TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22236 2020-10-27 2020-10-15 2020-10-15 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-68-489/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50389-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.8; 2.1.15.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,nuteistajam L. J. (vaizdo konferencijos būdu),nuteistojo gynėjui advokatui Arūnui Aleknai,civiliniam atsakovui Š. G.,civilinio atsakovo Š. G. atstovui advokatui Piotrui Orlovui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo Š. G. kasacinį skundą nuteistojo L. J. baudžiamojoje byloje dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties.

Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžiu L. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, L. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 ir 10 punktuose nustatytas baudžiamojo poveikio priemones: pradėti dirbti arba tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Iš nuteistojo L. J. priteista 25 975,28 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos; 3838,08 Eur – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šilalės skyriui, 20 000 Eur – G. K. neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo G. K. civilinis ieškinys civiliniam atsakovui Š. G. atmestas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo iš L. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, VSDFV Šilalės skyriui, nukentėjusiajam G. K. pakeista, pripažįstant, kad tinkamas civilinis atsakovas baudžiamojoje byloje yra ne nuteistasis L. J., o Š. G. Iš

civilinio atsakovo Š. G. priteista 25 975,28 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 3838,08 Eur VSDFV Šilalės skyriui, 20 000 Eur nukentėjusiajam G. K.

Teisėjų kolegija, išklausiusi civilinio atsakovo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nuteistojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo, prašiusio skundą spręsti teismo nuožiūra, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. J. nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 15 d. apie 15.20 val. miško kirtavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pjaudamas medžius, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio taisykles, t. y. Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintų Miško darbų saugos taisyklių DT-1-96 (toliau – ir Miško darbų saugos taisyklės) 1 punkto reikalavimus, kad šios taisyklės yra privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims; pradėdamas pjauti medį, neapžiūrėjo ir neįvertino būklės, lajos formos, palinkimo, gretimų medžių įtakos bei kitų veiksnių, turinčių įtakos medžio kirtimui, ir nenumatė leidimo krypties, taip pažeidė Miško darbų saugos taisyklių 42 punkto reikalavimus; prieš pradėdamas pjauti medį, neįsitikino, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių, ir dirbdamas nestebėjo, kad pavojingoje zonoje nebūtų žmonių, taip pažeidė Miško darbų saugos taisyklių 51 punkto reikalavimus; pjūklu nupjovęs medį, paliko pjovimo metu įstrigusį medį, t. y. atsirėmusį į kitą medį, neapjuosęs juosta ar kitokiu būdu neužtvėręs, neįvertindamas įstrigusio medžio padėties ir neparinkdamas tinkamo jo nuleidimo būdo, pradėjo pjauti kitą medį, taip pažeidė Miško darbų saugos taisyklių 99 ir 101 punktų reikalavimus. Dėl to L. J. paliktas nupjautas ir ant žemės nenuleistas medis krisdamas užvirto ant G. K. ir dėl L. J. neatsargumo G. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis pasireiškė daugybiniais kūno sumušimais.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu civilinis atsakovas Š. G. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:2.1.Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –

CK) 6.264 straipsnio 1 dalimi, neatribojo civilinių teisinių santykių nuo darbo teisinių santykių. 2.2. Panevėžio apygardos teismas baudžiamojoje byloje nepagrįstai priėjo prie išvados, kad Š.  G. dėl

medžių pjovėjų G. K., L. J. ir A. Š. vykdė darbdavio funkcijas. G. K., siejamas darbo teisinių santykių su UAB (duomenys neskelbtini) ir nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. spalio 19 d. turėdamas nedarbingumo pažymėjimą (tai buvo nuslėpęs nuo Š. G.), savavališkai inicijavo miško kirtimo darbų atlikimą. G. K., būdamas asmuo, besiverčiantis miško kirtimo darbais, savo iniciatyva susirado du asmenis, nurodė jiems kainą, kurią gali mokėti už atliktą darbą, nupirko jiems alkoholio, leido jį vartoti ir tuo pačiu metu atlikti miško kirtimo darbus. Miško kirtimo darbų metu L. J. nupjautas medis užvirto ant G. K., todėl buvo sutrikdyta šio asmens sveikata. CK 6.264 straipsnio 1 dalis, pagal kurią pareiga atlyginti atsiradusią žalą tenka darbdaviui, šiuo atveju netaikytina, nes darbdavys už darbuotojo veiksmus ne darbo metu neatsako (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016), todėl žalos atlyginimas negali būti priteistas iš Š. G., nes įvykio metu G. K. buvo nedarbingas.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad tarp Š. G., G. K., L. J., A. Š. buvo susiklostę nelegalaus darbo santykiai – susitarta dėl konkretaus miško kirtimo ir medžių ištraukimo iš kirtimo biržių, buvo aptartos darbo apmokėjimo sąlygos, nors tiek L. J., tiek A. Š. nuosekliai viso

proceso metu teigė nepažįstantys Š. G. ir su juo nebendravę, jokių darbo sąlygų ar darbo užmokesčio klausimo nederinę, viską aptarę su G. K. Civilinio atsakovo Š. G. ir nuteistojo L. J. nesieja teisiniai santykiai, iš kurių gali kilti deliktinė atsakomybė.

2.4.Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už jo darbuotojų padarytą žalą, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų, reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant; žala turi būti padaryta einant darbo pareigas; turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat samdančio darbuotojus asmens ir žalą padariusio asmens veiksmų. Nukentėjusysis, priimdamas dirbti asmenis, jiems pirkdamas alkoholį, nekontroliuodamas ir nepaisydamas L. J. ir A. Š. įspėjimų, kad toje vietoje pjauti negalima, vis tiek pjovė medžius, suvokdamas gresiantį pavojų, todėl elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011).

2.5.Apeliacinės instancijos teismas netinkamai atribojo darbo teisinius santykius nuo rangos teisinių santykių. Iš bylos duomenų matyti, kad G. K. ir Š. G. susitarė ne dėl tam tikrų darbo funkcijų vykdymo, o dėl konkrečios užduoties, miško iškirtimo ir medžių ištraukimo, atlikimo. Tai ne tęstinio pobūdžio užduotis, o užmokestis, sietinas su rezultatu. Pagal CK 6.644 straipsnį rangos sutartis – tai tokia sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Šioje byloje nekilo ginčo, kad Š. G. bendravo su G. K., kad pastarasis šiam melagingai patvirtino, jog neva turi individualios veiklos pažymėjimą dėl miško kirtimo darbų atlikimo, taip pat G. K. buvo žinoma, kad Š. G. veikia kaip fizinis asmuo individualios veiklos pagrindu, todėl samdomų darbuotojų negali turėti. Net jei ir būtų konstatuota, kad tarp Š. G. ir G. K. buvo darbo teisiniai santykiai, CK 6.264 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, nes L. J. ir civilinio atsakovo nesiejo darbo teisiniai santykiai, todėl ir pareiga Š. G. atlyginti kaltinamojo padarytą žalą neturėtų kilti. Tarp civilinio atsakovo Š. G. ir nukentėjusiojo buvo susitarimas dėl rangos sutarties sudarymo, tuo tarpu G. K., kaip asmuo, užsiimantis veikla, susijusia su miško kirtimu, savo žinioje turėjo dar du asmenis, už kuriuos buvo atsakingas.

2.6.Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų lygybės principą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-139/2010, 3K-3-177/2011), nes buvo vadovaujamasi nukentėjusiojo atstovo prielaidų pobūdžio teiginiais.

2.7.Taip pat nepaisant to, kad civiliniam atsakovui ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, apeliacinės instancijos teismas 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi pranešė Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūrai, kad baudžiamojoje byloje, kurioje L. J. pripažintas kaltu pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, yra nusikalstamų veikų, nustatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, požymių.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Civilinio atsakovo Š. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 109, 111 straipsnių ir CK 6.264 straipsnio 1 dalies taikymo

4. Civilinio atsakovo kasacinis skundas šioje baudžiamojoje byloje paduotas ginčijant trijų civilinių ieškinių išsprendimą apeliacinės instancijos teisme ir iš esmės neigiant šio teismo nustatytas aplinkybes, kad Š. G. yra materialiai atsakingas asmuo už L. J. neatsargiais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam G. K., Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir VSDFV Šilalės skyriui padarytą žalą.

5. Skunde teigiama, kad civilinio atsakovo Š. G. ir ieškovų nesiejo teisiniai santykiai, iš kurių galėtų kilti deliktinė atsakomybė pagal CK 6.264 straipsnio 1 dalį.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas ne tik įtariamajam, kaltinamajam, tačiau ir už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims, kurie gali būti įtraukti į bylą kaip civiliniai atsakovai.

7. Visų pirma pažymėtina, kad pagal teismų praktiką žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-511/2017).

8. Antra, teismai, baudžiamojoje byloje nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, vadovaujasi ne tik BPK X skyriaus „Žalos atlyginimas, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas“ normomis, bet ir atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–6.254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–6.291 straipsniai) ir kt.

9. Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą pagal CK 6.264 straipsnį (kurią nagrinėjamoje byloje ir pritaikė apeliacinės instancijos teismas), be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Tokie teisiniai santykiai nebūtinai turi būti įforminti rašytine civiline darbo sutartimi, esminė reikšmė suteiktina samdančio subjekto galimybei kontroliuoti samdomą asmenį ir pastarojo pavaldumas samdančiojo nurodymams. Pažymėtina, kad kasacinio teismo civilinių bylų teismų praktikoje nebuvo spręsta dėl tokių situacijų, kai taikant CK 6.264 straipsnį samdančio ir samdomo asmenų tarpusavio santykiai nebuvo įforminti rašytinėmis sutartimis. Todėl kasaciniame skunde nurodomų atskirų kasacinių bylų, kaip precedentų, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

10. Teismų praktikoje nustatyta ir tai, kad samdančio darbuotojus asmens atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011).

11. Tokios samdančio darbuotojus asmens, civilinio atsakovo Š. G. civilinės atsakomybės sąlygos už L. J. neatsargiais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam G. K., Panevėžio teritorinei ligonių kasai bei VSDFV Šilalės skyriui padarytą žalą nagrinėjamoje byloje yra nustatytos.

12. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad paslaugos teikėjas Š. G. pagal 2016 m. rugsėjo 22 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties su UAB „R“ 1 punktą „Paslaugos ir tiekėjo įsipareigojimai“ buvo įsipareigojęs šiai bendrovei ne tik atlikti medienos iškirtimo ir ištraukimo darbus iš konkrečių medienos biržių (duomenys neskelbtini), bet ir prisiimti atsakomybę, „pilnai atsakyti už miškų ruošos darbus“ bei būti atsakingas už darbų saugą (2 t., b. l. 65).

13. Tokie miško ruošos darbai, kuriuos pagal sutartį turėjo atlikti Š. G., yra priskiriami pavojingiems darbams, juos tiek organizuojant, tiek dirbant privalu laikytis specialių elgesio taisyklių (šiuo atveju nustatytų Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintose Miško darbų saugos taisyklėse DT-1-96). Šios taisyklės privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims (Miško darbų saugos taisyklių I skyriaus 1 punktas).

14. Būtent organizuodamas tokius pavojingus miško ruošos darbus Š. G. nelegaliai samdė kitus fizinius asmenis, kurie buvo šio asmens nurodymu ir buvo jo kontroliuojami. Tai Š. G. atliko pats vykdydamas individualią veiklą, t. y. siekdamas iš kitų asmenų darbo gauti pajamų, o Š. G. pasamdyti asmenys, tarp jų dėl neatsargumo sunkų sveikatos sutrikdymą G. K. padaręs L. J., veikė kaip darbuotojai, t. y. pasamdyti už atlygį atlikti veiksmus, susijusius su darbo procesu, sukuriančiu pajamas Š. G. Vien ta aplinkybė, kad tarp Š. G., G. K., A. Š. ir L. J. nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, kad L. J. į miško kirtimo darbus tiesiogiai pasikvietė jį pažinojęs G. K., nepaneigia darbo santykių buvimo.

15. Apeliacinės instancijos teismo byloje patvirtintos aplinkybės rodo, jog tarp pirmiau minėtų asmenų buvo susiklostę nelegalaus darbo santykiai: pagal žodinį susitarimą G. K., A. Š. ir L. J. atliko konkrečius su darbo procesu susijusius veiksmus, realiai dirbo miško kirtimo darbus Š. G. naudai ir interesais, prieš tai aptarę tokių darbų apimtis (Š. G. visiems samdomiems asmenims, dviem mašinomis nuvažiavus į mišką, parodė biržės ribas, kurias reikia iškirsti), vietą, jų atlikimo laiką, apmokėjimą, netgi parūpino jiems apgyvendinimo vietą netoli kertamo miško (bendrabutį (duomenys neskelbtini).

16. Pagal besiformuojančią teismų praktiką, pagal faktus ir teisės taikymą panašiose baudžiamosiose bylose, kai, vykdydamas individualią veiklą, versdamasis medienos ruoša, asmuo nelegaliai įdarbina kitą asmenį miško kirtimo darbams ir tokio nelegalaus, pavojingo darbo metu pažeidus teisės aktų nustatytas specialias elgesio taisykles dėl neatsargumo padaroma žala miške dirbusiam asmeniui, žalos atlyginimo pagrindu taikytina deliktinė atsakomybė, nustatyta būtent CK 6.264 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2020).

17. Kasaciniame skunde civilinis atsakovas pabrėžia, kad nukentėjusysis G. K. veikė savarankiškai, nelaukė, kol Š. G. atvyks su rangos sutarties projektu, savo rizika ir iniciatyva pradėjo miško kirtimo darbus anksčiau, nei buvo sutarta, tačiau kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 12–13 punktuose tokios aplinkybės paneigtos. Teismas nustatė, kad aplinkybės, jog G. K., A. Š. ir L. J., anksčiau, nei sutarta, pradėjo dirbti savo iniciatyva, nepatvirtina bylos duomenys. G. K. nurodė, kad tariantis dėl miško pjovimo darbų Š. G. jam pasakė, kad iš pradžių jis nori pasižiūrėti, kaip bus dirbami darbai, o tada gal spręs dėl įdarbinimo.

18. Tai, kad Š. G. pripažintinas materialiai atsakingu asmeniu už L. J. padarytą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas nustatė aiškindamasis L. J. veikos padarymo aplinkybes, teisinių santykių tarp Š. G., L. J., G. K. ir A. Š. pobūdį, taip pat teisinio ir faktinio priežastinio ryšio buvimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas pareikštus civilinius ieškinius ir priteisdamas iš civilinio atsakovo Š. G. pirmiau nurodytas pinigų sumas, teisės taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vadovavosi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis ir atitinkamomis civilinės teisės normomis bei teismų praktikoje suformuluotomis teisės normų dėl netiesioginės civilinės atsakomybės aiškinimo taisyklėmis.

19. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pats nukentėjusysis G. K., kitiems dirbantiems asmenims pirkdamas alkoholį, nekontroliuodamas ir nepaisydamas L. J. ir A. Š. įspėjimų, kad toje miško vietoje pjauti pavojinga, vis tiek pjovė medžius, suvokdamas gresiantį pavojų, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Tačiau į šias aplinkybes, nustatydamas G. K. padarytos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė. Laikydamasis CK 6.282 straipsnio nuostatų, šis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kad paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, Miško darbų saugos taisyklių 46 punkto reikalavimų nesilaikymas, padėjo žalai atsirasti, ir būtent dėl šių aplinkybių paliko pirmosios instancijos teismo nustatytą sumažintą civilinio ieškinio dydį dėl prašomos priteisti neturtinės žalos.

20. Darytina bendra išvada, kad šioje byloje nenustačius, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutartis būtų priimta netinkamai konstatavus civilinio atsakovo Š. G. civilinės atsakomybės sąlygas ar iš esmės pažeidus BPK nuostatas, byloje paduotas kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Civilinio atsakovo Š. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22234 2020-10-27 2020-10-15 2020-10-15 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-184-895/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26956-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 2.8.9.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,nuteistajam T. B.,nuteistojo gynėjui advokatui U. Č.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. gynėjo advokato U. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu T. B. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinės ieškovės Vilniaus

teritorinės ligonių kasos bei civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo P. U. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Nukentėjusiojo P. U. prašymas dėl išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. T. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams įpareigojant per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Iš T. B. priteista: P. U. – 177,82 Eur turtinei žalai, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 400 Eur advokato paslaugoms apmokėti, o Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 327,58 Eur žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu T. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 30 d. apie 14.30 val. namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), aštunto aukšto koridoriuje žodinio konflikto metu dešiniu kumščiu iš nugaros pusės sudavė vieną kartą P. U. į dešinį skruostą ir, jam pargriuvus priekine kūno dalimi ant grindų, tęsdamas savo veiksmus, paėmė už jo dešinės rankos, ją ištiesė, prispaudė su dešine pėda ir kaire koja spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinės pusės šonkaulius bei ne mažiau kaip vieną kartą sudavė (iš viršaus žemyn) kaire pėda į nugaros viršaus vidurinę dalį (tarpumentę), padarydamas dešinio žastikaulio viršutinio trečdalio lūžį su poodine kraujosruva žaste, dešinės pusės III–VI šonkaulių lūžius su kraujosruvomis krūtinės dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas dešiniame žande, nugaroje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinėje plaštakoje, taip nukentėjusiajam P. U. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmęs naują – apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl T. B. kaltės padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, dėl to nepagrįstai pripažino jį nekaltu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nepagrįstai didesnį dėmesį suteikė išteisintojo T. B. parodymams, tuo tarpu nukentėjusiojo P. U., liudytojos V. U. parodymus, kitus duomenis sumenkino, vertino atskirai nuo kitų įrodymų, tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymų visuma iš esmės patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad 2018 m. gegužės 30 d. jį sužalojo T. B.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo T. B. gynėjas advokatas U. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius BPK

20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 10 dalies bei 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai, t. y. byloje nesant patikimų įrodymų ir nenustačius T. B. veikoje jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, konstatavo, kad T. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad T. B. veikoje nėra privalomų jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, nes jo tyčia nebuvo nukreipta į pasekmių sukėlimą. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, nes pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, nevertino įrodymų visumos. Nukentėjusiojo P. U. ir liudytojos V. U. parodymus teismas vertino kaip patikimesnius nei kaltinamojo T. B. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nukentėjusiojo P. U. parodymai viso tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, juos paneigia kiti bylos duomenys, o kaltinamojo T. B. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, jų nepaneigia kiti bylos duomenys (išskyrus nukentėjusiojo parodymus). Apeliacinės instancijos teismas didesnę įrodomąją galią teikė kaltinimą tariamai patvirtinantiems įrodymams, nors šie tiesiogiai neįrodo kaltinamojo kaltės, o kaltinamojo kaltę paneigiančius įrodymus nepagrįstai atmetė.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nesuteikė didesnio dėmesio kaltinamojo T. B. parodymams ir nesumenkino kitų bylos duomenų, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. T. B. parodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų ir atsižvelgdamas į teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas bandė aiškintis nukentėjusiojo parodymų neatitikimus teisiamojo posėdžio metu papildomai apklausdamas nukentėjusįjį ir jam užduodamas patikslinančius klausimus, tačiau prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose pašalinti nepavyko, nes nukentėjusysis konkrečių atsakymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, nuosprendį grindė įrodymų viseto analize, ne tik atlikęs išsamią kiekvieno įrodymo analizę atskirai, bet ir vertindamas visų įrodymų sąsajumą tarpusavyje.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvestionavo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusysis turėjo akivaizdžių sunkumų dėl alkoholio ir dėl to galėjo neteisingai suvokti ir įvertinti ne tik kaltinamojo veiksmus, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes. Iš medicinos įstaigų gauti dokumentai patvirtina, kad nukentėjusysis P. U. turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo ir dėl to buvo gydytas medicinos įstaigose. Šias aplinkybes vertindamas kartu su kitais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiojo parodymai nėra tiek patikimi, kad jais būtų galima remtis sprendžiant kaltinamojo T. B. kaltės klausimą.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pažymą Nr. KG-1343 ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pažymą Nr. PS-301 įvertino kaip mažiau patikimus įrodymus nei nukentėjusiojo P. U. ligos istorijos duomenis ir jo paties paaiškinimus, kad ne jis, o jo žmonos motina gydėsi psichiatrijos ligoninėje, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes aukštesnę įrodomąją galią suteikė nukentėjusiojo, kuris turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, parodymams, o medicinos įstaigų pateiktus dokumentus laikė nepatikimesniais įrodymais ir nurodė, kad jais tik buvo dirbtinai sukeltos abejonės nukentėjusiojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir liudytojo V. G. parodymus, konstatuodamas, kad šio liudytojo parodymai nėra informatyvūs. Apeliacinio teismo atliktas neteisingas, t. y. ir nevienodais vertinimo kriterijais grindžiamas, ir selektyvus, įrodymų vertinimas iškreipė šių įrodymų esmę ir suteikė jiems kitokią įrodomąją reikšmę, o tai sutrukdė tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.

3.5. Prokuroras neteikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad nepavyko pašalinti pirmosios instancijos teismo nustatytų prieštaravimų, neleidusių teismui priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

3.6. Byloje surinktų įrodymų nepakanka, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiajam P. U. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus galėjo sukelti T. B.. Specialisto išvada ir teisme apklaustos specialistės R. G. parodymai patvirtina, kad P. U. konstatuoti sužalojimai negalėjo atsirasti jam pargriuvus, todėl akivaizdu, kad T. B. atlikta veika (nukentėjusiojo apsukimas) negalėjo sukelti baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių (nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad surinktų duomenų (įrodymų) nepakanka T. B. kaltei pagrįsti, ir dėl to jį išteisino.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo T. B. gynėjo advokato U. Č. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

5. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

7. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu T. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

10. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu panaikinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį, T. B. nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

11. Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

12. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nukentėjusiojo P. U. apeliacinį skundą, atliko tik dalinį įrodymų tyrimą, jo metu paskelbė įrašus iš nukentėjusiojo P. U. gydymo istorijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po atlikto dalinio įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymų nesurinko (priimtos apkaltinamojo nuosprendžio išvados pagrįstos tais pačiais įrodymais, kuriais pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis), tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingas išvadas dėl T. B. kaltumo.

13. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus, kad įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

14. Kolegija konstatuoja, kad iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje kruopščiai analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, konstatavo, kad ne visi byloje esantys įrodymai yra patikimi ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

15. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį, neatliko išsamios įrodymų analizės, nepasisakė dėl konkrečių įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, iškraipė kai kurių įrodymų prasmę, pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė nukentėjusiojo P. U. ir liudytojos V. U. parodymams, nekreipdamas dėmesio į byloje surinktų įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismas vienu iš pagrindinių T. B. kaltės įrodymų laikė nukentėjusiojo P. U. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir šiuos parodymus, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažino nuosekliais, nors nuosprendyje ir konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai dėl kai kurių detalių nesutapo.

16. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs nukentėjusiojo parodymų turinį, svarbiausią reikšmę turinčios aplinkybės dėl smurto pavartojimo prieš jį nukentėjusiojo

buvo dėstomos skirtingai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo parodymai apklausų metu nebuvo tapatūs apie panaudoto smurto prieš jį aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas nukentėjusįjį teisiamojo posėdžio metu, bandė pašalinti nukentėjusiojo parodymų neatitikimus užduodamas jam konkrečius klausimus, kurios jo nurodytos aplinkybės vis dėlto yra teisingiausios, tačiau nukentėjusysis jokių konkrečių atsakymų į užduotus klausimus teismui nepateikė ir teigė, kad visi jo parodymai yra teisingi. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui nepavykus pašalinti abejonių nukentėjusiojo parodymuose dėl prieš jį pavartoto smurto, teismas turėjo pakankamą pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymais.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio (2018 m. gegužės 30 d.), kai tariamai buvo sumuštas T. B., nesikreipė į medikus, nekvietė policijos, o tik praėjus kiek daugiau nei pusantros paros, t. y. 2018 m. birželio 1 d., kreipėsi į medikus, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra patikimų duomenų, kur tą dieną praleido nukentėjusysis, ir lieka nepašalintos abejonės, jog P. U. galėjo jam nustatytus sužalojimus patirti kitomis nei jo nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo abejones dėl minėto įvykio aplinkybių sustiprino tai, kad nukentėjusysis ir jo sutuoktinė liudytoja V. U. bandė teismą įtikinti, jog kreipėsi į medikus kitą dieną po įvykio, o ne praėjus kiek daugiau nei pusantros paros po įvykio. Pirmosios instancijos teismui išsiaiškinus, kad medikai vis dėlto buvo iškviesti ne kitos dienos rytą po įvykio, o tik po pusantros paros, nukentėjusiojo sutuoktinė teisme tvirtino, kad tokiu atveju jos sutuoktinis visą kitą dieną po įvykio praleido namuose, gulėjo lovoje ir niekur nebuvo išėjęs, nors pati visą dieną nebuvo namuose, nes dirbo, ir tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės liudytojos V. U. parodymus vertinti pakankamai atsargiai, nesant aiškumo, kur kitą dieną po įvykio buvo nukentėjusysis.

18. Pirmosios instancijos teismo abejones dėl nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės liudytojos V. U. parodymų patikimumo pagrįstai sustiprino ir paaiškėjusios aplinkybės dėl nukentėjusiojo P. U. sveikatos būklės – psichozinės būsenos dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo, be to, T. B. ir V. G. teisme tvirtinant, kad nukentėjusysis P. U. įvykio metu buvo neblaivus. Pirmosios instancijos teisme kilus pagrįstoms abejonėms dėl nukentėjusiojo adekvatumo ir išsireikalavus duomenis iš medicinos įstaigų (VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro) paaiškėjo, kad nukentėjusysis P. U. 2005 m. gydytas nuo psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, kurių metu vyravo kliedesiai, o nuo 2018 m. birželio 2 d. iki birželio 6 d. dėl alkoholio vartojimo gydytas nuo psichikos ir elgesio sutrikimų esant sudėtingesnės formos abstinencijos būklei su komplikacijomis, kai išsivysto delyras ir asmuo tampa neadekvatus, jam sudėtinga įvertinti aplinką. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad P. U. įvykio metu turėjo akivaizdžių sunkumų dėl alkoholio vartojimo, buvo ištiktas psichozinės būsenos. Nors P. U. ir jo sutuoktinė stengėsi nuslėpti, kad P. U. turėjo sveikatos sutrikimų dėl alkoholio vartojimo ir buvo gydytas, bei kategoriškai neigė įvykio metu P. U. buvus neblaivų, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisingai konstatavo, kad negalima paneigti, jog nukentėjusysis įvykio metu galėjo klaidingai įvertinti situaciją, ypač būdamas psichozinės arba arti psichozinės būsenos, kuri ištinka ilgą laiką vartojant alkoholį.

19. Teismui nepavyko paneigti kaltinamojo T. B. versijos, kad jis prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo ir jam jokių sužalojimų nepadarė (kaip jis teigė, nukentėjusiajam atsistojus tarpdury ant slenksčio ir T. B. negalint uždaryti buto durų, jis suėmė nukentėjusįjį P. U. už pečių ir apsuko išėjimo kryptimi, po to šis krūptelėjo, žengė žingsnį ir griuvo visu kūnu ant pilvo), o nukentėjusysis P. U. per pusantros paros nuo įvykio iki kreipimosi į medikus galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, kruopščiai išnagrinėjęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2018 rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. G 1869/2018 (01) ir teisiamajame posėdyje išklausęs apklausiamos specialistės R. G. paaiškinimų, kad nors P. U. nustatyti sužalojimai ir nėra būdingi griuvimui, tačiau žastikaulio bei

šonkaulių lūžiai gali kilti, jei griūdamas asmuo atsitrenktų į kažką aštresnio, padarė teisingą išvadą, kad, atsižvelgiant į nukentėjusiojo būseną nuo įvykio iki medikų iškvietimo, tokios galimybės buvimas nepaneigtas, be to, apklausiama liudytoja V. U. nurodė, kad išgirdusi trenksmą ji pagalvojo, jog dėl sukilusio kraujospūdžio jos vyras galėjo pargriūti.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio analizė rodo, jog šiame nuosprendyje pateikti motyvai dėl T. B. padarytos nusikalstamos veikos yra tik prielaidų pobūdžio ir byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje ištirtų duomenų visuma nepatvirtina T. B. neteisėtos veikos ir negalima kategoriškai konstatuoti, kad specialisto nustatytus sužalojimus nukentėjusysis P. U. patyrė būtent dėl T. B. veiksmų, yra teisinga.

21. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas T. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančius reikalavimus ir taip padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, todėl yra BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose ir 2, 3 dalyse nurodytas pagrindas panaikinti šio teismo nuosprendį, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendis, kuriuo T. B. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paliktinas galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Pranas Kuconis

Armanas Abramavičius _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22239 2020-10-27 2020-10-15 2020-10-15 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-137-222/2020Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00021-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.15.4;2.8.9.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,nuteistojo gynėjui advokatui Laimonui Judickui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. (A. Š.) ir jo gynėjo advokato Laimono Judicko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalis dėl A. Š. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 194 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį 400 MGL dydžio (15 064 Eur) bauda.

Konfiskuoti planšetinis kompiuteris „Huawei T1-821L“ ir nešiojamasis kompiuteris „Samsung NP –R40“, serijos Nr. ZQZO93EZ00021H.

Sunaikintos „Tele 2“ SIM ir „micro SD“ kortelės. Kita nuosprendžio dalis palikta galioti.Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžiu A. Š. išteisintas, nes nepadarė veikos,

turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tiksliai nenustatytos datos, tačiau ne vėliau kaip nuo 2009 m. sausio 1 d., iki 2016 m. kovo 13 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai komercijos tikslais pašalino autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų jų teisėms apsaugoti naudojamas technines apsaugos priemones, naudodamas kompiuterinę įrangą su specialia programine įranga (cwdw, EMPCS, newcs, oscam48, oscamhd, oscam-vip, OSCam-ymod, wicardd ir pan.), kurios pagalba prisijungusiems palydovinės TV imtuvams, kurių kortelių modulio emuliavimo programinė įranga (wicardd-mipsel, wicard-sh4, MgCamd 1.35 ir pan.) įgalina iš TV imtuvų tam tikrais protokolais (newcamd, cs378x, camd3, cccam ir pan.) tos įrangos sąrankoje nustatytomis prisijungimo paskyromis jungtis prie serverių, suteikė prieigą prie bendrinamos (įdėtos į serverio kortelių modulį arba iš trečių šalių kaskadinamos) dekodavimo kortelės, kurioje dekoduojami mokamų palydovinės televizijos „HD NTV

Plus“, „Tricolor TV“, „Viasat Balticum“, „Raduga TV“, „XTRA TV“, „Redlight TV+HD“ paketų kanalų turinio apsaugos raktai, tokiu būdu neteisėtai atkoduodamas palydovinės televizijos signalą kitų asmenų imtuvuose, neteisėtai tiksliai nenustatytam vartotojų skaičiui (2014 m. lapkričio 26 d. – 2016 m. kovo 9 d. sukurtose programos EMPCS klientų lentelėse nustatyta 687 vnt. unikalių klientų paskyrų; 2014 m. gruodžio 12 d. – 2016 m. kovo 1 d. sukurtose programos EMPCS klientų lentelėse nustatyta 150 vnt. unikalių klientų paskyrų) už piniginį atlygį – vartotojų vykdomus periodinius mokėjimus – suteikė galimybę matyti mokamos palydovinės televizijos „HD NTV Plus“, „Tricolor TV“, „Viasat Balticum“, „Raduga TV“, „XTRA TV“, „Redlight TV+HD“ programų paketus, vartotojams neįsigyjant šių paketų atkodavimo kortelių ir nesudarant sutarčių su šių mokamos palydovinės televizijos programų tiekėjais.

2. Be to, A. Š. išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą (pakartotinai apklausęs specialistus V. Vaitiekūną, D. K.) ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. Š. pagal BK 194 straipsnio 1 dalį, ir konstatavo, kad jis neteisėtai pašalino technines apsaugos priemones ir komercijos tikslais (už piniginį atlygį) laikė bei platino tam tikslui naudojamą programinę įrangą, jo veikoje yra BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodyti požymiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pašalino kaltinimo dalį dėl tikslo teikti mokamos palydovinės televizijos retransliavimo paslaugas ir vietoj žodžio „retransliavo“ įrašė patikslinančią aplinkybę – „suteikė galimybę matyti“, taip pat iš kaltinimo pašalino tai, kad A. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą (BK 194 straipsnio dispozicijoje nėra nuorodos į kitus teisės aktus, todėl ši norma nelaikytina blanketine). Be to, teismas nustatė, kad nusikalstama veika baigta 2016 m. kovo 13 d. (kratos pas A. Š. atlikimo laikas).

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas advokatas L. Judickas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį; jeigu toks prašymas nebūtų tenkintas, pakeisti šį nuosprendį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti švelnesnę bausmę (baudą). Kasatoriai nurodo, kad:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis), nes nepagrįstai sureikšmino specialistų paaiškinimus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

4.2. Byloje nėra duomenų apie autorių teisių ir gretutinių teisių subjektus, kurių teisės galimai buvo pažeistos, t. y. nenustatytas būtinasis BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymis – objektas. Asociacija LATGA 2013 m. rugpjūčio 21 d. rašte nurodė, kad neatstovauja televizijos programų transliuotojų teisėms. UAB „Su“, pateikusi pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, civilinio ieškinio nepareiškė ir neįrodinėjo savo teisių pažeidimo ar padarytos žalos. Bendrovė „AS“ ikiteisminio tyrimo metu pripažinta civiline ieškove, tačiau ieškinio byloje nepareiškė ir neįrodinėjo, kad patyrė kokią nors žalą dėl galimos veikos, kad buvo pažeisti teisėti jos interesai. Todėl, vadovaujantis BPK 110 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016), nebuvo pagrindo įtraukti bendrovės „AS “ kaip civilinės ieškovės.

4.3. Pagal BK 194 straipsnio 1 dalį nurodytos nusikalstamos veikos objektu galima pripažinti asmenis, kuriems buvo pašalintos bet kokios techninės apsaugos priemonės, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti. Tai reiškia, kad turi būti nustatytas konkretus techninės apsaugos priemonės pašalinimas. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, darydamas išvadas (nuosprendžio 6.1–6.11 punktai), kad A. Š. pašalino technines apsaugos priemones, kad turėjo specialią įrangą „card sharing“ veiklai, t. y. skirtą nelegaliam koduotų palydovinių TV kanalų atkodavimui, apeinant TV programų teisių valdytojų naudojamas kodavimo sistemas ar nuosavą serverį (duomenys neskelbtini), iš kurio būtų teikęs „card sharing“ paslaugas ar palydovinės televizijos atrakinimo raktus. Bylos duomenimis tokios aplinkybės nenustatytos, o teismas rėmėsi bendrovės „AS “ 2017 m. sausio 18 d. pažyma (1 t., b. l. 199) ir specialisto D. K. paaiškinimais.

4.4. Iš UAB „T“ (toliau – TTS) pateiktų raštų ir liudytojo S. P. parodymų nėra pagrindo spręsti, kad TTS A. Š. suteiktas failinis serveris galėjo būti pripažintas „card sharing“ serveriu ar būtų buvusios techninės galimybės užsiimti palydovinių televizijos kanalų retransliavimu, juolab atkodavimo raktų siuntimu. A. Š. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) yra jo domenas, įsigytas (pirktas) iš įmonės TTS, ir buvo skirtas klientų programiniam palaikymui, t. y. tam, kad būtų galima interneto ryšiu nuotoliniu būdu prisijungti prie televizijos imtuvų ir nuotoliniu būdu TV imtuvą sukonfigūruoti, pakeisti kanalus arba suremontuoti kompiuterį (tai daroma su Wl LOG programa). Serveris su pastoviu domeno adresu buvo reikalingas tam, kad internete būtų galima rasti jo parduotą palydovinės televizijos imtuvą, tačiau ne turint tikslą siųsti palydovinės televizijos atrakinimo raktus. Tokią kaltinančią aplinkybę paneigia faktas, jog palydovinės televizijos kortelių atkodavimo raktai (skaičių ar kitų simbolių seka) gyvuoja nuo 1 iki 10 sekundžių, todėl sutinkant su V. Vaitiekūno pateikta specialisto išvada (atsakant į 8 klausimą), jog IP adreso paieška kartojasi kas 120 sekundžių, susidarytų situacija, kai tariamą palydovinės kortelės atkodavimo raktą imtuvas gautų pavėluotai ir dėl to nerodytų koduoto palydovo vaizdo. Be to, ekspertas V. Vaitiekūnas nenurodė duomenų apie palydovinės televizijos kortelių apsaugos kodus ir jų galiojimo trukmę ir teigė tokių žinių neturintis. Serveryje su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) buvo saugoma informacija apie UAB „Sa“ klientus, ši informacija buvo kaupiama EMPCS buhalterinės apskaitos programoje, o ekspertas V. Vaitiekūnas sutiko, kad serveris su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) atitiko duomenų talpyklą. Iš skundžiamo nuosprendžio 6.4 ir 6.6 punktuose išdėstytų aplinkybių negalima daryti neabejotinos ir pagrįstos išvados, kad būtent iš serverio su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) buvo siunčiami dekodavimo raktai, skirti mokamos palydovinės televizijos signalams nelegaliai dekoduoti. Nuosprendyje nurodyti duomenys apie prisijungimus, IP adresus ir prisijungimus prie serverio su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) sutampa su A. Š. paaiškinimais dėl serverio naudojimo turint tikslą nuotoliniu būdu jungtis prie TV imtuvų dėl problemų šalinimo (palaikymo paslaugų teikimo). Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar TTS A. Š. suteiktas failinis serveris su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) turėjo techninius duomenis ir parametrus, kad iš jo būtų galima vykdyti tariamą „card sharing“ serverio veiklą (liudytojas S. P. paneigė versiją, jog iš TTS išnuomotas failinis serveris galėtų būti pripažintas „card sharing“ serveriu ar būtų buvusios techninės galimybės užsiimti palydovinių televizijos kanalų retransliavimu, juolab atkodavimo raktų siuntimu).

4.5. Skundžiamo nuosprendžio 6.9 punkto išvados, kad A. Š. tinklalapyje http:// (duomenys neskelbtini) paskelbė informaciją apie siūlomą įrangą, skirtą nelegaliam koduotų palydovinių TV kanalų atkodavimui, taip pat nepagrįstos, abejonės ir neaiškumai nebuvo aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. A. Š. paneigė, kad minėtame tinklalapyje yra jo pateiktas skelbimas ir informacija apie įrangą, skirtą nelegaliam koduotų palydovinių TV kanalų atkodavimui, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Skelbimą galėjo įdėti bet kas, taip pat ir UAB „Su“, o apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad skelbimas įdėtas ne A. Š. naudotame serveryje (su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini)).

4.6. Kaltinimas grindžiamas bendrovės „AS“ 2017 m. sausio 18 d. pažymoje pateiktu abstrakčiu „card sharing“ reiškinio apibūdinimu ir teiginiais, tačiau nevertinti A. Š. paaiškinimai, kad mokamą palydovinę televiziją galima matyti per: 1) palydovinės televizijos imtuvą, kuriame jau integruotas modulis ir nereikalinga papildoma kortelė; 2) imtuvą su palydovinės televizijos tiekėjų kortele; 3) internetu, kai palydovinės televizijos imtuvas jungiamas prie interneto ryšio ir palydovinės televizijos tiekėjų interneto svetainėse sukuriama vartotojo paskyra. Be to, A. Š. paaiškino, kad asmenis, norėjusius matyti mokamos televizijos paketus, informuodavo, jog jie yra mokami, ir šie patys turėdavo susimokėti įsigydami korteles arba per „billing“ paslaugą. Dauguma asmenų nemokėdavo sumokėti už mokamas palydovinės televizijos paslaugas į Rusiją, Baltarusiją ar Ukrainą, todėl sumokėdavo į A. Š. banko sąskaitą, po to šis gautus pinigus pervesdavo įmonėms, teikiančioms palydovinės televizijos programų paketus. Teismas nevertino bylos duomenų apie A. Š. atliktus periodinius mokėjimus bendrovei „SIA Venta“ (7 t., b. l. 6–7), kuri oficialiai teikė palydovinės televizijos paslaugas internetu.

4.7. Gynyba pateikė iš interneto svetainės www.skelbiu.lt iš esmės analogiškus skelbimus apie palydovinės televizijos kanalų prijungimą interneto ryšiu prie televizijos imtuvų (t. y. juose nurodoma, kad parduodama kabelinės televizijos įranga, atliekamas jos palaikymas, programinės įrangos atnaujinimas ir pan.). Pasak UAB „Su“, A. Š. prekiavo neoficialia palydovinės televizijos įranga, tačiau byloje nustatyta, kad tiek A. Š. (UAB „Sa“), tiek UAB „Su“ prekiavo UAB „Yolta Lietuva“ (oficiali bendrovės „AS“ atstovė) tiekiamais palydoviniais imtuvais ir palydovinės televizijos įranga. Taigi nenustatyta, kad A. Š. parduodamų palydovinės televizijos imtuvų (tiunerių) prekyba būtų neteisėta ar kad imtuvai būtų negalimi naudoti. Kaltinimuose nurodytą programinę įrangą (cwdw, EMPCS, newcs, oscam48, oscamhd, oscam-vip, OSCam-ymod, wicardd), t. y. oficialias programas iš tiekėjų, galima atsisiųsti be jokių apribojimų internetu.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas A. Š. parodymus atmetė ir vadovavosi eksperto V. Vaitiekūno paaiškinimais, kad „tiunerių programinės įrangos pakeitimą atrado „piratai“, išmanantys skaitmeninio televizijos signalo perdavimo ir kodavimo technologijas ir sugebantys vietoj bazinės, imtuve buvusios įrangos įrašyti kitą programinę įrangą tam, kad imtuvas būtų valdomas. Naujai įrašyta programinė įranga atjungia standartinę apsaugos sistemą ir, pašalinus technines apsaugos priemones, aktyvuoja programą, kuri mėgdžioja legalią. Tačiau tokie eksperto V. Vaitiekūno teiginiai nepagrįsti, juolab jis yra informacinių technologijų specialistas ir pats pripažino, kad apie „card sharing“ reiškinį specialių žinių neturi, todėl išvadą grindė išanalizavęs internete, „Google“ informacinėje sistemoje pateiktus duomenis. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų iš palydovinės televizijos imtuvų (tiunerių) gamintojų apie naudojamos programinės įrangos pakeitimus, konfigūravimus ar kt.; Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialistui nebuvo suformuluoti klausimai, ar palydovinės televizijos imtuvų (tiunerių) gamintojai draudžia konfigūruoti ar keisti imtuve įdiegtą gamintojo programinę įrangą, taip pat nėra duomenų, kad TV imtuvų (tiunerių) gamintojai draustų juos konfigūruoti ar keisti programinę įrangą. Taigi, nors V. Vaitiekūnas įrašytas į LTEC teismo ekspertų sąrašą kaip informacinių technologijų specialistas, tačiau pateiktos išvados dėl TV imtuvų (tiunerių) gamintojų (ne)draudimo dėl imtuvų konfigūravimo ar programų keitimo yra subjektyvios, abejotinos ir nepagrįstos. Be to, teisme ekspertas V. Vaitiekūnas patvirtino, kad buvo galimybė prisijungti prie serverio (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo prisijungta. Atsakydamas į klausimą dėl kompiuterio „Samsung NP40“ naudojimo, ekspertas nurodė, kad buvo tik bandoma aktyvuoti serverinę programą, tačiau tai nepavyko.

4.9. Taigi, byloje nesurinkta neabejotinų ir neginčijamų įrodymų, kad A. Š. turėjo technines priemones, įrangą, skirtą nelegaliam koduotų palydovinių televizijos kanalų atkodavimui, apeinant televizijos programų teisių valdytojų naudojamas kodavimo sistemas („card sharing“) ar nuosavą serverį, iš kurio būtų teikęs „card sharing“ paslaugas ar palydovinės televizijos atrakinimo raktus.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie neteisėtą techninių apsaugos priemonių pašalinimą, nes rėmėsi abstrakčiu A. Š. bei nenustatytų asmenų „Skype“ susirašinėjimu, tačiau byloje nėra konkrečių įrodymų apie A. Š. naudotą „card sharing“ serverį ir specialią įrangą, skirtą mokamų palydovinės televizijos kanalų kortelių ID ir jų kodams klonuoti (dubliuoti).

4.11. UAB „TV3“ technikos direktoriaus D. K. 2016 m. liepos 18 d. išvada (1 t., b. I. 140–197) nepatikima, nebuvo pagrindo jos pripažinti tinkamu įrodymu ir vertinti kaip specialisto išvados (BPK 90 straipsnis), nes bendrovė „AS“ nepagrįstai įtraukta kaip civilinė ieškovė, todėl negali būti pripažinta teisėta proceso dalyve. Be to, bendrovė „AS “ buvo suinteresuota, kad iš rinkos būtų šalinami asmenys, kurie galimai neteisėtais būdais platina bendrovės „AS“ siūlomus mokamos televizijos paketus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ši įmonė būtų įrodinėjusi konkretų teisių (techninės apsaugos priemonės) pažeidimą.

4.12. Pažeistos BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatos, įtvirtinančios non bis in idem (dvigubo baudimo negalimumo) principą. A. Š. galima veika buvo tiriama ir vertinama administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 15310 straipsnį (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 475 straipsnio 1 dalis) ir priimtas galutinis procesinis sprendimas. Todėl nebuvo pagrindo tų pačių faktinių aplinkybių pakartotinai tirti ir vertinti taikant baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad 2015 m. lapkričio 4 d. administracinėje byloje Nr. 49NT-42386058-15 buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, A. Š. veiksmuose nesant ATPK 15310 straipsnio požymių. Duomenys apie administracinę teiseną buvo pateikti ir pridėti prie bylos prieš pat baigiamąsias kalbas, todėl baudžiamasis persekiojimas tapo negalimas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, nes nusprendė, kad A. Š. veiksmų nėra pagrindo vertinti pagal administracinės teisės normas dėl to, jog nustatytas komercijos tikslas. Tačiau tokia išvada nepagrįsta, nes ATPK 15310 straipsnio 1 dalies (ANK 475 straipsnio 1 dalies) dispozicijoje vienas iš veiką kvalifikuojančių požymių yra komercijos tikslas.

4.13. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma už pavojingą veiką ir turi būti suvokiama kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369/2009, 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-677/2012). Šioje byloje nepareikšti civiliniai ieškiniai, nėra duomenų apie autorių ar gretutinių teisių subjektams padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. Š. pagal BK 194 straipsnio 1 dalį, nusprendė, kad A. Š. transliuojamų sąlygine prieiga apsaugotų programų techninių apsaugos priemonių nepašalino, o tik asmenims, kurie jam už paslaugą mokėjo, suteikė galimybę neteisėtai gauti prieigą prie apsaugotų programų. Tokie veiksmai užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal veikos padarymo metu galiojusio ATPK 15310

straipsnio 1 dalį (laikymas ir naudojimas komerciniais tikslais programinės įrangos, suteikiančios galimybę neteisėtai gauti prieigą prie už mokestį teikiamų apsaugotų paslaugų). Apeliacinės instancijos teismui padarius nepagrįstą išvadą, kad A. Š. pašalino palydovinės televizijos transliuotojų naudojamas technines apsaugos priemones, tai turėjo reikšmės vertinant administracinės ar baudžiamosios teisės taikymą. Pagal faktines aplinkybes A. Š. veiksmai dėl galimos mokamos palydovinės televizijos suteikimo turėtų būti vertinami pagal administracinės teisės normas.

4.14. Skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas nevertino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, atsižvelgiant į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir tai, kad A. Š. nuo pat tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Pagal teismų praktiką, pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos

pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-44-699/2015). A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo, bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis ir teikė nuoseklius parodymus dėl jo vykdytos veiklos, reiškiamų įtarimų. Pavyzdžiui, A. Š. parodė, kad jo vadovaujama UAB „Sa“ prekiavo palydovinės televizijos įranga, ją montuodavo, o veikdamas kaip fizinis asmuo buvo įdėjęs skelbimą į internetą dėl televizijos paketų instaliavimo ir jame nurodė savo el. pašto adresą. Ikiteisminio tyrimo veiksmai vykdyti net apie penkerius metus, iš jų apie trejus metus buvo tik renkama informacija apie A. Š., jo artimuosius. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas trunka jau daugiau nei septynerius metus. Nors A. Š. išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tačiau jis sutiko ir neginčijo Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 29 d. specialisto išvados ir jos pagrindu apskaičiuotų bei taikytų mokestinių nepriemokų, baudų, jis iki šiol vykdo atitinkamus mokėjimus. A. Š. ūkine veikla užsiėmė (duomenys neskelbtini), todėl kalbos apie vykdomus prieš jį teisėsaugos veiksmus greitai pasklido, UAB „Sa“ nutraukė veiklą dėl bankroto, o A. Š. pradėtas vertinti kaip nepatikimas asmuo (nusikaltėlis). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad baudos dydis parinktas neįvertinus BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl tokio dydžio (15 064 Eur) bauda prieštarauja teisingumo principui.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato L. Judicko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 194 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasacinis skundas paduotas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodyto požymio – autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų, besinaudojančių savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti techninėmis apsaugos priemonėmis, kurių neteisėtą pašalinimą inkriminavo A. Š., o byloje ir nėra duomenų apie tokių subjektų teisių pažeidimą bei jiems padarytą žalą. Be to, kasatorių manymu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas įrodymus vertino netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl nepagrįstai (remdamasis prielaidomis) nustatė, kad A. Š., naudodamas specialią įrangą, pašalino technines apsaugos priemones ir taip neteisėtai sudarė galimybę matyti vartotojams mokamos palydovinės televizijos programų paketus (6 programų tiekėjų), vartotojams su šiais nesudarius sutarčių. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad pažeistos BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatos, draudžiančios bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

7. BK 194 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už dvi alternatyvias nusikalstamas veikas: neteisėtą pašalinimą bet kokių techninių apsaugos priemonių, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti, arba komerciniais tikslais gaminimą, importavimą, eksportavimą, laikymą, gabenimą ar platinimą galimybę pašalinti tas technines apsaugos priemones suteikiančių prietaisų (dekoderių, dekodavimo kortelių ar kitokių prietaisų) arba programinės įrangos, slaptažodžių, kodų ar kitokių panašių duomenų. Šių nusikaltimų objektas – intelektinės nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su autorių teisių ar gretutinių teisių įgyvendinimu ir apsauga. Pirmojo nusikaltimo dalykas yra techninės apsaugos priemonės, kuriomis sudaromos techninės kliūtys neteisėtai pasinaudoti autorių

teisių ar gretutinių teisių objektų neturtinėmis bei turtinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą bei apsaugą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau – ATGT įstatymas), kurio 2 straipsnyje, be kita ko, apibrėžtos sąvokos: gretutinių teisių objektas – tai tiek tiesioginis (gyvas atlikimas), tiek į garso ar audiovizualinę laikmeną įrašytas kūrinio atlikimas, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas, transliuojančiosios organizacijos radijo ir (ar) televizijos transliacija; gretutinių teisių subjektas – atlikėjas, fonogramos gamintojas, transliuojančioji organizacija, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojas, kitas fizinis arba juridinis asmuo, šio įstatymo nustatytais atvejais turintis išimtines gretutines teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės gretutinės teisės (gretutinių teisių perėmėjas). ATGT įstatyme transliuojančioji organizacija apibrėžta kaip juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla yra radijo ir (ar) televizijos programų rengimas ir transliacija, taip pat kabelinės retransliacijos operatorius, rengiantis ir transliuojantis savo laidas ir programas.

8. Taigi, sprendžiant atsakomybės pagal BK 194 straipsnio 1 dalį (neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimas) klausimą, būtina išsiaiškinti ir nustatyti faktines aplinkybes, atskleidžiančias subjektų, kurių teisės pažeidžiamos, veiklos esmę, iš atitinkamos teisėtos veiklos išplaukiančių įstatymo ginamų teisių turinį, atsižvelgiant ir į pirmiau minėtas ATGT įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai šių aplinkybių nesiaiškino ir nenustatinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo A. Š. pripažino kaltu padarius BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, be kita ko, konstatavo, kad šis neteisėtai komercijos tikslais (už piniginį atlygį) pašalino autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų teisėms apsaugoti naudojamas technines apsaugos priemones, specialios įrangos pagalba (ją panaudojęs) prisijungusiems TV imtuvams suteikė prieigą prie palydovinės televizijos („HD NTV Plus“, „Tricolor TV“, „Viasat Balticum“, „Raduga TV“, „XTRA TV“, „Redlight TV+HD“) programų paketų bei suteikė galimybę matyti išvardytų TV programų paketus. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nemažai dėmesio skyrė faktinių aplinkybių – techninių apsaugos priemonių neteisėto pašalinimo – išsiaiškinimui (atliko papildomą įrodymų tyrimą, analizavo bei vertino atitinkamus faktus liečiančius bylos įrodymus), tačiau visiškai nepasisakė (nenustatė) dėl pirmiau nurodytų šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių apie autorių teisių ar gretutinių teisių subjektus (kaip minėta, to nepadarė ir pirmosios instancijos teismas), o tai yra būtina darant išvadas dėl BK 194 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių (ne)buvimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, reikalaujančių išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

9. Atsakant į kasacinio skundo argumentus, susijusius su BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimu (non bis in idem principo pažeidimas), atkreiptinas dėmesys į tai, kad Visagino policijos komisariato 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimu (kuris paminėtas kasaciniame skunde) A. Š. nutraukta teisena pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, kuriai reikalinga licencija, neturint licencijos), nesant šio administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) įvykio ir sudėties, tačiau nutarime nurodant, kad gali būti ATPK 15310 straipsnyje nustatyto teisės pažeidimo požymių (dekoderių, kitų dekoduojančių įrenginių ar programinės įrangos, kurie suteiktų galimybę neteisėtai gauti prieigą prie apsaugotųjų paslaugų, paprastai teikiamų už mokestį, gaminimas, laikymas, naudojimas, importavimas, eksportavimas, pardavimas, nuoma ar kitoks perleidimas, pakeitimas, instaliavimas arba prižiūrėjimas komerciniais tikslais, taip pat šios įrangos reklamavimas) (atitinkamai ANK 475 straipsnio 1 dalyje – dekoderių, kitų dekoduojančių įrenginių ar programinės įrangos, kurie suteiktų galimybę neteisėtai gauti prieigą prie apsaugotųjų paslaugų, paprastai teikiamų už mokestį, gaminimas, laikymas, naudojimas , importavimas, eksportavimas, pardavimas, nuoma ar kitoks perleidimas, pakeitimas, įdiegimas arba

priežiūra komerciniais tikslais, šių įrenginių ir įrangos reklamavimas). Teisėjų kolegija, iš esmės nenagrinėdama klausimo dėl BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, kiek tai susiję su administracinėje teisenoje ir baudžiamojoje byloje (ikiteisminiame tyrime) priimtais procesiniais sprendimais, nes neturi teisės nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis), pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, privalo išanalizuoti tiek priimtus procesinius sprendimus, tiek konkrečių veikų, dėl kurių jie priimti, aplinkybes ir padaryti motyvuotas teisines išvadas dėl A. Š. (ne)taikytinos atsakomybės, kartu atsižvelgdamas į BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatą (niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą), kiek tai aktualu pagal byloje nustatytas aplinkybes.

10. Be to, atkreiptinas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio struktūros ir turinio trūkumus. Antai nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstyta, kuo A. Š. buvo kaltinamas, o ne už ką jis pagal BK 194 straipsnio 1 dalį šiuo nuosprendžiu yra nuteistas; ši dalis išdėstyta nuosprendžio 13 punkte, po įrodymų vertinimo dalies, t. y. ne tuo eiliškumu, kuris nustatytas BPK normose, reglamentuojančiose nuosprendžio surašymą (BPK 302–305, 307 straipsniai). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendrieji reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. aprašoma nustatyta nusikalstama veika, už kurios padarymą kaltinamasis nuosprendžiu yra nuteisiamas, o ne kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota teismui, esmė. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju minėtų trūkumų nelaikydama esminiais BPK pažeidimais, vis dėlto pažymi, kad tokių trūkumų, menkinančių nuosprendžio aiškumą bei tikslumą, neturėtų būti.

11. Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TeisėjaiEligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22322 2020-10-28 2020-10-15 2020-10-15 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-263-695/2020

Teisminio proceso Nr.  2-68-3-31677-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.1; 2.4.2.3; 2.4.2.10; 2.6.11.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Savaitė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Dujotekana“, uždarosios akcinės bendrovės „Savaitė“, uždarosios akcinės bendrovės „ZNAD WILII radijo stotis“, uždarosios akcinės bendrovės „Retinvestus“, uždarosios akcinės bendrovės „M-1“, uždarosios akcinės bendrovės „Lirsona popierius“ ieškinį, ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kemalja“ ir T. B. ieškinį, ieškovų G. B. ir A. B. ieškinį atsakovėms reorganizuojamai akcinei bendrovei „Spauda“, uždarajai akcinei bendrovei „Limpa“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir sandorių nuginčijimo; tretieji asmenys notarė Dainora Jievaitytė, J. K., K. N., uždaroji akcinė bendrovė „Agina“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, uždaroji akcinė bendrovė „VITI“ turto fondas, akcinė bendrovė firma „VITI“, R. B., uždaroji akcinė bendrovė „Margi raštai“, uždaroji akcinė bendrovė „Ūlos tėkmė“, T. U., uždaroji akcinė bendrovė „Radiocentras“, uždaroji akcinė bendrovė „Savaitės ekspresas“, uždaroji akcinė bendrovė „Vyzdys“, T. V., S. D., uždaroji akcinė bendrovė „Radijas kelyje“, uždaroji akcinė bendrovė „A. Semaška ir ko“, uždaroji akcinė bendrovė „Magazin Wilenski“, uždaroji akcinė bendrovė „Mūsų gairės“, uždaroji akcinė bendrovė „RELADUS“, S. R., Z. R., A. P., Ž. B., S. B., L. L., P. L. (P. L.), uždaroji akcinė bendrovė „SD Sprendimai“, M. P., A. R., V. R., viešoji įstaiga „Kresy“, N. Ž. Z., I. Ž. Z. (I. Ž. Zilber), Č. K., S. L., V. L., uždaroji akcinė bendrovė „Kemalja“, uždaroji akcinė bendrovė „Lux dentis“, uždaroji akcinė bendrovė „Ekodara“, uždaroji akcinė bendrovė „Finasma“, K. J., V. J., T. B., A. Š., R. G., uždaroji akcinė bendrovė „Verslo konsultacijos ir sprendimai“, A. D., V. Š., Z. M., J. R., V. R., V. N., L. N., uždaroji akcinė bendrovė „Gritus“, uždaroji akcinė bendrovė „VL turto valdymas“, uždaroji akcinė bendrovė „KULTŪROS BARAI“, A. K., R. N., G. M., R. M., D. L., E. L., uždaroji akcinė bendrovė „Mažoji Evelina“, A. R., A. R., M. P., A. Š., D. Š., I. G. (I. G.), D. K., viešoji įstaiga Vilniaus keistuolių teatras, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, uždaroji akcinė bendrovė „Eigulių Topolis“, reorganizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Molesta“, B. M., A. M., D.-M. S., A. S., bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „PRIMADIS“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, T. K., uždaroji akcinė bendrovė „Sanifinas“, uždaroji akcinė bendrovė

„KOTESA“, I. E., akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, uždaroji akcinė bendrovė „ABROSA“, uždaroji akcinė bendrovė „Komantas“, uždaroji akcinė bendrovė „Vitropolis“, uždaroji akcinė bendrovė „Tvarūs sprendimai“, H. B. (H. B.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių antraeilių daiktų– pagrindinio daikto priklausinių likimą tuo atveju, kai parduodamas pagrindinis daiktas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovės UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ prašė teismo: 2.1. pripažinti ieškovei UAB „Dujotekana“ nuosavybės teises į 223/19783 dalis (2,23 m) tvoros, unikalus

Nr. (duomenys neskelbtini), 37/3272 dalis (0,37 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 152/13429 dalis (1,52 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1181/104672 dalį (11,81 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 911/80737 dalį (9,11 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

2.2. pripažinti ieškovei UAB „Savaitė“ nuosavybės teises į 170/19783 dalių (1,7 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 28/3272 dalis (0,28 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 115/13429 dalis (1,15 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 898/104672 dalis (8,98 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 692/80737 dalis (6,92 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

2.3. pripažinti ieškovei UAB „M-1“ nuosavybės teises į 377/19783 dalis (3,77 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 62/3272 dalis (0,62 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 256/13429 dalis (2,56 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1994/104672 dalis (19,94 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1538/80737 dalis (15,38 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

2.4. pripažinti ieškovei UAB „ZNAD WILII radijo stotis“ nuosavybės teises į 147/19783 dalis (1,47 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 24/3272 dalis (0,24 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 100/193429 dalių (1 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 776/104672 dalis (7,76 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 598/80737 dalis (5,98 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

2.5. pripažinti ieškovei UAB „Retinvestus“ nuosavybės teises į 214/19783 dalis (2,14 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35/3272 dalis (0,35 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 145/13429 dalis (1,45 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1133/104672 dalis (11,33 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 874/80737 dalis (8,74 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

2.6. pripažinti ieškovei UAB „Lirsona popierius“ nuosavybės teises į 159/19783 dalis (1,59 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 26/3272 dalis (0,26 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 108/13429 dalis (1,08 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 842/104672 dalis (8,42 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 649/80737 dalis (6,49 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

2.7. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252 (duomenys neskelbtini);

2.8. panaikinti RAB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ 2017 m. vasario 15 d. Statinių pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. DJ-856, NETSVEP identifikavimo Nr. 1020749466, dalį, nustatant, kad RAB „Spauda“ šios sutarties 1.1 punktu pardavė UAB Limpa“: 18493/19783 dalis (184,93 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3059/3272 dalis (30,59 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 12554/13429 dalis (125,54 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 97849/104672 dalis (978,49 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 75474/80737 dalis (754,74 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įpareigojant RAB „Spauda“ grąžinti UAB „Limpa“ 417,19 Eur už tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 71,70 Eur už tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 293,34 Eur už tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1010,38 Eur už aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 39,11 Eur už aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovės UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ nurodė, kad 1978 m. (duomenys neskelbtini), buvo pradėtas statyti Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto leidyklos pastatų kompleksas. Statyboms buvo skirtas žemės sklypas, iki 1986 m. jame buvo pastatyti pastatai – spaustuvė, daugiaaukštis Spaudos rūmų administracinis pastatas, kiti pagalbiniai pastatai (sandėliai ir kt.). Kartu sklype buvo pastatytos automobilių stovėjimo aikštelės, sporto aikštelė, sklypas apjuostas tvoromis. Sklypas priklauso valstybei, jis ar jo dalys nėra išnuomoti sklype esančių pastatų savininkams. Tvoros, aikštelės buvo pastatytos (naujai sukurtos) iki 1986 m. kaip pastato priklausiniai, skirti pagrindiniam daiktui – pastatui tarnauti. Administracinės ir gamybinės paskirties pastatai buvo (yra) tarpusavyje sujungti. Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto leidykla vėliau buvo perregistruota į specialios paskirties akcinę bendrovę „Spauda“, o vėliau – AB „Spauda“, jos akcijas valdė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Nuo 1994 m. vyko pastato patalpų privatizavimas, pastate atskiras patalpas nuosavybės teise įsigijo atskiri asmenys – tiek ieškovės, tiek atsakovė RAB „Spauda“, tiek ir ieškinyje nurodyti tretieji asmenys. Įgydami nuosavybės teises į pastato patalpas, šių patalpų savininkai kartu įgijo atitinkamomis proporcijomis nuosavybės teises ir į pastato priklausinius bei sklype esantį bendro naudojimo turtą. Tokiu būdu ieškovai įgijo nuosavybės teises į dalį sklypą supančių ir viduje sklypo esančių tvorų, jose esančių vartų, sklype esančių automobilių stovėjimo bei sporto aikštelių.

4. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento darbuotojai 2009 m. spalio 29 d. surašė pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.44-2252, kuriame nurodoma, kad tvoras ir aikšteles 2009 m. naujai pasistatė AB „Spauda“. Toks dokumentas yra neteisingas, niekinis ir negali sukurti atsakovei nuosavybės teisių į neva naujai pačios atsakovės RAB „Spauda“ pastatytus statinius, nes tvoros ir aikštelės jau buvo pastatytos, kai dar nebuvo įsteigta AB „Spauda“, ir šie daiktai yra pastato priklausiniai, kurių atitinkamas dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ir ieškovės. Pastato priklausiniai yra antraeiliai daiktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.13 straipsnis), tarnaujantys pagrindiniam daiktui – pastatui. Aikštelės paskirtis – naudoti ją kaip automobilių stovėjimo vietą. Jos nuolatinis funkcinis ryšys su pastatu pasireiškia tuo, kad į pastate įkurtus biurus dirbti nuolat atvyksta darbuotojai, kiti asmenys atvyksta pas ieškovus ir kitus patalpų savininkus kaip klientai, kurie stato automobilius šioje aikštelėje, todėl šis daiktas tiesiogiai tarnauja pagrindiniam daiktui – pastatui. Tvoros skirtos teritorijos apsaugai, todėl jos irgi funkciniu ryšiu susijusios su pastatu ir tarnauja jam kaip priklausiniai. Atsižvelgiant į tai, kiek patalpų pastate nuosavybės teise valdo ieškovės, apskaičiuotos jų dalys pastato priklausinyje. Ieškovės niekada nėra perleidusios atsakovei RAB „Spauda“ ar kitam asmeniui savo dalies pastato priklausiniuose, jokių kompensacijų dėl šio turto iš atsakovės nėra gavusios. 2009 m. lapkričio 13 d. atsakovė RAB „Spauda“ be ieškovių sutikimo ir žinios savo vardu įregistravo VĮ Registrų centre pastato priklausinius – kitus inžinerinius statinius (kiemo įrenginius), tvoras ir aikšteles, taip pažeisdama ieškovių teisę valdyti, disponuoti ir naudotis visa apimtimi pastato priklausinių dalimis, kurios joms priklauso dalinės nuosavybės teise.

5. Atsakovė RAB „Spauda“, neteisėtai nusavinusi pastatų priklausinius, 2017 m. vasario 15 d. Statinių pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DJ-856 juos pardavė kitai atsakovei UAB „Limpa“. RAB „Spauda“

nebuvo vienintelė pastato priklausinių savininkė, todėl yra pagrindas pripažinti, kad sutarties šalys (atsakovės RAB „Spauda“ ir UAB „Limpa“) ne tik realiai neįgijo civilinių teisių ir pareigų, bet ir neketino sudaryti realaus sandorio – nesiekė sukurti teisinių padarinių. Tikroji sutarties šalių valia buvo formaliai pakeisti galimai nesąžiningai įgytų daiktų savininką. Ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, toks sandoris yra tariamasis ir negalioja (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Nustačius neteisėto ginčo statinių valdymo faktą – pardavėjai RAB „Spauda“ nuosavybės teise nepriklausančių visų pastato statinių pardavimą UAB „Limpa“ – dalis ginčijamos sutarties pripažintina negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu. Vadovaujantis CK 6.67 straipsniu RAB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ buvo nesąžiningos, nes sandorį sudarė susiję asmenys, jie ginčijamu sandoriu siekė pakeisti tikrąją šalių valią, nuslėpti nuo kreditorių turtą, daiktas yra parduotas sumažinta jo verte, todėl nuosavybės teisė į pastato priklausinius grąžintina ieškovėms CK 4.95 straipsnio pagrindu.

6. Ieškovai UAB „Kemalja“ ir T. B. prašė teismo: 6.1. pripažinti ieškovės UAB „Kemalja“ nuosavybės teises į 217/19783 dalis (2,17 m) tvoros, unikalus Nr.

(duomenys neskelbtini), 36/3272 dalis (0,36 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 147/13429 dalis (1,47 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1148/104672 dalis (11,48 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 885/80737 dalis (8,85 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini);

6.2. pripažinti ieškovo T. B. nuosavybės teises į 115/19783 dalis (1,15 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 19/3272 dalių (0,19 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 78/13429 dalis (0,78 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 610/104672 dalių (6,1 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 471/80737 dalį (4,71 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini);

6.3. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252 adresu: (duomenys neskelbtini);

6.4. panaikinti RAB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ 2017 m. vasario 15 d. Statinių pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. Nr. DJ-856, NETSVEP identifikavimo Nr. 1020749466.

7. Ieškovai UAB „Kemalja“ ir T. B. nurodė, kad ginčo statiniai yra pastato priklausiniai. CK 4.14 straipsnio 1 dalis nurodo, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o priklausinio likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, pažymintis atsakovės RAB „Spauda“ vardu atliktus įrašus, negali būti laikomas svarbiausiu įrodymu, kurio pagrindu neginčijamai pripažįstama, jog AB „Spauda“ yra vienintelė pastato priklausinių savininkė.

8. 2017 m. vasario 15 d. RAB „Spauda“ pastato priklausinius pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Limpa“, tai reiškia, kad atsakovė RAB „Spauda“ pardavė ir ieškovams bei kitiems RAB „Spauda“ bendraturčiams priklausiančią pastato priklausinių dalį be pastarųjų žinios ir sutikimo, t. y. pardavė sau nepriklausančią daikto dalį. RAB „Spauda“ galimai siekė nuslėpti nuo kitų bendraturčių pirkimo–pardavimo sandorį su UAB „Limpa“. Pastatas ir jo priklausiniai yra pastatyti iki 1986 m., o pastato patalpų privatizavimas vyko nuo 1994 m., t. y. tuo metu, kai galiojo 1964 m. CK 153 straipsnis, pagal kurį priklausinį ištikdavo pagrindinio daikto likimas nepriklausomai nuo to, ar aptartas priklausinys buvo ar ne patalpų privatizavimo sutartyse. Ieškovų nuosavybės teisė į ginčo statinius turi būti pripažinta ne pagal CK 4.47 straipsnio 1 punktą, bet dėl to, kad priklausinius ištinka pagrindinio daikto likimas ir tai yra CK 4.47 straipsnio 12 punkte nustatytas pagrindas įgyti nuosavybės teisę.

9. Ieškovai A. B. ir G. B. ieškiniu prašė: 9.1. pripažinti ieškovų nuosavybės teises į 12/19783 dalių (0,12 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini), 2/3272 dalis (0,02 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į 8/13429 dalis (0,08 m) tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 61/104672 dalį (0,61 kv. m) aikštelės, unikalus

Nr. (duomenys neskelbtini), 47/80737 dalis (0,47 kv. m) aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

9.2. panaikinti 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-2252 dalį, kurioje nurodoma, jog AB „Spauda“ yra vienintelė savininkė tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), papildant įrašą šiame akte, kad savininkai yra AB „Spauda“, A. B. ir G. B.;

9.3. panaikinti 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-2252 dalis, kuriose nurodoma, jog AB „Spauda“ yra statytoja, rangovė ir techninė prižiūrėtoja tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

9.4. panaikinti RAB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ 2017 m. vasario 15 d. Statinių pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. DJ-856, NETSVEP identifikavimo Nr. 1020749466;

9.5. papildyti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašo dalį dėl nuosavybės teisės, t.  y. kad tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), savininkai yra AB „Spauda“, A. B. ir G. B..

10. Ieškovai nurodė, kad jie valdo nuosavybės teise patalpas viename iš pastato korpusų. Ginčo statiniai nuo pat jų statybos pradžios buvo pastato priklausiniai, jie nebuvo inventorizuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tiek atsakovės RAB „Spauda“ su kitais ieškovais, tiek ieškovo ir kitų trečiųjų asmenų patalpų pirkimo–pardavimo sutartyse nepadarytos išlygos, kad priklausiniai neparduodami kartu su pagrindiniu daiktu, todėl ieškovai įgijo teisę į neinventorizuotus ir neįregistruotus pastato priklausinius kartu su teise į įgytas patalpas (priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas). Ieškovams bei kitiems RAB „Spauda“ bendraturčiams priklausančią pastato priklausinių dalį be pastarųjų žinios ir sutikimo atsakovė RAB „Spauda“ pardavė UAB „Limpa“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinius atmetė.12. Teismas nurodė, kad Užbaigtos statybos pastato, statinio pateikimo valstybinei priėmimo komisijai darbo

komisijos 1986 m. gruodžio 16 d. aktu konferencijų salė, degalų ir tepalų sandėlis, kontrolės punktas, degalinė ir teritorijos sutvarkymas laikraščių komplekse (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini) – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (toliau – ir LKP CK) leidykla – laikyti priimtais iš generalinio rangovo ir parengtais pateikti Valstybinei priėmimo komisijai. Akto 4 ir 14 punktuose nurodyta, jog objekto statyba buvo vykdoma pagal individualų projektą Nr. 1688, be kitų statinių, buvo laikomas priimtu iš generalinio rangovo ir teritorijos sutvarkymas. Ginčo aikštelių ir tvorų įrengimas (statyba) priskirtini teritorijos aplinkai. Pagal 1986 m. gruodžio 30 d. Valstybinės priėmimo komisijos užbaigto objekto priėmimo eksploatacijon aktą, kuriuo buvo priimta Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto leidykla eksploatacijon, statybos pradžia – 1978 m. rugsėjo mėn., o pabaiga – 1986 m. gruodžio mėn., statyba buvo vykdoma pagal individualų projektą Nr. 1688. Akte taip pat nurodyta, jog visi nebaigti darbai pagal projektą ir darbo komisijos nustatyti defektai pašalinti. Akto 2 punkte užfiksuota, jog statyba buvo vykdoma remiantis TSKP Centrinio komiteto reikalų valdytojo 1977 m. birželio 2 d. sprendimu ir leidimu atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties). Taigi visi statybos darbai buvo atlikti, be to, byloje nėra jokių duomenų, jog po 1986 m. gruodžio mėnesio leidyklos komplekse buvo vykdomi kiti statybos darbai. Dėl to teismas sprendė, kad ginčo aikštelės su tvoromis buvo pastatytos pagal 1977 m. birželio 2 d. sprendimą ir leidimą atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties); buvo statomos laikotarpiu nuo 1978 m. iki 1986 m.

13. Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ turtas priklausė Komunistų partijai. Lietuvos Respublikos valstybei perėmus Lietuvos komunistų partijai priklausantį turtą, Lietuvos leidybos įmonė „Spauda“ buvo reorganizuota į valstybinę akcinę leidybos įmonę, leidžiant laikinai įmonei naudotis jos turtu. Vėliau Lietuvos leidybos įmonė „Spauda“ buvo reorganizuota į specifinės paskirties valstybinę įmonę „Spauda“, kurios turtą patikėjimo teise valdė ir steigėjo funkcijas vykdė Kultūros ministerija. Tokiu būdu nuo 1991 m. lapkričio 4 d. iki 1995 m. spalio 27 d. AB „Spauda“ buvo VĮ „Spauda“ (įmonės teisinė forma – specifinės paskirties valstybinė įmonė), nuo 1995 m. spalio 27 d. iki 2001 m. rugpjūčio 14 d. – specialios paskirties akcinė bendrovė „Spauda“, įmonės įregistravimo data – 1991 m. lapkričio 4 d. Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Reorganizuojamo juridinio asmens teisės, pareigos ir turtas perduodami kitam juridiniam asmeniui, kuris tęsia reorganizavimo būdu pasibaigusio juridinio asmens veiklą. Lietuvos Respublikos valstybei perėmus Lietuvos komunistų partijos turtą, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto leidyklos administracinis ir gamybinis korpusai (kartu su ginčo aikštelėmis ir tvoromis), pastatyti 1978–1986 m., buvo perduoti VĮ „Spauda“, ši vėliau tapo akcine bendrove. Taigi AB „Spauda“ yra Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ teisių (ir turto) perėmėja.

14. Lietuvos kultūros ministerijos 1999 m. balandžio 13 d. rašte „Dėl VĮ „Spauda“ pastatų priklausomybės“ nurodyta, jog pastatai (duomenys neskelbtini), t. y. pastatas 4B22b su 5348,10 kv. m patalpomis, pastatas 5B2b su 2675,16 kv. m patalpomis, pastatas 6B3b su 2911,74 kv. m patalpomis, pastatas 5B2p su 2207,29 kv. m patalpomis, pastatas 1G4p su 20280,61 kv. m patalpomis, pastatas 3F1p su 2370,37 kv. m patalpomis, pastatas 2G2p su 2849,21 kv. m patalpomis, yra VĮ „Spauda“ balanse. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 333 specialiosios paskirties AB „Spauda“ direktoriui buvo įsakyta teisiškai įregistruoti VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Vilniaus filiale pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (4B22b-3167,67 kv. m, 5B5/b-2602,17 kv. m, 6B3/b-2058,91 kv. m, 7M2/p-2178, 84 kv. m, 1G4/p-20280,61 kv. m, 3F1/p-221,98 kv. m, 2G2/p-2849,21 kv. m, kontrolinę 8H1/p-60,85 kv. m, sandėlį 9F1/p-205,26 kv. m).

15. UAB „ZNAD WILII radijo stotis“ 1998 m. kovo 18 d. sutartimi, sudaryta su AB „Spauda“, nusipirko patalpas devynioliktame aukšte nuo 19-1 iki 19-16, esančias (duomenys neskelbtini), pastate, kuris plane žymimas 4B22/b. UAB „M-1“ 1998 m. liepos 22 d. sutartimi, sudaryta su AB „Spauda“, nusipirko patalpas trečiame aukšte nuo 3-1 iki 3-12a, nuo 3-20 iki 3-25, 3-27a, 3-28b, nuo 3-33 iki 3-46, dvidešimtame aukšte 20-8, esančias (duomenys neskelbtini), pastate, kuris plane žymimas 4B22/b. UAB „M-1“ 1999 m. rugpjūčio 6 d. sutartimi, sudaryta su UAB „MAGAZYN WILENSKI“, nusipirko administracines patalpas 3-26, 3-27 (unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). UAB „Savaitė“ 2002 m. birželio 11 d. sutartimi, sudaryta su UAB „Echo Litvy“, nusipirko patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Nr. 10-25, 10-26, 10-27, 10-28, 10-30 10-31. UAB „Dujotekana“ 2003 m. balandžio 7 d. sutartimi, sudaryta su UAB „STELLA VITAE“, nusipirko administracines patalpas nuo 14-1 iki 14-3, 14-3a, 14-4a, nuo 14-5 iki 18, 14-18a, nuo 14-19 iki 14-32 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), pastate 4B22b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). UAB „Lirsona popierius“ 2003 m. gegužės 21 d. sutartimi, sudaryta su AB „Spauda“, nusipirko maitinimo patalpą pastate – valgyklos patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-8, 1-10, 1-11, 1-12, su bendrojo naudojimo patalpa, plane pažymėta indeksu 1-37 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), statinyje, kuris plane žymimas 7M2p (unikalus Nr. 10/984-0049-07-8). 2011 m. gruodžio 27 d. A. B. ir G. B. su A. B. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pastarasis kartu su sutuoktine G. B. įsigijo administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Remiantis antstolės Virginijos Meškauskienės 2014 m. vasario 12 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 1315200402123269/13, T. B. įsigijo P. T. priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). UAB „Retinvestus“ 2015 m. rugsėjo 15 d. administracinių patalpų pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta su UAB „Tvarūs sprendimai“, nusipirko patalpas 18-1, 18-4a, nuo 18-6 iki 18-10, 18-16a, 18-16, 18-17, 18-20, 18-21, nuo 18-24 iki 18-27, nuo 18-29 iki 18-56 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). 2016 m. gruodžio 22 d. UAB „Tvarūs sprendimai“ ir UAB „Kemalja“ sudarė

patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Kemalja“ įsigijo administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini).

16. Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Spauda“ priklauso 9356,50 kv. m ploto, 9981,73 kv. m ploto gamybos paskirties patalpos. Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), B. M. ir A. M. priklauso 246,71 kv. m ploto, UAB „Logos žurnalas“ – 62,33 kv. m ploto, AB „Spauda“ – 1796,79 kv. m ploto, 338,78 kv. m ploto administracinės paskirties patalpos. Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), AB „M-1“ priklauso 158,57 kv. m ploto, UAB Keistuolių studijai – 382,31 kv. m ploto, A. R. ir V. R. – 29,37 kv. m ploto, Č. K. – 34,14 kv. m ploto, Lietuvos Respublikai – 1144,63 kv. m ploto, AB „Spauda“ – 55,40 kv. m ploto administracinės paskirties patalpos, UAB „Eigulių Topolis“ priklauso 250,71 kv. m ploto prekybos paskirties patalpos. Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A. R. ir V. R. priklauso 156,59 kv. m ploto kitos paskirties patalpos, Lietuvos Respublikai priklauso 54,80 kv. m ploto, VšĮ „Kresy“ – 100,94 kv. m ploto, UAB „Lirsona popierius“ – 63,70 kv. m ploto, AB „Spauda“ – 113,19 kv. m ploto administracinės paskirties patalpos, UAB „Molesta“ priklauso 1315,60 kv. m ploto, AB „Spauda“ – 365,85 kv. m ploto maitinimo paskirties patalpos, AB „Spauda“ priklauso 83,58 kv. m ploto gamybos paskirties patalpos. Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „ZNAD WILII radijo stotis“ priklauso 293,94 kv. m ploto, UAB „Biuro patalpų nuoma“ – 50,59 kv. m ploto, UAB „Dujotekana“ – 538,34 kv. m ploto, UAB „Reladus“ – 52,57 kv. m ploto, L. L. ir P. L. – 10,79 kv. m ploto, UAB „Biuro patalpų nuoma“ – 10,07 kv. m ploto, K. J. ir V. J. – 504,43 kv. m ploto, UAB „Margi raštai“ – 61,47 kv. m ir 311,55 kv. m ploto, UAB „Vyzdys“ – 17,79 kv. m ploto, T. B. – 162,76 kv. m ploto, UAB „Mūsų gairės“ – 20,85 kv. m ploto, T. U., S. D., T. V. – 64,21 kv. m ploto, UAB „Radiocentras“ – 411,95 kv. m ploto, UAB „MAGAZYN WILENSKI“ – 35,73 kv. m ploto, A. Š. – 33,95 kv. m ploto, G. B. ir A. B. – 17,08 kv. m ploto, V. B. ir R. B. – 16,97 kv. m ploto, UAB „SD sprendimai“ – 9,86 kv. m ploto, UAB „Verslo komunikacijos ir sprendimai“ – 20,66 kv. m ploto, A. D. – 19,04 kv. m ploto, UAB „MAGAZYN WILENSKI“ – 28,24 kv. m ploto, V. Š. – 34,27 kv. m ploto, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“ – 47,81 kv. m ploto, H. B. – 16,79 kv. m ploto, UAB „A. S. ir ko“ – 32,26 kv. m ploto, UAB „Lirsona popierius“ – 169,68 kv. m ploto, UAB „Radijas kelyje“, I. S. (I. S.), Z. M., J. R., V. R., V. N., L. N. – 240,78 kv. m ploto, UAB „Gritus“ – 85,59 kv. m ploto, UAB „Agina“ – 10,47 kv. m ploto, UAB „Ūlos tėkmė“ – 43,98 kv. m ploto, UAB „Lirsona popierius“ – 33,99 kv. m ploto, UAB „VL turto valdymas“ – 1104,19 kv. m ploto, UAB „A. Semaška ir ko“ – 10,00 kv. m ploto, UAB „Kultūros barai“ – 164,71 kv. m ploto, UAB „Vyzdys“ – 36,33 kv. m ploto, S. L. ir V. L. – 10,53 kv. m ploto, UAB „SD sprendimai“ – 16,79 kv. m ploto, UAB „Ūlos tėkmė“ – 21,26 kv. m ploto, UAB „Radiocentras“ – 20,97 kv. m ploto, N. Ž. Z., I. Ž. Z. – 533,74 kv. m ploto, AB „Spauda“ – 95,04 kv. m ploto, 30,44 kv. m ploto, 34,36 kv. m ploto, UAB „M-1“ – 712,28 kv. m ploto, UAB „Savaitė“ – 139,06 kv. m ploto, 34,71 kv. m ploto, 16,75 kv. m ploto, 24,71 kv. m ploto, UAB „Savaitės ekspresas“ – 16,87 kv. m ploto, UAB „M. E.“ – 16,98 kv. m ploto, Č. K. – 148,77 kv. m ploto, UAB „Radiocentras“ – 6,26 kv. m ploto, AB „Spauda“ – 829,06 kv. m ploto, UAB „Retinvestus“ – 516,12 kv. m ploto, UAB „Komantas“ – 17,15 kv. m ploto, 18,54 kv. m ploto, A. R. ir A. R. – 164,51 kv. m ploto, UAB „Savaitės ekspresas“ – 20,40 kv. m ploto, 10,50 kv. m ploto, UAB „Savaitė“ – 21,42 kv. m ploto, 10,57 kv. m ploto, M. P. – 17,39 kv. m ploto, D. Š. ir A. Š. – 11,02 kv. m ploto, I. G.– 69,63 kv. m ploto, UAB „Kemalja“ – 514,44 kv. m ploto, M. P. – 16,87 kv. m ploto, D. K. – 16,85 kv. m ploto, Ž. B. ir S. B. – 10,97 kv. m ploto, M. P. – 10,84 kv. m ploto administracinės paskirties patalpos, UAB „Radiocentras“ – 34,12 kv. m ploto ir 7,89 kv. m ploto kitos paskirties patalpos, A. P., S. R., Z. R. priklauso 60,34 kv. m ploto, UAB „Lux dentis“ – 32,75 kv. m ploto gydymo paskirties patalpos.

17. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, sklypo plotas – 6,4860 ha, užstatyta teritorija – 6,4860 ha. 2005 m. rugpjūčio 4 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2005-861 AB „Spauda“ išsinuomojo 23 892 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo dalį, esančią 64 860 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendranuomiai (naudotojai) –

UAB „Vitropolis“, Č. K., B. M., UAB „Logas“, AB „Spauda“, UAB „Primadis“, UAB „Stagutas“, UAB „ADM Baltic“, T. K. IĮ „Miško kelias“, UAB „Abrosa“, UAB „Senifinas“, UAB „Savel“, I. E. – 2009 m. birželio 2 d. sutikimu sutiko, kad AB „Spauda“ savo nuomojamo sklypo dalyje esančias tvoras ir aikšteles įregistruotų Nekilnojamojo turto registre.

18. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-2252 pripažino tinkamais naudoti statytojos AB „Spauda“ kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini): aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teniso aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoras (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini).

19. 2017 m. vasario 15 d. Statinių pirkimo–pardavimo sutartimi AB „Spauda“ pardavė UAB „Limpa“ tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą, unikalus Nr.   (duomenys neskelbtini), tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teniso aikštelę, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už 28 100 Eur.

20. Ginčo aikštelių su tvoromis statybos leidimo išdavimo metu galiojo Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl priemonių individualinės statybos trūkumams pašalinti“ (galiojo nuo 1975 m. birželio 25 d. iki 1983 m. rugpjūčio 4 d.) patvirtinti Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatai, kurių 3 punkte buvo nurodyta, kad kitų įrenginių statyba gali būti pradėta tik turint nustatytąja tvarka suderintą ir patvirtintą leidimą statybai. Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307, kuriuo patvirtinta Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarka, nurodyta, jog Vyriausybės nutarimais nustatyta, kad Respublikoje bet kokia nauja statyba ir esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą, o jo 1 punkto b papunktyje nustatyta, kad, nepradėjus objekto statybos arba rekonstrukcijos leidimo įforminimo metais ir per vienerius ateinančius kalendorinius metus, duotas leidimas nustoja galioti. Tvarkos 1 punkto 4 pastraipoje buvo nustatyta, kad leidimas gali būti forminamas atskiram objektui arba pastatų bei įrenginių grupei (kompleksui), pradedamiems statyti tais pačiais metais toje pačioje statybos vietoje. Tokiu būdu aikštelių su tvoromis statybos teisėtumą patvirtinančiu dokumentu laikytinas 1977 m. birželio 2 d. sprendimas su leidimu atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-402-492/2015). Nors byloje nepateiktas pats statybą leidžiantis dokumentas, tačiau 1986 m. gruodžio 30 d. Valstybinės priėmimo komisijos užbaigto objekto priėmimo eksploatacijon akte jis nurodytas (TSKP Centrinio komiteto reikalų valdytojo 1977 m. birželio 2 d. sprendimas su leidimu atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties). Vadovaudamasi nurodytais dokumentais tuometinė valstybės įgaliota institucija, remdamasi 1977 m. birželio 2 d. sprendimu su leidimu atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties) bei individualiu projektu Nr. 1688, pripažino statybą tinkama naudoti. Šis aktas nėra užginčytas, galiojantis. Taigi statyba atlikta teisėtai pagal statybą leidžiantį dokumentą. Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1978 m. vasario 7 d. potvarkis laikytinas žemės sklypo suteikimu statybai, o ne statybą leidžiančiu dokumentu. 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte nėra nurodyti ginčo aikštelių su tvoromis statybos pabaigos metai. Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyti statybos pabaigos metai – 2009 m. laikytini neesmine klaida, kuri gali būti ištaisyta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių ieškovų teiginiai dėl ginčo aikštelių su tvoromis statybos neteisėtumo laikytini nepagrįstais. Ieškovų reikalavimas panaikinti 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252 adresu: (duomenys neskelbtini) ar jo dalį atmestinas.

21. Ieškovai, be kitų ieškinių reikalavimų, ginčija administracinį aktą – 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuris įregistruotas viešame registre 2009 m. lapkričio 13 d. Ieškovai konkrečiai nenurodė, kada sužinojo apie šio akto, kuris, kaip jie patys teigia, pažeidžia jų teises, priėmimą. Atsižvelgdamas į tai, jog visi ieškovai, išskyrus T. B., yra Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos „Spaudos rūmai“, kuri ne vienerius metus dalyvauja teisminiuose ginčuose su AB „Spauda“,

valdybos nariai (todėl turėjo žinoti apie AB „Spauda“ komplekso teritorijoje esančius statinius, jų statusą bei ypatumus), teismas sprendė, kad ieškovai turėjo žinoti apie išviešintą 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą, todėl termino pradžia minėtam aktui ginčyti laikė 2009 m. lapkričio 14 d.

22. Reikalavimai dėl sandorio užginčijimo, nuosavybės teisės pripažinimo bei 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto ginčijimas laikytini savarankiškais reikalavimais, todėl jiems atitinkamai taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktui ginčyti taikomas vieno mėnesio terminas, civilinio teisinio pobūdžio reikalavimams – dešimties metų ieškinio senaties terminas. Pirminis ieškinys teismui pateiktas 2017 m. rugpjūčio 18 d. Taigi reikalavimas dėl 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto nuginčijimo pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Atsakovai prašo taikyti termino paleidimo pasekmes. Ieškovės UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ prašė atnaujinti vieno mėnesio terminą 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktui nuginčyti, tačiau nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, o teismas tokių priežasčių nenustatė.

23. Abi aikštelės yra šalia V. L. gatvės, viena greta kitos, juos apjuostos ir atitvertos viena nuo kitos sena metaline tvora. Viena aikštelė naudojama automobiliams stovėti. Teniso aikštelė nenaudojama, apaugusi daugiamečiais medžiais. Abi aikštelės yra žemės sklypo kampe, pastatų komplekso pakraštyje. Šalia aikštelių yra įvažiavimas į pastatų komplekso teritoriją nuo V. L. gatvės. Be ginčo aikštelių, prie pastatų yra įrengtos kelios kitos automobilių stovėjimo aikštelės. Vertinant ginčo aikštelių su tvoromis dislokaciją matyti, kad jos gali būti naudojamos atskirai. Vien faktas, kad ginčo objektai ir pastatai buvo pastatyti tuo pačiu metu, savaime nepatvirtina jų tarpusavio funkcinio ryšio. Bylos medžiaga neįrodyta, jog ginčo objektai ir pastatai turi tą pačią ūkinę paskirtį, byloje nepateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jų nuolatinį funkcinį ryšį. Kiekvienas iš jų (aikštelės ir pastatai) gali būti naudojamas savarankiškai. Aikštelės gali būti naudojamos bet kokiai veiklai. Iš esmės nė vienas iš byloje esančių įrodymų nepagrindžia, kad minėti administraciniai pastatai negalėtų būti eksploatuojami be ginčo aikštelių. Aplinkybė, jog aikštelės yra greta šių pastatų ir ieškovai viena iš jų naudojasi, nėra kvestionuojama, tačiau vien tik daikto naudojimas, nenustačius jo tarnavimo pagrindiniam daiktui, nelaikytinas pakankamu pripažinti tokį daiktą antraeiliu daiktu – priklausiniu. Tai, kad viena aikštelė naudojimąsi pastatais daro patogesnį, nereiškia jų funkcinio, neatskiriamo ryšio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-236/2018). Ieškovai neįrodė, jog ginčo aikštelės yra pastato, kuriame yra jų nuosavybės teise valdomos patalpos, priklausinys ir kad tarp jų yra nuolatinis funkcinis ryšys. Byloje pateikti ekspertiniai tyrimai priešingi.

24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas, kuriame nurodyta, jog aikštelės yra bendrojo naudojimo objektas, ir kuriuo remiasi ieškovai, nėra įsiteisėjęs. Tačiau dėl skirtingų byloje dalyvaujančių asmenų ir skirtingų bylų nagrinėjimo dalykų net ir įsiteisėjęs šis sprendimas neturėtų prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

25. Ieškovų patalpos yra atskiri turtiniai vienetai, kurie be ginčo objektų gali būti savarankiškai valdomi, tai nėra turtiniai vienetai, be kurių ieškovai negalėtų valdyti patalpų ar jų naudojimas jiems būtų apsunkintas (Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1352-273/2015). Ginčo objektai, kurių nuosavybės teisės ginčijamos, yra žemės sklype, kuris nepriklauso ieškovams. Byloje nepateikta objektyvių duomenų, jog ieškovai mokėjo žemės nuomos mokestį už tą žemės sklypo dalį, kurioje yra ginčo aikštelės su tvoromis. Pažymėtina, jog byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovai, įvairiais pagrindais įsigydami nuosavybės teises į patalpas, proporcingai įsigijo ir ginčo objekto dalis. Nenustačius, jog abi aikštelės su tvoromis yra pastatų, kuriame ieškovai nuosavybės teise valdo patalpas, priklausiniai, reikalavimai pripažinti jiems nuosavybės teises į atitinkamas dalis nurodytuose objektuose neturi teisinio pagrindo.

26. Byloje nėra jokių duomenų, jog ginčo aikštelės su tvoromis iki 2017 m. vasario 15 d. būtų perėjusios kitų įmonių nuosavybėn, todėl ieškovų teiginiai, jog RAB „Spauda“ sau nepriklausantį turtą (ginčo aikšteles su tvoromis) 2017 m. vasario 15 d. pardavė UAB „Limpa“, neturi teisinio pagrindo.

27. Ginčijamo sandorio sudarymo metu RAB „Spauda“ buvo ginčo statinių savininkė, jos nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo išviešintos Nekilnojamojo turto registre, šie duomenys nebuvo ginčijami ar paneigti. Ginčo statiniai nėra pastato priklausiniai, todėl AB „Spauda“ pagrįstai pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, jog tretieji asmenys neturi kokių nors teisių į parduodamą turtą. Tokiu būdu ieškovų nepagrįstai nurodytas sandorio panaikinimo pagrindas – CK 6.307 straipsnio 1 dalis.

28. RAB „Spauda“ restruktūrizavimo administratoriaus rašte notarų biurui nurodyta, jog pagal RAB „Spauda“ restruktūrizavimo planą (pritarus bendrovės valdybai) numatyta parduoti RAB „Spauda“ turtą – tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 6400 Eur, aikštelę, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), už 15 500 Eur, tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 1100 Eur, tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 4500 Eur, teniso aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 600 Eur, viso parduodamo turto kaina – 28 100 Eur, kaip ir nurodyta 2016 m. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 2016/08-16. 2017 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi AB „Spauda“ pardavė UAB „Limpa“ šiuos statinius už 28 100 Eur, šią sumą UAB „Limpa“ sumokėjo AB „Spauda“ tą pačią dieną, statinių nuosavybės teisė po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atitinkamai išviešinta Nekilnojamojo turto registre. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Ginčijamos sutarties pagrindu AB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ realiai įgijo atitinkamas teises ir pareigas, sutartimi šalys siekė tokias teises ir pareigas sukurti.

29. Ieškovai nenurodo, kokį, jų manymu, sandorį siekė pridengti RAB „Spauda“ ir UAB „Limpa“. Ieškovų teigimu, tikroji sutarties šalių valia buvo formaliai pakeisti galimai nesąžiningai įgytų daiktų savininką. Byloje nustatyta, jog RAB „Spauda“ buvo teisėta ginčo statinių savininkė. 2017 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis įvykdyta. Ieškovai sandorio apsimestinumą grindžia deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis.

30. Ieškovai preziumuoja AB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ nesąžiningumą CK 6.67 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktų pagrindu. Teismui nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai yra RAB „Spauda“ kreditoriai. Byloje nėra duomenų, kaip sudarant sandorį pasireiškė ieškovų, kaip kreditorių, teisių pažeidimas ir kokiu pagrindu RAB „Spauda“ laikoma ieškovų skolininke, taip pat koks ieškovų reikalavimo dydis, nukreiptas į RAB „Spauda“. Ieškovai nenurodė, kodėl RAB „Spauda“ neprivalėjo sudaryti statinių pirkimo–pardavimo sutarties. Taigi ieškovai neįrodė savo reikalavimo teisės ginčyti 2017 m. vasario 15 d. AB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ statinių pirkimo–pardavimo sutartį actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu; vindikacijai nėra pagrindo.

31. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“, A. B., G. B., UAB „Kemalja“ ir T. B. apeliacinius skundus, 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą.

32. Kolegija nurodė, kad, 2009 m. balandžio 3 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, sklypo plotas – 6,4860 ha, užstatyta teritorija – 6,4860 ha. Žemės sklypo bendranuomiai (naudotojai) – UAB „Vitropolis“, Č. K., B. M., UAB „Logas“, AB „Spauda“, UAB „Primadis“, UAB „Stagutas“, UAB „ADM Baltic“, T. K. IĮ „Miško kelias“, UAB „Abrosa“, UAB „Senifinas“, UAB „Savel“, I. E. – 2009 m. birželio 2 d. sutikimu sutiko, kad AB „Spauda“ savo nuomojamo sklypo dalyje esančias tvoras ir aikšteles įregistruotų Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-2252 pripažino tinkamais naudoti statytojos AB „Spauda“ kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini): aikštelę (unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), teniso aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoras (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvardytus pagalbinius statinius.

33. Remiantis 2016 m. liepos 22 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – 197,83 m ilgio tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1046,72 kv. m ploto aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 32,72 m tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 134,29 m tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),

807,37 kv. m teniso aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių statybos pradžios metai – 2008 m., pabaigos metai – 2009 m., esantys (duomenys neskelbtini), 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-2252 pagrindu priklauso AB „Spauda“.

34. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. liepos 27 d. įsakymu „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastatų eksploatacijai tenkančių žemės sklypo dalių nustatymo“ buvo nustatytos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savarankiškai funkcionuojančių pastatų eksploatacijai tenkančių žemės sklypų dalys – aikštelei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), skiriamas 1375 kv. m plotas, teniso aikštelei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), skiriamas 1601 kv. m plotas.

35. 2017 m. vasario 15 d. statinių pirkimo–pardavimo sutartimi AB „Spauda“ pardavė UAB „Limpa“ AB „Spauda“ nuosavybės teise priklausančią (nuosavybės įregistravimo pagrindas – 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101) 11.4-2252) tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teniso aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už 28 100 Eur.

36. Pradinis ieškinys teismui pateiktas tik 2017 m. rugpjūčio 18 d. (ieškinys priimtas 2017 m. rugpjūčio 23 d.), dėl to, ginčijant 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą, taikant vieno mėnesio terminą (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis), šis terminas yra praleistas. Atsakovams prašant taikyti termino praleidimo pasekmes ir esant imperatyviai ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, nesuteikiančiai ieškovams teisės kreiptis į teismą vėliau nei per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė senaties terminą.

37. Byloje yra daugiau nei pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog ieškovai apie ginčijamą aktą sužinojo ar turėjo sužinoti gerokai anksčiau nei prieš vieną mėnesį iki kreipimosi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dienos. 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas įregistruotas viešame registre 2009 m. lapkričio 13 d. Ieškovai yra nariai Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos „Spaudos rūmai“ valdybos, kuri nuo 2005 m. dalyvauja įvairiuose teisminiuose ginčuose su AB „Spauda“, todėl neabejotinai turėjo žinoti apie AB „Spauda“ komplekso teritorijoje esančius statinius, jų statusą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovai turėjo žinoti apie 2009 m. lapkričio 13 d. išviešintą aktą, todėl termino pradžia jam ginčyti laikytina 2009 m. lapkričio 14 d. Ieškovams nenurodžius ir teismui nenustačius svarbių priežasčių, nebuvo pagrindo spręsti dėl šio termino atnaujinimo.

38. Vadovaujantis ginčijamo 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo metu galiojusio (2007 m. gegužės 3 d. įstatymo redakcija) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, statybos valstybinę priežiūrą atliko apskrities viršininko administracija, kuri dalyvaudavo ir priimant sprendimus statinį pripažinti tinkamu naudoti. Pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 10.6 papunktį statinius pripažino tinkamais naudoti komisija, kurią skiria apskrities viršininkas arba jo įgaliota Apskrities statybos inspekcija. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pritarti ieškovų teiginiams, jog ginčijamą aktą priėmė nekompetentingas administravimo subjektas – Vilniaus apskrities viršininko administracija.

39. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalį administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio nuostatos, kuriose vienas iš dokumentų, kuriais remiantis registruojamos daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre, yra valstybės institucijos sprendimas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Taigi, ginčo aktas yra viešojo administravimo subjekto – Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtas nustatytos formos teisės aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).

40. Byloje nustatyta, kad AB „Spauda“ yra Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ teisių (ir turto) perėmėja. Byloje nėra jokių duomenų, jog ginčo aikštelės su tvoromis pereitų kitų asmenų nuosavybėn. Šių aplinkybių ieškovai neginčija (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

41. Ginčo statiniai: kiti inžineriniai statiniai – tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teniso aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtini I grupės nesudėtingų inžinerinių statinių kategorijai, o aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – II grupės nesudėtingų inžinerinių statinių kategorijai (ginčijamo akto priėmimo metu galiojęs statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 (toliau – statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002). Pagal tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą statybos leidimas nesudėtingų statinių statybai nebuvo privalomas, todėl nebuvo privaloma statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktuose užpildyti visas akte esančias grafas, taigi atmestini ieškovų argumentai, susiję su tuo, kad ginčijamame akte yra neteisingai nurodyti duomenys, akte įrašyti duomenys neatitinka tikrovės (neteisingai nurodytas savininkas), nes AB „Spauda“ dar iki sudarant ginčijamą aktą jau buvo statinių savininkė.

42. Ginčijamo akto priėmimo metu galiojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, tiektinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2 punktas) leido įregistruoti senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., tik statinius pripažinus tinkamais naudoti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, t. y. pagal tuo metu galiojusius Statybos įstatymą ir statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002. Pagal šiuos teisės aktus ir buvo ginčo statiniai pripažinti tinkamais naudoti bei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad ginčo statiniai buvo pastatyti teisėtai, turint statybą leidžiantį dokumentą, o statiniai pripažinti tinkamais naudotis ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pagal ginčo statinius pripažįstant tinkamais naudoti galiojusius teisės aktus.

43. Atmetus ieškinio reikalavimą pripažinti 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252 negaliojančiu ir esant viešiems registro duomenims apie daiktų savininką, savaime paneigiama ieškovų teisė ginčyti ir 2017 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nes tai yra išvestinis reikalavimas. Nenuginčijus, kad sandorio sudarymo metu AB „Spauda“ buvo ginčo statinių savininkė, ieškovų teiginiai, jog sutartimi pardavėja AB „Spauda“ pardavė ieškovams priklausančią pastato priklausinių dalį, atmestini. Taigi ieškovų nurodytas sandorio panaikinimo pagrindas – CK 6.307 straipsnio 1 dalis – nepagrįstas.

44. Pirkimo–pardavimo sutartis įvykdyta – ginčo statiniai perduoti UAB „Limpa“, už juos atitinkamai sumokėta pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta statinių kaina, statinių nuosavybės teisė po sutarties sudarymo atitinkamai išviešinta Nekilnojamojo turto registre. Taigi 2017 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu AB „Spauda“ ir UAB „Limpa“ realiai įgijo atitinkamas teises ir pareigas, sutartimi šalys siekė tokias teises ir pareigas sukurti, t. y. nėra pagrindo teigti, jog ši sutartis yra tariamasis sandoris (CK 1.86 straipsnis).

45. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo kolegija pažymėjo, kad ieškovai nenurodė, kokį, jų manymu, sandorį siekė pridengti RAB „Spauda“ ir UAB „Limpa“. Nors ieškovai nurodė, kad tikroji sutarties šalių valia buvo formaliai pakeisti galimai nesąžiningai įgytų daiktų savininką, šį ieškovų teiginį paneigia byloje esantys įrodymai, t. y. byloje nustatyta, jog AB „Spauda“ buvo teisėta ginčo statinių savininkė, pirkimo–pardavimo sutartis yra įvykdyta, jos pagrindu ginčo statiniai perduoti UAB „Limpa“, už juos atitinkamai sumokėta sutartyje nurodyta statinių kaina, statinių nuosavybės teisė po sutarties sudarymo atitinkamai išviešinta registre. Byloje nėra duomenų, jog AB „Spauda“ pinigų už parduotus statinius negavo ar kad gavo jų mažiau, nei turėjo.

46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atmetus ieškinio reikalavimus dėl akto pripažinimo negaliojančiu, taip pat nėra pagrindo ir pirmajam ieškovų ieškinio reikalavimui dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo statinius.

47. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovų patalpos yra atskiri turtiniai vienetai, kurie be ginčo objektų gali būti savarankiškai valdomi, tai nėra turtiniai vienetai, be kurių ieškovai negalėtų valdyti patalpų ar jų naudojimas jiems būtų apsunkintas. Ginčo objektai, kurių nuosavybės teisės ginčijamos, yra žemės sklype, kuris nepriklauso ieškovams. Ieškovai ir kitų statinių savininkai nesinaudoja ginčo turtu, kadangi pagrindiniai įėjimai į jų pastatus yra suformuoti visai kitoje sklypo pusėje, be to, ieškovai iš ginčo turto pusės savo valdomą teritoriją yra atsitvėrę atitvaru. Ginčo tvoros nejuosia visos sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijos, kurioje yra pastatai, tvora galima naudotis atskirai nuo pastatų aikštelių saugumui užtikrinti, aikštelėse nėra jokių statinių ir be jų pastatus galima naudoti pagal paskirtį, t. y. aikštelės neatlieka tik pastatams tarnaujančios funkcijos, bet gali būti naudojamos savarankiškai pagal savo statybos paskirtį, nepriklausomai nuo netoliese esančių pastatų likimo. Aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir teniso aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Be to, įvertinus ginčo aikštelių su tvoromis dislokaciją matyti, kad jos gali būti naudojamos atskirai. Vien faktas, kad ginčo objektai ir pastatai buvo pastatyti tuo pačiu metu ir yra netoli vienas kito, savaime nepatvirtina jų tarpusavio funkcinio ryšio. Byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog ginčo objektai ir pastatai turi tą pačią ūkinę paskirtį, byloje nepateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jų nuolatinį funkcinį ryšį. Kiekvienas iš jų (aikštelės ir pastatai) gali būti naudojamas savarankiškai. Aikštelės gali būti naudojamos bet kokiai veiklai. Taip pat byloje nenustatyta, kad administraciniai pastatai negalėtų būti eksploatuojami be ginčo aikštelių. Vien tik daikto naudojimas, nenustačius jo tarnavimo pagrindiniam daiktui, nelaikytinas pakankama aplinkybe pripažinti tokį daiktą antraeiliu daiktu – priklausiniu. Tai, kad ginčo statiniai naudojimąsi pastatais daro patogesnį, nereiškia jų funkcinio, neatskiriamo ryšio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-236/2018). Vien aplinkybė, jog ginčo objektai yra netoli pastatų (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo laikyti šiuos objektus administracinių pastatų, kuriose yra atsakovų patalpos, priklausiniais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai, pareiškimai dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

48. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Savaitė“ prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovų UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ ieškinį, UAB „Kemalja“ ir T. B. ieškinį, G. B. ir A. B. ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:48.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-

1836-545/2017 nustatė aplinkybes, kurios yra reikšmingos šioje byloje. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo panaikinimo (pastatų eksploatacijai tenkančių žemės sklypo dalių nustatymo) ir įpareigojimo grąžinti žemės sklypo dalių planą patikslinti. Teismas nustatė, jog sklypo pietvakarinėje dalyje esančios asfaltuota automobilių stovėjimo ir teniso aikštelės yra administracinio pastato (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4B22b), kurį iš dalies valdo ieškovai, priklausiniai. Teismas nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos įsakymu panaikinus įvažiavimą į pastatų 4B22b, 6B3b ir 7M2p kiemus, aikštelėms skirtas žemės sklypas nesijungia su pastatui 4B22b skiriama sklypo dalimi ir tai reiškia, jog įsakymu bus atimta teisė ieškovams naudotis jų daline nuosavybe, t. y. patekti į aikšteles iš sklypo dalies, priskirtos pastatui 4B22b eksploatuoti. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (30 lentelė), pagal kurį kiekvienam administracinio pastato (4B22b) 25 kv. m plotui priskirtina viena automobilių stovėjimo vieta, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir

nuomos taisyklių 8 punktu. Nurodytoje byloje dalyvavo beveik visi tie patys asmenys kaip ir šioje byloje, nustatyti faktai dėl automobilių ir teniso aikštelių buvimo pastato 4B22b priklausiniais yra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje, tai patvirtina šių aplinkybių prejudicialumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06). Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu, nurodydamas, jog jis neįsiteisėjęs. Kadangi nurodytas sprendimas įsiteisėjo pradėjus bylą nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu nustatytais prejudiciniais faktais.

48.2. Teismai netinkamai taikė CK 4.12, 4.13, 4.15, 4.19 straipsnius, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo statiniai nėra priklausiniai, nes ieškovams priklausančios patalpos gali būti naudojamos ir be ginčo statinių. Teismai, aiškindami pagrindinį daiktą ir priklausinį siejantį ryšį, taikė ne priklausinius, o kitus antraeilius daiktus, t. y. esmines pagrindinio daikto dalis, reglamentuojančias teisės normas, rėmėsi aplinkybėmis (kriterijais), kurios nėra reikšmingos daiktą pripažįstant priklausiniu. Remiantis kasacinio teismo praktika dėl CK 4.19 straipsnio 1 dalies taikymo priklausiniu pripažįstamas toks savarankiškas daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Tarnavimas reiškia, kad daiktas turi tenkinti pagrindinio daikto poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013). Pagal CK 4.15 straipsnį tarp pagrindinio daikto ir esminių pagrindinio daikto dalių egzistuoja abipusis priklausomumas vienas nuo kito, negalėjimas egzistuoti atskirai vienas nuo kito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2014). Kitoks santykis sieja pagrindinį daiktą ir priklausinį. Priklausinys ir pagrindinis daiktas nėra taip neatsiejamai susiję, jog be priklausinio nebūtų galima atskirai valdyti pagrindinio daikto. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra fiziškai savarankiški daiktai, tačiau priklausinio likimas nėra savarankiškas – priklauso nuo pagrindinio daikto. Teismai, darydami išvadas, kad ieškovų patalpos gali būti valdomos ir be ginčo statinių ir tai lemia, jog ginčo statiniai nėra patalpų priklausiniai, rėmėsi aplinkybėmis, kurios pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką nėra reikšmingos daiktą pripažįstant priklausiniu. Pirma, nustatant, ar daiktas yra pagrindinio daikto priklausinys, nevertinama, ar žemės sklypas, ant kurio stovi pagrindinis daiktas ir kiti su juo funkciniu ryšiu susiję daiktai, nuosavybės teise priklauso asmeniui, prašančiam daiktus pripažinti priklausiniais. Antra, teismai vertino ir nustatė, kad ieškovai naudojasi automobilių stovėjimo aikštele, tačiau remiantis teismų praktika daikto naudojimas nesukuria tarnavimo kitam daiktui visapusiško efekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004). Trečia, teismai, vertindami ginčo daiktus dėl jų pripažinimo pastatų priklausiniais, nepagrįstai rėmėsi fiziniu (ne funkciniu) šių daiktų ryšiu. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas, ginčo statinių nepripažindamas priklausiniais, nepagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nes pagal kasacinio teismo praktiką vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimas negali būti pripažintas daikto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013). Penkta, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 107 punktu, pagal kurį statant, rekonstruojant, remontuojant statinius ir (ar) keičiant jų paskirtį privaloma įrengti automobilių stovėjimo vietas. Šešta, teismai nepagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikta pakankamai įrodymų, jog ginčo statiniai turi tą pačią ūkinę paskirtį, nuolatinį funkcinį ryšį, nes ieškovai neturėjo pareigos

įrodinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių, t. y. jog automobilių stovėjimo ir teniso aikštelės yra pastato 4B22b priklausiniai.

48.3. Ginčo statiniai buvo pastatyti tuo pat metu kaip ir LKP CK leidyklos pastatų kompleksas. Teismai nustatė, jog ginčo statiniai priklausė teritorijos, kurioje buvo pastatytas LKP CK leidyklos pastatų kompleksas, aplinkai (teritorijos sutvarkymui). Automobilių aikštelė buvo įrengta tam, kad asmenys, turintys patalpas administraciniuose pastatuose, ar jų klientai turėtų galimybę pasistatyti automobilius. Byloje nustatyta, jog administracinio pastato darbuotojai ar pas juos atvykstantys klientai nuo pat aikštelės įrengimo joje stato automobilius. Iki 1986 m. pastatyta sporto aikštelė (1999 m. detaliajame plane buvo įvardyta kaip krepšinio aikštelė, o 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. (101)-11.44-2252 – kaip teniso aikštelė) buvo pastatyta spaustuvės ir leidyklų redakcijų darbuotojams, kad šie laisvu nuo darbo metu galėtų sportuoti. Ši aikštelė visais atvejais tarnauja pastatui, nes skirta pastate dirbančių asmenų fizinio lavinimo poreikiams tenkinti. Pastatus juosiančios tvoros buvo pastatytos pastatų apsaugai, todėl irgi nuolatiniu funkciniu ryšiu tarnauja pagrindiniams daiktams. Civilinėje byloje Nr. e2A-1344-643/2019 RAB „Spauda“ analogiškai pateikė 1990 m. kovo 26 d. Komunistų partijos CK IV plenumo nutarimą, kuris patvirtina, jog buvusi LKP CK leidykla (gavusi statybą leidžiantį dokumentą) ir AB „Spauda“ yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. AB „Spauda“ lygiai taip pat į nurodytą bylą pateikė analogiškus dokumentus dėl magistralinių šilumos tinklų: Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1978 m. vasario 7 d. potvarkį, Valstybinės priėmimo komisijos 1983 m. gruodžio 30 d. užbaigto statybos objekto priėmimo eksploatacijon aktą ir kitus dokumentus. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1344-643/2019 atmetė AB „Spauda“ pateiktus įrodymus, pažymėdamas, kad AB „Spauda“ neįrodė esanti šių šilumos tinklų statytoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti išvadą, jog ginčo objektas šiam suinteresuotam asmeniui priklauso nuosavybės teise.

48.4. Teismai, nesiremdami savo pačių nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ginčo statiniai pastatyti 1978–1986 m. laikotarpiu, jų statytojas – LKP CK leidykla, kad byloje nėra duomenų, jog po 1986 m. gruodžio mėnesio leidyklos komplekse buvo vykdomi kiti statybos darbai, kad privatizuojant VĮ „Spauda“ turtą buvusios LKP CK leidyklos bendri inžineriniai magistraliniai tinklai, teritorijos, keliai, automobilių ir sporto aikštelės, kurios iki privatizavimo nebuvo inventorizuotos, buvo įtraukti į privatizuojamų ir išperkamų pastatų turto vertę ir kt., nepagrįstai nusprendė priešingai – laikė, jog 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra teisėtas. Taip buvo paneigtos ieškovų nuosavybės teisės pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

48.5. Ieškovai apie savo pažeistas teises iš tikrųjų sužinojo ar galėjo sužinoti tik kilus ginčui dėl žemės sklypo padalijimo, kai susipažino su 2016 m. liepos 22 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo informacija, todėl nepraleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio procesinio termino 2016 m. liepos 22 d. kreipėsi į teismą. Be to, pagrindinis ieškovų reikalavimas – pripažinti nuosavybės teises į ginčo statinius (civilinio pobūdžio reikalavimas), o reikalavimas dėl 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo (administracinio pobūdžio reikalavimas) yra išvestinio pobūdžio. Taigi šiuo atveju turėjo būti taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).

48.6. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos savo aplinkybėmis analogiškose bylose. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019 buvo sprendžiamas klausimas dėl automobilių stovėjimo aikštelės pripažinimo parduotuvės priklausiniu, remtasi ginčo santykių atsiradimo metu galiojusiu statybos techniniu reglamentu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61, kuris nustatė stovėjimo vietų poreikio normatyvus atskiriems objektams (parduotuvėms, viešbučiams, restoranams, kavinėms ir pan.) (reglamento 2.1–2.4 punktai ir 10 lentelė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-

248/2019). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008 vienas iš sprendžiamų klausimų buvo dėl nuosavybės teisių į statinius (kiemo aikštelė ir tvora) pripažinimo, nustatyta, kad tvora buvo fragmentiškai išsidėsčiusi įvairiose pastatų komplekso vietose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008). Be to, teismai neatsižvelgė, kad UAB „Savaitė“ su UAB „Echo Litvy“ sudarytoje administracinio pastato dalies pirkimo–pardavimo sutartyje bei kitose ieškovų sudarytose sutartyse nebuvo išlygos, jog priklausiniai (aikštelės ir tvoros) neparduodami kartu su pagrindiniu daiktu. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CK 4.14 straipsnio 1 dalies taikymo, ieškovams įsigijus tam tikras administracinio pastato dalis kartu proporcinga dalimi turėjo būti parduoti ir pastato priklausiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-807/2003; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011; 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Apeliacinės instancijos teismas ginčo statinių nepripažino priklausiniais, nes jie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, o ne kaip kurio nors nekilnojamojo daikto priklausiniai. Tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 433/2009; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013).

49. Atsakovė UAB „Limpa“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:49.1. UAB „Limpa“ Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 nebuvo

įtraukta byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl CPK 182 straipsnis netaikytinas. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-1836- 545/2017 įrodinėjimo dalyku buvo Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo dėl žemės sklypo pastatų eksploatacijai tenkančių žemės sklypo dalių nustatymo teisėtumas, t. y. įrodinėjimo dalyku nebuvo šios bylos ginčo turto teisinis statusas, nebuvo nagrinėjamos šalių nuosavybės teisės į šį turtą. Šioje byloje, skirtingai nei nurodytoje, ginčas kilęs ne tik dėl aikštelių, bet ir dėl jas juosiančių tvorų. Nurodytoje byloje aikštelė klaidingai įvardijama automobilių stovėjimo aikštele, o tai leidžia pagrįstai teigti, jog nurodytam ginčui turto naudojimo režimas buvo visiškai nesvarbus. Nekilnojamojo turto registre ginčo statiniai įregistruoti kaip aikštelė ir teniso aikštelė. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 cituojamu Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis, kurios nereglamentuoja statinių pripažinimo priklausiniais sąlygų ir tvarkos, kaip ir statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2014, kuris, be kita ko, taikytinas statomiems objektams. Ieškovams patalpos priklauso pastate, kurio statyba yra užbaigta 1986 m.

49.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-690/2018). Kasaciniu skundu iš esmės nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytų faktinių aplinkybių visumos pagrindu padaryta išvada dėl ginčo turto. Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys (priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui), yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, tai yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-690/2018), o tai reiškia, jog šis klausimas negali būti kasacijos dalyku.

49.3. Esmine pagrindinio daikto dalimi esantis daiktas negali būti savarankiškas teisinių santykių objektas, kol su pagrindiniu daiktu jį sieja funkcinis ryšys, tai, be kita ko, reiškia, kad esminė pagrindinio daikto dalis negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas – ji priklauso pagrindinio daikto savininkui (savininkams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2014). Taigi, ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, todėl nėra pagrindinio daikto dalis.

49.4. Teismų nurodyta aplinkybė, jog ieškovų patalpos gali būti valdomos ir be ginčo statinių, vis dėlto yra reikšminga ir vertintina nustatant statinių ir ginčo turto vientisumą bei sąsajumą, taip pat sprendžiant ir dėl funkcinio ryšio tarp jų egzistavimo pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-690/2018).

49.5. Ieškovė siekia perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovei, nors pagal kasacinio teismo praktiką būtent ieškovas turi pareigą įrodyti nuosavybės teisę į ginčo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012).

49.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-2252 pagrindu AB „Spauda“ buvo suteiktos nuosavybės teisės į ginčo statinius, tačiau šioje sprendimo dalyje teismas nesprendė klausimo dėl nuosavybės pripažinimo (ir apskritai nesprendė dėl nuosavybės AB „Spauda“ pripažinimo). Šioje dalyje buvo sprendžiamas klausimas dėl vindikacijos taikymo. AB „Spauda“ dar 2009 m. lapkričio 13 d. išviešino VĮ Registrų centre nuosavybės teises į ginčo turtą. Iki 2017 m. vasario 15 d. Statinių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo niekas į ginčo turtą jokia tvarka reikalavimo nepareiškė. Jokių apribojimų viešame registre sudaryti ginčo sandorį įregistruota nebuvo. Atsakovė UAB „Limpa“ neturėjo pagrindo abejoti, jog ginčo turtas nuosavybės teise priklauso AB „Spauda“, nes Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2106-464/2014 buvo patvirtintas RAB „Spauda“ restruktūrizavimo planas, kuriame ginčo turtą, kaip RAB „Spauda“ nuosavybę, buvo numatyta parduoti.

49.7. CK 4.14 straipsnis ginčui netaikytinas, kadangi UAB „Savaitė“ nuosavybės teisė į patalpas pirminių savininkų buvo įgytos ne privatinės, bet viešosios teisės pagrindu, t. y. privatizavimo būdu (vėliau perleistos UAB „Savaitė“). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015 išaiškinta, kad jeigu privatizavimo dokumentuose aiškiai nenurodoma, jog atitinkamas daiktas yra privatizuojamas ir už jį atsiskaitoma, tai toks daiktas nėra privatizuojamas, nėra laikomas priklausiniu, į kurį asmuo įgijo nuosavybės teisę. Ieškovai įrodymų, jog įsigijo būtent ginčo turtą, nepateikė. Todėl teismai negalėjo neįgytos teisės nei ginti, nei jos apriboti, atitinkamai neturėjo pagrindo taikyti Konstitucijos 23 straipsnio.

49.8. 2009 m. spalio 29 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas jau 2009 m. lapkričio 13 d. buvo išviešintas viešame registre, o pradinis ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2017 m. rugpjūčio 18 d. (ieškinys priimtas 2017 m. rugpjūčio 23 d.), dėl to ginčijant aktą taikytinas vieno mėnesio terminas, kuris buvo praleistas (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis). Šis terminas buvo praleistas net ir tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kaip nurodyta kasaciniame skunde, kad apie aktą ieškovai sužinojo 2016 m. liepos 22 d. Remiantis teismų praktika šiuo atveju ieškinio senaties terminai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-296-520/2016; kt.).

49.9. Ieškovė UAB „Savaitė“ neįrodė CK 4.14 straipsnio taikymo sąlygų, todėl kasacinio teismo išaiškinimai civilinėse bylose Nr. 3K-3-315/2008, Nr. 3K-3-433/2009, Nr. 3K-3-807/2003, Nr. 3K-3-452/2011, Nr. 3K-3-428/2014 nagrinėjamai bylai neaktualūs. Gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalių) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Kitos patalpos liko viešosios nuosavybės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011).

49.10. Turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-7-38/2008). Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnis nustatė, kad privatizavimo objektas yra įmonė, įstaiga, pastatas ar kitas valstybinis turtas, įtrauktas į privatizavimo programas, o šio straipsnio 4 punkte buvo nustatyta, jog privatizavimo objektu negali būti valstybinis turtas, kuris neperkainotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas taisykles. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo turtas būtų įkainotas ir ieškovų privatizuotas ar kitaip atskirtas nuo AB (VĮ) „Spauda“ turto. UAB „Savaitė“ 2002 m. birželio 11 d. sutartimi, sudaryta su UAB „Echo Litvy“, nusipirko išimtinai tik patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

49.11. Apeliacinės instancijos teismas vien tik dėl to, jog ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nesprendė dėl jo statuso. Tai buvo tik viena iš aplinkybių, nustatytų įvertinus byloje esančius įrodymus.

50. Atsakovė RAB „Spauda“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:50.1. Civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad ši civilinė

byla ir civilinė byla Nr. e2-1836-545/2017 yra nesusijusios, nes jose nagrinėjami skirtingi klausimai. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1667-912/2018 nutarė atmesti prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo. Nutartyje teismas konstatavo, kad šios bylos ir civilinės bylos Nr. e2-1836-545/2017 nagrinėjimo dalykas nesutampa. Ši nutartis ieškovų nebuvo apskųsta. Be to, civilinėje byloje Nr. e2A-189-912/2019 Vilniaus apygardos teismas, 2019 m. sausio 25 d. nutartyje pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų apie ginčo aikštelių ir tvorų, kaip priklausinių, statusą, pažymėjo, kad šis klausimas nagrinėjamas kitoje byloje (t. y. šioje byloje) ir nėra susijęs su pareikšto ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 dalyku. Civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 nedalyvavo šioje byloje kaip atsakovės įtrauktos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, UAB „Limpa“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Taigi šioje byloje negalima remtis civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 priimto sprendimo argumentais.

50.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad galimybė daiktą naudoti kaip atskirą nelemia daikto kaip priklausinio statuso, nes tai nėra esminė pagrindinio daikto dalis (CK 4.15 straipsnis). Šiais skundo argumentais ieškovė paneigia savo ieškinyje ir apeliaciniame skunde dėstytus argumentus. Aplinkybės apie galimybę daiktus valdyti atskirai žemesnės instancijos teisme vertinimą nulėmė tai, jog šią aplinkybę patys ieškovai įrodinėjo, t. y. kad ginčo turtas negali būti valdomas atskirai nuo administracinio pastato, kuriame ieškovai turi patalpų. Galimo naudojimosi ginčo aikštele faktas yra vertinamas nagrinėjant aplinkybę, ar pats daikto naudojimas sukuria daikto kaip priklausinio statusą. Be to, teismai konstatavo, kad tai, jog ginčo statiniai naudojimąsi pastatais daro patogesnį, nereiškia jų funkcinio, neatskiriamo ryšio.

50.3. Statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2014 nustato norminius automobilių stovėjimo vietų skaičius skirtingų paskirčių pastatams. Tačiau šie reikalavimai yra taikomi tik statant naujus pastatus arba rekonstravimo ar remonto metu padidėjusiems pastatų plotams (107 punktas). Taigi, šis reglamentas nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Be to, ieškovas neįrodė, kad ieškovų valdomų kitų prie pastatų esančių aikštelių jiems nepakanka pagal nurodytą reglamentą. Antstolio Armino Naujokaičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 1 priedas – fotoplanas patvirtina, kad pastatų 4B22b, 6B3b, 7M2p savininkai kartu naudoja bent 5 kitas stovėjimo aikšteles (viena šalia 7M2/p nėra asfaltuota). Taigi ieškovai automobiliams statyti realiai naudoja kitas aikšteles, o ne ginčo stovėjimo aikštelę.

50.4. Atsakovė sutinka, kad teisinės registracijos ar žemės sklypo nuosavybės aplinkybės, nesant kitų reikšmingų aplinkybių, negali paneigti (patvirtinti) ginčo turto kaip priklausinio statuso, tačiau gali būti vertinamos kaip papildomos. Sklype (duomenys neskelbtini) yra 14 pastatų, kurių indeksai yra 4B22b, 6B3b, 7M2p, 1P3/b, 3F1p, 5B5b, 9F2p, 2E1p, 8H1p, 10L1g, 13F2p, 1mŽ. Visi šie statiniai pastatyti statant LKP CK leidyklos kompleksą. Nurodyti statiniai turėjo savo atskirą funkcinę paskirtį (gamybos

korpusas, kultūros korpusas, degalinė, autoūkio pastatas ir t. t). Nepaisant to, jog ginčo aikštelės buvo pastatytos leidyklos komplekso statybų metu, jos niekada nebuvo funkciniu ryšiu susijusios su pastatu 4B22b, kuriame ieškovai valdo patalpas. Tas pats pasakytina ir apie kitas sklype esančias ne ginčo aikšteles, išsidėsčiusias, pavyzdžiui, prie pastatų 2E1p, 3F1p, 10L1g, 13F2p, kurias valdo kitų pastatų savininkai. 4B22b pastato valdytojai (ir ieškovai) valdo kitas penkias aikšteles. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant pagrindinio ir antraeilio daikto kvalifikavimo klausimą, šių daiktų paskirtis, jų funkcinis ryšys, naudojimo pobūdis yra svarbūs ne kažkada praeityje, šių daiktų sukūrimo metu, o atsižvelgiant į aktualią situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-695/2018).

50.5. Teismo 2019 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-1344-643/2019 37.2 punkte, kuriame nurodyta, jog „AB „Spauda“ byloje neįrodė esanti šilumos tinklų statytoja, yra dėstomi ne teismo, bet Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentai. Teismas sprendė, kad šilumos tinklai yra bešeimininkis turtas, nes neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

50.6. Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-134/2008; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovai, kurie buvo atstovaujami net trijų advokatų, neįrodė, jog ginčo turtas yra priklausinys, atsakovės įrodė priešingą aplinkybę. Visi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė AB „Spauda“, tačiau vėliau, 1994 m., buvo leista privatizuoti administraciniuose pastatuose 4B22b, 6B3b ir 7M2p esančias patalpas. Ieškovai ir kitų statinių savininkai niekada nesinaudojo (nesinaudoja) ginčo turtu, kadangi pagrindiniai įėjimai į ieškovų pastatus yra suformuoti visai kitoje sklypo pusėje (iš (duomenys neskelbtini) pusės). Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkai ir lankytojai stato automobilius ne ginčo aikštelėje, o kitoje didesnėje aikštelėje, kuri suprojektuota šalia (duomenys neskelbtini), t. y. vadinamojoje (duomenys neskelbtini) aikštėje ir dar keliose aikštelėse. Šios aikštelės, takeliai ir jų prieigos yra suformuoti ties pastatų 4B22b, 6B3b ir 7M2p pagrindiniais įėjimais. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. birželio 5 d. nutarimu atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones konstatuota, kad ginčo statiniai nėra susiję su valstybei nuosavybės teise 6B3/b pastate priklausančiomis patalpomis nuolatinio pobūdžio bendra ūkine paskirtimi ir funkciniu ryšiu.

50.7. Iki sandorio su UAB „Limpa“ atsakovė buvo teisėta ginčo statinių valdytoja bei savininkė ir turėjo teisę atlikti ginčo turto teisinės registracijos veiksmus. RAB „Spauda“ ir LKP CK leidykla yra tas pats asmuo, kuriam buvo tik pakeistas pavadinimas. RAB „Spauda“ laikytina ginčo statinių statytoja (statyba vyko ūkio būdu). Ginčo aikštelių atsiradimo (statybos) pradžia – 1985 m., tačiau netiksliai nurodyta statybos pradžios data nėra esminis ginčijamo 2009 m. spalio 29 d. akto trūkumas. Šie duomenys galėtų būti pataisyti ir pateikti Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojui dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų patikslinimo.

50.8. Reikalavimas panaikinti 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą yra savarankiškas, nes jo tenkinimas lemtų kitų ieškinio reikalavimų dėl nuosavybės dalių į ginčo turtą priteisimo ir sandorio negaliojimo pripažinimo negalimumą. Pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį tik pripažinus statinį tinkamu naudoti galima ši daiktą suformuoti, t. y. nustatyti daikto kadastro duomenis ir jį įregistruoti kaip nekilnojamąjį daiktą (2009 m. spalio 29 d. galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi, tuo atveju, jei teismas panaikintų ginčijamą aktą, išnyktų teisinis pagrindas statinį laikyti nekilnojamuoju daiktu ir jis būtų išregistruotas. Tokiu atveju, išnykus nekilnojamajam daiktui, taip pat taptų negalimas ieškinio reikalavimo dėl nekilnojamojo daikto dalių priteisimo patenkinimas. Reikalavimas panaikinti ginčijamą aktą nėra susijęs su ieškovų reikalavimu priteisti ginčo turto dalis. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje taikytinas kasacinio teismo išaiškinimas, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio,

jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008). Be to, teismai taikė ne ieškinio senatį, bet ABTĮ nustatytą skundo pateikimo procesinį terminą.

50.9. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovai yra praleidę terminą 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktui skųsti. Aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ yra atsakovės kreditorė, kuri aktyviai dalyvavo RAB „Spauda“ restruktūrizavimo plano tvirtinimo procese. Būtent šiame restruktūrizavimo plane, kuriam pritarė kreditorių dauguma, buvo nurodyta, kad ginčo turtas bus parduotas kreditorių reikalavimams padengti. Vėliausiai 2014 m. gegužės 15 d. (kai buvo priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo planą civilinėje byloje Nr. B2-2106-345/2014) bendrija sužinojo apie ginčo turto įregistravimą atsakovės vardu bei galėjo bendrijos narių vardu pareikšti atitinkamus reikalavimus, kurie reiškiami šioje byloje. UAB „Kemalja“ ir T. B. šioje byloje ieškinį pareiškė 2018 m. balandžio 16 d. B. savo ieškinį pareiškė 2018 m. gegužės 22 d. (beveik po metų, kai buvo pradėta ši byla). Ieškovai jau daug anksčiau žinojo apie kitų ieškovų pareikštą ieškinį šioje byloje, kadangi jau pirminiame 2017 m. rugpjūčio 17 d. ieškinyje į trečiųjų asmenų sąrašą buvo įtraukta ieškovams bendrojo naudojimo objektų klausimais atstovaujanti Aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“.

50.10. Kasaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika negalima vadovautis, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

51. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:51.1. Ieškovė, suformuluodama kasacinio skundo prašymą visų ieškovų vardu, pažeidė CPK 347

straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, juolab kad CPK 348 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog dalyvaujantys byloje asmenys per terminą, nustatytą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto kasacinio skundo.

51.2. Reikalavimas panaikinti 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą yra susijęs su viešojo administravimo sritimi, todėl laikytinas administracinio teisinio pobūdžio reikalavimu. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016; kt.). Ieškovai pateikė ieškinį smarkiai praleidę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą terminą ir vien tai buvo pagrindas jį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; kt.). 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2009 m. lapkričio 13 d., todėl jo apskundimo termino pradžia laikytina 2009 m. lapkričio 14 d. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Tai reiškia, kad, taikant šiuos terminus, nustatant jų pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017). Teismai tinkamai taikė Konstitucijos 23 straipsnį, pagrįstai neatnaujino praleisto termino šiam aktui apskųsti, nes ieškovai nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.

51.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 buvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo tik 2019 m. sausio 25 d. apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį. Taigi pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą šioje byloje res judicata (galutinis teismo sprendimas) principas nebuvo taikomas. Teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 nenustatė aplinkybių, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, nes nurodytoje byloje pagrindinis ieškinio reikalavimas buvo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1241-(14.49.2/) „Dėl žemės sklypo

(kadastro Nr. 0101/0030:5), esančio (duomenys neskelbtini), pastatų eksploatacijai tenkančių žemės sklypo dalių nustatymo“, taigi neturi jokio prejudicinio ryšio su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

51.4. Ieškovai turėjo įrodyti, kad ginčo turtas yra pastatų priklausiniai. Teismai šio fakto nenustatė.52. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Spaudos rūmų Aukštuminio pastato

savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovų UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ ieškinį, UAB „Kemalja“ ir T. B. ieškinį, G. B. ir A. B. ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

53. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ieškovės UAB „M-1“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Lirsona popierius“ prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovų UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ ieškinį, UAB „Kemalja“ ir T. B. ieškinį, G. B. ir A. B. ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

54. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ieškovai A. B. ir G. B. prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovų UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ ieškinį, UAB „Kemalja“ ir T. B. ieškinį, G. B. ir A. B. ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl aikštelių ir tvoros, kaip antraeilių daiktų ir pagrindinio daikto priklausinių, likimo

55. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-403/2020, 22 punktas; kt.).

56. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-403/2020, 23 punktas; kt.).

57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis,

buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2013; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-403/2020, 24 punktas; kt.).

58. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 4.14 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, jog priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011).

59. Pasisakydamas dėl priklausinių teisinio statuso kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas kaip nekilnojamojo turto objekto arba dėl unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013; kt.).

60. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl (duomenys neskelbtini), esančių tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelės, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), ir aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausymo nuosavybės teise atsakovei RAB „Spauda“ ir atitinkamai jos teisės perleisti nurodytą turtą UAB „Limpa“. Aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centre įvardijama kaip teniso, aikštelės, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), paskirtis VĮ Registrų centre neįvardijama, tačiau, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ji yra naudojama automobiliams statyti. Ieškovės nuomone, nurodytas turtas bendrosios nuosavybės teise priklauso pastatų (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams proporcingai jų turimų nuosavybės teise patalpų dydžiui kaip priklausiniai, todėl atsakovė RAB „Spauda“ neturėjo teisės įsiregistruoti nurodytų aikštelių ir tvorų savo vardu ir parduoti jų UAB „Limpa“. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nurodytas turtas nėra pastatų (duomenys neskelbtini), priklausiniai, be to, šis turtas priklausė AB „Spauda“ kaip Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto leidyklos turto perėmėjai, todėl ji turėjo teisę šį turtą perleisti UAB „Limpa“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta teismų išvada padaryta netinkamai taikant priklausinius reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgus į nutarties 55–59 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, nenustačius visų reikiamų bylai išnagrinėti svarbių aplinkybių dėl atsakovės RAB „Spauda“ nuosavybės teisės į ginčo turtą iki jo perleidimo UAB „Limpa“.

61. Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę bei garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, be kita ko, teisėtumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais

pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.

62. Byloje teismų nustatyta, kad ginčo aikštelės su tvoromis, kaip ir visas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto leidyklos kompleksas, buvo pastatyti TSKP Centrinio komiteto reikalų valdytojo 1977 m. birželio 2 d. sprendimo ir leidimo atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties) pagrindu. Kompleksas buvo statomas nuo 1978 m.; iki 1986 m. gruodžio buvo atlikti visi statybos darbai. Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ turtas priklausė Komunistų partijai. Lietuvos Respublikos valstybei perėmus Lietuvos komunistų partijai priklausantį turtą, Lietuvos leidybos įmonė „Spauda“ buvo reorganizuota į valstybinę akcinę leidybos įmonę, leidžiant laikinai įmonei naudotis jos turtu. Lietuvos leidybos įmonė „Spauda“ buvo reorganizuota į specifinės paskirties valstybinę įmonę „Spauda“, vėliau ji tapo akcine bendrove. Lietuvos Respublikos valstybei perėmus Lietuvos komunistų partijos turtą, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto leidyklos administracinis ir gamybinis korpusai (kartu su ginčo aikštelėmis ir tvoromis) buvo perduoti VĮ „Spauda“. Teismai sprendė, kad AB „Spauda“ yra Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ teisių (ir turto) perėmėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai nenustatė šiam ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su komplekso (duomenys neskelbtini), kaip valstybės turto, privatizavimu.

63. Lietuvos kultūros ministerijos 1999 m. balandžio 13 d. rašte „Dėl VĮ Spauda“ pastatų priklausomybės“ nurodyta, jog pastatas (duomenys neskelbtini) 4B22b su 5348,10 kv. m patalpomis, pastatas 5B2b su 2675,16 kv. m patalpomis, pastatas 6B3b su 2911,74 kv. m patalpomis, pastatas 5B2p su 2207,29 kv. m patalpomis, pastatas 1G4p su 20280,61 kv. m patalpomis, pastatas 3F1p su 2370,37 kv. m patalpomis, pastatas 2G2p su 2849,21 kv. m patalpomis yra VĮ „Spauda“ balanse. Byloje yra pateiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymas Nr. 333, kuriuo specialiosios paskirties AB „Spauda“ direktoriui buvo įsakyta teisiškai įregistruoti VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Vilniaus filiale pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (4B22b-3167,67 kv. m, 5B5/b-2602,17 kv. m, 6B3/b-2058,91 kv. m, 7M2/p-2178,84 kv. m, 1G4/p-20280,61 kv. m, 3F1/p-221,98 kv. m, 2G2/p-2849,21 kv. m, kontrolinę 8H1/p-60,85 kv. m, sandėlį 9F1/p-205,26 kv. m). Nurodyto įsakymo pagrindu specialios paskirties AB „Spauda“ buvo įregistruota nuosavybės teisė tik į dalį patalpų ir statinių, tačiau ši aplinkybė nepaneigia jos nuosavybės teisės (jeigu tokia būtų nustatyta) į ginčo statinius.

64. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 31 punktas). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 506 (keistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 743) „Dėl akcinės bendrovės „Spauda“ įstatinio kapitalo mažinimo ir patalpų (duomenys neskelbtini) perdavimo“ buvo sumažintas AB „Spauda“ įstatinis kapitalas, sumažinus valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų skaičių ir perduodant Kultūros ministerijai valdyti valstybės turtą patikėjimo teise, būtent – dalį patalpų (duomenys neskelbtini). Šis faktas patvirtina, kad ne visas kompleksas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise buvo valdomas AB „Spauda“, kaip konstatavo bylą nagrinėję teismai. Byloje nenustačius, koks turtas (duomenys neskelbtini) priklausė AB „Spauda“, nėra aišku, ar AB „Spauda“ priklausė nuosavybės teise visas ginčo turtas (dvi aikštelės ir tvoros), taip pat ar ginčo turtas nebuvo perleistas kartu su kitomis patalpomis ieškovams.

65. Byloje pateiktos patalpų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartys, kurių pagrindu ieškovai įsigijo šiuo metu valdomas patalpas. Dalis ieškovų patalpas įsigijo iš AB „Spauda“, tačiau dalis – iš trečiųjų asmenų. Byloje nenustatyta, kas tais atvejais buvo pirminis pastarųjų patalpų pardavėjas, t. y. ar šias patalpas pardavinėjo AB „Spauda“, kaip savininkė, ar jos buvo privatizuojamos ir jas ieškovams pardavė kiti asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys yra svarbūs nagrinėjamoje byloje tam, kad būtų galima nustatyti, ar ieškovai patalpas įsigijo kartu su atitinkama dalimi ginčo statinių, kuriuos ieškovai

traktuoja kaip pastatų (duomenys neskelbtini) priklausinius, ar sutartyse nebuvo padarytos aiškios išlygos dėl priklausinių nepardavimo.

66. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ginčo patalpos nelaikytinos pastatų (duomenys neskelbtini) priklausiniais. Tokią išvadą teismai grindė tuo, kad ginčo aikštelės su tvoromis gali būti naudojamos atskirai nuo pastatų, bet kokiai veiklai, o administraciniai pastatai gali būti eksploatuojami be ginčo aikštelių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai viena iš aikštelių naudojasi, tačiau vien tik daikto naudojimas, nenustačius jo tarnavimo pagrindiniam daiktui, nelaikytinas pakankama priežastimi pripažinti tokį daiktą antraeiliu daiktu – priklausiniu. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, ar ieškovai naudojasi ginčo turtu, prieštaringos. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sureikšmino ginčo turto (ne)naudojimo veiksnį.

67. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abi ginčo aikštelės yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, greta viena kitos, jos apjuostos ir atitvertos viena nuo kitos sena metaline tvora. Aikštelės yra greta administracinių statinių. Viena aikštelė naudojama automobiliams statyti; teniso aikštelė nenaudojama, apaugusi daugiamečiais medžiais. Abi aikštelės yra žemės sklypo kampe, pastatų komplekso pakraštyje. Šalia aikštelių yra įvažiavimas į pastatų komplekso teritoriją nuo (duomenys neskelbtini) gatvės. Taigi ginčo statiniai yra komplekso (duomenys neskelbtini) teritorijoje, pastatai (duomenys neskelbtini), taigi ir ginčo aikštelės bei tvoros buvo pastatyti kaip vientisas kompleksas. Viena aikštelė skirta pastatuose dirbančiųjų poilsiui (sportui), kita naudojama darbuotojų ir lankytojų automobiliams statyti. Taigi ginčo turtas pastatytas ir naudojamas tam, kad nuolat tarnautų pastatams (duomenys neskelbtini).

68. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino ginčo statinių funkcinį ryšį su pastatais – iš esmės prilygino jį tokiam funkciniam ryšiui, kuris faktiškai nustatomas sprendžiant dėl esminių pagrindinio daikto dalių (CK 4.15 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kriterijus, pagal kurį daiktas kvalifikuojamas kaip esminė pagrindinio daikto dalis – jo neatskiriamas funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu – toks, kad pagrindinis daiktas be esminės dalies netenka savo naudingumo, nes netenkina poreikių, kuriems yra skirtas; esminė daikto dalis neturi savarankiškos paskirties – jos funkcija yra užtikrinti pagrindinio daikto atitiktį tikslinei paskirčiai, be pagrindinio daikto esmine jo dalimi esantis daiktas nenaudingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2014). Nurodytoje byloje kasacinis teismas laikė esmine pagrindinio daikto – namo dalimi pamatus, be kurių namas negalėtų funkcionuoti. Nagrinėjamos bylos atveju nustatant aikštelių ir tvoros kaip administracinių pastatų priklausinių faktą tokio pobūdžio funkcinio ryšio nustatyti pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį ir kasacinio teismo formuojamą praktiką nereikalaujama (nutarties 57 punktas).

69. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatytas faktas, jog, be ginčo aikštelių, prie pastatų yra įrengtos kelios kitos automobilių stovėjimo aikštelės, neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti. Byloje nėra nustatyta, kad atskiros vientiso komplekso (duomenys neskelbtini) aikštelės buvo priskirtos tarnauti konkretiems tame komplekse pastatytiems administraciniams pastatams. Taigi ginčo aikštelės (su jų konstrukciniais elementais – tvoromis) buvo pastatytos nuolatinai viso komplekso pastatams tarnauti. Tai pagrindžia ir byloje pateikta teismo eksperto ir konsultanto Gintauto Tiškaus išvada. Teismų akcentuota aplinkybė, kad ginčo statiniai yra ne ant ieškovams priklausančio žemės sklypo, taip pat neturi reikšmės sprendžiant dėl šio turto teisinio statuso (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-403/2020).

70. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog ieškovai neįrodė, kad ginčo aikštelės su tvoromis yra pastatų, kuriuose yra jų nuosavybės teise valdomos patalpos, priklausiniai ir kad tarp jų yra nuolatinis funkcinis ryšys, yra nepagrįsta (CPK 178 straipsnis).

71. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1836-545/2017 nustatytais faktais kaip prejudiciniais. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo panaikinimo (pastatų eksploatacijai tenkančių žemės sklypo dalių nustatymo) ir įpareigojimo grąžinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių, reikalingų savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ir įrenginiui eksploatuoti, planą patikslinti. Ginčo statinių kaip pastatų (duomenys neskelbtini) priklausinių

nuosavybės teisės klausimas nebuvo nurodytos bylos įrodinėjimo dalykas. Be to, nagrinėjamos ir nurodytos bylų šalys nesutampa. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad tokiu atveju nėra pagrindo nustatytą faktą vertinti kaip prejudicinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-88/2013; kt.).

72. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ginčo statiniai yra pastatų (duomenys neskelbtini), priklausiniai, tam, kad būtų išspręstas tarp šalių kilęs ginčas dėl jų priklausomybės, kaip minėta, būtina įvertinti specifinės paskirties VĮ „Spauda“ turto perdavimo (privatizavimo) dokumentus. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad juose nėra aiškiai nurodyta, jog ginčo statiniai, kaip priklausiniai, nėra įtraukiami į perduodamo (privatizuojamo) turto vertę, juos turėjo ištikti pagrindinių daiktų, t. y. pastatų (duomenys neskelbtini) likimas – ginčo statiniai turėjo būti perduoti (privatizuoti) kartu su pastatais ir pereiti atsakovės AB „Spauda“ (ar kitam privatizavimo procese dalyvavusiam asmeniui, jei toks būtų nustatytas) nuosavybėn (nutarties 58 punktas). Tas pats pasakytina ir dėl ieškovų valdomų patalpų pirkimo–pardavimo sutarčių vertinimo, t. y. jose aiškiai nenurodžius, kad patalpos parduodamos be priklausinių, patalpų priklausinius turėjo ištikti pagrindinio daikto likimas, t. y. jie atitinkama dalimi turėjo pereiti nuosavybėn ieškovams kartu su šiuo metu ieškovams priklausančiomis patalpomis (CK 4.14 straipsnio 1 dalis).

73. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), ir tai lėmė netinkamą materialiosios ir proceso teisės normų taikymą.

Dėl statinio(-ių) pripažinimo tinkamu naudoti akto ginčijimo ir termino apskųsti administracinį aktą taikymo

74. Ieškovai ginčija Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.  (101)-11.4-2252, kuriuo pripažinti tinkamais naudoti statytojos AB „Spauda“ kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini): aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teniso aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šis aktas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus, taip pat pripažino, kad ieškovai yra praleidę senaties terminą šiam aktui ginčyti (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis).

75. Ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252 yra administracinio teisinio pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 12 punktą; kt.).

76. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

77. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, jis laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-550/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies (galiojančios redakcijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis) taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam

tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006; 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

78. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju taip pat aktualu, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

79. Kasacinis teismas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo yra išaiškinęs, kad klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje (galiojančios redakcijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis) nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011).

80. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintas dešimties metų terminas, skaičiuojamas nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo, yra naikinamasis, todėl pasibaigęs negali būti atnaujintas. Asmeniui kreipiantis į teismą su skundu dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą dėl administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas, taikant jį kartu su ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi). Naikinamojo termino pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019; 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-110-492/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-194-552/2020; kt.).

81. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad senaties terminas 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktui ginčyti ieškovams prasidėjo nuo sužinojimo apie šį aktą momento – 2009 m. lapkričio 14 d. Ieškovė UAB „Savaitė“ kasaciniame skunde nurodo, kad apie savo pažeistas teises iš tikrųjų sužinojo (ar galėjo sužinoti) tik kilus ginčui dėl žemės sklypo padalijimo, kai susipažino su 2016 m. liepos 22 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo informacija, todėl nepraleidusi nustatyto vieno mėnesio termino 2016 m. liepos 22 d. kreipėsi į teismą. Dėl šio kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar nebuvo praleistas senaties terminas apskųsti ginčijamą aktą, svarbu yra ne tai, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį aktą, o tai, kada šio akto pagrindu AB „Spauda“ įregistravo savo kaip statytojos nuosavybės teises į ginčo turtą. Tokia išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, kad pats pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriuo buvo pripažinta, kad ginčo statiniai yra tinkami naudoti, esant byloje nustatytai aplinkybei, kad ieškovams nebuvo trukdoma naudotis ginčo statiniais (ar dalimi jų), negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis ieškovų teises. Tik nuosavybės teisės įregistravimas tokio akto, kuriame AB „Spauda“ nurodyta kaip statytoja, pagrindu, gali būti vertinamas kaip pažeidžiantis ieškovės teises į ginčo statinius. Teismai, spręsdami, kada ieškovai sužinojo (ar turėjo sužinoti) apie ginčo aktą, nepagrįstai nevertino nurodytų aplinkybių. Tuo atveju, jeigu teismai nustatytų, kad ieškovai vis dėlto

praleido terminą ginčo aktui apskųsti, į nurodytas aplinkybes turėtų atsižvelgti spręsdami praleisto termino atnaujinimo klausimą, kadangi ieškovės UAB „Dujotekana“, UAB „Savaitė“, UAB „ZNAD WILII radijo stotis“, UAB „Retinvestus“, UAB „M-1“, UAB „Lirsona popierius“ prašė atnaujinti vieno mėnesio terminą 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktui ginčyti, tačiau teismai nurodė, kad nenustatė jokių svarbių šio termino praleidimo priežasčių, ir prašymo netenkino. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės reikalavimus panaikinti ginčijamą aktą pareiškė nepraleidusios 10 metų termino šiam aktui skųsti. Jeigu teismai spręstų ginčo akto apskundimo atnaujinimo klausimą, taip pat turėtų atsižvelgti į ginčo esmę, t. y. kad ieškovai kreipėsi į teismą prašydami apginti, kaip jie patys teigia, turėtas ir pažeistas jų nuosavybės teises, taigi į gintinų teisių, jeigu būtų nustatyta, kad jos tokios buvo ir buvo pažeistos, svarbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė yra viena iš svarbiausių asmens teisių, o tai reiškia, kad ji turi būti veiksmingai ginama nuo neteisėto kėsinimosi ar pažeidimo. Taip pat teismas turėtų įvertinti ieškovų elgesį ginant savo teises, atsižvelgti į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, į tai, kad ieškovų nuosavybės teisių (jeigu jos byloje būtų nustatytos) pažeidimas pasireiškė ne akivaizdžiai varžant jų naudojimąsi nuosavybe, o tik atsakovės AB „Spauda“ vardu išviešinant nuosavybės teisę į ginčo turtą, kad išviešinimui panaudotas ginčijamas aktas buvo surašytas neatlikus jokių statybos darbų ir neturint faktinio pagrindo sukurti nuosavybės objektą.

82. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, jog ginčijamas 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo surašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ pagrindu, nes šiuo teisės aktu buvo leista įregistruoti senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., tuo atveju, jei statiniai pripažįstami tinkamais naudoti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, būtent – Statybos įstatymą ir aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“. Pagal šiuos teisės aktus ginčo statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu nebuvo pripažintas statinių statybos teisėtumas, nes realiai komplekso (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai ginčo statinių statybos tuo metu jau nebuvo vykdomos.

83. Minėta, kad aikštelių su tvoromis statybos teisėtumą patvirtina TSKP Centrinio komiteto reikalų valdytojo 1977 m. birželio 2 d. sprendimas su leidimu atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties). Tokio dokumento išdavimas atitiko tuo metu galiojusio Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl priemonių individualinės statybos trūkumams pašalinti“ patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų 3 punkto, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 patvirtintos Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos 1 punkto a, b papunkčių reikalavimus. Nors šis dokumentas byloje nepateiktas, tačiau nurodytas 1986 m. gruodžio 30 d. Valstybinės priėmimo komisijos užbaigto objekto priėmimo eksploatacijon akte. Tuometinė valstybės įgaliota institucija, remdamasi 1977 m. birželio 2 d. sprendimu su leidimu atlikti statybos ir montavimo darbus (gyvenamosios civilinės paskirties), bei individualiu projektu Nr. 1688, pripažino statybą tinkamą naudoti. Taigi statybos užbaigimas ir statinių tinkamumas buvo pripažintas 1986 m. ir byloje nustatyta, kad po 1986 m. gruodžio mėn. statybos (duomenys neskelbtini) nebevyko. Ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. spalio 29 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-2252 buvo patvirtinta faktinio pobūdžio aplinkybė apie buvusios statybos statinių tinkamumą naudoti, kadangi minėtas Vyriausybės nutarimas statinių įregistravimą siejo su tokia aplinkybe. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamame akte, be kita ko, yra nurodyta, jog ginčo statinių statytoja yra AB „Spauda“, techninis prižiūrėtojas – savininkas. Ginčijamo akto pagrindu tik atsakovės RAB „Spauda“, kaip vienintelės ginčo statinių savininkės, nuosavybės teisės yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl

tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso atitinkamos ginčo statinių dalys, tai būtų pagrindas pripažinti, kad ginčijamu aktu yra pažeidžiamos ieškovų nuosavybės teisės.

84. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustačius, jog ieškovai taip pat yra ginčo statinių savininkai, būtų pagrindas pripažinti, jog VĮ Registrų centre atliktas vienintelės savininkės AB „Spauda“ nuosavybės teisės į ginčo statinius išviešinimas neatitiko realių daiktinių teisių į ginčo statinius turinio. Tam, kad būtų padaryta tokia išvada, minėta, šioje byloje būtina patikrinti specifinės paskirties VĮ „Spauda“ turto perdavimo (privatizavimo) dokumentus ir nustatyti, ar ginčo statiniai buvo perduoti (privatizuoti) kaip pastatų (duomenys neskelbtini) priklausiniai, taip pat ar ginčo statiniai buvo parduoti ieškovams kartu su įsigyjamomis patalpomis.

85. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nusprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo šiam teismui, kad būtų ištaisyti šioje nutartyje nurodyti pažeidimai (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

86. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 5 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 38,52 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir grąžinti Vilniaus apygardos teismui bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Algirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22319 2020-10-28 2020-10-15 2020-10-15 -

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27366-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.38; 3.5.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Saulės sonata“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Veikmės statyba“ prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių vykdomojo rašto išdavimą dėl teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties vykdymo, aiškinimo ir taikymo, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes – šalys susitarimu iš dalies pakeitė taikos sutartį.

2. Pareiškėja UAB „Veikmės statyba“ prašė teismo išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje, užbaigtoje taikos sutartimi.

3. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi supaprastinto proceso tvarka patvirtinta pareiškėjų UAB „Veikmės statyba“ ir UAB „Saulės sonata“ 2018 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta taikos sutartis (toliau – ir Taikos sutartis), kuria šalys susitarė dėl skolos bei sulaikytų sumų sumokėjimo tvarkos, tačiau UAB „Saulės sonata“ nurodytos taikos sutarties sąlygų nevykdo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Veikmės statyba“ prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tenkino – išdavė UAB „Veikmės statyba“ vykdomąjį raštą dėl 602 327,98 Eur skolos išieškojimo iš skolininkės UAB „Saulės sonata“ pagal teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintą Taikos sutartį.

5. Byloje nustatyta, kad skolininkė UAB „Saulės sonata“ teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 3 punktu įsipareigojo 658 790,18 Eur sulaikytų mokėjimų sumą sumokėti kreditorei UAB „Veikmės statyba“ dalimis, mokėdama po 100 000 Eur sulaikytų mokėjimų dalį, ir pirmąjį mokėjimą atlikti per 30 kalendorinių dienų po to, kai UAB „Veikmės statyba“ pagal 2016 m. kovo 7 d. statybos rangos darbų sutarties sąlygas ir tvarką pateiks draudimo bendrovės statybos darbų garantinio laikotarpio laidavimo raštą.

6. Šalys 2019 m. kovo 1 d. galutiniu atliktų darbų aktu susitarė (toliau – ir Aktas), jog UAB „Saulės sonata“ nereikalauja iš UAB „Veikmės statyba“ pateikti sutarties garantinio laikotarpio užtikrinimo (laidavimo rašto). Skolininkės UAB „Saulės sonata“ argumentus, kad šis Aktas nėra teismo patvirtintas ir jis neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios bei pagal Akto nuostatas vykdomieji raštai neišduodami, nesant atitinkamo teismo sprendimo (nutarties), teismas atmetė. Teismas nurodė, kad šalys, surašydamos galutinį atliktų darbų aktą, įgyvendindamos Taikos sutarties sąlygas, geranoriškai susitarė, jog šis Aktas yra pagrindas išmokėti sulaikytas sumas Taikos sutarties 3 punkte nustatyta tvarka, nes užsakovas nereikalauja iš rangovo pateikti sutarties garantinio laikotarpio užtikrinimo (laidavimo rašto). Šiame Akte papildomų sąlygų, ribojančių sulaikytų sumų išmokėjimą, nenustatyta.

7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos UAB „Saulės sonata“ atskirąjį skundą, 2020 m. vasario 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

8. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad šalys, sudarydamos galutinį atliktų darbų aktą, sutarė, jog sulaikytos sumos tampa mokėtinos pareiškėjai ir šis Aktas yra pagrindas išmokėti sulaikytas sumas pagal Taikos sutarties 3 punkte nustatytą tvarką. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenurodytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.70 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas atmetė skolininkės UAB „Saulės sonata“ argumentus, kad pirmosios instancijos teismas suteikė per didelę reikšmę teismo nepatvirtintam ir neturinčiam res judicata galios 2019 m. kovo 1 d. galutiniam atliktų darbų aktui, taip pat argumentus, kad pasirašydama šį Aktą ir sutikdama nereikalauti laidavimo rašto, kaip nurodyta patvirtintos Taikos sutarties 3 punkte, ji tikėjosi, jog pareiškėja vykdys savo, kaip rangovės, įsipareigojimus ir taisys savo atliktų darbų defektus, šalių užfiksuotus pasirašant Aktą ir paaiškėjusius vėliau – garantiniu laikotarpiu.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog skolininkė nepateikė jokių duomenų, kad šalių sudarytas 2019 m. kovo 1 d. galutinis atliktų darbų aktas būtų nuginčytas ar prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Iš to išplaukia išvada, kad skolininkė, sudarydama Aktą, suprato savo veiksmų esmę ir reikšmę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu pareiškėja UAB „Saulės sonata“ prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – UAB „Veikmės statyba“ prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 646 straipsnio 3 dalį, spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje nustatytų sąlygų vykdymo tvarką, nekeisdamas šalių susitarimo esmės; teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013 išaiškinta, kad vykdomasis raštas išduodamas tik taikos sutarties nevykdymo atveju, kai ši tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime dėl jos patvirtinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016 26 punkte pažymėta, kad, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo

pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, taip pat svarbu yra nustatyti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, nedviprasmiškos ir gali būti priverstinai vykdomos. Nustačius, kad tokios teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos nėra aiškios, šalys jas supranta skirtingai ir (ar) jų priverstinai vykdyti neįmanoma apskritai, vykdomasis raštas pagal tokias sąlygas negali būti išduodamas. Tokiam atvejui įstatyme nurodyta galimybė šalies prašymu peržiūrėti teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, proceso atnaujinimo tvarka (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Šiuo konkrečiu atveju žemesnės instancijos teismai paprastos rašytinės formos Aktui suteikė tokią pačią juridinę galią, kaip ir teismo patvirtintai Taikos sutarčiai, kurios sąlygos buvo pakeistos Aktu. Teismai, nukrypdami nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, netyrė ir nesiaiškino, ar abi šalys vykdo savo priešpriešinius įsipareigojimus, nurodytus tiek Taikos sutarties 3 punkte, tiek Akte. Teismai apsiribojo aplinkybe, kad UAB „Saulės sonata“ neišmokėjo Taikos sutarties 3 punkte nurodytos sulaikytos sumos, bet neatsižvelgė į tai, kad UAB „Veikmės statyba“ neįvykdė savo priešpriešinių įsipareigojimų, nustatytų tiek Taikos sutarties 3 punkte (pareiga pateikti garantinio laikotarpio užtikrinimo laidavimo raštą), tiek Akte (pareiga pašalinti užfiksuotus defektus).

11. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja UAB „Veikmės statyba“ prašo skundą atmesti ir priteisti iš UAB „Saulės sonata“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:11.1. Tiek pagal CK 6.985 straipsnį, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2008 m.

sausio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2008 teismo patvirtinta taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią, nes ji kyla iš šalių suderintos valios, kuri patvirtinama teismo sprendimu. Esant tokiai teismo patvirtintos taikos sutarties galiai, taikos sutarties turinys gali būti pakeistas abipusiu šalių susitarimu arba dėl jos sąlygų sprendžiama atnaujinus byloje procesą. Taigi taikos sutartis gali būti pakeista: i) esant abiejų šalių valiai – jų susitarimo pagrindu; ii) nesant abiejų šalių valios – atnaujinus procesą dėl taikos sutarties tvirtinimo, vienos iš šalių pareiškimu. Sudarydamos Aktą šalys susitarė, kad šis Aktas, o ne prievolių užtikrinimo dokumentas, yra pagrindas mokėti sulaikytas sumas Taikos sutartyje nustatyta tvarka. Laidavimo raštas ir Aktas iš esmės yra tapatūs dokumentai, užtikrinantys Taikos sutarties 3 punkto įgyvendinimą, todėl Aktas, kaip šalių bendra valia sudarytas susitarimas dėl Taikos sutarties 3 punkto įvykdymo, yra laikytinas pakankamu faktu vykdomajam dokumentui dėl sulaikomos sumos sumokėjimo išduoti. Nei Aktas, nei laidavimo užtikrinimo dokumentas, kuris galėjo būti teikiamas, nebūtų tvirtinami teismo tokia tvarka, kokia buvo tvirtinama Taikos sutartis.

11.2. Nei dėl defektų konstatavimo, nei dėl pareiškėjos teiktino laidavimo rašto ar defektų šalinimo tvarkos nebūtų pagrindo atnaujinti proceso dėl Taikos sutarties sudarymo, nes šios aplinkybės šalims ir teismui buvo žinomos iki nutarties dėl Taikos sutarties patvirtinimo priėmimo dienos.

11.3. UAB „Saulės sonata“ apsisprendė atsisakyti Taikos sutarties įgyvendinimo sąlygos –garantinių statybos darbų laidavimo užtikrinimo rašto pateikimo, pakeičiant šią sąlygą šalių sudarytu susitarimu – Aktu. Kasaciniame skunde nėra nurodyta jokių kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad Aktu yra pakeista Taikos sutartis. Kaip bet kuris kitas laisva šalių valia sudarytas sandoris, Aktas pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį jo šalims turi įstatymo galią. Taikos sutartimi ir Aktu šalys laisva valia prisiėmė teises ir pareigas, ketindamos susitarti ne tik dėl Taikos sutarties įvykdymo tvarkos, tačiau ir dėl rangos sutarties užbaigimo. Tokią teisę šalys turėjo ir dėl to privalo savo susitarimų laikytis.

11.4. Po Akto sudarymo UAB „Saulės sonata“ nepateikė nė vienos rašytinės pretenzijos pareiškėjai dėl defektų aktuose nurodytų defektų tvarkymo, nederino defektų pašalinimo terminų, taip pat nereikalavo pateikti garantinio laikotarpio užtikrinimo dokumento. Tai patvirtina Akte nustatytą šalių valią, jog tokio užtikrinimo nebus reikalaujama.

11.5. Akte nustatyta defektų suma yra daugiau kaip dešimt kartų mažesnė nei Taikos sutarties 3  punkte nurodyta ir pareiškėjai sumokėtina suma, todėl skolininkė, sutrikdydama vykdymo procesą dėl neginčijamos 602 327,98 Eur sumos sumokėjimo, elgiasi nesąžiningai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo patvirtintos taikos sutarties teisinės galios

12. Šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Įstatyme taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis).

13. Savo esme taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas, tačiau tik teismo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis joms turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 1 dalis).

14. Kadangi esminis šios sutarties bruožas yra tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, tai taikos sutarties sąlygos neturi faktų konstatuojamosios, taigi ir tų faktų prejudicinės reikšmės, tačiau šalims ji svarbi jų subjektinėms teisėms ir pareigoms nustatyti, t. y. ši sutartis turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012).

15. Taigi taikos sutartis – tai viena iš civilinių sutarčių, nustatytų Civiliniame kodekse, rūšių. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia apie taikos sutarties turinį, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Sutarties laisvės principą ir procesinį šalių dispozityvumą šiuo atveju riboja tik CK 6.984 straipsnyje įtvirtinti atvejai, t. y. taikos sutartis negalioja dėl asmenų teisinio statuso ar veiksnumo, dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyviosios teisės normos, taip pat dėl klausimų, susijusių su viešąja tvarka. Teismas, tvirtindamas taikos sutartį, privalo patikrinti, ar joje nėra CK 6.984 straipsnyje įtvirtintų draudimų. Jeigu taikos sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, teismas tokios sutarties netvirtina (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

16. Tvirtindamas taikos sutartį, teismas priima nutartį, kuria nutraukia bylą, joje nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos (CPK 140 straipsnio 3 dalis, 629 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Remiantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi pirmiau nurodytame CPK straipsnyje yra įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys, o teismo sprendimo nevykdymas vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas galutinai ir teismo sprendimas turi būti vykdomas toks, koks jis yra priimtas, nes vykdymo procese teismo sprendimo pakeisti negalima. Teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas ir pakeistas tik instancine tvarka arba, esant įstatyme nurodytam proceso atnaujinimo pagrindui, – atnaujinus civilinės bylos procesą (CPK 365–369 straipsniai).

17. Šalims ginčą išsprendus taikiai, tarpusavio nuolaidų būdu sudarius taikos sutartį bei teismui šią patvirtinus, sutartis įgyja res judicata galią (CK 6.985 straipsnis), tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma

CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas) pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime dėl jos patvirtinimo. Taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo sprendimo (nutarties), kuriuo patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013).

18. Pagal bendrąsias vykdymo proceso nuostatas teismo patvirtintos taikos sutartys priskirtos prie vykdytinų dokumentų, kurie vykdomi pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tačiau vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra ne vykdytini dokumentai, bet nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis). Vienas iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimų, nutarčių pagrindu (CPK 587 straipsnio 1 punktas).

19. CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą; teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti; spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje nustatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės. Remiantis CPK 647 straipsnio 1 dalimi, jeigu sprendimas priimtas kelių ieškovų naudai ar keliems atsakovams arba jeigu nuspręsta išieškoti iš solidarių atsakovų, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus, tiksliai nurodydamas vykdymo vietą arba sprendimo dalį, kuri turi būti vykdoma pagal tą vykdomąjį raštą. Jeigu tam pačiam sprendimui vykdyti išduodami keli vykdomieji raštai, tai pažymima vykdomajame rašte nurodant, kuris vykdomasis raštas pagrindinis, o kuris antrinis, tretinis ir t. t. (CPK 648 straipsnio 4 dalis).

20. Vykdomojo rašto išdavimo procese teismas neturi teisės keisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų. Teismas gali keisti tik šių sąlygų, nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnio 1 dalis, 646 straipsnio 3 dalis). Gavęs tokį prašymą, teismas, vadovaudamasis sprendimo (nutarties) vykdymo tvarkos pakeitimo instituto nuostatomis, gali spręsti tik dėl procesinių tokio sprendimo (nutarties) vykdymo klausimų, pavyzdžiui, skolos, kitų pagal taikos sutartį mokėtinų sumų išdėstymo, mokėjimo atidėjimo, o dėl materialinių teisinių santykių aspektų negalėtų būti sprendžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-528-706/2015).

21. Vykdomajame rašte negali būti įrašomas kitoks šalių susitarimo turinys nei tas, kuris nurodytas taikos sutartį patvirtinančioje teismo nutartyje. Pagal CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktą vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014).

22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pagrindo išduoti vykdomąjį raštą priverstiniam UAB „Saulės sonata“ prievolių, nustatytų šalių sudarytoje ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintoje Taikos sutartyje, vykdymui. Šios Taikos sutarties 3 punktu UAB „Saulės sonata“ įsipareigojo 658 790,18 Eur sulaikytų mokėjimų sumą sumokėti kreditorei UAB „Veikmės statyba“ dalimis, mokėdama po 100 000 Eur sulaikytų mokėjimų dalį, ir pirmąjį mokėjimą atlikti per 30 kalendorinių dienų po to, kai UAB „Veikmės statyba“ pagal 2016 m. kovo 7 d. statybos rangos darbų sutarties sąlygas ir tvarką pateiks draudimo bendrovės statybos darbų garantinio laikotarpio laidavimo raštą.

23. Taigi nurodytoje Taikos sutartyje nustatytos ne vien UAB „Saulės sonata“, bet abiejų šalių vienos kitai vykdytinos prievolės, todėl abi šalys yra ir skolininkės, ir kreditorės, be to, nurodytas jų vykdymo eiliškumas – UAB „Saulės sonata“ pirmąjį mokėjimą iš 658 790,18 Eur sulaikytų mokėjimų sumos įsipareigojo atlikti per 30 kalendorinių dienų po to, kai UAB „Veikmės statyba“ pateiks draudimo bendrovės statybos darbų garantinio laikotarpio laidavimo raštą.

24. UAB „Veikmės statyba“, prašydama išduoti vykdomąjį raštą, rėmėsi aplinkybe, kuri, jos nuomone, suteikia pagrindą nesilaikyti Taikos sutartyje nustatyto prievolių vykdymo eiliškumo, – šalys 2019 m. kovo 1 d. sudarė galutinį atliktų darbų aktą, kuriame nurodė, kad UAB „Saulės sonata“ nereikalauja iš UAB „Veikmės statyba“ pateikti sutarties garantinio laikotarpio užtikrinimo (laidavimo rašto) ir kad šis Aktas yra

pagrindas išmokėti sulaikytas sumas pagal Taikos sutarties 3 punkte nustatytą sulaikomų pinigų mokėjimo grafiką.

25. Ginčą dėl vykdomojo rašto išdavimo sprendę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pirmiau nurodytas Akto nuostatas vertino kaip nenuginčytą įstatymui neprieštaraujantį šalių susitarimą.

26. Teismai atmetė UAB „Saulės sonata“ prieštaravimus dėl vykdomojo rašto išdavimo, grindžiamus argumentais, kad Akte nurodytas laidavimo rašto atsisakymas susietas su Akto priede Nr. 1 nustatytu nauju UAB „Veikmės statyba“ įsipareigojimu ištaisyti atliktų darbų defektus, t. y. UAB „Veikmės statyba“ prievolė pateikti laidavimo raštą Aktu buvo pakeista į naują prievolę, tačiau UAB „Veikmės statyba“ jos nevykdo. Teismai, pažymėję, kad kilęs ginčas, susijęs su atliktų darbų defektais ir dalies sulaikytų sumų mokėjimu, yra nagrinėjamas civilinėje byloje pagal UAB „Saulės sonata“ ieškinį atsakovei UAB „Veikmės statyba“ dėl atliktų statybos rangos darbų kainos sumažinimo 56 462,20 Eur suma, nusprendė, kad yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą dėl likusios sulaikytų sumų dalies – 602 327,98 Eur (658 790,18 – 56 462,20) – išieškojimo.

27. Taigi kasaciniu skundu skundžiamomis teismų nutartimis nutarta išduoti UAB „Veikmės statyba“ vykdomąjį raštą dėl 602 327,98 Eur sulaikytos sumos išieškojimo iš skolininkės UAB „Saulės sonata“ pagal teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintą Taikos sutartį, taip iš esmės pripažįstant, kad šalių susitarimu buvo pakeista dalis res judicata galią turinčios Taikos sutarties sąlygų.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties sudarymą, jos tvirtinimą ir priverstinį vykdymą bei kasacinio teismo suformuluotus šių teisės normų išaiškinimus, konstatuoja, kad skundžiamomis nutartimis nuo jų nukrypta.

29. Minėta, kad taikos sutartimi šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas, o teismas šią sutartį patvirtina nutartimi. Nagrinėjamos bylos šalys Taikos sutartyje nustatė, kad UAB „Saulės sonata“ pirmąjį mokėjimą iš 658 790,18 Eur sulaikytų mokėjimų sumos turi atlikti per 30 kalendorinių dienų po to, kai UAB „Veikmės statyba“ pateiks draudimo bendrovės statybos darbų garantinio laikotarpio laidavimo raštą.

30. Teismai, nagrinėję UAB „Veikmės statyba“ prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nenustatė, kad būtų įvykdyta Taikos sutarties 3 punkte nurodyta šios šalies prievolė pateikti draudimo bendrovės laidavimo raštą. Sudaryti sąlygas priverstiniam UAB „Saulės sonata“ prievolių vykdymui ne Taikos sutartyje nustatyta tvarka, išduodant vykdomąjį raštą, teismai nusprendė, atsižvelgę į naują šalių susitarimą – Aktą ir įvertinę jo turinį. Teismai, įvertinę Aktą, padarė išvadą, kad jame išdėstytas šalių susitarimas yra pakankamas pagrindas priverstinai vykdyti tik Taikos sutartyje nustatytas UAB „Saulės sonata“ prievoles, o UAB „Veikmės statyba“ laikyti atleista nuo jos prievolės, nustatytos toje pačioje sutartyje, vykdymo.

31. Tokiais procesiniais sprendimais teismai, nagrinėdami klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nukrypo nuo teisės normų, nustatančių teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties res judicata galią ir privalomumą, bei kasacinio teismo išaiškinimų, kad vykdomojo rašto išdavimo procese teismas neturi teisės keisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų esmės (CK 6.985 straipsnis, CPK 646 straipsnio 3 dalis). Teismai Akto, kurio turinį šalys aiškina skirtingai, pagrindu ne tik pakeitė Taikos sutartyje nustatytą jos vykdymo tvarką, bet ir nusprendė, kad Taikos sutarties dalis, susijusi su vienos šalies prievolių vykdymu kitai, apskritai nevykdytina, taip pažeisdami šalių laisvu susitarimu nustatytą jų teisių ir pareigų pusiausvyrą. Dėl to kasaciniu skundu apskųstos teismo nutartys dėl vykdomojo rašto išdavimo, priimtos padarius nurodytus esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, naikintinos bei priimtinas naujas procesinis sprendimas – prašymą išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis). Pažymėtina, kad šio prašymo išduoti vykdomąjį raštą, remiantis Aktu, atmetimas neužkerta kelio šalims kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto (vykdomųjų raštų) išdavimo remiantis teismo patvirtintos Taikos sutarties sąlygomis.

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 646 straipsnio 3 dalimi, atsisakydama išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta Taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka.

33. Pažymėtina, kad šalys, siekdamos kitokio teisių ir pareigų įgyvendinimo, nei nustatyta teismo patvirtintoje taikos sutartyje, gali pasinaudoti vykdomąjį procesą reglamentuojančių teisės normų suteiktomis teisėmis: jos gali sudaryti naują taikos sutartį, kuri CPK 595 straipsnyje nustatyta tvarka tvirtinama teismo; išieškotojas turi teisę atsisakyti išieškojimo (CPK 629 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 641 straipsnis).

34. Vadovaujantis nutartyje išdėstytais argumentais, kasaciniu skundu apskųstos nutartys naikintinos ir priimtinas naujas sprendimas prašymą išduoti vykdomąjį raštą atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad UAB „Saulės sonata“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 420 Eur išlaidų advokato pagalbai. Kasaciniam teismui panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir atmetus UAB „Veikmės statyba“ prašymą išduoti vykdomąjį raštą, priteistinas UAB „Saulės sonata“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pirmiau nurodyta atlyginimo už advokato pagalbą suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8 punktuose nustatytų dydžių, todėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas jas patyrusiai UAB „Saulės sonata“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – atmesti UAB „Veikmės statyba“ prašymą išduoti vykdomąjį raštą dėl 602 327,98 Eur (šešių šimtų dviejų tūkstančių trijų šimtų dvidešimt septynių Eur 98 ct) skolos išieškojimo iš UAB „Saulės sonata“ pagal teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį.

Priteisti UAB „Saulės sonata“ (j. a. k. 252059030) iš UAB „Veikmės statyba“ (j. a. k. 300510465) 420 (keturis šimtus dvidešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Virgilijus Grabinskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22316 2020-10-28 2020-10-19 2020-10-19 -

Kasacinio skundo Nr. DOK-4490/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33137-2019-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo L. S. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutarties, prašymu sustabdyti skundžiamų teismų sprendimų vykdymą, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Nuteistasis L. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kartu prašoma sustabdyti skundžiamų nuosprendžio ir nutarties vykdymą iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje.

Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Nuteistojo teigimu, įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltumą, t. y. kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas neblaivumas viršijo 1,5 promilės, nėra.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir asmuo nuteistas pagrįstai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose

nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Šiuo atveju skunde, nors formaliai ir įvardijamas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, tačiau šis argumentas deklaratyvus, grindžiamas ne teisiniais argumentais, o kaltės neigimu ir nesutikimu su teismų nustatytomis bei įvertintomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nuteistasis savaip vertina savo neblaivumo būklę automobilio vairavimo metu ir nesutinka su jam nepalankiomis teismų išvadomis, tačiau tokie teiginiai nepagrindžia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių BPK pažeidimų buvimo.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad paduotame kasaciniame skunde iš esmės dėstomi tie patys argumentai, kaip ir ankstesniuose kasatoriaus skunduose, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijų 2020 m. liepos 16 d. ir 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutartimis buvo atsisakyti priimti. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad naujų teisinių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie kasacinio bylos nagrinėjimo pagrindų buvimą, trečią kartą paduotame kasaciniame skunde nepateikta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinius skundus, prašymas sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo L. S. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22318 2020-10-28 2020-10-19 2020-10-19 -

Kasacinio skundo Nr. DOK-4815/2020Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00415-2015-6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko, susipažinusi su nukentėjusiosios M. G. atstovės pagal įstatymą V. K. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžio ir išteisintojo T. G. baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir

376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kaip kasacinio apskundimo pagrindą kasatorė nurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialių žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje nurodytų išaiškinimų, nepagrįstai paneigdamas ekspertizės akto Nr. PEKG 43/2019(01) išvadas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame kasatorė dėsto ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, kuriomis mažametei nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nukentėjusiosios tėvų G. K. ir T. G. pirmųjų apklausų metu duotus parodymus, naujas įvykio aplinkybes, kurios paaiškėjo 2018 m. Kasatorė taip pat cituoja 2016 m. sausio 13 d. specialisto išvadoje ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. ekspertizės akte pateiktas išvadas dėl nukentėjusiajai padaryto sužalojimo sunkumo ir aplinkybių, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados vertinant ekspertizės akto išvadas yra nepagrįstos, bei kad, nustatęs prieštaravimus ir neaiškumus specialisto ir eksperto pateiktose išvadose, teismas neiškvietė į posėdį ir neapklausė eksperto (specialisto), nepaskyrė naujų ekspertinių tyrimų, nesutinka su teismo motyvacija (kad apie nusikaltimą pranešta tik po dviejų metų, kai kilo ginčas dėl vaiko globos).

Taigi skunde išdėstytais argumentais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu ir iš esmės yra keliamas fakto klausimas, t. y. būta ar nebūta spyrio į vaikišką vaikštynę, kurioje sėdėjo mažametė nukentėjusioji, ko pasekmė buvo nukentėjusiajai nesunkiai sutrikdyta sveikata. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas bylą patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Skunde kasatorė pateikia savo nuomonę, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo apklausti ekspertą bei specialistą ir (ar) skirti naujus ekspertinius tyrimus, tačiau šio teismo padarytų esminių konkrečių BPK normų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nenurodo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip matyti iš apygardos teismo posėdžio protokolo, proceso dalyviai nepareiškė prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir ištirti naujus įrodymus. Kasatorės nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų,

kad apeliacinės instancijos teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinio apskundimo dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje numatytų apskundimo pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nukentėjusiosios M. G. atstovės pagal įstatymą V. K. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22324 2020-10-28 2020-10-19 2020-10-19 -

Kasacinio skundo Nr. DOK-4570/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01124-2019-3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko, susipažinusi su Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovskij) kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apylinkės

teismo 2020 m. kovo 9 d. nuosprendžio bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 18 d. nutarties ir nuteistojo K. Ž. baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pakeisti nuosprendį: panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 59  straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą nuteistajam K. Ž., paskirti jam pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 276 1 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 641 straipsniu, paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su nuteistajam Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą trylikai metų devyniems mėnesiams.

Prokuroras nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neteisingai įvertino K. Ž. asmenybę, tai lėmė neteisingų, aiškiai per švelnių bausmių už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinės bausmės paskyrimą. Nuteistasis tik teisminio nagrinėjimo metu nusprendė visiškai prisipažinti kaltu ir tai padarė tik priremtas nenuginčijamų įrodymų, jo prisipažinimas nebuvo nuoširdus, o jo duoti parodymai nepadėjo nustatyti tiesą byloje.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir

376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius prašo nuteistajam K. Ž. už jam inkriminuotas dvi nusikalstamas veikas paskirti griežtesnes bausmes bei griežtesnę galutinę subendrintą bausmę. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nors kasatorius ir nurodo, kad teismai nepagrįstai konstatavo nuteistojo K. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimą bei realiai, skirdamas bausmes, į ją atsižvelgė ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, tačiau tai argumentuoja ne galimai padarytomis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, bet pateikiant subjektyvią poziciją, kad, priešingai nei nustatė teismai, nuteistasis visiškai prisipažino kaltu ne laisvanoriškai, o jo gailėjimasis nebuvo nuoširdus, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė prokuroro apeliacinio skundo argumentų, jog nuteistojo prisipažinimas nebuvo nuoširdus. Tokiais teiginiais yra iš esmės keliamas fakto klausimas. Kaltinamojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką vertinimas kaip nuoširdaus ar nenuoširdaus yra sprendžiamas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22321 2020-10-28 2020-10-19 2020-10-19 -

Kasacinio skundo Nr. DOK-4791/2020Teisminio proceso Nr. 1-05-7-00009-2018-3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko, susipažinusi su nuteistojo A. B. kasaciniu skundu dėl Telšių apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Nuteistasis A. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti dėl jo priimtų skundžiamų teismų sprendimų dalis ir bylą jam nutraukti nepadarius inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 5 dalies, 276, 301 ir 305 straipsnių pažeidimai, suvaržytos teisės į gynybą, išsamų bylos išnagrinėjimą, teisingą rungtynišką procesą, tai lėmė nepagrįstą jo pripažinimą kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje. Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai įvertino įrodymus, išimtinai rėmėsi kitoje byloje nuteisto V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais (jam atsisakius teisme duoti parodymus), kurie buvo paskelbti nesant BPK 276 straipsnyje numatytų sąlygų, kaltinamiesiems suvaržant teises dalyvauti šio asmens apklausose, nevertinant šių parodymų nepatikimumo ir prieštaringumo. Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo

padidinti paskirtos baudos dydį, nenurodė paskirtos baudos piniginės išraiškos (BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir nukrypo nuo teismų praktikos.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės

instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą. Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą argumentuoja ne galimai teismų padarytomis materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, tačiau ginčydamas jo nuteisimo padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 227 straipsnio 2 dalyje, pagrįstumą, savaip vertindamas byloje ištirtus įrodymus (nuteistojo kitoje byloje V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus, 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir 2017 m. spalio 2 d. vaizdo įrašus, duomenis dėl 2017 m. gruodžio 19 d. telefoninio susitarimo susitikti, liudytojo B. J. parodymus) ir pateikdamas subjektyvią poziciją, kad neginčijamai neįrodyta, jog jis (kasatorius) realiai pažadėjo duoti kyšį bei jį davė, tikslas padaryti nusikalstamą veiką ir valstybės tarnautojui prilyginto asmens (t. y. V. M.) neteisėtas veikimas (neveikimas). Kasatorius nors ir nurodo galimai padarytus BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 5 dalies, 276, 301 ir 305 straipsnių pažeidimus, tačiau teisiniais argumentais nepagrindžia, kodėl šie pažeidimai laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Skunde pateikiami subjektyvūs kasatoriaus samprotavimai, kad teismų padarytos išvados pagrįstos ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis. Tačiau kasacinio skundo teiginiai, kuriais savaip interpretuojami įrodymai, ginčijamos nustatytos faktinės veikos aplinkybės ir jų pagrindu padarytų teismų išvadų pagrįstumas, kaip minėta, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės analogiški nurodytiems nuteistojo apeliaciniame skunde, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė. Kasatorius nenurodo teisinių argumentų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teismo padarytą BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą. Kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo sprendimo padidinti jam paskirtos baudos dydį, yra deklaratyvus, neatitinkantis šio teismo nuosprendžio turinio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo A. B. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22325 2020-10-28 2020-10-19 2020-10-19 -

Nr. DOK-4923Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00299-2019-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 12 d. gautu ieškovių S. P. ir V. L. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovės S. P. ir V. L. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių S. P. ir V. L. ieškinį atsakovams E. Š., E. Š., tretiesiems asmenims valstybės įmonei „Registrų centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Kartografiniai projektai“ dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu susitarimo, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre, pakeitimo, ir atsakovų E. Š., E. Š. priešieškinį ieškovėms S. P., V. L. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo

sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas be teisinio pagrindo sprendimu suteikė atsakovams nuosavybės teisę į savavališkos statybos priestatą, padidino atsakovų gyvenamojo namo naudingąjį plotą. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47, 4.48, 4.81, 6.189 straipsniais, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, todėl pažeidė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus. Kasatorės pažymi, kad teismas nenustatė pastato dalių perskaičiavimo sutarties ir pirkimo-pardavimo sutarties prieštaravimo gerai moralei ar įstatymo normoms, todėl negalima nustatyti kitos naudojimosi patalpomis tvarkos, kai šalys dėl jos jau yra susitarusios galiojančia sutartimi. Ieškovės mano, kad jos nėra praleidusios ieškinio senaties terminą. Teismas iš bylos šalių nepareikalavo įrodymų apie ginčo priestato ir terasos nuosavybės teisės egzistavimą, neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); nespręstinas prašymas dėl skundžiamos nutarties vykdymo stabdymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti. Grąžinti V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 175 Eur (vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų) dydžio

žyminį mokestį, sumokėtą 2020 m. rugsėjo 29 d. Swedbank banke, mokėjimo nurodymas Nr. 495.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22323 2020-10-28 2020-10-20 2020-10-20 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-47-697/2020Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01614-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.4.1; 21.12.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. G. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. G. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarimu pagal ANK 160 straipsnio 1 dalį nubausta 845 Eur dydžio bauda už tai, kad 2019 m. birželio 29 d. 12.10 val. atlikto operatyvaus patikrinimo metu (atlikus kontrolinį pirkimą, pirkta skumbrė už 2,07 Eur, pardavėjas T. G., pardavęs prekę, jokio apskaitos dokumento neišdavė), vykdydama prekybą žuvimi pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2019 m. birželio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d., įrengtoje patalpoje adresu: (duomenys neskelbtini), kurioje asmenys už jiems parduodamas prekes sumoka grynaisiais pinigais, nebuvo įsirengusi (nenaudojo) kasos aparato. Tokiu būdu D. G. pažeidė Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 „Dėl Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1262 pakeitimas įsigaliojo 2012 m. gegužės 1 d.; toliau – ir Aprašas), 4 ir 7 punkto nuostatas, kuriomis įtvirtinta pareiga ūkio subjektams Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nustatyta tvarka naudoti Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti kasos aparatų ir prekybos (paslaugų teikimo) automatų modelių sąraše nurodytų modelių kasos aparatus, išskyrus nustatytus atvejus, kai nereikalaujama naudoti kasos aparatų, ir naudojami kasos aparatai turi būti įrengti tose vietose, kuriose asmenys už jiems parduodamas prekes arba suteikiamas paslaugas sumoka grynaisiais ir (arba) negrynaisiais pinigais, kai yra naudojamasi mokėjimo priemone, arba kuriose asmenims už superkamas iš jų prekes sumokama grynaisiais pinigais.

2. Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi Institucijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir pareiškėjos D. G. skundas netenkintas.

3. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartimi D. G. apeliacinis skundas netenkintas ir palikta nepakeista Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis. Ištaisyta Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nustatant, kad D. G. prekybą žuvimi vykdė adresu: (duomenys neskelbtini).

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. G. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Pareiškėja prašo panaikinti Institucijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarimą, Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartis ir priimti naują nutarimą – jos atžvilgiu administracinę teiseną nutraukti. Pareiškėja prašyme nurodo:

5.1. Teismai netinkamai taikė ANK 160 straipsnio 1 dalį ir VMI viršininko 2012 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. VA-40 „Dėl kasos aparato nenaudojimo atvejų, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą“ (2012 m. birželio 15 d. Įsakymo Nr.  VA- 60 redakcija; toliau – ir Įsakymas), nes rėmėsi klaidinančiais įrodymais, t. y. darydami išvadas apie prekybos taško konstrukcijas rėmėsi kito objekto nuotraukomis.

5.2. Teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, pagal kurią visos abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, ir įrodymų pakankamumo administracinei atsakomybei taikyti taisyklę, nes jos (pareiškėjos) kaltę grindė prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais.

5.3. Apylinkės teismo išvada, kad kiekvienu atveju individualia veikla besiverčiantis gyventojas, manydamas, kad dėl objektyvių priežasčių ar dėl galimos neproporcingos administracinės naštos kasos aparato naudojimas jo prekybos vietoje nėra galimas, turi teisę kreiptis į teritorinį mokesčių administratorių, kurio administravimo teritorijoje yra prekybos vieta, pateikdamas laisvos formos motyvuotą prašymą dėl kasos aparato nenaudojimo konkrečioje prekybos vietoje, nemotyvuota, o apygardos teismo išvada, kad, norint taikyti Įsakymą, būtina nustatyti, kad kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą, neatitinka Įsakymo aiškinimo principo, nes šis teismas nustatė papildomus Įsakyme nenustatytus kasos aparato naudojimo kriterijus. Pareiškėjos įsitikinimu, Įsakyme yra apibrėžti keturi atvejai, kai naudoti kasos aparato nereikalaujama, preziumuojant, kad nurodytais atvejais kasos aparato naudojimas neįmanomas dėl objektyvių priežasčių arba sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą.

5.4. Pareiškėja vykdė prekybą žuvimi, neturėdama kasos aparato, remdamasi Įsakymo Nr. VA-60 1.1 papunkčiu, nes jos prekybos vietos išorinė siena yra didžia dalimi atidaroma į lauką, tai patvirtina jos prekybos vietos nuotraukos. Apylinkės teismas, konstatuodamas, kad „sienos atvira dalis, kurioje sumontuotos žaliuzės, nesudaro didesnės pastato dalies“, o apygardos teismas, nurodydamas, kad „iš fotonuotraukų aiškiai matyti, kad sienos atvira dalis, kurioje sumontuotos žaliuzės, nesudaro didesnės pastato dalies“, neteisingai komentavo Įsakymo 1.1 papunktį, kuriame nurodyta, kad bent viena siena arba ją atitinkantys konstrukcijos elementai yra visiškai ar didžia dalimi atidaromi į lauką, o ne visų patalpos sienų didžioji dalis.

5.5. Prekyba žuvimi buvo vykdoma patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), o administracinėje byloje yra pridėtos nuotraukos prekybos vietos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), kurioje žuvimi prekiauja O. L.. Teismai nesiaiškino, dėl kokių priežasčių jos byloje yra pridėtos ne jos prekybos vietos nuotraukos, ir jomis rėmėsi, darydami išvadas apie jos prekybos vietos konstrukcijas. Apygardos teismo vertinimas, kad apylinkės teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje, nurodydamas adresą: (duomenys neskelbtini), padarė rašymo apsirikimo klaidą, neteisingas, nes apylinkės teismas nutarties aprašomojoje dalyje nurodė duomenis, nurodytus Institucijos protokole ir nutarime, t. y. D. G. prekybos vietos adresą ir byloje pateiktos kitos prekybos vietos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), nuotraukas. Šiame kontekste pažymima, kad apylinkės teisme pareiškėjai buvo rodomos byloje esančios prekybos vietos nuotraukos ir ji nurodė, kad tai ne jos prekybos vietos nuotraukos, tačiau teismai į šiuos jos argumentus nekreipė dėmesio, neanalizavo byloje esančių nuotraukų atsiradimo aplinkybių, nelygino jų su jos pateiktomis nuotraukomis.

5.6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, padarė esminius ANK  563 straipsnio, 566 straipsnio 1 dalies, 567 straipsnio ir 569 straipsnio pažeidimus ir dėl to klaidingai pritaikė materialiąją teisės normą.

6. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė, atliekanti Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus vedėjo funkcijas, Nijolė Šliogerienė atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo Institucijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarimą, Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartis palikti nepakeistus. Pareigūnė atsiliepime į prašymą nurodo:6.1. D. G. prašymas grindžiamas tais pačiais motyvais ir argumentais, kuriais buvo grindžiamas apeliacinis

skundas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino nepažeisdamas ANK 569 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai atmetė D. G. skundą.

6.2. Aprašo 23.25 papunktyje nurodyta norma, kad kasos aparato naudoti neprivaloma, jei jo naudoti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba jei jo naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą – VMI patvirtintame pavyzdiniame kasos aparatų nenaudojimo atvejų sąraše nurodytais atvejais, arba konkrečiais atvejais apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priėmus individualų sprendimą, yra blanketinė, nukreipianti į Įsakymą, kuriame patvirtinti atvejai, kada gyventojai, vykdantys prekybos veiklą, neprivalo naudoti kasos aparato. Aiškinant Įsakymo nuostatas dėl kasos aparato nenaudojimo, pirmiausia turėtų būti vertinamos objektyvios priežastys ir neproporcinga administracinė našta. Ginčijamu atveju objektyvios priežastys galėtų būti: elektros instaliacijos nebuvimas; šildymo sistemos nebuvimas; sienos, stogas sudaryti iš nepatvarių konstrukcijų (plastiko ir pan.), dėl ko galimas atmosferos reiškinių poveikis ir pan., o administracinė našta teisine prasme yra laiko sąnaudos ir finansinės išlaidos.

6.3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog D. G. neįmanoma naudoti kasos aparato dėl objektyvių priežasčių, o byloje pateikti duomenys apie pareiškėjos vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas nepatvirtina, kad kasos aparato naudojimas jai nesukeltų akivaizdžiai neproporcingos administracinės naštos, ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai Įsakymo 1.1 papunkčio nuostatos netaikytinos. Šiame kontekste nurodoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1518/2013, kurioje pirmiausia buvo vertinamos objektyvios priežastys ir neproporcinga administracinė našta.

6.4. Pareiškėjai adresuotas VMI išaiškinimas negali būti traktuojamas kaip pagrindas taikyti Įsakymo 1.1 papunktyje nurodytą išimtį, kadangi jis yra bendro pobūdžio, o ne skirtas konkrečiai prekybos vietai. Be to, pareiškėja į VMI raštu dėl kasos aparato naudojimo išaiškinimo kreipėsi po pažeidimo nustatymo.

6.5. Priešingai nei teigiama pareiškėjos prašyme, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino pareiškėjos pateiktą prekybos vietos fotonuotrauką. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė dėl D. G. veiklos vykdymo vietos adreso, pripažindamas, kad apylinkės teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, ir ją ištaisė, pažymėdamas, kad šios klaidos ištaisymas nepakeis nutarties esmės.

6.6. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismai, priimdami sprendimus dėl D. G., materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl teismų priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. G. prašymas netenkintinas.

Dėl prašymo nagrinėjimo ribų

8. Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatomos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiami netinkamo teisės taikymo ir procesinių pažeidimų klausimai nekvestionuojant byloje nustatytų aplinkybių ar atlikto įrodymų vertinimo, jeigu jis nėra susijęs su konkrečiais esminiais procesiniais pažeidimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-1073/2019, 2AT-12-628/2019 ir kt.).

9. Dalis administracinėn atsakomybėn patrauktos D. G. prašymo yra skirta byloje surinktų įrodymų (fotonuotraukų, rašytinių įrodymų) turinio vertinimui, nesutikimui su Institucijos, apylinkės ir apygardos teismų skundžiamuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl D. G. kaltės. Šie pareiškėjos prašymo argumentai nėra administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo dalykas, nes nesusiję su teisės taikymu, todėl jie nenagrinėti. Institucijos, apylinkės ir apygardos teismų skundžiami sprendimai vertinami tik ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkto aspektu, t. y. ar buvo padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ir nutartims priimti.

Dėl ANK 160 straipsnio 1 dalies taikymo

10. Pareiškėja ginčija ANK 160 straipsnio 1 dalies taikymą, teigdama, kad ji neprivalėjo naudoti kasos aparato, nes jos prekybos vietos išorinė siena yra didžia dalimi atidaroma į lauką, todėl jai tiesiogiai (be VMI sprendimo) taikytinos Įsakymo Nr. VA-60 1.1 papunkčio nuostatos. Toks pareiškėjos teiginys nepagrįstas.

11. ANK 160 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už prekybą ar paslaugas be kasos aparatų, kai kasos aparatus privaloma naudoti. Tai yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitą teisės aktą, kuriame išdėstyti atitinkamos taisyklės esminiai turinio elementai, todėl pagal šį straipsnį administracinėn atsakomybėn asmenys traukiami už kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos pažeidimą.

Šio pažeidimo objektas yra Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarka, o tvarka paprastai imperatyviai nurodo ja besivadovaujantiems subjektams atlikti kažkokius veiksmus arba, atvirkščiai, nuo jų susilaikyti. Priešingi veiksmai yra vertinami kaip tvarkos, kartu ir administracinis nusižengimas.

12. Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1056 redakcija) patvirtintame Apraše. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad ūkio subjektai privalo VMI nustatyta tvarka naudoti Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti kasos aparatų ir prekybos (paslaugų teikimo) automatų modelių sąraše, patvirtintame VMI viršininko, nurodytų modelių kasos aparatus, išskyrus Aprašo IV skyriuje nurodytus atvejus, kai nereikalaujama naudoti kasos aparatų.

13. Nagrinėjamai administracinio nusižengimo bylai aktualus Aprašo IV skyriaus 23.25 papunktyje nustatytas kasos aparatų nenaudojimo atvejis nurodant, kad kasos aparatų nereikalaujama naudoti, kai kasos aparato naudoti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą – VMI patvirtintame pavyzdiniame kasos aparatų nenaudojimo atvejų sąraše nurodytais atvejais arba konkrečiais atvejais apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priėmus individualų sprendimą. Šiame papunktyje nurodyto individualaus sprendimo nenaudoti kasos aparatų priėmimo tvarką nustato VMI. Šis papunktis detalizuotas VMI viršininko 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. VA-40 „Dėl kasos aparato nenaudojimo atvejų, kai kasos aparato naudoti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą, ir apskaitos dokumento išrašymo“ (nagrinėjamai bylai aktuali šio Įsakymo redakcija nuo 2014 m. balandžio 29 d.).

14. Iš tiesų minėto Įsakymo Nr. VA-40 1 punkte, taip pat kaip ir Įsakymo Nr.  VA-60 1.1 papunktyje, kuriuo pareiškėja grindžia kasos aparato nenaudojimą, nustatyta, kad naudoti kasos aparato nereikalaujama, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą naštą individualia veikla besiverčiantiems gyventojams, kurie prekiauja pastatuose ar patalpose, taip pat kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuosiuose nameliuose, autoparduotuvėse, kurių siena (-os) arba ją atitinkantys konstrukcijos elementai yra visiškai ar didžia dalimi atidaromi į lauką. Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėja, vien aplinkybė, kad individualia veikla besiverčiantis gyventojas prekiauja pastate, kurio siena (-os) arba ją (-jas) atitinkantys konstrukcijos elementai yra visiškai ar didžia dalimi atidaromi į lauką, nesuteikia ūkio subjektui teisės nenaudoti kasos aparato.

15. Aprašo IV skyriaus 23.25 papunktyje nurodytos aplinkybės, t. y. objektyvios priežastys, dėl kurių kasos aparato naudojimas negalimas arba jo naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą naštą, turi būti konstatuotos VMI priimtu individualiu sprendimu. Tokią išvadą suponuoja pirmiau aptarto Aprašo 23.25 papunkčio ir jį detalizuojančio Įsakymo, Aprašo 26 punkto (kuriame nurodoma, kad Aprašo 23.25 papunktyje nustatytais atvejais VMI, atsižvelgdama į ūkinių operacijų mastą ir pobūdį, nustato Aprašo 24 punkte nurodytų dokumentų pateikimo Aprašo 7 punkte nurodytiems asmenims tvarką) bei VMI viršininko 2012 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. VA-42 (kuriuo patvirtinta sprendimo dėl kasos aparato (ne)naudojimo atvejų FR1115 forma ir nustatyta, kad individualia veikla besiverčiantis gyventojas arba juridinis asmuo gali kreiptis pateikdamas prašymą į atitinkamą apskrities VMI (kurios administravimo teritorijoje yra prekybos vieta) dėl kasos aparato nenaudojimo konkrečioje prekybos vietoje, jei jo naudojimas yra negalimas dėl objektyvių priežasčių arba jo naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingas administracinės naštos pasekmes; sprendimus dėl kasos aparato (ne)naudojimo atvejų pasirašo juos priėmusios apskrities VMI viršininkas ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas) sisteminis aiškinimas.

16. Byloje nustatyta, kad pareiškėja į VMI, kurios administravimo teritorijoje yra prekybos vieta, dėl kasos aparato nenaudojimo jos prekybos vietoje nesikreipė, todėl tiek Institucija, tiek teismai pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja, vykdydama prekybą žuvimi pagal verslo liudijimą patalpoje, kurioje asmenys už jiems parduodamas prekes sumoka grynaisiais pinigais, privalėjo naudoti kasos aparatą, o jo nenaudodama pažeidė Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo 4 ir 7 punktus.

17. Priešingai nei teigia pareiškėja, skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas veikos padarymo aplinkybes (pareiškėjos prekybos vietą ir prekybos vietos sąlygas, gautų pajamų ir patirtų išlaidų duomenis, pareiškėjos patirtį versle), tinkamai įvertino visus faktinius bylos duomenis (įrodymus) ir bylai reikšmingas išvadas padarė remdamiesi byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs bylos duomenų vertinimą, atsakydamas į apeliacinį skundą, išdėstė išsamius teisinius argumentus dėl D. G. padaryto administracinio nusižengimo teisinio vertinimo ir, nustatęs apylinkės teismo padarytą rašymo apsirikimo klaidą, ją ištaisė. Pareiškėjos nesutikimas su teismų išvadomis ir atskirų įrodymų vertinimu savaime nereiškia, kad teismai pažeidė ANK 563 straipsnio, 566 straipsnio 1 dalies, 567 straipsnio ir 569 straipsnio reikalavimus. Prašymo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos ir įrodymų pakankamumo administracinei atsakomybei taikyti taisyklės pažeidimų deklaratyvūs, todėl atmestini.

18. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Institucija ir teismai, taikydami D. G. ANK  160 straipsnio 1 dalį, nepadarė esminio materialiosios teisės pažeidimo. Todėl naikinti skundžiamus sprendimus ir nutraukti administracinio nusižengimo bylą D. G. prašyme nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarimą, Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį nepakeistus.

TeisėjaiArtūras Pažarskis

Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22320 2020-10-28 2020-10-20 2020-10-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-208-788/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09561-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.14; 2.1.7.4.1; 2.4.7; 2.10.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. P. gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Šiulio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 10 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi nepakaltinamu pripažintam A. P. už dviejų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 10 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartis pakeista. A. P. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. P. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis, būdamas nepakaltinamas, padarė dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nustatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje:

1.1. 2019 m. vasario 24 d. apie 10.45 val., kojomis ir rankomis daužydamas į J. Š. buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris ir šaukdamas „susprogdinsiu namą, nužudysiu visus“, taip įbaugindamas namuose esančius nepilnametį D. Š., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, ir J. Š., grasino su jais susidoroti. Tęsdamas įstatymo uždraustą veiką, 2019 m. vasario 24 d. apie 18.31 val., paskambinęs iš savo naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į V. Š. mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir išsakydamas grasinančio pobūdžio žodžius „pirmiausiai pasmaugsiu J. ir jos sūnų, o po to tave, tau akis išdeginsiu, rūgštimi apipilsiu, perpjausiu gerklę ir pasmaugsiu“, grasino sunkiai sutrikdyti V. Š., J. Š.,

nepilnamečio D. Š. sveikatą ir tai sudarė nukentėjusiesiems pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

1.2. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 2 d. iki 2019 m. kovo 10 d. iš savo naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į V. Š. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntė 41 grasinamo pobūdžio SMS pranešimą, jais grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios V. Š. sveikatą, tai sudarė nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad, įvertinus tiek jo asmenybę, tiek jam diagnozuoto psichikos sutrikimo požymius ir pobūdį, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, šiuo metu A. P. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą nėra pakankamo pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Šiulys prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 10 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 10 d. nutartis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių motyvų, leidžiančių abejoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-449/2019 išvadų, pagal kurias A. P. rekomenduojama taikyti stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp A. P. apeliacinės instancijos teisme duotų paaiškinimų ir ekspertizės akto išvadų pašalinti, nepakvietė į teismo posėdį šią išvadą pateikusios ekspertės ir neišklausė jos nuomonės dėl A. P. taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, nepatikrino, ar patikimi A. P. paaiškinimai apie tinkamą vaistų vartojimą. Teikdamas pirmenybę asmens, kuris pagal teismo psichiatrų išvadą yra pripažintas nepakaltinamu, paaiškinimams bei pernelyg kritiškai vertindamas ekspertizės akto išvadas, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų ir nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo A. P. taikyti ekspertų rekomenduojamą priverčiamąją medicinos priemonę.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Šiulio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo keičiant priverčiamosios medicinos priemonės rūšį

5. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimą pakeisti A. P. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą lėmė išvada, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslai gali būti pasiekti taikant jam švelnesnę šių priemonių rūšį. Taip sprendžiant buvo atsižvelgta į A. P. asmenybę, jam diagnozuoto psichikos

sutrikimo požymius ir pobūdį, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, bylos medžiaga ir įvertinusi skundžiamą procesinį sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, lėmęs tokią išvadą, neatitinka išsamumo reikalavimo, o pateikti argumentai nėra pakankami šiai išvadai pagrįsti.

6. Pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Remiantis BPK 405 straipsnio 4 dalimi, sprendžiant dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo, teismo posėdyje turi dalyvauti išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Sisteminis šių BPK normų aiškinimas leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal paduotą apeliacinį skundą spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę.

7. 2019 m. liepos 25 d. – rugsėjo 6 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr.  83TPK-449/2019 nustatyta, kad įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu A. P. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija (F20.0). Dėl šio psichikos sutrikimo A. P. negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. P. buvo rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Šias ekspertizės akto išvadas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino viena iš jas pateikusių eksperčių L. A., ji pažymėjo, kad dėl jam konstatuoto progresuojančio psichikos sutrikimo A. P. yra pavojingas, o iš medicininių dokumentų ir paties A. P. teiginių matyti, kad gydydamasis ambulatoriškai jis buvo linkęs pažeidinėti vaistų vartojimo režimą ir kritiškai savo sveikatos būklės nevertina.

8. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas iš esmės kitokią išvadą dėl A. P. psichikos būklės ir pavojingumo, rėmėsi tik jo paties teismo posėdyje duotais parodymais, kad jo sveikatos būklė yra pagerėjusi, jis suvokia gydymosi reikalingumą, reguliariai vartoja vaistus ir lankosi pas gydytojus, o ekspertės nurodyti gydymo režimo pažeidimai buvo užfiksuoti tik todėl, kad kilo nesutarimų su gydytoja dėl jam paskirtų vaistų, šie nesutarimai buvo išspręsti gydytojai paskyrus jo pageidaujamus vaistus. Tačiau jokių procesinių veiksmų medicinos žiniomis pagrįstai informacijai apie A. P. esamą psichikos būklę, elgesį ir gydymosi eigą gauti ir ištirti apeliacinės instancijos teismas nesiėmė. Negavus ir neįvertinus tokių duomenų, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. P. nėra toks pavojingas sau ir aplinkiniams, kad jam būtų taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, palieka abejonių dėl tokios išvados pagrįstumo. Tai pripažintina įrodymų vertinimo išsamumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nesilaikymu ir išvadų motyvavimo (BPK 332 straipsnio 3, 7 dalys) trūkumu. Šie pažeidimai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pripažintini esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant pašalinti visas abejones dėl galimybės pakeisti A. P. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, būtina įvertinti atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo ar eksperto išvadą surašiusio asmens informaciją ir nuomonę apie A. P. sveikatos būklę, gydymo režimo laikymąsi ir keliamą pavojų sau ir aplinkai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TeisėjaiDalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22315 2020-10-28 2020-10-20 2020-10-20 -

Kasacinio skundo Nr. DOK-4673/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07395-2019-9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo E. S. (E. S.) kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 26 d. nutarties, prašymu sustabdyti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžio vykdymą ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2020 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, vadovaudamasi BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, atsisakė priimti 2020 m. rugpjūčio 26 d. paduotą nuteistojo E. S. kasacinį skundą, nes jis neatitiko BPK 368 straipsnio 2 dalyje, 369 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pagal BPK 372 straipsnio 6 dalį kasatorius, ištaisęs kasacinio skundo trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas BPK 370 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Tačiau iš naujo 2020 m. rugsėjo 24 d. paduotas nuteistojo E. S. kasacinis skundas yra identiškas ankstesniajam. Kasatorius trūkumų, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutartyje, neištaisė, žemesnės instancijos teismų sprendimus skundžia analogiškais motyvais, kuriais iš esmės nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Taigi kasaciniame skunde kelia ne teisės taikymo, o fakto klausimus. Dėl šių priežasčių nuteistojo E. S. kasacinį skundą kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalies, BPK 369 straipsnio reikalavimų atsisakytina priimti. Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo E. S. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22317 2020-10-28 2020-10-20 2020-10-20 -

Kasacinio skundo Nr. DOK-4745/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55094-2018-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo D. P. (D. P.) kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 17 d. nutarties, prašymu sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nuosprendžio vykdymą ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Nuteistasis D. P. kasaciniu skundu prašo pakeisti žemesnės instancijos teismų nuosprendžius, taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai netaikė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį,

nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde skundžiamas BK 75 straipsnio netaikymas. Kasatorius kritikuoja žemesnės instancijos teismų išvadas šiuo aspektu ir tvirtina, kad teismai nepagrįstai išskirtinę dominuojančią reikšmę suteikė jo ankstesniems teistumams, neįvertino visų bylai ir bausmės vykdymo atidėjimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, nesivadovavo bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 straipsnio 2 dalyje ir dėl to netinkamai taikė ir aiškino BK 75 straipsnio nuostatas. Taigi netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas grindžiamas ne teisiniais argumentais, o kitokiu faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, vertinimu. Tačiau tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Kasacinės instancijos teismas žemesnės instancijos teismų priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Kasaciniame skunde turi būti suformuluoti aiškūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar padarytus esminius BPK pažeidimus. Tačiau šiuo atveju tokių argumentų skunde nėra.

Atsižvelgiant į tai, , konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti. Atsisakius

priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vykdymą paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo D. P. (D. P.) kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22451 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-41-458/2020Teisminio proceso Nr. 4-13-3-00274-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 9.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. A. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus (toliau – ir Institucija) vyriausiojo darbo inspektoriaus 2019 m. liepos 8 d. nutarimu S. A. pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį nubaustas 745 Eur bauda už tai, kad 2019 m. birželio 18 d. apie 15.30 val. (duomenys neskelbtini), vykdė buvusios picerijos „P“ griovimo – ardymo darbus. S. A. nurodytai veiklai vykdyti nustatyta tvarka nebuvo įsigijęs verslo liudijimo ir nebuvo informavęs mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą. Tokiais veiksmais pažeidė 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalies, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 59 straipsnio nuostatas.

2. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Institucijos 2019 m. liepos 8 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir S. A. skundas netenkintas.

3. Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartis palikta nepakeista ir S. A. apeliacinis skundas netenkintas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto S. A. prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą priimtas ir byla atnaujinta.

II. Prašymo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Pareiškėjas S. A. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. ir Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį nutraukti. Prašyme nurodoma:

5.1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, pažeidė ANK 567 straipsnio nuostatas, nes bylą išnagrinėjo neišsamiai ir vienpusiškai, vadovavosi ne objektyviomis

aplinkybėmis, o formaliais pagrindais, neteisingai aiškino reikšmingas bylai aplinkybes arba išvis nieko apie jas nepasisakė, atsisakė apklausti su byla susijusius liudytojus. Iš esmės jis nubaustas remiantis pareigūno suformuotu neva jo (S. A.) paaiškinimu.

5.2. Byloje nenustatytas esminis faktas – kam ir kokiu pagrindu jis teikė pastato ardymo paslaugas, iš ko ir kiek siekė gauti pajamų arba iš ko ir kokios tikėjosi naudos, taigi nenustatytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies pažeidimas. Teisme jis paaiškino, kad darbus atliko savo naudai, siekdamas pasiimti iš M. B. pagal pirkimo–pardavimo sutartį nupirktas statybines medžiagas (tą patį darė ir jo kaimynas N. Ž.). To nedraudžia joks teisės aktas ir tam nereikia verslo liudijimo. Todėl į nutarimą įrašyti neteisingi duomenys, nes jie su N. Ž. individualios veiklos nevykdė ir jokių pajamų už tai negavo. Pareigūnai naudojo psichologinį smurtą, vertė prisipažinti, kad nelegaliai dirba. Pareigūnas A. Bendaravičius atsisakė tikrinti, kas ir kokiu pagrindu leido jam ardyti pastato statybines konstrukcijas, kokios, kur ir kokiai paskirčiai buvo skirtos jo nupirktos statybinės medžiagos, taip pažeidė ANK 567 straipsnio reikalavimus dėl visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo.

5.3. Be to, labai svarbu tai, kad iš pradžių Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimis tiek dėl jo (S. A.), tiek dėl N. Ž. buvo palikti galioti Institucijos nutarimai nubausti juos pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį už tuos pačius veiksmus, esant analogiškoms aplinkybėms. Tačiau, apskundus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartis, Kauno apygardos teismas priėmė skirtingus sprendimus – jo (S. A.) skundo netenkino, o N. Ž. byloje priėmė 2019 m. lapkričio 15 d. nutartį, kuria panaikino apylinkės teismo nutartį ir bylą grąžino apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismas objektyviai išnagrinėjo N. Ž. apeliacinį skundą ir vėliau galutinai visas aplinkybes objektyviai išnagrinėjo Alytaus apylinkės teismas, kuris 2020 m. sausio 15 d. nutarimu bylą N. Ž. nutraukė. Institucija šio teismo nutarimo neskundė ir jis įsiteisėjo. Tačiau jo (S. A.) byloje apygardos teismas nesiaiškino skunde nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su pirkimo–pardavimo sutartimi, atmetė jo pateiktus įrodymus ir argumentus, apsiribojo pareigūnų pateikta medžiaga ir inspektorių parodymais, tai rodo visišką teismo neobjektyvumą ir tiesioginį aplaidumą. Beje, N. Ž. byloje apygardos teismas nustatė, kad apylinkės teisme byla buvo išnagrinėta neišsamiai, nepagrįstai kritiškai įvertinti N. Ž. teisme duoti parodymai, nepatikrinta jo versija, neapklausti liudytojai, nesiaiškintos reikšmingos bylai aplinkybės. Alytaus apylinkės teismui iš naujo nagrinėjant N. Ž. bylą, buvo apklausti liudytojai, išsiaiškintos ir nustatytos tikrosios aplinkybės, t. y. kad jie ardė iš M. B. pagal sutartis savo poreikiams nupirktus langus ir duris; Institucijos pareigūnai nesiklausė jų aiškinimų, privertė į paaiškinimus įrašyti nebūtus faktus, atsisakė tikrinti, kokias statybines medžiagas jie buvo išsiardę ir susikrovę į automobilių priekabas. Labai svarbu ir tai, kad pareigūnai atsisakė vykti į namus ir patikrinti, kokias statybines medžiagas jie turi parsivežę, kam jas siekė panaudoti ir vėliau panaudojo. Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarimu nustatyta, jog jie išvis galėjo nesudaryti jokių rašytinų pirkimo–pardavimo sutarčių su M. B..

6. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Kauno teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius, vykdantis skyriaus patarėjo-vyriausiojo darbo inspektoriaus funkcijas, Sigitas Leskauskas prašo netenkinti prašymo, palikti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad prašymas nemotyvuotas, jame nurodyti teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nepagrindžia teismų padarytų esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas S. A. išsamiai apklausė dėl visų aplinkybių, tačiau jo pozicija dėl statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutarties bylos nagrinėjimo metu keitėsi, jo parodymai apie šią sutartį nenuoseklūs, t. y. atsirado tik po VDI inspektorių patikrinimo. Iš esmės visi S. A. prašyme nurodyti argumentai žinomi ir teismų jau išnagrinėti ir įvertinti. S. A. prašyme yra tik dvi aplinkybės, kurios neįvertintos, t. y. tai, kad teismai atsisakė apklausti jo liudytojus ir kad N. Ž. atžvilgiu dėl to paties įvykio priimtas Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarimas. Tai, kad teisme nebuvo apklausti S. A. prašomi iškviesti liudytojai, nedaro teismų nutarčių neteisėtų, nes

teismai bet kuriuo atveju negalėtų vadovautis liudytojų M. B. ir V. S. parodymais kaip pagrindiniais įrodymais. V. S. parodymai nei paneigtų, nei patvirtintų S. A. kaltę, nes jis tik patvirtino sutarties su M. B. sudarymo faktą. M. B. tą dieną įvykio vietoje nebuvo, visas aplinkybes jis sužinojo iš N. Ž., S. A. ir kitų pastate buvusių asmenų, todėl kyla abejonių dėl M. B. parodymų patikimumo. Darytina išvada, kad teismas, priimdamas 2020 m. sausio 15 d. nutarimą dėl N. Ž., buvo suklaidintas M. B. parodymų, be to, žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų analogiškose bylose. Todėl S. A. nepagrįstai vadovaujasi 2020 m. sausio 15 d. nutarimu. Atkreiptinas dėmesys, kad tomis pačiomis aplinkybėmis kaip N. Ž. ir S. A. pastate griovimo – ardymo darbus vykdė S. Ž., kuris savo kaltę pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį visiškai pripažino, administracinį nurodymą įvykdė ir baudą sumokėjo. Šis asmuo savo rašytiniame paaiškinime nurodė lygiai tokias pačias aplinkybes, kaip ir S. A.. Teismai pagrįstai vadovavosi pirminiais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Tuo tarpu akivaizdu, kad vėliau pateikta sutartis neatspindėjo realios situacijos ir ja buvo siekiama užmaskuoti S. A. vykdomos individualios veiklos požymius. Abiejų instancijų teismai S. A. bylą išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto S. A. prašymas iš dalies tenkintinas.

8. Pareiškėjas nurodo, kad teismai, pažeisdami ANK 567 straipsnio nuostatas, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir vienpusiškai, neteisingai aiškino reikšmingas bylai aplinkybes arba išvis nieko apie jas nepasisakė, atsisakė apklausti su byla susijusius liudytojus, todėl priėmė dėl jo neteisėtas ir nepagrįstas nutartis.

9. Vyriausiojo darbo inspektoriaus 2019 m. liepos 8 d. nutarimu S. A. pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad vykdė picerijos „P“ griovimo – ardymo darbus, nurodytai veiklai vykdyti nustatyta tvarka neįsigijęs verslo liudijimo ir neinformavęs mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą.

10. Nesutikdamas su vyriausiojo darbo inspektoriaus 2019 m. liepos 8 d. nutarimu, S. A. jį apskundė apylinkės teismui ir prašė bylą nutraukti. Skunde, be kita ko, S. A. nurodė, kad jokios individualios veiklos nevykdė, o ardė griaunamame pastate nusipirktus langus, duris ir dalį medienos; nurodytus daiktus nusipirko pagal 2019 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 200 Eur iš M. B. (minėtą sutartį pridėjo prie pateikto skundo), taip pat nurodė, kad pagal tokią pačią sutartį ir už tokią pat kainą langus ir duris iš M. B. nusipirko ir jo pažįstamas N. Ž..

11. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Institucijos 2019 m. liepos 8 d. nutarimą paliko nepakeistą ir S. A. skundo netenkino. Tokį sprendimą apylinkės teismas priėmė įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus (S. A., E. Ž. 2019 m. birželio 18 d. paaiškinimus, tarp V. S. ir Š. M. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, 2019 m. birželio 18 d. nelegalaus darbo tyrimo aktą Nr. NDA 438-972, nuotraukas, kitus rašytinius bylos duomenis), taip pat S. A. pateiktą pirkimo–pardavimo sutartį, kurią vertino kritiškai, nes ji buvo pateikta jau po patikrinimo (patikrinimo metu apie sutartį ar nusipirktas medžiagas S. A. nenurodė, nors kitas tikrinamas asmuo Š. M. tokią sutartį pateikė). Teismas padarė išvadą, kad, be šios sutarties, S. A. paaiškinimų, kad nusipirktas medžiagas ardė sau, nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga.

12. S. A. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį pripažįstant, kad jo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties. Taip pat apeliaciniu skundu buvo prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviesti ir kaip liudytoją apklausti M. B., su

kuriuo buvo sudaryta 2019 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir kuriam už ardomas statybines medžiagas sumokėjo 200 Eur pagal 2019 m. birželio 18 d. sąskaitą faktūrą, serija KLN, Nr. 0013461 (prie apeliacinio skundo pridėta pirkimo–pardavimo sutartis ir sąskaita faktūra).

13. Pirmiausia pažymėtina, kad ANK 651 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. To paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Šį klausimą teismas išsprendžia nutartimi, kuri yra neskundžiama. Šios ANK nuostatos reiškia, kad bendra tvarka procesas apeliacinės instancijos teisme vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus kai teismas nustato būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, įvertinęs byloje pateiktus prašymus šiuo klausimu. Nepaisant to, kad prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomi, proceso taisyklės įtvirtina imperatyvų reikalavimą esant tokiems proceso dalyvių prašymams juos išspręsti priimant nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-697/2019).

14. S. A. apeliaciniu skundu prašė bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėti žodinio proceso tvarka argumentuodamas tuo, kad apylinkės teismas nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, prašė iškviesti į teismą ir apklausti kaip liudytoją M. B., su kuriuo jis sudarė pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėjo pinigus už ardomas statybines medžiagas. Kauno apygardos teismo teisėjas G. Večerskas, kuriam byla buvo paskirta nagrinėti apeliacine tvarka, lydraštyje užrašė rezoliuciją, kad byla turi būti skirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 45). Taigi šis teisėjas, išspręsdamas klausimą dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka formos, nesilaikė ANK 651 straipsnio 4 dalies imperatyviųjų nuostatų reikalavimų, kad pateiktas prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka išsprendžiamas teismo nutartimi. Šiame straipsnyje įtvirtintos procesinės taisyklės užtikrina sąlygas, kad procesas teisme būtų teisingas (sąžiningas), todėl jų pažeidimas reiškia, kad buvo nesivadovauta teisingo proceso principu (ANK 566 straipsnis) ir taip pažeistos esminės administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinės teisės (ANK 571, 577 straipsniai).

15. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad jo veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šiuo atveju tai nepadaryta.

16. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra susijęs su visų bylos duomenų išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Taigi administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-489/2019, 2AT-3-495/2020). Pagal konstitucinės jurisprudencijos nuostatas teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“

bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas).

17. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014, 2AT-54-489/2018).

18. Iš bylos duomenų matyti, kad S. A. viso bylos proceso metu nesutiko su jam inkriminuotu administraciniu nusižengimu, teigė, kad jis individualios veiklos nevykdė, o ardė griaunamame pastate nusipirktus langus, duris ir dalį medienos; nurodytus daiktus nusipirko pagal 2019 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 200 Eur iš M. B., pateikė minėtą sutartį ir sąskaitą faktūrą, patvirtinančią 200 Eur sumokėjimą M. B., prašė apklausti jį kaip liudytoją. Taip pat S. A. nurodė, kad pagal tokią pačią sutartį ir už tokią pat kainą langus ir duris iš M. B. nusipirko ir jo pažįstamas N. Ž., kuris taip pat buvo nubaustas pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį už tuos pačius veiksmus, esant analogiškoms aplinkybėms. Iš pateiktų dėl N. Ž. priimtų teismų sprendimų matyti, kad, Kauno apygardos teismui panaikinus dėl N. Ž. priimtą Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarimu Institucijos 2019 m. liepos 4 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena dėl N. Ž. nutraukta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, vadovaujantis ANK 567 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios įpareigoja tiek atliekančią administracinio nusižengimo tyrimą instituciją (pareigūną), tiek bylą nagrinėjantį teismą imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai, ekonomiškai bei per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištirtos visos svarbios bylos aplinkybės, S. A. ir N. Ž. administracinio nusižengimo bylos turėjo būti sujungtos į vieną ir kartu tiriamos bei nagrinėjamos, nes, kaip matyti iš teismų priimtų nutarčių, abiejų bylų nagrinėjimo dalykas (reikšmingų byloms aplinkybių visetas) yra identiškas, asmenų, kuriems surašyti administracinio nusižengimo protokolai, atsakomybė kildinama iš tų pačių veiksmų, abiejose bylose pateikti tie patys rašytiniai dokumentai ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartys, priimtos dėl S. A. ir N. Ž., pagal savo turinį yra identiškos. Tačiau Kauno apygardos teismas priėmė skirtingus sprendimus, t. y. S. A. skundo netenkino, o N. Ž. apeliacinį skundą tenkino ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, kuris, kaip minėta, 2020 m. sausio 15 d. nutarimu Institucijos 2019 m. liepos 4 d. nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną dėl N. Ž. nutraukė.

19. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad S. A. administracinio nusižengimo byla išnagrinėta neišsamiai ir neobjektyviai, tinkamai neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, galinčių patvirtinti ar paneigti inkriminuoto administracinio nusižengimo požymių buvimą S. A. veiksmuose, t. y. nepatikrinta S. A. versija, neapklausti tą dieną tame pačiame pastate buvę ir jį ardę asmenys (N. Ž., S. Ž. ir kiti), taip pat M. B., kuris pardavė statybines medžiagas išardyti, teisiškai neįvertinta ir pati pirkimo–pardavimo sutartis, nesiaiškinta, kieno naudai buvo atliekami darbai, netirtos kitos svarbios bylos aplinkybės, iš esmės apsiribota Institucijos pateikta medžiaga ir inspektorių parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad naikinti apylinkės teismo nutartį remiantis vien tik S. A. apeliaciniame skunde pateiktais, tačiau objektyviais duomenimis nepagrįstais samprotavimais apie įvykio aplinkybes nėra teisinio pagrindo. Tačiau tuos S. A. apeliaciniame skunde pateiktus „samprotavimus“ apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turėjo tinkamai patikrinti, įvertinti ir tik tada daryti išvadas. Vertindamas S. A. parodymų patikimumą ir objektyvumą, teismas įvertino įvykio dieną jo duotą paaiškinimą, apylinkės teisme duotus parodymus, Institucijos atstovo A. Bendaravičiaus apylinkės teisme duotus parodymus ir nusprendė, kad „nėra pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose (2019 m. birželio 18 d. nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 438-972) užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais darbo inspektoriaus paaiškinimais“.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. A. apylinkės teisme parodė, kad kadangi inspektoriai paklausė, ar jis turi verslo liudijimą, tai jis ir atsakė, kad neturi. Taip pat savo 2019 m. birželio 18 d. paaiškinime nurodė ir E. Ž., t. y. kad neturi verslo liudijimo, nors vėliau paaiškėjo, kad jis nuo 2018 m. gruodžio 18 d. vykdo individualią veiklą (šie duomenys išdėstyti apylinkės teismo nutartyje).

20. Taigi, darytina išvada, kad, išnagrinėjus šią administracinio nusižengimo bylą, apygardos teisme liko tinkamai nepatikrinti esminiai duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 563, 567 straipsniai), šiuo atveju teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir neatsakius į esminius apeliacinio skundo argumentus (ANK 569 straipsnio 5 dalis). Be to, pažeistos ANK 651 straipsnio 4 dalies nuostatos. Padaryti proceso teisės pažeidimai yra esminiai, nes galėjo turėti įtakos neteisėtai nutarčiai priimti, todėl yra pagrindas panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apygardos teismui, kuris, nagrinėdamas šią administracinio nusižengimo bylą, turės iš naujo įvertinti teisėtumo ir pagrįstumo aspektu apylinkės teismo nutartį pagal S. A. apeliacinį skundą.

21. Teisėjų kolegija, perdavusi administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui, dėl prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą išdėstytų argumentų dėl materialiosios teisės (ANK 150 straipsnio 1 dalies) netinkamo taikymo nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui.

TeisėjaiArmanas Abramavičius

Alvydas Pikelis

Arvydas Daugėla _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22435 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-45-458/2020Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00030-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 21.12.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. B. atstovo advokato Algimanto Šindeikio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos (toliau – ir Institucija, Direkcija) 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. D2-55 atsisakyta atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. B. administracinio nusižengimo bylą dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių.

2. Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartimi panaikintas Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. D2-55 atsisakyti atnaujinti administracinio nusižengimo bylą. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujintos administracinio nusižengimo bylos Nr. VSTTAM-VIEVGRDN-80754594-16 ir VSTTAM-VIEVGRDANN-83023871-17, kuriose priimti 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2017 m. sausio 17 d. Institucijos nutarimai.

3. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartimi panaikinta Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis ir klausimas išspręstas iš esmės – K. B. skundas netenkintas, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. D2-55 atsisakyti atnaujinti administracinio nusižengimo bylą paliktas nepakeistas.

4. Institucijos vyriausiojo specialisto S. B. 2016 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. VSTTAM-VIEVGRDN-80754594-16 K. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 5113 straipsnio 1 dalį 216 Eur bauda už tai, kad 2016 m. lapkričio 29 d. neplaninio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo–spalio mėn. žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurį pagal įgaliojimą valdė pareiškėjas, dirbant žemę suardyta velėna ir užsėta žemės ūkio kultūromis 37 metrai pakrantės apsaugos juostos Jūros ichtiologiniame draustinyje, Šešuvies upės atkarpoje. Konstatuota, kad tokiais savo veiksmais (neveikimu) kaip įgaliotas asmuo K. B. nesiėmė teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti, kad žemės sklype būtų laikomasi specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimų.

5. Institucijos vyresniojo specialisto L. Š. 2017 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. VSTTAM-VIEVGRDANN-83023871-17 (su Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi padarytais pakeitimais) K. B. nubaustas pagal ATPK 5113 straipsnio l dalį galutine 225 Eur bauda už tai, kad 2016 m. lapkričio 21 d. ir

2016 m. gruodžio 7 d. neplaninių patikrinimų metu nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo–spalio mėnesiais žemės sklypuose, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), dirbant žemę suardyta velėna ir užsėta žemės ūkio kultūromis 40–45 metrai pakrantės apsaugos juostos Jūros ichtiologiniame draustinyje, Šešuvies upės atkarpoje. Taip pat 2016 m. rugsėjo–spalio mėnesiais žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), dirbant žemę suardyta velėna ir užsėta žemės ūkio kultūromis 47–30 metrų pakrantės apsaugos juostos Jūros ichtiologiniame draustinyje, Šešuvies upės atkarpoje.

6. Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pareiškėjo K. B. skundai atmesti, 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2017 m. sausio 17 d. Institucijos nutarimai palikti nepakeisti.

7. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis pakeista, t. y. 2017 m. sausio 17 d. Institucijos nutarimas pakeistas nurodant, kad K. B. už administracinius pažeidimus, nustatytus 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d., administracinė atsakomybė taikytina pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį. Už administracinį teisės pažeidimą, padarytą 2016 m. lapkričio 21 d., K. B. paskirta 225 Eur bauda, už pažeidimą, padarytą 2016 m. gruodžio 7 d., – 216 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, galutinė administracinė nuobauda paskirta 225 Eur bauda. Kita nutarties dalis palikta nepakeista.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto K. B. atstovo advokato A. Šindeikio prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą priimtas ir byla atnaujinta.

II. Prašymo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartį ir palikti nepakeistą Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį arba išspręsti klausimą iš esmės. Prašyme nurodoma:

9.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius proceso ir materialiosios teisės pažeidimus.

9.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. B. argumentas, jog pakrantės apsaugos juosta siekia 10 metrų, nėra naujas, yra nepagrįsta, prieštarauja bylos įrodymams. Duomenys, kad pakrantės apsaugos juosta siekia 50 metrų, buvo nustatyti vadovaujantis www.geoportal.lt duomenimis, kurie yra rekomendacinio pobūdžio. Jokie tikslūs kadastriniai matavimai atlikti nebuvo. K. B. pasamdytas matininkas V. T. nustatė, kad pakrantės apsaugos juosta siekia 10 metrų, taip pat nustatė pakrantės apsaugos juostų pradžios ir pabaigos koordinates. Atlikti kadastriniai matavimai buvo suderinti su Direkcijos atstovais ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tada K. B. kreipėsi į Direkciją, prašydamas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą tuo pagrindu, kad, pakrantės apsaugos juostai siekiant tik 10 metrų, jis šios pakrantės apsaugos juostos niekada nebuvo suaręs, todėl nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, laikant, kad pakrantės apsaugos juosta siekia 50 metrų; nors jis ir teigė, kad pakrantės apsaugos juosta siekia tik 10 metrų, tačiau tuo metu nebuvo jokių oficialių tai patvirtinančių įrodymų. Šiuo metu tokie duomenys yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir būtent šios aplinkybės ir yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurių apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino. Šios aplinkybės buvo teisėtas pagrindas atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir įvertinti, ar Direkcija tiksliai atliko pakrantės apsaugos juostos matavimus surašydama protokolus.

9.3. Be to, MB „Geoventa“, Direkcijos iniciatyva atlikusi kadastrinius matavimus, siekiant nustatyti, kokiu atstumu dirbant žemę buvo pažeista pakrantės apsaugos juosta esant matininko V. T. nustatytai 10 m pakrantės apsaugos juostai, nustatė, kad viename iš keturių žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini), pakrantės apsaugos juosta nepažeista. K. B. nesutinka, kad jis bent viename žemės sklype pažeidė pakrantės apsaugos juostą, nes tiek pagal Direkcijos, tiek pagal MB „Geoventa“ atliktus matavimus lieka neaišku, nuo kur iki kur buvo matuojama pakrantės apsaugos juosta. Be to, MB „Geoventa“, atlikdama matavimus 2019 m., neturėjo galimybių teisingai nustatyti, kokio pločio žemės juostoje buvo dirbama žemė 2016 m. rudenį, nes kiekvienais metais žemė dirbama nevienodai. Tikslūs duomenys nustatyti tik V. T. atliktuose matavimuose. Be to, net ir pagal Direkcijos pateiktus netikslius ir neaiškius duomenis yra matyti, kad viename žemės sklype pakrantės apsaugos juosta nepažeista. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, ignoruodamas į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, kad jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių byloje nėra.

9.4. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog K. B. argumentai, kad pakrantės apsaugos juosta siekia tik 10 metrų, jau buvo įvertinti ir atmesti (nors, priimant minimus teismų sprendimus, dar nebuvo atlikti tikslūs kadastriniai matavimai), taip pat į tai, kad neišsiaiškinta, dėl kokių priežasčių pateikti skirtingi (prieštaringi) pakrantės apsaugos juostos matavimų duomenys, skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Taip apeliacinės instancijos teismas sudarė sąlygas pažeisti nekaltumo prezumpcijos principą, nes K. B. lieka nubaustas vadovaujantis duomenimis, kurie paneigti oficialiais Nekilnojamojo turto registre įregistruotais duomenimis, nesivadovaudamas tokiais duomenimis (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis), teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, o nepagrįstai konstatuodamas, kad jokių naujų aplinkybių nėra, padarė ir esminį proceso teisės pažeidimą (ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

9.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso teisės pažeidimą neįvertindamas, kad Direkcija visus tyrimo veiksmus atliko tik tada, kai K. B. apskundė Direkcijos sprendimą atsisakyti atnaujinti bylą, t. y. teismo proceso metu, nors, vadovaujantis ANK 661 straipsnio 4 dalimi, tyrimą privalėjo atlikti nagrinėdama K. B. prašymą atnaujinti bylą ir pateikti aiškius prašymo atmetimo argumentus. Dėl to bylos nagrinėjimo ribos tapo neaiškios, nes kiekvieno teismo posėdžio metu buvo aiškinamasi dėl vis naujų Direkcijos nurodomų aplinkybių. Naujos aplinkybės buvo keliamos ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau taip ir liko neišsiaiškinta, kodėl skirtingi matininkai pateikia skirtingus kadastrinių matavimų duomenis. Todėl K. B. neaišku, kokiais duomenimis turi vadovautis, siekdamas laikytis teisės aktų reikalavimų ir nepažeisti pakrantės apsaugos juostos.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius proceso teisės pažeidimus, nes nutartį grindė spėlionėmis ir prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais (ANK 567 straipsnio 2 dalis), taip pat netinkamai motyvavo nutartį, dėl to K. B. nežino, kokių objektyvių duomenų pagrindu jis yra patrauktas administracinėn atsakomybėn. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu teismas nustatė, kad V. T. atlikti kadastriniai matavimai yra nepatikimi, kodėl teismas nesivadovavo Nekilnojamojo turto registre įregistruotais duomenimis (pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka). Todėl teismo išvada, kad V. T. netinkamai nustatė pakrantės apsaugos juostos plotį, yra deklaratyvi ir nemotyvuota. Vien ta aplinkybė, kad Direkcija kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nereiškia, jog K. B. užsakymu atlikti matavimai yra neteisingi. Kita vertus, jeigu apeliacinės instancijos teismui dėl byloje esančių įrodymų kilo abejonių, teismas visas abejones turėjo aiškinti K. B. naudai, tačiau padarė priešingai, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus. Apeliacinės instancijos teismas nevertino jokių K. B. pateiktų įrodymų, nurodytų aplinkybių nelaikė naujomis, todėl padarė nepagrįstą, bylos įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad K. B. pažeidė pakrantės apsaugos juostą. Kadangi teismas nenurodė aiškių motyvų, kokiais duomenimis rėmėsi darydamas tokią išvadą, K. B. negali pateikti argumentuotų paaiškinimų ir įvertinti, ar ji teisinga. Pagal pareigūnų darytas nuotraukas neįmanoma tiksliai nustatyti, ar pakrantės apsaugos juosta pažeista, todėl teismo išvada, kad nuotraukos patvirtina, jog pakrančių apsaugos juostose buvo dirbama žemė, yra nepagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra prieštaringi matavimų duomenys ir neišsiaiškinta, kurie duomenys yra teisingi, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Beje, apskritai neaišku, kokiu pagrindu panaikinta apylinkės teismo nutartis, nes apeliacinės instancijos teismas nenurodė nė vieno pirmosios instancijos teismo padaryto materialiosios ar proceso teisės pažeidimo.

9.7. Toks bylos nagrinėjimas (nesivadovavimas Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir prielaidomis grįstų išvadų dėl šių duomenų nepatikimumo pateikimas) neatitinka teisinio tikrumo principo, sudaro prielaidas pažeisti K. B. teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo arba pats surinkti objektyvius duomenis, kurie paneigtų Nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis, arba įpareigoti tokius duomenis pateikti Direkciją, o ne vadovautis prielaidomis. Atlikus žemės sklypų kadastrinius matavimus ir juos įregistravus, teismas negalėjo be teisinio pagrindo, nenustačius kitokių aplinkybių ir jų neįregistravus Nekilnojamojo turto registre, jais nesivadovauti. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės viešpatavimo, teisėtų lūkesčių konstitucinius principus, įpareigojančius tiek valstybės instituciją, tiek teismą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, neriboti asmens teisių labiau, nei tai yra būtina siekiant teisėtų tikslų. Be to, teismui vadovaujantis įstatyme nenurodyta 50 metrų apsaugos juosta, pažeista K. B. teisė į nuosavybės neliečiamumą (Konstitucijos 23 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnis), nes jis šioje juostoje negali užsiimti ūkine veikla ir gauti pajamų.

10. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija atsiliepimo nepateikė.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

11. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. B. atstovo advokato A. Šindeikio prašymas tenkintinas.

12. Pirmiausia pažymėtina, kad nors ši administracinio nusižengimo byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atnaujinta ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (K. B. atstovui advokatui A. Šindeikiui padavus prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų), tačiau teismo posėdyje nagrinėjama vadovaujantis ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 661 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kadangi tiek iš Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paduoto prašymo turinio, tiek ir viso bylos proceso matyti, kad byla pradėta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. B. prašymu atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Dėl ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkto

13. Administracinio nusižengimo byla, užbaigta įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi arba įvykdytu administraciniu nurodymu, gali būti atnaujinta XXXVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka (ANK 657 straipsnis).

14. ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jei paaiškėjo kitų aplinkybių, kurios pareigūnui, institucijai ar teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nutarimą ar nutartį arba surašant administracinį nurodymą ir kurios vienos ar kartu su pirmiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnį ar sunkesnį administracinį nusižengimą negu tas, už kurį jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, taip pat kurios įrodo, kad administracinėn atsakomybėn nepatrauktas asmuo yra kaltas.

15. Pareiškėjas nurodo, kad apygardos teismo išvada, jog K. B. argumentas, kad pakrantės apsaugos juosta yra 10 m, nėra naujas, nepagrįsta. Šis faktas nustatytas tik 2018 m. gegužės 14 d., atlikus žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus. Naujai atlikti kadastriniai matavimai buvo suderinti su Direkcija ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Būtent šios aplinkybės ir yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos Institucijai priimant 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2017 m. sausio 17 d. nutarimus. Šios aplinkybės patvirtina, kad K. B. nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, nutartį grindė prielaidomis, o konstatuodamas, kad jokių naujų aplinkybių nėra, padarė ir esminį proceso teisės pažeidimą (ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

16. Iš bylos duomenų matyti, kad Direkcija, vadovaudamasi ANK 661 straipsnio 4 dalimi, ištyrė naujas aplinkybes ir 2019 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. D2-55, kuriuo konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, motyvuodama tuo, kad pažeidimai padaryti įvertinus ir naujai paaiškėjusias aplinkybes, t. y. atlikus naujus kadastrinius matavimus ir nustačius 10 m pločio pakrantės apsaugos juostas, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) suarta 7 m iš 10 m pakrantės apsaugos juostos, o žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) – 5 m iš 10 m. Sprendime pažymėta, kad pakrantės apsaugos juosta Jūros ichtiologiniame draustinyje sudaro minimalų 10 m plotį (Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5.3 punktas).

17. Apylinkės teismas panaikino Direkcijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą ir atnaujino administracinio nusižengimo bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nutartyje konstatuota, kad dėl to, jog žymiai skiriasi pakrantės apsaugos juostų pločiai, nurodyti Direkcijos nutarimuose ir nustatyti matininko V. T. (kurie yra suderinti su Direkcija), kyla abejonė, ar K. B. nubaustas teisėtai ir pagrįstai. Šią abejonę turi pagrįsti arba paneigti Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija (surašiusi 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2017 m. sausio 17 d. nutarimus), atnaujindama administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių. Taip pat apylinkės teismo nutartyje pažymėta, kad Direkcijos veiksmai, atlikti bylą nagrinėjant apylinkės teisme (kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – NŽT) dėl kadastrinių matavimų duomenų patikrinimo, užsakė MB „Geoventa“ atlikti matavimus ginčo sklypuose), turėjo būti atliekami nagrinėjant prašymą dėl bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kad būtų pašalintos kilusios abejonės, ir tik tada turėjo būti priimtas motyvuotas sprendimas. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad Direkcija savo sprendime pasisakė tik dėl dviejų žemės sklypų (nors nusižengimai buvo konstatuoti dar dviejuose žemės sklypuose, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodydama, kad bet kokiu atveju K. B. būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį, nes būtų pažeidęs ir matininko V. T. nustatytą 10 m pakrantės apsaugos juostą. Šie Direkcijos samprotavimai (kas būtų, jeigu būtų), apylinkės teismo vertinimu, kelia abejonių dėl K. B. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus. Be to, iš MB „Geoventa“ atliktų kadastrinių matavimų (siekiant nustatyti, kokiu atstumu dirbant žemę buvo pažeista pakrantės apsaugos juosta, esant matininko V. T. nustatytai 10 m pakrantės apsaugos juostai) matyti, kad viename žemės sklype pakrantės apsaugos juosta nepažeista, kiti pateikti duomenys dėl pakrantės apsaugos juostos pažeidimo iš esmės skiriasi nuo Direkcijos nurodytų priimtuose nutarimuose. Šios aplinkybės, kaip nurodyta apylinkės teismo nutartyje, dar kartą pagrindžia pareiškėjo skundo patenkinimą ir būtinumą atnaujinti administracinio nusižengimo bylas.

18. Apygardos teismas padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tokį sprendimą apygardos teismas motyvavo tuo, kad žemės sklypų pakrantės apsaugos juostos pločio nustatymo teisėtumo, pažeidimų pobūdžio aplinkybės išsamiai įvertintos tiek teismų, nagrinėjusių K. B. skundus dėl Direkcijos priimtų nutarimų, tiek Direkcijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendime. Apygardos teismas pritarė Direkcijos pozicijai, kad matininkas V. T. neteisingai nustatė minimalų pakrantės apsaugos juostos plotį, kad jo atliktų matavimų patikimumas kelia pagrįstų abejonių, be to, MB „Geoventa“ matavimų duomenys patvirtina, kad, net esant matininko V. T. nustatytam 10 m pločiui, apsaugos juosta 2016 m. buvo pažeista. Apygardos teismas taip pat konstatavo,

kad analogiškas K. B. teiginys dėl 10 metrų pakrantės apsaugos juostos buvo žinomas ir paneigtas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi. Todėl K. B. iniciatyva po beveik dvejų metų nuo pažeidimų nustatymo pasamdyto matininko V. T. nustatyti duomenys nėra nauji ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. K. B., teisme nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, turėjo advokatą ir visas procesines galimybes teikti įrodymus ar prašyti teismo skirti laiko naujiems įrodymams surinkti.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir teismų priimtų nutarčių turinį, daro išvadą, kad Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis yra pagrįsta ir motyvuota. Byloje esantys duomenys dėl pakrančių apsaugos juostų pločio nevienareikšmiai, neaišku, koks iš tikrųjų yra apsaugos juostų plotis kiekviename žemės sklype, juolab iš Aprašo matyti, kad juostos plotis tiesiogiai priklauso nuo pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio (polinkio) kampo. Atsiliepime į skundą Direkcija nurodė, kad „Šešuvies upės krantai yra gana statūs, sudėtingos konfigūracijos, sunkiai prieinami; Aprašo taikymas nustatant apsaugos juostas natūroje yra gana sudėtingas, nes Aprašo sąvoką, t. y. kas yra „pakrantės šlaitas“, t. y. nuo kurio šlaito polinkio turi būti matuojamas šlaito polinkis, matininkai traktuoja labai skirtingai, nes šlaitai turi vieną ar kelis šlaitų polinkius su skirtingais nuolydžių kampais“ (1 t., b. l. 69). Direkcija 2019 m. liepos 29 d. raštu D2-91 kreipėsi į NŽT prašydama patikrinti matavimus. Iš NŽT 2019 m. rugpjūčio mėn. atsakymo Nr. 1SS matyti, kad NŽT specialistai atliko žemės sklypų faktinių duomenų patikrinimą vietovėje, jo metu buvo pamatuoti žemės sklypų ribų, besiribojančių su Šešuvies upe, šlaitų polinkio kampams apskaičiuoti reikalingi aukščiai. Šio patikrinimo metu nustatyta, kad polinkio kampai žemės sklypuose kinta nuo 1o iki 18o. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad pakrantės apsaugos juostos plotis žemės sklypuose svyruoja nuo 10 m iki 50 m (1 t., b. l. 130–131). Taip pat byloje yra pateikti MB „Geoventa“ atlikti matavimai, siekiant nustatyti, kokiu atstumu buvo pažeista pakrantės apsaugos juosta esant V. T. nustatytai 10 m apsaugos juostai. MB „Geoventa“ nustatė, kad žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pakrantės apsaugos juosta nepažeista, kituose žemės sklypuose pažeista: Nr. (duomenys neskelbtini) – 3,77 m, Nr. (duomenys neskelbtini) – nuo 1,97 m iki 8,27 m, Nr. (duomenys neskelbtini) – 2,99 m. Taigi ir MB „Geoventa“ pateikti duomenys dėl pakrantės apsaugos juostos pažeidimo iš esmės skiriasi nuo Direkcijos pateiktų skundžiamuose nutarimuose, kuriais K. B. nubaustas pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį.

20. Taigi yra pagrindas daryti išvadą, kad matininko V. T. kadastriniai matavimai yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios Institucijai nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nutarimus nubausti K. B. pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį ir kurios, atlikus tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, gali turėti reikšmės priimant sprendimą dėl K. B. kaltės, kaltinimo apimties ar nuobaudos dydžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį.

TeisėjaiArmanas Abramavičius

Alvydas Pikelis

Arvydas Daugėla _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22452 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-210-697/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07936-

2018-9Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Pagal BK 66 straipsnį į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2019 m. spalio 18 d. Iš D. P. priteista: Valstybinei ligonių kasai 2090,89 Eur gydymo išlaidoms atlyginti; nukentėjusiajam A. K. (A. K.) 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai D. G. 1970 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 2500 Eur advokato išlaidoms atlyginti; nukentėjusiajam E. G. 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Panaikinta D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) dėl nusikalstamos veikos,

nustatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Pakeista D. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė ir ji padidinta iki trylikos metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta D. P. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. P. nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 15 d. apie 20.00 val. namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį delnu ir ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu sugyventinei R. S. į veidą, taip sukėlė jai fizinį skausmą.

2. Jis nuteistas ir už tai, kad 2018 m. vasario 15 d. apie 20.15 val. gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš karto po to, kai sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei – sugyventinei R. S., konflikto metu, turėdamas išankstinį tikslą nužudyti A. K. ir P. G., veikdamas bendra apibrėžta tyčia, vieną kartą dūrė peiliu A. K. į gyvybiškai svarbią vietą – krūtinę, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes A. K. prieš pat dūrį atsitraukė atgal ir dėl to nebuvo padaryta gyvybei pavojingų sužalojimų, o tik durtinė-pjautinė žaizda krūtinės priekiniame paviršiuje – nežymus sveikatos sutrikdymas, ir iš karto po to, tęsdamas savo išankstinį sumanymą, vieną kartą dūrė peiliu P. G. į krūtinę, taip jam padarė durtinį-pjautinį kiaurinį kairės krūtinės pusės sužalojimą su širdiplėvės ir dešinio širdies skilvelio kiauriniais pažeidimais, tai komplikavosi kraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, kraujavimu į širdiplėvės ertmę, širdies tamponada krauju, nukraujavimu, šoku, ūmiu širdies veiklos nepakankamumu, ūmiu progresuojančiu poliorganiniu nepakankamumu, dėl to nukentėjusysis 2018 m. vasario 16 d. 09.51 val. VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose mirė, taip pasikėsino nužudyti du žmones – A. K. bei P. G. ir nužudė P. G..

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skirdamas bausmę D. P. pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimo reikalavimų ir dėl to paskyrė neteisingą, t. y. aiškiai per švelnią, bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad viso baudžiamojo proceso metu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios D. P. savo kaltę visiškai ir be jokių išlygų pripažino tik dėl smurto panaudojimo prieš sugyventinę R. S.. Nuteistasis D. P., nors ir neneigė peiliu sužalojęs A. K. bei P. G., viso proceso metu stengėsi sumenkinti savo veiksmus, kaip konflikto iniciatorius įvardyti būtent nukentėjusiuosius, o sau nepalankių aplinkybių tiesiog neprisiminti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog D. P. sąmoningai peiliu puolė ir sužalojo A. K. ir P. G., o ne gynėsi nuo jų, dėl to nuteistojo D. P. prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos veikos nėra pagrindo laikyti nuoširdžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis P. G. elgesys. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir

negalima pateisinti P. G. suduoto smūgio, bet įvertinus tai, kad buvo suduotas tik vienas smūgis ir kad smūgis buvo suduotas tarpusavio grumtynių metu, tokio elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam D. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė vertintina kaip aiškiai per švelni, todėl apeliacinės instancijos teismas paskyrė nuteistajam D. P. artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, neprieštaraujančią teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrinančią bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Nuteistojo D. P. gynėjas advokatas Kęstutis Ožiūnas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo konstatuotas BK 59 straipsnyje nustatytas kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (1 dalies 2 ir 6 punktai) ir dėl to nuteistajam skyrė pernelyg griežtą bausmę.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo pripažintą lengvinančią aplinkybę, kad D. P. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, neišsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis davė teisingus parodymus apie visas esmines bylos aplinkybes ir tai darė savo noru, bet ne dėl surinktų įrodymų. D. P. pateikė vertinamojo pobūdžio aiškinimus dėl tyčios, tačiau šie aiškinimai negali būti vertinami kaip esminių bylos aplinkybių neigimas. Tokie aiškinimai yra paneigiami teismų praktika ir teisinio turinio teiginiais, kad galutinis vertinimas yra ne kaltinamojo, o teisėsaugos priedermė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepateikė motyvų, kodėl nuoširdus gailėjimasis šioje byloje nelaikytas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, kad nukentėjusiojo elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir ne iki galo išnagrinėjo bylos aplinkybes. Tuo atveju, jei nukentėjusysis nebūtų atvykęs į įvykio vietą ir nebūtų pirmas panaudojęs smurto prieš D. P., šis įvykis, tikėtina, būtų pasibaigęs be tolesnio smurto. P. G. smurto prieš D. P. niekas teisine prasme neaptarė, tačiau būtent jis ir buvo pagrindinė tolesnių įvykių, spontaniško atsako, nekontroliuojamos reakcijos į patirtą smurtą priežastis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę be jokių paaiškinimų išbraukė. D. P. pirmas patyrė smurtą su nemenkomis pasekmėmis (išmušti dantys, kraujavimas) ir ši aplinkybė yra svarbi vertinant jo kaltę dėl tolesnių jo veiksmų bei apibrėžiant jam bausmę už inkriminuotą veiką ir jos pasekmes. Nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar veikiau rizikingas nukentėjusiojo elgesys, kuris iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo smurtinio pobūdžio ir iš esmės nulėmė tai, kad kaltininkas nusikalstų prieš nukentėjusįjį.

4.4. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, panaikinus dvi lengvinančias aplinkybes, padidinti D. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuo devynerių iki trylikos metų, nes pirmosios instancijos teismo paskirtoji bausmė ir jos dydis yra pagrįsti ir keisti jų nebuvo pagrindo.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga

Zieniūtė atsiliepimu siūlo nuteistojo D. P. advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

5.1. Priešingai nei tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos lengvinančios aplinkybės panaikinimo yra pagrįstos tinkamai įvertinus surinktus įrodymus, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai aptarė, dėl kokių aplinkybių daro išvadą, kad D. P. parodymų bei elgesio proceso metu nėra pagrindo vertinti kaip prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas bei nuoširdaus gailėjimosi, nes viso proceso metu D. P. parodymai keitėsi, apklausiamas teisme D. P. ne tik kad nepripažino savo tyčios padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bet ir vengė atskleisti aplinkybes apie A. K. sužalojimą, klaidino pasakodamas apie P. G. sužalojimo padarymo mechanizmą. D. P. parodymų vertinimas leido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad D. P. prisipažinimas buvo formalus, o jo veiksmai byloja apie jo pastangas sumenkinti savo veiksmų reikšmę, kartu ir atsakomybės laipsnį kaltinant kitus įvykio dalyvius dėl pasekmių.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo provokuojantį elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvados dėl šios dalies visiškai nemotyvavo, todėl nėra aišku, koks nukentėjusiojo P. G. elgesys buvo laikomas provokuojančiu. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad konflikto pradžia buvo ne P. G. atėjimas pas nuteistąjį į namus, bet nuteistojo panaudotas fizinis smurtas prieš sugyventinę. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai tokius nukentėjusiojo veiksmus pripažino netinkamais, tačiau ne provokuojančiais ir ne rizikingais BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos lengvinančios aplinkybės prasme.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkte nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei paskirtos bausmės

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

8. Kasaciniame skunde yra ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintos pirmosios instancijos teismo nustatytos D. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, ir tuo pagrindu paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė.

9. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio

kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

10. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

11. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

12. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-49-693/2019).

13. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pateikė išsamią ir chronologišką D. P. parodymų analizę bylos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu bei pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus bylos proceso metu nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog nuteistasis D. P., nors ir neneigė peiliu sužalojęs A. K. bei nužudęs P. G., bet viso proceso metu stengėsi sumenkinti savo veiksmus, kaip konflikto iniciatorius įvardyti būtent nukentėjusiuosius, o sau nepalankių aplinkybių tiesiog neprisiminti. Nuteistasis negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl, būdamas išsigandęs dėl tariamo užpuolimo, parbėgęs į namus pasiėmė peilį ir išėjo iš namų į kiemą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvais, jog D. P. parodymų ir elgesio proceso metu nėra pagrindo vertinti kaip prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas bei nuoširdaus gailėjimosi, nes viso proceso metu D. P. parodymai keitėsi, apklausiamas teisme D. P. ne tik kad nepripažino savo tyčios padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bet ir vengė atskleisti aplinkybes apie A. K. sužalojimą, klaidino pasakodamas apie P. G. sužalojimo padarymo mechanizmą. Bylos proceso metu nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų parodymais neginčytinai nustatyta, kad D. P. sąmoningai peiliu puolė ir sužalojo A. K. ir P. G., o ne gynėsi nuo jų. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistojo D. P. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos veikos yra deklaratyvus ir neparodantis jo kritinio požiūrio į padarytą veiką, todėl nėra pagrindo laikyti nuoširdžiu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo

pakeistas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, panaikinant nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

14. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, jog D. P. padarytam nusikaltimui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas P. G. elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

15. Bylos proceso metu nustatyta, kad P. G. į nuteistojo D. P. ir jo sugyventinės R. S. namus atėjo pakviestas pastarosios sesers K. B. tam, kad padėtų K. B. išsivesti seserį su vaiku, nes prieš tai D. P. smurtavo prieš R. S.. Atėjęs P. G. nebuvo agresyvus, tik ramiai klausinėjo, kas nutiko, siekdamas padėti išspręsti šeiminį konfliktą. Nuteistasis, nenorėdamas aiškintis P. G., šį per duris išstūmė į kiemą, kur, pagal K. B. parodymus, prasidėjo tarpusavio grumtynės, jų metu tiek P. G., tiek D. P. buvo nuvilkta dalis viršutinių drabužių, o galiausiai P. G. sudavė D. P. vieną smūgi į veidą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai įvertino šią situaciją, pripažindama, jog neteisėtai elgėsi ir prieš R. S. smurtavo D. P., P. G. atėjo turėdamas gerų ketinimų – kad padėtų išspręsti konfliktą ir nuraminti smurtautoją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nurodė ir tai, kad negalima pateisinti P. G. suduoto smūgio D. P., bet įvertinus tai, kad buvo suduotas tik vienas smūgis ir kad smūgis buvo suduotas tarpusavio grumtynių metu, tokio elgesio, bendrai vertinant situaciją, negalima pripažinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme ar pagal formuojamą teismų praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai panaikino šią D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

16. Pripažinęs, kad D. P. buvo nepagrįstai nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir jas panaikinęs, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai peržiūrėjo D. P. paskirtą bausmę, nes BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, jog skiriant bausmę būtina atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, jog, įvertinus visas išdėstytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam D. P., pripažintam kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir konstatavus jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nebuvo jokio pagrindo paskirti artimos sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmės, nes tokia bausmė vertintina kaip aiškiai per švelni. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė D. P. artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė įstatymo taikymo aspektu atitinka įstatymo reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrina bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo jos švelninti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22445 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4907 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06436-2018-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS2020 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų, Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 8 d. gautu ieškovės UAB „MB Partners Center“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atrankos kolegija 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi Nr. DOK-4528 atsisakė priimti ieškovės UAB „MB Partners Center“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš dalies pakeistas: dalies argumentų atsisakyta, yra tapačių argumentų ir nurodyti nauji argumentai dėl CK 1.116

straipsnio 4 dalies, 6.247 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto netinkamo taikymo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad ir antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (835 Eur) grąžintas atrankos kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi Nr. DOK-4528.

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas SimniškisAlgirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22428 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4948

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-09101-2019-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 13 d. gautu atsakovo A. M. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl nuostolių, patirtų atsakovui neįvykdžius studijų rėmimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovei Kretingos rajono savivaldybės administracijai atlyginimo. Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš dalies pakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. galutinis sprendimas, ieškovei priteistas nuostolių atlyginimas ir bauda padidinti atitinkamai iki 26 129,42 Eur ir 7838,83 Eur. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas dėl nuostolių ieškovei dydžio sprendė, remdamasis išskirtinai šalių sudarytos sutarties sąlygomis, bet nepagrįstai nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kuriuos taikant, iš atsakovo priteistas su mokymu susijusių išlaidų atlyginimas ir bauda turėjo būti apskaičiuoti ir priteisti proporcingai atsakovo neįvykdytai sutarties daliai, nepaisant, jog sutartyje neįtvirtinta proporcingumo principo; atsakovui įvykdžius dalį sutartinių įsipareigojimų, ieškovės reikalavimas priteisti visas studijų išlaidas laikomas nepateisinamu CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų principų laikymosi kontekste. Atsakovas kasaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktika panašiose bylose, kuriose spręsti mokymosi (studijų) išlaidų atlyginimo klausimai, taikant proporcingumo principą. Atsakovo apskaičiavimu, pagal sutartį jam neišdirbus 78,33 proc. laiko, nuostoliai sudarytų 20 467,17 Eur, o bauda 6140,15 Eur, t. y. tiek, kiek priteisė pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu. Kasacinio teismo išaiškinimą dėl proporcingo mokymosi išlaidų atlyginimo, kai proporcingumo kriterijaus neįtvirtinta sutartyje, atsakovas laiko svarbiu bendrųjų teisės principų taikymo (jų galiojimo) aspektu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir

pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti K. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) už A. M. (a. k. duomenys neskelbtini) kasacinį skundą

2020 m. spalio 13 d. Swedbank AB sumokėtą 166 (vieną šimtą šešiasdešimt šešis) Eur žyminį mokestį. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TeisėjaiBirutė Janavičiūtė

Antanas SimniškisAlgirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22444 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4921Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07403-2019-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 12 d. gautu atsakovės UAB „Verslo mada“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė UAB „Verslo mada“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi iš esmės paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo A. B. ieškinys atsakovams UAB „Verslo mada“ ir A. S. dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės UAB „Verslo mada“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1) teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalį, CK 6.37, 6.71 ir 6.213 straipsnius, reglamentuojančius palūkanas ir netesybas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartimi buvo pažeistos atsakovės A. S. kreditorių teisės. Atsakovės UAB „Verslo mada“ nuomone, šia sutartimi nebuvo sumažinta skolininko turto masė, nes ji sumokėjo atsakovei A. S. 14 481 Eur, t. y. pagrindinės skolos sumą, todėl CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme ši sutartis nepažeidė kreditorių teisių; 2) teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl trečiojo asmens, sudariusio atlygintinį sandorį su skolininku, sąžiningumo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė UAB „Verslo mada“ buvo nesąžininga. Aplinkybė, kad atsakovė UAB „Verslo mada“ žinojo apie atsakovės A. S. blogą turtinę padėtį negali reikšti, kad ji buvo nesąžiningą sudarant reikalavimo teisių perleidimo sutartį, nes atsakovės A. S. 14 481 Eur turtinė teisė į L. L. nebuvo antstolio areštuota ir ji nupirkta už tą pačią kainą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka

pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti. Grąžinti advokatei Rimantei Tamulytei (a. k. duomenys neskelbtini) 380 (tris šimtus aštuoniasdešimt)

Eur žyminio mokesčio, sumokėto už atsakovę 2020 m. spalio 9 d. UAB „Paysera LT“, mokėjimo pervedimo Nr. 363999327.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22440 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4940Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37252-2019-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 13 d. gautu atsakovės UAB „Averneta“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė UAB „Averneta“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 19 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimas, kuriuo iš jos ieškovui P. M. priteista 206,55 Eur skolos už įrankių nuomą.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės UAB „Averneta“ paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip prievolinius, dėl to nepagrįstai taikė CK 6.249–6.251 straipsnius ir priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. DK 33 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, kad šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos. Atsakovės nuomone, šalys siejo tik darbo teisiniai santykiai ir nepriklausomai nuo tuo, buvo ar nebuvo įrankiai išnuomoti atsakovės vadovo prašymu, buvo ar nebuvo jie naudojami darbams pagal darbo sutartį, turi būti taikomos tik DK 31 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 5 ir 6 dalių normos. Ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes ieškovas nesilaikė išankstinės darbo ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti. Grąžinti UAB „Averneta“ (į. k. 305204928) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m.

liepos 22 d. AB SEB bankas, mokėjimo nurodymo Nr. 580. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22456 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4920Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00204-2020-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 12 d. gautu ieškovės UAB „Greencarrier Freight Services LT“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos (papildomų išlaidų už sandėliavimo paslaugas) atlyginimo ieškovei. Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 20 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasacija byloje grindžiama argumentais, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino konosamento reikšmę jūrinių pervežimų srityje reguliuojančias materialiosios teisės normas (CK 1.106 straipsnio 1 dalis), taip pat nepagrįstai laikė, jog kitoje byloje priimtame sprendime už akių nustatyti faktai (dėl įrodinėjimo dalyko) turi prejudicinę galią šioje byloje, taip netinkamai taikė ir aiškino CPK 182 straipsnio 2 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, be to, pažeidė teisę į rungimosi principą, nes bylą iš esmės nusprendė nagrinėti rašytinio proceso tvarka, netenkino prašymo kviesti liudytojus, atsisakė priimti rašytinius įrodymus. Ieškovės teigimu, teismai netinkamai atliko įrodymų tyrimą, peržengė teismui suteiktus įgaliojimus dėl faktinio ieškinio pagrindo keitimo, taip pažeidė CPK 183 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, išdėstytų 2017 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017. Nurodyti pažeidimai lėmė netinkamą išvadą, kad ieškovė neturėjo teisės reikalauti apmokėti už atsakovei suteiktas krovinio saugojimo paslaugas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Greencarrier Freight Services LT“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą

2020 m. rugsėjo 10 d. Danske Bank A/S sumokėtą 40 (keturiasdešimt) Eur žyminį mokestį. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TeisėjaiBirutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22457 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4912Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00268-2018-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 9 d. gautu ieškovės bankrutavusios Raseinių rajono žemės ūkio bendrovės „Džeirana“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Nr. DOK-4514 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl įskaitymo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacija byloje grindžiama iš esmės tapačiais kaip ir pirmame skunde išdėstytais argumentais, kuriais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų pagrindų kasacijai.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TeisėjaiBirutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22443 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4949Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00136-2020-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 13 d. gautu ieškovo V. D. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduotas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą jam paduoti. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2020 m. spalio 2 d., o kasacinis skundas paduotas 2020 m. spalio 13 d. Ieškovas V. D. prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti, kaip praleistą dėl svarbios priežasties.

Atrankos kolegija įvertinusi ieškovo nurodytą termino kasaciniam skundui paduoti praleidimo priežastį, atsižvelgdama į tai, kad terminas praleistas nežymiai, sprendžia, jog yra pagrindas atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti (CPK 345 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas V. D. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nutarties. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimas, kuriuo atmestas jo ieškinys atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neteisėto atleidimo iš darbo, išmokų išieškojimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai

daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovo V. D. paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 53 straipsnio 7 punktą, 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Jo nuomone, atleidžiant jį iš darbo, kartu su specialiuoju Priešgaisrinės saugos įstatymu turėjo būti taikomas DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nevertino aplinkybių visumos, nevisapusiškai ir netinkamai ištyrė įrodymus, nepagrįstai jo atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimus vertino kaip pavienius atvejus ir nevertino jų sistemiškai bei neatsižvelgė į jų sukeltus padarinius.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 2 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti. Kasacinį skundą atsisakyti priimti. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22424 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4897Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00623-2019-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS2020 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 8 d. gautu ieškovo A. N. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduotas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą jam paduoti. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2020 m. rugsėjo 22 d., o kasacinis skundas paduotas 2020 m. spalio 8 d. Ieškovas A. N. prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

CPK 345 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. CPK 78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas; prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. Atrankos kolegija pažymi, kad įstatymo nustatytais terminais procesiniams veiksmams atlikti siekiama civilinių teisinių santykių stabilumo, todėl praleisti procesiniai terminai gali būti atnaujinami tik išimtiniais atvejais, jeigu jų praleidimo priežastys yra iš tiesų svarbios.

Atrankos kolegija, įvertinusi ieškovo nurodytas termino kasaciniam skundui paduoti praleidimo priežastis (jo sveikatos būklė, prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pateikimas 2020 m. rugsėjo 24 d., advokato operatyvumas surašant kasacinį skundą) nepripažįsta jų svarbiomis, todėl prašymas atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti netenkintinas.

Kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, atsisakytina priimti (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 345 straipsnis, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Nepriėmus kasacinio skundo, atrankos kolegija nesprendžia klausimo dėl kasacinio skundo turinio atitikties CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimams.

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Neatnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėja Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22450 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4868Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13101-2020-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 6 d. gautu pareiškėjo M. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. S. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartis, kuria atmestas jo skundas dėl antstolio veiksmų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Pareiškėjo M. S. paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 6 dalį dėl antstolio pareigos sustabdyti fizinio asmens turto realizavimą nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą gavimo dienos, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjo nuomone, teismai nepagrįstai konstatavo, kad antstolė nepažeidė FABĮ 5 straipsnio 6 dalies. Teismo nutartį, įpareigojančią sustabdyti turto realizavimą, antstolė gavo 2020 m. kovo 30 d., tačiau vis tiek tęsė varžytynes, atlikdama visą eilę veiksmų, ir baigė jas 2020 m. balandžio 6 d., kai į jos depozitinę sąskaitą buvo pervestos lėšos už parduotą turtą. Tai sukėlė pareiškėjui neigiamus padarinius ir sudarė antstolei galimybę, pažeidžiant FABĮ 5 straipsnio 6 dalį, gauti pagal FABĮ 20 straipsnio 1 dalį teismo leidimą užbaigti turto realizavimo veiksmus. Buvo pažeistas ir viešasis interesas, nes dėl neteisėto turto pardavimo varžytynėse nėra galimybės patenkinti kitų pareiškėjo kreditorių reikalavimus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti. Grąžinti advokatų profesinei bendrijai „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ (į. k. 300556110) 38

(trisdešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už pareiškėją 2020 m. spalio 6 d. AB SEB bankas, mokėjimo nurodymo Nr. 10345.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22446 2020-10-29 2020-10-20 2020-10-20 -

Nr. DOK-4917Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00970-2018-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 12 d. gautu ieškovo L. T. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 347 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinį skundą surašo advokatas. Kasacinį skundą turi teisę surašyti ir jį paduodantis asmuo, jeigu jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Be to, kasacinį skundą gali surašyti CPK 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Prie kasacinio skundo turi būti pridėti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys kasacinį skundą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (CPK 347 straipsnio 4 dalis).

Ieškovo L. T. kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų, nes nesurašytas advokato, o ieškovas nepateikė dokumentų apie turimą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir atitinkamai teisę pačiam surašyti kasacinį skundą. Dėl to kasacinį skundą, kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų, priimti atsisakytina (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pažymėtina, kad kasacinis skundas paduotas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą ir ne įstatyme nustatytu būdu – elektroniniu paštu.

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22418 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Pareiškimo Nr. DOK-3214/2020Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00008-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

išnagrinėjo nuteistojo K. P. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, per šį laiką įpareigojant dirbti ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis dėl K. P. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dvi veikos) panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. P. dėl šių veikų išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti

nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. K. P. veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutarties CRD 10/02/23-KP ir 2010 m. kasos pajamų orderio CRE Nr. 221), perkvalifikuota į BK 300 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla dėl šios bylos dalies nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartimi panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendis ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendis su pakeitimais – sumažinta K. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuoto UAB „C.“ pasisavinto turto vertė iki 160 670,99 Lt (46 533,53 Eur); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. P. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir ši bylos dalis nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. P. paskirtos bausmės buvo subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė; nusikalstama veika dėl 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2011/04/12 pagaminimo ir panaudojimo perkvalifikuota iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams šešiems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu K. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 16 d. nutartimi nuteistojo K. P. pareiškimas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo netenkintas.

II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai

1. Pareiškimu nuteistasis K. P. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžius bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartį ir jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti. Pareiškėjas nurodo: 1.1. Priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio

13 d. nutartį pareiškėjas buvo nuteistas dėl 2010 m. vasario 23 d. 205 000 Lt paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP suklastojimo (BK 300 straipsnio 3 dalis) ir dalies lėšų (49 329,99 Lt) pagal šią sutartį pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalis), o Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu kitoje baudžiamojoje byloje jis buvo nuteistas dėl 170 000 Eur paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/24-KP suklastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) bei apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis). Paskolos suma (170 000 Eur) apėmė ir 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP sumą. Įsigilinus akivaizdu, jog abiejose bylose buvo sprendžiamas tų pačių lėšų panaudojimo klausimas, tačiau vienoje byloje tos pačios lėšos (netgi gerokai didesnė jų suma – 170 000 Eur) laikomos išleistomis įmonės reikmėms, o skundžiamoje baudžiamojoje byloje laikoma, kad dalį 170 000 Eur (49 329,99 Lt) sumos pasisavino K. P..

1.2. Pažymėtina, kad minėtame Kauno apylinkės teismo nuosprendyje paskolos sutartis Nr. CRD 10/02/23-KP bei kasos pajamų orderis nurodyti atskleidžiant byloje surinktus įrodymus ir jų turinį. Nėra ginčo, kad aritmetine verte ir logine prasme suklastota sutartis Nr. CRD 10/02/24-KP (170 000 Eur) apėmė ir Nr. CRD 10/02/23-KP (205 000 Lt) sutartį, todėl visos teisinės ir faktinės išvados, susijusios su sutartimi Nr. CRD 10/02/24-KP (170 000 Eur), apima ir sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP (205 000 Lt).

1.3. Abiejose baudžiamosiose bylose buvo vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės, sudarančios bendrą visumą ir tarpusavyje susijusios laiko, erdvės ir bylos dalyko požiūriu (205 000 Lt įnešimas pagal kasos pajamų orderį Nr. CRE 221 ir 170 000 Eur išdavimas pagal kasos išlaidų orderį Nr. 218 buvo išrašyti tuo pačiu momentu – 2010 m. kovo 26 d.). Skundžiamoje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjama 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartis Nr. CRD 10/02/23-KP (205 000 Lt) bei kasos pajamų orderis Nr. CRE 221, o ankstesnėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 buvo nagrinėjama 170 000 Eur paskolos sutartis Nr. CRD 10/02/24-KP ir kasos išlaidų orderis Nr. 218. Taigi savo esme skundžiamos baudžiamosios bylos dalykas (sutartis Nr. CRD 10/02/23-KP bei kasos pajamų orderis Nr. CRE 221) įėjo į jau išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-269-966/2017 turinį ir dalyką, taip pažeisdamas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą)  principą.

1.4. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 buvo konstatuota, kad dokumentinis kasos likutis bendrovės „C.“ kasoje 2010 m. kovo 26 d. pradžioje sudarė 383 213,92 Lt; pagal 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį Nr. CRE 221 bendrovė „C.“ įformino 205 000 Lt priėmimą iš direktoriaus K. P. pagal 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP ir taip dokumentinį kasos likutį padidino iki 588 213,92 Lt. Tada tą pačią dieną pagal 2010 m. kovo 26 d. kasos išlaidų orderį Nr. 218 įformino 586 976 Lt išdavimą Estijos piliečiui M. U. (M. U.). K. P. savo kaltę dėl 2010 m. vasario 24  d. paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/24-KP suklastojimo pripažino visiškai, patvirtino, kad sutartis buvo surašyta iš anksto žinant, kad jokia paskola Estijos piliečiui nėra suteikiama, tai buvo daroma tik siekiant sutartį atvaizduoti buhalterijoje, norint fiktyviai suformuoti kasos likutį. Šie 586 976 Lt (170 000 Eur) ir buvo „paskolinti“ Estijos piliečiui M. U. pagal 2010 m. vasario 24 d. paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/24-KP, paliekant kasose 1237,92 Lt. Taigi baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 K. P. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį dėl 170 000 Eur (586 976 Lt) sumos, kurią sudarė ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 2K-163-788/2019 objektas – 205 000 Lt bei iki šio fiktyvaus sandorio kasoje neva buvusios lėšos. Kitaip tariant, baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pasisakė dėl 170 000 Eur, įvertindamas šią sumą kaip panaudotą įmonės reikmėms ir pripažindamas K. P. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 de facto (faktiškai) buvo įvertinti abu sandoriai – tiek 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderio Nr. CRE 221 įforminimas ir 205 000 Lt priėmimas iš direktoriaus K. P. pagal paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP, tiek kasoje buvusių lėšų (170 000 Eur) perdavimas, tai įforminant kasos išlaidų orderiu Nr. 218 ir perduodant lėšas M. U. pagal paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/24-KP. Būtent 170 000 Eur paskolos sandoris atspindėjo visumą, į kurią savo esme įėjo 205 000 Lt paskolos sandoris, todėl nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 de facto buvo priimtas ir dėl paskolos sutarties CRD10/02/23-KP bei 205 000 Lt kasos pajamų orderio Nr. CRE 221. Taigi prašomoje atnaujinti baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 antrą kartą buvo vertinami K. P. veiksmai dėl 205 000 Lt, įneštų į kasą pagal paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP (idem factum). Taip buvo išnagrinėtos dvi baudžiamosios bylos dėl identiškų ir iš esmės tapačių teisiškai reikšmingų faktų. Be to, jeigu 586 976 Lt (170 000 Eur) suma buvo panaudota įmonės reikmėms ir užtraukė K. P. atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad dalies šios sumos – 205 000 Lt (ir jos dalies – 49 329,99 Lt) K. P. negalėjo pasisavinti, tokia išvada nelogiška ir prieštaraujanti įsiteisėjusiam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017.

1.5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 nebuvo nustatyta aiški išmokėtų neapskaitytų atlyginimų suma, tačiau iš sutarties Nr. CRD 10/02/24-KP kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį de facto aišku, jog visa 170 000 Eur suma, neva išmokėta M. U., nebuvo nei pasisavinta, nei iššvaistyta. Vienoje byloje tie patys veiksmai įvertinti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip nesukėlę žalos (fiktyvios sutarties Nr. CRD 10/02/24-KP bei orderio Nr. 218 dėl 170 000 Eur sumos sudarymas), o kitoje byloje iš esmės tie patys veiksmai įvertinti kaip sukėlę didelę žalą (BK 300 straipsnio 3 dalis), kur žala buvo padaryta pasisavinant lėšas (BK 183 straipsnio 2 dalis). Būtent

nepadarytos žalos klausimas ir atskleidžia abiejose bylose de facto nagrinėtą tų pačių pinigų panaudojimo problematiką. Šiuo atveju nėra svarbūs kvalifikavimo skirtumai, t. y. kad iš esmės tie patys veiksmai dviejose bylose buvo kvalifikuojami pagal skirtingus baudžiamojo įstatymo straipsnius. Akivaizdu, jog toks kvalifikavimas nėra teisingas. Be to, paminėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 buvo konstatuota, jog įmonėje buvo mokėti neapskaityti atlyginimai ir dėl to K. P. buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Iš 2017 m. gegužes 15 d. nuosprendžio nėra aišku, kokia suma buvo išmokėta kaip neapskaityti atlyginimai įmonės darbuotojams, tačiau aišku, kad 170 000 Eur sutartis fiktyviai buvo sudaryta kasoje susidariusiam trūkumui dėl ilgą laiką mokėtų neapskaitomų atlyginimų panaikinti. Kitaip sakant, de facto laikytina, kad visa arba bent dalis 170 000 Eur sumos ir atspindėjo įmonėje mokėtų neapskaitytų atlyginimų mastą. Nėra ginčo, kad 205 000 Lt suma buvo 170 000 Eur sumos dedamoji, todėl akivaizdu, kad dalis lėšų (49 329,99 Lt), už kurių tariamą pasisavinimą K. P. buvo nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir buvo skirta neapskaitomiems atlyginimams įmonės darbuotojams sumokėti, t. y. turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio l dalį, kas ir buvo padaryta baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017. Šiuos teiginius patvirtina ir ta aplinkybė, jog baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 K. P. buvo išteisintas dėl dalies 205 000 Lt paskolos pasisavinimo, t. y. dėl 103 000 Lt. Tai rodo, kad 205 000 Lt suma yra tiesiogiai susijusi su įmonėje mokėtais neapskaitytais atlyginimais ir jų dangstymu įvairiais tikrais ir apsimestiniais sandoriais. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1050-259/2019 atnaujino civilinę bylą Nr. 2-4409-713/2013, o 2020 m. vasario 10 d. Kauno apylinkės teismas įsiteisėjusiu sprendimu (civilinė byla Nr. A2-34-959/2020) pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą. Civilinės bylos ir šios baudžiamosios bylos objektas identiškas – 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartis Nr. CRD 10/02/23-KP. Įsiteisėjusiu sprendimu Kauno apylinkės teismas patvirtino, kad K. P. nebuvo išmokėta 103 000 Lt suma. Taigi tai papildomai įrodo, jog K. P. de facto buvo nuteistas du kartus skirtingai interpretuojant tų pačių pinigų panaudojimo klausimą.

1.6. Faktine prasme abu apsimestiniai sandoriai (205 000 Lt įnešimas į kasą pagal sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP bei 170 000 Eur paskola pagal sutartį Nr. CRD 10/02/24-KP) sudaryti tuo pačiu momentu (2010 m. kovo 26 d.) ir tuo pačiu tikslu – siekiant „anuliuoti“ įmonės apskaitoje cirkuliavusį pinigų trūkumą, kuris faktiškai buvo panaudotas neapskaitytiems atlyginimams įmonėje išmokėti. Fiktyvus 205 000 Lt grynųjų pinigų įnešimas į kasą rodė, kad tokia verte įvairiais sandoriais įmonėje vis dar buvo kompensuojamas grynųjų pinigų trūkumas, o fiktyvi 170 000 Eur (205 000 Lt + 383 213,92 Lt – 1237,92 Lt) kasoje neva buvusių pinigų paskola M. U. rodė, jog bendras grynųjų pinigų trūkumas įmonėje sudarė tuo metu neva buvusius grynuosius pinigus kasoje – 383 213,92 Lt ir ką tik neva įneštus 205 000 Lt. Taigi iš esmės baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 priimtas ir įsiteisėjęs 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendis apėmė ir vėlesnės baudžiamosios bylos Nr. 2K-163-788/2019 objektą – sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP bei kasos pajamų orderį Nr. CRE 221. Todėl baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 K. P. veiksmų pakartotinis vertinimas pasitelkiant kitą teisinį kvalifikavimą (idem crimen) laikytinas akivaizdžiai pažeidusiu non bis in idem principą, įtvirtintą ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. Sutartis Nr. CRD 10/02/23-KP bei kasos pajamų orderis Nr. CRE 221 savo esme ir turiniu, nors ir netiesiogiai, jau buvo įvertinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio l dalį.

1.7. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamąją bylą Nr. 2K-163-788/2019 nagrinėjęs teisėjas O. Fedosiukas 2019 m. gegužės 9 d. vykusiame teismo posėdyje (garso įrašo 1 val. 18 min.) išreiškė asmeninę išankstinę nuomonę bei tendencingumą dėl G. šeimos narių kaip verslininkų, konfliktavusių su K. P., reikšmės bylos dalykui. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties bei teisėjo O. Fedosiuko pasisakymų teismo posėdžio metu matyti, kad nutartyje iš viso nebuvo įvertintas akcininkų konfliktas ir jo įtaka bylos dalykui. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad, K. P. 2019 m. liepos 16 d. kreipiantis dėl proceso atnaujinimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2019 m. spalio

16 d. nutartyje konstatavo, kad svarbu ir tai, jog nuosprendžiu ir nutartimi nėra nustatytas joks verslininkų konfliktas. Būtent dėl teisėjo O. Fedosiuko išankstinės pozicijos bei tendencingumo galutinėje nutartyje ir nebuvo nustatytas joks verslininkų konfliktas, nors pats teisėjas O. Fedosiukas posėdžio metu sutiko, kad šis konfliktas neabejotinas. Sugretinus teisėjo O. Fedosiuko teiginius, išsakytus posėdžio metu dėl įmonės akcininkų konflikto su K. P. (t. y. kad įmonės akcininkų dalyvavimas plačiai žinomas), 2019 m. birželio 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 ir 2019 m. spalio 16 d. nutartį, darytina aiški išvada, kad nėra abejonių, jog tarp K. P. ir įmonės akcininkų vyko konfliktas, kuris nebuvo atspindėtas galutinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 13 d. nutartyje nei plačiau aptartas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, nors yra esminis šioje byloje.

1.8. Konfliktą tarp K. P. ir įmonės UAB „C.“ akcininkų papildomai atkleidžia ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. įsiteisėjęs sprendimas atnaujintoje civilinėje byloje Nr. A2-34-959/2020, jame buvo pripažinta, kad K. P. nebuvo sumokėti 103 000 Lt, nors UAB „C.“ ir jos akcininkai ilgus metus tiek civilinėje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismo posėdžio metu teigė priešingai. Pažymėtina, kad 103 000 Lt išmokėjimas K. P. yra ir šios baudžiamosios bylos dalykas. Teigti, kad 103 000 Lt buvo faktiškai išmokėti K. P., UAB „C.“ akcininkams ir valdytojams buvo naudinga, nes pinigų išmokėjimo K. P. paneigimas reikštų tai, kad įmonėje ši suma buvo skirta neapskaitytiems atlyginimams sumokėti. Būtent dėl teisėjo O. Fedosiuko šališkumo byloje nebuvo atspindėta (neatskleista) bene pati akivaizdžiausia ir esminė šios baudžiamosios bylos aplinkybė, t. y. kad tarp K. P. įmonės akcininkų vyko konfliktas, o akcininkai anksčiau (iki konflikto) pritarė šioje byloje nagrinėjamiems sandoriams, taip išreikšdami, kad sandoriai nebuvo žalingi bendrovei ir jiems. Būtent akcininkų konflikto bei ankstesnio akcininkų pritarimo nagrinėjamiems sandoriams neatskleidimas šioje baudžiamojoje byloje tiesiogiai lėmė akivaizdžiai netinkamai pritaikytas BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas (BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalys) ir kaltės formas (BK 14, 15 straipsniai), dėl to K. P. veikos buvo neteisėtai ir nepagrįstai kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

2. Nuteistojo K. P. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

3. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. Nors paduotame pareiškime konkrečiai ir nesuformuluotas bylos atnaujinimo pagrindas, tačiau iš jo turinio galima spręsti, kad prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą pateiktas BPK 451 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad, nuteistojo K. P. manymu, prašomoje atnaujinti baudžiamojoje byloje buvo pažeistas non bis in idem principas ir jam šioje byloje negalėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė (šioje byloje nagrinėtas apsimestinis sandoris – 205 000 Lt įnešimas į kasą pagal sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP ir kasos pajamų orderį Nr. CRE 221 – jau de facto yra įvertintas

kitoje baudžiamojoje byloje), ir šiuo pareiškimu prašoma panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir paskesnę kasacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

4. Sutikti su nuteistojo K. P. teiginiais dėl dvigubo nubaudimo nėra jokio pagrindo. Nors iš tiesų Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 yra užsimenama ir apie nagrinėjamoje byloje reikšmingus dokumentus – paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP ir kasos pajamų orderį Nr. CRE 221, tačiau tai neturi nieko bendro su pareiškėjo nurodomo non bis in idem principo pažeidimu.

5. Nagrinėjamoje byloje K. P., be kita ko, yra nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300  straipsnio 3 dalį už tai, kad, būdamas UAB „C.“ direktorius ir kasininkas, bendrovės vardu sudarė netikras sutartis su savimi, t. y. 2010 m. vasario 23 d. sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP bei 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį Nr. CRE 221 dėl 205 000 Lt paskolos bendrovei ir 2006 m. lapkričio 28 d. sutartį Nr. CRT 06/11/28-KP dėl 688 484,30 Lt vertės susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo, ir iš UAB „C.“, remdamasis netikra 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartimi Nr. CRD 10/02/23-KP, neteisėtai gavo 49 329,99 Lt, o pagal 2006 m. lapkričio 28 d. sutartį Nr. CRT 06/11/28-KP – 111 341 Lt, taigi iš viso buvo pasisavinta 160 670,99 Lt (46 533,53 Eur). Būtent šie nustatyti faktai buvo kvalifikuoti kaip tęstinis bendrovės turto pasisavinimas (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir netikrų dokumentų pagaminimas ir jų panaudojimas, padaręs didelę žalą bendrovei (BK 300 straipsnio 3 dalis). Kitoje byloje K. P. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą už tai, kad, būdamas UAB „C.“ direktorius, laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. bendrovės apskaitos tvarkymą organizavo taip, kad ji būtų tvarkoma apgaulingai, t. y. pagamino tikrovės neatitinkančią 2010 m. vasario 24 d. paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/24-KP, joje savo parašu patvirtindamas 586 976 Lt tariamą tikslinės paskolos suteikimą Estijos piliečiui M. U., ir 2010 m. kovo 26 d. kasos išlaidų orderį Nr. 218, patvirtinantį nurodytos pinigų sumos išdavimą M. U., ir nurodė įmonės buhalterei šiuos dokumentus apskaityti buhalterinėse sąskaitose, o ji tai ir padarė, be to, bendrovei įsigijus statybinių medžiagų ir prekių už 100 506,42 Lt, jų panaudojimo neįformino dokumentais, taip pat bendrovės veikloje jokiais dokumentais nepagrindė įsigytų daiktų (garų surinktuvo, kaitlentės, čiužinio, užvalkalų) už 9026 Lt, o jam, kaip atskaitingam asmeniui, 9026 Lt suma sumažėjo avansu išduotų lėšų likutis, dėl to nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; taip pat trims darbuotojams išmokėjo iš viso ne mažiau kaip 39 400 Lt neoficialaus atlyginimo, nesurašė atlyginimų apskaičiavimo žiniaraščių ir atlyginimų išmokėjimo neįformino kasos išlaidų orderiais bei šių dokumentų nepateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2007, 2008, 2009, 2010 metus.

6. Pareiškėjo nurodytame Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-966/2017 2010 m. vasario 23 d. sutartis Nr. CRD 10/02/23-KP ir 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderis Nr. CRE 221 minimi tik tam, kad būtų atskleistas UAB „C.“ dokumentinis kasos likutis 2010 m. kovo 26 d., kai buvo įformintas 586 976 Lt tariamos paskolos išdavimas Estijos piliečiui M. U.. Nei 2010 m. vasario 23 d. sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP, nei 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderio Nr. CRE 221 teisėtumo Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendyje nesprendė. Kita vertus, tai, kad 2010 m. kovo 26 d. UAB „C.“ dokumentinis kasos likutis, kaip teigia pareiškėjas, buvo sulygintas su realiu kasos likučiu (panaikintas trūkumas), niekaip nepaneigia vėlesnių K. P. veiksmų siekiant atgauti neva bendrovei paskolintus pinigus pagal netikrą 2010 m. vasario 23 d. sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP. Pareiškėjas, akcentuodamas, kad į 586 976 Lt paskolos Estijos piliečiui M. U. sumą įeina ir 2010 m. vasario 23 d. sutartyje Nr. CRD 10/02/23-KP bei 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderyje Nr. CRE 221 nurodyta 205 000 Lt suma, neatsižvelgia į 2010 m. balandžio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 228, kuriame nurodytas pagrindas „grąžinta skola“, 2011 m. sausio 28 d. kasos išlaidos orderį N. 299, kuriame nurodytas pagrindas „paskolos grąžinimas pagal sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP“, bei laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki

2011 m. balandžio 12 d. atliktus banko pavedimus į savo sąskaitą, dėl kurių ir atsirado turtinė žala UAB „C.“. Pareiškime nutylimos ir nuteistojo K. P. padarytų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, susijusios su 2006 m. lapkričio 28 d. sutartimi Nr. CRT 06/11/28-KP dėl 688 484,30 Lt vertės susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo, bei pagal šią sutartį pasisavinta pinigų suma – 111 341 Lt. Šių aplinkybių ir be netikros 2010 m. vasario 23 d. sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP, 2010 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderio Nr. CRE 221 bei jų pagrindu neteisėtai gautos 49 329,99 Lt sumos pakanka K. P. nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, todėl šioje byloje priimtų teismų sprendimų naikinti ir bylą nutraukti (BPK 451 straipsnio 1 punktas) nėra juridinio pagrindo.

7. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nebuvo padaryta (non bis in idem principas nepažeistas), todėl tenkinti nuteistojo pareiškimą ir atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nėra pagrindo (BPK 451 straipsnis).

8. Pareiškime taip pat keliamas klausimas dėl bylą kasacinės instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo O. Fedosiuko šališkumo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas K. P. paduoda trečią prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 16 d. nutartimi pirmasis nuteistojo K. P. pareiškimas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kuriame, be kita ko, buvo keliamas bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumo klausimas, netenkintas. Šioje nutartyje pareiškėjui buvo išaiškinta, kad kaltinamojo teisė į nešališką ir teisingą teismą yra įtvirtinta ne BK, o BPK, t. y. baudžiamojo proceso įstatyme, todėl pareiškėjo argumentai, kuriais tvirtinama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą, nesuteikia teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su bylą kasacinės instancijos teisme nagrinėjusios teisėjų kolegijos šališkumu, buvo pasisakyta ir laikinai einančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2020 m. balandžio 21 d. nutartyje, kuria antrasis nuteistojo K. P. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo grąžintas jį padavusiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl teisėjo O. Fedosiuko šališkumo nagrinėjami nebus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo K. P. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Arvydas Daugėla

Artūras Ridikas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22434 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Pareiškimo Nr. DOK-3884/2020Teisminio proceso Nr. 1-08-3-00020-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

išnagrinėjo nuteistojo M. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi pripažintas Austrijos Respublikos Klagenfurto (Klagenfurt) apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendis, pakeistas Austrijos Respublikos Graco (Graz) aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, M. K. šiuo nuosprendžiu pagal Austrijos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Austrijos Respublikos BK) 12 straipsnį, 142 straipsnio 1 dalį, 143 straipsnio 1 ir 2 dalis paskirta laisvės atėmimo septyneriems metams (2557 dienoms) bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 180 straipsnio 3 dalimi ir palikta laisvės atėmimo septyneriems metams (2557 dienoms) bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaičiuotas visas Austrijos Respublikoje atliktos laisvės atėmimo bausmės bei kardomojo kalinimo laikas.

2. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartimi nuteistojo M. K. skundas atmestas ir palikta galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis.

II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai

1. Pareiškimu nuteistasis M. K. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį ir suderinus Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Austrijos Respublikos Graco aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, paskirtas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Pareiškėjas nurodo: 1.1. Teismas, pripažindamas Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d.

nuosprendį, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo (toliau – Sprendimų pripažinimo ir vykdymo įstatymas) 9 straipsnio 2, 4, 6 dalių, 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 4 punkto bei BK nuostatas taikė formaliai ir neobjektyviai. Teismo motyvai palikti Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams pažeidžia Sprendimų pripažinimo ir vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos BK 54, 59, 61–62 straipsnių reikalavimus.

1.2. Teismas, derindamas bausmes, privalo atsižvelgti į tai, kokia minimali ir maksimali sankcija yra nustatyta už padarytą nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos BK ir atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės baudžiamajame įstatyme. Teismas neatsižvelgė į tai, kad už Austrijos Respublikos BK 142 straipsnio 1 dalyje, 143 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytas nusikalstamas veikas yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo nulio iki penkiolikos metų ir jam buvo paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams (t. y. bausmės vidurkis), o Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dešimties metų, todėl ta pati septynerių metų laisvės atėmimo bausmė viršija nustatytą vidurkį ir pablogina nuteistojo teisinę padėtį, o teismo sprendimas, kuriuo palikta ta pati, kaip ir Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo, paskirta bausmė, pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus. Tinkamai suderinus bausmes teisinga ir proporcinga bausmė turėtų būti laisvės atėmimas penkeriems metams.

1.3. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, konkrečiu atveju yra būtinybė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kad būtų išaiškinta Europos Sąjungos teisės aktų taikymo nuostata nacionalinėje teisėje ir ar Europos Sąjungos aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju taikant Sprendimų pripažinimo ir vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį susidaro įstatymų taikymo kolizija, kuri reikalauja Konstitucinio Teismo arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo.

1.4. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į kitus teismo padarytus pažeidimus. Visų pirma, skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad į bausmės laiką įskaičiuoja visą Austrijos Respublikoje atliktos laisvės atėmimo bausmės bei kardomojo kalinimo laiką, tačiau nenurodė konkretaus laikotarpio, kuris yra įskaičiuojamas, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio bei Sprendimų pripažinimo ir vykdymo įstatymo 9 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Antra, skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje neteisingai nurodyta Austrijos Respublikos Graco aukštesniojo apygardos teismo nuosprendžio priėmimo data. Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismas negalėjo nagrinėti teikimo dėl Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio pripažinimo, nes pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, Vilkėnų kaime, o ne Panevėžyje ir tai buvo žinoma tiek teismui, tiek prokurorui. Taip teismas šiurkščiai pažeidė teismingumo taisykles bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 365 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tokios teismo nutarties negalima laikyti teisėta ir pagrįsta, tačiau Panevėžio apygardos teismas, nagrinėjęs jo skundą dėl šios nutarties, į nurodytus pažeidimus nereagavo.

1.5. Pažymėtina ir tai, kad Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendyje nurodyti trys Austrijos Respublikos BK straipsniai, todėl bausmės pagal Lietuvos

Respublikos BK turėjo būti paskirtos už visas tris veikas atskirai, o tada subendrintos pagal Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio taisykles. Tuo tarpu teismas iš karto paskyrė vieną bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

2. Nuteistojo M. K. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

3. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3)  ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. Taigi baudžiamoji byla BPK 451 straipsnio pagrindu gali būti atnaujinta tik esant dviem sąlygoms: pirma, joje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, antra, reikia priimti BPK 451 straipsnio 1–5 punktuose nurodytus sprendimus. Jeigu nėra nors vienos iš šių sąlygų, byla negali būti atnaujinta.

4. Pareiškėjas nenurodo konkretaus iš BPK 451 straipsnyje nustatytų pagrindų atnaujinti baudžiamąją bylą, pareiškime dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo ginčijamas apylinkės teismo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės, paskirtos užsienio valstybėje, pripažinimo nurodant, kad teismas paskyrė neproporcingą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį bausmę.

5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo M. K. pareiškime išdėstytais argumentais. Sprendimų pripažinimo ir vykdymo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos BK nustatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Suderintos bausmės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ir gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką (minėto įstatymo 9 straipsnio 2, 3 dalys).

6. Kaip matyti iš ginčijamos teismo nutarties, derinant bausmę nuteistajam M. K. buvo palikta Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Austrijos Respublikos Graco aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, paskirta laisvės atėmimo septyneriems metams bausmė motyvuojant tuo, kad šis laisvės atėmimo bausmės terminas neviršija Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmės maksimumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, derindamas užsienio valstybės paskirtas bausmes su Lietuvos Respublikos BK nuostatomis, iš naujo bausmių neskiria (t. y. nevertina bausmei skirti reikšmingų aplinkybių, nesvarsto, ar užsienio valstybės paskirta bausmė nėra per griežta), o tik užtikrina, kad nebūtų vykdomos užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, kurios Lietuvos Respublikoje negali būti paskirtos. Taigi šiuo atveju nustačius, kad pirmiau nurodytu Austrijos Respublikos Klagenfurto apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. K., kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais dalyvavusiam ginkluotame plėšime, kurio metu buvo pagrobtas didelės vertės svetimas turtas, paskirta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams – neviršija maksimalios bausmės trukmės, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį, ji pagrįstai nebuvo trumpinama.

7. Pareiškime išdėstyti teiginiai dėl ginčijamoje apylinkės teismo nutartyje nenurodyto konkretaus laikotarpio, kuris buvo įskaičiuotas į paskirtą bausmę, dėl padarytų rašymo apsirikimų, dėl galimo procesinių bylos teismingumo taisyklių pažeidimo ir kt. negali būti svarstomi, nes išeina už BPK 451 straipsnyje apibrėžtų bylos atnaujinimo ribų.

8. Nenustačius BPK 451 straipsnyje nustatytų pagrindų, nuteistojo M. K. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė

Artūras Ridikas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22461 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Nr. DOK-4806Civilinė byla Nr. eCIK-1367/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-46302-2017-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų K. K., S. M. K., R. K., E. A. prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovų K. K., J. K. (teisių perėmėja – S. M. K.), R. K. ir E. A. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, Litgrid AB dėl kompensacijos priteisimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovai K. K., J. K., R. K. ir E. A. kreipėsi į teismą, prašydami:1) priteisti iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškovams 16 714 Eur piniginę

kompensaciją tokiomis dalimis: K. K. – 1856,93 Eur, J. K. – 5570,77 Eur, E. A. – 3713,85 Eur, R. K. – 5572,45 Eur;

2) priteisti iš atsakovės Litgrid AB ieškovams 10 686 Eur dydžio piniginę kompensaciją tokiomis dalimis: K. K. – 1187,22 Eur, J. K. – 3561,64 Eur, E. A. – 2374,43 Eur, R. K. – 3562,71 Eur.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių Litgrid AB ir

AB „Energijos skirstymo operatorius“ apeliacinius skundus, 2019 m. birželio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą pakeitė. Teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškovui K. K. 152,29 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, ieškovei S. M. K. – 456,88 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, ieškovei E. A. – 304,59 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, ieškovui R. K. – 457,01 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, taip pat 5 procentų metines procesines palūkanas už kiekvienam ieškovui priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. sausio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės Litgrid AB ieškovui K. K. 98,79 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, ieškovei S. M. K. – 296,37 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, ieškovei E. A. – 197,58 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, ieškovui R. K. – 296,46 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, taip pat 5 procentų metines procesines palūkanas už kiekvienam ieškovui priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. sausio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas kitą ieškinio dalį atmetė.

Ieškovai pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodytoje byloje. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 10 punktu, t. y. kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą, pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai.

Prašyme atnaujinti procesą nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas ir ieškovams priteista kompensacija buvo sumažinta. Apeliacinės instancijos teismas kompensaciją ieškovams paskaičiavo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtintos Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodikos II skyriaus nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. liepos 8 d. priėmė nutarimą Nr. KT117-N9/2020, kuriuo buvo pripažinta, kad nurodytos metodikos II skyriaus 16 punktas, kurio pagrindu Vilniaus apygardos teismas sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą kompensaciją, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams. Ieškovų teigimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Prašymas atnaujinti procesą turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turinio ir formos reikalavimus, nustatytus CPK 111 straipsnyje, bei CPK 369 straipsnyje nustatytus reikalavimus prašymo atnaujinti procesą turiniui.

Pagal CPK 369 straipsnį prašyme atnaujinti procesą turi būti nurodoma: 1) sprendimą, nutartį priėmusio teismo pavadinimas; 2) proceso atnaujinimo pagrindas; 3) proceso atnaujinimo motyvai; 4)  aplinkybės, kuriomis grindžiamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas; 5) prašymą pareiškusio asmens prašymas. Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis), įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

Pagal CPK 367 straipsnio nuostatas prašymai atnaujinti bylos procesą pateikiami tiesiogiai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tik tuo atveju, jeigu jie grindžiami CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. jeigu prašymai grindžiami Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, taip pat jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija. Prašymai, grindžiami kitais CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, pateikiami bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui (CPK 367 straipsnio 3 dalis). Kartu toks reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti tik tokius prašymus dėl proceso atnaujinimo, kurie grindžiami CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais.

Ieškovų pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

Vertindama nurodyto pagrindo aiškinimą ir taikymą, teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punktas yra blanketinė norma, nukreipianti į Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje, įsigaliojusioje 2019 m. rugsėjo 1 d., įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas – kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. CPK 366 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 10 punktu 2019 m. liepos 16 d. įstatymu Nr. XIII-2329 (įsigaliojo, kaip ir minėta Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.), siekiant užtikrinti realią asmens, pateikusio individualų konstitucinį skundą, teisių apsaugą tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad teisės aktai, dėl kurių asmuo kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prieštarauja Konstitucijai. Taigi CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas taikytinas išimtinai tais atvejais, kai Konstitucinio Teismo nutarimas dėl akto neatitikties Konstitucijai priimamas išnagrinėjus būtent individualų konstitucinį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo proceso atnaujinimo pagrindu gali būti atnaujintas tik tos civilinės bylos, kurioje priimtas Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto konkretaus subjekto – asmens, teikusio individualų konstitucinį skundą, – konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, procesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. CIK-1/2020; 2020 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eCIK-184/2020).

Ieškovų prašyme nurodomas Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 8 d. nutarimas priimtas sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtintos Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodikos 16 punkto atitikties Konstitucijai, tačiau ši konstitucinės justicijos byla buvo inicijuota ne Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto konkretaus subjekto – asmens, teikusio individualų konstitucinį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo. Taigi, ieškovų atžvilgiu šis Konstitucinio Teismo nutarimas nėra proceso atnaujinimo pagrindas pagal CPK 366

straipsnio 1 dalies 10 punktą. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovų prašymas atnaujinti procesą nepagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytu atveju, kai toks prašymas galėtų būti pateikiamas tiesiogiai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3P-5/2018).

CPK 370 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą ir nustatęs, jog yra šio kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose nustatyti pagrindai, atsisako prašymą priimti. Dėl pirmiau nurodytų motyvų ieškovų pateiktą prašymą atsisakytina priimti.

Už pateiktą prašymą atnaujinti procesą sumokėtas 616 Eur žyminis mokestis, kuris grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti ieškovų K. K., S. M. K., R. K., E. A. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2A-891-565/2019.

Grąžinti ieškovei S. M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) už prašymą atnaujinti procesą 2020 m. rugsėjo 9 d. SEB banke sumokėtą 616 (šešių šimtų šešiolikos) Eur žyminį mokestį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22421 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-265-403/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08378-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.4.2.9.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės namo Savanorių pr. 1 Vilniuje savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Via sportas“ ieškinį atsakovei namo Savanorių pr. 1 Vilniuje savininkų bendrijai dėl daugiabučio namo savininkų bendrijos susirinkimo ir valdybos sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių namų savininkų bendrijos narių susirinkimo ir bendrijos valdybos kompetenciją priimant sprendimus, susijusius su sutarties su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi sudarymu, bei daugiabučių namų savininkų bendrijos narių susirinkimo teisę tvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą, esant sudarytai sutarčiai su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) 2017 m. gegužės 21 d. namo Savanorių pr. 1 Vilniuje savininkų bendrijos (toliau – namas, Bendrija) narių susirinkimo (toliau – Bendrijos susirinkimas) nutarimą (2017 m. gegužės 24 d. protokolo punktas Nr. 3.1) samdyti namo administratorių; 2) 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo nutarimą (2017 m. gegužės 24 d. protokolo punktas Nr. 3.2) įgalioti Bendrijos valdybą atrinkti administratorių ir pasirašyti sutartį; 3) 2017 m. birželio 20 d. Bendrijos valdybos nutarimą (2017 m. birželio 23 d. protokolo punktas Nr. 2.1) sudaryti sutartį dėl namo bendrojo naudojimo patalpų ir objektų administravimo su administruojančia UAB „Santermita“; 4) 2017 m. gruodžio 17 d. Bendrijos susirinkimo sprendimą (2017 m. gruodžio 18 d. protokolo punktas Nr. 4.1) papildyti Bendrijos įstatus šiuo punktu: „10.9. Spręsti dėl sutikimų įrengti išorinę reklamą ir/ar išorinius telekomunikacijų ar kt. įrenginius ant Pastato bendrojo naudojimo objektų ar išorinių Pastato konstrukcijų“; 5) 2017 m. gruodžio 17 d. Bendrijos susirinkimo sprendimą (2017 m. gruodžio 18 d. protokolo punktas Nr. 4.2) papildyti Bendrijos įstatus šiuo punktu: „45.3. Valdybos patvirtintos sutikimo įrengti išorinę reklamą ir/ar išorinius telekomunikacijų ar kt. įrenginius ant Pastato išdavimo ir atlyginimo už jos naudojimą nustatyta tvarka išduoti sutikimus įrengti išorinę reklamą ar išorės renginius ir pasirašyti su tuo susijusias sutartis“; 6) 2017 m. gruodžio 17 d. Bendrijos susirinkimo sprendimą (2017 m. gruodžio 18 d. protokolo punktas Nr. 9.1) patvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 11, 12 straipsnių, 21 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.82 straipsnio 4 dalies, 4.83 straipsnio

4 dalies, 4.84 straipsnio, 4.85 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 4.2 punktu.

4. Ieškovė nurodė, kad jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikė kaip namo butų ir kitų patalpų savininkų įgaliotas asmuo administruojant ir prižiūrint namo gyvenamosios dalies bendrojo naudojimo patalpas. Šia sutartimi savininkai įgaliojo ieškovę pasirašyti namo gyvenamosios dalies bendrojo naudojimo patalpų ir kitų objektų priežiūros ir eksploatavimo sutartį su administratore AB „Rubicon City Service“ (teisių perėmėja UAB „Namų priežiūros centras“). 2017 m. balandžio 11 d. VĮ Registrų centre įregistruota Bendrija. Ieškovė nėra Bendrijos narė. Bendrijos organai – Bendrijos susirinkimas ir Bendrijos valdyba priėmė sprendimus, kurie pažeidžia ieškovės, kaip name esančių nekilnojamojo turto objektų savininkės, teises. 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo ir 2017 m. birželio 20 d. Bendrijos valdybos susirinkimo posėdžiuose sprendimai dėl UAB „Santermita“ išrinkimo namo administratore priimti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, viršijus kompetenciją. Ieškovė nebuvo informuota apie Bendrijos susirinkimą ir sprendimą samdyti UAB „Santermita“ namo administratore. Sprendimą dėl namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo turi priimti namo butų ir kitų patalpų savininkai susirinkime, sušauktame įstatyme nustatyta tvarka. 2017 m. gruodžio 17 d. Bendrijos susirinkimo sprendimas taip pat priimtas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, viršijus kompetenciją, pažeidžiant ieškovės teises. Namo bendrojo naudojimo objektų aprašą turėjo patvirtinti administratorė UAB „Santermita“. Su Bendrijos susirinkime patvirtintu aprašu ieškovė neturėjo galimybės susipažinti (šis priedas nebuvo paviešintas DNSBĮ ir Bendrijos įstatuose nustatyta tvarka).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu priėmė ieškovės dalies ieškinio reikalavimų (Nr. 4 ir Nr. 5) atsisakymą ir bylos dalį dėl šių reikalavimų nutraukė; kitą ieškinio dalį tenkino visiškai, pripažino negaliojančiais 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo nutarimą samdyti namo administratorių, 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo nutarimą įgalioti Bendrijos valdybą atrinkti administratorių ir pasirašyti sutartį, 2017 m. birželio 20 d. Bendrijos valdybos nutarimą sudaryti sutartį dėl namo bendrojo naudojimo patalpų ir objektų administravimo su administruojančia UAB „Santermita“, 2017 m. gruodžio 17 d. Bendrijos susirinkimo sprendimą patvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido CK 4.85 straipsnio 9 dalyje nustatyto šešių mėnesių ieškinio senaties termino ginčo sprendimams apskųsti. Ieškovė, nebūdama Bendrijos narė, nebuvo informuota apie susirinkimus, valdybos posėdžius ir jų metu priimtus sprendimus. Atsakovė nenuginčijo ieškovės paaiškinimo, kad apie ginčo sprendimus ji sužinojo iš ieškovės 2018 m. sausio 9 d. pateikto atsiliepimo į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-2761-592/2018, kur paminėtas 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo sprendimas. Ieškovė ieškinį pareiškė 2018 m. kovo 19 d.

7. Teismas nurodė, kad 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo nutarimus ir 2017 m. birželio  20 d. Bendrijos valdybos nutarimą ieškovė ginčija tuo pagrindu, jog jie priimti nesilaikant daugiabučio namo savininkų sprendimų priėmimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų ir viršijant Bendrijos organams suteiktą kompetenciją (DNSBĮ 11, 12 straipsniai, CK 4.84 straipsnis). Teismo vertinimu, CK 4.84 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes šiuo atveju yra įsteigta Bendrija, kurios valdymo organai ir priėmė ginčo sprendimus, taigi nurodytų nuostatų pažeidimo nėra.

8. Teismas konstatavo, kad sprendimus, susijusius su daugiabučio namo administratoriaus parinkimu ir sutarties su juo sudarymu, bendrojo naudojimo objektų aprašo tvirtinimu, pagal DNSBĮ 12 straipsnio

nuostatas turi priimti ne Bendrijos susirinkimas, o visų butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas (pastato administratoriaus parinkimas, bendrojo naudojimo objektų aprašas, šių objektų naudojimo tvarka aktuali visiems pastate esančių patalpų savininkams). Teismas pripažino ginčijamus Bendrijos susirinkimo sprendimus neteisėtais ir negaliojančiais. 2017 m. birželio 20 d. Bendrijos valdybos nutarimas sudaryti sutartį dėl namo bendrojo naudojimo patalpų ir objektų administravimo su administruojančia UAB „Santermita“ priimtas įgyvendinant neteisėtu pripažintą 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo sprendimą, todėl teismas nusprendė, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ir šį nutarimą (CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatavo, kad visi ieškovės ginčijami atsakovės sprendimai priimti viršijus DNSBĮ bendrijos organams suteiktą kompetenciją.

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Kolegija rėmėsi DNSBĮ 21 straipsnio 2 dalies, CK 4.83 straipsnio 3 dalies nuostatomis, konstatavo, kad CK 4.84 straipsnio pagrindu bendrojo naudojimo objektams administruoti administratorius gali būti pasirenkamas tik tuo atveju, kai nėra įsteigta savininkų bendrija ir nėra sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Kai yra įsteigta savininkų bendrija arba yra sudaryta jungtinės veiklos sutartis, bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijos tenka atitinkamai bendrijos valdymo organams arba jungtinės veiklos sutarties partneriams ir papildomai bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimas (skyrimas) negalimas. Sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo turi teisę priimti tik CK 4.84 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai. Toks sprendimas turi būti priimamas CK 4.84 straipsnio 3 dalyje, 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Įsteigus Bendriją, būtent jai atsirado pareiga vykdyti namo bendrojo naudojimo objektų administravimo funkciją, ji tapo šių objektų administratore ir tiems patiems namo bendrojo naudojimo objektams administruoti tapo apskritai negalimas administratoriaus pasirinkimas. Be to, tokios funkcijos administratoriui negalėjo būti suteikiamos Bendrijos valdybos 2017 m. birželio 23 d. sprendimu.

11. Kolegija konstatavo, kad Bendrijos susirinkimas ir valdyba, priimdami sprendimus dėl UAB „Santermita“ išrinkimo namo administratore, pažeidė ne tik CK 4.84 straipsnį, bet ir DNSBĮ 11, 12 straipsnių nuostatas, viršijo savo kompetenciją, pažeidė ieškovės, kaip namo patalpų savininkės, teises. Administratoriaus parinkimas aktualus visiems pastate esančių patalpų savininkams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo ir 2017 m. birželio 20 d. valdybos sprendimai priimti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, taigi yra neteisėti ir negaliojantys nuo jų priėmimo momento.

12. Kolegija pažymėjo, kad su 2017 m. gruodžio 17 d. Bendrijos susirinkimo patvirtintu bendrojo naudojimo objektų aprašu ieškovė neturėjo galimybės susipažinti, nes jis nebuvo paviešintas DNSBĮ ir Bendrijos įstatuose nustatyta tvarka (įteikiant ieškovei pasirašytinai arba išsiunčiant registruotu laišku, taip pat iškabinant jį skelbimų lentoje). Sprendimas dėl aprašo tvirtinimo tiesiogiai susijęs su ieškovės mokėtinomis išmokomis už administravimą. Bendrojo naudojimo objektų aprašo tvirtinimo ir skelbimo tvarkos nesilaikymas pažeidžia ieškovės, kaip butų ir patalpų savininkės, teises, todėl jis laikytinas neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo priėmimo momento.

13. Kolegija nurodė, kad CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams. CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato šios bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

14. Kolegija pažymėjo, kad Bendrija, kaip civilinės atsakomybės subjektas (DNSBĮ 3 straipsnio 1 dalis), turi ypatumų, kuriuos lemia tai, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkai yra butų savininkai, turintys disponavimo šiais objektais teisę. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Taigi teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie šią teisę įgyvendina.

15. Kolegija laikė nepagrįstu atsakovės teiginį, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčo sprendimams skųsti. Ieškovė apie skundžiamų sprendimų priėmimą nebuvo informuota DNSBĮ 11 straipsnyje nustatyta tvarka (UAB „Santermita“ neįregistravo pastato Savanorių pr. 1 Vilniuje administravimo fakto Nekilnojamojo turto registre, Bendrijos pirmininkas nevykdė ieškovės atstovės advokatės A. Mirošnikovos prašymo pateikti priimtų sprendimų patvirtintas kopijas). Nebuvo paneigti ieškovės teiginiai, kad ji su ginčo sprendimais susipažino nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-2761-592/2018, juos 2018 m. sausio 8 d. pateikus atsakovei. Atsakovė, teigdama, kad ieškovei buvo žinoma apie šaukiamus Bendrijos susirinkimus ir jų darbotvarkę, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (kad DNSBĮ 11 straipsnyje nustatyta tvarka informavo ieškovę apie priimtus sprendimus).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimus pripažinti 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo nutarimą samdyti namo administratorių ir nutarimą įgalioti Bendrijos valdybą atrinkti administratorių bei pasirašyti sutartį, 2017 m. birželio 23 d. Bendrijos valdybos nutarimą sudaryti sutartį dėl namo bendrojo naudojimo patalpų ir objektų administravimo su administruojančia UAB „Santermita“ atmesti taikant CK 4.85 straipsnio 9 d. nustatytą ieškinio senatį; kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismai netinkamai taikė materialiosios (DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą) ir proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185, 270 straipsnius), nes nemotyvuodami, nenurodydami faktinio ir teisinio pagrindo, nepagrįstai konstatavo, kad 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo sprendimais ir 2017 m. birželio 20 d. Bendrijos valdybos nutarimu buvo pakeistas namo administravimo būdas, kad Bendrijos susirinkimas negali priimti sprendimo samdyti administratorių. Bylos duomenys (Nekilnojamojo turto registro išrašas, ginčo sprendimų ir jų pagrindu 2017 m. birželio 28 d. sudarytos sutarties turinys) patvirtina, kad buvo nuspręsta dėl administravimo paslaugų įsigijimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-378/2020, kurioje dalyvavo šios bylos ieškovė ir atsakovė, nurodė, kad Bendrija yra vienintelis viso namo valdytojas (administratorius). Pagal ankstesnę Vilniaus apygardos teismo (2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-763-565/2017; horizontalusis precedentas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016) praktiką ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“) išaiškinimą bendrijos turi teisę sudaryti sutartį su administravimo paslaugas teikiančiu asmeniu dėl tam tikrų paslaugų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų priežiūra, t. y. Bendrijos kompetencijai priklauso tokių klausimų sprendimas.

16.2. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas (CK 4.85 straipsnio 3 dalį, DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 10 punktą), nepagrįstai nusprendė, kad 2017 m. gruodžio 17 d. sprendimo patvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą priėmimas nepriklauso Bendrijos susirinkimo kompetencijai, o CK 4.85 straipsnio 1 dalies ir DNSBĮ 12 straipsnio pagrindu toks sprendimas turi būti priimamas viso pastato savininkų susirinkime. Teismai iš esmės paneigė Bendrijos tikslą (naudoti, valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus ir juos prižiūrėti). Teismai nepagrįstai naudojo teisės aktuose neįtvirtintą ir nežinomo turinio „kompetencijos pagal aktualumą paskirstymo“ kriterijų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė papildomą, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtą argumentą, kad aprašas negalioja tuo pagrindu, jog jis nebuvo paskelbtas DNSBĮ 11 straipsnyje nustatyta tvarka, ir kad teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie šią teisę įgyvendina. DNSBĮ 11 straipsnis nenustato specialios aprašo skelbimo tvarkos ar jo negaliojimo dėl netinkamo paskelbimo. DNSBĮ 11 straipsnio 13 dalyje, Bendrijos įstatų 72.1 punkte nustatyta, kad Bendrijos sprendimai yra skelbiami Bendrijos skelbimų lentose. Ieškovė pirmosios instancijos teisme neteikė argumentų dėl aprašo paskelbimo ir jo negaliojimo šiuo pagrindu. Atsakovė pateikė visus teismo prašytus įrodymus; teismas nekėlė klausimo, nereikalavo pateikti įrodymų, pagrindžiančių sprendimų paskelbimą skelbimų lentose. Taigi iš atsakovės buvo atimta teisė teikti argumentus šiuo aspektu. Be to, teismas nenurodė, kokia teisės norma ar teisės institutu remiantis aprašas tampa negaliojantis dėl jo tariamo nepaskelbimo.

16.3. Teismai netinkamai taikė CK 4.85 straipsnio 9 dalies, DNSBĮ 11 straipsnio 13 dalies nuostatas, nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senatis ginčyti 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos

susirinkimo sprendimus prasidėjo, kai atsakovė gavo Bendrijos 2018 m. sausio 9 d. atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-2761-592/2018. Teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl ieškinio senaties taikymo (nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje pateiktais išaiškinimais), padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei, kaip 46,60 proc. pastato patalpų savininkei, Bendrija turėjo įteikti savo sprendimus ir tik nuo tokio įteikimo turi būti skaičiuojama ieškinio senaties eigos pradžia (ieškovė apie priimtus ginčo sprendimus negalėjo nežinoti). Ankstesniame ginče, kuriame dalyvavo ieškovė ir buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškinio senaties, Vilniaus apygardos teismas buvo suformulavęs priešingą taisyklę – įrodymai apie paskelbimą nėra būtini, nes patalpų savininkai turi pareigą aktyviai domėtis priimamais sprendimais (žr. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-416-262/2017). Bylos duomenys patvirtina, kad apie 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimą buvo paskelbta tinkamai (iškabinant skelbimus laiptinėse; DNSBĮ 11 straipsnio 2 dalis, Bendrijos įstatų 72.1 punktas).

17. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip teisiškai nepagrįstą, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai.

17.1. Dalimi kasaciniame skunde išdėstytų argumentų atsakovė negrindė savo atsikirtimų į ieškovės ieškinį – neginčijo, kad UAB „Santermita“ laikytina namo administratore, neįrodinėjo, kad ši įmonė yra tik tam tikrų kitokio pobūdžio paslaugų teikėja; taip pat neįrodinėjo, kad UAB „Santermita“ teikė ne visas namo bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, o tik dalį jų; neįrodinėjo, kokias paslaugas, pasirašius sutartį su UAB „Santermita“, namo savininkams teikė pati Bendrija. Atitinkami atsakovės argumentai nenagrinėtini kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal sutartį UAB „Santermita“, kaip namo administratorei, buvo perduotas namas (pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas). Pozicija, kad 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo sprendimu samdyti namo administratorių buvo pakeistas namo administravimo būdas, atsispindi atsakovės

atsiliepime į ieškovės ieškinį, atsakovės atstovo paaiškinimuose teismo posėdžio metu. Kasacinėje byloje Nr. e3K-3-30-378/2020 esančiame UAB „Santermita“ atsiliepime į ieškinį taip pat nurodyta, kad santykiuose su Bendrija ši įmonė veikė kaip namo administratorė, nors šio fakto neatskleidė teisės aktuose nustatyta tvarka.

17.2. Teismai pagrįstai nusprendė, kad 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo sprendimu samdyti namo administratorių buvo pakeistas namo administravimo būdas (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). CK 4.84 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes reglamentuoja bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, kai savininkai nėra įsteigę bendrijos (įsteigus bendriją funkcijos tenka bendrijos valdymo organams). Sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo turi teisę priimti tik CK 4.84 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai (būtinas namo patalpų savininkų sprendimas). Savininkai išreiškė savo valią savininkų susirinkime – pavesti namo bendrojo naudojimo objektų administravimą Bendrijai, taigi Bendrija negali nuspręsti, kad vietoj jos administravimą vykdys kitas (Bendrijos pasirinktas) asmuo (tai reikštų CK 4.83 straipsnio 3 dalies, 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatų apėjimą). CK 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pagrindu apskritai tapo negalimas namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimas tiems patiems bendrojo naudojimo objektams administruoti, įgalinant administratorių imtis atlikti darbus ir teikti paslaugas, kurios sudaro bendrojo naudojimo objektų valdymo (administravimo) funkcijos turinį. Sutarties su UAB „Santermita“ sąlygos patvirtina, kad Bendrija po šios sutarties sudarymo negalėjo administruoti ir neadministravo namo bendrojo naudojimo objektų, nes visi jie buvo perduoti valdyti bei buvo administruojami UAB „Santermita“. Įmonė teikė sutartyje apibrėžtas paslaugas ir savo vardu išrašydavo sąskaitas.

17.3. Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarime pateikti išaiškinimai netaikytini, atsižvelgiant į konstitucinės justicijos bylos Nr. 36/2014-37/2014, kurioje buvo priimtas šis nutarimas, fabulą ir byloje nagrinėtus teisės klausimus; išaiškinimai dėl CK 4.84 straipsnio 1, 2, 7, 12 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo nepaneigia teismų procesinių sprendimų šioje byloje teisėtumo. Nagrinėjamos bylos atveju nėra poreikio ginčo santykiui taikyti CK 4.84 straipsnio 7 dalį. Be to, šioje byloje yra sprendžiama ne dėl namo butų ir kitų patalpų savininkų valios (teisės) pasirinkti namo bendrojo naudojimo administratorių, o dėl Bendrijos susirinkimo ir valdybos priimtų sprendimų (dėl sprendimų, priimtų nesant dėl to namo butų ir kitų patalpų savininkų išreikštos valios). Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarime pateiktas CK 4.84 straipsnio 1, 2, 12 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimas, nurodyta, kad administratorius gali veikti dviem atvejais: kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties; kai tokie savininkai pasirenka vieną iš šių bendrosios dalinės nuosavybės formų (įsteigia savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį) ir dar sudaro sutartį su administratoriumi. Taigi abiem atvejais dėl sutarties sudarymo su administratoriumi turi būti išreikšta savininkų valia, kuri vėliau įgyvendinama Bendrijos ar jungtinės veiklos dalyvių su administratoriumi sudaryta sutartimi. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus savininkų bendrijos valdymo organai ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai, vykdydami įstatymuose ir (ar) jungtinės veiklos sutartyje nustatytas funkcijas, taip pat turi galimybę pasamdyti administratorių „sutartyje apibrėžtiems“ darbams atlikti ar paslaugoms suteikti. Tačiau nepasisakyta dėl tokios teisės nesant savininkų sprendimo; dėl ne dalies, o visų darbų atlikimo perdavimo; tokio administratoriaus įgaliojimų ribų. Nutarimo turinys nesuponuoja, kad CK 4.84 straipsnio 12 dalyje nurodytu atveju joje nurodytas bendrojo naudojimo objektų administratorius gali tapti alternatyva CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nurodytiems namo bendrojo naudojimo objektų valdymo (administravimo) būdams. Ieškovė įrodinėjo ne apskritai Bendrijos galimybės susitarti su įmone, teikiančia tam tikras namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros, tvarkymo, atliekų vežimo ir kitas panašias paslaugas, neturėjimą, o tokiu klausimu Bendrijos konkrečių sprendimų priėmimą, veikiant ultra vires (tokie klausimai turėjo būti išspręsti namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime).

17.4. Atsakovė neteisingai aiškina DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą – jame reglamentuojama ne namo bendrojo naudojimo objektų administravimo (CK 4.83 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnis) būdo pasirinkimo galimybė, o Bendrijos administravimo būdo pasirinkimo galimybė. Bendrijos administravimas – tai bendrijos valdymo organo atliekamas bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimas, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymas (DNSBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Bendrijos susirinkimo sprendimas samdyti (pasirinkti) namo bendrojo naudojimo objektų administratorių negali būti prilyginamas šio subjekto sprendimui organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą (eksploatavimą) ir naudojimą. Nei sprendimas dėl tokio pobūdžio veiksmų organizavimo, nei sprendimas dėl Bendrijos administravimo būdo negali būti kvalifikuojamas kaip sprendimas perduoti visas namo bendrojo naudojimo objektų administravimo funkciją sudarančias paslaugas vykdyti kitam juridiniam asmeniui. UAB „Santermita“ pasirinkimas būti namo administratore negali būti pagrindžiamas DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis.

17.5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismai negalėjo remtis DNSBĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsakovė neginčijo, kad sprendimai dėl namo administratoriaus pasirinkimo yra susiję su namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrų interesų tenkinimu. Patalpų (pastatų) savininkų sutarčių su paslaugų teikėjais sudarymas ar nutraukimas, nepriklausomai nuo to ir nepaisant to, kad tokias sutartis sudaro Bendrija, DNSBĮ 12 straipsnio 1 dalies prasme tiesiogiai įvardytas kaip veiksmas, susijęs su butų ir kitų patalpų savininkų bendrųjų interesų tenkinimu, dėl kurio būtinas tokių savininkų susirinkimo sprendimas.

17.6. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad skundžiama nutartis neatitinka Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-763-565/2017. Įrodinėjimo dalykas (ginčo dalykas) bylose negali būti laikomas tapačiu ar iš esmės tapačiu, teismas civilinėje byloje Nr. 2A-763-565/2017 nesuformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, kurios būtų teisiškai reikšmingos nagrinėjamos bylos baigčiai.

17.7. Teismų išvados dėl Bendrijos susirinkimo teisės tvirtinti namo bendrojo naudojimo objektų aprašą nebuvimo atitinka DNSBĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pastato bendrojo naudojimo objektų aprašas (DNSBĮ 2 straipsnio 3 dalis) iš esmės leidžia nustatyti pastato bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teikiamų administravimo paslaugų ribas. Tai reikšmingas teisinis dokumentas, priklausomai nuo jo turinio, galintis sukelti namo butų ir kitų patalpų savininkams atitinkamus teisinius padarinius, susijusius tiek su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, tiek ir su butų bei kitų patalpų savininkų piniginėmis prievolėmis. Aprašas susijęs su daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrųjų poreikių tenkinimu, todėl jis tvirtintinas būtent namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime (DNSBĮ 12 straipsnio 1 dalis, CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Bendrijos susirinkimas negalėjo perimti tokios prerogatyvos. Namo (pastato) bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teikiamų administravimo paslaugų ribas turi teisę nustatyti namo butų ir kitų patalpų savininkai, kaip naudos gavėjai (CK 4.236 straipsnio 2 dalis, 4.239 straipsnio 2 dalis, 4.242 straipsnio 1 dalis). Atsakovės nurodoma DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostata, pagal kurią savininkų bendrijos visuotinis susirinkimas tvirtina bendrojo naudojimo objektų aprašą, reiškia tik tai, kad tokiu patvirtinimu turėtų būti laikoma, jog Bendrija įvykdė savo pareigą sudaryti aprašą, tačiau tai nereiškia, kad Bendrijos sudarytas aprašas savaime įgyja teisinę galią ir neturi būti teikiamas tvirtinti namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimui DNSBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

17.8. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog Byloje nagrinėjamu atveju aprašas negalioja tuo pagrindu, kad jis nebuvo paskelbtas DNSBĮ 11 straipsnyje nustatyta tvarka. Aplinkybė apie aprašo skelbimo tvarkos nesilaikymą nutartyje nurodyta, ji siejama su ieškovės, kaip namo bendraturtės, teisių pažeidimu.

17.9. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 4.85 straipsnio 9 dalis). Kasacinio teismo apžvalgose pateikta pozicija nelaikytina teismo precedentu. Ieškinio senaties

termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja. Kitų faktų, nei nurodyta teismų procesiniuose sprendimuose, kada ieškovė sužinojo apie Bendrijos 2017 m. gegužės 21 d. susirinkimo sprendimus, teismų nenustatyta. Bylos duomenimis, ieškovė apie ginčo sprendimų priėmimą nebuvo informuota DNSBĮ 11 straipsnio nustatyta tvarka. Nuosavybės turėjimas name nepreziumuoja turto savininko žinojimo apie Bendrijos priimamus sprendimus. Teismai pagrįstai netenkino atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl daugiabučių namų savininkų bendrijos teisės sudaryti sutartį su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi ir šios teisės įgyvendinimo

18. Daugiabučiuose namuose esančių butų, o kai tokiuose namuose yra ir kitos paskirties patalpų, tai ir tų patalpų savininkai, kuriems butai ir kitos patalpos priklauso asmeninės nuosavybės teise, pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą yra ir tuose namuose esančių bendrojo naudojimo objektų (namo bendro naudojimo patalpų, pagrindinių namo konstrukcijų, bendrojo naudojimo mechaninės, elektros, sanitarinės–techninės ir kitokios įrangos) bendraturčiai.

19. Vadinasi, daugiabučiai namai nuosavybės teise priklauso butų, o kai tokiuose namuose yra ir kitos paskirties patalpų, tai ir tų patalpų savininkams (butai ir kitos paskirties patalpos priklauso asmeninės nuosavybės teise, o bendrojo naudojimo objektai – bendrosios dalinės nuosavybės teise).

20. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas (2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).

21. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Tuo tikslu butų ir kitų patalpų savininkai gali įsteigti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti bendrojo naudojimo objektų administratorių.

22. Taigi, daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę pasirinkti daugiabučio namo valdymo formą (įsteigti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją, sudaryti jungtinės veiklos sutartį arba pasirinkti bendrojo naudojimo objektų administratorių).

23. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 straipsnio 1 dalis).

24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad daugiabučio namo administravimas – tai tam tikra įstatymo nustatyta daugiabučio namo valdymo forma, kuri naudojama tais atvejais, kai savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties. Tokio administravimo tikslas – išvengti situacijų, kai namo bendrojo naudojimo objektai yra neprižiūrimi dėl savininkų neveiklumo ar nesant jų bendro sutarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-687/2015).

25. Vadinasi, daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasirinkti vieną iš daugiabučio namo valdymo formų (įsteigti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją, sudaryti jungtinės veiklos sutartį arba pasirinkti bendrojo naudojimo objektų administratorių). Priešingu atveju nustatoma daugiabučio namo valdymo forma – bendrojo naudojimo objektų administravimas. Tokiu būdu yra užtikrinamas, kaip minėta šios nutarties 20 punkte, ne tik privatus daugiabučių namų savininkų, bet ir viešasis interesas tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus.

26. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą bet kuri iš įstatymo nustatytų daugiabučių namų valdymo formų (butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutartis ar administravimas, pasirinkus (paskyrus) bendrojo naudojimo objektų administratorių) yra pakankama, kad būtų užtikrintas daugiabučių namų savininkų, o kartu ir viešasis interesas tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus.

27. Pažymėtina ir tai, kad CK 4.84 straipsnio 12 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 5 ir 6 dalių normos mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos ir bendrojo naudojimo objektų administratoriams, veikiantiems pagal su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo.

28. Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas CK 4.84 straipsnio 1, 2, 12 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad administratorius gali veikti dviem atvejais: pirma, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos (arba ji likviduota) arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties (arba ji nutraukta) (būti paskirtuoju administratoriumi), antra, kai tokie savininkai pasirenka vieną iš šių bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formų (įsteigia savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį) ir dar sudaro sutartį su administratoriumi (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016).

29. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs ir tai, kad savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai sutartyje su administratoriumi gali nustatyti, kad namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus organizuoja, sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais sudaro savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai, bet ne administratorius. Net ir tais atvejais, kai tokio administratoriaus sutartyje su savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviais nustatyta, kad namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus organizuoja, sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais sudaro administratorius, savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai turi galimybę kontroliuoti tokių sutarčių sudarymą ir vykdymą, taip užtikrindami butų ir kitų patalpų savininkų interesą gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas paslaugas ir viešąjį interesą tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas nagrinėjamai bylai aktualus dėl to, kad iš jo matyti, jog tais atvejais, kai daugiabučių namų savininkų bendrijos sudaro sutartis su bendrojo naudojimo objektų administratoriais, nepriklausomai nuo administravimo paslaugų, kurias pagal tokias sutartis įsipareigoja teikti administratoriai, apimties, daugiabučių namų savininkų bendrijos išlieka daugiabučių namų valdymo forma, užtikrinančia daugiabučių namų savininkų, o kartu ir viešąjį interesą tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus.

31. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog 2017 m. gegužės 21 d. Bendrijos susirinkimo sprendimais ir 2017 m. birželio 20 d. Bendrijos valdybos nutarimu buvo pakeistas namo administravimo būdas, kad Bendrijos susirinkimas negali priimti sprendimo samdyti administratorių.

32. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą argumentą, kad DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikia teisės Bendrijos

susirinkimui priimti sprendimų dėl sutarties sudarymo su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriumi.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį bendrijos narių visuotinis susirinkimas priima sprendimus dėl bendrijos administravimo būdo ir bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ir naudojimo organizavimo, ir šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad bendrijos administravimas – bendrijos valdymo organo atliekamas bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimas, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymas, darytina išvada, jog šiose normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato teisę bendrijos narių visuotiniam susirinkimui priimti sprendimus dėl sutarties sudarymo su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriumi, kadangi bendrijos valdymo organo atliekamas bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis tik paties bendrijos valdymo organo tiesiogiai atliekamą bendrojo naudojimo objektų valdymą.

34. Pagal DNSBĮ 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą bendrijos valdyba atsako už jai visuotinio susirinkimo (įgaliotinių susirinkimo) pavestų ir teisės aktuose nustatytų funkcijų tinkamą atlikimą.

35. Vadinasi, Bendrijos narių susirinkimui 2017 m. gegužės 24 d. nutarus samdyti namo administratorių ir įgalioti Bendrijos valdybą atrinkti administratorių bei pasirašyti sutartį, Bendrijos valdyba teisėtai atrinko daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorių, o Bendrijos pirmininkas, kuris pagal DNSBĮ 15 straipsnio 1 dalį yra ir Bendrijos valdybos pirmininkas, teisėtai pasirašė su juo sutartį.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, jog sprendimas dėl sutarties su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi sudarymo turėjo būti priimtas visų daugiabučio namo savininkų balsų dauguma vadovaujantis DNSBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį sprendimai dėl daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų), kuriame (kuriuose) yra įsteigta bendrija, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų bendrų interesų tenkinimo, inter alia (be kita ko), patalpų (pastatų) savininkų sutarčių su paslaugų teikėjais sudarymo ar nutraukimo ir pan., taip pat dėl priemonių, nesusijusių su pastato (pastatų) naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimu, priimami visų daugiabučio namo savininkų balsų dauguma.

37. Šios nutarties pirmiau nurodytuose argumentuose minėta, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, esant įsteigtai gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai, sutartį su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi sudaro bendrija, bet ne patalpų savininkai. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimas yra susijęs su tokio namo naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimu.

Dėl daugiabučių namų savininkų bendrijos narių susirinkimo teisės tvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą, esant sudarytai sutarčiai su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi

38. Kaip minėta šios nutarties 30 punkte, tais atvejais, kai daugiabučių namų savininkų bendrijos sudaro sutartis su bendrojo naudojimo objektų administratoriais, nepriklausomai nuo administravimo paslaugų, kurias pagal tokias sutartis įsipareigoja teikti administratoriai, apimties, daugiabučių namų savininkų bendrijos išlieka daugiabučių namų valdymo forma, užtikrinančia daugiabučių namų savininkų, o kartu ir viešąjį interesą tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus.

39. Pagal DNSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytą teisinį reguliavimą bendrijos narių visuotinis susirinkimas tvirtina bendrojo naudojimo objektų aprašą.

40. Vadinasi, Bendrijos susirinkimas nagrinėjamu atveju turėjo teisę patvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2017 m. gruodžio 17 d. Bendrijos susirinkimo sprendimą patvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą pripažino negaliojančiu, o apeliacinės

instancijos teismas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstai paliko nepakeistą.

41. Pažymėtina, kad bendrojo naudojimo objektų aprašo turinį lemia ne šį aprašą sudarančio subjekto ir netgi ne daugiabučio namo savininkų subjektyvi valia. Bendrojo naudojimo objektų aprašo turinį lemia objektyvus faktinių aplinkybių įvertinimas pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalyje, DNSBĮ 2 straipsnio 3, 4, 15 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą.

42. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų aprašo patvirtinimo konstatuodamas, jog sprendimas dėl aprašo tvirtinimo tiesiogiai susijęs su ieškovės mokėtinomis išmokomis už administravimą.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės mokėtinų sumų už bendrojo naudojimo objektų administravimą dydį lemia ne bendrojo naudojimo objektų aprašo turinys ar tokio aprašo patvirtinimas, bet jos, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturtės, turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis, kuri nustatoma pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias daugiabučių namų savininkų bendrijos narių susirinkimo ir bendrijos valdybos kompetenciją priimant sprendimus, susijusius su sutarties su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi sudarymu bei daugiabučių namų savininkų bendrijos narių susirinkimo teise tvirtinti bendrojo naudojimo objektų aprašą, esant sudarytai sutarčiai su bendrojo naudojimo objektų administratoriumi, todėl nepagrįstai tenkino ieškiniu pareikštus reikalavimus, kurių ieškovė neatsisakė. Dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovės ieškinys bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties dalis, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista, naikintinos ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas.

45. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui ir teismų praktikos formavimui.

46. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 22 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą pridėti prie bylos naują dokumentą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 4 d. rašto Nr. A51-110526/20 (3.3.102E-AD24) kopiją, nurodydama, kad šiame dokumente išdėstyta institucijos pozicija dėl daugiabučio namo visų butų ir patalpų bei Bendrijos narių susirinkimo kompetencijos paskirstymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Pagal CPK 351 straipsnio 1 dalies nuostatas atsiliepimus į kasacinį skundą šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą. Atsiliepime į kasacinį skundą turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu motyvuoti pagrindai. Atsiliepimas į kasacinį skundą surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir kasacinis skundas. Atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims. Atsižvelgdama į nurodytą imperatyvų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nusprendžia atsisakyti priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus ir grąžinti juos ieškovei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

47. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą (ieškovės ieškinys atmestas), nusprendžia pakeisti bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymą. Ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (už atsiliepimo į ieškinį rengimą, atstovavimą, kitas teisines paslaugas) – 2178 Eur, apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (už apeliacinio skundo parengimą) – 1305 Eur. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatas (7, 8.2, 8.10, 8.16, 8.17, 8.19 punktai), jų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės.

49. Atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius bylinėjimosi išlaidas, patirtas už kasacinio skundo surašymą, – 1980 Eur. Šios išlaidos atitinka Rekomendacijų 7, 8.13 punktus, jų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės.

50. Iš viso atsakovei iš ieškovės priteistina 5463 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Taip pat valstybei iš ieškovės priteistina 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties dalį, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti ieškovės prašymo prijungti prie bylos naują dokumentą.Priteisti atsakovei Namo Savanorių pr.1 Vilniuje savininkų bendrijai (kodas 304503087) iš  ieškovės

UAB „Via sportas“ (kodas 123259511) 5463 (penkis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Via sportas“ (kodas 123259511) 5,18 Eur (penkis Eur 18 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Gediminas Sagatys

Donatas Šernas

Algirdas Taminskas

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22460 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-271-421/2020Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00025-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“, atstovaujamo uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“, kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miltija“ skundą suinteresuotiems asmenims J. V., Z. V., uždarajai akcinei bendrovei „Atenegro“, bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstoliams A. P., B. T. dėl 2019 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo fizinių asmenų J. V. ir Z. V. bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja UAB „Miltija“ skundu dėl bankrutuojančių fizinių asmenų J. V. ir Z. V. kreditorių susirinkimo, įvykusio 2019 m. liepos 8 d., nutarimų panaikinimo prašė panaikinti nutarimus antruoju, trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju darbotvarkės klausimais, taip pat tenkinti UAB „Miltija“ 2019 m. birželio 25 d. prašymą dėl nekilnojamojo turto, t. y. 0,058 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 182,95 kv. m gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (kiemo aikštelės, tvoros), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo už siūlomą 128 700 Eur kainą, įskaitant pagal 2017 m. rugpjūčio 22 d. pasirašytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtą 13 100 Eur įnašą ir į depozitinę sąskaitą įneštą 35 000 Eur sumą bei nustatant terminą, per kurį pirkėjas privalo galutinai atsiskaityti už perkamą nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Plungės apylinkės teismas 2019 m. spalio 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Miltija“ skundą dėl 2019 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo ir priteisė iš pareiškėjos UAB „Miltija“ 723,79 Eur suinteresuoto asmens BAB „Snoras“, atstovaujamo UAB „Intrum Lietuva“, naudai.

4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl suinteresuoto asmens BAB banko „Snoras“, atstovaujamo UAB „Intrum Lietuva“, prašymo dėl jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, vertino jam atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai JUREX“ parengtoje teisinių paslaugų suvestinėje pateiktus duomenis, nurodydamas, kad 57,22 Eur suma už dokumentų peržiūrą ir įvertinimą ir 593,43 Eur suma už atskirojo skundo surašymą, kurie buvo nagrinėjami byloje Nr. e2-2920-995/2019 pagal bankrutuojančių asmenų J. V. ir Z. V. skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šioje byloje nepriteistinos. Likusios bylinėjimosi išlaidos, t. y. 723,79 Eur suma už atsiliepimą į skundą, taip pat atsiliepimą į patikslintą skundą, bei kitos bylinėjimosi išlaidos laikytinos pagrįstomis, neviršijančiomis civilinėse bylose rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžio, todėl jų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjos UAB „Miltija“.

5. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 23 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Miltija“ atskirąjį skundą tenkino iš dalies: panaikino Plungės apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas panaikinti kreditorių 2019 m. liepos 8 d. susirinkime darbotvarkės ketvirtuoju klausimu priimtą nutarimą, ir klausimą išsprendė iš esmės – panaikino kreditorių 2019 m. liepos 8 d. susirinkime darbotvarkės ketvirtuoju klausimu priimtą nutarimą, kuriuo nutarta 30 000 Eur grąžinti pareiškėjai, o 5000 Eur pasilikti kaip atlyginimą už neįvykdytas sutarties sąlygas ir šią pinigų sumą paskirstyti kreditoriams, o kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

6. Apeliacinės instancijos teismas atmetė suinteresuoto asmens BAB banko „Snoras“, atstovaujamo UAB „Intrum Lietuva“, prašymą dėl jo turėtų 266,20 Eur išlaidų advokatui už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą atlyginimo, nurodęs, kad suinteresuotas asmuo, pateikdamas teisinių paslaugų suvestinę, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios išlaidos faktiškai buvo patirtos.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

7. Suinteresuotas asmuo BAB bankas „Snoras“, atstovaujamas UAB „Intrum Lietuva“, kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria teismas atmetė jo prašymą

dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti iš UAB „Miltija“ 266,20 Eur bylinėjimosi išlaidų suinteresuoto asmens naudai. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:7.1.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos proceso teisės normų,

reglamentuojančių išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo praktikos. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, matyti, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs. Tokiomis kasacinio teismo suformuluotomis taisyklėmis sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo yra vadovaujamasi ir vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (pvz., 2017 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017).

7.1.2. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei įrodymus, kurie patvirtina patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nagrinėjamoje byloje dydį – teisinių paslaugų suvestines. Teismams pateiktose teisinių paslaugų suvestinėse buvo nurodytos konkrečios suinteresuotam asmeniui suteiktos paslaugos. Teisinių paslaugų suvestinėse, kurios buvo sudarytos advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai JUREX“ ir pasirašytos suinteresuotam asmeniui atstovavusio advokato, taip pat buvo nurodyta, pagal kokias sąskaitas faktūras, kada ir kokiomis sumomis klientas sumokėjo profesinei bendrijai už suteiktas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad suinteresuoto asmens atstovo pateikta ir pasirašyta advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai JUREX“ teisinių paslaugų suvestinė yra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, byloje esant pateiktai teisinių paslaugų suvestinei, padarė išvadą, kad suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti faktiškai buvo patirtos.

7.1.3. Apeliaciniam teismui pateiktame prašyme ir advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai JUREX“ teisinių paslaugų suvestinėje buvo pateikti visi duomenys, nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Todėl konstatuotina, kad pateikti įrodymai buvo tinkami ir pakankami tam, kad apeliacinės instancijos teismas priteistų suinteresuoto asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, nepriteisdamas suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, nepagrįstai sprendė, kad suinteresuotas asmuo privalėjo teismui pateikti ir pirminius atsiskaitymą už teisines paslaugas patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo ta apimtimi, kiek tai susiję su reikalavimu pateikti išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti apskaičiavimą ir pagrindimą

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 79 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Todėl jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 93 ir 98 straipsniai.

9. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

10. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl CPK 98 straipsnio, reglamentuojančio išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą, 1 dalies taikymo ir aiškinimo ta apimtimi, kiek tai susiję su reikalavimu pateikti tokių išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą.

11. Aiškindamas šios nutarties 10 punkte nurodytą proceso teisės normą, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-686/2017 31 punktą).

12. Plėtodamas nutarties 11 punkte nurodytą aiškinimą, kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad advokatų kontoros patvirtinimas, jog klientas su ja yra atsiskaitęs, apima ir esminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų duomenų nurodymą. Konkrečiai, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 24 punktas).

13. Apibendrindamas ankstesnę kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017, pažymėjo, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų

(procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (žr. minėtos nutarties 20 punktą).

14. Taigi pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys; be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos. Pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs.

15. Šioje byloje priimta skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas atmetė suinteresuoto asmens BAB banko „Snoras“, atstovaujamo UAB „Intrum Lietuva“, prašymą dėl jo turėtų 266,20 Eur išlaidų advokatui už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą atlyginimo, nurodęs, kad suinteresuotas asmuo, pateikdamas teisinių paslaugų suvestinę, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios išlaidos faktiškai buvo patirtos.

16. Nesutikdamas su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, suinteresuotas asmuo teigia, kad apeliaciniam teismui pateiktame prašyme ir advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai JUREX“ teisinių paslaugų suvestinėje buvo pateikti visi duomenys, nurodyti kasacinio teismo praktikoje, todėl pateikti įrodymai buvo tinkami ir pakankami tam, kad apeliacinės instancijos teismas priteistų suinteresuoto asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo (kasatorius) su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė teisinių paslaugų suvestinę nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 25 d.. Šioje suvestinėje nurodyta advokato suteikta paslauga (atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimas), suma už šios paslaugos suteikimą, bylos pirmosios instancijos teisme numeris, taip pat pirminio atsiskaitymo dokumento – PVM sąskaitos faktūros – duomenys: data, numeris. Siekiant įrodyti šios PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą, t. y. kliento mokėjimo prievolės pagal nurodytą pirminį atsiskaitymo dokumentą įvykdymą, minėtoje teisinių paslaugų suvestinėje buvo pateikti duomenys apie mokėjimo nurodymą: PVM sąskaitos faktūros, kurios pagrindu buvo atlikta mokėjimo operacija, duomenys, mokėjimo data, mokėjimo dokumento pavadinimas (mokėjimo nurodymas), numeris ir mokėjimo suma. Teisinių paslaugų suvestinėje taip pat pažymėta, kad ją sudarė advokatų profesinė bendrija, o patvirtino advokatas M. T..

18. Minėta, kad tuo atveju, kai nepateikiamas pirminis mokėjimo įvykdymą patvirtinantis įrodymas, pakankamu mokėjimo įvykdymą patvirtinančiu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje be kitų duomenų taip pat turi būti patvirtinimas, kad klientas yra atsiskaitęs su advokatų profesine bendrija. Nagrinėjimu atveju pateiktoje teisinių paslaugų suvestinėje tokio patvirtinimo nėra.

19. Be to, nors pateiktoje teisinių paslaugų suvestinėje ir nurodyta, kad ją sudarė advokatų profesinė bendrija, tačiau nėra duomenų, kad ją pasirašęs advokatas M. T. yra įgaliotas juridinio asmens – advokatų profesinės bendrijos vardu pasirašyti tokio pobūdžio dokumentus. Tai reiškia, kad byloje nėra duomenų, jog teisinių paslaugų suvestinė pasirašyta juridinio asmens įgalioto asmens, kuris, be kita ko, prisiima teisinę atsakomybę už šiuose dokumentuose nurodytų duomenų tikrumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, ūkio subjekto apskaitą tvarkantis asmuo yra vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, o vadovaujantis to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, būtent šie subjektai atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka už buhalterinių įrašų teisingumą. Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju pateikta teisinių paslaugų suvestinė pasirašyta už advokatų kontoros apskaitos tvarkymą atsakingo asmens, ji negali būti pripažįstama tinkamu bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiu įrodymu.

20. Šios nutarties 18-19 punktuose išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad su suinteresuoto asmens prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikta teisinių paslaugų suvestinė negali būti pripažįstama pakankamu bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiu įrodymu, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi padaryta išvada, jog suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad bylinėjimosi išlaidos (už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą) faktiškai buvo patirtos, yra pagrįsta byloje pateiktais duomenimis ir padaryta laikantis kasacinio teismo suformuotos proceso teisės normų, reglamentuojančių išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo praktikos. Pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį kasaciniame skunde išdėstytais argumentais kasacinis teismas nenustatė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. Kasacinis teismas patyrė 15,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasacinį procesą inicijavusio suinteresuoto asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“

(j. a. k. 112025973) administravimo lėšų 15,39 Eur (penkiolika Eur 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gediminas Sagatys

Donatas Šernas

Algirdas Taminskas _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22233 2020-10-27 2020-10-14 2020-10-14 -

Administracinė byla Nr. eAS-527-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02157-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (pažymėtina, jog šalies pavadinimas buvo klaidingai nurodomas kaip Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba, todėl šis rašymo apsirikimas ištaisomas), trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Baltpool“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Achema“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2020 m. gegužės 21 d. nutarimą Nr. O3E-429 „Dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2019 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. O3E-650 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainos 2020 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3E-429) ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, be kita ko, skunde paaiškino, kad skundžiamu nutarimu Taryba pakeitė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšas ir kainas nuo 2020 m. liepos 1 d. Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kaip ir kiti nuo 2013 metų Tarybos priimti ir apskųsti nutarimai dėl VIAP kainų nustatymo pareiškėjo atžvilgiu, nes pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, Europos Sąjungos ir nacionalinius teisės aktus, reglamentuoja neproporcingą ir neteisėtą valstybės pagalbą ir neatitinka Europos Sąjungos elektros energetikos sektoriui taikytinos teisės, kuria siekiama užtikrinti konkurencingą ir atvirą elektros energijos gamybos ir tiekimo sistemą. Pačiame Nutarime nurodyta, kad jis yra skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 birželio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo AB „Achema“ skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktu ir pabrėžė, kad individualus administracinis aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, tuo tarpu norminis teisės aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant norminio administracinio akto požymius, teismas nurodė, kad toks aktas sukuria elgesio taisykles (teisės normas), yra priimtas vykdančio administracinį reglamentavimą viešojo administravimo subjekto įgyvendinant jam suteiktus įgaliojimus, aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Nutarimas Nr. O3E-429 yra norminis administracinis aktas, nes jis skirtas neapibrėžtam ratui asmenų – juo nustatytos 2020 metams VIAP kainos visiems asmenims ir asmenims, apibrėžtiems pačiame akte tik rūšiniais požymiais – elektros energijos gamintojams. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas nutarimas privalomas visiems šiems asmenims, neišskiriant konkrečių individualiais požymiais apibūdintų asmenų. Ginčijamu aktu nustatomos (pakeičiamos) bendro pobūdžio elgesio (kainų skaičiavimo) taisyklės, kainos nustatomos, o ne pritaikomos, tai, teismo vertinimu, lemia šiuo aktu nustatomų elgesio taisyklių visuotiną, neindividualizuotą pobūdį. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo nutarimo taikymas nukreiptas į ateitį, jis nėra vienkartinio taikymo – skirtas taikyti daug kartų po jo įsiteisėjimo individualiuose santykiuose. Teismas pastebėjo, kad ginčijamas aktas paskelbtas teisės aktų registre, taigi paskelbtas laikantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundžiamo administracinio akto pobūdį, teismas nurodė, kad norminio administracinio akto nuostatų teisėtumui patikrinti yra nustatytos specialios kreipimosi į teismą taisyklės. Teismas apžvelgė ABTĮ 112 ir 113 straipsnių nuostatas ir pagal jas įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas nėra nei vienas iš ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, todėl jis neturi teisės abstrakčiu pareiškimu inicijuoti bylos dėl Nutarimo Nr. O3E-429. Teismas nurodė, kad šio nutarimo teisėtumą pareiškėjas galėtų tikrinti tik tuo atveju, jeigu teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su minėto nutarimo taikymu jo atžvilgiu, tačiau pareiškėjas individualios bylos neinicijuoja.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas dėl Nutarimo Nr. O3E-429, t. y. dėl norminio administracinio akto panaikinimo, nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, nes toks materialusis reikalavimus panaikinti norminį teisės aktą ABTĮ nėra numatytas. Atsižvelgęs į tai, teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III.

Pareiškėjas AB „Achema“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nutarimas Nr. O3E-429 laikytinas norminiu administracinio aktu, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir Viešojo administravimo įstatymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą 2013 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-119/2013 konstatavo, kad VIAP mokestis yra nustatomas individualaus pobūdžio administraciniu aktu, t. y. Tarybos nutarimu.

Nutarimas Nr. O3E-429 nustato išimtines taisykles individualiais požymiais apibūdintai subjektų grupei – elektros energetikos įmonėms, o ne bendro pobūdžio taisykles, todėl yra individualus administracinis aktas. Nutarime, jo įžanginėje dalyje yra pateikiamas aiškus ir detalus sąrašas teisės aktų, kuriuos taikant yra nustatomos VIAP lėšos bei kainos. Taigi Nutarimu Nr. O3E-429 yra ne nustatomos naujos teisės normos, o taikomos jau galiojančios normos, kurių taikymas ir lemia konkretų VIAP lėšų ir kainų paskaičiavimą. Šiuo nutarimu nėra nustatomas joks naujas teisinis reguliavimas – VIAP kainų ir lėšų nustatymas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 69 straipsnyje. Dėl šių priežasčių Nutarimas Nr. O3E-429 atitinka individualaus administracinio akto požymius ir negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu.

Skundžiamu nutarimu yra nustatomos VIAP kainos ir lėšos vienam konkrečiam laikotarpiui – nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Nutarimas ir juo nustatoma tvarka turi konkretų galiojimo laikotarpį, todėl nėra ir negali būti vertinamas kaip nutarimas skirtas taikyti neapibrėžtą skaičių kartų po jo įsigaliojimo. Vien tik Nutarimo Nr. O3E-429 galiojimo nukreipimas į ateitį nelemia jo priskirtinumo norminiams

administraciniams aktams, kadangi į ateitį gali būti nukreipti ir individualūs administraciniai aktai. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimo Nr. O3E-429 priėmimas ir paskelbimas teisės aktų registre savaime nereiškia, kad jis yra norminis administracinis aktas. Administraciniame teisme yra priimti pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų skundai dėl Tarybos nutarimų, kuriais nustatomos VIAP lėšos ir kainos ankstesniais laikotarpiais. Pareiškėjas skunde išsamiai nurodė, kokias pareiškėjo teises pažeidžia skundžiamas nutarimas ir akcentuoja, kad: 1) pareiškėjas turi nuo 2020 m. liepos 1 d. mokėti nustatyto dydžio VIAP mokestį už elektros energiją, pareiškėjo nupirktą iš nepriklausomų elektros energijos tiekėjų, kuri pareiškėjui tiekiama tiesioginėmis linijomis; 2) pareiškėjas taip pat turi nuo 2020 m. liepos 1 d. mokėti to paties nustatyto dydžio mokestį ir už paties pareiškėjo termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėje pasigamintą ir suvartotą elektros energiją, taip pat už pareiškėjo gaunamą ir suvartotą elektros energiją tiesioginėmis linijomis.

Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2013 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-119/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-120/2013, ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nesilaikė suformuoto precedento sprendžiant iš esmės analogišką klausimą, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020  m. birželio 30 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo AB „Achema“ skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Nutarimas Nr. O3E-429 laikytinas norminiu administraciniu aktu ir pareiškėjui neinicijuojant individualios bylos, pareiškėjas teisės kreiptis į administracinį teismą dėl šio norminio akto patikros neturi. Pareiškėjas su šiomis išvadomis nesutinka, nurodydamas, kad prašomas panaikinti administracinis aktas yra individualus aktas, juo nenustatomos jokios bendro pobūdžio taisyklės, taip pat nebūdingi kiti tik norminiam aktui priskiriami požymiai. Pareiškėjas akcentuoja, jog skundai dėl analogiško pobūdžio Tarybos nutarimų yra nagrinėjami administraciniuose teismuose, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Tarybos nutarimas, kuriuo nustatomas VIAP mokestis, yra individualaus pobūdžio administracinis aktas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimu, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3  str. 1 d.). ABTĮ 17

straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad Nutarimo Nr. O3E-429 teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas pagal ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimą, pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Įvertinusi pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, ketinamo apskųsti nutarimo priėmimo teisinį pagrindą ir paskirtį, VIAP instituto elektros energetikos teisiniuose santykiuose specifiką, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-61/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-120/2013, 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-119/2013). Nurodytose nutartyse buvo apeliacine tvarka tikrinamos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys, kuriose buvo iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir skundžiamoje nutartyje atsisakyta priimti ūkio subjektų skundus dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (šios funkcijos po reorganizavimo priskirtos Tarybos kompetencijai) nutarimo, kuriuo buvo nustatytos VIAP lėšos ir kainos už ankstesnį laikotarpį (2013 metus). Aptariamose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo konstatavęs, kad tokio pobūdžio teisės taikymo akto teisėtumo tyrimas galiojusio ABTĮ (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1485 redakcija) šešioliktame skirsnyje reglamentuota specialia tvarka negalimas. Pastebėtina ir tai, kad analogiško pobūdžio bylos yra nagrinėjamos administraciniuose teismuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamą bylą Nr. A-1499-525/2020 ir kt.).

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręstas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis naikinama ir AB „Achema“ skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo

akcinės bendrovės „Achema“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskasn

Milda Vainienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22241 2020-10-27 2020-10-14 2020-10-14 -

Administracinė byla Nr. A-2197-1062/2020Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00089-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.5;18.6.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 14S-50-(14.14.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į 0,18 ha žemę, į 2,81 ha vandens telkinį, už juos atlyginant pinigais; taip pat įpareigoti atsakovą priimti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į valstybės išperkamą žemę ir vandens telkinį, už juos atlyginant pinigais (1 101 Eur). Pareiškėja teigė, jog atkurtos nuosavybės teisės, neatsižvelgus į išreikštą jos valią dėl atkūrimo būdo.

3. Pareiškėja nurodė, kad 1991 m. gruodžio 19 d. B. V. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. B. žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, Klaipėdos apskrities viršininko 1996 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 3409 B. V. grąžinta natūra 2,74 ha žemės sklypo ir 0,24 ha miško, o nuosavybės teises į turėtą 2,99 ha dalį B. V. pardavė pareiškėjai, kuri 2017 m. sausio 10 d. kreipėsi į NŽT Kretingos skyrių, prašydama informuoti apie galimybes atkurti nuosavybės teises, kokios yra atkūrimo alternatyvos. 2017 m. vasario 8 d. raštu buvo pranešta, kad atkurti nuosavybės teisės natūra nėra galimybės, nes nekilnojamasis turtas priskiriamas valstybės išperkamam ir pasiūlyta atvykti ir nurodyti atkūrimo būdą. Pareiškėja teigė, jog 2018 m. lapkričio 16 d. raštu atsakovas pakvietė atvykti 2018 m. gruodžio 6 d. į Kretingos skyriaus organizuojamą posėdį, kurio metu bus priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kad posėdyje buvo supažindinta su parengtu projektu, su kuriuo nesutiko, nes jis neatitiko išreikštos valios atkurti nuosavybės teises natūra.

4. Pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo procese neinformavo jos, kad 2003 m. spalio 14 d. į valstybės išperkamą turtą įtraukiamas (duomenys neskelbtini) tvenkinys ir tik 2017 m. vasario 8 d. buvo pateikė informaciją, jog atkurti nuosavybės teises natūra nėra galimybės. Pareiškėja akcentavo, kad, paprašius parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai, ji pagrįstai tikėjosi, jog išvada bus parengta. Pareiškėjos nuomone, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nesant galimybės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, pareiškėja laiku nebuvo informuota apie kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, o priėmus prašymą dėl išvados parengimo atsakovė pasielgė savo nuožiūra, nuosavybės teises atkurdama pinigais ir tuo pažeidė jos teises.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad Kretingos rajono Imbarės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m.

gruodžio 19 d. B. V. pateikė pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 11,95 ha žemės valdą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) vis., Kretingos aps. B. V. 2001 m. gruodžio 13 d. pardavė I. K. nuosavybės teises (teisę) į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kretingos r. Pareiškėja 2017 m. sausio 10 d. NŽT Kretingos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į

buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 2,81 ha vandens telkinį ir 0,18 ha žemę. Pareiškėja 2017 m. vasario 17 d. prašymu prašė parengti išvadą į 2,98 ha žemės plotą, nes natūrinėje žemėje esantis vandens telkinys yra neprivatizuotinas. Atsakovas teigė, kad pareiškėja buvo informuota, jog vandens telkinio natūra grąžinti nėra galimybės, nes jis priskiriamas valstybės išperkamam.

7. Atsakovas paaiškino, kad NŽT būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą galėjo parinkti iki 2012 m. vasario 1 d., o pareiškėja 2001 m. gruodžio 13 d. nusipirkusi teisę į 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio nuosavybės teisių atkūrimą, valią išreiškė tik 2017 m. vasario 17 d. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas teigė, kad, nesant galimybių atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu, institucija nuosavybės teises atkūrė už valstybės išperkamą žemę ir vandens telkinį kompensuojant pinigais.

II.

8. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjos I. K. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Sprendimo, kuriuo pareiškėjai I. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,18 ha žemę, į 2,81 ha vandens telkinį, už juos atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas, įpareigojimo atlikti veiksmus pagrįstumo nustatymas.

10.Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:10.1. Kretingos rajono Imbarės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 19 d. B. V.

pateikė pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 11,95 ha žemes valdą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) vis., Kretingos aps.

10.2. Klaipėdos apskrities valdytojo administracija 1996 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 3409 pretendentei B. V. atkūrė nuosavybės teises natūra iš jai tenkančios dalies 5,97 ha žemės į 2,98 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kretingos r.

10.3. B. V. 2001 m. gruodžio 13 d. pardavė I. K. nuosavybės teises (teisę) į išlikusį nekilnojamąjį turtą 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kretingos r.

10.4. Pareiškėja 2017 m. sausio 10 d. NŽT Kretingos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 2,81 ha vandens telkinį ir 0,18 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kretingos r.

10.5. Pareiškėja 2017 m. vasario 17 d. NŽT Kretingos skyriui pateikė prašymą parengti išvadą į 2,98 ha žemės plotą, nes natūrinėje žemėje esantis vandens telkinys yra neprivatizuotinas.

10.6. NŽT Kretingos skyrius 2017 m. vasario 8 d. ir 2017 m. kovo 17 d. raštais Nr. 14SD-448-(14.14.104.) ir Nr. 14SD-828-(14.14.104.) nurodė, kad atkurti nuosavybės teises į 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio natūra nėra galimybės nes jis priskiriamas valstybės išperkamam.

10.7. NŽT Kretingos skyrius 2018 m. gruodžio 6 d. vykusiame susirinkime supažindino pareiškėją su NŽT parengtu 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo projektu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais“, kuriuo nutarta už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

11.Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo“, patvirtintu Kretingos rajono valstybinės reikšmės vidaus vandens tvenkinių ir jų plotų sąrašu, nustatė, kad vandens telkinys, į kurio atkūrimą turi teisę pareiškėja, priskiriamas valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui. Įvertinęs tai, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nurodyto termino valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo neišreiškė ir negalint atkurti nuosavybės teises nurodytu būdu, spręstina, kad

atsakovė teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą už nekilnojamąjį turtą atlyginant pinigais.

12.Vertindamas pareiškėjos skundo argumentą dėl teisių bei pareigų pasiskirstymo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus, tarp jų ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

13.Teismas akcentavo, kad pareiškėja iš B. V. nuosavybės teises (teisę) į išlikusį nekilnojamąjį turtą 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio įsigijo 2001 m. gruodžio 13 d. Iki 2017 m. sausio 10 d. ji nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu, neteikė prašymų atkurti nuosavybės teises ir tik 2017 m. sausio 10 d. kreipėsi į NŽT Kretingos skyrių, prašydama informuoti apie galimybes atkurti nuosavybės teises, nurodyti atkūrimo alternatyvas. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių atlikti veiksmų susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo valios pakeitimu iki įstatymo nustatyto termino pabaigos, todėl nepagrįstai pareiškėja jos patirtas neigiamas pasekmes sieja su atsakovo veiksmais.

III.

14.Pareiškėja I. K. skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti išvadą dėl žemės, miško vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

15.Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos išdėstytas teisines aplinkybes ir nepasisakė apie Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies taikymą atsakovui. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018 pateiktomis išvadomis, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.

16.Pareiškėja teigia, kad, nesant galimybės grąžinti natūra, atsakovas turėjo pasiūlyti kitą būdą, tačiau to nepadarė, todėl pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad nuosavybė bus atkurta natūra, ir tada, tik tada ji galėjo / turėjo išreikšti valią kokiu būdu nuosavybė turėtų būti atkurta.

17.Pareiškėja pažymi, kad 1996 m. spalio 30 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendime Nr. 3409, punkte Nr. 7 nurodyta, kad 2,99 ha žemės dalis bus atstatyta vėliau esant šioms sąlygoms: žemės grąžinimas spręsis sudarant kompleksinį žemėtvarkos projektą.

18.Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19.NŽT paaiškina, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, kurio 21 punkte

įtvirtinta, kad 21 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 3 dalyje buvo nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia arba nepakeičia valios dėl būdo. kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka), tačiau Tvarkos 3 punkte, pagal kurį ir įgyvendinama minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, buvo nurodyta, kad kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal Atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti

piliečiui kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisų atkūrimo būdus. Atsakovas, vadovaudamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, nurodo, kad piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o jiems to nepadarius per nustatytą terminą, Tvarkos 3 punkte numatytais atvejais teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT. Tačiau nuo 2012 m. vasario 1 d. pirmiau minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata buvo pakeista ir joje numatyta, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkama turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisiu atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisiu ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

20.NŽT akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja 2001 m. gruodžio 13 d. notarine sutartimi Nr. 6404 nusipirkusi teisę į 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio nuosavybės teisių atkūrimą, valią atkurti nuosavybės teises parengiant išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti, išreiškė tik 2017 m. vasario 17 d. prašymu, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, neįrodė kokios priežastys sutrukdė pakeisti valią iki 2012 m. vasario 1 d. (pateikti prašymą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos pinigais, pagrįstumo ir teisėtumo.

22.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nurodyto termino valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo neišreiškė ir negalint atkurti nuosavybės teises pareiškėjos nurodytu būdu, konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą už nekilnojamąjį turtą atlyginant pinigais.

23.Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018 pateiktais išaiškinimais, nevertino pareiškėjos teisinių argumentų ir nepasisakė dėl Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies taikymo atsakovui.

24.Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į esminius bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme principus, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog

pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams <...> (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015 ir kt.).

25.Teisėjų kolegija nustatė, kad Kretingos rajono Imbarės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 19 d. B. V. pateikė pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 11,95 ha žemes valdą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) vis., Kretingos aps. (b. l. 28–29). Klaipėdos apskrities valdytojo administracija 1996 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 3409 pretendentei B. V. atkūrė nuosavybės teises natūra iš jai tenkančios dalies 5,97 ha žemės į 2,98 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kretingos r. (b. l. 31–32). B. V. 2001 m. gruodžio 13 d. pardavė I. K. nuosavybės teises (teisę) į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kretingos r. (b. l. 33). Pareiškėja 2017 m. sausio 10 d. NŽT Kretingos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 2,81 ha vandens telkinį ir 0,18 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kretingos r. (b. l. 12). Pareiškėja 2017 m. vasario 17 d. NŽT Kretingos skyriui pateikė prašymą parengti išvadą į 2,98 ha žemės plotą, nes natūrinėje žemėje esantis vandens telkinys yra neprivatizuotinas (b. l. 40).

26.Teisėjų kolegija nurodo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas ir minėtos Tvarkos nuostatos.

27.Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo“, patvirtintu Kretingos rajono valstybinės reikšmės vidaus vandens tvenkinių ir jų plotų sąrašu, galiojusi ginčo metu, vandens telkinys, į kurio atkūrimą turi teisę pareiškėja, priskiriamas valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 9 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra su įrengtais tvenkiniais, pramoninės žuvininkystės tvenkiniais (įskaitant užtvankos įrenginių užimtą žemę).

28.Pasisakant dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pažymėtina, kad pagal Tvarkos 3 punktą nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

29.Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

30.Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo

atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

31.Taigi, tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

32.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, t. y. įgyvendinant Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas. Todėl, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, būtina įvertinti kokią valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą būdo pretendentė buvo išreiškusi ir ar pretendentės pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo galimas įgyvendinti.

33.Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises (B. V. 1991 m. gruodžio 19 d. prašymas) B. V. pretendavo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą natūra ir iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. – pabaigos pretendentės valia nebuvo pakeista. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Pareiškėja teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino, kad, pirkdama iš B. V. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio, siekė atkurti nuosavybes teisę į nekilnojamąjį turtą natūra.

34.Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjos išreikšta valia – atkurti nuosavybės teises natūra – negali ir negalėjo būti įgyvendinta, kitokios valios nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėja nėra išreiškusi, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Todėl šioje byloje skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo jo naikinti nėra.

35.Pasisakydama dėl pareiškėjos argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018 pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija nurodo, kad minėtoje byloje buvo aiškinamos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatos, kurios yra aktualios ir nagrinėjamu atveju, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

36.Dėl pareiškėjos argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kuri numato, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjai pateikus prašymą, NŽT Kretingos skyrius informavo (b. l. 13) pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas, vėliau NŽT Kretingos skyrius nurodė (b. l. 16), kad pareiškėjos nuosavybės teisės į 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio bus atkurtos pinigais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra kitų alternatyvų, išskyrus atkurti pareiškėjos nuosavybės teisę į 0,18 ha žemės ir 2,81 ha vandens telkinio pinigais, todėl nėra pagrindo teigti, kad NŽT pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą pasiūlyti atlyginimo būdą.

37.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22238 2020-10-27 2020-10-14 2020-10-14 -

Administracinė byla Nr. A-1608-438/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03580-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui M. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Klaipėdos atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, KRATC) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovo M. J. 28,78 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surikinimą ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (toliau – ir Butas), nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. apmokestintas 34,48 Eur suma. Atsakovas į pareiškėjo sąskaitą įmokėjo 5,70 Eur sumą, todėl liko 28,78 Eur įsiskolinimas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2007 m. liepos 9 d. sudaryta Koncesijos sutartis Nr. J4-831 (toliau – ir Koncesijos sutartis), pagal kurią Klaipėdos miesto savivaldybės administracija suteikė KRATC teisę organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Koncesijos sutartis viešai paskelbta interneto tinklalapyje www.kratc.lt.

3. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) sprendimu Nr. T2-80 (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie privalomi visiems Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuostatuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti pagal Nuostatuose nustatytą tvarką, taip pat nustatytas vietinės rinkliavos surinkėjas – KRATC. Nuostatai yra viešai paskelbti interneto tinklalapyje www.klaipeda.lt. Pagal Nuostatų 25 punktą pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 36 punktas nustato, kad nesumokėtą vietinę rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško pareiškėjas. Taigi, kaip nurodė pareiškėjas, nurodytos teisės aktų nuostatos pagrindžia pareiškėjo reikalavimo teisėtumą.

4. Atsakovui teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2018 m. lapkričio 14 d. atsiliepimui bei turimai medžiagai pateikti, taip pat dokumentams, patvirtinantiems atsakovo teisę į rinkliavos už atliekų tvarkymą lengvatą, jeigu tokių atsakovas turi, pateikti. Procesiniai dokumentai siųsti atsakovui du kartus, tačiau grįžo teismui nepavykus jų įteikti, todėl procesiniai dokumentai teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi įteikti viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt. Atsakovas atsiliepimo nepateikė.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo M. J. 26,13 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Likusią prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo pateiktos KRATC Vietinės rinkliavos administravimo skyriaus 2018 m. spalio 9 d. pažymos (toliau – Pažyma) matyti, jog pareiškėjui už 38,965 kv. m Buto, laikotarpiu nuo

2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., priskaičiuota 31,83 Eur vietinės rinkliavos, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d., priskaičiuota 2,65 Eur vietinės rinkliavos. Pažymoje nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. apmokėta suma 5,70 Eur, taigi įsiskolinimo likutis už minėtą laikotarpį sudaro 26,13 Eur. Bendras įsiskolinimas už 2016 m. ir 2017 m. sausio mėnesį sudaro 28,78 Eur.

7. Teismas iš 2018 m. spalio 9 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija (toliau – NTR išrašas) nustatė, kad 77,93 kv. m ploto patalpa / butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ginčo laikotarpiu, t. y. 2016 metais ir 2017 m. sausio mėnesį, nuosavybes teise po ½ dalį priklausė atsakovui M. J. ir UAB „Būsto paskolų draudimas“. Remiantis NTR išraše esančiu įrašu, teismas nurodė, kad atsakovo M. J. nuosavybės teisė į ½ dalį Buto 2017 m. sausio 18 d. Turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu išregistruota 2017 m. vasario 20 d. Pažymoje nurodyta, kad 2016 m. sausio 17 d. mokėjimo pranešimas Nr. K-16884290 už 2016 m. laikotarpį ir 2017 m. kovo 29 d. mokėjimo pranešimas Nr. K171012254 už 2017 m. sausio mėnesį išsiųsti adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė surinkti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo laikotarpiu Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, priešingai nei nurodo KRATC savo prašyme, buvo nustatyta Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatose, patvirtintose Savivaldybės Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai). Nuostatų 35 punkte įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos įmokų sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo administravimą atlieka KRATC. Teismas, vadovaudamasis Nuostatų 3, 5, 23, 24, 25, 26, 27, 33 ir 34 punktu, priėjo išvadą, kad atsakovas atitinka Nuostatuose nustatytą vietinės rinkliavos mokėtojo apibrėžimą.

9. Teismas iš KRATC Pažymos nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 17 d. mokėjimo pranešimą už 2016 m. laikotarpį atsakovui išsiuntė laikydamasis Nuostatų 24 punkte nustatyto termino, t. y. iki vasario 1 d. mokėjimo pranešimas išsiųstas Buto adresu. Atsakovas šio mokėjimo pranešimo išsiuntimo metu buvo ½ dalies Buto savininkas, todėl pareiškėjas pagrįstai prašė priteisti vietinę rinkliavą už 2016 metų laikotarpį. Tačiau vertinant pareiškėjos prašymo pagrįstumą 2017 m. sausio mėnesio laikotarpiu, teismas pažymėjo, kad KRATC 2017 m. kovo 29 d. mokėjimo pranešimas išsiųstas pažeidus Nuostatų 24 punkte nustatytą terminą, be to, minėtas mokėjimo pranešimas išsiųstas Buto adresu jau tuomet, kai atsakovas, remiantis NTR išrašo duomenimis dar nuo 2017 m. sausio 18 d. buvo perleidęs savo nuosavybės teisę kitam asmeniui. Nuosavybės teisės perleidimo faktas išviešintas Nekilnojamojo turto registre nuo 2017 m. vasario 20 d. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad vadovaujantis Nuostatų 5 punktu, KRATC Registrą organizuoja ir tvarko naudodamasis Registrų centro Klaipėdos filialo ir Gyventojų registro ir kitų registrų turimais duomenimis. Taigi, pareiškėjas, išsiųsdamas 2017 m. kovo 29 d. mokėjimo pranešimą Buto adresu, turėdamas žinoti, kad atsakovas M. J. tuo adresu nebeturi nekilnojamojo turto, nesilaikė Nuostatų 5, 24 ir 25 punktų. Nesilaikyta ir Nuostatų 33 punkte nustatytų terminų vietinės rinkliavos nesumokėjusių asmenų identifikavimui ir priminimų vietinės rinkliavos mokėtojams pateikimui (nagrinėjamu atveju 5 darbo dienos po 2017 m. kovo 1 d.), nes pakartotinis mokėjimo pranešimas už 2017 m. sausio mėnesio vietinę rinkliavą (2,65 Eur) parengtas tik 2018 m. spalio 9 d. Be to, kaip nurodė teismas, pakartotinis mokėjimo pranešimas vėl išsiųstas adresu – (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

10.Apibendrindamas, tai kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą tenkinamas iš dalies, iš atsakovo M. J. pareiškėjos naudai priteisė 26,13 Eur už 2016 m. laikotarpį nesumokėtos vietinės rinkliavos.

III.

11.Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo M. J. nesumokėtą 28,78 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos mieste apskaičiuotą butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.

12.Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovui M. J., Nuostatų nustatyta tvarka, 2017 m. vasario 1 d. buvo apskaičiuota vietinė rinkliava tenkanti mokėti už 2017 m. I pusmetį, nes nuo 2017 m. II pusmečio keitėsi vietinės rinkliavos skaičiavimo tvarka. Pareiškėjas 2017 m. kovo 7 m. gavo duomenis, jog pasikeitė Buto savininkas, todėl 2017 m. kovo 29 d. buvo perskaičiuota tenkanti mokėti atsakovui M. J. vietinė rinkliava už 2017 m. metus ir nekilnojamojo turto adresu buvo išsiųstas mokėjimo pranešimas, nes nebuvo žinomas kitas M. J. adresas. Šių aplinkybių pagrindu atsakovas prieina išvadą, kad pareiškėjas, vietinės rinkliavos administratorius, veikė tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka, o atsakovas, vietinės rinkliavos mokėtojas M. J., neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos savalaikiai mokėti vietinę rinkliavą, o taip pat neinformavo apie vietinės rinkliavos mokėjimo pabaigą. Atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai mokėjimo pranešimą 2017 m. kovo 29 d. išsiuntė adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nes pareiškėjui buvo žinoma, kad šis butas nepriklauso M. J., tačiau pats teismas neįsiteisėjusį teismo sprendimą atsakovui taip pat išsiuntė minėtu adresu – (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

13.Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl M. J. 28,78 Eur nesumokėtos vietinė rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo M. J. 26,13 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo prašymas netenkintas. Pareiškėjas paaiškina, kad 2017 m. kovo 7 d. gavo duomenis, jog pasikeitė Buto savininkas, todėl 2017 m. kovo 29 d. buvo perskaičiuota tenkanti mokėti atsakovui M. J. vietinė rinkliava už 2017 metus ir nekilnojamojo turto adresu buvo išsiųstas mokėjimo pranešimas, nes nebuvo žinomas kitas M. J. adresas.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

17. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą suformuoja KRATC (Nuostatų 23 p.). Kiekvienais metais pagal sausio 1 d. Registro duomenis KRATC parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas Vietinės rinkliavos sumas už kalendorinius metus ir iki vasario 1 d. pateikia Vietinės rinkliavos mokėtojui, išskyrus Pardavėjams ar Paslaugų teikėjams (Nuostatų 24 p.). Vietinė rinkliava perskaičiuojama Vietinės rinkliavos mokėtojui pateikus patikslintus duomenis Nuostatų 6 punkte nustatyta tvarka, o patikslintą apskaičiavimą išsiunčia KRATC Vietinės rinkliavos mokėtojui per 20 darbo dienų nuo informacijos gavimo (Nuostatų 32 p.). Nuostatų 6 punkte įtvirtinta, kad registro duomenys atnaujinami pagal sausio ir liepos 1 d. būklę arba nedelsiant, Vietinės rinkliavos mokėtojui pateikus informaciją KRATC arba paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas pagal sausio 1 d. Registro duomenis, mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietines rinkliavas už 2017 m. pateikė atsakovui Buto adresu iki vasario 1 d., t. y. nepažeisdamas Nuostatų 24 punkto. Atsakovo M. J. nuosavybės

teisė į ½ dalį Buto 2017 m. sausio 18 d. Turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu išregistruota 2017 m. vasario 20 d. Pareiškėjas, gavęs 2017 m. kovo 7 d. UAB „Būsto paskolos draudimas“ raštą Nr. SB-716, kuriame nurodoma, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ savo nuosavybėn iš bankroto administratoriaus UAB „Lexuna“, kaip kreditorius, perėmė objektą – ½ dalį Buto, nepažeisdamas Nuostatų 32 punkto, patikslintą apskaičiavimą atsakovui išsiuntė per 20 darbo dienų nuo informacijos gavimo.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, išsiųsdamas 2017 m. kovo 29 d. mokėjimo pranešimą Buto adresu, turėdamas žinoti, kad atsakovas M. J. tuo adresu nebeturi nekilnojamojo turto, nesilaikė Nuostatų 5, 24 ir 25 punktų, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad vienintelis atsakovo M. J. žinomas adresas – (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Nuostatais, pagrįstai išsiuntė atsakovui mokėjimo pranešimą už 2017 m. sausio mėn. vieninteliu žinomu nekilnojamojo turto adresu – (duomenys neskelbtini).

20. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama sprendimo dalimi iš esmės neteisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo visą nesumokėtą 28,78 Eur vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo M. J. vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surikinimą ir tvarkymą 28,78 Eur (dvidešimt aštuonis eurus ir septyniasdešimt aštuonis centus) už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22237 2020-10-27 2020-10-14 2020-10-14 -

Administracinė byla Nr. eA-1596-438/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00201-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.6.; 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo 75-osios garažų savininkų bendrijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo 75-osios garažų savininkų bendrijos skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarosioms akcinėms bendrovėms „AMP projektai“, „Saudona LT“, „Matika“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas 75-osios garažų savininkų bendrija kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 28 d. raštą Nr. 19-808 (4.1) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto nederinimo“; 2) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 3 d. raštą Nr. 19-873 (4.53) „Dėl rengiamo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projekto“; 3) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją pritarti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Matika“ 2018 m. kovo 9 d. parengto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniams.

2. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1987 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 352 Autogaražų kooperatyvui Nr. 75 (dabar 75-oji garažų savininkų bendrija) suteikė 0,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) gatvėje (dabar (duomenys neskelbtini)). Šiame žemės sklype 1990 metais išimtinai kooperatyvo narių lėšomis buvo pastatytas 5 aukštų 368 vietų kooperatinio garažo kompleksas ir prie jo priėjimui, privažiavimui įrengtos asfaltuota ir betono plytelių aikštelės. Priėmimo naudoti valstybinė komisija 1990 m. rugpjūčio 16 d. aktu priėmė naudoti kooperatinio garažo kompleksą. Namų valdos techninės apskaitos kortelėje 1995 m. gegužės 5 d. buvo patikslinta 1990 m. gruodžio 30 d. atlikta einamoji teisinė registracija pastatui 1G5/p (garažui) ir kiemo įrenginiams, kurie įvardyti kaip asfalto dangos šaligatvis (nuo 1993 m. spalio 13 d. plotas 1189 kv. m) ir betono plytelių šaligatvis (nuo 1993 m. spalio 13 d. plotas 296 kv. m). Panevėžio miesto valdyba 1998 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 39 v. nustatė 75-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., plotą 5307 kv. m 75-oji garažų savininkų bendrija, kaip žemės formavimo ir

pertvarkymo projekto rengimo iniciatorė, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateikė 2017 m. balandžio 25 d. prašymą Nr. 1 organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius–projekto rengimo organizatorius, 2017 m. gegužės 8 d. įsakymu A-442 nusprendė pradėti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas suformuoti žemės sklypą esamiems jame statiniams eksploatuoti. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. gegužės 9 d. išdavė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus. 75-oji garažų savininkų bendrija su UAB „Matika“ 2017 m. gegužės 31 d. sudarė sutartį dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo. UAB „Matika“ 2017 m. rugsėjo 24 d. parengė žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą ir pateikė jį derinti projekto organizatoriui – Panevėžio miesto savivaldybės administracijai. 2018 m. kovo 28 d. raštu Nr. 19-808 (4.1) Panevėžio miesto savivaldybės administracija projekto rengėjui UAB „Matika“ nurodė, kad nederina žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto, kadangi jo sprendiniuose nenustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) įvažiavimui į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., įvažiavimas suplanuotas žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19A, Panevėžio m., detaliajame plane. Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2018 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 19-873 (4.53) pareiškėjui nurodė, kad nederins rengiamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., projekto, atsižvelgiant į žemės sklypų, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, savininkų pageidavimus ir, kad šie žemės sklypai yra suplanuoti detaliaisiais planais, kurių sprendiniuose yra suplanuoti įvažiavimai / išvažiavimai į minėtus žemės sklypus pravažiavimu iš (duomenys neskelbtini)

3. Pareiškėjas manė, kad reikalavimas projekto sprendiniuose numatyti žemės sklypui kelio servitutą įvažiavimui į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. išduotose žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimuose nenumatyta, kad formuojamam ar pertvarkomam žemės sklypui turi būti taikomi detaliųjų planų sprendiniai. Nurodė, kad norint vadovautis detaliųjų planų sprendiniais ir įrengti įvažiavimus į kaimyninius žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, reikia nustatyti kelio servitutą ne žemės sklypui, bet nekilnojamam daiktui – 75-ajai garažų savininkų bendrijai nuosavybės teise priklausančiai asfaltuotai kiemo aikštelei ir betono plytelių aikštelei. Pareiškėjas iš esmės neprieštarautų, kad gretimų sklypų, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, savininkai naudotųsi pravažiavimui asfaltuota ir betono plytelių aikštele, tačiau 75-oji garažų savininkų bendrija asfalto ir betono plytelių aikšteles, (duomenys neskelbtini)19, įsirengė savo lėšomis, jas remontuoja, prižiūri, moka žemės nuomos mokestį, todėl yra svarbus naudojimosi pravažiavimu atlygintinumo klausimas. Be to, nėra objektyvaus ir konkretaus servituto poreikio, nes žemės sklypų, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, savininkams yra galimybė įsirengti įvažiavimus į savo sklypus iš Parko gatvės, nesinaudojant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiomis asfaltuota ir betono plytelių kiemo aikštelėmis.

4. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 1-14-13 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19A, Panevėžio m., detalųjį planą. Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A-1456 buvo patvirtinta minėto detalaus plano korekcija. Iš šio detalaus plano sprendinių bei aiškinamojo rašto matyti, kad įvažiavimai į žemės sklypus, adresu (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžys, suplanuoti iš (duomenys neskelbtini)t. y. iš pareiškėjo naudojamo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini)19, Panevėžys. 2017 m. balandžio 7 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius, įvertinęs pareiškėjo prašymą, 2017 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. A-442 nusprendė pradėti rengti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą tikslu suformuoti

žemės sklypą esamiems statiniams pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį eksploatuoti. Pareiškėjui buvo išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai. UAB „Matika“ 2017 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio miesto savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė suderinti 2017 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., projektinių pasiūlymų brėžinį. Panevėžio miesto savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotojas E. K. 2017 m. rugsėjo 27 d. suderino UAB „Matika“ pateiktą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., projektinių pasiūlymų brėžinį. UAB „Matika“ apie suderintus projektinius pasiūlymus buvo informuotas 2017 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 8A-760 (18.7). 2017 m. spalio 6 d. Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje (toliau – ir ŽPDRIS) buvo gautas 75-osios garažų savininkų bendrijos pirmininko M. B. raštas, kuriame nurodoma, jog sutinka su suprojektuotų žemės sklypų ribomis bei nustatytomis specialiosiomis ir miško naudojimo sąlygomis, adresu (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. 2017 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas per ŽPDRIS pateikė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui prašymą netikrinti ir netvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą. Bet kokie veiksmai dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo buvo sustabdyti. Nurodė, jog UAB „Matika“ 2018 m. kovo 9 d. ŽPDRIS sistemoje pateikė derinimui naujai parengtą formuojamo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., situacijos schemą su aiškinamuoju raštu, kuriame nurodoma, kad formuojamos teritorijos bendras plotas 0,5256 ha. Minimas dokumentas buvo rengiamas 2017 m. gegužės 9 d. Panevėžio miesto savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus išduotų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų pagrindu.

6. Atsakovas pažymėjo, kad tiek 2017 m. balandžio 25 d. prašymo padavimo metu, tiek 2017 m. gegužės 9 d. reikalavimų išdavimo metu, Nekilnojamojo turto registre žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., buvo registruotas tiktai vienas nekilnojamasis daiktas – pastatas garažas. Kiti statiniai – kiemo aikštelė Nekilnojamojo turto registre įregistruota nuo 2017 m. gruodžio 27 d. Taigi, kaip nurodė atsakovas, išduodant reikalavimus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, kiemo aikštelė nebuvo registruota. Atsakovas, išduodamas reikalavimus projektui rengti, nenurodė, kad formuojamam ir pertvarkomam žemės sklypui turi būti taikomi detaliųjų planų sprendiniai, nes buvo numatoma formuoti žemės sklypą iki kiemo aikštelės, kuri tuo metu nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre. Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsnis nustato, kad rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams, reikia įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Nurodė, kad UAB „Matika“, rengdamas pirminius projektinius pasiūlymus dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo, įvertino galiojančių detaliųjų planų sprendinius, o rengdamas vėlesnius projektinius pasiūlymus, kuriems atsakovas nepritarė, nesivadovavo galiojančių detaliųjų planų sprendiniais. Projektuojamo žemės sklypo projektiniuose sprendiniuose nenustatytas kelio servitutas – įvažiavimas į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m. , kuris suplanuotas žemės sklypo (duomenys neskelbtini)19A detalaus plano sprendiniuose. Todėl atsakovas priėjo išvadą, kad ginčijami raštai 2018 m. kovo 28 d. Nr. 19-808 (4.1) ir 2018 m. balandžio 3 d. Nr. 19-873(4.53) yra pagrįsti ir teisėti, juos naikinti nėra jokio pagrindo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Nurodė, kad Nacionalinei žemės tarnybai buvo pateiktas tikrinti ir derinti UAB „Matika“ 2017 m. rugsėjo 24 d. parengtas žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektas, kuriame formuojamo žemės sklypo šiaurinėje pusėje paliekamas bendro naudojimo pravažiavimas. Žemėtvarkos planavimo ir dokumentų priežiūros skyrius, atsakingas už valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą, patikrinęs žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, viešinimo ir derinimo procedūrų bei jo sprendinių atitiktį teisės aktų reikalavimams, 2017 m. lapkričio 27 d. surašė Žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. FPA-776-(8.20), priėmė teigiamą išvadą – pritarė teikimui tvirtinti. Daugiau prašymų tikrinti ir derinti nustatyta tvarka parengto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, formavimo ir pertvarkymo projekto pateikta

nebuvo. Manė, kad rengiant žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą, turi būti atsižvelgiama į galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, tame tarpe detaliųjų planų, sprendinius.

9. Trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „AMP projektai“ ir UAB „Saudona LT“ atstovai su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10.Nurodė, kad patekti į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, yra reikalingas kelio servitutas, privažiavimas per asfaltuotą ir betono plytelių kiemo aikštelę, taip kaip numatyta žemės sklypo detaliajame plane. Nėra galimybės įsirengti įvažiavimus į minėtus žemės sklypus iš Parko gatvės. Nurodė, kad su pareiškėju spręsti naudojimosi kiemo aikštelėmis atlygintinumo klausimo nepageidauja.

II.

11.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12.Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sprendimų, įformintų, 2018 m. kovo 28 d. raštu Nr. 19-808 (4.1) ir 2018 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 19-873(4.53), teisėtumo ir pagrįstumo.

13.Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr.1-14-13 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19 A, Panevėžio m., detalųjį planą. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A-1456 patvirtino žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19A. Panevėžio m., detaliojo plano, patvirtinto 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 1-14-13, koregavimą. Iš detaliojo plano sprendinių ir iš aiškinamojo rašto teismas nustatė, kad įvažiavimai į žemės sklypus, adresu (duomenys neskelbtini)19A, ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., yra suplanuoti iš (duomenys neskelbtini)t. y. iš pareiškėjo naudojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m.

14.Teismas nurodė, kad žemės sklypai formuojami ir pertvarkomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklėmis), patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“. Vadovaujantis Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Pagal teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnį detalusis planas – urbanizuotos arba urbanizuojamos teritorijos vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomas teritorijos naudojimo reglamentas. Teismas vertino, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalį, detalieji planai yra privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Tuo tarpu Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsnis įtvirtina, jog pagal šio įstatymo reikalavimus rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

15.Taisyklės, kaip nurodė teismas, nustato žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų (toliau – ir Projektas) rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką, taip pat atvejus ir tvarką, kai žemės sklypai pertvarkomi nerengiant Projekto. Taisyklių 2 dalis apibrėžia, kad Projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams. Projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką Projekto sprendiniams. Taisyklių 2.4 punkto nuostatos įtvirtina, kad žemės sklypas gali būti formuojamas tik prie teisiškai įregistruoto statinio, kai žemės sklypas yra būtinas tam statiniui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto

kadastre nurodytą tiesioginę jo paskirtį. Taisyklių 13 punkte yra apibrėžtas asmenų, turinčių projektų rengimo iniciavimo teisę, ratas. Taisyklių 13.2 papunktis suteikia statinių, prie kurių formuojami žemės sklypai, savininkams projekto iniciavimo teisę. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 75-osios garažų savininkų bendrija yra statinių – garažo ir kiemo aikštelių (asfaltuotos 1189 kv. m. ir betono plytelių 296 kv. m) savininkas.

16.Žemės įstatymo 40 straipsnio 7 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, parengtus kaimo gyvenamųjų vietovių, išskyrus miestelius, teritorijose, tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, o žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, parengtus miestų ir miestelių teritorijose, tvirtina savivaldybės administracijos direktorius Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 58 punktas nustato, kad parengtas Projektas teikiamas organizatoriui, kuris ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo jo gavimo teikia jį visuomenei susipažinti, jeigu pritaria Projekto sprendiniams, arba grąžina Projekto rengėjui tikslinti, nurodydamas teisės aktais pagrįstas nepritarimo Projekto sprendiniams priežastis. Informacija apie parengtą Projektą bei galimybes su juo susipažinti skelbiama ŽPDRIS interneto svetainėje.

17.Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje aktualiu atveju projektas buvo parengtas miesto teritorijoje, todėl tokį projektą tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Teismas, įvertinęs surinktus byloje įrodymus ir teisinį reglamentavimą, kuris detaliai išdėstytas pareiškėjo skunde bei atsiliepimuose į pareiškėjo skundą, teismo posėdžio metu duotus proceso dalyvių paaiškinimus, priėjo išvadą, kad atsakovas ginčo situacijoje pasielgė pagrįstai ir teisėtai, savo sprendimuose nutaręs nederinti UAB „Matika“ 2017 m. kovo 9 d. parengto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto, kadangi jo sprendiniuose nebuvo numatytas įvažiavimas į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., kuris suplanuotas galiojančiame žemės sklypo detaliajame plane. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą rengiamo Projekto sprendiniai negali prieštarauti galiojančio detalaus plano sprendiniams.

18.Iš teismo posėdžio metu duotų pareiškėjo atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad 75-osios garažų savininkų bendrija, iš esmės neprieštarautų, kad tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Saudona LT“ ir UAB „AMP projektai“, t. y. gretimų sklypų (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., savininkai naudotų pravažiavimui į savo žemės sklypus asfaltuotą ir betono plytelių aikštelę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad 75-oji garažų savininkų bendrija asfalto ir betono plytelių aikšteles įsirengė savo lėšomis, jas remontuoja, prižiūri, moka žemės nuomos mokestį, todėl pareiškėjui yra svarbus naudojimosi pravažiavimu atlygintinumo klausimas. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad jiems galimybės įsirengti įvažiavimus į minėtus žemės sklypus iš Parko gatvės nėra, todėl yra reikalingas kelio servitutas, pravažiavimas per asfaltuota ir betono plytelių aikštelę, iš (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., taip kaip numatyta žemės sklypo detaliajame plane. Nesutiko už naudojimosi pravažiavimu pareiškėjui mokėti atitinkamas pinigines sumas.

19.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas ginčas tarp pareiškėjo 75-osios garažų savininkų bendrijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Saudona LT“ ir UAB „AMP projektai“, dėl atlyginimo už naudojimosi pravažiavimui pareiškėjui nuosavybės teise priklausančia kiemo aikštele, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisakė.

20.Byloje nustatyta, kad žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., projektas buvo rengiamas vadovaujantis Žemės įstatymo 1 dalies 3 punktu (žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį) ir taisyklių 2.4 punktu, kuriame iš esmės įtvirtinta tokia pati nuostata.

21.Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. gegužės 9 d. išdavė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. ŽPRR-24, kuriuose nurodoma, kad formuojamas žemės sklypas (teritorija): (duomenys neskelbtini)19, Panevėžys, žemės sklypo plotas: 0,5307 ha ( plotas tikslinamas pagal parengtą projektą ), kurio tikslas suformuoti žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Reikalavimuose nurodoma, kad formuojamiems ar pertvarkomiems žemės sklypams (teritorijai) taikomi galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai: Panevėžio miesto bendrasis planas (keitimas), patvirtintas Panevėžio miesto

savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-408, taip pat specialiojo teritorijų planavimo dokumentas: Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialusis planas Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintas 2015 m. lapkričio 26 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-330. Šiuose reikalavimuose nebuvo numatyta, kad formuojamam ar pertvarkomam žemės sklypui būtų taikomi detaliųjų planų sprendiniai, kadangi žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas buvo numatomas rengti, tikslu suformuoti žemės sklypą esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 25 d. prašymo organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą metu, ir 2017 m. gegužės 9 d. reikalavimų išdavimo metu, Nekilnojamojo turto registre žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., buvo registruotas tiktai vienas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas – pastatas garažas. Taigi, kaip nurodė teismas, pareiškėjui buvo planuojama rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą iki žemės sklypo šiaurinėje dalyje įrengtos asfaltuotos ir betono plytelių aikštelės. Pažymėjo, kad kiti statiniai – kiemo aikštelės buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre tiktai 2017 m. gruodžio 27 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pirminio 2017 m. rugsėjo 24 d. UAB „Matika“ parengto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektinių pasiūlymų brėžinio, kuris Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotojo E. K., buvo suderintas, matyti, kad formuojamos teritorijos bendras plotas 0,4353 ha, t. y. formuojama teritorija iki kiemo aikštelės. Aiškinamajame rašte UAB „Matika“ nurodė, kad žemės sklypas apribotas iš vakarinės pusės Vakarinės gatvės, o iš šiaurinės pusės valstybinės žemės fondu (paliktas patekimas į sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pagal detalųjį planą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą 2008 m. vasario 5 d.) t. y. į gretimus žemės sklypus (duomenys neskelbtini)19 A ir (duomenys neskelbtini)19B, iš rytų pusės (duomenys neskelbtini) gatve, iš pietinės pusės žemės sklypu, kurio ID 270100150052. Teismas vertino, kad UAB „Matika“, rengdamas pirminius projektinius pasiūlymus dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo įvertino galiojančių detaliųjų planų sprendinius, o rengdamas vėlesnius 2018 m. kovo 9 d. projektinius pasiūlymus, kuriems atsakovas nepritarė, nesivadovavo galiojančių detaliųjų planų sprendiniais. Projektuojamo žemės sklypo projektiniuose sprendiniuose nenumatytas įvažiavimas į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., kuris suplanuotas žemės sklypo (duomenys neskelbtini)19A detalaus plano sprendiniuose. Pažymėjo, kad rengiant tiek 2017 m. rugsėjo 24 d., tiek ir 2018 m. kovo 9 d. žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektinius sprendinius UAB „Matika“ vadovavosi tais pačiais Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. išduotais žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimais.

22.Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija nusprendė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 28 d. raštas Nr. 19-808 (4.1) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projekto nederinimo“ ir 2018 m. balandžio 3 d. raštas Nr. 19-873( 4.53) „Dėl rengiamo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projekto“, yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą pritarti UAB „Matika“ 2017 m. kovo 9 d. parengto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniams kaip išvestinį iš pirmojo reikalavimo, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

23.Pareiškėjas 75-oji garažų savininkų bendrija su apeliaciniu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmus (Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 28 d. raštas Nr. 19-808 (4.1) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto, nederinimo“ bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 3 d.

raštas Nr. 19-873(4.53) nepritarti UAB „Matika” 2018 m. kovo 9 d. parengto Žemės sklypo (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniams neteisėtais ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją pritarti UAB „Matika“ 2018 m. kovo 9 d. parengto Žemės sklypo (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniams.

24.Pareiškėjas pažymi, kad kiemo aikštelės, tame tarpe asfalto dangos šaligatvis buvo teisiškai įregistruotas 1990 m. gruodžio 30 d. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Šie duomenys buvo perkelti į Nekilnojamojo turto registrą tik 2017 m. gruodžio 27 d., bet tai nekeičia esmės, kad bendrijai nuo 1990 m. gruodžio 30 d. (ne nuo 2017 m. gruodžio 27 d.) nuosavybės teise priklauso kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buvo atlikta jų teisinė registracija. Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. Nr. I-1539) 46 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, įregistruotos Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, galioja iki jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

25.Atkreipia dėmesį, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 1-14-13 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19A, Panevėžio m. detaliojo plano koregavimą apie tai nepranešus, neinformavus ir nederinus šio klausimo su bendrija, nors kiemo aikštelė (pravažiavimas) įrengtas tik bendrijos narių lėšomis ir naudojama nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. Tiesiogiai sprendime nėra nurodyta, bet galima daryti išvadą, kad, teismo nuomone, UAB „Matika” parengtas 2018 m. kovo 9 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projektas prieštarauja specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams.

26.Pareiškėjas tvirtina, kad ne žemės sklypui reikalinga nustatyti kelio servitutą, o turi būti išspręstas klausimas dėl galimybės pasinaudoti bendrijai nuosavybės teise priklausančiu daiktu (kiemo aikštele). Bendrija niekam nėra davusi sutikimo pasinaudoti jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu (kiemo aikštele). Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad neteisinga teismo išvada, jog bendrija iš esmės neprieštarautų, kad trietieji asmenys pasinaudotų privažiavimu į savo sklypus kai priklausančia kiemo aikštele. Teismo sprendime, kaip teigia pareiškėjas, nepilnai išaiškinta situacija dėl UAB „Matika“ parengto 2017 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto (šiaurinė žemės sklypo riba numatyta iki asfaltuotos kiemo aikštelės), kuri parengta pagal Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros nurodymus.

27.Nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „Saudona LT” ir UAB „AMP projektai” neturi galimybės įsirengti įvažiavimus į savo sklypus nesinaudojant bendrijai priklausančia kiemo aikštele. Šis klausimas buvo spręstas 2018 m. kovo 13 d. Panevėžio miesto savivaldybės eismo saugumo komisijos eismo organizavimo darbo grupėje, kuri pateikė pasiūlymus planuoti įvažiavimą / išvažiavimą į / iš (duomenys neskelbtini)19B žemės sklypo iš / į Parko gatvę dešiniaisiais posūkiais ir numatyti įvažiavimą / išvažiavimą į / iš (duomenys neskelbtini)19A žemės sklypo iš / į (duomenys neskelbtini) gatvę savo sklypo ribose (Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 3 d. raštas Nr. 19-873(4.53)).

28.Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29.Paaiškina, kad tiek Teritorijų planavimo įstatyme, tiek Taisyklėse nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Tai reiškia, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini)19, Panevėžys, formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniuose privalo būti suplanuotas (suprojektuotas) servitutas (įvažiavimui į žemės sklypus), o jo nustatymo ir atlygintinumo klausimas būtų sprendžiamas Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

30.Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „AMP projektai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

31.Teigia, kad apeliaciniame skunde nenurodytas apeliacinio skundo juridinis pagrindas, pareiškėjas nenurodo materialinės ir / ar procesinės teisės normų, kurios galimai pažeistos priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nepažeidžia materialinės ar proceso teisės normų, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

32.Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame mano, kad pareiškėjo skundas atmestinas ir netenkintinas.

33.Sutinka su Panevėžio miesto savivaldybės administracijos pateiktame atsiliepime nurodytais motyvais, kad rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius bei Projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką Projekto sprendiniams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 28 d. rašto Nr. 19- 808 (4.1) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto nederinimo“ ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 3 d. rašto Nr. 19-873(4.53) „Dėl rengiamo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m. formavimo ir pertvarkymo projekto“, kuriais atsisakyta derinti pareiškėjo parengtą žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą. Atsisakymas derinti pareiškėjo parengtą žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą grindžiamas tuo, kad šio projekto sprendiniuose nenustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) įvažiavimui į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., kuris suplanuotas žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19A detaliajame plane.

35. Pareiškėjas nesutikimą su šiais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad kelio servituto nustatymas, norint sudaryti galimybę UAB „Saudona LT” ir UAB „AMP projektai” įsirengti įvažiavimus į savo sklypus, yra susijęs su servituto nustatymu kiemo aikštelei, kuri pareiškėjui priklauso nuosavybės teise. Pareiškėjas siekia, kad šis servitutas kiemo aikštelei būtų atlygintinas, išperkant šią aikštelę, ją išnuomojant ir pan.

36. Byloje nėra ginčo, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr.1-14-13 ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A-1456 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19A, Panevėžio m., detaliojo plano sprendiniai numato, kad įvažiavimai į žemės sklypus, adresu (duomenys neskelbtini)19A, ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., yra suplanuoti iš (duomenys neskelbtini)t. y. iš pareiškėjo naudojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m.

37. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies ir 50 straipsnio nuostatas detalieji planai yra privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms ir rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams.

38. Tai lemia, kad pareiškėjo parengto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniai negali prieštarauti minėto detaliojo plano sprendiniams. Kadangi pareiškėjo parengto projekto sprendiniai nenumato kelio servituto (tarnaujantis daiktas) įvažiavimui į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., todėl jis yra neatitinkantis detaliojo plano sprendinių, kurie nustato tokį įvažiavimą.

39. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas yra užstatytas pareiškėjui priklausančia kiemo aikštele, kuri pagal savo funkcinę paskirtį, kaip ir ginčo žemės sklypas, taip pat gali būti naudojama transporto eismui, t. y., įvažiavimui į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m. Tai

reiškia, kad kelio servituto nustatymas yra susijęs su servituto nustatymu dviem objektams – kiemo aikštelei ir po ja esančiam žemės sklypui.

40. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą servitutas administraciniu aktu gali būti nustatytas išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti <...> kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 ir 8 dalyse taip pat nustatyta, kad žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis. Žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso nustatyta tvarka sprendžia teismas.

41. Pagal šį teisinį reglamentavimą kelio servitutas gali būti nustatytas administraciniu aktu ginčo žemės sklypui, o kiemo aikštelei suinteresuotų šalių susitarimu arba teismine tvarka (Civilinio kodekso 4.125; 4.126 str.).

42. Dėl šių priežasčių atsakovo atsisakymas derinti pareiškėjo parengtą žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19, Panevėžio m., formavimo ir pertvarkymo projektą dėl to, kad šio projekto sprendiniuose nėra nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) įvažiavimui į žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)19A ir (duomenys neskelbtini)19B, Panevėžio m., kuris suplanuotas žemės sklypo, (duomenys neskelbtini)19A detaliajame plane, yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad negali būti nustatytas servitutas ginčo žemės sklypui, kol nėra nustatytas servitutas kiemo aikštelei ir pan., yra nepagrįsti, nes nustačius servitutą ginčo žemės sklypui, atsiras faktinis ir teisinis pagrindai, spręsti servituto nustatymo klausimą ir kiemo aikštelei.

43. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo 75-osios garažų savininkų bendrijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 5 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22242 2020-10-27 2020-10-14 2020-10-14 -

Administracinė byla Nr. eA-2083-1062/2020Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00011-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad Skyriaus 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. SPR-29191 buvo nuspręsta priverstine tvarka išieškoti iš A. V. individualios įmonės turto į Fondo biudžetą skolą, kuri 2014 m. spalio 3 d. siekė 292,57 Eur. Skyriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. SPR-29895 buvo nuspręsta priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į Fondo biudžetą ieškoti skolą, kuri 2014 m. spalio 8 d. siekė 4 015,02 Eur. Po pareiškėjos kreipimosi į Skyrių dėl minėtų skolų atsiradimo pagrindo, 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. (7.4) SI-1617 jai buvo išaiškinta, kad tam, jog būtų galima nustatyti ar Lietuvoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. A. V. individuali įmonė savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų galėjo nemokėti, pareiškėja privalo pateikti Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos

išduotą E 101 formos pažymą ir / ar A1 pažymėjimą dėl jai taikytų Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų socialinės apsaugos srityje.

3. Pareiškėja teigė, kad Skyriui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog jos pensijų draudimas Vokietijoje prasidėjo nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. vasario 25 d. ir nuo 2004 m. spalio 1 d. iki šios dienos. Taip pat dokumentais įrodyta, kad pareiškėja: 1) nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. dirbo Curatio Atlien – UND Pflegeheim GMBG; 2) nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. dirbo Dr. F. W. + Dr. G. M.; 3) nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki šiol dirba Vita Intensivplfege GMBH. Skyriui buvo paaiškinta, jog pareiškėja nuo 2003 m. kovo 18 d. nebėra Lietuvos Respublikos gyventoja, nuo 1984 m. iki 1985 m. gegužės 29 d. ir nuo 2004 m. spalio 10 d. jai yra taikomi Vokietijoje galiojantys teises aktai, reglamentuojantys tiek socialinį, tiek sveikatos draudimą.

4. Pareiškėja paaiškino, kad Skyrius, susipažinęs su visais pateiktais dokumentais, Sprendime konstatavo, jog A. V. individuali įmonė Fondui yra skolinga 2 114,55 Eur, iš kurių savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokos skola – 1 886,90 Eur, delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas – 245,56 Eur, delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius – 2,09 Eur. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, VSDFV pateikė skundą dėl Sprendimo panaikinimo. VSDFV 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (9.8E) 1 „Dėl fondo valdybos Klaipėdos skyriaus veiksmų“ pareiškėjos skundą atmetė, nurodant, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą.

5. Pareiškėja akcentavo, kad, išvykus gyventi į Vokietiją, Lietuvoje liko įregistruota A. V. individuali įmonė, šiuo metu turinti likviduojamo juridinio asmens statusą. Šį įmonė nuo pareiškėjos išvykimo jokios veiklos nevykdė, pajamų negavo, samdomų darbuotojų neturėjo, nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ar transporto priemonių neįsigijo. Pareiškėja pabrėžė, kad ji nei kaip fizinis asmuo, nei kaip individualios įmonės savininkė nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos nėra gavosi jokių išmokų iš Fondo biudžeto.

6. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, joje įsigaliojo teisės aktai dėl socialinės apsaugos koordinavimo Europos Sąjungos valstybėse narėse. Esminis koordinavimo uždavinys – taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymas. Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad vienos valstybės narės teritorijoje dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje.

7. Pareiškėja nurodė, kad nuolat gyvena Vokietijoje, ten dirba ir šioje valstybėje yra apdrausta socialiniu bei sveikatos draudimu, todėl, net jeigu Lietuvoje liko per klaidą neišregistruota individuali įmonė, pareiškėjai negali būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) nuostatos, kadangi tai reikštų dvigubą apmokestinimą, kas prieštarauja bendriesiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintiems mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, apmokestinimo aiškumo ir turinio viršenybės prieš formą principams.

8. Pareiškėja teigė, jog atsakomybę už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą reglamentuoja VSDĮ 19 straipsnis. Jame numatyta, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Taip pat į Fondo nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą. Kadangi Skyriaus sprendimai dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo priimti tik 2014 m. spalio 3 d. bei 2014 m. spalio 9 d., Skyrius galėtų reikalauti skolos sumokėjimo tik už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. ir skola negalėtų būti didesnė kaip 396,20 Eur.

9. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.10.Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir

valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais Mokesčių mokėtojų registro duomenimis A. V. individuali įmonė, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 1997 m. liepos 25 d. Nuo 2017 m. gruodžio 28 d. turi likviduojamos įmonės statusą; informacijos apie įmonės laikiną veiklos nevykdymą

nėra; įmonės savininkė pareiškėja, likvidatorė A. Z.. Gyventojų registro duomenimis pareiškėja deklaravo išvykimą į Vokietiją 2003 m. kovo 18 d. Remiantis VSDĮ nuostatomis, individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Šie asmenys VSD įmokų galėjo nemokėti tik tada, jeigu jie patekdavo į VSDĮ numatytas išimtis.

11.Atsakovas paaiškino, kad Skyriuje buvo gautas advokatės A. Z., atstovaujančios pareiškėjai, 2017 m. vasario 22 d. raštas „Dėl informacijos suteikimo“, kuriuo prašoma suteikti informaciją apie tai, ar pareiškėjos vardu įregistruota įmonė yra skolinga Fondo biudžetui ir kokiu pagrindu yra susidaręs įsiskolinimas. Skyrius 2017 m. kovo 16 d. raštu Nr. SI-16171 „Dėl informacijos suteikimo“ pateikė informaciją apie A. V. individualios įmonės skolą Fondo biudžetui, jos susidarymo teisinį pagrindą bei išvardino dokumentus, kuriuos pateikus, A. V. individualios įmonės skola Fondo biudžetui galėtų būti perskaičiuota.

12.Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos atstovė Skyriui reguliariai teikdavo dokumentus dėl skolos Fondo biudžetui dydžio perskaičiavimo arba panaikinimo. Skyrius vykusio susirašinėjimo metu pareiškėjos atstovę ne kartą informavo, jog mokėtina VSD įmokos suma A. V. individualiai įmonei gali būti perskaičiuota tik pateikus E 101 formos pažymą ir (ar) A1 pažymėjimą „Pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų“. Skyrius, išnagrinėjęs visus pateiktus dokumentus, Sprendimu informavo pareiškėjos atstovę, kad A. V. individuali įmonė už įmonės savininkę Lietuvos Respublikoje savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų galėjo nemokėti laikotarpiais nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. birželio 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. ir po atlikto savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų perskaičiavimo (už laikotarpius nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d.), A. V. individuali įmonė Fondo biudžetui yra skolinga 1 866,90 Eur VSD įmokų.

13.Atsakovas nurodė, kad VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčių nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjusi advokatės A. Z. skundą dėl Sprendimo panaikinimo konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. (7.4)SI-37724, nurodė jog: 1) A. V. individualios įmonės savininkė nepateko į VSDĮ numatytas išimtis, todėl ji privalėjo mokėti VSD įmokas; 2) asmuo, kuriam taikomi kitos Europos Sąjungos narės socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, galėtų būti atleidžiami nuo VSD įmokų mokėjimo Lietuvoje už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d., jeigu šis asmuo VSDFV teritoriniam skyriui pateiktų atitinkamos formos galiojančią pažymą (E 101 pažyma) arba išduotą A1 pažymėjimą, patvirtinantį kitos Europos Sąjungos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktų taikymą. Pareiškėja minėtų dokumentų už laikotarpius nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. nepateikė, todėl nepriklausomai nuo to, jog buvo išvykusi į Vokietiją, atleisti ją nuo priskaičiuotų VSD įmokų mokėjimo nėra teisinio pagrindo.

14.Atsakovas pabrėžė, kad 2019 m. vasario 18 d. duomenimis, A. V. individuali įmonė Fondo biudžetui skolinga 2 114,55 Eur, iš jų 1 866,90 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, 245,56 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas ir 2,09 delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius. Registre nėra duomenų, jog pareiškėja laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d. ir nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. būtų priklausiusi kategorijai asmenų, už kuriuos pagal VSDĮ nuostatas A. V. individuali įmonė būtų galėjusi VSD įmokų nemokėti, bei tai, kad įmonė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. nebuvo deklaravusi laikino veiklos nevykdymo, A. V. individuali įmonė už įmonės savininkę A. B. privalėjo mokėti VSD įmokas už laikotarpius nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. lapkričio 10 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.

15.Atsakovo nuomone, pateikta Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos Deutsche Rentenversicherung Nord 2017 m. balandžio 4 d. pažyma apie pareiškėjos draudimo istoriją, Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos Beitrags-Zentrum Frankfurt/Main 2017 m. rugpjūčio 17 d. draudimo pažyma ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. E 104 formos pažyma, nėra dokumentai, nustatantys pareiškėjai taikytiną kitos Europos Sąjungos valstybės narės (šiuo atveju Vokietijos Federacinės Respublikos) teisę

socialinės apsaugos srityje, todėl nepriklausomai nuo to, jog pareiškėja buvo išvykusi į Vokietijos Federacinę Respubliką, atleisti jos nuo VSD įmokų mokėjimo nebuvo pagrindo.

16.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.17.VSDFV, vadovaudamasi ginčo laikotarpiui aktualiomis VSDĮ redakcijomis, nurodė, kad

individualių įmonių savininkai privalėjo draustis valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai. Minėti asmenys galėjo VSD įmokų nemokėti (tas laikotarpis nebuvo įskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tada, jeigu jie patekdavo į VSDĮ numatytas išimtis. Europos Sąjungos migruojančių asmenų socialines garantijas užtikrina socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai. Esminė koordinavimo reglamentų užduotis taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymas. Vienas iš pagrindinių šiuose reglamentuose įtvirtintų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principų yra tai, kad asmuo draudžiamas socialiniu draudimu tik vienoje valstybėje narėje, taip išvengiama dvigubo socialinio draudimo įmokų mokėjimo dirbant skirtingose valstybėse narėse ir kartu garantuojama, kad asmuo būtų apdraustas socialiniu draudimu. VSDFV nurodė, kad, analizuojant Europos Sąjungos reglamentų nuostatas už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d., asmuo galėtų būti atleidžiamas nuo VSD įmokų mokėjimo Lietuvoje jeigu jis VSDFV teritoriniam skyriui pateiktų atitinkamos formos galiojančią pažymą (E 101 formos pažymą) arba A1 pažymėjimą „Pažymėjimą dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų“, patvirtinančią kitos Europos Sąjungos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktų taikymą.

18.VSDFV nurodė, kad pareiškėja VSD įmokų skaičiavimo laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. nepriklausė asmenims, kurie VSDĮ nustatyta tvarka galėjo VSD įmokų nemokėti. Taip pat pareiškėja nepateikė E 101 formos pažymos dėl taikytinų teisės aktų arba A1 pažymėjimo dėl jai laikotarpiais nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. taikytinos Vokietijos teisės socialinės apsaugos srityje nepateikė, todėl nepriklausomai nuo to, kad pareiškėja buvo išvykusi į Vokietiją, atleisti ją nuo VSD įmokų mokėjimo nebuvo pagrindo.

II.

19.Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjos A. B. skundą tenkino – panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ ir iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškėjai A. B. priteisė 633 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20.Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:20.1. Pareiškėjos atstovė 2017 m. vasario 22 d. Skyriui pateikė duomenis, kuriais patvirtinama, jog

pareiškėja nuo 2002 m. nuolat gyvena Vokietijoje ir kreipėsi prašymu dėl aplinkybių paaiškinimo, kokiu pagrindu pareiškėjai pateiktas raginimas sumokėti įsiskolinimą VSD fondo biudžetui už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2015 m. bei kokiu pagrindu apskaičiuotas įsiskolinimas. Skyrius 2017 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.4) SI-16171 „Dėl informacijos suteikimo“ paaiškino, kad įsiskolinimas susidarė už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas, savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas įmokas. Rašte nurodoma, jog vadovaujantis 2017 m. kovo 13 d. duomenimis pareiškėja VSD fondo biudžetui skolinga 7 119,81 Eur. Skyrius pažymėjo, kad tam, jog būtų galima nustatyti, ar Lietuvoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. A. V. individuali įmonė gali nemokėti savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas, pareiškėja turėtų pateikti Vokietijos kompetentingos įstaigos išduotą E 101 formos pažymą ir/ar A1 pažymėjimą dėl jai Vokietijoje taikytų teisės aktų socialinės apsaugos srityje.

20.2. Pareiškėjos atstovė 2017 m. liepos 4 d., 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. birželio 21 d. Skyriui pateikė prašymus dėl pareiškėjai apskaičiuotų savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų įsiskolinimų

perskaičiavimo bei kartu su prašymais teikė dokumentus patvirtinančius, kad pareiškėja gyvena bei dirba Vokietijoje ir jai taikomi šioje valstybėje galiojantys teisės aktai dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo.

20.3. Skyrius, išnagrinėjęs minėtus prašymus bei kartu su jais pateiktus dokumentus, 2018 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“, kuriuo iš dalies tenkino prašymus dėl įsiskolinimo už VSD įmokas perskaičiavimo. Skundžiame sprendime konstatuojama, kad A. V. individuali įmonė 2018 m. rugpjūčio 17 d. duomenimis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolinga 2114,55 Eur iš jų: 1) 1886,9 Eur už nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas; 2) 245,56 Eur dydžio delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas; 3) 2,09 dydžio delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius. Savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokos apskaičiuotos už laikotarpius: 1) nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d.; 2) nuo 1999 m, lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.; 3) nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d.; 4) nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; 5) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Delspinigiai už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas apskaičiuoti už laikotarpį nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. liepos 14 d., o delspinigiai už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius, apskaičiuoti už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 14 d. iki 1998 m. liepos 14 d.

20.4. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, pasinaudojo VSDĮ 41 straipsnyje numatyta privaloma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių priimtų sprendimų apskundimo tvarka bei pateikė skundą VSDFV. VSDFV 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (9.8E) I-7095 „Dėl Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus veiksmų“ pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Minėtame sprendime konstatuojama, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu nepatekdavo į VSDĮ numatytas išimtis, kurių pagrindu savarankiškai dirbantis asmuo atleidžiamas nuo prievolės mokėti VSD įmokas. Taip pat Sprendime nurodyta, kad pareiškėja nepateikė E 101 formos pažymų ar/ir A1 pažymėjimų, patvirtinančių, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo taikomi kitos Europos Sąjungos valstybės narės socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą.

20.5. A. V. individuali įmonė juridinių asmenų registre įregistruota 1997 m. liepos 25 d. Nuo 2017 m. gruodžio 28 d. įmonei suteiktas statusas – likviduojama. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra minėtos individualios įmonės savininkė.

20.6. Skyrius 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29191 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos ieškojimo priverstine tvarka“ kuriuo nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kurios suma 2014 m. spalio 3 d. sudarė 1 010,32 Lt. Taip pat Skyrius 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kurios suma 2014 m. spalio 8 d. sudarė 13863,05 Lt. 2017 m. kovo 16 d. VSDFV raštu Nr. (7.4)SI-16171 nurodyta, kad 2017 m. kovo 13 d. duomenimis A. V. individuali įmonė, kurios savininkė yra A. B., Fondo biudžetui skolinga 7119,81 Eur. Pareiškėjai pateikus papildomus duomenis, Sprendimu konstatuota, kad registro duomenimis A. V. individuali įmonė Fondo biudžetui skolinga 2114,55 Eur.

20.7. Ginčo laikotarpis yra nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. birželio 30 d.21.Teismas, vadovaudamasis A. V. individualios įmonės įregistravimo metu galiojusios 1996 m.

gegužės 28 d. redakcijos VSDĮ 4 straipsnio 2 punktu, taip pat vėlesniu teisiniu reguliavimu, pagal kurį individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys įstatymo nustatyta tvarka buvo privalomai draudžiami socialiniu draudimu, sprendė, kad visą ginčo laikotarpį savarankiškai dirbantys asmenys buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir A. V. individuali įmonė turėjo prievolę už pareiškėją mokėti VSD įmokas.

22.Teismas pažymėjęs, kad Sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas, priėjo išvados, kad ginčijamas Sprendimas yra naujas sprendimas apskaičiuojant įmokas už įmonės savininkę A. B.. Atsakovas Sprendimu apskaičiavo savarankiškai dirbančio

asmens VSD įmokas, delspinigius, todėl vertinant šio sprendimo teisėtumą yra aktuali VSDĮ redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. spalio 1 d.

23.Teismas, apžvelgęs VSDĮ nuostatas (19 str. 7 d., 8 d., 9 d.), nustatė, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius atsiradimo dienos.

24.Teismas akcentavo, kad VSDĮ (redakcija galiojusi nuo 1999 m. birželio 9 d. iki 2001 m. spalio 26 d.) 36 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad VSD įmokų mokėjimo ir jų mokėjimo atidėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas įstatymas įsigaliojo tik 2001 m. spalio 26 d., o 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 7, 26, 28, 30, 31, 32, 34, 35, 36, 38, 39, 40, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo 281 straipsniu įstatymo Nr. VIII-1188 19 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog iki Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo įsigaliojimo nuostatas, kurias pagal šį įstatymą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas, reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 21 punkto 2 dalis teigia, kad individualių (personalinių) įmonių savininkai, kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas moka kartą per ketvirtį. Įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną.

25.Teismas nurodė, kad pagal nuo 2001 m. spalio 26 d iki 2005 m. sausio 1 d. galiojusias VSDĮ 36 straipsnio nuostatas VSD įmokų mokėjimo ir jų mokėjimo atidėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 22 d. nutarimą Nr. 1156 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (galiojusios nuo 2000 m. rugsėjo 30 d. iki 2002 m. balandžio 20 d.) 20 punkto 3 dalimi individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokas už save moka kartą per ketvirtį. Įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo numatytas ir nuo 2002 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. birželio 17 d. galiojusių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530) 20 punkto 3 dalyje.

26.Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. individualios įmonės turėjo prievolę už įmonės savininką į VSD fondo biudžetą sumokėti socialinio draudimo įmokas kartą į ketvirtį, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. socialinio draudimo įmokos turėjo būti mokamos kartą į mėnesį. Vadovaudamasis VSDĮ 19 straipsnio 8 dalimi, teismas sprendė, kad Skyriui teisė pradėti vėliausiai atsiradusios VSD įmokų įsiskolinimo dalies (VSD įmokų už 2010 m. birželio mėnesį) priverstinio ieškojimo termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.

27.Teismas nurodė, kad, remiantis VSDĮ 19 straipsnio 10 dalimi, šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Kai priimamas sprendimas atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo, delspinigių išieškojimo ar baudų sumokėjimo laiką, priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Tokiu atveju nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas tęsiamas nuo to momento, kai nutraukiama sutartis arba panaikinamas sprendimas, kuriais atitinkamos sumos sumokėjimas ar išieškojimas buvo atidėtas.

28.Teismas pažymėjo, kad VSDFV teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais; 1) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) duodami nurodymą skolininko darbdaviui, pensijos, stipendijos, pašalpos ar kitos išmokos mokėtojui išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas į Fondą; 3) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų indėlių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje ir priklausančių palūkanų; 4) inicijuodami bankroto bylų iškėlimą (VSDĮ 20 str. 1 d.).

29.Teismas pažymėjo, kad Skyrius 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29191 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos ieškojimo priverstine tvarka“ kuriuo nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kuri 2014 m. spalio 3 d. yra 1010,32 Lt. Taip pat Skyrius 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kuri 2014 m. spalio 8 d. yra 13863,05 Lt. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, jog Skyrius priėmęs minėtus sprendimus pradėjo vykdyti VSDĮ 20 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, t. y. nėra duomenų, jog Skyrius pradėjęs VSD įmokų ir delspinigių priverstinio ieškojimo procedūrą kreipėsi į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, inicijavo individualios įmonės bankroto bylą ir t. t. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Skyrius buvo faktiškai pradėjęs A. V. individualios įmonės VSD įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo procesą, tokių aplinkybių atsiliepime į skundą nenurodo nei Skyrius, nei VSDFV, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog priėmus 2014 m. spalio 3 d. bei 2014 m. spalio 9 d. sprendimus buvo nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimas.

30.Teismas nurodė, jog Skyrius 2017 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą Nr. VSDĮS-95 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų skaičiavimo sustabdymo A. V. individualiai įmonei“, kuriuo nutarė nuo 2015 m. sausio 1 d. sustabdyti VSD įmokų skaičiavimą A. V. individualiai įmonei. VSDĮ 19 straipsnio 10 dalyje numatyta, jog kai priimamas sprendimas atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo, delspinigių išieškojimo ar baudų sumokėjimo laiką, priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Skyriaus 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu buvo nutarta sustabdyti VSD įmokų skaičiavimą, tačiau nebuvo nuspręsta atidėti VSD įmokų ir delspinigių sumokėjimo terminą vėlesnei datai, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad minėtu Skyriaus sprendimu buvo nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimas.

31.Teismas, nurodęs, kad VSD įmokos apskaičiuotos įvairiais laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. birželio 30 d., delspinigiai už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas apskaičiuoti laikotarpiu nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. liepos 14 d., delspinigiai už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius apskaičiuoti laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 14 d. iki 1998 m. liepos 14 d. , sprendė, kad socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties termino eigos pradžia, jei skaičiuoti nuo prievolės sumokėti paskutinio laikotarpio VSD įmokas (2010 m. birželio įmokas) – 2010 m. rugpjūčio 1 d.

32.Teismas nurodęs, kad ginčijamame „sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas“ ir, kad byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi ar sustabdyta, sprendė, kad 2018 m. rugpjūčio 21 d.

ginčijamas sprendimas, kuriuo apskaičiuotos VSD įmokos ir delspinigiai, priimtas praėjus daugiau nei 8 metams nuo teisės priverstinai išieškoti nesumokėtas įmokas bei delspinigius atsiradimo dienos.

33.Teismas pabrėžė, kad Skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos atstovės 2017 m. liepos 4 d., 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. birželio 21 d. prašymus perskaičiuoti įsiskolinimo VSD fondo biudžetui dydį, Sprendime privalėjo įvertinti aplinkybę, jog jau yra suėjęs VSDĮ 19 straipsnio 7 dalyje numatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

34.Teismas konstatavo, kad Sprendimas pripažįstamas nepagrįstu, kadangi A. V. individualiai įmonei įsiskolinimas už savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas bei delspinigiai apskaičiuoti suėjus 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui.

III.

35.Atsakovas Skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą atmesti.

36.Skyrius apeliaciniame skunde nurodo ginčo faktines aplinkybes ir teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teiginiu, jog Sprendimas yra naujas sprendimas apskaičiuojant įmokas už įmonės savininkę A. B., taip pat atsakovas nesutinka su tuo, kad „skundžiamame sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas“.

37.Atsakovas pažymi, kad Skyrius, išnagrinėjęs pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos išduotas E 101 formos pažymas apie A. B. taikomus Vokietijos Federacinės Respublikos socialinio draudimo teisės aktus, nustatė, kad A. V. individuali įmonė už savininkę A. B. galėjo nemokėti savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d., o A. V. individualios įmonės savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d. (18,52 Eur), už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. (1 105,57 Eur), už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. (85,95 Eur), už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008  m. gruodžio 31 d. (260,66 Eur), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (396,20 Eur), sumos nekito, t. y. VSD įmokos nebuvo perskaičiuotos. Atsakovas akcentuoja, kad tai patvirtina pareiškėjos atstovei Skyriaus 2017 m. kovo 16 d. rašte Nr. SI-16171 „Dėl informacijos suteikimo“, 2017 m. liepos 28 d. rašte Nr. (7.4) SI-44049 „Dėl informacijos suteikimo“, 2018 m. gegužės 28 d. rašte Nr. (7.4) SI-25197 „Dėl informacijos suteikimo“, 2018 m. liepos 4 d. rašte Nr. (7.4) SI-31127 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“, 2018 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ pateikti duomenys. Todėl atsakovas nesutinka, jog Sprendimas buvo naujas sprendimas, apskaičiuojant VSD įmokas už įmonės savininkę A. B., nes A. V. individualiai įmonei nebuvo atliktas VSD įmokų, apskaičiuotų už laikotarpius nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. perskaičiavimas.

38.Atsakovas pažymi, jog teisės aktuose nenumatyta apskaičiuojant savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas priimti sprendimus dėl įmokų apskaičiavimo, todėl Sprendime nebuvo nurodyta, koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas, t. y. sprendimas dėl savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų apskaičiavimo nebuvo ir neturėjo būti priimtas. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą traktuoja kaip sprendimą apskaičiuojant įmokas už įmonės savininkę A. B., tačiau, atsakovo vertinimu, minėtas raštas yra tik atsakymas į pareiškėjos 2018 m. liepos 18 d., 2018 m. rugpjūčio 7 d. prašymus.

39.Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualios šios teisės aktų nuostatos:39.1. VSDĮ 38 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad

apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. VSDĮ 34 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2004

m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad įmokų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

39.2. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 21 punkte (redakcija, galiojusi nuo 1998 m. birželio 27 d. iki 2000 m. rugsėjo 29 d.) buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkai, kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys privalomąsias VSD įmokas moka kartą per ketvirtį, įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Ne ginčo tvarka išieškomas Fondui ir PSD fondui priklausančias sumas banko įstaigos nurašo pagal Fondo valdybos įstaigų inkasinius pavedimus iš visų ūkio subjekto sąskaitų šalies ir užsienio bankuose, esančiuose Lietuvoje.

39.3. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 20 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. rugsėjo 30 d. iki 2002 m. balandžio 19 d.) buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys VSD įmokas už save moka kartą per ketvirtį. Įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Ne ginčo tvarka išieškomas Fondui ir PSD fondui priklausančias sumas banko įstaigos nurašo pagal Fondo įstaigų sprendimus išieškoti valstybinio socialinio draudimo lėšas ne ginčo tvarka iš visų ūkio subjekto sąskaitų bankuose, esančiuose Lietuvos Respublikoje. Sprendimai dėl išieškų ne ginčo tvarka bankų įstaigoms pateikiami, kai draudėjai neperveda socialinio draudimo lėšų nustatytuoju laiku.

39.4. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 20 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. birželio 16 d.) buvo nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus patentus įsigijusius asmenis ir ūkininkus, už save VSD įmokas bazinei socialinio draudimo pensijai gauti moka kartą per ketvirtį; šios įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Pagal šių taisyklių 26 punkto nuostatas apskaičiuotos, bet į Fondo biudžetą nustatytuoju laiku nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų įmokos, baudos ir delspinigiai išieškomi ne ginčo tvarka – nurašomos lėšos iš draudėjo sąskaitos Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje. Ne ginčo tvarka išieškomas VSD fondui ir PSD fondui priklausančias sumas Lietuvos Respublikos kredito įstaigos nurašo pagal Fondo įstaigų sprendimus išieškoti valstybinio socialinio draudimo lėšas ne ginčo tvarka iš visų ūkio subjekto sąskaitų Lietuvos Respublikos kredito įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje. Sprendimai dėl išieškų ne ginčo tvarka Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms pateikiami, kai draudėjai neperveda socialinio draudimo lėšų nustatytuoju laiku. Apskaičiuotų, bet nesumokėtų įmokų, delspinigių ir baudų išieškojimui senaties terminai netaikomi.

39.5. VSDĮ 9 straipsnio 10 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad VSD įmokų mokėjimo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės; 16 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai turėjo būti sumokėtos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių skoloms.

39.6. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ 27 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. birželio 17 d. iki 2017 m. gegužės 15 d.) nurodyta, kad savarankiškai dirbančių asmenų, išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis ir asmenis, nurodytus VSDĮ 8 straipsnio 2 dalies

1 – 7 punktuose, VSD įmokos valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti mokamos kartą per ketvirtį; šios įmokos mokamos už einamąjį ketvirtį ir turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos, nuo 2008 m. sausio 1 d. socialinio draudimo įmokos valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti mokamos kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gegužės 7 d. nutarimas Nr. 443), nuo 2010 m. sausio 1 d. individualių įmonių savininkų socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimas Nr. 124). Šių taisyklių 112 punkte nustatyta, kad priverstine tvarka išieškomas Fondui priklausančias sumas Lietuvos Respublikos kredito įstaigos nurašo pagal Fondo administravimo įstaigų pateiktus mokėjimo nurodymus, kuriuose nurodomas teisinis pagrindas – sprendimas dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka (data ir numeris), iš visų draudėjų sąskaitų kredito įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje. Mokėjimo nurodymai, remiantis sprendimais dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms pateikiami, kai draudėjai neperveda socialinio draudimo lėšų nustatytuoju laiku.

40.Pasisakydamas dėl priverstinio išieškojimo senaties termino iki 2004 m. gruodžio 31 d., atsakovas akcentuoja, kad VSDĮ 38 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, A. V. individualios įmonės 1 343,52 Eur (18,52 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., 1 105,57 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., 218,60 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2004 m. rugsėjo 8 d., ir 2,09 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 15 d. iki 1998 m. liepos 14 d.) skolos išieškojimui senaties terminas negali būti taikomas. Skyrius, vykdydamas A. V. individualios įmonės įsiskolinimo išieškojimą priverstine tvarka, priėmė sprendimus, kurių pagrindu buvo pateikti mokėjimo nurodymai. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką, priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms, o VSD įmokų, delspinigių ir baudų mokėjimo skoloms, kurios atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.

41.Pasisakydamas dėl priverstinio išieškojimo senaties termino nuo 2005 sausio 1 d., atsakovas nurodo, kad pagal VSDĮ 16 straipsnio 7, 8 dalių nuostatas (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų VSD įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai; teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos turėjo būti sumokėtos; priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, baudas ir delspinigius atsiradimo dienos.

42.Vadovaujantis VSDĮ 16 straipsnio 10 dalimi, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais būdais, pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas; nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti; iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. A. V. individualios įmonės 771,03 Eur (85,95 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., 260,66 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., 396,20 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., 1,34 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 12 d., 5,07 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 15 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d., 20,55 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD

įmokas už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2009 m. liepos 14 d.) skolos priverstinio išieškojimo senaties terminas negali būti taikomas, kadangi minėtų skolų išieškojimo procedūros buvo pradėtos nepraėjus 5 metams nuo teisės priverstinai išieškoti skolą atsiradimo dienos.

43.Atsakovas akcentuoja, kad A. V. individualiai įmonei teisės aktų nustatytais terminais nesumokėjus skolos Fondo biudžetui, Skyriuje buvo priimti sprendimai dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka, kurių pagrindu buvo pateikti mokėjimo nurodymai. Be to, Skyrius 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29191 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos ieškojimo priverstine tvarka“ (dėl 1 010,32 Lt (292,61 Eur) skolos išieškojimo priverstine tvarka) bei 2014 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (dėl 13 863,05 Lt (4 015,02 Eur) skolos išieškojimo priverstine tvarka) ir Vokietijos kompetentingai įstaigai 2014 m. spalio 22 d. išsiuntė R017 formą „Susigrąžinimo prašymas ir (arba) prašymas imtis atsargumo priemonių“, kuria prašė išieškoti A. V. individualios įmonės 14 873,37 Lt (4307,63 Eur) skolą iš įmonės savininkės A. B. pagal Skyriaus minėtus sprendimus.

44.Atsakovas nurodo, jog pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus perskaičiavus A. V. individualios įmonės skolą, Skyrius Vokietijos kompetentingai 2018 m. rugpjūčio 28 d. išsiuntė R025 formą „Pranešimas apie reikalavimo atsiėmimą arba sumos sumažinimą“ kuria informavo, kad pagal 2014 m. spalio 22 d. pateiktą R017 formą „Susigrąžinimo prašymas ir (arba) prašymas imtis atsargumo priemonių“ likusi neišieškota suma iš A. V. individualios įmonės yra perskaičiuota ir sudaro 2 114,55 Eur.

45.Atsakovas akcentuoja, kad VSDĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog VSDĮ 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas. A. V. individualios įmonės skolos (1 866,90 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, 245,56 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas, ir 2,09 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius), susidariusios laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 20 d. iki 2010 m. spalio 6 d., priverstinis skolos išieškojimas pagrįstai tęsiamas, nes skolos išieškojimo procedūros buvo pradėtos teisės aktų nustatytais terminais, t. y. visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina faktą, kad dėl A. V. individualios įmonės laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių, Skyriuje dar 1999 m. rugsėjo 20 d. buvo pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros, kurios tęsiasi iki šiol, todėl akivaizdu, kad priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimas yra nutrauktas (VSDĮ 16 str. 10 d.).

46.Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. gegužės 30 d. iš A. V. individualios įmonės sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB, priverstine tvarka pagal pateiktus mokėjimo nurodymus nurašyta 210,98 Eur: pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymą Nr. 31484 (pagrindas – Skyriaus 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 4786) buvo nurašyta 3,13 Eur; pagal 2010 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymą Nr. 5554 (pagrindas – Skyriaus 2010 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 1658) buvo nurašyta 66,03 Eur, pagal 2010 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymą Nr. 30465 (pagrindas – Skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 8763) buvo nurašyta 141,82 Eur.

47.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.48.VSDFV nurodo, kad VSDĮ (redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.) 19

straipsnio 7 dalis nustatė, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Minėto straipsnio 10 dalis nustatė, kad šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

49.VSDFV teigia, kad, įvertinus aplinkybę, jog A. V. individualiai įmonei teisės aktų nustatytais terminais nesumokėjus už įmonės savininkę (pareiškėją) priskaičiuotų 1866,90 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, skaičiuotų laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., 245,56 Eur

delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. liepos 14 d. ir 2,09 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 14 d. iki 1998 m. liepos 14 d., atsakovas pradėjo priverstinio išieškojimo procedūras VSDĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu kredito įstaigoms duodamas nurodymus nesumokėtas VSD įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose. Atsakovo taikytas priverstinio išieškojimo būdas t. y. nurodymas kredito įstaigoms nesumokėtas VSD įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose, nėra pasibaigęs, atšauktas ir panaikintas.

50.2010 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. SPR-8763 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka pagrindu pateiktas 2016 m. birželio 8 d. mokėjimo nurodymas Nr. 51557 iki šiol nėra atšauktas, pagal kurį likusi neišieškota 2112,46 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Todėl nagrinėjamu atveju VSDĮ 19 straipsnio 7 dalyje nustatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikytinas.

51.Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

52.Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. individualios įmonės turėjo prievolę už įmonės savininką į VSD fondo biudžetą sumokėti socialinio draudimo įmokas kartą į ketvirtį, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. – kartą per mėnesį, tad atsakovui teisė pradėti vėliausiai atsiradusios VSD įmokų įsiskolinimo dalies (VSD įmokų už 2010 m. birželio mėnesį) priverstinį išieškojimą prasidėjo nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.

53.Pareiškėja nurodo, kad Sprendimą vertina kaip sprendimą dėl VSD įmokų perskaičiavimo, nes jame nurodyta jau galutinė atsakovo reikalaujama sumokėti suma, kas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes.

54. Pareiškėja teigia, kad teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29I9I „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, 2014 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, jog byloje nėra duomenų apie tai kokie anksčiau priimti sprendimai ginčijamu sprendimu yra keičiami, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad Skyrius, pradėjęs VSD įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo procedūrą, kreipėsi į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, inicijavo individualios įmonės bankroto bylą ir t. t.; VSDFV nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs pasisakyti dėl galimai nutraukto priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimo.

55.Pareiškėja akcentuoja, kad negali būti pateisinamas visiškai nemotyvuotas ir nepagristas kokybiškai naujų faktinių aplinkybių ir argumentų nurodymas, kokybiškas pakeitimas (papildymas) apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

56.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

57.Sprendime nurodyta, kad, remiantis pareiškėjos pateikta E 101 formos pažyma, galima nemokėti VSD įmokų už laikotarpius nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. Sprendimu konstatuota, kad A. V. individuali įmonė Registro 2018 m. rugpjūčio 17 d. duomenimis Fondo biudžetui skolinga 2 114,55 Eur. įmokų (už penkis laikotarpius), kurių pradžia 1999 m. rugsėjo 16 d. ir pabaiga 2010 m. birželio 30 d. bei delspinigių (už du laikotarpius), kurių pradžia 1997 m. rugsėjo 12 d., pabaiga 2009 m. liepos 14 d. (I t.; b. l. 160–161).

58.Pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino, nurodęs, kad Sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį Sprendimą, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas ir konstatavęs, kad byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi, sprendė, kad Sprendimas yra naujas ir priimtas praėjus daugiau nei 8 metams nuo teisės priverstinai išieškoti nesumokėtas įmokas bei delspinigius atsiradimo dienos.

59.Apelianto teigimu, už laiku nesumokėtas įmokas ir delspinigius 1999 m. rugsėjo 16 d. – 2010 m. birželio 30 d. laikotarpiu išieškojimo senaties terminas nėra pasibaigęs, nes Skyrius laiku buvo pradėjęs priverstinio išieškojimo procedūras VSDĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu kredito įstaigoms duodamas nurodymus nesumokėtas VSD įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose, o pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, joms vykstant priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas.

60.Nagrinėjamu atveju vertinant, ar Sprendimas dėl minėtos skolos išieškojimo priimtas suėjus senaties terminui, pirmiausia būtina atsakyti į klausimą, ar senaties termino skaičiavimo eiga nebuvo nutrūkusi.

61. Minėta, kad nagrinėjamu atveju nepadengtos įmokų skolos pradžia Fondui yra – 1999 m. rugsėjo 16 d., o pabaiga – 2010 m. birželio 30 d. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal galiojusią VSDĮ 38 straipsnio (Atsakomybė už įmokų mokėjimo teisingumą) 8 dalį (1997 m. liepos 1 d. redakcija, įsigaliojusi 1997 m. liepos 17 d. ir galiojusi iki 2005 m. sausio 1 d.), apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Tokia norma galiojo iki 2005 m. sausio 1 d. Taigi pirmuoju laikotarpiu – A. V. individualios įmonės skolos, susidariusios Fondui iki 2005 m. sausio 1 d. bei delspinigių, kurių pradžia 1997 m. rugsėjo 12 d., senaties terminas nebuvo taikomas.

62. Antruoju laikotarpiu, t. y. pagal 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (VSDĮ 2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. sausio 1 d.). Sprendimo priėmimo metu galiojusioje aktualioje VSDĮ redakcijoje minėta nuostata įtvirtinta 19 straipsnio (Atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą) 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.

63.VSDĮ 19 straipsnio 7 dalyje taip pat nustatyta, kad socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą.

64.Akcentuotina, kad VSDĮ 19 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

65.Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodęs, kad yra VSDĮ 20 straipsnyje nurodyti keli socialinio draudimo įmokų, delspinigių, priverstinio išieškojimo būdai, tarp jų Fondo teritorinių skyrių teisė duoti nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo (žr. šios Nutarties 28 punktą), apskritai niekaip nevertino ir nesiaiškino, ar Skyrius davė nurodymus kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurašyti iš draudėjos A. V. individualios įmonės laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, tik nurodė, kad byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi, sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra naujas ir priimtas praėjus daugiau nei 8 metams nuo teisės priverstinai išieškoti nesumokėtas įmokas bei delspinigius atsiradimo dienos – 2010 m. rugpjūčio 1 d., skaičiuojant nuo prievolės sumokėti paskutinio laikotarpio VSD įmokas (2010 m. birželio įmokas).

66.Pirmiausia akcentuotina, kad palyginus ginčijamo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo turinį ir 2017 m. kovo 10 d. rašto pareiškėjos advokatei turinį matyti, kad Sprendimu nebuvo nustatyta naujų papildomų

nesumokėtų įmokų ar delspinigių dydžių. Priešingai, Sprendime neliko priskaičiuotų mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir delspinigių, nuo kurių pareiškėja buvo atleista ankstesniu sprendimu, taip pat sumažintos VSD įmokos ir delspinigiai tiek, kiek jie buvo paskaičiuoti laikotarpiais, kurie 2017 m. kovo 10 d. rašte nebuvo eliminuoti, bet tai padaryta ginčijamame Sprendime, pareiškėjai pateikus Vokietijos Federacijos Respublikos institucijos išduotas pažymas, t. y. laikotarpis nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. Vien dėl to, kad ginčijamu sprendimu buvo nustatyta pareiškėjos skola Fondui mažesnė nei ankstesniu raštu, savaime nereiškia, kad ginčijamas sprendimas, kuris ir įvardintas “Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ ir jo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas remiantis pareiškėjos 2018 m. liepos 18 d. prašymu “Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštu „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, yra savo turiniu naujas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

67.Antra, iš teismo posėdžio, vykusio pirmosios instancijos teisme, garso įrašo nustatyta, kad Skyriaus atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Skyrius davė nurodymus kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurašyti iš draudėjos A. V. individualios įmonės laiku, tai yra ne vėliau kaip per penkias dienas, einančios po tos dienos, kurią turėjo būti sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Kitaip tariant, atsakovas nurodė, kad vadovavosi VSDĮ įtvirtinta teise priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, turėjo būti sumokėtos (VSDĮ 19 str. 8 d.), teikdama mokėjimo nurodymus bankams (VSDĮ 20 str. 1 d. 3 p.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įsitikinti, ar Sprendime nurodytų skolų (nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių) už atitinkamus laikotarpius išieškojimo procedūros VSDĮ 20 straipsnyje nurodytais būdais buvo pradėtos iki ginčijamo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo priėmimo.

68.Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, ar buvo duodami nurodymai kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius nurašyti iš pareiškėjos įmonės, ir jeigu nurodymai buvo pateikti kredito įstaigoms, kuriuo metu tai buvo padaryta. Neatlikęs šių atsakovės argumentų, išsakytų teisminio posėdžio metu, vertinimo, neišsireikalavęs duomenų apie konkrečius mokėjimo pavedimus iš atsakovo, teismas neturėjo pagrindo vertinti, ar senaties terminas buvo ar nebuvo nutrūkęs, o tik tai nustačius nagrinėjamu atveju yra įmanoma spręsti, ar buvo suėjęs socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas atsakovui priimant ginčijamą sprendimą. Teismas, savo sprendime tik abstrakčiai nurodęs, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi, bei nepagrįstai nurodęs, kad nėra jokių duomenų, jog Skyrius, pradėjęs VSD įmokų ir delspinigių priverstinio ieškojimo procedūrą, kreipėsi į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, teismas pažeidė pareigą teismo sprendimą pagrįsti teisiniais argumentais (motyvais).

69.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

70.Šiame kontekste pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė keletą mokėjimo pavedimų konkretiems bankams laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 20 d. iki 2010 m. spalio 6 d. Apeliacinės instancijos teismas negali spręsti tik iš dalies duomenų, ar senaties terminas buvo ar nebuvo nutrūkęs, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad įvairiais laikotarpiais nurodytų pareiškėjos individualios įmonės mokėtinų įmokų skola, susidariusi metų ketvirčiais, itin skiriasi. Pavyzdžiui, pagal Skyriaus 2010 m. vasario 9 d. Sprendimą Nr. SPR-1658 ir mokėjimo pavedimą akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Swedbank“ bankui skola 2010 m. vasario 9 d. yra tik 228 Lt įmokų (III t.; b. l. 168, 178), o 2010 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. SPR-8763 ir mokėjimo pavedime AB „Swedbank“ bankui nurodyta skola 2010 m. gegužės 27 d. yra keliolika kartų didesnė – 8131.16,

iš jų 1040.47 delspinigių (III t.; b. l. 169, 174). Už tam tikrus laikotarpius duomenys apskritai nėra pateikti. Antai, byloje yra 1999 m. rugsėjo 17 d. pavedimas AB „Hermio“ bankui dėl A. V. individualios įmonės įsiskolinimo soc. draudimui 1999 m. rugsėjo 15 d. – 414 Lt (III t.; b. l. 146), tačiau Sprendime pirmasis nurodytas laikotarpis, už kurį priskaičiuotos įmokos prasideda tik nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. Taigi, šis pavedimas bylai neaktualus, tačiau byloje nėra pavedimo bankui laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., kuris nurodytas Sprendime. Byloje yra nurodytas Skyriaus 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 11337 “Dėl išieškojimo į Valstybinio socialinio draudimo biudžetą ne ginčo tvarka“, ir sekantis nurodytas sprendimas Nr. 2340 “Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ priimtas 2005 m. kovo 25 d., tačiau nėra pavedimo bankui 2004 m., nors ginčijamame sprendime nurodyta, kad vienas iš skolos laikotarpių prasidėjęs 1999 m. lapkričio 10 d. baigėsi 2004 m. balandžio 30 d. Pažymėtina, kad vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

71.Įvertinusi visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Todėl visus pavedimus bankui, už laikotarpius, nurodytus Sprendime, kurių metu susidarė skola Fondo biudžetui ir kurie pagrįstų, kad Skyrius buvo pradėjęs įstatymo nustatyta tvarka VSD įmokų ir delspinigių priverstinio ieškojimo procedūrą kreipdamasis į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, pirmosios instancijos teismas turi surinkti, išreikalauti juos iš atsakovo.

72.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str.), dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

73.Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

74.Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl atsakovo Skyriaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22235 2020-10-27 2020-10-14 2020-10-14 -

Administracinė byla Nr. eA-1549-438/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03634-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 32(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno vandenys“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. IT03 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Agentūra nustatė pažeidimus pareiškėjo įgyvendintame projekte „Geriamojo vandens tiekimo, nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra ir rekonstrukcija Kaune“ (toliau – ir projektas) vykdytame viešajame pirkime „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų statyba Kaune, pirkimo Nr. 177576 (toliau – viešasis pirkimas), nurodant, jog pareiškėjas pažeidė viešojo pirkimo

procedūras, nes: viešojo pirkimo vykdymo metu prašė tiekėjų pratęsti pasiūlymų ir (arba) jų užtikrinimų galiojimą jau pasibaigus pasiūlymų ir (arba) jų užtikrinimų galiojimo terminams; prašė pratęsti tik pasiūlymų galiojimą užtikrinančius dokumentus, bet neprašė pratęsti pačių pasiūlymų galiojimo; taip pat aiškiai nenurodydavo reikalaujamo pratęsimo termino; galiausiai konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo atmesti tų tiekėjų pasiūlymų, kurie nepateikė pasiūlymų galiojimo užtikrinimo pratęsimo ir, neįsigaliojus su pirmos vietos laimėtoju UAB „Kauno dujotiekio statyba“ pasirašytai viešojo pirkimo sutarčiai, pareiškėjas turėjo siūlyti sudaryti viešojo pirkimo sutartį tiekėjui, kurio pasiūlymas pagal patvirtintą pasiūlymų eilę buvo pirmas po tiekėjo, atsisakiusio sudaryti viešojo pirkimo sutartį, o ne prašyti tiekėjų pakartotinai pratęsti pasiūlymų / pasiūlymų galiojimą užtikrinančių dokumentų galiojimą.

3. Pareiškėjas su konstatuotais viešųjų pirkimų pažeidimais nesutiko ir nurodė, kad nurodytos viešojo pirkimo procedūrų aplinkybės negali būti vertinamos kaip neteisėtas ir / ar viešojo pirkimo įstatymo reikalavimus pažeidžiantis pareiškėjo elgesys, kadangi jis visiškai atitinka tiek teisės normų ir centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (toliau – CVS IS) pirkimo sąlygų esmę, tiek ir jomis siekiamus tikslus, kas neabejotinai patvirtina pareiškėjo elgesio suderinamumą su Viešojo pirkimo įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatomis.

4. Manė, kad Agentūra išimtinai formaliai vertina aplinkybę dėl pasiūlymo galiojimo ir pasiūlymo galiojimą užtikrinančių dokumentų (ne)pateikimo, kaip tariamai lemiančią pareiškėjo galimybės kreiptis į tiekėjus dėl pasiūlymų / pasiūlymų galiojimą užtikrinančių dokumentų galiojimo pratęsimo išnykimą. Teigė, kad nuosekliai formuojamoje viešųjų pirkimų srities teismų praktikoje laikomasi aiškios pozicijos, jog turiningas vertinimas turi viršenybę prieš formalų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011). Tokią poziciją pagrindžia ir tai, jog šiuo konkrečiu atveju buvo pasiektas viešojo pirkimo tikslas – sudaryta viešojo pirkimo sutartis, leidusi įsigyti pareiškėjui reikalingą objektą (VPĮ 3 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, jog pasiūlymai civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios taikytinos subsidiariai, prasme laikytini vienašaliais sandoriais, tiekėjai, net ir pasibaigus pasiūlymų galiojimui gali pratęsti pasiūlymų galiojimą, tokiu būdu patvirtindami ir išreikšdami nepakitusią valią dalyvauti viešajame pirkime ir sudaryti viešojo pirkimo sutartį pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog VPĮ 28 straipsnio 10 dalis bei teismų praktika (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-248/2015 ir kita skunde nurodyta teismų praktika) įpareigoja pareiškėją prašyti tiekėjo patikslinti, papildyti, paaiškinti arba pateikti, jei jis nebuvo pateiktas, pasiūlymo galiojimo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas vertino, kad kreipdamasis į tiekėjus dėl pasiūlymų / pasiūlymų galiojimo užtikrinimų galiojimo pratęsimo, maksimaliai laikėsi tiekėjų lygiateisiškumo ir vienodo vertinimo principų reikalavimų bei, kreipdamasis į visus be išimties viešajame pirkime pasiūlymus pateikusius tiekėjus, skatino konkurenciją viešajame pirkime (VPĮ 3 str. 1 d.). Tai patvirtina ir įrodo, jog viešojo pirkimo procedūrų vykdymo metu nebuvo pažeisti viešųjų pirkimų principai.

5. Teigė, kad vien tik ta aplinkybė, jog skirtumas tarp pigiausio pasiūlymo, kurį pateikė UAB „Versina“, ir pirkimo laimėtoju pripažinto tiekėjo UAB „Gensera“ pasiūlymo yra 1065520,66 Eur be PVM, jokiu būdu nelemia ir nepagrindžia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo. Pigiausią pasiūlymą pateikęs tiekėjas UAB „Versina“ nepratęsė savo pasiūlymo galiojimo, t. y. UAB „Versina“ faktiškai atsisakė savo pasiūlymo. Tiekėjams nepateikus pasiūlymų galiojimo ir pasiūlymų užtikrinimo galiojimo pratęsimo, t. y. atsisakius pratęsti pasiūlymų / pasiūlymų užtikrinimų galiojimą ir todėl tiekėjų pasiūlymams nebegaliojant, tokie tiekėjai nebegalėjo dalyvauti tolimesnėse viešojo pirkimo procedūrose, kadangi tai pažeistų VPĮ 18 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 3 dalį, 39 straipsnio 2 dalies 4 punktų reikalavimus, viešųjų pirkimų principus (VPĮ 3 str.), teismų praktikoje suformuluotas taisykles. Tuo tarpu, neįsigaliojus su pirmos vietos laimėtoju (UAB „Kauno dujotiekio statyba“) pasirašytai sutarčiai, pareiškėjas dėl pirkimo sutarties sudarymo būtent ir kreipėsi į tiekėją UAB „Gensera“, kurio galiojantis pasiūlymas pagal patvirtintą pasiūlymų eilę buvo pirmas po tiekėjo UAB „Kauno dujotiekio statyba“, atsisakiusio sudaryti pirkimo sutartį, kas reiškia, jog pareiškėjas laikėsi tiek VPĮ 18 straipsnio 2 dalies, tiek CVS IS pirkimo sąlygų 33.4 punkto reikalavimų.

6. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas pažeidimas viešajame pirkime (su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutiko), Agentūros siūloma taikyti finansinė korekcija neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, todėl yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pareiškėjo veiksmai / sprendimai viešajame pirkime nepažeidė nei tiekėjų lygiateisiškumo, nei skaidrumo principų reikalavimų (VPĮ 3 str.), užtikrino maksimalią konkurenciją viešajame pirkime bei leido pasiekti viešųjų pirkimų tikslą – įsigyti pareiškėjai reikalingą viešojo pirkimo objektą (VPĮ 3 str. 2 d.).

7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Agentūra vertino, kad pareiškėjas, 2017 m. vasario 28 d. sprendimu (Pirkimų komisijos protokolo Nr. 65-03/31), atmesdamas 5 tiekėjų pasiūlymus dėl to, jog jie nepratęsė pasiūlymų galiojimo ir pasiūlymu galiojimo užtikrinimų, kuriuos pratęsti paprašyta pasibaigus jų galiojimo terminui, – pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą viešųjų pirkimų skaidrumo principą, VPĮ 85 straipsnio 2 dalį, projekto vykdytojo supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punktą. Pirkimo dokumentų 15.2 ir 16.6 punktus.

9. Agentūra nustatė, kad, neįsigaliojus su nustatytoje pasiūlymų eilėje pirmos vietos laimėtoju UAB „Kauno dujotiekio statyba“ pasirašytai sutarčiai, pareiškėjas, vadovaudamasis Pirkimo dokumentų 33.4 punktu, turėjo siūlyti sudaryti pirkimo sutartį tiekėjui, kurio pasiūlymas pagal patvirtintą pasiūlymų eilę yra pirmas po tiekėjo, atsisakiusio sudaryti pirkimo sutartį, t. y. pirmiausia turėjo siūlyti UAB „Inti“. Agentūra vertino, kad tiekėjų atsisakymas pratęsti pasiūlymo ir (arba) jo galiojimo užtikrinimą, kuomet tai padaryti paprašyta pasibaigus jų galiojimui, nelaikytinas atsisakymu sudaryti pirkimo sutartį. Pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmai, kuomet nesilaikant savo nustatytų procedūrų ir reikalavimų į pasiūlymų eilę buvo neįtraukti 5 pasiūlymus pateikę tiekėjai, o vėliau dar 2 tiekėjams, esantiems pasiūlymų eilės antroje ir trečioje vietoje (su pirmoje vietoje esančiu tiekėju sudaryta viešojo pirkimo sutartis neįsigaliojo) nebuvo siūloma sudaryti viešojo pirkimo sutarties, laikytini reikšmingais viešojo pirkimo procedūrų pažeidimais, kurie negali būti paneigti neva turiningaisiais pareiškėjo tikslais. Tai, jog tiekėjai nepratęsė pasiūlymų galiojimo pasibaigus jų galiojimo terminui, nereiškia, kad jie neturėjo būti įtraukti į pasiūlymų eilę ir jiems neturėjo būti siūloma sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Nagrinėjamu atveju tiekėjai nebuvo įpareigoti savo nepakitusią valią dalyvauti viešajame pirkime išreikšti pasiūlymo galiojimo ir jo užtikrinimo pratęsimu.

10. Be to, tokie pareiškėjo veiksmai lėmė, jog net 6 iš 7 tiekėjų pasiūlymų, su kuriais nebuvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis dėl pasiūlymų galiojimo / pasiūlymų galiojimo užtikrinimų nepratęsimo, buvo pigesni nei tiekėjo, su kuriuo sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Taigi, atsakovas priėjo prie išvados, kad negalima teigti, jog buvo pasiektas viešųjų pirkimų tikslas racionaliai naudoti viešajam pirkimui skirtas lėšas.

11. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas sistemingai (visus keturis kartus, kuomet prašė pratęsti pasiūlymo galiojimo užtikrinimus) nesilaikė jo atžvilgiu įtvirtinto reikalavimo dėl galimybės prašyti pratęsti pasiūlymų galiojimus / jų užtikrinimus iki jiems baigiantis galioti, tačiau besąlygiškai (nors ir nepagrįstai) pritaikė reikalavimą tiekėjams tokius pratęsimus pateikti, o nepateikus, nesiūlė sudaryti pirkimo sutarties (2 tiekėjams). Tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip pažeidžiantį skaidrumo principą. Prieš baigiantis pasiūlymų galiojimo užtikrinimo terminui, pareiškėjas turėjo teisę (bet ne pareigą) prašyti jį pratęsti. Pasibaigus pasiūlymų galiojimo užtikrinimo terminui, pareiškėjas taip pat galėjo (turėjo teisę) prašyti juos pratęsti, bet konkurso dalyviai nebeturėjo pareigos šį prašymą įgyvendinti, t. y. šio prašymo neįgyvendinimas jiems neturėjo sukelti teisinių pasekmių.

12. Nesutiko su pareiškėjo argumentais apie tariamą lygiateisiškumo principo laikymąsi. Pažymėjo, kad neteisėtų reikalavimų taikymas visiems konkurso dalyviams negali būti pateisinamas lygiateisiškumo principo įgyvendinimu. Antra, ne visos viešojo pirkimo procedūros vykdymo metu buvo laikomasi šio principo. Priešingai nei nurodyta skunde, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nustatyto pažeidimo pobūdį bei vadovaujantis proporcingumo principu, už pirkimo procedūrų atlikimą pažeidžiant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą, VPĮ 85 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 3 punkto, Pirkimo dokumentų 15.2, 16.6 ir 33.4 punktus, pagrįstai pritaikyta 10 proc. finansinė pataisa nuo pirkimo sutarties

vertės be PVM. Pasirašytos sutarties vertė be PVM – 3 868 000 Eur be PVM, finansinės pataisos dydis – 386 800,00 Eur be PVM. Agentūra vertino, kad finansinės pataisos dydis negali būti mažinamas iki 5 proc., kadangi dėl 11 pareiškėjo veiksmų, dėl kurių nustatytas pažeidimas, iš viešojo pirkimo procedūrų buvo eliminuoti 7 tiekėjai.

13. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad norint konstatuoti viešojo pirkimo procedūrų pažeidimą, turėtų būti įrodytos visos būtinos teisinės atsakomybės taikymo sąlygos, tiek subjektyvioji, tiek ir objektyvioji pažeidimo pusė. Sprendžiant, ar vis dar yra galiojantys tiekėjų pasiūlymai, buvo siekiama būtent išsiaiškinti ir prašyti patvirtinti pateikto viešajam pirkimui pasiūlymo galiojimą ir tuo pačiu pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimą. Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario mėn. siekė išsiaiškinti, ar kontrahentas, kuris jam teikė pasiūlymą, vis dėlto yra tas subjektas, kurio pasiūlymas yra galiojantis. Priešingu atveju, skirtingai nuo to, ką aiškina atsakovas, nesant galiojančio tiekėjo pasiūlymo, tiekėjas neturi pareigos laikytis pateikto savo pasiūlymo, o perkančioji organizacija negali užbaigti pirkimo procedūros taip, kaip reikalauja VPĮ, kadangi atliekant šitą procedūrą jokios derybos su tiekėjais nebuvo galimos. Atkreipė dėmesį, kad vasario mėnesį padarė du veiksmus: buvo paprašyta pagrįsti per mažas kainas ir pateikti patvirtinimus dėl pateiktų pasiūlymų galiojimo. Pažymėjo, kad tie, kurie siūlė per mažas kainas, neatsiliepė. Dėl finansinės pataisos pažymėjo, jog pareiškėjas savo veiksmais nepadarė jokios žalos biudžetui. Dėl to, vien tik formalus teisės aktų pažeidimas nelemia finansinės korekcijos taikymo, nes pareiškėjas nepažeidė konkurencijos viešajame pirkime užtikrinimo principo.

14. Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad finansinė pataisa nėra administracinė atsakomybė. Finansinės pataisos taikymo sąlygos yra numatytos Europos Sąjungos teisės aktuose ir jų taikymui pakanka nustatyti, kad galėjo ar galėtų dėl nustatytų pažeidimų atsirasti žala. Pats pažeidimo padarymas lemia, kad jeigu jo nebūtų, tai būtų sudaryta sutartis su pigesniu tiekėju. Tad nėra būtina įrodyti konkrečios atsiradusios žalos. Patvirtino, kad tiekėjai buvo užklausti dėl mažų kainų, tačiau po kelių dienų vėl visiems dešimčiai buvo pasiūlyta pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimus ir, 5 iš dešimties nepratęsus, jie buvo neįtraukti į pirkimų pasiūlymų eilę, motyvuojant tuo, kad jie nepratęsė pasiūlymo. Pažymėjo, kad pretenzijų nepateikimas nėra lengvinanti aplinkybė pagal gaires. Kadangi nei vienas tiekėjas nebuvo pašalintas dėl to, kad pateikė per mažų kainų pasiūlymus, skirtumas tarp laimėtojo ir pigiausio pasiūlymo yra milijonas eurų.

II.

15.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16.Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pritaikyta 10 proc. finansinė pataisa už nustatytus viešojo pirkimo procedūros pažeidimus (nesilaikymą), teisėtumo ir pagrįstumo.

17.Teismas nurodė, kad Agentūra 2018 m. liepos 30 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-1333 „Dėl įtariamo pažeidimo“ informavo pareiškėją apie priimtą 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dėl pažeidimo projektą Nr. IT03. Gavęs šį projektą, pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (34-18.05)8-2148 „Dėl įtariamo pažeidimo aplinkybių paaiškinimo“ prašė planuojamą taikyti sankciją panaikinti. Vis dėlto nustačiusi, kad pateikti paaiškinimai nepaneigė padaryto pažeidimo fakto, Agentūra 2018 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-2382 „Dėl nustatyto pažeidimo“ informavo ir pateikė pareiškėjui skundžiamą Sprendimą, kuriuo konstatuota, kad vykdant Projekto viešąjį pirkimą buvo pažeisti VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti skaidrumo bei nediskriminavimo principai bei VPĮ 85 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 3 punkto, Pirkimo dokumentų 15.2, 16.6 ir 33.4 punktai ir pritaikyta 10 proc. finansinė pataisa. Pareiškėjas, iš esmės neginčydamas Agentūros teisingai nustatytų faktinių aplinkybių, nesutiko su jų vertinimu (kaip viešųjų pirkimų procedūros ir principų pažeidimų) ir pritaikyta 10 procentų nuo pasiūlymo kainos dydžio finansine pataisa. Savo poziciją pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad tiek tuo atveju, kai tiekėjas, dalyvaudamas viešojo pirkimo procedūrose, pateikia netinkamą pasiūlymo galiojimo užtikrinimą, tiek tuo atveju, kai tiekėjas apskritai nepateikia pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, tiek ir tuo atveju, kai pasiūlymo galiojimo užtikrinimo galiojimas baigiasi,

– pareiškėjas, kaip perkančioji organizacija, privalo leisti tiekėjui patikslinti, papildyti, pakeisti ir apskritai pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo dokumentą. Dėl to teigė, jog pareiškėjo prašymai patikslinti pateiktų pasiūlymų galiojimo terminą buvo pagrįsti ir dirbtinai neribojo konkurencijos tarp tiekėjų.

18.Teismas sutiko su argumentu, kad perkančioji organizacija turi teisę leisti tikslinti pirkimo dokumentus, tačiau nepasinaudojimas teise patikslinti pirkimo dokumentus negali būti pagrindas šalinti tiekėjus (jų pasiūlymus) iš tolesnių viešojo pirkimo procedūrų, jei pirkimo dokumentų tikslinimas nedaro įtakos esminių tiekėjo kvalifikacijai ar pirkimo objektui keliamų reikalavimų ir poreikis tikslinti pirkimo dokumentus iš esmės atsirado dėl pačios perkančiosios organizacijos delsimo vykdant viešojo pirkimo procedūras (pasiūlymai pateikti iki 2016 m. spalio 10 d. su 120 dienų galiojimu, tačiau vokai atplėšti iš esmės pasiūlymų galiojimo termino paskutinę dieną, t. y. 2017 m. vasario 7 d.). Teismas, vadovaudamasis viešųjų pirkimų komisijos darbo medžiaga, nustatė, kad visi tiekėjai atitiko kvalifikacijos reikalavimus, o tinkamais dalyvauti viešame pirkime pripažinti 10 tiekėjų pasiūlymai.

19.Atsakovas teigė, jog pareiškėjas 5 (UAB „Kvėdarsta“, UAB „Versina“, UAB „KRS“, UAB „Kamesta“ ir AB „Požeminiai darbai) tiekėjų pasiūlymus nepagrįstai atmetė dėl to, kad jie nepratęsė pasiūlymų galiojimo ir pasiūlymų galiojimo užtikrinimų, kuriuos pratęsti paprašyta pasibaigus jų galiojimo terminui. Pateikė Viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimą, kad kai pasiūlymo galiojimo (pasiūlymų galiojimo užtikrinimų) terminas yra pasibaigęs, perkančioji organizacija neturėtų kreiptis dėl jo pratęsimo. Tokiu atveju, perkančioji organizacija turėtų siūlyti sudaryti sutartį (tiekėjui sutikus) ir tuo atveju, jei nebuvo paprašyta pratęsti pasiūlymų galiojimo / pasiūlymo galiojimo užtikrinimo. Teismas sutiko su tokia atsakovo pozicija, kadangi ji pagrįsta sisteminiu ir nuosekliu viešojo pirkimo procedūrų suvokimu, esminių viešojo pirkimų principų laikymosi užtikrinimu ir orientuota į viešojo pirkimo tikslus (sudaryti pirkimo sutartį panaudojant racionaliausiai viešuosius išteklius). Teismas vertino, kad pareiškėjas, cituodamas teismų praktiką sau palankiu būdu, ignoruoja šioje byloje nustatytas faktines reikšmingas viešojo pirkimo procedūrų aplinkybes, kurios paneigia jo argumentus dėl viešojo pirkimo procedūrų vertinimo ir atsakovo priimto sprendimo (ne)teisėtumo ar (ne)pagrįstumo, kadangi aptariamų situacijų faktinės aplinkybės nesutampa. Taip pat, kaip nurodė teismas, nepagrįsti pareiškėjo argumentai nurodant, kad nustatyta viešojo pirkimo procedūra buvo atliekama būtent laikant VPĮ nuostatų ir siekiant jų nepažeisti (konkrečiai įvardijama VPĮ 18 str. 2 d., 29 str. 3 d., 39 str. 2 d. 4 p.), kadangi nurodytos VPĮ nuostatos nenumato pareiškėjo atliktų viešojo pirkimo procedūrinių veiksmų.

20.Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 4 kartus, t. y. 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. balandžio 20 d. , 2017 m. birželio 7 d. ir 2017 m. rugpjūčio 10 d., prašė tiekėjus pratęsti pasiūlymų galiojimo terminą ir pateikti pasiūlymų galiojimo užtikrinimus pasibaigus pasiūlymų / pasiūlymo užtikrinimo terminams. Pareiškėjas skunde neneigė šių aplinkybių, tačiau manė, jog šie pažeidimai yra formalūs ir mažareikšmiai. Tokiais šie viešojo pirkimo procedūros pažeidimai galėtų būti laikomi, jei de facto iš viešojo pirkimo procedūros nebūtų pašalinti tiekėjai, nepratęsę savo pasiūlymo galiojimo termino ir / ar nepateikę pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, t. y. jei teisės patikslinti pirkimo dokumentus pasinaudojimas nebūtų tapęs pagrindu sumažinti viešajame pirkime dalyvaujančių tiekėjų skaičių. Besivaržančių viešajame pirkime dalyvių skaičiaus mažinimas per se (pats savaime) reiškia ne ką kita kaip konkurencijos tarpe dalyvių mažinimą. Tad teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad negalima nustatytų ir pagrįstai skundžiamame sprendime konstatuotų pareiškėjo padarytų viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų laikyti vien formaliais ir juo labiau mažareikšmiais, nes už pasiūlymo galiojimo nepratęsimą (pasiūlymo galiojimo užtikrinimo nepateikimą) tiekėjas buvo šalinamas iš viešojo pirkimo ir jo pasiūlymas toliau viešajame pirkime nevertinamas. Pažymėjo, kad viešai paskelbtuose pirkimo dokumentuose buvo imperatyviai reikalaujama, kad pasiūlymas galiotų 120 dienų, tad reikalavimas iš esmės pratęsti pasiūlymų galiojimą (de facto atnaujinti pasiūlymų galiojimą) reiškia ir pirkimo dokumentų pakeitimą pirkimo eigoje. Nemotyvuoti ir objektyvaus stebėtojo akimis nepagrįsti pakartotiniai pareiškėjo prašymai (iš esmės reikalavimai) pratęsti pasiūlymų galiojimą (ir pateikti pasiūlymų galiojimo užtikrinimą) netgi ir po to, kai jau buvo sudaryta pasiūlymų galutinė eilė, išrinktas laimėtojas ir nuspręsta su juo pasirašyti sutartį (2017 m. vasario 28 d.), niekaip neatitinka skaidrumo principo viešojo pirkimo procedūrų metu laikymosi.

21.Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, paaiškino, kad skaidrumo principas viešuosiuose pirkimuose pažeidžiamas, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo metu nesilaiko iš anksto paskelbtų žinomų taisyklių ar elgiasi neprognozuojamai ir logiškai nepaaiškinamai. Viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis VPĮ reikalavimais sudaryti sutartį leidžiančią ne tik įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, bet ir jas įsigyjant racionaliai panaudoti tam skirtas lėšas. Tad VPĮ principų laikymasis pirmiausia priskirtas perkančiajai organizacijai, kuri, pažeidus atitinkamas VPĮ nuostatas, laikytina ir pažeidimo subjektu. Viešųjų pirkimų principų laikymasis (lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo) garantuoja, kad bus pasiekti viešojo pirkimo tikslai (turiningieji) ir išvengta galimų nesąžiningos konkurencijos prielaidų viešo pirkimo procedūroje.

22.Teismas nurodė, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, tikslas viešajame pirkime yra gauti kuo daugiau pasiūlymų, taigi ir kuo mažesnę kainą, gali būti siekiamas tik įstatymų leistinomis ir teisėtomis priemonėmis. Viešųjų pirkimų principų pažeidimo objektyvumas ir absoliutumas reiškia, kad pažeidimo konstatavimui nesvarbios jokios šalutinės aplinkybės ir vien pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą. Suprantama viešųjų pirkimų santykių formalizavimas turi ribas, kas leidžia įvertinus, ar realiai perkančiosios organizacijos veiksmai faktiškai paveikė tiekėjus, išskirti atvejus, kai perkančiosios organizacijos veiksmai, nors ir neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, nepripažintini viešųjų pirkimų pažeidimais. Tačiau tam reikia tirti viešųjų pirkimų eigos pobūdį, padarinius, nukrypimo nuo nustatytos konkrečios viešojo pirkimo procedūros tikslus, priežastis ir įtaką dalyvių / tiekėjų teisių ir pareigų apimčiai, galutiniam viešojo pirkimo tikslui (sutarties sudarymui racionaliai panaudojant viešąsias lėšas). Tam atliktina retrospektyvi viešojo pirkimų procedūrų analizė, ką atsakovas ir padarė. Pažeidimo konstatavimui ir finansinės pataisos (korekcijos) taikymo pagrindimui pakanka to, kad tuo metu, kad padarytas viešojo pirkimo procedūros pažeidimas, negalima atmesti galimybės, jog jis galėjo turėti poveikį viešojo pirkimo rezultatui, darant įtaką konkurencinę aplinką viešojo pirkimo metu. Šioje byloje pareiškėjas nepaneigė atsakovo argumentų, kad laikantis paties pareiškėjo nustatytų viešojo pirkimų procedūrų ir neįvedus naujo reikalavimo – pratęsti pasiūlymų galiojimą (ir pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimą), o vietoj to siūlant patvirtinta pasiūlymų eilės tvarka tiekėjams sudaryti viešojo pirkimo sutartį, – būtų buvęs pripažintas laimėjusiu kitas tiekėjas ir būtų buvusi sudaryta viešojo pirkimo sutartis nuperkant tapačius rangos darbus už mažesnę kainą.

23.Teismas pažymėjo, kad skaidrumo principo tikslas yra užtikrinti, jog iš perkančiosios organizacijos nebūtų favoritizmo rizikos ir savavališkumo, taip iškraipant ir tiekėjų tarpusavio konkurenciją viešojo pirkimo metu. Taip pat skaidrumo principas reiškia ir perkančiosios organizacijos veiksmų nuspėjamumą pirkimo metu, t. y. kad perkančioji organizacija veiks pagal iš anksto paskelbtas viešojo pirkimo procedūras reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas akcentuoja turinio viršenybės prieš formą principą, kurio esmė perkančiosios organizacijos ir tiekėjų veiksmų vertinimas ne tik pagal formalią procedūrą, bet ir pagal viešojo pirkimo tikslus, viešojo pirkimo esmę. Iš šio principo išplaukia ir reikalavimas perkančiajai organizacijai nekelti perteklinių (nors ir teisėtų) pirkimo sąlygų tiekėjams, net siekiant papildomos apsaugos (kurios nurodo pareiškėjas siekęs). Pirkimo dokumentuose buvo nurodytas konkretus pasiūlymo ir jo užtikrinimo galiojimo terminas (120 dienų), kuris objektyviai nepaaiškinamai tęsiantis viešojo pirkimo procedūrai nuo 2016 m. spalio mėnesio (pasiūlymų pateikimo) iki 2017 m. rugsėjo mėnesio, buvo reikalaujamas nuolat pratęsti, nesilaikant pačios perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytos procedūros siūlyti eiliškumo tvarka sudaryti viešojo pirkimo sutartį sekančiam eilėje tiekėjui. Teismas pažymėjo, kad pasiūlymo galiojimo užtikrinimo 200 000,00 EUR sumai pateikimas reiškia papildomų finansinių išlaidų tiekėjams patyrimą. Šis reikalavimas nėra susijęs nei su minimalių kvalifikacijos reikalavimų tiekėjams, nei su pasiūlymų turinio įvertinimu, o iš esmės garantuoja ir užtikrina viešajame pirkimo dalyvaujančių asmenų ketinimų rimtumą ir realumą siekiant sudaryti viešojo pirkimo sutartį, o ne imituoti dalyvavimą viešajame pirkime. Sudarius viešojo pirkimo sutartį perkančiajai organizacijai pateikiama sutarties įvykdymo užtikrinimo garantija (ar laidavimas), todėl netgi ekonomiškai nelogiška ir nepagrįsta reikalauti visų (o ne laimėtojo, kuris buvo nustatytas dar 2017 m. vasario 28  d.)

pateikti ar pratęsti pasiūlymų galiojimą ir pasiūlymo užtikrinimą ir atitinkamai atmesti pasiūlymus tiekėjų, kurie nepratęsia pasiūlymo ir nepateikia prašomų dokumentų pasibaigus terminui. Tad vienokia procedūra buvo taikoma laimėtoju paskelbus UAB „Kauno dujotiekio statyba“, nes net po viešojo pirkimo sutarties sudarymo jam leista pateikti pasiūlymo galiojimo užtikrinimą. Dėl to logiška, kad neįsigaliojus sutarčiai su šiuo tiekėju, jo pasiūlymas pašalintas iš viešojo pirkimo, o sutartis siūlytina sudaryti sekančiam eilėje esančiam tiekėjui. Perkančiosios organizacijos nerimas dėl situacijos pasikartojimo neatleidžia jos nuo pirkimo dokumentuose įtvirtintos procedūros laikymosi, lygiateisiškumo ir skaidrumo principų užtikrinimo.

24.Teismas nurodė, kad kai perkančioji organizacija apibrėžia pirkimo sąlygų turinį, ji negali vėliau keisti pirkimo dokumentų turinio ar jų aiškinti taip, kad būtų iš esmės pakeistos pirkimo sąlygos, nes tokiu būdu pažeidžiami skaidrumo ir tiekėjų teisėtų lūkesčių principai (LAT 2011 m. lapkričio 24 d. Nr. 3K-3-436/2011). Ne kiekvienas pirkimo sąlygų kitimas teismų praktikoje pripažįstamas tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimu, o tik toks, kuris iš esmės pakeis tiekėjų ir dalyvių padėtį, ją pasunkindamas ar palengvindamas taip, kad dėl to pasikeis ar galėtų pasikeisti dalyvių skaičius ar konkurso laimėtojas, jei tai nepateisinama objektyviomis, pagrįstomis ir teisėtomis priežastimis. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas neigė pažeidęs lygiateisiškumo principą viešojo pirkimo metu, tačiau lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai reiškia pareigą tapačius reiškinius vertinti vienodai ir nevertinti vienodai skirtingų situacijų, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas. Lygiateisiškumo principas viešųjų pirkimų procedūrose svarbus ir kaip nuoseklumo ir stabilumo prielaida, nes taip garantuojama reali ir sąžininga konkurencija ir užtikrinamos vienodos tiekėjų dalyvavimo pirkimo procedūrose galimybės. Iš lygiateisiškumo principo išplaukia tai, kad tiekėjų pasiūlymai turi būti vertinami pagal vienodus kriterijus laikantis iš anksto paskelbtų pirkimo sąlygų. Neribota laisvė perkančiosios organizacijos veiksmuose draudžiama, todėl ji negali savo nuožiūra pernelyg lanksčiai vertinti ir aiškinti konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų, kas lemtų nevienodai suvoktų sąlygų turinio jame nusprendusių nedalyvauti subjektų teisėtų lūkesčių pažeidimą ir atitinkamai lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, viešumo ir objektyvumo laikymąsi konkurse dalyvaujančių tiekėjų atžvilgiu. Pakartotinis pasiūlymų vertinimas (kas iš esmės buvo atlikta) yra išskirtinė situacija, kurią galima pagrįsti tik išimtinėmis aplinkybėmis, o ne paprasta abejone dėl vertinimo rezultato ar subjektyvia perkančiosios organizacijos pozicija.

25.Taip pat teismas pažymėjo, kad papildomų sąlygų, draudžiančių ar ribojančių dalyvavimą pirkime, tikslas susijęs ne su atitinkamo tiekėjo galimybe tinkamai prisiimti sutartinius įsipareigojimus perkančiajai organizacijai, o su pastarosios siekiu ir pareiga užtikrinti kitų dalyvių lygiavertį dalyvavimą pirkimo procedūrose, t. y. tikslu garantuoti neiškraipytą konkurenciją. Konkurenciją riboja pernelyg aukšti ar specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams. Tokių reikalavimų pateikimas teismų praktikoje pateisinamas tik tada, kai tai patikimai ir įtikinamai pagrindžiama. Nė vieno tiekėjo pasiūlymas nebuvo atmestas dėl neatitikimo kvalifikaciniams reikalavimams ar dėl pernelyg mažos ir nerealios kainos. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjas, kaip ir teisingai nurodė atsakovas, galėjo prašyti pratęsti pasiūlymo galiojimo terminus konkurse dalyvaujančioms įmonėms jau pasibaigus pasiūlymo galiojimui, tačiau jeigu tiekėjas neatsako į perkančiosios organizacijos prašymą pratęsti pasiūlymo galiojimo (pasiūlymo užtikrinimo) terminą, jo nepratęsia arba nepateikia naujo pasiūlymo užtikrinimo, negali būti laikoma, kad jis atmetė prašymą pratęsti savo pasiūlymo galiojimo terminą.

26.VPĮ nenustatyta galimybės perkančiajai organizacijai iš naujo įvertinti tiekėjo pasiūlymo atitiktį pirkimo sąlygoms, jei toks įvertinimas jau atliktas ir sprendimas dėl jo priimtas. Vis dėlto teismų praktikoje neatmestina ir tokios situacijos galimybė, kai perkančiajai organizacijai, priėmusiai sprendimą dėl konkretaus, kelių ar visų tiekėjų kvalifikacijos ar pasiūlymo atitikties ir apie tai informavus tiekėjus, paaiškėja naujų duomenų ar kyla pagrįstų abejonių, dėl kurių perkančioji organizacija negalėtų sudaryti viešojo pirkimo sutarties. Jei perkančioji organizacija jokiais būdais negalėtų persvarstyti savo sprendimų, tai tokiu atveju nebūtų iki galo įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai ir nebūtų sudaryta galimybės pačiai perkančiajai organizacijai pakeisti savo galbūt skubotai ar neteisėtai priimtą sprendimą. Kita vertus, tokiu atveju perkančioji organizacija turi nurodyti priežastis, ją paskatinusias pakartotinai atlikti kurią nors viešojo

pirkimo procedūrą. Šioje byloje pareiškėja nepaaiškina būtinumo, kodėl po nesudarytos sutarties su UAB „Kauno dujotiekio statyba“ nesiūlė antroje ir trečioje pozicijose buvusioms įmonėms sudaryti viešojo pirkimo sutartis, o vietoj to iš naujo prašė pratęsti pasiūlymų galiojimą ir pateikti pasiūlymų galiojimo užtikrinimą, ko pasėkoje de facto pasikeitė viešajam pirkimui pateiktų tiekėjų pasiūlymų eilė (nors naujos pasiūlymų eilės nebuvo sudaryta) ir viešojo pirkimo sutartis vietoje tapačių rangos darbų už 3 499 988,00 EUR su UAB „Inti“ sudaryta už 3868 000,00 EUR su UAB „Gensera“, t. y. rangos darbai nupirkti 368 012,00 EUR brangiau. O jeigu vertinant, kad pirminės pasiūlymų eilės sudarymas irgi neatitiko viešojo pirkimo procedūrų, pašalinant iš viešojo pirkimo pasiūlymus, kurių tiekėjai nepratęsė pasiūlymų galiojimo ir nepateikė naujo jų galiojimo užtikrinimo, – tai nepaneigta, kad tie patys rangos darbai galėjo būti nupirkti dar pigiau.

27.Teismas, nustatęs viešojo pirkimo procedūrų ir principų pažeidimus, nesant pagrindų laikyti juos mažareikšmiais ar formaliais, nurodė, kad yra pagrindas spręsti dėl finansinės pataisos pritaikymo. Pažymėjo, kad finansinės pataisos galėtų būti apskritai netaikomos tik išimtiniais atvejais, kai pažeidimas iš tiesų formalus ir neturi jokio faktinio ar galimo finansinio poveikio. Pareiškėjas tokių argumentų nepagrindė, o aukščiau aptarti motyvai apskritai paneigia tokius teiginius.

28.Dėl finansinės pataisos dydžio teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo pozicija ir nusprendė, kad Agentūra teisėtai ir pagrįstai konstatuotų VPĮ pažeidimų pagrindu pritaikė sumažintą 10 proc. finansinę pataisą, įvertinusi visas aplinkybes, reikšmingas finansinės pataisos normos nustatymui.

III.

29.Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30.Pareiškėjas teigia, kad tiekėju, nepratęsusiu pasiūlymų galiojimo, pasiūlymai nebuvo įtraukti į pasiūlymų eilę būtent dėl to, kad nurodyti pasiūlymai nebegaliojo, o ne dėl to, kad tiekėjai neįvykdė perkančiosios organizacijos prašymo, kaip tokio, pratęsti pasiūlymų / pasiūlymų galiojimo užtikrinimų. Pabrėžia, jog nuosekliai formuojamoje viešųjų pirkimų srities teismų praktikoje laikomasi aiškios pozicijos, jog turiningasis vertinimas turi viršenybę prieš formalumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011, 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011). Viešųjų pirkimų procedūrų reguliavimas neturi viršenybės prieš perkančiosios organizacijos ir tiekėjų veiksmus, jei šie atitinka teisės normų ir pirkimo sąlygų esmę bei jomis siekiamus tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1086-236/2015). Todėl, remiantis turininguoju pasiūlymų vertinimo principu, net ir tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija nebūtų priėmusi sprendimo dėl tiekėjų pasiūlymų atmetimo, tokių tiekėjų, nepratęsusių savo pasiūlymų / pasiūlymų užtikrinimų galiojimo, nebegaliojantys pasiūlymai bet kokiu atveju nebūtų galėję būti toliau vertinami. Viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimuose taip pat nurodyta, jog tuo atveju, kai tiekėjas nepratęsia pasiūlymo galiojimo, laikoma, kad jis atsisako savo pasiūlymo ir savo noru pasitraukia iš viešojo pirkimo procedūrų (toliau šio tiekėjo pasiūlymas nevertinamas, jis nekviečiamas pasirašyti sutarties ir panašiai). Pareiškėjo nuomone, teismas absoliučiai nepagrįstai ir nukrypdamas nuo VPĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatų, konstatavo, jog perkančiosios organizacijos kreipimasis į tiekėjus dėl pasiūlymų galiojimo pratęsimo lėmė faktinį pirkimo sąlygų pakeitimą bei apribojo (sumažino) konkurenciją pirkime.

31.Teismas nepagrįstai konstatavo, jog perkančiosios organizacijos kreipimasis į tiekėjus ir prašymas pratęsti pasiūlymų galiojimą, tariamai, lėmė ne tik faktinį pirkimo sąlygų keitimą, bet ir konkurencijos sumažinimą pirkime. Pareiškėjas pabrėžia ir akcentuoja, jog, kreipdamasis į tiekėjus dėl pasiūlymų / pasiūlymų galiojimo užtikrinimų pratęsimo, ne tik, kad nepažeidė, bet, priešingai, skatino konkurenciją pirkime (VPĮ 3 str. 1 d.). Išimtinai formalus ir VPĮ 29 str. 2 d. prieštaraujantis teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas (ABTĮ 147 str.).

32.Teismas neatsižvelgė ir nemotyvavo (ABTĮ 87 str. 1 ir 4 d.), kad tariami perkančiosios organizacijos VPĮ pažeidimai neturėjo jokios neigiamos įtakos, todėl nepagrįstai konstatavo, jog APVA pritaikyta 10 proc. dydžio nuo pirkimo sutarties vertės finansinė korekcija yra proporcinga APVA nustatytam tariamam pažeidimui (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 1 d.). Pareiškėjas dar kartą pabrėžia ir akcentuoja, jog laikosi nuoseklios tiek skunde, tiek šiame apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos, jog, šio konkretaus ginčo pirkimo atveju, perkančiosios organizacijos veiksmuose nenustatytina neatitiktis VPĮ reikalavimams, kas reiškia, jog finansinės pataisos taikymas apskritai yra neteisėtas. Vis dėlto, net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad perkančioji organizacija, vykdydama pirkimo procedūras, formaliai pažeidė VPĮ nuostatas, Agentūros pritaikyta ir teismo sprendimu patvirtinta finansinė pataisa yra neproporcinga, todėl neteisėta.

33.Teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, kurios yra svarbios finansinės korekcijos taikymo aspektu. Kaip matyti iš APVA Sprendimo dėl pažeidimo (15 puslapio), APVA akcentuoja, kad skirtumas tarp pigiausio pasiūlymo, kurį pateikė UAB „Versina“ (2 802 479,34 Eur be PVM) ir UAB „Gensera“ pasiūlymo (3 868 000,00 Eur be PVM) yra 1 065 520,66 Eur be PVM. Tariamą milijono dydžio nuostolį ar aplinkybę, kad pareiškėjas iš Pirkimo procedūrų pašalino 6 pigiausius pasiūlymus, APVA akcentuoja ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (34 pastraipa). Tačiau tai prieštarauja faktinėms administracinės bylos aplinkybėms. Tiek APVA, tiek ir teismas neįvertino, kad Perkančioji organizacija 2017 m. vasario 9 d. paprašė UAB „Versina“, UAB „Kvėdarsta“, UAB „KRS“ pagrįsti neįprastai mažas kainas, tačiau šie tiekėjai jų nepagrindė. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis VPĮ 40 straipsnio 1 dalimi, jų pasiūlymai privalėjo būti atmesti. Pažymi, kad šie tiekėjai taip pat nepateikė ir pasiūlymo galiojimo užtikrinimo. Todėl, 3 (trys) mažiausias kainas pateikę tiekėjai, kurie nepagrindė savo neįprastai mažų kainų, negalėjo toliau dalyvauti Pirkimo procedūrose ir jų pateikti pasiūlymai bei jų vertės neturėjo būti Perkančiosios organizacijos vertinamos. Tiek teismas, tiek ir APVA netinkamai įvertino ir Pirkimo sutarties su UAB „Gensera“ sudarymo aplinkybes. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pareiškėjas pasiūlė sudaryti sutartį UAB „Kauno dujotiekio statyba“ – tiekėjui, kurio pasiūlymas buvo pigiausias po UAB „Versina“, UAB „Kvėdarsta“, UAB „KRS“ pasiūlymų. Todėl nepriklausomai nuo Pirkimo procedūrų atlikimo ir jų vertinimo, sutartį buvo pasiūlyta sudaryti tiekėjui, kurio pasiūlymas buvo pigiausias.

34.APVA, pritaikydama 386 800,00 Eur finansinę korekciją, ir teismas palikdamas APVA Sprendimą dėl pažeidimo nepakeistą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos viešųjų pirkimų bylose, kuomet, išsaugant neteisėtai sudarytą sutartį, yra skiriama bauda perkančiajai organizacijai (VPĮ 952 str.).

35.Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

36.Agentūra vertina, kad perkančioji organizacija 2017 m. vasario 28 d. sprendimu (Pirkimų komisijos protokolo Nr. 65-03/31), atmesdama 5 tiekėjų pasiūlymus dėl to, jog jie nepratęsė pasiūlymų galiojimo ir pasiūlymų galiojimo užtikrinimų, kuriuos pratęsti paprašyta pasibaigus jų galiojimo terminui, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą, VPĮ 85 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 3 punktą, Pirkimo dokumentų 15.2 ir 16.6 punktus.

37.Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė VPĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatų. Agentūros įsitikinimu, teismas pagrįstai ir nenukrypdamas nuo paminėto straipsnio nuostatų konstatavo, kad perkančiosios organizacijos kreipimasis į tiekėjus dėl pasiūlymų galiojimo pratęsimo lėmė faktinį pirkimo sąlygų pakeitimą bei apribojo (sumažino) konkurenciją pirkime.

38.Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, perkančioji organizacija sistemingai (visus keturis kartus, kuomet prašė pratęsti pasiūlymų galiojimo užtikrinimus) nesilaikė jos atžvilgiu įtvirtinto reikalavimo dėl galimybės prašyti pratęsti pasiūlymų galiojimus / jų užtikrinimus iki jiems baigiant galioti, tačiau besąlygiškai (nors ir nepagrįstai) pritaikė reikalavimą tiekėjams tokius pratęsimus pateikti, o nepateikus – neįtraukė jų į sudaromą pasiūlymų eilę (5 tiekėjų), o vėliau tiekėjams, esantiems eilėje pagal pirmumą,

nesiūlė sudaryti pirkimo sutarties (2 tiekėjams). Toks perkančiosios organizacijos elgesys vertintinas kaip pažeidžiantis skaidrumo principą.

39.Atsakovas pažymi ir tai, kad vadovaujantis perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygų 16.6 punktu, „Prieš baigiantis užtikrinimo galiojimo terminui Perkančioji organizacija gali prašyti konkurso dalyvius pratęsti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo laiką iki konkrečiai nurodytos datos“. Taigi, pirma, prieš baigiantis pasiūlymų galiojimo užtikrinimo terminui, perkančioji organizacija turėjo teisę, bet ne pareigą prašyti jį pratęsti. Perkančiajai organizacijai paprašius, konkurso dalyviai, norėdami toliau dalyvauti konkurse, turėjo pareigą jį pratęsti. Antra, pasibaigus pasiūlymų galiojimo užtikrinimo terminui, perkančioji organizacija taip pat galėjo (turėjo teisę) prašyti juos pratęsti, bet konkurso dalyviai nebeturėjo pareigos šį prašymą įgyvendinti, t. y. šio prašymo neįgyvendinimas jiems neturėjo sukelti teisinių pasekmių.

40.Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais apie tariamą lygiateisiškumo principo laikymąsi, t. y. neva perkančioji organizacija, prašydama tiekėjų pratęsti pasiūlymų / pasiūlymų užtikrinimų galiojimą, nurodytus prašymus vienodai taikė visiems be išimties tiekėjams. Pirma, pažymėtina, kad neteisėtų reikalavimų taikymas visiems konkurso dalyviams negali būti pateisinamas lygiateisiškumo principu. Antra, ir svarbiausia, šio principo ne visos pirkimo vykdymo procedūros metu buvo laikomasi. 2017 m. vasario 28 d. Pirkimo komisija nusprendė atmesti 5 tiekėjų pasiūlymus (protokolo Nr. 65-03/31) ir neįtraukti jų į pasiūlymų eilę, nes per nustatytą terminą jie nepratęsė pasibaigusių pasiūlymų galiojimo ir jų galiojimo užtikrinimo. Tačiau kuomet 2017 m. birželio 7 d. UAB „Kauno vandenys“ pranešimu (CVP IS pranešimo Nr. 5286703) prašė 5 tiekėjų (UAB „Gensera“, UAB „Šiaulių plentas“, UAB „Žilinskis ir Co“, UAB „Kauno dujotiekio statyba“, UAB „Inti“) pratęsti pasiūlymų galiojimą užtikrinančius dokumentus ne trumpesniam kaip 2 mėnesių laikotarpiui, juos per nustatytą terminą pratęsė tik 4 dalyviai, o UAB „Žilinskis ir Co“ pasiūlymo galiojimo užtikrinimo pratęsimo nepateikė. Nepaisant to, kad UAB „Žilinskis ir Co“ pasiūlymo galiojimo užtikrinimo pratęsimo nepateikė, UAB „Kauno vandenys“ 2017 m. rugpjūčio 10 d. pranešimais (CVP IS pranešimų Nr. 545606 ir 5457312) vėl prašė 5 tiekėjų (įskaitant UAB „Žilinskis ir Co“) pratęsti pasiūlymų galiojimą užtikrinančius dokumentus ne trumpesniam kaip 1 mėnesio laikotarpiui. Taigi, UAB „Žilinskis ir Co“ nebuvo eliminuotas iš tolesnių pirkimo procedūrų, priešingai nei ankstesniame etape neįtraukus į pasiūlymų eilę 5 tiekėjų. Atsižvelgiant į tai, perkančiosios organizacijos teiginys, neva visus reikalavimus, vadovaujantis lygiateisiškumo principu, tiekėjams taikė vienodai, yra nepagrįstas.

41.Pažymi, kad Pirkimo dokumentų 15.2 punkte įtvirtinta nuostata yra perkančiosios organizacijos teisė, kuria ji gali naudotis iki pasibaigiant pasiūlymo galiojimui. Tuo tarpu 15.3 punktas turi būti taikomas sistemiškai su 15.2 punktu, t. y. konkurso dalyvio pasiūlymas netampa negaliojančiu, jeigu perkančioji organizacija nesilaiko savo reikalavimų, nurodytų pirkimo sąlygų 15.2 punkte paprašyti pasiūlymų galiojimus pratęsti laiku. Perkančioji organizacija, nesilaikydama savo pareigų, nepagrįstai naudojosi savo teise neįtraukti dalyvių į pasiūlymų eilę, o į pasiūlymų eilę įtrauktiems dalyviams nebesiūlyti sudaryti sutarties.

42.Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, UAB „Kauno vandenys“, vykdydami pirkimą, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą, VPĮ 85 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 3 punktą, Pirkimo dokumentų 15.2, 16.6 ir 33.4 punktus. Pažymi, kad už nustatytą pažeidimą vadovaujantis Gairių 2.2 punkto 15 papunkčiu taikoma 25 proc. finansinė pataisa. Pataisa gali būti sumažinta iki 10 proc. arba 5 proc., priklausomai nuo pažeidimo sunkumo. Agentūra, vadovaudamasi proporcingumo principu bei atsižvelgusi į reikšmingas aplinkybes, kurios vertintinos parenkant korekcijos dydį, finansinę pataisą sumažino nuo 25 proc. iki 10 proc. Agentūros vertinimu, finansinės pataisos dydis negali būti mažinamas iki 5 proc., kadangi dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, dėl kurių nustatytas pažeidimas, iš pirkimo procedūrų buvo eliminuoti 7 tiekėjai ir sutartis buvo sudaryta su vienu iš brangiausių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui pritaikyta 10 proc. finansinė pataisa už nustatytus viešojo pirkimo procedūrų (VPI 3 str. 1 d.; VPI 85 str. 2 d.; Taisyklių 3 p.; Pirkimo dokumentų 15.2 p. ir 16.6 p.) pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo. Ši priemonė pareiškėjui iš esmės pritaikyta už tai, kad jis 2017 m. vasario – rugpjūčio mėnesiais, vykdydamas viešuosius pirkimus, susijusius su Projekto įgyvendinimu, nepagrįstai ir neteisėtai atmetė tiekėjų pasiūlymus, kurių pirkimo kaina buvo mažesnė už šio pirkimo laimėtojo – UAB „Gensera“ pasiūlytą kainą, nes pasiūlymų galiojimus ir pasiūlymų galiojimo užtikrinimus iš šių tiekėjų, pareiškėjas pareikalavo pratęsti pasibaigus jų galiojimo terminui, kas neatitiko minėtų teisės aktų reikalavimų bei suvaržė konkurencijos galimybes šiame pirkime.

44. Pareiškėjas su atsakovo pateiktu teisės normų aiškinimu ir taikymu nesutinka ir teigia, kad jis, kaip perkančioji organizacija, turėjo teisę pareikalauti iš tiekėjų pratęsti pateiktų pasiūlymų galiojimus ir pasiūlymų galiojimo užtikrinimus, ir tais atvejais, kai yra pasibaigę jų galiojimo terminai, o tiekėjams jų savalaikiai nepateikus, jis, pareiškėjas, įgijo teisę pripažinti, kad šie tiekėjai atsisakė dalyvauti pirkime.

45. Šio ginčo išsprendimui aktualios yra VPĮ 29 straipsnio (redakcija galiojusi byloje nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo metu) nuostatos. VPĮ 29 straipsnio 1 nustatyta, kad pasiūlymas galioja jame tiekėjo nurodytą laiką. Šis laikas turi būti ne trumpesnis, negu yra nustatyta pirkimo dokumentuose. Jeigu pasiūlyme nenurodytas jo galiojimo laikas, laikoma, kad pasiūlymas galioja tiek, kiek nustatyta pirkimo dokumentuose. Pagal VPĮ 29 straipsnio 2 dalį kol nesibaigė pasiūlymų galiojimo laikas, perkančioji organizacija gali prašyti, kad tiekėjai pratęstų jų galiojimą iki konkrečiai nurodyto laiko. Tiekėjas gali atmesti tokį prašymą neprarasdamas teisės į savo pasiūlymo galiojimo užtikrinimą. VPĮ 29 straipsnio 3 dalis nustato, kad tiekėjas, kuris sutinka pratęsti savo pasiūlymo galiojimo laiką ir apie tai raštu praneša perkančiajai organizacijai, pratęsia pasiūlymo galiojimo užtikrinimo terminą arba pateikia naują pasiūlymo galiojimo užtikrinimą. Jeigu tiekėjas neatsako į perkančiosios organizacijos prašymą pratęsti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo terminą, jo nepratęsia arba nepateikia naujo pasiūlymo užtikrinimo, laikoma, kad jis atmetė prašymą pratęsti savo pasiūlymo galiojimo terminą. Pažymėtina, kad Pirkimo dokumentų 15.2.; 15.3. ir 16.6 punktuose išdėstytos perkančiosios organizacijos ir tiekėjo elgesio taisyklės aptariamoje srityje, atitinka VPĮ 29 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, todėl aiškintinos analogiškai.

46. Šia teisės norma yra nustatytas leistino elgesio modelis šio teisinio santykio subjektams – perkančiajai organizacijai ir tiekėjui. Perkančiajai organizacijai suteikta teisė, esant reikalui, prašyti tiekėjų pratęsti pasiūlymų galiojimo ir šių pasiūlymų galiojimo užtikrinimo priemonių terminus, tačiau ši teisė yra ribota laike. Ja perkančioji organizacija gali pasinaudoti iki tiekėjo pateikto pasiūlymo termino pabaigos, t. y., iki tol, kol galioja pasiūlymas. Atitinkamai, tiekėjui yra nustatyta pareiga pasirinktinai reaguoti į pateiktą perkančiosios organizacijos prašymą: arba patenkinti perkančiosios organizacijos prašymą ir pateikti pastarajam jo prašomus dokumentus, arba atsisakyti tai padaryti (raštu arba nutylėjimo būdu). Kai tiekėjas patenkina perkančiosios organizacijos prašymą, pastarajai atsiranda pareiga tęsti pirkimo procedūras su šiuo tiekėju. O kai tiekėjas atsisako tenkinti perkančiosios organizacijos prašymą, pastarajai atsiranda teisė pirkimo procedūras su šiuo tiekėju nutraukti.

47. Pažymėtina, kad VPĮ 29 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuojama yra pasiūlymo galiojimo ir pasiūlymo galiojimo užtikrinimo priemonių terminų pratęsimo sąlygos ir tvarka. Šioje teisės normoje nėra pateikta nuostatų, kurios reglamentuotų praleisto termino atnaujinimo klausimus. Teisine prasme termino pratęsimas ir termino atnaujinimas yra skirtingos teisinės kategorijos. Pratęsti galima tik dar galiojančius terminus, o atnaujinti – jau pasibaigusius. Priklausomai nuo teisinio santykio pobūdžio (viešojo administravimo, privatinės teisės, teisminės valdžios ir pan.), terminai gali būti pratęsiami ir atnaujinami kompetentingos institucijos sprendimu, šalių susitarimu ir pan. Nustatyta tvarka pratęsus ar atnaujinus terminą asmens atlikti veiksmai (priimti sprendimai, pasiūlymai ir pan.) sukelia teisines pasekmes kitiems atitinkamo teisinio santykio subjektams. Ir priešingai, nustatyta tvarka nepratęsus ar neatnaujinus termino, asmens veiksmai, atlikti po termino pabaigos, teisinių pasekmių kitiems atitinkamo teisinio santykio subjektams nesukelia.

48. Šiuo atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai apie minėtų teisės normų aiškinimą ir taikymą, yra neatitinkantys šių teisės normų turinio ir prasmės, todėl atmetami kaip nepagrįsti ir neteisingi.

49. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas keturis kartus – 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. balandžio 20 d. , 2017 m. birželio 7 d. ir 2017 m. rugpjūčio 10 d., prašė tiekėjų pratęsti pasiūlymų galiojimo terminą ir pateikti pasiūlymų galiojimo užtikrinimus pasibaigus pasiūlymų / pasiūlymo užtikrinimo terminams. Kadangi pareiškėjas pratęsti minėtus terminus tiekėjų prašė šiems terminams pasibaigus, todėl tokie jo prašymai negalėjo sukelti teikėjams pareigų numatytų VPĮ 29 straipsnio 2 ir 3 dalyse (atsakyti į pateiktą prašymą, su juo sutikti arba nesutikti). Tai savo ruožtu lemia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasinaudodamas VPĮ 29 straipsnio 3 dalimi, negalėjo nutraukti pirkimo procedūros su tais tiekėjais, kurie nepateikė atsakymo į pareiškėjo pateiktą prašymą pratęsti aptariamus terminus. Šiuo atveju pareiškėjas, jei pagrįstai manė, kad yra poreikis pratęsti šiuos terminus, kai jie jau yra pasibaigę, tai turėjo spręsti kitais būdais, pvz., nutraukdamas pirkimo procedūras ir pradėdamas jas iš naujo, pratęsdamas pasiūlymų pateikimo terminus ir pan.

50. Pažymėtina, kad teismų praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama perkančiųjų organizacijų pareiga tiekėjų pasiūlymų galiojimo klausimus spręsti ne formaliai ir tik esant reikalui pasinaudoti teise prašyti tiekėjų pratęsti pasiūlymų galiojimą ir/ar pasiūlymų galiojimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1192/2010; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-763-790/2020).

51. Byloje nustatyta ir tai, kad tokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų rezultate iš dešimties galėjusių dalyvauti pirkime tiekėjų, liko tik du, kurių pirkimo kaina buvo ženkliai didesnė už mažiausią kainą pasiūliusio tiekėjo (UAB „Inti“ pasiūlyta kaina buvo 3 499 988,00 EUR, o nupirkta iš UAB „Gensera“ už 3 868 000,00 EUR, skirtumas 368 012,00 EUR), kuris tokiu būdu buvo pašalintas iš pirkimo procedūros.

52. Byloje taip pat nustatyta, kad tik vieno tiekėjo, UAB „IRDAIVA“, pasiūlymas buvo atmestas dėl kitos priežasties – dėl techninės dalies nepatikslinimo per Pirkimo komisijos nustatytą terminą. Kitų priežasčių, dėl kurių nebūtų galėję likę aštuoni tiekėjai dalyvauti pirkimo procedūroje (pvz., dėl neatitikimo kvalifikaciniams reikalavimams, ar dėl pernelyg mažos ir nerealios kainos ir pan.) byloje nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas. Taip pat jis iš esmės nenurodo ir priežasčių dėl kurių negalėjo iki pasiūlymų galiojimo pabaigos užbaigti pirkimo procedūrų bei dėl kokių priežasčių reikėjo net keturis kartus pratęsti pasiūlymų galiojimo terminus.

53. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimų išvadų pagrįstumą, jog pareiškėjas tokiais savo veiksmais ne tik kad pažeidė VPĮ reikalavimus, bet ir atėmė galimybę dalyvauti kitiems tiekėjams pirkimo procedūrose, galėjusiems įvykdyti pirkimo sutartį, dėl ko galimai buvo neracionaliai panaudotos tam skirtos lėšos.

54. Šios išvados pagrindu darytina ir kita išvada, kad konkurencijos suvaržymas ir galimai neracionalus lėšų panaudojimas yra tos aplinkybės, kurios sudarė sąlygas pareiškėjo atžvilgiu taikyti Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C(2013) 9527 patvirtintų Gairių 2.2 punkto 15 papunktį, numatantį finansinių pataisų galimybę nuo 5 iki 25 procentų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui paskirtos pataisos dydis (10 procentų) atitinka jo padarytų pažeidimų sunkumą ir mastą bei kad ši sankcija yra proporcinga jo padarytų pažeidimų pobūdžiui.

55. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis byloje nagrinėjamais klausimais ir jų nebekartoja, nes šios išvados yra pagrįstos išsamiu ir visapusišku bylos faktinių aplinkybių vertinimu bei tinkamu materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu.

56. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22406 2020-10-29 2020-10-14 2020-10-14 -

Administracinė byla Nr. eA-1654-438/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01540-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovams R. L. ir M. L. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Palangos miesto rinkliavų centras su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. L. 87,84 Eur ir M. L. bei R. L. solidariai 240,37 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, kuriais pareiškėjui pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T2-162 patvirtinti naujos redakcijos Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai, kurių 8 punkte numatyta, jog vietinės rinkliavos mokėtojai – nekilnojamojo turto objektų, esančių savivaldybės teritorijoje, ir kurių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgaliotas asmuo. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis atsakovai nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą Palangoje. Atsakovams buvo siunčiamas priminimas bei įspėjimas dėl privalomos įmokos mokėjimo, tačiau jie įsiskolinimo nesumokėjo.

3. Atsakovas R. L. nurodė, jog nekilnojamuoju turtu naudojasi per metus tik vieną ketvirtį (III), tam patvirtinti pateikė teismui priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitą nuo 2012 m. iki 2018 m. liepos 30 d., uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Palangos vandenys“ mokesčių paskaičiavimo pažymą, verslo liudijimus.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovų solidariai R. L. ir M. L. pareiškėjui Palangos miesto rinkliavų centrui 3,81 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

5. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog atsakovai nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, todėl pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (nauja redakcija patvirtinta 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70) patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 punktą bei 2017 m. birželio 22 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-162 patvirtintų naujos redakcijos Nuostatų 8 punktą jie yra vietinės rinkliavos mokėtojai. Iš teismui pateiktų mokėjimo pranešimų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. atsakovams buvo priskaičiuota 319,69 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma. Atsakovas ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. sumokėjo pareiškėjui už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą 77,83 Eur (b. l. 12–17).

6. Teismas nurodė, kad vietinės rinkliavos mokėtoju asmuo tampa pagal tam tikrus kriterijus, šiuo atveju nekilnojamojo turto valdymą. Atsakovams nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai ir pagal šį kriterijų jie pripažįstami vietinės rinkliavos mokėtojais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad yra numatyta išimtis, suteikianti teisę vietinės rinkliavos mokėtojui kreiptis į vietinės rinkliavos administratorių dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo. Ši teisė yra vietinės rinkliavos mokėtojo diskrecija ir tik pats asmuo (įgaliotas atstovas) turi kreiptis dėl tokios lengvatos taikymo. Atsakovas pateikė teismui 2010 m. rugpjūčio 27 d. prašymą dėl lengvatos taikymo, tačiau prašymų už ginčo laikotarpį nepateikė. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovai kreipėsi su prašymu iš dalies atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ir būtų atleisti nuo vietinės rinkliavos sumokėjimo. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog atsakovų prašymų dėl lengvatos taikymo nebuvo gauta.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nesutikimą mokėti vietinę rinkliavą už 2013–2017 m. I, II ir IV ketvirčius argumentuoja tuo, jog nekilnojamas turtas naudojamas tik vieną ketvirtį per metus (III ketvirtį) vasaros sezonu metu, o kitais ketvirčiais pastatas nenaudojamas, kadangi šaltuoju metų laiko jis netinkamas naudoti, tuo metu yra nesunaudojama nei elektra, nei vanduo, pastatas nėra prijungtas prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, Palangos miesto savivaldybės administracija Šventosios seniūnija apžiūros akte patvirtino, jog pastato patalpos tinkamos naudoti šiltuoju metų laiku. Atsakovai pateikė teismui verslo liudijimus už 2013–2017 metus iš kurių matyti, jog veiklos vykdymo laikotarpis yra nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, kad komunalinės atliekos 2013–2017 m. I, II ir IV ketvirčiais nesusidarė.

8. Teismas įvertino, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių rašytinių duomenų, paneigiančių atsakovų tvirtinimą, jog 2013–2017 metų I, II ir IV ketvirčiais nesusidarė atliekos. Pareiškėjas teismui nepateikė rašytinių duomenų, patvirtinančių jog minėtu laikotarpiu atsakovų nekilnojamam turtui buvo priskirti konteineriai ir minėtu laikotarpiu susidarė atliekos ir jos buvo išvežamos.

9. Taigi, teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą, priėjo išvadą, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių duomenis apie tai, kad 2013–2017 metų I, II ir IV ketvirčiais atsakovai priklausančiame nekilnojamojo turto objekte negyveno, juo nesinaudojo, todėl, teismo nuomone, atsakovai įrodė, jog minėtu laikotarpiu atliekų neturėjo, dėl to jie negali būti laikomi atliekų turėtojais. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pareiškėjo reikalavimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovų dalį dėl 2013–2017 metų I, II, ir IV ketvirčiui priskaičiuotos rinkliavos (238,05 Eur) atmetė kaip nepagrįstą.

10.Nurodytų aplinkybių pagrindu pareiškėjo reikalavimą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovų teismas tenkino iš dalies, priteisiant iš atsakovų 3,81 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos (319,69 (suma už ginčo laikotarpį 2013–2017 metus) – 238,05 (suma už 2013–2017 metų I, II, ir IV ketvirčius) – 77,83 (sumokėta pareiškėjo įmoka už ginčo laikotarpį)).

III.

11.Pareiškėjas Palangos miesto rinkliavų centras pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pilnai tenkinti Palangos miesto rinkliavų centro prašymą Nr. (1.15.)-C31-309.

12.Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Rinkliavų centro pateiktą atsiliepimą, kuriame aiškiai išdėstytos taisyklės dėl nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu deklaravimo. Nevertino to, kad atsakovai niekada nesinaudojo teisėmis nustatytomis teisės aktuose, reglamentuojančiuose vietinės rinkliavos lengvatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad vietinė rinkliava nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinę rinkliavą privalo mokėti kiekvienas asmuo, kuris valdo, naudoja, disponuoja nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamojo turto objektu, jeigu neįrodo, kad nekilnojamojo turto objektas yra nenaudojamas. Deklaruoti nesinaudojimą nekilnojamojo turto objektu vietinės rinkliavos mokėtojai privalo vadovaudamiesi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 2 punktu patvirtintu Nekilnojamojo turto objektų savininkų arbą įgaliotų asmenų nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu deklaravimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), pateikdami reikalaujamus dokumentus nustatytais terminais.

13.Teismas sprendime klaidingai nurodo, kad nepateikta įrodymų, jog prie nekilnojamojo turto objekto buvo priskirtas konteineris. Rinkliavų centras teismui 2019 m. sausio 18 d. pateikė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktoriaus pasirašytą raštą, kuriame informuojama, jog adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ginčo laikotarpiu buvo konteineris ir jis buvo aptarnaujamas pagal Palangos miesto savivaldybės nustatytą grafiką. Pažymi, kad vietinės rinkliavos administratorius yra Palangos miesto rinkliavų centras, o atliekų vežėjas UAB

„Palangos komunalinis ūkis“, todėl informaciją apie konteinerius ir aptarnavimą pateikia UAB „Palangos komunalinis ūkis“.

14.Pareiškėjo nuomone, teismas vertino tik atsakovo pateiktus dokumentus, neatsižvelgdamas į Rinkliavų centro pateiktus paaiškinimus ir dokumentus bei teisės aktų nuostatas, kurių nesilaikė atsakovai. Teismo sprendimas yra prieštaringai ir formuojantis praktiką, kad vietinės rinkliavos mokėtojai gali nepaisyti teisės aktų reikalavimų ir patys paskaičiuoti rinkliavų dydžius. Atsakovai moka savo nuožiūra paskaičiavę už tris mėnesius, nors vietinė rinkliava iš prigimties yra metinė, todėl ir lengvatos yra taikomos už praėjusius kalendorinius metus. Tarybos patvirtintos nuostatos dėl nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu iki 2017 m. birželio 30 d. suteikė galimybę asmenims susimažinti mokėtiną rinkliavą, o išvis nenaudojantiems nekilnojamo turto, išvis nemokėti, bet atsakovai šia teise nepasinaudojo. Be to, pagal atsakovų pateiktas pažymas matyti, kad nekilnojamojo turto objektas yra naudojamas.

15.Atsakovai pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16.Atsakovai teigia, kad neatsisako mokėti už suteiktas paslaugas ir atliktą darbą, sąžiningai mokėjo visus metus pagal faktiškai gautas paslaugas ir nurodytas PMRC apskaičiuotas mokesčių išklotines ir mokėjimo grafikus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl R. L. 87,84 Eur ir M. L. bei R. L. solidariai 240,37 Eur nesumokėtos vietinė rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

18. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taip pat šiuo atveju yra svarbūs Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 1 punktu, pakeistų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 1 punktu, 4 punktas, kuriame nurodyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surikinimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatose nustatyta tvarka. 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Palangos miesto savivaldybės taryba patvirtino naujus Nuostatus Nr. T2-162, kurių 2 punkte įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje.

19. Šiuo atveju ginčo dėl to, ar atsakovai Nuostatų prasme yra vietinės rinkliavos mokėtojai – nekyla, nes atsakovams nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje. Taigi, atsakovai laikytini vietinės rinkliavos mokėtojais.

20. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas

paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

21. Teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

23. Atsakovai į bylą pateikė priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitas (I t., b. l. 41–49), UAB „Palangos vandenys“ mokesčių paskaičiavimo pažymas (I t., b. l. 50–73), UAB „Palangos šilumos tinklai“ 2018 m. rugpjūčio 16 d. pažymą Nr. SD18-489, kurioje nurodyta, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Palanga, nėra prijungtas prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklų ir Bendrovės paslaugomis nesinaudoja (I t., b. l. 74), Palangos miesto savivaldybės administracijos Šventosios seniūnijos 2018 m. rugpjūčio 20 d. Pastato (duomenys neskelbtini), Palangoje, poilsio patalpų apžiūros aktą, kuriame nurodyta, jog nuvykus į vietą ir apžiūrėjus poilsio patalpas, konstatuojama, kad patalpos tinkamos naudoti šiltuoju metų laiku (I t., b. l. 75). Atsakovai taip pat pateikė Valstybės įmonės registrų centro Klaipėdos filialo raštą, kuriame teigiama, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga, teisėtai atjungtas nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų (I t., b. l. 137) ir verslo liudijimus, kuriuose nurodoma, kad adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, mokesčių mokėtoja M. L. gyvenamosios paskirties patalpų nuomą, neteikiant apgyvendinimo paslaugų vykdo vasaros sezono metu (I t., b. l. 171–176). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju priėjo prie išvados, kad atsakovai įrodė, jog 2013–2017 metų I, II ir IV ketvirčiais atliekų neturėjo, dėl to jie negali būti laikomi atliekų turėtojais.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, pažymi, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad kreipėsi į pareiškėją dėl to, kad jiems vietinė rinkliava už ginčo laikotarpį būtų skaičiuojama pagal faktinį susidarančių atliekų kiekį arba dėl to, kad atliekos jiems priklausančiame nuosavybės teisės objekte apskritai nesusidaro. Taigi, pareiškėjas negalėjo žinoti ir įvertinti atsakovų situacijos, su ja susijusių aplinkybių pagrįstumo ir reikšmės bei priimti sprendimą dėl atsakovų atitinkamo vietinės rinkliavos mokėjimo.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė į bylą pažymą apie skolą dėl vietinės rinkliavos mokėjimų Nr. (3.35)-C29-244 (I t., b. l. 4). Atsakovas taip pat pateikė į bylą lentelę, iš kurios matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. atsakovas sumokėjo 75,08 Eur (I t., b. l. 180). Apskaičiuotos ir nesumokėtos sumos, kaip nurodė pareiškėjas, nurodytos pažymoje apie skolą. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktų duomenų teisingumu neturi.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog iš atsakovų R. L. ir M. L. pareiškėjui Palangos miesto rinkliavų centrui priteistina tik 3,81 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma. Taigi, apeliacinis skundas

tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo R. L. 87,84 Eur ir M. L. bei R. L. solidariai 240,37 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti ir jo

rezoliucinę dalį išdėstyti taip:„Priteisti pareiškėjui Palangos miesto rinkliavų centrui iš atsakovo R. L. 87,84 Eur (aštuoniasdešimt

septynis eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus) ir M. L. bei R. L. solidariai 240,37 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų ir trisdešimt septynis centus) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22447 2020-10-29 2020-10-16 2020-10-16 -

Administracinė byla Nr. eA-4671-1062/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01105-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.3; 18.4.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. L., G. R. (G. R.) ir S. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., N. R., S. N. (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Vilniaus Projektai“ ir Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarė V. Š.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja Generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, padavė teismui pareiškimą, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 2) panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4097 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 3) panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 4) panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 5) panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); 6) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu: priteisti valstybei 290 000 Eur iš G. R.; priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.; priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.; priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R.

2. Pareiškėja pareiškime nurodė: 2.1. G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R.

žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, šiame prašyme nurodė kitus pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. ir S. N., tačiau pastarieji asmenys nėra pasirašę prašyme. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R pateiktais duomenimis, buvęs savininkas M. R. (M. R.) turėjo šiuos įpėdinius: žmoną R., sūnus S. ir R., dukterį D. K., taip pat 4,9170 ha žemės (nesant duomenų apie išskirtas kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusias žemės dalis, laikytina, jog šių bendraturčių dalys buvo lygios, t. y. kiekvienam iš jų priklausė po 1,2292 ha). G. R., N. R., P. R. ir S. N. (toliau kartu – ir atsakovai) 2001 m. liepos 23 d. pateikė naujus prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Kadangi S. R. ir R. R. yra skirtingi žemės savininkai, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste

gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą. Šiuo atveju atsakovai į eilę buvo įrašyti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, todėl nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi ir jiems negalėjo būti neatlygintinai nuosavybėn perduotos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys.

2.2. Pagal suformuotą teismų praktiką valstybinės žemės apsaugos ir disponavimo ja teisėtumo klausimai yra neabejotinai susiję su visos visuomenės, t. y. viešuoju, interesu. Be to, šiems teisiniams santykiams taikytinas ex injuria jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė) principas.

2.3. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus turėtų būti taikoma restitucija. Šiuo atveju restitucija natūra neįmanoma, nes trečiasis suinteresuotas asmuo, įgijęs iš atsakovų žemės sklypą – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vakarų Vilniaus Projektai“ (toliau – ir bendrovė), laikytinas sąžiningu įgijėju. Aplinkybių, kurioms esant galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 str. 2 d.), todėl restitucija atliktina sumokant ekvivalentą pinigais.

2.4. Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. prašymas ginti viešąjį interesą elektroniniu paštu buvo gautas 2017 m. vasario 22 d., tik su nuoroda į interneto svetainę www.15min.lt. Prokuratūra reikiamus duomenis iš NŽT gavo 2017 m. kovo 10 d. ir būtent nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą.

2.5. Pareiškėja patikslintame pareiškime savo argumentus papildė NŽT atsiliepime į pareiškimą išdėstytais argumentais, be kita ko, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę atsakovams buvo atkurtos į per didelį plotą (viršytas plotas kiekvienam atsakovui sudarė po apie 0,065 ha), taip pat kad atsakovai, tvirtindami, jog M. R. turėtas 4,9170 ha žemės sklypas buvo padalytas tik į tris dalis (K. D. planuose nenumatyta), nepasinaudojo teise kreiptis į teismą šiam faktui nustatyti, o pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija nėra pakankama jų pozicijai patvirtinti (plano kopijoje yra padaryti taisymai (nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B); planas nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos; nepateikti jokie dokumentai, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas planas, koks yra plane padarytų įrašų, įbrėžtų geografinių figūrų turinys). Panaikinus NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3.), kuriuo P. R. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę, perduodant dalį žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), turėtų būti panaikintas ir P. R. paveldėtojai J. L. išduotas 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas NŽT atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašė tenkinti jos reikalavimus. Atsiliepime į pareiškimą buvo nurodyta:

3.1. Atsakovai dėl teiginių, kad 4,9170 ha ploto žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, buvo padalytas į tris dalis, nepasinaudojo jiems išaiškinta teise kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė šį žemės sklypą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2.) patvirtintame Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, sąraše atsakovai buvo įrašyti atitinkamai 3, 4, 5 ir 6 eilės numeriais pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. turėtą žemę padavimo datą, nepaisant to, kad pagal šį prašymą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais jau buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai. Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. valdytą žemę atsakovai pateikė 2001 m. liepos 23 d. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį prašyme atkurti nuosavybės teises turi būti nurodoma, be kita ko, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė. Be to, prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą. Šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G. R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą.

3.2. NŽT palaikė pareiškėjos poziciją, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduoti atskirai į kiekvieno iš jų turėtą žemę. Niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. tekusią 1,2292 ha žemės dalį, todėl atsakovams nuosavybės teisės atkurtos į per didelį žemės plotą: G. R. nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę atkurtos iš viso į 0,3727 ha žemės, t. y. į 0,0645 ha didesnį žemės plotą nei jam priklauso, N. R. – į 0,3724 ha žemės (0,0651 ha daugiau nei jam priklauso), P. R. – į 0,3726 ha (0,0653 ha daugiau nei jam priklauso), S. N. – į 0,3727 ha 90,0654 ha daugiau nei jai priklauso). Žemės ploto dalis, viršijanti plotą, į kurį atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, viršija R. R. turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos (atitinkamai 0,0296 ha, 0,0299 ha, 0,0297 ha ir 0,0296 ha).

4. Atsakovas G. R. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Atsiliepime į pareiškimą buvo nurodyta:4.1. Pagrįstai tikėjosi, kad jo seneliams R. ir M. R. priklausiusi žemė paveldėjimo būdu atiteko jo

tėvui S. R., todėl 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodė tik S. R., taip pat nurodė jam žinomą buvusių savininkų valdytos žemės plotą – 4 ha. Atsakovai vėliau teikė kitus prašymus, dokumentus, geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis ir išreiškė aiškų norą, kad nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos ir į R. R., ir į S. R. turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toliau buvo vykdoma dėl abiem buvusiems žemės savininkams priklausiusios žemės. Jau 2004 metais atsakovams buvo išduotos pažymos, patikslintos 2005 m., kuriose nurodyta atsakovams natūra atkurtino žemės ploto dalis. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 49SF-14.49.104.-255 informavo G. R., kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje (toliau – ir Eilė) G. R. įrašytas pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo pateikimo datą, tačiau, pakartotinai įvertinus nuosavybės teisių į buvusios savininkės R. R. valdytą žemę atkūrimo dokumentus, Vilniaus miesto skyriaus vedėjai tikslinant Eilę, G. R. bus įrašytas pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu.

4.2. Pareiškėjos argumentai prieštarauja teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai bei NŽT praktikai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme G. R. pateikė pakankamai duomenų, iš kurių aišku, jog siekiama atkurti nuosavybės teises į visą R. šeimai priklausiusią žemę buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas pateiktas tik dėl S. R. priklausiusios žemės grąžinimo. NŽT akivaizdžiai pakako 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytų duomenų, nes ji pati atsakovus į Eilę įtraukė pagal šį prašymą. Nė viena institucija atsakovams neminėjo, kad jų prašymai pateikti netinkamai ir kad jie neturi teisės atkurti nuosavybės teises į S. R. ir R. R. priklausiusią žemę, priešingai – valstybės institucijos sudarė sąlygas atsakovams įgyti teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės jiems bus atkurtos į abiejų buvusių savininkų turėtą žemę. Atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Nors N. R., P. R. ir S. N. nepasirašė 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, kuriame jie buvo įvardyti kaip pretendentai, tačiau jie savo valią atkurti nuosavybės teises išreiškė vėliau, todėl vadovaujantis teismų praktika nuosavybės teisės jiems turėjo būti atkurtos pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą. Prašymai, kuriuose piliečiai nurodė netikslius duomenis apie buvusius žemės savininkus, t. y. nurodė ne visus buvusius savininkus arba nurodė ne tą asmenį, kuris iš tikrųjų buvo žemės savininku 1940 m., bet į kurio išlikusį turtą piliečiai taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises, gali būti laikomi tinkamai paduotais prašymais, o priešingas vertinimas neatitiktų iki šiol valstybės institucijų vykdytos praktikos. Be to, pareiškėja neprašė teismo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910, kuriuo buvo pakeista atsakovų vieta Eilėje.

4.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, jog 4,9170 ha žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, po M. R. mirties buvo padalytas po lygiai keturiems jo įpėdiniams, kadangi iš vėlesnių dokumentų, parengtų 1938

m., matyti, jog šis sklypas buvo padalytas į tris sklypus, kurie priklausė atitinkamai S. R., R. R. ir R. R.

4.4. Aplinkybė, kad atsakovai pretendentų susirinkime naujus žemės sklypus pasirinko pagal neteisingą numerį Eilėje, nereiškia, kad šie veiksmai pažeidė valstybės teises ir teisėtus interesus, kitų konkrečių piliečių teises, nes nėra jokių duomenų, kuriems konkretiems piliečiams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o nuosavybės teisių atkūrimo metu atsakovai turėjo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, būti įrašytiems į Eilę ir kt. Panaikinus pareiškėjos nurodytus administracinius aktus ir pritaikius restituciją, valstybė privalės iš naujo atlikti tą pačią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atsakovų atžvilgiu, kurios metu bus pasiektas tas pats rezultatas – pasirinkti nauji žemės sklypai individualiai statybai ir į juo atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, teikė visus reikalingus dokumentus (duomenis), o nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko 25 metus. Restitucijos taikymas atsakovų atžvilgiu šiuo atveju būtų aiškiai neproporcingas, nes visa našta dėl institucijų klaidų ištaisymo perkeliama sąžiningiems piliečiams, be to, vėliau (pakartotinai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą) atsakovams gali būti perduoti net vertingesni žemės sklypai. Todėl net tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų pripažintas neteisėtu, turi būti laikoma, kad atsakovų atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimas užbaigtas, o piniginis ekvivalentas į valstybės biudžetą neturi būti priteisiamas.

5. Atsakovai S. N., J. L. ir N. R. atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą nurodė su juo nesutinkantys, pritariantys atsakovo G. R. atsiliepime į pareiškimą išdėstytoms aplinkybėms ir argumentams.

6. Atsakovė J. L. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti. Atsiliepime į pareiškimą nurodė:

6.1. Pozicija, kad prašymu atkurti nuosavybės teises, pagal kurio padavimo datą piliečiai, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 37 punktu, įrašomi į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai ar kita paskirčiai gauti, pripažįstamas tik toks prašymas, kuriame įrašytas atkūrimo (atlyginimo) būdas – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, įsigaliojusioms 1997 m. liepos 9 d. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos, įsigaliojusios 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę pačiai NŽT (iki 2010 m. liepos 1 d. – apskrities viršininko administracijai) parinkti atlyginimo būdą, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, bei įrašyti piliečius į eilę tokiam sklypui gauti pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais atkūrus nuosavybės teises atsakovams į S. R. turėtą žemę aiškiai pripažinta, kad atsakovai į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti buvo įrašyti pagal pirminio 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo datą, institucijos nekėlė abejonių dėl pastarųjų sprendimų teisėtumo. Pareiškėja šiuo atveju tiems patiems pretendentams taiko nevienodus kriterijus vien dėl ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirtinių savybių – teritorijos, kurioje yra šis žemės sklypas, didelės rinkos vertės.

6.2. Iš nuosavybės teisių procese G. R. 2002 m. pateiktų dokumentų, konkrečiai – (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m. ištrauka, matyti, jog 4,9170 ha žemės sklypas, kurį savo įpėdiniams paliko M. R., buvo padalytas į tris dalis, tekusias G. R. tėvui S. R., dėdei R. R. ir senelei R. R. Minėtas planas yra vėliausias dokumentas iki 1940 metų nacionalizacijos. Pareiškėja nepagrįstai vertino, kad toks dokumentas nėra tinkamas. Šią plano ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir toks dokumentas atitinka Tvarkos 12 punkte išvardytus dokumentus. Tai, kad pareiškėjai neaiškus geometrinių figūrų turinys bei tikslas, kuriam buvo rengiamas šis planas, nereiškia, kad šis archyvo dokumentas yra netinkamas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Atsakovams nekilo poreikis kreiptis į teismą dėl juridinių faktų nustatymo, nes NŽT direktorius 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1931 bei NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. spalio 8 d. raštais Nr. 49SF-(14.49.104.)-955 ir Nr. 49SF-(14.49.104.)-957 iš esmės pripažino, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakanka tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

6.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, jog nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į per didelį žemės plotą. 4,9170 ha sklypas buvo padalytas į tris dalis, tačiau net tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad R. R. iki nacionalizacijos valdė tik 1,2292 ha plotą (4,9170 ha / 4), pareiškėja nepagrįstai prašo sprendimus atkurti nuosavybės teises atsakovams panaikinti visa apimtimi. Nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais, o ne NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui patvirtinus 2014 m. gruodžio 31 d. išvadas. Nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams procesas tęsėsi ir po ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. NŽT 2016 m. birželio–liepos mėn. priimtais sprendimais atsakovams neatlygintinai nuosavybėn perduoti kiti lygiaverčiai plotai, todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2016 m. balandžio 22 d.) žemės plotas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, į kurį atsakovai galėjo atkurti nuosavybės teises, viršijo mažiau nei nurodė pareiškėjas (kiekvieno atsakovo atžvilgiu – po apie 0,025 ha). Esant tokiai situacijai, pareiškėja turėjo kreiptis dėl vėliausiai priimtų sprendimų panaikinimo, o ne dėl savo pasirinktų sprendimų panaikinimo, ir tik tokia apimtimi, kuria žemės plotas buvo viršytas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime į pareiškimą nurodė:

7.1. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) teisėtai įsigijo 2016 metų rugpjūčio–rugsėjo mėn. sudarytomis pirkimo-pardavimo sutartimis už bendrą 805 000 Eur kainą. Šis žemės sklypas buvo įsigyjamas su sąlyga, kad bendrovei bus parduotas visas sklypas, įskaitant dalį, kuri įsigyta iš trečiojo asmens J. J. M., kurio nuosavybės teisės į atitinkamą sklypo dalį nėra ginčijamos. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra pradėjusi prekybos centro žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) projektavimo darbus. Trečiasis suinteresuotas asmuo nieko nežinojo apie pareiškime nurodytas aplinkybes dėl numanomų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kadangi bendrovė laikytina sąžiningu žemės sklypo įgijėju ir nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galimas žemės sklypo išreikalavimas natūra, ginčo žemės sklypo restitucija natūra negalima.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1164-525/2019 iš dalies patenkino atsakovų J. L., G. R., N. R. ir S. N. apeliacinius skundus, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir perdavė administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir savo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos pareiškime ir patikslintame pareiškime pateiktų argumentų grupės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimo į žemę eiliškumo ir tvarkos pažeidimais. Teisėjų kolegija vertino, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo eiliškumo ir tvarkos pažeidimai yra vieni iš esminių sprendžiant kilusį ginčą, nes eiliškumas bei tvarkos nesilaikymas apsprendžia pareiškėjų (pretendentų atkurti nuosavybės teises) vietą eilėje, pasirenkant naujus žemės sklypus, tuo pačiu turi įtakos ir į kitų piliečių, taip pat pretenduojančių gauti naujus žemės sklypus, vietą eilėje. Neatlikęs šios pareiškėjos argumentų grupės analizės, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą teismo sprendimą pagrįsti teisiniais argumentais (motyvais).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitiko teisinio aiškumo reikalavimo, nes iš sprendimo turinio nėra aišku, kokios konkrečios Atkūrimo įstatymo nuostatos, priimant ginčo sprendimus, buvo pažeistos.

III.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs administracinę bylą, 2020 m. birželio 16 d. sprendimu visiškai tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. (tėvo) žemę; Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. sausio 31 d. priėmė sprendimus Nr. 01-1109, Nr. 01-1110, Nr. 01-1111 ir Nr. 01-1112, kuriais nusprendė atkurti nuosavybės teises N. R., S. N., G. R. ir P. R. į kiekvienam iš jų proporcingai tenkančią buvusio savininko S. R. valdytoje 0,2150 ha žemėje, esančioje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, tenkančią dalį, neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai (atitinkamai 0,1003 ha, 0,1001 ha, 0,0994 ha ir 0,1001 ha). Sprendimuose taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (atitinkamai 0,1147 ha, 0,1149 ha, 0,1156 ha ir 0,1149 ha) bus atkurtos vėliau; 2001 m. liepos 23 d. P. R., G. R., N. R. ir S. N. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. į R. R. priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, suteikiant naują žemės sklypą už žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, po 1995 m. grąžinti natūra. Prašymuose kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į šio turto susigrąžinimą, nurodė vieni kitus bei pažymėjo, kad pirminis prašymas buvo teiktas 1991 m. lapkričio 7 d. Kartu su 2001 m. liepos 23 d. prašymais buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. 2252-R, kuriame nurodyta, kad Vilniaus–Trakų seniūnijos archyviniame fonde, Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąraše įrašyta R. R., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 3 ½ deš. žemės, įgytos iš vyro. Taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo hipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniaus–Trakų apskrities, Riešės valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamojo turto hipotekos knygoje Nr. 17021, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1932 m. rugsėjo 7 d. ir sutikrintame 1936 m. gruodžio 2 d., įrašyti M. R. įpėdiniai: žmona R., sūnūs S. ir R., duktė D. K., sklype Nr. 50 turėję 4,9170 ha žemės; 2001 m. rugpjūčio 1 d. S. N., N. R. ir P. R. įgaliojo G. R. būti jų atstovu visose valstybinėse, visuomeninėse, finansų, žemėtvarkos ir kt. įstaigose tvarkant reikalus dėl nuosavybės teisių atstatymo į S. R. ir R. R. valdytą žemę; 2001 m. lapkričio 7 d. G. R. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti natūra išlikusią žemę (1,46 ha), priklausiusią M. R., R. R. ir S. R. Nurodė, kad pirmasis prašymas buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d., o 2001 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai už buvusio savininko M. R. 1,229 ha žemę Vilniaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime. Po naujų žemės sklypų suteikimo individualiai statybai ar kitai paskirčiai likusios žemės dalį prašė grąžinti natūra. Analogiškus reikalavimus nurodė 2002 m. rugsėjo 25 d. 2002 m. spalio 16 d., 2003 m. kovo 17 d., 24 d., 25 d. ir 26 d. teiktuose prašymuose; 2004 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsakovams išdavė pažymas (kiekvienam po dvi) Nr. 182, Nr. 183, Nr. 184, Nr. 185, Nr. 186, Nr. 188, Nr. 189 ir Nr. 190, kuriose nurodytos dalys R. R. ir S. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime, į kurias kiekvienas iš atsakovų gali atkurti nuosavybės teises; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintas 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš Eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš Eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš Eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš Eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu, pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d.; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) pripažino netekusiu galios 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtintimo“ ir pakeitė 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2) patvirtino Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, sąrašą, kuriame S. N. buvo įrašyta 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-329-(14.49.2) nusprendė išbraukti

piliečius iš 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintos Eilės bei pakeisti 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintą 1 priedą, išdėstant jį nauja redakcija, t. y. įrašant S. N. – 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu; 2016 m. kovo 30–31 d. ir 2016 m. balandžio 4–6 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje įvyko naujų žemės sklypų individualiai statybai, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, skirstymo komisijos posėdžiai. 2016 m. balandžio 21 d. posėdžio protokole Nr. 49PRT-8-(14.49.101) nurodoma, kad G. R. savo ir jį įgaliojusių kitų atsakovų vardu pasirinko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje, Vilniuje, dalis; NŽT ginčijamais 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-147-(14.49.3), Nr. 49S-148-(14.49.3), Nr. 49S-149-(14.49.3) ir Nr. 49S-150-(14.49.3) atkūrė nuosavybės teises atsakovams į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytoje 0,4100 ha žemėje, tenkančią dalį, perduodant bendrosios nuosavybės teise pasirinktas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis. Nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią dalį (kiekvienam po 0,0250 ha) bus atkurtos vėliau. Bendraturčiais nurodomi J. J. M., G. R., S. N., P. R. ir N. R.; 2016 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto 21–ojo notaro biuro notarė V. Š. J. L. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2016 m. rugpjūčio 2 d. G. R., S. N. ir J. L. su UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovai pardavė jiems priklausančias žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, t. y. iš viso 2850/5000 dalių. 2016 m. rugsėjo 14 d. N. R. su A. K. ir UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė pirkėjo teisių pagal žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį perleidimo sutartį, kuriuo naujasis pirkėjas UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ perima visas pradinio pirkėjo A. K. turimas pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. liepos 29 d. žemės sklypo dalies, t. y. 950/5000 dalių (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartį; 2017 m. balandžio 7 d. NŽT direktorius priėmė įsakymą Nr. 1P-189-(1.3), kuriuo sudarė darbo grupę 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 1PS17-60-(2.30) nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. ir K. D. bendrosios nuosavybės teise valdytą 4,9170 ha žemės sklypą teisėtumo patikrinimui atlikti; Darbo grupė 2017 m. gegužės 9 d. priėmė išvadą Nr. 1L9-80-(3.2.), kurioje konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. žemę buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos dėl piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir dėl to pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą negu jiems tenka pagal įstatymą. Be to, piliečiai į eilę naujam žemės sklypui gauti už buvusios savininkės R. R. turėtą žemę įrašyti nesilaikant Tvarkos 37 punkte nustatyto reglamentavimo. 2017 m. gegužės 18 d. minėta išvada gauta Generalinėje prokuratūroje; gindama viešąjį interesą Generalinės prokuratūros prokurorė 2017 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama panaikinti administracinius aktus ir šių sprendimų pagrindu sudarytus civilinius sandorius bei taikyti restituciją natūra.

14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas atsakovų J. L., G. R., N. R. ir S. N. apeliacinius skundus, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatavo, kad „pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriose teismas pasisako dėl prokuroro ginamo viešojo intereso šioje byloje, taip pat dėl termino, per kurį prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai šioje sprendimo dalyje yra pagrįsti ir pakankami“. Atsižvelgdamas į tai, teismas dėl šių aplinkybių pakartotinai nepasisakė.

15. Teismas iš į bylą pateiktų Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimo Nr. 30-R, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjimo Nr. 257-R, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimo Nr. T-2252-R nustatė, kad R. R., jos sūnų S. ir R. bei jos dukters K. D. (D.) nuosavybės teisėmis valdyto buvusio (duomenys neskelbtini) kaime žemės plotas buvo 4,9170 ha. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5  d. pažymėjime Nr. 30-R ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R, kuriuose remiamasi Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931–1937 m. hipotekos knyga Nr. 17021, nurodomi skirtingi duomenys, t. y. viename pažymėjime R. R., S. R., R. R. ir K. D. nurodomi kaip M. R. įpėdiniai, o kitame pažymėjime – R. R., S. R. ir R. R. nurodomi kaip žemės savininkai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2018 m. kovo 30 d. rašte nurodė, kad 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R pateikti duomenys teisingi, o 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R duomenys nurodyti netiksliai.

16. Teismas dėl atsakovo G. R. teiginių, kad R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.) hipotekos knygoje Nr. 17021 buvo įvardyti tik kaip įpėdiniai, nepateikiant jokios informacijos apie jų nuosavybę į ginčo žemės sklypą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimu buvo išnagrinėtas ginčas tarp R. R. ir S. R. dėl 4,9170 ha ploto ginčo žemės sklypo (teismo nutarime minimas kaip 5 ha ploto kolonija) padalijimo 1936 m. bei pripažinta, kad dėl neparengtų atitinkamų padalijimo dokumentų ginčo sklypas buvo vientisas žemės sklypas, valdomas trijų bendrasavininkų – R. R., S. R. ir R. R., pabrėžė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarime, kuriuo remiasi atsakovas G. R., 4,9170 ha žemės sklypo bendraturčių skaičių nėra nurodomas, taip pat nenurodyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė žemės sklypą, o ginčas kilo ne dėl bendraturčių valdomų dalių ploto, bet dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nutarimas grindžiamas išimtinai liudytojų parodymais.

17. Vertindamas atsakovo G. R. teiginius, kad Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lapas Nr. 28, gautas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, patvirtina, jog K. D. (D., D.) 1938 metais (pradedant nuo 1928 m.) gyveno visai kitoje vietoje nei yra 4,9170 ha žemės sklypas, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu (Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalis Rytų žemių civilinė teisė) bei papročiais, 1928 m. ištekėjusi ir persikėlusi į vyro ūkį (duomenys neskelbtini) kaime, ji galėjo būti netekusi teisės į tėvo palikimą, teismas nurodė, jog minėtus pareiškėjo teiginius paneigia į bylą pateikta Vilniaus vaivadijos įstaigos dienraščio ištrauka, kurioje 1937 m. sausio 11 d. patalpintas skelbimas, jog 1937 m. balandžio 15 d. numatytas hipotekos nustatymas žemiau išvardytiems žemės sklypams, šiame dokumente (žemės sklypų sąraše) žemės sklypo Nr. 50, plotas 4,9170, savininkais nurodyti R. R., S., R. ir D. K.

18. Teismas vertino, kad asmenų, įrašytų hipotekos knygoje, įvardijimas įpėdiniais nesudaro pagrindo išvadai, jog jie nėra savininkai, priešingu atveju reikėtų laikyti, kad visi keturi įpėdiniai nebuvo žemės savininkai. Teismas priėjo prie išvados, kad bylos duomenys patvirtina, jog visi keturi asmenys įvardijami ne kaip įpėdiniai, bet kaip žemės savininkai, todėl nėra pagrindo teigti, kad K. D. buvo įpėdinė, bet ne žemės savininkė. Teismas taip pat akcentavo, kad pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., nėra patvirtintas jokios įgaliotos institucijos, todėl negali būti vertinamas kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (neatitinka Tvarkos 12 p. reikalavimų), o vien ta aplinkybė, jog dokumentas buvo oficialiai perduotas archyvui, nepadaro jo įrodančiu nuosavybės teisę į žemę. Be to, minėtame plane 4,9170 ha žemės sklypas padalytas nelygiomis dalimis, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad pažymėtas sklypo dalis R. R., S. R. ir R. R. valdė nuosavybės teise.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad archyviniais dokumentais neišskirta kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusi žemės dalis, todėl NŽT siūlė pretendentams kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas kiekvieno iš jų buvusių savininkų turėtos žemės plotas, tačiau pastarieji šios teisės atsisakė. Pagal galiojusius ir galiojančius civilinius įstatymus ir teismų praktiką, bendroji nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Jeigu bendrosios nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3131/2002). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad bendraturčių R. R., S. R., R. R. ir K. D. dalys yra lygios, t. y. kiekvienam iš buvusių žemės savininkų priklausė po 1,2292 ha. Taigi atkurti nuosavybės teises į R. R. 1,2292 ha turi teisę G. R., N. R., P. R. ir S. N. – po 0,3073 ha.

20. Teismas nurodė, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų matyti, jog atsakovas G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į S. R. turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, o ne į R. R. Prašyme nurodė pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus – buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. ir S. N. Teismas pažymėjo, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta visų pretendentų valia gauti naują žemės sklypą (nebuvo pasirašyta). Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę G. R., N. R., P. R. ir S. R. pateikė 2001 m. liepos 23 d. Prašymuose pretendentai išreiškė valią už R. R. turėtą žemę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus už žemę turėtą teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. P. R., N. R., G. R., S. N. prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,75 ha žemės, kuri yra Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) k. ir kuri yra tėvų palikimas, pateikė 1994 m. balandžio 26 d.

21. Bylos faktinės aplinkybės ir aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad G. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į S. R. žemę negalėjo būti laikomas taip pat prašymu atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę.

22. Teismas atmetė atsakovo G. R. argumentus, kad atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą, šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G. R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą.

23. Teismas nurodė, kad S. N., N. R., G. R., P. R. turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. ¼ 1,2292 ha. Atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą: G. R. į didesnį 0,0654 ha plotą, N. R. į didesnį 0,0651 ha plotą, P. R. į didesnį 0,0653 ha plotą ir S. N. į didesnį 0,0654 ha plotą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą, taip pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas.

24. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. pareiškimo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą (Atkūrimo įstatymo 2 str., 10 str. 1 d., 11 str. 1 d., Tvarkos 7 ir 37 p.), todėl ir nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi, o žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalys ginčijamais administraciniais aktais NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.) negalėjo būti perduodamos nuosavybėn neatlygintinai. Kadangi nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teisėmis R. R., taip pat atsakovai nepagrįstai buvo įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos.

25. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčijami NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.), kuriais G. R., S. N., J. L., N. R. atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

26. Patenkinęs pareiškėjos pareiškimo pagrindinius reikalavimus, t. y. panaikinęs skundžiamus administracinius aktus (NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus), teismas tenkino ir išvestinius reikalavimus panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nustatė, jog skundžiamais administraciniais aktais atsakovams perduota neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis vėliau atlygintinai, t. y. už 608 000 Eur, buvo perleista trečiajam asmeniui UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“. Iki UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jau buvo atsakovų vardu įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl laikytina, kad UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra sąžiningas įgijėjas ir atsakovų veiksmai neturėjo įtakos jo, kaip ginčo sklypo įgijėjo, sąžiningumui. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo, įsigijęs iš atsakovų žemės sklypą, laikytinas sąžiningu įgijėju, o aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išsireikalavimas natūra, nenustatyta, darytina išvada, kad ginčijamo žemės sklypo restitucija natūra negalima, todėl restitucija turi būti sumokant ekvivalentą pinigais. Apskaičiuojant piniginio ekvivalento dydį taikomos kainos, galiojusios tuo metu, kai atsakovai gavo tai, ką privalo grąžinti. Todėl taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu: a) priteisti valstybei 290 000 Eur iš

G. R.; b) priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.; c) priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.; d) priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R.

28. Teismas, nusprendęs visiškai tenkinti pareiškėjos pareiškimą, atmetė atsakovų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV.

29. Atsakovai G. R. ir S. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

29.1. Teismas nepagrįstai pripažino K. D. dalį žemės iš 4,9170 ha žemės, turėtos iki nacionalizacijos buvusių savininkų R. R., S. R. ir R. R. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus apskrityje. Nei pareiškėja, nei NŽT nepateikė jokių dokumentų, kad K. D. (D.) nacionalizacijos metu buvo bendrasavininkė ir neteisėtai iš jos buvo nusavinta žemė. Apie tai, kad bendra nuosavybės teise 4,9170 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus apskrityje turėjo tik trys savininkai, 1937 m. Vilniaus miesto apylinkės teisme patvirtino liudininkai. Tą patį 2002 m. spalio 10 d. patvirtino keturi liudininkai surašytame sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte, kuris iki šiol nėra panaikintas ir galioja.

29.2. Atskiras G. R. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d. ir visuose vėliau pateiktuose dokumentuose G. R. nurodydavo, kad teikiami dokumentai pagal 1991 m. lapkričio 7 d. Šis prašymas vėliau dingo NŽT. Jeigu NŽT nepripažino 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo, tai turėjo pasiūlyti G. R. kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo, o to nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad savo tolesniais veiksmais NŽT pripažino 1991 m. lapkričio 7 d. G. R. prašymą į buvusios savininkės R. R. turėtos žemės atkūrimą ir dėl šio prašymo jokio ginčo nebuvo.

29.3. Teismas netinkamai vertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažymėjimą Nr. R4-1592, kuris atitinka Tvarkos aprašo 12 punkto reikalavimus ir kuriame nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, 1938 m. byloje, (duomenys neskelbtini) k. žemės plane pažymėti sklypo Nr. 50 savininkas S. R. ir sklypo Nr. 50b savininkė R. R. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjime Nr. 257-R klaidingai į lietuvių kalbą išversti Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turo 1931–1937 m. hipotekos knygos Nr. 17021 duomenys, jog R. M. įpėdiniai žmona R., Sūnūs S. ir R. ir duktė D. K. yra savininkai, nes minėtoje hipotekos knygoje pažymėta, kad įpėdiniai dar turėjo pareikšti savo teisės į išvardytus sklypus per nustatytą terminą, o 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta tik preliminarioji hipoteka. Duomenys apie M. R. įpėdinius teisingai nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. T-2252-R.

29.4. Teismas, priimdamas sprendimą, vertino atsakovų į bylą pateiktą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. T-2252-R ir kartu su raštu pateikto (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopiją, ir pripažino šiuos dokumentus neatitinkančiais Tvarkos 12 punkto reikalavimų, tačiau, kaip jau minėta, teismas nevertino kito byloje pateikto dokumento: Techninės ataskaitos dėl žemės sklypų plano, kuri būtent ir yra vėliausiai išduotas dokumentas, patvirtinantis, kas nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 4,9170 ha ploto sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, nes Techninėje ataskaitoje dėl žemės sklypų plano pateiktame plane yra aiškiai nustatoma, kad vientisas žemės sklypas (4,9170 ha ploto), susidedantis iš 3 žemės sklypų (Nr. 50, 50a ir 50b), priklausė 3 asmenims: S. R., R. R. ir R. R.

29.5. R. R. iki nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime buvusiame 4,9170 ha žemės plote nuosavybės teise priklausė 1/3 dalis – 1,6390 ha, todėl teismo panaikintais NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais nuosavybės teisės piliečiams atkurtos neviršijant buvusios savininkės R. R. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtos žemės ploto.

29.6. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė dėl valstybės institucijų atsakomybės taikymo šioje byloje, neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu

formuojamą praktiką, nes atsakovai, inicijavę ir dalyvavę nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, atkūrus jiems nuosavybės teisę į žemę, sąžiningai perleido ją tretiesiems asmenims ir pagrįstai negalėjo tikėtis, kad ateityje gali būti pripažinti negaliojančiais sprendimai perduoti jiems žemę.

30. Atsakovė J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

30.1. G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas į visų savininkų (S. ir R. R.), į kurių turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime turėjo teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai G. R., P. R., N. R. ir S. N. Pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos visiems jame nurodytiems piliečiams, nes piliečiai, nors ir nepasirašę pačiame prašyme, yra aiškiai išreiškę valią atkurti nuosavybės teises į S. ir R. R. turėtą žemę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui ir apie tai nurodydavo kituose dokumentuose. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuojančius teisės aktus prašyme atkurti nuosavybės teises, pagal kurio pateikimo datą pilietis įrašomas į Eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, neprivalo būti nurodytas atkūrimo būdas – naujo žemės sklypo miesto teritorijoje perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, toks atkūrimo būdas galėjo būti nurodytas vėliau Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, ir atkūrimo būdo nurodymas vėlesniu laiku nepakeičia prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datos. Pretendentai G. R., N. R., P. R. ir S. N. teisėtai buvo įrašyti į Eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises ir naujas žemės sklypas šiems asmenims perduotas nuosavybėn neatlygintinai pagal NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatų. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais piliečiams G. R., P. R. (įpėdinė J. L.), N. R. ir S. N. negalėjo būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai naujas žemės sklypas pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

30.2. Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises tiems patiems piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. į tėvo S. R. teisėtumo, nustatyta, kad 4,9170 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė 4 asmenims, ir S. R., ir R. R. dalis šiame žemės plote sudarė 1/4 dalį – po 1,2292 ha. Teismas skundžiamame sprendime pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 bei nagrinėdamas ir vertindamas archyvinius dokumentus, kuriuose užfiksuoti duomenys apie R. R. nuosavybės teise turėtą žemę iki 1940 metų nacionalizacijos, apsiribojo tik 4,9170 ha žemės ploto, kuris pagal archyvinius dokumentus buvo valdomas M. R. įpėdinių – R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.), vertinimu ir kiekvieno bendraturčio šiame žemės plote valdytos dalies nustatymu. Teismas, nagrinėdamas klausimą iš esmės, t. y. vertindamas, kokio dydžio plotą R. R. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste, į kurį piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, ir ar nebuvo viršytas šis žemės plotas, priimant ginčijamus NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus, privalėjo surinkti visus duomenis (įrodymus), nustatyti visas aplinkybes, leidžiančias vienareikšmiškai nustatyti R. R. kaip buvusios savininkės iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą visą žemės plotą, ir tik po to spręsti, ar buvo viršytas šis žemės plotas priimant NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus.

30.3. Apeliantės J. L. manymu, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovams galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į R. R. turėtą 1,2292 ha plotą, NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu kiekvienas iš pretendentų turėjo teisę gauti mažiausiai žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,0694 ha ploto dalį kiekvienas, todėl tokio ploto kiekvieno atsakovo dalis žemės sklype įgyta teisėtai ir dėl šio žemės ploto NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai negali būti panaikinti.

30.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 šiai nagrinėjamai administracinei bylai turi prejudicinę galią (minėtu įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta, kad 4,9170 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime priklausė 4

bendraturčiams lygiomis dalimis), todėl šiuo įsiteisėjusiu sprendimu jau nustatyta, kaip (pagal kokius kriterijus) turi būti identifikuojami administraciniai aktai, kuriais pažeistas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, ir kokia apimtimi šie administraciniai aktai turi būti panaikinami ta apimtimi, kuria pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti konkretaus administracinio akto priėmimo dieną. Todėl, apeliantės nuomone, turėtų būti naikinami priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik ta apimtimi, kiek susidarė atkurto ploto viršplotis jų priėmimo dieną. Priešingu atveju būtų akivaizdžiai pažeidžiamas proporcingumo principas viešojo intereso gynimo procese.

30.5. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės nenagrinėjo atsakovės J. L. atsiliepime į patikslintą pareiškimą pateiktų argumentų, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ginčijami NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai atkurti nuosavybės teises iš dalies priimti pažeidžiant teisės aktus ir turi būti panaikinti, restitucijos taikymas piniginiu ekvivalentu priteisiant iš atsakovų už parduotas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis gautas sumas, yra aiškiai neproporcinga priemonė ištaisant valstybės institucijų, tikėtina, padarytas klaidas. Apeliantė nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią būtina dėti maksimalias pastangas, kad pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, netinkamai taikė teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Mano, kad prokuroras, neprašydamas naikinti NŽT 2016 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 46 S-205, 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46 S-217, 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46 S-190, 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46 S-198, kurie yra paskutiniai nuosavybės teisių atkūrimo procese į R. R. turėtą žemę ir kuriais po NŽT 2016 m. balandžio 22 d. priimtų ginčijamų sprendimų viršytas žemės plotas, į kurį galima buvo atkurti nuosavybės teises kiekvienam pretendentui, pasirinko netinkamą viešojo intereso gynimo modelį.

31. Atsakovas NŽT atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad atsakovų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti atsiliepimuose į pareiškimą. NŽT vertinimu, apeliantai nepateikė jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Apeliacinių skundų argumentai visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

32. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodyta:

32.1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje bei Tvarkos 7 ir 37 punktuose numatytą nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams eiliškumą bei tvarką.

32.2. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pateikiant 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises tik į tėvo S. R. žemę, o ne į senelės R. R. Atsakovų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. žemę pateikti tik 2001 m. liepos 23 d. Prašyme nurodytas nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas „archyvo pažymėjimas 2000-10-26 Nr. T-2252-R“ rodo, kad galbūt tik 2000 m. atsakovai sužinojo, kad gali pretenduoti į R. R. turėtą nuosavybę. Prašymuose padarytas prierašas „Pirmas prašymas buvo parašytas 1991.11.07“, nesant to įrodymų, nepatvirtina šio prierašo teisingumo.

32.3. Teismas pagrįstai nusprendė, kad 2001 m. liepos 23 d. prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. žemę yra pirminiai, o nuosavybės teisių atkūrimas į R. R. žemę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, pateiktą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į kito savininko S. R. žemę, pažeidė imperatyvias normas. Teismas pagrįstai nusprendė, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o G. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į S. R. žemę negalėjo būti laikomas taip pat prašymu atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę.

32.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 nustatyti faktai apie buvusių savininkų skaičių ir žemės plotą turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu sprendimu nustatė, kad R. R. turėjo nuosavybėje 1,2292 ha žemės.

32.5. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovams nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje, Vilniuje, buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias normas, numatančias, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Nauji žemės sklypai atsakovams negalėjo būti siūlomi, o žemės sklypo, esančio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalys ginčijamais administraciniais aktais – NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-( 14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(14.49.3.) – negalėjo būti perduodamos nuosavybėn neatlygintinai, pažeidžiant kitų asmenų teisėtus interesus į ginčo žemės sklypą. Administracinėje byloje NŽT Vilniaus skyrius pateikė duomenis, kad nuo 2019 m. spalio 24 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. vyko Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdžiai, į kuriuos buvo kviesti piliečiai, įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.), numeriais nuo 1 iki 1002 (prašymai nuo 1991 metų iki 2000 metų), ir kuriems buvo siūloma rinktis iš Skyriuje turimų 602 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai (jų dalių), kuriuos perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Taigi, pagal teismo nustatytą atsakovų prašymų atkurti nuosavybės teises datą – 2001 m. liepos 23 d., netgi ir bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovams dar nebūtų pagrindo siūlyti naujų žemės sklypų.

32.6. Teismas, taikydamas restituciją, nepažeidė teisės normų ir teismų formuojamos praktikos ir pagrįstai nusprendė, kad pinigai, kuriuos atsakovai gavo perleisdami turtą, įgytą dėl neteisėto, imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio akto, turėtų būti grąžinti valstybei. Pareiškėjas neprieštarauja, kad būtų sudaryta taikos sutartis dėl restitucijos, parenkant kitą restitucijos būdą, kurį pasiūlytų atsakovai ir restitucijos būdui pritartų NŽT.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

33.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ bei 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ panaikinimo (I t.; b. l. 81–84), taip pat Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir restitucijos taikymo.

34.Nurodytus NŽT sprendimus prašoma panaikinti dviem pagrindais dėl to, kad buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalis, Tvarkos 7 ir 37 punktai, nes (pretendentai / atsakovai) į Eilę atkurti nuosavybės teises į R. R. turėtą žemę turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą, o ne pagal 1991m. lapkričio 7 d. pareiškimą, kuris buvo paduotas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito buvusio savininko (S. R.) žemę, ir nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teise R. R.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. eA-1648-1062/2019 pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir NŽT apeliacinius skundus tenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad „byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą ginčo sklypo dalį, kuri nurodyta Lietuvos

centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R (III t., b. l. 132); 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.). Todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ dalį ginčo sklypo“. Teismas priėjo prie išvados, kad „pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiems turto savininkams R. R., S. R.“.

36.Taigi įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises tiems patiems piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. į tėvo S. R. teisėtumo, nustatyta, kad 4,9170 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė 4 asmenims, ir S. R., ir R. R. dalis šiame žemės plote sudarė 1/4 dalį – po 1,2292 ha. Atsakovas G. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 14 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 pagal atsakovo G. R. prašymą.

37.ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ši teisės norma numato prejudicinius faktus, kurių, įsiteisėjus sprendimui, nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3226-415/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-620-552/2018).

38.Nagrinėtoje 2019 m. gruodžio 4 d. administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 šalimis buvo visi keturi šioje byloje atsakovais esantys asmenys: J. L., G. R. (G. R.) ir S. N., N. R. Pagrindinis ginčas nagrinėtoje byloje kilo dėl to, kokį žemės sklypo dydį buvęs savininkas S. R., kuris buvo M. R. įpėdinis (sūnus) buvo paveldėjęs, jo tėvui M. R. mirus ir į kokį S. R. paveldėto sklypo dydį turi teisę atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą minėti pretendentai. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, kokį žemės sklypo dydį R. R., buvusi M. R. žmona, paveldėjo jos vyrui M. R. mirus ir į kokį buvusios savininkės R. R. sklypo dydį turi teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai J. L., G. R. (G. R.), S. N., N. R. Taigi abiejose bylose šalys buvo tos pačios (tai, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 buvo daugiau šalių nei nagrinėjamoje byloje, t. y. ir tie asmenys, kurioms minėti atsakovai perleido žemės sklypus po to, kai jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant naujus žemės sklypus, aptariamu aspektu neturi reikšmės).

39.Administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 konstatuota, kad 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė nuosavybės teise R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.). Todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ sklypo dalį, kuri atiteko mirus M. R., o ne į 1/3 ginčo sklypo dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu sprendimu nustatė, kad R. R. turėjo nuosavybės teise 1,2292 ha žemės.

40.Teisėjų kolegijos vertinimu, ši 2019 m. gruodžio 4 d. administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 padaryta išvada turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 nustatyti faktai apie buvusių savininkų, į kurių turėtus žemės sklypus atsakovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, skaičių ir žemės plotą turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atkurti nuosavybės teises į R. R. nuosavybės teise turėtą 1,2292 ha žemę turi teisę G. R., N. R., P. R. ir S. N. po 0,3073 ha. (0,3073 ha × 4=

1,2292 ha), t. y. ¼ 1,2292 ha. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovams atkuriant į didesnį nei po 0,3073 ha. žemės sklypą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos.

41.Vadovaujantis šios Nutarties 35–40 punktuose išdėstytais motyvais, visi atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su bandymu kvestionuoti R. R. nuosavybės teise turėto žemės sklypo 1,2292 ha dydį, į kurį pretendentai prašė atkurti nuosavybės teises atskirai iš naujo neaptariami.

42.Esminis pagrindas panaikinti 2016 m. balandžio 22 d. priimtus sprendimus, kurį nurodo prokuroras ir tai vertino pirmosios instancijos teismas, yra aplinkybė, kad atsakovai į Eilę atkurti nuosavybės teises į R. R. nuosavybės teise turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal jų 2001 m. liepos 23 d. paduoto pareiškimo datą į R. R. turėtą žemę, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimą, kuris buvo paduotas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito buvusio savininko (S. R.) turėtą žemę.

43.Apeliantų G. R. ir S. N., J. L. teigimu, kad ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovams galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą tik 1,2292 ha plotą, NŽT 2016 m. balandžio 22  d. sprendimų priėmimo metu kiekvienas iš pretendentų turėjo teisę gauti dalį žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl, pasak apeliantų, NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai negali būti panaikinti visa apimtimi; turėtų būti naikinami priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik ta apimtimi, kiek susidarė atkurto ploto viršplotis jų priėmimo dieną (ta dalimi, kuria administracinio akto priėmimo dieną buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai), vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. byloje Nr. eA-1648-1062/2019 suformuluota taisykle. Priešingu atveju būtų akivaizdžiai pažeidžiamas proporcingumo principas viešojo intereso gynimo procese.

44.Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, viešame interneto puslapyje http://www.nzt.lt/go.php/lit/Vilniaus-miestas skelbiama 2020 m. gegužės 24 d. NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49 VĮ-1484-(14.49.2) patvirtinta Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė (sąrašas). Šioje eilėje piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, yra 1000. Pirmojo iš eilės piliečio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo data yra 1991 m. birželio 11 d., o piliečio, nurodyto 1000-uoju numeriu – 2001 m. vasario 6 d.

45.Vadinasi, NŽT 2016 m. balandžio 22 d. priimant šioje byloje ginčijamus sprendimus, atsakovai neturėjo jokio pagrindo pretenduoti į naują žemės sklypą pagal jų 2001 m. liepos 23 d. paduotą prašymą, nes nuosavybės teisės tokiu pretendentų pageidaujamu būdu pagal jų prašymo pateikimo datą dar nėra atkuriamos ir šiuo metu. Taigi, bet kokio sklypo dydžio suteikimas atsakovams 2016 m. balandžio 22 d. reiškia, kad yra pažeidžiamos ne tik Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatos, kuriomis vadovaujantis sudaroma pretendentų, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, bet kartu pažeidžiamos kitų pretendentų ( daugiau nei tūkstančio) nei atsakovai, pateikusių prašymus gauti naują žemės sklypą Vilniaus mieste anksčiau (kai kurių 1991 m.), teisės ir teisėti lūkesčiai.

46. Todėl pareiškėjų argumentai, kad jiems, ginčijamais sprendimais galėjo būti suteiktas naujas žemės sklypas mažesnio ploto nei buvo suteiktas, atmestini kaip nepagrįsti, nes, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. pareiškimo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą (Atkūrimo įstatymo 2 str., 10 str. 1 d., 11 str. 1 d., Tvarkos 7 ir 37 p.).

47.Apeliantės J. L. teiginys, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme atkurti nuosavybės teises pateiktas į visų savininkų (S. ir R. R.), į kurių turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime turėjo teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai G. R., P. R., N. R. ir S. N., nors kiti pretendentai ir nepasirašė prašymo, bet buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į S. ir R. R. turėtą žemę, atmestinas kaip nepagrįstas, nes byloje pateikti atskiri visų savininkų pasirašyti prašymai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. ir tik 2001 m. liepos 23 d. atskirai (I t; b. l. 34–39), kaip ir numato Atkūrimo įstatymas. Kiekviename iš šių prašymų nurodytas nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas – 2000 m. spalio 26 d. archyvo pažymėjimas Nr. 2252-R. Taigi, tik gavus

šią pažymą buvo sužinota jų teisė atkurti nuosavybės teises ne tik į tėvo S. R., bet ir į senelės R. R. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų pagrįstai nustatė, kad atsakovas G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į S. R., o ne R. R. turėtą žemę; prašyme nurodė pretendentus pagal giminystės ryšį. Šiame prašyme nebuvo išreikšta visų pretendentų valia gauti naują žemės sklypą, prašymas nebuvo P. R., N. R. ir S. N. pasirašytas.

48.Vertinant apeliantų teiginius, kad teismas nepasisakė dėl valstybės institucijų atsakomybės taikymo šioje byloje, neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, nes dalyvaudami nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, atkūrus jiems nuosavybės teisę į žemę, sąžiningai perleido ją tretiesiems asmenims, pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai vertino visus atsakovų atkūrimo metu teiktus prašymus, raštus, ir padarė teisingas išvadas. Papildomai akcentuotina, kad 2001 m. liepos 23 d. rašytuose trijuose iš keturių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę yra padarytas ta pačia rašysena vienodas prierašas: „Pirmas prašymas buvo parašytas 1991 m. 1991.11.07“, nenurodant prierašo padarymo datos, nors tokia prierašo formuluotė tiesiogiai ir nebuvo siejama su nuosavybės teisių atkūrimu į R. R. turėtą žemę, tačiau galėjo sudaryti prielaidas suklaidinti valstybės institucijos darbuotojus, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliantė J. L. ėjo pareigas žemėtvarkos skyriuje, o jos vyras NŽT užėmė vadovaujančias pareigas (žr. 2017 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą „Dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo“ (I t.; b. l. 3–8 lapai). Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu atsakovas S. N. buvo išbrauktas iš eilės Nr. 3376 ir įrašytas Nr. 14 A numeriu, G. R. išbrauktas iš eilės Nr.3377 ir įrašytas 14 B numeriu, N. R. išbrauktas iš eilės Nr.3378 ir įrašytas 14 C numeriu, P. R. išbrauktas iš eilės Nr.3379 ir įrašytas Nr.14 D. ((I t.; b. l. 75–76), taip sudarant prielaidas 2016 m. priimti ginčijamus sprendimus. Ta aplinkybė, kad atsakovai atkūrę nuosavybės teises jiems suteikiant naujus sklypus Vilniaus mieste buvo aktyvūs, greitai juos perleido uždarajai akcinei bendrovei savaime nepatvirtina jų sąžiningumo.

49.Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus su prašymu sudaryti taikos sutartį, tačiau tokios sutarties šalys nesudarė, atskirai šių paaiškinimų aptarimas neturi teisinės reikšmės.

50.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teisėmis R. R., taip pat atsakovai nepagrįstai buvo įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, tuo pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas.

51.Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.), kuriais G. R., S. N., J. L., N. R. atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Šiuos aktus panaikinus atsakovams nuosavybės teisių atkūrimas vyks teisės aktų nustatyta tvarka, o NŽT nustačius, kad atsakovai turi teisę į naują žemės sklypą Vilniaus mieste, jie turi būti įrašyti į Eilę pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymų padavimo datą.

52.Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su ginčo esme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų J. L., G. R. (G. R.) ir S. N. apeliacinius skundus atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22240 2020-10-27 2020-10-19 2020-10-19 -

Administracinė byla Nr. eA-3134-502/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01741-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.4; 17.5; 17.6; 19.3.3; 43.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio turtas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio turtas“ dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo ir statinio teisinės registracijos panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – T. R., K. R. (anksčiau – K. S.), P. O., R. O. ir valstybės įmonė Registrų centras).

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Senamiesčio turtas“ 2016 m. lapkričio 16 d. surašytos (pateikta 2016 m. lapkričio 18 d.) deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. ACCR-100-161118-02166 dėl pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav. (toliau – ir Deklaracija), galiojimą; 2) panaikinti nekilnojamojo daikto – pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav. (toliau – ir Gyvenamasis namas) teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje (toliau – ir Vilniaus skyrius) buvo gautas statytojo UAB „Senamiesčio turtas“ (toliau – ir Statytojas, atsakovas, Bendrovė) prašymas patvirtinti Deklaraciją apie statybos užbaigimą, pateikti dokumentai. Inspekcijos Vilniaus skyriaus pareigūnas 2016 m. lapkričio 18 d. Deklaraciją patvirtino ir užregistravo. Deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas pastatas – dvibutis Gyvenamasis namas, į kurį nuosavybės teisės įregistruotos atsakovo vardu. Atsakovas buto–patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, nuosavybės teises perleido K. S. ir T. R., o patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone – R. O. ir P. O..

1.2. Vadovaujantis Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą tikrinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. IV-10, 2017 m. balandžio 25 d. (toliau – ir Aprašas) buvo atliktas Deklaracijoje nurodytų pastatų statybos patikrinimas bei surašytas Deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo aktas Nr. DTA-2 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatyta, kad Statytojo su Deklaracija prie pateikiamų dokumentų pridėtas statybos projektas neatitinka statybos projekto, įkelto į informacinę sistemą (toliau – ir IS) „Infostatyba“ ir pagal jį 2016 m. gegužės 6 d. išduoto statybą leidžiančio dokumento Nr. LSNS-08-160506-00032 (toliau – ir Statybos leidimas). Pagal prie Statybos leidimo pateiktą statybos projektą yra leidžiama statyti vieną dviejų butų gyvenamąjį pastatą, kurio bendras plotas 147,98 m2, o tūris – 664 m3. Statytojo prie Deklaracijos pateiktame statybos projekte numatyta statyti dviejų butų gyvenamąjį pastatą, kurio bendrasis plotas 304,06 m2, o tūris 1 246 m3. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad kartu su Deklaracija pateiktame projekte yra nurodytas leistinas žemės sklypo užstatymo tankis – 30 proc., nors pagal statybos projektą, kuriam yra išduotas Statybos leidimas, leistinas žemės sklypo užstatymo tankis – 14 proc. Pareiškėjas padarė išvadą, jog, padidinant deklaruotų statinių bendrąjį plotą beveik dvigubai, yra iš esmės pakeistas statybos projektas, atitinkantis kadastriniuose matavimuose užfiksuotą, bet neatitinkantis statybos projekto, kuriam yra išduotas Statybos leidimas. Pareiškėjas sprendė, kad Statytojas, pateikdamas Deklaraciją, pateikė dokumentus, kurie gali būti suklastoti, neatitinkantys tų dokumentų, kuriems yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

1.3. Pareiškėjas nurodė, jog Statytojas pastatė Gyvenamąjį namą pažeisdamas esminius statinio projekto sprendinius, nustatančius statinio bendrojo ploto, tūrio ir kitus reikalavimus, neturėdamas pakoreguoto statinio projekto, naujo statybą leidžiančio dokumento, neturėjo teisės teikti Inspekcijai Deklaracijos ir Deklaracijos pagrindu įregistruoti Gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo teigimu, šie pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti Deklaracijos galiojimą, nes Statytojas neatitiko imperatyvių Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktų reikalavimų bei Gyvenamąjį namą pastatė ne pagal statybą leidžiantį dokumentą, t. y. neturėjo teisės surašyti Deklaracijos apie Gyvenamojo namo statybos darbų užbaigimą. Statytojas, surašydamas Deklaraciją apie statybos užbaigimą, deklaravo, kad statinys yra pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka ir nuslėpė faktą, kad Statybos leidimas išduotas statinio projektui, kuris neatitinka vykdytų statybų. Statyba nėra baigta ir Deklaracija

apie jos užbaigimą yra neteisėta, jos galiojimas turi būti panaikintas. Deklaracija yra neteisėta iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Statybos įstatymo 28 straipsniui.

1.4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį tik tada, jeigu statybą pradėjo, vykdė ir baigė laikydamasis procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Atsakovas, piktnaudžiaudamas suteikta teise, deklaravo, kad statyba buvo vykdoma teisėtai. Neteisėtai surašytos ir pateiktos registruoti Deklaracijos teisinės pasekmės negali būti pripažįstamos teisėtomis.

2. Atsakovas UAB „Senamiesčio turtas“ su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti.2.1. Atsakovas paaiškino, kad dokumentuose per klaidą buvo nurodytas netinkamas pastato plotas,

tūris bei žemės sklypo užstatymo intensyvumas. Tai sužinojęs, nedelsdamas ėmėsi veiksmų, siekdamas ištaisyti savo apsirikimą. 2017 m. gegužės 15 d., iki tol, kol pareiškėjas nebuvo kreipęsis į teismą, pateikė prašymą pareiškėjui, kuriame nurodė, jog kreipėsi dėl detaliojo plano patikslinimo pagal išduotas detaliojo planavimo sąlygas, taigi dokumentuose bus patikslintas pastato plotas, tūris ir žemės sklypo užstatymo intensyvumas. Atsakovas informavo, jog bus pateiktas statybą leidžiantis dokumentas kartu su statinio projekto sprendinius atitinkančiu projektu. Taigi atsakovas buvo aktyvus ir iš karto ėmėsi iniciatyvos ištaisyti klaidas.

2.2. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo veiksmai yra pertekliniai, nes sukelia neproporcingas pasekmes tiek jam, tiek tretiesiems asmenims, kurie yra įsigiję Gyvenamąjį namą. Atsakovo teigimu, atlikti pažeidimai yra mažareikšmiai, o patikslintas Statybos leidimas su statinio projekto sprendinius atitinkančiu projektu bus išduotas artimiausiu metu.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras (toliau – ir Registrų centras) atsiliepime prašė teismo pirmąjį skundo reikalavimą spręsti teismo nuožiūra, o antrąjį reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą arba spręsti kaip išvestinį iš reikalavimo dėl Deklaracijos panaikinimo, kadangi šiam, kaip tiesioginiam, reikalavimui reikšti nesilaikyta privalomos išankstinės apskundimo tvarkos.

3.1. Registrų centras paaiškino, kad vadovaujantis UAB „Senamiesčio turtas“ Registrų centro Vilniaus filialui pateiktais dokumentais – UAB korporacijos „Matininkai“ Vilniaus skyriaus 2016 m. gegužės 23 d. parengta dvibučio gyvenamojo namo kadastro duomenų byla, Inspekcijos 2016 m. birželio 14 d. Pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. ACUB-100-160614-00495 (toliau – ir Pažyma) bei 2016 m. gegužės 19 d. Jungtinės veiklos sutartimi – į Nekilnojamojo turto kadastrą 2016 m. birželio 20 d. buvo įrašyti 41 proc. baigtumo 303,38 m2 ploto dvibučio Gyvenamojo namo kadastro duomenys, o Nekilnojamojo turto registre į šį pastatą 2016 m. birželio 20 d. įregistruotos UAB „Senamiesčio turtas“ nuosavybės teisės.

3.2. Registrų centras paaiškino, kad Inspekcija prašo panaikinti Deklaracijos, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo įregistruotas 100 proc. baigtumo dvibutis Gyvenamasis namas, o vėliau ir patalpos, esančios šiame dvibučiame name – butai, galiojimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad teismui tenkinus tokį Inspekcijos reikalavimą, nebus pasiektas pareiškėjo pageidaujamas teisinis rezultatas, nes panaikinus Deklaracijos galiojimą, liktų galiojanti ir nenuginčyta pareiškėjo išduota Pažyma bei 2016 m. gegužės 23 d. dvibučio Gyvenamojo namo kadastro duomenų byla, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo įregistruotas 41 proc. baigtumo 303,38 m2 bendro ploto dvibutis Gyvenamasis namas.

3.3. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai statinys yra padalytas į patalpas ar butus, kurie įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, Nekilnojamojo turto registre registruojamos daiktinės teisės tik į butus ir patalpas, o ne į statinį. Trečiasis suinteresuotas atkreipė dėmesį į tai, kad Inspekcija reiškia reikalavimą panaikinti tik Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, tačiau visiškai nepasisako dėl šiame name esančių patalpų, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 7

straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu suformuotų atskirais nekilnojamaisiais daiktais, ir į šias patalpas Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių. Registrų centras akcentavo, kad pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu į Gyvenamojo namo butus nuosavybės teisės įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų vardu, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ir juridinis faktas – hipoteka.

3.4. Registrų centras pažymėjo, kad Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, jog Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, atitinkamai pats nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto registre išregistruojamas tik tada, kai Nekilnojamojo turto registre išregistruojamos į šį nekilnojamąjį daiktą įregistruotos daiktinės teisės, šių teisių suvaržymai bei juridiniai faktai.

3.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi Registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Inspekcija neginčija nei pirkimo-pardavimo sutarčių, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės į butus, esančius Gyvenamajame name, nei Pažymos bei 2016 m. gegužės 23 d. dvibučio Gyvenamojo namo kadastro duomenų bylos, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo įregistruotas 41 proc. baigtumo 303,38 m2 bendro ploto dvibutis Gyvenamasis namas ir teisės į jį, todėl esant galiojantiems ir nenuginčytiems statinio statybos teisėtumą ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre negali būti išregistruojami ir patys nekilnojamieji daiktai (nei patalpos, esančios dvibučiame name, nei pats dvibutis Gyvenamasis namas).

3.6. Registrų centras taip pat pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, kad Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti juridiniai faktai – ginčo butų hipoteka, todėl pareiškėjui prašant panaikinti Deklaraciją bei Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoto dvibučio namo, kuriame yra ir įkeistos patalpos, teisinę registraciją, į bylą turėtų būti įtraukti ir kreditoriai.

4. Tretieji suinteresuoti asmenys T. R., K. R. (anksčiau – S.), P. O. ir R. O. su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.1. Paaiškino, kad jie yra teisėtai ir sąžiningai įgiję nuosavybę – žemės sklypą bei butus. Deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas Gyvenamasis namas ir nuosavybės teisės į jį. Vadovavosi CK 4.262 straipsniu bei Kadastro įstatymu ir tvirtino, kad jie ilgą laiką yra teisėti įregistruotos nuosavybės savininkai ir sąžiningi įgijėjai. Akcentavo, kad pareiškėjo veiksmai yra pertekliniai, nes sukelia jiems neproporcingai dideles pasekmes. Tvirtino, kad pažeidžiami teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principai.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino: panaikino Deklaracijos galiojimą bei Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atliko Deklaracijoje nurodytų pastatų statybos patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, jog Statytojo su Deklaracija pateiktas statybos projektas neatitinka projekto, įkelto į IS „Infostatyba“ ir pagal jį išduoto Statybos leidimo.

7. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal prie Statybos leidimo pateiktą statinio projektą yra leidžiama statyti vieną dviejų butų gyvenamąjį pastatą, kurio bendras plotas 147,98 m2, o tūris 664 m3, tuo tarpu kartu su Deklaracija pateiktame statinio projekte leidžiama statyti dviejų butų gyvenamąjį pastatą, kurio bendras plotas 304,06 m2, o tūris 1 246 m3, taip pat šiame statinio projekte pakeistas leistinas žemės sklypo užstatymo tankis, nurodant 30 proc., nors pagal statinio projektą, kuriam išduotas Statybos leidimas, leistinas žemės sklypo užstatymo tankis – 14 proc.

8. Teismas konstatavo, jog Statytojas padidino deklaruotų statinių bendrąjį plotą beveik dvigubai, tokiu būdu iš esmės pakeitė statinio projektą, neatitinkantį to, kuriam išduotas Statybos leidimas. Statytojas savo parašu Deklaracijoje patvirtino, kad įstatymų nustatyta atsakomybė už Deklaracijoje pateiktų duomenų atitiktį tikrovei yra žinoma. Atitinkamai teismas konstatavo, kad atsakovas pastatė Gyvenamąjį namą, pažeisdamas

esminius projekto sprendinius, nustatančius statinio bendrojo ploto, tūrio ir kitus reikalavimus. Atsakovas neturėjo pakoreguoto statinio projekto, naujo statybą leidžiančio dokumento, todėl neturėjo teisės teikti pareiškėjui Deklaracijos ir jos pagrindu įregistruoti Gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre. Teismas padarė išvadą, jog nurodyti pažeidimai yra esminiai, sudarantys pagrindą panaikinti Deklaracijos galiojimą, nes atsakovas neatitiko imperatyvių Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų ir Gyvenamąjį namą pastatė ne pagal statybą leidžiantį dokumentą, atitinkamai neturėjo teisės surašyti Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Atsakovas, surašydamas Deklaraciją apie statybos užbaigimą, deklaravo, kad statinys yra pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka bei nuslėpė faktą, jog prie IS „Infostatyba“ esančio Statybos leidimo yra statinio projektas, kuris neatitinka vykdytų statybų. Atsakovo poziciją, jog tai buvo tik netikslumai, susiję su netinkamai nurodytu Gyvenamojo namo plotu bei tūriu ir žemės sklypo užstatymo intensyvumu, buvo padarytos tam tikros techninės klaidos, teismas vertino kritiškai, nes vietoj vienbučio Gyvenamojo namo buvo pastatytas dvibutis Gyvenamasis namas.

9. Teismas sprendė, jog Deklaracija yra neteisėta iš esmės, nes prieštarauja Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatoms, neteisėtai surašytos ir pateiktos registruoti Deklaracijos teisinės pasekmės negali būti pripažįstamos teisėtomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pareiškėjo prašymą tenkino ir panaikino Deklaracijos galiojimą. Panaikinus Deklaracijos galiojimą, teismas tenkino ir išvestinį reikalavimą – panaikino Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

III.

10. Atsakovas UAB „Senamiesčio turtas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymo netenkinti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

10.1. Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir įvykdė formalų, bet ne realų teisingumą. Teismas netinkamai įvertino faktinius bylos duomenis. Sprendime nurodyta teismo padaryta išvada apie tai, jog vietoj vienbučio Gyvenamojo namo buvo pastatytas dvibutis gyvenamasis namas, yra klaidinga, nes pagal prie Statybos leidimą buvo leidžiama statyti vieną dviejų butų gyvenamąjį pastatą.

10.2. Dokumentuose per klaidą buvo nurodytas netinkamas Gyvenamojo namo plotas, tūris bei žemės sklypo užstatymo tankis, tačiau atsakovas, sužinojęs apie neatitikimus dokumentuose, nedelsiant ėmėsi veiksmų, siekdamas ištaisyti savo apsirikimą.

10.3. Pirmosios instancijos teismas susidariusią situaciją vertino itin formaliai ir neįvertino atsakovo pastangų taikiai susitarti su pareiškėju, nors posėdžio metu pats pareiškėjas sutiko, kad yra galimybė su atsakovu sudaryti taikos sutartį ir ginčą išspręsti taikiai, jei šis iki kito posėdžio pateiks statybą leidžiantį dokumentą kartu su statinio projekto sprendinius atitinkančiu projektu, tačiau dėl užtrukusių planavimo procedūrų atsakovas nespėjo pateikti naujų dokumentų.

10.4. 2017 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas surašė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. REG53582, kuriame nurodė, kad planavimo tikslai, planavimo procedūros ir teritorijų planavimo dokumento sprendiniai iš esmės atitinka teisės aktų nuostatas. Šiuo aktu pareiškėjas pritarė detaliojo plano keitimo teikimui tvirtinti.

10.5. 2017 m. gruodžio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą, kuriuo buvo pakeistas ginčo žemės sklypo užstatymo tankis – 29 proc., užstatymo intensyvumas – 0,49. Todėl šiuo metu žemės sklypo užstatymo tankio klaida ištaisyta.

10.6. Nei pareiškėjas, nei teismas nekonstatavo aplinkybės, kad ginčo žemės sklype statyba apskritai negalima. Nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimas šiuo atveju gali būti taikomas tik pripažinus, kad statyba nurodytame žemės sklype yra apskritai negalima, o esant priešingai situacijai teismas privalėjo apsvarstyti kitus neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdus. Teismas nesiaiškino padarinių, sukeltų visuomenės interesams masto, netyrė statybos padarinių šalinimo pasekmių tretiesiems asmenims, nesiaiškino trečiųjų asmenų sąžiningumo aspekto. Atsakovas tvirtina, kad Gyvenamojo namo statyba apskritai nesukėlė

jokių neigiamų pasekmių ir dėl to byloje ginčo nėra, be to, tretieji asmenys yra sąžiningi turtinių teisių įgijėjai, jie jau gavo visų atsakingų institucijų suderinimus.

10.7. Patenkinus pareiškėjo prašymą būtų pažeistas proporcingumo principas, nes Deklaracijos galiojimo bei teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimas yra neproporcinga priemonė, juolab kad visi reikalingi dokumentai jau yra pateikti Vilniaus rajono savivaldybei, kuri artimiausiu metu išduos statybą leidžiantį dokumentą.

11. Pareiškėjas Inspekcija atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11.1. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad statinio projektų neatitikimas nėra techninė klaida, bet esminis projekto trūkumas, kurį reikėjo ištaisyti rengiant teritorijų planavimo dokumentą.

11.2. Pareiškėjas daro išvadą, kad statytojas, pateikdamas Deklaraciją, pateikė galbūt suklastotus dokumentus, neatitinkančius tų, kuriems išduotas statybą leidžiantis dokumentas, o atliktais veiksmais rengiant detaliojo plano korektūrą, nustatančią naujus esminius detaliojo plano reglamentus, pripažino, kad yra esminiai trūkumai, o ne korektūros klaida.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Registrų centras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti dalį apeliacinio skundo ir pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtą sprendimą, atmetant Inspekcijos skundo reikalavimą dėl Gyvenamojo namo teisinės registracijos panaikinimo Nekilnojamojo turto registre.

12.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog teismas panaikino Deklaraciją, tačiau Pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, nuosavybės teisių į ginčo pastatą perleidimo sutartys yra galiojantys, nenuginčyti statybos teisėtumą ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, taip pat Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas juridinis faktas – hipoteka.

12.2. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Gyvenamasis namas, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, gali būti išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro tik tada, kai iš Nekilnojamojo turto registro bus išregistruotos į šį nekilnojamąjį daiktą įregistruotos daiktinės teisės, šių teisių suvaržymai bei juridiniai faktai, o šiuo atveju nuosavybės teises į Gyvenamąjį namą patvirtinantis dokumentas – Pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, nuosavybės teises į dvibučiame gyvenamajame name esančius nekilnojamojo turto objektus patvirtinantys dokumentai (nuosavybės teisių perleidimo sutartys) yra galiojantys ir nenuginčyti, taip pat nėra duomenų apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų juridinių faktų pabaigą, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundo antrąjį reikalavimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

13. Nagrinėjamoje byloje Inspekcija teismo prašė panaikinti atsakovo UAB „Senamiesčio turtas“ surašytos ir Inspekcijos patvirtintos Deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą bei Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Deklaracija yra neteisėta iš esmės, nes prieštarauja Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatoms, Inspekcijos prašymą tenkino – panaikino ir Deklaracijos galiojimą, ir Gyvenamojo namo teisinę registraciją. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kartu su Deklaracija pateiktas statinio projektas neatitinka statinio projekto, įkelto į IS „Infostatyba“, pagal kurį buvo išduotas Statybos leidimas. Pagal prie Statybos leidimo pateiktą statinio projektą leidžiama statyti vieną dviejų butų gyvenamąjį pastatą, kurio bendras plotas 147,98 m2, o tūris – 664 m3, tuo tarpu Statytojo prie Deklaracijos pateiktame statinio projekte nurodyta, jog statomas dviejų butų gyvenamasis pastatas, kurio bendras plotas 304,06 m2, o tūris –1 246 m3, be to, kartu su Deklaracija pateiktame statinio projekte leistinas žemės sklypo

užstatymo tankis nurodomas 30 proc., nors pagal statinio projektą, kuriam išduotas Statybos leidimas, leistinas žemės sklypo užstatymo tankis – 14 proc.

15. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuris grindžiamas dviem esminiais argumentais: statinio projektų neatitikimas laikytinas klaida, kuri jau pradėta taisyti; nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimas yra neproporcingas, ir galėtų būti taikomas tik pripažinus, kad statyba nurodytame žemės sklype yra apskritai negalima.

16. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, jog nustatyti statinio projektų neatitikimai negali būti laikomi klaida, o yra esminiai , sudarantys pagrindą panaikinti Deklaracijos galiojimą.

V.

17. Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 6 d. statytojui P. P. išdavė leidimą Nr. LSNS-08-160506-00032, kuriuo, be kita ko, suteikta teisė statyti gyvenamosios paskirties dviejų butų pastatą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., pagal Dvibučio gyvenamojo namo (7.2.), pagalbinio ūkio paskirties pastato (8.17.) Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) statinio projektą Nr. RS 1051, parengimo metai – 2016 (el. bylos I t., b. l. 194–195). IS „Infostatyba“ įregistruotame statinio projekte (el. bylos I t., b. l. 49–108), kuriam buvo išduotas Statybos leidimas, buvo nustatyti tokie planuojamo statyti Gyvenamojo namo esminiai rodikliai: bendrasis plotas – 147,98 m2, pastato tūris – 664 m3, sklypo užstatymo tankumas – 13,92 proc.

18. Statytojas UAB „Senamiesčio turtas“ 2016 m. lapkričio 16 d. surašė ir 2016 m. lapkričio 18 d. pateikė Inspekcijai tvirtinti Deklaraciją apie statybos užbaigimą (el. bylos I t., b. l. 8–12). Deklaracijos dalyje „Duomenys apie statinių bendruosius rodiklius“ buvo nurodyti tokie Gyvenamojo namo bendrieji rodikliai pagal kadastro bylos duomenis: bendrasis plotas – 304,06 m2, pastato tūris – 1 246 m3. Kartu su prašymu patvirtinti Deklaraciją Inspekcijai buvo pateiktas statinio projektas (el. bylos I t., b. l. 109–164), kuriame numatyta, jog statomas 309,82 m2 bendrojo ploto ir 975 m3 tūrio gyvenamasis namas, numatomas sklypo užstatymo tankumas 19 proc. Inspekcija Deklaraciją patvirtino 2016 m. lapkričio 18 d. (el. bylos I t., b. l. 19). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kartu su prašymu Inspekcijai patvirtinti Deklaraciją buvo pateiktas kitas statinio projektas nei tas, kuriam buvo išduotas Statybos leidimas.

19. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu su istorija (el. bylos II t., b. l. 11–18) nustatyta, kad nebaigtas statyti Gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2016 m. birželio 20 d. 2016 m. gegužės 23 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos bei Pažymos pagrindu. Inspekcijai patvirtinus Deklaraciją, jos, bei 2016 m. spalio 28 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos pagrindu 2016 m. lapkričio 25 d. Nekilnojamojo turto registre Gyvenamasis namas įregistruotas kaip baigtas statinys. Nuosavybės teisės į Gyvenamąjį namą įregistruotos UAB „Senamiesčio turtas“ vardu, Deklaracijos bei 2016 m. gegužės 18 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Taip pat nustatyta, kad Gyvenamasis namas buvo padalintas į du butus. Nuosavybės teisės į butą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2016 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 9430 pagrindu perleistos T. R. ir K. S. (dabar – R.), o nuosavybės teisės į butą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2016 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 9435 pagrindu perleistos P. O. ir R. O. (el. bylos II t., b. l. 19–23).

20. Inspekcija 2017 m. balandžio 10–18 dienomis atliko Deklaracijos atitikimą Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir Reglamentas) nuostatoms. Atlikusi patikrinimą, Inspekcija 2017 m. balandžio 18 d. surašė Deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo aktą (el. bylos I t., b. l. 20–26), kuriame konstatavo, kad padaryti esminiai statinio projekto pakeitimai, kuriems reikia naujo statybą leidžiančio dokumento. Inspekcija 2017 m. gegužės 24 d. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Deklaracijos galiojimą ir Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

VI.

21. Statybos įstatymo (2015 m. gegužės 14 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1713) 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad statinių, išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, kurių statybai išduotas šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2 arba 3 punkte nurodytas statybą leidžiantis dokumentas, statyba užbaigiama surašant statybos užbaigimo aktą. Vieno ar dviejų butų namų ir jų priklausinių (pagalbinio ūkio paskirties statinių, išskyrus nesudėtingus) statyba (naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas) užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą, ją patvirtinant ir įregistruojant Inspekcijoje; deklaracijas apie statybos užbaigimą tvirtina statybos valstybinę priežiūrą vykdantys pareigūnai (Statybos įstatymo 24 str. 2 d.). Atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo statybos užbaigimo akto gavimo dienos, deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimo ir įregistravimo dienos arba nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą pasirašymo dienos (kai ji netvirtinama ir neregistruojama) (Statybos įstatymo 24 str. 41

d.). Statybos užbaigimo tvarką nustato TPSVPĮ (Statybos įstatymo 24 str. 8 d.). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnyje.

22. TPSVPĮ (įstatymo redakcija galiojusi Deklaracijos pateikimo bei tvirtinimo metu – 2016 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija XII-2577) 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad gavęs prašymą patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą, Inspekcijos pareigūnas ją patvirtina arba atsisako tvirtinti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo visų deklaracijai patvirtinti privalomų pateikti dokumentų gavimo dienos. Deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo ir registravimo tvarką nustato aplinkos ministras, o surašomų dokumentų formas tvirtina Inspekcijos viršininkas (TPSVPĮ 16 str. 7 d.).

23. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Reglamento 8.3 punkte buvo nustatyta, kad deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo (užsakovo), savininko, valdytojo, paveldėtojo pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus Reglamento 8.2 punkte nurodytus) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Iš esmės analogiška deklaracijos apie statybos užbaigimą sąvoka įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 10.3 punkte.

24. Teismų praktikoje pripažįstama, kad deklaracija apie statybos užbaigimą kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 str.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018). Kitaip tariant, deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis asmens (statytojo) pareiškimas apie jau atliktų darbų faktą bei jų atitiktį teisės aktų reikalavimams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2020). Deklaracijos patvirtinimas ir registracija IS „Infostatyba“ yra kompetentingos valstybės institucijos administracinis sprendimas, ne tik patvirtinantis naujo daikto teisėtą sukūrimą, bet ir suteikiantis asmeniui teisę įregistruoti naujai sukurtą daiktą ir nuosavybės teises į jį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1832/2012).

Dėl Inspekcijos teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo

VII.

25. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2573 redakcija, galiojusi prašymo teismui padavimo metu) 28 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta Inspekcijos teisė kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo arba jos patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo. Inspekcijos teisė kreiptis į

teismą dėl deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, nustačius savavališką statybą po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, nustatyta TPSVPĮ 14 straipsnio 13 dalyje. Nurodytuose teisės aktuose įtvirtinta Inspekcijos teisė kreiptis į teismą dėl Deklaracijos galiojimo arba jos patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo įgyvendinama, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytomis proceso administraciniuose teismuose taisyklėmis.

26. Pareiškėjas, prašyme nurodydamas prašymo teisinį pagrindą (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 56 straipsnio 1 dalis (pareiškėjas nurodė iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos nuostatas, nes prašymo padavimo teismui metu nurodytas teisės normas atitinkantis reglamentavimas buvo įtvirtintas atitinkamai ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte bei 55 straipsnio 1 dalyje), įvardijo, kad į teismą kreipiasi gindamas viešąjį interesą.

27. TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę, nustačius viešojo intereso pažeidimų statybos srityje, kreiptis į teismą ar prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

28. ABTĮ 5 straipsnio, apibrėžiančio teisę kreiptis į administracinį teismą, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 2–4 punktuose nustatytos išimtys, pagal kurias teismas imasi nagrinėti administracinę bylą ne tik pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą, bet ir pagal kitų subjektų kreipimąsi. Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (5 str. 3 d. 2 p.). ABTĮ 55 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A822-65/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra išaiškinusi, jog pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialieji reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso (žr. 2009 m. vasario 12 d. nutartį byloje Nr. A822-65/09).

31. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nevertino, ar pareiškėjo pareikšti reikalavimai yra tinkami bei pakankami viešajam interesui apginti.

32. Teismui paduotame prašyme Inspekcija prašo panaikinti atsakovo surašytos ir Inspekcijos pareigūno patvirtintos Deklaracijos galiojimą bei šios Deklaracijos pagrindu įregistruoto Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas teismui paduotame prašyme deklaruoja, kad Gyvenamąjį namą statytojas (Bendrovė) pastatė pažeisdamas esminius statinio projekto sprendinius, nustatančius statinio bendrojo ploto, tūrio ir kitus reikalavimus, neturėdamas pakoreguoto statinio projekto, naujo statybą

leidžiančio dokumento. Toks teiginys iš esmės atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje (prašymo teismui teikimo metu – 71 dalyje) įtvirtintą savavališkos statybos sąvoką – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. TPSVPĮ 14 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad, teismui panaikinus šiuos dokumentus, Inspekcija atlieka savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras šio įstatymo nustatyta tvarka.

33. Sisteminė Inspekcijos teises ir pareigas nustatančių teisės aktų analizė sudaro pagrindą daryti išvadą, jog deklaracijos apie statybos užbaigimą bei jos pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimas yra būtina teisinė procedūra prieš Inspekcijai atliekant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras, todėl teismas, šioje byloje nagrinėdamas Inspekcijos prašymą dėl Deklaracijos panaikinimo, iš esmės turėtų spręsti klausimą dėl Gyvenamojo namo pripažinimo savavališka statyba.

34. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų nustatyta, kad Deklaraciją surašęs ir Inspekcijai pateikęs tvirtinti statytojas – Bendrovė – 2016 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarčių Nr. 9435 ir 9430 pagrindu Gyvenamojo namo 2 butus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)) bei žemės sklypą, kuriame stovi Gyvenamasis namas, perleido tretiesiems suinteresuotiems asmenims: T. R., K. S. (dabar – K. R.), P. O., R. O. (el. bylos II t., 11–23). Taip pat nurodyti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridiniai faktai apie tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančio žemės sklypo bei butų hipoteką. Todėl nors byloje atsakovu nurodyta Bendrovė, tačiau panaikinus Deklaraciją bei Gyvenamojo namo registraciją, vadovaujantis TPSVPĮ 14 straipsnio 1 dalimi, jiems, o ne faktiniam statytojui, kiltų neigiamos pasekmės, tame tarpe ir pareiga šalinti savavališkos statybos padarinius.

35. Taip pat pažymėtina, jog CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama.

36. Byloje nustatyta, jog Gyvenamasis namas – jį sudarančios dvi patalpos – butai – Statytojo buvo perleisti pirkimo-pardavimo sutartimis, todėl panaikinant Deklaracijos galiojimą, dėl to kylančiomis pasekmėmis atitinkamai ribojama esamų nekilnojamojo turto savininkų nuosavybės teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, naikindamas deklaracijos galiojimą, turėtų nustatyti tikrąjį statytojų nuosavybės teisų ribojimo turinį ir įvertinti, ar šis ribojimas proporcingas (2020 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-43-602/2020).

37. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje susiklosčiusią situaciją, akcentuoja, kad nors Inspekcijos teisė kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo nustatyta įstatyme, tačiau kreipimasis į teismą su reikalavimu panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu yra ne tik atlikta naujai sukurto nekilnojamojo turto bei statytojo daiktinių teisių į jį registracija, bet ir yra sudaryti daiktinių teisių į šį turtą perleidimo, daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, negali būti savitikslis, o turi būti skirtas viešojo intereso apsaugai.

38. Pažymėtina, jog teisės teorijoje yra laikomasi visuotinai demokratinės visuomenės bei teisinės valstybės pripažinto principo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Todėl teismų praktikoje pripažįstama, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu, kad būtų panaikinti visi teisės aktai, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį byloje Nr. A822-65/09).

39. Pareiškėjas prašyme nėra pagrindęs, kaip jo pareikštais reikalavimais bus pasiektas tikslas, dėl kurio iš esmės buvo kreiptasi į teismą. Atsižvelgusi į tai, kad reikalavimas panaikinti Deklaracijos galiojimą bei jos pagrindu atliktą Gyvenamojo namo teisinę registraciją nėra siejamas su atitinkamais materialiaisiais teisiniais padariniais (susidariusios situacijos išsprendimu iki galo), bei įvertinusi byloje susiklosčiusią situaciją, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Inspekcijos prašyme suformuluoti reikalavimai nėra tinkami ir pakankami viešajam interesui apginti. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, patenkinus tik pareiškėjo prašyme suformuluotus reikalavimus bus sukelta dar didesnė sumaištis, nes bylinėjantis vien dėl Deklaracijos

panaikinimo, nesiekiant šiuo aktu sukurtų visų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o viešasis interesas realiai nėra apginamas.

40. Nors, kaip aptarta šios nutarties 33 punkte, panaikinus Deklaracijos galiojimą liktų galimybė spręsti klausimą dėl savavališkos statybos pasekmių šalinimo, kas sudarytų pagrindą siekti tinkamų tolesnių materialių teisinių pasekmių, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, ar tam, kad teismo sprendimu būtų galutinai apgintas viešasis interesas, buvo pareikšti pakankami reikalavimai, ar neturėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kitų aktų, civilinių sandorių ir jų sukeltų pasekmių. Taip pat, įvertinus šioje administracinėje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, aktualūs tampa esamų nekilnojamojo turto savininkų nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimai.

41. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.). Ta pati taisyklė galioja ir tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl viešojo intereso gynybos. Pirmosios instancijos teismas šią taisyklę pažeidė, nes pareiškėjui nepasiūlė patikslinti ar papildyti pareikštų reikalavimų. Šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, todėl byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę išspręsti bylą, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme.

VIII.

Dėl Deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo

42. Nors šios nutarties VII dalyje konstatuoti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, o bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu atkreipti dėmesį ir į tam tikrus ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo aspektus.

43. Visų pirma išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje bei TPSVPĮ 14 straipsnio 13 dalyje įtvirtintų teisės normų konstrukciją. Įstatymų leidėjas nustatė Inspekcijos teisę kreiptis į teismą dėl „deklaracijos galiojimo“ arba „jos patvirtinimo ir įregistravimo“ panaikinimo (Statybos įstatymo 28 str. 8 d.) bei „deklaracijos patvirtinimo panaikinimo“ (TPSVPĮ 14 str. 13 d.).

44. Sistemiškai aiškinant Statybos įstatymo bei TPSVPĮ nuostatas, atsižvelgus į tai, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą ne visais atvejais yra teikiamos tvirtinti Inspekcijai (Statybos įstatymo 28 str. 2–4 d.) darytina išvada, kad įstatymų leidėjas atskyrė deklaracijos apie statybos užbaigimą, kuri neteikiama tvirtinti Inspekcijai panaikinimą (deklaracijos galiojimo) bei deklaracijos apie statybos užbaigimą, kuri privalomai teikiama tvirtinti Inspekcijai panaikinimą (deklaracijos patvirtinimo ir registracijos).

45. Nors pareiškėjas teismui pateiktame prašyme prašo panaikinti Deklaracijos galiojimą, tačiau iš esmės siekia, kad būtų panaikinta Inspekcijos patvirtinta ir įregistruota Deklaracija, todėl sprendžiant Inspekcijos reikalavimo panaikinti Deklaracijos galiojimą pagrįstumo klausimą, vertintina ne tik tai, ar Inspekcijai tvirtinti pateiktoje Deklaracijoje užfiksuoti duomenys yra teisingi, bet ir tai, ar Inspekcija turėjo teisinį pagrindą tokią deklaraciją tvirtinti.

46. Byloje ginčijamoje Deklaracijoje nurodoma, jog „Šia deklaracija skelbiama, kad pagal statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus užbaigta statinių statyba / pakeista statinių paskirtis / pakeista patalpų paskirtis“. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad šis Deklaracijos teiginys yra klaidingas, t. y. atsakovas iš esmės pripažįsta, kad Gyvenamasis namas buvo pastatytas viršijus tam tikrus statinio projekto, kuriam išduotas statybą leidžiantis dokumentas, sprendiniuose nustatytus parametrus. Tačiau byloje nėra atsakyta į klausimą, ar Inspekcija, atsižvelgus į jai teisės aktais nustatytas teises bei pareigas statybos baigiamajame etape, turėjo pagrindą tokią deklaraciją tvirtinti.

47. Statybos įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad statybos užbaigimo tvarką nustato TPSVPĮ. TPSVPĮ 16 straipsnio 7 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad statybos užbaigimo procedūrų atlikimo

tvarką, deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo ir registravimo tvarką nustato aplinkos ministras, o surašomų dokumentų formas tvirtina Inspekcijos viršininkas. Reglamento VI dalyje „Deklaracijos tvirtinimas“ nustatyta Deklaracijos tvirtinimo procedūra bei jos etapai, įtvirtinamos statytojo bei Inspekcijos teisės bei pareigos.

48. Deklaracijos tvirtinimo procedūra inicijuojama Inspekcijai pateikiant prašymą patvirtinti Deklaraciją (Reglamento 34 p.). Užregistravus prašymą iki jo priėmimo nagrinėti, Inspekcijos pareigūnui nustatyta pareiga patikrinti Reglamento 36 punkte įtvirtintas aplinkybes, susijusias su statytojo teisiniu statusu (pvz., ar žemės sklypas, kuriame vykdyta statyba, valdomas teisėtai (36.1.1), ar yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas (36.1.2), ar su prašymu tvirtinti deklaraciją yra pateikti visi privalomi pateikti dokumentai (36.3) ir kt.). Inspekcijos pareigūnui nustačius, kad Reglamento 36 punkto reikalavimai yra įvykdyti, prašymas yra priimamas ir prasideda jo nagrinėjimo etapas (Reglamento 36 p.).

49. Reglamento 39 punktas įtvirtina veiksmus, kurie atliekami nagrinėjant pateiktą prašymą patvirtinti deklaraciją, nustatytas 5 darbo dienų terminas šiems veiksmams atlikti. Prašymo patvirtinti deklaraciją nagrinėjimo etapas baigiamas per 10 darbo dienų terminą priimant vieną iš Reglamento 40 punkte nurodytų sprendimų.

50. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Reglamente nustatytą Deklaracijos tvirtinimo tvarką bei nustatytus terminus, daro išvadą, kad Deklaracijos tvirtinimas nėra formali procedūra. Prieš patvirtindama Deklaraciją Inspekcija privalo patikrinti aplinkybes, tarp kurių – ir ar nėra nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, viršijančių nustatytus Reglamento 31.1–31.3 papunkčiuose ar pažeidžiančių (šiuo atveju tikrinama pasirinktinai) nustatytus Reglamento 31.4 papunktyje (Reglamento 39.1 punktas). Inspekcijai nustatyta teisė bei pareiga netvirtinti deklaracijos, jei nustatoma pažeidimų pagal Reglamento 39 punktą (Reglamento 40.2 p).

51. Akcentuotina, jog nors statytojas turi pareigą Deklaracijoje nurodyti teisingus duomenis, tačiau Inspekcija privalo patikrinti Reglamento 39 punkte nurodytas aplinkybes ir tik tada priimti sprendimą dėl deklaracijos tvirtinimo. Byloje nėra duomenų ir pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Inspekcija patikrino Reglamento 39 punkte nurodytas aplinkybes ir tik tada priėmė sprendimą patvirtinti Deklaraciją. Akcentuotina, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, jog Deklaracija buvo patvirtinta jos pateikimo dieną (el. bylos I t., b. l. 19).

52. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad statinio projektas, kuriam išduotas statybą leidžiantis dokumentas, ir kartu su prašymu patvirtinti Deklaraciją pateiktas statinio projektas nėra tas pats dokumentas, t. y. atsakovas kartu su prašymu patvirtinti Deklaraciją pateikė statinio projektą, kuriam nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad statinio projektas, kuriam išduotas statybą leidžiantis dokumentas, yra registruotas IS „Infostatyba“. Pažymėtina ir tai, kad Reglamento 4 punkte nustatyta, jog Inspekcijos įgalioti pareigūnai Reglamente nurodytas statybos užbaigimo procedūras atlieka naudodamiesi IS „Infostatyba“. Todėl vertinant, ar Inspekcija atliko Reglamento 39 punkte nurodytus veiksmus, analizuotina ir tai, kuriuo statinio projektu Inspekcija turėjo vadovautis, tikrindama šiame Reglamento punkte nurodytas aplinkybes.

53. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutarties dalyje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Deklaracijos galiojimą, nevertino Inspekcijos veiksmų teisėtumo tvirtinant Deklaraciją, neanalizavo, ar buvo atlikti visi veiksmai, įtvirtinti Reglamente, iš esmės būtini tam, kad būtų užkirstas kelias akivaizdžiai neteisėtos Deklaracijos patvirtinimui bei registravimui. Toks pirmosios instancijos teismo proceso teisės normos (ABTĮ 80 str. 1 d., 86 str. 2 d.) pažeidimas taip pat laikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą panaikinti teismo priimtą sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d. 1 p.).

IX.

Dėl Gyvenamojo namo teisinės registracijos panaikinimo

54. Pareiškėjas teismo taip pat prašė panaikinti Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį darytina išvada, kad teismas nenagrinėjo aptariamo reikalavimo pagrįstumo bei teisėtumo, šį reikalavimą laikė išvestiniu bei jį patenkino automatiškai, patenkinęs reikalavimą dėl Deklaracijos galiojimo panaikinimo. Su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesutinka.

55. Visų pirma pažymėtina, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

56. Iš šios nutarties 3 punkte pateiktų trečiojo suinteresuoto asmens Registrų centro atsiliepimo į pareiškėjo prašymą argumentų matyti, kad Registrų centras pirmosios instancijos teismui nurodė motyvus, kurie, jo nuomone, sudaro pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo dalies dėl Gyvenamojo namo teisinės registracijos panaikinimo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas nevertino trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, kuriuos, susipažinusi su šioje byloje susiklosčiusia faktine bei teisine situacija, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais.

57. Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami nekilnojamojo turto registre (Registro įstatymo 2 str.). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Registro įstatymo 4 straipsnyje.

58. Registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Kadastro įstatymo 2 str. 4 d.). Statinio parametrai: plotas; tūris; ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai (Kadastro įstatymo 6 str. 2 d. 5 p.).

59. Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai.

60. Atsižvelgus į šios teismo nutarties 57–59 punktus, darytina išvada, kad siekdamas panaikinti Gyvenamojo namo teisinę registraciją, pareiškėjas turi įrodyti, kad dokumentai, vadovaujantis kuriais į nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti Gyvenamojo namo kadastro duomenys, yra neteisėti. Savo ruožtu, bylą nagrinėjęs teismas turėjo nustatyti, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoto Gyvenamojo namo parametrai į nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti neteisėtų dokumentų pagrindu.

61. Registrų centras atsiliepime į prašymą pažymėjo, kad Deklaracijos pagrindu Gyvenamasis namas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, šio dokumento pagrindu buvo tik patikslinti Gyvenamojo namo kadastro duomenys. Nutarties 19 punkte nurodyta, jog Gyvenamasis namas, kaip nebaigta statyba, Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įregistruotas Inspekcijos išduotos Pažymos pagrindu.

62. Pagal Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį (šiuo metu – 39 str. 1 d.) Inspekcijos išduota pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių gali būti pagrindu nebaigtą statyti statinį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog šiuo aspektu tokia pažyma yra prilyginama Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte valstybės valdžios

ar valdymo institucijos sprendimui, kuris yra vienas iš pagrindų įrašyti statinio kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (žr. 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1133-143/2015).

63. Pažymoje, išduotoje Inspekcijos, nurodyta, jog šiuo dokumentu patvirtinama, kad Statybos leidimo pagrindu Gyvenamojo namo (dviejų butų pastatas) statyba vykdoma be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių (el. bylos II t., b. l. 27). Pažymoje taip pat nurodyta, jog Gyvenamojo namo kadastriniai matavimai atlikti 2016 m. gegužės 23 d. Iš UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. gegužės 23 d. nustatytų „Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų“ matyti, jog 41 proc. Gyvenamojo namo baigtumas nustatytas nuo 303,38 m2 bendrojo pastato ploto (el. bylos II t., b. l. 29).

64. Atsižvelgus į nutarties 17 punkte nustatytą faktinę aplinkybę, jog Statybos leidimas buvo išduotas statybai Gyvenamojo namo, kurio esminiai rodikliai: bendrasis plotas – 147,98 m2, pastato tūris – 664 m3, sklypo užstatymo tankumas – 13,92 proc., darytina išvada, kad Pažymos, kuri byloje nėra ginčijama, pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nebaigtas statyti Gyvenamasis namas, kurio statybos jau Pažymos išdavimo metu buvo vykdomos viršijant statinio projekte nustatytus esminius statinio parametrus.

65. Taip pat nustatyta, kad paskutiniai Gyvenamojo namo duomenų pakeitimai Nekilnojamojo turto registre atlikti ne Deklaracijos, o civilinių sandorių, kurie šioje administracinėje byloje taip pat nėra ginčijami, pagrindu.

66. Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Savo ruožtu nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (Registro įstatymo 16 str. 1 d.).

67. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog kol nėra nuginčyti dokumentai, kurių pagrindu šiuo metu yra įregistruotos asmenų daiktinės teisės, registro tvarkytojas negali savarankiškai atlikti jokių įrašų pakeitimų, kurie galėtų nulemti daiktinių teisių savininkų teisių turinio ir apimčių pasikeitimą (žr., pvz., 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-188-492/2017).

68. Nei Registro įstatymas, nei Kadastro įstatymas nereglamentuoja nekilnojamojo daikto išregistravimo klausimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintuose (2020 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 275 redakcija) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintuose (2020 m. vasario 5 d. nutarimo Nr. 97 redakcija) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose apibrėžiamas tik nekilnojamojo turto išregistravimo jį nugriovus ar jam žuvus pagrindas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatų 71 p., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 841.4–841.6 p.).

69. Sistemiškai aiškinant aptartų teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto kadastro duomenų nustatymą bei šio turto įregistravimą, nuostatas, darytina išvada, jog egzistuojantis (nežuvęs) nekilnojamasis daiktas negali būti išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro tol, kol nėra išregistruotos į šį nekilnojamąjį turtą įregistruotos daiktinės teisės bei jų suvaržymai.

70. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra ginčijamas dokumentas, kurio pagrindu Gyvenamasis namas įregistruotas nekilnojamojo turto registre, taip pat nėra kvestionuojamas ir Nekilnojamojo turto registre į Gyvenamąjį namą (jo butus) įregistruotų daiktinių teisių teisėtumas. Pareiškėjas siekia Gyvenamojo namo teisinės registracijos panaikinimo ginčydamas tik Deklaraciją, kuri nebuvo nei Gyvenamojo namo registracijos Nekilnojamojo turto registre teisinis pagrindas, nei dokumentas, nusakantis aktualius Gyvenamojo namo duomenis, registruotus Nekilnojamojo turto registre.

71. Šioje nutarties dalyje nustatytos aplinkybės dar kartą patvirtina nutarties VII dalyje padarytas išvadas, jog pareiškėjo šioje byloje pareikštais reikalavimais nebus apgintas viešasis interesas. Priešingai – teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimus ir panaikinus tik Deklaracijos galiojimą bei Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, bus sukurta situacija, kurios išsprendimas pareikalaus papildomų teisminių procesų.

72. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas Gyvenamojo namo teisinę registraciją panaikino pažeisdamas teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo bei įrodymų vertinimo taisykles.

73. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Registrų centro atsiliepime į prašymą nurodytą argumentą, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas – ginčo statinyje esančių patalpų – butų – hipoteka, todėl svarstytinas klausimas dėl šios daiktinės teisės turėtojo suinteresuotumo bylos, kurioje, be kita ko, prašoma panaikinti Gyvenamojo namo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, baigtimi.

74. Šioje nutarties dalyje nustatyti pirmosios instancijos teismo proceso teisės bei materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimai taip pat sudaro pagrindą panaikinti apeliaciniame skunde skundžiamą teismo sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinti nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d. 1 p.).

75. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai remdamasis byloje esančiais įrodymais jų neištyrė. Apeliaciniame skunde apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas naikinamas ir byla grąžinama šiam teismui nagrinėti iš naujo.

76. Apeliaciniame skunde prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinus nagrinėti iš naujo, byla nėra baigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šiuo metu negali būti sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio turtas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti

Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22243 2020-10-27 2020-10-19 2020-10-19 -

Administracinė byla Nr. eR-110-525/2020Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00136-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 5.1; 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. B. skundo dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2020 m. spalio 19 d. gautas pareiškėjo A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundas ir skundo papildymas, kuriuose prašoma: 1) 2020 m. spalio 11 d. rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą pripažinti negaliojančiais ir stabdyti 2 turo rinkimų organizavimą ir balsavimą; 2) pripažinti, kad politinė partija „Laisvės partija“ Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (toliau – ir VRK) laiku iki nustatyto termino 2020 m. rugpjūčio 7 d. 15:45 val. nepateikė dokumentų registracijai į Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus 2020 metams ir VRK sprendimą dėl partijos registracijos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose pripažinti negaliojančiu, pašalinti iš kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimą 2020 metų sąrašo ir apie tai viešai pranešti Lietuvos žmonėms; 3) pripažinti, kad VRK ir Teisingumo ministerija neturi teismo procesinio dokumento, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2 straipsnio ir 182 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurio pagrindu būtų galima viešai skelbti apie pareiškėjo teistumą, pagal žymes nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje; 4) solidariai iš atsakovų priteisti 20 000 000 eurų piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti; 5) pripažinti, kad Lietuvoje nėra teisėtos vyriausybės, kuri galėtų vadovauti Valstybės tarnybai, tame skaičiuje ir VRK.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko), atsižvelgti į atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus.

Akcentuotina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).

ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus skundus, kurie priskirti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. ABTĮ 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija, spręsdama pareiškėjo skundo dalies dėl 1) ir 2) reikalavimų priimtinumo klausimą, pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su politinės partijos „Laisvės partija“ registracija Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 39 straipsnis reglamentuoja kandidatų į Seimo narius registravimo procedūrą. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu po kandidato į Seimo narius įregistravimo Vyriausioji rinkimų komisija nustato, kad kandidatas neatitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų arba jeigu kandidatas atsisako duoti šio įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nurodytą rašytinį sutikimą ar pateikti šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą pasižadėjimą laikytis draudimo papirkti rinkėjus, arba pateikia juos klaidingus ar nepateikia Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytu laiku, arba jeigu kandidatas neįvykdė šio įstatymo 98 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų (nenurodė pagal šį įstatymą reikalaujamos informacijos arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), arba jeigu politinė partija, kandidatas yra šiurkščiai pažeidę šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, arba jeigu kandidatą iškėlusi partija ar kandidatas prarado savarankiško politinės kampanijos dalyvio statusą, Vyriausioji rinkimų komisija panaikina tokio kandidato į Seimo narius registravimą, atšaukia atitinkamos politinės partijos ar partijų koalicijos jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimą. Vyriausioji rinkimų komisija sprendimą gali priimti iki rinkimų dienos likus ne mažiau kaip 12 dienų arba po rinkimų dienos, kaip tai nustatyta šio įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2020 m. balandžio 9 d. dekretu Nr. 1K-247 „Dėl eilinių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų“ eiliniai Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai buvo paskelbti 2020 m. spalio 11 d. Taigi VRK sprendimą dėl politinės partijos kandidatų sąrašo atšaukimo galėjo priimti ne vėliau kaip 2020 m. rugsėjo 28 d.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, kuriame keliamas reikalavimas pripažinti, kad politinė partija „Laisvės partija“ VRK laiku iki nustatyto termino nepateikė dokumentų registracijai į Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus 2020 metams ir VRK sprendimą dėl partijos registracijos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose pripažinti negaliojančiu, pašalinti iš kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimą 2020 metų sąrašo, pateikė 2020 m. spalio 19 d.

Balsavimas 2020 m. spalio 11 d. vykusiuose Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose prasidėjo 2020 m. spalio 11 d. 7 valandą ir baigėsi 2020 m. spalio 11 d. 20 valandą (Seimo rinkimų įstatymo 62 str. 1 d.).

Seimo rinkimų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad partija, iškėlusi kandidatą į Seimo narius, kandidatas į Seimo narius, atstovas rinkimams, rinkimų stebėtojas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą, priimtą iki balsavimo pabaigos, ar kitą jos veiką gali apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai ar kita jos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo, bet ne vėliau kaip iki balsavimo pabaigos, gali būti apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog Seimo rinkimų įstatymas nustato dviejų rūšių terminus, aktualius skundams paduoti nagrinėjamu atveju: (1) 5 dienų ir (2) skundo padavimą iki balsavimo pabaigos. 5 dienų termino pasibaigimo nustatymas yra aktualus tik tuo atveju, jei skundas paduotas iki balsavimo pabaigos. Pasibaigus balsavimui rinkimų į Seimą atveju, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundo nebegali priimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R444-5/2013).

Klausimo dėl pareiškėjo skundo priimtinumo aplinkybėmis tai reiškia, kad pareiškėjas siekia inicijuoti ginčo dėl VRK neteisėtų veiksmų (neveikimo) nagrinėjimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme po balsavimo pabaigos.

Įvertinus Seimo rinkimų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, susijusias su skundo padavimo terminu ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylos išnagrinėjimo terminu, darytina išvada, jog pareiškėjo keliamas ginčas dėl politinės partijos „Laisvės partija“ registracijos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose negali būti nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įstatymų leidėjo nėra įgaliotas nagrinėti rinkiminius ginčus po balsavimo pabaigos (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R444-5/2013).

Be to, pareiškėjas skunde reiškia reikalavimus pripažinti, kad VRK ir Teisingumo ministerija neturi teismo procesinio dokumento, kuris atitiktų BK reikalavimus; pripažinti, kad Lietuvoje nėra teisėtos vyriausybės. Dėl šių pareiškėjo skundo reikalavimų pažymėtina, jog pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad skundo reikalavimu, kuriuo prašoma tik pripažinti tam tikrus atsakovo veiksmus neteisėtais, yra nesiekiama išspręsti ginčą ir tokio reikalavimo patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo. Teismas gali nagrinėti tik tokias bylas, kuriose siekiama realiai apginti pažeistas teises ar teisėtus interesus, padarant konkretų poveikį atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams (panaikinant aktą, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiant žalos atlyginimą ar pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010).

Pareiškėjas skunde taip pat reiškia reikalavimą priteisti 20 000 000 Eur piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 17 straipsnyje, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11, 13 ir 14 punktuose. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo gali būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet ne tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundą atsisakoma priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka; byla nepriskirtina tam teismui).

Byloje gautas Z. B., E. G., E. S., R. S., A. B. ir I. P. A. prisidėjimas prie pareiškimo. Atsisakius priimti pareiškėjo skundą, nėra pagrindo spręsti dėl šių asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais bei 124 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. B. skundą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22426 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. AS-698-756/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02819-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1; 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: nustatyti, ar Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau – ir Tarnyba) savo veikloje taiko vienodus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimus, susijusius su elektroninių ryšių paslaugų terminuotomis sutartimis; įpareigoti Tarnybą pašalinti pažeidimus ir / ar aiškinimus, prieštaraujančius vienodai taikomai teisei bei neatitinkančius įstaigos tikslų ir uždavinių, jei tokie bus nustatyti, siekiant apginti teisės aktais saugomus vartotojų interesus; įpareigoti Tarnybą imtis veiksmų siekiant sustabdyti vienodai taikomiems įstatymams ir kitiems teisės aktams prieštaraujančias praktikas elektroninių ryšių paslaugų vartojimo sutartyse, jei tokios bus nustatytos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjos skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytus skundui keliamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pirmu reikalavimu reikalauja nustatyti, ar Tarnyba savo veikloje taiko vienodus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimus, susijusius su elektroninių ryšių paslaugų terminuotomis sutartimis, bei nurodė, kad tokiu reikalavimu siekiama tam tikros faktinės būsenos konstatavimo, taigi toks skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, be to, pareiškėja nenurodo, kaip toks konstatavimas susijęs su pačios pareiškėjos individualių subjektinių teisių pažeidimu.

Teismas nurodė, kad antruoju ir trečiuoju reikalavimu pareiškėja iš esmės prašo užtikrini teisės aktų laikymąsi. Tokie reikalavimai yra pernelyg abstraktūs, nes net ir tenkinus tokį reikalavimą, asmenims vis tiek nebūtų aišku, ką konkrečiai jie turi atlikti ar nuo kokių veiksmų susilaikyti. Be to, pareiškėja nenurodo, kaip toks reikalavimas susijęs su jos subjektinėmis teisėmis.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundo teiginius dėl siekiamo ginti viešojo intereso, nurodė, kad ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, bei konstatavo, kad joks įstatymas neįgalioja pareiškėjos ginti viešojo intereso.

Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad pareiškėja, teikdama skundą, turi ginti savo subjektines teises ar interesus, kuriems kyla grėsmė, bei konstatavo, kad iš pareiškėjos pateikto skundo nėra aišku, kokį konkretų Tarnybos aktą pareiškėja skundžia teismui, nes ji neprašo panaikinti Tarnybos 2020 m. birželio 26 d. arba su 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštų, kuriais buvo atsakyta į pareiškėjos paklausimus, ir su kuriais ji nesutinka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2020 m. rugsėjo 16 d. skundo trūkumams pašalinti: 1) aiškiai suformuluoti skundo reikalavimus, kurie atitiktų Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus; 2) skundo reikalavimus susieti su savo pažeistomis individualiomis subjektinėmis teisėmis; 3) sumokėti žyminį mokestį, jeigu patikslinus reikalavimą jis nepateks prie skundų, kurie neapmokestinami žyminiu mokesčiu; 4) pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 16 d. teismui pateikė papildomus dokumentus ir 2020 m. rugsėjo 14 d. paaiškinimą dėl 2020 m. rugpjūčio 18 d. teismui pateikto skundo, bei atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties (pavadintas apeliaciniu skundu).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nutarė: pareiškėjos A. P. skundą laikyti nepaduotu ir nutarčiai įsiteisėjus grąžinti pareiškėjai; atsisakyti priimti pareiškėjos atskirąjį skundą (pavadintą apeliaciniu skundu) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties.

Teismas nurodė, kad pareiškėja, pateikdama teismui 2020 m. rugsėjo 14 d. paaiškinimą dėl 2020 m. rugpjūčio 18 d. teismui pateikto skundo ir papildomus dokumentus, neištaisė 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje nurodytų jos skundo trūkumų: tinkamai nesuformulavo skundo dalyko bei pagrindo, nenurodė, kokias savo subjektines teises pareiškėja siekia ginti bei kokį konkretų Tarnybos aktą pareiškėja skundžia teismui, nesumokėjo ABTĮ nustatyto žyminio mokesčio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja taip pat nesikreipė dėl termino pratęsimo nustatytiems trūkumams pašalinti. Todėl jos pateiktas skundas neatitinka jam ABTĮ keliamų reikalavimų ir laikytinas nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad pareiškėja 2020 m. rugsėjo 16 d. taip pat pateikė teismui dokumentą, pavadintą apeliaciniu skundu (toliau – ir 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirasis skundas), iš kurio turinio matyti, kad pareiškėja siekia apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. priimtą nutartį. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ nenumato, kad nutartis, kuria yra nustatomas terminas skundo trūkumams pašalinti, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Be to, tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, nes pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą iš naujo su ABTĮ reikalavimus atitinkančiu skundu. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, bei į ABTĮ nuostatas, atsisakė priimti pareiškėjos teikiamą atskirąjį skundą (pavadintą

apeliaciniu skundu). Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu,

atitinkančiu Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį; priimti nagrinėti jos 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis buvo priimta pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neskelbė informacijos apie jos skundo ir 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirojo skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme datą ir laiką. Pareiškėja taip pat nurodo, kad priimant skundžiamą nutartį nebuvo įvertinti jos argumentai, nurodyti 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirajame skunde, t. y., kad ji prašė išspręsti ginčą dėl nevienodo teisės aiškinimo ir taikymo Ryšių reguliavimo tarnybos veikloje bei tinkamai nurodė ginčo šalis, taip pat ginčo dalyką ir kt. Teigia, kad 2020 m., rugpjūčio 26 d. nutartyje buvo nepagrįstai reikalaujama skundo reikalavimus susieti su pareiškėjos pažeistomis individualiomis subjektinėmis teisėmis, kadangi ji kelia klausimą dėl nevienodo teisės aiškinimo ir taikymo Ryšių reguliavimo tarnybos veikloje, susijusioje su elektroninių ryšių paslaugų terminuotomis sutartimis, siekiant apginti teisės aktais saugomus vartotojų interesus (t. y. gina viešąjį interesą), bei nurodo, kad teismai negali peržengti skundo reikalavimo ribų.

Pareiškėjos nuomone, skundžiamoje nutartyje sprendžiamas jos skundo priėmimo klausimas, o ne 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirojo skundo priėmimo klausimas, kuris turėtų būti sprendžiamas tiesiogiai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Pažymi, kad jos 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirasis skundas buvo įteiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui elektroniniu paštu bei pristatant dokumentus į teismo raštinę, todėl yra priimtas ir negali būti grąžinamas pareiškėjai kaip nenagrinėtinas teismuose.

Pareiškėja teigia, kad 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirajame skunde tinkamai nurodytas skundo dalykas (skundžiama 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis), kreipimosi pagrindas, taip pat reikalavimas – priimti minėtą atskirąjį skundą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, kad 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, kuria buvo nustatytas terminas pareiškėjos skundo trūkumams pašalinti, negali būti skundžiama atskiruoju skundu, kadangi atskirasis skundas buvo pateiktas šiai nutarčiai neįsiteisėjus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos A. P. skundą, nepašalinus jo trūkumų, bei atsisakyta priimti pareiškėjos atskirąjį skundą (pavadintą apeliaciniu skundu) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl skundo priėmimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjai ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, neištaisius skundo trūkumų.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015; kt.).

Sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, yra tikrinamas ir nutarties dėl skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS 552-1070/2014; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, nustatė, kad pareiškėja savo skunde kelia reikalavimus, susijusius su tam tikros faktinės būsenos konstatavimu, arba abstrakčius reikalavimus užtikrinti teisės aktų laikymąsi, bet nenurodo, kaip toks konstatavimas susijęs su pačios pareiškėjos individualių subjektinių teisių pažeidimu, todėl įpareigojo pareiškėją patikslinti skundo reikalavimus, juos susiejant su savo pažeistomis individualiomis subjektinėmis teisėmis, sumokėti žyminį mokestį, pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus, t. y. pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 ir 8 p.). Skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Susipažinusi su pareiškėjos skundu ir kartu su juo pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi nustatė paduoto skundo trūkumus, ypač dėl būtinybės patikslinti skundo reikalavimą, kad jis atitiktų administracinio teismo kompetenciją (ABTĮ 17 str. 1 d., 88 str.), ir jį susieti su pareiškėjos pažeistomis individualiomis subjektinėmis teisėmis, nes pareiškėjos skunde buvo keliamas abstraktus reikalavimas įvertinti Ryšių reguliavimo tarnybos veiklą aiškinant ir taikant teisės aktus, susijusius su elektroninių ryšių paslaugų terminuotomis sutartimis, ir įpareigoti Tarnybą pašalinti pažeidimus, jei tokių bus nustatyta. Teismas pažymi, kad, sprendžiant skundo priėmimo klausimą, ABTĮ normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą teisme (dėl posėdžio datos ir laiko paskelbimo, šalių dalyvavimo ir pan.), netaikomos.

Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad ji nesieja skundo reikalavimų su savo pažeistomis individualiomis subjektinėmis teisėmis, ar su konkrečiu, jos atžvilgiu priimtu Tarnybos individualiu administraciniu aktu, bei pabrėžia, kad ji kelia klausimą dėl nevienodo teisės aiškinimo ir taikymo Ryšių reguliavimo tarnybos veikloje, siekiant apginti teisės aktais saugomus vartotojų interesus (t. y. gina viešąjį interesą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą,

kuris: pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši teisės akto nuostata suponuoja išvadą, kad viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą. Tokia išvada sietina su idėja, jog pareiškėjas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, viešojo intereso gynimas pasižymi tam tikra specifika, inter alia (be kita ko) – baigtiniu sąrašu subjektų, galinčių kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas. Nustačius, jog įstatymai nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą dėl skunde (prašyme) nurodomo viešojo intereso gynimo, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį skundą (prašymą). Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-91/2012).

Pareiškėja teigė, kad skundu ji siekia apginti visuomenės (viešąjį) interesą, tačiau nenurodė įstatymo, kuriame būtų įtvirtinta jos teisė, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą, bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja gali ginti tik savo subjektines teises ar interesus, kuriems kyla grėsmė. Kadangi pareiškėja nenurodo jokio Tarnybos akto ar veiksmo, kuris sukelia teisines pasekmes pareiškėjai, jos suformuluotas abstraktus prašymas dėl Tarnybos veikloje taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo, susijusio su elektroninių ryšių paslaugų terminuotomis sutartimis, įvertinimo ir galimų pažeidimų nustatymo, negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja per nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, pareiškėjos teismui reiškiami reikalavimai yra bendro pobūdžio, nenurodyta, kokias savo subjektines teises pareiškėja siekia ginti, nėra aišku, kokį konkretų Tarnybos aktą pareiškėja skundžia teismui, pareiškėja nesumokėjo ABTĮ nustatyto žyminio mokesčio, todėl yra pagrindas pareiškėjos pateiktą skundą laikyti nepaduotu (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, kad nutartis, kuria skundas laikomas nepaduotu tuo pagrindu, jog pareiškėjas per nustatytą terminą nepašalina ankstesne teismo nutartimi nurodytų skundo trūkumų, neužkerta jam kelio pakartotinai kreiptis į teismą, t. y. nesuvaržo jam galimybės pasinaudoti ABTĮ 5 straipsnyje garantuojama teise į teisminę gynybą, kad būtų apgintos jo galbūt pažeistos teisės ar įstatymu saugomi interesai, pateikiant pirmosios instancijos teismui skundą, atitinkantį administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui įstatymo keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-87/2012). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai dar kartą išaiškintina, jog 2020 m. rugsėjo 21 d. priimta nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta jai kelio pakartotinai kreiptis į teismą dėl Tarnybos veiksmų, pateikiant naują skundą, atitinkantį ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus.

Dėl 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties apskundimo

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė priimti 2020 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjos atskirąjį skundą (pavadintą apeliaciniu skundu) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, nes konstatavo, kad ši nutartis negali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Atskirojo skundo objektais gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys. Pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartį proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais (1 punktas) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 punktas). Nesant Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje

nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) priimtos nutartys atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato nutarčių, kuriomis teismas nustato terminą skundo trūkumams pašalinti, apskundimo. Tokia nutartis pati savaime jokių neigiamų pasekmių skundą padavusiam asmeniui negali sukelti ir dėl to negali būti laikoma užkertančia kelią bylos eigai. Vertinant atskirojo skundo objekto atitiktį Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalies 2 punktui, pažymėtina, kad paprastai laikoma, jog teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, kai dėl jos priėmimo procesas apskritai negali prasidėti (pvz., nutartis atsisakyti priimti skundą) ar tam tikrais atvejais toliau tęstis (pvz., nutartis, kuria atsisakoma tenkinti proceso šalies prašymą dėl administracinės bylos atnaujinimo) arba dėl nutarties priėmimo procesas byloje užbaigiamas (pvz., nutartis palikti skundą nenagrinėtą). Pažymėtina, kad termino skundo trūkumus pašalinti nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą. Tokiu procesiniu sprendimu teisė kreiptis į teismą nėra varžoma ar nepagrįstai apsunkinama. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad nutartis dėl trūkumų šalinimo atskiruoju skundu nėra skundžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-271-502/2020).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos atskirąjį skundą (pavadintą apeliaciniu skundu) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties panaikinimo. Pasisakydama dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirojo skundo priėmimo klausimo, nes jis nagrinėtinas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas atsisako priimti atskirąjį skundą ir grąžina jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi taip pat pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 16 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Taigi pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22422 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eI-18-415/2020Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00022-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. Š.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal

pareiškėjo Plungės apylinkės teismo prašymą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 patvirtintų Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių 42 punkto (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) teisėtumo ištyrimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Plungės apylinkės teismas (toliau – ir pareiškėjas), nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2-270-1081/2020 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00424-2019-7) pagal ieškovo J. Ž. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, valstybės įmonei „Registrų centras“, A. K., V. P. ir A. Z. dėl NŽT sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo patvirtinti žemės sklypo kadastrinius matavimus, 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar NŽT generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 patvirtintų Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 2 d.) 42 punktas neprieštaravo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d.; dėl rašymo apsirikimo nutartyje klaidingai nurodyta data iki

2015 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 32.1.1 ir 32.1.1.4 punktams.

2. Plungės apylinkės teismas nurodė, kad civilinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar NŽT Kretingos rajono skyriaus 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 14SK-1073-(14.14.110.) (toliau – ir NŽT sprendimas) patvirtinti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas), kadastriniai matavimai, pagal kuriuos valstybinis kelio juostos sklypas persidengia su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu namų valdos žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu Kretingos r., (duomenys neskelbtini), yra atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir ar minėtu NŽT sprendimu patvirtinti ginčo sklypo kadastriniai matavimai nepažeidžia ieškovo nuosavybės teisių. Civilinėje byloje nustatyta, kad, atliekant ginčo sklypo kadastrinius matavimus, gretimo sklypo savininkas, t. y. ieškovas, į ginčo sklypo ribų nustatymo procedūrą nebuvo kviečiamas, ginčo sklypo ribos vietovėje nebuvo ženklinamos ir žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas nebuvo pildomas. Be šių sklypo ribų paženklinimo procedūrų atlikti ginčo sklypo kadastriniai matavimai NŽT sprendimu buvo patvirtinti remiantis tuo, kad Taisyklių 42 punktas numatė, jog kelio juostos užimamo žemės sklypo ribos vietovėje neženklinamos ir žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kurio forma patvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 2 priede, nepildomas.

3. Tačiau Plungės apylinkės teismui kilo abejonių dėl to, ar Taisyklių 42 punkte numatyta išimtis, leidžianti neženklinti kelio juostos užimamo žemės sklypo ribų vietovėje ir nepildyti žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto, taigi ir nekviesti į sklypo ribų nustatymo procedūrą gretimų sklypų savininkų ar jų įgaliotų asmenų, atitinka aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, konkrečiai – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pagal kurį nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu nustatomos ir riboženkliais paženklinamos (jeigu anksčiau tai nebuvo atlikta) žemės sklypo ribos arba atstatomi sunaikinti anksčiau paženklintų žemės sklypo ribų riboženkliai, kurių standartus ir ženklinimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija, paženklinus žemės sklypo ribas, surašomas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kuris yra neatsiejama Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos dalis; taip pat Kadastro nuostatų 32.1.1 ir 32.1.1.4 punktus, pagal kuriuos, nustatant žemės sklypo kadastro duomenis, nustatomos ir riboženkliais paženklinamos (jeigu anksčiau tai nebuvo atlikta) žemės sklypo ribos arba atstatomi sunaikinti anksčiau paženklintų žemės sklypo ribų riboženkliai, žemės sklypo ribos vietovėje paženklinamos dalyvaujant žemės sklypo savininkui (esamajam arba būsimajam) arba jo įgaliotam asmeniui, taip pat suinteresuotiems asmenims – gretimų sklypų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims, paženklinus žemės sklypo ribas, surašomas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas. Todėl Plungės apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi sustabdė minėtos civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Taisyklių 42 punkto nuostatų teisėtumą.

II.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepime nesutinka su Plungės apylinkės teismo abejonėmis dėl Taisyklių 42 punkto nuostatų teisėtumo ir mano, kad jos neprieštaravo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punktui bei Kadastro nuostatų 32.1.1 ir 32.1.1.4 punktams.

5. NŽT atsiliepime paaiškina, kad atliekant kelio kadastrinius matavimus formuojama kelio, kaip inžinerinio statinio, kadastro duomenų byla ir (arba) kelio juosta užimto žemės sklypo kadastro duomenų byla. Žemės sklypo (kelio juostos) kadastro duomenų nustatymo ir kadastro duomenų bylos tikrinimo metu nustačius, jog kelio plotis dėl kelio sudėtinių dalių ribų neatitinka žemės reformos žemėtvarkos projekto plane, kuris laikytinas šio žemės sklypo (kelių juostos) teritorijų planavimo dokumentu, nurodyto kelio pločio, t. y. vietomis dėl kelio sudėtinių dalių kelio plotis yra platesnis, nei nurodytas žemės reformos žemėtvarkos projekto plane, NŽT teritorinio skyriaus sprendimas priimamas įvertinus kelio sudėtinių dalių (statinių) įrengimo laiką bei

atsižvelgus į nustatytus kelio juostos pločių skirtumus tarp kadastrinių matavimų metu nustatyto kelio juostos pločio ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plane nurodyto kelio juostos pločio, taip pat žemės reformos žemėtvarkos projekto mastelį, kas atitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatas. Be to, NŽT pažymi, jog Taisyklių 42 punkto nuostatoms analogiškos nuostatos įtvirtintos šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 3D-96 redakcija) patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 231 punkte.

6. 2020 m. spalio 13 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti papildomi NŽT rašytiniai paaiškinimai.

7. NŽT papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad kelio juosta, kurios ribose įrengiamas kelias, yra valstybinės reikšmės žemės sklypas, kuris projektuojamas griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Kadangi kelio juostos minimalūs pločiai pagal kelio kategorijas nustatyti Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnyje, gretimų sklypų savininkų galimybės nesutikti dėl kelio juostos pločio yra apribotos imperatyvių teisės normų, todėl nėra tikslinga su jais derinti kelio juostos ribas. NŽT taip pat pažymi, kad, remiantis Kelių įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, jeigu nutiestas ar tiesiamas kelias kai kuriuose ruožuose (iškasose, pylimuose) netelpa nustatyto pločio juostoje, tai šios juostos ribos nustatomos ne arčiau kaip po metrą nuo pylimo pado, iškasos ar kelio griovių išorinių kraštų. Atitinkamai Taisyklių 14 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 31 d.) buvo nurodyta, kad kelio (inžinerinio statinio) ribos turi sutapti su kelio juostos ribomis. Jeigu nutiestas ar tiesiamas kelias (inžinerinis statinys) kai kuriuose ruožuose (iškasose, pylimuose) netelpa nustatyto pločio kelio juostoje, tai šios kelio juostos ribos nustatomos ne arčiau kaip po metrą nuo pylimo pado, iškasos ar kelio griovių išorinių kraštų. Šiuo aspektu NŽT atkreipia dėmesį, kad pagal Kadastro nuostatų 32.1.1.8 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 7 d.) žemės sklypo ribos posūkio taškai, sutampantys su stabiliais vietovės objektais, fotografuojami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nustatytais atvejais, t. y. ribos, sutampančios su stabiliais vietovės objektais, riboženkliais neženklinamos. NŽT manymu, atsižvelgiant į tai, kad kelio juostos yra projektuojamos patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, o kelio juostos minimalūs pločiai įtvirtinti Kelių įstatyme, darytina išvada, jog kelio juostos laikytinos stabiliais vietovės objektais, todėl Taisyklių 42 punkte pagrįstai nebuvo (ir šiuo metu nėra) reikalavimo kelio juostos žemės sklypo ribas ženklinti vietovėje bei šias ribas derinti su besiribojančių žemės sklypų savininkais. Be to, NŽT pabrėžia, kad kelio juostos ribų ženklinimas vietovėje yra sunkiai įgyvendinamas dėl didelio įtvirtinamų riboženklių kiekio, didelių kaštų ir laiko sąnaudų.

8. NŽT atstovė teismo posėdyje, palaikydama atsiliepime ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, nurodė, kad nesutinka su Plungės apylinkės teismo nutartyje nurodytais teisiniais argumentais, kuriais teismas grindžia abejones dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 patvirtintų Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių 42 punkto atitikties Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1 punktui bei 32.1.1.4 punktui. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo (individualioje byloje) nuosavybės teisės tokiais kaip šiuo atveju, kai buvo atliekami kelio kadastriniai matavimai, yra ginamos atliekant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 125, 126 punktuose numatytas procedūras.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

9. Pareiškėjas Plungės apylinkės teismas prašo ištirti, ar Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 patvirtintų Kelio kadastro

duomenų bylos rengimo taisyklių 42 punktas (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. X-1007 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1 punktui (2014 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 303 redakcija) bei 32.1.1.4 punktui (2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija).

10. Prašomas ištirti Taisyklių 42 punktas (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) nustatė, kad: „Kelio juostos užimamo žemės sklypo ribos vietovėje neženklinamos ir žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kurio forma patvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 2 priede, nepildomas. Kelio juostos plane 3-ioji lentelė, kurioje nurodomos gretimybės, nepildoma“.

11. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. X-1007 redakcija), kuriam šioje norminėje administracinėje byloje prašoma patikrinti minėtų Taisyklių 42 punkto nuostatų atitiktį, įtvirtino, kad: „Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu nustatomos ir riboženkliais paženklinamos (jeigu anksčiau tai nebuvo atlikta) žemės sklypo ribos arba atstatomi sunaikinti anksčiau paženklintų žemės sklypo ribų riboženkliai, kurių standartus ir ženklinimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Paženklinus žemės sklypo ribas, surašomas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kuris yra neatsiejama Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos dalis“. Šio Įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija) nustatyta, kad nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo detalią tvarką ir reikalavimus, nekilnojamojo daikto planų bei kadastro duomenų formų turinį ir parengimo bei nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos suformavimo tvarką nustato Kadastro nuostatai, kuriuos, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija), tvirtina Vyriausybė.

12. Vyriausybė Kadastro nuostatus patvirtino 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 . Šiuo Nutarimu Žemės ūkio ministerijai pavesta patvirtinti nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų taisykles ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo tvarką.

12.1. Kadastro nuostatų 32.1.1 punktas (2014 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 303 redakcija) reglamentavo, kad: „Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu atliekami šie veiksmai: nustatant žemės sklypo kadastro duomenis nustatomos ir riboženkliais paženklinamos (jeigu anksčiau tai nebuvo atlikta) žemės sklypo ribos arba atstatomi sunaikinti anksčiau paženklintų žemės sklypo ribų riboženkliai. Žemės sklypo ribos vietovėje paženklinamos dalyvaujant žemės sklypo savininkui (esamajam arba būsimajam) arba jo įgaliotam asmeniui, taip pat suinteresuotiems asmenims – gretimų sklypų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims, gretimos valstybinės ar savivaldybės žemės, pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nesuformuotos atskiru žemės sklypu, patikėtiniui (-iams), taip pat sodininkų bendrijos pirmininkui, jeigu matuojamas žemės sklypas ribojasi su sodininkų bendrijos žeme (toliau – kviestiniai asmenys), išskyrus šių Nuostatų 32.1.1.1 punkte nurodytus atvejus“, t. y. kai žemės sklypas ribojasi su anksčiau geodeziniais prietaisais išmatuotu žemės sklypu, kurio ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, ir kai bendra riba sutampa, kviestinis asmuo kviečiamas tik tuo atveju, jeigu reikia atstatyti sunaikintus riboženklius.

12.2. Kadastro nuostatų 32.1.1.4 punktas (2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija), kuriam taip pat prašoma patikrinti Taisyklių 42 punkto nuostatų atitiktį, nustatė, kad: „paženklinus žemės sklypo ribas, surašomas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas. Aktą pasirašo dalyvavusieji paženklinant žemės sklypo ribas kviestiniai asmenys, vykdytojas ir užsakovas arba jo įgaliotas asmuo. Patikslinami Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo kadastro duomenys, t. y. pokyčiai žemės sklypo viduje (žemės naudmenų pasikeitimai ar pasikeitimai dėl pastatytų naujų ar rekonstruotų statinių ir panašiai)“.

12.3. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau tekste remiamasi redakcija, galiojusia nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 23 d., jeigu nenurodyta kitaip) 15.1 punktas įtvirtino, kad, atliekant žemės sklypų kadastrinius matavimus, be kita ko,

nustatomos ir riboženkliais paženklinamos žemės sklypo ribos. Žemės sklypo ribos vietovėje pažymimos dalyvaujant žemės sklypo esamam (būsimam) savininkui (naudotojui) arba jo įgaliotam asmeniui, taip pat suinteresuotiems asmenims – gretimų sklypų savininkams ir naudotojams (25 punktas). Kai žemės sklypas ribojasi su anksčiau geodeziniais prietaisais išmatuotu ir koordinuotu žemės sklypu ir kai bendra riba sutampa, suinteresuotas asmuo kviečiamas tik tuo atveju, jei reikia atstatyti sunaikintus riboženklius (26 punktas). Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 12 punkte nustatyta, kad žemės sklypo ribų ženklinimas vietovėje atliekamas Nuostatuose (Kadastro nuostatuose) nustatyta tvarka, vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus tvirtinamomis Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklėmis ir Riboženklių standartais bei laikantis šiame skirsnyje nustatytų reikalavimų.

12.4. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklės patvirtintos vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 12 punktu (2003 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 3D-473 redakcija).

13. Pabrėžtina, kad šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklės nebegalioja – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 1P-106-(1.3 E.) 1 punktu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. 1P-105 „Dėl Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių patvirtinimo“ (su visais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios. Tačiau nagrinėjamu atveju prašymas ištirti Taisyklių 42 punkto (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) teisėtumą pateiktas Plungės apylinkės teismui nagrinėjant individualią bylą, kurioje taikytinos būtent nurodytos prašomos ištirti redakcijos Taisyklių nuostatos. Taigi sprendimas dėl šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu nebegaliojančių teisės aktų yra aktualus prašymą šioje byloje pateikusiam ir individualų ginčą nagrinėjančiam teismui, kadangi minėtų nuostatų teisėtumo ištyrimas padės teismui teisingai išspręsti individualioje civilinėje byloje kilusį ginčą. Todėl ginčijamo teisės akto pripažinimas netekusiu galios šiuo atveju nėra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą ir, nepaisant minėtos aplinkybės, administracinis teismas turi tirti ir norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu negaliojančios teisės normos teisėtumą (šiuo klausimu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-13/2010; 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-9/2012; 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-23/2012; 2013 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-35/2012; 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 ir kt.).

14. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama šio teismo Sprendimo 10–12 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir kvestionuojamo teisinio reglamentavimo nuostatas, prieina prie išvados, kad nei Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, nei Kadastro nuostatuose, nei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse nebuvo įtvirtinta bendrosios taisyklės išimtis, leidžianti atliekant kelių kadastrinius matavimus žemės sklypo ribų vietovėje neženklinti, tuo pačiu nekviesti dalyvauti šioje procedūroje kviestinių asmenų tais atvejais, kai žemės sklypas nesiriboja su anksčiau geodeziniais prietaisais išmatuotu žemės sklypu, kurio ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, ir kai bendra riba sutampa, bei nesurašyti tokio žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto.

15. Tai lemia išvadą, kad ginčijamo teisinio reglamentavimo nuostatos, įtvirtinančios bendrosios taisyklės išimtį, nėra grindžiamos aukštesnės galios teisės aktais, o tai pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, šios bylos kontekste suponuojantį: 1) visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžiantį poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2014 m. spalio 9 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai), 2) administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose.

16. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2006; 2007 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-15/2007; 2008 m. lapkričio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2012 m. gegužės 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-12/2012; 2013 m. balandžio 30 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-10/2013; 2016 m. liepos 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Šios teisės aiškinimo bei taikymo nuostatos inter alia (be kita ko) taikytinos ir tais atvejais, kai konstatuojamas kompetencijos viršijimas dėl dalies priimtame norminiame teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-492/2017).

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad viešojo administravimo srityje, be kita ko, apimančioje įgaliojimus turinčio viešojo administravimo subjekto atliekamą administracinio reglamentavimo (teisėkūros) veiklą, konstitucinis teisinės valstybės principas realizuojamas inter alia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje įstatymo viršenybės principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais ir juos įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-16-520/2016; 2017 m. rugsėjo 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-492/2017).

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindami Kadastro nuostatuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį pareigą atliekant kadastrinius matavimus ženklinti žemės sklypo ribas vietovėje, kviesti dalyvauti šioje procedūroje kviestinius asmenis bei surašyti tokio žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą, išskyrus tuos atvejus, kai žemės sklypas ribojasi su anksčiau geodeziniais prietaisais išmatuotu žemės sklypu, kurio ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, ir kai bendra riba sutampa, suinteresuotų asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimo kontekste, yra išaiškinę, kad:

1. Šio veiksmo rezultate turi būti įvertinamos šių asmenų pastabos, pateikti atitinkami atsakymai į šias pastabas bei surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kuris yra neatsiejama Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos dalis. Toks šio dokumento (žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto) statusas reiškia, kad jame užfiksuotos faktinės aplinkybės apie žemės sklypo ribas sudaro sprendimo, kuriuo remiantis į Nekilnojamojo turto kadastrą yra įrašomi duomenys apie konkretų žemės sklypą, faktinį pagrindą. Tai savo ruožtu lemia, kad jei šiame dokumente yra užfiksuota neteisinga informacija, tai tokia klaida gali daryti įtaką ir sprendimo, kuriuo remiantis į Nekilnojamojo turto kadastrą yra įrašomi duomenys apie konkretų žemės sklypą, pagrįstumą bei teisėtumą, o tuo pačiu ir klaidingų duomenų į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1381-438/2016).

2. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 pažymėta, jog: „Bendroji taisyklė <...> yra ta, kad žemės sklypo kadastriniai matavimai yra atliekami informavus gretimų žemės sklypų savininkus ir taip sudarius šiems asmenims galimybę dalyvauti atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus (Kadastro nuostatų 32.1.1 punktas, Taisyklių 25 punktas). Reikalavimas informuoti gretimų žemės sklypų savininkus apie ketinamus atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus nėra savitikslis. Šis reikalavimas yra nustatytas, siekiant sudaryti gretimų žemės sklypų savininkams sąlygas bendradarbiauti ir kartu išvengti galimų netikslumų, teisių pažeidimo ar tolesnių šalių ginčų. Taip aptariamo reikalavimo, nustatyto žemės sklypo kadastriniams matavimams atlikti, reikšmė yra aiškinama

kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014). Teisės aktuose įtvirtinta sklypų ribų nustatymo (tikslinimo) procedūra, apie kurią informuojami ir kurioje dalyvauja ne tik sklypo savininkai, bet ir suinteresuoti asmenys, inter alia gretimų sklypų savininkai, sudaro sąlygas bendradarbiauti ir išreikšti pastabas dėl nustatomų (tikslinamų) sklypo ribų pradinėse stadijose (Kadastro nuostatų 32.1.1.3, 32.1.1.5 punktai), taip išvengiant galimų netikslumų, asmenų teisių pažeidimo ar tolesnių šalių ginčų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2012)“.

19. Nurodytų teisinių argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taisyklių 42 punkte (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, nustatęs, kad: „Kelio juostos užimamo žemės sklypo ribos vietovėje neženklinamos ir žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kurio forma patvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 2 priede, nepildomas. Kelio juostos plane 3-ioji lentelė, kurioje nurodomos gretimybės, nepildoma“, kelių kadastriniams matavimams nustatė procedūrinio teisinio pobūdžio išimtį, kuriai nustatyti nebuvo teisinių pagrindų, įtvirtintų aukštesnės galios teisės aktuose, taigi nustatytasis teisinis reglamentavimas pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą teisės aktų hierarchijos ir pareigos veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose pažeidimų aspektais.

20. Todėl pripažįstama, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 patvirtintų Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių 42 punktas (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija), nustatęs, kad: „Kelio juostos užimamo žemės sklypo ribos vietovėje neženklinamos ir žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kurio forma patvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 2 priede, nepildomas. Kelio juostos plane 3-ioji lentelė, kurioje nurodomos gretimybės, nepildoma“, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. X-1007 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1 punktui (2014 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 303 redakcija) bei 32.1.1.4 punktui (2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija).

21. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo argumentai, jog kelių kadastrinių matavimų ypatumus lemia iš Kelių įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kylantys imperatyvaus pobūdžio reikalavimai nustatant kelio elementų plotus ir ribas, taip pat kviestinių asmenų gausa ir dideli žmogiškųjų bei materialiųjų išteklių poreikiai, jei kelių kadastriniams matavimams būtų taikomos bendrosios taisyklės, įtvirtintos Kadastro nuostatų 32.1.1 ir 32.1.1.4 punktuose, net ir pripažįstant juos teisiškai svarbiais reglamentuojant ginčo teisinius santykius, nesuponuoja kitokios teisinio reglamentavimo sisteminio vertinimo pagrindu padarytos išvados, kad nustatytasis teisinis reglamentavimas pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą teisės aktų hierarchijos ir pareigos veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose pažeidimų aspektais.

22. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų pasisakyti dėl tapataus ginčijamam teisinio reglamentavimo, atsižvelgiant į keliams taikomus imperatyvaus pobūdžio reikalavimus, galimos vietos teisės aktų hierarchinėje sistemoje ar teisinių prielaidų, kurioms esant vienas ar kitas viešojo administravimo subjektas, įtvirtindamas tokį teisinį reglamentavimą, veiktų intra vires (savo kompetencijos ribose) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d.).

23. Dėl norminio administracinio akto dalies pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių, taikomų šios bylos kontekste:

23.1. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

23.2. Šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklės nebegalioja – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. vasario

23 d. įsakymo Nr. 1P-106-(1.3 E.) 1 punktu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. 1P-105 „Dėl Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių patvirtinimo“ (su visais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios.

23.3. Taigi, esamoje teisinėje situacijoje ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatytos norminio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės negali kilti.

23.4. Tačiau, aiškindamas minėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, jog aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-68/2009; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013; 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018). Tokia išimtis iš šios taisyklės ir yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas tikrinamas dėl jo taikymo teisme nagrinėjamoje individualioje byloje. Priešingu atveju, toks konkretaus norminio akto teisėtumo tikrinimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų vertinti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1690/2005; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014). Tokiais atvejais, kai įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu norminis administracinis teisės aktas pripažįstamas neteisėtu pagal teismo, suabejojusio tokio akto, taikytino individualioje byloje, teisėtumu prašymą, teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą ir spręsdamas ginčą, teisiniams santykiams, iš kurių kilo ginčas, neteisėtu pripažinto norminio administracinio teisės akto taikyti negali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-68/2009).

23.5. Atsižvelgiant į tai, kad norminio akto dalies teisėtumo tyrimas pradėtas dėl nagrinėjamos individualios bylos, kurioje taikytinos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 patvirtintų Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių 42 punkto (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) nuostatos, jas pripažinus neteisėtomis, ši teisės norma netaikoma nuo jos priėmimo dienos sprendžiant individualioje byloje kilusį ginčą dėl NŽT Kretingos rajono skyriaus 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 14SK-1073-(14.14.110.) teisėtumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 119 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 patvirtintų Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių 42 punktas (2013 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1 punktui (2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. X-1007 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1 punktui (2014 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 303 redakcija) bei 32.1.1.4 punktui (2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija).

Sprendimą skelbti Teisės aktų registre.Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22449 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. A-2886-662/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02058-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. kameroje Nr. 50, kurioje buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų ir stovėjo trys dviaukštės lovos. Kameroje šilto vandens nebuvo, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Pareiškėjas teigė, kad nusiprausus šaltu vandeniu jis susirgdavo, o tuomet jam nebūdavo suteikiamas tinkamas gydymas. Kameroje buvo tamsu, gulint pirmojo aukšto lovoje skaityti, rašyti buvo beveik neįmanoma, nes langas nešvarus. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Ploto kameroje tekdavo mažiau, nei tai numato teisės normos.

3. Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 50 buvo laikomas su dar 4 asmenimis, todėl jam tekęs plotas buvo žymiai mažesnis negu 3,6 kv. m, be to, nebuvo paskaičiuotas baldų užimamas plotas. Sanitarinio mazgo sienos nebuvo iki lubų, dėl to iš jo sklido nemalonūs kvapai. Kamerai Nr. 50 nebuvo išduotas joks valymo inventorius, todėl nebuvo galimybės sutvarkyti kamerą, išvalyti tualetą ir langus. Pareiškėjo nuomone, vyrai Šiaulių TI diskriminuojami, nes kamerose, kuriose laikomi vyrai, nėra karšto vandens. Šiaulių TI maistas buvo tiekiamas atšalęs, neatitinkantis normų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad dėl religinių įsitikinimų yra vegetaras, tačiau negaudavo vegetariško maisto ir dėl to kartais likdavo nevalgęs. Pareiškėjas teigė patyręs fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą, kurią įvertino 1 500 Eur suma.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. 5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019

m. birželio 2 d. kameroje Nr. 50 su dar 2–4 asmenimis, jam tekęs plotas buvo nuo 3,73 kv. m iki 6,22 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra, sanitariniai mazgai atitverti iš visų keturių pusių, nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normose nenumatytas, o jo padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Kamera Nr. 50 aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais, neužfiksuota, nes dėl netinkamų sąlygų kameroje kalinami asmenys nesikreipė. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Šiaulių TI tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu: yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, duše bėga karštas vanduo. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, tai suteikia galimybes rūpintis savo higiena kiekvieną dieną. Numatyta teisė turėti elektrinį virdulį, todėl kalintys asmenys gali vandenį pasišildyti. Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos patikrinimo aktų matyti, kad esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas. Rašytinių prašymų skirti vegetarišką maitinimą pareiškėjas nėra teikęs.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pripažino, kad A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. buvo pažeista.

7. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir 2019 m. Įsakymas) panaikintas Įsakymas Nr. V-124, ir 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 kv. m nepilnamečiui asmeniui.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. (13 dienų). Įvertinęs kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad visas 13 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

9. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

10. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį, taikymo, įvertino duomenis apie kamerą, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydį ir kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, ir nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 50 (atėmus sanitarinio mazgo plotą) teko nuo 3,50 kv. m (kai kameroje 5 asmenys) iki 5,83 kv. m (kai kameroje 3 asmenys). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus, patenkančius į Konvencijos 3 straipsniu draudžiamo elgesio sritį dėl kameros Nr. 50 ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių TI pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ matyti, kad kameroje Nr. 50 esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, tai patvirtina kameros Nr. 50 fotonuotraukos. Teismas pareiškėjo argumentus, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 50 jam tekęs plotas buvo žymiai mažesnis nei numato teisės aktai, atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. 60/09-32126 „Dėl A. M.“ nustatė, kad kameroje Nr. 50 nėra buvę 6 asmenys, įskaitant ir pareiškėją. Papildytame skunde pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 50 buvo laikomas su dar 4 asmenimis, tačiau teismas šį pareiškėjo argumentą vertino kritiškai, nes iš minėtos pažymos matyti, kad kartu su pareiškėju kameroje Nr. 50 buvo ne tik 5, bet ir 4 bei 3 asmenys.

12. Teismas pareiškėjo teiginius dėl blogo natūralaus apšvietimo kameroje atmetė kaip nepagrįstus, nes natūralaus apšvietimo koeficiento Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) nenumato, jo padidinimas Šiaulių TI yra susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos

ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d.) konstatuota, kad laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys apgyvendinami gyvenamosiose patalpose. Patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val., yra natūralus apšvietimas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo skaityti ir rašyti ne gulėdamas 1-ojo aukšto lovoje, o prie kameroje esančio stalo, prie kurio ne tik yra vietos, bet ir šviesu, tai patvirtina kameros fotonuotraukos, o kameros patalpų priskirti prie maitinimo patalpų, kaip teigia pareiškėjas, nes asmenys jose valgo, nėra pagrindo.

13. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė Šiaulių TI 2018 m. kovo 26 d. Nr. 20/01-1860 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos plano 2018–2019 m.

14. Teismas kitus pareiškėjo argumentus (kad kamera neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų) vertino kaip deklaratyvius, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (NVSC ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas konstatavo, kad nėra jokių objektyvių įrodymų dėl netinkamo apšvietimo ar HN 134:2015 pažeidimų.

15. Teismas nustatė, kad kameroje Nr. 50 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra iš medžio drožlių plokštės, kurios aukštis 2,31 m, įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas. Šios aplinkybės pareiškėjas ir neginčija. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 8 d. pažymos Nr. 62/08-12 „Apie 2018 metais atliktus remonto darbus“ matyti, kad kameroje Nr. 50 buvo išardyti seni tualeto vamzdynai ir įrengti nauji. Taip pat išardyta tualeto pakyla ir įrengtas naujas tualetas su nuleidimo bakeliu. Darbai atlikti 2018 m. balandžio 9 – 23 d., t. y. iki pareiškėjo atvykimo į Šiaulių TI. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas kameroje nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje.

16. Teismas nurodė, kad iš NVSC 2019 m. balandžio 12 d. patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA-2342 (patikrinimas atliktas 2019 m. balandžio 4 d.) matyti, jog gyvenamosioms patalpoms valyti Šiaulių TI valymo priemonių (šepečių grindims, šluosčių, šiukšlių semtuvėlių, kibirų, valiklių) turi, nustatyta tvarka valymo priemonės suimtiesiems / nuteistiesiems yra išduodamos aukšto prižiūrėtojui pateikus prašymą žodžiu arba raštu. NVSC 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d.) konstatuota, kad Šiaulių TI gyvenamąsias patalpas, vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-391 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, valo patys jose laikomi asmenys. Patalpoms valyti skiriama grindų šepetys, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai. Buitinės atliekos šalinamos Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka, tai patvirtina 2018 m. kovo 26 d. Nr. 20/01-1860 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planas 2018–2019 m. Todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus, juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė nei kada, nei kokios valymo priemonės ar inventorius jam nebuvo išduotas.

17. Teismas nurodė, kad NVSC 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d.) konstatuota, jog karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, o teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į kiekvieną gyvenamąją patalpą. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai ir tai nesumažina pareiškėjo galimybės rūpintis higiena. Tai, kad kai kuriose Šiaulių TI kamerose yra ir karšto vandens čiaupai, nėra vyrų ar moterų diskriminacija, o atsakovo atstovo rūpestis ir geranoriškumas palengvinti įstaigoje esančių asmenų buitį pagal esančius materialinius resursus. Iš asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl susirgimo nusiprausus šaltu vandeniu nesikreipė.

18. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktorius 2011 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1/01-350 patvirtino Maitinimo skyrimo nuteistiesiems ir nuteistiesiems vegetarams tvarkos aprašą, pagal kurio 3 punktą,

atvykusį suimtąjį ar nuteistąjį paskyrus į kamerą, pareigūnas, apklausęs įkalintą asmenį ir išsiaiškinęs, kad šis asmuo vegetaras, informuoja jį, jog pateikus rašytinį prašymą jis bus maitinamas pagal nurodytą valgiaraštį. Pagal Aprašo 7 punktą, jei asmuo jau anksčiau buvo atvykęs į Šiaulių TI ir įstaigai buvo pateikęs prašymą dėl vegetariško maitinimo, tai vėl atvykęs pareiškėjas pakartotinai tokio prašymo teikti nebeturi – Šiaulių TI darbuotojai vadovaujasi asmens bylos įrašu apie vegetarišką maitinimą. Iš Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2019 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 61/04-2575 „Dėl A. M.“ matyti, kad pareiškėjas jokių rašytinių prašymų skirti vegetarišką maitinimą nėra teikęs, iš asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, jog pareiškėjui nėra skirta jokia dieta. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl negauto vegetariško maisto.

19. Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų matyti, jog esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai patiekti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas. Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl atšalusio ir neatitinkančio normų reikalavimų maisto atmetė.

20. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingą įprotį. Bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Todėl negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, kuriuos nurodė savo skunde, o su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

21. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

22. Teismas pažymėjo, kad visas 13 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Vertinant nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo gana neilgą laiko tarpą (13 dienų), todėl nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, įvertintos pinigine išraiška, atlyginimo.

23. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

III.

24. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 23 d. sprendimą ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, išdėstytas skunde ir laikosi pozicijos, kad sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nes juo naudojantis kameroje tvyro blogas kvapas, o nepermatoma užuolaida neužtikrina privatumo. Kameroje Nr. 50 buvo tamsu. Tai, kad nebuvo skundų ir nebuvo tikrinta, nereiškia, kad pažeidimo nebuvo. Pareiškėjas tvirtina, kad kamerų valymo inventorius nebuvo išduodamas. Pareiškėjas nurodo, kad jis apsiprausti ir palaikyti asmens higieną turi poreikį kasdien, o į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę. Likusį laiką turėjo galimybę praustis tik šaltu vandeniu. Pareiškėjas tvirtina informavęs Šiaulių TI, kad yra vegetaras, tačiau vegetariškas maitinimas jam nebuvo skirtas. Tiekiamas maistas buvo atšalęs, neskanus, neatitiko reikalavimų. Pareiškėjas teigia patyręs fizinių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, dėl kurių jam turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.27. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui

kalinimo laiku užteko kameros ploto. Teismas pripažino pažeidimą dėl sanitarinio mazgo kvapo, tačiau yra galimybė vėdinti kamerą per langą, todėl toks pažeidimas nelaikytinas darančiu ilgalaikį poveikį. Valymo priemonės pareiškėjui buvo išduotos, pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių dėl jų neišdavimo, su skundais

dėl to nesikreipė. Nėra įrodymų apie netinkamą apšvietimą. Pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai kompensuoti, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų. Atsakovo nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Byloje kilo ginčas dėl 1 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. M. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. Šiaulių TI kameroje Nr. 50.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 50, kurioje iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Šiaulių TI nepasitvirtino.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, nurodytas skunde, ir iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo manymu, jam turėtų būti priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

33. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

34. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė

laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčo laikotarpiu nustatyto Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (pažeidimo) ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 50, kurioje dėl sanitarinio mazgo įrengimo ypatumų buvo juntamas iš jo sklindantis kvapas.

36. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš byloje esančių kameros Nr. 50 nuotraukų matyti, kad tualetas įrengtas kameros kampe, nuo durų pusės atitvertas 2,31 m aukščio medžio drožlių plokšte, įėjimas į jį užtraukiamas nepermatoma užuolaida, tualetą nuo kameros dar skiria ir praustuvas, todėl privatumo pažeidimas pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai nenustatytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-756/2020). Nors pripažintina, kad dėl nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo sklidimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų neigiamų pojūčių, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo jam priteisti neturtinę žalą pinigais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Pavyzdžiui, Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019 m. balandžio 2 d. patikrinimo aktu Nr. 57VMIP-1126 (b. l. 47–50) nenustatė pažeidimų dėl netinkamos maisto kokybės ar kiekio, o pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesiskundė (b. l. 23).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

39. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka,

nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

40. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatytas pažeidimas (kameroje Nr. 50 buvo nemalonus kvapas, sklindantis iš sanitarinio mazgo) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas trumpai – 13 dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 23 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22425 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1245-968/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02040-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pareiškimą atsakovui G. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Kelprojektas“ dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydžio nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo G. B. 0,0978 ha dydžio žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav. (toliau – ir žemės sklypas), 2 450 Eur atlyginimo dydį pagal VĮ Valstybės žemės fondo parengtą turto vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-49 (toliau – ir turto vertinimo ataskaita) ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2017 m. birželio 21 d. aktą Nr. ŽVP-38-(1.18) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti) įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą“ (toliau – ir NŽT aktas).

2. Pareiškėjas pareiškime nurodė šiuos argumentus:

2.1. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtino NŽT akto teisėtumą ir leido Nekilnojamojo turto registre įregistruoti visuomenės poreikiams paimtą atsakovo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą valstybės vardu, taip pat pradėti jį naudoti visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti).

2.2. 2 450 Eur dydžio atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo žemės sklypą yra nustatytas turto vertinimo ataskaitoje, taip pat nurodytas NŽT akte. Turto vertinimo ataskaitoje nustatyta, kad žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties (naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai), žemės sklype nebuvo vykdoma ūkinė veikla, jame nebuvo Nekilnojamo turto registre įregistruotų ar neįregistruotų statinių, apžiūros metu sklypas buvo apaugęs nešienaujama žoline augalija ir menkaverčiais krūmais (gudobelės, kaukazinės slyvos), žemės sklypui buvo nustatyta įvairių žemės naudojimo apribojimų pagal Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343.

2.3. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnis nustato, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Turto vertinimo ataskaita yra galiojanti, todėl laikytina vieninteliu įrodymu, patvirtinančiu atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo žemės sklypą dydį. Minėta suma yra pervesta į notaro depozitinę sąskaitą.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad turtas (t. y. žemės sklypas) įvertintas pagal 2015 m. rugpjūčio 17 d. būklę, tačiau minėta data žemės sklypo vertės nustatymui parinkta nepagrįstai, nes galutinis sprendimas dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams buvo priimtas 2017 m. birželio 21 d., todėl ir žemės sklypo vertė turėjo būti nustatyta šiai datai.

3.2. Turto vertinimo ataskaitoje žemės sklypo rinkos vertė nustatyta atliekant individualų vertinimą, taikant lyginamąjį metodą. Šio metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Ataskaitoje remiamasi VĮ Registrų centro parengta Kauno rajono savivaldybės teritorijos masinio žemės vertinimo ataskaita Nr. Ž/2014-52-13 (toliau – ir VĮ Registrų centro ataskaita) ir analizuojama joje pateikiama informacija. Tačiau Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, jog VĮ Registrų centro vidutinė rinkos kaina nustatoma masinio vertinimo metodu, neatsižvelgiant į individualias perleidžiamo turto savybes ir nenustatant jo individualios vertės, todėl VĮ Registrų centro duomenys negali būti laikomi atspindinčiais tikrąją turto vertę. Taigi, akivaizdu, kad turto vertinimo ataskaita, kuri paremta masinio vertinimo duomenimis (VĮ Registrų centro ataskaita), negali būti laikoma pagrindu žemės sklypo vertei nustatyti.

3.3. Be to, VĮ Registrų centro ataskaita buvo surašyta 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d., o vertinimo data – 2014 m. rugpjūčio 1 d. Todėl turto vertinimo ataskaitą rengęs specialistas privalėjo atsižvelgti į galimus pasikeitimus po minėtos VĮ Registrų centro ataskaitos surašymo, tačiau to nepadarė.

3.4. Turto vertinimo ataskaitoje nebuvo įvertinta artimiausių žemės sklypų vertė. To paties vertintojo VĮ Valstybės žemės fondo parengtoje 2015 m. rugpjūčio 17 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. TVA-2015-32, kurioje buvo vertinamas kaimyninis žemės sklypas, paimamas visuomenės poreikiams, pagal tą patį projektą (šią ataskaitą parengė tie patys vertintojai, kaip ir turto vertinimo ataskaitą, t. y. A. T. ir A. B.), nustatyta žemės sklypo vertė yra net 33 140 Eur, nors žemės sklypo plotas skiriasi tik 4 arais.

3.5. Turto vertinimo ataskaitoje neatsižvelgta į žemės sklypo individualias savybes, turinčias įtakos jo vertei. Žemės sklypas yra prie ypatingos valstybinės reikšmės kelio, taip pat jame buvo numatyta galimybė statyti degalinę. Šią aplinkybę patvirtina Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. TS-68 patvirtintas Kauno rajono savivaldybės teritorijos infrastruktūros objektų-degalinių išdėstymo specialusis planas.

3.6. Kaip teisingai nustatyta turto vertinimo ataskaitoje, žemės sklypas patenka į 16.4. verčių zoną. VĮ Registrų centro ataskaitoje nurodyta, kad ši „teritorija turi patogų susisiekimą su Kaunu, išvystytą infrastruktūrą, visuomeninį transportą. Kainos zonoje yra didesnės lyginant su 16.5 zona, todėl ši teritorija išskirta į atskirą verčių zoną“. Be to, VĮ Registrų centro ataskaitoje pateikiama informacija, jog 16.4. verčių zonoje žemės sklypų pardavimo sandorių aktyvumas siekia net 33 proc., t. y. bene didžiausias aktyvumas lyginant su kitomis zonomis (pvz., 16.7 ar 16.28 zonos). Taigi, vertinant žemės sklypą, turėjo būti įvertintos jo individualios savybės, t. y. žemės sklypo vieta, patogus susisiekimas su Kauno miestu, išvystyta infrastruktūra.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija su pareiškėjo pareiškimu sutiko ir paaiškino, kad turto vertinimo ataskaita yra teisinga, todėl teismas turėtų nustatyti už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą 2 450 Eur atlyginimo dydį.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu sutinka, nes jame nurodyti argumentai pagrindžia tiek žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą, tiek atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydį.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą iš dalies tenkino, nustatė už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo žemės sklypą 10 700 Eur atlyginimo dydį pagal Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akte Nr. A/SKR 687 nurodytą nekilnojamojo turto rinkos vertę, kitą pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl už ypatingos valstybinės svarbos projektui įgyvendinti visuomenės poreikiams paimto 0,0978 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., atlyginimo dydžio nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nurodė, kad NŽT direktoriaus 2017 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 1P-48-(1.17.E) buvo patvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti) projektas. Patvirtintame projekte buvo nustatytas galutinis visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo dydis, kuris turi būti vertinamas, siekiant teisingai atlyginti už paimamą žemę. Atsakovo žemės sklypas visuomenės poreikiams paimtas NŽT direktoriaus 2017 m. birželio 21 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktu Nr. ŽVP-38-(1.18) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti)“, todėl ginčo žemės sklypo rinkos vertė turi būti nustatyta būtent minėto akto priėmimo dienai, t. y. 2017 m. birželio 21 d. Teismas apibendrino, kad institucijos sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams įforminamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktu ir yra teisines pasekmes sukuriantis momentas, kai žemės sklypo savininkas faktiškai ir teisiškai praranda savo turtą (Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo (toliau – ir Žemės paėmimo įstatymas) 5 str. 5 d., 6 str. 3 d., 13 str. 2 d.).

9. Teismas nustatė, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovas pateikė žemės sklypo vertės nustatymo ataskaitas, tačiau jose žemės sklypo vertė nustatyta skirtingiems momentams, be to, nustatytos žemės sklypo vertės žymiai skiriasi, todėl teismas 2018 m. kovo 27 d. nutartimi skyrė žemės sklypo rinkos vertės nustatymo ekspertizę, užduodamas klausimą, kokia buvo visuomenės poreikiams paimto 0,0978 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., rinkos vertė 2017 m. birželio 21 d., nustatyta vadovaujantis Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

10. Teismo ekspertas parengė Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktą Nr. A/SKR 687 (toliau – ir Ekspertizės aktas), kuriame padarė išvadą, jog paimtame visuomenės poreikiams 0,0978 ha žemės ūkio paskirties, naudojimo būdo – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai – žemės sklype, esančiame Kauno rajono sav., (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turto apžiūros metu yra užfiksuota auganti nešienaujama žolinė augmenija, du gudobelės krūmai ir

vienas kaukazinės slyvos krūmas. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklype auga nešienaujama žolinė augmenija, žemė neapdirbama, krūmai yra savaiminio užaugimo, o taip pat nėra medynų, sodinių ir medynų vertinimas neatliekamas. Taip pat nerasta požymių, kurie liudytų apie žemės ūkio veiklą ar kitokio derliaus auginimą sklype, todėl darytina išvada, kad derlius nėra gaunamas, todėl šiuo atveju nevertinamas. Atsižvelgiant į tai, kad apžiūros metu ir iš turimos dokumentacijos nėra duomenų apie įdėtas lėšas į žemės ūkio produkcijos ir miško auginimą, tokios lėšos šiuo atveju nevertinamos.

11. Taip pat teismo ekspertas nustatė, kad atsižvelgiant į tai, jog visuomenės poreikiams paimtame sklype nėra pastatytų ar statomų asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių, jų rinkos vertės nustatymas neatliekamas. Be to, žemės sklypo plote turto apžiūros metu ūkinės komercinės veiklos nėra užfiksuota, iš užsakovų turto ekspertas tokios informacijos nėra gavęs, todėl nuostoliai, susiję su ūkinės komercinės veiklos paimtame visuomenės poreikiams žemės sklype nutraukimu ar jos apribojimu, nėra vertinami.

12. Teismo ekspertas, nustatydamas žemės sklypo vertę, parinko tris panašiausius lyginamuosius objektus, kurių 1 aro kainos svyravo nuo 1 180,34 Eur iki 1 296,61 Eur, taip pat atsižvelgė į vidutinę panašių žemės sklypų 1 aro kainą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio iki 2017 m. birželio, kuri buvo 961,48 Eur už arą. Visų jų, kaip ir vertinamojo objekto, paskirtis yra žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, vieta ta pati – 16.4 verčių zona. Teismo ekspertas taip pat atsižvelgė į lyginamųjų žemės sklypų kainų pokytį, apskaičiuodamas jiems laiko pataisos koeficientus. Jų apskaičiavimui pasinaudojo porinės regresijos lygtimi, gauta nagrinėjant laiko faktoriaus įtaką 1 aro kainai (Ekspertizės akto 2.1.27 pav.). Regresijos lygtis rodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio iki 2017 m. birželio žemės sklypų kainos nežymiai didėjo. Be to, iki 2016 m. kovo kainos nežymiai didėjo, o paskui mažėjo iki 2017 m. birželio. Vidutinis kainų lygis 2015 m. kovo mėnesį atitiko 2017 m. birželio lygį (Ekspertizės akto 2.1.22 pav.). Koreliacijos koeficientas rodė silpną koreliaciją tarp kainos ir pardavimo laiko, ir apskaičiuotos pataisos sudarė tik 1 proc. Taigi, ekspertas atsižvelgė į kainų pokytį verčių zonoje 16.4 nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2017 m. birželio 21 d.

13. Teismo ekspertas, įvertinęs nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės metu surinktus duomenis lyginamuoju metodu, nustatė, jog žemės sklypo rinkos vertė 2017 m. birželio 21 d., nustatyta vadovaujantis Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sudarė 10 700 Eur.

14. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir teisinį reglamentavimą, nusprendė nesivadovauti nei atsakovo, nei pareiškėjo pateiktomis turto verčių nustatymo ataskaitomis, o vadovautis teismo eksperto parengto Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. A/SKR 687 duomenimis, nes teismo paskirtas ekspertas ginčo žemės sklypo rinkos vertę nustatė būtent institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienai, t. y. 2017 m. birželio 21 d., ir nei pareiškėjo atstovė, nei atsakovo atstovas nepateikė objektyviais įrodymais pagrįstų konkrečių argumentų dėl Ekspertizės akto turinio ar eksperto išvadų pagrįstumo vertinimo (Ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams; ABTĮ 56 str.).

15. Teismas apibendrino, kad jam nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl Ekspertizės akte nustatyto 10 700 Eur atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, todėl už šį žemės sklypą nustatė būtent tokio dydžio atlyginimą, o kitą pareiškėjo pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo pareiškimą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl visuomenės poreikiams paimamo turto vertės nustatymo momento padarė nepagrįstai remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014 (toliau – ir LAT nutartis). Šioje LAT nutartyje buvo suformuotas precedentas, privalomas tik bendrosios kompetencijos teismams, taip pat jame pasisakyta dėl Lietuvos

Respublikos žemės įstatymo nuostatų taikymo, nors nagrinėjamu atveju taikytinas specialus Žemės paėmimo įstatymas. Paimamo turto vertės nustatymas 2015 m. rugpjūčio 17 dienai neprieštarauja nei LAT nutartyje suformuotai praktikai, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. LAT nutartyje konstatuota, jog <...> tokiu kaip nagrinėjamas ginčas atveju, teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, institucijos valinio akto priėmimu. EŽTT bylose Guiso–Gallisay v. Italija ir Vistinš v. Latvija konstatavo, jog kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną. Priešingai, tiek LAT nutartyje, tiek joje nurodytoje EŽTT praktikoje, akcentuojamas būtent vėlesnio paimamos žemės vertės nustatymo momento nei žemės paėmimo momentas ydingumas. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės 2015 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 304 „Dėl žemės sklypų (dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda ruožui nuo 94 km iki 107 km rekonstruoti) procedūros pradžios“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) įsigaliojo 2015 m. balandžio 2 d., todėl pagal Žemės paėmimo įstatymą nuo šios dienos atsakovo nuosavybės teisės į planuojamą paimti žemę buvo suvaržytos iš esmės. Tuo tarpu NŽT aktas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams papildomų ribojimų atsakovui nesukūrė.

16.2. Žemės paėmimo įstatymas buvo priimtas tam, kad būtų sukurta atskira, speciali, greita ir efektyvi procedūra žemės paėmimui ypatingos svarbos projektams įgyvendinti. Šis įstatymo priėmimo tikslas buvo paneigtas skundžiamu teismo sprendimu, kuriame iš esmės buvo nustatyta, jog visuomenės poreikiams paimamas turtas privalo būti vertinamas du kartus, nors tokios procedūros įstatymas nenumato, kas taip pat reiškia papildomas tiek laiko, tiek pinigines sąnaudas, kurių įstatymo leidėjas siekė išvengti. Žemės paėmimo įstatyme numatytas aiškus paimamo turto vertės nustatymo momentas – rengiant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą. Tai reiškia, kad žemės vertė nustatoma jau po Vyriausybės nutarimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įsiteisėjimo, bet dar iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams, kurį priima NŽT, priėmimo. Joks kitas turto vertinimas Žemės paėmimo įstatyme nėra numatytas. Planuojamos visuomenės poreikiams paimti žemės vertės nustatymas yra reikalingas tam, kad būtų nustatyta mokėtinos kompensacijos suma už paimamą žemę. Tuo tarpu skundžiamame teismo sprendime konstatuota, jog paimamos žemės vertė turėtų būti nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams, kurį priima NŽT, priėmimo dienai. Toks teismo aiškinimas paneigia prieš tai nurodytą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nes reikalauja atlikti dar vieną paimamos žemės vertės nustatymą jau po sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo, nors to Žemės paėmimo įstatymas nenumato.

17. Ekspertizės aktas, kuriuo teismas vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą, yra prieštaringas, parengtas pažeidžiant Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, nustatyta kaina gerokai viršija kituose šaltiniuose nustatytas panašių sklypų kainas (šie argumentai buvo išdėstyti žodžiu teismo posėdyje). Pirma, teismo ekspertas, atlikdamas vertinimą, naudojosi sandorių duomenimis ne tik iš 16.4 verčių zonos, tuo pažeisdamas Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Antra, Ekspertizės akte nenurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis ir iš kokio sandorių sąrašo buvo atrinkti trys lyginamieji, pasak teismo eksperto, panašiausių sklypų sandorių duomenys (Ekspertizės akto 48 psl.); parinkti lyginamieji sklypai (Ekspertizės akto 53 psl.) yra gana skirtingi – skirtingo dydžio (0,95 ha dalis 5,5184 ha sklype; 0,49 ha; 1,9281 ha), skirtingose vietovėse (Giraitėje, Romainiuose, Šakiuose). Trečia, teismo eksperto nustatyta žemės sklypo vertė (10 700 Eur) daugiau nei 4 kartus viršija pareiškėjo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatytą vertę (2 450 Eur); eksperto nustatyta vidutinė aro kaina (1095,43 Eur) daugiau nei 13 proc. viršija to paties eksperto apskaičiuotą vidutinę panašių žemės sklypų rinkos kainą (961,48 Eur už arą); Ekspertizės akte nustatyta žemės sklypo vertė net 28 proc. didesnė nei analogiškoje administracinėje byloje kito teismo eksperto nustatyta analogiško žemės sklypo vertė (žemės ūkio paskirties 0,0938 ha dydžio sklypas, esantis Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), įvertintas 8 350 Eur (890,18 Eur už arą) suma). Toks didelis nustatytų žemės sklypo kainų skirtumas (4 kartai) nėra ir negalėjo būti nulemtas vien dėl skirtingų vertinimo datų, ką pripažino ir pats ekspertas teigdamas, kad rinkos kainos nuo 2015 m. sausio iki 2017 m. birželio didėjo nežymiai (žr. Ekspertizės akto 44 psl.).

18. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

18.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Žemės paėmimo įstatymą bei, priimdamas skundžiamą sprendimą, ir nustatydamas Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies turinį, pagrįstai rėmėsi LAT išaiškinimais bylose dėl žemės paėmimo procedūrų pagal Žemės įstatymą, taip pat LAT praktikos nelaikė precedentu nagrinėjamoje byloje plačiąja prasme.

18.2. Nagrinėjamoje byloje ginčas buvo kilęs ne dėl taikytinų nuostatų (Žemės įstatymo ar Žemės paėmimo įstatymo), o dėl sąžiningo ir teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę nustatymo, kuris tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijoje įtvirtintų principų. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi LAT praktika, aiškindamas tų pačių tikslų apsaugai skirtą Žemės paėmimo įstatymo nuostatą.

18.3. Teismas skundžiamame sprendime rėmėsi specialiu Žemės paėmimo įstatymu, todėl byloje nekilo poreikio spręsti Žemės įstatymo ir Žemės paėmimo įstatymo konkurencijos klausimo, atitinkamai pareiškėjo argumentai dėl specialiosios normos viršenybės bendrosios normos atžvilgiu principo pažeidimo yra nepagrįsti.

18.4. Teismo sprendime pateikiamas teisės normų aiškinimas atitinka tiek LAT, tiek EŽTT praktikoje formuojamą poziciją dėl paimamo turto vertės nustatymo momento. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo įprastos praktikos, nustatant atlyginimo dydį už visuomenės poreikiams paimamą žemę.

18.5. Teismas teisingai nustatė visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertės nustatymo momentą. Skirtingai nei nurodo pareiškėjas, ypatingos svarbos projektus įgyvendinančios institucijos turi visas galimybes atlikti paimamos žemės vertinimą tokiu būdu, kad jo vertė būtų nustatyta žemės paėmimo akto sudarymo dienai. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas tokių institucijų piktnaudžiavimui, kas taip pat pažeistų teisingo atlyginimo už paimamą žemę principą.

18.6. Teismas pagrįstai, nustatydamas žemės sklypo vertę, rėmėsi Ekspertizės aktu. Pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų argumentų, kurie leistų abejoti Ekspertizės akto patikimumu, be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas neprašė teismo skirti nei papildomos, nei pakartotinės ekspertizės.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai paimto visuomenės poreikiams žemės sklypo atlyginimo dydį nustatė 2017 m. birželio 21 dienai.

20. Atsakovo atstovas pateikė teismui prašymą priteisti atsakovui iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad atsakovas už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą surašymą patyrė 1 694 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

21. Byloje kilo ginčas dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės (įvykio) nustatymo – nuo kurio momento turi būti apskaičiuojama paimamo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą žemės sklypo rinkos vertė.

22. 2 450 Eur dydžio atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo 0,0978 ha ploto Žemės sklypą nustatytas VĮ Valstybės žemės fondo Turto vertinimo ataskaitoje Nr. TVA-2015-49 ir nurodytas NŽT direktoriaus 2017 m. birželio 21 d. akte Nr. ŽVP-38-(1.18) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti)“.

23. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės paėmimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

24. Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki

žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 2–4 dalių nuostatas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra pradedama, kai Vyriausybė priima atitinkamą nutarimą, kuriuo patvirtina specialųjį planą ir nutaria pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, o sąlygos padaryti žymą Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą atsiranda, kai įsigalioja minėtas Vyriausybės nutarimas ir kai projektą įgyvendinanti institucija apie tai praneša Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Ši žyma panaikinama, kai nuosavybės teisė į žemės sklypą pereina valstybei (Žemės paėmimo įstatymo 7 str. 3 d.). Iš šio reglamentavimo darytina išvada, kad žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymas yra įvykis, kuriuo apibrėžiamos esminės paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo savybės, pagal kurias bus nustatoma paimamo žemės sklypo rinkos vertė. Tačiau iš šios įstatymo normos negalima daryti išvados, kad minėtas įvykis apibrėžia ir žemės sklypo rinkos vertės nustatymo datą.

25. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį paimamo visuomenės poreikiams turto vertė ir šiame straipsnyje nurodyti nuostoliai apskaičiuojami taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualaus turto vertinimo būdą, o turto vertinimo metodas kiekvienu atveju parenkamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje. Visuomenės poreikiams paimamo turto vertė įforminama parengiant turto vertinimo ataskaitą.

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vyriausybė 2015 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl žemės sklypų (dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 km iki 107 km rekonstruoti) procedūros pradžios“ patvirtino specialųjį planą ir nutarė pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą dėl ginčo Žemės sklypo. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie ginčo Žemės sklypą matyti, kad žyma apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą nekilnojamojo turto registre padaryta 2017 m. vasario 7 d. (I t., b. l. 17; „Žymos“ 8.1). Vertinamo turto apžiūros ir vertės nustatymo data – 2015 m. rugpjūčio 17 d. (I t., b. l. 34).

27. Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apygardos administracinis teismas, priėmęs nutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, toliau nagrinėja ginčą dėl kitų žemės savininko ir (ar) kito naudotojo atsiliepime nurodytų klausimų, tarp jų ir dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę. Jeigu teismas nustato kitą paimamo žemės sklypo ar kito turto vertę ir jo savininkų ir (ar) naudotojų patirtų išlaidų dydį, negu nurodyta žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte, už paimtą visuomenės poreikiams žemę atsiskaitoma teismo sprendime nurodytomis sąlygomis. Jeigu teismas nustato, kad žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas turi gauti mažesnį atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemę negu suma, kurią projektą įgyvendinanti institucija buvo pervedusi į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui pervedama atlyginimo suma yra atitinkamai sumažinama. To paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paimant privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę.

28. Vadovaujantis Nutarties 24 ir 27 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu, taikant įstatymo nuostatą, pagal kurią pareiškėjas turėjo apskaičiuoti ginčo Žemės sklypo vertę pagal tokias esmines Žemės sklypo savybes, kurios buvo iki 2017 m. vasario 7 d., negalima nepaisyti to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad, paimant privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę, inter alia (be kita ko), reiškiančios, jog atlyginimas turi būti teisingas ir lygiavertis paimamai nuosavybei.

29. Vertinant Nutarties 28 punkte nurodytus teisinius argumentus šios bylos kontekste, primintinos aktualios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudencijoje nurodytos teisės aiškinimo nuostatos asmeninės nuosavybės apsaugos klausimais.

29.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus). Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už

paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

29.2. EŽTT jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 str.) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr., pvz., 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01, 108 p.; 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, 93 p.). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar neuždėjo pareiškėjams neproporcingos naštos. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (žr., pvz., 2002 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje F. K. of Greece ir kiti prieš Graikiją, peticijos Nr. 25701/94, 78 p.; mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1999 m. kovo 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Papachelas prieš Graikiją, peticijos Nr. 31423/96, 48 p.; 2003 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Efstathiou ir Michailidis & Co. Motel Amerika prieš Graikiją, peticijos Nr. 55794/00, 26 p.). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją, peticijos Nr. 58858/00, 94–95 p.; pirmiau minėto sprendimo Vistiņš ir Perepjolkins, 111 p.). Vis dėlto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr., pvz., 2004 m. birželio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31443/96, 182 p.; pirmiau minėto sprendimo Vistiņš ir Perepjolkins, 112 p.), visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr., pvz., pirmiau minėto sprendimo F. K. of Greece ir kiti, 89 p.). Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, gali pateisinti mažesnės negu rinkos vertės kompensavimą (žr., pvz., 1986 m. vasario 21 d. sprendimo byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8793/79, 54 p.); tokiais atvejais kompensacija nebūtinai turi atspindėti visą nusavinamo turto vertę. Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pateisinamą ne visos paimamo turto vertės kompensavimą (vis dėlto disproporcija negali būti pernelyg didelė) gali nulemti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Vistiņš ir Perepjolkins).

30. Tai suponuoja, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei ir tik tokio atlyginimo sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su paimamo turto verte, kuri (vertė) paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną.

31. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio nuostatas, pradėjus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (įsigaliojus atitinkamam Vyriausybės nutarimui), asmuo nuosavybės teisių į paimamą žemės sklypą nepraranda, yra tik ribojama jo teisė disponuoti šiuo žemės sklypu (asmuo netenka teisės perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į specialiajame plane nurodytą žemės sklypą, jis taip pat neturi teisės šio žemės sklypo pertvarkyti (atidalyti, padalyti, perdalyti, sujungti)). Nuosavybės teisė į žemės sklypą pasibaigia, kai šis sklypas pereina valstybės nuosavybėn. Pažymėtina, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra tęstinio pobūdžio ir nuo šios procedūros pradžios iki žemės sklypo perėjimo iš asmens nuosavybės valstybės nuosavybėn gali praeiti žymus laiko tarpas, kuris gali daryti įtaką žemės sklypo rinkos vertei tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme.

32. Nagrinėjamu atveju nuo atsakovo Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios iki jo perėjimo valstybei praėjo reikšmingai ilgas laikotarpis. Tai suponavo esminius Žemės sklypo

vertės pokyčius, todėl visuomenės poreikiams paimamo Žemės sklypo vertės, nustatytos 2015 m. rugpjūčio 17 d., taikymas, kai nuosavybės teisė į žemę pasibaigė NŽT direktoriui priėmus 2017 m. birželio 21 d. paėmimo aktą, kuriuo iš atsakovo paimtas Žemės sklypas, neatitinka nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų (teisingo atlyginimo už žemę pinigais pagal rinkos vertę), kildinamų iš Konstitucijos, Konvencijos bei Žemės paėmimo įstatymo.

33. Atsižvelgiant į nurodytus teisinius bei faktinius argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atsakovo Žemės sklypo rinkos vertę nustatė tokią, kokia ji buvo nuosavybės teisės į Žemės sklypą pasibaigimo metu, remdamasis Ekspertizės aktu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl rėmimosi Ekspertizės aktu ir jų nebekartoja. Minėta, kad ši teismo ekspertizė atlikta ginčo Žemės sklypo vertę nustatant tai dienai, kai atsakovas prarado nuosavybės teisę į šį Žemės sklypą, kas atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Pažymėtina ir tai, kad pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60–62 str.). Atsakovas tokio pobūdžio įrodymų teismui nepateikė, todėl priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra neparemti leistinais bei tinkamais įrodymais, t. y. neįrodyti, o tuo pačiu nepagrįsti.

34. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams Žemės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams klausimus (žr. Žemės įstatymo 45 str. 3 d.), tiesiogiai netaikomos, bet teisiniai santykiai, reglamentuojami Žemės paėmimo įstatymo ir atitinkamomis Žemės įstatymo normomis, iš esmės yra panašūs. Gana panašiai yra reglamentuojamos ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros. Tačiau bendra tarp šių teisinių santykių yra tai, kad šių teisinių santykių subjektams taikomos vienodos sąlygos bei reikalavimai nuosavybės apsaugai, paimant žemę iš asmens visuomenės poreikiams. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas Žemės paėmimo įstatymo normas aiškino bei taikė, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, skirta Žemės įstatymo aiškinimui ir taikymui, neturi įtakos priimto sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1201-438/2020; 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1827-415/2020).

35. Atsakovo atstovas pateikė teismui prašymą priteisti atsakovui iš pareiškėjo 1 694 Eur sumą, sumokėtą advokatui už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą surašymą, bei minėtos sumos sumokėjimą 2019 m. balandžio 11 d. patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma viršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktų nuostatas apskaičiuotą rekomenduojamą priteisti maksimalią užmokesčio sumą (1 216,41 Eur), todėl, taip pat atsižvelgus į bylos apimtį ir joje nagrinėjamų teisinių santykių sudėtingumą, ši suma mažinama ir atsakovui iš pareiškėjo priteisiama 1 000 Eur dydžio bylos nagrinėjimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Priteisti G. B. iš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylos

nagrinėjimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22432 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. A-1264-968/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01719-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams–atvirajai kolonijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja L. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. P-311 „Dėl L. P. nubaudimo“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas) 1 ir 2 punktus.

2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos argumentus:2.1. Ginčijamu įsakymu jai buvo paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba) už tai, jog ji tyčia nevykdė

įstaigos vadovo nurodymo, t. y. nuo 2018 m. birželio 13 d. 8.00 val. dvi darbo dienas neatvyko į tarnybą Pataisos namų 3-iame sektoriuje, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 25

straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 4 punkto, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 3.1.4 ir 3.6.1 punktų, Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos direktoriaus 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-245, (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 8.1, 8.3 ir 8.11 punktų nuostatas.

2.2. 2018 m. liepos 13 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 36-35 (toliau – ir Patikrinimo išvada) yra neobjektyvi ir formali. Komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, nevertino, jog pareiškėja neturėjo galimybės vykdyti Pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atlikusio direktoriaus funkcijas, D. S. nurodymo nuo 2018 m. birželio 13 d. 8.00 val. atlikti tarnybą Pataisos namų 3-iame sektoriuje. Patikrinimo išvadoje nenurodyta, kokiais veiksmais pareiškėja padarė konkrečių teisės normų pažeidimus, taip pat, kokiais įrodymais grindžiamas kiekvienas konkretus pažeidimas, kokios yra galbūt padarytų pažeidimų pasekmės.

2.3. Pareiškėjai pavesta atlikti užduotis ir ikiteisminius tyrimus visuose Pataisos namų sektoriuose, t. y. jos darbo vieta nenustatyta. Įprastai pareiškėja darbus atlieka Pataisos namų 2-ame sektoriuje, kur yra kompiuteris su jos naudojama darbo informacija bei dokumentai. Pataisos namų direktorius nenurodė termino, iki kada pareiškėja turėjo užbaigti pavestus darbus Pataisos namų 2-ame sektoriuje bei perkelti kompiuterį ir kitus darbui reikalingus dokumentus į 3-čią sektorių. Be to, pareiškėja turėjo atlikti skyriaus vadovo ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-čio skyriaus prokuroro D. J. 2018 m. birželio 12 d. tiesioginius pavedimus, susijusius su procesiniais veiksmais 2-ame sektoriuje baudžiamojoje byloje Nr. 06-0-00120-17 bei didelės apimties medžiagoje Nr. M-0-06-00265-18. Pareiškėja neturėjo galimybės vykdyti nurodymo 2018 m. birželio 13 ir 14 d. vykti į Pataisos namų 3-ią sektorių, nes ankstesnių užduočių neatlikimas būtų sukėlęs neigiamų pasekmių, t. y. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) procesinių terminų pažeidimus. Pareiškėja 2018 m. birželio 14 d. informavo skyriaus viršininko pavaduotoją, kad įvykdys Pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atlikusio direktoriaus funkcijas, D. S. nurodymą atlikti tarnybą 3-iame sektoriuje nuo 2018 m. birželio 15 d.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai pagrįstai buvo paskirta už tai, kad ji nevykdė įstaigos vadovo nurodymo nuo 2018 m. birželio 13 d. 8.00 val. tarnybą vykdyti Pataisos namų 3-iame sektoriuje, t. y. į tarnybą neatvyko dvi darbo dienas. Komisija, atlikusi pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimą, nustatė, kad pareiškėja, nevykdydama įstaigos vadovo nurodymo, savo elgesiu padarė tarnybinį nusižengimą, nes pažeidė Statuto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą tarnybinio pavaldumo principą – vykdyti aukštesniojo pagal pavaldumą pataisos pareigūno įsakymus ar nurodymus, 25 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog pataisos namų pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, VTĮ 15 straipsnio 4 punkto nuostatas, jog valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, Etikos taisyklių 3.1.4 ir 3.6.1 punktų nuostatas, įpareigojančias sąžiningai atlikti tarnybines pareigas, teisės aktų nustatyta tvarka paaiškinti ir pagrįsti savo sprendimus ar veiksmus, Pareigybės aprašymo 8.1, 8.3 ir 8.11 punktų nuostatas, įpareigojančias užtikrinti, kad atliekant tarnybines funkcijas būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų, tarptautinių sutarčių, vykdomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymai ir kiti teisės aktai, planuoti ir atlikti procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus taip, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, vykdyti kitus su skyriaus veikla susijusius nenuolatinio pobūdžio direktoriaus, Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) viršininko pavedimus tam, kad būtų įgyvendinti KŽS pavesti uždaviniai ir funkcijos.

3.2. Pareiškėja tyčia, nenurodydama konkrečių aplinkybių, atsisakė vykdyti įstaigos vadovo ir KŽS viršininko nurodymą, t. y. atsisakė atlikti tarnybą Pataisos namų 3-iame sektoriuje, nors to reikėjo dėl susidariusios kriminogeninės būklės įstaigoje ir atsižvelgiant į tai, kad Pataisos namų 3-iame sektoriuje minėtu

laikotarpiu funkcijas vykdė tik vienas KŽS pareigūnas A. K., o įstaigos vadovas bei KŽS viršininkas privalėjo tinkamai organizuoti ir užtikrinti KŽS darbą. Įstaigos vadovas nurodė pareiškėjai vykdyti 3-iame sektoriuje baudžiamųjų bylų tyrimą ir atlikti procesinius veiksmus, kad atliekant šias funkcijas nereikėtų dalyvauti A. K., kuris galėtų skirti dėmesį kriminalinės žvalgybos veiksmų vykdymui šiame sektoriuje.

3.3. Pareiškėja tik 2018 m. birželio 27 d. paaiškinime dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nurodė priežastis, dėl kurių galbūt nevykdė įstaigos vadovo ir KŽS viršininko nurodymo. Nebaigti pareiškėjos darbai Pataisos namų 2-ame sektoriuje nesudaro pagrindo nevykdyti įstaigos direktoriaus nurodymo. Nepabaigtus vykdyti darbus pareiškėja galėjo ir privalėjo derinti su skyriaus vadovu, kuris šiuos darbus būtų pavedęs atlikti kitam skyriaus pareigūnui. Pareiškėjos paaiškinime nurodytos aplinkybės laikytinos bandymu paneigti savo kaltę dėl padaryto tarnybinio nusižengimo. KŽS viršininko pavaduotojo G. V. 2018 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 37(1)-403 „Dėl L. P.“ nurodyta, kad negatyvios pasekmės galėjo kilti, jeigu būtų atsiradę skubių ir svarbių pavedimų 3-iame sektoriuje, neatvykimo į 3-čią sektorių dienomis nebuvo galimybės sumažinti pavedimų kiekio ir darbo krūvio 3-čiame sektoriuje dirbančiam skyriaus darbuotojui A. K.. Pareiškėjos elgesys, kai be jokių priežasčių ji atsisakė vykdyti tiesioginį įstaigos direktoriaus ir skyriaus vadovo nurodymą, galėjo turėti neigiamų pasekmių bendram skyriaus darbo organizavimui, tarnybinei drausmei. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta pagrįstai, nepažeidus Statuto 30 straipsnio 3 dalyje nustatytų nuobaudos skyrimo terminų ir procedūrų.

3.4. Pareiškėja yra Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) narė, todėl atsakovas, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą, privalėjo gauti šios profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinį sutikimą. Atsakovas 2018 m. liepos 17 d. kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, tačiau nei per numatytą terminą, nei vėliau iki nuobaudos paskyrimo, atsakymo iš Profesinės sąjungos negavo, todėl įstaigos vadovas turėjo teisę skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjai, statutinei valstybės tarnautojai, paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos – teisėtumo. Minėta nuobauda pareiškėjai, Pataisos namų KŽS specialistei, paskirta už tai, kad ji nevykdė įstaigos vadovo nurodymo nuo 2018 m. birželio 13 d. 8.00 val. atlikti tarnybą Pataisos namų 3-iame sektoriuje bei dvi darbo dienas nuo 2018 m. birželio 13 d. neatvyko į jai nurodytą tarnybą 3-iame sektoriuje.

6. Teismas, įvertinęs teisinį pareigūnų pareigų ir atliekamų funkcijų reglamentavimą, pažymėjo, kad statutinis valstybės tarnautojas, einantis Pataisos namų KŽS specialisto pareigas, neturi diskrecijos teisės savarankiškai spręsti vykdyti ar ne aukštesniojo pagal pavaldumą pataisos pareigūno, ginčo atveju – Pataisos namų direktoriaus – nurodymą, susijusį su KŽS pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimu.

7. Teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 12 d. vyko Pataisos namų KŽS pasitarimas, kuriame dalyvavo Pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, D. S., KŽS viršininkas, pavaduotojas bei kiti specialistai, taip pat ir pareiškėja. Teismas iš pasitarimo darbotvarkės nustatė, kad jo metu buvo įvertinta Pataisos namų kriminogeninė būklė, apžvelgti ikiteisminiai tyrimai, sprendžiama dėl KŽS pareigūnų perskirstymo į sektorius. Pasitarimo metu, atsižvelgus į tai, kad Pataisos namų 3-iame sektoriuje atitinkamas funkcijas vykdė tik vienas KŽS pareigūnas A. K., pareiškėjai buvo nurodyta nuo 2018 m. birželio 13 d. 8.00 val. persikelti iš 2-o sektoriaus į 3-ią, tačiau pareiškėja tai padaryti atsisakė nenurodydama jokių priežasčių. Šios aplinkybės konstatuotos ir KŽS viršininko pavaduotojo G. V. 2018 m. birželio 14 d. tarnybiniame pranešime.

8. Teismas akcentavo, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, KŽS specialistė, pavaldi Pataisos namų direktoriui, KŽS viršininkui ir pavaduotojui, todėl privalėjo vykdyti aukštesniojo pagal pavaldumą pareigūno – Pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas – nurodymą.

Pareiškėja, atsisakydama vykdyti Pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, nurodymą ir nepaaiškindama tokio atsisakymo priežasčių, pažeidė Statuto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą tarnybinio pavaldumo principą vykdyti aukštesniojo pagal pavaldumą pataisos pareigūno įsakymus ar nurodymus ir tokiu būdu padarė akivaizdų tarnybinį nusižengimą. Nurodytais veiksmais pareiškėja taip pat pažeidė Statuto 25 straipsnio 2 dalies nuostatą, įpareigojančią pataisos namų pareigūnus vykdant tarnybines pareigas vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, VTĮ 15 straipsnio 4 punkto nuostatas, įpareigojančias tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, Etikos taisyklių 3.1.4 ir 3.6.1 punktus, įpareigojančius pataisos namų pareigūnus sąžiningai atlikti tarnybines pareigas, teisės aktų nustatyta tvarka paaiškinti ir pagrįsti savo sprendimus ar veiksmus, Pareigybės aprašymo 8.1, 8.3 ir 8.11 punktų nuostatas, įpareigojančias užtikrinti, kad atliekant tarnybines funkcijas būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų, tarptautinių sutarčių, vykdomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymai ir kiti teisės aktai, planuoti ir atlikti procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus taip, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, vykdyti kitus su skyriaus veikla susijusius nenuolatinio pobūdžio direktoriaus, KŽS viršininko pavedimus tam, kad būtų įgyvendinti KŽS pavesti uždaviniai ir funkcijos.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjos teiginius, kad ji turėjo nebaigtų darbų ir užduočių Pataisos namų 2-iame sektoriuje, pažymėjo, jog pareiškėja šias atsisakymo vykdyti nurodymą priežastis nurodė tik 2018 m. birželio 27 d. paaiškinime dėl tarnybinio nusižengimo padarymo. Pareiškėja, KŽS 2018 m. birželio 12 d. pasitarimo metu atsisakydama paaiškinti atsisakymo vykdyti nurodymą priežastis, pažeidė Etikos taisyklių 3.1.4 ir 3.6.1 punktus, įpareigojančius pataisos namų pareigūnus sąžiningai atlikti tarnybines pareigas, teisės aktų nustatyta tvarka paaiškinti ir pagrįsti savo sprendimus ar veiksmus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad KŽS viršininko pavaduotojo G. V. pažyma patvirtina, jog pareiškėja turėjo galimybę baigti vykdyti jai anksčiau paskirtus pavedimus ir užduotis persikėlusi į darbo vietą 3-iame sektoriuje, kuriame jai buvo paskirta tinkamai įrengta darbo vieta. Be to, teismas įvertino, kad integruotos baudžiamojo proceso sistemos duomenys patvirtina, jog pareiškėjos darbas nebuvo tokio masto ir apimties, jog pareiškėja nebūtų galėjusi įvykdyti ankstesnių užduočių nepersikėlusi į darbo vietą 3-iame sektoriuje. Iš minėtos sistemos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. birželio 13 d. 10.30 val. įteikė nuteistajam nutarimą, parengė ataskaitą ir baudžiamąją bylą Nr. 06-0-00120-17 išsiuntė Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (3-iojo skyriaus) prokurorui, 2018 m. birželio 14 d. papildomai apklausė liudytoją baudžiamojoje byloje Nr. M-0-06-00265-18 ir priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja tarnybinį nusižengimą padarė nesant objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, paneigiančių jos tarnybinę atsakomybę, dėl savo akivaizdžios kaltės.

10.Atsakovas, tirdamas pareiškėjos tarnybinį nusižengimą, ir įstaigos vadovas, skirdamas jai tarnybinę nuobaudą, nepažeidė Statuto 30 straipsnyje numatytos tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, apibrėžiančios tarnybinių nuobaudų rūšis, skyrimo atvejus, asmenis, turinčius teisę skirti nuobaudas, ir šią tvarką detaliau reglamentuojančių Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59, reikalavimų.

11. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo ištirtos ir atskleistos visos tarnybinio nusižengimo sudėtį patvirtinančios aplinkybės, kuriomis grindžiamas tarnybinio nusižengimo faktas, pareiškėjos kaltė ir galimos pasekmės, susijusios su nurodymo nevykdymu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti konkretūs veiksmai, ginčo atveju neteisėtas pareiškėjos neveikimas, pareigų neatlikimas, pažeidžiantis nurodytų teisės aktų reikalavimus.

12. Pareiškėjai tarnybinė nuobauda – pastaba – buvo paskirta įvertinus padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, priežastis, kaltės rūšį ir laipsnį, tarnybinio nusižengimo galimas pasekmes, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdžiui ir pasekmėms, susijusioms su minėtų teisės imperatyvių reikalavimų nevykdymu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja yra statutinė pareigūnė,

todėl jai keliami statutinių pareigūnų kompetencijos ir kvalifikacijos reikalavimai, taip pat taikytini statutinės tarnybinės atsakomybės standartai, todėl visai neskirti pareiškėjai nuobaudos nebuvo teisinio pagrindo.

13. Teismas pažymėjo, kad prieš skiriant pareiškėjai tarnybinę nuobaudą buvo įvertinta, jog pareiškėja yra Profesinės sąjungos narė. Atsakovas, nepažeisdamas Statuto 30 straipsnio 10 dalies ir Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 83 punkto reikalavimų, 2018 m. liepos 17 d. kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą. Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 83 punkte numatytu terminu, t. y. per 20 dienų, Profesinės sąjungos renkamajam organui nepateikus atsakymo, pareiškėjai pagrįstai buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

III.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes buvo priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos pasiaiškinime bei teismo posėdžio metu išdėstytus motyvus (KŽS vadovo ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-io skyriaus prokuroro D. J. 2018 m. birželio 12 d. tiesioginiu pavedimu pareiškėjai buvo nurodyta atlikti procesinius veiksmus 2-ame sektoriuje baudžiamojoje byloje Nr. 06-0-00120-17 bei didelės apimties medžiagoje Nr. M-0-06-00265-18 patikslinti aplinkybes, apklausiant liudytojus 2-ame sektoriuje). Teismas neįvertino, kad tarnybinis nusižengimas nesukėlė jokių tiesioginių neigiamų pasekmių (tarnybinę atsakomybę taikantis subjektas į tai taip pat neatsižvelgė), pareiškėja Tarnybinio patikrinimo išvadoje charakterizuojama tik teigiamai, tačiau nei minėtoje išvadoje, nei ginčijamame įsakyme nekonkretizuota, kokią įtaką parenkant tarnybinę nuobaudą turėjo šios aplinkybės.

14.2. Atsakovas pareiškėjai nepaaiškino, dėl kokių priežasčių ji turi vykti į Pataisos namų 3-čią sektorių, nepavedė atlikti jokių konkrečių užduočių, taip pat neatsižvelgė į KŽS vadovo pareiškėjai pavestus konkrečius darbus 2-ame sektoriuje.

14.3. Pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas buvo formalus, atsakovui nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, nusižengusio asmens kaltės laipsnis nedidelis, todėl pažeidimas turėjo būti įvertintas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimas yra neproporcingas.

15. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. P-311 „Dėl L. P. nubaudimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Ginčijamu įsakymu pareiškėjai, Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistei, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už tai, kad ji tyčia nevykdė įstaigos vadovo nurodymo nuo 2018 m. birželio 13 d. 8.00 val. tarnybą vykdyti Pataisos namų 3-iame sektoriuje ir į tarnybą minėtame sektoriuje neatvyko dvi darbo dienas. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėja, nevykdydama įstaigos vadovo nurodymo, pažeidė Statuto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą tarnybinio pavaldumo principą – vykdyti aukštesniojo pagal pavaldumą pataisos pareigūno įsakymus ar nurodymus, 25 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog pataisos namų pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, VTĮ 15 straipsnio 4 punkto nuostatas, jog valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, Etikos taisyklių 3.1.4 ir 3.6.1 punktų nuostatas, įpareigojančias sąžiningai atlikti tarnybines pareigas,

teisės aktų nustatyta tvarka paaiškinti ir pagrįsti savo sprendimus ar veiksmus, Pareigybės aprašymo 8.1, 8.3 ir 8.11 punktų nuostatas, įpareigojančias užtikrinti, kad atliekant tarnybines funkcijas būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų, tarptautinių sutarčių, vykdomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymai ir kiti teisės aktai, planuoti ir atlikti procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus taip, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, vykdyti kitus su skyriaus veikla susijusius nenuolatinio pobūdžio direktoriaus, KŽS viršininko pavedimus tam, kad būtų įgyvendinti KŽS pavesti uždaviniai ir funkcijos.

18. Pirmosios instancijos teismas tikrinamu sprendimu atmetė pareiškėjos skundą nustatęs, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad ji nevykdė įstaigos vadovo įsakymo, nes turėjo neatliktų užduočių Pataisos namų 2-jame sektoriuje, taip pat jai nebuvo paaiškintos vykimo į Pataisos namų 3-iąjį sektorių priežastys bei nebuvo suformuluotos konkrečios užduotys; įsakymo neįvykdymas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių; pažeidimas yra mažareikšmis; pareiškėja charakterizuojama teigiamai; jai neturėjo būti skiriama jokia nuobauda.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

20. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas ginčijamu įsakymu pagrįstai pripažino, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. nevykdė įstaigos vadovo įsakymo nuo 2018 m. birželio 13 d. 8.00 val. vykdyti tarnybą Pataisos namų 3-iajame sektoriuje, t. y. pareiškėja dvi darbo dienas neatvyko į tarnybą Pataisos namų 3-iajame sektoriuje, ir teisėtai paskyrė jai už tai tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pažymėtina, kad pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose iš esmės neginčija, jog ji žinojo apie priimtą įstaigos vadovo įsakymą, tačiau, atsakovui nepaaiškinusi jokių tokio įsakymo nevykdymo priežasčių, nevykdė jo dvi dienas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytas tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis ir motyvuotai dėl jų pasisakė. Teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimo, prieš tai paminėtais aspektais plačiau nepasisako, tačiau pažymi, kad nurodytos aplinkybės, priešingai, nei teigia pareiškėja, patvirtina, jog ji tarnybinį nusižengimą padarė tyčia, kaip ir yra nurodyta ginčijamame įsakyme, t. y. pareiškėja žinojo, kad turi vykdyti tiesioginio vadovo įsakymą, tačiau sąmoningai jo nevykdė dvi dienas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl jo konstatavimui nereikalinga nustatyti

jo sukeliamas neigiamas pasekmes bei, atitinkamai, priežastinį ryšį tarp pareiškėjos neveikimo ir sukeliamų pasekmių. Tačiau paminėta aplinkybė, nereiškia, kad dėl pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo nekilo jokių neigiamų pasekmių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog buvo sutrikdytas KŽS darbo organizavimas, tarnybinė drausmė, pablogėjo mikroklimatas, Pataisos namų 3-iajame sektoriuje, neatvykus pareiškėjai, KŽS funkcijas vykdė tik vienas pareigūnas. Išvardintos aplinkybės (pasekmės) taip pat paneigia pareiškėjos teiginius dėl jos padaryto tarnybinio nusižengimo mažareikšmiškumo.

22. Atsakant į pareiškėjos teiginį, kad nagrinėjamu atveju jai neturėjo būti skirta jokia tarybinė nuobauda, primintina, jog Statuto (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d.) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už tarnybinį nusižengimą skiriama tarnybinė nuobauda. Ji skiriama atsižvelgiant į nusižengusio pataisos pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pataisos pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, į tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes <...>. Statuto 29 straipsnio 2 dalyje išvardintos pataisos pareigūnams už tarnybinius nusižengimus galimos skirti tarnybinės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) tarnybinio rango pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į žemesnes pataisos pareigūno pareigas; 6) atleidimas iš tarnybos. Pareiškėjai buvo paskirta pati švelniausia tarnybinių nuobaudų rūšis – pastaba, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog skiriant pareiškėjai minėtos rūšies tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į tai, kad dėl jos padaryto tarnybinio nusižengimo nekilo jokių sunkių pasekmių, taip pat jog pareiškėja yra charakterizuojama teigiamai. Pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda laikytina adekvačia jos padarytam tarnybiniam nusižengimui, todėl yra teisinga ir pagrįsta.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22433 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1132-968/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02656-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 23.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. KS-188 „Dėl A. V.“ (toliau – ir Komisijos sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde paaiškino:2.1. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, nes pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje nenurodė

duomenų apie narystę Prienų ūkininkų sąjungoje (toliau – ir ūkininkų sąjunga) ir kredito unijoje „Prienų taupa“ (toliau – ir kredito unija), apie 2016 ir 2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur sumą, taip pat dalyvavo ir balsavo Prienų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos posėdžiuose, priimant sprendimus dėl ūkininkų sąjungos, kredito unijos ir AB „Swedbank“, taip sukeldamas interesų konfliktą. Pareiškėjas su ginčijamame sprendime konstatuotais pažeidimais nesutiko.

2.2. Savivaldybės meru pareiškėjas buvo išrinktas 2015 m. kovo 1 d. Pradėjęs eiti šias pareigas, žodžiu informavo ūkininkų sąjungą, kad jos veikloje nedalyvaus. Jam prievolė sumokėti metinį nario mokestį už einamuosius metus atsirado 2015 m. sausio 1 d., tačiau mokestį už 2015 metus jis sumokėjo 2016 m. kovo 29 d. Už 2016–2018 metus nario mokesčio pareiškėjas nemokėjo ir buvo įsitikinęs, kad yra išbrauktas iš ūkininkų sąjungos narių sąrašo, todėl deklaracijoje savo narystės nenurodė. Komisijos tyrimo metu paaiškėjus, kad pareiškėjas formaliai yra ūkininkų sąjungos narys, jis pateikė rašytinį prašymą išbraukti jį iš jos narių, kuris

2018 m. vasario 28 d. buvo patenkintas. Taigi pareiškėjas ėmėsi pakankamai aktyvių veiksmų, kad narystė ūkininkų sąjungoje būtų nutraukta, todėl turėjo pagrindą manyti, kad jis nėra šios organizacijos narys. Atsakovas, atlikdamas šio konkretaus teisės pažeidimo tyrimą, nesurinko įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo kaltę, nevertino pareiškėjo paaiškinime nurodytų su tiriamu nusižengimu susijusių aplinkybių, todėl nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, nedeklaruodamas narystės ūkininkų sąjungoje, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas.

2.3. Privačių interesų deklaracijoje pareiškėjas nurodė, kad yra gavęs (duomenys neskelbtini) paskolą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti iš kredito unijos, sandorio pradžia – 2014 m. liepos 1 d., pabaiga – 2019 m. liepos 1 d., t. y. sandoris buvo galiojantis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra deklaravęs galiojantį sandorį su kredito unija dėl paskolos suteikimo, o pagal teisės aktų nuostatas kredito unijos turi teisę teikti finansines paslaugas (paskolas) tik savo nariams (fiziniams asmenims), narystė kredito unijoje ir gauta paskola iš jos yra neatsiejamai susiję juridiniai faktai.

2.4. Komisija, nustačiusi, kad pareiškėjas 2016 ir 2017 m. septyniems juridiniams asmenims išrašė PVM sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur sumą, nepagrįstai pripažino šią aplinkybę pareiškėjo vykdoma individualia žemės ūkio veikla. Komisija nepagrįstai tapatina sandorį su PVM sąskaitos faktūros išrašymu. Įstatyme įtvirtinta deklaruojančio asmens pareiga privačių interesų deklaracijoje nurodyti sudarytą ar galiojantį sandorį. PVM sąskaitos faktūros išrašymas, kurioje nurodomas PVM objektas, yra juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda mokestiniai teisiniai, bet ne civiliniai teisiniai santykiai. Komisija, nustatydama pareiškėjo pareigą deklaruoti sandorius, viršijančius 3 000 Eur, privalėjo identifikuoti tokius sandorius, tačiau sandorių sudarymo fakto ir kitų reikšmingų aplinkybių nenustatė. Šiuo atveju turėjo būti atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas, vykdydamas PVM apmokestinamą tiekimą, veikė kaip ūkininkas, įregistruotas ūkininkų registre. Sandoriai, kuriuos jis sudarė versdamasis žemės ūkio veikla, sukūrė civilines teises ir pareigas ne jam asmeniškai, o ūkininko ūkiui, kuriam pareiškėjas atstovavo sudarydamas šiuos sandorius. Todėl pareiškėjo atstovaujamo ūkininko ūkio vardu sudaryti sandoriai negali būti pripažinti sandoriais, kuriuos privaloma deklaruoti pagal Įstatymo nuostatas. Komisija konstatuodama, jog pareiškėjas privalėjo privačių interesų deklaracijoje nurodyti juridiniams asmenims išrašytas PVM sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur, nesiaiškino, ar šie sandoriai galėjo turėti įtakos sprendimų, vykdant savivaldybės mero pareigas, priėmimui, ir ar jie buvo pakankama prielaida interesų konfliktui kilti.

2.5. Pareiškėjo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad jis yra sudaręs paskolos sutartį su AB „Swedbank“, formaliai buvo ūkininkų sąjungos ir kredito unijos nariu, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog jo dalyvavimas Savivaldybės tarybos posėdyje ir balsavimas už jos sprendimus savaime sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą, t. y. kad pareiškėjas privalėjo nusišalinti. Pareiškėjas banko veikloje nedalyvauja, nėra banko valdymo organų narys. Jokių išskirtinių sąlygų, lyginant su kitais klientais, bankas, sudarydamas paskolos sutartį, pareiškėjui nesuteikė. Pareiškėjas, būdamas banko skolininku, neturėjo jokių galimybių gauti naudos ar daryti įtaką banko valdymo organų priimamiems sprendimams dėl šio banko paskolos, suteiktos Savivaldybei. Savivaldybės tarybai priimant sprendimą dėl paskolos sutarties tarp banko ir Savivaldybės pratęsimo, pareiškėjas jokių interesų ne tik neturėjo, bet ir negalėjo turėti. Taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjui nusišalinti nuo Savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su Prienų ūkininkų sąjungai panaudos teise suteiktomis patalpomis. Ūkininkų sąjungai patalpos buvo suteiktos ne išskirtinėmis sąlygomis, be to, patalpos panaudai suteiktos dar 2010 m. lapkričio 8 d. sutartimi, o 2015 m. patalpos buvo pakeistos kitomis tame pačiame pastate esančiomis patalpomis. Pareiškėjas jokiose sprendimo dėl ūkininkų sąjungai suteikiamų patalpų rengimo procesuose nedalyvavo, o apie parengtą sprendimo projektą buvo informuotas tik prieš pat darbotvarkės tvirtinimą. Taip pat nėra jokio ryšio tarp pareiškėjo turtinių įsipareigojimų kredito unijai ir Savivaldybės tarybos sprendimų dėl patalpų nuomos sutarčių, sudarytų tarp Savivaldybės ir kredito unijos. Priimtuose savivaldybės tarybos sprendimuose dėl nuomos sutarčių su kredito unija nutraukimo nėra numatyta jokių išskirtinių sąlygų, prašymų dėl nuomos sutarčių nutraukimo ir sprendimų projektus rengė Savivaldybės administracija, analogiški sprendimai yra priimami ir kitų Savivaldybės nuomininkų atžvilgiu. Komisija ginčijamame sprendime nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių identifikuoti pareiškėjo privačius interesus priimant Savivaldybės tarybos sprendimus, susijusius su AB „Swedbank“, kredito unija ir ūkininkų sąjunga.

2.6. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Įstatymo nuostatas dėl veikų, kurios yra padarytos iki Komisijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. KS-2013 priėmimo, todėl jis negali būti pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Įstatymo reikalavimus. Be to, Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus Įstatymo pažeidimo įsigaliojo tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Dalis ginčijamame sprendime nurodytų veikų, dėl kurių pareiškėjas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Įstatymo reikalavimus, yra padarytos iki 2016 m. sausio 1 d. Komisija neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiomis aplinkybėmis:

3.1. Pareiškėjas iš ūkininkų sąjungos išstojo tik 2018 m. balandžio mėn., kai jau buvo pradėtas Komisijos tyrimas. Iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pritaikytos sąjungos įstatų nuostatos, nustatančios sąjungos nario statuso pasibaigimą, todėl pareiškėjas Komisijos tyrimo metu buvo ūkininkų sąjungos nariu.

3.2. Pareiškėjas privalėjo nurodyti informaciją apie savo narystę kredito unijoje bei iš jos gautą paskolą, nes Įstatymas nenustato jokių išimčių dėl aplinkybių, kurioms esant valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo galėtų nedeklaruoti tokios narystės, jeigu jis privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs duomenis apie gautą paskolą (t. y. sudarytą sandorį) iš subjekto, kurio nariu yra.

3.3. Deklaruojantis asmuo, nors ir turintis ūkininko statusą ar vykdantis individualiąją (ūkininko) veiklą, privačių interesų deklaracijoje privalo nurodyti duomenis apie visus savo, sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio sudarytus sandorius, kurių vertė didesnė negu 3 000 Eur. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, išrašė sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur sumą, kas patvirtina sutartinių santykių egzistavimą. Pareiškėjas vykdė realią individualią veiklą, sudarė sandorius, viršijančius 3000 Eur, tačiau šių duomenų deklaracijoje nenurodė.

3.4. Konstatuojant Įstatymo nuostatų pažeidimą, nėra būtina nustatyti, kad Savivaldybės tarybos sprendimai, susiję su kredito unija, ūkininkų sąjunga ir AB „Swedbank“ ir dėl kurių balsavo pareiškėjas, šiems subjektams buvo palankūs, nustatantys išskirtinį reguliavimą, sukeliantys teigiamas pasekmes. Šiuo atveju pakanka nustatyti, kad pareiškėjas turėjo asmeninį ryšį su šiais subjektais, o Savivaldybės tarybos sprendimai yra tiesiogiai susiję su šiais juridiniais asmenimis.

3.5. Komisijos sprendimo priėmimo dieną, skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 20 d., nebuvo praėjęs vienerių metų terminas, taip pat pareiškėjo privačių interesų deklaracijoje nebuvo nurodyti duomenys apie jo ryšį su ūkininkų sąjunga ir kredito unija. Tai reiškia, kad pareiškėjas po 2017 m. gruodžio 20 d. atliko tęstinį Įstatymo nuostatų pažeidimą, ir Komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, pakartotinai pažeidęs Įstatymo reikalavimus, padarė šiurkštų Įstatymo nuostatų pažeidimą.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog: 1) pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje nenurodė duomenų apie savo narystę kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje; 2) pareiškėjas Įstatyme nustatytais terminais nenurodė duomenų apie 2016–2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur; 3) pareiškėjas dalyvavo ir balsavo Savivaldybės tarybos posėdžiuose dėl 2016 m. gruodžio 22 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2015 m. birželio 25 d., 2015 m. gegužės 28 d., 2016 m. kovo 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d. Savivaldybės tarybos sprendimų, nors šie sprendimai buvo susiję su AB „Swedbank“, kredito unija, ūkininkų sąjunga.

6. Teismas pažymėjo kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui einant Savivaldybės mero pareigas, Įstatymo nuostatos jam taikytinos visa apimtimi, todėl byloje teismas analizavo klausimą dėl pagrindo pripažinti pareiškėją pažeidusiu Įstatymo nuostatas, nurodytas ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nedeklaravo savo narystės kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje, todėl Komisija ginčijamame sprendime šį pažeidimą pripažino šiurkščiu Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto 4 dalies pažeidimu.

8. Teismas nurodė, kad Komisija ginčijamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2018 m. vasario 28 d. buvo ūkininkų sąjungos, o nuo 1999 m. yra kredito unijos nariu, tačiau nė vienos iš šių narysčių privačių interesų deklaracijoje nebuvo nurodęs. Ūkininkų sąjunga 2018 m. vasario 14 d. rašte pažymėjo, kad pareiškėjas yra asociacijos narys nuo 2014 m. spalio 10 d., tačiau niekada nebuvo išrinktas į ūkininkų sąjungos tarybą, taip pat nedalyvavo ūkininkų sąjungos valdymo organų veikloje. Teismas nustatė, kad Prienų ūkininkų sąjungos įstatų (toliau – ir Ūkininkų sąjungos įstatai) 5.4 punkte numatyta, jog šios sąjungos narys bet kada gali išstoti iš jos, parašęs prašymą. Toks prašymas per 30 kalendorinių dienų apsvarstomas ūkininkų sąjungos tarybos posėdyje, tokiu atveju stojamieji nario įnašai ir nario mokesčiai ar kitaip ūkininkų sąjungos nuosavybėn perduotos lėšos ir turtas negrąžinami. Ūkininkų sąjungos įstatų 5.5 punkte įtvirtinta, kad pati ūkininkų sąjunga turi teisę pašalinti narį, jei narys nesumokėjo nario mokesčio daugiau nei dvejus metus, nevykdė sutartinių įsipareigojimų sąjungai ar jos nariams, savo veikla diskreditavo šią sąjungą ar jos narius. Prienų ūkininkų sąjungos stojamojo įnašo ir nario mokesčio mokėjimo tvarkos 18 punkte nurodyta, kad sąjungos narių susirinkimo nutarimu, narys gali būti pašalintas iš sąjungos, jeigu narys nesumokėjo nario mokesčio daugiau nei dvejus metus. Teismas įvertino, kad į bylą pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 10 d. į ūkininkų sąjungos sąskaitą pervedė 500 Lt, o 2016 m. kovo 30 d. – 150  Lt. Ūkininkų sąjunga 2018 m. balandžio 23 d. rašte patvirtino, kad pareiškėjas 2016 m. žodžiu nurodė, jog išstoja iš jos, tačiau formaliai išstojo tik 2018 m., t. y. kai 2018 m. vasario 14 d. raštu kreipėsi į ją dėl išstojimo, šis prašymas buvo svarstomas ūkininkų sąjungos 2018 m. vasario 28 d. tarybos susirinkimo metu ir balsų dauguma priimtas sprendimas pareiškėją išbraukti iš ūkininkų sąjungos narių sąrašo.

9. Teismas nustatė, kad kredito unija 2018 m. vasario 8 d. rašte paaiškino, jog pareiškėjas yra jos narys, tačiau jokių pareigų joje neužima. Kredito unija 2018 m. balandžio 13 d. rašte papildomai nurodė, kad pareiškėjas 2000–2003 m. buvo kredito unijos valdybos narys, pareiškėjas naudojasi unijos teikiamomis paslaugomis, t. y. ima paskolas, turi einamąją sąskaitą; pareiškėjas jokios įtakos kredito unijos priimamiems sprendimams daryti negali, o narystė kredito unijoje gali pasibaigti pareiškėjui pateikus prašymą dėl išstojimo. Teismas iš kredito unijos „Prienų taupa“ įstatų (toliau – ir Kredito unijos įstatai) 2.1 punkto nustatė, kad unija turi teisę teikti finansines paslaugas, įskaitant indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimą, mokėjimo paslaugų teikimą savo nariams ir kitiems Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme nurodytiems asmenims. Kiekvienas unijos narys turi teisę išstoti iš unijos savo noru, pranešęs apie tai raštu unijos valdybai ne vėliau nei prieš 3 mėnesius iki numatomo išstojimo (Kredito unijos įstatų 4.13 p.). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dar 1999 m. balandžio 14 d. pateikė prašymą kredito unijai priimti jį į jos narius, pateikė rašytinį pasižadėjimą laikytis Kredito unijos įstatų, sumokėti pajinę įmoką 300 Lt bei stojamąjį mokestį 50 Lt. Pareiškėjas 2014 m. liepos 1 d. pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu jam kredito unija suteikė 110 000 Lt paskolą, galutinis paskolos grąžinimo terminas 2019 m. liepos 1 d.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, eidamas Savivaldybės mero pareigas, privačių interesų deklaracijoje nepagrįstai nenurodė nei narystės kredito unijoje, nei narystės ūkininkų sąjungoje. Pareiškėjas iš ūkininkų sąjungos narių išbrauktas tik 2018 m. vasario 28 d. šios sąjungos tarybos sprendimu. Pareiškėjo žodiniai prašymai išbraukti jį iš ūkininkų sąjungos narių neturi teisinės reikšmės, nes pagal jos įstatų nuostatas nario statusas pasibaigia tik ūkininkų sąjungos tarybai priėmus atitinkamą sprendimą. Pareiškėjas, būdamas ūkininkų sąjungos nariu, įstatų nuostatas dėl narystės pasibaigimo turėjo ir galėjo žinoti. Teismas konstatavo, kad privačių interesų deklaracijoje pareiškėjas narystės ūkininkų sąjungoje nedeklaravo, nors tokią pareigą turėjo. Pareiškėjo elgesys nedeklaruojant narystės kredito unijoje taip pat neatitiko Įstatymo nuostatų, nes paskolos turėjimas kredito unijoje neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos deklaruoti narystę tokioje organizacijoje. Pareiškėjui, kaip Savivaldybės merui, keliami ypač aukšti veiklos skaidrumo reikalavimai, todėl bet kuri narystė asociacijoje ar unijoje privalo būti nurodyta laikantis Įstatymo nuostatų, taip siekiant išvengti bet kokios, net ir potencialios, interesų konflikto situacijos. Įstatymo pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog pareiškėjas nedeklaravo narystės kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje, tuo tarpu pareiškėjo nurodomos

subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, dėl kurių jis tokios pareigos nevykdė, teisinės reikšmės pažeidimo konstatavimui neturi.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Komisijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu jau buvo pripažintas pažeidęs Įstatymo nuostatas. Dar vienas Įstatymo nuostatų pažeidimas konstatuotas 2018 m. liepos 11 d. priimtu ginčijamu sprendimu, taigi nepraėjus vienerių metų terminui. Pareiškėjo argumentai, kad Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus pažeidimo įsigaliojo tik 2016 m. sausio 1 d., įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui nedaro, nes pareiškėjas pirmą kartą pripažintas pažeidusiu Įstatymą 2017 m. gruodžio 20 d., taigi vienerių metų terminas skaičiuotinas nuo šios datos. Komisijos išvados dėl šiurkštaus Įstatymo nuostatų pažeidimo yra pagrįstos bei teisingos.

12. Komisija ginčijamame sprendime nustatė, kad pareiškėjas nedeklaravo duomenų apie 2016–2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur, todėl pripažino Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Ginčijamame sprendime detalizuota, kad pareiškėjas 2016–2017 m. septyniems juridiniams asmenims išrašė PVM sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur. Pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs nuo 2003 m. sausio 1 d. vykdomą individualią veiklą „Žemės ūkio veikla“. Komisija su 2018 m. birželio 20 d. raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), prašydama pateikti informacijos apie pareiškėjo, kaip individualią veiklą vykdančio asmens, pateiktas sąskaitas faktūras, ataskaitas, deklaracijas ar kitus dokumentus, patvirtinančius laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 22 d. sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur. VMI 2018 m. birželio 21 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių vertė viršija 3 000 Eur, tam tikriems juridiniams asmenims; pareiškėjas nenurodė sandorių, kurių pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros.

13. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurių vertė didesnė nei 3 000 Eur, patvirtina jo sudarytus sandorius, atitinkamai viršijančius 3 000 Eur, kurių pareiškėjas nedeklaravo. Teismas pažymėjo, kad PVM sąskaitos faktūros, nors pačios nelaikytinos sandoriais, tačiau liudija apie tokių sandorių egzistavimą, todėl patvirtina, kad pareiškėjas buvo susitaręs su nurodytais asmenimis dėl prekių tiekimo, o šių susitarimų objektų vertė buvo didesnė nei 3 000 Eur. Aplinkybė, kad byloje nėra šių sandorių, nekeičia konstatuoto pažeidimo, nes sandoriai gali būti sudaromi ne tik raštu, bet ir žodžiu. Priešingas aiškinimas lemtų, kad pareiškėjo pasirinktas veikimo būdas leistų išvengti Įstatymo reikalavimų vykdymo, teisinius santykius su kitais asmenimis grindžiant ne sudarytais sandoriais, o tik PVM sąskaitomis faktūromis. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis veikė ne savo, o ūkininko ūkio vardu, kaip teisiškai nereikšmingus, nes pareiškėjas nuo 2003 m. sausio 1 d. vykdo individualią veiklą, todėl šios veiklos vykdymo pagrindu sudaryti sandoriai (bet kokia forma), kurių objektai viršija 3 000 Eur sumą, turėjo būti deklaruoti.

14. Teismas nustatė, kad Komisija ginčijamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas dalyvavo ir balsavo tam tikruose savivaldybės tarybos posėdžiuose, būdamas susijęs asmeniniais ir (ar) turtiniais ryšiais su AB „Swedbank“, kredito unija ir ūkininkų sąjunga, todėl pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

15. Teismas nustatė, kad Savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T3-149 nutraukė savivaldybės turto Kauno g. 2, Prienai, panaudos sutartį, sudarytą 2010 m. lapkričio 8 d. su Prienų ūkininkų sąjunga, pagal kurią šiai asociacijai 10 metų terminui perduotos patalpos, esančios Kauno g. 2, Prienuose. Savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T3-150 Prienų ūkininkų sąjungai 10 metų terminui pagal panaudos sutartį perduotas nekilnojamasis turtas, esantis adresu Kauno g. 2. Savivaldybės 2015 m. liepos 9 d. posėdžio, vykusio 2015 m. birželio 25 d., protokolas patvirtina, kad priimant šiuos sprendimus pareiškėjas balsavo, jis buvo posėdžio pirmininkas, nuo sprendimų priėmimo nenusišalino. Savivaldybė 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T3-281 pratęsė 624 050 Eur paskolos, paimtos iš AB „Swedbank“, grąžinimo terminą iki 2018 m. gruodžio 31 d., už šio sprendimo priėmimą balsavo ir pareiškėjas, nuo sprendimo priėmimo nenusišalino. Savivaldybės taryba 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T3-285 nutraukė su kredito unija 2015 m. birželio 3 d. sudarytą savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, savivaldybės 2017 m. gruodžio 11 d. protokolas Nr. T2-12 patvirtina, kad pareiškėjas buvo posėdžio pirmininkas, sprendimo priėmimo metu balsavo, o nuo sprendimo priėmimo nenusišalino. Savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 22 d.

sprendimu Nr. T3-261 pratęsė 624 050 Eur paskolos, paimtos iš AB „Swedbank“, grąžinimo terminą iki 2017 m. gruodžio 31 d., už šio sprendimo priėmimą taip pat balsavo pareiškėjas, nuo sprendimo priėmimo nenusišalino. Savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T3-133 nutraukė su kredito unija sudarytas savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis, pareiškėjas už šio sprendimo priėmimą balsavo, nenusišalino. Savivaldybės taryba 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T3-57 nutraukė nuo 2016 m. balandžio 18 d. su kredito unija sudarytą 2006 m. vasario 1 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį. Savivaldybės 2016 m. balandžio 14 d. protokolas patvirtina, kad pareiškėjas vėlgi buvo posėdžio pirmininkas, nuo sprendimų priėmimo nenusišalino.

16. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo ryšiai su ūkininkų sąjunga ir kredito unija jau buvo aptarti, todėl iš naujo jų neanalizavo. Teismas įvertino, kad pareiškėjas buvo tiesiogiai susijęs su šiais asmenimis, nes buvo šių organizacijų narys. Teismas, vertindamas pareiškėjo ryšius su AB „Swedbank“, pažymėjo, kad Komisija tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. gruodžio 9 d. su nurodytu banku pasirašė sutartį, kurios galiojimo terminas pratęstas iki 2020 m., ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodytų Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo metu buvo susijęs su visais šiais asmenimis, t. y. AB „Swedbank“, kredito unija ir ūkininkų sąjunga, jam teko pareiga nusišalinti nuo sprendimų, susijusių su nurodytais asmenimis, priėmimo, nes jis galėjo turėti privatų interesą nurodytų sprendimų priėmimo metu.

17. Teismas apibendrino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo pareigą vengti net potencialios interesų konflikto situacijos. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nenusišalinimo pasekmės nevertinamos, užtenka nustatyti, jog nurodytų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas turėjo privatų interesą ir potencialiai galėjo būti nešališkas. Komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, nenusišalindamas nuo nurodytų sprendimų priėmimo, pažeidė Įstatymo nuostatas. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl narystės ūkininkų sąjungoje, remiasi kitų asmenų atžvilgiu priimtais Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. KS-279 ir 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. KS-19. Pažymi, kad abiejuose paminėtuose Komisijos sprendimuose nurodyti asmenys turėjo interesą, t. y. vienaip ar kitaip faktiškai dalyvavo organizacijų veikloje, tačiau abiem atvejais nebuvo paisoma formos reikalavimų. Komisija vertino, kad forma svarbiau už turinį, net kai valia (interesas) pasireiškė aktyviais veiksmais – dalyvavimu veikloje. Pareiškėjo atveju taip pat nebuvo sutvarkyti formalumai, tačiau veiksmų turinys priešingas – jis aiškiai išreiškė valią nedalyvauti veikloje (neturėti intereso), taip pat nenustatyta, kad jis šioje veikloje dalyvavo. Nustatyti faktai, kad pareiškėjas tikrai išreiškė valią išstoti iš asociacijos ir po to joje realiai nedalyvavo, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas neturėjo pareigos deklaruoti narystės asociacijoje.

18.2. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl narystės kredito unijoje, nurodo, kad ir šiuo atveju iškilo turinio ir formos, pildant deklaraciją, klausimas. Deklaruojant paskolą, gautą iš kredito unijos, intereso turinys buvo atskleistas, todėl atskiroje grafoje nenurodžius narystės toje pačioje kredito unijoje, Įstatymas nebuvo pažeistas. Pareiškėjas remiasi kitų asmenų atžvilgiu priimtu Komisijos 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. KS-226 ir pažymi, kad jo atveju narystė kredito unijoje yra iš paskolos išplaukianti pareiga, todėl jo atžvilgiu taip pat nėra teisinga bei proporcinga narystės nedeklaravimą vertinti kaip akivaizdų ir tiesioginį Įstatymo pažeidimą.

18.3. Pareiškėjas nesutinka, kad šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas, nes pirmasis skundas dėl jo deklaracijų Komisijai buvo pateiktas 2017 m. rugsėjo 29 d., antrasis – 2018 m. sausio 19 d., t. y. praėjus mažiau nei vienam mėnesiui po pirmojo Komisijos sprendimo paskelbimo. Abiejuose skunduose asmuo rėmėsi tomis pačiomis pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis, t. y. antrame skunde išdėstė daugiau, jo nuomone, pastebėtų deklaravimo trūkumų. Antruoju sprendimu Komisija pripažino, kad jau vieną kartą įvertintose deklaracijose yra

daugiau trūkumų. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu asmuo, rašydamas pirmąjį skundą, jį būtų rašęs prieš tai detaliai susipažinęs su deklaracijomis, ir surašęs visus, jo manymu, esančius trūkumus, pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas vienas sprendimas ir nebūtų pagrindo pripažinti jo padarytus pažeidimus šiurkščiais. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju būtų neteisinga pripažinti, kad jis po pirmojo sprendimo priėmimo vėl pažeidė Įstatymą. Pareiškėjas remiasi kitų asmenų atžvilgiu priimtu Komisijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. KS-241, kuriame nustatyta, kad asmuo, nepraėjus vieneriems metams nuo to laiko, kai jis buvo pripažintas pažeidusiu Įstatymą (2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. KS-42 ir 2017 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. KS-155), 2017 m. lapkričio 30 d. vėl dalyvavo savivaldybės tarybos posėdyje priimant sprendimą, nuo kurio priėmimo turėjo nusišalinti; Komisijos vertinimu, šis asmuo nepadarė šiurkštaus Įstatymo pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, tokia padėtis pažeidžia jo konstitucines teises ir sudaro pagrindą pripažinti Komisijos sprendimą ir atitinkamai skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl šiurkštaus Įstatymo pažeidimo neteisėtais.

18.4. Pareiškėjas dėl 2016–2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytų sandorių, kurių vertė viršija 3 000 Eur, nurodo, kad Įstatymo leidėjas nesiekė, kad asmuo deklaruotų ir įmonės ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjas remiasi Komisijos 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. KS-86, kuriame buvo sprendžiama, ar asmuo, deklaravęs esąs uždarosios akcinės bendrovės akcininkas ir visų akcijų savininkas, privalo deklaruoti bendrovės sudarytus sandorius, viršijančius 3 000 Eur; Komisijos sprendime konstatavo, kad Įstatymas nenustato pareigos atskleisti bendrovės, kurios akcininkas ir visų akcijų savininkas yra deklaruojantysis, sudarytų sandorių. Pareiškėjo nuomone, tiek individualią veiklą vykdantiems asmenims, tiek uždarųjų akcinių bendrovių savininkams (akcininkams) ar kita įstatymų nustatyta forma vykdantiems veiklą asmenims Įstatymas turi būti taikomas vienodai. Todėl teismo sprendimo išvada dėl pareiškėjo pareigos deklaruoti ne tik pačią individualios įmonės veiklą, bet ir tos įmonės ūkines-finansines operacijas, yra nepagrįsta ir neteisėta.

18.5. Pareiškėjas dėl dalyvavimo ir balsavimo atitinkamuose savivaldybės tarybos posėdžiuose nurodo, kad jei Komisija ir teismas būtų vadovavęsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014 pateiktomis išvadomis, nebūtų nustatę jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, būdamas konkretaus banko skolininku, negalėjo spręsti klausimo dėl to paties banko suteiktos paskolos savivaldybei grąžinimo termino pratęsimo, taip pat, būdamas kredito unijos skolininku ir tuo pačiu nariu, negalėjo spręsti patalpų nuomos sutarties, sudarytos tarp kredito unijos ir savivaldybės administracijos, nutraukimo kredito unijos iniciatyva klausimo, taip pat tik formaliai būdamas ūkininkų sąjungos nariu, negalėjo balsuoti dėl panaudos sutarties nutraukimo ir naujos standartinės, nesuteikiančios jokių išskirtinių sąlygų, panaudos sutarties sudarymo.

19. Komisija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Komisijos atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

19.1. Tyrimo metu buvo surinkti įrodymai, patvirtinantys nenutrūkusį pareiškėjo teisinį ryšį su Prienų ūkininkų sąjunga. Pareiškėjo pozicija leidžia teigti, kad jis pareigos deklaruoti narystės minėtoje sąjungoje neįvykdė dėl subjektyvių aplinkybių, t. y. manymo, kad jo asmeninis ryšys su sąjunga yra nutrūkęs. Pareiškėjo žodinis (o ne rašytinis, kaip imperatyviai nustatyta sąjungos įstatuose) pranešimas, kad jis nedalyvaus sąjungos veikloje, negali būti prilyginamas juridinio ryšio su sąjunga nutraukimui.

19.2. Ginčo sandorius, kurių vertė yra didesnė nei 3 000 Eur, pareiškėjas sudarė kaip fizinis asmuo (ne juridinio asmens vardu), o būtent pareigą deklaruoti tokius sandorius valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui ir nustato Įstatymas. Šiuo atveju nesvarbu, ar sandoris sudarytas vykdant individualią veiklą ar tiesiog kaip fiziniam asmeniui. Šios situacijos yra tapačios, kurios Įstatymo taikymo kontekste turi būti deklaruojamos.

19.3. Komisija remiasi LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A736-1601/2013, kurioje pažymėta, kad asmeninis suinteresuotumas ir iš to galbūt kylantis interesų konfliktas, visų pirma, turi būti siejamas su deklaruotinų privačių interesų duomenimis bei kai kuriais atvejais ir su paties valstybės tarnyboje dirbančio asmens subjektyvia nuomone apie duomenis ar aplinkybes, kurie jam gali kelti interesų konfliktą. Tai, Komisijos nuomone, reiškia, kad visos deklaruotinos aplinkybės, kurios yra nustatytos Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, yra keliančios valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui intereso konflikto situaciją, kai jam einant tarnybines pareigas tenka spręsti klausimus, tiesiogiai susijusius su šiais duomenimis. Tyrimo metu Komisija nustatė pareiškėjo faktinius-teisinius ryšius su tam tikrais juridiniais asmenimis, šių

ryšių buvimas nėra grindžiamas prielaidomis ar hipotezėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui analizuojamoje situacijoje kilo intereso konflikto situacija ir nuo sprendimų, susijusių su minėtais asmenimis, jis privalėjo nusišalinti.

20. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Įstatymas turėtų būti taikomas nagrinėjant šį administracinį ginčą, nes švelnina jo padėtį, taip pat pagal naujojo Įstatymo nuostatas šioje byloje nagrinėjamų interesų jis jau nebeturėtų deklaruoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. KS-188 „Dėl A. V.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ištyręs su Komisijos sprendime nustatytais Įstatymo pažeidimais susijusias aplinkybes, priėjo prie išvados, kad Komisija turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nustatytiems pažeidimams konstatuoti, ir pareiškėjo skundą atmetė.

23. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė pirmosios instancijos teismui teiktą skundą. Pareiškėjas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau mano, kad teismas, jas Komisijos sprendime nustatytų Įstatymo nuostatų pažeidimo kontekste, įvertino formaliai, neatsižvelgė į kituose Komisijos sprendimuose pateiktus išaiškinimus.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bus vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes)).

25. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą tikrinamo sprendimo panaikinimui, ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Sutinkant su pagrindiniais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jie nebekartojami, tik papildomi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.

26. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui ginčijo Komisijos sprendimą tiek, kiek juo nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas (Prienų rajono savivaldybės meras): privačių interesų deklaracijoje nenurodęs duomenų apie savo narystę kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas (Komisijos sprendimo 2 p.); Įstatymo nustatytais terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodęs duomenų apie 2016 ir 2017 metais sudarytus sandorius, atsiradusius vykdant individualią veiklą, viršijančius 3 000 Eur, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas (Komisijos sprendimo 3 p.); dalyvaudamas ir balsuodamas Savivaldybės tarybos posėdžiuose dėl 2016 m. gruodžio 22 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. tarybos sprendimų, susijusių su AB „Swedbank“, kurio skolininku jis yra, dėl 2015 m. birželio 25 d. ir 2015 m. birželio 25 d. tarybos sprendimų, susijusių su ūkininkų sąjunga, kurios nariu jis buvo, dėl 2015

m. gegužės 28 d., 2016 d. kovo 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d. tarybos sprendimų, susijusių su kredito unija, kurios nariu jis yra, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (Komisijos sprendimo 4 p.).

27. Primintina, kad ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 6 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 1 dalyje buvo nustatyta, kad „deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: <...> 4) narystę ir pareigas įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose, išskyrus narystę politinėse partijose ir profesinėse sąjungose; <...> 6) informaciją apie per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 3 000 eurų; <...>“. Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 3 straipsnio (redakcija galiojusi nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų pareiga teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, o 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063, 2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcijos) 1 ir 2 dalyse buvo įtvirtinta pareiga nusišalinti.

28. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl esminių Komisijos sprendime ir tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad: pareiškėjas, būdamas Savivaldybės meru, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kredito unijos ir ūkininkų sąjungos nariu, buvo paėmęs paskolą iš AB „Swedbank“; jis nustatyta tvarka paminėtų interesų nedeklaravo; pareiškėjas nenusišalino nuo balsavimo dėl su paminėtais asmenimis susijusių Savivaldybės tarybos sprendimų. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Įstatymo nustatytais terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodė duomenų apie 2016 ir 2017 metais sudarytus sandorius, atsiradusius vykdant individualią veiklą, viršijančius 3 000 Eur.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, Nutarties 28 punkte nurodytas aplinkybes įvertinusi kitų byloje surinktų įrodymų ir Nutarties 27 punkte paminėto teisinio reguliavimo kontekste, taip pat sutikdama su tikrinamame sprendime išdėstytais motyvais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė Komisijos sprendime konstatuotus Įstatymo pažeidimus (Nutarties 26 p.). Vengiant motyvų kartojimo, jie neperrašomi.

30. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad savo nesutikimą su tikrinamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas, be kita ko, grindžia ne pareiškėjo, o kitų asmenų atžvilgiu priimtuose Komisijos sprendimuose (t. y. Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendime Nr. KS-279, 2017 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. KS-19, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendime Nr. KS-226, 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. KS-241, 2016 m. balandžio 20 d. sprendime Nr. KS-42, 2017 m. spalio 11 d. sprendime Nr. KS-155, 2018 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. KS-86) pateikta Komisijos pozicija. Apeliaciniame skunde trumpai pristatomos su paminėtais Komisijos sprendimais susijusios aplinkybės, teigiama, kad paminėtuose sprendimuose nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo panašios į tas, kurios buvo vertinamos ginčijamame Komisijos sprendime. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į jo paminėtuose Komisijos sprendimuose pateiktus Komisijos išaiškinimus (žr. šios Nutarties 18.1–18.4 p.).

31. Šiuo aspektu primintina, kad bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad: nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams (1 d.); nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2 d.); teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais (3 d.). Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

32. Komisijos sprendimai, priimti kitų asmenų atžvilgiu, nėra teisės šaltiniai, į kuriuos turėtų atsižvelgti teismas, nagrinėdamas individualią bylą. Todėl nėra jokio pagrindo jais vadovautis nagrinėjamoje byloje, vertinti juose nagrinėtas faktines aplinkybes ir juose pateiktų Komisijos išaiškinimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodyti ne pareiškėjo, o kitų asmenų atžvilgiu priimti Komisijos sprendimai nėra vertinami, o apeliacinio skundo argumentai, grindžiami paminėtuose sprendimuose išdėstyta Komisijos nuomonės interpretacija, atmetami.

33. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčijamas Komisijos sprendimas ir tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti dėl to, jog Komisija ir teismas nesivadovavo LVAT 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014 pateiktomis išvadomis (Nutarties 18.5 p.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Taigi tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

34. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia LVAT praktika bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, netenkinamas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22420 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. AS-685-624/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00249-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos F. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja F. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė sustabdyti nurodytų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įgyvendinimo dalių vykdymą, atlikti tyrimą dėl įstatymo teisėtumo (įvertinti, ar naujai priimto Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 73 straipsnio 3 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių konvenciją ir kitus susijusius įstatymus), palikti galioti Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 73 straipsnio 3 punktą, galiojusius iki 2020 m. liepos 1 d., bei pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteisti 1 000 Eur už kiekvieną mėnesį neturtinei žalai atlyginti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, nustatę, kad pareiškėjos skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24, 25, 29, 30, 31, 46 ir 56 straipsniuose nustatytų reikalavimų, 2020 m. liepos 23 d. nutartimi F. K. nustatė terminą iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui patikslintą skundą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus: nurodyti administracinės bylos proceso šalis bei jų duomenis; suformuluoti

aiškius ir konkrečius reikalavimus, kurie būtų nukreipti į tinkamą atsakovą; nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai; pateikti tinkamus įrodymus, patvirtinančius skunde nurodytas aplinkybes; nurodyti skundžiamus administracinius aktus arba viešojo ar vidaus administravimo subjekto neveikimą, vilkinant atlikti veiksmus; reikalavimus pagrįsti teisės normomis, nurodyti, kokios teisės ar interesai yra pažeisti; pateikti įrodymus, pagrindžiančius skundą arba įrodymus, kad pareiškėja kreipėsi į institucijas ir tokių įrodymų negavo; nurodyti, ar pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; apsisprendus ginčyti administracinius aktus, pateikti įrodymus, kada juos gavo, ir sumokėti 30 Eur žyminį mokestį; suformuluoti prašymą dėl užtikrinimo priemonių taikymo ir jį pagrįsti įrodymais. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad laiku ir tinkamai neįvykdžius teismo nutarties, jos skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai.

Pareiškėja Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams pateikė 2020 m. rugpjūčio 28 d. skundą, kuriame prašė: sustabdyti nurodytų Bausmių vykdymo kodekso įgyvendinimo dalių vykdymą; atlikti tyrimą dėl įstatymo teisėtumo (įvertinti, ar naujai priimto Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 73 straipsnio 3 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių konvenciją, Jungtinių Tautų teisės reglamentus ir kitus susijusius įstatymus); palikti galioti Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 73 straipsnio 3 punktą, galiojusius iki 2020 m. birželio 20 d.; pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai, kurią ji patyrė dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, atlyginti. F. K. taip pat prašė ją atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi nutarė pareiškėjos F. K. skundą laikyti nepaduotu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos 2020 m. liepos 15 d. skundas neatitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25, 29, 30, 32, 46 ir 56 straipsniuose nustatytų reikalavimų, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. nutartimi jai buvo pasiūlyta iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. ištaisyti skundo trūkumus. Teismo nutartis F. K. buvo įteikta 2020 m. liepos 29 d., tačiau pareiškėja per nustatytą terminą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. nutartyje nurodytų trūkumų iš esmės neištaisė.

Teismas akcentavo, kad F. K. 2020 m. liepos 23 d. nutartyje nurodė, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Pareiškėjai buvo nurodyta apsispręsti dėl skundo pagrindo ir dalyko, tinkamai suformuluoti reikalavimus, dėl kurių teismas galėtų priimti sprendimą, nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje, pateikti skundo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus ir kita, tačiau šių Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. nutartyje nurodytų trūkumų pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 28 d. skunde neištaisė, ji pateikė tapačius reikalavimus, kurie buvo nurodyti F. K. 2020 m. liepos 15 d. skunde.

Teismas nurodė, kad pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 28 d. skunde prašė ją atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau šis prašymas nėra pagrįstas – nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių teismas turėtų atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įrodymais nėra pagrįsta F. K. materialinė padėtis ir gaunamos pajamos.

Teismas pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. nutartyje pareiškėjai buvo išaiškinta, jog viena iš kreipimosi į teismą sąlygų yra laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Teismas nurodė, kad iš 2020 m. liepos 15 d. ir 2020 m. rugpjūčio 28 d. skundų turinio nėra galimybės nustatyti, ar nėra praleisti įstatyme nustatyti terminai kreiptis į teismą, nes F. K. skunde nenurodė, kokie administraciniai aktai ginčijami, kada juos gavo, ar pirmiausia privalėjo kreiptis į instituciją ir tik institucijai priėmus administracinį aktą, jį skųsti teismui, ir panašiai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. nutartyje buvo aiškiai ir konkrečiai nurodyti F. K. skundo trūkumai. Teismas sprendė, kad 2020 m. liepos 23 d. nutartyje įvardyti pareiškėjos skundo trūkumai yra esminiai ir trukdo pradėti administracinės bylos

teiseną. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsniu, F. K. 2020 m. liepos 23 d. nutartyje buvo išaiškinta teisė pašalinti skundo trūkumus, buvo išsamiai nurodyti trūkumai ir nustatytas terminas, per kurį jie turėjo būti pašalinti. Pareiškėjai taip pat buvo išaiškinta, kad nepašalinus trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu ir jai grąžintas. Atsižvelgęs į tai, kad F. K. trūkumų nepašalino ir nepateikė įstatymų reikalavimus atitinkančio patikslinto skundo, t. y. neįgyvendino savo procesinių teisių ir pareigų, teismas jos skundą laikė nepaduotu.

III.

Pareiškėja F. K. atskirajame skunde prašo priimti jos skundą ir atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pacitavusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio nuostatas, pareiškėja prašo tenkinti jos prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. F. K. paaiškina, kad yra nuteista ir atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje Panevėžyje. Ji yra ligota (serga cukriniu diabetu ir polineuropatija), pareiškėjai iš artimųjų pervedamų lėšų tenka pirkti kai kuriuos vaistinius preparatus. F. K. nurodo, kad ji pataisos namuose dirba, tačiau gaunamo atlygio žyminiam mokesčiui sumokėti neužtenka. Pareiškėjos nuomone, visi kiti nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimai yra įvykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjimo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria pareiškėjos F. K. skundas buvo laikomas nepaduotu, nepašalinus skundo trūkumų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi, teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – pateikti teismui ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.). Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Pažymėtina, kad teismo nutartis dėl trūkumų šalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta skundą laikyti nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-269-502/2020).

Pagrindiniai reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai ir turiniui yra nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 ir 25 straipsniuose, iš jų – ir nurodyti skundo pagrindą, t. y. reikalavimą atsakovui, bei dalyką: skundo dalyką – aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymai. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Pareiškėjos 2020 m. liepos 15 d. skundo turinys patvirtina, kad skundas turėjo trūkumų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2020 m. liepos 23 d. nutartimi pareiškėjai pasiūlė jį patikslinti. Nors pareiškėja šia teise pasinaudojo, įvertinus jos skundo, pateikto šalinant trūkumus, turinį, yra akivaizdu, kad skundas neatitinka pagrindinių skundui keliamų reikalavimų: čia vėlgi nėra aiškiai suformuotas skundo pagrindas, t. y. nėra aišku, su kokiais galbūt neteisėtais atsakovo atstovo / atstovų veiksmais ar neveikimu pareiškėja sieja prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad dalis pareiškėjos nurodytų prašymų, kaip antai – palikti galioti Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 73 straipsnio 3 punktą, galiojusius iki 2020 m. birželio 20 d., prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kurie (prašymai) yra procesinio pobūdžio, su individualia pareiškėjos situacija nėra susieti: pareiškėja neginčija jokių atsakovo atstovo aktų teisėtumo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindai naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nenustatyti, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija taip pat siūlo pareiškėjai apsvarstyti galimybę kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, nutartis skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui neužkerta jam kelio ABTĮ nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar teisėto intereso gynimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos F. K. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22439 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. AS-699-624/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03048-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyrių (toliau – ir Skyrius) imtis jo kompetencijai priskirtų veiksmų, įpareigojant 130-osios daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkų bendrijos (toliau – ir Bendrija) pirmininką kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistais apžiūrėti rūsio patalpas, perdengimo konstrukciją po butu (duomenys neskelbtini), apžiūrėti rūsio patalpas kitoje namo pusėje po butu (duomenys neskelbtini), užsandarinti rūsio patalpoje esančius nesandarumus, organizuoti rūsio tvarkymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą grindžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimu. Nurodė, kad iš duomenų, pridėtų prie skundo, matyti, kad pareiškėjas 2020 m. liepos

21 d. kreipėsi į Skyrių su skundu dėl Bendrijos neveikimo. Skyrius 2020 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. A51-106290/20(3.3.10.2-AD24) „Dėl daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) patikrinimo“ (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją apie 2020 m. rugsėjo 4 d. planuojamą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), techninės priežiūros patikrinimą, o atsakymo į 2020 m. liepos 21 d. skundą pareiškėjas dar nebuvo gavęs. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymo teismui pateikimo metu dar nėra kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir Skyriaus.

Teismas nurodė, kad administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, bei pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes, o savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas.

Teismas pareiškėjui išaiškino, kad jeigu jo netenkins Skyriaus pateiktas atsakymas į jo Skyriui pateiktą 2020 m. liepos 21 d. skundą, jis turės teisę teikti teismui skundą dėl Skyriaus pateikto atsakymo, arba dėl įpareigojimo išnagrinėti jo skundą, jeigu Skyrius nepateiktų atsakymo į pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, nepagrįstai konstatavo, kad skundo padavimo metu dar nebuvo kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus.

Nurodo, kad jis 2020 m. liepos 21 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto skyrių, prašydamas įpareigoti Bendrijos pirmininką kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistais apžiūrėti rūsio patalpas, perdengimo konstrukciją po butu (duomenys neskelbtini), apžiūrėti rūsio patalpas kitoje namo pusėje po butu (duomenys neskelbtini), užsandarinti plyšius ir organizuoti rūsio tvarkymą. Pareiškėjas nurodo, kad skundžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-106290/20(3.3.10.2-AD24), kuriuo atsakoma į jo 2020 m. liepos 21 d. skundą, nes jame nebuvo atsakyta į jo keliamus klausimus bei nebuvo nurodyta, ar pareiškėjui bus teikiamas papildomas atsakymas, nebuvo pranešta apie skundo nagrinėjimo termino pratęsimą ir kt.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad 2020 m. rugsėjo 20 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus 2020 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. A51-116290/20 (3.3.10.2-AD24) „Dėl daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) išvadų pateikimo“, kuriame iš dalies buvo atsakyta į jo skundo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl Skyriaus neveikimo, bei prašė įpareigoti Skyrių atlikti veiksmus. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juo atlikti, tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Pažymėtina kad administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1069/2014).

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkte nustatyta, kad savivaldybės vykdo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūrą ir kontrolę pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas pavyzdines taisykles.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyrių imtis jo kompetencijai priskirtų veiksmų (t. y. priežiūros ir kontrolės), įpareigojant Bendriją imtis veiksmų, susijusių su daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), rūsio patalpų nesandarumu. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šį įpareigojimą pareiškėjas sieja su Skyriui pateiktu 2020 m. liepos 21 d. skundu, kuriame Skyriaus buvo prašoma atlikti analogiškus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Skyrius 2020 m. rugpjūčio 26 d. Raštu informavo pareiškėją apie tarpinį jo prašymo nagrinėjimo rezultatą – organizuojamą rūsio patalpų patikrinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020).

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštas yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, o galutinis atsakymas pareiškėjui, kuriame būtų priimtas konkretus sprendimas pareiškėjo atžvilgiu, ar nustatytos kokios nors pareiškėjo teisės ir pareigos, skundo priėmimo metu teismui nebuvo pateiktas. Nesant galutinio atsakovo sprendimo, kuriuo būtų atsisakyta atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, ar tie veiksmai būtų atlikti netinkamai, t. y. nesant viešojo administravimo akto, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra ginčo objekto.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nevertina aplinkybės, kad pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė Skyriaus 2020 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. A51-116290/20 (3.3.10.2-AD24), kadangi teismas vertina bylos aplinkybes, buvusias skundžiamos nutarties priėmimo dieną. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui

nesutinkant su Skyriaus pateiktu galutiniu atsakymu į pareiškėjo 2020 m. liepos 21 d. skundą, jis turės teisę teikti teismui skundą dėl Skyriaus pateikto atsakymo. Pažymėtina, kad Rašto teisėtumas ir pagrįstumas galės būti įvertintas nagrinėjant galutinį Skyriaus sprendimą dėl pareiškėjo skundo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22454 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-2758-662/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00606-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2019 m. sausio 17 d. raštą Nr. A63-5/19(3.2.1-EM4) „Dėl naikinamo augalo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti 2018 m. balandžio 5 d. skundą iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4006-473/2018 tenkino jo skundą, panaikino atsakovo 2018 m. gegužės 7 d. raštą Nr. A63-158/18 (3.2.1-EM4) ir įpareigojo išnagrinėti 2018 m. balandžio 5 d. skundą iš naujo. Pareiškėjo nuomone, Raštas pateiktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Dėl šio atsakovo pažeidimo pareiškėjas teigė patyręs neturtinės (nepatogumai) ir turtinės (laiko ir darbo sąnaudos; popierinių dokumentų skaitmeninimo išlaidos) žalos. Be to, Administracijos atsakymas iš esmės nesusijęs su jo 2018 m. balandžio 5 d. skunde keliamu klausimu, t. y., kad atsakovo samdoma įmonė jau keli metai niokoja natūralią gebenės lipikės augavietę, veiką iliustruojant skundo dieną darytomis nuotraukomis. Atsakymas susijęs su vėlesniu įvykiu, kai, anot atsakovo atsakymo, įvykus nesusikalbėjimui tarp šios bendrovės darbuotojų 2018 m. gegužės mėn. buvo nušienauta apie 1,5 m pločio juosta tako pakraštyje.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas visiškai nenagrinėjo aplinkybių ir netyrė priežasčių, kodėl iki jo skundo daug metų buvo šienaujama gebenės lipikės augavietė, tik informavo jį apie tai, kad ji buvo vėl nušienauta įvykus kažkokiam nesusikalbėjimui. Tai buvo padaryta nepaisant ne tik pareiškėjo skundo, bet ir Neries regioninio parko direkcijos reikalavimo ir paties atsakovo pažado nešienauti pakelės. Pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. skundas nėra susijęs su gegužės mėnesio įvykiu, kai pakartotinai buvo nušienauta augalo augavietė. Atsakovas iš esmės išnagrinėjo įvykį jau po jo skundo ir informavo, kad bendrovė gavo žodinį įspėjimą. Toks teiginys neaiškiai nurodo apie galbūt taikytą atsakomybę. Bendrovė negali gauti žodinio įspėjimo, o nuobauda turėtų būti taikoma nusižengimą (pažeidimą) padariusiam asmeniui – juridinio asmens vadovui ar asmeniui, atsakingam už neteisėtą veiką lėmusį sprendimą. Nėra aiškios jokios aplinkybės dėl atsakomybės taikymo, o pareiškėjui nežinomas reglamentavimas, pagal kurį „įvykus nesusikalbėjimui“ gali būti netaikoma atsakomybė ne tik sutartinius įsipareigojimus, bet kelis įstatymus pažeidusiam asmeniui, kuris buvo įspėtas taip nesielgti. Atsakovas taip pat nepaisė to, kad 2018 m. balandžio mėnesį augavietė buvo nušienauta, tai patvirtinta nuotraukomis pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. skunde. Atsakovas nagrinėjo tik paskutinį gebenės lipikės nušienavimo įvykį, buvusį jau po pareiškėjo skundo, ir gynė pažeidėją nuo griežtesnių sankcijų. Toks atsakovo elgesys žemina pareiškėjo orumą. Sprendžiant iš su atsakymu pateikto apžiūros akto Nr. A32-3308/18(2.1.15-UK2) (toliau – ir Aktas), patikrinime dalyvavo tik vienas specialistas. Faktinių duomenų patikrinimas buvo atliktas neinformavus pareiškėjo, pažeidus teisę jame dalyvauti ir reikšti nuomonę. Aktas nepasirašytas abiejų tikrintojų, o tik vieno specialisto, vienas iš tikrintojų yra pažeidėjo atstovas. Neva nustatyta faktinė aplinkybė, jog nušienautoje 1,5 m pločio juostoje gebenė lipikė yra ataugusi, yra netiesa, nes šis augalas auga lėtai ir augavietės atsikūrimas truks daug metų. Akte minima, jog padarytos nuotraukos, tačiau jos nepridedamos. Administracijos melas dėl augalo ataugimo 1,5 m pločio pakelės juostoje gali būti ir bus įrodytas

sniegui nutirpus. Pareiškėjas teigė, kad jo skundas susijęs ne tik su saugomų augalų naikinimu pakelėje, bet ir visame plote iki miško, kuriame rečiau negu pakelėje, tačiau periodiškai daug metų buvo be atrankos pjaunama žolė, neatsižvelgiant į ten augantį saugomą augalą. Teismas turėtų įsitikinti, kad nei atsakovas, nei jo samdoma įmonė daug metų iki jo 2018 m. balandžio 5 d. skundo nepaisė saugomo augalo augavietės Karoliniškių valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje. Net ir gavus pareiškėjo skundą ir Neries regioninio parko direkcijos reikalavimą augavietę saugoti, atsakovas neužtikrino, kad neteisėtas gamtos niokojimas būtų nutrauktas, augavietė vėl buvo pjaunama. Administracija teismo buvo pripažinta neišnagrinėjusi jo 2018 m. balandžio 5 d. skundo administracinėje byloje Nr. eI-4006-473/2018, teismo įpareigota pakartotinai išnagrinėjo skundą. Atsakovas, žemindamas pareiškėjo orumą, nepaisė skundo esmės, tik panagrinėjo paskutinį augavietės nušienavimo atvejį jau po pareiškėjo skundo. Bendrovė buvo įspėta žodžiu ir tai neadekvati nuobauda, nepaaiškinta, kokiais įstatymais vadovautasi. Atsakovas imitavo pareiškėjo interesų ir viešojo intereso gynimą, išsamiai nepaaiškino veiksmų ir motyvų, Rašto visiškai nepagrindė teisės aktų normomis. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, nesivadovavo viešojo administravimo principais. Raštas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės ir neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

4. Pareiškėjas 2019 m. kovo 29 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus bei nuotraukas, kurios, jo teigimu, patvirtina teiginius, kad gebenė lipikė nušienautoje vietoje nėra visiškai ataugusi ir su atsakovo išvadomis nesutiko.

5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio

11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4006-473/2018, išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. skundą iš naujo ir jam atsakė. Rašte informavo, jog griežtesnių sankcijų Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrius (toliau – ir Skyrius) neturėjo pagrindo imtis, kadangi gebenės lipikės šienavimas pėsčiųjų / dviračių tako pakraštyje daugiau nepasikartojo, be to, iš administracinėje byloje Nr. eI-4006-473/2018 pateiktų nuotraukų matoma, kad jau po kelių mėnesių augalas buvo ataugęs, todėl imtis papildomų priemonių siekiant atkurti jo augavietę Administracija neturėjo pagrindo. Nebuvo atliekami jokie veiksmai, kurie leistų daryti prielaidą dėl masinio saugomo augalo naikinimo. Pareiškėjas buvo informuotas, jog Skyriaus specialistams 2018 m. spalio mėnesį apžiūrėjus teritoriją nustatyta, kad pavasarį prie tako nušienautoje 1,5 m pločio juostoje gebenė lipikė yra visiškai ataugusi, todėl nėra jokios grėsmės saugomo augalo išnykimui. Ginčijamas Raštas yra motyvuotas, jame suformuluotas informatyvaus pobūdžio atsakymas, pasirašytas kompetentingo asmens, todėl atitinka visus reikalavimus, nustatytus VAĮ, o formalios ir nepagrįstos pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo šį aktą panaikinti. Pareiškėjas nurodė dalį argumentų, kurie tiesiogiai su Raštu nesusiję, o pareiškėjo subjektyvi nuomonė nevertintina. Atsakovas pažymėjo, kad dėl ginčijamo rašto persiuntimo registruotu paštu negalėjo atsirasti neturtinės žalos pareiškėjui. Nėra aišku, kiek ir kokio darbo ir piniginių sąnaudų pareiškėjas patyrė skaitmeninant jam persiųstą dviejų lapų ginčijamą raštą bei vieno lapo apžiūros aktą. Objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra, todėl argumentai dėl tariamos turtinės ir neturtinės žalos, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nekėlė reikalavimo konkrečiai ištirti saugomo augalo nušienavimą 2018 m. balandžio mėnesį, todėl teiginiai, kad atsakymas nesusijęs su jo keliamais reikalavimais, nepagrįsti. Konkretaus klausimo ir / ar reikalavimo ištirti kito ūkio subjekto veiklą pareiškėjas nebuvo nurodęs. Administracija tyrė faktines aplinkybės skundo ribose, todėl neturėjo pareigos atsakyti į klausimus, kurių pareiškėjas nebuvo suformulavęs 2018 m. balandžio 5 d. skunde.

7. Atsakovas paaiškino, kad 2018 metais prieš šienavimo darbų pradžią Skyriaus specialistai, dalyvaujant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Stebulė“ miškų padalinio vadovui, apžiūrėjo planuojamus šienauti plotus draustinyje. Minėtos bendrovės miškų padalinio vadovas gavo žodinį nurodymą nešienauti pėsčiųjų / dviračių tako pakraščio, į kurį įeina ir gebenės lipikės augimvietė, tačiau įvykus nesusikalbėjimui tarp šios bendrovės darbuotojų, apie 1,5 m pločio juosta tako pakraštyje buvo nušienauta. Atsakovas neturi kitų objektyvių duomenų, galinčių įtikinti pareiškėją, jog saugomas augalas buvo nušienautas

dėl žmogiškosios klaidos, tačiau ne sąmoningai siekiant naikinti. Vien tai, jog situacija pareiškėjo netenkina, negali būti pagrindu pripažinti, kad ginčijamas Raštas yra neteisėtas ir nemotyvuotas. Konkrečių sprendimus priimančių asmenų vardų, pavardžių, pareigų ir kitokios su konkrečiais asmenimis susijusios informacijos teikimas nėra atsakovo viešoji funkcija, o pareiškėjas skunde nenurodo, kokiu būdu prašoma pateikti informacija darytų įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams, kaip jis tuos duomenis naudotų, todėl atsakovas atsakyme neprivalėjo teikti tokio pobūdžio informacijos. Akto teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pareiškėjas siekia išplėsti administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėjas turėtų pateikti objektyvius duomenis, kurie paneigtų atsakovo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimus taikyti asmenims atsakomybę, imtis priemonių, kad būtų atkurta saugomo augalo augavietė ir pan., jam nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovui išsiuntė 2018 m. balandžio 5 d. skundą, kuriame nurodė, jog Administracijos samdoma įmonė, tvarkanti valstybės saugomą teritoriją – Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį – jau kelis metus niokoja natūralią gebenės lipikės augavietę, be jokios būtinybės pjauna žolę pamiškėje, išnaikino ir toliau naikina plotus, kuriose augo ir tebeauga ši į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta rūšis. Pareiškėjas nurodė, kad tokiais veiksmais buvo padaryta ir tebedaroma žala aplinkai, pažeidžiami įstatymai ir visuomenės interesai, įskaitant pareiškėjo, todėl prašė apginti pažeidžiamus interesus bei: 1) išsamiai paaiškinti saugomo augalo masinį naikinimą; 2) taikyti atsakomybę įstatymų nevykdžiusiems asmenims ir informuoti pareiškėją; 3) imtis priemonių, kad gebenės lipikės naikinimas būtų nedelsiant nutrauktas ir apie tai išsamiai informuoti pareiškėją; 4) imtis priemonių, kad būtų atkurta gebenės lipikės augavietė, buvusi iki nurodytų nusižengimų pradžios, ir apie tai išsamiai informuoti pareiškėją.

10. Administracija 2018 m. gegužės 7 d. raštu „Dėl naikinamo augalo“ Nr. A63-158/18 (3.2.1-EM4) į pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. skundą pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad: 1) gebenės lipikės augimvietė nėra masiškai naikinama, nes ji yra miške tarp medžių, kur šienavimas nevykdomas; šienaujamos pievos ir dviračių bei pėsčiųjų takų pakraščiuose auganti žolė ir piktžolės; 2) atsakomybė dėl gebenės lipikės masinio naikinimo nėra tikslinga, nes ji nėra naikinama, 3) dviračių tako pakelė šalia gebenės augimvietės nebus šienaujama, siekiant išsaugoti minėto augalo augimvietę; 4) kadangi gebenės lipikės augimvietės išnykimui grėsmes nėra – mano, kad ji, atsakingai prižiūrint teritoriją, bus išsaugota.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino minėtą raštą ir įpareigojo Administraciją išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. skundą iš naujo. Teismas minėtame sprendime nurodė, kad pareiškėjo pateiktas kreipimasis laikytinas skundu VAĮ 14 straipsnio 2 dalies 15 punkto prasme ir dėl jo turėjo būti priimtas administracinės procedūros sprendimas, o 2018 m. gegužės 7 d. raštas negali būti laikomas tinkamu pareiškėjo skundo išnagrinėjimu VAĮ prasme, nes jame nėra išdėstyti jokie faktiniai duomenys, nėra išdėstyti ir jokie sprendimo priėmimo motyvai, nepateiktas joks teisinis pagrindas (teisinis argumentavimas bei teisės normos), nenurodyti jokie patikrinimo veiksmai bei nepateikti jokie tokius veiksmus patvirtinantys duomenys, todėl atsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

12. Teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, priėmė Raštą ir jame nurodė, kad 2018 metais prieš šienavimo darbų pradžią Skyriaus specialistai, dalyvaujant UAB „Stebulė“ miškų padalinio vadovui, apžiūrėjo planuojamus šienauti plotus Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje. UAB „Stebulė“ miškų padalinio vadovas gavo žodinį nurodymą nešienauti pėsčiųjų / dviračių tako pakraščio, į kurį įeina ir gebenės lipikės augimvietė, tačiau, įvykus nesusikalbėjimui tarp šios bendrovės darbuotojų, apie 1,5 m pločio juosta tako pakraštyje vis dėlto buvo nušienauta. Įvertinęs šias aplinkybes, atsakingas Administracijos padalinys žodžiu įspėjo bendrovę dėl netinkamo darbų atlikimo. Administracija informavo pareiškėją, jog griežtesnių sankcijų Skyrius neturėjo pagrindo imtis, kadangi gebenės lipikės šienavimas pėsčiųjų / dviračių

tako pakraštyje daugiau nepasikartojo, be to, iš administracinėje byloje Nr. eI-4006-473/2018 pateiktų nuotraukų matoma, kad jau po kelių mėnesių augalas buvo ataugęs, todėl imtis papildomų priemonių siekiant atkurti jo augavietę Administracija neturėjo pagrindo. Po gauto įspėjimo UAB „Stebulė“, vykdydama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šienauja išimtinai pievas ir dviračių bei pėsčiųjų takų pakraščiuose augančią žolę ir piktžoles. Administracija taip pat atkreipė dėmesį, jog nėra ir nebuvo atliekami jokie veiksmai, kurie leistų daryti prielaidą dėl masinio saugomo augalo naikinimo. Be to, pareiškėjas buvo informuotas, jog Skyriaus specialistams 2018 m. spalio mėnesį apžiūrėjus teritoriją nustatyta, kad pavasarį prie tako nušienautoje 1,5 m pločio juostoje gebenė lipikė yra visiškai ataugusi, todėl šiuo metu nėra jokios grėsmės saugomo augalo išnykimui.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Raštas neatitinka VAĮ 14 straipsnio 6 dalies reikalavimų, kadangi atsakovas Raštą atsiuntė registruotu paštu, pažymėjo, jog VAĮ 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundai, pateikti elektroniniu paštu, turi būti pasirašyti elektroniniu parašu. Atsakymai į šiuos skundus pateikiami asmeniui elektroniniu paštu, o asmenų pageidavimu – siunčiami paštu skunde nurodytu adresu arba įteikiami asmeniškai. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 5 d. skunde nebuvo nurodęs pageidavimo gauti atsakymą elektroniniu paštu ar kitu būdu asmeniškai, taip pat nėra pateiktų ir jo asmeninių ar kontaktinių duomenų, todėl atsakovo atsakymas, pateiktas registruota siunta, negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Pareiškėjas realizavo teisę skųsti Raštą. Pats pareiškėjas skunde turi nurodyti konkrečius asmeninius kontaktinius duomenis ir prašyti pateikti atsakymą pageidaujama gauti forma. Teismas pareiškėjo argumentus dėl VAĮ 14 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimo laikė nepagrįstais ir argumentų, jog jis patyrė žalą, nesant tokio reikalavimo, nevertino.

14. Teismas konstatavo, kad Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, Rašte išdėstyti argumentai patvirtina, jog skundas buvo vertintas iš esmės ir pateikta pozicija į visus iškeltus klausimus. Rašte paaiškinta, kad su UAB „Stebulė“ buvo sudaryta sutartis dėl Karoliniškių draustinio tvarkymo ir priežiūros. Pareiškėjas nėra įgaliotas atlikti sudarytos sutarties vykdymo kontrolę. Atsakovas pareiškėjui pateikė informaciją, kad tokius darbus vykdo bendrovė, paaiškinta, kad įvykus nesusikalbėjimui su minėtos bendrovės darbuotojais, 2018 m. gegužės mėnesį buvo nušienauta 1,5 m pločio juosta pėsčiųjų tako pakraštyje, o Skyriaus specialistai UAB „Stebulė“ darbuotojams paaiškino nešienauti pėsčiųjų / dviračių tako. Taigi, pareiškėjui paaiškinta situacija dėl skunde nurodyto fakto – gebenės nušienavimo. Ta aplinkybė, jog dėl 2018 m. gegužės mėnesio įvykio pareiškėjas nesikreipia, negali būti vertinama, kad atsakovas netyrė jo skunde nurodytos situacijos. Kaip nurodyta Rašte, 2018 m. prieš šienavimo darbų pradžią Skyriaus darbuotojai su Bendrovės specialistais aptarė šienavimo sąlygas vietovėje, į kurią įeina ir gebenės lipikės augimvietė. Teismas vertino, kad atsakovas jokio kito pakartotinio tyrimo, jog nustatytų pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. teikto skundo aplinkybes dėl nušienavimo fakto, nebegalėjo atlikti. Akivaizdu, kad po nušienavimo gebenė ataugo, taigi, jokie tyrimo veiksmai atgaline tvarka negali būti atlikti. Pareiškėjo argumentai dėl minėto augalo masinio naikinimo yra jo vertinimas, grindžiamas abstrakčiu mąstymu, o pateiktos nuotraukos savaime tokio fakto negali patvirtinti. Nuotraukos neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, jos nėra aprašytos ir tinkamai užfiksuotos, todėl negali būti laikomos tinkamais įrodymais.

15. Teismas vertino, kad Skyriaus susitarimai su bendrove ir darbų atlikimo kokybė ar netinkamas jų atlikimas yra šalių tarpusavio sutartiniai santykiai, o pareiškėjas nėra įgaliotas vykdyti tokių darbų kontrolę. Pareiškėjui pateikta informacija atitinka jo prašymo turinį. Pareiškėjo nuomonė dėl netinkamos nuobaudos rūšies yra asmeninis vertinimas, tačiau tai negali būti vertinama kaip netinkamas skundo išnagrinėjimas.

16. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismui pateikė Aktą, iš kurio matyti, jog buvo apžiūrėta vietovė, kurioje nušienauta gebenė lipikė ir nustatė faktą, kad ji yra ataugusi. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad apžiūros metu dalyvavo Skyriaus atstovas, jis šį Aktą pasirašė. Aplinkybė, kad akte nepasirašė bendrovės atstovas, savaime nepaneigia fakto, jog vietą realiai apžiūrėjo ir įvertino atsakovo įgaliotas atstovas. Pareiškėjas nėra nei atsakovo, nei bendrovės atstovas, todėl, nagrinėjant jo skundą, atsakovas neturėjo pareigos ir pastarąjį informuoti dėl apžiūros laiko. Be to, ir pareiškėjas tokio prašymo nebuvo teikęs. Atsakovas tinkamam skundo išnagrinėjimui atliko tyrimo veiksmus. Teismas sprendė, kad atsakovas atliko tyrimą ir užfiksavo situaciją

vietovėje. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, jog skundas netinkamai ištirtas.

17. Teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimas imtis priemonių, kad būtų atkurta gebenės lipikės augavietė, buvusi iki nurodytų pažeidimų pradžios, išnagrinėtas. Atsakovui nenustačius gebenės masinio naikinimo fakto, Akte užfiksavus, kad ji yra ataugusi ir, nesat duomenų, kad bendrovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų, teismas darė išvadą, jog atkurta gebenės lipikės augavietė, o jokių kitų priemonių atsakovas ir negalėjo imtis. Neįmanoma atkurti augmenijos augimo pareiškėjo prašomu būdu, augimas yra sąlygojamas įvairių veiksnių, tai procesas, kuris kinta ir nėra statiškas. Atsakovas Rašte paaiškino, jog nėra nustatyto masinio augalo naikinimo fakto ir po apžiūros nustatė, jog nėra jokios grėsmės minėto augalo išnykimui. Teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjui šiuo aspektu pateikė tinkamą atsakymą, jo skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, nes atsakovas jokių kitų veiksmų objektyviai negali atlikti. Atsakovas galėjo tik nagrinėti faktus, t. y. įvertinti situaciją po pareiškėjo skundo pateikimo.

18. Teismas sprendė, kad pareiškėjui Rašte pateiktas atsakymas į jo skundą pagal turinį ir nustatytas aplinkybes, o pareiškėjas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą, jam Rašte pateikta informacija tokio pobūdžio, kiek ji aktuali kaip fiziniam asmeniui, ginančiam savo teises, t. y. teisę gauti atsakymą į pateiktą skundą. Pateiktas individualus skundas negali būti vertinamas kaip viešojo intereso gynimo procedūros inicijavimas dėl nušienavimo fakto įvertinimo ir galbūt daromos žalos visuomenei. Atsakovas į pareiškėjo prašymą atsakė tinkamai, atsižvelgdamas į teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4006-473/2018, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo perduotas nagrinėti iš naujo.

III.

19. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2019 m. vasario 11 d. skundo reikalavimą tenkinti visiškai arba perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas melaginga aplinkybe, kad jo 2018 m. balandžio 5 d. skunde nėra nurodyta pareiškėjo asmeninių ir kontaktinių duomenų. Taip pat teismas netinkamai aiškino VAĮ 14 straipsnio 6 dalį. Atsakovas elektroniniu paštu atsiuntė pareiškėjui patvirtinimą, kad jo skundas gautas ir persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją, taigi pareiškėjo adresas atsakovui buvo žinomas ir atsakovas turėjo atsakymą pateikti elektroniniu paštu jo elektroninio pašto adresu, kaip numato įstatymas, nes pareiškėjas nepageidavo, kad atsakymas būtų siunčiamas kitu adresu ar įteikiamas asmeniškai. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakymo pateikimas registruotąja siunta negali būti vertinamas kaip jo teisių pažeidimas, nes jis realizavo teisę skųsti Raštą. Dėl to pareiškėjas, norėdamas viešinti popierinį Raštą, turėjo papildomų sąnaudų jį suskaitmeninti, be to, gali kilti abejonių dėl jo tikrumo. Jei atsakovas būtų pateikęs Raštą elektroniniu paštu ir pasirašytą elektroniniu parašu, jo tikrumas galėtų būti patikrintas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos tinklapyje.

21. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė vertinti jo argumentus dėl skunde nurodomos žalos, nes pareiškėjas nereiškė reikalavimo atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovui neatsakius nustatyta tvarka, tikėtina, kad pareiškėjas patirs žalos (nepatogumų, laiko ir darbo sąnaudų). Pareiškėjas negali popierinio egzemplioriaus panaudoti pakartotinai be papildomų sąnaudų, kaip galėtų tai padaryti su elektroniniu dokumentu.

22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, pagrįstas ne faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, o subjektyviais įsitikinimais. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad nušienauta gebenė ataugo, nes teismas nebuvo ginčo vietoje, nėra duomenų kokia augalo būklė buvo iki nušienaujant.

23. Pareiškėjas teigia, kad jo skundo esmė nebuvo tai, kokiomis priemonėmis augalas buvo naikinamas, bet reikalavimas jo nenaikinti. Teismas neatskleidė ginčo esmės. Taip pat pareiškėjas nesutinka ir su jo pateiktų nuotraukų, kaip netinkamai užfiksuotų ir neaprašytų, vertinimu, nes atsakovo pateiktos nuotraukos iš esmės tokios pačios, o patikrinimo aktas apskritai pasirašytas tik vieno asmens.

24. Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. balandžio 5 d. prašė taikyti atsakomybę už įstatymų pažeidimus, tačiau tik informacijos pateikimas nepagrįstai įvertintas kaip atitinkantis pareiškėjo prašymo turinį.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neprivalėjo pareiškėjo informuoti apie patikrinimo laiką, tai prieštarauja VAĮ 30 straipsniui. Taip pat pareiškėjas nesutinka su išvadomis, kad jis neįgaliotas tikrinti atsakovo rangovų veiklos. Pareiškėjas teigė kreipęsis, kad būtų apginti jo interesai, o ne viešasis interesas, jam turėjo būti atsakyta išsamiai, aiškiai, atsakymas turi atitikti VAĮ reikalavimus. Pareiškėjui taip ir liko neaišku, kam ir kokia konkrečiai atsakomybė buvo taikyta. Pareiškėjo įsitikinimu, nusižengimas buvo padarytas, gebenės lipikės augavietė buvo naikinama, o dėl to kaltiems asmenims atsakomybė praktiškai liko nepritaikyta. Pareiškėjas turi teisę į įstatymais pagrįstą skundo nagrinėjimą, kuri šiuo atveju atsakovo buvo pažeista.

26. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo pažeista jo teisė į jo skundo nagrinėjimą

laikantis administracinei procedūrai nustatytų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 5 d. skunde atsakovui nėra nurodęs jokių kontaktinių duomenų bei nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodęs kokia forma jis pageidauja gauti atsakymą į teiktą skundą, todėl teismas pagrįstai argumentus dėl VAĮ 14 straipsnio 6 dalies pažeidimo atmetė. Pareiškėjas neprašė žalos atlyginimo, todėl teismas pagrįstai tokio reikalavimo nenagrinėjo ir nevertino. Skundžiamame rašte išdėstyti argumentai patvirtina, jog skundas buvo vertintas iš esmės ir pateikta pozicija į visus iškeltus pareiškėjo klausimus. Reikalavimas taikyti atsakomybę nepakeičia pareiškėjo turimų subjektinių teisių ir pareigų apimties, o pareiškėjas neįgaliotas vykdyti atsakovo pasamdyto rangovo veiklos kontrolę. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo situacijos vertinimu, nereiškia, kad atsakovas priėmė neteisingą ar neteisėtą sprendimą. Pareiškėjui pateiktas atsakymas tinkamas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybės, atitinka VAĮ reikalavimus. Pareiškėjas tiek 2018 m. balandžio 5 d. skunde, tiek apeliaciniame skunde nepaaiškina kaip jo teisių ir / ar įstatymų saugomų interesų pažeidimas pasireiškia, nenurodo kokiais konkrečiais būdais pareiškėjas siekia apginti galbūt pažeistas savo teises ir teisėtus interesus, pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeičia, Raštas jam nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 17 d. rašto Nr. A63-5/19(3.2.1-EM4) „Dėl naikinamo augalo“ teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. skundą iš naujo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Raštas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atsakyta į pareiškėjo 2018 m. balandžio 5 d. skunde keliamus klausimus, Rašte pateikta informacija tokio pobūdžio, kiek ji aktuali jam kaip fiziniam asmeniui, ginančiam savo teises, o pareiškėjas nėra subjektas, įgaliotas ginti viešąjį interesą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Raštas jam pateiktas nesilaikant VAĮ 14 straipsnio 6 dalies reikalavimų, jis dėl to patyrė nepatogumų suskaitmenindamas popierinį dokumentą bei dėl to žalos patirs ateityje. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad nebuvo atsakyta dėl konkrečios atsakomybės taikymo, buvo pažeistas VAĮ 30 straipsnis nepakviečiant jo dalyvauti faktinių aplinkybių patikrinime.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 5 d. skundu (I t., b. l. 78) kreipėsi į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Neries regioninio parko direkciją, nurodydamas, kad Administracijos samdoma įmonė, tvarkanti Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, jau keli metai niokoja natūralią gebenės lipikės augavietę, be būtinybės pjaudama žolę pamiškėje, plotai,

kuriuose auga šis augalas nereikalauja priežiūros, nes augalas neleidžia augti piktžolėms. Pareiškėjo nuomone, tokiais veiksmais siekiama gauti pajamų už plotų tvarkymą, kurių nereikia tvarkyti, padaryta ir tebedaroma žala aplinkai, pažeidžiami įstatymai ir visuomenės interesai, įskaitant ir pareiškėjo. Pareiškėjas prašė: 1) išsamiai paaiškinti saugomo augalo masinį naikinimą; 2) taikyti atsakomybę įstatymų nevykdžiusiems asmenims ir informuoti pareiškėją: 3) imtis priemonių, kad gebenės lipikės naikinimas būtų nedelsiant nutrauktas ir apie tai išsamiai informuoti pareiškėją; 4) imtis priemonių, kad būtų atkurta gebenės lipikės augavietė, buvusi iki nurodytų nusižengimų pradžios ir apie tai informuoti pareiškėją.

32. Atsakovas Administracija Raštu (I t., b. l. 4–5) paaiškino pareiškėjui, kad Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio teritoriją prižiūri ir tvarko UAB „Stebulė“, paaiškino dalies gebenės lipikės augavietės nušienavimo aplinkybes, jog dėl žmogiškosios klaidos buvo nušienauta apie 1,5 m pločio juosta tako pakraštyje, o augalas nėra masiškai naikinamas, augalas ataugęs ir jo išnykimui grėsmės nėra, pridėjo apžiūros akto kopiją. Rašte nurodyta, kad bendrovė gavo žodinį įspėjimą, o griežtesnių sankcijų Skyrius neturėjo pagrindo imtis.

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-32-822/2017). Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis minėtomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.). Minėtų teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1355-602/2015).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines ir teisines aplinkybes konstatuoja, kad Raštu pareiškėjui nesukuriamos jokios teisės ar pareigos, jame pateikiama informacija į pareiškėjo iškeltus klausimus dėl galbūt vykdomo saugotino augalo naikinimo, pareiškėjas informuojamas apie tai, kad augalas nėra masiškai naikinamas, jis iš esmės ataugęs, taip pat nurodytos aplinkybės dėl atsakomybės atsakingiems asmenims taikymo, t. y. nurodyta, kad bendrovė įspėta žodžiu, o griežtesnės atsakomybės taikyti netikslinga. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio nagrinėjamoje byloje matyti, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, kad už augalo nušienavimą ar sunaikinimą niekam netaikyta reali atsakomybė. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pateikęs 2018 m. balandžio 5 d. skundą, iš esmės įgijo teisę gauti informaciją apie jo skundo nagrinėjimo rezultatus, bet ne ginčyti subjektų, turinčių teisę taikyti atsakomybę, sprendimus dėl konkrečios atsakomybės taikymo.

36. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, byloje skundžiamas Raštas nepažeidžia įstatymų ir kitų teisės aktų, atsakovas savo kompetencijos neviršijo. Raštas pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui neturi.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (žr., pvz., 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–1283/2008, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–1669/2008 ir kt.).

38. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nekėlė reikalavimo atlyginti turtinę ar neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio pareiškėjo reikalavimo nenagrinėjo. Būtent pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą ir keldamas konkrečius reikalavimus, apibrėžia skundo ribas (ABTĮ 24 str. 2 d. 8 p.).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22448 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eAS-700-261/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03075-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. N. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja T. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus apskrities viršininko 2010 metų balandžio 27 d. įsakymo Nr. 2.3- 5353-(30) „Dėl V. N. žemės sklypo Nr. 22, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenų patikslinimo“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus apskrities viršininko 2010 metų balandžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-5353-(30) „Dėl V. N. žemės sklypo Nr. 22, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenų patikslinimo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjos skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjos skundžiamas Įsakymas yra priimtas daugiau nei prieš dešimt metų. Teismas pabrėžė, kad, vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, galėtų atnaujinti šį daugiau nei dešimt metų praleistą terminą tik vienu atveju, t. y. jei pareiškėja pateiktų teismui įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo nustatyta nusikalstama veika, susijusi su Įsakymo priėmimu. Kadangi pareiškėja tokių duomenų teismui nepateikė, teismas prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą atmetė, o skundą atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

II.

Pareiškėja T. S. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą dėl Įsakymo panaikinimo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-55/2013 paliktas nepakeistas. Pareiškėja nurodo, kad 2019 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą Tarnybos Vilniaus miesto skyriui dėl Įsakymo panaikinimo. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, 2020 m. sausio 8 d. raštu Nr. 49SFN-19-(14.49.104.0) atsakydamas į pareiškėjos 2019 m. lapkričio 28 d. pateiktą prašymą, siūlė pareiškėjai atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje ir dokumentus pateikti per „Geomatininką“. Pareiškėja valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centras 2019 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus. VĮ Registrų centro 2020 m. vasario 18 d. raštu Nr. S-12525(13.1E) pareiškėja buvo informuota, kad jos prašymas atidėtas iki 2020 m. kovo 16 d., bei prašoma pateikti sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) (duomenys neskelbtini) galiojantį generalinį planą, kuriame būtų nurodytos aiškios ribos ir žemės sklypo ribų visi linijų ilgiai arba kitą teisinį pagrindą turintį dokumentą, kuriame būtų nurodytas linijos ilgis, kuris nėra nurodytas SB (duomenys neskelbtini) generaliniame plane prie greta besiribojančio žemės sklypo iki 2020 m. kovo 31 dienos. Nepateikus prašomų dokumentų pareiškėjos prašymas atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus bus atšauktas. Pareiškėja 2020 m. kovo 5 d. kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių dėl VĮ Registrų centro prašomų dokumentų ir (ar) duomenų pateikimo. Tarnyba 2020 m. kovo 31 d. raštu pateikė SB (duomenys neskelbtini) generalinio plano ištraukos kopiją ir Žemės sklypų Nr. 21A, Nr. 22 privatizacijos schemų kopijas. 2020 m. liepos 1 d. pareiškėja gavo VĮ Registrų centro savitarnos pranešimą, kuriame nurodyta, jog kadastrinių duomenų tikslinimo paslauga atmesta nepateikus generalinio plano. Pareiškėja 2020 m. gegužės 26 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. SR-2500 su VĮ Žemės fondu dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo. VĮ Žemės fondas 2020 m. liepos 13 d. raštu Nr. S-6932 buvo informuojama, kad vykdytojas 2020 m. birželio 30 d. atvyko į vietą ir atliko Žemės sklypo ženklinimo darbus. Vykdytojas 2020 m. liepos 2 d. gavo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkų skundą, kuriame nurodyta, kad vykdytojo atlikti žemės ženklinimo darbai yra neteisėti. Atsižvelgdama į VĮ Žemės fondas 2020 m. liepos 13 d. raštą Nr. S-6932 pareiškėja nutraukė paslaugų teikimo sutartį. Pareiškėja pažymi, kad, atsižvelgus į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą, šiuo metu pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus, todėl yra būtinybė atlikti naujus kadastrinius matavimus. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą Tarnybos direktoriui dėl skundo dėl Įsakymo padavimo termino atnaujinimo, tačiau Tarnyba 2020 m. rugpjūčio 21 d. rašte nurodė, jog Įsakymo panaikinimo klausimas turi būti nagrinėjamas teismo. Pareiškėja daro išvadą, kad nedelsiant ėmėsi priemonių, jog būtų atkurtas Žemės sklypo ribų pažymėjimas Kadastro žemėlapyje bei naujai patvirtinti patikslinti Žemės sklypo kadastro duomenys. Pareiškėjos manymu, tai, kad ji 2019 m. lapkričio 28 d., t. y. dar nepraėjus 10 metų nuo Įsakymo priėmimo, kreipėsi į Įsakymą priėmusį subjektą, bei tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime konstatuota, jog Įsakymu, kuriuo patikslinti žemės sklypo duomenys, nekilnojamojo daikto – 01142 ha žemės sklypo ribos kerta Nekilnojamojo turto registre įregistruoto ir kadastro žemėlapyje pažymėto žemės sklypo ribas, yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėja siekia panaikinti Tarnybos Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-5353-(30), nuo kurio priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos praėjo daugiau nei 10 metų, vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, pripažino, kad pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi 10 metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamo akto priėmimo dienos, todėl pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016, 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-339-525/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas minėtą teisės aiškinimą dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, sprendė, kad tam tikrose bylose (konkrečiu atveju buvo ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė) gali būti pripažįstama, jog administracinis sprendimas turėtų būti naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis – įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos tam tikros išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 str. 1 d.) nustatytą naikinamąjį terminą ir būtų būtina priimti nagrinėti skundą teisme. Šio vertinimo nekeičia ir pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės. Įvertinusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus šių nuostatų išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėja kreipėsi į teismą dėl sprendimo, kuris priimtas daugiau

kaip prieš dešimt metų, panaikinimo, todėl yra praleidusi dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamo akto priėmimo dienos. Pareiškėja nenurodė ir byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino, t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu. Todėl byloje konstatavus aplinkybių, atitinkančių naikinamojo termino pasibaigimą, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas yra naikinamasis, t. y. šis terminas negali būti atnaujinamas, pabrėžia, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl praleisto termino atnaujinimo (kreipimasis į Aktą priėmusį subjektą dar nepraėjus 10 metų nuo jo priėmimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo argumentacija ir pan.) šiuo atveju nėra reikšmingos, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos iš esmės panašiose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjos skundą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. S. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22423 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1921-602/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03639-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Klaipėdos krašto vandens sporto asociacija (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 3.3-AD5-5024 „Sprendimas dėl 2018 m. rugpjūčio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 4 panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė 2018 m. rugpjūčio 20 d. priimtą privalomąjį nurodymą Nr. 4 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) panaikinti ir perduoti jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 4 punktu, nutarimas turėjo būti panaikintas. Pasak pareiškėjo, Privalomajame nurodyme nurodytų teisės aktų nuostatų pareiškėjas nepažeidė, o Sprendime nurodyti motyvai neatitinka tikrovės.

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Privalomasis nurodymas duotas dėl neteisėtai laikomų kilnojamųjų objektų (keturių jūrinių konteinerių) pašalinimo iš pajūrio juostos ir aplinkos sutvarkymo. Privalomajam nurodymui, kaip individualiam administraciniam aktui, taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniai, jis turi būti pagrįstas ir teisėtas, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, bei kurie teisės aktai buvo pažeisti, tai pagrindžiančios aplinkybės, taigi šiuo atveju Privalomasis nurodymas buvo panaikintas ir perduotas jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo. Nors

pareiškėjui 2018 m. liepos 5 d. buvo išduotas leidimas nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. organizuoti renginį viešojo naudojimo teritorijoje, tačiau leidime nebuvo duotas suderinimas pastatyti kilnojamuosius objektus, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo veiksmuose nėra pažeidimo. Be to, pareiškėjo neteisėtai pastatyti kilnojamieji daiktai tebestovi (duomenys neskelbtini) paplūdimyje iki šiol. Sprendimas, atsakovo nuomone, yra pagrįstas ir teisingas, jo naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, kad 2018 m. rugsėjo 24 d. atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodė, jog Privalomajame nurodyme nenurodytos teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas Privalomojo nurodymo adresatas, bei su minėtų teisės aktų pažeidimais susijusios faktinės aplinkybės. Tokia situacija pažeidžia subjekto, kuriam duotas Privalomasis nurodymas, teises bei apsunkina darbą institucijoms, nagrinėjančioms ginčą ir neturinčioms kompetencijos savarankiškai suformuluoti teisės aktų pažeidimų, kurie neįvardyti Privalomajame nurodyme. Todėl Departamentas nusprendė Privalomąjį nurodymą panaikinti ir perduoti jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo.

7. Teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 24 straipsniu, VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, asmeniui sukelia reikšmingas teisines pasekmes, todėl jis privalo būti surašytas ne tik Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nustatytais atvejais, bet ir griežtai atitikti visus jam keliamus reikalavimus, be kita ko, jis turi būti skirtas tinkamam subjektui.

8. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jis priimtas įvertinus pareiškėjo skundą. Jame teisingai ir pagrįstai nurodyta, jog Privalomajame nurodyme nenurodytos teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, bei su minėtų teisės aktų pažeidimais susijusios konkrečios faktinės aplinkybės. Pats Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės vertintinos kaip itin abstrakčios ir neargumentuotos. Teiginys, kad patikrinimo aktas Nr. 65 ir Privalomasis nurodymas surašyti aiškiai nurodant teisės aktų nuostatas, kurių pareiškėjas nepažeidė, todėl jį priėmusiam pareigūnui nebereikia atlikti papildomų veiksmų, neatitinka tikrovės. Be to, priešingai, nei nurodoma skunde, minėtuose aktuose nurodyta, jog pareiškėjas, laikydamas 4 jūrinius konteinerius, pažeidė teisės aktų nuostatas. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kodėl Departamentas privalėjo naikinti Privalomąjį nurodymą, neperduodant jo priėmusiam pareigūnui pateikti nurodymo iš naujo.

9. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ar teisės aktų nuostatų, todėl nėra jokio pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė jo panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

10. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistos.

III.

11. Pareiškėjas Klaipėdos krašto vandens sporto asociacija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišreikalavo iš atsakovo visų dokumentų, kuriais vadovaujantis priimtas skundžiamas Sprendimas. Klausimų, kuriuos išsprendė, teismas neturėjo teisės spręsti be teismo posėdžio.

11.2. Išsireikalavęs visus dokumentus, teismas būtų nustatęs, kad pareiškėjas turėjo visų institucijų suderinimus ir jam buvo išduotas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 5 d. direktoriaus įsakymas Nr. AD1-1716 „Dėl leidimo organizuoti renginius“ nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) paplūdimyje organizuoti vandens sporto renginius „Aktyvus poilsis prie Baltijos jūros“. Leidimas buvo išduotas iki 2018 m. rugsėjo 30 d., todėl Departamento 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimas nebeturėjo prasmės, nes po 2018 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui būtų išduodamas naujas leidimas arba renginiai nebebūtų organizuojami ir visi laikini objektai, reikalingi renginiui organizuoti, būtų pašalinti.

12. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas pažymi, kad visų dokumentų, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Sprendimas, kopijos buvo pateiktos teismui. Pats pareiškėjas į paskirtą teismo posėdį neatvyko ir pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo jam nedalyvaujant. Departamentas taip pat pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo Departamento atstovui nedalyvaujant, todėl teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

14. Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis turėjo visus reikiamus leidimus su patvirtintais planais ir institucijų pritarimus, nes leidimo dėl kilnojamųjų objektų pastatymo nebuvo. Nei viena iš institucijų sutikimo dėl kilnojamųjų objektų pastatymo nedavė. Leidimas buvo išduotas organizuoti renginius (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, šalia pastato (duomenys neskelbtini), o ne prie pastato (duomenys neskelbtini), pažymint, kad konkreti vieta turi būti suderinta su teritorijos valdytoju. Pareiškėjas konteinerius pastatė prie pastato (duomenys neskelbtini), prie pastato (duomenys neskelbtini) jokie kilnojamieji objektai nebuvo pastatyti. Atsakovas akcentuoja, kad teritorija prie pastato (duomenys neskelbtini) patenka į jūros kranto apsaugos juostą. Kilnojamieji objektai (duomenys neskelbtini) paplūdimyje stovi iki šiol, nors leidimas organizuoti renginį buvo išduotas iki 2018 m. rugsėjo 30 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 3.3-AD5-5024 „Sprendimas dėl 2018 m. rugpjūčio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 4 panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2018 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. AD1-1716 „Dėl leidimo organizuoti renginius“ leido pareiškėjui nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) paplūdimyje organizuoti vandens sporto renginius „Aktyvus poilsis prie Baltijos jūros“. 2018 m. rugpjūčio 20 d. Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos miesto aplinkos apsaugos inspekcijos specialistai, 2018 m. rugpjūčio 6 d. atlikę neplaninį–teminį patikrinimą, surašė

patikrinimo aktą Nr. 65. Akte konstatavo, jog (duomenys neskelbtini), šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje, be žemės valdytojo sutikimo, pajūrio juostoje 50 m atstumu nuo Baltijos jūros, laikomi 4 kilnojamieji objektai (jūriniai konteineriai), pažeidžiant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė jokių suderintų leidimų dėl kilnojamųjų objektų pastatymo valstybinėje žemėje. Atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytus pažeidimus, vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2018 m. rugpjūčio 20 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodė iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. pašalinti iš pajūrio juostos neteisėtai laikomus kilnojamuosius objektus ir sutvarkyti aplinką. Nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, pareiškėjas jį apskundė Departamentui.

17. Departamentas 2018 m. rugsėjo 24 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodė, jog Privalomajame nurodyme nenurodytos teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas Privalomojo nurodymo adresatas, bei su minėtų teisės aktų pažeidimais susijusios faktinės aplinkybės. Tokia situacija pažeidžia subjekto, kuriam duotas Privalomasis nurodymas, teises bei apsunkina darbą institucijoms, nagrinėjančioms ginčą ir neturinčioms kompetencijos savarankiškai suformuluoti teisės aktų pažeidimų, kurie neįvardyti Privalomajame nurodyme. Todėl Departamentas nusprendė Privalomąjį nurodymą panaikinti ir perduoti jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo.

18. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišreikalavo iš atsakovo visų dokumentų, kuriais vadovaujantis priimtas skundžiamas Sprendimas. Be to, nepagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka be teismo posėdžio. Pareiškėjas pabrėžia, kad turėjo visų institucijų suderinimus, todėl mano, kad atsakovas be pagrindo grąžino Privalomąjį nurodymą priėmusiam pareigūnui jį pateikti iš naujo.

20. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje skundžiamas atsakovo Sprendimas, kuriuo panaikintas Privalomasis nurodymas, kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, ir perduotas jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo. Taigi šiuo atveju pareiškėjas sutinka su skundžiamo Sprendimo dalimi dėl Privalomojo nurodymo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio nuostatoms ir to neskundžia, taigi tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje vertintina, ar buvo pagrindas atsakovui grąžinti Privalomąjį nurodymą priėmusiam pareigūnui jį pateikti iš naujo.

21. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog byla pirmosios instancijos teisme be pagrindo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Šiuo atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad 2019 m. kovo 28 d. (tą dieną buvo numatytas teismo posėdis) pareiškėjas pateikė prašymą teismui bylą nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant ir papildomus paaiškinimus. Atsakovas 2019 m. kovo 28 d. pateikė raštą, jog sutinka, kad byla būtų nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant. Atsižvelgęs į tai, kad į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta, pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nė vienas iš proceso dalyvių, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Paskelbęs sprendimą nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ABTĮ 78 straipsnio 5 dalies nuostatas ir turėjo pakankamą pagrindą nuspręsti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas nepasinaudojo teise prašyti atidėti teismo posėdį, priešingai – jis

prašė teismo nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka atmestini kaip nepagrįsti.

23. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišreikalavo iš atsakovo visų dokumentų, kuriais vadovaujantis priimtas skundžiamas Sprendimas. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi išsiuntė skundo kopiją atsakovui ir įpareigojo per keturiolika kalendorinių dienų nuo skundo nuorašo (skaitmeninės kopijos) gavimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į prašymą bei visą turimą, su ginču susijusią medžiagą. Įvertinusi atsakovo pateiktą ir visą kitą byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 6 d.).

24. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas be pagrindo grąžino Privalomąjį nurodymą priėmusiam pareigūnui jį pateikti iš naujo, pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje (2008 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. X-1510 redakcija) numatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekanti institucija), išnagrinėjęs (išnagrinėjusi) skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba pratęsdamas jo įvykdymo terminus; 3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina.

25. Primintina, kad nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas atsakovo panaikintas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, dėl to, kad jame buvo nenurodytos teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas Privalomojo nurodymo adresatas, bei su minėtų teisės aktų pažeidimais susijusios faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, kai viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas panaikintas dėl to, kad jis yra nemotyvuotas, tas pats viešojo administravimo subjektas pagrįstai įpareigotas įvertinti situaciją iš naujo ir priimti teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą. Nesant tinkamai išdėstytų sprendimo priėmimo motyvų, jų vertinimas iš esmės nėra įmanomas. Be to, pabrėžtina, kad sprendimo panaikinimas dėl to, kad jis nemotyvuotas, nebūtinai reiškia, jog, įvertinus visas aktualias aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus, bus priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas be pagrindo grąžino Privalomąjį nurodymą priėmusiam pareigūnui jį pateikti iš naujo, atmestinas kaip nepagrįstas.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22437 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1685-602/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03747-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. EKS-41/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėja paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą (toliau – ir VIĮ), Lietuvoje žurnalistu laikomas žmogus, turintis darbo sutartį su redakcija arba priklausantis

profesinei žurnalistų bendruomenei. Šiuo konkrečiu atveju Komisija, priėmusi sprendimą, net nesigilino į faktą, kad pareiškėja nėra žurnalistė ir niekur tokia nesiskelbia, todėl jai negali būti taikomas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas (toliau – ir Etikos kodeksas). Su viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) Alytaus regionine televizija pareiškėja yra sudariusi televizijos eterio laiko pirkimo–pardavimo sutartį, nėra sudaryta nei autorinė, nei darbo sutartis, taigi tai akivaizdžiai įrodo, jog pareiškėja neatitinka VIĮ nurodytos žurnalisto sąvokos. VIĮ 2 straipsnio 91 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „Žurnalistas <...> yra žurnalistų profesinės organizacijos narys“, tačiau pareiškėja nėra ir niekada nebuvo žurnalistų profesinės sąjungos narė, be to, skundą priėmusi Komisija, apskritai niekada netyrė ir nesiaiškino.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad V. G. buvo siunčiami kvietimai raštu atvykti praktiškai į kiekvieną laidą, taip pat jis buvo kviečiamas atvykti į laidos filmavimus ir telefonu per Alytaus miesto savivaldybės viešųjų ryšių specialistę, tačiau arba formaliai atrašydavo, arba į kvietimus nereaguodavo. Be kita ko, V. G. nuo pat laidų transliavimo pradžios neoficialiai yra pareiškęs, kad niekada nedalyvaus visuomeninių tyrimų laidų „Demaskuoti“ filmavimuose, todėl nesuprantami jo priekaištai ir kaltinimai, be to, 2018 m. rugsėjo 25 d. prieš Komisijos posėdį pareiškėja pati nuvyko pas V. G., norėdama išsiaiškinti jo kaltinimų esmę, tačiau šis dar kartą pripažino, kad niekada nedalyvaus visuomeninių tyrimų laidose „Demaskuoti“.

4. Pareiškėja paaiškino, kad laidos „Demaskuoti“ formatas yra diskusija, todėl techniškai dėl laidos metu dalyvių išsakytų nuomonių po laidos filmavimo, kuris dažniausiai vyksta iš karto tą pačią dieną prieš transliaciją ir iš esmės nėra montuojamas, t. y. dažniausiai yra ištisinis arba tik su nedideliais prieš laidą filmuotais siužetais, sudaryti V. G. galimybę atsikirsti į laidos dalyvių išsakytas replikas ar pastebėjimus ir parodyti per tą pačią laidą nėra galimybių. Be to, jis ir nebuvo išreiškęs tokio pageidavimo.

5. Atsiliepime atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija su pareiškėjos skundu nesutiko.

6. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjo V. G. skundą dėl programos „Demaskuoti“ (Dzūkijos TV, 2018 m. vasario 22 d.) ir nustatė, jog joje buvo nagrinėjami žemės Alytaus mieste grąžinimo klausimai, o kaip pašnekovai buvo pakviestos dvi Alytaus miesto gyventojos, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Glass Market“ direktorius bei buvęs Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius. Alytaus gyventojos skundėsi ilgus metus vilkinamu žemės Alytaus mieste grąžinimu paprastiems piliečiams ir galimai neteisėtu dviejų žemės sklypų suformavimu artimais giminystės ryšiais su miesto vyr. architektu susijusiam muitininkui. Savivaldybės administracijos direktorius teigė, jog šių dviejų sklypų suformavimas yra akivaizdus sukčiavimas, tačiau V. G. kilusiame ginče palaikė ne nuo galimai neteisėtos veikos nukentėjusius piliečius, o minėtą muitininką. Kitame epizode vienos įmonės direktorius pasakojo, jog jo vadovaujama bendrovė investavo 600 000 litų į automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau V. G. davė įsakymą ją nugriauti, kadangi netoliese stovinčiam prekybos centrui prireikė papildomo privažiavimo. Programos svečio teigimu, šios prekybos centro užgaidos galimai buvo tenkinamos todėl, kad V. G. ir prekybos centro savininkus sieja artimi draugystės ryšiai. Programoje taip pat buvo parodyti interviu su Alytaus miesto savivaldybės atstovais ir Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos nariu, kurie bendrais žodžiais pakomentavo susiklosčiusią situaciją, tačiau pačiam (duomenys neskelbtini) galimybė pasiaiškinti dėl jam metamų kaltinimų suteikta nebuvo, kaip ir nebuvo nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta. Komisijai pateiktame skunde V. G. nurodė, jog programoje jis, kaip (duomenys neskelbtini), buvo aštriai ir neigiamai kritikuojamas, tačiau galimybė paaiškinti, patikslinti arba paneigti skleidžiamą informaciją suteikta nebuvo. Jo nuomone, toks programos rengėjos ir vedėjos (pareiškėjos) elgesys prieštarauja visuomenės informavimo etikos nuostatoms.

7. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, Komisija konstatavo, jog programoje V. G. išsakyti kaltinamai laikytini neigiama jo kritika. Pagal Etikos kodekso 20 straipsnį, neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje. Programa nebuvo transliuojama tiesiogiai ir jos rengėjai turėjo technines galimybes gauti ir pateikti žiūrovams V. G. nuomonę dėl

jam metamų kaltinimų, tačiau to nepadarė, kaip ir neinformavo žiūrovų, kodėl tai nebuvo padaryta, todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog programoje buvo pažeisti Etikos kodekso 20 straipsnio reikalavimai.

8. Atsakovo vertinimu, VIĮ prasme pareiškėja laikytina VšĮ Alytaus regioninės televizijos (Dzūkijos TV) žurnaliste. Apie savo sutartį su šia televizija dėl programos „Demaskuoti“ pareiškėja skelbia ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pateiktoje privačių interesų deklaracijoje. VIĮ nenustato privalomos žurnalisto sutarties su viešosios informacijos rengėju ar skleidėju rūšies arba formos, t. y. nereikalauja, kad tai būtų būtent darbo arba autorinė sutartis, o tik kad informacija būtų renkama ir rengiama sutartinių santykių pagrindu. Be to, VIĮ 3 straipsnyje yra imperatyviai nustatyta, jog Etikos kodekso nuostatos yra privalomos ne tik žurnalistams, bet ir viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams. Pagal VIĮ 2 straipsnio 79 dalį, viešosios informacijos rengėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją. Todėl net jei pareiškėja ir nebūtų laikoma žurnaliste, ji bet kuriuo atveju laikytina viešosios informacijos rengėja ir privalo vadovautis Etikos kodekso nuostatomis.

9. Skundžiamame Sprendime yra konstatuota, jog Etikos kodekso 20 straipsnio pažeidimas buvo padarytas programoje „Demaskuoti“, transliuotoje 2018 m. vasario 22 d. per „Dzūkijos TV“. Taigi darytina išvada, jog Etikos kodekso 20 straipsnio reikalavimus pažeidė tiek programą parengusi pareiškėja, tiek ir ją per savo televiziją „Dzūkijos TV“ transliavusi VšĮ Alytaus regioninė televizija, o skundžiamas Sprendimas taikytinas joms abiem. VšĮ Alytaus regioninė televizija yra televizijos programų transliuotoja, o pagal VIĮ 2 straipsnio 84 dalį, televizijos programų transliavimas yra viena iš visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos rūšių, todėl, pagal VIĮ 2 straipsnio 79 dalį, VšĮ Alytaus regioninė televizija taip pat laikytina ir viešosios informacijos rengėja. Taigi jai visais atvejais tenka redakcinė atsakomybė už kiekvieną jos parinktą ir visuomenei perduotą (transliuotą) programą (laidą), neatsižvelgiant į tai, ar ją ji rengė pati, ar nepriklausomi kūrėjai. Vadinasi, net jei būtų pripažinta, jog pareiškėja neatsako už pačios parengtos ir transliuotos programos turinį, šiam turiniui vis vien taikytini tiek VIĮ, tiek ir Etikos kodekse keliami reikalavimai.

10. Pagal Etikos kodekso 20 straipsnį, viešosios informacijos rengėjai turi pareigą ne tik suteikti neigiamai kritikuojamam asmeniui galimybę į šią kritiką atsakyti, bet ir pranešti informacijos vartotojams, jeigu tokios galimybės nebuvo arba kritikuojamas asmuo atsisakė pasinaudoti šia galimybe. Programoje nebuvo pranešta, nei kad su V. G. buvo bandoma susiekti, nei kad jis atsisakė pasinaudoti savo teise atsakyti į kritiką. Programa nebuvo tiesioginė. Be to, kiti pareiškėjos pasirinkti, bet programos filmavime studijoje nedalyvavę asmenys (Alytaus miesto savivaldybės atstovai ir Seimo Antikorupcijos komisijos narys) programoje pasisakė, todėl pareiškėjos argumentas, jog techniškai nebuvo įmanoma suteikti galimybę pasisakyti V. G., atmestinas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjos L. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas vadovavosi VIĮ 3 straipsnyje įtvirtintais pagrindiniais visuomenės informavimo principais, VIĮ 43 straipsnio 1 dalimi, 46 straipsnio 1 dalimi, 461 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Etikos kodekso 20 straipsniu ir pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus (duomenys neskelbtini) 2018 m. balandžio 24 d. skundą ir nustačius, kad VšĮ Alytaus regioninės televizijos transliuojamoje programoje per „Dzūkijos TV“ 2018 m. vasario 22 d. laidoje „Demaskuoti“ (toliau – ir Laida) V. G. išsakyti kaltinamai laikytini neigiama jo kritika,

o pagal Etikos kodekso 20 straipsnį, neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje, tačiau to nebuvo padaryta.

13. Pareiškėja nesutikimą su skundžiamu Sprendimu grindė iš esmės dviem argumentais: 1) netinkamas subjektas (pareiškėja nėra žurnalistė); 2) laikėsi Etikos kodekso 20 straipsnio nuostatų, nes kvietė kritikuojamą asmenį į laidą, o neatvykus neturėjo techninės galimybės leisti jam pasiaiškinti.

14. Dėl subjekto (ar pareiškėja yra žurnalistė) teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog ginčo viešosios informacijos rengėja ir skleidėja yra pareiškėja, todėl nesvarbu, ar ji yra žurnalistė. Nors tai ir neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji nėra žurnalistė, nes neturi autorinės ar darbo sutarties su informacijos skleidėju ir nėra profesinės organizacijos narė. Žurnalistas (pagal apibrėžimą) – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys (VIĮ 2 str. 91 d., redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.). Taigi VIĮ imperatyviai nesieja asmens buvimo žurnalistu su išimtinai darbo ar autorinės sutarties pagrindu rengiama informacija. Taip pat minėta norma nenustato buvimo profesinės organizacijos nariu kaip būtinojo požymio. Taigi VIĮ profesionalaus žurnalisto sampratą sieja su faktine jo veikla – informacijos rinkimu, rengimu ir teikimu informacijos rengėjui ir skleidėjui, o ne formaliai apibrėžta konkrečia sutarties, kurios pagrindu bendradarbiaujama su informacijos rengėju ar skleidėju, rūšimi. Dėl to, kad televizijos programą „Dzūkijos TV“ transliavusi VšĮ Alytaus regioninė televizija laikytina viešosios informacijos rengėja, ginčo nėra. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad VšĮ Alytaus regioninė televizija yra televizijos programų transliuotoja, o pagal VIĮ 2 straipsnio 84 dalį, televizijos programų transliavimas yra viena iš visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos rūšių, todėl, pagal VIĮ 2 straipsnio 79 dalį, VšĮ Alytaus regioninė televizija taip pat laikytina ir viešosios informacijos rengėja.

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja su VšĮ Alytaus regionine televizija yra sudariusi televizijos eterio pirkimo–pardavimo sutartį (I t., b. l. 48, 49) (toliau – ir Sutartis). Kadangi pareiškėja šios Sutarties pagrindu renka ir teikia medžiagą skleisti, laikytina, kad ji yra žurnalistė. Juo labiau, kad žurnalistui gali būti prilyginamas net ir asmuo, skleidžiantis informaciją internetiniame tinklaraštyje, tais atvejais, kai rengia ir skleidžia viešąją informaciją VIĮ prasme ir taip teikia sui generis (lot. tam tikras, savitas) informacinės visuomenės informavimo paslaugas, jei profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-70/2009).

16. Papildomai teismas pažymėjo, kad pareiškėja pagal VIĮ laikytina ir viešosios informacijos rengėja. Pagal VIĮ 2 straipsnio 79 dalį, viešosios informacijos rengėju laikomas visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją. Pareiškėja pagal Sutartį savarankiškai kuria ir pateikia skleisti laidas VšĮ Alytaus regioninėje televizijoje, todėl ir laikytina viešosios informacijos rengėja.

17. Teismas darė išvadą, kad Komisija turėjo ir galėjo vertinti „Dzūkijos TV“, transliavusios VšĮ Alytaus regioninės televizijos, kaip viešosios informacijos rengėjos, kuriai visais atvejais tenka atsakomybė už kiekvieną jos parinktą ir visuomenei perduotą (transliuotą) programą (laidą), nesvarbu, ji ją rengė pati ar nepriklausomi kūrėjai, elgesio atitiktį Etikos kodeksui. Antra, VIĮ reikalavimai taikytini ir pareiškėjai, kaip žurnalistei ir viešosios informacijos rengėjai.

18. Nors Sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėja nėra nurodyta ir jai tiesiogiai pareigos nėra nustatytos, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms. Tokia išvada grindžiama tuo, kad viešosios informacijos rengėjams ir žurnalistams VIĮ įtvirtina reikalavimą laikytis Etikos kodekso (VIĮ 43 str. 1 d.). Etikos kodekso 64 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Etikos kodekso pažeidimai yra pagrindas viešosios informacijos rengėją ar skleidėją priskirti jį profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų kategorijai. Skundžiamo Sprendimo pagrindu (kaip sudėtinio juridinio fakto elementu) pareiškėja gali būti priskirta profesinės etikos nesilaikančių kategorijai, todėl teismas laikė, kad Sprendimas jai sukelia materialines teisines pasekmes ir gali būti administracinės bylos dalykas.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundą grindė teiginiu, jog kvietė V. G. į Laidą, tačiau šis atsisakė dalyvauti. Visgi pareiškėja tokių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Į bylą pateiktas vaizdo įrašas (elektroninės bylos skaitmeninis priedas), kaip matyti iš jo turinio, darytas jau po Laidos transliavimo (po to, kai buvo gautas V. G. skundas Komisijai), todėl neįrodo to, kad kritikuojamam asmeniui buvo sudaryta galimybė paaiškinti, patikslinti ar paneigti Laidoje išsakytą kritiką. Atmestas pareiškėjos argumentas, kad V. G. galėjo pateikti paaiškinimus tik dalyvaudamas Laidoje, nes dėl techninių priežasčių buvo neįmanoma atskirai įmontuoti medžiagą į Laidą, kadangi ji transliuojama dažniausiai tą pačią dieną. Šiuo aspektu teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad kitiems Laidoje nedalyvavusiems asmenims galimybė pateikti savo poziciją buvo sudaryta, pareiškėjos pasirinktų asmenų (Seimo Antikorupcijos komisijos nario, Alytaus miesto savivaldybės atstovų) filmuoti paaiškinimai buvo įmontuoti į Laidą (I t., b. l. 14). Be to, Laidoje nebuvo nurodyta, kad kritikuojamas asmuo atsisakė pasinaudoti galimybe paaiškinti, patikslinti ar paneigti kritiką (šios aplinkybės pareiškėja ir neginčija), todėl teismas laikė, kad Etikos kodekso 20 straipsnio reikalavimai buvo pažeisti, nes neigiamai kritikuojamam asmeniui (V. G.) nebuvo suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją ir pačioje Laidoje nepranešta, kad galimybės paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją kritikuojamas asmuo atsisakė.

20. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus motyvus, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo naikinti Sprendimą. Atmetus pareiškėjos skundą, netenkintas ir jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

21. Pareiškėja L. R. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą. Taip pat prašoma bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pareiškėja 2019 m. sausio 22 d. teismą informavo, kad dėl svarbių asmeninių priežasčių 2019 m. sausio 23 d. 13.30 val. teismo posėdyje dalyvauti negalės, o kadangi dėl nenumatytų techninių kliūčių negalėjo prisijungti prie EPP sistemos, skubos tvarka kitomis priemonėmis teikė papildomus rašytinius paaiškinimus, papildomus įrodymus bei prašymus byloje, kuriuos, be kita ko, prašė pridėti prie bylos, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos prašymus atmetė ir ignoravo. Net jeigu pastaruosius įrodymus teismas gavo jau po bylos nagrinėjimo teisme, jis turėjo procesinę galimybę būti aktyviu ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, bet to nepadarė ir dėl to byla nebuvo išnagrinėta visapusiškai bei išsamiai ir buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

21.2. Siekiant visapusiškai ir iš esmės išnagrinėti šią bylą, buvo tikslinga trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje administracinėje byloje įtraukti VšĮ Alytaus regioninę televiziją, tačiau teismas pareiškėjos prašymą atmetė ir pats šios iniciatyvos nesiėmė.

21.3. Teismas neteisingai pareiškėją prilygino žurnalistei, nes pareiškėja veikė vedina pilietiškos, visuomeninės iniciatyvos. Dauguma Alytuje veikiančių viešosios informacijos skleidėjų yra finansiškai priklausomi nuo Alytaus miesto savivaldybės. Pareiškėjos kuriamos laidos yra būtinos ir aktualios, siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Pareiškėja remiasi VIĮ 2 straipsnio 91 dalimi ir pažymi, kad siekiant ją prilyginti žurnalistei, ji turi atitikti profesionalaus žurnalisto sąvoką arba būti žurnalistų profesinės organizacijos narė, o šiuo atveju tokio pobūdžio išsilavinimo ir patirties pareiškėja neturi ir nepriklauso pastarajai organizacijai. Pareiškėja veikė visuomeniniais pagrindais, kaip aktyvi pilietiška Lietuvos Respublikos pilietė.

21.4. Etikos kodeksas nėra norminis administracinis aktas, jis galioja tik ribotam, aiškiai pačiame kodekse įvardintam asmenų ratui. Kodeksas galioja ir yra taikomas tik tiems asmenims ar subjektams, kurie yra pasirašę, pripažinę dokumentą arba yra žurnalistų profesinės organizacijos nariai. Visuomenės informavimo etikos asociacijos tikslas parodo, jog jos priimti sprendimai juridinę galią turi tik asociacijos nariams. Teismas priėmė sprendimą nesigilindamas, ar VšĮ Alytaus regioninė televizija yra šios asociacijos narė, ir apskritai nesiaiškino bei netyrė, kokiai asmenų grupei Etikos kodeksas galioja.

21.5. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėja teikia papildomus įrodymus ir prašo juos pridėti prie bylos. Minėti duomenys parodo, kad V. G. nereagavo į pareiškėjos kvietimus atvykti į laidos „Demaskuoti“ filmavimus ir dalyvauti. Nuo pat visuomenių tyrimų laidos „Demaskuoti“ transliavimo pradžios jis laikėsi pozicijos nedalyvauti pareiškėjos kuriamose laidose ir jas ignoruoti. Matydama tokį V. G. tendencingą, sistemingą, tyčinį elgesį pareiškėjos atžvilgiu, t. y. nenorą dalyvauti laidose, pareiškėja nustojo siųsti kvietimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėja įžvelgia konkretų siekį pakenkti jos reputacijai.

21.6. Komisija pareiškėjos atžvilgiu buvo šališka ir neobjektyvi, priimdama sprendimus visapusiškai ir išsamiai netyrė faktinių aplinkybių, o tik vadovavosi skunde pateikta informacija. Komisija dėl V. G. skundo informaciją ir pasiūlymą pateikti paaiškinimus į skundą pareiškėjai atsiuntė 2018 m. rugsėjo 6 d., nustatydama paaiškinimų pateikimo terminą iki 2018 m. rugsėjo 14 d. (I t., b. l. 32), t. y. nustatydama vos 8 dienų terminą atsiliepimui pateikti vietoj 20 dienų. Pareiškėja paprašė atsiliepimo pateikimo terminą pratęsti, tačiau terminas pratęstas nebuvo (I t., b. l. 32).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. EKS-41/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Nustatyta, kad skundžiamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus (duomenys neskelbtini) V. G. 2018 m. balandžio 24 d. skundą ir nustačius, kad VšĮ Alytaus regioninės televizijos per „Dzūkijos TV“ transliuojamoje 2018 m. vasario 22 d. laidoje „Demaskuoti“ V. G. išsakyti kaltinamai laikytini neigiama jo kritika, o pagal Etikos kodekso 20 straipsnį, neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje, tačiau to nebuvo padaryta.

24. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pripažino, kad Etikos kodeksas yra Teisės aktų registro objektas, todėl jo neįregistravus ir nepaskelbus Teisės aktų registre, jis negali būti laikomas

įsigaliojusiu ir negali būti taikomas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Etikos kodeksas Teisės aktų registre paskelbtas 2020 m. gegužės 18 d. (TAR, 2020 m. gegužės 18 d., Nr. 2020-10556) ir įsigaliojo 2020 m. gegužės 19 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.).

25. Kaip minėta, pareiškėjos skundžiamas Komisijos Sprendimas grindžiamas Etikos kodekso normomis (20 str.), tačiau šis Sprendimas buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 25 d., t. y. kai Etikos kodeksas dar nebuvo įregistruotas ir negaliojo, o aplinkybė, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas yra grindžiamas negaliojančio teisės akto normomis, yra pagrindas tokį sprendimą panaikinti.

26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusi situacija yra iš esmės analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 išnagrinėtam atvejui – pareiškėjai apskųstu Sprendimu inkriminuotas Etikos kodekso, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pripažintas netaikytinu, kol yra nepaskelbtas Teisės aktų registre, 20 straipsnio pažeidimas.

27. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamą Sprendimą.

29. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tenkinus pareiškėjos skundą, pareiškėja įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.). Byloje pateikti duomenys apie 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, jokie kiti duomenys apie kokias nors kitas pareiškėjos pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas teismui nepateikti.

30. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pareiškėjos už skundą pirmosios instancijos teismui sumokėtas žyminis mokestis priskiriamas bylos nagrinėjimo išlaidoms, todėl yra priteistinas pareiškėjai iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 2 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują

sprendimą.Pareiškėjos L. R. skundą tenkinti. Panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. EKS-41/18

„Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“.Priteisti pareiškėjai L. R. iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos 22,50 Eur (dvidešimt

du eurus ir penkiasdešimt euro centų) patirtų bylinėjimosi išlaidų.Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22453 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eAS-696-261/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00152-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje

byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pareiškimą atsakovui V. D., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, akcinei bendrovei „LTG Infra“ dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo ir atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemę nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija) pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2020 m. sausio 16 d. akto Nr.  ŽVP-82-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant žemės paėmimo visuomenės poreikiams vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje projektą“ (toliau – ir Aktas) teisėtumą, leisti įregistruoti Aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovo V. D. nuosavybės teise valdomą 0,9489 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo; 2) nustatyti, kad atsakovui V. D. atlyginimo už visuomenės poreikiams Aktu paimtą Žemės sklypą dydis yra 6 910,00 Eur.

Atsakovas V. D. atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą su juo nesutiko.Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „LTG Infra“ atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą su

pareiškimu sutiko. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į

pareiškėjo pareiškimą prašė jį tenkinti.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartimi patvirtino Akto teisėtumą ir leido paimtą visuomenės poreikiams atsakovo V. D. nuosavybės teise valdomą 0,9489 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo (toliau – ir Žemės paėmimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad yra galiojantis Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“, kuriuo projektas „Rail Baltica“ pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Teismas nustatė, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 „Dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialiojo plano patvirtinimo ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti procedūros pradžios“. Atsakovas V. D. apie žemės paėmimo procedūros pradžią buvo informuotas 2019 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 2-4317.

Teismas nustatė, jog yra parengtas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant žemės paėmimo visuomenės poreikiams vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje projektas, kuris patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1P-387-(1.17 E.). Taip pat yra valstybės įmonės Registrų centras parengta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. TVA-1848 (9.2 E) dėl paimamos visuomenės poreikiams žemės sklypo dalies įvertinimo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas viešo paskelbimo spaudoje būdu informavo atsakovą apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo atžvilgiu. Tarnybos direktorius 2020 m. sausio 16 d. priėmė žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-82-(1.18.), apie kurio priėmimą pareiškėjas informavo žemės savininką 2020 m. vasario 4 d. raštu Nr. 2ZP-126 bei pakvietė atsakovą šį aktą pasirašyti, bet 2020 m. vasario 4 d. rašto Nr. 2ZP-126 neįteikus tinkamai, pareiškėjas viešo paskelbimo spaudoje būdu paskelbė pranešimus „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant valstybinės svarbos projektą (vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas-Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje) akto pasirašymo“, kuriais informavo atsakovą, kad Tarnyba priėmė 2020 m. sausio 16 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. 82, ir pakartotinai pakvietė atsakovą šį aktą pasirašyti. Tarnyba 2020 m. sausio 16 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte nurodytą sumą už paimamą žemės sklypą Nr. 1 (6 910,00 Eur) pervedė į notaro depozitinę sąskaitą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie Akto pasirašymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovui registruota siunta su 2020 m. vasario 4 d. raštu Nr. 2ZP-126 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto pasirašymo“ buvo siunčiama jo nuolatinės gyvenamosios vietos adresu, tačiau atsakovas siuntos neatsiėmė. Nepavykus minėto rašto tinkamai įteikti, pagal Žemės paėmimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas viešo paskelbimo spaudoje būdu paskelbė pranešimus „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant valstybinės svarbos projektą (vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas-Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje) akto pasirašymo“, kuriais informavo atsakovą, kad Tarnyba priėmė 2020 m. sausio 16 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. 82, ir pakartotinai pakvietė atsakovą šį aktą pasirašyti, taip tinkamai informuodama atsakovą apie Akto pasirašymą. Dėl atsakovo teiginių, kad jis negalėjo nuvykti pasirašyti Akto dėl paskelbto karantino, teismas atkreipė dėmesį, jog 2020 m. kovo 14 d. skelbimuose laikraščiuose „Darbas“ bei „Respublika“ buvo nurodyti kontaktiniai duomenys (telefonas, elektroninis paštas), kuriais reikėtų kreiptis, jeigu atsakovui iškiltų kokios nors problemos dėl atvykimo pasirašyti Aktą nurodytu metu. Teismas pažymėjo, kad Aktą atsakovas turėjo galimybę pasirašyti ir pasibaigus karantinui, tačiau iki teismo posėdžio to nepadarė, o jo pozicija nagrinėjamojoje byloje rodo, kad ir neketino to daryti. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeista žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

Teismas, įvertinęs Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, sprendė, jog pareiškėjo pareiškimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo yra pagrįstas, todėl jį tenkino ir leido įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypo dalį valstybės vardu bei pradėti šią žemės sklypo dalį naudoti visuomenės poreikiams, o pareiškimo dalies dėl atlyginimo dydžio nustatymo už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį nagrinėjimą atidėjo (Žemės paėmimo įstatymo 6 str. 4 d.).

III.

Atsakovas V. D. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas nurodo, kad pašto laišku atsiųsti institucijų raštai pažeidžia jo asmeninį gyvenimą, Konstitucijos saugomus interesus, teises į tvarų asmeninį ir šeimos gyvenimą saugioje ir sveikoje aplinkoje. Atsakovo manymu, teismas turi tenkinti pareiškėjo 2020 m. birželio 15 d. prašymą pakartotinai viešinti

visuomenei kažkur vedančių kelių projekto sprendinius, poveikio aplinkai ataskaitą ir su kažkur vedančiais keliais susijusius žemės klausimus iš esmės. Atsakovas pabrėžia, kad nebuvo kelių statybos ir rekonstrukcijos projekto viešinimo, poveikio aplinkai ataskaitos, nėra paties tokio projekto. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Seimas 2011 m. spalio 11 d. nutarimu nepripažino kelių statybos ir rekonstrukcijos projekto ypatingos svarbos. Atsakovas daro išvadą, kad Ministerija neturi įgaliojimo vykdyti kelių statybas be aiškaus ir visuomenei tinkamai paviešinto kelių projekto. Atsakovas pabrėžia, kad apie jo nuosavybės vertinimo ataskaitą jam tapo žinoma tik šios administracinės bylos nagrinėjimo metu, šioje ataskaitoje yra nurodytos tikrovės neatitinkančios faktinės aplinkybės ir atsakovas nėra informuotas apie jo patiriamų ilgalaikių nuostolių atlyginimą dėl atsakovo veiklos priverstinio sustabdymo ir jo galutinio nutraukimo bei gyvenamosios vietos priverstinio pakeitimo – priverstinio išsikeldinimo. Pareiškėjas daro išvadą, kad byloje iš esmės pažeistos Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktų nuostatos. Pareiškėjo manymu, teismo teiginys, kad atsakovo keliami klausimai dėl atlyginimo dydžio ir jo būdo bei kiti klausimai bus sprendžiami Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo galimybės išsiaiškinti apie ką vyksta bylos ginčas, nes nei pareiškėjas, nei tretieji asmenys nedalyvavo posėdyje. Atsakovas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į jo prašymą įpareigoti pareiškėją pakartotinai atlikti kelių statybos ir rekonstrukcijos projekto viešinimą, leisti susipažinti su kelių statybos ir rekonstrukcijos projekto poveikio aplinkai ataskaita, koks žalingas poveikis sveikatai, pasibaigus karantino suvaržymams. Teismas taip pat ignoravo pareiškėjo prašymą išreikalauti iš pareiškėjo kelių projekto, kuris patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1P-387-(1.17E), brėžinius, išsiaiškinti, kodėl nebuvo atliktas vertinimas, ir kiti aktualūs su byla susiję klausimai. Pareiškėjas daro išvadą, kad turto vertinimas nežinant sklypo buvimo vietos yra neteisingas, o nuostolių vertinimo ataskaita yra galimai ne tos vietovės. Atsakovas pabrėžia, kad nesutinka su teismo nutartimi, neaiškių sklypų dalybomis neturint galutinio projekto, poveikio aplinkai ataskaitos, nematuojant sklypų, atliekant klaidinančius turto vertinimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas klaidingai nurodė, jog V. D. turi 0,9489 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, ir daro išvadą, kad teismas nagrinėjo ne su atsakovu susijusius klausimus.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas painioja du skirtingus dalykus – ypatingos svarbos projektą, kuris yra pagrindas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai vykdyti, ir patį statinio (statybos) projektą, kuris rengiamas jau įvykdžius žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir yra vienas iš pagrindų statytojo teisei įgyvendinti. Pareiškėjas remiasi Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir pabrėžia, kad Seimas 2011 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino projektą „Rail Baltica“ ypatingos valstybinės svarbos projektu bei patvirtino šį projektą įgyvendinančia institucija Ministeriją. Vyriausybė 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 patvirtino Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas), pagal kurį pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ginčo klausimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams yra susijęs su Specialiojo plano sprendiniais. Specialusis planas yra parengtas ir patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, atliekant visas įstatymuose nustatytas procedūras (taip pat ir plano viešinimą), jokių ginčų dėl Specialiojo plano teisėtumo nėra. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-892-415/2020, kurioje konstatuota, kad jokių pažeidimų Vyriausybei priimant 2017 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. 31 dėl specialiojo plano patvirtinimo nebuvo nustatyta. Atsakovas daro išvadą, kad teismas neturėjo vertinti Vyriausybės nutarimo Nr. 31 nuostatų atitikimo Konstitucijai, šio nutarimo ir Specialiojo plano atitikimo Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. IX-1154 nuostatoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad visi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu susiję dokumentai, taip pat ir grafinė medžiaga, yra pateikti į teismo nagrinėjamą administracinę bylą arba yra vieši. Žemės sklypų formavimo procedūra yra baigta, ji atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, dėl šios procedūros teisėtumo nėra jokių ginčų. Pareiškėjo teigimu, skundžiama teismo nutartimi neturėjo būti sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „LTG Infra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo palaikantis pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria patvirtintas Tarnybos direktoriaus Akto teisėtumas ir leista paimtą visuomenės poreikiams atsakovo V. D. nuosavybės teise valdomą Žemės sklypą įregistruoti valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus, sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikoje, kai ši žemė reikalinga ypatingos svarbos projektams įgyvendinti, nustato Žemės paėmimo įstatymas, kurio 6 straipsnyje yra reglamentuojama ginčų dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams nagrinėjimo tvarka. Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurias turi įvertinti teismas, priimdamas nutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo: 1) ar galioja Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas arba įstatymas dėl projekto pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu; 2) ar galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas patvirtinti specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą; 3) ar žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas buvo tinkamai pagal šio įstatymo reikalavimus informuoti apie žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą; 4) ar yra parengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas ir paimamo visuomenės poreikiams turto vertinimo ataskaita; 5) ar yra priimtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktas; 6) ar projektą įgyvendinanti institucija yra pervedusi žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte nurodytą atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.

Nagrinėjamo pobūdžio bylose valstybės institucija, atsakinga už ypatingos valstybinės svarbos projekto įgyvendinimą, su pareiškimu kreipdamasi į teismą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, turi pagrįsti, kad egzistuoja Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visuma. Atitinkamai, šios aplinkybės nustatymas (Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos egzistavimas) yra pakankamas pagrindas apygardos administraciniam teismui nutartimi patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą. Jei apygardos administracinis teismas nutartyje įvertina visas minėtas Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, konstatuodamas jų buvimą arba nebuvimą, laikytina, kad teismas nurodė motyvus, kuriais jis priėjo savo išvadas, t. y. tinkamai motyvavo nutartį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-29-415/2020).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ bei Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 31 patvirtinti specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą yra galiojantys teisės aktai, t. y. konstatavo Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų sąlygų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir nustatė, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, t. y. konstatavo Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą, taip pat nustatė, kad yra parengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas ir paimamo visuomenės poreikiams turto vertinimo ataskaita, t. y. konstatavo Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų sąlygų egzistavimą bei, kad yra priimtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktas, o projektą įgyvendinanti institucija yra pervedusi Akte nurodytą atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę sumą į notaro depozitinę

sąskaitą, t. y. konstatavo Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 ir 6  punktuose nustatytų sąlygų egzistavimą.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nurodė motyvus, kuriais priėjo savo išvadas ir teisės aktus, kuriais vadovavosi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra tinkamai pagrįsta ir motyvuota, teismas įvertino Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą. Atitinkamai, atsakovo atskirojo skundo argumentai, susiję su tuo, kad teismas vadovavosi įstatymais, kurie šioje byloje negali būti taikomi, nesurinko patikimų duomenų, atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalimi, proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl atmestini atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl pareiškėjo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų nedalyvavimo teismo posėdyje. ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais. Tačiau, kai tokio poreikio teismo manymu nėra, bylos proceso šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1485/2014). Iš šių teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, tačiau kiekvienu atveju neprivalo pripažinti administracinės bylos proceso šalies dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas tai padaryti neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pozicija buvo išreikšta pareiškime, atsakovas atskirajame skunde nenurodė, kaip jo teises ir teisėtus interesus paveikė atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų nedalyvavimas teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų nedalyvavimas bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme nesudaro pagrindo atsakovui tvirtinti, jog liko neįvertinti bylos įrodymai ar kad nebuvo galimybės išsiaiškinti apie ką vyksta bylos ginčas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nurodė, jog administracinėje byloje pateikė visus turimus įrodymus dėl aktų teisėtumo, kuriuos prašo teismo patvirtinti, taip pat išsamiai nurodė aplinkybes, jog teismas nutartimi patvirtintų aktų teisėtumą ir leistų įregistruoti juo paimamus visuomenės poreikiams žemės sklypus valstybės vardu ir pradėti žemės sklypus naudoti visuomenės poreikiams. Atsižvelgus į tai, atmestini atsakovo argumentai dėl pareiškėjo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų nedalyvavimo bylą nagrinėjant teisme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia atskirojo skundo teiginys dėl atsakovo 2020 m. birželio 15 d. prašymo neišnagrinėjimo. Kaip matyti iš atsakovo minimo prašymo, jame V. D. nesutinka su teismo nutartimi ir įpareigojimu parašyti atsiliepimą į pareiškėjo pareiškimą, taip pat pateikti teismui prašymai, susiję su pakartotiniu Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto II-os dalies viešinimu, supažindinimu su Aktu, Akto pasirašymu, visuomenės informavimu apie projekto II-ą dalį, ginčo sprendimu taikiu (mediacijos) būdu. Pažymėtina, kad atsakovas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kurio metu turėjo galimybę pasisakyti, iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas aiškinosi ir vertino atsakovo informavimo apie žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą tinkamumą, nustatė, kad Aktą atsakovas turėjo galimybę pasirašyti ir pasibaigus karantinui, tačiau iki teismo posėdžio to nepadarė, o jo pozicija nagrinėjamoje byloje rodo, kad ir neketino to daryti.

Atsakovas atskirajame skunde išreiškia savo nesutikimą su Žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams, kvestionuoja Akto teisėtumą, taip pat nepritaria Žemės paėmimo įstatyme įtvirtintam kompensacijos mechanizmui. Kaip minėta, šioje administracinėje byloje sprendžiant dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti baigtinį sąrašą aplinkybių, įtvirtintų Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Todėl atsakovo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, jo manymu pagrindžiančios Akto neteisėtumą: nebuvo kelių statybos ir rekonstrukcijos projekto viešinimo, kelių statybos ir rekonstrukcijos poveikio aplinkai ataskaitos, nėra paties automobilių kelių statybai

ir rekonstrukcijai projekto, pirmosios instancijos teismui nustačius Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytų aktų galiojimą, neturėjo reikšmės Akto teisėtumo tvirtinimui. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, atmestini atsakovo atskirojo skundo argumentai, susiję su teisingo atlyginimo už atsakovo turtą klausimais, kadangi teismas, priimdamas nutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, tokių klausimų nesprendžia. Atsakovo atskirojo skundo argumentai, susiję su Žemės sklypo vertinimu, nuostolių atlyginimu, pirmosios instancijos teismui atidėjus pareiškimo dalies dėl atlyginimo dydžio nustatymo už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį, neturi reikšmės sprendžiant dėl atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria šie klausimai nebuvo nagrinėti, teisėtumo. Atsakovas atskirajame skunde nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kodėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, įtvirtinančia nuostatą, jog apygardos administracinis teismas, priėmęs nutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, toliau nagrinėja ginčą dėl kitų projektą įgyvendinančios institucijos pareiškime, žemės savininko ir (ar) kito naudotojo atsiliepime nurodytų klausimų, tarp jų ir dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę, pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė byloje esant Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą sąlygą, kadangi yra galiojantis Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. XI-1612, kuriuo projektas „Rail Baltica“ pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Pažymėtina, kad Žemės paėmimo įstatyme, taip pat ir jo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinti ypatingos valstybinės svarbos projekto teisiniai santykiai, bet ne atskirų paties statinio (statybos) projektų, rengiamų jau įvykdžius žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, pripažinimo ypatingos svarbos. Todėl atmestini atsakovo atskirojo skundo argumentai, jog aptariamu Seimo nutarimu nebuvo pripažintas ypatingos svarbos kelių statybos ir rekonstrukcijos projektas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nepagrindžia savo atskirojo skundo teiginių, jog teismas nagrinėjo ne su atsakovu susijusius klausimus, kadangi, kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2020 m. sausio 9 d. išrašo, Žemės sklypas priklausė nuosavybės teise V. D..

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nurodė motyvus, kuriais priėjo savo išvadas, ir teisės aktus, kuriais vadovavosi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atskirojo skundo argumentus, kad teismas netinkamai taikė įstatymo normas, nesirėmė faktais, netikrino jų atitikimo realybei. Atsakovas atskirajame skunde nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos (ar dalis jų) nagrinėjamu atveju neegzistavo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tenkinti atsakovo atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. D. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti

nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22438 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. A-1593-492/2020Teisminio proceso Nr. . 3-61-3-03532-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. liepos 10 d. buvo pažeidžiama jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo, kad jis buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, teisę pasivaikščioti kiemelyje turėjo tik vieną valandą per dieną. Kamerose tualetai iš esmės nebuvo

atskirti nuo bendros kamerų erdvės. Kameros buvo vėdinamos nepakankamai, jose buvo blogas kvapas dėl kalinamų asmenų rūkymo ir sklindančio blogo kvapo iš tualetų kalinamiems asmenims naudojantis tualetu. Kamerų būklė buvo bloga, t. y. jose buvo drėgna, šalta, kamerų apšvietimas buvo prastas. Čiužiniai, patalynė buvo blogos būklės ir nešvarūs. Rūbus skalbti reikėjo rankomis šaltu vandeniu kameroje esančioje kriauklėje, nes nebuvo karšto vandens. Pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat buvo maži (nuo 6 kv. m iki 8 kv. m), juose trūko vietos mankštai ir (ar) sportavimui. Naudotis dušu buvo galima tik kartą per 7 dienas 10 minučių, buvo įrengti tik du dušų purkštuvai, todėl pareiškėjas dažnai nespėdavo nusiprausti. Maistas buvo gaminamas ir teikiamas blogomis sąlygomis, taip pat buvo nekokybiškas, jo pareiškėjas gaudavo nepakankamai. Lukiškių TI-K nebuvo išduodami rūbai ir avalynė atsižvelgiant į metų laiką, dėl to pareiškėjas buvo kalinamas be reikalingos avalynės ir rūbų. Lukiškių TI-K buvo uždraustos šiltos antklodės, dėl to pareiškėjas naktimis jautė šaltį, o tai trukdė poilsį. Taip pat buvo nepakankamai išduodama tualetinio popieriaus, o papildomo tualetinio popieriaus už asmenines lėšas pareiškėjas įsigyti negalėjo, nes to padaryti neleido. Artimiesiems tualetinį popierių perduoti buvo draudžiama. Būtiniausi higienos reikmenys (dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi putos ir (ar) pasta) nemokamai nebuvo išduodami, šiuos reikmenis artimiesiems perduoti pareiškėjui buvo uždrausta, todėl pareiškėjas negalėjo laikytis vyrui būtinos asmeninės kasdienės higienos. Iš pareiškėjo Lukiškių TI-K buvo atimtos jo socialinės ekonominės kalinamojo teisės, nes artimiesiems buvo uždrausta perduoti jam maistą, siuntinius. Ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir (ar) sutuoktine taip pat buvo uždrausti, nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai, kuriuose pareiškėjas būtų galėjęs praleisti laiką su sužadėtine ir (ar) sutuoktine. Telefoniniai skambučiai, pašto paslaugos pareiškėjui nebuvo apmokamos, o tai neleido ir trukdė jam palaikyti adekvačius ryšius su „išoriniu pasauliu“ ir toks ryšys nutrūko. Lukiškių TI-K sveikatos priežiūra buvo organizuojama blogai, kadangi ne visi būtini medikamentai buvo išduodami nemokamai. Pareiškėjas nebuvo įdarbintas, negavo darbo užmokesčio, todėl negalėjo reikalingų medikamentų nusipirkti.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 29 d. Laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

5. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad nėra pagrindo remtis atsakovo atstovo pateiktomis kamerų nuotraukomis, kadangi nėra aišku, kokios kameros nufotografuotos (nufotografuotos ne jo kameros). Pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateikti patikrinimo aktai yra neaktualūs ginčui.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas atlyginimo. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad žalą patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. liepos 10 d., tačiau atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 21 d. ir nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. birželio 29 d. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo informacija apie pareiškėjos kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K. Šis laikotarpis laikytinas ginčo laikotarpiu.

8. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 sausio 21 d. ir nuo 2016 m. kovo 3 d. iki birželio 29 d.) Lukiškių TI-K kalint iš viso 118 parų, iš jų 13 parų pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą 3,6 kv. m ploto reikalavimą ir 5 paras buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto kameroje).

9. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, taip pat asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Kameroje Nr. 386, kurioje pareiškėjas kalėjo 2016 m. sausio 14 d., sanitarinio mazgo patalpa, kaip atskira kabina, buvo įrengta 2012 m. Kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2016 m. sausio 16 d. ir 2016 m. kovo 14 d., kameroje Nr. 254, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 20 d., ir kameroje Nr. 256, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 15 d., sanitarinio mazgo patalpa, kaip atskira kabina, buvo įrengta 2013 m. Taigi tam tikru laikotarpiu buvo visiškai užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau, kaip minėta, kitose kamerose buvę sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atitverti 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Pateiktos byloje atsakovo atstovo nuotraukos, kuriose matomos užuolaidos, nepatvirtina, jog užuolaidos buvo įrengtos ginčo laikotarpiu (2016 m.) visose pareiškėjo kalėtose kamerose, kadangi nėra aiškus šių nuotraukų padarymo laikas ir vieta. Tad šiuo atveju Lukiškių TI-K neįrodė, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo kamerose aptariamu ginčo laikotarpiu buvo atitverti užuolaidomis. Todėl atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dalyje kamerų naudojosi sanitariniu mazgu (tualetu), kuris buvo atskirtas tik pertvara, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalint kamerose Nr. 258, Nr. 382, Nr. 320, Nr. 264, Nr. 317, Nr. 107, Nr. 255, Nr. 113, Nr. 115 su kitais asmenimis (iš viso 61 parą) buvo pažeista.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktus, aktualius ir ginčo laikotarpiui, ir būtent susijiusius su dalimi kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pateikti neaktualūs ginčui patikrinimo aktai. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. kamerose Nr. 117, Nr. 256, 386, Nr. 258, Nr. 256, Nr. 113, patikrinimo metu higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Iš atsakovo atstovo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-39 matyti, kad būtent ginčo laikotarpiu pareiškėjo kamera Nr. 115 buvo patikrinta ir nustatyta, kad ji neatitinka galiojančių higienos normų reikalavimų dėl oro temperatūros režimo nesilaikymo, pažeidimą įpareigota pašalinti iki 2016 m. sausio 29 d., pažeidimas buvo pašalintas ir jau 2016 m. kovo 15 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-379 kameroje Nr. 115 higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Remiantis šiomis aplinkybėmis pareiškėjo skunde dėstomi argumentai apie tai, kad kamerose buvo drėgna ir šalta, jos buvo blogos būklės, apšvietimas kamerose buvo blogas vertintini kaip neįrodyti. Visgi teismas pažymėjo, kad iš prie atsiliepimo pateiktų patikrinimo aktų matyti, jog Lukiškių TI-K buvo pelėsio ir perteklinės drėgmės problema, nes ne kartą nustatytas vizualiai matomas pelėsis. Lukiškių TI-K visų pareiškėjo kamerų patikrinimų aktų, aktualių ginčo laikotarpiui, nepateikė, todėl, taikydamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę tokio pobūdžio kaip ši bylose, teismas darė išvadą, jog atsakovo atstovas neįrodė visų kamerų atitikties higienos normų reikalavimams pelėsio, drėgmės aspektais. Taigi pareiškėjo skunde dėstomas faktines aplinkybes apie tai, kad dalyje kamerų buvo drėgna bei ant lubų ir sienų buvo pelėsių požymių, jos buvo blogos būklės, teismas vertino kaip įrodytas. Teismas kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatė.

11. Teismas apibendrindamas pažymėjo, kad nustatyta, jog: i) pareiškėjas 13 parų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m ploto reikalavimą ir 5 paras buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį; ii) 61 parą buvo pažeista ir pareiškėjo teisė į privatumą jam kalint kamerose Nr. 258,

Nr. 382, Nr. 320, Nr. 264, Nr. 317, Nr. 107, Nr. 255, Nr. 113, Nr. 115 su kitais asmenimis. Įvertintina ir perteklinės drėgmės bei pelėsio problema dalyje kamerų.

12. Teismo vertinimu, nustatyti pažeidimai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, Lietuvoje esančias pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (ploto trūkumas, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo).

III.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos kalinimo sąlygų neigiamo poveikio mastui, intensyvumui, pobūdžiui ir laipsniui nustatyti. Be to, pažymėtina, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, t. y. valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus analogiškus nepatogumus. Todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. liepos 10 d. atlyginimo. Visgi pagal atsakovo atstovo byloje pateiktus duomenis, kuriais nėra pagrindo abejoti, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 29 d. (b. l. 14–15) (toliau – ir ginčui aktualus laikotarpis).

16. Pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui 400 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus pažeidimus: kalinimą per mažo ploto sąlygomis, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) pažeidimą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, vertino ir tai, kad dalyje kamerų buvo perteklinės drėgmės ir pelėsio problema.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (po reorganizavimo Lukiškių TI-K teises ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nepaisant to, kad atsakovo atstovas prašo panaikinti visą teismo sprendimą, iš apeliacinio skundo turinio yra akivaizdu, kad atsakovo atstovo skundžia tik tą teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į atsakovo atstovo paduoto apeliacinio skundo ribas, t. y. tikrinama tik ta teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjo skundas iš dalies.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotą ir jose kalėjų asmenų skaičių (b. l. 14–15), konstatuoja, kad pareiškėjui tekęs plotas minėtais laikotarpiais kamerose 13 parų neatitiko nacionalinės teisė aktų reikalavimų, t. y. pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto (pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.). Iš minėtų 13 parų pareiškėjui 5 paras kamerose teko mažiau kaip 3 kv. m ploto, be kita ko, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), dėl ko, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (b. l. 14–15, 133–138), pripažįsta, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčui aktualiu laikotarpiu naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) kamerose, kuriose jis nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir nebent užuolaida), buvo pažeista. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančiu juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad toks pažeidimas truko ne trumpiau kaip 61 parą. Dėl pažeistos teisės į privatumą yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.

20. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikru metu buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis (pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p., Konvencijos 3 str.), taip pat buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl nustatytų pažeidimų. Įvertinusi pareiškėjo teisės kalėti tinkamomis ploto sąlygomis ir teisės į privatumą pažeidimų pobūdį (iš esmės tai sunkūs pažeidimai) ir nustatytą jų trukmę, taip pat atsižvelgusi, kad atsakovo atstovas apeliaciniu skundu neneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog dalyje pareiškėjo kamerų buvo ir per didelės drėgmės bei pelėsio problema, kuri, neabejotina, taip pat turėjo įtakos pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti skundžiamu teismo sprendimu pareiškėjui priteistą 400 Eur sumą jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Atsakovo atstovas jokių įtikinamų argumentų, kad būtų pagrindas daryti kitokią išvadą, nenurodė.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Todėl

pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22441 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-4449-525/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00111-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šaulių rūmų 2020 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritoriniam skyriui ir

trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei Naujosios Akmenės autobusų parkas dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. N. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Šiaulių teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. SD-4-110 „Dėl UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas prašymo“ (toliau – ir Sprendimas), grąžinti klausimą spręsti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. sausio 3 d. UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas (toliau – ir darbdavys) gavo Sprendimą, kuriuo atsakovas išdavė sutikimą nutraukti su darbuotoja J. N. 1998 m. balandžio 1 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 148. Pareiškėja, susipažinusi su skundžiamu Sprendimu, manė, kad jis yra priimtas formaliai nukopijuojant darbdavio UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas šablonišką raštą, jokios informacinės reikšmės neturinčius priedus, nepatikrinus šių duomenų patikimumo. Atsakovas leido atleisti asmenį, kuris nurodė argumentus dėl to, kad dirba nuo 1998 m., kad jam iki šio pareiškimo buvo daromas spaudimas rašyti pareiškimą savo noru būti atleistam iš darbo, kad darbuotoja yra įmonėje veikiančios profesinės sąjungos pirmininkė, kuri išrinkta darbuotojų atlikti pareigas dėl viso darbuotojo kolektyvo teisių gynimo, kuri nurodė, jog apskritai negali gauti objektyvios informacijos apie ketinamus atlikti įmonės pertvarkymus, tuo diskriminuojant ne tik pačią darbuotoją, bet diskriminuojant ir žeminant bendrovėje veikiantį socialinį partnerį – profesinę sąjungą. Pareiškėja atsakovui pateikė tai patvirtinančius dokumentus, kurie liudija esant ginčą dėl profesinės sąjungos bei atstovų diskriminavimo suteikiant konsultavimą, informavimą. Atsakovas sutikimą išduoti turi teisę tik gavęs išsamius duomenis, kurie paneigtų, kad pareiškėja atleista darbdavio iniciatyva tuo metu, kai eina profesinės sąjungos pirmininkės pareigas ne dėl šių pareigų ir vykdomų funkcijų. VDI Sprendime formaliai remiasi Akmenės rajono savivaldybės administracijos raštu Nr. S-1625 „Dėl UAB Naujosios Akmenės autobusų parkui keliamų lūkesčių“, keleivinio kelių transporto kontrolieriaus pareiginiais nuostatais, parko veiklos valdymo struktūra, paslaugų teikimo sutartimi. Tačiau UAB Naujosios Akmenės autobusų parko savininkas ir yra Akmenės rajono savivaldybė, šie du juridiniai asmenys turi vieną interesą – darbdavio ir įmonės akcininko interesą didinti pelnus, šie asmenys yra darbdavys viename. Būtent darbdavio pateikti dokumentai ir patvirtina, kad bendrovė siekia atlikti pertvarkymus ir atleisti darbuotojus, todėl profesinės sąjungos pirmininkė nuolat teikia prašymus suteikti pilną informaciją apie ketinamus atleisti asmenis, apie būsimas pertvarkas. Tai susiję su jos tiesiogiai einamomis profesinės sąjungos pirmininkės pareigomis, nuolat teikiamomis pretenzijomis. Profesinės sąjungos kiti nariai atsakovui pateikė nuomonę bei išsakė motyvus, kodėl jie vertina šiuos darbdavio veiksmus kaip diskriminacinius, tačiau papildoma dokumentacija net nepareikalauta, formaliai nurodant, jog iki tol nebuvo jokių skundų ar ginčų dėl diskriminavimo. Toks VDI elgesys vertintinas kaip šališkas bei absoliutus silpnesnės darbo teisinių santykių šalies interesų nepaisymas. Darbo teisės principai, konvencijos, tarptautinės sutartys, kurios privalomos ir VDI, darbdaviui, kitiems subjektams, visuotinai žinoma taisyklė, jog įrodymus dėl konkrečių pertvarkymų, dėl viršvalandžių, dėl realaus lėšų sutaupymo, dėl informacijos socialiniams partneriams suteikimo, dėl patalpų profesinei sąjungai suteikimo ar atsisakymo motyvų privalo pateikti darbdavys. Šie dokumentai turėjo būti išreikalauti, šalys apklaustos, išklausytos šalių nuomonės, sudaryta teisė užduoti klausimus, ir tik gavus visą ginčui spręsti medžiagą, galimas priimti sprendimas.

3. Atsakovas VDI Šiaulių teritorinis skyrius atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu. 4. Nurodė, kad VDI Šiaulių skyriaus vyriausioji darbo inspektorė D. M. (toliau – ir vyr. darbo

inspektorė), išanalizavusi UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas prašymą, gautus dokumentus bei kitą

informaciją, pateikė siūlymą duoti darbdaviui sutikimą atleisti iš darbo pareiškėją pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tokią išvadą vyr. darbo inspektorė priėmė įvertinusi galiojantį teisinį reglamentavimą ir nuosekliai vystomą teismų praktiką, t. y. ar siūlyti suteikti sutikimą dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo buvo sprendžiama vertinant, ar pareiškėjos atleidimas nėra susijęs su pareiškėjos vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, ar ji nediskriminuojama dėl jos vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Darbdavys nurodė, kad įmonės savininko Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2019 m. birželio 28 d. raštu Nr. S-1625 „Dėl UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas keliamų lūkesčių“ jis įpareigotas optimizuoti bendrovės veiklą, siekiant išgryninti veiklas, atsisakyti nepagrindinių veiklų arba didinti jų pelningumą, efektyvinti pagrindines veiklas ir mažinti jų nuostolingumą. Todėl planuojama pakeisti įmonės struktūrą ir etatų sąrašą. Pakeitimu būtų naikinamos tekintojo, kontrolierės pareigybės, kitų pareigybių skaičius mažinamas perskirstant funkcijas. Darbdavio teigimu, žymiai efektyvesnis kontrolės vykdymas būtų paslaugas perkant Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, darbdavys mokėtų mažiau nei dabar mokamas atlyginimas pareiškėjai. Darbdavys pažymėjo, kad įmonės struktūros pakeitimas ir dėl to numatomas pareiškėjos darbo sutarties nutraukimas nėra niekuo susijęs su pareiškėjos vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotoja nediskriminuojama dėl jos vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Pareiškėja nurodė, kad jai buvo daromas spaudimas rašyti pareiškimą išeiti iš darbo savo noru, kad ji atleidžiama iš darbo dėl nuolat teikiamų pretenzijų darbdaviui dėl darbo teisės normų laikymosi. Tačiau tokie jos teiginiai nebuvo paremti jokiais kitais tirtais dokumentais ar informacija. Tai, kad pareiškėja aktyviai dalyvauja profesinės sąjungos veikloje, išreiškia nuomonę, yra principinga, nesudaro pagrindo pripažinti, jog darbo santykių nutraukimas kaip nors susijęs su pareiškėjos veikla profesinėje sąjungoje. Pažymėjo, kad už darbo organizavimą atsako darbdavys, todėl darbuotojo darbo panaudojimas yra darbdavio prerogatyva. VDI negali priimti darbdavio veiklos tikslams įgyvendinti skirtų sprendimų ar vertinti tokių sprendimų pagrįstumo, taip pat negali vertinti ekonominių priežasčių nulemto darbuotojų skaičiaus mažinimo tikslingumo ir pagrįstumo, nes tai peržengtų institucijos kompetencijos ribas. Visais atvejais sprendžiant darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų atleidimo iš darbo klausimą turi būti užtikrinamas įmonės, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansas. Pagal turėtą informaciją ir įrodymus, įvertinus aplinkybių visumą, nenustatyta, kad pareiškėjos atleidimas yra kaip nors susijęs su jos naryste ar veikla profesinėje sąjungoje. Šios išvados pagrindu buvo priimtas pagrįstas Sprendimas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu.

6. Atsiliepime nurodė, kad UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas, kreipdamasis į VDI Šiaulių teritorinį skyrių, pateikė argumentuotą prašymą su patvirtinančiais dokumentais, kad pareiškėjos atleidimas nėra niekuo susijęs su jos vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla ar naryste profesinėje sąjungoje, todėl VDI teritorinio skyriaus vadovas negalėjo nesuteikti sutikimo nutraukti darbo sutartį su pareiškėja. Pareiškėja savo patikslintame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie paneigtų objektyvų UAB Naujosios Akmenės autobusų parko poreikį keisti bendrovės struktūrą bei etatų sąrašą, siekiant efektyvinti ir optimizuoti bendrovės veiklą, mažinti veiklos nuostolį. Bendrovės veikla yra nuostolinga ir ją dotuoja jos savininkas Akmenės rajono savivaldybė, todėl natūralu, kad UAB Naujosios Akmenės autobusų parkui pateiktame savininko Akmenės rajono savivaldybės lūkesčių laiške yra nurodyta optimizuoti bendrovės veiklą siekiant išgryninti veiklas, atsisakyti nepagrindinių veiklų arba didinti jų pelningumą, išvengiant kryžminio finansavimo, kai nuostolingos veiklos rezultatas dengiamas pelningos veiklos rezultatu, efektyvinti pagrindines veiklas ir mažinti jų nuostolingumą. Valstybės mastu, siekiant padaryti efektyvų keleivinio kelių transporto kontrolės mechanizmą ir maksimaliai kontroliuoti visus maršrutus ir autobusų vairuotojus, yra sukurta alternatyvi, įmonės darbuotojų (kontrolierių) vykdomai kontrolei, kontrolės procedūra. UAB Naujosios Akmenės autobusų parko teigimu, už žymiai efektyvesnį autobusų vairuotojų-konduktorių patikrinimą, kontrolės paslaugas pirkdama Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas mokėtų mažiau nei darbuotojai kontrolierei. Tokiu būdu UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas pasiektų savininko Akmenės rajono savivaldybės lūkesčių laiške nurodytus tikslus. Akivaizdu, kad šios priežastys nėra susijusios su pareiškėjos vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla ar naryste profesinėje sąjungoje. Pareiškėja nenurodo

jokių argumentų, paneigiančių objektyvias bendrovės veiklos optimizavimo, siekiant veiklos efektyvumo priežastis, nulėmusias poreikį panaikinti kontrolierės pareigybę. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos nurodytos priežastys nepagrindžia, kad inicijuojamas pareiškėjos darbo sutarties nutraukimas turi kokį nors ryšį su pareiškėjos vykdoma veikla. Pats faktas, kad pareiškėja yra profesinės sąjungos pirmininkė, nereiškia, kad jos atleidimas yra susijęs su jos vykdoma veikla. Taip pat raginimo rašyti pareiškimą nutraukti darbo sutartį savo noru nebuvo. Teigė, kad pati informavimo konsultavimo procedūra, netgi jei jos metu būtų padaromi pažeidimai, savaime neįrodytų, kad inicijuotas profesinės sąjungos organo darbo sutarties nutraukimas yra susietas su jo vykdoma veikla. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovas neišsiaiškino visų aplinkybių ir sprendimą priėmė formaliai, yra visiškai nepagrįsti, kadangi atsakovas, priimdamas sprendimą, prašė ir gavo UAB Naujosios Akmenės autobusų parko darbuotojų profesinės sąjungos ir pačios pareiškėjos nuomonę dėl svarstomo klausimo su visais ją pagrindžiančiais dokumentais. Taip pat atsakovas prašė papildomos informacijos ir iš UAB Naujosios Akmenės autobusų parko. Atsakovas išnagrinėjo prašymą visapusiškai, gavęs visų šalių nuomonę ir dokumentus. Atsakovo sprendimas yra teisingas, motyvuotas, priimtas remiantis aktualia teismų praktika, todėl naikinti jį nėra jokio pagrindo.

II.

7. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas, vadovaudamasis Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi į VDI Šiaulių teritorinį skyrių su 2019 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. S-165 „Dėl sutikimo atleisti bendrovės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkę“, kuriuo prašė leisti pradėti darbo sutarties nutraukimo procedūrą ir duoti sutikimą atleisti pareiškėją iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės.

9. Pareiškėja ir UAB Naujosios Akmenės autobusų parko profesinės sąjungos komitetas, atsakydami į VDI Šiaulių teritorinio skyriaus 2019 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. SD-4-14708, pateikė nuomones su dokumentais VDI Šiaulių teritoriniam skyriui. UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas, atsakydamas į VDI Šiaulių teritorinio skriaus 2019 m. gruodžio 3 d. prašymą, nurodė, kad pagal Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą ketina nutraukti darbo sutartį su pareiškėja bei informavo, jog bendrovėje laisvų darbo vietų nėra.

10. VDI Šiaulių teritorinio skyriaus vyriausioji darbo inspektorė 2020 m. sausio 3 d. pateikė išvadą Nr. 4VD-1 „Dėl UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas prašymo suteikti sutikimą atleidžiant iš darbo bendrovės profesinės sąjungos pirmininkę J. N.“ (toliau – ir Išvada), kuria pasiūlyta bendrovei išduoti sutikimą atleisti pareiškėją. Atsakovas 2020 m. sausio 3 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SD-4-110, kurio pagrindas buvo Išvada.

11. Teismas pažymėjo, kad administraciniuose teismuose Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka gali būti ginčijami tik VDI teritorinio skyriaus vadovo priimti sprendimai, ir tik tuo aspektu, ar darbdavio siekis atleisti darbuotoją ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje.

12. Teismas nurodė, jog VDI teritorinio skyriaus vadovas, priimdamas sprendimą, privalo įvertinti tik tai, ar darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla nėra tas veiksnys, kuris nulėmė darbdavio apsisprendimą tokį darbuotoją atleisti. Ginčų, kilusių iš Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų, nagrinėjimas priskirtinas bendrosios instancijos teismų kompetencijai.

13. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl VDI Šiaulių teritorinio skyriaus skundžiamu sprendimu siekiamo atleisti darbuotojo nediskriminavimo, t. y. ar VDI Šiaulių teritorinis skyrius, nuspręsdamas suteikti sutikimą atleisti pareiškėją, vertino, ar darbdavio išdėstyti atleidimo argumentai nėra susiję su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje, ir ar darbuotoją atleisti siekiama ne dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos.

14. Iš VDI Šiaulių teritorinio skyriaus pateiktos Išvados turinio, be kita ko, nustatyta, jog VDI darbo inspektorė, išanalizavusi darbdavio pateiktą prašymą dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš darbo bei patikslintą informaciją, profesinės sąjungos bei darbuotojo nuomones su pateiktais priedais, nenustatė, kad darbo sutarties nutraukimas su darbuotoja yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla profesinėje veikloje. Iš pateiktų bendrovės duomenų nustatyta, kad bendrovė planuoja struktūrinius pertvarkymus ir tai ją įpareigoja daryti steigėjas. Be to, Išvadoje nurodyta, kad į VDI teritorinį skyrių nei darbuotoja, nei bendrovės profesinė sąjunga dėl darbdavio psichologinio spaudimo, mobingo ar kitų, kaip darbuotojų atstovės teisių, pažeidimų ir pan., nesikreipė. Nebuvo nustatyta aplinkybių, jog dėl darbuotojos vykdomos veiklos profesinėje sąjungoje jai buvo sudarytos nepalankios darbo sąlygos ar buvo apribotos kokios nors teisės, kad kitiems bendrovės darbuotojams buvo suteiktas tam tikras pranašumas prieš darbuotoją. Bendrovės direktorius kreipėsi į bendrovės profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo nutraukti darbo santykius ir gavo 2019 m. gruodžio 19 d. atsakymą, pasirašytą profesinės sąjungos komiteto šešių narių, kurį su 2019 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. S-200, pateikė VDI. Profesinės sąjungos komiteto keliamas klausimas dėl to, kad profesinė sąjunga nėra informuota apie galimus struktūrinius pertvarkymus bendrovėje, kad profesinei sąjungai nėra suteikiamos patalpos, sudaro darbo ginčų klausimą, kuris nagrinėjamas darbo ginčams nustatyta tvarka. Taip pat darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrų laikymosi, darbdavio lokalinių teisės aktų vykdymo klausimais nepasisako, nes tai sudaro individualų darbo ginčą dėl teisės, kuris nagrinėjamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka.

15. Byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtino, jog UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas 2019 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą dėl sutikimo nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, remdamasis savininko Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2019 m. birželio 28 d. raštu Nr. S-1625 „Dėl UAB Akmenės autobusų parkui keliamų lūkesčių“, kuriame nurodyta optimizuoti bendrovės veiklą siekiant išgryninti veiklas, atsisakyti nepagrindinių veiklų arba didinti jų pelningumą, išvengiant kryžminio finansavimo, kai nuostolingas veiklos rezultatas dengiamas pelningos veiklos rezultatu, efektyvinti pagrindines veiklas ir mažinti jų nuostolingumą, šie tikslai UAB Naujosios Akmenės autobusų parkui privalomi ir negali būti nepasiekti. Darbdavys nurodė, kad siekdamas šių tikslų planuoja pakeisti bendrovės struktūrą ir etatų sąrašą, pakeitimu būtų naikinamos tekintojo, kontrolierės pareigybės, kitų pareigybių skaičius būtų mažinamas perskirstant funkcijas.

16. Be to, UAB Akmenės autobusų parkas prašymą dėl sutikimo nutraukti darbo sutartį su pareiškėja grindė tuo, kad pareiškėjos pareigos yra numatytos keleivinio kelių transporto kontrolieriaus pareiginiuose nuostatuose. Iš esmės pagrindinės ir vienintelės jos pareigos yra kontroliuoti ir tikrinti autobusų vairuotojų-konduktorių darbą. Tokia autobusų vairuotojų-konduktorių darbo kontrolės procedūra yra neefektyvi, neužtikrinanti realios kontrolės ir yra brangesnė nei tokią paslaugą galima įsigyti rinkoje. Taip pat, UAB Akmenės autobusų parkas nurodė, kad siekiant padaryti efektyvų keleivinio kelių transporto kontrolės mechanizmą ir maksimaliai kontroliuoti visus maršrutus ir autobusų vairuotojus yra sukurta kontrolės procedūra, kuri yra patvirtinta 2016 m. sausio 20 d. susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-13(1.5E) „Dėl keleivinio kelių transporto kontrolės nuostatų“. Pagal šią tvarką bet kurioje Lietuvos vietoje, bet kuriuo metu, taip pat ir keliose vietose vienu metu, pagal paslaugų sutartį paslaugas teikianti įmonė, turinti kontrolierius, gali patikrinti autobusų vairuotojus-konduktorius, bilietų pardavimą keleiviams, siuntų bei bagažų vežimą ir pan., t. y. atlikti visas pareiškėjos pareigas. UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas, kol pareiškėja atliko kito darbuotojo funkcijas, buvo laikinai sudariusi paslaugų sutartį su UAB „Dorsimus“, pagal kurią tiekėjas laikinai vykdė pareiškėjos funkcijas, už kurias mokėjo mažiau nei pareiškėjai ir buvo žymiai efektyvesnis autobusų vairuotojų-konduktorių patikrinimas.

17. Teismas nusprendė, kad atsakovas VDI Šiaulių teritorinis skyrius, pagal jam pateiktą informaciją ir įrodymus, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjos atleidimas nėra susijęs su jos veikla profesinėje sąjungoje, kadangi atsakovui buvo pateikti duomenys dėl planuojamos darbdavio struktūros ir etatų sąrašo pakeitimo (naikinant kontrolierės pareigybę) bei nurodyta, jog minėta autobusų vairuotojų-konduktorių darbo kontrolės procedūra yra neefektyvi, neužtikrinanti realios kontrolės ir yra brangesnė nei tokią paslaugą galima įsigyti rinkoje. Pažymėta, kad iš VDI Šiaulių teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 3 d. pateiktos išvados Nr. 4VD-1 „Dėl UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas prašymo suteikti sutikimą atleidžiant iš darbo bendrovės profesinės

sąjungos pirmininkę J. N.“ matyti, jog VDI Šiaulių teritorinis skyrius, nuspręsdamas suteikti sutikimą atleisti pareiškėją, įvertino, kad darbdavio išdėstyti atleidimo argumentai nėra susiję su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje, ir kad darbuotoją atleisti siekiama ne dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos.

18. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog ji dėl aktyvios veiklos profesinės sąjungos veikloje būtų diskriminuojama. Teismas šiuo atveju sutiko su atsakovo pozicija, jog vien bendro pobūdžio teiginiai, jog darbuotoja dalyvauja profesinės sąjungos veikloje, reiškia savo nuomonę, yra principinga, negali būti vertinami kaip pagrindas pripažinti, jog darbuotojos atžvilgiu taikomas darbo santykių nutraukimas kaip nors susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje. Pažymėta, kad už darbo organizavimą atsako darbdavys, todėl darbuotojo darbo panaudojimas yra darbdavio prerogatyva.

19. Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad darbuotojai ar jų atstovai savo iniciatyva arba Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo prašymu turi teisę pateikti savo nuomonę. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas, gavęs darbdavio motyvuotą prašymą, apie tai informuoja darbuotojų atstovaujamąjį organą ir patį darbuotoją, dėl kurio pateiktas prašymas, ir nustato ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą darbuotojų atstovų ir paties darbuotojo nuomonei pateikti. VDI Šiaulių teritorinis skyrius 2019 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į UAB Naujosios Akmenės autobusų parką su raštu Nr. SD-4-14708, kuriuo prašė pateikti pareiškėjos ir UAB Naujosios Akmenės autobusų parko profesinės sąjungos komiteto nuomones šiuo klausimu. Taip pat, VDI Šiaulių teritorinis skyrius 2019 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į UAB Naujosios Akmenės autobusų parką su prašymu patikslinti 2019 m. lapkričio 15 d. prašymą ir nurodyti, pagal kokį Darbo kodekso straipsnį ketina atleisti pareiškėją, ar nėra darbovietėje laisvos darbo vietos, į kurią galėtų būti perkelta darbuotoja. Taigi, teisėjų kolega nusprendė, jog atsakovas laikėsi Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatų procedūrinių reikalavimų ir visapusiškam bei objektyviam pareiškėjos darbdavio prašymo (suteikti sutikimą atleisti pareiškėją) išnagrinėjimui paprašė pareiškėjos ir profesinės sąjungos nuomonių. Šios nuomonės su papildomais dokumentais gautos ir įvertintos VDI Šiaulių teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 3 d. išvadoje Nr. 4VD-1 „Dėl UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas prašymo suteikti sutikimą atleidžiant iš darbo bendrovės profesinės sąjungos pirmininkę J. N.“.

20. Teismas nenustatė, jog atsakovas skundžiamu sprendimu būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Skundžiamas sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Sutikimo atleisti pareiškėją pagrindai yra nurodyti VDI Šiaulių skyriaus Išvadoje, priimdamas sprendimą atsakovas šia Išvada rėmėsi pagrįstai. Išvada yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis, todėl procedūrinio pobūdžio pažeidimų nebuvo padaryta.

21. Teismas nusprendė, jog atsakovo Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

22. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

III.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

24. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, perkeldamas įrodinėjimo naštą diskriminuojamam asmeniui (pareiškėjai), padarė esminį procesinį pažeidimą ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neteisingai išsprendė bylą. Taip pat teismas, nemotyvuodamas sprendimo pagal antidiskriminacines nuostatas, netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neteisingai išsprendė bylą. Pirmosios instancijos teismas nevertino faktų, susijusių su pareiškėjos veikla profesinėje sąjungoje, nevertino, kad darbdavys, naudodamasis dominuojančia padėtimi,

diskriminuoja pareiškėją ir profesinę sąjungą. 25. Pareiškėja pažymi, kad darbdavio žinioje yra pareiškėjos raštai, žodinės pastabos, kur pareiškėja,

atstovaudama profesinės sąjungos narių interesams, teikia prašymus darbdaviui, kritiškai pasisako apie įstaigos, kurioje dirba, veiklą, bei kurie liudija esant ginčui dėl profesinės sąjungos ir jos atstovų diskriminavimo suteikiant jiems konsultavimą, informavimą. Teismas išsamiai netyrė, ar jos atleidimas susijęs su jos veikla profesinėje sąjungoje, neanalizavo pareiškėjos argumentų apie diskriminaciją. Pareiškėjos teigimu, ji galėjo būti palikta darbe, jos atliekamos funkcijos pas darbdavį netapo perteklinės, jos ir toliau yra reikalingos ir vykdomos, be to, darbdavys priėmė kitų naujų darbuotojų bei ginčo laikotarpiui turėjo pasiūlyti kitą darbą.

26. Teismas buvo neaktyvus renkant ir teikiant įrodymus, kuomet teismo buvo prašoma išreikalauti iš UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas duomenis, kurie patvirtintų darbdavio diskriminaciją. Pareiškėja teismui net nurodė, kokie įrodymai patvirtintų diskriminacijos faktą. Tačiau teismas visas bylos aplinkybes aiškino tik darbdavio naudai.

27. Teismas nepasisakė dėl daugelio svarbių pareiškėjos argumentų. Teismas išsamiai netyrė, kad atsakovas Sprendime formaliai remiasi Akmenės rajono savivaldybės administracijos raštu Nr.  S-1625. Teismas nevertino profesinės sąjungos pateiktos nuomonės bei joje nurodytų aplinkybių.

28. Atsakovas VDI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą.

29. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą bei įvertinęs visas aplinkybes padarė pagrįstas ir teisingas išvadas.

30. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismas perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjai, tuo padarydamas esminį procesinį pažeidimą ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teises sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų. Taigi, ir pareiškėja turėjo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius, kad jos atleidimas iš darbo susijęs su jos veikla profesinėje sąjungoje ir / ar kad dėl aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje yra diskriminuojama.

31. Pareiškėjos teiginys, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, nes nevertino darbdavio antidiskriminacinių nuostatų, laikytinas nepagrįstu. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos minimas Lygių galimybių įstatymas netaikytinas nagrinėjant asmenų skundus dėl galimos diskriminacijos dalyvavimo profsąjunginėje veikloje pagrindu.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

33. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir visas pateiktas aplinkybes, pritaikė aktualią teismų praktiką ir skundą pagrįstai atmetė.

34. Nurodo, kad pats faktas, kad pareiškėja yra profesinės sąjungos pirmininkė, nereiškia, kad jos atleidimas yra susijęs su jos vykdoma veikla. Taip pat niekuo nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad ji buvo raginama rašyti pareiškimą nutraukti darbo sutartį savo noru nes tokio raginimo nebuvo.

35. Pareiškėjos teiginys, kad nebuvo ištirti kažkokie raštai ar žodiniai pasisakymai, kurių nei datos, nei numerio ar kitų duomenų leidžiančių juos identifikuoti pareiškėja nenurodė, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti priimto teismo sprendimo neteisėtumą.

36. Pažymi, kad pareiškėja nenurodo, kaip, jos nuomone, ji buvo diskriminuojama. Etato naikinimo priežastys nėra susijusios su pareiškėjos vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla ar naryste profesinėje sąjungoje, pareiškėjos nediskriminuoja dėl jos vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Pareiškėjos užimamo etato naikinimo priežastys yra objektyvios, sąlygotos siekio optimizuoti ir efektyvinti bendrovės veiklą.

37. Teismas priimdamas sprendimą buvo gavęs visus dokumentus, įskaitant UAB Naujosios Akmenės autobusų parko darbuotojų profesinės sąjungos ir pačios pareiškėjos nuomonę dėl svarstomo klausimo su visais ją pagrindžiančiais dokumentais. Teismas išnagrinėjo patikslintą skundą bei priėmė teisingą ir motyvuotą sprendimą, gavęs visų šalių nuomonę ir dokumentus, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, todėl naikinti jį nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VDI Šiaulių teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. SD-4-110 „Dėl UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas prašymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ginčijamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nenustatė pagrindo jį panaikinti, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

40. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.41. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą,

patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

42. Nagrinėjamu atveju ginčijamu Sprendimu VDI Šiaulių teritorinis skyrius nusprendė suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį su UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas kontroliere J. N., kuri yra UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė.

43. Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Darbdavio motyvuotą prašymą suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas turi išnagrinėti ir darbdaviui pateikti atsakymą per dvidešimt darbo dienų nuo pareiškimo gavimo dienos. Darbuotojai ar jų atstovai savo iniciatyva arba Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo prašymu turi teisę pateikti savo nuomonę. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas suteikia sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, jeigu darbdavys pateikia duomenis apie tai, kad darbo sutarties nutraukimas ar būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas, gavęs darbdavio motyvuotą prašymą, apie tai informuoja darbuotojų atstovaujamąjį organą ir patį darbuotoją, dėl kurio pateiktas prašymas, ir nustato ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą darbuotojų atstovų ir paties darbuotojo nuomonei pateikti. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Darbo sutartis su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis negali būti nutraukta tol, kol vyksta darbo ginčas. Per dešimt darbo dienų nuo Darbo kodekso įsigaliojimo dienos darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos raštu pateikia valdymo organų narių, kuriems taikomos šios dalies garantijos, sąrašus darbdaviui, o naujai įsteigtos – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo įsteigimo dienos.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą priimdamas sprendimą VDI teritorinis skyrius turi vertinti tik tai, ar darbdavio siekis atleisti darbuotoją nėra susijęs su jo veikla profesinėje

sąjungoje, t. y. ar darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla nėra tas veiksnys, kuris nulėmė darbdavio apsisprendimą tokį darbuotoją atleisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4948-575/2018).

45. Šiuo atveju UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas 2019 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. S-165 „Dėl sutikimo atleisti bendrovės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkę“, kuriuo prašė leisti pradėti darbo sutarties nutraukimo procedūrą Darbo kodekso nustatyta tvarka ir duoti sutikimą atleisti J. N. iš darbo darbdavio iniciatyva be darbdavio kaltės, nurodė, kad UAB Naujosios Akmenės autobusų parkas, siekdamas efektyvinti ir optimizuoti bendrovės veiklą bei įgyvendinti kitus savininko lūkesčių rašte nurodytus tikslus, planuoja pakeisti bendrovės struktūrą ir etatų sąrašą, be kita ko, naikinant kontrolierės pareigybę, kurią užima pareiškėja. Darbdavys šiame rašte pagrindė kontrolierės pareigybės panaikinimo priežastis, nurodydamas, kad tokiu būdu jis pasiektų savininko, Akmenės rajono savivaldybės, lūkesčių rašte nurodytus tikslus. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjos atleidimas buvo susijęs ne su darbdavio 2019 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. S-165 nurodytomis aplinkybėmis dėl bendrovės struktūros ir etatų sąrašo pokyčių, o su pareiškėjos veikla profesinėje sąjungoje.

46. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su jos veikla profesinėje sąjungoje. Iš teismo sprendimo matyti, kad šios aplinkybės buvo įvertintos, tačiau vien faktas, kad pareiškėja buvo aktyvi profesinėje sąjungoje, bei pareiškėjos bendro pobūdžio teiginiai apie esantį ginčą dėl profesinės sąjungos ir atstovų diskriminavimo, tiksliai nepagrindžiant konkretaus būtent jos diskriminavimo fakto, apie pareiškėjos reiškiamas pretenzijas darbdaviui, nesudaro pagrindo spręsti, kad būtent ši pareiškėjos veikla, o ne darbdavio nurodytos priežastys, galėjo nulemti pareiškėjos atleidimą.

47. Kaip minėta, VDI teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl sutikimo nutraukti darbo sutartį suteikimo, vertina tik tai, ar darbo sutarties nutraukimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Šiuo atveju darbdavys tai pagrindė, nurodydamas priežastis, nulėmusias darbo sutarties su pareiškėja nutraukimo iniciatyvą, kuriomis abejoti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos teiginiai apie jos ilgą darbo stažą bendrovėje, jos atliekamų funkcijų reikalingumą nėra reikšmingi sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

48. Taigi darytina išvada, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, jis yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį panaikinti nėra teisinio pagrindo.

49. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino ginčijamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, dėl to nėra pagrindo pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. N. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šaulių rūmų 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22430 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-835-525/2020Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03460-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 17.4; 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą atsakovams T. P., valstybės įmonei Registrų centras, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. M., A. M., Z. P., AB SEB bankui dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą ir teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti T. P. surašytos 2013 m. vasario 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 galiojimą; 2) panaikinti nekilnojamojo daikto, statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

2. Pareiškėjas nurodė, kad statytoja T. P. valstybės įmonės Registrų centrui pateikė 2013 m. vasario 21 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija), kuria deklaravo, jog užbaigta vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statyba, statinys priskiriamas neypatingų statinių grupei, statinio adresas: (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r. sav.

3. Vadovaujantis statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos Nekilnojamojo turto registre metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 24 straipsnio 2 dalimi, naujo vieno ar dviejų butų namo statybos ir šių statinių rekonstravimo atvejais deklaraciją apie statybos užbaigimą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtina Inspekcija. Tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828, 35.1 punkte nustatyta, kad pastačius naują vieno ar dviejų butų gyvenamąjį namą (išskyrus nesudėtingam statiniui priskiriamą vieno ar dviejų butų gyvenamąjį namą), deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą tvirtinamos ir įregistruojamos Inspekcijos teritoriniame padalinyje. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 44 punktą, deklaracija apie statybos užbaigimą yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtinas neypatingiems statiniams, todėl vadovaujantis minėtais teisės aktais, deklaracija apie šio statinio statybos užbaigimą turėjo būti patvirtinta Inspekcijos teritoriniame padalinyje ir tik tada galėjo būti užregistruota Nekilnojamojo turto registre.

4. Pažymėjo, kad Inspekcijoje 2013 m. vasario 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nei originalo, nei kopijos nėra.

5. VĮ Registrų centro užregistruotoje 2013 m. vasario 21 d. deklaracijoje apie statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 nurodyta jos registravimo Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (toliau – ir IS „Infostatyba“) data ir numeris – 2013 m. vasario 22 d., Nr. (duomenys neskelbtini). Patikrinus IS „Infostatyba“ užregistruotos deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, nustatyta, kad IS „Infostatyba“ yra užregistruota kita deklaracija, nei užregistruota Nekilnojamojo turto registre. IS „Infostatyba“ ir Nekilnojamojo turto registre užregistruotos deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys neatitinka – skiriasi nurodytas statinio unikalus numeris: Inspekcijos patvirtintoje ir IS „Infostatyba“ registruotoje deklaracijoje nurodytas statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre užregistruotoje deklaracijoje nurodytas unikalus statinio Nr. (duomenys neskelbtini); skiriasi statinio statybos adresas: pagal Inspekcijoje patvirtintą ir IS „Infostatyba“ registruotą deklaraciją Nekilnojamojo turto registre užregistruotas vienbutis gyvenamasis namas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus raj., pagal Inspekcijoje netvirtintą ir IS „Infostatyba“ neregistruotą deklaraciją Nekilnojamojo turto registre užregistruotas vienbutis gyvenamasis namas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus raj.; skiriasi statinio projektuotojas: Inspekcijoje patvirtintoje ir IS „Infostatyba“ registruotoje deklaracijoje nurodytas projektuotojas V. G. S., Inspekcijoje netvirtintoje ir IS „Infostatyba“ neregistruotoje deklaracijoje nurodytas statinio projektuotojas R. V.; skiriasi statinio duomenys, nurodyti statinio bendrųjų rodiklių lentelėje.

6. Pareiškėjas nurodė, kad dėl galbūt suklastotos deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Inspekcija kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Inspekcija, vadovaudamasi Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 1V-10 (toliau – ir Aprašas), atliko deklaracijos, kuria paskelbta apie statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r. sav., žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą, patikrinimą, pažeidimus užfiksavo 2016 m. birželio 14 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo akte Nr. DTA-63 (toliau – ir patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad Deklaracija yra neteisėta. Patikrinimo akte nurodyta, kad prašymas patvirtinti Deklaraciją Inspekcijai nebuvo pateiktas, nepriimtas, Deklaracija IS „Infostatyba“ nebuvo tvirtinta.

7. Atsakovė T. P. atsiliepime į Inspekcijos skundą (ieškinį) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovė nurodė, kad Inspekcija 2016 m. birželio 14 d., vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, atliko Deklaracijos patikrinimą ir nustatė, jog prašymas patvirtinti Deklaraciją Inspekcijai iš viso nebuvo pateiktas, nepriimtas, Deklaracija IS „Infostatyba“ nebuvo tvirtinta. Atsakovė su šiais Inspekcijos argumentais nesutiko ir teigė, kad prašymas buvo pateiktas Inspekcijai, jog Inspekcijos pareigūnas priėmė pateiktą Deklaraciją ir patvirtino ją. Šiuos savo argumentus grindė pateikta Deklaracija, ant kurios yra uždėti pareiškėjos darbuotojo spaudai, nurodyta data, numeris. Atsakovė pabrėžė, kad buvo laikomasi visų teisės aktų nuostatų, todėl teigė, kad Deklaracija negali būti panaikinta vien tik dėl to, kad Inspekcija tokios Deklaracijos savo sistemoje negali rasti.

9. Atsakovė prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti pareiškėjo prašymą. Pažymėjo, kad Aprašo 3 punkte nustatyta, jog Deklaracija galėjo būti patikrinta ne vėliau kaip per vienerius metus nuo jos patvirtinimo, surašymo ar įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad patvirtinus Deklaraciją, joje Inspekcijos darbuotojo spaudu buvo patvirtinta, jog „šio statinio statybos teisėtumas gali būti patikrintas per 1 metus nuo deklaracijos patvirtinimo“. Deklaracija yra patvirtinta ir IS „Infostatyba“ įregistruota 2013 m. vasario 22 d. Vadinasi, pareiškėjas vėliausiai iki 2014 m. vasario 22 d. galėjo kreiptis į teismą su prašymu dėl Deklaracijos panaikinimo. Neva tai Deklaracijoje nenustatyti pažeidimai užfiksuoti tik 2016 m. birželio 14 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą patikrinimo akte Nr. DTA-63 (praėjus daugiau nei 3 metams nuo Deklaracijos patvirtinimo), o su ieškiniu šioje byloje kreiptasi dar po dviejų mėnesių, t. y. 2016 m. rugpjūčio mėn.

10. Atsakovas valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nėra šio ginčo materialinio teisinio santykio subjektas, turintis savarankišką teisinį suinteresuotumą dėl ginčo dalyko, o yra viešojo administravimo subjektas, įstatymu nustatyta tvarka vykdantis nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto kadastre ir registre pateiktų dokumentų pagrindu. Todėl prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

11.Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. P. atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, iš esmės nurodydamas analogiškus argumentus, kaip ir atsakovė T. P..

12.Tretieji suinteresuoti asmenys A. M. ir A. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

13.Atsiliepime nurodė, kad ginčo gyvenamąjį namą ir dalį žemės sklypo įsigijo 2013 m. kovo 21 d. ir jokie neatitikimai teisės aktų nuostatoms nebuvo nustatyti. Ginčo daiktams tretieji suinteresuoti asmenys gavo banko paskolą, buvo išduotas gyvenamojo namo energetinio naudingumo sertifikatas, sandoris buvo patvirtintas notaro. Pažymėjo, kad nebuvo jokių abejonių gyvenamojo namo statybos teisėtumu.

14.Paaiškino, kad Inspekcijos iš VĮ Registrų centro pateikta Deklaracija yra patvirtinta pačios Inspekcijos specialisto A. J. parašu, spaudu „Patvirtinta“, prierašu „2013-02-22 Nr. (duomenys neskelbtini)“, spaudu „Šio statinio statybos teisėtumas gali būti patikrintas per 1 metus nuo deklaracijos patvirtinimo“. Teigė, kad visos šios aplinkybės patvirtina, jog pats pareiškėjas patvirtino Deklaraciją. Vien ta aplinkybė, kad Inspekcija dėl kažkokių nežinomų priežasčių neranda su gyvenamojo namo Deklaracijos patvirtinimu susijusių dokumentų, savaime dar nesudaro pagrindo teigti, kad Deklaracija yra neteisėta.

15.Tretieji suinteresuoti asmenys akcentavo, kad pareiškėjas negali perkelti galbūt padarytų savo klaidų teisėtiems įgijėjams. Prašė taikyti ieškinio senatį, pabrėždami, kad vadovaujantis STR „Statybos užbaigimas“ 40 punkto nuostatomis, patvirtintose Deklaracijose nurodytų statinių statybos teisėtumas, atsižvelgiant į finansavimą ir administracinius išteklius, pasirinktinai patikrinamas pagal padalinių metinius darbo planus inspekcijos nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienerius metus.

16.Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad teismo posėdžio metu paaiškėjo svarbi aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Atkreipė dėmesį, kad pagrindinis Inspekcijos argumentas, dėl ko Deklaracija turi būti panaikinta, buvo tai, jog Deklaracija suklastota. Šiai dienai šie Inspekcijos argumentai paneigti.

17.Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

18.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad atsakovė T. P. 2013 m. vasario 28 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą Nr. 4848685 Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei atsakovės nuosavybės teises į jį. Kartu su šiuo prašymu buvo pateikta 2012 m. gruodžio 11 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2013 m. vasario 21 d. deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, išnagrinėjęs pateiktą prašymą ir dokumentus bei nenustatęs Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 14 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 29 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurioms esant Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas atsisako įrašyti duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, 2013 m. vasario 28 d. įregistravo pastatą bei atsakovės nuosavybės teises į jį.

20.2013 m. kovo 26 d. į pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų A. M. ir A. M. nuosavybės teisės 2013 m. kovo 21 d. pirkimo-paradavimo sutarties Nr. 1-3005 pagrindu.

21.Kaip skunde teismui nurodė pareiškėjas, jog jis, vadovaudamasis Aprašu, atliko Deklaracijos, kuria paskelbta apie statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r. sav., žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą, patikrinimą ir pažeidimus užfiksavo 2016 m. birželio 14 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo akte Nr. DTA-63. Minėtame patikrinimo akte konstatuota, kad Deklaracija yra neteisėta, nes prašymas patvirtinti Deklaraciją Inspekcijai nebuvo pateiktas, nepriimtas, Deklaracija IS „Infostatyba“ nebuvo tvirtinta.

22.Teismas nurodė, kad atsakovė T. P. teigė priešingai – Deklaracija buvo pateikta, yra patvirtinta pačios Inspekcijos specialisto A. J. parašu, spaudu „Patvirtinta“, prierašu „2013-02-22 Nr. (duomenys neskelbtini)“, spaudu „Šio statinio statybos teisėtumas gali būti patikrintas per 1 metus nuo deklaracijos patvirtinimo“.

23.Teismas, vertindamas atsakovės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. P., A. M. ir A. M. argumentus dėl to, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, nurodė, jog iš Inspekcijos skundo turinio bei teismo posėdžio metu pateiktų argumentų spręstina, kad Inspekcija terminą kreiptis į teismą dėl Deklaracijos panaikinimo skaičiuoja nuo 2016 m. birželio 14 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo akte Nr. DTA-63 nustatytų pažeidimų. Vienintelis Inspekcijos skundo argumentas, kodėl Deklaracija neteisėta ir turi būti panaikinta yra tas, kad Deklaracija Inspekcijai nebuvo pateikta, nebuvo gauta bei patvirtinta.

24.Teismas su Inspekcijos argumentais nesutiko ir pažymėjo, kad šių savo argumentų pareiškėjas niekaip nepagrindė ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, jog 2013 m. vasario 21 d. deklaracija Nr. 1 apie statybos užbaigimą buvo pateikta Inspekcijai, yra patvirtinta pačios Inspekcijos specialisto A. J. parašu, spaudu „Patvirtinta“, prierašu „2013-02-22 Nr. (duomenys neskelbtini)“, spaudu „Šio statinio statybos teisėtumas gali būti patikrintas per 1 metus nuo deklaracijos patvirtinimo“. Teismas, įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus, nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su Inspekcijos teiginiais, kad Deklaracija nebuvo pateikta, o pateikta VĮ Registrų centrui galbūt suklastota. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių paaiškinimų ar rašytinių įrodymų, kurie paneigtų į bylą VĮ Registrų centro pateiktą Deklaraciją. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė pabrėžė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00124-16 pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl to, jog Inspekcijos darbuotojai galbūt išdavė suklastotus statybą leidžiančius ir statybos užbaigimą patvirtinančius dokumentus statyti ir registruoti statinius Zujūnų III žvyro telkinio išžvalgytų išteklių teritorijoje, tarp jų ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr.

(duomenys neskelbtini)) yra nutrauktas. Pareiškėjo argumentus, jog pateikta Deklaracija yra galbūt suklastota, teismas atmetė.

25.Teismas nurodė, kad Deklaracijos pateikimo metu, t. y. 2013 m. vasario 21 d., galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir STR „Statybos užbaigimas“) 8.3 punkte buvo nustatyta, jog Deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo, paveldėtojo) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. To paties reglamento 44 punktas nustatė, kad Deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre, o 40 punktas nustatė, kad <...> Deklaracijos patvirtinimo faktas užfiksuojamas IS „Infostatyba“ arba Inspekcijos DVIS, jei to atlikti IS „Infostatyba“ nėra galimybės. Vieną patvirtintos Deklaracijos egzempliorių saugo Padalinys, kitas grąžinamas kartu su pateiktais dokumentais, išskyrus kompiuterines laikmenas su statinio projekto ir kitų dokumentų įrašais, Deklaracijos pateikėjui. Patvirtintose Deklaracijose nurodytų statinių statybos teisėtumas, atsižvelgiant į finansavimą ir administracinius išteklius, pasirinktinai patikrinamas pagal Padalinių metinius darbo planus Inspekcijos nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienerius metus; apie tai, grąžinant patvirtintą Deklaraciją, informuojamas Deklaracijos pateikėjas. Aprašo 3 punktas nustato, kad statybos užbaigimo aktai tikrinami ne vėliau kaip vienerius metus nuo jų išdavimo dienos, deklaracijos – ne vėliau kaip per vienerius metus nuo jų patvirtinimo, surašymo ar įregistravimo RC Nekilnojamojo turto registre (kai netvirtinamos) dienos

26.Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas liko nustatytas ir priėmus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą, kuris įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 14 straipsnio 12 dalis nustatė, kad jeigu savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, jeigu nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo praėjo ne daugiau kaip vieni metai. Teismui panaikinus šiuos dokumentus, Inspekcija atlieka savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras šio įstatymo nustatyta tvarka. Minėta teisės norma, nustatanti vienerių metų kreipimosi terminą nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo, įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.

27.Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad tiek STR „Statybos užbaigimas“ 40 punktas, tiek Aprašo 3 punktas, tiek ir įsigaliojusi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 12 dalis nustatė naikinamąjį vienerių metų terminą Inspekcijai kreiptis į teismą dėl deklaracijos panaikinimo.

28.Teismas nurodė, kad Inspekcija Deklaracijos patikrinimą atliko 2016 m. birželio 14 d., todėl atliekant patikrinimą turėjo vadovautis patikrinimo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Inspekcija į teismą kreipėsi praleidusi vienerių metų teisės aktuose nustatytą naikinamąjį terminą, todėl pareiškėjo skundas dėl Deklaracijos panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

29.Antrasis skundo reikalavimas panaikinti nekilnojamojo daikto, statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Deklaraciją. Teismui netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas.

30.Teismas taip pat priteisė atsakovei T. P. iš Inspekcijos 2 069,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. M. ir A. M. iš Inspekcijos priteisė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

31.Pareiškėjas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

32.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, neatskleidė ginčo esmės, todėl nepagrįstai atmetė Inspekcijos skundą.

33.Teismas nepagrįstai nesutiko su Inspekcijos skundo argumentu, kad ginčijama Deklaracija turi būti panaikinta kaip neteisėta, kadangi Inspekcijai nebuvo pateikta, nebuvo gauta bei patvirtinta. Tokią išvadą teismas sprendime grindžia tuo, kad Inspekcija nepagrindė šių savo argumentų ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Inspekcija patikslintame ieškinyje nurodė teisinį reglamentavimą, galiojusį deklaracijos registravimo Nekilnojamojo turto registre metu, numatantį statybos užbaigimo procedūras. Vadovaujantis statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos Nekilnojamojo turto registre metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, naujo vieno ar dviejų butų namo statybos ir šių statinių rekonstravimo atvejais deklaraciją apie statybos užbaigimą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtina Inspekcija. Tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-828, 35.1 punkte numatyta, kad pastačius naują vieno ar dviejų butų gyvenamąjį namą (išskyrus nesudėtingam statiniui priskiriamą vieno ar dviejų butų gyvenamąjį namą), deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą tvirtinamos ir įregistruojamos Inspekcijos teritoriniame padalinyje. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 44 punktą, deklaracija apie statybos užbaigimą yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtinas neypatingiems statiniams, todėl vadovaujantis minėtais teisės aktais deklaracija apie šio statinio statybos užbaigimą turėjo būti patvirtinta Inspekcijos teritoriniame padalinyje ir tik tada galėjo būti užregistruota Nekilnojamojo turto registre. Ginčijama deklaracija Inspekcijai pateikta nebuvo ir negalėjo būti registruota.

34.Inspekcija pažymi, kad IS „Infostatyba“ tokiu numeriu ((duomenys neskelbtini)) yra registruota, tačiau visai ne tokio turinio kaip Inspekcijos ginčijama Deklaracija. Atkreipia dėmesį, kad ginčijama Deklaracija, užregistruota Nekilnojamojo turto registre, yra surašyta visai kitam statiniui nei tuo pačiu numeriu IS „Infostatyba“ užregistruota ir Inspekcijos patvirtinta Deklaracija, deklaracijos skiriasi savo turiniu. Iš 2016 m. rugpjūčio 12 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo (Nr. (duomenys neskelbtini)) 2.4, 4.5, 10.12 punktų matyti, kad šios deklaracijos pagrindu įregistruotas vienbutis gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r. VĮ Registrų centras užregistruotoje 2013 m. vasario 21 d. deklaracijoje apie statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 nurodyta jos registravimo Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros IS „Infostatyba“ data ir numeris – 2013 m. vasario 22 d., Nr. (duomenys neskelbtini). Patikrinus IS „Infostatyba“ užregistruotos deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, nustatyta, kad IS „Infostatyba“ yra užregistruota visai kitokio turinio deklaracija, nei užregistruota Nekilnojamojo turto registre. IS „Infostatyba“ ir Nekilnojamojo turto registre užregistruotos deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys neatitinka – skiriasi nurodytas statinio unikalus numeris: Inspekcijos patvirtintoje ir IS „Infostatyba“ registruotoje deklaracijoje nurodytas statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre užregistruotoje deklaracijoje nurodytas unikalus statinio Nr. (duomenys neskelbtini); skiriasi statinio statybos adresas: pagal Inspekcijoje patvirtintą ir IS „Infostatyba“ registruotą deklaraciją Nekilnojamojo turto registre užregistruotas vienbutis gyvenamasis namas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r., pagal Inspekcijoje netvirtintą ir IS „Infostatyba“ neregistruotą deklaraciją Nekilnojamojo turto registre užregistruotas vienbutis gyvenamasis namas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r.; skiriasi statinio projektuotojas: Inspekcijoje patvirtintoje ir IS „Infostatyba“ registruotoje deklaracijoje nurodytas projektuotojas V. G. S., Inspekcijoje netvirtintoje ir IS „Infostatyba“ neregistruotoje deklaracijoje nurodytas statinio projektuotojas R. V.; skiriasi statinio duomenys, nurodyti statinio bendrųjų rodiklių lentelėje: pagal Inspekcijoje patvirtintą ir IS „Infostatyba“ registruotą deklaraciją nurodoma, kad užbaigtas statyti 167,59 kv. m. ploto, 714 kub. m tūrio, 142 kv. m. užstatymo ir 6 m aukščio statinys, pagal Inspekcijoje netvirtintą ir IS „Infostatyba“ neregistruotą deklaraciją nurodoma, kad užbaigtas statyti 166,68 kv. m. ploto, 678 kub. m tūrio, 128 kv. m. užstatymo ir 6,40 m aukščio statinys.

35.Inspekcijoje 2013 m. vasario 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nei originalo, nei kopijos nėra. Statytojui pagal nurodytą tvarką pateikus Inspekcijai prašymą

patvirtinti deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą teisės aktų nustatyta tvarka pateikiami privalomi pateikti dokumentai, pagrindžiantys statinio statybos teisėtumą. Atsakovė T. P. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė Inspekcijai prašymo patvirtinti ginčijamą Deklaraciją, kartu su prie jo privalomais pateikti dokumentais, įskaitant pačią Deklaraciją. Šią išvadą paneigiančių įrodymų byloje nebuvo pateikta.

36.T. P. nepateikus prašymo patvirtinti deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą, nebuvo galimybės įvertinti prie prašymo pridedamų dokumentų, statinio statybos teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo klausimą, kai statinys jau įregistruotas viešame registre, yra pasisakęs, kad paaiškėjus, jog nėra bent vienos iš Statybos įstatyme nustatytų teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų, surašyti paskesni dokumentai, bylojantys apie statybos užbaigimą, turi būti paneigti. Teismas pabrėžė, kad negalima tokia situacija, kai, nesant pradinių pagrindinių aplinkybių, leidžiančių būti statytoju, būtų sukurti statybą pateisinantys bei įteisinantys dokumentai, nes neteisėti veiksmai negali suponuoti teisėtumo. Šiuo atveju įrodymų apie pateiktus statybos teisėtumą pagrindžiančius dokumentus, kurie teiktini kartu su prašymu patvirtinti deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą, byloje nėra, todėl ir statinio statybos užbaigimo negalima laikyti teisėtu, o neteisėtą Deklaraciją reikia panaikinti.

37.Inspekcija kartu su skundu pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2013 m. vasario 22 d. deklaracija Nr. (duomenys neskelbtini) Inspekcijoje egzistuoja, tačiau tai yra deklaracija kitam statiniui, o ne tam, kuris registruotas Nekilnojamojo turto registre žemės sklype, kurio (žemės sklypo) adresas: (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r. sav., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi akivaizdu, kad dvi deklaracijos tuo pačiu numeriu negalėjo būti registruotos. Inspekcija pateikė įrodymus, kad T. P. Nekilnojamojo turto registrui pateikta deklaracija nebuvo pateikta, patvirtinta Inspekcijoje pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, o nesant deklaracijos patvirtinimo fakto, ji negalėjo būti registruojama Nekilnojamojo turto registre, juo labiau pasinaudojant Inspekcijoje tvirtintos deklaracijos registracijos numeriu. Viešame registre registruojami daiktai (nekilnojamieji) turi būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. teisėtai. Paaiškėjus tokioms aplinkybėms, tokia Deklaracija yra neteisėta, todėl naikintina.

38.Pažymi, kad byloje nepaneigtas Inspekcijos argumentas, jog nepateikti dokumentai, privalomi pateikti kartu su prašymu patvirtinti deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą, taigi pažeistos deklaracijos patikrinimo ir patvirtinimo procedūros. Atsakovė T. P. šių dokumentų bylos nagrinėjimo metu nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu Inspekcija laikėsi pozicijos, kad ginčija deklaraciją kaip dokumentą, neatitinkantį teisės aktų reikalavimų, sudarytą nesilaikius procedūrų.

39.Deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimas glaudžiai susijęs su tolesnėmis procedūromis. Teismui panaikinus deklaraciją apie statybos užbaigimą, Inspekcija atlieka savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras Priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Inspekcija atlikti savavališkos statybos procedūras neturi galimybių, kadangi statinio statyba paskelbta užbaigta ir įregistruota Deklaracijos, kurios teisėtumą Inspekcija ginčija, pagrindu. Pažymi, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.253 straipsnio kontekste viešame registre registruojami daiktai (nekilnojamieji) turi būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. teisėtai. Inspekcija yra specialųjį teisnumą turintis asmuo, keliantis reikalavimą dėl deklaracijos, kaip sandorio, galiojimo panaikinimo, siekdamas atlikti jam įstatymu priskirtą pareigą vykdyti statybos teisėtumo priežiūrą ir imtis veiksmų pažeidimams pašalinti. Todėl Inspekcija siekia apginti viešąjį interesą ir užkirsti kelią daryti žalą visuomenei dėl teisės aktų nustatytos tvarkos nesilaikymo bei žalą teisės autoritetui, kai, nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, neteisėtų dokumentų pagrindu statinys įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre.

40.Inspekcija nesutinka su teismo argumentais, kad ginčo santykiams taikytinas vienerių metų terminas kreiptis į teismą dėl deklaracijos panaikinimo, kadangi teisės aktai numato kitus terminus kreiptis dėl deklaracijos panaikinimo. Teismas neteisingai taiko teisės aktų, nustatančių terminą kreiptis į teismą, galiojimą laike. Priežiūros įstatymas priimtas 2013 m. liepos 2 d. ir, išskyrus 28 straipsnį, įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Minėta teisės norma, nustatanti 1 metų kreipimosi terminą nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo, įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., iki šios datos naikinamasis terminas nebuvo nustatytas. Tokio anksčiau nenustatyto termino skaičiavimas nuo jame nurodyto momento (kadastro duomenų įregistravimo) būtų nesuderinamas su teisinio tikrumo, apibrėžtumo principais, kadangi šis terminas būtų pasibaigęs jau jo

nustatymo metu, kas gali lemti situacijas, kai valstybinę priežiūrą vykdanti institucija apskritai neturės galimybės kreiptis į teismą dėl akivaizdžiai prieštaraujančių įstatymams ir sukeliančių esminius viešojo intereso pažeidimus administracinių aktų peržiūrėjimo. Vienerių metų terminas patikrinti deklaraciją po jos patvirtinimo taikomas planinių patikrinimų atvejams. Šis terminas procedūrinio pobūdžio įsakmus nurodymas institucijai, kaip veikti efektyviai ir veiksmingai vykdant savo funkcijas. Jei institucija šį terminą praleidžia, ji nepraranda teisės kreiptis į teismą, nes tokios pasekmės nenurodo įstatymas. Taigi atsakovų prašomas taikyti terminas ne tik kad laikytinas procedūriniu terminu priskirtoms funkcijoms įgyvendinti, tačiau ir nėra aktualus bylos nagrinėjimo ribose, kadangi jis taikytinas tik deklaracijų patvirtinimui naikinti, tuo tarpu byloje buvo prašoma panaikinti atsakovės surašytos 2012 m. vasario 21 d. deklaracijos galiojimą.

41.Akcentuoja, kad Inspekcija kreipėsi į teismą dėl deklaracijos kaip vienašalio sandorio panaikinimo, vadovaudamasi CK 1.63 straipsnio 3 dalimi, kadangi deklaraciją parengia ir pasirašo statytojas. Specialioji teisėjų kolegija 2012-08-16 nutartyje byloje Nr. T-126/2012 nagrinėdama klausimą dėl Inspekcijos pareikšto reikalavimo dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo teismingumo, remdamasi Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, 8.3, 44 punktais, inter alia (be kita ko) išaiškino, kad pati deklaracija apie statybos užbaigimą yra dokumentas, parengiamas ir pasirašomas statytojo. Kadangi statytojas nėra viešojo administravimo subjektas, deklaracija negali būti laikoma viešojo administravimo veiksmu, o ginčai dėl jos panaikinimo – administracinio pobūdžio ginčais. Remiantis susiformavusia teismų praktika deklaracija, kaip T. P. parengtas ir pasirašytas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuriantis civilines teises ir pareigas, pripažintinas vienašaliu sandoriu, kurio teisėtumo nagrinėjimas priskirtas bendrosios kompetencijos teismams. Inspekcija skunde aiškiai ir išsamiai aptarė, kokiems teisės aktams bei imperatyvioms normoms prieštarauja atsakovės surašyta ginčijama Deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1, todėl vienašalis sandoris naikintinas šiuo pagrindu, kaip prieštaraujantis Inspekcijos skunde nurodytiems teisės aktams. Atsakovė patvirtino, kad deklaracijoje surašyti duomenys yra teisingi. Taigi už deklaracijos turinį būdama atsakinga atsakovė parengdama ir pasirašydama deklaraciją sudarė vienašalį sandorį, kuris prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, todėl negalėjo būti pateiktas Nekilnojamojo turto registrui registruoti.

42.Teismų praktikoje laikoma, kad deklaracija, kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), kuriam ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų terminas. Taigi deklaracija apie statybos užbaigimą yra sandoris, kuriam ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio Inspekcija nepraleido. Jeigu teismas visgi laikytų, kad ginčijama Deklaracija yra administracinis sprendimas, taikytinas dviejų mėnesių terminas kreiptis į teismą nuo patikrinimo akto surašymo dienos. Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytas terminas Inspekcijai šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais kreiptis į teismą. Prašymas dėl administracinio sprendimo panaikinimo pateikiamas teismui per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai (pvz., patikrinimo akto arba kt.). Atsižvelgiant į tai, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo aktas Nr. DTA-63 surašytas 2016 m. birželio 14 d., o skundas teismui pateiktas 2016 m. rugpjūčio 12 d., dviejų mėnesių terminas kreiptis į teismą nepraleistas.

43.Inspekcija dėl atsakovei ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims priteistų bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad atsakovei T. P. bei tretiesiems asmenims A. ir A. M. priteistų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas nėra detalus, išsamus ir pagrįstas – iš pateiktų prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra aišku, kiek laiko sąnaudų pareikalavo kiekviena atstovo paslauga. Nėra galimybės nustatyti, ar nurodytos išlaidos atitinka Rekomendacijose nurodytus laiko limitus, kurie nurodyti kiekvienam konkrečiam veiksmui ir, ar pagrįstai nurodytos prašomos priteisti sumos. Taigi bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

44.Jeigu teismas visgi manytų, kad bylinėjimosi išlaidos šalims priteistinos, dėl nurodomų prašymų trūkumų priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma turi būti mažinama. Atsakovės T. P. advokatas P. M. pateikė į bylą 2017 m. kovo 6 d. prašymą dėl 2069,10 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurį patenkino teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, kad byla nėra sudėtinga, todėl teismas, vertindamas priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį turi į tai atsižvelgti. Prašyme yra nurodytas 2017 m. sausio 23 d. atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimas ir pateikimas per EPP teismui, kuriam skirta 3,5 valandos. Ieškinys tikslintas

minimaliai, iš esmės naujų faktų nepateikta, į kuriuos reikėtų atsikirsti, todėl mano, kad peržiūrėti nedidelės apimties patikslintą skundą prašyme nurodytas nepagrįstai ilgas laikas – 3,5 val., todėl priteistinos išlaidos šioje dalyje mažintinos iki 2 valandų. Taip pat 2017 m. sausio 30 d. buvo susipažįstama su naujai pateiktais ieškovo dokumentais, tačiau į bylą 2016 m. gruodžio 13 d. pateiktas naujas dokumentas (Vilniaus apygardos prokuratūros 2016 m. lapkričio 15 d.) raštas, yra dviejų pastraipų informacinis dokumentas, jame nėra nurodyta ypatingų duomenų, kurių išnagrinėjimui reikėtų skirti ypatingai daug laiko, todėl jis turėtų būti mažinamas iki 1 val. Taip pat 2017 m. sausio 30 d. vykęs teismo posėdis truko 15 min., suapvalinus laiką, kurį truko posėdis, už atstovavimą jame bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

45.Trečiųjų asmenų A. M. ir A. M. atstovės advokatės I. V. 2017 m. kovo 6 d. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra tinkamai pagrįstas, išrašytoje sąskaitoje už teisines paslaugas nėra detalizuota, kiek laiko užtruko nurodytų veiksmų atlikimas, bendrai nurodant visas teisines paslaugas, tačiau nedetalizuojant nei laiko prasme, nei kitais būdais, kiek kurios paslaugos suteikimas pareikalavo laiko ir kitų išteklių, nurodant tik galutinę sumą, 400 Eur. Sąskaitoje nurodyta, kad atstovauta 2016 m. gruodžio 14 d. teismo posėdyje, atlikta pateiktų procesinių dokumentų analizė ir atsiliepimas į patikslintą ieškinį. Ieškinys tikslintas minimaliai, todėl ypatingų sąnaudų jam paruošti nereikėjo. Vertinant priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį atsižvelgtina į tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys byloje patraukti, tačiau reikalavimų byloje jiems nepareikšta, gynyba nėra sudėtinga. Tiek 2016 m. rugsėjo 23 d. išrašytoje sąskaitoje, tiek 2016 m. lapkričio 4 d. sąskaitoje nurodyta paslauga – atsiliepimo į ieškinį parengimas, todėl 2016 m. lapkričio 4 d. sąskaitoje nurodyta 400 Eur suma nepriteistina kaip suma, nurodyta du kartus. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad priteistinoms bylinėjimosi išlaidoms taikomi ir bendrieji teisės principai – jos turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, reikalaujančius, be kita ko, kad asmenys, reikalaujantys jų atlyginimo, elgtųsi apdairiai, rūpestingai. Vertinant nurodytas aplinkybes, tretiesiems suinteresuotiems asmenims priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis taip pat turi būti mažinamas.

46.Atsakovė T. P. ir trečiasis suinteresuotas asmuo Z. P. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

47.Atsiliepime nurodo, kadangi pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais. Pažymi, kad išimtinai visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti atsakovė, kaip statytoja, ji atliko, visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti Inspekcijos pareigūnas, tikrindamas ir tvirtindamas Deklaraciją, atliko ir atliko tinkamai.

48.Atsakovė dėl Inspekcijos teiginių, kad atsakovė Inspekcijai buvo pateikusi ir kitą analogiškos datos, analogiško registracijos IS „Infostatyba“ numerio Deklaraciją visai kitam statiniui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodo, kad teismo posėdžio metu kategoriškai paneigė, jog šioje deklaracijoje yra jos parašas. Atsakovė patvirtino, kad ne jos parašas yra ir Inspekcijos 2017 m. kovo 22 d. bendrosios kompetencijos teismui pateiktuose dokumentuose – 2013 m. vasario 21 d. prašyme patvirtinti deklaraciją dėl vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimo. Dėl šios priežasties ir išrašai iš sistemų „Avilys“ ir „Infostatyba“, kuriuose nurodytas deklaracijos dėl kito statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teikėjas ir statytojas yra laikytini nieko byloje nepatvirtinančiais, kadangi nei deklaracijoje dėl statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užbaigimo, nei prašyme patvirtinti šią deklaraciją nėra atsakovės parašo (prie atsakovės vardo ir pavardės yra ne jos parašas). Mano, kad Inspekcijai nesugebant užtikrinti saugaus naudojimosi IS „Infostatyba“, neužtikrinant, jog neįvyktų techninių klaidų ir pan., asmuo, sąžiningai atlikęs visas teisės aktų numatytas procedūras, dėl tokio Inspekcijos aplaidumo (nesugebant visų duomenų patalpinti IS „Infostatyba“) negali patirti jokių neigiamų teisinių pasekmių. Šių aplinkybių kontekste svarbu ir tai, kad liudytoju teisme apklaustas Inspekcijos darbuotojas A. J. nurodė, jog Deklaracijos tvirtinimo laikotarpiu būdavo daug techninių nesklandumų su informacine sistema ir jos veikimu. Taigi dvi deklaracijos tuo pačiu numeriu galėjo atsirasti ir dėl techninės pačios VTPSI įdiegtos sistemos klaidos. Tačiau atsakovė šiuo atveju negalėjo atlikti ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

49.Dėl Deklaracijos teisėtumo pažymi, kad Inspekcija apeliaciniame skunde teigia, jog ginčo Deklaracija su joje nurodytais priedais niekada T. P. nebuvo pateikta. Tačiau Inspekcijos atstovė bendrosios

kompetencijos teisme patvirtino, kad Inspekcijai yra žinomas 1999 m. vasario 22 d. statybos leidimo Nr. 2727 egzistavimas, jie su juo susipažino, tačiau dėl subjektyvių priežasčių teismui šio dokumento nepateikė. Taip pat atstovė teismo posėdyje nurodė, kad Inspekcija netyrė minėto statybos leidimo, nes jo niekas jiems nepateikė. Vėliau nurodė, kad vis dėlto buvo tirtas, tačiau jame nebuvo duomenų apie statinius ir žemės sklypą. Taigi ieškinio ir patikslinto ieškinio (patikslintas skundas bylą perdavus administraciniam teismui nebuvo pateiktas) faktinis pagrindas iš tikrųjų skiriasi nuo realių aplinkybių: Inspekcija teigia, kad jų sistemoje nei ginčo Deklaracija, nei jos priedai registruoti niekada nebuvo (jau nevertinant to fakto, kad Inspekcijos darbuotojas Deklaraciją patvirtino), tačiau vėliau nurodo, kad apie ginčo Deklaracijos priedų egzistavimą yra žinoma, toks dokumentas buvo rastas, tirtas ir įvertintas.

50.Atsakovė akcentuoja, kad STR „Statybos užbaigimas“ 44 punkte nurodyta, jog ginčijama deklaracija tik po jos patvirtinimo Inspekcijoje tampa pagrindu įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Akivaizdu, kad deklaracija apie statybos užbaigimą turi ypatingą reikšmę - tik jai esant yra oficialiai nurodoma, įregistruojama ir išviešinama asmens nuosavybės teisė į statinį. Dėl šių priežasčių minėti veiksmai, kuriuos atlieka valstybės įgaliotos institucijos pareigūnai, yra itin reikšmingi ir šios pareigos nėra / negali būti deklaratyvios. VĮ Registrų centro atstovė bylos nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad Deklaracija būtent ir buvo teisėtas ir būtinas pateikti registratoriui faktinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis yra atliekama nekilnojamojo turto registracija nekilnojamojo turto registre ir kadastre.

51.Teigia, kad nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai leidžia vienareikšmiai teigti, jog visi su Deklaracija būtini pateikti dokumentai buvo pateikti bei Inspekcijos darbuotojai atliko /privalėjo atlikti /patikrinti pateiktos Deklaracijos atitikties reikalavimus teisės aktams. Tik atlikus šiuos veiksmus ir nenustačius pažeidimų, atsakovės pateikta Deklaracija buvo patvirtinta įgaliotos institucijos darbuotojo spaudu bei parašu, dėl to buvo įregistruota atsakovės nuosavybė, kuri vėliau buvo perleista tretiesiems asmenims šioje byloje - A. ir A. M.. Inspekcijos teiginiai, kad Deklaracija apskritai gauta, patvirtinta ir užregistruota niekada nebuvo, dėl to ir yra neteisėta, prieštarauja pačios Inspekcijos į bylą bendrosios kompetencijos teisme pateiktiems dokumentams (prierašams ant pateiktos Deklaracijos, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo nurodytai pozicijai) bei Nekilnojamojo turto registro duomenims.

52.Skundžiamame sprendime teismas visiškai pagrįstai akcentavo ir tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00124-16 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Buvo tiriama, ar Inspekcijos darbuotojai galimai išdavė suklastotus statybą leidžiančius ir statybos užbaigimą patvirtinančius dokumentus statyti ir registruoti statinius, tarp jų ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir šiuo metu nutarimas nutraukti šį ikiteisminį tyrimą yra įsiteisėjęs. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Inspekcijos teiginys apie neva tai suklastotą deklaraciją yra visiškai nepagrįstas.

53.Atsakovė dėl vienerių metų naikinamojo termino nurodo, kad pagal Aprašo 3 punktą Deklaracija galėjo būti patikrinta ne vėliau kaip per vienerius metus nuo jos patvirtinimo (2013 m. vasario 22 d.), surašymo (2013 m. vasario 21 d.) ar įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (2013 m. vasario 28 d.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje. Deklaracija buvo patvirtinta ir IS „Infostatyba“ įregistruota 2013 m. vasario 22 d. Taigi vėliausiai iki 2014 m. vasario 22 d. Inspekcija galėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl Deklaracijos panaikinimo. Inspekcija į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio mėn. Akivaizdu, kad Inspekcija žymiai praleido 1 metų skundo padavimo terminą, ką visiškai teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

54.Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Ši byla tęsėsi ilgą laiką, bylos nagrinėjimo metu pasikeitė teismingumas, pasikeitė teisėjų kolegija, todėl nagrinėjimo laiko ir būtinų turėti specialių žinių kontekste mano, kad atsakovei pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra visiškai pagrįsta.

55.Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

56.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nustatė, tai, jog Deklaracija buvo pateikta Inspekcijai, yra patvirtinta pačios Inspekcijos specialisto A. J. parašu, spaudu „Patvirtinta“, prierašu „2013-02-22 Nr. (duomenys neskelbtini)“, spaudu „Šio statinio statybos teisėtumas gali būti patikrintas per 1 (vienerius) metus nuo deklaracijos patvirtinimo“. Taip pat teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00124-16 pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad Inspekcijos darbuotojai galbūt išdavė suklastotus statybą leidžiančius ir statybos užbaigimą patvirtinančius dokumentus statyti ir registruoti statinius Zujūnų III žvyro telkinio išžvalgytų išteklių teritorijoje, tarp jų ir gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra nutrauktas. Inspekcijos darbuotojas A. J., už kurį atsakinga pati Inspekcija ir kaip darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą (Civilinio kodekso 6.264 straipsnio 1 dalis), patvirtino T. P. pateiktą Deklaraciją, veikdamas Inspekcijos vardu. Be to, Inspekcijos darbuotojo A. J. atžvilgiu už minėtus galbūt neteisėtus veiksmus pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Visuma aplinkybių suponuoja tai, jog Deklaraciją patvirtino darbuotojas, turėjęs įgaliojimus veikti Inspekcijos vardu, ir jo veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais, todėl laikyti Deklaraciją nepateiktą ir nepatvirtintą Inspekcijos nėra teisinio pagrindo.

57.Dėl senaties termino nurodo, kad vienerių metų naikinamasis terminas buvo nustatytas ir iki 2014 m. sausio 1 d., - Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtintame Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 40 punkte, Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 1V-10 patvirtintame Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą tvirtinimo tvarkos aprašo 3 punkte. Taigi Inspekcija nepagrįstai teigia ir galbūt klaidina teismą teigdama, kad naikinamasis vienerių metų terminas nebuvo nustatytas iki 2014 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime tinkamai taikė ir aiškino Deklaracijos pateikimo metu, t. y. 2013 m. vasario 21 d., galiojusius minėtus teisės aktus ir padarė teisingas išvadas, jog Inspekcija į teismą kreipėsi praleidusi vienerių metų teisės aktuose nustatytą naikinamąjį terminą, todėl pareiškėjo skundas dėl Deklaracijos panaikinimo atmestas teisėtai. Akcentuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą ir Deklaraciją laikyti vienašaliu sandoriu.

58.Atkreipia dėmesį į tai, jog Inspekcija nesilaikė privalomos šiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nesikreipė į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją - VĮ Registrų centrą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo veiksmų, t. y. dėl 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatą - vienbutį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Zujūnų šen., Vilniaus r. sav., bei nuosavybės teises į jį panaikinimo, todėl yra praleidusi vieno mėnesio terminą kreiptis į minėtą instituciją ir šia tvarka nebegali pasinaudoti (Registro įstatymo 30 straipsnis ir 31 straipsnio 2 dalis), bei vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 10 punktu, yra pagrindas bylą nutraukti. Atsižvelgiant į tai, tenkinti Inspekcijos prašymą laikyti dviejų mėnesių terminą kreiptis į teismą nepraleistą nėra teisinio pagrindo, kadangi yra praleistas įstatymo nustatytas skundo padavimo terminas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai ir šia tvarka Inspekcija pasinaudoti negali.

59.Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pastatas - vienbutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Zujūnų šen., Vilniaus r. sav., ir nuosavybės teisės į jį, atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įregistruoti. Teismas sprendime teisingai konstatavo, jog antrasis Inspekcijos skundo reikalavimas - panaikinti vienbučio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Zujūnų šen., Vilniaus r. sav., teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Deklaraciją. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas priimdamas sprendimą įregistruoti minėtą pastatą ir nuosavybės teises į jį, jokių savo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė, veikė jam teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose, todėl teismas sprendime pagrįstai laikė antrąjį Inspekcijos minėtą reikalavimą išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, padarė motyvuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

60.Tretieji suinteresuoti asmenys A. M. ir A. M. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

61.Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas praleido teisės aktuose nustatytą 1 metų terminą skundui dėl Deklaracijos ginčijimo paduoti. Deklaracija buvo pasirašytinai patvirtinta Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto A. J. dar 2013 m. vasario 22 d., paliekant žymą, kad „šio statinio statybos teisėtumas gali būti patikrintas per 1 metus nuo deklaracijos patvirtinimo“. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, gyvenamojo namo teisinė registracija yra išviešinta nuo 2013 m. vasario 26 d. Atsižvelgiant į Aprašo, STR bei Priežiūros įstatymo nuostatas, taip pat į Inspekcijos darbuotojo įrašytą Deklaracijoje žymą, apeliacinio skundo argumentas, jog iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. iki Priežiūros įstatymo įsigaliojimo naikinamasis terminas nebuvo nustatytas, prieštarauja Deklaracijos tvirtinimo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui, todėl atmestinas. Įvertinus tai, kad Inspekcija patvirtino ginčijamą Deklaraciją, teisė į deklaracijos teisėtumo patikrinimą bei skundą (nevertinant skundo pagrįstumo/nepagrįstumo klausimo) Inspekcijai atsirado nuo 2013 m. vasario 22 d., kai buvo patvirtina Deklaracija, ir vėliausiai iki 2014 m. vasario 22 d. pareiškėjas turėjo patikrinti Deklaracijose nurodytų statinių statybos teisėtumą. Todėl 1 metų terminas baigėsi vėliausiai 2014 m. vasario 22 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad Inspekcija praleido 1 metų terminą 2013 m. vasario 21 d. Deklaracijos teisėtumui tikrinti, įskaitant ir skundo pareiškimą, todėl turi būti taikomos termino pabaigos teisinės pasekmės ir Inspekcijos apeliacinis skundas atmestas.

62.Pažymi, kad Inspekcijos teiginys, jog Deklaracijos teisėtumo nagrinėjimas priskirtas bendrosios kompetencijoms teismams, o Deklaracijai taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, ne tik prieštarauja esamo teismingumo taisyklėms (byla nagrinėjama ir sprendimas priimtas administraciniame teisme) ir Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 nutarčiai (teismingumo byla Nr. T-29/2018), bet ir apskritai iškreipia teismingumo paskirtį, siekiant administraciniame procese nepagrįstai taikyti Civiliniame kodekse nurodytą ieškinio senaties terminą. Deklaracijos teisėtumui patikrinti teisės aktai numato imperatyvų vienerių metų terminą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.

63.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog iš esmės vienintelis Inspekcijos skundo argumentas, kodėl Deklaracija neteisėta ir turi būti panaikinta yra tas, kad deklaracija Inspekcijai nebuvo pateikta, nebuvo gauta ir patvirtinta. Iškėlus klausimą, kodėl, Inspekcijos teigimu, ginčo Deklaracija nebuvo pateikta ir patvirtinta, Inspekcija apsiriboja deklaratyvaus pobūdžio teiginiu - Deklaracijos originalo ir (ar) kopijos neturi. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina visiškai priešingus faktus, todėl su šiais argumentais, kurie akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims, sutikti negalima. Žymos, esančios ant Deklaracijos, kurią byloje pateikė Inspekcija, patvirtina, kad ginčo Deklaracija, atitinkamai ir prašymas ją patvirtinti, Inspekcijai buvo pateikti, patikrinti, kaip to reikalauja STR 39 punktas, ir Deklaracija buvo patvirtinta STR 40 punkte nustatyta tvarka. Šias aplinkybes neginčijamai patvirtina ant Deklaracijos esančios žymos. Tai reiškia, kad Inspekcijos darbuotojas, patikrinęs ir nustatęs, kad STR 39 punkte nurodyti reikalavimai įvykdyti, patvirtino Deklaraciją, tokiu būdu konstatavęs ne tik jos teisėtumą, bet faktą, kad Inspekcija ją gavo ir patikrino įstatymų nustatyta tvarka. Aplinkybė, kad Deklaracijos Inspekcija „neranda“ IS „Infostatyba“ (kurios dažnas netinkamas veikimas visiems buvo gerai žinoma aplinkybė), per se (savaime) nepaneigia Inspekcijos atliktų administravimo veiksmų Deklaracijos atžvilgiu fakto.

64.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad tai, jog Deklaracija apie statybos užbaigimą buvo pateikta Inspekcijai, yra patvirtinta Inspekcijos specialisto A. J. parašu, spaudu „Patvirtinta“, prierašu „2013-02-22 Nr. (duomenys neskelbtini)“, spaudu „Šio statinio statybos teisėtumas gali būti patikrintas per 1 metus nuo deklaracijos patvirtinimo“. Inspekcija šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė. Vien tai, kad Inspekcija dėl kažkokių nežinomų priežasčių (pvz. dėl techninių IS „Infostatyba“ sistemos klaidų, VTPSI dokumentų dingimo, padarytų klaidų ar pan.) neranda su Deklaracijos patvirtinimu susijusių dokumentų ar dėl darbuotojų kaltės vidinėje sistemoje įsivėlė techninės klaidos, supainioti patvirtinimo numeriai, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad Deklaracija yra neteisėta. Inspekcija 2016 m. spalio 31 d. parengiamojo teismo posėdžio metu bei kituose teismo posėdžiuose, bylą nagrinėjant Vilniaus rajono apylinkės teisme, patvirtino,

kad parašai ant Deklaracijos yra Inspekcijos darbuotojo. Savo parašo tikrumą patvirtino ir pats darbuotojas A. J. apklausos metu.

65.Taip pat pažymi, kad ikiteisminis tyrimas dėl galbūt suklastoto statybą leidžiančių ir statybos užbaigimą patvirtinančių dokumentų statyti ir registruoti statinius Zujūnų III žvyro telkinio išžvalgytų išteklių teritorijoje, tarp jų ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo nutrauktas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. Tai reiškia, kad visi Inspekcijos apeliacinio skundo argumentai dėl galimo Deklaracijos klastojimo yra atmestini kaip nepagrįsti, nes joks dokumentų klastojimo faktas kompetentingų institucijų nustatytas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, Inspekcijos nuogąstavimai bei subjektyvi nuomonė dėl tariamo Deklaracijos suklastojimo negali turėti jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl Deklaracijos panaikinimo šioje byloje. Be to, Inspekcijos išvados vertintinos nepagrįstomis ir yra paneigtos VĮ Registrų centras pateiktais duomenimis.

66.Nurodo, kad jeigu teismas vis tik nuspręstų Deklaraciją pripažinti neteisėta ir negaliojančia, dėl tokio sprendimo nukentėtų tik sąžiningi gyvenamojo namo įgijėjai - tretieji suinteresuoti asmenys. Asmenys, kurie nuosavybės teise valdo ginčo teritorijoje esančius žemės sklypus bei juose pastatytus statinius, pagrįstai tikėjosi teisėtų lūkesčių išsipildymo bei teisinių santykių stabilumo užtikrinimo. Nagrinėjamu atveju kompetentingos valdžios institucijos patvirtino Deklaraciją, o vėliau įregistravo statinį viešajame registre, tokiu būdu patvirtindamos, kad statinys buvo pastatytas teisėtai. Tretieji suinteresuoti asmenys, įsigydami pastatytą ir Inspekcijos patvirtintos Deklaracijos pagrindu viešame registre įregistruotą statinį turėjo teisėtus lūkesčius, kad ateityje jiems nebus nurodyta nugriauti statinį, tokiu būdu šiurkščiai pažeidžiant jų, kaip sąžiningu įgijėjų, nuosavybės teises. Jeigu vykdant gyvenamojo namo statybas, įforminant statybos užbaigimą buvo padaryti pažeidimai, tai tuos pažeidimus padarė ne tretieji suinteresuoti asmenys. Duomenų apie jų, kaip gyvenamojo namo savininkų, namą su banko paskola įsigijusių jau po namo įregistravimo viešame registre, piktnaudžiavimo, kitokios neteisėtos veikos, Inspekcija nepateikė. Jie negalėjo numatyti, kad Inspekcija ateityje kreipsis dėl jos pačios patvirtintos Deklaracijos panaikinimo. Todėl jie, kaip savininkai, turėjo teisėtą lūkestį šią nuosavybę įsigyti, ja toliau netrukdomai naudotis, į ją investuoti, ją puoselėti. Gyvenamais namas įrengtas, sutvarkytas jo gerbūvis, name 5 metus faktiškai gyvena su šeima. Akcentuoja, kad gyvenamasis namas yra vienintelis jų ir jų mažamečio vaiko būstas, todėl sprendžiant dėl administracinių aktų panaikinimo padarinių, valstybė negali atsidurti geresnėje padėtyje nei sąžiningi įgijėjai, pažeidžiant jų teisinio saugumo elementą bei teisėtų lūkesčių principą.

67.Tretieji suinteresuoti asmenys dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų dydžiu, nurodo, kad patirtos išlaidos advokato pagalbai buvo būtinos ir pagrįstos. Inspekcija skunde nenurodo jokių objektyvių ir pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo ar sumažinimo atmestinas.

68.Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat pateikė prašymą priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

69. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija T. P. surašytos 2013 m. vasario 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 galiojimą bei pateikė susijusį reikalavimą - panaikinti nekilnojamojo daikto, statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

70. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė padaręs išvadas, kad pareiškėjas teisme neįrodė jog ginčo Deklaracija nebuvo pateikta Inspekcijai ir kad ji VĮ Registrų centrui buvo pateikta galimai suklastota, taip pat, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir

statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje numatytą vienerių metų kreipimosi į teismą terminą.

71. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

72. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

73. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad T. P. 2013m. vasario 21d. surašyta deklaracija apie statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r. sav.) statybos užbaigimą, kurioje yra žyma apie jos registraciją Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (data ir numeris – 2013 m. vasario 22 d., Nr. (duomenys neskelbtini)), nebuvo pateikta Inspekcijai ir ji nėra registruota IS „Infostatyba“, ji yra galimai suklastota ir todėl jos pagrindu atlikta statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registracija Nekilnojamojo turto registre yra neteisėta. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kita 2013m. vasario 21d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą versija buvo pateikta Inspekcijai ir ji yra registruota IS „Infostatyba“ (data ir numeris – 2013 m. vasario 22 d., Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau šioje deklaracijos versijoje yra nurodytas kitas statinys, t.y. gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r. sav.. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Inspekcijai nebuvo pateikti jokie statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybą leidžiantys dokumentai.

74. VĮ Registrų centro pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą yra nurodoma, kad statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta 2013m. vasario 21d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą ir registruotos IS „Infostatyba“ (data ir numeris – 2013 m. vasario 22 d., Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu. O statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta 2013m. vasario 21d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą ir 2013m. vasario 21d. registruotos IS „Infostatyba“ Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (t. I b.l. 154-156, 157-187).

75. Akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas bei VĮ Registrų centras pateikė tarpusavyje prieštaraujančius duomenis, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino bei esamų prieštaravimų nepašalino.

76. Be to byloje nustatyta, kad pagal kadastrinių matavimų bylos duomenis statinys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatytas žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I b.l. 95-110). Tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2016m. gegužės 13d. rašte Nr. 4331(1)-3178-(26.2.1) nurodoma, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Statybos skyrius neturi duomenų apie statybą leidžiančių dokumentų išdavimą statyti statinius žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj., Zujūnų sen., (duomenys neskelbtini) (t. III b.l. 64). Taigi, byloje yra pateikti duomenys, jog statinys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti pastatytas neturint statinio statybą leidžiančio dokumento. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat neištyrė ir dėl jų nepasisakė, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, teismas, spręsdamas deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo klausimą, kai statinys jau įregistruotas viešame registre, yra nurodęs, kad paaiškėjus, jog nėra bent vienos iš Statybos įstatyme nustatytų teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų, surašyti paskesni dokumentai, bylojantys apie statybos užbaigimą, turi būti paneigti. Nes negalima tokia situacija, kai, nesant pradinių pagrindinių aplinkybių, leidžiančių būti statytoju, būtų sukurti statybą pateisinantys bei įteisinantys dokumentai, nes neteisėti veiksmai negali suponuoti teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1474/2013, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018m. vasario 28d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-26-701/2018).

77. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje numatytą vienerių metų kreipimosi į teismą terminą.

78. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas buvo priimtas 2013 m. liepos 2 d. ir, išskyrus 28 straipsnį, įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Įstatymo 14 straipsnio 12 dalis, nustatanti 1 metų kreipimosi terminą nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo, įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., iki šios datos naikinamasis terminas nebuvo nustatytas. Tokio anksčiau nenustatyto termino skaičiavimas nuo jame nurodyto momento (kadastro duomenų įregistravimo) būtų nesuderinamas su teisinio tikrumo, apibrėžtumo principais, kadangi šis terminas būtų pasibaigęs jau jo nustatymo metu, kas gali lemti situacijas, kai valstybinę priežiūrą vykdanti institucija apskritai neturės galimybės kreiptis į teismą dėl akivaizdžiai prieštaraujančių įstatymams ir sukeliančių esminius viešojo intereso pažeidimus administracinių aktų peržiūrėjimo. Todėl spręstina, kad šiuo atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinas iki Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisinis reguliavimas.

79. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo ABTĮ suteikiamomis galimybėmis išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes, ištirti visus byloje esančius įrodymus, pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nesurinkęs reikiamų įrodymų ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 146 str. 1 d.).

80. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1760-629/2020 ir kt.).

81. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

82. Atsižvelgiant į tai, jog byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, proceso dalyvių prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo šioje proceso stadijoje nesprendžiami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

A. D.

Dalia Višinskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22462 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. A-804-525/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01591-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą pareiškėjui Ž. M., trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvių kalbos institutui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 3R-152(AG-1 17/04-2018) (toliau – ir Sprendimas) bei palikti galioti lygių galimybių kontrolieriaus (toliau – ir Kontrolierius) 2018 m. kovo 9 d. raštą Nr. (18)SN-51)-183 (toliau – ir Raštas).

2. Atsakovas nurodė, kad gavo ir išnagrinėjo Ž. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl jo darbdavio – Lietuvių kalbos instituto – diskriminacinių veiksmų (priekabiavimo negalios pagrindu). Kaip vieną iš aplinkybių, patvirtinančių priekabiavimo faktą, pareiškėjas nurodė aplinkybę dėl darbo užmokesčio už 1 darbo dieną neišmokėjimo. Kontrolierius Raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo kaip priekabiavimo fakto, konstatavęs, kad šios aplinkybės nėra priskirtinos Kontrolieriaus kompetencijai. Tačiau Komisija Sprendimu panaikino Rašto dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, ir įpareigojo Tarnybą pakartotinai ištirti skundą bei priimti naują sprendimą.

3. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme yra reglamentuotas sąrašas pagrindų, dėl kurių Kontrolierius tiria skundus, t. y. dėl galimos diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės ir religijos. Kontrolierius Raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, kadangi šios aplinkybės nepriskirtinos jo kompetencijai. Pareiškėjas, kreipdamasis į Kontrolierių su skundu dėl priekabiavimo darbe, kaip darbdavio veiksmą, kuriuo galbūt pasireiškė priekabiavimas, nurodė darbo užmokesčio neišmokėjimą už 1 darbo dieną. Tokiu atveju, siekiant nustatyti darbdavio veiksmų neteisėtumą, turėjo būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo neišmokėtas nepagrįstai, tačiau šių aplinkybių nagrinėjimas nėra priskirtas Kontrolieriaus kompetencijai, ginčai dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, delsimo jį mokėti yra laikomi darbo ginčais, kuriuos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka yra įgalioti nagrinėti Darbo ginčų komisija ir teismai. Tik turėdamas informacijos apie darbo užmokesčio neišmokėjimo pagrįstumą, Kontrolierius galėtų pradėti tyrimą dėl diskriminacijos, t. y. siekti išaiškinti, ar nepagrįstas darbo užmokesčio neišmokėjimas buvo sąlygotas pareiškėjo negalios.

4. Nurodė, kad asmuo, kreipdamasis į Kontrolierių su skundu dėl priekabiavimo negalios pagrindu, privalo įvardinti, kokiais veiksmais pasireiškė galimas darbdavio priekabiavimas, bei paaiškinti, kaip minėti darbdavio veiksmai pažeidė asmens orumą, sukūrė jam žeminančią, bauginančią aplinką. Taigi, kreipdamasis

dėl galimo priekabiavimo, asmuo turi nurodyti subjektyviai pasireiškiančius veiksmus, kurie veikia asmens orumą, neigiamai veikia jo būseną, darbingumą, galimybes bendrauti ir pan. Nagrinėjamu atveju darbdavio elgesys, kurį pareiškėjas apibūdino kaip priekabiavimą, buvo vienkartinio pobūdžio – darbo užmokestis nebuvo išmokėtas už 1 darbo dieną, ir neatitiko požymių, būdingų priekabiavimui, tačiau yra sietinas su darbdavio pareigų, įtvirtintų Darbo kodekse, o ne Lygių galimybių įstatyme, nevykdymu. Pareiškėjas nepagrindė, dėl kokių motyvų šis elgesys turėtų būti laikomas priekabiavimu, o ne darbdavio pareigų mokėti darbo užmokestį nevykdymu.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Kontrolierius jau anksčiau yra ištyręs aplinkybes dėl Lietuvių kalbos instituto vadovo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ir 2017 m. spalio 23 d. sprendimu konstatavęs, kad Lietuvių kalbos instituto vadovybė priekabiavo prie pareiškėjo dėl negalios. Dėl šio sprendimo pagrįstumo vyksta ginčas teisme. Nors minėtame sprendime Kontrolierius ir nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, tačiau buvo vertinami kiti veiksmai, atlikti tuo pačiu laikotarpiu. Siekdamas įvertinti, ar pareiškėjo nurodytas veiksmas laikytinas priekabiavimu, Kontrolierius privalėtų vertinti jį kartu su kitais darbdavio veiksmais, taigi, su aplinkybėmis, įvertintomis minėtu sprendimu, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo šiuo metu yra kilęs teisminis ginčas.

6. Pareiškėjas Ž. M. atsiliepime į atsakovo pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.7. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba nepagrįstai teigia esą jis apskundė Lietuvių kalbos instituto

diskriminacinius veiksmus tik priekabiavimo dėl negalios pagrindu. Pareiškėjas prašė atlikti platesnį tyrimą ir įvertinti, ar Lietuvių kalbos instituto neveikimas (teisės aktų nustatyta tvarka darbo užmokesčio už 2017 m. birželio 22 d. neišmokėjimas) nelaikytinas Lygių galimybių įstatymo uždrausta veika – pareiškėjo diskriminavimu dėl jo negalios. Atsižvelgiant į tai, kad diskriminacija yra apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas bei nurodymas diskriminuoti, vertino, kad pareiškėjo skundo ribos buvo platesnės negu priekabiavimas negalios pagrindu. Kartu pareiškėjas pastebėjo, kad neprašė Tarnybos spręsti darbo užmokesčio ir delspinigių mokėjimo klausimų, tačiau prašė nustatyti diskriminacijos faktą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvių kalbos institutas atsiliepimo į atsakovo prašymą nepateikė.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 18 d. sprendimu atsakovo prašymą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 23 d. pateikė Tarnybai skundą, kuriame nurodė, jog nuo 2015 m. sausio mėn. eina direktoriaus pavaduotojo pareigas Lietuvių kalbos institute. Pareiškėjui 2016 m. buvo nustatytas sumažintas darbingumo lygis. Dėl šios priežasties darbdavys sistemiškai bandė sudaryti jam bauginančią aplinką, siekdamas, kad pareiškėjas nutrauktų su juo susiklosčiusius darbo santykius. Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad dėl ilgalaikio gydymo pablogėjo jo finansinė padėtis, tačiau darbdavys, žinodamas apie šią aplinkybę, iki skundo Tarnybai pateikimo dienos (2018 m. vasario 23 d.) nebuvo apskaičiavęs ir išmokėjęs jam darbo užmokesčio už 2017 m. birželio 22 d. Pareiškėjas vertino, kad neišmokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio, darbdavys dar vienu aspektu pažeidė lygių galimybių principą, ir prašė pradėti tyrimą dėl minėto principo pažeidimo Lietuvių kalbos institute dėl pareiškėjo negalios.

11. Kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2018 m. kovo 9 d. Raštu informavo pareiškėją, kad dar nagrinėdamas ankstesnį jo skundą įvertino aplinkybes dėl Lietuvių kalbos instituto vadovybės veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, ir 2017 m. spalio 23 d. sprendime nustatė, kad Lietuvių kalbos instituto vadovybė priekabiavo prie pareiškėjo dėl jo negalios. Kontrolierius taip pat konstatavo, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo nėra priskirtinos Kontrolieriaus kompetencijai – Kontrolieriui nėra suteikta teisė įpareigoti darbdavius sumokėti darbuotojams jiems priklausantį darbo užmokestį, taip pat delspinigius už pradelstą mokėti darbo užmokestį laiką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, ši funkcija yra priskirta Darbo ginčų komisijai, taip pat teismui. Pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išaiškinti Sprendimo dalį, kuria atsisakyta nagrinėti jo skundą dėl vėlavimo išmokėti darbo užmokestį. Pareiškėjas paaiškino, kad darbo užmokestis už 2017 m. birželio 22 d. visiems

Lietuvių kalbos instituto darbuotojams, atliekantiems tokį pat ar vienodos vertės darbą, kaip ir pareiškėjas, buvo išmokėtas dar 2017 m. liepos 4 d., todėl darbdavio veiksmai, nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2018 m. vasario 27 d. nesumokant pareiškėjui jam priklausančio darbo užmokesčio, kai darbo užmokestis už analogiško pobūdžio darbą buvo išmokėtas kitiems darbuotojams, vertintini kaip trunkamasis teisės pažeidimas.

12. Kontrolierius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, 2018 m. kovo 20 d. raštu informavo pareiškėją, kad skundą dėl Lietuvių kalbos institute laiku neišmokėto darbo užmokesčio už 1 darbo dieną, kaip veiksmo, galimai patvirtinančio priekabiavimą darbe negalios pagrindu, atsisakyta tirti Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu dėl to, kad skunde išdėstytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Kontrolieriaus kompetencijai. Kontrolierius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kartu su prašymu pareiškėjas pateikė mokėjimo nurodymų kopijas, patvirtinančias, kad jam yra išmokėtas atlyginimas už 2017 m. birželio 22 d., ir atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog darbdavio pažeidimas, pasireiškiantis darbo užmokesčio ir delspinigių neišmokėjimu, yra pašalintas. Kontrolierius pastebėjo, kad anksčiau jau yra atlikęs tyrimą dėl pareiškėjo darbdavio priekabiavimo negalios pagrindu ir priėmė sprendimą, kuriame pripažino priekabiavimo faktą laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. spalio mėn., todėl Tarnyboje pakartotinai negali būti nagrinėjamas skundas dėl pažeidimų, padarytų šiuo laikotarpiu.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kontrolieriaus Raštu, pateikė skundą Komisijai, prašydamas panaikinti Raštą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. balandžio 9 d. Sprendimu patenkino jį iš dalies – panaikino Kontrolieriaus Rašto dalį, kuria atsisakyta ištirti pareiškėjo skundo dalį dėl darbo užmokesčio už 2017 m. birželio 22 d. darbo dieną neišmokėjimo diskriminuojant pareiškėją dėl negalios, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Komisija konstatavo, kad Tarnyba netyrė minėtos pareiškėjo skundo dalies, todėl įpareigojo Tarnybą ištirti šią skundo dalį ir priimti dėl jos naują sprendimą.

14. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lygių galimybių įstatymo nuostatomis. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš Rašto ir jame išdėstytus argumentus detalizuojančio 2018 m. kovo 20 d. rašto matyti, jog Kontrolierius atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu, visų pirma, dėl to, kad pareiškėjo keliamo klausimo nagrinėjimas nėra priskirtas Kontrolieriaus kompetencijai. Atsakovo vertinimu, ginčai dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, delsimo jį mokėti, yra laikomi darbo ginčais, kuriuos Darbo kodekse nustatyta tvarka yra įgalioti nagrinėti Darbo ginčų komisija ir teismas.

15. Teismas, viena vertus, sutiko su atsakovo pozicija, kad darbuotojų reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo nagrinėja ne Kontrolierius, bet kiti įgalioti subjektai (Darbo ginčų komisija, teismas). Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neprašė Kontrolieriaus ištirti, ar darbdavys, nesumokėdamas jam atlyginimo už 2017 m. birželio 22 d., pažeidė darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, ir įpareigoti jį išmokėti pareiškėjui už minėtą darbo dieną atlyginimą, delspinigius ar atlikti kitokius mokėjimus. Priešingai, iš Tarnybai pateikto pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas prašė įvertinti darbdavio elgesį, iki 2018 m. vasario 27 d. neišmokant jam atlyginimo už 2017 m. birželio 22 d., kai kitiems Lietuvių kalbos instituto darbuotojams, atlikusiems tokį patį ar vienodos vertės darbą, atlyginimas už šią dieną buvo išmokėtas 2017 m. liepos 4 d., Lygių galimybių įstatymo nuostatų prasme, taigi, įvertinti, ar tokiais savo veiksmais darbdavys nediskriminavo pareiškėjo. Šią išvadą papildomai patvirtina tai, kad, kaip 2018 m. kovo 20 d. rašte pažymėjo pats Kontrolierius, Lietuvių kalbos institutas jau sumokėjo pareiškėjui darbo užmokestį už 2017 m. birželio 22 d. bei delspinigius, ir su atlyginimo neišmokėjimu susijęs darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas yra pašalintas, tačiau nepaisant to, pareiškėjas vis tiek siekia, kad minėti darbdavio veiksmai būtų įvertinti Lygių galimybių įstatymo prasme.

16. Teismas, vadovaudamasis Lygių galimybių įstatymo nuostatomis, nurodė, kad Kontrolieriui yra suteikti įgaliojimai tirti aplinkybes dėl darbdavio pareigos įgyvendinti lygias galimybes darbe vykdymo, inter alia (be kita ko), vertinti ar darbdavys, už tokį patį ar vienodos vertės darbą moka vienodą atlyginimą, sudaro vienodas darbo sąlygas darbuotojams. Pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą, siekė, kad Kontrolierius įvertintų konkrečius jo darbdavio veiksmus, susijusius su atlyginimo pareiškėjui neišmokėjimu, ir nustatytų, ar darbdavys nepažeidė lygių galimybių principo dėl jo negalios. Taigi, kaip pagrįstai Sprendime konstatavo Komisija, Kontrolierius, neviršydamas jam suteiktos kompetencijos, turėjo išnagrinėti, ar pareiškėjo Skunde nurodytos aplinkybės dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo buvo susijusios su pareiškėjo negalia. Esant tokioms

aplinkybėms, teismas sprendė, kad Kontrolierius Rašte nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl atlyginimo už vieną darbo dieną neišmokėjimo kaip nepriskirtiną Kontrolieriaus kompetencijai.

17. Teismas taip pat sutiko su Komisijos Sprendime išdėstyta išvada, kad Kontrolierius, priimdamas 2017 m. spalio 23 d. sprendimą, kuriuo buvo išnagrinėtas ankstesnis pareiškėjo skundas dėl darbdavio veiksmų, ir skundo dalis dėl galimo priekabiavimo dėl negalios pripažinta pagrįsta, nenagrinėjo darbo užmokesčio už 2017 m. birželio 22 d. darbo dieną neišmokėjimo klausimo diskriminacijos dėl negalios aspektu. Pažymėjo, kad atsakovas šios aplinkybės neginčija, t. y. neteigia, kad klausimas dėl atlyginimo neišmokėjimo jau anksčiau buvo išnagrinėtas. Nors atsakovas teigia, kad minėtame ankstesniame sprendime Kontrolierius išanalizavo pareiškėjo išvardintas aplinkybes, buvusias laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. spalio mėn., todėl, atlikdamas tyrimą dėl darbo užmokesčio pareiškėjui neišmokėjimo, Kontrolierius turėtų sistemiškai nagrinėti ir jau anksčiau įvertintas aplinkybes, dėl kurių šiuo metu vyksta ginčas teisme, vis dėlto, teismas vertino, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti asmens skundą, paduotą Lygių galimybių įstatymo nustatyta tvarka. Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant Kontrolierius priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją. Šioje nuostatoje nėra reglamentuota galimybė atsisakyti nagrinėti skundą vien dėl to, kad Kontrolierius jau anksčiau yra įvertinęs kitus galbūt pareiškėją diskriminuojančius veiksmus, vykusius tuo pačiu laikotarpiu kaip ir prašomi ištirti veiksmai. Taigi aplinkybė, kad Kontrolierius jau anksčiau nagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė sprendimą, kuriame nevertino darbo užmokesčio už 2017 m. birželio 22 d. darbo dieną neišmokėjimo klausimo diskriminacijos dėl negalios aspektu, nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir teisiškai nereikšmingą atsakovo argumentą, kad pareiškėjo skundžiamas darbdavio veiksmas iš esmės neatitinka požymių, būdingų priekabiavimui, o pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, dėl kurių šis elgesys turėtų būti laikomas priekabiavimu. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės, vadovaujantis Lygių galimybių įstatymo 27 straipsniu, kuriame, kaip minėta, išdėstytas baigtinis atsisakymo nagrinėti skundą pagrindų sąrašas, nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti asmens skundą. Teismas, vadovaudamasis Lygių galimybių įstatymo 28 straipsniu, 29 straipsnio 1 dalimi, laikėsi pozicijos, kad sprendimą dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, susijusių su darbo užmokesčio neišmokėjimu, pripažinimo / nepripažinimo pažeidžiančiomis Lygių galimybių įstatymą, Kontrolierius gali priimti tik atlikęs išsamų tyrimą dėl skunde išdėstytų aplinkybių. Todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neatliko tyrimo dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, jis negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, neišmokėdamas pareiškėjui atlyginimo, neatliko veiksmų, diskriminuojančių pareiškėją negalios pagrindu.

19. Teismas konstatavo, kad Kontrolierius nepagrįstai, nesant teisinio pagrindo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl galimos diskriminacijos, pasireiškusios atlyginimo už 1 darbo dieną neišmokėjimu, todėl Komisijos Sprendimas, kuriuo panaikinta Rašto dalis ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį yra pagrįstas, teisėtas, priimtas tinkamai ištyrus teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius Lygių galimybių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas. Teismas atsakovo prašymą atmetė.

III.

20. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimą ir prašymą tenkinti.

21. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme. Papildomai nurodo, kad lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją įtvirtina Lygių galimybių įstatymas bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Skundų dėl diskriminacijos tyrimo tvarką reglamentuoja Lygių galimybių įstatymas, kuriame įtvirtintas sąrašas pagrindų, dėl kurių lygių galimybių kontrolierius tiria skundus, taip pat atsisakymo tirti skundą pagrindai. Pažymi, kad asmuo, kreipdamasis į Kontrolierių su skundu, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias galimo lygių galimybių pažeidimo pagrindą.

22. Pareiškėjas kreipėsi 2018 m. vasario 23 d. su skundu į Kontrolierių ir nurodė, kad darbdavys

(Institutas) už 2018 m. birželio 22 d. neišmokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio (už vieną darbo dieną), bei teigė, kad toks darbdavio elgesys yra laikomas priekabiavimu dėl negalios. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į Kontrolierių dėl priekabiavimo darbe, kaip darbdavio veiksmą, kuriuo galbūt pasireiškė priekabiavimas, nurodė darbo užmokesčio neišmokėjimą už vieną jo darbo dieną. Kontrolierė Raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, nes minėtos aplinkybės nėra priskirtinos nagrinėti Kontrolieriaus kompetencijai.

23. Pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodytas užmokesčio neišmokėjimo fakto teisėtumo nustatymo nagrinėjimas nėra priskirtas Kontrolieriaus kompetencijai, ginčai dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, delsimo ji mokėti yra priskirtini darbo ginčams, kuriuos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka yra įgaliota nagrinėti Darbo ginčų komisija bei teismas. Tarnybai pareiškėjo kreipimosi metu (2018 m. vasario 23 d.) nebuvo žinoma, ar darbo užmokestis jam nebuvo išmokėtas neteisėtai, t. y., ar pareiškėjo nurodytą darbo dieną (2018 m. birželio 22 d.), pareiškėjo darbdavys nebuvo užfiksavęs nedarbingumo, pravaikštos, kitų neatvykimo į darbą priežasčių ir pan., dėl kurių darbo užmokestis pagal Darbo kodekso nuostatas neturėtų būti mokamas. Nei pareiškėjo kreipimosi dieną, nei vėliau nebuvo priimtas bei Tarnybai pateiktas atitinkamas Darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimas, kuriuo būtų konstatuotas faktas, jog 2018 m. birželio 22 d. Institutas neteisėtai neišmokėjo pareiškėjui jam priklausančio darbo užmokesčio. Pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą dieną (2018 m. vasario 23 d.) darbdavys darbo užmokesčio už 2018 birželio 22 d. pareiškėjui sumokėjęs nebuvo.

24. Akcentuoja, kad darbo užmokesčio nemokėjimo teisėtumo klausimas yra aiškiai įstatyme įtvirtinta darbo ginčus nagrinėjančių subjektų kompetencija ir nepriskirtina Kontrolieriaus kompetencijai. Pareiškėjas visų pirma privalėjo kreiptis į Darbo ginčų komisiją, kuri nustatytų darbo užmokesčio nemokėjimo teisėtumo klausimą ir tik turėdama įrodymus apie tai, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo neišmokėtas neteisėtai, Kontrolierius galėtų išnagrinėti klausimą, ar darbdavys pareigos mokėti darbo užmokesti nevykdė dėl pareiškėjo negalios, t. y. diskriminavo pareiškėją.

25. Tam, kad konkrečioje situacijoje galima būtų konstatuoti asmens (darbuotojo) priekabiavimo dėl negalios faktus, būtina nustatyti, kad darbdavio elgesys darbuotojo atžvilgiu buvo būtent dėl pastarojo negalios.

26. Pažymi, jog, kaip buvo pareiškėjui nurodyta Rašte bei jo papildomame išaiškinime, pagal jo 2017 m. birželio 22 d. skundą Nr. (17)SN-128, Kontrolierius jau yra ištyręs aplinkybes dėl Instituto vadovės veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ir 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (17)SN-128)SP-77 konstatavo, kad Instituto vadovė priekabiavo prie pareiškėjo dėl negalios. Šiame sprendime buvo išanalizuotos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, sudarančios priekabiavimo faktą, laikotarpiu nuo 2016 m spalio mėn. iki 2017 m spalio mėn., t. y. laikotarpio, apimančio ir terminus, per kuriuos pareiškėjui turėjo būti išmokėtas darbo užmokestis už 2017 m. birželio 22 d. Dėl minėto Kontrolieriaus sprendimo Instituto skundo pagrindu vyksta teisminis procesas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (bylos Nr. eA-4147-624/2018), kuriame bus pakartotinai nagrinėjamos aplinkybės, vykusios pareiškėjo darbovietėje 2016 m. spalio mėn.–2017 m. spalio mėn., ir nagrinėjama, ar priekabiavimo prie pareiškėjo faktą Kontrolierius konstatavo pagrįstai. Taigi esant tokiai situacijai, pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi dėl vieno fakto – darbo užmokesčio nemokėjimo, kaip dar vienos papildomos aplinkybės dėl jo diskriminacijos. Kontrolierius negalėtų išnagrinėti Instituto administracijos elgesio dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, nenagrinėdamas kitų aplinkybių, kurios skundo padavimo metu buvo nagrinėjamos teisme, kadangi pagal suformuotą tarptautinių bei nacionalinių teismų praktiką, teismai bei kitos diskriminacijos atvejus įgaliotos tirti institucijos, siekdamos išsiaiškinti, ar prie asmens buvo priekabiaujama darbo vietoje, privalo išsamiai ir kompleksiškai ištirti darbdavio elgesį, nustatyti tokio elgesio pobūdį, sistemiškumą, išanalizuoti visus darbdavio veiksmus, kad būtų galima konstatuoti, kad prie darbiautojo buvo priekabiaujama.

27. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai interpretuojama Lygių galimybių įstatyme įtvirtinta darbdavio pareiga už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą atlyginimą, sudaryti vienodas sąlygas darbuotojams, nepaisant negalios. Teismo vertinimu, Kontrolierius turėjo įvertinti, ar Institutas, delsdamas pareiškėjui išmokėti jo darbo sutartyje sulygtą darbo užmokesti už vieną darbo dieną, sudarė pareiškėjui vienodas darbo sąlygas, nepaisant negalios, kaip ir kitiems Instituto darbuotojams. Pabrėžia, kad Lygių galimybių įstatyme įtvirtinta darbdavio pareiga už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą atlyginimą, sudaryti vienodas sąlygas darbuotojams, yra pažeidžiama tokiu atveju, kai darbo sutartyje yra nustatomas nevienodas atlyginimas darbuotojams už tokį patį ar vienodos vertės darbą, ar nustatomos kitokios nepagristai skirtingos darbo sąlygos. Šiuo atveju nebuvo kvestionuojamos skirtingos darbo sutarties sąlygos,

kurios turi būti nustatomos darbo sutartyje (Darbo kodekso 32–44 str.). Pareiškėjas skundėsi dėl jam laiku neišmokėto darbo užmokesčio. Laiku mokėti darbo sutartyje sulygtą darbo užmokesti yra neginčijama darbdavio pareiga, kuri savaime yra Darbo kodekso pažeidimas, nepaisant to, dėl kokių priežasčių darbdavys šios pareigos nevykdo. Darbo užmokesčio neišmokėjimas nustatytu laiku galėtų būti laikomas tik Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimu (priekabiavimu dėl negalios), jeigu būtų konstatuota, kad darbdavys neišmokėjo darbuotojui jam priklausančio darbo užmokesčio, siekdamas jį pažeminti, sukurti jam bauginančią darbo aplinką būtent dėl darbuotojo negalios. Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose nurodytos darbdavio pareigos pažeidimas pasireiškia būtent tuo, kad darbdavys su darbuotoju sudaromoje darbo sutartyje nustato skirtingas tam darbuotojui darbo sąlygas, atsižvelgdamas į jo negalią. Darbo užmokesčio, jau nustatyto darbo sutartyje, neišmokėjimas nustatytu terminu negalėtų pasireikšti kaip darbdavio pareigų, nustatytų Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 2 bei 5 punktuose pažeidimu. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Kontrolierius, esant pareiškėjo skunde nurodytai prielaidai dėl galbūt neteisėto darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio dalies (už vieną darbo dieną) neišmokėjimo, galėjo ir/ar turėjo išnagrinėti šį faktą atitikties Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 bei 5 punktams prasme. Pareiškėjas, turėdamas teisinį išsilavinimą bei teisinio darbo praktiką, šių įstatymo nuostatų ir galimą darbdavio pareigų pažeidimą, skunde nenurodė, ir Kontrolieriui teikė skundą tik dėl galimo priekabiavimo, t. y. Lygių galimybių įstatymo pažeidimo, kuris jau buvo konstatuotas Kontrolieriaus sprendime Nr. (17)SN-128)SP-77.

28. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 3R-152(AG-1 17/04-2018), kuriuo buvo panaikinta Lygių galimybių kontrolieriaus 2018 m. kovo 9 d. rašto Nr. (18)SN-51)-183 dalis, kuria atsisakyta ištirti pareiškėjo skundo dalį dėl darbo užmokesčio už 2017 m. birželio 22 d. darbo dieną neišmokėjimo diskriminuojant pareiškėją dėl negalios, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Kontrolierius nepagrįstai, nesant teisinio pagrindo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl galimos diskriminacijos, pasireiškusios atlyginimo už 1 darbo dieną neišmokėjimu, todėl Komisijos Sprendimas, kuriuo panaikinta Rašto dalis ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį, yra pagrįstas, teisėtas, priimtas tinkamai ištyrus teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius Lygių galimybių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas, atsakovo prašymą atmetė.

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)

56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo

kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

33. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

34. Byloje nustatyta, kad Rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjo skundas Tarnyboje nenagrinėtinas, kadangi, be kita ko, pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo nėra priskirtinos Kontrolieriaus kompetencijai – Kontrolieriui nėra suteikta teisė įpareigoti darbdavius vykdyti pareigą sumokėti darbuotojams jiems priklausantį darbo užmokestį, taip pat delspinigius už pradelstą mokėti darbo užmokestį laiką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, ši funkcija yra priskirta Darbo ginčų komisijai, taip pat teismui.

35. Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kada atsisakoma nagrinėti skundą, be kita ko – kai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai (27 str. 1 d. 3 p.).

36. Tačiau pažymėtina, kad pagal Lygių galimybių įstatymo 14 straipsnio 1 dalį Lygių galimybių įstatymo vykdymo priežiūrą atlieka lygių galimybių kontrolierius. Lygių galimybių įstatymas, be kita ko, reglamentuoja darbdavio pareigą įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. Šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, pilietybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo: 1) priimdamas į darbą, į valstybės tarnybą, taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, išskyrus šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 4 ir 7 punktuose nustatytus atvejus; 2) sudaryti vienodas darbo, valstybės tarnybos sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, siekti profesinio mokymo, persikvalifikuoti, įgyti praktinio darbo patirties, taip pat teikti vienodas lengvatas; 3) naudoti vienodus darbo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus; 4) naudoti vienodus atleidimo iš darbo ir iš valstybės tarnybos kriterijus; 5) už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį; 6) užtikrinti, kad darbuotojas ar valstybės tarnautojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti; 7) užtikrinti, kad siekiantis įsidarbinti asmuo, darbuotojas, valstybės tarnautojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo; 8) imtis priemonių, kad darbuotojas, valstybės tarnautojas, pateikę skundą dėl diskriminacijos ar dalyvaujantys byloje dėl diskriminacijos, jų atstovas ar asmuo, liudijantys ir teikiantys paaiškinimus dėl diskriminacijos, nebūtų persekiojami ir būtų apsaugoti nuo priešiško elgesio ar neigiamų pasekmių; 9) imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, įskaitant tinkamą patalpų pritaikymą, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Pagal Lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 1 dalį kiekvienas fizinis, juridinis asmuo, kita organizacija ir jos padalinys turi teisę pateikti lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių galimybių pažeidimo.

37. Taigi, nors atsakovas akcentuoja, kad Kontrolierius nenagrinėja darbo ginčų, tačiau iš nurodytų Lygių galimybių įstatymo matyti, kad Kontrolierius nagrinėja skundus dėl lygių galimybių pažeidimų, be kita ko – padarytų darbdavio.

38. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo 2018 m. vasario 23 d. skunde, į kurį atsakant buvo priimtas ginčijamas Raštas, iš esmės kėlė darbo ginčą. Pareiškėjas 2018 m. vasario 23 d. skunde neprašė taikyti poveikio priemones dėl darbo teisės pažeidimų, tačiau prašė pradėti tyrimą būtent dėl lygių galimybių principo pažeidimo negalios pagrindu. Taigi pareiškėjas 2018 m. vasario 23 d. skundu iš esmės siekė, kad Kontrolierius išnagrinėtų, jo teigimu, buvusią diskriminaciją Lygių galimybių įstatymo prasme. Šiuo aspektu Kontrolierius pareiškėjo skundą galėjo ir turėjo išnagrinėti. Todėl

atsakovas Rašte nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Kontrolieriaus kompetencijai

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tiek Komisija ginčijamame Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju Kontrolierius Raštu nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl, jo teigimu, buvusios diskriminacijos neišmokant atlyginimo už 1 darbo dieną. Todėl nėra pagrindo naikinti Komisijos Sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

40. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgiant į atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Milda Vainienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22431 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1517-525/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01513-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 23.2; 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Druskininkų savivaldybei ir Druskininkų savivaldybės Etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos (toliau – ir Etikos komisija, Komisija) 2018 m. liepos 2 d. sprendimą dėl V. S. elgesio (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas manė, jog Sprendimas yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant esmines procedūras, dvigubo baudimo draudimo principą, be to, Sprendimą priėmė Etikos komisija, kuri neturėjo kompetencijos nagrinėti Sprendime nurodytų aplinkybių.

3. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus tyrimo bei sprendimo priėmimo terminus. Etikos komisija tyrimą dėl pareiškėjo pagal L. R. pranešime nurodytas aplinkybes pradėjo 2018 m. kovo 21 d. Kaip matyti iš pateikiamo Etikos komisijos 2018 m. balandžio 17 d. posėdžio protokolo, Etikos komisija šiame posėdyje nusprendė pratęsti tyrimo terminą iki 2018 m. gegužės 21 d., tačiau Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. liepos 2 d. Duomenų apie tai, jog Etikos komisija būtų pratęsusi tyrimo terminą daugiau nei iki 2018 m. gegužės 21 d., pareiškėjas neturi. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 7 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 11 dalyje, Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos nuostatų, patvirtintų Druskininkų savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. T1-203 (2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. T1-132 redakcija) (toliau – ir Etikos komisijos nuostatai), 33 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog tyrimas dėl pareiškėjo (tyrimą pradėjus 2018 m. kovo 21 d.) privalėjo būti užbaigtas ne vėliau kaip 2018 m. birželio 20 d., o Sprendimas priimtas ne vėliau kaip iki 2018 m. birželio 27 d. Tačiau ginčo atveju Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. liepos 2 d.

4. Pareiškėjas rėmėsi Kodekso 8 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 10 dalimi. Pareiškėjui nuo pat tyrimo pradžios nebuvo aišku, kuo jis kaltinamas, taip pažeidžiant jo procesines teises, būtent – asmens teisę į gynybą. Pareiškėjui siųstame Etikos komisijos 2018 m. kovo 22 d. rašte Nr. S12-943-3.5. „Pranešimas dėl pradėto tyrimo ir Etikos komisijos posėdžio“ konkrečios Kodekso nuostatos ar principai nenurodomi. Taigi, pareiškėjas nuo pat tyrimo pradžios nežinojo ir negalėjo žinoti, dėl ko yra pradėtas tyrimas, kuo jis yra kaltinamas ir dėl ko jis galėtų pateikti Etikos komisijai paaiškinimus, teikti prašymus ar įrodymus. Pareiškėjo teigimu, vien esminiai procedūriniai pažeidimai sudaro pagrindą naikinti Sprendimą kaip neteisėtą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

5. V. S. 2018 m. gegužės 21 d. gavo Etikos komisijos 2018 m. gegužės 21 d. raštą Nr. S12-1957-3.5. „Dėl Etikos komisijos tyrimo“, kuriame nurodoma, kad Etikos komisija vadovaudamasi Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Etikos komisijos nuostatų 38.6 punktu 2018 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą tyrimo dėl pareiškėjo elgesio metu surinktą medžiagą perduoti prokuratūrai. Gavęs šį raštą pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog tyrimas dėl jo yra baigtas ir yra priimtas vienas iš Kodekso 9 straipsnyje numatytų sprendimų. Kaip matyti iš Etikos komisijos 2018 m. gegužės 21 d. rašto Nr. S12-1956-3.5. „Dėl viešojo intereso gynimo“, Etikos komisija įgyvendino 2018 m. gegužės 18 d. priimtą sprendimą ir medžiagą perdavė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Tačiau, nepaisant 2018 m. gegužės 18 d. priimto Etikos komisijos sprendimo perduoti medžiagą prokuratūrai, 2018 m. liepos 2 d. buvo priimtas dar vienas sprendimas, t. y. Sprendimas. Tokios

aplinkybės leidžia teigti, jog Etikos komisija atliko du tyrimus ir priėmė du sprendimus, nors to daryti neturėjo teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2370/2013).

6. Pareiškėjas gyvenimo aprašymą Lietuvos Respublikos Seimui (tiksliau – G. L., kuris jį pateikė Seimo pirmininkui) pateikė ne kaip Druskininkų savivaldybės tarybos narys, o kaip asmuo, kandidatuojantis į valstybės pareigūno (Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) nario) pareigas. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas valstybės politiku laikytinas dėl to, kad jis yra savivaldybės tarybos narys, darytina išvada, jog Kodekse įtvirtinti reikalavimai taikytini pareiškėjui tik tuo atveju, jeigu jis vykdo savo, kaip tarybos nario, veiklą. Dėl šios priežasties Etikos komisija neturėjo kompetencijos nagrinėti ir tirti šių aplinkybių, kadangi tai buvo visiškai nesusiję su pareiškėjo V. S., kaip tarybos nario, veikla.

7. Atsakovas su skundu nesutiko. 8. Paaiškino, kad Komisija priimdama sprendimą termino nepraleido. Pažymėjo, jog 2018 m. gegužės

18 d. posėdžio protokole yra aiškiai nurodyta, kad tyrimas bus užbaigtas ir sprendimas dėl V. S. elgesio teisėtumo ar neteisėtumo priimtas gavus prokuratūros įvertinimą (informaciją). Teigė, kad 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje Komisija priėmė sprendimą pratęsti tyrimą, iki bus gautas prokuratūros atsakymas. Su šiuo Komisijos sprendimu V. S. buvo supažindintas. Neapskundęs 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje priimto sprendimo, V. S. su juo sutiko, ir jis yra privalomas pareiškėjui ir Komisijai. Net jeigu teismo būtų nustatyta, kad buvo pažeistas sprendimo priėmimo terminas, akivaizdu, jog tai savaime nesudaro besąlyginio pagrindo naikinti savo esme teisėto ir pagrįsto sprendimo, t. y. priimto tinkamai nustačius faktus ir pritaikius teisės normas.

9. Pareiškėjas skunde nurodo tik procedūrinius pažeidimus, tačiau neneigia pačios sprendimo esmės, t. y. prokuratūros nustatytų aplinkybių, kuriomis remiantis priimtas skundžiamas aktas. Pareiškėjas nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas, todėl pripažintina, kad termino praleidimas yra procedūrinis pažeidimas, kuris nėra esminis. Vertinant termino praleidimo (jeigu toks būtų nustatytas) priežastis turi būti įvertinta, kad terminas buvo praleistas ne dėl Komisijos neveikimo ar procedūrų vilkinimo, o dėl to, kad buvo laukiama svarbios informacijos iš prokuratūros. Termino pratęsimo metu, t. y. nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d., savarankiški aktyvūs Komisijos tyrimo veiksmai nebuvo atliekami. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių jokių suvaržymų ar nepatogumų nepatyrė.

10. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1942-756/2015, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

11. Komisija pareiškėją informavo apie: gautą fizinio asmens skundą, kuriame nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu pradėtas tyrimas; padarytą Kodekse nustatytų valstybės politikų elgesio principų pažeidimą. L. R. pranešime nurodytos aplinkybės apie V. S. elgesį yra aiškios ir suprantamos. Todėl teiginys, kad pareiškėjas nesupranta, kuo yra kaltinamas, vertintinas kaip dirbtinis bandymas išvengti atsakomybės. Taigi, pareiškėjui iš 2018 m. kovo 22 d. pranešimo buvo aišku, dėl kokių faktų pradėtas tyrimas (dėl tikrovės neatitinkančių duomenų ir dokumentų apie išsilavinimą pateikimo) ir dėl kokių pažeidimų jis yra kaltinamas (Kodekso 4 str. numatytas Kodekse nustatytų valstybės politikų elgesio principų pažeidimas). Komisijos vertinimu, pažeidimo įvardijimas yra žymiai efektyvesnė asmens teisių užtikrinimo forma, negu nuoroda į teisės aktų dalis ar punktus.

12. Priešingai, negu teigia pareiškėjas, 2018 m. gegužės 18 d. posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad Komisija užbaigia tyrimą ir priima galutinį sprendimą. Atvirkščiai – 2018 m. gegužės 18 d. posėdžio protokole yra aiškiai nurodyta, kad gavus prokuratūros įvertinimą (informaciją) bus priimamas sprendimas dėl V. S. elgesio teisėtumo ar neteisėtumo. Taigi, pareiškėjui buvo pranešta, kad 2018 m. gegužės 18 d. yra priimtas tik tarpinis procedūrinis sprendimas kreiptis į prokuratūrą ir iš prokuratūros gautą informaciją ateityje panaudoti priimant sprendimą dėl pareiškėjo veiksmų. V. S. su tokiu Komisijos sprendimu sutiko ir jo neskundė, šis sprendimas tapo privalomu pareiškėjui ir Komisijai. V. S. skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad Komisija atliko tarpinį veiksmą – informacijos perdavimą prokuratūrai, protokole aiškiai nurodydama, kad tyrimas yra nebaigtas. Manydamas, kad šis veiksmas buvo neteisėtas, pareiškėjas jį turėjo skųsti teismui.

13. Skundžiamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas kaip atlikto tyrimo baigiamasis aktas. Taigi, informacijos perdavimas prokuratūrai nėra pareiškėjo nubaudimas, todėl šiuo atveju dvigubo nubaudimo principas netaikytinas ir nebuvo pažeistas. Pareiga pranešti apie nusikalstamas veikas yra kiekvieno piliečio ir institucijos pilietinė pareiga. Vadovaujantis Kodeksu, tyrimo tikslas yra nustatyti, ar buvo padarytas Kodekso pažeidimas.

14. Pareiškėjas skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2370/2013. Tačiau nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo iš esmės pakeistas Komisijos priimamų sprendimų teisinis reguliavimas. Pasikeitęs teisinis reguliavimas lemia tai, kad ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu sukurti precedentai neturi būti taikomi kitoms, naujo teisinio reguliavimo pagrindu atsiradusioms, teisinėms situacijoms.

15. Atsakovo teigimu, kandidatavimas į VRK nėra „valstybės politiko asmeninis, šeimos ir namų gyvenimas, intymus gyvenimas“, taip pat tai nėra „veikla, nesusijusi su valstybės politiko pareigomis, politine veikla ar institucija, kurioje jis eina pareigas“. Be to, net ir privataus gyvenimo požymius atitinkantis elgesys tam tikrais atvejais nelaikomas privačiu gyvenimu („Valstybės politiko elgesys ar asmeninės savybės, susiję su kai kuriomis jo privataus gyvenimo aplinkybėmis ir galintys turėti reikšmės viešiesiems interesams, privačiu gyvenimu nelaikomi“). Todėl oficialus tikrovės neatitinkančios informacijos ir dokumentų apie politiko išsilavinimą pateikimas oficialioms institucijoms turi esminės reikšmės viešiesiems interesams, toks elgesys nelaikomas privačiu gyvenimu, t. y. priklauso Komisijos kompetencijai.

II.

16. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos 2018 m. liepos 2 d. sprendimą dėl V. S. elgesio. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos 500 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

17. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktame savo gyvenimo aprašyme V. S. nurodė, kad yra įgijęs vidurinį išsilavinimą ir / ar džiazinio fortepijono specialybę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniaus aukštesniojoje ekonomikos mokykloje įgijo bankininkystės specialybę, Vilniaus universitete įgijo ekonomikos bakalauro ir / ar ekonomikos magistro kvalifikacinius laipsnius ir Gėtės institute Duisburge (Goethe Institut) įgijo aukštąjį vokiečių kalbos išsilavinimą. Etikos komisija tyrimą dėl V. S. pagal L. R. 2018 m. kovo 14 d. pranešime nurodytas aplinkybes, įskaitant aplinkybes apie V. S. 2017 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktą gyvenimo aprašymą, pradėjo 2018 m. kovo 21 d. 2018 m. balandžio 10 d. buvo išsiųsti prašymai pateikti turimą informaciją į visas tarybos nario V. S. nurodytas mokymo įstaigas. Iš mokymo įstaigų gautos informacijos paaiškėjo, kad aukštosios mokyklos Gėtės instituto (Goethe Institut) Duisburgo mieste nėra, taip pat paaiškėjo, kad V. S. galbūt nėra įgijęs vidurinio išsilavinimo.

18. 2018 m. gegužės 18 d. Etikos komisijos posėdyje buvo nuspręsta vadovaujantis Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Etikos komisijos nuostatų 38.6 punktu tyrimo metu surinktą medžiagą perduoti prokuratūrai su prašymu įvertinti Etikos komisijos tyrimo metu surinktą medžiagą ir ginant viešąjį interesą pradėti tyrimą, ar V. S. yra įgijęs vidurinį išsilavinimą ir, jei ne, ar be vidurinį išsilavinimą patvirtinančio brandos atestato V. S. teisėtai įgijo banko tarnautojo kvalifikaciją Vilniaus aukštesniojoje ekonomikos mokykloje bei bakalauro ir magistro kvalifikacinius laipsnius Vilniaus universitete, ar jo įgyti aukštojo mokslo diplomai yra galiojantys, ar nebuvo klastojami dokumentai ar pateikta klaidinanti informacija, ar V. S. veiksmuose galbūt yra nusikalstamos veikos požymių, siekiant įgyti išsilavinimą. Kaip matyti iš pateikiamo Etikos komisijos 2018 m. gegužės 18 d. posėdžio protokolo, 4 punktu buvo nuspręsta apie priimtą sprendimą informuoti ir pareiškėją V. S..

19. Vilniaus apygardos prokuratūra 2018 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 2.VI-60 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2018 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. IBPS-S-290857 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.

20. Etikos komisija 2018 m. liepos 2 d. Sprendimu nusprendė: pripažinti, kad Druskininkų savivaldybės tarybos narys V. S. pažeidė Kodekso 4 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytus valstybės politikų elgesio principus – pagarbos žmogui ir valstybei, skaidrumo ir viešumo, sąžiningumo ir padorumo principus; rekomenduoti Druskininkų savivaldybės tarybos nariui V. S. suderinti savo elgesį ir veiklą su Kodekse ar institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytais valstybės politiko elgesio principais ar reikalavimais; Sprendimo kopiją išsiųsti Druskininkų savivaldybės tarybos nariui V. S., Druskininkų savivaldybės merui R. M. ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai; Sprendimą paskelbti Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje. Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad V. S. 2017 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktame gyvenimo aprašyme pateikė tikrovės neatitinkančią bei melagingą informaciją apie savo išsilavinimą, sąmoningai klaidindamas tiek savo rinkėjus, tiek Seimo narius, kurie priėmė sprendimą dėl jo skyrimo į VRK narius.

21. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sutiko su pareiškėjo išdėstytais argumentais dėl to, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus tyrimo bei sprendimo priėmimo terminus.

22. Etikos komisija tyrimą dėl pareiškėjo pagal L. R. pranešime nurodytas aplinkybes, įskaitant aplinkybes apie V. S. 2017 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktą gyvenimo aprašymą, pradėjo 2018 m. kovo 21 d. Kaip matyti iš pateikiamo Etikos komisijos 2018 m. balandžio 17 d. posėdžio protokolo, Etikos komisija posėdyje nusprendė pratęsti tyrimo terminą iki 2018 m. gegužės 21 d., tačiau ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. liepos 2 d. Duomenų apie tai, jog Etikos komisija būtų pratęsusi tyrimo terminą daugiau nei iki 2018 m. gegužės 21 d. (tai buvo nuspręsta 2018 m. balandžio 17 d. vykusiame Etikos komisijos posėdyje), byloje nėra.

23. Nors atsakovas teigė, jog 2018 m. gegužės 18 d. posėdžio protokole yra aiškiai nurodyta, kad tyrimas bus užbaigtas ir priimamas sprendimas dėl V. S. elgesio teisėtumo ar neteisėtumo gavus prokuratūros įvertinimą, toks neapibrėžtas teiginys nelaikomas termino pratęsimu. Protokole turi būti aiškiai nurodoma, ar terminas pratęsiamas, kokiam laikui ir tokį termino pratęsimą reglamentuojanti teisės norma, kad toks termino pratęsimas nesukeltų abejonių ir interpretacijų šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju atsakovas siūlo skaitantiems protokolą asmenims patiems susiprasti, jog terminas yra pratęstas neapibrėžtam laikui ir neaišku, kokia teisės norma vadovaujantis.

24. Teismas vadovavosi Kodekso 7 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 11 dalyje ir Etikos komisijos nuostatų 33 punkte įtvirtintais terminais sprendimams priimti. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, padaryta išvada, jog tyrimas dėl pareiškėjo V. S. (tyrimą pradėjus 2018 m. kovo 21 d.) privalėjo būti užbaigtas ne vėliau kaip 2018 m. birželio 20 d., o Sprendimas turėjo būti priimtas ne vėliau kaip iki 2018 m. birželio 27 d. O ginčo atveju Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. liepos 2 d., t. y. žymiai praleidus terminus.

25. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad Etikos komisija, 2018 m. balandžio 17 d. posėdyje nusprendusi pratęsti tyrimą iki 2018 m. gegužės 21 d., būtų sprendusi apie tyrimo pratęsimą dar ilgesniam terminui. Todėl atsižvelgiant į tai, jog sprendimas turi būti priimtas per 5 darbo dienas nuo tyrimo pabaigos, ginčo atveju sprendimas turėjo būti priimtas ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 28 d. Taigi, akivaizdu, jog Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Kodekso 7 straipsnio 2 ir 10 dalyse bei Etikos komisijos nuostatų 25 ir 33 punktuose įtvirtintus tyrimo atlikimo terminus.

26. Iš esmės teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo argumentais, jog iš pranešimo jam nėra aišku, kuo jis kaltinamas, todėl taip pažeidžiamos jo procesinės teisės, o būtent teisė į gynybą. Teismas vadovavosi Kodekso 8 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 10 dalimi, teismų praktika (pvz., Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-557-162/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1942-756/2015).

27. Ginčo atveju pareiškėjui siųstame Etikos komisijos 2018 m. kovo 22 d. rašte Nr. S12-943-3.5. „Pranešimas dėl pradėto tyrimo ir Etikos komisijos posėdžio“ nurodoma, kad Etikos komisija pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo, kaip valstybės politiko, galbūt padarytų Kodekse nustatytų valstybės politikų elgesio principų pažeidimų pagal gautą visuomeninių tyrimų laidos „Demaskuoti“ prodiuserės ir vedėjos L. R. pranešimą. Tačiau konkrečios Kodekso nuostatos ar principai rašte nenurodomi. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas nuo pat

tyrimo pradžios galėjo nesuprasti, už kokį konkrečiai pažeidimą jis yra kaltinamas ir dėl ko jis galėtų pateikti Etikos komisijai paaiškinimus, teikti prašymus ar įrodymus. Nors atsakovas teigė, jog raštas yra aiškus ir, be to, prie rašto buvo pridėtas visuomeninių tyrimų laidos „Demaskuoti“ prodiuserės ir vedėjos L. R. pranešimas, tačiau pareiga apibrėžti kaltinimą ir apie tai pranešti pareiškėjui atitenka šiuo atveju pradėjusiai tyrimą Etikos komisijai. Akivaizdu, jog ginčo atveju Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant esmines tokiems sprendimams priimti taikytinas procedūras ir terminus, o tokius pažeidimus traktuoti kaip neesminius nėra teisinio pagrindo. Tokie padaryti pažeidimai leido suabejoti priimto Sprendimo objektyvumu ir teisingumu. Teismas vadovavosi ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nurodė, kad vien esminiai procedūriniai pažeidimai sudarė pagrindą naikinti Sprendimą kaip neteisėtą.

28. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju 2018 m. gegužės 18 d. Etikos komisijos posėdyje buvo nuspręsta vadovaujantis Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Etikos komisijos nuostatų 38.6 punktu tyrimo metu surinktą medžiagą perduoti prokuratūrai su prašymu įvertinti Etikos komisijos tyrimo metu surinktą medžiagą ir ginant viešąjį interesą pradėti tyrimą. Pareiškėjas, gavęs Etikos komisijos 2018 m. gegužės 21 d. raštą Nr. S12-1957-3.5. „Dėl Etikos komisijos tyrimo“, kuriame buvo nurodoma, kad „Druskininkų savivaldybės etikos komisija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 9 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Druskininkų savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T1-203 „Dėl Druskininkų savivaldybės etikos komisijos nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Druskininkų savivaldybės etikos komisijos nuostatų 38.6 punktu 2018 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą tyrimo dėl Jūsų elgesio metu surinktą medžiagą perduoti prokuratūrai“, visiškai pagrįstai tikėjosi, jog tyrimas dėl jo yra baigtas ir yra priimtas vienas iš Kodekso 9 straipsnyje numatytų sprendimų. Kaip matyti iš Etikos komisijos 2018 m. gegužės 21 d. rašto Nr. S12-1956-3.5. „Dėl viešojo intereso gynimo“, Etikos komisija įgyvendino 2018 m. gegužės 18 d. priimtą sprendimą ir medžiagą perdavė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

29. Nepaisant 2018 m. gegužės 18 d. priimto Etikos komisijos sprendimo perduoti medžiagą prokuratūrai, 2018 m. liepos 2 d. buvo priimtas dar vienas sprendimas – pripažinti, kad pareiškėjas V. S. pažeidė Kodekse numatytus valstybės politikų elgesio principus (Kodekso 9 str. 1 d. 1 p.), bei rekomenduoti pareiškėjui suderinti savo elgesį ar veiklą su teisės aktuose nustatytais valstybės politikų elgesio principais ar reikalavimais (Kodekso 9 str. 1 d. 4 p.).

30. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika (2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2370/2013), padarė išvadą, jog ginčo atveju Etikos komisija, 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje priėmusi Sprendimą perduoti medžiagą prokuratūrai, neturėjo teisės tęsti tyrimo ar iš naujo atlikti tyrimą ir priimti dar vieną, t. y. ginčijamą 2018  m. liepos 2 d. Sprendimą. Taip Komisija priėmė du atskirus sprendimus ir taikė skirtingas poveikio priemones. Atmestas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas neskundė pirmojo sprendimo, vadinasi, su juo sutiko. Taigi, pareiškėjas sutiko su sprendimu ir laukė prokuratūros tyrimo ir procesinio sprendimo, tačiau gavo dar vieną Etikos komisijos sprendimą ir su tokia padėtimi jau nesutinka, todėl ir kilo ginčas.

31. Atsakovas skunde nurodė, kad „Akivaizdu, jog tam tikrais atvejais gali (netgi privalo) būti taikomos kelios priemonės ir tai nėra laikoma non bis in idem principo pažeidimu. Aplinkybė, kad informacijos pateikimą prokuratūrai ir pripažinimą, kad V. S. elgesys pažeidžia valstybės politikų elgesio principus, skiria apie 1 mėnuo laiko, non bis in idem principo taikymo šioje situacijoje nekeičia.“ Atsakovas šio savo teiginio nepagrindžia teisės normos reikalavimais. Tačiau savo veikloje Etikos komisija privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais reikalavimais ir jų nepažeisti. Valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už Kodekso nuostatų pažeidimus, reglamentuoja Kodeksas, kurio 9 straipsnyje aiškiai nustatyta, jog valstybės politiko elgesio tyrimą atlikusi Komisija gali priimti tik šios rūšies sprendimus.

32. Be to, atsakovas pažymėjo, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo iš esmės pakeistas Komisijos priimamų sprendimų teisinis reguliavimas. Tačiau teismas nurodė, jog kaip ir ankstesnėje redakcijoje, taip ir šiuo metu, vienas iš sprendimų yra numatyta perduoti tyrimo medžiagą prokuratūrai. Taigi, Etikos komisija įpareigota ištirti medžiagą, nustatyti pažeidimus ir nepasibaigus terminui priimti vieną iš numatytų tam tikros rūšies sprendimų. Nustačius, jog pareiškėjo veiksmuose nėra teisės aktais nustatytų pažeidimų arba greta

nustatytų pažeidimų yra nusikalstamos veikos požymių, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė, tokiu atveju medžiaga perduodama prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui atlikti.

33. Pareiškėjas siekė įrodyti, kad oficialus gyvenimo aprašymo pateikimas per politiką G. L., siekiant daryti politinę karjerą ir užimti aukštas politines VRK nario pareigas, yra V. S. privatus gyvenimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir privataus gyvenimo požymius atitinkantis elgesys tam tikrais atvejais nelaikomas privačiu gyvenimu („Valstybės politiko elgesys ar asmeninės savybės, susiję su kai kuriomis jo privataus gyvenimo aplinkybėmis ir galintys turėti reikšmės viešiesiems interesams, privačiu gyvenimu nelaikomi“). Išdėstyti argumentai patvirtino, kad oficialus tikrovės neatitinkančios informacijos ir dokumentų apie politiko išsilavinimą pateikimas oficialioms institucijoms turi esminės reikšmės viešiesiems interesams, todėl toks elgesys nelaikomas privačiu gyvenimu, t. y. priklauso Komisijos kompetencijai.

34. Teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nustatytus procedūrinius pažeidimus, ginčijamą sprendimą laikyti teisėtu ir pagrįstu nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas tenkintas ir ginčijamas sprendimas panaikintas.

35. Pareiškėjas už advokato suteiktas teisines paslaugas – situacijos teisinę analizę ir skundo parengimą, atstovavimą teismo posėdyje prašo priteisti iš atsakovo 500 Eur, ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) numatyto dydžio, todėl priteistina. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atsakovui Druskininkų savivaldybei atmetamas, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos.

III.

36. Atsakovas Druskininkų savivaldybės etikos komisija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

37. Atsakovas pažymi, kad 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje Etikos komisija priėmė sprendimą pratęsti terminą tol, kol bus gautas prokuratūros atsakymas. Su šiuo Etikos komisijos sprendimu V. S. buvo supažindintas. Pareiškėjas turėjo teisę jį skųsti, neapskundęs jo, pareiškėjas su juo sutiko ir jis yra privalomas pareiškėjui bei Etikos komisijai.

38. Teismas nepagrįstai nevertino, kad net ir nustačius, jog buvo pažeistas Etikos komisijos sprendimo priėmimo terminas, tai savaime nesudaro savarankiško ir besąlyginio pagrindo naikinti savo esme teisėto ir pagrįsto sprendimo. Teismo sprendime nenurodyta motyvų, kad egzistuoja ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas, todėl pripažintina, kad termino praleidimas yra procedūrinis pažeidimas, kuris nėra esminis.

39. Atsakovo manymu, vertinant termino praleidimo (jeigu toks būtų nustatytas) priežastis turi būti įvertinta, kad terminas buvo praleistas ne dėl Etikos komisijos neveikimo ar procedūrų vilkinimo, o dėl to, kad buvo laukiama svarbios informacijos iš prokuratūros. Termino pratęsimo metu, t. y. nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d. savarankiški aktyvūs Etikos komisijos tyrimo veiksmai nebuvo atliekami.

40. Atsakovo teigimu, šios bylos ir administracinės bylos Nr. eA-1942-756/2015 ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pastarąja byla.

41. Atsakovas nurodo, kad Etikos komisija pareiškėją informavo: apie gautą fizinio asmens skundą, kuriame nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu pradėtas turimas (tuo buvo apibrėžtos tyrimo ribos); apie galbūt padarytą pažeidimą. Etikos komisijos vertinimu, pažeidimo įvardinimas yra žymiai efektyvesnė asmens teisių užtikrinimo forma, negu blanketinė nuoroda į teisės aktų dalis ar punktus. Akivaizdu, jog 2018 m. kovo 22 d. pranešime nurodyta informacija buvo visiškai pakankama teisei į gynybą įgyvendinti, teikti paaiškinimus ir įgyvendinti kitas savo teises.

42. Atsakovas akcentuoja, jog priešingai negu konstatavo teismas, Etikos komisija neformuluoja kaltinimo asmeniui, dėl kurio veiksmų atliekamas tyrimas. Etikos komisija tiria skundus, kurie apibrėžia Etikos komisijos tyrimo ribas (o ne pati Etikos komisija).

43. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad 2018 m. gegužės 18 d. posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad Etikos komisija užbaigia tyrimą ir priima galutinį sprendimą. Pareiškėjui buvo pranešta, kad 2018 m. gegužės 18 d. yra priimtas tik tarpinis procedūrinis sprendimas kreiptis į prokuratūrą ir iš prokuratūros gautą informaciją ateityje panaudoti priimant sprendimą dėl pareiškėjo veiksmų. Informacijos perdavimas prokuratūrai nėra pareiškėjo nubaudimas, todėl šiuo atveju dvigubo nubaudimo principas netaikytinas ir nebuvo pažeistas.

44. Pareiškėjas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti proceso išlaidas.

45. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, Etikos komisijos posėdyje 2018 m. gegužės 18 d. nebuvo priimti jokie sprendimai dėl tyrimo termino pratęsimo.

46. Etikos komisija ne tik pažeidė teisės aktuose įtvirtintus tyrimo atlikimo ir sprendimo priėmimo terminus, bet atlikdama tyrimą pareiškėjo atžvilgiu priėmė du atskirus sprendimus. Apie 2018 m. gegužės 18 d. priimtą Etikos komisijos sprendimą perduoti surinktą medžiagą prokuratūrai pareiškėjas buvo informuotas Etikos komisijos 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. S12-1957-3. Tačiau šiuo raštu pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, jog tyrimas yra pratęstas, ir visiškai pagrįstai tikėjosi, jog priėmus sprendimą tyrimas jau yra užbaigtas. Pareiškėjas objektyviai negalėjo tikėtis, kad praėjus daugiau nei mėnesiui po pateikto 2018 m. gegužės 21 d. Etikos komisijos pranešimo, kuriuo buvo įformintas sprendimas, pažeidžiant terminus bus priimtas dar vienas sprendimas.

47. Etikos komisijos pažeidimai laikytini esminiais dar ir dėl to, jog šiais pažeidimais buvo nesilaikyta teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų.

48. Pareiškėjo teigimu, Etikos komisija, gavusi skundą ar kreipimąsi, privalo savo iniciatyva nustatyti, kokią konkrečią Kodekso nuostatą pažeidė asmuo, kurio atžvilgiu pradedamas tyrimas. Ginčo atveju Etikos komisija siųsdama pareiškėjui 2018 m. kovo 22 d. pranešimą dėl pradėto tyrimo ir Etikos komisijos posėdžio Nr. S12-943-3.5. nenurodė jokios konkrečios Kodekso nuostatos ar principų. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas nuo pat tyrimo pradžios nežinojo ir negalėjo žinoti dėl ko yra pradėtas tyrimas, kuo jis yra kaltinamas ir dėl ko jis galėtų pateikti Etikos komisijai paaiškinimus, teikti prašymus ar įrodymus. Pareiškėjo teigimu, bylų, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, fabulos iš esmės sutampa su šia byla.

49. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Etikos komisija, 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje priėmusi sprendimą perduoti medžiagą prokuratūrai, neturėjo teisės tęsti tyrimo ar iš naujo atlikti tyrimą ir priimti dar vieną, t. y. ginčijamą 2018 m. liepos 2 d. sprendimą. Tokiu būdu Etikos komisija priėmė du atskirus sprendimus ir taikė skirtingas poveikio priemones.

50. Pareiškėjas pažymi, kad nei Kodeksas, nei Etikos komisijos nuostatai nenumato tokių atsakovo nurodomų „tarpinių procedūrinių“ sprendimų. Medžiagos perdavimas ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai, įtarus esant nusikalstamos veikos požymių, yra įtvirtintas kaip vienas iš tyrimą užbaigus priimamų galutinių sprendimų (Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

51. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos 2018 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos narys V. S. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytus valstybės politikų elgesio principus – pagarbos žmogui ir valstybei, skaidrumo ir viešumo,

sąžiningumo ir padorumo principus; rekomenduota Druskininkų savivaldybės tarybos nariui V. S. suderinti savo elgesį ir veiklą su Kodekse ar institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytais valstybės politiko elgesio principais ar reikalavimais.

52. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir minėtą Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos 2018 m. liepos 2 d. sprendimą panaikino. Išsamiai ištyręs faktines bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Druskininkų savivaldybės Etikos komisija pažeidė Kodekso 7 straipsnio 2 ir 10 dalyse bei Etikos komisijos nuostatų 25 ir 33 punktuose įtvirtintus tyrimo atlikimo terminus, pareiškėjui V. S. nepranešė apie konkrečias teisės aktų nuostatas, kurių pažeidimu pareiškėjas buvo kaltinamas, kad komisija priėmė du atskirus sprendimus ir taikė V. S. skirtingas poveikio priemones bei tuo pažeidė non bis in idem teisės principą.

53. Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka ginčija iš esmės pateikdamas tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir jo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

54. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

55. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2015 m. vasario 6 d. sprendimą ABTĮ 140, 142 straipsniuose nustatyta tvarka, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems argumentams ir padarytoms išvadoms.

56. Valstybės politikų elgesio kodekso 7 straipsnio 2 dalis (ginčui aktuali redakcija galiojusi nuo 2016m. sausio 1d. iki 2019m. gruodžio 31d.) nustato, kad Komisijos atliekamas pažeidimo tyrimas turi būti baigtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tyrimo pradžios. Į šį terminą neįskaičiuojamas politiko laikinojo nedarbingumo, atostogų laikas ir laikas, kai politikas yra išvykęs į tarnybinę komandiruotę. Prireikus Komisija gali, bet ne ilgiau kaip dviem mėnesiams pratęsti šioje straipsnio dalyje nustatytą tyrimo terminą. Valstybės politikų elgesio kodekso 7 straipsnio 11 dalis nustatė, kad Komisija, atlikusi tyrimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo tyrimo pabaigos savo posėdyje vertina tyrimo metu surinktus duomenis ir priima šio kodekso 9 straipsnyje numatytus sprendimus. 

57. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Komisija tyrimą dėl pareiškėjo elgesio pradėjo 2018m. kovo 21d., o 2018m. balandžio 17d. posėdyje nusprendė pratęsti tyrimą iki 2018m. gegužės 21d.. Atsižvelgiant į nurodytus Komisijos sprendimus bei Valstybės politikų elgesio kodekso 7 straipsnio 2 ir 11 dalies nuostatas, darytina išvada, kad Komisija tyrimą dėl pareiškėjo elgesio turėjo baigti vėliausiai iki 2018m. gegužės 21d., o sprendimą dėl atlikto tyrimo priimti vėliausiais iki 2018m. gegužės 28d.

58. Byloje nustatyta, kad Komisija tyrimą dėl pareiškėjo elgesio pabaigė 2018m. birželio 25d., o sprendimą dėl atlikto tyrimo priėmė 2018m. liepos 2d., kas leidžia konstatuoti jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas savo 2018m. liepos 2d. sprendimą pareiškėjo atžvilgiu priėmė pažeisdamas Kodekso 7 straipsnio 2 ir 10 dalyse bei Etikos komisijos nuostatų 25 ir 33 punktuose įtvirtintus tyrimo atlikimo bei sprendimo priėmimo terminus.

59. Atsakovo pateikiami paaiškinimai, kad neva 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje Etikos komisija priėmė sprendimą pratęsti tyrimo terminą tol, kol bus gautas prokuratūros atsakymas, atmetami kaip nepagrįsti, nes Etikos komisijos 2018 m. gegužės 18 d. posėdžio protokole nėra užfiksuotas joks sprendimas dėl tyrimo pareiškėjo atžvilgiu termino pratęsimo. Be to pažymėtina ir tai, kad nei Kodeksas, nei Etikos komisijos nuostatai nenumato galimybės tyrimo termino pratęsimą susieti su kokiu nors ateityje įvyksiančiu įvykiu.

60. Apeliacinės instancijos teismo kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu Etikos komisijos 2018-03-22 rašto Nr. S12-943-3.5. „Pranešimas dėl pradėto tyrimo ir Etikos komisijos posėdžio“, kuriuo pareiškėjui buvo pranešama apie jo atžvilgiu pradėtą tyrimą, vertinimu. Minėtame pranešime

pareiškėjui nėra konkrečiai įvardijama dėl kokių Kodekso normų pažeidimų yra pradėtas tyrimas pareiškėjo atžvilgiu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nuo pat tyrimo pradžios galėjo nesuprasti, už kokį konkrečiai pažeidimą jis yra kaltinamas ir dėl ko jis galėtų pateikti Etikos komisijai paaiškinimus, teikti prašymus ar įrodymus.

61. Apeliacinės instancijos teismo kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu 2018m. gegužės 18d. Etikos komisijos sprendimo (perduoti medžiagą dėl pareiškėjo elgesio prokuratūrai) vertinimu. Atsižvelgiant į Kodekso 9 straipsnyje numatytas galimas Komisijos sprendimų rūšis, į tai, kad Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatytas sprendimas – įtarus esant nusikalstamos veikos požymių, perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai, taip pat į tai, kad Kodekso 7 straipsnio 4 dalies 4 punktas draudžia Komisijos nariams, kol Komisijos tyrimas nėra baigtas, kam nors teikti kokią nors informaciją apie vykdomo tyrimo aplinkybes, su tyrimu susijusius asmenis, turimą medžiagą ar duomenis, yra pagrindo teigti, jog pareiškėjas, gavęs Etikos komisijos 2018m. gegužės 21 d. raštą Nr. S12-1957-3.5. „Dėl Etikos komisijos tyrimo“, kuriuo buvo informuotas, jog Druskininkų savivaldybės etikos komisija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 9 str. 1 d. 6 p. 2018 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą tyrimo dėl Jūsų elgesio metu surinktą medžiagą perduoti prokuratūrai“, visiškai pagrįstai tikėjosi, jog tyrimas dėl jo yra baigtas ir yra priimtas vienas iš Kodekso 9 straipsnyje numatytų sprendimų. Toks Komisijos priimtų sprendimų vertinimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą analogiškoje byloje suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2370/2013), kur pasisakoma, jog atlikus tyrimą ir įvertinus medžiagą bei priėmus Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą sprendimą medžiagą perduoti prokuratūrai, reiškia, jog atlikusi politikų elgesio tyrimą, Komisija priėmė vieną iš Valstybės politikų elgesio kodekse numatytų sprendimų, t. y. taip įgyvendino jai suteiktus įgaliojimus. Valstybės politikų elgesio kodekse nėra įtvirtinta jokių nuostatų (išimčių), kuriomis vadovaudamasi Komisija dėl to paties skundo apie valstybės politiko galimai padarytą pažeidimą galėtų atlikti kelis tyrimus ir priimti kelis sprendimus. Priėmus vieną iš anksčiau aptartų sprendimų tyrimo procedūra užbaigiama. Komisija, vykdydama jai priskirtas funkcijas, yra saistoma teisės aktais nustatytos kompetencijos ir procedūrų, negali vadovautis absoliučios diskrecijos teise. Tokios aplinkybės leidžia teigti, jog Etikos komisija atliko du tyrimus ir priėmė du sprendimus, nors to daryti Komisija neturėjo teisės.

62. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija šioje byloje ginčijamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu priėmė pažeisdama Kodekse įtvirtintas procesines veiklos nuostatas, todėl tokį sprendimą nėra pagrindo laikyti teisėtu. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei teisminę praktiką, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

63. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė prašymą priteisti jo naudai 320 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

64. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

65. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija)

patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1.3. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, kuris 2018 m. IV ketvirtį (už atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėta 2019 m. kovo mėn.) sudarė 970,3 Eur, darytina išvada kad pareiškėjo prašoma priteisti 320 Eur suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio.

66. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo atstovo rengto procesinio dokumento turinį, pateiktą įrodymą dėl byloje patirtų išlaidų, taip pat atsižvelgiant į Rekomendacijose įtvirtintus principus, darytina išvada, kad pareiškėjo naudai iš atsakovo Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos priteisiama 320 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į Apeliacinį skundą surašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Pareiškėjui V. S. iš atsakovo Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos priteisti 320 Eur atstovavimo

išlaidų.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22417 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1742-602/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01755-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Realtona“, K. G. prekybos įmonė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1)  panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras Klaipėdos filialo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą, kuriuo K. G. prekybos įmonei įregistruota nuosavybės teisė į inžinerinį statinį – aikštelę (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aikštelė), bei atliktas kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pertvarkymas ją padalinant; 2) panaikinti VĮ Registrų centro 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. csprl-207, kuriuo paliktas galioti teritorinio registratoriaus sprendimas ir K. G. prekybos įmonės prašymą atmesti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Realtona“, K. G. prekybos įmonė bei Lietuvos Respublika yra 0,2534 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – kita, esančio (duomenys neskelbtini), Palangos m., Palangos m. sav. (toliau – ir Sklypas), savininkai. Šis Sklypas buvo suformuotas pareiškėjui, K. G. prekybos įmonei bei Lietuvos Respublikai priklausiusį 0,2116 ha žemės sklypą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) sujungiant su 0,0418 ha valstybinės žemės plotu, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 333 patvirtinus detalųjį planą bei Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. (4.1)-Al-973 patvirtintus Sklypo duomenis. Taigi pareiškėjui šiuo metu nuosavybės teise priklauso 1000/2534 dalys suformuoto Sklypo, K. G. prekybos įmonei nuosavybės teise priklauso 894/2534 Sklypo dalys, UAB „Realtona“ nuosavybės teise priklauso 106/2534 dalys Sklypo, ir Lietuvos Respublikai priklauso 534/2534 Sklypo dalys.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad tarp bendraturčių nėra nustatyta Sklypo naudojimosi tvarka, o prijungta valstybinio žemės sklypo dalis visada buvo ir šiuo metu yra naudojama privažiavimui prie pareiškėjui bei K. G. prekybos įmonei nuosavybės teise priklausančio ir Sklype esančio 534,46 kv. m poilsio pastato. Tarp šalių

vykstant teisminiam civilinio ginčo nagrinėjimui, buvo pateiktas 2018 m. liepos 5 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio pareiškėjas sužinojo, jog VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Sklype, kuris priklauso 4 savininkams, nuo 2018 m. liepos 2 d. įregistravo K. G. prekybos įmonei nuosavybės teisę į inžinerinį statinį – aikštelę (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šio teritorinio registratoriaus sprendimo pareiškėjas pateikė skundą VĮ Registrų centrui, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą. Iš pateiktų VĮ Registrų centras duomenų nustatyta, jog K. G. prekybos įmonei nuosavybės teisė į Aikštelę buvo įregistruota vadovaujantis 4 dokumentais, o būtent: 2003 m. liepos 24 d. ir 2004 m. liepos 4 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktais, 2004 m. vasario 23 d. sutartimi bei 2018 m. birželio 27 d. susitarimu.

4. VĮ Registrų centras 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. csprl- 207 nusprendė palikti galioti Klaipėdos filialo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą (įrašą) registre Nr. (duomenys neskelbtini) apie kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registravimą K. G. prekybos įmonės vardu. Šiame sprendime buvo nurodyta, kad teritorinio registratoriaus sprendimu buvo pertvarkyta kiemo aukštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ją padalijant ir įregistruojant ginčo Aikštelę, 285 kv. m ploto.

5. Pareiškėjo teigimu, VĮ Registrų centras Klaipėdos filialo bei centrinio registratoriaus spendimai buvo priimti akivaizdžiai nevertinant ir nesigilinant į jiems su K. G. prekybos įmonės prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į Aikštelę pateiktus dokumentus, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo, Nuostatų bei kitų teisės aktų normas. Priimti sprendimai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad asmuo, siekiantis įregistruoti daiktinę teisę į nekilnojamąjį daiktą, privalo pateikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui dokumentus, patvirtinančius daiktinės teisės įgijimą bei jos turėjimą, o tvarkytojas, gavęs tokius duomenis, gali priimti sprendimą dėl daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registravimo / neįregistravimo tik įvertinęs pateiktus duomenis ir atlikęs jų analizę. Registro tvarkytojas privalo atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, jog asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti, arba dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka įstatymo reikalavimų. Tačiau nagrinėjamu atveju K. G. prekybos įmonės pateiktų dokumentų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad K. G. prekybos įmonė nepateikė ne tik Sklypo savininkų sutikimų, bet ir jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo nuosavybės teises į Aikštelę, todėl nuosavybė įregistruota neteisėtai ir nepagristai.

7. Pareiškėjas teigė, kad vienu iš tokių dokumentų buvo 2003 m. liepos 24 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Tačiau šis aktas patvirtina tik tai, kad (duomenys neskelbtini), Palanga, yra priimtas baseinas, dėl kurio ginčo nėra. Šias aplinkybes įrodo ir VĮ Registrų centro išrašai, iš kurių matyti, jog poilsio pastatas su restoranu, kiemo inžineriniais statiniais yra įregistruotas (duomenys neskelbtini), Palanga, o kioskas registruotas (duomenys neskelbtini), Palanga. Kadangi baseinas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), registruotas K. G. prekybos įmonės vardu, ir aplink baseiną buvo įrengta kietmedžio danga, įmonei buvo įregistruota ir 125 kv. m ploto kietmedžio aikštelė (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pažymėta kadastrinėje byloje. Taigi šio akto analizė neginčytinai leidžia daryti išvadą, jog 2003 m. liepos 24 d. tinkamu naudoti pripažinimo aktas, kurio pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į Aikštelę, yra visiškai nesusijęs su Aikštele ir negali patvirtinti Aikštelės priklausomybės ir juo labiau nuosavybės teisės į Aikštelę.

8. 2004 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto turinio analizė įgalina daryti išvadą, jog minėtu aktu tinkamu naudoti buvo pripažintas poilsio pastatas (duomenys neskelbtini) (vėliau adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini)), bei 1 404 kv. m aikštelė (duomenys neskelbtini), nurodyta akto priede Nr. 2, į kurią įeina ir ginčo aikštelė, tačiau kurios statytojai yra V. J., K. G. ir K. G. prekybos įmonė. Todėl jeigu šio

dokumento pagrindu įregistruota nuosavybės teisė, tai pareiškėjui V. J. taip pat turėjo būti įregistruota nuosavybės teisė.

9. 2003 metais ginčo aikštelė (duomenys neskelbtini), kuri buvo pažymėta indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pareiškėjo V. J. ir K. G. įrengta bendrai lygiomis dalimis adresais (duomenys neskelbtini) ir(duomenys neskelbtini), ką patvirtina atlikti tuometiniai kadastriniai matavimai. Tačiau didelė aikštelės dalis buvo įrengta valstybinėje žemėje, kuri tuo metu nei pareiškėjui, nei K. G., nei K. G. prekybos įmonei nepriklausė. Kadangi statydami šią aikštelę ją įrengė iš bendrų lėšų ir šalia esančiame žemės sklype, kuris buvo prijungtas 2005 metais, jos negalėjo įregistruoti nuosavybės teise, dėl ko ir buvo pradėta valstybinės žemės sklypo ploto prijungimo procedūra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui, K. G. prekybos įmonei ir Lietuvos Respublikai 2004 metais priklausė tik 0,2116 ha Sklypo plotas, minėto akto pagrindu buvo suformuota ir įregistruota aikštelė (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), priklausančio Sklypo ribose, 364 kv. m ploto, kuri V. J., K. G. prekybos įmonei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pareiškėjui V. J. priklauso 216/364 dalis aikštelės, o K. G. prekybos įmonei priklauso 148/364 dalis aikštelės (duomenys neskelbtini). Kadastrinėje byloje ši aikštelė pažymėta indeksais (duomenys neskelbtini), kurios plotas 148 kv. m, ir (duomenys neskelbtini), kurios plotas 216 kv. m. 2004 m. balandžio 23 d. sutartimi V. J. ir K. G. susitarė pasidalinti poilsio pastatą ir aikšteles (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), V. J. priskiriant (duomenys neskelbtini) aikštelę, o K. G. prekybos įmonei paskiriant aikštelę (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu buvo paskirstytos dalys, tačiau likusi aikštelės (duomenys neskelbtini) dalis nebuvo įregistruota, nes nei pareiškėjui, nei K. G. nepriklausė žemė, kurioje buvo įrengta aikštelė.

10. 2005 metais padidinus Sklypą iki 0,2534 ha, t. y. prijungiant laisvą valstybinę žemę, joje buvo pareiškėjo ir K. G. bendromis lėšomis įrengta automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), kuri daug metų buvo naudojama, ir ji liko neregistruota iki ginčijamų sprendimų. Taigi, priešingai nei nurodoma centrinio registratoriaus sprendime, jokie duomenys iš kitų registrų negalėjo būti perkelti, įregistruojant nuosavybės teisę K. G. prekybos įmonei į automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), kadangi ši Aikštelės dalis nepateko į jokio sklypo ribas. Todėl minėti dokumentai, kurių pagrindu įregistruota nuosavybės teisė K. G. prekybos įmonei į Aikštelę yra visiškai nesusiję su Aikštele.

11. Ginčijamuose sprendimuose kaip papildomas pagrindas yra nurodoma, kad nuosavybės teisė K. G. prekybos įmonei buvo įregistruota po nekilnojamojo daikto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkymo, t. y. kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 775 kv. m) 2018 m. liepos 2 d. buvo išskaidyta į du nekilnojamuosius daiktus: unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini) (285 kv. m) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (490 kv. m) ir išregistruota iš registro. Pareiškėjo teigimu, kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 775 kv. m), kuri buvo padalinta, buvo registruota adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, t. y. visiškai kitame žemės sklype, o ne (duomenys neskelbtini), Palanga. Žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Palanga niekuomet nebuvo registruota aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl niekaip negalėjo būti padalinta ir kitame sklype esanti aikštelė, jos dalis perkeliant į kitą sklypą. Kita vertus, jeigu registratorius laikė, kad ginčo Aikštelė priimta eksploatacijon 2004 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, registratorius privalėjo vertinti aplinkybę, kad šiuo aktu statytoju buvo ir V. J., ir K. G. prekybos įmonė, ir K. G., ir privalėjo registruoti nuosavybės teisę proporcingai turimam poilsio pastato plotui kiekvienam bendraturčiui.

12. Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

13. Atsakovas pažymėjo, kad K. G. prekybos įmonė, K. G. ir L. G. pateikė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui 2018 m. birželio 27 d. prašymą, pertvarkius kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), ją išregistruoti ir įregistruoti kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), ir kitą

inžinerinį statinį – kiemo aikštelę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), bei įregistruoti nuosavybės teises į jas. Prie prašymo pridėtas 2018 m. birželio 27 d. susitarimas ir 2018 m. birželio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos.

14. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, išnagrinėjęs pateiktą prašymą ir dokumentus, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre esančius duomenis ir dokumentus, nenustatęs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių, trukdančių įregistruoti nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, 2018 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą prašymą tenkinti. Šis sprendimas įformintas registro įrašu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išregistruota padalinta kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini), kurios pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 775 kv. m, ir K. G. prekybos įmonės, K. G. ir L. G. nuosavybės teisės į ją. Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini), įregistruoti kiti inžineriniai statiniai – aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 490 kv. m.), ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės į juos (79/100 dalys L. G. ir K. G., 21/100 dalys K. G. prekybos įmonei), registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini), įregistruoti kiti inžineriniai statiniai – aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 285 kv. m), bei nuosavybės teisė į juos K. G. prekybos įmonei, gautos padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įregistravimo pagrindai: 2003 m. liepos 24 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, 2004 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, 2004 m. vasario 23 d. sutartis ir 2018 m. birželio 27 susitarimas.

15. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, konstatavo, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad Aikštelė 2018 m. liepos 2 d. buvo registruota po nekilnojamojo daikto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pertvarkymo. Kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 775 kv. m), 2018 m. liepos 2 d. buvo išskaidyta į du nekilnojamuosius daiktus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (285.00 kv. m) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (490.00 kv. m), ir išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro (Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) apie ginčo Aikštelę 2.6 papunkčio duomenys „daikto istorinė kilmė“ aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad šis daiktas suformuotas iš daikto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Centrinio registratoriaus teigimu, šiuo atveju nebuvo atlikti statybos darbai, vyko tik daiktų pertvarkymas, kuriam padarė įtaką Sklypo ribų koregavimas. Komisija ginčijamu sprendimu konstatavo, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pareiškėjo skundo tenkinimui ir 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. csprl-207 paliko galioti Klaipėdos filialo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą (įrašą) registre Nr. (duomenys neskelbtini) apie kiemo Aikštelės registravimą K. G. prekybos įmonės vardu.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. G. prekybos įmonė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.

17. K. G. prekybos įmonė teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja Aikštelės, plane pažymėtos (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją esą nuo 2018 m. liepos 2 d. Aikštelė Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota dar 2004 m. vasario 18 d. Pareiškėjo skundžiamu veiksmu registratorius atliko tik vieno Nekilnojamojo turto registro įrašo perkėlimą prie kito įrašo, nes fiziškai Aikštelė yra tik dalis iš visos 1 404 m 2

ploto aiktelės, išsidėsčiusios ant kelių sklypų (anksčiau ant trijų, dabar – ant dviejų), todėl istoriškai keitėsi jos dalių registracijos adresai ir registro įrašai. Pirmiausia aikštelė, kurios bendras plotas 1 404 m 2, buvo registruota Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiant unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad tai statinys, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje. Įrašai, laikantis jų įregistravimo metu galiojančios teisės, niekuomet nebuvo ginčyti kaip galimai neteisingi. Kadangi pareiškėjas buvo 1 404 m 2 ploto aikštelės bendraturtis, todėl apie jos registraciją jis tiesiog negalėjo nežinoti. Todėl, jeigu pareiškėjas turėjo kažkokių pretenzijų dėl aikštelės registracijos ar nuosavybės teisės, šias pretenzijas privalėjo reikšti dar 2004 metais. Vėliau, atsižvelgiant į tai, kad 1 404 m2 ploto aikštelė buvo ant skirtingų sklypų ir priklausė skirtingiems

savininkams, keitėsi jos registracijos įrašai, ji buvo perregistruota iš viso trijuose įrašuose: 775 kv. m dalis, žymima (duomenys neskelbtini), išliko registruota senajame Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nauju įrašu, pakeičiant unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), šis turtas priklausė lygiomis dalimis K. G. įmonei ir K. G. (taip pat pagal sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės principą – ir sutuoktinei L. G.). 364 m2 dalis, žymima irgi (duomenys neskelbtini), buvo perregistruota Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), suteikiant naują unikalų Nr. (duomenys neskelbtini); ši aikštelės dalis priklauso pareiškėjui ir K. G. prekybos įmonei, atitinkamai 216/364 ir 148/364 dalimis. 265 m2 dalis, žymima vėlgi (duomenys neskelbtini), buvo perregistruota Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su viešbučiu adresu (duomenys neskelbtini), patikslinant, kad tai turtas adresu (duomenys neskelbtini) ir suteikiant unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), kaip K. G. prekybos įmonės nuosavybė.

18. Palangos miesto tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 333 patvirtintas detalusis planas, kuriuo buvo pakeistos tos vietovės sklypų ribos. Detaliuoju planu Sklypas buvo padidintas 4,18 arų plotu, t. y. nuo 21,16 a ploto iki 25,34 a ploto. Sklypo ploto padidinimas lėmė, kad jame atsirado ir dalis 775 m 2 aikštelės dalies, registruotos Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), konkrečiai, 285 m2 dalis, t. y. Aikštelė, dėl kurios registracijos įrašo keliamas ginčas pareiškėjo skunde.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo pripažino, kad po detaliojo plano patvirtinimo aikštelės perregistravimo kitame Nekilnojamojo turto registro įraše, konkrečiai, prie sklypo adresu (duomenys neskelbtini), klausimas nebuvo tuo metu išspręstas. Tai buvo padaryta tik tada, kai vienas iš sklypo bendraturčių – pareiškėjas pradėjo rodyti siekius neteisėtai užvaldyti Aikštelę, t. y. tik 2018 m. liepos 2 d. Tačiau Aikštelės perregistravimas kitame Nekilnojamojo turto registro įraše jokiu būdu nereiškė ir nereiškia, kad iki tol Aikštelė nebuvo registruota ar registracija buvo panaikinta – kaip minėta, ji visuomet buvo registruota kaip dalis 775 m2

aikštelės dalies, registruotos Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas negali kvestionuoti Aikštelės registracijos fakto, kadangi ji buvo įregistruota dar 2004 m. vasario 18 d. Dėl registracijos 2004 metais fakto niekada nebuvo jokio ginčo. Tuo tarpu ginčijamais atsakovo veiksmais 2018 metais buvo tik atliktas vienų registro įrašų perkėlimas prie kitų įrašų, atsižvelgiant į tai, kad keitėsi statinio priskyrimas konkrečiam sklypui ir adresas. Net ir 2018 m. liepos 2 d. sprendimo panaikinimas tik atkurtų iki tol buvusius Nekilnojamojo turto registro įrašus, kas savaime reikštų, kad Aikštelės registracijos faktas neišnyktų, juo labiau neatsirastų pareiškėjo nuosavybės teisė į Aikštelę. Todėl skundo tenkinimas jokių realių teisinių padarinių pareiškėjui nesukeltų.

20. Pareiškėjas nepagrįstai kvestionavo ir K. G. prekybos įmonės nuosavybės teisę į Aikštelę. Prašydamas panaikinti K. G. prekybos įmonės nuosavybės teisės į Aikštelę registraciją ir įregistruoti savo nuosavybės teisę, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų nuosavybės teisę ar pagrįstų pareiškėjo nuosavybės teisę į Aikštelę. Pareiškėjui priklausė ir iki šiol priklauso tik 216 m2 ploto aikštelė, kuri buvo registruota kaip 216/1404 visos aikštelės dalis, vėliau, 364 m2 ploto dalį perregistravus sklype adresu (duomenys neskelbtini) – kaip 216/364 dalis pastarosios. Kadastrinių matavimų byloje pareiškėjui priklausanti aikštelė pažymėta žyminiu (duomenys neskelbtini), nurodant, kad tai klinkerio plytelių dangos aikštelė. Į likusią 1 188 m2 ploto aikštelės dalį pareiškėjas niekada neturėjo jokio teisinio intereso, juo labiau, nuosavybės teisės, ir tai patvirtina jo paties sudaryti dokumentai. Prie 2004 m. vasario 9 d. poilsio pastato ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Palanga, pripažinimo tinkamu naudoti akto pridėtame kiemo statinių sąraše, kurį, sudarė pats pareiškėjas, buvo aiškiai išskirtos dvi aikštelės: nurodyta, kad kiemo įrenginys – aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini), bendras aikštelės plotas 1 404 kv. m, iš kurių betono trinkelių aikštelės dalis yra 1 188 kv.  m ploto, plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini), ir klinkerio plytelių aikštelės dalis yra 216 kv. m ploto, plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas įrodo, kad pareiškėjas žinojo ir suprato, jog fiziškai yra dvi savarankiškos

aikštelės, kadangi jas įrengė skirtingi asmenys. Prie pripažinimo tinkamu naudoti akto pareiškėjo ranka buvo sudarytas ir atskiras aktas dėl 216 m2 ploto aikštelės dalies, manytina, pareiškėjui siekiant papildomai pagrįsti savo teisinį interesą į būtent 216 m2 ploto aikštelės dalį.

21. Visa tai atsispindėjo ir 2004 m. vasario 23 d. sudarytoje sutartyje, kuri tiesiogiai sprendė nuosavybės teisės klausimą ir jos pasidalijimą ir kurioje numatyta, kad pareiškėjui priklauso atskiras turtinis vienetas – kiemo statinys, plane žymimas (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 216 m2. Atitinkamai, likusi 1 188 m2 dalis, į kurią niekuomet jokių teisėtų pretenzijų pareiškėjas neturėjo, buvo pasidalinta lygiomis dalimis po 594 m2 K. G. ir jo individualios įmonės. Todėl pareiškėjas neturėjo teisės kvestionuoti nuosavybės teisės į Aikštelę.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Realtona“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. UAB „Realtona“ pažymėjo, jog pareiškėjas, K. G. prekybos įmonė ir K. G. 2004 m. vasario 23 d. sudarė sutartį dėl pastatų ir kiemo statinių (kiemo aikštelės) pasidalijimo, pagal kurią pareiškėjui atiteko 216 kv. m kiemo statinių (kiemo aikštelės), o K. G. prekybos įmonei – 594 kv. m kiemo statinių (kiemo aikštelės). Aikštelė buvo įregistruota kaip atskiras turtinis vienetas atskiru Nekilnojamojo turto registro įrašu Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), suteikus jai atskirą unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Ši aikštelė išsidėsčiusi per du sklypus – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje. Dalis aikštelės, t. y. 285 kv. m ploto, šiuo metu yra ant sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, todėl suinteresuotas asmuo K. G. prekybos įmonė pagrįstai kreipėsi į atsakovą, kad būtų pakeisti registro duomenys, tai yra aikštelė būtų „įkelta“ į tinkamą registrą ir jai būtų suteiktas naujas unikalus numeris.

24. UAB „Realtona“ nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčo Aikštelei buvo reikalingas statybos projektas, statybos leidimas bei kiti dokumentai, kurių pagrindu išduodamas statybą leidžiantis dokumentas ar statinio užbaigimą patvirtinantis dokumentas. Aikštelė pastatyta dar 2004 metais, ji buvo įregistruota viešame registre, tačiau galimai dėl techninės klaidos ar vykstant detaliojo planavimo procedūrai, kiemo aikštelė, esanti ant dviejų sklypų, buvo įregistruota kaip vienas statinys, esantis vienu adresu. Todėl jos įregistravimas ant dviejų žemės sklypų atitinka faktinius duomenis, kurie pareiškėjui buvo žinomi dar 2004 metais.

II.

25. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – draudimą trečiajam suinteresuotam asmeniui K. G. prekybos įmonei parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti inžinierinį statinį – aikštelę (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Įsiteisėjus teismo sprendimui, įvardijamas reikalavimo užtikrinimo priemones nurodė panaikinti.

26. Teismas pažymėjo, kad iš teismui atsakovo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenų (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini) (kadastro duomenų nustatymo data – 2005 m. balandžio 22 d.), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: 894/2534 dalys – K. G. prekybos įmonei, 106/2534 dalys UAB „Realtona“, 1000/2534 dalys – V. J. ir 534/2534 dalys – Lietuvos Respublikai, kurią valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

27. V. J., K. G. ir K. G. prekybos įmonė 2004 m. vasario 23 d. sutartimi pasidalino kiemo statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 1 404 kv. m (įregistruotus Nekilnojamojo turto registre, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)): V. J. atiteko kiemo statinys, plane žymimas (duomenys neskelbtini), kurio plotas 216 kv. m, K. G. kiemo statinys, plane žymimas (duomenys neskelbtini), kurio plotas 594 kv. m, K. G. prekybos įmonei – kiemo statinys, plane žymimas (duomenys neskelbtini), kurio plotas 594 kv. m.

28. Kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkyta į: 1) kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), 364 kv. m ploto, kuri priklauso 216/364 dalys V. J. ir 148/364 dalys K. G. prekybos įmonei, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas Palanga, (duomenys neskelbtini)); 2) kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 265 kv. m, kuri priklauso K. G. prekybos įmonei, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas Palanga, (duomenys neskelbtini)); 3) kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 775 kv. m (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri padalinta į nekilnojamuosius daiktus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 285 kv. m) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (490 kv. m).

29. Vertinant registro išrašų su istorija duomenis nustatyta, kad aikštelė, kurios bendras plotas 1 404 m2, buvo registruota Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad tai statinys, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje. Išrašo 4.10–4.12 punktuose savininkais nurodomi V. J., K. G. ir G. G. prekybos įmonė. Pagal registro išrašo 4.9 punktą V. J. 216/1 404 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytų 2.6 punkte, savininku buvo registruotas iki 2004 m. vasario 26 d. Išregistravimo pagrindu nurodomas 2004 m. vasario 26 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Vėliau registracijos įrašai pakeisti ir aikštelė registruota iš viso trijuose įrašuose: 775 kv. m dalis, žymima (duomenys neskelbtini), išliko registruota senajame Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), nauju įrašu, pakeičiant unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Šio turto nuosavybė priklauso lygiomis dalimis K. G. įmonei ir K. G. bei L. G. 364 m2 dalis, žymima irgi (duomenys neskelbtini), buvo perregistruota Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), suteikiant naują unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal išrašo 4.3 punktą pareiškėjo nuosavybės dalis – 216/364 dalių, įrašas galioja nuo 2014 m. kovo 2 d., K. G. prekybos įmonės nuosavybės dalis – 148/364 dalių, įrašas galioja nuo 2014 m. sausio 27 d.

30. Palangos miesto tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 333 patvirtintas detalusis planas, kuriuo sklypas adresu (duomenys neskelbtini) buvo padidintas 4,18 a plotu, t. y. nuo 21,16 a ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 25,34 a ploto. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame fiksuoti duomenys po žemės sklypo padidinimo iki 0,2534 ha, 2.4 punkte nurodoma, kad Sklype registruoti kiti inžinieriniai statiniai – kiemo įrenginiai (kiemo aikštelė), pažymėta plane (duomenys neskelbtini), kurių 216/364 dalių priklauso V. J. (išrašo 4.1 punktas) ir 148/364 dalių priklauso K. G. prekybos įmonei (išrašo 4.2 punktas). Aikštelės nuosavybės įregistravimo pagrindas tiek pareiškėjui, tiek K. G. prekybos įmonei nurodomas 2004 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir 2004 m. vasario 23 d. susitarimas.

31. Viename iš nuosavybės teisiniu pagrindu įvardijamų dokumentų – Poilsio pastato ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Palanga pripažinimo tinkamu naudoti akte, kurį pasirašė ir statytojo atstovas V. J. (pareiškėjas šioje byloje), nurodoma, kad kiemo įrenginys – aikštelė, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini), susideda iš bendro aikštelės ploto 1 404, iš kurių betono trinkelių aikštelės dalis yra 1 188 kv. m ploto, plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini), ir klinkerio plytelių aikštelės dalis yra 216 kv. m ploto, plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini). Kiemo įrenginio aikštelės statybos metai yra 2003 m. 2004 m. vasario 23 d. V. J., K. G. ir K., G. prekybos įmonė

pasirašė susitarimą dėl kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) atidalinimo, naudojimosi tvarkos ir šios sutarties pagrindu įregistruotos nuosavybės dalys (V. J. nuosavybės teisė į 216/364 statinių Nr.  (duomenys neskelbtini) įregistruota nuo 2004 m. kovo 2 d. (registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) punktas 4.6).

32. Pareiškėjas akcentavo, kad Palangos miesto tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 333 patvirtinus detalųjį planą, buvo pakeistos tos vietovės sklypų ribos ir detaliuoju planu sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo padidintas 4,18 a plotu, t. y. nuo 21,16 a ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 25,34 a ploto, todėl pareiškėjas turi teisę pretenduoti į jo dalies padidėjimą ir kiemo įrenginių sąskaita.

33. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio metu akcentavo, kad ginčo aikštelės dalis buvo įrengta už Sklypo ribų, valstybinės žemės sklypo dalyje, dar iki detaliojo plano patvirtinimo ir žemės sklypo padidinimo ir tik vėliau detaliojo plano sprendiniais prijungta prie Sklypo. Tai patvirtina ir poilsio pastato (duomenys neskelbtini), Palanga pripažinimo tinkamu naudoti aktas su priedais, kurį kaip statytojo atstovas pasirašė pats pareiškėjas V. J. Aktas pasirašytas 2004 m. vasario 4 d., taigi dar iki detaliojo plano patvirtinimo ir 25,34 arų Sklypo suformavimo. Įvertinus tai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad po detaliojo plano sprendinių patvirtinimo pasikeitė inžinierinių statinių (kiemo aikštelių) plotas, dėl kurių pasidalinimo ir naudojimosi buvo susitarta 2004 m. vasario 23 d. sutartimi.

34. Apibendrinęs įstatymų nuostatas bei aktualią teismų praktiką, teismas sprendė, kad registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto daiktines teises į Nekilnojamojo turto registrą, ir įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą.

35. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsniu, 29 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens K. G. prekybos įmonės pateiktą prašymą, pertvarkius kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), ją išregistruoti ir įregistruoti kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), ir kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), bei įregistruoti nuosavybės teisę į jas, turėjo įsitikinti, ar nėra teisės aktų nuostatose nurodytų pagrindų, dėl kurių negalėjo būti įregistruotos daiktinės teisės į juos. Be abejo, atsakovas neturėjo teisės vertinti tiek statybos, tiek trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės įgijimo teisėtumo. Šio aspekto neturi teisės vertinti ir administracinis teismas, tačiau atsakovas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, atlikdamas registravimo funkcijas, turėjo įvertinti pateiktus dokumentus, įvertindamas juos tuo aspektu, ar juose nurodyti duomenys neprieštarauja registruose jau įregistruotiems duomenims.

36. Kaip jau minėta, 2004 m. vasario 4 d. poilsio pastato ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Palanga pripažinimo tinkamu naudoti akto priede kiemo statinių sąraše, kurį sudarė ir pasirašė statytojo atstovas V. J. (pareiškėjas šioje byloje), nurodomos dvi aikštelės: kiemo įrenginys –aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini), bendras aikštelės plotas – 1 404 kv. m, iš kurių betono trinkelių aikštelės dalis yra 1 188 kv. m ploto, plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini), ir klinkerio plytelių aikštelės dalis yra 216 kv. m ploto, plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini). Prie pripažinimo tinkamai naudoti akto papildomai pareiškėjo sudarytas ir jo pasirašytas atskiras aktas Nr. 2 dėl 216 m2 ploto aikštelės požymių apibūdinimo. 2003 m. liepos 10 d. (patvirtintas 2003 m. liepos 24 d.) pripažinimo tinkamu naudoti aktu komisijos pripažintas tinkamu naudoti poilsio pastatas su restoranu ir baseinu (duomenys neskelbtini), Palanga su kiemo statiniais ir inžinieriniais tinklais, kiosku (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir baseinu (duomenys neskelbtini). Akto priede Nr. 2 – kiemo statinių, įrenginių ir inžinierinių tinklų, kurie pripažįstami tinkamais naudoti, sąrašo 10 punkte, nurodoma betoninių trinkelių automobilių parkavimo aikštelė, plane žymima indeksu (duomenys neskelbtini) (1 040,00 kv. m).

37. 2004 m. vasario 23 d. V. J., K. G. ir K. G. prekybos įmonė, sudarė sutartį, kuria nutarė poilsio apartamentais, kurie yra (duomenys neskelbtini), Palangoje, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1 166,95 kv. m, pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniais, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), disponuoti atskirai ir susitarė kiekvienam bendraturčiui priklausančias pastato ir kiemo statinių dalis atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suformuoti atskirus turtinius vienetus. Pagal šios sutarties 1 punktą pareiškėjui atiteko 1 punkte įvardintos patalpos, kurių bendras plotas 717, 90 kv. m, ir atskiras turtinis vienetas – kiemo statinys, plane žymimas (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 216 kv. m. Atitinkamai K. G. atiteko patalpos, kurių plotas 214,69 kv. m. ir atskiras turtinis vienetas – kiemo statinys, plane žymimas (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 594 kv. m, K. G. prekybos įmonei atiteko patalpos, kurių plotas 234,36 kv. m, ir atskiras turtinis vienetas – kiemo statinys, plane žymimas (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 594 kv. m.

38. 2018 m. birželio 27 d. L. G., K. G. prekybos įmonė ir K. G. sudarė susitarimą dėl inžinerinio statinio – kiemo aikštelės, 775,00 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo ir jo naudojimo tarp bendraturčių.

39. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas – kiti inžinieriniai statiniai – aikštelė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis: kiti inžinieriniai statiniai, plane žymima (duomenys neskelbtini), plotas 285,00 kv. m, suformuota padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (išrašo 2.6 punktas). Išrašo 4.1 punkte nurodoma, kad nuosavybės teisė į daiktą, nurodytą 2.6 punkte, K. G. prekybos įmonei įregistruota remiantis 2003 m. liepos 24 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, 2014 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, 2003 m. vasario 23 d. sutartimi ir 2018 m. birželio 27 d. susitarimu.

40. Kaip jau paminėta, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnyje. Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos esmę, teismas vertino, kad tai reiškia, jog duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip, negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka.

41. Įvertinus tai, kad viešajame registre jau buvo įregistruoti duomenys apie nekilnojamojo daikto suformavimą, tarp šalių buvo pasirašyta sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pasidalijimo ir naudojimosi tvarkos, po detaliojo planavimo proceso nekilnojamųjų daiktų duomenys nepasikeitė, nuosavybės dalys, turinčios įtakos pasirašytam susitarimui, nesikeitė, įrašai apie nuosavybės įregistravimą nebuvo nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo iš naujo vertinti nekilnojamojo daikto suformavimo ir daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo pagrįstumo ir teisėtumo tuo aspektu, ar galimai keičiasi įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkai (naudotojai). Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl atsakovo priimto sprendimo neteisėtumo tuo aspektu, kad jis (V. J.) taip pat turėjo teisę pretenduoti į dalį nekilnojamojo daikto: kitų inžinierinių statinių – aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (iki daikto atidalinimo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), paneigti išdėstytais argumentais ir atmesti kaip nepagrįsti.

42. Kadangi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra viešojo administravimo subjekto veiksmų, dėl kurių susidarė konstatuota teisinė situacija, teisėtumo vertinimas, teismas įvertino ir tai, ar atsakovas, ginčijamu sprendimu suformuodamas daiktą jį atidalijus iš kito daikto, laikėsi teisinio reglamentavimo.

43. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 8 straipsnio 4 dalimi, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 6 punktu, IV skyriumi ir sprendė, kad kadastro tvarkytojui inter alia (be kita ko) privalu pateikti informaciją, aktualią kadastro duomenų įrašymui atlikti, kuri atskleidžia ir iki prašomo atlikti duomenų įrašymo veiksmo esančią faktinę daikto teisinę padėtį. Taigi pateiktų dokumentų tikrinimo metu kadastro tvarkytojas, atlikdamas veiksmus, numatytus Kadastro nuostatų 88 punkte, tikrina, ar dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į kadastrą ar juos pakeisti, duomenys sutampa su nekilnojamojo daikto kadastro bylos duomenimis.

44. 2018 m. birželio 27 d. K. G. prekybos įmonė pateikė prašymą, kuriuo prašoma, pertvarkius kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), jį išregistruoti ir įregistruoti kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), ir kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), bei įregistruoti nuosavybės teisę į jas. Kartu su prašymu pateiktas 2018 m. birželio 27 d. susitarimas ir 2018 m. birželio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

45. Teismas akcentavo, kad daiktinės teisės įregistravimas į daiktą: kitus inžinierinius statinius – Aikštelę (iki jos suformavimo padalijus daiktą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo ginčijamas ir nėra ginčijamas iki šiol, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti nuosavybės įgijimo pagrindo ir trečiojo suinteresuotojo asmens K. G. prekybos įmonės teisės teikti prašymą rengti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą ir pateikti prašymą dėl daikto atidalijimo. Todėl teismas konstatavo, kad nebuvo teisinio pagrindas registro tvarkytojui atsisakyti įregistruoti daikto atidalijimą ir daiktinių teisių į atidalintą daiktą.

46. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nustačius, jog registro duomenys apie trečiųjų asmenų nuosavybę įrašyti šioje byloje aptartų dokumentų pagrindu, o būtent: 2003 m. vasario 23 d. pasirašyto susitarimo ir 2004 m. vasario 4 d. poilsio pastato (duomenys neskelbtini), Palanga pripažinimo tinkamu naudoti akto (šie dokumentai nurodomi nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimo pagrindu ir nėra nuginčyti), ir pareiškėjas nuosavybę patvirtinančių pagrindų nenuginčijo įstatymo nustatyta tvarka, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė savo subjektinės teisės į įvardijamus nekilnojamuosius daiktus ar jų dalį, todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į kadastrą ar juos pakeisti.

47. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytu, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

48. Teismas paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Nurodė, kad įsiteisėjus teismo sprendimui įvardijamos reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikintinos.

III.

49. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

49.1. Pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad VĮ Registrų centro veiksmai, patenkinant K. G. prašymą, buvo teisėti ir atitiko teisės aktų reikalavimus, netinkamai ir neteisingai nustatė bylos faktines

aplinkybes, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas visiškai netyrė ir nenustatė, kokiu būdu, koks ir kur esantis inžinerinis statinys buvo pertvarkytas, kokiu būdu jis suformuotas ir kokiu būdu įregistruotas. Teismas tik perrašė registrų išrašų duomenis, kurie nėra reikšmingi. Šiuo atveju teismas pirmiausia privalėjo ištirti ir nustatyti nekilnojamojo daikto, inžinerinio statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris neva buvo padalintas į du objektus, kadastro bylą, jos formas, planą, šio daikto buvimo vietą, tačiau teismas šių aplinkybių nenustatė ir nesiaiškino. Šiuo atveju pasinaudota kitame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Palanga, prie K. G. prekybos įmonės viešbučio, įregistruota aikštele, nurodant, kad ji yra padalinta, ir dalis aikštelės neva atsiranda adresu (duomenys neskelbtini), Palanga. Svarbu tai, kad aikštelė, kurią įrengė V. J. ir K. G. dar 2003 m. sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, teisiškai nebuvo registruota. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, nepaisydamas naujai atliktos statybos, nereikalaudamas jokių statybos leidimų, deklaracijos, parengė 2018 m. birželio 7 d. naujus kadastrinius inžinerinių statinių matavimus, aikštelę (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Palanga, su naujai pristatyta dalimi, padidino ir išskaidė bei įvardijo indeksu (duomenys neskelbtini). Kadangi pristačius aikšteles, aikštelės plotas tapo daug didesnis ir nesutapo su įregistruotu aikštelės plotu, dalį įregistruotos aikštelės pašalino – suformuodamas kitu indeksu naują aikštelę (duomenys neskelbtini) (kitą aikštelės (duomenys neskelbtini) dalį įvardija (duomenys neskelbtini)) bei pertvarkė aikštelės (duomenys neskelbtini) dalį.

49.2. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Nekilnojamojo turto kadastro ir registrų įstatymų nuostatas bei poįstatyminius aktus šios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Šiuo atveju atsakovas pažeidė Kadastro nuostatų 9.3 bei 9.6 punktus ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnį, nes egzistavo 1, 3, 4 punktuose nurodytos aplinkybės, kurios neleido registruoti ginčo statinio ir nuosavybės teisių.

49.2.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. G. prekybos įmonė nebuvo tinkamas subjektas paduoti prašymą kadastro ir registro tvarkytojui registruoti jam vienam nuosavybės teisę į daiktą 0,2534 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga. Registro tvarkytojui turėjo būti pateikti visų Sklypo savininkų sutikimai. Pareiškėjas nurodo, kas 2018 m. liepos 2 d. kreipėsi į VĮ  Registrų centro Klaipėdos filialą, tačiau jo prašymas buvo atmestas, be kita ko, tuo pagrindu, kad nėra pateiktas Sklypo ir statinių bendraturčių sutikimas.

49.2.2. Nagrinėjamu atveju K. G. prekybos įmonės nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktų dokumentų turinio analizė įgalina daryti išvadą, kad K. G. prekybos įmonė nepateikė ne tik Sklypo savininkų sutikimų, bet ir jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo nuosavybės teisę į Aikštelę (duomenys neskelbtini). Nuosavybė įregistruota neteisėtai ir nepagrįstai, nes registratoriui buvo pateikti kitų inžinerinių statinių duomenys, K. G. prekybos įmonė nepateikė nei vieno dokumento, patvirtinančio įmonės nuosavybės teisės į Aikštelę, bei nei vieno dokumento, patvirtinančio išimtinę K. G. teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių registravimo į visą Sklype esančią Aikštelę. 2004 m. vasario 23 d. sutartimi V. J. ir K. G. susitarė pasidalinti poilsio pastatą ir aikšteles (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pareiškėjui priskiriant (duomenys neskelbtini) aikštelę, o K. G. prekybos įmonei paskiriant aikštelę (duomenys neskelbtini). Tačiau likusi aikštelės (duomenys neskelbtini) dalis (ginčo Aikštelė) nebuvo įregistruota, nes nei pareiškėjui, nei K. G. nepriklausė žemė, kurioje įrengta Aikštelė.

49.2.3. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka Įstatymo reikalavimų. Teismas laikė, kad ginčo Aikštelė buvo suformuota įregistruotą statinį visiškai kitu adresu, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Palanga, padalinant į dvi aikšteles. Šio statinio kadastrų duomenų bylos nei atsakovas, nei tretieji asmenys nepateikė, tačiau ji buvo būtina, dėl to teismas negalėjo identifikuoti daikto ir nepagrįstai konstatavo, kad šį daiktą padalijus dalis daikto atsirado kitu adresu (duomenys neskelbtini), Palanga. Pradėjus ieškoti objekto kadastro formų, paaiškėjo, kad 775 kv. m ploto aikštelės kadastro duomenų formos Nr. 1C ir įkainojimo formos Nr. 2 yra akivaizdžiai suklastotos, ranka užbraukiant, prirašant šio objekto numerį ir aikštelės plotą ant kito nekilnojamojo daikto, t. y. Nr. (duomenys neskelbtini).

49.3. Šiuo atveju taip pat buvo pažeistas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnis, numatantis atvejus, kada tvarkytojas privalo atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, nes egzistavo 1, 2, 6, 8 punktuose numatytos aplinkybės, kurios neleido to padaryti. Kadastro tvarkytojas nepatikrino nekilnojamam daiktui įrašyti į kadastrą pateiktų dokumentų, neužtikrino, kad į kadastrą nebūtų įrašomi klaidingi, nereikalingi ar neišsamūs duomenys, kad įrašyti duomenys atitiktų pateiktus registravimo dokumentus.

49.4. Teismas netyrė ir nenagrinėjo skundo reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatų pažeidimo bei dėl to, kad šiuo atveju buvo sukurtas ir pastatytas naujas daiktas – Aikštelė, kuri įregistruota tik vienam savininkui. Byloje esantys kadastrinių matavimų planai patvirtina, kad tarp aikštelių, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, iki 2018 m. vasaros buvo veja, neužstatyta teritorija ir tai buvo atskiros aikštelės. Tačiau, turėdamas tikslą įsiregistruoti pareiškėjo ir K. G. bendromis lėšomis įrengtą aikštelę, K. G. prekybos įmonė 2018 m. atliko savavališką statybą – įrengė aikštelės dalį sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, ir sujungė dvi skirtingas atskiruose žemės sklypuose esančias aikšteles, kurių viena buvo teisiškai registruota K. G. prekybos įmonės vardu, tam, kad būtų galima „padalinti“ vientisą aikštelę.

49.5. Šiuo atveju buvo atlikti naujai sukurtos aikštelės, sukuriant padalinimo modelį, kadastriniai matavimai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ko teismas nevertino. Naujų kadastrinių matavimų atlikimui ir registravimui reikėjo visų Sklypo savininkų sutikimų.

49.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kurią pirmosios instancijos teismas ignoravo: 2018 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5061-415/2018, 2017 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. A-1287-520/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Nr. eI283-505/2017.

50. Atsakovas VĮ Registrų centras pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

51. Atsakovas pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nustatė ir įvertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, atskleidė bylos esmę, taip pat vadovavosi tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aktualia praktika. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs pateiktą prašymą ir dokumentus, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre esančius duomenis ir dokumentus, nenustatęs Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių, trukdančių įregistruoti nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, priėmė sprendimą prašymą tenkinti. VĮ Registrų centrui, pagal jam suteiktos kompetencijos ribas, nėra priskirta vertinti tiek statybos, tiek trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės įgijimo teisėtumo. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Teismas, įvertinęs tai, kad viešajame registre jau buvo įregistruoti duomenys apie nekilnojamojo daikto suformavimą, tarp šalių buvo pasirašyta sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pasidalijimo ir naudojimosi tvarkos, po detaliojo planavimo proceso nekilnojamųjų daiktų duomenys nepasikeitė, nuosavybės dalys, turinčios įtakos pasirašytam susitarimui, nesikeitė, įrašai apie nuosavybės įregistravimą nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, pagrįstai konstatavo, jog Klaipėdos filialas neturėjo jokio teisinio pagrindo iš naujo vertinti nekilnojamojo daikto suformavimo ir daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo pagrįstumo ir teisėtumo aspektu.

52. Atsakovas akcentuoja, kad kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei iš jos atidalinus – kiemo aikštelė unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 775 kv. m, buvo įregistruotos registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini). Taigi ginčo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 285 kv. m.), gauta padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),

atsižvelgiant į valdoje Palanga, (duomenys neskelbtini), suformuotų ir įregistruotų sklypų ribas, įkelta į žemės sklypą, adresu Palanga, (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).

53. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

54. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir išsamiai išanalizavo visas bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisę, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo jį panaikinti.

55. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Realtona“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

56. UAB „Realtona“ pažymi, kad atsakovui nebuvo jokio pagrindo netenkinti trečiojo suinteresuoto asmens K. G. prekybos įmonės pateikto prašymo, nes nebuvo teisinio pagrindo, dėl kurio negalėjo būti įregistruotos daiktinės teisės. Atsakovas neturi kompetencijos vertinti statybos ar nuosavybės teisės įgijimo teisėtumo. Tokią teisę turėtų tik teismas, jei dėl to kreiptųsi pareiškėjas ir ginčytų nuosavybės įgijimo pagrindus įstatymų nustatyta tvarka. Net ir padarius prielaidą, kad atsakovų sprendimai yra neteisėti (su kuo trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka) ir dėl to būtų panaikinti, tai nesukurtų jokių teisinių pasekmių pareiškėjui, nes būtų atkurti iki tol buvę Nekilnojamojo turto registro įrašai. Todėl Aikštelės registracijos faktas neišnyktų, taip pat pareiškėjas neįgytų nuosavybės teisės į ginčo Aikštelę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo, atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, nuosavybės įgijimo pagrindai nebuvo nuginčyti, todėl teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atmesdamas pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

57. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: 894/2534 dalys – K. G. prekybos įmonei, 106/2534 dalys – UAB „Realtona“, 1000/2534 dalys – V. J. ir 534/2534 dalys – Lietuvos Respublikai, kurias valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

58. K. G. prekybos įmonė, K. G. ir L. G. pateikė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui 2018 m. birželio 27 d. prašymą, pertvarkius kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), ją išregistruoti ir įregistruoti kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), ir kitą inžinerinį statinį – kiemo aikštelę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Palangos m., (duomenys neskelbtini), bei įregistruoti nuosavybės teises į jas. Prie prašymo pridėtas 2018 m. birželio 27 d. susitarimas ir 2018 m. birželio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos.

59. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, išnagrinėjęs pateiktą prašymą, 2018 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą prašymą tenkinti. Šis sprendimas įformintas registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini), įregistruoti kiti inžineriniai statiniai – aikštelė, unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini) (pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 285 kv. m), bei nuosavybės teisė į juos K. G. prekybos įmonei, daikto istorinė kilmė – gautas padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įregistravimo pagrindai: 2003 m. liepos 24 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, 2004 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, 2004 m. vasario 23 d. sutartis ir 2018 m. birželio 27 d. susitarimas.

60. VĮ Registrų centras 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. csprl-207 paliko galioti Klaipėdos filialo sprendimą (įrašą) registre apie kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registravimą K. G. prekybos įmonės vardu.

61. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo V. J. skundą dėl ginčijamo teritorinio registratoriaus registro įrašo ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimų panaikinimo atmetė.

62. Pareiškėjas ginčija sprendimus dėl to, kad Sklype, kurio dalis priklauso pareiškėjui, įregistruotas kiemo statinys be pareiškėjo, kaip Sklypo dalies savininko sutikimo ir žinios.

63. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. G. prekybos įmonė, kurio prašymu padarytas ginčijamas įrašas registre, nesutinka su skundu dėl to, kad visi klausimai, susiję su kiemo aikštelės (unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisėmis, yra išspręsti šalių susitarimu, be kita ko, 2004 m. vasario 23 d. sutartimi. K. G. prekybos įmonės, kaip ir VĮ Registrų centro, procesiniuose dokumentuose pabrėžiama, kad ginčijamas įrašas padarytas perkeliant duomenis iš kitų registrų.

V.

64. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centras įregistravo statinius bei nuosavybės teisę į juos vienam iš Sklypo savininkų pagal vieno iš Sklypo bendraturčių prašymą, su kuriuo nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad kiti sklypo bendraturčiai sutinka dėl šio teisinę reikšmę turinčio veiksmo atlikimo.

65. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti.

66. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsniu, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

67. VĮ Registrų centro sprendimas įregistruoti statinius bei nuosavybės teisę į juos vienam iš sklypo savininkų pagal vieno iš sklypo bendraturčių prašymą, su kuriuo nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad kiti sklypo bendraturčiai sutinka dėl šio teisinę reikšmę turinčio veiksmo atlikimo, yra nesuderinamas su konstituciniu nuosavybės teisės neliečiamumo principu ir Civilinio kodekso 4.75 straipsniu, kuriame yra įgyvendintas vienas iš nuosavybės teisės neliečiamumo principo aspektų, remiantis kuriuo bendroji nuosavybės teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu. Nurodytas VĮ Registrų centras sprendimas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 punktu, turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

68. Dalyvaujančių byloje asmenų argumentai dėl registro įrašų „perkėlimo“ ar kitokio veiksmo nepaneigia minėtų teisės normų reikalavimų ir būtinumo laikytis nuosavybės teisės neliečiamumo principo.

69. Dalyvaujančių byloje asmenų argumentai, kad visi klausimai, susiję su kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisėmis, yra išspręsti šalių susitarimu, be kita ko, 2004 m. vasario 23 d. sutartimi, taip pat yra nepagrįsti.

70. Minėta, kad ginčijamo daikto įregistravimo pagrindu, be kita ko, nurodoma 2004 m. vasario 23 d. sutartis ir 2018 m. birželio 27 susitarimas.

71. 2004 m. vasario 23 d. V. J., K. G. ir K. G. prekybos įmonė, sudarė sutartį, kuria susitarė kiekvienam bendraturčiui priklausančias pastato ir kiemo statinių dalis atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suformuoti atskirus turtinius vienetus. Šiame susitarime nurodomos ir kiemo aikštelės.

72. Dėl 2004 m. vasario 23 d. sutarties reikšmės nagrinėjamam ginčui akcentuotina, kad ši sutartis sudaryta iki Sklypo padidinimo, kuris įregistruotas Nekilnojamojo turto registre remiantis Apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 13.6.-946. Nei Sklypo bendraturčiai, nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negalėjo laikyti, kad klausimas dėl nuosavybės teisių į kiemo aikštelę (ar skirtinguose sklypuose buvusias kelias kiemo aikšteles) yra išspręstas 2004 m. vasario 23 d. sutartyje ir gali būti daromas registro įrašas dėl statinių registravimo Sklype, nes ginčijamas įrašas padarytas ir nuosavybės teisės įregistruotos į statinius, kurie yra naujame Sklype, kuris buvo padidintas ir baigtas formuoti 2006 metais, bet kokiu atveju vėliau, negu buvo sudaryta 2004 m. vasario 23 d. sutartis.

73. 2018 m. birželio 27 d. L. G., K. G. prekybos įmonė ir K. G. sudarė susitarimą dėl inžinerinio statinio – kiemo aikštelės, 775,00 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo ir jo naudojimo tarp bendraturčių. Taigi sudarant 2018 m. birželio 27 d. susitarimą pareiškėjas V. J. nedalyvavo.

74. Apibendrinant spręstina, kad nei 2004 m. vasario 23 d. sutartis, nei 2018 m. birželio 27 d. susitarimas negali būti laikomi dokumentais, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas galėjo daryti išvadą, kad šiuose dokumentuose yra išreikšta visų Sklypo bendraturčių valia, patvirtinanti, kad jie prašo (ar neprieštarauja) dėl statinio įregistravimo jiems nuosavybės teise priklausančiame Sklype.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti patenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti sprendimą, kuriuo atliktas kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pertvarkymas ją padalinant. Pažymėtina, kad šis reikalavimas yra pareikštas tik teismui, nereiškiant jo Centriniam registratoriui. Be to, šis reikalavimas nėra susijęs su pareiškėjo teisėmis. Sprendimas įformintas registro įrašu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išregistruota kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Palanga, (duomenys neskelbtini), ir K. G. prekybos įmonės, K. G. ir L. G. nuosavybės teisės į ją. Šis sprendimas priimtas dėl kitų asmenų nuosavybės teisių išregistravimo, bet ne dėl pareiškėjo.

76. Priėmus sprendimą pareiškėjo naudai, pareiškėjui turi būti atlygintos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 23 Eur žyminio mokesčio už skundą ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir

priimti naują sprendimą. Panaikinti valstybės įmonės Registrų centras Klaipėdos filialo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą, kuris

įformintas registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo adresu Palanga, (duomenys neskelbtini) įregistruoti kiti inžineriniai statiniai – aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), plotas 285 kv. m), bei nuosavybės teisė į juos K. G. prekybos įmonei. Panaikinti valstybės įmonės

Registrų centro 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. csprl-207, kuriuo paliktas galioti 2018 m. liepos 2 d. teritorinio registratoriaus sprendimas.

Kitą pareiškėjo V. J. skundo dalį atmesti.Priteisti pareiškėjui V. J. iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro 34,25 Eur (trisdešimt keturis

eurus dvidešimt penkis euro centus) patirtų bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22436 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. A-1741-525/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02829-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. S. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 34 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. jis Vilniaus PN buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. I. S. nurodė, kad jis buvo laikomas 6–7 būrio patalpose, kuriose nuteistieji rūkydavo koridoriuose, prausyklose bei tualetuose, o dūmai sklisdavo į pareiškėjo gyvenamąją patalpą (9A). I. S. paaiškino, kad yra neberūkantis ir tabako dūmai buvo žalingi jo sveikatai. Teigė, kad nebuvo įrengtos rūkyklos, todėl asmenys rūkė ne tik 6–7 būrio patalpose, bet ir 1-ame darbo bei aprūpinimo būryje, kuriame pareiškėjui taip pat teko gyventi. Nuo tabako dūmų I. S. nuolat skaudėjo galvą, jį kankino nemiga, o vaistų pareiškėjas negalėjo vartoti dėl sveikatos problemų. Dėl patiriamo streso jis beveik kiekvieną savaitę lankėsi pas psichologą.

3. I. S. pažymėjo, kad vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, tačiau jis su trimis asmenimis gyveno apie 9 kv. m ploto patalpoje. Be to, dalį patalpos ploto užėmė baldai. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad trūko vietos daiktams pasidėti, o dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto dažnai kildavo konfliktinių situacijų.

4. I. S. akcentavo, kad visi Vilniaus PN 2-ojo korpuso langai, išskyrus administracijos, yra uždengti tankiomis grotomis, todėl į patalpą nepatekdavo natūrali šviesa. Be to, patalpose buvo girdimas nuolat skraidančių lėktuvų keliamas triukšmas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra Islamo Konfesinės religijos narys (musulmonas), jam draudžiama vartoti raminamuosius vaistus, todėl ir kęsdamas skausmą, jų negalėjo vartoti. Teigė, kad Vilniaus PN nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas, t. y. nebuvo jokių patalpų, kuriose I. S. galėtų susikaupti ir ramiai melstis. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto nebuvo galimybių net pasitiesti kilimėlio, nors pareiškėjas meldžiasi penkis kartus per parą. I. S. nurodė, kad į katalikų koplyčią negali eiti melstis, nes kitų asmenų požiūris į jį yra negatyvus ir agresyvus, be to tokia vieta jam yra nepriimtina. Pareiškėjas paaiškino, kad jam teko melstis 1-ojo būrio pagalbinėse patalpose. Pasak I. S., jis buvo diskriminuojamas religijos pagrindu, kadangi bibliotekoje yra tik literatūros apie krikščionybę, tačiau nebuvo jokio knygos apie islamą. Be to, nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai pavalgyti per Ramadano mėnesį. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nesudaromų sąlygų atlikti religines apeigas jis jautė didžiausius išgyvenimus ir pažeminimą.

6. I. S. taip pat akcentavo, kad porą mėnesių visiems 27 Vilniaus PN darbo ir aprūpinimo būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru.

7. Patikslintame skunde pareiškėjas nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija. Nurodė, kad 1-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 6-409 yra 10 miegamų vietų (5 dviejų aukštų lovos), todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,97 kv. m laisvo patalpos ploto. Be to, Vilniaus PN kamera Nr. 1-104 negali būti 13,07 kv. m dydžio, pats pareiškėjas ją išmatavo ir teigė, kad jos plotas yra 10,5 kv. m. Šioje kameroje yra dvi dviejų aukštų lovos, trys spintelės, dvi kėdės, krėslas, stalas ir spinta. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN kameroje Nr. 3-203 jis niekada negyveno, o Vilniaus PN administracija teismui meluoja. Atkreipė dėmesį, kad 27 asmenims teko vienas tualetas, kuris visuomet buvo prirūkytas. Akcentavo, kad per tankias grotas į Vilniaus PN kameras nepatekdavo natūrali šviesa.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo sudarytos nevienodos sąlygos asmenims sportuoti sporto salėje, kadangi 1-ojo korpuso nuteistųjų buvo daugiau nei 350 ir jie naudojosi 34 kv. m dydžio sale, o apie 90 2-ojo korpuso asmenų naudojosi 100 kv. m ploto sale. I. S. tai vertino kaip diskriminavimą.

9. Pareiškėjas akcentavo, kad Vilniaus PN neužtikrino saugių sveikatai gyvenimo sąlygų, jį buvo sukandžioję parazitai ir tai yra užfiksuota I. S. ligos istorijoje.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN nurodė neteisingus teiginius, jog nuteistieji gali rūkyti tam skirtose vietose. Teigė, kad toje zonoje dėl lokalizacijos negali būti visi rūkantieji ir pažymėjo, kad nuteistieji rūkė laiptinėse, koridoriuose bei prausyklose, o atsakovo atstovas patvirtino, jog nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose.

11. I. S. taip pat prašė atkreipti dėmesį į tai, kad musulmonai negali melstis koplyčioje, kur yra garbinami kiti dievai, o šventykloje yra krikščionių atributika. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN argumentai, jog buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas, yra neteisingi. Be to, gyvenamosiose patalpose I. S. negalėjo melstis, nes nebuvo vienas. Pareiškėjas akcentavo, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 ir 27 straipsnių nuostatos, jog minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Jis prašė įvertinti, ar atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturi teisės išpažinti islamo religiją ir atlikti religinių apeigų.

12. Teismo posėdyje pareiškėjas I. S. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip

nepagrįstą.14. Vilniaus PN paaiškino, kad I. S. (ankstesnis vardas ir pavardė – A. J.) 2016 m. kovo 18 d. atvyko į

Vilniaus PN ir iki 2017 m. vasario 23 d. juose atliko laisvės atėmimo bausmę. Pažymėjo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl ši institucija nesistemina informacijos apie laikomų asmenų skaičių.

15. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 6-409 (6-ojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa), Nr. 1-104 (1-ojo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa) ir Nr. 3-203 (3-iojo nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa). Teigė, kad vienam nuteistajam tenkantis kameros plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad patalpose buvo ne daugiau asmenų, nei buvo lovų (vietų), o lovos taip pat ne visada buvo užimtos. Be to, nuteistieji gyvenamosiose patalpose privalo būti tik naktį. Teigė, kad I. S. pataisos namuose buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys.

16. Vilniaus PN akcentavo, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų ir higienos normų reikalavimus. Vilniaus PN pažymėjo, kad 1-ame gyvenamajame korpuse, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose yra iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji yra informuoti ir žino apie šį draudimą. Teigė, kad Vilniaus PN administracija tinkamai vykdo savo pozityviąją pareigą užtikrinti, jog nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o I. S. skunde išdėstytos pretenzijos yra visiškai nepagrįstos. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistiesiems yra įrengta speciali rūkymo vieta, jiems draudžiama rūkyti gyvenamajame korpuse. Draudimą pažeidžiantys nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis, todėl Vilniaus PN administracija jokių teisės aktų reikalavimų pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė.

17. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, yra sumontuotos apsauginės grotos, o jų įrengimas nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams neprieštarauja. Atsakovo atstovas nurodė, kad grotos buvo sumontuotos dėl nuteistųjų saugumo, draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistieji turėjo teisę vėdinti patalpas per langus, o taip pat per juos į kameras patekdavo ir natūrali šviesa.

18. Vilniaus PN nesutiko su pareiškėjo nurodytu pažeidimu dėl ribojamos galimybės išpažinti islamo tikėjimą. Nurodė, kad nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 1-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems yra įrengta speciali patalpa – koplyčia – religinėms apeigoms atlikti, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas, išpažįstantis islamo religiją. Pasak Vilniaus PN, nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Teisės aktai nenustato patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems, įrengimo. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad islamo religiją išpažįstantys tikintieji gali melstis ne tik tam skirtose pamaldų patalpose bet ir bet kurioje kitoje vietoje, pavyzdžiui, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Vilniaus PN administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu praktikuoti jam priimtiną religiją ar kad būtų varžiusi arba ribojusi religines laisves bei įsitikinimus.

Atsakovo atstovas akcentavo, kad jokiame teisės akte Vilniaus PN nėra nustatyta pareiga bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija.

19. Atsakovo atstovo teigimu, nenustačius neteisėtų institucijos veiksmų, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. Būtent I. S. tenka pareiga įrodyti, kad žala buvo patirta. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kuriais pagrįstų neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl manė, kad jis į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau turtinės naudos.

20. Vilniaus PN taip pat paaiškino, kad šiuose pataisos namuose nėra įrengtos sporto salės. Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte yra įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo pagal patvirtintą grafiką gali naudotis ten gyvenantys nuteistieji. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai jam nenustato pareigos įrengti sporto salę, bei nurodė, kad ir 2-ojo korpuso nuteistiesiems yra įrengta panaši patalpa su tokiu pačiu inventoriumi. Vilniaus PN akcentavo, kad nusiskundimų dėl sporto inventoriaus negavo. Teigė, kad I. S. skundo argumentai dėl diskriminacijos yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka realios situacijos.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punkte yra nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

23. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN pateikė duomenis, jog pareiškėjas (buvęs A. J.) laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. Nr. 6-409, kurios plotas – 29,73 kv. m, joje yra įrengtos 9 miegamos vietos, Nr. 1-104, kurios plotas – 13,07 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos ir Nr. 3-203, kurios plotas – 34,41 kv. m, joje įrengta 11 miegamų vietų. Vertindamas įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad I. S. teko nuo 3,13 kv. m iki 3,30 kv. m patalpų, kuriose jis buvo laikomas, ploto. Taigi, nustatytas minimalaus kameros ploto 3,1 kv. m reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad kameros plotų dydis yra netikslus, nėra pagrįsti, kadangi Vilniaus PN pateikė pirmo, antro ir ketvirto aukštų planus, kuriuose yra nurodytas patalpų plotas, šiuos duomenis teismas vertino kaip oficialius įstaigos pateiktus duomenis. Teismas sprendė, kad I. S. pateikti skaičiavimai dėl per mažo kameros ploto nepaneigia Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumo. Be to, ir pareiškėjo nurodyti liudytojai negalėtų paneigti Vilniaus PN pateiktų duomenų. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumu. Nors I. S. teigė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-203 negyveno, tačiau Vilniaus PN direktoriaus įsakyme nurodyta, jog jis buvo perkeltas būtent į minėtą patalpą.

24. Teismas akcentavo, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantį plotą teismas skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalindamas iš miegamų vietų skaičiaus. I. S. skundo argumentus dėl pažeistos vienam asmeniui privalomos ploto normos teismas laikė nepagrįstais.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kamerose ant langų buvo įrengtos grotos ir per jas į kameros vidų nepateko grynas oras bei nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Remdamasis Vilniaus PN

pateikta informacija, teismas nustatė kad ant langų, laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo įrengtos grotos. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir teismas neturi pagrindo abejoti, jog Vilniaus PN įrengtos grotos nepažeidė jo teisių. Teismui šio nurodyto pažeidimo I. S. neindividualizavo, jokių duomenų, kad kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl negalėjimo išsivėdinti patalpos, ar kad buvo per tamsu, nepateikė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

26. Pateikdamas argumentus dėl rūkymo Vilniaus PN, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė anketą, kurioje I. S. yra pažymėjęs, jog jis nenori būti laikomas su rūkančiais asmenimis, bei pareiškėjo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis. Pacitavęs Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, teismas padarė išvadą, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN teigė, jog laikėsi minėto įpareigojimo ir įstaigoje yra iškabinti rūkyti draudžiantys įspėjamieji ženklai. Pareiškėjas neginčijo, kad draudžiamieji ženklai buvo iškabinti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų nepažeidė. I. S. teigė, kad Vilniaus PN buvo rūkoma tualetuose, koridoriuose, tačiau, įvertinęs, jog draudimą įspėjantys ženklai buvo iškabinti, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN negali būti laikomi pažeidusiais teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į 1-ąjį gyvenamąjį korpusą buvo įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį jie turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Vilniaus PN paaiškinimais. Teismas nurodė, kad asmenys, pažeidę draudimą rūkyti patalpose, gali būti baudžiami drausminėmis nuobaudomis, tai Vilniaus PN administracijos diskrecija. I. S. nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pareiškėjo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų su prašymais ar skundais kreipėsi į pataisos namų administraciją, o vien tik I. S. abstraktus aiškinimas negali būti laikomas netinkamu Vilniaus PN pareigų atlikimu. Pareiškėjo argumentus, kad jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, teismas laikė nepagrįstais. Pažymėjo, kad tokių nusiskundimų nėra užfiksuota ir jo pateiktoje asmens ligos istorijoje.

27. Teismas pažymėjo, kad religijos laisvę įtvirtina tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Bausmių vykdymo kodeksas. Pacitavęs Konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, Konstitucijos 26 straipsnio 2 bei 4 dalių, Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 184–186 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjas su skundais ir prašymais būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, kad jo teisė išpažinti islamą buvo ribojama, nėra.

28. Aptaręs Konstitucijos 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas bei aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad norint spręsti buvus diskriminaciją, pareiškėjui nepakanka vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad I. S. buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų bloginamas jo buvimas, nebuvo. Teismas akcentavo, kad Vilniaus PN turėjo pareigą vadovautis galiojančiais teisės aktais, o aplinkybė, kad I. S. išpažįsta islamo religiją, pati savaime negali būti vertinama kaip asmens diskriminacija religijos pagrindu. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnį, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję ribojimai yra

būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę.

29. Teismas pažymėjo, kad asmens, kaip įkalinamojo statusas, lemia tam tikrus ribojimų objektyvų buvimą, tačiau byloje duomenų, kad Vilniaus PN būtų riboję pareiškėjo teisę išpažinti jo pasirinktą tikėjimą, nėra. Teismas nurodė, kad I. S. iš esmės skundą grindžia Konstitucijos 26, 27 straipsnio nuostatomis ir jas aiškinančiomis konstitucinės justicijos citatomis. Teismas pažymėjo, kad nuteistieji privalo laikytis teisės aktų reikalavimų. Jie savo teises bei laisves, taip pat ir religines, gali įgyvendinti tik laikydamiesi įstatyme nustatytų pareigų bei draudimų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje yra įtvirtinta nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Vilniaus PN 1-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems yra įrengta speciali patalpa religinėms apeigoms atlikti – koplyčia. Šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas. Teismo nuomone, I. S. teiginiai, kad kiti asmenys jį diskriminavo, yra jo paties vertinimas, tokių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko, kaip atlikti religines apeigas. Jis pats skunde nurodė, kad pagalbinėje patalpoje galėjo melstis. Taigi, Vilniaus PN ieškojo galimybių ir būdų, kaip užtikrinti I. S. religijos laisvę. Taip pat ir gyvenamoje patalpoje, kurioje ne visą laiką asmenys privalo būti, pareiškėjas galėjo atitinkamai susiderinti laiką su kitais asmenimis ir melstis. I. S. nepateikė duomenų, kad jis neturėjo galimybių išpažinti islamą ir taip Vilniaus PN būtų pažeidę jo religinius įsitikinimus. Teismas pripažino, kad tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas.

30. Teismas sprendė, kad nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui, Vilniaus PN buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Atsakovas neturi pareigos įrengti patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems, teisės aktai tokios pareigos įstaigai nenustato. I. S. nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu jam praktikuoti priimtiną religiją ar kad savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, varžiusi bei ribojusi religines laisves ir įsitikinimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus.

31. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, nebuvo skirstomi (sudaromi) pagal religijų ar tikėjimų, kuriuos išpažįsta nuteistieji, reikalavimus. Pareiškėjas savo argumentų dėl netinkamo maitinimo pagal jo religinius įsitikinimus, t. y. kaip dalis iš patvirtintų valgiaraščių, pavyzdžiui, valgiaraščiai vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams), neatitiko jo religinių įsitikinimų, nepagrindė. I. S. argumentai yra abstraktūs.

32. Nepagrįstais teismas laikė ir pareiškėjo skundo argumentus, kad jam Vilniaus PN neišdavė religinės literatūros. Pacitavęs Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatą, teismas pažymėjo, kad teisės aktai Vilniaus PN nenustato pareigos laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. Pareiškėjas pats turi teisę įsigyti jo pageidaujamą literatūrą. Aplinkybė, kad Alytaus pataisos namai nupirko tokios literatūros, nepatvirtina, kad Vilniaus PN pažeidė I. S. teises. Pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas nenustatė pakankamo pagrindo preziumuoti, kad jis buvo diskriminuojamas religijos aspektu.

33. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl, jo teigimu, diskriminuojant įrengtos sporto salės. Vilniaus PN pateikė papildomą informaciją ir nurodė, kad yra įrengti panašūs kambariai su sporto inventoriumi. Byloje nėra duomenų, kad I. S. nebūtų turėjęs galimybės naudotis minėtu sporto inventoriumi. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN neturi pareigos įrengti sporto salę, o įrengti kambariai su sporto inventoriumi visiems nuteistiesiems užtiktina teisę ja naudotis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrindžia jo nurodyto pažeidimo.

34. Atsižvelgęs į tai, kad argumentus dėl to, jog jis buvo sukandžiotas parazitų, pareiškėjas nurodė tik teismo posėdyje, o skunde ir patikslintame skunde jie nebuvo nurodyti, teismas šių argumentų nevertino. Taip

pat nebuvo vertinami I. S. abstraktūs argumentai dėl, jo vertinimu, apskritai netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN, nes pareiškėjas turėjo pareigą jas tinkamai individualizuoti bei apibūdinti.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, teismas akcentavo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, o nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / ar žalos fakto), pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų negali būti tenkinamas.

III.

35. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi deklaratyviais atsakovo atstovo teiginiais, kurie nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Teismas taip pat neišnagrinėjo visų aplinkybių. I. S. akcentuoja, kad patikslintame skunde nurodė aplinkybes, jog jį Vilniaus PN sukandžiojo parazitai, tai nebuvo nurodyta tik teismo posėdyje. Šiuo faktu teisėja įsitikimo teismo posėdyje perskaičiusi, kad I. S. buvo sukandžiotas. Teigia, kad tai yra užfiksuota jo ligos istorijoje, kurios kopijų jis negavo.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas taip pat neanalizavo aplinkybių dėl skirtų vietos ir laiko maldai, nors teismo posėdyje I. S. pateikė pažymą, patvirtinančią, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus administracija suteikė jam vietą ir nurodė laiką, kada musulmonai gali melstis, nepaisant to, kad minėtoje įkalinimo įstaigoje buvo koplyčia, kurioje meldėsi krikščionys. I. S. teigia, kad tai galėjo patvirtinti minėtų pataisos namų pareigūnas, tačiau jis nebuvo apklaustas. Pareiškėjas pažymi, kad teismui padaryti išvadai, jog nebuvo diskriminacijos religijos pagrindu, pakako tik deklaratyvių Vilniaus PN teiginių ir neteisingos teisės aktų interpretacijos. Be to, I. S. buvo pasiūlyta knygas apie islamą pirkti pačiam, nors krikščionys religinę literatūrą gali gauti nemokamai. I. S. teigia, kad teismas nenurodė, kokie teisės aktai pataisos įstaigos administraciją įpareigoja pirkti knygas, susijusias su krikščionybe, bei įrengti koplyčią krikščionims. Teigia, kad teismas tik atkartojo atsakovo atstovo teiginius. I. S. nuomone, Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 9 straipsnio nuostatos patvirtina, kad jis, būdamas Vilniaus PN, buvo diskriminuojamas religijos pagrindu. Šį faktą taip pat patvirtina 2019 m. vasario 4 d. pažyma Nr. 7-372 bei aplinkybė, kad pareiškėjui paprašius, Alytaus pataisos namų bibliotekai buvo nupirkta islamo religijos knyga.

38. I. S. akcentuoja, kad teismas neišreikalavo Vilniaus PN 1-ojo būrio gyvenamosios patalpos Nr. 104, 6-ojo būrio gyvenamosios patalpos Nr. 409 bei pagalbinės patalpos, kurioje jis meldėsi, nuotraukų, todėl negalima įvertinti, ar gyvenamojoje patalpoje Nr. 104 užteko vietos melstis, taip pat nebuvo išreikalauti kiti įrodymai, nebuvo apklausti liudytojai. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo paneigta, jog Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 buvo 10 lovų ir šioje patalpoje gyveno 10 asmenų.

39. I. S. teigia, kad teismui žeminančiu orumą neatrodė faktas, jog jis turėjo melstis prie tualeto ir tarp nešvarių darbo bei sporto batų ir drabužių.

40. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl rūkymo vietų nebuvo išreikalauta nuotraukų ir nebuvo apklausti liudytojai, kurie būtų patvirtinę rūkymo gyvenamosiose patalpose (tualete, prausykloje, laiptinėje ir koridoriuje) faktą. I. S. nuomone, šį faktą atsiliepime patvirtino ir Vilniaus PN administracija, pareiškėjas tai akcentavo patikslintame skunde, tačiau teismas į tai nereagavo.

41. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepateikė argumentų dėl jo teiginių apie 27 asmenims tekusį vieną tualetą ir vieną pisuarą. Teismas taip pat nereagavo į I. S. nubraižytą kameros Nr. 1-104 planą, rėmėsi tik atsakovo atstovo nubraižyta lentele su išgalvotais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir neišreikalavo kitų oficialių dokumentų ar nuotraukų.

42. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią laisvo gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui skaičiuojama be patalpoje esančių baldų. Teismas taip pat nepateikė argumentų dėl ant langų buvusių grotų bei netinkamo apšvietimo, tik pažymėjo apie patalpų vėdinimą.

43. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, I. S. akcentuoja, kad nepakankant įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytoms aplinkybėms, sprendimas turi būti priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Teigia, kad negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas priklauso Vilniaus PN administracijai, todėl ši įstaiga turėjo įrodyti, jog laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrinta sveikatai saugi aplinka, tinkami vieta ir laikas maldai, naudojimasis sanitariniu mazgu, bibliotekoje buvo religinės literatūros, gyvenamosios patalpos plotas buvo pakankamas bei buvo tinkama vieta sportuoti. Pareiškėjo nuomone, nebuvo pateikti jokie konkretūs įrodymai, paneigiantys jo teiginius dėl pažeidimų, o teismas vadovavosi tik abstrakčiais Vilniaus PN administracijos teiginiais ir teisės aktų nuostatų citatomis, kurie nieko neįrodo.

44. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas jam nesudarė galimybių susipažinti su rašytiniais įrodymais, iš kurių galima spręsti apie skunde nurodytas aplinkybes (I. S. ligos istorijos kopijos, Vilniaus PN pirmo, antro ir ketvirto aukštų planai). Teigia, kad jam nebuvo nurodyta įrodyti, jog negyveno Vilniaus PN patalpoje Nr. 3-203, nors tai jis galėjo įrodyti, kadangi tuo metu atliko bausmę kamerų tipo patalpoje.

45. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46. Vilniaus PN paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, jie pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

47. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad I. S. apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kurie buvo nurodyti jo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.

48. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus bei visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą teismo sprendimą panaikinti.

49. Atsakovo atstovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, ir apibendrinęs teisinį reguliavimą, pagrįstai konstatavo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / ar žalos fakto), pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, negali būti tenkinamas. Vilniaus PN visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad jis yra teisingas bei atitinka faktinę situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

50. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo I. S. prašymo priteisti jam 34 200 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus pataisos namuose sąlygų, atlyginti.

51. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / arba žalos fakto), pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. I. S. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo nuomone, teismas vadovavosi tik deklaratyviais atsakovo atstovo teiginiais, kurie nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais, neišnagrinėjo visų aplinkybių, neišreikalavo visų įrodymų ir neapklausė liudytojų. I. S. taip pat pažymi, kad teismui nebuvo pateikti jokie konkretūs įrodymai, paneigiantys jo teiginius dėl pažeidimų.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos I. S. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

53. I. S. apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, kad teismas nevertino jo argumentų dėl pareiškėją sukandžiojusių parazitų, dėl 27 asmenims tekusio vieno tualeto ir vieno pisuaro bei dėl ant langų buvusių grotų neužtikrinto tinkamo natūralaus apšvietimo. Jis taip pat pažymi, kad teismas neanalizavo aplinkybių dėl maldai skirtų vietų ir laiko bei diskriminavimo religijos pagrindu. I. S. teigia, kad nebuvo paneigta, jog Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 buvo 10 lovų ir šioje patalpoje gyveno 10 asmenų, nebuvo išreikalautos nuotraukos ir apklausti liudytojai, kad būtų galima įsitikinti, jog gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nepagrįstai nebuvo vadovaujamasi jo nubraižytu patalpos Nr. 1-104 planu, o vienam asmeniui tenkanti ploto norma nepagrįstai buvo skaičiuojama iš patalpos ploto neatėmus baldų užimto ploto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

55. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje I. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos

padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad visą ginčo laikotarpį I. S. buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Nors pareiškėjas nurodė, kad nebuvo paneigta, jog Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 buvo 10 lovų ir šioje patalpoje gyveno 10 asmenų, tačiau šis jo argumentas nėra pagrįstas. Atsakovo pateiktas Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso planas patvirtina, kad minėtoje patalpoje buvo 9 lovos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija, tokio pagrindo nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl jam nekilo pareiga iš atsakovo reikalauti papildomų įrodymų ar apklausti liudytojus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis pareiškėjo nubraižytu Vilniaus PN patalpos Nr. 1-104 planu bei skaičiavimais, kadangi jame nurodytas šios patalpos plotas prieštarauja oficialiai valstybės institucijai pateiktai informacijai, kuria nėra pagrindo abejoti. Turėdamas įrodymų, kad Vilniaus PN patalpoje Nr. 3-203 jis negyveno, I. S. turėjo juos pateikti teismui, o ne laukti, kol jo bus paprašyta tokius įrodymus pateikti.

57. I. S. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybių dėl maldai skirtų vietų ir laiko bei diskriminavimo religijos pagrindu, nėra pagrįsti. Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šie pareiškėjo argumentai buvo tinkamai ir išsamiai įvertinti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas religijos pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad jokie teisės aktai Vilniaus PN nenustatė pareigos įrengti specialias vietas melstis musulmonams ar įsigyti su šia religija susijusios literatūros. Pats I. S. teismo posėdyje pripažino, kad musulmonai gali melstis bet kur, Dievas yra visur. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ir nurodęs, jog jo teisė išpažinti islamą yra ribojama, ir prašęs sudaryti sąlygas išpažinti islamą ir atlikti apeigas. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Vilniaus PN administracija būtų ribojusi pareiškėjo teisę išpažinti jo pasirinktą tikėjimą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kitose įkalinimo įstaigose jam buvo suteikta vieta ir skirtas laikas melstis bei duodama su islamu susijusi literatūra ir kad pataisos namuose buvo su krikščionybe susijusios literatūros bei buvo įrengta koplyčia, teisėjų kolegijos padarytos išvados nepaneigia ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nurodytu aspektu nepatvirtina. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau pagrįstai konstatavo, kad jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas.

58. Išsamiai išanalizavęs pareiškėjo argumentus dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo nustatyta jokių neteisėtų Vilniaus pataiso namų veiksmų šiuo požiūriu. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2087-520/2020). Nagrinėjamu atveju byloje nėra

duomenų, kad pareiškėjas su pretenzijomis dėl asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, todėl pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus / neveikimą. Atsakovas nurodė, kad nuteistieji už rūkymą ne tam skirtose vietose yra baudžiami drausmine tvarka, ir nebuvo nurodyta pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti šiais teiginiais, kad vis dėlto kalinimo įstaigos administracija toleruoja tokių reikalavimų nesilaikymą. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad Vilniaus PN administracija netinkamai vykdo pareigą užtikrinti, jog nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teisėjų kolegijai nėra aišku, kaip rūkymo faktą galėtų patvirtinti pateiktos nuotraukos, o draudžiančių rūkyti ženklų iškabinimo pareiškėjas neginčijo. Liudytojų apklausimas nebuvo būtinas, kadangi administracinėje byloje esančių duomenų pakako sprendimui priimi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojų parodymais aplinkybės dėl asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose negali būti įrodinėjamos, kadangi apklausus liudytojus, nebūtų įmanoma patikrinti jų duotų parodymų teisingumo.

59. I. S. patikslintame skunde, kuris teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti, be kita ko, nurodė ir aplinkybę, kad buvo sukandžiotas parazitų, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad šį argumentą pareiškėjas nurodė tik teismo posėdyje, ir atsižvelgęs į tai, jo nevertino. Tokie teismo veiksmai negali būti laikomi pagrįstais. Be to, pareiškėjas nurodė, kad dėl ant kamerų langų esančių groto į patalpas nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos, tačiau pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo argumento tinkamai neįvertino, nėra aišku, kuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad per langus į patalpas patekdavo natūralus apšvietimas. Teismas jokių motyvų dėl grotų akučių dydžio atitikties teisės aktų reikalavimams bei galimybės į patalpas patekti šviesai ribojimo nenurodė. Skunde pareiškėjas taip pat akcentavo, kad porą mėnesių visiems 27 Vilniaus PN darbo ir aprūpinimo būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru, tačiau šis jo argumentas teismo liko visiškai neįvertintas. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo aptartų I. S. skunduose nurodytų aplinkybių.

60. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su byloje esančiais įrodymais, tačiau teismo posėdyje paklaustas, kokių dokumentų pagarsinimo jis norėtų, teigė, kad nieko negali pageidauti, viskas yra pasakyta, įgarsinta, tačiau vėliau teigė, kad pageidauja, jog jam būtų atsiųsta I. S. sveikatos istorijos kopija. Teismas su minėta sveikatos istorija pareiškėją supažindino teismo posėdyje, ją pagarsindamas. Pareiškėjas pats prašė, kad teisėja neskaitytų visos jo ligos istorijos, o pagarsintų tik nuo 2016 m. gegužės mėnesio sveikatos istorijoje užfiksuotus įrašus. Jokių duomenų apie netinkamą pareiškėjo supažindinimą su bylos medžiaga nebuvo nustatyta.

61. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei padarė procedūrinių pažeidimų ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Bylos išsprendimas, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus, negali būti vertinamas kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu sprendimu Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendime nustatyti, ar skundą pareiškusio asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi jie turi būti ginami. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

63. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus I. S. argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN ir padarė procedūrinių pažeidimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo I. S. apeliacinis skundas tenkinamas, o

administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 146 straipsnio 1 dalis), kad būtų įvertintos visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kurios nebuvo įvertintos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir administracinę

bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22442 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1284-502/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02315-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276 „Dėl atsisakymo M. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir 2018 m. birželio 1 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5164 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad: 2.1. Vidaus tarnyboje jis pradėjo dirbti 1996 m. Kauno m. SPAD 1996 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr.

16t/e buvo paskirtas Kauno miesto Sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 4-os sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesiu. Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2TE-151 „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio M. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (paties prašymu dėl išėjo į pensiją) nuo 2018 m. gegužės 11 d. Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjo ištarnautas laikas pensijai buvo 22 metai ir 9 dienos. 2018 m. gegužės 15 d. pareiškėjas VSDFV Utenos skyriui pateikė prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, faktiniu atsisakymo pagrindu nurodydamas tyčinio nusikaltimo padarymą, teisiniu pagrindu – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį.

2.2. Teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis pareigūnas ar karys yra išėjęs iš tarnybos (ar dėl kaltės ar nesant kaltės), ir kokios yra kitos jo teisinį statusą apibūdinančios sąlygos (vidaus tarnybos stažas, amžius ir kt.). 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjas vidaus tarnyboje buvo ištarnavęs 20 metų ir beveik 8 mėnesius, todėl skiriant jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turėjo būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punktu. Pareiškėjas iš tarnybos išėjo savo noru, atitikdamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus valstybinei pensijai gauti. Situacija, kai pareigūnas ar karys yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos dėl savo paties kaltės, reglamentuojama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje. Atsakovui atsisakius skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis buvo sugretintas su tais pareigūnais ir kariais, kurie atleidžiami iš tarnybos esant jų kaltei. Pareiškėjo nuomone, tai nėra objektyvu ir sąžininga. Priimant nepagrįstą sprendimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į užtarnautą nuosavybę.

2.3. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau atleidimo iš vidaus tarnybos dieną jis buvo laikomas neteistu, nes pagal BK 97 straipsnio nuostatas teistumas išnyko 2011 m. BK 97 straipsnio 6 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Po 2008 m. liepos 3 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo pareiškėjas liko

dirbti Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, buvo lojalus Lietuvos Respublikai, visus tuos metus savo darbą atliko sąžiningai, buvo skiriamas į aukštesnes pareigas, gavo kelias padėkas už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą. Pareiškėjas atitinka visus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus ir jam turi būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. VSDFV 2018 m. birželio 4 d. išdavė pareiškėjui pensijos gavėjo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio galiojimas yra neterminuotas ir kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gautinos pensijos rūšis – pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šiuo veiksmu VSDFV pripažino pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Kauno apskrities

priešgaisrinę gelbėjimo valdybą, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2018 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 13-543(3.4) „Dėl M. D. dokumentų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pateikimo“ persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus. Pagal 2018 m. gegužės 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-8833, pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris įsiteisėjo 2008 m. liepos 18 d., nuteistas už BK 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus, todėl buvo priimtas skundžiamas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendimu pagrįstai atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos nuostatas šios kategorijos bylose pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir dėl VSDFV 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas, jam pasinaudojus ikiteismine tvarka, buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamais sprendimais, teigdamas, kad jis iš tarnybos atleistas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), nesant jo kaltės, vidaus tarnyboje sąžiningai ištarnavęs daugiau kaip 22 metus, atleidimo iš tarnybos metu neturėjęs teistumo, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jam skirti pareigūno pensiją, šiais veiksmais pažeidė jo teisėtus lūkesčius, teisę į užtarnautą nuosavybę.

8. Teismas pabrėžė, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame teisės akte Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr.  128 (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d., toliau – ir Nuostatai). Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 13 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-212 redakcija), kurioje įtvirtinta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, vėlesne Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.  XII-837 redakcija), kurioje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus

išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2TE-151 pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2018 m. gegužės 11 d. buvo atleistas iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Garliavos komandos skyrininko vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio pareigų. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Nors prašyme jis nenurodė, jog yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau atsakovui 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (10.16E) užklausus apie tai Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, buvo gautas 2018 m. gegužės 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-8833, iš kurio matyti, jog pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2008 m. liepos 18 d., buvo nuteistas už BK 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus (už melagingus parodymus, pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, sukčiavimą), todėl VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu, nustatęs šią faktinę aplinkybę ir vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šias išvadas patvirtina LVAT nuosekliai formuojama praktika.

10. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kuri galiojo tiek pareiškėjo įsidarbinimo vidaus tarnybos sistemoje metu, tiek jo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus metu, tiek jo atleidimo iš tarnybos metu, todėl pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl valstybinės pensijos, nepaisant to, kad vykdė tarnybą ir atitiko jai keliamus reikalavimus. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta), ir pagal galiojantį teisinį reguliavimą ji negali būti paskirta, todėl jo argumentai dėl teisės į užtarnautą nuosavybę pažeidimų, priimant skundžiamus sprendimus, nepagrįsti.

11. Teismas pabrėžė, kad LVAT 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016 yra konstatavęs, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, numatytas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje, tačiau šių sąlygų buvimas savaime nepaneigia pareiškėjo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus fakto. Esant tokiai situacijai, atsakovas pagrįstai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nenumato išlygų dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių nepagrįsti. Teismas pažymėjo, jog teistumą reglamentuojantis BK 97 straipsnis ir jame įtvirtintos nuostatos dėl turinčių teistumą asmenų, taip pat ir dėl teistumo išnykimo pasekmių (BK 97 str. 6 d.) yra reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. Tuo metu šioje byloje nagrinėjamas administracinio pobūdžio ginčas dėl individualaus administracinio akto, atsakovui atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, teisėtumo, kuriam aktualus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo taikymas, o šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata paneigia galimybę pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris buvo teistas, skirti valstybinę pensiją.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl to paties faktinio ir teisinio pagrindo VSDFV 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu netenkino pareiškėjo skundo. Teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, atitinka teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką, todėl nėra teisinio pagrindo jų panaikinimui ir išvestinio reikalavimo – įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą, tenkinimui.

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjui per klaidą VSDFV 2018 m. birželio 22 d. buvo išduotas pensijos gavėjo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavimo, tačiau nurodė, kad ši formali aplinkybė negali būti pagrįstu pagrindu skundo tenkinimui, nustačius, jog atsakovas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu teisėtai atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pensiją. Teismas pažymėjo, kad, išaiškėjus klaidai, VSDFV Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyrius 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. (11.19)S-63644 „Dėl pensijos gavėjo pažymėjimo“ pareiškėją informavo, kad jam 2018 m. birželio 22 d. buvo išduotas pensijos gavėjo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra laikomas negaliojančiu ir paprašė grąžinti pažymėjimą į Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyrių arba artimiausią Fondo valdybos teritorinį skyrių. Esant šioms aplinkybėms, teismas sutiko su atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, jog VSDFV Kauno skyriaus specialisto padaryta žmogiškoji klaida neturi įtakos skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumui ir pagrįstumui.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas neturi jokios teisinės reikšmės, kad teistumo išnykimas ar panaikinimas taip pat neturi jokios teisinės reikšmės, jog pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat, kad pareiškėjas negali remtis teise į užtarnautą nuosavybę. Nors teismas konstatavo, kad BK 97 straipsnis ir jame įtvirtintos nuostatos dėl turinčių teistumą asmenų, taip pat ir dėl teistumo išnykimo pasekmių (BK 97 str. 6 d.) yra reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu, tačiau pareiškėjas nesutinka su tokia pozicija. Baudžiamasis įstatymas yra griežtesnis nei administracinės teisės reguliuojamų santykių sritis, todėl jei BK numato, kad išnykus teistumui asmens nuteisimo faktas negali būti naudojamas vertinant kitas vėliau to paties asmens padarytas nusikalstamas veikas, tuo labiau toks faktas neturėtų būti naudojamas vertinant pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taip pat kitose viešojo administravimo sferose.

14.2. Nelogiška, kad turėdamas teisę dirbti vidaus tarnyboje kaip ir visi kiti Statuto keliamus reikalavimus atitinkantys asmenys, pareiškėjas neturi ir niekada neturėtų teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas, traktuodamas, jog atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas (paties prašymu išėjo į pensiją) nėra svarbus, sugretino pareiškėją su asmenimis, kurie iš valstybės tarnybos atleidžiami už šiurkščius drausmės pažeidimus. Dar daugiau, tuo atveju, jei teismo vertinimas, jog pareiškėjas neturi teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, būtų teisingas, pareiškėjas atsidurtų blogesnėje padėtyje nei tie, kurie iš valstybės tarnybos atleidžiami dėl jų pačių kaltės.

15. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip neatitinkančiam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta taikyti išimtis

asmenims, kurie buvo nuteisti už tyčinio nusikaltimo padarymą iki priėmimo į tarnybą, po atleidimo iš tarnybos ir teistumo išnykimo fakto. Įstatymų leidėjas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėjas VSDFV Utenos skyriui pateikė neteisingą informaciją apie nuteisimą už tyčinį nusikaltimą. Įstatymų leidėjas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar asmenims, kurie nuteisti už tyčinį nusikaltimą, padarytą iki tarnybos pradžios, ar pan. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui nebuvo paskirta ir mokama, jo teiginiai, neva pažeidžiama jo konstitucinė teisė į nuosavybę, nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų reikalavimų ir neturi teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, nėra pažeidžiamas ir Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai nustačius ir išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas bei LVAT praktiką ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra argumentuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytus teismo sprendimams reikalavimus. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka ir LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsisakymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmeniui, nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą, suformuotai praktikai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo, VSDFV 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo, ir VSDFV Utenos skyriaus įpareigojimo iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą.

20. Byloje nustatyta, kad VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV skundžiamais sprendimais, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata paneigia galimybę pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, skirti valstybinę pensiją. Teismas akcentavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata nenumato išlygų dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo, taip pat pabrėžė, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas ir teistumo išnykimas ar panaikinimas neturi jokios teisinės reikšmės, jog pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat, kad pareiškėjas negali remtis teise į užtarnautą nuosavybę.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2008 m. liepos 18 d., buvo nuteistas už BK 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus (už melagingus parodymus, pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, sukčiavimą). Pagal bylos duomenis, pareiškėjas Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2TE-151 pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2018 m. gegužės 11 d. buvo atleistas iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Garliavos komandos skyrininko vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio pareigų. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

25. Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas yra kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių, susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis – pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis – srityje. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

26. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

27. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją),

nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016).

29. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Tikrinamu atveju, esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teiginio, kad valstybinė pensija yra užtarnauta nuosavybė, nepagrindžia. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose nuosavybės teisių apsauga pirmiausia siejama ne su teise realizuoti galimybę į pensijos paskyrimą, o su galimybe išsaugoti paskirtą ir mokamą pensiją. Ne kartą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d nutarimai). Pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta ir mokama. Taigi nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų kontekste teisė į valstybinę pensiją nėra, kaip teigia pareiškėjas, „užtarnauta nuosavybė“.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad išnykus teistumui asmens nuteisimo faktas negali būti naudojamas vertinant pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, materialiosios ir proceso teisės normas byloje taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22458 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1370-502/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00281-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (9.13) VPA_SP11-1663 (skunde nurodytas Nr. 6-12N-8008) „Dėl A. V. teisės į ligos išmoką“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas) bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo jam būtų skirta ligos pašalpa už nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad: 2.1. Jis 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo dirbantis asmuo pagal darbo sutartį (dirbo uždarojoje akcinėje

bendrovėje (toliau – ir UAB) „Intersurgical“) bei studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete. Laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos, kreipėsi į atsakovą dėl ligos išmokos, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė jam skirti ligos išmoką už nurodytą nedarbingumo laikotarpį, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo.

2.2. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra sukurta tokia situacija, kai apdraustieji asmenys, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi ir pradėję dirbti tik po mokslo baigimo (per 6 mėnesius), atsidūrė palankesnėje situacijoje nei tie, kurie neįgijo nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl tos paties priežasties (kad mokėsi pagal bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo programas ar aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą), tačiau pradėjo dirbti anksčiau (iki mokslo baigimo). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuriuo Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors pareiškėjui Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis netaikytina, tačiau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai aktualūs ir ginčo atveju, nes jame teikiami išaiškinimai dėl stažo neįgijimo dėl tų pačių sąlygų kaip ir nagrinėjamojoje byloje (mokymosi).

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teisę gauti ligos išmoką turi apraustieji asmenys, jeigu jie iki laikino nedarbingumo pradžios turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Nereikalaujant nurodyto stažo, ligos išmoką turi teisę gauti apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą) (Įstatymo 8 str. 3 d.). Aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės studijų formos studijų programas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punktu, draudžiami valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu, kuris, įvykus draudiminiam įvykiui, garantuoja sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.

3.2. Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjo ligos socialinio draudimo stažas iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos per paskutinius 12 mėnesių yra 1 mėnuo ir 16 dienų, o per paskutinius 24 mėnesius yra 4 mėnesiai ir 12 dienų, t. y. jis neturi reikiamo stažo ligos išmokai gauti. Pareiškėjas nors yra iki 26 metų, tačiau jis nėra baigęs mokslų, todėl neatitinka Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Pareiškėjo nurodytas Konstitucinio Teismo

2016 m. kovo 15 d. nutarimas nėra aktualus šio ginčo atveju, nes pareiškėjas nepretenduoja gauti motinystės išmoką.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VSDFV atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programą – yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas (studijų pradžia – 2015 m. rugsėjo 1 d., studijų pabaiga 2019 m. birželio 30 d.). Vasaros laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 17 d. buvo įdarbintas UAB „Intersurgical“, darbo minėtoje įmonėje metu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos (2018 m. rugpjūčio 2 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 9 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 6 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas jam skirti ligos išmoką. VSDFV Utenos skyrius šioje byloje skundžiamu 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui neskirti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį, konstatavęs, kad pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, jį 2018 m. rugpjūčio 19 d. skundu išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė VSDFV, kuri 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5195 pareiškėjo skundo netenkino.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas jo laikino nedarbingumo pradžiai (2018 m. rugpjūčio 1 d.) atitiko dvi pirmąsias Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau neturėjo šios dalies trečiajame punkte nurodyto ligos socialinio draudimo stažo (jo stažas per paskutinius 12 mėnesius buvo 1 mėnuo ir 16 dienų, o per paskutinius 24 mėnesius – 4 mėnesiai ir 12 dienų). Išimtys, kai gauti ligos išmoką teisę įgyja ir asmuo, neturintis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo, yra nustatytos Įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Nagrinėjamojoje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjui taikytina Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis. Teismas nurodė, kad šios teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, jog šioje teisės normoje įtvirtintos teisės į ligos išmoką įgijimo sąlyga asmenims iki 26 metų, neįgijusiems ligos socialinio draudimo stažo dėl jų mokymosi aukštojoje mokykloje, siejama su atitinkamos mokslo įstaigos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo faktu (gavus tai įteisinantį dokumentą). Tokią teismo išvadą patvirtina ir Nuostatų 70.1 punktas.

8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra asmuo iki 26 metų, tačiau laikinojo nedarbingumo pradžiai jis neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos – nebuvo baigęs aukštojo mokslo studijų programos ir neįgijęs atitinkamo išsilavinimo.

9. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT9-N6/2016, priimtu byloje Nr. 7/2015, pripažino, kad Įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą, prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalyje buvusiu nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia situacija, kai tie apdraustieji asmenys, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi, kurie dirbti pradėjo vėliau (t. y. tik baigę atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą)), atsidūrė palankesnėje padėtyje nei tie, kurie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi, tačiau įsidarbino

anksčiau (t. y. dar prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą), nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas: tiek tie asmenys, kurie įsidarbino prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą, tiek tie, kurie įsidarbino jau jį gavę (per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo), išeidami nėštumo ir gimdymo atostogų, buvo apdraustieji (dirbantys), tačiau nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti nebuvo įgiję dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo programas ar aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą. Tai, ar asmuo įsidarbino turėdamas mokslo baigimą įrodantį dokumentą, ar dar jo negavęs, negali būti laikoma objektyviai pateisinamu pagrindu skirtingai traktuoti asmenis, vienodoje padėtyje esančius tuo požiūriu, kad jie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi. Taigi, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančių reikalavimų, kartu ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

10. Teismas, įvertinęs Konstitucinio Teismo nurodytoje byloje tirtą teisinį reguliavimą bei 2016 m. kovo 15 d. nutarimo turinį, sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pateikti išaiškinimai nagrinėjamojoje byloje nėra aktualūs, nes minėtoje byloje buvo tirtas teisės normų, reglamentuojančių teisę į motinystės pašalpą, konstitucingumas, tuo metu nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas teisės į ligos išmoką pagrįstumas. Teismas pažymėjo, kad minėtoje konstitucinės jurisprudencijos byloje tirtas 2013 m. gegužės 9 d. – 2015 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas teisę į pašalpą siejo su draudimo laikotarpio pradžia, kai tuo metu nagrinėjamojoje byloje taikytinas Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis teisę į išmoką sieja ne su draudimo laikotarpio pradžia, bet su nedarbingumo laikotarpio pradžia. Minėtoje konstitucinės jurisprudencijos byloje buvo tiriamas teisinis reguliavimas, nustatantis teisę į išmoką, mokslo baigimą patvirtinantį dokumentą turinčių asmenų ir tokio dokumento neturinčių asmenų atžvilgiu tik jų įsidarbinimo (tapimo apdraustaisiais) momento aspektu, bet ne nedarbingumo atsiradimo momento aspektu. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nagrinėjamojoje byloje negali būti taikoma kaip prieštaraujanti Konstitucijai, remiantis Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjas prašymo skirti ligos išmoką pateikimo datai neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomų sąlygų teisei į ligos išmoką įgyti bei šio straipsnio 3 dalyje numatytos išimties sąlygų, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė jam skirti ligos išmoką.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas (pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas). Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.

12.2. Teismas nagrinėjamu atveju neįvertino, kad jis pradėjau dirbti anksčiau, t. y. siekdamas kaip galima anksčiau užsidirbti pajamų sau, o tuo pačiu savo uždirbtomis lėšomis prisidėjau prie valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų kaupimo atitinkamai anksčiau negu tai galėjau padaryti pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatas (ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo mokslo baigimą įrodančio dokumento gavimo) negali bloginti jo padėties ir būti kliūtimi paskirti ir išmokėti ligos pašalpą už nagrinėjamam ginčui aktualų laikotarpį, ir, individualiai vertindamas skundžiamą administracinį aktą bei jo priėmimo aplinkybes, nepagrįstai nusprendė, kad jis yra socialiai teisingas. Ši situacija buvo žinoma įstatymų leidėjui ir buvo pateiktas

Įstatymo Nr. IX-110 8, 16, 18(1) ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Projekto uždavinys – nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris suteiktų asmenims, tapusiems apdraustaisiais iki mokslo baigimo, teisę gauti ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) ar tėvystės pašalpą.

12.3. Asmuo, tapęs apdraustuoju iki mokslo baigimo, į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokės daugiau įmokų nei asmuo, kuris įsidarbins per tris mėnesius nuo mokslo baigimo, todėl kyla klausimas – kodėl asmuo, tapęs apdraustuoju iki mokslo baigimo ir sumokėjęs daugiau įmokų į VSDF biudžetą, neturi teisės į ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) ar tėvystės pašalpą, kai tokią teisę turės asmuo, įsidarbinęs per tris mėnesius nuo mokslo baigimo. Faktiškai įstatymų leidėjas siekiant nevaržyti besimokančių ir studijuojančių dar labiau užtikrino tik atitinkamą mokyklą baigusių asmenų socialines garantijas taip pažeisdamas Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pateikti išaiškinimai aktualūs šioje byloje.

13. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad skirti pareiškėjui ligos išmoką pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, t. y. nereikalaujant ligos socialinio draudimo stažo, nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas teisės į ligos išmoką dieną atitiko tik dvi iš trijų Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties taikymo sąlygų, tačiau neatitiko trečiosios sąlygos – jo laikinasis nedarbingumas prasidėjo ne per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą), bet dar studijų metu. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pateikti išaiškinimai nagrinėjamojoje byloje nėra aktualūs.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Įstatymas numato stažo reikalavimo išimtį tiems apdraustiesiems asmenims, kurie: 1) nėra sukakę 26 metų amžiaus, 2) neįgijo reikiamo ligos socialinio draudimo stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, ir 3) jų laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą). Pareiškėjas buvo pripažintas laikinai nedarbingu laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. Kadangi pareiškėjas teisės į ligos išmoką atsiradimo dienai neturėjo nei 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių, nei 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo, VSDFV Utenos skyrius priėmė 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą neskirti pareiškėjui ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį. Skirti pareiškėjui ligos išmoką pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, t. y. nereikalaujant ligos socialinio draudimo stažo, nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas teisės į ligos išmoką dieną atitiko tik dvi iš trijų Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties taikymo sąlygų, tačiau neatitiko trečiosios sąlygos – jo laikinasis nedarbingumas prasidėjo ne per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą), bet dar studijų metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

17. Nagrinėjamą administracinę bylą pareiškėjas inicijavo nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu, kuriuo vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu nuspręsta neskirti pareiškėjui ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., nes jis neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5195 pareiškėjo skundo netenkino.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas prašymo skirti ligos išmoką pateikimo datai neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomų sąlygų teisei į ligos išmoką įgyti bei šio straipsnio 3 dalyje numatytos išimties sąlygų, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė jam skirti ligos išmoką.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės aktų aiškinimu bei taikymu.

20. Pagal ginčui aktualios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie yra apdrausti ligos socialiniu draudimu, tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus), taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse (8 str. 1 d. 1, 2, 3 p.).

21. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas jo laikino nedarbingumo pradžiai (2018 m. rugpjūčio 1 d.) atitiko dvi pirmąsias Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau neturėjo šios dalies trečiajame punkte nurodyto ligos socialinio draudimo stažo (jo stažas per paskutinius 12 mėnesius buvo 1 mėnuo ir 16 dienų, o per paskutinius 24 mėnesius – 4 mėnesiai ir 12 dienų). Ginčo esmė, ar pareiškėjui taikytina Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, jog šioje teisės normoje įtvirtintos teisės į ligos išmoką įgijimo sąlyga asmenims iki 26 metų, neįgijusiems ligos socialinio draudimo stažo dėl jų mokymosi aukštojoje mokykloje, siejama su atitinkamos mokslo įstaigos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo faktu (gavus tai įteisinantį dokumentą). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra asmuo iki 26 metų, tačiau laikinojo nedarbingumo pradžiai jis neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos – nebuvo baigęs aukštojo mokslo studijų programos ir neįgijęs atitinkamo išsilavinimo.

22. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2017 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. XIII-831 redakcija) numatyta, kad ligos išmoką turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).

23. Pagal šį teisinį reguliavimą, ligos išmoką iki laikinojo nedarbingumo pradžios, neįgijus Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto ligos socialinio draudimo stažo, galima gauti esant šių sąlygų visumai: 1) amžius iki 26 metų; 2) šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas stažas iki laikinojo nedarbingumo pradžios nebuvo įgytas dėl mokymosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą; 3) pertrauka nuo mokslo pabaigos ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) iki tampant apdraustuoju asmeniu neturi viršyti 6 mėnesių.

24. Teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai ir taikomos atsižvelgiant į konstitucinius principus. Todėl laikinojo nedarbingumo pradžios susiejimą su bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo

programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimu Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje reikia suprasti ne kaip savarankišką sąlygą, o kaip įstatymų leidėjo nustatytą maksimalų (vėliausią) terminą iki kada apdraustasis asmuo iki 26 metų amžiaus, neįgijęs reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo dėl aptarto mokymosi, gali tapti laikinai nedarbingu ir dėl to turėti teisę į ligos išmoką. Taigi, apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programas, teisę gauti ligos išmoką turi ir paminėto mokymosi bei studijų metu.

25. Kitoks teisės aiškinimas prieštarautų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylantiems reikalavimams, kartu ir konstituciniams teisingumo, darnios visuomenės imperatyvams, taigi ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai).

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas apdraustasis iki 26 metų amžiaus, neįgijo reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo dėl studijų universitete ir 2018 m. rugpjūčio 1 d. tapo nedarbingas bestudijuodamas, todėl pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį turi teisę gauti ligos išmoką.

27. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, bei pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį administracinį ginčą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas turi būti tenkinamas, panaikinant atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus bei įpareigojant atsakovą skirti pareiškėjui priklausančią ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

28. Nežiūrint to, kad pareiškėjas atskiru reikalavimu neprašė panaikinti VSDFV 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5195, tai bylos baigčiai įtakos neturi, kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą po to, kai pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taigi į teismą ginčas iš esmės persikėlė ne dėl išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo (įvertinus tai, kad VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas paliktas nepakeistas), o ginčas dėl teisės ir buvo vertinama, ar pagrįstai atsisakyta skirti ligos išmoką.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą tenkinti. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti

ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą patenkinti. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos

Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (9.13) VPA_SP11-1663 „Dėl A. V. teisės į ligos išmoką“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5195 „Dėl ligos išmokos“ ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių skirti pareiškėjui priklausančią ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22429 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1115-492/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02989-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.5; 15.1.3; 15.3; 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ skundą atsakovui valstybės įmonei „Valstybinių miškų urėdija“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Prokalina“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti VĮ „Valstybinė miškų urėdija“ (toliau – ir Urėdija) 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S-1024 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti Bendrovės atstovo UAB „Anarima“ 2018 m. liepos 23 d. prašymą duoti sutikimą UAB „Prokalina“ vykdyti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas), naudojimo plano (toliau – ir Planas) rengimo organizatoriaus funkcijas. Taip pat prašė priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Bendrovės užsakymu 2008–2009 m. (duomenys neskelbtini) miško smėlio telkinyje buvo atlikta detali žvalgyba 24,6 ha plote, patenkančiame į Žemės sklypą, kurį anksčiau patikėjimo teise valdė VĮ  „Šilutės miškų urėdija“, o dabar valdo atsakovas. Pagal parengtą 2009 m. ataskaitą Žemės gelmių išteklių aprobavimo

komisija (toliau – ir Komisija) aprobavo 21,35 ha plote 1 765,5 kub. m smėlio išteklių ir nustatė, kad naudingoji iškasena tinka automobilių keliams tiesti. Išteklių aprobavimas pareiškėjui leido toliau siekti šio telkinio eksploatacijos, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka tam reikėjo gauti leidimą naudoti žemės gelmes, o prieš tai – ir žemės savininko (patikėtinio) sutikimą. Bendrovės 2015 m. kreipėsi į VĮ „Šilutės miškų urėdija“ dėl leidimui naudoti naudingąsias iškasenas gauti parengto Žemės sklypo plano suderinimo, tačiau VĮ „Šilutės miškų urėdija“ priėmė 2015 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-299 nederinti plano. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1065-609/2015 skundžiamą sprendimą panaikino ir įpareigojo VĮ „Šilutės miškų urėdiją“ iš naujo svarstyti pareiškėjo atstovo 2015 m. sausio 27 d. prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 (toliau – ir LVAT) minėtą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. LVAT nurodė, kad atsisakymo derinti planą motyvai išdėstyti ne tuo klausimu, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas. Pasibaigus teisminiams ginčams VĮ „Šilutės miškų urėdija“ priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-684 suderinti leidimo naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius išdavimą. Pareiškėjas parengė informaciją apie šio smėlio karjero telkinio galimą poveikį aplinkai, o Aplinkos apsaugos agentūra, įvertinusi poveikio aplinkai atrankos medžiagą, priėmė 2017 m. liepos 5 d. atrankos išvadą dėl UAB „Prokalina“ planuojamos ūkinės veiklos – Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio naujo eksploatavimo – poveikio aplinkai vertinimo Nr. (28.3)-A4-7087, kuri buvo teigiama ir kurioje buvo nurodyta, kad poveikio aplinkai vertinimas nereikalingas. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) priėmė 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 1-353 „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimo uždarajai akcinei bendrovei „Prokalina“. Kadangi žemės gelmių naudojimo plano organizatoriais gali būti juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti planuojamo telkinio išteklius ir ertmes bei valstybinės žemės patikėtinio sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu duoti sutikimą Bendrovei vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas, tačiau gavo skundžiamą Urėdijos Sprendimą, kuriame nurodoma, kad Urėdija negali sutikti, jog Žemės sklype būtų rengiamas smėlio telkinio išteklių naudojimo planas ir dėl tų pačių priežasčių negali duoti sutikimą vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas.

1.2. Urėdija yra suinteresuota visomis galimybėmis stabdyti pareiškėjo ketinimus eksploatuoti (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklius per karjero eksploatacijos laikotarpį, nes, pareiškėjui pradėjus eksploatuoti Žemės sklypo dalį, Urėdija nebegalės jame vykdyti ūkinės veiklos, susijusios su miškininkyste. Urėdija negali vykdyti žemės gelmių naudojimo ir apsaugos valdymo bei kontrolės funkcijų, todėl ji dėl žemės gelmių naudojimo šiuo atveju gali pasisakyti tik kaip žemės, kurioje ketinama suformuoti naudingųjų iškasenų kasybos sklypą, savininkė, kurios interesai gali būti pažeisti. Taigi atsakovas turėtų įrodyti, kad bus pažeista valstybinė nuosavybė, nurodyti, kodėl ir kaip šis pažeidimas gali atsirasti, jei pareiškėjui bus perduotos planavimo organizatoriaus teisės. Diskrecijos teisė nesuteikia atsakovui ginti savo asmeninius interesus– gauti pajamas iš valstybinio miško. Urėdija privalo ginti valstybės interesus, o valstybės interesas yra ir žemės gelmių tinkama eksploatacija, iš to į valstybės biudžetą gaunant pajamas iš mokesčių už išteklių naudojimą. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 20 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) nurodyta, kad nenaudojami žemės gelmių ištekliai turi būti apsaugoti nuo veiksmų, bloginančių jų kokybę, gavybos sąlygas, nuo teritorijos užstatymo ar kitų veiksmų, trukdančių žemės išteklius naudoti ateityje. Šių plotų dirbtinis apsodinimas mišku yra būtent ŽGĮ 20 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes yra bloginamos žemės gelmių išteklių gavybos sąlygos. Planu yra siekiama kasybos plote suformuoti atskirą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių gavybai bei jį išsinuomoti iš valstybės ir tai yra pagrindinė šio ginčo priežastis, nes Urėdija nenori prarasti ūkinei veiklai skirtos ir nemokamai eksploatuojamos valstybinės žemės.

1.3. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad Urėdija saugo mišką nuo neteisėtų veiksmų, t. y. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo. Ginčas šioje byloje kyla ne dėl miško pavertimo kitomis naudmenomis, o dėl teritorijų planavimo dokumento – Plano – rengimo pradėjimo, t. y. dėl Plano organizatoriaus teisių suteikimo pareiškėjui. Pareiškėjas nei Tarnybos, nei

atsakovo, nei kito viešojo administravimo subjekto neprašė pakeisti Žemės sklypo naudojimo paskirtį iš miškų į kitos paskirties žemę, t. y. pareiškėjas šiame etape neprašo pakeisti miško žemės į kitas naudmenas, o prašo duoti sutikimą dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo. Jei atsakovas tokį sutikimą duotų, pareiškėjas Plano rengimo metu negalėtų pakeisti miško žemės kitomis naudmenomis, o tik galėtų suplanuoti, kad ateityje (po Plano patvirtinimo) teisės aktų nustatyta tvarka kasybos plote būtų formuojamas atskiras kitos paskirties žemės sklypas, skirtas naudingųjų iškasenų išteklių gamybai. Klausimas dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis bus sprendžiamas tik tada, kai bus patvirtintas specialusis planas, t. y. Planas, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė priims nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų schemos. Tai reiškia, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos taps aktualios tik tada, kai bus patvirtintas Planas. Taigi atsakovas viršijo savo kompetenciją ir atsisakė duoti sutikimą neteisėtai. Kaip ir ankstesnio VĮ „Šilutės miškų urėdija“ sprendimo atveju, miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimas nėra šio ginčo ir bylos dalykas, nes ginčas vyksta tik dėl planavimo organizatoriaus funkcijų perdavimo pareiškėjui, todėl, vadovaujantis LVAT suformuota praktika administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016, vertintina, kad atsakovas pasisakė dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis ir nepasisakė dėl planavimo organizatoriaus teisių perdavimo, t. y. atsisakymo motyvai išdėstyti ne tuo klausimu, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas į atsakovą.

1.4. Skundžiamame Sprendime nurodyta LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017 negali būti laikoma prejudicine ir (ar) turinčia reikšmę šiai bylai. Šioje konkrečioje byloje ginčo dalykas yra planavimo organizatoriaus teisių perdavimas ir Plano rengimas, o minėtoje LVAT nutartyje buvo pasisakyta dėl miško žemės keitimo kitomis naudmenomis. Iš Sprendimo visiškai neaišku, kodėl atsakovas sprendė klausimus, kurių neprašė pareiškėjas ir kurie nepatenka į jo kompetencijos ribas. Pareiškėjas, norėdamas pakeisti miško žemę kitomis naudmenomis, būtų pateikęs prašymą kompetentingai institucijai teisės aktų nustatyta tvarka, o ne Urėdijai, kuri nekompetentinga spręsti šio klausimo, todėl Bendrovei taip ir liko neaišku, kokios priežastys lėmė tokį atsakovo apsisprendimą neduoti sutikimo Bendrovei vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas. Motyvų nepateikimas Sprendime reiškia, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl toks administracinis aktas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, o tai reiškia, kad jis turi būti naikinamas kaip neteisėtas.

2. Atsakovas Urėdija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Urėdija yra viešasis juridinis asmuo, kuris patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Pastarojo įstatymo 9 straipsnyje yra įtvirtinti principai, kuriais remiantis turi būti prižiūrimas valstybei priklausantis turtas, t. y. visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės. Viena iš Urėdijos funkcijų yra vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą. Ši veikla apima ir miškų priežiūrą, atkūrimą, apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs ekologinę, socialinę ir ekonominę miškų reikšmę aplinkai ir svarbą juos išsaugoti. Šiuo atveju Žemės sklype esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Žemės sklypas yra Šilutės girininkijoje (duomenys neskelbtini), Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas siekia Žemės sklype išgauti ir naudoti naudingąsias iškasenas – smėlį. Tam, kad Bendrovė galėtų pradėti eksploatuoti naudingąsias iškasenas, teisės aktai numato eilę procedūrų. Bendrovė jau yra gavusi leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, tačiau pagal teisės aktus vien šio leidimo neužtenka. Gavus tokį leidimą turi būti parengtas žemės gelmių naudojimo planas. Žemės gelmių naudojimo planas pagal ŽGĮ 14 straipsnio 3 dalį yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Šio dokumento pagrindu yra siekiama kasybos plote suformuoti atskirą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių gavybai bei jį išsinuomoti iš valstybės. Taigi iš esmės Urėdijos prašoma išduoti sutikimą rengti Planą, kurio pagrindu būtų keičiama Žemės sklypo paskirtis.

2.2. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, kurie išdėstyti 1–9 punktuose. Vienas iš tokių atvejų, kuris aktualus nagrinėjamam ginčui, nustatytas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte: naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje

savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas. Taigi miško žemė galėtų būti paverčiama kitomis naudmenomis tik tuo atveju, jei nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje. Tarnybos duomenimis, Šilutės rajone detaliai išžvalgyti smėlio karjerai, be ginčo objektu esančio Žemės sklypo, yra šie: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad rajone yra smėlio karjerų ne miško žemėje, Žemės sklypas negali būti paverčiamas kitomis naudmenomis, nes nepatenka į Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje 4 punkte nurodytą išimtį. Pareigos besąlygiškai duoti sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas įstatymai nenumato, todėl vien faktas, kad Tarnyba išdavė leidimą naudoti Žemės sklype esančias naudingąsias iškasenas, neįpareigoja atsakovo duoti sutikimą rengti Planą. Kadangi ŽGĮ nenustato ir jokių konkrečių pagrindų, kuriais ir tik kuriais remdamasi Urėdija turėtų teisę neduoti sutikimo vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, todėl atsakovas savo atsisakymą motyvavo kituose teisės aktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. Miškų įstatymu. Žemės įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje yra aiškiai įtvirtintas draudimas valstybinės žemės patikėtiniui išnuomoti ar kitaip perleisti trečiajam asmeniui jam patikėjimo teise perduotus miško žemės sklypus. Urėdijos funkcijos, susijusios su valstybinės žemės sklypo valdymu, yra ribotos ir ji neturi teisės duoti sutikimus, kurių pagrindu būtų pradėti rengti dokumentai, kuriais miško žemę siekiama paversti kitomis naudmenomis nesant tam įstatyminio pagrindo.

2.3. Ginčijamo Sprendimo ir atsiliepime pateiktų argumentų pagrįstumą patvirtina ir LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017. Pareiškėjo teiginys, kad minėtos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo dalykai visiškai skirtingi, neatitinka tikrovės ir klaidina teismą, nes abiem atvejais pareiškėjai skundžia valstybinės miško žemės valdytojo atsisakymą duoti sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, bylų faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios, todėl Urėdija pagrįstai remiasi minėtoje LVAT byloje suformuota praktika. Dėl LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 pažymėtina, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas visai kitas klausimas, t. y. buvo sprendžiama dėl leidimo naudoti žemės gelmes išdavimo. Šiuo atveju faktinė situacija neatitinka LVAT administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 buvusių faktinių aplinkybių, todėl negali būti taikoma kaip precedentas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Tarnyba išdavė Bendrovei leidimą naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius. Vadovaujantis Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 1999 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 39 patvirtintu Lietuvos Respublikos kietųjų naudingųjų iškasenų klasifikacijos 24 punktu, po leidimo išdavimo pareiškėjui skirtas naudoti (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys laikomas naudojamu.

3.2. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2020 m. vasario 13 d.) (toliau – ir Aprašas) 12 punkte nurodyta, jog jeigu miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kartu su prašymu leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis pateikiama ir Tarnybos pažyma apie išžvalgytus savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje esančius atitinkamus naudingųjų iškasenų telkinius, dėl kurių dar neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes; sprendimą miško žemę paversti kitomis naudmenomis priima specialųjį teritorijų planavimo dokumentą (žemės gelmių naudojimo planą) tvirtinanti institucija; sprendimas miško žemę paversti kitomis naudmenomis priimamas po sprendimo patvirtinti specialųjį teritorijų planavimo dokumentą. Tarnybos pažyma apie tai, kad Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje nėra išžvalgytų nenaudojamų smėlio telkinių, buvo pateikta VĮ „Šilutės miškų urėdija“ 2015 m. vasario 5 d. raštu Nr. (7)-1.7-366. Tarnybos nuomone, pareiškėjo skunde pagrįstai teigiama, kad Urėdijos Sprendimas, kuriuo atsisakoma duoti pareiškėjui sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, yra nepagrįstas.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Urėdijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą pareiškėjui vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Urėdija patikėjimo teise valdo 586,2620 ha miškų ūkio paskirties valstybinės Žemės sklypą. Pareiškėjo užsakymu buvo atlikta Žemės sklype esančio (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio detali žvalgyba ir Komisija 2009 m. gegužės 15 d. nusprendė aprobuoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio detaliai išžvalgytus spėjamai vertingus išteklius bei nurodė, kad ten esantis smėlis yra tinkamas automobilių kelių dangoms įrengti. Tarnybos direktoriaus 2009 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1-82 „Dėl (duomenys neskelbtini) išteklių įrašymo į žemės gelmių registro žemės gelmių išteklių dalį“ Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys buvo įrašytas į Žemės gelmių registro Žemės gelmių išteklių dalį. Bendrovė 2015 m. sausio 27 d. kreipėsi į VĮ „Šilutės miškų urėdija“ su prašymu dėl pritarimo leidimui naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius ir schemos suderinimo. VĮ „Šilutės miškų urėdija“ 2015 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. R3-(4.10)-299 atsisakė pritarti leidimo naudoti naudingąsias iškasenas išdavimui motyvuodama tuo, kad Šilutės rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime yra eksploatuojamas smėlio-žvyro karjeras, todėl (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio teritorijos formavimas ir naudojimas negali būti priskirtinas Miškų įstatyme nustatytiems išimtiniams atvejams. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1065-609/2015 minėtą VĮ „Šilutės miškų urėdija“ sprendimą panaikino ir įpareigojo VĮ „Šilutės miškų urėdija“ iš naujo nagrinėti UAB „Prokalina“ 2015 m. sausio 27 d. prašymą. LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vykdydama minėtą LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, VĮ „Šilutės miškų urėdija“ priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-684 suderinti leidimo naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius išdavimą. Bendrovė 2017 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu išduoti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, esančias (duomenys neskelbtini)smėlio telkinyje. Tarnybos direktorius 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1-353 „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimo UAB „Prokalina“ išdavė leidimą Bendrovei naudoti Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklius. Tarnyba ir Bendrovė 2017 m. gruodžio 12 d. sudarė Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo sutartį. Bendrovė 2018 m. liepos 11 d. kreipėsi į Tarnybą prašydama priimti sprendimą dėl Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo plano rengimo pradžios ir tikslo. Tarnyba 2018 m. liepos 16 d. raštu Nr. (7)-1.7-3426 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodė pareiškėjui gauti ir Tarnybai pateikti subjekto, kuris valstybinę žemę valdo patikėjimo teise, sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas. Bendrovė 2018 m. liepos 23 d. kreipėsi į Urėdiją su prašymu duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo. Urėdija priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje yra veikiančių smėlio gavybos karjerų, todėl (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo sklypo formavimas prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatoms.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, kurie išdėstyti 1–9 punktuose. Vienas iš tokių atvejų, kuris aktualus nagrinėjamam ginčui, nustatytas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte: naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas. LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017 yra išaiškinęs, kad tai reiškia, jog, nesant bent vienos iš Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–9 punktuose nurodytų aplinkybių, procedūra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis nėra galima apskritai.

8. Teismas nurodė, kad, remiantis Tarnybos paaiškinimais, kurie pagrįsti Žemės gelmių registro duomenimis, Šilutės rajone yra keturi detaliai išžvalgyti smėlio telkiniai: (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) telkiniai yra ne miško žemėje, visi telkiniai 2017 m. rugsėjo 27 d. (UAB „Prokalina“ teikiant paraišką) buvo naudojami. Taigi teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas teisingai nustatė, jog yra galimybė naudingąsias iškasenas eksploatuoti ne miško žemėje, todėl analizuojama situacija neatitinka Miškų įstatymo 11 straipsnyje nustatytų išimtinių atvejų, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis.

9. Teismas pabrėžė, kad LVAT išaiškino, jog Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išimtinė sąlyga, pagal kurią miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje, nėra siejama su leidimų naudoti naudingąsias iškasenas savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje išdavimu ar neišdavimu atskiram subjektui (žr. LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017). Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlyga – nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje – siejama su galimybės eksploatuoti iškasenas savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje galimybės buvimu apskritai, o ne su leidimų išdavimu. Šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kontekste pažymėtina ir tai, kad Tarnybos pareiškėjui išduotas 2017 m. gruodžio 12 d. leidimas Nr. KN-17-57 naudoti Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklius nereiškia, kad atsakovas turi pareigą duoti sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas pareiškėjui. Todėl atitinkami pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens argumentai vertinami kaip nepagrįsti, t. y. neatitinkantys suformuotos teismų praktikos.

10. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad LVAT praktika yra prieštaringa, šioje byloje reikia remtis būtent LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, pažymėjo, kad LVAT nagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-983-146/2016 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo dalykai visiškai skirtingi, todėl LVAT administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas prejudiciniu ir (ar) turinčiu reikšmę šiai bylai. Tačiau LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017 yra priimta byloje, kurioje analizuojama iš esmės analogiška proceso stadija.

11. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad sprendimą dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose gali priimti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendimu nesprendė dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose. Urėdija Sprendime aiškiai nurodė, kad negali sutikti su smėlio telkinio išteklių naudojimo plano rengimu ir negali duoti sutikimo vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas. Taigi atsakovas savo kompetencijos pareiškėjo nurodomu aspektu neviršijo. Nagrinėjamoje byloje negalimumas miško žemę paversti kitomis naudmenomis yra ne sprendimas, o Sprendimo motyvas. Sprendimo motyvai atitinka teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką.

12. Teismas pastebėjo, kad teismo posėdyje Bendrovės atstovas nurodė aplinkybes, jog (duomenys neskelbtini) telkinyje smėlio ištekliai yra ypatingos kokybės, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Taigi šie teiginiai laikytini neįrodytais.

13. Teismas vertino, kad Sprendime aiškiai atsakyta į pareiškėjo prašymą, aiškiai nurodytas sprendimas (nesutikti su smėlio telkinio išteklių naudojimo plano rengimu ir neduoti sutikimo vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas), aiškiai nurodyti faktiniai Sprendimo motyvai (Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje yra veikiančių smėlio gavybos karjerų, todėl smėlio išteklių naudojimo sklypo formavimas negalimas), detaliai išvardinti teisiniai Sprendimo motyvai (Miškų įstatymo 4, 5, 7, 11 str.; LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017), apskundimo tvarka. Pareiškėjo nesutikimas su atsakovo motyvais nedaro ginčijamo Sprendimo nemotyvuotu. Todėl nėra pagrindo nustatyti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

14. Teismas konstatavo, kad Urėdijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytų motyvų pagrindu ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. prašymą iš naujo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

15. Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Bendrovė siekė tapti Plano organizatoriumi ir kadangi ji leidimą naudoti žemės gelmes jau turėjo, tačiau Žemės sklypo nevaldė jokia teise, kreipėsi į Urėdiją, kaip į patikėtinę, valdančią Žemės sklypą patikėjimo teise, dėl sutikimo vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas. Jei pareiškėjas Žemės sklypą būtų valdęs kokia nors teise (pvz. nuomos), tai ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies pagrindu jam jau būtų leista organizuoti Plano rengimą, nes tokio sutikimo iš atsakovo apskritai nebūtų reikėję. Tokiu būdu, priešingai nei teigia pirmos instancijos teismas, šioje nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto, o dėl ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo, todėl ginčo dalykas yra ne miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, o turto savininko nuosavybės teisių apsauga, rengiant specialųjį teritorijų planavimo dokumentą – žemės gelmių naudojimo planą, – ir vykdant planavimo organizatoriaus funkcijas, numatytas ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalyje. Sprendime nenurodyta, kaip bus pažeistos Žemės sklypo savininko teisės, jei bus rengiamas Planas, o buvo pasisakyta būtent dėl miško naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis galimybės.

15.2. Urėdija, kaip valstybinio žemės sklypo patikėtinė, nenurodė nei vienos priežasties, dėl ko būtų pažeistos valstybės, kaip žemės savininkės, nuosavybės teisės, jei pareiškėjas taptų Plano organizatoriumi ir vykdytų planavimo organizatoriaus funkcijas. Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad šiuo metu nėra galimybės miško žemės paversti kitomis naudmenomis, nors, kaip ir teismo sprendime nurodyta, Urėdija nesprendė miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimo, todėl ir Sprendimo negalėjo motyvuoti tomis aplinkybėmis, kurių ji nesprendė ir negalėjo spręsti, nes ir pirmos instancijos teismas nustatė, kad tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. Iš teismo nustatytų aplinkybių bei paaiškinimų lyg ir aišku, kad ginčo dalykas yra ne miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, nes Urėdija nesprendė ir negalėjo spręsti tokio klausimo, kuris yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijoje, tačiau teismo padaryta išvada visiškai priešinga teismo konstatuotoms aplinkybėms, t. y., kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo, o tai reiškia, kad vis dėlto, teismo nuomone, ginčo dalykas yra miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Akivaizdu, kad teismas susipainiojo nustatinėdamas ginčo dalyką.

15.3. VĮ „Šilutės miškų urėdija“, vykdydama LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, jau priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-684 suderinti leidimo naudoti (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius išdavimą bei suderino naujai formuojamos naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijos (smėlio telkinio kasybos ploto) planą. Šį planą suderino ir Aplinkos apsaugos agentūra, patvirtinusi teigiamą poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvadą, taip pat Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės rajono skyrius ir šie faktai nustatyti tiek minėtoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, tiek šioje byloje. Šie faktai byloja, kad vienas iš faktorių miško žemei (duomenys neskelbtini) telkinio vietoje paversti kitomis naudmenomis pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą jau yra atsiradęs, t. y. Bendrovė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu jau gavo leidimą naudoti naudingųjų iškasenų išteklius, tačiau (duomenys neskelbtini) telkinio išteklius bus galima pradėti eksploatuoti įvykdžius Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas – miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik po to, kai miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Tokiu būdu ginčas dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis gali kilti tik po to, kai bus parengtas ir patvirtintas Planas, suformuojantis kitos paskirties žemės

sklypą, skirtą naudingųjų iškasenų išteklių eksploatacijai, bei nustatantis visas technines sąlygas, kaip ši eksploatacija turės būti vykdoma. Pagal esamą teisinį reguliavimą, momentas tokiam ginčui kilti gali atsirasti tik po kreipimosi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl kasybos plote esančios miško žemės ploto išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos. Todėl ginčas dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis šio proceso etape negalėjo kilti, nes tai ateities klausimai, kurie bus sprendžiami jau po Plano parengimo ir patvirtinimo.

15.4. Administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017, kaip ir šioje, ginčas iš esmės kilo ne dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, bet dėl teisės pareiškėjui būti planavimo organizatoriumi. Administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 taip pat ginčas kilo ne dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, bet dėl teisės pareiškėjui gauti leidimą naudoti žemės gelmes, esančias teritorijoje, pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą patenkančias į miško žemės plotus – šiuo atveju valstybinės reikšmės miškų žemės plotus. Taigi abejose bylose ginčai kilo dėl tarpinių proceso etapų, vedančių link valstybinės reikšmės miškų žemės plotų pakeitimo į kitos paskirties žemę, skirtą naudingųjų iškasenų gavybai, ir tam suformuojant atskirą žemės sklypą, bet nei viename iš šių etapų nebuvo sprendžiamas klausimas dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis.

15.5. LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 konstatavo, kad atsakovas pasisakė dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis ir nepasisakė dėl pateikto plano leidimui naudoti žemės gelmes išdavimo derinimo, t. y. atsisakymo motyvai išdėstyti ne tuo klausimu, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas į atsakovą, todėl toks atsakovo atsisakymas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei turi būti panaikintas. Dėl apelianto argumentų, susijusių su Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Aprašo 17 punktu, LVAT minėtoje byloje nepasisakė, nes šios teisės normos reglamentuoja miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimus, o tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Pareiškėjas sutinka su tokia LVAT pozicija aptartoje byloje, nes ji logiška ir visiems suprantama, t. y., jei kreipiesi į viešojo administravimo subjektą su prašymu spręsti konkrečią problemą, niekada nesitiki, kad tas subjektas spręs visai kitus klausimus ir pasisakys dėl srities, kurioje jis nekompetentingas priiminėti sprendimų. Todėl šioje byloje ypač aktuali LVAT suformuota praktika administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016, t. y. šiuo atveju Urėdija taip pat pasisakė dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis ir nepasisakė dėl klausimo, į kurį turėjo būti atsakyta. Urėdija Sprendimu neišnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. prašymo (duoti sutikimą Bendrovei vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas) iš esmės jame nurodytu klausimu, t. y. neatliko savo funkcijų pagal ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas – duoti sutikimą dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis LVAT 2016 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 suformuota praktika ir nurodyti, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimas nėra šio ginčo ir bylos dalykas. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė suformuotą teismų praktiką, nesuprato bylos esmės, todėl netinkamai nustatė ginčo dalyką ir neteisingai išsprendė bylą.

15.6. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti jo 2018 m. liepos 23 d. prašymą Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neperžengė kompetencijos ribų, tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta. Iš Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5, 6, 8 ir 10 dalių, Aprašo 5 punkto, ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalių reglamentavimo akivaizdžiai matyti, kad turi būti įvykdytos dvi sąlygos, leidžiančios valstybinės reikšmės miškuose miško žemę paversti kitomis naudmenomis: 1) turi būti parengtas ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, kuriame suplanuotas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, o 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi priimti nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Visame šiame procese Urėdija, kaip viešojo administravimo subjektas, nedalyvauja. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos įstatų akivaizdžiai matyti, kad nenumatyta teisė ar pareiga Urėdijai spręsti klausimus, susijusius su miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis. Urėdija nevykdo jokių funkcijų, susijusių su teritorijų planavimo procesu, todėl ji nekompetentinga priimti sprendimų ir pasisakyti dėl Aprašo 5 punkte nustatytos tvarkos, o tai reiškia ir dėl Miškų įstatymo 11  straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų. Atsakovas veikė ne įstatymų nustatyta tvarka, ne taip, kaip reikalauja VAĮ 3 straipsnyje

įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Taigi Urėdija nėra teisės aktais įgaliota atlikti viešąjį administravimą ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies prasme, todėl, priimdama Sprendimą, peržengė kompetencijos ribas, viršijo įstatymo viršenybės principą bei diskrecijos teisę, apie kurią labai plačiai pasisakoma teismų praktikoje.

15.7. Urėdija, kuri yra viešasis asmuo ir kaip viešojo administravimo subjektas atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su miškų ūkine veikla, šioje konkrečioje situacijoje veikė privatinės teisės ribose, t. y. kaip turto valdytojas ir naudotojas. Į Urėdiją dėl sutikimo pareiškėjas kreipėsi ne kaip į viešą asmenį, o būtent kaip į Žemės sklypo valdytoją ir naudotoją, nes pareiškėjas Žemės sklypo nevaldė jokia teise. Jei Žemės sklypo savininkas būtų buvęs bet koks privatus asmuo, Bendrovė vis tiek būtų turėjusi kreiptis į tą asmenį dėl sutikimo būti planavimo organizatoriumi, nes taip numatyta ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalyje, ir sunku įsivaizduoti situaciją, kad toks privatus asmuo būtų atsisakęs duoti sutikimą Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Urėdija šiuo atveju taip pat veikia privatinės teisės ribose, o ne kaip viešasis asmuo ir jai teisės aktais taip pat nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, t. y. saugoti, kad nebūtų pažeisti teisės aktai. Nors Urėdija Sprendimu nesprendė klausimo dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, tačiau atsisakymo pagrindas (Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 4 p.) rodo, kad ji priėmė Sprendimą tuo teisiniu pagrindu, kuriuo galėjo vadovautis tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aprašo 5 punkto pagrindu priimdama nutarimą dėl kasybos vietoje esančių valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų po to, kai turėjo būti patvirtintas Planas. Urėdijai, vykdančiai tam tikras viešojo administravimo funkcijas, nėra suteikta teisė kontroliuoti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūras ir tuo klausimu pasisakyti, motyvuoti ar priimti administracinius aktus. Urėdija šioje konkrečioje situacijoje privalėjo veikti ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip miško savininkas ir nurodyti, kaip bus pažeistos savininko teisės, jei bus pradėtas rengti Planas. Urėdija pagal ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjo atžvilgiu neturi jokių valdžios įgalinimų taikyti vienokias ar kitokias poveikio priemones ir santykyje su pareiškėju veikti kaip viešojo administravimo subjektas, todėl Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta Bendrovei duoti sutikimą, akivaizdžiai yra priimtas pažeidžiant diskrecijos teisę. Visa tai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato bylos esmės, jos neatskleidė, todėl netinkamai aiškino ir taikė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų, ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies, Aprašo 5 punkto nuostatas.

15.8. Teismo uždavinys buvo nustatyti, ar Urėdija, priimdama Sprendimą, veikė kompetencijos ribose, ar jos steigimo tiksluose ir uždaviniuose yra numatyta teisė ar pareiga spręsti klausimus, susijusius su teritorijų planavimu, miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis, tačiau teismas klaidingai nustatė, kad atsakovas neperžengė kompetencijos ribų. Nors, kaip minėta, atsakovas peržengė kompetencijos ribas, tačiau teismas netinkamai vertino šias faktines aplinkybes ir to nenustatė. Todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios teismui pareigą nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, priimdamas administracinį aktą, prieštaraujantį jo tikslams ir veiklos funkcijoms. Teismas taip pat išėjo iš ginčo ir bylos dalyko ribų ir pasisakė, o tiksliau priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui užkirto kelią ne tik vykdyti teritorijų planavimo organizatoriaus funkcijas, bet ir ateityje kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl nutarimo dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų priėmimo. Taip pat pažymėtina, kad Urėdija ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies prasme nagrinėjamu atveju buvo horizontaliame, o ne vertikaliame teisiniame santykyje su Bendrove ir nevykdė jokios viešojo administravimo procedūros Bendrovės atžvilgiu. Tokiu būdu tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo ginčas ne iš administracinių, o iš civilinių santykių ir byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas peržengė kompetencijos ribas. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismo sprendimas yra naikintinas dėl to, kad byla buvo išspręsta neteisingai dėl proceso teisės normų pažeidimo (ABTĮ 146 str. 1 d.), t. y. išnagrinėta pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

15.9. Tiek atsakovas, tiek teismas turėjo duomenis apie Šilutės rajone naudojamus karjerus, kurie nebuvo patikrinti, ir įsitikinta, ar jie yra naudojami. Teismas priėmė sprendimą, nepatikrinęs faktinių aplinkybių, ar realiai yra naudojami šie smėlio telkiniai, vien pasikliaudamas Tarnybos paaiškinimais apie Šilutės rajone detaliai išžvalgytus ir naudojamus smėlio telkinius. Teismas neatkreipė dėmesį į labai svarbų Tarnybos atstovo teismo posėdyje pasakytą teiginį, kad iškart po leidimo išdavimo Bendrovei skirtas naudoti

(duomenys neskelbtini) smėlio telkinys taip pat laikomas naudojamu. Tai reiškia, kad, Žemės gelmių registro duomenimis, visi keturi (tarp jų ir (duomenys neskelbtini) teismo nurodyti smėlio karjerai yra naudojami, tačiau teismas nepatikrino, ar bent vienas iš šių naudojamų karjerų realiai yra eksploatuojamas. Pareiškėjo duomenimis, kai 2015–2017 m. vyko ginčas su VĮ „Šilutės miškų urėdija“ dėl leidimo naudoti (duomenys neskelbtini) smėlio telkinį, realiai veikiantis buvo tik vienas (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys, kuris, kaip nustatė teismas, yra nebenaudojamas. Nežinia, ar kiti yra realiai eksploatuojami, ar ir tik, kaip ir (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys, naudojami tik „ant popieriaus“, todėl teismas, nepatikrinęs faktinių aplinkybių ir jų neįvertinęs, nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės Miškų įstatymo 11 straipsnyje numatyta išimties tvarka miško žemės paversti kitomis naudmenomis.

15.10. Pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu buvo akcentuota, kad Komisija 2009 m. gegužės 15 d. aprobavo vertingus naudinguosius žemės gelmių išteklius ir nurodė, kad esantis smėlis yra tinkamas automobilių kelių dangoms įrengti. Teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) telkinyje smėlio ištekliai yra ypatingos kokybės, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini neįrodytais. Visiškai neaišku, kokių įrodymų norėjo teismas ir apie kokią kokybę jis susidarė nuomonę, tačiau tai tik teismo nuomonė, kurią teismas turėjo pagrįsti įrodymais. Teismas privalėjo nustatyti, ar kituose karjeruose esantys ir išžvalgyti smėlio telkiniai taip pat yra aprobuoti kompetentingos komisijos kaip tinkantys automobilių kelių dangoms įrengti, nes, pareiškėjo žiniomis, tik (duomenys neskelbtini) miške esantis smėlis yra tokios geros kokybės, kad jis vienintelis iš Šilutės rajone esančių smėlio telkinių tinka kelių dangoms įrengti. Tik tai padaręs teismas galėjo konstatuoti, kad yra įrodymų, kurie įrodo, kad (duomenys neskelbtini) smėlio karjero ištekliai yra ypatingos ar neypatingos kokybės. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, būdamas visiškai neaktyvus, neįvykdė pareigos nustatyti, ištirti ir įvertinti pagrindinius įrodymus byloje, o pareiškėjo argumentus atmetė grįsdamas įrodymais, kurių nebuvo byloje ir kurie nebuvo vertinami teisme. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareigą, nustatytą ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje ir 86 straipsnio 2 ir 3 dalyse, tokio teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu ABTĮ 86 straipsnio prasme. Teismo sprendimas taip pat turi būti panaikintas kaip nepakankamai motyvuotas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

15.11. Urėdija negali vykdyti žemės gelmių naudojimo ir apsaugos valdymo bei kontrolės funkcijų, todėl ji dėl žemės gelmių naudojimo šiuo atveju gali pasisakyti tik kaip žemės, kurioje ketinama suformuoti naudingųjų iškasenų kasybos sklypą, savininkė (Žemės sklypo valdytoja patikėjimo teise), kurios interesai gali būti pažeisti. Taigi Urėdija turėjo įrodyti, kad bus pažeista valstybinė nuosavybė, nurodant, kodėl ir kaip šis pažeidimas gali atsirasti, jei pareiškėjui bus perduotos planavimo organizatoriaus teisės. Urėdija Sprendime nurodė, kad, vadovaujantis Žemės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 5 dalimis, negali jai valstybinėms funkcijoms vykdyti perduotų miško žemės sklypų ar kitų valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymą. Tačiau pareiškėjas ir neprašė šio Žemės sklypo perleisti, o atsakovas pasisakė dėl to, dėl ko pareiškėjas Urėdijos neprašė. Tai tik parodo, kad Urėdijai teisės aktai nesuteikia teisės spręsti klausimus, susijusius su žemės gelmių naudojimu, ir tai supranta Urėdija, tačiau visomis priemonėmis stengiasi apginti savo interesus naudoti valstybinę žemę pelnui iš miško pardavimo gauti.

15.12. Planu siekiama suplanuoti atskirą kitos paskirties žemės sklypą (apie 24 ha ploto iš 586,2620 ha), skirtą naudingųjų iškasenų išteklių gavybai, ir nustatyti technines sąlygas tiems ištekliams eksploatuoti. Parengto ir patvirtinto Plano galutinis rezultatas – tai dviejų žemės sklypų (miško paskirties ir kitos paskirties) suplanavimas, nurodant jų vietas, plotus, žemės naudojimo paskirtis, būdus, patekimą į juos, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei smėlio kasybos tvarką. Planu miško žemė nebus paversta kitomis naudmenomis, tačiau tai bus galima daryti vėliau, vadovaujantis jau patvirtintu Planu. Taigi, Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos – miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti – Plano parengimo ir tvirtinimo metu nebus aktualios. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl naujai formuojamame žemės sklype esančios miško žemės ploto išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų priėmimo procedūra yra laikoma miško žemės pavertimu

kitomis naudmenomis ir atliekama po žemės gelmių naudojimo plano patvirtinimo, bet prieš nustatant tokio žemės sklypo kadastro duomenis, t. y. prieš suformuojant žemės sklypą naudingųjų iškasenų teritorijoms eksploatuoti. Tokiu būdu tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia klausimus, susijusius su Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, ir tik jos priimtas nutarimas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu gali būti skundžiamas pareiškėjo, atsakovo ar kitų asmenų. Tai reiškia, kad teismas spręsti klausimą, ar nebus (ar nebuvo) pažeistos Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, turės galimybę tik tada, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu priims minėtą nutarimą. Teismas, nurodydamas, kad ginčo dalykas yra miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis ir kad atsakovas turėjo teisę šiuo pagrindu neduoti sutikimą pareiškėjui vykdyti planavimo organizatoriaus funkcijas, netinkamai taikė ir aiškino Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Toks teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ABTĮ 147 straipsnio pagrindu. Ginčijamas Sprendimas taip pat turi būti pripažintas neteisėtu iš esmės ir naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų pagrindais.

16. Atsakovas Urėdija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

16.1. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja teismo sprendimą, t. y. teismas pagrįstai nurodė, kad negalimumas miško žemę paversti kitomis naudmenomis yra ne sprendimas, o Sprendimo motyvas. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas nagrinėjo tiek tai, ar Sprendimas yra motyvuotas, tiek tai, ar Sprendimo motyvai yra tinkami. Tai, kad teismas analizavo Sprendimo motyvus, tik parodo, kad teismas įsigilino į bylą, o ne reiškia, kad teismas vertino, jog pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl miško žemės paskirties keitimo. Teismo sprendimas yra argumentuotas, išsamus ir aiškus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas nesuprato, jog į atsakovą buvo kreiptasi ne dėl miško žemės pavertinimo kitomis naudmenomis, o su prašymu duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo.

16.2. Urėdija aiškiai ir išsamiai motyvavo Sprendimą, nurodydama priežastis, kodėl valstybinės reikšmės miško sklype negali būti rengiamas smėlio telkinio išteklių naudojimo planas ir duodamas sutikimas dėl tokio plano organizatoriaus funkcijų perdavimo, tai teisingai nustatė ir teismas. ŽGĮ nenustato jokių konkrečių pagrindų, kuriais ir tik kuriais remdamasis atsakovas turėtų pareigą duoti sutikimą ar teisę neduoti sutikimo vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, todėl atsakovas savo atsisakymą motyvavo kituose teisės aktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. Miškų įstatymu ir LVAT suformuota praktika. Prašymas buvo išnagrinėtas ir motyvuotai buvo atsisakyta duoti sutikimą planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymui, o tai, kad pareiškėjui nepatiko Sprendimas, nereiškia, kad atsakovas neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo. Joks teisės aktas neįpareigoja atsakovą duoti pareiškėjui sutikimą dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo. Vien tas faktas, kad Tarnyba išdavė leidimą naudoti Žemės sklype esančias naudingąsias iškasenas, neįpareigoja atsakovo duoti sutikimą rengti Planą, nes leidimas naudoti iškasenas yra tik vienas iš procedūrinių etapų, kuris naudoti iškasenas realiai teisės nesuteikia, kol nėra baigta visa procedūra, t.  y. ir gautas žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimas. Kiekvienas žemės sklypo savininkas pats turi teisę spręsti klausimus, susijusius su jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, ir niekas negali jį priversti duoti sutikimą, kad būtų parengtas žemės gelmių naudojimo planas, kurio pagrindu sklypas būtų suskaidytas, pakeista jo paskirtis. Šiuo atveju Žemės sklypas priklauso valstybei, jį patikėjimo teise valdo atsakovas, vykdantis viešojo administravimo funkcijas.

16.3. Viena iš Valstybinių miškų urėdijos funkcijų yra vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą. Ši veikla apima ir miškų priežiūrą, atkūrimą, apsaugą. Taigi atsakovas privalo prižiūrėti ir saugoti miškus, laikytis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pats savo prašyme dėl sutikimo dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo nurodė, kad planavimo tikslas yra Žemės sklypo paskirties keitimas, t. y. miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti. Tai, kad realiai yra siekiama gauti sutikimą, kurio pagrindu būtų keičiama Žemės sklypo paskirtis, patvirtina ir ŽGĮ 14 straipsnio 3 dalis, pagal kurią žemės gelmių naudojimo planas yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Šio dokumento pagrindu yra siekiama kasybos plote suformuoti atskirą žemės sklypą (duomenys neskelbtini)

telkinio smėlio išteklių gavybai bei jį išsinuomoti iš valstybės. Taigi iš esmės atsakovo buvo prašoma išduoti sutikimą rengti Planą, kurio pagrindu būtų keičiama Žemės sklypo paskirtis, o tai prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktui. Tai, kad teisės aktai reikalauja savininko ar valdytojo sutikimo ir teisės aktai neįtvirtina pareigos nei privačiam savininkui, nei valstybinės žemės valdytojui duoti tokio sutikimo besąlygiškai, tik patvirtina, kad savininkas ar valdytojas gali patys spręsti, ar tokio sutikimo davimas nepakenks savininkų interesams. Esant tokiam teisiniam reguliavimui ir atsakovui nurodžius konkrečius, aiškius ir pagrįstus argumentus, teisės aktus, teismų praktiką, pagal kurią sutikimas negali būti duotas, pareiškėjas neturi jokio pagrindo teigti, kad atsakovas negalėjo atsisakyti duoti sutikimą.

16.4. Klausimo dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose atsakovas nesprendė ir kompetencijos neviršijo. Tai, kad atsakovas turi teisę atsisakyti išduoti sutikimą dėl žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijų vykdymo motyvuodamas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktu, patvirtina ir LVAT 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1278-525/2018, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas ir teismas nurodė, kad Urėdija, teisės aktų pagrindu būdama įtraukta į ginčo Žemės sklypo planavimo procedūras, turi teisę ir pareigą spręsti dėl miško žemės statuso, taip pat ir dėl išimtinių sąlygų, paverčiant ją kitomis naudmenomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo kompetencijos ribų pažeidimo yra nepagrįsti. Apie kokias poveikio priemones šio straipsnio kontekste kalba pareiškėjas, visiškai neaišku. Atsakovas jokių poveikio priemonių pareiškėjui netaikė, tik įgyvendino savo, kaip viešojo administravimo subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, teisę sutikti ar nesutikti su teikiamu prašymu, kuris susijęs su jo valdomu Žemės sklypu. Tai, kad pagrįstai atsakovui atsisakius duoti sutikimą Plano organizatoriaus funkcijų vykdymui, pareiškėjas negali imtis tolesnių procedūrų (tvirtinti Plano, kreiptis dėl paskirties keitimo), nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas ar tuo labiau teismas pasisakė ir dėl vėlesnių procedūrų ir užkirto kelią pareiškėjui imtis tolesnių veiksmų. Atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, todėl Sprendimas buvo priimtas neviršijant kompetencijos, yra pagrįstas bei teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti.

16.5. Teismas pagrįstai sprendė, kad LVAT administracinės bylos Nr. eA-983-146/2016 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo dalykai visiškai skirtingi, todėl LVAT administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas prejudiciniu ir (ar) turinčiu reikšmę šiai bylai. Teismas pagrįstai vadovavosi LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017.

16.6. Urėdija yra viešojo administravimo subjektas, pagal jam priskirtą kompetenciją vykdantis viešąjį administravimą. Tam tikrais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai dalyvauja civiliniuose santykiuose, iš to kylantys ginčai yra sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme, kadangi yra reguliuojami privatinės, o ne viešosios teisės, tačiau šiuo atveju kilo ginčas ne privatinės, o viešosios teisės reguliuojamoje srityje. Pareiškėjas siekė gauti sutikimą vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas, kurį gavus jis taptų Plano, kuris pagal ŽGĮ 14 straipsnio 3 dalį yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas, rengėju, taigi akivaizdu, kad klausimas yra susijęs su teritorijų planavimu. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kaip į viešojo administravimo subjektą ir atsakovas viešojo administravimo srityse, susijusiose su miškų valdymu, teritorijų planavimu, priėmė Sprendimą, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu. Atsakovas veikė ne kaip privatus, o kaip viešas subjektas. Tai, kad tokie skundai, kaip pareiškėjo skundas, priskiriami administraciniams teismams, patvirtina ir teismų nagrinėtos administracinės bylos, kuriose buvo skundžiami analogiški sprendimai ir visais atvejais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių dėl bylos teismingumo.

16.7. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo būti byloje aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus ir nepasitikėti Tarnybos pateikta informacija apie karjerus, o pats patikrinti, ar bent vienas naudojamų karjerų realiai yra eksploatuojamas. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose taip pat net neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini) telkinyje esantis smėlis yra kuo nors ypatingas, tik teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad šiame telkinyje esantis smėlis tinkamas keliams tiesti, tačiau nebuvo pateikta jokių to įrodymų. Todėl teismas neturėjo pareigos pats savo iniciatyva tikrinti smėlio kokybės (duomenys neskelbtini) ir (ar) kituose karjeruose, ypač atsižvelgiant į tai, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodoma tik apie galimybę išgauti išteklius ne miško žemėje ir nėra numatyta galimybė atsižvelgti į išteklių kokybę. Pareiškėjas

tik apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo žiniomis, realiai veikiantis buvo tik vienas (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys, kuris šiuo metu yra nebenaudojamas, tačiau tokie teiginiai prieštarauja oficialiems duomenims ir Tarnybos pateiktai informacijai, kuri įrodo, kad karjerai yra naudojami ir juose dar yra išteklių naudojimui ateityje. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas neteigė, kad pateikti duomenys apie smėlio telkinius yra netikslūs, nebuvo pateikta jokių įrodymų, leidžiančių abejoti Tarnybos pateikta informacija. Nesant pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, pareiškėjui procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu nenurodžius, kad reikalingi papildomi duomenys ir jų jis negali gauti, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva tikrinti, ar šie karjerai yra eksploatuojami. Be to, LVAT yra išaiškinęs, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlyga siejama su galimybės eksploatuoti iškasenas savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje buvimu apskritai, taigi, ar šiuo metu karjerai yra eksploatuojami, neturi reikšmės, svarbu, ar tokia galimybė yra. Todėl teismas pagrįstai savo iniciatyva nesiėmė tikrinti, ar smėlio karjerai yra veikiantys, ir kokia juose išgaunamo smėlio kokybė. Teismas tinkamai atliko savo pareigas ir vertino byloje esančius įrodymus.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.18. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į

pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad Aprašo 12 punkto nuostata įtvirtina, jog sprendimas miško žemę paversti kitomis naudmenomis priimamas tik po sprendimo patvirtinti specialųjį teritorijų planavimo dokumentą, kurį tvirtinti yra įgaliota Tarnyba. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas suteikti Bendrovei planavimo organizatoriaus funkcijas, motyvuojant tuo, kad Urėdija nepritaria miško žemės pavertimui kitomis naudmenomis, neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Bylos nagrinėjimo dalyku yra atsakovo VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ atsisakymo duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo žemės gelmių išteklių naudojimo planui rengti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu teisėtumas ir pagrįstumas.

20. Pareiškėjas UAB „Prokalina“ 2018 m. liepos 11 d. kreipėsi prašymu į Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos priimti sprendimą dėl Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo plano rengimo pradžios ir tikslo – suprojektuoti racionalų ir saugų žemės gelmių išteklių iškasimą, kasybos metu paveiktų plotų rekultivavimą, suderinti fizinių ir juridinių asmenų, savivaldybių bei valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo joje sąlygų.

21. Aplinkos apsaugos agentūra 2017 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (28.3)-A4-7087 yra priėmusi atrankos išvadą, kad UAB „Prokalina“ planuojamai ūkinei veiklai – Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio naujo ploto eksploatacijai – poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas; ši išvada galioja 3 metus nuo jos viešo paskelbimo dienos.

22. Tarnyba 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1-353 UAB „Prokalina“ yra išdavusi leidimą Nr. KN-17-57 naudoti Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio išteklius pagal pridedamas naudojimo sutarties sąlygas.

23. Tarnyba 2018 m. liepos 16 d. raštu Nr. (7)-1.7-3426 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, vadovaudamasi Žemės gelmių įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad kartu su prašymu turi būti pateiktas VĮ „Valstybinių miškų urėdijos“ – subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, – sutikimas vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas.

24. Pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. kreipėsi į Urėdiją su prašymu duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo, į kurį gavo Urėdijos 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr.  S-1024 „Dėl organizatoriaus funkcijų perdavimo“. Rašte nurodyta, kad Urėdija, vadovaudamasi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, prieštarauja miško žemės pavertimui kitomis naudmenomis, nes

Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje yra veikiančių smėlio gavybos karjerų, todėl negali sutikti, kad nurodytame valstybinės reikšmės miškų sklype būtų rengiamas (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo planas ir dėl tų pačių priežasčių duoti sutikimą vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl atsakovo Urėdijos 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. S-1024 (Sprendimo) panaikinimo atmetė; pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad ginčas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui, nes atsakovas veikė ne viešojo administravimo srityje, be to, priimdamas Sprendimą, peržengė savo kompetenciją, nes tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų dėl miško žemės sklypo paskirties pakeitimo į žemės sklypą naudingųjų iškasenų eksploatavimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą po žemės gelmių naudojimo plano patvirtinimo, bet prieš nustatant tokio žemės sklypo kadastro duomenis, t. y. prieš suformuojant žemės sklypą naudingųjų iškasenų teritorijoms eksploatuoti.

26. Lietuvos Respublikos žemės gelmių valdymo, tyrimo, naudojimo, apsaugos ir žemės gelmių duomenų valdymo teisinius pagrindus nustato ŽGĮ (1 str.; aktuali redakcija), t. y. viešosios teisės normos. Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotų institucijų kompetencija (ŽGĮ 4 str., 5 str., ŽGĮ redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 liepos 1 d., 2 str.,), kuri priskirtina viešajam administravimui – administracinių paslaugų teikimui (Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.). Visi ginčai, kylantys viešojo administravimo teisinių santykių srityje, nagrinėjami administraciniuose teismuose (ABTĮ 3 str.).

27. Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 1 d.) 4 straipsnio 5 dalis (aktualios redakcijos Miškų įstatymo 4 str. 11 d.) nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas, 6 dalis (aktualios redakcijos Miškų įstatymo 4 str. 12 d.) įtvirtina, kad valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka.

28. Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 7 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybinės miško žemės sklypai gali būti perduodami patikėjimo teise Miškų įstatymo nustatytiems subjektams valstybinėms funkcijoms atlikti. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti patikėtiniai negali perduotų miško žemės sklypų ar kitų valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti jų naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime gali būti nustatyta ir kitų apribojimų valdyti bei naudoti perduotus miško žemės sklypus ar kitus žemės sklypus (7 str. 5 d.). Valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę ir ja disponuoja šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai (7 str. 11 d.). Aktualios redakcijos Žemės įstatyme šios nuostatos taip pat įtvirtintos atitinkamai 7 straipsnio 3, 5 ir 11 dalyse. Atsakovas Urėdija, būdamas valstybinės miško žemės patikėtiniu, Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka priimdamas ginčijamą Sprendimą, įgyvendino valstybines funkcijas, todėl ginčas dėl jo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo laikytinas kilusiu viešojo administravimo teisinių santykių srityje.

29. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios ŽGĮ redakcijos (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. spalio 15 d.) 14 straipsnio 1 dalis nustatė, kad naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus požeminį geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį, šiluminę energiją ir šio įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus, galima tik pagal žemės gelmių naudojimo planą. Žemės gelmių ištekliai ir ertmės pagal naudojimo planą pradedami naudoti tik įgijus teisę naudoti ar valdyti žemės sklypą, reikalingą žemės gelmių ištekliams ar ertmėms naudoti. Naudojimo planų organizavimo, rengimo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir registravimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintos Žemės gelmių naudojimo planų rengimo taisyklės. Naudojimo planą tvirtina Tarnyba, naudojimo plano organizatorius – juridiniai ir fiziniai asmenys bei

šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, turintys leidimą naudoti planuojamo telkinio išteklius, taip pat arba teisę naudoti ar valdyti žemės sklypą, arba žemės savininko ar subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, sutikimą vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas (2 d.). Naudojimo planas yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas (3 d.).

30. ŽGĮ aktualios redakcijos (nuo 2020 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad valstybinės žemės patikėtinis neduoda sutikimo vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, jeigu jo prašantis asmuo neatliko planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatytų procedūrų ir (ar) priimtas sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, kad planuojama ūkinė veikla neatitinka teisės aktų reikalavimų. Taigi valstybinės žemės patikėtinio kompetencija neduoti sutikimo vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas yra aiškiai apibrėžta įstatyme.

31. Žemės gelmių naudojimo planas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintomis Žemės gelmių naudojimo planų rengimo taisyklėmis, kurios nustato žemės gelmių naudojimo planų organizavimo, rengimo, koregavimo, keitimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką (ŽGĮ 15 str. 2 d.). Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalis nustato, kad specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pradedami rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančio subjekto sprendimu dėl specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios ir planavimo tikslų.

32. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. įsakymu Nr. D1-145 patvirtintų Žemės gelmių naudojimo planų rengimo taisyklių 11 punkte įtvirtinta, kad, prieš pradedant žemės gelmių naudojimo plano rengimo proceso parengiamąjį etapą, turi būti priimtas Tarnybos sprendimas dėl naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo planavimo organizatoriaus prašymo priimti sprendimą dėl naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų pateikimo dienos. Byloje nustatyta, kad sprendimas dėl naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų nėra priimtas, taigi teritorijų specialiojo planavimo procesas nėra prasidėjęs. Tai reiškia, kad, priimant minėtą sprendimą, jis turės atitikti galiojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat ir aktualias ŽGĮ 15 straipsnio nuostatas.

33. Byloje ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo grindžiamas ne tais teisiniais pagrindais, kurie yra šiuo metu aktualūs priimant sprendimą dėl žemės gelmių naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų, todėl pasikeitęs materialiosios teisės reglamentavimas sudaro pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamą atsakovo Sprendimą ir perduoti pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. kreipimąsi duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo Urėdijai svarstyti iš naujo (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

34. Konstatavusi aplinkybę, kad atsakovo Sprendimas, kuris yra reikšmingas pradėti specialiojo teritorijų planavimo procesą, yra grindžiamas ne tais pagrindais, kurie numatyti ŽGĮ 15 straipsnio 5 dalyje ir kurie turi teisinę reikšmę tų pasekmių, kurių siekia pareiškėjas, atsiradimui, teisėjų kolegija pripažįsta netikslinga aptarinėti kitus apeliacinio skundo argumentus. Nagrinėjamu atveju ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimams atitikties aspektu neturi prasmės, nes net ir nuginčijus nurodytais skunde pagrindais Sprendimą, jais remiantis atsakovas negalėtų būti įpareigojamas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Tai neturėtų jokios įtakos tam materialiajam teisiniam rezultatui, kurio siekia pareiškėjas byloje, gi teisminis procesas nėra savitikslis, jo paskirtis išsprendus ginčą priimti teismo sprendimą, kuriuo yra apginamos pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai, kai nustatomi tam pagrindai, arba, priešingu atveju, atsisakoma juos ginti.

35. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes jo išvados dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neatitinka pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Toks teismo sprendimas negali būti paliekamas galioti dėl nutartyje nurodytų priežasčių, nes tai prieštarautų protingumo ir teisingumo kriterijams, galėtų sudaryti papildomas nepagrįstas kliūtis pareiškėjui pradėti specialiojo teritorijų planavimo procesą.

36. Teisėjų kolegija, priimdama naują sprendimą, pareiškėjo skundą tenkina iš dalies – panaikina atsakovo Urėdijos 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S-1024 „Dėl organizatoriaus funkcijų perdavimo“ ir pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. kreipimąsi perduoda atsakovui nagrinėti iš naujo. Kai priimamas sprendimas byloje nėra atsakovo naudai, tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra pagrindo (ABTĮ 40

str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują

sprendimą, kuriuo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ skundas tenkinamas iš dalies.Panaikinti VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S-1024 „Dėl organizatoriaus

funkcijų perdavimo“ ir pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. kreipimąsi perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo.Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22455 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-4828-492/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01777-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B. G., G. G., S. G., R. G., G. S. G., L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020

m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. G., G. G., S. G., R. G., G. S. G., L. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/2-5) 8P-77, 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/2-5) 8P-78 ir 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/2-5) 8P-79 (toliau – ir Sprendimai) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (toliau – ir prašymai) iš naujo. Taip pat prašė priteisti iš Departamento atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1. Jie yra vienos šeimos nariai, pateikę prašymus Departamentui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu. M. G., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, yra pareiškėjų atitinkamai tėvas, senelis ir prosenelis.

1.2. Pareiškėjai pateikė atsakovui jo reikalautus papildomus dokumentus, patvirtinančius M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Todėl atsakovo pozicija, kad neva pareiškėjai per nustatytą terminą nepateikė papildomų dokumentų, yra visiškai nepagrįsta. Departamentas vertino, kad pateikti papildomi dokumentai nėra pakankami patvirtinti, jog M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Departamentas Sprendimus priėmė pažeisdamas Įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatas, nustatančias, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (toliau – ir Ministras), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. Departamentas) šiuo klausimu teikia tik siūlymus Ministrui. Departamentas turėjo jų klausimą teikti siūlymo forma Ministrui, kad priimtų Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą sprendimą. Sprendimai priimti atsakovui viršijus nustatytą kompetenciją.

1.3. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (2017 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 988 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 20.4 punktą ir neteisėtai nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Departamento papildomi reikalauti dokumentai buvo pateikti 2019 m. balandžio 12 d. ir 2020 m. balandžio 10 d., t. y. nepraleidus Aprašo 20.4 punkte nustatyto vienų metų termino.

2. Pareiškėjai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:2.1. Pateikti Departamentui duomenys pagal teismų praktiką laikytini leistinais ir tinkamais įrodymais

nustatyti, kad M. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Departamentui papildomi dokumentai buvo pateikti Aprašo nustatyta tvarka elektroniniais ryšiais. Ši galimybė aiškiai įtvirtinta Apraše ir neturi kelti abejonių. Visi Departamentui 2020 m. balandžio 10 d. pateikti papildomi dokumentai yra patvirtinti ir pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu pareiškėjus atstovaujančio advokato. Šį faktą patvirtina ir tai, kad dokumentai buvo pateikti „adoc“ formatu. „Adoc“ – tai elektroniniu parašu pasirašomas elektroninio dokumento formatas, atitinkantis tokio formato dokumentui (jo pasirašymui) taikomus reikalavimus. Departamento teiginiai, kad 2020 m. balandžio 10 d. elektroniniais ryšiais pateikti dokumentai buvo nevertinti, nes pateikti nesilaikant Aprašo reikalavimų, neturi teisinio pagrindo. Šiuo atveju reikšmingas yra Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. 21R-501(AG-414/07-2020), kuriuo yra pripažinta, jog Departamento atsisakymas priimti nagrinėti elektroniniais ryšiais teikiamus advokato kvalifikuotu elektroniniu parašu patvirtintus dokumentus yra nepagrįstas.

2.2. Departamentas nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnio nuostatų ir nors buvo prašoma, tačiau Departamentas pareiškėjų atstovo neinformavo, ar pakanka (nepakanka) pateiktų papildomų dokumentų teikti Ministrui pareiškėjų prašymus dėl pilietybės atkūrimo, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pateikti dokumentai yra netinkami. Departamento teiginiai, kad Sprendimai yra proporcingi pareiškėjų interesams, nes pareiškėjai galės iš naujo kreiptis dėl pilietybės atkūrimo, nelaukdami Įstatymo nustatyto 1 metų termino (Įstatymo 37 str. 3 d.), yra visiškai deklaratyvūs, spekuliatyvūs, prieštaraujantys bet kokiai logikai, kadangi tokiu būdu pareiškėjai patirtų pakartotinio dokumentų tvirtinimo, vertimo, prašymų teikimo išlaidų. Be to, tai užtruktų apie metus laiko.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjai pateikė prašymus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Įstatymo 9 straipsnyje ir 38 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėjai 2019 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (15/3-3)10K-16186 (toliau – ir 2019 m. balandžio 10 d. raštas) buvo įpareigoti pateikti papildomus dokumentus, t. y. dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su I. G., M. G. Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir patikslinti išvykimo iš Lietuvos Respublikos datą. Taip pat pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad prašymų nagrinėjimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra sustabdomas, o jeigu per metus laiko nuo rašto išsiuntimo nebus pateikti prašomi papildomi dokumentai, pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas bus nutrauktas. Departamentas 2019 m. balandžio 15 d. gavo pareiškėjų advokato 2019 m. balandžio 3 d. lydraštį dėl papildomų dokumentų pateikimo ir prie jo pridėtą Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2019 m. kovo 11 d. raštą, kuriame iš esmės yra nurodyta Departamento 2019 m. balandžio 10 d. rašte prašyta informacija (tiek dėl pilietybės, tiek dėl giminystės ryšio ir Lietuvos Respublikos pilietybės), tačiau Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštas nėra tinkamas dokumentas patvirtinti ne tik giminystės ryšį, tačiau ir Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religine santvarka paremta institucija, neturinti oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, o juo labiau faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. M. G. gimimą patvirtinantis dokumentas, t. y. gimimo liudijimas arba Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie M. G. gimimą, Departamentui pateiktas nebuvo.

3.2. Departamente 2020 m. balandžio 10 d. (t. y. paskutinę nustatyto termino dieną) elektroniniu paštu buvo gauti pareiškėjų advokato pateikti papildomi dokumentai, tačiau jie nebuvo vertintini, kadangi pateikti ne pagal Aprašo nustatytus reikalavimus, t. y. užsienio valstybių išduoti dokumentai nėra patvirtinti pažyma Apostille, pateikti dokumentai nėra sudaryti elektroniniu būdu, o yra rašytinių dokumentų skenuotos kopijos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai per metus laiko nepateikė 2019 m. balandžio 10 d. rašte prašomų dokumentų, o pateikė dokumentus, kurių Departamentas nevertina kaip tinkamų dokumentų, patvirtinančius Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (Johanesburgo Beth-Din raštas), ir pateikė dokumentus ne Aprašo nustatyta tvarka, todėl Departamentas pagrįstai nutraukė pareiškėjų prašymų nagrinėjimą.

3.3. Priimti Sprendimai yra proporcingi pareiškėjų interesams, kadangi pareiškėjai, gavę dokumentus, kurių Departamentas prašė 2019 m. balandžio 10 d. rašte, galės nelaukti Įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų termino ir pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Aprašo nustatyta tvarka.

3.4. Departamentas nepriėmė sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo, o priėmė sprendimą, kurį turėjo teisę priimti pagal Aprašu suteiktus įgaliojimus, kaip ir numato Aprašo 20.4 punktas. Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, atitinkančius pareiškėjų interesus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimų išvadas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodė, kad nesutinka su skundu. Nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog atsakovas veikė pagal galiojančio Aprašo 20.4 punkto reikalavimus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjai Departamentui pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir dokumentus Įstatymo 9 straipsnyje ir 38 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėjai nurodo, kad jie yra vienos šeimos nariai. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus, pareiškėjų advokatui išsiuntė 2019 m. balandžio 10 d. raštą, prašydamas pateikti papildomus dokumentus, t. y. dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su I. G., M. G. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir prašė patikslinti išvykimo iš Lietuvos Respublikos datą; taip pat šiuo raštu informavo, kad pareiškėjų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra sustabdomi, o jeigu per metus laiko nuo rašto išsiuntimo nebus pateikti prašomi papildomi dokumentai, pareiškėjų prašymų nagrinėjimas bus nutrauktas. Departamentas 2019 m. balandžio 15 d. gavo pareiškėjų atstovo (advokato) 2019 m. balandžio 3 d. lydraštį dėl papildomų dokumentų pateikimo ir prie jo pridėtą Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2019 m. kovo 11 d. raštą , kuriame nurodyta, kad M. G. gyveno Lietuvoje, Žąsliuose, į Pietų Afriką M. G. atvyko būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu.

8. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) teikiamas raštas savaime nepatvirtina fakto, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Šis dokumentas turi įrodomąją vertę procese dėl juridinio fakto nustatymo. Todėl pareiškėjų atstovas klaidingai nurodo, kad pagal teismų praktiką sprendžiant šį administracinį šalių ginčą minėtas dokumentas laikytinas tinkamu nustatyti, kad M. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. balandžio 15 d. Pagal Įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Teismas pažymėjo ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjai būtų pateikę Departamentui dokumentą, patvirtinantį jų giminystės ryšį su I. G. Pareiškėjai taip pat nėra pateikę ir kitų dokumentų, patvirtinančių, kad M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis (Įstatymo 9 str. 1 d.).

9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjų atstovas Departamentui 2020 m. balandžio 10 d. elektroniniu paštu pateikė papildomus dokumentus: 1929 m. liepos 11 d. keleivių, vykusių į Pietų Afriką, sąrašo, į kurį įrašytas M. G., kopiją, kuriame nurodyta, kad M. G. amžius kelionės metu – (duomenys neskelbtini), pilietybė – Lietuvos; (duomenys neskelbtini) M. G. paraiškos laidojimui kopiją, kuriame nurodyta, jog M. G. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, bei kad M. G. hebrajiškas vardas yra M.; Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2020 m. kovo 5 d. išvados Nr. S1-128 (1.7) kopiją, kurioje nurodyta, kad vardai M. ir M. yra to paties vyriško vardo variantai (pirmas lietuviškais rašmenimis jidiš kalbos, antrasis – atitikmuo anglų kalba), o pavardė G. ir dokumentuose anglų kalba fiksuota pavardė G. laikytini tos pačios pavardės variantais. Departamentas, įvertinęs pateiktus papildomus dokumentus, vadovaudamasis Aprašo 20.4 punktu, priėmė Sprendimus pareiškėjų prašymų nagrinėjimą nutraukti, motyvuojant, kad pareiškėjai per metus laiko nuo Departamento 2019 m. balandžio 10 d. rašto išsiuntimo dienos nepateikė papildomų dokumentų.

10. Teismas, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, susipažinęs su pareiškėjų advokato 2020 m. balandžio 10 d. Departamentui teiktais papildomais dokumentais, vertino, jog Departamentas pagrįstai nurodė, kad 2020 m. balandžio 10 d. (paskutinę termino dieną) pateikti dokumentai (1929 m. liepos 11 d. keleivių, vykusių į Pietų Afriką, sąrašo kopija; (duomenys neskelbtini) paraiškos dėl M. G. laidojimo kopija) yra išduoti užsienio valstybių, tačiau nėra patvirtinti pažyma Apostille, pateikti dokumentai nėra sudaryti elektroniniu būdu, bet yra rašytinių dokumentų skenuotos kopijos, o tai neatitinka Aprašo reikalavimų. Todėl Departamentas

pagrįstai jų nevertino. Pareiškėjų argumentai, kad pateikti papildomi įrodymai elektroninių ryšių priemonėmis atitinka Aprašo reikalavimus, tokius argumentus grindžiant Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. liepos 2 d. sprendime Nr. 21R-501(AG-414/07-2020) nurodytu išaiškinimu dėl dokumentų teikimo elektroninių ryšių priemonėmis, nagrinėjamam ginčo atvejui nėra aktualūs, kadangi šioje byloje nėra ginčo dėl dokumentų teikimo elektroninių ryšių priemonėmis ar kad dokumentus pateikė pareiškėjus atstovaujantis advokatas. Departamentas yra nurodęs, kodėl nevertino pateiktų dokumentų, t. y., kad jie buvo pateikti nepatvirtinti juos išdavusios užsienio valstybės pažyma Apostille, nepasirašyti elektroniniu parašu. Be to, dokumentus pareiškėjų advokatas pateikė elektroniniu paštu, dokumentų teikimo lydraštis nepasirašytas, nepateikti įrodymai, kad jis pasirašytas elektroniniu parašu (Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-60 patvirtintų Elektroniniu parašu pasirašyto elektroninio dokumento specifikacijos ADOC-V1.0 53 p.), keleivių sąrašo ir laidojimo paraiškos kopijos nepatvirtintos. Nėra pateiktų įrodymų, kad dokumentai elektroniniu paštu buvo teikti „adoc“ formatu.

11. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjai per metus laiko nuo Departamento 2019 m. balandžio 10 d. rašto išsiuntimo dienos nepateikė Departamentui 2019 m. balandžio 10 d. rašte prašomų dokumentų, patvirtinančių M. G. Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir patvirtinančių, jog M. G. iš Lietuvos išvyko iki 1990 m. kovo 11 d., be to, nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų giminystės ryšį su I. G. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Departamentas, vadovaudamasis Aprašo 20.4 punktu, numatančiu, kad prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos, nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų, pagrįstai nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą.

12. Teismas pabrėžė, kad Departamentas šiuo atveju nepriėmė sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo, o priėmė Sprendimus, kuriuos turėjo teisę priimti pagal Aprašo 20.4 punktą. Departamentas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, priešingai, nei teigia pareiškėjai, neperžengė teisės aktais nustatytų kompetencijos ribų. Todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad šiuo atveju Departamentas turėjo teikti jų prašymus siūlymo forma Ministrui. Departamentas vertino pateiktų dokumentų prašymams pagrįsti pakankamumą, pagrįstumą (Aprašo 20.5 p.). Nutraukdamas prašymų nagrinėjimą vadovaudamasis Aprašo 20.4 punkto pagrindu, Departamentas priėmė procedūrinius sprendimus, o ne išsprendė pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jiems atkūrimo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 2 dalies pagrindu iš esmės.

13. Teismas taip pat darė išvadą, kad pareiškėjų atstovo argumentas, jog Departamentas pažeidė VAĮ 31 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų interesus atstovauja advokatas – kvalifikuotas teisės specialistas. VAĮ 31 straipsnyje viešojo administravimo subjektui yra suteikta diskrecija pratęsti ar ne administracinę procedūrą. Ši nuostata nėra imperatyvi, dėl to Departamentas neturėjo imperatyvios pareigos informuoti pareiškėjų atstovą dėl pateiktų papildomų dokumentų pakankamumo (nepakankamumo) ar nurodyti priežastis, kodėl dokumentai netinkami. Teisės aktai to nenumato. Juolab, kaip matyti, kiti ginčui aktualūs dokumentai yra patvirtinti pažyma Apostille. Taigi apie dokumentų legalizavimą buvo žinoma. Be to, kaip nustatyta, papildomi dokumentai buvo pateikti paskutinę jų pateikimo dieną – 2020 m. balandžio 10 d. Teismo manymu, esant būtinybei, pareiškėjų atstovas galėjo prašyti Departamento pratęsti administracinę procedūrą tam, kad galėtų pateikti tinkamai patvirtintus dokumentus.

14. Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėjai skundui pagrįsti nurodo LVAT pateiktus argumentus administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, t. y., kad Departamentas turėjo perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo (netenkinimo) spręsti Ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą (žr. LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020), tačiau šios administracinės bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir nurodytas LVAT išaiškinimas nėra aktualus šiame šalių ginče. Pareiškėjų argumentas, kad dėl pakartotinų prašymų teikimo pareiškėjai nepagrįstai patirs išlaidų, neturi reikšmės šioje byloje.

15. Teismas konstatavo, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei galiojančiomis teisės normomis, dėl to, remiantis pareiškėjų skunde nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas netenkino ir jų prašymo priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

16. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš Departamento atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Teismas neatsižvelgė į Įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas bei į LVAT praktiką dėl šių teisės normų taikymo ir aiškinimo, suformuotą analogiško pobūdžio byloje. Departamentas priėmė Sprendimus, kuriuose nurodė, jog pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų tėvo (senelio/prosenelio) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (t. y. atsakovas konstatavo, jog pareiškėjų kartu su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei 2019 m. balandžio 12 d. ir 2020 m. balandžio 10 d. pateikti papildomi dokumentai nėra pakankami patvirtinti, jog M. G. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.) ir nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Teismas neįvertino, kad Sprendimai priimti pažeidžiant Įstatymo 32 ir 33 straipsnių imperatyvias nuostatas. Atsižvelgiant į LVAT išaiškinimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 Įstatymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai (šiuo atveju Departamentui) nesuteikia kompetencijos priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo. Šios institucijos siūlymu (teikimu) tokius sprendimus pagal Įstatymo 32 straipsnio nuostatas priima Ministras. Atsakovas priėmė Sprendimus, kuriais nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo procesą, nors turėjo šį klausimą teikti siūlymo forma Ministrui, kad priimtų Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą sprendimą. Pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo proceso nutraukimas vien Departamento Sprendimais yra nesuderinamas su Įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatomis.

16.2. Pagal Aprašo 20.4 punktą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos, nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų. Tačiau Įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas (Aprašas) negali būti aiškinamas (taikomas) taip, kad tai lemtų prieštaravimą Įstatymo nuostatoms. Minėtoje iš esmės analogiškoje LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 Departamentas, priimdamas sprendimą nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, vadovavosi Aprašo 20.5 punktu, numatančiu, jog prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu Departamentas konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis, arba kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Vis dėlto aptariamoje byloje LVAT konstatavo, kad Departamentas turėjo vadovautis Įstatymo nuostatomis ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo (netenkinimo) spręsti Ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju minėtas LVAT 2020 m.. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 yra teisiškai reikšmingas, nes jame pateikti išaiškinimai, siekiant aiškios administracinės jurisprudencijos krypties šiai bylai aktualiais analogiško pobūdžio aspektais.

16.3. Teismas visiškai ignoravo LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 ir jame nurodytas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas iš esmės analogiškoje byloje. Tokiu būdu teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir netinkamai taikė Įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatas. Nurodyti argumentai suteikia pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Departamento Sprendimai priimti pažeidžiant Įstatymo 32 ir 33

straipsnių nuostatas, todėl yra neteisėti ir naikintini, o atsakovas įpareigojamas išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.18. Atsakovo nurodo, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. eA-3534-520/2020

aplinkybės skiriasi, dėl to pareiškėjai nepagrįstai remiasi minėtoje byloje priimtu LVAT sprendimu. Nagrinėjamu atveju Departamentas nepriėmė sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo, o priėmė sprendimą, kurį turėjo teisę priimti pagal Aprašu suteiktus įgaliojimus. Departamentas priėmė procedūrinį sprendimą, kaip ir numato Aprašas – nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų (Aprašo 20.4 p.). Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas, dėl to yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų, kuriai buvo nutrauktas pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus iš naujo.

20. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijami Departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atmetė pareiškėjų skundą. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniame skunde kvestionuojamas tuo, kad teismas neatsižvelgė į Įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas bei nesirėmė LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, taip pažeisdamas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, t. y., kitaip tariant, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Departamentas neturėjo pagrindo priimti Sprendimus, t. y. nutraukti prašymų nagrinėjimą, nes sprendimus dėl pilietybės atkūrimo (neatkūrimo) priima Ministras (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras). Pareiškėjų teigimu, nors pagal Aprašo 20.4 punktą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą galima nutraukti, tačiau Įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas (Aprašas) negali būti aiškinamas (taikomas) taip, kad tai lemtų prieštaravimą Įstatymo nuostatoms, t. y. Įstatymo 32 straipsnio 2 punktui ir 33 straipsnio 2 punktui.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjų paduoto apeliacinio skundo ribas, t. y. tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Departamentas turėjo kompetenciją priimti ginčijamus Sprendimus.

22. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamais Departamento Sprendimais, kurie buvo priimti Aprašo 20.4 punkto pagrindu, nuspręsta pareiškėjų prašymų nagrinėjimą nutraukti. Sprendimai priimti Departamentui konstatavus, kad pareiškėjai per vienus metu nuo 2019 m. balandžio 10 d. rašto išsiuntimo dienos nepateikė šiuo raštu prašytų dokumentu. Minėtas raštas buvo parengtas Aprašo 8 punkto pagrindu.

23. Šiuo aspektu būtina pabrėžti, kad Aprašas detalizuoja Įstatyme reglamentuotą prašymų dėl

Lietuvos Respublikos pilietybės (tarp jų ir Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo) pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinti aptariamą Aprašą, kuriame, be kita ko, būtų detalizuota Įstatymu reglamentuota prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, teisinį pagrindą suteikė Įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė turį pareigą priimti Įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Todėl konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo teisinį pagrindą priimti Aprašą, kuriame, be kita ko, būtų reglamentuota prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarka.

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 988 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 314 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ pripažinimo netekusiu galios“ 1.1 punktu suteikė įgaliojimus Departamentui nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikti Ministrui siūlymus šiuo klausimu.

25. Aprašo 8 punkte, be kita ko, nustatyta, kad institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis. Pagal Aprašo 20.4 punktą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad Aprašo 20.4 punkto nuostatos būtų nesuderinamos su Įstatymo 33 straipsnio 2 punktu, pagal kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia Ministrui siūlymus šiuo klausimu, ir Įstatymo 32 straipsnio 2 punktu, pagal kurį Ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kaip minėta, Aprašas yra skirtas detalizuoti Įstatymo nuostatas, t. y. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (taip pat prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo) pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Aprašo nuostatomis būtent ir detalizuojama tokių prašymų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka. Aprašo 20.4 punktas reglamentuoja būtent vieną iš prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo nutraukimo pagrindų, tačiau nesuteikia kompetencijos Departamentui priimti galutinį sprendimą dėl tokio prašymo tenkinimo ar netenkinimo. Šiomis Nuostatomis nepaneigiamos minėtos Įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatos, t. y., kad būtent Ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, o Departamentas, kaip Lietuvos Respublikos įgaliota institucija, tik nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia Ministrui siūlymus šiuo klausimu.

27. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju Departamentas neturėjo kompetencijos priimti ginčijamus Sprendimus. Ginčijamais Sprendimais būtent nuspręsta nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, o ne nuspręsta dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo ar netenkinimo. Šiuo atveju Sprendimais nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą Departamentui kompetenciją suteikė Aprašo 20.4 punktas, kurio, kaip minėta, laikyti nesuderinamu su pareiškėjų nurodomomis Įstatymo nuostatomis nėra jokio pagrindo. Priimti Sprendimai Aprašo 20.4 punkto pagrindu neužkerta kelio pareiškėjams vėl kreiptis į Departamentą su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pateikiant ir tokiam prašymui pagrįsti visus reikalingus tinkamus duomenis (dokumentus).

28. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad šioje byloje yra pagrindas remtis kaip precedentu LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 pažymi, kad šiame LVAT sprendime nėra suformuluota jokia pareiškėjų pageidaujama šiam ginčui aktualių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklė, kurią būtų pagrindas vadovautis nagrinėjamoje byloje. Tai, kad LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas turėjo padaryti išvadas dėl pareiškėjų prašymų pagrįstumo (nepagrįstumo), ir perduoti klausimą dėl šių prašymų tenkinimo (netenkinimo) spręsti

Ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą, nereiškia, kad teismas suformulavo kokią nors teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę. Minėta išvada LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendime buvo padaryta būtent nagrinėtos bylos aplinkybių kontekste, t. y., kad atsakovas tinkamai neišnagrinėjo kartų su pareiškėjų prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateiktų dokumentų, nors turėjo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjų kartu su prašymais pateiktus dokumentus, kuriais jie įrodinėjo, kad jų prosenelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Kaip minėta, šioje byloje ginčijami Sprendimai buvo priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjai (jų atstovas), paprašyti Departamento 2019 m. balandžio 10 d. raštu, nepateikė visų prašomų tinkamų dokumentų per vienus metus šio prašymo išsiuntimo dienos ir dėl to buvo nuspręsta nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą. Taigi vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad teismas šioje byloje kaip precedentu turėjo vadovautis LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjų minimų ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, įtvirtinančių pareigą formuoti vienodą teismų praktiką (vadovautis aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), pažeidimą.

29. Pabrėžtina, kad pareiškėjai kitų argumentų, kuriais ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliaciniame skunde nenurodo, dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, kitais aspektais skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio teismas atmetė pareiškėjų skundą (jame suformuluotus reikalavimus panaikinti Departamento Sprendimus ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Departamentą išnagrinėti jų prašymus iš naujo), remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo spendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjų skundą, netenkinamas ir pareiškėjų prašymas priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. B. G., G. G., S. G., R. G., G. S. G., L. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22416 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. A-1347-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03066-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio 2019 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. N. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. birželio 26 d. raštą Nr. (4)-V3-945(7.13) (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 3R-370(AG-303/07-2018) (toliau – ir Sprendimas); 3) panaikinti pareiškėjo miškui uždėtus apribojimus „Natura 2000“ ir IIA kategoriją.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija ginčą išsprendė šališkai. Pareiškėjo teigimu, jo tėvui priklausiusiam miškui jokių apribojimų nebuvo, todėl, pareiškėjui atkūrus nuosavybės teises į šį mišką, jokių apribojimų taip pat negali būti. Visi apribojimai miškui nustatyti slapta, jam nežinant. Atsakovas leido kirsti tik supuvusius medžius, tačiau tokių medžių jam nereikia.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad teritorija, į kurią patenka žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys

neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) nuo 1992 m. rugsėjo 24 d. yra Varnių regioniniame parke, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ įsteigus saugomą teritoriją – Varnių regioninį parką. Nuo 1996 m. teritorija, kurioje yra minėtas žemės sklypas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Asvejos, Aukštadvario, Dubysos, Kauno marių, Labanoro, Neries, Pagramančio, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Vištyčio regioninių parkų zonavimo schemų“, patenka į Varnių regioniniame parke esantį Biržulio zoologinį draustinį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1055 „Dėl Varnių regioninio

parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ buvo koreguojamos ne tik Varnių regioninio parko išorinės ribos, bet ir Varnių regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribos, tačiau teritorija, į kurią patenka pareiškėjo žemės sklypas, ir po šių korekcijų liko Varnių regioniniame parke, Biržulio botaniniame–zoologiniame draustinyje.

5. Atsakovas pažymėjo, jog apribojimai miško kirtimams susiję su Varnių regioniniame parke esančiu Biržulio botaniniu–zoologiniu draustiniu ir jame nustatyta IIA miškų grupe dar prieš pareiškėjui atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą. „Natura 2000“ statuso suteikimas teritorijai, kurioje yra pareiškėjo sklypas, papildomų suvaržymų dėl miško kirtimų valdai neuždėjo.

6. Tarnyba skundžiamu Raštu atsakė į pareiškėjo 2018 m. gegužės 16 d. pareiškimą aplinkos ministrui, kuriame pareiškėjas teigė, kad yra „užgrobtas“ jo nuosavas miškas, neleidžiama kirsti miško malkoms, jam nėra niekaip atlyginama, nesudaroma sutartis. Tarnyba taip pat pateikė papildomą informaciją apie galimybes gauti kompensacines išmokas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą, kadangi pareiškėjo miško valda patenka į „Natura 2000“ teritoriją ir kurioje dėl taikomų miškų ūkinės veiklos apribojimų IIA miškų grupei galima gauti kompensacines išmokas. Raštas, atsakovo nuomone, yra informacinio pobūdžio, jame pareiškėjui nėra nustatytų papildomų įpareigojimų ar draudimų, todėl jis pareiškėjui jokių pasekmių nesukelia.

7. Tarnybos vertinimu, Komisijos Sprendimas yra objektyvus, pagrįstas visomis faktinėmis aplinkybėmis ir galiojančiais teisės aktais.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. su pareiškimu kreipėsi į aplinkos ministrą. Pareiškime nurodė, kad yra užgrobtas jo miškas, jam neleidžiama kirsti malkų, išskyrus supuvusias, jam nėra niekaip atlyginta ir nėra sudaryta jokia sutartis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2018 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (12-3)-D8-2827 minėtą pareiškėjo pareiškimą persiuntė pagal kompetenciją išnagrinėti Tarnybai, kuri Rašte nurodė, jog pareiškėjo deklaruotas žemės sklypas patenka į Varnių regioninio parko Biržulio botaninį–zoologinį draustinį ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbią teritoriją „Biržulio-Stervo pelkių kompleksas“, pareiškėjo miško valdos daliai taikomi miškų ūkinės veiklos apribojimai, už kuriuos jis gali gauti kompensacines išmokas, tačiau plotą (kuriam taikomi apribojimai) turi deklaruoti Varnių seniūnijoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, kreipėsi į Komisiją, kuri ginčijamu Sprendimu, pareiškėjo skundą atmetė.

10.Teismas, įvertinęs Rašto turinį, nurodė, jog jame tinkamai atsakyta pareiškėjui, todėl jo nėra jokio teisinio pagrindo naikinti.

11.Kadangi Komisija Sprendime analogiškai teismui vertino Rašto turinį, todėl, teismo vertinimu, šia apimtimi Komisijos sprendimo, kaip teisėto ir pagrįsto, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti. Teismas pažymėjo, kad Komisija taip pat pagrįstai vertino, jog tarp pareiškėjo ir Tarnybos nėra ginčo dėl apribojimų sklypui panaikinimo, nes pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. pareiškime neprašė panaikinti apribojimų sklypui. Atitinkamai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo panaikinti pareiškėjo miškui uždėtus apribojimus „Natura 2000“ ir IIA kategoriją, nes tokio reikalavimo jis nekėlė administracinėse institucijose.

III.

12.Pareiškėjas A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

13.Pareiškėjas teigia, kad apribojimai jam priklausančiam miškui slapta buvo įvesti nepagrįstai ir jų išvis negali būti. Pareiškėjo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo šališkai.

14.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15.Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad apribojimai jo sklype buvo įvesti slapta ir pažymi, jog teritorija, į kurią patenka žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) nuo 1992 m. rugsėjo 24 d. yra Varnių regioniniame parke, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ įsteigus saugomą teritoriją – Varnių regioninį parką. Nuo 1996 m. teritorija, kurioje yra minėtas žemės sklypas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Asvejos, Aukštadvario, Dubysos, Kauno marių, Labanoro, Neries, Pagramančio, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Vištyčio regioninių parkų zonavimo schemų“, patenka į Varnių regioniniame parke esantį Biržulio zoologinį draustinį.

16.Apribojimai miško kirtimams susiję su Varnių regioniniame parke esančiu Biržulio botaniniu–zoologiniu draustiniu ir jame nustatyta IIA miškų grupe dar prieš pareiškėjui atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą. „Natura 2000“ statuso suteikimas teritorijai, kurioje yra pareiškėjo sklypas, papildomų suvaržymų dėl miško kirtimų valdai neuždėjo.

17.Pareiškėjo žemės įsigijimo pagrindas yra 2000 m. birželio 1 d. apskrities viršininko sprendimas Nr. 78-9626 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. 987. Vadinasi, žemės sklypui tuo metu jau galiojo visi su buvimu Varnių regioninio parko Biržulio zoologiniame draustinyje susiję apribojimai, o apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje.

18.Tarnyba Raštu informavo pareiškėją apie galimybes gauti kompensacines išmokas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą, kadangi pareiškėjo miško valda patenka į „Natura 2000“ teritoriją ir kurioje dėl taikomų miškų ūkinės veiklos apribojimų IIA miškų grupei galima gauti kompensacijas. Taigi pareiškėjui buvo suteikta visa informacija, susijusi su situacija jo sklype.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. birželio 26 d. rašto Nr. (4)-V3-945(7.13), kuriuo pareiškėjas informuotas apie jam priklausančio miško daliai taikomus apribojimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Rašte tinkamai atsakyta pareiškėjui, todėl jo nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti.

21.Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog apribojimai jam priklausančiam miškui slapta buvo įvesti nepagrįstai ir jų išvis negali būti. Be to, jo nuomone, teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas.

22.Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23.Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo

praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).

24.VAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 23 d.) (toliau – ir Taisyklės) 35 punktas nustato, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį. Į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.2 papunktis).

25.Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Minėtos įstatymo nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.).

26.Byloje nustatyta, kad 2018 m. gegužės 14 d. pareiškėjas su pareiškimu kreipėsi į aplinkos ministrą, kuriame nurodė, jog buvo užgrobtas jo miškas ir pareiškėjui neleidžiama kirsti miško malkoms, už tai nėra atlyginama, nesudaroma jokia sutartis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2018 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (12-3)-D8-2827 pareiškėjo pareiškimą persiuntė Tarnybai, kuri ginčijamu Raštu pateikė jam atsakymą. Rašte nurodyta, kad pagal saugomų teritorijų kadastro duomenis pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į Varnių regioninio parko Biržulio botaninį-zoologinį draustinį ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbią teritoriją Biržulio-Stervo pelkių kompleksą, bei, kad už jo miško daliai taikomus miškų ūkinės veiklos apribojimus galima gauti kompensacines išmokas, tačiau šį plotą reikia deklaruoti Varnių seniūnijoje.

27.Iš bylos duomenų matyti, kad teritorija, į kurią pateko pareiškėjui priklausantis žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Varnių regioniniame parke nuo 1992 m. rugsėjo 24 d. Nuo 1996 m. minėta teritorija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Asvejos, Aukštadvario, Dubysos, Kauno marių, Labanoro, Neries, Pagramančio, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Vištyčio regioninių parkų zonavimo schemų“ pateko į Varnių regioniniame parke esantį Biržulio zooologinį draustinį. Varnių regioninio parko Biržulio botaniniam-zoologiniam draustiniui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. Nutarimu Nr. 399 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų ir jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašo patvirtinimo ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų ribų nustatymo“ suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos „Biržulio-Stervo pelkių kompleksas“ statusas. Dėl šių paukščių apsaugos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ pagrindiniai miško kirtimai nėra leidžiami. Taigi, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, apribojimai miško kirtimams yra susiję su Varių regioniniame parke esančiu Biržulio botaniniu-zoologiniu draustiniu ir jame

nustatyta miškų grupe. Kadangi pareiškėjas nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą įgijo 2000 m., t. y., jau po to kai buvo įsteigtas Varnių regioninis parkas, todėl jam šie ribojimai turėjo būti žinomi.

28.Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 27 straipsnio 5 dalis nustato Tarnybos funkcijas, viena iš jų – informuoti žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkus, valdytojus ir naudotojus apie steigiamas ar nustatomas šios dalies 1 punkte nurodytas teritorijas, skelbiamus gamtos paveldo objektus, apie priimtus sprendimus dėl nurodytų teritorijų įsteigimo ar nustatymo ir dėl gamtos paveldo objektų paskelbimo saugomais (Saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 5 d. 4 p.). Šiuo atveju pareiškėjui pasikreipus į Aplinkos ministeriją, jo pareiškimas buvo persiųstas Tarnybai, kuri, vadovaudamasi įstatymu savo kompetencijos ribose, informavo pareiškėją apie jo žemės sklypui taikomus apribojimus ir galimybę gauti kompensacines išmokas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba išsamiai paaiškino pareiškėjui dėl jo žemės sklype taikomų apribojimų, kokiu pagrindu jie yra taikomi, ir kokiu būdu pareiškėjas gali gauti kompensaciją už nustatytus apribojimus, prieš tai atlikęs tam tikrus veiksmus. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi ginčijamo Tarnybos Rašto turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nei jo, nei Komisijos Sprendimo tiek pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, tiek kitais motyvais panaikinti nėra pagrindo.

29.Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo sąlygomis, ir juos įvertino. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Todėl teigti, kad teismas buvo šališkas nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

30.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22419 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. A-1295-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02133-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J., V. P. ir R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 201 9 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J., V. P. ir R. A. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės merui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai V. J., V. P. ir R. A. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 2R-2-76(4R2-99) „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėti komisijoje“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisijos Klaipėdos apygardos skyrių jų skundą išnagrinėti iš esmės.

2. Pareiškėjai nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 13 d. su skundu jie kreipėsi į Komisijos Klaipėdos apygardos skyrių, prašydami įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės merą užtikrinti, kad atitinkamos

institucijos ištaisytų ir viešai pateiktų tikslią ir teisingą informaciją bei raštu paaiškintų, kodėl ir kokiu pagrindu savivaldybės institucijos (Klaipėdos miesto savivaldybės blankuose ir interneto svetainėje) pateikia duomenis. Taip pat prašė Klaipėdos miesto savivaldybės merą įpareigoti iki 2018 m. rugsėjo 1 d. pateikti pareiškėjams naujų blankų pavyzdžius ir duomenis, kurie bus paskelbti interneto svetainėje, bei pareikalauti, kad atsakovas pateiktų visą medžiagą, pagal kurią buvo parengtas Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. liepos 30 d. raštas Nr. (31.1.)-RS2-707 „Dėl duomenų ir informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas).

3. Pareiškėjai teigė, jog dėl Komisijos 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 2R2-64 (4R2-87) jie 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog jų pateiktas skundas Komisijai trūkumų neturi, todėl turi būti priimtas ir išnagrinėtas iš esmės. Komisija 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 2R2-70(4R2-94) nustatė terminą 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr.  2R2-64 (4R2-87) nurodytiems skundo trūkumus pašalinti. Atsakydami į tai, pareiškėjai pateikė 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškimą, kuriame nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. skundas trūkumų neturi, todėl turi būti priimtas ir išnagrinėtas iš esmės. Ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą. Pareiškėjų teigimu, skundo trūkumų nustatymas buvo nepagrįstas, todėl skundą atsisakyta priimti nepagrįstai.

4. Atsakovas Klaipėdos savivaldybės meras atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad sutinka su Sprendime išsamiai išdėstytais argumentais ir motyvais, o skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos

Klaipėdos apygardos skyrių, prašydami įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės merą užtikrinti, kad savivaldybės institucijos ištaisytų ir viešai pateiktų tikslią ir teisingą informaciją bei pareiškėjams raštu paaiškintų, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu savivaldybės institucijos (ir blankuose, ir interneto svetainėje) pateikia tokius duomenis. Taip pat prašė įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės merą iki 2018 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjams pateikti naujų blankų pavyzdžius ir duomenis, kurie bus paskelbti interneto svetainėje, bei duomenis Klaipėdos miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbti iki 2018 m. spalio 1 d. Objektyviam, išsamiam, visapusiškam bei operatyviam bylos išnagrinėjimui bei teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui, prašė pareikalauti, kad atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės meras pateiktų visą medžiagą, pagal kurią jis surašė 2018 m. liepos 30 d. raštą Nr. (31.1.)-RS2-707 „Dėl duomenų ir informacijos pateikimo“. Komisijos 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 2R2-64 (4R2-87) pareiškėjams nustatytas 14 dienų terminas skundo trūkumams pašalinti. 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai kreipėsi į Komisiją su pareiškimu, kuriame nurodė, jog, jų nuomone, Komisijai 2018 m. rugpjūčio 13 d. pateiktas skundas trūkumų neturi ir turi būti nagrinėjamas iš esmės. Komisija 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 2R2-70(4R2-94) pareiškėjams nustatė 14 dienų terminą patikslintam skundui pateikti, t. y. pašalinti Komisijos 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 2R2-64 (4R2-87) nurodytus skundo trūkumus. Vykdydami minėtą sprendimą, pareiškėjai pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog, jų nuomone, pateiktas skundas trūkumų neturi ir turi būti nagrinėjamas iš esmės. Ginčijamu Sprendimu Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir IAGNTĮ) 10 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjų 2018 m. rugpjūčio 13 d. skundą atsisakė priimti nagrinėti.

7. Remdamasis bylos duomenimis teismas taip pat nustatė, kad 2018 m. liepos 10 d. pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės merą su prašymu įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės institucijas ištaisyti ir viešai pateikti tikslią ir teisingą informaciją bei paaiškinti, kodėl ir kokiu pagrindu pateikiami klaidingi duomenys apie Klaipėdos miesto savivaldybės institucijas. Klaipėdos miesto savivaldybės meras atsakymą išdėstė 2018 m. liepos 30 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-707.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad viešojo administravimo subjektų atsakymai į asmenų

kreipimusis apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos ištaisyti, informaciją apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu ir pan., priskirtini viešojo administravimo subjektų veiksmams, kurių teisėtumo tyrimas priskirtinas Lietuvos administracinių ginčų komisijos teritorinių padalinių kompetencijai.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai Klaipėdos miesto savivaldybės mero atsakymo, išdėstyto 2018 m. liepos 30 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-707, neginčijo, taip pat nėra duomenų, jog per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. liepos 30 d. raštas Nr. (31.1)-RS2-707 pareiškėjams nebuvo išsiųstas. Kadangi 2018 m. liepos 6 d. prašymo Klaipėdos miesto savivaldybės merui ir skundo reikalavimų turinys skyrėsi, todėl pareiškėjų skundo priėmimo metu pagrįstai kilo abejonės dėl skunde išdėstytų pareiškėjų reikalavimų aiškumo bei jų apimties. Teismo vertinimu, Komisijos 2018m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 2R2-64 (4R2-87) buvo nurodyti konkretūs pareiškėjų skundo trūkumai, o pareiškėjai patikslinto skundo nepateikė, todėl ginčijamu Sprendimu, vadovaujantis IAGNTĮ 10 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjų skundą. Konstatavęs, jog pareiškėjų skundą atsisakyta priimti nagrinėti pagrįstai, teismas netenkino reikalavimo įpareigoti Komisijos Klaipėdos apygardos skyrių 2018 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjų pateiktą skundą išnagrinėti iš esmės.

III.

10.Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11.Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai sutampa su skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentais. Papildomai pažymima, jog ginčijamame Sprendime buvo nepagrįstai nurodyta, kad jis yra neskundžiamas. Jų nuomone, šiuo atveju atsakovas neatlieka veiksmų, vilkina ar atsisako juos atlikti, todėl pareiškėjai reikalauja, kad Komisija įpareigotų atsakovą duoti jiems atsakymą. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad Komisijos 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendime nurodyti konkretūs pareiškėjų skundo trūkumai, o pareiškėjai patikslinto skundo nepateikė.

12.Atsakovas Klaipėdos savivaldybės meras atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame išsamiai aptarti skundo atmetimo motyvai, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 2R2-76(4R2-99), kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą nepašalinus trūkumų, teisėtumo ir pagrįstumo.

14.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, jį atmetė, konstatavęs, kad Komisijos Sprendimas, priimtas vadovaujantis IAGNTĮ 10 straipsnio 4 dalimi, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

15.Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisijos 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendime buvo nurodyti konkretūs pareiškėjų skundo trūkumai, o pareiškėjai patikslinto skundo nepateikė.

16.Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis

skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjų prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

17.Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

18.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjų skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Komisija pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjų skundą nepašalinus skundo trūkumų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

19.Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas, kuris nustato ikiteisminio skundų (prašymų) dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką, Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir jos teritorinių padalinių sudarymo tvarką ir kompetenciją (IAGNTĮ 1 str. 1 d.). Lietuvos administracinių ginčų komisijos teritoriniai padaliniai nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jų veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (IAGNTĮ 5 str. 2 d.).

20.Pagal IAGNTĮ 10 straipsnio 1 dalį teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas skundas (prašymas) perduodamas Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkui (komisijos pirmininko pavaduotojui teritoriniame padalinyje) ar komisijos pirmininko (komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) paskirtam kitam administracinių ginčų komisijos nariui, kuris ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo gavimo dienos išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą. Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkas (komisijos pirmininko pavaduotojas teritoriniame padalinyje) ar komisijos pirmininko (komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys priima sprendimą nustatyti pareiškėjui 14 dienų terminą skundo (prašymo) trūkumams pašalinti, jeigu: 1) skundas (prašymas)

neatitinka ABTĮ 24 straipsnyje (išskyrus 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą) nustatytų reikalavimų ir (ar) šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų; 2) prie skundo (prašymo) nepridėti šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyti priedai ir (ar) nepateikta šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta informacija (IAGNTĮ 10 str. 3 d.). Jeigu pareiškėjas per nustatytą terminą pašalina skundo (prašymo) trūkumus, skundas (prašymas) laikomas paduotas pradinio jo pateikimo administracinių ginčų komisijai dieną. Nepašalinus per nustatytą terminą skundo (prašymo) trūkumų, Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkas (komisijos pirmininko pavaduotojas teritoriniame padalinyje) ar komisijos pirmininko (komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys atsisako jį priimti ir grąžina skundą (prašymą) jį padavusiam asmeniui (IAGNTĮ 10 str. 4 d.).

21.Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į Komisiją, prašydami: 1) užtikrinti, kad atitinkamos institucijos ištaisytų ir viešai pateiktų tikslią ir teisingą informaciją; 2) raštu paaiškinti: kodėl ir kokiu pagrindu savivaldybės institucijos (ir blankuose ir interneto svetainėje) pateikia tokius duomenis; 3) iki 2018 m. rugsėjo 1 d. pateikti pareiškėjams naujų blankų pavyzdžius ir duomenis, kurie bus paskelbti interneto svetainėje; 4) duomenis Klaipėdos miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbti iki 2018 m. spalio 1 d. Taip pat pareiškėjai skunde prašė pareikalauti, kad atsakovas pateiktų visą medžiagą, pagal kurią Klaipėdos savivaldybės meras surašė 2018 m. liepos 30 d. raštą Nr. (31.1.)-RS2-7070 „Dėl duomenų ir informacijos pateikimo“. Komisija 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 2R1-64(4R2-87) nustatė pareiškėjams 14 dienų terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. aiškiai nurodyti, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės mero veiksmais yra pažeistos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai, patikslinti skundo reikalavimą. 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai pateikė Komisijai pareiškimą, kuriame nurodė, jog nustatytų trūkumų nėra, dėl to Komisija privalo nagrinėti pareiškėjų pateiktą skundą. Komisijos 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 2R2-70(4R2-94) pakartotinai nustatytas 14 dienų terminas skundo trūkumams pašalinti. 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjai Komisijai pateikė pareiškimą, kuriame pakartotojo, jog pateiktas skundas trūkumų neturi, todėl Komisija privalo skundą nagrinėti iš esmės.

22.Teisėjų kolegija pažymi, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016; 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1942-502/2016).

23.Nagrinėjamu atveju pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 13 d. skunde Komisijai nenurodė, kaip pažeistos jų teisės bus apgintos išsprendus administracinį ginčą, taip pat išreiškė savo nesutikimą su Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. liepos 30 d. raštu Nr. (31.1)-RS2-707 „Dėl duomenų ir informacijos pateikimo“, tačiau minėto administracinio akto neskundė. Kadangi nepašalinus minėtų skundo trūkumų, nebūtų įmanomas ginčo išsprendimas, Komisija 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi IAGNTĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nustatė pareiškėjams terminą skundo trūkumams pašalinti. Tačiau pareiškėjai nei per nurodytą 14 dienų terminą, nei Komisijos 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu tokį terminą nustačius pakartotinai, minėtų skundo trūkumų nepašalino, todėl Komisija, vadovaudamasi IAGNTĮ 10 straipsnio 4 dalimi, ginčijamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

24.Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

25.Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį ir į tai, kad pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjams priteisti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. J., V. P. ir R. A. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė _______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-22459 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -

Administracinė byla Nr. eA-2094-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03945-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 1 951,12 Eur turtinės žalos atlyginimą, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. spalio 17 d. pareiškimo pagrindu prieš jį buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena dėl to, kad į servitutinio kelio dalį buvo pastatyta įsiterpusi metalinė tvora. 2017 m. gruodžio 7 d. buvo priimtas nutarimas Nr. 57ANN-133699663-17 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusižengimą. Dėl Nutarimo su skundu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareigūnai neatliko jokių tyrimo veiksmų, jis nebuvo apklaustas, nebuvo vykta į įvykio vietą ir nustatytos aplinkybės. Nutarimas buvo grindžiamas iš esmės vieninteliu įrodymu – 2017 m. gegužės 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 48ŽN-757-9(14.48.78) (toliau – Aktas). Pareiškėjas rėmėsi 2018 m. vasario 1 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 178-18-05, kuriame nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kelio servituto plotis yra toks, koks yra nustatytas administraciniu aktu, todėl nėra jokių faktinių pagrindų konstatuoti, kad kažkokiu būdu yra ribojamos nukentėjusiųjų teisės.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, 2018 m. vasario 20 d. priėmė nutartį (toliau – ir Nutartis), kuria panaikino Nutarimą ir grąžino bylą tirti iš naujo. Teismas padarė išvadą, kad iš administracinio nusižengimo protokolo nėra galimybės nustatyti, kokie būtent kitų teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, nors toks reikalavimas, surašant administracinio nusižengimo protokolą dėl ANK 518 straipsnio pažeidimo yra privalomas. Teismas konstatavo, kad pareigūnai nesilaikė įstatymo leidėjo nustatytų reikalavimų: 1) tinkamai netyrė administracinio nusižengimo bylos, nerinko įrodymų, nors tokia pareiga numatyta ANK 567 straipsnio 1 dalyje; 2) netinkamai surašė administracinio nusižengimo protokolą, nesilaikė ANK 609 straipsnyje numatytų imperatyvių reikalavimų. Pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priėmęs Nutarimą, nesilaikė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų, neįvykdė visų jam teisės aktais priskirtų funkcijų, o dalį šių funkcijų vykdydamas, veikė pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl tokie veiksmai pripažintini aplaidžiais, turinčiais paviršutiniškumo požymių ir tai suponuoja neteisėtų veiksmų konstatavimą, turėjusių įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams.

4. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių aplaidžių policijos pareigūnų veiksmų jis nepagrįstai ir neteisėtai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, jog jis naudojosi advokato paslaugomis, kreipėsi į matininkus, antstolį, todėl jo patirtus nuostolius sudaro išlaidos teisinėms paslaugoms – 1 436,87 Eur, taip pat išlaidos antstoliui ir matininkui – 302,50 Eur ir 211,75 Eur.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuriame nurodyta, jog 2017 m. rugpjūčio 4 d. NŽT surašė Aktą ir nustatė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai Ž. ir A. G., savavališkai, vykdydami savo turimą teisę,

ginčijamą kaimynų V. ir M. M. (toliau – ir kaimynai), nepadarydami esminės žalos piliečių teisėms bei teisėtiems interesams, įrengė metalinę tvorą ant servitutinio kelio, taip pažeisdami kaimynų teisę į tinkamą ir netrukdomą naudojimąsi servitutu, todėl padarė administracinį nusižengimą. NŽT, vykdydama žemės naudojimo valstybinę kontrolę, 2017 m. gegužės 22 d. atliko žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo patikrinimą vietoje, kurio metu nustatė, jog tarp žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini), buvusi tvora, užfiksuota 2017 m. vasario 14 d. akte, perstatyta link žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nustačius ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo (savavaldžiavimo) požymių, informacija apie kliudymą naudotis servitutu pagal kompetenciją buvo perduota Vilniaus AVPK.

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas, vertindamas Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad 2017 m. lapkričio 16 d. surašant protokolą, tiek jo pagrindu priimant Nutarimą, buvo remtasi NŽT Aktu, tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, ar egzistavo NŽT Akte nurodytos aplinkybės. NŽT Aktas administracinio nusižengimo byloje yra vienintelis įrodymas, kurio remiantis pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teismui panaikinus Nutarimą ir bylą perdavus tirti iš naujo, 2018 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus AVPK Vilniaus r. PK 2-asis veiklos skyrius priėmė nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną. Atsakovas teigė, jog nėra duomenų, kad Vilniaus AVPK pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo svarstyti žalos atlyginimo klausimą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 951,12 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas.

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 16 d. Protokolas buvo surašytas remiantis NŽT Aktu, kuriame nustatyta, jog žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai Ž. ir A. G., savavališkai, vykdydami savo turimą teisę, ginčijamą kaimynų, nepadarydami esminės žalos piliečių teisėms bei teisėtiems interesams, įrengė metalinę tvorą ant servitutinio kelio, taip pažeisdami kaimynų teisę į tinkamą ir netrukdomą naudojimąsi servitutu, todėl padarė pažeidimą, numatytą ANK 518 straipsnyje. Vadovaujantis administracinio nusižengimo protokolu, buvo priimtas Nutarimas ir pareiškėjui paskirta 16 Eur bauda už ANK 518 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą, kuris panaikino Nutarimą ir perdavė bylą tirti iš naujo. Vilniaus AVPK, tirdamas bylą iš naujo, 2018 m. rugsėjo 19 d. priėmė nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną, nes iš surinktos medžiagos matyti, jog servitutinio kelio plotis prieš tvoros pastatymą ir po tvoros pastatymo nesikeitė, jis atitinka 3 m pločio reikalavimus, todėl pareiškėjo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių.

11. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą administracinio nusižengimo bylos medžiagą, nustatė, kad administracinio nusižengimo protokolas bei Nutarimas priimti įvertinus 2017 m. spalio 17 d. V. M. pareiškimą bei jo priedus – fotonuotraukas, NŽT Aktą. Vilniaus AVPK, tirdama galimą administracinį nusižengimą, neatliko jokių savarankiškų veiksmų, kurie įtvirtinti ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nerinko kitų įrodymų, nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, o administracinio nusižengimo protokolą ir Nutarimą grindė tik pareiškimą parašiusio asmens pateiktu NŽT Aktu. Protokole buvo aprašytas geodezinių matavimų atlikimas. Palyginus matavimus, atliktus NŽT 2012 m. ir matavimus, kuriuos 2018 m. atliko matininkai, nustatyta, kad 2012 m. kelias buvo 3,03 m, o 2018 m. 3,01 m, plotis pasikeitė tik 0,02 m, tačiau reikalaujamo 3 m pločio jis nepažeidė. Teismas darė išvadą, kad tiriamieji veiksmai, išsiaiškinant realią faktinę situaciją, galėjo ir šiuo atveju turėjo būti atlikti tiriant administracinio nusižengimo bylą bei surašant administracinio nusižengimo protokolą bei Nutarimą.

12. Teismas aptaręs ANK 609 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus administracinio nusižengimo protokolui, ANK 518 straipsnio, už kurio pažeidimą nubaustas pareiškėjas, dispoziciją, pažymėjo,

kad Nutarime nėra konkrečiai detalizuotas administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir darė išvadą, kad pareigūnai neatliko jiems ANK įtvirtintų pareigų, o jų veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 609 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų.

13. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK neatlikus neteisėtų veiksmų priimant Nutarimą, pareiškėjas nebūtų patyręs bylinėjimosi išlaidų, kurios pripažintinos nuostoliais, kreipiantis į teismą dėl Nutarimo panaikinimo, taip pat pareigūnams tinkamai vykdžius savo pareigas, pareiškėjui nebūtų reikėję naudotis antstolio bei matininko paslaugomis.

14. Pareiškėjo argumentus dėl neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų, dėl ko jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, teismas laikė pagrįstais ir nurodė, jog tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys, tačiau pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų reikalavimą priteisti jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, todėl teismas šį pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas priimtas 2018 m. lapkričio 27 d., todėl nuo šios dienos pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. G. skundą atmesti.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir atkreipia dėmesį, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas, grąžindamas administracinio nusižengimo bylą Vilniaus AVPK Vilniaus r. PK 2-ajam veiklos skyriui, vadovavosi ANK 635 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nustato, kad baigęs nagrinėti administracinio nusižengimo bylą, pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą grąžinti bylą institucijai administracinio nusižengimo tyrimui atlikti, kai yra esminių įrodymų trūkumų, kurių negalima nustatyti teisme, tačiau administracinio nusižengimo faktas nekelia abejonių. Vilniaus AVPK nurodo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismui administracinio nusižengimo faktas nekėlė abejonių, tačiau teismas skundžiamame sprendime vertino, kad administracinio nusižengimo protokolo bei Nutarimo trūkumai laikytini esminiais, leidžiančiais daryti išvadą, kad pareigūnai neatliko pareigos rinkti objektyvus ir visapusiškus įrodymus, atlikti kitus tyrimo veiksmus, iš kurių visumos galėtų susidaryti pagrįstą išvadą dėl administracinio nusižengimo egzistavimo.

17. Vilniaus AVPK vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės.

18. Vilniaus AVPK vadovaujasi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad teismas formaliai taikė įstatymo nuostatas dėl valstybės civilinės atsakomybės ir neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovo atstovas priėmė nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną. Vilniaus AVPK akcentuoja, kad pareiškėjas dėl savo neatsargumo patyrė žalą, nes neskundė Vilniaus regiono apylinkės teismo nutarties, taip pat neskundė Vilniaus AVPK priimto nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, tam tikros veikos kvalifikavimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, taigi šie išaiškinimai leidžia teigti, kad netinkamas veikos kvalifikavimas nereiškia neteisėtų veiksmų buvimo ir neleidžia konstatuoti sąlygos, būtinos valstybės civilinei atsakomybei kilti, buvimo.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnį jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Teismas neargumentavo dėl CPK 98 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, taikomų bylinėjimosi išlaidų dydžiui nustatyti, o vadovaudamasis tik pateiktomis PVM sąskaitomis tokiu būdu pažeidė CPK 98 straipsnį. Vilniaus AVPK nuomone, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016 pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos neturi būti atlyginamos.

21. Vilniaus AVPK teigia, jog nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą ir bylą dėl valstybės civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo turėjo dalyvauti valstybės atstovas – NŽT, o vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismo sprendimas panaikinimas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

22. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismo sprendimas panaikinimas, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Vilniaus AVPK nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

23. Pareiškėjas A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus AVPK nedetalizuoja, kuria priimto procesinio sprendimo dalimi, kokiais motyvais remiantis, Vilniaus regiono apylinkės teismui nekėlė abejonių nusižengimo faktas. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas, be kitų proceso / procedūrinių pažeidimų nustatė, jog tyrimo metu Vilniaus AVPK nenustatė, koks asmuo padarė administracinį nusižengimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vienas iš administracinio nusižengimo sudėties elementų – administracinio nusižengimo subjektas, o bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus AVPK nerinko įrodymų ir neįsitikino, ar tinkamas asmuo yra patrauktas administracinėn atsakomybėn.

25. Pareiškėjas teigia, jog jam yra žinoma ir suprantama, kad administracinio nusižengimo byloje buvo keliamas klausimas, ar pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, o ne nagrinėjamas civilinės atsakomybės klausimas. Pasibaigus administracinio nusižengimo teisenai, t. y. ją nutraukus, įvertinus teismo procesiniu sprendimu konstatuotas aplinkybes, pareiškėjas įgijo teisę reikšti reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

26. Pareiškėjas teigia, kad jis, būdamas rūpestingas pažeistos teisės gynėju, kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą, siekdamas įrodyti, kad nepadarė administracinio nusižengimo, aktyviai teikė į bylą dokumentus, paneigiančius Nutarimo argumentus, o Vilniaus regiono apylinkės teismui grąžinus bylą Vilniaus AVPK tyrimui papildyti, pareiškėjas tikėjosi, kad atsakovo atstovas atliks savo pareigą – visapusiškai ištirti administracinio nusižengimo bylą ir priimti pagrįstą sprendimą. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis nepažeidė pareiškėjo teisių, todėl nebuvo pagrindų jos skųsti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus AVPK be jokio pagrindo atsisakė pateikti duomenis pareiškėjui apie vykdomą administracinio nusižengimo tyrimą ir su tuo susijusius dokumentus, o pareiškėjas buvo priverstas teikti teismui skundą, neturėdamas tikslių duomenų, ar jo atžvilgiu yra nutraukta administracinio nusižengimo teisena. Vilniaus AVPK nutarimu nutraukė administracinio nusižengimo teiseną pareiškėjo atžvilgiu, toks procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjui, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu remiantis, pareiškėjas turėjo teikti skundą dėl priimto nutarimo. Pareiškėjas pažymi, kad jo patirta turtinė ir neturtinė žala atsirado iki Vilniaus AVPK priimant nutarimą, kuriuo buvo nutraukta administracinio nusižengimo teisena.

27. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime nurodyti argumentai, motyvai, nustatytos faktinės aplinkybės neprieštarauja nei CK 6.271 straipsnio teisiniam reguliavimui, nei teismų praktikos nuostatoms. Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta byla neatitinka nagrinėjamos bylos ratio decidendi, todėl pateikti išaiškinimai neturi būti vertinami nagrinėjamame ginče.

28. Dėl NŽT įtraukimo pareiškėjas teigia, kad administracinio nusižengimo byloje buvo skundžiamas ne NŽT priimtas procesinis sprendimas, o Nutarimas. Vilniaus AVPK dalyvavo kaip proceso šalis, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą Vilniaus regiono apylinkės teisme, tačiau procesine galimybe įtraukti į bylą NŽT, apklausti jos atstovą kaip liudytoją nepasinaudojo. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama byla dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas patyrė ne dėl NŽT priimto sprendimo, bet dėl Vilniaus AVPK veiksmų, todėl, nebuvo jokio teisinio / faktinio pagrindo įtraukti į išnagrinėtas bylas NŽT. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus AVPK nenurodo, kokią įtaką priimtas sprendimas dėl turtinės ir neturtinės žalos turės NŽT, kokia procesine padėtimi ji turėtų būti įtraukta į bylą.

29. Pareiškėjas nurodo, kad skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo buvo pateiktas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, Vilniaus AVPK visus procesinius dokumentus teikė elektroniniu būdu, todėl turėjo galimybę susipažinti su visais byloje pateiktais dokumentais, teismo priimtais procesiniais sprendimais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. priėmė nutartį, kuria paskyrė bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka 2019 m. gegužės 13 d. 13:30 val., priėmus nutartį, buvo išsiųsti teismo šaukimai. Taigi proceso šalims buvo žinoma bylos nagrinėjimo laikas ir vieta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteistas 1 951,12 Eur turtinės, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 5 proc. metinės palūkanos, teisėtumas ir pagrįstumas.

31. Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir skiriant jam nuobaudą, atlyginimo.

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde mini du teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, t. y., pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.) ir Vilniaus AVPK nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą (ABTĮ 146 str. 2 d. 7 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų, t. y., 2017 m. gruodžio 7 d. Nutarimo priėmimo, o ne dėl NŽT priimto sprendimo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindo trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukti NŽT. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo atstovas skundą teismui pateikė per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, todėl buvo pradėta elektroninė byla ir visi joje priimti dokumentai bylos šalims buvo siunčiami per EPP. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo skundą taip pat pateikė per EPP. Vadovaujantis ABTĮ 74 straipsnio 7  dalimi, kurioje numatyta, jog advokatams, advokatų padėjėjams, antstoliams, antstolių padėjėjams, notarams, Seimo kontrolieriams, viešojo administravimo subjektams, valstybės ir savivaldybių įmonėms, finansų įstaigoms, draudimo ir audito įmonėms, teismo ekspertams, bankroto administratoriams ir restruktūrizavimo administratoriams teismas šaukimus ir pranešimus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis, pirmosios instancijos teismas, 2019 m. kovo 28 d. priėmęs nutartį dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka 2019 m. gegužės 13

d. 13.30 val., pagrįstai šaukimą atsakovui išsiuntė per EPP ir tokiu būdu tinkamai informavo atsakovą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

34. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pastebi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kurią sudarė atstovavimo išlaidos, patirtos nutrauktoje administracinio nusižengimo byloje, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinį santykį, taikymo, be kita ko, pažymėjo: „<...> kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginama patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Lietuvos Respublika Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms, siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias ABTĮ normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį. Šiuo principu vadovaujamasi ir civiliniame procese (iš Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio galima matyti, kad dėl teismo išlaidų paskirstymo sprendžia bylą, kurioje buvo patirtos tos išlaidos, nagrinėjęs teismas), baudžiamajame procese (tokia pati išvada darytina ir pagal BPK 105 straipsnį), todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti išimties dėl administracinių nusižengimų bylų. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.<...> Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose nebėra spragos, šiuo metu galiojančioje ir nagrinėjamam ginčui taikytinoje teisėje (ANK 666 str.) yra eksplicitiškai reglamentuotas tokio pobūdžio išlaidų, kokias nurodė pareiškėja, atlyginimo klausimas, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas netenkintinas, kadangi išlaidos teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje nepriteistinos administraciniuose teismuose pagal CK 6.271 straipsnį, o prašymas dėl tokių išlaidų atlyginimo gali būti teikiamas administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančiuose teismuose, t. y. bendrosios kompetencijos teismuose.“.

36. Nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra iš esmės visiškai analogiška minėtai šios nutarties 35 punkte, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis dėl turtine žala įvardijamų išlaidų teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje priteisimo yra nepagrįsta, šią jo dalį tenkinęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisę, dėl ko atsakovo apeliacinis skundas šioje dalyje yra tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

38. Vadovaujantis Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 16 d. nutartimi teismingumo byloje R. S. v. valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kurioje teigiama, kad policija, veikdama teisiniame reglamentavime pavestose srityse, susijusiose su eismo automobilių keliais priežiūra ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) šioje srityje prevencija bei atskleidimu, atlikdama jų tyrimą, taigi, be kita ko, tikrindama vairuotojų (ne)blaivumą ir surašydama administracinio nusižengimo protokolus (pradėdama administracinio nusižengimo bylos teiseną, kuri, nagrinėjamu atveju, vėliau buvo nutraukta), veikia kaip viešojo administravimo subjektas, bet ne kaip ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 ir 4 d.), keliamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos

priteisimo nagrinėtinas administracinių teismų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas vertintinas šioje byloje.

39. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A 525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

40. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šios nutarties 9–10 punktuose išdėstytų byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareigūnai neatliko jiems ANK įtvirtintų pareigų, o jų veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 609 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų.

42. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

43. Kadangi pareiškėjui administracinė nuobauda buvo paskirta neteisėtais Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmais, yra pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl tokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Aplinkybės, jog pareiškėjas buvo nepagrįstai nubaustas, privalėjo kreiptis teisinės pagalbos, dalyvavo teismo posėdžiuose, įvairiais būdais turėjo įrodinėti savo pozicijos teisingumą, yra nustatytos ir įrodytos, o tai, kad administracinės nuobaudos paskyrimas sukelia neigiamas emocijas, stresą, išgyvenimus, o šios nuobaudos nuginčijimo procesas sukelia papildomas laiko sąnaudas ir nepatogumus, yra neabejotinos. Teisėjų kolegija sutinka, kad kadangi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma, dėl ko ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus ir didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Visgi, svarbu pabrėžti, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat

nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent nurodyta suma, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms pagrįstai priteista 100 Eur.

45. Teisėjų kolegija dėl skundžiamu teismo sprendimu priteistų 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo pažymi, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir konstatavus sąlygas atsakovo deliktinei (viešajai) atsakomybei kilti, priteisus neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjui reikalaujant, yra pagrindas taikyti ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas. Todėl teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.).

46. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu nepagrįstai pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisė 1 951,12 Eur Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje patirtų teisinio atstovavimo išlaidų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinant jo dalį dėl turtinės žalos pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, atlyginimo priteisimo ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetant (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria

pareiškėjui iš A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteista 1 951,12 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt vienas euras ir dvylika centų) turtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22427 2020-10-29 2020-10-21 2020-10-21 -