LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPRAKTIKOS APŽVALGA DĖL TARNYBINIŲ GINČŲ

2017-12-22Vilnius

2

Tarnybiniams ginčams, tai yra valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčams su administracija, susijusiems su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu, taikoma atskira ginčų nagrinėjimo tvarka. Kaip nurodoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte, bylas dėl šių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus) sprendžia administraciniai teismai.

Stabiliai didelis Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gaunamų bylų dėl tarnybinių ginčų kiekis, valstybės tarnautojų atliekamų funkcijų reikšmingumas visai visuomenei ir valstybei, valstybės tarnautojo statusą turinčių asmenų skaičius aiškiai rodo, jog apibendrinta ir susisteminta medžiaga apie teismų praktiką tarnybinių ginčų srityje yra neabejotinai aktuali itin dideliam asmenų ratui (tiek esamiems valstybės tarnautojams, tiek siekiantiems jais tapti), valdžios institucijoms, teismams, teisininkams, akademinei bendruomenei bei kitiems suinteresuotiems asmenims.

STATISTIKA

Pastebėtina, kad iš visų Vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamų bylų (pagal apeliacinius skundus dėl apygardų administracinių teismų sprendimų) didžiąją dalį sudaro būtent bylos dėl tarnybinių ginčų.

Tarnybinių ginčų skaičius Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme

2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2017 m.

352

234

130

378 382

Bylų

skai

čius

2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2017 m.

14%

12%

6%

14%

11%Tarn

ybin

ių g

inčų

skai

čius i

š visų

na

grin

ėtų

bylų

3

Remiantis LITEKO duomenimis, 2017 metais Vyriausiajame administraciniame teisme buvo išnagrinėta 382 bylų dėl tarnybinių ginčų (įskaitant ir ginčus su statutiniais valstybės tarnautojais):

1. Bylos dėl priėmimo į valstybės tarnybą – 11 (pralaimėta 1 byla);2. Valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veiklos vertinimas – 5 (pralaimėta 3 bylos);3. Tarnybinės nuobaudos – 36 (16 pralaimėtų bylų);4. Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos – 199 (pralaimėta 7 bylos);5. Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų – 35 (pralaimėta 7 bylos);6. Nušalinimas – 5 (pralaimėta 1 byla);7. Materialinė atsakomybė – 1 (pralaimėta 1 byla);8. Kiti tarnybiniai ginčai – 15 (visais atvejais įstaiga buvo teisi);9. Bylos atnaujinimo, teismingumo ir kt. procesiniai klausimai – 75.

65%11%

12% 4%2%

2% 5% Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos

Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų

Tarnybinės nuobaudos

Bylos dėl priėmimo į valstybės tarnybą

Valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veik-los vertinimas

Nušalinimas

Kiti

IŠVADOS:

1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2017 metais išnagrinėtų administracinių bylų skaičius dėl tarnybinių ginčų sudaro didžiąją dalį teisme nagrinėjamų bylų viso 11 proc.

2. Daugiausia bylų 2017 m. buvo išnagrinėta dėl valstybės tarnautojų socialinių ir kitų garantijų (daugiausiai ginčai dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų) – 65 proc., dėl valstybės tarnautojų atleidimo – 11 proc., bei ginčai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo – 12 proc. visų nagrinėtų bylų.

3. Gerėja situacija dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų (2015 m. – 41 proc. 2016 m. – 35 proc. 2017 m. – 20 proc. neteisi įstaiga).

4. Nagrinėjant ginčus dėl tarnybinių nuobaudų teisėtumo, situacija blogėja (2015 m. – 36 proc. 2016 m. - 36 proc. 2017 m. 44 proc. neteisi įstaiga).

4

NAUJAUSIA TEISMŲ PRAKTIKA:

1. Dėl priėmimo į valstybės tarnybą:LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-441-146/2017

Pareiškėja L. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2015 m. liepos 14 d. įsakymą Nr. 1-170 „Dėl atrankos į Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas atšaukimo“.

Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad Kauno NTI-PN direktorius, atsižvelgdamas į TM 2015 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 1R-188,  2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr.1-168 sudarė darbo grupę pasiūlymams dėl įstaigos struktūros optimizavimo ir pareigybių skaičiaus mažinimo pateikti. Į šią darbo grupę buvo įtrauktas ir Kauno NTI-PN Personalo tarnybos viršininkas R. P.. Pagal Taisykles atrankos procedūrą iki konkurso (Taisyklių 21 punktas) administruoja įstaigos, kuri paskelbė atranką, Personalo tarnyba. Esant minėtoms aplinkybėms, kai paskelbus atranką, paaiškėjo, jog kompetentinga institucija   sumažino didžiausią leistiną Kauno NTI-PN valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį  iš valstybės biudžeto, pareigybių  skaičių, o Kauno NTI-PN vadovas sudarė darbo grupę pasiūlymams dėl įstaigos struktūros optimizavimo ir pareigybių skaičiaus mažinimo pateikti, Kauno NTI-PN Personalo tarnybos viršininko  R. P. 2015 m. liepos 10 d. tarnybinis pranešimas įstaigos vadovui  motyvuotai pasiūlant  atšaukti 2015 m. birželio 2 d. įsakymu Nr.1-148 paskelbtą atranką į Kauno NTI-PN į Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybę, atitiko  Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, efektyvumo viešojo administravimo principus. Kauno NTI-PN direktoriaus pavaduotojas, pritardamas pasiūlymui,  priėmė  2015 m. liepos 14 d. įsakymą Nr. 1-170 atšaukti atranką, kuris iš esmės atitinka minėtus viešojo administravimo principus ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad Kauno NTI-PN 2015 m. liepos 14 d. įsakymas Nr. 1-170 atšaukti atranką į Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybę sukėlė vienodas teisines pasekmes visiems pretendentams, kuriems buvo leista dalyvauti atrankoje. Šis administracinis aktas pareiškėjai neužkirto kelio pretenduoti  dalyvauti bet kurioje Kauno NTI-PN paskelbtoje atrankoje.

LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinė byla Nr. A-675-143/2017Pirmosios instancijos teismas (remdamasis paminėta Valstybės saugumo departamento

2015-08-12 rašto dalimi) nustatė, kad, 2011 m. duomenimis, pareiškėjas aktyviai dalyvavo Rusijos tėvynainių organizacijų Lietuvoje veikloje. Jis taip pat yra buvęs Jaunimo iniciatyvinės grupės ir Rusų kultūros centro vadovas, Lietuvos rusakalbių jaunimo organizacijų asociacijos ir Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“ tarybos narys. Pareiškėjo veikla dažniausiai pasireiškia kultūros renginių, parodų, koncertų, minėjimų rengimu ir jų koordinavimu, jis aktyviai dalyvavo Rusijos tėvynainių koordinacinės tarybos veikloje, posėdžiuose, beveik visada būdavo kviečiamas į Rusijos Federacijos ambasadoje Lietuvoje organizuojamus renginius ir priėmimus. Valstybės saugumo departamento duomenimis, pareiškėjas palaikė ryšius su Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje darbuotojais, kuruojančiais tėvynainių klausimus. Be to, Rusijos Federacijos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos finansiškai remia pareiškėjo veiklą. Jis organizuoja ir veda festivalius „Jaunimas prieš terorą“ ir „XXI a. jaunimas“, skirtus paminėti įvairius Rusijos valstybinių švenčių jubiliejus. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo siekiant suvienyti Europos Sąjungos šalyse gyvenantį socialiai aktyvų rusakalbį jaunimą steigiant organizaciją „Europos rusakalbio jaunimo aljansas“. Jis rūpinasi Baltarusijos piliečių organizacijų įkūrimu bei registracija Lietuvoje.

Kolegija, vertindama šias pirmosios instancijos teismo nurodytas faktines aplinkybes pirmiau aptartų Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies (kartu ir šio įstatymo 9 str. 3 d.     1 p.) taikymo prasme, pažymi, kad nei kiekviena iš šių aplinkybių atskirai, nei jų visuma neatitinka nei vieno iš asmens nepriekaištingos reputacijos neturėjimo nustatymo kriterijaus, kurie nurodyti

5

(konkrečiai išvardyti) Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau buvo pasakyta, šis kriterijų sąrašas negali būti plečiamas ar plečiamai interpretuojamas, o asmens, pretenduojančio užimti tam tikras valstybines pareigas, asmeninių savybių vertinimai (patikimumas, lojalumas ir pan.) Valstybės tarnybos įstatymo taikymo prasme turi būti aiškinami tik šio įstatymo naudojamos sampratos „nepriekaištinga reputacija“ kontekste. Todėl pirmosios instancijos teismo nurodyti pareiškėjo veikla bei jo asmeniniai ryšiai byloje taikytinos teisės (t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 31 str. 1 d. ir 9 str. 3 d. 1 p. taikymo) požiūriu, kolegijos manymu, negali būti pripažinti tinkamu faktiniu pagrindu laikyti pareiškėją neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė  materialinės teisės normas (Valstybės tarnybos įstatymo 31 ir 9 str.) ir dėl to neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisingu ir pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.).

LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4970-492/2017 nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad seniūnaičių sueiga, kurioje turėjo būti priimtas sprendimas dėl seniūnaičių delegavimo į pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisiją, nebuvo inicijuota, seniūnaičių valia aptariamu klausimu nebuvo pareikšta. Nepaisant aplinkybės, kad seniūnaičių sueigos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, šios aplinkybės pakanka konstatuoti, kad pagrįstų Administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. A1-204 dalies, kuria pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisijos nariais buvo skiriami seniūnaičiai, nesvarsčius jų kandidatūrų seniūnaičių sueigoje, neteisėtumą.

Konstatavus, kad konkurso organizavimo procedūros metu buvo padaryti pažeidimai – dalis komisijos narių paskirta neteisėtai, pažeidžiant Nuostatų 9 ir 11 punkto reikalavimus inicijuoti seniūnaičių sueigą ir įvertinti jos sprendimą, turėtų būti nustatyta, ar toks pažeidimas galėjo nulemti konkurso rezultatus, suvaržyti konkurso dalyvių galimybes jame dalyvauti ir lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo seniūnaičių sueigos sprendimo rekomendacinį pobūdį, ir, atsižvelgdamas į administracijos direktoriui suteikiamą diskrecijos teisę sudaryti komisiją nepriklausomai nuo seniūnaičių sueigoje priimtų sprendimų, padarė išvadą, kad konkurso rezultatams tai neturėjo lemiamos įtakos. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiomis išvadomis, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas įsakymo dėl komisijos sudarymo neteisėtumą visų pirma siejo su jos narių – seniūnaičių – šališku parinkimu, t. y. teigė, kad buvo įtraukti šališki, vienam pretendentui palankūs komisijos nariai.

LVAT 2017 m. liepos 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4092-261/2017 nustatyta, jog atsakovas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, priėmė sprendimą netęsti pareiškėjos priėmimo procedūrų į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos pareigybė) pareigas (Krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimas (raštas) Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“), po to, kai gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimą Nr. S-39-4087, kuriame buvo rekomenduojama, nesant motyvuoto būtinumo, neorganizuoti ministerijose ir pavaldžiose įstaigose konkursų į laisvas valstybės tarnautojo pareigybes, nors pareiškėja, kaip buvusi valstybės tarnautoja, siekianti atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą, teisės aktų nustatyta tvarka jau buvo sudalyvavusi priėmimo į minėtas pareigas pokalbyje, po jo informuota, kad yra tinkama užimti minėtas pareigas, pateikė prašymą priimti į šias pareigas bei kitus reikiamus dokumentus ir sutarė nuo 2017 m. sausio 23 d. pradėti dirbti.

Įstaigos vadovas gali atšaukti paskelbtą konkursą, kai yra pasiūlyta buvusiems valstybės tarnautojams užimti valstybės tarnautojo pareigas, nes valstybės ir savivaldybių įstaigos vykdo ne tik priėmimo į valstybės tarnybą funkciją, bet atlieka ir kitas funkcijas pagal savo kompetenciją, vykdo vidaus administravimą, t. y. veiklą, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir

6

finansinių išteklių valdymas) (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 3 d.). Nustatymas, jog įstaigos vadovas niekada negali priimti įsakymų, susijusių su pasiūlyta pareigybe asmenims, kurie turi įstatymo numatytą garantiją, kai tam yra objektyvios ir svarbios aplinkybės (pvz., ekonominės, aplinkybės, susijusios su būtinais darbo organizavimo pasikeitimais, struktūriniais pertvarkymais, ar panašios aplinkybės), neproporcingai gali suvaržyti institucijos veiklą.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Taigi, šiuo atveju atsakovas turėjo diskrecijos teisę priimti skundžiamą sprendimą, esant, jo manymu, objektyvioms ir svarbioms aplinkybėms. Vertinant aplinkybes, susijusias su būtinumu priimti tokį sprendimą, pirmiausia, pažymėtina, jog Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimas Nr. S-39-4087 bei planuojamas valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas vertintini kaip reikšmingai pasikeitusios aplinkybės, kurios susijusios su darbo organizavimo pasikeitimais, struktūriniais pertvarkymais, bei jų pagrindu nebuvo siekiama būtent išvengti vykdyti Valstybės tarnybos departamento nurodytų asmenų, kurie sutiko eiti pareigas (šiuo atveju – pareiškėjos), priėmimo į valstybės tarnybą procedūrą, t. y. negali būti pripažįstamos akivaizdžiai neobjektyviomis ir nesvarbiomis aplinkybėmis, atsakovui priimant skundžiamą sprendimą. 

LVAT 2017 m. lapkričio 29 d. nutartyje Administracinė byla Nr. A-4827-438/2017 Pareiškėjas savo materialinį- teisinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo skelbti konkursą, kuriame jam būtų leista dalyvauti, iš esmės grindžia teiginiu, kad  Žuvininkystės tarnybos Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatytas specialus reikalavimas turėti laivavedžio funkcijų atlikimui reikalingus dokumentus, yra perteklinis, nes nėra būtinas vykdant Žuvininkystės tarnybos Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus vedėjui priskirtas funkcijas bei užduotis.

Iš ginčo pareigybės aprašymo matyti, kad pagrindinė šiuos pareigybės veiklos sritis- vykdyti žuvininkystės tyrimo ir mokslo funkciją. Vykdant šią funkciją, asmeniui einančiam šias pareigas pavedama planuoti ir  organizuoti jam pavaldaus skyriaus darbą, atlikti įvairias kitas funkcijas, tame tarpe atlikti ir skyriui priklausančių savaeigių plaukiojimo priemonių laivavedžio funkciją (Pareigybės aprašymo 7.24. p.).

Kolegijos vertinimu akivaizdu, kad žuvininkystės tyrimo ir mokslo funkcijų vykdymas yra susijęs su veikla, kuri gal būti atliekama turint sąsajų su vandens telkiniais. Byloje nagrinėjamu atveju ši veikla yra siejama su Baltijos jūros teritorija, kuriai  priklauso Lietuvos ekonominė zona. Kaip nurodo atsakovas, vykdant ginčo pareigybės vykdant Žuvininkystės tarnybos Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus funkcijas (monitoringą), savaeigės plaukiojimo priemonės naudojamos ekspedicijose ne mažiau kaip 48 kartus per metus. Tai, kad šių funkcijų vykdymas yra susijęs su vandens telkiniais ir atitinkamų plaukiojimo priemonių naudojimu, neginčija ir pareiškėjas.

2. Dėl vertinimo:LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-110-438/2017

nustatyta, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas 2015 m. sausio 15 d. pareiškėjo tarnybinę veiklą ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė perkelti pareiškėją į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Departamento direktoriaus 2015 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. LV1-6 sudaryta valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo

7

komisija pareiškėjo tarnybinę veiklą 2015 m. vasario 18 d. taip pat įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas.

Iš 2015 m. sausio 15 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvados Nr. (8)-1 matyti, kad pareiškėjo  tarnybinė  veikla įvertinta nepatenkinamai, nes jis neįvykdė užduočių pagal sutartus vertinimo rodiklius; pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas atliko netinkamai, nes Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste laivų nepatikrino ir nedalyvavo patikrinimuose. Be to, už Aplinkos ministerijos Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymų nevykdymą ir kitų nusižengimų padarymą pareiškėjui 2014 m. buvo skirtos 6 tarnybinės nuobaudos.

Iš byloje surinktų duomenų apie pareiškėjo tarnybinę veiklą matyti, jog 2014 metais Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste grunto gabenimo ir gramzdinimo darbus vykdė 7 laivai, pareiškėjas nedalyvavo nei viename patikrinime; užregistruoti 69 reidai, iš jų 51 vykdant mėgėjiškos žūklės kontrolę Baltijos jūroje ir Kuršių mariose, o pareiškėjas dalyvavo tik viename reide. Agentūra 2014 metais patikrino 51 laivą, pareiškėjas patikrinimuose nedalyvavo, kai kiti Agentūros pareigūnai patikrino nuo 16 iki 35 laivų, dalyvavo nuo 4 iki 25 patikrinimuose. Taip pat 2014 metais uosto akvatorijoje grunto mėginiai tyrimams imti 10 kartų, juos imant pareiškėjas nedalyvavo. Be to, 2014 metais Agentūros pareigūnai išnagrinėjo nuo 52 iki 351 administracinių teisės pažeidimų bylų, o pareiškėjas 24 (b.l. 145, 146, 137, 115-133).

Iš pareiškėjo pareigybės aprašymo matyti, kad į pareiškėjo pareigas įėjo vykdyti valstybinę aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių kontrolę; išaiškinti aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus; kontroliuoti, kaip institucijos ir įmonės vykdo aplinkos apsaugos reikalavimus ir pan..

Prieš tai aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, priemonėse, kurios būtinos  jam priskirtų   pareigų realizavimui,  arba iš vis nedalyvavo, arba tai darė pakankamai vangiai, pasyviai. Byloje objektyvių priežasčių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas šiose priemonėse nedalyvavo dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nesurinkta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pareiškėjas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra įrodyta, jog nepatenkinamai vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą, egzistavo faktinis pagrindas tokiam įvertinimui atlikti. Todėl priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra atmetami, kaip neįrodyti bei paneigti aptartais įrodymais.

LVAT 2017 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-363-662/2017Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat išklausė Valstybinio turizmo

departamento prie Ūkio ministerijos Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos balandžio 20 d. posėdžio garso įrašą. Iš šio įrašo matyti, kad Komisija posėdžio metu analizavo ir išsamiai aptarė pareiškėjos tarnybinę veiklą už 2014 m., nurodė, kokie įžvelgtini L. T. tarnybinės veiklos nesklandumai bei įvertino jos paaiškinimus. Panašiai kaip ir teismo posėdžio metu, esminiai veiklos trūkumai nustatyti kuriant įvaizdinį leidinį apie Lietuvą, atliekant Lietuvos patrauklumo turizmui tyrimą ir platinant leidinius. Pažymėtina, jog kai kurių išsakytų Komisijos narių pareiškėjos tarnybinės veiklos trūkumų (kartotinė laida, pasiektų rezultatų konkretumo ir pan.) L. T. argumentuotai nepaneigė ir paaiškinimų nepateikė. Atsižvelgdamas į liudytojų parodymus ir išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, teismas daro išvadą, kad L. T. tarnybinė veikla 2014 m. buvo ne be priekaištų, todėl Komisija pagrįstai vertino, jog pareiškėja pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas atliko ne „labai gerai“, o „gerai“.

Išvados I skyriuje „Pasiekti ir planuojami rezultatai“ nustatytos 6 užduotys: naujo rinkodaros koncepto išgryninimas bei pritaikymas Lietuvos turizmo galimybes pristatančiuose leidiniuose, leidinių leidybos projekto įgyvendinimo koordinavimas, naujo išeivijos lietuviams skirto leidinio sukūrimas bei įgyvendinimas (1), elektroninės rinkodaros projektų vykdymo koordinavimas, naujų inicijavimas (2), sveikatingumo skatinimui bei savivaldybių renginių viešinimui skirtų TV laidų sukūrimo bei transliavimo įgyvendinimo priežiūra (3), Lietuvos kaip šalies turizmui tyrimo ir rezultatų analizės paslaugų teikimo koordinavimas (4), tarptautinės turizmo parodos ADEVENTUR 2016 VTD stendo koncepto sukūrimas bei pirkimų įgyvendinimo kontrolė (5) ir paraiškų ES finansavimui parengimo koordinavimas rinkodaros veiklų finansavimui nuo 2016

8

m. (6). Komisijos pagrįstai konstatuota, kad 3 einamųjų metų užduotys įvykdytos nepilnai, t. y. buvo nustatyti 2, 3 ir 4 užduočių įgyvendinimo trūkumai. Tai, jog Komisija, apsvarsčiusi ir įvertinusi L. T. tarnybinės veiklos trūkumus, kiekvienu atveju jų nesusiejo su konkrečia einamųjų metų užduotimi, nedaro Komisijos išvados neteisėta ir nepagrįsta.

LVAT 2017 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-173-492/2017Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos tiesioginė vadovė pareiškėjos antrąją,

trečiąją ir penktąją užduotis įvertino kaip atliktas, o pirmąją ir ketvirtąją – kaip atliktas iš dalies. Tai reiškia, kad vertinimas, jog valstybės tarnautoja įvykdė tik kai kurias užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus, negali būti laikomas pagrįstu. Tris iš penkių užduočių pripažinus įvykdytomis visiškai, norint R. B. veiklą įvertinti dviem balais, skaičiuojant matematiškai, likusios dvi turėjo būti pripažintos visiškai neįvykdytomis (bendras balas 2,4 būtų nustačiau, kad visos funkcijos yra įvykdytos 60 procentų, t. y. iš viso įvykdytos tik trys užduotys iš penkių), tačiau jos buvo įvykdytos iš dalies, o tai suponuoja išvadą, kad pareiškėja iš esmės įvykdė užduotis pagal sutartus kriterijus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ketvirtos užduoties įvykdymas buvo vertinamas ne visiškai pagal sutartus kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad atsiliepime atsakovas, bandydamas pagrįsti savo poziciją, nurodė ir kitų R. B. pavestų užduočių galbūt netinkamą įgyvendinimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos nebuvo suformuluotos pareiškėjos 2014 m. sausio 16 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. P27-205, teisėjų kolegija šių užduočių atlikimo tinkamumo įtakos pareiškėjos 2014 m. veiklos vertinimo rezultatams neanalizuoja. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. B. tiesioginė vadovė nepagrįstai jos tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje pasiektus rezultatus vykdant užduotis įvertino tik dviem balais.

Tiesioginė vadovė konkrečiai nenurodė, kokių pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų R. B. neatliko ar nesugebėjo atlikti ir kad jos kvalifikacija yra žema. Iš 2015 m. sausio 19 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvados Nr. P27-266 matyti, kad vertindama pareiškėjos gebėjimus atlikti Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jos tiesioginė vadovė iš esmės vertino tik R. B., kaip Poskyrio vadovės, įgūdžius, nors iš Pareigybės aprašymo akivaizdu, kad pareiškėjai yra priskirtos funkcijos, susijusios ne tik su vadovavimu Poskyriui, bet ir su viešaisiais ryšiais (I t, b. l. 64–65). 

LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017Iš šioje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad 2016 m. kovo 9 d. buvo surašyta pareiškėjo

tarnybinės veiklos vertinimo išvada, kurioje pareiškėjo tarnybinė veikla 2015 metais buvo įvertinta patenkinamai bei pateiktas siūlymas suteikti nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę ir tobulinti kvalifikaciją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo 2016 m. kovo 9 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra užpildyta su trūkumais, nes pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo ir gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas vertinimo dalyse pažymėti visi galimi variantai, nors patvirtintoje formoje nurodyta, jog pažymimas atitinkamas langelis. Be to, pareiškėjas negali būti kaltinamas dėl galbūt netinkamų užduočių formuluočių, nes tiesioginis vadovas nustato valstybės tarnautojui einamųjų metų užduotis.

Įvertinusi 2016 m. kovo 9 d. vertinimo išvadoje nurodytus pagrindinius praėjusių metų pareiškėjo veiklos rezultatus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jie yra apibūdinti žodžiais „bendradarbiavo“, „teikė siūlymų“, „kontroliavo“, „koordinavo“, „formavo pavedimus“, „analizavo“, „kuravo“, tačiau jokių konkrečių užduočių, kurių pareiškėjas neįvykdė pagal sutartus vertinimo rodiklius, nėra nurodyta. 2016 m. kovo 9 d. vertinimo išvadoje taip pat nėra įvardyti aiškūs pareiškėjo veiklos 2015 metais trūkumai, nedetalizuota, kaip pasireiškia pareiškėjo ne gebėjimas atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Išvadoje tiesioginis vadovas, be kita ko, įrašo pasiūlymus, kaip tobulinti kvalifikaciją. Nors pareiškėjo tiesioginis vadovas nagrinėjamu atveju išvadoje, be kita ko, pateikė siūlymą tobulinti kvalifikaciją, tačiau išvados dalies „Siūlymai, kaip tobulinti kvalifikaciją“, kurioje turi būti nurodoma, kokie mokymai siūlomi valstybės tarnautojui, neužpildė, t. y. iš išvados nėra aišku, kokie mokymai, tiesioginio vadovo nuomone, padėtų (reikalingi) pareiškėjui tobulinti kvalifikaciją.

9

2016 m. kovo 9 d. vertinimo išvados IV dalyje „Kvalifikacijos vertinimas“ yra pažymėtas langelis, atitinkantis kvalifikacijos vertinimo anketoje gautą balą – 2 balai. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo pateikta užpildyti valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo anketa, kurią užpildęs pareiškėjas visus vertinimo kriterijus „Lyderystė“, „Žmogiškųjų išteklių valdymas“, „Programų ir projektų valdymas“, „Finansų valdymas“, „Analizė ir pagrindimas“, „Komunikacija ir viešieji ryšiai“, „Strateginis mąstymas“, „Fizinių ir juridinių asmenų priežiūros funkcijos“ įvertino 4 balais. Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių 10 punkto formuluotė, kad tiesioginis vadovas, užpildydamas vertinimo anketą, įrašo atitinkamą komentarą (pagrindimą) tais atvejais, kai nesutinka su valstybės tarnautojo nurodytu balu, ir nurodo kitokį balą, leidžia teigti, jog tiesioginio vadovo, kuris nesutinka su vertinamo valstybės tarnautojo nurodytais balais ir dėl to nurodo kitokį balą, komentaras (pagrindimas) yra svarbus vertinimo anketos elementas tiesioginio vadovo nesutikimo su vertinamo valstybės tarnautojo nurodytais balais atveju. Šiuo atveju tiesioginė pareiškėjo vadovė Administracijos direktorė, nesutikdama su pareiškėjo nurodytais balais, pagal Taisyklių 10 punktą prie visų vertinimo kriterijų nurodė, kad pareiškėjo veiklą vertina 2 balais, tačiau komentaro (pagrindimo), kodėl nesutinka su pareiškėjo pažymėtais balais, neįrašė, t. y. kvalifikacijos vertinimo anketoje nurodytas tiesioginės pareiškėjo vadovės vertinimo kriterijų įvertinimas (2 balais), kuris buvo perkeltas į vertinimo išvados IV dalį „Kvalifikacijos vertinimas“, nėra motyvuotas.

Dėl Vertinimo komisijoje atlikto pareiškėjo tarnybinės veiklos nagrinėjimo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, susijusius su Vertinimo komisijoje atliktu pareiškėjo tarnybinės veiklos nagrinėjimu. Nors Vertinimo komisija posėdyje išklausė tiesioginės pareiškėjo vadovės paaiškinimus dėl pareiškėjo veiklos rezultatų, gebėjimų, kvalifikacijos, tačiau tai savaime nereiškia, kad Vertinimo komisija tinkamai atliko pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kuri, kaip minėta, surašyta su trūkumais ir joje pateiktas vertinimas nėra motyvuotas, be to, joje neatsispindi aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo veikla buvo įvertinta patenkinamai, pagrįstumo patikrinimo funkciją.

Dėl pirmiau nurodytų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 2016 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 41-216 panaikinimo yra pagrįstas ir tenkintinas, yra teisėta.

LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1249-520/2017Marijampolės AVPK viršininko 2013 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 64-TE-402 6

punktas panaikintas dėl to, kad Komisijos protokole ir balsavimo protokole nebuvo nurodyta jokių duomenų apie Komisijos narių balsus ir balsavimo rezultatus; Komisijos balsavimo protokole buvo nurodyti tik Komisijos narių vertinimai ir kategorijos suteikimo / nesuteikimo rezultatai, tačiau visiškai nebuvo nurodyti Komisijos narių balsai, protokole nebuvo fiksuoti balsavimo rezultatai. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas, kad Marijampolės AVPK, 2013 m. lapkričio 19 d. vertindamas pareiškėją, nesilaikė Kvalifikacinių kategorijų nuostatų 17, 25 ir 26 punktų reikalavimų. Įsiteisėjusiame sprendime nustatyta, kad Komisijos posėdyje vertinant pareiškėjo profesionalumą pokalbio metu, nagrinėjant pareiškėjo tiesioginio vadovo išvadą ir ją vertinant, nefiksuojant Komisijos narių balsavimo rezultatų, iš esmės buvo pažeistos Kvalifikacinių kategorijų nuostatuose nustatytos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Komisijos išvados pagrįstumą. Akcentuotina, kad teismo sprendime taip pat nurodyta, jog nebuvo nustatyta jokių objektyvių ir neabejotinų duomenų, pagrindžiančių Komisijos išvados patvirtinti pareiškėjui turimą trečią kvalifikacinę kategoriją, pagrįstumą. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi išaiškino sprendimo vykdymą, t. y. nurodė, kad Marijampolės AVPK privalo iš naujo organizuoti pareiškėjo antros kvalifikacinės kategorijos suteikimo vertinimą, kurio metu turi būti įvertintos pareiškėjo dalykinės savybės, profesiniai įgūdžiai, administraciniai sugebėjimai, tarnybinės veiklos rezultatai ir vidaus tarnybos stažas, vertinant pareiškėjo tarnybos laikotarpį, apimantį pareiškėjo tarnybą Marijampolės AVPK nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėnesio.

10

Byloje taip pat nustatyta, kad Marijampolės AVPK įvykdė teismo sprendimą, t. y. 2015 m. sausio 19 d. buvo organizuotas ir atliktas pareiškėjo antros kvalifikacinės kategorijos suteikimo vertinimas ir Marijampolės AVPK viršininko 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 64-TE-93 pareiškėjui suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o nuo 2015 m. kovo 5 d. pareiškėjui mokamas priedas.

Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad jeigu 2013 m. lapkričio 20 d. Marijampolės AVPK būtų tinkamai ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų įvertinęs pareiškėjo tarnybą Marijampolės AVPK nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėnesio, t. y. pareiškėjo dalykines savybes, profesinius įgūdžius, administracinius sugebėjimus, tarnybinės veiklos rezultatus ir vidaus tarnybos stažą, pareiškėjas būtų įgijęs galimybę gauti priedą nuo 2013 m. lapkričio 20 d., tačiau dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjas prarado tokią galimybę. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 20 d.turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog jo tarnyba Marijampolės AVPK nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėnesio būtų buvusi įvertinta taip, kad būtų suteikta antra kvalifikacinė kategorija, tačiau tai buvo padaryta tik 2015 m. kovo 5 d., todėl šioje byloje pagrįstai ir teisėtai nustatyta, kad pareiškėjas, negaudamas priedo nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. kovo 4 d. (įskaitytinai), patyrė 945,77 Eur turtinę žalą.

3. Dėl nuobaudų:LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-239-261/2017Pirmosios instancijos teismas nustatė ir nėra paneigta, kad pareiškėja tarnybinės nuobaudos

skyrimo metu buvo 2015 m. kovo 2 d. įsteigtos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos darbuotojų ir valstybės tarnautojų profesinės sąjungos pirmininkė. Todėl darbdavys, remdamasis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, privalėjo gauti išankstinį minėtos Profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą. Nesikreipęs ir negavęs tokio sutikimo, darbdavys negalėjo skirti tarnybinės nuobaudos asmeniui, išrinktam į įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą. Šis teisės pažeidimas vertinamas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, dėl kurio pagrįstai pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo 2015 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. P-76 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. T. skyrimo“.

Atsakovo argumentai, kad Profesinė sąjunga įstaigoje realiai veiklos nevykdė, nepaneigia imperatyvios Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies normos kreiptis ir gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, prieš skiriant nuobaudą profesinės sąjungos nariui, išrinktam į profesinės sąjungos valdymo organus.

LVAT 2017 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-552/2017Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo kreipimosi į Kauno

apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą jos nariui tinkamumu, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, negavęs atsakymo į elektroniniu paštu siųstą prašymą, nesiėmė kitų pakankamų priemonių, kad pakartotinai susisiektų su profesine sąjunga, įteiktų dokumentus ir gautų atitinkamą Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atsakymą šiuo klausimu. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. 10-S–182875 siuntė elektroniniu paštu dviem profesinėms sąjungoms: Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai ir Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai dėl išankstinio sutikimo skiriant tarnybines nuobaudas, pridedant tarnybinio patikrinimo išvados kopiją. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad minėtas laiškas pasiekė tik vieną adresatą - Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą, o dėl kito adresato jokių duomenų nėra. Kadangi patikimų įrodymų dėl elektroninio laiško gavimo byloje nėra, o atsakovas iki tarnybinės nuobaudos paskyrimo nesiėmė kitų priemonių sutikimui gauti – nesiuntė rašto pakartotinai, nesinaudojo įprastomis registruoto pašto paslaugomis ar panašiai –

11

pirmosios instancijos teismas teisingai vertino situaciją silpnesniosios ginčo šalies naudai ir pagrįstai konstatavo, kad tarnybinė nuobauda pareigūnui paskirta tinkamai neinformavus profesinės sąjungos ir negavus profesinės sąjungos sutikimo.

LVAT 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1663-520/2017Nagrinėjant bylos aplinkybes, susijusias su atsakovo nurodomomis aplinkybėmis, kad

pareiškėjas, pavaduodamas Skyriaus vedėją, turėdamas organizuoti, planuoti skyriaus darbą bei matydamas elektroninių paslaugų portale e.teismas.lt gautą naują procesinį dokumentą, vilkino dokumento vykdymo procesą, neinformavo Skyriaus vedėjo apie gautą ieškinį, pažymėtina, kad Skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.1. punkte nustatyta, jog Skyriaus vedėjas organizuoja, planuoja Skyriaus darbą, o Skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 10 kategorija) pareigybės aprašymo 7.2 p. nustatyta, kad šis specialistas ruošia teismams savivaldybės institucijų vardu pareiškimus, ieškinius, atsiliepimus į ieškinius, apeliacinius ir kasacinius skundus, kitus procesinius dokumentus. Byloje nustatyta, kad atsiliepimas į ieškinį teismui turėjo būti pateiktas iki 2015 m. rugsėjo 14 d., t. y. per 30 dienų, iš kurių pareiškėjas vykdė Skyriaus vedėjo pareigas 6 dienas, o Skyriaus vedėjas turėjo 22 dienas tam, kad būtų užtikrintas atsiliepimo į ieškinį pateikimas, be to, Skyriaus vedėjas A. Č. turi prisijungimą prie elektroninės sistemos e.teismas.lt. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas per 6 dienas galėjo imtis iniciatyvos ir pradėti rengti teismui savivaldybės institucijos (Administracijos direktoriaus) vardu atsiliepimą. Tačiau nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad tokių veiksmų neatlikimas per 6 dienas yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Šiuo atveju buvo likusios 22 dienos, per kurias galėjo būti išspręstas klausimas dėl atsiliepimo parengimo ir pateikimo teismui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad tikslinga Skyriaus vadovui palikti spręsti atsiliepimo į ieškinį parengimo vykdymo klausimą, nes pagal nusistovėjusią tradiciją ir tvarką tokio pobūdžio byla, kurioje buvo gautas ieškinys, perduodama advokatams, o tokius pavedimus dėl bylos perdavimo advokatams duoda tik Skyriaus vedėjas A. Č.. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės byloje nebuvo paneigtos.

LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3383-575/2017Šiuo aspektu papildomai pabrėžtina, kad iš ginčijamo Muitinės darbuotojų profesinės

sąjungos rašto matyti, jog atsakovas savo atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš esmės motyvavo tuo, kad Muitinės departamentas kitų muitinės pareigūnų, kurie nepriklauso Profesinei sąjungai, atžvilgiu tarnybinių patikrinimų neatlieka, todėl taiko dvigubus standartus, be to, šiuo atveju atsižvelgtina į trečiojo suinteresuoto asmens A. Č. tarnybą, darbo rezultatus, įvykio aplinkybes. Taigi, šiuo raštu pateiktas Profesinės sąjungos subjektyvus A. Č. asmenybės vertinimas, nenurodant jokių argumentų, susijusių su jo persekiojimu dėl veiklos ar narystės Profesinėje sąjungoje. Tuo tarpu iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad veikloje, kurioje pareiškėjas įžvelgia tarnybinių pareigų netinkamą atlikimą, nėra jokių Profesinės sąjungos veiklos požymių, t. y. ši veikla išskirtinai yra siejama su trečiojo suinteresuoto asmens tarnybinių pareigų atlikimu. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė ir byloje iš esmės nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas ketina skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui A. Č. tarnybinę nuobaudą būtent dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo Profesinės sąjungos nariams ar dėl kitos veiklos Profesinėje sąjungoje. Tuo tarpu Departamento veiksmai, sprendžiant dėl kitų Profesinės sąjungos narių ir ne jos narių atsakomybės dėl jų galbūt padarytų neteisėtų veiksmų, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl šių atsakovo teiginių.

Kartu pabrėžtina, kad Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos dalyvavimo tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje stebėtojo teisėmis funkcija bei sprendimo duoti ar neduoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą funkcija nėra tapačios. Atlikdama pirmąją funkciją, muitinės profesinė sąjunga gali pareikšti savo nuomonę dėl tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumo, tačiau priimdama sprendimą duoti ar neduoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, Profesinė

12

sąjunga tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, kaip minėta, turi įvertinti tik tais aspektais, ar nuobauda nėra skiriama darbuotojui dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo Profesinės sąjungos nariams arba dėl darbuotojo veiklos Profesinėje sąjungoje. Tai, kad įstatymų leidėjo profesinėms sąjungoms tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje suteikta stebėtojo teisė nekeičia ir neišplečia Profesinės sąjungos diskrecijos ribų vykdant PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatytą išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą funkciją, savo praktikoje nuolat akcentuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3737-552/2016, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2207-146/2016 ir kt.).

LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1309-520/2017Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos skundo argumentus, susijusius su 0,4 promilės

leistina norma tarnyboje, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), nes jos nėra siejamos su Statuto 26 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014; 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojama valstybės tarnautojams leidžiama etilo alkoholio koncentracija darbo metu (0,2 promilės) buvo įtvirtinta jau po Įsakymo priėmimo, todėl ji nagrinėjamu atveju taip pat netaikytina.

Pareiškėja teisingai skunde nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyta, jog darbuotojų, transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarką, darbo, vairavimo metu leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tačiau tai, kad 2015 m. rugsėjo 14 d. nebuvo nustatyta leidžiama statutiniams pareigūnams maksimali etilo alkoholio koncentracija tarnybos metu, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad turi būti vadovaujamasi tik asmenims, vairuojantiems antžeminio, vandens transporto priemones, nustatyta leidžiama maksimalia etilo alkoholio koncentracija asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose norma (0,4 promilės) ar nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančia norma, pagal kurią valstybės tarnautojams leidžiama etilo alkoholio koncentracija darbo metu – 0,2 promilės.

LVAT 2017 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2640-552/2017Pasisakydama dėl pareiškėjos užimamai pareigybei nustatyto specialaus reikalavimo – turėti

teisę vairuoti „B“ kategorijos transporto priemones, teisėjų kolegija pažymi, kad šis klausimas buvo keliamas jau atliekant 2014 m. balandžio 2 d. pareiškėjos neeilinę atestaciją. Iš Atestacijos komisijos protokolo nėra galimybės nustatyti, ar tuo metu komisija nustatė pareiškėjai laikotarpį, per kurį pareigūnė įgytų vairuotojo pažymėjimą (kas viršytų atestavimo komisijos kompetenciją); ar tik pasiūlė komisariato viršininkui tai padaryti. Perkėlus pareiškėją į Operatyvaus valdymo postinės pareigas, paskyrus jai kuratorių bei vertinant jos adaptaciją, pareiškėjai nebuvo duotas nurodymas įgyti teisę vairuoti „B“ kategorijos transporto priemones. Tokio tikslo ar uždavinio M. Š. nebuvo iškelta ir 2015 metų pavasarį vertinant jos darbinę veiklą už 2014 metus, nors šis postinio pareigybės reikalavimas buvo privalomas jau nuo 2014 m. spalio mėnesio. Taigi darytina išvada, kad atsakovas, vykdydamas vidaus administravimą, taip pat nesiėmė savalaikių ir tinkamų priemonių, kad pareiškėja atitiktų jos pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus.

Konstatuotas neeilinės atestacijos pagrindo nepagrįstumas bei atestacijos procedūros esminiai pažeidimai buvo pakankamas pagrindas ABTĮ 91 straipsnio  1 dalies 3 punkto prasme pripažinti skundžiamą Komisariato viršininko įsakymą neteisėtu ir grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą.

13

LVAT 2017 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-29-261/2017Pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta nustačius, kad ji pažeidė Valstybės tarnybos

įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriuo valstybės tarnautojas įpareigotas laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, ir Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. DĮ-77 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 26 punktą, pagal kurį valstybės tarnautojas, palikdamas Departamentą darbo metu, turi apie tai informuoti ir gauti tiesioginio vadovo sutikimą bei nurodyti išvykimo tikslą bei numatomą trukmę.

Byloje yra įrodyta, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 30 d., 15.00 val., dalyvavo Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje Lietuvos banke ir prieš palikdama Departamentą darbo metu neinformavo tiesioginio vadovo ir tam negavo jo sutikimo. Todėl tuo padarė tarnybinį nusižengimą, kuris teisingai kvalifikuotas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimą.

Pareiškėjos pozicija, kad ji, palikdama departamentą, veikė pagal nusistovėjusią praktiką, kada pakakdavo tik pranešimo tiesioginiam vadovui apie išvykimą iš departamento ir sutikimo nereikėdavo, yra nepagrįsta ir nepriimtina. Pareiškėja privalėjo žinoti ir vadovautis savo veikloje nustatytomis Vidaus tvarkos taisyklėmis. Tiesioginis vadovas negalėjo keisti Departamento vadovo patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių, taip pat ir 26 punkto, kurio pareiškėja nevykdė. Šio ginčo atveju vertinama, kad pareiškėja nepranešė apie išvykimą iš Departamento, kadangi privalėjo įsitikinti, kad toks pranešimas iki išvykimo taps žinomas vadovui, tačiau tuo neįsitikinusi ir negavusi sutikimo, savavališkai paliko darbo vietą.

4. Dėl atleidimo:LVAT 2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3622-552/2017Įvertinęs pirmosios instancijos teismo atliktą Komisariato viršininko 2013 m. birželio 25 d.

įsakymu Nr. 40-V-332 patvirtinto Patrulių rinktinės Pirmosios kuopos pirmojo būrio patrulių pareigybės aprašymo (prijungta administracinė byla Nr. 1323-289/2016, t. I, b. l. 70-72)  ir Komisariato viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-V-265 patvirtinto Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo (b. l. 115–116) palyginimą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad abiejų pareigybių aprašymuose nurodytos veiklos sritys ir pagrindinės funkcijos iš esmės yra tokios pat. To apeliaciniame skunde neginčija ir atsakovas. Be to pastebėtina, kad esminių skirtumų tarp pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų taip pat nenustatyta.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Komisariato viršininko 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 5-V-1225 įsteigta Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybė, negali būti pripažinta naujai steigiama. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl patrulio pareigas (C lygis, 3 kategorija) ėjusių statutinių valstybės tarnautojų ( tarp jų ir G. S.) perkėlimo į to paties lygio ir kategorijos vyriausiojo patrulio pareigas, spręstina, kad pareigybės buvo tik pervadintos, paliekant tą pačią pareigybės kategoriją, ir iš esmės tą pačią pareigybės paskirtį ir funkcijas. Byloje nėra pateikto pareigybių steigimo dieną galiojusio pareigybės aprašymo, tačiau tai, kad vėliau Komisariato viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-V-265 buvo patvirtintas naujas Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymas, kuriame nebebuvo nurodoma pareigybės kategorija pagal pareigybės steigimo metu galiojusį Valstybės tarnybos įstatymą (C3–5), o nurodoma pareigybės grupė pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusią naują Vidaus tarnybos statuto redakciją, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad patvirtinus naują pareigybės aprašymą iš esmės pasikeitė aplinkybės, susijusios su Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės steigimo realumu.

LVAT 2017 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1408-520/2017 Įvertinus atsakovo byloje pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad atsakovas byloje įrodė, jog

kreipėsi į pareiškėją dėl konsultavimosi ir pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad Administracija

14

planuoja priimti sprendimus dėl pertvarkymų ir darbuotojų atleidimo. Akcentuotina, kad atsakovo kreipimasis į pareiškėją ir informacijos siuntimas elektroniniu paštu nėra draudžiamas pirmiau aptartomis teisės aktų normomis. Pareiškėjas, teigdamas, kad toks informacijos siuntimas yra ydingas, savo pozicijos nepagrindžia teisės aktų normomis. Pareiškėjo nurodyta teismų praktika yra suformuota bylose, kuriose buvo nagrinėjami kitokio pobūdžio ginčai. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pasirinkęs tokią informacijos siuntimo formą, šioje byloje turėjo pareigą įrodyti, kad pareiškėjas gavo informaciją.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Administracijos direktorius 2015 m. birželio 5 d. raštu Nr. (33.200)R-2675 informavo Kauno apskrities darbuotojų profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininką, taip pat kitų profesinių sąjungų pirmininkus apie 2015 m. birželio 8 d. įvyksiančias konsultacijas dėl grupės darbuotojų atleidimo iš darbo. Šis raštas buvo išsiųstas elektroniniu paštu pareiškėjo pirmininkui K. J. elektroniniu paštu – (duomenys neskelbtini). Tokiu pat būdu buvo išsiųsti raštai ir kitoms profesinėms sąjungoms. Į 2015 m. birželio 8 d. įvykusį Administracijos direktoriaus ir profesinių sąjungų atstovų susitikimą atvyko kitų profesinių sąjungų atstovai, tačiau pareiškėjo pirmininkas ar įgaliotas atstovas į susitikimą neatvyko. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. A-1924 buvo sudaryta darbo grupė dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. T-290 „Dėl didžiausio leistino Kauno miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš Savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičiaus ir Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įgyvendinimo. Byloje nustatyta, kad darbo grupėje nedalyvavo pareiškėjo pirmininkas ar įgaliotas asmuo, tačiau Administracijos direktorius 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 12-2-99 pareiškėjo pirmininkui K. J. išsiuntė paštu registruotu laišku susipažinti darbo grupės protokolų išrašus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas ir paprastu paštu pareiškėjui siuntė raštus dėl atvykimo į konsultacijas, nėra duomenų, kad laiškai buvo sugrąžinti atsakovui. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjas, atstovaudamas darbuotojų teisėms ir interesams bei turėdamas pareigą ginti šiuos interesus, jokių pretenzijų atsakovui dėl pradėtų įstaigos pertvarkymų procedūrų nereiškė, atsakovui nenurodė, kad negavo jokios informacijos apie pradėtą Administracijos pertvarkymo procedūrą ir dalyvavimą konsultacijose. Šiame kontekste akcentuotina, kad DK 35 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog ne tik darbdaviai, bet ir darbuotojai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise, bet taip turi elgtis ir darbuotojų atstovai.

LVAT 2017 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-163-492/2017Nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. 1-103,

kuriuo buvo patvirtintas didžiausias leistinas administracijos valstybės tarnautojų ir dirbančių pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus ir administracijos struktūra, nors ir buvo formaliu pagrindu pradėti savivaldybės administracijos struktūros pertvarką, buvo nepakankamas užtikrinti valstybės tarnautojo teisės dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje tinkamą įgyvendinimą.

Minėta, kad tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 4 punktu Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas Lietuvos Respublikos įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su šio sprendimo įgyvendinimu. Be kita ko, tai reiškia ir tinkamų sąlygų sudarymą įgyvendinti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas valstybės tarnautojams.

Apeliantas pripažįsta, kad tik 2015 m. gruodžio 7 d. administracijos įsakymu Nr. 10-920 buvo patvirtintos naujos pareigybės ir jų aprašymai, tai reiškia, kad tik nuo šios dienos buvo įvykdyti 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 4 punkto reikalavimai ir atsirado realus pagrindas įgyvendinti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje valstybės tarnautojams numatytas garantijas. Baigtinis Administracijos pareigybių (122 vnt.) sąrašas (visų

15

skyrių) po struktūrinių pertvarkymų buvo patvirtintas tik Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 10-1022.

Pareiškėjas tos pačios dienos, kurią buvo tvirtinami pareigybių aprašymai, įsakymu (2015 m. gruodžio 7 d. Nr. 10-925) buvo atleistas iš tarnybos. Aplinkybė, kad atleidimo iš tarnybos data buvo nurodyta 2015 m. gruodžio 10 d., neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo galimybių tinkamai dalyvauti jo, karjeros valstybės tarnautojo, atleidimo iš valstybės tarnybos procedūroje. Visų pirma pažymėtina, kad, net ir sutinkant su apelianto argumentu, kad buvo kelios dienos, per kurias pareiškėjui galėjo būti pasiūlytos laisvos pareigos, toks laiko tarpas akivaizdžiai neatitiko įspėjimo termino, nustatyto VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, ir iš esmės apribojo valstybės tarnautojo teisę gauti informaciją apie naujai steigiamas pareigybes ir domėtis savo galimybėmis jas užimti. Be to, atsakovas, priimdamas 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-925 atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos, savo veiksmais išreiškė valią nutraukti tarnybos santykius, ir tai reiškia, teisėjų kolegijos vertinimu, kad pareiškėjas apskritai neteko objektyvių galimybių dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 2 punktu patvirtintoje nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūroje vietoj Žemės ūkio skyriaus buvo numatytas Žemės ūkio ir melioracijos skyrius, ir tik Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1-192 3 punktu buvo numatyta įkurti Žemės ūkio ir turto valdymo skyrių. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadas dėl buvusio Žemės ūkio skyriaus ir numatyto Žemės ūkio ir melioracijos skyrius vykdomų funkcijų skirtumo, pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus skirtumo, pareigybių aprašymų skirtumų, todėl laikytina, kad atsakovas byloje apskritai neįrodė, jog buvo faktinis pagrindas pareiškėją jau 2015 m. rugpjūčio 6 d. įspėti apie pareigybės panaikinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įspėjimo apie pareigybės panaikinimą pagrindas turi būti ne formalus administracinio akto priėmimas, bet visuma duomenų, patvirtinančių realią institucijos pertvarką, t. y. valstybės tarnautojų skaičiaus mažėjimą, institucijos konkrečius struktūrinius pasikeitimus, valstybės tarnautojų atliekamų funkcijų pokyčius, kuriuos patvirtintų naujai suformuotų institucijos padalinių nuostatai ir naujai patvirtinti pareigybių aprašymai. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodomas Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. 1-103 vertintinas tik kaip formalus pagrindas pradėti numatytus struktūrinius pertvarkymus, bet ne pagrindas įteikti įspėjimą pareiškėjui, nes tuo metu dar nebuvo atlikta daugiau jokių konkrečių veiksmų, patvirtinančių jo senos pareigybės panaikinimą ir naujų įsteigimą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas objektyviai negalėjo pasiūlyti pareiškėjui jokių kitų pareigų, nes naujas pareigybių sąrašas ir skyrių bei atskirų pareigybių aprašymai patvirtinti bei jų funkcijos nustatytos tik 2015 m. gruodžio 7 ir 11 d., o įspėjimas apie pareigybės panaikinimą pareiškėjui buvo įteiktas iš karto po tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Taigi, įspėjus pareiškėją, kad jo pareigybė bus naikinama, sprendimas dėl funkcijų perskirstymo nebuvo priimtas, atsakovas, dar neturėjo informacijos, reikalingos įvertinti, kokios funkcijos yra perteklinės, nereikalingos, koks pareigybių naikinimo realus poreikis, be to, atsakovas negalėjo įvertinti, ar pareiškėjas atitinka specialiuosius reikalavimus, numatytus naujai tvirtinamų pareigybių aprašymuose; atsakovas, vykdydamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, todėl pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos pirmosios instancijos teismo dėl padarytų atleidimo procedūrų pažeidimų pripažintas neteisėtu pagrįstai.

LVAT 2017 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-149-492/2017Valdybos viršininko 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 2TE-58, vadovaujantis Tarnybinių

nuobaudų skyrimo taisyklių 5 punktu bei atsižvelgiant į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. TE-97, tarnybinis tyrimas buvo atnaujintas ir sudaryta komisija jam atlikti (b. l. 38). Pareiškėjui 2013 m. balandžio 4

16

d. buvo įteiktas Valdybos 2013 m. balandžio 2 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 8-2, kuriame nurodyta, kad jis yra sulaikytas dėl mažametės išžaginimo bei seksualinio tvirkinimo ir šias savo veiksmais galbūt pažeidė Etikos kodekso 6.1.6, 7.12 ir 9.1 punktų reikalavimus bei akivaizdžiai žemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo ir taip pažemino pareigūno vardą. V. V. buvo paprašyta iki 2013 m. balandžio 5 d. pateikti paaiškinimą dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo (b. l. 43). 2013 m. balandžio 4 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad vyksta ikiteisminis tyrimas ir jis dar nebuvo kviestas duoti parodymų, todėl informacijos negali pateikti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pranešimas apie tarnybinį nusižengimą jam buvo įteiktas 2013 m. balandžio 4 d., neturėjo galimybės susisiekti su advokatu ir pateikti išsamaus paaiškinimo, pažadėjo paaiškinimą pateikti artimiausiu metu, o dėl iškilusių klausimų dėl bylos prašė kreiptis į jo advokatą Tomą Ridiką (b. l. 45). Komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, surašė 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą dėl Kauno apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-oios komandos viršininko vidaus tarnybos pulkininko leitenanto V. V. veiksmų Nr. 8-4, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Etikos kodekso 6.1.6, 7.12 ir 9.1 punktuose nustatytus reikalavimus ir savo veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo ir taip pažemino pareigūno vardą, ir pasiūlė V. V. atleisti iš vidaus tarnybos (b. l. 16–23). Valdybos viršininkas, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir atsižvelgęs į minėtą 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 8-4, 2013 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 2TE-63 pareiškėją nuo 2013 m. balandžio 11 d. atleido iš vidaus tarnybos (b. l. 24).

Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos ginčo aplinkybių vertinimui yra reikšmingas ir įsiteisėjęs Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-177/2016, kurioje V. V. buvo pripažintas kaltu.

LVAT 2017 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2754-492/2017Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės

tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011; kt.). Atsakovo Lietuvos darbo biržos 2016 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. K-233, nepasibaigus įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminui, kuris nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, t. y. terminui, per kurį turi būti užtikrintos valstybės tarnautojo teisės, socialinės ir kitos garantijos bei teisėti interesai, tačiau pareiškėja buvo atleista iš tarnybos nepasibaigus šiam įspėjimo terminui, jos atleidimo iš tarnybos datą perkeliant iki nustatyto įspėjimo termino pasibaigimo.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjos ir asmenų, kuriems buvo pasiūlytos šios pareigos, kvalifikaciją, darbo patirtį ir Darbo kodekso 135 straipsnyje numatytus darbuotojų prioritetus pasilikti dirbti kai mažinamas darbuotojų skaičius, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos kvalifikacija išsilavinimo prasme buvo aukščiausia – ekonomikos magistro; atmetė atsakovo argumentus, kad pasilikusių dirbti asmenų anksčiau vykdytos funkcijos savaime pagrindžia aukštesnę jų kvalifikaciją, kuri suprantama kaip geresnės teorinės žinios, praktinių įgūdžių ir patirties pranašumas. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo sprendime atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, apelianto nurodomų aplinkybių dėl pareiškėjos kvalifikacijos vertinimo plačiau neaptarinėja, nes papildomų duomenų apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta.

17

Vertindamas pareiškėjos galimybę užimti žemesnio lygio pareigas, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal jos turimą išsilavinimą bei atitikimą pareigybės aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus, pareiškėjai galėjo būti siūlomos ir Viešųjų pirkimų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos,  Veiklos ir priemonių planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos, Priemonių įgyvendinimo organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos ir A lygio 13 kategorijos pareigos, o taip pat Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-741 „Dėl naujų pareigybių steigimo“ nuo 2016 m. spalio 1 d. įsteigtos Priemonių įgyvendinimo organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, Veiklos buhalterinės apskaitos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos, Veiklos ir priemonių planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigos. Teismas, įvertinęs Priemonių įgyvendinimo priežiūros skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme numatyto specialiojo reikalavimo dėl anglų kalbos mokėjimo B2 reikalingumą įgyvendinant pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, pagrįstai konstatavo, kad toks reikalavimas anglų kalbos mokėjimui, taip pat reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities vadybos, verslo ir vadybos studijų krypties išsilavinimą, vertinant šį reikalavimą pareiškėjos turimo išsilavinimo ir įgytos patirties kontekste, perteklinis, nesusijęs su pareigybės aprašyme nurodytomis funkcijomis, laikytinas formalia, dirbtinai į aprašą įtraukta ir neproporcinga sąlyga, todėl atsakovas privalėjo svarstyti dėl pareiškėjos galimybės užimti minėtą A lygio 15 kategorijos pareigas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai apskritai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti jos atleidimo iš tarnybos procese. Pareiškėja iki teisminio proceso nebuvo informuota apie Lietuvos darbo biržoje esamas laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, todėl neturėjo galimybės pretenduoti ar pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Apelianto argumentai, kad pati pareiškėja turėjo būti aktyvi ir domėtis galimybėmis užimti laisvas pareigas nagrinėjamu atveju atmestini kaip nepagrįsti, nes, visų pirma, atsakovui tenkanti pareiga tinkamai pasiūlyti esančias laisvas pareigas kyla imperatyvių teisės normų pagrindu (VTĮ 43 str. 1 d.), todėl įrodyti tokias aplinkybes privalo atsakovas. Liudytojos parodymai nagrinėjamu atveju nėra pakankami nei siūlymui užimti konkrečias pareigas (aukščiau minėtas A lygio 14 kategorijos ar žemesnes) pagrįsti, nei pareiškėjos atsisakymui patvirtinti. Pareigybės siūlymas pareiškėjai bylos nagrinėjimo teisme metu laikytinas neturinčiu teisinės reikšmės vertinant atleidimo iš valstybės tarnybos neteisėtumą. Kita nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėja neturėjo realios galimybės įgyvendinti savo teisių dėl pranešimo apie pareigybės panaikinimą termino pažeidimo, nes 2016 m. liepos 25 d. buvo įspėta apie pareigybės panaikinimą, o 2016 m. liepos 29 d., t. y. po 4 dienų, atleista.

LVAT 2017 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2264-520/2017Atsižvelgiant į tai, kad kitos valstybės tarnautojos turėjo įstatymo garantuojamą pirmumo

teisę likti tarnyboje, nenustatyta, jog jų kvalifikacija yra žemesnė už pareiškėjos (pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių ir neteikia įrodymų, kad šių darbuotojų kvalifikacija buvo žemesnė nei pareiškėjos), nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, nepasirinkdamas pareiškėjos eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigų, pažeidė pareiškėjos akcentuojamą DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pirmumo teisę. Be to, atsakovas byloje nurodė kriterijus, dėl kurių nepasirinko pareiškėjos ir ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, ir šie kriterijai yra susiję su pareiškėjos darbo kokybe, o ne su diskriminacinio pobūdžio kriterijais, t. y. atsakovas nepažeidė teisės aktais nustatytos diskrecijos pasirinkti tarnautojus, kurie bus palikti toliau vykdyti funkcijas. Be to, nurodytas aplinkybes atsakovas pagrindė ir įrodymais, t. y. pareiškėjos 2012 m. kovo 8 d., 2014 m. gruodžio 31 d. rašytais pasiaiškinimais.

LVAT 2017 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2074-438/2017 pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui.

18

Teismas pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta papildomų sąlygų, vertinant kurias, darbuotojas, viršijęs nedarbingumo laiką daugiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, turėtų būti atleidžiamas. Vienintelė sąlyga, kurią įgyvendinus gali būti svarstomas darbuotojo atleidimas, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 2 punktu, yra viršytas įstatyme nustatytas nedarbingumo laikas. Kadangi nurodyta teisės norma yra dispozityvi, viršijus įstatyme nustatytą nedarbingumo laiką, darbuotojas nėra atleidžiamas automatiškai, t. y. darbdaviui priklauso diskrecijos teisė pasirinkti tokį darbuotoją atleisti ar ne. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad teismui vertinant atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 2 punktą teisėtumo klausimą, nėra vertinamas darbdavio diskrecijos teisės įgyvendinimo pagrįstumas, t. y. darbdavys, įgyvendindamas šią teisę, gali atleisti nedarbingumo laiką viršijusį darbuotoją arba ne, ir tai priklauso nuo darbdavio valios, atsižvelgiant į darbdavio vykdomą veiklą ir atitinkamu laikotarpiu susidariusias aplinkybes darbovietėje. Teismas nustatė, kad Departamentas buvo nepajėgus laikyti darbo vietą, kurią užimdama pareiškėja realiai funkcijų neatlieka. Visų aplinkybių kontekste, pasitarus su pareiškėjos tiesiogine vadove, siekiant sklandaus Departamento darbo užtikrinimo, priimtas sprendimas pasinaudoti darbdavio diskrecijos teise ir atleisti pareiškėją iš einamų pareigų. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovo priimtas įsakymas atleisti pareiškėją iš pareigų atitiko VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovui neteko pareigos įspėti pareiškėją apie atleidimą iš darbo, nes galutinė nedarbingumo laikotarpio diena atsakovui negalėjo būti žinoma.

LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017Atsakovo Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 41-636

pareiškėjui H. S. (H. S.) paskirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų ir pareiškėjas atleistas iš Departamento direktoriaus pareigų nuo 2016 m. lapkričio 10 d. už tai, kad: 1) pareiškėjas 2016 m. spalio 5–6 d. darbo laiku užsiėmė su valstybės tarnyba nesuderinama veikla – dirbo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijos nariu, deleguotu nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos, t. y. tarnybos laiką minėtomis dienomis naudojo politinės partijos veiklai, tuo šiurkščiai pažeidė tarnybinę drausmę; 2) neužtikrino, kad per trumpiausiai įmanomą laiką būtų įvykdyta užduotis iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti 2016 metų pirkimų planą ir organizuoti Bernardinų sode įrengtų vaizdo kamerų viešąjį pirkimą, taip pat įvertinti naujo monitoriaus ir kitos papildomos įrangos įsigijimo būtinybę.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda už tai, kad jis dirbo kitą darbą, neturėdamas jo į pareigas priėmusio asmens leidimo. Atsakovas pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą išimtinai siejo tik su tuo, kad pareiškėjas tarnybos (darbo) laiku dalyvavo politinėje veikloje, t. y. tarnybos laiką naudojo politinės partijos veiklai. 2016 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. 41-636 nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojai turi teisę būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos (darbo) laiku, išskyrus valstybės tarnautojus, atliekančius savivaldybės tarybos nario pareigas, dalyvauti politinėje veikloje. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnautojo pareigą nedalyvauti Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje nurodytoje su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, nustato Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punktas, tačiau šios normos pažeidimas pareiškėjui nebuvo inkriminuotas. Be to, pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda už tai, jog jis netinkamai atliko jam priskirtas funkcijas ar neatliko tam tikrų jam pavestų funkcijų ir užduočių (nei 2016 m. lapkričio 9 d. išvadoje Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3), nei 2016 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. 41-636 nėra nurodytos konkrečios pareiškėjo funkcijos, kurių jis neatliko ar atliko netinkamai dėl to, kad vykdė Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijos nario pareigas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo veikla 2016 m. spalio 5–6 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų Verkių rinkimų apygardos rinkimų

19

komisijoje, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas tarnybos (darbo) laiku dalyvavo politinėje veikloje, nes byloje nenustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 5–6 d. tarnybos (darbo) metu dalyvavo politinės partijos (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos) veikloje, šios partijos organizuotame mitinge, susirinkime, demonstracijoje ar kitame renginyje, kuriame reiškiamos politinės nuostatos ar politiniai reikalavimai, remiama minėta politinė partija ir pan. Be to, atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas tarnybos funkcijas, nebuvo politiškai neutralus.

Iš byloje pateikto 2016 m. spalio mėnesio darbo laiko žiniaraščio matyti, kad pareiškėjas vykdė komisijos nario funkcijas. Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad rinkimų komisijų nariai už darbą rinkimų komisijoje gauna atlyginimą ir jiems apmokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, neviršijant atitinkamai rinkimų komisijai numatytų asignavimų darbo užmokesčiui.

LVAT 2017 m. spalio 4 d. nutartyje administracinė byla Nr. A-4442-261/20172016 m. balandžio 28 d. pranešimu (įspėjimu) dėl pareigybės naikinimo (I t., b. l. 117)

atsakovas informavo pareiškėją apie tai, kad visą įspėjimo laikotarpį jam bus siūlomos visos laisvos to paties lygio ir kategorijos pareigybės, jų nesant – žemesnės kategorijos pareigybės bei laisvos pareigos pagal darbo sutartį; į šias pareigas jis galės būti paskirtas, jei atitiks pareigybei keliamus reikalavimus ir sutiks šias pareigas užimti; informacija apie laisvas pareigybes skelbiama Panevėžio miesto savivaldybės tinklalapyje www.panevezys.lt, registruotiems vartotojams – žinios iš administracijos; nesant jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir (arba) nesutikus užimti pasiūlytas pareigas, jis bus atleistas iš užimamų pareigų nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. Bylos duomenys (elektroninių laiškų kopijos, I t., b. l. 118-120) ir pareiškėjo teiginiai patvirtino, kad Administracijos darbuotojams bendru arba individualiais (inter alia pareiškėjo) elektroninio pašto adresais pareiškėjo įspėjimo laikotarpiu buvo siunčiami pranešimai apie laisvas pareigybes, nurodyta, kur skelbiami visų esamų ir būsimų (nuo 2016 m. rugsėjo 1 d.) pareigybių aprašymai. Byloje nėra ginčo, kad joks individualus siūlymas užimti konkrečią pareigybę pareiškėjui nebuvo pateiktas ir pats pareiškėjas Administracijai nepateikė prašymo leisti užimti kokią nors pareigybę. Nors pareiškėjas teigė, kad visos pareigybės Administracijoje buvo dirbtinai parengtos taip, kad jis nė į vieną jų negalėtų pretenduoti, pareiškėjas argumentų dėl jokių konkrečių pareigybių, išskyrus Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pareigybę, fiktyvumo nepateikė.

Teismas konstatavo, kad tarnautojas atleistas teisėtai.

LVAT 2017 m. birželio 1 d. Administracinė byla Nr. eA-3283-492/2017Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamento direktorius, atsižvelgdamas į

Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojo 2016 m. birželio 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. TP-1120, kuriame buvo nurodyta, kad vykdant Departamento vidaus saugumo užtikrinimo funkciją, buvo gauta informacijos, signalizuojančios apie nederamą ir neetišką Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo T. J. elgesį su Departamento darbuotojomis, kuris galbūt atitinka Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 punkte įtvirtintą priekabiavimo apibrėžimą, o pareiškėjo vykdoma komunikacija su dauguma pavaldžių darbuotojų yra užgauli ir žeminanti asmens orumą, sukurianti bauginančią ir (ar) įžeidžiančią darbinę aplinką, 2016 m. birželio 2 d. Departamento Teisės ir vidaus tyrimų skyriui pavedė atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą.

Departamento Personalo skyriaus vyriausioji specialistė, atlikusi psichologinį vertinimą, 2016 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-1505 Departamento direktorių informavo, kad Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojai dėl T. J. veiksmų patyrė didelę įtampą, todėl ji, skyriaus vedėją nušalinus nuo pareigų, darbuotojams pasiūlė emocijų ventiliacijos grupę, kaip neatidėliotinos psichologinės pagalbos priemonę. Susitikime buvo nustatyta, kad darbuotojai patyrė daug pažeminimų ir jų darbo nuvertinimo, jie jautėsi nuolat kontroliuojami ir sekami darbo

20

vietoje. Darbuotojos nuolat susidurdavo su seksistiniu Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo elgesiu ir seksualiniu priekabiavimu. Dauguma darbuotojų moterų aktyviai vengė spręsti darbinius klausimus vienumoje su skyriaus vedėju. Trikdančiai darbuotojus veikė subordinuoti santykiai, kai darbuotojams yra sunkiau pasipriešinti, jie gali jaustis priklausomi ir bejėgiai, pažeminimą ir priekabiavimą išgyveno savyje, o tai galėjo neigiamai paveikti jų savivertės jausmą. Antrinio darbuotojų traumavimo patirtį lėmė aplinkybė, kai pareiškėjas išviešino tarnybiniame tyrime pateiktus darbuotojų parodymus.

Teismas konstatavo, kad pareigūnas nubaustas pagrįstai.

LVAT 2017 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2938-552/2017Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas, vadovaujantis Statuto 33

straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, kad pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba jei buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pareiškėjo atleidimo metu, 2015 m. spalio 22 d., buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A -599-579/2015, kuriuo buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu, ir pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą  BK 300 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 70 MGL dydžio bauda. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos, remdamasis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi minėtoje baudžiamoje byloje pareiškėją dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu dėl veikos mažareikšmiškumo ir bylą nutraukė. Nutartimi konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti M. T. atlikti veiksmai, jų pobūdis, aplinkybės, lėmusios tokių veiksmų padarymą, bei kaltininko siekiamas rezultatas patvirtina teismo išvadas, kad M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo, kad pagal bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu, pareiškėjas, nors ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, todėl jis negali eiti pareigų Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje. Tokia išvada grindžiama ir Statuto 10 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagal kurį asmuo negali pretenduoti į tarnybą Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar panaikintas, arba pripažintas kaltu už kitos nusikalstamos veikos padarymą ir nuo teismo nuosprendžio (nutarties) įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba kuris turi teistumą dėl (padaryto) nusikaltimo.

Tai reiškia, kad asmuo negali tarnauti Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, jei yra teismo pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, ir tam nuteisimo faktas nėra privaloma sąlyga, ribojanti priėmimą į tarnybą. Sisteminiu būdu aiškinant šias normas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad asmuo turi būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nepriklausomai nuo nuteisimo fakto buvimo baudžiamosios teisės prasme ir pakanka fakto, kad asmuo būtų teismo pripažintas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjas Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu iš tarnybos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose buvo atleistas teisėtai, o vėliau atsakovui neatsirado pareiga jį grąžinti į tarnybą, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pripažino jį padariusiu tyčinę nusikalstamą veiką, nors ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

21

5. Dėl socialinių garantijų:LVAT 2017 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-448-492/2017Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro mokslo tiriamojo darbo laiko mokslinių

tyrimų darbo įstaigoje įskaitymas į pareigūno darbo stažą ir susijusio neišmokėto darbo užmokesčio priteisimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus Vilniaus apskrities archyvo duomenis, daro išvadą, kad nuo 1991 m. spalio 7 d. įsteigta Valstybinė mikroelektronikos įmonė „Venta“ nebebuvo mokslinių tyrimų darbo įstaiga. Valstybinės įmonės įsteigimas reiškia ir subjekto statuso esminį pasikeitimą, gi pirmosios instancijos teismas tai nepagrįstai įvertino tik kaip įstaigos pavadinimo pasikeitimą. Nelikus mokslinių tyrimų darbo įstaigos statuso, neliko vienos iš įstatyme įtvirtintų sąlygų įtraukti darbo šioje įmonėje laiką į pareigūno tarnybos stažą. Be to, kiti minėti Vilniaus apskrities archyvo duomenys nepatvirtina ir antrosios įstatyme įtvirtintos sąlygos – kad pareiškėjas, eidamas įmonėje inžinieriaus pareigas ir dirbdamas ceche Nr. 30, vėliau 900, bare Nr. 35, 1991–1992 m. būtų dirbęs mokslinį tiriamąjį darbą, todėl pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1991 m. spalio 7 d. iki 1992 m. birželio 9 d. Valstybinėje mikroelektronikos įmonėje „Venta“ atsakovas pagrįstai neįtraukė į pareiškėjo, kaip pareigūno, tarnybos stažą. Byloje nėra ir kitokio pobūdžio duomenų, patvirtinančių pareiškėjo atliktus mokslinius tiriamuosius darbus (pvz., publikacijų, straipsnių, tyrimų aprašymų, išvadų ar kt.), kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados apie pareiškėjo darbo mokslinį tiriamąjį pobūdį.

LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartyje Administracinė byla Nr. A-1580-575/2017Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės

tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtų darbo užmokesčio dalių priteisimo.

Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjų skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymus. Tačiau pareiškėjai Ž. P. ir V. J. apeliaciniuose skunduose nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl jiems neišmokėtų darbo užmokesčio dalių dėl ginčo laikotarpiu sumažintų priedų už kvalifikacines kategorijas koeficientų ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu atsakovas ir kiti pareiškėjai apeliacinių skundų nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų Ž. P. ir V. J. apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jiems turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų priedų už kvalifikacines kategorijas koeficientų) patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą

22

laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl apeliantų prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintini. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai apeliantų nurodytais aspektais (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-158-146/2017  Teisėjų kolegija nenusatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įvertinus

įrodymų visumą  nustatytomis aplinkybėmis, kad  pareiškėjas iki 1995 m. sausio 1 d. (nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d.) profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje (Šilalės PD)  dirbdamas Darbo sutarties įstatymo pagrindu de  facto  atliko gaisrininko vairuotojo funkcijas ir atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 dalyje nustatytas sąlygas, kad šis darbo laikotarpis būtų prilygintas tarnybos laikui  pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-390-492/2017Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo mokymosi Vilniaus universitete

laikotarpio nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitymo į jo tarnybos laiką vidaus reikalų sistemos pareigūnų valstybinei pensijai skirti.

23

Kaip jau minėta, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje L. K. pareiškė 1995 m. lapkričio 20 d., kai užpildė autobiografiją ir specialiam pretendentų į vidaus tarnybą patikrinimui reikalingą anketą. Tenkinant L. K. 1996 m. sausio 25 d. prašymą, jis nuo 1996 m. vasario 5 d. buvo paskirtas į Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio Mokesčių kontrolės grupės jaunesniojo inspektoriaus pareigas. Studijas L. K. baigė 1995 m. liepos 1 d., o tai reiškia, kad jo valia įtarnauti vidaus reikalų sistemoje buvo pareikšta per ilgesnį nei trijų mėnesių laikotarpį po studijų baigimo. Įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje išreiškė anksčiau, nėra. 

6. Kiti ginčai:LVAT 2017 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-158-146/2017Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgtina į pirmiau

nurodytas aplinkybes, kad apskirtai išnagrinėta byla buvo vidutiniškai sudėtinga, reikalaujanti specialiųjų teisinių žinių ir aktualios teismų praktikos žinojimo, kita vertus, nagrinėjant teisme tokio pobūdžio ginčą iš išorės pasitelkto teisininko pagalbos poreikis nebuvo didelis, ypač atsižvelgiant į tai, jog pačioje Valstybinėje ligonių kasoje dirba specialistai, turintys teisinį išsilavinimą ir atitinkamų teisinių žinių. Įvertinusi minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti mažinamas. Atsižvelgus į tai, kad dėl paties išlaidų apskaičiavimo pagrįstumo pareiškėjas prieštaravimų atskirajame skunde nereiškė, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovo prašoma atlyginti išlaidų suma neviršija teisės aktų nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus atstovavimo išlaidų dydžio, teisėjų kolegija nutarė šiuo atveju vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei sumažinti prašomą atlyginti išlaidų sumą iki 400,00 Eur.

LVAT 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byla Nr. A-1187-492/2017Pareiškėjas M. Š. su 2015 m. sausio 23 skundu, įvardytu pareiškimu, kurį vėliau patikslino

(toliau skundas ir jo patikslinimas įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija), priteisti 165,53 turtinei žalai, kurią sudaro 57,92 Eur kuro sąnaudos, 17 Eur maisto išlaidos, 35 Eur teisinės konsultacijos išlaidos, 5,4 Eur parkavimo išlaidos ir 50,21 Eur negauta darbo užmokesčio dalis, bei 865 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 24 d. 8.30 val. iš (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), vyko į Valstybės tarnybos departamento organizuotą konkursą Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje, esančioje adresu: A. Juozapavičiaus g. 6, Vilnius (atstumas – 115 km, kelionės trukmė – 1.41 val.), tačiau jam dalyvauti konkurse nebuvo leista, motyvuojant tuo, kad M. Š. anglų kalbos mokėjimo lygis neatitiko konkurso reikalavimų.

Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Inspekcija netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir dėl to nepagrįstai jam neleido dalyvauti atrankoje į atsakovo atstovo Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (pakaitinio valstybės tarnautojo) pareigas. Taigi, valstybės institucijos neteisėti veiksmai buvo nustatyti. Tarp Inspekcijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi institucija nepagrįstai neleisdama M. Š. dalyvauti atrankoje į Inspekcijos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (pakaitinio valstybės tarnautojo) pareigas, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus ir toks jo elgesys sudarė sąlygas žalingiems padariniams atsirasti. Taigi, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsižvelgiant į tai, turi būti spendžiamas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimas.

LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-579-756/2017

24

Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą „Dėl prašymo įskaityti nušalinimo laikotarpį į tarnybos stažą“ Nr. (5.34)3B-11733 ir įskaityti pareiškėjo nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą arba įpareigoti atsakovą įskaityti pareiškėjo nušalinimo nuo užimamų pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus  A. Š. apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1803-502/2015), be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011 motyvais, kad teismas, pripažindamas, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, apgina nepagrįstai apkaltinto asmens garbę, orumą, sugrąžina jo gerą reputaciją, t. y. tokį asmenį reabilituoja, padarė išvadą, kad nepagrįstai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens išteisinimas reiškia ir jo teisių, apribotų baudžiamojo proceso tikslais (pareiškėjo A. Š. atveju – procesinėmis prievartos priemonėmis, taikytomis baudžiamojoje byloje, teisminio proceso Nr. 1-04-1-00213-2011-6) visišką atkūrimą. 

Tad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsakovo ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, baigus išteisinamuoju nuosprendžiu reabilituojančiais pagrindais, pripažįstama, jog aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, nepasitvirtino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nuostatas.

LVAT 2017 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3045-520/2017Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau –

ir atsakovas, Ministerija), priėmęs Įsakymą, netinkamai įgyvendino jam suteiktą diskrecijos teisę ir nesilaikė imperatyvių Įsakymo turiniui keliamų reikalavimų. Įsakyme yra nurodytas tik nušalinimo nuo pareigų laikotarpis ir nušalinimo teisinis pagrindas, tačiau nėra įvardytos nušalinimo priežastys, nors pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį tai turėjo būti padaryta. Pareiškėjo teigimu, siekiant išimtinai formaliai atitikti keliamą reikalavimą dėl nušalinimo priežasčių nurodymo, Įsakyme yra apsirojama nuoroda į pareiškėjui nežinomo turinio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, Departamentas) 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas, gavęs Departamento pateiktus dokumentus, turėjo nustatyti, ar reikia taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o nustatęs, jog toks taikymas reikalingas, šį savo sprendimą motyvuotai pagrįsti. Vien tik nuoroda į ribotam subjektų ratui žinomą dokumentą – Departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“ – neturėtų būti laikoma pakankamu ir tinkamu diskrecijos teisės įgyvendinimo pagrindimu, motyvavimu. 

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo žinoma, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas ir kad tai yra susiję su jo tarnybine veikla, Įsakyme aiškiai nurodytas esminis faktinis pagrindas – pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimo teisinis pagrindas – Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktas, pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginčyti Įsakymą, nors detalių apie jo padarytą veiką, kurią atsakovas vertino kaip veiką, už kurią pareiškėjas gali būti atleistas iš valstybės tarnybos, Įsakyme ir nebuvo nurodyta. Pareiškėjui buvo žinomos ir suprantamos Įsakymo pasekmės, t. y. kad jis yra nušalintas nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui ir jam nebus mokamas atlyginimas atliekamo patikrinimo metu, todėl nagrinėjamu atveju vertinti, kad šioje byloje Įsakymas turi būti panaikintas vien dėl nepakankamo motyvavimo, nėra pagrindo.

Šioje byloje teisiškai svarbiausia aplinkybė ginčui išspręsti yra ta, ar atsakovas įrodė, jog priimant Įsakymą buvo Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos

25

sąlygos, kurioms esant atsakovas turėjo teisę nušalinti valstybės tarnautoją, ir ar pagrįstai ir teisėtai nušalino pareiškėją nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui.

Atsakovas šioje byloje pateikė įrodymus, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl veikų, už kurias valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos (Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. LV-2919 apie kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją; 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriuose nurodytos pareiškėjo veikos, dėl kurių jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą). Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti atsikirtimus į atsakovo pateiktus įrodymus, ginčyti atsakovo poziciją dėl veikų vertinimo Įsakymo priėmimo metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo tarnybinių nusižengimų, kuriais jis buvo įtariamas, teisinius pagrindus, nustatė, kad už tas veikas pareiškėjui galėjo būti taikoma ir pati sunkiausia tarnybinė nuobauda –atleidimas iš pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių ši pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisinga.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nušalintas pagrįstai.