· web viewatsakovė d. l. padavė kasacinį skundą dėl vilniaus apygardos teismo civilinių...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-12501 2019-07-30 2019-07-09 2019-07-09 -

Nr. 3P-1135/2019Teisminio proceso Nr. nesuteiktasN (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 9 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 27 d. gautu ieškovo A. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas atmesti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir vienašalės restitucijos taikymo, peržiūrėjimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovo paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė prievolės pabaigą ir įskaitymą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.125 straipsnio 2 dalis, 6.130, 6.131 straipsnių ir pan.), nes darydami išvadą dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo (įskaitymo), neįvertino duomenų, kieno iniciatyva, kokie priešpriešiniai reikalavimai įskaityti, taip pat aplinkybės, kad iki sandorio sudarymo atsakovas neturėjo prievolės, kylančios iš pirkimo-pardavimo sutarties, todėl nebuvo priešpriešinio vienarūšio reikalavimo; neteisingai įvertino faktinę aplinkybę dėl 16 339

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ebbab4c0a7e211e9b474d97de297fe08

955 DKK pervedimo. Be to, teismai kvalifikavo, kad ginčo butas atsakovui perduotas už skolą, tačiau pagal teismų praktiką šalių susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip skolos padengimo sandoris tik tuo atveju, jei skolininkas ir kreditorius aiškiai išreiškia valią skolą apmokėti prekėmis ir tokį susitarimą įgyvendina, taigi teismai nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403-2018; kt.). Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad kasacinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą, grąžino ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, nesiaiškino, kada ir kokių prievolių įskaitymai buvo daromi, kada ir kaip buvo atsiskaityta už butą. Teismai išvadą apie tai, kad atsakovai atsiskaitė už butą, padarė nenustatę tai patvirtinančių aplinkybių.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo turiniu, skundžiamų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Nors kasaciniame skunde įvardijamos netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, tačiau iš esmės kasaciniame skunde nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu sprendžiant dėl pagrindo prievolei pasibaigti įskaitymu, bet skundo argumentais neformuluojamos netinkamo teisės aiškinimo ir taikymo problemos. Nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl įskaitymo kaip pagrindo prievolei pasibaigti, skolos padengimo sandorio grindžiamas įvardijant ir cituojant kelias kasacinio teismo nutartis, nepateikiant kasacinio teismo nutarčių analizės nurodomu klausimu, taigi išsamiais teisiniais argumentais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl to ieškovo kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesvarstytinas.Atsisakius priimti kasacinį skundą, už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam

advokatui V. Paliukui (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Vaidučiui Paliukui (a. k. (duomenys neskelbtini) 6000 (šešis tūkstančius) Eur žyminio mokesčio, sumokėto

2019 m. birželio 19 d. Citadele banko mokėjimo nurodymu Nr. 51, ir 5250 (penkis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. birželio 20 d. Citadele banko mokėjimo nurodymu Nr. 53.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Nr. 3P-1196/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00252-2016-3(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1202c610ad6311e98451fa7b5933515d



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas ieškinį tenkinti: pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija perdavė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos nuosavybėn ūkinį pastatą, plane pažymėtą 4I1p; priteisė ieškovams iš atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, lygiomis dalimis 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios teisės normos buvo pažeistos priimant skundžiamą procesinį sprendimą, kaip šios normos buvo pažeistos, teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsta, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasacinis skundas laikomas neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Pateiktame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl CPK 93 straipsnio, nes, tenkinus ieškinį, bylinėjimosi išlaidas ieškovams priteistos iš abiejų atsakovių, taip pat ir iš atsakovės Lietuvos Respublikos vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo procesiniam sprendimui priimti.

Kadangi kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus

bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, tai paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis skundas turi ir kitų trūkumų, nes nenurodyti byloje dalyvaujantys tretieji asmenys (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Be to, kasacinis skundas nepasirašytas jį surašiusio darbuotojo, turinčio aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (CPK 347 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3, 4, 5 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiems asmenims.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė paduotu kasaciniu skundu prašo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl tos dalies, kuria ieškinio reikalavimai buvo tenkinti iš dalies. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacine tvarka, 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės UAB „Demeda“ reikalavimas nustatyti skolos likutį pagal 2006 m. gegužės 19 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 6041 ir Nr. 6043, ir šioje dalyje ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies – nustatė ieškovės skolos pagal minėtas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis likučius 2016 m. sausio 15 d., kurią sudarė ieškovės pagrindinė prievolė sumokėti sutarties kainą. Atsakovės paduotas kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1881bbc0b21a11e98451fa7b5933515d

dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiama, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Šioje byloje atsakovės paduotas kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Kasaciniame skunde nurodyta, kad prašomu peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo pažeisti bendrieji civilinių santykių principai (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnio 1-4 dalys), netesybų institutą (CK 6.71 – 6.75 straipsniai) ir įmokų paskirstymą (CK 6.54 straipsnis) reglamentuojančios materialiosios teisės normos, o taip pat proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą (CPK 176 straipsnis, 178 straipsnis), įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) bei teismo sprendimui keliamus reikalavimus (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad ieškovė, pareikštais ieškinio reikalavimais prašydama nustatyti skolos likutį pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, siekė apginti savo teisę sumokėti pagrindinę skolą tam, kad po to galėtų reikalauti, jog delspinigių skaičiavimui būtų taikomas ieškinio senaties institutas. Teismas nurodė, kad atsakovės faktiškai atliktas delspinigių skaičiavimas už ilgesnį nei 6 mėnesių terminą turi įtakos tiek atsakovės priskaičiuotų ir pripažintų apmokėtais delspinigių dydžiui, tiek galutiniam pagrindinės skolos likučiui, o atsakovės elgesį, nereiškiant teisme reikalavimų ir neinicijuojant priverstinio skolos išieškojimo ne teismo tvarka, vertino kaip nesąžiningą, sukuriantį ieškovei itin nepalankias sutarties vykdymo sąlygas ir pažeidžiantį šalių interesų pusiausvyros principą. Todėl teismas, nustatydamas ieškovės mokėtinos skolos likutį pagal 2006 m. gegužės 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 6041 ir Nr. 6043, buvusį po paskutinės įmokos sumokėjimo 2016 m. sausio 15 d., perskirstė ieškovės sumokėtas įmokas, skaičiuodamas delspinigius už 6 mėnesių terminą, kurį apibrėžia įstatyme nustatytas ieškinio senaties terminas, savo išvadas argumentuotai pagrįsdamas tiek teisiniais argumentais, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017, 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-378/2019), tiek faktiniais skaičiavimais.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kaip teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kaip dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta

byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu atsakovo E. M. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduotas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiami santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių materialiosioms ginčo šalių teisėms ir pareigoms nustatymo klausimai. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacine tvarka, 2019 m. birželio 13 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. sprendimą dėl tos dalies, kuria buvo išspręsti įsiskolinimo nepilnamečių vaikų išlaikymui ir kompensacijos už asmeninio turto pagerinimą klausimai. Atsakovo paduotas kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1b7e0bd0b21a11e98451fa7b5933515d

buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiama, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovo kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kasacijos pagrindų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamo teismo procesinio sprendimo nepagrįstumu ir neteisėtumu bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovui E. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. liepos 8 d. AB Lietuvos paštas

sumokėtą 291 (du šimtus devyniasdešimt vieną) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1d172260b21a11e98451fa7b5933515d


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu atsakovės UAB „Abastas“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi Nr. 3P-732/2019 atsisakė priimti atsakovės UAB „Abastas“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jame nurodyti kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3 puntas).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų, t. y. CPK 162 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir šio procesinės teisės normos pažeidimo įtaka neteisingam bylos išsprendimui, apeliacine tvarka sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Atsakovės kasaciniame skunde papildomai nurodyti argumentai dėl CPK 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto betarpiškumo principo ir 183 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų tyrimą, pažeidimo yra išvestiniai iš CPK 162 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=23d9f050b21a11e98451fa7b5933515d



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arelija“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduotas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Arelija“ ieškinį atsakovei UAB „Kelin“ dėl 300 Eur skolos, atsiradusios krovinio pervežimo sutarties pagrindu, priteisimo. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacine tvarka, 2019 m. birželio 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimtu nauju sprendimu atmetė ieškinio reikalavimus. Ieškovės UAB „Arelija“ paduotas kasacinis skundas grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiama, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).




Šioje byloje paduotas ieškovės kasacinis skundas teikiamas dviem pagrindais: 1) dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų materialiosios teisės normų (CMR Konvencijos 23 straipsnio 5 dalies, CK 6.246–6.249 straipsnių, CK 6.280

straipsnio) pažeidimų, kurie turėjo įtakos teisingo teismo sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) dėl nukrypimo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012) dėl CMR konvencijos griežto reguliavimo efekto, t. y. kad jokie nukrypimai (sutarčių laisvės principas) patenkantys į CMR konvencijos reguliavimo sritį yra negalimi, nes klausimai, patenkantys į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai (CPK 346 staipsnio 2 dalies 2 punktas).

Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo, motyvuodamas atsakovės teisėtai atliktu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu. Teismas, pasisakydamas dėl įskaityto atsakovės reikalavimo ieškovei pagrįstumo, nurodė, kad atsakovė patyrė nuostolių po to, kai siuntėjas ZAO GeoLogistics sumažino atsakovei mokėtiną pervežimo kainą išskaityta bauda, vežėjui (ieškovei) pažeidus sąlygą dėl individualaus pervežimo ir kartu su atsakovės kroviniu pakrovus kitą su atsakove nesuderintą krovinį. Tuo tarpu kasacinio skundo teisiniai argumentai yra grindžiami netinkamu teisės normų taikymu ir aiškinimu bei nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos, kai atsakovo reikalavimo teisės vežėjui atsiradimo teisinis pagrindas – vežėjo civilinė atsakomybė dėl siuntėjo (atsakovės) nuostolių, atsiradusių dėl nesavalaikio krovinio pristatymo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Arelija“ (įm. kodas 303379423) už kasacinį skundą 2019 m. liepos 3 d.

ir 2019 m. liepos 4 d. Luminor Bank AS Lietuvos skyrius sumokėtą 53 (penkiasdešimt trijų) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=085cbce0b21a11e98451fa7b5933515d


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. liepos 16 d. gautu ieškovo A. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. B. pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi grąžintą civilinės bylos dalį dėl R. B. civilinės atsakomybės taikymo, šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui.

Ieškovas savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, ieškovo nuomone, ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai ir apeliacinės instancijos teismas turėtų ją taikyti tik tais atvejais, kai paaiškėja naujos, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme nežinotos aplinkybės. Šiuo atveju, ieškovo teigimu, tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.

Taip pat ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į kasacinio teismo suformuluotus klausimus, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas yra paduotas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovo kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvais ir išvadomis, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami spręsti, kad CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto prasme egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą nutartį.

Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartyje nurodė, kad sprendžiant atsakovo R. B., kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti, ar bendrovei buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl apelianto R. B. veiksmų (CK 6.246–6.249 straipsniai). Lietuvos apeliacinis teismas, suteikė galimybę šalims pasisakyti dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir kitų bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau, net ir paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apeliantai savo reikalavimų bei atsikirtimų į priešingos šalies argumentus dėl ekonominės būtinybės vadovui priimti sprendimą pažeidžiant įstatuose nustatytą kompetenciją ir veikti ultra vires (už kompetencijos ribų), nes priešingu atveju bendrovė patirtų dar didesnių nuostolių ir pan. bei civilinės atsakomybės taikymo juridinio asmens vadovui aspektu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje pateiktus nurodymus pakankamai nesukonkretino ir nesuformulavo, nors teikė paaiškinimus ir papildomus įrodymus. Kadangi pirmosios instancijos teismas bylos šiuo aspektu nenagrinėjo, dėl naujų įrodymų ištyrimo būtinybės, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą.

Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde įvardytas teisės normas ir todėl galėjo būti priimtas nepagrįstas procesinis sprendimas.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad ieškovo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018 dalykas yra skirtingas nei ieškovo ginčijamas klausimas, nes toje byloje kasacinio teismo duotas nurodymas bylą iš naujo nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui nustatyti, ar statinys iki dabartinės kokybės pamatų atsiradimo nebuvo išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, išskyrus jei statinio ar jo dalių griovimo darbai buvo atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, buvo būtinas kvalifikuojant tiek susiklosčiusius teisinius santykius, tiek sprendžiant klausimą dėl ginčo statinio išregistravimo, t. y. apeliacinės instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti įrodymus (pvz., skirti ekspertizę, siūlyti šalims teikti paaiškinimus ar patikslinančius dokumentus), aiškintis papildomas aplinkybes, susijusias su faktinių aplinkybių dėl ginčo statinio pamatų buvimo nustatymu. Kadangi byloje nebuvo nustatyta ta aplinkybė, kiek išlikę pamatai yra giliai po žemės paviršiumi, o būtent nuo to priklausė išvada, ar statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, todėl spręstinas klausimas dėl statinio registracijos, tai apeliacinės instancijos teismas, remiantis pirmiau aptarta teismų praktika, pagrįstai buvo įpareigotas pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes ir vien formalus apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad neatskleista bylos esmė, nesuteikė teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismui grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, juolab kad byla apeliacinės instancijos teisme neturėjo būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais.

Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tyrė papildomas aplinkybes, tačiau pačios bylos šalys jų pakankamai nesukonkretino ir nepagrindė savo argumentų, tuo tarpu detalesnis faktinių aplinkybių tyrimas ir bylos nagrinėjimo išplėtimas išeitų iš apeliacinio proceso ribų. Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodytos atsakovės kasaciniame skunde.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, atsakovei grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatų kontorai TGS Baltic 75 (septyniasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį, 2019 m. liepos 11 d.

sumokėtą į valstybės biudžetą SEB banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


GEDIMINAS SAGATYS

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fe99f560b21911e98451fa7b5933515d



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu atsakovų D. B. ir M. B., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą V. B., kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu atidėti žyminio mokesčio už kasacinio skundo pateikimą mokėjimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 18 d. nutartimi Nr. 3P-1006/2019 atsisakė priimti atsakovų kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis), tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 7 punktuose nurodytais pagrindais, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovų antrą kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad atsakovų 2019 m. liepos 11 d. paduodamame kasaciniame skunde keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnis), paskolos sutartį (CK 6.870 straipsnis), įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą atsakomybę už palikėjo skolas (CK 5.53 straipsnis), privalomą valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimą procese, kai vienas iš atsakovų yra nepilnametis (CK 3.178 straipsnis), ir proceso teisės normų, susijusių su netinkamos šalies (ieškovų) pakeitimu tinkama, liudytojų apklausa ir įrodinėjimu, netinkamo taikymo klausimai. Kasaciniame skunde įvardytas netinkamas teisės aiškinimas ir taikymas, nukrypimas nuo teismų praktikos grindžiamas identiškais argumentais kaip ir skunde, kurį atsisakyta priimti minėta atrankos kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutartimi. Naujai pateiktame kasaciniame skunde iš esmės pakeistas tik teksto šriftas ir argumentų dėstymo tvarka, tačiau tokie redakcinio pobūdžio pakeitimai, nenurodant naujų teisinių argumentų, kurie pagrįstų CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, neteikia pagrindo pripažinti, kad šis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėjamas CPK 84 straipsnio pagrindu pateiktas prašymas atidėti žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimą.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=22559a40b21a11e98451fa7b5933515d



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 15 d. gautu suinteresuoto asmens J. Ž. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 13 d. nutartimi Nr. 3P-1002/2019 atsisakė priimti suinteresuoto asmens kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų reikalavimų.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su suinteresuoto asmens antrą kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad suinteresuoto asmens 2019 m. liepos 15 d. paduodamame kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas dėl palikimo priėmimo – jo momento, atsisakymo priimti palikimą, palikimo priėmimo faktinio valdymo būdu, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, iš esmės yra identiški kaip ir skunde, kurį atsisakyta priimti minėta atrankos kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartimi. Naujai pateiktame kasaciniame skunde iš esmės pakeistas tik teksto šriftas ir argumentų dėstymo tvarka, tačiau tokie redakcinio pobūdžio pakeitimai, nenurodant naujų teisinių argumentų, kurie pagrįstų CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, neteikia pagrindo pripažinti, kad šis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Dėl to suinteresuoto asmens 2019 m. liepos 15 d. pateiktą kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti suinteresuoto asmens kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Suinteresuoto asmens sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas yra išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartimi, todėl pakartotinai nesprendžiamas.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu ieškovo J. E. P. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pagal CPK 350 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą išimtinė teisė vertinti kasacinio skundo atitiktį įstatymo reikalavimams suteikta teisėjų atrankos kolegijai, kuri sprendžia skundo priėmimo klausimą.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas subjektus, galinčius surašyti kasacinį skundą, visų pirma įtvirtina tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus surašančiajam asmeniui. CPK 347 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinį skundą surašo advokatas. Jeigu kasatorius yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti kasacinį skundą turi teisę jis pats. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo, kai šie asmenys nesutampa. Prie kasacinio skundo turi būti pridedami įrodymai, patvirtinantys skundą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (CPK 347 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kasacinio skundo neatitikimas CPK 347 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų yra savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti kasacinį skundą, kaip paduotą nesilaikant imperatyvių proceso teisės normų reikalavimų.

Iš Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2019 m. liepos 12 d. gauto ieškovo J. E. P. kasacinio skundo matyti, kad jį surašė ir pasirašė pats ieškovas. Kartu su kasaciniu skundu nėra pateikta jokių CPK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus formos reikalavimus atitinkančių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo teisinę kvalifikaciją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų atrankos kolegija daro išvadą, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsisakant priimti kasacinį skundą šiuo pagrindu, nesprendžiama dėl kasacijos byloje galimumo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=01104c90b21a11e98451fa7b5933515d


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu ieškovės R. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė R. S. pateikė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šiuo sprendimu pakeitė Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, atmesdamas reikalavimą dėl ieškovės tėvų dovanotų į namo renovaciją ir baldų įsigijimą investuotų lėšų pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe, ir ieškovei kartu su atsakovu nustatė po 1/2 dalį nekilnojamojo turto jų bendrojoje nuosavybėje.

Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje įrodymus, juos interpretavo atsakovo naudai ir priėmė neteisingą sprendimą, pažeidžiantį ieškovės turtines teises ir teisėtus interesus.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.


Teisėjų atrankos kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, kad tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0e0456d0b21a11e98451fa7b5933515d

vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė skunde įvardytas teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimo atidėjimo nėra sprendžiamas.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu pareiškėjo A. P. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 20 d. nutartimi Nr. 3P-951/2019 atsisakė priimti pareiškėjo kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=254f7950b21a11e98451fa7b5933515d

proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų reikalavimų.Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis), tačiau pagal CPK 350

straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 7 punktuose nurodytais pagrindais, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su pareiškėjo antrą kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 11 d. paduodamame kasaciniame skunde ištaisė tam tikrus trūkumus ir nurodė suinteresuotus asmenis, tačiau jo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo momento ir sukeliamų padarinių, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir be pagrindo nutraukė bylą dėl pareiškėjo pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, iš esmės yra identiški kaip ir skunde, kurį atsisakyta priimti minėta atrankos kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutartimi. Naujai pateiktame kasaciniame skunde iš esmės pakeistas tik teksto šriftas ir argumentų dėstymo tvarka, tačiau tokie redakcinio pobūdžio pakeitimai, nenurodant naujų teisinių argumentų, kurie pagrįstų CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, neteikia pagrindo pripažinti, kad šis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti pareiškėjo kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nesprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas yra išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio

20 d. nutartimi, todėl pakartotinai nesprendžiamas.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=110ab900b21a11e98451fa7b5933515d

susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu atsakovo A. P. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. 3P-1120/2019 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovo antrą kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad atsakovas patikslino savo argumentaciją – antrą kartą teikiamame kasaciniame skunde nurodo, jog bylą nagrinėję teismai nesprendė rūsio kaip pagrindinio daikto priklausinio klausimo, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, netinkamai taikė ieškinio senaties terminą ir vertino įrodymus, o, nenurodydami, kam priklauso ginčijamos rūsio patalpos, apskritai neišsprendė ginčo iš esmės.

Teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad atsakovo antrą kartą pateikto kasacinio skundo argumentai, nors ir jie ir yra patikslinti lyginant su tais, kurie buvo išdėstyti pirmame kasaciniame skunde, vis dėlto nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė skunde įvardytas materialiosios ir proceso teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti atsakovo kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Atsakovo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas yra išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartimi, todėl pakartotinai nesprendžiamas.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1e87a250b21a11e98451fa7b5933515d

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu ieškovo M. K. ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas M. K. ir atsakovė Kauno darbininkų sąjunga pateikė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškinys atsakovui A. P. dėl nuosavybės teisės pažeidimo ir tenkinta dalis priešieškinio, atsakovo ginčijamos ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos sutarties dalį dėl rūsio patalpų pirkimo-pardavimo pripažinus negaliojančia.

Ieškovas ir atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuosavybės teisės įgijimo į butui priklausančio rūsio patalpas pagrindus reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nevertino patalpų perdavimo-priėmimo metu galiojusių teisės aktų, be pagrindo atsisakė priimti ieškovo ir atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus ir netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Dėl nurodytų priežasčių, kasacinį skundą kaip neatitinkanti CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovui grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti ieškovui M. K. (a. k. duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį, 2019 m. liepos

11 d. sumokėtą į valstybės biudžetą AB Šiaulių banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų G. A.-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 15 d. gautu pareiškėjo D. S. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas ketvirtą kartą padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstoliai V. Z., R. B., G. A., R. S., R. S., R. G., V. M., M. P., I. G., G. B.

CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos.

Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. gegužės 5 d., o kasacinis skundas gautas 2019 m. liepos 15 d. Taigi ieškovas praleido trijų mėnesių terminą kasaciniam skundui paduoti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=04b22b70b21a11e98451fa7b5933515d

Ieškovas prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti ir nurodo, kad jis neturėjo objektyvios galimybės anksčiau pateikti kasacinį skundą, nes tik 2019 m. birželio 18 d. įgijo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Be to, pastaruosius kelerius mėnesius jis nuolat sirgo ir gydėsi. Šias aplinkybes prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir praleistą terminą atnaujinti (CPK 78 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovas jau tris kartus yra pasinaudojęs galimybe teikti kasacinį skundą per įstatymo nustatytą apskundimo terminą ir jo skundai buvo nepriimti, sprendžia, kad ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad terminas kasaciniam skundui praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl to atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atsisakytina (CPK 78, 345 straipsnio 2 dalis).

Kai kasacinis skundas paduodamas praleidus CPK nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas, tai yra savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti kasacinį skundą (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsisakant priimti kasacinį skundą šiuo pagrindu, nesprendžiama dėl kasacijos byloje galimumo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Neatnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu ieškovės viešosios įstaigos Kauno technologijos universiteto kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė VšĮ Kauno technologijos universitetas pateikė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=02e77d90b21a11e98451fa7b5933515d

skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-444-403/2018 grąžintą bylą, šiuo sprendimu paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo, ir tenkintas atsakovo T. Z. priešieškinis dėl įpareigojimo ieškovei ir valstybei sudaryti su atsakovu rašytinę neterminuotą buto nuomos sutartį.

Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino Z. L. Z. teises į ginčo butą, nes tarp atsakovės ir ieškovės niekada nebuvo sudaryta ginčo buto nuomos sutartis, nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas T. Z. nuo vaikystės gyveno su senele, atsakove Z. L. Z., ginčo bute, savo lėšomis remontavo patalpas, jas prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teisėms nepagrįstai privatiems atsakovų interesams suteikė prioritetą prieš viešąjį interesą naudoti ginčo patalpas visuomenės poreikiams tenkinti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo butas neturi socialinio būsto statuso, netinamai aiškino panaudos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o įpareigojimas sudaryti neterminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nustatančioms, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui.



Teisėjų atrankos kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, kad tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė skunde įvardytas materialiosios teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.



n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 15 d. gautu ieškovės J. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė J. G. pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo. Lietuvos apeliacinis teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šia nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą, kuriuo buvo tenkinta dalis ieškovės ieškinio ir J. G. priteista 1568,75 Eur nuostolių atlyginimo iš atsakovo S. K.

Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi prielaidomis ir dėl to nenustatė jos įrodinėjamo fakto, kad automobilis jai buvo perduotas kur kas vėliau nei sudaryta jo pirkimo-pardavimo sutartis ir gerokai nusidėvėjęs, todėl yra pagrindas keisti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, sumažinti jo kainą ir priteisti ši atsakovo nuostolius.



Teisėjų atrankos kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, kad tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=45847620b2e311e98451fa7b5933515d

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė skunde įvardytas teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nėra sprendžiami skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymo sustabdymo ir žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo klausimai.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 15 d. gautu atsakovės Kauno miesto savivaldybės kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė pateikė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šia nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą, kuriuo buvo tenkintas ieškovės O. V. Z. ieškinys ir pripažinta, kad 1993 m. buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė nuosavybės teise įgijo (privatizavo) butą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=343f3a30b2e311e98451fa7b5933515d

Atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ieškinio senatį, nes ieškovė apie tai, kad ginčo butas jai nepriklauso nuosavybės teise sužinojo 2002 m., kai buvo sudaryta to paties buto nuomos sutartis, tačiau teismai sprendė, kad atsakovės atsisakymas patvirtinti ir registruoti ginčo buto prikimo-pardavimo sutartį yra tęstinis, o ieškovė anksčiau savo pažeistų teisių ginti negalėjo, nes buvo dingusi buto privatizavimo byla.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.




n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 16 d. gautu atsakovės viešosios įstaigos „Klaipėdos keleivinis transportas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo. Lietuvos apeliacinis teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šia nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą ir 2019 m. kovo 12 d. papildomą sprendimą, kuriais buvo tenkintas ieškovės UAB „Vlasava“ ieškinys ir priteistas ieškovei 95 635,84 Eur nuostolių atlyginimas, ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad nebuvo atskleista bylos esmė dėl patirtų ieškovės nuostolių dydžio ir taip sudarydamas sąlygas šiai bylos šaliai teikti papildomus įrodymus, pažeidė teismo nešališkumo ir sąžiningo proceso taisykles.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=378dc8f0b2e311e98451fa7b5933515d

apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.



Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovui grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti atsakovei VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ (į. k. 142133780) 1660 (tūkstančio šešių šimtų

šešiasdešimt) Eur žyminį mokestį, 2019 m. liepos 15 d. sumokėtą į valstybės biudžetą AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Nr. 3P-1224/2019Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01340-2016-7


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=471464f0b2e311e98451fa7b5933515d

Nr. 3P-916/2019 ir 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi Nr. 3P-672/2019 atsisakė priimti atsakovės AB SEB banko kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą paduodamu atsakovės kasaciniu skundu, daro išvadą, kad šiame kasaciniame skunde atkartojami jau prieš tai teiktų kasacinių skundų teisiniai argumentai, juos išplečiant ir papildant nuorodomis į kasacinio teismo praktiką, pakeista teisinių argumentų dėstymo tvarka. Tokie pakeitimai, nenurodant naujų esminių teisinių argumentų, kurie pagrįstų CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, neteikia pagrindo pripažinti, kad šis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teiktų kasacinių skundų atveju. Dėl to atsakovės 2019 m. liepos 11 d. pateiktą kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu skolininkės I. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutartimi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3f366300b2e311e98451fa7b5933515d

Nr. 3P-1068/2019 buvo atsisakyta priimti skolininkės I. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Skolininkė antrą kartą pateikė kasacinį skundą dėl nurodytos apeliacinės instancijos nutarties peržiūrėjimo. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais.

Susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu skolininkės I. A. kasaciniu skundu, teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad yra pateiktas iš dalies modifikuotas ir papildytas kasacinis skundas, tačiau jis grindžiamas iš esmės tokiais pat teisiniais argumentais, kaip ir pirmasis, dėl kurių jau buvo spręsta ir kasacija nepripažinta galima. Toks kasacinio skundo modifikavimas ir papildymas nevertintinas kaip teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutartyje nurodytų trūkumų pašalinimas, nes skunde nėra pagal CPK 346 straipsnio ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo problema, kuri galėtų būti vertinama kaip kasacijos pagrindas. Dėl to kasacinio skundo modifikavimas ir papildymas negali lemti kitokios išvados dėl kasacijos pagrindų buvimo ir skundo priimtinumo nagrinėti kasacine tvarka. Dėl šių priežasčių pateiktą kasacinį skundą atsisakytina priimti, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 4 ir 5 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. balandžio 12 d. gautu atsakovės D. L. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=35d76660b2e311e98451fa7b5933515d

Atsakovė D. L. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams D. L. ir V. L., dalyvaujant tretiesiems asmenims A. M., Sodininkų bendrijai „ŠEC-2“, K. A. J., G. A., dėl administracinių aktų panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiama, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).




Šioje byloje paduotas atsakovės kasacinis skundas teikiamas, remiantis: 1) rūšinį teismingumą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu (CPK 36 straipsnio 2 dalis), kas, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, sudaro absoliutų skundžiamų teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindą; 2) neteisingu ieškinio senaties institutą reglamentuojančių teisės normų pritaikymu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo teisiniai argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir (ar) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei D. L. (a.k. (duomenys neskelbtini)) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 21 d. sumokėtą 100 (vieną

šimtą) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Baudžiamoji byla Nr. 2K-183-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00216-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1; 1.2.14.10.1(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,nuteistajam E. G. ir jo gynėjui advokatui Donatui Dauniui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. kasacinį

skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams bei nustatyti įpareigojimai: per visą laisvės apribojimo laiką nesilankyti nukentėjusiųjų V. ir T. B. sodyboje (duomenys neskelbtini), ir per vienerius metus išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Pripažinta nukentėjusiesiems V. B. ir T. B. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš E. G. priteista valstybei 553,83 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, suteiktos nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. B., išlaidoms atlyginti.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu E. G. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. B. ir T. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos (neišieškotinos).

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo E. G. ir jo gynėjo advokato Donato Daunio, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5392b0a0b3ac11e98451fa7b5933515d

I. BYLOS ESMĖ

1. E. G. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2017 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusiesiems V. B. ir T. B. priklausančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), tyčia pagrobė įvairius daiktus (šviestuvus, durų rankeną, elektros rozetes (kištukinius lizdus), vonią, radiatorius ir kt.), nurodytus skundžiamo nuosprendžio 17 punkte, taip padarė V. ir T. B. 4568 Eur turtinę žalą.

2. Taip pat jis nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2017 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. 9 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino svetimą turtą – nukentėjusiesiems V. ir T. B. priklausančiame name sugadino elektros instaliaciją, elektros paskirstymo – saugiklių dėžutę, keraminių plytelių sienų apdailą, ventiliacijos angą, įvairiuose namo kambariuose sienų ir lubų apdailą, vandens gręžinį, šildymo sistemą, taip iš viso sugadino 9440 Eur vertės nukentėjusiųjų V. ir T. B. turtą ir šiems padarė turtinę žalą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog kaltinime nurodyti daiktai buvo ir yra E. G. nuosavybė; jie jam nėra svetimi; byloje nėra įrodymų, kad turtas buvo sugadintas, nes namas savo funkcinės gyvenamosios paskirties neprarado, nukentėjusieji jame gyvena; nėra įrodymų, jog buvo atliekami tyčiniai turto sugadinimo veiksmai ir juos atliko E. G., kurios (išvados) padarytos vertinant tik E. G. parodymus, aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, techninio namo projekto duomenis, neteisingos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punkte nustatytais pagrindais.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

4.1. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, būtent pirmosios instancijos teismas iki galo, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šią bylą ir priėmė teisingą nuosprendį, kuriame nuosekliai išdėstyti motyvai, teisiniai argumentai ir teisinė logika.

4.2. Kasatoriaus teigimu, esminis teisės klausimas dėl tinkamo BK 178 straipsnio l dalies taikymo yra kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų daiktų teisinis kvalifikavimas ir pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio statuso ir šių daiktų likimo tinkamas vertinimas. Kasatoriaus nuomone, šie daiktai yra pagrindiniai daiktai, galintys būti savarankiškas civilinių santykių objektas, ir jų neištinka pagrindinio daikto likimas. Nukentėjusieji iš banko be varžytynių įsigijo tik nuteistojo namą su veikiančiais elektros, vandens tiekimo, nuotekų ir šildymo tinklais, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Kaltinime nurodyti daiktai buvo ir yra nuteistojo nuosavybė, jie nėra jam svetimi ir nėra nusikalstamos veikos – vagystės objektas. Juolab kad nukentėjusieji pradiniame skunde buvo pareiškę pretenzijas net dėl akmenų krūvos prie namo nuosavybės, jeigu prie krūvos būtų stovėjęs traktorius, būtų reiškę pretenzijas ir į jį.

4.3. Nagrinėjant kasacinį skundą dėl turto sugadinimo, kasatorius prašo vadovautis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais ir teisinėmis išvadomis dėl jo (kasatoriaus) nekaltumo, dėl to jis jų kasaciniame skunde nekartoja. Kasatoriaus nuomone, šios išvados yra pagrįstos, motyvuotos ir teisėtos, padarytos įvertinant visą baudžiamosios bylos medžiagą, ir padaryta teisinga išvada, kad jo veiksmuose tyčios nebuvo ir nėra jokių įrodymų, kad jis tyčiniais veiksmais sugadino svetimą turtą.

4.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus ir kitas aplinkybes, rėmėsi išimtinai nukentėjusiųjų parodymais ir tik jais tikėjo, jo (kasatoriaus) veiksmus vertino išimtinai kaip gynybinę versiją, taip suklydo dėl teisinio veikos kvalifikavimo.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo E. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo kasacinio skundo argumentų

6. Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes kasatoriaus nuomone, turtas, už kurio pagrobimą jis nuteistas, nebuvo jam svetimas, dėl šio turto kilęs ginčas spręstinas civilinio proceso tvarka.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą už vagystę atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą (BK 178 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Svarbu ir tai, kad veika kaip vagystė kvalifikuojama tuomet, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais.

8. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Be to, pagal teismų praktiką vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą.

9. Iš bylos matyti, kad pagal 2017 m. birželio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo be varžytinių sutartį I. G. ir E. G. pardavė, o T. B. ir V. B. nupirko gyvenamąjį namą su sklypu, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, įgiję nuosavybės teises į šį turtą, nukentėjusieji leido nuteistajam kurį laiką neišsikraustyti, tačiau po to, išsikraustydamas iš nukentėjusiųjų namo, nuteistasis E. G., neturėdamas teisėtų namo savininkų nukentėjusiųjų T. B. ir V. B. sutikimo, išmontavo ir išsigabeno kaltinime nurodytą dalį name buvusios santechnikos įrangos, elektros instaliacijos, integruotų baldų dalis ir kitą turtą, be to, sugadino dalį namo elektros instaliacijos, sienų apdailos, namo šildymo sistemos vamzdžius, šiukšlėmis buvo užkimštas vandentiekio gręžinys.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šviestuvai, lemputės, klozetas, kriauklės, kištukiniai elektros lizdai, kranai, vonia, vandens plėtimosi bakelis, maišytuvas, durų rankena, radiatoriai, šilumos reguliatoriai, sieninės įmontuojamos spintos nėra namo inžinerinių sistemų dalis, tai yra pagrindiniai, galintys būti savarankišku civilinių santykių objektu, o ne antraeiliai daiktai, todėl pagal CK 4.2 straipsnio 5 dalies nuostatas jie nelaikytini nekilnojamojo daikto dalimi, o tai reiškia, kad jų neištinka pagrindinio daikto likimas, jie buvo ir yra kaltinamojo E. G. nuosavybė, jie kaltinamajam nėra svetimi, o tai reiškia, kad nėra nusikalstamos veikos sudėties – dalyko. Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į kaltinime nurodytus daiktus, o ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme, kad kaltinamasis E. G. parodė, jog pasiėmė savo daiktus, svetimų daiktų neėmė, siūlė juos pirkti nukentėjusiesiems, bet šie atsisakė, o tai reiškia, kad nėra nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios.

11. Šios pirmosios instancijos teismo išvados, o kartu ir nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės glaustai jas pakartoja, yra nepagrįsti.

12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro ir nukentėjusiųjų skundus, nesutikdamas su pirmiau aptartomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatavo, kad nuteistasis E. G. pagrobė svetimą turtą, t. y. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad minėtas turtas nuteistajam nebuvo svetimas, nepagrįstos, nes, pagal CK 4.14 straipsnio nuostatas, kad kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas. Be to, šis turtas buvo įkeistas hipoteka, o CK 4.171 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, hipotekos objektu laikomas pagrindinis daiktas ir visi esami ar būsimi antraeiliai daiktai, išskyrus daikto pajamas; antraeiliai daiktai laikomi įkeistais hipoteka, nors jie ir nenurodyti sandoryje.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistojo E. G. išmontuoti ir išgabenti daiktai buvo nukentėjusiųjų T. B. ir V. B. gyvenamojo namo dalis, jie neatskiriami nuo namo funkcionavimo. Pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo numatyta jokių išlygų dėl sutartyje nurodyto turto nuosavybės teisių perėjimo naujiems savininkams. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes šį turtą prieš jo perleidimą apžiūrėjo ir įvertino

nekilnojamojo turto vertintojas V. L.; byloje nėra jokių duomenų, kad namas buvo parduotas geresnės būklės nei įvertinimo metu ar būta kokių nors kitų aplinkybių, kurios būtų sudariusios kokį nors pagrindą spręsti apie nuteistojo E. G. tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į jo pasisavintą nukentėjusiųjų turtą buvimą.

14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, pagrįstai nustatė, kad E. G., žinodamas, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas yra įkeistas ir kad šį įkeistą turtą įsigijo nukentėjusieji V. ir T. B., ir tai, kad name esantys integruoti daiktai, kuriuos jis pagrobė, yra gyvenamojo namo dalis ir jie neatskiriami nuo namo funkcionavimo, suprato, jog daro nusikalstamą veiką, ir norėjo taip elgtis, suvokė, jog dėl jo daromos nusikalstamos veikos bus padaryta žala nukentėjusiesiems, ir to siekė, taigi, šią nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo veikoje tinkamai nustatęs visus BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius ir pripažindamas E. G. kaltu pagal šį straipsnį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

16. Pažymėtina, kad apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka BPK įtvirtintus reikalavimus, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

17. Kasacinio skundo dalyje, kurioje nuteistasis E. G. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, kasatorius prašo vadovautis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais ir teisinėmis išvadomis dėl kasatoriaus nekaltumo bei į motyvus, į kuriuos neatsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, be to, kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu nukentėjusiųjų ir jo paties parodymų vertinimu, tačiau nenurodo teisinių argumentų, pagrindžiančių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, todėl tokie teiginiai nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo kasacinėje teismo instancijoje dalykas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo E. G. kasacinį skundą.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=72083c80b3ac11e98451fa7b5933515d

Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu ieškovo A. C. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. C. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl paskolos sutarties vykdymo ir pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai nepagrįstai paskolos sutarties nevertino kaip vartojimo sutarties ir netaikė tokias sutartis reglamentuojančių teisės normų; nepagrįstai nevertino sutarties kaip sudarytos dėl atsakovės panaudotos apgaulės, nesirėmė kitoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias iš vartojimo sutartinių santykių kilusią atsakomybę, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas negalėjo įvykdyti savo prievolės dėl nepakankamo atsakovės bendradarbiavimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovo teigimu, teismai pažeidė CK 6.38 straipsnio 2 dalį, 6.256 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nepasisakė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ir atsakovui keliamų profesinių reikalavimų. Taip pat nurodoma, kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes netyrė naujų įrodymų, neįvertino įrodymų visumos, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes neįvertino, kad priteistos išlaidos buvo nepagrįstos, nebūtinos ir neprotingai didelės.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą nespręstinas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu ieškovės N. G. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė N. G. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. G. ieškinį atsakovams R. M., J. K., M. N., R. K., A. K. dėl leidimo be atsakovų sutikimo suderinti parengtą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, žemės sklypo atidalijimo, turtinės žalos atlyginimo ir pagal atsakovų R. M., J. K., M. N. patikslintą priešieškinį ieškovei N. G. ir atsakovams R. K. ir A. K. dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=706e3b90b3ac11e98451fa7b5933515d

2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neteisingai sprendė dėl įrodymų pakankamumo dėl atidalijimo ir naudojimosi žemės sklypu projekto racionalumo. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes atmetė ieškovės prašymą atidalinti žemės sklypą; remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, prioritetas teikiamas turto atidalijimui, o ne naudojimosi tvarkos nustatymui. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai pažeidė CPK 228, 230 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos vertindami bendraturčių interesus, proporcingą ir teisingą bendraturčių interesų pusiausvyrą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.



n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 15 d. gautu atsakovo D. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas D. M. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir atsakovo D. M. priešieškinį atsakovei D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mogo LT“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.27 straipsnį, 3.60 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pažeidė CPK 178 – 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai sprendė, kad santuoka iširo dėl kasatoriaus kaltės. Teigiama, kad teismai nevertino visų byloje esančių įrodymų ir aplinkybių, neatsižvelgė į ieškovės veiksmus.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68c68be0b3ac11e98451fa7b5933515d

nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad kasaciniame skunde nenurodytas trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovės

„Mogo LT“.Atsisakius priimti kasacinį skundą nespręstinas prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo vykdymo stabdymo;

grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovui D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. liepos 12 d. Perlo terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 15 d. gautu atsakovės Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. (ieškovės V. S. teisių ir pareigų perėmėjo) ieškinį atsakovei Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir neturtinės žalos priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f177370b3ac11e98451fa7b5933515d

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.


Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes būtent darbuotoja turėjo įrodyti neatvykimo į darbą priežasčių svarbumą. Atsakovė bandė išsiaiškinti neatvykimo į darbą priežastis, bet darbuotoja piktybiškai neteikė informacijos. Teismas nevertino, ar darbuotojos nurodytos nebuvimo darbe priežastys yra pakankamai svarbios.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijai, į. k. 190419981, 121 Eur (vieno šimto dvidešimt vieno

euro) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. liepos 8 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 369.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Administracinė byla Nr. A-1562-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03856-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f20e5ea0a32b11e9b474d97de297fe08

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nostrada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nostrada“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atliko uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Nostrada“ (toliau – ir pareiškėjas) pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl mokamų mokesčių už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. VMI 2017 m. kovo 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.31-28) FR0680-91(toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas 2012 ir 2013 metais į apskaitą įtrauktais degalų (dyzelino) įsigijimo sandoriais pagal UAB „Togesta“, UAB „Arator prekyba“, UAB „EEFC“, UAB „Ferneta“ ir UAB „Naftoil“ kurą įsigijo ne iš išvardytų asmenų, o iš neteisėtai akcizais apmokestinamomis prekėmis disponuojančių nenustatytų asmenų. VMI 2017 m. gegužės 5 d. priėmė sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-173 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriame nurodė pareiškėjui į valstybės biudžetą sumokėti 788 792, 28 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 227 460,06 Eur PVM delspinigių, 157 758 Eur PVM baudą, 13 606,93 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 5 209,84 Eur GPM delspinigių, 2 721 Eur GPM baudą, 30 824,26 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ), 15 412 Eur VSDĮ baudą, 5 442,83 privalomojo sveikatos draudimo išmokų (toliau – ir PSDĮ), 2 721 Eur PSDĮ baudą, 90,65 Eur įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir GFĮ), 18 Eur GFĮ baudą, 562 459,74 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM), 200 415,53 Eur PM delspinigių, 112 492 Eur PM baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. S-159 (7-118/2017) (toliau – ir MGK sprendimas) panaikino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų sumokėti 13 606,93 Eur GPM, 5 209,84 Eur GPM delspinigių, 2 721 Eur GPM baudą, 30 824,26 Eur VSDĮ, 15 412 Eur VSDĮ baudą, 5 442,83 PSDĮ, 2 721 Eur PSDĮ baudą, 90,65 Eur GFĮ, 18 Eur GFĮ baudą, 131 035,10 Eur PM, apskaičiuotą už 2013 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą ir šią skundo dalį perdavė VMI nagrinėti iš naujo. MGK patvirtino VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 788 792,28 Eur PVM, 227 460,06 Eur PVM delspinigių, 157 758 Eur PVM baudą, 431 424,64 Eur PM, apskaičiuoto už 2012 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą.

2. Pareiškėjas UAB „Nostrada“ 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti MGK 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. S-159 (7-118/2017) dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 788 792,28 Eur PVM, 227 460,06 Eur PVM delspinigių, 157 758 Eur PVM baudos, 431 424,64 Eur PM, apskaičiuoto už 2012 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą; 2) panaikinti VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)-FR0682-173 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nepagrįstai buvo perkelta prievolė įsitikinti UAB „Togesta“, UAB „Arator prekyba“, UAB „EEFC“, UAB „Ferneta“ ir UAB „Naftoil“ (toliau – ir Tiekėjai) vykdomos veiklos teisėtumu ir nedalyvavimu sukčiaujant mokesčių srityje. Pareiškėjas pagal Tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras įsigydamas kuro, elgėsi sąžiningai, nes PVM sąskaitose faktūrose parodytos ūkinės operacijos įvyko nurodytomis aplinkybėmis. Nurodo, kad

realiai kurą tiekė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, o transporto paslaugas teikiantys asmenys, ir tai laikoma visiškai normalia praktika. Pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir neturėjo galimybės patikrinti teikiamų deklaracijų VMI. Be to, VMI nepagrįstai PVM sąskaitas faktūras laikė neturinčiomis juridinės galios, o pareiškėjo elgesį vykdant ūkines operacijas vertino kaip nepakankamai apdairų ir rūpestingą vien dėl tos aplinkybės, kad atskirų tiekėjų atžvilgiu Kauno apygardos prokuratūra ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) vykdo ikiteisminius tyrimus.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo darbuotojai ar su juo susiję asmenys žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Tiekėjų pateikti kokybės pažymėjimai atitiko nustatytą formą, juose buvo visi privalomi rekvizitai, už šių dokumentų tikrumą atsakingas yra kuro pardavėjas. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, būtent mokesčių administratorius, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į PVM atskaitą, privalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti, kad pareiškėjas žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Pareiškėjas vertino, kad mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti iš asmens, siekiančio pasinaudoti PVM atskaitos teise, atlikti tokius PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens patikrinimus, kurie nėra jo atsakomybė. Mokesčių institucijos turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šias veikas. Mokesčių administratorius privalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti, kad pareiškėja žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje.

5. Pareiškėjas manė, kad vien tik fakto, kad ginčo ūkinės operacijos vyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, nustatymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą bei į sąnaudų pripažinimą. Mokesčių administratorius neginčijo, kad aktualios PVM sąskaitos faktūros atitiko formaliuosius šiems buhalterinės apskaitos dokumentams keliamus kriterijus, taip pat byloje nėra ginčo dėl to, jog prekės buvo realiai pristatytos, buvo išduoti teisės aktų reikalavimus atitinkantys buhalterinės apskaitos dokumentai. Pažymėjo, kad visos įmonės buvo registruotos juridinių asmenų registre kaip PVM mokėtojos, turėjo reikiamus leidimus ir vien tai, kad buvo įsteigtos neseniai prieš sudarant sutartis, pareiškėjui negalėjo kelti pareigos abejoti jų galimybėmis teikti kurą. Nurodė, kad nežinojo, jog UAB „Togesta“ direktorius sudarant sandorius buvo miręs, todėl ir po jo mirties VMI buvo teikiamos PVM deklaracijos, kurios būdavo priimamos ir traukiamos į apskaitą. Prieš įmonėms išduodant licencijas, institucijos patikrina informaciją, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti pateikta informacija.

6. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas pažymėjo, kad mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino vieną iš PVM atskaitą ribojančių

aplinkybių – pareiškėjo žinojimą (turėjimą žinoti, sąžiningumą), kad jis, įsigydamas prekes ir paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Atlikus pareiškėjo sandorių su UAB „Togesta“ tyrimą buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. sausio 9 d. dyzelino pirkimus iš UAB „Togesta“ įtraukė į apskaitą pagal 78 PVM sąskaitas faktūras. Nustatyta, kad įmonė neturėjo patalpų, transporto priemonių, darbuotojų, nevykdė ekonominės veiklos, todėl UAB „Togesta“ prekių pagal įformintas PVM sąskaitas faktūras parduoti negalėjo, nes jos buhalteriniais dokumentais pasinaudojo kiti asmenys su tikslu nuslėpti neteisėtą veiklą. UAB „Togesta“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių (dyzelino) įmonė neturėjo. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jam atstovaujančius asmenis, ūkinės operacijos buvo ne vienkartinės, po R. K. (R. K.) (vienintelio akcininko) mirties įsigijo prekių už 595 002 Lt. Atlikus sandorių su UAB „Arator prekyba“ tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. įtraukė į apskaitą dyzelino pirkimus iš UAB „Arator prekyba“ pagal 22 PVM sąskaitas faktūras. Pareiškėjui turėjo sukelti abejonių prekių kilmė, kadangi važtaraščiai neturėjo akcizinio dokumento numerio ir nenurodyta dyzelino pakrovimo vieta. Be to, įmonė neturėjo patalpų ir darbuotojų, įmonės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių (dyzelino) įmonė neturėjo, gabenamos prekės buvo pakraunamos iš automobilio Neveronių k. arba Palemono g., Kaune. Dėl sandorių su UAB „EEFC“ atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. dyzelino pirkimus iš UAB „EEFC“ įtraukė į apskaitą pagal 20 PVM sąskaitų faktūrų. Nustatyta, kad ši įmonė neturėjo patalpų ir darbuotojų, nevykdė realiai ekonominės veiklos, neturėjo prekių, gabenamos prekės buvo pakraunamos iš automobilio Neveronių k. arba Palemono g., Kaune, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, jog būtų dėjusi pastangas, siekdamas išsiaiškinti kontrahento vykdomą veiklą. Pareiškėjas su UAB „Ferneta“ 2012 m. rugsėjo mėnesį įtraukė į apskaitą dyzelino pirkimus pagal PVM sąskaitą faktūrą, tačiau ši įmonė nevykdė realiai ekonominės veiklos. Pareiškėjui turėjo sukelti abejonių įmonės veikla, nes tas pats asmuo – D. M. (D. M.) – nurodytas kaip kontaktinis asmuo ne tik UAB „Ferneta“, bet ir UAB „Arator prekyba“. Pareiškėjas taip pat 2013 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėnesiais įtraukė į apskaitą dyzelino pirkimus iš UAB „Naftoil“ pagal 10 PVM sąskaitų

faktūrų, tačiau nedėjo pastangų, kad įsitikintų, jog jai UAB „Naftoil“ prekes parduoda realiai, pareiškėjas buveinėje neapsilankė, įsigyjamų prekių sąlygas derino telefonu.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui turėjo sukelti abejonių prekių kilmė, nes krovinio važtaraščiai turėjo esminių trūkumų, prie UAB „Arator prekyba“ vardu įformintų dokumentų pridėtuose kokybės pažymėjimuose nenurodyta privaloma informacija, prie UAB „EEFC“ ir UAB „Naftoil“ vardu įformintų dokumentų pridėtuose kokybės pažymėjimuose nėra nurodyti naftos produktų perpardavėjams nustatyti privalomi rekvizitai, prie UAB „Ferneta“ pridėtų dokumentų pridėtas neteisėtai šio asmens vardu įformintas kokybės pažymėjimas. Pareiškėjas nesidomėjo, iš kur ir kaip įmonės gavo prekes bei kas ir kaip jas pristatė, todėl šių aplinkybių elgesys vertintinas kaip žinojimas ar galėjimas žinoti, kad jis dalyvauja sukčiaujant PVM srityje, t. y. kaip viena iš LVAT suformuotoje praktikoje sąlygų, ribojančių teisę į PVM atskaitą. Nurodo, kad ginčijamu atveju mokesčių administratorius nustatė aplinkybes, kurios įrodo, jog ginčo PVM sąskaitose faktūrose parodytos ūkinės operacijos įvyko ne tomis aplinkybėmis, kaip parodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose (nors prekės įsigytos, tačiau ne iš to verslo subjekto, kuris nurodytas ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose), tikrąjį šių ūkinių operacijų turinį turėtų pagrįsti mokesčių mokėtojas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nostrada“ skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad VMI, vykdydama 2017 m. sausio 6 d. pavedimą, atliko pakartotinį patikrinimą dėl UAB „Nostrada“ mokamų mokesčių už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. kovo 6 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. ir 2013 m. į apskaitą įtrauktais degalų (dyzelino) įsigijimo sandoriais pagal UAB „Togesta“, UAB „Arator prekyba“, UAB „EEFC“, UAB „Ferneta“ ir UAB „Naftoil“ kurą įsigijo ne iš išvardytų asmenų, o iš neteisėtai akcizais apmokestinamomis prekėmis disponuojančių nenustatytų asmenų. Konstatuota, kad šie asmenys savo vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis bei kitais dokumentais įformino sandorius, įvykusius ne tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos surašytuose dokumentuose, dėl to sandoriai įvertinti kaip apsimestiniai imituojant ekonominę veiklą, o pareiškėjas nebuvo pakankamai apdairus ir sąžiningas, kad įsitikintų realiai vykdoma kontrahentų veikla. Pareiškėjas, susipažinęs su patikrinimo akto išvadomis ir apskaičiuotais mokesčiais, 2017 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą netvirtinti akto. VMI, įvertinusi patikrinimo metu surinktą informaciją ir pateiktas pastabas, 2017 m. gegužės 5 d. sprendime dėl Patikrinimo akto tvirtinimo nurodė pareiškėjui į valstybės biudžetą sumokėti 788 792, 28 Eur PVM, 227 460,06 Eur PVM delspinigių, 157 758 Eur PVM baudą, 13 606,93 Eur GPM, 5 209,84 Eur GPM delspinigių, 2 721 Eur GPM baudą, 30 824,26 Eur VSDĮ, 15 412 Eur VSDĮ baudą, 5 442,83 PSDĮ, 2 721 Eur PSDĮ baudą, 90,65 Eur įmokų į Garantinį fondą, 18 Eur GFĮ baudą, 562 459,74 Eur PM, 200 415,53 Eur PM delspinigių, 112 492 Eur PM baudą. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir pateiktą medžiagą, 2017 m. liepos 21 d. sprendimu panaikino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų sumokėti 13 606,93 Eur GPM, 5 209,84 Eur GPM delspinigių, 2 721 Eur GPM baudą, 30 824,26 Eur VSDĮ, 15 412 Eur VSDĮ baudą, 5 442,83 PSDĮ, 2 721 Eur PSDĮ baudą, 90,65 Eur GFĮ, 18 Eur GFĮ baudą, 131 035,10 Eur PM, apskaičiuotą už 2013 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą ir šią skundo dalį perdavė VMI nagrinėti iš naujo. MGK patvirtino VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 788 792,28 Eur PVM, 227 460,06 Eur PVM delspinigių, 157 758 Eur PVM baudą, 431 424,64 Eur PM, apskaičiuoto už 2012 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą.

11. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog sandoriai faktiškai įvyko, tačiau keliamas klausimas dėl to, kad sandoriai neįvyko tomis sąlygomis, kokios nurodytos Tiekėjų vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose.

12. Dėl pridėtinės vertės mokesčio atskaitos klausimo teismas, aptaręs LVAT praktiką, nurodė, jog vertinant mokesčio mokėtojo sąžiningumą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti jo veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos partnerio veiklos sąžiningumu. Teismas nustatė, kad krovinio važtaraščiai neturėjo akcizinio dokumento numerio, nenurodyta dyzelino pakrovimo vieta (UAB „Arator prekyba“ vardu įformintuose krovinio važtaraščiuose nurodyta dyzelino pakrovimo vieta – Kaunas); prie UAB „Arator prekyba“ vardu įformintų dokumentų pridėtuose kokybės pažymėjimuose nenurodyta privaloma informacija: važtaraščio numeris, automobilio, kuriuo naftos produktai buvo išgabenti, registracijos numeris arba cisterninių vagonų numeriai, kurie leistų nustatyti konkretų pirkėją ir konkrečią siuntą; prie UAB „EEFC“ ir UAB „Naftoil“ vardu įformintų dokumentų pridėtuose kokybės pažymėjimuose nėra nurodyti naftos produktų perpardavėjams nustatyti privalomi rekvizitai: gabenimo ar akcizų apskaičiavimo dokumentų, su kuriais gabentas dyzelinas, numeriai bei šių dokumentų išrašymo data; prie UAB „Ferneta“ vardu įformintų dokumentų pridėtas neteisėtai

šio asmens vardu įformintas kokybės pažymėjimas, kuriame už prekių kokybę atsakingu ir pasirašiusiu asmeniu nurodytas UAB „Ferneta“ akcininkas, vadovas ir vienintelis darbuotojas E. N. Sfeiris (E. N. Sfeir). Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė aplinkybes, kurios įrodo, jog ginčo PVM sąskaitose faktūrose parodytos ūkinės operacijos įvyko ne tomis aplinkybėmis, kaip parodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose (nors prekės įsigytos, tačiau ne iš to verslo subjekto, kuris nurodytas ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose).

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad VMI nepagrindė aplinkybių ir nepateikė objektyvių duomenų, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, kadangi, išanalizavus pateiktą medžiagą, teismui nekyla abejonių dėl pateiktų duomenų pakankamumo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydama prekes dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Teismas konstatavo, kad yra požymių, jog Tiekėjai sukčiauja PVM srityje. Pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalas ir veiklą vykdydamas jau daugiau kaip 14 metų, įsigydamas vieną pagrindinių veiklos žaliavų – dyzelinį kurą, kuriam keliami aukšti reikalavimai, nes jis pilamas į lizinguojamus krovininius automobilius, būdamas atsakingas, rūpestingas ir elgdamasis sąžiningai, turėjo atlikti papildomus veiksmus, kad įsitikintų, jog sandoriai, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į PVM atskaitą, nėra susiję su sukčiavimu PVM srityje, tačiau to nepadarė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos veiksmai, siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl kontrahentų, su kuriais sudaromi sandoriai, dėl kurių vėliau bus siekiama gauti PVM atskaitą, buvo nepakankami.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad sukčiavimo PVM srityje veiksmai negali būti konstatuoti, kol nėra baigti ikiteisminiai tyrimai dėl kontrahentų veiksmų, taip pat dėl pareiškėjo nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas, pažymėjo, kad, pagal LVAT išaiškinimą, sukčiavimas PVM srityje nėra siejamas su mokesčio mokėtojo sukčiavimu baudžiamosios teisės požiūriu, mokestinėje byloje yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o PVM mokėjimo klausimas. Šiuo atveju surinktų ir įvertintų duomenų visuma leidžia teigti, kad sandoriai buvo susiję su sukčiavimu PVM srityje. Teismas sutiko su MGK sprendime išdėstytomis išvadomis, kad pareiškėjas turėjo žinoti pagrindinius reikalavimus, kurie keliami įsigyjamo kuro kokybei ir ją patvirtinantiems dokumentams, o įvertinęs išvardytus kuro kokybės dokumentų trūkumus, sandorių, aplinkybes (sutarčių sudarymas su naujomis įmonėmis, nenuvykimas į buveinę, bendravimas telefonu, įmonėse dirbantys keli darbuotojai, neįsitikinta asmenų, su kuriais sudaroma sutartis, tapatybė, apsiribojimas viešosios informacijos duomenimis) teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados, kad pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, kad, įsigydama kurą iš Tiekėjų, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje.

15. Teismas pajamų mokesčio apskaičiavimo klausimu, aptaręs LVAT praktiką, konstatavo, kad mokesčių administratoriui nustačius, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos neįvyko tomis sąlygomis, kokios parodytos dokumentuose (nors kuras įsigytas, tačiau ne iš tų verslo subjektų, kurie nurodyti dokumentuose), į pareiškėjo buhalterinę apskaitą įtrauktos Tiekėjų išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagrįstai pripažintos neturinčiomis juridinės galios ir deklaruoti leidžiami atskaitymai pagrįstai sumažinti šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta kuro verte. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų dėl tikrojo sąnaudas pagrindžiančiuose dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, todėl VMI ir MGK pagrįstai apskaičiavo pelno mokestį. Teismas sprendė, kad MGK 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. S-159 (7-118/2017) dalis, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 788 792, 28 Eur PVM, 227 460,06 Eur PVM delspinigių, 157 758 Eur PVM baudą, 431 424,64 Eur PM, apskaičiuoto už 2012 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą bei VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. (24.6-31-5)-FR0682-173 dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra teisėti ir pagrįsti bei nėra pagrindo jų naikinti.

III.

16. Pareiškėjas UAB „Nostrada“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują spendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti MGK 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. S-159 (7-118/2017) dalį, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 788 792,28 Eur PVM, 227 460,06 Eur PVM delspinigius, 157 758 Eur PVM baudą, 431 424,64 Eur PM, apskaičiuotą už 2012 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą; panaikinti VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (24.6-3 l-5)-FR0682-173 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentais, papildomai pažymėdamas šias aplinkybes:

17.1. Dėl aplinkybės, ar pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog, įsigydamas prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, atkreipia dėmesį, kad tokių veiksmų, kokių iš pareiškėjo nagrinėjamu atveju reikalauja mokesčių administratorius, ėmimąsi nulemia pareiškėjo įtarimai apie galbūt neteisėtus kontrahentų veiksmus sandorių sudarymo metu. Tačiau šiuo atveju nenustatyta tokių faktinių aplinkybių, jų neįrodė ir mokesčių administratorius, kurios, sandorių su kontrahentas sudarymo metu, galėjo nulemti pagrįstus pareiškėjo įtarimus apie galimus neteisėtus kitų sandorių šalių veiksmus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad visos minėtos įmonės (UAB „Togesta“, UAB „Arator prekyba“, UAB „EEFC“, UAB „Ferneta“ ir UAB „Naftoil“) buvo registruotos Juridinių asmenų registre, taip pat jos registruotos ir PVM mokėtojomis, šios įmonės turėjo įstatymų nustatytus leidimus verstis tokio pobūdžio veikla. Aplinkybė, kad kai kurios iš jų buvo įsteigtos prieš kelis mėnesius nesuponuoja jokios pareigos pareiškėjui abejoti tokių įmonių galimybėmis teikti kurą, nes jokie teisės aktai nenustato minimalaus ar būtino veiklos termino tokios komercinės veiklos pradžiai ir tokiu atveju nepagrįstai būtų ribojama konkurencija. Mokesčių administratorius nepagrindė, kad pareiškėjo nurodytos pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybės aiškiai neatitinka įprastos pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos praktikos, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad iš viešų informacijos šaltinių apie ūkio subjektus buvo galima suvokti apie neteisėtą nurodytų įmonių veiklą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas elgėsi nepakankamai apdairiai ar rūpestingai.

17.2. Europos Teisingumo Teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, vertinant mokesčiu mokėtojo sąžiningumą, negali būti reikalaujama imtis neprotingų ir neproporcingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje C-384/04 Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries). Pareiškėjo pasirinktų priemonių pakankamumo neginčijo nei VMI, nei MGK, nors ir teigia, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas. VMI net nenurodo, kokių priemonių pareiškėjas privalėjo imtis.

17.3. Pareiškėjas sandorių vykdymo metu elgėsi sąžiningai, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitė kuro įsigijimo sandorius, PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas pervedė oficialiais bankiniais pavedimais, patikrino, ar įmonės registruotos Juridinių asmenų registre bei kuro pristatymą fiksavo savikontrolės žurnaluose. Taip pat svarbu ir tai, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių tai, kad pareiškėjo darbuotojai ar su pareiškėju susiję asmenys turėjo ryšių su nurodytų įmonių atstovais ar kitais asmenimis dėl fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, kad būtent pareiškėjo darbuotojų ar su pareiškėju susijusių asmenų iniciatyva buvo išrašomos ginčo PVM sąskaitos faktūros. Šiuo metu pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų, kurie dalyvavo kuro tiekimo grandinėje, veiksmai nėra paneigti jokiame ikiteisminiame tyrime, jokiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu.

17.4. Byloje pateiktas Kauno apygardos prokuratūros 2018 m. sausio 22 d. raštas, patvirtinantis jog „ikiteisminio tyrimo Nr. 03-6-00034-15 metu šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nenustatyta, kad UAB „Nostrada“ žinojo, ar turėjo žinoti apie UAB „Naftoil“ galimai padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nenustatyta, kad UAB „Nostrada“ veikė bendrininkų grupėje su UAB „Naftoil“ atsakingais asmenimis galimai darant nusikalstamas veikas; taip pat šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nenustatyta ir tai, kad UAB„Nostrada „ žinojo, ar turėjo žinoti apie UAB „Naftoil“ galimai nusikalstamu būdu parduotą kurą; taip pat nenustatyta, kad UAB „Nostrada“, kaip galutinis kuro vartotojas, dalyvavo ikiteisminiame tyrime Nr. 03-6-00034-15 tiriamų nusikalstamų veikų padaryme“. Nors pats pareiškėjas apie UAB „Togesta“ vadovo mirties faktą nei 2012 m., nei 2013 m. nežinojo, tačiau byloje pareiškėja pateikė įrodymus, kad ir 2012 metų gruodžio – 2013 metų kovo mėnesiais UAB „Togesta“ vardu Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo teikiamos PVM deklaracijos ir pati Inspekcija jas priimdavo, apskaitydavo ir jokių pretenzijų ar pastabų UAB „Togesta“ atžvilgiu nereiškė, t. y. pati VMI toleravo UAB „Togesta“ bendrovės veiklą, nors pagal VMI vertinimą, visiems subjektams (įskaitant ir tą pačią VMI) apie vienintelio asmens, dirbusio ir vadovavusio UAB „Togesta“, mirties faktą turėjo būti žinoma dar 2012 metų gruodžio mėnesį.

17.5. Mokesčių mokėtojas yra silpnoji mokestinio ginčo šalis, todėl mokesčių administratorius privalo pateikti neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių Patikrinimo akte nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nesurinko įrodymų savo išvadoms pagrįsti ir šališkai įvertino patikrinimo metu surinktus duomenis. Esant labai panašioms faktinės aplinkybėms, tokią teisminę praktiką formuoja ir LVAT savo naujausioje praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2753-442/2017 ir kt.). Todėl nėra teisinio pagrindo ignoruoti pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio atskaitą dėl ūkinės operacijos su minėtomis įmonėmis, nes ūkinės operacijos realiai įvyko, taip pat nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti apie minėtų įmonių vykdomą galimai neteisėtą veiką, byloje taip pat nesurinkta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo atstovai dalyvavo šių įmonių atliktuose veiksmuose susijusiuose su dokumentų

klastojimu ar prie šių veiksmų kaip nors prisidėjo (juos įtakojo).18. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Atsakovas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra sprendžiami pareiškėjo ar jo darbuotojų apmokestinimo

klausimai. VMI pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokesčius, įvertinusi surinktus dokumentus, todėl sprendimas šiame punkte minėtais aspektais atitinka administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Dėl PVM deklaracijų priėmimo pažymi, mokesčių administratoriaus santykis su mokesčių mokėtoju nėra tapatus privačių asmenų (pvz., turinčių verslo ryšių) santykiams. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 straipsnis įtvirtina įvairias mokesčių administratoriaus pareigas mokesčių administravimo srityje, pvz., skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą, atliekant savo funkcijas, stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką (2004 m. balandžio 13 d. MAĮ redakcija Nr. IX-2112, 114 str.). Taigi tik įvertinęs riziką mokesčių administratorius gali taikyti kontrolės veiksmus mokėtojo atžvilgiu. Dėl kuro kokybės VMI teigia, kad atsakovas įvertino pateiktus kuro kokybės dokumentus (Patikrinimo aktas, 23, 24, 34, 35, 49, 50, 55 psl.). MGK taip pat įvertino jai pateiktus Šiaulių naftos produktų bandymų laboratorijos 2013–2015 m. tyrimų protokolų kopijas ir nustatė, kad minėti protokolai surašyti vėliau, nei vykdyti ginčo sandoriai. Be to, paskutinis kuro įsigijimas buvo vykdytas iš UAB „Naftoil“ pagal šios įmonės vardu 2013 m. gruodžio 9 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, tačiau šiame dokumente nurodyto kuro kokybei pagrįsti pareiškėjas patikrinimo metu pateikė jau minėtą Šiaulių naftos produktų bandymų laboratorijos vardu 2013 m. gruodžio 3 d. surašytą tyrimų protokolą Nr. 2N-702, kuriame nenurodytas tyrimo užsakovas (MGK sprendimas, 30 psl.), todėl pareiškėjo pateikti dokumentai negali pagrįsti ir patvirtinti jo teiginių dėl tinkamo kuro kokybės tikrinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. S-159 (7-118/2017) dalies, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 788 792,28 Eur PVM, 227 460,06 Eur PVM delspinigių, 157 758 Eur PVM baudos, 431 424,64 Eur PM, apskaičiuoto už 2012 m., ir su PM susijusius delspinigius ir baudą, bei dėl VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-173, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas. Būtent ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą.

21. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad VMI atliko pareiškėjo UAB „Nostrada“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

22. Mokestinio patikrinimo metu atlikus tikrinamojo laikotarpio (2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) degalų (dyzelino) įsigijimo sandorių su UAB „Togesta“, UAB „Arator prekyba“, UAB „EEFC“, UAB „Ferneta“ ir UAB „Naftoil“ analizę nustatytos šios aplinkybės:

22.1. Dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Togesta“: pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. sausio 9 d. dyzelino pirkimus iš UAB „Togesta“ įtraukė į apskaitą pagal 78 PVM sąskaitas faktūras. Mokesčių administratorius vertino, kad ši įmonė neturėjo patalpų, transporto priemonių, darbuotojų, nevykdė ekonominės veiklos, todėl UAB „Togesta“ prekių pagal įformintas PVM sąskaitas faktūras parduoti negalėjo, nes jos buhalteriniais dokumentais pasinaudojo kiti asmenys su tikslu nuslėpti neteisėtą veiklą. UAB „Togesta“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių (dyzelino) įmonė neturėjo. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų identifikuoti ūkinių operacijų partnerį bei jam atstovaujančius asmenis, ūkinės operacijos buvo ne vienkartinės, po R. K. (R. K.) (vienintelio akcininko) mirties įsigijo prekių už 595 002 Lt.

22.2. Dėl sandorių su UAB „Arator prekyba“: pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. įtraukė į apskaitą dyzelino pirkimus iš UAB „Arator prekyba“ pagal 22 PVM sąskaitas faktūras. Mokesčių administratorius vertino, kad įmonė neturėjo patalpų ir darbuotojų, todėl prekių pagal įformintas PVM sąskaitas faktūras parduoti negalėjo, nes jos buhalteriniais dokumentais pasinaudojo kiti asmenys su tikslu nuslėpti neteisėtą veiklą. Įmonės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių (dyzelino) įmonė neturėjo, gabenamos prekės buvo pakraunamos iš automobilio Neveronių k. arba Palemono g., Kaune. Pareiškėjui turėjo sukelti abejonių prekių kilmė, kadangi važtaraščiai neturėjo akcizinio dokumento numerio ir nenurodyta dyzelino pakrovimo vieta.

22.3. Dėl sandorių su UAB „EEFC“: pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. dyzelino

pirkimus iš UAB „EEFC“ įtraukė į apskaitą pagal 20 PVM sąskaitų faktūrų. Atlikus patikrinimą nustatyta, kad ši įmonė neturėjo patalpų ir darbuotojų, nevykdė realiai ekonominės veiklos. Įmonė neturėjo prekių, gabenamos prekės buvo pakraunamos iš automobilio Neveronių k. arba Palemono g., Kaune, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, jog būtų dėjęs pastangas, siekdamas išsiaiškinti kontrahento vykdomą veiklą.

22.4. Dėl sandorių su UAB „Ferneta“: pareiškėjas 2012 m. rugsėjo mėnesį įtraukė į apskaitą dyzelino pirkimus pagal PVM sąskaitą faktūrą, tačiau ši įmonė nevykdė realiai ekonominės veiklos. Mokesčių administratorius vertino, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, jog būtų dėjęs pastangas, siekdamas išsiaiškinti kontrahento prekės įsigijimą ir jam atstovavusių asmenų įgaliojimus veikti pardavėjo vardu, nors pareiškėjui turėjo sukelti abejonių įmonės veikla, nes tas pats asmuo – D. M. (D. M.) – nurodytas kaip kontaktinis asmuo ne tik UAB „Ferneta“, bet ir UAB „Arator prekyba“.

22.5. Dėl sandorių su UAB „Naftoil“: pareiškėjas 2013 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėnesiais įtraukė į apskaitą dyzelino pirkimus iš UAB „Naftoil“ pagal 10 PVM sąskaitų faktūrų, tačiau nedėjo pastangų, kad įsitikintų, jog jai UAB „Naftoil“ prekes parduoda realiai, o ne tik išrašinėja apskaitos dokumentus. Mokesčių administratorius vertino, kad pareiškėjas buveinėje neapsilankė, įsigyjamų prekių sąlygas derino telefonu, neįsitikino, kad UAB „Naftoil“ kontaktiniai asmenys turi įgaliojimus veikti jos vardu (neprašė pateikti dokumentų, patvirtinančių tapatybę ir jų įgaliojimus veikti šio ūkio subjekto vardu).

23. Mokesčių administratoriaus sprendimai skaičiuoti pareiškėjui PVM (taip pat ir PM) priimti padarius išvadą, kad pareiškėjas žinojo, jog vykdydamas ginčo prekių – dyzelino pirkimus, dalyvauja PVM sukčiavime, o ūkinės operacijos įvyko ne tomis aplinkybėmis, kokios pavaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose.

24. Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie dalyvavimą PVM sukčiavime, taigi mokesčių administratorius nepagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą.

V.

Dėl teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygų

26. Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Europos Sąjungos teisė, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu tapo 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB). Šeštosios direktyvos, vėliau Direktyvos 2006/112/EB nuostatos įgyvendintos Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme.

27. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnių redakcija) nustato materialiąsias teisės į atskaitą atsiradimo sąlygas, būtent įtvirtina, kad teise į atskaitą gali pasinaudoti: 1) apmokestinamasis asmuo; 2) prekės ar paslaugos, kurių įsigijimo PVM siekiama įtraukti į atskaitą, turi būti naudojamos apmokestinamojo asmens mokėtojo veikloje (vykdant apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą); 3) įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį byloje Nr. A-3389-602/2016).

28. PVMĮ 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) nustato teisės į atskaitą atsiradimo formaliąją sąlygą, būtent įtvirtina, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri atitinka PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) reikalavimus. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo duomenys: PVM mokėtojo kodas, pavadinimas arba vardas, pavardė ir buveinė. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų duomenys: pavadinimas, tiekiamos prekės paslaugos vieneto kaina (be PVM), tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas, PVM suma nacionaline valiuta, t. y. prekių duomenys, leidžiantys nustatyti prekių kiekį bei rūšį (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį byloje Nr. A-3389-602/2016).

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Nostrada“, kuris nori pasinaudoti teise į atskaitą, turi apmokestinamojo

asmens, kaip tai suprantama pagal PVMĮ ir Šeštąją direktyvą, statusą, pareiškėjas faktiškai gavo prekes – dyzeliną, kuris nurodytas UAB „Togesta“, UAB „Arator prekyba“, UAB „EEFC“, UAB „Ferneta“ ir UAB „Naftoil“ išrašytose sąskaitose faktūrose, pareiškėjas UAB „Nostrada“ už prekes sumokėjo ir šias prekes naudojo PVM apmokestinamajai veiklai.

30. Mokesčių administratorius neginčijo minėtų aplinkybių, t. y. neginčijo, kad nagrinėjamoje byloje yra minėtos PVMĮ įtvirtintos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kurioms esant PVMĮ normos, aiškinant jas kartu su Šeštosios direktyvos nuostatomis, įtvirtino mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, būtent teisę atskaityti prekių pirkimo PVM.

31. Mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo yra neigiama mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą, be kita ko, yra paremtas aplinkybėmis, kurios, mokesčių administratoriaus tvirtinimu, kelia abejonių dėl apmokestinamųjų asmenų, iš kurių pareiškėjas įsigijo prekes. Būtent mokesčių administratorius nurodo, kad sąskaitose faktūrose nurodyti sandoriai nesuteikia teisės į sumokėto pirkimo PVM atskaitą, nes yra abejonių dėl minėtų įmonių pajėgumų vykdyti ekonominę veiklą, nenustatyti tikrieji prekių tiekėjai. Dėl minėtų aplinkybių mokesčių administratorius darė išvadą, kad nebuvo ginčijamų tiekimų, t. y. jie įvyko kitomis aplinkybėmis negu yra nurodoma sąskaitose faktūrose.

32. ESTT 2015 m. spalio 22 d. sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 pažymėjo, kad „apmokestinamojo asmens“ sąvoka apibrėžta plačiai, remiantis faktinėmis aplinkybėmis. Pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis apmokestinamasis asmuo – tai bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas (Sprendimo 34 p.). ESTT Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 aplinkybes dėl galimumo vykdyti ekonominę veiklą (dėl įmonės prastos buveinės, transportavimo, sandėliavimo sąlygų nebuvimo), galimybės susisiekti su tiekėjo atstovais nebuvimo, vertino kaip nepaneigiančias apmokestinamojo asmens statuso ir vykdytos ekonominės veiklos.

33. ESTT 2015 m. spalio 22 d. Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 pažymėjo, kad iš Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalių neišplaukia, kad apmokestinamojo asmens statusas priklausytų nuo kokio nors administracijos išduoto leidimo ar licencijos siekiant vykdyti ekonominę veiklą (Sprendimo Tóth, C324/11 30 p.) (Sprendimo 37 p.).

34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nevertino mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų ir nesvarstė, ar pagrįstai mokesčių administratorius sprendė, kad mokesčių administratoriaus nurodomos abejonės dėl apmokestinamųjų asmenų, iš kurių pareiškėjas įsigijo prekes, būtent dėl jų galimumo vykdyti ekonominę veiklą (dėl įmonės buveinės, transportavimo, pakankamo skaičiaus darbuotojų nebuvimo), galimybės susisiekti su tiekėjo atstovais nebuvimo, reikalingos licencijos verstis tam tikra veikla neturėjimas (arba jo gavimas netrukus po įvykdyto tiekimo) paneigia tiekėjų apmokestinamojo asmens statuso būvimą ir vykdytą ekonominę veiklą. Todėl pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar byloje yra visos materialiosios ir formaliosios teisės į PVM atskaitą pripažinimo sąlygos.

35. ESTT 2015 m. spalio 22 d. Sprendime byloje PPUH Stehcemp C-277/14 taip pat sprendė, kad tiekėjo galimas neturėjimas teisės teisėtai disponuoti prekėmis, negali paneigti šių prekių tiekimo, kai prekės faktiškai perduotos pirkėjui, kuris jas naudojo savo apmokestinamiesiems sandoriams (44 p.).

36. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar teisingas yra mokesčių administratoriaus argumentas dėl tiekėjų galimo neturėjimo teisės teisėtai disponuoti prekėmis (nenustatymo asmenų, iš kurių jie įgijo prekes), ir ar šis argumentas nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą tvirtinti, kad tiekimas neįvyko ir dėl to nėra sąlygų pripažinti teisės į PVM atskaitą. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar kitų asmenų nustatymo ar nenustatymo faktas keičia vertinimą dėl teisės disponuoti turtu perdavimo pirkėjui, taigi, ar keičia ir išvadas dėl to, ar įvyko tiekimas toks, kaip jis yra apibrėžiamas PVMĮ 4 straipsnio 1 dalyje.

37. Šiame kontekste akcentuotina, kad kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta, kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimu byloje Nr. A-438-1097/2009).

VI.

Dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų

38. Pirmosios instancijos teismas (iš dalies ir mokesčių administratorius) rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, kurioje buvo suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, kad mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą- faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pažymėta, jog teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti koreguojama, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių mokėtojų teisių apsauga, Teisingumo Teismo praktikos vystymasis teisės į PVM atskaitą srityje, poreikis suvienodinti Teisingumo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vartojamas sąvokas, taip pat teisinio saugumo ir aiškumo principų mokestiniuose teisiniuose santykiuose užtikrinimas pagrindžia objektyviai būtiną ir šioje nutartyje pateikiamą Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje inter alia 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A1-355/2004, suformuluotų taisyklių plėtojimą.

40. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek mokesčių administratorius nepagrįstai teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis nurodė tai, ar turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis.

42. <…> nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (angl. abuse; abusive practice; vok. Missbrauch, missbräuchliche Praxis, pranc. pratique abusive) (žr., pvz., jau minėtą sprendimą byloje Halifax, 86 p.) arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje (angl. fraud, fraudulent evasion of VAT; vok. Mehrwertsteuerhinterziehung, pranc. fraude la TVA), net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., jau minėtą sprendimą byloje Bonik, 38-40 p.; sprendimą byloje Kittel ir Recolta Recycling, 56-59 p.; sprendimą byloje Mahagében ir David, 45, 46 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

43. <….> įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (MAĮ 15 str. 3 d., 25 str., 26 str.) bei suteiktos plačios teisės (MAĮ 33 str.) mokesčių kontrolės ir išieškojimo srityse. Mokesčių administratoriaus pareigą patvirtinti sprendimą įrodymais neabejotinai patvirtina ir nagrinėjamos bylos kontekstas, t. y. tai, kad konkrečiu atveju turi būti priimtas sprendimas dėl pagrindinės mokesčių mokėtojo teisės PVM sistemoje – teisės į PVM atskaitą – ribojimo. Sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

44. Atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu (sprendimo byloje Mahagében ir David 49 p.). Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Mahagében ir David yra konstatuota mokesčio administratoriaus pareiga surinkti įrodymus, patvirtinančius, kad yra pagrindas priimti sprendimą, kuriuo būtų ribojama teisė į PVM atskaitą. Iš šios bylos sprendimo taip pat matyti, kad įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta mokesčių mokėtojui.

45. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino/turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakartojo mokesčių administratorius nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos teiginius, kad VMI nepagrindė aplinkybių ir nepateikė objektyvių duomenų, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, kadangi, išanalizavus pateiktą medžiagą, teismui nekyla abejonių dėl pateiktų duomenų pakankamumo. Taigi teismo sprendimo motyvuose nors ir yra nurodyta minėta bendro pobūdžio išvada, tačiau nėra išnagrinėta ir įvertinta, ar mokesčių administratorius pakankamai teisiškai nustatė objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoriai, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susiję su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimų grandinėje, atliekamu sukčiavimu. Akcentuotina, kad minėtas vertinimas negali būti pripažintas tinkamu, jeigu yra nustatomos tik aplinkybės dėl tiekėjų galimo sukčiavimo, tačiau turi būti nustatoma, kad šis faktas buvo ar galėjo būti žinomas apmokestinamajam asmeniui.

47. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo konkrečių klausimų dėl pareiškėjo žinojimo arba turėjimo žinoti apie dalyvavimą sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, šių sandorių sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas nevertino konkrečių pareiškėjo teikiamų įrodymų iš baudžiamųjų bylų, nepasisakė, kiek tokie įrodymai, kurie yra gaunami ir pateikiami vėliau (praėjus ilgam laiko tarpui po sandorių sudarymo) gali turėti reikšmės minėtiems bylai aktualiems klausimams. Be to, kaip minėta, teismas (iš dalies ir mokesčių administratorius) rėmėsi teismų praktika, kuri yra pasikeitusi. Toks nagrinėjimas negali būti pripažįstamas tinkamu bylos išnagrinėjimu ir mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo tinkamu patikrinimu. Pastebėtina taip pat ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą nepagrindė savo sprendimo teisės normomis (t. y. nesirėmė jokia teisės norma), taigi neįvertino, ar mokesčių administratorius tinkamai taikė materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str., 87 str. 4 d. 4 p.).

48. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).

49. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl skundžiamų sprendimų dalies, kuriomis atsisakyta priskirti prie leidžiamų atskaitymų išlaidų dėl ginčijamų tiekimų pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnį. Byloje pirmiausiai turi būti išspręstas klausimas dėl šių sąskaitų-faktūrų vertinimo teisės į PVM atskaitą požiūriu, nuo šio vertinimo priklausys taip pat šių sąskaitų-faktūrų vertinimas priskyrimo prie leidžiamų atskaitymų požiūriu.

50. Pareiškėjas 2019 m. birželio 27 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui naujus rašytinius įrodymus (Kauno apygardos prokuratūros nutarimą), prašydamas juos priimti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis nurodo, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, be to, juos pateikė po bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo dienos (t. y. po 2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio), taigi tokie įrodymai negali būti priimami ir todėl nevertinami apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų spręsti minėtų papildomų rašytinių įrodymų priėmimo ir atitinkamai (ne)vertinimo klausimą.

51. Ši byla yra perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl bylinėjimosi išlaidos (šiuo atveju – dėl sumokėto žyminio mokesčio) nepaskirstomos, t. y. nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, taigi šalis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4948-575/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nostrada“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-349-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-00276-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriui, (tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Kretingos socialinių paslaugų centrui, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorei L. B.) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Kauno vaikų socializacijos centras „Saulutė“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) nagrinėti bylą rašytinio proceso ir skubos tvarka; 2) panaikinti 2019 m. vasario 19 d. Kretingos rajono savivaldybės administratoriaus direktoriaus įsakymą Nr. A1-132, kuriame pratęsta vaiko vidutinė priežiūros priemonė – apgyvendinimas Kauno vaikų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b664a160a71911e9b474d97de297fe08

socializacijos centras „Saulutė“, G. S., gimusiai (duomenys neskelbtini) (rūpintojas – Kretingos socialinių paslaugų centras), gyv. (duomenys neskelbtini), Kretingoje nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Kretingos rajono savivaldybės administracijos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė – L. B.; 3) priteisti Kauno vaikų socializacijos centras „Saulutė“ naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas; 4) išreikalauti iš Kretingos rajono savivaldybės administracijos Savanorių g. 29A, 97111 Kretinga, visus turimus duomenis (dokumentus), kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas įsakymas.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriui dėl 2019 m. vasario 19 d. įsakymo panaikinimo. Teismas nurodė, įsiteisėjus priimtai nutarčiai, grąžinti pareiškėjui Kauno vaikų socializacijos centrui „Saulutė“ žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamu įsakymu pratęsta vaiko vidutinė priežiūros priemonė – apgyvendinimas Kauno vaikų socializacijos centre „Saulutė“, G. S., gimusiai (duomenys neskelbtini) (rūpintojas – Kretingos socialinių paslaugų centras), gyv. (duomenys neskelbtini), Kretingoje nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prie skundo pridėjo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugpjūčio 24 d. civilinės bylos Nr. eS2-3583-1081/2018 nutartį, kuria tenkintas pareiškėjos Kretingos rajono savivaldybės administracijos prašymas ir išduotas Kretingos rajono savivaldybės administracijai teismo leidimas pratęsti vaiko vidutinės priežiūros priemonę – apgyvendinimą vaikų socializacijos centre G. S., gim. (duomenys neskelbtini), šešių mėnesių terminui, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendė, jog ginčas, dėl kurio pareiškėjas pateikė skundą, yra civilinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, t. y. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo: 1) atskirąjį skundą nagrinėti skubos tvarka; 2) panaikinti 2019 m. kovo 22 d. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų nutartį administracinėje byloje Nr. eI-4391-386/2019 ir perduoti Kauno vaikų socializacijos centras „Saulutė“ skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi Nr. T-156-2014, nes šioje byloje buvo kilęs ginčas dėl teisės bendrauti su globojamais vaikais. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nurodo, kad Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi Nr. T-156-2014 negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje, nes Specialiosios teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje yra skirtingos faktinės aplinkybės bei skirtingas teisinis reglamentavimas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nekelia ginčo dėl G. S. globos (rūpybos), bet kelia ginčą dėl viešojo administravimo subjekto, t. y. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus priimto sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonių skyrimą, panaikinimą ir kt. reglamentuoja ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, tačiau specialaus įstatymo – Lietuvos Respublikos minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normos. Pareiškėjas daro išvadą, kad vidutinė priežiūros priemonė įstatymo leidėjo buvo įtvirtinta įstatyme kaip alternatyvi poveikio priemonė nepilnamečiui (vaikui) vietoje administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės ir ji kyla ne iš civilinių, bet iš administracinių (viešojo administravimo) santykių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjo atskirasis skundas nagrinėjamas pagal Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautų atskirųjų skundų eilę, pagrindo jį nagrinėti skubos tvarka nėra.

Iš pareiškėjo į bylą pateikto skundo matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad 2019 m. vasario 19 d. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A1-132 pratęsė G. S. vaiko vidutinę priežiūros priemonę – apgyvendinimą Kauno vaikų socializacijos centre „Saulutė“.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog skundžiamas direktoriaus įsakymas yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog savivaldybės administracijos direktorius, gavęs teismo leidimą, ne vėliau kaip per 7 darbo dienas priima sprendimą skirti ar pratęsti vaiko vidutinės priežiūros priemonę. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Įstatymo 15 straipsnį, kuris nustato, jog savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimai gali būti apskųsti ABTĮ nustatyta tvarka ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ skundą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. išnagrinėjo bylą, kurioje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-776, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą, teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1048-662/2019).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo

priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-617-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00378-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.4; 18.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=32aae880a97511e9964cdd77475976b0


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. ir E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Viktauga“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P. ir E. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus administracinį sprendimą, įformintą 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 19-1669 (4.5.) (toliau – ir Sprendimas, Raštas); 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą (teritorija pagal (duomenys neskelbtini) II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą 2000 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 4-8, numatytą automobilių stovėjimo aikštelei, esančiai pietinėje pusėje šalia sklypo (duomenys neskelbtini) mieste) (toliau – ir Teritorija, Ginčo teritorija) nuosavybės teisių į žemę natūra atkūrimui; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) į ginčo teritoriją po žemės sklypo suformavimo atkurti nuosavybės teises pretendentams (po mirties) į nuosavybės teisių atkūrimą L. J., G. J. M., E. P. natūra.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad R. J., atstovaujantis pareiškėjų interesus, 2016 m. birželio 23 d. bei 2016 m. birželio 30 d. su prašymais kreipėsi į Administracijos direktorių dėl Ginčo teritorijos ribų formavimo pareiškėjams nuosavybės teisių natūra atkūrimui. Administracijos direktorius 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 19-1669 (4.5.) jį informavo, jog 2016 m. birželio 28 d. teritorijų planavimo ir žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo klausimais spręsti darbo grupės posėdyje buvo nutarta nesiūlyti grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams teritorijos, esančios į pietus nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Sprendimu be teisinio pagrindo atsisakoma laisvą neužstatytą žemę formuoti pareiškėjams grąžinimui natūra.

3. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-131/2010, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-67-279-2015, kurį paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015, buvo nustatytas visuomenės poreikis į Ginčo teritoriją, tačiau remiantis Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimo nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje pateiktu teisės išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2011, dėl visuomenės poreikių, kai šiuo pagrindu paimama nuosavybė, kiekvienu atveju turi būti sprendžiama individualiai, nes visuomenės poreikiai per tam tikrą laiką kinta, įsiteisėję teismų sprendimai išnagrinėtoje administracinėje byloje gali būti peržiūrėti, atsižvelgus į laiko faktorių, praėjusį nuo sprendimo priėmimo, valstybės įsipareigojimų įgyvendinimą, išperkant visuomenės poreikiams priskirtą žemę, pasikeitus aplinkybėms. Atkreipė dėmesį į tai, kad iki šiol pretendentams dėl Ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimas neišspręstas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Teritorija nėra formuojama nuosavybės teisių atkūrimui, nes pagal 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį perduota naudoti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Viktauga“, kuri buvo įpareigota įrengti automobilių stovėjimo aikštelę visuomenės poreikių įgyvendinimui, tačiau Teritorija iki šiol nesuformuota, Statybos leidimas, kuris buvo išduotas 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. 45-400 UAB „Viktauga“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 yra panaikintas, Generalinės prokuratūros 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 13.12.-31 atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, 2016 m. liepos 28 d. minėtos institucijos nutarimu Nr. 13.12.-55 pagal Prokuratūros įstatymo 19

straipsnio 3 dalies 8 punktą, buvo taikytas įspėjimas, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų išduodant naują statybos leidimą. Prokuratūra nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. sutartis neatitinka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-322 patvirtinto Panevėžio miesto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų įrengimo ar išplėtimo, kai šiuos darbus savo lėšomis atlieka fiziniai ar juridiniai asmenys, Tvarkos aprašo keliamų reikalavimų tokiai sutarčiai, todėl negali būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, suteikiantis statytojui – UAB „Viktauga“ teisę įrengti automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelę laisvoje valstybinėje žemėje prie jai priklausančiame žemės sklype statomo pastato. Tvirtino, kad 2016 m. lapkričio 3 d. susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutarties Nr. 22-1607, sudarytos tarp Administracijos ir UAB „Viktauga“, dalykas, nėra sietinas su ginčo teritorija.

5. Pareiškėjų nuomone, aplinkybės po nurodytų teismų sprendimų įsiteisėjimo pasikeitė, visuomenės poreikio į minėtą teritoriją nebeliko, todėl prašymas dėl sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui Ginčo teritorijoje turėjo būti patenkintas.

6. Atsakovas Administracija atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsiliepime nurodė, kad teritorija, į kurią siekia pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra, suplanuota Detaliuoju

planu, plano sprendiniais numatytos automobilių parkavimo aikštelės reikalingos tenkinti visuomenės poreikiams – bendroms gyventojų reikmėms. Šie sklypai atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimą, reikalingi viešojo intereso tenkinimui, todėl natūra negali būti grąžinami. Aplinkybė, kad ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 15 d. raštas Nr. 19-1669 (4.5.) teisėtas ir pagrįstas, paremtas teismų sprendimais ir nėra jokio pagrindo jį naikinti ir įpareigoti Administracijos direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą nuosavybės teisių į žemę natūra atkūrimui. Atsakovo nuomone, visuomenės poreikis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę bendroms gyventojų reikmėms nėra išnykęs. Tai, kad visuomenės poreikis neįgyvendintas, lemia pačių pareiškėjų inicijuoti teismų procesai, kurie tęsiasi apie 10 metų. Prašė administracinę bylą nutraukti, nes dėl tapataus reikalavimo pareiškėjai jau yra kreipęsi į teismą arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.9. Atsakovas Tarnyba nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog grąžinamų natūra turėtoje vietoje

žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tarnybos veiksmai yra išvestiniai iš Administracijos direktoriaus veiksmų ir tik direktoriui atlikus savo funkcijas, Tarnyba įgyja galimybę spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, grąžinant žemę natūra. Konkrečiu atveju nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą ateityje vykdyti įstatymą, nes, savivaldybei perdavus žemės sklypų planus, savaime Tarnyba įstatymo bus įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra procedūrą.

10. Nurodė, kad iš Administracijos gavus nustatyta tvarka patvirtintus 25 žemės sklypų planus L. J., G. J. M. bei E. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra. Pareiškėjų argumentai dėl neatkūrimo nuosavybės teisių į Ginčo teritoriją nepagrįsti, nes iš jų pateiktos Schemos, parengtos ant detaliojo plano pagrindinio brėžinio, aiškiai matyti, kad prašoma grąžinti tą teritoriją, kuri detaliajame plane pažymėta kaip automobilių stovėjimo zonos (parkavimo aikštelės) ir dėl kurios įsiteisėjusiais teismų sprendimais ginčas išspręstas, konstatuojant, jog žemės sklypai (0,5995 ha bendro ploto), numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Detaliojo plano korektūrą, reikalingi tenkinti visuomenės poreikiams – bendroms gyventojų reikmėms, todėl natūra negrąžintini. Pažymėjo, jog pretendentai yra pareiškę valią į šią teritoriją atkurti nuosavybės teises natūra, į Tarnybos raštus pakeisti valią nereaguoja, todėl vykstant teisminiams ginčams, dėl Ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimas nesprendžiamas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viktauga“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

12. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. J. 2016 m. birželio 23 d. pateikė prašymą Administracijos direktoriui,

prašydamas suformuoti L. J. turto paveldėtojams pateiktoje teritorijos schemoje nurodytą teritoriją Nr. 1, detaliuoju planu numatytą automobilių parkavimo aikštelei prie sklypo (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. papildydamas prašymą, Administracijai pateikė Generalinės prokuratūros 2016 m.

balandžio 26 d. nutarimo Nr. 13.12.-31 kopiją, nurodydamas, kad šis nutarimas, kuriuo buvo panaikintas Panevėžio apygardos prokuratūros 2016 m. vasario 25 d. nutarimas, įrodo, jog visuomenės poreikis turėti automobilių stovėjimo aikštelę ginčo žemės sklype nustatytas nepagrįstai.

14. Administracijos direktorius šioje byloje skundžiamu raštu Nr. 19-1669 (4.5-) atsakė į pareiškėjo prašymą informuodamas, kad jo prašymas buvo nagrinėtas Darbo grupės posėdyje, kuriame 2016 m. birželio 28 d. atsisakyta siūlyti grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams teritoriją, esančią į pietus nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nes joje pagal parengtą ir galiojantį detalųjį planą numatyta automobilių parkavimo aikštelė, skirta bendroms visuomenės reikmėms. Administracijos direktorius 2016 m. liepos 15 d. rašte nurodė, kad Ginčo teritorijai yra visuomenės poreikis, kuris konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl joje formuoti grąžinamo natūra žemės sklypo nėra pagrindo.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. J. teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjai patikslintu skundu reiškia reikalavimą dėl žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui natūra į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją automobilių parkavimo aikštelei iki (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų, prašo vadovautis jų patikslinta Ginčo teritorijos schema, t. y. nebekelia ginčo dėl teritorijos, kurią užima gatvė.

16. Teismas nustatė, kad Teritorija patenka į (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano, parengto ir patvirtinto Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ (toliau – ir Detalusis planas) ribas. Pagal Detalųjį planą, šioje teritorijoje numatyta įrengti automobilių parkavimo aikštelę prie sklypo (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Viktauga“, su kuria dėl minimos automobilių parkavimo aikštelės įrengimo Administracija buvo sudariusi susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį. Dėl šios Ginčo teritorijos statuso sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui galimumo ginčas buvo spręstas teismuose.

17. Teismas nurodė, kad iš esmės analogiško pobūdžio pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti Administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra L. J., D., įpėdiniams L. J. (po mirties), E. P. (po mirties) bei G. J. M. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini), pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą M1:500 buvo pareikštas Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-67-279-2015, kuris 2015 m. kovo 2 d. teismo sprendimu buvo atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 šią dalį Panevėžio apygardos teismo sprendimą paliko galioti, tačiau buvo tenkintas pareiškėjų reikalavimas dėl Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ išduoto statybos leidimo Nr. 45.400 panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad Ginčo teritorijoje egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos aplinkybės, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas. Darydamas šią išvadą, teismas atkreipė dėmesį, jog dėl šių aplinkybių anksčiau ginčas buvo nagrinėtas bendrosios teismuose ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-131/2010 konstatuota, kad Ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju yra svarbi jau bendrosios kompetencijos teismų nustatyta teisiškai reikšminga prejudicinė aplinkybė (ši aplinkybė yra esminė sprendžiant šioje byloje pareikštą pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administraciją suformuoti pareiškėjams žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini)), kad žemės sklypui, esančiam šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra nustatytas būtinasis visuomenės poreikis ir šis poreikis yra išlikęs, pareiškėjai civilinėje byloje buvo pareiškę reikalavimą dėl Detaliojo plano sprendinių pripažinimo negaliojančiais, tačiau šis reikalavimas buvo atmestas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu. Taigi teismas akcentavo anksčiau priimtų sprendimų dėl Ginčo teritorijos prejudicinę galią. Aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai. Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. J. patvirtino, jog Ginčo teritorijos detalusis planas yra nepanaikintas, galiojantis.

18. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

19. Pareiškėjų tvirtinimu, aplinkybės po minėtų teismų sprendimų priėmimo pasikeitė ir Ginčo teritorijai visuomenės poreikio nebeliko. Pagal skundo turinį ir pateiktus byloje duomenis teismas sprendė, kad šias aplinkybes pareiškėjai įrodinėja Generalinės prokuratūros priimtais nutarimais (2016 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 13.12.-31, 2016 m. liepos 28 d. minėtos institucijos nutarimu Nr. 13.12.-55), iš esmės kvestionuodami UAB „Viktauga“ statybos darbų teisėtumą tuo

požiūriu, kad teismo buvo panaikintas statybos leidimas, prokuratūra atsakingoms institucijoms nurodė laikytis statybos reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 panaikino Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.400, tačiau ši aplinkybė nebuvo vertinta kaip reikšminga nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą toje byloje dėl įpareigojimo suformuoti Ginčo teritorijoje žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. J., iš esmės siekdamas privataus pobūdžio tikslų, 2016 m. sausio 26 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydamas, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, inicijuotų teisminį procesą dėl 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties, sudarytos tarp Administracijos ir UAB „Viktauga“ (toliau – ir Sutartis) panaikinimo. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės 2016 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. VI-4 pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas dėl minėto nutarimo panaikinimo kreipėsi su skundu į Generalinę prokuratūrą. Generalinės prokuratūros 2016 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 13.12.-31 Panevėžio apygardos prokurorė L. B. buvo įpareigota iš naujo atlikti pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių tyrimą dėl 2006 m. liepos 31 d. sutarties galimo neteisėtumo ir Administracijos 2016 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 19-909 (11.22.) išdėstytų argumentų tyrimą, tačiau pažymėjo, kad 2016 m. sausio 26 d. R. J. skundas dėl viešojo intereso gynimo buvo atmestas.

21. Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55 pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 8 punktą buvo taikyta viešojo intereso gynimo priemonė, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų išduodant naują statybos leidimą, iš esmės atsižvelgiant į tai, jog teismo sprendimu UAB „Viktauga“ buvo panaikintas statybos leidimas. Minėto nutarimo pagrindu 2016 m. rugpjūčio 23 d. Administracijoje buvo gautas Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus raštas, kuriuo įspėti Administracijos tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, atsakingi už statybos leidimų išdavimą, nedaryti teisės aktų pažeidimų ir išduodant naują statybos leidimą statinio, esančio žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), statybai, nesivadovauti 2005 m. rugpjūčio 16 d. Administracijos ir UAB „Viktauga“ sudaryta sutartimi. Teismas pažymėjo, kad minėta sutartis ginčui neaktuali, nes 2016 m. lapkričio 3 d. tarp Administracijos ir UAB „Viktauga“ buvo sudaryta kita Susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutartis Nr. 22-1607, pagal kurią Savivaldybė suteikia teisę statytojui savo lėšomis, laikantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir statybas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir šios sutarties sąlygų suprojektuoti ir įrengti (pastatyti) šalia UAB „Viktauga“ priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) – automobilių stovėjimo aikštelę valstybinėje žemėje, kaip nurodyta Priede Nr. 1. Laikoma, kad suprojektavus ir įrengus statinį šioje Sutartyje numatyta tvarka statytojo lėšomis bus pagerintas savivaldybei priklausantis statinys, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti nesuteikiant viršenybės juo naudotis statytojui (Sutarties 3p.). Sutartyje nurodyta, jog statytojas įsipareigoja savo lėšomis parengti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą, o Savivaldybė įsipareigoja išduoti statytojui reikiamus leidimus ir sutikimus, jei šie neprieštarauja teisės aktams ir yra būtini planavimo dokumentams parengti (Sutarties 10 p.). Iš Sutarties sąlygų ir jos Priedo, kuriame nurodytas Ginčo teritorijos brėžinys (numatyta 30 vietų automobilių stovėjimo aikštelė), matyti, kad minėtais sutartiniais įsipareigojimais siekiama įgyvendinti visuomenės poreikį Ginčo teritorijoje įrengti automobilių parkavimo aikštelę Detaliojo plano sprendinių realizavimui, todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl to, kad minėtos sutarties dalykas nesusijęs su Ginčo teritorija, kad visuomenės poreikis nebeišlikęs, teismas vertino kaip nepagrįstus.

22. Teismas vertino, kad ta aplinkybė, jog automobilių parkavimo aikštelė Ginčo teritorijoje iki šiol neįrengta, t. y. priemonės, skirtos visuomenės poreikio realizavimui šiuo tikslu nėra įgyvendintos dėl tam tikrų aplinkybių, taip pat ir dėl pretendentų į nuosavybės atkūrimą aktyvių veiksmų (skundų teismams ir kitoms institucijoms), nepaneigia visuomenės poreikio į šią teritoriją, tuo pačiu nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog visuomenės poreikis į šią teritoriją nebeegzistuoja.

23. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, į įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, teismas sprendė, kad Administracija 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 19-1669 (4.5.) teisėtai, pagrįstai ir pakankamai motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo R. J. prašymą dėl žemės sklypo suformavimo Ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

24. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, todėl tik savivaldybės administracijos direktoriui atlikus savo funkcijas, Tarnyba įgyja galimybę spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, grąžinant žemę natūra, taigi atsakovui Tarnybai pareikštas reikalavimas yra išankstinio pobūdžio. Teismas, netenkinęs reikalavimo dėl Rašto panaikinimo, netenkino ir išvestinių reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

25. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26. Pareiškėjai nurodo, kad skundo reikalavimai galutinai suformuluoti 2017 m. gegužės 23 d. bei sutikslintas ginčo dalykas. Skundo reikalavimai sietini su atsiradusia nauja aplinkybe, kad Ginčo teritorijoje Detaliuoju planu nustatytas ir anksčiau teismų konstatuotas konkretus visuomenės poreikis negali būti įgyvendintas 2005 m. rugpjūčio 16 d. (2006 m. rugpjūčio 16 d.) susiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi bei, kad sutartis neatitinka jai keliamų reikalavimų (su tuo susijusios aplinkybės nustatytos Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55), o sudaryta 2016 m. lapkričio 3 d. Susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutartis Nr. 22-1607 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutartis) neapima ginčo teritorijos (su tuo susijusios aplinkybės nustatytos Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 13.12.-28), kad per protingą terminą atsakovas nesiėmė veiksmų, sietinų su detaliojo plano sprendiniais priskirtais visuomenės poreikio, įgyvendinimui. Mano, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių pareiga. Todėl nesuprantami ir nepagrįsti teismo veiksmai nustatant aplinkybę, kad pareiškėjai šioje byloje siekia įrodyti, jog visuomenės poreikio į ginčo teritoriją po detaliojo plano patvirtinimo neliko.

27. Akcentuoja, kad detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai, tai nustatyta Teritorijų planavimo įstatyme. Akivaizdu, kad paminėta aplinkybė buvo seniai visiems žinoma, todėl ji teismuose nebuvo įrodinėjama bei jos įrodinėti nereikia. Minėta aplinkybė niekada nebuvo ginčijama teisme, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, ką patvirtina ir teismo nurodyti motyvai, kad Ginčo teritorijos detalusis planas yra nepanaikintas ir galiojantis. Pažymi, kad anksčiau priimtais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinėse bei civilinėse bylose, atmetant pareikštą reikalavimą dėl nuosavybės teisių į Ginčo teritoriją atkūrimo pareiškėjams natūra, buvo nustatinėjama aplinkybė, ar automobilių stovėjimo aikštelėms detaliuoju planu numatyti ir visuomenės poreikius atspindintys sprendiniai realiai yra įgyvendinti ar bus įgyvendinti ateityje. Visais atvejais nustačius, jog sudaryta Sutartis, kuria ginčo teritorijoje bus įgyvendinti detaliuoju planu numatyti automobilių stovėjimo aikštelėms sprendiniai, teismų sprendimais pagrindinis pareiškėjų reikalavimas atkurti jiems nuosavybės teises į ginčo teritoriją natūra buvo atmetamas. Tai atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tuo klausimu nustatytam teisės aiškinimui bei taikymui, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu.

28. Pareiškėjų nuomone, aplinkybė, kad Detaliojo plano sprendiniais nustatyta Ginčo teritorijos naudojimosi paskirtis – automobilių stovėjimo aikštelė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas atitinka valstybės reikmėms priskiriamos žemės statusą nėra visą lemianti, priskiriant šią žemę valstybės išperkamai ir negrąžinamai savininkui turėtoje vietoje natūra, nes kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, kad visose anksčiau teismų išnagrinėtose bylose, pasisakant dėl pagrindinio skundo reikalavimo, papildomai buvo nustatinėjamas minėtų detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo galimumo klausimas.

29. Teismų anksčiau išnagrinėtose bylose nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutarties apimtimi, jos teisėtumu bei įgyvendinimo galimumu. Pirmosios instancijos teismas ginčytinu sprendimu konstatavo, kad sudaryta nauja 2016 m. lapkričio 3 d. sutartis, kuri pagal jos priedą Nr. l apima visą ginčo teritoriją, todėl 2005 m. rugpjūčio 16 d. (2006 m. rugpjūčio 16 d.) komunikacijų statybos sutartis neaktuali, t. y. nebus įgyvendinta. Mano, kad 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutarties priedas Nr. l savivaldybės nebuvo teikiamas byloje, o teismas jo nereikalavo savo iniciatyva iki kol nebuvo išreikalautas ir pateiktas byloje pareiškėjų prašymu, nagrinėjant teisme bylą iš esmės, patvirtina, jog nei teismas nei atsakovė nelaikė, kad sutarties priede numatyti duomenys yra daugiau reikšmingi nei sutarties dalykas. Akivaizdu, kad sutartyje apie ginčo teritorijoje numatomų įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičių nėra užsiminta, sutarties dalyku nurodomas įrengiamas statinys už ginčo teritorijos ribų, ką patvirtina sutarties priede Nr. 1 nurodytos užstatomos teritorijos dangos. Pareiškėjų nuomone, sutarties priedu teikiami sprendiniai įgyvendintini tiek, kiek jie sietini su sutartimi aptartais pagrindais. Šią aplinkybę patvirtina Generalinės prokuratūros nutarimuose nurodyti išaiškinimai, bet teismas, darydamas išvadas ginčijamame sprendime, jais nesivadovavo bei nenurodė motyvų, nepagrįstai nurodydamas, kad motyvą, jog pareiškėjai neįrodinėja aplinkybės, kad Sutartis neatitinka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-322 patvirtintomis nuostatomis keliamų reikalavimų.

30. Generalinės prokuratūros nutarimais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Sutartis galiojo tik tiek, kiek tai susiję su 2016 m. lapkričio 3 d. sutarties dalyku, kuris nėra sietinas su ginčo teritorija. Todėl anksčiau teismuose nustatyta aplinkybė, kad galioja Sutartis, pirmosios instancijos teismo sprendimu negalėjo būti pripažįstama kaip prejudicinė, nes, kaip konstatavo teismas, ši sutartis neteko aktualumo sudarius 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutartį. Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55 ne tik buvo taikytos viešojo intereso gynimo priemonės, numatytos Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje 8 punkte įspėti valstybės pareigūną, valstybės tarnautoją ar jiems prilygintiną asmenį, kad nedarytų teisės aktų pažeidimo, taikymo, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų ir išduodant naują statybos leidimą, statinio esančio adresu (duomenys neskelbtini) mieste statybai, nesivadovauti Sutartimi, kuri vertintina galiojančių teisės aktų kontekste, įvertinant, ar statytojas turi teisę pasinaudoti 2014 m. birželio 17 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-533 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 107 punkte nustatyto reikalavimo, kad statinio ar statinių grupės automobilių saugojimo vietos būtų įrengtos statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose, išimtimis. Tai reiškia, kad turėjo būti iš naujo įvertinta, ar statytojas turi teisę statomo komercinio pastato automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas įrengti už žemės sklypo ribų.

31. Be to, Generalines prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.55 bei 2017 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 13.12.-28 buvo nustatyta, kad Sutartis neatitinka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-322 patvirtinto Panevėžio miesto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų įrengimo ar išplėtimo, kai šiuos darbus savo lėšomis atlieka fiziniai ar juridiniai asmenys, tvarkos aprašu keliamų reikalavimų tokiai sutarčiai, todėl negali būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, suteikiantis statytojui – UAB „Viktauga“ teisę įrengti automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelę laisvoje valstybinėje žemėje prie jai priklausančiame žemės sklype statomo pastato.

32. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad Generalinė prokuratūra minėtuose nutarimuose vertindama 2016 m. lapkričio 3 d. komunikacijų statybos sutarties atitikimo įstatymų nuostatoms bei Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-55 sutarties šalims nustatytų įpareigojimų vykdymą, pažeidimų nenustatė, dėl to nepasisakė, todėl mano, kad padarė netinkamas išvadas, taikė netinkamas teisės normas atsakydamas į pagrindinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovus suformuoti bei atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į ginčo teritoriją natūra.

33. Pareiškėjai nurodo, kad akivaizdu, jog ginčo teritorija nėra 2016 m. lapkričio 3 d. sutarties dalykas, nes sutarties 3 punktu yra aptarta, jog savivaldybė suteikia teisę statytojui – UAB „Viktauga“ savo lėšomis laikantis įstatymų ir šios sutarties sąlygų suprojektuoti ir įrengti (pastatyti) šalia UAB „Viktauga“ priklausančio žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), susisiekimo ir inžinerines komunikacijas – automobilių stovėjimo aikštelę valstybinėje žemėje kaip parodyta pridėtame priede Nr. 1., bei laikoma, kad suprojektavus ir įrengus statinį šioje sutartyje numatyta tvarka statytojo lėšomis bus pagerintas savivaldybei priklausantis statinys, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti nesuteikiant viršenybės juo naudotis statytojui. Pažymi, kad ginčo teritorijoje jokių statinių ar pastatų nėra, išskyrus po žeme pravestas šilumos tinklų bei vandentiekio ir nutekamųjų tinklų inžinerinius statinius. Taigi pirmosios instancijos teisimas sprendime neatskleidė ginčo esmės.

34. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

35. Atsiliepime nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Teismas ginčijamu sprendimu neatskleidė ginčo esmės. Teritorija, kurią siekią pareiškėjai atkurti natūra, suplanuota detaliuoju planu, patvirtintu Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“. Plano sprendiniais numatytos automobilių parkavimo aikštelės reikalingos tenkinti visuomenės poreikius – bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini. Šie sklypai atitinka Atkūrimo įstatymas 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimą, yra numatyti nustatyta tvarka parengtame detaliajame plane, ir tai yra pakankamas įrodymas, kad žemės sklypas reikalingas visuomenei, viešojo intereso tenkinimui.

36. Panevėžio apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. 1-25-552-2008 pagal pareiškėjų skundą buvo nagrinėjama byla dėl įpareigojimo parengti detaliojo plano korektūrą ir 2008 m. sausio 18 d. teismo sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A325-1820/2008 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nutartyje konstatavo <…> Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendime nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ginčo teritorijoje yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei Lietuvos administracinio teismo 2003 m. liepos 5 d. nutartimi, kuriuose pasisakyta, kad žemės sklypai, numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Detaliojo plano korektūrą,

reikalingi tenkinti visuomenės poreikiams – bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini <…>. Teismas taip pat nurodė, kad tai, jog kitų sklypų savininkai (naudotojai), vykdydami statybas, įrengia bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikšteles, taip pat nepažeidžia pareiškėjų teisių, nes šiomis aikštelėmis gali naudotis ir pats pareiškėjas, ir bet koks asmuo, atvykęs į šią teritoriją.

37. Pažymi, kad pareiškėjų prašymai grąžinti natūra teritoriją schemoje pažymėta spalva jau buvo nagrinėti teismuose. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-67-279-2015 nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją šioje vietoje suformuoti pareiškėjams natūra grąžintiną žemės sklypą ir pareiškėjų skundą atmetė, kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dėl įpareigojimo suformuoti žemės sklypą ir gražinti natūra nepakeitė. LVAT nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti tiek civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009, tiek Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010), nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Taip pat, kad ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, matyti iš teismų sprendimų (Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinės byloje Nr. 2A-131/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015). Generalinė prokuratūra 2016 m. liepos 28 d. nutarime Nr. 13.12-55, nurodė, kad <…> teritorijos prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) visuomenės poreikis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę yra neginčijamai konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais <…>.

38. Atsakovas nurodo, kad ginčijamame sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, teismas nustatė ir konstatavo turinčias reikšmės bylai aplinkybes, būtent, kad iš esmės analogiško pobūdžio pareiškėjų reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti Administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra pareiškėjams žemės sklypą pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą) buvo pareikšti tiek administracinės kompetencijos teismuose tiek bendrosios kompetencijos teisme. Be to, teismas sprendime aptarė ir Generalinės prokuratūros priimtus nutarimus bei nurodė motyvus, patvirtinančius jų atmetimo pagrįstumą.

39. Teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą ir, atmesdamas skundą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize, ir šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjų vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu. Akivaizdu, kad pareiškėjai skundu iš esmės kvestionuoja teismų nustatytas aplinkybes, abejoja teismų sprendimų pagrįstumu bei tokiu būdu siekia naujo ginčo susijusio su žemės sklypo atkūrimo natūra.

40. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.41. Tarnyba atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais Administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą. Papildomai

nurodo, kad pareiškėjų schema parengta ant Detaliojo plano pagrindinio brėžinio ir aiškiai matosi, jog prašoma grąžinti tą teritoriją, kurios Detaliajame plane pažymėtos kaip automobilių stovėjimo zonos (parkavimo aikštelės). (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“. Panevėžio apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. 1-25-552-2008 pagal pareiškėjų skundą buvo nagrinėjama byla dėl įpareigojimo parengti detaliojo plano korektūrą ir 2008 m. sausio 18 d. teismo sprendimu skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. A525-1820/2008) 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

42. Pareiškėjo reikalavimai gražinti žemę natūra susiję su automobilių stovėjimo aikštelėmis (duomenys neskelbtini) II jame mikrorajone esančiose teritorijose, kuriose aiškiai išreiškiamas visuomenės poreikis, kuris atsispindi detaliajame plane. Atkreipia dėmesį, kad detaliuoju planu yra nustatytos tik automobilių stovėjimo zonos, tačiau šios teritorijos nesuformuotos atskirais žemės sklypais.

43. Prie patikslinto skundo pareiškėjai pateikė Generalinės prokuratūros 2017 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 13.12.-28 kopiją. Nutarimu atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nurodyta, kad pareiškėjas R. J. kreipdamasis į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, siekia išimtinai privačių interesų, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ suplanuotą teritoriją, kurioje numatyta automobilių stovėjimo zona (parkavimo aikštelė) ir kuri reikalinga visuomenei, viešojo intereso tenkinimui.

Teisėjų kolegija


IV.

44. Byloje ginčas vyksta dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį teritorijoje pagal (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą 2000 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 4-8, numatytą automobilių stovėjimo aikštelei, esančiai pietinėje pusėje šalia sklypo (duomenys neskelbtini) mieste.

45. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; […] bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai […].

46. Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros brėžinys patvirtina, kad ginčas vyksta dėl teritorijos, kuri detaliajame plane yra skirta automobilių stovėjimui šalia komercinės paskirties pastatų. Byloje duomenų, kad šis detaliojo plano sprendinys būtų pakeistas, koreguotas ar pan., nėra. Todėl konstatuotina, kad ginčo žemė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintame detaliajame plane yra užimta naujo infrastruktūros objekto, aptarnaujančio ūkį ir gyventojus, komplekso (transportas) teritorijos. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas į aptartą ginčo žemę nėra galimas.

47. Pareiškėjai tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teikia argumentus, kad detaliojo plano sprendinys, kuriuos ginčo žemė skirta automobilių stovėjimui, nebėra aktualus ir nepatvirtina visuomenės intereso į šią žemę, nes aptariamas detaliojo plano sprendinys daug metų nėra įgyvendintas, kad sandoriai, tame tarpe statybos leidimas, kuriais buvo numatoma įrengti automobilių stovėjimo aikštelę yra neteisėti, panaikinti.

48. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų skunde bei apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl negaliojimo bei neteisėtumo sandorių, susijusių su ginčo teritorijos naudojimu, automobilių stovėjimo aikštelės įrengimu joje, iš esmės nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje ir nepaneigia 2000 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 4-8 patvirtinto detaliojo plano sprendinio, numatančio ginčo teritorijoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, o tuo pačiu nepaneigia minėtame detaliajame plane įtvirtinto visuomenės intereso ginčo teritorijoje turėti būtent automobilių aikštelę. Nes visuomenės interesą šiuo atveju apsprendžia ir apibrėžia galiojančio detaliojo plano sprendiniai, kurie kaip ir visas detalusis planas galioja neterminuotai. Tuo tarpu viešojo administravimo institucijų bei kitų asmenų sandoriai, kuriais buvo ketinama įrengti ginčo teritorijoje numatytą automobilių stovėjimo aikštelę, vertintini kaip suinteresuotų asmenų veiksmai, siekiant įgyvendinti aptariamą detaliojo plano sprendinį, t. y. įrengti ginčo teritorijoje numatytą automobilių stovėjimo aikštelę. Aplinkybė, kad šie suinteresuotų asmenų veiksmai buvo atliekami, atskirais atvejais, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, niekaip nepaneigia detaliajame plane įtvirtinto visuomenės intereso.

49. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J., Z. S., A. P. ir E. R. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1101-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00164-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2017 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 19-1115(4.5.) „Dėl administracinės procedūros sprendimo“ (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad su 2017 m. kovo 27 d. prašymu kreipėsi į Administracijos direktorių ir prašė atlikti administracinę procedūrą dėl Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir VTA skyrius) veiksmų. Į VTA skyrių jis kreipėsi dėl nuo 2017 m. vasario 21 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pakeitimų, kadangi norėjo gauti konsultaciją, kas yra smurtas prieš vaiką ir kokie vaiko auklėjimo metodai yra leistini, tačiau VTA skyrius neužregistravo pareiškėjo kreipimosi, netinkamai atsakė į pareiškėjo klausimus bei atsisakė konsultuoti žodžiu, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Savivaldybės institucija ne tik netinkamai vykdė jos kompetencijai priskirtas funkcijas, bet ir netenkinus pareiškėjo prašymo, netinkamai atliko administracinę procedūrą, kadangi pareiškėjui nebuvo suteikta konsultacija vaiko teisių apsaugos klausimais, o trūkumai, susiję su jo kreipimųsi teisės aktų reikalavimų neatitinkančia registracija, nebuvo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=128cc520b21a11e98451fa7b5933515d

ištaisyti.3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su 2017 m. kovo 27 d. prašymu kreipėsi į Administraciją ir prašė pradėti VTA

skyriaus gaunamų ir siunčiamų dokumentų registracijos klaidų ištaisymo procedūrą bei administracinę procedūrą dėl netinkamos dokumentų apskaitos šiame skyriuje. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, jog VTA skyrius galbūt neužregistravo jo pateiktų prašymų dokumentų registre ar žurnale, kai kuriuose siunčiamuose dokumentuose nenurodė arba neteisingai nurodė pirminio dokumento duomenis. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta konsultacija dėl Įstatymo pakeitimų. Atsakovui pateiktame prašyme pareiškėjas išdėstė ir kitus reikalavimus bei pasiūlymus.

5. Atsižvelgiant į pateiktą prašymą, buvo pradėta administracinė procedūra. Apie administracinės procedūros metu nustatytus rezultatus pareiškėjas buvo informuotas Raštu. Jame atsakovas paaiškino, kad elektroniniu būdu pareiškėjo pateiktas ir elektroniniu parašu nepasirašytas prašymas VTA skyriaus vedėjai nėra laikytinas oficialiu susirašinėjimu. Toks prašymas neregistruojamas, o atsakymas į jį gali būti pateikiamas nenaudojant blanko. Įvertinus tai, buvo nuspręsta, kad VTA skyrius nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių asmenų aptarnavimą, jų prašymų ir skundų (pranešimų) nagrinėjimą ir informacijos teikimą savivaldybėje. Raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie tai, jog atliekant administracinę procedūrą nebuvo nustatyta pareiškėjo pateiktų prašymų registravimo klaidų, nustatyti tik nuorodų į juos įforminimo netikslumai (trūkumai), kurie neturėjo įtakos VTA skyriaus pareiškėjui pateiktų atsakymų turiniui. Raštu pareiškėjui buvo atsakyta ir į kitus jo reikalavimus. Rašte atsakovas pažymėjo, jog VTA skyrius nėra įgaliotas ir kompetentingas aiškinti įstatymų, taip pat ir Įstatymo, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas, nuostatų. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl administracinės procedūros teisinio reglamentavimo ir individualiam administraciniam aktui taikytinų reikalavimų, atsakovas teigė, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjui skunde nenurodžius jokių administracinės procedūros procedūrinių pažeidimų bei motyvų, dėl kurių jis turėtų būti panaikintas, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą.

II.

6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo T. R. skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. kovo 27 d. prašymu kreipėsi į Administracijos direktorių ir prašė pradėti

VTA skyriuje gaunamų ir siunčiamų dokumentų registracijos klaidų ištaisymo procedūrą bei administracinę procedūrą dėl VTA skyriuje netinkamos dokumentų apskaitos, kadangi kai kurie gaunami ir siųsti dokumentai galbūt nebuvo registruoti dokumentų gavimo ir siuntimo registre ar žurnale, taip pat ir dėl to, jog kai kuriuose siunčiamuose dokumentuose nenurodyti arba neteisingai nurodyti pirminio dokumento duomenys. Pareiškėjas su 2017 m. vasario 23 d. elektroniniu laišku kreipėsi į VTA skyriaus vedėją dėl konsultacijos ir dėl Įstatymo, kitą dieną telefoninio skambučio metu paprašė patvirtinti raštu, kad prašymas sėkmingai pasiekė adresatą. VTA skyriaus vedėja 2017 m. vasario 27 d. elektroniniu atsakymu patvirtino, kad pareiškėjo prašymas gautas ir kad į jį bus atsakyta VAĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad negavo patvirtinimo apie gauto dokumento registracijos duomenis, todėl prašė patikrinti ir nurodyti dokumento gavimo registracijos duomenis. Prašyme taip pat teigiama, kad 2017 m. vasario 23 d. prašymu VTA skyriaus vedėjos prašė paskirti laiką dėl konsultacijos, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, vietoje to, 2017 m. kovo 24 d. raštu pareiškėjui buvo pasiūlyta atvykti į VTA skyrių ir suderinti konsultacijos laiką. Pareiškėjas teigė, jog negavo patvirtinimo dėl jo pateikto dokumento registracijos, todėl prašė patikrinti ir nurodyti dokumento gavimo registracijos numerį ir paskirti pareigūną, su kuriuo būtų galima tęsti konsultacijas. 2017 m. kovo 14 d. elektroniniu paštu gautame VTA skyriaus rašte nebuvo privalomų rekvizitų (dokumento sudarytojo pavadinimo, įstaigos duomenų, adresato, dokumento pavadinimo, dokumento datos, dokumento registracijos numerio, dokumento sudarymo vietos, parašo, dokumento tvirtinimo žymos, specialiosios žymos, priedo žymos, gauto dokumento registracijos žymos, dokumento nuorodos). 2017 m. kovo 17 d. pretenzija pareiškėjas prašė pašalinti nurodytus trūkumus, taip pat ištaisyti trūkumus, susijusius su 2017 m. kovo 14 d. rašte išdėstytu atsakymu, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas prašyme taip pat teigė, jog ir 2017 m. kovo 20 d. VTA skyriaus adresuotame dokumente buvo klaidingai nurodyti pareiškėjo siųstos 2017 m. kovo 17 d. pretenzijos numerio ir registracijos duomenys, kuriuos 2017 m. kovo 21 d. kreipimusi buvo prašoma ištaisyti. 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. kovo 24 d. pareiškėjui adresuotuose VTA skyriaus dokumente buvo klaidingai nurodyti pareiškėjo pateikto dokumento ir VTA skyriaus parengto atsakymo į jį duomenys. Pareiškėjas teigė, siekęs gauti institucinę viešąją paslaugą, pagalbą, konsultavimą dėl nuo 2017 m. vasario 21 d. atsiradusio naujo reglamentavimo ir pakeitimų Įstatyme, tačiau susidūrė su viešojo administravimo subjekto neveikimu ar aplaidžiu veikimu, administracinių procedūrų pažeidimais, dokumentuose

pateikiamų duomenų neatitikimu, klaidomis ir netikslumais, todėl siekdamas gerinti Administracijos teikiamų viešųjų paslaugų kokybę, prašė: 1) pašalinti jo prašyme nurodytus trūkumus ir visus pataisytus dokumentus atsiųsti pareiškėjui, tai pat supažinti pareiškėją su visais VTA skyriaus atliktais korekciniais veiksmais; 2) įpareigoti viešojo administravimo subjektą paruošti veiklos kontrolės priemonių planą, kuris užtikrintų kokybiškas viešąsias paslaugas; 3) nustatyti priežastis, dėl kurių atsirado procedūriniai pažeidimai, apie tai informuoti VTA skyrių, sukuriant klaidų taisymo procedūrą, algoritmą; 4) paruošti dokumentų pildymo, registravimo pavydžių šablonus; 5) reglamentuoti ir užtikrinti informacijos, dokumentų išsiuntimo-gavimo kontrolę, pavedimų vykdymo terminus; 6) Administracijai ir VTA skyriui aptarti VTA skyriaus funkcijas naujai įsigaliojusio Įstatymo kontekste; 7) paruošti metodinę medžiagą ir pristatyti Panevėžio bendruomenei apie smurto formas, smurto formų atpažinimą, smurto prieš vaiką prevencijos priemones, metodinę šviečiamąją medžiagą šeimoms, sietiną su nauju reglamentavimu; 8) įpareigoti VTA skyrių atsakyti į pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. prašymą. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė jame įvardytų pareiškėjo VTA skyriui teiktų ir iš VTA skyriaus gautų dokumentų kopijas. Administracijos direktorius 2017 kovo 31 d. įsakymu Nr. A-285 „Dėl administracinės procedūros pradžios“ nusprendė pradėti administracinę procedūrą pareiškėjo prašyme nurodytiems faktams ištirti. Skundžiamu Raštu atsakovas informavo pareiškėją apie priimtą administracinės procedūros sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjo skundo netenkinti bei įpareigoti VTA skyriaus vedėją griežtai laikytis visų siunčiamų dokumentų įforminimo reikalavimų.

8. Teismas pažymėjo, kad Administracija ir jos struktūriniai padaliniai laikytini viešojo administravimo subjektu, kuriam nagrinėjant asmenų prašymus ir skundus, taikytinos VAĮ, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (byloje aktuali 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d., toliau – ir Taisyklės) bei Asmenų aptarnavimo, jų prašymų ir skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir informacijos teikimo Panevėžio miesto savivaldybėje tvarkos aprašo, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. A-1141, (toliau – ir Aprašas) nuostatos.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį ir jame suformuluotus reikalavimus, sprendė, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dėl VTA skyriaus veiksmų, susijusių su netinkamu gaunamų ir siunčiamų dokumentų registravimu bei konsultacijos, skyriaus kompetencijai priskirtinų klausimų, nesuteikimu, t. y. VTA skyriaus tiesioginių funkcijų neatlikimo ar netinkamo jų atlikimo, dėl ko pareiškėjas kildino savo teisių pažeidimą. Ir nors pareiškėjas savo kreipimąsi į atsakovą įvardino prašymu, tačiau pagal VAĮ 2 straipsnio 15 punktą, jis laikytinas skundu.

10. Teismas, akcentuodamas VAĮ 2 straipsnio 11 ir 12 dalyse, 8 straipsnyje, 14 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija atsakovo veiksmų, susijusių su jo prašymo nagrinėjimu, atliekant administracinę procedūrą. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas laikantis VAĮ įtvirtintų taisyklių, reglamentuojančių administracinę procedūrą.

11. Įvertinęs Rašto turinį, teismas nustatė, kad atsakovas konkrečiai įvardijo teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo parengtas administracinės procedūros sprendimas, t. y. konkrečiai aptartos VAĮ, Taisyklių bei Aprašo nuostatos, reglamentuojančios asmenų prašymų ir skundų (pranešimų) nagrinėjimo Panevėžio miesto savivaldybėje tvarką. Iš Rašto turinio taip pat nustatyta, kad atsakovas pateikė pareiškėjui atsakymus į visus jo prašyme suformuluotus reikalavimus, prašymus bei pasiūlymus. Administracinės procedūros metu buvo nustatytos ir aptartos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės.

12. Teismas nurodė, kad atsakydamas į pareiškėjo nusiskundimą dėl 2017 m. vasario 23 d. elektroniniu paštu VTA skyriaus vedėjai pateikto prašymo netinkamos registracijos, atsakovas, atlikęs administracinę procedūrą, nustatė bei Rašte pareiškėjui paaiškino, kad minėtas pareiškėjo prašymas VTA skyriaus vedėjai vertintinas kaip kreipimasis, kuriuo buvo derintas susitikimo su ja laikas, siekiant gauti konsultaciją dėl nuo 2017 m. vasario 21 d. įsigaliojusio Įstatymo pasikeitusių nuostatų. Remiantis Taisyklių 28 ir 29 punktais, paaiškinta, kad susirašinėjimui elektroniniu paštu nėra reikalavimo naudoti blankus, nes elektroninis susirašinėjimas neprilyginamas oficialiam susirašinėjimui, jeigu asmens prašymas nėra pasirašytas elektroniniu parašu. Be to, jei į tokį elektroniniu parašu nepasirašytą asmens prašymą galima atsakyti nedelsiant, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų – toks prašymas neregistruojamas. Taip pat paaiškinta, kad susirašinėjimas elektroniniu paštu atliktinas, atsakinėjant asmenims į jų paklausimus, derinant susitikimų laiką, teikiant viešą informaciją, kuriai parengti nereikia atskiro pasiruošimo, laiko ar papildomų duomenų surinkimo ir kurią galima pateikti iš karto ar per trumpą laiką. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. prašymas ir kiti vėlesni pareiškėjo prašymai bei kreipimaisi į VTA skyrių nebuvo pasirašyti elektroniniu parašu, vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 2 punktu bei Taisyklių 29 punktu, padaryta išvada, jog minėtasis pareiškėjo

prašymas neturėjo būti nagrinėjamas arba į jį turėjo būti atsakyta nedelsiant, tokio prašymo institucijoje neregistruojant. Vadovaujantis Aprašo 34 punktu, į minėtąjį pareiškėjo prašymą, VTA skyriaus vedėja atsakė 2017 m. kovo 14 d. elektroniniu paštu. Apibendrindamas atsakovas padarė išvadą, jog VTA skyriaus vedėja nepažeidė nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių asmenų aptarnavimą, jų prašymų ir skundų (pranešimų) nagrinėjimą ir informacijos teikimą savivaldybėje.

13. Teismas nurodė, kad pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo ištaisyti VTA skyriuje gaunamų ir siunčiamų dokumentų registracijos klaidas, Rašte atsakovas nurodė, kad patikrinus VTA skyriaus dokumentų apskaitą dokumentų valdymo sistemoje „Avilys“ pagal skyriaus registrus, registravimo klaidų nenustatyta, nustatyti nuorodų į pareiškėjo iniciatyvinius raštus įforminimo netikslumai (trūkumai) atsakymuose į pareiškėjo 2017 m. kovo 17 d. kreipimąsi su pretenzija ir 2017 m. kovo 23 d. prašymą, taip pat pažymėjo, kad atsakymų įforminimo trūkumų ištaisymo procedūros nereglamentuoja jokie teisės aktai.

14. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą paruošti veiklos kontrolės priemonių planą, kuris užtikrintų kokybiškas viešąsias paslaugas, Rašte paaiškinta, jog siekiant užtikrinti viešojo juridinio asmens veiklos gerinimą, Administracijoje įsteigtas Centralizuotas vidaus audito skyrius, kuris vykdo nepriklausomą, objektyvią tyrimo, vertinimo ir konsultavimo veiklą, korupcijos prevenciją ir kontrolę, siekiant užtikrinti Administracijos, jos struktūrinių padalinių, jai pavaldžių ir (arba) jos valdymo sričiai priskirtų viešųjų juridinių asmenų veiklos gerinimą. Atsižvelgiant į kiekvienais metais atliktą viešojo juridinio asmens rizikos vertinimo analizę, sudaromi strateginiai ir metiniai vidaus audito tarnybos veiklos planai. Atliekant vidaus auditą, vertinamas viešojo juridinio asmens vidaus kontrolės sistemos funkcionavimas ir rizikos valdymas, vidaus audito ataskaitoje pateikiama vidaus kontrolės vertinimo išvada ir rekomendacijos, kaip sustiprinti vidaus kontrolės procedūras ir rizikos valdymą viešajame juridiniame asmenyje. Atsižvelgdamas į tai, jog, Panevėžio miesto savivaldybė, teikdama viešąsias paslaugas, vadovaujasi norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais viešųjų paslaugų teikimą, atsakovas padarė išvadą, kad atskiras veiklos kontrolės priemonių plano rengimas nėra tikslingas ir apie tai Raštu informavo pareiškėją.

15. Teismas nurodė, kad atsakydamas į pareiškėjo pasiūlymą paruošti dokumentų pildymo, registravimo pavyzdžių šablonus bei reglamentuoti ir užtikrinti informacijos, dokumentų išsiuntimo-gavimo kontrolę, pavedimų vykdymo terminus, atsakovas paaiškino, jog Savivaldybėje naudojami susirašinėjimo blankai kuriami, tvarkomi ir atnaujinami pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintus Dokumentų rengimo taisyklių reikalavimus, kurių laikymąsi prižiūri Administracijos Vidaus administravimo skyrius ir Centralizuoto vidaus audito skyrius.

16. Atsižvelgiant į pareiškėjo pasiūlymą Administracijos direktoriaus tarnybai ir VTA skyriui aptarti VTA skyriaus funkcijas Įstatymo naujo reglamentavimo kontekste, pareiškėjui buvo suteikta informacija, kad VTA skyriaus nuostatai reglamentuoja VTA skyriaus uždavinius, funkcijas, teises, pareigas ir darbo organizavimą. Skyriaus darbuotojai savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, skyriaus nuostatais, pareigybių aprašymais ir pareiginiais nuostatais. VTA skyriaus nuostatuose įtvirtinta, kad VTA skyriaus vedėjas atsako už skyriaus veiklą, tinkamą pareigų atlikimą ir jo kontrolę. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad VTA skyriaus vedėja pasirašytinai yra supažindinta su jos pareigybės aprašyme šiai pareigybei nustatytomis funkcijomis, pareigomis ir atsakomybe, todėl, atsakovo vertinimu, papildomas funkcijų aptarimas nėra tikslingas.

17. Raštu atsakovas taip pat informavo pareiškėją apie VTA skyriaus bendradarbiavimą su Panevėžio bendruomene mokant atpažinti smurto formas, supažindinant su smurto prieš vaiką prevencinėmis priemonėmis, nurodė, jog pagal kompetenciją VTA skyrius užtikrina, rengia ir įgyvendina vaiko teisėtų interesų apsaugos priemones, taip pat ir priemones vaiko teisių pažeidimų prevencijai gerinti; savo iniciatyva ir savivaldybės bendruomenių kvietimu dalyvauja bendruose pasitarimuose, pagal kompetenciją teikia metodinę paramą savivaldybės įstaigų, susijusių su vaiko teisių apsauga, darbuotojams. Pareiškėjui buvo atsakyta į jo siūlymą VTA skyriui paruošti metodinę medžiagą ir pristatyti Panevėžio bendruomenei apie smurto formas, smurto formų atpažinimą, smurto prieš vaiką prevencijos priemones, metodinę šviečiamąją medžiagą šeimoms, susijusią su naujai įsigaliojusiais Įstatymo pakeitimais.

18. Įvertinęs pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VTA skyrių atsakyti į pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. prašymą, atsakovas Rašte nurodė, kad į minėtąjį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta 2017 m. kovo 14 d. elektroniniu laišku, taip pat atkreipė dėmesį, kad Administracijos struktūrinis padalinys nėra įgaliotas ir kompetentingas aiškinti įstatymų, iš jų ir Įstatymo nuostatų.

19. Įvertinęs administracinės procedūros metu surinktus duomenis, atsakovas Raštu nusprendė pareiškėjo skundo netenkinti bei įpareigoti VTA skyriaus vedėją griežtai laikytis visų siunčiamų dokumentų įforminimo reikalavimų,

nustatytų Lietuvos vyriausiojo archyvaro patvirtintose Dokumentų rengimo taisyklėse ir apie tai instruktuoti skyriaus darbuotojus.

20. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje išsakytų teiginių, jog nors administracinė procedūra ir buvo atlikta, tačiau pareiškėjui nei žodžiu, nei raštu nebuvo suteikta konsultacija vaiko teisių apsaugos klausimais, o trūkumai, susiję su jo kreipimųsi teisės aktų reikalavimų neatitinkančia registracija, nebuvo ištaisyti, pažymėjo, kad pareiškėjas, su prašymu kreipdamasis į Administraciją, jame suformulavo reikalavimus, kurie laikytini pagrindu pradėti administracinę procedūrą, siekiant ištirti, ar viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju savivaldybės struktūrinio padalinio – VTA skyriaus veiksmais ar neveikimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atlikęs administracinę procedūrą, atsakovas pagrįstai nustatė bei Rašte nurodė, kad VTA skyriaus vedėja į pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. elektroninį paklausimą atsakė 2017 m. kovo 14 d. elektroniniu laišku, t. y. suteikė pareiškėjo prašytą informaciją. Vien ta aplinkybė, kad atsakymas buvo pateiktas ne tokia forma, kokia, pareiškėjo įsitikinimu, privalėjo būti teikiamas, nekeičia šios informacijos turinio, todėl nepažeidžia pareiškėjo teisės gauti informaciją (konsultaciją). Be to, pareiškėjas, manydamas, jog VTA skyriaus vedėja netinkamai atsakė į jo elektroniniu būdu 2017 m. vasario 23 d. pateiktą paklausimą, turėjo teisę pakartotinai kreiptis į VTA skyrių su prašymu suteikti konkrečią administracinę paslaugą, kurios suteikimas būtų priskirtinas skyriaus kompetencijai pagal jo veiklą reglamentuojančius viešai paskelbtus nuostatus.

21. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo prašyme dauguma suformuluotų klausimų yra susiję su dokumentų įforminimu bei tvarkymu, kaip teismo posėdyje paaiškino pareiškėjas, nagrinėjamojoje byloje jis savo teisių pažeidimą iš esmės sieja su jo, kaip vaikus auginančio tėvo, pažeista teise gauti konsultaciją dėl įsigaliojusių Įstatymo pakeitimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog VTA skyriui pagal jo veiklą reglamentuojančių VTA skyriaus nuostatų, patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A-1243 (toliau – ir Nuostatai), 6.2. punktą, priskirtina teikti metodinę paramą, konsultacijas, spręsti kitas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos problemas, tačiau nei Nuostatai, nei galiojantys teisės aktai VTA skyriui nesuteikia teisės aiškinti įstatymus, kas pagrįstai buvo konstatuota Rašte. Vertindamas pareiškėjo VTA skyriui 2017 m. vasario 23 d. rašyto prašymo turinį, teismas sprendė, kad šiuo prašymu iš esmės pareiškėjas siekė gauti teisės aktų išaiškinimą. Pareiškėjas, kreipdamasis į VTA skyrių, nenurodė konkrečių atvejų, dėl kurių jis norėtų gauti specialisto patarimą. VTA skyrius 2017 m. kovo 24 d. raštu pareiškėjui pasiūlė atvykti į VTA skyrių (suderinus laiką), jeigu jam reikia patarimo konkrečioje situacijoje, tačiau pareiškėjas šiuo pasiūlymu nepasinaudojo. Galiojantys teisės aktai nenumato valstybės institucijos pareigos teikti suinteresuotam asmeniui konsultacijas būtent pareiškėjo pageidaujama konsultavimo forma – kad jį nuolat konsultuotų tam paskirtas tarnautojas. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kokiu būdu pasireiškė jo teisių pažeidimas dėl, jo nuomone, VTA skyriaus netinkamos gaunamų ir siunčiamų dokumentų registracijos. Teismas sprendė, jog hipotetinio pobūdžio ir prielaidomis grįsti pareiškėjo reikalavimai negalėtų būti vertintini kaip realiai pažeidę pareiškėjo teises ar jam sukėlę neigiamas pasekmes, todėl yra nepagrįsti.

22. Teismas, įvertinęs Rašto turinį, darė išvadą, kad atsakovas, išnagrinėjęs bei įvertinęs administracinės procedūros metu surinktus faktinius duomenis bei informaciją, išsamiai ir aiškiai atsakė į kiekvieną pareiškėjo prašyme nurodytą reikalavimą bei pasiūlymą, jį pagrindė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nurodė jo apskundimo tvarką, todėl Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, pagal pareiškėjo prašymą atlikdamas administracinę procedūrą, būtų pažeidęs VAĮ trečiajame skirsnyje įtvirtintas taisykles, reglamentuojančias administracinės procedūros atlikimo tvarką, bei priėmęs neteisėtą ir nepagrįstą administracinės procedūros sprendimą.

III.

23. Pareiškėjas T. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti, panaikinti Raštą ir įpareigoti Administraciją priimti naują administracinės procedūros sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra neobjektyvus, priimtas netinkamai įvertinus skundo argumentus bei faktines aplinkybes.

25. Pareiškėjas teigia, kad iki apeliacinio skundo padavimo teismui dienos nėra įgyvendinta jo teisė į konsultavimą vaiko teisių apsaugos, gynimo ir rūpybos klausimais, Panevėžio savivaldybės dokumentų registravimo ir valdymo sistemoje „Avilys“ nėra užregistruotas jo prašymas dėl konsultacijos suteikimo. Šie pažeidimai nėra ištaisyti administracinės procedūros atlikimo metu ir priimant Raštą.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo 2017 m. vasario 21 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos pagrindu VTA skyriaus vedėjai 2017 m. vasario 23 d. pateikė raštišką prašymą elektronine forma dėl konsultacijos rūpimais klausimais. 2017 m. kovo 14 d. gavo neoficialų, sistemoje neužregistruotą atsakymą ne į visus pateiktus klausimus. Visais pareiškėjo prašymų teikimo atvejais (2017 m. vasario 23 d., 2017 m. kovo 17 d., 2017 m. kovo 27 d.) nesilaikyta Taisyklių 32 punkto reikalavimų, kurie nustato privalomą teikiamų raštų registraciją.

27. Pareiškėjas pažymi, kad 2017 m. kovo 17 d. raštu paprašius atsakyti į visus klausimus, VAT skyriaus 2017 m. kovo 24 d. raštu buvo atsisakyta tai padaryti, motyvuojant tuo, jog teisės aktuose nurodytų sąvokų aiškinimas nepatenka į VTA skyriaus kompetenciją. Šis motyvas buvo atkartotas ir Rašte. Nuodytų aplinkybių teisinio vertinimo teismas nepateikė.

28. Pareiškėjo teigimu, jo užduoti klausimai negali būti traktuojami kaip klausimai pateikti teisės išaiškinimą. Todėl nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Bendrųjų vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 (2009 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1593 redakcija) (toliau – ir Bendrieji vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatai), 6.2 ir 7.26 punktais, VTA skyriaus neveikimas nesuteikiant administracinės paslaugos – konsultacijos, pažeidė pareiškėjo teisės aktuose nustatytą teisę tokią administracinę paslaugą gauti. Pareiškėjo teisės pažeidimą patvirtina ir Rašte nurodytas įpareigojimas VTA skyriaus vedėjai griežtai laikytis visų siunčiamų dokumentų įforminimo reikalavimų ir apie tai papildomai instruktuoti darbuotojus.

29. Pareiškėjas pabrėžia, kad konkrečių atvejų rūpimais klausimais jis negalėjo nurodyti dėl VTA skyriaus darbuotojų neveikimo, nesikreipiant į jį dėl situacijos išaiškinimo, galimo atvykimo laiko suderinimo, t. y. nesudarant sąlygų išdėstyti aplinkybes. Be to, konsultacija galėjo būti vykdoma kitais Taisyklėse nurodytais būdais, t. y. žodžiu ar elektroninių priemonių pagalbą, todėl VTA skyriaus siekis priversti pareiškėją atvykti dėl konsultacijos yra nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, niekuo nepagrįstas teismo teiginys dėl pareiškėjo siekio, kad jį nuolat konsultuotų paskirtas tarnautojas.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje atsakovo atstovas negalėjo nurodyti atstovo, kuris galėjo konsultuoti pareiškėją jo pateiktais klausimais. Be to, atsakovo atstovas negalėjo nurodyti, kokiais klausimais pareiškėjas siekė gauti teisės aktų išaiškinimą. Pareiškėjas pateiktais klausimais siekė išsiaiškinti, kas pagal Įstatymą laikytina smurtu prieš vaiką ir kokie auklėjimo metodai yra leistini. Negavęs visos aktualios informacijos vaikų auklėjimo klausimais, pareiškėjas rizikuoja pažeisti vaikų interesus. Tinkamas konsultavimas yra vaiko teisių, kurie yra prioritetinis valstybės gynimo objektas, pažeidimų prevencija. Atsižvelgiant į tai, byla turi būti vertinama kaip viešojo intereso gynimo byla.

31. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos administracinis teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas akcentuoja, kad VTA skyriaus vedėja į pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. elektroninį paklausimą atsakė 2017 m. kovo 14 d. elektroniniu laišku, t. y. suteikė pareiškėjui prašytą suteikti konsultaciją / informaciją. Vien ta aplinkybė, kad atsakymas pateiktas ne tokia forma, kokia pareiškėjo įsitikinimu, privalėjo būti pateiktas, nekeičia šios konsultacijos turinio, todėl nepažeidžia pareiškėjo teisės gauti konsultaciją. Pareiškėjas, manydamas, kad VTA skyriaus vedėja netinkamai ar neišsamiai atsakė į jo elektroninio ryšio priemonėmis 2017 m. vasario 23 d. pateiktą paklausimą, turėjo teisę pakartotinai kreiptis į VTA skyrių su prašymu suteikti konkrečią administracinę paslaugą, kurios suteikimas būtų priskirtinas VTA skyriaus kompetencijai. Galiojantys teisės aktai nenumato valstybės institucijos pareigos teikti suinteresuotam asmeniui konsultacijas pareiškėjo pageidaujama konsultavimo forma. 2017 m. vasario 23 d. prašymu pareiškėjas siekė gauti konsultaciją dėl teisės aktų išaiškinimo.

33. Atsakovas, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl administracinių paslaugų teikimo, pažymi, kad pareiškėjas, norėdamas, jog jo prašymas dėl administracinės paslaugos suteikimo būtų išnagrinėtas bei būtų efektyviai apgintos jo teisės, turėjo konkrečiai nurodyti, kokias savo teises siekia įgyvendinti, koks yra konkretus asmens prašymas viešojo administravimo subjektui. Pareiškėjas, pateikęs viešojo administravimo institucijai bendro pobūdžio kreipimąsi, negali tikėtis, kad jam bus priimtas administracinis sprendimas ar suteikta kita administracinė paslauga. Be to, viešojo administravimo subjektai, tiek teikdami administracines paslaugas, tiek vykdydami administracinę procedūrą, negali atlikti daugiau veiksmų arba priimti kitokį sprendimą, negu teisės aktai suteikia jiems teisę atlikti, kitaip būtų pažeistas viešojo administravimo subjektams privalomas teisėtumo principas.

34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. prašymas, vadovaujantis Aprašo 9 punktu, vertintinas kaip kreipimasis, kuriuo buvo derintas susitikimo su VTA skyriaus vedėja laikas, siekiant gauti konsultaciją dėl nuo 2017 m. vasario 21 d. įsigaliojusio Įstatymo pasikeitusių nuostatų. Susirašinėjimui elektroniniu paštu nėra reikalavimo naudoti blankus, nes elektroninis susirašinėjimas neprilyginamas oficialiam susirašinėjimui, jeigu asmens prašymas nėra pasirašytas elektroniniu parašu. Konkrečiu atveju pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. prašymas ir kiti jo prašymai nebuvo pasirašyti elektroniniu parašu, kaip nustato Taisyklių 28 punktas, todėl nebuvo užregistruoti. Į pareiškėjo 2017 m. vasario

23 d. prašymą buvo atsakyta nepažeidžiant Aprašo 34 punkte nustatytų terminų.35. Atsakovas pažymi, kad administracinės procedūros metu VTA skyriaus dokumentų apskaitoje „Avilys“

registravimo klaidų nebuvo nustatyta, tik įforminimo netikslumai atsakymuose į pareiškėjo 2017 m. kovo 17 d. kreipimąsi ir 2017 m. kovo 23 d. prašymą. VTA skyriaus atsakymų įforminimo trūkumų ištaisymo procedūros teisės aktai nenustato.

36. Atsakovo teigimu, skundžiamas Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija


37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo T. R. skundas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 19-1115(4.5.) „Dėl administracinės procedūros sprendimo“ panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas įpareigoti Administraciją priimti naują administracinės procedūros sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, tačiau šis reikalavimas negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.

39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2114-442/2019).

40. Nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nurodytą pareiškėjo skundo reikalavimą laikė nepaduotu, nes pareiškėjas nepašalino teismo nustatyto skundo trūkumo šį reikalavimą patikslinti, t. y. šis skundo reikalavimas nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme. Šios bylos dalykas – Rašto, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie atliktą administracinę procedūrą ir priimtą administracinės procedūros sprendimą pagal pareiškėjo 2017 m. kovo 27 d. prašymą (skundą), pagrįstumas ir teisėtumas.

41. Pareiškėjas savo nesutikimą su Raštu iš esmės grindė tuo, kad atsakovas netinkamai atliko administracinę procedūrą, nes jam nebuvo suteikta konsultacija vaiko teisių apsaugos klausimais, o trūkumai, susiję su jo kreipimųsi teisės aktų reikalavimų neatitinkančia registracija, nebuvo ištaisyti.

42. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjo skundo aplinkybes, atsakovo atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neobjektyvus, priimtas netinkamai įvertinus skundo argumentus ir faktines aplinkybes. Pareiškėjas akcentuoja, kad nėra įgyvendinta jo teisė į konsultavimą jam rūpimais konkrečiais vaiko teisės apsaugos, gynimo ir rūpybos klausimais; nėra užregistruotas pareiškėjo raštiškas prašymas dėl konsultacijos registravimo ir valdymo sistemoje „Avilys“, pažeidžiant galiojančias teisės normas šis pažeidimas nebuvo ištaisytas Administracijai atliekant administracinę procedūrą ir priimant administracinės procedūros sprendimą.

44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 23 d. elektroniniu paklausimu kreipėsi į VTA skyriaus vedėją, siekdamas susitarti dėl konsultacijos dėl nuo 2017 m. vasario 21 d. pasikeitusių Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų (b. l. 5). Šiame laiške pareiškėjas taip pat suformulavo klausimus, dėl kurių jis norėtų kompetentingo komentaro ir konsultacijos. Iš nurodytų klausimų matyti, kad pareiškėjas konsultacijos reikalingumo ir šių klausimų nesiejo su konkrečia susiklosčiusia situacija dėl konkretaus vaiko (-ų). VTA skyriaus vedėja į pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. elektroninį laišką atsakė 2017 m. kovo 14 d. elektroniniu laišku (b. l. 8), kuriame informavo pareiškėją, jog teisės aiškinimas yra privalomas, kai yra nustatyta teisės aktais, o Bendrieji vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatai nepriskiria VTA skyriui oficialaus teisės aiškinimo kompetencijos, ir atsakė į pareiškėjo klausimus.

45. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų

aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 23 d.) 47 punktas nustato, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pateiktu atsakymo turiniu, atsakymo forma, nereiškia, kad pareiškėjui nebuvo atsakyta, jo prašymas neišnagrinėtas ir tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

46. Taisyklių 32 punktas nustato, kad asmenų prašymai, pateikti tiesiogiai ar gauti vieno langelio asmenų aptarnavimo padalinyje, atsiųsti paštu ar elektroniniais ryšiais, turi būti užregistruojami atitinkamame institucijos dokumentų registre, laikantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro išleistų teisės aktų, reglamentuojančių dokumentų valdymą, reikalavimų.

47. Taisyklių 28 punktas nustato, kad asmenų prašymai raštu, atsiųsti institucijai elektroniniais ryšiais, turi būti pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis, kurios leidžia užtikrinti teksto vientisumą ir nepakeičiamumą, išskyrus atvejus, kai, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, į asmenų prašymus galima atsakyti nedelsiant. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas, siųsdamas elektroninius laiškus, nesilaikė šių nuostatų.

48. Taisyklių 29 punkte nurodyta, kad jeigu institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo nenusprendžia kitaip, asmenų prašymai raštu, neatitinkantys Taisyklių 28 punkto reikalavimų pateikti elektroniniais ryšiais, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti nedelsiant, institucijoje neregistruojami. Į tokius prašymus turi būti atsakyta nedelsiant. Nagrinėjamu atveju iš esmės tai ir buvo padaryta.

49. Pareiškėjas nurodo, kad galėjo būti neregistruojama tik vieninteliu atveju, kai atsakoma netrukus, tą pačią dieną, arba iš karto prašymą perskaičius, o šiuo atveju buvo atsakyta po 14 dienų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtoje teisės normoje nėra nustatytas konkretus laikas atsakyti (pvz., tą pačią dieną). Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti atsakyta ir greičiau, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo. Pareiškėjas, teigdamas, jog jo pateiktas raštas privalėjo būti registruojamas registravimo ir valdymo sistemoje „Avilys“, o šiuo atveju nebuvo įregistruotas, nenurodo, kokias jo konkrečias teises ir teisėtus interesus tokia situacija pažeidžia. Taip pat byloje nėra nurodoma teisiškai pagrįstų argumentų, kad rekvizitų nebuvimas pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pagal bylos duomenis pareiškėjui į jo teikiamus raštus (pretenzijas) buvo atsakoma.

50. Pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. kreipėsi į VTA skyriaus vedėją su pretenzija dėl, be kita ko, neišsamaus atsakymo, į kurį buvo atsakyta VTA skyriaus 2017 m. kovo 24 d. raštu, taip pat siūlant pareiškėjui atvykti į VTA skyrių konsultacijai žodžiu dėl konkrečios situacijos aptarimo (b. l. 9–11, 21–23).

51. Pažymėtina, kad Rašte nurodytas įpareigojimas VTA skyriaus vedėjai griežtai laikytis visų siunčiamų dokumentų įforminimo reikalavimų ir apie tai papildomai instruktuoti darbuotojus. Iš Rašto turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinės procedūros metu buvo nustatyti tik nuorodų į pareiškėjo raštus įforminimo netikslumai (trūkumai) atsakymuose į pareiškėjo 2017 m. kovo 17 d. kreipimąsi su pretenzija ir 2017 m. kovo 23 d. prašymą, kurių taisymo procedūros teisės aktai nereglamentuoja. Pareiškėjas nenurodo teisės aktų, reglamentuojančių atsakymų įforminimo trūkumų ištaisymo procedūros.

52. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, jog prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 16 d.).

53. Pagal bylos duomenis pareiškėjas Į VTA skyriaus vedėją kreipėsi ne su skundu, kad būtų apgintos pareiškėjo pažeistos teisės ar teisėti interesai, o su prašymu dėl administracinės paslaugos, nustatytos VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte (asmenų konsultavimas viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais). Pažymėtina, jog VAĮ 15 straipsnis, reglamentuojantis administracinių paslaugų teikimą, turi būti aiškinamas kartu su atitinkamos srities specialiaisiais įstatymais bei juos įgyvendinančiaisiais teisės aktais, kurie reglamentuoja viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nustatydami konkrečias viešojo administravimo subjekto galimas atlikti funkcijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2328/2013). Prašoma suteikti administracinė paslauga – suteikti konsultaciją turi būti siejama su institucijos konkrečios kompetencijos įgyvendinimu.

54. Bendrųjų vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatų 6.3 punkte nurodyta, kad VTA skyriaus vienas iš svarbiausiųjų uždavinių yra teikti konsultacijas, o 7.26 punkte nurodyta viena iš funkcijų – konsultuoti tėvus, globėjus (rūpintojus),

įtėvius, pedagogus, socialinius darbuotojus, kitus fizinius bei juridinius asmenis ir pačius vaikus jų teisių apsaugos, globos (rūpybos), įvaikinimo ir teisės pažeidimų prevencijos klausimais. VTA skyrius, vykdydamas jam pavestus uždavinius, vykdo vaiko teisių apsaugą savivaldybės teritorijoje. Minėtų nuostatų 10–18 punktuose įtvirtintos VTA skyriaus pareigos. Pažymėtina, kad šių nuostatų 12 punkte yra įtvirtinta, jog VTA skyrius įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo: organizuoti vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje; užtikrinti vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą; kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad šios padėtų užtikrinti vaiko teisių apsaugos vykdymą; atstovauti vaiko teisėms ir teisėtiems interesams ir ginti juos teismuose, šeimose, globėjų (rūpintojų) šeimose, valstybės ir savivaldybės institucijose ir įstaigose, nevyriausybinių institucijų, organizacijų ir fizinių asmenų įsteigtose socialinės globos ir kitose įstaigose; organizuoti teisės aktų nustatyta tvarka likusiam be tėvų globos vaikui globos (rūpybos) nustatymą ir pasibaigimą, vykdyti jos priežiūrą šeimose ir socialinės globos įstaigose.

55. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į VTA skyrių kreipėsi su bendro pobūdžio prašymu suteikti konsultaciją, jos suteikimo nesiedamas su VTA skyriaus konkrečios kompetencijos įgyvendinimu. Akivaizdu, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VTA skyrių su bendro pobūdžio prašymu suteikti konsultaciją, negalėjo tikėtis, kad jam bus suteikta administracinė paslauga.

56. Įvertinus pareiškėjo klausimus, dėl kurių jis pageidavo, jog būtų suteikta konsultacija, teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas 2017 m. vasario 23 d. pateiktu prašymu bei 2017 m. kovo 17 d. pretenzija dėl neišsamaus VTA skyriaus 2017 m. kovo 14 d. atsakymo, nenurodydamas konkrečių atvejų, iš esmės siekė gauti Įstatymo nuostatų išaiškinimą.

57. Nei Bendrieji vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatai, nei Nuostatai, nei kiti teisės aktai VTA skyriui nesuteikia teisės aiškinti įstatymus ir tai pagrįstai buvo konstatuota Rašte. Be to, VTA skyrius 2017 m. kovo 24 d. rašte, atsižvelgdamas į pareiškėjo klausimus, pareiškėjui paaiškino tam tikras situacijas ir kaip turi būti elgiamasi šiose situacijose, nurodė fizinės prievartos požymius, paaiškino, kaip apibrėžiama emocinė prievarta, nepriežiūra, kt., t. y. pareiškėjui į jo bendro pobūdžio prašymą buvo atsakyta.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad negavo aktualios informacijos vaikų auklėjimo klausimais ir rizikuoja pažeisti jų interesus dėl nežinojimo, informacija pareiškėjui būtina siekiant laikytis Įstatymo normų, auklėti vaikus dorais žmonėmis ir išvengti galimų teisinių sankcijų, pažeidus vaikų interesus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas VTA skyriui nesuformulavo jokių klausimų, kurie būtų tiesiogiai susiję su jo vaikų auklėjimu, su būtinumu užtikrinti jo vaikų teises, įtvirtintas Įstatyme, nenurodė jokių problemų, kurios iškilo pareiškėjui auklėjant vaikus po 2017 m. vasario 21 d., kai įsigaliojo Įstatymo pakeitimai.

59. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas siekė, jog ji nuolat konsultuotų paskirtas tarnautojas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl Rašto pagrįstumo ir teisėtumo yra neteisingos. Pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. pretenzijoje yra nurodęs apie jo teiktą prašymą dėl tęstinio konsultavimo datos nustatymo.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, atsižvelgdamas į byloje ginamų vertybių pobūdį, nurodo, kad ši administracinė byla turi būti vertinama kaip viešojo intereso gynimo byla. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes ši byla yra ne dėl pažeistų konkretaus nepilnamečio vaiko (-ų) teisių gynimo, o dėl atsakovo priimto sprendimo atlikus administracinę procedūrą pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjo paduotas prašymas (skundas), dėl kurio buvo priimtas atsakovo sprendimas, taip nebuvo susijęs su pažeistomis konkretaus nepilnamečio vaiko (-ų) teisėmis.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

62. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

63. Atsižvelgiant į tai, kad procesinis sprendimas šioje byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. R. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1535-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04113-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.3; 20.2.1.1; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Icor“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), priteisti 2 541 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad VMI 2017 m. balandžio 3 d. priėmė neteisėtą turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-773 (toliau – ir Arešto aktas), kuriuo buvo areštuota Bendrovės turto už 423 844,20 Eur. Arešto aktas panaikintas VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-319-1268 (toliau – ir VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas) kaip galimai netinkamai motyvuotas ir nepagrįstas. Šiuos Arešto akto panaikinimo motyvus VMI nurodė atsiliepime, teiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT) administracinėje byloje Nr. eI-3503-596/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01442-2017-4) (toliau – ir byla Nr. eI-3503-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0c6bdc80b21a11e98451fa7b5933515d

596/2017). Šie VMI motyvai įrodo, kad Arešto aktas priimtas VMI aplaidžiai ir nerūpestingai vykdant jos, kaip mokesčių administratoriaus, tiesiogines funkcijas ir šiurkščiai pažeidžiant iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kylančius administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus. VMI teiginiai, kad Arešto aktas netinkamai motyvuotas ir abejojama jo pagrįstumu, yra VMI neteisėtų veiksmų įrodymas. Šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

3. Atlikdamas teisinius veiksmus dėl Arešto akto panaikinimo, pareiškėjas patyrė 2 541 Eur išlaidų teisinei advokato pagalbai apmokėti, kurias jis vertino kaip turtinę žalą.

4. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl dalykinės reputacijos ir kredito reitingų sumažėjimo. Pritaikius areštą Bendrovės turtui, išviešinta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad jos kreditingumas abejotinas, turtinė ir finansinė padėtis nepatikima, nes pareiškėjas ateityje gali nevykdyti 423 844,20 Eur dydžio įsipareigojimų valstybės biudžetui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuluotoje praktikoje dalykinės reputacijos gynimo bylose laikomasi pozicijos, kad tikrovės neatitinkančios informacijos apie įmonės kreditingumą paskleidimas vienareikšmiškai vertinamas kaip deliktas, sudarantis pagrindą civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgdamas į tai, į VMI poziciją dėl neteisėtų veiksmų nepripažinimo, galimą tyčinį jų pobūdį, pareiškėjas minimalius nuostolius vertino 10 000 Eur. Nurodė, kad tarp VMI neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra akivaizdus priežastinis ryšys, nes žala susidarė dėl neteisėto Arešto akto priėmimo.

5. Pareiškėjo vertinimu, VMI, kaip mokesčių administratorius, turi plačius įgaliojimus gauti tikslią ir išsamią informaciją apie pareiškėjo finansinę būklę. Todėl VMI argumentai, kad ji disponavo ribotu informacijos kiekiu, tik patvirtina atsakovo aplaidų funkcijų vykdymą ir piktnaudžiavimą. Valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui pateikto Bendrovės 2015 metų balanso, kuris yra viešas ir juo VMI disponavo iki turto arešto pritaikymo, duomenys akivaizdžiai parodo, kad nebuvo net teorinės rizikos pareiškėjui be sunkumų įvykdyti apie 0,4 mln. Eur būsimą mokestinę prievolę, kuri nėra patvirtinta mokesčių administratoriaus. Pareiškėjo teisme ginčyto Arešto akto panaikinimo aplinkybės tik patvirtina, kad VMI nesiekė geranoriškai bendradarbiauti su pareiškėju, o šį aktą panaikino, kai pareiškėjas kreipėsi dėl to į teismą. Pareiškėjas papildomai pateikė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Creditinfo“ (toliau – ir Creditinfo) ir UAB „Creditreform“ (toliau – ir Creditreform) informaciją, susijusią su Bendrovės kreditingumo, mokumo, atsiskaitymo, bankroto reitingų sumažėjimu, nurodė, kad dėl arešto Bendrovės turtui pritaikymo šie reitingai pakito nepalankia linkme, o panaikinus Arešto aktą – jie neatsistatė. Kreditingumo, mokumo reitingams tiesioginę įtaką daro vien turto arešto pritaikymo faktas, todėl šių reitingų sumažėjimas, pabloginimas vertintinas kaip objektyvi pablogėjusios dalykinės reputacijos išraiška. Atsižvelgdamas į Bendrovės veiklą, projektus, mokumą, reputaciją rinkoje, aplinkybę, kad tai antrasis turto areštas per Bendrovės veiklos istoriją, pareiškėjas teigė, kad jam nepaprastai svarbi nepriekaištinga dalykinė reputacija, kurios sumažėjimas ir besitęsianti neigiama neteisėtų veiksmų įtaka pagrindžia minimalią 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamu atveju Arešto akto priėmimo metu VMI disponavo ribotu informacijos kiekiu ir, ja remiantis, buvo pagrindas areštuoti pareiškėjo turtą. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad ketinama priskaičiuoti mokestinė nepriemoka buvo itin ženkli – 423 844,00 Eur. Taip pat įvertinta tai, kad nepriemoką ketinta apskaičiuoti pagal patikrinimo aktą, o tai reiškia, jog galimai buvo pažeista mokesčių mokėtojo pareiga tiksliai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius. Šių aplinkybių kontekste kilo rizika, kad pareiškėjas gali neįvykdyti savo mokestinių prievolių, o turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims, taip apsunkindamas mokestinės nepriemokos išieškojimą.

8. Pareiškėjui pateikus teismui skundą dėl Arešto akto panaikinimo ir papildomus dokumentus, būtent 2017 m. balandžio 27 d. pažymą apie Bendrovės atsiskaitomosiose sąskaitose esančius lėšų likučius, aktualų balansą už 2016 metus, 2017 m. gegužės 3 d. pažymą apie Bendrovei priklausančias akcijas, VMI dar kartą įvertino Arešto aktu pritaikyto turto arešto tikslingumą ir nusprendė šį aktą panaikinti. VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendime nurodyta formuluotė, kad Arešto aktas galimai netinkamai motyvuotas ir nepagrįstas, jokiu būdu nepatvirtina, kad Arešto aktas priimtas neteisėtai. Arešto akto priėmimo metu VMI turima informacija nesudarė pagrindo abejoti Arešto akto pagrįstumu, tačiau, pareiškėjui pateikus papildomą informaciją, skundžiamo akto pagrindimas galėjo pasirodyti nepakankamas. Teismų praktikoje pripažįstama galimybė mokesčių administratoriui keisti savo sprendimą, kai pasikeičia ginčo situacijai reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjas dėl Arešto akto iš karto kreipėsi į teismą, nebandydamas ginčo išspręsti taikiai ir pirmiau kreiptis į

VMI, teikiant papildomus paaiškinimus bei įrodymus. Šios aplinkybės patvirtina, kad VMI elgėsi protingai, sąžiningai ir teisėtai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad VMI veiksmai pareiškėjui sukėlė žalą.

9. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė turtinę žalą, nes turėjo kreiptis į teismą dėl Arešto akto panaikinimo, tačiau atsakovo atstovas pabrėžė, kad jis net nebandė ginčo dėl Arešto akto išspręsti neteisminiu keliu. Taip pat pareiškėjas turėjo galimybę bylinėjimosi išlaidas atgauti teisme nagrinėjant bylą dėl Arešto akto panaikinimo, tačiau nepasinaudojo savo procesine teise atsiimti skundą ir dėl to bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nebuvo priteistos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-684-575/2017). Pareiškėjo netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali lemti VMI pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo prašomų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pakartotinis to paties klausimo nagrinėjimas negalimas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

10. Dėl pareiškėjo prašomo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo VMI nurodė, kad pareiškėjas savo teiginiams, susijusiems su pakenkimu dalykinei reputacijai, pagrįsti nepateikė jokių duomenų ar įrodymų. Skunde nepateikta jokių paskaičiavimų ar kitokio pobūdžio pagrindimo, kaip buvo nustatyta pareiškėjui padaryta 10 000 Eur dydžio neturinė žala. VMI nesutiko su teiginiu, kad VMI paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Arešto aktas buvo perduotas Turto areštų aktų registrui, o tai negali būti prilyginama informacijos paskleidimui viešojoje erdvėje, be to, VMI niekur nėra teigusi, kad pareiškėjas nėra pajėgus sumokėti 423 844,20 Eur sumos. Anot atsakovo atstovo, minėtos aplinkybės negali būti prilyginamos faktui apie teiginio paskleidimą viešojoje erdvėje, VMI apie pareiškėjo finansinę padėtį jokios informacijos neviešino.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų VMI pareigūnų veiksmų, taikant turto areštą Bendrovės turtui, atlyginimo.

13. Teismas pažymėjo, kad remiantis rašytiniais įrodymais, nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: VMI 2017 m. balandžio 3 d. priėmė Arešto aktą, kurio mastas – 423 844,00 Eur. Arešto aktu VMI areštavo šį pareiškėjo turtą: 14 724 Eur vertės žemės sklypą, 1 741 Eur vertės negyvenamąją patalpą, 2 806 Eur vidutinės rinkos vertės negyvenamąją patalpą, 404 573,20 Eur vertės 1 395 080 vnt. akcinės bendrovės „Axis Industries“ vardinių paprastųjų 0,29 Eur nominalios vertės akcijų. Arešto akte VMI nurodė šią papildomą informaciją: yra atliekamas Bendrovės mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kurio metu numatoma paskaičiuoti 423 844 Eur mokėtiną į biudžetą pelno mokesčio sumą; įvertinus tai, kad yra atliekami grupės bendrovių ir fizinių asmenų mokestiniai patikrinimai, kuriuose tiriamos akcijų pirkimo–pardavimo sandorių bei turto perkėlimo į kitas valstybes schemos, kas sukelia pagrįstą riziką, kad Bendrovė gali parduoti nekilnojamąjį turtą bei AB „Axis Industries“ vardines paprastąsias akcijas, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokestį ir su juo susijusias sumas; areštuoto turto saugotoju ir administratoriumi paskirta VMI.

14. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. dėl Arešto akto panaikinimo kreipėsi į VAAT, kuris 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 1–7, 19). Kartu su skundu teismui pareiškėjas pateikė šiuos Bendrovės parengtus dokumentus: 2017 m. balandžio 27 d. pažymą apie pinigų likučius Bendrovės atsiskaitomosiose sąskaitose, iš kurios matyti, kad turto arešto dienai (2017 m. balandžio 31 d.) jos sąskaitose buvo (duomenys neskelbtini) Eur; Bendrovės 2016 m. I–IV ketvirčio balanso preliminarius duomenis (trumpo balanso forma), iš kurių matyti, kad Bendrovė 2016 finansiniais metais turėjo (duomenys neskelbtini) Eur vertės turto bei (duomenys neskelbtini) Eur nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų; 2017 m. gegužės 3 d. pažymą apie tai, kad Bendrovė šios pažymos išdavimo dieną nuosavybės teise valdė 26 813 293 vnt. City Service SE akcijų (vienos akcijos nominali vertė – 0,30 Eur) (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 8–12). VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu panaikino Arešto aktą (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 25). VMI 2017 m. gegužės 18 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, jog mokesčių administratorius galimai netinkamai motyvavo Arešto aktą ir tai sukėlė abejonių jo pagrįstumu, VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Arešto aktą panaikino, todėl byla Nr. eI-3503-596/2017 turėtų būti nutraukta. VAAT 2017 m. liepos 4 d. priėmė nutartį, kuria administracinę bylą Nr. eI-3503-596/2017 nutraukė ir netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 59–62). Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi VAAT 2017 m. liepos 4 d. nutartį paliko nepakeistą (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 95–100).

15. Teismo posėdyje pareiškėjo iniciatyva liudytojais apklaustos L. L. ir O. M. (pareiškėjas atsisakė prašymo liudytoju apklausti M. V.).

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteisti 2 541 Eur turtinę ir 10 000 Eur neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, padaryta VMI nepagrįstai Arešto aktu areštavus Bendrovės turtą.

17. Pareiškėjas teigė turtinę 2 541 Eur dydžio žalą patyręs dėl to, kad, siekdamas Arešto akto panaikinimo teisiniu keliu, patyrė 2 541 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimus dėl turtinės žalos, be kita ko, grindė faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatytos ir (arba) konstatuotos įsiteisėjusiose VAAT 2017 m. liepos 4 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyse ir akcentavo, kad byloje Nr. eI-3503-596/2017 nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami.

18. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, kurias patvirtina ir surinkti įrodymai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų byloje Nr. eI-3503-596/2017, atlyginimą, tačiau dėl tik jam žinomų priežasčių šia galimybe nepasinaudojo. Dar daugiau, pareiškėjo advokatas 2017 m. rugsėjo 13 d. pareiškimu prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas atsisakė, o VAAT 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi šį atsisakymą priėmė, šio prašymo nagrinėjimą nutraukė ir išaiškino pareiškėjui, kad vėl kreiptis į teismą dėl 2017 m. birželio 30 d. prašyme nurodytų bylinėjimosi išlaidų priteisimo neleidžiama (žr. bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 119–120, 123–124).

19. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo prašomos turtinės žalos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad kaip nustatyta, jog pareiškėjas turėjo visas galimybes gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Nr. eI-3503-596/2017, atlyginimą, tačiau tik dėl jam žinomų priežasčių jomis nepasinaudojo, o vėliau apskritai jų atsisakė, konstatuota, kad tai, jog pareiškėjo byloje Nr. eI-3503-596/2017 patirtos 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidos nebuvo atlygintos, nulėmė ne VMI tarnautojų veikimas ar neveikimas priimant Arešto aktą bei vėliau jį panaikinant, tačiau paties pareiškėjo, jo atstovo pasirinktas elgesys bylos Nr. eI-3503-596/2017 nagrinėjimo metu. Vadinasi, pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteisti jai 2 541 Eur turtinės žalos atlyginimą atmestinas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų turtinei žalai iš valstybės atlyginti – priežastinio ryšio.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos dėl pakenkimo jo dalykinei reputacijai. Pareiškėjas nurodė, kad šią neturtinę žalą jis patyrė VMI priėmus Arešto aktą, kurį vėliau panaikino. VMI teigė, kad priimant Arešto aktą VMI tarnautojai teisės aktų nepažeidė, vadovavosi aktualia informacija, jis buvo panaikintas pareiškėjui pateikus papildomą informaciją, kuri Arešto akto priėmimo metu nebuvo žinoma.

21. Teismas vadovavosi MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad, esant nurodytoms prielaidoms, mokesčių administratorius turi teisę taikyti turto areštą ir tokiu būdu užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

22. Pareiškėjas teigė, kad VMI atsiliepime, teiktame byloje Nr. eI-3503-596/2017, nurodyti motyvai vertintini kaip akivaizdus įrodymas, jog Arešto aktas buvo priimtas VMI aplaidžiai ir nerūpestingai vykdant jos, kaip mokesčių administratoriaus, tiesiogines funkcijas ir šiurkščiai pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje administraciniams aktams keliamus pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus, VMI teiginiai, kad Arešto aktas netinkamai motyvuotas ir abejojama jo pagrįstumu, yra VMI neteisėtų veiksmų įrodymas. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo panaikintas Arešto aktas, turinio, jame nėra jokių užuominų apie tai, kad, priimdami Arešto aktą, VMI tarnautojai elgėsi, kaip teigia pareiškėjas, aplaidžiai, nerūpestingai ar kad priimant Arešto aktą buvo pažeisti iš VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti administraciniams aktams keliami pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai. Teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai VMI 2017 m. gegužės 18 d. į bylą Nr. eI-3503-596/2017 teiktame atsiliepime nurodytą poziciją vertino kaip VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo panaikintas Arešto aktas, motyvus. Taip pat, teismo vertinimu, pareiškėjo pateikiama VMI 2017 m. gegužės 18 d. atsiliepimo frazės „mokesčių administratorius galimai netinkamai motyvavo“ Arešto aktą interpretacija neatitinka VMI pozicijos. Šiame kontekste teismas paminėjo, kad iš VMI 2017 m. birželio 12 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-19064 (Bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 42), kuriuo Bendrovei pateikta informacija apie VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą, matyti, jog VMI nurodo visai kitokias, nei teigia pareiškėjas, Arešto akto panaikinimo priežastis, t. y. pakartotinį Bendrovės turtinės padėties įvertinimą, atsižvelgimą į Bendrovės geranorišką bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, laiku sumokamus mokesčius bei teismų praktiką.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, be kita ko, rėmėsi LAT praktika nagrinėjant dalykinės reputacijos gynimo

bylas, tačiau akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo VMI tarnautojų veikas, priimant Arešto aktą ir (arba) jį panaikinant, vertinti kaip informacijos apie įmonės kreditingumą paskleidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos LAT nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-371/2014 ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) nesutampa.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog pritaikius areštą Bendrovės turtui, išviešinta tikrovės neatitinkanti informacija apie abejotiną Bendrovės kreditingumą, jos turtinės ir finansinės padėties nepakitimą, neatitinka tikrovės ir vertintinas kritiškai. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas nenustatė, kad VMI pareigūnai, prisidėję prie Arešto akto priėmimo, būtų tyčia siekę pakenkti pareiškėjo dalykinei reputacijai ir (arba) sumažinti jo kredito reitingus. Nenustatyta ir tai, kad informaciją apie Arešto aktą VMI būtų perdavinėjusi Creditinfo ir Creditreform, t. y. įmonėms, kurių sudarytais kredito reitingais pareiškėjas grindė žalą reputacijai. Teismas neturėjo pagrindo abejoti VMI atsiliepime nurodyta informacija, kad Arešto aktas buvo perduotas tik Turto areštų aktų registrui. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl VMI pareigūnų tyčios Arešto aktu padaryti žalą pareiškėjo interesams atmesti kaip nepagrįsti.

25. Pareiškėjas teigė, kad VMI turi plačius įgaliojimus gauti tikslią ir išsamią informaciją apie pareiškėjo finansinę būklę, todėl jos argumentai, kad disponavo ribotu informacijos kiekiu, tik patvirtina atsakovo aplaidų funkcijų vykdymą ir piktnaudžiavimą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad VĮ Registrų centrui pateiktas Bendrovės 2015 metų balansas yra viešas ir juo VMI disponavo iki turto arešto pritaikymo, duomenys akivaizdžiai parodė, kad nebuvo net teorinės rizikos pareiškėjui be sunkumų įvykdyti apie 0,4 mln. Eur būsimą mokestinę prievolę, kuri nėra patvirtinta mokesčių administratoriaus. Teismas iš esmės sutiko su pareiškėju, kad VMI turi (taigi ir nagrinėjamu atveju turėjo) plačius įgaliojimus gauti tikslią informaciją, susijusią su pareiškėjo finansine būkle (žr., pvz., MAĮ 33 str. 1 d. 1 p.), tačiau kartu pažymėjo, kad, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog VMI nesiėmė veiksmų pareiškėjo finansinei būklei nustatyti ar kad šie veiksmai (ypač atsižvelgiant į tai, kad būtinybė areštuoti Bendrovės turtą iškilo atliekant mokestinį patikrinimą ir nustačius, kad ketinama priskaičiuoti labai didelė mokestinė nepriemoka – 423 844,00 Eur, kad buvo nustatyti mokesčių įstatymo pažeidimai, taip pat atsižvelgiant į turto arešto taikymo tikslus ir poreikį tokio pobūdžio aktus priimti pakankamai operatyviai) buvo nepakankami. Šiame kontekste teismas paminėjo, jog liudytoja L. L. teismo posėdyje patvirtino, kad priimant Arešto aktą, rinko ir vertino aktualius duomenis iš oficialiai prieinamų viešų informacijos šaltinių, disponavo Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenimis už 2015 m., tačiau į juos neatsižvelgė, nes vertinimo dienai (2017 m. balandžio mėn.) jie buvo praradę aktualumą, o už 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų pateikta nebuvo. Šie liudytojų parodymai nepaneigti jokiais kitais įrodymais, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais netikėti ir nesivadovauti.

26. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, jog pareiškėjas, gavęs Arešto aktą, iš karto, prieš tai nesusisiekęs su VMI, dėl jo panaikinimo kreipėsi į teismą ir kartu su skundu teismui pateikė aktualią ir reikšmingą informaciją apie pareiškėjo finansines galimybes vykdyti ketinamą priskaičiuoti mokestinę nepriemoką – 423 844,00 Eur (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 8–12). Taip pat reikšminga yra tai, kad VMI, įvertinusi naujus aktualius dokumentus, iš karto 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Arešto aktą panaikino. Toks VMI elgesys, teismo vertinimu, atitinka iš gero administravimo principo kylančius imperatyvus, yra adekvatus ir savalaikis.

27. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą Creditinfo ir Creditreform informaciją, teismas sutiko, kad Arešto akto, kuriuo jo galiojimo metu buvo areštuotas Bendrovės turtas, priėmimo faktas turi tam tikros įtakos Creditinfo skelbiamiems Bendrovės kredito reitingams ir Creditreform skelbiamam Bendrovės reitingui. Su tuo teismo posėdyje sutiko ir VMI atstovas. Tačiau, teismo nuomone, nurodytų institucijų sudaromų Bendrovės reitingų pokytis yra itin nežymus, jis, atsižvelgiant į visas su Arešto akto priėmimu, galiojimu ir greitu panaikinimu susijusias aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra pakenkta pareiškėjo dalykinei reputacijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog dėl Arešto akto pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

28. Teismo vertinimu, surinktų įrodymų visuma patvirtina tai, kad Arešto akto priėmimą, kuris vėliau atsispindėjo Creditinfo ir Creditreform teikiamuose reitinguose, didžiąja dalimi lėmė paties pareiškėjo veiksmai galimai netinkamai vykdant jam iš mokestinių įstatymų kylančius įsipareigojimus, dėl ko po mokestinio patikrinimo galimai susidarė itin ženkli – 423 844,00 Eur mokestinė nepriemoka.

29. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų pareiškėjo prašomai neturtinei žalai atlyginti – VMI tarnautojų, priėmusių Arešto aktą, neteisėtų veiksmų. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog yra patyręs skunde nurodyto dydžio neturtinę žalą dėl pakenkimo jo dalykinei reputacijai. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, pareiškėjui priteisti 10 000 Eur neturtinės

žalos atlyginimą atmestas, nenustačius dviejų būtinųjų sąlygų neturtinei žalai iš valstybės atlyginti – neteisėtų veiksmų ir žalos.

III.

30. Pareiškėjas UAB „Icor“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylai apeliacine tvarka nagrinėti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog priimant Arešto aktą, nebuvo VMI darbuotojų neteisėtų veiksmų. MAĮ taikymo prasme, atsakovo neteisėtais veiksmais visais atvejais turi būti pripažįstamos tokios situacijos, kai turto areštas pritaikomas nepagrįstai – nesant tam pakankamo pagrindo. Tokiais atvejais yra akivaizdus areštą pritaikiusios institucijos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Motyvai, kuriais remiantis pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytas nepagrįstas turto areštas, yra visiškai nesvarbūs, nes motyvai, dėl ko priimtas neteisėtas aktas, nėra atsakomybę už bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą naikinanti aplinkybė. Šiuo atveju priežastis, kodėl buvo priimtas nepagrįstas Arešto aktas, akivaizdi – nebuvo atliktas pakankamas pareiškėjo turtinės būklės įvertinimas. Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad atsakingi tarnautojai apskritai nevertino informacijos iš Juridinių asmenų registro apie pareiškėjo turimus vertybinius popierius – pagrindinį pareiškėjo, kaip holdingo veiklą vykdančio subjekto, turtą. Posėdžio metu nei atsakovo atstovas, nei liudytojai nepateikė logiško paaiškinimo, kodėl nebuvo įvertintas pagrindinis pareiškėjo turtas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kas sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei.

30.2. Arešto akto neteisėtumą pagrindžia VMI 2017 m. gegužės 3 d. atsiliepime administracinėje byloje Nr. eI-353-596/2017 nurodyta aplinkybė, kad Arešto aktas buvo panaikintas dėl to, jog buvo nepakankamai motyvuotas. Tai, kad VMI 2017 m. birželio 12 d. rašte nurodė kitokias Arešto akto panaikinimo priežastis, nėra nei atsakomybę naikinančios, nei švelninančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl to, ar VMI tarnautojai, priimdami Arešto aktą, veikė tyčia ar netyčia, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl VMI neteisėtų veiksmų buvimo.

30.3. Pareiškėjo kreditingumo sumažėjimą, t. y. neigiamą informacinį poveikį viešai nuomonei apie pareiškėjo kreditingumą, pagrindžia ir įrodo Creditinfo ir Creditreform duomenų bazėse užfiksuotas pareiškėjo kredito reitingo sumažėjimas ir bankroto rizikos klasės padidėjimas, nulemtas Arešto akto priėmimo, – tai pripažino tiek atsakovas, tiek teismas. Pareiškėjo nuomone, kreditingumo reitingo sumažėjimas 10 proc. arba pareiškėjo priskyrimas kitai kreditingumo ir bankroto rizikos kategorijai, nėra nežymus kreditingumo sumažėjimas. Be to, bet koks kreditingumo sumažėjimas, net ir kreditingumo reitingo pabloginimas 10 proc. arba priskyrimas rizikingesnei bankroto rizikos kategorijai, padaro negrįžtamą įtaką holdingo veiklą vykdančio subjekto dalykinei reputacijai, kuri tiesiogiai susijusi ir daro įtaką įmonės galimybei skolintis ir skolinimosi kainai. Skolinimosi kainos padidėjimas, kontrahentų praradimas, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014, vertintini kaip turtiniai nuostoliai (žala), o dalykinės reputacijos sumažėjimas (kreditingumo sumažėjimas) sukelia ir žalą dalykinei reputacijai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nesutampa nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties ratio decicendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas), nes suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė dėl žalos dalykinei reputacijai vertinimo.

30.4. VMI, perduodama Arešto aktą Turto arešto aktų registrui, turėjo suprasti, kad informacija apie tariamai blogą pareiškėjo turtinę padėtį taps vieša. Creditinfo ir Creditreform ataskaitos yra pateiktos kaip objektyvūs įrodymai, kad dėl VMI paskleistos neteisingos informacijos buvo padaryta žala pareiškėjo dalykinei reputacijai – sumažėjo pareiškėjo kreditingumas. Creditinfo ir Creditreform ataskaitos neginčijamai įrodo kreditingumo sumažėjimą, kaip jį supranta profesionalios mokumą vertinančios agentūros, ir pateikia kreditingumo sumažėjimo įvertinimą matematine išraiška – per kredito balų ir bankroto rizikos grupės pokytį. Pareiškėjo kreditingumas sumažėjo dėl to, kad VMI nurodymu Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas neteisėtas Arešto aktas. Vertinant žalos pareiškėjo dalykinei reputacijai dydį, neturėtų būti aktuali aplinkybė, per kiek laiko VMI panaikino Arešto aktą, nes VMI viešai nepaskelbė informacijos, kad Arešto aktas buvo priimtas neteisėtai.

30.5. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Arešto akto priėmimą didžiąja dalimi lėmė paties pareiškėjo veiksmai galimai netinkamai vykdant jam iš mokestinių įstatymų kylančius įsipareigojimus, nes Arešto aktas priimtas neužbaigus mokestinio patikrinimo, be to, mokestinės nepriemokos dydis yra vertinamasis kriterijus ir pati

VMI, panaikindama Arešto aktą, pripažino, kad 423 844 Eur suma pareiškėjo atžvilgiu nėra ženkli.31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo

pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.32. Atsakovo atstovas pažymi, kad visi VMI veiksmai buvo atlikti teisėtai ir įstatymų numatytose ribose, todėl naikinti

pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Arešto akto priėmimo metu disponavo ribotu informacijos kiekiu ir ja remiantis buvo pagrindas areštuoti pareiškėjo turtą. Tokia išvada padaryta atsižvelgus, jog ketinama priskaičiuoti mokestinė nepriemoka buvo itin ženkli – 423 844 Eur. Pareiškėjas neturėjo vertingo registruotino turto, palyginus su ketinama apskaičiuoti mokestine nepriemoka. Todėl kilo rizika, kad pareiškėjas gali neįvykdyti savo mokestinių prievolių. Arešto akto priėmimo metu buvo pateikta finansinė atskaitomybė tik už 2015 metus, todėl tik pareiškėjui pateikus papildomą informaciją skundžiamo akto pagrindas galėjo atrodyti nepakankamas. Gavusi papildomus dokumentus, VMI dar kartą įvertino Arešto akto tikslingumą ir operatyviai panaikino skundžiamą akta.

33. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas niekaip nepagrindžia nurodomos žalos paskaičiavimo. Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkinimas kaip paskleistų duomenų padarinys. Tuo tarpu byloje nėra pateikta paskaičiavimo, kaip buvo nustatyta pareiškėjui padaryta 10 000 Eur neturtinė žala, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog žala nebuvo padaryta. Atsakovo atstovas akcentuoja, jog pateikti Creditinfo ir Creditreform duomenys neįrodo, kad vien dėl Arešto akto krito pareiškėjo reitingas. Be turto arešto, Creditinfo reitingų sudaryme vertina dar 5 faktorius. Pareiškėjo kreditingumo reitingas pastoviai kinta ir tai nepriklauso nuo to, ar pareiškėjui buvo taikyti areštai ar ne. Taigi pareiškėjo pateikti prieštaringi duomenys nėra pakankamas pagrindas teigti, kad tik dėl Arešto akto pakito pareiškėjo reitingai, juo labiau, kad šis pokytis pareiškėjui sukėlė žalą.

34. Galiausiai atsakovo atstovas akcentuoja, jog VMI jokios informacijos nepaskleidė, Arešto aktas perduotas tik Turto arešto aktų registrui, o tai negali būti prilyginama informacijos paskleidimui viešojoje erdvėje. Be to, VMI niekur nėra teigusi, jog pareiškėjas nėra pajėgus sumokėti 423 844 Eur sumos. Anot atsakovo atstovo, panaikinus Arešto aktą, pareiškėjo rizikingumo rodiklis sumažėjo ir tapo geresnis, nei iki Arešto akto priėmimo. Pareiškėjo bankroto klasės reitingas jau tą patį mėnesį po Arešto akto panaikinimo grįžo į prieš arešto taikymą buvusį lygį.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų VMI pareigūnų veiksmų, taikant turto areštą Bendrovės turtui, atlyginimo.

36. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteisti 2 541 Eur turtinės žalos atlyginimą atmestinas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų turtinei žalai iš valstybės atlyginti – priežastinio ryšio. Dėl neturtinės žalos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų pareiškėjo prašomai neturtinei žalai atlyginti – VMI tarnautojų, priėmusių Arešto aktą, neteisėtų veiksmų. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog yra patyręs skunde nurodyto dydžio neturtinę žalą dėl pakenkimo jo dalykinei reputacijai.

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Pirmiausia pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylai apeliacine tvarka nagrinėti, nes teismų praktika keliamu teisiniu klausimu nėra suformuota, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė jokių aplinkybių, kurios implikuotų būtinybę kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su siūlymu sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šios bylos nagrinėjimui.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas

pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ginčijama tik teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, priimant Arešto aktą, ir žalos, kurios, anot pirmosios instancijos teismo, jis neįrodė patyręs.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

41. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

42. Vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VMI 2017 m. balandžio 3 d. priėmė Arešto aktą, kuriuo areštavo šį pareiškėjo turtą: 14 724 Eur vertės žemės sklypą, 1 741 Eur vertės negyvenamąją patalpą, 2 806 Eur vidutinės rinkos vertės negyvenamąją patalpą, 404 573,20 Eur vertės 1 395 080 vnt. akcinės bendrovės „Axis Industries“ vardinių paprastųjų 0,29 Eur nominalios vertės akcijų. Arešto akte VMI nurodė, kad yra atliekamas Bendrovės mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kurio metu numatoma paskaičiuoti 423 844 Eur mokėtiną į biudžetą pelno mokesčio sumą.

44. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. dėl Arešto akto panaikinimo kreipėsi į VAAT, kartu su skundu teismui pareiškėjas pateikė šiuos Bendrovės parengtus dokumentus: 2017 m. balandžio 27 d. pažymą apie pinigų likučius Bendrovės atsiskaitomosiose sąskaitose, iš kurios matyti, kad turto arešto dienai (2017 m. balandžio 31 d.) jos sąskaitose buvo (duomenys neskelbtini) Eur; Bendrovės 2016 m. I–IV ketvirčio balanso preliminarius duomenis (trumpo balanso forma), iš kurių matyti, kad Bendrovė 2016 finansiniais metais turėjo (duomenys neskelbtini) Eur vertės turto bei (duomenys neskelbtini) Eur nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų; 2017 m. gegužės 3 d. pažymą apie tai, kad Bendrovė šios pažymos išdavimo dieną nuosavybės teise valdė 26 813 293 vnt. City Service SE akcijų (vienos akcijos nominali vertė – 0,30 Eur) (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 8–12). VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu panaikino Arešto aktą (bylos

Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 25). VMI 2017 m. gegužės 18 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, jog mokesčių administratorius galimai netinkamai motyvavo Arešto aktą ir tai sukėlė abejonių jo pagrįstumu, VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Arešto aktą panaikino, todėl byla Nr. eI-3503-596/2017 turėtų būti nutraukta. VAAT 2017 m. liepos 4 d. priėmė nutartį, kuria administracinę bylą Nr. eI-3503-596/2017 nutraukė ir netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 59–62). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi VAAT 2017 m. liepos 4 d. nutartį paliko nepakeistą (bylos Nr. eI-3503-596/2017 I t., b. l. 95–100).

45. Pareiškėjas, pagrįsdamas atsakovo VMI darbuotojų neteisėtus veiksmus, nurodė, jog, jo vertinimu, priimant Arešto aktą, buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes nebuvo atliktas pakankamas pareiškėjo turtinės būklės įvertinimas.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, su tokiu vertinimu sutinka. Pažymėtina, kad atsakingi atsakovo darbuotojai, taikydami Bendrovės turtui areštą, akivaizdžiai nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo turtinę padėtį. Minėtą išvadą patvirtina vien jau aplinkybė, kad VMI darbuotojai nepatikrino Juridinių asmenų registro duomenų apie pareiškėjo turimas kitų bendrovių akcijas, nors pareiškėjas yra holdingo bendrovė, kurios pagrindinis turtas yra turimos akcijos. Pagal MAĮ 33 straipsnio 1 punktą (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 redakcija) mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija. Atsižvelgiant į plačias mokesčių administratoriui suteiktas teises gauti atitinkamą informaciją, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju, priimant Arešto aktą, akivaizdžiai buvo nesurinkta visa reikiama informacija apie Bendrovės turimą turtą. Numatoma išieškoti mokesčių suma, skirtingai nei teigė atsakovas, nėra ženkli, palyginus su Bendrovės valdomo turto verte. Be to, pats atsakovas, 2017 m. gegužės 18 d. pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, jog mokesčių administratorius galimai netinkamai motyvavo Arešto aktą ir tai sukėlė abejonių jo pagrįstumu, VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Arešto aktą panaikino. Taigi, skirtingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas konstatuoti neteisėtus VMI darbuotojų veiksmus priimant Arešto aktą – bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą.

47. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kitos deliktinės atsakomybės sąlygos – žalos – pažymėtina, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su tuo, kad sumažėjo Bendrovės kreditingumas, t. y. padarytas neigiamas informacinis poveikis viešai nuomonei apie Bendrovės kreditingumą, tai pagrindžia Creditinfo ir Creditreform duomenų bazėse užfiksuotas pareiškėjo kredito reitingo sumažėjimas ir bankroto rizikos klasės padidėjimas.

48. Dėl minėto aspekto teisėjų kolegija pabrėžia, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą. Taigi pareiškėjas, teigdamas, jog buvo pakenkta jo dalykinei reputacijai, turi pareigą įrodyti faktinius reputacijos pakenkimo nuostolius – byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo pareiškėjas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta.

49. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, vien pareiškėjo pateikti duomenys iš Creditinfo ir Creditreform duomenų bazių dėl pareiškėjo kredito reitingo sumažėjimo ir bankroto rizikos klasės padidėjimo savaime nepagrindžia, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl jo dalykinės reputacijos sumenkinimo. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų (išrašai iš duomenų bazių ir elektroninis laiškas dėl reitingo kitimo) nėra aišku, nei kiek asmenų aptariami duomenys tapo prieinami (kaip apskritai veikia minėtos duomenų bazės ir kam ir kokie duomenys yra prieinami), nei tai, ar aptariamas reitingo ir rizikos klasės kitimas turėjo kokį nors realų neigiamą poveikį pareiškėjui (pareiškėjas nurodo, jog reitingo sumažėjimas paveikia įmonės galimybę skolintis ir skolinimosi kainą, tačiau nenurodo, jog ginčo laikotarpiu jis apskritai bandė skolintis lėšas, t. y. kad negalėjo skolintis lėšų ar skolinosi blogesnėmis sąlygomis). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog faktiškai patyrė kokių nors nuostolių dėl kreditingumo reitingo sumažėjimo, nenurodė, jog minėtas kreditingumo reitingo sumažėjimas turėjo žymų poveikį ir tai sukėlė realios žalos pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis ir įrodymus nenustačius realaus faktinio pareiškėjo dalykinės reputacijos sumenkinimo, konstatuotina, jog nėra nustatyta žala, kaip viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų.

50. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje yra pažymėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės

aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

51. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde argumentuodamas dėl patirtos žalos, remiasi LAT 2014 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014. Tačiau pastebėtina, kad šioje pareiškėjo nurodomoje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas yra išimtinai susijęs su bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, tuo tarpu nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) nesutampa, t. y. skiriasi faktinės aplinkybės, skirtingas bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrindas. Pažymėtina, kad LAT išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl informacijos apie įmonės kreditingumą paskleidimo atsakovo informacinėje sistemoje internete. Buvo paskleistas konkretus teiginys apie ieškovų mokumą, atsakovas buvo atsakingas už minėtų duomenų paskleidimą savo internetiniame tinklalapyje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog atsakovas VMI paskleidė kokius nors duomenis apie pareiškėją, Creditinfo ir Creditreform duomenų bazės nėra susijusios su atsakovo veikla.

52. Išnagrinėjus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta žala, t. y. viena iš būtinųjų viešosios (deliktinės) civilinės atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.

53. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai teisingais motyvais, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

54. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, jis neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS




Administracinė byla Nr. eA-1777-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04231-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.2, 12.13.3.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2072d080b21a11e98451fa7b5933515d



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stomatologinės implantacijos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stomatologinės implantacijos centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Stomatologinės implantacijos centras“ (toliau – pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-358 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S-240(7-207/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dėl neteisingai pritaikyto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio; 2) jei pirmasis prašymas nebūtų tenkinamas, prašo pakeisti VMI 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-358 dalį, sumažinant paskirtą baudą iki 10 proc. ir atleidžiant Bendrovę nuo delspinigių mokėjimo; 3) jei Bendrovė nebūtų atleidžiama nuo delspinigių mokėjimo, prašo pakeisti VMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-358 ir delspinigius skaičiuoti nuo 2015 m. birželio 30 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI 2017 m. birželio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-265 (toliau – Patikrinimo aktas) dėl Bendrovės veiklos nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. patikrinimo. Patikrinimo akte VMI konstatavo, kad Bendrovė 2011 – 2012 metais formaliai sudarytomis paskolų sutartimis vieninteliam Bendrovės akcininkui P. G. suteikė ne 1 900 000 Lt paskolų, o išmokėjo dividendus, siekdama išvengti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) nuo pajamų iš paskirstytojo pelno mokėjimo. Tokios išvados pagrindu Bendrovei papildomai apskaičiuota 110 055,60 Eur mokėtino GPM. VMI 2017 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-358. Bendrovė, nesutikdama su VMI sprendimu, jį apskundė Komisijai. Komisija, išnagrinėjusi Bendrovės skundą, 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-240 (7-207/2017 nusprendė: patvirtinti VMI sprendimą; neatleisti pareiškėjo nuo VMI sprendimu apskaičiuotų 61 177,39 Eur GPM delspinigių.

3. Pareiškėįas paaiškino, kad Komisijos sprendimu patvirtintos mokestinės sumos, kurios Bendrovei buvo papildomai apskaičiuotos VMI konstatavus, kad tarp Bendrovės ir akcininko faktiškai buvo susiklostę ne paskolos sutarties šalių teisiniai santykiai, o Bendrovė neva paskolos sandoriais išmokėjo dividendus. Dėl šios priežasties, pasak mokesčių administratoriaus bei Komisijos, buvo pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio nuostatas ir mokesčius Bendrovei apskaičiuoti taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Su tokia mokesčių administratoriaus ir MGK pozicija pareiškėjas nesutiko ir manė, kad mokesčių administratorius ir Komisija, nagrinėdami mokestinį ginčą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neįsigilino į tikruosius teisinius santykius, susiklosčiusius tarp Bendrovės ir akcininko, netinkamai bei nepagrįstai taikė materialiosios teisės normas, dėl ko padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad Bendrovei gali būti taikomas MAĮ 69 straipsnis.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad VMI sprendime konkrečiai nenurodė, kaip ir kokią mokestinę naudą gavo ar siekė gauti Bendrovė bei nepagrindė tvirtinimo, kad sandoriai sudaryti Bendrovei siekiant mokestinės naudos. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė naudos būtų gavusi tik tuo atveju, jei ji iš gyventojui išmokamų sumų būtų išskaičiavusi GPM, bet nepervedusi

jo į valstybės biudžetą, o pasilikusi sau, tačiau šiuo atveju Bendrovė jokių GPM sumų iš gyventojui išmokamų sumų neišskaičiavo ir sau nepasiliko, o visą sumą pagal paskolos sutartis perdavė gyventojui. Pareiškėjas nurodė, kad VMI pripažįsta, jog visa pinigų suma, įskaitant ir dalį, kuri galimai turėjo būti skirta GPM mokėjimui, buvo išmokėta fiziniam asmeniui P. G. Tai reiškia, kad mokestinę naudą, jei sandoriai perkvalifikuojami, gavo fizinis asmuo, o ne Bendrovė, todėl Bendrovei MAĮ 69 straipsnis negalėjo būti taikomas. Aplinkybę, jog GPM išvengti siekė ne Bendrovė, o P. G., konstatavo ir pati Komisija sprendime.

5. Pareiškėjas nurodė, kad sutinka su Komisijos pozicija, kad išmokėjus A klasės pajamas gyventojui, tačiau iš jų neišskaičiavus mokėtino GPM, mokėtinos GPM sumos gali būti išreikalaujamos tiek iš A klasės pajamas išmokėjusio asmens, tiek iš šias pajamas gavusio asmens, tačiau pareiškėjas nesutinka, kad konkrečiu atveju mokėtinas GPM gali būti išreikalaujamas iš pajamas išmokėjusio asmens, t. y. Bendrovės. Jei Bendrovė paprasčiausiai būtų paskelbusi ir išmokėjusi dividendus, tačiau išmokėdama juos nebūtų išskaičiavusi ir į biudžetą pervedusi mokėtino GPM sumos, o visą paskelbtą dividendų sumą būtų išmokėjusi fiziniam asmeniui, tuomet galima būtų sutikti, jog tai yra A klasės pajamos ir GPM gali būti išreikalaujamas tiek iš jas išmokėjusio asmens, tiek iš fizinio asmens. Tokiu atveju, pareiškėjo manymu, nereikėtų taikyti MAĮ 69 straipsnio, nes Bendrovė, kaip mokesčių mokėtoja, tiesiog nebūtų įvykdžiusi savo prievolės iš išmokamų A klasės pajamų išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM. Tačiau šiuo atveju prieš priskaičiuojant Bendrovei GPM nuo neva išmokėtų A klasės pajamų, būtina pagal MAĮ 69 straipsnį mokesčių tikslais perkvalifikuoti paskolų sandorius ir visų pirma pripažinti, kad tai buvo būtent A klasės pajamos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad mokesčių tikslais perkvalifikuojant sandorius, negalima priskaičiuoti mokėtino GPM Bendrovei nenustačius, kad Bendrovė siekė gauti mokestinę naudą. Paskolos sutarties šalių teisiniai santykiai savo esme nėra tolygūs pelno išmokėjimui akcininkams, o ir šie santykiai pareiškėjui turi visiškai kitokias teisines ir turtines pasekmes, nei dividendų išmokėjimas. Pareiškėjui neaišku, kodėl paskolomis suteiktos pinigų sumos, kurios po paskolų suteikimo, kaip gautinos sumos, liko pareiškėjo turtu, papildomai turi būti apmokestinamos GPM. Bendrovei, kaip savarankiškam ūkiniam vienetui, turinčiam savarankišką teisnumą ir veiksnumą, nėra jokio skirtumo, ar išmokėti dividendus ar suteikti paskolą, kadangi tiek vienu, tiek kitu atveju pinigų kiekis Bendrovėje sumažėja vienodai.

6. Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jei VMI ir Komisijos sprendimai nebūtų panaikinti, Bendrovei paskirta bauda turėtų būti sumažinta iki 10 proc. Sprendime pati VMI pripažino, jog egzistuoja Bendrovės padėtį lengvinančios aplinkybės – bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, paaiškinimų teikimas, turimų dokumentų teikimas. Taip pat prie lengvinančių Bendrovės padėtį aplinkybių pareiškėjas priskyrė ir tai, kad Bendrovė anksčiau nėra bausta už mokestinius pažeidimus, visada tinkamai ir laiku mokėjo ir moka visus mokesčius, laiku ir tinkamai deklaruoja visas savo pajamas. Pareiškėjas nesutiko su VMI pozicija, kad Bendrovės padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis yra laikomi pažeidimo siektas tikslas (išvengti GPM nuo pajamų iš paskirstytojo pelno mokėjimo) bei padarytą žalos dydis (apskaičiuota 110 055,60 Eur GPM).

7. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad VMI sprendime neteisingai apskaičiavo delspinigius. Delspinigiai turėtų būti skaičiuojami ne nuo pirminių paskolos sutarčių sudarymo datų 2011 ir 2012 metais, o nuo 2015 m. birželio 30 d., kada buvo pratęstos paskolos sutartys, numatant, anot VMI, nepagrįstus jų grąžinimo terminus.

8. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas VMI nurodė, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina

nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą.

10. Atsakovas paaiškino, kad pagal patikrinimo medžiagą VMI nustatė, kad pareiškėjas (Kreditorius), pagal įgaliojimą atstovaujamas Bendrovės vadovės, suteikė P. G. (paskolos gavėjas) 1 000 000 Lt paskolą pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį Nr. SIC-11-03 ir 900 000 Lt paskolą pagal 2012 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį Nr. SIC-12-04. Sutartyse nurodyta, kad Paskolos gavėjas moka Kreditoriui 4,3 proc. nuo 1 000 000 Lt ir 1,5 proc. nuo 900 000 Lt fiksuotas metines palūkanas, kurios mokamos kas ketvirtį pagal pateiktą sąskaitą bei paskola išduodama 10 metų su galimybe pratęsti, tačiau nenurodyta, kokiam tikslui suteiktos paskolos, jų suteikimas neužtikrintas įkeitimu, laidavimu ar garantija. P. G. paskolinti 1 900 000 Lt išmokėti grynaisiais pinigais. Pareiškėjas 2015 m. birželio 30 d. pakeitė minėtų paskolų sutartis, nustatydamas, kad kiekvienų ateinančių metų sausio mėnesį metinės palūkanos gali būti peržiūrėtos ir naujai nustatytos, remiantis Europos banko paskolų statistika, taip pat panaikintas punktas, kuriuo sutartyse buvo numatytas palūkanų mokėjimas kas ketvirtį pagal pateiktą sąskaitą bei pratęsiamas paskolų gražinimo terminas nuo 2015 m. birželio 30 d. iki

2050 m. birželio 30 d. VMI taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio Didžiosios knygos registrų sąskaitose Nr. 1710 „kiti skolininkai“ 2011 m. sausio 1 d. apskaitė 1350000 Lt suteiktų ir negrąžintų paskolų likutį, per tikrinamą laikotarpį apskaitė 1900000 Lt (1000000 Lt ir 900000 Lt) suteiktų paskolų bei 350000 Lt (150000 Lt ir 200000 Lt) grąžintų paskolų sumą ir tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2012 m. gruodžio 31 d.) apskaitos registruose apskaitė 2900000 Lt suteiktų ir negrąžintų paskolų likutį. Pareiškėjas paskolų sutartimis (2009 m. balandžio 21 d. Nr. SIC-09-01, 2009 m. gruodžio 21 d. Nr. SIC-09-02), t. y. iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, P. G. įformino 150 000 Lt ir 1 200 000 Lt paskolas. Buhalterinės apskaitos registruose Bendrovė 2011 m. gruodžio 30 d. apskaitė 150 000 Lt P. G. paskolos grąžinimą pagal sutartį Nr. SIC-09-01 (2011 m. gruodžio 30 d. kasos pajamų orderis (toliau – KPO) serija Nr. 1533), o pagal 2009 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį Nr. SIC-09-02 apskaitė dalies (400 000 Lt) paskolos grąžinimą 2012–2013 metais (2012 m. gruodžio 12 d. – 200000 Lt, 2013 m. vasario 1 d. – 30000 Lt, 2013 m. liepos 1 d. – 100000 Lt ir 2013 m. rugsėjo 1 d. – 70000 Lt). Pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių, jog paskolos gavėjas pagal paskolos sutartis (2011 m. rugsėjo 30 d. Nr. SIC-11-03, 2012 m. gruodžio 3 d. Nr. SIC-12-04) grąžino pareiškėjai 1 900 000 Lt paskolas, nepateikė. Pareiškėjas nuo P. G. apskaitytos suteiktos 1 900 000 Lt paskolų sumos tikrinamuoju laikotarpiu palūkanų neskaičiavo ir apskaitos registruose neapskaitė. Pareiškėjas jokių P. G. palūkanų pareiškėjui mokėjimą įrodančių dokumentų nepateikė, o 2013 m. apskaičiuotą palūkanų sumą 42 375 Lt Didžiosios knygos registro sąskaitoje Nr. 2411 „Pirkėjų skolos“ apskaitė kaip P. G. skolą pareiškėjui.

11. Atsakovas pažymėjo, kad vienintelis pareiškėją valdantis akcininkas nuo 2003 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 29 d. buvo P. G., kuris taip pat vadovavo ir pareiškėjui, t. y. galėjo vienasmeniškai priimti visus su pareiškėjos valdymu susijusius klausimus. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 31 d. turėjo 1776153 Lt, 2011 m. gruodžio 31 d. – 2171505 Lt nepaskirstytojo pelno, 2012 m. gruodžio 31 d. – 2823629 Lt nepaskirstytojo pelno, kuris realiai priklausė ir dividendų forma galėjo būti išmokėtas vieninteliam pareiškėjo akcininkui P. G. Nuo 2013 m. pareiškėjo pajamos ženkliai sumažėjo, dalis pareiškėjo darbuotojų nuo 2011 m. įdarbinti UAB SIP institute (įregistruotas nuo 2011 m. rugsėjo 14 d.), 2015 m. birželio 30 d. prašymu pareiškėjas išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, nuo 2015 m. liepos mėn. įdarbintas vienas darbuotojas (akcininkas ir vadovas P. G.), pareiškėjo direktoriaus 2016 m. lapkričio 23 d. paaiškinimu pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 30 d. veiklos faktiškai nevykdo, veiklos vykdymo patalpas perleido UAB SIP institutui, kurio 65 proc. akcijų priklauso P. G. Abi bendrovės vykdo tą pačią medicininės ir odontologijos praktikos veiklą, abiejų bendrovių buhalterinę apskaitą tvarko ta pati buhalterines paslaugas teikianti įmonė. Pateiktame atsakyme į mokesčių administratoriaus nurodymą P. G. atsakė, kad suteikti paskolas buvo nuspręsta, nes ateityje planuota plėsti pareiškėjo veiklą, kuriai reikalingos lėšos, taip pat, kad pasiskolintus pinigus panaudojo šeimos gerovei kurti (pastatyti du namai Kaune ir Trakų r.), verslui plėtoti (nupirkta ir visiškai įrengta klinika (duomenys neskelbtini), Vilniuje), tačiau tame pačiame rašte P. G. nurodė, kad 2011 m. dėl prasidėjusio pareiškėjo vadovo P. G. ir jo žmonos skyrybų proceso ir nesutarimų pareiškėjas veiklos nevykdo.

12. Dėl delspinigių apskaičiavimo atsakovas nurodė, kad vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 97 straipsnio 1 dalies nuostatomis nebuvo nustatytas teisinis pagrindas neskaičiuoti Bendrovei delspinigių.

13. Dėl paskirtos baudos dydžio atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu pareiškėjas iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus ir turimus dokumentus. Šias aplinkybes VMI pripažino pareiškėjo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjo ginčijamo pažeidimo siektą tikslą (išvengti GPM nuo pajamų iš paskirstytojo pelno mokėjimo) bei padarytą žalos dydį (apskaičiuota 110055,60 Eur GPM) VMI pripažino atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Įvertinusi nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, VMI pareiškėjui skyrė vidutinę 30 proc. GPM dydžio baudą.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Stomatologinės implantacijos centras“ skundą atmetė.

15. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog vykdydama 2016 m. gruodžio 29 d. pavedimą tikrinti VMI atliko pareiškėjos 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM patikrinimą, kurio rezultatus įformino 2017 birželio 15 d. patikrinimo akte Nr. (21.60-32)FR0680-265. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja formaliai sudarytomis paskolų sutartimis vieninteliam pareiškėjos akcininkui P. G. tikrinamuoju laikotarpiu suteikė ne 1 900 000 Lt paskolas, o išmokėjo dividendus, siekdama išvengti GPM nuo pajamų iš paskirstytojo pelno mokėjimo, todėl vadovaudamasi 2004 m. balandžio 4 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 10 straipsnio, 66 straipsnio 2

dalies, 69 straipsnio 1 dalies, 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti 110 055,60 Eur (2011 m. rugsėjo mėn. – 57924 Eur, 2012 m. gruodžio mėn. – 52131,60 Eur) GPM. VMI 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-358 patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 110055,60 Eur GPM, apskaičiavo 61177,39 Eur GPM delspinigius ir skyrė 33016,68 Eur GPM baudą (30 proc. mokesčio dydžio).

16. Remiantis pareiškėjo patikrinimo medžiaga nustatyta, kad Bendrovė teikia odontologines paslaugas. Mokesčių mokėtojų registro duomenimis vienintelis Bendrovės akcininkas nuo 2003 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 29 d. buvo P. G., kuris yra ir Bendrovės direktorius nuo 2003 m. sausio 27 d. Pareiškėjas (Kreditorius), pagal įgaliojimą atstovaujama UAB SIC klinikų vadovės G. R., suteikė P. G. 1 000 000 Lt paskolą pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį Nr. SIC-11-03 ir 900000 Lt paskolą pagal 2012 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį Nr. SIC-12-04. Sutartyse nurodyta, kad paskolos gavėjas moka kreditoriui 4,3 proc. nuo 1 000 000 Lt ir 1,5 proc. nuo 900 000 Lt fiksuotas metines palūkanas, kurios mokamos kas ketvirtį pagal pateiktą sąskaitą bei paskola išduodama 10 metų su galimybe pratęsti. Sutartyse paskolų suteikimo tikslas nenurodytas, jų suteikimas neužtikrintas įkeitimu, laidavimu ar garantija. Remiantis kasos išlaidų orderiuose (toliau – KIO) 2011 m. rugsėjo 30 d. Nr. 562 ir 2012 m. gruodžio 3 d. Nr. 638, užfiksuotais duomenimis, pagal paskolų sutartis 1900000 Lt P. G. išmokėti grynaisiais pinigais. Mokesčių administratorius atkreipė dėmesį, kad KIO grafose „Įmonės vadovas“, „Gavėjo parašas“ ir „Išdavė kasininkas“ pasirašyta ta pačia rašysena, nenurodant vardo bei pavardės asmens, pasirašiusio dokumentą.

17. Nustatyta, kad pareiškėjas paskolų sutartimis (2009 m. balandžio 21 d. Nr. SIC-09-01, 2009 m. gruodžio 21 d. Nr. SIC-09-02), t. y. iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, P. G. įformino 1 350 000 Lt paskolas: 150000 Lt ir 1200000 Lt. Buhalterinės apskaitos registruose 2011 m. gruodžio 30 d. apskaitė 150 000 Lt P. G. paskolos grąžinimą pagal sutartį Nr. SIC-09-01, o pagal 2009 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį Nr. SIC-09-02 apskaitė dalies (400 000 Lt) paskolos grąžinimą 2012–2013 metais (2012 m. gruodžio 12 d. – 200000 Lt, 2013 m. vasario 1 d. – 30000 Lt, 2013 m. liepos 1 d. – 100000 Lt ir 2013 m. rugsėjo 1 d. – 70000 Lt).

18. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad taikant MAĮ 10 straipsnyje ir 69 straipsnio 1 dalyje numatytą turinio viršenybės prieš formą principą, laikytina, jog Bendrovė, siekdama mokestinės naudos, Paskolos sutartis su P. G. sudarė formaliai, t. y. Bendrovės akcininkui P. G. suteikė ne 1 900 000 Lt paskolų, o išmokėjo dividendus, siekdama išvengti GPM nuo paskirstytojo pelno mokėjimo. Teismas darė išvadą, kad paskolų sutartys buvo sudarytos formaliai, jų sudarymo tikslas buvo dividendų vieninteliam akcininkui išmokėjimas, siekiant išvengti jų apmokestinimo GPM.

19. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad mokestinę naudą, jei paskolos būtų laikomos dividendų išmokėjimu, gavo jos akcininkas, todėl jis yra GPM subjektas ir jam VMI privalėjo taikyti MAĮ 69 straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, kad nesant mokesčių įstatymuose nustatytų specialių nuostatų, taikant MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tuo atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes.

20. Teismas, įvertinęs nustatytą aplinkybę, kad P. G. ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ne tik pareiškėjo (mokestį išskaičiuojančio asmens) akcininkas, bet ir kontroliavo šį vienetą, galėjo daryti ir darė įtaką Bendrovės sprendimams, darė išvadą, kad Bendrovė išmokėdama prieš tai nurodytu būdu dividendus, siekė išvengti tų mokestinių prievolių, kurios atsirastų, jei šios sumos, kaip dividendai, būtų tiesiogiai išmokėti akcininkui P. G. Šie veiksmai buvo atliekami pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą. Nagrinėtu atveju byloje nėra nustatyta jokių objektyviais įrodymais pagrįstų ypatingų ir (ar) išskirtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo aiškių šioje byloje taikytinų mokesčių įstatymų nuostatų bei pripažinti pareiškėją, kaip mokestį išskaičiuojantį asmenį, neatsakingu už ginčijamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytų mokestinių prievolių įvykdymą. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius įvykdė jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą ir pagrįstai sprendė, jog ginčo ūkinių operacijų viseto pagrindinis tikslas buvo mokestinės naudos gavimas piktnaudžiaujant mokesčių įstatymais, jis pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą teisės normą bei apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui papildomai sumokėti į biudžetą Eur GPM bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas.

21. Remiantis bylos dokumentais nustatyta, kad VMI nuo patikrinimo metu apskaičiuoto mokėtino 110 055,60 Eur

GPM apskaičiavo 61177,39 Eur delspinigių. Konstatavus, kad remiantis 2011 m. rugsėjo 30 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartimis pareiškėjui jų sudarymo dieną buvo išmokėti dividendai, delspinigiai pradėti skaičiuoti nuo tos dienos, kada pasibaigė terminas, per kurį turėjo būti sumokėtas GPM. Teismas pareiškėjo nurodytą teiginį, kad delspinigių skaičiavimo pradžia turi būti laikoma 2015 m. birželio 30 d., t. y. paskolos sutarčių pakeitimo data, laikė nepagrįstu, ne P. G. dividendai paskolų pavidalu išmokėti 2011 m. rugsėjo 30 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d.

22. Teismas pažymėjo, kadangi pareiškėjo kaltė dėl padaryto pažeidimo yra įrodyta, t. y. nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas mokestinės naudos (išvengti mokesčio mokėjimo į biudžetą), tokiais savo veiksmais padarė žalą biudžetui, nes įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo priklausančios sumokėti GPM sumos, todėl šiuo atveju aptariamo atleidimo nuo delspinigių pagrindo taikyti nėra pagrindo. Kitų atleidimo nuo delspinigių pagrindų byloje nenustatyta.

23. Vertindamas atsakovo nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju konstatuotas pareiškėjos siekimas formaliai sudarytų paskolų pagalba nesąžiningai išvengti GPM mokėjimo. Tokiu būdu valstybės biudžetas laiku negavo 110 055,60 Lt GPM. Tai laikytina pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Aplinkybes, kad pareiškėjas iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus ir turimus dokumentus, mokesčių administratorius pagrįstai pripažino pareiškėjo padėtį lengvinančiomis aplinkybėmis. Tai, kad pareiškėjas anksčiau nebuvo padaręs mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestines prievoles mokėjo laiku, tik rodo, kad jis tinkamai vykdė mokesčių mokėtojo pareigas, tačiau tai negali būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismas vertino, kad todėl šios aplinkybės Komisija pagrįstai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas darė išvadą, kad nenustatyta, jog švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir suponuojančių mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Atsižvelgus į tai, nebuvo ir teisinio pagrindo skirti pareiškėjui nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio. Vadinasi, teisėtai bei pagrįstai paskirta 30 proc. GPM sumos dydžio bauda, kuri Komisijos pagrįstai palikta galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas.

III.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui ir pabrėžia, kad VMI priėmė nepagrįstą sprendimą, pažeidžiantį MAĮ 69 straipsnio taikymo sąlygas, nes pajamas gavęs fizinis asmuo (P. G.) turėjo būti apmokestintas, o ne Bendrovė, kuri tik išmokėjo pajamas akcininkui pareikalavus. Toks sprendimas pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principai, taip pat toks apmokestinimas neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius.

26. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas VMI atsiliepimą grindžia analogiška pozicija išdėstyta atsiliepime į skundą ir kituose bylos dokumentuose (pvz. Patikinimo akte).

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą iš esmės grindžia identiška pozicija kaip ir atsakovo VMI, pabrėždama, kad pareiškėjas neįrodė tarpininkavimo veiklos realumo, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisę į PVM atskaitą teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. S-240(7-207/2017) ir VMI 017 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-358 teisėtumo bei pagrįstumo. Šiais sprendimais pareiškėjui priskaičiuota sumokėti į biudžetą 110055,60 Eur GPM, 61177,39 Eur GPM delspinigius ir 33016,68 Eur GPM baudą (30 proc. mokesčio dydžio).

29. Šie mokesčiui pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jis 2011–2012 m. formaliai sudarytomis paskolų sutartimis,

vieninteliam akcininkui P. G., tikrinamuoju laikotarpiu suteikė 1 900 000 Lt paskolų, nors iš tikrųjų išmokėjo dividendus, taip siekdamas išvengti GPM nuo pajamų iš paskirstytojo pelno mokėjimo. Mokesčių administratorius išvadą, kad P. G. buvo suteiktos ne paskolos, o išmokėti dividendai, grindė MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, suteikiančiomis teisę neatsižvelgti į formalią sandorių išraišką.

30. Pareiškėjas nesutikimą su šiais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad yra neteisingai pritaikytos MAĮ 69 straipsnio ir GPMĮ 23 straipsnio nuostatos, dėl ko mokėtini mokesčiai turėjo būti priskaičiuoti ne jam, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, o tiesioginiam mokesčio mokėtojui -P. G., kuris ir gavo mokestinę naudą.

31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

32. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos bei jų tarpusavio sąveika, nustatant asmenį (mokesčio mokėtoją arba mokestį išskaičiuojantį), kuriam tenka pareiga įvykdyti mokestinę prievolę, kai sudaromi sandoriai, siekiant neteisėtos mokestinės naudos.

33. GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti pareigą apskaičiuoti ir sumokėti GPM iš A klasės pajamų mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

34. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai <…> visiškai išvengti mokesčio mokėjimo <…>, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas“.

35. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad galimybė mokestinę nepriemoką išieškoti tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra išimtis iš taisyklės įtvirtintos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnyje, kuri gali būti taikoma tik išimtinais atvejais, kai: 1) mokestinė nepriemoka susidarė dėl mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, apie kuriuos mokestį išskaičiuojantis asmuo, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti; 2) mokestinių santykių dalyviai tikslingai siekia perkelti mokesčių mokėjimą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų (pvz., gresiančio bankroto) šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti; 3) jei toks asmenų neperskirstymas pažeistų mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Taip pat konstatuota, kad šių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas, priklauso nuo konkrečios bylos individualių aplinkybių, kurios ir apsprendžia šių juridinę reikšmę turinčių faktų buvimą arba ne (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-359/2010; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013; 2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 153 438/2016; 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

36. Byloje nustatyta, kad vieninteliu pareiškėjo akcininku ir tuometiniu jo vadovu buvo P. G., kurio sprendimais ir buvo suteiktos paskolos, o ne išmokėti dividendai. Pareiškėjas paskolų (1900000 Lt) suteikimo P. G. metu turėjo nepaskirstyto pelno, kuris galėjo būti išmokėtas P. G. kaip dividendai, o ne paskola. Paskolų sutartys buvo sudarytos ilgam laikui – 35 m., nenustačius paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių (įkeitimo; garantijos ir pan.), o nuo 2015 m. nenumatant už suteiktas paskolas ir palūkanų mokėjimo.

37. Pagal GPMĮ nuostatas asmens gautos paskolos nėra pripažįstamos jo pajamomis ir GPM neapmokestinamos (GPMĮ 2 str. 14 d.; 15 d.). Ir priešingai, asmens gautos lėšos iš paskirstytojo pelno pripažįstamos A klasės pajamomis, nuo kurių 20 procentų GPM tarifą turi apskaičiuoti bei sumokėti mokestį išskaičiuojantis asmuo, šiuo atveju pareiškėjas (GPMĮ 5 str. 4 d. 2 p.; 6 str. 2 d.; 22 str. 2 d.; 23 str. 1 d.).

38. Aptartos faktinės bylos aplinkybės ir teisinis reglamentavimas patvirtina, kad suteikiant P. G. paskolas, o ne išmokant dividendus, kaip pajamas iš paskirstytojo pelno, buvo išvengta GPM mokėjimo į biudžetą. Visa tai, atitinkamai patvirtina mokesčių administratoriaus ir ginčą nagrinėjusių institucijų išvadą, kad paskolų sandoriais buvo siekiama neteisėtos mokestinės naudos. O tai savo ruožtu sudarė prielaidas ir sąlygas mokesčių administratoriui paskolų sutarčių atžvilgiu taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas bei neatsižvelgti į formalią šių sandorių išraišką.

39. Minėta, kad viena iš sąlygų, leidžiančių mokestinę nepriemoką išieškoti tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, t. y., taikyti išimtį iš taisyklės įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnyje, yra nustatymas aplinkybės, kad šių mokestinių santykių dalyviai tikslingai siekė perkelti mokesčių mokėjimą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų (pvz., gresiančio bankroto) šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti.

40. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta, jų nenurodo ir pareiškėjas. Tai lemia, kad nėra pagrindo taikyti išimtį bei nepaisyti GPMĮ 23 straipsnio reikalavimų ir pareiškėjui tenkančią pareigą- sumokėti GPM, perkelti P. G.

41. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas neteisingai savo argumentus grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017, suformuluota jurisprudencija, nes ši jurisprudencija yra atitinkanti ankstesnę teismo jurisprudenciją ir prieštaravimų tarp ankstesnės teismų praktikos ir pateiktos 2017 m. liepos 4 d. nutartyje, nėra. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017 matyti, kad išimties iš taisyklės, įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje, taikymą lėmė būtent tos bylos individualios aplinkybės, o ne kitoks materialinių teisės normų aiškinimas ar taikymas. Kadangi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl teismas šiuo atveju nėra saistomas administracinės bylos Nr. A-517-442/2017 baigties kitokiu rezultatu.

42. Pagal MAĮ 97 straipsnio nuostatas delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Pareiškėjas GPM turėjo apskaičiuoti ir sumokėti kai išmokėjo paskolas P. G., t. y., 2011–2012 m., todėl jo teiginiai, kad delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo 2015 m., kai buvo pakeistos paskolų grąžinimo sąlygos, yra neteisingi bei nepagrįsti.

43. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis (dėl baudų dydžio; dėl nebuvimo sąlygų pareiškėją atleisti nuo baudų ir delspinigių ir kt.) ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Apibendrinus darytina išvada, kad ginčą nagrinėjusios institucijos priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stomatologinės implantacijos centras“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1774-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03790-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14; 12.15.5.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a45c830b21a11e98451fa7b5933515d



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pienas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pienas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir mažoji bendrija „Giedrina“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas žemės ūkio kooperatyvas (toliau – ir ŽŪK) „Suvalkijos pienas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. S-214(7-174/2017) (toliau – Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 69-76 (toliau – Sprendimas Nr. 2); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2.)FR0682-217 (toliau – Sprendimas Nr. 3).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija patvirtino skundžiamus mokesčių administratoriaus Sprendimus Nr. 1 ir 2, kuriais pareiškėjui buvo įregistruota 51 877,22 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 7 836,76 Eur PVM delspinigių ir 15 563 Eur PVM baudos mokestinė prievolė, tačiau pareiškėjo manymu, toks Komisijos sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, nes nebuvo pakankamai įsigilinta į mokestinio ginčo medžiagą bei joje esančių įrodymų visumą.

3. Pareiškėįas paaiškino, kad nepagrįstai buvo nustatyta, jog jis neteisėtai atskaitė pirkimo PVM bei sumažino leidžiamus atskaitymus pagal mažosios bendrijos (toliau – MB) „Giedrina“ išrašytas sąskaitas faktūras už suteiktas tarpininkavimo paslaugas ir nepagrįstai konstatuota, jog MB „Giedrina“ tarpininkavimo paslaugų realiai nesuteikė. Pareiškėjas pažymėjo, kad tarpininkavimo sandorių atsiradimą nulėmė faktinės aplinkybės, t. y. 2013 metais tarp pareiškėjo ir G. N. (MB „Giedrina“ įkūrėjos), buvo pasiektas susitarimas dėl tarpininkavimo paslaugų, kurių prireikė tada, kai pablogėjo verslo santykiai tarp pareiškėjo ir ŽŪK „Dobilo lapas“ bei ŽŪK „Želvos pienas“. Pareiškėjo teigimu, MB „Giedrina“ neprisiėmė įsipareigojimų derėtis dėl pačių sutarčių sąlygų, o ypač dėl pieno kainos, nes tarpininkavimo tikslas buvo organizuoti derybas tarp pareiškėjo ir pieno pirkėjų, tam, kad jie pasirašytų pieno pirkimo-pardavimo sutartis, o ne derintų konkrečias sutarties sąlygas. G. N. įsteigė MB „Giedrina“ tik tam, kad galėtų teikti tarpininkavimo paslaugas ir savo pareigas įvykdė, nes jos pastangų dėka buvo pratęstas bendradarbiavimas bei pareiškėjas ir pieno pirkėjai, susiderėję dėl abejoms šalims tinkamų pieno kainų, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiškėjo manymu, pasirašyti susitarimai tik įrodo, kad tarpininkavimo paslaugos buvo vykdomos realiai, tai taip pat patvirtina ir visos byloje esančios faktinės aplinkybės. Pareiškėjui atskaičius pirkimo PVM, MB „Giedrina“ tokią pačią sumą, kaip ir atskaitytoji PVM suma, sumokėjo į valstybės biudžetą kaip pirkimo PVM, todėl realios žalos biudžetui nėra padaryta.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas VMI nurodė, kad ir įvertinusi sudarytas tarpininkavimo sutartis ir sąskaitas faktūras už suteiktas

paslaugas, nustatė, kad prie MB „Giedrina“ įformintų PVM sąskaitų faktūrų nepridėti suteiktų paslaugų detalizavimai (ataskaitos), atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktai, jokie kiti dokumentai, leidžiantys identifikuoti, kokios konkrečiai

paslaugos buvo suteiktos ir kokiu būdu buvo apskaičiuotas atlygis už suteiktas paslaugas. Taip pat buvo atlikta pasirašytų sutarčių tarp pareiškėjo ir ŽŪK „Dobilo lapas“ analizė ir nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2011 metų su ŽŪK „Dobilo lapas“ vykdė tęstinius prekybinius sandorius, o laikotarpiu nuo 2011 iki 2013 metų prekybiniai sandoriai buvo vykdomi be tarpininkų. Pareiškėjo su ŽŪK „Dobilo lapas“ pagrindinė 2014 metų pieno pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2014 m. sausio 2 d., o tarpininkavimo paslaugų sutartis su MB „Giedrina“ sudaryta 2014 m. vasario 28 d. ir pagrindinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu MB „Giedrina“ dar nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre. Įvertinęs sudarytas sutartis su ŽŪK „Želvos pienas“, atsakovas pažymėjo, kad buvo vykdomi tęstiniai sandoriai su ŽŪK „Želvos pienas“ nuo 2013 metų, nesinaudojant tarpininko paslaugomis, o pati tarpininkavimo sutartis sudaryta 2015 m. liepos 31 d., nors pareiškėjas pagrindinę pieno pirkimo-pardavimo sutartį su ŽŪK „Želvos pienas“ sudarė 2015 m. liepos 29 d., t. y. anksčiau negu buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis. Atsakovo teigimu, tarpininkavimo sutartys nebuvo realiai vykdomos.

6. Atsakovas paaiškino, kad VMI buvo gauti ŽŪK „Želvos pienas“ direktoriaus paaiškinimai, kuriuose nurodoma, jog G. N. paskatino sudaryti sutartis, tačiau pačiose sutarčių sudarymo derybose, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nedalyvavo. Atsakovas nurodė, kad pagal PVM sąskaitose-faktūrose išdėstytų rekvizitų visetą turi būti aišku, kokiomis sąlygomis ir kokia konkreti ūkinė operacija įvyko. Atsakovas neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkūrė iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiavo pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Bylos medžiagoje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui tarpininkavimo paslaugos nebuvo realiai teikiamos, todėl teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto, o vien PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, todėl laikytina, kad skundžiami Sprendimai Nr. 2 ir Nr. 3 yra teisėti bei pagrįsti ir pagrindo naikinti juos bei tenkinti skundą nėra.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo MB „Giedrina“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.8. Trečiasis suinteresuotas asmuo MB „Giedrina“ nurodė, kad mokestiniame ginče buvo neteisingai interpretuotos

susiklosčiusios faktinės aplinkybės ir paaiškino, jog MB „Giedrina“ steigėja G. N., 2013 metais žodžiu susitarė su pareiškėju dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, nes buvo žinoma, kad tarp pareiškėjo ir ŽŪK „Dobilo lapas“ bei ŽŪK „Želvos pienas“ yra kilęs didelis konfliktas, todėl G. N., pažįstanti abiejų įmonių vadovus, suteikė pagalbą pratęsiant bendradarbiavimą. MB „Giedrima“ teigimu ŽŪK „Dobilo lapas“ bei ŽŪK „Želvos pienas“ bendradarbiavimas buvo pratęstas 2014 metų pirmosiomis dienomis, todėl tuomet ir buvo pradėti tvarkyti formalumai dėl MB „Giedrina“ įsteigimo, o kai tik buvo užregistruotas juridinio asmens pavadinimas, su pareiškėju buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis, siekiant užsitikrinti žodžiu sutartą atlygį. MB „Giedrina“ taip pat atkreipė dėmesį, jog tarpininkavimo sutartyse per klaidą pareiškėjo mokamas atlygis buvo nurodytas už kiekvieno parduoto pieno litrą, tačiau pieno pirkimo–pardavimo sandoriuose yra įprasta, kad pieno kiekiai yra matuojami kilogramais, o ne litrais, tai patvirtina pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, kuriose tiek parduodami, tiek perkami pieno kiekiai nurodomi kilogramais.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo ŽŪK „Suvalkijos pienas“ skundą atmetė.

10. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog Kauno AVMI atliko PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2014 – 2015 metus bei 2017 m. balandžio 10 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.45)FR0680-142, kuriame pareiškėjui apskaičiavo 51 877,22 Eur PVM mokesčių ir skundžiamu 2017 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (04.7.2.)FR0682-217 patvirtino patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 51 877,22 Eur PVM, 7 836,76 Eur PVM delspinigius ir 15 563 Eur PVM baudą. VMI 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 69-76 patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o Komisija, įvertinusi ginčo bylos medžiagą, skundžiamu 2017 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. S-214(7-174/2017) atsakovo sprendimą patvirtino. Mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad MB „Giedrina“ juridinių asmenų registre įregistruota 2014 m. vasario 24 d., mokesčių mokėtojų registre – 2014 m. vasario 25 d., PVM mokėtoju įregistruota 2014 m. vasario 27 d. (PVM mokėtojo kodas LT100008379515). MB „Giedrina“ įregistruotos veiklos: kita, niekur kitur nepriskirta, verslui būdingų paslaugų veikla, automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių nuoma ir išperkamoji nuoma. G. N. – MB „Giedrina“ narė (nuo 2014 m. kovo 1 d. teikia vadovavimo paslaugas MB „Giedrina“), o vykdomų patikrinimų metu MB „Giedrina“ vadovu ir nariu tapo N. N. (G. N. sutuoktinis).

11. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno AVMI atlikus patikrinimą nustatė, kad tarp pareiškėjo ir MB „Giedrina“

buvo sudarytos keturios tarpininkavimo sutartys. Pasirašytoje 2014 m. vasario 28 d. tarpininkavimo paslaugų sutartyje Nr. 2 ir 2015 m. sausio 2 d. tarpininkavimo paslaugų sutartyje Nr. 2015/1 nurodyta, kad MB „Giedrina“ įsipareigoja dėti maksimalias pastangas, kad pareiškėjas sudarytų pagrindinę pieno pirkimo-pardavimo sutartį su pieno pirkėju ŽŪK „Dobilo lapas“ ir parduotų savo produkciją, o pareiškėjas įsipareigoja mokėti MB „Giedrina“ už kiekvieną parduotą natūralaus pieno litrą po 0,03 cnt (0,01 Eur cnt). Minėtose sutartyse taip pat nurodyta, jog MB „Giedrina“ įsipareigoja teikti ŽŪK „Suvalkijos pienas“ surinktą informaciją apie galimus rangos ar subrangos darbų užsakovus ir objektus, konsultuoti bendrovę, pasirašant rangos ar subrangos sutartis, organizuoti surastų rangos ar subrangos objektų apžiūrą. Pagal 2015 m. liepos 31 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 2015/2 MB „Giedrina“ įsipareigojo dėti visas pastangas, jog pareiškėjas sudarytų pagrindinę pieno pirkimo-pardavimo sutartį su pirkėju ŽŪK „Želvos pienas“ ir parduotų savo produkciją ŽŪK „Želvos pienas“, o pareiškėjas įsipareigojo mokėti MB „Giedrina“ už kiekvieną parduotą natūralaus pieno litrą po 0,01 Eur. Šiose sutartyse nurodyta, kad jos galioja iki kitos sutarties sudarymo, t. y. neribotai.

12. Taip pat nustatyta, kad mokesčių administratorius ir Komisija atliko tarp pareiškėjo ir ŽŪK „Dobilo lapas“ bei ŽŪK „Želvos pienas“ pasirašytų sutarčių bei su jomis susijusių faktinių aplinkybių analizę ir nustatė, kad 2014 m. sausio 2 d. tarp pareiškėjo, atstovaujamo direktoriaus A. G., ir ŽŪK „Dobilo lapas“, atstovaujamo direktoriaus S. A., sudaryta pagrindinė 2014 m. pieno pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2014/01/01 dėl žaliavinio karvių pieno tiekimo nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 2014 m. vasario 1 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. gegužės 30 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. rugpjūčio 1 d. Šalys 2014 m. rugsėjo 1 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 31 d. ir 2014 m. lapkričio 28 d. sudarė priedus prie šios sutarties Nr. 2014/01/01 dėl žaliavinio karvių pieno pirkimo-pardavimo kainų nustatymo Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9. 2015 m. sausio 2 d. tarp pareiškėjo, atstovaujamo direktoriaus A. G., ir ŽŪK „Dobilo lapas“, atstovaujamo direktoriaus Ž. B., sudaryta pagrindinė 2015 m. pieno pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2015/01/03 dėl žaliavinio karvių pieno tiekimo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei 2015 m. sausio 30 d., 2015 m. vasario 27 d., 2015 m. kovo 31 d.,2015 m. balandžio 30 d. Šalys 2015 m. gegužės 16 d., 2015 m. gegužės 29 d., 2015 m. birželio 15 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 14 d., 2015 m. liepos 31 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d.2015 m. rugsėjo 30 d. sudarė priedus prie šios pieno pirkimo-pardavimo sutarties dėl žaliavinio karvių pieno pirkimo–pardavimo kainų nustatymo Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10, Nr. 11, Nr. 12.

13. Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 metų su ŽŪK „Dobilo lapas“ vykdė tęstinius prekybinius sandorius, nuo 2011 iki 2013 metų. prekybiniai sandoriai buvo vykdomi be tarpininkų. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjas su ŽŪK „Dobilo lapas“ pagrindinę pieno pirkimo-pardavimo sutartį sudarė 2014 m. sausio 2 d., o tarpininkavimo paslaugų sutartį su MB „Giedrina“ buvo sudaryta 2014 m. vasario 28 d., t. y. pagrindinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu MB „Giedrina“ dar nebuvo įregistruota juridinių asmenų registre (įregistruota 2014 m. vasario 24 d.). Kita tarpininkavimo sutartis dėl ŽŪK „Dobilo lapas“ tarp šalių buvo sudaryta 2015 m. sausio 2 d. 2014 m. vasario 28 d. ir 2015 m. sausio 2 d. sutartyse nurodyta, kad MB „Giedrina“, teikdama tarpininkavimo paslaugas, įsipareigoja veikti atsižvelgdama į kliento interesus, teikti klientui surinktą informaciją apie galimus rangos ir subrangos darbų užsakovus ir objektus, konsultuoti klientą pasirašant rangos ar subrangos sutartis, organizuoti surastų rangos ir subrangos objektų apžiūrą bei klientui pageidaujant vesti derybas su surastu paslaugų užsakovu.

14. Kauno AVMI atlikus patikrinimą, nustatyta, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ŽŪK „Želvos pienas“ 36 PVM sąskaitomis-faktūromis įformino pareiškėjui pieno pardavimą už 1 368 695,06 Eur (apmokestinamoji vertė – 1 131 152,95 Eur, PVM – 237 542,11 Eur). Per patikrinimą nustatyta, kad tarpininkavimo paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir MB „Giedrina“ sudaryta 2015 m. liepos 31 d., o pareiškėjas pagrindinę pieno pirkimo-pardavimo sutartį su ŽŪK „Želvos pienas“ sudarė 2015 m. liepos 29 d., t. y. anksčiau negu buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis. 2015 m. liepos 31 d. tarpininkavimo sutartyje dėl ŽŪK „Želvos pienas“ nurodyta, kad tarpininkas privalo teikti paslaugas atsižvelgdamas į kliento interesus, informuoti klientą raštu apie pirkėjo siūlomas sąlygas, bei apie bet kurias reikšmingas aplinkybes, susijusias su paslaugų teikimu.

15. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad ŽŪK „Želvos pienas“ ir ŽŪK „Dobilo lapas“ atstovai mokesčių administratoriui paaiškino, kad tarpininkavimo paslaugos sudarant pieno pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas su pareiškėju vyko nesinaudojant tarpininko paslaugomis, o tiesiogiai. Kauno AVMI G. N. (MB „Giedrina“ vadovė) paaiškinimuose nurodė, kad A. G. kreipėsi į ją pagalbos dėl klientų rekomendacijos, o paaiškinimų 1.3 papunktyje nurodyta, kad ji vyko ne kartą derėtis su klientais, t. y. ŽŪK „Dobilo lapas“ ir ŽŪK „Želvos pienas“, padėjo sudaryti sutartį ir sureguliuoti tarpusavio santykius. G. N. 1.6 papunktyje paaiškino, kad tarp MB „Giedrina“ ir pareiškėjo 2014 m. vasario

28 d. ir 2015 m. sausio 2 d. buvo sudarytos sutartys per klaidą. Paaiškinimuose nurodyta, kad tarpininko pareigos šiose sutartyse paimtos iš pavyzdinių tarpininkavimo sutarčių dėl tokių sutarčių sudarymo patirties stokos, todėl buvo pasirašytos naujos sutartys.

16. Nustatyta, jog Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas MB „Giedrina“ mokėjimo pavedimais pervedė 397 937,68 Lt ir 149 351,85 Eur. Remiantis pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenimis, 2015 m. gruodžio 31 d. užfiksuotas įsiskolinimas MB „Giedrina“ – 9 044,70 Eur. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 14 d. mokėjimo pavedimu iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“, pervedė 309,34 Eur į G. N. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB banke, ir šia suma užskaitė įsiskolinimą MB „Giedrina“. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu pagal MB „Giedrina“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras buhalterinėje apskaitoje užfiksavo tarpininkavimo paslaugų įsigijimus nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už 436 772,76 Lt (apmokestinamoji vertė – 360 969,22 Lt, PVM – 75 803,54 Lt); nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. už 147 149,13 Eur (apmokestinamoji vertė – 121 610,85 Eur, PVM – 25 538,28 Eur). Pareiškėjas tarpininkavimo paslaugų pirkimo PVM įtraukė į atskaitomą PVM ir sumažino mokėtiną į biudžetą PVM: 2014 metais – 75 804 Lt, 2015 metais – 25 538 Eur. Pareiškėjas tarpininkavimo paslaugų sąnaudas. 2014 ir 2015 metais įtraukė į leidžiamus atskaitymus ir tokiu būdu padidino deklaruotą nuostolį (2014 m. – 466 166 Lt, 2015 m. – 174 604 Eur, kai tuo tarpu pareiškėjas 2013 m. deklaravo 768 211 Lt pelną prieš apmokestinimą)

17. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio 11 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies nuostatas bei vertino atstovavimo institutą nustatančias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.132 straipsnio 1 dalis).

18. Teismas, vertindamas, ar MB „Giedrina“ realiai teikė tarpininkavimo paslaugas, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra nurodęs, kad G. N. dėka pradėjo bendrauti su ŽŪK „Dobilo lapas“ ir ŽŪK „Želvos pienas“, tačiau tuo laikotarpiu nesinaudojo tarpininkavimo paslaugomis, sutarties šalys nebuvo sudariusios ir atlygis už tarpininkavimą nebuvo mokamas. Vis dėlto tolimesniuose paaiškinimuose nurodyta, kad G. N. vyko į minėtus kooperatyvus, bendravo su jų vadovais, padėjo susiderėti geresnes pardavimo kainas bei didesnius pieno supirkimo kiekius, nuolat palaikė kontaktą siekiant išlaikyti pareiškėjo klientus. G. N., teikdama paaiškinimus mokesčių administratoriui, pažymėjo, kad ne kartą vyko derėtis su klientais, t. y. ŽŪK „Dobilo lapas“ ir ŽŪK „Želvos pienas“, padėjo sudaryti sutartį ir sureguliuoti tarpusavio santykius. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjo paaiškinimai yra prieštaringi ir pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog MB „Giedrina“ neprisiėmė įsipareigojimų derėtis dėl pačių sutarčių sąlygų, o ypač dėl pieno kainos, nes tarpininkavimo tikslas buvo suvesti į derybas pareiškėją ir atitinkamus pieno pirkėjus, tam, kad jie pasirašytų pieno pirkimo–pardavimo sutartis, o ne derintų konkrečias sutarties sąlygas, o tai taip pat prieštarauja paties pareiškėjo 2016 m. vasario 4 d. paaiškinimams, teiktiems mokesčių administratoriui. Esant prieštaringiems paaiškinimams, teismas sprendė, kad privalu atsižvelgti į ŽŪK „Dobilo lapas“ ir ŽŪK „Želvos pienas“ atstovų rašytinius paaiškinimus. Šie kooperatyvai mokesčių administratoriui nurodė, kad derybos dėl sutarčių pasirašymo vyko be tarpininkų ir sutartys tiesiogiai pasirašytos su pareiškėju, tik ŽŪK „Želvos pienas“ nurodė, jog G. N. paskatino šalis derėtis, tačiau MB „Giedrina“ vadovės tarpininke, sudarant sutartis, nelaikė. Teismo nuomone, jei G. N. realiai būtų atlikusi tokius aktyvius tarpininkavimo veiksmus, kaip nurodyta pareiškėjo paaiškinimuose mokesčių administratoriui, tai ŽŪK „Dobilo lapas“ ir ŽŪK „Želvos pienas“, teikdami paaiškinimus, būtų apie tai mokesčių administratorių informavę. Teismas darė išvadą, kad aplinkybės, patvirtinančios tarpininkavimo faktą turi būti patvirtintos objektyviais duomenimis.

19. Teismas, įvertinęs pateiktas sąskaitas-faktūras, pasirašytas tarp pareiškėjo ir MB „Giedrina“ nurodė, kad atlygis pagal tarpininkavimo sutartį 2014 – 2015 metais buvo mokamas kiekvieną mėnesį, tačiau teismui nepateikti jokie realūs ir objektyvūs duomenų (pvz. paslaugų užsakymo dokumentų, atliktų tarpininkavimo darbų sąmatos ar kitų rašytinių įrodymų), kurie patvirtintų tarpininkavimo faktą ir nurodytų, kokie tarpininkavimo veiksmai, už kuriuos sumokėjo pareiškėjas, realiai buvo atlikti. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ir bankiniai pavedimai, taip pat nepatvirtina, kad MB „Giedrina“ realiai atliko tarpininkavimo veiksmus. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, nurodė, kad pareiškėjas neįrodė sudarytų tarpininkavimo sutarčių su MB „Giedrina“ realumo, t. y. nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo ir G. N. žodinius ir rašytinius paaiškinimus dėl realių tarpininkavimo paslaugų suteikimo tiek prieš pasirašant pieno pirkimo-pardavimo sutartis, tiek po jų pasirašymo.

20. Vertindamas pareiškėjo skunde prašymą atsižvelgti, kad reali žala valstybės biudžetui padaryta nebuvo, nes MB „Giedrina“ tokią pačią kaip pareiškėjo atskaityta pirkimo PVM sumą sumokėjo į valstybės biudžetą, teismas tokius pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas pažymėjo, kad teisė į PVM atskaitą yra suteikiama, jei mokesčių mokėtojas atitinka

teisės aktų nustatyta sąlygas jos taikymui, tačiau teisės aktų nuostatos nenustato mokesčių mokėtojui išimčių, kai jis neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

21. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių su MB „Giedrina“ sudarytų tarpininkavimo sutarčių realumą, o ŽŪK „Dobilo lapas“ bei ŽŪK „Želvos pienas“ pateikti paaiškinimai, tarpininkavimo sutarties sudarymo laikotarpis bei aplinkybė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių tarpininkavimo faktą, patvirtina, jog šalių tarpininkavimo sutartys nebuvo realiai vykdomos, o G. N. neatliko jokių veiksmų, kurie pagal CK nuostatas, galėtų būti pripažįstami tarpininkavimo paslauga. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM, todėl mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjui ir teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus nėra.

III.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui ir pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į aktualų teisinį reguliavimą (Pridėtinės vertės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį) pagal kurį MB „Giedrina“ turėjo būti pripažinta atsiskleidusiu tarpininku, kuris tarpininkavo pareiškėjui santykiuose su pieno pirkėjais ir už tai gavo komisinius. Nėra tokio reguliavimo, kaip turėtų būti mokami komisiniai. Konkrečiu atveju buvo pasirinkta, kad komisiniai buvo sumokami tarpininkui pareiškėjui pardavus pieną. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ŽŪK „Dobilo lapas“ žinojo apie MB „Giedrina“ tarpininkavimo veiklą, tačiau šiuo paaiškinimu teismas nesivadovavo ir nenurodė motyvų, kodėl šie parodymai atmetami, selektyviai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad reali žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Vien tik aplinkybė, kad sudarydamas tam tikrus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti siekiant piktnaudžiauti mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis ar kitu tikslu. Pirmiausia būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų normomis siekiamam tikslui, objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamu atveju sudarytų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą. Nagrinėjamu atveju nei mokestinio patikrinimo metu, nei ginčą nagrinėjant teisme nebuvo įrodyta, kurioje sandorio grandinėje mokesčių mokėtojas siekė mokestinės naudos, juolab, kad panaikinus ginčijamus sandorius, valstybės biudžetas pasipildė didesne mokesčių suma.

24. Pareiškėjo teigimu nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas pareiškėjo piktnaudžiavimo PVM atskaita faktas, kaip toks piktnaudžiavimas suprantamas Europos Sąjungos teisėje bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Teismas, tik formaliai vertindamas MB „Giedrinos“ tarpininkavimo faktą, nepagrįstai teikė prioritetą sandorio formai, bet ne turiniui (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis). Teismas nevertino ir nemotyvavo visų byloje pareiškėjo pateiktų argumentų, nenurodė, kodėl vienus argumentus patvirtino, kitus atmetė. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje tikslinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) siekiant išsiaiškinti, ar mokesčių mokėtojui gali būti ribojama teisė į PVM atskaitą, jeigu nėra nustatytas prekių (paslaugų) tiekėjo nesąžiningumo faktas ir nepadaryta žala valstybės biudžetui, ar kai mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą nevertina visų sandorių grandinėje dalyvavusių PVM mokėtojų veiksmų.

25. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas VMI nurodo, kad teisė atskaityti apskaičiuotą PVM paprastai siejama su apmokestinamojo sandorio faktiniu įvykdymu. VMI pabrėžė, kad Europos Sąjungos teisėje bendra PVM sistema draudžia atsižvelgti į neįgyvendintus sandorius, nes pagal šią sistemą apmokestinimo momentą ir dėl to teisę į ataskaitą lemia realus sandorio įgyvendinimas Tai reiškia, kad apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti pripažinta tik jeigu prekės ar paslaugos realiai jam buvo suteiktos, kaip tai suprantama pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006 12 11, p. 1–118) (toliau – PVM direktyva) nuostatas.

27. Atsakovo teigimu pareiškėjo teiginys, kad buvo susitarta, jog sudarius pagrindinę sutartį su ŽŪK „Dobilo lapas“, G. N. įkurs įmonę ir tokiu būdu bendradarbiavimas bus įformintas ir už jos paslaugas bus mokama už faktiškai parduotą pieną, laikytinas gynybine pozicija siekiant pateisinti vėlesnes tarpininkavimo paslaugų sutarčių sudarymo datas. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl MB „Giedrina“, kaip atsiskleidusio tarpininko statuso, atsakovas pažymėjo, kad pagrindinis kriterijus pagal kurį galima nustatyti tarpininkavimo tipą, reikia nustatyti, kieno vardu (savo ar tikrojo prekių

pardavėjo) pateikiama prekė ar paslauga, tai reiškia, kad atsiskleidęs tarpininkas tarpininkavimo paslaugas teikia šias paslaugas įsigijusio asmens vardu, todėl pareiškėjo teiginys, kad pareiškėjo kontrahentai ŽŪK „Dobilo lapas“ ir ŽŪK „Želvos pievos“ galėjo nežinoti apie MB „Giedrina“ jiems teikiamas tarpininkavimo paslaugas laikomi nepagrįstais. Dėl pareiškėjo argumentų, kad realiai nebuvo padaryta jokia žala valstybės biudžetui, VMI paaiškino, kad pirmiausia turėtų būti vertinama, ar konkrečios prekės ar paslaugos realiai buvo suteiktos, vertinamas šių paslaugų ar prekių teikimo ekonominis pagrindimas ir nustatoma, ar yra PVM objektas, kas lemia, ar mokesčių mokėtojas įgis teises PVM atskaitos srityje. Nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT), nes ESTT, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje aiškiai yra nurodę, kad nesant realių ūkinių operacijų įrodymų nėra pagrindo pripažinti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą iš esmės grindžia identiška pozicija, kaip ir atsakovo VMI, pabrėžiant, kad pareiškėjas neįrodė tarpininkavimo veiklos realumo, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisę į PVM atskaitą teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. S-214(7-174/2017), VMI 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 69-76 ir Kauno AVMI 2017 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (04.7.2.)FR0682-217 teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažindamas, kad Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

31. Kauno AVMI ir VMI Sprendimais Nr. 2-3 nustatė, kad pareiškėjas neįrodė tarpininkavimo paslaugų realumo, t. y. tarpininkavimo ūkinių operacijų nepagrindė objektyviais apskaitos dokumentais (dėl suteiktų paslaugų kiekio (apimties), rezultato ir kitų būtinų rekvizitų), todėl sprendė, kad pareiškėjas, neteisėtai atliko 2014 – 2015 metų 51 877,22 Eur PVM atskaitą už tarpininkavimo paslaugas, todėl pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, 64 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, Pajamų mokesčio įstatymo 11 ir 17 straipsnių bei Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio pažeidimus, dėl ko jam apskaičiuoti 7836,76 Eur delspinigiai ir skirta 15 563 Eur bauda. Sprendimuose konstatuota, kad dėl ginčijamų tarpininkavimo sandorių buvo sumažintos pareiškėjo veiklos sąnaudos bei padidėjo veiklos nuostolis (2014 metais – 360 969 Lt (104 543,84 Eur), 2015 metais – 121611 Eur).

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Kauno AVMI ir VMI sprendimuose neįvertino, kad MB „Giedrina“ tarpininkavimo veikla atitinka atsiskleidusio tarpininko požymius, juolab, kad teisės aktai nenustato atsiskaitymo su tarpininku tvarkos ir būdo. Kad pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą rodo ir tai, kad Kauno AVMI, VMI ar Komisijos sprendimuose nėra įrodyta, kad valstybės biudžetas patyrė žalą, o pareiškėjas sandoriais siekė mokestinio pranašumo (naudos).

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

34. Apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą sąlygas bei įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas). Kadangi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės

vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) (Pridėtinės vertės mokesčio 2 priedo 7 dalis, 2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija), nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus bei susijusią ESTT praktiką.

35. Pažymėtina, kad apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai atsiranda prievolė mokėti atskaitytiną mokestį (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo byloje Klub, C-153/11, 36 p.), t. y. kai atliekamas prekių tiekimas, paslaugų teikimas ar prekių importas (pvz., žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimo byloje Waterschap Zeeuws Vlaanderen, C-378/02, 31 p.; 2012 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Véleclair, C-414/10, 26 p. ir kt.).

36. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) 64 straipsnio 1 dalimi, pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje-faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita-faktūra privalo atitikti visus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokie privalomi užpildyti rekvizitai PVM sąskaitoje-faktūroje: išrašymo data, serija ir numeris, prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo ir pirkėjo PVM mokėtojų kodai, pavadinimas, adresas, tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų pavadinimas, taip pat jų kiekis, tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos vieneto kaina (be PVM) ir kiti. Štai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1-2 dalyse nurodoma, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Buhalterinę pažymą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje išvardinti būtini apskaitos dokumentų rekvizitai.

37. Pajamų mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai bei ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje (2002 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. IX-1224 redakcija) nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai.

38. Įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad PVM mokėtojo statusas savaime negarantuoja jo teisės į PVM atskaitą, o PVM sąskaita-faktūra negali būti laikomas vieninteliu dokumentu, įrodančiu ūkines operacijas. Ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais nurodant visus Buhalterinės apskaitos įstatyme ar kituose teisės aktuose reikalaujamus rekvizitus.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumą neabejotinai privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Ši mokesčių mokėtojo pareiga išplaukia iš minėto Pelno mokesčio įstatyme įtvirtinto reglamentavimo, įtvirtinančio būtinumą turėti sąnaudas patvirtinančius dokumentus, kurie turi juridinę galią ir galimybę pagrįsti sąnaudas tokiais dokumentais (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje A-367-602/2018; 2017 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje A-400-602/2017). Nagrinėjamame mokestiniame ginče mokesčių mokėtojas neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais.

40. Kauno AVMI atlikus pareiškėjo patikrinimą ir atlikus sandorių su ŽŪK „Dobilo lapas“ bei ŽŪK „Želvos pienas“ bei tarpininkavimo sutarčių tarp pareiškėjo ir MB „Giedrina“ analizę, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. su ŽŪK „Dobilo lapas“ ir nuo 2014 m. liepos 14 d. su ŽŪK „Želvos pienas“ vykdė tęstinę pieno pirkimo-pardavimo veiklą. Pareiškėjo su ŽŪK „Dobilo lapas“ pagrindinė 2014 metų pieno pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2014 m. sausio 2 d., o tarpininkavimo paslaugų sutartis su MB „Giedrina“ sudaryta 2014 m. vasario 28 d. Pareiškėjas su ŽŪK „Dobilo lapas“ nuo 2013 metų sudarė pieno pirkimo-pardavimo sutartis nesinaudodamas tarpininko paslaugomis. Atkreiptinas dėmesys į tai,

jog faktas, kad tarpininkavimo sutartis su MB „Giedrina“ buvo sudaryta vėliau nei pagrindinė pieno pirkimo-pardavimo sutartis, pats savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas nepagrįstai įgyvendino teisę į PVM atskaitą, tačiau kiti byloje esantys įrodymai: tai, kad pagrindinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties su ŽŪK „Dobilo lapas“ pasirašymo metu MB. „Giedrina“ nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre, kas reiškia, kad negalėjo teiktio PVM apmokestinamų paslaugų, taip pat ŽŪK „Želvos pienas“ ir ŽŪK „Dobilo lapas“ parodymai, gauti patikrinimo metu, iš kurių matyti, kad pareiškėjas faktiškai nesinaudojo tarpininkavimo paslaugomis pagal žodines ar kita forma sudarytas sutartis, nes ŽŪK „Želvos pienas“ ir ŽŪK „Dobilo lapas“ atstovų teigimu, viso pieno pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos, dėl jų deramasi tiesiogiai su pareiškėjo vadovu. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2014 m. vasario 28 ir 2015 m. sausio 2 d. tarpininkavimo sutartyse nurodyta, kad MB „Giedrina“ privalo teikti pareiškėjui informaciją apie galimus rangos ar subrangos darbų užsakovus, konsultuoti pareiškėją pasirašant rangos sutartis bei kitas konsultavimo paslaugas, tačiau nei patikrinimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis būtų pasirašęs rangos ar subrangos sutartis, vykdęs kokius nors darbus, kuriuose jam buvo reikalingos MB „Giedrina“ paslaugos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MB „Giedrina“ realios tarpininkavimo veiklos paslaugų pareiškėjui ginčo laikotarpiu neteikė.

41. Įvertinusi pareiškėjo argumentus, kad nagrinėjamu atveju MB „Giedrina“ turėtų būti laikoma atsiskleidusiu tarpininku Pridėtinės vertės įstatymo 2 straipsnio 6 dalies prasme, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrąja prasme atsiskleidusiu tarpininku laikomas toks asmuo, kuris paslaugas ar prekes parduoda tiesiogiai savo atstovaujamojo vardu: t. y. pirkėjui nurodo tikrąjį prekių/paslaugų teikėją. Taigi, atsiskleidęs tarpininkas savo vardu teikia tik tarpininkavimo paslaugą, už kurią gauna komisinius ir už šią paslaugą atstovaujamam asmeniui išrašo PVM sąskaitą-faktūrą. Kitas svarbus bruožas vertinant tarpininkavimo fakto buvimą – komerciniai ryšiai su prekių ar paslaugų pirkėjais siekiant sudaryti pardavėjo vardu sandorius. Nesant objektyvių įrodymų, kad tokie komerciniai ryšiai realiai buvo (patys pieno pirkėjai tarpininkavimo fakto nenurodė), nėra pagrindo patvirtinti tarpininkavimo fakto.

42. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nei žala valstybės biudžetui nei pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo neteisėtas mokestinis pranašumas nėra nustatytas, todėl nėra pagrindo pripažinti mokestinio pažeidimo, pabrėžtina, kad mokesčių administratorių nustačius, kad nagrinėjamu atveju nebuvo PVM objekto, mokesčių administratoriui nebėra teisiškai svarbu įrodinėti mokesčių mokėtojo nepagrįstą mokestinę naudą. Tokia išvada darytina vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintu turinio prieš formos viršenybės principu, nes, kaip minėta, ne PVM sąskaita-faktūra mokesčių mokėtojui suteikia teisę į PVM atskaitą, o faktinių aplinkybių, pagrindžiančių ūkinių operacijų realumą, visuma. Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju netaikytina mokesčių mokėtojo sąžiningumo aplinkybė, nes remiantis ESTT praktika (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle ir Recolta Recycling (C 439/04 ir C 440/04), 50, 52 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle, Recolta Recycling (C-439/04, C-440/04), 55 p.; 2004 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Transport Service (C-395/02), 26 p.; 2000 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Midland Bank (C-98/98), 29 p.; 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Zita Modes (C-497/01), 37 p.) mokesčių mokėtojo sąžiningumas įrodinėtas tik tuo atveju, kai ūkinės operacijos realiai įvyko, nors ir ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose-faktūrose.

43. Apibendrindamas byloje įvertintus įrodymus, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms nepateikė ir byloje nėra kitų dokumentų (be minėtų PVM sąskaitų-faktūrų), galinčių patvirtinti MB „Giedrina“ suteiktų tarpininkavimo paslaugų, kurio pirkimo sąnaudų nepripažino pagrįstu mokesčių administratorius, įsigijimą. Dėl to mokesčių administratorius neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su mokesčių mokėtojo veiksmais, kuriais prekių įsigijimo išlaidos yra atimtos iš apmokestinamojo pelno. Todėl pareiškėjui pagrįstai mokesčių administratoriaus sprendimu paskaičiuota mokėtina PVM suma bei su ja susiję delspinigiai ir bauda.

44. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nemotyvavo, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus, atvirkščiai – teismas identifikavo ginčo esmę, susiklosčiusių teisinių santykių turinį bei atskleidė jų teisinį reglamentavimą, byloje ištyrė įrodymus, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu bei įrodymų patikimumo kriterijumi, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kadangi byloje užtenka įrodymų pagrįsti skundžiamų sprendimų teisėtumui, kiti, besikartojantys pareiškėjo argumentai, kurie jau buvo nagrinėti vietinio ir centrinio mokesčių administratoriaus, Komisijos ar pirmosios instancijos teismo, šioje nutartyje nebus vertinami.

45. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių atsakovo ir Komisijos sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas,

išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pienas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2012-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04333-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 14.4.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Malsena plius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Malsena plius“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4260ef00b2e311e98451fa7b5933515d

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Malsena plius“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir atsakovas, VRAAD) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. VR-17.5-77 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo atžvilgiu VRAAD Elektrėnų agentūra ir Mokesčių kontrolės skyrius priėmė 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktą Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, jog pareiškėjas, deklaruodamas taršą už 2015 metus deklaravo mažesnį teršalų kiekį, negu faktiškai išleido į aplinką, ir nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, t. y. nedeklaravo per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį apskaičiavo 202,15 Eur mokestį, o nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį – 58 314,06 Eur mokestį. VRAAD Sprendimu pakeitė ir patvirtino Patikrinimo aktą sumažinant priskaičiuotą mokestį iki 56 163,79 Eur, o mokestį už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 metus paliko nepakeistą (202,15 Eur).

3. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas, kuriuo pakeistas ir patvirtintas Patikrinimo aktas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nei prie Patikrinimo akto, nei prie Sprendimo nebuvo pridėti Patikrinimo akte nurodyti priedai. Nors VRAAD nurodė, kad visi patikrinimo priedai buvo pateikti pačios įmonės patikrinimo metu, tačiau aplinkybė, jog ūkio subjektas pateikia dokumentus VRAAD, nereiškia, kad VRAAD, surašydamas Patikrinimo aktą, neturi pareigos pridėti įrodymų (priedų), kuriais grindžiamas Patikrinimo aktas. Nors Patikrinimo akte VRAAD nurodė skaičiavimus, kad per 2015 metus iškrito 678 mm kritulių, prie Patikrinimo akto nėra pridėta jokių priedų, kurie įrodytų tokių kritulių iškritimą, viešai tokios informacijos taip pat nėra pateikiama. Pareiškėjo įsitikinimu, buvo pažeisti Patikrinimo akto perdavimo terminai – pareiškėjui Patikrinimo aktas perduotas po 8 dienų po Patikrinimo akto surašymo dienos. Pareiškėjas, susipažinęs su Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 (toliau – ir Patikrinimų taisyklės) ir žinodamas akto pateikimo terminą, laiku negaudamas Patikrinimo akto, susiformavo lūkestį, kad jokių pažeidimų nėra atlikęs. Nei Patikrinimo aktas, nei Sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nepaaiškinta, kodėl mokestis pareiškėjui yra paskaičiuotas tik nuo 2015 m. IV ketvirčio, tačiau naudojant tik 2015 m. lapkričio-gruodžio mėnesių duomenis. Nurodyti pažeidimai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Patikrinimų taisyklių keliamų reikalavimų.

4. Pareiškėjas teigė, kad mokestis Patikrinimo aktu jam apskaičiuotas nepagrįstai. Pagal Patikrinimo aktą ir VRAAD poziciją, pareiškėjui pareiga mokėti mokestį atsirado tik nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. pakeitus poįstatyminį teisės aktą, nors mokesčiai ir su tuo susiję klausimai gali būti nustatyti tik įstatymu. Pareiškėjas išgauna išteklius (požeminį vandenį) ne nuo 2015 m. lapkričio 1 d., tačiau nuo daug anksčiau, nepaisant to VRAAD, atlikdamas ankstesnius patikrinimus, niekada nenustatė jokių teisės aktų pažeidimų, susijusių su mokesčiais už valstybinius gamtos išteklius. VRAAD pareiškėjui mokėtiną mokestį už išgautą požeminį vandenį būtent nuo 2015 m. IV ketvirčio siejo ne su Lietuvos Respublikos mokesčio už gamtos išteklius įstatymu ar jo pakeitimais, tačiau su poįstatyminiu teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius) požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Leidimų išdavimo taisyklės). Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrina, mokesčiai, kaip atitinkama prievolė, gali būti įvedami tik įstatymu. Šiuo atveju VRAAD faktiškai siejo mokestį būtent su Leidimų išdavimo taisyklių pakeitimu ir paskaičiavo mokestį nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. nuo poįstatyminio teisės akto pakeitimo dienos. Ši aplinkybė taip pat sudaro savarankišką pagrindą Sprendimo panaikinimui.

5. Pareiškėjo nuomone, teismui pripažinus, kad pareiškėjui mokestis už išgautus išteklius nuo 2015 m. IV ketvirčio buvo nustatytas pagrįstai, būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Ne tik teisės aktai, bet ir viešojo administravimo subjektai gali suformuoti teisėtą ūkio subjektų lūkestį – jeigu asmens veiksmai buvo pripažinti teisėtais viešojo administravimo subjekto ir praėjus atitinkamam laiko tarpui nepasikeitė tokių santykių reguliavimas, ūkio subjektas turi susiformavęs teisėtą pagrįstą lūkestį, kad jo atliekami veiksmai yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus. Net jeigu VRAAD pripažintų, jog savo veiksmais nebuvo sudaręs sąlygų susiformuoti pagrįstam pareiškėjo lūkesčiui, VRAAD numatyta sankcija už pažeidimą (56 163,79 Eur), bei už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 metus (202,15 Eur) yra neproporcinga.

6. Pareiškėjas, remdamasis administracinių teismų praktika, pastebėjo, kad teismai visada atsižvelgia į tai, jog

Mokesčių už gamtos išteklius įstatyme numatyta sankcija (padauginti mokamą mokestį iš 10) gali būti itin neproporcinga padarytiems pažeidimams, bei žmogiškas, neatsargias klaidas (neapsižiūrėjimą) vertina kaip pagrindą sankcijai mažinti. Be to, poveikio priemonės taikytinos kaip paskutinė priemonė, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu. Šiuo atveju VRAAD atliktas patikrinimas pasiekė tikslus, pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį deklaravo išgautus gamtinius išteklius, suvokė egzistuojančią prievolę, todėl VRAAD neturi pareigos taikyti poveikio priemonių. Pripažinus, jog pareiškėjas turėjo pareigą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. mokėti atitinkamą mokestį ir Patikrinimo aktu šie mokesčiai yra nustatyti pagrįstai, VRAAD galėtų išsiieškoti nesumokėtą mokestį netaikydamas mokesčio padauginimo iš koeficiento 10. Pareiškėjas atliekant mokestinį patikrinimą bendradarbiavo su atsakovu, neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio ir siekti naudos. Pareiškėjo veiksmai vertintini kaip formalaus pobūdžio, nesukeliantys neigiamų pasekmių aplinkai, be to, nustatyti pirmą kartą.

7. Pareiškėjo nuomone, netinkamos Mokesčių už gamtos išteklius įstatymo redakcijos taikymas galėjo sąlygoti blogą mokesčio indeksavimą, nes įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d. numatė skirtingą mokesčio indeksavimo tvarką, t. y. iki 2015 m. gruodžio 31 d. mokestis buvo indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą mokestinio ketvirčio vartotojų kainų indeksą, o nuo 2016 m. sausio 1 d. mokestis yra indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento apskaičiuojamą ir Oficialiosios statistikos portale skelbiamą mokestinio ketvirčio vartotojų kainų indeksą. Nei Patikrinimo akte, nei Sprendime nėra nurodyta, kokie indeksai yra taikomi apskaičiuojant mokestį už kiekvieną ketvirtį. Tokiu būdu pareiškėjui nėra aišku, ar VRAAD teisingai paskaičiavo mokestį.

8. Atsakovas VRAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, jis yra

pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, jį priimant nebuvo pažeisti procedūriniai patikrinimo reikalavimai – Patikrinimo aktas surašytas 2017 m. rugsėjo 28 d., įteiktas 2017 m. spalio 3 d. bendrovės atstovui, nepraleidus 3 darbo dienų termino. Patikrinimo akto priedai – pačios įmonės rengti dokumentai, o patikrinimo akto 2 priedą – Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. 134 – pasirašė įmonės atstovas, dokumento kopija palikta įmonėje. Pareiškėjas nesikreipė į VRAAD dėl šių dokumentų pateikimo, neprašė jų rengdamas skundą teismui, nes pats šiuos dokumentus turi. Duomenis apie faktinį metinį kritulių kiekį (mm) galima gauti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, pats pareiškėjas šiuos duomenis yra pateikęs patikrinimo metu VRAAD.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas turi mokėti mokestį už požeminio vandens naudojimą, todėl toks mokestis jam buvo paskaičiuotas Sprendimu. Mokesčių administratorius gali atlikti tikrinimą ir patikslinti duomenis už penkerius praėjusius metus, todėl VRAAD turi galimybę patikslini (perskaičiuoti) mokestį ir už ankstesnį laiką (už 2014 m. III–IV ketvirtį, 2015 metų I–II ketvirtį pareiškėjo mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už gamtos išteklius nebuvo atliekamas). Surašius Patikrinimo aktą ir gavus pareiškėjo pastabas, nebloginta pareiškėjo padėtis ir atsižvelgta tik į palankias pareiškėjui aplinkybes.

11. Atsakovo teigimu, patikrinimo aktais buvo tikrinami skirtingi pareiškėjo veiklos laikotarpiai, todėl teisėto lūkesčio principas šiuo atveju nepažeistas. 2014 m. III–IV ketvirčių ir 2015 m. I–II ketvirčių mokestis už gamtos išteklius nebuvo tikrintas, tuo tarpu pasikeitė ir teisinis reglamentavimas – pakeitus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų direktyvą, vandens išteklių naudojimas buvo išbrauktas iš direktyvos reglamentavimo srities. Juridinis asmuo, vykdantis specifinę ūkinę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų pakeitimais ir vykdyti naujus reikalavimus, jeigu tokie atsiranda, o ne vadovautis senu reglamentavimu grįstu individualiu teisės aktu. Atsakovas neturi teisinių galimybių sumažinti paskaičiuoto mokesčio, nes institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš nustatyto teisinio reglamentavimo. Atsakovas taikė mokesčio tarifą, galiojusį mokestinės prievolės atsiradimo metu, o vartotojų kainų indeksas – 1,376, Patikrinimo akte pritaikytas teisingai.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Malsena plius“ skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2011 m. gruodžio 5 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. VR-4.7-V-02-E-14. Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (28-1)-A4-6240 pareiškėjui išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas eksploatuoti UAB „Malsena plius“ maistinių

grūdų apdorojimo įrenginius Stoties g. 65, Vievyje, Elektrėnų savivaldybėje. VRAAD Mokesčių kontrolės skyrius 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. (38-17)-VR-1.7-6367 pranešė pareiškėjui apie priimtą sprendimą atlikti planinį UAB „Malsena plius“ patikrinimą, patikrinimo dalykas – mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių už 2015–2016 metus. VRAAD Elektrėnų agentūra ir Mokesčių kontrolės skyrius 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktu Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 nustatė šiuos pažeidimus: 1) pareiškėjas, deklaruodamas taršą už 2015 metus deklaravo mažesnį teršalų kiekį, negu faktiškai išleido į aplinką, šiuo pagrindu priskaičiavo 202,15 Eur mokestį; 2) pareiškėjas už 2015 metų IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 metų I ir II ketvirčius nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, šiuo pagrindu priskaičiavo 58 314,06 Eur mokesčio. Pareiškėjas 2017 m. spalio 26 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, prašydamas netvirtinti Patikrinimo akto dalies dėl mokesčio už gamtos išteklius įstatymo pažeidimo ar šią dalį pakeisti panaikinant Patikrinimo akte nurodytą 58 314,06 Eur dydžio sankciją, taip pat pakeisti Patikrinimo akto dalį dėl mokesčio už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 m. (202,15 Eur), sumažinant šią sumą. VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. VR-17.5-77 nusprendė pakeisti ir patvirtinti patikslintą šio sprendimo perskaičiavimu 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktą Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 ir patvirtino 56 163,79 Eur ir 202,15 Eur sumas.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Patikrinimo aktas, kuris buvo surašytas 2017 m. rugsėjo 28 d., jam buvo įteiktas tik 2017 m. spalio 6 d., t. y. pažeidžiant Patikrinimų taisyklių nuostatas, įpareigojančias tokį aktą įteikti per 3 darbo dienas, nurodė, jog pareiškėjas skundu teismui neatskleidžia, kokios jo materialinės teisės buvo pažeistos, o Patikrinimo akto turinys patvirtina, kad pareiškėjo įgaliotam atstovui J. S. aktas pasirašytinai įteiktas 2017 m. spalio 3 d., t. y. būtent per tris darbo dienas, todėl Patikrinimų taisyklių pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti.

15. Teismas nurodė, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti įvertinus įmonės pateiktus duomenis. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad jis neprivalėjo pareiškėjui teikti paties pareiškėjo pateiktų dokumentų. Teismas nustatė, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuotas pagal paties pareiškėjo teiktas deklaracijas bei įvertinus Hidrometeorologinės stoties pateiktus duomenis, nustačius, jog buvo deklaruotas mažesnis teršalų kiekis, nei jų faktiškai buvo išleista į aplinką. Patikrinimo akte fiksuotas per 2015 metus iškritusių kritulių kiekis (678 mm) sutampa su paties pareiškėjo įgalioto asmens J. S. raštu teiktais duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad Patikrinimo aktas yra pagrįstas pareiškėjui nežinomais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas skunde nenurodo jokio dokumento, kuriuo būtų pasiremta ginčijamuose sprendimuose, o jam (pareiškėjui) nebūtų žinomas jų turinys, taip pat nėra pateikęs jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui buvo sudarytos objektyvios kliūtys susipažinti su Patikrinimo akto priedais.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad ginčijamuose sprendimuose nėra atskleista, kodėl mokestis apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d., nors tikrinamas buvo visas 2015 m. IV ketvirtis, nurodė, jog atsakovas paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 13 punktas, nustatantis naują reglamentavimą, todėl ši data pasirinkta kaip atskaitinė visiems patikrinimams (ir subjektų, kuriems minėta nuostata taikytina, ir subjektų, kuriems nuostata netaikytina, įskaitant ir pareiškėją, atžvilgiu) atlikti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju mokestis pareiškėjui paskaičiuotas už trumpesnį, nei tikrintas, laikotarpį, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir tuo pagrindu naikinti jo atžvilgiu priimtus administracinius aktus.

17. Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog mokesčio jis neprivalo mokėti, nes atsakovas, atlikdamas patikrinimus 2013–2014 metais, tikrino ir jo (pareiškėjo) išgaunamų išteklių (vandens) apskaitą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Atsakovas paaiškino, kad per aptariamą laikotarpį keitėsi tiek teisinis reguliavimas, tiek pareiškėjo išgaunamo vandens kiekis, pabrėžė, kad nesutampa ankstesni ir šioje byloje nagrinėjami tikrinimų laikotarpiai, vertintos kitokios faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti lūkesčiai dėl mokesčio nemokėjimo.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog teršalų kiekis iš stacionarių taršos šaltinių netinkamai buvo deklaruotas dėl žmogiškosios klaidos, skunde iš esmės nekvestionuoja mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015–2016 metus (202,15 Eur) apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo.

19. Teismas nustatė, kad iš Patikrinimo akto matyti, jog mokestis už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjui apskaičiuotas nustačius faktą, kad pareiškėjas už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 m. ir 2017 m. I ir II ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandens ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Pats pareiškėjas atsakovui tikrinimo metu pateikė išgauto vandens apskaitos duomenis, kurių pagrindu mokestis buvo apskaičiuotas. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių tarp proceso šalių nėra. Patikrinimo aktu įvertinus faktines aplinkybes buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už

valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

20. Teismas, aptaręs aktualias Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatas, konstatavo, kad mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius yra įtvirtintas įstatymo lygmens teisės aktuose. Iš esmės savo pareigą teikti deklaracijas (KIT708), o tuo pačiu ir mokėti mokestį, patvirtina ir pats pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. pateikdamas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją už 2017 m. III ketvirtį. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad atsakovas nepagrįstai, vadovaudamasis tik poįstatyminio akto papildymu nustatė pareiškėjui pareigą nuo 2015 m. IV ketvirčio deklaruoti ir sumokėti mokesčius už išgautus išteklius.

21. Teismas nurodė, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga mokėti tiek mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, tiek mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjo viltys, pagrįstos VRAAD ankstesniais patikrinimais vertinant tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, negali būti vertinamos, kaip teisėtas lūkestis ir nelemia ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl proporcingumo principo pažeidimo bei sankcijos sumažinimo, nurodė, kad Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti už ilgą laiką apskritai nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad VRAAD atliktas patikrinimas pasiekė tikslus ir pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį jau deklaravo išgautus gamtinius išteklius, suvokė egzistuojančią prievolę, nelaikytinos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis įtakoti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžius, nustatytus atsakovo priimtame sprendime. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai įtakotų pareiškėjo finansinę padėtį ir / ar ūkinę veiklą. Teismas, vadovaudamasis imperatyvia Mokesčio už gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalies nuostata ir atsižvelgęs į faktines aplinkybes, sprendė, kad VRAAD tinkamai taikė Mokesčio už gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalį, teisingai apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną mokestį, o jį mažinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

23. Teismas, įvertinęs Patikrinimo akto turinį, sprendė, kad apskaičiuoto mokesčio dydis, jo sudėtinės dalys ir formulė yra detaliai atskleisti. VRAAD Sprendimu atsižvelgė į pareiškėjo pateiktas pastabas dėl taikytino tarifo 2015 m. IV ketvirtį, apskaičiuotą mokestį patikslino (sumažino). Pagal Mokesčio administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktais ir / ar faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų motyvų, kodėl šis mokestis apskaičiuotas neteisingai. Teismas sprendė, kad VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. VR-17.5-77 yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

24. Pareiškėjas UAB „Malsena plius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. VR-17.5-77.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, kadangi teismas darė išvadas nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos įstatymais, administracinių teismų praktika bei nemotyvavo padarytų išvadų, nenurodė, kokiais įrodymais buvo vadovautasi. Pvz., pareiškėjas skunde nurodė, kad jam Patikrinimo aktas buvo įteiktas tik 2017 m. spalio 6 d., teismas sprendime pažymėjo, kad bylos duomenys šį argumentą paneigia, bet nenurodė konkrečių įrodymų. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, administracinių teismų praktiką, kartu su individualiu administraciniu aktu turi būti pateikiami ir jo priedai, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tiesiog pritarė atsakovo pozicijai, kad jis neprivalėjo pareiškėjui teikti jo paties pateiktų dokumentų ir nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokio dokumento, kuriuo būtų remiamasi ginčijamuose sprendimuose ir jis nebūtų žinojęs jų turinio. Tai, kad duomenis

atsakovas gavo iš pareiškėjo nepaneigia jo pareigos pateikti individualų administracinį aktą su visais priedais. Šiuo atveju pareiškėjui perkeliama dviguba įrodinėjimo pareiga – ne tik įrodyti akto nepagrįstumą (pvz., priedų nebuvimą), bet ir papildomai nurodyti, kokios kliūtys buvo susipažinti su priedais.

26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta, kodėl ankstesni VRAAD patikrinimai negalėjo suformuoti teisėto lūkesčio dėl pareiškėjo veiksmų, taip pat nėra motyvuota apie kokias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą kalba teismas, nenurodyta, kodėl teisėto lūkesčio turėjimas negali lemti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo.

27. Pareiškėjas teigia, kad VRAAD tik atsiliepimu į skundą paaiškino, kodėl būtent toks Sprendimas buvo priimtas, pateikė Sprendimo (ar Patikrinimo akto) priedus, kodėl pareiškėjui buvo paskaičiuoti mokesčiai būtent nuo 2015 m. lapkričio 1 d., o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai nepasisakė dėl 2018 m. balandžio 5 d. pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio. Pareiškėjas teigia, kad nurodė naujausią Lietuvos administracinių teismų praktiką, pagal kurią pareiškėjui buvo arba analogiškoje situacijoje kaip pareiškėjas, arba buvo blogesnėje situacijoje (pvz., neturėjo net leidimo eksploatuoti gręžinį), o teismai sumažino skirtinas sankcijas 70–80 proc., bylose nebuvo iš esmės vertintos pareiškėjų finansinės būklės ar faktas, kad mokestis reikšmingai įtakotų pareiškėjo finansinę padėtį ir / ar ūkinę veiklą. Be to, teismo sprendime visiškai nesivadovauta Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl teisėtų lūkesčių instituto taikymo.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo Patikrinimo aktas ir Sprendimas neteisėti ir remiasi argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundo argumentus ir tik formaliai nurodė, jog pareiškėjui pareiga mokėti mokestį atsiranda iš įstatymo, todėl jam negali būti suformuotas teisėtas lūkestis, nenurodyta, kaip kito teisinis reguliavimas arba apie kokias pasikeitusias faktines aplinkybes nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėtų lūkesčių principo pažeidimas gali sąlygoti ne mokesčio nemokėjimą, tačiau sankcijos netaikymą, kadangi pareiškėjas negalėjo atsižvelgdamas į VRAAD veiksmus tikėtis, kad elgdamasis analogiškai bus nubaustas.

30. Pareiškėjas nurodo, kad nei Patikrinimo akte, nei VRAAD Sprendime nėra nustatyta, kad pareiškėjas veikė tyčia siekdamas išvengti mokesčio, jog valstybei buvo padaryta žymi žala (biudžetui ar gamtai), šių aplinkybių nebuvo nustatyta ir byloje. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai įtakotų jo finansinę padėtį ir / ar ūkinę veiklą, tačiau nepagrįstai vertino tik aplinkybes, ar sankcijos paskyrimas apsunkins pareiškėjo veiklą, tačiau neatsižvelgė į kitus svarbius kriterijus: teismų suformuotą praktiką analogiškais atvejais, pareiškėjo (ne)sąžiningumą, tyčią, vėlesnį pareiškėjo elgesį ir nepagrįstai suteikė prioritetą aplinkybėms, susijusioms su poveikiu pareiškėjo finansinei padėčiai ar ūkinei veiklai. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog Patikrinimų taisyklių 37 punkte yra nurodyta, kad poveikio priemonės taikomos kaip paskutinė (ultima ratio) priemonė. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Patikrinimas pasiekė tikslus, pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį deklaravo išgautus gamtinius išteklius. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime iš viso nėra nurodyta, kodėl pareiškėjui mokestis (sankcija) už aplinkos teršimą yra paskirtas pagrįstai, t. y. nepasisakyta apie mokestį už nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių, taigi teismas nenagrinėjo šios skundo dalies.

31. Atsakovas VRAAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik formalius pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus, kurie nesudaro pagrindo jį keisti. Patikrinimo akte yra išvardinti dokumentai, kuriuose esančia informacija remtasi skaičiuojant mokestį, šie dokumentai yra pas pareiškėją, jis niekada atsakovo neprašė jų pateikti, todėl priedų nepateikimas nepažeidė pareiškėjo teisių. Teismas sprendime detaliai išanalizavo teisės aktų reglamentavimą dėl prievolės mokėti mokesčius už požeminį gamybinį vandenį ir konstatavo, kad mokėtinas mokestis yra įtvirtintas įstatymo lygmens teisės aktuose, o Sprendimas taip pat grindžiamas tik įstatyminėmis nuostatomis. Atsakovas teigia atsiliepime į skundą pateikęs paaiškinimą, kodėl mokestis paskaičiuotas ne už visą tikrintą ketvirtį, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toks paskaičiavimas pareiškėjui yra palankesnis, nei skaičiavimas už visą ketvirtį, be to, pareiškėjas pareigą deklaruoti ir sumokėti šį mokestį už visą 2015 m. IV ketvirtį pripažįsta ir neginčija. Teisinis reglamentavimas dėl mokesčio už gamybinį požeminį vandenį iš esmės pasikeitė 2014 m. liepos 1 d. – pakeitus Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnius, nustatyta pareiga visiems (su nustatytomis išimtimis, kurios pareiškėjui netaikytinos) naudojantiems gamybinį požeminį vandenį turėti leidimą nepriklausomai nuo išgaunamo vandens kiekio. Pareiškėjo vandens išgavimas ir mokestis už jį buvo tikrintas

už 2013 m., 2014 m. I–II ketvirčius. Už 2014 m. III–IV ketvirčius ir 2015 m. I–III ketvirčius pareiškėjas netikrintas. Sprendimas apima patikrintus 2015 m. IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 m. I–II ketvirčius. Todėl patikrinimo aktų už 2013 ir 2014 m. I–II ketvirčius, kai buvo kitoks reglamentavimas, išvados negali formuoti teisėto lūkesčio, o juridinis asmuo, vykdantis specifinę ūkinę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų pasikeitimais ir vykdyti naujus reikalavimus, o ne vadovautis senu reglamentavimu grįstu individualiu teisės aktu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad tam, jog būtų sumažinta paskirta sankcija ūkio subjektui, būtina konstatuoti, kad ji dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatymu įtvirtintas nedeklaruoto mokesčio dauginimo tarifas nelaikytinas neteisingu iš anksto (a priori). Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įtvirtinto teisinio reglamentavimo.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. VR-17.5-77, kuriuo pakeistas ir patvirtintas patikslintas šio sprendimo perskaičiavimu 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktas Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 ir pareiškėjui UAB „Malsena“ patvirtintos 56 163,79 Eur suma už nedeklaruotą išgautą požeminį vandenį už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 metų I ir II ketvirčius ir 202,15 Eur suma mokesčio už aplinkos teršimą už 2015 metus deklaravus mažesnį teršalų kiekį (lietaus nuotekas), negu faktiškai išleido į aplinką, kurias pareiškėjas įpareigotas nustatyta tvarka sumokėti į Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo netenkino, konstatavęs, kad pareiškėjas pripažįsta netinkamai deklaravęs mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015–2016 metus ir skunde iš esmės nekvestionuoja minėto mokesčio (202,15 Eur) apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo, taip pat, jog pareiškėjas už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 m. ir 2017 m. I ir II ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, todėl jam pagrįstai ir teisėtai apskaičiuota 56 163,79 Eur suma, minėtas mokestis apskaičiuotas remiantis įstatyminiu pagrindu, nėra pagrindo konstatuoti proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimo, o pats sprendimas priimtas remiantis pareiškėjui žinomais faktiniais duomenimis, Patikrinimo aktas pareiškėjo atstovui įteiktas tinkamai.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, išdėstytos skunde, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas formalus, nemotyvuotas, o išvados nepagrįstos įrodymais, neatsižvelgta į pareiškėjo argumentus dėl sankcijos proporcingumo ir teisėtų lūkesčio principo taikymo, neįvertintos aplinkybės ir argumentai dėl mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą apskaičiavimo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., o skundo dalis dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių iš esmės nenagrinėta.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

40. Pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose (6 str. 1 d.), o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (4 str.).

41. Pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis (1 d.). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (2 d.). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (4 d.).

42. Taigi aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina pareigą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui (pareiškėjui) mokėti minėtą mokestį, nustato jo deklaravimo ir mokėjimo tvarką. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas naudoja šiuo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už 2015 m. IV ketvirtį, 2016 m. ir 2017 m. I ir II ketvirčius, todėl jam pagrįstai ir teisėtai apskaičiuota 56 163,79 Eur mokėtina mokesčio suma. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos aplinkybes šiuo aspektu, aptarė ir įvertino aktualų teisinį reglamentavimą, pasisakydamas, kad pareiga minėta mokestį kyla iš įstatymo, aptarė mokesčio apskaičiavimą, įvertino ir aplinkybes dėl mokesčio apskaičiavimo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < … > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < … > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl jam apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius proporcingumo, ir pagrįstai, pareiškėjui apskritai neįvykdžius pareigos nustatyta tvarka deklaruoti ir sumokėti mokestį už

tikrintą laikotarpį, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui apskaičiuota įstatyme nustatyta tvarka mokėtina mokesčio suma gali būti vertinama kaip neproporcinga sankcija. Pažymėtina, ir tai, kad atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo pastabas dėl Patikrinimo akto ir Sprendimu patvirtino perskaičiuotą mokėtiną mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai minėtais aspektais atmestini.

44. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados dėl tinkamo Patikrinimo akto įteikimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog aplinkybę, kad Patikrinimo aktas įteiktas pareiškėjui tinkamai, per tris darbo dienas, laikantis Patikrinimų taisyklių nuostatų, patvirtina pats Patikrinimo akto turinys (b. l. 92), iš kurio matyti, kad pareiškėjo atstovui J. S. minėtas aktas įtektas 2017 m. spalio 3 d., o ne spalio 6 d., kaip teigia pareiškėjas.

45. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino pareiškėjo argumentus dėl mokesčio už aplinkos teršimą, nustatė, kad pareiškėjas iš esmės pripažino, jog neteisingai deklaravo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015–2016 metus, atsakovo apskaičiuotos šio mokesčio sumos (202,15 Eur) teisėtumo ir teisingumo neginčijo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ši pareiškėjo skundo dalis nenagrinėta.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Malsena plius“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-2119-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01695-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 41(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d9c8920b2e311e98451fa7b5933515d


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. B. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja B. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kretingos rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. T13-20 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Komisiją spręsti iš naujo pareiškėjos 2017 m. gruodžio 4 d. patikslinto skundo priėmimo klausimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini) kaimas), Kretingos rajone. Kretingos rajono savivaldybės taryba 2016 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. T2-61 pritarė Kretingos rajono savivaldybės gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo planui su ribų aprašymu, o 2016 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1062 „Dėl Kretingos rajono savivaldybės gyvenamosios vietovės pavadinimo pakeitimo, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo ir pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pakeitė gyvenamųjų teritorijų ribas pagal planus ir teritorija, kurioje yra pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, buvo priskirta (duomenys neskelbtini) kaimui. Pareiškėja ir grupė žmonių tokiam pakeitimui nepritarė ir 2017 m. rugpjūčio 22 d. kolektyviniu raštu kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija), prašydami inicijuoti Nutarimo pakeitimą, patikslinant Kretingos rajono gyvenamųjų vietovių teritorijų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų) ribas. Administracija 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (4.1.9)-D3-4890 informavo pareiškėją, jog 2017 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. A1-738 buvo sudaryta darbo grupė, kuri nustatė, jog 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymas neatitinka Kretingos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-77 (toliau – ir Reglamentas), 365 punkto reikalavimų, todėl nustatė 5 dienų terminą trūkumams pašalinti. Administracijos 2017 spalio 9 d. raštu Nr. (4.1.9)- D3-5126 pareiškėja buvo informuota, kad pareiškėjams prašymo trūkumų neištaisius, prašymas bus atmestas. 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškėja kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti Administracijos 2017 spalio 9 d. raštą Nr. (4.1.9)- D3-5126 ir Administraciją įpareigoti iš naujo išnagrinėti 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą. Komisija 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. T13-18 nustatė 14 dienų terminą skundo trūkumams pašalinti. 2017 m. gruodžio 4 d. buvo pateiktas patikslintas skundas, tačiau Sprendimu konstatuota, kad nustatytu terminu trūkumai nebuvo pašalinti, todėl skundą atsisakyta priimti. Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas.

3. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja ir kiti (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai 2017 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į

Administraciją, prašydami organizuoti Nutarimo pakeitimą. Apie Reglamente nustatytą gyventojų pasiūlymų teikimo tvarką pareiškėja buvo informuota Kretingos rajono savivaldybės mero 2017 m. birželio 2 d. raštu Nr. (4.1.9)-D3-2926 „Dėl (duomenys neskelbtini) kaimo ribų keitimo“. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų pasiūlymus nagrinėjo Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. A1-738 sudaryta darbo grupė. Administracijos 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (4.1.9)-D3-4890 pareiškėjai įpareigoti ištaisyti darbo grupės nustatytus prašymo trūkumus, tačiau trūkumai nebuvo ištaisyti. Komisijos pirmininkas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. T13-18 pareiškėjai nustatė 14 dienų terminą skundo trūkumams pašalinti. 2017 m. gruodžio 4 d. pareiškėja pateikė patikslintą skundą. Atsakovo teigimu, patikslintu skundu visi nustatyti skundo trūkumai nebuvo pašalinti, nes atsakovu buvo nurodyta Kretingos rajono savivaldybės administracija, o ne viešojo administravimo subjektas, kurio sprendimas ginčijamas.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos B. B. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti Administracijos 2017 spalio 9 d. raštą Nr. (4.1.9)- D3-5126 ir Administraciją įpareigoti išnagrinėti 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą „Dėl kaimų administracinių ribų keitimo“. Komisijos pirmininko 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. T13-18 pareiškėjai buvo nustatytas 14 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos terminas skundo trūkumams pašalinti. Konstatavus, jog per nustatytą terminą skundo trūkumai neištaisyti, skundžiamu Komisijos pirmininko 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T13-20 pareiškėjos skundą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 4 dalies pagrindu.

7. Komisijos pirmininko 2017 m. lapkričio 16 d. sprendime Nr. T13-18 buvo konstatuota, kad pareiškėjos skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes skunde nebuvo nurodytas pareiškėjos asmens kodas, kontaktiniai duomenys, atkreiptas pareiškėjos dėmesys, kad skunde nurodytas netinkamas atsakovas, nes juo turėtų būti ginčijamą sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas.

8. Teismas nurodė, kad, pareiškėjos nuomone, jai teisines pasekmes sukėlė 2017 m. spalio 9 d. raštas Nr. (4.1.9)-D3-5126. Šį sprendimą priėmė Kretingos rajono savivaldybės meras. Kadangi skunde buvo nurodytas teisės aktas, kurio Kretingos rajono savivaldybės administracija nepriėmė, teismas sprendė, jog skundo reikalavimas yra neaiškus, todėl, teismo vertinimu, jis neatitiko ABTĮ 24 straipsnyje nustatytų formos ir turinio reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas Komisijos pirmininko 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. T13-20 laikė teisėtu ir pagrįstu, o skundo reikalavimą įpareigoti Komisiją iš naujo spręsti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 4 d. patikslinto skundo priėmimo klausimą atmetė.

III.

9. Pareiškėja B. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

10. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino bylos duomenis, neteisingai taikė teisės normas ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Kretingos rajono savivaldybė elgėsi nesąžiningai pareiškėjų atžvilgiu ir pažeidė jų teisę į gerą viešąjį administravimą. Pareiškėja ir kiti asmenys su prašymais kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją, kuri visą laiką bendravo su pareiškėjais, tačiau galutinį sprendimą priėmė savivaldybės meras. Toks nesuprantamas atsakovo elgesys neleidžia pareiškėjai įgyvendinti savo teisių, nes neaišku, kas ir kieno vardu priėmė galutinį sprendimą. Juridinių asmenų registro duomenimis Kretingos rajono savivaldybės meras nėra viešasis juridinis asmuo, kaip ir Kretingos rajono savivaldybė ar jos direktorius. Kretingos rajono savivaldybės administracija, kaip įstaiga, į kurią kreipėsi pareiškėja ir kiti asmenys, yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Atsakovas posėdžio metu sutiko, kad Kretingos rajono savivaldybės meras priėmė galutinį sprendimą pagal piliečių prašymą, pateiktą Kretingos rajono savivaldybės administracijai ir veikė biudžetinės įstaigos – Administracijos vardu. Tiek meras, tiek administracijos direktorius turi teisę, kaip viešojo administravimo subjektas, veikti savivaldybės administracijos vardu, nes savivaldybės meras yra biudžetinės įstaigos – Kretingos rajono savivaldybės administracijos vadovas. Todėl neigiamas pasekmes pareiškėjai sukėlė būtent Administracijos sprendimas, kurį priėmė šios įstaigos vadovas – meras.

11. Pareiškėja pažymi, kad net vertinant, jog meras neturėjo įgaliojimų priimti sprendimą, jos skųstas Komisijai sprendimas vis tiek buvo priimtas biudžetinės įstaigos vardu. Vertinant kitaip, įstaiga, į kurią kreipėsi pareiškėja su kitais asmenimis, iki šiol nepriėmė jokio sprendimo pagal jų 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą, taigi Administracija iki šiol vilkina priimti sprendimą. Pareiškėjos skundo Komisijai antrasis reikalavimas buvo įpareigoti Administraciją išnagrinėti 2017 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjų prašymą, t. y. antroji skundo dalis buvo susijusi su konkrečios įstaigos piktnaudžiavimu valdžia ir atsisakymu priimti sprendimą, todėl skunde nurodytas atsakovas buvo tinkamas ir Komisija skundą turėjo nagrinėti bent jau dėl antrojo reikalavimo.

12. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

13. 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (4.1.9)-D3-5126 priėmė Kretingos rajono savivaldybės meras, todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad skunde nurodytas teisės aktas, kurio Kretingos rajono savivaldybės administracija nepriėmė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad savivaldybės meras, kaip ir savivaldybės administracijos direktorius, priima sprendimus Kretingos rajono savivaldybės administracijos vardu ir kad savivaldybės meras yra biudžetinės įstaigos Kretingos rajono savivaldybės administracijos vadovas, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 3 straipsnio 3 daliai. Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai ir (duomenys neskelbtini) kaime esančio nekilnojamojo turto savininkai 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymus teikė Kretingos rajono savivaldybei, kurio vadovas yra savivaldybės meras (VSĮ 3 str. 3 d. 1 p.). Atsakovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija Kretingos rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. T13-20, kuriuo Komisijos pirmininkas, vadovaudamasis Administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, atsisakė priimti pareiškėjos B. B. skundą nepašalinus skundo trūkumų per nustatytą terminą (pareiškėja pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė netinkamą atsakovą). Pareiškėja taip pat prašė teismo įpareigoti Komisiją spręsti iš naujo jos 2017 m. gruodžio 4 d. patikslinto skundo priėmimo klausimą.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėja skundė jai teisines pasekmes sukėlusį 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. (4.1.9)-D3-5126, kurį priėmė Kretingos rajono savivaldybės meras, o ne Kretingos rajono savivaldybės administracija, taigi nėra aiškus skundo reikalavimas, todėl skundas neatitiko ABTĮ 24 straipsnyje nustatytų formos ir turinio reikalavimų ir skundžiamas Sprendimas atsisakyti priimti pareiškėjos skundą yra teisėtas ir pagrįstas.

16. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad atsakovą skunde Komisijai nurodė teisingai, nes jai teisines pasekmes sukėlęs sprendimas buvo priimtas iš esmės Administracijos vardu, be to, antrasis skundo Komisijai reikalavimas buvo įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus, taigi bent jau dėl antrojo skundo reikalavimo šalinant nustatytus skundo trūkumus buvo nurodytas tinkamas atsakovas, todėl jos skundą Komisija atsisakė priimti nepagrįstai.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su 2017 m. lapkričio 10 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti Administracijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (4.1.9)-D3-5126 ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti 2017 m. rugpjūčio 22 d. jai pateiktus piliečių prašymus „Dėl kaimų administracinių ribų keitimo“, taip pat įpareigoti atsakovę pateikti visą susirašinėjimo medžiagą su B. B. (jos atstovu) ir Seimo nariu A. V. dėl Nutarimo keitimo (b. l. 50-52). Komisija (jos pirmininkas) 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. T-13-18 (b. l. 59-60) nustatė pareiškėjai 14 dienų terminą nuo šio sprendimo gavimo dienos pateikti Komisijai patikslintą skundą, nurodė, kad per nustatytą terminą nepašalinus skundo trūkumų skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai. Minėtame sprendime buvo nustatyti tokie skundo trūkumai: pareiškėja skunde nenurodė savo asmens kodo, kontaktinių duomenų, nurodė netinkamą atsakovą – atsakovu byloje trauktinas viešojo administravimo subjektas, priėmęs skundžiamą sprendimą, nenurodė trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenų, nesilaikė kitų ABTĮ 24 straipsnyje nustatytų pateikiamo skundo formai ir turiniui keliamų reikalavimų. Pareiškėja padavė 2017 m. gruodžio 4 d. patikslintą skundą, kuriame nurodė pareiškėjos ir jos atstovo duomenis, atsakovu įvardijo Kretingos rajono savivaldybės administraciją ir suformulavo analogiškus skundo reikalavimus, kaip ir anksčiau paduotame skunde (b. l. 65-67). Komisija (jos pirmininkas) skundžiamu 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T13-20 (b. l. 69-70), vadovaudamasis Administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, atsisakė priimti pareiškėjos B. B. skundą nepašalinus skundo trūkumų per nustatytą terminą, nes neištaisytas skundo trūkumas – nurodytas netinkamas atsakovas – atsakovu byloje trauktinas viešojo administravimo subjektas, priėmęs skundžiamą sprendimą.

18. Administracinių ginčų komisijų įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalis nustatė, kad administracinių ginčų komisijai duodamas skundas (prašymas) turi atitikti ABTĮ 24

straipsnyje (išskyrus 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą) nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalį skunde (prašyme, pareiškime) turi būti nurodyta: 1) administracinių ginčų komisijos arba teismo, kuriam skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas, pavadinimas; 2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), jeigu pareiškėjas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai, taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas, jeigu žinoma, – atstovo elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; 3) pageidavimai dėl atsiliepimo į skundą (prašymą, pareiškimą), teismo sprendimo, kitų procesinių dokumentų gavimo elektroninių ryšių priemonėmis; 4) viešojo administravimo subjekto ar kito asmens, kurio teisės aktas arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami, pavadinimas (vardas, pavardė), buveinė (gyvenamoji vieta), jeigu žinoma, – ir viešojo administravimo subjekto ar kito asmens elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai, kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; 5) trečiųjų suinteresuotų asmenų vardai, pavardės (pavadinimai), asmens kodai (kodai, jeigu žinoma), gyvenamosios vietos (buveinės), jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresai, telefono ir fakso numeriai, kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; 6) konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar teisės aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; 7) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta; 8) pareiškėjo reikalavimas; 9) pareiškėjo pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka; 10) pridedamų dokumentų sąrašas; 11) skundo (prašymo, pareiškimo) surašymo vieta ir data.

19. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustatė, kad administracinių ginčų komisijos pirmininkas ar jo paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys priima sprendimą nustatyti pareiškėjui 14 dienų terminą skundo (prašymo) trūkumams pašalinti, jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 24 straipsnyje (išskyrus 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą) nustatytų reikalavimų ir (ar) šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Pagal šio straipsnio 4 dalį atsisakęs priimti skundą (prašymą) nagrinėti ar nustatęs pareiškėjui 14 dienų terminą skundo (prašymo) trūkumams pašalinti, administracinių ginčų komisijos pirmininkas ar jo paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys surašo motyvuotą sprendimą. Jeigu pareiškėjas per nustatytą terminą pašalina skundo (prašymo) trūkumus, skundas (prašymas) laikomas paduotu pradinio jo pateikimo administracinių ginčų komisijai dieną. Nepašalinus per nustatytą terminą skundo (prašymo) trūkumų, administracinių ginčų komisijos pirmininkas ar jo paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys atsisako jį priimti ir grąžina skundą (prašymą) jį padavusiam asmeniui.

20. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4, 5 dalies ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 11, 20 ir 29 straipsnių nuostatas tiek savivaldybė, tiek jos institucijos – savivaldybės taryba ir savivaldybės administracijos direktorius, taip pat ir meras gali būti savarankiškomis administracinės bylos šalimis, o tuo pačiu ir atsakovais (ABTĮ 46 str.). Tinkamu atsakovu yra pripažįstamas tas savivaldybės administravimo subjektas, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka yra suteikti įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą, įskaitant ir sprendimų priėmimą atitinkamoje teisinių santykių srityje (ABTĮ 53 str.; Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d., 41 str.).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėja Komisijai skundė jai, jos nuomone, teisines pasekmes sukėlusį aktą – 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. (4.1.9.)-D3-5126, kurį priėmė Kretingos rajono savivaldybės meras, o patikslintame skunde atsakovu nurodė Administraciją. Minėtu raštu pareiškėja buvo informuota, kad pareiškėjos ir kitų asmenų 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymai dėl kaimų administracinių ribų pakeitimo nebus įgyvendinami, nes prašymai neatitinka Reglamente nustatytų reikalavimų, o Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (4.1.9.)-D3-4890 „Dėl nustatytų trūkumų“ nustatyti prašymų trūkumai per nustatytą 5 kalendorinių dienų terminą neištaisyti. Komisija (jos pirmininkas) 2017 m. lapkričio 16 d. sprendime Nr. T13-18, be kitų pareiškėjos paduoto skundo trūkumų, nustatė ir tai, kad pareiškėja nurodė netinkamą atsakovą – atsakovu trauktinas viešojo administravimo subjektas, priėmęs skundžiamą sprendimą (b. l. 96-97), o skundžiamu Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T13-20 atsisakė priimti pareiškėjos skundą nepašalinus vienintelio trūkumo – nurodžius netinkamą atsakovą, nes atsakovu byloje trauktinas viešojo administravimo subjektas, priėmęs skundžiamą sprendimą.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principo, kad konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006). Būtina pažymėti, kad sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo

dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, surašydama patikslintą skundą, nurodė konkretų skundžiamą aktą, t. y. 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (4.1.9)-D3-5126 ir prašė jį panaikinti, taip pat suformulavo reikalavimą ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti 2017 m. rugpjūčio 22 d. jai pateiktus piliečių prašymus „Dėl kaimų administracinių ribų keitimo“, išsamiai paaiškino aplinkybes, susijusias su jos bei kitų asmenų prašymo nagrinėjimu ir skundžiamo akto priėmimu. Nors minėtą skundžiamą aktą priėmė Kretingos rajono savivaldybės meras, o pareiškėja pasirinko ir patikslintame skunde atsakovu nurodė Administraciją, pareiškėjos reikalavimai aiškūs ir konkretūs, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks skundo trūkumas laikytinas neesminiu, o skundo priėmimo stadijoje Komisija (jos pirmininkas) nepagrįstai sprendė, kad skundo trūkumas nepašalintas ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti nepagrįstai. Todėl pareiškėjos 2017 m. gruodžio 4 d. patikslinto skundo priėmimo klausimas spręstinas iš naujo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos skundo Komisijai reikalavimas yra neaiškus ir jos patikslintas skundas neatitiko ABTĮ 24 straipsnyje nustatytų formos ir turinio reikalavimų. Pažymėtina, kad dėl skundo reikalavimo panaikinti 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (4.1.9)-D3-5126, kurį priėmė Kretingos rajono savivaldybės meras, esant atsakovu skunde įvardintai Administracijai, pagrįstumo, turėtų būti pasisakyta nagrinėjant bylą pagal pareiškėjos skundą iš esmės.

23. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. T13-20 ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimas panaikinami. Kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymu nuo 2018 m. sausio 1 d. savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų teises ir pareigas perėmė Lietuvos administracinių ginčų komisijos apygardų skyriai, pareiškėjos 2017 m. gruodžio 4 d. patikslinto skundo priėmimo klausimas perduodamas spręsti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos B. B. apeliacinį skundą patenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti

naują sprendimą.Pareiškėjos B. B. skundą tenkinti ir panaikinti Kretingos rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų

komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. T13-20.Pareiškėjos B. B. 2017 m. gruodžio 4 d. patikslinto skundo priėmimo klausimą perduoti spręsti Lietuvos

administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui.Sprendimas neskundžiamas.


ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4656-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00731-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4abc5e50b2e311e98451fa7b5933515d




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), Y. K. (Y. K.), I. K. (I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), Y. K. (Y. K.), I. K. (I. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. K. (A. K.), Y. K. (Y. K.), I. K. (I. K.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-244; 245; 246 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą palikti galioti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai nurodė, kad turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi), tačiau Departamentui atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, jog uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Advesa“ darbuotoja papasakojo, jog pareiškėjo įmonės pagrindinė veikla yra susijusi su autoserviso veikla, tačiau tai neatitinka realybės. Nuvykus įmonės adresu nebuvo rasta iškabos su įmonės pavadinimu, todėl vertinta, kad pareiškėjas nesiekė užsiimti realia ūkine-komercine veikla Lietuvos Respublikoje, ir tai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad laiku nespėjo perregistruoti įmonės adreso, todėl Departamento pareigūnai buvo suklaidinti dėl faktinės darbo vietos. Departamentas nustatė, kad įmonėje nėra laiku mokamas arba nesumokamas atlyginimas darbuotojams, tačiau pareiškėjas nurodė, jog skundo padavimo metu yra net 9 įdarbinti darbuotojai, o jiems mokamas daug didesnis, nei minimalus mėnesinis atlyginimas, skola Valstybinio socialinio draudimo valdybai (toliau – ir VSDFV) sudaro 1 601,52 Eur ir nedidėja esant tokiam dideliam darbuotojų skaičiui. UAB „Advesa“ moka įmokas VSDFV, tačiau to nespėja padaryti laiku. Sprendime paminėta, kad Departamente nėra informacijos apie A. K., Y. K. ir I. K. deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau leidimai laikinai gyventi nebūtų suteikti ir perduoti pareiškėjui, jeigu nebūtų gautas gyvenamosios patalpos savininko sutikimas, pateiktas Departamente pateikiant dokumentus arba notarinis savininko sutikimas. Departamentas skundžiamą sprendimą grindžia ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi – dėl fiktyvios migracijos, tačiau ši Įstatymo nuostata Departamento naudojama daugiau kaip išvada, pasekmės konstatavimas, o ne kaip savarankiškas pagrindas sprendimui pagrįsti.

3. Pareiškėjai nurodė, kad pateikti duomenys Departamentui atitiko ir atitinka tikrovę; Sprendime jokie pareiškėjo pateikti Departamentui duomenys nebuvo paneigti, todėl neegzistuoja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas atsisakyti palikti galioti leidimą laikinai gyventi. Apklausta įmonės darbuotoja yra įmonės buhalterė, todėl pateikti argumentai dėl nuotolinio darbo nėra pagrįsti, kadangi minėta darbuotoja dirba pagal atskirą darbo sutartį ir teikia paslaugą. Lietuvos pilietis, vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, o ne privalomai. Lietuvos Respublikos pilietis į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai, nei užsienio valstybės pilietis, be to, Lietuvos Respublikos pilietis, mokėdamas darbuotojui atlyginimą, gali atsižvelgti į

Lietuvos mokamų atlyginimų vidurkį, įvertinti darbuotojo pajėgumus ir įmonės gebėjimą mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, todėl tokia Lietuvos Respublikos piliečio įmonė bus žymiai konkurencingesnė rinkoje, nes prekių ir paslaugų kainos bus mažesnės, be to, Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių. Toks Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjai teigė, kad Sprendimas nepagrįstai grindžiamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės. Pareiškėjo, kaip teisėto ir pilnateisio įmonės dalyvio (akcininko) statusą patvirtina teisėtos ir galiojančios sutartys, kurių pagrindu pareiškėjas įgijo 15 000 bendrovės paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo, tai, jog Juridinių asmenų registre yra tinkamai išviešinti duomenys apie pareiškėją kaip bendrovės akcininką, todėl Departamento išvada, kad pareiškėjo, kaip bendrovės akcininko veikla Lietuvos Respublikoje yra neteisėta, būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo kaip akcininko statusas. Departamentas neįrodė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, todėl Sprendimas naikintinas ir Departamentas įpareigotinas pareiškėjo prašymą svarstyti iš naujo – pakeisti leidimą laikinai gyventi

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. birželio 20 d. pareiškėjas A. K., ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos

Respublikoje UAB „Advesa“, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. birželio 22 d. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pateikė A. K. sutuoktinė Y. K. ir sūnus I. K. Departamentas, išnagrinėjęs pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Tą pačią dieną buvo priimti sprendimai išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėjams Y. K. ir I. K. Atliekant UAB „Advesa“ veiklos patikrinimą, 2019 m. sausio 22 d. buvo nuvykta įmonės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, bet nepavyko rasti įmonės biuro, iškabos, darbuotojų ar kitos informacijos apie įmonės veiklą. 2019 m. sausio 22 d. buvo apklausta UAB „Advesa“ darbuotoja K. L., kuri paaiškino, kad įmonės registracijos adresu buvo tik kartą, nes dirba nuotoliniu būdu namuose, UAB „Advesa“ direktorių O. D. ji matė porą kartų, su juo nebendrauja ir nežino, ar jis gyvena Lietuvoje, ji yra įdarbinta ne visai darbo dienai, atlyginimą gauna grynaisiais pinigais iš įmonės komercijos direktoriaus A. K., pagrindinė įmonės veikla – lengvųjų automobilių remontas adresu: (duomenys neskelbtini), šiuo adresu yra nuomojami du garažai, tačiau iškabų, kad tai įmonės servisas nėra, įmonė užsiima statybos apdailos darbais.

7. Departamentas nurodė, kad su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi A. K. pateikė verslo planą, kuriame nurodyta, kad UAB „Advesa“ yra statybos ir remonto įmonė, atliekanti gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos, rekonstrukcijos, renovacijos, įvairių patalpų remonto įrengimo ir apdailos paslaugas. Verslo plane nėra informacijos apie lengvųjų automobilių remonto paslaugas. Todėl įmonės darbuotojos paaiškinimas apie įmonės veiklą prieštarauja pateiktame verslo plane nurodytai veiklai. UAB „Advesa“ daugiau kaip 24 mėnesius neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų. Sodros informacinės sistemos viešų draudėjų duomenimis, UAB „Advesa“ skola Sodros biudžetui 2019 m. vasario 5 d. sudarė 1 601,52 Eur. Todėl darytina išvada, kad minėta bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Patikrinus duomenis apie UAB „Advesa“ darbuotojus ir jų gaunamą darbo užmokestį, nustatyta, kad šioje bendrovėje įdarbinti 9 asmenys, iš jų trys – užsieniečiai (O. D., A. K. ir Y. K.). M. A. nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis, T. G., V. J. ir G. J. nebuvo mokamas darbo užmokestis nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., E. Ž. nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nebuvo mokamas darbo užmokestis, o K. L. gaudavo 50 Eur darbo užmokestį per mėnesį (dirbo ne visą darbo dieną, tuo pat metu dirbo keliose įmonėse). Šiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. A. K. kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo sutartį, kurioje nustatyta, kad jis dirba UAB „Advesa“ komercijos direktoriumi ir jam nustatytas 950 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau tokio dydžio darbo užmokestį jis gavo tik 2018 m. birželio mėnesį, jam mokamas 400 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Pateikta Y. K. darbo sutartis, pagal kurią ji įdarbinama UAB „Advesa“ pardavimų vadybininke ir nustatytas 380 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. užsienietei nebuvo mokamas darbo užmokestis, taigi Y. K. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų pragyventi

Lietuvos Respublikoje. Buvo nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjų deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra. Pareiškėjas nepranešė apie teisėtos veiklos adreso pasikeitimą ne vėliau kaip per septynias dienas, o skundo argumentai dėl fiktyvios migracijos, nuotolinio darbo yra nesuprantami. Sprendime nebuvo konstatuota fiktyvi ar nelegali migracija. Sprendimu Departamentas neneigė pareiškėjo (akcininko) statuso, o buvimas akcininku savaime nesuteikia teisės gauti leidimą laikinai gyventi, nes užsienietis turi atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, įskaitant ir dėl dirbančių darbuotojų. UAB „Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes patikrinimo metu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad bendrovės veikla yra tik imituojama, o bendrovėje įdarbinti asmenys tik formaliai, jog įmonės dalyviai, siekiantys gauti ar turintys leidimus laikinai gyventi, atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Atsakovas, nustatęs nurodytas aplinkybes, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų A. K., Y. K., I. K. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 20 d. pareiškėjas A. K., ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Advesa“, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. birželio 22 d. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pateikė A. K. sutuoktinė Y. K. ir sūnus I. K. Departamentas, išnagrinėjęs A. K. pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui, jo sutuoktinei ir sūnui leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus. 2017 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba išdavė A. K., Y. K. ir I. K. leidimus laikinai gyventi LT7424162, LT7424165, LT7424164, galiojančius iki 2019 m. lapkričio 28 d.

10. Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 22 d. atlikus UAB „Advesa“ patikrinimą, buvo nustatytos aplinkybės, jog nuvykus bendrovės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo rastas UAB „Advesa“ biuras, iškaba, darbuotojai ar kita informacija apie įmonės veiklą, įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų. 2019 m. sausio 22 d. apklausta UAB „Advesa“ darbuotoja K. L. nurodė, kad ji dirba nuotoliniu būdu, įmonės vadovą matė porą kartų, ji dirba ne visą darbo dieną, atlyginimą gauna grynaisiais pinigais iš komercijos direktoriaus A. K., pagrindinė įmonės veikla – lengvųjų automobilių remontas adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo adresu nuomojami du garažai, taip pat įmonė užsiima statybos apdailos darbais. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė 2019 m. vasario 5 d. turi 1 601,52 Eur įsiskolinimą VSDFV, daugiau kaip 24 mėnesius neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, įmonėje įdarbinti 9 asmenys, iš jų – trys užsieniečiai (O. D., A. K. ir Y. K.). Remiantis VSDFV duomenimis buvo nustatyta, kad darbuotojui M. A. laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis, T. G., V. J. ir G. J. nebuvo mokamas darbo užmokestis nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., E. Ž. – nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Darbuotoja K. L. gaudavo 50 Eur darbo užmokestį per mėnesį. A. K. darbo sutartimi buvo nustatytas 950 Eur mėnesio darbo užmokestis, tačiau pagal VSDFV duomenis tokį darbo užmokestį pareiškėjas yra gavęs tik 2018 m. birželio mėnesį, o pagal pateiktus rašytinius įrodymus pareiškėjui mokamas 400 Eur darbo užmokestis. Y. K. darbo sutartimi buvo nustatytas 380 Eur darbo užmokestis, tačiau pagal turimus duomenis nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai nebuvo mokamas darbo užmokestis. A. K., Y. K., I. K. nėra deklaravę gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje; pareiškėjai gyvenamąją vietą buvo deklaravę iki 2017 m. rugsėjo 3 d. adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje.

11. Departamentas Sprendime nustatė, kad UAB „Advesa“ neturi patalpų, kurioje būtų vykdoma įmonės veikla, joje nėra visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, be to, pateiktame verslo plane (prieš išduodant leidimus laikinai gyventi) nebuvo pateikta informacija, kad įmonės veikla bus lengvųjų automobilių remonto paslaugos, buvo nurodyta veikla: pastatų statyba, remontas, rekonstrukcija, renovacija, patalpų remonto įrengimo, apdailos paslaugos. Nustatyta, kad įmonė turi finansinių įsiskolinimų, nevykdo pareigos mokėti mokesčių, bendrovėje asmenys yra įdarbinti tik formaliai, UAB „Advesa“ nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos Statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius (toliau – ir BDU), bendrovės veikla yra imituojama, fiktyvi, UAB „Advesa“ neatitinka Įstatymo 45

straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų keliamų imperatyvių reikalavimų, todėl remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi, pareiškėjams A. K., Y. K. ir I. K. panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas aptarė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi išdavimo pagrindus, Įstatymo 50 straipsnyje nustatytus užsieniečio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nurodęs, jog jo deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Advesa“, registracijos adresas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įmonės vykdoma veikla – statybos ir remontas, atliekant gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos, rekonstrukcijos, renovacijos, įvairių patalpų remonto įrengimo ir apdailos darbus. Nustatyta, kad UAB „Advesa“ turi 1 601,52 Eur įsiskolinimą VSDFV, už 2017 m. pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus 2018 m. rugpjūčio 31 d., įmonės reali veikla deklaruotu buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nevykdoma, be to, įmonė neužsiima veikla, nurodyta įstatuose. Pareiškėjai nėra deklaravę gyvenamosios vietos adreso nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės leidžia manyti, jog pareiškėjas Departamentui nurodė įmonės adresą, kuriuo net neketino vykdyti įmonės veiklos, o realaus veiklos adreso nenurodė, nepatikslino; įmonės registracijos adresu įmonė neturi patalpų (biuro), nėra iškabos, nėra nuolat dirbančių darbuotojų nurodytu adresu. Taigi pareiškėjas pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją, o tuo atveju, jei duomenys keitėsi, jų nepatikslino ir Departamentui nenurodė (Įstatymo 36 str. 1 d. 4 p.).

14. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Iki skundžiamo sprendimo priėmimo apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė; tokių duomenų ir įrodymų teismui nepateikta.

15. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teismui teigia, jog jis nespėjo deklaruoti pasikeitusio įmonės veiklos adreso, bet pasikeitus įmonės veiklos vietai, pareiškėjas nevykdė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, neinformavo Departamento apie teisėtos veiklos adreso pasikeitimą ne vėliau kaip per septynias dienas; be to, pareiškėjas nepateikė informacijos apie realią įmonės vykdomą veiklą.

16. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentas, jog įmonėje dirbantiems darbuotojams mokamas daug didesnis darbo užmokestis, nei minimalus mėnesio, kad skola VSDFV atsiranda dėl įmonės veiklos sezoniškumo, pateikti įrodymai dėl finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui pateikimo už 2017 ir 2018 metus (už 2017 metus finansiniai dokumentai pateikti pavėluotai, tik 2018 m. rugpjūčio 31 d.), įrodymai, kad pareiškėjai 2019 m. vasario 25 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą neįtakoja Departamento priimto Sprendimo pagrįstumo. Pareiškėjų pareigą deklaruoti gyvenamąją vietą numato Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Sprendimo priėmimo metu nustačius visas aplinkybes buvo nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvo pažeidimas, tai ir yra pagrindas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas pareiškėjų argumentus, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vertino kaip nepagrįstus ir atmestinus. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais.

18. Teismas sutiko su Departamento argumentu, kad skundžiamu Sprendimu Departamentas neneigė pareiškėjo (akcininko) statuso. Pagal Įstatymą, buvimas akcininku savaime nesuteikia teisės gauti leidimą laikinai gyventi, o užsienietis turi atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, įskaitant nuostatas dėl dirbančių darbuotojų, darbo užmokesčio mokėjimo.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą, bendrovės buveinės registracijos vietą, nuolatines darbuotojų darbo vietas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi). Be to, pareiškėjas teikė Departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją. Pateikti pareiškėjo duomenys neatitiko realios esamos padėties: įmonė nurodytu adresu neregistruota, nebuvo vykdoma įstatuose nurodyta veikla, darbuotojams nemokamas nustatytas darbo užmokestis, kas yra pagrindas abejoti, kad įmonėje šie darbuotojai dirba realiai, įsiskolinimas VSDFV, todėl Departamentas teisėtai ir pagrįstai panaikino

pareiškėjams leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

20. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, jos tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir labai išsamus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjams taikomos poveikio priemonės motyvuotos, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

21. Pareiškėjai A. K., Y. K. ir I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjų A. K., Y. K. ir I. K. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo.

22. Pareiškėjai pažymi, kad laiku nespėjo persiregistruoti registracijos adreso, todėl Departamento pareigūnai buvo suklaidinti dėl faktinės darbo vietos. Departamentas nustatė, kad įmonėje nėra laiku mokamas arba nesumokamas atlyginimas darbuotojams, tačiau šiuo metu yra net 9 įdarbinti darbuotojai, o jiems atlyginimas yra mokamas daug didesnis, nei minimalus mėnesinis, tai įrodančius dokumentus pareiškėjai pateiks proceso eigoje. Skola VSDFV sudaro 1 601,52 Eur, tačiau nedidėja esant tokiam dideliam darbuotojų skaičiui, įmonės darbo pobūdis sezoninis, tačiau laiku nepranešė Departamentui dėl skolos.

23. Pareiškėjai teigia, kad Sprendime nurodoma, jog Departamente nėra informacijos apie jų deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau leidimai laikinai gyventi nebūtų suteikti, jei nebūtų gautas gyvenamosios patalpos savininko sutikimas, todėl dėl pareiškėjų veiksmų ar neveikimo negalėjo kilti Departamento nustatytos pasekmės, o Departamento darbuotojai galėjo patikrinti jų gyvenamąją vietą. Departamentas Sprendimą grindžia ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi dėl fiktyvios migracijos, tačiau ši Įstatymo nuostata atsakovo naudojama daugiau kaip išvada, pasekmės konstatavimas, o ne kaip savarankiškas pagrindas sprendimui atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįsti.

24. Pareiškėjų įsitikinimu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostata taikyta nepagrįstai. Apklausta įmonės darbuotoja yra buhalterė, todėl pateikti argumentai dėl nuotolinio darbo nėra pagrįsti, kadangi apklausta darbuotoja dirba pagal atskirą darbo sutartį ir teikia paslaugas. Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių, jiems mokėti konkretų atlyginimą, neatsižvelgiant į įmonės poreikius, todėl tokia Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d. neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.

25. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad visi jų pateikti duomenys Departamentui atitiko ir atitinka tikrovę, o Sprendime jokie duomenys nebuvo paneigti. Todėl neegzistuoja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek naujoji Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija yra diskriminacinio pobūdžio ir užsieniečiams nustato nekonkurencingas sąlygas. Tai pripažino Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Įstatymo pataisas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., kuriame nebeliko įpareigojimo įdarbinti ne mažiau kaip tris Lietuvos Respublikos piliečius. Diskriminaciniai reikalavimai Lietuvos Respublikos piliečiams nėra keliami – jie gali įdarbinti kiek nori asmenų (ir nepriklausomai nuo jų pilietybės), mokėti atlyginimą, atitinkantį darbuotojų kvalifikaciją, darbuotojus įdarbinti tokiam etatui, koks yra reikalingas ir naudingas verslo vystymui. Todėl Sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą atsakovui, nors pareiškėjai jokio tikslo sukurti ir dirbti su UAB „Advesa“, kaip fiktyvia įmone neturėjo, o tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje.

26. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams bei netinkamai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies aiškinimą, t. y. nepagrįstai sureikšmino atsakovo teisinį statusą, netiesiogiai iškėlė Departamento interesus prieš sąžiningus teisėtos veiklos vykdytojus Lietuvoje – pareiškėjus. Kodėl prioritetas suteikiamas atsakovui nėra aišku. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jų pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje ir atitikimo Įstatymui. Įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti, t. y. niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje. Verslo plėtros sėkmė priklauso ne tik nuo užsieniečio, siekiančio Lietuvos Respublikoje vykdyti veiklą, svarbios ir kitos aplinkybės, pvz., vykdomos veiklos rinkos padėtis šalyje, įrodymai, argumentai ir pan. Po UAB „Advesa“ įsteigimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo iš karto imtasi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti.

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti.

28. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje pateiktus įrodymus, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija


29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 50U-244; 245; 246, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Visų pirma pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 23 d. išsiuntė atsakovui pareiškėjų apeliacinį skundą ir įpareigojo jį per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo gavimo dienos pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 str. 2 d.). Departamento atsiliepimas į apeliacinį skundą gautas tik 2019 m. birželio 28 d. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui paduoti, nurodydamas, kad dėl darbuotojų užimtumo ir darbo krūvio, būtinus atlikti parengiamuosius veiksmus dėl migracijos reformos 2019 m. liepos 1 d. negalėjo laiku pateikti šio atsiliepimo. Atsakovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, todėl prašymas atnaujinti terminą netenkintinas ir atsiliepimas į apeliacinį skundą nepriimamas ir nevertinamas.

31. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

32. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

33. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui A. K. vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu pagal jo pateiktą 2017 m. birželio 20 d. prašymą, kaip ketinančiam užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Advesa“, tą pačią dieną buvo priimti sprendimai išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėjams Y. K. ir I. K. (pareiškėjo sutuoktinei ir sūnui) šeimos susijungimo pagrindu. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Departamentui atlikus patikrinimą, pareiškėjo

nurodytu UAB „Advesa“ registracijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo rasta bendrovės biuro, iškabos, darbuotojų ar kitos informacijos apie įmonės veiklą. Departamentas, be kita ko, nustatė ir tai, kad apklausta įmonės darbuotoja nurodė kitokias aplinkybes apie bendrovės veiklą, nes teigė, kad bendrovė užsiima ir lengvųjų automobilių remonto paslaugomis, nors pareiškėjo su prašymu pateiktame UAB „Advesa“ verslo plane tokių duomenų nėra, pagal verslo planą bendrovė užsiima santechnikos, statybos paslaugomis. Bylos duomenys apie UAB „Advesa“ įdarbintus asmenis patvirtina, kad daliai bendrovėje dirbančių asmenų, nemokamas darbo užmokestis nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., todėl UAB „Advesa“ nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip 2 BDU, taigi UAB „Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. 2019 m. vasario 5 d. duomenimis UAB „Advesa“ skola VSDFV sudarė 1 601,52 Eur, UAB „Advesa“ daugiau kaip 24 mėnesius neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, o duomenų apie pareiškėjų deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo metu nebuvo.

34. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės neatitikimo Įstatymo reikalavimams, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

35. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus. Atsakovo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

36. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, vienas jų numatytas šio straipsnio 1 dalies 7 punkte reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

37. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

38. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalis numato, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti Departamentui, jeigu: jis pakeičia gyvenamąją vietą (3 p.); pasikeičia Juridinių asmenų registre įregistruoto privačiojo juridinio asmens (toliau – įmonė) arba užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės buveinės adresas, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte ar 45 straipsnio 1 dalies 1–22 punktuose nustatytais pagrindais arba kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 44 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu kaip vadovui, vadovausiančiam priimančiajai įmonei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aptartų pareigų neįvykdė, duomenis apie deklaruotą kitą gyvenamąją vietą nuo 2019 m. vasario 25 d., t. y. po skundžiamo Sprendimo priėmimo, pateikė tik pirmosios instancijos teismui po skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo, todėl jo

apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad Departamento darbuotojai buvo suklaidinti dėl įmonės veiklos adreso, nes pareiškėjas nespėjo perregistruoti veiklos adreso, ar galimybės patikrinti gyvenamąją vietą atmestini.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, kad išvada, jog pareiškėjas A. K. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, atitinkamai yra pagrindas panaikinti ir išduotus leidimus laikinai gyventi ir pareiškėjo šeimos nariams Y. K. ir I. K., kuriems buvo išduoti leidimai šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.).

40. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pažymėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų A. K. (A. K.), Y. K. (Y. K.), I. K. (I. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



Administracinė byla Nr. A-4275-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00300-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4de78690b2e311e98451fa7b5933515d

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. ir atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimais, prašė priteisti dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) veiksmų (aktų) nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. patirtos turtinės žalos (91 453,83 Eur) ir neturtinės žalos (30 000 Eur) atlyginimą.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad neturtinė žala (neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija) jai kilo dėl kliūčių naudotis natūra jos tėvui M. K. priklausiusia žeme, t. y. pareiškėjai tenkančia jos dalimi (4,65 ha). Nuosavybės teisių atkūrimo ir tų teisių įgyvendinimo procesas buvo vilkinamas. Ginčai ir tebesitęsiantis bylinėjimasis su valstybės institucijomis pareiškėją išvargino, ji patyrė nuolatinį stresą ir dvasinę įtampą. Valstybės institucijos turi veikti vadovaudamosi įstatymo viršenybės, teisėtumo ir efektyvumo principais, tačiau Tarnyba taip neveikė. Paaiškėjus, kad tėvo žemę jau 1996 metais (t. y. po 5 metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises) galėjo pirkti kiti asmenys, savo prarastas galimybes pareiškėja vertino 91 453,83 Eur suma turtinei žalai atlyginti. Tarnybos vykdytos pareiškėjos paveldėtos žemės dalybos prilygsta nusikalstamai veikai. Tarnyba sąmoningai pažeidinėjo pareiškėjos konstitucinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pažeidė teisėtą lūkestį naudotis paveldėta tėvo žeme. Nuo 1981 metų pareiškėja turi 12 arų žemės sklypą, kuriame užsiima daržininkyste ir gėlininkyste. Jeigu pareiškėjai būtų grąžinta iš tėvo paveldėta žemė (4,65 ha), pajamos iš vykdomos žemės ūkio veiklos būtų buvusios daug didesnės. Tarnyba teisinio reguliavimo nesilaikė nuo 1991 m. spalio 28 d. (prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos). Tarnybos veiksmai negali būti laikomi žemės sklypo formavimo klaida. Tarnyba tik 2015 m. gruodžio 28 d. pripažino savo neteisėtas veikas, t. y. kad pareiškėjos tėvas valdė žemę ne toje vietoje, kurioje pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai kartu su kitais asmenimis 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260

(toliau – ir Atkūrimo sprendimas) buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) visą priklausantį 4,65 ha žemės plotą bendrame 26,50 ha žemės sklype (tvenkinyje) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. lSS-3705-(9.5.) Tarnyba pareiškėją informavo, kad Atkūrimo sprendimu nuosavybės teisės žemės sklypą grąžinant natūra pareiškėjai atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne pagal natūrinės žemės ribas. Dėl to 2016 m. balandžio 1 d. buvo organizuotas susirinkimas, kuriame pareiškėjai pasiūlyta administracine tvarka panaikinti Atkūrimo sprendimą, tačiau pareiškėja nesutiko su šiuo pasiūlymu, nurodydama, kad Atkūrimo sprendimas yra teisėtas. Nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. Tarnyba ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad Atkūrimo sprendimas, priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, būtų panaikintas pirmiausia administracine, vėliau – teismine tvarka.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu pritaikė ieškinio senatį ir pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2249-629/2019 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl reikalavimo atlyginti pareiškėjai turtinę ir neturtinę žalą, galbūt patirtą nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., ir šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui perdavė nagrinėti iš naujo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. sprendime pažymėjo, jog pareiškėja Tarnybos neteisėtus veiksmus siejo ne tik su nuosavybės teisių į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį (4,65 ha) atkūrimu ne toje vietoje, bet ir su Tarnybos veiksmais, kuriuos ji vertino kaip iki šiol trunkantį vilkinimą jai atkurti natūra nuosavybės teises į minėtą 4,65 ha žemės plotą, ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese esančias klaidas, t. y. su tęstiniais pažeidimais, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar per trejų metų laikotarpį iki skundo padavimo (nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d.) egzistavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimams atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą iki 2014 m. sausio 27 d., teisingai taikė ieškinio senatį, nes pareiškėja dar iki 2014 m. sausio 27 d. žinojo apie tai, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį buvo atkurtos ne toje vietoje, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja buvo aktyvi ir anksčiau ėmėsi veiksmų, siekdama gauti žalos atlyginimą.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundo dalį dėl 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu galbūt patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, L. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja Kaišiadorių rajono Kietaviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. M., P., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, 9,30 ha ploto valdytą žemę, pareiškėja išreiškė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, ir pageidavo nuo 1996 metų 9,30 ha plote individualiai ūkininkauti; pareiškėja 2000 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui (toliau – KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyrius) pateikė prašymą buvusiam savininkui priklausiusį 9,30 ha žemės plotą pamatuoti natūra; KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 8554 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nurodė, kad pareiškėja iš buvusio savininko M. K. valdyto 9,3 ha žemės ploto turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,65 ha žemės, kita buvusio savininko turėtos žemės dalis (4,65 ha) priklauso kitai pretendentei; Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 4,65 ha žemės kartu su bendraturčiais bendrame 26,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybėje; Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2015 m. spalio 26 d. skundą, 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. lSS-3705-(9.5.) pareiškėją informavo, kad Atkūrimo sprendimu nuosavybės teisės žemės sklypą grąžinant natūra atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne pagal natūrinės žemės ribas; Tarnybos direktorius 2016 m. vasario 9 d. pavedimu Nr. lPAV-83-(1.8.) Tarnybos Elektrėnų skyriaus vedėjui pavedė iki 2016 m. vasario 15 d. suorganizuoti susirinkimą bei paaiškinti, kad yra galimybė L. B. ir kitos pretendentės turto paveldėtojams sutinkant panaikinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo administracine tvarka; Tarnybos Elektrėnų skyrius 2016 m. kovo 30 d. suorganizavo susirinkimą, kuriame pasiūlė L. B. administracine tvarka panaikinti Atkūrimo sprendimą, pareiškėja su šiuo pasiūlymu nesutiko; Tarnybos Elektrėnų skyrius 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 51SD-1815-(14.51.69.) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių su prašymu ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl Atkūrimo sprendimo iš kitų dokumentų panaikinimo; Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 2.1.5-72 atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal Tarnybos Elektrėnų skyriaus 2016 m. liepos 15 d. prašymą ginti viešąjį interesą; Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2016 m. spalio 13 d. priėmė nutarimą Nr. 13.12.-80, kuriuo Vilniaus apygardos prokuratūros atsisakymą taikyti viešojo intereso gynimo priemones pripažino pagrįstu.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Tarnyba netinkamai atliko savo funkcijas, Atkūrimo sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemė grąžinta ne toje vietoje, o tai neatitinka gero administravimo principo reikalavimų, yra nepateisinama ir nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Teismo nuomone, byloje konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), netinkamai įgyvendinant teisės aktuose apibrėžtas funkcijas, šiuo konkrečiu atveju neišvengiamai

suponuoja išvadą, jog pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri, vadovaujantis teisingumo principu, turi būti atlyginta pakankamai apčiuopiamai. Būtent dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kaip ji suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, todėl egzistuoja ir likusios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos – neturtinė žala ir priežastinis ryšys.

10. Teismas atsižvelgė į pareiškėjos patirtus dvasinius išgyvenimus, neigiamą poveikį, kuris nepriimtinas valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu, neteisybės jausmą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat į tai, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. Tarnyba ėmėsi veiksmų pašalinti teisės pažeidimą, todėl sprendė, jog pareiškėjai iš atsakovo priteistina 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

11. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 91 453,83 Eur turtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja minėtą turtinę žalą sieja su negautomis pajamomis dėl to, kad jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į tėvo turėtą žemės sklypą. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais. Pareiškėjas privalo objektyviai pagrįsti, kad jis ėmėsi įrodinėti jam padarytos žalos faktą ir dydį, o jei tokie duomenys nepateikiami, teismui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos faktą ir dydį už patį pareiškėją.

12. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pateikti įrodymai – svogūninių gėlių sodinamosios medžiagos priėmimo kvitai – negali neabejotinai pagrįsti bei įrodyti, kad pareiškėja šia ūkine veikla būtų užsiėmusi ir jai atkūrus nuosavybės teisę į tėvo žemę, juo labiau tokie įrodymai nepagrindžia jos negautų pajamų. Minėti kvitai išrašyti nuo 1990 m. rugpjūčio 9 d. iki 1992 m. rugpjūčio 20 d., t. y. itin seniai. Teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima daryti išvados, kad pareiškėja neišvengiamai būtų gavusi pajamų, jeigu nuosavybės teisė jai būtų atkurta, byloje esantys įrodymai šios aplinkybės nepagrindžia. Tikimybė, kad pareiškėja atkūrus nuosavybės teisę būtų gavusi pajamų iš svogūninių gėlių sodinimo atkurtoje nuosavybėje, yra tik hipotetinė.

III.

13. Pareiškėja L. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria nutarta „Kitą pareiškėjos L. B. skundo dalį atmesti“.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog visą laiką prieštaravo tam, kad visi pareiškėjos konstitucinių teisių pažeidimai būtų prilyginti tik formavimo ar ribų matavimo klaidoms bei kad atsakovai išvengtų atsakomybės dėl pareiškėjos pirmumo teisės atkurti nuosavybę diskriminavimo. Atsakovai nuo 1991 metų vykdydami galbūt iš anksto suplanuotas korupcines veikas tikslingai (įmanomais ir neįmanomais būdais) siekė ir savavališkai vykdė pareiškėjos paveldėtos žemės grąžinimo natūra įgyvendinimo „perkėlimą“ į (duomenys neskelbtini) kaimą. Atsakovai iki šiol tendencingai klaidina teismą, kad pareiškėjai Atkūrimo sprendimu žemė yra grąžinta natūra, nors tai neatitinka tikrovės, nes pareiškėjos paveldėta žemė (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra grąžinta natūra. Sąmoningi neteisėti atsakovų veiksmai, neatitinkantys 1927 metų archyvinių dokumentų, yra nurodyti 2000 m. birželio 26 d. KAVA pažymoje, kuria remiantis atsakovai neva įgijo teisę ne toje vietoje įgyvendinti Atkūrimo sprendimą, šiomis aplinkybėmis atsakovai iš anksto suplanavę pasinaudojo pareiškėjos paveldėtą žemę neteisėtai leisdami įgyti kitiems asmenims. Pareiškėjos manymu, atsakovai teismui nepateikė nė vieno įrodymo, kad 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu ėmėsi veiksmų teisingai įgyvendinti pareiškėjos teisę į nuosavybės atkūrimą grąžinant žemę natūra jos buvusioje vietoje. Atsakovai viso proceso metu elgėsi priešingai nei privalėjo elgtis pagal teisės aktus: kreipėsi į visas institucijas ne dėl pareiškėjos konstitucinės teisės teisingo įgyvendinimo, o dėl šių teisių panaikinimo, t. y. kad panaikintų Atkūrimo sprendimą. Todėl pareiškėja nepagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad Tarnyba minėtu laikotarpiu ėmėsi veiksmų pašalinti teisės pažeidimą. Pareiškėjos teigimu, Tarnybos kreipimasis į prokuratūrą dėl Atkūrimo sprendimo panaikinimo yra visais požiūriais amoralus veiksmas. Pareiškėja nesutinka, kad tokie Tarnybos veiksmai laikytini tik blogu viešuoju administravimu, mano, jog tai yra sąmoninga korupcinė veika, diskriminuojanti pareiškėjos pirmumo teisę. Pareiškėja taip pat nesutinka su išvada, kad žemės grąžinimo ne toje vietoje priežastis (kaltė) yra Atkūrimo sprendimas, nes jame pareiškėjos tėvo valdytos žemės vieta yra nurodyta teisingai – (duomenys neskelbtini) kaimas. Todėl jeigu atsakovai būtų siekę teisingai įgyvendinti Atkūrimo sprendimą, pareiškėjai paveldėta žemė būtų grąžinta būtent (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatytų atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nevertino kaip

priežastinio ryšio dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos. Pareiškėja dar 1991 m. spalio 28 d. prašyme Kietaviškių agrarinei tarnybai nurodė, kad individualiai ūkininkaus nuo 1996 metų, ir pateikė šio pagrįsto teisėto lūkesčio įrodymus, kurie teismo proceso metu nebuvo paneigti, jiems nebuvo prieštaraujama. Kadangi pirmosios instancijos teismo posėdyje turtinės žalos pagrįstumu nebuvo suabejota, pareiškėja jokių papildomų dokumentų neteikė. Teismui skundžiamame 2019 m. kovo 13 d. sprendime suabejojus tuo, jog pareiškėja paveldėtoje žemėje būtų užsiėmusi ūkine veikla, pareiškėja teikia papildomus įrodymus, kad ji šią veiklą sėkmingai kartu su sutuoktiniu vykdė iki jo mirties. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir pirminės ūkinės veiklos įrodymai, taip pat pagal galiojančius teisės aktus apskaičiuota negauta nauda, kuri teismo proceso metu nebuvo paneigta, todėl turi būti laikoma, kad šis faktas yra įrodytas, o iš pareiškėjos negali būti iki begalybės reikalaujama to paties dalyko įrodinėjimo. Teikdama įrodymus teismui pareiškėja netektą naudą apskaičiavo pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patvirtintą metodiką, kitos galimybės turtinei žalai apskaičiuoti nėra. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog asmenys, dėl neteistų atsakovų veiksmų įgiję pareiškėjos tėvui priklausiusią žemę, gauna naudą. Pareiškėja paveldėtoje žemėje turėjo teisę atlikti tokius pačius ar panašius veiksmus, o tai paneigia teismo išvadą, kad pareiškėjos negautos pajamos yra hipotetinės. Pareiškėjos teigimu, ji turtinę ir neturtinę žalą patiria iki šiol, nes jos konstitucinės teisės nėra apsaugotos dėl vis dar nebaigto nuosavybės teisių atkūrimo proceso.

15. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.16. Atsiliepime Tarnyba nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiame 2000 m. birželio 22 d. Žemės

sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke abrise yra pareiškėjos parašas, kuris patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjai atkurtas žemės sklypas pateko į M. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės ribas, ir kad ribos pareiškėjai buvo aiškios ir neginčijamos. Pareiškėja sutiko su natūra grąžinamo žemės sklypo ribomis, jai nuo pat Atkūrimo sprendimo priėmimo buvo žinoma, kad žemės sklypas grąžinamas (duomenys neskelbtini) kaime, todėl apeliacinio skundo argumentai, esą atsakovas savavališkai vykdė pareiškėjos paveldėtos žemės grąžinimo natūra „perkėlimą“, yra nepagrįsti. Atkūrimo sprendimu pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos į visą priklausantį žemės plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas. Pareiškėjos argumentus, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nesiėmė veiksmų dėl teisingo pareiškėjos teisių įgyvendinimo, paneigia byloje pateikti įrodymai. Nuosavybės atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija nuosavybės teises galėtų atkurti du kartus, t. y. nepanaikinus (nepatikslinus) Atkūrimo sprendimo, pagal kurį pareiškėja yra įregistravusi nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gauti nuosavybėn žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos pateikti 1990 m. rugpjūčio 9 d. – 1992 m. rugpjūčio 20 d. kvitai neįrodo ir nepatvirtina fakto, jog pareiškėja nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. dėl atsakovo veiksmų patyrė turtinę žalą. Tikimybė, kad pareiškėja būtų gavusi pajamų iš gėlių sodinimo atkurtoje nuosavybėje, yra tik hipotetinė, grįsta prielaidomis, spėlionėmis, o tai negali būti laikoma neginčijamu įrodymu turtinės žalos atlyginimui priteisti. Tarnyba prašo nepriimti pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, nes pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šių įrodymų ji negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

17. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmesti.

18. Apeliaciniame skunde Tarnyba nurodo, kad byla buvo išnagrinėta tinkamai, objektyviai ir visapusiškai neištyrus bei nenustačius visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2249-629/2019 pareiškėjos reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovo netinkamai atliktų funkcijų priimant Atkūrimo sprendimą, atmesti pritaikius ieškinio senaties terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarnybos veiksmai priimant minėtą sprendimą yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu egzistavo CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Teismas atsakovo veiksmų minėtu laikotarpiu nevertino, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Tarnyba 2014 m. sausio 27 d. – 2017 m. sausio 27 d. laikotarpiu veikė pagal jai teisės aktuose nustatytus įgaliojimus ir siekė ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytas klaidas, tačiau to padaryti negalėjo ne dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, o dėl to, kad pati pareiškėja nesutinka tikslinti Atkūrimo sprendimo. Todėl teismas nepagrįstai atsakovo veiksmus aptariamu laikotarpiu laikė tęstiniu pažeidimu. Tarnyba taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimas nėra baigtas. Atkūrimo sprendimu pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos į visą priklausantį 4,65 ha žemės

plotą. Tam, kad nuosavybės teisių atkūrimą būtų galima vykdyti iš naujo, pirmiausiai teisės aktų nustatyta tvarka turėtų būti patikslintas ar panaikintas Atkūrimo sprendimas. Tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, nes neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjai priteisė nenustatęs, kokios konkrečios teisės normos buvo pažeistos.

19. Pareiškėja L. B. atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, mano, kad Tarnybos parengtas apeliacinis skundas yra nepagrįstas įrodymais ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Ginčas šioje byloje kilo dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų (neveikimo) dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

21. Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja L. B. tuometei Kaišiadorių rajono Kietaviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. M., P., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, 9,30 ha ploto valdytą žemę. Šiame prašyme L. B. išreiškė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, ir pageidavo nuo 1996 m. 9,30 ha plote individualiai ūkininkauti. Vėliau Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui 2000 m. gegužės 31 d. L. B. pateikė prašymą buvusiam savininkui priklausantį 9,30 ha žemės plotą pamatuoti natūra. KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 8554 nurodyta, kad K. B. (L. B.) iš buvusio savininko M. K. valdyto 9,3 ha žemės ploto turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,65 ha žemės. Kita buvusio savininko turėtos žemės dalis – 4,65 ha – pagal KAVA Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažymą Nr. 8555 priklausė kitai pretendentei M. R.

23. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 K. B. (L. B.) atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 4,65 ha žemės kartu su šiais bendraturčiais: S. L., B. A. K., M. R., M. P., K. B., J. P. ir valstybe bendrame 26,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (tvenkinys) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Šiuo sprendimu L. B. nuosavybės teisės atkurtos į visą priklausantį 4,65 ha žemės plotą ir nuosavybės teisių procesas yra baigtas, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260 teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikintas.

24. Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi L. B. skundą (2015 m. spalio 26 d. registracijos Nr. 1GS-2010), 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. lSS-3705-(9.5.) informavo ją, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 nuosavybės teisės grąžinant natūra žemės sklypą jai atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne natūrinės žemės ribose.

25. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

26. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2016 m. vasario 9 d. pavedimu Nr. lPAV-83-(1.8.) pavedė Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyriaus vedėjui iki 2016 m. vasario 15 d. suorganizuoti susirinkimą ir raštu pakviesti į jį atvykti L. B. ir M. R. turto paveldėtojus bei paaiškinti, kad L. B. ir M. R. turto paveldėtojams nesutinkant su Vilniaus apskrities viršininko priimtais atitinkamai 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 ir 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-256, kuriais L. B. ir M. R. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant žemę natūra ne toje vietoje, kurioje buvęs žemės savininkas iš tikrųjų tą žemę valdė, yra galimybė L. B. ir M. R. turto paveldėtojams sutinkant panaikinti priimtus

sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo administracine tvarka.27. Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyrius 2016 m. kovo 30 d. suorganizavo susirinkimą, kuriame pasiūlė

L. B. administracine tvarka panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 42-260 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei): K. B.“. Su šiuo pasiūlymu pareiškėja nesutiko ir atsisakė administracine tvarka panaikinti minėtą sprendimą. L. B. nuomone, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei): K. B.“ yra teisėtas, nes jai atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę ir ji grąžinta natūra.

28. Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad nėra galimybės administracine tvarka panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 42-260, 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 51SD-1815-(14.51.69.) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių su prašymu ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 42-260, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 42-256 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (- tei): M. R.“, 2004 m. balandžio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. D-2392, 2005 m. rugsėjo 9 d. sutarties Nr. M-5577, 2007 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-1491, 2007 m. lapkričio 20 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 2-5651, 2012 m. spalio 23 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 2267 ir 2012 m. spalio 31 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2756 panaikinimo. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 2.1.5-72 buvo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2016 m. spalio 13 d. priėmė nutarimą Nr. 13.12.-80, kuriame konstatuota, kad Vilniaus apygardos prokuratūra pagrįstai nusprendė atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, todėl nutarė palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 2.1.5-72 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260, priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes natūrinė žemė grąžinta ne toje vietoje, ir kuriuo L. B. atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, būtų panaikintas pirmiausia administracine tvarka, vėliau teismine.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas netinkamai atliko savo funkcijas, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 42-260 priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes natūrinė žemė grąžinta ne toje vietoje, o tai neatitinka gero administravimo principo reikalavimų, yra nepateisinama ir nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja Tarnybos neteisėtus veiksmus siejo ne tik su nuosavybės teisių į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį (4,65 ha) atkūrimu ne toje vietoje, bet ir su Tarnybos veiksmais, kuriuos ji vertino kaip iki šiol trunkantį vilkinimą jai atkurti natūra nuosavybės teises į minėtą 4,65 ha žemės plotą, ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese esančias klaidas, t. y. su tęstiniais pažeidimais. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra nepakankami tam, kad paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimas), netinkamai įgyvendinant teisės aktuose apibrėžtas funkcijas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri, vadovaujantis teisingumo principu, turi būti atlyginta ir atlyginta pakankamai apčiuopiamai. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kaip ji suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, todėl egzistuoja ir likusios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos – neturtinė žala ir priežastinis ryšys.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė stipresnių bei emocingesnių dvasinių išgyvenimų, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese nevykdant savo pareigų pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalėjo būti užbaigtas, ji patyrė neturtinę žalą, todėl tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

32. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į pareiškėjos patirtus dvasinius išgyvenimus, neigiamą poveikį, kuris nepriimtinas valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu, neteisybės jausmą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat tinkamai atsižvelgė į tai, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. NŽT ėmėsi veiksmų pašalinti teisės pažeidimą, dėl to pareiškėjai priteista iš atsakovės 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti laikytina pagrįsta. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja prašo priteisti visą prašytą 91 453,83 Eur sumą turtinei žalai atlyginti, tačiau pareiškėjos argumentai dėl konkrečios turtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos nuomone,

nėra įtikinami. Atsakovo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą teikti paaiškinimai, kad pareiškėjos pateikti 1990 m. rugpjūčio 9 d. – 1992 m. rugpjūčio 20 d. kvitai neįrodo ir nepatvirtina fakto, jog pareiškėja nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d. dėl atsakovo veiksmų patyrė konkrečią turtinę žalą, o tikimybė, kad pareiškėja būtų gavusi pajamų iš gėlių sodinimo atkurtoje nuosavybėje, yra daugiau hipotetinė, grįsta prielaidomis, spėlionėmis, yra pagrįsti ir negali būti laikoma neginčijamu įrodymu ir pagrindu didinant pareiškėjai priteistinos sumos dydį.

33. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2249-629/2019 pareiškėjos reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovo netinkamai atliktų funkcijų priimant Atkūrimo sprendimą, atmesti pritaikius ieškinio senaties terminą, yra pateikiami tendencingai, nes pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėjo atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo tęstinio pobūdžio ir negalėjo būti atsietai vertinami tik laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., neatsižvelgiant į neteisėtus atsakovo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu konkrečiu atveju. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsakovo neteisėtus veiksmus vertinti, eliminuojant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 42-260, kai nuosavybės teisės grąžinant natūra žemės sklypą pareiškėjai buvo atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes žemės sklypas grąžintas ne natūrinės žemės ribose.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde numatytais pagrindais.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo bei Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą

atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4529-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04177-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 57.1.1(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c548a80b2e311e98451fa7b5933515d


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. (D. J.)) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00966/171-747 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829155 panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. D.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. rugpjūčio 17 d. šeimos susijungimo tikslu po to, kai 2018 m. birželio 3 d. susituokė su Lietuvos Respublikoje dirbančiu (duomenys neskelbtini) piliečiu D. J. Pašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavė 2018 m. rugsėjo 21 d., kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimą, sutuoktinio darbo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Mediafon Carrier Services“. Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes Departamentas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių patenkinti jos prašymą, o tik formaliai išvardijo teisės aktus, reglamentuojančius leidimų išdavimo sąlygas ir pagrindus. Departamentas neįvertino objektyvių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos sutuoktinio darbo sutarties termino nustatymu, atsisakė priimti UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. 18/15, kuriame paaiškinta konkreti darbo sutarties sąlyga, nesiaiškino sutuoktinio perspektyvų darbovietėje ir Lietuvos Respublikoje. Nepagrįstu ir diskriminacijos požymių turinčiu Sprendimu yra paneigiama pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisė į šeimos privatų gyvenimą (šeimos susijungimą), kurią gina ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktai.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes ji neatitinka

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi pareiškėja neįrodė jos sutuoktinio pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė sutuoktinio darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad darbo sutartis yra terminuota, t. y. pateikta darbo sutartis neįrodo pareiškėjos sutuoktinio pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas yra viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, todėl Departamentas neturėjo jokio pagrindo nukrypti nuo imperatyvių teisės aktų nuostatų. Pareiškėjos teiktas UAB „Mediafon Carrier Services“ raštas su paaiškinimu dėl neterminuotos darbo sutarties nepaneigia Departamento nustatyto fakto, t. y. kad pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis yra terminuota, o pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. (D. J.) atsiliepime į pareiškėjos skundą jį palaikė ir prašė jį tenkinti.6. Atsiliepime D. J. nurodė, jog į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2014 metų rugsėjo mėnesį ir iki šiol čia

gyvena, leidimas laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje galioja iki 2020 m. rugsėjo 11 d. D. J. 2016 m. rugsėjo 21 d. įsidarbino UAB „Mediafon Carrier Services“, jo sutuoktinė (pareiškėja) į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. rugpjūčio 17 d. ir padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2019 m. vasario 6 d. išvyko į (duomenys neskelbtini). Departamento sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą, yra nesuprantamo turinio. Sutuoktinė pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau Departamentas atsisakė išduoti leidimą, nes neva ji neįrodė, jog D. J. turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Kiek D. J. dar gyvens Lietuvoje, priklauso nuo jo darbdavio, karjeros perspektyvų ir kitų aplinkybių bei nuo šios bylos išnagrinėjimo rezultato.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Departamento Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 2018 m. birželio 3 d. susituokė su (duomenys neskelbtini) piliečiu D. J., kuris Lietuvos Respublikoje UAB „Mediafon Carrier Services“ dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. ir turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 11 d.; pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimą, sutuoktinio darbo sutartį ir kitus dokumentus; Departamento Imigracijos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi bei panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003829155, nustatęs, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų, nes pateikta sutuoktinio 2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutartis neįrodo jo pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Vadovaudamasis Įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gali būti išduodamas tuo atveju, jei sutuoktinis Lietuvos Respublikoje gyvena pastaruosius 2 metus, turi ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Aprašo nuostatas pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindžia dokumentai, patvirtinantys pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus. Apraše nurodytas pavyzdinis šių dokumentų sąrašas.

10. Byloje nėra ginčo, kad D. J. Lietuvos Respublikoje gyvena pastaruosius 2 metus bei turi ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti todėl, kad pateikta sutuoktinio 2016 m. rugsėjo 15 d. darbo sutartis su UAB „Mediafon Carrier Services“ neįrodo jo pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. D. J. su UAB „Mediafon Carrier Services“ 2016 m. rugsėjo 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. MFCS21 14 punkte nurodyta, kad darbuotojas pradeda dirbti nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., 2 punkte nurodyta, kad terminuota darbo sutartis sudaroma iki 2018 m. rugsėjo 20 d., t. y. tol, kol galios darbuotojui 2016 m. rugsėjo 8 d. išduotas leidimas dirbti Lietuvoje. Darbuotojui pateikus naują leidimą dirbti Lietuvoje iki anksčiau išduoto leidimo dirbti Lietuvoje termino pabaigos, darbo sutartis su darbuotoju bus pratęsiama naujo leidimo dirbti Lietuvoje galiojimo terminui. Ši darbo sutartis pratęsta iki 2020 m. rugsėjo 20 d. UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 18/15 nurodė, kad D. J. šioje įmonėje dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., įmonė su juo sudarė terminuotą darbo sutartį, kurią kas du metus pratęsia iki išduoto Darbo biržos leidimo dirbti galiojimo pabaigos, taip pat, kad įmonė patvirtina, jog, esant teigiamam Darbo biržos leidimo dirbti spendimui, kas du metus pratęs darbo sutartį išduoto leidimo dirbti galiojimo terminui.

11. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis Lietuvoje veikiančioje UAB „Mediafon Carrier Services“ dirba nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., darbo sutartis pratęsta iki 2020 m. rugsėjo 20 d., jis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 11 d., pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti jo pagrįstomis perspektyvomis įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nei Įstatyme, nei Apraše nėra nurodyta, kad terminuota darbo sutartis yra kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Teismas taip pat

pažymėjo, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje. Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai. Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, jog šios konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, Konvencija turi taikymo prioritetą.

12. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos santuoka nutrūko, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėja piktnaudžiavo (piktnaudžiauja) santuoka, kaip pagrindu leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Todėl atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ginčijamame Sprendime nurodytais pagrindais, nevertinus pareiškėjos teisės gyventi kartu su šeima ir valstybės interesų pusiausvyros, laikytinas neproporcinga priemone. Konstatavus, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu neįvertino visų objektyvių aplinkybių ir nepagrįstai pareiškėjai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Sprendime nurodytais pagrindais, Sprendimo dalis, kurioje panaikinta pareiškėjai išduota daugkartinė nacionalinė viza, taip pat naikintina. Panaikinus ginčijamą Sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (šeimos susijungimo pagrindu) nagrinėti iš naujo.

13. Vertindamas pareiškėjos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėja teismui nepateikė šių išlaidų pagrindimo, t. y. duomenų apie pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų apmokėjimą, todėl pareiškėjos prašymą atmetė.

III.

14. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

15. Apeliaciniame skunde Departamentas dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad Aprašo 36.3 punkte pateiktame dokumentų, patvirtinančių, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, sąraše nurodyta, jog tokiu dokumentu yra laikoma neterminuota darbo sutartis. Nagrinėjamu atveju byloje pateikta terminuota pareiškėjos sutuoktinio D. J. darbo sutartis, todėl pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gauti.

16. Pareiškėja R. D. atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Pareiškėja nurodo, kad Departamento Sprendimas ir apeliacinis skundas yra grindžiami teisės normomis (Įstatymo

43 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei Aprašo 36.3 punktu), kurios prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) bei Europos Sąjungos teisei, kadangi šis teisinis reguliavimas neužtikrina 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ 2003/86/EB (toliau – ir Direktyva) tikslų ir pažeidžia pareiškėjos bei jos sutuoktinio teises. Įstatymo norma „turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje“ nėra detalizuota, nėra aiškus jos turinys, nuo kurio priklauso asmens teisė į šeimos susijungimą. Šios sąlygos turinį pavesta nustatyti norminiu administraciniu aktu, o tai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Aprašo 36.3 punkte minėtos normos turinys taip pat nėra atskleistas, nes šiame punkte yra nurodytas tik pavyzdinis dokumentų sąrašas. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo išduotas atsakovui nurodžius, kad pareiškėja nepateikė dokumentų apie tai, kad jos sutuoktinis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys. Toks nevienodas asmenų, esančių ir nesančių valstybės pripažintų religinių bendrijų nariais, traktavimas nėra objektyviai pateisinamas, todėl toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Lietuvos Respublika yra netinkamai įgyvendinusi Direktyvą, todėl pareiškėja šioje byloje gali tiesiogiai remtis Direktyvos nuostatomis. Bylai aktualios Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, aiškio ir tikslios. Pagal jas pareiškėjai turi būti suteikiama teisė gauti leidimą laikinai gyventi su savo sutuoktiniu bent vieniems metams. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas Įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, pagal kurį byla turėjo būti išnagrinėta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo teismo nutarties priimti skundą nagrinėti priėmimo dienos.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą palaiko pareiškėjos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, Departamento apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinta pareiškėjai išduota daugkartinė nacionalinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pareiškėjos sutuoktinio pagrįstomis perspektyvomis įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nei Įstatyme, nei Apraše nėra nurodyta, kad terminuota darbo sutartis yra kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

21. Departamentas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymi, kad Apraše aiškiai nurodyta, jog dokumentu, patvirtinančiu, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra laikoma tik neterminuota darbo sutartis, o pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis su UAB „Mediafon Carrier Services“ yra terminuota.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

25. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad Departamentas atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Aprašas (pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu galiojusios teisės aktų redakcijos).

26. Įstatyme nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (43 str. 1 d. 5 p.). Užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi

Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką (43 str. 6 d.). Prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru (51 str. 5 d.).

27. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindą, be kita ko, patvirtina dokumentai, patvirtinantys, kad sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir turi ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi, Aprašo 36 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys jo pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir santuoką patvirtinantis dokumentas arba registruotos partnerystės sutartis (24.14.2 p.). Dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, turi pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus (pavyzdžiui, šeiminius ryšius patvirtinantys dokumentai, santuoką patvirtinantis dokumentas arba registruotos partnerystės sutartis, dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys arba Lietuvos Respublikoje juridinio asmens statusą turinčios kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, neterminuota darbo sutartis) (36.3 p.). Aprašo 24.11.2–24.11.9, 24.14.2–24.14.7, 24.15.2–24.15.7 ir 27.2.1 papunkčiuose nurodytas leidimas laikinai gyventi ir 36 punkte nurodyti dokumentai pateikiami tik tokiu atveju, kai prašymas išduoti leidimą pateikiamas konsulinei įstaigai (34 p.).

28. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, matyti, jog sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo tais atvejais, kai tokio leidimo prašo asmuo, į Lietuvos Respubliką atvykstantis pas užsienietį, turintį leidimą laikinai gyventi, be kitų aplinkybių vertinamas tokio leidimą laikinai gyventi jau turinčio užsieniečio perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumas. Šiuo atveju terminas „pagrįstos perspektyvos“ yra išskirtinai vertinamojo pobūdžio sąvoka, kuri kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečioje byloje vertinimo momentu susiklosčiusias aplinkybes, t. y. į konkretaus užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi, situaciją. Atsižvelgiant į aptariamos sąvokos vertinamąjį pobūdį, teisės aktuose nėra pateiktas konkretus ir galutinis užsieniečio pagrįstas perspektyvas įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų sąrašas. Vadovaujantis Įstatymo 51 straipsnio 5 dalimi patvirtintame Apraše yra pateiktas tik pavyzdinis dokumentų, kurie juos vertinant susietai bei atsižvelgiant į konkretaus užsieniečio faktinę padėtį galėtų būti pripažįstami dokumentais, patvirtinančiais Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes. Vis dėlto toks Aprašo 36 punkte įtvirtintas pavyzdinis ir nebaigtinis dokumentų sąrašas nereiškia, jog užsienietis savo perspektyvų įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo negali įrodinėti kitais, minėtame sąraše nenurodytais dokumentais (pavyzdžiui, terminuota darbo sutartimi, papildomai pateikiant būtent tokios sutarties sudarymą pagrindžiančius įrodymus ir su tuo susijusius paaiškinimus). Taip pat pažymėtina, kad Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies taikymo prasme asmuo neturi pagrįsti, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ateityje jam būtinai turėtų būti išduotas. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto lūkesčio, kad asmuo ateityje atitiks teisės aktų reikalavimus tokiam leidimui gauti ir galės dėl to kreiptis į kompetentingas institucijas.

29. Pažymėtina, jog nei Įstatyme, nei Apraše nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsieniečio pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali patvirtinti tik neterminuota darbo sutartis, todėl šie Departamento apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip minėta, gavęs pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą išdavimo, Departamentas pareiškėjos sutuoktinio D. J. perspektyvas įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje privalėjo analizuoti pagal šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes, t. y. kad: D. J. 2016 m. rugsėjo 15 d. sudarė terminuotą darbo sutartį su UAB „Mediafon Carrier Services“, kurios 2 punkte susitarė, jog sutartis yra sudaroma iki 2018 m. rugsėjo 20 d., kol galios darbuotojui išduotas leidimas dirbti Lietuvoje, tačiau darbuotojui pateikus naują leidimą dirbti Lietuvoje, sutartis su darbuotoju bus pratęsiama naujo leidimo dirbti galiojimo laikotarpiui; Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ministerijos 2018 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. UD-539 nusprendė, kad D. J. darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius; D. J. ir UAB „Mediafon Carrier Services“ sudaryta darbo sutartis pratęsta nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 20 d.; UAB „Mediafon Carrier Services“ 2018 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 18/15 Departamentui paaiškino, kad terminuota sutartis su D. J. sudaryta ir kas du metus pratęsiama iki Lietuvos darbo biržos išduoto leidimo dirbti

galiojimo pabaigos, bei patvirtino, jog Lietuvos darbo biržai priėmus teigiamą sprendimą dėl leidimo dirbti D. J. ir toliau kas du metus pratęs su juo darbo sutartį.

30. Iš byloje nustatytų aplinkybių ir skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas minėtų su D. J. darbo sutarties sudarymu susijusių faktinių aplinkybių, atsisakydamas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nevertino. Departamentas, spręsdamas dėl D. J. perspektyvų įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo, rėmėsi vienintele aplinkybe, kad pareiškėjos sutuoktinio darbo sutartis yra terminuota, nors, kaip minėta, ši aplinkybė savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog D. J. aptariamų perspektyvų neturi. Priešingai, įvertinus pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu buvusias aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. J. perspektyvos įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra pakankamai pagrįstos įrodymais (darbo sutarties pratęsimu 2018 m. rugsėjo 21 d., darbo užmokesčio didinimu, taip pat darbdavio patvirtinimu dėl darbo sutarties pratęsimo ateityje), kurie nėra paneigti. Šiuo atveju aplinkybė, kad pasirašyta darbo sutartis yra terminuota, yra susijusi su Lietuvos darbo rinkos vertinimu ir teisės aktuose nustatytais specialiaisiais reikalavimas, o ne su pareiškėjos sutuoktinio darbo vietos ar atliekamų darbo funkcijų laikinumu, todėl niekaip nepaneigia, jog pareiškėjos sutuoktinis turi pagrįstas perspektyvas ateityje įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Aprašo 24.14.2 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimas laikinai gyventi ir Aprašo 36 punkte nurodyti dokumentai), turi būti pateikiami tik tokiu atveju, kai prašymas išduoti leidimą pateikiamas konsulinei įstaigai. Nagrinėjamu atveju gi pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė ne konsulinei įstaigai, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai.

32. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad spęsdamas dėl pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamentas turėjo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio ji prašė šį leidimą išduoti, t. y. į tai, jog pareiškėja siekė realaus šeimos susijungimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) preambulė nustato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis nustato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Nors teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273); 1997 m. sprendimą byloje Boujlifa prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25404/94)).

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo panaikino skundžiamą Departamento Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Departamento apeliacinis skundas atmetamas.

34. Pareiškėja prašo priteisti 434,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teigia, kad šias išlaidas sudaro 423,50 Eur atsiliepimo į Departamento apeliacinį skundą parengimo išlaidos ir 11,25 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

35. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7 ir 8.11 punktais, taip pat atsižvelgiant į 2018 metų IV ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (970,30 Eur), darytina išvada, kad

pareiškėjos prašoma atlyginti atsiliepimo į Departamento apeliacinį skundą parengimo išlaidų suma (423,50 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.

36. Dėl pareiškėjos už apeliacinį skundą sumokėto 11,25 Eur žyminio mokesčio pažymėtina, jog pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi, kuria Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigota grąžinti Šedbaro advokatų profesinei bendrijai administracinėje byloje Nr. eI-1323-764/2019 (proceso Nr. 3-61-3-04177-2018-3) sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą – 11,25 Eur. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-531-438/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Nustačius, kad pareiškėjos apeliacinis skundas nebuvo priimtas nagrinėti, o už jį sumokėtas žyminis mokestis pareiškėjai grąžintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi, nėra pagrindo jo laikyti patirtomis bylinėjimosi išlaidomis ir priteisti jas iš atsakovo.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 423,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjai R. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus ir penkiasdešimt centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.



SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-449-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00439-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 22.6(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=76afcb90b3ac11e98451fa7b5933515d

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. AMP1-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriui V. Š.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje (toliau – ir Ministerija) 2016 m. rugpjūčio 23 d. buvo gautas tarnybinis pranešimas Nr. (16-1)-D15-757 „Dėl pažeidimų Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fonde“. Remiantis šiuo tarnybiniu pranešimu 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo sudaryta Tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti komisija (toliau – ir Komisija), kuri 2016 m. gruodžio 1 d. parengė išvadą Nr. (16-3)-D15-1101 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriaus V. Š. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada). Komisija Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – ir Fondas) direktoriumi, netinkamai organizavo dokumentų registravimą, Fondo dokumentų registravimo sistemoje neužregistravo Fondo Klimato kaitos projektų skyriaus vyriausiosios specialistės I. Š. 2016 m. liepos 28 d. prašymo dėl darbo laiko, liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Fondo darbuotojos I. Š. darbo laiką, netinkamai naudojo darbo užmokesčiui skirtas lėšas, darbo užmokestį mokėjo nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jis teisės aktų, reglamentuojančių atostogų suteikimą darbuotojams, darbo užmokesčio mokėjimą ir darbo laiko apskaitos vedimą, nepažeidė. Komisijos Išvadoje, o taip pat ir Įsakyme, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda, nenurodyta, kokias pasekmes sukėlė jam inkriminuoti tarnybiniai pažeidimai, o Išvadoje nurodyti pažeidimai yra formalaus pobūdžio, nesukėlę jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjo manymu, Komisija atlikdama tyrimą visiškai nesiaiškino priežasčių ir aplinkybių, motyvų, kurie sąlygojo veiksmų, kuriuos atsakovas įvertino kaip pažeidimus, atlikimą. Pareiškėjo tvirtinimu, jam inkriminuoti pažeidimai turi būti vertinami kaip mažareikšmiai, o tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimas neproporcingu. Tikimybė, kad neigiamos pasekmės gali atsirasti ateityje, negali būti pagrindu skirti tarnybinę nuobaudą. Atsakovas be pagrindo pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jam praeityje buvo paskirtos trys tarnybinės nuobaudos. Pareiškėjo tvirtinimu, pažeidimų padarymo metu administraciniai aktai, kuriais jam buvo skirtos tarnybinės nuobaudos nebuvo įsigalioję. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neturėjo teisės vertinti tariamų pažeidimų ir atitinkamai taikyti tarnybinės atsakomybės, nes teisės aktų, už kurių nesilaikymą jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda, kontrolė priklauso kitoms institucijoms turinčioms teisę taikyti atitinkamas baudžiamojo ir administracinio pobūdžio poveikio priemones. Atsakovas kompetentingų institucijų apie tariamai padarytus pažeidimus neinformavo, tarnybinio nusižengimo tyrimo nesustabdė.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog I. Š. 2016 m. rugpjūčio 10 d. paaiškinime nurodytos aplinkybės, susijusios su jos darbu 2016 metų liepos 5-8 dienomis, atsakovui buvo žinomos jau 2016 m. rugpjūčio 10 d., tačiau tarnybinė nuobauda už šį pažeidimą paskirta tik 2016 m. gruodžio 30 d. Pareiškėjo manymu, atsakovas skirdamas tarnybinę nuobaudą už šį pažeidimą praleido vieno mėnesio terminą tarnybinei nuobaudai skirti, numatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje. Taip pat, pareiškėjo manymu, buvo praleistas terminas ne tik tarnybinei nuobaudai skirti, bet ir 5 dienų terminas tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti, numatytas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – Taisyklės).

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Ministerijoje 2016 m. rugpjūčio 23 d. buvo gautas tarnybinis pranešimas Nr. (16-

1)-D15-757, kuriame nurodyta, kad Fondo direktorius V. Š. priėmė kitam adresatui (aplinkos ministrui K. T.) skirtus dokumentus, tačiau jų adresatui neperdavė, liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje sąmoningai pateikė

(patvirtino) tikrovės neatitinkančią informaciją apie I. Š. darbo laiką, teisės aktų nustatyta tvarka nepriėmė sprendimo dėl S. Ž. 2016 m. liepos 8 d. prašymo perkelti į kitas pareigas. Tarnybiniame pranešime buvo pateiktas siūlymas dėl nurodytų galimai neteisėtų V. Š. veiksmų pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Aplinkos ministras, reaguodamas į tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją, 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. D1-576 sudarė Komisiją ir jai pavedė ištirti 2016 m. rugpjūčio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes dėl Fondo direktoriaus V. Š. galbūt tarnybinio nusižengimo. Atsakovo teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra pradėta ne I. Š. 2016 m. rugpjūčio 10 d. paaiškinimo, o 2016 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinio pranešimo pagrindu. Atsakovo manymu, tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra pradėta nepažeidžiant Taisyklėse nustatyto 5 darbo dienų termino.

6. Atsakovas nurodė, jog nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentais, jog buvo praleistas vieno mėnesio terminas skirti tarnybinę nuobaudą. Tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra laikoma diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui. Aplinkos ministrui motyvuota Išvada pateikta 2016 m. gruodžio 1 d., įsakymą skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui aplinkos ministras priėmė 2016 m. gruodžio 30 d., t. y. nepažeidęs Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 14 punkte nustatytų reikalavimų.

7. Atsakovas paaiškino, kad Komisija V. Š. veiksmus vertino ne administracinės atsakomybės taikymo aspektu, o tarnybinių pareigų netinkamo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo aspektu. Nagrinėjamu atveju tarnybinės atsakomybės V. Š. faktas siejamas ne su administracinės atsakomybės jam taikymu, o su pareiškėjo veiksmais, kuriais jis netinkamai vykdė tarnybines pareigas. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta ne tik už teisės aktų reglamentuojančių darbo teisinius santykius, bet ir už Fondo reglamento, patvirtinto Fondo direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. B29 bei Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118, Fondo direktoriaus pareigybės bei Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, kas sudaro savarankišką pagrindą tarnybinei atsakomybei taikyti.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. AMP1-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriui V. Š.“.

9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniai įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad jis Fondo direktoriumi, netinkamai organizavo Fondo dokumentų registravimą, ne visus gautus dokumentus registravo Fondo dokumentų registravimo sistemoje, Fondo liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje sąmoningai pateikė (patvirtino) tikrovės neatitinkančią informaciją dėl I. Š. darbo laiko, susitarė su Fondo darbuotoja I. Š., kad ji dirbs šventinę dieną, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje to nenurodė, netinkamai naudojo darbo užmokesčiui skirtas lėšas, nes darbo užmokestis buvo mokamas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. Įsakyme, be kita ko, nurodyta, kad V. Š. 2016 metų liepos mėnesį susitarė su I. Š. dėl darbo jos kasmetinių atostogų metu ir šventinę dieną, šių pakeitimų neįformino teisės aktų nustatyta tvarka, skyrė I. Š. dirbti šventinę dieną, neorganizavo I. Š. 2016 m. liepos 28 d. prašymo dėl darbo laiko pakeitimų registravimo ir tinkamo įforminimo ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 152 straipsnio 2 dalį, 162 straipsnio 2 dalį, 173 straipsnį, Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 nutarimu Nr. 78, 2 punktą, 3.1 papunktį, Fondo darbo reglamento, patvirtinto Fondo direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. B29, 61 punktą, 62 punktą, 70 punktą, 71 punktą, 72 punktą, Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118, 7 punktą, 10 punktą, 20.3 papunktį, Fondo direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto aplinkos ministro 2015 m. vasario 25 įsakymu Nr. D1-158, 7.13 papunktį, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad Ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyriaus vedėjas D. L., Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausioji specialistė L. M. ir Aplinkos ministerijos Kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė B. T. 2016 m. rugpjūčio 23 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (16-1)-D15-757 „Dėl pažeidimų Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fonde“ informavo Aplinkos ministrą apie Fondo direktoriaus V. Š. galimai padarytus tarnybinius nusižengimus. Tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėjas priėmė kitam adresatui (aplinkos

ministrui) skirtus dokumentus, tačiau jų adresatui neperdavė, Fondo liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje sąmoningai pateikė (patvirtino) tikrovės neatitinkančią informaciją dėl I. Š. darbo laiko, teisės aktų nustatyta tvarka nepriėmė sprendimo dėl S. Ž. 2016 m. liepos 8 d. prašymo perkelti jį į kitas pareigas.

11. Nustatyta, jog aplinkos ministras vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 ir 30 straipsniais, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2 002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyriaus vedėjo, Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiosios specialistės ir aplinkos ministerijos Kontrolės skyriaus vyriausiosios specialistės 2016 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinį pranešimą Nr. (16-1)-D15-757 „Dėl pažeidimų Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fonde“, sudarė Komisiją galimam tarnybiniam nusižengimui tirti. Pareiškėjas su 2016 m. rugsėjo 5 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. (16-3)-D8-6810 supažindintas 2016 m. lapkričio 3 d. Pranešime nurodyta, kad pareiškėjas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes priėmė kitam adresatui (aplinkos ministrui K. T.) skirtus dokumentus, tačiau jų neperdavė adresatui; netinkamai organizavo Fondo dokumentų registravimą, ne visus gautus dokumentus registravo Fondo dokumentų registravimo sistemoje, Fondo liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje sąmoningai pateikė (patvirtino) tikrovės neatitinkančią informaciją dėl I. Š. darbo laiko; susitarė su Fondo darbuotoja I. Š., kad ji dirbs šventinę dieną, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje to nenurodė; teisės aktų nustatyta tvarka nepriėmė sprendimo dėl S. Ž. 2016 m. liepos 8 d. prašymo perkelti į kitas pareigas; netinkamai naudojo darbo užmokesčiui skirtas lėšas, nes darbo užmokestis buvo mokamas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškinimą pateikė elektroniniu paštu 2016 m. lapkričio 10 d.

12. Komisija motyvuotoje Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas ne visus gautus dokumentus registravo Fondo dokumentų registravimo sistemoje, o būtent sistemoje nebuvo registruotas Fondo darbuotojos I. Š. 2016 m. liepos 28 d. prašymas dėl darbo laiko. Komisija Išvadoje nurodė, kad šis prašymas turėjo būti registruotas ir su vadovo rezoliucija nukreiptas darbuotojui, atsakingam už personalo tvarkymą ir darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymą. Komisija konstatavo, kad šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punktą, DK 152 straipsnio 2 dalį, 162 straipsnio 2 dalį, 173 straipsnį, 174 straipsnio 2 ir 3 dalis, Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 2 punktą, 3.1 papunktį, Fondo direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto aplinkos ministro 2015 m. vasario 25 įsakymu Nr. D1-158, 7.13 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Komisija motyvuotoje Išvadoje kaip pažeidimą pripažino ir tai, kad pareiškėjas netinkamai naudojo darbo užmokesčiui skirtas lėšas, nes darbo užmokestis buvo mokamas nesilaikant teisės aktų reikalavimų: 2016 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad I. Š. atostogavo nuo liepos 1 dienos iki 8 dienos, liepos 6 d. – šventinė. Nurodyta, kad I. Š. liepos mėnesį dirbo iš viso 15 dienų, t. y. 120 valandų ir 5 darbo dienas atostogavo. Komisija atlikusi patikrinimą nustatė, kad I. Š. dirbo 17 dienų, t. y. 141 valandą ir atostogavo 2 darbo dienas. I. Š. 2016 m. liepos mėnesiui buvo priskaičiuotas 1053,72 Eur darbo užmokestis, nors Komisijos vertinimu, pagal jos realiai dirbtą laiką turėjo būti priskaičiuota 1086,28 Eur, t. y. 32, 56 Eur daugiau. Komisija Išvadoje nurodė, kad dėl to buvo sumokėtas 4,88 Eur mažesnis gyventojų pajamų mokestis, 2,94 Eur mažesnis asmens socialinio draudimo mokestis ir 10,09 Eur mažesnis socialinio draudimo mokestis. Komisija konstatavo, kad šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punktą, DK 152 straipsnio 2 dalį, 162 straipsnio 2 dalį, 173 straipsnį, 174 straipsnio 2 ir 3 dalis, Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 2 punktą, 3.1 papunktį, Fondo direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto aplinkos ministro 2015 m. vasario 25 įsakymu Nr. D1-158, 7.13 papunktį, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

13. Teismas vertino, kad pareiškėjas motyvuotoje Išvadoje, kurios pagrindu priimtas skundžiamas Įsakymas, o taip pat ir įsakyme nurodytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčijo ir jas pripažino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su motyvuotoje Išvadoje ir įsakyme pateiktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, nurodydamas, kad Komisijos nustatyti jo darbo veiklos trūkumai yra formalaus pobūdžio, nesukėlę neigiamų pasekmių, ir todėl negali būti pripažinti tarnybiniu pažeidimu. Iš pareiškėjui inkriminuoto kaltinimo teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės yra kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu.

14. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. D1-158 (toliau – Pareigybės aprašymas), 4 punkte numatyta, kad Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriaus pareigybės paskirtis yra organizuoti aplinkos apsaugos specialiųjų programų administravimą ir dalyvauti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos ir jos Kioto protokolo reikalavimų įgyvendinime. Iš šio teisės akto, reglamentuojančio pareiškėjo teisinį statusą teismas sprendė, kad jame aiškiai yra suformuluota pareiškėjo pareiga užtikrinti efektyvų šios įstaigos darbą. Teismas pažymėjo, kad toks

pareiškėjui nustatytų pareigų pobūdis reiškia, kad atsakomybė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, kaip taisyklė, galėtų atsirasti jei būtų nustatyta, jog dėl pareiškėjo neefektyvaus vadovavimo šiai įstaigai, nebuvo įgyvendinti šiai įstaigai pavesti uždaviniai bei buvo nevykdomos jai priskirtos funkcijos. Tiek Išvadoje, tiek skundžiamame Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė pareigybės aprašymo 7.13 papunkčio nuostatą, kurioje įtvirtinta direktoriui priskirta funkcija užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo nuostatų.

15. Pareiškėjas taip pat kaltinamas pažeidęs Fondo darbo reglamentą, patvirtintą Fondo direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 21 įsakymu Nr. B29, o būtent: 61 punkto nuostatą, kurioje nurodyta, kad dokumentai turi būti rengiami ir apskaitomi vadovaujantis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118, Dokumentų rengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117, Reglamentu ir kitais aktais; 62 punkto nuostatą, kurioje nustatyta, kad parengti (siunčiamieji) ir gauti (gaunamieji) su Fondo veikla susiję dokumentai turi būti registruojami Vieningoje dokumentų valdymo informacinėje sistemoje; 63 punkto nuostatą, kurioje numatyta, kad dokumentai registruojami registruose, kurių sąrašas ir už juos atsakingi darbuotojai yra nurodyti Fondo dokumentų registrų sąraše, kasmet tvirtinamame Fondo direktoriaus ir suderintame su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija; 70 punkto nuostatą, kuri numato, kad gauti dokumentai, įskaitant finansinius ir mokėjimo dokumentus, adresuoti įstaigai, jos vadovui, struktūriniams padaliniams, darbuotojams, yra registruojami atsakingo darbuotojo; 71 punkto nuostatą, kurioje numatyta, kad užregistravus dokumentą atitinkame registre, dokumento pirmajame lape dedamas registracijos spaudas, spaude užrašoma dokumento gavimo data, suteiktas dokumento gavimo numeris; 72 punkto nuostatą, kad užregistruoti dokumentai perduodami direktoriui, kuris ant visų gautų bei užregistruotų raštų pirmo lapo užrašo rezoliuciją, nurodydamas skyrių, kompetentingą nagrinėti dokumentą, vedėją ar kompetentingą darbuotoją, tiesiogiai atsakingą už dokumente nurodytą veiklos sritį, pirmąją vardo raidę ir pavardę, datą, pavedimo turinį bei pasirašo. Pareiškėjas kaltinamas ir tuo, kad jis pažeidė Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 7 punktą, kuriame numatyta, kad už įstaigos dokumentų valdymo organizavimą ir kontrolę yra atsakingas įstaigos vadovas ar kitas teisės aktų suteiktus įgaliojimus turintis tos įstaigos asmuo, o taip pat 10 punkto nuostatą, kad įstaigos parengti ir gauti su jos veikla susiję dokumentai turi būti užregistruoti, registruojami vieną kartą, tą dieną kai jie gaunami, pasirašomi ar patvirtinami, bei 20.3 papunkčio nuostatą, kad dokumentai, atsiųsti ne pagal kompetenciją ar ne tuo adresu, persiunčiami adresatui arba grąžinami siuntėjui, jei dokumentas gautas paštu, kartu persiunčiamas ir vokas.

16. Iš pareiškėjui inkriminuotų padarytų veikų pobūdžio 1) netinkamai organizavo Fondo dokumentų registravimą, ne visus gautus dokumentus registravo Fondo dokumentų registravimo sistemoje; 2) Fondo liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje sąmoningai pateikė (patvirtino) tikrovės neatitinkančią informaciją dėl I. Š. darbo laiko; 3) susitarė su Fondo darbuotoja I. Š., kad ji dirbs šventinę dieną, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje to nenurodė; 4) netinkamai naudojo darbo užmokesčiui skirtas lėšas, nes darbo užmokestis buvo mokamas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės kaltinamas tuo, jog jo padaryti pažeidimai galėjo sudaryti sąlygas atsirasti neigiamoms pasekmėms, kurios prieštarautų tiems tikslams bei uždaviniams, kuriuos pavesta įgyvendinti pareiškėjo vaduojamai įstaigai. Teismas nurodė, kad šios pareiškėjo inkriminuotos veikos, gali būti vertinamos tik kaip prielaidos atsakomybei dėl tarnybinio nusižengimo padarymo atsirasti, nes šių prielaidų buvimas galėjo sukelti minėtų neigiamų pasekmių atsiradimą, bet tokios pasekmės galėjo ir neatsirasti. Byloje nagrinėjamu atveju duomenų, kurie patvirtintų šias aplinkybes, t. y., kad nebuvo įgyvendinti pareiškėjo vadovaujamai įstaigai pavesti uždaviniai bei buvo nevykdomos jai priskirtos funkcijos, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas.

17. Komisija Išvadoje nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Darbo kodekso 152 straipsnio, reglamentuojančio viršvalandinį darbą, nuostatas, darbą švenčių dienomis, ir atšaukimo iš atostogų tvarką. Komisija nurodė, kad pagal I. Š. realiai dirbtą laiką turėjo būti priskaičiuota 1086,28 Eur, t. y. 32, 56 euro daugiau. Komisija konstatavo, kad dėl to atitinkamai buvo sumokėtas 4,88 Eur mažesnis gyventojų pajamų mokestis, 2,94 Eur mažesnis asmens socialinio draudimo mokestis ir 10,09 Eur mažesnis socialinio draudimo mokestis. Teismas vertino, kad šios Komisijos Išvadoje nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais objektyviais dokumentais. Komisijos pateiktas vertinimas negali būti laikomas pagrįstu, tai tik vertinimas, kuris nėra pagrįstas jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais ir teisės aktais, reglamentuojančiais darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato pareigą darbdaviui užtikrinti DK ir kitų norminių teisės aktų nustatytą darbuotojų darbo ir poilsio laiką, organizuoti darbuotojų dirbto darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą. Teismas nurodė, kad akivaizdu tai, jog Fondo direktorius darbo laiko apskaitos žiniaraščių nepildo. Pagal Fondo direktoriui nustatytas funkcijas jis privalo imtis organizacinių priemonių užtikrinančių institucijos veiklą šioje srityje. Išvados turinį įvertinęs teismas nurodė, kad Komisija nevertino Fonde nustatytų

organizacinių priemonių, pareiškėjo veiksmų šiuo aspektu netyrė, o tik apsiribojo viena faktine aplinkybe, jog nebuvo registruotas I. Š. pareiškimas.

18. Teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas jam inkriminuotais veiksmais pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias jo tarnybinę veiklą, o tuo pačiu, kad padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjui inkriminuotos veikos: susitarimas su I. Š., I. Š. darbo laiko apskaitos fiksavimas darbo laiko žiniaraščiuose darbo laiko apskaitos yra formalaus pobūdžio pažeidimai, susiję tik su netinkamu tam tikrų tarnybinių veiksmų fiksavimu atitinkamuose registruose. Byloje įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog šie pažeidimai buvo susiję ir su darbo drausmės pažeidimais ar kita veikla priešinga tarnybos interesams, nėra surinkta. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra nepaneigtas pareiškėjo aiškinimas, kad jis veikė sutinkamai su tarnybos interesais bei kad pažeidimai tebuvo tik formalaus pobūdžio. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas jam inkriminuotais veiksmais neatliko arba netinkamai atliko jam tiesiogiai priskirtas funkcijas bei pareigas. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad toks šių pažeidimų pobūdis savo ruožtu lemia, kad šioje pareiškėjo veikoje yra tik nežymus kitų (netiesioginių) jam priskirtų pareigų pažeidimas, kuris nesukėlė kokių nors neigiamų padarinių ir negali būti laikomas tarnybiniu nusižengimu Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies prasme.

19. Teismas atsižvelgę į išdėstytas aplinkybes, darė besąlygišką išvadą, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo pažeistos procedūros, numatytos Taisyklėse ar kitos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, nėra. Teismui konstatavus, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. AMP1-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriui V. Š.“, yra neteisėtas ir nepagrįstas iš esmės, kiti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su tarnybinės nuobaudos procedūriniais galimais pažeidimais, nėra reikšmingi ir teismo nevertinti.

III.

21. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai neišanalizavus visų byloje esančių įrodymų, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo nustatyti teisės aktų pažeidimai, kuriuos atsakovo tvirtinimu padarė pareiškėjas, laikytini neveikimu. Atsakovo vertinimu pažeidimai pasireiškė ne tik neveikimu, bet ir netinkamu veikimu.

21.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Įsakymą, nors pats pripažino, kad procedūriniai ar kiti tarnybinio nusižengimo tyrimo reikalavimai, nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme, Taisyklėse ar kituose teisės aktuose, o pareiškėjas pats pripažino padarytus teisės aktų pa-žeidimus ir jų neginčijo.

21.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarnybinė atsakomybė galima jei būtų nustatyti neigiami pareiškėjo veiksmų sukelti padariniai, nes tarnybinei atsakomybei kilti tokie padariniai nebūtini. Be to, Komisijos Išvadoje ir Įsakyme buvo aiškiai nurodyti neigiami padariniai: pareiškėjo veiksmai diskredituoja valstybės institucijų autoritetą ir daro neigiamą poveikį valstybės tarnybos reputacijai.

21.4. Teismo teiginys, kad pareiškėjas būdamas Fondo direktoriumi, nebuvo atsakingas už darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymą, atsakovo vertinimu netikslus, nes pareiškėjas atsakingas ne už jo pildymą, bet patvirtinimą, nors žinojo apie I. Š. 2016 m. liepos 28 d. prašymą, bet jo neperdavė darbo laiko apskaitos žiniaraštį pildančiam asmeniui.

21.5. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė kiltų tik tuomet, jei dėl pareiškėjo veiksmų – netinkamo vadovavimo nebūtų pasiekti institucijos uždaviniai. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad tarnybinis nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pareiškėjo pažeidimai formalūs, todėl jam negali kilti atsakomybė. Atsakovo vertinimu jei pažeidimai mažareikšmiai ir formalūs, bet jei jie padaryti tyčia pareiškėjui turėtų būti taikoma tarnybinė atsakomybė.

21.6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. paaiškinime nurodė, kad ištaisys darbo laiko apskaitos žiniaraščio trūkumus, tačiau iki 2017 m. vasario 24 d. jokie pakeitimai nebuvo padaryti, ką įrodo Ministerijos specialistui D. L. atsiųstas 2016 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis.

22. Pareiškėjas V. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atsiliepimą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir skunde, akcentuodamas, kad atsakovas neįrodė, jog Įsakyme nurodyti pareiškėjo pažeidimai sukėlė kokius nors neigiamus padarinius Fondui.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. AMP1-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriui V. Š.“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo tarnybinės atsakomybės.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 yra pažymėjusi, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia (be kita ko) vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).

26. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nors pats pripažino, kad atliekant pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą nebuvo pažeisti teisės aktai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, jog Ministerija praleido vieno mėnesio terminą tarnybinei nuobaudai skirti, numatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ir 5 dienų terminą tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti, numatytą Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse, sprendė kad procedūriniai reikalavimai, susiję su tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimu bei nuobaudos skyrimu, nepažeisti. Tokią išvadą teismas darė jam konstatavus, jog Ministerija nepagrįstai taikė pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, todėl atsakovo argumentai dėl teismo sprendimo vidinio prieštaravimo atmestini.

27. Atsakovo teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėtu atveju Komisija nenustatė pareiškėjo veiksmais neigiamų pasekmių, kurios būtų siejamos su Fondo uždavinių neįgyvendinimu. Atsakovo manymu, neigiami padariniai nėra sąlyga tarnybinei atsakomybei taikyti.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013; kt.). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos

funkcijų atlikimą.29. Pirmiausia, iš Įsakymo turinio matyti, kad pareiškėjo neteisėtus veiksmus atsakovas grindžia Darbuotojų saugos ir

sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punkto, DK 152 straipsnio 2 dalies, 162 straipsnio 2 dalies, 173 straipsnio, 174 straipsnio 2 ir 3 dalies, Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 2 punkto, 3.1 papunkčio, Fondo direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto aplinkos ministro 2015 m. vasario 25 įsakymu Nr. D1-158, 7.13 papunkčio, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu, nes 1) netinkamai organizavo Fondo dokumentų registravimą bei netinkamai dokumentus registravo; 2) Fondo 2016 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie I. Š. darbo laiką; 3) susitarė su Fondo darbuotoja I. Š., kad ji dirbs šventinę darbo dieną, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje to nenurodė; 4) netinkamai naudojo darbo laiko užmokesčiui skirtas lėšas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Iš Komisijos Išvados nustatytų pareiškėjo pažeidimų matyti, kad jie kildinami iš Fondo vidaus administravimo veiklos (personalo dokumentų valdymo, personalo darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo). Visi Įsakyme įvardinti pažeidimai susiję su Komisijos nustatytu faktu, kad pareiškėjas susitarė su Fondo darbuotoja I. Š. dėl jos darbo laiko švenčių dienomis, tačiau jos prašymo dėl darbo laiko neperdavė registruoti atsakingam darbuotojui, dėl ko darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nebuvo užfiksuotas tikrasis I. Š. darbo laikas 2016 m. liepos mėnesį ir jai sumokėtas darbo užmokestis, atitinkantis faktiškai dirbtą darbo laiką Fonde. Iš Išvados turinio matyti, kad Komisija sprendė, kad pareiškėjas susitarė su I. Š. dėl jos darbo laiko švenčių dienomis, tačiau neanalizavo, kokia buvo susitarimo esmė, ar I. Š. pasinaudojo savo teise susipažinti su Fondo 2016 metų liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiu pagal Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 2 punktą ir dėl netikslumų kreipėsi į pareiškėją. Kita vertus, nustatyti ir spręsti darbo ginčą tarp pareiškėjo, atstovaujantį darbdavį Fondą ir Fondo darbuotojos I. Š. Komisija nėra kompetentinga. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad Įsakymu nustatytų pareiškėjo pažeidimų pobūdis formalus bei nesukeliantis neigiamų padarinių. Kaip neigiamus padarinius atsakovas įvardija valstybės institucijų reputacijos diskreditavimą ir neigiamą poveikį valstybės tarnybos reputacijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad vidaus dokumentų tvarkymo bei darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo taisyklių pažeidimo epizodas galėjo sukelti Fondo reputacijos ir visuomenės pasitikėjimo juo sumažėjimą. Pabrėžtina, kad neigiamas poveikis valstybės institucijų autoritetui sukeliamas tuomet, kai nesilaikoma specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų imperatyvių elgesio taisyklių, grubiai pažeidžiama valstybės tarnautojo etika ar institucijos veikla neatitinka jai priskirtų funkcijų esmės.

30. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015).

31. Įvertinus byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pažymėtina, kad atsakovas paskirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – neįrodė, kad pareiškėjas savo tarnybines pareigas atliko (neveikimu ar veiksmas) pažeisdamas įstatymuose ar kituose specialiuosiuose aktuose aiškiai nustatytas imperatyvias elgesio normas, ir tokiais savo veiksmais sukėlė konkrečius neigiamus padarinius. Nustatyti nereikšmingi vidaus dokumentų tvarkymo pažeidimai nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus ar siekė juos pažeisti, dėl kurių pagrįstai turėtų būti taikoma tarnybinė atsakomybė. Atsakovo Įsakyme nurodyti pažeidimai dėl netinkamo Fondo lėšų naudojimo darbo užmokesčiui galėtų būti vertinami kaip netinkamo darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo padarinys, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Fondas nepatyrė materialinės žalos dėl netinkamo žiniaraščio pildymo, todėl ir padarinių nekilo. Iš bylos aplinkybių nenustatytos kitos aplinkybės (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, korupcijos požymiai ar kita), iš ko galima spręsti apie žalą valstybės tarnybos autoritetui plačiąja prasme.

32. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas

taisykles, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

33. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti advokato išlaidas patirtas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1740,51 Eur) ir apeliacinės instancijos teisme (861,52 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą).

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo.

35. Nagrinėjamu atveju nutartis skirti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje yra priimta iki minėto įstatymo įsigaliojimo, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, turi būti sprendžiamas pagal senosios ABTĮ 41 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2018 12 29, nuostatas, t. y., pirmosios instancijos teisme. Dėl ko pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, turi būti perduotas spręsti šiam teismui ir nėra sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme.

36. Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimamas pareiškėjo naudai, todėl jo rašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, yra tenkinamas (ABTĮ 40 str.). Nurodytų išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti 861,52 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, tokios išlaidos neviršija Rekomendacijų 7-8 punktų reikalavimų, o būtent nustatytos maksimalios ribos – 1 106,04 Eur, už tokio pobūdžio procesinių dokumentų surašymą.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Patenkinti pareiškėjo V. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir

priteisti jam iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 861,52 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną Eurą penkiasdešimt du centus).



ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-5116-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00076-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5cb4f260b3ac11e98451fa7b5933515d


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant vertėjams G. K., Y. M.,pareiškėjai D. R. ir jos įgaliotai atstovei advokatų profesinės bendrijos „Spectrum legis“ advokatei A. A.,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės

atstovei N. I.,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Afganistano Islamo Respublikos pilietės D. R.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės teikimą dėl Afganistano Islamo Respublikos pilietės D. R. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinė 2019 m. birželio 28 d. teikime prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo sulaikyti Afganistano Islamo Respublikos pilietę D. R. (toliau – ir užsienietė), gimusią (duomenys neskelbtini) (S. R., gimusią (duomenys neskelbtini)), VSAT Užsieniečių registracijos centre iki kol bus jos atžvilgiu priimti atitinkami sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d.

2. Teikime nurodyta, kad 2019 m. birželio 26 d., 13.00 val., į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, reisu LH 886 iš Vokietijos pagal Dublino III reglamentą grąžintos dvi Afganistano Islamo Respublikos pilietės, iš kurių viena – D. R., gimusi (duomenys neskelbtini) (S. R., gimusi (duomenys neskelbtini)). Užsienietė 2018 m. prisistatė esanti S. R., gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau 2019 m. birželio 26 d. iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką užsienietė grąžinta su Laissez passer, išduotu D. R., gimusios (duomenys neskelbtini), vardu.

3. Teikime pažymėta, kad 2019 m. birželio 26 d., apie 17.00 val., užsienietė pateikė prašymą dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo atnaujinimo Lietuvos Respublikoje. Užsienietė 2018 m. rugpjūčio 15 d. buvo pateikusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio skyrius 2018 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)15PR-173 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“, kuriuo nusprendė nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, apgyvendinti prieglobsčio prašytoją VSAT Užsieniečių registracijos centre, išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą. 2018 m. spalio mėn. užsienietė, nesulaukusi galutinio sprendimo dėl jos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pasinaudojo laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, pasišalino iš VSAT Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu trukdydama prieglobsčio suteikimo procedūrai. VSAT Užsieniečių registracijos centras raštu informavo Migracijos departamento Prieglobsčio skyrių apie tai, kad į VSAT Užsieniečių registracijos centrą negrįžo užsienietė. Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius 2018 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-2)16PR-94 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo sustabdymo“.

4. Teikime teigiama, kad užsienietė pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir

Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies atitinkamus punktus, kuriuose numatyta prieglobsčio prašytojo pareiga laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų; pareiga vykdyti Migracijos departamento ir teismo sprendimuose prieglobsčio prašytojui nustatytas pareigas; to paties įstatymo 135 straipsnį, numatantį užsieniečio neteisėtą išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Užsienietė pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. IV-132 patvirtinto Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo 19.9 punktą, kuriame numatyta prieglobsčio prašytojo teisė išvykti iš Centro vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka, taip pat VSAT Užsieniečių registracijos centro vado patvirtintas Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisykles.

5. Teikime akcentuota, kad nėra duomenų apie tikrąją užsienietės tapatybę, užsienietė neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, prisistatydama skirtingais vardais, teikė klaidinančią informaciją. Savo veiksmais užsienietė trukdo priimti galutinius sprendimus dėl jos teisinio statuso, todėl sulaikymas reikalingas kaip objektyvi priemonė tam, kad būtų išaiškinti motyvai, kuriais grindžiamas jos prašymas, ir galutinai užbaigtos procedūros dėl jos teisinio statuso nustatymo. Netaikant sulaikymo, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietė vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas šalis, taip dar kartą pažeisdama įstatymus.

6. Užsienietė prašė nesulaikyti jos VSAT Užsieniečių registracijos centre. Užsienietės įgaliota atstovė prašė taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę.

II.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 28 d. sprendimu VSAT Vilniaus pasienio rinktinės teikimą tenkino – sulaikė Afganistano Islamo Respublikos pilietę D. R., gimusią (duomenys neskelbtini) (S. R., gimusią (duomenys neskelbtini)), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki kol bus jos atžvilgiu priimtas atitinkamas sprendimas dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d.

8. Teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, nustatė, kad Afganistano Islamo Respublikos pilietė D. R., gimusi (duomenys neskelbtini) (S. R., gimusi (duomenys neskelbtini)), Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nėra duomenų apie tikrąją užsienietės tapatybę, užsienietė neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, prisistatydama skirtingais duomenimis, teikė klaidinančią informaciją. Užsienietė 2018 m. prisistatė esanti S. R., gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau 2019 m. birželio 26 d. iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką grąžinta su Laissez passer, išduotu D. R., gimusios (duomenys neskelbtini), vardu.

9. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad užsienietė Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nėra duomenų apie tikrąją užsienietės tapatybę, užsienietė neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, prisistatydama skirtingais duomenimis, savo veiksmais trukdo priimti galutinius sprendimus dėl jos teisinio statuso, sprendė, kad yra didelė tikimybė, jog, netaikant sulaikymo, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietė gali vėl bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdama tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių įstatymus. Teismas pažymėjo, kad dėl prieš tai nurodytų aplinkybių nėra pagrindo taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, numatytas Įstatymo 115 straipsnyje.

III.

10. Afganistano Islamo Respublikos pilietė Danish (Sharere) Roshangar, gimusi (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – VSAT Vilniaus pasienio rinktinės teikimo netenkinti.

11. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į užsienietės turimą teisinį pabėgėlio statusą, todėl, spręsdamas dėl jos sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

12. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai yra galimas prieglobsčio prašytojų sulaikymas. Šiuo atveju užsienietės sulaikymas buvo grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais bei 5 dalies 7 punktu.

13. Pirmuoju sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) – gali būti remiamasi tik tam tikrą laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekdamos

išsiaiškinti užsieniečio tapatybę. Šiuo atveju užsienietė, ką ji paaiškino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, turi du vardus – Danish (oficialus) ir Sharere (neoficialus), todėl prisistatė vienu iš jų (yra neraštinga), neturėdama tikslo pateikti klaidinančią informaciją. Užsienietė pateikė teismui Afganistano Islamo Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pažymą, kurioje nurodyti jos identifikaciniai duomenys. Dėl nurodytų priežasčių nebėra teisinio pagrindo sulaikyti užsienietę Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu.

14. Taikant antrąjį sulaikymo pagrindą, numatytą Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte, privalo būti tenkinamos šios dvi sąlygos: 1) sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); 2) įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju nėra ginčo, jog užsienietės prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau vien šios sąlygos buvimo nepakanka, kad būtų galima sulaikyti prieglobsčio prašytoją. Kaip minėta, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

15. Nagrinėjamu atveju nors ir buvo nustatyta, kad užsienietė, apgyvendinta VSAT Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš VSAT tvarką, tačiau būtina įvertinti tokio poelgio motyvus, neapsiribojant formaliu situacijos vertinimu. Teismo posėdžio metu užsienietė paaiškino, jog iš Lietuvos Respublikos išvyko dėl sunkios savo motinos – Z. R. – sveikatos būklės (serga cukriniu diabetu), staiga pablogėjus jos sveikatai (išvyko iš Lietuvos Respublikos kartu). Būdama neraštinga, baimindamasi dėl tolesnės savo teisinės padėties, negaudama atsakymo iš Migracijos departamento dėl prieglobsčio suteikimo/nesuteikimo bei pablogėjus motinos sveikatai, priėmė neapgalvotą sprendimą ir išvyko iš Lietuvos Respublikos. Neteisėto išvykimo iš Lietuvos Respublikos tikslas – Vokietija, kurioje gyvena jos brolis E. R. Užsienietė tikėjosi, jog, atvykus į Vokietiją, Vokietija prisiims atsakomybę už jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įvertinus, jog jos brolis teisėtai gyvena Vokietijoje, t. y. jog galės susijungti su savo šeima, taip legalizuoti savo teisinę padėtį, bus užtikrinta priežiūra jos motinai, suteikta reikalinga medicininė pagalba.

16. Šiuo metu užsienietė žino, kad jos prieglobsčio prašymo kita ES valstybė nenagrinės ir vis vien grąžins į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III reglamentą, todėl išvykti į kitą Europos Sąjungos šalį nėra tikslinga. Be to, užsienietės išsiuntimo/ grąžinimo klausimas nėra išspręstas, prieglobsčio prašymas vis dar nagrinėjamas, todėl užsienietė suinteresuota gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, neketina pasislėpti ar kitaip pažeisti Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo, supranta pažeidusi Laikino išvykimo iš VSAT tvarką, pasimokė iš savo klaidos ir daugiau jos nekartos.

17. Užsienietės vertinimu, sulaikymas nagrinėjimu atveju nėra būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl jos teisinio statuso būtų priimtas ir įvykdytas.

18. VSAT Užsieniečių registracijos centras atsiliepime prašo užsienietės apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą nepakeistą.

19. Nurodo, kad užsienietės apeliacinio skundo argumentai turėtų būti vertinami kritiškai. Užsienietės išvykimas iš Lietuvos Respublikos negalėjo būti neapgalvotas poelgis, nes jai pateikus prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, jai buvo išaiškintos jos teisės ir pareigos. Užsienietei, nežinančiai lietuvių kalbos, neapgalvotai išvykti iš Lietuvos Respublikos yra neįmanoma (užsienietė išvyko pas savo brolį į Vokietiją). Užsieniečių registracijos centre teikiama medicininė pagalba, o užsienietės motinos sveikata dėl tokios kelionės kaip tik galėjo pablogėti. Užsienietės brolis 2019 m. liepos 10 d. pateikė užsienietės asmens dokumentus ir vertimą į lietuvių kalbą, taigi, užsienietė galėjo šiuos dokumentus pateikti ir anksčiau, tačiau sąmoningai to nedarė, norėdama suklaidinti institucijas.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės 2019 m. birželio 28 d. teikimo sulaikyti Afganistano Islamo Respublikos pilietę D. R., gimusią (duomenys neskelbtini) (S. R., gimusią (duomenys neskelbtini)), Užsieniečių registracijos centre iki kol bus

jos atžvilgiu priimti atitinkami sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino VSAT Vilniaus pasienio rinktinės teikimą ir nusprendė sulaikyti užsienietę Užsieniečių registracijos centre iki kol bus jos atžvilgiu priimti atitinkami sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d.

22. Užsienietė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė (lot. kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

24. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties, be kita ko ir jų sulaikymo, klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

25. Įstatymo 113 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, 4 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas (nagrinėjamu atveju užsienietė turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą) gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

26. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

27. Kaip matyti iš teikimo ir teismo sprendimo turinio, užsienietė buvo sulaikyta remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y.: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jos tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jos prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojos nesulaikius), ir įvertinus Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti siekdama išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Grindžiant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą remtasi, be kita

ko, to paties straipsnio 5 dalies 7 punktu, įtvirtinančiu, jog užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką.

28. Užsienietė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas jos sulaikymo pagrindas.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip ne kartą yra minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) – gali būti remiamasi tik tam tikrą laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekiant išsiaiškinti užsieniečio tapatybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4167-822/2017.).

30. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad užsienietė, 2018 m. rugpjūčio 15 d. pateikdama prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, prisistatė S. R., gimusios (duomenys neskelbtini), vardu, ir tik vėliau gauti duomenys leido nustatyti, jog S. R. pristatantis asmuo gali būti D. R., gimusi (duomenys neskelbtini). Po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, 2019 m. liepos 10 d. Užsieniečių registracijos centrui buvo pristatyti užsienietės asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, pagal kuriuos užsienietė yra Afganistano Islamo Respublikos pilietė D. R., gimusi (duomenys neskelbtini). Taigi užsienietės asmens tapatybė yra nustatyta, todėl nebeliko Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo užsienietės sulaikymui.

31. Apeliaciniame skunde neginčijama, jog užsienietės prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai nėra aiškūs, tačiau, užsienietės nuomone, šios sąlygos nepakanka sulaikymo taikymui. Užsienietės teigimu, turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytoja gali pasislėpti, siekdama išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

32. Byloje nėra ginčo, kad užsienietė, apgyvendinta VSAT Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš VSAT tvarką, tačiau nagrinėjamo atvejo kontekste ši aplinkybė vienareikšmiškai nesuponuoja pagrindo manyti, jog užsienietė gali slėptis siekdama išvengti grąžinimo ar išsiuntimo.

33. Įvertinus byloje surinktus įrodymus nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo pirminio įvertinimo anketoje nurodyta, jog užsienietė gali būti priskirta prie pažeidžiamų asmenų, nes yra neraštinga, nesiorientuoja laiko ir vietos atžvilgiu, pastebėtos fizinio smurto žymės.

34. Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, jog pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. Įstatymo 2 straipsnio 182 dalyje pažeidžiamas asmuo apibrėžtas kaip asmuo, turintis specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, nepilnametis, neįgalusis, vyresnis negu 75 metų asmuo, nėščia moteris, vieniši tėvas ar motina, auginantys nepilnamečių vaikų, psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo, prekybos žmonėmis auka arba asmuo, kuris buvo kankintas, išprievartautas ar patyrė kitokį sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą).

35. Pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų sulaikymo galimybės privalo būti svarstomos tik išimtiniais atvejais. Sulaikymo pagrindų įtvirtinimas įstatymuose neturėtų reikšti savaiminio jų taikymo. Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33/ES 2 straipsnio 1 dalies k punkte ir 21 straipsnyje pažeidžiami asmenys apibrėžti, kaip specialiųjų priėmimo poreikių turintys prašytojai, kuriems reikia specialiųjų garantijų, kad galėtų pasinaudoti teisėmis ir laikytis įpareigojimų, numatytų šioje direktyvoje, ir tokiais asmenimis laikomi nepilnamečiai, nelydimi nepilnamečiai, žmonės su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, nėščios moterys, nepilnamečius vaikus turintys vieniši tėvai, prekybos žmonėmis aukos, sunkiai sergantys, psichikos sutrikimų turintys asmenys, taip pat asmenys, kurie patyrė kankinimus, išprievartavimą arba kitokias sunkaus psichologinio, fizinio arba seksualinio smurto formas. Analogiškas pažeidžiamų asmenų sąrašas įtvirtintas ir Grąžinimo direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 9 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad šių direktyvų nuostatos nedraudžia sulaikyti pažeidžiamų asmenų, tačiau kai jie sulaikomi, tai pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33/ES 11 straipsnį ir Grąžinimo direktyvos 2008/115/EB 16 straipsnio 3 dalį ir 17 straipsnį yra privaloma įdėmiai atsižvelgti į ypatingą jų padėtį.

36. Primintina, kad Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33/ES 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog sulaikytų prašytojų, kurie yra pažeidžiami asmenys, sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą, nacionalinės valdžios institucijos turi skirti išskirtinį dėmesį.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje nagrinėjant skundus dėl užsieniečių judėjimo laisvės ribojimo, yra nuosekliai aiškinama, kad „<…> pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. <…>“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą

administracinėje byloje Nr. A-1798-624/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4929-624/2016).

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad asmenys, priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, gali būti sulaikyti arba jiems gali būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė tik ypatingais, išimtiniais atvejais ir kuo trumpesnį laiką. Be to, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad vaikai ir kiti pažeidžiami asmenys ypač turi teisę į veiksmingą apsaugą, jų interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas teisines vertybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4853-442/2018).

39. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę.

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad užsienietei yra suteiktas prieglobsčio prašytojos statusas, užsienietės tapatybė yra nustatyta. Byloje nėra duomenų, kad užsienietė keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Užsienietė priskirtina prie pažeidžiamų asmenų.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimo – šiuo atveju yra pakankama ir tinkama, todėl taikytina.

42. Įvertinusi minėtą aplinkybių visetą, teisinį reguliavimą ir nurodytą teismų praktiką, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimas naikintinas, užsienietei skiriant alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 117 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Afganistano Islamo Respublikos pilietės D. R. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Netenkinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio

rinktinės 2019 m. birželio 28 d. teikimo sulaikyti Afganistano Islamo Respublikos pilietę D. R., gimusią (duomenys neskelbtini), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki kol bus jos atžvilgiu priimti atitinkami sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d.

Skirti Afganistano Islamo Respublikos pilietei D. R., gimusiai (duomenys neskelbtini), alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietę Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki kol bus baigta jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-815-575/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=61f8e880b3ac11e98451fa7b5933515d

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02639-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir aplinkos ministras) 2017 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. AMP1-98, kuriuo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba (toliau – ir 2017 m. birželio 30 d. Įsakymas, Skundžiamas įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. motyvuotoje išvadoje Nr. (16-3)-D15-152 „Dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus M. Š. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Motyvuota išvada) nurodytos tarnybinio nusižengimo padarymo datos: 2016 m. sausio 23 d. – patvirtintos autoremonto paslaugų pirkimo sąlygos, 2016 m. kovo 9 d. – 2016 m. lapkričio 10 d. – vizuotos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitos faktūros, 2016 m. gruodžio 1 d. – patvirtintos sanitarinio mazgo remonto darbų pirkimo sąlygos, 2016 m. gruodžio 7 d. – sudaryta sutartis. Atsižvelgiant į nurodytas galimo tarnybinio nusižengimo padarymo datas, pareiškėjas tvirtino, jog jam Skundžiamu įsakymu tarnybinė nuobauda paskirta praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo nusižengimo padarymo dienos, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą.

3. Pareiškėjas nesutiko su Skundžiamame įsakyme nurodyta pozicija, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikomas trejų metų senaties terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pažyma, kurios pagrindu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, surašyta 2017 m. balandžio 4 d., todėl tarnybinė nuobauda galėjo būti skiriama ne vėliau kaip iki 2017 m. birželio 4 d. Atsižvelgiant į tai, kad Skundžiamas įsakymas priimtas 2017 m. birželio 30 d., pareiškėjas sprendė, jog yra praleistas 2 mėnesių senaties terminas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad informacija apie galimus tarnybinio nusižengimo požymius buvo gauta 2017 m. sausio 27 d., t. y. gavus anoniminį skundą. Vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų tvarkos skyrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ (redakcija nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir Taisyklės), pareiškėjas darė išvadą, jog sudaryta komisija (2017 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-301 „Dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus M. Š. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 12 d. Įsakymas) Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) direktoriaus M. Š. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, praleidus įtvirtintus terminus. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2017 m. balandžio 20 d. pranešimas „Apie tarnybinį nusižengimą“ Nr. (16-3)-D8-3038 (toliau – ir 2017 m. balandžio 20 d. Pranešimas) nebuvo

įteiktas per nustatytą 5 darbo dienų terminą. Pareiškėjas nurodė, kad su 2017 m. balandžio 20 d. Pranešimu buvo supažindintas tik 2017 m. balandžio 24 d.

5. 2017 m. birželio 30 d. Įsakymo 1 ir 2 punktuose nurodyti kaltinimai, kaip teigė pareiškėjas, grindžiami tik bendro pobūdžio Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuotų viešųjų pirkimų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų bei pirkimų tikslo – sudaryti sutartį, leidžiančią perkančiajai organizacijai įsigyti reikalingų prekių, paslaugų racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, pažeidimu. Mažos vertės supaprastintų viešųjų pirkimų vykdymo procedūras detaliai reglamentuoja VPĮ, Vilniaus RAAD supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Viešųjų pirkimų tarnybos leidžiami poįstatyminiai teisės aktai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Skundžiame įsakyme ir Motyvuotoje išvadoje nėra konstatuota konkrečių teisės normų, nustatančių reikalavimus viešųjų pirkimų dokumentams, ar procedūrinių normų pažeidimų.

6. Pareiškėjas nesutiko su kaltinimais dėl netinkamai parengtų pirkimo dokumentų, t. y. autoremonto paslaugų pirkimo. Pareiškėjas paaiškino, kad autotransporto remonto paslaugos perkamos pagal poreikį, nes rengiant pirkimo dokumentus nėra žinomas tikslus autoremontų skaičius, jų sudėtingumas, taip pat nėra žinoma, kokius konkrečius automobilius sutarties vykdymo metu bus poreikis remontuoti. Autoremonto viešojo pirkimo dokumentuose nėra nurodytas baigtinis automobilių markių sąrašas. Pareiškėjas nurodė, kad Kvietimo pateikti kainų pasiūlymus 2.1 punkte nurodytų automobilių modelių Vilniaus RAAD yra daugiausiai, todėl didžiausia ir pagrindinė dalis autotransporto remonto paslaugų susiję su 2.1 punkte išvardintais automobiliais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pasiūlymuose orientacinės darbų kainos, priklausomai nuo automobilio markės, nesiskiria, todėl pareiškėjui nebuvo būtina vardinti visų turimų automobilių. Taip pat, kaip nurodė pareiškėjas, nepagrįsta išvada dėl paslaugų apimčių nenurodymo, nes vienu metu remontuoti įprastomis sąlygomis reikia ne daugiau kaip vieną automobilį (nebūtina sąlyga, kad autoservisas galėtų aptarnauti tuo pačiu metu visus turimus Vilniaus RAAD automobilius, t. y. nurodyti jų skaičių).

7. Pareiškėjas nurodė, kad Kvietimo pateikti kainų pasiūlymus priede buvo nurodytos reikalingiausios ir dažniausiai Vilniaus RAAD praktikoje pasitaikančios remonto paslaugos. Autoservisuose remonto paslaugų kataloguose yra numatyta tūkstančiai remonto paslaugų variantų, todėl tiksliai ir konkrečiai išvardinti pirkimo dokumentuose visų galimų remonto paslaugų objektyviai nėra galimybės. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad pirkimo dokumentams keliami reikalavimai yra aiškiai ir detaliai reglamentuoti tiek VPĮ 24 straipsnyje, tiek Vilniaus RAAD supaprastintų pirkimų taisyklių IV skyriuje. Motyvuotoje išvadoje ir Skundžiamame įsakyme nėra konstatuota konkrečių teisės normų, kurios reglamentuoja reikalavimus viešųjų pirkimų dokumentams, pažeidimų.

8. Pareiškėjas nesutiko su kaltinimais dėl neaiškių viešojo pirkimo dokumentų dėl sanitarinio mazgo, esančio A. Juozapavičiaus g. 9, Vilnius, remonto darbų pirkimo. Pareiškėjas, nesutiko su 2017 m. birželio 30 d. Įsakymo 2 punktu ir pažymėjo, jog prie pirkimo dokumentų buvo pridėtas planuojamų remontuoti patalpų planas, kuris sudarė galimybę tiekėjams, profesionaliems statytos sektoriaus rinkos dalyviams ir statybos įmonėms, įsivertinti remonto darbų apimtis. Remonto darbų apimtis apibrėžta pirkimo dokumentuose, nurodant ne tik remonto darbų grupes, bet ir nustatant įrengimų poreikio konkrečias apimtis (šviestuvų, praustuvų, rankų džiovintuvų ir pan.) bei reikalavimus statybinėms medžiagoms ir gaminiams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas darė išvadą, kad tiekėjai turėjo visas galimybes apskaičiuoti reikiamų medžiagų, įrenginių ir darbų apimtis, o perkančiosios organizacijos tikslas (įvertinant remontuojamą objektą) buvo pirkti remonto darbus pigiausiomis medžiagomis (šių pasiūlymų vertinimo kriterijus – mažiausia kaina), todėl išvada, jog nenurodžius reikalavimų medžiagoms, tikėtina, bus panaudotos pigiausios medžiagos rinkoje ir taip neužtikrintas pirkimų tikslas, nepagrįsta.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas rėmėsi Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT) 2016 m. liepos 12 d. vertinimo išvada ir iš jos nurašė pažeidimo įvertinimą, tačiau VPT vertintas pirkimas buvo vykdytas atviro konkurso būdu, pirkimo suma – 392 638 Eur, esminis šių pirkimų tikslas – per mažos kainos pagrindimo vertinimas, todėl medžiagų įvardijimas, konkurencinių sąlygų varžymas šiuose pirkimuose buvo lemiamas. Vilniaus RAAD pirkimo suma – 10 000 Eur, pirkimas buvo vykdomas apklausos būdu, kurio metu gali būti kviečiamas pateikti pasiūlymą ir vienas tiekėjas, todėl pareiškėjas vertino, kad atsakovo išvada, jog buvo sudarytos sąlygos neskaidriai konkurencijai – nepagrįsta. Pareiškėjas pažymėjo, kad nurodytų trijų tiekėjų panašūs siūlymai nesudarė teisinio pagrindo nutraukti pirkimus, visų keturių tiekėjų pasiūlymai buvo skirtingi, o pasirinktas mažiausią kainą pasiūlęs tiekėjas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jam nėra žinoma ir vertinimo metu nekilo abejonių, jog minėtos trys įmonės yra susijusios, šio fakto neįrodė ir atsakovas.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad neįrodytas ir nepagrįstas kaltinimas dėl racionalumo. Pareiškėjas tvirtino, kad nėra įrodyta, jog autoremonto paslaugos ar remonto darbai pirkti neracionaliomis, neprotingomis ar ne rinkos kainomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog prielaidomis paremta tarnybinio

nusižengimo tyrimo išvada lemia paskirtos nuobaudos neteisėtumą. Administracinėje byloje Nr. A756-2022/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad byloje esančioje komisijos išvadoje nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyti visi pareiškėjo veiksmai (neveikimas), kuriuos tyrimą atlikusi komisija vertina kaip tarnybinius nusižengimus, išvadoje nurodytų teisės aktų pažeidimai nepagrįsti patikimais ir pakankamais įrodymais. Vien teisės normų nurodymas ir jų turinio (kuriuose įtvirtinti bendro pobūdžio elgesio standartai) nurašymas tarnybinio nusižengimo klasifikacijoje, nedetalizuojant ir tinkamai neatskleidžiant visų būtinų pažeidimo sudėties elementų, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti.

11. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog atsižvelgiant į Motyvuotoje išvadoje ir Skundžiamame įsakyme nurodytas tarnybinio nusižengimo datas, Skundžiamas įsakymas yra priimtas praleidus 6 mėnesių terminą. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. balandžio 4 d. pažymos Nr. (49-l)-D1-308 „Apie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos „Karštąja linija“ gauto anoniminio skundo tyrimą“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 4 d. Pažyma). Atsakovo nuomone, pareiškėjas klaidingai aiškina Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, jas taiko nenuosekliai, aptardamas skirtingų procedūrų rezultatus įforminančius dokumentus (2017 m. balandžio 4 d. Pažymą, Motyvuotą išvadą, 2017 m. birželio 30 d. Įsakymą).

13. Nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas gavus oficialią informaciją – 2017 m. balandžio 4 d. Pažymą. Tyrimas užbaigtas Motyvuota išvada, nuo kurios surašymo dienos, t. y. 2017 m. gegužės 31 d., skaičiuojamas 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nurodė, kad tarnybinė nuobauda galėjo būti skirta ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 31 d. (bet ne vėliau nei praėjus trejiems metams nuo nusižengimo padarymo dienos), o ne iki 2017 m. birželio 4 d., kaip nurodė pareiškėjas. Atsakovas sprendė, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai praleisti nebuvo.

14. Gavus 2017 m. sausio 27 d. anoniminį skundą, atliktas preliminarus informacijos patikrinimas, pateikta kompetentingų specialistų pozicija (2017 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Viešųjų pirkimų skyriaus raštas Nr. (20-1)-D15-306 „Dėl Vilniaus RAAD viešųjų pirkimų įvertinimo“). Atlikus preliminarų informacijos patikrinimą, surašyta 2017 m. balandžio 4 d. Pažyma, kurios pagrindu, laikantis Taisyklėse įtvirtintų procedūrų ir terminų, vykdytas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Taip pat atsakovas nurodė, kad preliminarus informacijos patikrinimas nelaikytinas „tarnybiniu kompetentingos institucijos patikrinimu“ Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies prasme.

15. Atsakovas pažymėjo, kad anoniminis pranešimas nelaikytinas „oficialia informacija“, todėl 5 darbo dienų terminas skaičiuojamas nuo 2017 m. balandžio 4 d. Pažymos pateikimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, pažymėjo, kad 5 darbo dienų terminas, per kurį turi būti pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, nepraleistas.

16. Taisyklių 7 punkte įtvirtintas 5 darbo dienų terminas taikytinas tik pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymui, o ne šio pranešimo įteikimui. Įpareigojimas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gautas 2017 m. balandžio 12 d., pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymo diena – 2017 m. balandžio 20 d. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. balandžio 17 d. buvo nedarbo diena (Velykų antroji diena), 5 darbo dienų terminas praleistas nebuvo. Kita vertus, pagal Taisyklių reikalavimus parengtas 2017 m. balandžio 20 d. pranešimas „Apie tarnybinį nusižengimą“ Nr. (16-3)-D8-3038 (toliau – ir Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą) Vilniaus RAAD Aplinkos ministerijos dokumentų valdymo informacinėje sistemoje užregistruotas Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymo dieną, t. y. 2017 m. balandžio 20 d., ir Vilniaus RAAD elektroniniu paštu išsiųstas 2017 m. balandžio 21 d., todėl jau šią dieną pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą. Pasirašytinai su Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjas susipažino 2017 m. balandžio 24 d., kai atvyko į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją. Atsakovas nurodė, kad vertinant Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymo, pateikimo pareiškėjui terminus ir aplinkybes, svarbu atsižvelgti į tai, kad Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjas ne tik informuojamas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, bet ir apie tyrimo sustabdymą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą perdavus VPT. Ši aplinkybė svarbi tuo aspektu, kad nuo Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą įteikimo pasirašytinai dienos nebuvo pradėtas skaičiuoti 5 darbo dienų terminas valstybės tarnautojo, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, paaiškinimų pateikimui, todėl pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo.

17. 2017 m. birželio 30 d. Įsakyme ir Motyvuotoje išvadoje nurodoma, jog pareiškėjas savo veiksmais ir neveikimu pažeidė ne tik Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, bet ir specialiųjų teisės aktų – Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo, VPĮ – konkrečias nuostatas, Vilniaus RAAD direktoriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų – Vilniaus RAAD nuostatų, Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo – nuostatas. Atsakovas nurodė, kad

kvalifikuojant pareiškėjo padarytus pažeidimus buvo laikomasi tarnybinių nuobaudų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, pažeidimai kvalifikuoti tinkamai ir pagrįstai.

18. Pareiškėjo neteisėta veika nustatyta ištyrus du 2016 m. Vilniaus RAAD vykdytus viešuosius pirkimus: 1) „Autoremonto paslaugų pirkimas“ ir 2) „Sanitarinio mazgo (tualeto patalpų), esančių A. Juozapavičiaus g. 9, Vilniuje, remonto darbų pirkimas“. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija rėmėsi VPT išvadomis dėl analogiškų viešojo pirkimo elementų – pirkimų apimties, įkainių – aiškinimo įsigyjant transporto priemonių remonto, techninės priežiūros paslaugas. VPT išvadose pateikė principinę poziciją dėl pareigos nurodyti įsigyjamų paslaugų apimtį, kiekius ir įkainius, pareigos pateikti baigtinį objektų (transporto priemonių) sąrašą, su kuriais susijusios perkamos paslaugos. Komisija išsamiai įvertino su Vilniaus RAAD vykdytu mažos vertės pirkimu „Autoremonto paslaugų pirkimas“ susijusias faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas ir pripažino, kad Vilniaus RAAD, parengdamas ir patvirtindamas neaiškius ir netikslius pirkimo dokumentus bei pirkdamas Techninio aptarnavimo, remonto, atsarginių detalių tiekimo sutartimi Nr. VR-3.10-16-011 nenumatytas autotransporto paslaugas ir už jas mokėdamas pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Autodoras“ pateiktas sąskaitas faktūras, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą skaidrumo principą ir VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą pirkimų tikslą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžė, kad M. Š., būdamas perkančiosios organizacijos vadovas, patvirtindamas neaiškius ir netikslius pirkimo dokumentus, vėliau pagal sudarytą Techninio aptarnavimo, remonto, atsarginių detalių tiekimo sutartį Nr. VR-3.10-16-011 su UAB „Autodoras“ pasirašydamas apmokėjimo dokumentus už automobilių remonto paslaugas, nesant sudarytos autoremonto paslaugų sutarties dėl Vilniaus RAAD automobilių modelių: Subaru Forester, VW Caravelle, Saab 9-5, Mercedes Benz Vito, ISUZU D MAX, Subaru Legacy, Toyota Previa, Subaru Outback, Nisan Note, Mitsubishi L200, nesilaikė VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų pareigų, pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, Vilniaus RAAD nuostatų 17.1, 17.8 ir 17.10 punktus, Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.8 ir 7.10 punktus.

19. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, įvertinusi pirkimo dokumentus, konstatavo, kad perkančiosios organizacijos nustatytos pirkimo sąlygos suteikė teisę pirkimo dalyviams patiems įsivertinti numatomus atlikti darbų kiekius bei numatyti, kokias medžiagas naudos darbams, o tai suponuoja nelygiavertę konkurenciją ir neužtikrina racionalaus lėšų naudojimo, kadangi tikėtina, kad pigiausią pasiūlymą pateikęs tiekėjas darbus atliks panaudojęs pigiausias rinkoje esančias medžiagas. Atsižvelgiant į tai, M. Š., būdamas perkančiosios organizacijos vadovas, patvirtindamas neaiškius ir netikslius pirkimo dokumentus dėl sanitarinio mazgo (tualeto patalpų), esančių A. Juozapavičiaus g. 9, Vilniuje, remonto darbų, neužtikrino VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų pareigų laikymosi, pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, Vilniaus RAAD nuostatų 17.1, 17.8 ir 17.10 punktus, Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.8 ir 7.10 punktus.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į 2017 m. balandžio 4 d. Pažymoje pateiktą informaciją, 2017 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (49-l)-D8-2856 pavedė Vilniaus RAAD pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūras pareigūnams, atlikusiems pirkimų procedūras. Vilniaus RAAD pateiktais duomenimis (2017 m. gegužės 10 d. raštas Nr. (38-2)-VR-1.7-3650), G. M. atžvilgiu baigtas patikrinimas ir patvirtinta motyvuota išvada, kurioje siūloma G. M. skirti drausminę nuobaudą – pastabą. Atsakovas darė išvadą, kad pats Vilniaus RAAD konstatavo, jog vykdant aptariamus viešuosius pirkimus buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, išsamiai išanalizavusi su tarnybiniu nusižengimu susijusias faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas, įrodė ir pagrįstai konstatavo M. Š. aplaidumą vykdant teisės aktų reikalavimus viešųjų pirkimų organizavimo, vykdymo srityje.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą atmetė.22. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju tarnybinio

nusižengimo tyrimas pradėtas gavus oficialią informaciją – 2017 m. balandžio 4 d. Pažymą, kurios pagrindu 2017 m. balandžio 20 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. AMP1-61 pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tyrimas užbaigtas 2017 m. gegužės 31 d., surašius Motyvuotą išvadą, ir 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas nuo 2017 m. gegužės 31 d. Teismas nurodė, kad tarnybinė nuobauda galėjo būti skirta ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 31 d., o ne iki 2017 m. birželio 4 d., kaip nurodė pareiškėjas. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentas, jog informacija apie galimus viešųjų pirkimų pažeidimus gauta 2017 m. sausio 27 d. ir nuo jos skaičiuotinas tarnybinės nuobaudos skyrimo

terminas, nepagrįstas.23. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad buvo pažeistos tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią

reglamentuojančios teisės normos, nes gavus oficialią informaciją tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Pareiškėjas teigė, kad informacija gauta 2017 m. sausio 27 d., o aplinkos ministro įsakymas Nr. Dl-301 dėl Komisijos sudarymo priimtas tik 2017 m. balandžio 12 d. Teismas nurodė, kad anoniminis pranešimas nelaikytinas oficialia informacija, todėl 5 darbo dienų terminas skaičiuotinas nuo 2017 m. balandžio 4 d. Pažymos pateikimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad 5 darbo dienų terminas, per kurį turi būti pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, nepraleistas.

24. Teismas nustatė, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija sudaryta 2017 m. balandžio 12 d. Pranešimas surašytas 2017 m. balandžio 20 d., nes 2017 m. balandžio 17 d. buvo nedarbo diena. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad 2017 m. balandžio 20 d. Pranešimas surašytas nepraleidus Taisyklių 7 punkte nustatyto termino ir įteiktas laiku.

25. Teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, todėl sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog procedūriniai pažeidimai lėmė neteisingų ir nepagrįstų išvadų priėmimą, todėl nurodė, kad naikinti skundžiamą Įsakymą dėl procedūrinių pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

26. Teismas vertino, kad Motyvuota išvada akivaizdžiai ir aiškiai tvirtina, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija surinko visus įrodymus, patvirtinančius pažeidimo faktą, argumentavo, kodėl, kokiais įrodymais, paaiškinimais, kitais duomenimis vadovaujantis ši Motyvuota išvada yra grindžiama, nurodė, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (Įstatymo 15 str. 1 d. 1 ir 4 p., Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 str. 2 d. 2 ir 6 p., Vilniaus RAAD nuostatų 17.1, 17.8 ir 17.10 p. ir Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.8, 7.10 p.), nurodė, kad buvo pažeisti vidiniuose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, įvertinta pareiškėjo tarnybinė charakteristika, pateiktas pasiūlymas dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn. Pareiškėjas, kaip Vilniaus RAAD direktorius, privalėjo organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jam skirtų įgaliojimų įvykdymą, t. y. būdamas perkančiosios organizacijos vadovas, patvirtinti aiškius ir tikslius pirkimo dokumentus, užtikrinti VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus skaidrumo ir lygiateisiškumo principus, bei VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą perkančiajai organizacijai užtikrinti viešųjų pirkimų tikslą, t. y. – vadovaujantis viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai <…> reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

27. Iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo išvados ir kitų įrodymų, teismas nustatė, kad tarnybinio patikrinimo metu gautos informacijos dėl galimai padaryto pažeidimo patikrinimui buvo išsamiai patikrinti dokumentai, nustatyta reali esama padėtis, susijusi su autoremonto paslaugų ir sanitarinio mazgo remonto darbų pirkimais.

28. Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų normas, reglamentuojančias ginčo santykius, byloje nustatytas aplinkybes bei įvertinęs tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, kaltės laipsnį, padarė išvadą, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba) yra proporcinga ir adekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui. M. Š., eidamas Vilniaus RAAD direktoriaus pareigas, savo neveikimu, kaip perkančiosios organizacijos vadovas, neužtikrino viešųjų pirkimų tikslų, t. y. patvirtino neaiškius ir netikslius pirkimo dokumentus ir sąlygas, t. y.: 1) M. Š., būdamas perkančiosios organizacijos vadovas, patvirtindamas Autoremonto paslaugų pirkimo apklausos sąlygas (kvietimą pateikti kainų pasiūlymus), vėliau pagal sudarytą sutartį su UAB „Autodoras“ pasirašydamas apmokėjimo dokumentus už automobilių remonto paslaugas, nesant sudarytos autoremonto paslaugų sutarties dėl Vilniaus RAAD automobilių modelių: Subaru Forester, VW Caravelle, Saab 9-5, Mercedes Benz Vito, ISUZU D MAX, Subaru Legacy, Toyota Previa, Subaru Outback, Nisan Note, Mitsubishi L200, – nesilaikė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto skaidrumo principo bei VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos perkančiajai organizacijai užtikrinti viešųjų pirkimų tikslą; 2) M. Š., būdamas perkančiosios organizacijos vadovas, pasirašydamas sanitarinio mazgo (tualeto patalpų), esančių A. Juozapavičiaus g. 9, Vilniuje, remonto darbų neaiškius ir netikslius pirkimo dokumentus, kuriuose nurodyta planuojamų pirkti remonto darbų apimtis (7 darbų pozicijos) ir pateikas patalpų planas, tačiau šios pozicijos nedetalizuotos, t. y. nurodyti tik bendri darbų pavadinimai (pavyzdžiui, sienų iš keramikinių plytelių remontas) ir nepateikti detalūs darbų aprašymai, nenustatyti numatomų įsigyti darbų kiekiai (apimtys), nenurodyti reikalavimai naudotinoms medžiagoms, gaminiams (pvz., durims, šviestuvams, keramikinėms plytelėms, praustuvams, unitazams), neužtikrino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiavertės konkurencijos, lygiateisiškumo, skaidrumo principų laikymosi.

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą surinkti duomenys patvirtina Motyvuotoje išvadoje suformuluotą teiginį, kad M. Š., kaip Vilniaus RAAD direktorius, veikdamas pagal Vilniaus RAAD nuostatus ir pareigybės aprašymą, būdamas asmeniškai atsakingas už Vilniaus RAAD pavestų uždavinių ir funkcijų atlikimą, neužtikrino, kad pirkimo dokumentai būtų parengti aiškūs ir tikslūs, todėl pažeidė Įstatymo 15 straipsnio

1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas, netinkamai atliko Vilniaus RAAD nuostatų 17.1, 17.8 ir 17.10 punktų ir Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.8 ir 7.10 punktų reikalavimus, todėl savo veiksmais sukėlė neigiamas pasekmes.

30. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Motyvuotoje išvadoje ir Skundžiame įsakyme pareiškėjo veika kvalifikuota tinkamai, pareikštas kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas konkrečiai, pareiškėjo veiksmus susiejant su teisės aktų normomis, kurių, kaip įtvirtinančių imperatyvų elgsenos variantą atitinkamoje situacijoje, pareiškėjas privalėjo laikytis.

III.

31. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4740-535/2017 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. AMP1-98 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui M. Š.“. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

32. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2017 m. birželio 30 d. Įsakymas priimtas praleidus Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties terminą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kontrolės skyrius, 2017 m. sausio 27 d. anoniminio skundo pagrindu, atliko tyrimą ir parengė 2017 m. balandžio 4 d. Pažymą. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2017 m. balandžio 4 d. turi būti skaičiuojama 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties termino eigos pradžia. Šiuo atveju, kaip paaiškina pareiškėjas, 2 mėnesių senaties termino, prasidėjusio 2017 m. balandžio 4 d., pabaiga – 2017 m. birželio 4 d. Tarnybinę nuobaudą skyrus 2017 m. birželio 30 d., praleistas 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties terminas, kuris baigėsi 2017 m. birželio 4 d.

33. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vertinimu, be teisinio pagrindo 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties termino eigos pradžią siejo su 2017 m. gegužės 31 d. Motyvuotos išvados surašymo diena, kai buvo užbaigtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, pradėtas 2017 m. balandžio 20 d. Įsakymu. Pareiškėjas paaiškina, kad pagal Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties terminas skaičiuojamas nuo motyvuotos išvados surašymo tik vienu atveju, t. y. kai traukiamas tarnybinėn atsakomybėn valstybės tarnautojas perkeliamas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar institucijoje. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties termino eigos pradžią siejo su Motyvuotos išvados surašymo diena, yra nepagrįsta.

34. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką, nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kontrolės skyrius 2017 m. sausio 27 d. anoniminio skundo pagrindu atliko tyrimą, kurio rezultatai fiksuoti 2017 m. balandžio 4 d. Pažymoje, todėl 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo 2017 m. balandžio 4 d. Pažymos surašymo datos.

35. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ne kiekvienas tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių nuostatų pažeidimas yra pagrindas naikinti paskirtąją tarnybinė nuobaudą, tačiau Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuotų tarnybinių nuobaudų skyrimo terminų pažeidimas yra besąlyginis tarnybinės nuobaudos naikinimo pagrindas. Analogiškoje situacijoje tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties termino aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-954/2011 konstatavo, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta praėjus daugiau nei dvejiems mėnesiams po tarnybinio patikrinimo ir tai yra pagrindas, remiantis Įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, paskirtą tarnybinę nuobaudą panaikinti.

36. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vertinimu, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tarnybinių nuobaudų senaties klausimais, netinkamai taikė Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikintinas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos nepagrįstumo, bendro pobūdžio teiginiais išreiškė pritarimą Motyvuotai išvadai bei Skundžiamam įsakymui dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl tarnybinės nuobaudos nepagrįstumo yra identiški išdėstytiems skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

37. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.38. Atsakovas mano, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Įstatymo nuostatas. Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis

Taisyklėmis, tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą. Taisyklių 14 punkte numatyta, kad gavęs motyvuotą išvadą valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo (nagrinėjamu atveju – aplinkos ministras) per Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priima vieną iš nurodytų sprendimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodo atsakovas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui 2017 m. gegužės 31 d. pateikta Motyvuota išvada, o 2017 m. birželio 30 d. Įsakymu skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, todėl 2017 m. birželio 30 d. Įsakymu tarnybinė nuobauda paskirta nepraleidus Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų.

39. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo skundo argumentų dėl tarnybinės nuobaudos nepagrįstumo, ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas vertino šiuos skundo argumentus, sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodydamas argumentus, paremtus teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo.

40. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir skunde pateiktame pirmosios instancijos teismui, kuriuos išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, konstatuodamas, kad Skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo jį panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, vertino ne tik pareiškėjo M. Š. skunde nurodytus argumentus, bet iš esmės patikrino paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą ir, atlikęs išsamų vertinimą, pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl tarnybinių nuobaudų pagrįstumo, motyvuotai atmetė pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

41. Byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.42. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo jį naikinti.

44. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tarnybinių nuobaudų senaties klausimais, netinkamai taikė Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikintinas.

45. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) 1 dalis nustato, jog tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai,

išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Aiškindamas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 23, 2013 m., p. 560).

46. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad 2017 m. birželio 30 d. Įsakyme nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad tarnybinis nusižengimas nustatytas atlikus tarnybinį patikrinimą (tyrimą), taikoma Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Iš atsiliepimo į skundą ir atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, jog atsakovas nurodė, kad nagrinėjamas atvejis patenka tarp Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įvardintų išimtinių atvejų, t. y. atliktas tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu, todėl taikomas 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio patikrinimo užbaigimo dienos, ir 3 metų tarnybinės atsakomybės taikymo naikinamasis terminas (kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant tarnybinį patikrinimą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Skundžiamas įsakymas priimtas praleidus 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties terminą ir paaiškina, jog nuo 2017 m. balandžio 4 d. Pažymos surašymo turi būti skaičiuojama 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo senaties termino eigos pradžia.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas gavus oficialią informaciją – 2017 m. balandžio 4 d. Pažymą, kurios pagrindu 2017 m. balandžio 20 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. AMP1-61 pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tyrimas užbaigtas 2017 m. gegužės 31 d. surašius Motyvuotą išvadą, nuo kurios surašymo dienos skaičiuojamas 2 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus veiklą tikrino kita aukštesnė pagal pavaldumą institucija. Atsižvelgiant į tai, tarnybinė nuobauda galėjo būti skirta ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 31 d., o 3 metų senaties terminas taikytas pagrįstai.

48. Skundžiamame įsakyme nurodyta, kad M. Š., netinkamai atlikdamas Vilniaus RAAD direktoriaus pareigas, pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, Vilniaus RAAD nuostatų 17.7, 17.8 ir 17.10 punktus, Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.8 ir 7.10 punktus.

49. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 4 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis.

50. Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad biudžetinės įstaigos vadovo pareiga užtikrinti, jog būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, 6 punkte nustatyta, kad biudžetinės įstaigos vadovo pareiga yra užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, veiksmingą biudžetinės įstaigos vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą.

51. Vilniaus RAAD nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 717, 17.1 įtvirtinta, kad direktorius organizuoja Vilniaus RAAD darbą, jog būtų įgyvendinami Vilniaus RAAD veiklos tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 17.8 punkte nurodyta, kad direktorius užtikrina, jog būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų, 17.10 punkte nurodyta, kad direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą, veiksmingą departamento vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą.

52. Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto aplinkos ministro 2012 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. D1-485, 7.1 punkte nustatyta, kad direktorius organizuoja departamento darbą, kad būtų įgyvendinami tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 7.8 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina, jog būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir departamento nuostatų, 7.10 punkte įtvirtinta, kad direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, veiksmingą departamento vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą.

53. Teisėjų kolegija nurodo, kad Skundžiamas įsakymas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 3 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 14.1 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13d. nutarimo Nr. 1473 redakcija), 15.14 punktu, ir atsižvelgiant į 2017 m. gegužės 31 d. Motyvuotą išvadą. Skundžiamame įsakyme nurodyta, kad M. Š. aktyviais veiksmais: tvirtino neaiškias ir netikslias pirkimo

sąlygas (sanitarinio mazgo (tualeto patalpų), esančio A. Juozapavičiaus g. 9, Vilniuje, remonto darbų pirkimo sąlygas); vizavo pirkimo paraišką-prašymą; įsakymu pavedė pirkimą vykdyti komisijai; tvirtino pirkimo sąlygas bei tiekėjų kainos analizės pažymą; pasirašė sutartį ir vizavo sąskaitas-faktūras. Neveikimas, kaip nurodyta Įsakyme, pasireiškė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, Vilniaus RAAD nuostatų 17.7, 17.8 ir 17.10 punktuose, Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.8 ir 7.10 punktuose nustatytų pareigų nevykdymu / netinkamu vykdymu.

54. Skundžiamame įsakyme pažymėta, kad Vilniaus RAAD, vykdydamas Sanitarinio mazgo (tualeto patalpų), esančių A. Juozapavičiaus g., 9, Vilnius remonto darbų pirkimą, t. y. pirkimo procedūras ir nustatydamas laimėtoją, neužtikrino Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, šio straipsnio 2 dalyje nustatyto pirkimų principo – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai <…> reikalingų prekių, darbų <…> racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

55. 2017 m. birželio 30 d. Įsakyme taip pat nurodyta, kad M. Š., būdamas perkančiosios organizacijos vadovas, patvirtindamas neaiškius ir netikslius pirkimo dokumentus (Autoremonto paslaugų pirkimo apklausos sąlygos (kvietimas pateikti kainų pasiūlymus), patvirtintos 2016 m. sausio 23 d.), vėliau pagal sudarytą sutartį su UAB „Autodoras“ pasirašydamas apmokėjimo dokumentus už automobilių remonto paslaugas, kai nebuvo sudaryta autoremonto paslaugų sutartis su Vilniaus RAAD dėl automobilių modelių: Subaru Forester, VW Caravelle, Saab 9-5, Mercedes Benz Vito, Isuzu D-MAX, Subaru Legacy, Toyota Previa, Subaru Outback, Nisan Note, Mitsubishi L200, – nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos perkančiai organizacijai užtikrinti viešųjų pirkimų tikslą – vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimais, sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

56. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek Motyvuotą išvadą, tiek Skundžiamą įsakymą, pagrįstai padarė išvadą, kad atliekant tarnybinį patikrinimą surinkti duomenys patvirtina Motyvuotoje išvadoje suformuluotą teiginį, jog M. Š., kaip Vilniaus RAAD direktorius, veikdamas pagal Vilniaus RAAD nuostatus ir pareigybės aprašymą, būdamas asmeniškai atsakingas už Vilniaus RAAD pavestų uždavinių ir funkcijų atlikimą, neužtikrino, kad pirkimo dokumentai būtų parengti aiškūs ir tikslūs, todėl pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų ir Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų nuostatas, netinkamai atliko Vilniaus RAAD nuostatų 17.7, 17.8 ir 17.10 punktų ir Vilniaus RAAD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.8 ir 7.10 punktų reikalavimus, todėl savo veiksmais sukėlė neigiamas pasekmes. Skundžiamame įsakyme ir Motyvuotoje išvadoje pareiškėjo veika kvalifikuota tinkamai, pareiškėjas kaltinamas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas konkrečiai, pareiškėjo veiksmus siejant su teisės aktų normomis, kurių, kaip įtvirtinančių imperatyvų elgsenos variantą atitinkamoje situacijoje, pareiškėjas privalėjo laikytis.

57. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

58. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-5114-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00075-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)





sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui O. B. ir jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės

įgaliotam atstovui N. I.,vertėjui Tadui Tvarijonui,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio O. B.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio O. B. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinė (toliau – ir Rinktinė) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su teikimu, kuriame prašė sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį O. B. (toliau – ir Užsienietis) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) iki kol jo atžvilgiu bus priimti atitinkami sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 21 d.

2. Teikime Rinktinė nurodė, kad 2019 m. gegužės 27 d. Užsienietis buvo grąžintas pagal Dublinas III reglamentą į

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=63ce92e0b3ac11e98451fa7b5933515d

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-81 nusprendė nesuteikti Užsieniečiui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

3. Rinktinė pažymėjo, kad Užsienietis yra Interpolo ieškomų asmenų duomenų bazėje, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje yra duomenys apie tai, kad, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) vertinimu, jis laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsižvelgusi į tai, kad Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, manė, jog Užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę, todėl yra būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą.

4. Užsienietis teismo posėdžio metu nesutiko, kad jis būtų sulaikytas Užsieniečių registracijos centre.5. Užsieniečio atstovė pažymėjo, kad sulaikyti Užsienietį nėra jokio pagrindo, nes nėra aišku, kokiu pagrindu jis buvo

įrašytas į Interpolo ieškomų asmenų bazę, o vertinimas, kad Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, niekuo nepagrįstas. Be to, atstovė pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką Užsienietis grąžintas 2019 m. gegužės 27 d., tačiau per tą laiką niekur neišvyko, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis tai darys ateityje.

II.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu Rinktinės teikimą tenkino ir sulaikė (duomenys neskelbtini) pilietį O. B. Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo paskelbimo, t. y. nuo 2019 m. birželio 21 d., iki 2019 m. rugsėjo 21 d. įskaitytinai, iki jo atžvilgiu bus priimti atitinkami sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas nustatė, jog Užsienietis 2017 m. lapkričio 6 d. buvo gavęs Šengeno valstybės daugkartinę C tipo vizą, tačiau minėta viza 2018 m. gegužės 17 d. panaikinta, nustačius, jog pareiškėjo ketinimas palikti valstybės teritoriją pasibaigiant galioti vizai negali būti nustatytas, o 2019 m. sausio 3 d. atsisakyta išduoti naują vizą. Teismas pažymėjo, kad Užsienietis neturi Lietuvos Respublikoje nei nuolatinės gyvenamosios vietos, nei teisėto pragyvenimo šaltinio, nei artimų giminaičių ir nėra saistomas jokiais ryšiais su Lietuva, todėl yra didelė tikimybė, kad netaikant jam sulaikymo, Užsienietis gali vėl išvykti į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių įstatymus. Teismas akcentavo, kad Užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio suteikimo atmestas, todėl jis gali savavališkai išvykti iš šalies, taip siekdamas išvengti neigiamų priimto sprendimo pasekmių.

8. Teismas nenagrinėjo duomenų, esančių Interpolo ieškomų asmenų ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bazėse pagrįstumo, nes manė, kad šių klausimų nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas gali būti atskiro teisminio nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgęs į tai, taip pat tai, kad prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui atmestas, nes jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, teismas laikė, kad neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančio Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje kontrolė gali būti užtikrinta tik sulaikius jį Užsieniečių registracijos centre. Teismo sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.

III.

9. (duomenys neskelbtini) pilietis O. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės. Taip pat prašoma išreikalauti pareiškėjo asmens bylą ir užtikrinti vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje. Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

9.1. Apeliantas šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl Lietuvos Respublikoje jis yra teisėtai ir jo sulaikymas negali būti grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 bei 7 punktuose numatytais pagrindais.

9.2. Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindai numatyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje. Nagrinėjamu atveju apelianto sulaikymas grindžiamas tuo, jog, Policijos departamento vertinimu, jis yra laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, paskelbta asmens paieška Interpolo duomenų bazėje. Apelianto nuomone, teismas neturėtų apsiriboti formaliu jo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei konstatavimu, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės

saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu, be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, ką suponuoja proporcingumo principo reikalavimai. Taip pat turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmė valstybės saugumui galimybė (priimant atitinkamą sprendimą) turi jau egzistuoti, jeigu grėsmė valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja (yra nereali) arba tokios grėsmės galimybė tik tariamai gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), sulaikyti asmenį nėra pagrindo. Šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais ir, kas svarbu šiuo atveju, jų pobūdžiu.

9.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikoje pateikė prieglobsčio prašymą nurodydamas, jog jam kilmės valstybėje gresia neteisėtas įkalinimas ar pavojus gyvybei dėl kartu dirbusių asmenų keršto, jų iniciatyva sufabrikuotos baudžiamosios bylos. Taip pat pažymi, jog būdamas Lietuvos Respublikoje jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nuo 2019 m. gegužės 27 d., t. y. buvimo Vilniaus oro uosto pasienio užkardos patalpose ir prieglobsčio prašymo pateikimo, nebandė išvykti ar kitaip pažeisti nacionalinių įstatymų. Apelianto įsitikinimu, teismas, tenkindamas teikimą, neįvertino grėsmės saugumui, viešajai tvarkai realumo bei tokios grėsmės akivaizdumo sprendimo priėmimo metu, dėl ko nebuvo užtikrintas proporcingumo principo reikalavimas dėl teisingos valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyros.

10. Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Užsieniečių registracijos centras nurodo, jog Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, siekdamas bet kokiais būdais likti ES valstybėse ir galimai išvengti atsakomybės dėl jam kilmės valstybėje inkriminuojamų nusikaltimų. Užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis vizai gauti.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užsieniečio sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo.13. Pirmosios instancijos teismas tenkino Rinktinės teikimą ir sulaikė Užsienietį Užsieniečių registracijos centre trims

mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo paskelbimo, t. y. nuo 2019 m. birželio 21 d., iki 2019 m. rugsėjo 21 d. įskaitytinai, iki jo atžvilgiu bus priimti atitinkami sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

14. Užsienietis su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 bei 7 punktuose numatytais pagrindais jam negalėjo būti taikomas, kadangi Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo statusą. Užsieniečio teigimu, teismas neįvertino grėsmės saugumui, viešajai tvarkai realumo bei tokios grėsmės akivaizdumo sprendimo priėmimo metu, dėl ko nebuvo užtikrintas proporcingumo principo reikalavimas. Be to, Užsienietis akcentuoja, kad po prieglobsčio prašymo pateikimo nebandė išvykti ar kitaip pažeisti nacionalinių įstatymų.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

16. Byloje nustatyta, kad tiek ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 20 dalį (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija) prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas 2019 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-81 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

Užsienietis, nesutindamas su minėtu sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo (Vilniaus apygardos administracinio teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-4254-872/2019). Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį nėra priimtas, Užsienietis vertintinas kaip turintis prieglobsčio prašytojo statusą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4100-502/2018), o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje numatytais užsieniečių sulaikymo pagrindais, kurie taikomi, kai užsienietis nėra prieglobsčio prašytojas.

17. Pažymėtina, kad sulaikymas, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, užsieniečiui gali būti taikomas ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N858-90/2014; 2019 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4646-822/2019). Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos.

18. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

19. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

20. Nustatyta, kad 2019 m. gegužės 27 d. Užsienietis buvo grąžintas pagal Dublinas III reglamentą į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Migracijos departamentas 2019 m. birželio 18 d. sprendimu nusprendė nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio (minėtas sprendimas apskųstas teismui).

21. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazės duomenys patvirtina, kad Užsienietis 2017 m. lapkričio 6 d. buvo gavęs Šengeno valstybės daugkartinę C tipo vizą, tačiau minėta viza 2018 m. gegužės 17 d. panaikinta, nustačius, jog pareiškėjo ketinimas palikti valstybės teritoriją pasibaigiant galioti vizai negali būti nustatytas, kyla pagrįstų įtarimų, kad dokumentai vizai gauti per įgaliotą asmenį buvo pateikti pačiam pareiškėjui neišvykus iš Šengeno erdvės (b. l. 10–11). 2019 m. sausio 3 d. Užsieniečiui atsisakyta išduoti naują vizą. Minėtas sprendimas priimtas įvertinus Policijos departamento pateiktą išvadą dėl Užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Iš Policijos departamento pateiktų duomenų seka, kad Užsienietis laikytinas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (b. l. 12–13).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus byloje surinktus duomenimis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie patvirtina, kad Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės viešajai tvarkai. Atsižvelgusi į tai, kad Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai, neturi gyvenamosios vietos

Lietuvos Respublikoje, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, todėl gali pasislėpti ar išvykti į kitą Šengeno valstybę, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju proporcingumo principas ir teisinga valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyra buvo užtikrinta.

23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje numatytais užsieniečio sulaikymo pagrindais, nors turėjo remtis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindais, tačiau ši aplinkybė pati savaime nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su pareiškėjo sulaikymo pagrįstumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas pagrindas (siejamas su grėsme viešajai tvarkai), kurį taikė pirmosios instancijos teismas, yra labai panašus į Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytą pagrindą, todėl vien formalus kitos straipsnio dalies nurodymas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visetą ir esant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytam sulaikymo pagrindui, konstatuoja, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas.

25. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų konstatuoja, jog šiuo atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir sulaikyti Užsienietį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimas, nors priimtas remiantis ne visai teisingais motyvais, yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio O. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=56b8a8c0b3ac11e98451fa7b5933515d

Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto

savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. A1-919 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“, kuriuo pareiškėjas buvo išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundas teikiamas nepraleidus vieno mėnesio termino nuo skundžiamo įsakymo gavimo dienos. Pareiškėjas įsakymo nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), negavo. Pareiškėjas visiškai atsitiktinai 2017 m. liepos pradžioje sužinojo iš atsakovo atsakingų darbuotojų paskambinęs telefonu, kad jis yra išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo dėl to, kad iki 2017 m. gegužės 1 d. nepateikė turto ir pajamų deklaracijos, tačiau pats įsakymas pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įteiktas. Pareiškėjo atstovė skundžiamą įsakymą gavo 2017 m. rugpjūčio 4 d. elektroniniu paštu iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus elektroniniu paštu. Skundžiamas įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 7 dalies 9 punktu, išbraukė pareiškėją iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) eilės Nr. 584.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis į Buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašą, eilės Nr. 462, buvo įtrauktas vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A-336 „Dėl šeimų ir asmenų, turinčių teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, sąrašų tvirtinimo“. Šie sąrašai buvo sudaromi vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (redakcija galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) nuostatomis. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkto redakcija įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., tuo metu Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatose sąraše esantiems asmenims nebuvo numatytos prievolės dėl metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų teikimo, už kurių nevykdymą jie būtų išbraukiami iš sąrašo. Tokiu atveju, asmenys, esantys Sąraše, turėjo būti informuoti atsakovo apie pasikeitusias Sąrašo dalyvių pareigas ir nurodyti šių pareigų nevykdymo teisines pasekmes. Tačiau nei 2015 m., nei vėliau pareiškėjas nebuvo informuotas apie pasikeitusias teisės normas, kurių nevykdymas turės konkrečias pasekmes. Pareiškėjas, nežinodamas apie Įstatymo pakeitimus, tačiau įsigaliojus Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatai, metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pasibaigus nustatytam įstatyme terminui, už 2015 m. pateikdamas 2016 m. birželio 27 d., o už 2014 m. pateikdamas 2015 m. rugsėjo 17 d., tačiau atsakovas nepriėmė jokio sprendimo, susijusio su pareiškėjo šalinimu iš Sąrašo. Tokie pareiškėjo veiksmai ilgainiui tapo standartiniu įpročiu teikti metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas panašiu laikotarpiu antroje metų pusėje, nes niekas jam rašytine forma nuo 2015 m. neteikdavo įspėjimų dėl įstatymo pažeidimų ir galimų pasekmių dėl jo nesilaikymo. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju savivaldybės įstaiga savalaikiai neužtikrino pareiškėjo informavimo apie tai, kad pasikeitusios įstatymo nuostatos ir jų nesilaikymas nulems išbraukimą iš minėto Sąrašo. Taip pat atsakovas net du metus (2015 – 2016 m.) nesiimdamas pareigos užtikrinti, kad būtų vykdomi įstatymo reikalavimai sąraše esantiems asmenims, sudarė dviprasmišką situaciją pareiškėjui, kuris manė, jog teikdamas tokiu laikotarpiu metines gyventojo turto deklaracijas nedaro jokių pažeidimų, už kuriuos būtų pašalintas iš Sąrašo. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas atsakovo sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime teigiama, kad konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios)

teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta valstybės priedermė saugoti ir ginti žmogaus orumą, konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia konstituciniai teisingumo, proporcingumo reikalavimai) lemia tai, kad paramos teikimas (aprūpinant būstu) neturėtų būti nutraukiamas, jeigu asmuo (šeima) negali apsirūpinti kitu bent minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius atitinkančiu būstu. Atsakovas pažeidė įrodinėjimo pareigos taisyklę bei kitus teisės ir viešojo administravimo subjektų veiklos principus.

4. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 16 straipsnio 7

dalies 9 punktą, asmenys ir šeimos iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašų išbraukiami, kai asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų gegužės 1 dienos) nepateikė Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos. Kauno miesto savivaldybės administracija 2017 m. sausio 13 raštu Nr. 53-2-70 pareiškėją informavo, kad, vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis, asmenys ir šeimos, įrašyti į šį sąrašą, kasmet privalo Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka iki gegužės 1 d. deklaruoti turtą ir pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas už 2016 metus nedeklaravo turto ir pajamų iki 2017 m. gegužės 1 d., Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius skundžiamu įsakymu išbraukė pareiškėją iš Sąrašo. Vadovaujantis socialinio teisingumo principu, parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas. Pareiškėjas nepateikė iki įstatyme nurodytos datos turto deklaracijos, dėl ko jo pajamų ir turto nebuvo galima įvertinti, todėl jis buvo išbrauktas iš minėto Sąrašo. Pažymėjo, kad informacija, jog asmenys, išsinuomoję savivaldybės socialinį būstą, bei pageidaujantys tokį būstą išsinuomoti, privalo deklaruoti turtą ir pajamas iki gegužės 1 d., buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonėse bei savivaldybės internetiniame puslapyje. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad nuo 2017 m. sausio mėn. iki gegužės mėn. dėl objektyvių priežasčių (ligos, senelio mirties ar kt.) neturėjo jokios galimybės įvykdyti teisės aktais jam imperatyviai paskirtos pareigos. Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, pagrįstai pareiškėją išbraukė iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo, todėl naikinti skundžiamo administracinio akto dalies nėra pagrindo.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu skundą tenkino visiškai – panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. A1-919 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“ dalį, kuriuo pareiškėjas G. M. buvo išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo.

7. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. A1-919 teisėtumo, kuriuo pareiškėjas buvo išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo, pareiškėjui iki 2017 m. gegužės 1 d. nedeklaravus pajamų ir turto Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka.

8. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 16 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriui pateikė prašymą dėl įrašymo į Asmenų (šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą. Tuo pagrindu pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A-336 buvo įrašytas į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punktu, skundžiamu įsakymu išbraukė pareiškėją iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo, kadangi pareiškėjas iki gegužės 1 d. nedeklaravo turto ir pajamų už praėjusius kalendorinius metus (2016 m.) Gyventojų turto deklaravimo įstatyme numatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracija 2017 m. sausio 12 d. rašte Nr. 53-2-70 pareiškėjui nurodė, jog asmenys, įrašyti į Sąrašą, kasmet privalo Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turtą ir pajamas už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 d. ir neįvykdę šios pareigos nurodytu terminu bus išbraukti iš minėto Sąrašo. Kauno miesto savivaldybės administracija 2017 m. birželio 15 d. raštu Nr. 62-2-867 informavo pareiškėją, jog jis skundžiamu atsakovo įsakymu išbrauktas iš Sąrašo. Pareiškėjas nurodytų atsakovo raštų, siųstų adresu (duomenys neskelbtini), negavo. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovas, jog pareiškėjui siųstas laiškas sugrįžo neįteiktas.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, ir, nustatęs, kad pareiškėjui informacija apie skundžiamą įsakymą (skundžiamo akto pavadinimą, priėmimo datą, jo

turinį ir pasekmes), kuri reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, tampo žinoma tik 2017 m. rugpjūčio 4 d., pareiškėjo atstovei advokatei el. paštu iš atsakovo gavus skundžiamą įsakymą, konstatavo, kad pareiškėjas, 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipdamasis į teismą su skundu dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. A1-919 panaikinimo, nepraleido termino skundui paduoti nuo sužinojimo apie skundžiamą įsakymą dienos.

10. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 7 dalies 9 punktu.11. Teismas pažymėjo, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo

įstatymo 1, 2, 3 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalims, gyventojai, pageidaujantys gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, ir jų šeimos nariai privalo turimą turtą ir gautas pajamas deklaruoti, deklaracija už kalendorinius metus teikiama iki einamųjų metų gegužės 1 dienos.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2016 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė pavėluotai, t. y. 2017 m. rugpjūčio 7 d., neįvykdant Gyventojų turto deklaravimo įstatymo reikalavimo deklaruoti turtą ir pajamas už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 d. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatomis, turėjo teisėtą pagrindą išbraukti pareiškėją iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo.

13. Teismo vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju būtina įvertinti minėtos pareiškėjo pareigos – deklaruoti pajamas ir turtą, nevykdymo išskirtines aplinkybes, atsižvelgiant Įstatymo paskirtį, tikslus bei konstitucinius teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, taip pat konstitucinio proporcingumo principus.

14. Teismas nurodė, kad atsakovas Įstatymo prasme formaliai turėjo teisę išbraukti pareiškėją iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo, tačiau vertindamas individualią ginčo situaciją atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2016 metus buvo pateikta, tačiau pavėluotai, nevengiant šios pareigos ir nesiekiant šių duomenų nuslėpti. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenumanė apie gręsiančias pasekmes dėl pareigos laiku deklaruoti turtą ir pajamas nevykdymo. Pareiškėjas kelis metus iš eilės nevykdė šios pareigos, tačiau pasekmių dėl to įprastai nekildavo. Įsigaliojus Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatai, metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas pareiškėjas teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pasibaigus nustatytam įstatyme terminui, t. y. už 2015 metus pateikė 2016 m. birželio 27 d., už 2014 metus pateikė 2015 m. rugsėjo 17 d. Atsakovas dėl tokio pareiškėjo elgesio nepriėmė jokio sprendimo, susijusio su pareiškėjo išbraukimu iš Sąrašo, neinformavo pareiškėjo apie pareigos pateikti deklaraciją už praėjusius kalendorinius metus (2016 m.) iki gegužės 1 d. nevykdymo galimas pasekmes. Taigi atsakovas elgėsi nenuosekliai, nes tik 2017 metais ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją dėl įstatymo pažeidimų ir galimų pasekmių. Tokiu būdu atsakovo neveikimas ir nenuoseklus elgesys sudarė objektyvias sąlygas susiformuoti, pareiškėjo įsitikinimu, saugos elgesio standartui, kurį atsakovas toleravo ir kuris nulėmė tai, kad pareiškėjas kelis metus iš eilės teikė deklaracijas pasibaigus nustatytam terminui, o atsakovas, kaip viešojo administravimo institucija, nevykdė savo pareigos, numatytos Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkte, išbraukti pareiškėją iš Sąrašo.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas negavo siųsto paštu Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 12 d. rašto Nr. 53-2-70, kuriame buvo nurodyta pareiškėjui informacija, jog asmenys, įrašyti į Sąrašą, kasmet privalo Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turtą ir pajamas už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 d. ir neįvykdę šios pareigos nurodytu terminu bus išbraukti iš minėto Sąrašo. Minėtas raštas sugrįžo iš pašto atsakovui kaip neįteiktas pareiškėjui. Taigi atsakovas neužtikrino, jog pareiškėjas būtų tinkamai informuotas apie pasikeitusio nuo 2015 m. sausio 1 d. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatas ir pasekmes, bei atitinkamai pasikeitusį atsakovo veikimą, taikyti poveikio priemones už tą patį elgesį, kuris anksčiau tomis pačiomis sąlygomis atsakovo buvo toleruojamas. Atsakovas neišnaudojo visų galimybių išsamiai informuoti pareiškėją apie nuo 2015 m. sausio 1 d. pasikeitusio Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatas ir pasekmes, atsakovui buvo žinomas pareiškėjo telefono numeris. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, nesilaikė objektyvumo, proporcingumo bei atsakomybės už priimtus sprendimus principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, taip pat paneigė teisinės valstybės principo elementus, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo elementus.

16. Teismas pažymėjo, jog viešojo administravimo subjektas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvo, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti

rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų reikalavimų, procedūrą vykdyti nešališkai ir objektyviai.

17. Teismo nuomone, atsakovas buvo nenuoseklus ir neatsakingas, nes toleravo pareiškėjo deklaracijų pavėluotą teikimą už 2014 ir 2015 metus, neišbraukdamas pareiškėjo iš Sąrašo. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams, jog esant toms pačioms aplinkybėms, t. y. pareiškėjui pavėluotai pateikus deklaraciją už 2016 metus, jis nebus išbrauktas iš Sąrašo ir jam dėl to nekils jokių teisinių pasekmių. Todėl, įvertinus nurodytą situaciją, teismo nuomone, atsakovo taikytos poveikio priemonės – pareiškėjo išbraukimas iš Sąrašo, nelaikytinos teisingomis ir adekvačiomis bei motyvuotomis poveikio priemonėmis, užtikrinančiomis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principo įgyvendinimą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia.

18. Teismo teigimu, įvertinus tai, jog šiuo metu pareiškėjas negali apsirūpinti kitu bent minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius atitinkančiu būstu, skundžiamo įsakymo dalis, kuria pareiškėjas buvo išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo, yra formaliai teisėta, tačiau neteisinga, kadangi, įvertinus pirmiau nustatytų aplinkybių visumą, atsakovas pažeidė Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia, bei gero administravimo principą, įtvirtintą Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, reiškiantį, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų reikalavimų, procedūrą vykdyti nešališkai ir objektyviai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime atkreipė dėmesį į tai, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų, jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti bendruosius teisės principus. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie nevykdo teisingumo pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kas nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

19. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą, teismų praktiką, ginant pagrindines moralines vertybes ir teisingumą, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gero administravimo principą, reiškiantį, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principo įgyvendinimą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, skundžiamą įsakymo dalį, kuria pareiškėjas buvo išbrauktas iš Sąrašo (Eilės Nr. 584), panaikino.

20. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas netiksliai suformulavo skundo reikalavimą ir prašė panaikinti visą skundžiamą įsakymą, tačiau iš pareiškėjo skundo turinio ir aplinkybių matyti, jog pareiškėjas skundė įsakymo dalį, kuri susijusi tik su pareiškėjo išbraukimu iš Sąrašo, todėl pareiškėjo skundas tenkino pilna apimtini ir panaikino tik skundžiamo sprendimo dalį, kuri susijusi su pareiškėju.

III.

21. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo paskirtis – nustatyti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką. Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, kurie atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus, tame tarpe, Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) iki prašymo suteikti paramą būstui įsigyti pateikimo dienos neviršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių. Minėtų Įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad asmenys, pretenduojantys į socialinio būsto nuomą, privalo Valstybinei mokesčių inspekcijai Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turtą (įskaitant gautas pajamas). Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad asmenys ir šeimos iš Sąrašų išbraukiami, kai asmuo ar šeima, pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų gegužės 1 dienos), nepateikė Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos. Atsakovas, vykdydamas imperatyvias

įstatymo nuostatas, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą administracinį aktą, kurio teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti.

21.2. Atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, vadovavosi Įstatymu ir jame įtvirtintais paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiamais principais ir tikslais, vienas iš kurių yra didinti asmenų ir šeimų, pagal Įstatymą turinčių teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, motyvaciją integruotis į darbo rinką ir racionaliai naudoti turimus išteklius. Taigi įvertinus tai, kad pareiškėjas praleido Įstatyme nustatytą terminą deklaracijai pateikti, būdamas lygus kitiems deklaracijų nepateikusiems asmenims ar šeimoms, buvo išbrauktas iš eilės socialiniam būstui gauti, t. y. buvo pritaikytas lygiateisiškumo principas, neišskiriant pareiškėjo iš kitų dėl šios priežasties iš eilės socialiniam būstui gauti išbrauktų asmenų atžvilgiu. Vadovaujantis socialinio teisingumo principu, parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas.

21.3. Vadovaujantis Įstatyme įtvirtintu pasirinkimo principu 2017 m. sausio 13 d. raštu Nr. 53-2-70 pareiškėjui buvo siūlyta pasinaudoti būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacija. Minėtu raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad asmenys ir šeimos, nedeklaravę Gyventojų turto deklaravimo įstatyme numatyta tvarka turto (įskaitant pajamas) už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 d. ir nepateikę Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2016 metus iš Sąrašo bus išbraukiami. Ši informacija buvo skelbiama viešai.

21.4. Pareiškėjas turto deklaraciją pateikė 2017 m. rugpjūčio 7 d., o pats nurodo, kad apie įsakymą sužinojo 2017 m. rugpjūčio 4 d., t. y. deklaraciją jis pateikė kitą darbo dieną po to kai gavo ginčijamą įsakymą, nors savo skunde teigia, kad apie tai, kad yra išbrauktas iš Sąrašo, sužinojo „2017 m. liepos mėnesio pradžioje.“

21.5. Sąraše Kauno mieste šiuo metu eilėje būstui gauti laukia 940 asmenų. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, numatančias, kokias sąlygas turi atitikti asmenys, kad būtų įtraukti į eilę, nepagrįstai būtų išskirtas pareiškėjas, kuomet kitiems, iš esmės tai pačiai socialinei asmenų grupei priklausantiems asmenims, galiotų Įstatyme įtvirtinti imperatyvai, o pareiškėjui būtų taikomos išlygos, kas būtent pažeistų kitų šiai grupei priklausančių asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Būtent pats pareiškėjas, suinteresuotas savo teisių įgyvendinimu, ginčo atveju privalėjo būti aktyvus ir savalaikiai įgyvendinti išskirtinai jo kompetencijai priskirtiną įstatymo imperatyvą.

21.6. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikinta teisėtu pripažinto ginčo įsakymo dalis, būtų įtvirtintas precedentas, kuriuo vadovaujantis asmenys, esantys įrašyti į Sąrašą, galėtų nevykdyti Įstatyme įtvirtinto imperatyvo ir reikalauti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija priimtų sprendimą ne pagal jai teisės aktais suteiktą kompetenciją ir pareigas, o vadovaujantis „teisingumo“ principu subjektyviais, o ne Įstatymo įtvirtintais kriterijais, vertindamas kiekvienos deklaracijos nepateikimo atvejį.

21.7. Pareiškėjas nurodo terminą deklaracijoms pateikti praleidęs dėl nežinojimo. Konstitucijos 7 straipsnis nurodo jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų. Taigi įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikoma subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, t. y. asmuo turi žinoti įstatymus, elgtis taip, kad jų nepažeistų, ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami viešai. Taigi pareiškėjas, būdamas protingas, atsakingas, atidus ir rūpestingas pilietis, turėjo rūpintis ir domėtis savo teisėmis bei pareigomis kylančiomis iš viešai skelbiamų įstatymų nuostatų.

21.8. Informacija apie pasikeitusį teisinį reguliavimą taip pat buvo skelbiama savivaldybės interneto svetainėje ir žiniasklaidos priemonėse ir toks informavimo apie teisinio reguliavimo pasikeitimą būdas laikytinas pakankamu, kad asmenys, veikdami pagal vidutiniškai rūpestingo piliečio elgesio standartus, galėtų tinkamai sureaguoti ir pateikti reikalingus dokumentus. Juolab, kad savivaldybės pareigūnai teisės aktais nebuvo įpareigoti raštu informuoti atskirai kiekvieną asmenį (šeimą) apie socialinio būsto nuomos reglamentavimo pasikeitimą bei apie tai, kad jie iki 2017 m. gegužės 1 d. (atitinkamai ir ankstesniais metais) turi pateikti turto ir pajamų deklaraciją.

21.9. Teismas nenurodė jokių administracinio akto panaikinimo pagrindų, kadangi jis buvo priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, vadovaujantis imperatyviomis teisės normomis, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

21.10. Atsakovo 2017 m. birželio 15 d. raštas Nr. 62-2-867, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog jis skundžiamu atsakovo įsakymu išbrauktas iš Sąrašo, buvo siųstas ne tik adresu: (duomenys neskelbtini), bet ir pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė gyvenantis ir besimokantis Vilniuje, tačiau apie galbūt pasikeitusią gyvenamąją vietą ir laikiną išvykimą pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos neinformavo. Viešuosiuose registruose pareiškėjas deklaruoja gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), todėl Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo ieškoti alternatyvių dokumentų įteikimų būdų, nes apie

pareigą deklaruoti pajamas ir turtą pareiškėjui turėjo būti žinoma bent jau iš žiniasklaidos priemonių, kuriose Kauno miesto savivaldybė platino informaciją apie paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatų pakeitimą.

21.11. Vien ta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija nesiėmė prieš pareiškėją jokių veiksmų, kai jis 2016 m. ir 2015 m. pavėluotai pateikė gyventojų pajamų ir turto deklaracijas, dar nereiškia, kad pareiškėjo veiksmai teisėti ir jam 2017 m. pavėlavus pateikti pajamų ir turto deklaraciją Kauno miesto savivaldybės administracija nebeturi teisės išbraukti jo iš Sąrašo. Be to, vien tik ta aplinkybė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijai galbūt buvo žinomas pareiškėjo nurodytas telefono numeris, neįrodo Kauno miesto savivaldybės administracijos pareigos skambinti ir pranešti visiems Sąraše esantiems asmenims apie jų pareigą deklaruoti turtą ir pajamas. Toks reikalavimas būtų neproporcingai didelis siekiant informuoti asmeniškai kiekvieną asmenį apie teisės aktų pasikeitimus, kai 1) teisės aktas buvo priimtas ir įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. ir 2) kai pareiškėjui ir taip buvo siųsti informaciniai raštai tiek jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tiek ir jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu.

21.12. Teismo argumentas, kad pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių pažeidžia ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) principą.

21.13. Teismo argumentas, kad išbraukimo iš Sąrašo sankcija yra neproporcinga deklaracijos nepateikimui, yra neteisingas, kadangi pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė. Sąraše yra 940 asmenų, kurie laiku ir teisingai pateikė turto ir pajamų deklaracijas, todėl jie turi teisę būti minėtame Sąraše ir gauti socialinį būstą, tuo metu pareiškėjas neįvykdęs jam Įstatymu pavesto pareigos šios teisės neturi. Pareiškėjui nėra kliūčių kreiptis su nauju prašymu į atsakovą ir būti įrašytam į Sąrašą, jei jis atitiks visus Įstatymo reikalavimus.

22. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti teisiniai argumentai ir motyvai dar kartą patvirtina tai, jog viešojo administravimo subjektas nėra kompetentingas racionaliai ir prasmingai bei įžvalgiai vertinti teismo sprendimus, individualus teisinis ginčas negali būti sutapatinamas su hipotetinėmis prielaidomis, nukreiptomis į su šiuo ginču nesusijusius asmenis, bei svarbiausia – viešojo administravimo subjektui nėra suprantama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad „visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, jos tinkamas įgyvendinimas arba bent siekiamybė tai užtikrinti. Taip pat atsakovo kritiško požiūrio stoka dėl savo paties veiksmų siekiant užtikrinti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus viešojo administravimo principus bei teisės normų reikalavimus nulėmė ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. A1-919 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“, kuriuo pareiškėjas buvo išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo, pareiškėjui iki 2017 m. gegužės 1 d. nedeklaravus pajamų ir turto Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gero administravimo principą, reiškiantį, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principo įgyvendinimą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, skundžiamą įsakymo dalį, kuria pareiškėjas buvo išbrauktas iš Sąrašo, panaikino. Teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė formaliai teisėtą, bet neteisingą sprendimą.

26. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog jis, vykdydamas imperatyvias įstatymo nuostatas, pagrįstai priėmė skundžiamą įsakymą, kurio teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti.

27. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas,

paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (1 str.). Šio įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d.) 4 straipsnio 6 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog savivaldybės vykdomoji institucija nustato, ar asmenys ir šeimos turi teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, tvarko ir tikslina asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus. Minėtos dalies 4 punkte numatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija ne vėliau kaip likus mėnesiui iki einamųjų metų gegužės 1 dienos informuoja paramą būstui išsinuomoti gaunančius asmenis ir šeimas apie prievolę Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turtą (įskaitant gautas pajamas).

28. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo pricipai. Vienas iš jų – socialinio teisingumo principas nustato, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gautas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius (3 str. 2 p.).

29. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. A1-919 pareiškėjas buvo išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

30. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kai asmenys ir šeimos išbraukiami iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašų. Minėtos dalies 9 punkte įtvirtintas pagrindas – asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų gegužės 1 dienos) nepateikė Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos.

31. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas iki kitų metų gegužės 1 dienos nepateikė Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos už 2016 metus. Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija pateikta 2017 m. rugpjūčio 7 d., t. y. po skundžiamo atsakovo įsakymo priėmimo.

32. Vadovaujantis šiais duomenimis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama jai Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkte numatytą pareigą, formaliai turėjo teisę išbraukti pareiškėją iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas individualią ginčo situaciją, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas negavo siųsto paštu atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 13 d. rašto Nr. 53-2-70, kuriame buvo nurodyta pareiškėjui informacija apie pareigą deklaruoti turtą ir pajamas už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 d. ir šios prievolės neįvykdymo pasekmes, į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas anksčiau (iki 2017 m.) būtų reiškęs pareiškėjui kokias nors pastabas dėl netinkamo deklaravimo ar kitų pareigų nevykdymo, kad pareiškėjo Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2016 metus buvo pateikta, tačiau pavėluotai, nevengiant šios pareigos ir nesiekiant šių duomenų nuslėpti.

34. Atsižvelgdama į šioje byloje esančias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje esant nustatytoms išskirtinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. A1-919 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“, dalį, kuria pareiškėjas buvo išbrauktas iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS





NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų LaimučioAlechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Šalia marių“ prašymą dėl teismo

išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal atsakovo Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Šalia marių“ skundą atsakovui Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Šalia marių“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2017 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. V1-80 „Dėl atsisakymo išduoti licenciją VšĮ „Šalia marių“; 2) įpareigoti Departamentą iš naujo spręsti licencijos Institucinė socialinė globa (ilgalaikė, trumpalaikė) suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims (veiklos rūšis; ilgalaikė (trumpalaikė) socialinė globa; socialinės globos įstaigos tipas; socialinės globos namai; tikslinė grupė, kuriai licencija suteiktų teisę teikti socialinę globą; senyvo amžiaus asmenys, suaugę ir senyvo amžiaus asmenys su sunkia negalia), veiklos adresu (duomenys neskelbtini), išdavimo klausimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo viešosios įstaigos „Šalia marių“ skundą tenkino, t. y. panaikino Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. V1-80 „Dėl atsisakymo išduoti licenciją VšĮ „Šalia marių“ ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti licencijos Institucinė socialinė globa (ilgalaikė, trumpalaikė) suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims (veiklos rūšis; ilgalaikė (trumpalaikė) socialinė globa; socialinės globos įstaigos tipas;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=66fd64a0b3ac11e98451fa7b5933515d

socialinės globos namai; tikslinė grupė, kuriai licencija suteiktų teisę teikti socialinę globą; senyvo amžiaus asmenys, suaugę ir senyvo amžiaus asmenys su sunkia negalia), veiklos adresu (duomenys neskelbtini), išdavimo klausimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi atsakovo Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas VšĮ „Šalia marių“ 2019 m. balandžio 10 d. pateikė teismui prašymą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Departamento pareiškėjo naudai 930,49 Eur išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog, siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2017 m. kovo 31 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą priėmė 2017 m. birželio 28 d., pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė 2017 m. rugpjūčio 25 d. Apeliacinės instancijos procesas buvo pradėtas ne pareiškėjo iniciatyva, būtent dėl atsakovo pateikto apeliacinio skundo pareiškėjas patyrė papildomų išlaidų, skirtų advokato teisinei pagalbai. Taip pat atsižvelgtina į aplinkybę, kad pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų vien dėl netinkamo atsakovo pareigų vykdymo, bylos nagrinėjimo laukė neproporcingai ilgą laiką, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2019 m. kovo 28 d., dėl ko pareiškėjas negalėjo tinkamai vykdyti savo darbo funkcijų. Pareiškėjo patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos atsirado galiojant 2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcijai, kurioje buvo nustatytas keturiolikos kalendorinių dienų terminas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymui dėl išlaidų atlyginimo.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo prašo pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju byla buvo paskirta nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. sausio 21 d., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. kovo 28 d., o pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paduotas 2019 m. balandžio 11 d., jau galiojant naujai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijai ir po apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo (2019 m. kovo 28 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis nauja, nuo 2018 m. gruodžio 29 d. galiojančia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio redakcija, kuri numato, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų ir patirtų išlaidų pagrindimas turėjo būti paduotas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Teisėjų kolegija


III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70,

84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 16 straipsnio, reglamentuojančio minėto įstatymo taikymą, 2 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2019 m. sausio 21 d. nutartimi byla skirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2019 m. vasario 27 d. 10 val., nutartis, kuria byla išnagrinėta, priimta 2019 m. kovo 28 d.

Pareiškėjas VšĮ „Šalia marių“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, priteisimo pateikė 2019 m. balandžio 10 d., t. y., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 ir ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) nuostatas, praleidęs ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti, kuris yra naikinamasis, todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimas yra nutraukiamas (ABTĮ 4 str. 7 d., 103 str. 8 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti pareiškėjo viešosios įstaigos „Šalia marių“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nagrinėjimą.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. AS-510-502/2019Teisminio proceso Nr.: NESUTEIKTASProcesinio sprendimo kategorija 56(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. R., J. M., J. J., K. B., R. V., J. V. ir M. K. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e296660b3ac11e98451fa7b5933515d

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai G. R., J. M., J. J., K. B., R. V., J. V. ir M. K. 2007 m. kovo 27 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydami įpareigoti Alytaus miesto savivaldybę (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) iš Savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T-223 patvirtinto Alytaus miesto bendrojo plano (toliau – ir Miesto planas) ekosistemos apsaugos miškų zonos išbraukti jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą leisti jiems rengti žemės sklypų detalųjį planą individualiems namams / statiniams statyti ir eksploatuoti pagal įrengtą žemės sklypų paskirtį.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 8 d. sprendimu iš dalies tenkino skundą, t. y. įpareigojo atsakovą per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos spręsti klausimą dėl Alytaus miesto bendrojo plano sprendinių pakeitimo, pakeičiant žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą ir pobūdį iš miško ūkio paskirties žemės, ekosistemų apsaugos miškų, į gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir tvarkymo naudojimo režimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 6 d. nutartimi tenkino pareiškėjo G. R. prašymą ir išdavė jam vykdomąjį raštą minėto 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo vykdymui.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi tenkino antstolio S. V. prašymą dėl minėto 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo išaiškinimo. Teismas išaiškino, jog 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimu buvo nuspręsta atsakovą įpareigoti per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti klausimą dėl Alytaus miesto bendrojo plano sprendinių pakeitimo, t. y. per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą ir pobūdį iš miško ūkio paskirties žemės, ekosistemų apsaugos miškų, į gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir tvarkymo naudojimo režimą.

Atsakovas Alytaus miesto savivaldybė 2019 m. kovo 21 d. teismui pateikė prašymą pakeisti 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo vykdymo tvarką ir būdą, nustatant, kad sprendimas atitiktų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo normas bei neprieštarautų Vidzgirio botaninio draustinio tvarkymo planui, patvirtintam Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-357 (toliau – ir Draustinio tvarkymo planas); atsisakius tenkinti prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, išaiškinti 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo vykdymo tvarką šio teismo sprendimo kontekste.

Atsakovas paaiškino, kad jis ėmėsi veiksmų teismo sprendimui įvykdyti, t. y. Savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-218 nusprendė rengti Alytaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimą, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Urbanistika“ parengė Miesto plano keitimo sprendinių projektus ir juos pateikė derinti atitinkamoms institucijoms. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsisakė derinti Miesto plano keitimo sprendinius, kurie buvo parengti tiksliai taip, kaip nurodyta teismo sprendime, savo atsisakymą motyvuodama tuo, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypai, patenka į Vidzgirio botaninio draustinio (toliau – ir Draustinis) išorines ribas, kitaip tariant, yra valstybės saugomos teritorijos dalis. Nevalstybinių organizacijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų teikiamiems pasiūlymams dėl saugomų teritorijų steigimo, jų ribų ir apsaugos režimo pakeitimo nagrinėti komisija, 2010 m. birželio 30 d. išnagrinėjusi G. R. ir Savivaldybės administracijos pasiūlymą keisti Draustinio ribas, tokiam siūlymui nepritarė, nes, komisijos nuomone, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimas į 10 atskirų sklypų yra neteisėtas, kadangi šis sklypas priklauso Draustinio teritorijai. Tarnyba 2010 m. spalio 18 d. rašte Nr. V3-10.7-1624 UAB „Urbanistika“ informavo, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimas į 10 atskirų sklypų yra neteisėtas, ir nurodė pataisyti Miesto plano keitimo sprendinių projektą pagal apimties nustatymo dokumentą, t. y. aiškiai numatyti, kad Draustinyje planuojamoje teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) gatvės gali būti atkurta viena buvusi vienkieminė sodyba, kituose žemės sklypuose užstatymas nenumatytas. Tarnyba 2011 m. balandžio 5 d. raštu Nr. V3-2.8-568 Savivaldybės administracijai nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Draustinio teritorija nuo pat šio draustinio įsteigimo, t. y. nuo 1960 metų; Draustinio tvarkymo planas parengtas esamose Draustinio ribose, o teritorijoje, į kurią patenka ginčo žemės sklypai, numatyta tik vienos sodybos statyba, ir nėra teisinio pagrindo išimti šiuos žemės sklypus iš Draustinio teritorijos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2834-629/2011 atmetė Savivaldybės skundą dėl minėto Tarnybos 2011 m. balandžio 5 d.

rašto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A525-2051/2012). Teismai sutiko su Tarnybos pozicija, kad rengiami Miesto plano pakeitimai turi būti suderinti su Draustinio tvarkymo planu.

Atsakovas tvirtino, jog esant tokiai situacijai, patvirtintus tokius Miesto plano sprendinius, kokius 2008 m. vasario 8 d. sprendimu įpareigojo Kauno apygardos administracinis teismas, būtų akivaizdžiai pažeistas teisėtumo reikalavimas, tai prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms. Šiuo atveju 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo, kurio atžvilgiu yra praleistas terminas procesui atnaujinti, įvykdymas objektyviai nėra galimas dėl išskirtinės teisinės situacijos. Nepaisant to, antstolis dėl formaliai neužbaigto teismo sprendimo vykdymo teismui teikia prašymus dėl sankcijų atsakovui taikymo. Atsakovo teigimu, jis pasirinko optimaliausią, teisės aktams neprieštaraujantį sprendimą, t. y. Savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T-290 buvo patvirtinti Miesto plano pakeitimai, ginčo teritorijoje nustatant vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų patalpų teritoriją su išdetalizuota vienos sodybos atstatymo vieta pagal Draustinio tvarkymo planą. Kauno apygardos teismas, civilinėje byloje Nr. 2S-1059-773/2017 išnagrinėjęs G. R. atskirąjį skundą, 2017 m. balandžio 10 d. nutartyje pripažino, kad šiuo atveju nėra Savivaldybės kaltės, tyčinių veiksmų ar vengimo vykdyti teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskyrė jai sankcijos už teismo sprendimo nevykdymą. Atsakovo nuomone, jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių teisinių veiksmų 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimui įvykdyti ir šis sprendimas buvo įvykdytas pagal galimybes, yra atsiradę teisiniai pagrindai antstoliui užbaigti vykdomąsias bylas.

Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) atsiliepime į atsakovo prašymą prašė jį atmesti.Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas prašymą pateikė praleidęs visus terminus (ir skundo padavimo terminą, ir bendrąjį

ieškinio senaties terminą, ir terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti). Tvirtino, jog, nors Tarnyba teigia, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimas į 10 sklypų yra neteisėtas, atitinkami administraciniai sprendimai nebuvo panaikinti. Pagal duomenis Nekilnojamojo turto registre, ginčo žemės sklypų naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, jokie servitutai (išskyrus kelio servitutą) šiems sklypams nėra numatyti. Pareiškėjo nuomone, Tarnybos teiginiai, kad Miesto plano sprendiniai yra nesuderinami su Draustinio tvarkymo plano sprendiniais, nepagrįsti, nes nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jo padalijimas įvyko 2000–2001 metais, o Draustinio tvarkymo planas buvo patvirtintas tik 2007 metais. Be to, pareiškėjo vertinimu, Savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 26 d. sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Miesto planas, ginčo žemės sklypus įtraukiant į ekosistemų apsaugos miškų zoną, buvo priimtas nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes šio sprendimo priėmimo metu galiojo Alytaus miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – sklypų areštas bei draudimas daryti žemei bet kokį ūkinį bei fizinį poveikį, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 2 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartimi nustatyta, jog ginčo sklypai nėra miškas. Šiose bylose pateikti dokumentai patvirtina, jog tuo metu nebuvo patvirtintų konkrečių Draustinio ribų, jos atsirado tik 2007 metais. Pareiškėjo vertinimu, 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas dėl institucijų nesusikalbėjimo bei nenoro tokį sprendimą vykdyti, o aplinkybė, kad atsakovas tik praėjus 11 metų konstatavo negalintis teismo sprendimo įvykdyti, kelia abejonių, ar atsakovas tikrai išnaudojo visas teisines galimybes, juolab kad Alytaus apylinkės teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartyje ir apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą skundžiamai teismo nutarčiai pakeisti ar panaikinti, apeliantas nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. gegužės 13 d. vykusiame viešame susirinkime Savivaldybėje dėl Miesto plano sprendinių keitimo buvo nurodoma, kad keitimais yra vykdomas 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimas, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo susirinkimo metu teikti prieštaravimus. Tai, kad Alytaus miesto bendrojo plano koncepcijoje, kuri pateikta institucijoms derinimo procese, jau buvo nurodyta, kad ginčo žemės sklypai patenka į žemės ūkio specializuoto apsauginio ūkininkavimo zoną, ir vėl atsirado pareiškėjo prašymu panaikinta pastaba „vienos sodybos teritorija“, akivaizdžiai prieštarauja 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimui. Be to, viešo svarstymo metu pateikiant vieną koncepciją, o institucijoms derinimui – kitą koncepciją, suinteresuoti asmenys buvo klaidinami. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nebandė daryti detalaus / specialiojo plano ginčo žemės sklypams ir nesikreipė į Tarnybą dėl specialiųjų sąlygų išdavimo, o jų negavus – į teismą, taip pat tai, kad per 11 metų suinteresuotiems asmenims nebuvo pasiūlyta teismo sprendimą įgyvendinti kita teisine priemone, pavyzdžiui, žalos atlyginimu.

Suinteresuotasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į atsakovo prašymą prašė dėl šio prašymo spręsti teismo nuožiūra.

Tarnyba atsiliepime į prašymą apžvelgė atsakovo išdėstytas aplinkybes, aktualių Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatų taikymo praktiką bei pažymėjo, kad teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, ar egzistuojančia tokios svarbios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, ar pakeisti jo vykdymo tvarką.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi netenkino atsakovo Alytaus miesto savivaldybės prašymo.

Teismas ištyrė šalių išdėstytas aplinkybes ir atkreipė ypatingą dėmesį į tai, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-2834-629/2011, kuriuo iš esmės buvo patvirtinta Tarnybos pozicija – nepritarti Miesto plano sprendinių keitimui teritorijoje, Savivaldybės taryba 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T-290 patvirtino Alytaus miesto bendrojo plano, patvirtinto Savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-146, pakeistus sprendinius ir ginčo teritorijoje nustatė vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų patalpų teritoriją su detalizuota vienos sodybos atstatymo vieta pagal Draustinio tvarkymo planą. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmais, Savivaldybei priėmus 2016 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T-290, buvo išspręstas klausimas, kurį ji buvo įpareigota spręsti 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimu dėl Miesto plano sprendinių pakeitimo. Taigi, Miesto plano keitimo procese yra priimtas galutinis sprendimas, t. y. Alytaus miesto bendrojo plano keitimo procesas teismo sprendimo pagrindu yra pasibaigęs, todėl darytina išvada, jog 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimas yra įvykdytas.

III.

Pareiškėjas G. R. atskirajame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nutartį ir atsakovo Alytaus miesto savivaldybės prašymą atmesti tuo pagrindu, kad jis neįrodė įvykdęs 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, teismas sprendimą priėmė formaliai, neįvertinęs visų aplinkybių ir neatsižvelgdamas į 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimą bei jo išaiškinimą, išdėstytą 2009 m. rugsėjo 28 d. teismo nutartyje, todėl nepagrįstai konstatavo, kad 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimas yra įvykdytas. Teismo motyvai prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams ir keičia 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo esmę, vykdymo tvarką ir būdą, tokiu būdu pažeidžiant sprendimo privalomumo principą. Pareiškėjas pastebi, jog ir pats atsakovas, paduodamas prašymą pakeisti 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo vykdymo tvarką ir būdą, pripažino, jog jis šio teismo sprendimo neįvykdė, šį teismo sprendimą toliau vykdo ir antstolis. Pareiškėjas pakartoja atsiliepime į prašymą išdėstytas aplinkybes apie Miesto plano sprendinių keitimo viešą svarstymą, svarstymui ir derinimui pateiktas skirtingas koncepcijas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į atsakovo teiginius, jog, pagal Teritorijų planavimo įstatymą, bendrojo plano keitimai daromi vieną kartą per metus, tačiau Miesto plano sprendiniai buvo patvirtinti praėjus 8 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovas, Miesto planą keisdamas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-146, kuris buvo suderintas su Tarnyba, akivaizdžiai ignoravo 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimą. Be to, Tarnyba sutiko derinti Miesto plano sprendinių pakeitimą dėl kitų teritorijų, kurioms taip pat taikytinas Saugomų teritorijų įstatymas (pvz., jos pateko į nacionalinės svarbos Nemuno migracinio koridoriaus ribas), nors šioms teritorijoms taikomi užstatymo intensyvumo rodikliai buvo siejami su kitokiais kriterijais, pavyzdžiui, statinių aukštingumu. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendime nebuvo vertintas 2008 m. vasario 8 d. teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, skundžiamo teismo motyvai turėtų būti pakeisti.

Atsakovas Alytaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, iš esmės pakartoja prašyme išdėstytus argumentus.

Suinteresuotasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo mananti, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį pakeisti taip, kaip to prašo pareiškėjas.

Tarnyba iš esmės pakartoja atsiliepime į prašymą išdėstytus argumentus. Teigia, kad atskirojo skundo argumentai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į išaiškinimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2051/2012, be kita ko, kad, jeigu tam tikra teritorija priklauso draustiniui, ji turi būti tvarkoma atsižvelgiant į draustinyje esančios teritorijos tvarkymui teisės aktais keliamus reikalavimus, net ir tuo atveju,

jeigu viešojo administravimo subjektai teigia, jog jiems nebuvo žinoma apie tokios teritorijos priklausymą draustiniui, kai teisės aktai aiškiai apibrėžė teritorijos statusą ir jos tvarkymui taikomus reikalavimus.

Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pažymi, kad ji neturi materialinio ar procesinio suinteresuotumo šioje byloje, prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra pagal byloje esančią medžiagą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija


IV.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnį, teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, be kita ko, teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Akcentuotina, kad teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimas gali būti sprendžiamas tik neįvykdytų teismo sprendimų atžvilgiu.

Nagrinėjamu atveju iš ginčo šalių išdėstytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų matyti, jog Savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T-290 buvo patvirtinti Alytaus miesto bendrojo plano pakeisti sprendiniai, pagal kuriuos ginčo teritorijoje ankstesnis teritorijos naudojimo būdas – ekosistemų apsaugos miškai (II A grupė), numatoma funkcinė zona – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija (pagal pridedamą schemą su išdetalizuota vienos sodybos atstatymo vieta; pagal Draustinio tvarkymo planą), pažymėta, jog vieno vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba galima tik esamos sodybos žemės sklype, kiti žemės sklypai neurbanizuojami, nežiūrint į jų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį.

Pastebėtina, jog nuo 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimo priėmimo iki Savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. T-290 priėmimo praėjo ilgesnis nei aštuoneri metai laikotarpis, per kurį teisinis reglamentavimas ne kartą pasikeitė, pavyzdžiui, Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinyje, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąraše ir jų turinyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, nurodyta, kad kitos paskirties žemėje gali būti nustatytas žemės sklypų naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos (turinys: teritorija, skirta gyvenamųjų namų statybai), kuriame išskiriami du žemės sklypų naudojimo pobūdžiai – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (turinys: žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti 1–3 aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai) bei daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos (turinys: žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti gyvenamieji namai aukštesni nei 3 aukštų) (15 p.), o to paties teisės akto redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 3D-830/D1-920 (pakeistas pavadinimas – Žemės naudojimo būdų turinio aprašas), jau numatyti du skirtingi žemės sklypų naudojimo būdai – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (turinys: žemės sklypai, skirti vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatams su pagalbinio ūkio paskirties pastatais) bei daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos (turinys: žemės sklypai, skirti trijų ir daugiau butų (daugiabučiams) gyvenamosios paskirties pastatams ir įvairių socialinių grupių (bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai) gyvenamiesiems pastatams su pagalbinio ūkio paskirties pastatais) (16 ir 17 p.). Atsižvelgiant į tai, jog 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendime nėra pasisakyta apie tai, kelių aukštų ar butų pastatą (-us) turi būti sudaryta galimybė statyti ginčo žemės sklypuose, o pareiškėjas nepateikė konkretesnių paaiškinimų apie pageidaujamą vykdyti statybą, šio teismo sprendimo vykdymo kontekste žemės sklypų naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, laikytini lygiaverčiais žemės sklypų naudojimo būdui – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimu Savivaldybė buvo įpareigota spręsti klausimą dėl Alytaus miesto bendrojo plano sprendinių pakeitimo, pakeičiant žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą ir pobūdį iš miško ūkio paskirties žemės, ekosistemų apsaugos miškų, į gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir tvarkymo naudojimo režimą, ir kad Savivaldybės taryba 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T-290 patvirtino Alytaus miesto bendrojo plano pakeistus sprendinius, kuriais, be kita ko, ginčo

teritorijos naudojimo būdas buvo pakeistas iš ekosistemų apsaugos miškai (II A grupė) į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija (anksčiau – gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimas buvo įvykdytas, todėl nebėra teisinių prielaidų spręsti klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, o atitinkamas atsakovo prašymas yra netenkintinas. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad ginčo teritorijoje yra numatytos papildomos naudojimo sąlygos – vieno vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba galima tik esamos sodybos žemės sklype, kadangi 2008 m. vasario 8 d. teismo sprendimu tokių papildomų sąlygų nustatymas nėra draudžiamas (neaptartas), taip pat tai, kad pats atsakovas, teikdamas teismui minėtą prašymą, tokiu būdu išreiškė savo subjektyvų įsitikinimą, jog 2008 m. vasario 8 d. sprendimas galbūt dar nevisiškai įvykdytas.

Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju likę atskirojo skundo argumentai, susiję su galbūt pažeista kompleksinio teritorijų planavimo dokumento rengimo tvarka, teismo sprendimo vykdymo tinkamumu ir kt., nėra susiję su esminiais klausimais kilusioje konkrečioje byloje, t. y. ar teismo sprendimas buvo įvykdytas, ir nesudaro pagrindo keisti teisėjų kolegijos jau prieitas išvadas. Kilęs ginčas nagrinėjamas atsakovo pateikto prašymo spręsti klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ribose, o pareiškėjas, manydamas, jog teismo sprendimas buvo įvykdytas netinkamai, savo galbūt pažeistas teises gali ginti teisės aktuose nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 99 str. 2 d., Civilinio proceso kodekso 771 str.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti, įskaitant joje nurodytus motyvus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6543cdc0b3ac11e98451fa7b5933515d




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (ankstesnis pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Lietuvos verslo ir paramos agentūra) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Via Unica“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. gegužės 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 4-242 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nutraukta 2010 m. rugsėjo 23 d. projekto „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „Via Unica“, projekto kodas Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075, finansavimo ir administravimo sutartis Nr. S-VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075 (toliau – ir Sutartis) ir pareiškėjui nurodyta grąžinti į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) sąskaitą 273 456,51 Eur Europos Sąjungos fondo lėšų bei sumokėti delspinigius.

2. Pareiškėjas nesutiko su Įsakymu ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo ir paramos agentūros (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Agentūra) 2017 m. sausio 11 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT04 (toliau – ir Išvada), nes, jo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga, numatyta Sutartyje – 2011 m. liepos 1 d., Išvadoje nustatytas pažeidimas neva buvo padarytas 2010 m. lapkričio 4 d., finansinės korekcijos taikomos praėjus akivaizdžiai per ilgam laikotarpiui. Pažeidimo tyrimo atnaujinimas ir finansinių korekcijų taikymas nuo tariamo pažeidimo padarymo dienos praėjus beveik septyneriems metams yra nesuderinamas su teisės principais, tarp jų – gero administravimo, santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių ir protingumo principais, todėl šiuo atveju taikytinas senaties terminas. Be to, pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 papunktį, Bendrovė galėjo būti kontroliuojama 3 metus nuo projekto veiksmų programos užbaigimo.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad pagal Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos

Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – ir Rekomendacijos), 15 punktą, pažeidimo tyrimo išvada yra reglamento (EB) Nr. 1828/2006 27 straipsnio b dalyje nurodomas pirmasis rašytinis įvertinimas (pažeidimo nustatymo patvirtinimo dokumentas), kuriame remiantis konkrečiais faktais nurodyta, kad buvo padarytas pažeidimas, neatmetant galimybės šią išvadą vėliau patikslinti ar panaikinti administracinio ar teisminio proceso metu. Agentūra, turėdama teisę tikslinti pirminę pažeidimo tyrimo išvadą ir vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2016, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kaip tai nustatyta Rekomendacijų 27 punkte, 2016 m. gruodžio 2 d. atnaujino įtariamo pažeidimo tyrimą ir priėmė sprendimą dėl projekto „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „Via Unica“ nustatyto Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo. Agentūros sprendimas dėl nustatyto pažeidimo (Išvada) ir Įsakymas turėtų būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas. Atsakovo vertinimu, Įsakymas priimtas per nustatytą terminą, vadovaujantis paramos administravimą reglamentuojančiais teisės aktais, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus ir principus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Lietuvos verslo ir paramos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pažeidimo tyrimo procedūra dėl pareiškėjo veiksmų buvo atnaujinta vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo Agentūra įpareigota įvertinti naujai paaiškėjusių aplinkybių įtaką sprendimui dėl pažeidimo. Atkreipė dėmesį į 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad, vykdant daugiametes programas, patraukimo atsakomybėn senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa; senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Pažeidimas dėl pareiškėjo veiksmų pradėtas tirti dar 2013 m. gruodžio mėn. Pareiškėjo projektas finansuotas įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemones. Veiksmų programos pabaiga, vadovaujantis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) 88–90 straipsniais, siejama su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimu Europos Komisijoje. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsiliepimo į skundą teikimo dieną veiksmų programa dar nebuvo pasibaigusi, t. y. Europos Komisija nebuvo patvirtinusi Lietuvos pateiktos galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su pareiškėjo pastebėjimu, jog Sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 papunktyje numatyta įvairių kontroliuojančių institucijų teisė susipažinti su visais projekto dokumentais 3 metus nuo veiksmų programos, pagal kurią buvo įgyvendintas projektas, užbaigimo, teisė tikrinti ir kontroliuoti projektą, tačiau manė, kad pareiškėjas klaidingai sieja savo projekto vykdymo pabaigos datą su veiksmų programos užbaigimu.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Via Unica“ skundą.

8. Teismas nustatė, kad Agentūra 2013 m. gruodžio 6 d. gavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2013 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. 4-09-694 dėl duomenų pateikimo, kuriame nurodyta, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-410-12 dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nusikaltimų valstybei ir nuosavybei. Agentūra 2014 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą dėl pažeidimo (2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03) ir 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. R4-8622(13.1.5) su priimtu sprendimu supažindino pareiškėją ir atsakovą, 2014 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. R4-9087(13.1.5) bei 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. R4-6364(13.1.5) pateikė sprendimo patikslinimus. Ūkio ministras 2014 m. lapkričio 26 d. priėmė įsakymus Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, kuriais nusprendė nutraukti Sutartį ir įpareigoti pareiškėją grąžinti 944 190,64 Lt (273 456,51 Eur) Europos Sąjungos fondų lėšų į Ministerijos sąskaitą, nustatė palūkanų ir delspinigių mokėjimo tvarką. Pareiškėjas, nesutikdamas su ūkio ministro 2014 m. lapkričio 26 d. priimtais įsakymais Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2016 panaikino skundžiamus įsakymus ir perdavė iš naujo nagrinėti pareiškėjo tyrimo pažeidimą.

9. Agentūra, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, 2016 m. gruodžio 2 d. atnaujino pažeidimo tyrimo procedūrą dėl Bendrovės veiksmų ir 2017 m. sausio 20 d. raštu Nr. R4-647(13.3.20-36) pateikė Ministerijai priimto sprendimo kopiją – 2017 m. sausio 11 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT04, ir siūlymą – nutraukti Sutartį ir sugrąžinti visas sumokėtas lėšas, nustačius Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą. Atsakovas išnagrinėjo gautus dokumentus ir, nekeisdamas nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, jo pagrindu priėmė ginčijamą 2017 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 4-242.

10. Išvadoje, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, konstatuota, kad Bendrovė, iš anksto nustatydama Pirkimų kainas, sudarydama sąlygas laimėti vienam tiekėjui (t. y. leisdama Pirkimų laimėtojams pasirinkti kitus Pirkimų konkurse dalyvausiančius dalyvius ir pati pasirinkdama kitus dalyvius, kuriems nurodė pateikti pasiūlymus didesne kaina) bei reikalaudama atlygio už Pirkimų laimėjimą, pažeidė lygiateisiškumo ir skaidrumo principą.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų apie senaties termino eigą pagrįstumo, priėjo prie išvados, jog ginčo santykiams taikytinos Reglamento Nr. 2988/95 nuostatos, kuriose, be kita ko, įtvirtintas patraukimo atsakomybėn senaties

terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas pažeidimas, bei nurodyta, jog, vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia, kol visiškai nebaigiama programa, o senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui (3 str. 1 d.). Šios nuostatos įtvirtina taisyklę, kad nors bendrasis patraukimo atsakomybėn senaties terminas yra ketveri metai, tačiau daugiamečių programų atveju jis gali būti pratęsiamas iki tol, kol visiškai baigiama programa. Kadangi šia nuostata senaties terminas gali būti pratęsiamas, tokiu atveju, jei ketverių metų terminas baigtųsi vėliau nei būtų užbaigta daugiametė programa, galiotų pastarasis terminas. Vadinasi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2988/95 tikslą – užtikrinti Sąjungos finansinių interesų apsaugą – ir specialiąją daugiametėms programoms taikomą senaties termino dies ad quem (diena, kurią baigiasi terminas) apskaičiavimo taisyklę, senaties terminas gali būti tik prailginamas, bet ne sutrumpinamas.

12. Teismo vertinimu, iš anksčiau aptartos Bendrovės padaryto pažeidimo tyrimo eigos, be kita ko, kad numanomas pažeidimas tęsėsi nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., pažeidimo tyrimas baigtas 2014 m. rugsėjo 9 d. surašius pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03, apie tyrimo rezultatus Bendrovė buvo informuota atsakovo 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. R4-8622(13.1.5), kurį ji apskundė teismui, matyti, kad Bendrovės padaryto tęstinio pobūdžio pažeidimo ketverių metų senaties termino eiga buvo nutrūkusi kompetentingoms institucijoms (Agentūrai ir teismui) pradėjus su pažeidimo tyrimu ir teisminiu nagrinėjimu susijusius veiksmus, apie kuriuos jai buvo pranešta ir ji juose dalyvavo. Taigi, 2016 m. birželio 17 d. atnaujinus pažeidimo tyrimą ir ginčijamu Įsakymu pritaikius lėšų grąžinimo sankciją, Reglamente Nr. 2988/95 nustatytas ketverių metų senaties terminas nebuvo pasibaigęs.

13. Teismas, apžvelgęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra prieš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ , C-436/15, EU:C:2017:468, pateiktus išaiškinimus, pažymėjo, kad pareiškėjo projektas (kodas Nr. S-VP3-1.3.-ŪM-06-K-02-075) buvo finansuojamas įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programos, kuri vyksta keletą metų ir taip pat yra priskirtina daugiametėms programoms, priemones. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1083/2006 88–90 straipsniais, veiksmų programos pabaiga siejama su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimu Europos Komisijoje. Nors Sutartyje nurodyta minėto pareiškėjo projekto vykdymo pabaigos data – 2011 m. liepos 1 d., tačiau Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programa šiai dienai dar nėra pasibaigusi, nes Europos Komisija nėra patvirtinusi Lietuvos pateiktos galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos. Teismas konstatavo, kad minėta daugiametė programa dar nėra pasibaigusi, o pareiškėjo patraukimo atsakomybėn terminas dar nėra suėjęs.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju nei yra pasibaigusi ginčui aktuali daugiametė programa, nei suėjęs Reglamente Nr. 2988/95 įtvirtintas ketverių metų senaties terminas, nepripažino, jog egzistuoja pareiškėjo skunde nurodytas pagrindas panaikinti Įsakymą.

III.

15. Pareiškėjas UAB „Via Unica“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16. Pareiškėjas pirmiausiai nesutinka su teismo nurodyta aplinkybe, kad tariamas pažeidimas buvo daromas iki 2014 m. rugsėjo 9 d., t. y. iki kol Agentūra parengė 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03, nes toks pažeidimo padarymo fakto nustatymas yra ydingas ir nelogiškas, sudaro sąlygas piktnaudžiauti procesu. Pareiškėjas taip pat nepritaria teismo pozicijai, kad programos veiksmų pabaiga sietina su Lietuvos teikiamų galutinės ataskaitos ir užbaigimo deklaracijos tvirtinimu Europos Komisijoje. Pareiškėjo nuomone, byloje nėra pagrindo vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-436/15, nes pagal Sutartį Bendrovės vykdytas projektas neatitinka minėtame prejudiciniame sprendime nagrinėto projekto sąlygų ir aplinkybių, t. y. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, tam, kad projektas būtų laikomas daugiamete programa, jis turi būti vykdomas bent dvejus metus, tačiau Bendrovės vykdytas projektas truko trumpiau nei vienerius metus (pradžia – 2010 m. rugpjūčio 2 d., pabaiga – 2011 m. liepos 1 d.), todėl jis negali būti laikomas daugiamete programa pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą. Pareiškėjas pakartoja, jog Sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 papunktyje numatyta, kad Bendrovės tikrinimas gali būti atliekamas 3 metus po veiksmų programos užbaigimo, todėl šiuo atveju senaties terminas buvo praleistas, o finansinės korekcijos pritaikytos

praėjus neprotingai ilgam laikotarpiui nuo projekto pabaigos. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Rekomendacijų 25 ir 26 punktais, nustačius viešųjų pirkimų vykdymo pažeidimą, proporcingas poveikis nustatomas vadovaujantis Europos Komisijos parengtomis Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairėmis (2007 m. lapkričio 29 d. redakcija, COCOF 07/0037/03-ES; toliau – ir Gairės). Agentūra ir Ministerija nesivadovavo šiomis Gairėmis (konkrečiau, jų 21 punktu) ir netinkamomis finansuoti pripažino visas išlaidas, todėl skirta finansinė korekcija yra neproporcinga nustatytam pažeidimui. Atitinkamai, jei teismas laikytų, kad senaties terminas nėra suėjęs, netinkamomis finansuoti turėtų būti pripažintos 85 958,19 Eur (343 832,79 x 25 proc.), neatskaičius PVM, dydžio lėšos.

17. Atsakovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes bei argumentus, mano, kad teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Lietuvos verslo ir paramos agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl patraukimo atsakomybėn senaties termino už pažeidimus vykdant projektą, kuriam buvo skirta Europos Sąjungos struktūrinė parama (Europos regioninės plėtros fondo lėšos), skaičiavimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Byloje nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja patraukimo atsakomybėn senaties termino, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl šiuo atveju nebūtų galima vadovautis 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamente Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, nustatančiame bendrąsias taisykles, reglamentuojančias vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus, įtvirtintomis taisyklėmis. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai. Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa. Senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo. Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį.

22. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl pastarosios reglamento nuostatos taikymo valstybėse narėse, 2004 m. birželio 24 d. sprendime Herbert Handlbauer GmbH, C-278/02, EU:C:2004:388, pažymėjo, jog nesant

atskirų Bendrijos sektorių taisyklių, numatančių trumpesnį terminą, bet ne trumpesnį kaip treji metai, arba ilgesnį senaties terminą įtvirtinančių nacionalinių teisės aktų, Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis valstybėse narėse yra taikoma tiesiogiai. Teisingumo Teismas vėlesniuose savo sprendimuose yra pakartotinai pabrėžęs, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje kalbama apie Bendrijos lygiu nustatytas sektorių taisykles, kaip tai patvirtina šio reglamento penkta konstatuojamoji dalis, o ne apie nacionalines sektorių taisykles; nacionalinėse taisyklėse (nebūtinai specialiuosiuose ir (arba) sektorių teisės aktuose) gali būti nustatomi nauji ar toliau taikomi anksčiau nustatyti tik ilgesni senaties terminai (žr., pvz., 2009 m. sausio 9 d. sprendimą Josef Vosding Schlacht, Kühl und Zerlegebetrieb ir kt., C-278/07 – C-280/07, EU:C:2009:38). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas negali būti nustatytas viešąja sutartimi, todėl pareiškėjo argumentai, jog, pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1 papunktį, Bendrovė galėjo būti kontroliuojama tik 3 metus nuo projekto veiksmų programos užbaigimo, yra atmestini. Papildomai pastebėtina, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1 papunktyje yra įtvirtintas ne patraukimo atsakomybėn senaties terminas, o laikotarpis, kurį projekto vykdytojas turi pareigą sudaryti galimybę atitinkamoms nacionalinėms ir Europos Sąjungos institucijoms susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su vykdomu projektu bei sutartimi, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1083/2006 90 straipsnyje, į kurį ir daroma nuoroda Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1 papunktyje.

23. „Pažeidimo“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2988/95, reiškia bet kurį Sąjungos teisės aktų nuostatų pažeidimą, atsirandantį iš ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, todėl šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatyta senaties taisyklė netaikoma patraukiant atsakomybėn už pažeidimus, padarytus dėl nacionalinės valdžios institucijų klaidų suteikiant finansinę paramą Sąjungos vardu ir iš jos biudžeto (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą Bayerische Hypotheken-und Vereinsbank, C281/07, EU:C:2009:6). Ši senaties taisyklė taikoma šio reglamento 4 straipsnyje numatytiems pažeidimams, kurie kelia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams (žr., pvz., sprendimus Herbert Handlbauer GmbH ir Josef Vosding Schlacht, Kühl und Zerlegebetrieb ir kt.). Pabrėžtina, jog net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius Sąjungos interesus (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Airija prieš Komisiją, C199/03, EU:C:2005:548).

24. Pažeidimas laikytinas „tęstiniu“, jeigu tęsiasi neveikimas, dėl kurio pažeista Sąjungos teisės aktų nuostata (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. gruodžio 2 d. sprendimą José Martí Peix SA prieš Komisiją, C226/03 P, EU:C:2004:768). Pažeidimas yra „pakartotinis“, kaip tai suprantama toje nuostatoje, jeigu jį padaro ekonominės veiklos vykdytojas, iš visų savo vykdomų panašių operacijų, kuriomis pažeidžiama ta pati Sąjungos teisės nuostata, gaunantis ekonominės naudos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. sausio 11 d. sprendimą Vonk Dairy Products, C-279/05, EU:C:2007:18). Be to, Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad, kalbant apie chronologinį ryšį, kuris turi sieti pažeidimus, kad šie sudarytų „pakartotinį pažeidimą“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikalaujama tik to, jog kiekvieną pažeidimą nuo ankstesniojo skiriantis laikotarpis būtų trumpesnis už tos pačios straipsnio dalies pirmoje pastraipoje numatytą senaties terminą. Pavyzdžiui, pažeidimai, susiję su gamintojo sandėliuojamo cukraus kiekių apskaičiavimu, padaryti skirtingais prekybos metais, dėl kurių tas gamintojas neteisingai deklaravo minėtus kiekius, o dėl to buvo nepagrįstai išmokėtos sumos kaip kompensacija už sandėliavimo išlaidas, iš principo sudarė „pakartotinį pažeidimą“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG, C-52/14, EU:C:2015:381).

25. Pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą, tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas, patikslinant, kad šioje nuostatoje vartojamas žodžių junginys „pažeidimas buvo baigtas“ turi būti suprantamas kaip nuoroda į dieną, kai buvo baigtas paskutinis tą patį pakartotinį pažeidimą sudarantis veiksmas, neatsižvelgiant į tai, kada nacionalinė administracija sužinojo apie šį pažeidimą (žr., pvz., sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG). Atsižvelgus į Teisingumo Teismo vertinimus galima teigti, kad tokiais atvejais yra svarbus sudarytos neteisėtos sutarties įvykdymo momentas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre, C465/10, EU:C:2011:867).

26. Nustatant senaties termino pabaigos momentą būtina įvertinti ir tai, ar egzistavo aplinkybės, nutraukusios prasidėjusį senaties terminą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sprendime Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG pasisakydamas dėl senaties termino nutraukimo sąlygų, nurodė, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos prasme „kompetentinga institucija“ turi būti suprantama kaip institucija, pagal nacionalinę teisę turinti kompetenciją imtis aptariamų su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusių veiksmų, ir ši institucija gali būti ne ta, kuri skiria sumas ar šias sumas išieško, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Sąjungos finansinius interesus. „Atitinkamas

asmuo“ apibūdinamas kaip ūkio subjektas, įtariamas pažeidimų, dėl kurių atliekamas tyrimas ar už kuriuos traukiama atsakomybėn, padarymu. Reglamente Nr. 2988/95 nenumatyta specialių taisyklių dėl tvarkos, pagal kurią atitinkamam asmeniui turi būti pranešta apie „su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusį veiksmą“, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą. Laikytina, jog pastaroji sąlyga įvykdyta, kai atsižvelgiant į visus faktinius duomenis galima daryti išvadą, kad apie atitinkamus su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusius veiksmus iš tikrųjų buvo pranešta atitinkamam asmeniui. Kalbant apie juridinį asmenį, ši sąlyga įvykdoma, jeigu apie atitinkamą veiksmą iš tikrųjų buvo pranešta asmeniui, kurio veiksmai pagal nacionalinę teisę gali būti priskirti šiam juridiniam asmeniui, o tai turi patikrinti teismas.

27. Dėl sąvokos „su tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu [patraukimu atsakomybėn] susijęs veiksmas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra akcentavęs, kad senaties terminas, kaip antai numatytasis toje nuostatoje, atlieka teisinio saugumo funkciją ir kad tokia funkcija nebūtų visiškai įgyvendinta, jei šis terminas galėtų būti nutraukiamas dėl kiekvieno nacionalinės administracijos bendro patikrinimo, neturinčio ryšio su įtarimais padarius pažeidimus, susijusiais su pakankamai konkrečiai apibrėžtomis operacijomis (žr., pvz., 2010 m. spalio 28 d. sprendimą SGS Belgium ir kt., C367/09, EU:C:2010:648). Teisingumo Teismo vertinimu, pavyzdžiui, kai nacionalinės valdžios institucijos pateikia asmeniui ataskaitą apie nustatytą jo padarytą pažeidimą, susijusį su konkrečia operacija, prašo pateikti su šia operacija susijusios papildomos informacijos ar skiria jam su šia operacija susijusią nuobaudą, jos imasi pakankamai konkrečių veiksmų, susijusių su pažeidimo tyrimu ar patraukimu atsakomybėn už jį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą (žr., pvz., sprendimus SGS Belgium ir kt., Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre). Minėtame sprendime Herbert Handlbauer GmbH Teisingumo Teismas nurodė, kad, pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, pranešimas atitinkamai įmonei apie muitinės patikrinimą yra laikomas su pažeidimo tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusiu veiksmu, kuris nutraukia to paties straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatytą senaties terminą, tik jei sandoriai, dėl kurių teisėtumo kyla įtarimų, yra akte pakankamai aiškiai aprašyti. Taigi, iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos galima daryti išvadą, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas „su tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu [patraukimu atsakomybėn] susijusiu veiksmu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, juo turi būti pakankamai tiksliai apibrėžtos operacijos, su kuriomis susiję įtarimai padarius pažeidimus, tačiau pagal šį tikslumo reikalavimą nebūtina, kad minėtu veiksmu būtų nurodyta galimybė skirti konkrečią administracinę nuobaudą ar priemonę (žr., pvz., sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Agentūra pirminę informaciją apie numanomą pažeidimą gavo 2013 m. gruodžio 6 d., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2013 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 4-09-694. Agentūra 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R4-16399(13.3.30-36) pareiškėją informavo apie pradėtą įtariamo pažeidimo tyrimą, o 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. R4-2935(13.3.30-36) pateikė platesnę informaciją apie įtariamą pažeidimą, prašė iki 2014 m. kovo 28 d. pateikti argumentus dėl įtariamo pažeidimo (žr., pvz., 2017 m. sausio 11 d. Išvadą, b. l. 35–49; Agentūros 2014 m. spalio 8 d. raštą Nr. R4-9364(13.1.5), byla Nr. I-4930-463/2016, I t., b. l. 14–15). Agentūra 2014 m. rugsėjo 12 d. patvirtino 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03 (byla Nr. I-4930-463/2016, I t., b. l. 130–139). Ūkio ministras 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymais Nr. 4-859 ir Nr. 4-860 nutraukė Sutartį, įpareigojo pareiškėją per 60 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos grąžinti 944 190,64 Lt (273 456,51 Eur) Europos Sąjungos fondų lėšų, nurodė metinių palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo tvarką (byla Nr. I-4930-463/2016, I t., b. l. 87–89). Pareiškėjas 2015 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtus ūkio ministro įsakmus Nr. 4-859 ir Nr. 4-860. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2016 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Ūkio ministro 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymus Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, pripažino, kad Agentūra netinkamai atliko pažeidimo tyrimą, priimdama 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03, ir perdavė iš naujo nagrinėti pareiškėjo pažeidimą. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka (apeliacinius skundus atsisakyta priimti), todėl įsiteisėjo 2016 m. liepos 2 d. (Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 96 str. 1 d., 127 str. 1 d.). Agentūra įtariamo pažeidimo tyrimą atnaujino 2016 m. gruodžio 2 d.

29. Iš 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvados ir 2017 m. sausio 11 d. pažeidimo tyrimo išvados matyti, kad Agentūra vertino ir pažeidimus nustatė remonto ir rekonstrukcijos darbų pirkimo procedūroje (kvietimai tiekėjams teikti pasiūlymus išsiųsti 2010 m. lapkričio 22 d., sutartis sudaryta 2010 m. gruodžio 6 d.), audio / video aparatūros pirkimo procedūroje (kvietimai tiekėjams teikti pasiūlymus išsiųsti 2011 m. birželio 28 d., sutartis sudaryta 2011 m. rugpjūčio 8 d.),

t. y. konstatavo, kad, be kita ko, projekto vykdytojas sudarė sąlygas pirkimus laimėti vienam tiekėjui, tokiu būdu pažeisdamas lygiateisiškumo principą bei nesiekdamas racionalaus lėšų panaudojimo (D. K., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – 2010 m. lapkričio 2 d. UAB „Via Unica“ direktorės A. M. įsakymu Nr. 10/11/02 sudarytos UAB „Via Unica“ pirkimų komisijos pirmininkė ir projektų vadovė, o nuo 2011 m. sausio 5 d. – ir UAB „Via Unica“ generaline direktorė, už neteisėtus veiksmus, atliktus organizuojant remonto ir rekonstrukcijos darbų pirkimą, dar ir pareikalavo bei gavo kyšį, ji nuteista Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžiu; D. K. kasacinis skundas netenkintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 2K-390-895/2016), taip pat nustatė smulkesnius pažeidimus, tokius kaip kad: 2013 m. kovo 14–15 d. vykusios patikros vietoje metu Bendrovė neparodė nurodytos įsigytos įrangos bei nepateikė įrangos charakteristikas patvirtinančių dokumentų, 2013 m. balandžio 4 d. pakartotinės patikros vietoje metu parodė tik dalį įsigytos įrangos ir vėl negalėjo pateikti charakteristikas patvirtinančių dokumentų, minėtų patikrinimų metu taip pat nepateikė įsigytų rinkodaros paslaugų produktų (lankstinukų, bukletų, skelbimų, vizitinių kortelių) pavyzdžių, išskyrus lankstinuką rusų kalba, o pateiktuose maketuose neteisingai nurodytas Europos Sąjungos struktūrinis fondas, viešbučio internetinėje svetainėje nepateikiama projekto viešinimo informacija ir kt. Remiantis Sutarties Specialiųjų sąlygų 3.1 ir 3.2 papunkčiais, projekto veiklų įgyvendinimo pradžia – 2010 m. rugpjūčio 2 d., pabaiga – 2011 m. liepos 1 d., projekto įgyvendinimo laikotarpis Sutarties pakeitimo susitarimu Nr. 1, sudarytu 2011 m. birželio 27 d., buvo pratęstas iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (byla Nr. I-4930-463/2016, II t., b. l. 127), o Sutarties pakeitimo susitarimu Nr. 2, sudarytu 2011 m. rugsėjo 26 d., – iki 2011 m. gruodžio 15 d. (byla Nr. I-4930-463/2016, II t., b. l. 126).

30. Išvados 7.2 papunktyje nurodyta, kad „laikotarpis arba data, kada buvo padarytas pažeidimas“: 2010 m. lapkričio 4 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl konkrečių termino skaičiavimo taisyklių ir jo pradžios momento, pareiškėjo vykdytą projektą nepagrįstai laikė daugiamete programa, kaip ši sąvoka išaiškinta, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-436/15, taip pat kad Agentūra Išvadoje bei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažeidimo pabaigos momentą nepagrįstai susiejo su 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvados Nr. VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075/IT03 priėmimu. Tačiau pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Agentūros konstatuoto pažeidimo padarymo data buvo 2010 m. lapkričio 4 d., kadangi iš Išvados turinio matyti, jog 2010 m. lapkričio 4 d. laikoma tik pažeidimų pradžios momentu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju Išvadoje buvo konstatuoti keli panašaus pobūdžio pažeidimai, susiję netinkamu viešųjų pirkimų vykdymu, ne visų jų padarymo aplinkybės ir datos yra aiškios (pvz., nežinoma, kada buvo įvykdytos neteisėtai sudarytos sutartys), tačiau pareiškėjas ginčijamo Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą ginčija tik senaties termino aspektu, bei vadovaudamasi nutarties 21 punkte išdėstytomis taisyklėmis, protingumo kriterijumi, pripažįsta tikslinga patraukimo atsakomybėn senaties termino pradžią šiuo konkrečiu atveju susieti su projekto pabaigos momentu – 2011 m. gruodžio 15 d.

31. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas buvo patrauktas atsakomybėn per Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ketverių metų patraukimo atsakomybėn senaties terminą, prieina prie išvados, jog senaties terminas nutrūko, kai (nesant tikslių duomenų apie anksčiau atliktus kitus kompetentingos institucijos veiksmus, susijusius su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu) Agentūra Bendrovei pateikė 2014 m. kovo 20 d. raštą Nr. R4-2935(13.3.30-36), kuriame apžvelgti įtariami pažeidimai, atkartoti abiejose pažeidimo tyrimo išvadose, ir Bendrovė paprašyta pateikti dėl jų paaiškinimus, t. y. kompetentingai institucijai ėmusis bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Nors administracinėje byloje Nr. I-4930-463/2015 esančiuose dokumentuose (tarp jų – minėtame 2014 m. kovo 20 d. rašte bei 2014 m. rugsėjo 9 d. pažeidimo tyrimo išvadoje) užsimenama apie kitą raštą, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie pradėtą įtariamo pažeidimo tyrimą ir mokėjimo prašymų nagrinėjimo sustabdymą – Agentūros 2013 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R4-16399(13.3.30-26), teisėjų kolegija nenustatė, kad šis raštas būtų buvęs pateiktas teismui, todėl nėra galimybės įvertinti minėto rašto turinio. Nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. kovo 20 d. praėjo 2 metai 3 mėnesiai. Atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta ūkio ministro 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymais Nr. 4-859 ir Nr. 4-860, kuriuos pareiškėjas apskundė teismui. Teisminio proceso metu buvo priimtas 2016 m. birželio 17 d. teismo sprendimas, kuris įsiteisėjo 2016 m. liepos 2 d. ir kuriuo Agentūra buvo įpareigota iš naujo atlikti įtariamo pažeidimo tyrimą. Agentūra įtariamo pažeidimo tyrimą atnaujino 2016 m. gruodžio 2 d., t. y. praėjus 5 mėnesiams nuo atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas buvo informuotas apie įtariamo pažeidimo tyrimo atnaujinimą ir, jei taip, kada, tačiau pareiškėjas negalėjo nežinoti apie jo paties inicijuotos administracinės bylos baigtį, o 2017 m. sausio 11 d. išvada jam buvo išsiųsta kartu su 2017 m. sausio 20 d. lydraščiu, ginčijamas Įsakymas priimtas 2017 m. balandžio

19 d. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, patraukimo atsakomybėn senaties terminas (4 metai), įvertinant jo nutraukimo laikotarpius, nagrinėjamu atveju nebuvo suėjęs.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog finansinių korekcijų jam taikymas praėjus tokiam ilgam laiko tarpui yra nesuderinamas su teisėtumo, protingumo, teisėtų lūkesčių ir kitais principais, yra nepagrįsti, kadangi šioje byloje buvo konstatuota, kad Agentūra įtariamo pažeidimo tyrimą atliko nepraleisdama senaties termino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad savaime lūkesčiai gauti lėšų projekto, įgyvendinamo iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti, apmokėti, negali būti laikomi teisėtais (žr., pvz., 2014 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-857/2014, 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1305-624/2018). Be to, absoliuti riba, taikoma patraukimo atsakomybėn už pažeidimą senaties terminui, yra įtvirtinta Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje pastraipoje, kurioje nurodyta, kad šis terminas sueina ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus tos pačios straipsnio dalies pirmoje pastraipoje numatytam dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį. Išskyrus pastarąjį atvejį, dėl kompetentingos institucijos su tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusių veiksmų, apie kuriuos pranešta atitinkamam asmeniui pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą, to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje pastraipoje numatytas terminas nenutrūksta (žr., pvz., sprendimą Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG). Nagrinėjamu konkrečiu atveju Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytas dvigubas senaties terminas yra aštuoneri metai, todėl minėta absoliuti riba nebuvo pažeista.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde yra suformuluotas naujas materialusis reikalavimas – sumažinti netinkamomis finansuoti pripažintinų lėšų dydį iki 85 958,19 Eur. Akcentuotina, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, be kita ko, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Šiuo atveju naujas materialiusis reikalavimas buvo suformuluotas ir pateiktas net ne pirmosios instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismui, nepaaiškinant, kodėl pareiškėjas šio reikalavimo nepateikė ir objektyviai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija šio apeliacinio skundo reikalavimo plačiau nenagrinėja ir dėl jo nepasisako.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai pareiškėjo pagal Sutartį vykdomą projektą pripažino daugiamete programa Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies prasme, o pažeidimo pabaigos momentą susiejo su pažeidimo tyrimo išvados priėmimu, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu galutiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Be to, kadangi šiuo atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, netenkinamas ir apeliacinio skundo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-1515-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03742-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3.; 57.4.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-1515-525/2019 pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas) (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

3. Pareiškėjas J. J., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas) apeliacinį skundą atmetė, pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą pakeitė: priteisė pareiškėjui J. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7b4b9ad0b3ac11e98451fa7b5933515d

II.

6. Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 7 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose (e. b. l. 117–124).

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. nutartimi Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl bylinėjimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo atmetė, o pareiškėjo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimo perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


III.

8. Nagrinėjamu atveju Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

9. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

10. Remiantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

11. Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginti, šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, o valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 1 d., 36 str. 1 d.). Pati Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jos savininkė yra valstybė, o Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148 patvirtintų Tarnybos nuostatų 1, 5 ir 6 p.).

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais, Teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų (4 p.).Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus (8.33 p.); teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (8.34 p.).

13. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė ir faktinė situacija, kad bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas), t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis taip pat yra valstybė.

14. Atsižvelgusi į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas tokioje situacijoje atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2017 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836-520/2017; 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-602/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-1515-525/2019 atmesti.



AUDRIUS BAKAVECKAS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. T.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos rytas“ (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. EKS-31/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7fc737e0b3ac11e98451fa7b5933515d

2. Pareiškėjas paaiškino, kad publikacija (duomenys neskelbtini), paskelbta dienraštyje „Lietuvos rytas“ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Antroji publikacija, ginčo publikacija), yra temos apie (duomenys neskelbtini) statomą naują namą tęsinys. Ankstesnė publikacija šia tema – (duomenys neskelbtini) – paskelbta dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pirmoji publikacija). Pirmosios publikacijos iniciatoriai buvo J. M. (pavardė po santuokos sudarymo – T.) bei gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų bendrijos pirmininkas M. K. Rengiant Pirmąją publikaciją, J. T. buvo itin aktyvi: noriai pozavo fotografams statybų fone, savo bute, žurnalistui A. J. (abiejų publikacijų autoriui) įteikė dokumentus, susijusius su konfliktu. Komisijos posėdyje ji pripažino pati viską rodžiusi ir aiškinusi A. J., jam perdavusi dokumentus. Antrąją publikaciją iniciavo M. K., kurio pirmasis nusiskundimas buvo dėl ant namo stogo buvusių valstybinių vėliavų kotų nupjovimo, šia informacija ir pradėta ginčo publikacija. Kadangi skaitytojas galėjo nebeprisiminti anksčiau aprašyto konflikto, Antrosios publikacijos atskirame skirsnyje (duomenys neskelbtini) buvo apžvelgta Pirmojoje publikacijoje aprašyto konflikto esmė, pavartojant J. T. teiginius, identiškai pateiktus ir Pirmojoje publikacijoje.

3. Pareiškėjas nesutiko su konstatuotu Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 7 straipsnio pažeidimu ir tvirtino, kad informacija nebuvo renkama pažeidžiant teisės aktus ar neetiškai. J. T. neneigė buvusi aktyvi informacijos perdavimo A. J. procese, o gauta informacija, pareiškėjo vertinimu, nebuvo kaip nors iškraipyta ar suklastota arba panaudota J. T. žeidžiančiame ar žeminančiame kontekste.

4. Pareiškėjo nuomone, Kodekso 8 straipsnio pažeidimas buvo pripažintas nepagrįstai. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad, pirma, ginčo publikacijoje nėra nurodyta, jog J. T. dalyvavo konflikte su statybininkais dėl vėliavų, jos citatos dėl konflikto esmės išskirtos į atskirą skirsnį, kurio pavadinimas ir indikuoja pagrindines jos pretenzijas statybininkams, skirsnyje, kuriame aprašytas konfliktas dėl vėliavų – (duomenys neskelbtini), – minimas būtent bendrijos pirmininkas, o tai, kuris asmuo kokias pretenzijas reiškia, matyti iš viso ginčo publikacijos turinio. Antra, J. T. po Pirmosios publikacijos paskelbimo nereiškė jokių pretenzijų, neprašė nustoti rodyti jos atvaizdą greta internete paskelbtos publikacijos (neišreiškė pageidavimų siaurinti savo išviešinimo ribas), taip pat neinformavo, kad jos pozicija dėl naujai statomo namo yra pasikeitusi. Trečia, aplinkybė, kad Antrojoje publikacijoje nėra akcentuota, jog J. T. cituojamas frazes pasakė rengiant Pirmąją publikaciją, skaitytojų informavimui neturi esminės reikšmės, nes abi publikacijos parašytos apie tą patį konfliktą, kuris nėra išspręstas iki šiol; J. T. ir M. K. pasisakymai panaudoti ne siekiant juos identifikuoti kaip asmenis, aprašyti jų būdo ar dalykines savybes, o tam, kad būtų atskleistas konflikto faktas ir jo esmė, kas ir buvo padaryta išsamiai bei neklaidinant skaitytojų.

5. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas dėl Kodekso 7 straipsnio pažeidimo teigė, kad visa iš J. T. gauta informacija, įskaitant jos interviu ir

nuotraukas, buvo skirta Pirmajai publikacijai, o Antrojoje publikacijoje aprašomame konflikte J. T. ne tik nedalyvavo, bet ir nieko apie jį nežinojo, todėl publikacijų autorius pasielgė neetiškai, kai be J. T. žinios Antrojoje publikacijoje panaudojo visai kitu tikslu (kitai publikacijai ir kitam konfliktui nušviesti) jam suteiktą informaciją. Atsakovo nuomone, ginčo publikacijos autorius privalėjo pasitikslinti J. T. nuomonę arba nurodyti, jog jos citatos yra paimtos iš kitos publikacijos, bei gauti jos sutikimą iliustruoti Antrąją publikaciją jos nuotrauka, tačiau to nepadarė, todėl laikytina, jog informacija šiai konkrečiai publikacijai buvo surinkta neetiškais būdais.

7. Atsakovas dėl Kodekso 8 straipsnio pažeidimo nurodė, jog Antrojoje publikacijoje buvo nušviečiamas konfliktas, įvykęs praėjus pusei metų po Pirmosios publikacijos paskelbimo. Aprašomo konflikto metu J. T. buvo išvykusi iš Lietuvos ir šiame konflikte ne tik nedalyvavo, bet ir nieko apie jį nežinojo, tačiau publikacijų autorius ginčo publikacijos pradžioje nurodė, jog J. T. kartu su bendrijos pirmininku piktinosi, be kita ko, ir nupjautomis vėliavomis, iš ko galima daryti išvadą, jog J. T. betarpiškai dalyvavo aprašomame konflikte ir (ar) išreiškė savo nuomonę dėl jo. Šis autoriaus teiginys, kaip ir ginčo publikacijoje pateiktos J. T. citatos, nenurodant jų kilmės, ir tai, jog ginčo publikacija buvo iliustruota J. T. nuotrauka, atsakovo vertinimu, klaidina informacijos vartotojus dėl J. T. vaidmens 2017 m. sausio mėn. įvykusiame konflikte.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą, t. y. panaikino Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. EKS-31/17 dalį, kuria pripažinta, jog A. J. publikacijoje (duomenys neskelbtini) („Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“, (duomenys neskelbtini)) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 7 straipsnis.

9. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ paskelbta A. J. publikacija, pavadinta (duomenys neskelbtini), kurioje aprašomos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų pretenzijos dėl kaimynystėje vykstančių naujo namo statybų. Šioje publikacijoje pateikta minėto gyvenamojo namo patalpų savininkų bendrijos pirmininko M. K. bei namo gyventojos J. M. (T.) pozicija dėl greta vykdomų statybų, pateiktos šių asmenų nuotraukos.

10. (duomenys neskelbtini) dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ paskelbta A. J. publikacija, pavadinta (duomenys neskelbtini), kurioje buvo tęsiamas pasakojimas apie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrijos konfliktą su namo, esančio (duomenys neskelbtini), statytojais. Publikacijoje buvo aprašytas bendrijos pirmininko ir vėliavas nupjovusių statybininkų kivirčas bei pateikti J. T. komentaras dėl šalia statomo namo aukštingumo, bendrijos pirmininko nuomonė dėl šildymo sezono metu užkimštų namo kaminų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos vyriausiosios specialistės V. A. nuomonė dėl A. R., Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pareigūno ir statybas vykdančios bendrovės (duomenys neskelbtini) akcininko, numanomo interesų konflikto bei bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. J. L. komentaras dėl konfliktų su (duomenys neskelbtini) bendrija. Publikacija iliustruota statomo namo sienos bei M. K. ir J. T. nuotraukomis.

11. 2017 m. vasario 9 d. J. T. kreipėsi į Komisiją su skundu, nurodydama, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ yra pakartotinai platinama neteisinga, netiksli informacija bei jos nuotrauka, kuriai publikuoti sutikimo ji nėra davusi. Komisija, išnagrinėjusi skundą, 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. EKS-31/17 pripažino, kad ginčo publikacijoje buvo pažeisti Etikos kodekso 7 ir 8 straipsniai, bei įpareigojo pareiškėją paskelbti šį sprendimą laikraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“.

12. Teismas, įvertinęs ginčo publikacijos turinį ir atkreipęs ypatingą dėmesį į jos pradžią („(duomenys neskelbtini)“), pritarė Komisijos pozicijai dėl Etikos kodekso 8 straipsnio pažeidimo. Akcentavo, kad ginčo publikacijoje J. T. nusiskundimai kaimynystėje vykdomomis statybomis aprašomi atskiroje straipsnio dalyje (duomenys neskelbtini), tačiau, įvertinus visą Antrosios publikacijos tekstą, jį iliustruojančias nuotraukas, vidutiniam skaitytojui gali susidaryti įspūdis, jog J. T. iki šiol aktyviai dalyvauja konfliktuose su namo, esančio (duomenys neskelbtini), statytojais, nors, kaip matyti iš skundo Komisijai, J. T. nieko nežinojo apie konfliktus dėl vėliavų ir kaminų, nedalyvavo minėtuose konfliktuose.

13. Teismas nesutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 7 straipsnio reikalavimus. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad J. T. sutiko būti fotografuojama, pati išdėstė savo poziciją dėl vykdomų statybų rengiant Pirmąją publikaciją. Taigi, tokių J. T. nuotraukų bei jos išdėstytos nuomonės publikavimas Antrojoje publikacijoje, nors ir klaidinantis, negali būti pripažintas neetišku informacijos rinkimu.

III.

14. Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį dėl Visuomenės informavimo etikos kodekso 8 straipsnio pažeidimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. EKS-31/17 dalyje dėl Visuomenės informavimo etikos kodekso 8 straipsnio pažeidimo.

15. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl nepagrįsto Kodekso 8 straipsnio pažeidimo konstatavimo ir pažymi, kad teismas, nepaisydamas to, jog ginčo publikacija yra aiškiai suskirstyta į informacijos prasme atskiras dalis, ypatingą reikšmę suteikė įžanginiam sakiniui, tokiu būdu atsiribodamas nuo viso ginčo publikacijos teksto ir priimdamas sprendimą, kurio motyvai prieštarauja suformuotai teismų praktikai, kurioje išaiškinta, jog tokio pobūdžio bylose negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Pareiškėjo nuomone, net ir vertinat konkrečiai pacituotą frazę (atsiribojant nuo ginčo publikacijos konteksto), dėmesys turi būti atkreiptas į tai, kad joje įvardyti du besipiktinantys asmenys, o toliau išvardytos jų pasipiktinimą sukėlusios aplinkybės. Nors šioje frazėje nėra išskirta, kuris iš jų kokias pretenzijas reiškia, tai padaryta vėlesniuose publikacijos skirsniuose. Vertinant kūrinį visa apimtimi, akivaizdu, kad J. T. nedalyvavo konflikte dėl vėliavų.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. EKS-31/17, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas padarė, be kita ko, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 8 straipsnio pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, be kita ko, ar pirmosios instancijos teismas nenusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (2 p.).

18. Pastebėtina, kad Etikos kodekso 63 straipsnyje įtvirtinta, jog tokia žurnalistų veikla, kai pažeidžiamos šio Kodekso nuostatos, yra pagrindas: 1) viešosios informacijos rengėjo administracijai – tokiam žurnalistui taikyti drausminio poveikio priemones; 2) profesiniam žurnalistų susivienijimui – tokį jam priklausantį žurnalistą pašalinti iš susivienijimo; 3) suinteresuotiems asmenims – teikti skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas; 4) taikyti kitas įstatymų nustatytas sankcijas. Iš esmės tapačios galimybės taikyti sankcijas Etikos kodeksą pažeidusiam žurnalistui yra numatytos ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 70 straipsnyje.

19. Įvertinus Etikos kodekso 63 straipsnio turinį, darytina išvada, kad Komisijos sprendimas, kuriuo pripažinta, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtoje žurnalisto A. J. publikacijoje (duomenys neskelbtini) buvo pažeisti Etikos kodekso 7 ir 8 straipsnių reikalavimai, yra tiesiogiai susijęs su minėto publikacijos rengėjo (žurnalisto) interesais, o teismo sprendimas dėl šio sprendimo (apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimu nepanaikintos Sprendimo dalies, kurioje pripažinta, kad buvo pažeistas Etikos kodekso 8 straipsnis) gali turėti įtakos žurnalisto A. J. teisėms ir pareigoms. Konstatuotina, kad A. J. turėjo būti įtrauktas į šios administracinės bylos nagrinėjimą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 str. 2 d.). Nei pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nei pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 5 d.) A. J. į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1744-525/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1917-525/2018).

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 2 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas iš dalies, perduodant bylą dalyje dėl Sprendimu konstatuoto Etikos kodekso 8 straipsnio pažeidimo nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo skundo dalis dėl

Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo

Nr. EKS-31/17 dalies, kuria pareiškėjas buvo pripažintas padaręs Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 8 straipsnio pažeidimą, panaikinimo buvo atmesta, panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. U. (G. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-30 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas formaliai ir paviršutiniškai ištyrus gautus duomenis. Dėl Sprendime nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo neva keliama grėsme viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, paaiškino, jog, pirma, atsakovas, pripažindamas, kad pareiškėjas 2018 metais Lietuvoje padarė administracinius nusižengimus, turėjo nustatyti, jog pareiškėjas nurodytų administracinių nusižengimų laikotarpiu nebuvo Lietuvoje, nes

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a8a0dd0b3ac11e98451fa7b5933515d

nuo 2016 metų gyvena Vengrijoje, o pareiškėjui priklausančiu automobiliu pagal panaudos sutartį naudojasi jo sūnus T. U. (arba kiti jo įgalioti asmenys), tačiau atsakovas neįvykdė pareigos patikrinti gautą prieštaringą informaciją ir todėl padarė klaidingas išvadas. Antra, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gruodžio 19 d. išvada Nr. 5-S-1250(RN), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, yra nepagrįsta jokiais konkrečiais duomenimis, todėl atsakovas, neatlikęs savarankiško tyrimo, neturėjo pagrindo ja vadovautis. Trečia, internete viešai skelbiama informacija apie pareiškėjo Gruzijoje neva padarytas nusikalstamas veikas (Gruzijos prokuratūros pareikštus kaltinimus dėl jo verslo partnerio B. K. kankinimo ir turto prievartavimo, einant (duomenys neskelbtini) pareigas, taip pat įtarimus dėl B. K. nužudymo 2015 metais, už tai jam gali būti skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė) yra melaginga ir neturi jokios įrodomosios reikšmės, pažeidžia pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, tačiau atsakovas Sprendime rėmėsi būtent šia valdančiosios daugumos valdomos žiniasklaidos skleidžiama ir jokiais faktais nepatvirtinta informacija, nepasinaudojo savo teise (pareiga) apie tai užklausti valstybines bei Interpolo organizacijai priklausančias institucijas. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl jo aktyvios veiklos, be kita ko, politikoje ir 2008 m. rugpjūčio mėn. Gruzijos kare, opozicijos rėmimo bei Gruzijos valdžioje esančių prorusiškų politikų nuolatinio kritikavimo ir smerkimo, Gruzijoje prieš jo šeimą pradėtas politinis persekiojimas, dėl kurio jis 2012 metais išvyko iš šalies. Gruzijos generalinės prokuratūros 2016 metais prieš pareiškėją pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra politiškai motyvuotas, o baudžiamoji byla – sufabrikuota. Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos Interpolo skyrius netenkino Gruzijos generalinės prokuratūros prašymo paskelbti pareiškėjo paiešką. 2018 m. balandžio 6 d. buvo ištrinta visa informacija apie pareiškėjo paiešką visuose Interpolo biuruose Europoje, o Budapešto teismas 2016 m. lapkričio 2 d. atmetė Gruzijos teisingumo ministro pateiktą ekstradicijos prašymą. Pareiškėjas pabrėžė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, jis nepadarė jokių teisės pažeidimų, gyveno bei palaikė glaudžius santykius su sūnumi. Pareiškėjui buvo išduoti leidimai gyventi Latvijoje, Prancūzijoje ir Vengrijoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas Sprendimą laiko diskriminaciniu.

3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog jis neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, manė, kad atsakovas tokią išvadą priėjo formaliai, nepasidomėjo pareiškėjo ir jo sūnaus ryšiais, T. U. neapklausė apie jo santykius su tėvu. Pareiškėjo teigimu, jo ryšys su sūnumi yra ypač glaudus, paremtas Gruzijos tradicijomis, pagarba šeimai. Šį ryšį patvirtina tai, kad 2015 metais sūnus savo pavardę pakeitė iš V. į U., priėmė stačiatikių tikėjimą ir buvo pakrikštytas pagal Gruzijos stačiatikių tradicijas. Pareiškėjas su sūnumi yra aplankęs daugelį Europos valstybių, 2016 metais pareiškėjas organizavo ir apmokėjo T. U. gydymą Austrijoje. Tai, kad pareiškėjas sūnui skiria materialinę paramą, patvirtina išrašai iš banko sąskaitos.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino atsisakęs pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes, jo vertinimu, pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimu, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, bei ketinimu slėptis kitose valstybėse, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat sistemingu administracinių nusižengimų, susijusių su viešąja tvarka, darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, taigi, pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje. Atsakovas tvirtino, jog jis ėmėsi priemonių, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu, ir kreipėsi informacijos dėl pareiškėjo į Policijos departamentą. Atsakovas neturi pareigos tikrinti Policijos departamento pateiktos oficialios informacijos bei priežasčių abejoti Policijos departamento teikiama informacija. Pažymėjo, kad Policijos departamento 2018 m. spalio 5 d. išvadoje Nr. 5-S-1250 nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, tai buvo nurodyta papildomai pateiktoje Policijos departamento 2018 m. gruodžio 19 d. išvadoje Nr. 5-S-1250 (RN), o Policijos departamento 2018 m. spalio 5 d. išvadoje nurodyta informacija buvo įvertinta duomenų visumoje. Policijos departamento 2018 m. gruodžio 19 d. išvada yra riboto naudojimo, todėl jos turinys ginčijame sprendime negalėjo būti atskleistas, kadangi galimybes sprendime įvardinti konkrečias aplinkybes, taip pat aprašyti atliktą šių aplinkybių vertinimą riboja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Atsakovas pareiškėjo teiginius, jog Departamentas jo atžvilgiu neatliko savarankiško tyrimo, laikė nepagrįstais ir pastebėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendimas buvo priimtas remiantis ir Departamento surinkta viešoje erdvėje paskelbta informacija apie pareiškėją. Pareiškėjas skunde nurodė, kad internetiniuose portaluose yra skleidžiama melaginga ir nepagrįsta informacija, tačiau jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo surinktą informaciją, nepateikė, be to, minėta informacija buvo įvertinta turimų duomenų visumoje, t. y. atsižvelgiant į Policijos

departamento pateiktas išvadas. Tiek Policijos departamento išvadose, tiek Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjo teiginiai, jog jis gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu nepadarė jokių teisės pažeidimų, yra nepagrįsti, nes laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo 6 kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus (viršijo leistiną greitį). Minėti duomenys, charakterizuojantys pareiškėjo asmenybę neigiamai, taip pat buvo įvertinti turimų duomenų visumoje. Be to, administracinių pažeidimų išrašai parodo, kad pareiškėjas ir toliau sistemingai atlieka tuos pačius administracinius nusižengimus, kadangi 2019 metais jau du kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą. Atsakovo nuomone, faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui. Šiuo atveju Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Akcentavo, kad pareiškėjo sūnus T. U. yra pilnametis asmuo, su sūnaus motina Lietuvos Respublikos piliete Z. G. (ankstesnė pavardė – V.) pareiškėjas niekada nebuvo susituokęs. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 1992 m. yra susituokęs su Gruzijos piliete M. M. ir turi dar keturis vaikus, gimusius 1993 m., 1999 m., 2014 m. ir 2017 m., kurių gyvenamoji vieta yra Gruzijoje. Atsakovo vertinimu, šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. U. nuo 1992 m. negyveno Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai turėjo leidimą laikinai gyventi, ir neturėjo glaudžių ryšių su sūnumi T. U. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės mėn. iki dabar (2018 m. spalio 25 d.) gyvena Vengrijoje, t. y. daugiau negu 2 metus, todėl jo šeiminiai ryšiai nelaikytini ilgalaikiais. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Sprendimas pareiškėjui netrukdo toliau materialiai remti savo sūnų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. U. skundą.8. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Vengrijoje pateikė

prašymą šeimos susijungimo pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.9. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugsėjo 26 d. išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-38225 Policijos

departamentui dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo. Departamentas 2018 m. spalio 5 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas 2018 metais buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 418 straipsnio „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį ir įtariamas padaręs keturis administracinius nusižengimus pagal ANK 416 straipsnį „Nustatyto greičio viršijimas“. Policijos departamentas prašė įspėti minėtą užsienietį, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. Departamentas 2018 m. gruodžio 21 d. papildomai gavo Policijos departamento 2018 m. gruodžio 19 d. išvadą Nr. 5-S-1250 (RN), kurioje nurodyta, kad minėtas užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų, akcentavo, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog vien laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo 6 kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus, t. y. 6 kartus viršijo leistiną greitį, 2019 metais jau du kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A 2.6-2016-269(2015) pareiškėją (kuriam atstovavo advokatas) pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 6 dalyje, ir jam paskyrė piniginę baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu. Pareiškėjo teiginiai, kad jis 2016 m. balandžio 20 d. automobilio panaudos sutartimi savo transporto priemonę perdavė naudotis sūnui T. U., nepatvirtina, jog administracinius nusižengimus padarė ne jis, be to, byloje nėra duomenų apie minėtos panaudos sutarties įregistravimą viešame registre. Teismo vertinimu, Policijos departamento pateikti duomenys patvirtina, jog būtent pareiškėjas yra įtariamas padaręs ankščiau minėtus administracinius nusižengimus. Taigi, pareiškėjas sistemingai darė administracinius nusižengimus, tarp jų – šiurkščius pažeidimus (itin didelis greičio viršijimas), kurie yra vieni iš pavojingiausių pažeidimų, keliančių pavojų ne tik saugiam eismui, bet ir žmonių sveikatai bei gyvybei ir turtui. Šie pareiškėjo veiksmai rodo sistemingą polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, o byloje surinkti duomenys patvirtina

tikimybę, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti teisės pažeidimus, taigi nepaneigta, kad egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo ryšius su sūnumi, išanalizavo byloje esančius duomenis, taip pat liudytojo T. U. parodymus, jog prieš kokius penkerius metus jis pats iniciavo tėvo paiešką, suradus tėvą jis pakeitė savo pavardę bei tikėjimą, tėvas jį remia materialiai (nupirko butą, apmokėjo gydymą Austrijoje, panaudos pagrindu davė automobilį ir kt.) ir juos sieja itin glaudus ryšys; anksčiau tėvas apie jo buvimą nieko nežinojo. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju galimas tuomet, kai užsieniečio vaikas yra pilnametis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo sūnui T. U. yra 30 metų (gim. 1989 m.), santykiai su tėvu atsirado jam jau būnant pilnamečiu, be to, pareiškėjas pastaruosius metus, t. y. nuo 2016 metų, gyvena Vengrijoje. Teismas pripažino, jog pareiškėjas materialiai rėmė savo sūnų, tačiau pareiškėjo sūnus yra tokio amžiaus, kai jis gali pasirūpinti savimi pats, be to, Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ir ateityje rūpintis pilnamečiu sūnumi.

12. Teismas pažymėjo, jog faktas, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui. Teismo vertinimu, šiuo atveju Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti šį Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skundą pripažinęs atmestinu, teismas netenkino ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pažymėjo, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III.

13. Pareiškėjas G. U. apeliaciniame skunde, kurį vėliau patikslino, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-30 bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

14. Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Jis nesutinka su teismo išvadomis apie egzistuojančią jo keliamą abstrakčią grėsmę viešajai tvarkai. Paaiškina, kad jis nuoširdžiai pripažino savo kaltę dėl pažeidimo, padaryto 2015 m. liepos 1 d., sumokėjo baudą, praėjo papildomus vairavimo kursus siekiant atgauti vairuotojo pažymėjimą. Protokolai dėl kitų pažeidimų pareiškėjui iki šiol nebuvo įteikti, nes juos padarė ne jis, o kiti asmenys, kurie naudojosi jam priklausančia transporto priemone. Be to, pareiškėjo nuomone, kelių eismo taisyklių pažeidimai išvis negali būti laikomi grėsmę visuomenei sukeliančiais pažeidimais, kadangi jais nebuvo sukelta žala visuomenei, nėra nukentėjusių asmenų, ir todėl vien šio fakto nepakanka išvadai, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pabrėžia, kad jis, gyvendamas Vengrijoje, per pastaruosius trejus metus nėra padaręs jokių nusižengimų, o vertinant pareiškėją charakterizuojančią medžiagą turėtų būti atsižvelgiama į Gruzijos prezidento M. S. paaiškinimus apie pareiškėjo indėlį ginant Gruzijos teritorinį neliečiamumą nuo Rusijos agresijos bei jo persekiojimo Gruzijoje priežastis.

15. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas pažeidė materialiosios teisės normas, skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodydamas, kad Įstatymas reglamentuoja, jog leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju galimas tik tuomet, kai užsieniečio vaikas yra pilnametis. Be to, pareiškėjo nuomone, priešingai nei nurodo teismas, Įstatyme nėra reikalaujama, kad tam, jog būtų išduotas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, užsieniečio vaikas turi būti nepilnametis. Atkreipia dėmesį į tai, kad leidimas laikinai gyventi 2015 metais pareiškėjui buvo išduotas jo sūnui jau būnant pilnamečiu. Pareiškėjas mano, kad atsakovas ir teismas Įstatymo nuostatas taiko iškreipdami teisingumą ir pažeisdami jo teises bei teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas taip pat nepritaria teismo pozicijai, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl visų skunde išdėstytų argumentų, bei pažymi, kad teismas visiškai nevertino jo argumentų dėl viešai apie jį skelbiamos informacijos patikimumo.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nepritaria pareiškėjo pozicijai, jog kelių eismo taisyklių pažeidimai negali būti laikomi grėsmę visuomenei sukeliančiais pažeidimais, ir mano, kad jis ir teismas teisingai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę. Atsakovas tvirtina neturintis pareigos kreiptis į atitinkamas Vengrijos institucijas ir vertinti informaciją apie pareiškėjo gyvenimą minėtoje valstybėje, kadangi Vengrijos institucijos negali pateikti išvados, ar pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, nurodydamas, kad leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą išduodamas, kai užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, yra pilnametis. Atsakovo nuomone, tai, dėl kurių argumentų pasisakyti sprendime, yra teismo diskrecijos teisė. Jo vertinimu, teismui pateiktuose M. S., T. B. ir Tbilisio miesto municipaliteto tarybos pasirašytuose raštuose dėl pareiškėjo ir jam kylančios grėsmės Gruzijoje yra išdėstyta tik šių asmenų nuomonė, kuri per se (savaime) negali būti pagrindu pripažinti, jog egzistuoja objektyvūs duomenys, paneigiantys kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų duomenis. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvą ar sudarytos kliūtys apsigyventi kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. (15-01)3I-30, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina esant pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas nenuginčijo atsakovo išvadų apie padarytus administracinius nusižengimus ir šie pažeidimai yra pakankami pripažinti, jog egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė, be to, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui neužkerta kelio rūpintis savo pilnamečiu sūnumi. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pripažįsta, jog jis padarė administracinį teisės pažeidimą 2015 m. liepos 1 d., bet pakartotinai nesutinka padaręs kitus pažeidimus, mano, kad kelių eismo taisyklių pažeidimai išvis nelaikyti sukeliančiais grėsmę visuomenei, atkreipia dėmesį į tai, jog jis per trejus metus nepadarė jokių pažeidimų Vengrijoje, yra teigiamai charakterizuojamas žinomų Gruzijos piliečių, taip pat tvirtina, kad teismas, spręsdamas dėl pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepagrįstai nepasisakė dėl skundo argumentų apie Gruzijos žiniasklaidos skelbiamą informaciją. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su priimtu teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Leidimų laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40

straipsnio 1 dalyje, tarp jų – šeimos susijungimo atvejis. Pagal to paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias pastarąjį leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, skundžiamame sprendime pavartojo nevisiškai aiškias formuluotes, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nenurodė, kad Įstatymas reglamentuoja, jog leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju galimas tik tuomet, kai užsieniečio vaikas yra pilnametis, t. y. pats pirmosios instancijos teismas anksčiau buvo atkreipęs dėmesį į galimybę išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nepilnamečio užsieniečio tėvams. Be to, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo tik formaliu konstatavimu, jog pareiškėjo sūnus T. U., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (paso nuorašas, I t., b. l. 90), yra pilnametis, ir vertino realius santykius tarp pareiškėjo ir jo sūnaus. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, yra atmestini.

22. Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra išdėstyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad leidimo gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai už tokio nusikaltimo padarymą numato baudžiamąją atsakomybę, taikymo užsienio valstybėje ir (arba) užsienietis darys nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikoje (15 p.). Būtent šiais pagrindais rėmėsi atsakovas, ginčijamu Sprendimu (I t., b. l. 10–14) atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendime, ištyrus Policijos departamento pateiktus duomenis apie pareiškėjo padarytus ar įtariamus padarius administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus), taip pat viešai internete prieinamą informaciją apie pareiškėjui Gruzijoje pareikštus kaltinimus, konstatuota, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimu, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, bei ketinimu slėptis kitose valstybėse, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat sistemingu administracinių nusižengimų, susijusių su viešąja tvarka, darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarka ir visuomenei, o veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, kad vien laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo 6 kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus, t. y. leistino greičio viršijimą, 2019 metais jau 2 kartus patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą, bei nenustatęs pareiškėjo ketinimų inicijuoti proceso atnaujinimus siekiant nustatyti, kaip teigia pareiškėjas, tikrąjį pažeidėją, pripažino, kad pareiškėjo elgesys, t. y. pasikartojantis administracinių teisės pažeidimų, tarp jų – šiurkščių pažeidimų (itin didelis greičio viršijimas) darymas, kurie yra vieni iš pavojingiausių pažeidimų, keliančių pavojų ne tik saugiam eismui, bet ir žmonių sveikatai, gyvybei ir turtui, rodo sistemingą jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, patvirtina tikimybę, jog jis ir ateityje gali daryti nusižengimus ar teisės pažeidimus, bei neleidžia paneigti, jog egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

24. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija), užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija) įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš

esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

26. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašų apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus (2019 m. kovo 15 d., I t., b. l. 71–74) matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui buvo inkriminuoti 6 administraciniai teisės pažeidimai, visi už leistino greičio viršijimą (pvz., 42 km/val., 43 km/val. ir 79 km/val., magistraliniuose keliuose), 2015 m. gruodžio 27 d. pažeidimo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta pasibaigus terminui, už 2015 m. rugsėjo 6 d. pažeidimą skirtas įspėjimas, už kitus pažeidimus skirtos piniginės baudos, kurios buvo sumokėtos, o už 2015 m. liepos 1 d. pažeidimą kartu su bauda skirtas specialiosios teisės atėmimas – teisės vairuoti transporto priemones, 1 mėn. 2018 metais pareiškėjui buvo inkriminuoti dar keturi administraciniai nusižengimai už leistino greičio viršijimą (21–31 km/val., mieste), taip pat skirta bauda už nesumokėtą vietinę rinkliavą už transporto priemonės stovėjimą, bet informacijos apie baudos sumokėjimą nėra. 2019 metais (po ginčijamo Sprendimo priėmimo) pareiškėjui yra inkriminuojami du administraciniai nusižengimai už leistino greičio viršijimą (29 km/val. ir 28 km/val., mieste), jam skirtos baudos, tačiau nėra duomenų apie baudų sumokėjimą (registro išrašo sudarymo metu terminas baudai sumokėti buvo ką tik prasidėjęs). Skunde pareiškėjas tvirtino, kad jis jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų nepadarė, nes nuo 2016 metų gyvena Vengrijoje, o savo automobilį perdavė naudotis sūnui T. U. pagal panaudos sutartį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pripažino 2015 m. liepos 1 d. padarytą pažeidimą, bet tvirtino, kad kiti surašyti protokolai jam neįteikti iki šiol, nes šiuos pažeidimus padarė ne jis, o kiti asmenys, kurie naudojosi jam priklausančia transporto priemone. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 5 administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti 2015 metais, o pareiškėjas tvirtino Vengrijoje gyvenantis nuo 2016 metų, automobilio panaudos sutartis buvo sudaryta 2016 m. balandžio 20 d. (I t., b. l. 25), kad pareiškėjo teiginiai apie jo automobiliu besinaudojusius kitus asmenis yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, kad liudytojo T. U. paaiškinimai teismo posėdyje, jog būtent jis padarė pareiškėjui inkriminuojamus pažeidimus, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kad už administracinius teisės pažeidimus, kurie inkriminuoti būtent pareiškėjui, skirtos baudos buvo sumokėtos, o, kaip įžvalgiai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo veiksmus siekiant minėtus jo atžvilgiu konstatuotus teisės pažeidimus nuginčyti (tokios informacijos nėra ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“) arba ketinimą tokių veiksmų imtis.

27. Papildomai akcentuotina, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija spręsti dėl administracinės atsakomybės už kelių eismo taisyklių pažeidimus taikymo, todėl, gavęs atitinkamus duomenis iš Policijos departamento, atsakovas neturėjo pareigos ir kompetencijos atlikti savarankišką pareiškėjui inkriminuojamų administracinių nusižengimų tyrimą, taip pat priežasčių abejoti Policijos departamento pateikta informacija, kurią paneigiančių konkrečių, objektyvių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui. Šiuo atveju atsakovas 2018 m. spalio 5 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250 (I t., b. l. 95), kurioje pateikiami duomenys apie anksčiau minėtus pareiškėjo 2018 metais padarytus administracinius teisės pažeidimus bei prašoma įspėti užsienietį, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas gali būti panaikintas.

28. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad kelių eismo taisyklių pažeidimai negali būti laikomi grėsmę visuomenei sukeliančiais pažeidimais, nes nustatyti konkretūs pažeidimai nesukėlė žalos visuomenei, nėra nukentėjusių asmenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog aplinkybės, kad dėl pažeidimo nebuvo sužaloti jokie asmenys ar apgadintas turtas, taip pat kad skirtos baudos buvo sumokėtos, neturi reikšmės aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą sąvoką „gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai“, kadangi, kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis, t. y. nukreiptas į ateitį, vertinimas, tam tikros situacijos prognozavimas yra neišvengiamas (žr., pvz., 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2672-756/2017). Nors nagrinėjamu atveju atsitiktinumo dėka žala asmenų gyvybei, sveikatai ar turtui nebuvo padaryta, tai nepanaikina pareiškėjo daromų administracinių nusižengimų pavojingumo.

29. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad atvejai, kai leistinas greitis buvo viršytas keliasdešimčia kilometrų, laikytini šiurkščiais pažeidimais. Akcentuotina, kad ne visi anksčiau minėti

pareiškėjo administraciniai nusižengimai yra šiurkštūs (vietinės rinkliavos nesumokėjimas, leistino greičio viršijimas magistraliniame kelyje 3 km/val.), tačiau šie pažeidimai vertintini kitų konstatuotų pažeidimų visumoje. Pastebėtina ir tai, kad pirmuosius penkis administracinius teisės pažeidimus, apie kuriuos teismui pateikti duomenys, pareiškėjas padarė iki ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo 2015 m. lapkričio 3 d. Departamentas, pareiškėjui išduodamas šį leidimą, privalėjo žinoti apie jam anksčiau taikytą administracinę teisinę atsakomybę ir tai įvertinti spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tačiau pareiškėjas šiurkščius pažeidimus darė ir toliau, vėlesni pažeidimai buvo daromi jau miesto teritorijoje, todėl manytina, kad jų pavojingumas padidėjo. Sprendime padarytos išvados pagrįstumą, kad pareiškėjo veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje, patvirtina ir aplinkybė, jog po šio Sprendimo priėmimo 2019 m. sausio 16 d. buvo padaryti dar du šiurkštūs pažeidimai, inkriminuojami pareiškėjui. Pareiškėjas, 2019 metais jau žinodamas aiškią ir nedviprasmišką Departamento poziciją dėl tokių pažeidimų darymo ir manydamas, kad administraciniai nusižengimai jam buvo inkriminuojami nepagrįstai, jokių teisinių veiksmų šiais situacijai išspręsti nesiėmė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog nurodomus pažeidimus padarė ne pareiškėjas. Aptartos faktinės aplinkybės leidžia pritarti atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y. savarankiško pagrindo atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi egzistavimą. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad pareiškėjas kitose valstybėse teisės pažeidimų galbūt nepadarė ir jam jose buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, kadangi šiuo atveju sprendžiama dėl teisinių ir faktinių pagrindų išduoti leidimą laikinai gyventi būtent Lietuvos Respublikoje.

30. Sprendžiant dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos šeimos susijungimo pagrindu teistumo ir nustačius, kad Departamento išvados apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei yra pagrįstos, itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sūnus T. U., o teismo posėdyje liudytojai papildomai nurodė, kad Lietuvoje gyvena ir kiti du pilnamečiai pareiškėjo vaikai Gruzijos piliečiai (šie teiginiai yra suderinami su 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, I t., b. l. 76–87, nurodytais kitų pareiškėjo vaikų adresais). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

32. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra akcentavęs, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).

33. Remiantis pareiškėjo atstovo ir liudytojų paaiškinimais, pareiškėjas apie sūnų T. U. sužinojo 2015 metais, nuo tada

jie bendrauja, kartu yra apkeliavę daug Europos valstybių, T. U. pakeitė savo pavardę ir tikėjimą į tėvo, tėvas jam yra nupirkęs butą ir skiria jam materialinę paramą. Nors T. U. tvirtina, kad net šiuo metu su pareiškėju palaiko artimus ryšius (nepaisant aplinkybės, kad pastarasis neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir yra įsikūręs Vengrijoje), dėl atstumo jie negali matytis taip dažnai, kaip norėtų. Teismo posėdžio metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvena ir kiti du pilnamečiai pareiškėjo vaikai, tačiau jų santykių turinys su tėvu nebuvo atskleistas. Iš liudytojų paaiškinimų, taip pat 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktų duomenų apie pareiškėją ir jo vaikų adresus, matyti, jog šiuo metu pareiškėjas gyvena Vengrijoje, kartu su sugyventine ir dviem mažamečiais vaikais. Byloje nėra duomenų apie draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, be kita ko, pasinaudojant Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis galimybėmis („Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį“), o pareiškėjo sūnus T. U., kaip Europos Sąjungos pilietis, turi judėjimo laisvę Europos Sąjungos viduje. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, susijusių su kliūtimis šeimos susijungimo teise pasinaudoti kitoje valstybėje.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė pagrindo sutikti su Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi T. U. paaiškinimai, jo pavardės pakeitimo aplinkybės, pareiškėjo jam nuolat skiriamas materialinis išlaikymas rodo tarp jų jau kelis metus egzistuojančius realius santykius. Kita vertus, atsižvelgiant į duomenis apie pareiškėjui Lietuvoje inkriminuojamus sistemingus, šiurkščius pažeidimus, kurie kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, į tai, kad pareiškėjas kartu su savo mažamečiais vaikais šiuo metu gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje, remiantis pateikta pažyma (I t., b. l. 99), nebuvo baustas ir kad nėra teisinių kliūčių pareiškėjui ir jo pilnamečiam sūnui T. U. vienas kitą lankyti, toliau bendrauti ir teikti paramą, taip pat į kitas byloje nustatytas aplinkybes, laikytina, jog šiuo konkrečiu atveju ginčijamu Sprendimu iš esmės nebuvo pažeista pusiausvyra taip pareiškėjo šeimos interesų bei visuomenės saugumo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad Sprendimas turi esminių trūkumų, dėl kurių jis būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokiam administraciniam aktui keliamais reikalavimais. Taigi, pripažintina, jog atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas.

35. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nors nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo pozicija, kad Departamentas šiuo konkrečiu atveju išvadas apie jo baudžiamąjį persekiojimą Gruzijoje padarė nepagrįstai remdamasis tik internete skelbiamais žurnalistų straipsniais, tokie ir panašūs apeliacinio skundo argumentai nekeičia teisėjų kolegijos vertinimo, jog egzistuoja savarankiškas ir pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, įtvirtintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurį Departamentas ir nustatė Sprendime, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi tikslingumo ir proceso ekonomiškumo principais, plačiau nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisako. Pastebėtina, kad šia galimybe teisėtai pasinaudojo ir pirmosios instancijos teismas, todėl, netirdamas pareiškėjo teiginių apie jam nepagrįstai inkriminuojamas nusikalstamas veikas Gruzijoje, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai, todėl nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. U. (G. U.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.



AUDRIUS BAKAVECKAS


· web viewatsakovė d. l. padavė kasacinį skundą dėl vilniaus apygardos teismo civilinių...

Documents