KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

Vadybos katedra

PLANAVIMO PROCESO ANALIZĖ ORGANIZACIJOJE

Referatas

Autoriai Edvin Saveljev, TII-09

Vadovas asist. D. Burgis

Klaipėda, 2011

2

TurinysĮVADAS...........................................................................................................................................................3

1. PLANAVIMAS............................................................................................................................................4

1.1. Planavimo esmė.....................................................................................................................................4

1.2. Planavimo funkcija................................................................................................................................5

1.3. Planavimo žingsniai...............................................................................................................................5

2. STRATEGINIS PLANAVIMAS.................................................................................................................8

2.1. Strateginio planavimo proceso stadijos..................................................................................................8

2.1.1. Analizės stadija...............................................................................................................................9

2.1.2. Veiklos stadija................................................................................................................................9

IŠVADOS......................................................................................................................................................11

NAUDOTA LITERATŪRA..........................................................................................................................12

3

ĮVADAS

Darbo tikslas - nustatyti planavimo proceso organizavimo būdus įmonėje.

Darbo uždaviniai: aprašyti planavimo esmę, išskirti planavimo funkcijas ir žingsnius,

išanalizuoti strateginio planavimo procesą.

Planavimas yra viena verslo organizavimo ir valdymo funkcija. Nuo jo priklauso įmonės

veiklos tikslai ir rezultatai.

Verslas yra tokia veikla, kurią sudaro produkcijos gamyba ar paslaugų teikimas ir jų

pardavimas. Verslas – ne tik pagamintos produkcijos pardavimas, bet ir gamybos aprūpinimas

įrengimais, žaliavų įsigijimas, darbuotojų samdymas, žemės ir pastatų pirkimas ar nuoma,

draudimas ir kita ūkinė veikla. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių, finansinių,

žmogiškųjų ir visų kitų išteklių derinį, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kiekį ir

organizuoti verslą rizikos sąlygomis. Ypač svarbu pasirinkti tokias išteklių rinkas ir pirkimo laiką

bei mastą, kad gamybos kaštai būtų mažiausi, o uždirbamas pelnas kuo didžiausias. Verslo

valdymas susideda iš šių tarpusavyje susijusių funkcijų:

Planavimo, nes reikia numatyti būdus iškeltiems tikslams pasiekti;

Apskaitos, nes nuolat reikia rinkti, sisteminti ir apibendrinti verslo valdymui ir planų

įgyvendinimo kontrolei reikalingą informaciją;

Analizės ir kontrolės, kurios leidžia numatyti tolesnes verslo plėtros tendencijas.

Šiame darbe bus aptariama pirmoji funkcija – planavimas.

4

1. PLANAVIMAS

1.1. Planavimo esmė

Planavimą galima įsivaizduoti kaip garvežį, traukiantį organizavimo, vadovavimo ir kontrolės

traukinį. Planavimas – prioritetinė vadybos funkcija. Jis nėra vienkartinis veiksmas, kurio pradžia ir

pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas, atspindintis aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų.

Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti

parinkimas. Be plano vadovai nežinotų, kaip efektyviai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Jie

net negalėtų aiškiai įsivaizduoti, ko reikia organizacijai. Be plano jie negalėtų su pasitikėjimu

vadovauti ar tikėtis, kad kiti jais seks. Neturėdami kokybiško plano, vadovai turi labai mažai

galimybių pasiekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Kontrolė taptų beprasmė. Labai

dažnai netinkami planai veikia visos organizacijos būklę. Plano poreikis padidėja, kai vadovui tenka

reaguoti į aplinkos pokyčius. Aplinkos pastovumas yra didelė prabanga, todėl planavimas tapo

būtina organizacijos vadovų veikla.

Vadovai, kurie nesugeba sudaryti organizacijos veiklą koordinuojančių planų, padidina visos

organizacijos nesėkmės galimybes.

Planavimas prasideda valdymo sprendimų visose įmonės veiklos srityse priėmimu. Reikia

planuoti medžiagų, žaliavų tiekimą, ekonominius ir finansinius rodiklius, išlaidas, pajamas,

kapitalą, pelną, rentabilumą ir kt.

Planavimas, kaip viena svarbiausių verslo įmonės valdymo funkcijų, mobilizuoja įmonės

darbuotojus siekti bendrų tikslų, koordinuoja tarpusavio ryšius. Parenka gamybos, valdymo

organizacines struktūras, specialistus, atlieka kontrolės funkcijas. Darbo ir įmonės veiklos

planavimu užsiima visų lygių darbuotojai – nuo įmonės vadovų specialistų iki eilinių darbuotojų –

derindami bendrus veiksmus, įgyvendindami tikslus.

Planavimo efektyvumas vertinamas pagal tai, kaip įgyvendinami verslo įmonės tikslai.

Pavyzdžiui, esant gaminamų prekių paklausai, būtina didinti gamybos apimtis, perskaičiuoti ir

pakeisti įmonės veiklos planinius rodiklius, pakoreguoti tikslus. Todėl galima teigti, kad planavimas

yra ne tik valdymo funkcija, bet ir veiklos efektyvumo garantas.

Kiekvienas planas turi savo ir kontrolės tikslą, kuris atspindi tam tikrą dalį bendro įmonės tikslo

(bendro ir dalinio).

5

1.2. Planavimo funkcija

Planavimas – tai vadybos funkcija, nurodanti, ką daryti, kada daryti (tikslo nustatymas, veiklos

programos. Planavimas – būsimos veiklos sumanymas, glaudžiai susijęs su informacijos kaupimu,

prognozavimu ir sprendimų priėmimu.

Sprendimų priėmimas – tai veiksmų konkrečiai problemai spręsti numatymas ir geriausio

varianto parinkimas iš kelių galimų alternatyvų.

Kiekvieno tipo įmonė – tai sudėtinga atviro tipo sistema. Jos funkcionavimą sąlygoja daugybė

ją sudarančių elementų, įvairių padalinių (gamybos, paslaugų, aptarnavimo, finansų, komercijos).

Kad visa įmonė efektyviai veiktų, reikia koordinuoti visus elementus, sujungti veiksmus ir nukreipti

juos į bendrą įmonės tikslą. Šią funkciją atlieka planavimas – jis padeda išvengti chaoso.

Planavimas – svarbiausia (pirminė) vadybos funkcija, kuri kaip koordinacinė įmonės vadybos

funkcija yra kitų funkcijų pagrindas. Planavimas yra vadybos funkcija, kuri turi būti realizuojama

visuose organizacijos lygmenyse. Jo tikslas yra koordinuoti padalinių veiklą organizacijoje ir jos

aplinkoje. Nuo suplanuotų tikslų ir numatytų įgyvendinimo priemonių priklauso organizacijos

struktūra, vadovavimo ir kontrolės metodų parinkimas.

Planavimas – valdymo veiksmingumo garantas. Bendrasis įmonės veiklos veiksmingumas

paprastai išreiškiamas tikslo ir rezultato santykiu. Valdymo rezultatyvumas ne visada sutampa su

planuotais efektyvumo rodikliais. Valdymo rezultatyvumą rodo situacija, kiek įmonei pavyksta

įgyvendinti savo tikslus.

1.3. Planavimo žingsniai

Skiriami keturi planavimo žingsniai:

1. Tikslų užsibrėžimas. Organizaciniai tikslai yra planavimo proceso atskaitos taškas. Vadovai

turi stengtis suprasti, kad oficialūs tikslai organizacijos veiklą daro kryptingą.

2. Organizacijos išorinės ir vidinės aplinkos analizė. Pagrindinis organizacijos vidinės būklės

įvertinimo būdas yra SSGG analizė. SSGG yra akronimas (santrumpos rūšis), sudarytas iš

pavadinimo žodžių pirmųjų raidžių: stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės.

oStiprybės, arba pranašumai – tai ištekliai, sugebėjimai ir kitos stipriosios savybės

(požymiai), palyginti su konkurentais. Jie gali būti finansiniai, rinkodaros, organizaciniai,

darbo išteklių ir kt.

oSilpnybės, arba trūkumai – tai išteklių, meistriškumo, sugebėjimų silpnosios savybės,

trukdančios organizacijos darbą. Jie taip pat gali būti finansiniai, rinkodaros, organizaciniai,

techniniai arba darbo išteklių ir kt.

6

oGalimybės – tai palankios sąlygos organizacijos aplinkoje. Galimybių šaltiniai gali

būti šie: veiklos tendencijos, technologiniai pokyčiai, pasikeitimai konkurencijoje,

reguliavimo pakitimai ir naujų rinkų parinkimas.

oGrėsmės – tai nepalankūs veiksniai organizacijos aplinkoje. Organizacijai, siekiančiai

tikslų, tai pagrindinės kliūtys. Grėsmes gali sukelti: nauji konkurentai, technologiniai

pokyčiai, lėta rinkos plėtra, nauji apribojimai ir išaugusi pirkėjų ir tiekėjų derėjimosi galia.

3. Strategijos parinkimas. Kai vadovai turi aiškų organizacijos tikslą ir įvertina organizacijos

dabartinę bei ateities situacijas, gali būti parinkta strategija, kuri išnaudotų aplinkos galimybes,

pasitelkus organizacijos stiprybes. Vadovai organizuoja konkrečią veiklą, kuri turi būti atlikta

siekiant įgyvendinti pasirinktą strategiją.

4. Rezultatų įvertinimas. Realizuojama kontrolės funkcija, kuri leidžia įsitikinti, jog planas

įvykdytas ir tikslas pasiektas.

Planavimas yra intelektinis procesas, kuris leidžia sukurti veiksmų planą. Planavimas susideda

iš šių žingsnių sekos:

oProceso inicijavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas.

oProceso inicijavimas gali būti dvejopas. Jį gali inicijuoti organizacijos aukštesnio

rango vadovai, pavesdami pavaldiniams sudaryti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio

planą. Planavimą gali pradėti taip pat funkciniai darbuotojai tiesiogiai be vyresnybės

nurodymo, kai jie diagnozuoja galimybes arba grėsmes, tiesiogiai susijusias su jų

funkcijomis;

oPlanavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos,

kurioje bus realizuojamas planas, įvertinimu. Šios prielaidos gali apimti tiek vidinę, tiek ir

išorinę organizacijos aplinką. Formuojant veiksmų planą, nėra galimybių įvertinti visus

vidinius ir išorinius veiksnius, kurie gali veikti būsimo plano įgyvendinimą. Todėl

apibrėžiant planavimo prielaidas, koncentruojamasi į svarbiausius veiksnius, galinčius

nulemti plano sėkmę arba nesėkmę;

oTikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia

tolesnių veiksmų parinkimo kryptį;

oAlternatyvų identifikavimas. Šiame žingsnyje identifikuojami alternatyvūs būdai,

kurie užtikrina apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Visuomet rekomenduojama išryškinti

alternatyvas, kurios nėra tiesiogiai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atmesti

akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupytas laikas alternatyvų analizės stadijoje;

oAlternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama stengiantis įvertinti

silpnuosius ir stipriuosius aspektus, atsižvelgiant į suformuluotus tikslus ir planavimo

prielaidas;

7

oGeriausios alternatyvos parinkimas. Šiame žingsnyje padaromas galutinis sprendimas

dėl geriausios alternatyvos, užtikrinančios apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Sprendimo kokybė

priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstyvesni žingsniai;

oAtraminių planų kūrimas. Aprobavus planą, būtina parengti išvestinius arba

atraminius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretina bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio

plano kūrimas inicijuoja naują planavimo ciklą, apimantį visus apibūdintus planavimo

proceso žingsnius. Bendrasis ir atraminiai planai yra papildomi biudžetiniais planais, kurių

pagrindu paskirstomi finansiniai ištekliai ir kurie sukuria bazę planams įgyvendinti;

oPlano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą,

vadovavimą ir kontrolę.

Planavimas yra traktuojamas kaip formalizuotas procesas. Planavimo formalizacija reiškia, kad

visi išvardyti planavimo proceso žingsniai yra griežtai ir tiksliai aprašyti procedūromis ir

taisyklėmis. Priešpaskutinis planavimo proceso žingsnis rodo, kad organizacijai yra būdinga planų

hierarchija, kurioje skiriami strateginiai planai (3-7 metams), vidutinės trukmės planai (2-3

metams), einamieji planai (vieniems matams) ir operatyviniai planai (ketvirčiams, mėnesiams ir

t.t.). Kiekvienas iš nurodytų planų, išskyrus pirmąjį, yra traktuojamas kaip atraminis planas

aukštesnio lygio planams. Jų kūrimo ir įgyvendinimo procesas realizuojamas pagal anksčiau

apibūdintą planavimo proceso žingsnių seką. Nepaisant to, kad visiems minėtiems planams rengti

gali būti panaudojama ta pati žingsnių seka, šių žingsnių sudėtis ir turinys yra skirtingi kiekvienam

planų hierarchijos lygiui. Kylant hierarchijos pakopomis aukštyn, planavimo procesas darosi vis

sudėtingesnis. Kartu sudėtingėja ir planavimo proceso formalizavimas.

8

2. STRATEGINIS PLANAVIMAS

Pirmiausia, strategija suprantama kaip planas. Kaip planas strategija yra sudaroma prieš

veiksmo pradžią ir atsiranda ją aptariant bei turint aiškius tikslus.

Antra, strategija gali būti suprantama kaip gudrybė. Kitaip tariant, stengiamasi pergudrauti

varžovus ar konkurentus. Jei viena prekybos firma gerokai sumažina kurių nors prekių kainas,

vadinasi kiti prekybininkai turės sunkumų, norėdami patekti į tą rinkos dalį, o dar kiti gali būti

priversti palikti rinką. Tai reiškia, kad firma rengiasi išstumti konkurentus.

Trečia, strategija suprantama kaip tam tikras veiklos modelis. Šiuo požiūriu strategija gali būti

norima ir reali. Kitaip tariant, sumanymas gali skirtis nuo realios strategijos. Strategija kaip planas,

gudrybė ar modelis įvertina vidinę organizacijos aplinką.

Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos vizijos ir ateities uždavinių apibrėžimą,

dabartinės situacijos įvertinimą, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos plano parengimą bei jo

įgyvendinimą.

Strateginis planavimas yra traktuojamas formali planavimo sistema parengti ir įgyvendinti

strategijai, susijusiai su organizacijos misija ir tikslais. Strateginis planavimas nepakeičia strateginio

valdymo, o tik formalizuoja jį kai kuriose organizacijose .

2.1. Strateginio planavimo proceso stadijos

Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą dermę ir sandermę su

aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių

kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu.

Strateginio planavimo procesas prasideda kuriant arba naujai įvertinant organizacijos paskirtį.

Šis pirmasis žingsnis labai priklauso nuo vidinės ir išorinės aplinkos analizės nustatyto

organizacijos profilio kitimo. Tolesnę veiklą sudaro: tikslo nustatymas, veiklos strategijos

formulavimas, strategijos įgyvendinimas ir gautų rezultatų įvertinimas.

Strateginis planavimas yra nenutrūkstamas, pasikartojantis procesas. Jį sudaro daug glaudžiai

susijusių veiksmų. Bet kurio proceso elemento pasikeitimai neišvengiamai veiks kitus elementus.

Vadinasi, vykstant ženklioms elementų permainoms ir siekiant apsaugoti nuo pasenusių strategijų,

planavimo procesas turi būti nuolatos kontroliuojamas.

Strateginio planavimo procesas susideda iš dviejų stadijų: analizės stadijos ir veiklos stadijos.

9

2.1.1. Analizės stadija

Analizės stadija susideda iš dviejų analizės tipų: išorės veiksnių analizės ir vidaus veiksnių

analizės.

Išorės veiksnių analizė yra orientuota į ateitį ir nagrinėja išorinius veiksnius, nepriklausančius

nuo organizacijos. Išoriniai veiksniai apima tokias veiksnių grupes: ūkio šakos, makroekonominius,

socialinius, teisinius, tarptautinius bei technologinius. Vykstant analizės procesui, nustatomos

galinčios turėti poveikį organizacijos veiklai grėsmės ir galimybės, analizuojama išoriniai veiksniai,

projektinės kryptys ir numatomi pokyčiai. Kai svarbūs išoriniai veiksniai jau nustatyti, numatomas

šių veiksnių bei pokyčių poveikis organizacijai.

Vidaus veiksnių analizė įvertina organizacijos vidinius pranašumus ir trūkumus. Ji apima

organizacijos išteklių kiekio ir kokybės nustatymą.

Analizės stadijoje tiksliai ir bešališkai nustatoma organizacijos išskirtinė kompetencija, t.y. jos

konkurencinio pranašumo ir konkurencinių trūkumų sritys. Pasitelkę analizės eigoje gautą

informaciją, sumanūs vadovai didina organizacijos konkurencines galimybes, įgyvendindami

apsaugines priemones, mažinančias esamų ar naujai atsirandančių grėsmių poveikį.

2.1.2. Veiklos stadija

Veiklos stadijoje analizės rezultatai susisteminami, nustatoma jų reikšmė ir jais vadovaujantis

sudaromas veiklos ir vadovavimo jai planas.

Pirmieji du veiklos stadijos etapai yra šie: 1) organizacijos paskirties apibūdinimas ir 2)

organizacijos strategijos sudarymas. Kai tai padaryta, organizacijos paskirties formuluotė

transformuojama į atitinkamus veiklos tikslus. Veiklos sėkmei tai lemiamas etapas. Pasiekiamus ir

išmatuojamus tikslus turi turėti tiek visa organizacija, tiek funkciniai jos padaliniai. Visi tikslai

suformuluojami aiškiai ir tiksliai.

Aprašius organizacijos paskirtį ir tikslus, formuluojamos jos strategijos, kurios vėliau bus

vertinamos lyginant su paskirties ir tikslų apibūdinimais.

Tolesnė strateginio planavimo pakopa yra specifinių strategijų formulavimas kiekvienos veiklos

rūšies tikslams. Strategija tarsi įkvepia gyvybę tikslo formuluotei, nes paaiškinama, kaip bus

siekiama vieno ar kito tikslo.

Strategija turi būti užrašoma. Strategijos formulavimas raštu naudingas keliais atžvilgiais:

organizacija fiksuoja strategijas atmintyje, tai įpareigoja organizaciją įgyvendinti tas strategijas;

organizacija tarsi pateikia aiškų oficialų dokumentą, kokią ji numato veiklą, kokiomis priemonėmis

10

ketina įvykdyti kiekvieną tikslą ir kokiais būdais gali išmatuoti savo veiklą. Organizacijai svarbu

turėti rašytinį strateginį planą, jai tai yra nurodymai, kaip tvarkyti veiklą.

Strategija formuluojama ir įgyvendinama nuosekliai. Kai strateginio planavimo procesas yra

baigtas, reikia išdėstyti atsakomybės ir sprendimų priėmimo organizacijoje tvarką. Tai tam tikru

mastu irgi lemia strategijos įgyvendinimą.

Strategijos įgyvendinimas dažnai reikalauja, kad tam tikri skyriai organizacijoje koordinuotų

pastangas. Kai pasirinkta strategija būtų įgyvendinama ir tvarkoma kvalifikuotai ir efektyviai,

svarbu iš anksto numatyti integracijos mechanizmus. Kai pastangos būtų koordinuojamos,

atliekama apskaita bei kontrolė.

Kai strategija įgyvendinama, jos vykdymas privalo būti tikrinamas, siekiant nustatyti, ar

strateginiai tikslai apsiekiami efektyviai. Tikrinimo rezultatai perduodami organizacijos vadovybei.

Šis grįžtamasis ryšys praverčia tolimesniajame strategijos formulavimo ir įgyvendinimo cikle ir

padidina būsimų sprendimų patikimumą.

Planuojant ateitį galima įvertinti bet kokius pokyčius, sukeltus strateginės veiklos. Grįžtamasis

ryšys parodo esamų organizacijos tikslų ir strategijų tinkamumą arba permainų reikalingumą.

Kadangi strateginis planavimas yra pasikartojantis procesas, tai grįžtamasis ryšys čia lemiamas

sėkmės elementas. Organizacijoje svarbu nuolat analizuoti situaciją, įvertinti veiklą ir, atsižvelgiant

į besikeičiančias sąlygas ir naujas galimybes, daryti organizacijos paskirties, tikslų, strategijų arba

pastarųjų įgyvendinimo pataisas.

Ne visi strateginio planavimo objektai kiekvienu planavimo laikotarpiu verti vienodo dėmesio.

Organizacijos paskirties ir jos ilgalaikiai tikslai bus santykinai pastovūs, juos reikės mažiausiai

koreguoti, o tų tikslų siekimo strategijos nuolat kinta dėl besikeičiančių sąlygų ir nenumatytų

įvykių. Tikslai ir strategijos atnaujinami rečiausiai kasmet.

Strateginio planavimo procedūra įvairiose organizacijose yra skirtinga. Tačiau ji turi atitikti

kiekvienos organizacijos tikslus ir iš tikrųjų būti veiksminga. Yra keletas bendrų reikalavimų:

išorinė aplinka turi būti atidžiai analizuojama norint nustatyti, kurie veiksniai, kokia kryptimi ir

kokiu greičiu keičiasi; organizacija privalo pati ištirti savo pranašumus ir trūkumus; nustatyti

kliūtis, trukdančias gerus organizacijos ir aplinkos ryšius, ir jas kūrybiškai pašalinti; visi galimi

sprendimai turi būti peržiūrėti ir pasirinkta geriausia strategija; strategija turi būti įgyvendinama

kvalifikuotai ir efektyviai; strategijos įgyvendinimo rezultatai naudojami būsimajame strateginio

planavimo etape.

11

IŠVADOS

1. Planavimas yra viena svarbiausių valdymo funkcijų.

2. Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti

parinkimas.

3. Yra skiriami keturi planavimo žingsniai: tikslų užsibrėžimas; organizacijos išorinės ir

vidinės aplinkos analizė; strategijos parinkimas; rezultatų įvertinimas.

4. Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos vizijos ir ateities uždavinių

apibrėžimą, dabartinės situacijos įvertinimą, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos plano

parengimą bei jo įgyvendinimą.

5. Strateginio planavimo procesas prasideda kuriant arba naujai įvertinant organizacijos

paskirtį. Šis pirmasis žingsnis labai priklauso nuo vidinės ir išorinės aplinkos analizės nustatyto

organizacijos profilio kitimo.

Strateginio planavimo procesas susideda iš dviejų stadijų: analizės stadijos ir veiklos stadijos.

- Veiklos stadijoje analizės rezultatai susisteminami, nustatoma jų reikšmė ir jais vadovaujantis

sudaromas veiklos ir vadovavimo jai planas.

- Analizės stadija susideda iš dviejų analizės tipų: išorės veiksnių analizės ir vidaus veiksnių

analizės.

12

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Bagdžiūnienė V. Įmonių veiklos planavimas ir analizė – Vilnius: Conto litera, 2005.

2. Martinkus B., Vaičiūnas G., Venskus R. Gamybos vadyba – Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto

leidykla, 2005.

3. Palubinskas G. T. Strateginio planavimo procesas – Kaunas: Technologija, 1997.

4. Stoner James A. F., Freeman R. Edward, Gilbert Daniel R. Vadyba – Kaunas: Poligrafija ir

informatika, 1999.

5. Stoškus S., Beržinskienė D. Vadyba – Kaunas: Technologija, 2005.

6. Vasiliauskas A. Strateginis valdymas – Kaunas: Technologija, 2006.