teisėkūros žinios · web view2020/11/11 · iura novit curia (teismas žino teisę) principas)....

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2020-23295

2020-11-06

2019-01-17

2019-01-17

-

Civilinė byla Nr. e3K-3-90-378/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16678-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.3.6.1.1.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. E. (E. E.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą dėl notaro veiksmų; suinteresuoti asmenys – Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė, K.-D. E. (K.-D. E.).

Teisėjų kolegija

n u r o d o :

1.Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį paveldėjimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų nustatymą ir pripažinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.Šalių ginčas galimai patenka į Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. liepos 4 d. reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (toliau – Reglamentas 650/2012) reguliavimo sritį. Dėl šalių ginčui taikytinos teisės, be kitų klausimų, atskirai spręstina šioje byloje.

3.Dėl Europos Sąjungos teisės turinio ir ją aiškinančios jurisprudencijos aiškinimo kasacinis teismas kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas), kad šis priimtų prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio nuostatas Europos Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktas, 3 dalis).

4.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnis).

5.Nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą grindžiamas tuo, kad šalių ginčui spręsti aktualių kai kurių Europos Sąjungos teisės normų turinys iki galo nėra aiškus taikant tiek acte clair, tiek acte éclairé doktrinas.

6.Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjama byla WB, C-658/17. Vis dėlto ši aplinkybė nepaneigia poreikio kreiptis prejudicinio sprendimo, nes, pirma, nėra aišku, koks bus Teisingumo Teismo sprendimas nurodytoje byloje, juolab kad jis iš dalies gali priklausyti nuo grynai kitos valstybės narės nacionalinio reguliavimo (notarų pripažinimo teismu problematika), antra, nagrinėjamos bylos klausimai tik iš dalies sutampa su Teisingumo Teisme nagrinėjamu ginču, todėl bet kokiu atveju, sulaukus sprendimo WB byloje, nebus atsakyta į visus šioje byloje reikšmingus Reglamento 650/2012 aiškinimo ir taikymo klausimus.

7.Atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas į Teisingumo Teismą kreipiasi ne galutine nutartimi (CPK 260 straipsnis), t. y. ja šalių ginčas neišsprendžiamas iš esmės, teisėjų kolegija, nepažeisdama CPK 361 straipsnio nuostatų, bylos teisės ir fakto klausimus pristatys tik tiek, kiek reikalinga procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (šiame kontekste žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-378/2017 7 punktą).

I. Šalių ginčui spręsti aktualus Lietuvos teisinis reguliavimas

8.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.2 punkte, inter alia (be kita ko), nurodyta:

1. Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą.

2. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.

<...>

9.5.4 straipsnyje nurodyta:

1. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis).

2. Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma:

1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno;

2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta).

3. Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes.

4. Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.

10.CK 5.8 straipsnyje nurodyta:

Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

11.CK 5.11 straipsnyje, inter alia, nurodyta:

1. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;

2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; <...>

2. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. <...>


1. Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. <...>


1. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui.

2. Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.


1. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims.

<...>

3. Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių. <...>


1. Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.

2. Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę.


1. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje.

<...>

3. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali.

4. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų.

5. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. <...>


1. Kai tik palikimo atsiradimo vietos notaras sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. <...>

2. Notaras, paskelbęs testamentą, privalo imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį.


1. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.

2. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo.

3. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau šio straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės atsiranda tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio (įpėdinių) pagal įstatymą ar įpėdinio (įpėdinių) pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas. <...>


1. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

2. Įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų.


1. Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. <...>


1. Šio kodekso 5.50 straipsnyje nustatytą palikimo priėmimo terminą teismas gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. <...>


1.Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. <...>


1. Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.

2. Paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas fiziniams asmenims gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.

24.Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 1 straipsnyje nurodyta:

Notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų ar kitų organizacijų ir jų padalinių subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.

25.Notariato įstatymo 2 straipsnyje, inter alia, nurodyta:

Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras taip pat gali būti civilinių ginčų taikinimo tarpininku (mediatoriumi), kai sprendžiami ginčai.

Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.

26.Notariato įstatymo 12 straipsnyje nurodyta:

Notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams.


Notarai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro teisės aktais ir Notarų rūmų nutarimais bei kitais teisės aktais.


<...>

Notaras negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus notaro atlyginimą, atlygį už arbitro funkcijų atlikimą, atlyginimą už taikinamojo tarpininkavimo paslaugų teikimą, atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų ir referendumo komisijose, kompensaciją už darbą Notarų rūmuose, užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai sustabdomi notaro įgaliojimai.

Atlikdamas arbitro funkcijas, notaras privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių jo objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas. Notaras negali būti arbitru ginčuose, kylančiuose iš santykių, dėl kurių jis jau yra atlikęs įstatymų nustatytas funkcijas. Be to, notaras negali atlikti įstatymų nustatytų funkcijų dėl tų santykių, iš kurių kilusiame ginče jis buvo arbitru.


Notarai atlieka šiuos notarinius veiksmus:

1) tvirtina sandorius;

2) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus;

3) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus;

4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;

5) liudija parašo dokumentuose tikrumą;

6) liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;

7) tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;

8) priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus;

9) tvirtina dokumentų pateikimo laiką;

10) perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims;

11) priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas;

12) priima jūrinius protestus;

13) protestuoja vekselius ir čekius;

14) atlieka vykdomuosius įrašus pagal notarine forma patvirtintus sandorius, iš kurių atsiranda piniginės prievolės, taip pat užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose;

15) atlieka vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą;

16) surašo ar tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės;

17) tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams;

18) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina dokumentus pažyma (Apostille);

19) atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.


Notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus. Notarų veiklos teritoriją šiais atvejais nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. <...>


Notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

Asmens, kuriam atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, rašytiniu prašymu atsisakymo priežastis išdėstoma raštu ir išaiškinama jo apskundimo tvarka ir terminai raštu. <...>


Suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra neteisingas, turi teisę jį apskųsti teismui pagal notaro biuro buvimo vietą.

33.CPK 182 straipsnyje, inter alia, nurodyta:

Nereikia įrodinėti aplinkybių:

<...>

2) nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); <...>


1. Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

2. Teismas nagrinėja bylas:

<...>

8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo;

35.CPK 445 straipsnyje nurodyta:

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

36.CPK 447 straipsnyje nurodyta:

Pareiškime turi būti nurodoma:

1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą;

2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą;

3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.


1. Tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu.

2. Įsiteisėjęs teismo sprendimas nustatyti faktą, kuris turi būti įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje arba įformintas kitose institucijose, yra pagrindas šį faktą ten įregistruoti arba įforminti, tačiau neprilygsta tų institucijų išduodamiems dokumentams. <...>


1. Šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiamas atliktas notarinis veiksmas ar atsisakymas notarinį veiksmą atlikti.

2. Skundas pateikiamas notaro (kito asmens, kuriam įstatymai suteikia teisę atlikti notarinius veiksmus), kurio veiksmai skundžiami, darbo vietos apylinkės teismui. <...>


<...>

2. Prašymas dėl paveldėjimo procedūrų taikymo paduodamas palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismui. <...>

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

II. Pagrindinės šalių ginčo aplinkybės

40.Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios pagrindinės šalių ginčo aplinkybės, dėl kurių nėra ginčo:

40.1.(duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjas (Lietuvos pilietis).

40.2.(duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo E. E. tėvas (Lietuvos pilietis).

40.3.(duomenys neskelbtini) pareiškėjo motina E. E. (Lietuvos pilietė) sudarė santuoką su K.-D. E. (Vokietijos piliečiu) ir su sūnumi (pareiškėju) persikėlė gyventi pas naująjį sutuoktinį į Vokietiją.

40.4.(duomenys neskelbtini) pareiškėjo motina E. E., grįžusi į Lietuvą, Kauno rajono savivaldybės Garliavos miesto notaro biure sudarė testamentą; jame savo viso turto įpėdiniu nurodė sūnų (pareiškėją).

40.5.(duomenys neskelbtini) E. E. mirė Vokietijoje; po pareiškėjo motinos mirties liko jos vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas Kaune; apie kokį nors kitą testatorės turtą ar skolas byloje duomenų nėra.

40.6.(duomenys neskelbtini) Kauno apylinkės teismas nutartimi patenkino pareiškėjo E. E. pareiškimą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti po motinos mirties; teismas sprendė, kad aplinkybė, jog motinos mirties dieną pareiškėjas buvo nepilnametis ir negalėjo realizuoti savo kaip paveldėtojo teisių, yra svarbi, todėl įstatyme įtvirtintas terminas palikimui priimti turėtų būti atnaujintas; teisme buvo gautas pareiškėjo motinos sutuoktinio K.-D. E. pareiškimas, kuriuo jis sutiko su pareiškėjo prašymu pratęsti terminą palikimui priimti, o bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

40.7.2017 m. liepos 17 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto 4-ąjį notaro biurą prašydamas užvesti paveldėjimo bylą, išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

40.8.2017 m. rugpjūčio 1 d. Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė priėmė nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą; atsisakymas grindžiamas testatorės įprastinės gyvenamosios vietos (Vokietijos) pagrindu Reglamento 650/2012 normų prasme.

40.9.Pareiškėjas notarės Virginijos Jarienės atsisakymą atlikti notarinį veiksmą apskundė pirmosios instancijos teismui.

40.10.2018 m. sausio 29 d. Kauno apylinkės teismas nutartimi pareiškėjo pareiškimą patenkino; panaikino notarės 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą; šią įpareigojo užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą bei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusios motinos E. E. palikimą (teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, kad pats išdavė liudijimą, o ne įpareigojo tai atlikti pačią notarę).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors pareiškėjo motina ir deklaravo išvykimą į Vokietiją, tačiau ji buvo Lietuvos pilietė, mirties dieną turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, kai Vokietijoje jokio turto neturėjo; ji nebuvo nutraukusi ryšių su Lietuva, joje lankėsi, sudarė testamentą; pagal protingumo ir sąžiningumo principus tikslinga panaikinti notarės nutarimą.

40.11.Notarė apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą.

40.12.2018 m. balandžio 26 d. Kauno apygardos teismas apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir pareiškėjo pareiškimą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, iškilus ginčui dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, tik teismas gali nustatyti juridinį faktą dėl pripažinimo palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos jos kilmės valstybėje, o nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuo klausimu būtų kreipęsis į teismą; sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą notarės nutarimą, nepagrįstai vadovavosi bendraisiais principais.

40.13.Apeliacinio proceso metu pareiškėjas teismui pateikė prašymą prie bylos pridėti jo motinos sutuoktinio K.-D. E. atsiliepimą, kuris dėl parašo tvirtinimo buvo pavėluotai išsiųstas pirmosios instancijos teismui; šiame atsiliepime K.-D. E. nurodė, kad mirusi jo sutuoktinė gyveno tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, iki mirties ji periodiškai lankydavosi savo gimtinėje, ten praleisdavo nemažai laiko, nes turėjo nuosavą butą, kurį reikėjo prižiūrėti, o Vokietijoje ji jokio turto neturėjo, ten nėra užvesta paveldėjimo byla; be to, K.-D. E. pareiškė neturintis pretenzijų į savo sutuoktinės turto paveldėjimą.

40.14.Pareiškėjas dėl Kauno apygardos teismo procesinio sprendimo padavė kasacinį skundą.

41.Šalių ginčui spręsti aktualios ir kitos aplinkybės, tačiau arba jos byloje tiksliai nenustatytos, arba dėl jų nesutariama. Jos iš esmės susijusios su pareiškėjo motinos įprastine (nuolatine) gyvenamąja vieta: viena vertus, šalys nesutaria, kokia valstybė – Lietuva ar Vokietija – E. E. mirties dieną laikytina įprastine jos gyvenamąja vieta, juolab kad konkrečių tai pagrindžiančių duomenų, be pareiškėjo ir K.-D. E. pareiškimų, byloje iš esmės nėra; be to, šalys nesutaria, kiek šiai aplinkybei nustatyti aktualus 2017 m. birželio 16 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atnaujintas terminas palikimui priimti (prejudicialumo problema).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir pozicija prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje

Dėl Reglamento 650/2012 taikymo šalių ginčui

42.Šioje byloje pirmiausia turėtų būti sprendžiama, ar šalių ginčas apskritai patenka į Reglamento 650/2012 taikymo sritį, ir tik po to – kaip, esant poreikiui, reikėtų taikyti atitinkamas jo nuostatas. Pažymėtina, kad abejonę dėl taikytinos teisės pareiškėjas kėlė viso proceso metu (ypač pirmosios instancijos teisme). Kasacinis teismas, spręsdamas dėl ginčijamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir taikytinos teisės nėra saistomas šalių pozicijos (iura novit curia (teismas žino teisę) principas).

43.Iš Reglamento 650/2012 7 ir 67 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jis taikomas tarptautinio paveldėjimo situacijoms. Šio teisės akto siekis – palengvinti įpėdinių subjektinių teisių įgyvendinimą tokio paveldėjimo atveju, sudarant palankesnes sąlygas laisvam asmenų judėjimui šioje srityje, o paveldėjimo klausimus išspręsti greitai, sklandžiai ir veiksmingai, pavyzdžiui, tam tikslui sukuriant Europos paveldėjimo pažymėjimą.

44.Nagrinėjamu atveju iš tiesų kyla pagrįstų abejonių, ar Reglamento 650/2012 taikymas, ypač jei būtų konstatuota, kad pareiškėjo motinos mirties dieną jos įprastinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, užtikrintų pirmiau pristatytų tikslų pasiekimą, o ne atvirkščiai – pareiškėjo padėtis, ypač atsižvelgiant į jo situaciją (neteko abiejų tėvų būdamas nepilnametis, šiuo metu, tikėtina, dėl jauno amžiaus, dar nėra sukūręs stabilios ekonominės gerovės), įgyvendinant savo subjektines teises būtų neproporcingai ir neracionaliai apsunkinta, nes jis greičiausiai būtų priverstas palikimą priimti Vokietijoje.

45.Teisėjų kolegijos manymu, byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo motinos socioekonominiais ryšiais su Lietuva, suponuotų vertinimą, kad nagrinėjamoje byloje iškilo labiau ne tarpvalstybinio pobūdžio, o nacionalinio paveldėjimo situacija. Iš tiesų, nors byloje labai tiksliai nenustatyta, kaip dažnai E. E. reziduodavo Lietuvoje ir Vokietijoje, tačiau bet kokiu atveju akivaizdu, kad ji nenutraukė glaudžių ryšių su savo gimtine: turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, išlaikė jį (rūpinosi juo) daugiau nei penkerius metus, nors tuo metu buvo sukūrusi naujus santuokinius (šeiminius) santykius ir gyveno Vokietijoje, dėl šio turto sudarė testamentą Lietuvoje, pagal pareiškėjo argumentus tam tikrą, konkrečiai neapibrėžtą laiką grįždavo į tėvynę ir kitais tikslais (pavyzdžiui, giminių lankymas).

46.Be to, kasacinio teismo nuomone, tokiam vertinimui turėtų būti svarbu ir tai, kad, pareiškėjo ir jo patėvio teigimu, E. E. Vokietijoje neturėjo jokio kito turto, dėl kurio kiltų poreikis ją pergyvenusiam sutuoktiniui ar kitiems asmenims įgyvendinti savo kaip įpėdinių turtinius interesus. Tiesa, nėra žinoma ir apie kokias nors galimas jos neįvykdytas prievoles.

47.Reglamento 650/2012 taikymas gali suponuoti tokią situaciją, kai pareiškėjas, turintis Lietuvos pilietybę, siekiantis paveldėti Lietuvos pilietės turtą, esantį Lietuvoje, dėl kurio nėra pretenzijų nei iš nacionalinių, nei užsienio rezidentų, būtų traktuojamas kaip „svetimas“ savo šalies atžvilgiu, nes jam pirmiausia reikėtų vykti į kitą valstybę narę (šiuo metu pareiškėjas gyvena ir mokosi Lietuvoje) ir šios šalies teismo prašyti priimti sprendimą dėl paveldėjimo teisės įgyvendinimo, vėliau šį sprendimą, grįžus atgal į gimtinę, jam tektų pripažinti. Dar keisčiau atrodytų pareiškėjui išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriuo iš esmės turėtų būti lengviau įrodyti ryšį su motina (palikėja), kai toks ryšys akivaizdus iš gimimo liudijimo ar kitų nacionalinių dokumentų.

48.Teisėjų kolegijos vertinimu, Reglamento 650/2012 sukūrimas ir taikymas pirmiausia aktualus tokiems tarpvalstybiniams paveldėjimo atvejams, kai vienos valstybės narės subjektas (palikėjas) palieka turto įpėdiniams pagal įstatymą ar testamentą ne tik kilmės (ar nuolatinio rezidavimo) valstybėje narėje, bet ir kitoje ES šalyje, dėl ko iškyla poreikis nedalomomis procedūromis vienu metu spręsti dėl viso palikimo, inter alia, siekiant išvengti skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų teismo sprendimų.

49.Nagrinėjamoje byloje pirmiau aptarta situacija nesusidarė, o E. E. (pareiškėjo motinos) ryšiai su dviem valstybėmis (Lietuva ir Vokietija), teisėjų kolegijos vertinimu, paveldėjimo pobūdžio neturėtų keisti. Iš Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Oberle, C-20/17 (ECLI:EU:C:2018:485), taip pat matyti, kad tarpvalstybinis paveldėjimas siejamas su paveldėjimu keliose valstybėse narėse.

Dėl sąvokų „teismas“ ir „teismo sprendimas“ pagal Reglamento 650/2012 3 straipsnio nuostatas

50.Šioje byloje, kaip ir Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje WB, aktualus sąvokų „teismas“ ir „teismo sprendimas“ aiškinimas pagal Reglamento 650/2012 3 straipsnio nuostatas.

51.Lietuva, kaip ir Lenkija, pagal Reglamento 650/2012 79 straipsnį yra padariusi pareiškimą, kad, be nacionalinių teismų, kitos institucijos ar subjektai nevykdo jų funkcijų. Taigi Lietuvos valdžios sprendimu Lietuvos notarams nepripažįstamas teismo statusas Reglamento 650/2012 nuostatų prasme.

52.Iš Lenkijos nacionalinio teismo klausimų galima spręsti, kad šis teismas galimai abejoja valstybių narių pranešimų teisine galia ir įtaka sprendžiant dėl sąvokos „teismas“ pagal Reglamentą 650/2012 apibrėžties. Kasaciniam teismui kyla analogiško pobūdžio abejonių, nes pranešimai pagal Reglamento 650/2012 79 straipsnį iš esmės atlieka teisių išviešinimo, o ne suteikimo funkciją.

53.Nagrinėjamu atveju, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamas notarės nutarimas buvo pagrįstas Reglamento 650/2012 nuostatomis, tačiau iš jų matyti, kad dėl jurisdikcijos taisyklių sprendžia tik teismai (Reglamento 650/2012 15 straipsnis). Kita vertus, abejotina, ar tik ginčijamo notaro nutarimo galimai netinkamas motyvavimas per se (savaime) pagrindžia jo statusą ir tik šiuo aspektu jį (nutarimą) daro neteisėtą.

54.Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, notarė turėjo teisę spręsti dėl jurisdikcijos, nes Reglamento 650/2012 4 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė valstybių narių atžvilgiu, tačiau iš 2 straipsnio matyti, kad šiuo reglamentu nekeičiama nacionalinių institucijų kompetencija. Taigi pirmiausia nustatytina bendroji (tarptautinė) teismo jurisdikcija, o vėliau sprendžiama dėl jos įgyvendinimo subjektų atžvilgiu pagal atitinkamos valstybės narės teisės normas.

55.Kaip iš dalies Teisingumo Teismo klausiama ir WB byloje, nėra aišku, ar notaro sprendimai dėl paveldėjimo, jei nėra laikomi teismo sprendimu, galėtų būti pripažinti autentišku dokumentu. Manytina, kad, siekiant Teisingumo Teismo sprendime byloje Oberle akcentuotų procedūrų dėl paveldėjimo bendrumo, autentiškų dokumentų priėmimo procedūra neturėtų būti laikoma paraleline teismo sprendimų dėl paveldėjimo procedūrai. Be to, abejotina, kad Reglamento 650/2012 nuostatos turėtų būti aiškinamos ir taikomos taip, kad priklausomai nuo paveldėjimo santykių teritorialumo – nacionalinio ar tarpvalstybinio – sprendimus dėl paveldėjimo vienu atveju priimtų notarai, kitu – klasikinės teisminės institucijos.

56.Kita vertus, iš Reglamento 650/2012 20–22 konstatuojamųjų dalių gali susidaryti priešingas įspūdis, t. y. kad paprastai notarai, kuriems nėra priskiriamos atlikti teisminės funkcijos, nelaikytini teismais, nors jie pagal nacionalinę teisę įgalioti nagrinėti paveldėjimo klausimus; dėl to tokiems notarams (ne teismams Reglamento 650/2012 prasme) neaktualios ir netaikytinos jurisdikcijos taisyklės, o jie savo funkcijas įgyvendina ne teismo sprendimais, o autentiškais dokumentais. Neaišku, ar tokiu atveju notarams būtų neaktualios tik jurisdikcijos nustatymo ar ir kitos Reglamento 650/2012 nuostatos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje kyla poreikis papildomai aiškintis, koks statusas pripažįstamas Lietuvos notarams ir kokius dokumentus bei pagal kokią tvarką jie išduoda.

57.Iš pristatyto Lietuvos nacionalinio reguliavimo, taip pat ginčo faktinių aplinkybių matyti, kad Lietuvoje paveldėjimo procedūros pradžia ir esminiai jos elementai siejami būtent su notarų atliekamais veiksmais – paveldėjimo bylos užvedimu, liudijimo išdavimu ir pan. Nors paprastai teisminės institucijos siejamos su ginčų sprendimu, tačiau, kasacinio teismo vertinimu, tai per se nereiškia, kad paveldėjimo teisiniuose santykiuose Reglamento 650/2012 nuostatų prasme Lietuvos notarai negalėtų būti laikomi teismais.

58.Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą byloje Oberle, jame konstatuota, kad sąvoka „priimti sprendimą“ neprivalo būti siejama su ginčo teisena, o sprendimas turėti res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią; Teisingumo Teismo vertinimu, tokį aiškinimą patvirtina ir 59-oji konstatuojamoji dalis. Pirmiau nurodytame Teisingumo Teismo sprendimo 44 punkte pažymėta, kad Reglamento 650/2012 4 straipsnis apibrėžia valstybių narių teismų tarptautinę jurisdikciją, kiek tai susiję su procedūromis dėl priemonių, susijusių su viso palikimo paveldėjimu, įskaitant visų pirma nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimą, nepriklausomai nuo to, ar nagrinėjimas vyksta ginčo ar ne ginčo tvarka.

59.Kaip savo rašytiniuose paaiškinimuose kasaciniam teismui nurodė notarė Virginija Jarienė, kurios nutarimą nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija, Lietuvos Respublikoje notarai turi išimtinę kompetenciją paveldėjimo bylose; notarai nevykdo veiklos, vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, tačiau jie užtikrina nešališkumą visų notarinio veiksmo šalių atžvilgiu, užtikrina visų paveldėjimo byloje suinteresuotų asmenų teises ir interesus, jų veiksmai skųstini teismui, notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra nuosavybės atsiradimo ir registravimo pagrindas; notarai tvirtina juridiškai neginčijamas subjektų teises ir juridinius faktus, jie nesprendžia šalių ginčų, todėl jie sprendžiami teismuose; nors pagal įstatymus notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas nelaikytinas sprendimu, turinčiu res judicata galią, tačiau teismas tuo pačiu klausimu negali priimti kito sprendimo, nebent jį panaikintų; išduotas paveldėjimo teisės liudijimas taip pat saisto ir patį notarą, kuris negali pakartoti šios procedūros, kol teismas nepanaikino jos rezultatų.

60.Kasacinio teismo vertinimu, tik tai, kad notaro sprendimai gali būti skundžiami [klasikiniam] teismui, per se nereiškia, jog notaras jokiu būdu nelaikytinas „teismu“ pagal Reglamento 650/2012 nuostatas. Notaro atsisakymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą skųstinas teismui, kuris po savarankiško teisės aiškinimo ir taikymo tokį jo sprendimą gali (priėjęs priešingas teisines išvadas) panaikinti ir įpareigoti notarą atlikti asmens prašomus notarinius veiksmus. Net ir tokiu atveju notaro sprendimo galia, reikšmė šalių teisėms ir pareigoms bei padariniai kitų valstybių kompetentingoms institucijoms tarpvalstybinio paveldėjimo atveju nesiskirs nuo situacijos, kai notaras iš karto patenkina pareiškėjo prašymą atlikti atitinkamus veiksmus.

Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir taikytinos teisės nagrinėjamoje byloje

61.Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis šioje byloje su Reglamentu 650/2012, jei jis apskritai nagrinėjamu atveju taikytinas, susijęs teisės klausimas yra ne dėl teismo apibrėžties, o Lietuvos institucijų (teismų ar notarų) kompetencijos (jurisdikcijos) ir taikytinos teisės. Vienintelė aplinkybė, kad Lietuvos notarai galbūt nelaikytini teismais pagal Reglamentą 650/2012, įpėdinių teisių įgyvendinimas tarpvalstybinio paveldėjimo situacijoje bet kokiu atveju turėtų būti užtikrinamas, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, arba notarai turėtų įpėdinių interesus užtikrinti sudarydami (priimdami) autentiškus dokumentus, arba paveldėjimo klausimus spręstų [klasikiniai] teismai.

62.Neginčytina, kad pagrindinė bendrosios valstybių teismų jurisdikcijos taisyklė siejama su palikėjo mirties dieną buvusia įprastine gyvenamąja vieta. Vis dėlto iš Reglamento 650/2012 nuostatų nėra visiškai aišku, ar negalimos situacijos, kad dėl specifinių aplinkybių palikėjas turėjo ne vieną, o kelias įprastines gyvenamąsias vietas. Šiuo aspektu Reglamente 650/2012, pirma, įtvirtintas ne formalus, o turiningasis įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo metodas, t. y. ne gyvenamosios registracijos vietos, o įvairių aplinkybių pagrindas (23-ioji konstatuojamoji dalis); antra, pilietybė ir turimas turtas gali būti veiksnys, nulemiantis įprastinės gyvenamosios vietos nustatymą (23-ioji konstatuojamoji dalis).

63.Nors iš Reglamento 650/2012 nuostatų atrodytų, kad galima tik viena įprastinė gyvenamoji vieta, tačiau tokia pozicija expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtinta, todėl šiame kontekste reikėtų didesnio aiškumo ir Teisingumo Teismo išaiškinimų.

64.Nagrinėjamu atveju nėra iki galo aišku, kiek jurisdikcijos ir taikytinos teisės nustatymui svarbu tai, kad, pirma, palikėja grįžo į Lietuvą ir pas Lietuvos notarą sudarė testamentą, antra, palikėją pergyvenęs jos sutuoktinis, Vokietijos pilietis, teismo procesuose dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir notaro nutarimo ginčijimo aiškiai išreiškė pritarimą Lietuvos institucijų jurisdikcijai bei valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į sutuoktinės turtą, trečia, nors apie šiuos procesus buvo informuotas, jis atsisakė į juos vykti bei juose dalyvauti.

65.Iš tiesų pareiškėjo motinos sudarytame testamente nėra aiškiai išreikšta valia dėl Lietuvos teisės taikymo (nors jis sudarytas pagal Lietuvos teisę, notaras testatorei išaiškino atitinkamas CK normas), tačiau, kasacinio teismo vertinimu, ji išplaukia netiesiogiai. Net ir įprastine jos gyvenamąja vieta laikant Vokietiją, neginčytina, kad pareiškėjo motina buvo grįžusi į Lietuvą, joje sudarė testamentą pagal savo kilmės valstybės narės teisės normas. Be to, pažymėtina, kad testamento sudarymo metu (2013 m. liepos 4 d.) Reglamento nuostatos, inter alia, 22 straipsnis, dar nebuvo taikomos. Bet kokiu atveju aptariamas testamentas galiojantis ir nenuginčytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar tokia situacija, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai Lietuvos pilietė, kurios mirties dieną įprastinė gyvenamoji vieta galimai buvo kitoje valstybėje narėje, tačiau bet kokiu atveju ryšių su gimtine ji niekada nebuvo nutraukusi, inter alia, prieš savo mirtį Lietuvoje ji sudarė testamentą, kuriuo visą turtą paliko savo įpėdiniui, Lietuvos piliečiui, o paveldėjimo atsiradimo metu paaiškėjo, kad visas paveldimas turtas yra tik Lietuvoje esantis nekilnojamasis daiktas, be to, sutuoktinę pergyvenęs kitos valstybės narės pilietis aiškiai išreiškė valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į palikėjos turtą, dėl jos užvestuose teismo procesuose Lietuvoje nedalyvavo ir sutiko su Lietuvos teismų jurisdikcija ir Lietuvos teisės taikymu, Reglamento 650/2012 nuostatų prasme laikytina tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimu, kuriam šis reglamentas turėtų būti taikomas?

2. Ar Lietuvos notarai, kurie užveda paveldėjimo bylą, išduoda paveldėjimo teisės liudijimą ir atlieka kitus veiksmus, reikalingus, kad įpėdiniai realizuotų savo teises, laikytini „teismu“ Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgiant į tai, kad notarai savo veikloje vadovaujasi nešališkumo ir nepriklausomumo principais, jų priimti sprendimai saisto juos pačius ar teismines institucijas, jų veiksmai gali būti skundžiami teismui?

3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas, ar Lietuvos notarų išduodami paveldėjimo teisės liudijimai laikytini teismo sprendimu Reglamento 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punkto prasme ir dėl to jų priėmimui reikėtų nustatyti jurisdikciją?

4. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, ar Reglamento 650/2012 4 straipsnio, 59 straipsnio (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad Lietuvos notarai turi teisę netaikydami bendrosios jurisdikcijos taisyklių išduoti paveldėjimo teisės liudijimus, o šie būtų laikytini autentiškais dokumentais, sukeliančiais teisinius padarinius ir kitose valstybėse narėse?

5. Ar Reglamento 650/2012 4 straipsnis (ar kitos jo nuostatos) turi būti aiškinamas taip, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik vienoje konkrečioje valstybėje narėje?

6. Ar Reglamento 650/2012 4, 5, 7, 22 straipsnių (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad pagal pirmame klausime pristatytas faktines bylos aplinkybes nagrinėjamu atveju suinteresuotos šalys susitarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir Lietuvos teisės taikymo?

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiGražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Algirdas Taminskas

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2020-23288

2020-11-06

2020-10-27

2020-10-27

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-215-976/2020

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00302-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2.1; 2.4.6.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

nuteistajam E. N.,

civilinės ieškovės UAB „K“ atstovui A. S.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl E. N. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, ir E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikintos nuosprendžio dalys dėl bausmių subendrinimo, BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, taip pat nuosprendžio dalys, kuriomis iš E. N. UAB „K“ priteista 460 Eur proceso išlaidų ir 63 581,54 Eur žalai atlyginti, paliekant civilinį ieškinį nenagrinėtą. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu E. N. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (3389 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. N. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. N. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti padarytą turtinę žalą.

Iš nuteistojo E. N. UAB „K“ priteista 63 581,54 Eur žalai atlyginti, 460 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, civilinės ieškovės UAB „K“ atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. N. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., būdamas UAB „K“ (bendrovės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) akcininkas ir direktorius, nežinant kitiems bendrovės akcininkams, pervesdamas įvairaus dydžio pinigines sumas iš UAB „K“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke (detalus finansinių operacijų aprašymas pateiktas teismų nuosprendžiuose), pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą – 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur).

2. E. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia apgaulingai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros. E. N., būdamas UAB „K“ direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. tyčia netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. buhalteriu formaliai įdarbino A. S., tačiau pats tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies; nepatvirtino UAB „K“ sąskaitų plano, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies; neparinko UAB „K“ apskaitos politikos, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnio; nenustatė UAB „K“ dokumentų pasirašymo tvarkos, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio; nesurašė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo, taip nesilaikė Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 10 punktu; tinkamai neperdavė UAB „K“ dokumentų naujai išrinktam vadovui A. S., taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio reikalavimų. Dėl to E. N. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį, nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d., yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų; Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnį, nes UAB „K“ apskaitos registrai nepasirašyti juos sudariusio asmens, nėra turto, nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų, mokėtinų ir gautinų sumų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų; Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, 3 punktą, nes neatliko UAB „K“ inventorizacijų, nėra atliktų inventorizacijų atlikimo aprašų ir jų palyginimo su buhalterinės apskaitos dokumentų duomenimis; Inventorizacijos taisyklių 5 punktą, nes nutrūkus E. N., kuris UAB „K“ apskaitos dokumentuose įvardytas kaip bendrovės kasininkas, darbo sutarčiai nebuvo inventorizuotos jo žinioje buvusios lėšos, taip pat ir kitos materialinės vertybės, buvusios jo žinioje; Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, nes 2009 m. sausio 13 d. kasos pajamų orderis TSO Nr. 0972843, kuriuo į UAB „K“ kasą priimti 4000 Lt, surašytas dar neįvykus ūkinei operacijai, nes iš UAB „K“ banko sąskaitos pinigai buvo išimti tik 2009 m. sausio 20 d., ir dėl to, kad 2009 m. nesant pateisinančio dokumento – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio – darbo užmokesčiui išmokėti nurašė 2088 Lt, 2010 m. tokiu pat būdu nurašė 7239 Lt, 2013 m. – 100 Lt; Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4, 41 punktus, nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 27 d., yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punktą, nes UAB „K“ apskaitos registre „Kasos apyvarta“ (buhalterinė sąskaita Nr. 2721) nurodytas 2012 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderis Nr. 2, tačiau pačiame orderyje nurodytas Nr. 3 bei tuo pačiu numeriu Nr. 3 buvo išrašytas ir 2012 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad nesurinkta pakankamai objektyvių ir įtikinamų nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nuteistojo kaltė iš esmės pagrįsta tik 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvada ir specialisto 2016 m. birželio 8 d. paaiškinimu, tačiau nevertinti specialistės A. Barzdaitienės paaiškinimai, kurie keitė 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadą, taip pat nuteistojo, liudytojų parodymai, nesiaiškinta, ar E. N. persivestos bendrovės lėšos į asmeninę sąskaitą pagal jo pateiktas avanso apyskaitas realiai buvo naudojamos bendrovės reikmėms, neatsižvelgta į kitas reikšmingas aplinkybes. Atlikus papildomą UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, pateiktoje 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad šio tyrimo metu buvo pateikta papildomų dokumentų, kurie keičia 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadas bei patvirtina (keičia) specialistės A. Barzdaitienės apžiūrų protokoluose išdėstytus paaiškinimus. Įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys (nepaisant trūkstamų kai kurių finansinių dokumentų, pagrindžiančių visas išlaidas, susijusias su bendrovės veikla) nepaneigia E. N. parodymų ir yra aiškiai nepakankami daryti išvadai, kad E. N., persivesdamas bendrovės 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt) į savo asmeninę sąskaitą, tyčia šias lėšas pasisavino, taip padarydamas bendrovei turtinę žalą. Priešingai, duomenų visuma patvirtina, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos UAB „K“ veikloje. Be to, E. N. kaltės dėl aptariamos veikos nepagrindžia ir tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 5 dalies nuostatos draudžia avansu mokėti dividendus, ar tai, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Nenustačius, kad E. N. pasisavino UAB „K“ lėšas, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, t. y. priimti nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teisme ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad E. N. inkriminuoto turto pasisavinimo faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

4.3. Kaltinamuoju aktu E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas iš UAB „K“ kasos laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. pasisavinęs 643 974,07 Lt (186 507,78 Eur) grynųjų pinigų. Šiai grynųjų pinigų sumai nepateikta panaudojimą įmonės reikmėms pateisinančių dokumentų. Apie tokio dydžio nuostolį nurodyta ir 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadoje bei paaiškinime.

4.4. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas papildomas UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas. 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje padaryta kategoriška išvada, kad pagal 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus, taip pat apžiūros protokolų duomenis UAB „K“ iš viso buvo padarytas 661 654,83 Lt (191 628,48 Eur) nuostolis (kadangi 15 976,17 Lt nuostolis susidarė dėl 2009–2013 metais apskaičiuotų ir sumokėtų delspinigių, E. N. inkriminuotinas didelės – 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) vertės svetimo UAB „K“ turto pasisavinimas). Apeliacinės instancijos teisme specialistė paaiškino, kad kasoje buvo nustatytas grynųjų pinigų trūkumas, tai išdėstyta pirminėje specialisto išvadoje, pagal kasos knygos duomenis kasoje buvo apskaitytas 624 547,07 Lt kasos pinigų likutis; ši išvada nepasikeitė; yra nustatytas nuostolis dėl grynųjų pinigų trūkumo.

4.5. E. N., būdamas bendrovės administracijos vadovas, žinojo, kad kasoje esančios lėšos yra jam patikėtos ir jis yra atsakingas už jų panaudojimą įmonės reikmėms. Taigi jis žinojo apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. E. N. ir baudžiamajame procese turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-2008). E. N. kėlė gynybinę versiją, kad jis pirminiame kaltinime nurodytą sumą išmokėjo kaip dividendus. Ši versija buvo patikrinta ir paneigta apeliacinės instancijos teisme. 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad dividendai buvo išmokėti trimis būdais: 78 849,32 Lt buvo išmokėta grynaisiais iš kasos (specialisto išvados Nr. 5-2/51 26 lentelė), 58 127,04 Lt apskaityti E. N. 2010 m. avanso apyskaitoje kaip išmokėti E. N., sumažinant gauto avanso sumą (specialisto išvados Nr. 5-2/51 4 lentelė); taip pat 124 595,64 Lt apskaityti kaip išmokėti iš buhalterinės sąskaitos Nr. 256 „įvairios gautinos sumos“, t. y. dividendų suma atliktas dividendų gavėjų skolų bendrovei padengimas. Šie duomenys rodo, kad UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario mėn. rašte Nr. (27.4-40-4E)RD) pateiktus duomenis, kad išmokėta apmokestinamųjų išmokų suma penkiems asmenims sudarė 326 965 Lt, išskaičiuota pajamų mokesčio suma sudarė 65 394 Lt (7 priedas).

4.6. Taigi pagal apeliacinės instancijos teisme nustatytas faktines aplinkybes E. N., turėdamas jam patikėtus 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) grynųjų pinigų, 2014 m. sausio 24 d. pasikeitus UAB „K“ direktoriui ir kasininkui, naujai paskirtam asmeniui A. S. šių pinigų neperdavė, į įmonės kasą ar banko sąskaitą negrąžino, o juos pasisavino, taip padarė UAB „K“ 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) turtinę žalą. Šių pinigų pasisavinimas įrodytas ir liudytojų (įmonės darbuotojų bei akcininkų) parodymais, UAB „K“ dokumentais, dviem specialisto išvadomis ir paaiškinimais. Taigi apeliacinės instancijos teisme nustatytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų.

4.7. Juolab dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta jokių įrodymų, kad 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur) išvis buvo pasisavinti, taigi faktinės aplinkybės jau tada leido daryti išvadą, jog UAB „K“ didelės vertės turtinė žala nepadaryta, todėl nebuvo jokio pagrindo iš esmės keisti kaltinimo. Darytina išvada, kad E. N. pripažinimas kaltu pagal pakeistą kaltinimą buvo nepagrįstas ir iš anksto užprogramuotas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo palikti kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes (BPK 256 straipsnio 1 dalis), o pripažindamas E. N. kaltu pagal pakeistą kaltinimą padarė esminius BPK pažeidimus, nuosprendyje išdėstė teismo išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai taikė įstatymą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo principą, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).

4.8. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas fakto klaidas, vadovaudamasis įsigaliojusia BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio nuostata (BPK 4 straipsnio 1 dalis), kuria vadovautis apeliacinės instancijos teismo prašė ir prokuroras (nuosprendyje nepasisakyta, kodėl ši nuostata nebuvo taikyta).

4.9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. vasario 26 d. nutartyje nurodydama, kad nenustatyta aplinkybių, nurodytų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taikė įstatymą, kurį Konstitucinis Teismas 2017 m. birželio 27 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas įstatymas prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis).

4.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties 11 punkte konstatuota, kad, nustačius esminius skirtumus tarp faktinių ir teismo nustatytų aplinkybių, nuteistojo teisinės padėties bloginimo perspektyva nėra kliūtis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, net ir nesant jo teisinę padėtį bloginančio skundo. Kita vertus, nurodoma ir tai, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas negali būti suprantamas kaip paneigiantis bendrąjį teisės principą keisti neapskųstą sprendimą į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius), kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusio asmens padėtis negali būti pabloginama, bei kaltinamojo teises į gynybą ir teisingą (sąžiningą) procesą, rungimosi principą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis kaip tik ir lėmė bei užprogramavo tiek baudžiamojo proceso principų ir normų priešpriešą Konstitucijos principams ir normoms (bendriesiems teisės principams), tiek kaltinamojo teisių užtikrinimo priešpriešą siekiams užtikrinti nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos asmens teisių apsaugą, tiek BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų priešpriešą nuostatoms, įtvirtintoms BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje.

4.11. Taigi aukštesnės instancijos teismui reikia apsispręsti, koks sprendimas yra didesnė vertybė – apginti galimai sunkų nusikaltimą padariusio asmens teises ir interesus, t. y. vadovautis non reformatio in peius principu, įtvirtintu BPK 320 straipsnio 4 dalyje, ir įvykdyti formalų, nominalų teisingumą, ar, vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, siekti, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa ir teisingai išspręstas asmens kaltumo klausimas, kartu užtikrinant ir nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio civilinio ieškovo teisių apsaugą, t. y., vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, priimti pagal savo turinį teisingą sprendimą. Beje, ir Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime išdėstytų nuostatų visuma (nutarimo 17–24, 25–32 punktai) leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu turi vadovautis ir bylą nagrinėdamas pagal nuteistojo apeliacinį skundą (kaip yra šiuo atveju). Pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme paisyti baudžiamojo proceso teisės principų ir normų negali būti interpretuojama kaip leidžianti šiuos principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, juos aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas priešpriešinti bendriesiems teisės principams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

4.12. Juolab šioje situacijoje teismas turi galimybę priimti BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas E. N. nuteisė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur) pasisavinimo, skyrė laisvės atėmimą trejiems metams ir UAB „K“ naudai priteisė 63 581,54 Eur žalai atlyginti. E. N. padėties pabloginimą lemtų, inter alia, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, bausmės sugriežtinimas bei didesnis nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas. Taigi nustačius, kad E. N. kitokiu būdu ir kitokia turto forma pasisavino 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur), jo veiksmai būtų kvalifikuoti pagal tą patį įstatymą – BK 183 straipsnio 2 dalį, tik nurodant faktines aplinkybes dėl 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) pasisavinimo, ir, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, jam būtų paskirta ne griežtesnė bausmė, nei buvo paskirta, bei priteistas ne didesnis žalos atlyginimas, nei buvo priteistas 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu. Tokiu būdu būtų priimtas teisingas teismo sprendimas, ne pažeidžiantis, bet suderinantis ir non reformatio in peius principą (BPK 320 straipsnio 4 dalis) bei apginantis civilinio ieškovo teises ir interesus (nors būtų priteista mažesnė suma, nei realiai padaryta turtinė žala, su tokia priteista suma civilinis ieškovas sutiko ir nuosprendžio neskundė, todėl jo interesai būtų apginti).

4.13. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 26 d. nutarties 12 punkte išdėstytų argumentų nurodoma, kad tiek Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimo, tiek ir įgyvendinant šį nutarimą priimto įstatymo dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto papildymo esmė yra suteikti teisę apeliacinės instancijos teismui panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Ir ta teisė nesusijusi su tuo, ar pirminis ir pakeistas kaltinimai glaudžiai susiję, ar visiškai skirtingi. Esmė yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme nustatomi esminiai skirtumai tarp faktinių ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Būtent tokia situacija yra ir šioje baudžiamojoje byloje – pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad E. N. pasisavino 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur), kurie buvo pervesti į jo asmeninę banko sąskaitą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų – E. N. pasisavino 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur), iš kurių 643 974,07 Lt (186 507,78 Eur) – grynieji pinigai iš kasos ir 1704,59 Lt (493,68 Eur) – pinigai, kurie buvo pervesti į jo asmeninę banko sąskaitą (2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvados 8–9 lapai). Taigi apeliacinės instancijos teisme faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir pagal turto pasisavinimo būdą, ir pagal pasisavinto turto formą, ir, svarbiausia, pagal pasisavinto turto vertę, kuri yra esminė faktinė aplinkybė, kartu tai buvo ir faktinis pagrindas apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, nurodytą BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje. Be to, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus, kad pirminio ir pakeisto kaltinimo aplinkybės yra glaudžiai susijusios, naujas baudžiamasis procesas dėl svetimo didelės – 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) vertės turto pasisavinimo nėra galimas (principas non bis in idem), todėl privaloma pirmosios instancijos teismo padarytas teisiškai reikšmingų faktų nustatymo klaidas ištaisyti būtent šiame procese. Ir ne formaliai, kaip šiuo atveju padarė apeliacinės instancijos teismas, bet iš esmės.

4.14. Išsprendus klausimą dėl E. N. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, atitinkamai turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl jo padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties 21–22 punktai).

4.15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartyje taip pat nurodyta, „kad byloje susiklosčiusi situacija, kai apeliacinės instancijos teisme dalyvaujantis prokuroras reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teisme dalyvavusio prokuroro pozicija dėl kaltinimo turinio ir apimties, taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą pagal prokuroro prašymą, nesiderina su valstybinio kaltinimo funkcija baudžiamajame procese. Teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro prašymo tenkinimas skunde nurodytu pagrindu nagrinėjamoje byloje pažeistų kaltinamojo teisę į teisingą procesą, teisę į gynybą ir rungimosi principą.“

4.16. Vadovaujantis Konstitucijos 118 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsniu, 11 straipsnio 2 dalimi, valstybinio kaltintojo pareiga yra padėti teismui priimti teisingą sprendimą, ištaisyti padarytas klaidas, net ir tas, kurias padarė kitas valstybinis kaltintojas, o ne sutikti su nepagrįsta kito prokuroro pozicija ir priimtu neteisėtu bei nepagrįstu teismo sprendimu. Priešingu atveju tai reikštų prokuroro nepriklausomumo suvaržymą, nes jis būtų priklausomas nuo prieš tai valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro bei neįsiteisėjusį sprendimą priėmusio teisėjo.

4.17. Nagrinėjamoje byloje dėl teismų padarytų teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo klaidų, nulemtų ir valstybinio kaltintojo pozicijos pirmosios instancijos teisme (pateikto prašymo pakeisti kaltinimą), E. N. išvengė baudžiamosios atsakomybės dėl didelės vertės – 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) grynųjų pinigų pasisavinimo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą tik dėl nepagrįstai pakeisto ir nuosprendyje nurodyto kaltinimo aplinkybių, įvykdė formalų teisingumą, neužtikrino nukentėjusio nuo nusikalstamų veikų asmens teisių apsaugos ir negynė asmens, o kartu ir visuomenės nuo padaryto sunkaus nusikaltimo. Taigi prokuroras šioje situacijoje siekia padėti teismui vykdyti teisingumą, ištaisyti teismų padarytas klaidas ir apginti tiek nukentėjusio asmens, tiek kaltinamojo teises ir teisėtus interesus. Vadovaudamasis BPK 256 straipsniu ir 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, apeliacinės instancijos teismas galėjo priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris nepažeistų kaltinamojo teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą ir rungimosi principo.

4.18. Kasacinio teismo sprendimas šioje byloje būtų reikšmingas formuojant teismų praktiką, kad apeliacinės instancijos teismas nebūtų ribojamas ginčijamoje nuostatoje atsispindinčių baudžiamojo proceso teisės principų non reformatio in peius (pagal kurį jis, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) ir tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį jis turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą) bei turėtų galimybes ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas bet kurias fakto ar bet kurias teisės klaidas, taigi priimti teisingą sprendimą. Šio klausimo nagrinėjimas bei sprendimas buvo esminis Konstitucinio Teismo byloje Nr. 9/2016 (2017 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. KT8-N6/2017).

4.19. Taigi abiejų instancijų teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įrodymus, reikšmingus veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, esant pagrindui manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nepranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 256 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie BPK pažeidimai pripažintini esminiais, nes jie suvaržė apelianto teises į tinkamą apeliacinio skundo išnagrinėjimą ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti tinkamą nuosprendį ar nutartį. Dėl minėtų BPK nuostatų pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas tinkamai motyvuotu (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Eidukevičiaus kasacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų ir BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme

6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Prokuroro kasacinis skundas yra paduotas išimtinai dėl BPK 326 straipsnio nuostatų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Šis pažeidimas iš esmės siejamas tik su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė ne tokį sprendimą, numatytą BPK 326 straipsnyje, kokį nagrinėjant bylą apeliacine instancijos teisme siūlė prokuroras. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, pirmą kartą kasacine tvarka nagrinėdama bylą pagal iš esmės analogiško turinio prokuroro kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, apibrėždama bylos nagrinėjimo ribas, nurodė, kad nors prokuroro kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kuriais būtų ginčijamas E. N. išteisinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo pasisavinus UAB „K“ didelės vertės turtą ir nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimas iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau ši kolegija, tikrindama prokuroro skunde esančius argumentus, išnagrinėjo ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumo klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-788/2019 byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nurodant, kad nagrinėjant bylą iš naujo turėtų būti pašalinti pažeidimai, susiję su neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei netinkamu nuosprendyje padarytų išvadų vertinimu (BPK 332 straipsnio 3, 7 dalys).

7. Šioje byloje pateiktame kasaciniame prokuroro skunde E. N. išteisinimas dėl BK 183 straipsnio 2 dalies, taip pat nuteisimas pagal BK 222 straipsnį neginčijami. Priešingai, prokuroras, jau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, išdėstė savo poziciją, jog E. N. pagrįstai išteisintas dėl šio kaltinimo. Iš kasacinio skundo teiginio, kad, išsprendus klausimą dėl E. N. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, atitinkamai turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl jo padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nėra aiški prokuroro pozicija dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, jog E. N. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

8. Esant tokiai procesinei situacijai, kasacinės instancijos teismas patikrina bylą teisės – t. y. BK 183 straipsnio 2 dalies (dėl kaltinimų, kad E. N., pervesdamas iš banke esančios bendrovės sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt), tyčia šias lėšas pasisavino) ir BK 222 straipsnio – taikymo aspektu prokuroro kasaciniu skundu neskundžiamoje bylos dalyje.

9. Kaip matyti iš bylos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą, ir, nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje ne visi buhalteriniai dokumentai buvo įvertinti, surinkti ir ištirti pirmosios instancijos teisme, paskyrė papildomą UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius ir naujai surinktus bei ištirtus duomenis, konstatavo, kad byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog bendrovės lėšos, kurių pasisavinimu buvo kaltinamas E. N., akivaizdžiai buvo naudojamos UAB „K“ veikloje. Šis teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymus, įvertino papildomo specialisto tyrimo išvadas ir specialistų paaiškinimus ir konstatavo, kad tai, jog Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 5 dalies nuostatos draudžia avansu mokėti dividendus (pažymėtina, kad dividendai buvo išmokėti įmonės akcininkams – dividendų gavėjams E. N., K. J., A. S., J. M. ir D. B.), ar tai, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, nepagrindžia nuteistojo E. N. kaltės pasisavinus įmonės lėšas, pervestas į jo asmeninę sąskaitą.

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo nuteistasis E. N. prašė jo neteisėtus veiksmus organizuojant buhalterinės apskaitos tvarkymą kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnį, taip pat motyvuotai konstatavo, jog E. N. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamos bylos ištirti ir įvertinti duomenys patvirtina, kad E. N. nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d., eidamas UAB „K“ direktoriaus pareigas ir būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, sąmoningai netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. pats tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, nors buhalteriu buvo paskirtas kitas asmuo; neorganizavo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos vedimo ir pats pažeidinėjo šiuos reikalavimus; neatliko bendrovės turto, pinigų, gautų ir mokėtinų skolų metinių inventorizacijų; kasos pajamas ir išlaidas patvirtinančius dokumentus, avansines apyskaitas, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius pateikė nepasirašytus; iš kasos pinigus nurašydavo be gavėjo parašo; nepateikė visų bendrovės išlaidas pateisinančių dokumentų; netinkamai vedė bendrovės apskaitą, nes, gryninant pinigus iš bendrovės banko sąskaitos, nuolat didėjo apskaitoje fiksuotas pinigų likutis (trūkumas) kasoje; nustatytu laiku nevykdė mokestinės prievolės; pritarė bendrovėje vedamai „neoficialiajai buhalterijai“; pažeisdamas reikalavimus mokėjo sau ir kitiems akcininkams prie atlyginimų neapskaitytus priedus, kuriuos vėliau apskaitoje deklaruodavo kaip dividendus, taip pažeidė įstatymų reikalavimus, dėl to kilo padariniai, t. y. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „K“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d.

10. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas įvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymus (BPK 386 straipsnio 2 dalis) ir padarė motyvuotas išvadas dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo.

Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo neperduoti bylos iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis)

11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK, nuosprendyje pasisakydamas tik dėl teisme pakeisto kaltinimo aplinkybių. Taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino prokuroro prašymo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip, kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė BPK.

12. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras G. Šalaševičius pateikė Kauno apygardos teismui 2017 m. balandžio 21 d. prašymą (6 t., b. l. 33–34) pakeisti E. N. 2016 m. lapkričio 2 d. kaltinamajame akte (5 t., b. l. 100–112) inkriminuojamo turto pasisavinimo faktines aplinkybes bei sumažinti pasisavinto turto vertę, nustatant, kad E. N. ne nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d., būdamas UAB „K“ direktorius, pasisavino jam patikėtas ir jo žinioje buvusias bendrovės lėšas – 186 507,78 Eur (643 974,07 Lt) grynaisiais pinigais, o nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., būdamas UAB „K“ akcininkas bei direktorius, pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą (lėšas) – 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt), pervesdamas juos į savo asmeninę sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, laikydamasis kaltinimo keitimo procedūrų (BPK 255, 256 straipsniai), kaltinamąjį E. N. pripažino kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pripažinęs, kad jis pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą (lėšas) – 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt). Taigi E. N. buvo inkriminuota veika, kurios faktinės aplinkybės ir teisinis vertinimas buvo pateikti 2017 m. balandžio 21 d. prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, o ne aprašyti 2016 m. lapkričio 2 d. kaltinamajame akte.

13. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. N. gynėjo advokato R. Matonio apeliacinį skundą dėl E. N. nuteisimo pagrįstumo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teisme kaltinimą palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras G. Eidukevičius, baigiamųjų kalbų metu išdėstydamas savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino 2017 m. balandžio 21 d. prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą, todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimu, šią bylą reikia grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes byloje esantys duomenys patvirtina, jog E. N. pasisavinto turto vertė yra didesnė, nei nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, t. y. E. N. padarė nusikalstamą veiką aplinkybėmis, nurodytomis 2016 m. lapkričio 2 d. kaltinamajame akte.

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, išteisino E. N. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „K“ turto – 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt) pasisavinimo, konstatavęs, kad šį turtą jis panaudojo įmonės reikmėms, o ne savo naudai.

15. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiško turinio prokuroro kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo negrąžinti bylos į pirmosios instancijos teismą, nutartyje Nr. 2K-19-788/2019 nurodė, kad iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pakeistas kaltinimas neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių, todėl nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro prašymą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Apeliacinės instancijos teismui antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras baigiamųjų kalbų metu išdėstė analogiškus argumentus dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, pasirėmęs kasacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis dėl ginčijamų BPK nuostatų taikymo, atmetė šiuos argumentus kaip nepagrįstus (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

17. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad, visų pirma, pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kai nuosprendyje aptarė ir pripažino įrodytomis tik pakeistame kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes, o nenagrinėjo kaltinamajame akte nurodytųjų. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, laikantis šiame straipsnyje nustatytų procedūrų, prokuroro, nukentėjusiojo, taip pat teismo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės. Taigi ši norma suteikia teismui teisę, išnagrinėjus bylą ir nustačius tikrąsias faktines aplinkybes, konstatuoti jas nuosprendyje. Tai nereiškia, kad teismas, konstatavęs, jog jis pripažįsta įrodytomis pakeistame kaltinime nurodytas aplinkybes, privalo aptarti ir pirmesniame kaltinime (kaltinimuose) išdėstytas, tačiau neįrodytas teisme aplinkybes.

18. Pagrindinis skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes buvo nustatytos visos sąlygos taikyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo priimti sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, būtent dėl to, kad E. N. iš UAB „K“ kasos laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. pasisavino 186 507,78 Eur (643 974,07 Lt) grynųjų pinigų.

19. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nurodyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (Nr. XIII-2740, 2019-12-19, paskelbta TAR 2019-12-30, i. k. 2019-21595). Taigi ši norma galėtų būtų taikoma tais atvejais, kai yra nustatytos visos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, 3) ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

20. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis aiškinimas tinka ir sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis).

21. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta,

teisėkūros žinios · web view2020/11/11 · iura novit curia (teismas žino teisę) principas)....

Documents