DV\752585LT.doc PE415.242

LT

C departamentas Piliečių teisės ir konstituciniai reikalai

FORUMAS DĖL TEISMŲ BENDRADARBIAVIMO CIVILINĖSE BYLOSE:DISKUSIJOS SU NACIONALINIAIS PARLAMENTAIS

2008 M. GRUODŽIO 2 D.

III SESIJASUTARTYS IR CIVILINĖ ŽALA

BENDROSIOS PASTABOS

TEISĖS REIKALAI

PASTABOS

DV\752585LT.doc 3/35 PE415.242

LT

PE415.242 4/35 DV\752585LT.doc

LT

Europos Sąjungos vidaus politikos generalinis direktoratasC departamentas Piliečių teisės ir konstituciniai reikalai

FORUMAS DĖL TEISMŲ BENDRADARBIAVIMO CIVILINĖSE BYLOSE:

DISKUSIJOS SU NACIONALINIAIS PARLAMENTAIS

2008 M. GRUODŽIO 2 D.

III SESIJASUTARTYS IR CIVILINĖ ŽALA

BENDROSIOS PASTABOS

DV\752585LT.doc 5/35 PE415.242

LT

Šias pastabas užsakė Europos Parlamento Teisės reikalų komitetas.

Šios pastabos skelbiamos šiomis kalbomis: BG, CS, DA, DE, EL, EN, ES, ET, FI, FR, HU, IT, LT, LV, NL, PL, PT, RO, SK, SL, SV.

Autoriai: Herbert Woopen, „Allianz“ Europos reikalų biuro vadovas ir Dresdner Bank AG ryšių su ES vadovas (Briuselis); Philip Mead, Anglijos ir Velso praktikuojantis advokatas,Europos asmeninės žalos bylų advokatų organizacijos (PEOPIL) valdybos narys (Birmingemas)

Rankraščiai parengti 2008 m. lapkričio mėn.

Kopijas galima gauti:Roberta PanizzaTel. +32 2 2831433Faksas +32 2 2832365El. paštas roberta.panizza@europarl.europa.eu

Informacija apie Europos Sąjungos vidaus politikos generalinio direktorato leidinius: http://www.ipolnet.ep.parl.union.eu/ipolnet/cms

Europos Parlamentas, Briuselis

Už šiuose dokumentuose pareikštas nuomones atsako tik autorius, jos nebūtinai atitinka oficialią Europos Parlamento poziciją.

PE415.242 6/35 DV\752585LT.doc

LT

DV\752585LT.doc 7/35 PE415.242

LT

III SESIJA: SUTARTYS IR CIVILINĖ ŽALA

TURINYS

1. Kompetentingo teismo ir taikytinos teisės bylose dėl sutarčių nustatymas: vartotojų sutartys

- Herbert Woopen, „Allianz“ Europos reikalų biuro vadovas ir Dresdner Bank AG ryšių su ES vadovas (Briuselis)

2. Kompetentingo teismo bei taikytinos teisės civilinės žalos bylose nustatymas: eismo įvykiai užsienyje

- Philip Mead, Anglijos ir Velso praktikuojantis advokatas, Europos asmeninės žalos bylų advokatų organizacijos (PEOPIL) valdybos narys (Birmingemas)

PE415.242 8/35 DV\752585LT.doc

LT

DV\752585LT.doc 9/35 PE415.242

LT

KOMPETENTINGO TEISMO BEI TAIKYTINOS TEISĖS BYLOSE DĖL SUTARČIŲ NUSTATYMAS: VARTOTOJŲ SUTARTYS

DR. JUR. HERBERT WOOPEN- HERBERT WOOPEN, „ALLIANZ SE“ EUROPOS REIKALŲ BIURO

VADOVAS IR DRESDNER BANK AG RYŠIŲ SU ES VADOVAS (BRIUSELIS)

PE415.242 10/35 DV\752585LT.doc

LT

Kitaip nei politika, teisė pati savaime daug kam nėra patraukli sritis. Vis dėlto teisininko požiūriu didelių bendruomenių ir ekonomikos pažangą lemia būtent aiškios teisės normos ir stiprios institucijos, užtikrinančios šių normų taikymą, taip pat jų dėka sukuriamas patikimumas ir nuspėjamumas. Tai, kas teoriškai svarbu teisės ir teisinės sistemos požiūriu, nebūtinai pasirodo praktiškai reikalinga ar pagrįsta griežtu modeliu „pirma teisė, paskui – ekonominiai pasiekimai“. Priešingai, vienintelė valstybių grupė pasaulyje, kur naujausiais laikais esminės teisės reformos ėjo pirma ekonominio augimo ir jį spartino, yra naujosios ES valstybės narės Centrinėje ir Rytų Europoje; kitose šalyse ne ekonomikos plėtrą lėmė teisinė valstybė, bet ekonomikos plėtra išugdė teisinę sistemą1.

Šis pastebėjimas gali būti naudingas formuojant teisingą požiūrį į reglamentą „Roma I“, net jei Teisės reikalų komitete tai gali nuskambėti šiek tiek politiškai nekorektiškai: nereikėtųpervertinti teisės vaidmens skatinant ekonomikos augimą ir gerovę. Kita vertus, visada norėtųsi, kad teisė būtų socialiai atsakingo augimo šaltinis ir pagalbininkas, o ne kliūtis jam2.

A) Kompetentingo teismo nustatymas vartotojų sutartims

ES įtvirtinta taisyklė (Tarybos reglamento Nr. 44/2001–„Briuselis I“ 15–17 str.), užtikrinanti, kad vartotojus į teismą paduoti galima tik jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, iš kurios jie taip pat gali iškelti bylą prieš kitą šalį. Tam tikrais ypatingais atvejais išskirtinė vartotojo gyvenamosios valstybės teismų kompetencija iškelti bylą prieš jį nėra pateisinama vien dėl to, kad išskirtinės bylos aplinkybės nesusijusios su tikruoju motyvu, kad vartotojas neturėtų būti verčiamas įgyvendinti ar ginti savo teises ne toje valstybėje, kurioje jis gyvena. Kai vartotojas gyvena dviejose valstybėse, pvz., yra vienas iš ES 15 milijonų nuolat į darbą kitoje šalyje važinėjančių žmonių (mobiliųjų darbuotojų, pensininkų, gyvenančių ne toje valstybėje, kurioje jie dirbo)3, bendrosios išimties taisyklę galima pateisinti, pvz., kai aptariamas klausimas yra glaudžiai susijęs su sutartimi, pagal kurią asmuo dirba kitoje valstybėje, arba kai kolektyvinį draudimą moka darbdavys arba ir darbdavys, ir darbuotojas (nepaisant Reglamento EB 44/2001 12 straipsnio ir 13 straipsnio 3 dalies).

ES gali didžiuotis, kad joje niekada nebuvo sudarytos galimybės išvengti įprastinių, oficialių teismų, ką didelei europiečių nuostabai galima padaryti JAV. Ten paprastu vartotojų sutarties punktu jurisdikciją galima perduoti arbitražui. Tokią padėtį JAV daug kas vertina kaip neteisingą, padedančią kurti ten tokią atmosferą, kurioje pažeistą pusiausvyrą norima išlyginti

1 Hans-Bernd Schäfer, Rechtsstaatlichkeit und Wachstum, Frankfurter Allgemeine Zeitung (FAZ), 2008 7 19, p. 11 (2 išvada). Autorius Hamburge dėsto ekonominę teisės analizę. Iki 2007 m. jis vadovavo Europos teisės ir ekonomikos asociacijai. 2 Žr. Herbert Woopen, Banken und Versicherungen im Binnenmarkt – will die EU ihren Bürgern die Märkte wirklich öffnen?, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht (EuZW) 2007, 495, 496 (1.), 497 (5.) ir 498 (IV. – V.).3 ES Komisija, Bendroji rinka piliečiams, COM(2007) 60 galutinis, p. 11.

DV\752585LT.doc 11/35 PE415.242

LT

pernelyg didelio masto atsakomaisiais veiksmais, kaip antai kolektyviniai ieškiniai JAV. Tačiau labai svarbu yra tai, kad trūkumus reikia šalinti nuo pat šaknų, o ne persistengti taisant padėtį.

Savo ruožtu tai gali būti teisingas požiūris į tariamai sudėtingą užsienio teisės taikymą valstybių narių teismuose ir tarpininkavimo mechanizmuose4: jei teismams ir tarpininkams sudėtinga taikyti užsienio teisę, būtina rasti būdų ir priemonių jiems tai palengvinti, o ne kiek įmanoma sumažinti užsienio teisės taikymą. Ekonomikoje, kurios augimas remiasi jos integracija, pakankamam skaičiui vadovaujančių asmenų reikia suteikti galios spręsti šiuos dalykus. Tik toks požiūris atitinkamoms institucijoms suteikia jėgos priimti globalizacijos iššūkius.

Gerą pradžią padarė Europos vartotojų centrų tinklas ECC-NET su kliringo centru Kėlyje (Vokietija)5, finansų srityje – specializuotas tinklas FIN-NET6 bei Europos teisminis tinklas (ETT), įsteigtas 1998 m. daugiausia baudžiamosioms byloms. Jis taip pat sujungia nacionalinio lygmens įstaigas pasiteirauti, kurios keičiasi praktine ir teisine informacija, kad palengvintų teisminį bendradarbiavimą. 2008 m. rugsėjo 2 d. EP plenarinėje sesijoje užtikrinta balsų dauguma priimtame pranešime pritarta 14 valstybių narių pasiūlymui sustiprinti Europos teisminį tinklą, pritaikant jį naujiems ES teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose poreikiams, kartu išsaugant jos struktūrą7. Ryšių tarp įstaigų pasiteirauti sistemą reikia sustiprinti didinant telekomunikacijų tinklo saugumą. EP teisėtai reikalauja pateikti Parlamento nariams raštišką tinklo veiklos ataskaitą kas dveji metai, nes geri tokios veiklos rezultatai yra labai svarbūs, kalbant apie ES gebėjimą ir toliau naudotis integracijos vaisiais.

B) Kokią teisę reikia taikyti vartotojų sutartims

Teoriškai egzistuoja keli būdai, kaip ES piliečiams užtikrinti geresnę ir nuoseklesnę teisinę aplinką. Žinoma, ideali išeitis būtų bendra Europos Sąjungos civilinė ir procesinė teisė (UCPLEU), kurią visi ES piliečiai laikytų gerai pažįstama, išbandyta ir teisinga vidaus teise.Tačiau valstybės narės dar nesijaučia nereikalingos, o ES piliečių lūkesčiai dar kartais skiriasi, priklausomai nuo skirtingų jų valstybių teisinių tradicijų. Siekimą suvienodinti teisę reikia turėti omenyje kaip tinkamą būdą skatinti lūkesčių valdymo sugebėjimus dviem toliau nurodytais aspektais. Visų pirma, piliečiai turi susitaikyti su tam tikromis idėjomis, kurios jiems buvo iki šiol nežinomos, bet pažįstamos didelei daliai kitų ES gyventojų – tam reikia galvoti apie kartas, o ne apie dešimtmečius. Antra, idealistiškai nusiteikusių Europos integracijos šalininkų lūkesčius taip apriboja priešprieša su realybe, kad jie gali būti perkelti į dabartines privalomas teisės normas. Todėl siūlyme turėti UCPLEU omenyje kaip tolimos ateities siekį nereikia įžvelgti jokios „gudrybės“.

Nepataisomi, užsispyrę optimistai, turintys pragmatinį požiūrį, mano, jog jau dabar įmanoma sukurti ribotas sritis, kuriose visiems ES piliečiams būtų taikoma bendra teisė. Iš tiesų neprivalomas visos Europos režimo metodas (OPERA, taip pat vadinamas „mėlynuoju 4 ES Komisijos darbo dokumentas „Direktyvos dėl vartotojų sutartinių teisių poveikio įvertinimas“, data nenurodyta, p. 43 ir 44. 5 www.euroinfo-kehl.eu – šių centrų sąrašą galima rasti adresu http://www.eu-verbraucher.de/de/ecc-net/ecc-liste/. 6 http://ec.europa.eu/internal_market/fin-net/index_de.htm.7 http://www.europarl.europa.eu/oeil/FindByProcnum.do?lang=2&procnum=CNS/2008/0802.

PE415.242 12/35 DV\752585LT.doc

LT

mygtuku“) jau faktiškai veikia keliose teisės srityse, kaip antai Bendrijos prekės ženklas (Reglamentas EB Nr. 40-1994), bendrovių teisė („Societas Europaea“ – Reglamentas EB Nr. 2157/2001), „Societas Cooperativa Europaea“ – Reglamentas EB Nr. 1435/2003), reikalavimai dėl nedidelių sumų (Reglamentas EB Nr. 861/2007) bei Europos vykdomasis raštas dėl apmokėjimo (Reglamentas EB Nr. 1896/2006)8. Šią koncepciją, kuriai aš taip pat labai pritariau Europos finansinių paslaugų apskritojo stalo (EFR) leidinyje dėl vartojimo paskolų9, smarkiaikritikavo daugelis ir tik neentuziastingai parėmė Komisija. O juk galima būtų manyti, kad tikėjimas Europos ateitimi turėtų būti stipresnis tarp tų, kuriems patikėta pirmiems raginti rasti progai pasitaikius tikrai europietišką sprendimą. Tačiau teologija turi daugelį aspektų, ir atrodo, jog neprivalomo režimo, kuris, sprendžiant iš jo atsiradimo šen bei ten, yra viena iš pirmųjų viso bendros Europos Sąjungos civilinės ir procesinės teisės (UCPLEU) audinio matomų dalių, eschatologinis aspektas nėra būtina tikėjimo Europos integracija sudedamoji dalis. Visgi panašu, jog paramos balsai akademinėje bendruomenėje stiprėja, ragindami EP toliau judėti šia kryptimi ir remti mokslinius tyrimus civilinės teisės srityje įsteigiant Europos teisės institutą (ETI)10. Toks režimas galėtų pasitarnauti dviem tikslams: pirma, būtų teikiama skubi pagalba esant praktiniam poreikiui ir sumažinamas spaudimas tose srityse, kurias sudėtinga suderinti11; antra, būtų nustatytas atskaitos taškas nacionaliniams nukrypimams nuo jo mažinti („konvergencijos asimptotė“).

Kadangi visų minėtų sprendimų nesitikima sulaukti artimiausiu laiku, teisininkai praktikai ir toliau turės faktiškai pasikliauti tradiciniu įstatymų kolizijos požiūriu, t.y. taisyklėmis dėl taikytinos (nacionalinės teisės), teisės pasirinkimo bei jos pakeitimų. Šios taisyklės buvo parengtos ir priimtos tik prieš metus „Roma I“ reglamentu ir įsigalios 2009 m. gruodžio 19 d.12Akivaizdu, jog negalime tikėtis, kad vyriausybės bei politikai, kurie ką tik, po ilgos, labai prieštaringos ir skausmingos procedūros sutarė dėl bendro sprendimo, apsidžiaugs išgirdę pasiūlymus dėl to, ką galima buvo padaryti geriau ir ką reikėtų tobulinti iškart pasitaikius progai.Ir vis dėlto privilegiją taip elgtis turi pramonė, mokslininkai ir Parlamentas, suvokiantis savo užduotį pasiekti tai, kas įmanoma, Europos gyventojų labui bei pramonės šakų, kurios tiems gyventojams užtikrina gaminius, darbo vietas bei pasaulinį konkurencingumą, labui.

8 Nors savo dviejose daktaro disertacijose aš pritariau požiūriui, jog įstatymų derinimą reikia taip pat pradėti teisinio proceso pabaigoje – ten kur teisė privalo įrodyti, ar ji atlieka savo paskirtį, nes vykdymas yra „pati teisės esmė“ (Hans Kelsen) – aš nemaniau, kad tai taps realybe taip greitai (Herbert Woopen,Zwangsvollstreckung und Arrest in Forderungen nach französischem Recht unter besonderer Berücksichtigung der Vollstreckung in Bankkonten, Kelnas 1989, p. 3-4, 7 ir 276; Herbert Woopen,L’exécution forcée en droit allemande et la réforme des voies d’exécution en France, Clermont-Ferrand 1992, p. 20-29, 251-254). 9 EFR, Consumer Protection – Consumer Choice, Deepening EFR’s concept on consumer protection in retail financial services, 2006 sausio mėn., p. 33-34 – galima rasti adresu http://www.efr.be/members/upload/publications/8213923328EFRCPWP-1.pdf.10 Stefan Leible, Europäisches Privatweg am Scheideweg, Neue Juristische Wochenschrift (NJW) 35/2008, p. 2558 (2561).11 Pvz., tokioje svarbioje srityje kaip lengvesnis kapitalo užtikrinimas būsimoms pensijų sistemoms, skirtoms darbuotojų mobilumui skatinti, kaip EFR pasiūlė savo leidinyje „European Pensions Plans –From Concept to Action“, 2007 m. birželio mėn., http://www.efr.be/members/upload/publications/76309EPP 2007.pdf12 Jo turinys glaustai pristatomas Jochen Clausnitzer.Herbert Woopen, Internationale Vertragsgestaltung – die neue EG-Verordnung für grenzüberschreitende Verträge (Rom I-VO), Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798-1808.

DV\752585LT.doc 13/35 PE415.242

LT

Europos pozicija pasaulyje nėra grindžiama ir labai nesiremia tradiciniais augimo šaltiniais, kaip antai gyventojų prieaugis, kapitalo kaupimas, gamtiniai ištekliai, galbūt net techninė pažanga; jos ypatingas augimo šaltinis iš tiesų yra Europos rinkų atvėrimas ir pasinaudojimas Europos integracijos teikiamais pranašumais13. Didelio Vokietijos banko , dabar jau integruoto į tikrą Europos bankininkystės gigantą, buvęs vyriausiasis ekonomistas, priskyrė beveik 50 % Europos augimo Europos tarpvalstybinės integracijos poveikiui14. Taigi europiečiai turi iš visų jėgų stengtis tobulinti tarpvalstybiniu mastu vykdomą verslą.

Taigi šių pastabų tema nėra galiojančio reglamento „Roma I“ ištakos ar sunkumai, kurių pavyko išvengti, bet paprasčiausiai tobulėjimo galimybės, nesiekiant menkinti dėkingumo už tai, kas jau pasiekta. Todėl pirmiausia leiskite man pabrėžti, jog kalbant apie vartojimo sutartims taikytiną teisę, reikia pagirti atsakingas institucijas, kad joms pavyko pagaliau rasti visoms suinteresuotosioms šalims priimtinesnį sprendimą, nors pradinio ES Komisijos pasiūlymo kryptis buvo neteisinga. Dabartinis sprendimas yra geresnis būtent šių pastabų įžangoje nurodytoje perspektyvoje, nes jis padeda ekonomikai augti ir nestabdo šio augimo15. Tai taps dar akivaizdžiau mąstant toliau nurodytu būdu, nes priimtas sprendimas suteikia daugiau lankstumo ir geresnį atspirties tašką tolesniam tobulinimui.

Pažymėtina, kad niekas tokios įstatymų kolizijos, kokią sukelia reglamento „Roma I“ 6 straipsnis, negali vertinti kaip labai geros padėties. ES Komisijos parengtame Direktyvos dėl vartotojų sutartinių teisių poveikio įvertinime pabrėžiamos teisinės ir kitos atitikties išlaidos, kurias patirtų įmonės, užtikrindamos, kad jos atitinka tikslinės rinkos valstybės vartotojų apsaugos lygį16. „Dėl fragmentacijos bei reglamento „Roma I“ prekybininkas, norintis prekiauti kitoje valstybėje narėje, susidurs su teisinėmis ir kitomis atitikties išlaidomis, stengdamasis užtikrinti, kad jis atitinka paskirties valstybės vartotojų apsaugos lygį.“ Šios sąnaudos gali sumažinti paskatas įmonėms prekiauti kitoje valstybėje, ypač mažose valstybėse narėse.Galiausiai tokias išlaidas tenka padengti vartotojams, nes išauga kainos arba dar blogiau –įmonės atsisako prekiauti kitose valstybėse. Bet kuriuo atveju vartotojo poreikiai nėra optimaliai užtikrinami.“ Todėl vyrauja bendra nuomonė, kad įstatymų kolizijos masto mažinimas pats savaime yra geras tikslas. Tik reikia pasirūpinti, kad tai nepablogintų įstatymų suteikiamos vartotojų apsaugos kokybės, kartu kuo labiau supaprastinant taisyklių taikymą.

1) Kai kurie reglamento „Roma I“ 6 straipsnio patobulinimai, remiantis dabartine paradigma

Šiomis aplinkybėmis, siekiant prireikus apriboti įstatymų koliziją, galima įžvelgti kelias galimybes, įskaitant vieną techninį supaprastinimą:

13 Martin Hüfner, Europa – Die Macht von morgen, 2006, p. 98, 125f. 14 Martin Hüfner, p. 98. 15 Išsamiau žr. Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Internationale Vertragsgestaltung – die neue EG-Verordnung für grenzüberschreitende Verträge (Rom I-VO), Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1801. 16 ES Komisijos darbo dokumentas, data nenurodyta, p. 7.

PE415.242 14/35 DV\752585LT.doc

LT

a) Reikia supaprastinti reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalį ir Reglamento 44/2001 15 straipsnį

6 straipsnyje reikalaujama, kad profesionalas a) vykdytų komercinę ar profesinę veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje; arba b) bet kokiomis priemonėmis kreiptų šią veiklą į tą valstybę arba kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė. Būtų sunku įsivaizduoti situaciją, kai punkto a reikalavimai įvykdomi, bet tuo pačiu metu nėra įvykdomi punkto b reikalavimai. Jei nebus pateikta priešingų įrodymų, punktas b visiškai apima punktą a. Taigi punktą a galima panaikinti, niekaip nepakeičiant bendro poveikio. Jau vien tai šiek tiek pagerina 1 dalies formuluotę. Ji išdėstoma taip:

„6 straipsnis. 1. Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas […išbraukta…] bet kokiomis priemonėmis kreipia šią komercinę ar profesinę veiklą į tą valstybę arba kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė, ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį“

Be to, jei nebus pateikta priešingų įrodymų, galima daryti prielaidą, kad taip pat galima supaprastinti ir reglamento „Briuselis I “ 15 straipsnį:

„15 straipsnis. 1. c) visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su šalimi, […] kuri bet kokiu būdu komercinę ar profesinę veiklą nukreipia į valstybę narę, kurioje yra vartotojo gyvenamoji vieta, arba kelias valstybes, įskaitant pastarąją, ir jeigu minima sutartis yra priskiriama tokios veiklos sričiai.“

b) Teisės pasirinkimas pagal vartotojo pilietybę

Reglamento „Roma I“ 7 straipsnyje ne be pagrindo leidžiama teise, kuri taikoma kaupiamajam gyvybes draudimui, pasirinkti ne tik bet kurios valstybės, kurioje yra draudimo rizika sudarant sutartį, teisę (7 straipsnio 3 dalies a punktas) arba draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę (7 straipsnio 3 dalies b punktas), bet taip pat draudėjo pilietybės valstybės narės teisę (7 straipsnio 3 dalies c punktas). Vartotojo ryšiai su savo pilietybės valstybės teise paprastai yra gana glaudūs, kad tokį pasirinkimą būtų galima laikyti pagrįstu. Iš esmės nėra jokio pagrindo manyti, kad vartotoją turėtų ginti papildomos jo įprastos gyvenamosios vietos valstybės nuostatos, kai jis užsakinėja prekes ar paslaugas pagal savo paties kilmės valstybės teisę.

Todėl reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį reiktų papildyti dar keliais žodžiais jos pabaigoje:

6 straipsnis. 2. Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimams atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu, išskyrus atvejus, kai pasirenkama valstybės, kurios pilietis yra vartotojas, teisė.

DV\752585LT.doc 15/35 PE415.242

LT

Taigi vartotojas, persikeliantis iš Vokietijos į Belgiją, galėtų ir toliau naudotis savo Vokietijos banko sąskaita gyvendamas Belgijoje ar netgi atsidaryti naują sąskaitą kitame Vokietijos banke, ir nei bankui, nei vartotojui nereikėtų patikrinti Belgijos teisės reikalavimų dėl vartotojų apsaugos, teikiamos bankų klientams.17 Todėl minėtas papildymas padėtų sustiprinti ES pastangas maksimaliai padidinti SEPA produktų naudojimą. Prisiminkime 15 milijonų į darbą kitoje šalyje važinėjančių mobiliųjų darbuotojų bei pensininkų Europos Sąjungoje18.

c) Aukštesni ne ES valstybių narių vartotojų apsaugos standartai neturi būti taikomi

Priešingai nei teigiama DIHK rekomendacijose, reglamento „Roma I“ 6 straipsnio formuluotė taip pat taikoma situacijoms, kai vartotojo įprasta gyvenamoji vieta yra valstybėje už ES ribų.Tai dažnai sukelia sumaištį, nes tokiu atveju ES teisės aktai saugo vartotojus iš trečiųjų, ES nepriklausančių šalių, pvz., Rusijos, pagal tos šalies vartotojų apsaugos standartus. Reikėtų manyti, jog sutarties pagal trečiosios valstybės (pvz., Rusijos) teisę atveju ES teisė turėtų tik ginti ES piliečius, užtikrindama, kad iš ES vartotojo negali būti atimta apsauga, jam suteikta pagal atitinkamas jo ES valstybės narės nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu. Dabartinė formuluotė iš ES teismų reikalauja daugiau nei reikėtų. Teisminio bendradarbiavimo didinimas ir tobulinimas pačioje ES, didžiąja dalimi suderintoje teisinėje aplinkoje, kurioje egzistuoja 27 skirtingos teisės sistemos (17 + Škotija – Danija), jau yra gana rimtas iššūkis. Būtų naudinga pašalinti šį dabartinės formuluotės trūkumą, todėl siūloma ją išdėstyti taip19:

„6 straipsnis. 1. Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas bet kokiomis priemonėmis kreipia šią komercinę ar profesinę veiklą į tą valstybę arba kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė, ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.

6 straipsnis. 2. Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimus atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal valstybės narės teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu, išskyrus atvejus, kai pasirenkama valstybės, kurios pilietis yra vartotojas, teisė.“

d) Profesinio atidumo reikalavimai turi būti protingai apriboti (pristatymas kitoje valstybėje)

17 Tas pats pavyzdys taikomas Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1803 (a), tačiau ten siekiama sukurti išimtį pačioje 6 str. 4 dalyje.; čia siūlomas paprastesnis sprendimas.18 ES Komisija, Bendroji rinka piliečiams, COM(2007) 60 galutinis, p. 11.19 Plg. Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1803 (b); čia atliktas 6 straipsnio 2 dalies 2 sakinio pakeitimas yra labiau įtikinantis (spaudos klaida BB).

PE415.242 16/35 DV\752585LT.doc

LT

Jeigu vartotojas, kurio įprasta gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, internetu iš vokiškos interneto svetainės užsisako prekę, kurią reikia pristatyti į jo antrinę gyvenamąją vietą Vokietijoje, profesionalas paprastai nežinos, kad jis taip pat privalo užtikrinti, kad taikydamas Vokietijos teisę, jis taip pat neatims iš vartotojo apsaugos, jam suteiktos pagal Lenkijos teisės normas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu. Paslaugų atveju, reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 4 dalies a punktu daroma išimtis, jeigu paslaugas vartotojui reikia teikti išimtinai tik valstybėje, kurioje nėra jo įprastos gyvenamosios vietos. Nėra jokios rimtos priežasties prekėms taikyti kitokias sąlygas. Todėl išimtį reikėtų praplėsti arba numatyti dar vieną išimtį prekėms, kurias reikia pristatyti ne toje valstybėje, kurioje yra vartotojo įprasta gyvenamoji vieta20:

“4. 1 ir 2 dalys netaikomos:a) prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutartims, kai prekės ar paslaugos vartotojui turi būti tiekiamos arba teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė;

arba:

“4. 1 ir 2 dalys netaikomos:aa) prekių tiekimo sutartims, kai prekės ar paslaugos vartotojui turi būti pristatomos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė;a) paslaugų teikimo sutartims, kai paslaugos turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė;“

Gali būti daugiau atvejų, kai profesionalas suklysta nustatydamas vartotojo įprastą gyvenamąją vietą – arba atsitiktinai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, arba netgi vartotojo valia, kai šis neteisingai nurodo savo gyvenamąją vietą. Tokiomis aplinkybėmis būtų neteisinga reikalauti, kad profesionalas užtikrintų ir pasirūpintų, kad taikant pasirinktą teisę, iš vartotojo nebūtų atimta apsauga, jam suteikta jo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisės normomis, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu. Be to, būtų neteisinga apsunkinti profesionalo padėtį pareiga abejoti ir tikrinti aplinkybes, kurios jam atrodo aiškios. Taigi reikia 4 dalį papildyti nauju punktu (f), išdėstant ją taip21:

“4. 1 ir 2 dalys netaikomos:(a) paslaugų teikimo sutartims...(b) vežimo sutarčiai...(c) sutarčiai...(d) teisėms ir pareigoms...(e) sutartims...(f) kai aplinkybės ar vartotojo pateikta informacija profesionalui leidžia manyti, kad

prekės ar paslaugos nebus tiekiamos arba teikiamos kitoje valstybėje.“

20 Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1803 (c) – čia patobulinta formuoluotė. 21 Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1803 (d) .

DV\752585LT.doc 17/35 PE415.242

LT

2) Draudimo sutarčių specifika – reglamento „Roma I“ 7 straipsnis

Naujasis reglamento „Roma I“ 7 straipsnis yra reikšmingas laimėjimas ne tik dėl to, kad juo išsaugota galimybė pasirinkti teisę, kuri egzistavo prieš priimant įvairias direktyvas. Juo taip pat šiek tiek išplėstos ir supaprastintos šio pasirinkimo galimybės, nes „masinės rizikos“ atveju22 jau nebereikalaujama patikrinti, ar valstybė, kurioje susidarė rizikos situacija, sutampa su valstybe nare, kurioje įprastai gyvena draudėjas23.

Dar svarbiau yra tai, kad reglamento „Roma I“ 7 straipsnis pakeitė sektorinių direktyvų teisės kolizijų taisykles ir yra nepriklausoma nuostata dėl draudimo (reglamento „Roma I“ 23 straipsnis). 32 konstatuojamosios dalies 2 sakinyje aiškiai nurodyta: „Todėl 6 straipsnis neturėtų būti taikomas [draudimo sutartims].“ Skirtingai nei ankstesnėmis nuostatomis, 7 straipsniu, kaip nepriklausoma nuostata, daugiau nereikalaujama laikytis privalomų vartotojų apsaugos nuostatų, galiojančių draudėjo valstybėje24. Šis sprendimas, nukrypstantis nuo bendros 6 straipsnio minties, yra pateisinamas, nes vartotojų apsaugos nuostatos labai griežtai reguliuojamoje draudimo rinkoje jau yra ganėtinai panašios ES viduje. Kadangi dabartinės teisės pasirinkimo galimybės apima draudimo sutartis, nėra reikalo daugiau nagrinėti painių teisės kolizijų situacijų.

Taigi sisteminiu požiūriu 7 straipsnis turi reikšmingą poveikį sprendžiant praktinius sunkumus, su kuriais susiduriama dėl 6 straipsnio kitų prekių ir paslaugų rinkų srityse. Jis parodo, jog ir kitose vidaus rinkos dalyse bus įmanoma dar labiau supaprastinti reguliavimo sistemą, galbūt sukuriant tam tikrą naują procedūrą, kaip siūloma šių pastabų 4 skyriuje.

Tačiau dėl praktinių poreikių teks dar labiau išplėsti teisės pasirinkimo laisvę draudimo sutartims, kuri šiuo metu apskritai yra kur kas labiau apribota, palyginti su teisės pasirinkimo galimybėmis kitų sutarčių atžvilgiu. Bendras 7 straipsnio tikslas yra pasiūlyti pasirinkti arba valstybės, kurioje yra rizikos situacija, teisę, arba valstybės, kurioje yra draudėjo įprasta gyvenamoji vieta, teisę.

Tai neatspindi daugelio praktinių poreikių, kurių neišvengiamai daugės, didėjant Europos rinkų integracijai ir mobilumui. Pavyzdžiui, vartotojai norėtų į savo namų turto draudimą, skirtą jų namams įprastos gyvenamosios vietos valstybėje, įtraukti ir savo poilsio rezidencijos, esančios užsienio šalyje, namų turtą. Pagal 7 straipsnį nėra suteikiama tokia galimybė, ir vien dėl 7 straipsnio, kaip nepriklausomos nuostatos draudimo sutarčių teisės srityje, pobūdžio negalima taikyti 6 straipsnio 4 dalies a punkto nuostatos, kurią šiaip jau galima būtų dosniai aiškinti taip, kad namų turto draudimo sutartis dėl draudimo apsaugos, teiktinos vartotojui tik jo atostogų rezidencijos valstybėje, laikytina atskira sutartimi pati savaime, kuriai galima pritaikyti 6 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytą išimtį.

Kitas praktinis pavyzdys yra kolektyvinio draudimo sutartys, skirtos visiems darbuotojams, dirbantiems bendrovėje, esančioje netoli ES vidaus sienos. Darbdaviai dažnai savo darbuotojams siūlo specialias pensijų sistemas, ir galimybės pasirinkti teisę apribojimas, nurodant pasirinkti rizikos situacijos valstybės teisę arba draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę, arba 22 Reglamento „Roma I“ 7 str. 3 dalis: „Draudimo sutarčių, kurių neapima 2 dalis“, o 2 dalyje minima „didelė rizika, kaip apibrėžta [...] Pirmosios Tarybos direktyvos 73/239/EEB [...] 5 straipsnio d punkte.23 Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1804. 24 Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1803/1804.

PE415.242 18/35 DV\752585LT.doc

LT

draudėjo pilietybės valstybės teisę, tampa rimta kliūtimi norint įtraukti, pvz., Prancūzijoje gyvenančius Prancūzijos piliečius į kolektyvinio draudimo sutartis dideliame Vokietijos fabrike Raštate, kuris yra netoli Prancūzijos sienos. Todėl turėtų būti įmanoma išplėsti teisės pasirinkimo galimybes apimant tokius atvejus:

„7 straipsnis. 3. c) gyvybės draudimo sutarčių atveju – draudėjo pilietybės valstybės narės teisę arba valstybės narės, kurioje jis dirba, teisę;

Taip pat reikia pažymėti, jog specialiojo kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kurios nėra dar labai paplitusios ES, galėtų tapti naudingos profesionalams, jeigu būtų galima pasiekti masto ekonomiją siūlant tokį draudimą įvairiose šalyse tuo pačiu metu, pvz., kintamo dydžio anuitetai.Tai patvirtina ir išvada, pateikta ES Komisijos užsakytame tyrime, kuriame teigiama, jog didžiausia kliūtis nuotolinei tarpvalstybinei prekybai kyla iš to, kad iki šiol neįmanoma ES lygmeniu pasiūlyti unikalaus produkto, nes draudimo rinka laikoma išimtinai nacionaline rinka25.Norint tai pakeisti, reikėtų sudaryti sąlygas siūlyti ta pačia teise pagrįstą gaminį kelioms valstybėms, nereikalaujant sutarčių pritaikyti pagal vartotojo pilietybę, atsitiktinę įprastą gyvenamąją vietą arba rizikos situacijų vietą.

3) Vidaus rinkos sąlyga?

Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinių įstatymų vienodinimas ES suderinimo būdu jau vykdomas keletą dešimtmečių, galima būtų manyti, kad apsaugos standartų skirtumai tėra susiję su didele apsauga, viršijančia minimalius kiekvienoje ES valstybėje, perkėlusioje atitinkamas ES direktyvas į nacionalinę teisę, galiojančius standartus. Ypač atsižvelgiant į tai, kad minimalus suderinimas, vyravęs praeityje, vis dažniau keičiamas visišku suderinimu, tokiu kaip siūloma Direktyvos dėl vartotojų sutartinių teisių projekte26, vargu ar galima vadovautis tikslais, slypinčiais dabar galiojančiame reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalies 2 sakinyje. Nors ji buvo suprantama tuo metu, kai minimalios vartotojų apsaugos standartai smarkiai skyrėsi, šios nuostatos loginis pagrindas vis labiau nyksta.

Todėl būtų naudinga apsvarstyti, kaip būtų galima apriboti reglamento „Roma I“ 6 straipsnio taikymą tik tiems atvejams, kai tikrai yra priežasčių taip elgtis. Rengiant naujosios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių projektą27, pramonininkai siūlė į tekstą įtraukti vidaus rinkos sąlygą, taikytiną ne visai suderintiems aspektams28. Buvo pasiūlyta tokia galima formuluotė:

25 Plg. „Civic Consulting“ tyrimą „Direktyvos 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtų finansinių paslaugų poveikio tarpvalstybinių sutarčių dėl finansinių paslaugų sudarymui tarp tiekėjų ir vartotojų vidaus rinkoje analizė – tarpinė ataskaita, 2008 vasario 25 d., p 37 ir 57 (nacionalinių įstatymų ir reguliavimo suderinimo ES mastu trūkumas).26 http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?reference=IP/08/1474 (data – 2008 10 08).27 COM(2008)0196 galutinis.28 Taip pat plg. Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1802-1803.

DV\752585LT.doc 19/35 PE415.242

LT

„Valstybės narės neriboja laisvės teikti paslaugas ir neriboja laisvo prekių judėjimo dėl priežasčių, susijusių su šia direktyva suderinama sritimi.“29

Tokios vidaus rinkos sąlygos įraukimas, taip išvengiant teisės kolizijos, buvo pateiktas kaip 6 politikos galimybė ES Komisijos parengtame Direktyvos dėl vartotojų sutartinių teisių poveikio įvertinime30. Deja, ji buvo atmesta, nors argumentai atrodė neypatingai rimti, o gal net tiesiog klaidingi. Kaip teigiama poveikio įvertinime, vidaus rinkos sąlyga „teisinio netikrumo problemąperkeltų vartotojams, o tai turėtų neigiamą poveikį vartotojų pasitikėjimui: vartotojams, perkantiems iš užsienio prekybininkų, būtų taikomas nevienodas apsaugos lygis. Priėmus šią galimybę, teismai ir tarpininkai susidurtų su problemomis, nes jiems reikėtų taikyti užsienio teisę; tai nepagerintų teisės aktų kokybės ir prieštarautų reglamento „Roma I“ įtvirtintam požiūriui.

Poveikio vertinimo priede atliekant išsamią analizę, svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti keletas akivaizdžiai klaidingų prielaidų. Skirsnyje rašoma: „Neigiamas poveikis [viešojo sektoriaus administracijai / vykdymo išlaidoms]. Vienas iš reglamento „Roma I“ tikslų yra palengvinti bylinėjimąsi keliose valstybėse, ypač užtikrinant, kad nacionaliniai teismai, turintys jurisdikciją B2C sandorių (verslo įmonių sandoriai su vartotojais) srityje pagal reglamentą „Briuselis I“ (t.y. tos šalies, kurioje gyvena vartotojas, teismai), taikytų savo teisę, kurią jie gerai išmano.Vidaus rinkos sąlygos įtraukimas, panaikinant reglamento „Roma I“ 6 straipsnį, leistų prekybininkams taikyti jų pačių pasirinktą teisę, o tai sukurtų didelių sunkimų teismams.Nacionaliniams teismams ir vykdančioms įstaigoms dažnai reikėtų taikyti jiems nepažįstamą užsienio teisę. Tas pats pasakytina apie tarpininkus. Be to, tai gerokai padidins vartotojų teisines išlaidas bylinėjimosi atveju.“31

Reglamentu „Briuselis I“ tikrai nesiekiama užtikrinti, kad teismai taikytų savo nacionalinę civilinę teisę, tik paprasčiausiai bandoma teisingu ir racionaliu būdu padaryti teismą lengviau pasiekiamą vartotojui. Nuostatos, kuriomis remiantis reikia nustatyti, kurios šalies civilinė teisė taikytina, pateikiamos reglamente „Roma I“. Ką tik buvo patvirtinta, kad jos taip pat leidžia pasirinkti profesionalo valstybės narės teisę. Taigi negalima priimti prieštaravimo vidaus rinkos sąlygai tuo pagrindu, kad reglamente „Roma I“ reikalaujama, kad teismai turėtų sugebėti taikyti užsienio teisę.

Be to, vidaus rinkos sąlyga neturėtų reglamento „Roma I“ 6 straipsnį panaikinančio poveikio.Tikrasis vidaus rinkos sąlygos poveikis būtų toks, kad nebeliktų būtinybės lyginti, ar užsienio teisės suteikiamas apsaugos lygmuo yra aukštesnis ar žemesnis už tą, kuris būtų suteikiamas, jei sutarčiai galiotų teismo valstybės teisė. Taigi vidaus rinkos sąlygos užduotis panaikinti 6 29 Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. gegužės 11 d. direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje 4 str.; panašią formuluotę galima rasti Direktyvos dėl elektroninių paslaugų 2000/31/EB 3 straipsnio 2 dalyje („Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės“), nors šios nuostatos veikimas aiškiai panaikinamas teisės kolizijos atžvilgiu tos pačios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje („Ši direktyva nenustato papildomų privatinės tarptautinės teisės taisyklių ir joje nenagrinėjama teismų jurisdikcija“). 30 Žr. ES Komisijos darbo dokumentą „Direktyvos dėl vartotojų sutartinių teisių poveikio įvertinimas“, data nenurodyta, p. 3 ir 4. 31 Žr. ES Komisijos darbo dokumentą „Direktyvos dėl vartotojų sutartinių teisių poveikio įvertinimas“, data nenurodyta, p. 43 ir 44; 5 priedo p. 52 ir 54 Komisijos interneto svetainėje nuo 2008 spalio mėn.

PE415.242 20/35 DV\752585LT.doc

LT

straipsnio galiojimą suderintoje srityje palengvintų teismo užduotį taikyti užsienio teisę, nesnebereikėtų rūpintis jokia teisės kolizija suderintoje srityje.

Kitas klaidingas požiūris, kuriuo remiasi poveikio įvertinimas, yra tai, kad nacionalinės vykdančios įstaigos neva verčiamos taikyti užsienio teisę. Vykdymą reglamentuojanti teisė, kuri yra proceso teisės dalis, yra iš esmės nacionalinė teisė, kurios negalima pakeisti kitos šalies proceso teise.

Telieka išnagrinėti teiginį, pateiktą poveikio įvertinime, kad vartotojų teisinis netikrumas turėtų neigiamos įtakos vartotojų pasitikėjimui, nes vartotojams, perkantiems iš užsienio prekybininkų, būtų taikoma nevienodo lygio apsauga. Tai skamba neįtikinamai, atsižvelgiant į 6 galimybės 2 punktą, kuriame numatoma visiškai suvienodinti esminius elementus suderintoje srityje, nesvisiškas suderinimas nepalieka jokių galimybių egzistuoti skirtumams tarp valstybių narių.Kalbant apie 6 galimybės 1 dalį, net jei darytume prielaidą, kad suderinimas bus minimalus,tokiu atveju galimi skirtumai būtų susiję tik su apsaugos lygiu, viršijančiu minimalią apsaugą, kurią jau užtikrina direktyva, taigi tai tikrai nepakenktų esminiams vartotojų lūkesčiams.

Vadinasi, reikia daryti išvadą, kad poveikio vertinimo motyvai yra labai klaidingi. Dėl to pasiūlymą įtraukti vidaus rinkos sąlygą reikia iš naujo nuodugniai apsvarstyti.

Jei yra priežasčių, kodėl ES Komisija turėtų neramiai jaustis dėl pasiūlymo įtraukti vidaus rinkos sąlygą, jų galima rasti kitur ir galbūt šį kartą jų nebus taip lengva paneigti, kaip prieš tai:Dokumente pripažįstama, kad 6 politikos galimybės vertinimas nebuvo atliktas taip išsamiai, kaip kitų politikos galimybių vertinimai, dėl dviejų suprantamų priežasčių:

a) viešos konsultacijos dėl Žaliosios knygos parodė, kad šiai galimybei labai priešintųsi dauguma valstybių narių ir vartotojams atstovaujančių suinteresuotųjų asmenų.

b) tai būtų didžiulis politikos pokytis praėjus keliems mėnesiams po to, kai teisės aktų leidėjai priėmė reglamentą „Roma I“, kuriame yra persvarstymo sąlyga, leidžianti Komisijai įvertinti jo praktinį taikymą.

Kad ir kaip suprantamos būtų šios dvi priežastys, jos neturėtų trukdyti teisės aktų leidėjams iš naujo apsvarstyti dabartinės direktyvos dėl vartotojų teisių projekto poveikio įvertinimą.

Kita vertus, galbūt būtų verta pripažinti, jog pramonės atstovai turbūt paskubėjo padaryti išvadą, kad priėmus vidaus rinkos sąlygą visas 6 straipsnis gali būti iš karto panaikintas. Paaiškėjo, jog ši išvada buvo skubota32, nes naujasis direktyvos projektas apima tik vartotojų „pagrindines“ teises.Tačiau tai iš dalies reiškia, kad kalbant apie šių „pagrindinių teisių“ suderintą sritį, daugiau nebeliktų jokio poreikio taikyti reglamento „Roma I“ 6 straipsnį.

32 Labiau diferencijuota pozicija nei ta, kuri pateikta Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1803 („kadangi manoma, jog visiškai suderinus esmines vartotojų apsaugos nuostatas, nebeliks jokių svarbių skirtumų tarp apsaugos lygių, taikomų valstybėse narėse“ –tokios prielaidos negalima daryti, atidžiau panagrinėjus ribotą direktyvos projekto taikymo sritį).

DV\752585LT.doc 21/35 PE415.242

LT

Vidaus rinkos sąlygai taip pat galima prieštarauti dėl to, kad jos teisinį pobūdį galima kritikuoti kaip tarpinį variantą tarp kilmės valstybės taisyklių ir abipusio pripažinimo. Daugelis mano, kad kilmės valstybės principas, vidaus rinkos sąlygos ir abipusio pripažinimo principas yra iš esmės beveik viena ir tas pat arba bent jau taip panašu, kad yra neverta jų atskirti33. Galbūt vertėtų suformuoti tikslesnį požiūrį šio klausimu, nes tai galėtų padėti nustatyti, ko yra siekiama, pvz.:taikant abipusį pripažinimą, kaip galimą priemonę panaikinti laisvo prekių ir paslaugų judėjimo apribojimus, kylančius iš viešosios teisės, teisės kolizijos taisyklės galėtų būti vienintelės, kuriomis remiantis galima nustatyti, ar reikia taikyti profesionalo valstybės teisės nuostatas ar vartotojo valstybės teisės nuostatas, o galbūt ir vienas, ir kitas, kaip numatyta reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalyje. Tarp jų vidaus rinkos sąlyga gali arba neegzistuoti dėl jos neaiškios prasmės, arba netgi gali veikti abiejuose – viešosios ir privatinės teisės – lygmenyse, išskyrus tuos atvejus, kai jos veikimas aiškiai panaikinamas, kaip antai direktyvoje dėl elektroninės komercijos34. Man pačiam labiau priimtinas abiem lygmenimis veikiančios priemonės variantas, t.y. kai jai teikiamas pirmumas ją priskiriant ES antrinei teisei tais atvejais, kai skirtingų valstybių civilinės teisės sistemos konkuruoja dėl pirmumo, kaip numatyta reglamento „Roma I“6 straipsnio 2 dalyje.

4) Palikti ši darbą ETT ar organizuoti procesą prieš teisėjams imantis veiksmų?

Yra abejojančių ES kompetencija toliau priiminėti teisės aktus pagal 95 straipsnį, siekiant patobulinti vidaus rinką, nes vidaus rinkos kūrimas turėjo būti užbaigtas 1992 m. gruodžio 31 d.35 Žinoma, tai klaidinga nuomonė, kadangi, remiantis Komisijos narės Kunevos ir kitų analizėse pateiktais rinkos netobulumo įrodymais, vidaus rinka dar toli gražu nesukurta, kad ir kokie buvo ankstesnių iniciatyvų ketinimai. Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną, ir reglamentas „Roma I“ taip pat nebus taip greitai parengtas.

Tačiau kyla klausimas, kiek pirminės ES sutartimi numatytos teisės turės kantrybės laukti, kol bus priimti antrinės ES teisės aktai visais įmanomais klausimais, kad jomis pagaliau tikrai galėtų naudotis piliečiai. Aš labai abejoju dėl jų kantrybės. Nelaukdamos, kol ETT perims iniciatyvą (pagal sprendimo Cassis de Dijon argumentaciją), ES teisėkūros institucijos geriau sutelktų savo pajėgas ir išanalizuotų bei nustatytų tokias dalines rinkas, kuriose kiekvienam ES piliečiui gali būti atsakingai taikoma atitinkama bet kurios iš likusių 26 dabartinių ES narių teisė (ir įstatymai, žr. tai, kas pirmiau išdėstyta), šiam nepatiriant rimtos žalos pavojaus. Tokią analizę galėtų atlikti naujasis Europos teisės institutas, minėtas šių pastabų pradžioje. Jis galėtų susitelkti, pvz., į vieną tiksliai apibrėžtą rinkos dalį, kaip antai knygų pardavimas internetu.

Vienintelė trūkstama grandis yra procedūra, kuri tinkamai priimtų tokios analizės rezultatų pakankamo įvertinimo ir įprasminimo iššūkius. Labai drąsus pasiūlymas galėtų būti suformuluotas taip:

33 Plg. Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1802 48,49 išnašas – abipusio pripažinimo principo taikymas nacionalinėms nuostatoms, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu ir kurios dėl to yra kliūtis prekių ir paslaugų laisvam judėjimui.34 Žr. 29 išnašą.35 Heinrich Honsell, Die Erosion des Privatrechts durch das Europarecht, ZIP – Zeitschrift für Wirtschaftsrecht 14/2008, p. 621/624. Tai nereiškia, kad iš esmės reiktų pritarti didelei daliai Honsellkritikos, skirtos pastarojo laikotarpio ES teisės raidai.

PE415.242 22/35 DV\752585LT.doc

LT

Reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 5 dalis:„Gavę Europos Teisingumo Teismo pritarimą Europos teisės instituto atliktai analizei, kuria siekta išsiaiškinti, ar atitinkamų valstybių narių teisės normos, skirtos konkrečiai bendrosios rinkos sektorinei daliai, yra pakankamai suderintos, kad bet kuris vartotojas iš bet kurios iš atitinkamų valstybių narių gali pakliūti į situaciją, kai taikomos profesionalo iš bet kurios iš kitų valstybių narių elgesį bei sutarčių sąlygas reglamentuojančios nuostatos, nesibaimindamas patirti rimtos žalos, ES Komisija arba Europos Parlamentas gali paprašyti vienas kito pripažinti, kad vidaus rinka atitinkamoje rinkos sektorinėje dalyje yra sėkmingai sukurta. Tokiose sektorinėse dalyse 1 ir 4 dalys nebetaikomos nuo tos dienos, kai ta konkreti sektorinė rinkos dalis įtraukiama į šia dalimi remiantis sudarytą sąrašą, kuris paskelbiamas Oficialiajame leidinyje, ir taip tampa sudedamąja reglamento „Roma I“ dalimi.

Toks pasiūlymas ar panašus mechanizmas tinkamai atspindėtų tokių išvadų pobūdį, kuris gali ir turi būti laikomas tiesiog deklaratyviu, nesudarančiu teisės pakeitimo. Šis mechanizmas tiesiog padėtų anksčiau ir tinkamo proceso būdu nustatyti tai, ką gerokai vėliau ir dažnai atsitiktinumo nulemtomis aplinkybėmis tektų konstatuoti tik ETT.

5) Šiek tiek pakeisti paradigmą?

Anksčiau, bet, deja, per vėlai teisėkūros procese, kuriame buvo stengiamasi kuo greičiau rasti kompromisą, aš kėliau klausimą, ar buvo galima priimti geresnių, aiškesnių ir net glaustesniųsprendimų, stengiantis teisingai subalansuoti vartotojų ir profesionalų interesus tarpvalstybinės prekybos situacijose36. Mano siūlymas buvo atsisakyti įprastos vartotojo gyvenamosios vietos sąvokos, nes ją sunku patikrinti kasdienėse verslo operacijose, ypač atliekamose internetu. Vietoj jos reiktų imti vartoti naują sąvoką, naują apibrėžiamąjį elementą (Tatbestandsmerkmal), vartotiną nusakant papildomos vartotojų apsaugos pagal vartotojo valstybės teisę teikimo sąlygas, kai toji apsauga viršija tai, ką užtikrina pasirinkta teisė (dabartinio 6 straipsnio, ankstesnio 5 straipsnio poveikis). Minėta pasiūlyta nuostata buvo „paskirties valstybė“, kuri, daugelio nuomone, dėl teisės kolizijos nėra taikoma ir nėra teisiškai apibrėžta. Kai subtiliaiieškoma politinio kompromiso, stengiantis priimti reglamentą „Roma I“ , toks naujas pasiūlymas teisės aktų leidėjų diskusijų metu būtų tolygus „valties siūbavimui“, kuris nebūtų leidęs laiku pasiekti bendro sutarimo. Todėl šio pasiūlymo išsamų pristatymą teko atidėti iki kitos progos, tokios kaip ši, kai yra pakankamai laiko svarstymams ir diskusijoms akademiniuose sluoksniuose, kol nauji ir esmingesni reglamento „Roma I“ pakeitimai galės patekti į politinę darbotvarkę.

Dabar telieka išnagrinėti, ar pasiūlymo dėl teisinio tikrumo patobulinimai akivaizdžiai nusveria galimus trūkumus, susijusius su poreikiu suderinti paslaugų atlikimo vietos suvokimą. Viena vertus, pasiūlymu turėtų būti suteikiama daugiau apsaugos tose situacijose, kai dabartinė formuluotė galbūt yra nepakankamai griežta apsaugos, kurią galbūt buvo ketinama suteikti įstatymu, atžvilgiu. Kita vertus, juo leidžiama lanksčiau reaguoti į situacijas bei į susijusių asmenų poreikius tada, kai tokia apsauga yra nereikalinga ir netgi trukdanti.

36 Herbert Woopen, EuZW 2007, 495, 498 (IV.).

DV\752585LT.doc 23/35 PE415.242

LT

Norint pateikti pavyzdį, kai naujuoju pasiūlymu būtų užtikrinamas didesnis teisinis tikrumas, galima pažymėti, kad šiuo metu jau išsiskyrė nuomonės dėl reikalavimų, kuriuos reikia įgyvendinti, norint taikyti reglamento „Roma I“ 6 straipsnį sutartims, kurias sudaro vartotojas su profesionalu, turinčiu interneto svetainę. Reglamento „Roma I“ 24 konstatuojamoje dalyje šiuo atžvilgiu bandoma pateikti tam tikras rekomendacijas: „... vien to, kad tam tikra interneto svetainė būtų prieinama, neužtenka, kad būtų taikomas [Reglamento (EB) Nr. 44/2001] 15 straipsnis; reikia, kad šioje interneto svetainėje būtų raginama sudaryti nuotolines sutartis ir kad sutartis iš tikrųjų būtų sudaryta nuotoliniu būdu bet kokiomis priemonėmis.“ Tačiau dėl atskirų elementų esama skirtingų nuomonių:

Remiantis viena nuomone, būtina, kad interneto svetainė turėtų „elektroninį vežimą“ arba būtų sukurta kaip e-parduotuvė, iš karto priimanti užsakymus įmonei („aktyvi svetainė“); neužtenka, kad šių požymių neturinčioje interneto svetainėje („pasyviojoje svetainėje“), pvz., bendrojoje informacijoje arba skyrelyje „susisiekite“ nurodomas el. pašto adresas, kuriuo asmuo pareiškia norą pateikti užsakymą. Tas pats pasakytina apie telefono numerius: šiuo atveju vartotojas surenka užsienio šalies telefono numerį ir aktyviai nukreipia savo pastangas į užsienio bendrovę; ne užsienio bendrovė nukreipia savo veiklą į vartotoją kitoje valstybėje, o priešingai – vartotojas sąmoningai nukreipia savo veiklą į užsienio bendrovę ir prašo išimties tvarka jos padaryti kažką, ko paprastai ji nedaro37.

Remiantis kita nuomone, aktyvi svetainė nėra būtina sąlyga; gali užtekti ir pasyvios svetainės, jeigu ji priima užsakymus telefonu arba asmeninėmis el. pašto žinutėmis; vadovaujantis šia nuomone, „veiklos nukreipimas“ į vartotojo valstybę narę neturi būti numanomas tik tada, jei pasyvioje svetainėje tėra nekonkreti informacija vartotojams visame pasaulyje su nuorodomis į vietinius prekybos taškus ar atstovus įvairiose valstybėse38.

Kitas neaiškios situacijos pavyzdys yra atvejis, kai parduotuvė užsienio šalyje nukreipia savo pastangas į turistus iš tam tikros šalies, asmeniškai apsilankančius parduotuvėje, ir siūlo pristatyti prekes tiesiai į turistų šalį39.

Naujojo pasiūlymo, kuris galbūt leis lengviau nustatyti, ar taikytinas 6 straipsnis, pagrindinė mintis yra ta, kad lemiamas kriterijus, sprendžiant, ar reikia padidinti vartotojo apsaugą, yra tai, ar šalių sudarytoje sutartyje aiškiai numatyta pristatyti prekes į kitą valstybę, o ne į tą, kurios teisė buvo pasirinkta. Žinoma, tai yra nemenkas iššūkis elektroninio pristatymo atsisiuntimo būdu atveju, kuris reikalauja specialios nuostatos šiuo atžvilgiu. Visas pasiūlymas išdėstomas taip:

„6 straipsnis. 1. Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma paskirties valstybės teisė, jei profesionalas bet

37 Jochen Clausnitzer/Herbert Woopen, Betriebsberater (BB) 34/2008, p. 1798, 1802. 38 Thomas Pfeiffer, Neues Internationales Vertragsrecht – Zur Rom I-Verordnung, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht (EuZW) 20/2008, 622, 627. 39 Thomas Pfeiffer, EuZW 20/2008, 622, 627.

PE415.242 24/35 DV\752585LT.doc

LT

kokiomis priemonėmis kreipia šią komercinę arba profesinę veiklą į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė, ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.

6 straipsnis. 1a. Paskirties valstybė, remiantis sutartimi, yra:a) prekių atveju – ta valstybė, į kurią turi būti pristatytos prekės; b) teikiant paslaugą, kuriai būdingas elektroninių duomenų perdavimas – vartotojo

užsakant paslaugą pasirinkta valstybė; c) teikiant paslaugą, nenurodytą b punkte – valstybė, kurioje paslauga turi būti įvykdyta

didžiąja dalimi.

6 straipsnis. 2. Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimus atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal valstybės narės teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu, išskyrus atvejus, kai pasirenkama valstybės, kurios pilietis yra vartotojas, teisė.“

6 straipsnis. 3. Jei 1 dalies reikalavimai neįvykdyti, vartotojo ir profesionalo sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal 3 ir 4 straipsnius.

Pasiūlytos redakcijos rezultatas būtų toks:

Aktyvi profesionalo valstybėje P interneto svetainė, skirta užsienio valstybėms, įskaitant valstybę C; vartotojas pateikia užsakymą iš valstybės C telefonu, prašydamas pristatyti į valstybę C: TAIP papildomai apsaugai pagal valstybės C nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu, nes pristatymas į valstybę C, kartu su aktyvia interneto svetaine, taippat skirta valstybei C, akivaizdžiai parodo profesionalui, kad šį užsakymą nulėmė jo pastangos aptarnauti klientus C valstybėje.

Aktyvi interneto svetainė valstybėje P, skirta valstybėms, įskaitant C, bet ne trečiąją valstybę T; vartotojas pateikia užsakymą iš valstybės C telefonu, prašydamas pristatyti į valstybę T: NE papildomai apsaugai pagal valstybės C nuostatas, nes profesionalas negali iki galo aiškiai suvokti, kad vartotojas užsako iš valstybės C, ir tikisi, kad bus laikomasi papildomų C valstybės standartų; NE papildomų T valstybės nuostatų taikymui, nesprofesionalas nuolat nenukreipia savo komercinės ir profesinės veiklos į valstybę T.

Pasyvi interneto svetainė valstybėje P nesiūlo užsisakinėti; vartotojas iš valstybės C pateikia užsakymą telefonu, prašydamas pristatyti į valstybę C: NE papildomų C valstybės nuostatų taikymui, nes profesionalas nenukreipia savo komercinės ir profesinės veiklos į valstybę C.

Pasyvi interneto svetainė valstybėje P nesiūlo užsisakinėti; vartotojas iš valstybės C pateikia užsakymą telefonu, prašydamas pristatyti į valstybę T: NE papildomų Tvalstybės nuostatų taikymui, nes profesionalas nenukreipia savo komercinės ir profesinės veiklos į valstybę T.

Pasyvi interneto svetainė valstybėje P siūlo užsisakinėti; vartotojas iš valstybės C pateikia užsakymą telefonu, prašydamas pristatyti į valstybę C: TAIP papildomoms C valstybės nuostatoms.

Pasyvi interneto svetainė valstybėje P siūlo užsisakinėti iš valstybių, įskaitant C, bet ne T; vartotojas iš valstybės C pateikia užsakymą telefonu, prašydamas pristatyti į valstybę T:

DV\752585LT.doc 25/35 PE415.242

LT

NE papildomų valstybės C nuostatų taikymui, nes lūkesčių negalima numatyti; NE papildomų valstybės T nuostatų taikymui, nes veikla nenukreipta į valstybę T.

Turistai iš valstybės C apsilanko parduotuvėje valstybėje P ir paprašo pristatyti į valstybę C: NE papildomų valstybės C nuostatų taikymui, nes sutartis iš esmės nėra profesionalo pastangų išplėsti savo prekybos taškų tinklą į kitas valstybės rezultatas (sutarties nelėmė profesionalo komercinės ir profesinės veiklos nukreipimas į tą valstybę).

Turistai iš valstybės C apsilanko parduotuvėje valstybėje P ir paprašo pristatyti į valstybę T: ir vėl NE papildomų C valstybės nuostatų taikymui, nes sutartis iš esmės nėra profesionalo pastangų išplėsti savo prekybos taškų tinklą į kitas valstybės rezultatas; juo labiau NE papildomų T valstybės nuostatų taikymui.

Rezultatai rodo, kad tai būtų teisingas pareigų paskirstymas tarp profesionalo ir vartotojo, leidžiantis įmonėms prisitaikyti prie tikslinių nacionalinių rinkų vartotojų lūkesčių, viršijančių profesionalo valstybės teisės reikalavimus, ir taip pat leidžiantis vartotojams iš valstybių, kurių rinkos nėra bendrovės tikslinės rinkos, užsakinėti tik tas prekes, kurių jiems nepavyko rasti kitur.Atrodo, jog pristatymo valstybė yra kur kas tinkamesnė, siekiant tuo pačiu metu teisingų ir praktiniais tikslais lengviau suprantamų rezultatų, palyginti su vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybe.

Tektų pasikliauti konkurencijos jėgomis (tarp pramonės ir vartotojų asociacijų), siekiant nustatyti, koks turi būti išimtinių pristatymų į valstybę, kuri nėra bendrovės tikslinė rinka, skaičius, kad galima būtų padaryti bendrą išvadą, jog bendrovei būtų teisinga, protinga ir ekonomiškai verta išsinagrinėti tos valstybės teisę, norint suprasti, kokios ten yra papildomos vartotojų apsaugos normos.

Kalbant apie pasiūlytą 3 straipsnio 1a dalies b punktą, susijusį su internetu teikiamomis paslaugomis, vienintelis praktiškas požiūris, nebūtinai ribojantis paslaugų teikimą ir didinantis biurokratizmą, yra šis:

reikia leisti pačiam profesionalui apsispręsti, į kurias šalis jis yra teisiškai pasirengęs tiekti, o kurių užsakymus reikia atmesti,

reikia tikėtis, kad vartotojas savo paties labui bus sąžiningas ir užsakyme nurodys valstybę, kurioje jis gyvena arba pagal kurios standartus jis nori būti apsaugotas.

Kalbant apie pasiūlyto 6 straipsnio 1a dalies c punktą, susijusį su kitomis paslaugomis, reikia papildomos analizės, kad būtų įmanoma įsitikinti, jog pasiūlymas užtikrina tinkamą pusiausvyrą tarp profesionalų ir vartotojų interesų. Tai pasakytina, pvz., apie tokius atvejus:

kai bankininkystėje laikoma, kad didžioji dalis paslaugos teikiama banko valstybėje, kai turima omenyje tokia veikla, kaip mokėjimo paslaugos, indėlių priėmimas ar vertybinių popierių sąskaitų papildymas; tačiau paskolų verslo „svorio centras“ yra valstybėje, kurioje gyvena vartotojas, arba valstybėje, kurioje yra nekilnojamasis turtas, kuris laikytinas konkrečios paskolos objektu;

kai statybos bendrovė valstybėje P priima užsakymus iš vartotojo valstybėje C ir keliauja į vartotojo namus valstybėje C, kad ten atliktų užsakytus darbus;

kai vartotojas iš užsienio valstybės nuotoliniu būdu užsako paslaugą, kuri turi būti teikiama profesionalo valstybėje (pvz., suremontuoti vasarnamį, pristatyti dovaną trečiajai šaliai profesionalo valstybėje).

PE415.242 26/35 DV\752585LT.doc

LT

Taip pat reikia išanalizuoti, kiek pristatymo ir paslaugos vietos apibrėžimas yra suderinamas ar gali būti priderintas prie Reglamento (EB) 44/2001 (Briuselis I) 5 straipsnio 1 dalies b punkto.

DV\752585LT.doc 27/35 PE415.242

LT

KOMPETENTINGO TEISMO IR TAIKYTINOS TEISĖS

CIVILINĖS ŽALOS BYLOSE NUSTATYMAS:

EISMO ĮVYKIAI UŽSIENYJE

PHILIP MEADAnglijos ir Velso praktikuojantis advokatas, Europos asmeninės

žalos bylų advokatų organizacijos (PEOPIL) valdybos narys (Birmingemas)

PE415.242 28/35 DV\752585LT.doc

LT

Įvadas. Teisė kreiptis į teismą dėl eismo įvykių, turinčių tarpvalstybinį elementą

1. Šiame pranešime nagrinėjamos praktinės problemos ir trūkumai, atsirandantys ieškovui patyrus kūno sužalojimą eismo įvykio kitoje Europos jurisdikcijoje metu.

2. Ieškinio pagrindai: nukentėjęs ieškovas gali rinktis, ar iškelti bylą civilinę teisę pažeidusiam atsakovui, kuris kaltas dėl eismo įvykio, ar atsakovo automobilio draudikui40.

3. Jurisdikcija: ieškovas gali paduoti atsakovą – fizinį asmenį į teismą atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose arba eismo įvykio vietos valstybės (kur žala buvo patirta) teismuose, jei jos nesutampa; arba, jei yra daugiau nei vienas atsakovas, užsienyje nuolat gyvenantį atsakovą galima prijungti kaip bendraatsakovį valstybės, kurioje nuolat gyvena vienas iš atsakovų, teismuose41.

4. Palankiausio teismo ieškojimo galimybės: galimybės pasirinkti teismą ieškovams yra visai aiškios: kyla tik klausimas, kokie yra bylos iškėlimo vienoje ar kitoje jurisdikcijoje pranašumai ir trūkumai.

5. Paprastai tais atvejais, kai byla keliama civilinę teisę pažeidusiam fiziniam asmeniui (ne draudikui), bylą tenka iškelti užsienio jurisdikcijoje: valstybės, kurioje nuolat gyvena atsakovas, arba valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis (dažnai sutampa) teismuose.

6. Vienintelis atvejis, kai ieškovas gali iškelti bylą savo paties jurisdikcijoje prieš atsakovą – fizinį asmenį yra tada, kai atsakovas ten gyvena, o taip dažniausiai būna, kai keleivis paduoda į teismą atsakovą – vairuotoją, kuris bent iš dalies atsakingas už eismo įvykį. (Tokiu atveju aplinkybės gali susiklostyti taip, kad akivaizdžiai kaltas atsakovas paduodamas į teismą kitoje jurisdikcijoje, nes taip pat yra ginčytinas skundas, nukreiptas prieš kitą atsakovą).

7. Tačiau pastaruoju metu padėtis pasikeitė, nes Europos Teisingumo Teismas patvirtino, kad nukentėjęs ieškovas dabar gali iškelti bylą eismo įvykių draudikui ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose42.

8. Taigi bet kokio ieškinio dėl kūno sužalojimo, turinčio tarpvalstybinį elementą, atveju nukentėjęs ieškovas turbūt galės iškelti bylą: (1) atsakovo (arba draudiko) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose; (2) valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teismuose; (3) ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose.

40 Dėl Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos (Direktyvos 2000/26) nuostatų. 41 Žr. Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 2 straipsnį, 5 straipsnio 3 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį. 42 2007 m. gruodžio 13 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas Odenbreit, byla C-463/06.

DV\752585LT.doc 29/35 PE415.242

LT

9. Ar pats pasirinkimo įgyvendinimas gali sukelti sunkumų? Ar tokio pasirinkimo galimybės buvimas riboja teisę kreiptis į teismą? Ar ieškovo pasirinkimo įgyvendinimas gali padidinti sudėtingumą ir (arba) išlaidas?

10. Šiame pranešime bus įrodinėjama, kad 1) ieškovai, galintys pasirinkti jurisdikciją, paprastai, jei tik įmanoma, kels bylą savo vietos teismuose ir naudosis vietinių advokatų paslaugomis; 2) kai yra tokia pasirinkimo galimybė, byla dėl to gali būti sudėtingesnė nei tokia pati byla be tarpvalstybinio elemento.

Skirtumai tarp jurisdikcijų11. Visoje Europoje PEOPOL atliekami tyrimai apie reikalavimų sumokėti kompensaciją

dėl kūno sužalojimo ar mirtį sukėlusio nelaimingo atsitikimo tenkinimą rodo, jog skirtingose jurisdikcijose egzistuoja skirtingi požiūriai į tokias kompensacijas, taip pat skirtingi specialiųjų žalos apskaičiavimo taisyklių taikymo būdai43.

12. POŽIŪRIŲ SKIRTUMAI: Eksperto vaidmuo: kai kuriose jurisdikcijose remiamasi medikais arba teismo

paskirtais specialistais, kurie nustato sužalojimo laipsnį, neįgalumo lygį ir galimos kompensacijos ribas.

Teisėjo vaidmuo: tuo tarpu kitose jurisdikcijose būtent teisėjas vaidina svarbiausią vaidmenį nustatydamas teisingą ir pagrįstą kompensaciją.

Kompensacijos už žalą psichikai, kompensacijos antraeiliams nukentėjusiesiems ir kompensacijos mirtį sukėlusių nelaimingų atsitikimų atvejais skirtingose jurisdikcijose yra kitokios. Nėra jokių griežtų taisyklių, nurodančių, kurios jurisdikcijos yra daugiau ar mažiau naudingos; tas pats pasakytina apie jurisdikcijų grupes, pvz., bendrosios teisės jurisdikcijos, Skandinavijos jurisdikcijos; civilinės teisės jurisdikcijos.

Žalos personalizavimas: tai yra laipsnis, parodantis, kaip smarkiai, nustatant kompensacijos dydį, yra atsižvelgiama į asmeninę nukentėjusio ieškovo žalą –įvairiose jurisdikcijose jis yra skirtingas .

Maksimalios galimų išieškoti nuostolių sumos nustatymas ir tarifų taikymas, medicininių lentelių naudojimas: tos jurisdikcijos, kurios taiko apskaičiavimo metodus, remiasi gana griežta nuostolių kompensavimo standartizacija ir atskirų teisėjų galių spręsti savo nuožiūra panaikinimu.

13. KONKREČIŲ NUOSTOLIŲ APSKAIČIAVIMO SKIRTUMAI: Koeficientai ir diskonto normos: taikoma numatomiems nuostoliams dėl uždarbio

praradimo, pensijos praradimo ir reikalavimams atlyginti priežiūros išlaidas: tikėtina, kad priteisiamos sumos skirsis labai smarkiai.

Vienkartinės ar periodinės išmokos: dėl įvairiose jurisdikcijose vyraujančių skirtingų požiūrių palyginimai yra labai sudėtingi; šalių pasirinkimas ir teismų politika gali lemti labai nevienodus rezultatus.

43 Marco Bona ir Philip Mead (red.), Personal Injury Compensation in Europe (Kluwer, 2003); Marco Bona, Philip Mead ir Siewert Lindenbergh (red.), Personal Injury Compensation in Europe Fatal Accidents and Secondary Victims (xpl law, 2005).

PE415.242 30/35 DV\752585LT.doc

LT

Konkrečių nuostolių rūšių pripažinimas; būsimos priežiūros išlaidos: ši nuostolių rūšis turbūt labai priklausys nuo vietos teismo kompensacijų skyrimo papročių, taip pat nuo to, kas laikoma „tinkamu tarifu“ konkrečioms nuostolių rūšims; gali būti neatitikimų, jei nukentėjusio užsieniečio aplinkoje galioja kitokios tradicijos.

Konkrečių trečiųjų šalių išlaidų išieškojimas, pvz., ligoninės išlaidų kompensavimas, asmeninių medicininių išlaidų išieškojimas; darbo užmokestis, mokamas neįgalumo metu: kai kuriose jurisdikcijose nėra įprasta reikalauti tokių nuostolių kompensavimo (tikriausiai dėl sąveikos tarp draudimo (socialinės apsaugos) ir deliktinių nuostolių išieškojimo)

Išmokų susigrąžinimas ir draudimo sumų bei mokesčių įskaitymas: taikytinos taisyklės įvairiose vietose skiriasi.

Išlaidų ir advokato atlyginimo išieškojimas: skiriasi tuo, ar nukentėjusysis turi padengti savo išlaidas net sėkmės atveju, taip pat tuo, kas laikoma pagrįstu atlygiu ieškovo advokatams (ir ekspertams).

14. Praktinių pasekmių, su kuriomis tenka susidurti ieškovams – fiziniams asmenims, konkretūs pavyzdžiai pateikiami šio pranešimo priede.

15. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ieškovams gali tekti susidurti: (a) su nepatogumais, kuriuos sukelia skirtingos pranešimo apie reikalavimą arba

bylos iškėlimo dokumento įteikimo taisyklės senaties termino sustabdymo atžvilgiu.

(b) su nepatogumais dėl skirtingų materialinės teisės taisyklių dėl senaties termino; (c) su nepatogumais dėl skirtingų atsakovo draudimo sumos lygių (ribų); (d) su skirtingų lygių kompensacijomis (įskaitant įstatymų numatytas ribas) ,

mokamomis už skausmą ir kentėjimą bei nepatogumus neturtinės žalos atveju; (e) su neatsižvelgimu į nukentėjusiojo valstybėje vyraujančias aplinkybes; (f) su neatsižvelgimu į nuostolių, kurie paprastai yra kompensuojami nukentėjusiojo

valstybėje, rūšį; (g) su viršutinių ribų ar apribojimų taikymu ieškovo reikalavimams atlyginti

piniginius nuostolius; (h) su sunkumais įrodinėjant atsakomybę, kylančiais iš užsienio teisės taikymo

reikalavimui; (i) su sunkumais, kylančiais iš poreikio paduoti į teismą daugiau nei vieną atsakovą; (j) su sunkumais, kylančiais esant daugiau kaip vienam ieškovui; (k) su sunkumais, atsirandančiais dėl nepavykusio bandymo išieškoti išlaidas, kurias

paprastai galima išieškoti nukentėjusiojo valstybėje.

4-osios transporto priemonių direktyvos poveikis ir teisė paduoti draudiką į teismą16. Sureguliavimo proceso perkėlimas į kitą valstybę, ieškovo nuolatinės gyvenamosios

vietos valstybėje įkurdinant reikalavimų vykdytojus, labai prisideda prie teisingumo vykdymo, nes ieškovai dabar gali įgalioti savo valstybės teisininkus derėtis su draudikais, o draudikai negali pasinaudoti geografiniais ar kalbiniais barjerais, kad išvengtų reikalavimų, susijusių su kelių eismu.

17. Kaip aiškiai nurodyta 4-osios transporto priemonių direktyvos preambulėje, direktyvanekeičia taikytinos teisės nustatymo taisyklių.

DV\752585LT.doc 31/35 PE415.242

LT

18. Reglamentas „Roma II“44 dabar nustato bendrą taisyklę, kad taikytina teisė yra nelaimingo atsitikimo vietos valstybės teisė (4 straipsnis) ir kad tokia teisė reguliuoja ir nuostolių apribojimą, ir jų įvertinimą bei apskaičiavimą (15 straipsnio b ir c dalys).

19. Šiuo požiūriu, reglamento „Roma II“ režimas yra artimas režimui, reglamentuojančiam teisės pasirinkimą sutartinių įsipareigojimų srityje, taigi neturėtų būti jokių neatitikimų tarp teisės pasirinkimo reikalavimo, nukreipto prieš atsakovą –civilinės teisės pažeidimą padariusį vairuotoją, atžvilgiu ir bet kokio prieš draudiką nukreipto reikalavimo atžvilgiu (pastarasis gali būti laikomas tariamai sutartiniu, nes jis atsiranda dėl draudimo sutarties (arba pagal ją) tarp apdraustojo ir draudiko).

20. Laikotarpiu iki Oderbreit sprendimo dauguma draudikų, remdamiesi taikytina (užsienio) teise, pasiūlydavo kompensaciją ir pažymėdavo, kad, jei pasiūlymas bus nepriimtas, teks kelti bylą užsienio jurisdikcijoje. Dėl to ieškovai ir jų teisininkai atsidurdavo nepalankioje padėtyje, kai jie negalėdavo sužinoti ir įvertinti, kokia yra teisinga reikalavimo suma pagal tinkamą teisę, nepasamdę kitų teisininkų konsultuotidėl taikytinos teisės (taip pat ir išlaidų). Antra, bet kokiu atveju, jeigu susitarti dėl žalos sureguliavimo nepavykdavo, toje užsienio jurisdikcijoje dažniausiai būdavo iškeliama byla.

21. Priėmus Odenbreit sprendimą, ieškovai gali pasinaudoti savo valstybės teismų jurisdikcija ir savo šalies teisininkais. Teismo valstybės įstatymai reglamentuoja procesinius klausimus, įskaitant informaciją dėl išlaidų ir galiojančią finansavimo tvarką. Papildomų nepatogumų nesudaro tai, kad gydymo vieta, medicininių įrodymų vieta ir teismo vieta sutampa.

22. Tačiau yra akivaizdžių trūkumų: teisėjams, nagrinėjantiems reikalavimus, susijusius su teise paduoti į teismą draudimo bendrovę, teks susidurti su sunkumais taikant užsienio teisę tokiais klausimais, kaip antai: senatis, prievolė apdrausti, priežastinisryšys, medicininis žalos įvertinimas ir žalos apskaičiavimas.

23. Tarpvalstybinės bylos tampa sudėtingesnės, nes reikia pasamdyti dvi teisininkų komandas, taip pat tada, kai yra ginčas dėl reglamentuojančios teisės taikytinų taisyklių.

24. Kadangi konkrečios valstybės teisėjai yra geriau susipažinę su vidaus teisėje galiojančia sistema, natūralu, jog bus ieškoma bet kokių bendrosios taisyklės išimčių, kad būtų galima taikyti teismo valstybės teisę. Jau vien dėl šios priežasties padaugės šalutinio bylinėjimosi, siekiant nustatyti tinkamą teisę.

25. Taikytinos teisės skirtumai, pvz., skirtingos senaties taisyklės, taip pat reiškia, jog bus daugiau bylinėjimosi šalutiniais klausimais.

44 Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės.

PE415.242 32/35 DV\752585LT.doc

LT

PRIEDAS

1 byla

Ieškovas yra anglas, kurį sužalojo prancūzas vairuotojas. Dėl patirtų sunkių sužalojimų ieškovui reikia priežiūros ir pagalbos, teikiamos dviejų profesionalių darbuotojų. Byla iškelta Prancūzijoje. Pagal Prancūzijos įstatymus galima buvo prisiteisti nuostolius, padengiančius tik vieno darbuotojo pasamdymo išlaidas. Todėl, nepavykus prisiteisti maždaug 200 000 GBPdydžio metinių priežiūros išlaidų, buvo prisiteista tik 80 000 GBP per metus. Ieškovui teko apmokėti didžiąją dalį savo teisinių išlaidų.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl e, f, g, h ir k punktuose nurodytų veiksnių.

2 byla

Ieškovas anglas, gyvendamas ir dirbdamas Nyderlanduose, patyrė nelaimingą atsitikimą, dėl kurio kaltas atsakovas – vietos gyventojas. Ieškovas buvo sunkiai sužeistas ir po nelaimingo atsitikimo grįžo į Jungtinę Karalystę, kur jam reikėjo priežiūros ir apgyvendinimo visą parą.Maksimali draudimo suma pagal atsakovo draudimo sutartį buvo 1 000 000 GBP. Todėl reikalavimas, kurio potenciali vertė Jungtinėje Karalystėje buvo 5–6 mln. GBP, buvo sumažintas iki 1 000 000 GBP. Net jei nebūtų draudimo sumos apribojimo, būtų nelengva Nyderlandų jurisdikcijoje įrodyti ieškovo teisę pačiam pasirinkti savo priežiūros režimą.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl c, e ir g punktuose nurodytų veiksnių.

3 byla

Dviejų vaikų motina buvo sužeista per eismo įvykį Graikijoje. Dėl didelio protinio ir fizinio neįgalumo jai būtina priežiūra 24 val. per parą. Byla buvo iškelta Graikijoje. Anglijoje galima būtų prisiteisti daugiau kaip 3 mln. GBP; draudimo suma buvo tik 500 000 GBP. To nepakaks priežiūrai, kurios jai reikės visą gyvenimą. Teisinių išlaidų Graikijoje taip pat negalima prisiteisti.

Ieškovės padėtis pablogėjo dėl c, e ir k punktuose nurodytų veiksnių.

4 byla

Jungtinės Karalystės pilietybę turinti moteris buvo sužalota Maltoje, keliaudama autobusu. Jai lūžo riešas. Maltoje neįmanoma prisiteisti bendrų nuostolių dėl skausmo, kentėjimo ir nepatogumų, todėl byla buvo nutraukta.

Ieškovės padėtis pablogėjo dėl d ir f punktuose nurodytų veiksnių.

5 byla

DV\752585LT.doc 33/35 PE415.242

LT

Ieškovas Jungtinės Karalystės pilietis buvo sužeistas gyvendamas Ispanijos viešbutyje. Viešbutis buvo užsakytas tiesiogiai, todėl ieškinys pateiktas Ispanijos jurisdikcijoje. Per nelaimingąatsitikimą lango stiklai sužalojo jo ranką. Ieškovo advokatai Jungtinėje Karalystėje gavo paklausimą praėjus 18 mėn. po nelaimingo atsitikimo, taigi jau nebebuvo įmanoma jam padėti, nes buvo pasibaigęs Ispanijoje galiojantis 12 mėn. senaties terminas.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl b punkte nurodyto veiksnio.

6 byla

Ieškovas anglas mirė Italijos viešbutyje užsikrėtęs legionelioze. Italijos teisme buvo pareikštas ieškinys atsakovui iš Italijos. Dėl atsakovo draudimo sutartyje numatytos maksimalios draudimo sumos ieškinio suma buvo apribota. Galimybė prisiteisti išlaidas iš atsakovo buvo taip pat ribota.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl c ir k punktuose nurodytų veiksnių.

7 byla

Ieškovas anglas užsikrėtė legionelioze dirbdamas Ispanijoje. Dėl kitokių nuostolių, kuriuos galima prisiteisti Ispanijoje, rūšių ieškovas tegalės prisiteisti 1/3 tos sumos, kurią jis galėtų tikėtis prisiteisti Jungtinėje Karalystėje. Be to, jam teks padengti savo teisines išlaidas.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl d, f ir k punktuose nurodytų veiksnių.

8 byla

Italijos pilietis žuvo per eismo įvykį keliaudamas automobiliu, kurį vairavo jo draugas ispanas; automobilis buvo apdraustas Ispanijos draudimo bendrovėje. Problemų iškilo renkant įrodymus ir bandant gauti konkrečios informacijos apie tėvų teises iš kompetentingo baudžiamųjų bylų teismo, be to, Ispanija antraeilių nukentėjusiųjų atžvilgiu taiko maksimalių nuostolių apribojimus. Nukentėjusieji iškels bylą Italijoje, bet susidurs su senaties termino problema (vieneri metai pagal Ispanijos teisę jau pasibaigė) ir maksimalių nuostolių ribojimais. Atsiras papildomų išlaidų, nes teks išversti pradinį reikalavimą, kuriame pagal Italijos teisę turi būti pateikta visa informacija dėl atsakomybės ir ieškinio piniginės išraiškos. Nukentėjusiesiems teks apmokėti savo teisines išlaidas; tokias išlaidas galima prisiteisti tik teismo keliu.

Ieškovų padėtis pablogėjo dėl a, b, d, f, h ir k punktuose nurodytų veiksnių.

9 byla

Vairuotojas italas, keliaudamas su savo šeima atostogų metu, pakliuvo į eismo įvykį Prancūzijoje. Dėl avarijos kaltininko ginčių nėra. Žala, padaryta automobiliui, siekia apie 4 000 GBP. Vairuotojui ir jo šeimai buvo sugadintos atostogos. Derybų metu Prancūzijos draudimo bendrovės atstovas Italijoje atsisakė atsižvelgti į neturtinę žalą, patirtą dėl prarastų atostogų, į

PE415.242 34/35 DV\752585LT.doc

LT

mokestį Italijos teisininkams už suteiktą pagalbą sprendžiant šį klausimą ir į turtinės žalos palūkanas. Draudimo bendrovė išsiuntė 3 000 GBP vertės čekį už visus nuostolius ir išlaidas (mokestį už teisininkų paslaugas).

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl d, f ir k punktuose nurodytų veiksnių.

10 byla

Romoje kartu su savo vyru apsilankiusi Anglijos pilietė patyrė rimtų sužalojimų per eismo įvykį. Italijos teisininkas tinkamai neinformavo Anglijos teisininkų, jog būtina antraeilio nukentėjusiojo (vyro) vardu išsiųsti pradinį reikalavimą Italijos draudimo bendrovei, kad būtų sustabdytas senaties terminas ; dėl to vyras prarado galimybę reikalauti kompensacijos už patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl savo žmonos neįgalumo (jis prarado ir savo darbą).

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl a ir b punktuose nurodytų veiksnių.

11 byla

Transporto byla: Anglijos pilietis patyrė rimtų sužalojimų lipdamas iš autobuso; pagal Italijos įstatymus transporto bylose galioja 1 m. senaties terminas (5 m., kai iškeliama baudžiamoji byla); nukentėjusiojo niekas neinformavo apie tokį griežtą senaties terminą ir apie galimybę iškelti baudžiamąją bylą per 90 dienų po nelaimingo atsitikimo; kai Anglijos teisininkai susisiekė su Italijos kolegomis, tai padaryti buvo jau per vėlu.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl a ir b punktuose nurodytų veiksnių.

12 byla

Anglijos pilietę pervažiavo tramvajus Nyderlanduose. Jis patyrė sunkius galvos sužalojimus.Prarado didelę dalį darbingumo, prireikė socialinio darbuotojo pagalbos. Anglijos globos teismo jurisdikcija. Neatsižvelgta į pilietės valstybėje vyraujančias aplinkybes. Kadangi taikytina Nyderlandų teisė, atsakovai tvirtina, kad didžiulės išlaidos, susijusios su socialinio darbuotojo ir pavaduotojo pagalba, prieštarauja Nyderlanduose galiojantiems standartams. Be to, bylų nagrinėjimas Nyderlandų teismuose gali užtrukti 2 ar net 3 metus.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl e punkte nurodytų veiksnių ir sunkumų, patiriamų dėl proceso Nyderlanduose trukmės.

13 byla

Trys jauni vyrai žuvo per automobilio avariją Nyderlanduose. Jų paveldėtojai, kurie gyvena Anglijoje, gaus kompensacijas pagal Nyderlandų įstatymus,, bet negaus tokios kompensacijos, kuri įprasta paveldėtojams Anglijoje. Šiais atvejais kompensacijos dydžiai gerokai skiriasi dėl išlaikymo netekimo apskaičiavimo būdo pagal Nyderlandų teisę. Pagal Anglijos įstatymus jie

DV\752585LT.doc 35/35 PE415.242

LT

būtų gavę kur kas didesnę kompensaciją – 500 000 EUR, palyginti su 300 000 EUR Nyderlanduose. Be to, pagal Nyderlandų įstatymus paveldėtojai negali prisiteisti neturtinės žalos dėl netekimo mirus šeimos nariui. Prarasta 15 000 EUR. Tam tikros rūšies nuostoliai, kurie paprastai kompensuojami Jungtinėje Karalystėje, nėra padengiami pagal Nyderlandų įstatymus (pvz., už laiką, kurį tėvas paprastai praleidžia augindamas savo vaikus).

Ieškovų padėtis pablogėja dėl kompensacijų antraeiliams nukentėjusiesiems lygio skirtumų.

14 byla

Nyderlandų pilietis patiria kaklo sužalojimus per eismo įvykį Škotijoje. Dėl reikalavimo derasi Škotijos draudimo bendrovės atstovas Nyderlanduose ir Nyderlandų piliečio teisinių išlaidų draudikas. Praėjus trejiems metams, Škotijos draudimo bendrovė praneša, kad pasibaigė senaties terminas. Nyderlandų teisinių išlaidų draudikas nežinojo galiojančių pranešimo apie reikalavimą taisyklių, tai pat fakto, jog pagal Škotijos įstatymus būtina per trejus metus iškelti bylą. Pagal Nyderlandų teisę senaties terminas sustabdomas kiekvienu derybų su draudiku dėl reikalavimo rašto, kol draudikas raštiškai nenutraukia derybų.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl a ir b punktuose nurodytų veiksnių.

15 byla

Olandų šeima patyrė nelaimingą atsitikimą Prancūzijoje. Visi šeimos nariai buvo sunkiai sužeisti. Buvo taikyta Prancūzijos teisė. Pagal Prancūzijos įstatymus jie negali prisiteisti teisininko samdymo išlaidų. Jiems reikia Nyderlandų arba Prancūzijos teisininko. Tai reiškia, kad jų nuostoliai nebus visiškai padengti. Be to, jie negali reikalauti apmokėti gydymo išlaidų,patirtų po tos dienos, kai ekspertas pareiškia, jog sužalojimas išgydytas, net jeigu gydymas vis dar yra būtinas dėl medicininių priežasčių.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl e, f ir k punktuose nurodytų veiksnių.

16 byla

Anglijos pilietis, Nyderlanduose kaip keleivis važiuodamas taksi, patiria sunkių sužalojimų. Jo patirtų nuostolių suma (įskaitant skausmą ir kentėjimą) daugiau kaip 2 mln. EUR. Didžiausiadraudiko išmokamų nuostolių suma yra 1 mln. EUR. Dėl kitos kompensacijos dalies jam tenka į teismą paduoti taksi vairuotoją.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl c ir i punktuose nurodytų veiksnių.

17 byla

PE415.242 36/35 DV\752585LT.doc

LT

Atostogaudamas Lenkijoje, olandas patiria galvos sužalojimus. Kompensacijos suma toli gražu neatitinka Nyderlanduose nustatytų standartų, ir didelė dalis jo nuostolių neapmokama iki jo gyvenimo pabaigos.

Ieškovo padėtis pablogėja dėl d ir e punktuose nurodytų veiksmų.

18 byla

Vokietijos pilietis, važiuodamas motociklu Italijoje, susidūrė su marokiečio vairuojamu Italijoje registruotu automobiliu. Vokietis žuvo, o jo bendrakeleivis patyrę rimtų sužalojimų.Kompetentinga Vokietijos reglamentavimo įstaiga pagal 4-ąją transporto priemonių direktyvą atsisakė sumokėti kompensaciją, tvirtindama, kad nukentėję Vokietijos piliečiai negali reikalauti kompensacijos už artimojo netektį. Galiausiai, praėjus dvejiems nesėkmingų derybų metams ir iškėlus baudžiamąją bylą, atsakovė draudimo bendrovė sumokėjo kompensaciją. Dėl ginčo, susijusio su išlaikymo verte, atsirado grėsmė prarasti 120 000 EUR.

Ieškovo padėtis pablogėjo dėl d, h ir f punktuose nurodytų veiksnių.

19 byla

Vairuotojas vokietis 2006 m. birželio mėn. Italijoje susidūrė su italo vairuojamu automobiliu ir pareikalavo kompensacijos pagal 4-ąją transporto priemonių direktyvą. Sureguliavimo įstaiga atmetė jo prašymą, todėl ieškovas iškėlė bylą Vokietijos Amtsgericht. Italijos draudikas neįstojo į bylą, ir Vokietijos Amtsgericht nurodė Italijos draudimo bendrovei sumokėti kompensaciją.Vokietijos teisininkas paprašė pagalbos įgyvendinant šį nurodymą Italijoje. Amtsgericht buvo paprašyta nusiųsti Reglamento 805-04 1 priedą tiesiogiai vykdyti, bet teismo atstovai atsakė, jog jie negali nusiųsti minėto priedo dėl to, kad jie nesupranta italų kalbos ir todėl negali patvirtinti teiginio, kad apie nurodymą buvo tinkamai pranešta kitai šaliai. Šiuo metu vykdymo procesas įgyvendinamas pagal Reglamentą 44/2001. Nukentėjusysis vis dar laukia kompensacijos.

752585lt.doc