ISBN 978-9986-720-56-0ISBN 978-9986-720-57-7 (CD)

Leidinio sudarytojas:Prof. dr. Saulius Čaplinskas

TURINYS

1 /2-14 PSL.

/20-29 PSL.

/15-19 PSL.

/30-38 PSL.

/39-44 PSL.

2345

VAKCINOMIS VALDOMOS INFEKCIJOS

ZOONOZĖS IR ATSPARUMAS ANTIBIOTIKAMS. UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ

LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA

SVEIKATOS RAŠTINGUMAS IR UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ SOCIALINIAI

VEIKSNIAI

ŽIV / AIDS IR SUSIJUSIOS INFEKCIJOS (LYTIŠKAI PLINTANČIOS INFEKCIJOS,

VIRUSINIS HEPATITAS, TUBERKULIOZĖ)

KITOS INFEKCIJOS

STENDINIAI PRANEŠIMAI

PSVARDŽIŲ RODYKLĖ

66

/45 PSL.

/64 PSL.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 32

E. Savickienė1, S. Čaplinskas1,2

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: imunoprofilaktika, programa, vakcina.e.savickiene@ulac.lt

Įžanga Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO) skiepiji-mus pripažįsta kaip vieną didžiausių žmonijos laimėjimų. Vakcinacija kaip ir švarus vanduo yra laikomi esmine žmo-gaus teise sveikatos priežiūros srityje [1]. Pripažįstama, kad net antibiotikų vartojimas neturėjo tokios reikšmingos įtakos mirtingumo ir sergamumo mažėjimui, ir populiacijos augimui kaip skiepijimai [2]. Vaikų ir suaugusiųjų profilaktinis skiepijimas − tai viena prioritetinių sveikatos priežiūros sričių, kuri visame pa-saulyje finansuojama iš valstybės biudžeto nepriklauso-mai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio. Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų − tai ne tik asmens apsauga nuo už-krečiamosios ligos, bet ir svarbus kiekvienos šalies ekono-minio bei socialinio vystymosi veiksnys [3]. PSO Pasauliniame 2011–2020 m. vakcinacijos veiksmų pla-ne teigiama, kad skiepijimai yra ekonomiškai efektyviausia intervencija į visuomenės sveikatą, kasmet padedanti iš-vengti 2,5 mln. žmonių mirčių. Skiepijimų dėka, pasaulyje išnaikinti raupai, beveik išnaikintas poliomielitas, ženkliai sumažėjo sergamumas stablige, difterija, kokliušu, raudo-nuke, tymais ir kt. [4].

TikSlaSĮgyvendinant Nacionalinę imunoprofilaktikos 2014–2018 m. programą, apžvelgti pasiekimus, įvedant naujas vakcinas.

METodaiMokslinės literatūros ir teisės aktų analizė.

REzulTaTai1992 m. patvirtinta pirmoji šalyje Nacionalinė imuno-profilaktikos programa bei sudarytas pirmasis Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius (toliau – kalendorius), kuris rekomendavo skiepijimus nuo 8 infekcijų (tuberkuliozės, difterijos, stabligės, kokliu-šo, poliomielito, tymų, raudonukės, epideminio parotito). Nacionalinė imunoprofilaktikos programa yra reguliariai atnaujinama ir plėtojama, kalendorius nuolat peržiūrimas, tikslinamas bei tobulinamas. Atsižvelgiant į tai, 1996 m. vai-kų skiepijimui pradėta naudoti kombinuota tymų, raudonu-kės, epideminio parotito vakcina; 1998 m. kūdikiai pradėti skiepyti nuo virusinio hepatito B infekcijos, o nuo 2002 m. ir 12 m. vaikai; 2004 m. į kalendorių įtraukti skiepijimai nuo B tipo Haemophilus influenzae infekcijos; 2006 m. oralinė poliomielito vakcina pakeista inaktyvuota poliomielito vakcina, o priešmokyklinio amžiaus vaikai pradėti skiepy-

ti antra tymų, raudonukės, epideminio parotito vakcinos doze; 2007 m. kūdikių ir vaikų skiepijimui pradėta nau-doti neląstelinio kokliušo komponento turinti vakcina ir įtraukti 6–7 m. vaikų skiepijimai nuo kokliušo infekcijos, tais pačiais metais valstybės lėšomis nuo gripo skiepija-mi rizikos grupėms priskiriami asmenys; 2008 m. pradėti vykdyti planiniai suaugusiųjų skiepijimai nuo difterijos ir stabligės. Įgyvendinant Nacionalinę imunoprofilaktikos 2014–2018 m. programą, kalendorius buvo praplėstas nuo 10 iki 14 antigenų skaičiumi. 2014 m. į kalendorių įtraukti kūdikių ir vaikų skiepijimai nuo pneumokokinės infekcijos; 2015 m. paaugliai pradėti skiepyti nuo kokliušo infekcijos bei tais pačiais metais valstybės lėšomis pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami rizikos grupėms priskiriami asmenys; 2016 m. nuo žmogaus papilomos viruso infek-cijos skiepijamos 11 m. mergaitės; 2018 m. įtraukti kūdikių skiepijimai nuo B tipo meningokokinės ir rotavirusinės infekcijų. Įgyvendinant nacionalines imunoprofilaktikos programas, užtikrinamas skiepijimų tęstinumas ne tik ka-lendoriaus vakcinomis, bet ir skiepijant valstybės lėšomis nuo stabligės traumas patyrusius, nuo pasiutligės nuken-tėjusius (nuo pasiutusių ar įtariamai pasiutusių gyvūnų), asmenis; sezonine gripo vakcina skiepijami rizikos gru-pėms priklausantys asmenys; suaugusiųjų revakcinacija nuo difterijos, stabligės infekcijų.

išvadoSPraėjus dešimtmečiui į kalendorių įtrauktos keturios nau-jos vakcinos, kuriomis iki tol nebuvo skiepijama. Įtrauktos naujos tikslinės grupės, skiepijant nuo kokliušo ir pneumo-kokinės infekcijų. Įgyvendinant nacionalines imunoprofi-laktikos programas, vykdomas programų tęstinumas, lei-džiantis kontroliuoti ligas.

Literatūros sąrašas:1. FE Andre, R Booy, HL Bock, J Clemens, SK Datta, TJ John, BW

Lee, S Lolekha, H Peltola, TA Ruff, M Santosham, HJ Schmitt Vaccination greatly reduces disease, disability, death and inequity worldwide. Bulletin of the Warld Health Organization.

2. World Health Organization Importance of immunization program-mes. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 17 d.]. Prieiga per internetą: http://vaccine-safety-training.org/Importance-of-immunization-programmes.html

3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. V-8 „Dėl Nacionalinės imunoprofilaktikos 2014-2018 m. programos patvirtinimo“[elektroninis išteklius][žiū-rėta 2018 m. spalio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://eseimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/d3e175107a7411e38df3da592f4236cc/yOrvKAxwoc

4. Global Vaccine Action Plan 2011-2020 [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 5 d.].Prieiga per internetą:https://www.who.int/immunization/global_vaccine_action_plan/GVAP_doc_2011_2020/en/

1 vakcinoMiS valdoMoS infEkcijoS 1

nacionalinėS iMunopRofilakTikoS 2014–2018 METų pRogRaMoS paSiEkiMai

vaikų SkiEpijiMo apiMČių TEndEncijoS liETuvojE, 2003-2017 M.

i. šebeliauskaitė1, S. Čaplinskas1,2

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: vakcinacija, skiepijimų apimtys, skiepijimųkalendorius.ieva.sebeliauskaite@ulac.lt

Įžanga Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis vakcinomis galima kontroliuoti 28 užkrečiamąsias ligas. Vakcinacija kasmet išsaugoja iki 3 milijonų gyvybių [1]. 2017 m. Lietuvoje valstybės lėšomis vaikai skiepijami nuo 14 infek-cijų: tuberkuliozės, hepatito B, difterijos, stabligės, kokliu-šo, poliomielito, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, pneumokokinės infekcijos, žmogaus papilomos viruso infekcijos, meningo-kokinės infekcijos ir rotavirusinės infekcijos [2]. Skiepijant pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių iki 2009 m. buvo pasiektos aukštos skiepijimų apimtys, leidžiančios suvaldyti skiepais valdomas užkre-čiamąsias ligas, tačiau nuo 2009 m. stebimas visų pozicijų skiepijimo apimčių mažėjimas [3]. TikSlaS Apžvelgti skiepijimo apimčių ir nepaskiepytų vaikų situaciją Lietuvoje 2003-2017 m.

METodai Analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys. Duomenų analizė atlikta naudojantis Microsoft Office Excel programa (2016 m.).

REzulTaTai 2017 m. nuo tuberkuliozės BCG vakcina buvo paskiepyta 97,3 proc. naujagimių. Nuo 2003 m. iki 2017 m. iš viso nepa-skiepyti liko 6 006 naujagimiai. Nustatyta, kad skiepijimo BCG vakcina apimčių mažėjimo tendencija yra statistiškai reikšminga (p<0,001, 95%PI -0,2 - -0,1, koef.=-0,16). 2017 m. naujagimių skiepijimo nuo hepatito B infekcijos apimtys siekė 96,4 proc., o žemiausios buvo 2012 m. – 93,2 proc. Nuo 2003 m. iki 2017 m. iš viso nepaskiepyta liko 9 241 nau-jagimis. Skiepijimo hepatito B vakcina apimčių mažėjimo tendencija statistiškai reikšminga (p=0,006, 95%PI -3,05 - -0,59, koef.=-1,82). 2017 m. vienerių metų vaikų vakcina-cijos apimtys, skiepijant nuo difterijos, stabligės ir kokliušo, siekė 93,7 proc., žemiausios vakcinacijos apimtys regis-truotos 2011 m. – 92,4 proc. Nuo 2003 m. iki 2017 m. iš viso nuo difterijos, stabligės ir kokliušo infekcijų liko nepaskie-

pyti 26 029 vaikai, tačiau skiepijimo apimčių sumažėjimas nėra statistiškai reikšmingas (p=0,23, 95%PI -3,16 - -0,85, koef.=-1,15). 2017 m. nuo poliomielito buvo paskiepyta 93,7 proc. vienerių metų amžiaus vaikų. 2003-2017 m. lai-kotarpiu nuo poliomielito infekcijos iš viso nepaskiepyta liko 21 771 vienerių metų amžiaus vaikų. 2017 m. paskiepytų nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės infekcijų dvejų metų amžiaus vaikų vakcinacijos apimtys siekė 93,5 proc. 2003-2017 m. nuo tymų, epideminio parotito ir raudonu-kės infekcijų iš viso nepaskiepyti liko 20 564 dvejų metų amžiaus vaikai. Nustatyta, kad skiepijimo apimčių sumažė-jimo tendencija yra statistiškai reikšminga (p<0,001, 95%PI -0,45 - -0,26, koef.=-0,36). 11 metų mergaičių skiepijimo nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos apimtys 2017 m. (34,5 proc. ) buvo aukštenės nei 2016 m. (12,5 proc.). 2017 m. (82,5 proc.) aukštesnės buvo ir vienerių metų vaikų skiepijimo nuo pneumokokinės infekcijos apimtys, nei 2016 m. (81,6 proc.).

išvadoS2003-2017 m. laikotarpiu stebimos skiepijimų apimčių ma-žėjimo tendencijos: nuo tuberkuliozės BCG vakcina, nauja-gimių nuo hepatito B infekcijos, vienerių metų vaikų skiepi-jimo nuo difterijos, stabligės ir kokliušo, poliomielito; dviejų metų amžiaus vaikų nuo tymų, epideminio parotito ir raudo-nukės infekcijų. Tačiau skiepijimų nuo šių infekcijų apimtys nebuvo žemesnės nei 90 procentų. Taip pat stebimos nau-jai įvestų vakcinų į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių apimčių didėjimo tendencijos: 2017 m. daugiau vaikų buvo paskiepyta nuo pneumokokinės in-fekcijos ir nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos. Vaikų skiepijimų apimčių mažėjimui įtaką galėjo turėti antivakci-niniai judėjimai.

Literatūros sąrašas:1. Immunization. World Health Organization. [elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2018 m. spalio 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.who.int/topics/immunization/en/

2. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rug-pjūčio 29 d. įsakymas Nr.V-955 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“. [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 5 d.]. Prieiga per internetą:https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/333a8c10ab9211e88f64a5ecc703f89b

3. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2016 m. apž-valga. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 5 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/Sergamumo_apz-valga_2016.pdf

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 54

1 1

E. Savickienė1, S. Čaplinskas1,2

1Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2Mykolo Romerio Universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: kokliušas, sergamumas, kūdikiai egle.savickiene@ulac.lt

Įžanga Nepaisant efektyvių skiepijimo programų ir aukštų vakcina-cijos aprėpčių, kokliušas išlieka aktuali visuomenės sveika-tos problema, susijusi su kūdikių sergamumu ir mirtingumu visame pasaulyje [1]. Infekcija pasižymi dideliu užkrečia-mumu, todėl antrinių susirgimo atvejų skaičius siekia 15-17 imlių asmenų [2.3]. Kokliušu serga įvairaus amžiaus vaikai, tačiau infekcija pavojingiausia kūdikiams ir mažiems vai-kams, nes jie dažniau serga sunkiomis ligos formomis, pa-tiria dažnesnes ir sunkesnes komplikacijas. Per pastaruo-sius 20 metų kokliušo epidemiologija pakito – jei anksčiau kokliušas buvo tik vaikų liga (dažniausiai sirgdavo vaikai iki 10 m.), dabar stebimas sergamumo poslinkis link paauglių ir suaugusiųjų bei kūdikių, kurie yra per jauni, kad būtų skiepi-jami ar nespėja užbaigti pirminės vakcinacijos kurso [1-4]. Epidemiologiniu požiūriu paaugliai ir suaugusieji yra ypač svarbūs, kaip vienas iš pagrindinių infekcijos šaltinių kūdi-kiams ir vaikams [2]. Europoje 2007-2012 m. kasmet vidutiniškai 9 kokliušo mir-ties atvejai buvo registruoti. Beveik visi registruoti kokliu-šo mirties atvejai buvo tarp kūdikių iki 3 mėn., kurie buvo per jauni skiepyti [4]. Veiksmingiausia kokliušo prevencijos priemonė yra skiepai. Skiepijimams naudojama neląstelinio kokliušo vakcina kartu su kitais antigenais [1-5]. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėka visuotinės vak-cinacijos nuo kokliušo, 2008 m. buvo išvengta 687 tūkst. mirčių [5].

TikSlaS Išanalizuoti kokliušo epidemiologinę situaciją Lietuvoje 2010-2017 m.

METodaiAnalizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybi-nės informacinės sistemos duomenys. Duomenų analizė atlikta naudojantis Microsoft Office Excel programa.

REzulTaTai Analizuojant 2008-2017 m. sergamumą kokliušu Lietuvoje,

stebima sergamumo mažėjimo tendencija. 2008-2017m. laikotarpiu buvo nustatyti keli sergamumo kokliušu padi-dėjimai: pirmasis – 2009 m., antrasis – 2012 m. ir trečiasis 2014 m. (atitinkamai 7,0; 5,2 ir 4,9 atv./100 tūkst. gyv.), ma-žiausias sergamumas registruotas 2010 m. (0,6atv./100 tūkst. gyv. ). 2010-2017 m. laikotarpiu iš viso užregistruoti 528 kokliušo atvejai. 2012 m. ir 2015 m. buvo registruo-ta po vieną mirties atvejį, tarp neskiepytų 6 mėn. kūdikių. Daugiausia kokliušo ligos atvejų registruota šiltuoju metų laiku – birželio ir liepos mėnesiais (atitinkamai 12,2 % ir 12,6 %nuo visų susirgusiųjų), mažiausia dalis atvejų registruo-ta rugsėjo mėn. (4,9%). Didžiausias sergamumas stebėtas tarp kūdikių (37,7 atv./100 tūkst. gyv.), mažiausias – nuo 20 iki 29 m. asmenų amžiaus grupėje (0,2 atv./100 tūkst. gyv.). Pagal lytį, didesnis sergamumas 2011 m. ir 2014 m. buvo registruotas tarp vyrų, o 2012-1013 m. – tarp moterų. Sergamumas kokliušu pagal skiepijimo būklę: 2010-2013 m. daugumą sergančiųjų sudarė asmenys, skiepyti 4 kokliušo vakcinos dozėmis, 2014-2017 m. - dauguma sergančiųjų buvo neskiepyti. Dauguma 2010-2017 m. laikotarpiu dėl ko-kliušo hospitalizuotų asmenų buvo 2016 m. ir sudarė 44,4 %; mažiausias - 2010 m. ir siekė 15,8 %.

išvadoSNors kokliušo sergamumo tendencija yra mažėjanti, tačiau daugėja sergančiųjų tarp neskiepytų ir vyresnio amžiaus asmenų bei stebimas didėjantis hospitalizacijų skaičius.

Literatūros sąrašas:1. Weekly epidemiological record. World Health

Organization.2015;433-460. [elektroninisišteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.who.int/wer/2015/wer9035.pdf?ua=1 2. Expert consultation on pertus-sis. Meetingreport. European centre for disease prevention and control. Stockholm; 2014. [elektroninisišteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 30 d.]. Prieiga per internetą: https://ecdc.europa.eu/sites/portal/files/media/en/publications/Publications/pertussis-mee-ting-2012.pdf

3. A. Ambrozaitis. Infekcinių ligų vadovas. Vilnius: Vaistų žinios; 2010 4. Disease fact sheet about pertussis. European centre for disease

prevention and control. [elektroninisišteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 30 d.]. Prieiga per internetą: https://ecdc.europa.eu/en/pertussis/facts )

5. Immunization, Vaccines and Biologicals. Pertussis. World Health Organization. [elektroninisišteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.who.int/immunization/diseases/pertussis/en/

kokliušo EpidEMiologinė SiTuacija liETuvojE 2010–2017 M.

kristina Rudžinskaitė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentasRaktiniai žodžiai: skiepai, vakcinos, imunoprofilaktika.El. p. kristina.rudzinskaite@nvsc.lt

Įžanga Daugiau nei prieš du tūkstančius metų medicina jau ieško-jo būdų kaip apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų. Senovės Indijoje ir Kinijoje buvo bandoma skiepyti nuo raupų. Lietuvos skiepijimų tradicijos pradžia galima laikyti 1768 m. kai daktaras Jan Boeckler skiepijo žmones karvės raupų medžiaga. 1808 m. prof. Jozefo Franko iniciatyva Vilniuje įkurtas Vakcinacijos institutas (dabartinis Higienos institutas), kurio veiklą sudarė skiepijimų klausimų sprendimas. Buvo atliekami eksperimentiniai tyrimai, ieškota efektyvesnių vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų, gaminta vakcina, kuri buvo paklausi Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse. 1918 m. Kaune atkurtas Vakcinacijos institutas (veikęs Vilniuje 1808 – 1918 m.) ir pavadintas Valstybiniu higienos institutu. Jo veikla neapsiribojo raupų vakcinos tyrimais ir gamyba. 1917 – 1918 m. Lietuvoje buvo galimybė pasiskiepyti nuo 4 – 5 užkrečiamųjų ligų (maro, raupų, difterijos, pasiutligės ir, galbūt, vidurių šiltinės). Per šį šimtą metų ilgalaikių skiepijimų programų didžiausi laimėjimai visuomenės sveikatos srityje yra raupų išnaiki-nimas pasaulyje ir Europos regiono, kaip „laisvo“ nuo poli-omielito sukėlėjo, sertifikavimas. Iškelti nauji profilaktinių skiepijimų tikslai – likviduoti tymus ir raudonukę.

TikSlaSĮvertinti skiepijimų galimybes ir skiepijimų patirties poky-čius Lietuvoje prieš 100 metų ir dabar.

pRiEMonėS Literatūros šaltinių apžvalga.

REzulTaTai1917 – 1918 m. pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, kūr1917 – 1918 m. pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė. Informacijos apie skiepijimus nėra daug. Grįžtantieji po karo iš Rusijos buvo skiepijami nuo raupų, tačiau dalis grįždavo nelegaliai, todėl raupai ilgą laiką buvo didžiulė problema Lietuvoje. Pirmasis pasaulinis karas pablogino skiepijimų paplitimą Lietuvoje, tačiau iki karo tam buvo skiriama nemažai dė-mesio. 1915 m. Kaune išleistoje dr. Antano Vileišio knygelėje „Limpamosios (užkrečiamosios) ligos ir kaip nuo jų išsisau-

goti?“ nurodoma, kad skiepijimas nuo difterito (kriokšlės) apsaugo nuo susirgimo, ir jeigu neįmanoma izoliuoti sveikų nuo sergančiojo ir daktaras toli gyvena – reikia paskiepy-ti sveikuosius. Primenami raupų skiepai: pirmą kartą rei-kėtų skiepyti sveikus 3 mėn. kūdikius, skiepus kartoti kas 5 – 7 m. Maro (džumos) skiepai rekomenduojami artėjant epidemijai. Nuo pasiutimo (pasiutligės) reikia pradėti skie-pytis kuo greičiausiai, įkandus šuniui, ir kreiptis į Pastero stotį. Skiepijimų faktą patvirtina Valstybės higienos insti-tuto 1920 m. veiklos ataskaita, pateikta Medicinos žurna-le. 1920 m. Pastero stotyje buvo pagydyta 12 asmenų nuo pasiutligės, naudojat vietoje pagamintą vakciną. Sveikatos departamento sanitarijos skyriaus 1921 m. ataskaitoje nu-rodoma, kad buvo vykdomi skiepijimai nuo choleros ir rau-pų. Gyventojus skiepijo Valstybinis higienos institutas, ki-tos įstaigos, buvo įsteigti mobilieji būriai, kurie skirti kovai su epidemijomis.Lietuvoje ne tik buvo vykdomi skiepijimai, bet ir gaminamos vakcinos, kiti imunobiologiniai preparatai. Iš literatūros šaltinių matome, kad ir prieš šimtą metų, kaip ir šiuo metu, buvo reikalinga informacija apie skiepus, ra-ginimai pasiskiepyti, teko įtikinėti tėvus, kad skiepai jų vai-kui yra reikalingi. Daktaras Borisas Oksas 1908 m. paskel-bė pokalbį su jauna motina, kuriame ragina ją paskiepyti vaikelį nuo raupų, aiškina kuo tai naudinga ir kokia rizika nepaskiepijus. Sveikatos departamentas leido aplinkraščius, informuo-jančius apie raupų skiepijimus, kitas užkrečiamąsias ligas. Buvo leidžiami plakatai, kita informacinė medžiaga, organi-zuojamos paskaitos. Įdomu tai, kad tuo metu leidžiamose knygelėse labai išsamiai buvo pateikiamas net ir skiepų gamybos procesas, skiepų atradėjai ir vakcinų sukūrimo istorija.Prieš šimtą metų taip pat buvo manoma, kad privalomi skie-pijimai gali padėti geriau suvaldyti užkrečiamąsias ligas.

išvadoS Poreikis išvengti užkrečiamųjų ligų buvo aktualus prieš šimtą metų, kaip ir dabar. Tačiau noras apsaugoti pacientus vis dar susiduria su pasipriešinimu dėl informacijos trūku-mo visuomenei bei šeimos gydytojų kompetencijos spragų.

Literatūros sąrašas: 1. Usonis V. Vakcinos ir skiepijimas, Vilnius: Homo liber; 2010.2. Higienos institutui 200 metų R. Jankauskas, V. Jurkuvėnas, Š.

Genienė. Higienos institutas, Vilnius, 2008.3. Laiškonis A., Infekcinės ligos Kaune XVI-XXI a., Kaunas, 2016.4. Higienos instituto istorija [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m.

rugpjūčio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.hi.lt/uploads/pdf/istorija/istorija-antras.pdf http://www.hi.lt/instituto-istorija.html.

5. Virtuali elektroninio paveldo sistema [elektroninis išteklius][žiūrė-ta 2018 m. rugpjūčio 8 d.]. Prieiga per internetą: www.epaveldas.lt.

šiMTMEČio SkiEpijiMų pokyČiai šalyjE

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 76

kristina Rudžinskaitė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentasRaktiniai žodžiai: virusologinė, gripas. El. p. kristina.rudzinskaite@nvsc.lt

Įžanga Gripo ir ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų (toliau – ŪVKTI) epidemiologinė priežiūra vykdoma siekiant įvertinti sergamumą gripu ir ŪVKTI, sergamumo dinamiką, nustaty-ti vyraujančius ir genetiškai naujus gripo virusus, laiku pri-taikyti profilaktikos ir kontrolės priemones.Gripo ir ŪVKTI epidemiologinė priežiūra Lietuvoje vykdoma nuo 1997 metų, kai 1996 - 1997 metų gripo sezono metu daugelyje Šiaurės pusrutulio valstybių buvo registruotas epideminis sergamumo šiomis ligomis pakilimas. Lietuvoje minėtą sezoną persirgo iki 13 proc. administracinių teritori-jų gyventojų. Epidemija apėmė 8 miestus ir 32 rajonus. Gripo ir ŪVKTI epidemiologinės priežiūros vykdymas šalyje reglamentuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Šią priežiūrą sudaro gripo ir ŪVKTI atve-jų registravimas ir informacijos perdavimas bei epidemio-loginė priežiūra, paremta pasirinktine klinikine virusologine diagnostika. Šiame pranešime akcentuojama gripo ir kitų virusų virusologinė diagnostika.

TikSlaS Gripo ir ŪVKTI epidemiologinės priežiūros, paremtos pasi-rinktine klinikine virusologine diagnostika, tikslas – padėti užtikrinti sistemingą virusologinę gripo diagnostiką, susie-ti klinikinius ir virusologinius gripo duomenis, pasiekti, kad sergamumo duomenys atspindėtų situaciją visoje šalies teritorijoje, bei vertinti sergamumą šalyje, atsižvelgiant į klinikinius sergamumo rodiklius bei virusologiškai patvir-tintų gripo atvejų skaičių.

pRiEMonėS Kauno apskrityje gripo ir ŪVKTI epidemiologinę priežiūrą, paremtą pasirinktine klinikine virusologine diagnostika vykdo paskirti gydytojai, koordinuoja Nacionalinio visuo-menės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos minis-terijos (toliau – NVSC) Kauno departamentas. Kiekvieną pirmadienį yra įvertinama sergamumo gripu ir ŪVKTI situ-acija per praėjusią savaitę, kurią stebėjo kiekvienas daly-vaujantis gydytojas, susumuojami gripo ir kitiems virusams nustatyti paimti ėminiai. Informacija pateikiama NVSC Kauno departamentui, kur ji apibendrinama ir perduodama nacionalinio lygmens koordinatoriui – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija apibendrina tyrimų, atliktų gripą ir ŪVKTI suke-liančių virusų, nustatymui apimtis ir rezultatus, kuriuos pa-

teikia koordinatoriams ir vykdytojams. Apibendrinti šalies duomenys pasiekia tarptautines institucijas, vykdančias gripo epidemiologinę priežiūrą.

REzulTaTai Kauno apskrityje pasirinktų gydytojų skaičius išaugo nuo 7 gydytojų vienoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (toliau – ASPĮ) (2005 – 2006 m. sezoną) iki 23 gydyto-jų septyniose ASPĮ (2017 – 2018 m. sezoną). Nors Kauno apskritis nėra didžiausia iš apskričių, tačiau pirmauja pagal dalyvaujančių gydytojų skaičių. Kauno apskrities pasirinkti gydytojai sudaro 24 proc. visų gydytojų, vykdančių šią epi-demiologinę priežiūrą šalyje. Dėl Kauno apskrityje pasirinktų gydytojų aktyvumo ga-lime stebėti cirkuliuojančių gripo virusų tipus ir potipius. Kiekvieną sezoną Kauno apskrities gydytojai paima iki 500 ėminių virusams nustatyti. Tai sudaro nuo 26 iki 75 proc. visų šalyje kasmet per sezoną paimamų ėminių. 2017 – 2018 m. sezonas buvo išskirtinis tuo, kad vyravo B tipo gripo virusai, kurie ankstesniais sezonais sudarė iki 25 proc. visų nustatytų gripo virusų. Iš B tipo gripo viru-sų 56 proc. sudarė Jamagata linijos virusai – 134 atvejai. Jamagata linijos B tipo gripo virusas buvo keturvalentės 2017 – 2018 m. sezono gripo vakcinos sudėtyje.Paimamų ėminių skaičius priklauso nuo sergamumo inten-syvumo ir pasirinktų gydytojų skaičiaus. Didžiausias ser-gamumas gripu Kauno apskrityje registruotas 2012 – 2013 m. sezoną siekė 260 atvejų 10 000 gyv. Per šį sezoną pa-imta 408 ėminiai. Daugiausia 503 ėminiai paimti per 2015 – 2016 m., sergamumo gripu rodiklis 2015 – 2016 m. siekė 158 atv. 10 000 gyv. Akivaizdu, kad toks gydytojų aktyvu-mas šalies mastu, yra nepakankamas gripo epidemiologi-nei priežiūrai užtikrinti.

išvadoS Gripo ir ŪVKTI epidemiologinės priežiūros, paremtos pasi-Gripo ir ŪVKTI epidemiologinės priežiūros, paremtos pasi-rinktine klinikine virusologine diagnostika vykdymas Kauno apskrityje padeda nustatyti apskrityje vyraujančius gripo viruso tipus ir potipius, gripo viruso cirkuliacijos pradžią ir pabaigą. Taip pat padeda pasirinktiems gydytojams stebė-ti sezoninius gripo simptomų pokyčius, o užsitęsus susir-gimui gripu, gauti informaciją apie viruso nustatymą, kuri tikslinga tinkamam gydymo pasirinkimui.Pasirinktų gydytojų indėlis į gripo ir ŪVKTI epidemiologinę priežiūrą, kurios viena iš dalių - pasirinktinė klinikinė viruso-loginė diagnostika, yra vienas didžiausių šioje priežiūroje. Veikla reikalauja daug gydytojo laiko (atvejų registravimas ir ataskaitų teikimas kas savaitę) ir darbo sąnaudų (ėminio paėmimas, lydraščio pildymas, paciento įtikinimas dėl mė-ginio tikslingumo) visus metus.

1 1gRipo iR ūMinių viRšuTinių kvėpaviMo Takų infEkcijų EpidEMiologinėS pRiEžiūRoS vykdyMaS kauno apSkRiTyjE

a. Skrickienė1, S. Čaplinskas1,2, d. Razmuvienė1

1Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2Mykolo Romerio Universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: gripas, epidemiologinis rodiklis, gripo sezonas asta.skrickiene@ulac.lt

Įžanga Gripas – tai ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija, plin-tanti oro lašeliniu būdu bei viena dažniausiai epidemijo-mis pasireiškiančių ligų. Gripo infekcijai būdingas ryškus sezoniškumas. Šiauriniame pusrutulyje gripo epidemijos kyla šaltuoju metų sezonu (spalio-gegužės mėnesį), pietų pusrutulyje sergamumas gripu padidėja – birželio-rugsėjo mėnesiais [1]. Gripo sezonai yra nenuspėjami ir gali labai skirtis vienas nuo kito. Tai priklauso nuo daugelio dalykų – gripo viruso sudėties, vakcinos nuo gripo prieinamumo, laiko, kada vakcina yra prieinama ir pradedama vakcinacija, besiskiepijančių žmonių skaičiaus, gripo vakcinos atitikimo cirkuliuojantiems gripo virusams [2]. Pagal socialinę svar-bą, žalą gyventojų sveikatai, ekonominius nuostolius gri-pas ir ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (ŪVKTI) pirmauja tarp užkrečiamųjų ligų. Lietuvoje kasmet regis-truojama vidutiniškai apie 40 000 gripo atvejų ir nuo 200 iki 700 tūkst. ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos atvejų [3, 4]. Efektyviausia ir pagrindinė profilaktikos prie-monė, apsauganti nuo gripo ir jo sukeliamų komplikacijų – skiepai [5].

TikSlaS Išanalizuoti ir įvertinti pastarojo dešimtmečio (2009-2018m.) gripo epidemiologinius rodiklius Lietuvoje.

MEdžiaga iR METodaiNaudota Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės infor-macinėje sistemoje sukaupti statistiniai duomenys. Lyginti gripo sezonai pagal susirgimų, mirties atvejų, hospitaliza-cijų skaičių ir vyraujančius viruso tipus ir potipius. Duomenų analizė atlikta Microsoft Office Excel (2016) duomenų ana-lizės programa.

REzulTaTai 2009-2018 m. laikotarpiu gripo ir ŪVKTI sezonai labai skyrėsi vienas nuo kito pagal susirgimų , mirties atvejų, hospitalizacijų skaičių ir vyraujančius viruso tipus ir poti-pius. 2017-2018 m. gripo sezono metu gripo atvejų buvo užregistruota beveik tiek pat (n=57 759) kaip ir gripo pan-

demijos metu 2009-2010 m. (n=58 264). 2017-2018 m. sezoną ŪVKTI atvejų buvo užregistruota tris kartus dau-giau (n=696 648) lyginant su 2009-2010 m. (n=216 347) sezonu. Lietuvoje kiekvieną gripo sezoną dėl gripo hospi-talizuojama 600-4000 asmenų. 2009-2010 m. gripo se-zono metu hospitalizuota tris kartus daugiau asmenų nei 2017-2018 m. gripo sezono metu. Popandeminiu laikotarpiu daugiausia hospitalizuotų asmenų buvo 2012-2013 m. (n=3 573). 2009-2010 m. šalyje daugiausiai paplitęs buvo nau-jasis A(H1N1) pdm gripo virusas, o 2017-2018 m. – dominavo B tipo virusas. Gripo pandemijos metu buvo užregistruoti 23 mirties atvejai (16 vyrų ir 7 moterys), tačiau tikėtina, kad gripo pandemijos metu mirties atvejų skaičius buvo dides-nis. Popandeminiu laikotarpiu daugiausiai mirčių (n=22) nuo gripo buvo registruota 2015-2016 m. sezono metu (14 vyrų ir 8 moterys).

išvadoS 2017-2018 m. gripo sezono metu gripu susirgusių asmenų buvo beveik tiek pat kaip ir gripo pandemijos metu 2009-2010 m., o ŪVKTI atvejų 2017-2018 m. buvo užregistruota tris kartus daugiau nei 2009-2010 m. Gripo pandemijos metu buvo hospitalizuota tris kartus daugiau asmenų nei 2017-2018 m. Skirtingais sezonais popandeminiu laikotar-piu vyravo skirtingi gripo viruso tipai ir potipiai. Daugiausiai mirčių nuo gripo buvo registruota 2015-2016 m. gripo se-zono metu

Literatūros sąrašas:1. Seasonal influenza. [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio

15]. Prieiga per internetą: http://www.who.int/ith/diseases/influenza_seasonal/en/

2. Frequantly Asked Flu Questions 2017-2018 Influenza Season. [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 15]. Prieiga per internetą: https://www.cdc.gov/flu/about/season/flu-sea-son-2017-2018.htm

3. Dėl pasirengimo gripo pandemijai 2016–2018 metų veiksmų plano patvirtinimo. [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 15]. Prieiga per internetą: https://www.etar.lt/portal/lt/legalAct/4891c3500ddb11e6bae4eb98746971fa

4. Influenza ranked highest in burden of disease measured in DALYs. [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 15]. Prieiga per internetą: https://ecdc.europa.eu/en/news-events/influenza-ranked-highest-burden-disease-measured-dalys

5. Senyvo amžiaus žmonių skiepijimo Lietuvoje rekomendacijos 2016. [elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 15]. Prieiga per internetą: http://www.ulac.lt/uploads/downloads/sa%C5%BE_skp_rekomendacijos_2016.pdf

gRipo EpidEMiologinė SiTuacija liETuvojE 2009-2018 M.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 98

g. gilaitėValstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos, VilniusGintareGilaite@vvkt.lt

2016 m. gauti 108 pranešimai apie vakcinų sukeltas NRV, iš jų 11 pranešimų pateikiama papildoma informacija apie jau registruotas nepageidaujamas reakcijas, o 24 pra-nešimuose pateikiama analogiška informacija anksčiau gautiems. Lyginant su 2015 metais, 2016 m. stebimas pranešimų apie vakcinų sukeltas NRV padidėjimas. 2015 m. buvo gauti 77 pranešimai apie vakcinų sukeltas NRV, 2014 m. – 94 pranešimai. Daugiausia pranešimų 2016 m. gauta vakcinoms nuo tuberkuliozės, meningokokų B gru-pės vakcinoms nuo difterijos, stabligės, kokliušo (po 19 pranešimų).2017 m. gauti 106 pranešimai apie vakcinų sukeltas NRV, iš jų 5 pranešimuose pateikiama papildoma informacija apie jau registruotas nepageidaujamas reakcijas, o 19 praneši-mų pateikiama analogiška informacija anksčiau gautiems pranešimams. Lyginant su 2016 metais, vakcinų NRV pra-nešimų skaičius sumažėjo 2 proc. Daugiausia pranešimų 2017 m. gauta apie vakcinas tuberkuliozės (65 pranešimai), meningokokų B grupės ligų profilaktikai (5 pranešimai), vakcinoms nuo hepatito B (5 pranešimai).

Įžanga Šiame darbe pateikiama Lietuvoje registruotų nepageidau-jamų reakcijų į skiepus statistika, aptariami 2016 ir 2017 metų duomenys, jie palyginami.

TikSlaS Išnagrinėti turimus 2016 ir 2017 metų Lietuvoje registruo-tų nepageidaujamų reakcijų į skiepus duomenis bei aptarti būdus, kaip gydytojams bei pacientams pranešti apie ne-pageidaujamas reakcijas į vaistus.

METodai Statistinė analizė.

REzulTaTai Dažniausiai gaunami pranešimai apie skiepų nuo tuberku-liozės sukeltas įtariamas nepageidaujamas reakcijas.

išvadoS Gydytojai bei pacientai skatinami pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas į vaistą

Statistinė analizė atlikta naudojantis pranešimų apie nepageidauja-mas reakcijas registru bei europinė Eudravigilance duomenų baze.

liETuvojE REgiSTRuojaMų nEpagEidaujaMų REakcijų Į SkiEpuS analizė

1 1

l. ambraška, k. vieželisKauno klinikinė ligoninėRaktiniai žodžiai: erkinis encefalitas, sergamumas, skiepaiambliuci@yahoo.com

Erkinis encefalitas (EE) – viena iš labiausiai žinomų ir dia-gnozuojamų centrinės nervų sistemos infekcijų Lietuvoje. Sergamumas EE pastaraisiais metais turi tendenciją didėti. Tai sąlygoja keletas priežasčių. Viena iš jų - visuotinis klimato šiltėjimas, prailginantis erkių aktyvumo periodą, o tai lemia ir erkių populiacijos gausėji-mą. Lietuvoje yra stebimas erkių platinamų ligų (EE, Laimo ligos) sergamumo didėjimas. 2017 m. iš viso buvo užregis-truoti 464 EE atvejai arba net 16 atv./100 tūkst. gyv. Kita - tai padidėjęs mūsų tautiečių buvimas savo sodybose pamiškėse ir paežerėse, kur yra nepaprastai geros sąlygos veistis erkėms. Trečia - maža besiskiepijančių apimtis. Lietuviai skiepijasi vangiai - 2016 m. pirma EE vakcinos dozė buvo įskiepyta 36337 asmenims, o 2015 m. tik 17526. Esant dideliam EE atvejų skaičiui, didėja ir nepalankių išei-čių. Specifinių vaistų nuslopinti EE virusui neturime, bet EE išvengti galima pasiskiepijus. Tai geriausiai įrodo Austrijos pavyzdys. 1982 m. Austrijoje, kai EE rodiklis siekė 8,75/100 tūkst. gyv., pradėta visuotinė vakcinacija nuo EE, ir dabar, kai 90 proc. šalies gyventojų yra pasiskiepiję nuo šios ligos, susirgimų EE sumažėjo daugiau kaip 12 kartų. Austrų auto-riai (1) pateikia įdomius duomenis: tinkamai pasiskiepijus vakcinos efektyvumas siekia 99 %, o nesilaikant skiepiji-mosi schemos - 95 %. Taip pat jie teigia, kad 2000-2006 metais vakcinacija leido išvengti 2800 EE atvejų. Bet ir pasiskiepijus, būna EE atvejų. Tai parodo mūsų patei-kiamas klinikinis atvejis.51 m. amžiaus ligonė V.M., hospitalizuota į Kauno kliniki-nės ligoninės reanimacijos skyrių 2016-09-21. Anamnezė, apžiūra neprieštaravo neuroinfekcijai. Atlikta juosmeninė punkcija (likvoras skaidrus bespalvis, 420 x106/l ląstelių (35% neutrofilų, 65% limffocitų), baltymo 1,03 g/l, gliuko-zės 2,8 mmol/l (serume 5,0 mmol/l). Šie duomenys būdin-gi virusinei neuroinfekcijai.Etiologijai nustatyti ieškoti antikūnai prieš EE virusą. IgM klasės antikūnai neaptikti, bet rasti IgG klasės antikūnai ir tai vertinta kaip vakcinacijos pasekmė, nes paaiškėjo, kad ligonė skiepyta prieš EE (vakcinacijos datos - 2004-05-03, 2004-05-31, 2005-04-29, 2009-06-01, 2014-04-03). Paneigus herpetinę bei borelinę kilmę, nustatyta neaiškios kilmės virusinio encefalito diagnozė.Tolesnė ligos eiga neleido visiškai pamiršti EE. Ryškėjo smegenų edemos požymiai, todėl ligonė intubuota, pradė-ta DPV (atlikta tracheostomija, suformuotas PEG). Vėliau atsirado ir augo IgM klasės antikūnai – 0,512 ir 0,746. Būklė gerėjo, bet laikėsi kaklo raumenų parezė, teko nešioti įtva-rą. Toliau vyko reabilitacija (Barthel indeksas - 28 balai per-kėlimo metu, o išrašant - 90 balų). Gydymas KKL užtruko

SkiEpyTų aSMEnų ERkinio EncEfaliTo diagnoSTikoS SunkuMai

94 paras. Taigi, įvertinus visas aplinkybes (net ir tinkamą skiepijimąsi prieš EE, anamnezę, ligos eigą), neabejotinai ligonė persirgo sunkios formos EE.Kodėl, net ir pasiskiepijus, kartais susergama EE? Viena iš priežasčių - amžiniai imuninės sistemos funkcio-navimo ypatumai. Italai pateikia duomenis, kad apsauginių antikūnų titras ryškiai sumažėja vyresniems nei 60 metų asmenims (2). Ir tai esti tiek įgijus imunitetą natūraliai, tiek pasiskiepijus. Todėl jie siūlė stiprinamąsias skiepų dozes asmenims virš 60 metų kartoti kas trejus metus, kas da-bartiniu metu jau yra daroma. Apie galimą specifinių IgM klasės antikūnų prieš EE skiepy-tiems asmenims formavimosi sulėtėjimą, pradžioje net ne-aptinkamą, kartu stebint IgG klasės antikūnų titro augimą, rašo švedai (3). Jie nurodo, kad tai būdinga asmenims virš 50 metų ir siūlo peržiūrėti imunizacijos strategiją.Šveicarai (4) irgi nurodo, kad tinkamai paskiepytam asme-niui pačioje ligos pradžioje neradus IgM klasės antikūnų, bet kartu aptikus specifinius IgG klasės antikūnus, EE di-agnozė nėra paneigiama. Jie nurodo, kad tokiais atvejais būtina kartoti antikūnų paiešką dinamikoje, neapsiribojant serumu, bet tirti ir likvore. Panašiai apie tai, kad skiepytiems asmenims susirgus EE, pradžioje neaptinkami IgM klasės antikūnai, o tik greitai auga IgG klasės antikūnų kiekis samprotauja ir slovėnų mokslininkai (5), nurodydami apie būtinybę ieškoti specifi-nių antikūnų ir likvore.

išvadoS 1. Net ir tinkama vakcinacija 100% neapsaugo nuo susirgi-

mo EE.2. EE diagnozuoti padeda IgM klasės antikūnų atsiradimas

dinamikoje.3. Vyresniems asmenims stiprinamosios vakcinos dozes

turi būti dažnesnės.

Literatūros sąrašas:1. Vaccine 25 (2007) 7559–7567. Field effectiveness of vaccination

against tick-borne encephalitis F. X. Heinz, H. Holzmann, A. Essl, M. Kundi.

2. J Med Virol. 2012 Aug;84(8):1274-8. Persistence of immunity to tick-borne encephalitis after vaccination and natural infection. Baldovin T, Mel R, Bertoncello C, Carpene G, Soppelsa F, Giliberti A, Baldo V.

3. Vaccine. 2010 Apr 1;28(16):2827-31. Vaccine failures after active immunisation against tick-borne encephalitis. Andersson CR, Vene S, Insulander M, Lindquist L, Lundkvist A, Günther G.

4. Front. Neurol., 03 April 2017. Fatal Outcome of European Tick-borne Encephalitis after Vaccine Failure. P.Sendi, C.Hirzel,S. Pfister, R. Ackermann-Gäumann, D. Grandgirard, E. Hewer, A. C. Nirkko.

5. World J Clin Cases. 2015 May 16;3(5):430-441. Tick-borne en-cephalitis: A review of epidemiology, clinical characteristics and management. P. Bogovic and F. Strle.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 1110

1 1

k. žukauskaitė1, S. Čaplinskas1,2, d. Razmuvienė1

1Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2Mykolo Romerio Universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: nepageidaujama reakcija, vakcina, skiepijimas kristina.zukauskaite@ulac.lt

Įžanga Kaip ir bet kuris vaistinis preparatas, taip ir imuninis vais-tinis preparatas, pavyzdžiui, vakcina, gali sukelti nepagei-daujamą reakciją (toliau – NR) [4]. Tai laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas, sukeliantis fizinių požymių, simptomų ir (ar) laboratorinių rodiklių pokyčių, praside-dančių po skiepijimo, ir, manoma, jos nulemtų [2]. Pasaulio sveikatos organizacija NR į skiepus skirsto į lengvas, sun-kias ir rimtas reakcijas, kurios gali pasireikšti vietiniais ir bendrais simptomais [3]. Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, Europoje ir Lietuvoje, veikia farmakologinio budrumo sistema, užtikrinanti NR į skiepus priežiūrą Lietuvoje [1].

TikSlaS Išanalizuoti NR į skiepus pasireiškimą Lietuvoje 2013–2017 metais.

MEdžiaga iR METodaiNR į skiepus pasireiškimas Lietuvoje nagrinėtas pagal 2013–2017 m. laikotarpiu užregistruotus NR į skiepus pranešimus vadovaujantis Sveikatos apsaugos minis-tro patvirtintomis formomis bei Valstybinės vaistų kon-trolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaistinių preparatų informacinėje sistemoje tiesiogiai in-ternete užpildytomis formomis. Rodikliams skaičiuoti nau-doti Lietuvos statistikos departamento vidutinio metinio gyventojų skaičiaus duomenys. Duomenų analizė atlikta naudojantis Microsoft Office Excel (2016) programa.

REzulTaTai Lietuvoje per 2013–2017 m. iš viso užregistruota 350 pra-nešimų apie pasireiškusias NR į skiepus. Per minėtą laiko-tarpį, užregistruotų NR skaičius svyravo nuo 50 reakcijų (1,7 atv./100 tūkst. gyv.) 2013-aisiais iki 82 reakcijų 2017 m. (2,9 atv./100 tūkst. gyv.). 51,1 proc. NR pasireiškė po BCG vakcinos įskiepijimo, sukėlusios kairės pažasties lim-fadenitą. Lietuvoje 54,3 proc. NR į skiepus patyrė vyriškos lyties atstovai ir 45,4 proc. – moterys. 2013–2017 m. užre-

gistruota 51,1 proc. sunkių ir 48,9 proc. lengvų NR į skiepus. Lietuvoje 58,9 proc. registruota vietinių reakcijų (paraudi-mas, patinimas, skausmingumas injekcijos vietoje, kairės pažasties limfadenitai), 28,6 proc. – bendrų reakcijų, 11,4 proc. – vietinių reakcijų kartu su bendrais simptomais. Per minėtą laikotarpį dauguma NR į skiepus patyrė iki vienerių metų amžiaus (55,7 proc.) ir 1-5 metų amžiaus (26,0 proc.) vaikai. Išnagrinėjus 2013–2017 m. gautus pranešimus, 75,1 proc. pranešimų gauta iš sveikatos priežiūros specialistų, 12,3 proc. – iš vaistinio preparatų registruotojų, 10,0 proc. – iš tėvų, o 2,6 proc. – iš pacientų, patyrusių NR į skiepą.

išvadoS Per 2013-2017 m. laikotarpį daugiausia nepageidaujamų reakcijų (NR) į skiepus pasireiškė 2017 m. Daugiausia NR registruota po BCG vakcinos įskiepijimo. Pagal lytį, dau-giau NR į skiepus registruota tarp vyriškos lyties asme-nų. Didžioji dalis užregistruotų NR į skiepus buvo sunkios. Daugiausiai registruota vietinių reakcijų. Išnagrinėjus 2013–2017 m. gautus pranešimus apie patirtas NR į skie-pus nustatyta, kad daugiausia NR į skiepus patyrė iki vie-nerių metų amžiaus vaikai, o didžioji dalis pranešimų gauta iš sveikatos priežiūros specialistų.

Literatūros sąrašas:1. Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymas. Lietuvos

Respublikos Seimas. Vilnius, 2006 m. birželio 22 d. Nr. X-709 (ak-tuali redakcija) [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.280067/DMVxKjlHZx?jfwid=1v568wbtl

2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 673 „Dėl privalomojo epidemiologinio registravimo, privalomojo informacijos apie epidemiologinio re-gistravimo objektus turinio ir informacijos privalomojo perdavimo tvarkos patvirtinimo”. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.733DC244327C

3. Mort M., Baleta A., Destefano F., Nsubuga J. G., Vellozzi C., et al. Vaccine safety basics (learning manual). World Health Organization [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.who.int/vaccine_safety/initiati-ve/tech_support/Vaccine-safety-E-course-manual.pdf

4. Vaccine side effects/risks. Centers for Disease Control and Prevention [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.cdc.gov/vaccines/parents/vaccine-decision/index.html

nEpagEidaujaMų REakcijų Į SkiEpuS apžvalga liETuvojE 2013–2017 METaiS

aušra Baltkojytė, jolanta Sauserienė, leonas valiusŠeimos medicinos katedra, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas valius@bpg.lt

TikSlaS Įvertinti tėvų žinias apie meningokokinę infekciją (MI) ir nuomonę apie skiepus.

užduoTyS Įvertinti tėvų žinias apie MI, nuomonę apie skiepus nuo MI, palyginti tėvų, kurie skiepijo vaikus nuo MI ir neskiepijo nuo MI, žinias apie MI ir nuomonę apie skiepus.

METodai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro patvirtintas tyrimas (Nr. BEC-MF-127, 2017-12-04) atliktas 2017 m. gruodį devyniuose Kauno vaikų darželiuose. Buvo taikomas anoniminės apklausos metodas pagal šiam tėvų nuomonės apie MI ir skiepus tyrimui parengtą anketą. Anketos išda-lintos visiems tėvams. Anketas užpildė 377 respondentai. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 25.0 kompiute-rine programa, taikytas Chi kvadratų nepriklausomumo kriterijus. Statistiškai reikšmingais buvo laikomi skirtumai esant p<0,05.

REzulTaTai apklausti iš viso 554 vaikų tėvai. 82,2 % vaikų buvo jaunes-ni nei 5 metų. Dauguma tėvų teisingai atsakė į 4-6 klausi-

mus iš 7 (67,4 %), 25,5 % teisingai atsakė į 7 klausimus, į ≤3 klausimus teisingai atsakė 7,2 % respondentų. 64,5 % tėvų manė, kad skiepai būtini apsaugoti nuo šios infekcijos, 10,3 % manė, kad nebūtini. 25,2 % neturėjo nuomonės. 39 as-menys skiepijo savo vaikus nuo B serogrupės MI, tai suda-rė 10,3 % respondentų. Į visus klausimus apie MI teisingai atsakę tėvai statistiškai reikšmingai buvo paskiepiję savo vaikus nuo šios ligos, o neatsakę į visus klausimus teisin-gai tėvai statistiškai reikšmingai dažniau nebuvo paskiepiję savo vaikų p <0.001.

išvadoS 1. Aukštesnio išsilavinimo moterys, medicinos darbuotojai daugiau žinojo apie MI. Analizė neparodė statistiškai reikš-mingų žinių apie MI skirtumų pagal amžių, gyvenamąją vietą ir vaiko amžių. 2. Tėvai, kurių šeimos gydytojas reko-mendavo skiepyti vaikus nuo MI, kurie manė skiepus esant saugiausiais ir užtikrinančiais patikimiausią apsaugą ir ku-rie buvo įbauginti žiniasklaidos aprašytų MI atvejų, statis-tiškai reikšmingai dažniau manė, kad skiepyti reikia. Jokių statistiškai reikšmingų subjektų nuomonės apie skiepus skirtumų nenustatyta analizuojant pagal amžių, gyvena-mąją vietą, išsilavinimą ir vaikų amžių. 3. Nuo MI vaikus pa-skiepijusių tėvų žinios apie MI buvo statistiškai reikšmingai geresnės. Tėvai, kuriems vaikus nuo MI skiepyti rekomen-davo jų šeimos gydytojas, kurie manė, kad skiepai sau-giausia ir patikimiausia apsauga, statistiškai reikšmingai skiepijo savo vaikus. Savo vaikų neskiepiję subjektai statis-tiškai dažniau manė, kad neturi pakankamai informacijos apie šiuos skiepus ir norėjo daugiau apie juos žinoti.

ikiMokyklinio aMžiauS vaikų Tėvų žinioS apiE MEningokokinę infEkciją iR nuoMonė apiE SkiEpuS

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 1312

1 1popandEMinio gRipo EpidEMiologija liETuvojE: SEzoninio gRipo EpidEMiniS akTyvuMaS 2010/2012-2017/2018 laikoTaRpyjE

k.žagminas1 1 Vilniaus universitetas Medicinos fakultetas, Sveikatos mokslų institutasRaktiniai žodžiai: gripas, epideminis slenkstis, epideminis intensyvumas, mem. kestutis.zagminas@mf.vu.lt

Įžanga Gripo virusų infekcijos įtaka visuomenės sveikatai yra uni-versali. Epidemijų metu šia infekcija suserga 5-10 proc. suaugusių ir apie 20 - 30 proc. vaikų. Viena iš gripo epi-demiologinės priežiūros užduočių yra epideminio serga-mumo stebėsena ir epideminio intensyvumo įvertinimas. Paskutinę gripo pandemiją Pasaulio sveikatos organizacija deklaravo 2009 m. Sezoninio gripo epideminis aktyvumas popandeminiame laikotarpyje Lietuvoje nėra pakankamai išsamiai apibūdintas.

TikSlaS Įvertinti sezoninio gripo intensyvumą 8 paskutinių sezonų (2010/2011-2017/2018) laikotarpyje, nustatyti epidemi-nius ir intensyvumo lygių slenksčius 2018/2019 m. sezonui.

METodai Duomenų šaltinis: nacionalinės epidemiologinės priežiūros sistemos duomenys (Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras) ir EuroFlu duomenų bazė. Analizei panaudoti sergamumo klinikinių gripu savaitiniai rodikliai 100 000 gyventojų užre-gistruoti Lietuvoje 40-20 savaitę, 2010/2012-2017-2018 gripo sezono laikotarpyje. Epideminiams slenksčiams ir epidemijos intensyvumo lygių nustatymui naudotas slen-kančių epidemijų metodas (MEM) (1). Analizei naudoti 5 nuoseklių gripo sezonų duomenys. Indikatoriai apskaičiuoti R „mem“ (moving epidemic method) paketu (http://cran.r-project.org/web/packages/mem/index.html.). 2010/2011, 2012/2013, 2013/2014 gripo sezonų apibūdinimui panau-doti Vega et al. (2015) duomenys(2).

REzulTaTai Apibendrinus 8 gripo sezonus nustatyta, kad epidemi-nis laikotarpis vidutiniškai trunka 9,5 savaites (95% PI

7,94;10). Epidemijos pradžia – 3-a savaitė, pabaiga – 12-a savaitė. Šiame laikotarpyje užregistruotų susirgimų dalis sudarė 91,6%. Maksimalus akumuliuotų rodiklių procentas turėjo tendenciją didėti nuo 81.3% (2010/2014) iki 92.2% (2013/2017). Užregistruoto sergamumo piko rodikliai svyravo nuo 13,1 (2011/2012) iki 392,8 100 000 gyvento-jų (2017/2018). Epideminio slenksčio rodiklis sudarė 9,7-15,7 100 000 gyventojų. Vidutinio epideminio intensyvumo slenkstiniai rodikliai svyravo nuo 30,4 (2016/2017) iki 99,9 (2013/14), didelio intensyvumo – nuo 222,1 (2015/2016) iki 354,7 (2012/2013), labai didelio – nuo 473,3 (2011/2012) iki 857,9 (2013/2014). Paskutinių 8 gripo sezonų duomeni-mis epideminis slenkstis 2018/2019 gripo sezonui sudaro 19,5 /100 000, vidutinio epideminio intensyvumo slenkstis – 65,3, didelio intensyvumo – 455,2, labai didelio – 1073,9. MEM modelis pakankamai gerai derinosi su faktiniais duo-menimis. Sutapimo rodiklis sudarė 88,2%, Matthew kore-liacijos koeficientas buvo lygus 0,70, metodo jautrumas sudarė 68,1%, specifiškumas – 96,4%, teigiamo rezultato prognostinė vertė – 88.6%, neigiamo rezultato prognosti-nė vertė – 88.1%.

išvadoS Sezoniniam gripui paskutinių 8 sezonų laikotarpyje būdingi ryškūs epideminio sergamumo intensyvumo svyravimai. 2010-2017 m. laikotarpyje stebėta epideminio sergamumo intensyvumo didėjimo tendencija. Epideminiams indika-toriams būdingas nepastovumas. Jie svyruoja priklauso-mai nuo istoriniu sergamumo rodiklių. Rekomenduotina kiekvienais metais, panaudojant istorinius duomenis ne mažiau kaip už 5 metus nustatyti epideminių slenksčių ir intensyvumo lygiu prognostines reikšmes.

Literatūros sąrašas:1. Vega T., Lozano J., Meerhoff T. et al. Influenza surveillance in

Europe: establishing epidemic thresholds by the moving epide-mic method. Influenza and Other Respiratory Viruses. 2013; 7(4), 546–558.

2. Vega T., Lozano J., Meerhoff T. et al. Influenza surveillance in Europe: Comparing intensity levels calculated using the moving epidemic method. Influenza and Other Respiratory Viruses. 2015; 9(5), 234–246.

R. vėbrienėVilniaus Universitetas, Medicinos fakultetas, Klinikinės medicinos institutas, Krūtinės ligų, imunologijos ir alergologijos klinika, VilniusRaktiniai žodžiai: alergija, vakcinos, skiepai. ruta.vebriene@santa.lt

Įžanga PSO nepageidaujamą reakciją į skiepą apibrėžia kaip nenorimą, nepageidaujamą organizmo atsaką į vakciną, kai ji buvo pagaminta ir panaudota tinkamai. Visuomenėje plintant nerimui dėl galimo skiepų nepageidaujamo poveikio mažėja skiepijimo apimtys. Alerginės reakcijos į vakcinas sudaro nedidelę dalį vakcinų sukeltų nepageidaujamų reakcijų. Jos gali būti skirtingo sunkumo: nuo lengvų vietinių reakcijų iki kelias organizmo sistemas pažeidžiančių anafilaksinių reakcijų (1).

TikSlaS Apžvelgti alergijos vakcinoms dažnį, simptomus, alergizuo-jančias vakcinų sudėtines dalis, praktines diagnostikos ir skiepijimo rekomendacijas pacientams, kurie yra alergiški vakcinų sudėtinėms dalims ar yra patyrę reakcijų į vakcinas.

METodai iR MEdžiaga Literatūros apžvalga ir analizė.

REzulTaTai Alerginės reakcijos pasireiškia į 1 iš 50000-1000000 skie-pų, gyvybei pavojingos anafilaksinės reakcijos pasireiškia į 1 iš 100000-1000000 dažniausiai naudojamų vakcinų su-leidimų (2). Vietinės reakcijos gali pasireikšti skausmu, paraudimu, patinimu injekcijos vietoje. Manoma, kad mazgai, niežu-lys, egzemos požymiai injekcijos vietoje išsivysto veikiant III ir IV tipo padidėjusio jautrumo reakcijoms pagal Gellio ir Coombso klasifikaciją. Anafilaksinės reakcijos gali būti nuo IgE priklausomos, tačiau literatūroje aprašomos ir IgG ir imuninių kompleksų, neimuninės putliųjų ląstelių ir bazofilų aktyvacijos nulemiamos reakcijos (3, 4).

alERgija vakcinoMS: apžvalga

Dažniausiai alergines reakcijas į vakcinas sukelia ne vakci-nose esantys mikrobų antigenai, o priedai: stabilizatoriai, adjuvantai, konservantai, gamybos proceso teršalai (3). Asmenims, kurie patyrė reakcijas į skiepus, prieš spren-džiant dėl tolimesnio skiepijimo turi būti įvertinta: 1. Patirtos reakcijos pobūdis, sunkumas, ar patirtos reakci-jos simptomai būdingi alerginėms reakcijoms; 2. Anamnezės duomenys dėl ankstesnių alerginių reakcijų, nesusijusių su skiepijimu – tai padėtų įtarti padidėjusį jau-trumą vakcinų priedams; 3. Papildomo vakcinavimo tomis pačiomis vakcinomis po-reikis (esant galimybei, laboratoriniais tyrimais turėtų būti įvertinta, ar jau susiformavo pakankamas imuninis atsa-kas, gal papildoma vakcinacija nebereikalinga).

išvadoS 1. Alerginės reakcijos į vakcinas yra retos; 2. Alergines reakcijas į vakcinas dažniausiai sukelia pridėti-niai, o ne pagrindiniai veiklieji vakcinų komponentai; 3. Alerginės reakcijos į vakcinas gali skirtis savo pasireiš-kimo greičiu (greitos, lėtos), sunkumu (lengvos, sunkios); 4. Skiepijant alergišką asmenį svarbu žinoti visas vakcinos sudėtines dalis ir galimų reakcijų riziką; 5. Prieš skiepijant asmenį, kuris yra patyręs reakciją į vakciną, įvertinus patirtų reakcijų pobūdį, gali būti reika-lingas ištyrimas dėl padidėjusio jautrumo vakcinai ir jos komponentams.

Literatūros sąrašas:1.Vaccine reactions. World Health Organization. [elektroninis ište-

klius] [žiūrėta 2018 m. kovo 27 d.]. Prieiga per internetą: http://vaccine-safetytraining.org/vaccine-reactions.html.

2. Dreskin SC, Halsey NA, Kelso JM, ir kt. International Consensus (ICON): allergic reactions to vaccines. The World Allergy Organization Journal. 2016;9:32-53.

3. Nilsson L, Brockow K, Alm J, ir kt. Vaccination and allergy: EAACI position paper, practical aspects. Pediatr Allergy Immunol. 2017;28:628–640.

4. Chung EH. Vaccine allergies. Clin Exp Vaccine Res. 2014;3:50-57.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 1514

1

žana Bumbulienė1,2

1VU MF Klinikinės medicinos institutas, Akušerijos ir ginekologijos klinika, Vilnius2VUL Santaros klinikos, VilniusRaktiniai žodžiai: ŽPV, vakcina, imunoprofilaktika. zana.bumbuliene@santa.lt

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) – tai dažniausia lytiškai plintanti infekcija. Yra apskaičiuota, kad apie 79% populia-cijos užsikrės bent vienu anogenitaliniu ŽPV tipu kažku-riuo momentu savo gyvenime. [1] ŽPV plitimas dažniau-siai vyksta lytinių santykių metu. Dauguma ŽPV infekcijų išnyksta per 12-24 mėnesius nuo užsikrėtimo, bet 3-10% atvejų infekcija tęsiasi ilgiau. Asmenys, kuriems ŽPV in-fekcija neišnyksta, turi didesnę vėžio išsivystymo tikimy-bę. Besitęsianti ŽPV infekcija yra būtinas veiksnys gimdos kaklelio vėžio vystymuisi. ŽPV taip pat sukelia apie 40% išorinių lyties organų vėžio ir apie 85% išangės vėžio atve-jų. Daugiau nei 85% šių, su ŽPV sietinų vėžio atvejų, rasti aukštos rizikos ŽPV tipai – 16 ir 18.[2,3]Genitalines karpas sukelia neonkogeniniai ŽPV tipai, tačiau karpų paplitimas žymiai didesnis nei ŽPV sukeliamo vėžio. Kvėpavimo takų papilomatozę sukelia mažos rizikos 6 ir 11 ŽPV tipai. ŽPV infekcija juvenilinės gerklų papilomatozės atveju perduodama iš infekuotos motinos vaikui gimdymo metu.Moterims, turėjusioms ikivėžinius gimdos kaklelio poky-čius, išlieka ligos pasikartojimo rizika. Nepriklausomai nuo moterų amžiaus ir CIN laipsnio, gimdos kaklelio vėžio rizika po užbaigto gydymo lieka maždaug keturis kartus didesnė nei moterims, kurioms buvo normalus PAP tyrimas. [4]Apsisaugoti nuo minėtų infekcijų galima tik pasiskiepi-jus. Lietuvoje turime trijų tipų ŽPV vakcinas: dvivalen-tę (16/18 tipai), 4-valentę (6/11/16/18 tipai) ir 9-valentę (6/11/16/18/31/33/45/52/58 tipai). Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 9-valentė ŽPV vakcina apsaugo nuo 90% gimdos kaklelio vėžio atvejų, 70-85% di-delio laipsnio gimdos kaklelio pažaidų, 85-95% ŽPV sukelto išorinių lyties organų, makšties, išangės vėžio atvejų, 90% anogenitalinių karpų. [5].Nuo 2008 m. daugumoje Europos sąjungos šalių buvo įdiegta vakcinacija nuo ŽPV viruso mergaitėms. 2016 ir 2017 metais 2-iejų dozių alternatyvi skiepijimo sche-ma buvo patvirtinta Europos Sąjungoje, JAV, Kanadoje, Australijoje 9-14 metų berniukams ir mergaitėms. Austrija – pirmoji šalis Europoje, kuri 2014 m. įdiegė ŽPV vakcinacijos programą ir berniukams, ir mergaitėms.

žpv vakcinacijoS paSiEkiMai iR naujovėS

Berniukų skiepijimas svarbus siekiant apsaugoti nuo kitų ŽPV sukeliamų vėžių (išangės, varpos, burnaryklės), kar-pų ar tikslu greičiau sumažinti populiacijoje cirkuliuojančių ŽPV kiekį.[6]Lietuvos Respublikos SAM įsakymu nuo 2016 metų rug-sėjo 1 dienos ŽPV vakcina įtraukta į nacionalinį skiepų kalendorių. Skiepijamos 11 metų mergaitės. Skiepijimo schemą sudaro dvi vakcinos dozės (tarp pirmos ir antros ŽPV vakcinos dozių turi būti ne trumpesnis kaip 6 mėn. laikotarpis).ŽPV vakcinų saugumo tyrimai, tiek klinikiniai, tiek jau vakci-noms patekus į rinką, parodė visišką jų saugumą. Dažniausi stebimi pašaliniai poveikiai yra susiję su injekcijos vietos reakcijomis (skausmu, patinimu, paraudimu) ir yra lengvo arba vidutinio sunkumo. [7] Ilgu vakcinų stebėjimo laiko-tarpiu nebuvo nustatyta ryšio tarp skiepijimo nuo ŽPV ir neurodegeneracinių, autoimuninių ligų, trombembolijų, nevaisingumo.Vakcinacijos nuo ŽPV kryptys:1. Mergaičių, kurios nepatenka į nacionalinės imunoprofi-laktikos programą, vakcinacija.2. Berniukų vakcinacija.3. Vakcinacija moterų, tame tarpe po ikivėžinių gimdos ka-klelio ligų gydymo.4. Kitų lokalizacijų ŽPV ligų mažinimas.

Literatūros sąrašas:1. Gómez DT, Santos JL. Human papillomavirus infection and cervical

cancer: pathogenesis and epidemiology. In: Méndez-Vilas A, edi-tor. Communicating current research and educational topics and trends in applied microbiology. 2007: 680-8.

2. Alemany L, Cubilla A, Halec G et al. Role of Human Papillomavirus in Penile Carcinomas Worldwide. European Urology. 2016; 5:953-961.

3. Serrano B, de Sanjose S., Tours S. et al. Human papillomavirus genotype attribution for HPVs 6, 11, 16, 18, 31, 33, 45, 52 and 58 in female anogenital lesions. Eur J Cancer. 2015;51(13):1732-41.

4. Matejka Rebolj et al. Risk of cervical cancer after completed post-treatment follow-up of cervical intraepithelial neoplasia: popu-lation based cohort study. BMJ. 2012;345:e6855.

5.Huh WK et al. Final efficacy, immunogenicity, and safety analyses of a nine-valent human papillomavirus vaccine in women aged 16–26 years: a randomised, double-blind trial. Lancet 2017; 390: 2143–59.

6. Stanley M. Vaccinate boys too. Nature 2012;488: S10.7. Vichnin M et al. An Overview of Quadrivalent Human

Papillomavirus Vaccine Safety: 2006 to 2015. Pediatr Infect Dis J. 2015;34:983–99.

zoonozėS iR aTSpaRuMaS anTiBioTikaMS. užkREČiaMųjų

ligų laBoRaToRinė diagnoSTika

a. pavilonis1, ž. Maželienė1,2, R. plančiūnienė 1, p. kavaliauskas3

1Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Mikrobiologijos ir virusologijos institutas, Kaunas2Kauno kolegija Medicinos fakultetas Biomedicinos diagnostikos katedra, Kaunas 3Infekcinių ligų ir patogeninės mikrobiologijos institutas, VilniusRaktiniai žodžiai: plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai, atsparumas antibiotikams alvyd.pavilonis@gmail.com

Įžanga Plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai (PNS) yra žmonių ir gyvūnų mikrobiota. Šių stafilokokų ekologinė niša – no-sies šnervės, oda, kirkšniai, tarpvietė. PNS, nors ir yra ma-žiau virulentiški tačiau dauguma jų rūšių susiję su žmonių infekcijomis. Pastaraisiais metais Lenkijoje, Vokietijoje, Serbijoje ir Čekijoje atliktose mokslinėse studijose ste-bimas PNS padermių didėjimas žmonių ir gyvūnų tarpe. Tarp Staphylococcus spp. plinta antibiotikams atsparios PNS padermės, dažnėja meticilinui atsparių (MA) PNS. PNS paplitimo nustatymas ir atsparumo antibiotikams ly-gmens analizė svarbi vertinant šių stafilokokų svarbą ne tik infekcinėje patologijoje, bet ir perduodant tarp skirtin-gų stafilokokų rūšių atsparumo antibiotikams genetines determinantes.

TikSlaS Įvertinti PNS, išskirtų iš pacientų ir visuomenės, atsparumo antibiotikams lygį. METodai2015-2017 metais ištirta 913 mėginių, paimtų iš 431 mies-telių gyventojo ir 482 studentų šnervių (visuomenės), ir 130 klinikinės medžiagos mėginių, paimtų iš pacientų, sir-gusių šlapimo ir lyties takų, inkstų bei kvėpavimo takų in-fekcijomis. PNS rūšys identifikuotos Microgen Staph ID (Microgen, Jungtinė Karalystė) identifikavimo sistema su atitinkamai MID ir ERIC kompiuterinėmis programomis. Kiekybinis atsparumas antibiotikams (penicilinui, oksa-cilinui, ampicilinui, ceftriaksonui, gentamicinui, ciproflo-ksacinui, gatifloksacinui, levofloksacinui, trimetoprimui/sulfametoksazolui, klindomicinui, daptomicinui, eritromi-cinui, linezolidui, vankomicinui, kvinupristinui/dalfopristi-nui, tetraciklinui, rifampinui) nustatytas TREK Diagnostic Systems Sensititre GPN3F plokštelėmis. Tyrimo duomenys vertinti remiantis EUCAST rekomendacijomis. Kontrolei naudotos etaloninės Staphylococcus aureus ATCC 29213 (jautri meticilinui) ir Staphylococcus aureus ATCC 38591 (atspari meticilinui) padermės. Statistinių duomenų verti-nimas atliktas naudojant duomenų kaupimo ir analizės pro-gramą SPSS 21,0. Skirtumai ir sąsajos vertinti statistiškai reikšmingi, kai p<0,05.

REzulTaTai Išskirtos 935 PNS padermės: 364 (38,9%) jautrios visiems tirtiems antibiotikams ir 571 (61,0%) atsparios vienam ar daugiau antibiotikų. Iš miestelių gyventojų buvo išskirtos 169 (89,9%) meticilinui jautrios (MJ) ir 19 (10,1%) meticili-nui atsparių (MA) PNS padermių, iš studentų – 228 (90,1%) MJ ir 25 (9,9%) MA padermės, iš pacientų – 69 (53,0%) ir 61 (47,0%) MA PNS padermė. PNS padermių, išskirtų iš miestelių gyventojų ir studentų, atsparumas antibiotikams buvo panašus, todėl jisai ver-tintas kartu. Visuomenėje esančios MJ PNS padermės at-spariausios yra penicilinui (63,7%) ir ampicilinui (56,0%), eritromicinui (46,9%) ir tetraciklinui (30,6%), o likusiems tirtiems antibiotikams jos yra jautrios ar jų atsparumas yra 0,6 – 11,1%. Visos MA (n%44) PNS padermės, išskirtos iš vi-suomenės, buvo atsparios penicilinams ir cefalosporinams, statistiškai reikšmingai (p<0,05) atsparesnės, lyginant su MJ PNS padermėmis, gentamicinui (59,1%), ciprofloksaci-nui (45,5%), klindamicinui (40,9%), eritromicinui (56,8%) ir tetraciklinui (68,2%). MJ PNS padermės, išaugintos iš pacientų, buvo atspa-rios penicilinui ir ampicilinui (59,4 ir 56,5%), eritromicinui (79,7%), tetraciklinui (63,8%), ciprofloksacinui (21,7%) ir klindamicinui (17,3%). Iš pacientų išskirtos MA (n=61) PNS padermės, lyginant su MJ PNS padermėmis, buvo atspa-rios eritromicinui (93,4%) ir tetraciklinui (68,9%), statistiš-kai reikšmingai (p<0,05) atsparesnės tirtiems penicilinams (100%), gentamicinui (57,4%), ciprofloksacinui (68,9%), klin-damicinui (41,0) ir trimetoprimui/sulfametoksazolui (54,1%). Visos MA PNS padermės, išskirtos iš visuomenės ir paci-entų, buvo jautrios vankomicinui, daptomicinui, linezolidui ir kvinupristinui/dalfopristinui.

išvadoSMA PNS paplitimas visuomenėje (10,1%) ir pacientų (47,0%) bei pakankamai aukštas atsparumas penicilinams, eritro-micinui, tetraciklinui, ciprofloksacinui, gentamicinui rodo, kad nepagrįstas antibiotikų vartojimas tiesiogiai ar ne-tiesiogiai sąlygoja atsparių antibiotikams PNS padermių selekciją. Antibiotikams atsparios PNS padermės yra at-sparumo antibiotikams genų šaltinis – vykstant rekombi-nacijoms šie genai gali būti perduoti žmogaus stafilokoki-nei mikrobiotai.

Literatūros sąrašas:1. EUCAST (The European Committee on Antimicrobial Susceptibility

Testing). Available from:http://www.eucast.org/clinical_breakpoints/2. Hira V, Kornelisse RF, Sluijter M, Kamerbeek A, Goessens HFW,

de Groot R et al. Colonization Dynamics of Antibiotic-Resistant Coagulase-Negative Staphylococci in Neonates. J Clin Microbiol. 2013 Feb;51(2):595–597.

3. Piette A, Verschraegen G. Role of coagulase-negative staphy-lococci in human disease. Vet Microbiol. 2009;134(1-2):45-54.

plazMoS nEkoaguliuojanČių STafilokokų aTSpaRuMaS anTiBioTikaMS

2

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 1716

kristina Rudžinskaitė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentasRaktiniai žodžiai: antibiotikai, streptestas, GAST, antimikrobinis.El. p. kristina.rudzinskaite@nvsc.lt

Įžanga Racionalus antibiotikų vartojimas, antibiotikų suvartojimo mažinimas – viena iš pagrindinių priemonių siekiant suval-dyti antimikrobinį atsparumą. Galimybė tiksliai nustatyti diagnozę ir paskirti efektyvų gydymą, gali padėti sumažinti antibiotikų vartojimą. Antibiotikų skyrimas ir suvartojimas labai padidėja šaltuoju metų laiku, kai plinta gripas ir ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (toliau - ŪVKTI), daž-niausiai sukeliamos virusų. Greitasis A grupės β hemolizinio streptokoko antigeno nustatymo testas (toliau – GAST) pa-deda nustatyti tuos atvejus, kai antibiotikai tikrai reikalingi ligos gydymui. Nuo 2016 m. sausio 1 d. šeimos gydytojai yra skatinami atlikti šį testą 2 – 7 m. amžiaus vaikams, sergan-tiems ŪVKTI.

TikSlaS Įvertinti Kauno apskrities asmens sveikatos priežiūros įs-taigų (toliau – ASPĮ) aktyvumą, teikiant skatinamąją pirmi-nės asmens sveikatos priežiūros paslaugą – GAST atlikimą 2 – 7 m. amžiaus vaikams, sergantiems ŪVKTI. Nustatyti paslaugų teikimo skirtumus ir galimas priežastis.

pRiEMonėS Vadovaujantis Kauno apskrities antimikrobinio atsparumo valdymo grupės 2018 m. veiklos planu, patvirtintu 2018 m. sausio 25 d. pagal Kauno teritorinės ligonių kasos (toliau – Kauno TLK) pateiktus duomenis parengta GAST) atlikimo 2 – 7 metų vaikams, sirgusiems ŪVKTI aktyvumo Kauno aps-krities ASPĮ 2017 m. analizė.

REzulTaTai 2017 m. Kauno apskrities ASPĮ iš viso atliko 2 268 GAST 2 – 7 metų vaikams, sirgusiems ŪVKTI, 2016 m. buvo atlikti 2 262 testai.

Vertinant pagal savivaldybes, per metus atliktų testų skai-čius padidėjo Birštone (beveik du kartus), Kauno m. 15 proc., sumažėjo Kėdainių r. 28 proc., Prienų r. 27 proc., Jonavos r. 24 proc. Skaičiuojant 2 – 7 m. vaikų sirgusių ŪVKTI ištyrimą atliekant GAST, aktyviausi birštoniečiai, net 53 proc. sirgusių vaikų buvo patikrinti GAST. Mažiausiai aktyvūs Kauno ir Jonavos r., kur patikrinta 2,9 proc. sirgusiųjų. 2017 m. GAST buvo atliekami tik 68,7 proc. apskrities ASPĮ (57 ASPĮ iš 83). Kyla klausimas, kodėl dalis ASPĮ neatlieka GAST ir nesiekia sumažinti nereikalingo antibiotikų varto-jimo. Net pusėje Kauno apskrities teritorijų per metus su-mažėjo ASPĮ, teikiančių šią skatinamąją paslaugą, skaičius.Iš Kauno m. ASPĮ net 367 GAST testus atliko VšĮ Kauno Kalniečių poliklinika. Antroje vietoje VšĮ Kauno Šančių poli-klinika, atlikusi 170 testų. Trečioje vietoje VšĮ Kauno Centro poliklinika atlikusi 103 testus. Pagal patikrintų sirgusių vai-kų proc. Kauno mieste pirmauja UAB Marių klinika, atlikusi GAST testą 53 proc. 2 – 7 m. vaikų sirgusių ŪVKTI.Iš Kauno apskrities ASPĮ (be Kauno miesto) aktyviausiai šias skatinamąsias paslaugas teikia VšĮ Kėdainių PSPC – per 2017 m. metus – 358 testai (17,2 proc. sirgusių vaikų). Antroje vietoje VšĮ Raseinių PSPC, atlikusi 119 testų, trečio-je vietoje VšĮ Prienų PSPC atlikusi 96 testus. Pagal patikrin-tų sirgusių vaikų procentą Kauno apskrityje (be Kauno m.) pirmauja VšĮ Birštono PSPC, atlikusi GAST testą 53,1 proc. 2 – 7 m. vaikų sirgusių ŪVKTI.

išvadoS Kauno apskrities ASPĮ Greitojo A grupės beta hemolizinio streptokoko antigeno nustatymo testo atlikimo 2 – 7 metų vaikams, sirgusiems ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis, aktyvumas 2017 m. buvo žemas. Vidutiniškai 7,5 proc. 2 – 7 metų vaikų, sirgusių ŪVKTI, buvo atliktas GAST. 26 Kauno apskrities ASPĮ per 2017 m. neatli-ko nei vieno testo, kuris galėtų padėti sumažinti antibiotikų skyrimą. 2016 m. tokių buvo 20. Būtina gerinti gydytojų in-formavimą apie Greitojo A grupės beta hemolizinio strep-tokoko antigeno nustatymo testo aktualumą, pasirenkant ŪVKTI gydymą. Tikslinga skatinti ASPĮ užtikrinti GAST tes-to atlikimą visose pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose ASPĮ.

gREiTiEji TESTai padėS SuMažinTi BETikSlĮ anTiBioTikų vaRTojiMą

2

lukas vitkauskas1, gabrielė Samuolytė2, violeta kareivienė2

1 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas2 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas, Laboratorinės medicinos klinika

Įžanga Dažniausia bakterijų atsparumo antibiotikams priežastis — neatsakingas šių preparatų skyrimas ir vartojimas. 1990 — 2014 m. vykdytų didelės apimties tyrimų, vertinančių gydytojų požiūrį į antibiotikoterapiją, metaanalizės duome-nimis nustatyta, kad gydytojams trūko žinių šioje srityje. Nežiūrint tiriamųjų įsitikinimo, kad kai kuriais atvejais an-tibiotikoterapija nėra būtina, jie vis tiek skyrė antibiotikų. Pagrindinės priežastys buvo: paciento lūkesčiai, infekcinės ligos sunkumas ir trukmė, hiperdiagnostika, baimė prarasti pacientą ir farmacinių kompanijų įtaka. Visgi, didžioji dalis tyrimų dalyvių pripažino žinių stoką ir pageidavo jas toliau gilinti (1, 2).

TikSlaSĮvertinti pirmųjų kursų medicinos studentų žinias apie anti-biotikus ir jų vartojimo ypatumus.

METodai Atlikta 2-3 kurso studentų apklausa pagal parengtą klausi-myną. Statistinė analizė atlikta naudojant Microsoft Excel 2010 ir SPSS 22.0 programas. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. REzulTaTai Tyrime dalyvavo 70,7 proc. (n=65) trečio ir likusieji – an-tro kurso studentai. 76,1 proc. studentų atvyko studijuoti iš miesto, trečdalis respondentų nurodė, kad gyvenamoji vieta yra miestelis arba kaimas. Beveik pusė apklaustų-jų nurodė, kad antibiotikų per pastaruosius keletą metų nevartojo, tačiau 40,2 proc. (n=37) atsakė, kad antibioti-kų gydymui prireikia ne rečiau, kaip kartą per metus, o 7,6 proc. (n=7) vartoja net kartą per 3 mėnesius. Nors antibio-tikų dažniau nevartojo kaime gyvenantys studentai, tačiau patikimo skirtumo, lyginant su gyvenančiais mieste, nenu-

statėme (63,6 proc., n=14 ir atitinkamai 47,1 proc., n=33, p>0,05). Didžioji dalis studentų antibiotikus vartojo gydy-tojo nurodymu (81,5 proc., n=75), tačiau 5,4 proc. nurodė, kad dėl pakilusios temperatūros, 3,3 proc. - dėl peršalimo, o 1,1 proc. – dėl skausmo. Nors dauguma respondentų an-tibiotikus vartojo gydytojo nurodytą laiką, tačiau 7,6 proc. - tik kol pasijuto geriau. Patikimai dažniau antibiotikus “kol pasijus geriau” vartojo 2-ojo kurso, lyginant su 3-iojo kur-so studentais (18,5 proc. n=5 ir atitinkamai 3,1 proc. n=2, p=0,021). Dažniausiai antibiotikai buvo skirti esant kvė-pavimo takų (KT), rečiau šlapimo takų (ŠT) ar žaizdos in-fekcijoms (65,5 proc., 8,0 proc. ir atitinkamai 6,9 proc.). Respondentai, kurie nurodė, kad antibiotikus vartoja kartą per metus, patikimai dažniau juos vartojo dėl KT infekcijos, nei dėl kitos priežasties (74,3 proc. ir atitinkamai 26,7 proc., p<0,05). Tyrimo metu nustatėme tendencijas, kad mieste studentai dažniau vartojo antibiotikus kartą per metus, o kaimo gyventojai – kartą per 3 mėnesius (45,7 proc., n=32 ir atitinkamai 22,7 proc., n=5 bei 4,3 proc. n=3 ir atitinkamai 13,6 proc., n=3). 93,5 proc. atvejų studentai antibiotikus įsigijo vaistinėje su receptu, tačiau 4,3 proc. atvejų rado namų vaistinėlėje arba 2,2 proc. įsigijo vaistinėje be recep-to. Antibiotikų vartojimo dažnis ir priežastys nebuvo susiję su studijuojančiųjų kursu.

išvadoS1. Antibiotikai dažniausiai skiriami kvėpavimo takų infekcijų gydymui, beveik pusė visų apklaustų studentų juos vartoja kartą per metus ar net dažniau. 2. Apie dešimtadalio pirmųjų kursų studentų žinios apie an-tibiotikus yra nepakankamos ir antibiotikų vartojimo įpro-čiai yra blogi.

Literatūros sąrašas:1. Rezal RS, Hassali MA, Alrasheedy AA, Salem F, Yusof FA, Godman

B. Physicians‘ knowledge, perceptions and behaviour towards antibiotic prescribing: a systematic review of the literature. Expert Rev Anti Infect Ther 2015; 13(5):665—80.

2. Dyar OJ, Pulcini C, Howard P, Nathwani D. European medical students: a first multicentre study of knowledge, attitudes and perceptions of antibiotic prescribing and antibiotic resistance. Journal of Antimicrobial Chemotherapy. 2014;69(3):842-6.

piRMųjų kuRSų MEdicinoS STudEnTų anTiBioTikų vaRTojiMo ypaTuMai

2

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 1918

2 2

jolita kirvaitienė1,2, orina ivanauskienė1,3

1 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija2 Kauno kolegijos Medicinos fakultetas3 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentasRaktiniai žodžiai: antimikrobinis atsparumas, savigyda, antibiotikai, vaistininkaiEl. p. orina.ivanauskiene@nvsc.lt

Įžanga Pasak, PSO atstovų „Antimikrobinis atsparumas yra kri-zė, kuri turi būti valdoma kuo skubiau”. Higienos instituto (HI) 2013 m. atlikto tyrimo duomenimis bendras savigy-dos antibiotikais paplitimas sergant ūminėmis viršutinė-mis kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) buvo – 4,4 proc. (n=1506). Žigaitės K. Gyventojų savigyda antibiotikais, re-miantis 2009 ir 2016 m. Eurobarometro tyrimais, Lietuvoje sumažėjo: 2009 m. be recepto antibiotikus vartojo 12 proc. gyventojų, o 2016 m. tokių respondentų buvo 8 proc. 2016 m. Eurobarometro duomenimis 57 proc. respondentų ne-žino, kad antibiotikai neveikia virusų, 46 proc. responden-tų tikisi antibiotikais išgydyti peršalimą ir gripą, 50 proc. respondentų per paskutinius 12 mėn. negavo informacijos apie antimikrobinį atsparumą. PSO Europos regione atlik-tos apklausos duomenimis, farmacijos specialistai turi di-džiausias galimybes skatinti tinkamą antibiotikų vartojimą, todėl vaistinėse dirbantys specialistai bendradarbiaudami su politikais ir sveikatos priežiūros darbuotojais vaidina lemiamą vaidmenį, sprendžiant antimikrobinio atsparumo problemą. Farmacijos praktikos misija yra prisidėti prie visuomenės sveikatos gerinimo ir padėti sergantiems ar turintiems sveikatos problemų pacientams kuo tikslingiau naudoti vaistus.

TikSlaS Įvertinti „X“ vaistinių tinklo farmacijos specialistų antibioti-kų vartojimo, sergant ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ir elgsenos susijusios su savigyda bei profesi-ne veikla sąsajas.

METodai Tyrimo populiacija – „X“ vaistinių tinklo farmacijos specia-listai, dirbantys Lietuvos didžiuosiuose miestuose, mies-teliuose, rajonuose ir kaimuose. Jų apklausai naudotos anoniminės anketos, sudarytos vadovaujantis HI 2013 m. inicijuoto tyrimo: „Lietuvos gyventojų savigydos antibak-teriniais vaistais ir žinių apie juos įvertinimas“ protokolu. Apklausoje dalyvavo 342 respondentai, (atsako dažnis 85,5 proc.). Darbe buvo analizuojami du pagrindiniai kinta-mieji: savigyda ir profesinė elgsena

REzulTaTaiSavarankiškas antibiotikų vartojimas tarp farmacijos spe-cialistų - 32,5 proc. Dažniausiai respondentai nepasikon-sultavę su gydytoju antibiotikus vartotų sergant ŪVKTI. Farmacijos specialistai, kurie savo žinias apie antibiotikus vertina gerai, dažniau nevartoja antibiotikų savarankiškai sirgdami ŪVKTI. Dirbantiems vidutinio dydžio vaistinėje (3-5) antibiotikus ŪVKTI gydymui dažniau tenka parduoti kie-kvieną dieną, lyginant su didelėse vaistinėse dirbančiaisiais. Respondentai dirbantys 21 metus ir ilgiau, dažniau pataria pacientams sergantiems ŪVKTI konsultuotis su gydytoju, pieš stengiantis įsigyti antibiotikų bei dažniau neparduoda klientams antibiotikų, norintiems įsigyti jų be recepto ir siū-lo kreiptis pas gydytoją. Įvertinus vaistininkų ir vaistininkų padėjėjų elgseną, susijusią su jų profesine veikla, nusta-tyta, kad respondentai dirbantys farmacijos srityje ilgesnį laikotarpį (11-21 m.) dažniau įsitikina, kad pacientas teisin-gai suprato vaisto vartojimo nurodymus. Vyresnio amžiaus respondentai visada akcentuodami gydymo konkrečiu vaistu trukmę, informaciją pacientui užrašo ant pakuotės (73,9 proc.). Farmacijos specialistų savarankiškas anti-biotikų vartojimas sergant ŪVKTI ir jų profesinė veikla yra susijusi su darbo stažu. Respondentai, turintys neilgą dar-bo stažą ir vartojantys savarankiškai antibiotikus, dažniau neįspėja pacientų apie nepageidaujamas reakcijas. Taip pat trumpesnį darbo stažą turintys respondentai, kurie sirgda-mi vartoja antibiotikus, savarankiškai dažniau mano, kad apie gydymo konkrečiu paskirtu receptiniu vaistu trukmę, pacientus turi informuoti gydytojas. Savarankiškas antibi-otikų vartojimas sergant ŪVKTI yra susijęs su subjektyviu savo žinių apie antibiotikus vertinimu ir antibiotikų atsargų laikymu namuose. Vaistininko padėjėjo išsilavinimą turin-tys respondentai didina galimybę vertinti savo žinias apie antibiotikus kaip vidutines ar prastas.

išvada Trečdalis „X“ vaistinių tinkle dirbančių farmacijos specia-listų savarankiškai vartoja antibiotikus, sergant ŪVKTI bei savarankiškas antibiotikų vartojimas, sergant ŪVKTI, yra susijęs su farmacijos specialistų vykdoma profesine veikla.

Literatūros sąrašas:1. Yakimova J. Pharmacists‘ knowledge of the safety of antibiotics

for systemic use. The international journal of risk and safety in medicine; 2015; 27(3):123-34.

2. Sharif S, Bugaighis L, Sharif, R. Self-Medication Practice among Pharmacists in UAE. Pharmacology & Pharmacy; 2015;(6):428-435.

„X“ vaiSTinių Tinklo faRMacijoS SpEcialiSTų anTiBioTikų vaRTojiMo, SERganT ūMinėMiS viRšuTinių kvėpaviMo Takų infEkcijoMiS iR ElgSEnoS SuSijuSioS Su Savigyda iR pRofESinE vEikla SąSajoS

j. Miciulevičienė, a. Mierauskaitė, a. griškevičiusNacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, VilniusRaktiniai žodžiai: antimikrobinis atsparumas, stebėsena. el. pašto adresas: jolanta.miciuleviciene@nvspl.lt

Įžanga Antimikrobinis atsparumas – tai natūralus biologinis feno-menas, kai mikroorganizmai prisitaiko prie antimikrobiškai veikiančių vaistų, kuriems anksčiau jie buvo jautrūs. Vis dažniau pasirodo pranešimų apie dauginiu atsparumu pasi-žyminčias bakterijas, kurių nebeveikia jokie antimikrobiniai vaistai. Antimikrobinio atsparumo stebėsena nacionalinia-me lygmenyje leidžia įvertinti šios visuomenės sveikatos grėsmės lygį šalyje [1].

TikSlaSĮvertinti invazinių infekcijų sukėlėjų atsparumą antimikro-biniams vaistams Lietuvoje.

METodai Invazinių infekcijų sukėlėjų atsparumo antimikrobi-niams vaistams tendencijos 2017 metais vertintos atli-kus Europos antimikrobinio atsparumo stebėsenos tin-klui (angl. European Antimicrobial Resistance Surveillance Network, EARS-Net) teikiamų duomenų analizę [2]. Duomenis teikė 18 Lietuvos mikrobiologinių tyrimų labora-torijų. Vertintas iš kraujo arba cerebrospinalinio skysčio iš-skirtų Streptococcus pneumoniae atsparumas penicilinui, Staphylococcus aureus atsparumas meticilinui (MRSA), Enterococcus faecium atsparumas vankomicinui (VRE), Escherichia coli ir Klebsiella pneumoniae atsparumas kar-bapenemams bei III kartos cefalosporinams, Pseudomonas aeruginosa ir Acinetobacter spp. atsparumas karbapenemų grupės antibiotikams. REzulTaTai 2015 m. užregistruoti 1936 invazinių infekcijų sukėlėjai, 2016 m. - 2160, 2017 m. - 2289. 2017 m. Streptococcus pneumoniae atsparumas penicilinui nustatytas 2 pader-mėm iš 109 tirtų (1,8 proc.). Penicilinui nejautrios (atsparios ir vidutinio jautrumo) S.pneumoniae bakterijos sudarė 15,6 proc. (17/109). 2017 m. užregistruota 514 invazinių S.aureus padermių, iš kurių 45 (8,8 proc.) buvo atsparios meticilinui (MRSA). Užregistruotų MRSA atvejų skaičius lyginant 2015 – 2017 m. mažai keitėsi: 2015 m. - 9,94 proc. (46/463),

anTiMikRoBiniS aTSpaRuMaS liETuvojE

2016 m. – 11,3 proc. (57/503). 2017 m. Lietuvos ligoninėse besigydantiems ligoniams iš kraujo išskirta 80 invazinių E.faecium padermių. Nustatyta, kad 36,3 proc. (29 kultūros iš 80) E.faecium buvo atsparios vankomicinui (VRE). 2014 metais išskirtos tik 2 VRE padermės iš 44 (4,5 proc.), 2015 m. - 9 iš 75 (17,3 proc.), 2016 m. - 13 iš 61 (21,3 proc.). 2017 metais užregistruotos 852 E.coli ir 326 K.pneumoniae pa-dermės, kurios visos buvo jautrios karbapenemų grupės antibiotikams. 2017 m. nustatytos 143 E.coli padermės, at-sparios III kartos cefalosporinams (16,8 proc.). 2016 metais atsparių III k. cefalosporinams E.coli dažnis siekė 14,7 proc. (117/795). K.pneumoniae atsparumas III k. cefalosporinams 2017 m. išliko didelis ir siekė 63,2 proc. (206/326). 2016 m. užregistruotos 185 K.pneumoniae bakterijos, atsparios III kartos cefalosporinams iš 326 tirtų. 2017 m. nustaty-tos 22 (24,7 proc.) invazinės Pseudomonas aeruginosa padermės, atsparios karbapenemų grupės antibiotikams. Acinetobacter spp. atsparumas karbapenemams 2017 m. siekė 88,5 proc. (77 padermės iš 87 tirtų), 2016 m. - 82,1 proc. (69/84). 2017 m. užregistruotos 66 Acinetobacter spp. iš 85 tirtų (77,6 proc.), kurios buvo atsparios amino-glikozidų, fluorchinolonų ir karbapenemų grupės antibioti-kams ir pasižymėjo dauginiu atsparumu.

išvadoSLietuvoje kiekvienais metais užregistruojama daugiau invazinių infekcijų sukėlėjų. 2017 m. S.pneumoniae at-sparumo lygis penicilinui ir užregistruotų MRSA infekcijų dažnis išliko žemas. E.faecium atsparumas vankomicinui didėja, ir 2017 m. siekė 36,3 proc. Visos invazinės E.coli ir K.pneumoniae buvo jautrios karbapenemų grupės anti-biotikams. K.pneumoniae atsparumas III kartos cefalospo-rinams 2017 m. išliko labai didelis, ir siekė daugiau nei 60 proc. Acinetobacter spp. dauginis atsparumas, tame tarpe ir karbapenemų grupės antibiotikams, rodo kritinį grėsmės lygį.

Literatūros sąrašas:1. WHO Global Strategy for containment of antimicrobial resistan-

ce. WHO, 2001. Prieiga per internetą:http://whqlibdoc.who.int/hq/2001/WHO_CDS_CSR_DRS_2001.2.pdf

2. European Centre for Disease Prevention and Control. Antimicrobial resistance surveillance in Europe 2017. Annual Report of the European Antimicrobial Resistance Surveillance Network (EARS-Net). Prieiga per internetą: https://ecdc.europa.eu/sites/portal/files/documents/AMR-surveillance-EARS-Net-2017.pdf

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 2120

M. Misiūnaitė, a. jakavonytė-akstinienėVilniaus kolegija, VilniusRaktiniai žodžiai: virusinis hepatitas C, bendruomenė, žinios.a.jakavonyte-akstiniene@spf.viko.lt

Įžanga Tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje sergamumas viru-siniu hepatitu C yra didelė problema. Pasaulyje užsikrėtu-siųjų hepatitu C yra 130-150 mln. asmenų [1], o Lietuvoje – maždaug 50000-70000 [2]. Lietuvoje sergamumas 2014-2016 metais hepatitu C labai įvairavo: 2014 m. už-registruota 34 ūminio ir 46 lėtinio virusinio hepatito C atvejai [3], 2015 m. – 23 ūminio ir 44 lėtinio [4], o 2016 m. – 16 ūminio ir 42 lėtinio VHC atvejai [5]. Prognozuotina, kad Lietuvoje sergamumas hepatitu C yra kur, kas dides-nis negu registruojama [5], nes atsižvelgus į natūralią li-gos eigą 60 – 70 proc. yra besimptomiai atvejai [6]. Nors mokslininkai plačiai diskutuoja apie hepatito C ankstyvos diagnostikos svarbą, gydymą, tačiau nėra aišku, ką žmo-nės žino apie hepatito C rizikos veiksnius, prevenciją norint išvengti šios ligos.

TikSlaSŠio tyrimo tikslas – išanalizuoti bendruomenės požiūrį į vi-rusinį hepatitą C ir jo prevenciją.

METodai Duomenys buvo renkami 2018 m. rugsėjo – spalio mėne-siais viename Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros cen-tre. Tyrimo metu apklausta 85 respondentai. Tyrimo da-lyvių įtraukimo kriterijai: pacientai, kurie lankėsi pirminės sveikatos priežiūros centre; vyresni nei 18 metų amžiaus; pacientai, kurie supranta ir kalba lietuviškai; pacientai, ku-rie sutiko užpildyti anketas. Tyrime buvo taikytas kiekybi-nis tyrimo metodas – anketinė apklausa. Anketa sukurta remiantis literatūros analize. Chi kvadrato (x2) požymių nepriklausomumo kriterijus naudotas dviejų kintamųjų nepriklausomumui abiejose grupėse tirti. Skirtumai tarp požymių laikyti statistiškai reikšmingi, kai reikšmingumo lygmuo (p reikšmė) buvo mažesnis už pasirinktą reikšmin-gumo lygmenį x = 0,05 (p<0,05).

REzulTaTai Tyrime dalyvavo 85 respondentas, iš kurių buvo 44 mote-rys ir 41 vyras, kurie sudarė šiek tiek mažiau nei pusę (48,24 proc.) apklausos dalyvių. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 33,14 (jauniausiam buvo 18, o vyriausiam – 51 metai). Šiek tiek daugiau nei pusė (56,1 proc.) vyrų ir du penktadaliai (40,9

BEndRuoMEnėS požiūRiS Į viRuSinĮ hEpaTiTą c iR jo pREvEnciją

proc.) moterų klaidingai manė, kad įkandus erkei galima su-sirgti hepatitu C (x2=2,263, ll=2, p=0,323). Be to, daugiau nei pusė (59,1 proc.) moterų ir šiek tiek daugiau nei du penk-tadaliai (43,9 proc.) vyrų pildydami anketas klaidingai pa-žymėjo sutikdami, kad skiepai – viena iš virusinio hepatito C profilaktikos priemonių (x2=3,453, ll=2, p=0,178). Beveik vi-sos (93,2 proc.) tyrime dalyvavusios moterys ir beveik trys ketvirtadaliai (73,2 proc.) vyrų nurodė, kad norėtų daugiau sužinoti apie virusinį hepatitą C (x2=6,177, ll=1, p=0,013). Du trečdaliai (66,7 proc.) vyrų ir šiek tiek mažiau nei trys ke-tvirtadaliai (70,7 proc.) moterų nurodė, kad būtų įdomu su-žinoti apie ligos perdavimo būdus (x2=2,550, ll=1, p=0,110). Trys ketvirtadaliai (75,6 proc.) moterų ir šiek tiek daugiau nei trys penktadaliai (63,3 proc.) vyrų pildydami anketas nurodė, kad būtų naudinga gauti daugiau informacijos apie hepatito C gydymą (x2=4,146, ll=1, p=0,042).

išvadoS Beveik pusė tyrimo dalyvių klaidingai manė, kad hepatitu C galima užsikrėsti į kandus erkei. Didžioji dauguma respon-dentų nurodė, kad jie norėtų gauti daugiau informacijos apie hepatitą C, ypatingai apie hepatito C gydymą.

Literatūros sąrašas:1. World Health Organization. Guidelines for the screening, care and

treatment of persons with chronic hepatitis C infection [elektroni-nis išteklius] [žiūrėta 2018

m. spalio 28 d.]. Prieiga per internetą: http://apps.who.int/iris/bitstream/handle/10665/205035/9789241549615_eng.pdf?sequence=1

2. Tamošauskienė J, Aleknavičienė B, Jakubavičiūtė D. Onkologinių ligų profilaktika.Vilnius: Vilniaus m. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras; 2013.

3. ULAC. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2014 m. apžvalga [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 28 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/Sergamumo%20u%C5%BEkre%C4%8Diamosiomis%20ligomis%20Lietuvoje%202014%20m_%20ap%C5%BEvalga.pdf

4. ULAC. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2015 m. apžvalga [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 28 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ulac.lt/uploads/downloads/SergamumasUL2015.pdf

5. ULAC. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2016 m. apžvalga [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 28 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/Sergamumo_apz-valga_2016.pdf

6. European Centre for Disease Prevention and Control. Hepatitis B and C testing activities, needs, and priorities in the EU/EEA. Stockholm: ECDC; 2017.

SvEikaToS RašTinguMaS iR užkREČiaMųjų ligų Socialiniai vEikSniai 3 3

MiRČių nuo užkREČiaMųjų ligų liETuvojE šiMTMEČio TEndEncijoS

R. gurevičiusHigienos Institutas, VilniusRaktiniai žodžiai: užkrečiamos ligos, mirtys, dinamika, šimtmetis. romualdas.gurevicius@hi.lt

Įžanga Užkrečiamų ligų dinamika tarpukario Lietuvoje mažai nagrinėta. Pranešime panaudota informacija, surink-ta Higienos instituto Sveikatos informacijos centre [1]. Sergamumo infekcinėmis ligomis ir mirtingumo nuo jų mažėjimą lėmė dideli pokyčiai žmonių gyvensenoje, o taip pat skiepų atsiradimas, vakcinacijos programų vykdymas. 1897 m. buvo atidaryta Pastero (vakcinos nuo pasiutligės išradėjo) vardu pavadinta stotis, gyventojai buvo skiepija-mi nuo pasiutligės [2]. Taigi, tapus nepriklausoma valstybe, Lietuva beveik 20 metų atlikdavo nemokamą vakcinaciją ne tik nuo pasiutligės, bet ir nuo raupų. 1930 m. Lietuvoje buvo privaloma skiepytis nuo raupų, ko pasėkoje po 6 m. buvo užregistruotas paskutinis raupų atvejis.

METodai Taikyti standartiniai aprašomosios epidemiologijos me-todai. Greta populiacinės statistikos parodoma tarpu-kario ligoninių pateikta informacija apie infekcines ligas jų aptarnaujančiose teritorijose. Parodomi TBC, Gripo, Difterijos, skarlatinos kokliušo, tymų, vidurių šiltinės ilga-laikė dinamika.

REzulTaTai Per šimtmetį sergamumas tuberkulioze rodiklis plačiai va-rijavo, tuo tarpu mirtingumo rodiklis nuosekliai mažėjo iki 1973 m. pasiekdamas 1,3 atvejo 10 000 gyventojų Vėliau šis rodiklis toliau nežymiai svyravo, tačiau niekada neper-žengė 1,5 mirčių tenkančių 10 000 gyventojų ribos.Mirtingumo nuo gripo rodikliai 1924–1937 m. laikotarpiu buvo santykinai aukšti lyginant su visais Lietuvos valstybės šimtmečio mirtingumo dėl gripo rodikliais. Aukščiausias ro-diklis šiuo laikotarpiu buvo užfiksuotas 1927 m., kai 10 000 gyventojų teko 13 mirčių. Žemiausias šio laikotarpio gyven-tojų mirtingumo nuo gripo rodiklis buvo 1924 m. – 10 000 gyventojų teko 0,4 mirtys (arba 4 mirtys 1000 gyventojų).Mirtingumas nuo difterijos nebuvo itin aukštas visu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio laikotarpiu. Nuo 1924 m. iki 1937 m. buvo užregistruota nuo 1 iki 3 mir-čių nuo difterijos tenkančių 10 000 gyventojų per metus. Aukščiausias rodiklis buvo 1930 m., kai 10 000 gyventojų teko 3 mirtys per metus.

Skarlatina yra viena iš infekcinių ligų, kurių sergamumas svyravo, tačiau labai reikšmingai nesumažėjo per visą at-kurtos Lietuvos valstybės šimtmetį. Nors tai ir yra infek-cinė liga, tačiau nuo skarlatinos skiepų nėra. Laikotarpiu 1926–1937 m. sergamumas svyravo nuo 3 iki 8 susirgimų 10 000 gyventojų per metus. 1926 m. 10 000 gyventojų teko 8 susirgimai skarlatina, tuo tarpu 1937 m. sergamu-mas sumažėjo perpus – 10 000 gyventojų teko 4 susirgimai skarlatina.Nuo 1926 m. iki 1937 m. sergamumas kokliušu buvo labai svyruojantis. Laikotarpio pradžioje siekęs 2 susirgimus tenkančius 10 000 gyventojų, 1928 m. padidėjo šešis kar-tus – 10 000 gyventojų teko 12 susirgimų kokliušu. Vėliau svyravo nuo 1 iki 7 susirgimų tekusių 10 000 gyventojų per metus. 1937 m. 10 000 gyventojų teko 1 susirgimas kokliušu.Lietuvos gyventojai niekada visu šimtmečio laikotarpiu nepasižymėjo aukštu mirtingumu nuo tymų. Pats aukš-čiausias mirtingumo nuo tymų rodiklis užregistruotas 1925 m., kai 10 000 gyventojų teko 7 mirtys nuo tymų. Turimais duomenimis, nuo 1936 m. iki šiol, gyventojų mirtingumo nuo tymų rodiklis nesiekė 1 mirties tenkančios 10 000 gyven-tojų (rodiklis svyravo nuo 0,2/10 000 gyventojų ir mažiau).Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio pradžioje vidurių šiltinė buvo viena iš sąlyginai dideliu sergamumu pasižy-minčių užkrečiamų ligų. 1926–1937 m. laikotarpiu gyvento-jų sergamumas vidurių šiltine svyravo tarp 4 ir 5 susirgimų tenkančių 10 000 gyventojų per metus.

išvadoS Šimtmečio pradžioje sergamumas bei mirtingumas nuo tuberkuliozės buvo didelė problema. Nors sergamumo bei mirtingumo rodikliai žymiai sumažėjo, tačiau ši liga išliko iš-šūkiu iki pat šių laikų dėl visai kitokių priežasčių.Šimtmečio antroje pusėje gyventojų sergamumas gripu stipriai padidėjo. Tuo tarpu mirtingumas žymiai sumažėjoŠimtmečio pirmoje pusėje sergamumas difterija didėjo, ta-čiau antroje žymiai sumažėjo, o mirtingumas nuo difterijos mažėjo nuosekliai visu šimtmečio laikotarpiu.Šimtmečio vidurys (1960–1980 m.) pasižymėjo dideliu sergamumu tymais, vėliau šis rodiklis žymiai sumažėjo. Mirtingumas nuo tymų atsiradus skiepams sumažėjo iki 0.

Literatūros sąrašas:Literatūros sąrašas.1. Lietuvos visuomenės sveikatos būklės pokyčiai per šimtmetį.

Parengė I.Petrauskaitė, R.Skrobotovas, A.Želvienė, Higienos insti-tutas, Vilnius, 2018, 76 p

2. Marciuškienė, E., Tamošiūnas, V. (2010). Imunologijos pradžia Lietuvoje. Medicinos teorija ir praktika, 16(3), 325–330.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 2322

33

Rasa ališauskienė, Saulius novikasBendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos įmonė UAB „Baltijos tyrimai“, VilniusRaktiniai žodžiai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas.rasa@baltic-surveys.ltRaktiniai žodžiai: visuomenės nuomonės apklausa, socialinė distancija, pažeidžiamos grupės, nuostatų dinamika

Įžanga Lietuvos gyventojų nuostatų į pažeidžiamas grupes tyri-mai, atliekami nuo 1990 metų, leidžia įvertinti pastarųjų tri-jų dešimtmečių visuomenės sąmonės pokyčius ir suprasti socialinį-psichologinį kontekstą, siekant didinti visuome-nės toleranciją pažeižiamų grupių atžvilgiu.Tikslas. Visuomenės nuomonės tyrimų tikslas – ištirti soci-alinės distancijos rodiklius, įvertinti jų dinamiką bei įvairių socialinių grupių nuostatų skirtumus.Metodai. 1990-2018 metų visuomenės nuomonės tyrimai atlikti kaip reprezentatyvios suaugusių Lietuvos gyventojų apklausos, asmeninio interviu būdu respondento namuose, naudojant atsitiktinę maršrutinę atranką. Tyrimų rezultatai atspindi 15-74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida nevirši-ja 3 procentinių punktų. Kiekvienos aptariamos apklausos metu apklausta ne mažiau nei 1000 respondentų, iš viso analizuojami septynių apklausų duomenys. Tolerancijos/pakantumo nuostatų matavimui naudojamas E.Bogardus redukuotas socialinės distancijos rodiklis.

REzulTaTai 1990 – 2018 metų visuomenės nuomonės tyrimų rezultatų analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų nuostatos užsikrėtu-sių ŽIV/sergančių AIDS bei homoseksualių asmenų atžvil-giu tapo reikšmingai labiau tolerantiškos. 1990 metais 78 proc. respondentų nurodė, kad nenorėtų gyventi šalia už-sikrėtusių ŽIV/ sergančių AIDS, o 2018 metais tokių buvo 46 proc. Ryškiausi pokyčiai vyko 1990-2003 metais. 1990 m. 87 proc. respondentų nenorėjo gyventi kaiminystėje su homoseksualiais asmenimis, o 2018 metais tokių buvo 33

proc. Ryškiausi nuostatų pokyčiai taip pat vyko 1990-2003 metais. Šių grupių atžvilgiu labiausiai tolerantiški yra aukš-tąjį išsimokslinimą įgiję žmonės, didmiesčių gyventojai. Mažiausiai tolerantiški šios grupės atžvilgiu yra gyventojai su nebaigtu viduriniu išsimokslinimu bei mažesnių vietovių gyventojai.Narkomanų atžvilgiu socialinės distancijos rodiklis per tris dešimtmečius kito nežymiai ir yra aukštesnis, nei pirmųjų dviejų grupių atveju. 1990 metais šalia narkomanų nenorė-jo gyventi 89 proc. respondentų, o 2018 metais – 83 proc. Ryškiausias pokytis įvyko 1997 – 2003 metais, kai sociali-nės distancijos rodiklis sumažėjo 8 procentiniais punktais. Narkomanų atveju žmonės su aukštuoju išsilavinimu ir di-dmiesčių gyventojai yra mažiau tolerantiški, nei žemesnio išsimokslinimo ir mažesnių vietovių gyventojai.Skirtingų kartų nuostatų dinamikos analizė parodė, kad mi-nėti pokyčiai būdingi visoms gyventojų kartoms.

išvadoS 1990 – 2018 metų visuomenės nuomonės tyrimų duome-nų analizė parodė, kad užsikrėtusių ŽIV/sergančių AIDS bei homoseksualių asmenų atžvilgiu visuomenė per tris dešimtmečius tapo labiau tolerantiška. Nuostatų šių gru-pių atžvilgiu kaitai, galima manyti, daro įtaką švietimas ir gyvenimo būdo kaita. Požiūris į narkomanus kito nežymiai. Nuostatų į šią grupę atveju gyvenimo būdo ir išsilavinimo charakteristikų ryšys yra atvirkštinis, lyginant su nuosta-tomis į užsikrėtusius ŽIV/sergančius AIDS ir homoseksu-alius asmenis. 1990-2018 metų tyrimų rezultatų analizė leidžia teigti, kad socialinės distancijos rodiklis matuoja nuostatas (jos yra situacinio pobūdžio ir kinta priklausomai nuo socialinės aplinkos bei informacinio lauko), o ne verty-bines orientacijas (pastarosios yra atsparesnės informaci-niam laukui ir mažiau kintančios vienos kartos atveju).

Literatūros sąrašas:1. Bogardus E.S. Measuring Social Distances. In: Journal of Applied

Sociology. 9, 1925. p. 299-308

liETuvoS gyvEnTojų nuoSTaTų Į pažEidžiaMaS gRupES TEndEncijoS

ingrida zurlytėPasaulio sveikatos organizacijos atstovybės Lietuvoje vadovėRaktiniai žodžiai: darnaus vystymosi tikslai.zui@euro.who.int

Jungtinių Tautų (JT) Darnaus vystymosi tikslai (DVT-ai), dėl kurių 2015 m. sutarė visos valstybės siekia plėtros vi-sose pasaulio šalyse, nepriklausomai nuo jų išsivystymo lygio, ir yra dar viena galimybė peržiūrėti situaciją sveika-tos srityje, be kita ko ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir val-dymo srityje. DVT-ų principai apima universalų ir visuotinai pritaikomą taikos, klestėjimo, ekonominės pažangos, lygiateisiškumo ir socialinio teisingumo visiems žmonėms siekimą. Visi 17-a tikslų (ir 169 uždaviniai) yra integruoti ir tarpusa-vyje susiję bei skatina daugiasektorinį bendradarbiavimą ieškant sprendimų. Daugiasektorinis požiūris labai tinka žmogaus sveikatai, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių, ir negali būti pasiekta vien sveikatos sektoriaus, bet rei-kalingas bendradarbiavimas ir partnerystė su įvairiais sektoriais. Trečiasis JT darnaus vystymosi tikslas - „Užtikrinti sveiką gyvenimą ir skatinti gerovę visiems bet kuriame amžiaus tarpsnyje, apima ir 3.3 uždavinį „Likviduoti AIDS, tuberku-liozės, maliarijos ir tropinių ligų epidemijas ir kovoti su he-patitu, per vandenį plintančiomis ir kitomis užkrečiamomis

ligomis.“ Šis, iki 2030 m. numatytas, siekinys yra labai am-bicingas, bet tikimasi, kad jis paskatins daugiau ir greičiau investuoti į užkrečiamųjų ligų kontrolę.iki 2030 m. siekiama:

• 80 proc. sumažinti sergamumą tuberkulioze ir 90proc. mirčių nuo šios ligos (lyginant su 2015 metais);

• naujųŽIVatvejųatsiradimąsumažinti90proc.,omir-čių sumažinti 80 proc. (lyginant su 2010 metais);

• ženkliaisumažintihepatitųnaujųatvejųirmirčiųnuošios infekcijos.

2018 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu Niujorke pirmą kartą buvo organizuotas aukšto lygmens pasitarimas, skirtas tuberkuliozei, kurio metu priimta bendra Jungtintių Tautų pozicija dėl tarpt-sektorinio bendradarbiavimo - ŽIV, tuberkuliozės ir virusi-nių hepatitų plitimo stabdymo.Nauja Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m. ir Darnaus vystymosi tikslai sudaro prielaidas pereiti nuo pavienių ligų, ŽIV, TB, hepatitų, neinfekcinių ligų kontrolės strategijų prie susieto valdymo ir platesnio visuomenės sveikatos požiūrio, apimančio visuotinę sveikatos aprėp-tį (angl., universal health coverage) ir socialinę apsaugą bei didesnį dėmesį pažeidžiamoms gyventojų grupėms, mokslo tyrimų plėtojimui, monitoringo ir priežiūros gebė-jimų stiprinimui.

užkREČiaMoSioSligoS iR jungTinių TauTų daRnauS vySTyMoSi TikSlai

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 2524

3 3

S.Čaplinskas1,2

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 M.Romerio universitetasRaktiniai žodžiai: skiepai, gydytojų rekomendacijos skiepytis.saulius@ulac.lt

Įžanga Medikų požiūris į skiepus dažnai turi įtakos pacientų ap-sisprendimui skiepytis. Tyrimai rodo, kad gydytojų reko-mendacijų nebuvimas yra svarbi priežastis nesiskiepyti nuo įvairių skiepais valdomų ligų. Neapsisprendę dėl skie-pų gydytojai rečiau įtikinėja abejojančius ar nenorinčius skiepytis. Jie taip pat mažiau linkę atsakinėti į pacientų klausimus apie skiepų saugumą ir riziką užsikrėsti. Tyrimų duomenimis, neigiamas medikų požiūris į skiepus dažniau-siai susijęs su žinių stoka. Didžiausias krūvis vakcinacijos klausimais Lietuvos sveikatos sistemoje tenka šeimos gydytojams.

METodai Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa vakcinacijos tema vykdyta 2014 m. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro užsakymu. Apklausa siekta nustatyti Lietuvos gyvento-jų nuostatas, žinias ir patirtis susijusias su vakcinacija. Iš viso apklausti 1035 respondentai. Šioje tezėje pateikia-ma tik dalis tyrimo duomenų, t.y. tik tie, kurie buvo skir-ti išsiaiškinti gyventojų patirtis, susijusias su gydytojų rekomendacijomis pasiskiepyti nuo kokios nors ligos. Duomenų analizei naudota programa IBM SPSS Statistics 22.0. Tyrime dalyvavo 546 vyrai ir 489 moterys. Vidutinis respondentų amžius – 43,4 metai (standartinis nuokrypis – 16,43). Jauniausias apklausoje dalyvavęs respondentas

– 15, vyriausias – 74 metų amžiaus.

REzulTaTai Į klausimą, „ar per pastaruosius penkerius metus gydyto-jas jums rekomendavo pasiskiepyti nuo kokios nors ligos?“ 52,9 proc. atsakė „taip, rekomendavo“, 36,8 proc. - „ne, nerekomendavo“, 8,3 proc. respondentų atsakė, kad per pastaruosius penkerius metus nesilankė pas gydytojus bei 2 proc. - nežino/sunku pasakyti. Į klausimą, „koks gydyto-jas jums rekomendavo skiepus?“ dauguma (91,4 proc.) res-pondentų atsakė, kad šeimos/bendrosios praktikos gydytojas, 14,6 proc. - gydytojas specialistas, 5,4 proc. - rekomendacijų skiepytis gavo ir iš šeimos gydytojų ir iš gydytojų specialistų. Į klausimą „iš kurių šaltinių gau-nate daugiausiai informacijos apie skiepus?“ respondentai nurodė, kad daugiausia informacijos apie skiepus gauna iš interneto ir iš medikų - atitinkamai 64,7 proc. ir 39,4 proc. Trečioje vietoje buvo televizija (38,8 proc.), knygos, speci-alizuoti leidiniai (32,3 proc.), spauda (25,4 proc.), kolegos ir pažįstami (14,2 proc.), šeima (11,7 proc.) ir draugai (11,1 proc.), radijas (9,2 proc.), mokytojai/dėstytojai (5,5 proc.) bei 2,3 proc. nurodė, kad informacijos negauna. išvadoS Per pastaruosius penkerius metus kas antras Lietuvos gyventojas gavo rekomendacijų iš gydytojų pasiskiepy-ti nuo kokios nors ligos. Tačiau beveik 37 proc. gyventojų rekomendacijų pasiskiepyti iš gydytojų negavo. Devynias iš dešimties rekomendacijas pasiskiepyti nuo kokios nors ligos gyventojams suteikė šeimos (bendrosios praktikos) gydytojai. Medikai, kaip daugiausia informacijos teikiantis šaltinis apie skiepus yra antroje vietoje po interneto.

aR MEdikai liETuvojE REkoMEnduoja gyvEnTojaMS SkiEpyTiS?

S.Čaplinskas1,2, R.liausėdienė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 M.Romerio universitetasRaktiniai žodžiai: gripas, skiepai nuo gripo.saulius@ulac.lt

Įžanga Gripo epidemijų metu daugelyje šalių gripu perserga viduti-niškai 5 - 30 proc. gyventojų. Viena svarbiausių gripo pro-filaktikos priemonių – skiepai. Lietuvoje kasmet nuo gripo pasiskiepija iki 7 proc. Lietuvos gyventojų. Įvairiose šalyse nesiskiepijimo nuo gripo priežasčių yra įvairių: klaidingi įsi-tikinimai, nepakankama medikų komunikcija skiepų klausi-mais su pacientais, nepakankamas skiepų paslaugų priei-namumas, mokslu nepagrįstos informacijos apie skiepus plitimas viešoje erdvėje ir kt.

METodai Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa vakcinaci-jos tema vykdyta 2014 m.Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro užsakymu. Apklausa siekta nustatyti Lietuvos gyventojų nuostatas, žinias ir patirtis susijusias su vakcinacija. Iš viso apklausti 1035 respondentai. Šioje tezėje pateikiama tik dalis tyrimo duomenų, t.y. tik tie, kurie buvo skirti išsiaiš-kinti gyventojų nuostatas ir patirtis apie skiepus nuo sezo-ninio gripo. Duomenų analizei naudota programa IBM SPSS Statistics 22.0. Tyrime dalyvavo 546 vyrai ir 489 moterys. Vidutinis respondentų amžius – 43,4 metai (standartinis nuokrypis – 16,43). Jauniausias apklausoje dalyvavęs res-pondentas – 15, vyriausias – 74 metų amžiaus.

REzulTaTai Į klausimą, „ar Jūs skiepijotės nuo sezoninio gripo?“ daugu-ma (65,3 proc.) respondentų atsakė neigiamai ir 34,7 proc. teigiamai. Pagal lytį kiek didesnė dalis vyrų (39,3 proc., n=192), negu moterų (30,6 proc., n=167) nurodė, kad skie-pijosi nuo sezoninio gripo. Į klausimą, „ar ateityje ketinate

skiepytis nuo sezoninio gripo?“ 28,5 proc. respondentų at-sakė, teigiamai (14,1 proc.- tikrai taip ir 14,4 proc. greičiausiai taip), 22,8 proc. - atsakė „greičiausiai ne“ ir 37,2 proc. atsa-kė „tikrai ne“ bei 11,5 proc. - neapsisprendę (nežino/sunku pasakyti). Pagal amžiaus grupes, daugiausia tikrai neketi-nančių skiepytis nuo gripo ateityje buvo 30-44 bei 15-29 m. amžiaus grupių respondentai: atitinkamai 66,9 proc. ir 38,7 proc. Daugiausia (29,3 proc.) tikrai ateityje ketinančių skiepytis buvo 60-74 m. amžiaus grupėje bei greičiausiai ketinančių skiepytis (20,4 proc.) 45-59 m. amžiaus grupė-je. Tarp tvirtai apsisprendusių ir ateityje tikrai neketinančių skiepytis nuo sezoninio gripo didesnę dalį sudarė moterys - 47,8 proc., o vyrai - 25,3 proc. Paklausus, „kodėl jūs ne-ketinate skiepytis nuo sezoninio gripo?“ daugiausia (53,9 proc.) nurodė, kad „netikiu, kad skiepai gali apsaugoti nuo gripo“, 30,1 proc. - „vakcinacija yra nesaugi“, 16,7 proc. - „nes niekada nesergu gripu“, 16 proc. - „trūksta informacijos apie vakcinos veikimą ir pasekmes“, 11,5 proc. - „neturi tam lėšų ir laiko“, 6,9 proc. - „gydytojai nesiūlo“, 2,8 proc. mano, kad skiepai veiksmingi tik jauniems žmonėms, 1,4 proc. - nežino, kur kreiptis dėl skiepų bei 3,8 proc. nežino ar sunku pasaky-ti, kodėl neketina skiepytis nuo sezoninio gripo.

išvadoSTrečdalis respondentas yra skiepijęsi nuo sezoninio gripo ir trečdalis ateityje ketina skiepytis. Vyrų daugiau nei moterų yra linkusių ateityje skiepytis nuo sezoninio gripo (atitinka-mai 38,5 proc. ir 19,6 proc.). Pagal amžiaus grupes ateityje nuo sezoninio gripo labiau linkę skiepytis 45-59 ir 60-74 metų amžiaus žmonės. Tarp ateityje neketinančių ir tvirtai apsisprendusių nesiskiepyti nuo sezoninio gripo daugiausia 30-44 metų amžiaus gru-pės gyventojų. Dažniausia gyventojų nurodyta priežastis, dėl ko ateityje neketina skiepytis nuo gripo - kas antras ne-tiki, kad skiepai gali apsaugoti nuo gripo bei trečdalis mano, kad vakcinacija yra nesaugi.

liETuvoS gyvEnTojų požiūRiS Į SkiEpuS nuo SEzoninio gRipo

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 2726

3 3

d. Brundzienė1, E. šopytė2,1 Uždaroji akcinė bendrovė Endemik, Vilnius2 Uždaroji akcinė bendrovė Endemik, VilniusRaktiniai žodžiai: juostinė, pūslelinė, rekombinantinė, vakcina.Dovile.brundziene@endemik.lt

Kiekvienais metais Vokietijoje 300,000 žmonių suserga juostine pūsleline ir tai valstybei kainuoja virš 182 milijo-nų eurų. Amerikoje šiai ligai gydyti kasmet išleidžiama 1,5 milijardo dolerių. Dėl Amerikoje bei Europoje senstančios visuomenės, ateityje šie rodikliai tik augs. Šiuo metu skiepi-jimas yra vienas iš svarbiausių prevencijos nuo sergamumo juostine pūsleline būdų, galintis padėti išspręsti šią proble-mą. 2018 metų pradžioje Europos sąjungoje užregistruota rekombinantinė vakcina su adjuvantu nuo juostinės pūsle-linės yra naujausias mokslo laimėjimas kovoje su juostinę pūslelinę sukeliančiu virusu varicella zoster.

TikSlaS Šiame darbe norėjome apžvelgti, kokį medicininį ir ekono-minį poveikį Vokietijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose turėjo naujos, rekombinantinės vakcinos nuo juostinės pūslelinės sukūrimas ir įvedimas į rinką.

METodai Tyrimas buvo atliktas pagal stochastinį matematinį Markovo modelį. Modelis pavadinimu ZONA ( The ZOster ecoNomic Analysis) buvo pritaikytas teoriškai ištirti vie-ną milijoną, dviejų amžiaus grupių : 60+ metų amžiaus grupės, 50+ metų amžiaus grupės Jungtinių Amerikos Valstijos gyventojų ir vieną milijoną 60+ metų amžiaus gru-pės Vokietijos gyventojų ir nustatyti vakcinos ekonominį efektyvumą.

REzulTaTai Tyrimas atliktas Jungtinėse Amerikos Valstijose paro-dė, kad tiriamuosius paskiepijus rekombinantine varicella zoster vakcina, 103,603 iš 1 milijono pacientų nesusirgtų juostine pūsleline, 11,197 žmonių, neturėtų postherpetinės neuralgijos atvejų ir 14,455 nekentėtų nuo kitų ligos sukel-tų komplikacijų visą jų likusį gyvenimą. Tyrimui naudotas Markovo modelis buvo sukurtas atsižvelgiant į vakcinos

klinikinių tyrimų duomenis, kurie atspindėjo vakcinos efek-tyvumą ir poveikio stiprumą. Taip pat, vykdant tyrimą, buvo susitarta, kad antra vakcina (iš 2 dozių kurso) pasiskiepi-jusių žmonių skaičius bus ne mažesnis nei 69%. Išlaidos, epidemiologiniai bei intelektinės nuosavybės duomenys buvo nustatyti pasitelkus statistinius Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų duomenis. Buvo atlikta daug tyrimo jau-trumą patvirtinančių analizių, kurios pagrindžia rezultato patikimumą. ZONA modelis parodė, kad skiepijimas visų tirtų amžiaus grupių rekombinantine vakcina nuo juostinės pūslelinės buvo ekonomiškai efektyvesnis nei neskiepijant.Vokietijoje atliktas analogiškas tyrimas parodė, kad tirtoje grupėje žmonių (≥60) skiepijimas RVZ vakcina apsaugotų 45 tūkstančius iš 1 milijono tiriamųjų nuo juostinės pūsleli-nės ir remiantis ekonominio efektyvumo rodikliu ICER, svei-katos apsaugos sistema sutaupytų 37,000 eurų vieniems pilnaverčio gyvenimo metams (QALY- quality- adjusted life year) amžiaus grupėje ≥60 ir 44,000 eurų/ QALY amžiaus grupėje ≥70.

išvadoS Tyrimo metu naudotas ZONA (The ZOster ecoNomic Analysis) modelis parodė, kad skiepyti visas tirtas amžiaus grupes tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Vokietijoje rekombinantine vakcina su adjuvantu nuo juostinės pūsle-linės yra ekonomiškai efektyviau nei neskiepyti.

Literatūros sąrašas:Straipsnis žurnale:1. D.Curran, B. Patterson, L. Varghese et al. Cost- effectiveness

of an Adjuvanted Recombinant Zoster Vaccine in older adults in the United States. Vaccine. Vol. 36, Issue 33, 9 August 2018,p.5037-5045.

Elektroniniai dokumentai:1. D. Van Oorrschot, A. Anastassopoulou, B. Nautrup et al.

Cost- effectiveness of the recombinant zoster vaccine in the German population aged ≥60 years old. Human Vaccines and Immunotherapeutics,

Prieiga per internetą https://doi.org/10.1080/21645515.2018.1509645

2. Europos vaistų agentūra [elektroninis išteklius][ žiūrėta 2018 m. spalio 17 d. ]. Prieiga per internetą https://www.ema.europa.eu/medicines/human/EPAR/shingrix

nauja, REkoMBinanTinė vakcina nuo juoSTinėS pūSlElinėS: gERESnė gyvEniMo kokyBė iR MažESnėS MEdicininėS išlaidoS

B. SemėnaitėKalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, VilniusRaktiniai žodžiai: paplitimas, laisvės atėmimo vietos, ŽIV, tuberkuliozė. birute.semenaite@kaldep.lt

Įžanga Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys yra mūsų vi-suomenės dalis, kuri tik laikinai izoliuota nuo jos. Jie yra priskiriami padidintos rizikos susirgti infekcinėmis ligomis grupei. Patekę į laisvės atėmimo vietas asmenys su mažo-mis pajamomis, žema socialine ir ekonomine padėtimi, iš prastų gyvenimo sąlygų, linkę į žalingus įpročius (alkoholio, narkotinių ir kt. medžiagų vartojimą), pasižymintys aso-cialiu elgesiu, didele rizika apsinuodyti ir turintys kitokių negalavimų bei problemų, čia jiems išryškėja laisvėje su-siformavę tipiški nuteistųjų elgsenos standartai, kurie gali predisponuoti greitą užkrato išplitimą uždarame kolektyve. Į laisvės atėmimo vietas jie atsineša tas pačias sveikatos problemas, kurios egzistuoja ir visuomenėje. Į laisvės at-ėmimo vietas patenkantys asmenys dažnai turi sveikatos problemų, apie kurias patys net nežino, o jeigu ir žino, tai laisvėje jų nesprendžia ar negali išspręsti. Šiems asme-nims, patekus į laisvės atėmimo vietas bei juos ištyrus , gana dažnai nustatoma, kad jie turi labai rimtų sveikatos problemų. Vienos ar kitos sveikatos problemos svarbą bei aktualumą galime vertinti pagal vienus ar kitus rodiklius. Vienas iš tokių rodiklių yra sergamumas.

METodai Kiekvienais metais yra atliekama laisvės atėmimo vietų sveikatos priežiūros tarnybų metinių veiklos ataskaitų re-zultatų palyginamoji analizė, vertinamas šiose įstaigose laikomo kontingento sergamumas (ligotumas) įvairiomis ligomis, o ypač užkrečiamosiomis ligomis, lyginami kasme-tiniai statistiniai duomenys.

REzulTaTai 2017 m. pabaigoje suimtųjų ir nuteistųjų ligotumo struk-tūroje pirmą vietą užėmė ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais – šiomis ligomis sirgo 26,4 proc. visų laisvės atėmimo vietose tuo metu buvusių asmenų, antroje vie-toje – ligotumas virškinimo sistemos ligomis – 14 proc. ir trečioje – infekcinėmis ir parazitinėmis ligomis – 12 proc. Pastaroje grupėje ypač atkreiptinas dėmesys į tuberkulio-

zės ir ŽIV infekcijos paplitimą suimtųjų ir nuteistųjų tarpe. Sergamumas ir ligotumas tuberkulioze: 2017 m. buvo re-gistruoti 46 nauji tuberkuliozės atvejai ir 7 atkryčiai, iš jų 60,4 proc,. atvejų buvo nustatyta asmenims tik ką patekus į tardymo izoliatorius – infekcija ,,atsinešta iš laisvės“. 30,2 proc. šių atvejų diagnozuota kaip atvira plaučių tuberku-liozės forma ir 31,3 proc. iš jų nustatytas pirminis dauginis atsparumas vaistams. Tuberkulioze (visomis jos formomis) metų pabaigoje sirgo apie 1 proc. (0,92) visų laisvės atėmi-mo vietose laikytų asmenų. Atlikus kohortinę tuberkulio-zės atvejų registruotų 2016 m. gydymo analizę nustatyta, kad 90 proc. atvejų, kai visą gydymo kursą pacientai gavo laisvės atėmimo bausmės metu, buvo sėkmingos išeitys – nustatytas pasveikimas (atviros tuberkuliozės atveju) arba gydymas baigtas (neatviros tuberkuliozės atveju). Jei gydymo kursas nebuvo baigtas laisvės atėmimo bausmės metu – laisvėje jis paprastai netęsiamas: tai konstatuota 14,3 proc. visų 2016 m. registruotų susirgimų atveju. ŽIV infekcija: itin aktuali problema, kurios plitimas susijęs su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų gyvenimo būdu – dažnas narkotinių medžiagų vartojimas. Kasdien laisvės atėmimo vietose yra laikoma apie 300 asmenų, kuriems nustatyta ŽIV infekcija. 2017-12-31 tokie asmenys sudarė 4,5 proc. nuo visų tuo metu buvusių laisvės atėmimo vieto-se asmenų. Per 2017 m. iš viso naujai pateko 175 asmenys, iš jų 94 diagnozė buvo nustatyta pirmą kartą - 42,6 proc. atvejų sudarė infekcija ,,atsinešta iš laisvės“ – nustatyta suėmimo metu. Statistiniai duomenys rodo, kad apie 65-70 proc. visų Lietuvoje gyvenančių ŽIV infekuotų asmenų turi įkalinimo patirties. 2017 m. pabaigoje 29,2 proc. nuo visų laisvės atėmimo vietose buvusių ŽIV infekuotų asmenų gavo specifinį antiretrovirusinį ŽIV ligos gydymą.

išvadoS Dešimtadalis suimtųjų ir nuteistųjų 2017 m. sirgo infekci-nėmis ir parazitinėmis ligomis: ligotumas ŽIV infekcija sie-kė 4,5 proc. Nustatyta, kad TB ir ŽIV suimtieji ir nuteistieji dažnai ,,atsineša“ iš laisvės: atitinkamai šeši iš dešimt bei 4 iš dešimt. Laisvės atėmimo vietos – svarbus užkrečiamų-jų ligų gydymo ir profilaktikos objektas, todėl šią problemą reikia spręsti valstybės mastu – turi būti užtikrintas šių ligų gydymo tęstinumas tiek pacientams patenkant į laisvės atėmimo vietas, tiek jiems išėjus į laisvę (ypatingai aktualu tuberkuliozės gydymo atveju, siekiant sumažinti atsparių jos formų vystymąsi).

užkREČiaMųjų ligų SiTuacija liETuvoS laiSvėS aTėMiMo viEToSE

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 2928

3 3

R. perminienė1, n. fatkulina2

1 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyrius, Klaipėda2 Vilniaus universiteto Sveikatos mokslų institutas, VilniusRaktiniai žodžiai: narkotikų vartotojai, ŽIV, elgsena, žemo slenksčio paslaugų kabinetai.roze.perminiene@klaipeda.lt

Įžanga Užkrečiamosios ligos, tokios kaip ŽIV ir virusiniai hepatitai B, C yra glaudžiai susijusios su narkotikų vartojimu. Todėl su narkotikų vartojimu susijusios žalos prevencija ir jos maži-nimas yra daugelio valstybių visuomenės sveikatos politi-kos ir kovos su narkotikais strategijų tikslas [1]. Pasaulinė sveikatos organizacija, Jungtinės Tautos žalos mažinimo programas rekomenduoja kaip efektyviausią ŽIV prevenci-ją tarp švirkščiamų narkotikų vartotojų [2]. Viena iš žalos mažinimo programos priemonių – žemo slenksčio paslaugų narkotikų vartotojams kabinetai – vykdoma ir Lietuvoje. Šie kabinetai ne tik aprūpina paslaugų gavėjus, nepasirengu-sius atsisakyti psichotropinių medžiagų vartojimo, švaria švirkštimosi įranga, bet ir siekia įtakoti jų rizikingą elgseną, susijusią su infekcijų (ŽIV, hepatito B, C ir kt.) plitimu [3]. Siekiant nustatyti kabinetų veiklos efektyvumą, atliekama klientų rizikingos elgsenos stebėsena, vertinami jos po-kyčiai, o nuoseklus paslaugų teikimo proceso ir rezultatų vertinimas leidžia gerinti žemo slenksčio paslaugų prieina-mumą, kokybę, taip pat įvertinti šių paslaugų poveikį visuo-menės sveikatai bei socialinius ir ekonominius poveikius [4].Tikslas. Įvertinti Klaipėdos m. žemo slenksčio paslaugų narkotikų vartotojams kabinetų (toliau – Kabinetų) veiklą 1997-2017 m.

METodai 1. Dokumentacijos, esančios Kabinetuose, 1997-2017 m. analizė; 2. Klaipėdos psichikos sveikatos centro žemo slenksčio paslaugų kabinete 2017 m. atliktas kiekybinis tyrimas. Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tyrimo imtis – 120 respondentų. Atliktas gautų duomenų palyginimas su 2001 m. atlikto analogiško tyrimo rezulta-tais. Duomenų analizės metodas – statistinė ir aprašomoji duomenų analizė (SPSS 25.0, MS Excel 2016). Hipotezės buvo tikrinamos naudojant x2 kriterijų. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.Rezultatai. Kabinetų dokumentacijos analizė parodė, kad klientų apsilankymų kabinetuose skaičius 1997-2017 m. didėjo – vidutinis vieno kliento apsilankymų skaičius per metus išaugo nuo 5 iki 131 karto. Klientams išduodamų prie-monių skaičius 1997-2017 m. didėjo priklausomai nuo didė-jančio klientų apsilankymų skaičiaus. Panaudotų švirkštų surinkimo kiekiai Kabinetuose kiekvienais jų veiklos metais didėjo lyginant su šių sterilių priemonių išdavimo kiekiais (grąžinimo proc. 1998 m. – 83, 2017 m. – 107). Dažniausiai klientams buvo teikiamas informavimas, sveikatos moky-mai ir švietimas, nuo 2007 m. dažniau teikiama tarpininka-vimo, atstovavimo paslauga. Mažiausiai vykdoma konsulta-cinė pagalba ir leidinių apie saugią lytinę elgseną platinimas.

Tyrimo metu nustatyta, kad net 58 proc. respondentų 2001 m. atiduodavo savo naudotus švirkštus kitiems, o 2017 m. po apsilankymų kabinete tai daro 19 proc. Dažnai respon-dentai iki apsilankymų kabinete imdavo naudotus švirkštus (2001 m. – to nedarė 25 proc.), po apsilankymų kabinete 87 proc. respondentų 2017 m. nurodė, kad „nė karto“ ne-sinaudojo kitų naudotais švirkštais. Tiriant klientų lytinę elgseną, nustatyta, kad klientai, besilankantys kabinete, dažniau pradėjo naudoti prezervatyvus su atsitiktiniais partneriais (2001 m. – 17 proc., 2017 m. – 87 proc.). Tačiau išlieka aukštas rodiklis dėl neatsakingos lytinės elgsenos – 2017 m. 40 proc. respondentų pažymėjo, kad per pasku-tines 30 parų turėjo atsitiktinių lytinių santykių. Rezultatai parodė, kad kuo dažniau respondentai lankosi kabinete, tuo didesnė jų dalis atlieka ŽIV tyrimus (2011 m. – 62 proc., 2017 m. – 89 proc.). 2017 m. respondentai, paklausti, kokią įtaką kabinetas daro jų elgesio pokyčiams, pažymėjo, kad ėmė taikyti saugesnius švirkštimosi būdus (56 proc.), pradėjo rinkti gatvėse besimėtančius švirkštus (55 proc.), sumaži-no vartojamo narkotiko kiekį (29 proc.) bei injekcijų skaičių (43 proc.). Tyrimas nustatė, kad 2001 m. 58 proc., o 2017 m. 87 proc. respondentų norėtų nustoti vartoti narkotikus. Ir respondentai, kurie dažnai lankosi kabinete, mano, jog tai jiems padaryti yra reali galimybė. 2001 m. tyrimo metu net 70 proc. respondentų atsakė, kad realiai įgyvendino šią ga-limybę, t.y. gydėsi nuo priklausomybės narkotikams, 2017 m. – 61 proc.

išvadoS Kabinetų veikla per 1997-2017 m. pritraukė vis didesnį nar-kotikų vartotojų kiekį ir teikė jiems kasmet daugiau priemo-nių, paslaugų bei gerino jų kokybę.Tyrimas parodė, kad Kabineto veikla teigiamai įtakoja švirkš-čiamųjų narkotikų vartotojų rizikingo elgesio pokyčius: jų elgsena, švirkščiantis narkotikus, tapo saugesnė; elgsena lytinių santykių metu pakito teigiama linkme; nemaža dalis klientų nori nustoti vartoti narkotikus ir kuo jie dažniau lanko-si kabinete, tuo jie mato didesnę realią galimybę tai padaryti.Analizuojant ŽIV plitimo tendencijas Klaipėdoje, matyti, kad Kabinetų veikla efektyviai prisidėjo prie ŽIV prevencijos: 1998-2009 m. naujų ŽIV atvejų per metus buvo vidutiniškai po 31, 2010-2017 m. – tik po 20.

Literatūros sąrašas:1. Istomina N, Perminienė R, Suhonen R, Leino-Kilpi H.

Psichoaktyvių medžiagų vartojimo žalos mažinimas: koncepcijos pokyčiai ir veiksmingumas. Sveikatos mokslai. 2013;23(1):5-12.

2. European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction. Harm reduction: evidence, impacts and challenges. Luxembourg: 2010.

3. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras. Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaita. Tendencijos ir pokyčiai. Liuksemburgas: 2018.

4. Rekomendacijos narkotikų žalos mažinimo paslaugų plėtrai ir kokybės gerinimui Lietuvoje. Koalicija „Galiu gyventi“; 2015 [elek-troninis išteklius][žiūrėta 2018 m. liepos 2 d.]. Prieiga per inter-netą: http://galiugyventi.lt/wp-content/uploads/2014/02/2.-NTAIONAL-REPORT-LT-2015.11.30-FINAL.pdf

žaloS MažiniMaS: žEMo SlEnkSČio paSlaugų kaBinETų vEikloS REzulTaTai

j. abalikštaitė1, S. Eičaitė-Stulginskienė1, v. pečiulienė1, 2, a. pūrienė1, 2, i. gendvilienė1, 2

1 Vilniaus Universitetas Medicinos fakultetas Odontologijos institutas2Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio klinikaRaktiniai žodžiai: rankų higiena, infekcijos kontrolė, rankų sveikatajustina.abalikstaite@gmail.com

Įžanga Norėdami užtikrinti infekcijos kontrolę, odontologijos dar-buotojai turi laikytis aseptikos ir antiseptikos taisyklių, tin-kamai pasiruošti darbo vietą, naudoti asmenines apsaugos priemones (pirštines, kaukes, akinius), dirbti su steriliais instrumentais, atlikti rankų higieną [1]. Rankų higiena yra pagrindinė prevencijos priemonė padedanti užkirsti kelią su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų plitimui, tačiau nustatyta, kad ji tinkamai atliekama tik 40 proc. atvejų [2]. Kasdienis plovimas muilu, dezinfektantų naudojimas, dar-bas su pirštinėmis – visa tai turi įtakos rankų sveikatai [3]. Nenuostabu, jog šie dirgikliai gali išprovokuoti tam tikrus pašalinius reiškinius, tokius kaip rankų odos išsausėjimas, paraudimas, niežėjimas, įvairūs bėrimai. Atliekama nema-žai tyrimų ir apklausų, siekiant įvertinti medicinos darbuo-tojų žinias ir įgūdžius, susijusius su rankų higiena. Ši tema yra aktuali ir reikalauja periodiškų sveikatos apsaugos dar-buotojų mokymų ar priminimų. Dalis darbuotojų per dažnai rankas plauna muilu ir retai dezinfekuoja, nenaudoja rankų priežiūros priemonių arba kai kuriais atvejais iš viso pa-miršta atlikti rankų higieną. Visa tai lemia prastesnę infek-cijos kontrolę bei pašalinių rankų odos reiškinių atsiradimą.

TikSlaS Ištirti odontologijos darbuotojų rankų higienos įpročius, pašalinius rankų odos reiškinius bei žinias apie infekcijos kontrolę.

METodai Duomenys surinkti naudojant konfidencialią anketinę ap-klausą. Į tyrimą įtraukti 96 Vilniaus Universiteto ligoni-nės Žalgirio klinikos odontologijos darbuotojai: gydytojai odontologai specialistai, bendrosios praktikos gydytojai odontologai, gydytojai odontologai rezidentai, slaugytojai / odontologo asistentai, dirbantys pamaininį darbą. Tyrimas vyko trimis etapais. Pirmame etape išdalinti klausimynai ti-riamiesiems, norint įvertinti jų turimas žinias. Antrame eta-pe atlikti darbuotojų rankų higienos, infekcijos kontrolės

odonTologijoS daRBuoTojų Rankų higiEna iR SvEikaTa

mokymai (išplatinta mokomoji video medžiaga, informaci-niai plakatai). Trečiame etape pakartotinai išdalinta anketa, siekiant įvertinti pokyčius po mokymų. Statistinė analizė atlikta IBM SPSS Statistics Version 23.

REzulTaTai Nustatyta, kad dalis odontologijos darbuotojų neatski-ria situacijų, kada reikia rankas plauti muilu ir vandeniu ir/ arba dezinfekuoti. Taisyklingą rankų higienos metodą prieš kiekvieną pacientą taiko 33,7 proc. tiriamųjų, nusimovus pirštines 33 proc., po sąlyčio su krauju 91,5 proc., prieš in-vazyvias procedūras 12,1 proc., pasinaudojus tualetu 28,4 proc. Dauguma (70,8 proc. atsakiusiųjų) mano, kad visais atvejais rekomenduojama naudoti ir dezinfektantą, ir plauti rankas muilu. Tik 19,8 proc. respondentų nurodė, kad jiems nėra buvę pašalinių rankų odos reiškinių, likę dažniausiai skundžiasi sausa rankų – pirštų oda (68,8 proc.), įtrūki-mais ant rankų – pirštų (37,5 proc.), beveik ketvirtadaliui pasireiškia rankų – pirštų niežulys, paraudimas ir bėrimai. 4,2 proc. tiriamųjų nurodė, jog serga atopiniu dermatitu, 8,5 proc. yra turėję rankų egzemą. 75 proc. atsakiusiųjų mano, jog rankų odos problemų atsiradimas yra susijęs su dažnu rankų plovimu muilu, 70,8 proc. dažnu alkoholinių dezinfektantų naudojimu. Tiriamieji įsivertino, kad tinkamą rankų paruošimą atlieka 82,73 proc. atvejų. Po atlikto mo-kymo žinios apie skirtingų rankų higienos metodų taikymą (plovimą ir dezinfekavimą) pagerėjo 37 proc. Dauguma nu-rodė (82 proc.), jog periodiški mokymai yra reikalingi ir geri-na žinias apie rankų higieną ir infekcijos kontrolę.

išvadoS Rankų higiena ne visada yra atliekama laiku ir taisyklingai. Odontologijos darbuotojai per dažnai plauna rankas muilu ir retai naudoja dezinfektantą. Periodiški mokymai pagerina odontologijos darbuotojų žinias.

Literatūros sąrašas:1. National Center for Emerging and Zoonotic Infectious Diseases.

Guide to Infection Prevention for Outpatient Settings: Minimum Expectations for Safe Care, 2015; p. 8-15.

2. Bolon MK. Hand Hygiene: An Update. Infect Dis Clin North Am. 2016 Sep;30(3):591-607.

3. Ansorg J, Assadian O, Brune L, Harnoss JC, Heidecke CD, Kramer A. Practice of skin protection and skin care among German surge-ons and influence on the efficacy of surgical hand disinfection and surgical glove perforation, BMC Infectious Diseases 2014, 14:315.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 3130

S. Čaplinskas1 2, i. Čaplinskienė1, o. jučienė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, VilniusRaktiniai žodžiai: ŽIV, AIDS, sergamumas ŽIV .saulius.caplinskas@ulac.lt

TikSlaS Išanalizuoti ŽIV infekcijos epidemiologinės stebėsenos rodiklius ir jų pokyčius Lietuvoje.

METodaiAnalizei naudoti per trisdešimties metų laikotarpį (1988-2017) sukaupti ŽIV stebėsenos duomenys: Lietuvos AIDS centro epidemiologinės situacijos apžvalgos (1998-2009), Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sis-temos duomenys 2010-2017 laikotarpiu. Duomenų analizė vykdyta sugrupuojant duomenis į tris dešimtmečius: 1988-1997, 1998-2007, 2008-2017. Duomenys analizuojami pagal lytį, užsikrėtimo būdą, amžiaus vidurkį diagnozės nustaty-mo metu, AIDS diagnozę bei ŽIV infekuotų asmenų mirtis. Rezultatai pateikiami absoliučiais skaičiais ir procentais.

REzulTaTaiPer trisdešimties metų (1988-2017) laikotarpį diagnozuota 3012 ŽIV infekcijos atvejų: 2402 (79,7 proc.) vyrų ir 610 (20,3 proc.) moterų; pagal užsikrėtimo ŽIV būdą: 1795 (59,6 proc.) asmenų užsikrėtė vartodami švirkščiamuosius narkotikus (ŠNV), 684 (22,7 proc.) heteroseksualių santykių metu, 254 (8,4 proc.) homoseksualių santykių metu, 7 (0,2 proc.) - pe-rinataliniu būdu, 267 (9,03 proc.) - užsikrėtimo būdas neži-nomas. Amžiaus vidurkis ŽIV diagnozės nustatymo metu 34 metai. 552 (18,3 proc.) asmenų susirgo AIDS. Užregistruota 442 (14,6 proc.) ŽIV užsikrėtusių asmenų mirčių. pirmąjį živ infekcijos plitimo dešimtmetį (1988-1997): diagnozuota 83 ŽIV infekcijos atvejai: 79 (95,2 proc.) vy-rai, 4 (4,8 proc.) moterys; pagal užsikrėtimo būdą: 29 (34,9 proc.) užsikrėtė per ŠNV, 29 (34,9 proc.) - heteroseksu-alių ir 25 (30,1 proc.) - homoseksualių santykių metu. ŽIV sergamumo rodiklis svyravo nuo 0,03 atvejo 100 000 gyv. 1988 m. iki 0,9 atvejo 100 000 gyv. 1997 m. Amžiaus vidur-kis ŽIV infekcijos diagnozės nustatymo metu buvo 32 me-tai. Diagnozuota 15 (18 proc.) AIDS atvejų bei 8 (9,6 proc.) ŽIV užsikrėtusių asmenų mirtys. antrąjį živ infekcijos plitimo dešimtmetį (1998-2007): diagnozuota 1223 ŽIV infekcijos atvejai: 1039 (84,96 proc.) vyrai, 184 (15,04 proc.) moterys; pagal užsikrėti-mo būdą: 963 (78,7 proc.) asmenų užsikrėtė vartodami švirkščiamuosius narkotikus (ŠNV), 135 (11,0 proc.) - he-

4

teroseksualių ir 59 (4,8 proc.) - homoseksualių santykių metu, 65 (5,3 proc.) užsikrėtimo būdas nežinomas, 1 (0,1 proc.) - perinataliniu būdu. ŽIV sergamumo rodiklis didėjo nuo 1,5 atvejo 100 000 gyv. 1997 m. iki 3,3 atvejo 100 000 gyv. 2007 m. Šiuo laikotarpiu - t.y. 2002 m. užregistruotas ŽIV protrūkis Alytaus kolonijoje (sergamumo ŽIV rodiklis buvo šoktelėjęs iki 11,5 atvejo 100 000 gyv. Amžiaus vidur-kis diagnozės nustatymo metu buvo 32 metai. Diagnozuoti 136 AIDS atvejai bei registruotos 124 ŽIV užsikrėtusių as-menų mirtys.Trečiąjį živ infekcijos plitimo dešimtmetį (2008-2017): diagnozuoti 1706 ŽIV infekcijos atvejai: 1284 (75,3 proc.) vyrai, 422 (24,7 proc.) moterys; pagal užsikrėtimo būdą: 803 (47,1 proc.) asmenys užsikrėtė vartodami švirkščia-muosius narkotikus, 520 (30,5 proc.) - heteroseksualių ir 170 (10,0 proc.) homoseksualių santykių metu, 207 (12,1 proc.) užsikrėtimo būdas nežinomas, 6 (0,4 proc.) - perina-taliniu būdu. ŽIV sergamumo rodiklis didėjo nuo 3,3 atve-jo 100 000 gyv. 2007 m. iki 5,7 atvejo 100 000 gyv. 2009 m., 2009-2015 buvo stabilus ir 2016-2017 m. padidėjo nuo 7,5 atvejo 100 000 gyv. iki 9,3 atvejo 100 000 gyv. (dėl ŽIV infekcijos išplitimo laisvės atėmimo vietose). Amžiaus vidurkis ŽIV diagnozės nustatymo metu buvo 37 metai. Diagnozuotas 401 AIDS atvejis bei registruota 310 ŽIV už-sikrėtusių asmenų mirtys.

išvadoSDaugiausia naujų ŽIV atvejų užregistruotą trečiąjį dešim-tmetį. Lyginant dešimtmečius stebima naujų atvejų daugė-jimo tarp moterų ir mažėjimo tarp vyrų tendencija. Nuo an-trojo dešimtmečio vyraujantis ŽIV infekcijos plitimo būdas - švirkščiamųjų narkotikų vartojimas. Stebima pastarųjų dviejų dešimtmečių tendencija, kad daugėjo užsikrėtusiųjų per heteroseksualius ir homoseksualius santykius bei ma-žėjo užsikrečiančių per švirkščiamųjų narkotikų vartojimą; nežymiai padidėjo perinatalinio ŽIV perdavimo atvejų bei amžiaus vidurkis ŽIV diagnozės nustatymo metu padidėjo 5 metais. Beveik tris kartus padaugėjo AIDS atvejų lygi-nant trečią su antruoju ŽIV plitimo dešimtmečiu bei 2,5 k. padaugėjo ŽIV infekuotų asmenų mirčių. Pastarieji rodikliai gali signalizuoti nepakankamą ŽIV ligos gydymo paslaugų prieinamumą. Vertinant sergamumo ŽIV rodiklius, galima konstatuoti, kad švirkščiamųjų narkotikų vartojimas, ypač laisvės atėmimo vietose buvo (yra) viena didžiausių ŽIV plitimo problemų šalyje.

30 METų Su živ infEkcija liETuvojE - STEBėSEnoS REzulTaTų apžvalga

živ/aidS iR SuSijuSioS infEkcijoS (lyTiškai plinTanČioS infEkcijoS, viRuSiniS hEpaTiTaS, TuBERkuliozė)

i. Čaplinskienė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, VilniusRaktiniai žodžiai: ŽIV prevencijos priemonės, veiksmingumas, visuomenės nuomonė apie ŽIV .irma@ulac.lt

Įžanga Infekcinių žymenų (ŽIV, sifilio, hepatitų B ir C) paplitimas tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais (VSV) įvairiose šaly-se yra skirtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių, iš kurių vienas pagrindinių – rizikinga seksualinė elgsena, kuri apima lytinių santykių pobūdį, partnerių skaičių ir tipą (pastovūs / nepastovūs), apsaugos priemonių (prezervatyvų) naudoji-mą, komercinių lytinių santykių paplitimą ir kitus. Lietuvoje išsamių serologinių žymenų paplitimo ir elgsenos tyrimų tarp VSV nebuvo atlikta. Tokio tyrimo galimybė atsirado Lietuvos tyrėjų grupei dalyvaujant tarptautiniame Europos Sąjungos (ES) projekte „Capacity building in combining tar-geted prevention with meaningful HIV surveillance among MSM“ (SIALON II), kuris vyko 2014 m. trylikoje Europos ša-lių, įskaitant Lietuvą (Vilniuje). Tai pirmasis toks išsamus tyrimas Lietuvoje, kur buvo tiriamas infekcijų žymenų ir sek-sualinės elgsenos paplitimas VSV tikslinėje grupėje.

METodaiTyrimo tikslas – nustatyti infekcijų (ŽIV, sifilio, hepatitų B ir C) serologinių žymenų bei rizikingos elgsenos paplitimą (angl. BBS survey) tarp VSV. Tyrime dalyvavo 322 VSV. Imties metodas – tinklinė atranka (angl. Respondent-driven sampling – RDS), kuri paremta tikslinės grupės narių (VSV) tarpusavio kontaktais. Infekcijų žymenims nustatyti buvo imamas veninis kraujas bei kiekvienas tyrimo dalyvis pildė anketą (klausimyną) apie seksualinę elgseną. Klausimynas buvo sukurtas projekto lyderių pasinaudojus standartizuo-tomis dviejų ankstesnių tarptautinių projektų – SIALON I ir EMIS anketomis. Leidimas atlikti biomedicininį tyrimą – Nr. 158200-13-608-188. Tyrimo rezultatai grupuoti į dvi am-žiaus grupes: iki 25 metų amžiaus ir vyresnius nei 25 metai. Taip siekta palyginti tyrimo rezultatus tarp visų šalių tyrime dalyvavusių VSV. Šiose tezėse pristatomi tik Lietuvoje daly-vavusių VSV tyrimo rezultatai.

REzulTaTaiSociodemografinės vSv charakteristikos: Vidutinis tyri-mo dalyvių amžius – 30,7 metai (min. 19, max. 59). Pagal išsi-lavinimą 29,9 proc. turėjo aukštąjį ar aukštesnįjį, 70,1 proc. – universitetinį. ŽIV prevencinių priemonių prieinamumas: tyrimą dėl ŽIV per pastaruosius 12 mėnesių atliko ir žino tyri-mo rezultatą 38,8 proc. respondentų (<25 m. amžiaus 38,3 proc. ir 39,1 proc. 25+). Per pastaruosius 12 mėn. nemokamai gavo prezervatyvų: <25 m. amžiaus 67,4 proc. ir 32,9 proc. 25+. Į jungtinį klausimą „ar žinote, kur galima atlikti ŽIV testą

infEkcijų (živ, Sifilio, hEpaTiTų B iR c) iR RizikingoS ElgSEnoS papliTiMaS TaRp vyRų, TuRinČių lyTinių SanTykių Su vyRaiS liETuvojE – TyRiMo REzulTaTai

ir, ar gavote per pastaruosius 12 mėn. nemokamai prezerva-tyvų“ 37,5 proc. atsakė teigiamai (<25 m. amžiaus 58,3 proc. ir 30,1 proc. 25+). Seksualinė elgsena per pastaruosius 6 mėn.: kas antras (55,4 proc.) VSV nurodė, jog turėjo ir pasto-vių, ir nepastovių lytinių partnerių; 61,4 proc. turėjo nesaugių (be prezervatyvo) analinių santykių, tarp kurių 80,4 proc. su pastoviais lytiniais partneriais ir 65,5 proc. su nepastoviais lytiniais partneriais. Per pastaruosius 6 mėn. partnerių skai-čius: vienas partneris – 5,5 proc., 2–3 partneriai – 33,2 proc., 4–5 partneriai – 20,7 proc., 6–10 partneriai – 12,3 proc., >10 partnerių – 5,8 proc. , neturėjo partnerių – 5,5 proc. 15,1 proc. VSV nurodė, kad per pastaruosius 6 mėn. turėjo lytinių san-tykių su moterimis, iš kurių 63 proc. be apsaugos priemonių (prezervatyvų); vidutinis partnerių (moterų) skaičius buvo 5,9. Komerciniai lytiniai santykiai per pastaruosius 6 mėn.: 2,8 proc. respondentų nurodė, kad jiems mokėjo už lytinius santykius su kitu vyru ir 0,9 proc. nurodė, kad jie patys mo-kėjo už lytinius santykius su kitu vyru. Serologiniai tyrimai: dėl ŽIV: 3,4 proc. nustatytas teigiamas ŽIV (0 proc. <25 m. amžiaus ir 4,6 proc. 25+), iš kurių 16,7 proc. žinojo, kad yra užsikrėtę ŽIV bei 59,2 proc. – buvo nauji atvejai ir 24,1 proc. nežinojo, kad yra užsikrėtę ŽIV. 10,6 proc. nustatytas tei-giamas sifilio TPHA testas (4,6 proc. <25 m. amžiaus ir 12,8 proc. 25+) bei 0,1 proc. nustatyti aktyvaus sifilio žymenys (TPHA ir RPR). 22,4 proc. respondentų buvo skiepyti nuo vi-rusinio hepatito B, likusieji ne, tarp pastarųjų 3,6 proc. turė-jo ūmios ar lėtinės hepatito B infekcijos žymenis (HBcAb+/HBsAg+/HBsAb-) bei 9,2 proc. yra turėję kontaktą (HBcAb+/ir arba HBsAg+ arba HBsAb+) su hepatito B virusu (2 proc. <25 m. amžiaus ir 10,4 proc. 25+), bei 5,7 proc. yra persir-gę (HBcAb+/HBsAg-/HBsAb+) virusinio hepatito B infekcija. Virusinio hepatito C paplitimas (anti HCV+) siekė 0,9 proc. (0 proc. <25 m. amžiaus ir 1,2 proc. 25+). Koinfekcijų paplitimas: 0,8 proc. (ŽIV+/HBcAb+/ir/arba HBsAg+/arba HBsAb+) bei ŽIV koinfekcijos atvejų su sifiliu ir ŽIV su HCV nenustatyta.

išvadoSKeturi iš dešimties yra atlikę ŽIV testą per pastaruosius 12 mėn. ir žino jo rezultatus. 6 iš dešimties yra atlikę ŽIV tes-tą bei gavę nemokamai prezervatyvų per pastaruosius 12 mėn. Nustatyta, kad tarp VSV paplitusi rizikinga seksualinė elgsena: kas antras VSV nurodė, kad per pastarąjį pusme-tį turėjęs ir pastovių, ir nepastovių lytinių partnerių; 6 iš 10 turėjo nesaugių (be prezervatyvo) analinių santykių; treč-dalis turėjo po 2–3 partnerius, dešimtadalis 6–10 partnerių. Komercinių lytinių santykių praktikavimas nėra paplitęs. ŽIV infekcijos paplitimas – 3,4 proc., sifilio (TPHA) – 10,6 proc., turėję kontaktą su HBV infekcija (tarp neskiepytų) – 9,2 proc., hepatito C viruso paplitimas – 0,9 proc. Visų infekcinių žymenų paplitimas tarp vyresnių nei 25 m. amžiaus VSV yra didesnis nei tarp jaunesnių nei 25 m. amžiaus VSV.

4

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 3332

i. Čaplinskienė1, a. šimkūnaitė-zažeckė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, VilniusRaktiniai žodžiai: : gonorėja, sergamumas gonorėja.agne.simkunaite@ulac.lt

Įžanga Gonorėja – antroje vietoje pagal dažnumą Europos Sąjungos/Europos ekonominės erdvės (ES/EEE) šalyse registruojama lytiškai plintanti infekcija (LPI). Per pastarąjį dešimtmetį (2008–2017 m.) Lietuvoje sergamumas gonorėja sumažėjo atitinkamai nuo 16,7 iki 2,5 atvejo 100 tūkst. gyventojų. TikSlaS Išanalizuoti pastarojo dešimtmečio (2008–2017 m.) sergamumo gonorėja tendencijas ir nustatytų atvejų socialines charakteristikas.

METodai Gonorėjos (A56) atvejų analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys bei 2008–2017 m. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro publikuotos apžvalgos.

REzulTaTaiPer pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) Lietuvoje kasmet užregistruojami vidutiniškai 244 susirgimo gono-rėja atvejai. Daugiausia – 533 atvejai – nustatyti 2008 m., mažiausia – 70 atv. – 2017 m. Iš viso 2008–2017 m. Lietuvoje užregistruota 2444 gonorėjos atvejai. Sergamumo rodiklis 100 tūkst. gyventojų 2008–2017 m. laikotarpiu sumažėjo

atitinkamai nuo 16,7 iki 2,5 atvejo. Per dešimtmetį (2008–2017) sergamumo rodikliai sumažėjo visose apskrityse, išskyrus Tauragės. Daugiausia – 11 kartų – sergamumas su-mažėjo Klaipėdos apskrityje (nuo 21,3 atv. iki 1,9 atv./100 tūkst. gyv.). Pagal lytį per pastaruosius dešimt metų gono-rėja diagnozuota 6,7 karto dažniau tarp vyrų nei tarp mo-terų, atitinkamai 2125 ir 319. Vyrų ir moterų santykis per dešimtmetį išliko stabilus (6:1), mažiausias santykis (4,3:1) nustatytas 2009 m., didžiausias (9,8:1) – 2011 m. Lyginant 2008 ir 2017 m., dvigubai sumažėjo jaunų asmenų (15–24 metų), susirgusių gonorėja (atitinkamai 43,9 proc. ir 22,9 proc.), ir padidėjo 25–34 m. amžiaus asmenų dalis (atitin-kamai 39,8 proc. ir 52,9 proc.). 2017 m., lyginant su 2008 m., didesnė dalis užsikrėtusiųjų buvo socialiai apdrausti (atitinkamai 92,9 proc. ir 74,7 proc.) ir turėjo aukštesnįjį / aukštąjį išsilavinimą (atitinkamai 12,9 proc. ir 8,4 proc.); tarnautojų socialinei grupei priskirtų asmenų dalis buvo žymiai mažesnė (10 proc. ir 21,4 proc.), darbininkų – dides-nė (67,1 proc. ir 46,3 proc.). 2008 m. gonorėja diagnozuota 29, 2017 m. – 1, o per visą dešimtmetį – 92 moksleiviams. Rizikos grupėms priklausė 2,9 proc. 2017 m. ir 7,9 proc. 2008 m. išaiškintų užsikrėtusiųjų gonorėjos sukėlėjais.

išvadoSPer pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) sergamu-mas gonorėja sumažėjo daugiau nei 6 kartus. Daugiausia, t. y. 11 kartų, sergamumas sumažėjo Klaipėdos apskrityje. Per dešimtmetį padaugėjo atvejų, kada gonorėja nustato-ma vyresniems, socialiai apdraustiems ir rizikos grupėms nepriklausantiems, aukštesnį išsilavinimą turintiems ir dažniausiai darbininkų socialinei grupei priklausantiems asmenims.

4 4gonoRėjoS EpidEMiologinėS SiTuacijoS liETuvojE apžvalga, 2008–2017 M.

i. Čaplinskienė1, a. šimkūnaitė-zažeckė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, VilniusRaktiniai žodžiai: : sifilio atvejai tarp nėščiųjų, socialinės ir epidemiologinės ypatybės.irma@ulac.lt

Įžanga Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sifilio ir ŽIV perda-vimo iš motinos vaikui eliminavimą priskiria prie visuome-nės sveikatos prioritetų. Sergamumo įgimtu sifiliu rodiklis 2015 m. Lietuvoje buvo beveik 10 kartų didesnis už bendrą ES/EEE šalių rodiklį (atitinkamai 9,5 ir 1,0 atv./100 tūkst. gyvų gimusiųjų).

TikSlaS Išanalizuoti pastarųjų penkerių metų (2008–2017) sifilio atvejų, nustatytų Lietuvoje stebint nėščiąsias, socialines ir epidemiologines ypatybes.

METodai Sifilio atvejų tarp nėščiųjų analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duome-nys už 2013–2017 m.

REzulTaTaiPer pastaruosius penkerius metus kasmet užregistruo-jama vidutiniškai apie 100 susirgimo sifiliu atvejų tarp moterų. Moterys, kurioms nustatytas sifilis, sudarė 45,8 proc. (n=511) visų 2013–2017 m. užregistruotų sifilio atvejų (n=1115). Per pastaruosius penkerius metus moterų ser-gamumo sifiliu rodiklis sumažėjo 37,2 proc. (nuo 7,8 iki 4,9 atv./100 tūkst. gyv.). 2013–2017 m. dėl sifilio ištirtų nėš-čiųjų skaičius išliko stabilus – apie 30,5 tūkst. per metus. Nėščiųjų, kurioms diagnozuotas sifilis, skaičius sumažėjo nuo 22 atv. 2013 m. iki 9 atv. 2017 m. Iš viso per penkerių metų laikotarpį nėščiųjų patikros metu 79 nėščiosioms nustatytas sifilis: 60 – ankstyvasis, 10 – latentinis, liku-sioms 9 – kitų formų sifilis. Analizuojant nėščiųjų, užsikrė-tusių T. pallidum infekcija, pasiskirsimą pagal amžių, nu-

statyta, kad 15–24 m. amžiaus moterys sudarė 40,5 proc., 25–34 m. – 44,3 proc. bei 35 m. ir vyresnės – 15,2 proc. nėščiųjų (amžiaus vidurkis 26,7 m.). Sifilis diagnozuotas trims nepilnametėms. Dauguma (83,5 proc.) nėščiųjų buvo socialiai apdraustos. Dauguma (73,4 proc.) nėščiųjų turėjo pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą. Trečdalis (30,4 proc.) nėščiųjų diagnozės nustatymo metu buvo bedar-bės, penktadalis (20,3 proc.) priklausė darbininkų ir 12,7 proc. tarnautojų socialinėms grupėms. Pagal gyvenamąją vietą dauguma (65,8 proc.) moterų buvo iš miesto ir dau-giau nei trečdalis (34,2 proc.) – iš kaimo. 2008–2017 m. sumažėjo mieste gyvenančių moterų dalis, atitinkamai 86,4 ir 44,4 proc.Analizuojant sifilio atvejų tarp nėščiųjų epidemiologines ypatybes, nustatyta, kad keturios iš dešimties (44,3 proc.) T. pallidum galimai užsikrėtė nuo sutuoktinio / sugyventi-nio, tačiau daugiau nei trečdalio (36,7 proc.) atvejų taria-mas infekcijos šaltinis liko neišaiškintas. Dauguma (78,5 proc.) nėščiųjų pažymėjo vieną, daugiau nei dešimtadalis (11,4 proc.) – 2–3 ir daugiau lytinių partnerių per metus. 2008–2017 m. sumažėjo moterų, galimai užsikrėtusių nuo sutuoktinio / sugyventinio (atitinkamai nuo 54,5 proc. iki 33,3 proc.) ir nurodžiusių vieną lytinį partnerį (atitinkamai nuo 77,3 proc. iki 66,7 proc.). Dauguma (88,9 proc.) nėščių-jų, nurodžiusių 2–3 ir daugiau lytinių partnerių per metus, teigė, kad apsisaugojimo priemonėmis nesinaudoja arba naudojasi retai. Minėtu laikotarpiu nustatyti 7 įgimto sifi-lio atvejai (3 mergaitėms ir 4 berniukams). Sergamumas įgimtu sifiliu sumažėjo nuo 6,7 atv. 2013 m. iki 3,5 atv./100 tūkst. gyvų gimusiųjų 2017 metais.

išvadoSNėščiųjų, kurioms diagnozuotas sifilis, per pastarųjų pen-kerių metų (2013–2017 m.) laikotarpį sumažėjo tris kartus; sifilis nėštumo metu daugiausia diagnozuotas 25–34 m. amžiaus moterims, gyvenančioms mieste, turinčioms pa-grindinį arba vidurinį išsilavinimą, bedarbėms arba priklau-sančioms darbininkų socialinei grupei. Šiuo laikotarpiu už-registruoti septyni įgimto sifilio atvejai.

nėšČiųjų paTikRoS dėl Sifilio REzulTaTai liETuvojE, 2008–2017 M.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 3534

4 4

g. gargasienė1, S. Čaplinskas1,2, g. zagrebnevienė1 1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: hepatitas A, VHAgreta.gargasiene@ulac.lt

Įžanga Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kas-met registruojama apie 1,4 milijono susirgimų virusiniu he-patitu A (VHA) [1]. Europoje kasmet vidutiniškai registruo-jama apie 14 tūkst. VHA atvejų [2]. Didžiausio endemiškumo regionams priskiriamos Afrikos, Pietų Amerikos valstybės, Azijos šalys. Mažiausiai VHA paplitęs Australijoje, Šiaurės Amerikos žemyno šalyse [3]. Lietuva priskiriama nedidelio sergamumo šalims, kur kasmet vidutiniškai registruojama apie 40 VHA atvejų. Europoje stebima padidėjusi susirgi-mų rizika tarp imigrantų, Romų bei tarp vyrų, turinčių lyti-nių santykių su kitais vyrais. [4] Ši infekcija pasireiškia ne tik pavieniais susirgimais, tačiau būdingi ir protrūkiai.

TikSlaS Išanalizuoti VHA epidemiologinę situaciją Lietuvoje (2005-2017 m.), sergamumą pagal amžių, lytį, užsikrėtimo vietą

TyRiMo METodai Atlikta Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės infor-macinėje sistemoje (ULSVIS) sukauptų duomenų analizė (2005-2017 m.) bei apžvelgta Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ELPKC) oficiali informacija.

REzulTaTaiPer pastaruosius 13 metų (2005-2017 m.) mažiausias ser-gamumas Lietuvoje registruotas 2015 m. (0,2 atv./100 tūkst. gyv.), didžiausias – 2006 ir 2012 metais (atitinkamai 2,9 ir 3,8 atv./ 100 tūkst. gyventojų), kuomet registruo-

ti VHA protrūkiai. Vidutinio endemiškumo šalyse, tarp jų ir Lietuvoje VHA dažniau serga paaugliai ir jauni suaugę. 2010-2017 m. analizės duomenimis, didžiausias sergamu-mas registruotas 15 -24 m. amžiaus grupėje (2,84 atv./ 100 tūkst. gyventojų) ir 25-44 m.amžiaus asmenų tarpe (1,86 atv./ 100 tūkst. gyventojų). 2010-2017 m. laikotarpiu vyrai sudarė 57 % (310 atv.) visų susirgusių asmenų (539 atv.). Vidutiniškai 40 % VHA susirgusių asmenų keliavo į užsienio šalis (Egiptas, Turkija, Indija, Filipinai ir kt.), kuriose galimai užsikrėtė šia infekcija. Net 32 % asmenų užsikrėtimo būdas nėra žinomas.

išvadoSLietuvoje sergamumas VHA periodiškai padidėja kas 5-7 metus. Esant mažam sergamumui Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, nuolat didėja imlių asmenų skaičius, to-dėl didėja ligos protrūkių rizika. Vieni iš svarbiausių rizikos veiksnių išlieka kontaktas su sergančiu asmeniu, užterštas maistas, kelionės į endemines šalis.

Literatūros sąrašas:1. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys [elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]. Prieiga per internetą: https://www.who.int/immunization/diseases/hepatitisA/en/2. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenys [elektroni-

nis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]. Prieiga per internetą:https://atlas.ecdc.europa.eu/public/index.aspx3. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenys[elektroninis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]. Prieiga per

internetą:https://wwwnc.cdc.gov/travel/yellowbook/2018/

infectious-diseases-related-to-travel/hepatitis-a4. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenys [elektroni-

nis išteklius][žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]. Prieiga per internetą: https://ecdc.europa.eu/en/news-events/epidemiological-update-

hepatitis-outbreak-eueea-mostly-affecting-men-who-have-sex-men-1

viRuSinio hEpaTiTo a EpidEMiologinė SiTuacija liETuvojE 2005-2017M.

i. Čaplinskienė1, a. šimkūnaitė-zažeckė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, VilniusRaktiniai žodžiai: : šlapimo ir lytinių organų chlamidiozė, sergamumas chlamidioze .agne.simkunaite@ulac.lt

Įžanga Šlapimo ir lytinių organų chlamidiozė (sin. chlamidiozė) – dažniausiai Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos/Europos ekonominės erdvės (ES/EEE) šalyse registruojama lytiš-kai plintanti infekcija (LPI). Per pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) Lietuvoje sergamumas chlamidioze padi-dėjo atitinkamai nuo 12,6 iki 14 atvejų 100 tūkst. gyventojų.

TikSlaS Išanalizuoti pastarojo dešimtmečio (2008–2017 m.) ser-gamumo chlamidioze tendencijas ir atvejų socialines charakteristikas.

METodai Chlamidiozės (A56) atvejų analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duome-nys bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro publikuotos apž-valgos už 2008–2017 m.

REzulTaTaiPer pastarųjų dešimties metų (2008–2017 m.) laiko-tarpį Lietuvoje daugiausia – 449 – chlamidiozės atvejai nustatyti 2014 m., tačiau kasmet užregistruojama vidu-tiniškai apie 360 susirgimo chlamidioze atvejų. Iš viso 2008–2017 m. Lietuvoje užregistruota 3613 chlamidi-ozės atvejų. Sergamumo rodiklis 100 tūkst. gyventojų 2008–2012 m. laikotarpiu mažėjo atitinkamai nuo 12,6 atv. iki 8,9 atv., 2013–2017 m. didėjo nuo 10,3 atv. iki 14 atve-jų. Aukščiausias sergamumo chlamidioze rodiklis – 15,3 atv./100 tūkst. gyv. nustatytas 2014 m. Per dešimtmetį (2008–2017 m.) sergamumo rodikliai padidėjo Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, Telšių ir Utenos apskrityse, suma-žėjo Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės ir Tauragės aps-krityse. Daugiausia (4,3 karto) sergamumo rodiklis padi-

dėjo Šiaulių apskrityje (nuo 0,6 atv. iki 2,6 atv./100 tūkst. gyv.) ir 77,6 proc. sumažėjo Klaipėdos apskrityje (nuo 37,9 atv. iki 8,5 atv./100 tūkst. gyv.). Pagal lytį per pastaruo-sius dešimt metų chlamidiozė diagnozuota 1915 vyrų ir 1698 moterims. Vyrų ir moterų santykis svyravo nuo 0,8:1 (2008 m.) iki 1,4:1 (2011 m.). 2008 m. ir 2015–2016 m. chla-midiozė dažniau užregistruota tarp moterų, o 2009–2014 m. ir 2017 m. – tarp vyrų. Lyginant 2008 ir 2017 m. duo-menis, užsikrėtusiųjų pasiskirstymas pagal amžiaus gru-pes ženkliai nesiskyrė: nežymiai sumažėjo jaunų asmenų (15–24 metų), užsikrėtusių chlamidioze (atitinkamai 30,8 proc. ir 24,4 proc.), ir nežymiai padidėjo 25–34 m. amžiaus asmenų dalis (atitinkamai 45,4 proc. ir 50,9 proc.). 2017 m., lyginant su 2008 m., didesnė dalis užsikrėtusiųjų buvo socialiai apdrausti (91,9 proc. ir 74,9 proc.) ir turėjo aukš-tesnįjį / aukštąjį išsilavinimą (39 proc. ir 31 proc.), tačiau tarnautojų socialinei grupei priskirtų asmenų nustatyta mažiau (31,5 proc. ir 52,1 proc.); pagal gyvenamąją vietą dauguma užregistruotų atvejų nustatyta tarp miestų gy-ventojų (90,3 proc. 2008 m. ir 89,9 proc. 2017 m.). 2008–2017 m. chlamidiozė diagnozuota 58 moksleiviams (nuo 2 iki 12 per metus). Sumažėjo chlamidiozės atvejų, nustaty-tų rizikos grupės asmenims: nuo 6 proc. 2008 m. iki 1 proc. 2017 m. Profilaktiškai dėl chlamidiozės tyrėsi tik 1 proc. 2017 m. nustatytų užsikrėtusiųjų, 2008 m. buvo daugiau – 7,4 proc.

išvadoSChlamidiozė – dažniausiai registruojama lytiškai plintanti infekcija Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) sergamumas chlamidioze padidėjo dešimtadaliu (nuo 12,6 iki 14 atv./100 tūkst. gyv.). Daugiausia, t. y. dau-giau nei 4 kartus, sergamumas padidėjo Šiaulių apskrityje. Per dešimtmetį padaugėjo atvejų, kada chlamidiozė nusta-toma vyresniems, socialiai apdraustiems, rizikos grupėms nepriklausantiems ir aukštesnį išsilavinimą turintiems as-menims. Iki vieno procento sumažėjusi profilaktinių tyrimų metu nustatytų atvejų dalis ir dažnesnės diagnozės tarp vyrų galimai rodo, kad besimptomės infekcijos tarp mote-rų nepatenka į oficialią statistiką ir realus sergamumas gali būti didesnis.

chlaMidiozėS EpidEMiologinėS SiTuacijoS liETuvojE apžvalga, 2008–2017 M.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 3736

4valinčiūtė ginreta1,2, aleksienė giedrė1, petraitis Robertas1,2

1 Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilnius2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedra, VilniusRaktiniai žodžiai: tuberkuliozė, Stop TB strategija, tuberkuliozė Lietuvoje, tuberkuliozė pasaulyje.El. paštas: ginreta.valinciute@nvsc.lt

Įžanga Tuberkuliozė – tai oro lašiniu būdu plintanti užkrečiamoji liga, kurios metu gali būti pažeisti įvairūs žmogaus organai, dažniausiai – plaučiai. Artimai kontaktuojant su sergančiu atvira tuberkulioze asmeniu, rizika užsikrėsti mikobakte-rijomis yra 25–50 proc., o mažiems vaikams nuo sergančių tėvų ar kitų artimųjų – 45–60 proc. (1).Pasaulio sveikatos organizacija yra parengusi „Stop TB“ strategiją (End TB Strategy), kurios tikslas – sumažinti tu-berkuliozės naštą visuomenei. Siekiama, kad 2035 metais 95 proc. sumažėtų mirčių nuo tuberkuliozės atvejų, 90 proc. sumažėtų sergamumo tuberkulioze rodiklis (lyginant su 2015 m.), nebeliktų naštos šeimoms dėl didžiulių su tu-berkulioze susijusių išlaidų (2).

.TikSlaS Apibūdinti tuberkuliozės epidemiologinius dėsningumus bei taikomas tuberkuliozės kontrolės strategijas Lietuvoje ir pasaulyje.

pRiEMonėS Atlikta sergamumo tuberkulioze aprašomoji analizė (Lietuvoje ir pasaulyje). Duomenys aprašomajai analizei (Lietuvoje) surinkti iš NVSC rengiamų duomenų suvesti-nių – statistinių ataskaitos formų Nr. 4 „Sergamumas už-krečiamosiomis ligomis“ (metinė, mėnesinė ataskaita), Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sis-temos. Duomenys apie sergamumą tuberkulioze kitose ša-lyse surinkti iš Pasaulio sveikatos organizacijos parengto leidinio „Global Tuberculosis Report” (2018) (3). Vertinant sergamumo rodiklius pasaulyje, į rodiklį buvo įtraukti ir TB-ŽIV koinfekcijos atvejai. Į mirtingumo rodiklius didžiausią tuberkuliozės naštą turinčiose pasaulio šalyse neįtraukti TB-ŽIV koinfekcijos atvejai. Daugiametė sergamumo ten-dencija vertinta tiesinės regresijos metodu bei taikant Mantel Chi-kvadrato testą.

REzulTaTaiLietuvoje 2007–2017 m. laikotarpiu iš viso registruoti 11 205 nauji tuberkuliozės atvejai. Didžiausias sergamumo rodi-klis buvo stebimas 2008 metais (36,8 atvejų 100 000 gy-ventojų), mažiausias – 2010 m. (30,8 atvejų 100 000 gy-ventojų). Daugiametei sergamumo tuberkulioze dinamikai būdinga mažėjimo tendencija (y=-0,33x+35,44; R2=0,32). Atlikus Mantel testą pastebėta, kad sergamumo mažė-jimo tendencija buvo statistiškai reikšminga (x2=10,57, p=0,001). Vidutiniškai sergamumas tuberkulioze Lietuvoje kasmet mažėja po 5,3 proc. Siekiant įgyvendinti „Stop TB” strategiją, metinė rodiklio mažėjimo tendencija turėtų siekti mažiausiai 10 proc. Lietuvoje 2017 metais registruo-ti 72 mirties nuo tuberkuliozės atvejai (rodiklis – 0,25 atv. 100 000 gyventojų).

TuBERkuliozėS EpidEMiologija liETuvojE iR paSaulyjE

Įvertinus sergamumo tuberkulioze rodiklius pasaulyje pa-stebėta, kad didžiausias sergamumas 2017 metais buvo registruotas Pietų Afrikoje (sergamumo rodiklis – 567 atv. 100 000 gyventojų), Filipinuose (rodiklis – 554 atv. 100 000 gyventojų) ir Mozambike (551 atv. 100 000 gyvento-jų). Sergamumo tuberkulioze rodiklis pasaulyje vidutiniškai mažėja 2 proc. per metus. Didžiausi mirtingumo rodikliai 2017 metais registruoti Mozambike (73 atv. 100 000 gy-ventojų), Centrinės Afrikos Respublikoje (68 atv. 100 000 gyventojų), Angoloje (67 atv. 100 000 gyventojų).Lietuvoje taikomų tuberkuliozės kontrolės strategijų pa-vyzdžiai: vakcinacija (2017 metais Lietuvoje paskiepy-ta 97,7 proc. naujagimių), tuberkulino mėginių atlikimas (Lietuvoje 2017 metais iš viso atlikti 39 992 tuberkulino mėginiai, t. y. patikrinta 66,1 proc. vaikų iš visų, kuriems turėjo būti atlikti tuberkulino mėginiai), profilaktinis svei-katos tikrinimas, atvejo valdymas, tiesiogiai stebimas trumpas gydymo kursas (DOTS), sąlytį turėjusių asmenų paieška (NVSC specialistai informuoja asmenis, turėjusius artimą sąlytį, apie priemones, kurias jiems būtina atlikti ir kontroliuoja, kad jos būtų įvykdytos). Pasaulyje taikomos tuberkuliozės kontrolės strategijos: pagrindinės tuberkuliozės kontrolės kryptys šiuo metu yra – latentinės tuberkuliozės gydymas, infekcijų pre-vencija ir kontrolė bei vakcinacija. Taikomų tuberkuliozės kontrolės priemonių pavyzdžiai – sveikatos asistentai (Slovakija), nuotoliniu būdu (vaizdu) stebimas gydymas (Didžioji Britanija), mobilios tuberkuliozės komandos (Prancūzija) (4).

išvadoS1. Daugiametei sergamumo tuberkulioze dinamikai Lietuvoje būdinga mažėjimo tendencija, kuri statistiškai reikšminga, tačiau sergamumo tuberkulioze rodikliai ma-žėja nežymiai. Pasaulyje sergamumo tuberkulioze rodiklis vidutiniškai mažėja 2 proc. kasmet.2. Lietuvoje taikomos tuberkuliozės kontrolės priemonės: vakcinacija, tuberkulino mėginių atlikimas, profilaktinis sveikatos tikrinimas, atvejo valdymas, DOTS, sąlytį turėju-sių asmenų paieška.3. Pagrindinės Pasaulio sveikatos organizacijos reko-menduojamos tuberkuliozės kontrolės kryptys šiuo metu yra – latentinės tuberkuliozės gydymas, infekcijų prevenci-ja ir kontrolė bei vakcinacija. Lietuvoje įgyvendinamos dvi iš šių krypčių.

Literatūros sąrašas:1. Yong Kim J. , Shakow A., Castro A., Vande C., Farmer P.

Tuberculosis control [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018-11-05]. Prieiga internetu:http://www.who.int/trade/distance_learning/gpgh/gpgh3/en/index12.html

2. World Health Organization. The End TB Strategy [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018-11-03]. Prieiga internetu: https://www.who.int/tb/strategy/End_TB_Strategy.pdf

3. World Health Organization. Global Tuberculosis Report (2018) [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018-11-05]. Prieiga internetu: http://apps.who.int/iris/bitstream/handle/10665/274453/9789241565646-eng.pdf

4. European Centre for Disease Prevention and Control. Examples of interventions to manage tuberculosis in vulnerable groups [elek-troninis išteklius] [žiūrėta 2018-11-03]. Prieiga internetu:https://ecdc.europa.eu/en/tuberculosis/prevention-and-control/examples-interventions

4prof. ligita jančorienėVU MF Klinikinės medicinos institutas Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinika; Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Infekcinių ligų centras2018-11-30

pRanEšiMo TEzėS Nuo hepatito C viruso (HCV) atradimo 1989 metais iki 2016 metais PSO Pasaulio sveikatos sektoriaus (Global Health Sector) paskelbto HCV infekcijos, kaip svarbios visuomenės sveikatos problemos, eliminacijos plano iki 2030 metų, praėjo tik 27 metai. Per tą laiką tobulėjo HCV infekcijos diagnostika, sukurti jautrūs molekuliniai tyrimo metodai (hepatito C viruso RNR ir genotipo nustatymas). Tačiau įspūdingiausi mokslo laimėjimai per paskutinius du dešimtmečius pasiekti HCV infekcijos gydymo srity-je. Išaiškinus hepatito C viruso replikacijos etapus, pa-vyko sukurti vaistus, galinčius pilnai išgydyti hepatitą C. 2011 metais registruota nauja antivirusinių vaistų grupė „Tiesiogiai veikiantys antivirusiniai vaistai”. Minėtą vaistų grupę šiuo metu sudaro nestruktūrinio baltymo NS5B poli-merazės inhibitoriai, proteazių inhibitoriai ir nestruktūrinio baltymo NS5A inhibitoriai, kurių derinių efektyvumas šiuo-laikinėse gydymo schemose siekia virš 95 procentų. Nuo 2014 metų prasidėjusi “beinterferoninė” HCV infekcijos gydymo era, kuri užtikrino ne tik labai efektyvų, bet ir labai saugų antivirusinį lėtinio hepatito C (LHC) gydymą. 2018 metų Europos ir JAV ekspertų rekomendacijose nurodyti keturi pagrindiniai vaistų deriniai, skirti LHC gydymui, iš kurių du deriniai skirti 1 ir 4 genotipo infekcijai gydyti, o kiti du – vadinami pangenotipiniai deriniai, gali būti skiriami bet

kurio genotipo HCV infekcijai gydyti. Lietuvoje šiuo metu kompensuojami du iš minėtų pirmojo pasirinkimo antivi-rusinių vaistų derinių, tai Elbasviro/Grazopreviro derinys skirtas 1 ir 4 genotipo infekcijos gydymui ir Glekapreviro/Pibrentasviro pangenotipinis derinys, tinkantis bet kurio genotipo infekcijos gydymui, išskyrus pacientus, su de-kompensuota kepenų ciroze.Esant tokioms puikioms gydymo galimybėms, PSO pa-skelbė HCV infekcijos eliminacijos strategiją, numatančią iki 2030 metų 90% sumažinti naujų HCV ir HBV infekcijos atvejų skaičių ir 65% sumažinti mirčių skaičių nuo šių in-fekcijų pasekmių. Kad strategijos nubrėžti tikslai galėtų būti pasiekti, būtina sukurti ir įgyvendinti nacionalines ar regionines strategijas, paremtas sergamumo ir naujų atvejų skaičiaus analize, užsikrėtusiųjų atrankos galimy-bėmis bei vaistų prieinamumu. HCV infekcijos eliminavimo strategijoms reikia inovatyvumo ir susikoncentravimo į „naujas” užsikrėtusiųjų populiacijas: švirkščiamųjų nar-kotikų vartotojai, jaunos moterys, kaliniai, imigrantai ir kt. LHC gydymas atneša naudą tiek individualiam pacientui (išgydymą), tiek visuomenei (prevenciją), todėl būtinas sinergistinis požiūris į problemą. Būtina didinti visuome-nės žinias HCV infekcijos srityje ir mokyti sveikatos pas-laugų teikėjus apie HCV infekcijos diagnostiką ir gydymą. Remiantis situacija Baltijos regione, reikia įdiegti veiks-mingas pacientų atrankos ir diagnozavimo strategijas, užtikrinti gydymo prieinamumą tiems, kam nustatyta ak-tyvi HCV infekcija. Norint laiku pasiekti PSO iškeltus tiks-lus Lietuvoje, yra būtina parengti ir įgyvendinti Nacionalinę HCV infekcijos eliminacijos strategiją.

viRuSinio hEpaTiTo c EliMinaviMo liETuvojE iššūkiai

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 3938

j. korabliovienė1,2, S. Čaplinskas1,3, g. zagrebnevienė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras, Vilnius 3Mykolo Romerio universitetas, Vilniusjoana.korablioviene@ulac.lt

ĮvadaS Tuberkuliozė (TB) iki šių dienų išlieka viena dažniausių mirties priežasčių nuo užkrečiamųjų ligų pasaulyje. 2017 m. nuo TB mirė 1.3 milijonai žmonių visame pasaulyje. Apie 90 % TB atvejų nustatoma tarp suaugusiųjų, dažniau tarp vyrų nei moterų (santykis 2:1) [1]. XVIII-XIX a. TB buvo dažnesnė moterų tarpe. Pradėtas ide-alizuoti lieknumas kaip moters delikatumo ir jautrumo, mo-teriškumo simbolis, manoma, kad TB turi įtakos kuriant ar sustiprinant moterišką grožį [2].

XVIII -XIX a. TB padarė didžiulę įtaką atsisakant tam ti-krų mados detalių, ženkliai prisidėjo prie moters įvaizdžio formavimo.

METodai Literatūros analizė atlikta naudojant kitų autorių moksli-nes publikacijas, archyvinius dokumentus, knygas.

apžvalga1780-1830 m. – TB romantinė era. Melancholija, podagra ir tuberkuliozė buvo asocijuojamos su rafinuotais visuo-menės nariais „puikiais ir turtingais“. XIX a. buvo pripa-žįstama TB sąsaja su estetika ir tikima, kad TB turi įtakos kuriant ar sustiprinant grožį. Mėgdžiojant ligą buvo ban-doma palaužti „socialines sienas“. XIX a. lieknas moters kūnas tapo kultu. Viena pagrindinių aprangos detalių buvo korsetas, kurio tikslas – pabrėžti liekną moters liemenį [2]. Suknelės pabrėžiančios moterišką grožį - išryškinan-čios raktikaulius, pečių mentes, primenančias „sparnus“. Nepridengta nugara ir pečiai liko neatskiriama moteriškos suknelės dalimi iki 1818 m. (pav. 1 ir pav. 2). Nerimas ir dis-kusijos dėl korsetų naudojimo plačiai diskutuojamas 1830-1850 m. Žalojantis korsetų spaudimas – viena pagrindinių TB priežasčių moterų tarpe. TB įvardinama kaip mirtis už-maskuota grožio apdaru [3].

išvadaXVIII-XIX a. TB padarė didžiulę įtaką atsisakant tam tikrų aprangos detalių, ženkliai prisidėjo prie moters įvaizdžio formavimo bei menininkų kūrybos.

Literatūros sąrašas:1. Global tuberculosis report 2018. Geneva: World Health

Organization; 20182. Carolyn A. Day, Consumptive Chic, A History of Beauty, Fashion,

and Disease, Bloomsbury Academic, 20173. The New Monthly Belle Assemblée, Vol. XXVI (London:1847), 3.

Chapter 8

TuBERkuliozėS ĮTaka Madai, Xviii-XiX a.

4

1 ir 2 pav. Paryžietės pokylio suknelė, 1811. La Belle Assemblee, Los Angeles Public Library.

a. žibūdaitė1, dr. d. Radzišauskienė2

1 Vilniaus Universitetas Medicinos Fakultetas2 Vilniaus Universitetinė Ligoninė Santaros Klinikos Infekcinių Ligų CentrasRaktiniai žodžiai: erkinis encefalitas; liekamieji reiškiniai; infekcijaausteja.zibudaite@gmail.com

Įžanga Erkinis encefalitas (EE) – paskutiniaisdešimtmečiais didėjanti sveikatos problema Europoje1. Tai virusinė centrinės nervų sistemos (CNS) infekcija2. Erkinio encefalito virusas yra vienas iš flavivirusų šeimos narių, kurį perneša iksodinės erkės3. Šis virusas pagal moleku-linę filogenezę yra skirstomas į tris potipius: Tolimųjų rytų, Sibiro, Europos, būtent pastarasis potipis yra vienintelis, iki šiol aptiktas Lietuvoje. Tiesioginis viruso poveikis su-kelia įvairius CNS pažeidimus, kurie gali būti letaliniai arba sukelti ilgalaikius liekamuosius reiškinius4. Persirgus EE, 30–40 proc. pacientų lieka liekamieji reiškiniai, neigiamai veikiantys gyvenimo kokybę, 10 proc. atvejų sukeliantys invalidumą5. Europoje atliktų tyrimų duomenimis, 25–46 proc. ligonių, persirgusių erkiniu encefalitu, pastebimi il-galaikiai liekamieji reiškiniai6. Dažniausiai pasitaikantys: parezės buvo pastebimos 2–6 proc. sirgusiųjų, atminties sutrikimas – 8–15 proc., emocinis nestabilumas – 18 proc., nuovargis – 20 proc., galvos skausmas – 10–20 proc., atak-sija – 6–7 proc., tremoras – 2–10 proc. Liekamųjų reiškinių atsiradimo rizika yra vyresnis amžius, sąmonės sutriki-mas, ataksija, parezės4.

TikSlaS Įvertinti sirgusiųjų erkiniu encefalitu 2005-2008 m. (ma-žas sergamumas) ir 2011-2014 m. (didelis sergamumas) liekamuosius reiškinius.

METodai Duomenys apdoroti Microsoft Excel®, RCommander® pro-gramomis. Patikimumui naudotas chi-kvadratas, Fišerio testas; a=0,05

REzulTaTaiAtliktas retrospektyvinis tyrimas: ištirti Vilniaus apskrities suaugę pacientai, sirgę erkiniu encefal tu ir gydyti Vilniaus Universiteto Santaros Klinikų Infekcinių ligų ir Neurologijos Centruose 2005- 2014 m. Į tyrimą buvo įtraukti tik lborato-riškai patvirtinti atvejai: nustačius EEV IgM ir IgG kraujyje arba EEV IgM likvore. Pacientai buvo suskirstyti į dvi gru-pes pagal sergamumo lygio laikotarpius: 2005-2008 m., kai sergamumas buvo mažas (3,7 atvejai 100 000 gyvento-jų) ir 2011-2014 m., kai sergamumas didelis (13,1 atvejai 100 000 gyventojų). 2011-2014 m. pacientai vidutiniškai vyres-

ni (47,17 ± 16,54 m.) nei 2005 2008 m. (50,36 ± 16,53 m.). Rizikos simptomai buvo dažnesni didėjant sergamumu EE: ataksija 146/416 (35,10 proc.) palyginus su 32/130 (24,62 proc.), (p=0,026), vangios galunių parezės 18/418 (4,32 proc.) palyginus su 1/130 (0,77 proc.) (p=0,054). Sąmonės sutrikimas statistiškai tarp grupių nesiskyrė: kai sergamu-mas didelis 82/418 (19,62 proc.) lyginant su mažu serga-mumu 35/130 (26,92 proc.) (p=0,076). Grupės lyginamos pagal liekamuosius reiškinius, kurie skirstomi į lengvus, viduriniu ir sunkius. Lengvi liekamieji reiškiniai nedaro jo-kio poveikio kasdieniai veiklai, vidutiniai – sukelia nepato-gumų kasdieniniame gyvenime, o sunkiems simptomams priskiriami tokie, kurie trukdo tęsti ankstesnes kasdienines veiklas. Lyginant didelio sergamumo laikotarpį su mažo, liekamieji reiškiniai skirstant pagal laipsnius statistiškai nesiskyrė. Lengvi 185/415 (44,58 proc.) ir 65/129 (50,39 proc.) (p=0,248), vidutiniai 136/415 (32,77 proc.) ir 32/129 (24,81 proc.) (p=0,087), sunkūs 18/415 (4,34 proc.) ir 2/129 (1,55 proc.) (p=0,142). Didėjant sergamumui padažnėjo šie liekamieji reiškiniai: galvos svaigimas 169/372 (45,43 proc.) palyginus su 37/110 (33,64 proc.) (p=0,028), atak-sijos 222/372 (59,68 proc.) palyginus su 43/110 (39,09 proc.) (p<0,01) bei tremoras 127/372 (34,14 proc.) palygi-nus su 19/110 (17,27 proc.) (p<0,01). Nors 2011-2014 metais buvo 4 mirtys (0,96 proc.), kai 2005-2008 metais nebuvo užfiksuota nei vienos mirties, tačiau tai nebuvo statistiškai reikšminga (p=0,264).

išvadoS Didėjant erkinio encefalito sergamumui Vilniaus apskrityje dažnesni liekamieji reiškiniai.

Literatūros sąrašas:1. Suss J. Tick-borne encephalitis 2010: epidemiology, risk areas,

and virus strains in Europe and Asia – an overview. Ticks and tick-borne diseases 2011; 2: 2–15.

2. ECDC. Tick species – Distribution maps. http://ecdc.europa.eu/en/healthtopics/vectors/vectormaps/ Pages/VBORNET-maps-tick-species.aspx

3. Mansfield KL, Johnson N, Phipps LP, Stephenson JR, Fooks AR, Solomon T. Tick-borne encephalitis virus – a review of an emerging zoonosis. J Gen Virol 2009; 90: 1781–1794 [PMID: 19420159 DOI: 10.1099/vir.0.011437-0].

4. Daiva Radzišauskienė, Arvydas Ambrozaitis, Ligita Balčiūnienė. Erkinis encefalitas: klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga. Medicinos teorija ir praktika. 2008 T. 14 (Nr. 3)

5. Ašoklienė L, Mickienė A, Jasulaitienė V, Žygutienė M, Laiškonis A, Morkūnas B. Erkinio encefalito etiologija, epidemiologija, klinika, diagnostika, gydymas ir profilaktika (metodinės reko- mendacijos). Vilnius; 2005.

6. Haglund M, Gunther G. Tick – born encephalitis – pathogene- sis, clinical course and long – term follow – up. Vaccine. 2003 Apr; 21(1): S1/11–8.

ERkiniS EncEfaliTaS: liEkaMiEji REiškiniai

5kiToS infEkcijoS

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 4140

M. žygutiene1, j. geller2, j. Epshtein3, a. Bormane4, S. Čaplinskas1,5

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Nacionalinis sveikatos vystymo institutas, Talinas, Estija3 Nacionalinė sveikatos tarnyba, Talinas, Estija4 Latvijos ligų profilaktikos ir kontrolės centras, Ryga, Latvija5 Mykolo Romerio universitetasRaktiniai žodžiai: , Ixodes ricinus, erkinis encefalitas, Laimo liga.m.zygutiene@ulac.lt

Įžanga Palyginamas sergamumas erkių platinamomis ligomis (EPL) trijose Baltijos šalyse: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. TikSlaS Nustatyti dešimties metų sergamumo erkiniu encefalitu ir Laimo liga rodiklių pokyčius šalyse.

METodai EPL sergamumo duomenys gauti iš šalių užkrečiamųjų ligų registravimo sistemų. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje EE ir LL registracija yra privaloma ir pagrįsta Europos Sąjungos standartine atvejo apibrėžtimi. Duomenys apdoroti Excel 2007 programa.

REzulTaTai Estija, Latvija ir Lietuva pastaruoju dešimtmečiu yra di-džiausio erkių platinamų ligų (EPL) endemiškumo teritori-jos, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Erkinio encefalito (EE) dešimties metų sergamumo rodiklio vidur-kis yra didesnis nei 10 atv. 100 tūkst. gyventojų kiekvienoje šalyje. Laimo ligos (LL) šis rodiklis – gerokai didesnis: de-šimties metų vidurkis – 73,7 atvejai 100 tūkst. gyventojų, o

Estijoje – daugiau nei 100.EE ir LL yra privalomai registruojamos ligos visose trijose šalyse. Erlichiozė buvo įtraukta į privalomai registruojamų užkrečiamųjų ligų sąrašą Latvijoje 2010 m., o 2013 m. ir Estijoje.Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje atlikti erkių platinamų sukė-lėjų genetiniai ir molekuliniai tyrimai. Šalyse sutinkamos trys žmogaus sveikatai svarbios erkių rūšys: Ixodes ricinus ir I. persulcatus Estijoje, I. ricinus ir Dermacentor reticulatus Lietuvoje, Latvijoje - visos trys rūšys. Nustatyta, kad Latvijoje ir Estijoje cirkuliuoja trys žinomi EE viruso (EEV) potipiai, Sibirinis EEV buvo aptiktas I. ricinus, o I. persulcatus erkėse nustatytas Europinis EEV. Erkėse, surinktose nuo augalų ar migruojančių paukščių ir laukinių graužikų rasti bakteriniai sukėlėjai: Borrelia afzelii, B. garinii, B. valaisiana, B. bavarien-sis, B. burgdorferi sensu stricto, Anaplasma phagocytophilum, Ehrlichia muris, Ca.Neoehrlichia mikurensis, Ricketcia helveti-ca, R. monacensis ir Ca. Rickettsia tarasevichiae. Apie 30% visų LL atvejų diagnozuojama remiantis erkių įkandimo istorija ir eritema migrans odos bėrimu. Visi EE atvejai patvirtinami laboratoriniais, dažniausiai, antikūnų tyrimais.

išvadoS1. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sergamumas EPL yra di- džiausias ES šalyse.2. Didžiausias sergamumas EE Europoje per pastaruosius 5 metus buvo registruotas Lietuvoje, o LL - Estijoje.

Literatūros sąrašas:1. https://ecdc.europa.eu/en/publications-data/

ixodes-ricinus-current-known-distribution-january-2018

ERkių plaTinaMoS ligoS BalTijoS šalySE 2007–2017 M.

55

a. Bartulienė1, S. Čaplinkas1,2

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2Mykolo Romerio Universitetas, Vilnius Raktiniai žodžiai: toksokarozė, sergamumo rodiklis, zoonozė. ausra.bartuliene@ulac.lt.

Įžanga Toksokarozė yra zoonozė, kurią sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų Toxocara canis ir Toxocara cati lervos migruo-damos žmogaus organizme. Ligai būdinga lėtinė eiga. Gali būti visceralinė, akių ir besimptomė toksokarozės formos. Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę šunų (Canidae) ir kačių (Felidae) šeimų atstovai su išmatomis išskiriantys kiauši-nėlius. Žmogus užsikrečia subrendusiems kiaušinėliams per burną patekus į žarnyną, dažniausiai nuo nešvarių ran-kų, vaisių, daržovių, užteršto vandens. Galima užsikrės-ti valgant žalią gyvūnų mėsą ar moliuskus su toksokarų lervomis.

TikSlaS Išanalizuoti žmonių sergamumo toksokaroze tendencijas Lietuvoje 2008–2017 m..

METodai Analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys. Analizuotos sergamu-mo tendencijos pagal apskritis, amžiaus grupes, gyvena-mąją vietovę.

REzulTaTai Lietuvoje susirgimai toksokaroze oficialiai pradėti regis-truoti 1992 m. Daugiausia susirgimų buvo užregistruota 1998 m. (virš 300 atvejų, sergamumo rodiklis buvo 8,9 atv./100 tūkst. gyv.). 2008–2017 m. laikotarpiu, žmonių sergamumas mažėja – sergamumo toksokaroze rodiklis

sumažėjo nuo 2,6 iki 1,7 atv./100 tūkst. gyv. Per pastaruo-sius dešimt metų didžiausias sergamumo rodiklis buvo už-registruotas 2010 m. (3,6 atv./100 tūkst. gyv.), mažiausias – 2011 m. (1,4 atv./100 tūkst. gyv.). Per pastarųjų penkerių (2013–2017) metų laikotarpį tok-sokaroze sirgo 319 žmonių. Aukštas sergamumo rodiklis (Lietuvos vidurkis – 2,2 atv./100 tūkst. gyv.) buvo Kauno (6,9 atv./100 tūkst. gyv.), Marijampolės (4,6 atv./100 tūkst. gyv.) apskrityse, žemas – Utenos (0,14 atv./100 tūkst. gyv.), Klaipėdos (0,18 atv./100 tūkst. gyv.) regionuose. Toksokaroze serga visų amžiaus grupių žmonės, tačiau dažniau jaunesni nei 18 m. amžiaus. 2013–2017 m. laiko-tarpiu, didžiausias sergamumo toksokaroze rodiklis buvo 4–6 ir 7–9 m. vaikų amžiaus grupėse (16,3 ir 15,5 atv./100 tūkst. gyv.). Kaimo gyventojų sergamumo toksokaroze rodiklis buvo šiek tiek didesnis nei miesto (atitinkamai 2,5 ir 2 atv./100 tūkst. gyv.), vyrų didesnis nei moterų (atitinkamai 2,3 ir 2 atv./100 tūkst. gyv.). išvadoSPastarąjį dešimtmetį (2008–2017) žmonių sergamumas toksokaroze turi mažėjimo tendenciją. Dažniau serga 4–6, 7–9 m. amžiaus vaikai. Moterų sergamumo toksokaroze rodiklis mažesnis nei vyrų. Dažniau užsikrečia ir serga kai-mo gyventojai.

Literatūros sąrašas:1. Centers for Disease Control and Prevention. Toxocariasis. Prieiga

per internetą: https://www.cdc.gov/parasites/toxocariasis/2. Marcinkutė A, Bartulienė A. Toksokariazės epidemiologinės

priežiūros, klinikos, diagnostikos ir gydymo metodinės rekomen-dacijos. Vilnius, 2008. Prieiga per internetą:http://www.ulac.lt/metodines-rekomendacijos

3. Čaplinskienė I, Davidavičienė E, Korabliovienė J, Liausėdienė R ir kt. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2017 m. apžvalga. Vilnius, 2018. Prieiga per internetą: http://www.ulac.lt/lt/sergamumo-uzkreciamosiomis-ligomis-apzvalgos

žMonių TokSokaRozėS EpidEMiologinė SiTuacija liETuvojE, 2008–2017 M.

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 8 4342

55

j. antanavičiusUžkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, VilniusRaktiniai žodžiai: dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, kursai.jonas.antanavicius@ulac.lt

TikSlaS Paruošti dezinfekuotoją, kuris gebėtų atlikti privalomąjį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezin-sekciją, deratizaciją) įmonėse, įstaigose, organizacijose ir/ar užkrečiamųjų ligų židiniuose, tobulinti profesinę kva-lifikaciją, gilinant ir atnaujinant šių specialistų žinias bei įgūdžius.

METodai Teoriniai ir praktiniai mokymai (paskaitos, praktiniai užsiėmimai).

REzulTaTai Per 2008–2017 metų laikotarpį dezinfekuotojo kvalifikaciją įgijo 312 kursantų ir kvalifikaciją tobulinimo kursuose kėlė 360 dezinfekcijos įmonių bei kitų įstaigų darbuotojų.Dezinfekuotojo mokymo programa skirta asmenims, turin-tiems ne žemesnį kaip bazinį vidurinį išsilavinimą ir norin-tiems dirbti dezinfekuotojais. Mokymo programos trukmė – 4 savaitės (160 val.). Išklausiusiems visą teorinio mokymo kursą bei sėkmingai atlikusiems praktines ir baigiamojo mokymosi pasiekimų vertinimo užduotis išduodamas valstybės pripažįstamas dezinfekuotojo kvalifikacijos pažymėjimas.Baigę mokymo programą kursų dalyviai išmanys:• dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos organizavi-

mo principus, būdus ir priemones užkrečiamųjų ligų ži-diniuose, gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose, organizacijose ir kituose objektuose;

• užkrečiamųjų ligų pernešėjų (graužikų, nariuotakojų)

profilaktikos ir naikinimo būdus bei priemones;• dezinfekcijos įrengimų konstrukciją, darbo principus ir

naudojimą;• graužikųirkitųkenkėjųnaikinimoefektyvumoįvertinimo

būdus.Žinos:• užkrečiamųjų ligų epidemiologijos ir profilaktikos

pagrindus;• aplinkos,maistoirasmenshigienosreikalavimus;• užkrečiamųjų ligų pernešėjų (nariuotakojų, graužikų)

morfologiją ir biologiją;• Naujus teisėsaktus, reglamentuojančiusdezinfekcijos,

dezinsekcijos ir deratizacijos veiklą;• Biocidų naudojimo, saugojimo, saugaus darbo

reikalavimus;• medicinosprietaisųirkitųpriemoniųsterilizacijosbūdus;• dezinfekcijoskamerųkonstrukciją,kamerinėsdezinfek-

cijos tikslus, būdus ir priemones;• darbuotojų,atliekančiųdezinfekcijos,dezinsekcijos,de-

ratizacijos darbus, saugos ir sveikatos reikalavimus;Mokės:• apskaičiuoti reikalingą cheminės dezinfekcijos priemo-

nės kiekį, paruošti cheminės dezinfekcijos tirpalą;• atpažintipavojingusžmogaussveikataivabzdžius,erkes

įvairiose jų vystymosi stadijose;• paruoštiirnaudotigraužikųnaikinimopriemones;• atrinktidaiktuskamerineidezinfekcijaiiratliktijųdezin-

fekciją naudojant dezinfekcijos įrenginius (dezinfekcijos kamerą) ir kitus būdus.

išvadoS Parengti specialistai galės vykdyti dezinfekcijos, dezinsek-cijos ir deratizacijos darbą, prisiimti atsakomybę už atlie-kamo darbo kokybę bei saugumą, sieti teorines žinias su praktiniu darbu.

dEzinfEkuoTojų kvalifikacijoS iR ToBuliniMoSi kuRSų pRogRaMoS vykdyMaS 2008–2017 M.

a. žibūdaitė1, gyd. rez. Rasa aurelija vankevičiūtė2, gyd. rez. giedrė Tamulytė3, prof. dr. M. Bylaitė–Bučinskienė4

1Vilniaus Universitetas Medicinos Fakultetas2Vilniaus Universitetinė Ligoninė Santaros Klinikos Dermatovenerologijos CentrasRaktiniai žodžiai: ilgalaikis makiažas, šalutinės reakcijos; infekcija.austeja.zibudaite@gmail.com

Įžanga Ilgalaikio (permanentinio) makiažo procedūra – tai specia-lių dažų ar pigmentų įterpimas į odą veido srityje, siekiant paryškinti ar pakoreguoti bruožus1. Dažniausiai procedūra atliekama estetiniais tikslais2. Pastaruoju metu stebimas masinis paplitimas, ilgalaikis makiažas populiaresnis tarp vyresnio amžiaus moterų – dėl laiko taupymo3. Šalutiniai reiškiniai gali būti infekciniai ir ne. Infekciniai skirstomi į lo-kalius (bakteriniai, virusiniai) ir sisteminius (hepatitai, ŽIV). Jei yra laikomasis visų higienos normų, bakterinės infekci-jos yra retos5. Dažniausiai infekcijos yra pernešamos per nesterilias adatas: herpes simplex, hepatitai, ŽIV.3 Taip pat pastebėta atvejų, kada infekcijas sukėlė Mycobacterium tuberculosis ir Mycobacterium leprae6. Dažniausiai pasi-reiškiantys neinfekciniai šalutiniai reiškiniai: alerginis kon-taktinis dermatitas, keloidas, sarkoidinė granuloma, lokali sklerodermija ir limfadenopatija4.

TikSlaS Nustatyti ilgalaikio makiažo įpročius ir tendencijas Lietuvoje. Išsiaiškinti dažniausius procedūros šalutinius reiškinius.

METodai Atlikta internetinė anoniminė apklausa, sudaryta iš 31 sudėtinio klausimo. Pateikti sociodemografiniai, su ilgalai-kio makiažo procedūra, šalutiniais reiškiniais susiję klausi-mai. Duomenys apdoroti Microsoft Excel®, RCommander® programomis. Patikimumui naudotas t-test, Chi kvadrato testas (p<0,05).

REzulTaTai. Į galutinę analizę įtraukti tik pilnamečiai respondentai N=643. 99,07 proc. (n=637) apklaustųjų sudaro moterys. Vidutinis tiriamųjų amžius – 28,24 ± 7,97 m. 96,03 proc. pagal tautybę – lietuviai. 58,04 proc. (n=325) apklaustų-jų gyvena didmiesčiuose kaip Vilnius, Kaunas, Klaipėda, o kita pusė 41,96 proc. (n=235) – mažesniuose miestuose arba užsienyje. 643 respondentai – 60,16 proc. (n=385) yra pasidarę ilgalaikio makiažo procedūrą, iš kurių 99,48 proc. (n=383) buvo moterys. Vidutinis turinčių ilgalai-kį makiažą amžius – 29,56 ± 8,02 m. Pirmą procedūrą apklaustieji atliko vidutiniškai būdami 26,81 ± 7,51 m. Ilgalaikio makiažo procedūras atliko: antakiams – 88,51 proc. (n=339), viršutiniams vokams – 26,11 proc. (n=100),

lūpoms – 13,58 proc. (n=52) ir apatiniams vokams – 2,35 proc. (n=9). Populiariausios procedūros: antakių – micro-blading – 29,43 proc. (n=113), viršutinė vokų linija – 22,66 proc. (n=87), pilnas lūpų tušavimas – 7,55 proc. (n=29). Procedūras atlikdavo dėl noro paryškinti veido bruožus – 63,80 proc. (n=245), laiko taupymo – 47,40 proc. (n=182), grožio – 37,76 proc. (n=145). Procedūrai iš anksto ruošie-si 14,81 proc. (n=57) respondenčių. Procedūros metu nu-skausminimas atliktas 85,45 proc. (n=329) respondentų: kremu 86,20 proc. (n=281), skysčiu – 9,51 proc. (n=31), šalčiu – 3,07 proc. (n=3,07). Papildomas pasiruošimas procedūrai nelėmė didesnio pasitenkinimo procedūros rezultatu (p=0,058). Šalutiniai reiškiniai iškart po pro-cedūros pasireiškė 71,29 proc. (n=221) apklaustųjų: pa-tinimas – 37,10 proc. (n=115), šašas – 36,77 proc. (n=114), skausmas – 29,35 proc. (n=91), niežėjimas – 28,06 proc. (n=87), padidėjęs odos jautrumas – 17,10 proc. (n=53), odos pakilimas – 10,00 proc. (n=31), kraujavimas – 5,16 proc (n=16). Šalutinius simptomus sugijus odai jautė 11,95 proc. (n=35): randėjimas – 2,39 proc. (n=7), padidėjęs odos jautrumas – 2,39 proc. (n=7), patinimas – 1,71 proc. (n=5), pūlinukai, spuogeliai – 1,37 proc. (n=4). Didesnis meistrės (-o) profesionalumas lėmė mažesnį korekcinių procedūrų poreikį (p=0,034).

išvadoS Ilgalaikio makiažo procedūras Lietuvoje dažniausiai ren-kasi jaunos moterys, Populiariausia – antakių microblan-ding. Dažniausias nuskausminimas – kremu. Šalutiniai reiškiniai iškart po procedūros pasireiškė 2/3 apklaus-tųjų, dažniausiai: odos patinimas, šašas, skausmas. Šie simptomai apibūdina infekcinį procesą organizme, taigi dažniausi šalutiniai reiškiniai po ilgalaikio makiažo proce-dūros yra infekciniai. Ilgalaikius šalutinius reiškinius jautė 1/8 respondentų. Viena didžiausių problemų neleidžianti išvengti infekcinių šalutinių reiškinių yra nelegaliai atlieka-mos procedūros, prasta procedūrinių kabinetų kontrolė5. Išsamesnis informavimas apie procedūros galimus šalu-tinius reiškinius gali turėti teigiamos įtakos jų išvengimui.

Literatūros sąrašas:1. http://www.pmdtkt.upc.smm.lt/dokumentai/Medziaga/

komunaline/m m7/komunaline-7medziaga.pdf2. Lee IW, Ahn SK, Choi EH, Whang KK, Lee SH. Complications of eye-

lash and eyebrow tattooing: reports of 2 cases of pigment fanning. Cutis. 2001;68(1):53–55.

3. Alberto Goldman and Uwe Wollina: Severe unexpected adverse effects after permanent eye makeup and their management by Qswitched Nd:YAG laser. 2014; 9: 1305-1309

4. Barwa J, Rani A, Singh R. Art of Tattooing: Medical Applications, Complications, Ethical and Legal Aspects. 2016;6(3):156-63

5. De Cuyper C. Permanent makeup: indications and complications. Clin Dermatol. 2008;26(1):30–34.

6. Wollina U. Nodular skin reactions in eyebrow permanent makeup: two case reports and an infection by Mycobacterium haemophi-lum. J Cosmet Dermatol. 2011;10(3):235–239

ilgalaikiS MakiažaS: infEkciniai šaluTiniai REiškiniai

T E Z I Ų K N Y G A 2 0 1 844

5

S.žukauskaitė-šarapajevienė1, S. Čaplinskas1,2, g. zagrebnevienė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: legionierių liga, sergamumas s.zukauskaite@ulac.lt

Įžanga Legionierių liga – tai ūminė bakterinė liga, pasireiškianti plaučių uždegimu. Žmonės legionierių liga gali užsikrėsti įkvėpę aerozolio su Legionella spp. (dažniausiai L. pneu-mophila) bakterijomis. Imlumas šiai infekcijai nėra vieno-das. Didesnę riziką susirgti turi vyresnio amžiaus asmenys ir asmenys su nusilpusia imunine sistema. Dėl legionierių ligos rekomenduojama tirti visus asmenis, sergančius sunkia visuomenėje įgyta ar hospitaline pneumonija, as-menis, esančius imunosupresinėje būklėje ir sergančius plaučių uždegimu, asmenis, kurie susirgo plaučių uždegi-mu, praėjus 2–10 d. po nakvynės ar apsilankymo komerci-nėse apgyvendinimo įstaigose.Legionierių liga yra privalomai registruojama užkrečiamoji liga 30 Europos Sąjungos / Europos ekonominės erdvės (ES/EEE) šalių. TikSlaS Apžvelgti legionierių ligos epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir Europoje 2012–2017 m.

METodai Atlikta Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informa-cinėje sistemoje sukauptų duomenų analizė 2012–2017 m. bei apžvelgta Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ELPKC) skelbiama informacija.

REzulTaTai Nuo 2014 m. ES/EEE registruojamas didėjantis legionierių

ligos atvejų skaičius, kuris svyruoja nuo 5849 atvejų (1,16 atv. / 100 tūkst. gyv.) 2012 m. iki 9238 atvejų (1,79 atv. / 100 tūkst. gyv.) 2017 m. Pastarasis didėjantis atvejų skai-čius siejamas su klimatinių sąlygų pokyčiais, besikeičian-čia ES/EEE gyventojų struktūra (daugėja vyresnio amžiaus asmenų, kurie yra imlesni ligai), pagerėjusia legionierių li-gos epidemiologine priežiūra kai kuriose šalyse. Nors ES/EEE stebima bendra didėjanti sergamumo legionierių liga tendencija, atskirose šalyse registruojamų legionierių li-gos atvejų skaičius labai skiriasi. 2017 m. 68 proc. visų už-registruotų legionierių ligos atvejų buvo nustatyti Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Daugelyje rytų ir pietry-čių Europos šalių, taip pat ir Lietuvoje, sergamumo rodikliai mažesni už vidutinį Europos. 2012–2017 m. Lietuvoje iš viso užregistruota 50 legionierių ligos atvejų. Daugiausiai atve-jų per šį laikotarpį užregistruota 2017 m. (14 atv.). ELPKC vertinimu, šalyse, kuriose registruojamas mažas legionie-rių ligos atvejų skaičius, tikėtina neatsispindi tikroji legio-nierių ligos keliama našta. Priežastys, susijusios mažu legi-onierių ligos atvejų nustatymu, yra kompleksinės ir gali būti susijusios su žinių, diagnostinių testų stoka, informacijos apie ligos atvejus neperdavimu ir kt. Be to, ligoniui nusta-čius plaučių uždegimą, jis tuoj pat pradedamas gydyti an-tibiotikais. Jei antibiotikai veikia Legionella spp. bakterijas, ligonis pradeda sveikti ir dėl to nėra poreikio nustatyti plau-čių uždegimo sukėlėją.

išvadoSEuropoje registruojamas didėjantis legionierių ligos atvejų skaičius, tačiau jis ženkliai skiriasi įvairiose šalyse. Lietuva yra tarp Europos šalių, kurioje registruojami nedideli serga-mumo rodikliai legionierių liga. Tikėtina, kad realus legio-nierių ligos atvejų skaičius gali būti didesnis.

lEgioniERių ligoS EpidEMiologinė SiTuacija liETuvojE iR EuRopojE 2012–2017 M.

5STENDINIAI PRANEŠIMAI

IŠVADOS. Nors kokliušo sergamumo tendencija yra mažėjanti, tačiau daugėja sergančiųjų tarp neskiepytų ir vyresnio amžiaus asmenų bei didėja hospitalizacijų skaičius.

Kokliušo epidemiologinė situacija 2010-2017 m.

E. Savickienė1, Čaplinskas S.1,2

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius, Lietuva, 2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: kokliušas, sergamumas, kūdikiai.e.savickiene@ulac.lt

1 pav. Daugiametė sergamumo kokliušu dinamika 2008– 2017 m.

3 pav. Sergamumo kokliušu pasiskirstymas pagal skiepijimo būklę 2010-2017 m.

2 pav. Sergamumas kokliušu pagal amžiaus grupes 2010-2017 m.

4 pav. Hospitalizuotų asmenų pasiskirstymas 2010-2017 m.

ĮŽANGA. Nepaisant efektyvių skiepijimo programų ir aukštų vakcinacijos aprėpčių, kokliušas išlieka aktuali visuomenės sveikatos pro-blema, susijusi su kūdikių sergamumu ir mirtingumu visame pasaulyje [1]. Infekcija pasižymi dideliu užkrečiamumu, todėl antrinių susirgimo atvejų skaičius siekia 15-17 imlių asmenų [2]. Kokliušu serga įvairaus amžiaus vaikai, tačiau infekcija pavojingiausia kūdikiams ir mažiems vaikams, nes jie dažniau serga sunkiomis ligos formomis, patiria dažnesnes ir sunkesnes komplikacijas. Per pastaruosius 20 metų kokliušo epidemiologija pakito – jei anksčiau kokliušas buvo tik vaikų liga (dažniausiai sirgdavo vaikai iki 10 m.), dabar stebimas sergamumo poslinkis link paauglių ir suaugusiųjų bei kūdikių, kurie yra per jauni, kad būtų skiepijami ar nespėja užbaigti pirminės vakcinacijos kurso [1-4]. Epidemiologiniu požiūriu paaugliai ir suaugusieji yra ypač svarbūs, kaip vienas iš pagrindinių infekcijos šaltinių kūdikiams ir vaikams [2]. Europoje 2007-2012 m. kasmet vidutiniškai 9 kokliušo mirties atvejai buvo registruoti. Beveik visi registruoti kokliušo mirties atvejai buvo tarp kūdikių iki 3 mėn., kurie buvo per jauni skiepyti [4]. Veiksmingiausia kokliušo prevencijos priemonė yra skiepai. Skiepijimams naudojama neląstelinio kokliušo vakcina kartu su kitais antigenais [1-5]. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėka visuotinės vakcinacijos nuo kokliušo, 2008 m. buvo išvengta 687 tūkst. mirčių [5].TIKSLAS. Išanalizuoti kokliušo epidemiologinę situaciją Lietuvoje 2010-2017 m. METODAI. Analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybinės informacinės sistemos duomenys. Duomenų analizė atlikta naudojantis Microsoft Office Excel programa.REZULTATAI. Analizuojant 2008-2017 m. sergamumą kokliušu Lietuvoje, stebima sergamumo mažėjimo tendencija (1pav.). 2008-2017m. laikotarpiu buvo nustatyti keli sergamumo kokliušu padidėjimai: pirmasis – 2009 m., antrasis – 2012 m. ir trečiasis 2014 m. (atitinkamai 7,0; 5,2 ir 4,9 atv./100 tūkst. gyv.), mažiausias sergamumas registruotas 2010 m. (0,6atv./100 tūkst. gyv. ). 2010-2017 m. laikotarpiu iš viso užregistruoti 528 kokliušo atvejai. 2012 m. ir 2015 m. buvo registruota po vieną mirties atvejį, tarp neskiepytų 6 mėn. kūdikių. Daugiausia kokliušo ligos atvejų registruota šiltuoju metų laiku – birželio ir liepos mėnesiais (atitinkamai 12,2 % ir 12,6 %nuo visų susirgusiųjų), ma-žiausia dalis atvejų registruota rugsėjo mėn. (4,9%). Didžiausias sergamumas stebėtas tarp kūdikių (37,7 atv./100 tūkst. gyv.), mažiausias – nuo 20 iki 29 m. asmenų amžiaus grupėje (0,2 atv./100 tūkst. gyv.) (2 pav.). Pagal lytį, didesnis sergamumas 2011 m. ir 2014 m. buvo registruotas tarp vyrų, o 2012-1013 m. – tarp moterų. Sergamumas kokliušu pagal skiepijimo būklę: 2010-2013 m. daugumą sergančiųjų sudarė asmenys, skiepyti 4 kokliušo vakcinos dozėmis, 2014-2017 m. - dauguma sergančiųjų buvo neskiepyti (3 pav.). Dauguma 2010-2017 m. laikotarpiu dėl kokliušo hospitalizuotų asmenų buvo 2016 m. ir sudarė 44,4 %; mažiausias - 2010 m. ir siekė 15,8 % (4 pav.).

1 pav. Gripo ir ŪVKTI atvejų skaičius 2009-2018 m. (abs. sk.)

2 pav. Gripo virusų nustatymas, 2009-2018 m.

3 pav. Mirties atvejų nuo gripo pasiskirstymas pagal amžių 2009-2018 m.

ĮŽANGA. Gripas – tai ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu bei viena dažniausiai epidemijomis pasi-reiškiančių ligų. Gripo infekcijai būdingas ryškus sezoniškumas. Šiauriniame pusrutulyje gripo epidemijos kyla šaltuoju metų sezonu (spalio-gegužės mėnesį), pietų pusrutulyje sergamumas gripu padidėja – birželio-rugsėjo mėnesiais [1]. Gripo sezonai yra nenuspė-jami ir gali labai skirtis vienas nuo kito. Tai priklauso nuo daugelio dalykų – gripo viruso sudėties, vakcinos nuo gripo prieinamumo, laiko, kada vakcina yra prieinama ir pradedama vakcinacija, besiskiepijančių žmonių skaičiaus, gripo vakcinos atitikimo cirkuliuojan-tiems gripo virusams [2]. Pagal socialinę svarbą, žalą gyventojų sveikatai, ekonominius nuostolius gripas ir ūminės viršutinių kvėpa-vimo takų infekcijos (ŪVKTI) pirmauja tarp užkrečiamųjų ligų. Lietuvoje kasmet registruojama vidutiniškai apie 40 000 gripo atvejų ir nuo 200 iki 700 tūkst. ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos atvejų [3, 4]. Efektyviausia ir pagrindinė profilaktikos priemonė, apsauganti nuo gripo ir jo sukeliamų komplikacijų – skiepai [5].TIKSLAS. Išanalizuoti ir įvertinti pastarojo dešimtmečio (2009-2018m.) gripo epidemiologinius rodiklius Lietuvoje. MEDŽIAGA IR METODAI. Naudota Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinėje sistemoje sukaupti statistiniai duomenys. Lyginti gripo sezonai pagal susirgimų, mirties atvejų, hospitalizacijų skaičių ir vyraujančius viruso tipus ir potipius. Duomenų analizė atlikta Microsoft Office Excel (2016) duomenų analizės programa. REZULTATAI. 2009-2018 m. laikotarpiu gripo ir ŪVKTI sezonai labai skyrėsi vienas nuo kito pagal susirgimų , mirties atvejų, hospi-talizacijų skaičių ir vyraujančius viruso tipus ir potipius. 2017-2018 m. gripo sezono metu gripo atvejų buvo užregistruota beveik tiek pat (n=57 759) kaip ir gripo pandemijos metu 2009-2010 m. (n=58 264). 2017-2018 m. sezoną ŪVKTI atvejų buvo užregistruota tris kartus daugiau (n=696 648) lyginant su 2009-2010 m. (n=216 347) sezonu (1 lentelė). Lietuvoje kiekvieną gripo sezoną dėl gripo hospitalizuojama 600-4000 asmenų. 2009-2010 m. gripo sezono metu hospitalizuota tris kartus daugiau asmenų nei 2017-2018 m. gripo sezono metu. Popandeminiu laikotarpiu daugiausia hospitalizuotų asmenų buvo 2012-2013 m. (n=3 573) (1 pav.). 2009-2010 m. šalyje daugiausiai paplitęs buvo naujasis A(H1N1) pdm gripo virusas, o 2017-2018 m. - dominavo B tipo virusas (2 pav.). Gripo pan-demijos metu buvo užregistruoti 23 mirties atvejai (16 vyrų ir 7 moterys), tačiau tikėtina, kad gripo pandemijos metu mirties atvejų skaičius buvo didesnis. Popandeminiu laikotarpiu daugiausiai mirčių (n=22) nuo gripo buvo registruota 2015-2016 m. sezono metu (14 vyrų ir 8 moterys) (3 pav.).

IŠVADOS. 2017-2018 m. gripo sezono metu gripu susirgusių asmenų buvo beveik tiek pat kaip ir gripo pandemijos metu 2009-2010 m., o ŪVKTI atvejų 2017-2018 m. buvo užregistruota tris kartus daugiau nei 2009-2010 m. Gripo pandemijos metu buvo hospitalizuota tris kartus daugiau asmenų nei 2017-2018 m. Skirtingais sezonais popandeminiu laikotarpiu vyravo skirtingi gripo viruso tipai ir potipiai. Daugiausiai mirčių nuo gripo buvo registruota 2015-2016 m. gripo sezono metu. Literatūros sąrašas redakcijai yra žinomas.

A. Skrickienė1, S. Čaplinskas1,2, D. Razmuvienė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: gripas, epidemiologinis rodiklis, gripo sezonas.asta.skrickiene@ulac.lt

Gripo epidemiologinė situacija Lietuvoje 2009-2018 m.

2009/2010 m. 2010/2011 m. 2011/2012 m. 2012/2013 m. 2013/2014 m. 2014/2015 m. 2015/2016 m. 2016/2017 m. 2017/2018 m.

gripas 58 264 41 849 2 603 49 092 3 545 15 455 32 003 30 958 57 759

ūvkTi 216 347 563 295 450 485 602 761 534 391 590 064 565 329 634 168 696 648

gRipo SEzonaS

1 lentelė. Gripo ir ŪVKTI atvejų skaičius 2009-2018 m. (abs. sk.)

IŠVADOS. 2003-2017 m. laikotarpiu stebimos skiepijimų apimčių mažėjimo tendencijos: nuo tuberkuliozės BCG vakcina, naujagimių nuo he-patito B infekcijos, vienerių metų vaikų skiepijimo nuo difterijos, stabligės ir kokliušo, poliomielito; dviejų metų amžiaus vaikų nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės infekcijų. Tačiau skiepijimų nuo šių infekcijų apimtys nebuvo žemesnės nei 90 procentų. Taip pat stebimos naujai įvestų vakcinų į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių apimčių didėjimo tendencijos: 2017 m. daugiau vaikų buvo paskiepyta nuo pneumokokinės infekcijos ir nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos. Vaikų skiepijimų apimčių mažėjimui įtaką galėjo turėti antivakcininiai judėjimai.

Vaikų skiepijimo apimčių tendencijos Lietuvoje, 2003-2017 m.

I. Šebeliauskaitė1, S. Čaplinskas1,2

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius, 2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: vakcinacija, skiepijimų apimtys, skiepijimų kalendorius.ieva.sebeliauskaite@ulac.lt

1 pav. Naujagimių skiepijimo BCG vakcina tendencijos Lietuvoje 2003-2017 m.

3 pav. Vienerių metų vaikų skiepijimo nuo difterijos, stabligės, kokliušo (DtaP) infekcijos tendencijos Lietuvoje 2003-2017 m.

2 pav. Naujagimių skiepijimo hepatito B vakcina tendencijos Lietuvoje 2003-2017 m.

4 pav. Dvejų metų amžiaus vaikų skiepijimo nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės infekcijų tendencijos Lietuvoje 2003-2017 m.

ĮŽANGA. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis vakcinomis galima kontroliuoti 28 užkrečiamąsias ligas. Vakcinacija kasmet iš-saugoja iki 3 milijonų gyvybių [1]. 2017 m. Lietuvoje valstybės lėšomis vaikai skiepijami nuo 14 infekcijų: tuberkuliozės, hepatito B, dif-terijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, pneumoko-kinės infekcijos, žmogaus papilomos viruso infekcijos, meningokokinės infekcijos ir rotavirusinės infekcijos [2]. Skiepijant pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių iki 2009 m. buvo pasiektos aukštos skiepijimų apimtys, leidžiančios suvaldyti skiepais valdomas užkrečiamąsias ligas, tačiau nuo 2009 m. stebimas visų pozicijų skiepijimo apimčių mažėjimas [3]. TIKSLAS. Apžvelgti skiepijimo apimčių ir nepaskiepytų vaikų situaciją Lietuvoje 2003-2017 m. METODAI. Analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys. Duomenų analizė atlikta nau-dojantis Microsoft Office Excel programa (2016 m.). REZULTATAI. 2017 m. nuo tuberkuliozės BCG vakcina buvo paskiepyta 97,3 proc. naujagimių. Nuo 2003 m. iki 2017 m. iš viso nepaskiepyti liko 6 006 naujagimiai. Nustatyta, kad skiepijimo BCG vakcina apimčių mažėjimo tendencija yra statistiškai reikšminga (p<0,001, 95%PI -0,2 - -0,1, koef.=-0,16) (1 pav.). 2017 m. naujagimių skiepijimo nuo hepatito B infekcijos apimtys siekė 96,4 proc., o žemiausios buvo 2012 m. – 93,2 proc. Nuo 2003 m. iki 2017 m. iš viso nepaskiepyta liko 9 241 naujagimis. Skiepijimo hepatito B vakcina apimčių mažėjimo tendencija statistiškai reikšminga (p=0,006, 95%PI -3,05 - -0,59, koef.=-1,82) (2 pav.). 2017 m. vienerių metų vaikų vakcinacijos apimtys, skiepijant nuo difterijos, stabligės ir kokliušo, siekė 93,7 proc., žemiausios vakcinacijos apimtys registruotos 2011 m. – 92,4 proc. Nuo 2003 m. iki 2017 m. iš viso nuo difterijos, stabligės ir kokliušo infekcijų liko nepaskiepyti liko 26 029 vaikai, tačiau skiepijimo apimčių sumažėjimas nėra sta-tistiškai reikšmingas (p=0,23, 95%PI -3,16 - -0,85, koef.=-1,15) (3 pav.). 2017 m. nuo poliomielito buvo paskiepyta 93,7 proc. vienerių metų amžiaus vaikų. 2003-2017 m. laikotarpiu nuo poliomielito infekcijos iš viso nepaskiepyta liko 21 771 vienerių metų amžiaus vaikų. 2017 m. paskiepytų nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės infekcijų dvejų metų amžiaus vaikų vakcinacijos apimtys siekė 93,5 proc. 2003-2017 m. nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės infekcijų iš viso nepaskiepyti liko 20 564 dvejų metų amžiaus vaikai. Nustatyta, kad skiepijimo apimčių sumažėjimo tendencija yra statistiškai reikšminga (p<0,001, 95%PI -0,45 - -0,26, koef.=-0,36) (4 pav.). 11 metų mergaičių skiepijimo nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos apimtys 2017 m. (34,5 proc. ) buvo aukštenės nei 2016 m. (12,5 proc.). 2017 m. (82,5 proc.) aukštesnės buvo ir vienerių metų vaikų skiepijimo nuo pneumokokinės infekcijos apimtys, nei 2016 m. (81,6 proc.).

ĮŽANGA. Kaip ir bet kuris vaistinis preparatas, taip ir imuninis vaistinis preparatas, pavyzdžiui, vakcina, gali sukelti nepageidaujamą reakciją (toliau – NR) [4]. Tai laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas, sukeliantis fizinių požymių, simptomų ir (ar) labo-ratorinių rodiklių pokyčių, prasidedančių po skiepijimo, ir, manoma, jos nulemtų [2]. Pasaulio sveikatos organizacija NR į skiepus skirsto į lengvas, sunkias ir rimtas reakcijas, kurios gali pasireikšti vietiniais ir bendrais simptomais [3]. Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, Europoje ir Lietuvoje, veikia farmakologinio budrumo sistema, užtikrinanti NR į skiepus priežiūrą Lietuvoje [1].TIKSLAS. Išanalizuoti NR į skiepus pasireiškimą Lietuvoje 2013–2017 metais.MEDŽIAGA IR METODAI. NR į skiepus pasireiškimas Lietuvoje nagrinėtas pagal 2013–2017 m. laikotarpiu užregistruotus NR į skiepus pranešimus vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro patvirtintomis formomis bei Valstybinės vaistų kontrolės tarny-bos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaistinių preparatų informacinėje sistemoje tiesiogiai internete užpildytomis formomis. Rodikliams skaičiuoti naudoti Lietuvos statistikos departamento vidutinio metinio gyventojų skaičiaus duomenys. Duomenų ana-lizė atlikta naudojantis Microsoft Office Excel (2016) programa.REZULTATAI. Lietuvoje per 2013–2017 m. iš viso užregistruota 350 pranešimų apie pasireiškusias NR į skiepus. Per minėtą laikotarpį, užregistruotų NR skaičius svyravo nuo 50 reakcijų (1,7 atv./100 tūkst. gyv.) 2013-aisiais iki 82 reakcijų 2017 m. (2,9 atv./100 tūkst. gyv.) (žr. 1 pav.). 51,1 proc. NR pasireiškė po BCG vakcinos įskiepijimo, sukėlusios kairės pažasties limfadenitą. Lietuvoje 54,3 proc. NR į skiepus patyrė vyriškos lyties atstovai ir 45,4 proc. – moterys. 2013–2017 m. užregistruota 51,1 proc. sunkių ir 48,9 proc. lengvų NR į skiepus. Lietuvoje 58,9 proc. registruota vietinių reakcijų (paraudimas, patinimas, skausmingumas injekcijos vietoje, kairės pa-žasties limfadenitai), 28,6 proc. – bendrų reakcijų, 11,4 proc. – vietinių reakcijų kartu su bendrais simptomais. Per minėtą laikotarpį dauguma NR į skiepus patyrė iki vienerių metų amžiaus (55,7 proc.) ir 1-5 metų amžiaus (26,0 proc.) vaikai (žr. 2 pav.). Išnagrinėjus 2013–2017 m. gautus pranešimus, 75,1 proc. pranešimų gauta iš sveikatos priežiūros specialistų, 12,3 proc. – iš vaistinio preparatų registruotojų, 10,0 proc. – iš tėvų, o 2,6 proc. – iš pacientų, patyrusių NR į skiepą (žr. 3 pav.).

IŠVADOS. Per 2013-2017 m. laikotarpį daugiausia nepageidaujamų reakcijų (NR) į skiepus pasireiškė 2017 m. Daugiausia NR regis-truota po BCG vakcinos įskiepijimo. Pagal lytį, daugiau NR į skiepus registruota tarp vyriškos lyties asmenų. Didžioji dalis užregistruo-tų NR į skiepus buvo sunkios. Daugiausiai registruota vietinių reakcijų. Išnagrinėjus 2013–2017 m. gautus pranešimus apie patirtas NR į skiepus nustatyta, kad daugiausia NR į skiepus patyrė iki vienerių metų amžiaus vaikai, o didžioji dalis pranešimų gauta iš svei-katos priežiūros specialistų.

Nepageidaujamų reakcijų į skiepus apžvalga Lietuvoje 2013–2017 m.

K. Žukauskaitė1, S. Čaplinskas1,2, D. Razmuvienė1

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2Mykolo Romerio Universitetas, Vilnius Raktiniai žodžiai: nepageidaujama reakcija, vakcina, skiepijimas.kristina.zukauskaite@ulac.lt

Literatūros sąrašas:1. Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymas. Lietuvos Respublikos Seimas. Vilnius, 2006 m. birželio 22 d. Nr. X-709 (aktuali redakcija) [elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.280067/DMVxKjlHZx?jfwid=1v568wbtl2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 673 „Dėl privalomojo epidemiologinio registravimo, privalomojo in-

formacijos apie epidemiologinio registravimo objektus turinio ir informacijos privalomojo perdavimo tvarkos patvirtinimo”. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.733DC244327C

3. Mort M., Baleta A., Destefano F., Nsubuga J. G., Vellozzi C., et al. Vaccine safety basics (learning manual). World Health Organization [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.who.int/vaccine_safety/initiative/tech_support/Vaccine-safety-E-course-manual.pdf

4. Vaccine side effects/risks. Centers for Disease Control and Prevention [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.cdc.gov/vaccines/parents/vaccine-decision/index.html

1 pav. Nepageidaujamų reakcijų į skiepus atvejų skaičiaus pasiskirstymas (abs. sk.) ir rodiklis, ten-kantis 100 000 gyventojų, Lietuvoje 2013-2017 metais (n=350)

2 pav. Nepageidaujamų reakcijų į skiepus pa-siskirstymas (proc.) pagal amžių 2013-2017 m. (n=350)

3 pav. Pateiktų pranešimų apie nepageidauja-mas reakcijas į skiepus pasiskirstymas (%) pagal pranešėjus 2013-2017 m. (n=350)

Saulius Čaplinskas1,2, Irma Čaplinskienė1

1Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2Mykolo Romerio universitetasTYRIMŲ APRAŠYMAS IR TIKSLAI

METODAI

IŠVADOS EMIS ir SIALON apklausų rezultatai rodo, kad VSV elgiasi gana rizikingai ir kad VSV lytiškai plintančių ligų prevencijos priemonių poreikis nepatenkintas.

2010 m. 38-iose šalyse (ES ir kaimyninėse šalyse) buvo atlikta internetinė Europos vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais (VSV), apklausa (EMIS), bendras apklausos dalyvių skaičius visoje Europoje siekė 180 000. Lietuvoje apklausoje dalyva-vo 595 VSV. Tyrime daugiausia dėmesio buvo skiriama šiems klausimams: žinios apie ŽIV ir kitas lytiškai plintančias infek-cijas (LPI), lytinio elgesio ypatumai, ŽIV ir lytinės sveikatos paslaugų panauda. Europos VSV internetinė apklausa buvo bendras mokslininkų, valstybinių ir nevalstybinių organizaci-jų ir internetinės žiniasklaidos partnerių projektas. Projektą rėmė Europos Komisija.

Mokslininkai, turintys internetinės VSV apklausos patirties ir iki tol turėję tik spausdintinių klausimynų taikymo patirties, bend-ruomenių nevalstybinių organizacijų aktyvistai paren-gė internetinį klausimyną, iš anksto jį išbandė ir atliko EMIS tyrimą. Klausimynas buvo išverstas į 25 skirtingas kalbas. Dalyviai buvo kviečiami per skelbimus internetiniuose socia-liniuose tinkluose arba reklamjuostes nacionalinėse interne-to svetainėse. EMIS buvo skirta kaupti savarankiškai pateik-tus VSV duomenis visoje Europoje. Tiesiogiai buvo lyginami duomenys apie homoseksualumą, homoseksualų elgesį, LPI, prevencinių intervencijų efektyvumą, homofobija, diskrimi-naciją, susijusią su ŽIV, pasitenkinimą lytiniu gyvenimu.

Projektas „Kompetencijos gerinimas į kompleksinę tiks-linės prevencijos sistemą įtraukiant ŽIV stebėseną tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais“ (SIALON II) (2011-2015 m.) buvo platus biologinis elgesio tyrimas. Europos Komisijos bendrai finansuojamas projektas inicijavo, pa-rengė ir įgyvendino ŽIV stebėsenos ir prevencijos veiklą, skirtą VSV, kurie priskiriami vienai iš didžiausio pavojaus užsikrėsti ŽIV grupių Europoje. Projektas vykdytas tryli-koje Europos šalių. SIALON II biologiniame elgesio tyrime dalyvavo 4 901 asmuo, iš Lietuvos - 322 VSV.

SIALON II elgesio klausimynas buvo sukurtas remiantis esamomis (ir jau standartizuotomis) dviejų ankstesnių ES finansuojamų projektų, būtent SIALON I ir EMIS, anketo-mis. VSV atrankai buvo naudojami du skirtingi tikimybinės atrankos metodai: laiko ir vietos aspektais pagrįsta atran-ka (ang. Time-Location Sampling – TLS) ir tinklinė atranka (angl. Respondent-driven Sampling – RDS). Pirmasis meto-das pagrįstas vieta, kur buriasi tikslinė grupė, antroji – tiks-linės grupės narių tarpusavio kontaktais. Lietuvoje buvo taikomas RDS, dėl ŽIV, hepatito B ir C ir sifilio buvo tiriami ir kraujo ėminiai.

REZULTATAI

• Tyrimo dalyvių vidutinis amžius 27 metai. • 2 proc. pažymėjo, kad gyvena su ŽIV, tarp jų buvo ir tokių,

kurie niekada dėl ŽIV nesityrė. • 19,9 proc. pranešė, kad dėl ŽIV tyrėsi per pastaruosius 12 mėn. • 42,4 proc. turėjo nesaugių analinių santykių su atsitiktiniu

partneriu per pastaruosius 12 mėn. • 10 proc. respondentų turėjo daugiau nei 10 lytinių partne-

rių per pastaruosius 12 mėn.• 49 proc. respondentų turėjo nuo 2 iki 10 lytinių partnerių

per pastaruosius 12 mėn.• 16 proc. turėjo lytinių santykių su moterimis per pastaruo

sius 12 mėn.

• Tyrimo dalyvių vidutinis amžius - 30,9 metų. • 3,5 proc. ŽIV paplitimas tyrime dalyvavusių VSV

kohortoje. • 38,8 proc. pranešė, kad dėl ŽIV tyrėsi per pastaruosius 12 mėn. • 65,5 proc. turėjo nesaugių analinių santykių su atsi-

tiktiniu partneriu per pastaruosius 12 mėn. • 5,8 proc. respondentų turėjo daugiau nei 10 lytinių

partnerių per pastaruosius 6 mėn. • 66,2 proc. respondentų turėjo nuo 2 iki 10 lytinių

partnerių per pastaruosius 6 mėn.• 15,1 proc. turėjo lytinių santykių su moterimis per

pastaruosius 6 mėn.

ŽIV prevencijos tarp vyrų turinčių lytinių santykių su vyrais poreikis Lietuvoje

Estija Latvija Lietuva

ŽIV epidemiologija Baltijos valstybėse

Saulius Čaplinskas1,2, Irma Čaplinskienė1, Kristi Rüütel3, Inga Azina4, Anastasija Sangirejeva4, Baiba Rozentale4

1Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, Lietuva, 3National Institute of Health Development, Tallinn, Estonia, 4Riga East University Hospital, Latvian Centre for Infectious Diseases, Riga, Latvia

ĮVADAS. ŽIV epidemija Baltijos valstybėse (Estijoje – EE, Latvijoje – LV, Lietuvoje – LT) turi daug panašumų, bet ir skirtumų.METODAI. Nacionalinių ŽIV duomenų bazių apžvalga.REZULTATAI. Pirmi ŽIV atvejai šiose valstybėse įregistruoti 1987 m. ir 1988 m. Iki 2017 m. pabaigos EE registruota 9711 atvejų, LV – 7343 atvejai, LT – 3012 atvejų. 2016 m. įverčiais EE gyveno 7900 užsikrėtusių ŽIV žmonių, LV – 6600 ir LT – 2900. 2016 m. didžiausias sergamumas ŽIV (atvejų skaičius 100 000 gyventojų) tarp ES ir EEE valstybių registruotas LV (18,5), toliau sekė EE (17,4). Lietuvoje – 7,5. Didžiausias sergamumas EE nustatytas 2001 m. – 105 (95 % CI 32,7-59,3), taip pat 2001 m. LV – 19,9 (95 % CI 32,7-59,3), 2002 m. LT – 10,9 (95 % CI 0,2-12,7). 2017 m. sergamumas ŽIV LV siekė 19 ir viršijo sergamumą EE (16,6) antrus metus iš eilės. Nors LT sergamumas mažiausias (9,3), jis didėja trečius metus iš eilės dėl ŽIV plitimo tarp švirkščiamų narkotikų vartotojų (ŠNV), ypač įkalinimo įstaigose. ŽIV epidemija Baltijos valstybėse prasidėjo vyrų lytiškai santykiaujančių su vyrais (VSV) bendruomenėje, bet vėliau greitai plito tarp ŠNV. Greičiausiai didėjo ŽIV atvejų skaičius tarp ŠNV LV ir EE 2001 m. (173 % ir 390 % atitinkamai, palyginti su 2000 m.), LT – 2002 m. (551 %, palyginti su 2001 m., dėl protrūkio įkalinimo įstaigoje). Kai kuriose EE vieto-vėse daugiau nei kas antras ŠNV užsikrėtęs ŽIV. ŽIV epidemiologija pastarąjį dešimtmetį smarkiai kito: daugėjo heteroseksualaus užsikrėtimo atvejų, tai būdinga labiau LV, palyginti su LT, ypač nuo 2001 m., kai 8 % visų ŽIV atvejų LV buvo priskirti heteroseksu-aliam užsikrėtimo būdui, o 2005 m. net 31% (p<0,0001), LT atitinkamai 10 % ir 17 % (p<0,05). 2016 m. ES ir EEE valstybėse AIDS diagnozės rodiklis sudarė 0,8 atvejo 100 000 gyventojų, LT – 1,7, EE – 3,1 ir LV – 5,8. EE iš viso įregistruoti 46 perinatalinio užsi-krėtimo atvejai, LV – 75 ir LT – 7. Mažiausias perinatalinio užsikrėtimo atvejų skaičius rodo, kad LT epidemija prasidėjo neseniai.

IŠVADOS. ŽIV epidemija Baltijos valstybėse prasidėjo maždaug tuo pačiu metu. Bet ŽIV paplitimas visuomenėje ir didelės rizikos grupėse skiriasi. Visose valstybėse antrąjį ŽIV epidemijos dešimtmetį labiausiai ŽIV plito tarp ŠNV. Per tiltines grupes į visuomenę EE ir LV ŽIV pradėjo plisti anksčiau nei LT. Baltijos valstybių pavyzdys rodo, kad, jei laiku ir atitinkamai nereaguojama į narkotikų vartojimo problemą (ypač įkalinimo įstaigose), ŽIV padėtis gali labai greitai pasikeisti. Įprasta, kad pasiekęs viršūnę sergamumas ŽIV pradeda mažėti. Bet kadangi daug daugiau žmonių turi lytinių santykių (įskiriant VSV) nei švirkščiasi narkotikus, net jei lytiškai užsikrečiama sunkiau, nesiėmus tinkamų kontrolės priemonių, naujų infekcijos atvejų gali itin padaugėti.

ĮŽANGA. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sifilio ir ŽIV perdavimo iš motinos vaikui eliminavimą priskiria prie visuomenės svei-katos prioritetų. Sergamumo įgimtu sifiliu rodiklis 2015 m. Lietuvoje buvo beveik 10 kartų didesnis už bendrą ES/EEE šalių rodiklį (atitinkamai 9,5 ir 1,0 atv./100 tūkst. gyvų gimusiųjų) (1 pav.). TIKSLAS. Išanalizuoti pastarųjų penkerių metų (2013–2017) sifilio atvejų, nustatytų Lietuvoje stebint nėščiąsias, socialines ir epide-miologines ypatybes.METODAI. Sifilio atvejų tarp nėščiųjų analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys už 2013–2017 m.REZULTATAI. Per pastaruosius penkerius metus kasmet užregistruojama vidutiniškai apie 100 susirgimo sifiliu atvejų tarp moterų. Moterys, kurioms nustatytas sifilis, sudarė 45,8 proc. (n=511) visų 2013–2017 m. užregistruotų sifilio atvejų (n=1115). Per pastaruo-sius penkerius metus moterų sergamumo sifiliu rodiklis sumažėjo 37,2 proc. (nuo 7,8 iki 4,9 atv./100 tūkst. gyv.) (2 pav.). 2013–2017 m. dėl sifilio ištirtų nėščiųjų skaičius išliko stabilus – apie 30,5 tūkst. per metus. Nėščiųjų, kurioms diagnozuotas sifilis, skaičius sumažėjo nuo 22 atv. 2013 m. iki 9 atv. 2017 m (3 pav.). Iš viso per penkerių metų laikotarpį nėščiųjų patikros metu 79 nėščiosioms nustaty-tas sifilis: 60 – ankstyvasis, 10 – latentinis, likusioms 9 – kitų formų sifilis. Analizuojant nėščiųjų, užsikrėtusių T. pallidum infekcija, pasiskirsimą pagal amžių, nustatyta, kad 15–24 m. amžiaus moterys sudarė 40,5 proc., 25–34 m. – 44,3 proc. bei 35 m. ir vyresnės – 15,2 proc. nėščiųjų (amžiaus vidurkis 26,7 m.) (4 pav.). Sifilis diagnozuotas trims nepilnametėms. Dauguma (83,5 proc.) nėščiųjų buvo socialiai apdraustos. Dauguma (73,4 proc.) nėščiųjų turėjo pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą (5 pav.). Trečdalis (30,4 proc.) nėščiųjų diagnozės nustatymo metu buvo bedarbės, penktadalis (20,3 proc.) priklausė darbininkų ir 12,7 proc. tarnautojų sociali-nėms grupėms (6 pav.). Pagal gyvenamąją vietą dauguma (65,8 proc.) moterų buvo iš miesto ir daugiau nei trečdalis (34,2 proc.) – iš kaimo. 2013–2017 m. sumažėjo mieste gyvenančių moterų dalis, atitinkamai 86,4 ir 44,4 proc.Analizuojant sifilio atvejų tarp nėščiųjų epidemiologines ypatybes, nustatyta, kad keturios iš dešimties (44,3 proc.) T. pallidum ga-limai užsikrėtė nuo sutuoktinio / sugyventinio, tačiau daugiau nei trečdalio (36,7 proc.) atvejų tariamas infekcijos šaltinis liko neiš-aiškintas. Dauguma (78,5 proc.) nėščiųjų pažymėjo vieną, daugiau nei dešimtadalis (11,4 proc.) – 2–3 ir daugiau lytinių partnerių per metus. 2013–2017 m. sumažėjo moterų, galimai užsikrėtusių nuo sutuoktinio / sugyventinio (atitinkamai nuo 54,5 proc. iki 33,3 proc.) ir nurodžiusių vieną lytinį partnerį (atitinkamai nuo 77,3 proc. iki 66,7 proc.). Dauguma (88,9 proc.) nėščiųjų, nurodžiusių

2–3 ir daugiau lytinių partnerių per metus, teigė, kad apsisaugojimo priemonėmis nesinaudoja arba naudojasi retai. Minėtu laiko-tarpiu nustatyti 7 įgimto sifilio atvejai (3 mergaitėms ir 4 berniukams). Sergamumas įgimtu sifiliu sumažėjo nuo 6,7 atv. 2013 m. iki 3,5 atv./100 tūkst. gyvų gimusiųjų 2017 metais (1 pav.).IŠVADOS. Nėščiųjų, kurioms diagnozuotas sifilis, per pastarųjų penkerių metų (2013–2017 m.) laikotarpį sumažėjo tris kartus; sifilis nėštumo metu daugiausia diagnozuotas 25–34 m. amžiaus moterims, gyvenančioms mieste, turinčioms pagrindinį arba vidurinį iš-silavinimą, bedarbėms arba priklausančioms darbininkų socialinei grupei. Šiuo laikotarpiu užregistruoti septyni įgimto sifilio atvejai.

Nėščiųjų patikros dėl sifilio rezultatai Lietuvoje, 2013–2017 m.

I. Čaplinskienė, A. Šimkūnaitė-ZažeckėUžkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Raktiniai žodžiai: : sifilio atvejai tarp nėščiųjų, socialinės ir epidemiologinės ypatybės. irma@ulac.lt

ĮŽANGA. Gonorėja – antroje vietoje pagal dažnumą Europos Sąjungos/Europos ekonominės erdvės (ES/EEE) šalyse registruojama lytiškai plintanti infekcija (LPI). Per pastarąjį dešimtmetį (2008–2017 m.) Lietuvoje sergamumas gonorėja sumažėjo atitinkamai nuo 16,7 iki 2,5 atvejo 100 tūkst. gyventojų.TIKSLAS. Išanalizuoti pastarojo dešimtmečio (2008–2017 m.) sergamumo gonorėja tendencijas ir nustatytų atvejų socialines charakteristikas.METODAI. Gonorėjos (A54) atvejų analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys bei 2008–2017 m. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro publikuotos apžvalgos.REZULTATAI. Per pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) Lietuvoje kasmet užregistruojami vidutiniškai 244 susirgimo gonorėja atvejai. Daugiausia – 533 atvejai – nustatyti 2008 m., mažiausia – 70 atv. – 2017 m. Iš viso 2008–2017 m. Lietuvoje užregistruota 2444 gonorėjos atvejai. Sergamumo rodiklis 100 tūkst. gyventojų 2008–2017 m. laikotarpiu sumažėjo atitinkamai nuo 16,7 iki 2,5 atvejo (1 pav.). Per dešimtmetį (2008–2017) sergamumo rodikliai sumažėjo visose apskrityse, išskyrus Tauragės. Daugiausia – 11

kartų – sergamumas sumažėjo Klaipėdos apskrity-je (nuo 21,3 atv. iki 1,9 atv./100 tūkst. gyv.). Pagal lytį per pastaruosius dešimt metų gonorėja diagno-zuota 6,7 karto dažniau tarp vyrų nei tarp moterų, atitinkamai 2125 ir 319. Vyrų ir moterų santykis per dešimtmetį išliko stabilus (6:1), mažiausias santykis (4,3:1) nustatytas 2009 m., didžiausias (9,8:1) – 2011 m. (2 pav.). Lyginant 2008 ir 2017 m., dvigubai sumažėjo jaunų asmenų (15–24 metų), susirgusių gonorėja (atitinkamai 43,9 proc. ir 22,9 proc.), ir padidėjo 25–34 m. amžiaus asmenų dalis (atitinka-mai 39,8 proc. ir 52,9 proc.). 2017 m., lyginant su 2008 m., didesnė dalis užsikrėtusiųjų buvo socia-liai apdrausti (atitinkamai 92,9 proc. ir 74,7 proc.) ir turėjo aukštesnįjį / aukštąjį išsilavinimą (atitin-kamai 12,9 proc. ir 8,4 proc.); tarnautojų socialinei grupei priskirtų asmenų dalis buvo žymiai mažesnė (10 proc. ir 21,4 proc.), darbininkų – didesnė (67,1 proc. ir 46,3 proc.). 2008 m. gonorėja diagnozuota 29, 2017 m. – 1, o per visą dešimtmetį – 92 moks-leiviams. Rizikos grupėms priklausė 2,9 proc. 2017 m. ir 7,9 proc. 2008 m. išaiškintų užsikrėtusiųjų go-norėjos sukėlėjais. IŠVADOS. Per pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) sergamumas gonorėja sumažėjo daugiau nei 6 kartus. Daugiausia, t. y. 11 kartų, sergamu-mas sumažėjo Klaipėdos apskrityje. Per dešimtmetį

padaugėjo atvejų, kada gonorėja nustatoma vyresniems, socialiai apdraustiems ir rizikos grupėms nepriklausantiems, aukštesnį išsilavinimą turintiems ir dažniausiai darbininkų socialinei grupei priklausantiems asmenims.

Gonorėjos epidemiologinės situacijos Lietuvoje apžvalga, 2008–2017 m.

I. Čaplinskienė, A. Šimkūnaitė-ZažeckėUžkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Raktiniai žodžiai: gonorėja, sergamumas gonorėja. agne.simkunaite@ulac.lt

ĮŽANGA. Šlapimo ir lytinių organų chlamidiozė (sin. chlamidiozė) – dažniausiai Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos/Europos ekono-minės erdvės (ES/EEE) šalyse registruojama lytiškai plintanti infekcija (LPI). Per pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) Lietuvoje sergamumas chlamidioze padidėjo atitinkamai nuo 12,6 iki 14 atvejų 100 tūkst. gyventojų. TIKSLAS. Išanalizuoti pastarojo dešimtmečio (2008–2017 m.) sergamumo chlamidioze tendencijas ir atvejų socialines charakteristikas.METODAI. Chlamidiozės (A56) atvejų analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro publikuotos apžvalgos už 2008–2017 m. REZULTATAI. Per pastarųjų dešimties metų (2008–2017 m.) laikotarpį Lietuvoje daugiausia – 449 – chlamidiozės atvejai nustatyti 2014 m., tačiau kasmet užregistruojama vidutiniškai apie 360 susirgimo chlamidioze atvejų. Iš viso 2008–2017 m. Lietuvoje užre-gistruota 3613 chlamidiozės atvejų. Sergamumo rodiklis 100 tūkst. gyventojų 2008–2012 m. laikotarpiu mažėjo atitinkamai nuo 12,6 atv. iki 8,9 atv., 2013–2017 m. didėjo nuo 10,3 atv. iki 14 atvejų (1 pav.). Aukščiausias sergamumo chlamidioze rodiklis – 15,3 atv./100 tūkst. gyv. nustatytas 2014 m. Per dešimtmetį (2008–2017 m.) sergamumo rodikliai padidėjo Vilniaus, Kauno, Šiaulių,

Alytaus, Telšių ir Utenos apskrityse, sumažėjo Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės ir Tauragės apskrityse. Daugiausia (4,3 karto) sergamumo ro-diklis padidėjo Šiaulių apskrityje (nuo 0,6 atv. iki 2,6 atv./100 tūkst. gyv.) ir 77,6 proc. sumažėjo Klaipėdos apskrityje (nuo 37,9 atv. iki 8,5 atv./100 tūkst. gyv.). Pagal lytį per pastaruosius dešimt metų chlamidio-zė diagnozuota 1915 vyrų ir 1698 moterims. Vyrų ir moterų santykis svyravo nuo 0,8:1 (2008 m.) iki 1,4:1 (2011 m.). 2008 m. ir 2015–2016 m. chlami-diozė dažniau užregistruota tarp moterų, o 2009–2014 m. ir 2017 m. – tarp vyrų (2 pav.). Lyginant 2008 ir 2017 m. duomenis, užsikrėtusiųjų pasis-kirstymas pagal amžiaus grupes ženkliai nesiskyrė: nežymiai sumažėjo jaunų asmenų (15–24 metų), užsikrėtusių chlamidioze (atitinkamai 30,8 proc. ir 24,4 proc.), ir nežymiai padidėjo 25–34 m. amžiaus asmenų dalis (atitinkamai 45,4 proc. ir 50,9 proc.). 2017 m., lyginant su 2008 m., didesnė dalis užsikrė-tusiųjų buvo socialiai apdrausti (91,9 proc. ir 74,9 proc.) ir turėjo aukštesnįjį / aukštąjį išsilavinimą (39 proc. ir 31 proc.), tačiau tarnautojų socialinei gru-pei priskirtų asmenų nustatyta mažiau (31,5 proc. ir 52,1 proc.); pagal gyvenamąją vietą dauguma už-registruotų atvejų nustatyta tarp miestų gyventojų (90,3 proc. 2008 m. ir 89,9 proc. 2017 m.). 2008–

2017 m. chlamidiozė diagnozuota 58 moksleiviams (nuo 2 iki 12 per metus). Sumažėjo chlamidiozės atvejų, nustatytų rizikos grupės asmenims: nuo 6 proc. 2008 m. iki 1 proc. 2017 m. Profilaktiškai dėl chlamidiozės tyrėsi tik 1 proc. 2017 m. nustatytų užsikrėtusiųjų, 2008 m. buvo daugiau – 7,4 proc. IŠVADOS. Chlamidiozė – dažniausiai registruojama lytiškai plintanti infekcija Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų (2008–2017 m.) sergamumas chlamidioze padidėjo dešimtadaliu (nuo 12,6 iki 14 atv./100 tūkst. gyv.). Daugiausia, t. y. daugiau nei 4 kartus, sergamumas padidėjo Šiaulių apskrityje. Per dešimtmetį padaugėjo atvejų, kada chlamidiozė nustatoma vyresniems, socialiai apdraustiems, rizikos grupėms nepriklausantiems ir aukštesnį išsilavinimą turintiems asmenims. Iki vieno procento sumažėjusi profilaktinių tyrimų metu nustatytų atvejų dalis ir dažnesnės diagnozės tarp vyrų galimai rodo, kad besimptomės infekcijos tarp moterų nepatenka į oficialią statistiką ir realus sergamumas gali būti didesnis.

Chlamidiozės epidemiologinės situacijos Lietuvoje apžvalga, 2008–2017 m.

I. Čaplinskienė, A. Šimkūnaitė-ZažeckėUžkrečiamųjų ligų ir AIDS centras Raktiniai žodžiai: šlapimo ir lytinių organų chlamidiozė, sergamumas chlamidioze. agne.simkunaite@ulac.lt

ĮŽANGA. Virusinis hepatitas A (VHA) priskiriamas ligų grupei, kuriomis užsikrečiama per maistą, vandenį ir aplinką (fekaliniu – orali-niu būdu), skirtingai nei kiti hepatitai (B ir C), kuriais užsikrečiama per kraują ar kitą užterštą biologinę medžiagą. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet registruojama apie 1,4 milijono susirgimų VHA. Europoje kasmet registruojama apie 14 tūkst. VHA atvejų. Didžiausio endemiškumo regionams priskiriamos Afrikos, Pietų Amerikos valstybės, Azijos šalys. Mažiausiai VHA papli-tęs Australijoje, Šiaurės Amerikos žemyno šalyse. Lietuva priskiriama nedidelio sergamumo šalims, todėl dėl didelio imlių infekcijai asmenų skaičiaus didėja VHA plitimo ir protrūkių tikimybė. TIKSLAS. Apžvelgti VHA epidemiologinę situaciją Lietuvoje, analizuojant daugiametę sergamumo dinamiką, sergamumą pagal am-žių, lytį, užsikrėtimo vietą.REZULTATAI. Lietuvoje sergamumas VHA periodiškai padidėja kas 5-7 metus. Kiekvienais metais vidutiniškai užregistruojama apie 40 VHA atvejų. Esant mažam sergamumui Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, VHA sukelti protrūkiai vis dažniau registruojami šeimose ir kolektyvuose.Per pastaruosius 13 metų (2005-2017 m.) mažiausias sergamumas registruotas 2015 m. (0,2 atv./ 100 tūkst. gyventojų), didžiausias sergamumas registruotas 2006 ir 2012 metais (atitinkamai 2,9 ir 3,8 atv./ 100 tūkst. gyventojų), kuomet registruoti protrūkiai, kurių metu susirgo 187 asmenys (1 pav.). Atsižvelgiant į tai, kad vaikai, sergantys VHA, dažniausiai neturi išreikštų ligos simptomų, todėl galimai užkrečia vyresnius asmenis, tad didesnis sergamumas registruojamas 15-44 m. amžiaus grupėje (2 pav.). Vertinant sergamumą pagal lytį, vyrai sudaro 57 proc. iš visų susirgusių asmenų. Mirties atvejų neregistruota.

IŠVADOS. 1. Esant mažam sergamumui Lietuvoje ir kitose Europos šalyse vis dažniau registruojami VHA sukelti protrūkiai; 2. Vieni iš svarbiausių rizikos veiksnių išlieka kontaktas su sergančiu asmeniu, užterštas maistas, kelionės į endemines šalis. Europoje stebima padidėjusi rizika tarp imigrantų, Romų ir tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su kitais vyrais.

Virusinio hepatito A epidemiologinė situacija Lietuvoje

Saulius Čaplinskas1,2, Galina Zagrebnevienė1, Greta Gargasienė1

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2Mykolo Romerio Universitetas, Vilnius greta.gargasiene@ulac.lt

1 pav. VHA daugiamete sergamumo dinamika (2005-2017 m.)

3 pav. VHA užsikrėtimo vieta (2014-2017 m.)

2 pav. VHA sergamumo pasiskirstymas pagal amžių ir lytį (2010-2017 m.)

4 pav. Ūminių hepatitų A, B ir C lyginamoji dalis (2010-2017 m.)

Europoje dažniausias VHA perdavimo kelias išlieka kontaktinis (nuo žmogaus-žmogui), tačiau daugėja įvežtinių arba užterštų maisto produktų sukeltų infekcijos atvejų. Lietuvoje apie 40 proc. atvejų yra įvežtiniai iš kitų užsienio šalių (Egiptas, Turkija, Indija, Filipinai ir kt.)(3 pav.).

Stebint daugiametį sergamumą ūminiais virusiniais hepatitais, VHA sudaro 34,8 proc. (4 pav.) Ši procentinė dalis neženkliai didesnė, nei kitų ūminių hepatitų ir galimai susijusi su VHA protrūkiais, kuomet registruotas didesnis atvejų skaičius, nei įprastai.

ĮVADAS. Lietuva, Latvija ir Estija pastaruoju dešimtmečiu yra didžiausio erkių platinamų ligų (EPL) endemiškumo teritorijos, palygi-nus su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis. Erkinio encefalito (EE) dešimties metų sergamumo rodiklio vidurkis yra didesnis nei 10 atvejų 100 tūkst. gyventojų kiekvienoje šalyje. Laimo ligos (LL) šis rodiklis - gerokai didesnis: dešimties metų vidurkis - 73,7 atvejai 100 tūkst. gyventojų, o Estijoje - daugiau nei 100. METODAI. Apžvelgti EPL epidemiologinę situaciją Baltijos šalyse. REZULTATAI. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje atlikti erkių platinamų sukėlėjų genetiniai ir molekuliniai tyrimai. Šalyse sutinkamos trys žmogaus sveikatai svarbios erkių rūšys: Ixodes ricinus ir I. persulcatus Estijoje, I. ricinus ir Dermacentor reticulatus Lietuvoje, Latvijoje - visos trys rūšys. Nustatyta, kad Latvijoje ir Estijoje cirkuliuoja trys žinomi EE viruso (EEV) potipiai, Sibirinis EEV buvo aptiktas I. ricinus, o I. persulcatus erkėse nustatytas Europinis EEV. Erkėse, surinktose nuo augalų ar migruojančių paukščių ir laukinių graužikų rasti bakteriniai sukėlėjai: Borrelia afzelii, B. garinii, B. valaisiana, B. bavariensis, B. burgdorferi sensu stricto, Anaplasma phagocytophilum, Ehrlichia muris, Ca.Neoehrlichia mikurensis, Ricketcia helvetica, R. monacensis ir Ca. Rickettsia tarasevichiae. Apie 30% visų LL atvejų diagnozuojama remiantis erkių įkandimo istorija ir eritema migrans odos bėrimu. Visi EE atvejai patvirtinami laboratoriniais, dažniau-siai, antikūnų tyrimais.

IŠVADOS. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sergamumas EPL yra vienas didžiausių ES šalyse.Didžiausias sergamumas EE per pastaruosius 5 metus buvo registruotas Lietuvoje, sergamumas LL - Estijoje.

Erkių platinamos ligos Baltijos šalyse 2007-2017 m.

Žygutiene M.1, Geller J.2, Epshtein J.3, Bormane, A.4, Čaplinskas S.1,5

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius, Lietuva2 Nacionalinis sveikatos vystymo institutas, Talinas, Estija 3 Nacionalinė sveikatos tarnyba, Talinas, Estija 4 Latvijos ligų profilaktikos ir kontrolės centras, Ryga, Latvija5 Mykolo Romerio universitetas

1 paveikslas. Ixodes ricinus erkių paplitimas Europoje 2018 m.

3 paveikslas. Sergamumas LL Baltijos šalyse 2007-2017 m

2 paveikslas. Sergamumas EE Baltijos šalyse 2007-2017 m.

4 paveikslas. Sergamumas EE ir LL Lietuvoje 2007-2017 m.

1 pav. Sergamumo toksokaroze rodiklio kitimas 2008-2017 m. (n=319)

3 pav. Sergamumo toksokaroze rodiklis pagal amžiaus gru-pes 2008–2017 m. (n=319)

2 pav. Sergamumo toksokaroze rodiklio kitimas aps-krityse 2008–2017 m. (n=319)

4 pav. Toksokarų vystymosi ciklas //www.interceptorplus.com/about-parasites/roundworms

ĮŽANGA. Toksokarozė yra zoonozė, kurią sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų Toxocara canis ir Toxocara cati lervos migruodamos žmogaus organizme. Ligai būdinga lėtinė eiga. Gali būti visceralinė, akių ir besimptomė toksokarozės formos. Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę šunų (Canidae) ir kačių (Felidae) šeimų atstovai su išmatomis išskiriantys kiaušinėlius. Žmogus užsikrečia subrendusiems kiaušinėliams per burną patekus į žarnyną, dažniausiai nuo nešvarių rankų, vaisių, daržovių, užteršto vandens. Galima užsikrėsti valgant žalią gyvūnų mėsą ar mo-liuskus su toksokarų lervomis. TIKSLAS. Išanalizuoti žmonių sergamumo toksokaroze tendencijas Lietuvoje 2008–2017 m.. METODAI. Analizei naudoti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenys. Analizuotos sergamumo tenden-cijos pagal apskritis, amžiaus grupes, gyvenamąją vietovę.REZULTATAI. Lietuvoje susirgimai toksokaroze oficialiai pradėti registruoti 1992 m. Daugiausia susirgimų buvo užregistruota 1998 m. (virš 300 atvejų, sergamumo rodiklis buvo 8,9 atv./100 tūkst. gyv.). 2008–2017 m. laikotarpiu, žmonių sergamumas mažėja – sergamumo tokso-karoze rodiklis sumažėjo nuo 2,6 iki 1,7 atv./100 tūkst. gyv. Per pastaruosius dešimt metų didžiausias sergamumo rodiklis buvo užregistruo-tas 2010 m. (3,6 atv./100 tūkst. gyv.), mažiausias – 2011 m. (1,4 atv./100 tūkst. gyv.). Per pastarųjų penkerių (2013–2017) metų laikotarpį toksokaroze sirgo 319 žmonių. Aukštas sergamumo rodiklis (Lietuvos vidurkis – 2,2 atv./100 tūkst. gyv.) buvo Kauno (6,9 atv./100 tūkst. gyv.), Marijampolės (4,6 atv./100 tūkst. gyv.) apskrityse, žemas – Utenos (0,14 atv./100 tūkst. gyv.), Klaipėdos (0,18 atv./100 tūkst. gyv.) re-gionuose. Toksokaroze serga visų amžiaus grupių žmonės, tačiau dažniau jaunesni nei 18 m. amžiaus. 2013–2017 m. laikotarpiu, didžiausias sergamumo toksokaroze rodiklis buvo 4–6 ir 7–9 m. vaikų amžiaus grupėse (16,3 ir 15,5 atv./100 tūkst. gyv.). Kaimo gyventojų sergamumo toksokaroze rodiklis buvo šiek tiek didesnis nei miesto (atitinkamai 2,5 ir 2 atv./100 tūkst. gyv.), vyrų didesnis nei moterų (atitinkamai 2,3 ir 2 atv./100 tūkst. gyv.).

Šuniui/katei užsikrėtus, po 2–4 sav. jų žarnyne išsivysto suaugusios kirmėlės 1. Toksokarų patelė per parą išskiria apie 200 tūkst. kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka į aplinką 2. Per 2–4 sav. jie subręsta 3 ir tampa pavojingi gyvūnams ir žmonėms. Subrendusiais kiaušinėliais gali užsikrėsti šunys 4, sliekai, pelės bei kiti gyvūnai 5, žmonės 6, jiems per burną patekus į virškinimo traktą. Taip pat šuo/katė gali užsikrėsti suėdę užsikrėtusį gyvūną 7. Žarnyne iš kiaušinėlio išsilaisvinusios lervos per žarnos gleivinę patenka į kraujo apyta-kos ratą, migruoja į kepenis, širdį, plaučius, žarnyną, kur vystosi iki suaugusių kirmėlių 8. Šuns patelės/katės nėštumo metu veikiant hormonams, lervos suaktyvėja ir pradeda migruoti. Dalis jų per placentą patenka į dar negimusių šuniukų kepenis ir išlieka iki gimimo 9. Katės ir šuns patelės savo jauniklius gali užkrėsti ir per pieną. IŠVADOS. Pastarąjį dešimtmetį (2008–2017) žmonių sergamumas toksokaroze turi mažėjimo tendenciją. Dažniau serga 4–6, 7–9 m. am-žiaus vaikai. Moterų sergamumo toksokaroze rodiklis mažesnis nei vyrų. Dažniau užsikrečia ir serga kaimo gyventojai.

A. Bartulienė1, S. Čaplinskas1,2

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: : toksokarozė, sergamumo rodiklis, zoonozė.ausra.bartuliene@ulac.lt

Žmonių toksokarozės epidemiologinė situacija Lietuvoje, 2008–2017 m.

TIKSLAS. Paruošti dezinfekuotoją, kuris gebėtų atlikti privalomąjį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, de-ratizaciją) įmonėse, įstaigose, organizacijose ir/ar užkrečiamųjų ligų židiniuose, tobulinti profesinę kvalifikaciją, gilinant ir atnaujinant šių specialistų žinias bei įgūdžius.METODAI. Teoriniai ir praktiniai mokymai (paskaitos, praktiniai užsiėmimai).REZULTATAI. Per 2008–2017 metų laikotarpį dezinfekuotojo kvalifikaciją įgijo 312 kursantų ir kvalifikaciją tobulinimo kursuose kėlė 360 dezinfekcijos įmonių bei kitų įstaigų darbuotojų.Dezinfekuotojo mokymo programa skirta asmenims, turintiems ne žemesnį kaip bazinį vidurinį išsilavinimą ir norintiems dirbti dezinfekuotojais. Mokymo programos trukmė – 4 savaitės (160 val.). Išklausiusiems visą teorinio mokymo kursą bei sėkmingai atlikusiems praktines ir baigiamojo mokymosi pasiekimų vertinimo užduotis išduodamas valstybės pripažįstamas dezinfekuotojo kvalifikacijos pažymėjimas.Baigę mokymo programą kursų dalyviai išmanys:• dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos organizavimo principus, būdus ir priemones užkrečiamųjų ligų židiniuose, gyvenamo-

siose patalpose, įmonėse, įstaigose, organizacijose ir kituose objektuose;• užkrečiamųjų ligų pernešėjų (graužikų, nariuotakojų) profilaktikos ir naikinimo būdus bei priemones;• dezinfekcijos įrengimų konstrukciją, darbo principus ir naudojimą;• graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo efektyvumo įvertinimo būdus.Žinos:• užkrečiamųjų ligų epidemiologijos ir profilaktikos pagrindus;• aplinkos, maisto ir asmens higienos reikalavimus;• užkrečiamųjų ligų pernešėjų (nariuotakojų, graužikų) morfologiją ir

biologiją;• Naujus teisės aktus, reglamentuojančius dezinfekcijos, dezinsekcijos ir

deratizacijos veiklą;• Biocidų naudojimo, saugojimo, saugaus darbo reikalavimus;• medicinos prietaisų ir kitų priemonių sterilizacijos būdus;• dezinfekcijos kamerų konstrukciją, kamerinės dezinfekcijos tikslus, bū-

dus ir priemones;• darbuotojų, atliekančių dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos dar-

bus, saugos ir sveikatos reikalavimus;Mokės:• apskaičiuoti reikalingą cheminės dezinfekcijos priemonės kiekį, pa-

ruošti cheminės dezinfekcijos tirpalą;• atpažinti pavojingus žmogaus sveikatai vabzdžius, erkes įvairiose jų

vystymosi stadijose;• paruošti ir naudoti graužikų naikinimo

priemones;• atrinkti daiktus kamerinei dezinfekcijai

ir atlikti jų dezinfekciją naudojant dezin-fekcijos įrenginius (dezinfekcijos kame-rą) ir kitus būdus.

IŠVADOS. Parengti specialistai galės vykdy-ti dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbą, prisiimti atsakomybę už atliekamo darbo kokybę bei saugumą, sieti teorines žinias su praktiniu darbu.

Jonas AntanavičiusUžkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, VilniusRaktiniai žodžiai: dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, kursai. jonas.antanavicius@ulac.lt

Dezinfekuotojų kvalifikacijos ir tobulinimosi kursų programos vykdymas 2008–2017 m.

1 pav. Sergamumo legionierių liga dinamika ES/EEE 2012–2017 m., ELPKC duomenys

3 pav. Sergamumo legionierių liga dinamika Lietuvoje 2012–2017 m.

2 pav. Legionierių ligos atvejai ES/EEE šalyse 2017 m., ELPKC duomenys

ĮŽANGA. Legionierių liga – tai ūminė bakterinė liga, pasireiškianti plaučių uždegimu. Žmonės legionierių liga gali užsikrėsti įkvėpę aerozolio su Legionella spp. (dažniausiai L. pneumophila) bakterijomis. Imlumas šiai infekcijai nėra vienodas. Didesnę riziką susirgti turi vyresnio amžiaus asmenys ir asmenys su nusilpusia imunine sistema. Dėl legionierių ligos rekomenduojama tirti visus asmenis, sergančius sunkia visuomenėje įgyta ar hospitaline pneumonija, asmenis, esančius imunosupresinėje būklėje ir sergančius plaučių uždegimu, asmenis, kurie susirgo plaučių uždegimu, praėjus 2–10 d. po nakvynės ar apsilankymo komercinėse apgyvendinimo įstaigose. Legionierių liga yra privalo-mai registruojama užkrečiamoji liga 30 Europos Sąjungos / Europos ekonominės erdvės (ES/EEE) šalių.TIKSLAS. Apžvelgti legionierių ligos epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir Europoje 2012–2017 m.METODAI. Atlikta Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinėje sistemoje sukauptų duomenų analizė 2012–2017 m. bei apžvelg-ta Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ELPKC) skelbiama informacija.REZULTATAI. Nuo 2014 m. ES/EEE registruojamas didėjantis legionierių ligos atvejų skaičius, kuris svyruoja nuo 5849 atvejų (1,16 atv. / 100 tūkst. gyv.) 2012 m. iki 9238 atvejų (1,79 atv. / 100 tūkst. gyv.) 2017 m. (1 pav.). Pastarasis didėjantis atvejų skaičius siejamas su klima-tinių sąlygų pokyčiais, besikeičiančia ES/EEE gyventojų struktūra (daugėja vyresnio amžiaus asmenų, kurie yra imlesni ligai), pagerėjusia legionierių ligos epidemiologine priežiūra kai kuriose šalyse. Nors ES/EEE stebima bendra didėjanti sergamumo legionierių liga tendencija, atskirose šalyse registruojamų legionierių ligos atvejų skaičius labai skiriasi (2 pav.). 2017 m. 68 proc. visų užregistruotų legionierių ligos atvejų buvo nustatyti Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Daugelyje rytų ir pietryčių Europos šalių, taip pat ir Lietuvoje, sergamu-mo rodikliai mažesni už vidutinį Europos. 2012–2017 m. Lietuvoje iš viso užregistruota 50 legionierių ligos atvejų (3 pav.). Daugiausiai atvejų per šį laikotarpį užregistruota 2017 m. (14 atv.). ELPKC vertinimu, šalyse, kuriose registruojamas mažas legionierių ligos atvejų skaičius, tikėtina neatsispindi tikroji legionierių ligos keliama našta. Priežastys, susijusios mažu legionierių ligos atvejų nustatymu, yra kompleksinės ir gali būti susijusios su žinių, diagnostinių testų stoka, informacijos apie ligos atvejus neperdavimu ir kt. Be to, ligoniui nustačius plaučių uždegimą, jis tuoj pat pradedamas gydyti antibiotikais. Jei antibiotikai veikia Legionella spp. bakterijas, ligonis pradeda sveikti ir dėl to nėra poreikio nustatyti plaučių uždegimo sukėlėją.

S.Žukauskaitė-Šarapajevienė1, S. Čaplinskas1,2, G. Zagrebnevienė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius2 Mykolo Romerio universitetas, VilniusRaktiniai žodžiai: legionierių liga, sergamumas.s.zukauskaite@ulac.lt

Legionierių ligos epidemiologinė situacija Lietuvoje ir Europoje 2012-2017 m.

IŠVADOS. Europoje registruojamas didėjantis legionierių ligos atvejų skaičius, tačiau jis ženkliai skiriasi įvairiose šalyse. Lietuva yra tarp Europos šalių, kurioje registruojami nedideli sergamumo rodikliai legionierių liga. Tikėtina, kad realus legionierių ligos atvejų skaičius gali būti didesnis.

„Švarių rankų šokis“ - netradicinė iniciatyva, skirta mažinti užkrečiamųjų ligų riziką

ĮVADAS. Per nešvarias rankas plinta 80 proc. infekcinių ligų. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras kartu su Sveikatos apsaugos minis-terija, Švietimo ir mokslo ministerija, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centru bei Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacija jau septintus metus iš eilės kviečia darželinukus, pradinių klasių moksleivius ir jų šeimas sukurti nuotaikingą „Švarių rankų šokį“, kuriame atsispindėtų rekomenduojamos rankų plovimo higienos taisyklės ir teisingo kosėjimo etiketo judesiai. TIKSLAS. Ugdyti teisingus vaikų rankų plovimo ir kosėjimo etiketo įpročius. Rankų plovimo ir kosėjimo procesą pateikti vaikams priimtina forma.METODAI. Higienos įpročiai formuojasi vaikystėje, todėl ULAC ragina ikimokyklinių įstaigų ir pradinių klasių ugdytinius bei šeimas lavinti asmens higienos įpročius ir kviečia kūrybiškai pažvelgti į švarių rankų ir teisingo kosėjimo etiketo svarbą – sukurti originalų šokį. Nuolat kartojami ir nuotaikingai atliekami judesiai didina tikimybę, jog vaikai greičiau įsisavins informaciją ir jos greitai neužmirš. REZULTATAI. Per šešerius metus iniciatyva „Švarių rankų šokis” subūrė daugiau nei 500 ugdymo įstaigų, per 35 tūkst. vaikų iš visos Lietuvos. Apie išliekamąją iniciatyvos vertę rašoma socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje (1 pav.). Nuo iniciatyvos pradžios filmukų peržiūrų skaičius Youtube kanale svyruoja nuo dešimties iki daugiau nei 62 tūkst. peržiūrų (2 pav.).

Saulius Čaplinskas1,2, Zigmas Nagys1, Galina Zagrebnevienė1, Gintarė Bazevičiūtė1

1 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Vilnius, 2 Mykolo Romerio universitetas, Vilniusg.bazeviciute@ulac.lt

IŠVADOS. 1. Netradicinė iniciatyva - patraukli, padeda ugdymo įstaigoms formuoti vaikų sveikatos įgūdžius. 2. Šeimų/namų ūkių informavimo priemonė apie rankų higieną ir kosėjimo etiketą.

2 pav. Iniciatyvos „Švarių rankų šokis” filmukų peržiūros Youtube kanale

1 pav. Apie iniciatyvą „Švarių rankų šokis” rašoma žiniasklaidoje

2016 m. renginio akimirka. Vygaudo Juozaičio nuotr.

2017 m. renginio akimirka Švietimo ir mokslo ministerijoje

Estonia Latvia Lithuania

Epidemiology of HIV in the Baltic countries

Saulius Čaplinskas1,2, Irma Čaplinskienė1, Kristi Rüütel3, Inga Azina4, Anastasija Sangirejeva4, Baiba Rozentale4

1Centre for Communicable diseases and AIDS, 2Mykolas Romeris University, Vilnius, Lithuania, 3National Institute of Health Development, Tallinn, Estonia, 4Riga East University Hospital, Latvian Centre for Infectious Diseases, Riga, Latvia

BACKGROUND. The HIV epidemic in the Baltic countries (Estonia-EE, Latvia-LV, Lithuania-LT) has many similarities but also differences.METHODS. Countries national HIV databases overview. RESULTS. The first case of HIV in countries was reported in 1987 and 1988. Until the end of 2017 9711 cases have been registered in EE, 7343 in LV, and 3012 in LT. Estimated N of PLWHIV in 2016 in EE was 7900, in LV – 6600 and 2900 in LT. In 2016 the highest HIV incidence (cases per 100000 pop.) in EU/EEA was observed in LV (18.5), followed by EE (17.4). In LT -7.5. The highest incidence in EE was in 2001 – 105 (95% CI 32.7 – 59.3), in LV in 2001 as well - 19.9 (95% CI 32.7 – 59.3), in LT in 2002 – 10.9 (95% CI 0.2 – 12.7). HIV incidence in 2017 in LV was 19 and exceeded incidence in EE (16.6) for the second year in a row. Although LT has the lowest incidence (9.3), it has been increasing for the third year in a row due to HIV transmission among PWID, especially in prisons. HIV epidemic in Baltic countries has started in the MSM community but afterwards has developed rapidly among PWID. The highest increase of HIV cases in PWID was reported in LV and EE in 2001 (173% and 390% respectively as compared to 2000), in LT – in 2002 (551% increase as compared to 2001/ because of outbreak in prison). In some regions of EE more than every second drug user is HIV+. The epidemiology of HIV has changed substantially during the past decade - the heterosexual transmission has been increasing, but is more prevalent in LV compared to LT, especially since 2001 when 8% of all HIV cases in LV were attributed to heterosexual transmission, and in 2005 even 31% (p<0,0001), in LT respectively 10% and 17% (p<0,05). In 2016 in EU/EEA coun-tries AIDS diagnoses rate was 0.8 cases per 100 000 population, in LT-1,7, in EE-3.1 and in LV-5.8. Totally 46 MTCT HIV cases were reported in EE, 75 in LV and 7 in LT. Least number of MTCT cases prove the recently started epidemic in LT.

CONCLUSIONS. The HIV epidemic in the Baltic countries started about the same time. However, the prevalence of HIV in the general population and high risk groups is different. In all countries, the second decade of HIV epidemic was driven by PWID. The spread of HIV through bridging groups to the general population in EE and LV started earlier than in LT. The example of the Baltic countries shows that if there is no adequate and timely response to the problem of drug addiction (especially in prison settings) the HIV situation can change very quickly. It is natural that after having reached its peak, HIV incidence starts declining. However, since far more people have sex (including MSM) than inject drugs, even if sexual transmission is less infectious, then if not properly managed, this may eventually lead to a high number of new infections.

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abališkaitė J. Aleksienė G. Ališauskienė R. Ambraška L. Antanavičius J. Baltkojytė A. Bartulienė A. Bylaitė-Bučinskienė M. Bormane A. Brundzienė D. Bumbulienė Ž. 1 Čaplinskas S.

Čaplinskienė I. Gargasienė G. Geller J. Gilaitė G. Gendvilienė I. Griškevičius A. Gurevičius R. Ivanauskienė O. Jakavonytė-Akstinienė A. Jančorienė L. Jučienė O. Eičaitė-Stulginskienė S. Epshtein J. Fatkulina N. Kareivienė V. Kavaliauskas P. Kirvaitienė J. Korabliovienė J. Liausėdienė R. Maželienė Ž. Miciulevičienė J.

29 37 22 8 421141 43 40 2614 2, 3, 5, 6, 10 , 24 , 25, 31, 35, 38 , 40, 41, 44 30, 31, 32, 33, 34 3540 9 2919 20 18 21 36 31 29 402817 1518 38 24 1519

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . .

. . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . .

. .

Mierauskaitė A. Misiūnaitė M. Novikas S. Pavilonis A. Pečiulienė V. 2Perminienė R. Petraitis R. Plančiūnienė R. Pūrienė A. Radzišauskienė D. Razmuvienė D. Rudžinskaitė K. Sauserienė J. Samuolytė G. Savickienė E. Semėnaitė S. Skrickienė A. Šebeliauskaitė I. Šimkūnaitė-Zažečkė A. Šopytė E. Tamulytė G. Vankevičiūtė R. A. Valinčiūtė G. Valius L. Vėbrienė R. Vieželis K. Vitkauskas L. Zagrebnevienė G. Zurlytė I. Žagminas K. Žibūdaitė A. Žygutienė M. Žukauskaitė K. Žukauskaitė-Šarapajevienė S.

19 2122 152928371529 39 6, 10 4, 7 , 16 11172, 527 63 32, 33, 3426 43433711 128 17 35, 38, 44 23 1339, 43 4010 44