€¦ · web viewlietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-13616 2019-08-29 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 2P-521/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21500-2017-1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželis 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Eligijaus Gladučio ir Armano Abramavičiaus, susipažinusi su nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Vaido Rakausko kasaciniu skundu dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties baudžiamojoje byloje bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis V. M. ir jo gynėjas advokatas Vaidas Rakauskas prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš nuteistąjį nutraukti.

Kasaciniame skunde, kaip ir ankstesniame, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi Nr. 376/19, ginčijamas įrodymų vertinimas dėl teismo ekspertų parodymų, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto turinio, liudytojos A. M. parodymų. Prašoma sumažinti atlygintinos neturtinės žalos sumos dydį. Tvirtinama, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepadarė.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Skunde aptariami teismų nustatyti įrodymai, keliamos abejonės dėl ekspertinių išvadų, iš esmės atkartojant tuos pačius

argumentus dėl kurių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė.Kaip ankstesnėje kasacinės instancijos teismo nutartyje buvo minėta, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis

dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tai apeliacinės instancijos teismas nustatė tokį dydį, kuris nepažeidžia teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų, nustatytas nepažeidžiant nei BPK 115 straipsnio, nei civiliniame kodekse aptartų nuostatų.

Kolegijos vertinimu, nepateikti argumentai, kurie sudarytų kasacinio apskundimo pagrindą ir nagrinėjimo kasacine tvarka dalyką (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Vaido Rakausko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0e30b8b0c9ad11e9929af1b9eea48566

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

ELIGIJUS GLADUTIS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Nr. 2P-602/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50389-2016-7(S)


NUTARTIS

2019 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Vytauto Masioko, susipažinusi su civilinio atsakovo Š. G. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties, prašymu sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Civilinio atsakovo Š. G. kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.Civilinis atsakovas Š. G. taip pat prašo sustabdyti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties dalies vykdymą dėl iš jo (civilinio atsakovo Š. G.) priteistų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai, t. y. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 25 975,28 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Šilalės skyriui – 3838,08 Eur ir nukentėjusiajam G. K. – 20 000 Eur, atlyginti išieškojimo iki kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Susipažinusi su kasaciniu skundu ir bylos medžiaga, teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas sustabdyti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties dalies vykdymą dėl iš civilinio atsakovo Š. G. priteistų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai, t. y. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 25 975,28 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Šilalės skyriui – 3838,08 Eur ir nukentėjusiajam G. K. – 20 000 Eur, atlyginti išieškojimo, todėl prašymas tenkintinas ir šios nutarties dalies vykdymas sustabdytinas iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje.

Pažymėtina, kad kasacinis skundas yra paduotas nuteistojo L. J. padėtį bloginančiais pagrindais, todėl, vadovaujantis BPK 374(2) straipsnio 1 dalies 1 punktu, kasacinė byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.

Be to, teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgusi į kasaciniame skunde iškelto teisės taikymo klausimo pobūdį, siūlo, kad šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas bylai nagrinėti sudarytų mišrią Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 ir 5 dalimis, 373 straipsnio 5 dalimi, 374 straipsnio 1 dalimi, 374(2) straipsnio 1 dalies 1 punktu,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fc8037d0c9ac11e9929af1b9eea48566

n u t a r i a:

Civilinio atsakovo Š. G. kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Sustabdyti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties

dalies vykdymą dėl iš civilinio atsakovo Š. G. priteistų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai, t. y. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 25 975,28 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Šilalės skyriui – 3838,08 Eur ir nukentėjusiajam G. K. – 20 000 Eur, atlyginti išieškojimo iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje.

Siūlyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui šiai bylai nagrinėti sudaryti mišrią Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Vytauto Masioko, susipažinusi su nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Tomo Leščinsko kasaciniu skundu dėl Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nukentėjusiojo G. K. atstovas advokatas T. Leščinskas kasaciniame skunde prašo pakeisti skundžiamų teismų sprendimų dalis dėl nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio ir nukentėjusiojo ieškinį tenkinti visiškai bei jam priteisti iš civilinio atsakovo Š. G. 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai netenkino visiškai nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti ir jo dydį sumažino iki 20 000 Eur, taip padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio pažeidimą, netinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturinės žalos kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.282, 6.283 straipsniai) ir deliktinės atsakomybės taikymą (CK 6.264 straipsnis). Skunde detaliai išdėstytos įvykio aplinkybės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=12d05880c9ad11e9929af1b9eea48566

analizuojama konstitucinė jurisprudencija ir teismų praktika, suformuota kitose kasacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bei civilinėse bylose, ir pateikiama abiejų instancijų teismų sprendimų kritika, teigiant, kad teismai, netenkindami visiškai nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti, nukrypo nuo šios teismų praktikos, ir netinkamai individualizavo nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį. Kasaciniame skunde sutinkama, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra fakto, bet ne teisės taikymo klausimas, kuris sprendžiamas kasacinės instancijos teisme. Tačiau tai, kad neturtinei žalai individualizuoti teisiškai reikšmingų kriterijų taikymas yra teisės taikymas, nukentėjusiojo atstovo advokato nuomone, šiuo atveju patvirtina reikalingumą patikrinti ar bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė šiuos kriterijus.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

Iš nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato T. Leščinsko kasacinio skundo turinio matyti, kad esminis BPK 115 straipsnio pažeidimas siejamas su G. K. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymu ir dėl to nesutinkama su teismų atliktu bylos faktinių aplinkybių, tarp jų ir nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo padarinių kriterijaus, vertinimu. Tačiau, kaip šiame kasaciniame skunde teisingai nurodoma, neturtinės žalos dydžio klausimas yra fakto, bet ne teisės taikymo klausimas, kuris sprendžiamas kasacinės instancijos teisme. Todėl kasacinio skundo teiginiai dėl minėtos žalos rūšies dydžio nustatymo yra ne teisės taikymo, o bylos aplinkybių vertinimo klausimai, kurie galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusiojo atstovas advokatas nenurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentų dėl kasaciniame skunde keliamo klausimo dėl neturtinės žalos dydžio, todėl nagrinėti šį kasacinį skundą kasacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato T. Leščinsko kasacinis skundas aiškiai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Tomo Leščinsko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.





Kasacinio skundo Nr. 2P-540/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0f9e0450c9ad11e9929af1b9eea48566

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09103-2016-5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko, susipažinusi su nuteistojo D. B. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžių, prašymu sustabdyti nuosprendžių vykdymą bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis D. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus jo atžvilgiu bei baudžiamąją bylą jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat sustabdyti nuosprendžio vykdymą iki kasacinio skundo išnagrinėjimo.

Kasacinio skundo turinys patvirtina, kad kasatorius ginčija žemesnės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą, padarytas išvadas, bei nustatytas bylos faktines aplinkybes, taip, anot kasatoriaus, teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį). Kasaciniame skunde aptariamas sukčiavimo mechanizmas, tačiau teigiama, kad nenustatyti sukčiavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, neaišku kokie įrodymai pagrindžia jog kasatorius apgaule įgijo svetimą turtą bei veikė organizuotoje grupėje. Ginčijama A. B. ir G. R. (bendrininkų) parodymų vertinimas ir neigiamos teismų išvados dėl D. B. kaltumo. Be to neapklausti visi gynybos nurodyti asmenys, paskirta aiškiai per griežta bausmė, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir tokio pobūdžio teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, kurie pagrindžia netinkamą BK 182 straipsnio 2 dalies ir 214 straipsnio 1 dalies taikymą ir/ ar esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Šiuo atveju kasatoriaus nurodomi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai (liudytojų parodymų netinkamas vertinimas, įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, nebuvimas ir pan.) yra ne teisės taikymo, o įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo klausimai, kurie, kaip minėta, sprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde turi būti nurodomi ne deklaratyvūs, o konkretūs teisiniai argumentai, kurie pagrįstų teismų padarytus, o ne menamus, esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Paskirtos bausmės griežtumas taip pat yra apeliacinio, o ne kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jis neargumentuojamas BK bendrosios dalies normų netinkamu taikymu.

Minėta, kad baudžiamojo įstatymo netinkamas taikymas kasacinės instancijos teisme tikrinamas remiantis žemesnės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kasatorius skundu šias aplinkybes ginčija, teigdamas, kad jos nustatytos neteisingai, dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taigi skunde nenurodomi

teisiniai argumentai, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.Be to, kasatorius skunde teigia, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo esminius

argumentus. Pažymėtina, kad pateiktame kasaciniame skunde yra atkartojami iš esmės tokie patys argumentai, kurie buvo nurodyti ir D. B. apeliaciniame skunde. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas išsamiai aptarė D. B. apeliacinio skundo argumentus (nuosprendžio 17-35, 63-72 ir kt. pastraipos). Kasatorius skunde nurodo, kad analogiški argumentai buvo nurodyti apeliaciniame skunde (57 pastraipa), tačiau nenurodo, į kokius konkrečiai jo apeliacinio skundo esminius argumentus neatsakyta, o tik deklaratyviai – vienu sakiniu konstatuoja (skundo 57 pastraipa), kad nebuvo atsakyta į esminius jo apeliacinio skundo argumentus net neanalizuodamas apeliacinės instancijos teismo argumentų. Taigi teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad paduotame kasaciniame skunde nenurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo D. B. paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamų teismų sprendimų vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo D. B. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.





Kasacinio skundo Nr. 2P-638/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19407-2016-3(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Olego Fedosiuko susipažinusi su Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio išteisintųjų D. T. ir D. T. baudžiamojoje byloje, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15f00f10c9ad11e9929af1b9eea48566

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Laima Mušauskytė-Griciuvienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išteisindamas D. T. ir D. T. dėl jiems inkriminuotų kaltinimų nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl mažamečių liudytojų parodymų vertinimo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies bei 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasacinio skundo turinys patvirtina, kad kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, padarytas išvadas, bei nustatytas bylos faktines aplinkybes. Kasaciniame skunde analizuojami mažamečių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, ekspertizių aktų turinys, pateikiamas jų vertinimas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir tokio pobūdžio teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, kurie pagrindžia esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus. Šiuo atveju kasatorės skunde nurodomi argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus (mažamečių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, kitų bylos duomenų netinkamas vertinimas) yra ne teisės taikymo, o įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo klausimai, kurie, kaip minėta, sprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl D. T. ir D. T. pagrįstumą ir teisėtumą nuosprendyje išsamiai išanalizavo mažamečių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis ir padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas ir minėtus asmenis išteisino dėl jiems inkriminuotų kaltinimų, nepadarius veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad paduotame kasaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrindžia, jog apeliacinės instancijos teismui vertinant įrodymus ir darant išvadas buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai.

Taigi teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad paduotame kasaciniame skunde nenurodyta pakankamai teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS


OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Valdemaro Baranausko kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio išteisintosios S. N. baudžiamojoje byloje, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Valdemaras Baranauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. nuosprendį. Taip pat priteisti iš S. N. nukentėjusiosios R. V. naudai apeliacinės instancijos teisme jos turėtas 544,50 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį), neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, vertinant įrodymus padarė klaidų dėl jų apimties, turinio, ignoravo kasacinės instancijos teismo suformuotą BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo praktiką ir dėl to nepagrįstai išteisino S. N.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Nors prokuroras kasacinį skundą grindžia netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu, tačiau iš esmės matyti, kad skunde keliamas ne teisės taikymo, o faktinių aplinkybių vertinimo klausimas. Prokuroras nesutinka su tuo, kaip apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus (SMS žinučių turinį, jų pobūdį), tačiau, kaip jau nurodyta pirmiau, įrodymų vertinimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=259bbf40c9ad11e9929af1b9eea48566

nenustato faktinių bylos aplinkybių. Tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Šiuo atveju skunde nenurodomi teisiniai argumentai, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde, kuriame kaip kasacinio nagrinėjimo pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, turi būti išdėstyti teisiniai argumentai dėl padarytų esminių pažeidimų renkant duomenis (jie turi būti gauti teisėtais būdais ir įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad paduotame kasaciniame skunde tokie teisiniai argumentai, kurie pagrįstų, jog vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, neišdėstyti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Valdemaro Baranausko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ARVYDAS DAUGĖLA

ARTŪRAS PAŽARSKIS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-685/2019Teismo proceso Nr. 1-04-4-00010-2017-0(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažino su:

1) Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžių ir byla;

2) Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio prašymu sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu, kuriuo V. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teisme,

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=37c78aa0c9ad11e9929af1b9eea48566

n u s t a t ė:

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, sutinkama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pagrindas nuteistajam V. V. taikyti yra, tačiau netinkamai individualizavo aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 5, 7 ir 8 punktuose, nepateikė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo už BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirtos laisvės apribojimo bausmės, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, yra akivaizdžiai per švelnios. Nors kasaciniame skunde ir sutinkama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 75 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes nesant galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, pažeidžiama teismo teisė tinkamai individualizuoti bausmę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijų 2019 m. birželio 5 d. ir birželio 28 d. nutartimis buvo atsisakyta priimti nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinį skundą. Trečią kartą paduodamame kasaciniame skunde dėl bausmės dydžio už BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, nurodomi analogiški argumentai. Aplinkybes dėl veikų bei jas padariusio asmens pavojingumo jau įvertino žemesnės instancijos teismai. Kasacinio skundo argumentai, nukreipti į siūlymą iš naujo vertinti žemesnės instancijos teismų nustatytas aplinkybes bei atlikti nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos vertinimą, nesudaro kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyko.

Dėl BK 75 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant bausmės vykdymas kaltininkui gali būti atidėtas, pabrėžtina, kad šie argumentai yra susiję su baudžiamosios politikos, o ne su teisės taikymo aspektais šioje konkrečioje byloje. Iš įstatymo leidėjo valios matyti, kad tiek pagal V. V. veikų padarymo metu galiojusį įstatymą, tiek pagal šiuo metu galiojantį įstatymą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas už labai sunkius nusikaltimus negalimas. Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliosiantis baudžiamasis įstatymas (BK 75 straipsnis) laisvės atėmimo bausmės vykdymo už labai sunkius nusikaltimus taip pat nenumato. Taigi įstatymo leidėjas šiuo atžvilgiu yra nuoseklus.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 374 straipsnio 1 dalį atrankos kolegija, priėmusi kasacinį skundą nagrinėti, arba teisėjų kolegija, kuriai pavesta nagrinėti kasacinę bylą, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko paskirtas teisėjas nutartimi gali sustabdyti bet kurio Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžio ir nutarties ar jų dalies vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje. Kadangi kasacinį skundą atsisakoma priimti, prašymas sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu, kuriuo V. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teisme, paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5 ir 8 dalimis, 374 straipsniu,

n u t a r i a:

1. Atsisakyti priimti nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.

2. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio prašymą sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu, kuriuo V. V.

paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teisme, palikti nenagrinėtą.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS






Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo A. Č. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties ir byla,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas, patenkintas nukentėjusiojo R. K. ir jo atstovo apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nenustačius pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, jam pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius skunde nurodo, kad jo apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas išsamiai, jis pripažintas kaltu, remiantis vien prielaidų pobūdžio teiginiais, apeliacinės instancijos teisme turėjo būti paskirta pakartotinė rašysenos ekspertizė, to nepadarius buvo pažeista BPK 324 straipsnio 6 dalis. Apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne kaip jų visumą.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Taigi kasacinės instancijos teismas iš naujo žemesnės instancijos teismų surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato. Kasacinis skundas paduodamas tik dėl teisės taikymo klausimų. Nuteistasis A. Č. ginčija įrodymų pakankamumą ir teismų atliktą įrodymų vertinimą, teismų nustatytas faktines aplinkybes. Tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=033ceb40c9ad11e9929af1b9eea48566

pagrindų buvimą, todėl, vadovaujantis BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, jį atsisakytina priimti.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies

3, 4 punktais,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo A. Č. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nukentėjusiojo R. K. ir jo įgalioto atstovo advokato Mariaus Navicko kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties ir byla,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. K. ir jo atstovas advokatas M. Navickas prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį, perkvalifikuoti A. Č. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 3 dalį, R. K. civilinį ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant iš nuteistojo A. Č. 31 730 Eur, nuteistajam A. Č. skirti realią laisvės atėmimo bausmę, artimą kiekvienos jo atliktos nusikalstamos veikos sankcijos vidurkiui, subendrintą galutinę bausmę paskirti didesnę nei sankcijos vidurkis, panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriai kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, vertindami antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, todėl netinkamai kvalifikavo A. Č. veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o ne pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, tai lėmė ir netinkamą byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimą. Taip pat nuteistajam A. Č.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=018d8d90c9ad11e9929af1b9eea48566

nepagrįstai atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nes neatsižvelgta į jo asmenybės pavojingumą. A. Č. dėl sunkių nusikalstamų veikų padarymo kaltu neprisipažino, neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino jam net dalies padarytos žalos, jo veika buvo dėsninga, tad nėra pagrindo spręsti apie tai, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nukentėjusysis R. K. ir jo įgaliotas atstovas advokatas M. Navickas kasaciniame skunde veikos kvalifikavimo ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimų tinkamumą sieja su žemesnės instancijos teismų nustatyta faktine aplinkybe dėl nuteistojo neteisėtai pasisavintų daiktų kiekio. Kasacinės instancijos teismas dar kartą faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų nevertina; bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas argumentuojamas savu A. Č. asmenybės ir jo padarytų veikų pavojingumo vertinimu. BK 75 straipsnio taikymo sąlygų buvimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo procesiniuose sprendimuose argumentavo. Kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, todėl, vadovaujantis BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, jį atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nukentėjusiojo R. K. ir jo įgalioto atstovo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties, prašymu sustabdyti skundžiamų nuosprendžio ir nutarties vykdymą, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis M. P. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Jonaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3646de10c9ad11e9929af1b9eea48566

sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat gautas prašymas sustabdyti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties dalies dėl M. P. paskirtos 1883 Eur dydžio baudos sumokėjimo, 160 324,98 Eur sumos konfiskavimo ir civiliniam ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai priteistos 19 690 Eur pelno mokesčio sumos sumokėjimo vykdymą iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje.

Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė ultima ratio principą ir nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius bei netinkamai parinko atsakomybės rūšį, nepagrįstai nusikaltimus finansų sistemai vertino kaip sukčiavimą ir turto pasisavinimą, taigi, netinkamai kvalifikavo nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio ir konfiskavimo klausimus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nors jame ir nurodomi formalūs apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, tačiau iš esmės tik ginčijamos teismų nustatytos ir įvertintos faktinės bylos aplinkybės, t. y. kad lėšos, kuriomis disponavo M. P., bendrovėms nepriklausė, kad darbuotojai savo valia perdavė sumas M. P. kaip fiziniam asmeniui ir kt. Skunde analizuojami byloje esantys įrodymai, kritikuojamas teismų atliktas jų vertinimas, formuluojamos savo išvados, tačiau tokie teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir/ar esminius BPK pažeidimus. Kaip jau nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimų taip pat grindžiami tik teismų priimtų sprendimų kritika, nesutinkant su tuo, kaip teismai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentas dėl padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo gali būti bylos apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai, vertinant įrodymus, nustatomos padarytos teisės taikymo klaidos. Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad šiuo atveju paduotame kasaciniame skunde nesuformuluoti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinius skundus, prašymas sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam

asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS






Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo T. J. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžių ir byla,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu nuteistojo T. J. gynėjas advokatas L. S. Bagdonas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir bylą T. J. nutraukti.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kvalifikuojant T. J. veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, nuosprendis grįstas prielaidų pobūdžio teiginiais, nevertinant įrodymų kaip visumos; taikant laikiną T. J. nuosavybės teisės apribojimą, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamojo proceso įstatymas.

Kasaciniame skunde kasatorius, savaip vertindamas žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, teigia apie įrodymų vertinimo ir procesinių dokumentų turinį reglamentuojančių teisės normų pažeidimus; netinkamą veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį kildina iš savo byloje surinktų įrodymų vertinimo, laikinojo nuosavybės teisės apribojimo klausimą nepaisant to, kad civiliniams ieškovams byloje pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, nepagrįstai įvardija kaip esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 2 punkte esančių apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų T. J. gynėjo advokato L. S. Bagdono kasacinis skundas aiškiai neatitinka, teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0ac700d0c9ad11e9929af1b9eea48566

straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, kasaciniame skunde nenurodoma (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl, vadovaujantis BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, jį atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo T. J. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS



Teismingumo byla Nr. T-53/2019Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00569-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Dalios Višinskienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Vinco Versecko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto,

išnagrinėjusi Plungės apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims G. P., R. B., Kretingos rajono sodininkų bendrijai „Medvalakis“, Z. Ž. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2019 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 14SK-14-(14.14.110) panaikinimo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

ieškovė patikslintu ieškiniu kelia reikalavimą panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 14SK-14-(14.14.110).

Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, kad yra žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Ieškovei priklausantis sklypas ribojasi su tretiesiems asmenims, bendraturtėms G. P. ir R. B. priklausančiu žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini). G. P. ir R. B. inicijavo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinių matavimų atlikimą, ieškovė dalyvavo atliekant žemės sklypo matavimus, tačiau 2018 m. spalio 18 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Nr. Z-7-247 nepasirašė, nurodydama, kad nustatytos žemės sklypo ribos neatitinka faktinio naudojimo. Matininkas Z. Ž. 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu „Dėl I. M. raštu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ac63b030c81a11e9929af1b9eea48566

pateiktų pastabų atliekant, žemės sklypo (kadastro Nr. / projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus“ nusprendė netikslinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų ir dėl pateiktų pastabų kadastrinių matavimų nestabdyti. 2019 m. sausio 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kretingos skyriaus vedėjas ieškiniu ginčijamu sprendimu „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ patvirtino žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis, nustatytus pagal matininko Z. Ž. 2018 m. spalio 18 d. parengtą kadastro duomenų bylą. Ieškovė patikslintu ieškiniu nurodo, kad atliekant žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus buvo padaryti pažeidimai, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Kretingos skyriaus vedėjo 2019 m. sausio 8 d. sprendimu jie negalėjo būti patvirtinti. Ieškovė atliktus pažeidimus sieja su tuo, kad ginčo žemės sklypas, atliekant kadastrinius matavimus, buvo paženklintas jai nedalyvaujant, be to naujai nustatytos ginčo žemės sklypo ribos buvo perkeltos į ieškovei priklausantį žemės sklypą 2 ir 2,5 metrų atstumu, todėl dalis ieškovei priklausančio žemės sklypo buvo prijungta prie gretimo žemės sklypo, o jame esantys ieškovei priklausantys statiniai pateko į gretimo žemės sklypo ribas.

Plungės apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamo ginčo rūšinio teismingumo nustatymo. Teismas nurodė, kad parengiamojo teismo posėdžio metu šalys išreiškė savo poziciją dėl bylos rūšinio teismingumo. Ieškovės atstovo nuomone šioje byloje vyrauja civiliniai teisiniai santykiai, todėl bylą būtų tikslinga nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme. Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įgaliota atstovė nurodė, kad pagal į bylą pateiktą patikslintą ieškinį matyti, kad ieškovė prašo panaikinti konkretų administracinį aktą, todėl atstovės manymu byla šiuo atveju teisminga administraciniam teismui. Trečiųjų asmenų G. P. ir R. B. atstovas, trečiojo asmens sodininkų bendrijos „Medvalakis“ atstovė bei trečiasis asmuo Z. Ž. nurodė, kad byloje yra pagrindas kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl rūšinio bylos teismingumo nustatymo. Teismas kreipimesi į Specialiąją teisėjų kolegiją nurodo, kad patikslintu ieškiniu ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2019 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. 14SK-14-(14.14.110), kuris yra viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas. Ieškovė šį sprendimą ginčija remdamasi administracinio teisinio pobūdžio argumentais, t. y. specialiųjų viešosios teisės aktų nuostatų pažeidimu. Taip pat ginčo esmė yra susijusi ir su viešojo administravimo procedūrų, kurių metu tvirtinami žemės sklypo kadastro duomenys, vykdymu. Todėl Plungės apylinkės teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai kildinami iš administracinių teisinių santykių. Dėl šių aplinkybių, Plungės apylinkės teismas laiko esant pakankamą pagrindą kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl šios bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekia panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 14SK-14-(14.14.110), kuriuo buvo patvirtinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys, nustatyti pagal 2018 m. spalio 18 d. matininko Z. Ž. parengtą kadastro duomenų bylą.

Nepaisant to, kad nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, Specialioji teisėjų kolegija, įvertinusi patikslintą ieškinį ir jame nurodomas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia ginčą dėl privačių asmenų žemės sklypų ribų ir siekia apginti savo nuosavybės teises į jai priklausantį žemės sklypą ir statinius.

Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje pripažįstama, jog ginčai, susiję su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, visų pirma yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojami daiktinės teisės normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.45 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-103/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį teismingumo

byloje Nr. T-89/2018, 2017 m. sausio 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-8/2017, 2017 m. birželio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-65/2017 ir kt.).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Bylą pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims G. P., R. B., Kretingos rajono sodininkų bendrijai „Medvalakis“, Z. Ž. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vedėjo 2019 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 14SK-14-(14.14.110) panaikinimo grąžinti Plungės apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA DALIA VIŠINSKIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS VINCAS VERSECKAS

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ARTŪRAS DRIGOTAS_______________________


Teismingumo byla Nr. T-54/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22218-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Dalios Višinskienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Vinco Versecko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto,

išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo, sprendžiančio ieškinio priėmimo klausimą, prašymą išspręsti ieškinio pagal ieškovų I. G., M. G., P. S., L. S. ir E. S. ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, rūšinio teismingumo klausimą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e0173720c8e311e9929af1b9eea48566

n u s t a t ė:

ieškovai ieškiniu teismo prašo:1. priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės I. G. naudai 10 000 EUR neturinės žalos atlyginimo;2. priteisti solidariai iš atsakovų ieškovams M. G., P. S., L. S. ir E. S. po 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.Ieškovai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, siekia neturtinės žalos

atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius), ir Vilniaus miesto savivaldybės. Ieškovai patirtą neturtinę žalą sieja su Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų neteisėtais veiksmais t. y. savavališku kišimusi į šeimos gyvenimą, neteisėtu vaikų paėmimu iš šeimos bei vilkinimo vaikus grąžinti į šeimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą teigdamas, jog nagrinėjamas ginčas iš esmės yra susijęs su globos teisiniais santykiais, kurie yra šeimos teisės reguliavimo dalykas, o ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, nagrinėtini Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 13 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-20006-12 ir 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-XX-32-06, kuriose Specialioji kolegija yra pažymėjusi, kad tokio pobūdžio bylose keliami klausimai pagal savo esmę negali būti „susiaurinti“ tik iki tam tikrų formalių administracinių procedūrų teisėtumo patikrinimo. Ginčai, kylantys iš globos (rūpybos) teisinių santykių, savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai, nepriklausomai nuo to, kad šiuose santykiuose dalyvauja ir atitnkamos valstybės institucijos. Todėl globos (rūpybos) teisinių santykių srityje kylantys ginčai (šiuo atveju ir dėl žalos atlyginimo atitinkamoms valstybės institucijoms netinkamai įgyvendinant ar neįgyvendinant teisės aktais joms pavestas funkcijas globos (rūpybos) srityje) kompleksiškai turi būti nagrinėjami vieningai, t. y. bendrosios kompetencijos teisme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nors sprendimą dėl laikinosios globos (rūpybos) nustatymo priima viešojo administravimo subjektas, tačiau jis, atlikdamas tokius veiksmus, veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, nes santykiai dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo savo prigimtimi yra civiliniai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas ieškovų ieškinio priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl ginčo rūšinio teismingumo nustatymo. Teismas nurodo, kad šioje byloje visų pagrindinių ieškinyje reiškiamų reikalavimų faktinis pagrindas yra specialiųjų viešosios teisės aktų nuostatų pažeidimai atlikti valstybės ar savivaldybės subjektams vykdant administracinę veiklą. Reikalavimas priteisti dėl viešojo subjekto veiksmų patirtą neturtinę žalą yra išvestinis reikalavimas, tiesiogiai priklausantis nuo administracinės veiklos teisėtumo. Byloje nekeliami ir nebus nagrinėjami civiliniai teisiniai globos aspektai. Todėl darytina išvada, jog šioje byloje vyrauja (dominuoja) administraciniai teisiniai santykiai, kurie šiuo atveju ir lemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui. Be to, Lietuvos Respublikos teismų praktikoje, kuri privaloma žemesnės instancijos teismui, tokio pobūdžio ginčai yra nagrinėjami administraciniuose teismuose, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose 2019 m. gegužės 27 d. buvo išnagrinėta analogiško pobūdžio byla dėl neturtinės žalos atlyginimo Nr. eI-1156-243/2019. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų skundą, kyla būtinybė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją išspręsti rūšinio teismingumo klausimą šioje byloje.

Specialioji teisėjų kolegija


Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Nagrinėjamoje byloje ieškovai siekia neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto vaiko

teisių apsaugos skyriaus, ir Vilniaus miesto savivaldybės, kurią sieja su atsakovių institucijų darbuotojų neteisėtais veiksmais paimant vaikus iš šeimos, skiriant jiems laikinąją globą bei vilkinant grąžinti vaikus į šeimą.

Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio teisinio pobūdžio ir priskirtini nagrinėti bendrosios

kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, reglamentuojantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų civilinę atsakomybę, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Specialioji kolegija nurodo, kad nors nagrinėjamoje byloje yra keliamas valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės klausimas dėl viešojo administravimo subjektų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo), tačiau ši byla taip pat yra labai tampriai susijusi su globos teisiniais santykiais, kurie yra reglamentuojami Civilinio kodekso trečiosios knygos „Šeimos teisė“ VII dalies „Globa ir rūpyba“ nuostatomis. Todėl, vadovaujantis Specialiosios teisėjų kolegijos suformuota praktika, ginčai, kylantys iš globos bei rūpybos teisinių santykių, savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai, nepriklausomai nuo to, kad juose dalyvauja ir atitinkamos valstybės institucijos ir negali būti „susiaurinti“ tik iki tam tikrų formalių administracinių procedūrų teisėtumo patikrinimo. Šios kategorijos bylos apima socialiai jautrius klausimus, jose nagrinėjami klausimai yra susiję su viešojo intereso apsauga, todėl globos ir rūpybos srityje kylantys ginčai, taip pat ir reikalavimai atlyginti žalą, kompleksiškai turėtų būti nagrinėjami vieningai – bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija yra platesnė nei administracinio teismo (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 25 d. nutartį teismingumo byloje A. B. ir T. P. prieš Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, 2006 m. gruodžio 13 d. nutartį teismingumo byloje V. R. ir S. R. prieš Lietuvos valstybę).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Bylą pagal ieškovų I. G., M. G., P. S., L. S. ir E. S. ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės

vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos grąžinti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA DALIA VIŠINSKIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS VINCAS VERSECKAS

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ARTŪRAS DRIGOTAS_______________________


Nr. 3P-1399/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24283-2016-8 (S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d49d97e0c8e311e9929af1b9eea48566


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 12 d. gautu suinteresuoto asmens E. R. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno rajono savivaldybės pareiškimą dėl daiktų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo pareiškėjos nuosavybėn. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikinta Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjos pareiškimo dalis dėl buitinių nuotekų tinklų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo pareiškėjai buvo atmesta ir iš jos suinteresuotam asmeniui E. R. priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybei. Apeliacinės instancijos teismas priėmė naują sprendimą ir pareiškimą patenkino visiškai – pripažino bešeimininkiu turtu buitinių nuotekų tinklus (duomenys neskelbtini) bei perdavė juos pareiškėjos nuosavybėn, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, likusią 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimą (CK 4.58 straipsnio 3 dalį, 4.103 straipsnį), nes pareiškėjai suteikta nuosavybės teisė į buitinių nuotekų tinklus, kurių nuosavybės įgijimą draudžia įstatymas: tinklai patenka į suinteresuoto asmens žemės sklypą, kuriame nenumatyta apsaugos zona, servitutas; teismas nesprendė dėl

pasekmių (tokiems statiniams taikomų žemės sklypo apribojimų); pažeistos suinteresuoto asmens teisės nevaržomai valdyti žemės sklypą pagal tikslinę jo naudojimo paskirtį, disponuoti juo (CK 4.37, 4.98 straipsniai); pareiškėjai suteikta galimybė naudotis kasatoriaus sklypu neatlygintinai, prieš savininko valią, neužtikrinant savininko teisių apsaugos (CK 4.93 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis); tinklai neatitinka detaliojo plano sprendinių, teisės aktų reikalavimų; nuosavybės teisės suteikimas į teritorijos naudojimo reglamento neatitinkantį statinį pažeidžia detaliojo plano sprendinius (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17, 18 straipsniai); naudojimasis tokiu statiniu gali padaryti neigiamą poveikį kasatoriaus žemės sklypui, jame esantiems objektams (pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad tinklų būklė avarinė, jie neeksploatuotini).

Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes tinkamai nemotyvavo sprendimo, nepasisakė dėl esminio argumento dėl žemės sklypo apribojimų, taikomų įteisinus tinklus, suinteresuoto asmens nuosavybės teisės suvaržymų; dėl kitų argumentų (neatitikties detaliajam planui, nebaigtos tinklų statybos, avarinės jų būklės). Suinteresuoto asmens manymu, pažeistos ir proceso teisės normos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis, 263 straipsnio 2 dalis, 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 1 dalis), įrodinėjimą, įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178, 218 straipsniai).

Suinteresuoto asmens įsitikinimu, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl to, kada iškyla statinio, kaip nuosavybės ir valdymo teisės objekto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008) – tinklai dėl statybos tvarkos pažeidimų negalėjo būti pripažinti nuosavybės teisės objektu, nuosavybės teisės įteisinimas teismo sprendimu nebuvo galimas. Neatsižvelgta į kasacinio teismo išaiškinimus 2014 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2014. Teismas privalėjo laikytis to paties lygmens teismų sukurtų precedentų, žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2062-450/2015.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Suinteresuotas asmuo iš esmės kvestionuoja teismo išvadas dėl pagrindo ginčo objektą pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti jį savivaldybės nuosavybėn buvimo, nesutikdamas su teismo atliktu bylos duomenų vertinimu, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.58 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią apribojimus valstybei arba savivaldybėms įgyti bešeimininkį daiktą, nepagrįstai neatsižvelgęs į CK 4.103 straipsnio nuostatas. Šių normų netinkamas taikymas grindžiamas skunde nurodyta kasacinio teismo praktika, tačiau atrankos kolegija pažymi, kad išaiškinimai, kuriais remiasi suinteresuotas asmuo, pateikti kasacinio teismo nagrinėtose byloje, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008 nagrinėta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68-4.71 straipsniai) taikymo, spręsta dėl atitinkamų sąlygų nuosavybės teisę įgyti šiuo pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2014 spręsta dėl teisės normų, reglamentuojančių užstatytos žemės sampratą nuosavybės teisių atkūrimo santykiuose, konkrečiai – dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė bei pažeidė nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimą reglamentuojančias CK normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Minėta, kad kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nurodyti kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą faktinėmis aplinkybėmis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, argumentuotai pagrįsti nukrypimą. Pažymėtina, kad CPK 346 straipsnio 2 dalies nuostatos nesuponuoja, jog pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka galėtų būti kitų (pirmosios, apeliacinės instancijos) teismų, ne kasacinio teismo, pateiktų išaiškinimų nesilaikymas. CK 4.93 straipsnis reglamentuoja savininko teisių apsaugą, tačiau šioje byloje teismai nesprendė dėl suinteresuotam asmeniui priklausančios nuosavybės paėmimo, spręstas klausimas dėl buitinių nuotekų tinklų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo savivaldybei. Kasaciniame skunde nepateikti išsamūs teisiniai argumentai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Argumentais dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo iš esmės siekiama kitokio, ne padarė teismas, faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau tai nėra pagrindas kasacijai. Suinteresuoto asmens skunde argumentuotai nepagrįstas skunde nurodytų materialiosios ir proceso teisės normų netinkamas taikymas bei pažeidimas, nukrypimas nuo Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis (37,50 Eur) (CPK 350 straipsnio 4 dalis)

Vadovaudamasi CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti suinteresuotam asmeniui E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugpjūčio 9 d. per

Luminor bank AS sumokėtą žyminį mokestį 37,50 Eur (trisdešimt septynis Eur 50 ct) (dokumento Nr. 295).Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 12 d. gautu atsakovės V. Z. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nutartimi paliktas nepakeistas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimas, kuriuo nutarta tenkinti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eaa2f3f0c8e311e9929af1b9eea48566

ieškovės UAB „Dakaras“ ieškinį, iškeldinti atsakovę V. Z. su visu jai priklausančiu turtu iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato – parduotuvės, kiemo statinių, ir 0,0467 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Kasacijos byloje galimumas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007, pagal kuriuos negyvenamųjų patalpų komerciniai nuomos santykiai neturi specialaus teisinio reglamentavimo, taikytinos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos. Atsakovės įsitikinimu, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.482 straipsnio 1 dalimi, spręsdami klausimą dėl atsakovės iškeldinimo teismai turėjo spręsti ir dėl atsakovės (vykdančios komercinę veiklą) pirmenybės teisės likti komercinės paskirties patalpose nuomos ar kitais teisėtais pagrindais, nors šalių nesiejo nuomos santykiai. Atsakovė taip pat nurodo, kad teismų netinkamai taikytos CK 4.98 straipsnio nuostatos – ieškovė nepagrindė, kad pažeidžiamos jos, kaip daikto savininkės, teisės atsakovei toliau tęsiant individualią veiklą ginčo patalpose, juolab kad ieškovė ketina nuomoti patalpas. Atsakovės nuomone CK 6.612 straipsnis netaikytinas, nes atsakovė nelaikytina savavališkai užėmusia patalpas, ji vykdo teisėtą komercinę veiklą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Skundo argumentais dėl netinkamai taikytų materialiosios teisės normų kvestionuojamos teismo prieitos išvados dėl pagrindo iškeldinti atsakovę iš ieškovei priklausančių patalpų buvimo, siekiama kitokio faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau tai nėra pagrindas kasacijai; skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė bei pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.


Paduotas kasacinis skundas taip pat neatitinka bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, įtvirtintų CPK 111 straipsnio 5 dalyje (nors atsakovė šioje byloje yra V. Z. (fizinis asmuo), kasaciniame teismui pateikta

atstovavimo sutartis sudaryta V. Z. IĮ (juridinio asmens) ir advokato, pasirašiusio kasacinį skundą), CPK 347 straipsnio 4 dalies reikalavimų (nepridėti įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba atitinkami prašymai).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 12 d. gautu ieškovės A. V. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovei iš atsakovės S. S. priteista 86 010 Eur skolos, ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. papildomas sprendimas, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteistos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, kita reikalavimų dalis dėl palūkanų priteisimo atmesta, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb71e040c8e311e9929af1b9eea48566

nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 189 straipsnį, nes neleido ieškovei pasinaudoti įrodinėjimo priemone – liudytojo parodymais, kurie buvo pripažinti reikalingais bylai; kartu pažeisti įrodymų vertinimo civilinėje byloje principai (CPK 12, 185 straipsniai). Ieškovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas papildomą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes ieškovės reikalavimui taikė ieškinio senatį, nors kita ginčo šalis savo atsikirtimų tuo negrindė; apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinio skundo argumentų dėl papildomo sprendimo neanalizavo, laikė netekusiu teisinės reikšmės. Ieškovės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2011, tiesioginius įrodymus (pasirašytas paskolos sutartis) byloje, kuriais ieškovė grindė savo poziciją, paneigiant netiesioginiais įrodymais (atsakovės argumentais, pozicija); 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, netinkamai paskirstant įrodinėjimo naštą, kai konstatuotas paskolos sutarties, atitinkančios CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą sampratą, sudarymas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Skundo argumentais dėl netinkamai taikytų proceso teisės normų iš esmės kvestionuojamos teismo išvados dėl būtinosios paskolos sandorio sudarymui sąlygos – paskolos dalyko perdavimo – neįrodytumo, ginčo paskolos sutarčių nesudarymo, siekiama kitokio faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau tai nėra pagrindas kasacijai; skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė bei pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Skunde nurodytas argumentas dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, tampa teisiškai neaktualus. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.


Paduotas kasacinis skundas taip pat neatitinka bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, įtvirtintų CPK 113 straipsnio 3 dalyje (nepateiktas vertimas), prašymams atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir sustabdyti teismo procesinių sprendimų vykdymą pagrįsti nepridėti reikiami (aktualūs) įrodymai, atitinkamai patvirtinantys ieškovės turtinę padėtį (CPK 84 straipsnis), vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti faktą.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintina už jį sumokėta dalis žyminio mokesčio (500 Eur) (CPK 350 straipsnio 4 dalis)


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą sumokėtus 500 (penkis šimtus) Eur žyminio

mokesčio (mokėjimo paskirtis ZH77716).Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 19 d.


susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 8 d. gautu ieškovo S. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas S. S. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei L. S. dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pasikeitimo nustatymo, trečiasis asmuo A. S. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=146be010c9ad11e9929af1b9eea48566

neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Ieškovas kasacinį skundą grindžia, teigdamas, kad teismai ignoravo CK 4.262 straipsnio nuostatas, kurios reglamentuoja, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Motyvuojant CPK 56 straipsnio 1–3 dalies ir CPK 307 straipsnio 2 dalies normų pažeidimą, teigiama, kad teismo padarytos išvados nėra nuoseklios. Teigiama, kad teismai, nagrinėję ieškinio reikalavimus, susijusius su nepilnametės interesais, nesiėmė priemonių atskleisti bylos esmę (pvz., pasiūlyti atsakovei pateikti įrodymus apie jos finansines galimybes ir indėlį antrosios rekonstrukcijos metu atliktiems pagerinimams), taip pat pažymima, kad teismai neatsižvelgė į prejudicinius faktus, konstatuotus kitoje byloje.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Žyminio mokesčio už kasacinį skundą grąžinimo klausimas išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutartimi Nr. 3P-978/2019.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e618d7f0c8e311e9929af1b9eea48566


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 12 d. gautu pareiškėjų S. J. ir A. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjai S. J. ir A. J. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. J. ir A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Naujamiesčio būstas“, Vilniaus miesto savivaldybė, valstybės įmonė „Turto bankas“, valstybės įmonė „Registrų centras“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasatoriai kasacinį skundą grindžia argumentais, kad į ginčo sandėliukus galima patekti tik iš jiems priklausančių patalpų; suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė materialinio suinteresuotumo neturi, todėl negalėjo būti priimtas jos apeliacinis skundas ir pradėtas apeliacinis procesas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorių nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti S. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimties eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m.

rugpjūčio 9 d. AB Swedbank banke.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 8 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mylios“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Mylios“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mylios“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Argodos logistika“ dėl nuostolių atlyginimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.



Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e19328c0c8e311e9929af1b9eea48566

kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei argumentuotai pagrįsti, kad ši praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalį ir CPK 264 straipsnio 2 dalį, nes išėjo už ieškinio ribų – atsakovė pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškusi reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nepagrįstai esminę reikšmę suteikė vienintelės visus vežėjus jungusios vežimo sutarties kvalifikavimui, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningos sutarties egzistavimo fakto, kaip būtinos sąlygos CMR konvencijos 37 – 39 straipsnių taikymui, nėra įvardijęs. Praktika dėl CMR konvencijos 36 ir 37 straipsnių yra nevienoda, nes civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2014, priešingai nei aukščiau nurodytose bylose, konstatuota, jog viena visus vežėjus jungusi sutartis yra būtinoji šių straipsnių taikymo sąlyga.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bei praktikos nevienodumą nėra konkretūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų egzistavimas.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Mylios“, į. k. 300144053, 54 Eur (penkiasdešimt keturių eurų) dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. liepos 31 d. AB SEB banke, mokėjimo nurodymo Nr. 17870.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-277-969/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d86463e0c8e311e9929af1b9eea48566

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08444-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2;3.2.4.11.(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei I. Ž. dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir pakeitimą su vienu iš tėvų, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas T. Ž. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) nustatyti nepilnametės dukters U. Ž., gimusios duomenys neskelbtini (šiuo metu septynerių metų), gyvenamąją vietą kartu su tėvu T. Ž.; 2) priteisti iš atsakovės I. Ž. išlaikymą nepilnamečiam sūnui D. Ž., gimusiam duomenys neskelbtini (šiuo metu penkiolikos metų), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 190 Eur nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės; 3) priteisti iš atsakovės I. Ž. išlaikymą nepilnamečiam vaikui U. Ž. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 190 Eur nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki dukters pilnametystės; 4) priteisti iš atsakovės I. Ž. išlaikymo nepilnamečiam vaikui U. Ž. įsiskolinimą – 3360 Eur; 5) nustatyti atsakovės I. Ž. bendravimo su nepilnamečiais vaikais D. Ž. ir U. Ž. tvarką.

3. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. duomenys neskelbtini patenkino šalių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal sutarties 1–4 punktus šalys susitarė nustatyti nepilnamečio vaiko D. Ž. nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškovu, nepilnamečio vaiko U. Ž. nuolatinę gyvenamąją vietą su atsakove. Ieškovas įsipareigojo padengti visas nepilnamečiam vaikui D. Ž. išlaikyti reikalingas išlaidas, o atsakovė – visas nepilnamečiam vaikui U. Ž. išlaikyti reikalingas išlaidas. Susitarimas buvo sudarytas įvertinus dukters prisirišimą prie motinos, abiejų šalių gyvenimą Lietuvoje. Atsakovė 2015 m. spalio mėnesį gavo pasiūlymą išvykti dirbti kruiziniame laive. 2015 m. lapkričio 20 d. atsakovė išvyko dirbti kruiziniame laive. Išvykimo metu ji paliko nepilnametę dukterį ieškovo priežiūrai. Neturėdama jokių pajamų, ji nepaliko jokių lėšų dukteriai išlaikyti. 2016 m. gegužę atsakovė grįžo į Lietuvą, tačiau 2016 m. liepos mėn. pradžioje atsakovė išvyko dirbti į Švediją. 2016 m. lapkričio mėn. atsakovė grįžo į Lietuvą, tačiau 2017 m. vasario mėn. pabaigoje – kovo pradžioje atsakovė vėl išvyko į Norvegiją, kur šiuo metu ir gyvena. Atsakovės išvykų ir kelionių laikotarpiu nepilnametė dukra yra paliekama ieškovo priežiūrai. Kai atsakovė būna Lietuvoje, ji ir nepilnametė dukra apsistoja atsakovės motinos namuose. Kadangi atsakovė pageidauja gyventi aktyviai, dažnai išvyksta iš Lietuvos, neturi Lietuvoje ar

užsienyje nuolatinės gyvenamosios vietos, manytina, kad jos gyvenimo būdas nėra pritaikytas nepilnamečiam vaikui tinkamai auginti. Šalių nepilnametė dukra nuo pat gimimo augo ieškovo gyvenamojoje vietoje, buvo prisirišusi prie gyvenamosios aplinkos, kuri jai siejosi su stabilumu ir saugumu. Ieškovas buvo sudaręs dukrai visas sąlygas sveikai vystytis, užtikrino tinkamas vaiko sveikatos apsaugos, higienos, maitinimo, pramogų sąlygas, vaiko teisę į mokslą ir kitokias sąlygas priklausomai nuo jo amžiaus, brandumo, sugebėjimų, talentų ir pažiūrų. Paskutiniais metais nepilnametė dukra įprato prie pasikeitusio dienos režimo, kai ja rūpinasi ieškovas. Ieškovas užtikrino jai stabilią aplinką – vedė į darželį, rūpinasi jos užimtumu po darželio (šokių treniruotės), laisvalaikiu, darbo ir poilsio režimu ir kita. Ieškovo nuomone, nepilnametei dukrai šiltas, aktyvus, prieraišus ir pastovus santykis su juo šiuo metu daug reikšmingesnis nei su atsakove.

4. Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė nustatyti atsakovės ir ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, nustatė I. Ž. ir T. Ž. bendravimo su nepilnamečiais vaikais D. Ž. ir U. Ž. tvarką.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių dukters tėvui (ieškovui) šioje byloje pareiškus reikalavimą dėl teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu nustatytos U. Ž. gyvenamosios vietos pakeitimo, ieškovas turi įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai), kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta dukters gyvenamoji vieta kartu su dukters motina (atsakove). Kaip tas aplinkybes ieškovas nurodo, kad atsakovė didžiąją laiko dalį nuo teismo sprendimo priėmimo buvo išvykusi dirbti į užsienį, todėl poros duktė gyveno su ieškovu, atsakovės bendravimas su dukra yra periodiškas ir dukters bei mamos (atsakovės) emocinis ryšys yra suprastėjęs. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovė, išvykusi į užsienį, dukrai dažnai skambindavo, bendraudavo internetu, domėdavosi ja, kiek tai leidžia jas skiriantis atstumas, teikdavo jai išlaikymą, grįžusi į Lietuvą, parveždavo mergaitei daiktų, dovanų. Todėl ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovė nesidomi mergaitės kasdienybe, rūpesčiais, ugdymo pasiekimais, kad ji visiškai nedalyvauja dukters gyvenime, teismas laikė neįrodytomis.

7. Teismas nustatė, kad šiuo metu atsakovė gyvena Norvegijoje kartu su gyvenimo draugu jo nuomojamame name, dirba jo įmonėje, ji turi geras gyvenimo sąlygas rūpintis dukterimi, todėl teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog praeityje buvę periodiniai motinos išvykimai dirbti į užsienį gali būt priežastis keisti nustatytą U. Ž. gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu. Teismas laikė natūraliu dalyku tai, kad atsakovė, išvažiuodama dirbti į užsienį tam tikram laikotarpiui, negalėjo pasiimti savo dukters, kuri tuo metu lankė priešmokyklinio ugdymo įstaigą.

8. Teisme apklausta mergaitė pasakė, kad ji gerai jaustųsi gyvendama tiek su mama, tiek su tėčiu, ji myli abu tėvus ir jai svarbus bendravimas su jais abiem. Teismo posėdžio metu apklausta psichologė nurodė, kad mergaitė pagal amžių gali pateikti tik negilius atsakymus, negali pateikti loginių pamąstymų, negali prognozuoti. Abu vaikai palaiko ryšį ir su mama, ir su tėčiu. Psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad sunku vertinti sesers ir brolio tarpusavio ryšį, nes jie visada gyveno kartu, tik atostogų metu trumpą laiką gyveno atskirai. Kita psichologė teismo posėdžio metu nurodė, kad piešiniuose vaikas Domantas mato pilną šeimą, U. piešia gyvenimą su mama, o vėliau „prisijungia“ ir tėtis. Vaikai kategoriškos nuomonės neišreiškia.

9. Teismas sprendė, kad motinai periodiškai dirbant užsienyje ir mergaitei motinos nebuvimo laikotarpiais gyvenant su tėvu, mergaitė tuo metu su ieškovu turėjo daugiau bendrų interesų negu su motina, tačiau objektyvai tai nereiškia, kad dukters ir motinos ryšys yra pablogėjęs.

10. Teismas nurodė, kad pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (ieškovo) teisių, tenka atsakovei, kuri byloje įrodinėjo, kad duktė Norvegijoje gyventų gyvenamajame name, kuriame jai įrengtas atskiras kambarys. Teismo posėdžio metu apklausta mergaitė nurodė, kad atostogų metu ji buvo nuvykusi į Norvegiją, turėjo savo kambarį, jai ten patiko žaisti. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad vaiko motinos turimos sąlygos Norvegijoje atitinka mergaitės interesus. Teismas sprendė, kad mergaitei išvykus gyventi į užsienį, jai tai nepakenks, o bylos duomenimis nenustatyta, kad būtų įstatymo nuostatų, draudžiančių atsakovei išvykti gyventi į užsienį ir išsivežti kartu gyventi dukterį. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog yra pakankamai objektyvių priežasčių pakeisti dukters gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu.

11. Teismas, įvertinęs byloje esamus duomenis, paliko sūnaus gyvenamąją vietą su ieškovu, o dukters – su atsakove,

nustatė tėvų bendravimo su vaikais tvarką. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė neteikė dukrai išlaikymo laikotarpiu, kai ji gyveno su ieškovu, ir reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmetė.

12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą ir atsakovės apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo panaikino ir priėmė naują sprendimą – nepilnametės U. Ž. gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu, taip pat panaikino sprendimo dalį dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

13. Kolegija nustatė, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu nepilnametės gyvenamąją vietą buvo nustatęs su atsakove, atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovės susitarimą bei įvertinęs nepilnamečio vaiko prisirišimą prie mamos bei abiejų tėvų gyvenimą Lietuvoje.

14. Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad itin reikšmingą įtaką turi tai, jog nepilnametės dukters nuolatinė ir faktinė gyvenamoji vieta visą laiką buvo Lietuvoje, ieškovo namuose. Mergaitė tik 2017 m. vasaros atostogų metu gyveno Norvegijoje su mama, tačiau iš esmės ji nuolatos gyveno su ieškovu, išskyrus trumpalaikius susitikimus su mama, nors jos gyvenamoji vieta ir buvo nustatyta su atsakove. Kolegijos vertinimu, vaiko stabili ir nuolatinė gyvenamoji vieta laikytina svariu argumentu, pateisinančiu nepilnametės šalių dukters gyvenamosios vietos pakeitimą. Taip pat didelę reikšmę turi ir mergaitės glaudaus ryšio su broliu išsaugojimas. Šalių vaikai nuo gimimo gyvena kartu, apklausiami teisme nurodė, kad sutaria gerai ir norėtų gyventi kartu. Be to, Lietuvoje gyvena ir kiti mergaitės artimieji, ne tik ieškovo, bet ir atsakovės mama, sesuo. Kolegijos vertinimu, vaikas turi tvirtus socialinius ryšius Lietuvoje, kuriuos būtina išsaugoti ir kurie šiuo konkrečiu atveju turi lemiamą reikšmę.

15. Kolegija nurodė, kad iš pateiktų atsakovės dokumentų matyti, kad gyvenamojo namo nuomos sutartį Norvegijoje sudarė atsakovės draugas, kuris moka visus mokesčius, atsakovė dirba jo įmonėje, tad jos finansinė padėtis nėra stabili ir tiesiogiai priklauso nuo gyvenimo draugo, be kurio, kolegijos vertinimu, ji negalėtų vaikui užtikrinti stabilių gyvenimo sąlygų.

16. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovės ir dukters santykiai yra suprastėję, tačiau esminės mergaitės gyvenimo aplinkybės yra pasikeitusios – motina gyvena atskirai, užsienio valstybėje, todėl šiuo metu jos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu labiausiai atitiktų vaiko interesus.

17. Kolegija spendė, kad, jai patenkinus ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, būtina iš naujo spręsti ir reikalavimus dėl bendravimo tvarkos ir išlaikymo, tačiau jie turėtų būti sprendžiami pirmosios instancijos teisme, taip užtikrinant šalių teisę į apeliaciją. Todėl šią bylos dalį kolegija nurodė grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu atsakovė I. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Kasacinio teismo praktikoje neapibrėžta, koks aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas vertintinas kaip esminis. Santuokos nutraukimo metu abi šalis tenkino bendrai priimtas sprendimas mergaitės gyvenamąją vietą nustatyti su mama esant tokiai turtinei ir socialinei padėčiai, kokia tuo metu buvo atsakovės, kai duktė buvo laikinai palikta pas tėvą, ieškovą, kol atsakovė pagerins savo padėtį. Atsakovė dukterį ieškovui paliko laikinai – tol, kol po santuokos nutraukimo uždirbs pakankamai ir galės išlaikyti save ir dukrą. Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas išskirtinai atsakovės finansiniu ir socialiniu nestabilumu bei vaikų prisirišimu vieno prie kito ir prie gyvenamosios vietos. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad, palyginti su 2015 m., atsakovės gyvenimo sąlygos pagerėjo, tačiau vaikų, esačių ieškovo priežiūroje, mokymosi rezultatai, priešingai, yra prastesni, ieškovas atsakovei vaikus perduoda neprižiūrėtus, vaikai neaprūpinti būtinais drabužiais, kasdienėmis prekėmis. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

18.2. Kasacinis teismas nėra išaiškinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, tačiau vien tai, kad mergaitė buvo laikinai perduota ieškovui, nėra pakankamas pagrindas šią normą taikyti.

18.3. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sumenkino vaiko nuomonę, teigdamas, kad ja negali remtis dėl amžiaus ir kategoriškumo trūkumo. Abu vaikai paaiškino norintys gyventi pilnoje šeimoje, tačiau taip pat abu nurodė, kad jei gyventų atskirai, jie tarpusavyje bendrautų taip, kaip dabar bendrauja su mama, leistų kartu atostogas. Iš vaikų apklausų galima daryti išvadą, kad mergaitė jaučiasi gerai pas mamą, džiaugiasi savo kambariu Norvegijoje, yra aprūpinta visais daiktais, emocinis ryšys su mama nėra susilpnėjęs, dėl lankomų anglų kalbos pamokėlių ji nejaustų diskomforto mokykloje, o tarp aplink gyvenančių lietuvių šeimų rastų naujų draugų.

19. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas T. Ž. prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo nevykdomas dėl pačios atsakovės kaltės ir tai sukėlė padarinius – pagrindą reikalauti pakeisti sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą. Ieškovas neneigia, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl laikinos dukters gyvenamosios vietos jo namuose pirmus 6 mėnesius po santuokos nutraukimo, tačiau atsakovė ir vėliau nereikalavo perduoti jai vaiko. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą dėl pripažinimo – vaiko gyvenamosios vietos nustatymo – laikė realiai įvykdytu, nes būtent faktinis jo nevykdymas ir tapo pagrindu reikalauti keisti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą taip, kad sutaptų faktinė ir dokumentuose nurodyta vieta. Apeliacinės instancijos teismas vertino abiejų tėvų gyvenimo sąlygas ir pagrįstai nustatė, kad stabili ir saugi aplinka, prie kurios mergaitė yra pripratusi, labiau atitinka vaiko interesus.

19.2. Ieškovo vertinimu, šiuo atveju lingvistinis CK 3.174 straipsnio 4 dalies aiškinimas suponuoja išvadą, kad tai, jog vaikas buvo perduotas ieškovui, asmeniui, su kuriuo nenustatyta vaiko gyvenamoji vieta, leidžia jam kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Duktė daugiau nei vienerius metus liko gyventi ieškovo namuose, todėl ji nuolatinę gyvenamąją vietą įgijo pas ieškovą ir atsakovė prarado teisę reikalauti jai grąžinti vaiką.

19.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo vaiko nuomone. Tai lėmė akivaizdus vaiko nesugebėjimas suprasti savo norų ilgalaikių pasekmių.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų

20. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).

21. Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas (įgyvendinti tėvų valdžią) – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis).

22. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.

23. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko

gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).

24. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

25. Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014).

26. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

27. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

28. Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija konstatuoja, kad tėvai, prašydami teismo patvirtinti sutartį, kuria nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, be kita ko, turi būti įvertinę esmines aplinkybes – savo pasirengimą ir galimybes faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis. Nors tėvo (motinos) pasirengimas faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis iš esmės yra subjektyvi aplinkybė, atspindinti tėvo (motinos) norą, siekį faktiškai auginti vaiką, ji pasireiškia per objektyvų (realų) asmens elgesį, jo pasirinktus prioritetus. Tėvo (motinos) pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis negalima konstatuoti tais atvejais, kai tėvas (motina), viena vertus, deklaruodami tokį pasirengimą, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina dėl to, kad tai nesuderinama su kitais, tuo metu jam (jai) atrodančiais svarbesniais, siekiais (pvz., išvykstama gyventi į užsienį, paliekant vaiką kitų asmenų priežiūrai). Todėl situacija, kada, teismo sprendimu patvirtinus tėvų sutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvas (motina), su kuriuo šia sutartimi nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina, perduodamas (palikdamas) vaiką auginti kitam tėvui, reiškia pirmiau nurodytų esminių aplinkybių, t. y. tėvo (motinos), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pasirengimo ir (ar) galimybių faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Toks esminių aplinkybių pasikeitimas, savo ruožtu, sudaro pagrindą spręsti ankstesniu teismo sprendimu patvirtintoje tėvų sutartyje nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas T. Ž. ir atsakovė I. Ž. tarpusavio susitarimu buvo nusprendę, kad jiems nutraukus santuoką jų nepilnamečiai vaikai gyvens skyrium, sūnus D. Ž. – su tėčiu T. Ž., o duktė U. Ž. – su mama

I. Ž. Klaipėdos apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu tenkindamas šalių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu patvirtino tokią šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Byloje nustatyta, kad nutraukus santuoką abu vaikai faktiškai liko ieškovo priežiūroje, nes atsakovė išvyko į užsienį dirbti. Kadangi atsakovė gyvenamąsias valstybes keitė, mergaitė ir toliau gyveno su ieškovu ir vyresniuoju broliu. Tarp šalių pradėjo kilti nesutarimai dėl vaikų auklėjimo, bendravimo su vaikais ir jų išlaikymo. 2017 m. birželį ieškovas kreipėsi į teismą dėl U. Ž. gyvenamosios vietos pakeitimo, nurodydamas, kad atsakovės bendravimas su vaikais yra nenuoseklus ir periodiškas, ji neprisideda prie vaikų būtinųjų poreikių tenkinimo, tačiau perka jiems brangias dovanas, U. Ž. kaip ir anksčiau gyvena jai įprastoje aplinkoje, pradėjo lankyti mokyklą, tačiau jos mama šiuo metu įsikūrusi Norvegijos Karalystėje, esant nustatytai mergaitės gyvenamajai vietai su ja, gali mergaitę bet kada niekam nepranešus pasiimti ir išsivežti į užsienio šalį.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad T. Ž. neįrodė, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta dukters gyvenamoji vieta kartu su I. Ž., t. y. moteris turi tinkamas gyvenimo sąlygas, jos emocinis ryšys su vaiku yra pakankamai stiprus ir nėra kliūčių jai išvežti vaiką gyventi į užsienio valstybę.

31. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai ir nurodė, kad šiuo atveju itin svarbi aplinkybė yra tai, jog 2015 m. tėvams sutariant dėl jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, todėl, palyginti su pirminiu šalių susitarimu, pasikeitė esminė aplinkybė – I. Ž. gyvenamosios vietos valstybė, kas atitinkamai keistų ir dukters gyvenamosios vietos valstybę. Be to, nepaisant U. Ž. nustatytos gyvenamosios vietos kartu su mama, mergaitė ir toliau faktiškai gyveno su tėčiu sau įprastoje aplinkoje, todėl teismo sprendimu nustatytos gyvenamosios vietos pakeitimas leistų užtikrinti faktinių ir teisinių aplinkybių sutaptį ir vaikui stabilios aplinkos išsaugojimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertino I. Ž. gyvenimo sąlygas Norvegijos Karalystėje ir nustatė, kad jos finansinė padėtis nėra stabili ir be gyvenimo draugo ji negalėtų pati užtikrinti nepilnamečiam vaikui stabilių gyvenimo sąlygų.

32. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 28 punkte pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas atsakovės elgesys (faktinis dukters palikimas auginti ieškovui) rodo jos pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. duomenys neskelbtini įsiteisėjimo. Atsakovė, nepaisant savo deklaruojamo noro auginti dukterį, pasirinko kitus prioritetus, visų pirma savo ekonominių ir asmeninių interesų užtikrinimą. Nors atsakovės ekonominė padėtis gali būti tiesiogiai susijusi su jos galimybėmis faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis (ekonominei padėčiai gerėjant paprastai didėja ir galimybės), tačiau tai nereiškia, kad atsakovė tokių galimybių neturėjo anksčiau sudarydama sutartį su ieškovu dėl vaikų gyvenamosios vietos, – priešingu atveju teismas nebūtų tokios sutarties tvirtinęs. Ši aplinkybė laikytina esmine CK 3.174 straipsnio 4 dalies prasme, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo pagrindą spręsti ankstesniu teismo sprendimu patvirtintoje tėvų sutartyje nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą.

33. Atsakovė I. Ž. kasaciniame skunde taip pat kelia šias teisines problemas: 1) ar laikinas vaiko perdavimas kitam asmeniui yra pakankamas pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą; 2) kaip tinkamai vertinti byloje surinktus įrodymus, taip pat ir vaiko nuomonę.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinas reiškia „kurį laiką esantis ar trunkantis, nenuolatinis, neamžinas“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, http://lkiis.lki.lt/). Vadinasi, tai, kas laikina, neturi tapti pastoviu. Pavyzdžiui, vaiko laikinoji globa negali trukti ilgiau kaip dvylika mėnesių (CK 3.253 straipsnio 2 dalis), arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, o prireikus prokuroras ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo dėl laikino tėvų valdžios apribojimo įsiteisėjimo turi kreiptis į teismą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo tęsimo arba neterminuoto tėvų valdžios apribojimo nustatymo (CK 3.183 straipsnio 5 dalis). Tai rodo, kad laikini sprendimai turi: 1) turėti aiškų tikslą, pavyzdžiui, sugrąžinti vaiką į šeimą; 2) apimti aiškius tarpinius sprendimus, veiksmus, kuriais siekiama pakeisti laikiną situaciją; 3) būti pakankamai aiškiai apibrėžti laiko atžvilgiu, nes vaikui, kaip augančiai ir bręstančiai asmenybei, svarbiausia yra pastovumas, žinojimas, kiek ilgai gali trukti viena ar kita situacija, nuo ko priklauso jos pasikeitimas ir pan.

35. Minėta, kad U. Ž. tėvai susitarė mergaitės gyvenamąją vietą nustatyti su motina, tačiau taip pat sutarė, kad mergaitė laikinai gyvens su tėčiu ir broliu. Byloje nenustatyta, kad tėvai būtų keitę šį susitarimą. Vadinasi, laikinas dukters palikimas pas tėtį atitiko prieš tai nurodytus kriterijus, t. y. jis turėjo aiškų tikslą – mergaitė lieka su tėčiu, kol mama užsitikrina sau tam tikras finansines sąlygas; apėmė aiškius tarpinius sprendimus – mama išvyko į užsienį, tačiau bendravo su vaiku, lankydavo jį; jis buvo apibrėžtas laiko atžvilgiu. Tačiau situacija nesikeitė – tai, kas buvo laikina, tapo pastovu. Mergaitė ir toliau gyveno su tėčiu (nuo tėvų susitarimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl dukters gyvenamosios vietos pakeitimo praėjo 1,5 metų), pradėjo lankyti mokyklą, mama, įsikūrusi Norvegijos

http://lkiis.lki.lt/

Karalystėje, mergaitę kvietėsi atostogų, tačiau jokių kitų veiksmų, būtinų laikinai situacijai pakeisti, nesiėmė, t. y. nesitarė su ieškovu T. Žuku dėl vaiko tolesnio laikino gyvenimo pas jį, nesiėmė priemonių vaikui perkelti, pavyzdžiui, neieškojo mokyklos ir pan. Šių veiksmų atsakovė I. Ž. iš esmės ėmėsi tik T. Ž. kreipusis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks vaiko perdavimas auginti tėvui nelaikytinas laikinu ir yra pakankamas pagrindas svarstyti dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne mažiau svarbi aplinkybė sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra motinos išvykimas gyventi į užsienio valstybę po teismo sprendimo, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir ketinimas ten perkelti vaiką.

37. CK 3.174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas.

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti laikoma, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nereiškia, kad vaiko gyvenamosios vietos valstybė yra neapibrėžta ir priklauso tik nuo tėvo (motinos) judėjimo, todėl, tėvams nesusitariant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, ginčą sprendžia teismas. Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas.

40. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad U. Ž. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės gyvenimą užsienio valstybėje ir siekį ten perkelti dukrą vertino kaip esminį aplinkybių pasikeitimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir sprendžia, kad atsakovė šiuo atveju neįrodė, jog vaiko įprastos aplinkos keitimas geriausiai atitiktų jo interesus.

41. Atsakovė I. Ž. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sumenkino vaiko nuomonę.

42. CK 3.177 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais.

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-659/2004; kt.) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pvz., skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

44. Vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos, sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Teismas gali ir neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir priimti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkantį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje

byloje Nr. 3K-3-153/2013).45. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vaikų apklausa yra itin svarbus procesinis veiksmas šeimos bylose, nes jos metu

vaikui suprantama kalba turi būti pateikiami jam jautrūs klausimai dėl jo tolesnio gyvenimo, ne mažiau svarbus yra tolesnis vaiko išreikštos nuomonės interpretavimas.

46. Nagrinėjamoje byloje abu vaikai, penkiolikmetis sūnus D. Ž. ir septynerių metų duktė U. Ž., buvo apklausti specializuotame vaiko apklausos kambaryje, teismo posėdžio metu išvadas apie vaikų nuomonę pateikė dvi psichologės. Iš vaiko apklausos ir psichologų išvadų matyti, kad mergaitė negali suformuluoti aiškaus atsakymo, su kuriuo iš tėvų ir kurioje šalyje ji jaučiasi geriau. Ji gali pateikti tik negilius atsakymus ir negali prognozuoti. Jos ryšys yra glaudus tiek su mama, tiek su tėčiu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad abu vaikai vis dar mato pilną šeimą ir norėtų kad nesijaustų skyrybų padarinių. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į psichologės išvadą, sprendė, kad mergaitė yra labiau psichologiškai prisirišusi prie motinos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad mergaitė iš esmės myli abu tėvus, su abiem jaučiasi gerai ir kategoriškos nuomonės dėl savo amžiaus negali pareikšti.

47. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas vaiko nuomonę vertino kaip vieną iš argumentų jų priimtam sprendimui pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad aplinkybės iš esmės nepasikeitė ir nėra pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos, nustatytos bendru tėvų sutarimu, papildomai buvo pažymėta, kad mergaitė yra labiau psichologiškai prisirišusi prie mamos. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad aplinkybės iš esmės pasikeitė ir vertinant šių aplinkybių pasikeitimą per vaiko interesų prizmę, buvo konstatuota, kad vaikas neišreiškia kategoriškos pozicijos ir jis vienodai yra prisirišęs prie abiejų tėvų.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad vaiko nuomonė nebuvo išklausyta ir į ją nebuvo tinkamai atsižvelgta. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo priimtas skirtingas sprendimas, lėmė ne tik vaiko nuomonė, o visų aplinkybių vertinimas. Teisėjų kolegija jau nurodė, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino aplinkybių pasikeitimą ir pagrįstai pakeitė vaiko gyvenamąją vietą.

49. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto procesinio teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais konstatuoja, kad atsakovės kasacinis skundas atmestinas ir paliktina galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 28 d. nutartis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Kasacinis teismas patyrė 5,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybės naudai iš I. Ž. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 5,48 Eur (penkis eurus 48 ct) išlaidoms,

susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS

DALIA VASARIENĖ_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 8 d. gautu ieškovo D. C. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas D. C. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. C. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Kauno miesto švara“ ir Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.



Kasatorius kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=079ee5d0c9ad11e9929af1b9eea48566

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4

dalis); prašymas stabdyti teismo procesinio sprendimo vykdymą nespręstinas.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatei M. L., advokato pažymėjimo kodas 2928, 141 Eur (vieno šimto keturiasdešimt vieno euro) dydžio

žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugpjūčio 9 d. per epp sistemą, mokėjimo užduoties kodas ZH76965.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 9 d. gautu ieškovės Estijos Respublikos bendrovės „INTI KINNISVARA OU“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė Estijos Respublikos bendrovė „INTI KINNISVARA OU“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Estijos Respublikos bendrovės „INTI KINNISVARA OU“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Faulana“ ir E. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Marius Rainys, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Egvilta“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos kredito sprendimai“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=31bf3310c9ad11e9929af1b9eea48566



Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 – 6.195 straipsniai), CK 1.81, 1.87 straipsnius, nes nenustatinėjo tikrųjų šalių ketinimų, tikslų, neatsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes ir kilusias pasekmes, šalių elgesį prieš sutarties sudarymą ir po.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatų profesinei bendrijai AKJ CONSULTUS, į. k. 304551413, 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų)

dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugpjūčio 9 d. AB SEB banke, kontrolės Nr. 0237420190809000300091876.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 9 d. gautu atsakovo E. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas E. K. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rusakalnis“ ieškinį atsakovams E. K. ir T. U. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, restitucijos ir civilinės atsakomybės taikymo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.



Kasatorius kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes pripažino negaliojančiu vienašalį sandorį, kai actio Pauliana pagrindu negaliojančiais sandoriais galima pripažinti tik dvišalius ar daugiašalius sandorius. Esant vienašaliam sandoriui, negalimas trečiosios šalies nesąžiningumas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1910fe20c9ad11e9929af1b9eea48566

kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 12 d. gautu atsakovo L. G. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas L. G. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovui L. G. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=302929c0c9ad11e9929af1b9eea48566

išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorius kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192, CPK 320, 329 straipsnius. Nebuvo atlikta išsami šalių gaunamų pajamų ir galimybių teikti išlaikymą analizė, nebuvo atsižvelgta į vaikų konkrečius poreikius. Teismas nepagrįstai vaikų būtinųjų poreikių patenkinimą siejo su minimaliu mėnesiniu atlyginimu. Teismas netinkamai taikė CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 punktą, CPK 176 – 178, 183, 185, 263, 270 straipsnius, nes netinkamai parinko išlaikymo formą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo vykdymo stabdymo nesprendžiamas.


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=337324a0c9ad11e9929af1b9eea48566



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 13 d. gautu atsakovės viešosios įstaigos „Artkomas“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė viešoji įstaiga „Artkomas“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kalstata“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Artkomas“ dėl žalos atlyginimo priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.



Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 23 straipsnis, kuriame nustatyta, jog komisija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo; Lietuvos Respublikos darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad darbo ginčų komisijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Vadinasi, atstovavimo išlaidos, patirtos ikiteisminėje institucijoje, negali būti priteistos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti viešajai įstaigai „Artkomas“, a. k. 300567434, 40,86 Eur (keturiasdešimties eurų 86 ct) dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. rugpjūčio 12 d. Citadele banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 14 d. gautu atsakovo A. C. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas padavė kasacinį skundą, praleidęs CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą jam paduoti. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. birželio 21 d., kasacinis skundas pateiktas tik 2019 m. rugpjūčio 14 d. (terminas praleistas beveik dvejais mėnesiais).

Pagal CPK 345 straipsnio 2 dalį asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas; teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad įstatymo nustatytais terminais procesiniams veiksmams atlikti siekiama civilinių teisinių santykių stabilumo, todėl praleisti procesiniai terminai gali būti atnaujinami tik išimtiniais atvejais, jeigu jų praleidimo priežastys yra iš tiesų svarbios.

Atsakovas pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą kasaciniam skundui paduoti, nurodydamas, kad yra senyvo amžiaus, o skundžiamoje nutartyje nebuvo nurodyti apskundimo terminai ir tvarka. Teisėjų atrankos kolegija nelaiko atsakovo nurodytų priežasčių svarbiomis ir sprendžia, kad terminas kasaciniam skundui paduoti neatnaujintinas. Dėl to

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b5779e0c9ad11e9929af1b9eea48566

kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą ir nenustačius pagrindo šiam atnaujinti, atsisakytina priimti (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 345 straipsnis, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Neatnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Administracinė byla Nr. eA-2144-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00038-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 12.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=270dc5d0c9ad11e9929af1b9eea48566

mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 68-198, kuriuo buvo panaikintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) sprendimas ir pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą; 2) įpareigoti VMI pareiškėjo 2017 m. balandžio 12 d. skundą (papildytą 2017 m. lapkričio 21 d. prašymu) išnagrinėti iš esmės; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, jog VMI neįvykdė įsiteisėjusio Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimo ir jai skirto pavedimo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas manė, kad skundžiamame sprendime nebuvo nurodytos priežastys ar argumentai, trukdantys atsakovui iš naujo įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, pareiškėjo pateiktus argumentus ir tinkamai pritaikyti teisės aktus, priimant naują logišką bei pagrįstą sprendimą.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nenurodė jokių byloje nenustatytų aplinkybių ar faktų, kurie turėtų, galėtų ar būtų nustatinėjami bei tikslinami pakartotinio mokestinio patikrinimo metu. Pareiškėjas pabrėžė, kad ginčo dėl pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu jau įvertintų faktų ir aplinkybių šioje byloje iš esmės nėra, kadangi ginčas byloje vyksta tik dėl to, ar mokestinio patikrinimo metu nustatyti faktai ir aplinkybės iš tiesų sukelia teisines pasekmes. Dėl šios priežasties nėra poreikio nei atlikti pakartotinį patikrinimą, nei pavesti priimti naują sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamu sprendimu be aiškių ir logiškų motyvų bei priežasčių yra dirbtinai sukuriamos naujos patikrinimo stadijos.

4. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Pateiktame atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad privalėjo būti atliktas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės

(toliau – ir UAB) „Icor“ akcijų neturėjimo bei pasitraukimo iš įmonių grupės veiklos įvertinimas, o atsakovas nebuvo tyręs šio pasitraukimo aplinkybių, t. y. neapklausęs kitų OU „Global Energy Consulting“ akcininkų. Todėl VMI negalėjo pasisakyti dėl pasitraukimo (atsiskyrimo, atskyrimo) aplinkybių reikšmės pareiškėjo apmokestinimui.

6. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, kad jis, kaip ginčą nagrinėjanti institucija, gali atlikti mokesčio perskaičiavimą, suformuojant papildomą prievolę, kadangi ginčą nagrinėjanti institucija ginčo nagrinėjimo stadijoje negali spręsti dėl naujų prievolių suformavimo mokesčių mokėtojui – tokius veiksmus gali atlikti tik vietos mokesčių administratorius.

7. Atsakovas nurodė, kad tokio sudėtingumo mokestinis ginčas negalėtų būti skaidomas į atskirus ginčus, nes pareiškėjo sudarytos ūkinės operacijos dėl UAB „Icor“ ir OU „Global Energy Consulting“ valdymo yra susijusios, todėl užtikrintas sistemiškas jų vertinimas.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo prašymu inicijuoja ginčą tais pačiais argumentais, t. y. nesutikdamas su Komisijos išvada, kad patikrinimo aktas surašytas nustatytu terminu, tačiau vėlesnis patikrinimo akto įforminimas gali būti vertinamas kaip procedūrinis pažeidimas, kuris nedaro patikrinimo akto neteisėtu. Minėtu Komisijos sprendimu buvo atlikta teisinė kvalifikacija ir patvirtintas faktas dėl patikrinimo akto surašymo nustatytu terminu, todėl atsakovas vykdo Komisijos sprendimą, kuris apibrėžia ir skundo nagrinėjimo ribas, t. y. dėl fakto įrodinėjimo nereikalaujama papildomo patikrinimo akto surašymo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo D. L. skundą patenkino ir panaikino VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 68-198 bei įpareigojo VMI išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo.

10. Teismas nustatė, jog Klaipėdos AVMI 2017 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-109 patvirtino Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6)FR0680-714 ir pareiškėjui nurodė sumokėti 5 650 883 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 2 886 234,72 Eur GPM delspinigių ir 1 130 176 Eur (20 proc.) GPM baudą. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į atsakovą, kuris 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 68-119 patvirtino sprendimą. Tuo pagrindu pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. S-215(7-185/2017) tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VMI 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 68-119 bei perdavė pareiškėjo 2017 m. balandžio 12 d. skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

11. VMI, vykdydama Komisijos sprendimą, iš dalies patenkino pareiškėjo 2017 m. balandžio 12 d. skundą, priėmė 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 68-198, kuriuo Klaipėdos AVMI sprendimą panaikino ir pavedė Klaipėdos AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

12. Komisija 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. S-215(7-185/2017) nustatė, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas yra neargumentuotas ir jis nepagrindė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gautomis pajamomis ir jų

apmokestinimu. VMI skundžiamame sprendime nurodė, kad Klaipėdos AVMI papildomai turėtų ištirti faktines aplinkybes ir nurodyti papildomus argumentus, atsižvelgiant į Komisijos sprendime išdėstytus paaiškinimus.

13. Įvertinęs Komisijos sprendimą, teismas nustatė, kad centrinis mokesčių administratorius nebuvo įpareigotas nustatyti naujas faktines aplinkybes, tačiau turėjo pasisakyti dėl jau nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių nepasisakė, ir argumentuoti bei motyvuoti sprendime išdėstytus teiginius. VMI skundžiamame sprendime nenurodė, kad privalu nustatyti naujas faktines aplinkybes ar Komisijos sprendimas daro įtaką naujų dokumentų surinkimui arba kitokios mokestinės prievolės nustatymui. Atsakovas įpareigojo Klaipėdos AVMI patikrinimo akte išdėstyti naują argumentaciją dėl tų pačių nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nenurodė, ką Klaipėdos AVMI turėtų pakartotinai ištirti, kokias naujas aplinkybes nustatyti ar kokius naujus dokumentus turėtų įvertinti.

14. Aiškindamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad numatytos centrinio mokesčių administratoriaus teisės pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis – pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (2015 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015).

15. Teismas nustatė, jog Komisija įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti ir argumentuoti nustatytas faktines aplinkybes, nors ginčo dėl jų nebuvo. Komisijos sprendime nebuvo nurodyta, kad trūksta duomenų ar papildomo tyrimo dokumentams ar paaiškinimams gauti, o atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė, kokios aplinkybės yra pakankamai neištirtos, kokių trūksta duomenų ar dokumentų, kokius esminius teisės aktų nuostatų pažeidimus yra padariusi Klaipėdos AVMI, bei kas trukdo centriniam mokesčių administratoriui išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo. Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstas, nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

16. Teismas nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai skundžiamu sprendimu įpareigojo Klaipėdos AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą, todėl sprendimas panaikintas, o atsakovas įpareigotas vykdyti Komisijos sprendimą ir pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo.

III.

17. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Komisija konstatavo, jog neturi pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius visapusiškai, tinkamai ir objektyviai įvertino visas su pareiškėjo apmokestinimu susijusias aplinkybes. Komisija pripažino, kad pareiškėjo ūkinių operacijų tyrimas buvo atliktas su trūkumais, t. y. buvo nepilnai ištirtos reikšmingos aplinkybės (netirtos pasitraukimo aplinkybės, neapklausti kiti OU „Global Energy Consulting“ akcininkai), todėl negalėjo ginčo išspręsti iš esmės ir grąžino skundą VMI nagrinėti iš naujo.

17.2. Nagrinėjamu atveju privalo būti atliktas pareiškėjo UAB „Icor“ akcijų neturėjimo bei pasitraukimo iš įmonių grupės veiklos įvertinimas, nes pareiškėjas atsiskyrė ir (ar) buvo atskirtas nuo UAB „Icor“ bei UAB „Lag&d“ valdomų įmonių grupės, bet VMI netyrė pasitraukimo aplinkybių. Šiuo atveju VMI negali pasisakyti dėl pasitraukimo (atsiskyrimo, atskyrimo) aplinkybių reikšmės pareiškėjo apmokestinimui.

17.3. VMI pažymi, kad privalo būti atliktas pareiškėjo ir kitų UAB „Icor“ akcininkų apmokestinimo režimo pagrindimas lygybės principo aspektu. Komisija nustatė, jog mokesčių administratorius aplinkybių, kodėl apmokestinimo režimas skyrėsi tos pačios bendrovės akcininkų sudarytų tapačių sandorių atžvilgiu, nepagrindė. Šiuo atveju privalomas atlikti ne vieno, bet visų OU „Global Energy Consulting“ akcininkų mokestinio patikrinimo rezultatų tyrimas, kad būtų pagrįsti pareiškėjo apmokestinimo režimo skirtumai, nes tokių aplinkybių tyrimas nebuvo atliekamas. Be to, šio tyrimo kontekste turi būti atliktas ir 318 900 vnt. bendrovės akcijų įnešimo į OU „Global Energy Consulting“ įstatinį kapitalą ekonominės naudos pagrindimo tyrimas. Ginčą nagrinėjanti institucija negali pasisakyti dėl kitų mokesčių mokėtojų patikrinimo rezultatų, taip pat jų reikšmės pareiškėjo bendrovės akcijų įnešimui į OU „Global Energy Consulting“ įstatinį

kapitalą, kai tokios aplinkybės nebuvo tirtos.17.4. Atsakovas sprendime, apibendrindamas argumentus bei įvertinęs Komisijos sprendimą, išdėstė 5 apmokestinimo

epizodus, kuriuos pripažįsta ir pareiškėjas, ir kurių atžvilgiu privalo būti atlikti faktinių aplinkybių tyrimo veiksmai. VMI atsiliepime, atsikirsdama į pareiškėjo poziciją, taip pat išdėstė teisinius argumentus pagal kiekvieną epizodą, t. y. kokios aplinkybės turi būti nustatytos, ypač sprendžiant klausimą dėl papildomų mokestinių prievolių pareiškėjui suformavimo. Be to, atsakovas pažymėjo, jog tokio sudėtingumo ginčas, kuris apima įvairius epizodus, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, negali būti skaidomas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti Komisijos sprendimą pagal kiekvieną epizodą ir aiškiai pasisakyti, ar pakanka surinktų įrodymų, kad būtų padarytos išvados dėl galimo apmokestinimo pagal kiekvieną ginčo epizodą. Teismas nepateikė pakankamai argumentų, kad Komisija, kuri nagrinėjo aukščiau minėtus epizodus, aiškiai pasisakė, kad visi įrodymai yra surinkti. Priešingai – Komisija konstatavo, jog neturi pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius visapusiškai, tinkamai ir objektyviai įvertino visas su pareiškėjo apmokestinimu susijusias aplinkybes. VMI tiek sprendime, tiek atsiliepime įvardijo aplinkybes, kurias reikia ištirti, ir veiksmus, kurie gali suformuoti papildomą mokestinę prievolę.

17.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ginčo stadijoje negalimas mokesčių perskaičiavimas galimo didinimo linkme, tačiau teismas nepateikė argumentų, kurių pagrindu jis padarė išvadą, jog nėra jokių teisinių kliūčių ginčo nagrinėjimo stadijoje VMI pareiškėjui pagal surinktus įrodymus ir Komisijos išvadas formuoti galbūt papildomą prievolę.

17.6. Pareiškėjas kėlė klausimą dėl patikrinimo akto surašymo, pasirašymo ir pateikimo pareiškėjui, atsakovas atsikirto į pateiktą poziciją, 2018 m. gegužės 29 d. posėdyje taip pat buvo išdėstyti abiejų šalių argumentai, tačiau į šį klausimą nebuvo atsakyta, t. y. pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar jis palaiko pareiškėjo, ar atsakovo poziciją, todėl kyla teismo sprendimo vykdymo problema.

18. Pareiškėjas D. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pakartotiniam pareiškėjo patikrinimui nebuvo teisinio pagrindo: VMI sprendime nėra nurodyta, kokius konkrečius veiksmus papildomai turi atlikti Klaipėdos AVMI (arba nurodyta tirti jau nustatytas aplinkybes), kokius įrodymus surinkti, neįvertinta, ar iš viso yra galimybė gauti naujų įrodymų, jokio papildomo faktinių aplinkybių tyrimo VMI nepavedė atlikti ir Komisija.

18.2. Nauji mokesčių mokėtojo argumentai nesuponuoja būtinybės pakartotiniam patikrinimui, nes pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija (šiuo atveju – centrinis mokesčių administratorius) turi teisinę galimybę pasisakyti net ir dėl naujų mokesčių mokėtojų argumentų, juos teisiškai įvertinti, o jos užimama pasyvi pozicija negali būti laikoma teisinga ir pagrįsta (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2765/2011).

18.3. Pareiškėjo nuomone, VMI, kaip ikiteisminei mokestinius ginčus nagrinėjančiai institucijai, turėtų būti taikomi Komisijai (taip pat kaip ikiteisminei mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijai) suformuluoti kriterijai ir reikalavimai. Jie apima greito, ekonomiško ir profesionalaus mokestinio ginčo išsprendimo užtikrinimą, pareigą užimti aktyvią poziciją, objektyviai įvertinti mokestinio ginčo byloje surinktus duomenis ir, taikant mokesčių ir kitus susijusius teisės aktus, atsižvelgiant į kitus teisės šaltinus, teisiškai kvalifikuoti byloje nagrinėjamus santykius ir taip išspręsti ginčą iš esmės, pasyvią poziciją pripažįstant neteisinga ir nepagrįsta.

18.4. VMI savo sprendime nenurodė jokių byloje nenustatytų aplinkybių ar faktų, kurie turėtų ar galėtų būti papildomai nustatinėjami ar tikslinami pakartotinio mokestinio patikrinimo metu. Argumentai dėl pakartotinio patikrinimo būtinybės susiję iš esmės tik su poreikiu iš naujo įvertinti pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu jau nustatytas aplinkybes ir faktus.

18.5. Pareiškėjo iš OU „Global Energy Consulting“ gautų obligacijų pardavimo pajamų, kaip galimai gautų jo vertybinių popierių (akcijų) pardavimo pajamų, tyrimas, pareiškėjo nuomone, nereikalingas. Visos faktinės aplinkybės, susijusios su šiuo epizodu, jau yra nustatytos. Ginče yra aišku: kiek pareiškėjas gavo pajamų, kada šios pajamos buvo gautos, kokios buvo akcijų įsigijimo išlaidos. Byloje ginčo nebėra ir dėl šių pajamų kvalifikavimo.

18.6. Pareiškėjo pasitraukimo iš ICOR grupės aplinkybės yra aiškios, dėl jų ginčo nėra, taigi, VMI pati galėjo ir privalėjo kvalifikuoti mokestinius teisinius santykius: t. y. įvertinti, ar nustatytas pareiškėjo pasitraukimo iš ICOR grupės faktas yra pakankamas pagrindas jo šiame procese (ir dėl jo) atitinkamų analizuojamų sandorių pagrindu gautas pajamas vertinti kaip apmokestinamąsias. Būtinybė apklausti asmenis VMI sprendime apskirtai nėra nurodyta, ji jau yra atlikusi visų UAB „Lag&d“ akcininkų patikrinimus, gavusi jų paaiškinimus ir visa ši informacija yra tiesiogiai prieinama.

18.7. VMI sprendime nėra nurodoma jokių priežasčių ar argumentų, trukdančių iš naujo įvertinti pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu surinktą išsamią informaciją (susijusią ir su J. V. gautomis pajamomis). VMI nepagristai teigia, kad pareiškėjo mokestinė prievolė padidėtų. Komisija įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog didžioji dalis pareiškėjo neva gautų apmokestinamųjų pajamų ir papildomų mokesčių pareiškėjui apskaičiuoti nepagrįstai, o GPM nuo pareiškėjo sesei nustatytų papildomų apmokestinamųjų pajamų, kurias, remiantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, Komisija priskyrė pareiškėjui, sudaro vos 84 871 Eur.

18.8. Pirmosios instancijos teismas neprivalo atsakyti į visus skundo argumentus, pareiškėjo nuomone, yra aišku, kaip vykdyti teismo sprendimą. Juo panaikintas VMI sprendimas visa apimtimi, taigi, liko galioti ir vykdytinas įsiteisėjęs Komisijos sprendimas, kuriuo Komisija pavedė VMI išnagrinėti visą pareiškėjo skundą, t. y. ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su patikrinimo akto surašymo, pasirašymo ir pateikimo pareiškėjui aplinkybėmis.

18.9. Apeliaciniu skundu dirbtinai siekiama sukurti naujas nagrinėjimo stadijas ir etapus. Be to, mokestinio ginčo metu pareiškėjui ir toliau skaičiuojami GPM delspinigiai, lieka areštuotas jo turtas.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas ir pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teismas pažymi, kad siekiant priimti individualų teisės taikymo aktą, tokį kaip mokesčių administratoriaus sprendimas dėl nurodymo sumokėti į biudžetą mokesčius, pirma, būtina nustatyti visas faktines aplinkybes, su kurių buvimu teisė sieja konkrečių mokestinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šioje stadijoje yra surenkami įrodymai. Teismas pažymi, kad teisė negali būti taikoma teisingai, jeigu faktinės aplinkybės nėra pilnai ir teisingai nustatytos. Antra, būtina atlikti nustatytų aplinkybių teisinį kvalifikavimą, t. y. būtina parinkti nustatytiems faktams tinkamas teisės normas, išsiaiškinti teisės turinį, nustatyti tas elgesio taisykles, kurios privalomos esant nustatytiems faktams. Tik po to gali būti priimamas teisingas, teisėtas, pagrįstas individualus administracinis aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Mokesčių administratorius vykdydamas skundžiamą teismo sprendimą iš esmės turėtų teisę taikyti pagal padrikų faktų rinkinį, tai nėra suderinama su mokesčių teisingumo principu (MAĮ 8 str.) bei bendraisiais teisinio mąstymo principais, taikomais Lietuvos Respublikos teisinėje erdvėje.

22. MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte yra nurodyta, kad Mokestinių ginčų komisija turi teisę priimti sprendimą perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas yra tinkamai pritaikomas tik tuomet, kai sprendimui (perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo) priimti egzistuoja teisinis pagrindas. Paprastai toks pagrindas atsiranda, kai yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Tokia situacija gali susidaryti dėl padarytų esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, arba nepilnai ištyrus visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-163/2008; 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2801/2011).

23. Papildomai teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ABTĮ administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką, siekė įtvirtinti, jog administraciniai ginčai būtų nagrinėjami

operatyviai. Dėl to ir yra nustatytos taisyklės, kad administracinis ginčas į žemesnę pakopą būti grąžinamas iš esmės tik išimtiniais atvejais (pvz., apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.). Neabejotina, kad atsižvelgiant į operatyvumo principą, nustatytą ABTĮ 11 straipsnyje, MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas negali būti aiškinamas kaip suteikiantis Komisijai didesnius įgaliojimus nei teismui.

24. Atsižvelgiant į aplinkybes, nurodytas į šios nutarties 21–23 punktuose, darytina išvada, kad Komisija neturi teisės perduoti skundo centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, jeigu byloje visos aplinkybės yra išaiškintos, įrodymai surinkti ir nėra išimtinių procesinių kliūčių – t. y. esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras.

25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įvertinus Komisijos sprendimą, matyti, jog centrinis mokesčių administratorius nebuvo įpareigotas nustatyti naujas faktines aplinkybes, tačiau įpareigotas įvertinti ir pasisakyti dėl jau nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių nepasisakė, ir argumentuoti bei motyvuoti sprendime išdėstytus teiginius, atsižvelgiant į Komisijos sprendime nurodytas aplinkybes; centrinis mokesčių administratorius skundžiamame sprendime nenurodė, kad privalu nustatyti naujas faktines aplinkybes. Su tokiu Komisijos sprendimo vertinimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutinka. Komisijos sprendime teigiama, kad turi būti nustatytas ar pagrįstas realus mokesčio mokėtojo pajamų gavimas (Komisijos sprendimo 22 psl.), mokesčių administratorius netinkamai nustatė ar pagrindė pajamų gavimo aplinkybes (Komisijos sprendimas 23 psl.). Akivaizdu, kad, Komisijos nuomone, gali būti nustatomos papildomos aplinkybės, ką galima padaryti tik renkant papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad Komisijos sprendimas neturi būti skaitomas pažodžiui ir aiškinamas gramatiškai. Iš sprendimo turinio matyti, kad Komisija neturėjo tikslo drausti mokesčių administratoriui rinkti naujus įrodymus. Komisija aiškiai pripažino, kad pareiškėjo ūkinių operacijų tyrimas buvo atliktas su trūkumais, t. y. buvo nepilnai ištirtos reikšmingos aplinkybės, todėl negalėjo ginčo išspręsti iš esmės.

26. MAĮ 154 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytos centrinio mokesčių administratoriaus teisės pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis – pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (pvz., 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010).

28. Akivaizdu, kad VMI turi teisę panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą ir pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, kai būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, rinkti papildomus įrodymus.

29. VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 68-198 yra ne tik pakartotas Komisijos sprendimas, bet ir duoti konkretūs nurodymai dėl to, kokias aplinkybes reikia išsiaiškinti. Duoti nurodymai neriboja vietos administratoriaus veiksmų ir jis turi teisę aiškintis papildomas aplinkybes, jeigu to nepadarius nebus užtikrintas teisingumo ir visuotinio mokesčių privalomumo principas. Skundžiamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir įstatymo reikalavimus atitinka.

30. Apibendrindama aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, neteisingai taikė teisės normas ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą procesinį sprendimą, kuris turi būti panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo D. L. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-521-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01555-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3.; 43.5.1.1.; 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundo atsakovui Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. kovo 22 d. atsakymą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą atlikti veiksmus, pateikiant pareiškėjai laboratorinės išvados Nr. 140-(3132)-Isl-4688 kopiją ir Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centre visų atliktų laboratorinių ekspertizių, įskaitant surašytų papildomų ekspertizių, kopijas, susijusias su jos mažamečiu sūnumi. Taip pat pareiškėja prašė teismo taikyti „skubias administracines priemones“ gauti minimai laboratorinei išvadai, „<…> taikyti visas įmanomas administracines priemones išgelbėti Lietuvos politinio kankinio mažamečio V. B. gyvybei ir nedelsiant grąžinti pagrobtą Vytį mamytei Audronei ir Ignatavičiams.“.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 30 d. teismui, be kita ko, pateikė prašymus į bylos nagrinėjimą šalimi įtraukti Kauno

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b53560f0c81a11e9929af1b9eea48566

apygardos prokuratūrą, įpareigoti ją pateikti pareiškėjai visas turimas išvadas, vaizdo įrašų iš Kauno prekybos centro „Akropolis“ mašinų stovėjimo aikštelės trečiojo aukšto 2010 m. lapkričio 4 d. tarp 18.40 – 20.00 val., kopijas, suteikiant informaciją, kurie ekspertai tyrė vaizdo įrašus ir vaizdo įrašų tyrimo protokolus; įpareigoti pateikti nuosprendžius, priimtus dėl nusikalstamų veikų prieš mažametį V. B.; įpareigoti atsakingas institucijas nedelsiant grąžinti pareiškėjai jos mažametį sūnų. Pareiškėja 2019 m. birželio 6 d. teismui taip pat pateikė prašymą įtraukti į šios administracinės bylos nagrinėjimą šalimi ir Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, išreikalaujant visas laboratorines išvadas iš šios įstaigos, sutikrinant laboratorines išvadas dėl neatitikimų ir klastojimo, pateikiant visas laboratorinių išvadų kopijas pareiškėjai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjos A. I. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. kovo 22 d. atsakymą ir įpareigoti šią įstaigą pateikti pareiškėjai laboratorinės išvados Nr. 140-(3132)-Is1-4688 kopiją, likusią skundo dalį teismas atsisakė priimti.

Teismas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Lietuvos Policijos kriminalistinių tyrimų centrą pateikti pareiškėjai visų šiame centre atliktų laboratorinių ekspertizių, įskaitant surašytų papildomų ekspertizių, kopijas, susijusias su pareiškėjos mažamečiu sūnumi V. B., atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administracinių teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas sprendė, kad šis pareiškėjos reikalavimas neatitinka ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 23 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 ir 17 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–90 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 99 str.). Toks reikalavimas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kadangi yra per daug abstraktus, neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai.

Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nurodė, kad pareiškėja konkrečiai nesuformulavo, kurias konkrečias ABTĮ 70 straipsnyje numatytas galimas reikalavimo užtikrinimo priemones teismo prašo taikyti, tačiau teismas padarė išvadą, jog pareiškėja prašo taikyti kitas teismo ar teisėjo taikomas priemones (šiuo atveju prašo nedelsiant grąžinti jai jos sūnų), taip pat prašo imtis administracinių priemonių laboratorinei išvadai gauti. Teismas sprendė, kad pareiškėjos prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė (sūnaus grąžinimas) nėra skirta pareiškėjos skundo reikalavimui dėl Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo pateikti laboratorinės išvados kopiją užtikrinti, o kita reikalavimo priemone pareiškėja iš esmės prašo tenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą šioje stadijoje, t. y. dar nepriėmus teismo procesinio sprendimo šioje administracinėje byloje, pateikti jai minėtą laboratorinę išvadą. Pareiškėja nenurodo, jokių aplinkybių, kodėl nepritaikius jos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas pareiškėjai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju. Be to, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama spręsti ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl tokio reikalavimo pareiškėja negali reikšti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkintinas.

Dėl kitų pareiškėjos pateiktų prašymų teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašymai įtraukti šalimis, t. y. atsakovais, į šios administracinės bylos nagrinėjimą Kauno apygardos prokuratūrą ir Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisariatą (reiškiant jiems savarankiškus reikalavimus), teismui dar neišsprendus pareiškėjos skundo priėmimo po skundo trūkumų pašalinimo klausimo, šioje byloje negali būti tenkinami, kadangi pareiškėja tokiu būdu iš esmės reiškia naujus su šia administracine byla nesusijusius reikalavimus. Taigi pareiškėjos prašymai negali būti laikytini skundo tikslinimu, kadangi pareiškėjos skundo priėmimo klausimas dar nebuvo išspręstas, be to, pareiškėja ne tik keičia (pildo) skundo dalyką (reikalavimus), bet tuo pačiu keičia ir skundo pagrindą (faktines aplinkybes), reikšdama naujus reikalavimus naujiems atsakovams. Todėl teismas pareiškėjai išaiškintino, kad minėtus reikalavimus, reiškiamus Kauno apygardos prokuratūrai ir Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui, pareiškėja galėtų reikšti atskirose bylose, pateikdama ABTĮ nuostatas atitinkantį (-ius) skundą (-us).

III.

Pareiškėja A. I. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundą, taip pat prašo taikyti laikinąsias administracines apsaugos priemones, nes Lietuvoje vyksta beprecendentinis pagrobto Vaiko kankinimų atvejis.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, nesutinka, o likusios nutarties dalies neskundžia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties dalies, kurioje pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundo dalį (dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą atlikti veiksmus, pateikiant pareiškėjai laboratorinės išvados Nr. 140-(3132)-Isl-4688 kopiją ir Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centre visų atliktų laboratorinių ekspertizių, įskaitant surašytų papildomų ekspertizių, kopijas, susijusias su jos mažamečiu sūnumi) ir atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikоs Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-724-502/2017).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina atskirojo skundo ribose, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja atskirajame skunde, išreikšdama vien tik nesutikimą, iš esmės nenurodė jokių konkrečių argumentų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundo dalį (dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą atlikti veiksmus, pateikiant pareiškėjai laboratorinės išvados Nr. 140-(3132)-Isl-4688 kopiją ir Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centre visų atliktų laboratorinių ekspertizių, įskaitant surašytų papildomų ekspertizių, kopijas, susijusias su jos mažamečiu sūnumi) ir atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs skundžiamą nutartį, konstatuoja, kad minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties dalis yra visiškai teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriems visiškai pritaria, konstatuoja, kad pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (ABTĮ 154 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. AS-504-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01604-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3.; 43.5.1.1.; 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos administracinių ginčų komisijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai AB „Lietuvos paštas“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) „panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 21R-204(AG-104/01-2019) ir priteisti atlyginti nusikalstamomis ir neteisėtomis atsakovo atstovų veikomis man padarytą turtinę ir neturtinę žalą visiškai (adekvačiai) ir teisingai – pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 p.; 2) išspręsti jo konstitucinės teisės į teisminę gynybą varžymo ir teisingumo vykdymo proceso trukdymo klausimus – nedelsiamai atnaujinti nusikalstamai nutraukto (nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki šiol nepertraukiamai) elektros energijos mano gyvenamajam butui tiekimą bei nedelsiamai nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nusikalstamas veikas dėl socialinės piniginės paramos neskyrimo (nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki šiol nepertraukiamai), priešingai Konstitucijos įsakmioms nuostatoms; 3) „ pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo bei viešojo intereso gynimo – PĮ 19 str.“; 4) „sujungti aukščiau nurodytas tiesiogiai susijusias bylas jų objektyviam ir visapusiškam išnagrinėjimui bei teisingam, galutiniam išsprendimui teisėtu teismo procesu ir teisingai sudaryto teismo“; 5) „išreikalauti pateikti teismui įrodymą – 2011 rugsėjo 2 d. AB Lietuvos pašto ir Vilniaus Teritorinės muitinės susitarimą Nr. 1 l/B-620001–1690 dėl bendradarbiavimo atliekant muitinės formalumus ir kontrolę prekėms, gabenamoms pašto siuntose“; 6) „patikrint bylų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b84252d0c81a11e9929af1b9eea48566

(adm. byla Nr. 1-9394-281/2014, t. proc. Nr. 3-61-3-03774-2014-1, adm. b. Nr. I- 5689-629/2016, t. proc. Nr. 3-61-3-00338-2016-6 bei visų kitų susijusiųjų) išsprendimo teisėtumą bei pareikalaut visų susijusiųjų atsakomybės“; 7) „uždrausti AB Lietuvos paštui kelti neteisėtus ir nepagrįstus reikalavimus nepasirašytuose informaciniuose laiškuose pašto siuntų gavėjui dėl perteklinių duomenų pateikimo, tariamo būtinumo Lietuvos muitinei pašto siuntose siunčiamų prekių deklaravimo, sąmoningo apmokestinimo tikslu, įpareigoti šantažo būdu už tokią „paslaugą“ išgautų apmokėjimų sumas grąžinti priverstinai juos sumokėjusiam asmeniui“; 8) „įpareigoti Muitinės departamentą prie FM pašalinti padarytą pažeidimą pagal 2009 m. vasario 26 d. MD generalinio direktoriaus įsakymu Nr. lB-124 patvirtintų Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisykles (Žin., 2009, Nr. 25-1004) 8 p. – Pašto siuntose, nurodytose Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 238 straipsnyje, gabenamas prekes deklaruoja muitinei ir pateikia muitiniam tikrinimui AB Lietuvos paštas arba atitinkamų pašto siuntų siuntėjai ar gavėjai – patys arba naudodamiesi muitinės tarpininkų paslaugomis. Jos deklaruojamos raštu arba automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis, pateikiant Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste įprastinę importo arba eksporto muitinės deklaraciją“; 9) „panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1-80 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 31d. įsakymo Nr. 1-541 „ Dėl papildomų paslaugų tarifų patvirtinimo“ pakeitimo.“ ir įpareigoti pašalinti skunde nurodytus pažeidimus“; 10) „panaikinti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 40 str. 1 d. 24 p. – „prekės, jeigu bendra tokių prekių vertė neviršija 75 litų“, 40 str. 4 d. – „Siunta laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 litų“; 11) „įpareigoti Muitinės departamentą prie FM pašalinti padarytą pažeidimą ir panaikinti neteisėtai pritaikytus neindeksuotus įstatymo priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo ir įpareigoti LR Finansų ministeriją neatidėliotinai paruošti/ priimti (pateikti valstybės įstatymų leidėjui) nurodytų sumų dydžių indeksavimo ir taikymo aktą“; 12) „panaikinti jo gautoms siuntoms iš JAV Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos taikytą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 40 str. 1 d. 24 p., 40 str. 4 d. priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius nuo 2012 m. balandžio mėn. iki pat vėliausiojo epizodo, dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios tyčinio sąmoningo nuvertinimo, įpareigoti už jas priskaičiuotas PVM sumas grąžinti juos priverstinai sumokėjusiam asmeniui“; 13) „įpareigoti Lietuvos banką pašalinti teisės viršenybės principus ir asmens teises laisves bei teisėtus interesus pažeidžiančius veiksmus, uždraudžiant jam atlikti teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Litų, Eurų) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo (devalvavimo) veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę ir jau sudariusius sąlygas turtinei ir neturtinei žalai atsirasti“; 14) „priteisti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl LAGK neteisėtų veikų, kuri yra lygi 295914,23 Eur (Du šimtai devyniasdešimt penki tūkstančiai devyni šimtai keturiolika Eur 23ct)“; 15) „priteisti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl AB Lietuvos paštas neteisėtų veikų, kuri yra lygi 294918,02 Eur (Du šimtai devyniasdešimt keturi tūkstančiai devyni šimtai aštuoniolika Eur 02ct“; 16) „priteisti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Muitinės departamento prie Finansų ministerijos neteisėtų veikų, kuri yra lygi 294918,02 Eur (294918,02 Eur (Du šimtai devyniasdešimt keturi tūkstančiai devyni šimtai aštuoniolika Eur 02ct)“; 17) „priteisti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Susisiekimo ministerijos neteisėtų veikų, kuri yra lygi 221188,52 Eur (Du šimtai dvidešimt vienas tūkstantis vienas šimtas aštuoniasdešimt aštuoni Eur 52ct)“; 18) „priteisti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Finansų ministerijos neteisėtų veikų, kuri yra lygi 221 188,52 Eur (Du šimtai dvidešimt vienas tūkstantis vienas šimtas aštuoniasdešimt aštuoni Eur 52ct)“; 19) „priteisti bylinėjimosi išlaidas“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi, be kita, ko pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 21R-204(AG-104/01-2019) laikė nepaduotu ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų „pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo bei viešojo intereso gynimo – PĮ 19 str.; sujungti aukščiau nurodytas tiesiogiai susijusias bylas jų objektyviam ir visapusiškam išnagrinėjimui bei teisingam, galutiniam išsprendimui teisėtu teismo procesu ir teisingai sudaryto teismo; patikrint bylų (adm. byla Nr. 1-9394-281/2014, t. proc. Nr. 3-61-3-03774-2014-1, adm. b. Nr. I- 5689-629/2016, t. proc. Nr. 3-61-3-00338-2016-6 bei visų kitų susijusiųjų) išsprendimo teisėtumą bei pareikalaut visų susijusiųjų atsakomybės; uždrausti AB Lietuvos paštui kelti neteisėtus ir nepagrįstus reikalavimus nepasirašytuose informaciniuose

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.ED68997709F5


https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.94989AA03D15

laiškuose pašto siuntų gavėjui dėl perteklinių duomenų pateikimo, tariamo būtinumo Lietuvos muitinei pašto siuntose siunčiamų prekių deklaravimo, sąmoningo apmokestinimo tikslu, įpareigoti šantažo būdu už tokią „paslaugą“ išgautų apmokėjimų sumas grąžinti priverstinai juos sumokėjusiam asmeniui; panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1-80 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 31d. įsakymo Nr. 1-541 „ Dėl papildomų paslaugų tarifų patvirtinimo“ pakeitimo.“ ir įpareigoti pašalinti skunde nurodytus pažeidimus; panaikinti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 40 str. 1 d. 24 p. - „prekės, jeigu bendra tokių prekių vertė neviršija 75 litų“, 40 str. 4 d. – „Siunta laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 litų“; panaikinti jo gautoms siuntoms iš JAV Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos taikytą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 40 str. 1 d. 24 p., 40 str. 4 d. priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius nuo 2012 m. balandžio mėn. iki pat vėliausiojo epizodo, dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios tyčinio sąmoningo nuvertinimo, įpareigoti už jas priskaičiuotas PVM sumas grąžinti juos priverstinai sumokėjusiam asmeniui; priteisti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl AB Lietuvos paštas neteisėtų veikų, kuri yra lygi 294918,02 Eur (Du šimtai devyniasdešimt keturi tūkstančiai devyni šimtai aštuoniolika Eur 02 ct“. Taip pat teismas neskundžiama nutarties dalimi nustatė terminą pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus.

Teismas nurodė, jog 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. gegužės 14 d. sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, minėtą teismo nutartį, siųstą pareiškėjo nurodytu adresu, nepavyko pristatyti gavėjui, teismas 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjui pratęsė terminą iki 2019 m. gegužės 30 d. nurodytiems trūkumams pašalinti. Kadangi pareiškėjas teismo nustatytu terminu nepašalino teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 21R-204(AG-104/01-2019) teismas laikė nepaduotu.

Dėl pareiškėjo 2 reikalavimo „išspręsti jo konstitucinės teisės į teisminę gynybą varžymo ir teisingumo vykdymo proceso trukdymo klausimus – nedelsiamai atnaujinti nusikalstamai nutraukto (nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki šiol nepertraukiamai) elektros energijos mano gyvenamajam butui tiekimą bei nedelsiamai nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nusikalstamas veikas dėl socialinės piniginės paramos neskyrimo (nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki šiol nepertraukiamai), priešingai Konstitucijos įsakmioms nuostatoms“ teismas nurodė pareiškėjui suformuluoti (sukonkretinti) reikalavimą, atitinkantį ABTĮ įtvirtintus reikalavimus, nurodyti, be kita ko, atitinkamus atsakovus, t. y. viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, kurio konkretūs aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami.

Dėl pareiškėjo 3 reikalavimo „pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo bei viešojo intereso gynimo – PĮ 19 str.“ teismas sprendė, kad ši įstatymo nuostata taikytina tik nagrinėjant individualią administracinę bylą ir negali būti laikoma materialiuoju savarankišku proceso šalies skundo teismui reikalavimu.

Dėl pareiškėjo 4 reikalavimo „sujungti aukščiau nurodytas tiesiogiai susijusias bylas jų objektyviam ir visapusiškam išnagrinėjimui bei teisingam, galutiniam išsprendimui teisėtu teismo procesu ir teisingai sudaryto teismo“ teismas nurodė, kad šis pareiškėjo reikalavimas taip pat yra procesinio pobūdžio ir spręstinas tik priėmus pareiškėjo skundą dėl teismui pareikštų materialiųjų reikalavimų. Pareiškėjas, reikšdamas tokį procesinį prašymą, turėtų nurodyti Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas administracines bylas, kuriose nagrinėjami prašymai patikrinti to paties norminio administracinio akto teisėtumą ir / arba administracines bylas, kuriose skundai paduoti skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo).

Dėl pareiškėjo 6 reikalavimo „patikrinti bylų (adm. byla Nr. 1-9394-281/2014, t. proc. Nr. 3-61-3-03774-2014-1, adm. b. Nr. I- 5689-629/2016, t. proc. Nr. 3-61-3-00338-2016-6 bei visų kitų susijusiųjų) išsprendimo teisėtumą bei pareikalaut visų susijusiųjų atsakomybės“ teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų teisėtumą tikrina Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atsisakė priimti.

Dėl pareiškėjo 7 reikalavimo „uždrausti AB Lietuvos paštui kelti neteisėtus ir nepagrįstus reikalavimus nepasirašytuose informaciniuose laiškuose pašto siuntų gavėjui dėl perteklinių duomenų pateikimo, tariamo būtinumo Lietuvos muitinei pašto siuntose siunčiamų prekių deklaravimo, sąmoningo apmokestinimo tikslu, įpareigoti šantažo būdu už tokią „paslaugą“ išgautų apmokėjimų sumas grąžinti priverstinai juos sumokėjusiam asmeniui“; 9 reikalavimu – „panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1-80 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 31d. įsakymo Nr. 1-541 „ Dėl papildomų paslaugų tarifų patvirtinimo“ pakeitimo.“ ir įpareigoti pašalinti skunde nurodytus pažeidimus“ teismas nurodė, kad toks skundas



nepriskintinas administraciniam teismu ir turi būti atsisakytina jį priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), taip pat pareiškėjui išaiškino, kad jis su skundu dėl AB Lietuvos pašto veiksmų teisėtumo turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo 8 reikalavimo teismas nurodė pareiškėjui suformuluoti konkretų ir aiškų reikalavimą, t. y. tokį, kurį tenkinus, teismo sprendimas pareiškėjui sukeltų atitinkamas teisines pasekmes.

Teismas pareiškėjo 10 reikalavimą „panaikinti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 40 str. 1 d. 24 p. - „prie- kės, jeigu bendra tokių prekių vertė neviršija 75 litų“, 40 str. 4 d. – „Siuntmena laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 litų“ atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), nurodęs, kad a administraciniams teismas nepriskirta įstatymų leidybos funkcija.

Teismas pareiškėjo 12 reikalavimą „panaikinti jo gautoms siuntoms iš JAV Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos taikytą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 40 str. 1 d. 24 p., 40 str. 4 d. priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius nuo 2012 m. balandžio mėn. iki pat vėliausiojo epizodo, dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios tyčinio sąmoningo nuvertinimo, įpareigoti už jas priskaičiuotas PVM sumas grąžinti juos priverstinai sumokėjusiam asmeniui“ taip pat atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p. Dėl pareiškėjo 13 reikalavimo „įpareigoti Lietuvos banką pašalinti teisės viršenybės principus ir asmens teises laisves bei teisėtus interesus pažeidžiančius veiksmus, uždraudžiant jam atlikti teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Litų, Eurų) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo (devalvavimo) veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę ir jau sudariusius sąlygas turtinei ir neturtinei žalai atsirasti“ teismas nurodė pareiškėjui suformuluoti konkretų ir aiškų reikalavimą, tokį, kurį tenkinus, teismo sprendimas pareiškėjui sukeltų atitinkamas teisines pasekmes.

Dėl pareiškėjo 14, 16–18 reikalavimų, kuriais jis prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, Muitinės departamento, Susisiekimo ministerijos ir Finansų ministerijos galimai neteisėtų veiksmų, teismas įpareigojo pareiškėją nurodyti aplinkybes, patvirtinančias turtinės žalos atsiradimą, pateikti žalos atsiradimą ir dydį patvirtinančius įrodymus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos vyriausiosios administracinių ginčų komisijos reiškia ir pirmame reikalavime. Be to, atsakovais pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, Muitinės departamentą, Susisiekimo ministeriją ir Finansų ministeriją, nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Dėl pareiškėjo 15 reikalavimo, kuriuo jis prašo „priteisti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl AB Lietuvos paštas neteisėtų veikų, kuri yra lygi 294918,02 Eur (Du šimtai devyniasdešimt keturi tūkstančiai devyni šimtai aštuoniolika Eur 02 ct“ teismas nurodė, kad toks reikalavimas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir jį atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Taip pat išaiškino pareiškėjui, kad jis dėl žalos atlyginimo dėl AB Lietuvos pašto veiksmų turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, t. y. į Vilniaus miesto apylinkės teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo 5 reikalavimo „išreikalauti pateikti teismui įrodymą –2011 rugsėjo 2 d. AB Lietuvos pašto ir Vilniaus Teritorinės muitinės susitarimą Nr. 1 l/B-620001–1690 dėl bendradarbiavimo atliekant muitinės formalumus ir kontrolę prekėms, gabenamoms pašto siuntose“ teismas sprendė, kad jis yra ne materialaus, bet procesinio pobūdžio, todėl jis bus sprendžiamas išsprendus skundo priėmimo klausimą.

III.

Pareiškėjas S. F. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus, kuriais skundo reikalavimai laikyti nepaduotais ir atsisakyta reikalavimus priimti, bei perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui šį klausimą nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo pranešti prokurorui dėl teisėjos J. G.-L. veiksmų neišsprendus teisingai 2019 m. balandžio 26 d. skundo priėmimo klausimą, priėmus 2019 m. birželio 3 d. nutartį ir viršijus įgaliojimus bei teikti dėl teisėjos veiksmų motyvuotą prašymą drausmės bylos iškėlimui.

Pareiškėjas nurodo, kad teisėja J. G.-L. nusikalstamai aplaidžiai siekė nepriimti skundo reikalavimų, todėl suvaržė pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą, sukčiavo, savavaldžiavo, varžė jo veiksmų laisvę ir trukdė teisingumo vykdymui vienareikšmiškai neteisėtu procesu.



Pareiškėjas teigia, kad skundžiama nutartis yra išvestinė iš jos ankstesnių aplaidžiai priimtų 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. gegužės 15 d. nutarčių, todėl turi būti naikinama ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagal ABTĮ 154 straipsnio 4 punktą.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas skundo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 21R-204(AG-104/01-2019) laikė nepaduotu ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikоs Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-724-502/2017).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina atskirojo skundo ribose, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pareiškėjas savo atskirąjį skundą grindžia iš esmės vien argumentais, susijusiais su skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos vertinimu dėl jos veiksmų vykdant teisingumą šioje administracinėje byloje. Kitų konkrečių argumentų dėl skundžiamos nutarties dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo pareiškėjas nenurodė.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo teisėjų šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-385-522/2019 ir kt.). ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios išsklaidytų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., 2011 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-91/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, kad teisėja priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus, nesudaro teisinio pagrindo išvadai, jog nagrinėdama šią konkrečią bylą teisėja buvo šališka. Pareiškėjas nepateikė visiškai jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų ar pagrįstų argumentų. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi jokių duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėjai) šiuo atveju buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas atskirajame skunde, išreikšdamas vien tik skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos itin neigiamą vertinimą, iš esmės nenurodydamas jokių konkrečių argumentų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundo dalį ir dalį reikalavimų laikė nepaduotais, teisėtumo ir pagrįstumo, peržiūrėjęs skundžiamą nutartį, konstatuoja, kad minėta

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties dalis yra visiškai teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Atitinkamai nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo vertinti ir tenkinti kitus išvestinius pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimus, susijusius su kreipimusi dėl skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos veiksmų į prokurorą bei Teisėjų etikos ir drausimės komisiją.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriems visiškai pritaria, konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis paliekama nepakeista (ABTĮ 154 str. 1 p.).


n u t a r i a:

pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-551-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02196-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. J. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) įpareigoti Utenos žemėtvarką pagal išvadą (2003 m. kovo 13 d. Nr. 4342) mišką 1,5 ha grąžinti žeme ((duomenys neskelbtini), Utenos rajone), besiribojančią su A. J. G. žeme, pagal pridedamą S. suprojektuotą žemę nuomai ar pardavimui; 2) įpareigoti Utenos žemėtvarką grąžinti visą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ce5a5a30c8e311e9929af1b9eea48566

A. G. valdytą ir nusavintą paežerės pievą, liūną ir (duomenys neskelbtini) ežero dalį; 3) įpareigoti Utenos žemėtvarką kompensuoti žemę paimtą kapinėms, naujiems keliams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. J. G. skundą.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio

nuostatomis, nurodė, jog šioje teisės normos nuostatoje, be kita ko, nurodyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) teritoriniai padaliniai (2 d.); Tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (3 d.); Tarnybos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (4 d.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų inicijavęs ginčą ne teismo tvarka, atsisakė skundą priimti pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

III.

Pareiškėjas A. J. G. atskirajame skunde (b. l. 34) prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2R-398(4R-776) nurodė, kad pareiškėjas dėl miško ir žemės grąžinimo turi kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas pažymi, kad kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio nuostatas nagrinėjamam ginčui yra privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuota, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, kad

„baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.“ Konstatuotina, kad šios nuostatos mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos ir kitiems teismų sprendimams, kurie sukelia tam tikrus padarinius pareiškėjo teisėms.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos būtent Įstatymo 18 straipsnio nuostatos, nenurodė kaip jos yra susijusios su nagrinėtina situacija. Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad bylos (šiuo atveju – skundo priėmimo klausimo) išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.). Nemotyvuotas teismo sprendimas (šiuo atveju – nutartis) pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Taigi nemotyvuotas sprendimas (nutartis) negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Tuo tarpu motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (nutartį) (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, jau buvo kreipęsis ir į Tarnybą (b. l. 16–19), tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų inicijavęs ginčą ne teismo tvarka. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises (b. l. 1; 8, 15; 16–19), o teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartyje nurodytas Įstatymo 18 straipsnis, kuriame reglamentuojami kiti santykiai, niekaip nepagrindžiant kodėl pareiškėjas turi kreiptis į Tarnybą pagal minėtą 18 straipsnį.

Apibendrinant pirmiau nurodytas Konstitucinio Teismo nuostatas ir teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste, darytina išvada, kad kiekvienas teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; pateikta aiški ir detali priimto procesinio sprendimo motyvacija. Akcentuotina, kad pagal ABTĮ 12 straipsnį, teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, prireikus (jei ABTĮ nustatytas terminas skundui paduoti yra praleistas), turi pasiūlyti pateikti prašymą terminą atnaujinti, kuriame būtų nurodytos termino praleidimo priežastys ir pateikti jas pagrindžiantys įrodymai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo bylą išnagrinėti iš esmės, tačiau ABTĮ 154 straipsnis nenumato tokios galimybės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, sprendžia dėl nutarčių, kurios galimai užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau nenagrinėja materialinio reikalavimo pagrįstumo (ABTĮ 152 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies – minėta nutartis naikinama ir pareiškėjo 2019 m. gegužės 2 d. pateikto skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, 155 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo

klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-4821-514-2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00787-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)



2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. C. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. C. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. C. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/5-11)50U-247 (15/4-1) 7U-00004 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui I. C. M.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas nenumato darbdaviui pareigos mokėti užsieniečiui, pradedančiam dirbti po studijų, didesnį už minimalų atlyginimą. Užsienietis teigė, jog atlyginimo sumažinimas negali patvirtinti, jog jis siekė neteisėtai gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Patvirtino, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2011 metų, nelegalios migracijos grėsmės nekėlė ir nekelia. Gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įsidarbino po 20 dienų, t. y. per protingą laiką. Nuo 2019 m. vasario 6 d. yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Flexmart Ltd“ akcininkas ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=17709490c9ad11e9929af1b9eea48566

vienintelis darbuotojas. Turėdamas verslo administravimo bakalauro išsilavinimą, atitinkamai pradėjo eiti direktoriaus pareigas. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad jis negali dirbti savo įmonėje direktoriumi, kuri vykdo automobilių prekybos veiklą. Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo sprendimo dalimi, kuria jam atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi nebegaliojančia Įstatymo redakcija.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas teigė, kad užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės

neatitinkančius duomenis dėl savo darbo UAB „Flexmart Ltd.“ sąlygų, t. y. užsienietis prašyme deklaravo, kad ketina dirbti vadybininku, tačiau gavęs leidimą laikinai gyventi faktiškai juo nedirbo, numatyto dydžio darbo užmokesčio niekada negavo. Migracijos departamentas UAB „Flexmart Ltd.“ 2017 m. balandžio 10 d. tarpininkavimo rašte nurodyto įsipareigojimo įsidarbinti įmonėje nuo 2017 m. birželio 30 d. nevykdymą taip pat vertino kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą.

5. Atsakovas nurodė, kad užsienietis nėra kreipęsis į Užimtumo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo, kad jo darbas UAB „Merkato Impex“ atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išdavimo. Atsakovas užsieniečio darbą UAB „Merkato Impex“ nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. spalio 1 d. laikė nelegaliu darbu. Pabrėžė, kad užsieniečiams išduodami leidimai laikinai gyventi yra siejami su konkrečiu kvietėju. Nurodė, kad pareiškėjui taikytinos Įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatos.

6. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenimis, tvirtino, kad pareiškėjas UAB „Flexmart Ltd.“ direktoriaus pareigas ėjo iki 2017 m. balandžio 13 d., t. y. iki kreipimosi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi atvykimo dirbti į UAB „Flexmart Ltd.“ vadybininko–administratoriaus pareigose pagrindu, o nuo 2017 m. liepos 25 d. įmonės direktoriaus pareigos vėl buvo perleistos pareiškėjui. Todėl atsakovas teigė, kad pareiškėjas siekė legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje lengviausiu būdu, o ne pagal faktinę situaciją. Tokį pareiškėjo elgesį Migracijos departamentas vertino kaip siekį sąmoningai piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl tvirtino, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pareiškėjo pateiktas banko išrašas patvirtina UAB „Flexmart Ltd.“ veiklą. Atkreipė dėmesį, kad yra pateikta tik dalis UAB „Flexmart Ltd.“ banko išrašo, jame nesimato, iš kur laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2019 m. vasario 18 d. gautos pajamos ir kur jos buvo panaudotos. Be to, pareiškėjo parašymo nagrinėjimo metu nenustatyta ir jokių UAB „Flexmart Ltd.“ veiklos požymių. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas nėra suinteresuotas ūkinės-komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu ir darė išvadą, kad UAB „Flexmart Ltd.“ iš tikrųjų nevykdo jokios ekonominės veiklos.

8. Be to, atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad UAB „Flexmart Ltd.“ yra registruota adresu, kuris Migracijos departamentui yra gerai žinomas kaip adresas, kuriuo yra nuolat steigiamos įmonės užsieniečiams, kurių pagrindu šie vėliau siekia legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Taip pat UAB „Flexmart Ltd.“ yra susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

9. Migracijos departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, t. y. pareiškėjas turėjo dirbti pagal įgytą kvalifikaciją vadybininko–administratoriaus pareigose, kaip buvo deklaruota, o ne direktoriaus, todėl jam pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Kadangi pareiškėjas neatitiko sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jo leidimas laikinai gyventi panaikintas, tai vertinant pareiškėjo pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 36 punktą ir 37.10 papunktį, pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visu šiuo laikotarpiu turėti leidimą laikinai gyventi, todėl vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, jam negali būti išduotas leidimas nuolat gyventi.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad užsienietis, ketindamas dirbti Lietuvos Respublikoje, 2017 m. balandžio 21 d. Šiaulių

apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – ir Migracijos skyrius) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-584 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė išduoti pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį 2 metus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. spalio 23 d. prašymą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, 2019 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11)50U-250/(15/4-1)7U-00004 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. birželio 30 d., ir neišduoti jam leidimo nuolat gyventi. Ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 19 punktais bei 55 straipsnio 2 dalimi.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, 2017 m. balandžio 21 d. Migracijos skyriui pateikė ne tik bakalauro ir magistro diplomus, bet ir UAB „Flexmart Ltd.“ 2017 m. balandžio 11 d. tarpininkavimo raštą, kurį pasirašė bendrovės direktorius D. R., bei darbo sutartį. Kaip matyti iš UAB „Flexmart Ltd.“ 2017 m. balandžio 11 d. tarpininkavimo rašto, UAB „Flexmart Ltd.“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją bendrovėje viešuoju administratoriumi ir mokėti jam atitinkamo dydžio atlyginimą. Pagal 2017 m. balandžio 10 d. darbo sutartį UAB „Flexmart Ltd.“ įsipareigojo mokėti pareiškėjui minimalų mėnesinį atlyginimą vieną kartą per mėnesį ir nustatė 8 val. darbo dienos trukmę penkių darbo dienų per savaitę. Ši darbo sutartis 2017 m. birželio 8 d. buvo pakeista, t. y. pakeistos pareigos – UAB „Flexmart Ltd.“ įsipareigojo užsienietį įdarbinti vadybininko–administratoriaus pareigose. Taigi, pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nagrinėjimo metu formaliai atitiko visas Įstatyme nustatytas sąlygas. Pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, įsipareigojo laikytis visų sąlygų, kurioms esant jam buvo išduotas leidimas, visą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį.

13. Teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis nustatė, kad pareiškėjas yra bendrovės, kuri įsipareigojo jį įdarbinti pagal turimą kvalifikaciją, t. y. UAB „Flexmart Ltd.“, akcininkas. Pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2017 m. balandžio 13 d., t. y. iki tol, kol UAB „Flexmart Ltd.“ vadovu buvo paskirtas D. R., buvo ir nurodytos bendrovės vadovas.

14. Tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo įdarbinimo pagal turimą kvalifikaciją UAB „Flexmart Ltd.“ bendrovės vardu 2017 m. balandžio 11 d. pasirašė D. R., nors pastarasis UAB „Flexmart Ltd.“ direktoriumi paskirtas tik nuo 2017 m. balandžio 13 d. Darbo sutartyje Nr. 2, kuri buvo sudaryta 2017 m. balandžio 10 d. su pareiškėju, UAB „Flexmart Ltd.“ atstovu nurodytas direktorius D. R., nors pagal Juridinių asmenų registro duomenis faktinis UAB „Flexmart Ltd.“ vadovas buvo pats pareiškėjas.

15. Byloje esantys Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas UAB „Flexmart Ltd.“ pradėjo dirbti nuo 2017 m. liepos 20 d., tačiau remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 25 d. UAB „Flexmart Ltd.“ dirba direktoriaus, o ne vadybininko–administratoriaus pareigose. Be to, Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 9 d. dirba UAB „Merkato Impex“. Pareiškėjas pripažino, kad jis UAB „Flexmart Ltd.“ vadybininko–administratoriaus pareigose nedirba.

16. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 44 straipsnio 2 dalies sąlygų, todėl pagal Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi, išduotas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, panaikintas pagrįstai.

17. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas UAB „Flexmart Ltd.“ įsidarbino tik 2017 m. liepos 20 d., vadybininko–administratoriaus pareigose dirbo tik penkias dienas. Migracijos departamentui teikė dokumentus, kuriuos pasirašė neįgaliotas asmuo. UAB „Flexmart Ltd.“ vadovu pareiškėjas buvo iki 2017 m. balandžio 13 d. UAB „Flexmart Ltd.“ vadovai pasikeitė prieš pat pareiškėjui pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėta, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užpildytas 2017 m. balandžio 3 d, tačiau Migracijos skyriuje jis registruotas tik 2017 m. balandžio 21 d., t. y. pasikeitus vadovams. Šių aplinkybių visuma patvirtino, kad pareiškėjo prašyme nurodytas tikslas – ketinimas dirbti pagal įgytą

kvalifikaciją neatitinka tikrovės, nes prieš pateikdamas prašymą jis UAB „Flexmart Ltd.“ dirbo direktoriumi. Gavęs leidimą laikinai gyventi, jis vėl buvo paskirtas UAB „Flexmart Ltd.“ direktoriumi.

18. Teismas iš ginčijamo sprendimo taip pat nustatė, UAB „Flexmart Ltd.“ deklaruotas adresas Migracijos departamentui žinomas kaip adresas, kuriuo yra nuolat steigiamos įmonės užsieniečiams, kurių pagrindu šie vėliau siekia legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento duomenimis, UAB „Flexmart Ltd.“ nuo pat jos įsteigimo iki šiol yra susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Šios Migracijos departamento išvados byloje nebuvo paneigtos.

19. Byloje duomenų, patvirtinančių UAB „Flexmart Ltd.“ realią veiklą, nebuvo. Pareiškėjo teismui pateiktų kelių transporto priemonių pardavimo sutarčių nepatvirtinti nuorašai UAB „Flexmart Ltd.“ veiklos nepatvirtino. UAB „Flexmart Ltd.“ sąskaitos išrašai neinformatyvūs.

20. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto punktą.

21. Teismas vertino, jog panaikinimas leidimo laikinai gyventi tuo pagrindu, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, užsienietis tik formaliai siekė atitikti leidimo išdavimo pagrindus ir teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra tik viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog ginčijamo sprendimo dalis, kuria panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

22. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo teismas vadovavosi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Aprašo 36 punkto (2018 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. IV-73 redakcija) nuostatomis. Pareiškėjas leidimą nuolat gyventi siekė gauti, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus, numatytus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 19 punkto d papunktyje (Nr. XIII-1310, 2018 m. birželio 27 d. redakcija), priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl negaliojančios įstatymo normos taikymo atmesti, kadangi priimant sprendimą buvo vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojusia įstatymo redakcija. Teismui konstatavus, jog Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte vienos iš sąlygų, t. y. turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamento sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III.

24. Pareiškėjas I. C. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad baigus studijas ir atitinkant Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį negalima dirbti įmonėje direktoriumi, o tik toje pozicijoje, kas parašyta studijų baigimo diplome. Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimas atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą taikomas tik jei asmuo dirba direktoriumi nebaigęs studijų. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nedraudžia asmeniui dirbti direktoriumi, o nurodo, kad asmuo apskritai gali dirbti Lietuvoje po studijų baigimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad direktorius – tai funkcija, o ne specialybė.

26. Pareiškėjas pažymi, kad 36 įmonių įregistravimas tuo pačiu adresu nėra pažeidimas. Taip pat, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neargumentuotai nurodė, kad pateiktas banko išrašas neinformatyvus. Pareiškėjas teigia, kad banko išrašas patvirtina didelę įmonės apyvartą.

27. Pareiškėjas pažymi, jog teismui teiktos automobilių pirkimo–pardavimo sutartys pasirašytos tiek pirkėjo, tiek pardavėjo. Jos teismui teiktos per EPP sistemą advokato, todėl sutarčių kopijos atskirai netvirtinamos.

28. Pareiškėjo teigimu, tai, kad įmonės darbuotojai nebuvo rasti įmonės registracijos adresu, logiška, nes įmonė prekiauja automobiliais ir pareiškėjas veiklą vykdo iš savo gyvenamosios vietos.

29. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas pripažinti pareiškėją keliančiu grėsmę nelegaliai migracijai teismo

nurodytais motyvais yra neproporcingas esamiems faktams.30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą,

pateiktame pirmosios instancijos teismui. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris ketina dirbti, sąlygas, 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Šio Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nurodyta darbo patirties sąlyga ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti pagal įgytą kvalifikaciją. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Šį sąrašą Lietuvos darbo biržos direktorius kiekvienų metų pusmečiui tvirtina remdamasis Lietuvos darbo biržos atliekama darbo rinkos stebėsena, padėties darbo rinkoje vertinimu ir jos pokyčių prognoze.

33. Nutarties 14, 15 ir 17 punktuose nurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės liudija, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), todėl vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktu leidimas laikinai gyventi pareiškėjui, išduotas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, panaikintas pagrįstai.

34. Dėl Nutarties 25 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nekvestionuojama, kad bendrovės direktoriaus pareigos galėtų atitikti pareiškėjo įgytą kvalifikaciją. Nutarties 32 punkte nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste svarbu, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūrų metu būtų pateikti visi tikrovę atitinkantys duomenys apie užsieniečio ketinimus dirbti Lietuvos Respublikoje pagal įgytą kvalifikaciją. Šiuo atveju buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas ketina dirbti vadybininku–administratoriumi (jo darbo funkcijas patvirtinanti darbo sutartis), kai tuo tarpu realiai ketinimai buvo visai kiti – dirbti direktoriumi, kurio funkcijų atitikimas pareiškėjo įgytą kvalifikaciją nebuvo įrodinėjamas atsakovui pateiktais dokumentais leidimo gyventi išdavimo procedūrų metu. Todėl yra teisinis pagrindas konstatuoti Nutarties 33 punkte nurodytas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes ir pripažinti, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas pagrįstai.

35. Ginčijamo sprendimo 5 lapo antrojoje pastraipoje, kuri baigiasi 6 lape (III bylos tomas, 10, 11 lapai) nurodytos aplinkybės yra teisiniu pagrindu konstatuoti, kad UAB „Flexmart Ltd.“ nevykdo realios veiklos. Pareiškėjo teismui pateiktos transporto priemonių pardavimo sutartys teisėjų kolegijos vertintinos kaip nepakankami įrodymai, kad UAB „Flexmart Ltd.“ vykdė ūkinę veiklą. Tokios sutartys galėtų būti pripažįstamos dokumentais, įrodančiais šiai bylai reikšmingus faktus, jeigu kartu su jomis būtų pateikti dokumentai, kad bendrovė tokius automobilius turėjo nuosavybės teise, kad automobiliai pardavimo metu buvo išregistruoti ir įregistruoti nurodytų pirkėjų vardu ir t. t. Nesant nurodytos visumos dokumentų, vien tokios sutartys bendrovės realios ūkinės veiklos fakto nepatvirtina. UAB „Flexmart Ltd.“

sąskaitos išrašai yra neinformatyvūs.36. Todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai

gyventi Lietuvos Respublikoje ir pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto punktą.37. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu dėl Lietuvos Respublikos

ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (Nutarties 22 p.) ir jo nekartoja.38. Šie argumentai, nevertinant kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai, yra

pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. C. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-4709-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00271-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 28.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0491f3f0c9ad11e9929af1b9eea48566

I.

1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriaus 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535-685 neteikti valstybės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014; 2) įpareigoti Tarnybą (su)teikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014; 3) panaikinti Tarnybos 2019 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1195-677 neteikti valstybės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013; 4) įpareigoti Tarnybą (su)teikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013.

2. Pareiškėjas tvirtino, jog Tarnyba, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymus suteikti valstybės teisinę pagalbą, neteisingai pritaikė teisės normas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjui visiškai apmokama valstybės antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 3 punktą ir 6 punktą. Pareiškėjo nuomone, pastarieji du punktai yra specialiosios teisės normos ir turi pirmenybę prieš bendrąsias teisės normas. Tarnyba be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018, kuriame ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių administracinės bylos šalių, dėl tų pačių dalykų ir klausimų.

3. Pažymėjo, jog Tarnybai buvo žinomi duomenys iš viešai prieinamų registrų, kad daugelį metų areštuotas visas be išimties pareiškėjo turtas ir lėšos, į kuriuos nukreipti išieškojimai vykdomosiose bylose, dėl to pareiškėjas savo piniginėmis lėšomis šiuo metu laisvai disponuoti negali.

4. Taip pat pažymėjo, jog Tarnybai buvo žinoma apie pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, kad jo pajamos nuo 2017 m. spalio 1 d. yra kasmėnesinė pašalpa iš savivaldybės. Nurodė, jog yra išsituokęs, gyvena vienas, turi nepilnametę dukrą, kuriai privalo teikti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu priteistą išlaikymą. Pareiškėjas teigė, kad neturi jokių realių ir objektyvių galimybių susimokėti Tarnybai už paslaugas ar jų dalį.

5. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko.6. Atsiliepime į skundą nurodė, jog skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Jų priėmimo metu pareiškėjui buvo

teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose, todėl pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą jam kilo pareiga sumokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose civilinėse bylose.

7. Tarnyba tvirtino, jog jam galėjo būti suteikta tik iš dalies valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, tačiau pareiškėjas nesutiko mokėti jam priklausančios sumokėti išlaidų dalies, todėl antrinė teisinė pagalba pareiškėjui nebuvo suteikta pagrįstai ir teisėtai.

II.

8. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas su prašymais, Tarnyboje registruotais 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d.,

kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-4983-345/2013 ir Nr. 2-1062-110/2014 dėl proceso atnaujinimo. Tarnybos Kauno skyrius atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos Kauno skyriaus sprendimais, kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 panaikino Tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535–6645 ir 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP2)18NT1195–8435 bei įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymus dėl nemokamos valstybės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013 dėl proceso atnaujinimo. Byloje skundžiami sprendimai priimti vykdant minėtą teismo sprendimą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamų Tarnybos sprendimų priėmimo metu atitiko formaliuosius teisinius pagrindus valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai gauti, numatytus Įstatyme. Tačiau teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka sumokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Šioje normoje įtvirtintas apribojimas teikti 100 procentų apmokamą antrinę teisinę

pagalbą, jeigu pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, tuomet už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų išlaidų, o kai pareiškėjas nesutinka mokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, antrinė teisinė pagalba neteikiama.

11. Byloje teismas nustatė, kad pareiškėjui tiek 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymų pateikimo metu, tiek Tarnybai nagrinėjant jo prašymus iš naujo 2018 m. lapkričio 20 d. teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 pagrindu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose (Nr. 2-121-450/2015 ir Nr. 2-1426-603/2017 (Nr. 2A-34-236/2019). Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo iniciatyva pirmiau nurodytose bylose antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas, kad ji pareiškėjui būtų nebeaktuali ir pan. Taip pat nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sutikęs mokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose. Tarnybos raštai įrodo, jog pareiškėjui buvo išaiškinta pareiga sumokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jų nesumokėjimo pasekmės. 2018 m. balandžio 30 d. pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai Tarnybai patvirtina, jog minėtus raštus jis gavo.

12. Teismas nurodė, kad valstybė, kai pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, kitose bylose garantuoja ir apmoka ne 100 procentų, o 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia faktinė situacija, o pareiškėjui nesutikus apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Tarnyba skundžiamais sprendimais pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

13. Teismas pažymėjo, jog Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 panaikino Tarnybos anksčiau priimtus ginčui aktualius sprendimus dėl procedūrinių pažeidimų. Teismas nesprendė ginčo iš esmės, konstatuodamas, jog tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva, įpareigodamas priimti išsamius, motyvuotus sprendimus su aiškiai išdėstytu teisiniu reglamentavimu sprendžiant nagrinėjamą klausimą, todėl toje byloje nebuvo nustatyti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog Tarnyba po atsisakymo skundžiamais sprendimais suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmė naujus sprendimus, kuriais suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose, apmokėdama ją 100 procentų, teismas pažymėjo, kad Tarnybos sprendimai, kuriais pareiškėjui paskirta 100 procentų apmokama valstybės garantuojama teisinė pagalba kitose civilinėse bylose, nesudaro pagrindo Tarnybai, gavus prašymus dėl pagalbos teikimo kitose bylose, priimti sprendimus teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Įstatymo reikalavimus.

15. Pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl jo skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas netenkino, nes konstatavo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nekelia abejonių.

16. Prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo priėmimo teismas atmetė, nes Europos valstybėms suteikta teisė nustatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti, ir kokia yra reikalinga užtikrinti teisei į veiksmingą teisingumą.

III.

17. Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Taip pat pareiškėjas prašo: kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; prijungti Regionų apygardos administracinio teismo išnagrinėtą administracinę bylą Nr. eI-4422-402/2018; priteisti iš atsakovo išlaidas, jeigu tokių bus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo iš esmės sutiko su Tarnybos sprendimuose neteikti valstybės teisinės pagalbos civilinėje byloje pateiktais argumentais.

17.2. Teismas neteisingai pritaikė teisės normas pagal byloje esančias faktines aplinkybes, atsižvelgiant į Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, 6 punktą visiškai apmokama valstybės antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama.

17.3. Teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesivadovavo prejudiciniais faktais ir jau įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-

402/2018.17.4. Atsižvelgus į oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas matyti, jog asmens teisė turėti advokatą yra viena iš

asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų. Teisė į gynybą, teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis, o teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai būti veiksmingai. Valstybė privalo imtis pozityvių veiksmų ir užtikrinti, kad asmuo iš tikrųjų pasinaudotų savo teise į nemokamą teisinę pagalbą.

17.5. Pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu ji buvo suteikta kitoje byloje, tačiau iki nurodyto termino nebuvo apmokėtos nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, atitinka konstitucinius teisės kreiptis į teismą, teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą užtikrinimo pagrindus.

18. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Tarnyba palaiko poziciją bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas. Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015).

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį, kurią garantuoja ir apmoka valstybė, be kita ko, reglamentuoja Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nuostatos, kurios aktualios sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą. Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

22. Taigi pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę suteikti tik 50 proc. apmokamą antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas 100 proc. valstybės garantuojamai teisei pagalbai gauti, todėl pripažintinas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, kad jam netaikytinos Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl to, jog, jo teigimu, jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 ir 6 punktų sąlygas.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kurios pareiškėjas neginčijo, kad šioje byloje skundžiamų Tarnybos 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. sausio 15 d. sprendimų priėmimo metu pareiškėjui pagal ankstesnius Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama dviejose bylose: pagal Tarnybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-651-3851 civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015 ir pagal Tarnybos 2019 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-90-673 civilinėje byloje Nr. 2A-34-236/2019 (iki tol – pagal Tarnybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-6396-24619 civilinėje byloje Nr. 2-1426-603/2017). Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjui galėjo būti valstybės garantuojama ir apmokama tik 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

24. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas jam suteikti

antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-1062-110/2014 ir Nr. 2-4983-345/2013, nesutiko apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, todėl nebuvo pagrindo panaikinti šiuos sprendimus.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 nustatytais prejudiciniais faktais, tačiau nekonkretizuoja, kokie faktai, jo manymu, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad šioje pareiškėjo apeliaciniame skunde minimoje byloje teismas įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti D. S. prašymus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo dėl nustatytų procedūrinių pažeidimų. Teismas šioje byloje nesprendė ginčo iš esmės ir netenkino pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Tarnybą (su)teikti pareiškėjui nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėse bylose. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju jo skundas turi būti tenkinamas remiantis šiuo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu. Šiame Regionų apygardos administracinio teismo sprendime pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis apeliacinės instancijos teismas remtis taip pat neturi pagrindo, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo prijungti administracinės bylos Nr. eI-4422-402/2018 medžiagą.

26. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

27. Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas turi teisę kreiptis įstatymų nustatytais atvejais į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą apeliacinės instancijos teismas neturi.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

30. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos rašytinius įrodymus: D. S. 2019 m. liepos 19 d. prašymą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Tarnybos 2019 m. liepos 29 d. sprendimus Nr. 2.1.9.(NTP-2)-19-N-90-12379, Nr. 2.1.(NTP-2)-19-N-1333-12325, Nr. 2.1.(NTP-2)-19-P-709-12335, Nr. 2.1.(NTP-2)-19-P-651-12339.

31. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

32. Teisėjų kolegija nutaria pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų nepriimti, nes pareiškėjo pateikti dokumentai priimti naujomis aplinkybėmis, t. y. jau po šioje byloje ginčijamų sprendimų priėmimų, todėl nagrinėjamai bylai jie nėra aktualūs.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau jis nepateikė šių

išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Be to, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-519-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00977-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Daisana“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Daisana“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras, atsakovas) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. cspr.1-53 (toliau – ir Sprendimas), įpareigojant Komisiją nagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=062e8cf0c9ad11e9929af1b9eea48566

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš

dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeitė ir panaikino valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. cspr.1-53. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį nutarė palikti nepakeistą.

Pareiškėjas UAB „Daisana“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2019 m. gegužės 29 d. pateikė prašymą priteisti 771,38 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „Daisana“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis išnagrinėjus administracinę bylą apeliacine tvarka buvo priimta ir paskelbta 2019 m. sausio 9 d., taigi ši diena laikoma sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo diena. Terminas prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų pateikti prasidėjo 2019 m. sausio 10 d., t. y. kitą dieną po teismo sprendimo įsiteisėjimo, ir paskutinė diena pateikti tokį prašymą teismui buvo 2019 m. sausio 23 d. Teismas nustatė, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismui buvo išsiųstas 2019 m. gegužės 29 d., todėl darė išvadą, kad toks prašymas paduotas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą naikinamąjį terminą, kurio atnaujinimo galimybė nėra numatyta įstatyme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkino.

III.

Pareiškėjas UAB „Daisana“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį ir priimti nutartį dėl išlaidų atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjas pažymi, kad savo prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų nurodė ir administracinę bylą Nr. A-224-442/2019. Pareiškėjas prašymą pateikė po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties, kuri buvo nagrinėta pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalį, gavimo. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad šioje byloje teismai pareiškėjui, labai mažos įmonės statuso įmonei, neišaiškino procesinių teisių ir pareigų, procesinio veiksmo atlikimo terminų.

Teisėjų kolegija


IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 str. 2 d.) nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina tai, jog prašymui dėl teismo išlaidų paduoti po teismo sprendimo įsiteisėjimo yra nustatytas aiškiai apibrėžtas terminas – ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Šio termino atnaujinimo galimybės ABTĮ nenumato, todėl jis yra naikinamasis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-500-492/2017; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-357-968/2019).

Šioje byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 17 d. buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas. Jis buvo apskųstas apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria pirmosios

instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas, priimta 2019 m. sausio 9 d.Pažymėtina, kad ABTĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra

panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Taigi šioje byloje teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. sausio 9 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus nutartį (ABTĮ 148 str. 1 d.). Todėl tai, kad vėliau (2019 m. gegužės 22 d.) buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl sprendimo išaiškinimo, teismo sprendimo įsiteisėjimo datai neturi reikšmės.

Pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2019 m. gegužės 29 d. Taigi pareiškėjas praleido ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas terminas negali būti atnaujinamas, pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos termino praleidimo priežastys nėra teisiškai reikšmingos.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. A-1492-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04176-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1da1d0e0c9ad11e9929af1b9eea48566

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl rezoliucijos panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją „pritariu“ 2017 m. lapkričio 28 d. teikimo Nr. 17.9.-6605 „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ daliai dėl prokuroro K. V. tarnybinio pažeidimo (toliau – ir Rezoliucija); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:2.1. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimo skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą

Nr. 17.9.-6442 „Dėl Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. ir Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro S. M. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) ir ją pateikė generaliniam prokurorui, kuris rezoliucija nurodė Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimo skyriaus prokurorei surašyti motyvuotą teikimą. 2017 m. lapkričio 28 d. surašytas teikimas Nr. 17.9.-6605 „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ (toliau – ir Teikimas), kuriame buvo nurodyta, jog Išvadoje ir surinktoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje pakanka duomenų konstatuoti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą – neteisėtais būdais rinko ikiteisminio tyrimo duomenis, jais disponavo ir panaudojo be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo. Teikimu generaliniam prokurorui pasiūlyta pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau tarnybinės atsakomybės jam netaikyti ir nuobaudos neskirti. Generalinis prokuroras 2017 m. lapkričio 28 d. rezoliucija pritarė šiam siūlymui;

2.2. Išvadoje ir Teikime nurodyti teiginiai dėl pareiškėjo padarytų tarnybinių pažeidimų gali turėti realios įtakos ateityje siekiant karjeros prokuratūros sistemoje. Iš Išvadoje ir Teikime nurodytų konstatuojamųjų teiginių, jog pareiškėjas, neteisėtais būdais, be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo, viršydamas kompetenciją, ir taip padarydamas pažeidimą, rinko, gavo ir disponavo ikiteisminių tyrimų duomenimis, yra visiškai neaišku koks konkrečiai ikiteisminis tyrimas yra analizuojamas, ir kurio konkrečiai prokuroro leidimo pareiškėjas turėjo prašyti, nes Išvadoje nurodomas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), o Teikime – Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis gavo vykdydamas savo funkcijas, t. y. juos jam persiuntė Energetikos ministerija, atsakydama į jo tarnybinį raštą. Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini), vadovauja T. M. Praeiškėjui nebuvo žinoma apie Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo vyriausiojo prokuroro S. S. 2015 m. spalio 22 d. nutarimą, kuriuo nutarta leisti to paties departamento prokurorui U. V. panaudoti prašyme nurodytą informaciją, esančią ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), perkeliant joje esančius duomenis į ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) bylą. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės, rašydamas prokurorui S. M. elektroninį laišką ir gavęs iš jo 2013 m. liepos 20 d. išvadą, kuri adresuota generalinio prokuroro pavaduotojui ir kurioje minimi ikiteisminių tyrimų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, realiai bei objektyviai įsitikinti, jog gauta informacija vertintina kaip dar tebevykstančio ikiteisminio tyrimo duomenys. Ši 2013 m. liepos 30 d. išvada yra analitinė, kadangi net prokuroras T. M. laikė ją ne baudžiamojoje byloje, o ikiteisminio tyrimo kontrolės byloje. Be to, ji yra registruota Generalinės prokuratūros raštuose naudojamu numeriu. Pareiškėjas niekada nesikreipė į T. M. ir neprašė pateikti susipažinti S. M. išvados, o su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi, kurioje sukaupti duomenys apie padarytos žalos atlyginimą / neatlyginimą, susipažino T. M. leidimu;

2.3. Pareiškėjas, registruodamas 2017 m. birželio 12 d. tarnybinį pareiškimą, paprašė jo nekelti į DVS duomenų bazę, motyvuodamas tuo, kad nori išsaugoti pranešime pateiktos informacijos konfidencialumą. 2017 m. birželio 12 d. tarnybiniu pranešimu jis informavo aukštesnius prokurorus apie galbūt dingusius garso įrašus, nes manė, kad tinkamos prokuratūros funkcijų vykdymas yra neatsiejama viešojo intereso dalis, siekė atkreipti generalinio prokuroro pavaduotojo dėmesį į naujas galimas viešojo intereso ir baudžiamojo persekiojimo sąsajas. Teisės aktai nenustato, jog prokuroras, prieš rašydamas tarnybinį pranešimą aukštesniems prokuroras, turėtų pareigą pats tikrinti gautą informaciją ar vertinti jos teisingumą. Numatoma tik prievolė pranešti aukštesniajam prokurorui, kuris teisės aktų nustatyta tvarka, organizuoja

gautos informacijos patikrinimą. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo duomenų nei visuomenei, nei visuomenės informavimo priemonėms neatskleidė, tik perdavė juos kitam prokurorui jo tiesioginėms tarnybos funkcijoms vykdyti, todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 177 straipsnio pažeidimo jis nepadarė. Be to, tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 12 d. tarnybinį pranešimą surašė ir pateikė, skatinamas asmeninių ar šališkų paskatų, taip pat ir to, kad jis būtų dalyvavęs viešose diskusijose apie nebaigtą ikiteisminį tyrimą ar konkretų prokurorą;

2.4. BPK 181 straipsnio 5 dalies nuostata negali būti taikoma, kadangi pareiškėjas nėra proceso dalyvis ikiteisminiuose tyrimuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Išvados konstatuojamoje dalyje nėra pateikti motyvai, kurie pagrįstų šios normos taikymą;

2.5. Išvadoje ir Teikime nurodyti tarnybinio pažeidimo sudėties elementai įrodinėjami prieštaringais duomenimis. Atsakovas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, kad pareiškėjas padarė tarnybinius pažeidimus, nepateikė kompetentingo ir kvalifikuoto jo veiklos teisinio įvertinimo, t. y. atsakovas elgėsi nesąžiningai;

2.6. Dėl nepagrįstai pradėto vidaus tyrimo, neteisėto tarnybinio patikrinimo, pasibaigusio Išvada ir Teikimu, pareiškėjui pablogėjo sveikata. Generalinės prokuratūros neteisėti veiksmai lėmė 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atsiradimą.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nesutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:4.1. Išvadoje ir Teikime nurodytas ikiteisminio tyrimo numeris reiškia tą patį ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo padarytas

tarnybinis pažeidimas nėra apibūdintas kaip neteisėtas ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas. Be to, Teikimu nepripažinta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 12 d. tarnybinį pranešimą surašė ir pateikė, skatinamas asmeninių ar šališkų paskatų. Priešingai, Teikime kaip tarnybinę atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad prokurorai veikė vedini tarnybinių tikslų, todėl jiems nebuvo paskirtos tarnybinės nuobaudos;

4.2. Pareiškėjo motyvai, jog jis nežinojo, kad ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) vadovauja T. M. ir prokuroro S. S. 2015 m. spalio 22 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys nuo 2015 m. spalio 22 d. tapo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, negali būti vertinami kaip tarnybinę atsakomybę šalinančios aplinkybės. Nurodyti motyvai tik patvirtina pareiškėjo aplaidų požiūrį į tarnybą. Pagal savo pareigas, kvalifikaciją ir turimą patirtį pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti, kad prieš gaunant informaciją iš konkrečios ikiteisminio tyrimo bylos, būtina laikytis teisėtumo principo, pamatinių baudžiamojo proceso ir nustatytos kompetencijos reikalavimų, pasidomėti, ar byla yra eigoje, kas kontroliuoja ikiteisminį tyrimą, numatyti tikimybę, jog 2013 metais surašytoje išvadoje esanti informacija BPK 162 straipsnio tvarka pripažinta ikiteisminio tyrimo duomenimis, oficialiai kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą dėl susipažinimo su informacija ir ją gauti tam, kad būtų pridėta prie nagrinėjamo skundo;

4.3. Pareiškėjas, prieš gaudamas 2013 m. liepos 30 d. išvados tekstą iš prokuroro S. M., tuo klausimu ne kartą bendravo su prokuroru T. M., kuris atsisakė viešinti jam ikiteisminio tyrimo duomenis, t. y. pareiškėjas žinojo, kas vadovauja tyrimui. Pagal einamas pareigas ir profesinę kvalifikaciją pareiškėjas taip pat žinojo, kad tik vadovaujantis tyrimui prokuroras sprendžia, kam ir su kokia ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi leisti susipažinti, tačiau aktyviai ieškojo kitų būdų ikiteisminio tyrimo informacijai gauti, kreipėsi į prokurorą S. M., kuris ankščiau vadovavo šiam ikiteisminiam tyrimui, t. y. pareiškėjas gavo ikiteisminio tyrimo duomenis, apeidamas prokurorą T. M.;

4.4. Tarnybinio pažeidimo sudėties elementai nebuvo įrodinėjami prieštaringais duomenimis. Pareiškėjas duomenų prieštaringumo skunde nenurodė, jo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio. Išvadoje ir Teikime yra nurodyti visi padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Pareiškėjas turėjo suprasti, kad vykdo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas tarnybinį pažeidimą padarė tyčia. Tarnybinio patikrinimo metu buvo įvertintos tarnybinio pažeidimo padarymo aplinkybės, nurodyta visa pažeidimo sudėtis, pateiktas tarnybinio pažeidimo teisinis vertinimas, pasiūlyta neskirti pažeidėjui drausminės nuobaudos konstatuojant padarytą pažeidimą, o pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasinaudoti visomis jam suteiktomis teisėmis – teikti paaiškinimus, prašymus ir dokumentus, turėti įgaliotą atstovą bei susipažinti su Išvada ir tarnybinio patikrinimo surinkta medžiaga;

4.5. Tarnybinio patikrinimo metu konstatuotas pareiškėjo neįsitikinimas 2013 m. liepos 30 d. išvados teisingumu pasireiškė tuo, jog jis gavo šią išvadą neoficialiai, ji buvo be registracijos numerio, nepasirašyta rengėjo, neskenuota, o pateikta word formatu (tai reiškia, kad dar 2013 metais surašytas išvados tekstas galėjo būti keičiamas) ir su prokuroro S. M. prierašu, kad šią išvadą būtina gauti oficialiai, tačiau pareiškėjas nepaisė nurodytų aplinkybių ir išvados tekstą perkėlė į savo 2017 m. birželio 12 d. tarnybinį pranešimą, adresuotą generalinio prokuroro pavaduotojams;

4.6. Pareiškėjo kompetencijos viršijimas, nagrinėjamu atveju, pasireiškė neteisėtu informacijos rinkimo būdu, disponavimu ja (panaudojimu) be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo;

4.7. Pareiškėjas, nebūdamas proceso dalyviu, neteisėtai susipažino su ikiteisminio tyrimo duomenimis, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Pareiškėjas nevykdė jam teisės aktais nustatytų pareigų nesinaudoti ir neleisti kitiems asmenims naudotis tarnybine ar kita konfidencialia informacija kitaip negu nustato įstatymai, t. y. pareiškėjas viršijo savo kompetenciją, nagrinėdamas gautą pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. birželio 12 d. neteisėtai rinko, gavo, susipažino, disponavo ir panaudojo ikiteisminio tyrimo duomenis;

4.8. Pareiškėjo teiginius, jog 2013 m. liepos 30 d. išvada laikytina analitine, paneigia tarnybinio patikrinimo metu duoti prokuroro T. M., vadovaujančio ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškinimai, kad 2013 m. liepos 30 d. išvadoje ir 2017 m. birželio 12 d. tarnybiniame pranešime yra aprašomi ir cituojami aktualūs ikiteisminio tyrimo duomenys ir jie yra neskelbtini. Bet kuriuo atveju skelbiant informaciją turi būti garantuojama, kad dėl to nebus jokių neigiamų pasekmių, kurioms siekiant užkirsti kelią informacija nėra skelbiama;

4.9. Tiek vidaus tyrimas, tiek tarnybinis patikrinimas, kuriame buvo vertinami pareiškėjo veiksmai, buvo pradėtas ir atliktas laikantis teisės aktų – Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. I-181 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų reikalavimų. Užbaigus tarnybinį patikrinimą buvo priimtas šiose nuostatuose numatytas generalinio prokuroro sprendimas. Pareiškėjas skunde nepagrindžia neteisėtų, t. y. priešingų teisei, atsakovo veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo K. V. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, jog Išvadoje Vidaus tyrimų skyriaus prokuroras siūlė pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį

pažeidimą, t. y. neteisėtais būdais rinko ikiteisminio tyrimo duomenis, jais disponavo ir panaudojo be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo, tačiau tarnybinės atsakomybės jam netaikyti. Išvadoje konstatuota, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BPK 177 straipsnio, 181 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 4 punkto, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktų, Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1-16, 18 ir 26 punktų, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 1-172, 22 punkto, Dokumentų valdymo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. lapkričio 31 d. įsakymu Nr. 1-235, 90 ir 91 punktų, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141, 16 punkto, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-68, 5.6.1 punkto reikalavimus ir nuostatas. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras surašė Teikimą, siūlydamas konstatuoti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau dėl Teikime ir Išvadoje nurodytų motyvų tarnybinės nuobaudos jam neskirti. Generalinis prokuroras 2017 m. lapkričio 28 d. priėmė rezoliuciją, pritardamas ir pripažindamas, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau nuspręsdamas neskirti jam tarnybinės nuobaudos.

7. Teismas, akcentuodamas BPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 181 straipsnio 5 dalyje, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje ir 20 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktuose, Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 18 ir 26 punktuose, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų 22 punkte, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 16.1–16.9 punktuose, Prokurorų etikos kodekso 5.6.1 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, vertino, kad Išvada akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina, kad vidaus tyrimų skyriaus prokuroras surinko visus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo tiriamą pažeidimo faktą, argumentavo, kodėl, kokiais įrodymais, paaiškinimais, kitais duomenimis vadovaujantis ši Išvada yra grindžiama, nurodė, koks tarnybinis nusižengimas padarytas, t. y. pareiškėjas neteisėtais būdais rinko ikiteisminio tyrimo duomenis, jais disponavo ir panaudojo be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo.

8. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas ir tyrimo metu surinkta informacija leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neteisėtais būdais, viršydamas Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro kompetenciją, rinko, gavo ir disponavo ikiteisminių tyrimų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis.

9. Teismas, įvertinęs Generalinės prokuratūros 2001 m. gruodžio 19 d. pažymos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2003 m. kovo 27 d., 2003 m. gegužės 14 d., 2003 m. birželio 6 d. užfiksuotų pokalbių turinį, sprendė, kad pareiškėjas neteisėtai, be ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaujančio prokuroro T. M. ir ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) vadovavusio prokuroro Z. T. (T.) leidimo, be Generalinės prokuratūros vadovų leidimo, gavęs iš prokuroro S. M. nepasirašytą ir be registracijos numerio 2013 m. liepos 30 d. išvadą „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) proceso sprendimo“ su neskelbtinais ikiteisminio tyrimo duomenimis, šiais duomenimis disponavo ir, neįsitikinęs šios išvados teisingumu, panaudojo juos savo 2017 m. birželio 12 d. tarnybiniame pranešime Nr. 17.9-3431 „Dėl baudžiamojo persekiojimo ir viešojo intereso gynimo sąsajų“, kurį įteikė generalinio prokuroro pavaduotojams.

10. Teismas vertino, kad surašant Išvadą, buvo išsamiai patikrinti dokumentai, nustatyta reali esama padėtis, susijusi su neteisėtais būdais rinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, jų disponavimu ir panaudojimu be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo.

11. Teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina Išvadoje suformuluotą teiginį, jog pareiškėjas neteisėtais būdais rinko ikiteisminio tyrimo duomenis, jais disponavo ir panaudojo be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo ir tuo pažeidė BPK 177 straipsnio, 181 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 4 punkto, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktų, Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 18 ir 26 punktų, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų 22 punkto, Dokumentų valdymo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos 90 ir 91 punktų, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 16 punkto, Prokurorų etikos kodekso 5.6.1 punkto reikalavimus. Pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tarnybinis pažeidimas.

12. Teismas sprendė, kad Išvadoje ir Teikime pareiškėjo veika kvalifikuota tinkamai, pareikštas kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas konkrečiai, pareiškėjo veiksmus susiejant su teisės aktų normomis, kurių, kaip įtvirtinančių imperatyvų elgsenos variantą atitinkamoje situacijoje, pareiškėjas privalėjo laikytis. Teismas konstatavo, kad Rezoliucija yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti jokie Generalinės prokuratūros ir jos pareigūnų neteisėti veiksmai, netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

14. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 4 dalyje, 18 straipsnio 2 dalyje, 110 straipsnyje, Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje ir 15 straipsnyje, BPK 170 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 10 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, atmetė pareiškėjo prašymą taikyti ABTĮ 110 straipsnį. Teismas nurodė, kad prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimai priklauso išimtinai Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jo pavaduotojų kompetencijai. Teismas atkreipė dėmesį, jog bylos duomenimis nustatyta, kad prokuroras R. V. 2017 m. birželio 21 d. tarnybiniu pranešimu informavo generalinį prokurorą apie aplinkybes, taip pat aptarė klausimą dėl (duomenys neskelbtini) ir pasiūlė nepradėti tarnybinio patikrinimo. Tačiau generalinis prokuroras 2017 m. birželio 28 d. pradėjo vidaus tyrimą, kurio metu laikytos galbūt dingusiomis kompiuterinės laikmenos STT 2017 m. liepos 31 d. buvo pateiktos Generalinei prokuratūrai.

III.

15. Pareiškėjas K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:16.1. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ABTĮ 56 ir 80 straipsniuose įtvirtintas

įrodymų vertinimo taisykles ir aktyvaus dalyvavimo įrodymų tyrime pareigą. Teismas nenustatė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakė dėl pagrindinių skundo argumentų, vadovavosi išimtinai atsakovo pozicija;

16.2. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas neteisėtais būdais rinkdamas ikiteisminio tyrimo duomenis, jais disponuodamas ir panaudodamas be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo, padarė tarnybinį pažeidimą, tuo pažeisdamas Teikime išvardytų teisės aktų nuostatas ir taip pat Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktų, Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 26 punkto, Generalinės prokuratūros Viešojo

intereso gynimo skyriaus nuostatų 22 punkto, Dokumentų valdymo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos 90 ir 91 punktų nuostatas, iš esmės pasisakė dėl papildomo veikos kvalifikavimo ir taip peržengė skundo reikalavimo ribas. Teismas padarė esminį proceso pažeidimą ir pablogino pareiškėjo padėtį;

16.3. Teismas, iš esmės mechaniškai nukopijuodamas Išvadoje nurodytą pareiškėjo veikos kvalifikavimą, neatkreipė dėmesį į tai, kad Išvadoje pateiktas veikos kvalifikavimas buvo pirminis, tačiau tarnybinio patikrinimo metu nepasitvirtinus įtarimams dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario A. D. skundo nagrinėjimo termino pratęsimo, aptartos aplinkybės nebuvo laikytos tarnybiniu pažeidimu, todėl ir Teikime jos neminėtos ir teisiškai nevertintos;

16.4. Teismas neaptarė pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytų nesutikimo su Teikimo išvadomis argumentų: pareiškėjas, rašydamas 2017 m. birželio 12 d. tarnybinį pranešimą aukštesniesiems prokurorams, kuriame paminėti prokuroro S. M. išvadoje aptarti 2002–2003 metų pokalbiai, nežinojo, jog, praėjus net keturiolikai metų dėl šių aplinkybių dar vyksta ikiteisminis tyrimas (pareiškėjas neturėjo pareigos aiškintis, nes informaciją teikė aukštesniajam prokurorui / generalinio prokuroro pavaduotojui, kuruojančiam specializuotą Generalinės prokuratūros padalinį); pareiškėjo 2017 m. birželio 12 d. tarnybinio pranešimo surašymo tikslas buvo vykdyti prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareigą – nustatyta teisės aktų tvarka informuoti aukštesnįjį prokurorą apie galbūt padarytus pažeidimus; pareiškėjo veika negali būti kvalifikuojama pagal Teikime nurodytas teisės aktų normas;

16.5. Pareiškėjas teismui buvo nurodęs, jog generalinio prokuroro pavaduotojo Ž. R. 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu inicijuotas naujas tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas po to, kai pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku kreipėsi į minėtą pareigūną, prašydamas pateikti informaciją, susijusią su aplinkybių tyrimu dėl galbūt dingusių pokalbių įrašų Generalinėje prokuratūroje. Visa (duomenys neskelbtini) istorija tarnybinio patikrinimo metu nėra tinkamai ištirta, todėl pareiškėjas 2018 m. kovo 13 d. raštu kreipėsi į STT direktorių, prašydamas patikrinti atsakovo keliamą versiją. Tinkamai šiai institucijai atlikus savo pareigą, galbūt išaiškės ir tikrosios aplinkybės, susijusios su tarnybinio patikrinimo tiek pareiškėjui, tiek prokurorui S. M. pradėjimu. Ikiteisminis tyrimas dėl S. M. pažymoje nurodytų faktinių aplinkybių nutrauktas dėl senaties. Gali būti, jog (duomenys neskelbtini) tam turėjo lemiamos reikšmės;

16.6. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teisėtus lūkesčius, jog tinkamai aukštesniuosius prokurorus informavęs apie galimus pažeidimus, jis siekė įvykdyti prievolę padaryti viešojo intereso gynimą veiksmingesniu. Ši aplinkybė atskleista ir Teikime, nurodant, kad pareiškėjas veikė vedinas tarnybinių tikslų, siekdamas atskleisti problemos mastą , apginant Lietuvos valstybės interesus, mokesčių mokėtojų teises gaut paslaugas už teisingą kainą.

17. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:18.1. Administracinė byla yra išnagrinėta išsamiai, objektyviai ir nešališkai, o aprašomojoje teismo sprendimo dalyje

esantis techninio pobūdžio rašymo apsirikimas (techninė klaida) nelaikytinas esminiu įstatymo pažeidimu. Teismo sprendimas yra motyvuotas, iš teismo sprendimo motyvų yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas nusprendė atmesti pareiškėjo skundą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose numatytų reikalavimų, yra nepagrįstas ar priimtas pažeidus materialiosios ar proceso teisės normas;

18.2. Motyvuotas vienos ginčo šalies argumentų pripažinimas savaime reiškia kitos šalies argumentų atmetimą. Teismo sprendime ištirti visi įrodymai bei atitinkamai įvertinti tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo pateikti argumentai, o nustatytos faktinės aplinkybės įvertintos sugretinus juos su galiojančiu teisiniu reglamentavimu, padarant galutines išvadas dėl atsakovo argumentų pagrįstumo. Teismo pacituotos teisės aktų nuostatos, kurių pareiškėjas privalėjo laikytis, savaime atskleidžia ir identifikuoja pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo aplinkybes ir yra aiškios bei suprantamos;

18.3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai pasunkino pareiškėjo padėtį ir akivaizdžiai peržengė skundo reikalavimo ribas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų 37, 38, 39.2 ir 41.1 punktais, pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas konstatuotas pritariant motyvuotam Teikimui. Teismas, aprašydamas pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą, jį apibūdino taip, kaip nurodyta Teikime;

18.4. Į teismo pripažinto ir Rezoliucija konstatuoto tarnybinio pažeidimo faktines aplinkybes teisingai ir pagrįstai neįtrauktas pažeidimas, susijęs su Lietuvos Respublikos Seimo nario A. D. pareiškimo nagrinėjimu, nes šis pažeidimas tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirtas, bet Teikime nekonstatuotas. Tačiau teismas, išvardydamas pažeistų teisės aktų pavadinimus, klaidingai nurodė Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 26 punktą, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų 22 punktą, Dokumentų valdymo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos 90 ir 91

punktus. Teismas konkrečiu atveju padarė techninio pobūdžio klaidą, kuri neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nekeičia sprendimo esmės. Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad neteisėtas jo veikos kvalifikavimas yra mechaniškai nukopijuotas nuo Išvados, iš esmės pripažįsta teismo klaidos mechaninį pobūdį. Pareiškėjas nepagrįstai laiko šią klaidą esminiu pažeidimu. Ši techninė klaida nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių padarinių;

18.5. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, susiję su ikiteisminio tyrimo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) panaudotais garso įrašais, gautais iš STT vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus, yra deklaratyvūs ir išeina iš nagrinėjamos bylos ribų. Pareiškėjas, darydamas prielaidas, nepagrįstai sureikšmina dar iki tarnybinio patikrinimo pradėjimo konstatuotą garso įrašų pateikimą prokuratūrai. Tačiau „įrašų dingimas / atsiradimas“ nebuvo tarnybinio patikrinimo objektas, nes tai niekaip nėra susiję su pareiškėjo padarytu tarnybiniu pažeidimu. Garso įrašai iš Specialiųjų tyrimų tarnybos buvo gauti dar iki tarnybinio patikrinimo pradėjimo;

18.6. Į pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus teisėtus lūkesčius buvo tinkamai ir adekvačiai atsižvelgta. Teikime atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad prokurorai veikė vedini tarnybinių tikslų, siekė atskleisti problemos mastą, apginant Lietuvos valstybės interesus, mokesčių mokėtojų teises gauti paslaugas už teisingą kainą. Todėl pareiškėjui nebuvo skirta tarnybinė nuobauda;

18.7. Tarnybiniai tikslai turi būti pasiekiami tik teisėtais būdais, prokurorui neperžengiant savo kompetencijos ribų, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pagal savo pareigas, kvalifikaciją ir turimą patirtį pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti, kad prieš gaunant informaciją iš konkrečios ikiteisminio tyrimo bylos, jis privalėjo laikytis teisėtumo principo, pamatinių baudžiamojo proceso ir nustatytos kompetencijos reikalavimų: pasidomėti, ar byla yra eigoje, kas kontroliuoja ikiteisminį tyrimą, numatyti tikimybę, jog 2013 m. liepos 30 d. išvadoje esanti informacija baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti pripažinta ir ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, oficialiai kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą dėl susipažinimo su tokia informacija ir ją gauti tam, kad būtų pridėta prie nagrinėjamos medžiagos. Be to, pareiškėjas 2013 m. liepos 30 d. išvadą gavo neoficialiai, ji buvo be registracijos numerio, nepasirašyta rengėjo, neskenuota, o pateikta word formatu (tai reiškia, kad dar 2013 metais surašytas išvados tekstas galėjo būti keičiamas) ir su prokuroro S. M. prierašu, kad šią išvadą būtina gauti „oficialiai“, tačiau pareiškėjas nepaisė nurodytų aplinkybių ir išvados tekstą perkėlė į savo 2017 m. birželio 12 d. tarnybinį pranešimą, adresuotą generalinio prokuroro pavaduotojams.

Teisėjų kolegija


19. Bylos ginčo esminis dalykas – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. lapkričio 28 d. rezoliucijos „pritariu“ 2017 m. lapkričio 28 d. teikimo Nr. 17.9.-6605 „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ daliai dėl pareiškėjo (prokuroro) K. V. tarnybinio pažeidimo pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas byloje taip pat yra pareiškęs reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

20. Teikime (I t., b. l. 51–56), kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau jam tarnybinė atsakomybė netaikyta ir nuobauda neskirta, nustatyta, jog pareiškėjas padarė šį tarnybinį pažeidimą: neteisėtais būdais rinko ikiteisminio tyrimo duomenis, jais disponavo ir panaudojo be ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimo, t. y. pažeidė BPK 177 straipsnio, 181 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 4 punkto; Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies 7 punkto; Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. I-16, 18 punkto, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. I-290 redakcija su vėlesniais pakeitimais), 16 punkto; Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-68 (2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1-15 redakcija), 5.6.1 punkto reikalavimus ir nuostatas.

21. BPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius. BPK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikiamais

atvejais prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius ar kitus asmenis, mačiusius atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad draudžiama be prokuroro leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnį. BPK 181 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad turintys teisę paduoti skundą dėl sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą asmenys, nurodyti šio kodekso 214 straipsnio 3 dalyje, turi teisę šio straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta tvarka susipažinti su visa nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jos dalimi, 6 dalyje nustatyta, kad susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga metu draudžiama daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas, kai duomenys yra užfiksuoti proceso veiksmų protokoluose ir jų prieduose (nuotraukose, negatyvuose, garso, vaizdo įrašuose, skaitmeninės informacijos laikmenose ir kitaip fiksuojant techninių priemonių panaudojimo rezultatus), kai informacija gauta panaudojus kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo ar šio kodekso 154, 155, 158, 159, 160 straipsniuose nustatyta tvarka.

22. Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi. Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad prokurorai privalo saugoti įslaptintą informaciją, nesinaudoti ir neleisti kitiems asmenims naudotis tarnybine ar kita konfidencialia informacija kitaip, negu nustato įstatymai.

23. Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 18 punkte nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą prokuroras pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 2, 4, 5, 11 ir 12 punktuose nustatytus įgaliojimus renka medžiagą, išsiųsdamas paklausimą raštu, išaiškindamas paklausimo reikalavimų (išskyrus Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 11 punktą) nevykdymo pasekmes.

24. Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 16 punkte nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimu: nagrinėja Generalinėje prokuratūroje gautus asmenų pareiškimus, prašymus, skundus arba atlieka prokuroro inicijuotą tyrimą dėl galbūt pažeisto viešojo intereso ypatingos svarbos atvejais ir priima dėl jų šiuos sprendimus: esant teisiniam pagrindui ir nustačius galimą viešojo intereso pažeidimą, ieškiniu, pareiškimu, prašymu ar prašymu įstoti į bylą trečiuoju asmeniu kreipiasi į teismą arba taiko kitas įstatyme numatytas reagavimo priemones; nenustačius teisinio pagrindo ar viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones; dalyvauja nagrinėjant bylas, pradėtas pagal Generalinės prokuratūros prokuroro ieškinius, pareiškimus, prašymus arba pagal asmenų skundus dėl Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimo visuose visų instancijų teismuose; nagrinėja asmenų prašymus dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), teikia generaliniam prokurorui parengto procesinio dokumento projektą; atstovauja generaliniam prokurorui visuose visų instancijų teismuose nagrinėjant prašymus dėl proceso atnaujinimo; vykdydamas aukštesniojo prokuroro funkcijas, nagrinėja asmenų skundus dėl apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro, prokuroro nutarimo ir: nutarimu panaikina nepagrįstą ar neteisėtą prokuroro nutarimą ir nurodo, kokius papildomus veiksmus atlikti (išskyrus, kokį sprendimą priimti); nutarimu pripažįsta pagrįstu bei teisėtu skundžiamą prokuroro nutarimą ir palieka jį galioti; nutarimu panaikina nepagrįstą ar neteisėtą prokuroro nutarimą ir pats priima sprendimą; prokurorų, vykdančių baudžiamojo persekiojimo funkciją, informacijos pagrindu sprendžia dėl pagrįstumo teikti teismui ieškinį dėl žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais, atlyginimo, jeigu toks ieškinys nepareikštas baudžiamojo proceso tvarka arba teismo paliktas nenagrinėtas; analizuoja, apibendrina prokurorų ir teismų praktiką dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo, rengia rekomendacijas, apibendrinimus, aiškinamuosius raštus; generalinio prokuroro įgaliojimu atstovauja valstybei (Generalinei prokuratūrai) visų instancijų teismuose civilinėse bylose dėl žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų prokuroro veiksmų, atlyginimo; nagrinėja asmenų prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėse bylose ir priima dėl jų šiuos sprendimus: esant teisiniam pagrindui ir nustačius galimą viešojo intereso pažeidimą, rengia ir teikia teismui prašymus dėl proceso atnaujinimo; nenustačius teisinio pagrindo ar viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

25. Prokurorų etikos kodekso 5.6.1 punkte nustatyta, kad vadovaudamasis konfidencialumo principu, prokuroras privalo nekomentuoti prokuratūroje turimos konfidencialios informacijos ar neskelbtinų duomenų, susilaikyti nuo nepatikrintos ar kitų prokurorų turimos tarnybinės informacijos skelbimo ir platinimo be jų žinios.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Teikime ir Išvadoje (I t., b. l. 11–50), kuri buvo surašyta atlikus tarnybinį patikrinimą, nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, padarė išvadą, jog pareiškėjas pažeidė

aptartas teisės aktų nuostatas, todėl pagrįstai ir teisėtai atsakovas nustatė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, nurodytą Teikime.

27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad be teisėto pagrindo yra nustatyta, jog pareiškėjas padarė Teikime nurodytą tarnybinį pažeidimą, t. y. pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo Teikime ir Išvadoje nurodyti įrodymai ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas neteisėtai, be ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaujančio Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (toliau – ir ONKTD) prokuroro T. M. ir ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) (sprendime nurodytas ir Nr. (duomenys neskelbtini)) vadovavusio ONKTD prokuroro Z. T. (T.) leidimo, be Generalinės prokuratūros vadovų leidimo, gavęs iš prokuroro S. M. nepasirašytą ir be registracijos numerio 2013 m. liepos 30 d. išvadą „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) proceso sprendimo“ su neskelbtinais ikiteisminio tyrimo duomenimis, šiais duomenimis disponavo ir, neįsitikinęs šios išvados teisingumu, panaudojo juos savo 2017 m. birželio 12 d. tarnybiniame pranešime Nr. 17.9-3431 „Dėl baudžiamojo persekiojimo ir viešojo intereso gynimo sąsajų“, kurį įteikė generalinio prokuroro pavaduotojams.

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

29. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas vykdo Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro funkcijas, pareiškėjui buvo pavesta atlikti tyrimą pagal Seimo nario A. D. raštą, gautą 2017 m. vasario 6 d. Pareiškėjui šis pareiškimas buvo perduotas spręsti dėl galimo viešojo intereso. Pareiškėjas 2017 m. birželio 12 d. generalinio prokuroro pavaduotojams Ž. R. ir M. Š.-D. pateikė tarnybinį pranešimą (I t., b. l. 105–118), kuriame išdėstė administracinės bylos Nr. I-2731-426/2015 dokumentų analizę; kitus reikšmingesnius (baudžiamojo persekiojimo ir viešojo intereso gynimo aspektu) (duomenys neskelbtini) dokumentus bei su jais susijusius duomenis, iš jų ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro S. M. 2013 m. liepos 30 d. išvados, adresuotos generalinio prokuroro pavaduotojui D. R., duomenis. Iš pareiškėjo tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad pareiškėjas šiuo tarnybiniu pranešimu pranešė generalinio prokuroro pavaduotojams apie tikrintinas aplinkybes dėl galimo įrodymų dingimo.

30. ONKTD prokuroras T. M. 2017 m. liepos 31 d. rašte (I t., b. l. 131–132) yra paaiškinęs, jog jis vadovauja ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui jis neleido susipažinti su S. M. 2013 m. liepos 30 d. išvada, kuri yra ikiteisminio tyrimo kontrolės byloje, o ją jam perdavė tyrėja be jokio lydraščio. T. M. taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo duomenų platinimo tvarka yra griežtai reglamentuota ir šiuo atveju ji buvo pažeista, o šio pažeidimo pasekmės, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo dalyką, eigą, gali pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei ateityje, pavyzdžiui, neatsakingai kam nors juos naudojant viešai ar perduodant kuriai nors suinteresuotai pusei. Pažymėtina, kad šiame rašte nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, jog S. M. 2013 m. liepos 30 d. išvada yra ikiteisminio tyrimo dokumentas, kurio duomenys negali būti viešinami net prokurorams, kuriems šie duomenys reikalingi tam, kad jie galėtų atlikti jiems pavestas tarnybines pareigas. Rašte taip pat nėra nurodyta, kad pareiškėjas buvo įspėtas, jog vyksta ikiteisminis tyrimas ir todėl S. M. 2013 m. liepos 30 d. išvadoje nurodyti duomenys negali būti pranešami Generalinės prokuratūros vadovams.

31. Generalinės prokuratūros 2015 m. spalio 22 d. nutarime leisti panaudoti informaciją, esančią ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) pagal prokuroro U. V. prašymą, nėra nurodyta S. M. išvada (I t., b. l. 120–130).

32. Iš šios bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas tik generalinio prokuroro pavaduotojams Ž. R. ir M. Š.-D. perdavė Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro S. M. 2013 m. liepos 30 d. išvadoje „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-5005-04 proceso sprendimo“ nurodytą informaciją, kurioje yra ir ikiteisminių tyrimų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) duomenys, t. y. pareiškėjas šios informacijos neperdavė ikiteisminių tyrimų eiga ir / rezultatais suinteresuotiems asmenims, nepaskelbė jų viešai. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 9 d. S. M. elektroniniame laiške ir nurodė, kad jo darbo rezultatai bus tarnybiniai pranešimai „į rankas“ tik M. Š.-D. (kadangi ji kuruoja viešąjį interesą) ir Ž. R. (kadangi jis kuruoja „organizuotus“) (IV t., b. l. 16). Pagal bylos duomenis pareiškėjui analitinę išvadą (išvados ruošinį) pateikė ją parengęs asmuo S. M. ir pareiškėjas tarnybiniame pranešime panaudojo informaciją, kuri buvo nurodyta šioje analitinėje išvadoje, t. y. pareiškėjas tiesiogiai nerinko konkrečios informacijos iš ikiteisminių tyrimų medžiagos, jos neanalizavo ir nekomentavo.

33. Pažymėtina, kad S. M. išvada buvo surašyta vykdant generalinio prokuroro pavaduotojo pavedimą patikrinti ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą. Išvadoje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu, t. y. išvada surašyta po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo baigtas (IV t., b. l. 23–33).

34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas gavo iš S. M. nepasirašytą ir be registracijos numerio išvadą ir neįsitikinęs šios išvados teisingumu ją panaudojo tarnybiniame pranešime, tačiau atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad pareiškėjo gauta išvada iš esmės neatitinka originalios išvados, kad S. M. buvo nurodęs visai kitus duomenis originalioje išvadoje. Be to, išvada buvo adresuota generalinio prokuroro pavaduotojui D. R., t. y. informacija buvo pateikta ir žinoma ne tik ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaujančiam prokurorui ir / ar ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) vadovavusiam prokurorui. Tai patvirtina rezoliucija, esanti ant išvados (IV t., b. l. 35). S. M. pareiškėjui buvo nurodęs, kad išvadą galima gauti Generalinės prokuratūros kanceliarijoje (IV t., b. l. 17). Tai reiškia, kad pareiškėjas pateikė informaciją generalinės prokuratūros pavaduotojams, kurie pagal pareigas žinojo ir / ar turėjo žinoti šią informaciją.

35. BPK 181 straipsnis reglamentuoja proceso dalyvių susipažinimo su ikiteisminio tyrimo duomenimis tvarką, o pareiškėjas nebuvo proceso dalyviu.

36. Akcentuotina, kad atsakovo nurodoma informacija, išdėstyta S. M. išvadoje ir pareiškėjo tarnybiniame pranešime, kuri atsakovo vertinama kaip ikiteisminio tyrimo duomenys, pripažinti neskelbtinais pagal BPK 177 straipsnį, jau buvo paskelbti generalinio prokuroro pavaduotojui. Nepaneigti pareiškėjo skundo argumentai, kad jis tarnybinį pranešimą, kuriame panaudojo S. M. išvadoje nurodytą informaciją, pateikė generalinio prokuroro pavaduotojams, vykdydamas Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, generalinio prokuroro 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. I-25 patvirtintų Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 12 punkto reikalavimus.

37. Tiek pareiškėjas, tiek S. M. paaiškinimuose atsakovui (II t., b. l. 87–89; III t., b. l. 85–87) detaliai yra nurodę aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui buvo reikalinga S. M. surašyta analitinė išvada, o S. M. persiuntė pareiškėjui šią išvadą, kuri jam (pareiškėjui) buvo būtina vykdyti tarnybines funkcijas. Prokurorų etikos kodekso 5.7.1 punktas įpareigoja prokurorą keistis informacija, kurią kolega turėtų žinoti, kad tinkamai atliktų savo pareigas.

38. Akcentuotina, kad atsakovas byloje nėra nurodęs jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog generalinio prokuroro pavaduotojai Ž. R. ir M. Š.-D. pagal einamas pareigas neturėjo teisės susipažinti su pareiškėjo nurodyta S. M. išvadoje esančia informacija, kad informacijos paskelbimas šiems Generalinės prokuratūros vadovams galėjo sutrukdyti (ar sutrukdė) sėkmingai atlikti ikiteisminį tyrimą, pažeidė ikiteisminio proceso dalyvių teises; kt.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė tam tikrais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai

prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011).

40. Įvertinus susiklosčiusią teisinę situaciją, aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas ėmėsi priemonių gauti S. M. išvadą, išvadoje pateiktus duomenis panaudojo tarnybiniame pranešime, kurį pateikė generalinio prokuroro pavaduotojams vykdydamas jam pavestas tarnybines pareigas, konstatuotina, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas pažeidė Teikime nurodytus teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų normoms. Akcentuotina, kad atsakovo nurodytos teisės aktų normos nereglamentuoja šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių.

41. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tarp bylos šalių kilusį ginčą, ir padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, nurodytą Teikime. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Rezoliuciją, panaikinama ir šis skundo reikalavimas tenkinamas.

42. Pareiškėjas skunde prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

43. Tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, tačiau šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo vadovautis šia norma, reglamentuojančia valstybės atsakomybę, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje.

44. Įvertinus šioje byloje šalių nurodytas aplinkybes dėl ginčo esmės, surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėją ir atsakovą siejo vidiniai tarnybiniai santykiai, o tai reiškia, jog tarp šalių yra kilęs tarnybinis ginčas (ABTĮ 2 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1847/2013). Vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu žala šiuo atveju negali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį, nes administraciniai teismai sprendžia bylas tik žalos atlyginimo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-369/2010).

45. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.

46. Kadangi nei Prokuratūros įstatymo, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nereglamentuoja darbdavio atsakomybės, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, reglamentuojančios darbdavio atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

47. Taigi nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pareikštas atsakovui Generalinei prokuratūrai, o ne Lietuvos valstybei.

48. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 151 (buvęs DK 250 str.) straipsnis nustato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę, taip pat ir neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus; neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą.

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio (nuo 2017 m. liepos 1 d. DK 151 str.) aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto (pagal faktą) nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala), o neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; kt.). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios atsakomybės sąlygos.

50. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

51. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas be teisėto pagrindo priėmė Rezoliuciją, tačiau įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė skundo argumentus dėl jam padarytos neturtinės žalos ir jos atlyginimo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti.

52. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam neturtinė žala buvo padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais, kurių pareiškėjas nedetalizavo, taip pat konkrečiai neįvardijo, kokius konkrečius nepatogumus, išgyvenimus ir pan. sukėlė atsakovo veiksmai. Patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl pradėto tarnybinio patikrinimo bei jo pagrindu priimtų sprendimų jam pablogėjo sveikata. Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. sausio 8 d. jam atlikta medicininė apžiūra ir jis buvo nukreiptas į Santaros klinikų (duomenys neskelbtini) skyrių, kur jam 2018 m. vasario 1 d. atliko tyrimą ir nustatė diagnozę: (duomenys neskelbtini). Pagal bylos duomenis tarnybinis patikrinimas pradėtas atlikus vidaus tyrimą ir pateikus 2017 m. rugpjūčio 10 d. vidaus tyrimo išvadą Nr. 17.9.-4470, Teikimas surašytas ir Rezoliucija uždėta 2017 m. lapkričio 28 d. Rezoliucija pareiškėjas nebuvo patrauktas drausminėn atsakomybėn, jam nepaskirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjo pateikti įrodymai apie sveikatos būklę 2018 metais nepatvirtina fakto, jog būtent dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo ir Rezoliucijos priėmimo jam sutriko sveikata.

53. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tarnybinio patikrinimo pradėjimas ir Rekomendacijos priėmimas pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus pergyvenimus, įtampą, nepatogumus, tačiau kaip jau minėta, ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlė neturtinę žalą, atlygintiną pinigais.

54. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo K. V. skundo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos

generalinio prokuroro 2017 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją „pritariu“ 2017 m. lapkričio 28 d. teikimo Nr. 17.9.-6605 „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ daliai dėl prokuroro K. V. tarnybinio pažeidimo. Šį pareiškėjo skundo reikalavimą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją „pritariu“ 2017 m. lapkričio 28 d. teikimo Nr. 17.9.-6605 „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“ daliai dėl prokuroro K. V. tarnybinio pažeidimo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.


TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4886-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01121-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. K. (O. K.), M. K., S. K., atstovaujamos pagal įstatymą O. K. ir M. K., ir V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai O. K., M. K., S. K., atstovaujama pagal įstatymą O. K. ir M. K., ir V. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-412; 413; 414; 415 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas), kuriuo panaikinti pareiškėjams išduoti iki 2019 m. liepos 25 d. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:2.1. Departamentui buvo pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjai (visi šeimos nariai) gyvena adresu – (duomenys

neskelbtini). Į bylą buvo pateikta nuomos sutartis, kuri taip pat yra registruota ir valstybės įmonėje „Registrų centras“ (toliau – ir Registrų centras). Taigi atsakovui buvo žinomas tikrasis užsieniečių gyvenamosios vietos adresas, tačiau tuo adresu nuvykta nebuvo. Tuo pačiu adresu yra įsikūrusi ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stelas“ (toliau – ir Bendrovė). Bendrovė užsiima statybų veikla bei nuoma, jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypai su statiniais ir butai (duomenys neskelbtini). Tad minėtais adresais yra ir Bendrovės ofisas, ir namas, kuriame gyvena visa pareiškėjų šeima.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=113211d0c9ad11e9929af1b9eea48566

Departamentas atliko patikrinimą pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kur gyvena ne patys pareiškėjai, o nuomininkai ((duomenys neskelbtini) piliečiai). Šie asmenys prastai kalba rusiškai, nemoka lietuvių ar anglų kalbų, todėl Departamento atstovai su jais negalėjo susikalbėti.

2.2. Patikrinimo metu atsakovas su Bendrovės darbuotojais bei direktoriumi nebandė susisiekti, nors kontaktiniai duomenys atsakovui buvo žinomi. Sutartis su UAB „Finita“ buvo nutraukta, nes jie netinkamai teikė paslaugas. Atsakovas turėjo bent jau susisiekti su įmonės vadovu dėl buvimo vietos patikslinimo. Direktorius J. G. yra registruotas viešame registre, jo kontaktiniai duomenys yra viešai prieinami ir nepasikeitę, o internetiniame puslapyje http://www.rekvizitai.lt yra nurodomas įmonės veiklos adresas, direktorius ir kontaktai. Bendrovė yra realiai veikianti įmonė, teismui pateikiami tai patvirtinančius įrodymai: finansiniai dokumentai, dokumentai apie Bendrovės darbuotojus ir jų darbo užmokestį, atlyginimo žiniaraščiai, darbo apskaitos žiniaraščiai, sutartys su rangovais, sąskaitos-faktūras, banko išrašas. Neteisingas atsakovo nurodytas faktas, kad įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. UAB „Stelas“ papildomai į darbą priima darbuotojus, priklausomai nuo užimtumo/sezoniškumo.

2.3. Į Lietuvą pareiškėjai atvyko pardavę visą turėtą turtą, tad panaikinus leidimus laikinai gyventi, pareiškėjai neturėtų, kur grįžti, nes jų gyvenimas, darbas, mokykla, draugai ir socialiai bei ekonominiai ryšiai yra būtent Lietuvoje. Pareiškėjai nepiktnaudžiauja migracijos procedūromis, priešingai, siekia šalyje realiai vykdyti legalią veiklą, teikia visą reikiamą informaciją Departamentui.

2.4. Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio, nes Departamentas neatliko išsamaus patikrinimo, neleido pareiškėjui paaiškinti ar patikslinti atsakovui neaiškių ar neva netikrų duomenų. Nors atsakovas žinojo ir gyvenamąją pareiškėjų vietą, telefono numerį, elektroninio pašto adresą, apie galimus įtarimus dėl Bendrovės veiklos neinformavo, pateikti paaiškinimų neprašė. Pareiškėjas O. K. atitiko ir atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir nėra nei vieno 35 straipsnyje įtvirtinto pagrindo, dėl kurio išduotas leidimas laikinai gyventi būtų panaikintas.

3. Pareiškėjas O. K. teismo posėdyje paaiškino, kad leidimą gavo ne tam, kad galėtų keliauti Šengeno erdvėje, o tam, kad galėtų vystyti verslą Lietuvoje, kategoriškai nesutiko su Departamento išvadomis, kad Bendrovė nevykdo veiklos. Departamentui visa informacija buvo pateikta, tačiau Departamentas įmonės veiklos apskritai netikrino, nebandė susisiekti su pareiškėjais. Bendrovė 2018 m. gruodį ir 2019 m. sausį turėjo direktoriui darbo užmokesčio įsiskolinimą, kurį padengė ir pranešė 2019 m. kovo 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra).

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:4.1. Departamentas skundžiamą sprendimą priėmė, įvertinęs ne tik oficialius valstybės registrų duomenis apie

Bendrovėje įdarbintiems darbuotojams mokamą darbo užmokestį, bet ir Migracijos valdybos atlikto patikrinimo rezultatus, kurio metu buvo nuvykta visais žinomais galimais įmonės veiklos vykdymo adresais ir pareiškėjų deklaruotu gyvenamosios vietos adresu.

4.2. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pareiga užsieniečiui, turinčiam leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėjai Departamento neinformavo apie jų faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimą. Patikrinimas buvo atliekamas tuo adresu, kurį patys pareiškėjai nurodė prašymuose dėl leidimų laikinai gyventi kaip savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai skunde neginčijo faktinės aplinkybės, kad jie Departamentui nurodytu adresu negyvena, kas patvirtina aplinkybę, kad jie siekdami gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

4.3. Aplinkybės dėl Bendrovės veiklos nevykdymo buvo įvertintos duomenų visumoje ir nesudarė savarankiško skundžiamo sprendimo priėmimo faktinio pagrindo. Sprendime konstatuotas ne Bendrovės veiklos nevykdymas (fiktyvumas), bet tai, kad Bendrovė nevykdė veiklos Departamentui nurodytu adresu. Skirtingai nei skunde nurodė pareiškėjai, Sprendime nebuvo konstatuota, kad Bendrovės darbuotojams nėra mokamas atlyginimas. Skundžiamame sprendime buvo nustatyta, kad J. G. už 2018 m. gruodžio mėn. buvo išmokėtas 10 Eur, o 2019 m. sausio mėnesį buvo išmokėtas 13,60 Eur darbo užmokestis, kas leido atsakovui pagrįstai manyti, kad Bendrovės darbuotojas J. G. Bendrovėje nedirba visą darbo laiką, o pareiškėjo O. K. valdomoje Bendrovėje iš viso nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl ir buvo padaryta išvada, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45

http://www.rekvizitai.lt/

straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

4.4. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Iki skundžiamo sprendimo priėmimo apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Pareiškėjai teismui kartu su skundu pateikė daugiau duomenų nei yra pateikę Departamentui. Pareiškėjų pateikti dokumentai yra Departamento skundžiamame sprendime netirti duomenys. Nauji su pareiškėjų skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami skundžiamo sprendimo teisėtumo kontekste. Šiuos duomenis pareiškėjai galėjo pateikti Departamentui iki Sprendimo priėmimo, tačiau to nepadarė.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Departamento 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-412; 413; 414; 415 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. K., M. K., S. K. ir V. K., panaikinimo“.

6. Teismas nustatė, kad Departamentas 2019 m. kovo 6 d. priimtu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 3 dalimi, panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi iki 2019 m. liepos 25 d. Pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti tuo pagrindu, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų; taip pat pareiškėjas O. K., norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu pareiškėjai siekė tiesiog formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo ir šeimos narių buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

7. Vertindamas Sprendimo teisėtumą, teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio, kuriame nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, 1 dalies 2 ir 7 punktais, 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktu.

8. Teismas nurodė, kad Departamentas vykdė užsieniečių kontrolę, 2019 m. kovo 6 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo O. K. valdomą bendrovę UAB „Stelas“ ir jos darbuotojus. Pagal Sodros duomenis nustatė, kad Bendrovėje yra įdarbinti trys darbuotojai: O. K., turintis leidimą laikinai gyventi, M. K., turinti leidimą laikinai gyventi, ir Lietuvos Respublikos pilietis J. G., kuris, dirba ir įmonėje UAB „Tradicija ir stilius“. Departamentas taip pat iš Sodros Vilniaus skyriaus gavo duomenis apie J. G. mokėtą darbo užmokestį nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. sausio mėn., suteiktas atostogas, turėtą nedarbingumą.

9. Teismas pažymėjo, jog vien Sodros duomenis įvertinęs, Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovės darbuotojo J. G. darbo užmokestis yra sumažintas iki 13 Eur per mėnesį, todėl jis joje nedirba visą darbo laiką, o pareiškėjo O. K. valdomoje Bendrovėje iš viso nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovė visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems būtų mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarantis ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

10. Dėl atsakovo teiginių, jog teismas neturi vertinti pareiškėjų duomenų apie Bendrovėje įdarbintus asmenis, išmokėtą darbo užmokesčio įsiskolinimą Bendrovės direktoriui ir šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, teismas nurodė, jog atsakovas nesuteikė pareiškėjams galimybės šiuos duomenis pateikti anksčiau, iki skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl tokie atsakovo argumentai nepagrįsti.

11. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir

pažymėjo, kad jame nustatyta speciali įvertinimo, ar įmonė nėra fiktyvi, tvarka (Aprašo 991–105 p.), o informacija gaunama Aprašo 101 punkte nustatytais būdais (apklausa žodžiu, raštu, vadovo, darbuotojų, įmonės patikra, informacijos iš kitų institucijų gavimas, kiti būdai), tačiau, teismo vertinimu, ji turi būti reikšminga, pakankama, nedviprasmiška ir išsami priimti sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju surinkti duomenys (ir pareiškėjo papildomai pateikti) turi būti vertinami nedviprasmiškai ir būti pakankami sprendimui priimti, o esant įtarimų, jog užsieniečio valdoma įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, vien Sodros duomenų patikrinimas ir nuvykimas į įmonės buveinę nebuvo išsamus, visapusiškas patikrinimo atlikimas, kurio metu surinkta informacija galima būtų priimti pagrįstą sprendimą, sukeliantį asmenims (užsieniečiams) reikšmingas teisines pasekmes.

12. Teismas nurodė individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, ir darė išvadą, kad nors teisinis reguliavimas imperatyviai nenurodo privalomo ar baigtinio sąrašo procedūrinių veiksmų (patikrinimo būdų ar priemonių), kuriuos privalėtų atlikti Departamento tarnautojas priimdamas sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau bet kokia patikrinimo metu surinkta informacija (duomenys) turi užtikrinti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkančio individualaus administracinio sprendimo priėmimą, taip pat turi būti išlaikyti esminiai administracinės procedūros principai, numatyti VAĮ 3 straipsnyje. Pagal VAĮ 20 straipsnį, kuriame numatytos asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teisės ir pareigos, įtvirtinta tokio asmens teisė pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus, dalyvauti tikrinant faktinius duomenis vietoje, kas atitinka gero viešojo administravimo principo įgyvendinimo praktiką viešajame administravime.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjų pateikti duomenys patvirtino jų teiginius, kad išvados dėl to, jog Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes joje nedirba nei vienas minėtoje normoje nurodytas asmuo ir nemokamas nustatyto dydžio užmokestis, neparemtos visapusišku ir išsamiu įmonės veiklos duomenų (įskaitant, bet neapsiribojant, teisminio nagrinėjimo metu pateiktus duomenis) įvertinimu. Teismas nurodė, jog pagal pareiškėjų pateiktus duomenis, Bendrovės direktorius (J. G.) pagal darbo sutartį gauna reikiamo dydžio atlyginimą, o dviejų aptariamų byloje mėnesių (2018 m. gruodis ir 2019 m. sausis) darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo padengtas 2019 m. vasario mėnesį. Vien Sodros duomenimis, kurie yra išvestiniai, neįvertinus įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščių, finansinių darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentų, tų pačių atnaujintų Sodros duomenų, t. y. neatlikus išsamaus patikrinimo, išvada apie Bendrovės neatitikimą Įstatymo reikalavimams yra nepagrįsta.

14. Teismas kaip nepagrįstus išsamiu situacijos įvertinimu atmetė Departamento argumentus dėl to, kad J. G. darbas kitoje įmonėje UAB „Tradicija ir stilius“ patvirtina, jog pastarasis Bendrovėje dirbo nevisą darbo laiką. Teismo vertinimu, tokia Departamento išvada nepagrįsta, nes nebuvo surinkti reikšmingi nurodyto asmens darbo abiejose įmonėse laiko apskaitos duomenys.

15. Kaip nepagrįstą teismas atmetė Sprendime nurodytą motyvą, jog Bendrovė nevykdė veiklos Departamentui nurodytu adresu. Teismas nustatė, kad Migracijos valdyba Bendrovės patikrinimus vykdė ir jos registruotu adresu (duomenys neskelbtini), ir viešoje erdvėje ir užsieniečių byloje nurodytais adresais – (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tačiau nė vienu adresu Migracijos valdyba nerado Bendrovės. Tuo tarpu pareiškėjų pateiktas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtino, jog Bendrovė nuosavybės teise nuo 2019 m. sausio 14 d. valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat tai, jog Bendrovė atliks statybos darbus statybos objekte adresu: (duomenys neskelbtini), buvo nurodyta verslo plane ir šie duomenys Departamentui buvo pateikti su verslo planu, tačiau šiuo adresu Departamentas nebuvo nuvykęs. Todėl atsakovo atsikirtimai, jog buvo nuvykta nurodytu Bendrovės buveinės adresu, tačiau nepavyko jos rasti, teismo neįtikino, kadangi iš paties atsakovo pateiktų duomenų, viešų registrų duomenų ir viešojoje erdvėje esančios informacijos apie Bendrovę buvo pakankamas pagrindas patikrinti ir nuvykti jos veiklos adresu – (duomenys neskelbtini), kur Bendrovė turi ir nekilnojamojo turto.

16. Dėl skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindo, jog pareiškėjai (užsieniečiai) nevykdė pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą ar pranešė tikrovės neatitinkančius duomenis apie faktinę jų gyvenamąją vietą, teismas nurodė, jog pareiga pranešti apie pasikeitusius duomenis (ne vėliau kaip per 7 dienas) įtvirtinta Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkte, užsienietis, turintis leidimą gyventi, apie minėtus pasikeitimus praneša vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Teismas nustatė, jog Migracijos valdybos pareigūnai buvo nuvykę atlikti patikrinimą užsieniečių nurodytu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini); nors butas, esantis minėtu adresu nuosavybės teise priklauso O. K. ir M. K. ir jie šiuo adresu yra deklaravę visų šeimos narių gyvenamąją vietą, tačiau faktiškai jie šiuo adresu negyveno; šį faktą pripažino pareiškėjai, o Departamentas pripažino, kad buvo pateikta nuomos sutartis.

17. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu nustatoma, kad užsienietis nurodytoje

gyvenamojoje vietoje negyvena, tai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes (kad pareiškėjai buvo pateikę Departamentui duomenis apie tai, kad, nors jie ir turi nuosavybės teise butą, tačiau visa šeima gyvena kitu adresu – (duomenys neskelbtini), į bylą buvo pateikta nuomos sutartis, kuri registruota Registrų centre, UAB „Stelas“ nuosavybės teise priklauso žemės sklypai su statiniais ir butai (duomenys neskelbtini), minėtais adresais yra ir Bendrovės ofisas, ir namas, kuriame gyvena pareiškėjų šeima) ir tai, kad, kaip nurodė atsakovas, nėra patvirtinta speciali forma ir tvarka, pagal kurią užsienietis turi informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, teismas darė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad pareiškėjas ar pareiškėjai būtų Departamentui pateikę tikrovės neatitinkančius duomenis. Vien tas pagrindas, kad pareiškėjai, nesant aiškios tvarkos, nepakankamai aiškiai informavo Departamentą apie kitą faktinę gyvenamąją vietą nei nurodyta jų prašymuose dėl leidimų išdavimo, nebūtų pakankamai proporcinga priemonė, nustatytų šioje byloje faktinių aplinkybių kontekste, panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui ir jo šeimai.

18. Teismo vertinimu, Departamentas neišnaudojo visų priemonių ir turimos jam pateiktos informacijos susisiekti su pareiškėjais, kurių atžvilgiu pradėta administracinė procedūra, suteikiant jiems galimybę pateikti papildomus duomenis, paaiškinimus ir patikslinti duomenis. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad skundžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas neatitinka pagrįstumo reikalavimo, todėl pareiškėjų skundą tenkino. Pripažinęs nepakankamai pagrįstu ir motyvuotu pareiškėjo O. K. atžvilgiu priimtą skundžiamą sprendimą ir jį panaikinus, teismas konstatavo, jog be pakankamo pagrindo, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, buvo panaikinti leidimai pareiškėjo šeimos nariams.

19. Patenkinęs pareiškėjų skundą, teismas sprendė, jog pareiškėjai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Įvertinęs į bylą pareiškėjų pateiktus duomenis, pagrindžiančius patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir žyminio mokesčio sumokėjimą, pareiškėjų vardu atliktus procesinius veiksmus, teismas iš atsakovo pareiškėjui O. K. priteisė iš viso 1022,50 Eur (1000 Eur + 22,50 Eur žyminio mokesčio) bylinėjimosi išlaidų.

III.

20. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant įtarimų, jog užsieniečio valdoma įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, vien Sodros duomenų patikrinimas ir nuvykimas į įmonės buveinę nėra išsamus, visapusiškas patikrinimo atlikimas, o Sodros duomenys laikytini išvestiniais. Skundžiamas sprendimas yra paremtas Sodros duomenimis, o nuoseklioje teismų praktikoje Sodros duomenys pripažįstami patikimais įrodymais analogiškose bylose. Siekiant patikslinti aplinkybes dėl J. G. darbo sąlygų Bendrovėje, Departamentas kreipėsi su paklausimu į Sodros Vilniaus skyrių ir tai buvo nurodyta skundžiamame sprendime. Pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių aplinkybes nustatytas Sprendimo pareiškėjų atžvilgiu priėmimo metu.

20.2. Departamentas neprašė pareiškėjų teikti paaiškinimus ar papildomą informaciją, nes atsakovui tokios pareigos nenustato teisės aktai ir tai pripažįstama teismų praktikoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4616-1062/2018, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 3803-624/2018). Šiuo atveju nebuvo keliamas Bendrovės fiktyvumo klausimas, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl įsteigtų darbo vietų skaičiaus ir visą darbo laiką dirbančių asmenų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėjus.

20.3. Atlikus Bendrovės patikrinimą, Departamentui pareiškėjų nurodytais Bendrovės veiklos adresais ir pareiškėjų gyvenamosios vietos adresais pareiškėjai nebuvo rasti, šiais adresais gyvenantys asmenys buvo apklausti. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėjai Departamento neinformavo apie jų faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimą.

20.4. Dėl Bendrovės direktoriaus gaunamo darbo užmokesčio atsakovas pažymėjo, jog tai, kad darbo sutartyje J. G. buvo numatytas reikiamo dydžio atlyginimas nereiškia, kad tokio dydžio darbo užmokestis jam buvo mokamas 2018 m. gruodį ir 2019 m. sausį – pats teismas nurodė, jog darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo padengtas 2019 m. vasario mėnesį

(pagal Sodros duomenis darbo užmokestis buvo sumokėtas ne 2019 m. vasarį, bet už 2019 m. vasario mėnesį). Aplinkybė, kad po dviejų (trijų) mėnesių nesumokėta atlyginimo dalis minėtam asmeniui buvo sumokėta, nėra reikšminga, tą patvirtina ir LVAT praktika. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo redakcija aiškiai įtvirtino reikalavimą, kad darbuotojams faktiškai turi būti mokamas darbo užmokestis, kurio bendra suma turi sudaryti tam tikrą Įstatyme įtvirtintą dydį.

20.5. Teismas nukrypo nuo nuoseklios teismų praktikos, kurioje pažymima, kad tais atvejais, kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą, būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje išvardintų reikalavimų visumą, o Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi. Įstatyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad turi būti mokamas Įstatymo numatyto dydžio mėnesinis darbo užmokestis, jokių išimčių nenumatyta. Bendrovės darbuotojui J. G. buvo mokamas daug mažesnis darbo užmokestis nei numato Įstatymas (už 2018 m. gruodį – 13,6 Eur, o už 2019 m. sausį – 10 Eur darbo užmokestis).

20.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad Departamentas turėjo įvertinti Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščius, finansinius darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentus, naujesnius Sodros duomenis. Bylos duomenų visumos kontekste įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatspindi realios situacijos. Pagal 2019 m. birželio 18 d. Sodros išrašą Bendrovė J. G. už 2018 m. gruodį sumokėjo 13,6 Eur darbo užmokestį, o už 2019 m. sausį – 10 Eur darbo užmokestį. Šie duomenys nėra paneigti jokiais pareiškėjų teismui pateiktais įrodymais. Tokie duomenys buvo tiek Departamento Sprendimo priėmimo dieną, tiek pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną, net ir patikslinus Sodros duomenis, minėti duomenys nepasikeitė. Vertinant šias aplinkybes aukščiau minėtos LVAT praktikos kontekste, pagrįstai galima manyti, kad J. G. nedirbo viso darbo laiko ir jam (2018 m. gruodį ir 2019 m. sausį) nebuvo mokamas Įstatymo numatyto dydžio atlyginimas, todėl Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pirmos instancijos teismui pateikti darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentai tik patvirtina, kad J. G. darbo užmokestis nebuvo mokamas laiku. Departamentas Sprendimą pareiškėjų atžvilgiu priėmė 2019 m. kovo 6 d., tuo tarpu, kaip teigia pats pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, Sodros duomenys buvo patikslinti 2019 m. kovo 15 d. Departamentas pagrįstai negalėjo patikrinti minėtų Sodros duomenų, nes jų 2019 m. kovo 6 d. nebuvo. Nauji pareiškėjų teismui pateikti dokumentai nebūtų pakeitę Departamento pareiškėjų atžvilgiu priimto Sprendimo. Aplinkybė, kad J. G. dirba ir kitoje įmonėje UAB „Tradicija ir stilius“ buvo vertinama aplinkybių visumoje, kaip papildoma aplinkybė, leidžianti manyti, kad J. G. nedirba UAB „Stelas“ viso darbo laiko.

20.7. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas turėjo nuvykti adresu (duomenys neskelbtini), nes šis adresas nurodytas verslo plane ir šiuo adresu Bendrovė turi nekilnojamojo turto. Įstatymas nenustato Departamento pareigos ieškoti pareiškėjų gyvenamosios vietos ar Bendrovės veiklos vietos viešuosiuose registruose, viešojoje erdvėje ar kitais būdais, todėl teismui pateikta informacija iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo neturi būti laikoma Departamentui žinoma informacija, be to, tokių duomenų nėra Juridinių asmenų registre. Aprašo 222 punktas numato pareigą būtent užsieniečiui nurodyti tikslius, teisingus ir aktualius kontaktinius bei įmonės buveinės duomenis. Aplinkybė, kad verslo plane buvo nurodyta, jog Bendrovė atliks statybos darbus statybos objekte adresu (duomenys neskelbtini), yra nereikšminga, kadangi minėtas verslo planas buvo pateiktas su pareiškėjo prašymu dėl leidimo laikinai gyventi, kuriame minėtas adresas nėra nurodytas kaip pareiškėjo gyvenamoji vieta ar teisėtos veiklos vykdymo vieta. Tai, kad Bendrovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini), neįrodo, kad minėtas adresas yra Bendrovės veiklos vieta. Informuoti Departamentą apie pareiškėjų gyvenamosios vietos ar veiklos vietos pasikeitimus yra pareiškėjų pareiga, numatyta Įstatymo 36 straipsnyje. Iki Sprendimo priėmimo apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Departamento neinformavo. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad pareigą pagrįsti savo prašymą bei teikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis tenka būtent užsieniečiui.

20.8. Nepagrįsta teismo išvada, kad neproporcinga priemonė panaikinti užsieniečiui ir jo šeimai leidimą laikinai gyventi vien tuo pagrindu, jog pastarasis aiškiai atsakovo neinformavo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, nes nenustatyta aiški informavimo tvarka. Tokia tvarka pakankamai aiškiai įtvirtinta Įstatymo 36 straipsnyje ir Aprašo 222 punkte – per 7 dienas nuo gyvenamosios, veiklos vietos pasikeitimo, pateikiant laisvos formos prašymą, apie tai pareiškėjai informuoti pasirašytinai, kai jie pasirašė ir pateikė prašymus išduoti/pakeisti leidimus laikinai gyventi.

20.9. Departamentas vykdė privalomas, imperatyvias Įstatymo normas, pareiškėjų atžvilgiu priimtas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Departamento disponuojamais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos

(ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pareiškėjui minėtu Departamento sprendimu neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir neužkirstas kelias teikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo vaikui nėra užkirstas kelias prašyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savarankiškais pagrindais (pavyzdžiui, mokymosi pagrindu).

20.10. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, o tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą (Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d.).

20.11. Pirmos instancijos teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos (1 000 Eur už skundo parengimą ir atstovavimą teisme ir 22,50 Eur žyminio mokesčio), atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kriterijus, į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, teismų praktika tokio pobūdžio bylose aiški, turėtų būti mažintinos.

21. Pareiškėjai atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad:21.1. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad ginčas kilęs tik dėl to, jog pagal Sodros duomenis Bendrovės

direktoriui J. G. nebuvo mokamas atlyginimas, o pareiškėjams užteko (pagal galiojančią įstatymo redakciją) turėti vieną darbuotoją (lietuvį arba su nuolatiniu leidimu gyventi Lietuvoje), kuriam mokamas atlyginimas turi būti ne mažesnis kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Teismo posėdžio metu buvo išsiaiškintos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjai iš tiesų turėjo laikiną darbo užmokesčio įsiskolinimą, tačiau, net ir nežinodami, kad atliekamas patikrinimas, iki atsakovo sprendimo priėmimo, buvo atsiskaitę su darbuotoju. Situacijos, kuomet yra įsiskolinimas už darbo užmokestį, negalima tapatinti su fiktyviu darbu ar darbo užmokesčio nemokėjimu. Teismui buvo pateikti visi įrodymai, kad darbo užmokestis yra mokamas, kad direktorius dirba, pateikta daugybė dokumentų, kurie yra direktoriaus pasirašyti, pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, sutartys, darbo sutartis, kas tik patvirtina faktą, kad direktorius įmonėje dirba ir jam yra mokamas darbo užmokestis.

21.2. Darbo užmokesčio įsiskolinimas atsirado dėl to, kad užtruko įmonės pastatyto nekilnojamojo turto objekto pardavimas, tik jį pardavus buvo atsiskaityta su darbuotoju. Darbo teisę reglamentuojantys teisės aktai nustato prievolę sumokėti visą darbo užmokestį per ketvirtį. Pareiškėjai yra pateikę visus žiniaraščius dėl Bendrovės direktoriaus J. G., buhalterės ir dėl pačių pareiškėjų, kurie taip pat dirba įmonėje. Buhalterija yra tvarkinga, apskaita vedama tinkamai, darbo užmokestis mokamas, nes įmonės darbuotojai yra realūs, o veikla nėra fiktyvi.

21.3. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atsižvelgdamas ir į teisinį reglamentavimą, ir į faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjai su visa šeima (sutuoktiniai, nepilnametė dukra ir O. K. mama) gyvena Lietuvoje apie penkerius metus, O. ir M. K. dirba, stengiasi išlaikyti šeimą, duktė lanko mokyklą (sutartys su mokykla pateiktos byloje), močiutė padeda prižiūrėti namus. V. K. yra garbaus amžiaus, jai pačiai reikia išlaikymo. Pareiškėjai yra nutraukę visus ekonominius ryšius su kilmės šalimi – (duomenys neskelbtini). Ten neturi nei gyvenamosios vietos, nei kito turto. Visą savo ekonominį ir socialinį gyvenimą šeima kuria Lietuvoje, Vilniuje. Bendrovė, kurios akcininkai yra pareiškėjai, įsteigta dar 2012 metais, šeima atvyko gyventi 2014 metais. Pareiškėjų šeima, kuri turi nuolat reziduoja Lietuvoje, dirba, turi įmonę ir vykdo veiklą, kurios vaikas lanko mokyklą, kurie turi nekilnojamojo turto, ir kurie jau nebeturi jokių sąsajų su kilmės šalimi, negali būti laikoma fiktyviai čia būnančia ir pateikę tikrovės neatitinkančius duomenis.

21.4. Teismas pagrįstai sprendė, kad, esant įtarimų, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, vien Sodros duomenų patikrinimas ir nuvykimas į įmonės buveinę nėra išsamus, visapusiškas patikrinimo atlikimas. Pareiškėjai daugelį metų gyvena Lietuvoje, čia dirba, turi nekilnojamojo turto (tiek asmeniškai, tiek įmonės), yra registravę gyvenamosios vietos nuomos sutartį Registrų centre, yra pateikę visus kontaktinius duomenis atsakovui, be to, nepilnametis vaikas lanko mokyklą (sutartis su mokykla taip pat pateikta atsakovui).

21.5. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad Bendrovės direktorius dirba ne visą darbo laiką, nes jam yra sumažintas darbo užmokestis. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad direktoriui J. G. buvo ir yra mokamas darbo užmokestis pagal darbo sutartį, jis dirba visą darbo dieną. Tuo tarpu atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes. Atsakovas viršija savo kompetenciją, darydamas išvadas apie tai, kiek valandų per dieną dirba įmonės darbuotojai. J. G. darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso reglamentavimą dėl darbo laiko, darbo sutartys yra galiojančios, atlyginimas yra mokamas, apskaičiuojami ir sumokami atitinkami mokesčiai. Departamento nuomonė apie darbo efektyvumą ar naudingumą negali būti apskritai vertinama, nes tai nėra jų kompetencijos dalykas. Todėl atsakovo

nurodytas faktas, kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, yra neteisingas.

21.6. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai yra pateikę tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau nėra suprantama, kokius. Byloje pateikta keli šimtai lapų rašytinių įrodymų, pradedant įvairiomis sutartimis, baigiant oficialiais išrašais iš Sodros ir Registrų centro, kas patvirtina Bendrovės veiklą bei pareiškėjų buvimą Lietuvoje. Bendrovė vykdo realią veiklą (ko net neginčija atsakovas), S. K. lanko mokyklą, tad nėra suprantama, kurie iš duomenų yra neatitinkantys tikrovės.

21.7. Apeliacinio skundo teiginiai, kad aplinkybė, jog po dviejų (trijų) mėnesių nesumokėta atlyginimo dalis minėtam asmeniui buvo sumokėta, nėra reikšminga, negali būti prilyginami situacijai, kai darbo užmokesčio sumažinimas. Atsakovas cituoja teismų praktiką, kur išaiškinta situacija, kuomet darbuotojui mokamas darbo užmokestis mažesnis už minimalų. Šiuo atveju darbo užmokestis siekia daugiau nei 2 200 Eur, todėl situacijos yra visiškai netapačios. Įsiskolinimas buvo vienkartinis, todėl negalima teigti, kad tai jau Įstatymo sąlygų neatitikimas, kas leidžia naikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

21.8. Atsakovas viršija savo kompetenciją, teigdamas, kad nauji pareiškėjų teismui pateikti dokumentai nebūtų pakeitę Departamento pareiškėjų atžvilgiu priimto Sprendimo, taip pat tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatspindi realios situacijos. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai privalomi pagal Darbo kodeksą, pagal juos yra skaičiuojama, kiek kiekvieną mėnesį reikia išmokėti darbo užmokesčio (ir už atostogas) ir mokesčių. Pagal tai yra daromi mokėjimai, kas atsispindi Sodroje. Departamentas nenurodė jokio teisinio pagrindo dėl minėtų teiginių – dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, yra teisėti ir galiojantys.

21.9. Nesuprantami atsakovo argumentai, kad jis, kaip valstybinė institucija, neva neturi pareigos ieškoti gyventojų ar veiklos vykdymo pagal viešus registrus. Vieši registrai ir buvo tam sukurti, kad paviešinus juose informaciją, ja būtų galima pasinaudoti prieš trečiuosius asmenis. Todėl nesuvokiama, kaip Departamentas leidžia sau nesivadovauti viešų, oficialių registrų duomenimis. Registruose esantys duomenys yra oficialūs ir teisingi, jei neįrodyta priešingai. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog nebuvo atliktas išsamus patikrinimas, nors buvo visos galimybės surasti pareiškėjus ir jų gyvenamojoje, ir darbo vietoje, o moksleivę – mokykloje.

21.10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes byla sudėtinga, didelės apimties. Priteista suma yra adekvati ir pagrįsta, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, į faktą, kad yra keturi pareiškėjai. Atsakovo paviršutiniški sprendimai pareiškėjams gali sukelti itin sunkius padarinius. Pareiškėjai kreipėsi į teisininkus ir patyrė išlaidų, nes jų atžvilgiu yra priimtas nepagrįstas sprendimas, kuris lemtų šeimos išsiuntimą į niekur.

21.11. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, atsakovas pats sau prieštarauja (pats remiasi Sodros duomenimis, pareiškėjo pateikti Sodros duomenys atsakovui nedaro įtakos), negerbia vaiko teisių, ignoruoja viešų registrų teikiamus duomenis, viršija savo kompetencijos ribas, teigdamas kad J. G. nedirba visą darbo dieną.

21.12. Atsižvelgiant į tai, kad visi dokumentai buvo pateikti Departamentui teikiant prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjai papildomai pateikia papildomus įrodymus apie tai, kad Bendrovė ir toliau sėkmingai vykdo veiklą. Departamentas pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną sustabdė M. K. dokumentų nagrinėjimą ir pareikalavo neadekvačių duomenų – išsamaus Bendrovės veiklos aprašymo, kiekvieno iš darbuotojų išsamus darbo funkcijų aprašymo, licencijų (reikalingų įmonės veiklai), sutarčių su visais rangovais, kitų įmonės veiklos dokumentų.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjams išduotus iki 2019 m. liepos 25 d. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

23. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą, be kita ko, konstatavęs, kad atsakovo patikrinti Sodros duomenys apie Bendrovėje dirbančiam direktoriui J. G. mokėtą darbo užmokestį, neįvertinus kitų duomenų, savaime nepagrindžia, kad Bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas O. K., neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai,

kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo priimtas sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, atsakovas neanalizavo duomenų apie pareiškėjų gyvenamąją vietą, Bendrovės faktinę veiklos vykdymo vietą, nors ši informacija buvo vieša, taip pat nesudarė galimybės pareiškėjams teikti paaiškinimus.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliacinį skundą grindžia LVAT praktika, kurioje akcentuojama, jog, sprendžiant analogiškus (ar itin panašius) ginčus, Sodros duomenų iš esmės pakanka, siekiant įvertinti įmonės, kurios dalyvis yra užsienietis, dirbančių darbuotojų darbo laiką ir mokamą užmokestį. Departamento teigimu, jis teisės aktais nėra įpareigotas tikrinti visus viešuosiuose registruose esančius duomenis, nes Įstatyme būtent užsieniečiui įtvirtinta pareiga informuoti Departamentą apie gyvenamosios ir veiklos vietos pasikeitimus. Atsakovo teigimu, net ir teismui pareiškėjų pateikti duomenys apie UAB „Stelas“ direktoriui išmokėtą darbo užmokesčio įsiskolinimą nepaneigė fakto, kad 2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. sausio mėn. šiam darbuotojui nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio darbo užmokestis ir dėl to Bendrovė neatitiko minėtų reikalavimų.

25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad: pareiškėjui O. K., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2017 m. liepos 25 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas); šis leidimas galiojo iki 2019 m. liepos 25 d.; tam pačiam laikotarpiui išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjo sutuoktinei, dukrai ir motinai; Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui O. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jo valdoma Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) dydžius, taip pat dėl to, kad O. K., norėdamas gauti leidimą gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; Departamentas skundžiamu sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu su pareiškėju gyvenantiems šeimos nariams – sutuoktinei, dukrai ir motinai.

27. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2 1 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Taigi pagal nurodytą teisinį reguliavimą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, be kita ko, nustačius, kad įmonė neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

28. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo

užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Nagrinėjamai bylai reikšmingu aspektu iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas ir nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija).

29. LVAT yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, jog šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą; ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).

30. Byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinant nutarties 27–29 punkte paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste konstatuotina, kad Bendrovė be reikalavimų, susijusių su faktiškai vykdomos veiklos laikotarpiu ir įstatinio kapitalo dydžiu, turėjo nuolat laikytis ir reikalavimo, kad joje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (nagrinėjamu atveju tokius reikalavimus atitiko Lietuvos Respublikos pilietis J. G.) ir tokiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio, t. y. mokėti ne mažesnį kaip 2 VDU dydžio mėnesinį darbo užmokestį.

31. Atsakovas aplinkybę, jog Bendrovės direktoriui nebuvo mokamas pakankamas darbo užmokestis 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais nustatė remdamasis Sodros duomenimis (3 t., b. l. 224, 255). Tai, kad Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai bylose, kuriose remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ne kartą yra konstatavęs LVAT (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017). Šiuo aspektu, įvertinusi pareiškėjų pateiktus duomenis (1 t., b. l. 351, 353–354, 468–475) bei argumentus, kad Bendrovės direktoriui buvo vėliau sumokėtas darbo užmokesčio įsiskolinimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepaneigia oficialių Sodros duomenų, jog Bendrovės direktoriui J. G. 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio atlyginimas. Pareiškėjų pateikta Sodros suvestinė apie Bendrovėje dirbusiems darbuotojams išmokėtas draudžiamąsias pajamas taip pat patvirtina, kad Bendrovės direktoriui, vieninteliam šios įmonės darbuotojui, atitinkančiam Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus, 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais nebuvo mokamas reikiamo dydžio darbo užmokestis. Nustatyto fakto, kad Bendrovė J. G. du mėnesius (t. y. 2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. sausio mėn.) nemokėjo Įstatymu reikalaujamo mokėti minimalaus dydžio darbo užmokesčio nepaneigia ir pareiškėjų nurodyti argumentai, kad už paminėtą laikotarpį darbo užmokesčio įsiskolinimas sumokėtas vėliau. Vadinasi, Departamentas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais neatitiko vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija ir 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) reikalavimo – joje dirbančiam Lietuvos Respublikos piliečiui J. G. mokėti atitinkamo dydžio darbo užmokestį.

32. LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019). Vadinasi, nagrinėjamu atveju Departamentas nustatęs, kad Bendrovė 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais neatitiko vieno iš būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija ir 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą panaikinti O. K. ir jo kartu gyvenančių šeimos narių leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Departamento priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina LVAT praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

34. Pareiškėjai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujų įrodymų, siekdami pagrįsti, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir kurie buvo pateikti Departamentui pagal 2019 m. birželio 5 d. pranešimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai (jų atstovas), teikdami naujus duomenis, nenurodė, kaip jie susiję su nagrinėjamo ginčo esme (skundžiamu atsakovo Sprendimu), taip pat ir tai, kokias įrodinėtas aplinkybes grindžia šiais naujais įrodymais. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, šie nauji duomenys netiriami ir nevertinami.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjų ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu neteisėtai panaikino pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priteisė jiems bylinėjimosi išlaidas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.


n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjų O. K. (O. K.), M. K., S. K., atstovaujamos O. K. (O. K.) ir M. K., ir V. K. skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.


RYTIS KRASAUSKAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-5185-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00484-2019-1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2eb2dd70c9ad11e9929af1b9eea48566

Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemma sveikatos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gemma sveikatos centras“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Gemma sveikatos centras“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 169 623,97 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

II.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. liepos 30 d. gautas pareiškėjo pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kuriame pareiškėjas nurodo, jog apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jam yra žinomos ir prašo apeliacinį procesą nutraukti.

Teisėjų kolegija


III.

Apelianto teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių

priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjo (apelianto) pateikto pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė. Pareiškėjo atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimamas, o apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutraukiamas. Pareiškėjui išaiškintina, jog, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemma sveikatos centras“ apeliacinio skundo atsisakymą.Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemma sveikatos centras“ apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gemma sveikatos centras“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.



RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-152-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02082-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.1; 24.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1c20d630c9ad11e9929af1b9eea48566

administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės tarybai ir Radviliškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos padavė skundą (kurį patikslino), kuriuo prašė: 1) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. T-326 (toliau – ir Sprendimas) visa apimtimi, ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą (toliau – ir Taryba) sekančiame jos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo pakartotinai išspręsti pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymą (toliau – ir prašymas), kuriuo buvo prašoma priimti sprendimą sumažinant kiek maksimaliai įmanoma žemės mokestį už Radviliškio mieste turimus sklypus 2016 metais; 2) priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjos V. A. J. naudai 5 151,86 Eur turtinės žalos atlyginimo; 3) priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjos I. Č. naudai 5 071,58 Eur turtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti iš atsakovų pareiškėjų naudai jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos nurodė, kad:

1.1. Taryba priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo atleisti arba maksimaliai sumažinti 2016 metų žemės mokestį už turimus žemės sklypus Radviliškio mieste. Pareiškėjos prašyme nurodė, kad joms (t. y. pareiškėjų senelei, kuri jau mirusi) yra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Radviliškio mieste, t. y. 81 žemės sklypą, kurių bendras plotas sudaro apie 29 hektarus. Visų šių sklypų paskirtis yra gyvenamųjų namų statybos, tačiau ši teritorija realiai visiškai nepritaikyta tokiai paskirčiai – nėra jokių gatvių (net neasfaltuotų), elektros ir vandentiekio įvadų, nors jie yra suprojektuoti pagal dar Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 1998 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 94 patvirtintą Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detalųjį planą. Turimi sklypai realiai nenaudojami, jų vertė vien tik dėl detaliuoju planu nustatytos paskirties ir naudojimo būdo yra didžiulė, palyginti su žemės ūkio paskirties sklypais ar kitais nekomercinės paskirties sklypais, kokiais realiai (pagal faktinę būklę) šiuo metu pareiškėjų sklypai ir išlikę. Analogiškus prašymus dėl atleidimo nuo žemės mokesčio pareiškėjos teikė kasmet, nes pareiškėjų turtinė padėtis nėra gera, dėl to jų galimybės mokėti net ir sumažintą žemės mokestį yra labai ribotos. Pareiškėjos stengėsi šiuos Radviliškio miesto ribose turimus žemės sklypus parduoti, skelbė skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieškojo pirkėjų per nekilnojamojo turto agentūras, tačiau tiek pareiškėjoms, tiek ir aplinkinių sklypų savininkams nepavyksta parduoti sklypų dėl to, jog žemės ūkio ar kita su namų statyba susijusi veikla šiuos sklypuose negalima, o gyvenamųjų namų statyti neįmanoma dėl infrastruktūros neįrengimo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas) Radviliškio rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) turėjo pareigą teritorijoje, kurioje yra žemės sklypai, įrengti infrastruktūrą, kad būtų galima žemės sklypus naudoti pagal paskirtį, bet, kaip minėta, tokia infrastruktūra neįrengta. Todėl pareiškėjos dėl pačios Savivaldybės kaltės negali naudotis ginčo žeme pagal paskirtį (gyvenamųjų namų statybai).

1.2. Įvertinus tiek teismų praktikos išaiškinimus šios kategorijos bylose, tiek ir Tarybos ankstesnius sprendimus, kuriais ne kartą bent iš dalies buvo pripažinta pareiškėjų teisė į mokesčio lengvatą, darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas yra ydingas, nes yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir kriterijais. Ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, t. y. teisę žinoti ir suprasti, kodėl Taryba nusprendė nesuteikti pareiškėjoms maksimalios ar kokios nors kitos mokesčio už žemės sklypus Radviliškio miesto ribose lengvatos.

1.3. Taryba 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-709 nusprendė atleisti nuo žemės mokesčio 2015 metais žemės sklypų savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba Savivaldybė. Taigi kitų žemės savininkų padėtį negaunant jokios naudos iš savo žemės sklypų Taryba vertina kitaip nei pareiškėjų, nors nei jie, nei pareiškėjos nėra kalti dėl susidariusių aplinkybių, t. y. negalėjimo gauti pajamų iš žemės sklypų. Taryba nagrinėjamu atveju nepagrįstai diskriminuoja pareiškėjas, dėl to ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

1.4. Taryba, netenkindama pareiškėjų prašymo dėl žemės mokesčio lengvatos suteikimo ir nenurodydama jokių pagrįstų tokio sprendimo motyvų, pažeidė teisinio saugumo bei tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus.

2. Atsakovai Radviliškio rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujama Tarybos, ir Taryba atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai atsiliepime nurodė, kad:

1.1. Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija), sudaryta Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. A-1053 „Dėl komisijos sudarymo“, 2016 m. liepos 15 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą ir kitą su prašymu susijusią ir Savivaldybės disponuojamą medžiagą, nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnyje, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ 4 ir 6 punktuose nustatyti atvejai, kai žemės savininkai atleidžiami nuo žemės mokesčio. Nors Savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte priskirta funkcija „savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas“, tačiau joks teisės aktas nenumato konkrečių terminų dėl gatvių tiesimo, nenumato jokio laiko momento, iki kada nurodyti veiksmai turi būti atliekami. Todėl pagrindo teigti, kad Savivaldybė neįvykdė ir (ar) nevykdo jai priskirtų funkcijų, nėra. Infrastruktūros neįrengimas savaime nesudaro pagrindo taikyti žemės mokesčio lengvatas. Pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės dėl žemės sklypų būklės (kelių, elektros, vandentiekio įvadų neįrengimo) objektyvių kliūčių valdyti, naudotis, disponuoti daiktu savo nuožiūra nesudaro. Pareiškėjos, būdamos turto savininkėmis, turi teisę gauti iš jo pajamas, spręsti dėl teisinio likimo bei ekonominės būklės (vykdyti statybas, parduoti, įsivesti ryšio linijas ir pan.). Taryba pagal pareiškėjų prašymus žemės mokestį 2013–2014 metais buvo sumažinusi 50 procentų. Svarstant 2014 metų žemės mokesčio sumažinimo klausimą Tarybos nariai paprašė pareiškėjų pateikti įrodymus, kad sklypai yra pardavinėjami, tačiau nei tuomet, nei vėliau pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad jos jau ne vienus metus stengiasi savo turimus žemės sklypus parduoti, skelbia skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieško pirkėjų per nekilnojamojo agentūras, tačiau nepavyksta parduoti sklypų. Nors pareiškėjos nurodė, kad bet kokia kaina deda pastangas parduoti turimus žemės sklypus, bet prašyme nenurodė sklypų pardavimo kainų, kurios gali turėti įtakos sklypų pardavimo galimybei. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaitą sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti, taigi atleidimas nuo žemės mokesčio yra Tarybos teisė, bet ne pareiga.

1.2. Komisija darė išvadą, kad pagrindo sumažinti žemės mokestį pareiškėjoms nėra, todėl Komisija pasiūlė Savivaldybės administracijos direktoriui parengti Tarybos Sprendimo projektą dėl pareiškėjų prašymo netenkinimo. Savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos siūlymą, parengė Sprendimo projektą bei Sprendimo „Dėl žemės mokesčio“ projekto aiškinamąjį raštą (toliau – ir Aiškinamasis raštas), siūlydamas Tarybai netenkinti pareiškėjų prašymo ir teisės aktų nustatyta tvarka projektą 2016 m. rugpjūčio 19 d. užregistravo bei paskelbė Savivaldybės internetinėje svetainėje. Taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į pareiškėjų prašymą ir į Aiškinamajame rašte išsamiai išdėstytus ir Komisijos nustatytus faktinius ir teisinius pagrindus, motyvaciją, 2016 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje priėmė teisėtą ir pagrįsta Sprendimą.

1.3. Ginčijamas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir objektyviai vertinant suprantamas, Sprendime nurodytas teisinis pagrindas, Aiškinamajame rašte suprantamai ir išsamiai paaiškinta, kodėl pareiškėjoms nebuvo sumažintas žemės mokestis, nurodytos Komisijos tyrimo metu nustatytos faktinės žemės mokesčio nesumažinimo aplinkybės ir motyvacija, taip pat nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Todėl teigti, kad ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis ir kriterijais bei yra ydingas, nėra pagrindo.

1.4. Pareiškėjos jau yra pardavusios visus žemės sklypus, dėl kurių buvo pateiktas prašymas ir ankstesni prašymai sumažinti žemės mokestį ar atleisti nuo jo visiškai. Tai reiškia, kad buvo paneigta ir išnyko pagrindinė aplinkybė (motyvas), dėl ko buvo prašoma visiškai atleisti nuo žemės mokesčio ar jį sumažinti.

1.5. Pareiškėjoms prievolė mokėti žemės mokestį atsirado įstatymų nustatytu pagrindu. Taryba tik nesuteikė mokesčio lengvatos, kitaip tariant, privilegijos prieš kitus mokesčių mokėtojus mokėti mažesnį nei įstatymu nustatytą žemės mokestį ar visiškai jo nemokėti. Todėl Tarybos veiksmai neatleisti pareiškėjų nuo žemės mokesčio ar jo nesumažinti nelaikytini neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatų prasme. Tai tik diskrecijos, numatytos Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, realizavimas. Pareiškėjų deklaruojama turtinė žala turi būti pagrįsta realiais, įrodytais, neišvengiamais, o ne tikėtinais, hipotetiniais nuostoliais. Be to, prievolė mokėti visą žemės mokestį nelaikytina turtine žala.

II.

2. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.3. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjos neatleistos nuo žemės

mokesčio, mokėtino 2016 metais, ir dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl to, kad pareiškėjos nebuvo atleistos nuo minėto žemės mokesčio, atlyginimo.

4. Teismas pabrėžė, kad ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis. Nors Aiškinamasis raštas ir nenurodytas kaip sudėtinė Sprendimo dalis, minėtas dokumentas (Aiškinamasis raštas) yra administracinėje byloje ir buvo žinomas pareiškėjoms nuo pat skundo pateikimo teismui dienos. Aiškinamajame rašte, kaip ir Sprendime, nurodomos tos pačios teisės normos, kurių pagrindu priimtas Sprendimas žemės mokesčio klausimu, nurodyta, kad nėra aplinkybių, galinčių sąlygoti atleidimą nuo 2016 metų žemės mokesčio, 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifo nustatymą arba žemės mokesčio sumažinimą dar didesne nei 50 proc. dalimi. Prieš teikiant Sprendimą tvirtinti Tarybai, jis buvo apsvarstytas Tarybos posėdyje, kuriame vienbalsiai nutarta, jog pagrindo atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio nėra. Buvo įvertintos pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės, išanalizavus galiojančius teisės aktus, ankstesnius Tarybos sprendimus pareiškėjų atžvilgiu. Taryba ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasi teisės aktais, Aiškinamajame rašte nurodytais argumentais. Tarybos Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, dėl to iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

5. Teismas, įvertinęs Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendime Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, iš dalies pakeistame 2014 m. spalio 9 d. Nr. T-841 sprendimu, numatytus atvejus, kuriems esant Taryba nusprendė taikyti žemės mokesčio lengvatas, bylos duomenis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos į subjektų ratą, kurie gali būti atleisti nuo žemės mokesčio, nepateko.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų atstovas tvirtina, jog Savivaldybei neįvykdžius pareigų, nustatytų Vyriausybės Nutarimo 2 ir 3 punktuose, (neelektrifikavus, nenutiesus žvyruotų kelių ir pan. nagrinėjamai bylai aktualiuose kvartaluose), pareiškėjos, sumokėdamos 2015 ir 2016 metų žemės mokesčius, patyrė tiesiogines išlaidas, t. y. turtinę žalą.

7. Teismas pabrėžė, kad Vyriausybės Nutarimu savivaldybėms buvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės įrangos darbus konkrečiose teritorijose, kurios buvo perduotos piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo procese kaip atlyginimas piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę kitoje nei jų turėtoje teritorijoje. Teismo nuomone, minėto nutarimo reguliavimo sritis neapėmė savivaldybių pareigos įrengti infrastruktūra teritorijose, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkurta grąžinant žemę natūra, kaip buvo nagrinėjamu atveju.

8. Taigi, teismo vertinimu, nesant galimybės nustatyti, konkrečių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), iš kurių pareiškėjos kildina atsakovų joms padarytą žalą, nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas atsakovų civilinės atsakomybės klausimas. Neįrodyta ir pareiškėjų patirta turtinė žala. Nenustačius viešajai atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

9. Teismas pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, joms nepateikus duomenų apie tokias patirtas išlaidas, paliko nenagrinėtą.

III.

10. Pareiškėjos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo sujungti šią administracinę bylą su administracine byla Nr. eA-4163-575/2017, priimti naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos nurodo, kad:

10.1. Aiškinamajame rašte taip ir nenurodyta, dėl ko 2016 metais Tarybos pozicija pasikeitė, prieš tai 4 ar 5 metus iš eilės iš dalies tenkinus pareiškėjų prašymus dėl žemės mokesčio lengvatos suteikimo, kurie buvo grįsti negalėjimu žemės sklypus naudoti pagal paskirtį – namų statybai, – kadangi Savivaldybė iki šiol neįrengė jos 1997 metais patvirtintame detaliajame plane nurodytų gatvių. Aiškinamojo rašto teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naudotis tariamai absoliučia Tarybos diskrecija nesuteikti mokesčio lengvatos pareiškėjoms.

10.2. Neatitinka tikrovės ir Tarybos teiginiai, kad pareiškėjos gali iš savo nekilnojamojo turto gauti pajamas, spręsti dėl teisinio likimo bei ekonominės būklės (vykdyti statybas). Jokios naudos ar pajamų, išskyrus žemės sklypų pardavimo,

pareiškėjos gauti negalėjo, kadangi statyba žemės sklypuose buvo neįmanoma, nes nebuvo įrengtas nei kelias, nei elektra. Be to, net ir pardavus šiuos sklypus, neišnyksta prievolė mokėti žemės mokestį, kurią jau privalo vykdyti kitas savininkas. Pareiškėjų nuomone, Taryba iš esmės verčia jas ir kitus žemės savininkus parduoti žemės sklypus, taip panaikinant prievolę mokėti žemės mokestį, bet atsisako spręsti problemą, kurią Savivaldybė, suformuodama sklypus ir iki šiol juose neįrengdama gatvių, sukūrė pati.

10.3. Tarybos argumentas, kad pareiškėjos paveldėjo 81 žemės sklypą, žinodamos, kad reikės mokėti žemės mokestį, taip pat nepagrįstas, kadangi pati Tarybą ilgą laiką pripažino jų teisę į mokesčio lengvatą ir taip sukūrė teisėtus lūkesčius, kad supranta, jog jokios naudos iš šios žemės, kaip ir kiti gretimų sklypų savininkai, jos negauna. Minėtas Tarybos argumentas yra netinkamas ir nepagrįstas ir dėl to, kad juo siekiama paneigti nuosavybės neliečiamumo bei nuosavybės teisių tęstinumo principus ir vertybes.

10.4. Nesuprantamas yra ir teismo sprendimo motyvas dėl „savivaldybės tarybos teisės nustatyti žemės mokestį ir nuo jo atleisti pagal pasitvirtintus kriterijus“. Byloje nėra duomenų apie kokius nors Tarybos patvirtintus tokius kriterijus pareiškėjų atžvilgiu, neaišku, kokiu aktu ar dokumentu jie yra nustatyti, dėl to nebuvo įmanoma prognozuoti, kokius kriterijus Taryba taikys spręsdama pareiškėjų prašymą dėl lengvatos suteikimo. Kriterijai, motyvai ar kitos lengvatos (ne)suteikimo priežastys turėjo būti nurodyti ginčo Sprendime. Tik tokiu atveju Tarybos priimtas Sprendimas galėjo būti pripažintas objektyviu, teisėtu ir pagrįstu.

10.5. Pareiškėjos pateikė duomenis, kad visame kvartale, kur yra jų žemės sklypai, nėra jokios suprojektuotos gatvės ir elektros linijų, o nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypus buvo neišvengiamas ir vienintelis įmanomas pažeistų teisių atkūrimo būdas. Savivaldybė neįrodė, kad Vyriausybės Nutarimu jai nustatytos pareigos nebuvo privalomos.

10.6. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų diskriminacijos kitų žemės savininkų atžvilgiu. Teismas taip pat neanalizavo pareiškėjų argumentų dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

11. Atsakovai Savivaldybė, atstovaujama Tarybos, ir Taryba atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo pakartotinai svarstyti klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo.

12. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nepateikė naujų reikalavimų ir nenurodė naujų aplinkybių, pagrindžiančių byloje jų reikalavimus. Atsakovų nuomone, pareiškėjos taip pat praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Pareiškėjos pateikė prašymus sujungti šią administracinę bylą su administracine byla Nr. eA-4163-575/2017 ir priimti naujus įrodymus – Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ ir 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“.

14. Dėl pareiškėjų prašymo sujungti administracines bylas pažymėtina, kad administracinė byla Nr. eA-4163-575/2017 (naujas bylos Nr. eA-1766-968/2018) jau yra išnagrinėta – šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis, kuri yra įsiteisėjusi, galutinė ir neskundžiama. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. eA-4163-575/2017 (naujas bylos Nr. eA-1766-968/2018).

15. Nors pareiškėjos prašo, kad apeliacinės instancijos teismas prijungtų prie bylos Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ ir 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, tačiau pabrėžtina, kad tai yra norminiai administraciniai teisės aktai, kurie, kaip nurodė ir pačios pareiškėjos, yra paskelbti viešai Radviliškio rajono savivaldybės internetinėje svetainėje. Norminiai teisės aktai yra dokumentai, kuriuos teismai aiškina ir taiko nagrinėdami bylas ir jose priimdami sprendimus. Todėl minėti sprendimai nelaikytini įrodymais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, prijungti

šiuos Tarybos sprendimus prie bylos, kaip įrodymus byloje, nėra pagrindo.16. Dėl atsakovų argumento, kad pareiškėjos praleido terminą apeliaciniam skundui šioje byloje paduoti, pažymėtina,

kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) matyti, jog pareiškėjų advokatas per minėtą sistemą apeliacinį skundą šioje byloje padavė 2017 m. gegužės 10 d., 23.58 val., o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje buvo priimtas ir paskelbtas 2017 m. balandžio 10 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.) numatytas vieno mėnesio pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminas nebuvo praleistas.

V.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas sumažinti jų mokėtiną žemės mokestį 2016 metais, teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir turtinės žalos atlyginimo.

18. Šios administracinės bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte, be kita ko, nustatyta, jog būtent savivaldybių tarybos turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimus teikti mokesčių lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnyje, kuriame reglamentuojamos žemės mokesčio lengvatos, įtvirtinta savivaldybių tarybų teisė taikyti šio mokesčio lengvatą – savo biudžeto sąskaita sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti (3 d.), šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ši lengvata taikoma atitinkamuose savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka.

19. Taryba, įgyvendindama minėtą savivaldybių taryboms suteiktą diskreciją sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti jos nustatyta tvarka, priėmė 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, kuriame, be kita ko, apibrėžė subjektų grupes, kuriems taikytina žemės mokesčio lengvata 2016 metais.

20. Pareiškėjos tiek prašyme Tarybai, tiek nagrinėjamoje byloje nurodė, kad joms būtina taikyti žemės mokesčio lengvatą (bent sumažinti mokėtiną žemės mokestį), nes joms finansiškai per sunku mokėti žemės mokestį už žemės sklypus, iš kurių objektyviai neįmanoma gauti pajamų (juos parduoti, išnuomoti); minėtuose žemės sklypuose įrengti infrastruktūrą pagal jų paskirtį (gyvenamųjų namų statyba) buvo Savivaldybės pareiga, tačiau minėta infrastruktūra taip ir neįrengta.

21. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra pagrindo pareiškėjoms taikyti žemės mokesčio lengvatą 2016 metais, kadangi pagal Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ pareiškėjos net dėl jų nurodytų aplinkybių nepatenka į subjektų, kuriems taikytina žemės mokesčio lengvata Radviliškio rajono savivaldybėje, ratą.

22. Nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas (kartu vertinant ir jo sudėtines dalis, pvz., Aiškinamąjį raštą) netaikyti pareiškėjoms žemės mokesčio lengvatos yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, tinkamai pritaikytomis ir išaiškintomis teisės normomis, dėl to pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kurie sprendime išdėstyti pakankamai nuosekliai ir išsamiai (žr. šio baigiamojo teisės akto 4 p.). Pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjos naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Tarybos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė tokiam vertinimui esminės reikšmės turinčias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažinus ginčijamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, dėl to nesant pagrindo jį panaikinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Tarybą jų prašymą suteikti žemės mokesčio lengvatą 2016 metais išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo išsamių argumentų, toliau šioje nutartyje pasisako tik dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuojamų aspektų.

23. Priešingai nei nurodo pareiškėjos, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai (pažeistas teisėtų lūkesčių principas) tuo pagrindu, kad ankstesniais metais pareiškėjoms būdavo taikoma žemės mokesčio lengvata. Pabrėžtina, kad teisėtų lūkesčių principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę

pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą). Taigi teisėtų lūkesčių principas saugojo (saugo) pareiškėjų įgytas teises į žemės mokesčio, mokėtino tik konkrečiais metais, lengvatą, tačiau šis principas pats savaime nesudaro jokių prielaidų suteikti pareiškėjoms žemės mokesčio lengvatą ir kitais metais.

24. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad pareiškėjoms nesuteikus žemės mokesčio lengvatos jos buvo diskriminuojamos. Pažymėtina, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą), tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą, 2003 m. liepos 4 d. nutarimą). Pareiškėjos neįrodė (nepateikė pagrįstų argumentų), kad asmenims, esantiems vienodoje padėtyje kaip ir jos, būtų pritaikyta žemės mokesčio lengvata Radviliškio rajono savivaldybėje (pvz., savininkai, nesinaudojantys kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka būtų nuomininkai arba savivaldybė, nėra vienodoje padėtyje kaip ir pareiškėjos, kadangi skiriasi nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės), o jei lengvata tokiems asmenims ir būtų suteikta, tai būtų padaryta be tokią lengvatą pateisinančių priežasčių. Todėl neįrodytas ir pareiškėjų diskriminavimas.

25. Pažymėtina ir tai, kad nors savivaldybėms yra priskirta funkcija planuoti teritorijas, įgyvendinti savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinius (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p.), tačiau infrastruktūros gyvenamajai paskirčiai pareiškėjų žemės sklypuose neįrengimas, šioje byloje nenustačius, kad buvo nustatyti konkretūs terminai tokiai infrastruktūrai įrengti, savaime nereiškia, kad Savivaldybė padarė neteisėtus veiksmus (nepateisinamai neveikė) pareiškėjų atžvilgiu.

26. Priešingai nei nurodo pareiškėjos, Vyriausybės Nutarimas nagrinėjamu atveju neįpareigojo Savivaldybės įrengti infrastruktūrą pareiškėjų žemės sklypuose. Šią išvadą išsamiai pagrindė ir pirmosios instancijos teismas (žr. šio baigiamojo teisės akto 7 p.), kurio išaiškinimai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1766-968/2018).

27. Niekuo nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai, kad nagrinėjamu atveju pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1551-492/2015). Pareiškėjų valdomų žemės sklypų apmokestinimas žemės mokesčiu yra teisėta Žemės mokesčio įstatymu nustatyta priemonė daliai savivaldybių biudžetų surinkti (Žemės mokesčio įstatymo 15 str.), dėl to žemės apmokestinimas žemės mokesčiu savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principų.

28. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

29. Nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų (nepateisinamo neveikimo), padarytų atsakovų pareiškėjų atžvilgiu. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, neatsiranda ir atsakovų viešoji atsakomybė, dėl to nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti turtinės žalos atlyginimą.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, dėl to, atmetęs pareiškėjų skundą, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetęs pareiškėjų skundą, nepagrįstai pareiškėjų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą, nes turėjo atmesti jį kaip nepagrįstą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau tai nepaneigia šios sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, nėra pagrindo joms priteisti bylinėjimosi išlaidas ir

apeliacinėje proceso stadijoje.


n u t a r i a:

Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4812-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00060-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 28.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. sausio 7 d. raštą Nr. (2.3) NO-2-96 „Dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Klaipėdos apylinkės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fea69a40c9ac11e9929af1b9eea48566

teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018; 3) konstatuoti, jog Tarnyba tyčia pažeidė terminą, nepagrįstai užvilkino klausimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018; 4) priteisti iš Tarnybos ir iš Lietuvos valstybės 127 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš Tarnybos ir Lietuvos valstybės 100 000 Eur dydžio neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą; 6) priteisti iš Tarnybos ir Lietuvos valstybės 5 proc. procesinių metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 7) priteisti visas šioje byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktų dokumentų pagrindų.

2. Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-93-512/2018 ir 2018 m. gruodžio 31 d. paskelbtas sprendimas. Pareiškėja nesutiko su šiuo Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu, siekė jį apskųsti, todėl apeliacinį skundą būtinai turėjo parengti ir pasirašyti advokatas; už apeliacinio skundo padavimą reikėjo sumokėti valstybei 3 proc. dydžio žyminį mokestį nuo ieškinio sumos (126 000 Eur), kas sudaro 3 780 Eur be visų kitų reikalavimų ir bylinėjimosi išlaidų. Dėl nurodytų aplinkybių 2019 m. sausio 2 d. tinkamai ir laiku su nustatytos formos prašymu pareiškėja kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos skubaus suteikimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018, skundžiant teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą bei prašant paskirti šioje byloje advokatę G. S. Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba 2019 m. sausio 7 d. įteikė ne sprendimą, kurį galėtų iš karto apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatyta tvarka, o 2019 m. sausio 7 d. nepagrįstą ir neteisėtą Raštą. Pareiškėjos vertinimu, Raštas yra atsisakymas skirti advokatą tada, kai tai būtinai reikalinga. Pareiškėja buvo teikusi Tarnybai Gyventojų metines pajamų ir turto deklaracijas bei nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties neturi galimybės padengti išlaidų už anksčiau nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose. Tarnyba ne kartą raštais kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) su prašymais suteikti informaciją apie vykdomą priverstinį įsiskolinimo už anksčiau suteiktą (faktiškai nesuteiktą) antrinę teisinę pagalbą išieškojimą. Tarnybos nurodytos sumos priteistos už realiai nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose nuo 2010–2013 metų.

3. Pareiškėja nuo 2013 metų iki šiol yra užregistruota Užimtumo tarnyboje kaip bedarbė, labai sunkiai serga, turi nedarbingumo pažymėjimus, jai nustatinėjamas invalidumas, 10 metų yra socialiai remiamas asmuo, gauna socialinę pašalpą iš rūpybos skyriaus, neturi turto ir pajamų, todėl negali pasisamdyti advokato ir neišgali sumokėti žyminio mokesčio. Pareiškėja neturi kompetencijos vesti civilinę bylą teisme; gintis pati negali. Tokiu Tarnybos elgesiu yra ignoruojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gruodžio 19 d. išnagrinėta administracine byla Nr. A-3189-556/2018.

4. Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba pažadėjo priimti sprendimą per 5 darbo dienas ir privalėjo tai atlikti iki 2019 m. sausio 25 d. (imtinai), tačiau nieko neatliko, tyčia vilkino šį klausimą, nors apeliacinio skundo padavimo paskutinė diena buvo 2019 m. sausio 30 d. ir Tarnybai tai buvo žinoma. Pareiškėja 2019 m. sausio 28 d. telefonu iš Tarnybos vyr. specialistės sužinojo, kad dėl nežinomų priežasčių sprendimas Tarnyboje nėra parengtas, tuo akivaizdžiai buvo vilkinamas jos pažeistų teisių gynimas.

5. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Rašte nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, teisių ir pareigų, šiuo raštu pareiškėjos atžvilgiu nėra taikytos jokios neigiamo poveikio priemonės. Raštu prašoma pareiškėjos pateikti informaciją apie sumokėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tik tuo atveju, jei prašomi dokumentai nebus pateikti, pareiškėjos atžvilgiu bus priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas – atsisakyti teikti teisinę pagalbą. Todėl Raštas, kuriame nėra priimtas joks neigiamas sprendimas, pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia.

7. Tarnyba pažymėjo, kad 2019 m. sausio 29 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas įvertinti pareiškėjos individualią situaciją papildomai ir suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apskundimo. Tarnyba 2019 m. vasario 5 d. raštu Nr. (2.5)NO-2-818 kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti papildomus dokumentus tam, kad galėtų papildomai įvertinti pareiškėjos individualią situaciją ir spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo, tačiau pareiškėja papildomų dokumentų nėra pateikusi, todėl galutinis sprendimas nėra priimtas. Nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą atmesti skundo dalį dėl įpareigojimo suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apskundimo, kadangi pareiškėjai pateikus prašomus dokumentus, Tarnyba įvertins individualią pareiškėjos situaciją pakartotinai.

8. Tarnyba nesutiko su reikalavimu priteisti turtinę ir neturinę žalą. Pareiškėja teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.

II.

9. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nusprendė nutraukti. Likusią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnybos Klaipėdos skyriuje 2019 m. sausio 2 d. gauti pareiškėjos prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018. Pareiškėja prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą prašė skirti advokatą Klaipėdos apygardos teisme apeliacinio skundo paruošimui dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo panaikinimo. Ginčijamu Raštu Tarnybos Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymus, pažymėjo, kad Klaipėdos skyrius iki šiol nėra gavęs duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra sumokėjusi visas ginčijamame Rašte nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Tarnybos Klaipėdos skyrius Raštu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 4 straipsnio 1 ir 2 punktais, prašė pareiškėjos per 30 dienų nuo šio Rašto išsiuntimo dienos atsiųsti patvirtinimą, kad pareiškėja yra apmokėjusi visas valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 7 d. raštu kreipėsi į VMI, jog ji pateiktų, ar pareiškėja yra įvykdžiusi teismų sprendimus, kuriais jai buvo priteistos valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. pateikė prašymą Tarnybai, kuriuo prašė tuoj pat priimti sprendimą dėl advokato suteikimo (nesuteikimo), rengiant apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018, bei nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT praktiką dėl to, jog antrinė teisinė pagalba teikiama, neatsižvelgiant į skolą Tarnybai. 2019 m. sausio 28 d. Tarnyboje gautas VMI raštas, kuriame nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų skolos išieškojimas iš pareiškėjos nėra baigtas.

11. Tarnyba 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų administracinėje byloje Nr. eI-3462-609/2019.

12. Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-820-492/2017, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.), nurodė, kad tokio pobūdžio Tarnybos raštai, kuriuose vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, prašoma pateikti papildomus dokumentus, yra administracinės procedūros tarpiniai dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tik sprendimas atsisakyti vienokiu ar kitokiu pagrindu teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų realų poveikį pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Tik dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto akto, įvertinus jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektus, galėtų būti administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas, kuriuo realiai būtų apginamos asmens teisės, nagrinėjamu atveju – teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos dalis dėl Tarnybos 2019 m. sausio 7 d. rašto Nr. (2.3) NO-2-96 „Dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinimo nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl šią bylos dalį teismas nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu.

13. Teismas, nenustatęs aplinkybių, jog Tarnyba neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, pareiškėjos reikalavimus dėl įpareigojimo Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo atmetė. Teismas pažymėjo, kad Raštu, skirtingai, nei skunde nurodė pareiškėja, nėra atsisakyta jai suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet, vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, pareiškėjos prašoma per 30 dienų pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad ji yra apmokėjusi valstybės patirtas išlaidas už anksčiau jai teiktą antrinę teisinę pagalbą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų bendradarbiavusi su Tarnyba, teikusi prašomą informaciją; priešingai pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. prašymu prašė nedelsiant priimti sprendimą dėl advokato pagalbos suteikimo (nesuteikimo). Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018. Minėtas Tarnybos sprendimas apskųstas Regionų apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-3462-609/2019). Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 priėmimo aplinkybės (procedūros, terminai, teisėtumas bei pagrįstumas ir pan.) yra administracinės bylos Nr. eI-3462-609/2019 nagrinėjimo dalykas, todėl nevertinamos šioje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjai ginčijamu Raštu nustatyti įpareigojimai neturi būti tapatinami su sprendimu, kuriuo atsisakoma suteikti prašomą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, arba tokio sprendimo priėmimo vilkinimu.

14. Teismo vertinimu, pareiškėja tik abstrakčiai nurodo, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę

žalą, tačiau iš esmės nekonkretizuoja veiksmų, kuriuos ji laiko neteisėtais ir kurie jai sukėlė nurodomą žalą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių bei nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad Tarnybos darbuotojai neveikė pagal įstatymus ir netinkamai vykdė jiems teisės aktais priskirtas funkcijas. Pareiškėja nepateikė įrodymų dėl turtinių praradimų, dėl kurių nukentėtų jos turtinė padėtis, nepaaiškino ir negrindė, kodėl prašo priteisti būtent skunde nurodomą sumą. Atitinkamai vien tik pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad ji dėl Tarnybos veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjai neįrodžius konkrečių neteisėtų atsakovų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos atsiradimo fakto, nesant visų būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų, todėl pareiškėjos skundo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Netenkinęs skundo dalies dėl reikalavimo atlyginti žalą, teismas atmetė reikalavimą priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

15. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai nurodo, kad pati pateikti apeliacinio skundo civilinėje byloje negali, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalį apeliacinį skundą turi surašyti advokatas. Tam tikrais atvejais ir civilinėse bylose valstybei kyla pozityvi pareiga suteikti asmeniui nemokamą teisinę pagalbą atsižvelgiant į pareiškėjų interesus byloje, jų finansinę padėtį, civilinio pobūdžio ginčų perspektyvas teismuose, teisės sudėtingumą.

17. Pareiškėjos vertinimu, Tarnyba netinkamai arba laiku neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti. Pareiškėja patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl Tarnybos veiksmų, jog nebuvo suteiktas advokatas apeliaciniam skundui parengti ir byla buvo pralaimėta dėl Tarnybos kaltės, nesudarius pareiškėjai galimybės gintis.

18. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, nors asmeniui teisinė pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti būtina teisingumo interesais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos vertinimu, Tarnyba privalėjo vadovautis konstituciniu teisinės valstybės principu, tačiau tyčia, šališkai ir sąmoningai juo nesivadovavo, akivaizdžiai ir neabejotinai piktnaudžiavo savo teisėmis ir tokiu būdu pareiškėjai padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

19. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas pažymi, kad palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. sausio 7 d. rašto Nr. (2.3) NO-2-96 pagrįstumo ir teisėtumo.

22. Pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukė. Likusią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą

neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga

pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, jog Raštas sukėlė teisines pasekmes, pažymi, kad Tarnyba turi teisę prašyti asmens pateikti trūkstamus dokumentus, kurie reikalingi sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti (VGTPĮ 18 str. 2 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamu Raštu nebuvo atsisakyta suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. LVAT praktikoje nurodoma, kad tokio pobūdžio Tarnybos raštai, kuriais, vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, prašoma pateikti papildomus dokumentus, yra administracinės procedūros tarpiniai dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tik sprendimas atsisakyti vienokiu ar kitokiu pagrindu teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų realų poveikį pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Tik dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto akto, įvertinus jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektus, galėtų būti administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas, kuriuo realiai būtų apginamos asmens teisės, nagrinėjamu atveju – teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-820-492/2017, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Raštą nutraukė.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo atveju Tarnyba neatliko neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 1 ir 2 punktus Tarnyba turi teisę prašyti asmens pateikti trūkstamus dokumentus, todėl Tarnyba pagrįstai skundžiamu Raštu nurodė pareiškėjai pateikti reikalingą informaciją. Nors pareiškėja teigia, kad Tarnyba vilkino sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnyba Rašte nurodė per 30 dienų pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad ji yra apmokėjusi valstybės patirtas išlaidas už anksčiau jai teiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. pateikė prašymą Tarnybai nedelsiant priimti sprendimą dėl advokato pagalbos suteikimo (nesuteikimo). Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018. Atsižvelgus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Tarnyba vilkino priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Todėl šioje byloje, kurioje nevertinamas Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 teisėtumas ir pagrįstumas, nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtoje civilinėje byloje.

27. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti turtinę ir neturtinę žalą teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja patirtą žalą kildina iš Tarnybos Rašto, kuriuo nurodyta pateikti papildomą informaciją, dėl ko Tarnyba sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmė ne iš karto. Kaip minėta, šioje byloje neteisėti Tarnybos veiksmai, kuriais Raštu paprašyta pareiškėjos pateikti papildomą informaciją, nenustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pareiškėjai nepriteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

29. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

30. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja nepagrindė, dėl kokių priežasčių prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjos kvestionuojamas teisinis reguliavimas, t. y. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas, jau buvo įvertintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimu. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė VGTPĮ pakeitimo įstatymą Nr. VIII-1591, kuriuo papildė VGTPĮ 11 straipsnį nauja 11 dalimi, kurioje įtvirtino asmenų teisę kreiptis į Tarnybą, kad būtų įvertinta asmens individuali situacija teisinei pagalbai gauti po to, kai Tarnyba atsisakė suteikti antrinę teisinę, be kita ko, VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Tokia nuostata, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą, todėl nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tos pačios normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai įvertinimo, dėl to pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-4863-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03709-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 21.3.12; 22.2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=39441880c9ad11e9929af1b9eea48566

(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 41-452/18(3.4.1E-TD2) „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“ (toliau – Įsakymas), kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, 2) grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas, 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos, 4) priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2011 m. balandžio 27 d. dirbo Administracijos Saugaus miesto departamento (toliau – Departamentas) Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – Skyrius) 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiuoju specialistu. Pareiškėjo tarnybinės veiklos 2018 metų neeilinio vertinimo užduotys ir pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliai įrašyti 2018 m. sausio 19 d. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. A154-354/18-(3.4.38-PD2) (toliau – Vertinimo išvada). Jo 2018 metų veiklos rezultatų vertinimą atliko tiesioginis vadovas – Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo poskyrio vedėjas Ž. J. (toliau – tiesioginis vadovas). 2018 m. rugpjūčio 10 d. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje 154-1448/18-(3.4.38-PD2) (toliau – 2018 m. rugpjūčio 10 d. vertinimo išvada) bendrai pasiektus rezultatus vykdant užduotis tiesioginis vadovas įvertino 2 balais.

3. Pareiškėjas nesutiko su vertinimo išvadų rezultatais dėl visų juose nustatytų rodiklių. Į nustatytąsias rizikas nebuvo įtraukta ir reikšmingų objektyvių faktorių, aplinkybių, dėl kurių einamųjų metų (2018 m.) užduotys pagal nustatytus vertinimo rodiklius ne visada buvo įmanoma įvykdyti, t. y.: laikas, kuris turi būti skiriamas susipažinti su užduotimi, pasirengti užduoties vykdymui; darbo krūvis; ekipaže dirba po du žmones, o neretai ekipažas formuojamas ir iš trijų žmonių, vienu automobiliu tenka vykti ir vykdyti abiejų pareigūnų užduotis; planinės priemonės, akcijos, dalyvavimas renginiuose, patruliavimas pėsčiomis; strateginiai veiklos planai; laisvadieniai, sveikatos patikrinimai, mokymai; el. sistemų, duomenų bazių gedimai, tarnybinio automobilio gedimai ir kitos aplinkybės. Nustatyti formalūs pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliai (reikalavimai) yra nesąžiningi, neteisingi, neproporcingi ir neprotingi, todėl negalėjo būti laikomi realiais ir įvykdomais.

4. Pareiškėjas teigė, kad 2018 metais sirgo, dėl pablogėjusios savo bei mamos sveikatos privalėjo dažniau imti atostogas. Suprastėjusios jo sveikatos priežastis – darbe patiriamo sisteminio psichologinio smurto, naudojamo pareiškėjo vadovybės, pasekmė. Atsakovas nesudarė tinkamų, normalių ir sveikų darbo sąlygų. Nors pareiškėjas įvykdydavo visas jam iškeltas, realiai įvykdomas užduotis, tačiau jo tiesioginis vadovas nei karto nepaskatino priedu ir nepaskyrė

kvalifikacinės klasės. Jo tarnybinę veiklą vertino „gerai“, o nuo 2017 metų pradžios – „patenkinamai“ ir „nepatenkinamai“. Tokiu būdu pareiškėjas nuo darbo pradžios Skyriuje nepagrįstai yra diskriminuojamas. Pareiškėjui nuolat keliamos tarnybinių nusižengimų bylos, nepagrįstai skiriamos nuobaudos.

5. Be to, 2018 m. pareiškėjui teko nuolat ginti tiek savo, tiek kitų profesinės sąjungos narių teises, turėjo daug teisminių procesų, o tai taip pat trukdė vykdyti savo tiesiogines pareigas. Vėluojančių neįvykdytų dėl pareiškėjo kaltės užduočių nebuvo, visos užduotys, kurias el. sistema parodė kaip vėluojančias, buvo ne dėl pareiškėjo, o dėl užduotį kuruojančio asmens pavėluoto užduoties uždarymo ar termino pratęsimo, arba dėl duomenų bazės (sistemos) strigimo ir kitų nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Užduotys dažnai buvo formuojamos ir jo nedarbo metu. Pareiškėjas užduotis vykdė labai operatyviai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais terminais, pirmą patikrinimą atliko tą pačią ar kitą dieną ir tik labai retai to padaryti nepavyko dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

6. Valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – Komisija) 2018 m. spalio 2 d. posėdyje iš esmės nevertindama ir neatsižvelgdama į kitų Skyriaus specialistų tarnybinės veiklos rezultatus, pareiškėją įvertino „nepatenkinamai“ ir pasiūlė atleisti iš valstybės tarnybos.

7. Poskyrio vedėjo veiksmai prieš pareiškėją ir visą poskyrį kenkia darbo našumui. Vadovo argumentai, jog jis neatliko kontrolinių patikrinimų, neprisidėjo prie bendro rezultato, yra nepagrįsti. Be to, tiesioginis vadovas tyčia vilkino užduočių užbaigimo procesą. Jokių priekaištų iš asmenų ar kolegų dėl netinkamai atliktų užduočių pareiškėjas negavo.

8. Apie tarnybinės veiklos vertinimą pareiškėjui buvo pranešta elektroniniu paštu tik tą pačią dieną, kurią buvo numatytas tarnybinės veiklos vertinimas, t. y. 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodytą pranešimą rado elektroninio pašto šiukšliadėžėje „Junk E-mail“ skiltyje. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 24 d. susirgo. Pasveikus apie neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą buvo informuotas tik prieš 1 darbo dieną iki jos pradžios.

9. 2018 m. rugpjūčio 10 d. vertinimo išvadoje nurodytos tik dokumentų valdymo sistemoje @vilys pareiškėjui suformuotos užduotys, tačiau tiesioginis vadovas nepateikė (nuslėpė) užduočių, kurios buvo suformuluotos ir užduočių valdymo sistemoje Redmine (Tasker Vilnius), kurių pareiškėjas taip pat yra nemažai įvykdęs.

10. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 168 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, teigė, kad atsakovas turėjo pareigą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos, kurios pirmininkas jis yra, ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) teritorinio skyriaus vadovo gauti sutikimus. Tačiau atsakovas nesikreipė dėl sutikimų gavimo, o tai, pareiškėjo manymu, sudaro savarankišką pagrindą vertinti, kad atsakovas pažeidė procedūrines nuostatas, lemiančias nepagrįsto ir neteisėto Įsakymo priėmimą.

11. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina dėl atsakovo priimto Įsakymo, atsakovo inicijuoto ilgalaikio mobingo proceso ir paties neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos bei jų pasekmių, sukėlusių ilgalaikius, stiprius dvasinius ir fizinius išgyvenimus, sunkias ir neigiamas psichinei sveikatai pasekmes, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas dėl to patiria nuolatinę emocijų kaitą, greitai susijaudina, verkia, jaučia nerimą dėl ateities planų, o tai sąlygoja bendravimo su draugais ir pažįstamais sumažėjimą. Neturtinę žalą pareiškėjas vertino 15 000 Eur suma, kuri, jo manymu, atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus.

12. Pareiškėjas pateikė ir rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentavo, kad atsakovas pateikė klaidinančią informaciją, iškraipė faktinius duomenis ir teikė tik pareiškėjo reputaciją menkinančią informaciją. Pareiškėjas taip pat, remdamasis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3010-790/2017, teigė, kad jo tarnybinė veikla galėjo būti vertinama ir geriau. Kol nėra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2293-208/2018 dėl tarnybinės veikos vertinimo „nepatenkinamai“, atsakovas negalėjo jo atleisti iš tarnybos. Pareiškėjas planšete nesinaudojo, nes teko vairuoti automobilį. Jo nuomone, geriau naudojami resursai, kai pažeidėjai kviečiami atvyti į Administraciją. Už užduočių neatlikimą atsakingas tiesioginis vadovas. Pareiškėjas į darbą atvykdavo anksčiau ir darbo laiką naudodavo efektyviai. Pareiškėjo darbu buvo nepatenkintas tik tiesioginis vadovas. Pareiškėjas prašė bylos duomenis perduoti tirti prokuratūrai dėl Administracijos vadovų veiksmų.

13. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad pareiškėjui apie neeilinį vertinimą pranešta netinkamai, jis turėjo būti įspėtas prieš 10 darbo dienų.

14. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.15. Atsakovas nurodė, jog 2018 m. vasario 21 d. Komisija surašė išvadą, kuria pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai,

pasiūlyta panaikinti karjeros valstybės tarnautojo turimą kvalifikacinę klasę, 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 41-77 „Dėl

vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“ panaikinta pareiškėjo turima antra kvalifikacinė klasė, kurį jis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau jo skundas buvo atmestas, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

16. V. D. 2018 m. rugpjūčio 10 d. vertinimo išvadoje jo veikla įvertinta nepatenkinamai. Komisija 2018 m. spalio 2 d. surašė išvadą, kuria pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai, pasiūlyta jį atleisti iš Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų, išmokant priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

17. Pareiškėjo tarnybinė veikla 2018 m. vasario mėnesį vykusio kasmetinio vertinimo metu buvo įvertinta nepatenkinamai, todėl buvo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – VTĮ) nustatytas teisinis pagrindas atlikti jo neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą. Tarnybinės veiklos vertinimas vyko pagal nustatytas procedūras, išklausius patį pareiškėją, jo tiesioginį vadovą, įvertinus turimus dokumentus ir paaiškinimus. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės pateikti savo nuomonę apie tiesioginio vadovo surašytą išvadą. Buvo pateikti statistiniai duomenys, įrodantys, kad nuo sausio 1 d. iki gegužės 4 d. pareiškėjas nenustatė jokių pažeidimų, jo rezultatas yra mažiausias poskyryje. Pareiškėjo tiesioginis vadovas taip pat paaiškino, kad likusių darbuotojų nustatytų pažeidimų įvairovė yra 16 kartų didesnė, kiekvienas poskyrio darbuotojas nustatė 162,7 pažeidimus per statistinį vienetą. Pareiškėjo pateikti užduoties vykdymo duomenys neatitinka tikrovės. Tiesioginis vadovas konstatavo, kad pareiškėjas darbą atliko paviršutiniškai, tik paskutinius du mėnesius buvo pasiekti konkretūs rezultatai, t. y. pareiškėjas gegužės mėnesį išaiškino tris pažeidimus, liepos mėnesį – dar tris, kai kitų (tarnautojų nustatytų) pažeidimų yra apie šimtą. Tiesioginis vadovas nurodė, kad pažeidimų išaiškinimo vidurkis yra labai mažas, užduočių jis gavo mažiausiai iš viso poskyrio, daug užduočių buvo perduodamos kitiems darbuotojams, vienos užduoties vykdymo vidurkis yra 21 diena, kai poskyrio vidurkį sudaro 11 dienų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas užduotis atlieka dvigubai ilgiau.

18. Atsakovas pažymėjo, kad 2018 m. vasario 1 d. pareiškėjas ne darbo metu, su niekuo nesuderinęs, atjungė ir perstatė tinklinį spausdintuvą, kuriuo naudojosi visi Viešosios tvarkos poskyrio ir Budėtojo poskyrio darbuotojai, į kitą vietą. Taip paliko visus darbuotojos be galimybės atspausdinti reikiamus dokumentus, apsunkino visų darbą. Be to, pareiškėjas 2018 m. vasario 21 d. pavėlavo į darbą ir apie tai neinformavo. Nepagarbi bendravimo maniera, pasak atsakovo, pareiškėjui tapo įprasta, bet kokį reikalavimą tinkamai vykdyti pareigas pareiškėjas palydi agresyviomis neigiamo pobūdžio replikomis, rašo šmeižiančio pobūdžio laiškus ar skundus.

19. Pareiškėjas, atlikdamas patikrinimus vietoje, nesinaudoja jam suteiktais registrais ir įgaliojimais. Pareiškėjas pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas atliko aplaidžiai, būtina jo nuolatinė kontrolė ir papildomi resursai.

20. Atsakovas nurodė, kad atsiliepime nurodytos aplinkybės ir pateikiami įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas vėluodavo į darbą, konfliktuodavo. Pareiškėjo gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas yra netinkami, kadangi pasiekti objektyvūs rezultatai mažiausi poskyryje. Jis demonstravo visišką nekompetenciją ir nenorą dirbti, ignoravo pavedimus, nepriėmė konstruktyvios kritikos ir pastabų, atsikalbinėjo, skleidė dalykinę reputaciją žeminančius teiginius, nenorėjo nustatyti ir matyti pažeidimų, nesivadovavo teisės aktais ir taisyklėmis. Nebūdamas proceso dalyviu, pareiškėjas galbūt neteisėtai rinko (tvarkė) asmens ir bylų duomenis iš registrų, jais disponavo. Pareiškėjas pateikė melagingus duomenis apie atliktus patikrinimus, kurie nebuvo atliekami, atliekant patikrinimus nepastebėjo akivaizdžių pažeidimų. Dažnai pareiškėjas neatliko pakartotinių patikrinimų „grįžtama kontrolė“, nerodė iniciatyvos vykdant pavestas funkcijas, galimų teisės pažeidimų ir patikrinimų laiką pasirinko neracionaliai, jo aktyvumas patruliuojant mieste buvo pasyvus. Nevykdė poskyrio uždavinių tinkamai kontroliuoti keleivių vežimą lengvaisiais automobiliais ir taksi, neracionaliai skirstė darbui skirtą laiką. Pagal darbo rezultatus pareiškėjas poskyryje yra paskutinėje vietoje, o tai neigiamai atsiliepia ir viso poskyrio statistikai.

21. Pareiškėjas per 7 mėnesius (iki 2018 m. liepos 30 d.) įregistravo 10 Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) pažeidimų, o naujas darbuotojas per pirmus savo 3 darbo mėnesius įregistravo 92 ANK pažeidimus, 863 kelių eismo taisyklių pažeidimus.

22. Pareiškėjas savo skundą grindžia iš esmės identiškais argumentais, kuriais grindė skundą ir dėl savo tarnybinės veiklos už 2017 m. vertinimo „nepatenkinimai“ pagrįstumą, o tokie argumentai šiam ginčui nereikšmingi.

23. Atsakovas pažymėjo, kad nustatyti vienodi to poskyrio specialistams veiklos vertinimo rodikliai. Tiesioginis vadovas, nustatydamas galimas užduočių neįvykdymo rizikas, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų ir tinkamai nustatė pagrindines galimas rizikas užduočių neįvykdymui įvertinti. Pareiškėjui buvo suformuotos 2018 m. užduotys, nustatyti konkretesni ir labiau aiškūs užduočių vertinimo rodikliai. Administracijos įsitikimu, užduotys buvo pakankamai aiškios ir

įvykdomos.24. Tiesioginis vadovas pateikė išsamų pareiškėjui skirtų balų pagrindimą. Lyderystė įvertinta 1 balu iš 4, supratimas

apie žmogiškųjų išteklių valdymą įvertintas 2 balais iš 4. Pareiškėjo finansų valdymas – 2 balais iš 4, analizės ir pagrindimo gebėjimai įvertinti 1 balu iš 4. Bendras tarnybinės veiklos už 2018 m. vertinimas – 1 balas iš 4.

25. Pareiškėjas savo funkcijas atliko netinkamai jau 2016 m. ir tą pripažino teismas. Atsakovas tvirtina, kad ir toliau savo pareigas jis vykdo visiškai netinkamai.

26. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie tiesioginį vadovą yra nepagrįsti. Užduočių skyrimas, rūpinimasis jų tinkamu įvykdymu negali būti traktuojamas kaip psichologinis ar kitoks spaudimas pareiškėjui. Jis atsisakė vykdyti savo tiesioginio vadovo pavedimus arba juos atliko netinkamai, nepagarbiai bendravo ir ginčijosi su juo.

27. Atsakovo teigimu, pareiškėjas buvo informuotas nustatyta tvarka. Pareiškėjas skunde pripažino, jog el. pašto šiukšliadėžėje rado 2018 m. rugsėjo 4 d. pranešimą apie jo tarnybinės veiklos vertinimą. Teisės aktai neapibrėžia, kokiu konkrečiu rašytiniu būdu jis turėjo būti informuotas. Informavimas elektroniniu paštu yra nuolat taikoma praktika.

28. Dėl pareiškėjo argumento, kad 2018 metais jis daug sirgo, dėl suprastėjusios sveikatos privalėjo dažniau imti atostogas, todėl ir jo darbo rezultatai negalėjo būti aukštesni, atsakovas pažymėjo, kad aptariamu laikotarpiu sirgo ne tik jis, bet ir kiti tarnautojai, tačiau jų rezultatai yra žymiai geresni nei pareiškėjo, nors jie sirgo daugiau kartų ar ilgesnį laiką.

29. Atsakovo manymu, net jei ir būtų laikoma, kad pareiškėjas veikė kaip profesinės sąjungos renkamojo organo narys, tai nesudarė pagrindo atleisti jį nuo jam keliamų užduočių tinkamų įvykdymo.

30. Šiuo atveju neaktualios ir netaikytinos Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kadangi su pareiškėju darbo sutartis nebuvo nutraukta darbdavio valia, jis atleistas iš pareigų pagal specialią tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą.

31. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į eitas pareigas, jis nuolat konfliktuoja, sukelia įtampą, dėl nekokybiško darbo sukeltų gyventojų ir tarnautojų pasipiktinimą. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti žalą nepagrindė.

32. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo rašytinius paaiškinimus nurodė, kad pareiškėjas interpretavo atsiliepimo tam tikrus argumentus, ir tai vertino kaip jo gynybinę poziciją. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3010-790/2017 nustatytos aplinkybės nebegali būti iš naujo ginčijamos ir vertinamos ir jis neteisingai interpretuoja minėtą teismo sprendimą. Jokie teisės aktai nenustato, kad tarnybinės veiklos vertinimo procedūros turi būti stabdomos dėl teisme nagrinėjamos bylos dėl kito to paties valstybės tarnautojo veiklos vertinimo. Byloje vertinamas pareiškėjo, o ne jo tiesioginio vadovo veiklos vertinimas.

33. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas pareiškėjo tiesioginis vadovas Ž. J. nurodė, kad kiekvienais metais vertino poskyrio darbuotojų veiklą. Pareiškėjas neigiamus vertinimus skųsdavo teismui. Pareiškėjas nepasižymėjo kaip geras darbuotojas. Sudėtinga buvo su juo bendrauti, jis arogantiškas, jį reikėjo nuolat kontroliuoti. Kai pareiškėjas dirbo poskyryje, situacija buvo sudėtinga, po darbo buvo girtaujama, buvo žaidžiama kortomis. Šiuo metu situacija poskyryje yra gera. Pareiškėjas nenorėdavo atlikti pavestų užduočių, ginčydavosi. Užduotis, kurios nereikalauja ypatingų žinių, atlikdavo gerai. Tiesioginis vadovas nurodė, kad buvo vertintos 145 užduotys iš @avilio ir Redmine sistemos per ataskaitinį laikotarpį. Visi poskyrio darbuotojai gaudavo vienodas užduotis. Buvo vertinama pagal poskyrio vidurkį. Užduotis skiria poskyrio vedėjas ir Budėtojų poskyrio vedėjas. Pats pareiškėjas negalėjo susikurti užduočių. Pareiškėjui buvo duotos daugiau nei 145 užduotys, bet dalies jų neatliko. Pareiškėjas į sistemą vedė rezultatus, nenurodydavo, kas nustatyta, neįkeldavo nuotraukų, tik padarydavo įrašus.

II.

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 41-308 pareiškėjas, laimėjęs konkursą, buvo priimtas į Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus reagavimo ir administracinės priežiūros poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas nuo 2011 m. balandžio 27 d. Administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 41-201 pareiškėjas perkeltas į Saugaus miesto departamento Viešosios tarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas.

36. Administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 41-388 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2015-05-11 sprendimo vykdymo“ pareiškėjui nuo 2014 m. kovo 1 d. suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 41-103 pareiškėjui suteikta antra kvalifikacinė klasė. Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 41-765 pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už tai, kad jis nevykdė Vilniaus miesto savivaldybės e. darbuotojo posistemėje „Redmine“ jam 2016 m. rugpjūčio 27 d. suformuluotos užduoties Nr. #16041 ir neinformavo namo (duomenys neskelbtini) gyventojų apie neteisėtai įrengtą kelio užtvarą ir pasekmes jos nedemontavus, t. y. neišplatino jiems Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. rašto Nr. A51-65289/16(2.3.4.13-SM3) „Dėl neteisėtų techninių eismo reguliavimo priemonių“ (sprendžiamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme).

37. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2017 m. sausio 20 d. surašė pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. A154-444/17-(3.4.38-PD2), kuria pasiūlė jo 2016 metų tarnybinę veiklą vertinti patenkinamai, suteikti jam nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę ir tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją. Valstybės tarnautojų vertinimo komisija 2017 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. A154- 865/17(3.4.38-PD2) pareiškėją įvertino patenkinamai, jam pasiūlė tobulinti kvalifikaciją. Tiesioginio vadovo pasiūlymui pareiškėjui suteikti nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę nepritarė. Administracijos direktorius 2017 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 41-123 pareiškėjui pasiūlė tobulinti kvalifikaciją, o Personalo departamento Mokymų ir veiklos valdymo skyrius įpareigotas sudaryti jo kvalifikacijos tobulinimo planą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3010-790/2017 (sprendimas įsiteisėjęs) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą dėl 2017 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 41-123 dalies, kuria tarnybinė veikla vertinama patenkinamai ir sudaromo kvalifikacijos tobulinimo plano, panaikinimo.

38. Tiesioginis vadovas 2018 m. sausio 19 d. surašė pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. A154-354/18(3.4.38-PD2), kurioje jis buvo įvertintas patenkinamai, pasiūlyta suteikti nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę (kategoriją) ir tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2018 m. vasario 21 d. išvadoje Nr. A154-934/18(3.4.38-PD2) pareiškėją įvertino nepatenkinamai, pasiūlė panaikinti karjeros valstybės tarnautojo turimą kvalifikacinę klasę.

39. Administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 41-77 „Dėl vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“ buvo panaikinta pareiškėjo turima antra kvalifikacinė klasė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2293-208/2018 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą dėl minėto įsakymo panaikinimo (sprendimas apskųstas apeliacine tvarka).

40. Tiesioginis vadovas 2018 m. rugpjūčio 10 d. surašė pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. A154-1448/18(3.4.38-PD2), kurioje jo tarnybinė veikla buvo įvertinta nepatenkinamai. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2018 m. spalio 2 d. surašė išvadą Nr. A154-1522/18(3.4.38-PD2), kuria pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai, pasiūlyta atleisti pareiškėją iš Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų.

41. Administracijos direktorius 2018 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 41-452/18(3.4.1E-TD2) „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir atsižvelgdamas į 2018 m. išvadą, pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos, išmokant jam priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (pareiškėjas neginčija Įsakymo dalies dėl išmokėtų sumų).

42. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, kad pareiškėjo tarnybinė veikla du kartus iš eilės buvo įvertinta nepatenkinamai, nėra.

43. Teismas akcentavo, kad nei VTĮ, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtinta Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarka (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nenustato atsakovui pareigos neatlikti pareiškėjo neeilinio vertinimo, esant VTĮ nustatytiems pagrindams, vien dėl tos aplinkybės, kad teismo sprendimas dėl 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo yra apskųstas apeliacine tvarka. Nei VTĮ, nei Taisyklės tokios pareigos atsakovui nenustato. Šiuo aspektu teismas atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

44. Dėl pareiškėjo nurodyto procedūrinio pažeidimo, kad jis nebuvo informuotas apie neeilinį vertinimą Taisyklėse nustatyta tvarka, teismas pažymėjo, kad Taisyklės nenustato konkretaus būdo, kaip turi būti pranešta, tik nurodoma, kad turi būti pranešta raštu. Byloje nustatyta ir pareiškėjas nurodė, kad apie tarnybinės veiklos vertinimą jam buvo pranešta 2018 m. rugsėjo 4 d. elektroniniu pranešimu. Nors pareiškėjas nurodo, kad pranešimą rado elektroninio pašto šiukšliadėžėje, tačiau tai nepaneigia, kad toks pranešimas buvo išsiųstas nepažeidus Taisyklėse nustatytos tvarkos. Be to, ir pats pareiškėjas, net ir susirgęs, turėjo realią galimybę domėtis, ar nenukelta jo vertinimo data. Teismas akcentavo, jog

pareiškėjas yra profesionalus teisininkas, todėl vertinimo procedūros jam buvo žinomos. Prašymo dėl objektyvių priežasčių nukelti vertinimą kitam laikui nepateikė. Pareiškėjas tiesiogiai pokalbyje su tiesioginiu vadovu, vertinimo komisijos posėdyje bei teisme išdėstė savo nesutikimą su vertinimu.

45. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis įvykdė nustatytas užduotis, pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė selektyvų tam tikrų užduočių atlikimo pagrindimą, tačiau tiesioginio vadovo pateikto užduočių atlikimo įvertinimo, nustatytų konkrečių duomenų, jis nepaneigė. Iš esmės aplinkybių, kad jis neįvykdė nustatytų užduočių, ir pats neneigė. Tik, pareiškėjo manymu, buvo taikomi itin aukšti reikalavimai, neįvertinta, kad jis tik dėl objektyvių priežasčių neįvykdė tam tikrų užduočių, buvo persekiojamas tiesioginio vadovo. Tačiau tokia pareiškėjo pozicija yra jo subjektyvus tarnybinės veiklos vertinimas.

46. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjas neįvykdė pirmosios užduoties. Šios užduoties vertinimo rodiklis yra „nustatytų administracinių nusižengimų įvairovė, taikytų poveikio priemonių nuoseklumas ir efektyvumas, indėlis į bendrą poskyrio rezultatą“. Vertinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas neįvykdė pirmosios užduoties, t. y. nustatytų administracinių nusižengimų įvairovė menka. Žodinės pastabos, įspėjimai, administraciniai nurodymai taikyti tik per paskutinius dvejus mėnesius prieš neeilinį vertinimą ir tik pagal 5 skirtingus ANK straipsnius. Kitų poskyrio darbuotojų taikytų administracinių nusižengimų straipsnių įvairovės vidurkis 5 kartus didesnis ir darbuotojai nusižengimus fiksavo pagal 28 skirtingus ANK straipsnius. Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 4 d. pareiškėjas pažeidimų nenustatė, žodinių pastabų, įspėjimų, administracinių nurodymų nustatyta tvarka neįregistravo. Be to, taikytų poveikio priemonių nuoseklumas ir efektyvumas yra žemiausias iš visų poskyrio darbuotojų. Vykdydamas uždavinius ir funkcijas, numatytas nuostatuose, bei vykdydamas pavedimus ir tikslines kontrolės priemones, susijusias su keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais, pažeidimų nenustatė. Kiti trys darbuotojai nustatė 117 pažeidimų. Analogiški, neefektyvūs rezultatai yra ir kitose srityse. Vertinamojo pokalbio metu pareiškėjas nenurodė nė vienos srities, kurioje jo rezultatai būtų apčiuopiami ir efektyvūs. Taip pat ir jo indėlis į bendrą rezultatą yra mažiausias poskyryje. Per vertinamąjį laikotarpį pareiškėjas, patruliuodamas priskirtoje teritorijoje, vykdamas tikslines kontrolės priemones ar atlikdamas patikrinimus pagal gautas vykdyti 83 užduotis arba pavedimus, nustatė ir nustatyta tvarka įregistravo 10 administracinių nusižengimų. Kitų poskyrio darbuotojų nustatytų pažeidimų vidurkis yra beveik 16 kartų didesnis ir sudaro 162,7 nustatytų pažeidimų kiekvienam darbuotojui.

47. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjo įrašai dėl įspėjimo nėra aiškūs, t. y., ar buvo pažeidimas ar ne ir jei asmuo įspėtas, tai rašytinio nutarimo nėra, įspėjimas turėjo būti įformintas atitinkamai pagal ANK 366 straipsnį. Nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad pareiškėjui būtų pavestos sudėtingesnės užduotys ar jis būtų išskirtas iš kitų poskyrio tarnautojų.

48. Dėl pareiškėjo antros užduoties įvertinimo teismas nurodė, kad pareiškėjas neįvykdė antros užduoties, kurios vertinimo rodikliai aiškūs, o teismas neturėjo pagrindo abejoti vertinimu, pagrįstu teismui pateiktų duomenų visuma. Aplinkybė, jog pareiškėjas nesutiko su užduočių nustatymu, negali būti vertinama, kad pastaroji nenustatyta. Atsakovas nustatė, kad ne tik jis, bet ir kiti poskyrio darbuotojai buvo ne kurį laiką nedarbingi, tačiau pastarųjų veiklos rezultatai buvo ženkliai didesni nei pareiškėjo. Šiuo aspektu pareiškėjo nurodytos aplinkybės, atsakovo manymu, negali būti vertintinos kaip išimtinai sąlygojusius pareiškėjo rodiklius. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis raštu į tiesioginį vadovą, jog dėl objektyvių priežasčių jis negali įvykdyti tam tikrų užduočių, nėra. Tiesioginis vadovas teismo posėdyje pabrėžė, kad pareiškėjas nuolat atsisakydavo vykdyti užduotis, atsikalbinėdavo. Įvertinus įrodymų visumą, teismui nekilo abejonių, kad tiesioginis vadovas objektyviai, o ne tendencingai jį vertino neigiamai.

49. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su aplinkybėmis iki ginčo laikotarpio (2016, 2017 m. įvykiai, raštai, pranešimai), t. y. iki 2018 m. rugpjūčio, šiam ginčui yra nereikšmingi.

50. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad ir kiti tarnautojai neįvykdė nustatytų užduočių, negali paneigti Vertinimo išvadoje užfiksuotų objektyvių vertinimo rodiklių. Be to, pareiškėjo aiškinimas, kad jis dėl per didelio darbo krūvio (objektyvių veiksnių) negalėjo įvykdyti užduočių, nesant jo paties kreipimųsi į tiesioginį vadovą ar Administracijos direktorių, negali būti pripažįstamas pagrįstu.

51. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis intensyviai gynė ne tik savo, bet ir kitų profesinės sąjungos narių interesus, turėjo daug teisminių procesų, o tai irgi trukdė atlikti tarnybines pareigas, teismas akcentavo, kad teisminiuose procesuose jį atstovavo advokatas, todėl turėdamas profesionalią teisinę pagalbą, be to, ir pats baigęs teisės mokslus, galėjo derinti atstovavimo ir teikiamų paslaugų apimtis bei atitinkamai siekti įgyvendinti darbines funkcijas. Valstybės tarnautojo prioritetas – jo tarnybinių funkcijų tinkamas įgyvendinimas, dėl to jei dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje pareiškėjui

trukdė tarnybines pareigas įvykdyti, tai atitinkami jis turėjo teisę tokių pareigų atsisakyti. Pareiškėjo dalyvavimas tokioje veikloje grindžiamas savanoriškumo principu ir negali būti vertinamas kaip objektyvi aplinkybė tarnybinių užduočių 2018 m. neįgyvendinimui. Taip pat pareiškėjas neindividualizavo, kokių konkrečių profesinės sąjungos narių interesus ir kokia apimtimi juos gynė ar atstovavo. Paties pareiškėjo asmeninių interesų gynimas negali pateisinti netinkamo pareigų atlikimo. Be to, ir atsakovas negali būti varžomas pareiškėjo – profesinės sąjungos pirmininko – užimamos padėties ir tai neturi būti kliūtimi jo tarnybinę veiklą vertinti pagal konkrečius veiklos rezultatus.

52. Dėl Vertinimo išvados teiginio, kad pareiškėjas patruliuodamas, vykdydamas tikslines kontrolės priemones, atlikdamas patikrinimus pagal gautas vykdyti užduotis, savo iniciatyva nenustatė ir neišsprendė jokios problemos, teismas nurodė, kad pareiškėjas nei pokalbio metu, nei teisme nenurodė jokių konkrečių tai paneigiančių pavydžių. Atsakovas vertino, kad iš esmės pareiškėjas nesiekė spręsti problemas pats, o siekė jas perduoti spręsti kitiems struktūriniams padaliniams. Atsakovas dėl pareiškėjo tvirtinimo, jog Kaziuko mugėje dirbo viršvalandžius, nustatė, kad jis viršvalandžių nedirbo.

53. Dėl trečiosios užduoties vertinimo teismas nurodė, kad šios užduoties vertinimo rodiklis: „pakartotinai gaunamų skundų, pranešimų pagrįstumas, taikytų priemonių problemai išspręsti visuma, pavėluotai atliktų užduočių skaičius ne daugiau kaip 2 proc., o atliktų paskutinę termino dieną – ne daugiau kaip 5 proc.“. Tiesioginis vadovas Vertinimo išvadoje konstatavo, kad pareigas pareiškėjas atliko aplaidžiai bei paviršutiniškai. Problemos nesprendžiamos iš esmės, pareiškėjas dažnai nematė akivaizdžių pažeidimų, į rezultatų ataskaitas įrašydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, patikrinimų metu nerinko visų įrodymų. Atliktų patikrinimų duomenys, rezultatai suvedami nesilaikant nustatytos tvarkos, pastabos ignoruojamos. Atliekant užduotis, darbas orientuojamas ne į problemos išsprendimą, o į užduoties pabaigimą, neatliekami kontroliniai patikrinimai. Į tiesioginio vadovo pastabas atlikti pakartotinius patikrinimus pareiškėjas neatsižvelgė, todėl gaunami pakartotinai skundai. Reikalinga nuolatinė kontrolė. Administracija tvirtino, kad pareiškėjas užduotis atliko neoperatyviai, jas vilkino, atlikimo vidurkis – 21 diena, kitų 23 likusių poskyrio darbuotojų – 8,9 dienos, t. y. jis užduotis vykdo 2,4 karto ilgiau nei kiti poskyrio darbuotojai. Patruliavimo metu radijo ryšiu gautus budėtojo pranešimus apie pažeidimus ir pavedimus atlikti patikrinimus vietoje pareiškėjas ignoruoja, į iškvietimus daugeliu atvejų nevyksta. Teismas pažymėjo, kad šios užduoties vertinimas pagrįstas aiškiais skaičiais ir pagrįstas. Paties pareiškėjo nesutikimas, įvertinus jo veiklos vertinimo rodiklių visumą, nepaneigia atsakovo vertinimo pagrįstumo.

54. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nesutinka ir su ketvirtosios jam keltos užduoties įvertinimu. Tiesioginis vadovas Vertinimo išvadoje konstatavo, kad jo patikrinimų, atliktų vėliau kaip kitą darbo dieną nuo užduoties gavimo dienos, skaičius sudarė 9,6 proc., o tai yra daugiau nei einamųjų metų užduoties vertinimo rodiklyje nustatytas vertinimo rodiklis – ne daugiau kaip 5 proc. Patikrinimų rezultatų, suvestų į užduočių valdymo sistemas vėliau, nei atlikto patikrinimo dieną, skaičius sudarė 8,4 proc., o tai yra mažiau nei einamųjų metų užduoties vertinimo rodiklyje nustatytas vertinimo rodiklis. Pareiškėjas ignoravo pavedimą Nr. A31-97/16(2.1.15-SM4), kuris numato kiekvieno patikrinimo rezultatus (vaizdinę medžiagą, tarnybinius pranešimus, atsakymų pranešėjams ar pareiškėjams kopijas ir kita) ir apibendrintą informaciją suvesti į užduočių valdymo sistemą.

55. Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas vertino konkrečius 2018 m. veiklos rodiklius, o ne jį persekiojo, siekdamas diskriminuoti, atleisti iš pareigų. Teismo nuomone, pagrįstai pareiškėjo veiklos rezultatai vykdant užduotis įvertinti 2 balais iš 4 (valstybės tarnautojas įvykdė tik kai kurias užduotis pagal sutartus vertinimo rodiklius). Net jei ir pareiškėjo nurodytas užduotis pripažinti visiškai įvykdytomis, jis nepaneigė atsakovo nurodytų, kurių neįvykdė. Taigi, vertinimas, kad kai kurias užduotis pareiškėjas įvykdė, vertinant poskyrio atliktų rezultatų vidurkio kontekste, yra pagrįstas. Iš esmės ir pats pareiškėjas pripažįsta, kad ne visas užduotis įvykdė. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas pareiškėjo tiesioginis vadovas išsamiai pasisakė dėl jo veiklos įvertinimo ir patvirtino nurodytas aplinkybes. Taip pat jis dalyvavo ir Komisijos posėdyje, kur detaliai buvo analizuojami ir vertinami pareiškėjo veiklos rodikliai, dėl kurių tinkamo įvertinimo teismui abejonių nekilo.

56. Teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad „Gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas“ įvertinimas yra jo vadovo šmeižtas. Teismo posėdyje tiesioginis vadovas patvirtino tarnybinio vertinimo rodiklių pagrindimą. Teismas nenustatė, kad jis buvo šališkas ir pareiškėją šmeižė. Nepatenkinamas veiklos įvertinimas, atsižvelgus į visumą nustatytų aplinkybių, negali būti traktuojamas kaip šmeižimas ar neteisingos informacijos apie pareiškėją pateikimas. Tiesioginis vadovas išvadoje išsamiai įvertino pareiškėjo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pateiktų detalų vertinimą. Pavaldumas valstybės tarnautojui turi būti suprantamas ir tai negali būti vertinama kaip persekiojimas, susidorojimas ar šmeižimas. Užduotis formuoja tiesioginis vadovas, o ne pats pareiškėjas pasirenka,

kokias užduotis jis įgyvendins.57. Skunde pareiškėjas nurodo, jog nesutinka ir su lyderystės gebėjimo įvertinimu ir tvirtina, kad negali būti skiriamas

ekipažo vyresniuoju, nes jam nustatytas žemiausias kvalifikacinis rangas (klasė). Teismas pažymėjo, kad Administracijos Saugaus miesto departamento direktoriaus 2017 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. A15-700/17(2.1.4-SM) patvirtintas Viešosios tvarkos skyriaus darbo tvarkos aprašas nustato, kad ekipažo vyresnįjį skiria budėtojai, kurie sudaro pamainos dislokaciją. Šiuo atveju ne tiesioginis vadovas jį skyrė ekipažo vyresniuoju. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis dėl netinkamo paskyrimo ekipažo vyresniuoju, o, pareiškėją paskyrus atsakingu už ekipažui paskirtos užduoties vykdymą, už tai buvo atsakingas būtent jis.

58. Dėl supratimo apie žmogiškųjų išteklių valdymą įvertinimo teismas nurodė, kad neturėjo pagrindo abejoti dėl neracionalaus darbo laiko naudojimo. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko tokį elgesio modelį – užtrukti, vėluoti, nevykti į užduotis. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis neracionaliai naudojo darbo laiką. Teismui nekilo abejonių dėl pastarojo gebėjimo įvertinimo.

59. Dėl finansų valdymo įvertinimo teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į pranešimo vietą ir spręsdamas apie kalto asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn, turi įvertinti, ar asmuo baustas ir kitus duomenis, ir vietoje surašyti protokolą. Pareiškėjas neracionaliai naudojo turimus išteklius, nes patikrinti ar surašyti protokolą pats važiavo į savivaldybės patalpas ir kvietė asmenį, kai nutarimas gali būti rašomas pažeidimo vietoje. Pareiškėjas gaišo savo ir kolegos laiką, naudojo kurą, kai kiti poskyrio darbuotojai to nedarė ir optimaliai naudoja darbui skirtą laiką.

60. Dėl analizės ir pagrindimo gebėjimo įvertinimo teismas su pareiškėjo pozicija nesutiko. Pareiškėjo tiesioginis vadovas nurodė, kad pareiškėjo sprendimai priimami ne visada laikantis efektyvumo, objektyvumo principų. Sunkai sekėsi susisteminti informaciją ir ją įgyvendinti bei apibendrinti. Atlikdamas savo veiklą, pareiškėjas ne visada siekė grįžtamojo ryšio. Nesugebėjo susieti surinktos informacijos su konkrečiais sprendimais, kad galėtų pagrįsti priimamus sprendimus. Trūko gebėjimų įžvelgti problemas ir savarankiškai pasiūlyti jų sprendimo būdus. Pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas atliko aplaidžiai, nes nebuvo fiksuojami pažeidimai, todėl buvo reikalinga nuolatinė pareiškėjo kontrolė ir papildomi resursai užduočiai įvykdyti. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo tiesioginio vadovo padarytos išvados yra pagrįstos pateiktų įrodymų visuma.

61. Teismas akcentavo, kad nei VTĮ, nei Taisyklės nesieja veiklos vertinimo su teismo sprendimo įsiteisėjimu. Be to, ir pats pareiškėjas neprašė teismo, kad būtų sustabdyta ši nagrinėjama byla, iki įsiteisės sprendimas dėl jo 2017 m. veiklos vertinimo. Šiuo aspektu teismas neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė. Vertinimo išvadoje detaliai įvertinti pareiškėjo veiklos rezultatai, lyginant su poskyrio rezultatų vidurkiais. Vertinta pareiškėjo veikla tik už 2018 m. ir rezultatai – būtent šio laikotarpio.

62. Teismas pažymėjo, kad skundo argumentai dėl neaiškiai suformuluotų rodiklių yra abstraktūs ir nepagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjo tiesioginio vadovo 2018 metų tarnybinei veiklai suformuluotos užduotys ir jų įvykdymo vertinimo rodikliai iš esmės atitiko pareiškėjo užimamai pareigybei keliamus tikslus ir priskirtas funkcijas bei sudarė pakankamas sąlygas objektyviai įvertinti, ar pasiekti numatyti rezultatai.

63. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies taikymo. Teismas akcentavo, kad Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kai darbdavys teikia prašymą suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, nagrinėjamu atveju neturi būti taikytinos. Jokių darbo sąlygų pakeitimo šiuo atveju nebuvo. Buvo neigiamai įvertinta pareiškėjo tarnybinė veikla. Taigi, ir pareiškėjo skundo argumentai dėl kreipimosi į valstybinį darbo inspektorių yra nereikšmingi, kadangi jo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai pagal Taisyklėse nustatytą procedūrą, jis buvo atleistas iš užimamų pareigų. Šiuo atveju ne darbdavio valia ar iniciatyva įvyko toks atleidimas. Taigi, atleidus pareiškėją iš pareigų pagal specialią Taisyklėse nustatytą tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą, minėti pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

64. Dėl profesinės sąjungos sutikimo gavimo teismas, remdamasis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad tarnybinės veiklos neigiamas įvertinimas, kaip objektyvus pareiškėjo 2018 m. veiklos rezultatų veiksnys, lėmė pareiškėjo atleidimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Teismas akcentavo, kad tokiu atveju nei VTĮ, nei Taisyklės nenustato privalomo darbdavio keipimosi dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų siekęs, kad jo interesams profesinė sąjunga atstovautų (pvz., teikiant prašymą dalyvaujant tiesioginiame pokalbyje stebėtojo teisėmis ar kitu būdu suderinus su tiesioginiu vadovu). Pareiškėjui tarnybinė nuobauda nebuvo skiriama, o atleidimas vyko dėl tarnybinės veiklos neigiamo įvertinimo, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai

yra nepagrįsti. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtent dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje buvo atleistas iš tarnybos.

65. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo atleistas laikantis VTĮ bei Taisyklėse nustatytų procedūrų, tiesioginiam vadovui objektyviai įvertinus jo 2018 m. tarnybinę veiklą ir objektyviai pagrindus veiklos vertinimo rodiklius, Komisijai atlikus tinkamą jo veiklos vertinimo patikrą (dalyvaujant pačiam pareiškėjui, jo tiesioginiam vadovui, pateiktas garso įrašas patvirtina). Nenustatyta, kad pareiškėjas buvo persekiojamas, diskriminuojamas ar šmeižiamas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti procedūrų teisėtumu ir teisingu bei objektyviu pareiškėjo vykdytų pareigų įvertinimu. Skunde išdėstytus abstrakčius teiginius dėl tiesioginio vadovo šališkumo ir persekiojimo teismas pripažino jo asmeniniu vertinimu ir akivaizdžiu nepasitenkinimu neigiamu tarnybinės veiklos vertinimu. Taigi, vertinimo išvadoje ir Komisijos vertinimo rezultatuose, posėdžio garso įraše užfiksuota, kad buvo atliktas objektyvus veiklos vertinimas. Teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas ir, remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo jį panaikinti.

66. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai, t. y. grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos.

67. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą teismas nurodė, kad atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, negali būti tenkinamas ir reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.

III.

68. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus ir jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

69. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde ir papildomuose paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo atlikti jo tarnybinės veiklos neeilinį vertinimą, kadangi nepraėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo pareiškėjo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo, be to, nebuvo pareiškėjo ir tiesioginio vadovo sutartų einamųjų metų vertinimo rodiklių. Pareiškėjo kasmetinė tarnybinė veikla vertinta 2018 m. vasario 21 d. Komisijos išvadoje, atsakovas įsakymą priėmė 2018 m. vasario 27 d., pareiškėjo tiesioginis vadovas surašė neeilinio vertinimo išvadą 2018 m. rugpjūčio 10 d. ir pradėjo neeilinio vertinimo procesą, nepraėjus 6 mėnesiams.

70. Pareiškėjo teigimu, atsakovas negalėjo priimti Įsakymo, kadangi nebuvo visų VTĮ 22 straipsnio 19 dalies 1 punkte nustatytų aplinkybių visumos (teisme vyksta ginčas dėl pareiškėjo veiklos 2017 m. vertinimo), taip pat nebuvo gautas profesinės sąjungos sutikimo. Teismas šios aplinkybės neanalizavo ir dėl jos nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalis ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstitucinio teisinio tikrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo (teisėtų lūkesčių) principams. Pareiškėjas pažymi, kad jis yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalies, VTĮ 43 straipsnio 15 dalies ir Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis nenumatytas profesinės sąjungos ir (ar) VDĮ sutikimas dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo (ne)skatinimo ir atleidimo dėl jo kasmetinio ar neeilinės tarnybinės veiklos vertinimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstitucinio teisinio tikrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo (teisėtų lūkesčių), nediskriminavimo dėl darbo (pareigų) teisinio statuso (proceso) (29 str.) bei tam, jog visos profesinės sąjungos turi lygias teises (50 str.), principams.

71. Pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimus, kadangi atsakovas pareiškėjui nepranešė raštu prieš 10 darbo dienų iki valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo pradžios. Be to, teismas be pagrindo atsisakė rinkti bylai būtinus įrodymus, neapklausė pareiškėjo prašomų apklausti liudytojų, neatliko visapusiško įrodymų ištyrimo, buvo šališkas.

72. Pareiškėjo teigimu, pareiškėjo 2018 m. sausio 19 d. vertinimo išvadoje nėra numatyto užduočių bei kitų rodiklių, aiškiai išreikšto kiekybinio vertinimo rodiklio (nebuvo nei žemutinės, nei aukštutinės skaitmeninių reikšmių ribų). Be to, negalima tarnybinės veiklos vertinti tik pagal kiekybinius rodiklius, todėl turi būti atsižvelgiama į kokybinius rodiklius.

Teismas nevertino, ar pareiškėjas galėjo būti vertinamas pagal keliančius abejones dėl jų galimumo įvykdyti vertinimo rodiklius, su kuriais pareiškėjas nesutiko.

73. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo tarnybinė veikla buvo lyginama su kitais darbuotojais, kurie generuoja aukščiausius rezultatus, nepagrįstai. Teismas turėjo išreikalauti papildomus įrodymus apie kitų darbuotojų tarnybinės veiklos vertinimo išvadas.

74. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

75. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei pirmosios instancijos teismui nesirėmė argumentu, kad neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo pažeista VTĮ 22 straipsnio 25 dalis. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas tokio argumento nebuvo nurodęs, pirmosios instancijos teismas dėl jo negalėjo pasisakyti. Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti šio argumento, kadangi jis nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Administracija taip pat nurodo, kad pareiškėjo kasmetinio vertinimo išvada buvo surašyta 2018 m. sausio 19 d., o neeilinio vertinimo išvada – 2018 m. rugpjūčio 10 d., t. y. praėjus beveik 7 mėnesiams. Neeilinio vertinimo metu buvo aptarti pareiškėjo veiklos rezultatai laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d. Administracija papildomai pažymi, kad jeigu teismas vis dėlto spręstų, kad VTĮ 22 straipsnio 25 dalies nuostata buvo pažeista (nors Administracija nelaiko, kad šią nuostatą pažeidė), įvertintina, kad pažeidimas negali būti pripažįstamas esminiu. Atsakovas nurodo, kad tuo atveju, jei būtų skaičiuojama pagal pareiškėjo pateiktą skaičiavimą, iki 6 mėnesių termino sąlygos įgyvendinimo trūko dviejų savaičių, kurios negalėjo turėti esminės reikšmės pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimui – pareiškėjo veikla buvo vertinama už 7 mėnesius ir papildomos dvi savaitės šio vertinimo nebūtų pakeitusios, kadangi pats pareiškėjas nepateikė jokių aplinkybių, kaip per kitas dvi savaites jis esmingai pakeitė savo veiklos rezultatus ir požiūrį į darbą. Be to, net jei per kitas dvi savaites ir būtų įvykę kokie nors esminiai pokyčiai pareiškėjo pareigų vykdyme, jie nebūtų paneigę iki tol nuolat netinkamai atliktų pareigų fakto, bet tik parodytų, jog pareiškėjas renkasi dirbti tik tuomet, kai gresia atleidimas.

76. Dėl pareiškėjo argumento, kad vertinimo rodikliai nebuvo suderinti su pareiškėju, atsakovas pažymi, kad, remiantis Taisyklių 10 punkto nuostata, būtent tarnautojo tiesioginis vadovas surašo išvadą ir būtent tarnautojo tiesioginis vadovas nustato tarnautojo veiklos rezultatų vertinimo rodiklius. Aplinkybė, kad Taisyklėmis patvirtintoje formoje nurodyta, jog jos dalis dėl rodiklių nustatymo yra pildoma suderinus su valstybės tarnautoju, nereiškia, kad turi būti nustatomi būtent tokie rodikliai, kurie patinka tam valstybės tarnautojui. Administracijos įsitikimu, pastaba formoje, kad rodikliai yra suderinami su valstybės tarnautoju, gali reikšti tik tai, kad apie nustatomus rodiklius valstybės tarnautojas yra informuojamas. Papildomai atsakovas pastebi, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1295 patvirtintame Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos apraše nebevartojamas žodis „suderinti“. Minėtos aprašo 8.3 punkte nurodyta, kad tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo pokalbio metu su valstybės tarnautoju, įvertinęs valstybės tarnautojo pateiktus siūlymus, aptaria pasiektų tarnybinės veiklos rezultatų, vykdant nustatytas užduotis, vertinimo rodiklius.

77. Pareiškėjo nurodoma nekaltumo prezumpcija nebuvo paneigta, kadangi pareiškėjui nebuvo taikoma nei baudžiamoji ar administracinė atsakomybė. Pareiškėjui buvo taikoma valstybės tarnautojo veiklos vertinimo procedūra, kuri numatė tokias pasekmes kaip tarnautojo atleidimas. Pareiškėjo atžvilgiu sprendimai buvo priimti tik išsamiai įvertinus jo tarnybinę veiklą, leidus pasisakyti pačiam pareiškėjui, jo tiesioginiam vadovui, įvertinus visus įrodymus ir pagal nustatytą tvarką priėmus atitinkamus sprendimus. Joks teisės aktas nenumato, jog valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūros turėtų būti stabdomos ar apskritai nevykdomos dėl teisme nagrinėjamos bylos dėl kito to paties valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo.

78. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas argumento, kad kokios nors teisės aktų nuostatos prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neteikė ir tokiu būdu peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, pareiškėjas apeliaciniu skundu pripažįsta, jog Profesinių sąjungų įstatyme ir Darbo kodekse nurodytos nuostatos šiuo atveju nebuvo taikytos pagrįstai ir teisingai, kadangi šių įstatymų taikymas tarnybinės veiklos vertinimo procese nėra numatytas.

79. Pareiškėjo nurodomos Darbo kodekso nuostatos dėl kreipimosi į valstybinį darbo inspektorių šiuo atveju yra visiškai neaktualios, kadangi su pareiškėju nebuvo nutraukta darbo sutartis darbdavio valia ar iniciatyva, tačiau pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, buvo atleistas iš pareigų pagal specialią tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą. Šiuo atveju netaikytina ir pareiškėjo nurodoma Profesinių sąjungų įstatymo nuostata. Profesinės sąjungos sutikimo turėtų būti prašoma,

kai skiriama nuobauda, tačiau šiuo atveju pareiškėjui jokia nuobauda nebuvo skiriama – pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas ne skyrus jam nuobaudą, bet pagal specialų tarnybinės veiklos vertinimo institutą. Be to, aptariama Profesinių sąjungų įstatymo nuostata apskritai netaikoma atleidimo iš darbo atvejais. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas iki šiol nesąžiningai naudojosi profesinės sąjungos teikiamomis garantijomis – yra ne viena išnagrinėta administracinė byla, kuriose pareiškėjo profesinės sąjungos nesutikimai skirti nuobaudas pareiškėjui buvo panaikinti kaip nepagrįsti ir neteisėti (pvz., administracinės bylos Nr. eA-3497-415/2018, eA-4196-520/2018 ir kt.). Administracijos nuomone, pareiškėjas su dar keliais darbuotojais įsteigė profesinę sąjungą turėdami tikslą išvengti bet kokios atsakomybės už savo netinkamai atliekamas pareigas. Pareiškėjo nurodoma profesinė sąjunga buvo įsteigta tik kelių Administracijoje dirbančių tarnautojų, o visi kiti asmenys yra su Administracija nesusiję ir joje nedirbantys, kai kurie iš jų – apskritai bedarbiai, pensininkai ar nenurodę savo darbovietės.

80. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šiuo atveju pats pareiškėjas pripažįsta, kad Profesinių sąjungų įstatymas ir Darbo kodekso nuostatos ginčui nėra taikytinos – tačiau pareiškėjas norėtų, kad šie įstatymai ginčui būtų taikomi. Kadangi pastarieji teisės aktai nėra taikytini šioje byloje, todėl jų teisėtumo ištyrimas jokios reikšmės šiai administracinei bylai negali turėti ir neturės. Aplinkybė, jog darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, ir valstybės tarnautojams taikomos garantijos yra skirtingos, nereiškia ir negali reikšti, kad valstybės tarnautojų garantijos yra prastesnės, ar kad garantijų valstybės tarnautojai apskritai neturi ir tarnautojų teisėti interesai yra ignoruojami. Atitinkamai, garantijų skirtingumas savaime negali reikšti ir pareiškėjo teisių ir interesų pažeidimų, juolab pareiškėjui visada buvo žinoma, kad jis yra valstybės tarnautojas ir jam garantijos taikomos būtent pagal VTĮ.

81. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje. Pats pareiškėjas pripažino, kad el. pašte rado 2018 m. rugsėjo 4 d. pranešimą.

82. Pareiškėjo prašymai išreikalauti papildomus įrodymus ir apklausti liudytoją yra atmestini. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neišreiškė prašymo kviesti liudytojus, išreikalauti papildomus įrodymus, bet sutiko, kad byla būtų nagrinėjama iš esmės – vadinasi, pats pareiškėjas vertino, kad byloje esančių įrodymų pakanka, ir tik pamatęs, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, pareiškėjas nepagrįstai pradėjo kaltinti teismą, kad šis neva turėjo rinkti daugiau įrodymų, kviesti kitus liudytojus. Pareiškėjas šiuo atveju tik deklaratyviai teikia tokį prašymą ir nepaaiškina, kodėl byloje esančių įrodymų ir pareiškėjo tiesioginio vadovo parodymų nepakanka bylos esmei atskleisti.

83. Pareiškėjo teiginiai, jog jam buvo nustatyti kitokie vertinimo kriterijai nei kitiems to paties poskyrio tarnautojams, neatitinka tikrovės. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad padalinio, kuriame dirbo pareiškėjas, specialistams buvo nustatytos identiškos užduotys ir rodikliai einamiesiems 2018 metams, todėl poskyrio tarnautojai bus vertinami pagal tuos pačius rodiklius kaip ir pareiškėjas. Be to, pats pareiškėjas skunde pripažino, jog „Viešosios tvarkos skyriaus kontrolės poskyrių vyriausiųjų specialistų, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos 2018 metų (einamųjų metų) užduotys ir pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliai yra vienodi“ (skundo 2 psl. 6 p.).

84. Pareiškėjas abejonių dėl Administracijos pateiktų statistinių lentelių teisingumo pirmosios instancijos teisme nekėlė. Administracija pažymi, kad jos pateikti dokumentai, t. y. ir faktiniai statistiniai duomenys, pateikti kartu su Administracijos atsiliepimu, atitinka faktinę situaciją ir yra teisingi, pareiškėjas nepateikė jokių priešingų įrodymų.

85. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo teiginiai, kad jis dirba tik su 7 ANK straipsniais, jis vienintelis yra žemai vertinamas už atliekamas užduotis, klaidina teismą. Tiesioginis vadovas paaiškino pirmosios instancijos teisme, kad tiesioginis vadovas taikė 28 skirtingus ANK straipsnius, o pareiškėjas taikė siaurą ratą ANK straipsnių. Be to, iš pateiktų į bylą duomenų matyti, kad kiti 3 tarnautojai taip pat buvo įvertinti 2 balais, vertinant jų tarnybinę veiklą 2017 m.

86. Pareiškėjas buvo informuotas, kaip elgtis skirtingais atvejais, kai taikomas įspėjimas ir kad jis turi būti įformintas raštu.

87. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo veikla buvo vertinama ir kokybine prasme. Tiesioginis vadovas patvirtino, kad pareiškėjas didelę dalį užduočių atliko nekokybiškai, buvo gaunami skundai dėl netinkamai atliktų pareiškėjo pareigų, be to, buvo konstatuota, kad pareiškėjas, vykdydamas užduotis, jas atliekas aplaidžiai ir paviršutiniškai.

88. Administracija pateikė įrodymus, kad pareiškėjas užduočių neatlikinėjo, atsikalbinėjo. Administracijos atliepimo pirmosios instancijos teismui 4.3 priede nurodyta, kad vienų pažeidimų pareiškėjas nefiksavo, nes jų buvo labai daug ir pan. Šių aplinkybių neneigė ir pats pareiškėjas.

Teisėjų kolegija


IV.

89. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. Įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, pagrįstumo ir teisėtumo.

90. 2018 m. spalio 3 d. Įsakymas priimtas vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punktu, atsižvelgiant į Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2018 m. spalio 2 d. išvadą.

91. VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punkte (redakcija, galiojusi 2018 m. spalio 3 d.) buvo numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų ir tais atvejais, kai pagal vertinimo komisijos siūlymą priimamas sprendimas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų. Komisija tokį siūlymą suformulavo 2018 m. spalio 2 d., kuris buvo realizuotas 2018 m. spalio 3 d. Įsakymu. Pareiškėjas kaip pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, kad jo, kaip valstybės tarnautojo, neeilinis vertinimas, atliktas nesilaikant teisinio reguliavimo, ir tai yra vienas iš pagrindų, kuris lemia apeliacinio skundo tenkinimą.

92. VTĮ 22 straipsnio 25 dalyje įtvirtinta, kad neeilinis valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas ne dažniau kaip vieną kartą per kalendorinius metus, jeigu nuo valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo praėjo ne mažiau kaip 6 mėnesiai arba jeigu valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus ėjo pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje yra vertinama jo tarnybinė veikla.

93. Teisėjų kolegijos nuomone, 92 punkte cituota taisyklė vis dėlto buvo pažeista. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija pareiškėjo kasmetinės veiklos vertinimą atliko 2018 m. vasario 21 d. ir išdėstė išvadoje Nr. A154-934/18(3.4.38-PD2), kur pareiškėjas buvo įvertintas nepatenkinamai. 2018 m. vasario 27 d. priimtas įsakymas Nr. 41-77, užbaigęs kasmetinės veiklos vertinimo procesą, kas laikytina atskaitos tašku sprendžiant neeilinio valstybės tarnautojo veiklos vertinimą pagal VTĮ 22 straipsnio 25 dalį.

94. Apelianto tiesioginis vadovas 2018 m. rugpjūčio 10 d. surašė V. D. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2018 m. spalio 2 d. surašė neeilinio vertinimo išvadą Nr. A154-1522/18(3.4.38-PD2) – pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai bei pasiūlyta atleisti jį iš Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų. Neeilinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas užbaigtas Įsakymu, tačiau pats neeilinio vertinimo procesas, kaip matyti, prasidėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d., o tai prasilenkia su reguliavimu įtvirtintu VTĮ 22 straipsnio 25 dalyje.

95. Taigi aptariama apeliacija pripažintina pagrįsta. Nurodytus momentus skiria mažesnis nei 6 mėnesių laikotarpis negu reikalaujama VTĮ 22 straipsnio 25 dalyje – įstatymų leidėjo įtvirtinta garantija buvo pažeista.

96. Darbo kodekso 168 straipsnyje nurodyta, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir 6 mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo.

97. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje išdėstyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.

98. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad 96 ir 97 punktuose minimų sutikimų nebuvo.99. Dėl 97 punkte nurodyto sutikimo pirmosios instancijos teismas savo argumentus išdėstė 64 punkte, pagal kurį toks

sutikimas nėra (nebuvo) reikalingas, jei valstybės tarnautojas yra atleidžiamas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas su šia argumentacija negali sutikti.

100. VTĮ 44 straipsnis apibrėžia konkrečias aplinkybes, dėl ko nutrūksta valstybės tarnybos santykiai. Iniciatyvos teisė dėl valstybės tarnybos santykių nutraukimo vienu atveju sietina su paties valstybės tarnautojo valine išraiška, kitu atveju tai priklauso nuo darbdavio arba abiejų šalių. Šioje byloje būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos iniciatyva buvo

atliktas neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas, nulėmęs ir skundžiamą 2018 m. spalio 3 d. Įsakymą, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, turėjo laikytis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

101. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad profesinei sąjungai suteikta teisė, sprendžiant klausimą dėl sutikimo atleisti tarnautoją iš užimamų pareigų, patikrinti, ar tarnautojas atleidžiamas dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams ar dėl veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. papildomas profesinės sąjungos renkamo organo narių teisių, atleidžiant juos iš darbo, apsaugos mechanizmas aiškintinas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-343/2012, 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2021-520/2015 ir kt.).

102. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymu duoti sutikimą atleisti (ar skirti drausminę nuobaudą) šio organo narį, nuosekliai laikomasi pozicijos, jog teismas, spręsdamas aptariamo pobūdžio ginčą, neturi nagrinėti galimos būsimos darbo drausmės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo. Darbo drausmės pažeidimo faktų ir aplinkybių tyrimas tam tikra apimtimi yra reikalingas, nes to nepadarius nebūtų galima įrodyti nei darbdavio interesų pažeidimo esmingumo, nei to, kad darbdavio norima skirti drausminė nuobauda nesusijusi su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012). Svarbu tai, kad darbdavio prašyme nurodomi argumentai siejami ne su darbuotojo, dėl kurio būsimo atleidimo buvo prašoma sutikimo, veikla profesinėje sąjungoje, bet su kitomis darbdaviui ypač aktualiomis priežastimis <…>. Nagrinėjant aptariamo pobūdžio bylas neanalizuojami, netiriami ir nenustatinėjami darbuotojo galimo atleidimo iš darbo pagrįstumo faktai. Nutraukdamas darbo sutartį, darbdavys veikia savo rizika. Darbo sutarties nutraukimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti patikrinti tik po to, kai šis veiksmas – darbo sutarties nutraukimas – įvyksta, o suinteresuotas asmuo pareiškia ieškinį teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011).

103. 101 ir 102 punktuose išdėstytos nuostatos įtvirtina išvadą (žr. 100 p.), kad atsakovas turėjo kreiptis į profesinę sąjungą dėl pareiškėjo (apelianto) atleidimo iš valstybės tarnybos, kadangi pareiškėjas buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir sprendimas dėl tarnybos santykių nutraukimo buvo priimtas darbdavio iniciatyva, konstatavus pavestų darbinių funkcijų bei užduočių esminius trūkumus, t. y. nebuvo konstatuotas tarnautojo kaltės momentas taip, kaip jis suprantamas pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, aiškintinu su kitu teisiniu reguliavimu, apibrėžiančiu kaltės sąvoką (žr. Darbo kodeksą).

104. Padarytas pažeidimas pripažintinas esminiu (tai, kad tokio pobūdžio pažeidimai pripažinti esminiais, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, žr., pvz., 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-92-261/2015, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019), todėl skundžiamas 2018 m. spalio 3 d. Įsakymas yra naikintinas. Tai paneigia teisinį poreikį pasisakyti dėl Darbo kodekso 168 straipsnio taikymo šioje byloje.

105. Pareiškėjas siekia grįžti į buvusias pareigas, tačiau, esant šiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės išspręsti šio ir kitų skunde suformuluotų reikalavimų. Atsakovas yra išreiškęs poziciją, kad jis negali būti grąžintas į eitas pareigas, nes nuolat konfliktuoja, kelia įtampą. Būtina pripažinti, kad pareiškėjo grąžinimas į tarnautojo pareigas yra galima asmens teisių gynimo priemonė, bet ginčui jau persikėlus į teismą turi būti nustatyta bei įvertinta, ar iš tikro grąžinimas į buvusiais pareigas būtų teisingas. Būtent teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, ir nustatęs, kad darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) padarinių klausimą ir tokiu atveju teismas nėra saistomas pareiškėjo nurodyto skundo dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Kadangi pirmosios instancijos teismas minėtos aplinkybės (t. y. atsakovo nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjas yra konfliktiškas tarnyboje, sprendžiant, ar pareiškėjo grąžinimas į tarnautojo pareigas būtų tinkamas pareiškėjo teisių gynimo būdas) nevertino, tai turi būti padaryta, kartu pasisakant ir dėl kitų reikalavimų – vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo. Priešingu atveju, t. y. apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus pačiam šiuos klausimus, būtų pažeista teisė pasinaudoti apeliacija, kuri yra neatsiejama nuo teisės į teisingą teismą, veiksmingos teisminės gynybos.

106. Teisę į veiksmingą teisminę apsaugą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas grindžia bendromis valstybėms

narėms konstitucinėmis tradicijomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Marguerite Johnston prieš Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary, 222/84, EU:C:1986:206, 18 punktą). Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo DEB Deutsche Energiehandels-und Beratungsgesellschaft mbH prieš Bundesrepublik Deutschland, C-279/09, EU:C:2010:811, 30 ir 31 punktus, 2011 m. kovo 1 d. nutarties Claude Chartry prieš Belgijos valstybę, C-457/09, EU:C:2011:101, 25 punktą ir 2011 m. liepos 28 d. sprendimo Brahim Samba Diouf prieš Ministre du Travail, de l’Emploi et de l’Immigration, C-69/10, EU:C:2011:524, 49 punktą).

107. Be kita ko, priimtinas sprendimas eliminuoja teismo pareigą pasisakyti dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, reikalauti papildomus įrodymus bei kviesti liudytoją – nurodyti prašymai yra atmestini.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir jį išdėstyti taip:Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 41-

452/18(3.4.1E-TD2) „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“.Pareiškėjo V. D. skunde iškeltus reikalavimus dėl jo grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už

priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimo išlaidų atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eAS-536-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01976-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=20c16060c9ad11e9929af1b9eea48566

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos jūrininkų ligoninės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos jūrininkų ligoninės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, uždarajai akcinei bendrovei „Naujoji šiluma“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Dividio“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. D1-252 „Dėl klimato kaitos specialiosios programos subsidijos lėšų, skirtų viešajai įstaigai „Klaipėdos jūrininkų ligoninė“ teikimo nutraukimo ir išmokėtų lėšų grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Įsakymo 2 punktą, įpareigojantį pareiškėją per 60 d. grąžinti išmokėtą subsidiją – 294 131,31 Eur.

Pareiškėjas nurodė, kad visi projekte numatyti darbai yra pabaigti 2016 metais ir gauta subsidijos suma yra išmokėta rangovui, todėl VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė jos neturi. Priverstinis tokios sumos išieškojimas gali sutrikdyti normalią pareiškėjo veiklą ir sukelti pavojų gydomų pacientų sveikatai ir gyvybei. Teismui patenkinus pareiškėjo skundą, padaryta žala ne tik jam, bet ir jo pacientams negalėtų būti atitaisyta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą priimti, taip pat nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo argumentavo tuo, kad, nepritaikius užtikrinimo priemonių, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju kiltų neatitaisoma žala, tačiau nedetalizavo, kokia konkrečiai žala gali kilti, taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Vadinasi, pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą turėjo pagrįsti duomenimis, kurie leistų spręsti, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas nepateikė pakankamai pagrįstų argumentų, jog dabartinėje situacijoje nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje galbūt kils didelė žala, kurią atitaisyti (kompensuoti) bus sudėtinga ar juo labiau neįmanoma. Todėl teismas nutarė, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

III.

Pareiškėjas VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pareiškėjui pritaikė pačią griežčiausią sankciją – visos išmokėtos subsidijos sumos grąžinimą, nors Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-275 patvirtintas Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos aprašas numato galimybę tikslinti subsidiją, atsižvelgiant į projekto aplinkosaugos rodiklių įvykdymą. Rašytiniais įrodymais (2016 m. spalio 6 d. bandymų rezultatų ir rėžiminė lentelė) yra pagrįsta, kad visi aplinkosauginiai rodikliai projekte yra įvykdyti. Byloje taip pat pateikti rašytiniai įrodymai (2016 m. spalio 21 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 14ĮP2-161682; 2016 m. spalio 23 d. Užbaigtų statybos darbų perdavimo-priėmimo aktas), kurie patvirtina, kad visi finansuojamame projekte numatyti darbai yra pabaigti 2016 metais ir gauta subsidijos suma yra

išmokėta rangovui, todėl pareiškėjas subsidijos lėšų nebeturi.Pareiškėjas yra nurodęs, kad yra viešoji įstaiga, teikianti sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo

sveikatos draudimo fondo lėšų. Atsakovo prašoma grąžinti suma yra labai didelė ir pareiškėjas neturi galimybių ją sumokėti iš savo biudžeto, nes Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos privalo būti skiriamos tik medicininių paslaugų teikimui. Pareiškėjui neturint lėšų, kurios galėtų būti skiriamos subsidijos grąžinimui, priverstinis tokios didelės sumos išieškojimas gali sutrikdyti normalią pareiškėjo, kaip ligoninės veiklą, ir sukelti pavojų gydomų pacientų sveikatai ir gyvybei, t. y. padaryti žalą neapibrėžtai visuomenės grupei.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, sudarančių reikalavimo užtikrinimo pagrindą, ir nepateikė

jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra reali grėsmė, kad būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pagal pareiškėjo 2019 m. kovo 8 d. finansinės būklės ataskaitą pareiškėjo finansinis rezultatas buvo teigiamas. Be to, viešosios įstaigos Klaipėdos jūrininkų ligoninės įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-97, 64.1–64.13 papunkčiuose nustatytas pareiškėjo veiklos finansavimo šaltinių sąrašas. Įstatų 13.16 papunktis nustato pareiškėjui teisę teisės aktų nustatyta tvarka naudotis bankų kreditais, gauti paskolas iš kitų subjektų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos projektų valdymo agentūra prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties dalis, kuria teismas nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal skundžiamo Įsakymo 2 punktą pareiškėjas yra įpareigotas per 60 d. grąžinti pareiškėjui išmokėtą subsidiją – 294 131,31 Eur.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą), akcentavo, kad lėšų grąžinimas pareiškėjui gali sutrikdyti normalią ligoninės veiklą ir sukelti pavojų gydomų pacientų sveikatai ir gyvybei, t. y. padaryti žalą neapibrėžtai visuomenės grupei. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai pagrįstų argumentų, jog dabartinėje situacijoje nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje galbūt kils didelė žala, kurią atitaisyti (kompensuoti) bus sudėtinga ar juo labiau neįmanoma.

Nagrinėdama šiuos pareiškėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikomasi pozicijos, kad nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012 ir kt.). Jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų panaikintas, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, su pažeidimu susijusią susigrąžintą sumą teisės aktų nustatyta tvarka pervestų pareiškėjui (jo steigėjui, ar kitam nurodytam subjektui), todėl nėra jokios rizikos, kad, pareiškėjui grąžinus skirtas lėšas, nebūtų galima įvykdyti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas skunde bei atskirajame skunde tik abstrakčiai nurodė, kad priverstinis tokios didelės sumos išieškojimas gali sutrikdyti normalią pareiškėjo, kaip ligoninės, veiklą ir sukelti pavojų gydomų pacientų sveikatai ir gyvybei, t. y. padaryti žalą neapibrėžtai visuomenės grupei, tačiau įrodymų pagrindžių, kad realiai būtų sutrikdyta pareiškėjo veikla, nepateikė. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos jūrininkų ligoninės atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eAS-564-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02206-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Kėdainių rajono savivaldybės administracija kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. IT01 „Dėl pažeidimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros Sprendimo galiojimą ir iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas byloje panaikinti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunktį ta apimti, kuria atsakovas išskaičiavo grąžintinų lėšų sumą – 66 313,84 Eur, t. y. įpareigoti atsakovą sumokėti 66 313,84 Eur.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą priimti, taip pat nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų reikalavimo priemonių taikymas būtų neproporcingas. Teismas taip pat nurodė, kad viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. birželio 13 d. pranešimas Nr. 13 yra informacinio pobūdžio, jo stabdymas nesukelia pasekmių.

II.

Pareiškėjas Kėdainių rajono savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c8a90f0c9ad11e9929af1b9eea48566

taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra

nemotyvuota.Pareiškėjas pažymi, kad dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo jis susidurs su finansiniais sunkumais, o tai

sukels ypatingai dideles neigiamas pasekmes pareiškėjui. Sprendimu iš pareiškėjo siekiama išieškoti suma yra reikšminga pareiškėjo funkcijų ir veiklos vykdymui. Grąžintinos sumos išieškojimas sutrikdytų arba padarytų neįmanomą pareiškėjo veiklą, be to, būtų pažeistos biudžetinės įstaigos biudžeto vykdymo imperatyvios nuostatos (pareiškėjas negali kitoms programoms skirtomis finansuoti lėšomis vykdyti ginčijamo Sprendimo). Atsakovui reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymas nesukeltų jokių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas ginčija atsakovo Sprendimą, kuriuo, pritaikant 25 proc. finansinę korekciją nuo pradinės sutarties vertės, siekiama sumažinti projektui skirtą finansavimą didele ir pareiškėjo veiklai reikšminga suma – 174 327,27 Eur. Kėdainių rajono savivaldybė jau yra patvirtinusi 2019 m. biudžetą ir papildomai nėra skyrusi lėšų projekto įgyvendinimui, todėl pareiškėjas neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovo Sprendime nustatytas netinkamas finansuoti projekto išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo 2019 m. birželio 13 d. pranešimas Nr. 13 sukėlė realias pasekmes. Atsakovas išskaičiavo pagal ginčijamą Sprendimą grąžintinų lėšų sumą – 66 313,84 Eur. Kyla reali grėsmė ir rizika, kad pareiškėjas negalės įgyvendinti projekto, be to, patirs papildomų nuostolių dėl rangos sutarčių nevykdymo ir netesybų dėl įsipareigojimų nevykdymo. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nenurodė, kad išskaičiuos grąžintinų lėšų sumas iš kitų projektui skirto finansavimo lėšų, tuo stabdydamas finansavimą. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas tik 2019 m. birželio 13 d. pranešimu Nr. 13.

Atsakovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo išvadai, kad, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, kils grėsmė, jog pareiškėjas negaus dėl Sprendimo vykdymo susigrąžintų ar neišmokėtų finansavimo lėšų. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra pagrindo taikyti.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties dalis, kuria teismas nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš skundžiamo VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. IT01 matyti, kad atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas turi grąžinti 174 327,27 Eur sumą per 90 dienų.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą), akcentavo, kad lėšų grąžinimas pareiškėjui sukeltų didelius finansinius sunkumus, sutrikdytų arba padarytų neįmanomą jo veiklą, gali būti pažeistas viešasis interesas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas.

Nagrinėdama šiuos pareiškėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikomasi pozicijos, kad nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012 ir kt.). Jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų panaikintas, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, su pažeidimu susijusią susigrąžintą sumą teisės aktų nustatyta tvarka pervestų pareiškėjui (jo steigėjui, ar kitam nurodytam subjektui), todėl nėra jokios rizikos, kad pareiškėjui grąžinus skirtas lėšas, nebūtų galima įvykdyti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Sprendžiant dėl reikalavimo priemonės užtikrinimo taikymo šioje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui, apskundus Sprendimą dėl lėšų grąžinimo, yra stabdomas grąžintinų lėšų išieškojimas, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintomis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis, kurių 335 punktas nustato, kad sprendimai dėl lėšų grąžinimo priimami ir vykdomi, grąžintinos ir projektų vykdytojų grąžintos lėšos administruojamos Finansinės paramos grąžinimo taisyklėse ir 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1K-059 „Dėl 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklės), nustatyta tvarka. 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių 23 punktas įtvirtina, kad projekto vykdytojui apskundus sprendimą dėl lėšų grąžinimo teismui ar kitai kompetentingai institucijai, kaip nustatyta Finansinės paramos grąžinimo į valstybės biudžetą taisyklėse, institucija, gavusi informaciją apie projekto vykdytojo teismui ar kitai kompetentingai institucijai apskųstą sprendimą dėl lėšų grąžinimo, apie tai informuoja ministeriją arba vadovaujančiąją instituciją, kai įgyvendinami techninės paramos prioritetai, per SFMIS2014 (kai priemonės įgyvendinamos visuotinės dotacijos būdu, nuostata dėl ministerijos informavimo netaikoma). Ministerija arba vadovaujančioji institucija, kai įgyvendinami techninės paramos prioritetai, gavusi Taisyklių 23.1 papunktyje nurodytą informaciją, arba įgyvendinančioji institucija, kai priemonės įgyvendinamos visuotinės dotacijos būdu, stabdo skolos išieškojimo perdavimą centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui, iki bus

išspręstas ginčas ir dėl jo įsiteisės teismo sprendimas ar teismo nutartis arba kompetentinga institucija išnagrinės projekto vykdytojo skundą ir priims dėl jo atitinkamą sprendimą (2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių 23.2 p.).

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pažymint, kad nors skundžiamas Sprendimas dėl lėšų grąžinimo sukelia pareiškėjui atitinkamą pareigą, tačiau pareiškėjui apskundus teismui sprendimą dėl lėšų grąžinimo, tokio sprendimo priverstinio vykdymo (lėšų išieškojimo) procedūros negali būti pradėtos, kol neįsiteisės teismo sprendimas šioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-1299-525/2015, 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas taip pat prašo panaikinti atsakovo 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunktį, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, tačiau šioje byloje minėtas pranešimas nėra ginčijamas, o ir nėra pagrindo jį ginčyti, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas apie priimtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija detaliau pareiškėjo argumentų, susijusių su 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunkčio panaikinimu, nevertina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eAS-601-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02021-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3; 15.8; 44.5; 49(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2b762900c9ad11e9929af1b9eea48566


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susiekimo ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Kelprojektas“, uždarajai akcinei bendrovei „Urbanistika“, uždarajai akcinei bendrovei „Aris nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Nostrada“, uždarajai akcinei bendrovei „Rotada“, uždarajai akcinei bendrovei „Neste Lietuva“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Circle K Lietuva“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Emsi“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) pripažinti atsakovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Ministerija) pateiktus atsakymus (2019 m. gegužės 17 d. raštus „Dėl valstybinės reikšmės magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai ruožo nuo 56,83 iki 97,06 km rekonstravimo specialiojo plano sprendinių“ Nr. 2-3696 ir 2-3689) nemotyvuotais ir neteisėtais, ir panaikinti juos; 2) įpareigoti atsakovą pakoreguoti rengiamo valstybei svarbaus projekto – magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai ruožo nuo 56,83 iki 97,06 km rekonstravimo specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) – dokumentų sprendinius ir juos viešai svarstyti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto – magistralinio kelio A5 Kaunas- Marijampolė-Suvalkai ruožo nuo 56,83 iki 97,06 km rekonstravimo specialiojo plano – dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 18 d. nutartimi nutarė nestabdyti valstybei svarbaus projekto – Specialiojo plano – dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūros.

Teismas nurodė, kad, pirma, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. XII-380 „Dėl „Via Baltica“ transporto koridoriaus Lietuvos dalies projekto pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ (toliau – ir Nutarimas Nr. XII-380), kuriuo „Via Baltica“ transporto koridoriaus Lietuvos dalies projektas buvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu, o magistralinis kelias Nr. A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai yra „Via Baltica“ transporto koridoriaus sudedamoji dalis, yra galiojantis. Antra, šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 30 „Dėl magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai ruožo nuo 56,83 iki 97,06 km rekonstravimo specialiojo plano rengimo“, kuriuo nutarta pradėti rengti Specialųjį planą ir nustatyti Specialiojo plano planavimo tikslus. Ministerija Nutarimu Nr. XII-380 paskirta ypatingos svarbos projektą įgyvendinančia institucija. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2017 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą Nr. 3-112 „Dėl Magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai ruožo nuo 56,83 iki 97,06 km rekonstravimo specialiojo plano planavimo darbų programos patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Specialiojo plano planavimo darbų programa. Trečia, Specialiajam planui rengti buvo išduotos planavimo sąlygos ir visos šios sąlygos yra galiojančios (iki 2020–2023 m.). Ketvirta, TPĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentams taikoma valstybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo, keitimo, tikrinimo, tvirtinimo, galiojimo, viešinimo ir ginčų sprendimo tvarka. Nagrinėjamu atveju Specialiojo plano projekto dokumentai ir kita su planavimo procedūromis susijusi informacija buvo viešinama ir jokių viešinimo tvarkos pažeidimų pareiškėjas nenurodė. Penkta, teismas nustatė, kad ginčo Specialiojo plano projekto dokumentai ir kita su planavimo procedūromis susijusi informacija buvo viešinami teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas apie parengtą Specialiojo plano projektą, susipažinimo su juo ir jo viešo svarstymo tvarką, vietą ir laiką buvo informuotas 2019 m. vasario 15 d. raštais Nr. 2-1371 ir Nr. 2-1375, kurie pareiškėjui buvo įteikti. Pareiškėjo atstovai dalyvavo Specialiojo plano viešame svarstyme ir raštu teikė pasiūlymus. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjas jokių argumentų ar įrodymų dėl pareikšto prašymo stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto – Specialiojo plano –dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą nepateikė. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti tolesnę Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą.

II.

Pareiškėjas UAB „Emsi“ padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį – TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto – Specialiojo plano – dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą.

Pareiškėjas nurodo, kad TPĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios privalomus valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūros stabdymo pagrindus, negali būti suprantamos ir vertinamos siaurai. Pareiškėjo vertinimu, TPĮ 23 straipsnio 5 d. 1–5 punktuose nurodyti pagrindai įtvirtina privalomus procedūros stabdymo pagrindus, kurių nereikia papildomai įrodinėti ir kuriuos nustato teismas, tačiau TPĮ 23 straipsnio 5 dalis nenustato, kad teismas nutartį stabdyti (atsisakyti stabdyti) Specialiojo plano rengimo, derinimo ir viešinimo procedūras priima išimtinai šiais pagrindais, nevertindamas kitų pateikto skundo argumentų. Toks siauras aiškinimas, kad sprendimas dėl planavimo procedūrų stabdymo yra priimamas išimtinai nustačius formalius procedūrų pažeidimus, paneigtų TPĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatos esmę. Todėl TPĮ 23 straipsnio 5 dalis negali būti aiškinama tik kaip šios dalies 1–5 punktuose nustatytų sąlygų patikrinimas, nes nustačius šių sąlygų pažeidimą, nustatytas paties teritorijų planavimo dokumento neteisėtumas, t. y. nustačius, kad yra pažeistos TPĮ 23 str. 5 d. 1–5 punktų sąlygos, planavimo procedūra turi būti nutraukiama, o ne sustabdoma. Dėl to teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo vertinti Bendrovės skundą ir jo pagrindu spręsti dėl Specialiojo plano dokumentų rengimo procedūros stabdymo, o neapsiriboti formalių pagrindų įvertinimu. Teismas turėjo iš esmės vertinti, ar tęsiamos planavimo procedūros nepažeis asmenų teisių ir teisėtų interesų, ir išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą stabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, tačiau to nepadarė. Teismui nutarus nestabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą nenustačius TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 punktų sąlygų, nėra aišku, ar teismas skundžiama nutartimi išsprendė šį pareiškėjo reikalavimą ir jis nebus nagrinėjamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ar dėl jo teismas pasisakys byloje priimdamas sprendimą iš esmės. Šis klausimas kyla ir dėl to, kad skundžiamoje nutartyje teismas nenurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra atmestas (jį atsisakyta tenkinti). Jei dėl pareiškėjo skunde išdėstyto reikalavimo stabdyti Specialiojo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą bus sprendžiama bylos nagrinėjimo iš esmės metu, toks reikalavimas pats savaime netenka savo prasmės, o tai nepagrįstai suvaržo pareiškėjo galimybes naudotis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūros stabdymo tvarka bei pareiškėjo skunde išdėstytas reikalavimas stabdyti Specialiojo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonių institutą. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, ABTĮ nuostatos ir jų atžvilgiu išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, privalo būti taikoma mutatis mutandis (liet. su atitinkamai pakeitimais). Pareiškėjui ir kitiems asmenims, valdantiems turtą Specialiuoju planu planuojamoje teritorijoje, Specialiojo plano sprendiniais numatomos būsimos veiklos teritorijoje sąlygos reiškia didžiulius pasikeitimus. Šie pasikeitimai yra atliekami neįvertinus jų daromo poveikio asmenų turtiniams interesams. Atitinkamai, objektyviai vertinant situaciją, kuo toliau bus pažengusi Specialiojo plano rengimo procedūra, tuo sunkiau bus ją grąžinti į pradinę padėtį. Akivaizdų materialųjį Specialiojo plano sprendiniais daromų padarinių pobūdį patvirtina skunde dėstomi argumentai, jog, bet kita ko: (i) Specialiojo plano dokumentuose nėra nagrinėjamos ir aiškiai įvardijamos teritorijos, kurių nebebus galima nevaržomai naudoti dėl nustatytinų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų; (ii) Specialiojo plano dokumentai parengti neatsižvelgus į detaliojo planavimo dokumentus; (iii) Specialiojo plano dokumentuose nėra vertintas specialiojo plano sprendinių poveikis vietos ekonomikai; (iv) valstybės institucijos taip pat abejoja Specialiojo plano dokumentų sprendiniais, jų patikimumu ir teisingumu.

Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą.

Ministerija nurodo, kad, sprendžiant valstybei svarbaus teritorijų planavimo dokumento rengimo stabdymo klausimą,

TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 nurodytos aplinkybės yra esminės (imperatyvios), jų sąrašas yra baigtinis. Tik nustačius bent vienos iš jų pažeidimą galima daryti prielaidą, kad planavimo organizatorius yra pažeidęs pareiškėjo interesus ir dėl to būtina stabdyti teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūras. Šios TPĮ 23 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūrų sustabdymą, yra laikytinos specialiosiomis teisės normomis ABTĮ 70 straipsnio nuostatomis reglamentuojamų reikalavimo užtikrinimo priemonių atžvilgiu. TPĮ 23 straipsnio 5 dalis nustato specialius terminus ir stabdymo pagrindus, dėl to šiuo atveju ABTĮ 70 straipsnyje reglamentuotos reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikomos.

Ministerija taip pat pabrėžia, kad, net aiškinant TPĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatas plečiamai, kaip siūlo pareiškėjas atskirajame skunde (t. y. neapsiriboti TPĮ planavimo procedūrų sustabdymo aplinkybių sąrašu ir papildomai vadovautis ABTĮ 70 str.), net ir tokiu atveju turėtų būti taikomi pagrindiniai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo principai, nurodyti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju būtinų sąlygų taikyti ABTĮ 70 straipsnio nuostatas nėra, kadangi pareiškėjas skunde nenurodė jokių kitų pagrįstų argumentų ar svarbių aplinkybių, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nesustabdžius Specialiojo plano rengimo procedūrų, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kelprojektas“ atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

UAB „Kelprojektas“ nurodo, kad įstatymų leidėjas įtvirtino, jog TPĮ 23 straipsnių 5 dalies 1–5 punkte nurodytų aplinkybių įvertinimas yra esminis priimant nutartį, kuria sprendžiamas klausimas dėl tolesnės valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūros stabdymo. Teismas nagrinėjamu atveju išanalizavo visas aktualias aplinkybes. Teismas vertino ir pareiškėjo skundą, t. y. įvertino, kad pareiškėjas jokių argumentų ar įrodymų dėl pareikšto prašymo stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto – Specialiojo plano – dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą skunde nepateikė. Pareiškėjui nepateikus aiškių ir objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą teismui manyti, kad dėl paduoto skundo reikia stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, teismas tinkamai išsprendė šį klausimą priimdamas nutartį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pabrėžia, kad klausimas, ar dėl paduoto skundo reikia stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, teismo išspręstas nustatytais terminais taip, kaip numato TPĮ. UAB „Kelprojektas“ taip pat pažymi, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog net jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas administracinėje byloje, tai žymiai pasunkėtų pareiškėjo buvusios padėties atkūrimas, Bendrovei būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamoje byloje atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą sustabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą pagal TPĮ 23 straipsnio 5 dalį.

Pažymėtina, kad iš teismo reikalavimu pareiškėjo patikslinto skundo vienareikšmiškai galima suprasti, jog pareiškėjas prašė sustabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą būtent vadovaujantis TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 punktuose įtvirtintais kriterijais. Taigi pareiškėjas, suformuluodamas minėtą prašymą (reikalavimą), apibrėžė jo nagrinėjimo ribas, pagal kurias teismas ir išnagrinėjo pareiškėjo prašymą sustabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą.

TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo planavimo organizatoriaus atsiliepimo į skundą pateikimo dienos teismas nutartimi išsprendžia klausimą, ar dėl paduoto skundo reikia stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą. Priimdamas šią nutartį, teismas įvertina, ar: 1) galioja Seimo ar Vyriausybės nutarimas dėl projekto pripažinimo valstybei svarbiu projektu; 2) galioja Vyriausybės nutarimas pradėti rengti valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumentą; 3) buvo išduotos ir galioja valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento planavimo sąlygos; 4) valstybei svarbaus projekto

teritorijų planavimo dokumento viešinimo procedūros buvo vykdytos šio įstatymo nustatyta tvarka; 5) laikantis šio įstatymo nustatytų terminų ir tvarkos, skundą padavusiam asmeniui buvo pranešta apie teritorijų planavimo dokumentą, susipažinimo su šiuo dokumentu ir jo viešo svarstymo tvarką, vietą ir laiką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nutartį, konstatuoja, kad teismas pagrįstai nutarė nestabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūros pagal TPĮ 23 straipsnio 5 dalį, kadangi nustatyta, kad TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 punktuose nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju egzistuoja. To neginčija ir pareiškėjas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad galima aiškinti TPĮ 23 straipsnio 5 dalį taip, kad pagal šią normą stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą galima remiantis ne tik šios dalies 1–5 punktuose numatytomis aplinkybėmis (jų buvimu ar nebuvimu), bet ir kitomis aplinkybėmis. TPĮ 23 straipsnio 5 dalis ir jos 1–5 punktai lingvistiškai aiškiai suformuluoti, o pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų (įtikinamų) argumentų, kad minėtas nuostatas aiškinant kitais teisės aiškinimo metodais (pvz., sisteminiu, teleologiniu), šios nuostatos turėtų būti suprantamos kitaip (pvz., plačiau), nei yra įtvirtinta TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 punktuose. Todėl pareiškėjo argumentas, kad TPĮ 23 straipsnio 5 dalis (jos 1–5 p.) turėtų būti aiškinama plečiamai, nei yra iš tiesų reglamentuota, vertintinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad yra nepagrįsti ir kiti pareiškėjo nurodyti su minėtos normos aiškinimu susiję argumentai (pvz., jog teismas, svarstydamas pareiškėjo prašymą sustabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą pagal TPĮ 23 straipsnio 5 dalį, turi iš esmės vertinti, ar tęsiamos planavimo procedūros nepažeis asmenų teisių ir teisėtų interesų).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad iš skundžiamos teismo nutarties nėra aišku, ar teismas išsprendė pareiškėjo reikalavimą sustabdyti Specialiojo plano dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, kadangi akivaizdu, kad išsprendė ir tai padarė būtent pagal TPĮ 23 straipsnio 5 dalį, kaip ir reikalavo pareiškėjas. Tai, kad skundžiamoje teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad minėtas pareiškėjo reikalavimas (prašymas) nėra atmetamas, taip pat nepaneigia, kad teismas išsprendė minėtą prašymą, nes iš rezoliucinėje dalyje pateiktos formuluotės „nestabdyti valstybei svarbaus projekto – Specialiojo plano – dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūros“ neabejotinai tai galima suprasti. Be to, net pareiškėjui nepateikus minėto prašymo, teismas būtų vis tiek turėjęs TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka nutartimi įvertinti, ar nėra pagrindo stabdyti Specialiojo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat būtina pabrėžti, kad nors TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta speciali procedūra (tvarka), kada teismas savo iniciatyva (pareiškėjo prašymas nėra privalomas) privalo nutarti, ar reikia stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, tačiau minėta norma nepaneigia pareiškėjo teisės siekti pasinaudoti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo galimybe tokio pobūdžio kaip ir ši bylose, kadangi ABTĮ 70 straipsniu reglamentuojamas reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra procesinė garantija, pagrįsta kitais nei TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 numatytais kriterijais, kuria šalys gali siekti pasinaudoti administracinėse bylose, t. y. TPĮ 23 straipsnio 5 dalis nėra specialioji norma ABTĮ 70 straipsnio atžvilgiu.

Vis dėlto pareiškėjas šioje byloje nesuformulavo tinkamo prašymo teismui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. iš esmės nepateikė argumentų, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, dėl to teisėjų kolegija dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka neturi pagrindo pasisakyti. Be kita ko, pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pateikti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama teismo nutartis pripažįstama teisėta ir pagrįsta. Tuo pagrindu pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-3814-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03647-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. (A. B.) prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), Y. B. (Y. B.), S. B. (S. B.) ir M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), Y. B. (Y. B.), S. B. (S. B.) ir M. B. (M. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai A. B. ir Y. B., atstovaudami save ir savo nepilnamečius vaikus S. B. ir M. B., (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1) (00852); (00853); (00854); (00855)/171-624; 625; 626; 627 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti daugkartines nacionalines vizas Ukrainos piliečiams A. B., Y. B., S. B. ir M. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti jiems daugkartines nacionalines vizas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl Sprendimo dalies, kuria atsisakyta išduoti daugkartines nacionalines vizas S. B. ir M. B., panaikinimo nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f3baac0c9ad11e9929af1b9eea48566

sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jų prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir prašymus dėl daugkartinių nacionalinių vizų išdavimo. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. balandžio 19 d. ir 2018 m. birželio 23 d. prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjui A. B. iš atsakovo buvo priteista 745 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. gegužės 27 d. pateikė pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimo, prašydamas priimti papildomą sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidoms už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme atlyginti. Pareiškėjas tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neišnagrinėjo jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti, atlyginimą, nepaisant to, jog pareiškėjai šiuo atveju patyrė pagrįstas, būtinas ir realias išlaidas, o jų atstovas advokatas savalaikiai pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinį prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą nurodo su juo nesutinkantis, nes, jo nuomone, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nėra pagrįstas tinkamais įrodymais, prašoma priteisti suma viršija maksimalų dydį, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, o pareiškėjai patys atsisakė skundo dalies, dėl kurios bylos dalis buvo nutraukta. Be to, byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, todėl pareiškėjo prašoma priteisti suma, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, turėtų būti sumažinta.

Teisėjų kolegija


II.

Papildomo sprendimo priėmimo pagrindai yra išdėstyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalyje: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant šį procesinį institutą, papildomas sprendimas negali būti priimamas dėl naujų reikalavimų, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, be to, papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-70-662/2018, 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-231-662/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo grindžia argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo neišsprendė, nors toks prašymas buvo pareikštas. Patikrinus byloje esančius dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde (V t., b. l. 118–130) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir prašymus dėl daugkartinių nacionalinių vizų išdavimo, taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo A. B. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas: 15 Eur žyminį mokestį ir 700 Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms šioje byloje apmokėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarąjį prašymą išnagrinėjo ir jį tenkino, papildomai priteisdamas 30 Eur žyminį mokestį už skundą (iš viso priteista – 745 Eur). Iš pareiškėjo paaiškinimų prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo ir byloje esančių duomenų matyti, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (iš viso – 3 085 Eur), buvo paduotas pirmosios instancijos teismui, o ne

apeliacinės instancijos teismui (V t., b. l. 87–88). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą apeliacinės instancijos teismui nebuvo pareikštas ir todėl yra laikytinas nauju reikalavimu, sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Tais atvejais, kai prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje paduodamas ne tiesiogiai apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismui (ir atvirkščiai), šis teismas prašymą turėtų perduoti apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas – pirmosios instancijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2486-261/2017, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3889-575/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-219-756/2019). Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo.

Pastebėtina, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 17 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašydamas spręsti bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme (3 025 Eur) atlyginimo jam priteisimo klausimą (VI t., b. l. 1–3). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi, patenkinęs pareiškėjų apeliacinį skundą, pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, pareiškėjų naudai, be kita ko, priteisdamas 30 Eur išlaidoms, patirtoms dėl žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui sumokėjimo, atlyginti, o kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, todėl nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriame išreiškiama valia gauti pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą, pateikęs asmuo turi teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir tokį prašymą pateikė savalaikiai, savo praktikoje nutartimi, kuria sprendžiamas klausimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra perdavęs nagrinėti pirmosios instancijos teismui (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-70-662/2018), tačiau nagrinėjamu konkrečiu atveju susidarė tokia situacija, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmai, pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui, būtų siejami su jau priimtos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimu, o tokia patikra gali būti atliekama tik Administracinių bylų teisenos įstatymo III dalies IV skyriuje „Atskirieji skundai“ įtvirtinta tvarka ir pagrindais. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija negali perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsniu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimo netenkinti.


TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ


€¦ · web viewlietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos...

Documents