoti T. S. dispozicijai tam tikras žemyno ir jūrų priemones, būtent: sun-kiąją galingąją artileriją; laivus, ginkluotus didesnio kaip 203 mm. kalibro patrankomis arba didesnio kaip 10.000 t. tonažo; nardomuosius laivus didesnio kaip N tonų tonažą.

3. Tarptautinės kariuomenės sudarymas. Be nurodytų priemonių projektas numato, visoms susitariančioms valsty-bėms dalyvaujant, tarptautinės policijos sudarymą prie karo neprileisti ir pirmo kariuomenės ešelono sudarymą užpultai

- 43 —

valstybei neatidėliojant pagalbai suteikti. Toji tarptautinė po-licija ir kariuomenė būtų Tautų Sąjungos žinioje ir jos rūpesčiu būtų organizuojama vadovybė.

4. Toliau projektas nurodo politines išvardytų priemonių taikymo sąlygas: privalomas arbitražas; aiškus apibūdinimas, kas yra puolikas (kaltininkas); garantijos dėl greito sprendi-mo priėmimo įstaigos, kurios žinioje yra pateiktos bendros jė-gos; ginklų kont ro lė . . .

5. Pagaliau projektas numato kai kurias taisykles civi-liams gyventojams apsaugoti, kurių svarbiausias — draudimas naudoti chemijos bei bakteriologijos priemones, bombardavimą iš oro giliau X kilometrų nuo kautynių fronto ir p.

Tokie buvo bendri prancūzų pasiūlymo dėsniai. Viso pa-saulio spauda tuoj pasiskubino į tą projektą reaguoti, vieni pa-neigdami jį a priori ir nepateikdami kitų argumentų kaip bend-drųs posakius dėl blogos prancūzų valios, dėl jų noro išlaikyti savo rankose hegemoniją, atiduodant T. S. savo politikos įran-kius; kiti tenkinosi išdidžiai pašiepdami projektą esant vaikiš-ka utopija, o kiti vėl prancūzams pataikaudami įvertino pro-jektą kaip maksimumą politinės išminties taikai išlaikyti vien tik todėl, kad projektas buvo prancūzų.

Kaip ten būtų, bet tai buvo pirmas istorijoje mėginimas ginkluotų jėgų problemą iš tautinės plotmės perkelti į tarptau-tinę plotmę. Šiuo atžvilgiu prancūzų planas toli pralenkė vi-sus kitus. Be reikalo daug kas įžiūrėjo tame plane tik pran-cūzų manievrą sau vyravimui Tautų Sąjungoje ir sau vadina-majai karinei hegemonijai laiduoti. Net ir pas vokiečius buvo ir tokių nuomonių, kad reikia atsisakyti nuo principo sistema-tiškai paneigti visa tai, kas eina iš prancūzų. Projektas esąs įdomus ir studijuotinas, kiek praktiškai % visų ginklų, kurie tu-rėtų būti atiduoti T. S., nepasiliktų vien prancūzų rankose, ta-riant jei lygybės principas būtų imamas į pagrindą ir jei ir vo-kiečiai lygiomis dalyvautų tarptautinės jėgos sudaryme — ko-dėl ne?

Dalis vokiečių spaudos tiesiai taip ir pabrėžė, kad Prancū-zijos siūloma Tautų Sąjungai galia įmanoma tik tokioje Tautų Sąjungoje, kurioje visi nariai naudojasi vienodomis ir lygiomis teisėmis, kuri savo saugumo ir taikos sistemoje palieka vietos evoliuciniams ir revizionistiniams veiksniams.

- 44 —

Kalbamajam prancūzų projektui įvertinti iš esmės reikėtų ilgesnės studijos. Aišku, kad toks projektas pilnuma realizuo-tinas tik su sąlyga, kad visos valstybės atsisakytų nuo savo suverenumo dalies kažkokios antvalstybės naudai. Tuo tarpu valstybės savo suverenumą apriboti nėra linkusios.

b) Vokiečių pasiūlymas. Jis iš esmės suglaudžia jau se-niai žinomas vokiečių pretenzijas į visišką nusiginklavimo ly-gybę, nežiūrint Versalio sutarties nuostatų. Vien paviršutiniš-kai su tuo projektu susipažinus, tuojau krinta į akį, kad vokie-čiai siūlo ne daugiau ir ne mažiau kaip taikyti visoms valsty-bėms tokį nusiginklavimą ir tokius metodus, kurie buvo pri-verstinai primesti karą pralaimėjusioms valstybėms. Tų pa-siūlymų svarbesnieji yra šie:

1. Kariuomenės papildomos visose valstybėse išimtinai savanoriais.

2. Jei paaiškėtų, kad tokia sistema negali būti įvykdofria ir visos valstybės būtų laisvos pasirinkti sau tinkamą sistemą — tektų susirūpinti mokytų rezervų apribojimu.

3. Nustatyti vienodai visoms valstybėms karininkų nuo-šimtį — kaip galima žemesnį.

4. Policija, žandarmerija ir panašios organizacijos turi būti taip sudarytos, kad panaudoti jos kariškai nebūtų galima.

Medžiaga.

Draudžiama laikyti ir naudoti be jokios išimties žemiau išvardytas priemones:

a) Patrankas didesnio kaip 77 mm ir lauko haubicas, di-desnio kaip 105 mm. kalibro.

b) Patrankas didesnio kaip 150 mm. ir haubicas didesnio kaip 210 mm. kalibro tvirtovių viduje.

c) Minosvydžius didesnio kaip 150 mm. kalibro. d) Visokios rūšies tankus. Visi didesnio kalibro ginklai turi būti sunaikinti.

Tvirtovės.

Statymas ir išlaikymas tvirtovių, kurios būdamos pasieny sudaro tiesioginį pavojų kaimyninei valstybei, turi būti panai-kintas.

— 45 --

Aviacija. Bet kurios oro jėgos draudžiamos. Bet kuri aviacijos me-

džiaga, kuri yra tarnyboje, rezerve ar sandėliuose turi būti su-naikinta . . .

. . . taip pat draudžiamas bet koks mokymas ir pratimai ka-rinio pobūdžio aviacijoje . . .

. . . draudžiama karių mokymas civilinėje aviacijoje . . . Vokiečiai labai gerai žinojo, kad ne tik prancūzams, bet ir

daugeliui kitų valstybių toks pasiūlymas nepriimtinas. Konfe-rencijai nepasisekus, Vokietija reikalautų teisės laisvai gink-luotis taip, kaip ji nori, tariant atmesti visus Versalio sutarties nuostatus.

Prancūzai, gal ir nevisai be pagrindo, susirūpino, kad vo-kiečiams atsisakius mokėti reparacijas ir panaikinus karinius nuostatus, kas beliktų iš visos Versalio sutarties? Sienų re-vizijos klausimas! Tokiai politikai pagrįsti reikalinga jėga. Vokietija norėtų ginkluotis. Štai kame savitarpio nepasitikėji-mo mazgas ir didelis pavojus. Visas konferencijos pasiseki-mas ar nepasisekimas glūdi tame žodyje pasitikėjimas. Jo nė-ra ir jis labai sunkiai susidaro. Ar pavyks prancūzams vokie-čius numanievruoti? Atrodo, kad bent Europoje tuo tarpu dauguma yra už politinio status quo išlaikymą. Tame ir glūdi prancūzų Europoje įtakos priežastis, dėl to daug valstybių ją ir palaiko.

c) Sovietų Rusijos projektas. Rusai siūlo įvykdyti visiš-ką ir visuotinį nusiginklavimą. Kadangi daug kas jais netiki ir jie patys, matyti, nelabai tiki visiško nusiginklavimo galimu-mais, tai jei konferenciją tokį pasiūlymą atmestų, Sovietų de-legacija pakartojo jau parengiamoje komisijoje pateiktą pro-jektą dėl proporcionalaus ir progresyvaus ginklų sumažinimo. Sovietų projektas labai įdomus siūlomu metodu tam proporcio-nalumui ir progresyvumui įvykdyti. Atsižvelgiant į kariuo-menės dydį rusų projektas dalina valstybes į tris grupes:

A. Daugiau kaip 200.000 žmonių; B. Nuo 30.000 iki 200.000, C. 30.000 ir žemiau.

Metodo atžvilgiu visoms tos pačios grupės valstybėms turi būti taikomas tas pats ginkluotų jėgų mažinimo koeficientas. Projektas siūlo nustatyti tokius koeficientus:

- 46 -

1. Qrupès A valstybėms 50% 2. Qrupès B valstybėms nuo 0% iki 50%, atsižvelgiant į

kariuomenės dydį ir proporcingai pridedamam gra-fikui.

3. Grupės C. valstybių kariuomenės pasilieka apribotos iki dabartinio lygio.

Medžiagos.

Siūloma atsisakyti nuo kai kuriu specialiai agresyviu prie-monių, kaip tankai ir galingoji artilerija; visai sunaikinti tokias priemones, kurios gresia civiliams gyventojams, kurie kauty-nėse nedalyvauja (oro ir chemijos ginklai).

Leisti naudoti ginklai turi atitikti taikos laiko organizaci-nių vienetų pareikalavimus. Visas leidžiamas laikyti ginklų kiekis turi būti nustatytas atskiros konvencijos (kontrolės klausimas).

Aviacija. Visi karo orlaiviai (lengvesni už orą) turi būti panaikinti.

Kas liečia lėktuvus — visos valstybės dalinamos į šias pagrin-dines grupes:

a) valstybės, kurios turi tarnyboje per 200 lėktuvų; b) valstybės, kurios turi nuo 100 iki 200 lėktuvų; c) valstybės, turinčios mažiau kaip 100 lėktuvų. Oro jėgų sumažinimo principas toks pat, kaip žemyno jė-

goms. Kitų pasiūlymų atskirai nebeminėsiu. Visi jie — vienas

daugiau, kitas mažiau paliečia visas politines nusiginklavimo sąlygas ir įvairias karo priemones. Visos delegacijos ko ne lenktyniuodamos siūlo tariamųjų agresyviausiųjų ginklų už-draudimą. Dujos, sunkioji artilerija, visa ar dalis aviacijos, nardomieji laivai, tankai ir p. labai iškilmingai pasmerkti. Tik ne visos valstybės duoda vienodus tam pasmerkimui motyvus ir ne visos smerkia tuos pačius ginklus. Jei tinkamus agresijai ginklus pavyktų nustatyti, jų uždraudimas gal ir galėtų turėti praktiškos reikšmės ginklams sumažinti, nes neturint sunkio-sios artilerijos, tankų, bombarduojamos aviacijos ir t. t. reikia daug daugiau laiko ir mažai pamokytai ir silpniau ginkluotai, bet gerai įsikasusiai kariuomenei įveikti; tada negalima tikėtis staigaus ir sprendžiamo pasisekimo, kurio troškimas taip daž-

— 47 --

nai nulemia beveik visus puolimo karus. Bet kaip praktiškai vadinamu „ypatingai žiauriųjų bei nehumaniškų ginklų" nau-dojimą pašalinti? Karas turi savo įstatymus, ir patyrimas ro-do, kad kariaujančios pusės nesutinka atsisakyti nuo priemonių, kurios gali joms patikrinti karo operacijų pasisekimą. Karą „sušvelninti" iš viso yra paradoksas, nes karas niekuomet nėra humaniškas.

Antra vertus, vien puolamųjų ginklų uždraudimo nepakan-ka. Sunkiųjų patrankų, tankų, bombanešių ir p. uždraudimas neturės jokios reikšmės, jei kiti ginklai nebus suvaržyti bei sumažinti. Tauta, kuri vien savo mase gali viską pralaužti, viską nublokšti, visada galės pulti. Sunkiąsias priemones drau-džiant reikia apriboti ir skaičius, medžiagas, išlaidas ir t. t.

Nors visos delegacijos sutiko vadinamus „specialiai agre-sijai tinkamus ginklus" uždrausti, bet kokius ginklus prie tos kategorijos priskaityti, bendros nuomonės nebuvo. Antra ver-tus, tų ginklų draudimas pasiektų tikslą tik tada, jei būtų drau-džiamas ne tiek jų naudojimas, kiek jų laikymas ir gamyba. Uždrausti, sakysim, bombardavimą iš oro, bet leisti laikyti ir gaminti bombanešius būtų tik pasijuokimas. Vien tik teore-tiškas cheminių ginklų panaikinimas irgi tikslo nepasiekia. Jau nuo 1925 m. yra sudaryta ir daugelio valstybių priimta tuos ginklus draudžianti konvencija, bet ir toks uždraudimas būtų tikras tik tada, jei būtų uždraustas tiems ginklams naudoti pa-sirengimas ir {vairūs pratimai, kas be tarptautinės kontrolės ne-įmanoma. Praktiškas pačios kontrolės sudarymas yra be galo sudėtingas dalykas. Trumpai suglaudus — visos delegacijos pateikė daug įvairiausių pasiūlymų ir pageidavimų, bet nenu-rodė praktiškų priemonių tiems pasiūlymams įvykdyti.

7. Konferencijos darbo organai.

Iš viso, kas pasakyta, matyti, kiek visas konferencijos dar-bas yra painus, sudėtingas ir sunkus. Visais tais klausimais reikia ne tik principiškai susitarti, bet ir techniškai juos iš-spręsti. J visą tą principų ir praktiškų pasiūlymų chaosą rei-kėjo įnešti tvarkos ir tinkamo darbui metodo.

Suprantama, kad konferencijos plenumas buvo per grioz-diškas tokiai sudėtingai problemai praktiškai spręsti.

- 48 —

Konferencija išskyrė visą eilę įvairių komisijų, pakomisių, ekspertų komitetų ir p.

Svarbiausieji konferencijos darbo organai yra šie: 1. Konferencijos darbų tvarkymo svarbiausias organas

yra jos biuras, susidedąs iš pirmininko, 14 vicepirmininkų ir pirmininkų tų komisijų, kuriose visos valstybės atstovaujamos. Teoretiškai biuras padeda pirmininkui tvarkyti konferencijos darbus, t. y. nuspręsti, kuriuos klausimus kuria eile tvarkyti, sudaryti dienotvarkę, sutvarkyti įvairias konferencijos stei-giamas komisijas ir p.; biuras negali nuspręsti, jis tik gali pasiūlyti, bet praktiškoji biuro reikšmė yra daug didesnė: čia posėdžiauja visų svarbesniųjų valstybių delegacijų pirmininkai; tie posėdžiai paprastai vyksta už uždarų durų ir de facto juose eina svarbiausieji pasitarimai, susitarimai ir įvairios intrigos. Ten įvairių skirtingų nusistatymų atstovai derasi tarp savęs ir žinodami bendrą nuotaiką kiekvienas už biuro ribų gaudo savo šalininkus, juos inspiruoja, kada kokiam posėdy kokius pasiū-lymus reikia padaryti, kaip į tokį ar tokį pasiūlymą reaguoti, į kokias komisijas kurių valstybių atstovus rinkti ir p.

2. Svarbiausias konferencijos organas yra vadinamoji bendroji komisija. I ją įeina po vieną atstovą iš visų valstybių delegacijų. Tas yra vienintelis konferencijos organas, kuris gali nuspręsti. Visais principiniais klausimais diskusijos eina tik šioje komisijoje. Ši komisija įsteigė dar šias svarbesnes komisijas:

3. Politinė komisija. 4. 5. 6. 7. Žemyno, oro, jūrų ir išlaidų komisijos. Kitų konferencijos organų nebeminėsiu.

8. Konferencijos darbo rezultatai.

Prasidėjo sunkus trukęs kelis mėnesius praktiškas konfe-rencijos darbas. Būtų per ilga apibūdinti ir paties darbo me-todą smulkiau aptarti, kaip konferencijai sekėsi ar nesisekė labai skirtingus pasiūlymus derinti, lyginti ir konkretizuoti. Pa-sitenkinsiu vien tik kiek galimai trumpiau suglaudęs viso to su-dėtingo darbo praktiškus rezultatus.

Konferencijos pradžioj buvo priimta visa eilė principinių rezoliucijų, kurios ir buvo tolesnio darbo pagrindas. Pirmiau-

— 49 --

sia teko formaliai nuspręsti, ar visiškas nusiginklavimas yra galimas (rusų pasiūlymas), ar ginklus sumažinti, arba apriboti viena vienintele konvencija, ar juos mažinti progresyviai ir tam tikrais etapais. Savaime suprantama, kad rusų projektas am-žinai ar ilgam laikui buvo palaidotas. Bendroji komisija po ilgų diskusijų priėmė tokią rezoliuciją.

„Turėdama galvoje pareikštas nuomones per nusiginklavi-mo konferencijos diskusijas, bendroji komisija mano, kad ginklų sumažinimas, kaip ji numato pakto 8 str., turės būti vykdomas palaipsniai, per tam tikrais laikotarpiais sekančias konvencijos revizijas, šią konferenciją įvykdžius pirmą ir kiek galima že-mesnio laipsnio ginklų sumažinimo etapą".

Tokią rezoliuciją priėmus, kilo klausimas dėl ginklų ma-žinimo kriterijaus. Suprantama, kad dauguma valstybių buvo linkusios interpretuoti pakto 8 str. savo naudai dėl tariamų „ypatingų įvairių kraštų sąlygų". Sunkumas tame, kad ne vi-sos valstybės yra T. S. nariai. Rusai, pavyzdžiui, nenori pri-imti jokių aliuzijų į T. S. paktą. Po ilgų derybų bendroji komi-sija priėmė tokią reikšmingą ir labai bendrais žodžiais išreikštą rezoliuciją:

„Atsižvelgdama i įvairius delegacijų pasiūlymus dėl gink-lų sumažinimo ir apribojimo kriterijų, bendroji komisija pareiš-kia, kad tiems kriterijams nustatyti turi būti taikomi T. S. pakto 8 str. nuostatai ir kad tuo būdu ginklus reikia sumažinti iki minimumo, suderinto su krašto saugumu ir su tarptautinių pasižadėjimų išeinančių iš bendro veikimo prievolių, vykdymo.

Be kitko tenka imti dėmėn kiekvienos valstybės geografi-nes ir specifines sąlygas.

Bendroji komisija nusprendžia, kad tų kriterijų ir ginklų mažinimo metodų turi būti ieškoma neatidėliojant".

Suprantama, kad rusai balsavo prieš tą rezoliuciją, bet čia pat pareiškė, kad jie pasiryžę labiau kaip kada bendradar-biauti. kada komisija pradės realiai ir praktiškai nusiginklavi-mo klausimą svarstyti.

Dėl tariamo kokybinio nusiginklavimo buvo daug diskusijų dėl politinių tokio nusiginklavimo sąlygų. Dėl tų sąlygų nesu-sitarus, buvo priimta tik principinio pobūdžio rezoliucija:

„Konferencija pareiškia, kad nenulemiant kitų pasiūlymų, kurie bus svarstomi vėlesniuose dienotvarkės punktuose, ji pri-

Tarp t . Te i sės Moksl. D- jos paska i tos 4

— 50 --

irna kokybinio nusiginklavimo principą, t. y. parinkimą kai ku-riu ginkluotų kategorijų bei ginklų tipų, kurių laikymas ir nau-dojimas bus visiškai uždraustas visoms valstybėms arba su-tarptautintas bendros konvencijos keliu". Rezoliucijos galas, mano pabrauktas, buvo nusileidimas prancūzams, kurie vis dar laikėsi savo plano pagrindinių idėjų.

Ši principinio pobūdžio rezoliucija buvo viena svarbiausių direktyvų tolimesniam darbui. Ją priėmus noroms nenorams teko mėginti praktiškai susitarti dėl uždraustinų ginklų kate-gorijų. Tą klausimą svarstyti buvo pavesta specialioms ko-misijoms šia rezoliucija:

„Kokybinio nusiginklavimo principui taikyti konvencija nusprendžia pavesti kompetentingoms specialioms komisijoms tirti eilę žemyno, jūrų ir oro ginklų, nustatyti ginklams, kurie atitiktų kriterijus: 1) ypatingai agresyvūs, 2) tinkami prieš krašto gynimo sistemą ir 3) pavojingiausi civiliams gyvento-jams".

Lygiagrečiai specialiam komitetui buvo pavesta nagrinėti chemijos ir bakteorologijos ginklus. Nebuvo abejojimo, kad kas nors būtų prieš tokių ginklų uždraudimą, taigi svarbiau-sias to komiteto uždavinys buvo surasti kontrolės būdus.

Kalbamosios komisijos atsidėjusios ilgai ir sąžiningai dir-bo ir suredagavo ilgus, techniškai labai įdomius raportus, bet, deja, joms nepavyko konkrečiai nustatyti, kurie ginklai atitin-ka garsiuosius tris kriterijus. Visa nelaimė, kad visų dele-gacijų ekspertai turėjo taikytis prie savo delegacijų politinių nusistatymų ir laikytis atitinkamos linijos techninėse diskusi-jose, todėl suartinti įvairias pažiūras ir techniniais klausimais nelengva. Antra vertus, ir grynai techniškas ginklų įvertini-mas gali žymiai skirtis atsižvelgiant į tam tikros kariuomenės taktiškąją doktriną.

9. Konferencijos darbo rezultatų formulavimas.

Kadangi nebuvo pakankamos konkrečios medžiagos ko-kiems nors sprendimams padaryti, pasiremiant komisijos ra-portais, buvo panaudotas privačių tarp Amerikos, Prancūzijos ir Anglijos pasitarimų metodas. Buvo manoma, kad jei joms pavyks suartinti skirtingas pažiūras ir nustatyti kokio nors su-

— 51 —

sitarimo minimumą, prie jo galima bus pritraukti ir kitas di-džiąsias ir mažesnes valstybes. Tiems pasitarimams besitę-siant įvyko savo rūšies coup de théâtre — Amerikos prezi-dento Hoovero pasiūlymas. Tas pasiūlymas pagrįstas šiais principais:

1) Vienintelė Briando-Kellogo pakto reikšmė yra ta, kad viso pasaulio tautos susitarė naudoti ginklus tik vien gynimo tikslams.

2) Ginklus mažinti tenka ne vien vykdant plačiausią visų ginklų srity ekonomiją, bet ir didinant gynimosi jėgas per puo-lamųjų jėgų mažinimą. (Kokybinio nusiginklavimo principas).

3) Šiuo metu ginklai yra tam tikro santykio vieni su kitais. Pasiremdamas tais principais Hooveris siūlo ginklus su-

mažinti maždaug vienu trečdaliu. Žemyno jėgos. Visų sausumos jėgų puolamajam charak-

teriui sumažinti, kiek jis skiriasi nuo ginamojo charakterio, jis siūlo priimti jau pasiūlytus konferencijai projektus, kurie liečia visišką panaikinimą tankų, visų cheminio karo priemonių ir vi-sos sunkiosios artilerijos. Tas pasiūlymas neliečia nei esamų tvirtovių nei didinimo bet kurios rūšies įtvirtinimų sausumos ir jūrų sienoms ginti. Jis padidintų gynimo vertę palyginus su puolimu.

Jis taip pat siūlo sumažinti vienu trečdaliu visų sausumos jėgų sudėtį, kuri viršija vadinamąsias „policijos jėgas".

Žemyno ginklai paprastai turi atlikti dvi funkcijas. Viena yra vidaus tvarkos išlaikymas, kiek ji liečia taikos metu laiko-mą kariuomenę. Tam tikslui reikalingos jėgos, vadinamos „po-licinėmis jėgomis". Antroji funkcija yra ginti kraštą nuo iš-orinio puolimo. Tam tikslui reikalingas papildomas skaičius, vadinamas „krašto gynimo jėgomis". Tais pavadinimais ne-norima pasakyti, kad tie įvairūs elementai būtų atskirti, bet siūlant praktišką sausumos ginklų sumažinimo planą reikia atsižvelgti į žemyno ginklų funkcijų skirtumą.

Aviacija. Visi bombardavimo aparatai panaikinami. Tas panaikinimas neleis kariuomenėms laikyti aviacijos aparatų tipų, tinkančių civiliams gyventojams pulti; jis turi būti papil-dytas absoliučiu uždraudimu bombardavimo iš oro.

Dėl viso amerikiečių projekto galima pasakyti tiek:

2*

— 52 --

Pirmiausia, jame nėra nieko naujo. Apie bombardavimo aviacijos panaikinimą jau seniai kalbama ir diskutuojama; se-niai jau diskutuojamos komplikacijos, kurios eina iš to, kad civilinės aviacijos aparatai lengvai gali būti transformuoti į bombardavimo aparatus; dėl tos „smulkmenos" amerikiečių pasiūlymas net neprasitaria. Sausumos nusiginklavimas: tan-kų panaikinimas: tas pasiūlymas jau seniai iškeltas ir techni-nėje komisijoje ilgai buvo svarstomas, tik negalima susitarti, iki kokio svorio tankus reikia apriboti, o sunkiosios judriosios artilerijos panaikinimas principe jau seniai priimtas ir tik sun-ku susitarti, pradedant nuo kurio kalibro artilerijos pabūklas tampa „sunkus". Kai dėl kariuomenės sudėties mažinimo, prin-cipe visi sutinka, tik nesusitariama dėl pačios kariuomenės -su-dėties sąvokos, nes šiuo klausimu nėra vienodų pažiūrų į vadi-namąją kariuomenės atsargą arba mokytus rezervus.

„Amerikos Jungtinės Valstybės yra pasirengusios, baigia Hooveris savo atsišaukimą, priimti jų atsakomybės dalį forinu-luodamos šiuos konkrečius pasiūlymus". Ši paskutinė dekla-racija nedaug tepasako: kiekviena valstybė atsako už savo pa-siūlymus. Prancūzų tezės šalininkai nebe pagrindo pastebi, kad visai kitokio įspūdžio ir reikšmės turėtų pareiškimas, kad Amerika yra pasirengusi prisiimti atsakomybę už savo pasiū-lymo rezultatus, nes tada ji turėtų eiti į pagalbą valstybėms, kurios nusiginklavus taptų agresijos auka. Bet tuo tarpu, kaip žinoma, Amerika griežtai atsisako nuo bet kokio tos rūšies tarp-tautinio pasižadėjimo. Antra vertus, reikia pabrėžti, kad Ame-rikos pasiūlymai daug mažiau paliečia juos pačius kaip Euro-pos kariuomenes :

1) Jų sausumos kariuomenės sudėtis neprašoka 150.000, tariant, yra dar mažesnė už „policijos jėgas", kurias ji galėtų laikyti taikant Vokietijai leistos laikyti kariuomenės koeficien-tą. Nors Amerika daro daug bandymų artilerijos ir tankų technikoje, bet ji po 1918 metų naujų šios rūšies ginklų nėra pasigaminusi, taigi jos „1000 artilerijos vienetų", kuriuos ji pa-sirengusi paaukoti, yra daugiausia pokarinis griozdas. Ameri-ka yra įdėjusi daug kapitalo ir darbo į jūrų krantams ginti tvirtoves ir artileriją, bet šios krašto gynimo priemonėse jos pasiūlymuose nepaliečiamos.

- 5.3 —

2) Amerikos laivynas dar nėra pasiekęs ribos, kuri jam leista veikiančiomis Vašingtono ir Londono sutartimis; taip pat jau pasenusiu laivu, kuriuos, tomis pat sutartimis, ji turi teisę atnaujinti. Siūlydama jūrų jėgų mažinimą iš sutartimis leistų skaičių, bet ne iš faktiškos padėties, Amerika tuo pat siū-lomuoju projektų savo jūrų jėgų ribą suderina su dabartine fak-tiška padėtimi. Atsisakydama nuo naujų laivų statybos ji per artimiausią dešimtmetį padarytų apie porą milijardų ekono-mijos.

Visos didžiosios valstybės pareiškė, žinoma, didelės sim-patijos Amerikos prezidento atsišaukimui, bet tuoj pasiskubino formuluoti savo rezervus. Tik viena Italija pareiškė priimanti Amerikos nusiginklavimo planą ištisai ir be sąlygų.

įdomus oficialus Vokietijos reagavimas. Vokietijai tas pa-siūlymas nieko neduoda. Ji nuo nieko neturi atsisakyti, nes panaikintinų priemonių neturi, bet Hooverio plane taip pat nėra jokios aliuzijos į taip brangų Vokietijai lygybės principą; net visiškai griežtai atmetama vokiečių tezė dėl tvirtovių panaiki-nimo. Taigi Vokietijos atstovo padėtis buvo gana kebli, o pa-

«

sisakyti reikėjo. Iš padėties išėjo jis gana diplomatiškai. Konstatavęs, kad konferencija jau linkusi paklysti diskusijose dėl techninių smulkmenų ir kad kyla baimės, ar ji sugebės pa-daryti energingų ir esminių sprendimų, Vokietijos atstovas su dideliu džiaugsmu matąs Amerikos pasiūlyme naują impulsą konferencijai. Kai dėl prezidento Hooverio pasiūlymo turinio, tai principas sumažinti agresijos galingumą ir tuo būdu padi-dinti saugumą esąs puikus. Prezidento Hooverio pareiškimu ginklų sumažinimas neturįs paliesti esamos tarp įvairių kraštų ginklų proporcijos. Iš to išeina, sako Vokietijos atstovas, kad tas principas neturįs būti taikomas mechaniškai; tenka tik tuo atžvilgiu prisiminti specialią padėtį valstybių, kurios jau nusi-ginklavo ir apie ką prezidentas Hooveris savo atsišaukime spe-cialiai primena. Amerikos pasiūlymas iš esmės ginklų suma-žinimo atžvilgiu, Vokietijos nuomone, esąs per kuklus: juo bus didesnis ginklų sumažinimas, tuo lengviau bus išspręsta teisių lygybės problema; toji lygybė yra viena esminių sąlygų galu-tiniam konferencijos pasisekimui.

Vokiečių spaudos komentarai dėl Hooverio iniciatyvos bu-vo pesimistiški. Spaudos dalis tiesiai nusiskundžia, kad. jei

— 54 --

Hooverio projektas butų priimtas, dar nebūtų galima tikėtis tikros lygybės . . .

Prancūzijos atstovas pareiškė savo rezervus, kurių esmė yra ši: pilnas ir visiškas pritarimas su sąlyga, kad ginklų ma-žinimas būtų lygiagretis tarptautinio saugumo organizacijai, tariant naujoji prancūzų Herriot vyriausybė neatsisakė nuo savo senos tezės. Primindama pasiūlymo įvade Briando-Kel-logo paktą Amerika pareiškia, kad jo vertė yra tame, kad vi-sos valstybės susitarusios naudoti ginklus tik gynimo tikslams. Tai yra hipotezė, iš kurios išeina visas pasiūlymas. Bet tai yra tik hipotezė. O jei kurios nors tautos panorės naudoti sa-vo jėgas ne vien gynimuisi, bet ir agresijai? Prancūzija klau-sianti Ameriką, kurias sankcijas ji mananti panaudoti tokiu atveju.

Daug kas apgailestavo, kad prancūzai nepriėmė Amerikos projekto taip, kaip italai. Jiems tektų žymiai sumažinti savo jėgas, bet už tat būtų baigta su vokiečių pretenzijomis, nes tuo atveju Amerika ir Anglija Vokietiją spaustų ir visais atžvil-giais prancūzus palaikytų.

10. Konferencijos darbo rezultatų įvertinimas.

Praktiškos reikšmės Amerikos pasiūlymas turėjo tik tiek, kad sudarė visiems progos dar kartą pakartoti savo pasiūlymus konkretesne forma ir padėjo galutinai per tebesitęsusius priva-čius pasitarimus suformuluoti galutinės rezoliucijos projektą. Rezoliucijos tekstas yra tam tikra kompromisinė formulė, ku-rioje buvo išreikštas maksimumas pasiekto susitarimo.

Bendrosios komisijos liepos m. 23 d. priimta rezoliucija yra ilgoka ir susideda iš keleto skirsnių.

Pirmoje daly arba įvade rezoliucijos autoriai mėgina sufor-muluoti bendrą konferencijos credo, kuris eina iš konferencijos pilnaties arba jos organo, bendrosios komisijos, diskusijų.

Praktiškos reikšmės toji labai iškilminga formulė turi ma-ža. Tas „gilus įsitikinimas", kad atėjo laikas padaryti griežtų ir rimtų žygių ginklų sumažinimo reikalu su visomis iš to su-mažinimo laukiamais rezultatais jau tiek sykių kartotas, kad pati formulė atrodo jau tokia nublukusi ir suvartota, kad ir ta-

— 55 --

me įvade įterpti paskutiniai du „konkretūs punktai" principinių sprendimų taip pat nustoja visiškos vertės.

Tačiau rezoliucijos autorių manymu, tie du sprendimai principiškai yra svarbūs:

1. Pirmu valstybės formaliai pasižada įvykdyti esminį ginklų sumažinimą, taikoma kartu visoms tų ginklų kategori-joms: žemyno, jūrų ir oro.

2. Antrame sprendime specifikuojama, kad svarbiausias tikslas yra, pirmiausia, sumažinti vadinamąsias agresijos prie-mones.

Bet kuris principinis sprendimas neturi jokios reikšmės, kiek jis pasilieka teoretiškas, be konkretaus turinio, be skaičių. Jis, žinoma, negalėjo patenkinti eilės delegacijų, kurios yra praktiško nusiginklavimo šalininkės.

Antroji rezoliucijos dalis yra svarbiausia, nes ji, taip sa-kant „įregistruoja" visus konkrečius konferencijos darbų rezul-tatus.

Jei čia rezoliucijos dalį vertintume vien iškeltų principų atžvilgiu, ji, be abejo, būtų įdomi ir turininga.

Pirmiausia, tenka konstatuoti, kad rezoliucija galutinai pri-ima labai svarbų tolimesniems darbams kokybinio nusiginkla-vimo principą. Sumažinimas ir galingumo ir skaičiaus svar-biausių ir pavojingiausių ginklų apribojimas būtų be galo svar-bus rezultatas, ir kokybinio nusiginklavimo principas tuo būdu būtų pirmą sykį priimtas tarptautiniame akte, kas, be abejo, sudarytų geras sąlygas tolesniam nusiginklavimo srity pro-gresui.

Kitas tiek pat svarbus rezoliucijos principas yra amžinas pasmerkimas kai kurių barbariškų, su žmogiškumu nesuderi-namų kariavimo būdų, kaip: bombardavimas civilių gyventojų, moterų, senių ir vaikų žudymas, tautų kultūros ir civilizacijos židinių naikinimas, kaip tautų sostinių, meno ir architektūros kūrinių ir p.

Pagaliau trečias svarbus rezoliucijoje priimtas principas yra busimosios konvencijos vykdymo kontrolės įvedimas.

Taip maždaug rezoliuciją įvertina jos ideologai ir auto-riai. Bet jei ją vertinsime ne iškeltų principų, o grynai pa-siektų rezultatų požvilgiu, ji nepatenkina ne tik viešosios pasau-linės opinijos, bet ir daugelio vyriausybių.

— 56 --

Rezoliucijoje yra tik vienas konkretus sprendimas, būtent cheminio, bakteorologijos ir padegimo karo uždraudimas. Bet rezoliucijos kritikai teisingai pastebi, kad esminės to sprendimo dalys jau yra 1925 metais priimtoje vadinamojo Ženevos proto-kolo konvencijoje apie chemini ir bakteorologinj karą.

Šią konvenciją jau ratifikavo 35 valstybės, jų tarpe Di-džioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija ir SSSR, taigi konvencija jau dabar turi galios tarp ratifikavusių valstybių. Kitoms valstybėms tebelieka tik prie tos konvencijos prisidėti. Keliant iš naujo tą klausimą daromas žingsnis atgal, o ne pir-myn.

Civilių gyventojų bombardavimo uždraudimas yra neabe- * jotinai didelė pažanga, bet, tiesą pasakius, jis niekuomet nebu-vo legalizuotas ir toks bombardavimas bent teoretiškai niekuo-met nebuvo specialiai nukreiptas prieš gyventojus, bet prieš įvairius, karo reikšmės turinčius pastatus, kaip: tiltai, fabrikai, kareivinės, dirbtuvės ir- p. Kol karo aviacija, bent jau bombar-davimo aviacija nebus visiškai uždrausta, tol ir ateity vargu galima tikėtis, kad civiliai gyventojai nenukentėtų. Nors rezo-liucija ir numato visišką bombardavimo iš oro panaikinimą, bet tokiomis sąlygomis, dėl kurių dar teks diskutuoti ir susitarti, nes dėl tų sąlygų pažiūros yra be galo skirtingos ir iki šio laiko dar toli gražu susitarimo nėra. Vienintelis tikras metodas oro atakoms pašalinti yra karo aviacijos, bent jau bombardavimo aviacijos panaikinimas. Ne vienas delegatas įvairiais atsitiki-mais yra pastebėjęs, kad taikos metu, palyginti nesunku sekti tam tikros kategorijos ginklų panaikinimą arba susekti tuos, ku-rie prasilenktų su tuo klausimu duotais pasižadėjimais, bet už tat jokia konvencija nesukliudys, karui ištikus, panaudoti už-draustus ginklus, jei tų ginklų faktiškai yra. Kritikuodami re-zoliucijos projektą eilė atstovų pabrėžė, kad cheminio ginklų naudojimo ir bombardavimo iš oro uždraudimas nebus tikras, kol leidžiama tuos ginklus laikyti ir pasirengti juos vartoti.

Antra vertus, reikia atidžiai išstudijuoti civilinės aviacijos draustino karo tikslams panaudojimo problemą. Toji proble-ma yra be galo plati ir sudėtinga. Plačios ir įdomios oro ko-misijos studijos dar nėra davusios patenkinamų ir visiems pri-imtinų rezultatų. Štai kodėl prie aviacijos punkto rezoliucijos prikergtos dvi sąlygos: pirmoji — kad reikia rasti patikimų ir

- 57 —

tikrų karo aviacijos aparatų technikinių savybių apribojimo me-todų, ir antra sąlyga — reikia rasti patenkinamą metodą, kad civilinės aviacijos bent didieji aparatai negalėtų būti panaudoti karo metu karo tikslams. Aviacijos technika progresuoja ir jai lemta toliau progresuoti. Problema glūdi tame, kad būtų surasta sistema kuri nekliudytų aviacijos normalaus vystymosi ir tobulėjimo, bet kuri taip pat pašalintų civilinės aviacijos kenks-mingą panaudojimą. Kaip tai pasiekti? Klausimas nėra iš-spręstas, o jei taip, tai tenka numatyti tam tikrą tarptautinį re-žimą, kuris neleistiną civilinės aviacijos panaudojimą suvaržytų.

Kas liečia artileriją, tai rezoliucijos tekstas tuo klausimu yra mažiausiai patenkinamas. Principe niekas nėra priešingas kokybiniam ir kiekybiniam artilerijos apribojimui, bet didžiau-sias skirtumas pasireiškia, kai pradedama diskutuoti skaitmenis. Iš viso tuo esminiu klausimu nėra reikiamų precizijų ir prak-tiškas pripažinto ir priimto principo taikymas yra subordinuo-tas sąlygoms, kurios dar reikia nustatyti ir kurių įvykdymas pasilieka abejotinas.

Silpniausi rezoliucijos punktai yra kaip tik tie, kurie lie-čia aviaciją ir artileriją. Proklamuotas bombardavimo iš oro uždraudimo principas pasiliks be praktiškos reikšmės iki tol, kol nebus patikrintos bei nustatytos tos sąlygos, kurioms jis yra subordinuotas. Vien principo proklamavimas dar nesuda-ro realios pažangos. Pats karas principiškai jau seniai visų tautų pasmerktas. Bet kuris karas kaip politinis įrankis yra uždraustas, o vis dėlto konferencija svarsto tam tikrus karia-vimo būdus bei priemones.

Kas liečia cheminius ginklus, tai eilė kalbėtojų stengėsi pa-brėžti, kad iš tų ginklų naudojimo uždraudimo logiškai eina iš-vada, kad ir pasirengimas tuos ginklus naudoti (medžiaginis ir intelektualinis) yra taip pat uždraustinas, apie tų ginklų paren-gimo ir pratimų uždraudimą reikės specifikuoti atitinkamoje konvencijos skiltyje, o tuo tarpu techninės komisijos turi išstu-dijuoti, kaip praktiškai tą uždraudimą įvykdyti.

Kontrolės klausimu, tarp kitų, buvo pareikšta viena gana originali mintis. Galima įsivaizduoti du kontrolės būdus: vie-nas išorinis, lydimas sekimo ir žinių rinkimo, kitas būdas — vidaus kontrolė, viešosios opinijos kontrolė, kuri gali dažnai būti daug patikimesnė. Tuo tikslu reikia, kad valstybės su-

- 58 —

tiktų peržiūrėti savo vidaus įstatymus ir juos suderinti su sie-kiamuoju tikslu, kad į s t a t y m a i n e g a l ė t ų b a u s t i tų , k u r i e p r a n e š t ų a p i e s l a p t ą g i n k l a v i m ą s i b e i u ž d r a u s t ų g i n k l ų l a i k y m ą .

Trečioji rezoliucijos dalis nustato tolimesniam konferen-cijos darbui pagrindus.

Principinius rezoliucijos sprendimus reikia smulkiai ap-dirbti; reikia parengti eilę tekstų konvencijos straipsnių pavi-dalu, juos pateikti įvairioms delegacijoms susipažinti ir pasta-boms padaryti ir tik tada pateikti galutiniam bendrosios ko-misijos sprendimui. Tokių konferencijos straipsnių suredaga-vimas praktiškai, galimas tik susiaurintame komitete. Rezoliu-cija paveda konferencijos biurui imtis tuo tikslu reikalingų žy-gių, t. y. sudaryti redakcinį komitetą, kuris galėtų pasinaudoti įvairiais technikiniais organais, kurių pagalba jam atrodytų naudinga; biuras privalo komiteto darbą sekti ir jį kontroliuoti. Rezoliucijos tekstas patikrina, kad visos delegacijos bus laiku informuotos apie visus darbus, kad jos galės dėl projektuojamų tekstų išsitarti ir kad jokių netikėtumų negali įvykti.

Pagaliau specialus komitetas turės padirbėti ginklų gamy-bos ir prekybos klausiniu. Dėl šio pastarojo tenka prasitarti keliais žodžiais. Pirmykščiam rezoliucijos tekste buvo numa-tyta tik privačios gamybos reglamentacija. Eilė mažesnių ir didesnių valstybių pareiškė, kad tokia reglamentacija turi pa-liesti ir valstybės įmonių ginklų gamybą.

Iš tikrųjų, jei norima rimtai ir nuoširdžiai ginklus suma-žinti ir apriboti, negalima leisti, kad ginklų rinkos pasiliktų lais-vos ir atviros. Tų rinkų negalima kontroliuoti. Kontrolė lie-čia tik privačią gamybą ir jai nežinoma, kas dedasi valstybi-nėse įmonėse. Be to, valstybės, kurios turi ginklus gaminan-čias Įmones, būtų privilegijuotoj padėty: ginklai, kurie vežami per sieną, nors ir būtų tarptautinės prekybos kontrolės objek-tas, bet negalima būtų sukontroliuoti, kurie ir kiek ginklų iš tam tikrų valstybės įmonių perduodami į tos pačios valstybės sandėlius.

Vadinasi, ateity, kada bus galutinai nustatytas kiekvienai valstybei leistinų ginklų kiekis, bet kuri ginklų gamyba, virši-janti tą kiekį, bus tarptautiškai nelegali.

— 59 --

Ginklų prekybos ir gamybos klausimas yra vienas svar-biausių tarptautinio susidomėjimo objektų. Su viešąja tuo klausimu pasauline opinija tenka rimtai skaitytis ir nėra abejo-jimo, kad konferencijos darbams vėl prasidėjus, tas klausimas bus kalbama dvasia išspręstas, žinoma, jei pavyks, bendrai, nusiginklavimo klausimą tinkamai išspręsti.

11. Bendros rezoliucijos priėmimas.

Tiek labai suglaustai tenka pasakyti vertinant atskirus svarbesnius rezoliucijos punktus.

Priėmus atskirus rezoliucijos punktus reikėjo visiems pa-sisakyti dėl jos visumos. Kadangi visa rezoliucija yra tarp eilės valstybių ilgų derybų kompromiso rezultatas, tai didžio-sios valstybės pasisakė dėl jos teigiamai, nors irgi dėl taktiškų sumetimų nešykštėjo išsireiškimų, kad pasaulis tikėjosi dau-giau, kad gal rezoliucija yra kritikuotina, bet turint galvoje pesimistinę nuotaiką ir nepalankias sąlygas, kuriomis konfe-rencija prasidėjo, tenka džiaugtis, kad pavyko per didelį nuo-monių skirtumą išlyginti ir apčiuopiamų didelės reikšmės prin-cipiniu ir vertingų praktiškų rezultatų pasiekti.

Iš didžiųjų valstybių skirtingas pozicijas užėmė Italija, SSSR ir, žinoma, Vokietija.

Italijos atstovas, generolas Balbo, prieš pradedant rezoliu-ciją svarstyti, pareiškė, kad vien principinių formulių nepa-kanka, o praktiškas nusiginklavimas nėra padaręs jokios pa-žangos, nes pasaulis laukiąs ne geros valios pareiškimų, bet konkrečių ir teigiamų rezultatų. Italijos nuomone, pasiekti re-zultatai yra per menki, todėl ji susilaiko nuo rezoliucijos bal-savimo, papunkčiui ir visos ištisai.

SSSR yra integralaus nusiginklavimo šalininkė, bet taip suprantamam nusiginklavimui atkritus, ji linkusi palaikyti bet kurį kardinalaus nusiginklavimo metodą, štai kodėl ji buvo linkusi palaikyti Hooverio planą ir štai kodėl ji mėgino įnešti į rezoliuciją pozityvių pataisų. Iš jos mėginimų nieko neišėjo. Rezoliuciją tokią, kokia ji yra, p. Litvinovas, žinoma, smarkiai išpeikė. Jojo kritikoje yra daug įdomių ir teisingų pastabų, yra ir daug dalykų, pasakytų pro domo sua. Balsuojant p.

- 60 —

Litvinovas pareiškė: „Aš balsuoju už nusiginklavimą, bet prieš rezoliuciją".

Vokietijos reikalavimai per visą konferencijos darbų eigą yra gerai žinomi, todėl jos atstovo neigiamas dėl rezoliucijos nusistatymas buvo laukiamas. Iškritikavęs konferencijos darbo metodą ir mažus pasiektus rezultatus, p, Nadolny pa-reiškė, kad nėra jokio pagrindo įvertinti teigiamai ilgo šešių mėnesių darbo rezultatų ir Vokietijos delegacija negali tais rezultatais pasitenkinti.

Vis tik, Vokietija, tikėdamasi, kad tolesnėje konferencijos darbų fazėje bus daroma naujų pastangų, pasitenkintų vien su-silaikydama nuo balsavimo arba net su tam tikrais rezervais galėtų ją priimti, jei teisių lygybės principas būtų jai pripažįn-tas. Tuo reikalu jis paskaito šią Vokietijos vyriausybės dek-laraciją:

„Vokietijos vyriausybė yra pasirengusi bendradarbiauti nusiginklavimo konferencijos darbuose ir visomis jėgomis pri-sidėti prie padarytų pastangų realiai įvykdyti sprendžiamajam žingsniui bendrai nusiginkluoti, kaip tai eina iš pakto 8 str. esmės. Tačiau jos bendradarbiavimas galimas tik su sąlyga, jei tolimesni konferencijos darbai bus pagrįsti aiškiu visoms tautoms teisių lygybės pripažinimu.

Teisių lygybė yra pagrindinis principas, kuriuo remiasi Tautų Sąjunga ir bendrai valstybių bendradarbiavimas. Jei konferencija panorėtų nustatyti bendro valstybių nusiginkla-vimo taisykles ir principus, išskirdama tuo pat metu iš tų tai-syklių ir bendrų principų Vokietiją bei kitas valstybes ir už-mesdama kuriai nors valstybei išimtinį skirtingą režimą, toks nusistatymas būtų nesuderinamas su tautos garbės jausmu ir su tarptautiniu teisingumu. Jis taip pat prieštarautų Vokietijos sutartimis nustatytoms teisėms, nuo kurių ji negali atsisakyti; dabartinė rezoliucija tokio požiūrio visiškai neima dėmėn. Priešingai, konferencijos pirmosios fazės darbai ir ypač pasku-tinių dienų pasikalbėjimai, jau sudarė įspūdžio, kad toji būtina sąlyga dar nesuprasta ir ne visų vyriausybių pripažinta. Vokie-čių vyriausybė mano, kad tas abejingumas vienu svarbesniųjų nusiginklavimo problemos klausimu daro negalimą bet kurį naudingą darbą. Todėl ji privalo reikalauti, kad tie abejojimai

— 6 1 --

būtų išblaškyti neatidėliotinai pripažįstant visoms valstybėms lygybę kas liečia tautos saugumą ir visų konvencijos nuostatu taikymą. Kiek įvairūs klausimai, surišti su teisiu lygybės prin-cipo taikymu, reikalingi išaiškinimo, Vokiečių vyriausybė yra pasirengusi tuojau pradėti derybas su suinteresuotoms valstybėms. Tačiau Vokietijos vyriausybė jau šiandien turi pareikšti, kad ji negalės toliau bendradarbiauti tuo atveju, jei patenkinamas šiuo kardinaliniu Vokietijai klausimu sprendimas neįvyks prieš konferencijos darbų atnaujinimą".

Visų antros eilės delegacijų pareiškimai turi mažesnės prin-cipinės reikšmės, bet daugumas jų nors ir smarkiai rezoliu-ciją kritikavo, bet pasisakė, kad balsuos už rezoliucijos visumą, išskyrus Austriją, Vengriją, Bulgariją, Turkiją, kurios pateikė savo motyvus dėl susilaikymo nuo balsavimo.

Negalima su rezoliucijos kritikais nesutikti, kad pirmas konferencijos etapas pasibaigė labai mažais rezultatais. Di-desniems rezultatams pasiekti reikėjo konferencijai turėti drą-sos pradėti nuo nusiginklavimo problemos lemiančių veiksnių — vokiečių lygybės tezės ir prancūzu saugumo tezės. Gyve-nimas parodė, kad tų klausimų neišsprendus techninis nusi-ginklavimas ar ginklų sumažinimas pirmyn nepažengia.

12. Lygybės klausimo problema.

Rezoliuciją liepos mėn. pabaigoj priėmus, konferencija darbų nenutraukė, o tik atidėjo kuriam laikui svarbiausiojo or-gano — bendrosios komisijos — sesiją ir kai kurių komisijų po-sėdžius. Biuras ir eilė padedamųjų organų turėjo darbą tęsti.

Bet per vasaros atostogas įvyko naujų svarbių faktų: Vo-kietijos pareiškimas, kad ji į konferenciją nebegrįš, kol jai for-maliai nebus pripažintos lygybės teisės, prancūzų ir anglų pa-reiškimai dėl vokiečių reikalavimų ir pagaliau naujas prancūzų konstruktyvinis nusiginklavimo planas.

Vokietijos Prancūzijai pateiktame memorandume naujų principų nėra. Ji pakartotinai primena visą savo juridinės ly-gybės klausimu akciją tiek pačios konferencijos metu, tiek dip-lomatijos ir oficialių pasikalbėjimų keliu. Pabrėždama, kad kaip visos tautos, taip ir ji turi teisę rūpintis savo saugumu ir,

- 62 —

puolama, turi teisę gintis, Vokietija nurodo, kad ginkluoto pa-saulio akivaizdoje ji negali būti tikra savo saugumu. Su pasi-gailėjimu ji priversta konstatuoti, kad nors galutinės rezoliu-cijos tekstas ir precizuoja labai svarbiu punktu, bet jau oabar yra pakankamo pagrindo manyti, kad galutiniai rezultatai ginklu sumažinimo atžvilgiu, bus žymiai mažesni, kaip jie nu-matyti Versalio sutartimi.

Jei visos kitos valstybės nusiginkluotu, kaip Vokietija siū-lo, iki tokio laipsnio, kuris yra primestas Vokietijai, tuo pačiu paprasčiausiu būdu teisių lygybė būtų laiduota. Busimoji kon-vencija, kiek ji bus pagrįsta priimta rezoliucija, nei metodo at-žvilgiu, nei ginklų sumažinimo turinio atžvilgiu, visiškai nebus panaši į Versalio sutarties modelį. Todėl jau dabar tenka susi-rūpinti, kaip pirmoje konvencijoje parengti kelią reikalingai ginklu pusiausvyrai ir tuo pačiu visoms valstybėms saugumui patikrinti. Šiuo atžvilgiu tenka skaitytis su trims skirtingais elementais: 1. juridine tarptautinio ginklų sutvarkymo forma; 2. tokio sutvarkymo ar konvencijos galiojimo ilgiu ir 3. me-džiaginiu konvencijos turiniu.

Suprantama, kad dėl pirmų dviejų elementų tinkamas sprendimas yra tik vienas: tiek juridinė forma, tiek kontak-tuojami terminai ateičiai Vokietijai turi būti tie patys, kaip ir kitoms valstybėms. Taigi sprendimas gali būti tiktai toks: nu-siginklavimo konvencija Vokietijai atstos Versalio sutarties V dalį; kas liečia konvencijos galiojimo ilgį ir, tam galiojimui pa-sibaigus, teisinę pusę — Vokietijai neturi būti taikomi jokie specialūs nuostatai.

Kai dėl medžiaginio konvencijos turinio, kokybinio nusi-ginklavimo atžvilgiu Vokietijos vyriausybė yra pasiryžusi priimti bet kurių ginklų uždraudimą, kuris būtų vienodai lai-komas visoms valstybėms. Visi ginklai, kurių konvencija ne-paliestų principe, turi būti leidžiami ir Vokietijai.

Kaip ir kitos valstybės, Vokietija, principe rezervuoja sau teisę nusistatyti tokią karinę sistemą, kuri atatiktų krašto rei-kalus ir jo ekonomines ir socialines savybes; praktiškai čia kalbama apie kai kuriuos organiškus pakeitimus, liečiančius samdomos kariuomenės tarnybos ilgį, iš vienos pusės, ir trumpą milicijos parengimą sienų ir krašto apsaugai, iš antros.

Kai dėl prancūzų saugumo tezės, Vokietija visada esanti pasirengusi svarstyti visokius planus, skiriamus vienodai visų valstybių saugumui sustiprinti.

Toks yra vokiečių memorandumo turinys. I vokiečių me-morandumą prancūzai atsakė labai kurtuaziška ir turininga nota, bet, žinoma, neigė keliamo klausimo esmę.

Prancūzų nota, pirmiausia, pabrėžia, kad visiškai nega-lima sutikti su vokiečių juridiniais argumentais. Versalio su-tarties V dalies įvade nurodoma tik, kad Vokietijos nusiginkla-vimas turi leisti bei padėti visų tautų nusiginklavimo klausimui išspręsti, bet nei T. S. pakte nei pačios sutarties tekste niekur neįrašyta, kad bet kuri bendra ginklų sumažinimo konvencija ipso jure turi pakeisti kuriuos nors sutartyje įrašytus nuolati-nius nuostatus. Visas klausimas remiasi Versalio sutarties interpretacija. Tos sutarties nuostatų negalima pakeisti unila-teraliai. Sutarties 164 § specifikuoja, kad kol Vokietija nebus priimta į T. S., joks jai primesto karinio režimo pakeitimas ne-galimas; Vokietijai į Sąjungą įstojus, to režimo pakeitimas procedūros ir turinio atžvilgiu yra visos T. S. kompetencija. Prancūzija, ištikima prievolėms T. S. atžvilgiu, negali viena stoti į bet kurias, kalbamuoju klausimu, derybas. Tik Tautų Sąjungoje, reikalui esant, prancūzai pasisakysią motyvus, ku-rie jiems neleidžia Vokietijos apsiginklavimui pritarti. Savo notoje prancūzų vyriausybė pabrėžė, kad vokiečiai prisideng-dami teisių lygybės principu reikalauja aviacijos, tankų, sun-kiosios artilerijos, nardomųjų laivų ir t. t., kad faktiškai kelia-mas Vokietijos apginklavimo, bet ne nusiginklavimo, klausi-mas. Tokią išvadą prancūzų nota daro ne tik iš vokiečių me-morandumo oficialaus teksto, bet ir iš Reichswehro ministerio pareiškimų spaudoje ir pasikalbėjimuose. Vokietijai ginkluo-jantis neišvengiamai ginkluotųsi ir kitos valstybės, kurios, kaip Vokietija, sutartimis suvaržytos; neišvengiamai visa vidurinė Europa subruztų ir neišvengiamai prasidėtų bendras ginklavi-mosi lenktyniavimas. Taigi visa Europa tiesioginai suintere-suota Vokietijos pastatytu klausimu, todėl Prancūzija negalinti atskirai duoti atsakymo į tokios svarbos problemą.

Baigdami prancūzai savo notoje pareiškė, kad jiems ga-

lima bendrai dirbti su Vokietija ne grįžtant prie senu karo pa-rengimo metodu, bet ieškant pažangos taikos organizacijoje.

Anglu nota, visiems ir ypač vokiečiams netikėtai, buvo daug griežtesnė už prancūzų notą. Visą Vokietijos juridinę ar-gumentaciją iškritikavę, anglai pareiškė, kad teisinga Versalio sutarties interpretacija yra tokia, kad tos sutarties V dalis yra privaloma ir kad ji gali būti pakeista tik bendru susitarimu. Dėl Vokietijos aliuzijų į eventualinį jos ginklavimosi anglai nesivaržydami pareiškė, kad tas būtų tragiškas paradoksas, jei pirmoji nusiginklavimo konferencija baigtųsi ginklų padidė-jimu ir faktišku kurios nors valstybės apsiginklavimu.

Principe anglai linkę pripažinti Vokietijai lygybę, bet nori-mą tikslą, esą, galima pasiekti ne kuriais nors aplinkiniais ke-liais arba susilaikant nuo pasitarimų, kurie turi prasidėti Že-nevoje, juos galima pasiekti tik per ilgas ir kantrias nusiginkla-vimo konferencijoje diskusijas.

Vokietija ypatingai pasitikėjo anglais ir vadinamųjų ne-utralių valstybių viešosios opinijos palankumu jos reikalavi-mams, bet jos diplomatinė akcija turėjo visai priešingų rezul-tatų. Keldama savo apsiginklavimo klausimą ji nustatė prieš save ir principiškai juridinės lygybės klausimu jai palankias valstybes. Pradėjo lyg reikštis tam tikras Vokietijos morali-nis izoliavimas. Vidaus politikos sumetimais pastačius tą klau-simą kaip tautos garbės klausimą ir užėmus tokią griežtą po-ciziją, Vokietijai nebeliko kaip formaliai pranešti konferencijos pirmininkui, kad diplomatiniu keliu jos klausimo išspręsti ne-pavykus, ji su pasigailėjimu verčiama pareikšti, kad tolimes-niuose konferencijos darbuose ji nedalyvausianti. Savo laiške Vokietijos U. R. ministeris pareiškė, kad ji atidžiai seks kon-ferencijos darbus ir, atsižvelgdama į jos darbų rezultatus, nu-spręs dėl savo tolimesnio elgesio.

Šis pastarasis pareiškimas neužkirto kelio tolimesnėms su Vokietija deryboms dėl jų grįžimo į1 konferenciją.

Iniciatyvos ėmėsi anglų ministeris pirmininkas siūlydamas pradėti oficialius penkių didžiųjų valstybių pasitarimus. Visi dėl tokiu pasitarimų kilę sunkumai yra gerai žinomi. Pagrin-dinė tų sunkumų priežastis buvo toji, kad vokiečiai prisispyrę gauti lygybės teises prieš bet kokius pasitarimus.

— 65 -

Ryšium su nauju Prancūzijos saugumo organizacijos ir nu-siginklavimo planu, kurį vokiečiai, greičiausiai, taktikos sume-timais įvertino gana palankiai, jie pagaliau sutiko dalyvauti privačiuose pasitarimuose Ženevoje. Tie pasitarimai vyko la-bai sunkiai, nes iš vienos pusės Vokietija griežtai pretendavo į teisiu lygybę be jokių sąlygų, o iš antros pusės Prancūzija jokiu būdu nenorėjo sutikti, kad karinio statuto lygybė nebūtų sąlygojama rimtomis bendro saugumo garantijomis. Tokioms griežtoms pozicijoms pasireiškus, anglai, amerikiečiai ir italai, susirūpinę išgelbėti konferenciją, kuri jų manymu, be Vokieti-jos dalyvavimo negalėtų pasiekti apčiuopiamų rezultatų, nau-dojo visą savo įtaką veikdami paeiliui Paryžių ir Berlyną ir ieškodami susitarimui taikinamos formulės.

Pagaliau gruodžio 11 d. susitarimas vis tik įvyko. Susi-tarimas nėra idealus klausimo išsprendimas, bet yra tinkamas kompromisas, leidžiąs formaliai vystytis tolimesniems konfe-rencijos darbams. To susitarimo pirmas svarbiausias punktas taip suredaguotas:

1. „Jungtinės Karalijos, Prancūzijos ir Italijos vyriau-sybės pareiškia, kad vienas iš principų, kuriais nusiginklavimo konferencija vadovausis, turėtų būti Vokietijai ir kitoms taikos sutartimis nuginkluotoms valstybėms lygybės teisių suteikimas tokioj sistemoj, kuri sudarytų saugumą visoms tautoms, ir kad šis principas turėtų būti išreikštas konvencijoje, kurioje bus sutraukti nusiginklavimo konferencijos rezultatai.

Šis pareiškimas implikuoja, kad atitinkami visų valstybių ginklų apribojimai bus įtraukti į numatomą nusiginklavimo konvenciją. Tenka aiškiai pabrėžti, kad tokios teisių lygybės taikymo būdai pasilieka konferencijos svarstymo objektais".

Kaip matome, ši kompromisinė formulė yra greičiau pran-cūzų laimėjimas, nes ji visiškai atitinka naujo prancūzų plano dvasią ir oficialius tuo reikalu buvusio ministerio pirmininko Herriot pareiškimus. Vokiečiai gauna lygybės teises tik są-lyginai, t. y., „tokioj sistemoj, kuri sudaryta saugumų visoms tautoms", ir kurios taikymo metodų svarstymas pasilieka pa-čios konferencijos kompetencijoje.

2. Antram susitarimo punkte pabrėžiama, kad šio pareiš-T a r p t . Teisės Moksl . D - jos paskaitos 5

— 66 -

kimo pagrindu Vokietija pažymi savo norą grįžti į nusiginkla-vimo konferenciją.

3. Trečias pareiškimo punktas: „Jungtinės Karalijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos vyriausybės yra pasirengu-sios prisidėti prie iškilmingo pakartotinio visų Europos valsty-bių pareiškimo, kad jos jokiomis aplinkybėmis jėga nebandys Išspręsti bet kurių dabartiniu ar būsimu ginču tarp signataru-Tai bus padaryta neatsižvelgiant (sans préjudice) išsemiamo saugumo klausimo svarstymo". Šis iškilmingas pareiškimas liečia tik Europos valstybes ir yra Briando-Kelloggo pakto dar sykį patvirtinamas. Pareiškimas nenumato sankciją prieš jį sulaužusią valstybę, todėl ir prikergtas paskutinis skirsnis „neatsižvelgiant išsemiamo saugumo klausimo svarstymo", nes jis leidžia sankcijų klausimą kelti per taikos organizacijos diskusijas.

4. Paskutinis susitarimo punktas, jau visų penkių didžiųjų valstybių pasirašytas, pareiškia, kad jos yra pasiryžusios ben-dradarbiauti konferencijoj su kitomis joje atstovaujamomis valstybėmis nedelsiant išdirbti konvencijai, kuri turi patikrinti rimtą ginklų sumažinimą ir apribojimą ir kuri turi numatyti nuostatus, kuriais bus pagrįsta būsimos konvencijos revizija dar daugiau ginklams sumažinti.

• *

Laikotarpy nuo mano paskaitos iki paskutiniu dienų (birželio pra-džios) buvo padaryta nauju pasiūlymu ir konferencija įėjo i naują fazę. Aš, reziumuodamas konferencijos darbus, duosiu trumpą šių dienų nusiginkla-vimo problemos padėties apžvalgą.

Iš viso, kas pasakyta, matome, kaip tautu nusiginklavimo problema yra plati, sudėtinga ir paini.

Teoretiškai pasaulis visiškai atsižadėjo karo, kaip politikos įrankio. Bet metodai, būdai ir priemonės, kuriu tautos amžiais laikėsi, santykiau-damos vienos su kitomis, negreit keičiasi. Karo institutas visada buvo ne tik priemonė savo politiniams tikslams pasiekti, si lpnesniems pavergti, bet jis yra ir priemonė savo individualiam saugumui išlaikyti, t. y. politinei nepriklausomybei ir teritorialinei neliečiamybei patikrinti. Antra vertus, tautu ego izmas ir psichologija negreit keičiasi ir negreit prie nauju teisės_ ir teisėtumo idėjų prisitaiko. Tautos tebėra godžios , karštingos, išdidžios, l inkusios kitus pavergti ir smurtu vyrauti. Pas irašydamos Įvairius paktus

— b i -

ll ta ikos nepuolimo sutartis, jos dažnai linkusios jų laikytis tik tiek, kiek tos s u t a r t y s joms naudingos . Taigi kiekvienos tautos sus i rūpinimas savo s a u g u m u vis dar y r a pagr i s tas . Štai kodėl saugumo problema vis dar tepasilieka visos nusiginklavimo problemos kertinis akmuo, štai kodėl nu-siginklavimas nėra techninis klausimas, bet viena svarbiausiu politiniu problemų, kur ią pasaul is y r a mėginęs išspręst i .

Nusiginklavimas taip sunkiai vyksta todėl, kad lygiagrečiai reikia pripratinti visas tautas prie tarptautinio solidarumo idėjos, prie savitarpio pasitikėjimo ir prie visu didžiųjų ir mažųjų tautų lygybės principo.

Palaipsniškas ideologijos keitimasis šia prasme krinta i akį, sekant iš arti susijusią su nusiginklavimu politinių priešgynybių išsilyginimą ir jų konsilidaciją.

Kas atrodė negalima 1932 m., jau praktiškai pasiekta 1933 m. Šiuo atveju atidus 1933 m. Nusiginklavimo Konferencijos darbų bazės įvertini-mas būtų ne tik įdomus, bet ir labai pamokomas. Tai bus kitos mano studijos objektas.

Cia tik keliais žodžiais suglausiu svarbesnius Konferencijos etapus ir pažymėsiu pažangą įvairių problemos koncepcijų atžvilgiu.

1. Nauja konferencijos fazė prasidėjo naujo prancūzų vadinamojo „konstruktyvinio plano" studija. Tas planas susideda iš dviejų dalių: pir-ma dalis, politinė, liečia saugumo klausimą, antra dalis, techninė, nustato ginklų lygybės statutą.

Visa saugumo sistema yra pagrįsta šiais principais: I. Briando-Kelloggo pak ta s pasmerkė karą. Logiška iš to pasmer-

kimo išvada yra užpuoliko pasmerkimas. Iš tos pagrindinės idėjos seka kitos trys išvados: 1) kad karui ištikus paktą pasirašiusios valstybės ne-begali pasilikti neutralios (šis principas jau buvo pripažintas ir Amerikos Jungtinių Valstybių); 2) kad ginkluotam konfliktui gresiant tos valstybės neatidėliodamos turi pradėti tartis, kaip gresiamą pavojų paraližuoti ir kurių sankcijų imtis prieš užpuoliką ir 3) kad tos valstybės nepripažins dėl tarptautinių pasižadėjimų sulaužymo pakitėjusios padėties.

Praktiškas visų šių principų taikymas sudaro vadinamąjį „didjjį sau-gumo ratą", kuris apima visas valstybes Tautų Sąjungos narius ir nenarius.

II. Tų principų taikymas leidžia Tautų Sąjungos nariams visiškai ir tikrai laikytis pasižadėjimų, išeinančių iš T. S. Pakto ar iš kitų sude-rintų su Pakto principais sutarčių. Kitaip tariant, visų žemynų T. S. na-riai galės laisvai taikyti Pakto 16 str. numatytas sankcijas. Praktiškai plano idėja yra įtraukti Angliją aktyviai dalyvauti (jūrų laisvės problema). Tai yra vadinamas „antras arba vidurinio saugumo ratas".

III. Specifiškai Europai skiriama saugumo organizacija sudaro „ma-žąjį arba vidujinį saugumo ratą". Svarbiausias šių paskutinių nuostatų tikslas yra nustatyti sąlygas, kuriomis kiekviena organizacijoje dalyvau-janti valstybė turi teisę į kitų valstybių paramą.

Techninė Prancūzų plano dalis, pagrįsta gynimosi principo lygybe, turi tikslo 1) susilpninti ginkluotų jėgų puolamąsias savybes ir 2) speciali-zuoti kai kuriuos elementus bendro veikimo operacijoms, numatytoms Pakto 8 straipsnio pirmam punkte ir 16 str. Ginkluotų jėgų puolamosioms

5*

- 68 —

savybėms susilpninti svarbiausias naujoviškumas yra pasiūlymas v i sos ka-riuomenės suvienodinti s i s temos atžvilgiu arba ,uniformuoti". Kariuome-nių „uniformizacija" būtu, be to, tikslus kriterijus ju „dydžiui bei sudėčiai" palyginti. Kai dėl „specializacijos" — tai yra senas prancūzu „tarptau-tinės kariuomenės" principas.

Prancūzu planas dėl įvairiausių priežasčių nebuvo priimtas, bet v isa eilė to plano principu buvo priimta vėlesniuose pasiūlymuose.

2. Prancūzų planą bediskutuojant, įvairios priešingos tezės labiau suartėjo ir buvo galima pradėti įvairius praktiškus klausimus konkretizuoti. Anglai įnešė naujų darbo metodo pasiūlymą: užuot diskutavus visus klau-simus kartu ir perdaug teoretiškai, jie pasiūlė atskirti saugumo problemą nuo visu nusiginklavimo klausimų tiesia to žodžio prasme. Visa saugumo problema nagrinėti buvo pavesta vadinamai politinei komisilai. Tos komisi -jos darbai praktiškai pasireiškė įvairiu saugumui patikrinti pasiūlymų bei ak-tų redagavimu: a) iškilmingo pasižadėjimo nenaudoti tarpusavio santykiuo-se smurto bei prievartos tokiomis pat są lygomis , kaip Briando-Kel loggo paktas atsižada karo kaip politinio įrankio (tarptautinės teisės atžvilgiu ši „karo" ir „smurto bei prievartos" asimiliacija yra labai svarbi), b) užpuo-likui apibūdinti taisyklių, c) savitarpio pagalbos pakto.

Cia pat ir pažymėsiu, kad užpuolimo aktams apibūdinti labai įdomų projektą pateikė Sovietu delegacija. Š is projektas beveik v i sas ištisai įėjo į vė lyvesnį „užpuolikui apibūdinti aktą". Kariuomenės sudėties komi-silai buvo pavesta nustatyti įvairius kariuomenės sudėties elementus: tik-rosios tarnybos įvairių kategorijų kariai, mokytas rezervas, įvairios mili-tarizuotos organizacijos ir p. Bendroji komisija turėjo nagrinėti pačiu ginklų kokybinio ir kiekybinio sumažinimo ir apribojimo klausimus. Atski-riems komitetams buvo pavesta pateikti konkrečių pasiūlymu ginklu ga-mybos ir prekybos klausimui išspręsti ir kontrolės ta isyklėms išdirbti.

3. Komisijos bedirbdamos vis dar negalėjo susitarti. Priežast i s v i s toji pati: eilė valstybių bet kurį nusileidimą ginkluose są lygoja saugumo garantijomis, dėl kuriu vis negalima susitarti. Konferencijai gresia dide-lis pavojus. Tuo metu anglu vyr iausybė per MacDonaldą įneša naują vadinamąjį MacDonaldo planą. To plano skirtumas nuo visu senųjų planų yra tame, kad jis buvo pateiktas konkrečios konvencijos pavidalu. Kai dėl jos turinio iš e smės — jis yra s intezė visu iki šio laiko pasiektų susitarimų visais konkrečiais klausimais ir kas labai svarbu, pirmą sykį figūruoja konkretūs skaičiai: kariuomenės, artilerijos kalibru, tankų tona-žo, lėktuvų tonažo ir kiekio ir t. t. Niekas nedrįso imtis a tsakomybės už konferencijos suirimą. Visi iškilmingai priėmė naują anglu planą diskusi-jų pagrindu ir pradėjo jį svarstyt i papunkčiui. Saugumo atžvilgiu plano naujoviškumas — Amerikos pritraukimas į „pasitarimus" gresiant pavo-jui taikai. Didelis žingsnis pirmyn — prancūzų „didysis saugumo" ratas bus patikrintas. Dėl „mažojo rato" reikės dar tartis. Yra labai daug m a -žos ioms va l s tybėms nepriimtinu dalykų, kaip, pavyzdžiui , faktiška di-džiųjų valstybių hegemonija, nes konferencija pasitarimams gali būti kvie-č iama tik penkioms šal ims prašant, kurių viena būtinai iš septynių d i -

— 69 -

džiuįų vals tybių. Visos abejonės i r pa ta i sos a t i dedamos vė lyvesn iam skai-tymui, tiek y r a didelis no ra s pasiekt i kuriu nors pozi tyviu rezul ta tų .

Ir vis tik Konferenci ja i ir vėl gres ia didelis pavojus . Ši ka r t ą dėl konkrečių dalykų, bet ne dėl teoretinių „saugumo o rgan izac i jo s " klausi-mų. S v a r s t a n t ka r iuomenės sudėt ies klausimą, vokiečiai pa te ikė eilę pa-taisų, toli prasi lenkiančių su anglų p ro jek to pr incipais ir dvas ia . Vokieti-jos no ra s savo ka r iuomenę padidinti i r y p a č jai užd raus tus ginklus įs igyti jau buvo pa re ikš t a s gana a tvi ra i . Vokiet i jos de legac i jos Ženevoje re ika-lavimai buvo patvir t in t i įvairių vyr iausybių nar ių s t ra ipsn ia i s i r v iešais pare i šk imais . P r i e š Vokiet i jos n o r ą ginkluotis pas i re i škė didelė opozici ja ne tik Ženevoje, bet i r v i same pasau ly j e . Konferenci ja i iširus, kal tė buvo p r imes ta vokiečiams. Vokiet i jos v y r i a u s y b ė sus i rūpino.

4 . Tokiomis są lygomis buvo paske lb tas g a r s u s Amer ikos prez idento Roosevel to a t s i šauk imas i viso pasaul io vals tybių ga lvas . Amer ikos a t s to-vas , i n t e rp re tuodamas tą a t s i šaukimą Nusiginklavimo Konferenci jo je , pa-brėžė, kad Amer ika su t inka da lyvau t i „pas i ta r imuose" , bet jos da lyvav i -m a s saugumo organ izac i jo je bus tik pasyvus , t . y . k a d j i n e d a r y s kliūčių bend roms pas t angoms , kurių bus imtasi pr ieš užpuol iką , „jei Amer ikos Jung t inės Va l s tybės sut iks su pas i t a r imuose p a d a r y t u sprendimu" . Bet už ta t Amer ika pas i s akė pr ieš ter i tor ial inio s t a tus quo kei t imą ir pr ieš bet kur į kur ios nors va l s tybės ginklų didinimą. J i p r i t a r ė anglų planui k o k y -binio ir kiekybinio nusiginklavimo atžvi lgiu.

Vokiet i jos v y r i a u s y b ė s kanc le r i s Hitleris pasaul inę opini ją nuramino labai taikia kalba Reichs tage , y p a č p a b r ė ž d a m a s , kiek būtų pasauliui kenksmingas bet kur i s n a u j a s k a r o sukrė t imas . T o k i o m i s są lygomis buvo ba ig tas anglų plano p i rmas ska i tymas .

5 . Fak t i ška Ženevos konferenc i jos diskusi jų padė t i s po p i rmojo anglų plano s v a r s t y m o y r a š i :

Saugumo problema: a) Sus i t a r t a dėl visų valstybių konferencijos šauk imo procedūros , g res ian t k a r o pavojui . Tokia „pasitarimu!' konfe ren-c i ja nieku būdu n e p r i e š t a r a u j a Tau tų S ą j u n g o s P a k t o t a ik inamaja i p roce-dūra i i r nes iaur ina gal ios ir teisių T. S. T a r y b o s a r b a jos p i lna t ies ; b) išdir-t a s „užpuolikui apibūdinti paktas". Šio pak to in ic ia tyva pr ik lauso S S S R delegaci ja i . T a s p a k t a s mėgina i šva rdy t i visus f ak tus , kurių į v y k d y m a s s u d a r o užpuolimo akta. Toks au toma t i škas užpuol imo apibūdinimas nevi-s o m s va l s tybėms a t r o d o pr i imt inas i r galutinio sus i t a r imo šiuo klausimu da r nėra , bet tu r ima vilt ies sus i tar t i . Didž ia ja i va ls tybių daugumai , y p a č mažos ioms va l s tybėms , jis p r i imt inas ; c) užpuolimui konstatuoti aktas. Tuo ak tu kiekvienoje sos t inė je sk i r iama speciali iš d ip lomat in io ko rpuso penkių nar ių komisi ja , kur i i r kons t a tuos pa t į užpuol imo ak tą . Ak tas numato smul-k ias užpuolimo kons t a t av imo p rocedū ros t a i s y k l e s ; d) Europos vals-tybėms skiriamas saugumo paktas. Š is p a k t a s nekur i a kurių nors naujų sav i t a rp io paga lbos prievolių, bet jis sk i r i amas sus t ipr in t i sav i ta rp io pa-galbos pr ievolėms, kur ios y r a n u m a t y t o s T . S . P a k t e a r b a kur ios išeina i š sutarč ių , s u d a r y t ų P a k t o dvasia . Be kita ko, P a k t o 16 str. , T a r y b o s re-komendac i jos , kur ios y r a faku l ta tyv inės , t ampa p r iva lomos .

— 70 -

T u o būdu v i suma saugumui pa t ikr in t i sk i r i amų pr iemonių y r a labai a r t i m a seno p rancūzų plano t i ems „ s a u g u m o r a t a m s " .

Ginklų sumažinimo ir apribojimo klausimas. Dėl ginklų k a r y b i n i o apribojimo pažanga neabejotina. Iš principinės plotmės pe re i t a i p r a k t i š -kus skaičius. Jei pernai buvo ga l ima tikėtis susitarti dėl 150 m m . a r t i l e -rijos kalibrų, dabar svarstomame p lane tas didžiausias kalibras yra 105 m m . Aviacijos srity jau praktiškai įs ivaizduotas v is iškas karo aviacijos pas i -aiškinimas už keliu a r kel iol ikos m e t ų ; tųo t a rpu jos techninės s a v y b ė s aprėžtos ir kiekis apribojamas. Didžiųjų valstybių o ro la ivyna i n o r i m a sumažinti iki 500 lėktuvų. Valstybės, k u r i o s iki šio laiko nus i le id imus o r o ginklams apriboti są lygojo civil inės aviacijos internacionalizaciją, l inku-sios nuo tų są lygų atsisakyti . Kariuomenių puolamąsias savybes mėgina-ma susilyginti , įvedant trumpus karo prievolės terminus ir pri lyginant kariuomenių s istemas milicijai. Kariuomenių sudėtis žymiai sumažinama.

Konvencijos vykdymui prižiūrėti sutikta su t a rp t au t i nė s k o n t r o l ė s principu.

Dar galima laukti įvairių nesusipratimų ir „krizių", bet perspektyvos žymiai pagerėjo.

Tiek pačios konferencijos, tiek v iešos ios pasaulinės nuomonės spau-dimas dabar reiškiasi dviems kryptimis: neleisti nė vienai valstybei s a v o ginklus padidinti; spausti stipriai ginkluotas vals tybes , ka ip gal ima labiau turimus ginklus sumažinti kiekio atžvilgiu ir apr ibot i kokybės a tžvi lgiu .

J. Robinzonas.

Asmeninis į s ta tymas tarpsr i t iniuose santykiuose Lietuvoje.

(Paskaita, laikyta 1933 m. vasario 3 d. V. D. Universiteto rūmuose).

A. įvadas. Sprendžiant civilines bylas, teisėjui tenka taikyti ne vien

teismo būstinės vietoje (lex fori) veikiančius įstatymus; jam tenka dažnai ir kitais kriterijais vadovautis. Nuo postglosa-torių laikų tokiais kriterijais gali būti lex (status) personalis, lex patriae, lex domicilii, lex loci contractus, lex contractus solutionis, lex rei sitae ir t.t. Ypatingai šeimos teisės santy-kiuose dažnai tenka vadovautis asmens įstatymu. Cia nelie-sime klausimo, kuriais atvejais ji tenka taikyti, tepriminsime tik, kad juo ypač tenka vadovautis teislumą ir veikslumą nustatant, įpėdinystės teises judamuose turtuose sprendžiant ir kt. Bet kas pagaliau yra tas asmeninis įstatymas? Ne-liesdami klausimo tarpvalstybiniu mastu, išsiaiškinsime tik, kokį, būtent, Lietuvos teisėjas turi taikyti įstatymą, kai jam tenka taikyti piliečio asmens įstatymą. Jeigu visoj Lietuvoj būtų vienoda privatinės teisės sistema, atsakymas būtų vi-sai aiškus. Tačiau reikia čia, kad ir nenoromis, kartoti ba-nalų konstatavimą, kad Lietuvoje .tebeveikia keturios civili-nės teisės sistemos: X tomo, Napoleono Kodekso, Pabaltės vietinės teisės ir Būrgerliches Gesetzbuch (BGB).

Kad ir dažnai kartojamas šis tvirtinimas, vis dėlto jis nėra visai tikslus, nes teritorialinės kategorijos yra pakei-stos sistemos kategorijomis. Yra neginčijamas faktas, kad civilinės teisės atžvilgiu Lietuva susideda iš keturių dalių: Kauno ir Vilniaus kraštų, Suvalkų krašto, Klaipėdos ir Kur-šo. Bet Kauno—Vilniaus kraštų civilinė teisė susideda ne vien iš X-to tomo I-os dalies, bet ir iš visos eilės išsklaidytų per vi-sus 16 tomų nuostatų, surinktų žinomame Goževo ir Cvetko-

— 72 -

vo (Сборник гражданских законов 3 тома, СПБ. 1885— i 889) rinkiny. Suvalkų krašte veikia ne visas Napoleono Kodek-sas, o tik antra ir trečia jo dalis, be to, 1825 metų Lenkijos Karalystės civilinio kodekso pirma knyga1) ir, pagaliau, 1836 metų vedybų įstatymas. Veikianti Klaipėdoj civilinė teisė su-sideda ne vien iš B. G. В., bet ir iš eilės specialių įstatymų, pav., Urheberrecht an Werken der Literatur und Kunst 19. VI. 01 (Fassung vom 22. V. 1910); Urheberrecht an Werken der bildenden Kiinste 9.1.17; Verlagsrecht von 19. VI. 01; kai kurie partikuliariniai Prūsijos įstatymai (Anerbenrecht, Ge-sinderecht). Pagaliau, Kurše veikia ne visa Baltisches Lan-desrecht (Свод Местных Узаконений Губерний Остзейских, ч. III, Законы

Гражданские), о tik bendrieji šios knygos nuostatai, taip pat dalim Kuršo žemės teisė.

Be to, nereikia pamiršti, kad visi šie įstatymai veikia su dviem rezervais: 1) tiek, kiek jie nėra pakeisti vėlesniais įstatymais ir 2) kiek jie neprieštarauja Lietuvos Konstitu-cijai.

Nereikia dar užmiršti, kad ne tik prekybos apyvartoje (Prekybos Įstatymo 1 Str. tiesiog Sako : „В случае недостатка этих законов, (įsci 1. торговых) „применяются... принятые в торговле обычаи"),

bet ir civiliniuose santykiuose (ypatingai kaimiečių bylose) dažnai taikomi vietos papročiai. 1912 m. Civilinio Proceso no-vela (str. str. 101 ir 102) praplėtė ir be to gan platų įpročių taikymą-

Šia proga reikėtų dar išnagrinėti klausimą santykio tarp X t. 1 d., iš vienos pusės, ir Suvalkų ir Kuršo civilinių įsta-tymų, iš antros pusės. Šis klausimas turi didelės svarbos tarpsritinėms kolizijoms spręsti. Prieš karą buvo žiūrima į X t., kaip į bendrą įstatymą, o į kitus, kaip į vietinius. Ši pažiūra buvo paremta politiniais sumetimais: imperijos santykiais su pa-kraščiais. Vargu bau ar mes galime laikytis šios pažiūros: visi tie įstatymai veikia Lietuvoje ne todėl, kad jie veikė prieš karą, o todėl, kad toks buvo naujos suvereninės val-stybės noras. Mes galėjome įvesti ir tokius įstatymus,, ku-rie Rusijoje ir neveikė, ką mes ir padareme, pav., sankciona-vę vokiečių okupacinės valdžios 1903 metų baudžiamojo sta-tuto įvedimą. Mūsų sumarinė recepcija senos Rusų teisės, ten jau nebeveikiančios (bolševikų atmainytos), buvo įvyk-

0 Atitinka Code Civil I knygą.

— 73 -

dyta tikslingumo sumetimais: mes priėmėm įstatymus, bet ne jų rangų suskirstymą, ne jų hierarchiją.

Atmetę gi teoriją apie X t. 1 d. prioritetą, mes negalime nepripažinti, kad tam tikrieji jo nuostatai veikia visoj Lietu-voje: pav., 683 str. dėl gelžkelių atsakomybės už nelaimin-gus atsitikimus; Suvalkuose veikia X t. 1 d. 1071—1081 str. str. vietoj 981 — 984 Civ. Kodekso.

Privatinės teisės "sąvoka yra platesnė, negu civilinė tei-sė : ji apima dar visą eilę teisės sričių, iš kurių svarbiausia y ra prekybos teisė (vekselių teisę įskaitant). Šiuo atžvilgiu teturime tik tris teritorialines grupes: Kauno — Vilniaus — Kuršo, kur veikia Prekybos Kodeksas ir 1903 metų Vekselių (statai, Suvalkus su Prancūzijos Prekybos Kodeksu ir Klai-pėdos Kraštą su paveldėta Vokietijos H. G. B. (Handelsge-zetzbuch) ir WO (Wechselordnung) ir kitais pridedamaisiais įstatymais.

Jei atsižvelgsime į glaudžiai su materialine teise surištą procesinę teisę, tai mes susidursime tik su dviem proceso si-stemomis: 1854 metų Civilinio Proceso Įstatymo (su tam tik-romis specialiomis Suvalkus ir Kuršą liečiančiomis normo-mis 1482—1798 str. str. ir 1799--2097 str. str.) ir 1875 metų Zivilprozessordnung.

Visos šios precizijos buvo reikalingos duoti tikram vaiz-dui mūsų privatinės teisės normų įvairumo, iš kurio, žino-ma, kyla kolizijų galimumas ir jų dažnumas.

Tų normų įvairumo akivaizdoj rimtas unifikacinis apsi-reiškimas yra Aukščiausio Teismo vieningumas. „Aukščiau-sias Teismas visai respublikos teritorijai tėra vienas" — sa-ko Konstitucijos 69 str. Tas pats pradas yra pakartotas Klai-pėdos Statuto 24 str. I pastraipos: „la juridiction du Tribu-nal suprême de Lithuanie s'étendra sur tout le territoire de la République, y compris le Territoire de Memel". Tačiau, to straipsnio II pastraipa ir Laikinosios Lietuvos Teismų ir jų Darbo Sutvarkymo Įstatymo III Skyrius (V. 2. 159 Nr.) nu-stato, kad — „ce tribunal comprendra une section spéciale pour les affaires du Territoire de Memel". Statuto autorių, matyt, norėta sudaryti nuolatinį sąstatą vietinių įstatymų interpretacijai, kas, pav., Lenkijoj ir yra. Ten Aukščiausio Teismo, tiek civilinis, tiek ir baudžiamasis skyrius suside-

— 74 -

da iš trijų kamerų: a) buv. Rusijos, b) buv. Vokietijos ir c) buv. Austrijos dalims.

Aukščiausio Teismo vieningumas reiškia, kad visa val-stybė sudaro teismų sprendimų vienetą (Urteilsgemein-schaft1). Tas pradas yra aiškiai pabrėžtas Statuto 21 str.

Ne pro šalį tarp kitko pastebėti, kad yra kraštų, kur net ir aukščausio teismo vieningumo nėra: Jugoslavijoj yra še-šios privatinės teisės sistemos (Serbija,1 Juodkalnija, Kroatija ir Slavonija, Bosnija ir Hercegovina, Dalmatija ir Slovėnija, pagaliau, Vojvodina ir Medjinurje), ir kieviena iš jų turi sa-vo aukščiausią teismą (Belgrado kasacinis teismas, Veliki-Sud Podgoricoj, Septemvirų stalas Zagrebe, Vrhovni Sud Sarajeve, Septemvirų stalo Zagrebe skyrius B, kasacinio Belgrado teismo skyrius B. Novi Sad mieste).

Nors mes esame gan toli nuo privatinės teisės unifikaci-jos, plačia to žodžio prasme, bet unifikacinis pradas instink-tyviai jaučiamas ir faktiškai jau yra pravestas visoj eilėj įstatymų. Cituosiu svarbiausius iš jų (chronologine eile):

1) Vyrų ir moterų teisių išlyginimas šeimos ir paveldė-jimo srityse (V. Ž. 85); tiesa, ši novela pačių nor-matyvinių nuostatų nepakeitė.

2) Atlyginimas už nusavintą turtą (V. Ž. 87/743). 3) Butų nuomos miestuose įstatymas (veikianti redak-

cija V. Ž. 162). 4) Žemės Reformos ir tvarkymo įstatymų gausingos pri-

vatinės teisės normos. 5) Akcinių bendrovių įstatymas (V. Ž. 179), kuris panai-

kino X t. 1 d. str. str. 2131, 2139—2198. Tik dėl įsta-tymo leidėjo apsileidimo nepažymėta, kad atmainyti Prancūzijos Kodekso 29—37, 40, 45 str. str.

6) Veikusiųjų Lietuvoje piniginių vienetų pakeitimo li-tais įstatymas (V. Z. 197).

7) Prekybos įmonių perleidimo įstatymas (V. Z. 367). 8) Kredito įstaigų imamoms palūkanoms normuoti įsta-

tymas (V. Z. 402) ir X t. § 2020, Napoleono Kod. § 1907 ir Pabaltės vietos įst. rinkinio III d. § 3425 vienodas papildymas palūkanų normavimo atžvilgiu.

0 Žiur. Worms, Zum interterritorialen Privatrecht der UdSSR" (Zeitschrift fur Ostrecht, VI 700—713, 738—739).

— IS —

Mes galėjome bent sumažinti sistemų skaičių, praplėtę;, pav., X tomo veikimą ir Kuršui (kaip mes faktiškai nevyk-dome tenai ipotekos tvarkos, o vien pripažinimo tvarką) ar-ba įvedę daug tobulesnius 1903 m. Vekselių {status Suval-kijoje vietoj pasenusių Prekybos Kodekso nuostatų (110—189 str. str.), ką padarė, pav., estai, įvedę buv. Petrapilio ir Psko-vo gubernijos dalyse, 1930 m. birželio 5 d. įstatymu, Pabal-tės teisę, arba čekai, kurie įvedė vadinamąjį 1920 m. sausio 30 dienos įst. (Slg. 75) Hulčino krašte, kur veikė Vokietijos privatinė teisė, buv.• Austrijos privatinę teisę, ir tokiu būdu vietoj trializmo priėjo teisės dualizmą (Austrijos ir Vengri-jos). Galima spėti, kad po pirmo mūsų legislacijos periodo, kada daugiausia reikėjo bent kiek pritaikyti veikiančius įsta-tymus prie pakitėjusių gyvenimo sąlygų, įeisime į naują pe-riodą, kad galima būtų organiškai ir sistematingai eiti prie įstatymų sutvarkymo. Bet su visu optimizmu tenka visgi skaitytis su dešimtmečiais, ypatingai atsižvelgus į Klaipėdos Statuto 5 str. 9 p. numatytą privatinės teisės autonomiją. Jei buv. rusiškos Lietuvos dalies privatinės teisės suvienodi-nimui nėra valstybinės teisės pobūdžio kliūčių, tai abiejų Lietuvos dalių privatinės teisės unifikacija tegali būti vykdo-ma išleidžiant vienaip skambančius įstatymus (Statuto 5 str. П pastraipa).

Tokiai padėčiai esant, tarpsritinė privatinė teisė įgyja didelės reikšmės. Praktikoj, ne tik mūsų, bet ir svetimų teis-mų, tiek kiek bylose dalyvauja mūsų piliečiai, nuolat kyla tarpsritinių kolizijų. Bet kas tai yra tarpsritinė privatinė teisė? — Visuma tų juridinių normų, kurios nurodo kaip su-derinti įvairius vietinius įstatymus, veikiančius atskirose valstybės dalyse1). Yra galima bendra tarpsritinė privatinė teisė, privaloma visiems teisėjams, kaip antai Šveicarijos 1891 metų birželio 25 d. , Bundesgesetz betrf. die zivilrechtli-chen Verhâltnisse der Niedergelassenen und Aufenthalter" (l—27 str. str. tarpsritinė teisė); Prancūzijos 1921 metų lie-pos 24 d. dėl konfliktų tarp Prancūzijos ir vietinių Alzacijos ir Lotaringijos įstatymų civilinės teisės srity ir, pagaliau, Len-kijos 1926 metų rugsėjo 2 d. įstatymas (Ustawa z dnia 2 sierp-nia 1926 r. o prawie wîasciwiem dla stosunkôw prywatnych'

' ) Rapp ( S t a u d i n g e r s K o m m e n t a r , В. VI) 29—42 pp.

— 76 -

wewnçtrznych), bet skirtingos kolizinės normos galimos kiek-vienai teisės sistemai. Mes neturime specialaus įstatymo tarp-sritinėms kolizijoms spręsti, bet kai kurios kolizinės normos, kurios iš dalies yra materialiniuose įstatymuose, iš dalies -procesiniuose, o ypatingai gan turtinga Senato praktika.

B. Šaltiniai. Po šio įvado pereisime į Lietuvos piliečio status perso-

nalis klausimą. Koks tai yra asmeninis įstatymas, kuris turi būti taiko-

mas tokiems atsitikimams: ar tai yra įstatymas, veikiąs pi-liečio gimimo vietoj, ar jo būstinėj, o gal būt ir kitur?

Pirmoj eilėj teks kreiptis į paveldėtą teisę ir pažiūrėti, kokį atsakymą ji duoda į pastatytą klausimą, o po to reikės išnagrinėti, kiek tasai atsakymas dar galioja viešai tvarkai pasikeitus.

Veltui ieškosime aiškios įstatymu normos, duodančios aišku atsakymą į pastatytąjį klausimą. Be to, reikia turėti omeny, kad kiekviena galiojanti Lietuvoj privatinės teisės sistema turi savo kolizinius nuostatus.

Pradėsime nuo X-to tomo 1-os dalies. Ten randame 1279—1295 str. str. eilę koliziniu normą, liečiančią paveldėji-mo teisę. Tos normos, tiek, kiek iš jų galima išvesti asmeni-nio įstatymo sąvoką, gali būti (ir teismo praktikos buvo) pri-pažintos kaip turinčios bendrą reikšmę, ypatingai ir dėl to, kad kituose įstatymuose prieštaraujančių nuostatų neran-dame1).

Prieš įeinant in médias res, tenka paklausti, ar nurody-mai teisėjams, esantieji 1279—1295 str. str., yra privalomi ir Kuršo ir Suvalkų teisėjams ar vien Kauno teisėjams. Kitais žodžiais, ar šios kolizinės normos yra bendros ar partikulia-rinės. Už pirmą tezę kalba pats šių normų turinys, jų atskiri nuostatai, kuriuose tiesiog kreipiamasi į esamuosius Suvalkų ir Kuršo teismo organus. Antra, nereikia užmiršti, kad ma-terialinių civilinių normų Ipartikuliarurras nebūtinai surištas su skirtinga teismo organizacija, ir kadangi, net ir esant par-

Žiūr . Нольде, K o m e n t a r e pr ie X. t. Вормс - Ельяшевич, Вып. III 215-245; t a s pa t s . Личный закон в русских междуобластных гражданских конфликтах, Право". 1913, 2635 2652, 2 7 0 2 - 2 7 1 2 ; t a s pa t s , Лист, Между-народное Право, p r i edas 489—491.

— 77 -

tikuliarinėms materialinės teisės normoms, teismo organiza-cija yra vieninga, juk galima tarti, kad įstatymų leidėjas turi teisę duoti nurodymus visiems teisėjams, jo priklausantiems,, vis tiek, ar jie sprendžia pagal vieną ar kitą kodeksą. Tre-čias argumentas šios tezės naudai yra šitoks: ar kolizinės normos priklauso prie privatinės teisės ar prie viešosios tei-sės, yra doktrinos išspręsta ta prasme, kad, kaipo įsakymai teisėjams, jos yra viešosios teisės pobūdžio ir, kaipo tokios», yra nepriklausomos nuo tos privatinės teisės sistemos, dėl kurios pritaikymo kalbama.

Ketvirtas argumentas mūsų tezės naudai (bent kiek ji liečia Suvalkus) yra šitoks:

Žemiau cituojamas 1844 m. liepos 5 d. įstatymas buvo paskelbtas ne tik n. c. 3., bet ir Lenkijos Karalystės įsta-tymų Dienyne, 35 t. 132 p.1). Kaip žinoma, Vietininko 1816 m. sausio 9 d. nutarimu, visi įstatymai būdavo skelbiami įstatymų Dienyne (Dziennik Praw). Ši tvarka veikė iki 1871 metų.

Mums teks vėliau įsižiūrėti, ar nėra Kuršo ir Suvalkų įsta-tymuose normų, skirtingų nuo šių, kurias išvesim iš 1279 ir sekančių straipsnių.

Tiksliai šių straipsnių, kaipo kolizinių normų, reikšmei išaiškinti ir suprasti, reikės trumpais bruožais priminti jų kilmę.

Šie straipsniai yra paremti šiais įstatymais: 1) 1840 m. balandžio 3 d. Valstybės Tarybos nuomone-

apie teismingumą dėl turto, likusio po vidaus guber-nijų pavaldinių gubernijose, kurios naudojosi ypatin-gomis teisėmis. Prie šių gubernijų priklausė tarp kit-ko ir Kuršas. (П. c. 3. 133 41). Šis įstatymas su-daro X. tomo, L dalies 1279—1286 str. str.;

2) 1843 m. balandžio 8 d. Valstybės Tarybos nuomone apie teismingumą dėl nekilnojamo turto asmenų, pri-rašytų prie imperijos ir laikinai gyvenančių Suomi-joje ir prie Suomijos, laikinai gyvenančių Imperijoje-(n. c. 3. 16717) ir

3) 1844 m. liepos 5 d. Valstybės Tarybos nuomone apie teismingumą dėl judomojo turto asmenų, prirašytų prie imperijos ir laikinai gyvenančių Lenkijos Kara-Рейнке, Очерк русско-потьского междуобластного права, 17.

— 78 -

lystėj, o taipogi asmenų, prirašytų prie Karalystės ir laikinai gyvenančių Imperijoje (П. G. 3. 18056).

Šie du paskutiniai įstatymai sudaro 1287—1295 str. str. Mūsų tikslams yra svarbūs 1279—1286 str. str. kolizi-

joms su Kuršu spręsti; 1287—1295 str. str. kolizijoms su Su-valkais spręsti.

Pastebėsim dar, kad visi šie straipsniai mums yra įdo-mūs ne kaipo specialios normos paveldėjimo teisės kolizi-joms spręsti, o kaipo šaltinis nustatyti asmeniniam įstatymui tarpsritiniams santykiams.

Tenka pabrėžti, kad terminologija, vartojama santykiuo-se su Kuršu, yra skirtinga nuo tos, kuri vartojama santy-kiuose su Suvalkais. Ir todėl tenka atskirai nagrinėti klau-simą apie asmeninio įstatymo esmę santykiuose su Kuršu ir atskirai apie jo esmę santykiuose su Suvalkais.

Grynai teoretiškai galimos šios trys status personalis variacijos:

1) status personalis kaipo gimimo vietos status, 2) status personalis kaipo civilinės būstinės vietos sta-

tus, 3) status personalis kaipo viešosios teisės būstinės vie-

tos status. Nesunku numatyti, kad šios variacijos gali labai dažnai

nesutapti, ir todėl pasirinkimas vienos iš jų yra lemiamas nustatyti, kurį būtent įstatymą reikia taikyti.

C. Status personalis santykiuose su Kuršu.

Minėtoj straipsnių grupėje randame terminus „уроженец" ir „водворенный", pastatant „уроженство" ir „водворение" prieš lai-kiną buveinę (временное пребывание). Kas tai yra laikina buveinė, nekelia jokių abejojimų. Kitas dalykas yra klausimas dėl tik-slaus turinio sąvokų „уроженство" ir „водворение". Tuojau paste-bėsime, kad, priešingai etimologinei reikšmei, žodis „уроженец* nereiškia „gimęs", o ką kita, būtent, gimęs iš tėvų, kurie atitinkamoj vietoj turi savo „водворение"1) . Tokiu būdu klau-simas yra toks, kas tai yra „водворение". Deja, civiliniuose įstatymuose atsakymo į šį klausimą nerandame, ir todėl tenka kreiptis į kitus įstatymus, kurie taip pat lietė „водворение"

i) Нольде. 1. c. 221

— 79 -

Toks įstatymas yra pasų ir pabėgėlių įstatymas 1832 m. lei-diny, kuris veikė tuomet, kai išėjo 1840 m. balandžio 3 d. įstatymas. To įstatymo 2, 3, 4, 5, 6, 8 ir 11 str. str. nu-statė nuolatinės būstinės sąvoką kaipo priverčiamosios būs-tinės (administracinės būstinės, o ne laisvai pasirinktos ro-mėnų teisės domicilium sąvoka būstinės). Kiekvienas paval-dinys buvo dvejopai pririštas prie savo būstinės: teritoria-liniu atžvilgiu, prie tam tikros vietos, ir personaliniu atžvil-giu, prie tam tikro luomo. Perėjimas iš vienos vietos į kitą a'r iš vieno luomo į kitą buvo surištas su dideliais formalu-mais ir buvo daromas koncesine tvarka, valdžiai leidžiant, o ne pareikštine tvarka, priimta valstybėse, kurios pripažįsta domiciliumo pasirinkimo teisę.

Tokia buvo nuolatinė apsigyvenimo sąvoka tuo laiku, kai išėjo mūsų cituotas įstatymas.

Civilinio Proceso 204—206 str. str. šios tvarkos nepa-keitė. Šituose straipsniuose numatytos buveinės ir būstinės sąvokos turėjo grynai procesinio pobūdžio ir, kaipo tokios, jos negalėjo pakeisti kitos būstinės sąvokos, paremtos visos viešosios teisės santvarka. Pakeitė būstinės sąvoką privile-gijuotų luomų (t. y. bajorų, valdininkų, garbės piliečių, pirk-lių ir „raznočincų") atžvilgiu 1894 m. įstatymo dėl apsigyve-nimo liudijimų (Положение о видах на жительства, vėliau pavadinto устав о паспортах) 2 str. Tuo straipsniu, tiems privilegijuotiems luomams civilinė būstinė yra pripažinta ir jų administracine būstine („место, где кто по службе или занятиям или промыслам или недвижимому имуществу имеет оседлость либо домашнее обзаведение").

Kokios reikšmės administracinės būstinės identifikavimui su civiline turėjo 1906 m. spalių 5 d. įsakymas? Šio įsaky-mo 5 str., kaip žinome, leido laisvai apsigyventi ir įsikurti ir vadinamiesiems mokestinių luomų nariams. Ar šis leidimas panaikino luomų sistemą ir pakeitė priverstinės būstinės są-voką laisvai pasirinktine ar ne, šiandien turi mūsų tyrinėjimui vien istorinio įdomumo, bet vis tik svarbu pažymėti, kad, priešingai doktrinai, Senatas ir po 1906 metų laikėsi nuomo-nės, kad водворение prasme 1 2 7 9 str. yra ne civilinė, bet administracinė būstinė ( 1 9 1 2 / 6 3 ) . Tokiu būdu, prieš karą sprendžiant kolizijas tarp buv. Imperijos ir Kuršo ir taikant

- 80 —

šioms kolizijoms status personalis, jisai buvo suprantamas kaipo status administracinės būstinės.

Tenka dar išnagrinėti klausimą, ar ši kolizinė išvada riša ir Kuršo teisėją. Jei pasiliksime kolizinės palikimo teisės ri-bose, tai pasirodys, kad 1279 ir kitų straipsnių normos pilnai atitinka Pabaltės civilinių įstatymų įvedimo nuostatų XXXIV str., kuris skamba taip:

.Призвание к наследованию и приобретение наследства обсуж-даются по законам той территории, к которой наследодатель принадле-жал в последнее время жизни, по местожительству и по званию (а ) . Когда он имел несколько местожительств, то принимается во внимание то, в котором он находился в последнее время. В Лифляндии из сего правила исключаются недвижимости, которые, хотя бы оне и принадле-жали к наследству, подлежат законам той местности, в которой нахо-дятся (б). Таким же образом недвижимости, находящияся во внутрен-них Губерниях Империи, подлежат законам Империи и в том случае, когда оне составляют часть наследства, оставшегося после лица, имев-шего местожительство в губерниях Остзейских (в)".

Jau anksčiau esame nurodę, kad mums šiuo momentu neįdomus klausimas apie paveldėjimo kolizinės normas kaipo tokios. Jos yra mums reikalingos tik tiek, kiek iš jų galima būdu: Kauno teisėjas taikydavo kaipo asmeninį įstatymą esant kitai bendrai normai dėl asmeninio įstatymo prasmės partikuliarinei teisei, turime jai duoti pirmenybę. Iš tikrųjų apie tai, koks yra bendrai asmeninis įstatymas, Kuršo teise,, pasisako įvedimo įstatymo XXVII ir XXVIII str. str., kurie numato dvigubą principą: teritorialinį domicilium ir luominį звание. Tai yra visai suprantama imant dėmėn, kad visa Pabaltės teisė yra persisunkusi luominiu momentu.

Reziumuodami galime apibūdinti padėtį prieš karą tokiu būdu: Kauno teisėjas taikydavo kaipo asmeninį įstatymą privilegijuotiems luomams jų civilinės būstinės, kitiems gi — administracinės būstinės įstatymą. Kuršo gi teisėjas taiky-davo visiems civilinės būstinės įstatymą ryšium su luominiu įstatymu.

D. Status personalis santykiuose tarp Kauno ir Suvalkų.

Šis klausimas labai aiškiai išeina iš 1287 ir sek. str. str. Tų straipsnių terminologija nepalieka jokių abejojimų dėl to, kad turima omeny ne romėnų teisės prasme domicilium, o viešosios teisės būstinės sąvoką. Iš tikrųjų ten kalbama apie asmenis „водворенных постоянно и числящихся" vienoj ar kitoj vietoj

— 81 -

arba apie asmenis „по званию и состоянию своему принадлежащие, tam ar kitam kraštui; arba apie asmenis „по званию и состоянию своему или постоянному водворению принадлежащие" tam ar kitam kraš-tui. Tokiu būdu santykiuose tarp Kauno ir Suvalkų status per-sonalis yra status priklausomybės prie vieno arba kito krašto.

Mes žinome, kad, kiek liečia Kauną ir Vilnių, priklauso-mybė prie šito krašto reiškia asmenims, nepriklausantiems prie buv. privilegijuotų luomų, jų administracinė būstinė. Tuoj pamatysime, kad tokia pat administracinė būstinė egzis-tuoja ir Suvalkuose, bet antluominio pobūdžio.

Ta sąvoka pergyveno istoriškai keletą fazių: Kongreso Lenkijos laikais (1815—1832) ta būstinė sutapdavo su Lenki-jos pavaldinybe taip, kaip ji yra apibūdinta 1825 m. Civ. Ko-dekso 9 str., 1832 ir 1836 m. įstatymais buvo paliktas galioje skirtumas tarp Imperijos ir Karalystės gyventojų ir buvo nu-matyta ypatinga tvarka persirašyti iš Karalystės į Imperiją ir atbulai. Toks persirašymas įvykdavo daugiausia koncesi-niu būdu, įtraukiant į Karalystės nuolatinių gyventojų kny-gas, o Imperijoje prirašant prie tam tikro luomo .избрание рода жизни или состояния", kas irgi buvo atliekama koncisine tvarka. Tolesniais legislatyviniais aktais, būtent 1867 m. gruodžio 31 d. įsakymu (П. c. 3. 45352) ir 1868 m.birželio 26 d įsakymu (П. c. 3. 46038, dabar priedas prie 14 str. pastabos luomo įstatymo) visai panaikinama Lenkijos pavaldinybės sąvoka. Nors perėjimas iš vieno krašto į kita buvo palengvintas, tačiau administracinė būstinė nebuvo pakeista civiline būstine. Kaip anksčiau, taip ir ligi karo, status personalis santykiuose tarp Suvalkų ir Kauno veikė status administracinės būstinės. Ta tezė yra priimta doktrinos (Nolde, 1. c. 232; Okolski, "Wyktad prawa administracyjniego1) II t. 22 pusi.), o taipogi ir Senato praktikos (pav. 90/63 ; 911/84).

Kur gi yra gyventojo administracinė būstinė? Ji yra ten, kur atitinkamas asmuo yra įtrauktas į nuolatinių gyven-tojų knygas. Šios knygos buvo įvestos dar 1810 metais (Dziennik Praw T. II, 1092) ir veikė be pertraukos ligi pa-ties karo.

0 Naležy uczynič odrčžnienie miçdzy zamieszkaniem cywi lnym a zamieszkaniem administracyjnym.

2) P e й H к e, 1. c 21; А н д р е е в , Паспортные Правила в Царстве Польском (Ж. М. Ю, 1899 № 8. стр. 119—1328).

T a r p t . Te i sė s Moks!. D- įos pa ska i t o s 6

— 82 -

Ši kolizinė norma yra, kaip aukščiau nurodyta, privalo-ma ir Suvalkų teisėjams: ta pati terminologija kaip ir X-tame tome, yra priimta ir 1825 m. įstatymo: net kalbama apie „коренные жители" ' ir "некоренные жители", kas reiškia gyventojus, kurie turi tam tikrą administracinę būstinę Suvalkuose ar jos neturi. Svarbu pažymėti, kad administra-cinė būstinė nėra būtinai surišta su faktišku apsigyvenimu1). Ši sąvoka nieko bendro neturi su civilinės būstinės sąvoka, taip, kaip ji yra apibūdinta Civ. Kod. 26 ir sek. straipsniais. Šios dvi sąvokos galėjo ir nesutapti.

Nesunku matyti, kad adminstracinė būstinė tarpsritinei teisei yra tas pats, kaip pavaldinybė tarpvalstybinėms kolizi-joms.

Ne pro šalį pažymėti, kad tas pats pradas yra išreikštas 1825 metų civilinio kodekso 3 straipsny:

«Законам, касающимся гражданского состояния правоспособ-ности лиц, подчиняются все коренные жители Царства Польскаго хотя бы они проживали за границей ' .

Ši norma nustato tik privalomumą vietinių įstatymų čia-buviams ir užsieny, tai reiškia, kitoj teisinėj santvarkoj, ir todėl ji taikoma ir tarpsritinėms kolizijoms. Tiesa, savo for-ma ši norma yra vienpusiška, bet doktrina ir praktika ją pra-plėtė ir svarstyti asmeniniam įstatymui svetimų piliečių arba iš kitų teisinių sričių kylančių pavaldiniu.

Tokiu būdu prieš karą santykiuose tarp Kauno ir Suval-kų veikė šitokia kolizinė norma dėl status personalis: Status personalis nustatomas Suvalkuose iš Kauno kylantiems kai-po civilinės būstinės įstatymas, kiek tie asmenys priklausė prie privilegijuotų luomų, administracinės gi būstinės, kiek pri-klausė prie kitų luomų, o Kaune — iš Suvalkų kylantiems as-menims nepriklausomai nuo jų luominės priklausomybės pa-gal jų čiabuvystę.

E. Nauja valstybinė santvarka ir paveldėta kolizinė teisė.

Paveldėti iš Rusijos įstatymai mūsų buvo recepuoti ta forma, kuria jie buvo 1914 m. rugpiūčio 1 d.: ir Lai-

«) P ей H K e 1. C. 22.

— 83 -

kinojo įstatymo apie Lietuvos teismus ir jų darbo su-tvarkymą (V. 2. Nr. 2—3) § 21) ir pirmsoios laikinosios Konstitucijos 24 §2) šį principą sankcionavo ir vėlesniais įsta-tymais jisai nebuvo panaikintas. Todėl kai kurie vadinamo-sios Rusijos laikinosios vyriausybės įstatymai, kurie galėtų turėti reikšmės mūsų klausimui spręsti, turi būti palikti ne-svarstyti, ir turime tuojau imtis šio klausimo: ar yra dar pa-laikytina dabartinėmis sąlygomis teorija, kad status perso-nalis reiškia, išskyrus tam tikrus atsitikimus, administracinės būstinės status. Čia reikės išnagrinėti skyrium sekančius klausimus:

1) ar paveikė paveldėtą doktriną mūsų pilietybės nuo-statai?

2) kokią reikšmę šiam klausimui turi luomų panaikini-mas?

3) kokią reikšmę turi faktiškas nustojimas vesti luomų knygas Kaune ir nuolatinių gyventojų knygas Suval-kuose?

Ad. 1) Mūsų pilietybės nuostatai, visai nepripažindami gimimo fakto reikšmės pilietybei, laikosi ir administracinės ir civilinės būstinės principo. Tai yra ypatingai aiškiai pabrėž-ta Lietuvos - Rusijos taikos sutarties б straipsny3). Kaip tik prirašymui prie tam tikrų luominių knygų teikiama le-mianti reikšmė pilietybės teisėms įgyti. Antra vertus, tokia pat reikšmė teikiama ir civilinei būstinei su sąlyga, kad ati-tinkamas asmuo būtų išgyvenęs nemažiau kaip 10 metų prieš karą. Šiam nuostate galima įžvelgti korektyvą griežtam prirašymo principui.

Tokiu būdu, sudarant Lietuvos pilietini korpusą, mūsų įstatymdavystė ir administracija rėmėsi kaip tik administra-

') Teisiant, tardant ir sprendžiant, tiek baudžiamas, tiek civiles bylas, turi gal ios tie įstatymai, kurie yra buvę Rusų valdžiai esant.

2) Sri tyse , kuriose Lietuvos Vals tybės nėra išleistų naujų į s taty-mų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie nepriešta-rauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams.

3) „Asmens, kurie š ios sutarties ratifikavimo dieną g y v e n a Lietu-vos teritorijos s ienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos te-ritorijoje, taip pat asmens, kurie prieš 1914-tus metus i šgyveno Lietuvoje nemažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šemynomis , — tuo pačiu prpažįstami Lietuvos Vals tybės piliečiais".

6 *

— 84 -

cinės būstinės principais, o leisdavo, kaip išimtį, ir civilinės būstinės kriteriją, ir tai tik tam tikrais kvalifikuotais atsitiki-mais. Iš šios mūsu pilietinės konstrukcijos prašyte prašosi išvada, kad, bent dėl praeities, nuo administracinės būstinės principo neišsižadėta.

Ad. 2. Jau pirma 1918 m. lapkričio 13 d. laikinoji Lietu-vos Konstitucija luomus panaikino (§ 22: Luomu privilegijų nėra!). Šis principas buvo pakartotas visų vėlesnių konsti-tucijų ir kartu su piliečių lygybe prieš įstatymą sudaro vieną iš bazių mūsų valstybinės santvarkos.

Luomų panaikinimas savaime panaikino ir luominės pri-klausomybės reikšmę. Mes anksčiau matėm, kad prieškari-nėj tvarkoj prirašymas buvo ir teritorialinis ir personalinis. Atkritus juridinei bazei personaliniam prirašymui tęsti, pasi-liko dar galimumas šį prirašymą tęsti antluominiais pama-tais, pagal tam tikrus teritorialinius vienetus. Cia mes jau prieiname prie tam tikrų faktiškų aplinkybių, kurios nulemia klausimo išsprendimą.

Ad. 3. Dėl tolesnio knygų vedimo Kaune jokių normų nebuvo išleista, i rpo karo senos knygos tetarnauja archy-viniams tikslams, naujos nebevedamos. Šitoks pasielgimas gali būti dar pateisinamas tuo, kad dėl luominio jų pobūdžio knygos nebeturėjusios būti vedamos. Bet visai nesupranta-ma, kodėl ir Suvalkuose nuolatinių gyventojų knygos, jokio luominio pobūdžio neturėjusios, irgi nebevedamos. Tačiau, su tais faktais reikia skaitytis, ir todėl nustatyti administraci-nei būstinei nėra daviniu. Prieš karą kolizijas sprendžiant, prie tam tikros administracinės būstinės priklausomybės įro-dymais būdavo arba ištraukos iš luominių knygų arba iš-traukos iš nuolatinių gyventojų knygų. Dabartiniu laiku ši-tokius įrodymus pristatyti nėra jokio galimumo, ir todėl au-tomatiškai reikia atsisakyti nuo administracinės būstinės są-vokos.

Atkritus administracinei būstinei, koks gi bus kitas sta-tus personalis? Čia turime, besinaudodami Civ. Proc. 9 str., surasti išeinant iš bendros įstatymo racijos, naują kriterijų status personalis. Toks kriterijus tegali būti civilinės būsti-nės kriterijus. Kodėl? Pirmučiausia dėl to, kad administra-cinė būstinė yra glaudžiai surišta su tam tikru viešosios tei-

— 85 -

sės režimu, kuris nustojo funkcionavęs. Bet dar šiam reži-mui veikiant, 1894 m. privilegijuotiems luomams administra-cinė būstinė buvo pakeista civiline būstine. Tokiu būdu, admi-nistracinė būstinė buvo tam tikras išimtims status vadinamie-siems mokestiniams luomams ir, kaip toks, yra nesuderinamas su antluomine valstybine santvarka. Todėl civilinės būstinės principas turi būti praplėstas visiems be išimties gyventojams. Antra vertus, panaikinus priedą prie 14 str. luomų įstatymo ir laisvai pereinant iš Kauno į Suvalkus ir atgal, nustojo reikš-mės santykiuose tarp Kauno ir Suvalkų vietinė čiabuvystė ir logiškai ji turi būti pakeista civilinės būstinės principu.

Juridinėj literatūroj1) buvo iškeltas reikalas duoti nau-ją legalinę čiabuvio definiciją pakeičiant 1825 m. Kodekso 9 str. tekstą. 9 str. yra panaikintas Lietuvos pilietybės įsta-tymo, o kiek jis liečia čiabuvystę, jis nustojo reikšmės, 1868 metų įstatymui nustojus galios. Leisti naują įstatymą nėra reikalo, nes būstinė (civilinė!) yra reguliuota to pat Kodekso 26—35 str, str., o dviejų būstinių reikalingumas nėra įrodytas. Autorius numato precedentą tokiai čiabuvystei Klaipėdos Sta-tuto 8 str., bet jisai šiuo atžvilgiu klysta, apie ką mes tuojau pakalbėsime.

Baigdami pažymėsime, kad įvedimo įstatymo prie 3-čios dalies Pabaltės įstatymo civilinės būstinės kriterijus jau yra pripažintas nuo 1864 m.

Г. Klaipėda.

Savaime suprantama, kad tas pats principas turi būti taikomas ir visų mūsų teismų, sprendžiant klai-pėdiečių status personalis klausimą. Bet čia reikia at-kreipti dėmesį į šį klausimą: ar tenka klaipėdiečių status per-sonalis nustatyti besivadovaujant B. G. B. 7 str. arba Sta-tuto 8 str. Kitais žodžiais, ar šiuose santykiuose tenka vado-vautis viešosios teisės sąvoka „citoyen de Memel" arba pri-vatinės teisės sąvoka „Wohnsitz", taip kaip ji yra sufor-muluota B. G. B. 7 str.

Atsakyti į tą klausimą, reikia nustatyti tikslų „citoyen de Memel" sąvokos turinį:

') Garfunkelis, Kas yra Užnemunės čiabuvis? Teisė Nr. 21, 46—54.

— 86 -

Klaipėdos Krašto Statutas laikosi vieningos pilietybės principo, bet kai kurių teisių vykdymą rezervavo tik asme-nims, kvalifikuojamiems kaipo vietiniai gyventojai. Šios teisės yra šitokios:

1) rinkimų teisė į Seimelį, bet ne į kitus reprezentatyvi-nius organus,

2) teisė būti Direktorijos nariais, 3) pirmenybė prieš kitus Lietuvos piliečius, užimant

valdininkų vietas vietinėj administracijoje. Jau iš šio katalogo matyti, kad „citoyen de Memel" yra

grynai viešosios teisės kategorija, bet pats Statutas dar dau-giau pabrėžia viešąjį šios kvalifikacijos pobūdį (Statuto 8 str., 3 abzacas):

„Lietuvos piliečiams, kurie nėra Klaipėdos Teritori-jos vietos gyventojai, sąlygos, kurios yra reikalingos to požymio įgijimui, bus tos pačios, kaip kad yra nustaty-tos Lietuvos viešųjų ir politinių teisių naudojimo atžvil-giu". Pažvelgsime dabar į tai, kas tai yra domicilium sąvoka

pagal B. Q, B. Apie tai kalba B. Q. B. 7 str., kurio pirma pastraipa taip skamba:

„Wer sich an einem Orte stândig niederlasst, be-grūndet an diesem Orte seinen Wohnsitz". (Apsigyvenęs pastoviai kurioj nors vietoj, laikomas pasirinkusiu ten savo būstinę). Tokiu būdu, faktiškai juridinei būstinei civiles teisės

prasme užtenka faktiško nuolatinio apsigyvenimo. Įstatymas neišvystė tos minties toliau, bet savaime suprantama, kad reikalingi du momentai: vienas objektyvus — asmens suda-rymas sau ekonominės bazės tam tikroj vietoj — ir subjek-tyvus — noras toj vietoj įsikurti (animus domicilii).

Sulyginus „citoyen de Memel" kvalifikaciją su domicilium kvalifikacija, nesunku įžvelgti rimtą skirtumą tarp jų. Būti vietos gyventoju reikia, be abejo, turėti civilinę būstinę, bet nekiekvienas civilinę būstinę turįs tuo pačiu turi ir politinę būstinę, kuriai įgyti reikia turėti visas viešąsias teises, o juk visai galimas dalykas, kad ir asmenys, neturį visų viešųjų teisių, gali sau įsigyti domicilium. (Pav. amžiaus atžvilgiu). Tokiu būdu pritaikymas politinės būstinės sąvokos kolizi-

— 87 -

joms tarp kitų Lietuvos dalių ir Klaipėdos sumažintų skaičių asmenų, kuriems taikoma Klaipėdos teisė, kas būtų jų atžvil-giu neteisinga ir reikėtų pastatyti klausimą, kokį gi kitą įsta-tymą reikėtų jiems taikyti? Miūsų išvada buvo, kad status: personalis yra status domicilii: pilietis, įsikūręs civilinę būs-tinę Klaipėdoje ir nustojęs jos kitoj Lietuvos dalyje, negali turėti kitą status, kaip naują jo domicilium status. Bet ka-dangi teismai sprendžia civilinius klausimus, o ne viešosios teisės klausimus, tai logiška būtų ieškoti reikalingų definicijų ne viešosios, o privatinės teisės srityje.

Tokiu būdu, visi Didžiosios Lietuvos teisėjai, tais atve-jais, kai jiems tektų taikyti status personalis asmenų, gyve-nančių visose kitose teisės srityse, jiems taikys jų būstinės įstatymą.

Kaip gi pasielgs šiais atvejais Klaipėdos teisėjas? Jam pastatytas klausimas apie kitų įstatymų pritaikymą susideda iš dviejų etapų: pirma, jis turės pasisakyti, ar atitinkamam asmeniui taikomas vietinis teritorialinis įstatymas ar sveti-mas personalinis įstatymas. Priėjęs antrą išvadą, jis turės pastatyti antrą klausimą, kokį, būtent, iš Lietuvos įstatymų reikės pritaikyti praktikoj kylančiam kazusui?

Tenka pabrėžti, kad B. G. B. neturi tarpsritinėms kolizi-joms spręsti normų, kas visai suprantama, nes esant unifi-kuotai teisei, nėra reikalo turėti tarpsritinių normų. Bet kaip elgdavosi Vokietijos teisėjai, kada jau po civilinės teisės unifikacijos jiems tekdavo spręsti bylas, kurios kilo dar tei-sės partikuliarizmui viešpataujant? Kai atsirasdavo tarp tų partikuliarinių teisių kolizijų, kuo buvo vadovautasi joms iš-spręsti? Prieš 1900 m. Vokietijoj buvo tiek kolizinių teisių, kiek privatinių teisių, ir todėl sprendžiant kolizijas, tekdavo vadovautis tomis kolizijos normomis, kurios priklausė prie tam tikros privatinės teisės sistemos. Kad šiais atvejais ga-lėjo kilti ir kolizijų kolizijos, savaime suprantama, bet čia klausimo toliau neišvystysim. Šis konstatavimas mums yra reikalingas štai kokiam klausimui pastatyti: ar neturi Klaipė-dos teisėjai, spręsdami tarpsritines kolizijas, vadovautis nor-momis civilinių dalių Allgemeines Landrecht fūr die preussi-schen Staaten, t. y. buv. Prūsijos civ. teisė. Bet jau nekal-bant apie tai, kad tokiu būdu atgaivintą per 30 metų nevei-

- 88 —

kiantį įstatymą, juridiškai sunku tarti, atsižvelgus į B. G. B. įvedimo įstatymo 55 str., kad šios normos dar galėtu būti skaitomos veikiančios.

Toliau tenka paklausti, ar tarpvalstybinės privatinės tei-sės kolizinės normos (E. G. zum B. G. B. §§ 7—30) negalėtų būti taikomos tarpsritinėms kolizijoms pagal analogiją (sinn-gemâss1). Doktrina yra nusistačiusi prieš tokį valstybinių kolizinių normų pritaikymą tarpsritiniams santykiams2). Čia nesvarstysim klausimo visa plotme, bet tik lex domicilii pri-taikymo ribose.

Imantis dabar asmeninio įstatymo, Klaipėdos Krašto kolizi-ne teise, tenka išeiti iš EG zum B.G.B. 7 ir kitų straipsnių, kurie nustato kaipo status personalis lex patriae. Dėl aukščiau išdėsty-tų motyvų viešosios teisės sąvoka quasi patria yra neįvykdy-tina, ir todėl reikia ieškoti kito kriterijaus, kuris tiktų klausi-mui išspręsti.

Turint reikalą su Lietuvos piliečiu ir prireikus jam pritai-kyti status personalis, Klaipėdos teismas turės pirmučiausia paklausti, ar jam yra taikomas vietinis Klaipėdos įstatymas ar ne. Priėmus mūsų tezę dėl civilinės būstinės prioriteto prieš politinę būstinę civiliniuose santykiuose, teismas turės pir-ma paklausti, ar tas Lietuvos pilietis turi civilinę būs-tinę Klaipėdos Krašte, Kiek tas klausimas išsprendžiamas tei-giamai, pritaikymas B. G. B. yra savaime suprantamas. 3e t jei tas klausimas bus išspręstas neigiamai ir tuo pačiu Lietuvos teisės kitų dalių pritaikymas bus pripažintas, kils antras klau-simas, kokia, būtent, teisinė sistema turi būti pritaikyta. Šiuo atžvilgiu yra tvirtai nustatyta doktrinos, teismo praktikos ir legislacijos, kiek jos yra, kad atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti atitinkamose teisinės srities legislacijoj arba prakti-koj3). Bet kiek mes priėjom išvadą, kad šiuo atžvilgiu yra

0 Rohs : Finden die Artikel 7—31 des EQ zum B O B Anwendung auf dem Gebie te des vorbeha l t enen L a n d e r r e c h t s ? Ros tocke r Diss. 1901.

2) Žiur. Bôttcher, Die Kollision des memel lândischen P r i v a t r e c h t s mit dem li tauischen P r iva t r ech t , S. 9—10, pa t s sau p r i e š t a r a u j a pusi. 22. Sau palengvino uždavinį i še idamas iš premisos , kad L ie tuvo j y r a viena s is tema.

3) Žiūr. Lenki jos 1926. VIII. 2 d. t a rpva l s tyb in iams s an tyk i ams re-guliuoti į s t a tymo 37 str . (Qdy w panstwie , k tô rego p r a w o u s t a w a n in ię j sza w s k a z a l a jako wîasciwe, obowiązuje kilka odmiennych p r a w c iwi lnych, jego p r awo w w n ç t r z n e roz s t r zyga , k tôre i nich na l ežy za s to sowac ) . Iš

- 89 —

bendra visų mūsų teisinių sistemų taisyklė, kad tokiais atve-jais tenka taikyti civilinės būstinės įstatymą, Klaipėdos teis-mai turės tik išaiškinti klausimą, kur yra atitinkamo asmens būstinė.

Šia proga tenka pabrėžti, kokios didelės reikšmės turi tarp-sritinės kolizijos ne tik mūsų teismams, bet ir užsienių teis-mams, tiek, kiek jiems tenka spręsti bylas dėl Lietuvos pilie-čių status personalis. Ten, kur yra vieninga teisės sistema, status personalis pritaikymas nesukelia jokių abejojimų, bet ten, kur jų yra keletas, svetimas teisėjas turi žinoti, kokį įsta-tymą pasirinkti. Mes jau esame davę jam kriterijų—civilinės būstinės įstatymą—su vienu korektyvų, būtent, kiek svetimiems teismams tektų nustatyti status personalis asmenų, įsikūrusių užsieniuose, bet kuriems turi būti taikomi Lietuvos įstatymai, tas įstatymas bus paskutinės būstinės Lietuvoje įstatymas.

G. Problemos komplikacijos.

Suradus bendrą kriterijų status personalis taikyti, tektų dar išanalizuoti tris klausimus, kad galėtume savo tyrinėjimą pabaigti. Tie klausimai yra šie:

1) ar neatsiras kolizijų būstinės sąvokos kvalifikacijų at-skirose teisės srityse?

2) koks lex domicilii yra taikomas tais atvejais, kai as-muo domiciliumo visai neturi?

3) koks lex domicilii yra taikomas tais atvejais, kai as-muo turi dvigubą būstinę?

Ad. 1. X-tas tomas neturi legalios būstinės definicijos. Praktika ir doktrina laiko, kad tenka vadovautis Civ. Proc. 1st. 204—206 str. str., kuriuose viešieji ir privatiniai elementai dar yra sumaišyti. Napoleono Kodekso 26 str. apibrėžia būstinę kaipo vietą, kur asmuo yra daugiausia pastoviai apsigyvenęs (главна оседлость) ir Pabaltės teisė duoda maždaug tą pa-čią definiciją (§ 3066). Pagaliau, B. G. B. 7 str. I pastraipa mūsų buvo jau aukščiau cituota.

doktrinos: Rapp, 34; Niemeyer CPR, 68; Zittelmann I, 398; Pi l let-Niboyet , 5, 9; (Il convient en pareil cas de rechercher dans le droit public de ces p a y s étrangers, comment leurs ressortissants sont repartis entre ces di-vers lois). Ziūr. Annuaire de l'Institut de Droit International, T. 5, 56.

— 90 -

Savaime suprantama, kad šios definicijos dar neišsemia klausimo. Gilesnis įvairiu būstinių rūšių analizavimas, ypatingai kiek tat liečia domicilium necessarium, prives prie visos eilės kvalifikacijų kolizijų. Pav., X tomo veikimo srity mažame-čių būstinė gali skirtis nuo tėvo ar globėjų, o Napoleono Ko-dekso veikimo srity 32 straipsnio II pastraipa, taip pat ir BGB § 11 nustato, kad nepilnamečiai turi savo būstinę ten, kur ją turi jų tėvai. Tokia pat kolizija gaunama ir dėl ištekėjusių mo-terų būstinės, Suvalkų įstatymai koliduoja su BGB: jo § 10 riša žmoną prie vyro, kiti gi įstatymai1) neriša.

Tų pavyzdžių skaičių galima būtų padidinti, bet ir iš duo-tųjų aišku, kad gali įvykti kvalifikacijų kolizija nustatant do-micilium. Kaip turi šiuo atveju pasielgti teisėjas? Tvirtai nu-statyta praktika ir doktrina, kvalifikacijų kolizijoms spręsti taikomas lex fori, t. y. jei, pav., Marijampolės teisėjui teks nu-statyti nepilnamečių būstinę, jis išspręs šį klausimą besivado-vaudamas Napoleono Kodeksu, Kauno teisėjas — besivadovau-damas X tomu, o Klaipėdos — BGB. Kai kuriose tarpsritinių kolizijų sistemose priimtas principas vyraujančios legislacijos dėl visų sistemų2).

Nesunku įžvelgti, kad tokiu atveju galimi du skirtingi at-sakymai į vieną ir tą patį klausimą, ir tai pagal tai, koks teis-mas spręs.

Aš kol kas palieku nesvarstęs klausimo, ar Civ. Proc. 1st. 204- 206 str. str. panaikina kitas įstatymines normas apie būs-tinę ir kokią reikšmę turi būstinės sąvokos kvalifikacijai mūsų Pasų įstatų § 9, I pastaba3).

Ad. 2. I šį klausimą, kiek jis liečia paveldėjimo teisę, duoda atsakymą X t. 1284 str., kuris įsako, kai nėra nuolatinės būstinės, taikyti Imperijos įstatymus. Mums jau teko sakyti tai, kad negalim pripažinti prioriteto X-to tomo kitiems civili-niams įstatymams, ir todėl vadovautis juo negalime. Kiek gi nėra nuolatinės būstinės, man rodos, reikėtų vadovautis Civ.

') Žiūr. K. Šalkauskas, Būstinė civiliniu istatyinu ir Napoleono Ko-dekso veikimo srityse (Teisių Fakulteto Darba i VI, 403—411).

2) Žiūr. nauja įdomų bandymą spręsti kvalifikacijų koliziją pas Dr. Robert R. Neuner, Der Sinn der international-privatrechtlichen Norm. Eine Kritik der Oualifikationstheorie, 1932, Rohrer, Briinn.

3) Nuolatine gyvenamąja vieta šiais įstatais laikoma, kur kas dėl savo tarnybos, užsiėmimo, amato arba nekilnojamojo turto gyvena, a r b a turi namini ūkį.

— 91 -

Proc. 20b str. ir vietoj būstinės taikyti buveinę. Tas pats pra-das yra ir Pabaltės teisėj (3074).

Ad. 3. Ir Civ. Proc. 1st. 204 str. ir B. G. B. 7 str. leidžia dvigubą būstinę. Napoleono Kodeksas jos neleidžia. Specia-liai, kiek tas klausimas liečia paveldėjimo teises, 1294 str. įsa-ko (santykiuose tarp Kauno ir Suvalkų) status personalis lai-kyti kilimo vietos (закон места происхождения). Bet kas tai yra место

происхождения? Senatas savo sprendimu 99/15 pripažino, kad tai yra gimimo vieta, bet doktrina1) su tuo nesutinka ir, mano supratimu, visai teisingai. Užtenka tik įsivaizduoti šitokią hipotezę: teismui tenka spręsti klausimą apie status personalis asmens, turinčio būstinę Kaune ir Marijampolėje. Tarsim, kad jis yra gimęs Marijampolėje, to-kiu atveju reikėtų jam taikyti Suvalkų įstatymus. Bet jei jisai yra gimęs Karaliaučiuje, kaip tuomet pasielgti? Aišku, kad Senato kriterijus neduoda galimumo išspręsti koliziją todėl, kad jis paėmė kaipo bazę atsitiktinį gimimo faktą, kuris bend-rai netinka ir kuris visai mūsų teisinei santvarkai, ypač piliety-bei, jokios reikšmės neturi.

Santykiuose tarp Kauno ir Kuršo dvigubos būstinės atve-jui 1285 str. įsako pripažinti status personalis tą būstinę, kurią turėjo palikėjas prieš mirtį. Analogijos keliu subendrinant šią taisyklę, reikėtų pasakyti, kad teisėjas, pasirinkdamas vieną iš dviejų būstinių, turi pasirinkti tą, kuri sutampa su asmens buvimu teisinio sandėrio kėlimo momentu. Tas principas tai-kytinas ir santykiuose tarp Kauno ir Suvalkų. Jis yra priim-tas iš dalies 3073 Pabaltės 1st. (garsiąja Savigny teorija dėl Sitz des Rechtsverhàltnisses).

J) Садовский, 74; Нольде, Коллизии 41; Нольде, Коментарий 244.

Ladas Natkevičius, Paryžiaus Universi teto teisių daktaras.

Lietuvių lenkų administracijos linija ta rp taut inės teisės atžvilgiu.

(Paskaita, laikyta 1933 m. gegužės 9 d. V. D. Universiteto rū-muose).

I. Normaliuose tarpvalstybiniuose santykiuose yra žinomos

sienos, kurios ir sudaro valstybės teritorialinio valdymo ribas. Tarptautinėse sutartyse du terminai: siena (la frontière)

ir riba (la limite) yra nuolat painiojami. Teisingiau būtų sie-nomis budinti periferines zonas, turinčias, tiek vidaus, tiek tarptautinės teisės atžvilgiu, specialų juridinį, politinį ir ekono-minį režimą. Ribomis reikėtų laikyti tiktai tos linijos, kurios šių laikų teritorialinėj praktikoj atskiria valstybių vykdomą-sias kompetencijas. Tokiu būdu gali būti vidaus ir tarptautinė siena. Vidaus siena yra vidaus viešosios teisės objektas (muitų, susisiekimo, karo siena, kas sudaro vidaus administratyvinės teisės sritį), o tarptautinė siena yra kontakto ir santykių tarp dviejų kaimyninių valstybių vieta. Kai kurie pastarųjų laikų teoretininkai (Delaisi) nemano, kad valstybės sienos yra vien politinio pobūdžio. Jie yra tos nuomonės, kad siena yra pri-vatinės nuosavybės derivacija. Tatai nesąs racionalus ir ab-straktus konceptas, o nelyginant ūkininkų mitas, kurie už vienos vagos nutarimą ežioje bylinėjasi ir vyriausiam tribunole. Tok-sai sienų supratimas tebūtų, einant antropocentriniais būdais, paprastos kasdieninės nuosavybės sąvokos viešajam gyveni-me transpozicija1). Jeigu ūkininkas taip gina savo ežias, ga-lima sau įsivaizduoti, su kokiu atkaklumu jis gintų, jeigu būtų paliesta, kaip tai yra daroma Sovietų Rusijoj, jojo sodyba. Tauta valstybė turi savo nuosavybę, savas ežias ir savo sody-bą, sostine vadinamą.

*) Plg. Francis Delaisi Les contradictions du monde moderne. P a -ris, Payot , 1925, 203 p.

— 93 -

Teisės atžvilgiu siena yra grynai politinė institucija1). Tarptautinėj teisėj siena yra ta vieta, kur susieina greti-

mų teritorijų periferinės zonos. Iš pradžių pasireiškia dinami-kos pobūdis dar prieš sienų delimitaciją, paskiau, kai ši delimi-tacija jau lieka materializuota sutarties pavidalu, siena įgauna statikos pobūdį.

Lietuvos Respublikos sienos klausimas su Lenkija tebėra dinamikos stovy. Bet kaip teisininkas privalo žiūrėti į „ža-liąją sieną", į administracinę liniją? Ne politinė, o vien admi-nistracinė linija, skiria Nepriklausomąją Lietuvą nuo Okupuo-tosios.

Pats terminas okupacija, taikomas Vilniaus kraštui, teisi-ninko akimis į jį žiūrint, sudaro visišką imbroglio. Pagal Ha-goje sudarytos karo reikalu konvencijos 42 str. okupacija turi būti grynai militarinio pobūdžio ir tik laikina institucija. To-kia okupacija, kokia yra Vilniaus krašte, kur įvesta pagrindi-nių reformų, dėl kurių Lenkija yra paskelbusi inkorporacijos ak-tą, jau yra de facto virtusi aneksija. De jure gi, kol nėra įvy-kusios debeliacijos ar sutarties dėl teritorijos perleidimo, to-kia aneksija negalėjo būti, ir ji neduoda Lenkijai suverenumo teisių. Teisės atžvilgiu Vilniaus krašte šiuo metu yra aneksi-jos pobūdžio okupacija.

Nei Lenkija nei Lietuva po Didžiojo Karo neatsirado ex abrupto. Abiejų šių tautų secesionistinė valia buvo aiški. Jos buvo tolygioj padėty prieš Taikos Konferenciją. Gerai žino-mos Pietų Amerikos valstybėms jų tarptautinės teisės 1810 m. dėsnis uti possidetis galėjo patarnauti Lietuvai ir Lenkijai, nu-statant tokią tarp jų sieną, kokia buvo prieš dualistinės Lenkų Lietuvių valstybės padalinimus. Tuo metu Lietuvių Lenkų sie-na ėjo į pietus nuo Augustavo, į rytus nuo Gardino, ir ne tiktai Vilnius su Gardinu, bet ir Lietuvos Brasta priklausė Lietuvai.

Tai galėjo būti išeinamas punktas, o korektyvus lengviau galima buvo surasti.

1919 m. balandžio mėn. Pilsudskio kariuomenė užėmė Vil-niaus kraštą ir pačią sostinę. Birželio 14 d. santarvininkai nu-statė tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių demarkacijos lini-ją, apie kurią birželio 18 d. buvo pranešta Lietuvos Vyriausy-

0 P a u l de Laprade l l e , La f ron t i è re , P a r i s , 1928, 11 p.

— 94 -

bei. Toji linija turėjo eiti nuo Lyko ligi Augustavo, palikdama Augustavą lenkams, paskui išilgai Augustavo perkaso ligi So-pockinės, toliau per Ratnyčią ligi tam tikros vietos j pietus nuo Varėnos, o iš ten paraleliai Varėnos-Vilniaus-Daugavpilio geležinkeliui ir penki kilometrai nuo jo i vakarus ligi Kazačiz-nos. Kalbamoji linija nebuvo įgyvendyta, nes lenkai, nespėjus nustatyti, ją sulaužė. 27 liepos santarvininkai nustato antrą demarkacijos liniją, vadinamą Maršalo Focho, kuri paliko len-kų pusėje visa, ką lenkai buvo užėmę. Ji ėjo: Suvalkų Au-gustavo ir Seinų apskričių sienomis ligi Juodosios Ančios upės, toliau upe, ligi jai įtekant į Nemuną, ligi Merkinės (Merkinė lietuviams), toliau paraleliai Varėnos-Vilniaus-Daugavpilio ge-ležinkeliui dvylika kilometrų į žiemius nuo jo.

Greitai lenkai sulaužė ir antrą demarkacijos liniją, taip kad 1920 m. pradžioj frontas jau eina nuo Prūsų sienos ties Vištyčiu per Barkaučizną, Galinčius, Marichos ir Juodosios Ančios upėmis ligi Nemuno, Nemunu ligi Merkinės, per Pike-lėnus (į vakarus nuo Stakliškių), per Kietaviškį (į vakarus nuo Vievio), per Anseniškius ligi Neries upės ties Miežančiais, Ne-rimi ligi Gegužyno, per Upininkus, Plaštakius (ties Žemaitkie-miu), per Pakalnę (ties Utena), per Lodzės ežerą, Smalvą, Tur-mantą ligi Kalkūnų.

1919 m. gruodžio 8 d. Aukščiausioji Sąjungininkų Taryba nustatė laikiną Lenkijos rytų sieną, vadinamą Curzono liniją, kuri palieka Vilnių Lietuvos pusėj. Aukščiausios Tarybos protokolu Spa 1920 m. liepos mėn. 10 d. pamatine sąlyga len-kams pastatyta tučtuojau grąžinti Vilnių Lietuvai ir atsitraukti I liniją, nustatyta 1919 m. gruodžio 8 d.

Spa konferencijos nutarimai buvo itin protingi, jie atitiko p. Lloyd George norą sudaryti realią Lenkiją, bet lenkų auto-riai, pav., Blociszewski, Spa Aukščiausios Tarybos nutarimus laiko „nemoraliausiais šiais laikais sudarytų diplomatinių aktų"1).

Tautų Sąjungos Taryba savo 1920 m. rugsėjo 20 d. posėdy irgi patvirtino Curzono liniją (1919 rn. gruodžio 8 d.), įparei-godama Lenkiją rezervuoti Lietuvos žemių neutralitetą.

l) Bloc iszewski , La restauration de la Po logne et la Diplomatie Européenne, Paris , 1927, p. 195.

— 95 -

Lenkai ne tiktai nesilaikė Curzono linijos, bet ir savo pačiu Suvalkuose 1920 m. spalių 7 d. pasirašytą sutartį sulaužė.

Lenkai niekuomet nevykdė Lietuvos atžvilgiu îair play politikos.

Tautų Sąjunga buvo bejėgė prieš tarptautinės santvarkos ardytojus.

1930 m. lapkričio 29 d. lenkų vyriausybės aitstovas, p. Mykolas Kosakovskis, ir Lietuvos atstovai, p. Ignas Jonynas ir pulkininkas Kleščinskis, Kaune pasirašė protokolą, kuriuo buvo nustatytos paliaubos padėti Želigovskio kariuomenei evakuuotis.

II. Tautų Sąjungos karo komisija (majoras Keenan, pulkinin-

kas Bergera ir pulkininkas Chardigny) nustatė dvi neutralias zonas, kurios skyrė abiejų šalių kariuomenes. Viena zona buvo Suvalkų sektoriuj abipus Curzono linijos, antra Vilniaus srity.

Tautų Sąjungos Taryba savo garsia 1922 m. sausio 13 d. rezoliucija, tarp kitų dispozicijų, nutarė „neutralias zonas pa-keisti laikina demarkacijos linija", pabrėždama, kad „teritoriali-nės abiejų valstybių teisės bus visiškai rezervuotos'4).

Lenkai priėmė šį Tarybos raginimą2). Lietuvos Vyriausy-bė ne vieną kartą atsisakė duoti savo sutikimą dėl neutralių zonų padalinimo, motyvuodama tuo, kad tas sutikimas reikštų atsisakymą nuo Suvalkų sutarties ir Želigovskio sudarytos pa-dėties legitimaciją3).

1922 m. gegužės 17 d. Tautų Sąjungos Taryba pakartojo savo rekomendaciją dėl demarkacijos linijos ir nutarė pasiųsti į vietą komisiją eventualiai tai linijai nužymėti4).

Lietuvos atstovas Taryboj pabrėžė, kodėl Lietuva negali priimti Tarybos rezoliucijos, bet Taryba, vis dėlto, pavedė p. Saura zonų padalinimo klausimą išstudijuoti vietoje. P. Saura pateikė savo raportą Tarybai, o ta 1923 m. vasario 3 d. priėmė galutinę rekomendaciją, kurioj irgi aiškiai pabrėžtas laikinas

») Journal Officiel, février 1922, 270 p. 2) P. Skirmunto, Užsienių Reikalų Ministerio, 1922 m. I. 23 d. laiš-

kas Hymansui, T. S. Tarybos pirmininkui (J. O. 1922. III. 270 p.). 3) Lietuvos Vyr iausybės vardu daug kartų tai buvo pareikšta. Žiur.

Naruševičiaus deklaraciją 1922. I. 13. (Qelt. knyga Nr. 113) ir 1922 m. ba-landžio 8 d. deklaraciją. (Gelt. knyga Nr. 131).

4) Journal Officiel, 1922 m. birželio mėn., 549 p.

— 96 -

jos pobūdis rezervuojant teritorialinius klausinius, nors Lietu-vos delegatai energingai protestavo prieš nepamatuotą „impera-tyvinio pobūdžio" rekomendaciją dėl zoną padalinimo, kuriai priimti Taryba visai nėra kompetentinga, kadangi tokio klau"-simo Tarybai iš viso nebuvo pateikta. Be to, buvo pareikšta, kad jeigu Lenkija bandysianti įnešti į neutralią zoną modifika-cijų, Lietuva energingai pasipriešins visomis galimomis prie-monėmis. Rekomendacija buvo visgi balsuota ir priimta vienu balsu, Lenkijai balsuojant už, Lietuvai prieš. Lenkai po to iš-plėtė savo administraciją į neutralios zonos dalį.

Kokie yra, bendrai imant, neutralių zonų tikslai? Sir John Fisher Williams esminį tikslą randa taikos palai-

kyme tarp dviejų valstybių ir abipusiam susitarimų sustiprin-tame pasitikėjime1).

Doktrinoj terminai zonų „neutralizacija", „demilitarizaci-ja", „Befriedung" kelia daug neaiškumų. Pirmoj eilėj neutra-lios zonos tikslas yra saugumas, jų buvimas palengvina nusta-tyti puoliką, siekiama sudaryti „taikos bulvarą" tarp dviejų valstybių. Tokių neutralių zonų įvedimą yra numatęs ir Žene-vos protokolas (9 str.).

Lapkričio 29 d. neutrali zona tarp lenkų ir lietuvių kariuo-menių kartu sudarė politinį modus vivendi, kurio tikslas buvo iškraustyti Želigovskio kariuomenę. Neutralios zonos panai-kinimas ne tiktai palietė Lietuvos saugumą, bet galėjo būti in-terpretuojamas, kaip Želigovskio sudarytos padėties pripažini-mas.

Neutrali zona turėjo tarptautinio pobūdžio, kaip kontro-liuojama Tautų Sąjungos karo komisijos. Savo 1922 m. sausio 13 d. deklaracijoj dėl garsiosios Tautų Sąjungos Tarybos tos pačios dienos rezoliucijos Lietuvos atstovas, pripažinęs žymią Tautų Sąjungos komisijos reikšmę, prašė nenaikinti neutralios zonos ir dar paskirti specialų aukštąjį komisarą, kuris galėtų būti tarp dviejų vyriausybių tarpininku.

Mūsų nuomone, neutrali zona juridiniu atžvilgiu ir dabar tebeegzistuoja. Tautų Sąjungos Taryba negalėjo panaikinti, be

0 Fisher Wil l iams (Sir John), Chapters on current international law and the League of Nations, 1929, 115 p.: „The advantages which the demilitarised zone m a y render to the maintenance of peace are partly di-rect and material, partly indirect and psychological".

— 97 -

Lietuvos sutikimo, bilateralinio susitarimo tarp Lenkijos ir Lie-tuvos Kauno protokolo pavidalu ir Viviani be reikalo Tautų Sąjungos Taryboj grasino Lietuvai pakto 16 straipsnio sank-cijomis.

Yra dar gyvas juridinis ginčas, dėl to, ar vienbalsė Tary-bos rekomendacija gali būti privaloma tai šaliai, kuri jos nepri-ėmė, kitai šaliai priėmus.

Lietuva su Tarybos interpretacija nesutiko, ir, Tarybai nei-giamai nusistačius dėl kreipimosi j Nuolatinį Tarptautinio Tei-singumo Tribunolą, Lietuva rezervavo sau teisę tokio sutikimo prašyti Tautų Sąjungos pilnatį.

Teisybė, tarptautinės teisės autoritetų diduma pripažįsta, kad šalis, kuri atsisako priimti vienbalsio raporto rekomenda-cijas, neturi teisės priešintis jos vykdymui. Priešingu atveju, bus taikomos 16 straipsnio sankcijos. Fauchille, pavyzdžiui, sako, kad La Partie récalcitrante sera tenue de ne pas s'oppo-ser par la force à l'exécution de la décisionI). Tokios pat nuo-monės yra Hoijer, Schūking ir Wehberg,

Lietuvos Vyriausybė savo metu Taryboje įrodinėjo, kad 15 str. 6 p. teturi vienintelę sankciją, būtent, kad Tautų Sąjun-gos nariai negali pradėti karo su ta šalimi, kuri priėmė ra-portą2). Šalis, sutikusi su raportu, įgyja vien palankų neutra-litetą iš Tautų Sąjungos narių tarpo. Tačiau šalis, nepriėmusi raporto, po 3 mėnesių (antras skirsnis 1 p. 12 str.), gauna lais-vas rankas. Tad jokiu būdu šiai šaliai negalima taikyti 16 str., nes jos teisėje yra la guerre licite (žinoma, tiek, kiek tai bend-rai neprieštarautų Kelloggo Paktui, kuris su Tautų Sąjungos Paktu dar nėra suderintas).

Argumentacijai sutvirtinti galima palyginti 15 str. 6 p. su Ш str. 4 p., kuriame expressis verbis įrašyta prievolė vykdyti Tarybos nutarimus.

Pagal 15 str. kiekvienas ginčas gali būti unilateraliai iškel-tas Taryboje. Ta negali išeiti iš konsiliacijos ribų. Todėl ir jos raportas tegali turėti fakultatyvinės reikšmės. Paktu, ma-tyti, nenorėta duoti tos pačios reikšmės teismo ir arbitro spren-dimams, palyginus su Tarybos rekomendacijomis, tiktai unila-teraliai iškėlus ginčą.

3) Fauchi l le t. I, III p. 1926, 637 p. 2) Journa l Officiel, 1925 birželio mėn. p r i edas 500, 669—670 pp.

T a r p t . Te i sė s Moksl . D- ios paska i tos 7

— 98 -

Žinoma, Pakto tendencija yra, kiek galima, Siaurinti karo galimumo lauką. Patsai 16 str., šiaip interpretuojant 15 str., galės būti dar rečiau pritaikomas. Bet Pakte tokia spraga pa-siliko Ženevos Protokolo nepriėmus.

Tuo atveju, kai Taryba 15 straipsniu rekomendaciją pri-ima vien balsų dauguma, teisė kariauti paliekama abiem šalim, o kiti Tarybos nariai gali daryti intervencijas, jau remdamiesi 11 str.

Galima buvo manyti, kad japonų kiniečių konflikto eiga galutinai išaiškins 15 Pakto str.

Lietuvai 15 str. atitinkanti interpretacija turi didelės reikš-mės, nes Tarybos 1923 m. vasario mėn. 3 d. rekomendacija dėl neutralios zonos padalinimo įgytų visai kitą aspektą. Teisės atžvilgiu būtų sutriuškinta visa konstrukcija iki Ambasadorių Konferencijos kovo mėn. 15 d. nutarimo, kuriuo Ambasadorių Konferencija, remdamasi laikino pobūdžio juridiškai nepriimti-nomis rezoliucijomis dėl jų vykdymo, panorėjo paskelbti įvy-kusių faktų doktriną.

Japonija vienbalsės Tarybos ir pilnaties 1933 m. vasario 24 d. rekomendacijos nepaklausė, o apie pakto 16 straipsnį visgi nekalbama. Tuo tarpu Pakto 15 str. 6 p. Japonijai uždėjo pareigą nekariauti su Kinija, o Kinijai, 12 straipsniu, irgi trijų mėnesių bėgyje susilaikyti nuo karo žygių. Tikrovė visai kita.

Ne geriau ir Kolumbijos ir Peru ginče dėl Leticijos, kuria-me irgi Taryba, 15 straipsniu, 1933 m. kovo mėn. pasmerkė karo okupaciją iš Peru pusės. Rekomendacija buvo Tarybos priimta vienbalsiai, Kolumbijai balsuojant už rekomendaciją, o Peru prieš. Abiem atvejais yra Tautų Sąjungos sudaryti prie-žiūros komitetai. Tačiau Kinijoj karas plečiasi, o Pietų Ameri-koj, kiek matyti iš Kolumbijos atstovo rašto 1933 m. balandžio 5 d. Tautų Sąjungai, Peru nė nemano pasiduoti Tautų Sąjungos nutarimui.

Apie sankcijas ir čia nekalbama, Neutralios zonos panaikinimas ir faktiškai naujos demar-

kacijos linijos nustatymas, kadangi unilateralimu Lietuvos noru zona negalėjo egzistuoti, buvo preliudija į tolimesnes žabangas.

Mes pabrėžėme, kad teisės atžvilgiu neutrali zona tebeeg-zistuoja, ir rebus sic stantibus Kauno protokolo nepakitėjo.

9 9 -

III,

Pasinaudodama Tautų Sąjungos Tarybos neteisėtai nusta-tyta grynai laikino pobūdžio demarkacijos linija (1923 m. va-sario 3 d.), Ambasadorių Konferencija savo arbitraliu nutarimu 1923 m. kovo mėn. 15 d. bando šią liniją siena paversti. Čia pat tenka pasakyti, kad Ambasadorių Konferencijos nutarimas, kaip neperžengiąs 1923 m. vasario 3 d. rezoliucijos ribos, dargi jo galiojimo hipotezėje, tegali turėti laikino pobūdžio ir negali prejudikuoti abiejų valstybių teritorialinių teisių.

Ambasadorių Konferencijos nutarimui paremti negalima surasti jokios teisės normos. Be abiejų šalių iš anksto duoto sutikimo Ambasadorių Konferencija negalėjo tokio nutarimo priimti nei: 1°) remdamasi Versalio taikos sutarties 87 str., nei 2°) Lietuvos delegato aliuzija j tą straipsnį, nei 3°) faktiška pa-dėtimi. Čia turima reikalo su absoliučiu Ambasadorių Konfe-rencijos nekompetentingumu ir teisės uzurpacija.

Lenkų valstybė, kaip yra žinoma, buvo sudaryta Versalio ir Saint-Germain-en-Laye sutartimis. Versalio sutarties 87 str., Vokietija atsisakė Lenkijos naudai nuo šiame straipsny sužy-mėtų teritorijų ir Saint-Qermain'o sutarties 91 str. Austrija, savo ruožtu, atsisakė Santarvės valstybių naudai nuo visų tei-sių į teritorijas esančias už jos naujųjų sienų ribų.

Beskaitydamas Versalio sutarties 87 str. pastebi, kad jame tekalbama tik apie Vokietijos sienas su Lenkija1).

88, 94 ir 95 straipsniai papildo 87 str. nuostatus. Tačiau tam tikra dirbtinė interpretacija 87 str. 3 pastraipa buvo api-

' ) Versa l io su t a r t i e s 87 s t r . : „Vokie t i j a p r ipaž į s t a , ka ip t a t y r a p r i -paž inus ios S a n t a r v ė s Va l s tybės , v i s i šką L e n k i j o s n e p r i k l a u s o m y b ę i r a ts i -s a k o š ios p a s t a r o s i o s n a u d a i nuo visų teisių i r t i tulų i t e r i to r i j a s , ku r io s su-sis iekia su Ba l t i j o s jū ra . Vokie t i jos r y t ų s iena, p a s a k š ios su t a r t i e s 2-os da l ies 27 s t r . (Vokie t i jos s ienos) , y r a n u s t a t y t a ligi punkto , e sanč io apie 2 kim. į r y t u s nuo L o r z e n d o r f o , p a s k u m ji eina ligi s u s i k i r s d a m a su s t a -•čiuoju k a m p u , kur į s u d a r o apie 3 klm. i v a s a r o s v a k a r u s nuo S i m m e n a u Aukš tos ios S i lez i jos š i au r ė s r iba, p a s k u m Aukš tos ios S i lez i jos r iba ligi s u s i k i r s d a m a su buv. Vokie t i jos i r Rus i jo s s iena, po to š ia s iena ligi pe r Nemuną , p a s k u m ry tų P r ū s i j o s š i au rės s iena , ka ip k a d j i y r a n u s t a t y t a a u k š č i a u p a ž y m ė t o s su t a r t i e s I I da l ies 28 s t r .

Tač i au šio s t r a ipsn io nuos t a t a i ne ta ikomi R y t ų P r ū s i j o s i r La i svo jo Danc igo mies to t e r i to r i joms , n u s t a t y t o m s I I Dalies p a ž y m ė t o s t r a ipsn io (Vokie t i jos s ienos) i r šios dal ies XI s k y r i a u s (Danc igas ) 100 s t r .

Lenki jos s ienos, kur ių š i s u t a r t i s n ė r a s u ž y m ė j u s i (nus tač ius i ) , bus n u s t a t y t o s p a s k i a u S a n t a r v ė s Va l s tyb ių" .

— 100 -

bendrinta (praplėsta) ir ji buvo bandyta taikyti taip pat „Len-kijos rytų sienoms", kurių sutartyse niekur nėra žymėta.

Iš Versalio sutarties 87 straipsnio interpretacijos, tiek gra-matikos, tiek prasmės ar esmės atžvilgiu — juo tebuvo norėta tik nustatyti Susitariančių Šalių sienas, ypač tarp Lenkijos ir Vokietijos — išeina, kad jis duoda Santarvės valstybėms teise nustatyti tik Vokietijos sienas. Kai dėl „Valstybių, kurios jau yra susikūrusios arba kurios susikurs visoje ar daly buvusios Rusijos imperijos, kokia ji buvo 1914 m. rugpiūčio mėn. 1 d.", tai 117 str. yra pasakyta, kad jų sienos bus nustatytos paskiau1). Tuo būdu 87 str. 3 pastraipa buvo klaidingai praplėsta, tariantr

kad Santarvės valstybės paliko sau teise paskiau nustatyti vi-sas Lenkijos sienas, pavyzdžiui, su Rusija, Lietuva, Latvija ..-

Tatai yra tikra juridinė nesąmonė. Kuriuo būdu toks Ver-salio sutarties „nuostatas" galėtų susieti kalbamą sutartį nepa-sirašiusias valstybes? Kas gi yra suteikęs Santarvės valsty-bėms teisę disponuoti jų nuožiūra teritorijas, kurios joms ne-buvo perleistos jokia sutartimi ar susitarimu ir kurių suvere-nitetas visada priklausė arba Rusijai, jų sąjungininkei, arba Lietuvai.

Profesorius Kutrzeba tvirtina, kad Lietuva, nors ir nedaly-vavo Versalio sutartį sudarant, tą sutartį pripažino2). Dabar-tinėje tarptautinėje teisėje tokia koncepcija nėra žinoma, ir reikia manyti, kad ši keista pastaba tik per klaidą pateko į lenkų profesoriaus straipsnį. Juo labiau negalima kalbėti apie paskesnį Lietuvos prisidėjimą prie Versalio sutarties, kuri Lie-tuvos atžvilgiu tepalieka res inter alios acta.

čia reikia atsižvelgti į vieną palyginti neseną precendentą. Italų graikų konflikto dėl Korfu metu, p. Politis, protestuoda-mas prieš Ambasadorių Konferencijos kompetenciją, neigė jos nutarimų privalomą pobūdį net ir Versalio Sutartį pasirašiu-sioms valstybėms, kurios Konferencijoj nebuvo atstovaujamos, 1923 m. spalių mėn. 1 d. Tautų Sąjungos Taryboje p. Politis ypačiai pareiškė, kad: „Valstybės, kurios kaip mes (Graikija), nėra atstovaujamos Ambasadorių Konferencijoj, nepripažįsta šitos organizacijos jurisdikcijos teisėtumo"3). Tad kaip gali

' ) P l g . Paul de Laprade l l e , La F ron t i è r e , P a r i s , 1928, 133 p. 2 ) La Ques t ion de Wi lno , i š s p a u s d i n t a s R e v u e géné ra l e de d ro i t i n t .

public 1928, IX -X. 626—644 p. p. 3) S. d. N. J o u r n a l Officiel , nov . 1923, 1271—1282 pp .

- 1 0 1 —

būti Lietuva, nebūdama Versalio Sutarties dalyvė, verčiama pripažinti šio organizmo „jurisdikciją".

Kartais yra kalbama apie Lietuvos Vyriausybės Santarvės Valstybėms siųstą notą (1922 m. lapkričio 18 d.) dėl Lietuvos pripažinimo de jure ir to pripažinimo sąlygų1).

Lietuvos Vyriausybės notoje padarytas nurodymas į Ver-salio Sutarties 87 str. buvo tik tam, kad primintų Santarvės valstybėms, jog jos turi teisę priversti Lenkiją laikytis Suvalkų sutartimi apsiimtų iškilmingų pasižadėjimų. Lapkričio 18 d. nota pavedama Santarvės valstybėms Lietuvos teises saugoti, o ne pavedama Santarvės valstybėms dėl tų teisių spręsti2).

Pridursime, kad Lietuvos Vyriausybė niekad reikiama for-ma nepareiškė, kad ši Ambasadorių Konferencija klausimą spręstų.

Tad, ar reikia priminti, kad Nuolatinis Tarptautinio Tei-singumo Teismas 1923 m. liepos mėn. 23 d., spręsdamas Rytų Karelijos bylą, šiuo klausimu labai aiškiai pasisakęs: „Tarptau-tinėje teisėje yra tvirtai nustatyta, kad jokia valstybė negali būti verčiama, be jos sutikimo, pateikti savo ginčus su kitomis valstybėmis spręsti tarpininkavimo ar arbitražo tvarka, arba bet kuria kita ginčams taikiu būdu spręsti procedūra". P. Le Fur savo konsultacijoj raidėmis A, B, C, D, E, F, G, H sužy-mėjo tarptautinių teisimų sprendimų precedentus' nuo karo pa-baigos, įrodydamas, kad perleidžiančios valstybės sutikimas yra pagrindinė sąlyga teritorijai perleisti3).

Tiesa, kai kurie autoriai pripažįsta Ambasadorių Konfe-rencijai faktiškosios vyriausybės4) administracinę galią; joje nori matyti Europos direktoriją. Jei šiokia vyriausybė egzis-tuotų, tad ji būtų priešinga (prieštarautų) esamai juridinei san-tvarkai ir esamiems konstituciniams nuostatams. Pareikšti, kad Santarvės Valstybės, pasiremdamos kažkokia politine ga-

' ) „ S ą l y g o s " dėl pr ipažinimo, t a rp ki ta ko, juridiniu atžvilgiu n ė r a įmanomos . Iš pr ipažinimo dek la ra tyv in io pobūdžio ( i š skyrus ginči j imo a tve j i ) išeina, k a d š iokiam aktui jokia s ą l y g a negali būti s t a toma. Va l s tybė a r b a y r a , a rba jos visai nėra .

2) P lg . Laprade l le (A. de), Le Fur et Mandels tam, Consul ta t ions con-c e r n a n t la fo rce obl igatoire pour la Li thuanie de la décision de îa Confé-rence des Ambassadeu r s du 15 m a r s 1923. Pa r i s , 1923 a rba Revue de Droi t In ternat ional oct.-nov., déc. 1928. 31—32 pp.

3) Consul ta t ions (Konsul tac i jos) 43—56 pp. 4) Georges Scelle, Lasituation juridique de Vilna et de son territoi-

re, R. Q. D. I. P. 1Я28 (730—780 pp.).

— 1 0 2 —

Sia, gali nustatinėti kitų valstybių sienas ir skirstyti teritorijas, kuriomis joms jokių tarptautinių aktų nėra pavesta disponuoti, reikštų tvirtinti tokią doktriną, kuri griauna visas pagrindines tarptautinės teisės sąvokas; tatai reikštų mažesniųjų valstybių pavertimą administraciniais vienetais, kurių ribos gali būti sa-vavališkai keičiamos.

P. Scelle sako: „Šioje tarptautinėje bendruomenėje būna neramių ir anarchiškų laikotarpių, kuriais jos pačios būviui grėstų pavojus, jei vyriausybės, kurių rankose yra didžiausia pajėga, tokiais laikotarpiais tos pajėgos nepanaudotų, visų pir-ma tvarkai įvesti ir palaikyti, paskui paskelbti tokiai teisei, ku-ria joms aplinkybės ir teisingumo idėja nurodo. Kitaip tariant, reikia, kad tiek tarptautinėje bendruomenėje, tiek valstybės vi-duje faktiškosios (de facto) vyriausybės imtų į savo rankas viešąją valdžią su visomis jos savybėmis anarchijai panaikinti".

Mes esame įrodę, kad faktiškosios (de facto) vyriausybės sąvokos perkėlimą į tarptautinės teisės sritį negalima pateisinti. Specialiai Lietuvos valstybės atveju, net ir priimant ex hypo-thesi Scelle tezę, doktrina negali būti taikoma šioje valsty-bėje „anarchijai panaikinti". Kokia gi anarchija Lietuvoje buvo 1923 m., kai ,4e facto vyriausybė" — Ambasadorių Konferenci-ja — paėmė į savo rankas viešąją valdžią ir priėmė savo kovo mėn. 15 d. sprendimą? 1920, 1921, 1922 m. m. Lietuva jau buvo Tautų Sąjungos narys, jau buvo Santarvės Valstybių pri-pažinta de jure. Tuo metu Lietuva jau visur turėjo tinkamai sutvarkytos valstybės vardą.

Tiek tarptautinės teisės, tiek vidaus teisės atžvilgiu, de facto vyriausybė tegali būti tik tuo atveju, kai nėra tikrosios vyriau-sybės. Taip nebuvo Vilniaus klausimo atveju; todėl negalima pateisinti Ambasadorių Konferencijos sprendimo galios, re-miantis de facto vyriausybės teorija, įsiskverbiant, be pateisi-namo pagrindo, į egzistuojančią teisėtą galią — į Tautų Sąjun-gos Tarybą, kurioje kaip tik dalyvavo Ambasadorių Konferen-cijoj atstovaujamos valstybės1).

Šia proga tenka priminti Japonijos užsienių reikalų minis-terijos teisių patarėjo, dr. Th. Baty, nuomonę: „Prof. Scelle — sako dr. Th. Baty — nebijo iškelti nepaprastą teoriją, pagal

') Plg . Louis Le Fur, Préc is de droit international publique, 1931. Dal loz , Nr. 475 h.

— 103 —

kurią šios Santarvės Valstybės 1918 m. buvo super-vyriausybė visai Europai. Bet kuriuo būdu jos galėjo būti de facto vyriau-sybė Lietuvai, tokiai šaliai, kurioje jos niekad nevykdė jokios apibrėžtos galios? Profesorius galėtų visai taip pat tvirtinti, kad ji buvo de facto vyriausybe visam pasauliui. Dar niekados atsakingas teisininkas nėra pareiškęs tokios keistos ir tokios pavojingos nuomonės"1). Lenkų autorius, Dr. J. Makowskis, kiek nuosakesne forma pakartoja tas pačias klaidas, kalbėda-mas apie tariamą Ambasadorių Konferencijos absoliučios kom-petencijos „administracinę funkciją".

Tiktai galvojimo iškreipimas gali taip klausimą statyti Am-basadorių Konferencijai sprendimui pateisinti2). Juk tiktai pa-staruoju metu yra tendencijos viršuj Tautų Sąjungos galvos turėti permanentinį ar pusiau permanentinį organizmą — Euro-pos direktoriją. Tai yra italų pasiūlymas, tiek daug pasiprieši-nimo iššaukęs iš naujų valstybių tarpo.

IV.

„Administracijos linija" mūsų diplomatinėj akcijoj pirmą kartą buvo pavartota 1922 m. gegužės mėn. 17 d. Tautų Sąjun-gos Tarybos posėdyje, kur Lietuvos atstovas priešinosi dėl „naujos administracinės demarkacijos linijos . . . " 1928 m. lap-kričio mėn. derybos Karaliaučiuje davė naują rezultatą — 1928 m. lapkričio mėn. 7 d. susitarimą dėl vietinio susisiekimo per Lietuvos Lenkijos administracijos liniją. Tatai buvo ant-ra iš eilės (po Suvalkų sutarties) konvencija su Lenkija. Šio susitarimo reikšmė yra ta, kad juo buvo surasta formulė tai ribai, kuri skiria dvi vykdomąsias galias, kad gyventojams, ku-rių ūkiai yra perkirsti ir piemenims būtų suteikta palengvinimų žaliajai sienai pereiti.

Administracijos linija įgijo tam tikrų teisių, ir retai kam ateina į galvą minėti tarp Lenkijos ir Lietuvos sieną. Taip,

') D. Thomas Baty , Vilna, The Journal of international Law and Diplomacy, vol. XXVIII, July 1926, Nr. 6.

Ambasadorių Konferencijos 1923 m. kovo mėn. 15 d. nutarimas, aišku, per klaidą yra patekęs i tarptautinių sutarčių ir pasižadėjimų tar-pą. Sąvoką „kiekviena sutartis arba tarptautinis pasižadėjimas" apima, be išimčių, v isus susitarimus, iš kurių eina tarptautinės reikšmės juridinės bi-lateralinės prievolės. Unilateraliniai aktai neturi būti įtraukiami į Tautu Sąjungos įregistruotų tarptautinių sutarčių ir pasižadėjimų rinkinį. Plg. Anzilotti, Cour de Droit International (traduction), Paris , 1929, 385 p.

— 104 —

pavyzdžiui, garsiajame Tautų Sąjungos konsulatyvinės ir tech-nikinės susisiekimo ir tranzito komisijos 1930 m. rugsėjo mėn. 5 d. raporte visur minima tik administracijos linija; pridėtuose žemėlapiuose visur pažymėta — Lietuvių Lenkų administraci-jos linija.

Raporte sakoma: „Trafikas šiuo keliu (Lentvaravo-Kaišia-dorių) yra sustojęs abiejose lenkų lietuvių administracijos lini-jos pusėse. Lietuvoj tos linijos eksploatacija sustabdyta penki kilometrai nuo administracijos linijos (Vievyje), antroj admi-nistracijos linijos pusėj eksploatacija sustabdyta 2 kilometrai nuo linijos (Zaviasuose)". Šisai terminas yra įėjęs į susiraši-nėjimą, tiek su Tautų Sąjunga, tiek su atskiromis valstybėmis.

Žinoma, pažymėjimas tame susitarime administracijos li-nijos nepakeitė Lenkijos nusistatymo manyti, kad ji turi su Lietuva Ambasadorių Konferencijos nustatytą sieną ir kad jos teritorialinės teisės negali būti paliestos. Tatai, deja, ir pabrėžė p. Zaleskis Tautų Sąjungos Tarybos Lugano sesijos (1928 m. gruodžio mėn. 14 d.) posėdy.

Lietuvos sutikimas esamą de facto demarkacijos liniją pa-keisti administracijos linija negalėjo pakeisti juridinės padėties dėl neutralios zonos, kuri teoretiškai ir šiandien tebeegzistuoja.

Administracijos linija ne tiktai nesudaro valstybės politi-nės sienos, ji dargi yra visiškai uždaryta. Lietuvos Respublika neužmezga diplomatinių santykių su Lenkija ir laiko uždariusi žaliąją sieną, faktiškai praktikuodama net ir po garsiosios gruodžio mėn. 10 d. rezoliucijos jos atžvilgiu Quasi-war.

Ir dėl Oran Chaco ėjo panašus „ramus" karas tarp Bolivijos ir Paragvajaus1).

Kaip tarptautinė teisė turi žiūrėti į tokį savotišką tarptau-tinėj bendruomenėj unicum?

Lietuvos Lenkijos santykiai yra parodę, kad tarptautinė or-

0 Kitą r y t ą po p a s k a i t o s 1933 m. g e g u ž ė s 10 d. 11 v. 20 m. P a r a g -v a j u s jau paske lbė k a r ą Bol iv i ja i . Tok iu būdu p i r m ą k a r t ą po 1914 m. rug -pjūč io 2 d. nea t s i žve lg i an t i Tau tu S ą j u n g o s ir B r i a n d o - K e l l o g g o p a k t ą a t -s i r a d o k a r a s . Bol iv ieč ia i r evend ikuo įa Chaco , ka ipo seną i span išką C h a r -c a s „aud ienca" , kur i y r a jų v a l s t y b ė s r ibose . P a r a g v i e č i a i a t s ako , k a d jie v i s u o m e t t ą s r i t į buvo okupavę . Neu t r a lū s va l s tyb ių i r T a u t u S ą j u n g o s ko-mi t e t a i siūlė kons i l i j ac i j ą , bet i š to nieko neišė jo . T a u t ų S ą j u n g a y r a ak i -v a i z d o j k a r o . P a k t o 16 s t r . g i nusako , k a d je igu k u r i s S ą j u n g o s n a r y s p r a -d e d a k a r ą , n e ž i ū r ė d a m a s s a v o pas i žadė j imų , ipsa facto jis l a ikomas k a -r i a u j ą s su v isa is S ą j u n g o s na r i a i s .

— 105 —

ganizacija dar toli gražu nėra pasiekusi tokio laipsnio, kad įžeistas teisingumas būtų atitaisytas.

Administracijos linijos uždarymas yra likęs Lietuvai kuo ne vienintelis būdas jos įžeistos teisės atitaisymo viešai reika-lauti.

Administracijos linijos uždarymą ir aplamai santykių su Lenkija nebuvimą teisininkas tegali aiškinti represalijomis.

Lietuva yra tapusi tarptautinio nusikaltimo auka (interna-tional delinquency), nusikaltimo, kurį yra padariusi Lenkija. Represalijų tikslas — priversti atitaisyti įžeistąją teisę. Repre-salijų teisės atžvilgiu šios normos sunkiai atitinka modernišką doktriną, bet jos yra pateisinamos: P Lietuva buvo lenkų smurto auka, iš jos yra atimta sostinė, sulaužant Suvalkų su-tartį. Niekas negali ginčyti, kad Lietuvos teisė yra labai įžeis-ta. 2° Ji reikalavo atitaisyti padarytą teisės peržengimą.

Lietuva panaudojo visas galimas priemones sulaužytai tei-sei atitaisyti. 4й represalijų ir Lietuvai padarytos skriaudos proporcijos skirtumas labai aiškus.

Paul Fauchille štai kaip patvirtino mūsų aukščiau sužymė-tus teigimus: „Valstybė neturėtų imtis represalijų, išskyrus tuos atsitikimus, kai neatitaisoma skriauda, sulaužoma neginčijama teisė, padaroma skriauda, žala, bet prieš pradedant represali-jas turi būti formuluoti reikalavimai, kurie paskiau liko be re-zultatų, ir yra išsemtos visos kitos priemonės įžeistajai teisinei tvarkai sugrąžinti"1).

Savo ruožtu prof. Le Fur pabrėžia: „Taikos metu pačios represalijos sudaro aktą, priešingą teisei, aktą, kuris pateisina-mas tiktai pirmesnių teisės sulaužymu, kitos valstybės padary-tu, nelyginant, kaip ir teisėtas apsigynimas, susidarąs taip iš aktų, priešingų teisei (smūgiai, žaizdos, užmušimai) yra pa-teisinamas dėl ankstyvesnio užpuolimo"2).

Mūsų byloj dėl Kaišiadorių-Lentvaravo geležinkelio ruožo per administracijos liniją atidarymo Lietuvos advokatas, p. An-drius Mandelstam, Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1931 m. rugsėjo mėn. 31 d. posėdyje Lietuvos nusistatymą dėl atsisakymo užmegzti tiesioginius santykius su Lenkija charakte-

•) Fauchille, Traité de droit international publique, I tom., III da-lis, 690 p.

2) Louis Le Fur, Précis de droit international publique, 1931, Nr, 868, 480 p.

— 106 -

rizavo irgi kaip represalijas. Jis jas vadino visai ypatingomis, grynai negatyviomis, neturinčiomis savyje smurto pobūdžio.

Šios represalijos turi ir retorsijų pobūdžio: jos yra repre-salijos, nes yra pažeista teisė, einanti iš tarptautinės sutarties; jos yra retorsijos, nes Lietuva savo neturėjimu santykių su Lenkija, neįžeidžia Lenkijos teisės, o vien tiktai jos interesus. Bet qui peut le plus, peut le moins... Faktiškai gi represalijų vartojimas reiškia kito teisės įžeidimą, kad tuo įžeidimu pri-verstų pripažinti savąją teisę ir gauti reparaciją.

Tačiau, bendrai imant, ar taikos metu ir tokio pobūdžio represalijos yra legalios? Ar jos yra sutaikomos su Tautų Są-jungos Pakto 12 ir 15 str. str?1). Šiuos klausimus nagrinėdami mes nutoltume nuo mūsų temos, bet ta proga vis dėlto tenka pasakyti, kad tarptautinės teisės pažanga ir taikus tautų su-gyvenimas, laikantis juridinių normų, turi mokyti, jog kiekvie-na tauta savo nuožiūra negali vykdyti teismo funkcijų. Tarp atskirų asmenų teise pagrįstos represalijos išnyko. Panaši evo-liucija yra ir naujųjų laikų tarptautinėje teisėje valstybių at-žvilgiu.

Pasaulinė valstybių organizacija dar toli gražu nėra tobu-la, o Lenkijos Lietuvos santykiuose pažeistos teisės neatitaisy-mas yra geriausias to įrodymas. Lietuva, priimta į Tautų Są-jungą 1921 m. rugsėjo 22 d., tiktai po to, kai ji susitaikino su Rusija (1920 m. liepos mėn. 12 d.). Tautų Sąjungos Pakto 10 str. yra garantavęs Lietuvos teritorijos integralumą2). Pak-to 11 str. saugoja taiką ir taikų tautų sugyvenimą, o tuo tarpu Lenkija tebelaiko karo okupacijoj ištisas Lietuvos teritorijas, net ir pačią sostinę. Pakto 16 str. sankcijos Lenkijai ligi šiol

>) Korfu byloje (tarp Italijos ir Graikijos) Tautų Sąjungos juristų komitetas, sudarytas iš p. p. Adatci, Buckmaster, Buero, Castel lo-Branco, Fromageot , Van Hamel, Vittorio Rolandi, Ricci, Unden, de Villa Urrutia, de Visscher dėl represalijų sutaikymo su Tautų Sąjungos Paktu nėra davę kategoriškai neigiamų ar teigiamų atsakymų. Jie vien tepasakė, kad Tau-tų Sąjungos Taryba, ats ižve lgdama i v i sas aplinkybes ir priemones, gali rekomenduoti represalijų palaikymą arba liovimąsi jas taikyti.

2) Prof . Robert Redslob savo veikale Théorie de la Société des Na-tions, 1927, 118 p., štai ką sako dėl Pakto 10 ir 11 str. str. „Nors Pakto 10 str. veikia aprėžtomis są lygomis , tačiau jo veikimas y r a platesnis, negu 11 str. Iš tikrųjų jis apima ne vien tiktai sudrumstos taikos grąžinimą, bet dargi sumažintos teritorijos nepriklausomybės ir jos valdymo rekonstitu-ciją. Jis uždeda Sąjungai pirmaeilę reparacijos pareigą. Jeigu jau būtų po įsibrovimo, Sąjunga negali ir derybų pradėti įvykusių faktų baze. Pirmas už-davinys bus padėtį atstatyti".

— 107 -

nepritaikytos. Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 3b str. 2 § fakultatyvinis nuostatas, Lenkijos pasira-šytas, su neleistinais rezervais1), kurie neduoda Lietuvai teisės jąja pasinaudoti. Statuto 36 str. 2 pastraipa valstybę įparei-goja visų valstybių atžvilgiu ir neleidžia pasirinkimo2). Šių rezervų klausymo teisėtumas irgi lieka dar neišaiškintas. Ar nepravartu būtų juos užprotestavus?

Buvimas de facto administracijos linijos sukelia kompleksą klausimų. Dabartinė valstybių tarptautinė organizacija tiek toli yra nužengusi, santykiai tiek susiję, kad sunku yra įsivaiz-duoti valstybę, kuri su savo kaimynais jų neturi. Prof. Jaščen-ka dabartinėj pasaulio organizacijoj net linkęs matyti pasaulio diplomatinę konfederaciją. Toj pasaulinėj unijoj yra Lietuva, nenorinti ir žinoti vieno kaimyno iš konfederacijos narių.

Lentvaravo—Kaišiadorių byloj Hagos Tribunole nė vieno iš tariamų tarptautinių pasižadėjimų (gruodžio 10 d. rezoliuci-ja, pakto 23 str. e p., Klaipėdos konvencijos priedo III straipsnis 3) Teismas savo 1931 m. spalių 15 d. patariamai nuomonėj ne-rado privaloma Lietuvai atidaryti susisiekimą. Tuo remdama-sis, jis visai neįžiūrėjo „dabartinių aplinkybių" ir Tautų Sąjun-gos Pakto 23 str. e p. aiškino susiaurinta prasme ir vien šios bylos atveju. Antra vertus, išardyto Lentvaravo—Kaišiadorių kelio ruožo užteko tam, kad Teismas palaikytų ši kelią nevei-kiančiu, t. y. ne tokiu, kokio reikalauja Barcelonos konvenci-jos 2 str.

Lietuvai, gal būt, būtų buvę naudingiau, jeigu Teismas vie-nu ar kitu punktu būtų nusistatęs teigiamai, t. y. pripažinęs ta-riamų pasižadėjimų privalomumą. Teismas tada būtų buvęs priverstas pasisakyti dėl susidariusių aplinkybių, būtent: želi-govskiados ir Suvalkų sutarties, Ambasadorių Konferencijos

0 Lenkija prie fakultatyvinės klauzulės prisidėjo tiktai 1931 m, sausio 24 d. su teisės atžvilgiu nepateisinamais rezervais, kurie Lietuvai atima galimybes ja pasinaudoti. Lenku deklaracija daro rezervus dėl šių ginčų: a) dėl valstybių kompetencijos; b) dėl ginčų, kurie gali kilti tarp Lenkijos ir valstybių, kurios atsisako sudaryti arba palaikyti normalius diplomatinius santykius su Lenkija; c) dėl klausimų, kurie tiesioginai ar netiesioginai susiję su didžiuoju karu ar su Lenkų-Sovietų karu; d) dėl klausimų, kurie tiesioginai ar netiesioginai eitų iš stipuliacijų taikos su-tarties, pasirašytos Rygoj 1921 m. kovo 18 d.; e) dėl klausimų, kurie liestų vidaus teise ryšium su 3 ir 4 pp. (žiūr. J. O. S. d. N. 1931. III. p. 541).

!) Palyg . E. Borel L'acte générale de Genève. Académie de droit intern. Rec. de Cours 1929, II t., 534 p.

— 108 —

nutarimo teisėtumo. . . Teisėjas p. Anzilotti savo atskiroj nuo-monėj taip ir pareiškė, kad abiejų šalių politiniai santykiai turi būti apsvarstyti tam, kad Lietuvos pozicija butų suderinta su Tautų Sąjungos nario pareigomis, išeinančiomis iš pakto 23 (e).

Pajudintos „esamos aplinkybės" ir represalijų klausimas iškelia visa platuma Lietuvos juridinius titiulus į okupuotą teri-toriją. Viso to Teismas aiškiai vengė. Jis savo sprendime net apeina tiek administracijos linijos, tiek sienos pavadinimus.

Lietuvių Lenkų administracijos linija jokiu būdu nepreju-dikuoja jos pavertimą į politinę sieną, tiek tarptautinės teisės, tiek tarptautinės dorovės atžvilgiu.

Kalbamoji administracinė, bet ne politinė, linija po ilgų peripetijų nors grosso modo nusistovėjus, bet neištiesinta, jo-kios delimitacijos nepadaryta. Ji neturi ryšio su Ambasadorių Konferencijos kovo 15 d. teisės atžvilgiu nepagristu nutarimu, nors vienai Šaliai priėmus provizorinį Tautų Sąjungos neutra-lios zonos padalinimą ir užėmus atitinkamas vietas, kitai Ša-liai teliko skaitytis su įvykusiu faktu, nepriduodant teisinės reikšmės.

Rodos, busiu trumpai palietęs tą admnistracijos linijos juridinį pobūdį. Mums buvo įrodyta, kad ji neturi politinio pobūdžio sienos, kad teisės atžvilgiu dar pati neutrali zona teoretiškai egzistuoja, kad užimta Lietuvos pozicija šios linijos atžvilgiu reikia aiškinti taikaus pobūdžio negatyvinėmis repre-salijomis, kad jos buvimas yra priešingas Tautų Sąjungos pak-to dvasiai ir raidei, o ją tarptautinė bendruomenė vien toleruoja dėl savo pačios nepakankamos organizacijos ir sankcijų trūku-mo, kurios priverstų Lenkus gerbti savo pa rašą . . .

I Lietuvių Lenkų administracijos liniją, esančią dinami-kos stovy, tenka žiūrėti sub specie viso lenkų lietuvių kon-flikto ir normalių santykių tarp dviejų valstybių nebuvimo. Pirmoj eilėj yra sostinės atgavimo klausimas ir bendras resti-tutio naturalis, o tiktai paskiau ateis politinės sienos nustatymas.

La Société Lithuanienne de Droit International.

La Société lithuanienne de droit international fut créée en 1932 par MM. S. Bačkis, A. Jaščenha, /. Lanskoronskis, L. Nat-kevičius, J. Robinzonas et avec le concours de M. Chester Pugs-ley. Elle a principalement pour but de susciter parmi la jeunes-se universitaire lithuanienne de l'intérêt pour les problèmes de droit international et de contribuer ainsi au développement du droit de la paix. Elk n'a pas de Comité permanent; d'après son Statut la réunion générale en tient lieu. Le Secrétaire Gé-néral est élu pour trois ans.

Son activité s'est manifestée par une série de conférences qui ont <eu lieu à l'Université de Vytmtas le Grand à Kaunas.

Pendant la première session de la Société, le professeur de droit international, M. A. Jascenka a traité „La Société des na-tions et le problème fondamental de l'organisation interna-tionale". Un résumé très complet de sa conférence est donné dans le 1-er cahier de cette publication.

Mr. le Colonel J. Lanskoronskis, représentant de la Li-thuarde à la Conférence du désarmement, a parlé du problème du désarmement.

Les conflits de lois interprovinciaux en Lithuanie où coexistent quatre Codes différents présentent une matière inté-ressante et instructive. „Le statut personnel dans les relations interprovinciales en Lithuanie" a été traité par le juriste aver-ti qu'est M. J. Robinzonas (v. le résumé).

Enfin le problème de Vilnius (Vilna), toujours vivant et qui laisse une plaie ouverte aux confins de l'Europe occcidentale et de l'Europe orientale a fait l'objet d'une Conférence de M. La-das Natkevičius, Docteur en droit de l'Université de Paris, qui a examiné la portée juridique de la ligne administrative lithuano-polonaise et a démontré la situation dynamique de celle-ci. Il

— 110 —

a essayé d'expliquer l'inexsistence d'une frontière politique et de relations diplomatiques entre la Lithuanie et la Pologne par une action en représailles pacifiques et purement négatives. (V. le résumé).

Chaque conférence a duré deux heures. Pour la prochaine session, la Société a déjà fixé le pro-

gramme de 4 conférences, à savoir: „Aspect politique et juridique de la question de révision du

traité de Versailles" par M. P. Klimas, Ministre de Lith lanie à Paris;

„Les sources histoiriques de l'idée d'Universalité" par le Prof. V. Stankevičius;

„Le traitement des étrangers en Lithuanie et dans les aut-res pays" par M. S. Bačkis;

„La cession du territoire de Memel (Klaipėda)" par le l)r. L. Natkevičius.

Pour les fonctions de Secrétaire Général a été nommé le Dr. L. Natkevičius (Daukanto 6, b. 1, Kaunas).

A. Jaščenka.

La Société des Nations et le Problème Fondamental de L'organisation

Internationale. (Conférence organisée par la Société Lithuanienne de Droit

International).

Quelques observations préalables s'imposent tout d'abord. Toute société humaine doit épouser la forme d'une orga-

nisation juridique. Du moment qu'une communion s'établit entre les Etats, cette organisation ne doit pas exister seulement à l'intérieur des Etats séparés, mais s'étendre aux relations entre les Etats. II lui faut, en effet, devenir internationale et univer-selle. L'organisation internationale est la réalisation de l'idée du droit, idée qui ne combat pas seulement l'anarchie existante dans les limites de la société nationale, mais encore l'anarchie internationale. Une telle organisation répond aux besoins nés du développement de la culture et du rapprochement des na-tions. Elle est impérieusement exigée par le progrès écono-mique et technique, et est conforme à la loi sociologique de l'intégration sociale progressive.

Sous une forme ou sous une autre, et avec une compré-hension plus ou moins large, l'organisation internationale existe depuis le début' de l'histoire de l'humanité, c'est à dire depuis des temps immémoriaux.

Dans l'antiquité, après les courtes tentatives des empires orientaux, le monde occidental fut organisé définitivement et pour de nombreux siècles en un Empire romain universel. Tous les peuples étaient alors unis sous l'autorité d'un empereur.

Au moyen-âge, l'organisation internationale revêtit la forme bizarre du système féodal, qui unissait les peuples de l'Europe occidentale sous le pouvoir de deux maîtres: un maître temporel — l'empereur du Saint Empire germanique,— et un maître spirituel — le pape de Rome.

— 112 —

Depuis le XVIIè siècle, il existe une nouvelle organisa-tion internationale universelle. A cette organisation diploma-tique qui n'embrassait au début que les peuples de l'Europe occidentale, participèrent progressivement — grâce à son dé-

jyeloppement ininterrompu — tous les peuples de la terre, ré-partis entre 60- 70 Etats plus ou moins indépendants.

L'organisation diplomatique du monde, après le boulever-sement de la Grande Guerre, se trouve en période de fermen-tation et aspire à recevoir une forme plus étatique. C'est à l'examen des buts et des voies de cette réforme nécessaire de l'organisation diplomatique que nous consacrerons un court rapport.

Quels sont les buts poursuivis par l'Organisation interna-tionale moderne et quels sont les moyens employés pour par-venir à leur réalisation?

Les buts de l'Organisation internationale, comme de toute organisation politique ayant accédée à la vie juridique, sont: 1) de mettre fin à la lutte continuelle de tous contre tous, de pacifier la société, de créer une organisation juridique de conciliation, 2) de créer en même temps l'appareil gouverne-mental ou les moyens propres à une évolution politique et pa-cifique ultérieure.

Deux sortes de conflits peuvent naître dans une société politique, susceptibles de troubler la paix générale et l'ordre: 1) lorsque deux Parties, dans un cas concret, se contestent réciproquement leurs droits; ce sont les différends justiciables; 2) lorsqu'une Partie exige le changement d'une certaine situa-tion juridique subjective, indépendamment du droit objectif existant, ce sont les conflits politiques non justiciables.

Pour garantir la solution des conflits dans chaque société qui vit selon le droit, la contrainte est nécessaire. Il peut y avoir deux sortes de contrainte: 1) — la contrainte sociale; organisée, lorsque la société dégage d'elle-même les or-ganes qui monopolisent entre leurs mains le droit de la con-trainte, ou 2) — la contrainte individuelle, non-organisée, contrainte par l'action directe (auto-aide) de la partie même qui se croit lésée dans son droit ou dans ses intérêts.

La Société internationale se trouve encore dans la période primitive du développement politique, car les conflits entre-

— 113 —

ses membres sont encore résolus par les moyens non organi-sés de l'action individuelle, par les représailles et par la guerre.

Mais la guerre, en raison de son action destructive et de la terrible atteinte qu'elle porte à la solidarité déjà très déve-loppée de la Communauté internationale, ne peut plus être emp-loyée comme mode de solution des conflits et c'est pourquoi un des principaux buts du droit international contemporain doit être de la bannir de la pratique de la vie internationale.

Mais si la guerre doit être bannie comme mode de solu-tion des conflits politiques entre les Etats, et comme mode de création de droit nouveau, quel autres moyens pourront être employés à sa place?

C'est là que réside le problème fondamental de l'Organi-sation internationale contemporaine.

On nourrit souvent l'espoir trompeur et présomptueux d'être en possession de ces moyens du fait de l'existence du tribunal international.

Or, le tribunal international, bien qu'il soit un puissant organe de' pacification sociale, est limité dans son rôle, et doit, en principe, fonctionner conjointement avec les autres organes gouvernementaux qui modifient le droit existant et créent le droit nouveau.

Le tribunal, dans l'exercice de sa compétence ordinaire, se borne à juger conformément au droit existant. 11 en com-plète, il est vrai, les lacunes, mais toujours dans l'esprit de ce droit.

Les différends politiques, ou conflits de droit public, qui tendent à la modification des normes du droit existant et des situations juridiques, excèdent la compétence du tribunal et ne peuvent être résolus par lui.

Le tribunal, dans l'exercice de sa compétence ordinaire, tend toujours à la conservation du statu quo juridique exis-tant; cependant, la vie juridique ne se borne pas à la conser-vation de l'ordre établi, surtout dans le domaine international. Dans la sphère du droit public où s'opèrent un perpétuel mou-vement et la naissance du droit nouveau (principalement à notre époque critique et transitoire), le statu quo ne saurait être consolidé, non seulement pour toujours mais même pour un temps plus ou moins long. Les forces politiques interna-

T a r p t . Te i sės Moksl. D- jos paska i tos 8

— 114 —

tionales n'ont pas encore trouvé leur équilibre, et toute tenta-tive d'entraver ici, par la violence, le mouvement du droit, ne peut qu'aboutir à un échec, et à la destruction immédiate des obstacles factices apportés au mouvement politique. Si l'on essaye de consolider le rôle du tribunal international par des garanties politiques internationales, par le système des allian-ces défensives ayant pour but de maintenir le statu QUO juri-dique, ce système pourra pendant quelque temps assurer la paix, mais tôt ou tard, s'il n'existe pas de moyen pour la vie publique de se développer, se produira forcément une explo-sion qui sera d'autant plus dangereuse qu'aura duré plus long-temps le retard apporté à la manifestation des forces nouvelles.

Reconnaissant que le tribunal, de par sa nature même, ne convient pas pour la solution des conflits politiques, c'est à dire pour jouer le rôle d'organe gouvernemental qui crée le droit, on essaye parfois de lui reconnaître un caractère non strictement juridique, et cela, soit 1) en lui lais-sant la liberté de résoudre les conflits non seulement sur la base du droit mais aussi en tenant compte du libre jugement du juge et d'après l'équité (bien entendu d'après la conception

• qu'a le juge de l'équité), ex aequo et bono; soit 2) en faisant du tribunal un organe arbitral, c'est à dire et jusqu'à un cer-tain point, une instance de conciliation. Mais dans L'un, com-me dans l'autre cas, on se base sur la présomption que le droit nouveau peut être créé par des personnes désintéressées et justes, alors que le droit nouveau international est créé par les forces nouvelles de la vie, par les intérêts, soit des Etats en lutte, soit de tout le milieu international des autres peuples. Le bon juge est un homme de loi qui connaît le droit et non un gouvernant qui exprime toutes les forces et tous les inté-rêts disputés et qui est le guide de la société, son maître, même s'il obéit pour son propre compte aux forces politiques qui le guident. En droit public interne voilà qui est tout à fait clair et incontestable. L'idée ne viendra à personne d'exi-ger que les conflits surgis à l'intérieur d'un Etat, entre les classes, les partis politiques, les différentes opinions politi-ques, économiques, morales et religieuses, soient résolus non par l'appareil gouvernemental politique, mais par des juges qui décideraient ex aequo et bono.

— 115 —

Quant à l'arbitrage-conciliation, il n'est tout d'abord pos-sible qu'avec le consentement mutuel des Parties au diffé-rend; en outre, il est strictement limité à l'examen du diffé-rend tel qu' il est envisagé par les Parties, alors que les dif-férends politiques qui tendent au changement du droit dans un certain milieu international social, doivent être résolus non seulement en prenant en considération les intérêts des Par-ties, mais encore ceux de toute la société.

Après la Grande Guerre une tentative grandiose pour la réforme de l'organisation diplomatique du monde a été faite par la création de la Société des Nations, comme organe central mondial qui devrait conduire au renforcement de la paix inter-nationale et à la solution des conflits internationaux par des moyens gouvernementaux.

Le but principal de la Société des Nations est d'exclure la guerre de la pratique internationale, et de trouver d'autres moyens pour la solution des conflits internationaux.

Mais l'organisation de la Société des Nations permet-elle d'atteindre ce but?

La Société des Nations a un caractère durable. Ses or-ganes, le Conseil et l'Assemblée, ont des sessions périodiques assez fréquentes. En réalité, ces sessions officielles coïncident avec la réunion des conférences inofficielles diplomatiques. Le centre de gravité de la Société des Nations est devenu le Conseil, et de cette manière une grande brèche a été faite au principe de l'unanimité dans le fonctionnement de la Société des Nations, car ne font pas partie du Conseil tous les mem-bres de la Société des Nations, mais seulement 14 Etats parmi ses 57 membres. Lors de la création de la Société des Na-tions, il avait même été question de n'admettre au Conseil que les représentants des grandes Puissances ou, au moins, de garantir à celles-ci la majorité des voix — ce qui est bien inutile étant donnée l'unanimité requise pour les décisions prises au sein du Conseil. L'organisation de la Société des Nations a conservé un caractère diplomatique, la plupart des décisions de la Société des Nations exigeant leur ratification postérieure par les Etats.

En raison de la conservation de la règle de l'unaniitiitê pour les décisions du Conseil, la création d'une force spéciale

— 116 —

executive de la Société des Nations était devenue yaine. Si, en effet, les Etats ne peuvent se voir contraindre à des actes d'exécution, il est indifférent de voir la Société des Nations agir directement ou recourir à la participation intermédiaire et volontaire des Etats Particuliers, Si quelque Etat membre du Conseil refuse de prendre part à des mesures d'exécution, ce refus paralyse l'action commune.

Le Pacte a confié à la Société des Nations la tâche très importante de résoudre les conflits politiques entre les Etats (art. 11—17). Cette tâche, si elle était remplie ferait de cette Société l'organe gouvernemental qui manque actuellement à la Communauté Internationale, mais la compétence reconnue à cet égard par le Pacte à la S. D. N. est telle, qu'en aucun cas le Conseil joue le rôle d'organe gouvernemental; ce n'est que l'extension à tous les membres de la Société des Nations des principes des traités Bryan de 1913—1916, qui a créé les commissions permanentes de conciliation entre les. Etats-Unis et le grand nombre des Etats particuliers.

Le Conseil de la S. D. N. n'est qu'un organe de concilia-tion. Lorsqu'il examine les différends entre les Etats, il ne rend pas une décision obligatoire, mais se contente d'expri-mer son opinion sur la manière dont le différent peut être ré-solu. Cette opinion („rapport"), si elle n'est pas prise par tous les membres du Conseil à l'unanimité (le vote des représen-tants des Parties ne comptant pas dans le calcul de cette una-nimité) n'a aucune portée juridique, et laisse à tous les Etats le droit d'agir comme ils l'entendent. Mais, même dans le cas ou l'opinion du Conseil serait exprimée à l'unanimité (à l'exception des Parties au différend), elle n'entraînerait pour les membres de la S. D. N. que l'engagement de ne pas re-courir à la guerre contre toute Partie qui se conformerait aux conclusions du rapport. C'est ainsi que le Conseil de la S~ D. N. lors du conflit sino-japonais à propos de la Mandchourie, ayant, à l'unanimité du vote de ses membres, reconnu que la Mandchourie devait être rendue à la Chine, et la Chine s'étant déclarée d'accord avec cette recommandation, le résultat a été pour les membres de la Société des Nations qu'ils se sont vus obligé à ne pas recourir à la guerre contre la Chine, mais.

— 117 —

cette résolution du Conseil n'a nullement entraîné l'obligation pour le Japon de rendre la Mandchourie à cette dernière.

La procédure de conciliation du Conseil n'aboutit qu'à une recommandation dépourvue de tout caractère obligatoire pour les Parties au différend, et cela même dans le cas ou cette recommandation aurait été adoptée à l'unanimité des membres du Conseil, le vote des Parties au différend ne comptant pas dans le calcul de l'unanimité. Etant donnée la composition changeante du Conseil (ou sauf les grandes Puissances il n'y a que 9 Etats représentant tous les autres membres de la So-ciété des Nations) et la représentation proportionnelle au Con-seil1 faisant défaut, il est presque impossible que les résolutions du Conseil puissent avoir un autre caractère que celui de re-commandations.

Le but principal de la Société des Nations est de prévenir la guerre par la conciliation des Etats entre lesquels surgit un différend. Une des principales causes de conflit en Europe provient de l'application des règles relatives à la protection des droits des minorités dans certains Etats. La création d'un grand nombre d'Etats nouveaux au sein desquels existaient des minorités nationales importantes détermina les Principales Puissances à exiger de ces Etats qu'ils assument l'obligation de respecter les particularités culturelles et linguistiques de leurs minorités. Cela fut fait aux fins de pacification et de sécurité internationales. Le Conseil de la Société des Nations fut désigné en tant que gardien de ces droits. Il a montré de-puis son impuissance complète en la matière. La protection internationale n'est pas même réalisée de façon radicale dans les traités. Elle n'y est imposée qu'à certains nouveaux Etats qui ont vu par suite dans ces obligations qui n'étaient pas as-sumées par tous un amoindrissement de leur souveraineté. Quelques uns d'entre ceux-ci se sont hâtés de ne tenir qu'un faible compte de ces obligations, poursuivant chez eux une politique d'assimilation portant gravement atteinte aux droits de leurs minorités. D'autre part les grandes Puissances aux-quelles des obligations semblables n'ont pas été imposées craignent de voir se développer sur leur territoire des idées d'autonomie nationale, et cela 1) parce qu'elles possèdent elles-mêmes des minorités nationales importantes, 2) parce que

— 118 —

l'idée de l'autonomie nationale, se propageant aux colonies y trouve très vite son expression dans des revendications en faveur de la self-détermination nationale, et par suite de l'indépendance politique. Ce qui explique qu'elles ne tiennent pas à insister trop fortement sur l'exécution par les autres Etats de leurs obligations minoritaires. De continuels conflits s'élevant à propos des droits des minorités mettent l'Europe centrale dans un état d'inquiétude incessante et dans l'incer-titude en ce qui touche la stabilité du statu quo territorial de l'Europe,

Un autre rôle de la Société des Nations, mentionné à l'article 19 du Pacte, est de devenir une organisation grâce à laquelle pourra être réalisée la révision des traités. Plusieurs dispositions des traités de paix, même celles ayant trait aux questions territoriales, ont un caractère temporaire et provi-soire, elles ne créent pas une situation stable dont pourront s'accomoder les Parties, mais les solutions apportées sont ar-tificielles et violentes.

Lors de la conclusion des traités de paix de Versailles et autres, leurs auteurs se dérobèrent aux critiques en prétendant que dans l'avenir, et lorsque les défauts de tel ou tel article deviendraient évidents, l'art. 19 du Pacte de la S. D. N. fournirait le moyen, par la révision, de les éliminer.

Les 13 années d'existence de la S. D. N. ont fait connaître que cet espoir était peu fondé. L'art. 19 n'a, en effet, trouvé aucune application, et la procédure à suivre pour faire jouer cet article n'est pas même bien définie. Etant donné que l'unanimité est requise pour les décisions du Conseil et de l'Assemblée, il faut renoncer à l'espoir de voir cet article pro-duire des résultats pratiques.

En outre de ces principaux rôles, le Pacte a imposé à la Société des Nations une tâche absolument concrète qui, si elle était assumée contribuerait sans doute grandement à l'oeuvre de renforcement de la paix. C'est ainsi qu'il lui appartient de réaliser le désarmement général. L'art. 8 du Pacte a im-posé ce devoir à la S. D. N. d'une manière très précise. Pour en faciliter l'accomplissement les pays vaincus étaient obligés de désarmer et tous les pays qui à l'origine ne faisaient pas

— 119 —

partie de la S. D, N. devaient lors de leur admission dans la Société accepter le plan obligatoire des armements.

Depuis cette époque, 13 années se sont déjà écoulées et aucun désarmement n'a été réalisé. Au contraire, durant cette période, les Puissances ont toutes augmenté leurs armements dans des proportions excessives.

Etant donné que le désarmement était une des tâches prin-cipales de la S. D. N. l'échec de la Conférence du désarmement menace l'existence même de celle-ci.

Le „fiasco" de cette Conférence, en 1932, coïncidait avec l'échec complet de la S. D. N. dans son rôle d'intermédiaire en vue d'une conciliation entre le Japon et la Chine. Les hostili-tés entre ces deux pays, qui ont déjà conduit à la séparation de la Mandchourie d'avec la Chine vont toujours leur train.

Bien que la Chine ait exigé l'intervention de la S. D. N. dont elle est membre, cette dernière n'a pu réaliser aucune action décisive et a ainsi fait preuve de sa complète impuissan-ce à conserver la paix générale.

La S. D. N. traverse sans nul doute une crise aigiie, et avec elle l'Organisation de la Communauté internationale toute entière.

Les relations internationales subissent l'influence de deux tendances contraires qui ne peuvent être conciliées. D'une part le développement de la culture rapproche les hommes et renforce l'internationalisation de la vie: les progrès étonnants de la technique abrogent l'espace ; la rapidité des communications rétrécit les continents et ramène le monde entier à la dimension d'une ancienne petite province; un vaste réseau de chemins de fer, des automobiles de plus en plus confortables et rapides, qui passent comme des flèches sur les chaussées nouvellement construites, des avions qui volent jusque dans les pays les plus lointains avec une vitesse vertigineuse, des lignes rapides de navigation, des téléphones internationaux, la T. S. F. qui relie presqu'immédiatement un point quelconque de la terre avec le monde entier, toutes ces merveilles déplacent des masses de gens, les confondent, les rapprochent. Des hommes, des mar-chandises, des produits, sont répandus d'un pays dans tout l'univers. La culture moderne, les formes politiques et leurs changements, les idées, les courants spirituels, l'art, les distrac-

— 1 2 0 —

tions, la mode, sont internationaux. Au point de vue économi-que, le monde est tellement uni que les mêmes phénomènes: crises, commotions, catastrophes financières et commerciales, chômage, e t c . . . se font sentir simultanément dans presque tous les pays du monde.

D'autre part, et comme pour réagir contre ce mouvement et contre cette internationalisation, le monde entier tend à adop-ter une autre attitude, qui est celle du nationalisme, de l'isole-ment national, d'une soi disant autarchie. Ce sont là pour ainsi dire les convulsions dernières de la forme étatique. Elles ne conduisent pas à la libération des Etats particuliers, mais les secouent profondément. Un organisme déjà pourvu d'un système nerveux et de vaisseaux sanguins ne peut devenir autarchique dans une de ses parties.

Il est évident que l'organisation internationale actuelle est très insuffisante. Les formes adoptées ne répondent plus aux exigences de la solidarité économique politique et morale de l'humanité. La tâche de l'époque contemporaine dont la réali-sation présente pour elle un intérêt vital est d'élaborer un appareil international gouvernemental capable de résoudre les conflits politiques internationaux, écarter la guerre, élaborer de nouvelles normes de droit international, qui centraliserait des forces suffisantes en vue de la contrainte internationale et pour atteindre des buts d'intérêt universel.

Pour que soit réalisée une organisation satisfaisante de la communauté internationale, il faut:

1) que cette organisation soit de nature à garantir les droits internationaux acquis et la conservation du statu quo ju-ridique, sans que besoin soit à un Etat particulier de recourir à des actes de défense individuelle tels que la guerre,

2) qu'elle ait à sa disposition des moyens réguliers et aussi peu douloureux que possible pour l'adaption du droit et du statu quo existants au perpétuel changement des forces de la vie.

Cette deuxième condition n'est pas moins importante que la première pour la conservation de la paix.

Ces conditions ne sont pas remplies par l'organisation di-plomatique et confédérative de l'Union universelle dont le pou-voir central est faible et souvent impuissant et qui peu être em-

— 121 —

péchée de prendre une décision par le plus infime de ses membres.

Il convient pour réaliser une organisation internationale sa-tisfaisante de créer un organe gouvernemental international pourvu d'un pouvoir effectif. Mais une Confédération en gé-néral et la Confédération diplomatique de l'Union mondiale en particulier, sont fondées (bien qu'en grande partie d'une ma-nière fictive) sur le principe classique de la souveraineté des Etats particuliers. Je ne procéderai pas ici à l'examen de la no-tion de la souveraineté qui ne convient plus à la nature de l'Etat contemporain et encore moins à celle de la Communauté internationale. J'indiquerai seulement qu'étant donné le prin-cipe de la souveraineté des Etat particuliers, il est impossible de réaliser une organisation internationale satisfaisante. De deux choses l'une: ou l'Etat particulier est souverain, et dans ce cas il ne peut exister de pouvoir international, mais seule-ment une anarchie internationale; ou il n'existe pas d'Etat sou-verain ; l'existence d'un pouvoir international est alors possible. C'est qu'en effet ne peuvent coexister deux principes s'excluant mutuellement: celui de la souveraineté des Etats d'où découle l'égalité entre ces mêmes Etats, et le principe de l'unanimité lors de l'adoption par eux d'une décision, et celui de l'existence même d'un pouvoir international qui doit agir à la simple majo-rité des forces. Deux pouvoirs suprêmes ne peuvent exister ensemble; l'un doit forcément obéir à l'autre. Si l'on veut ce-pendant réaliser une organisation internationale satisfaisante tout en conservant la notion de souveraineté, il faut proclamer la souveraineté de l'humanité devant laquelle doit s'effacer celle des Etats particuliers.

Le problème fondamental de l'organisation internationale réside dans les difficultés qui font obstacle à la transformation de la Confédération des Etats en Etat fédéral. Il faut noter d'ail-leurs qu'une telle transformation s'est toujours réalisée à l'égard de toutes les confédérations qui se sont succédées dans l'histoi-re. La société internationale doit jouir d'une organisation au-toritaire, étatique.

Le pouvoir central fédéral doit avoir la compétence suprê-me pour toutes les affaires d'ordre international; il doit être compétent pour réviser les frontières des Etats, poser son veto

— 1 2 2 —

sur les actes législatifs et administratifs des gouvernements particuliers, et, si ces actes sont contraires aux intérêts inter-nationaux généraux, il doit avoir des organes juriciaires et administratifs susceptibles d'entrer en relations directes avec les individus.

Naturellement, si je parle de la nécessité d'une réforme de la Société internationale dans la direction du fédéralisme, cela ne veut pas dire que j'ai l'intention d'élaborer des plans précis pour une meilleure organisation internationale. Chaque plan théorique et imaginé est du domaine de la fantaisie et du roman politique. La vie suit ses propres voies. Il ne peut être question ici que des cadres généraux et des principes rationellement né-cessaires auxquels une telle organisation doit se conformer pour être viable et répondre à son but.

La première condition à laquelle doit répondre une telle organisation est l'universalité. Tous les Etats doivent être te-nus d'y appartenir. Si l'entrée et la sortie dans cette organisa-tion demeurent libres, il n'y a aucune garantie que tous les Etats en feront partie. D'autre part, les organisations particulières ne sauraient réaliser la paix générale ni élaborer des plans gé-néraux de gouvernement international ou édicter des normes générales.

La deuxième condition nécessaire pour la création d'un or-gane gouvernemental qui soit effectif est la substitution à l'iné-galité diplomatique contemporaine très incertaine des Etats, d'une proportionnalité exactement mesurée.

Nous touchons là au problème le plus difficile de l'organi-sation politique internationale, aussi bien d'ailleur que de tout le droit public, à savoir le problème de l'égalité entre les Etats, l'unanimité et de la proportionalité des Etats.

La question de l'égalité des Etats a fait naître de nombreux malentendus, ainsi que des opinions préconçues.

Il faut distinguer deux espèces d'égalité: 1) l'égalité juridi-que ou judiciaire, c'est à dire lorsque sont jugés des différends juridiques ou se pose la question de l'application à chaque Etat des normes de droit en vigueur qui est l'égalité devant le droit, l'égalité dans l'application des normes du droit, l'égalité dans la défense des droits subjectifs, publics ou privés; 2) l'égalité diplomatique ou politique, c'est à dire l'égalité dans la création

— 123 -

du droit, dans la formation de la volonté générale et dans le pouvoir de changer les normes de droit ou les situations juridi-ques existantes.

L'égalité juridique ne connaît ni grands ni petits Etats. Les normes du droit sont aussi obligatoires pour les uns que pour les autres. L'individu lui même est ici l'égal de l'Etat. Il ne saurait y avoir de doutes à cet égard. Ce que l'on entend par égalité politique des Etats est quelque chose de bien différent.

Les membres de la Communauté Internationale diffèrent entre eux par le nombre de leurs habitants, la dimension de leur territoire, leur richesse économique, le degré de leur dévelop-pement culturel. C'est ainsi que l'Empire britannique possède environ 450 millions d'habitants et 35 millions de kilomètres carrés, c'est à dire presque le quart de la population du globe et le quart de la surface de la terre; la Chine possède près de 400 millions d'habitants, la Russie 160 milions, les Etats-Unis 120 millions, tandis que le Luxembourg n'en a que 300.000, le Pa-nama 440.000 et Г Albanie 800.000.

L'idée de l'égalité politique dérive de l'assimilation qui est faite des Etats aux personnes physiques. Or, puisque d'après l'opinion démocratique contemporaine, les hommes sont essen-tiellement égaux, les Etats, personnes du droit international, devraient également être égaux. Cependant, l'idée de l'égalité politique de ces personnes morales que sont les Etats est en contradiction avec l'idée de l'égalité politique des personnes physiques. Il est plus naturel, en effet, de reconnaître que les hommes, comme tels, sont égaux, c'est à dire que tous les indi-vidus doivent avoir une influence politique égale sur les desti-nées du monde, que de penser que les unions politiques de ces individus sont égales, indépendamment du nombre de leurs membres (300.000 ou 450.000.000).

Les actes internationaux affirment en général expressé-ment l'égalité de tous les Etats. Cette affirmation n'est qu'une concession de pure forme au principe de la souveraineté des Etats. En effet, dans une union dont tous les membres seraient absolument indépendants, il n'y aurait ni grands ni petits Etats. Ils seraient tous au point de vue du droit égaux entre eux. Mais dans ce cas aucune organisation juridique ne pourrait exister.

— 124 —

En réalité la pratique de l'Organisation Diplomatique ne tient pas grand compte du principe formel de l'égalité politique des Etats. Dans les pourparlers diplomatiques secrets on cher-che généralement à savoir quelle opinion est la plus fortement appuyée; c'est celle-là qui est alors adoptée, et les autres Etats s 'y rangent. Dans les conférences mêmes, ou l'on se préoccupe davantage des formes extérieures, on renonce parfois ouver-tement au principe de l'égalité des Etats. Lors dé la Conférence de la Paix, en 1919, on a distingué les puissances à intérêts généraux des puissances à intérêts limités, et, de fait la plu-part des décisions furent prises par le Conseil représenté par quatre grandes Puissances (Big Four).

Le principe formel de l'égalité des Etats — lesquels en fait sont inégaux — conduit à l'impossibilité de créer une organi-sation internationale effective, car ce principe exige l'unanimi-té pour les décisions internationales, c'est à dire le liberum ve-to de chaque Etat.

Il serait erroné de penser que le principe de l'unanimité est avantageux pour les petits Etats. Le principe majoritaire, pour les décisions du gouvernement international, si chaque Etat conservait un nombre égal de voix, n'aurait aucune va-leur comme principe de gouvernement. Ce principe pourrait créer une situation selon laquelle les 9 Etats de l'Amérique Centrale, à moitié nègres, pourraient décider des affaires du gouvernement mondial, contre la volonté des 7 grandes Puis-sances, ou selon laquelle les voix de l'Albanie, de la Libéria et de l'Abyssinie, auraient plus d'importance que celles des Etats Unis et de la Grande-Bretagne. Le principe de l'unanimité protège justement les intérêts des grandes Puissances. Aussi longtemps qu'il existe, les grandes Puissances peuvent in-différemment avoir 100 voix ou seulement une. Mais lorsqu'on voudra adopter le principe majoritaire pour les décisions inter-nationales, se posera la question de la nécessité de doter les Etats de différents nombres de voix.

S'il y a des grandes puissances qui surpassent démesu-rément les autres par le nombre de leurs habitants, la gran-deur de leur territoire, la richesse et la culture, proclamer l'égalité politique de celles-là avec les autres aurait le même sens qu'accorder à l'intérieur d'un Etat le même nombre de

— 125 —

voix à un milliers d'individus qu'à un seul, ou dans un parle-ment reconnaître égaux des partis comptant seulement quel-, ques membres et d'autres en comptant des centaines, ou dans une société anonyme considérer un propriétaire de plusieurs millions de francs d'actions l'égal d'un autre n'en ayant que pour un milliers de francs.

L'égalité politique des Etats ne signifie pas que l'Etat plus faible doit obéir à l'Etat plus fort, mais seulement que dans la formation de la volonté de la Communauté Internationale, doit être réalisé le principe de la proportionnalité d'après le-quel les Etats doivent avoir une influence diverse sur la for-mation de la volonté universelle. De même lorsque dans un Parlement oû il y a de nombreux partis, la volonté générale se forme de la coalition de plusieurs de ces partis, cela ne signifie pas que le parti le plus faible obéit au parti le plus fort. Chaque parti, faible ou fort, n'est qu'un des éléments qui forment la volonté générale et, dans ces conditions, les partis les plus faibles, s'ils sont nombreux, peuvent appartenir à la majorité gouvernementale et le parti le plus fort consti-tuer la minorité.

Bien que le principe de l'unanimité soit affirmé solennelle-ment dans les conférences internationales, en fait et étant donné les difficultés de son application il se trouve le plus souvent abandonné au sein de l'Organisation diplomatique.

Dans l'organisation de la S. D. N. le principe de l'unani-mité a été radicalement écarté, de telle sorte que le Conseil se compose seulement des représentants de 14 Etats (5 perma-nents, et 9 non-permanents) sur les 57 Etats qui sont membres de la S. D. N. Cependant, les décisions et les actes du Conseil émanent de toute la S. D. N.

D'autre part, les conférences diplomatiques sont ordinai-rement convoquées après accord préalable entre les Etats les plus influents ou les plus intéressés dans la question qui doit être débattue.

En dehors des conférences, est exigé seulement le consen-tement de ceux d'entre ces Etats qui sont intéressés direc-tement à la question posée, ou, si cette question intéresse toute la Communauté internationale, le consentement de la partie dominante de la Communauté Internationale. Le consente-

— 1 2 6 —

ment des autres Etats est déduit de leur silence et ainsi le principe de l'unanimité est apparemment sauvegardé. Si quelques Etats sont ouvertement en désaccord, cette diver-gence n'est pas prise en considération, ou bien ces Etats se voient contraints de donner leur accord par la pression dip-lomatique ou par la guerre. Les traités de paix rétablissent juridiquement l'unanimité, car ils sanctionnent le consentement des Etats qui étaient opposés jusqu'alors.

L'organisation internationale doit devenir une organisa-tion vraiment gouvernementale capable d'écarter l'action di-recte (auto-aide) internationale et le seul moyen dont celle-ci dispose: le guerre.

Pour y parvenir, il lui faut renoncer à être basée sur le principe de l'unanimité, mais sur celui de la majorité. Dans ce cas, il conviendra de garder l'équité politique entre les nations et de donner à cette organisation une élasticité suffisante dans son fonctionnement. Pour cela, l'organisation devra, d'une part, tenir compte du rapport des forces dans le monde, d'autre part, ne pas être rigide mais capable de s'adapter aux circon-stances.

Le renforcement de l'Organisation internationale ne doit pas réaliser l'assujettissement des Etats les plus faibles aux Etats le plus forts. Ce danger ne peut être écarté que si l'Organisation internationale est basée sur les principes de la proportionnalité et du fédéralisme.

Attendu qu'aucune organisation n'est capable de travailler et d'exister durablement si ses décisions ne sont pas fondées sur le principe de la majorité, et attendu que l'organisation arithmétique, sans aucune correspondance avec la réalité des faits, de tous les Etats ne peut conduire à la réalisation de ce principe dans l'Organisation internationale, il faut construire cette majorité sur la base d'une proportionnalité politique équi-table des Etats.

Si l'Organisation internationale doit avoir son propre pou-voir central, comment obtenir que ce pouvoir immense n'agis-se pas dans l'intérêt égoïste d'une seule puissance ou d'un groupe de puissances contre les intérêts des autres Etats? Cette tâche est compliquée par les inégalités extraordinaires qui existent entre les Etats particuliers au point de vue de

— 127 —

leur civilisation et culture, de leurs particularités de race, de leur organisation économique et sociale. Comment les com-parer les uns aux autres? Comment comparer leur poids spé-cifique, leur influence politique?

Actuellement, presque tout le pouvoir international se trouve entre les mains des peuples de l'Europe ou des Etats-Unis. Ces peuples sont les plus progressifs et les plus éclai-rés, les mieux organisés aussi, et ce sont eux qui ont la struc-ture économique la plus développée. Ils sont cependant beau-coup moins nombreux que les peuples d'Asie et d'Afrique et le pourcentage de leur natalité est inférieur à celui de ces derniers. C'est pourquoi l'application du critérium le plus simple, du critérium démocratique, ne peut servir de fonde-ment unique au gouvernement mondial. Les peuples d'Europe et d'Amérique ne consentiront jamais à se soumettre aux Chinois et aux Indous. Le résultat serait pour la civilisation une régression de plusieurs siècles.

De quelle manière alors peut-on réaliser équitablement le principe de la proportionnalité dans le gouvernement interna-tional, en tenant compte de toutes ces inégalités? C'est là le problème politique le plus difficile.

En théorie, il est possible d'imaginer de quelle façon l'Organisation internationale contemporaine, diplomatique et confédérative peut être réformée, mais en examinant les voies et les moyens de cette réforme nécessaire, il faut, pour être logique et pratique, partir d'institutions et d'organes déjà existants.

Malgré la crise indubitable traversée par la S. D. N. et malgré un certain refroidissement de l'intérêt international pour cette institution, celle-ci est actuellement le seul germe dont peut sortir la nouvelle Organisation internationale en conservant les traits principaux de l'Organisation diploma-tique.

Naturellement, l'organisation de la Société des Nations doit subir une réforme profonde.

Premièrement, la S. D. N. doit devenir universelle et, pour cela, obligatoire pour tous les Etats. En sortir devra être pour un Etat ausi illicite qu'il le serait pour lui actuellement de sor-tir de l'Organisation diplomatique. Actuellement tous les

— 1 2 8 —

Etats du monde sont déjà entrés dans la S. D. N.. trois impor-tants exceptés, mais ces trois Etats ont une importance in-ternationale telle que leur absence réduit la S. D. N. à l'impuis-sance. Ce sont les Etats-Unis, l'U. R. S. S. et le Brésil.

Deuxièmement, il faut mettre fin au dualisme inutile et même nuisible des organes principaux de la S. D. N., savoir l'Assemblée et le Conseil. L'existence de deux organes princi-paux dans l'organisation présente de la S. D. N. n'est justifiée que par le désir d'introduire quelque proportionnalité dans l'organe supérieur de la Société — le Conseil. Or le système des deux Chambres a, sans doute, ses avantages, mais il faut toujours compter avec la possibilité de conflits entre ces Chamb-res et, par conséquent prévoir l'existence d'une instance capab-le de résoudre ces conflits. Le système international des deux Chambres ne serait justifié que si, par exemple, une Chambre était élue par les peuples au moyen du suffrage universel et l'autre constituée par les représentants des gouvernements. Mais un tel système nécessiterait un changement profond de l'ordre international présent, changement qui se trouve pour l'instant hors du domaine des possibilités pratiques. En out-re, vues les grandes différences existantes entre les peuples au point de vue de leur développement culturel et étant donné le nombre important de peuples non-civilisés, une telle réfor-me, si elle était possible ne serait pas désirable.

Le seul organe gouvernemental de la S. D. N. doit être le Conseil (ou l'Assemblée — la terminologie n'a ici aucune im-portance). Tous les Etats doivent en faire partie; dans ce cas, ,1a nécessité d'un organe tel que l'Assemblée actuelle n'appa-raît plus.

Bien que tous les Etats seraient tenus d'entrer au Conseil, chaque Etat devrait avoir un nombre de voix différent, confor-mément au coefficient qui serait établi par la Constitution de la S. D. N.

La distribution des voix et la majorité qualifiée devraient être calculées de telle façon qu'aucune grande Puissance, ni aucun groupe d'Etats ne pourraient se voir favoriser lors-que seraient débattues des questions importantes pour eux.

Dans l'organisation du Conseil de la S. D. N. quelques traits des institutions diplomatiques devraient être conservés:

— 129 —

1) la délégation de chaque Etat recevrait un mandat im-pératif, des instructions de son gouvernement, et pourrait tou-jours être revoquée par ce dernier;

2) la délégation, indépendamment du nombre de voix appartenant à l'Etat, voterait à l'unanimité. Il serait donc plus naturel que chaque délégation soit représentée par une seule personne ou que le chef de la délégation vote pour toute la délégation;

3) la ratification postérieure disparaîtrait, mais elle se-rait dans une certaine mesure, remplacée par le fait que la délégation voterait après s'être préalablement entendue avec son gouvernement.

Le Conseil de la S. D. N. ne devrait pas être une insti-tution se réunissant périodiquement, mais un organe qui tra-vaillerait constamment.

Pour compenser l'infériorité provenant pour un certain nombre d'Etats du fait qu'ils possèdent moins de voix que les autres, et pour réaliser une garantie meilleure du respect de l'autonomie des Etats, il serait nécessaire que soit appliquée la règle fédérale selon laquelle, pour la décision à prendre dans différentes matières importantes, la majorité qualifiée est né-cessaire.

Dans le même but, on devrait reconnaître aux Etats par la Constitution, certains droits réservés. Toute modification de ces droits ne serait possible qu'avec le consentement des Etats eux-mêmes.

Les différends qui pourraient surgir au sujet de la caté-gorie à laquelle appartient telle ou telle affaire (c'est à dire quelle majorité est nécessaire pour la décision) devraient être réglés par un tribunal constitutionnel spécial tel que la Cour permanente de Justice internationale de La Haye.

Comme organisation gouvernementale étatique, la S. D. N. devrait avoir sa propre force executive.

Tarpt. Teisės Moksl. D-jos paskaitos 9

Jokūbas Robinzonas.

Le s ta tu t personnel dans les relations interprovinciales en Lithuanie.

(Résumé de la Conférence)

La République de Lithuanie comprenant des territoires ayant jadis appartenu à l'ancien Empire Russe, et d'autres ayant appartenu au Reich (Territoire de Memel) n'a pas encore réa-lisé l'unification de son droit privé. Actuellement dans l'ancien-ne partie russe trois systèmes de droit privé sont en vigueur (ce-lui du droit russe, celui du Code Napoléon, et celui du Code Balte), tandis que le Territoire de Memel a conservé le droit privé allemand, lequel, en vertu de l'art. 5 al. 9 du Statut d'auto-nomie du Territoire appartient ratione materiae à la compéten-ce des autorités autonomes.

Ce pluralisme des droits n'a pas manqué de provoquer des difficultés d'ordre pratique. Les tribunaux lithuaniens se trou-vent dans la nécessité d'établir le statut personnel des ressortis-sants lithuaniens. De même un juge étranger voulant appli-quer à un citoyen lithuanien son droit national se trouve devant la difficulté de choisir parmi les quatre systèmes en vigueur celui qui est le statut personnel de la personne intéressée. Or, c'est une règle généralement reconnue qu'en pareille circonstance la loi, la jurisprudence et la doctrine renvoient à la législation na-tionale. Malheureusement la législation nationale lithuanienne ne répond pas clairement à la question posée.

Théoriquement le statut personnel peut être celui du lieu de naissance, du lieu du domicile civil ou du lieu du domicile public1. Cette dernière notion a joué un rôle extraordinairement important dans l'ancienne Russie, étant liée à l'ordre public du pays et principalement à la séparation des classes. C'est pour-

0 L'ancienne législation russe ne connaissait pas le domicile lib-rement élu du droit romain, mais un domicile forcé où le sujet russe se voya i t inscrit par les autorités administratives.

— 131 —

quoi le statut personnel d'un ressortissant russe d'avant-guerre était celui de son domicile public, c'est à dire de la commune à laquelle il appartenait et dans laquelle il recevait ses passeports, peu importait s'il y habitait ou non. Dans la pratique et dans un grand nombre de cas, il se trouvait que trois ou quatre change-ments successifs du domicile civil n'avaient pas entraîné de changement correspondant du domicile public.

La République lithuanienne a aboli le régime des classes (anciens gouvernements de Kaunas et Vilnius) et celui d'habitat perpétuel1) (ancien gouvernement de Souvalki). Le statut per-sonnel est donc devenu automatiquement celui du lieu du do-micile civil, qui depuis 1894 était seulement celui des personnes appartenant aux classes privilégiées.

Aux mêmes conclusions arrivera le juge mètneloîs en ap-pliquant par analogie la loi introductive au Code Civil allemand (art. 7—31). Il est vrai que la notion „citoyen de Memel" (art. 8 du Statut) peut donner lieu à une théorie d'après laquelle cette qualité serait requise pour que soit appliqué le BGB, et que dans le cas contraire le domicile seul ne suffirait pas (art. 7 BGB). Mais la qualité de citoyen de Memel est une catégorie de droit public (statut art. IL, 17, 29) et comme telle ne doit pas inter-venir dans les relations privées interprovinciales.

Etant données certaines considérations logiques et consti-tutionnelles on arrive à la conclusion que les juges lithuaniens appliqueront aux ressortissants lithuaniens la loi du lieu de leur domicile, comme leur statut personnel. Il va de soi que le juge étranger lui aussi suivra cette règle et appliquera la loi du der-nier domicile du lithuanien en Lithuanie.

La définition du domicile n'étant pas identique dans les dif-férentes parties de la Lithuanie, un conflit de qualification est inévitable. C'est au juge d'après la lex fori qu'il appartiendra de résoudre ce conflit. Dans les cas d'absence de domicile il ne restera qu'à appliquer la loi du lieu de résidence, enfin, dans les cas de double domicile la loi du domicile dans lequel s'est for-mée la relation juridique en litige sera applicable.

0 Depuis 1807, dans l'ancien Royaume de Po logne toute distinction de c lasses avait été abolie, mais les habitants du Royaume, et eux seuls, éta ient inscrits obligatoirement sur les registres des localités.

9*

Ladas Natkevičius Docteur en droit

La ligne administrative lithuano-polonaise au point de vue du droit international.

(Conférence faite à l'Université de Vytautas le Grand, le 9 mai 1933).

La Lithuanie et la Pologne n'ont pas entre elles de frontière politique. L'établissement de celle-ci se présente encore sous l'aspact dynamique. La ligne qui sépare les services publics respectifs des deux Etats, depuis l'accord du 7 novembre 1928, qui donne des facilités pour traverser la ligne aux habitants de la région s'appelle, la ligne administrative (la population l'a dé-nommée „la limite verte"). Cette ligne a un longue et doulou-reuse histoire. L'accord lithuano-polonais, signé le 7 octobre 1920 à Suwalki, sous les auspices de la Commission militaire de contrôle de la S. D. N., établissait une ligne qui laissait Vilnius du coté lithuanien. Après le coup de force du général Zeligow-ski, et en vertu du Protocole de Kaunas, du 29 novembre 1920. une zone neutre fut instituée entre les troupes lithuaniennes et les troupes polonaises. Ce Protocole avait pour but l'évacua-tion des troupes polonaises du territoire occupé et de la capitale de la Lithuanie- Vilnius. La Lithuanie se basant sur les points с et d du § 2 de l'art. 36 du Statut de la C. P. J. I. proposa par la suite à la pologne de soumettre à la décision de la Cour la réalité du fait de la rupture par la Pologne de l'engagement lithuano-polonais conclu le 7 oct. 1920 à Suwalki, ainsi que la nature et l'étendue de la réparation due en conséquence par cette dernière. La Pologne refusa. Ce n'est que le 23 janvier 1931 qu'elle adhéra à la clause facultative de juridiction obliga-toire de la Cour Permanente, et avec des réserves qui ont exclu la possibilité pour la Lithuanie d'obtenir que justice lui

— 133 —

soit rendue devant la Cour. De telles réserves sont inadmis-sibles au point de vue juridique, et appellent des protestations. Dans sa Résolution du 3 février 1923 le Conseil de la S. D. N. décida de partager la zone neutre et de la remplacer par une ligne de démarcation purement provisoire. Au point de vue ju-ridique, le Protocole de Kaunas signé entre la Lithuanie et la Po-logne ne pouvait être modifié sans l'assentiment du Gouverne-ment lithuanien. Le droit que s'est arrogé le Conseil de la S. D. N. de connaître de questions incidentes (comme par exemple de la zone neutre de Vilnius), qui ne lui avaient pas été soumises, est des plus contestable. D'autre part, il est controversé que d'après l'alinéa 6 de l'art. 15 du Pacte, la recommandation una-nime du Conseil ait force obligatoire pour la Partie qui déclare ne pas l'accepter. Même actuellement la zone neutre a une va-leur juridique, aucun changement de droit n'étant intervenu après la signature du Protocole de Kaunas. La Conférence des Ambassadeurs se basant sur la Recommandation du Conseil de la S. D, N. du 3 février 1923, qui a établi la ligne provisoire de démarcation, a tenté par sa décision du 15 mars 1923 de trans-former cette ligne en une frontière politique entre les deux pays. Disons le tout net, cette décision de la Conférence des Ambassa-deurs qui se tient dans les strictes limites de la Résolution du 3 février 1923, en admettant qu'on lui reconnaisse une valeur ju-ridique, ne pouvait avoir qu'un caractère provisoire, et ne pou-vait nullement préjuger les droits territoriaux des deux Etats. Il est impossible d'invoquer en faveur d'une telle décision le ca-ractère de sentence arbitrale, ou de toute autre décision ayant force obligatoire. Sans le consentement préalable des Parties, la Conférence des Ambassadeurs n'avait le droit d'agir ni en vertu de l'art. 87 al. 3 du traité de Versailles, qui vise seulement les frontières entre la Pologne et l'Allemagne, ni en vertu de l'allusion lithuanienne dans la Note du 18 novembre 1922, aux termes de laquelle la Lithuanie demandait la protection de ses droits, ni non plus en vertu de la situation de fait. Dans la dé-cision du 15 mars 1923 il ne peut être question d'autre chose que d'une incompétence absolue. Les documents diplomatiques ne mentionnent pas de frontière entre la Pologne et la Lithunie. C'est ainsi que le rapport de la Commission consultative et tech-nique des Communications et du Transit (4 septembre 1930) et

i

— 134 -

les cartes de cette commission indiquent la ligne administrative. L'inexistence d'une frontière et de relations normales entre la Lithuanie et la Pologne ne peut s'expliquer juridiquement que par des représailles d'un caractère pacifique de la part de la Lithuanie qui lèsent non le droit mais les intérêts de la Pologne. Certains les déclarent représailles purement négatives. Dans ce sens l'attitude de la Lithuanie à l'égard de la Pologne participe à la fois de la rétorsion et des représailles. Ces mesures sont-elles compatibles avec le Pacte de la S. D. N. et l'organisation de la Communauté internationale en général? Il faut donner une réponse négative. Ce n'est que la communauté internatio-nale insuffisamment organisée peut tolérer un tel état de choses et ne pas exiger de la part de la Pologne restitutio naturalis. Dans ce sens on peut reprocher à l'Avis Consultatif de la Cour, du 15 octobre 1931, bien qu'il soit favorable à lai Lithuanie, de n'avoir pas examiné, sub specie du conflit tout entier et des cir-constances actuelles, (violation du traité de Suwalki par le coup de force du général Zeligowski, la portée juridique de la déci-sion de la Conférence des Ambassadeurs) le refus de la Lithua-nie d'ouvrir le trafic ferroviaire entre les deux pays.

T u r i n y s . Table des matières.

1.

3.

4.

6.

7.

Pusi. L. Natkevičius, j ž a n- 1. g o s ž o d i s . . . . . 3 Ta rp tau t inės Mokslų 2. Draug i jos Lietuvoje įstatai 8 Prof. A. Jaščenka. Tau- 3. t ų S ą j u n g a i r T a r p -t a u t i n ė s O r g a n i z a -c i j o s p a g r i n d i n i s u ž d a v i n y s . . . . 10

Gen. štabo pulkininkas 4. J. Lanskoronskis. T a u -t ų n u s i g i n k l a v i m o p r o b l e m a . . . . 27 J. Robinzonas. Asme- 5. n i n i s į s t a t y m a s t a r p s r i t i n i u o s e san-t y k i u o s e L i e t u v o j e 71

Dr. Ladas Natkevičius. 6. L i e t u v i ų l e n k ų ad-mi n i s t r a c i j o s l i n i j a t a r p t a u t i n ė s t e i s ė s a t ž v i l g i u . . . . 92

L. Natkevičius. P r é -f a c e S t a t u t de la S o c i é t é L i t h u a n i e n n e d e d r o i t i n t e r n a t i o n a l Prof. A. Jaščenka. La S o c i é t é d e s Na-t i o n s e t l e p r o b l è -m e f o n d a m e n t a l d e l ' O r g a n i s a t i o n I n t e r n a t i o n a l e Col. J. Lanskoronskis P r o b l è m e du d é s a r -m e ni e n t

J. Robinzonas. Le s ta-t u t p e r s o n n e l d a n s l e s r e l a t i o n s i n t e r -p r o v i n c i a l e s e n L i t h u a n i e . . . . Ladas Natkevičius, doc-t e u r de n d r o i t , Lig-n e a d m i n i s t r a t i v e l i t h u a n o - p o l o n a i -s e a u p o i n t d e v u e d e d r o i t i n t e r n a -t i o n a l

8. Prof. A. Jaščenka. La S o c i é t é d e s l e p r o b l è m e f o n d a m e n t a l d e t i o n I n t e r n a t i o n a l e

9.

10.

10

27

71

. . . . 92 L a S o c i é t é L i t h u a n i e n n e d e D r o i t I n t e r n a -

t i o n a l 109 N a t i o n s e t l ' O r g a n i s a -

112

Jokūbas Robinzonas. L e s t a t u t p e r s o n n e l d a n s l e s r e l a t i o n s i n t e r p r o v i n c i a l e s e n L i t h u a n i e Dr. Ladas Natkevičius. La l i g n e a d m i n i s t r a t i v e l i t h u a n o p o l o n a i s e a u p o i n t d e v u e d u d r o i t i n t e r n a t i o n a l

130

132 11. T u r i n y s 135 11. T a b l e d e s m a t i è r e s 135

Kaina Lt. 3,—