KOMPLEKSIŠKUMO TEORIJA

ŠIUOLAIKINIUOSE KONFLIKTUOSE

II DALISL U K A S P I L K A U S K A S

K A R D A S • 2 0 1 8 m . N r. 1 ( 4 7 7 ) 2

T E M A

sybinių organizacijų (NVO) ir vietos gyventojų reakciją. Tokioms situacijoms spręsti S. Hunteris siūlo steigti uždaras (neviešas) greitojo reaga-vimo karinio planavimo grupes, į kurių sudėtį prireikus būtų kviečiami specialistai iš vyriau-sybės, įvairių ministerijų ir departamentų, kitų organizacijų.

S. Hunteris akcentuoja iššūkius, kurie didina aplinkos, kurioje veikia SOP, kompleksiškumą, ir sunkumus, kylančius priimant valstybės vyriau-sybės sprendimus. Pirma, dėl nustatytų demokra-tinių sprendimų priėmimo procesų, Vakarų de-mokratinių valstybių vyriausybės nepakankamai greitai priima sprendimus, šitaip apribodamos SOP sprendimų priėmimo operatyvumą. Antra, dėl informacijos platinimo ir saugumo apriboji-mų, šiuolaikinės žvalgybos institucijos, turinčios didelį kiekį informacijos ir galinčios paspartinti sprendimų priėmimo procedūras, negali dalytis turima informacija su kitomis vyriausybinėmis organizacijomis: net ir įveikus visas biurokratines kliūtis, toliau planuojant ir vertinant skirtingą žvalgybinę informaciją, surinktą iš daugelio skir-tingų šaltinių, SOP sprendimų priėmėjams sun-ku išsamiai informuoti vyriausybės sprendimų priėmėjus. S.  Hunteris teigia: „Siekiant įgalinti sprendimo priėmimo procesą, svarbu, kad SOP vadovautųsi holistiniu požiūriu į nacionalinio saugumo problemas, visapusiškai jas suprastų, bendradarbiautų su partneriais vyriausybinėse darbo grupėse, integruotųsi ir šitaip atsirastų aiš-kus supratimas apie aplinką, kurioje veikia SOP.“

J. F. Cottinghamas efektais paremto požiūrio operacijas (EPPO) apibrėžia kaip užduotis, ku-rios yra planuojamos, vertinamos ir adaptuo-jamos remiantis holistiniu operacinės aplinkos supratimu, siekiant daryti įtaką arba pakeisti sistemos veikimą ar pajėgumus naudojant se-lektyviai pasirinktas integruotas valstybės galios priemones, kad būtų įgyvendinti nustatyti politi-niai tikslai. J. F. Cottinghamo teigimu, šis EPPO apibrėžimas svarbus tuo, kad atsižvelgiama į sistemų veikimą, be to, siekiama paveikti ne tik priešininko, bet ir visų saugumo aplinkoje vei-kiančių veikėjų elgesį. Trečias apibrėžimo aspek-tas numato platų valstybės galios priemonių, ku-rios gali būti reikalingos vykdant EPPO, spektrą.

Tęsiame 2017 m. KARDE nr. 4. pradėtą kompleksišku-

mo teorijos šiuolaikiniuose konfliktuose analizę.

S. Hunteris, tyrinėdamas Ka-nados specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) patirtį, teigia,

kad dviprasmybė, komplek-sinių nacionalinio saugumo

iššūkių neapibrėžtumas reikalauja politiškai jautrių, įvairiapusiškų ir greitų vy-riausybės sprendimų. Be to, susiklosčius tokioms

aplinkybėms ir sprendžiant iškilusią problemą, neįma-

noma apseiti ir be daugelio kitų organizacijų pagalbos.

E .   A .   SM ITHO   KOMPLEKS IN I Ų SPREND IMŲ  PATAR IAMAS IS M O D E L I SUžsienio, vidaus reikalų, kitų sričių minis-

terijų ir jų departamentų suformuota politika ar pasiūlymai gali būti svarbūs, nustatant SOP vaidmenį tam tikromis aplinkybėmis. Pavyz-džiui, piliečių evakuacijos operacija iš konflikto ir neramumų krečiamos šalies. Atviri karinio pobūdžio veiksmai gali turėti greitų strateginių pasekmių, iššaukti tos užsienio šalies ir kitų vei-kėjų – tarptautinių organizacijų (TO), nevyriau-

3

EPPO buvo dažnai kritikuojamos dėl to, kad jų koncepcija sunkiai suprantama ir dažnai ne-teisingai interpretuojama, be to, dėl negebėjimo nuspėti antros ir trečios eilės efektų chaotiško-je karo aplinkoje. 2008 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) jungtinių pajėgų vadavietės vadas (angl. U.S. Joint Forces Command, USJFCOM) gen. J. N. Mattisas nurodė EPPO termino nevar-toti oficialioje karinėje leksikoje, susijusioje su kariniu parengimu ir operacijomis, motyvuoda-mas, kad EPPO ir su tuo susijęs operacinio tink-lo vertinimas, sisteminė analizė nepasiteisino, be to, visa tai yra sunkiai suprantama JAV karinei bendruomenei ir neturėtų būti naudojama kaip priemonė karo prigimčiai nusakyti.

E. A. Smithas savo darbe „Kompleksiškumas, tinklai ir efektais grįstas požiūris į operacijas“

1 pav. J. A. Wardeno 5 žiedų modelis

Buvęs JAV jungtinių pajėgų vadavietės vadas gen. J. N. Mattisas šiuo metu eina JAV gynybos sekretoriaus pareigas.

Vadovavimas

Esminiai poreikiai

Infrastruktūra

Populiacija

Kovojimo priemonės

teigia, kad EPPO negali būti grindžia-mos tradiciniais linijiniais konfliktais, nes nesutarimai vyksta informaciniame

amžiuje. Tiesa, tinklo įgalinto veikimo (TĮV) (angl. Network centric operation) ope-

racijos pagreitino veiksmų tempą ir tikslumą, ta-čiau jos vis tiek yra nukreiptos į priešo sekinimo efektą, būdingą tradiciniams konfliktams.

Pasak E.  A.  Smitho, šiuolaikiniuose konf-liktuose susiduriama su situacijomis, kai vadai privalo, pirmiausia atsižvelgdami į žmogų (angl. human centric), įvertinti, planuoti ir vykdy-ti kompleksines karines užduotis, apimančias įvairius konflikto lygius (angl. cross-spectrum), įtraukiančias visą tautą (angl. whole-of-nation). Be to, pasak E. A. Smitho, užduotį sunkina tai, kad ir priešas, savo esme asimetriškas, orientuo-jasi į tuos pačius efektus ir tą pačią auditoriją.

Kad EPPO yra netinkamos kariniam plana-vimui, nesutinka ir S. Hunteris, teigdamas, kad gen. J. N. Mattiso argumentai atspindi tradicinį karinį požiūrį ir neįvertina šiuolaikinių konf-liktų, kuriuose SOP gali remti valstybių vyriau-sybių, jų departamentų ketinimus sprendžiant krizines situacijas, apibūdinimo. Jeigu tokiose situacijose SOP vadovautųsi laiko patikrintomis tradicinio karinio planavimo procedūromis, bendraudamos su vyriausybinėmis institucijo-mis gali tiesiog nesusišnekėti dėl karinio ir ci-vilinio planavimo procesų, organizacinių ir kul-tūrinių skirtumų. Tai itin svarbus argumentas, pagrindžiantis alternatyvias operacijų planavi-

K A R D A S • 2 0 1 8 m . N r. 1 ( 4 7 7 ) 4

T E M A

mo koncepcijas, tokias kaip EPPO, kuriose daug dėmesio skiriama ir žmogiškiesiems santykiams kompleksinėse organizacijose.

EPPO grįstos holistiniu (visaapimančiu), sisteminiu požiūriu į nacionalinio saugumo problemas, be to, siūloma nacionalinį saugumą suvokti visapusiškai, o ne tik kaip karinį iššūkį. J.  A. Wardenas, vadovaudamasis holistinėmis idėjomis, teigia, kad priešas – tai „sistemų siste-ma“, kurioje kiekviena sistema, kaip visuma, gali būti suskirstyta į penkis koncentrinius žiedus. Rutuliodamas paprastus modelius, J.  A.  War-denas stengėsi sukurti lengvai panaudojamą ir suprantamą koncepciją apie priešą. Be to, pa-sak autoriaus, ši koncepcija gali būti pritaiky-ta bet kokiai sistemai kaip sisteminio mąstymo priemonė, padedanti suprasti kompleksiškumo procesus.

J. A. Wardenas pabrėžia, kad paprastai karinės pajėgos koncentruojasi ties išoriniu, labiausiai suprantamu žiedu, kitaip tariant, telkiasi sunai-kinti priešą. Tačiau išorinis žiedas nėra svarbiau-sias. Pažeistas jis yra lengviausiai atstatomas.

Savo nuomonę jis grindžia žmogaus kūno kaip sistemos metafora, teigdamas, kad verti-

J. A. Wardenas.

nant sistemos dalis, artėjant nuo išorinio žiedo link centro, kiekviena dalis, esanti toliau nuo išorės, yra vis svarbesnė, o centre esančios žmo-gaus smegenys yra svarbiausias organas, užtikri-nantis sistemos, kaip visumos, funkcionavimą.

5

Iš lentelės akivaizdžiai matyti, kaip J. A. War-denas žmogaus organizmo metaforą sieja su priešiška teroristine organizacija kaip galimu SOP taikiniu. Teroristinės organizacijos lyderiai (politiniai, kariniai ir religiniai), valstybiniai ir

nevalstybiniai rėmėjai yra organizacijos centri-nė ašis, be jų negali funkcionuoti visa sistema. Toliau nuo centro esančiame žiede ir artimiau-siame pirmam žiedui yra valdymo sistemos ir lyderių kontaktą su išorine aplinka, veiksmingą organizacijos veikimą užtikrinantys elementai (finansinis tinklas arba pinigai, logistinis arba paramos tinklas, ideologija, ginklai, socialiniai tinklai arba media), metaforiškai siejami su žmogaus organizmo svarbiausiais poreikiais, t. y. maistu ir vandeniu. Trečio žiedo elementai (treniruočių stovyklos, saugios vietos) yra svar-būs, tačiau jų netekusi arba apribodama veiklos mastą organizacija vis dar funkcionuotų. Ketvir-tą ir penktą žiedus sudaro organizacijos rėmėjai ir kovotojai. Akivaizdu, kad organizacijai jie yra labai svarbūs, tačiau netekusi tiek dalies rėmėjų, tiek kovotojų, ji vis tiek galėtų gana efektingai funkcionuoti.

Vienas svarbiausių EPPO bruožų yra santykis su valstybės galios priemonėmis. Gen. ltn. D. Deptula EPPO apibūdina kaip me-todologiją, mąstymo būdą, leidžiantį panaudoti turimas valstybių nacionalinės galios priemones priešininko kontrolei, sukurti tokius reikiamus

1 lentelė. J. A. Wardeno 5 žiedų modelio pritaikymas (papildyta autoriaus)

ŽMOGAUS ORGANIZMAS

VALSTYBĖ TERORISTINĖ ORGANIZACIJA

VADOVAVIMAS Smegenys,akys,nervai

Vyriausybė, ryšio priemonės, saugumas

Teroristinės organizacijos lyderiai, politiniai lyderiai,kariniai lyderiai, religiniai lyderiai,valstybiniai – nevalstybiniai rėmėjai,vadovavimo ir valdymo tinklas

ESMINIAI POREIKIAI Maistas, vanduo, poilsis

Energijos šaltiniai, pinigai

Finansinis tinklas / pinigai, logistinis / paramos tinklas, ideologija,ginklai,socialiniai tinklai/media

INFRASTRUKTŪRA Skeletas, kraujagyslės,raumenys

Keliai, oro uostai

Treniruočių stovyklos, saugios vietos,transporto tinklas

POPULIACIJA Ląstelės Žmonės Aktyvūs rėmėjai, pasyvūs rėmėjai,kita populiacija

KOVOJIMO PRIEMONĖS

Baltieji kraujo kūneliai

Kariuomenė, policija,piliečiai

Aktyvūs kadrai / teroristinės celės,pavieniai teroristai / vieniši vilkai

Gen. ltn. D. Deptula.

K A R D A S • 2 0 1 8 m . N r. 1 ( 4 7 7 ) 6

T E M A

efektus, kad priešininkas privalėtų veikti rem-damasis kitos valstybės politiniais tikslais ar sie-kiais, be to, nebūtinai jį sunaikinti fiziškai (kas būdinga tradiciniam karui), o paveikti priešo esmines, gyvybiškai svarbias sistemas arba jų dalį. Tačiau, pasak gen. ltn. D. Deptula, siekiant sėkmingai išnaudoti EPPO koncepciją, karinė institucija privalo inicijuoti organizacinius po-kyčius.

S. Hunteris teigia, kad SOP ir vyriausybinių organizacijų, departamentų bendradarbiavi-mas – sunkus dalykas, nes nėra SOP ir vyriau-sybės bendradarbiavimą koordinuojančios or-ganizacijos, aiškiai apibrėžtos struktūros, kuri, naudojantis socialiniais ryšiais, leistų suderinti įvairių vyriausybinių organizacijų siekius.

E . A . S M I T H O S P R E N D I M O PR I ĖM IMO  PROCESO   (SPP) M O D E L I SRemdamasis veiksmo–atoveiksmio (angl.

action–reaction) ciklu, E.  A.  Smithas sukū-rė EPPO modelį (2 pav.)  – siekiama visų bendradarbiaujančių organizacijų veiklą jung-ti į visumą, t. y. apimti bendrą, visuminį tikslą. E.  A.  Smithas EPPO apibūdina kaip koordi-nuotų veiksmų ciklą, skirtą paremti draugiškų,

priešiškų ir neutralių veikėjų elgesį taikos, krizių ir karo metu. Modelio tikslai grįsti žmogaus el-gesiu skirtingose aplinkose. Veiksmai priklau-so nuo visų nacionalinės galios elementų pa-veikti sprendimų priėmėjus  – tiek draugiškas, tiek priešiškas, tiek neutralias pajėgas. Sėkmė yra matuojama tuo, kiek yra paveiktas elgesys. Modelio esmė – kintanti elgsena, naudinga ka-rinėms, diplomatinėms, politinėms ir ekono-minėms pastangoms, kurių tikslas turi atitikti veiksmo–atoveiksmio cikle siekiamą rezultatą.

Veiksmo–atoveiksmio ciklas apima keturias sritis: fizinę, informacinę, kognityvinę ir socia-linę. EPPO modelis yra unikalus tuo, kad kon-centruojasi ties elgesiu, kurio rezultatai svarbūs socialinėje srityje. Kaip kompleksinė adaptyvi sistema veiksmo–atoveiksmio ciklas apima šešis gyvų sistemų lygius: žmogų, grupę, organizaciją, bendruomenę, visuomenę ir tarptautinę siste-mą. Šio modelio centre yra žmogus.

Veiksmo–atoveiksmio ciklas padeda EPPO pasiekti vieną ar kitą efektą. Ciklo principai yra šie:

◆ Veiksmai, efektai, ir tikslai yra žmogaus ko-gnityvinio proceso rezultatas.

◆ Procesai yra socialinės evoliucijos rezulta-tas.

Socialinės institucijos atspindi vis dar besi-vystantį, todėl ribotą sistemų ir procesų rinkinį,

7

kuris funkcionavo praeityje, todėl galima ban-dyti jį naudoti dar kartą.

Veiksmo–atoveiksmio ciklo modelyje dirgi-klis yra iš fizinės srities – kaip veiksmo rezul-tatas. Toliau dirgiklis veikia informacinę sritį, skatina bendram informacijos supratimui, ta-čiau atsako sulaukiama tik dirgikliui atsidūrus kognityvinėje srityje.

Žmogiškieji sprendimai priklauso kognity-vinei sričiai, t. y. gimsta sprendimų priėmėjų galvose. Kognityvinė sritis apima suvokimą, są-moningumą, tikėjimą ir vertybes. Kai dirgiklis pasiekia kognityvinę sritį, sprendimų priėmėjas mėgina kontekstualizuoti dirgiklį, remdamasis praeitimi ir savo unikaliu mąstymo modeliu, bandydamas pajausti dirgiklį. Vėliau sprendi-mo priėmėjas mėgins pritaikyti savo situacijos supratimą, vertindamas galimus reagavimo pa-sirinkimus. Pasirinktas galimas veiksmų eigos variantas (VEV) yra kognityvinio ciklo pabaiga. Vėliau sprendimas vėl sugrįžta į fizinę sritį ir ci-klas tęsiamas. E.  A.  Smitho teigimu, veiksmo–

atoveiksmio ciklas yra universalus ir pritaiko-mas nuo taktinio iki strateginio lygmens, be to, tinka visiems konfliktų tipams. Visi veiksmai ga-liausiai nukreipiami į kognityvinę sritį, kadangi tai yra suvokimo, supratimo terpė, be to, aiškėja galutinis rezultatas – VEV kognityvinio proceso pasirinkimo išdava. Pasak E. A. Smitho, kogni-tyvinės srities centrinė figūra yra stebėtojas.

E.  A.  Smitho veiksmo–atoveiksmio modelis paaiškina, kaip žmonės ir organizacijos priima sprendimus. E. A. Smithas teigia, kad žmogaus ar organizacijos naudojami sprendimo priėmi-mo metodai yra „racionalūs veikėjai“, susifor-mavę kaip žmogiškosios ir organizacijų evo-liucijos rezultatas, todėl gali būti ne visuomet pritaikomi, kai susiduriama su netradiciniu, asimetriniu Vakarų pasaulio supratimu, priešu. Grįstos vakarietiškojo pasaulio modeliais spren-dimų priėmėjų prielaidos apie situaciją retai veikia, kai kalbama apie kitame kultūriniame ir socialiniame kontekste gyvenančius žmones ir jų kognityvinėje srityje priimtus sprendimus,

2 pav. E.A.Smitho SPP modelis

K A R D A S • 2 0 1 8 m . N r. 1 ( 4 7 7 ) 8

T E M A

o tai gali turėti įtakos SOP, kurių veiklos laukas dažnai siejasi būtent su nevakarietiškuoju pa-saulio priešu. Siekis suprasti priešo pasaulį iš jo arba jos perspektyvos leidžia geriau suvokti jo arba jos elgesį, efektus, kuriuos jų veiksmai gali sukelti. Be to, kaip jau minėta, kiekvieno veikėjo kognityvinis mąstymo modelis yra unikalus, dėl to skirtingų kultūrų veikėjai reaguoja nevieno-dai, todėl būtinas tam tikro lygio supratimas, o tai galima pasiekti vystant socialinį suvokimą.

Socialinėje srityje E. A. Smitho modelis iš-skiria būtinybę suprasti savo sąjungininkus, draugus ar vyriausybinių organizacijų partne-rius – kalbama apie sprendimų priėmimo dar-bo grupes, kurios apima SOP interesus. Pasak E.  A.  Smitho, socialinis kontekstas, kuriame stebėtojas ir stebėtojų grupė dirba, turi labai didelę įtaką suvokimui apie veiksmus fizinėje srityje (mūšio lauke) ir lemia jų atsaką į tuos veiksmus. Be to, socialiniai santykiai grupių vi-duje nėra pastovūs, nuolat kinta, evoliucionuo-ja į vieną ar kitą pusę, o tam įtakos gali turėti net vieno žmogaus atėjimas ar išėjimas į ar iš grupės aplinkos.

Socialinės srities veiksmo–atoveiksmio ciklo

kintamieji veikia kognityvinę sritį ir gerokai didina jos kompleksiškumą. Stebėtojo mąsty-mo modeliai turi atitikti specifinės problemos socialinį kontekstą, pasiūlyti esamos situacijos paaiškinimus, galinčius aktyvinti prasmių paieš-kos mechanizmą. Stebėtojas gilinsis į kintan-čią situciją ir neabejotinai paveiks sprendimo priėmimo procesą. Šis ryšys yra labai svarbus, nes paaiškina sprendimų priėmėjo suvokimą ir mąstymą, suformuotą jo išsilavinimo, patir-ties ir socializacijos, o tai yra svarbu todėl, kad sprendžiant konkrečias problemas sprendimo priėmėjo kompetencija atitiktų keliamo klausi-mo ar problemos esmę. Be to, socialinės srities pagrindiniai kintamieji (istorija ir kultūra, išsi-lavinimas, religija, ekonomika, socialinė struk-tūra, institucinė kultūra, vyriausybės politika) formuoja intelektualinę struktūrą, kurioje bus svarstoma stebėtojo pristatyta informacija. Šie kintamieji gali padėti geriau suprasti priešą, draugiškas ir neutralias pajėgas.

Kanados SOP, siekdamos pagerinti komu-nikaciją su strateginio politinio lygio organiza-cijomis ir suvaldyti su tuo susijusius iššūkius, yra įsitraukusios (kaip lygiavertė organizacija)

9

į Kanados vyriausybės darbo (angl. Whole Go-vernment) grupių veiklą, kad galėtų pateikti savo ekspertų išvadas ir patarti šalies sprendimų patarėjams. Tokios darbo grupės yra sudarytos iš visų vyriausybinių institucijų atstovų, daly-vaujančių sprendžiant problemas, o jų tikslas – panaikinti barjerus tarp institucijų, suderinti taktinį, operacinį ir strateginį-politinį lygmenis.

E.  A.  Smithas pažymi, kad kompleksinį pa-saulį nusakyti yra labai sunku, todėl prasmės suvokimas formuojamas ne tik socialinės srities kintamųjų, bet ir metaforų, istorinių precedentų pagrindu. Be to, prireikus reaguoti į situaciją ir pasirinkti galimus (VEV), sprendimo priėmėjas daugeliu atveju remsis savo vertinimu, spręsda-mas pasirinkimų pritaikomumo ar tinkamumo klausimus. Turima omenyje, jei politinė ir kari-nė vadovybė nėra susipažinusi su SOP specifika, doktrinomis, veikiausiai dėl pasitikėjimo stokos ir rizikos baimės bus vengiama panaudoti SOP.

Siekdamas išvengti mėginimų standartizuo-ti kognityvinį procesą, E.  A.  Smithas išskyrė veiksmo–atoveiksmio ciklo penkis esminius dalykus: situacijos suvokimą, prasmės paieš-kas, sprendimo priėmimą, vykdymą ir socialinę įtaką. Visa tai gali tikti ir tradiciniam kariniam ciklui, sudarytam iš vertinimo, planavimo ir vykdymo. E. A. Smith teigimu, kiekviena EPPO cikle vykstanti sąveika gerina kompleksinės adaptyvios sistemos veikimą, todėl kiekvienu atveju privaloma įvertinti vienodo lygio veikė-jų sąveiką, tų pačių veikėjų sąveiką su sistemos

išorėje esančiais kito lygio (vyresniojo karinio personalo pagal pavaldumą) veikėjais. Vertinant šias sąveikas, reikia suprasti, kad visos sąveikos gali sukelti netikėtų pasekmių ar neproporcingų reakcijų bet kurioje sistemos vietoje. Be to, ka-dangi veikėjų kiekis sistemos viduje padidėja, tai padidina ir visos sistemos kompleksiškumą, taip pat potencialiai galimų atsakymų skaičių.

Pasak E.  A.  Smitho, jeigu klasikinių EPPO sėkmė priklausė nuo sėkmingai parinktų pajė-gių ir įžvalgių sprendimų priėmėjų, pakankamai patyrusių ir išsilavinusių, tai šiuolaikinėse, infor-macinių laikų, tinklų įgalintose EPPO pagrindi-nė užduotis yra plėsti individualaus sprendimų priėmėjo galimybes visais įmanomais būdais: suteikiant žinių, informacijos, duomenų, ana-litinių priemonių, taikant kognityvinius, infor-macinius, socialinius ir kultūrinius-antropolo-ginius modeliaus, t.  y. lavinti tomis kryptimis, kurios yra svarbios tinklų įgalintuose šiuolaiki-niuose konfliktuose. E.  A.  Smithas kelia klau-simą, kiek dar bus reikalingas žmogus, kaip sprendimų priėmėjas, kai technologijos vystosi milžinišku tempu.

Pasak E.  A. Smitho, nors informaciniame amžiuje yra įvairiausių galimybių, tinklai nepa-keis žmogaus, kaip sprendimų priėmėjo, nes ir ateities kariniuose konfliktuose reikia spręsti so-cialinės srities problemas. E. A. Smithas išskiria šias kompleksinių situacijų sąlygas, kai žmogiš-kasis įsikišimas yra būtinas:

◆ kai netikrumas, neapibrėžtumas ir nežino-

K A R D A S • 2 0 1 8 m . N r. 1 ( 4 7 7 ) 10

T E M A

mybė padidėja, SPP reikalauja daugiau žmogaus įsikišimo. Daugeliu atveju tai susiję su žmogaus gebėjimu priimti sprendimus net ir tada, kai ne-pakanka informacijos;

◆ kai kompleksiškumas išauga, žmogaus vaidmuo taip pat išauga. Žmogaus vaidmuo kompleksinėje aplinkoje yra ne išspręsti proble-mas, bet jas susieti, sudarant galimybę rasti la-biausiai tinkamą pasirinkimą. Konfliktuose do-minuoja ta pusė, kuri geba susieti kompleksines problemas ir užpildyti trūkstamos informacijos poreikį greičiau nei priešininkas;

◆ kai laikas sprendimams priimti sutrum-pėja, žmogiškosios paramos poreikis išauga. Kadangi spendimų priėmimo tempą diktuoja priešininkas, sprendimus reikia priimti neturint pakankamai informacijos. Kovoje nugali tas, kas dažniau ir laiku priima teisingus sprendimus nei priešininkas;

◆ kai galima tinklų įgalinta parama sumažėja, žmogus gali užpildyti atsiradusias spragas. Turi-ma omenyje, kad idealiu atveju, kompiuterizuo-jant visą EPPO procesą ir turint pakankamai lai-ko, žmogaus vaidmenį galima būtų eliminuoti. Kadangi SPP vyksta tarp daugelio KAS, įvairių lygių ir skirtinguose operacijų rajonuose, tinklų įgalinta parama nebus vienalytė, todėl žmogaus ekspertizė ir įsikišimas gali būti nepakeičiami.

3 pav. E. A. Smith sprendimų priėmimo procesas

Apibendrinant galima teigti: nors technologi-nės galimybės yra plačios, žmogiškasis faktorius SPP išlieka labai svarbus, todėl dėmesys SOP ka-rio, kaip galimo sprendimų priėmėjo, vykdančio veiklą kompleksinėje karinėje aplinkoje, atran-kos ir paruošimo kokybei išlieka labai svarbus.

Kalbant apie praktinį E. A. Smitho SPP mo-delio panaudojimą, reikia suprasti, kad kom-pleksiškumas nėra dekonstruojamas absoliu-čiai, tačiau sprendžiant bendrą kompleksinę situaciją, subjektų pastangos, komandinė dvasia, bendrumo pojūtis leidžia priartėti prie tinkamo sprendimo, laiku pastebėti tam tikrus situaci-jos dėsningumus, kurie gali lemti pokyčius. Be to, kompleksiškumo fenomenas nėra tik SOP problema, tai nėra susiję tik su kariniais konf-liktais. Dėl informacinės aplinkos dinamiškumo bet kuri organizacija turi keisti savo elgseną, jei nori išsilaikyti, išgyventi, prisitaikyti. Tam tikra prasme kiekviena organizacija turėtų siekti tapti kompleksine adaptyvia sistema, nuolat ir laiku priimančia sprendimus, kas sukelia esminį dis-komfortą (dėl nuolatinio poreikio daryti spren-dimus, stabilumo stokos, natūralaus žmogiškojo saugumo, stabilumo poreikio) sprendimų priė-mėjams ir reikalauja nuolatinio atliekamo darbo efektyvumo vertinimo. Be to reikia suprasti, kad biurokratiniai mechanizmai, kuriais mes, kaip veikėjai, remiamės, veikia pagal įstatymų regla-mentuotas normas ir taisykles dar ilgai po to, kai priežastys, dėl ko tos taisyklės buvo sukurtos, jau tapo nereikšmingomis, todėl visoje sistemoje galimos neprognozuojamos pasekmės.

Keletas patarimų:◆ priimant sprendimus remtis sisteminiu /

holistiniu / visuminiu situacijos vertinimu, ne-akcentuojant tik savo kuruojamos organizacijos poreikių;

◆ sprendimus sieti su bendra valstybės (orga-nizacijos, kolektyvo) idėja (viziją);

◆ gebėti nuolat keistis patiems ir keisti aplin-ką;

◆ gebėti laiku priimti sprendimus ir nutraukti neperspektyvius projektus, prisiimant su tuo su-sijusią atsakomybę;

◆ nuolat analizuoti informacinę erdvę, ver-tinti kaip įtakojantį faktorių, būti pasiruošus

SOCIALINIS POVEIKIS

ĮVERTINIMAS PLANAVIMAS

ĮGYVENDINIMAS

11

suvaldyti jos (informacinės erdvės) poveikio pasekmes, tai reikalauja iš šiuolaikinių vadų in-formacinės, socialinės ir kognityvinės aplinkos pripažinimo kaip lygiavertės fizinei karo veiks-mų vykdymo prasme.

Situacijų, turinčių kompleksiškumo elemen-tų, suvaldymui reikalingi nuolatiniai, neper-traukiamai veikiantys (24/7) kompleksiškumo (krizių, situacijų) valdymo centrai arba taktiniai operaciniai centrai (TOC), telkiantys organiza-cijas kylančioms problemoms spręsti.

Praktinis, kompleksiškumo dekonstravimo situacijos pavyzdys galėtų būti JAV SOP aplin-kybės per 2003–2007  m. veiksmus Irake1, kai sprendžiant kompleksines karines situacijas, telekonferencijų kiekis siekė tūkstančius, įtrau-kiant įvairias, problemos sprendimui reikalin-gas tarpžinybines organizacijas iš viso pasaulio. Norint išlaikyti gerą vykdomų užduočių tempą, buvo svarbu surinkti kuo didesnį kiekį dalyvių, turinčių sąsajų su sprendžiama problema. Siek-dama sutrumpinti komunikacijos laiką, išveng-ti tik strateginio lygio diskusijų, įvairių lygių keitimosi informacija biurokratinių trukdžių, JAV SOP vadovybė nutarė leisti konferencijoje dalyvauti visiems, susijusiems su vykdomomis užduotimis, ir šitaip pasiekti visuotinį organiza-cinį sąmoningumą (angl. shared conciousness). Tokia organizacijos būsena pasiekiama sutelkus didelį kiekį organizacijos narių, atstovaujančių visiems kritiniams geografiniams regionams (turimas galvoje JAV SOP dislokavimas įvai-riuose pasaulio karštuosiuose taškuose), žval-

1 2 0 0 3 m . te ro r i s t i n ė s gr u p u o tė s I r a k e n u ž u d ė d a u gi a u a u k ų n e i p e r a t a k a s v i s a m e p a s a u l y j e , o 2 0 0 6   m . p r a d ž i o j e p e r 1   0 0 0 i r a k i e č i ų ž u vo n u o te ro -r i s t i n i ų a t a k ų , n o r s J AV i r k o a l i c i j o s š a l i ų k a r i ų s k a i -č i u s g e ro k a i p a d i d ė j o .

gybos organizacijas (civilines, karines, užsienio partnerių), įvairių lygių lyderių grupes – šitaip galima pasiekti bendrą situacijos suvokimą apie vykstančius kritinius pokyčius, nes sutelkiami visų lygių (nuo taktinio iki strateginio) atsto-vai. Šitaip operacijoje Irake dalyvaujančios JAV SOP tapo globalaus bendraminčių tinklo, kurį, atliekant kasdienes užduotis, remia atitinkamos organizacijos, dalimi. Minėtoji parama apėmė taktinį, operacinį ir strateginį lygį, todėl atsirado galimybė taktiniams padaliniams vykdyti auto-nomines užduotis beveik visą parą, o likusiai or-ganizacijos daliai – tęsti operacijų ir žvalgybinės informacijos sinchronizavimo procesą, reikalin-gą vykdant būsimas užduotis, ir šitaip siekti būti spartesniems (sprendimo priėmimo prasme) už priešą.

Vienu neigiamų bendradarbiavimo ir ben-dro visuotinio organizacinio sąmoningumo trūkumo pavyzdžių galėtų būti JAV federalinio tyrimo biuro ir Centrinės žvalgybos agentūros negebėjimas atsikratyti institucinių barjerų iki 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių aktų. Likus savaitei iki šio kraupaus įvykio, abi žvalgybinės organizacijos turėjo maždaug 95 proc. informa-cijos apie galimą teroristinį aktą. Sudėjus abiejų agentūrų turimą skirtingą informaciją apie pla-nuojamą išpuolį, buvo galima numatyti realius teroristų veiksmus ir veikiausiai buvo visos gali-mybės laiku priimti sprendimus ir šitaip išvengti katastrofos. Apmaudu, kad surinkta informacija nebuvo keičiamasi, nes organizacijos tiesiog nenorėjo ja dalytis, be to, trukdė instituciniai barjerai, konkurencija tarp žvalgybos organiza-cijų, neatmetamas ir skirtingų lygių vadovų ego-centrizmas. Pasak komisijos, tyrusios 2001 m. rugsėjo 11 d. tragedijos priežastis, JAV žvalgy-bos bendruomenė iki 1990 m. turėjo sunkumų rinkdama žvalgybinę informaciją ir analizuoda-ma tarptautinio terorizmo fenomeną. Milžiniš-kas prioritetų skaičius, biudžeto ribos, pasenusi žvalgybos organizacijų struktūra, biurokratinės kovos, žvalgybos tarnybų ir agentūrų konkuren-cija neleido tinkamai reaguoti į naujus iššūkius. Komisijos ataskaitoje pabrėžiama – nors buvo labai daug atsidavusių specialistų, dieną nak-tį renkančių įkalčius apie augančią teroristinę

K A R D A S • 2 0 1 8 m . N r. 1 ( 4 7 7 ) 12

T E M A

organizaciją „Al-Qaeda“, pateikta milžiniškas kiekis raportų apie jos lyderį Osamą bin Lade-ną, nebuvo visaapimančio, sisteminio požiūrio (angl. comprehensive review) į visus turimus duomenis apie šią teroristinę organizaciją, taigi nuo 1995-ųjų iki 2001 m. rugsėjo 11 d. ir nebuvo nacionalinio žvalgybinio terorizmo vertinimo.

◆ ◆ ◆Politologai, mokslininkai vienareikšmiškai

sutaria, kad dėl informacinės aplinkos ir so-cialinės srities įtakos šiuolaikinis pasaulis ne-grįžtamai pasikeitė iš sudėtingo į kompleksinį. Todėl mechanistinėje / linijinėje pasaulio suvo-kimo koncepcijoje galioję pasaulio suvokimo ir sprendimo priėmimo metodai neveikia. Šiuo-laikiniuose konfliktuose susiduriama su situaci-jomis, kai privaloma, pirmiausia atsižvelgiant į žmogų, įvertinti, planuoti ir vykdyti kompleksi-nes karines užduotis, apimančias įvairius konf-likto lygius ir įtraukiančias visą tautą.

Be to, užduočių atlikimą sunkina tai, kad ir priešas, savo esme asimetriškas, orientuojasi į tuos pačius efektus ir tą pačią auditoriją.

E. A. Smitho SPP modelis, kaip EPPO kon-cepcijos dalis, sudaro sąlygas sutelkti visas ben-

dradarbiaujančias organizacijas bendram  – vi-suminiam tikslui. Išskirtinė šio modelio savybė yra tai, kad remiamasi tikslais, apibrėžiamais žmogaus elgesiu skirtingose aplinkose, be to, modelis skirtas paremti draugiškų, priešiškų ir neutralių veikėjų elgesį taikos, krizių ir karo metu. E.  A.  Smitho SPP modelio efektyvumas priklauso nuo visų nacionalinės galios elementų gebėjimo paveikti sprendimų priėmėjus  – tiek draugiškas, tiek priešiškas, tiek neutralias pajė-gas, o sėkmė yra matuojama tuo, kiek yra pa-veiktas elgesys. Modelio esmė – kintanti elgsena, naudinga karinėms, diplomatinėms, politinėms ir ekonominėms pastangoms, kurių tikslas turi atitikti veiksmo–atoveiksmio cikle siekiamą re-zultatą.

E.  A.  Smitho SPP modelis, telkiantis visus proceso dalyvius fizinėje, kognityvinėje, infor-macinėje ir socialinėje plotmėse, naikinantis sąlygines ribas, skiriančias taktinį, operacinį ir strateginį lygius, galėtų pagerinti visų SPP da-lyvaujančių pusių gebėjimą priimti sprendimus šiuolaikinėje kompleksinėje aplinkoje, be to, pa-didintų SOP, kaip kompleksinės adaptyvios sis-temos, efektyvumą ir gebėjimą prisitaikyti.

www.flickr.com nuotr.13