Projektas ,,Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemosplėtra (III etapas)“, Nr. VP1-2.2-ŠMM-02-V-01-010

Projekto vykdytojas – Ugdymo plėtotės centras

Stažuotės vieta Vytauto Didžiojo universitetasStažuotės vykdymo laikotarpis 2014 m. rugsėjo 1 d. – 2015 m. vasario 28 d.Stažuotojas Rasa BieliūnaitėStažuotojo vadovas (mentorius) Dr.Odeta Norkutė

MOKINIŲ GABUMŲ ATPAŽINIMO IR UGDYMO METODIKOS

APŽVALGA

Kaunas

2015

1

Turinys

Įvadas................................................................................................................................................2

1.GABUMAI-ĮGIMTA AR ĮGYTA VAIKO SAVYBĖ?..............................................................2

1.1..Asmens gabumų samprata skirtingose mokslinėse koncepcijose...............................................2

1.2.Gabumų samprata pedagogikoje ir psichologijoje.......................................................................4

1.3.Gabumų raiškos ir pasiekimų modeliai........................................................................................6

2.GABIŲ VAIKŲ PAŽINTINĖS, PSICHOSOCIALINĖS IR FIZINĖS RAIDOS YPATYBĖS....9

2.1.Kaip gabesni vaikai pažįsta aplinką.............................................................................................9

2.2.Gabių vaikų elgesio ypatybės.....................................................................................................10

2.3.Fizinio vystymosi ypatumai.....................................................................................................11

2.4.Sunkumai, su kuriais susiduria gabesni vaikai...........................................................................12

3.VAIKO GABUMŲ POŽYMIŲ ATPAŽINIMAS IR GABUMŲ PLĖTOTĖ...........................15

3.1.Vaikų gabumų požymių išskyrimas ir nustatymas.....................................................................15

3.2.Gabių vaikų ugdymo/si aplinka (metodai, formos, būdai).........................................................21

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS..............................................................................................24

LIETERATŪRA..............................................................................................................................25

2

ĮVADAS

Kai kurių žmonių nepaprastas talentas ir produktyvumas atsiskleidžia labai anksti ir

pasireiškia visą jų gyvenimą, tačiau kartais žmogaus gabumai ir talentas lieka nepastebėti ilgą laiką

ir atsiskleidžia tik jam suaugus, o pasitaiko, kad vaikas, išsiskyręs iš kitų nepaprastais sugebėjimais,

užaugęs niekuo neišsiskiria. Kartais gabūs vaikai lieka nepastebėti vien todėl, kad artimi žmonės

nelaiko jų ypatingų gebėjimų vertingais. Todėl svarbu anksti pastebėti vaikų gabumus ir juos

tinkamai lavinti. Individualūs polinkiai ir poreikiai, sutapę su supančia ir skatinančia aplinka, turi

lemiamos reikšmės kiekvieno žmogaus raidai.

Pastaraisiais metais Lietuvos švietimo sistemoje vis dažniau kalbama apie būtinybę skirti

daugiau dėmesio gabiems vaikams, jų atpažinimui, įvertinimui ir ugdymui – specialistai tariasi dėl

bendro gabių vaikų apibrėžimo, dėl jų atpažinimo kriterijų, daugėja tyrimų gabumų tematika,

numatomi gabių vaikų atpažinimo ir įvertinimo metodikų standartizavimo darbai.

Šio darbo paskirtis, pagrįsta moksline metodologija, yra skirta mokinių gabumų atpažinimo

bei ugdymo metodikos apžvalgai. Darbą sudaro 3 dalys. Pirmoje dalyje aptariama gabumų

sampratos kaita, antroje dalyje – gabių vaikų pažintinės, psichosocialinės ir fizinė s raidos ypatybės,

trečioje – analizuojami vaiko gabumų atpažinimo požymiai.

Tikimasi, kad ši medžiaga padės mokytojams pažinti mokinių gabumus, psichologinius

ypatumus, polinkius ir juos kryptingai ugdyti. 

1. GABUMAI-ĮGIMTA AR ĮGYTA VAIKO SAVYBĖ?

1.1.Asmens gabumų samprata skirtingose mokslinėse koncepcijoseGabumus aiškinančių teorijų yra nemažai, jos skiriasi pagal tai, kurios savybės ar veiksniai

pabrėžiami apibrėžiant gabumus. Gabumus galime apibrėžti kaip individualias psichologines

žmogaus savybes, lemiančias vienokios ar kitokios veiklos sėkmę. (Psichologijos žodynas, 1993).

Gabumas yra įgimtas, bet ne statiškas, jis kinta, kokybiškai vystosi praktinėje veikloje. Jei įgimti

gabumai neplėtojami, nelavinami, jie negali pasireikšti.

Individo gabumai atsiskleidžia mokantis veiklos ir nustatomi pagal tai, kaip greitai, lengvai

ir tvirtai, palyginti su kitais žmonėmis turinčiais tas pačias sąlygas, tą veiklą išmokstama atlikti

(Grakauskaitė-Karkockienė, 2006).

Gabumai glaudžiai susiję su asmenybės kryptingumu, pastoviais polinkiais į vienokią ar

kitokią veiklą, kas reikštų, kad gabumai gali pasireikšti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Tų

3

pačių kurios nors veiklos rezultatų galima pasiekti turint įvairių gabumų, be to, tas pats gabumas

gali būti sėkmingos įvairių rūšių veiklos sąlyga. Todėl kurio nors gabumo stoką galima

kompensuoti kitu gabumu (Grakauskaitė-Karkockienė, 2006).

Talentingumas yra gabumų, intelekto, žinių motyvacijos, nuostatų visuma, nulemianti

individo profesinę sėkmę įvairiose srityse (Gardneris, 1992 ,cit. Grakauskaitė-Karkockienė, 2002)

Kaip teigia Mönkas ir Ypenburgas (2003), dėl sąvokų „gabumai“ ir „talentas“ tikslaus

vartojimo nesutariama, dažnai jos abi vartojamos kaip artimos reikšmės žodžiai. Kai kurie autoriai

tuos asmenis, kurie turi puikius intelektinius gebėjimus ar išsiskiria gebėjimais tam tikroje mokslo

srityje, vadina „nepaprastai gabiais“, o sąvoką „talentingas“ vartoja tik tada, kai kalba apie meno,

sporto, muzikos arba vaizduojamojo meno srities gabumus.

Gagné (2000) pateiktame ,,Diferencijuotame gabumų ir talento modelyje‘‘, sąvokos

„gabumai“ ir „talentas“ atskiriamos, parodant jų tarpusavio ryšį ir teigiant, kad talentas – tai

veikloje išvystyti gabumai.

Feldhusenas (1994) išplečia gabumų sąvoką ir nurodo, kad gabumus ir talentingumą

nulemia įgymiai (genetiškai nulemti gebėjimai), ankstyvos gebėjimų apraiškos, gebėjimai ir

polinkiai, žinios, kūrybiniai gebėjimai, metakognityvūs gebėjimai, motyvacija ir mokymosi stilius.

Gebėjimų atskleidimas priklauso nuo šeimos, mokyklos ir visuomenės požiūrio ir įtakos

(Grakauskaitė-Karkockienė, 2006; Mönkas ir Ypenburgas, 2003).

Gabumų sąvoka labiau atspindi dėmesio, pojūčių, suvokimo, atminties, mąstymo, kalbos

procesų, padedančių sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, išmokti, įgyti naujų įgūdžių, ypatumus.

Gebėjimų sąvoka dažnai vartojama kaip gabumų sinonimas, tačiau jos reikšmė yra kiek platesnė:

gebėjimas iš dalies apima mokėjimus ir įgūdžius – tai veikiau išugdyti, išlavinti gabumai

(Grakauskaitė - Karkockienė, 2002).

Dažniausiai pagal veiklos, kuriai būtini vieni ar kiti žmogaus gabumai, apimtį skiriami:

- bendrieji gebėjimai, kurių reikia ne vienos, o daugelio rūšių veiklai atlikti;

- specialieji gebėjimai (gabumai), kurių reikia tik tam tikrai veiklai atlikti (Šimelionienė,

2008) .

Individualūs vaikų gebėjimai yra įvairūs. Kiekvienas vaikas yra savita asmenybė, tik ne

visada moka tą savitumą išreikšti arba ne visuomet sudaromos tinkamos sąlygos saviraiškai. Todėl

kai kurie gebėjimai gali būti tiesiog neišreikšti.

Kaip pažymi Milleris (2005), vaikai turi įvairiausių individualių savybių, emocijų talentų,

minčių kūrybos, tad jų gebėjimai ne visada akivaizdūs. O pradėjus lytiškai bręsti, dažnai gabumai

visiškai pasislepia. Tačiau iš kai kurių ženklų galima pažinti vaiką turintį tam tikrų individualių

gebėjimų. Todėl vaiko gabumų požymiai gali būti pastebėti jau ankstyvojoje vaikystėje ir gabumų

įvertinimas gali būti atliktas jau ikimokykliniame amžiuje. Juk kuo anksčiau pastebime vaiko

4

gabumus, tuo labiau išvengiame talentų švaistymo, tuo anksčiau galime suteikti vaikui tinkamas

ugdymo galimybes(Milleris, 2005).

1.2.Gabumų samprata pedagogikoje ir psichologijoje

Pirmosios gabumų teorijos beveik išimtinai buvo susijusios tik su intelekto sąvoka.

Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado ir tapo gan populiarios naujos teorijos, kuriose gabumo sąvoka

siejama ne vien su intelektu, bet ir su motyvacija, kūrybiškumu, darbingumu ir pan.

Gabaus žmogaus sąvoką pirmą kartą pavartojo 1869 m. F. Galtonas. Jis gabiais vadino

suaugusius žmones, turinčius išskirtinių kurios nors srities, pavyzdžiui, fizikos, matematikos ir pan.,

gabumų. Vaiką, turintį įgimtą potencialą tapti gabiu suaugusiuoju, jis vadino „gabiu vaiku“.

Termanas (1925), gabių vaikų tyrimų pradininkas, praplėtė Galtono (1869) požiūrį

teigdamas, kad gabūs vaikai turi ne tik įgimtą gabumų potencialą, bet ir pasižymi aukštais

intelektiniais gebėjimais. XX a. pradžioje nemažai tyrėjų, tokių kaip. Termanas (1925), Grosas

(2000) ir kiti, savo darbus skyrė asmenims, kuriems būdingas itin aukštas intelekto koeficientas.

Šiuo laikotarpiu gabumai buvo glaudžiai siejami su intelektu, laikomi įgimtais ir genetiškai

nulemtais, pastebimais jau ankstyvame amžiuje ir per gyvenimą iš esmės nekintančiais. Tačiau

tolesni gabiųjų tyrimai parodė, kad aukštiems pasiekimams vien intelektinių gebėjimų nepakanka,

kad intelektas ir pasiekimai toli gražu nėra puikiai koreliuojantys dydžiai, kad tyrinėti žmonės, kurie

buvo nemažai pasiekę, pasirodė esą ne tik aukšto intelektinių gebėjimų lygio, bet ir gebantys

pasiekti užsibrėžtus tikslus, labai motyvuoti, bet to, šių gabių žmonių gyvenimo istorijos parodė,

kad socialinė jų aplinka buvo teigiama ir skatinanti (Mönkas ir Ypenburgas, 2003).

Mönko ir Ypenburgo(2003) teigimu, nepaprasti gabumai gali pasireikšti keturiuose skirtingose srityse:

1. protinių gebėjimų - intelektinių laimėjimų srityje;2. kūrybingumo ir produktyvumo srityje;3. meno srityje - vaizduojamuosiuose ir muzikiniuose menuose;4. socialinėje srityje, — turimas galvoje gebėjimas kokybiškai

vadovauti.Naujausi šios krypties atstovai praplėtė gabumų sampratą teigdami, kad gebėjimai gali būti

ne tik intelektiniai, o vien intelekto matas, kaip IQ, yra visiškai nepakankamas žmonių gabumams

apibūdinti. Taigi, kalbant apie gabumus, nepakanka kalbėti vien tik apie intelektinius gebėjimus.

Žinomiausias šių laikų atstovas, teigiantis, jog ne vien intelekto matas yra svarbus, yra Harvardo

universiteto profesorius HovardasGardneris. Pagal jo daugialypio intelekto teoriją, žmogaus

intelektas yra daugialypis, skirtingose veiklos srityse pasireiškia skirtingos intelekto rūšys.

5

Gardneris (1983) pastebėjo, kad smegenų pažeidimai gali susilpninti vienus, bet nepažeisti

kitų gebėjimų, todėl tikėtina, kad intelektą sudaro įvairūs atskiri dėmenys. „Žmonių, turinčių

„genijaus sindromą“, intelekto testo rezultatai paprastai būna prasti, tačiau jie turi talento „sritį“ –

neįtikėtinų gebėjimų, pavyzdžiui, skaičiavimo, piešimo arba muzikinės atminties (Treffertas ir

Wallace, 2002). Tokie žmonės gali nesugebėti sklandžiai kalbėti, bet geba skaičiuoti taip greitai ir

tiksliai, kaip elektroninė skaičiavimo mašina, arba gali beveik akimirksniu pasakyti savaitės dieną,

atitinkančią bet kurią istorijos datą (Myeris, 2008).

Gardneris (1983), išanalizavęs įvairių intelekto testų duomenis, išskyrė septynias viena nuo

kitos nepriklausančias intelekto rūšis: kalbinį, muzikinį, loginį matematinį, erdvinį, kūniškąjį

kinestezinį, vidinį asmeniškąjį ir tarpasmeninį. Vėliau Gardneris (2005) šį sąrašą papildė dar

natūralistiniu ir egzistenciniu intelektu.

Remiantis Gardnerio (2005) teorija, galima teigti, kad visi yra gabūs (kam nors), tik ne

visų gabumai vienodi. Ši teorija gali padėti pedagogams įgyvendinti reikalavimus ugdyti vaiką

pagal jo poreikius. Lengva stipriai išreikštą polinkį vienai ar kitai veiklai sutapatinti su atitinkama

intelekto rūšimi, gabumu ir nesvarstyti galimybės, jog tai gali būti tik bendrojo intelekto

pasireiškimas būtent toje srityje, o iš tiesų asmuo turi kur kas platesnes galimybes veiklai ir

pasiekimams.

Sternbergas (2000) sėkmingo intelekto teorijoje siūlo gabumų apibrėžties triarchinį modelį

ir akcentuoja tris gabumų struktūras:

• analitinį (arba akademinių problemų sprendimo) intelektą, paprastai įvertinamą

tradiciniais intelekto testais;

• kūrybinį intelektą, atsiskleidžiantį sėkmingai reaguojant į naujas situacijas ir kuriant

naujas idėjas;

• praktinį intelektą – gebėjimą suprasti kasdienes praktines situacijas ir įveikti sunkumus.

Šio intelekto dažnai reikia kasdieniame gyvenime ir jį dažniausiai sunku vienareikšmiškai apibrėžti.

Savo tyrinėjimuose Sternbergas (2000) teigia, kad intelektas gali būti apibrėžiamas kaip

sėkmės pasiekimo gebėjimas tam tikrame sociokultūriniame kontekste. Šis žmogaus gebėjimas

siekti sėkmės priklauso nuo pirmiau minėtų trijų gebėjimų tarpusavio suderinamumo, asmens jėgų

panaudojimo ir savo paties trūkumų kompensacijos. Vadinasi, gabumų absoliutinimo sėkmė

priklauso nuo asmens, užduoties ir jo „kultūrinio tinkamumo“ sąveikos, tačiau nėra įrodymų, jog

žmonės, kurie atskleidžia dvi savo gabumų sferas, yra daugiau ar mažiau sėkmingesni už tuos, kurie

pademonstruoja vieną ar visas tris (Sternbergas, 2000).

Tradiciniais intelekto testais paprastai galima įvertinti analitinį arba akademinį intelektą,

bet to neužtenka. Pagal akademinius gebėjimus galima gerai numatyti mokymosi sėkmę, bet ne taip

gerai – profesinę sėkmę. Sternbergas (2005) kalba apie sėkmę laiduojantį intelektą – gebėjimą

6

pasiekti savo gyvenimo tikslus, atitinkančius socialinį kultūrinį kontekstą, pasinaudojant savo

galiomis, kompensuojant ar įveikiant savo sunkumus, keičiant ir pritaikant aplinką, naudojantis

analitiniais, kūrybiniais ir praktiniais gebėjimais. Autoriaus nuomone, gabių asmenų ypatybes

trumpai galima nusakyti WICS akronimu: žodžių išmintis (angl. wisdom), intelektas (angl.

intelligence), kūrybingumas (angl. creativity) ir sintezė (angl. synthesis) pirmųjų raidžių santrumpa.

Nesant trijų pirmųjų komponentų (išminties, intelekto, kūrybingumo) sintezės, darnios visumos,

žmogus gali būti savo srityje „geras“, bet niekada nebus žymus ar garsus, daug pasiekęs (Sternberg,

2005).

1.3.Gabumų raiškos ir pasiekimų modeliai

Naujausiuose šiuolaikiniuose gabumų modeliuose atskleidžiama, kaip gabumai gali

vystytis, kaip jie išvystomi į talentą, kokie pagrindiniai jų raiškos veiksniai. Kartu šiuolaikinės

gabumų teorijos ir modeliai nurodo, kaip reikėtų vertinti gebėjimų nerealizavimą bei jo priežastis

(Šimelionienė, 2012). Gabumas suvokiamas kaip pasiekimai ar rezultatai, kurių nebūtų galima

pasiekti neturint tam tikrų savybių. Pagal tokį apibrėžimą, jei vaikas nepasižymės dideliais

pasiekimais nors vienoje srityje, jis nebus laikomas gabiu.

Renzulli (1998, 2000, 2005) pažymi, kad protiniai gebėjimai nėra vienintelė sąvoka, kuri

galėtų apibūdinti gabų vaiką, nes mokiniai gali turėti skirtingų protinių gebėjimų. Gabiu vaiku

Renzulli (2000, 2005) laiko tokį vaiką, kuris pasižymi trijų komponentų deriniu:

-aukšto intelekto,

- aukšto kūrybiškumo,

- aukšto darbingumo.

Renzulli (1998) savo trijų žiedų modelyje šalia kognityvinių protinių gebėjimų įtraukia

nekognityvinius požymius - kūrybiškumą ir darbingumą.(1 pav.).

7

1 pav. remiantis Renzulli (1998) „Trijų žiedų“ modelis .

1) Įgytų žinių taikymas praktikoje - gebėjimas apdorotą informaciją susieti su patirtimi ir

padaryti savas išvadas,.

2) Kūrybiškumas - gebėjimas laisvai, lanksčiai, originaliai reikšti mintis, stimuliacijos

jautrumas per patirtį.

3) Motyvacija – užduoties atlikimas, ištvermė, sunkus darbas, pasitikėjimas savo jėgomis,

užduoties užbaigimas iki galo.

Renzulli (2000) pažymi, kad reikia visų šių trijų išskirtų savybių, kad gabumai galėtų

atsiskleisti ir taptų prielaida aukštiems pasiekimams.

Kaip teigia Narkevičienė (2012), remdamasi Renzulli (1998)„Trijų žiedų“ modeliu,

gabiųjų vaikų grupei negalima priskirti nemotyvuotų ir nepasižyminčių aukštesniais pasiekimais

vaikų. Jei vaikas nepasižymės aukštais pasiekimais ar nesugebės motyvuotai dirbti, jo nebus galima

priskirti gabiųjų grupei net ir tuo atveju, jei jis pasižymės aukštesniu už vidutinį intelektinių

gebėjimų lygiu. Taip pat negalėsime priskirti gabiųjų grupei ir kūrybingų, tačiau nepasižyminčių

išskirtiniais pasiekimais vaikų.

A. Tannenbaum (1983), pristatydamas psichosocialinio gabumo modelį išskiria penkis

išorinius ir vidinius veiksnius, darančius įtaka gabumams. Šiame modulyje, kaip nurodo

Brandišauskienė (2007), mokslininkas šalia bendrųjų ir specialiųjų gebėjimų pabrėžia ne intelekto

veiksnių (motyvacijos, teigiamo savęs vertinimo, pasiryžimo siekti užsibrėžto tikslo ir t. t.),

aplinkos veiksnių (šeimos, draugų, mokyklos ir dalies ekonominių, socialinių,politinių ir teisinių

instituciją) bei atsitiktinių galimybių (asmens gyvenimo nenumatytų įvykių: šeimoje, darbe ar paties

žmogaus kūne) reikšmę. Taigi Tannenbaum modelis sujungia kompleksą individo intelektualinių ir

asmenybinių savybių su aplinkos kintamaisiais. Aplinkos kintamieji, tarp jų ir atsitiktiniai

galimybių veiksniai, gali padėti arba trukdyti asmeniui realizuoti savo gabumų potencialą

(Narkevičienė, 2012).

Gagne (1991, 2004) diferencijuotame gabumo – talentingumo modelyje. Jame, kaip

Tnnenbaumas, taip pat akcentuojami asmenybės ir aplinkos veiksniai. Mokslininkas ryškiai atskiria

gabumų ir talentingumo sąvokas. Gabumus autorius apibrėžia kaip pranašesnę veiklos atlikimą

vienoje ar keliose žmogaus gebėjimų srityse (intelekto, kūrybinėje, socioemocinėje ir

sensomotorinėje), o talentą sieja su pranašesniu atlikimu vienose ar keliose žmogaus veiklos srityse

(pvz., menai, verslas ir komercija, globėjiškos tarnystės, komunikacija, žiniasklaida, mokslas ir

technologija, sportas) (Brandišauskienė, 2007). Gagne (1991, 2004) pabrėžia, kad gabumai yra

natūralūs žmogaus gebėjimai, o talentai - sistemingai ugdomi gebėjimai, todėl sistemingas ugdymo

procesas suteikia galimybę talentui atsiskleisti. Kaip teigia Brandišauskienė (2007) ir Narkevičienė

(2012) ši raida, aišku, yra sąlygojama ir asmeninių ir aplinkos veiksnių, todėl F. Gagne modelio

8

centre akivaizdi įtaka tenka aplinkos (mokyklos, šeimos) ir asmenybės veiksnių (vaiko pažiūrų,

interesų, o ypač motyvacijos) reikšmei.

Taigi Gagne (2008) modelis nurodo praktinį kelią, kaip sujungti gabumus ir pasiekimus.

Jis pateikia visą rinkinį asmenybės ir aplinkos kintamųjų, veiksnių, kurie gali spartinti gabumų

atsiskleidimą ir realizavimą (Narkevičienė, 2012).

Narkevičienės (2012) teigimu, jog Gagne (2008) gabumo modelis galėtų būti vienas

tinkamiausių Lietuvai, nes jame pabrėžiama aplinkos įtaka, o apie aplinkos svarbą vaiko ugdymui

kalba ir Lietuvos autoriai Jovaiša (1993), Vaitkevičius (1995), Šernas (2002), Šiaučiukėnienė

(1997), Butkienė, Kepelaitė (1996).

Taigi požiūris į gabumus tampa vis labiau visuminis. Pastaraisiais metais stengiamasi rasti

tokį gabumų apibrėžimą, kuris ir apimtų pačių gabumų įvairovę, ir pabrėžtų įvairius veiksnius,

turinčius įtakos gabumų išryškėjimui ir raidai. (Narkevičienė, 2012).

Apibendrinant galima teigti, kad gabumas yra įgimtas ir jis kinta, kokybiškai vystosi

praktinėje veikloje. Dažniausiai nurodomi aukštesni nei vidutiniai gebėjimai įvairiose srityse. Vaiko

gabumai atsiskleidžia mokantis veiklos ir nustatomi pagal tai, kaip greitai, lengvai ir tvirtai,

palyginti su kitais žmonėmis turinčiais tas pačias sąlygas, išmoksta atlikti. Gabumai glaudžiai susiję

su asmenybės kryptingumu, pastoviais polinkiais ir vienokia ar kitokia veikla. Gabumai gali

pasireikšti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis.

Į gabumų apibrėžimą įeina intelektas, kūrybiškumas ir problemų sprendimas. Gabumai ir

talentingumas - tai ne tik auštas intelektas, bet ir sugebėjimas spręsti įvairias problemas bei

kūrybiškumas vienoje srityje anaiptol nelemia, kad žmogus bus gabus viskam. Vaiko gabumų

vystymąsi lemia įvairūs veiksniai: įgymiai, šeima, draugai, mokykla, visuomenės požiūris į gabius

žmones.

Vaikas gali būti gabus vienoje srityje, o kitoje – pasižymėti vidutiniais gebėjimais, tai

patvirtina Gardnerio (1983) teorija. Pasak autoriaus, vienas intelekto matas negali apibūdinti

žmogaus gabumų, nes kiekvienas turime keletą intelekto rūšių. Visi gabūs vaikai yra labai

individualūs ir gali būti netolygiai pajėgūs skirtingose ugdymo(si) srityse. O tai reiškia, kad negabių

vaikų nėra. Jei įgimti gabumai neplėtojami, nelavinami, jie negali pasireikšti. Gabumų sąvoka

labiau atspindi dėmesio, pojūčių, suvokimo, atminties, mąstymo, kalbos procesų, padedančių

sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, išmokti, įgyti naujų įgūdžių, ypatumus. Vaikui augant ir mokantis

gabumai gali išryškėti daugelyje sričių. 

9

2.GABIŲ VAIKŲ PAŽINTINĖS, PSICHOSOCIALINĖS IR

FIZINĖS RAIDOS YPATYBĖS

Apie vaiko gabumus sprendžiama iš ankstyvosios pažintinės raidos, psicho-socialinės

raidos ypatybių ir fizinių duomenų, kurie visi yra tarpusavyje susiję. Gabių vaikų kognityvinė raida

yra spartesnė nei vidutinių gabumų jų bendraamžių. Jie mokosi ir išmoksta greičiau ir efektyviau,

jiems reikalinga minimali suaugusių jų pagalba. Dažniausiai gabūs vaikai pasireiškia aukštu

energijos lygiu, todėl jie dažnai būna judrūs, mėgsta užsiimti keliomis veiklomis vienu metu. Gabūs

vaikai dažniau nei kiti vaikai pasižymi emociniu ir intelektiniu jaudrumu (Šiemlionienė, 2012).

2.1.Kaip gabesni vaikai pažįsta aplinką

Gabaus vaiko pažintinė raida aplenkia bendraamžių raidą. Jis plačiau suvokia, jo puiki

atmintis, didžiulė žodžių atsarga, jis anksti pradeda skirti priežastis ir padarinius, klasifikuoti, jis

gabesnis matematikai, sugeba ilgai koncentruoti dėmesį, įsigilina į sprendžiamą problemą. Jie

mokosi ir išmoksta greičiau ir efektyviau, jiems reikalinga minimali suaugusiųjų pagalba

(Šimelionienė, 2012).

(Grakauskaitė - Karkockienė, 2006) išanalizavo ir išskyrė gabių vaikų požymius, kuriuos

galėtų nesunkiai pastebėti tiek pedagogai, tiek tėvai, tiek kiti asmenys, kurie dirba ar susiduria su

gabumų turinčiais vaikais. Gabius vaikus iš kitų vaikų išskiria smalsumas, gebėjimas pastebėti

priežasties ir padarinio ryšį, suskirstyti daiktus ir sąvokas į kategorijas, sisteminti. Šie vaikai,

priklausomai nuo amžiaus, su malonumu varto ar skaito enciklopedijas, patys sugalvoja taiklių

žodžių ir mėgsta žaidimus bei veiklą, reikalaujančią protinių gebėjimų, deja, dažnai lieka abejingi

fizinei veiklai – nuo sporto iki tvarkymosi namuose.

Gabus vaikas nuolat tyrinėja jį supančią aplinką, jis smalsus, klausinėja įvairių dalykų,

labai nemėgsta, kuomet jam yra trukdoma. Jau ankstyvojoje vaikystėje jis sugeba suprasti

priežastinius ryšius ir daryti išvadas. Jam įdomu kurti alternatyvius modelius ir sistemas. Dėl šių

sugebėjimų vaikui įvyksta intuityvių šuolių.

Dažnai į gabų vaiką atkreipia dėmėsi aplinkiniai, nes jie vartoja daug žodžių, sugeba juos

jungti į sudėtingas sintaksines konstrukcijas, kelti klausimus. Mažas „vunderkindas“ su malonumu

skaito enciklopedijas ir žodynus, sugalvoja savo žodžius, kurie turi reikšti įsivaizduojamus įvykius

ar atskiras mintis. Toks vaikas mėgsta žaisti žaidimus, kur reikia aktyviai protauti. Puiki atmintis,

10

kurios pagrindą sudaro ankstyva kalba, sugebėjimas klasifikuoti ir kategorizuoti, padeda tokiam

vaikui sukaupti didelį kiekį informacijos ir intensyviai ją naudoti. Tokie vaikai ilgalaikėje atmintyje

lengvai skiria vertingą ir nevertingą informaciją, jų dėmesio laukas yra platesnis, todėl jie

nesiblaško. Jie stengiasi įsiminti informaciją prasmingai, tuomet vaiko sąmonėje mokymosi

medžiaga pertvarkoma pagal tikslą ir įjungiama į jau turimų žinių sistemą. Jų tą valingą įsiminimą,

galima apibūdinti kaip mokėjimą susisteminti žinias. Gabūs vaikai turi puikias įsiminimo ir

atkūrimo strategijas, o tai labai padeda aktyviai ieškoti informacijos atmintyje (Grakauskaitė -

Karkockienė, 2002).

Talentingas vaikas lengvai susitvarko su pažintiniu neapibrėžtumu. Sunkumai nepriverčia

jo pasitraukti. Jis su malonumu imasi ilgalaikių ir sudėtingų uždavinių. Tokį vaiką nuo kitu skiria ir

tai, kaip jis sugeba koncentruoti dėmesį į ką nors, atkakliai siekdamas tikslo. Sunkumai jų nestabdo

– priešingai, jie su malonumu imasi sudėtingų, daug laiko reikalaujančių užduočių ir negali pakęsti,

kai jiems iš anksto pasakomas teisingas atsakymas.

Pradinėje klasėje dažnai išryškėja puikūs sugebėjimai matematikai ar gebėjimas skaityti.

Pasitaiko ir taip, kad vaikai puikiai skaičiuoja, bet visiškai nesidomi skaitymu.

2.2.Gabių vaikų elgesio ypatybės

Gabūs vaikai ypač jautrūs nesėkmėms, kurias gali nulemti šeima, pasiekimai akademinėje

veikloje, elgesio sutrikimai ar mokymosi sunkumai. Jie linkę į perdėtą savikritiką, numato

galimybes, kokie jie galėtų būti. Mergaitės yra kur kas baimingesnės nei berniukai. Jos skiriasi ir

didesniu patiriamų baimių skaičiumi (Grakauskaitė - Karkockienė, 2002).

Anot Webbir ir Kleine (1993), gabūs vaikai nuo aukštų gabumų neturinčių vaikų skiriasi

nerimastingumo bei baimių patyrimu. Gabūs vaikai pradeda šiek tiek anksčiau bijoti ir nerimauti dėl

tam tikrų įvykių, situacijų, žmonių.

Tokiems vaikams būdingas dėmesio sutelkimas ir užsispyrimas, tačiau dažniausiai tik tose

srityse, kurios jiems patrauklios, jie dažnai imasi uždavinių, net viršijančių jų jėgas. Jeigu tėvai

bandys nukreipti jų pastangas ta kryptimi, kuri jiems atrodo įdomi, gali būti, kad vaikai taps

abejingi ir vangūs (Webbir ir Kleine, 1993). –

Dėl šių savybių gabūs vaikai, deja, dažnai nepritampa prie bendraamžių, tad tėvai turi dėti

labai daug pastangų, kad jie neįgytų nevisavertiškumo komplekso. Juk vaikams, ypač sulaukus

paauglystės, itin svarbus bendraamžių pripažinimas, o kadangi nesijaučia išskirtiniai, nesupranta,

jog kiti vaikai atstumia juos todėl, kad skiriasi jų vertybių sistemos, mano, jog yra nieko verti

(Šimelionienė,2008).

11

Gabūs vaikai geba jausti, kai kitam žmogui yra skaudu, taip pat yra labai jautrūs tvyrančiai

įtampai, neharmoningiems santykiams šeimoje.

Gabūs vaikai anksti pradeda reaguoti ir į pasaulyje bei visuomenėje iškylančią neteisybę

(nori padėti badaujantiesiems ir t. t.), kelia didelius moralinius reikalavimus sau ir kitiems. Dėl to

tėvai turi būti atsargūs – tokie vaikai būtinai pastebės, kad apkalbate giminaitį, su kuriuo susitikę

meiliai šnekatės, arba kad nerūšiuojate šiukšlių, nesilaikote eismo taisyklių ir t. t (Grakauskaitė –

Karkockienė, 2006).

Tėvams dažnai kelia nerimą ir labai laki gabių vaikų vaizduotė, kai įsivaizduojamų dalykų

jie kartais net neskiria nuo realybės (kartais susikuriami net neegzistuojantys broliai ir sesės,

draugai).

Gabiems vaikams būdingas humoro jausmas, jie mėgaujasi žodžių žaismu, perkeltinėmis

prasmėmis, pastebi komiškas situacijas ir ten, kur kiti to nė nepastebi. Jie geba net pasijuokti iš

savęs, kas daugeliui yra labai sunku. (Grakauskaitė –Karkockienė, 2002)

Įvairūs autoriai Gučas (1990), Gagne ir Berliner (1994 ), Černius (2006), Grakauskaitė – Karkockienė(2003), Narkevičienė (2000), teigia, kad gabesni vaikai iš

kitų išsiskiria tokiais veiklos požymiais:

Lengviau ir greičiau už kitus supranta tėvų ir mokytojų aiškinimą, gali geriau mokytis,

ypač lengvai išmoksta savo mėgstamą dalyką; vienus mokomuosius dalykus mėgsta labiau nei

kitus;

Be didelės pagalbos iš dalies susidaro kuriai nors pažinimo ir kūrybos sričiai

reikalingų įgūdžių, įveikdami įvairias kliūtis; greitai įsisavina jį dominančios srities žinias; moka

taikyti praktiškai; kai nori praplėsti savo žinias tam tikroje srityje, prašo pagalbos iš vyresnių.

Anksti susidomi kokiais nors mechanizmais, reiškiniais, daiktais, viena kuria nors

kūrybos sritimi, nors sėkmingai gali reikštis ir kai kuriose kitose; domisi pamėgtais dalykais ar

reiškiniais net prieš tėvų ar mokytojų valią; savarankiškai daugiau laiko skiria užduotims, kai jos

susiję su jį dominančiais dalykais;

Originalumas yra dar vienas gabių vaikų veiklos bruožas. Šį bruožą galima pastebėti

jau ikimokykliniame amžiuje, o juo labiau - priešmokyklinio amžiaus vaikų kūryboje;

Vykdydamas savo sumanymus, nevengia rizikos, nepasiduoda grupės spaudimui, yra

neprisitaikėlis. Dėl to kyla nesutarimų su draugais, nesuprantančiais jo originalumo, nepritariančiais

jo sumanymams;

Polinkis į darbą, darbštumas ir darbingumas, kuriuo pasireiškia vaiko proto aktyvumas

ir produktyvumas, taip pat yra gabumo požymis.

2.3. Gabių vaikų fizinio vystymosi ypatumai

12

Dėl gabių vaikų fizinio išsivystymo egzistuoja stereotipas, kad jie – liesi, pabalę,

nešioja akinius ir turi sunkumų per kūno kultūros pamokas. Iš tikrųjų gabūs vaikai gali būti įvairaus

sudėjimo, fizinio išsivystymo, be to, išsiskiria nemažu energijos užtaisu – neturi didelio miego

poreikio, anksti liaujasi miegoti dieną (Grakauskaitė-Karkockienė, 2006)

Beje, būna atvejų, kai vaiko intelektualinė raida gerokai pranoksta fizinę ir motorinę

raidą, todėl labai svarbu lavinti jo motorinius sugebėjimus, nes pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikas

moka puikiai skaityti ir skaičiuoti, bet negeba ar nemėgsta rašyti, braižyti, karpyti ir t.t. Tačiau

dažniausiai būna taip, kad vaiko fizinė branda būna normali, vidutinė, bet išankstinė nuomonė

nulemia, kad gabus vaikas turi būti gabus visose srityse, bet reikėtų nepamiršti, kad gabumai labiau

gali reikštis tiek vienoje ar keliose srityse.

2.4.Sunkumai, su kuriais susiduria gabesni vaikai

Su kokiomis problemomis susiduria gabesni vaikai mokykloje? Grakauskaitė-Karkockienė

(2002) nurodo gabiems vaikams iškylančias tokias pagrindines problemas, susijusias su bendros

aplinkos veiksniais:

Paprastai nėra tinkamų sąlygų ir specialių programų, padedančių ugdyti gabių vaikų

sugebėjimus.

Nepakankamas tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas atpažįstant vaikų sugebėjimus.

Nesuvokiama, kad tinkamas sugebėjimų įvertinamas nulemia asmenybės savijautą: adekvatų

(tinkamą) savęs vertinimą, elgesį motyvaciją, , kitų žmonių požiūrį į vaiką.

Cituodama JAV psichologių Takacs ir Karnes nuomones,(Grakauskaitė-Karkockienė, 2002)

pažymi tokias dažniausiai išryškėjančias gabių vaikų problemas, siejamas su mokymosi aplinka:

1. Elgesio problemos. Mokytojų ir vaikų nepasitenkinimą gali sukelti gabių vaikų

sugebėjimas greičiau, negu kiti vaikai, atsakyti į mokytojo klausimą, noras pertraukti pašnekovą,

nesugebėjimas vesti dialogą (dėl nekantrumo išklausyti kitus), spontaniškumas, įprotis „pataisyti“

pašnekovą ir t. t. Įdomus yra įpročio pataisyti pašnekovą aiškinimas. Manoma, kad gabūs vaikai

ypač nori būti teisūs ir teisingi, o suklydę labai kenčia ir jaudinasi. Todėl jiems gali atrodyti, kad ir

kiti žmonės bijo suklysti, nori sužinoti tiesą. Tad vos pajutę, kad kiti klysta, skuba išgelbėti juos nuo

klaidos negalvodami, kad pataisytajam gali būti nemaloniau išgirsti viešą pastabą, negu suklysti.

Žinoma, iš mandagumo kartoti kito klaidas taip pat nesiūloma.

2. Poreikis būti pripažintam. Šis poreikis būdingas visiems žmonėms, tačiau gabūs vaikai,

turėdami greitą orientaciją, iš karto pagavę pasakojimo ar anekdoto esmę ir pabaigą, patys skuba

13

papasakoti panašius išgyvenimus, dažnai dar gyviau ir įdomiau. Tai irgi gali sukelti

nepasitenkinimą ir antipatiją.

3. Gabūs vaikai dažnai būna kandūs, mėgsta pasišaipyti iš kitų. Kadangi dažnai

bendraamžiai šaiposi iš gabių vaikų dėl jų netradicinio mąstymo, dažniausiai šis noras yra tik

gynybinė reakcija ir todėl būtina ieškoti gilesnės priežasties. Paprastai vaikas jaučia nuolatinę

širdgėlą ar kančią, jį nuolatos kažkas skaudina. Beje, šmaikščiai ar kandžiai atsikirsti dažniausiai

pavyksta dėl dviejų priežasčių: a) vaikų vaizduotė ir žodynas labai turtingi, b) sugebėjimas įžvelgti

pažeidžiamiausias pašnekovo vietas taip pat neeilinis.

Todėl pajudinus šį vaiką reakcija gali būti baisi ir labai skausminga. Išsiaiškinę kandumo

atsiradimo priežastį, padėkite vaikui pabandyti savo skausmą verčiau išlieti dienoraštyje.

4. Neigiama klasės draugų nuostata. Neretai vaikai sukuria etiketes ar pravardes, irį

„žiniuką“, „proto bokštą“ reaguoja neigiamai, nes jiems atrodo, kad gabuolis būtinai nori išsiskirti iš

visų.

5. Nepakantumas autokratiniam vadovavimo stiliui . Autokratinis bendravimas ugdo pasyvų

vaikų paklusnumą, priklausomybę ir pasyvumą, o ilgainiui sukelia ir pasyvų priešinimąsi, kai

klausoma komandos, bet viskas daroma vangiai ir lėtai. Vaikas atvirai nesipriešina, bet „tempia

gumą“ ir teisinasi: „Betgi aš dar nebaigiau“ ir pan. Šį autokratinį bendravimą vertėtų pakeisti į

demokratinį (kai tariamasi su vaiku, leidžiama išreikšti savo nuomonę, imtis iniciatyvos, suklysti)

ugdančiu iniciatyvumą ir tvirtumą, pasitikėjimą, ir sugebėjimą prisiimti atsakomybę už savo

veiksmus.

6. Aš vaizdas ir savęs vertinimas. Aš vaizdas formuojamas remiantis subjektyviais ir

objektyviais vaiką supančių žmonių vertinimais. Pirmąją tokio tipo informaciją jis gauna iš tėvų,

todėl šeima tampa svarbiausiu faktoriumi vystantis Aš vaizdui. Neigiamas gabaus vaiko požiūris į

save neretai būna nulemtas būtent negatyvaus patyrimo šeimoje. Gabūs vaikai neeiliniais

sugebėjimais ir pasiekimais pralenkia bendraamžius, todėl tėvai dažnai nepagrįstai tikisi, jog jie

pajėgūs susidoroti su bet kokia užduotimi ir yra pranašesni už savo amžiaus vaikus ne tik pažintine

raida ar kokiu nors išskirtiniu talentu, bet ir socialiniu bei emociniu išsivystymu. Tokie pernelyg

aukšti suaugusiųjų lūkesčiai vadinami “aureolės efektu”. Gabūs , taip pat kaip ir kiti, kartais patiria

ir nesėkmes. Neretai reikšmingi suaugusieji įteigia vaikui, jog svarbiausia – būti geriausiu, būti

pirmu. Nuolat akcentuojama akademinių ar kitokių pasiekimų reikšmė.

Gabūs vaikai linkę imtis veiklos, kurios dėl raidos ypatumų dar nepajėgia atlikti, užduočių,

kurių negali išspręsti, vienu metu bando daryti kelis darbus. Taip neišvengiamai gabus vaikas

14

susiduria su nesėkmėmis, kurias ypač giliai išgyvena. Dažnai įsisąmoninę, jog turi neeilinių

sugebėjimų, tokie vaikai ima suvokti bet kokią vietą, išskyrus pirmąją, kaip pralaimėjimą, o save

vertinti kaip nevykėlius

Įvairūs autoriai nurodo, kad nuo 15 iki 70 procentų gabių mokinių neatskleidžia savo

galimybių (Montgomeris, 2006, cit. Juknevičienė, 2011). Tokiems mokiniams – neatskleidžiantiems

savo galimybių ir gabumų dažniausiai būdingos šios savybės: 

jie gali nesugebėti pabaigti klasės užduočių;

gali būti nuolat nepatenkinti savo pasiekimais, siekti viską atlikti tobulai;

vengia išbandyti naujas veiklas, nes bijo, kad gali nepasisekti;

prastai atlieka grupines užduotis;

nesukaupia dėmesio;

turi neigiamą nuostatą į mokyklą;

nemėgsta „kalti“ ir mokytis atmintinai;

patiria sunkumų bendraamžių grupėje;

pasižymi žemu savęs vertinimu;

kelia sau nerealius tikslus. 

Mokytojas, susidūręs su tokiu mokiniu gali tikėtis, kad tas vaikas kažkurioje srityje turėtų

pasižymėti ypatingais ar geresniais, nei vidutiniai, gabumais.

Apibendrinant galima teigti, kad gabiems vaikams būdingi tie patys pažintiniai raidos

etapai, kaip ir visiems vaikams, tik ji yra spartesnė nei vidutinių gabumų jų bendraamžių. Sparti

kognityvinė raida vienas iš gabių vaikų išskirtinumo bruožų. Gabių vaikų gera atmintis, jie greičiau,

nei jų bendraamžiai, supranta suaugusiųjų aiškinimus, anksti pradeda skaityti, pasižymi sklandžia

kalba, ilgiau susikoncentruoja ties sudomintu juos dalyku, greičiau išsprendžia jiems suprantamą

užduotį. Mokant gabiuosius, itin svarbu žinoti, kad jų mokymosi poreikiai kitokie negu kitų vaikų.

Be to, gabieji mokysis greičiau, suvoks problemas geriau ir plačiau.

Gabūs vaikai pasižymi įvairiomis, netgi prieštaraujančiomis savybėmis. Jie nemėgsta

„kalti“ ir mokytis atmintinai, dažnai priešinasi griežtai disciplinai, labiau linkę varžytis ir būti

nepriklausomi, turi puikų humoro jausmą. Dėl jiems būdingo egocentriškumo neretai susiduria su

sunkumais bendraujant su savo bendraamžiais.

Gabūs vaikai kelia sau didelius reikalavimus dėl užduočių atlikimo, yra jautrūs

nesėkmėms, kai kuriems būdingas žemas savęs vertinimas.

Gabaus vaiko fizinė raida yra spartesnė, kaip ir psichinė, nei jo bendraamžių, tačiau

pasitaiko atvejų, kai vaiko intelektualinė raida gerokai pranoksta fizinę ir motorinę raidą, todėl labai

svarbu lavinti jo motorinius sugebėjimus.

15

3.VAIKO GABUMŲ POŽYMIŲ ATPAŽINIMAS IR UGDYMO PLĖTOTĖ

„Jei vaikas laukiamas mokykloje ir priimamas toks, koks jis yra (savo išvaizda ir vidumi),

skatinamas įsitraukti į intelektualią veiklą ir reikšti net pačias fantastiškiausias mintis, jis jaučiasi

reikalingas ir gali laisvai kurti” (Jacobs ,1988)

Gabių vaikų ir paauglių atpažinimas ir ugdymas – viena aktualiausių psichologinių ir

pedagoginių problemų, šiuo metu kelianti didelį susidomėjimą visame pasaulyje. Lietuvoje šių

vaikų ugdymas vis dar stokoja sistemiškumo. Prieš ugdant gabius vaikus, juos reikia atpažinti, o

atpažinus – nustatyti jų gabumų kryptį ir taip tikslingai ugdyti jų gebėjimus.

Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad daugelis vaikų savo gabumų neatskleidžia ir jie

„snaudžia“, nes dažniausiai mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką pasižymintį aukštais laimėjimais

įvairiuose konkursuose, olimpiadose ir t.t. Mokytojai lengvai atpažįsta tik tuos sugebėjimus, kurie

matomi iš pirmo žvilgsnio ir neretai siejami su akademiniais pasiekimais ,pvz., vaikas laimėjo

muzikantų konkursą ar sporto varžybas, gerai ir greitai sprendžia uždavinius ar pan.. Tačiau

daugelis sugebėjimų atsiskleidžia tik sudarius tam tinkamas sąlygas. O tai nėra lengva ir paprasta,

nes dažniausiai pastebimi tie gabūs vaikai, kurie savo sugebėjimais pralenkia bendraamžius, lengvai

mokosi. Bet yra ir kita gabiųjų grupė, su kuria sunku dirbti tiek tėvams, tiek mokytojams. Tai -

nestandartinio mąstymo vaikai, kurių gebėjimai nėra taip lengvai pastebimi (Grakauskaitė –

Karkockienė, 2006).

3.1.Vaikų gabumų požymių išskyrimas ir nustatymas

Tai kaip atpažinti mokinio gabumus, jei jie „slepiami“?

Gabumų identifikavimas – tai gabumų galios, specialiųjų mokymosi ir socialinių bei

emocinių poreikių nustatymas (Vilkelienė, 2003).

Vaikų gabumų identifikavimas tiek patiems vaikams, tiek jų tėvams, tiek mokytojams

padeda numatyti tinkamiausius ugdymo būdus, padedančius pasiekti užsibrėžtą tikslą ir gauti

aukščiausios kokybės žinias bei susiformuoti gebėjimus. Žinojimas apie vaikų gabumus padeda

sėkmingiau įveikti asmenines bei socialines problemas, kurios iškyla, susidūrus su ne visuomet

intelektualia bendraamžių ar suaugusiųjų aplinka, kuri sukelia stresą (Hallahanas, Kaufmanas,

16

2003). Skirtingi vaikų gabumų tyrinėtojai, nustatant vaikų gabumus, akcentuoja šiek tiek skirtingus

ypatumus.

Narkevičienė (2012) remdamasi kitais autoriais (Rostas,1991, Grossas,1995 ir kt.) siūlo

gabių vaikų identifikacijai ar jų plėtotės galimybių nustatymui panaudoti 4 šaltinius:

Pats mokinys- mokinio gabumams tirti naudojami psichologiniai intelekto ir

didaktiniai testai bei standartizuoti asmenybės klausimynai. Tačiau vieningos nuomonės apie tokį

gabumų indentifikavimo būdą mokslininkai nuomonės neturi, nes vienokio ar kitokio gabumo

modelio pasirinkimas lemia požiūrį į identifikaciją, jos būdus ir naudotiną informacijos šaltinį.

Vaiko mokytojas - iš mokytojo, turinčio įvairiapusį patyrimą ir plačią bazę

palyginimui, tikimasi, kad jis gali pakankamai gerai įvertinti bendrąjį mokinio intelektinį pajėgumą.

Tačiau neretai mokytojai sprendžia apie vaikus pagal tai, ką jie jau pasiekė, kokius rezultatus jau

parodė, o ne pagal tai, ką vaikas galėtų pasiekti. Jei mokytojai susipažinę su gabiems vaikams

būdingu elgesiu bei savybėmis, tada jų įvertinimai tampa tikslesni.

Mokinio tėvai - abiejų vaikų tėvų įtraukimas į identifikaciją reikalingas, nes jų

informacija apie vaikų interesus, užsiėmimus, laisvalaikio praleidimo formas yra labai vertinga

pagalba.

Mokinio draugai, bendraklasiai - kasdieninis bendravimas įvairiose situacijose

(darbas, žaidimai mokykloje ir laisvalaikiu) gali suteikti informacijos, kurios suaugusieji nežino.

Hallahanas ir Kauffmanas (2003) išskiria ir apibrėžia penkis gabumų kriterijus,

padedančius atpažinti vaiko gabumus:

pranašumas – žmogus vienoje ar keliose specifinėse srityse turi būti pranašesnis už

savo grupės bendraamžius;

retumas – gabumai būdingi tik nedaugeliui grupės bendraamžių;

aiškiai pastebimi gebėjimai – išskirtiniai ir reti žmogaus gebėjimai turi būti aiškiai

matomi ir patvirtinami validžiaisįvertinimais (t. y., žmogus negali tik teigti, kad turi tokių gebėjimų,

jie turi būti patikrinti ir nustatyti tam tikrais matavimais);

produktyvumas – žmogaus veikla turi duoti tam tikrų rezultatų arba teikti galimybę

sukurti konkretų produktą;

vertingumas – žmogaus atliekamą veiklą aukštai vertina visuomenė.

Freimanas (2002) rekomenduoja, kad mokytojai per pamoką turėtų atkreipti dėmesį į

vaikus, pasižyminčius šiomis savybėmis:

kuriems nereikia ilgo aiškinimo, nes jie greitai perpranta užduotį;

užduoda įdomius ir provokuojančius klausimus;

turi neįprastą požiūrį į problemą;

kurie aiškina įdomiai ir logiškai;

17

atkakliai siekia išspręsti pasirinktą problemą.

Renzulli (2001) gabumų atpažinimą sieja su tam tikrais aplinkos veiksniais, kurie gali

pateikti reikalingą informaciją apie vaiko gabumus. Jis teigia, kad gabumai gali būti nustatomi

pagal atskirus atvejus ir tikslingumą. Renzulli (2001) pateikia tokią duomenų sudarymo schemą:

Vystymosi informacija. Ji gaunama iš tėvų, darželio auklėtojų, auklių, giminaičių.

Sužinoma, kada vaikas išmoko kalbėti, vaikščioti, skaityti, kuo jis domėjosi.

Psichometrinė informacija. Ši informacija gaunama iš standartizuotų testų,

kūrybingumo testų, interesų aprašymų, savęs vertinimo ir bendraamžių vertinimo testų.

Sociometrinė informacija gaunama iš tiriamojo ugdytinio bendraamžių. Prašoma

apibūdinti savo draugą, kokias savybes pastebėjo: ar jis smalsus, savikritiškas, ar ką nors

organizuoja ir t.t.

Dar vienas vaikų gabumų atpažinimo būdas, kuris yra labai populiarus pasaulyje, yra JAV

psichologo Gardnerio (2005) pasiūlytas intelekto modelis, kuris padeda pažinti individualius

mokinių gebėjimus ir poreikius (Narkevičienė, 2012). H. Gardneris daugiau nei 20 metų tyrinėjo

intelekto struktūrą bei išskyrė septynis pagrindinius intelektus (verbalinį, muzikinį, loginį -

matematinį, erdvinį, kinestezinį, vidinį ir tarpasmeninį). Visi minėtieji intelektai skirtingai reiškiasi

žmogaus veikloje, bet dažniausiai dominuoja du – trys intelektai. Kiekvieno žmogaus

dominuojantis intelekto tipas (ar kelių jų kombinacija) sąlygoja jam tinkamų mokymosi būdų

įvairovę.

Remiantis Gardnerio (2005) teorija, yra išskiriamos viena nuo kitos nepriklausančios

intelekto rūšys (1 lent.):

1 lentelė. Garnerio (2005) daugialypis intelektas.

Intelekto tipas Atpažinimo požymiai Rekomendacijos pedagoginei - ugdymo veiklai

Verbalinis intelektas - yra universalus. Verbalinis intelektas apima jautrumą žodžių prasmei, jų tvarkai sakinyje, žodžių garsams, ritmui ir kaitymui, jų pajėgumui pakeisti nuotaiką, įtikinti ar perteikti informaciją

Jei dominuoja verbalinis intelektas, vaikas lengviausiai priima ir įsisavina žodinę informaciją, gali fiksuoti įvairius kalbos niuansus, stilių bei atpažinti kalboje išreikštą nuotaiką. Toks vaikas labai sklandžia kalba reiškia mintis, jo žodynas yra turtingas, jis mėgsta skaityti, jam patinka rašyti bei žaisti žodžių žaidimus.

Mokantis tokiems vaikams patariama naudoti daugiau rašytinės ir šnekamosios kalbos pratimų, skaityti knygas, užsirašinėti kylančias mintis, aiškinti savo idėjas kitiems. Verbalinį intelektą galima plėtoti, pasakojant įvairias istorijas, žaidžiant žodžių žaidimus, atliekant žodyno turtinimo pratimus, sprendžiant rebusus ir kryžiažodžius, klausantis garso įrašų, dalyvaujant debatuose bei diskutuojant.

18

Intelekto tipas Atpažinimo požymiai Rekomendacijos pedagoginei - ugdymo veiklai

Loginis-matematinis intelektas - tai gebėjimas manipuliuoti abstrakčiais simboliais, gerai spręsti loginius galvosūkius, ieškoti priežasties ir pasekmės ryšių

Jaunesniojo amžiaus vaikai labai domisi skaičiavimu, matavimu, svėrimu ar objektų klasifikavimu (sutvarkymu); išmano apie laiko ir pinigų matavimo vienetus (laikrodžiai, kalendoriai); per pamokas dažnai naudoja matematines sąvokas ir žinias, nieko bendra neturinčias su matematika. Jei dominuoja loginis - matematinis intelektas, vaikas geba įžvelgti įvairių reiškinių loginę struktūrą, mėgsta tikslumą, jam patinka abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti, jis mėgsta dirbti kompiuteriu. Toks vaikas žavisi gerai organizuota veikla.

Mokantis loginis-matematinis intelektas naudojamas grupuojant užduotis logine, tvarkinga seka, atsekant ryšius tarp mokomosios medžiagos dalių. Šį intelektą galima plėtoti žaidžiant matematinius žaidimus, analizuojant ir interpretuojant duomenis, kompiuteriu braižant diagramas, schemas ir kt., įvairias veiklas atliekant nuosekliai, žingsnis po žingsnio.

Erdvinis intelektas - tai gebėjimas lengvai manipuliuoti erdvėje ir laike, gerai manevruoti erdvėje, konstruoti ar įsivaizduoti trimačius objektus bei jų projekcijas, interpretuoti diagramas, žemėlapius ir kitus vizualinius vaizdus.

Jei dominuoja erdvinis intelektas, vaikui būdingas mąstymas vaizdais, jis jaučia visumą, gerai piešia, tapo, lipdo, lengvai skaito žemėlapius, schemas, diagramas, turi gerą vaizdinę atmintį, ypatingai tiksliai skiria spalvas. Mokantis erdvinis intelektas naudojamas, kuomet žiūrimi mokomieji filmai, skaidruolės, modeliai, analizuojamos schemos, diagramos, plakatai, braižomi minčių žemėlapiai. Siekiant plėtoti erdvinį intelektą, patariama kurti simbolius, piešti diagramas ir žemėlapius, integruoti dailę su kitomis disciplinomis, žiūrėti ir kurti filmus, naudoti periferinius simbolius (įvairius ženklus ir plakatus ant sienų), keisti sėdėjimo vietas klasėje, spalvomis išryškinti esminius dalykus.

Erdvės suvokimo gebėjimus lavina piešimas, spalvų derinimas, dėlionių dėliojimas, figūrų lankstymas, lipdymas, koliažų kūrimas, dalyvavimas parodų organizavime ir jų lankymas, reklaminių lapelių ar emblemų kūrimas, žaidimas kamuoliu, šokimas (reikia įsidėmėti šokio figūras).

Muzikinis intelektas - tai gebėjimas jautriai reaguoti į

Jei dominuoja muzikinis intelektas, vaikas yra jautrus

Muzikiniai gebėjimai tobulės atliekant užduotis, susijusias su

19

Intelekto tipas Atpažinimo požymiai Rekomendacijos pedagoginei - ugdymo veiklai

besikeičiančius garsus, rodyti ypatingą dėmesį muzikiniams užsiėmimams; geba išskirti instrumento skambesį melodijoje, lengvai pakartoja trumpas muzikines ištraukas; vos išgirdęs pirmuosius garsus, atpažįsta muzikinį kūrinį; su malonumu pritaria dainuojantiems; mėgaujasi improvizuojant ir žaidžiant su muzikos garsais; pasako, kuri nata iš dviejų aukštesnė, kuri žemesnė.

balso tonui, tembrui ir ritmui, emocinei muzikos jėgai, gali būti labai dvasingas. Mokantis tokiems vaikams patariama kurti savo daineles, susijusias su mokomąja medžiaga, naudoti muziką kaip atsipalaidavimo ir vaizduotės skatinimo priemonę. Muzikinį intelektą galima plėtoti grojant įvairiais muzikos instrumentais, dainuojant, mokantis barokinės muzikos fone, integruojant muziką į kitas disciplinas, kuriant muziką kompiuteriu.

šokiu, dainavimu, muzikos klausymu, žaidžiant muzikinę atmintį lavinančius žaidimus, rengiant muzikinius pasirodymus, skaitant balsu įsiklausant į balso ir žodžių skambesį, niūniuojant, karaokė, mokantis groti kokiu nors muzikos instrumentu, natūralių gamtos balsų klausymasis.

Kinestezinis (kūniškasis) intelektas– tai tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas, gebėjimas tyrinėti liečiant, judant.

Jei dominuoja šis intelektas, vaikui labai patinka veikla, reikalaujanti subtilių bei tikslių judesių; pasižymi gera regos ir motorikos koordinacija; mėgsta judėti (bėgioti, šokinėti, šliaužioti); platus judesių diapazonas (nuo lėtų prie greitų, nuo banguojančių prie staigių); puikiai išlaiko pusiausvyrą, atlikdamas įvairius judesius (ant buomo, tramplino); labai gerai valdo kūną (startuodamas, sustodamas, tikslingai keisdamas kryptį ir pan.); pasižymi ypatinga fizine jėga, dar nebūdinga jo amžiui, išsiskiria pagrindinių judėjimo įgūdžių išsivystymu (ėjimas, bėgimas, šliaužiojimas, sugebėjimas mesti ir gaudyti daiktus); jo puikūs refleksai, jis greitai išmoksta naują judesį, pastebi judančius objektus, mėgsta liesti ir dažniausiai yra auksinių rankų meistras. Tokiems žmonėms

Lavinti kinestezinius gebėjimus galima dalyvaujant vaidmenų žaidimuose, išvykose, sportuojant, žaidžiant judriuosius žaidimus, atliekant pratimus, reikalaujančius kūno judesių, šokant, liečiant daiktus, pertvarkant mokymosi vietą, kuriant rankdarbius. .Mokymosi procese kinestezinis intelektas taikomas žaidžiant judrius dalykinius žaidimus, kuriant vaidybines situacijas, dažnai darant pertraukėles, nuolat keičiant sėdėjimo vietą. Mokomąją medžiagą patariama kartoti bėgant, einant ar pan. Labai gerai mokantis naudoti modelius, konstruoti iš lego kaladėlių ir kitokių detalių, tiesiog spragsėti pirštais, ploti delnais, šokinėti, lipti ir t.t.

20

Intelekto tipas Atpažinimo požymiai Rekomendacijos pedagoginei - ugdymo veiklai

patinka vaidinti, jie yra jautrus fizinei aplinkai, atsimena tai, kame realiai dalyvavo, o ne tai, ką girdėjo ar tik matė.

Tarpasmeninis (socialinis) intelektas – tai gebėjimas įvairiais būdais bendrauti su kitais sudėtingoje socialinėje aplinkoje, gebėjimas skirti žmonių nuotaikas, temperamentą, motyvaciją bei troškimus ir tinkamai į juos reaguoti.

Jei dominuoja tarpasmeninis (socialinis) intelektas, vaikas lengvai užmezga kontaktą ir bendrauja su žmonėmis, gerai derasi, suvokia kito vaiko ketinimus, mėgsta būti draugijoje, turi daug pažįstamų. Dažnai vaikai, kurių tarpasmeninis intelektas vyrauja, tarpininkauja sprendžiant konfliktus, yra neabejingi socialinėms problemoms, garsėja kaip kovotojai už teisybę. Jau nuo mažens tokie vaikai būna apsupti bendraamžių. Jam patinka grupinė veikla. Tarpasmeninis (socialinis) intelektas panaudojamas, kai mokomasi bendradarbiaujant su grupės nariais, diskutuojama mokomojo dalyko klausimais. Siekiant plėtoti tarpasmeninį (socialinį) intelektą, reikia atlikti įvairias užduotis kartu su komandos nariais (ypač tinka projektinė veikla), praktikuoti bendravimo pertraukėles, kurti situacijas, kuriose būtina užmegzti kontaktus su nepažįstamais žmonėmis, padėti kartu besimokantiems.

Tarpasmeninius gebėjimus lavina dažnas bendravimas su žmonėmis, darbas grupėse, renginių organizavimas ir dalyvavimas juose, įsitraukimas į vaidmenų pratimus. Dažnai pirmieji žingsniai lavinant šį intelektą būna nelengvi, tenka peržengti kai kuriuos vidinius „slenksčius“ (uždarumą, drovumą), baimę būti nesuprastam ar neteisingai suprastam.

Vidinis (asmeninis) intelektas – tai gebėjimas pažinti save, paaiškinti savo mintis, jausmus, emocijas, turi stiprų vertės jausmą.

Jei dominuoja vidinis (asmeninis) intelektas, vaikui būdingas jautrumas savo vertybėms, savo jausmų, pranašumų ir trūkumų pažinimas, puikus savęs, savojo tikslo suvokimo pojūtis, intuicija, vidinė motyvacija, polinkis į savianalizę bei individualizmas.

Toks vaikas sugeba mokytis savarankiškai. Kartais gali atrodyti užsisklendęs ar drovus, tačiau mokosi keldamas sau itin aukštus reikalavimus.

21

Apibendrinant galima teigti, kad vaiko gabumų indentifikavimas padėtų numatyti

tinkamiausius ugdymo būdus, kurie padėtų susiformuoti gebėjimams. Nėra vienodos vaiko gabumų

nustatymo metodikos, todėl reikia apie vaiką rinkti informaciją iš įvairių šaltinių taikant formalius ir

neformalius vertinimus.

3.2.Gabių vaikų ugdymo/si aplinka (metodai, formos, būdai)

Savo unikalumą vaikas gali suvokti įvairiame amžiuje ir skirtingai reaguoti. Dažnai tik

mokykloje, palyginę save su kitais vaikais, jie supranta, kad yra kitokie. Labai svarbu padėti vaikui

teisingai įvertinti savo talentą ir leisti suprasti, kad kitų žmonių sugebėjimai ir interesai gali

pasireikšti visai kitose srityse. Vaikas neturi būti išskiriamas iš kitų ir nesijausti kažkokiu ypatingu.

Todėl labai svarbu, kaip įvairiose situacijose reaguos suaugusieji. Pavyzdžiui, jei vaiko puiki kalba,

nereikėtų akcentuoti tik šio sugebėjimo.

Grakauskaitė-Karkockienė (2006) siūlo, kad ugdant gabius vaikus reikėtų atkreipti dėmesį

į tam tikrus psichologinius ypatumus:

- protinį vystymąsi (vaikas ugdomas atsižvelgiant į jo sugebėjimų lygį ir numatant

perspektyvą).

- aplinkos ypatumus: mokymosi sąlygas, materialines galimybes (be smuiko J. Menuchinu

netapsi!).

- gebėjimą susikoncentruoti (jis paprastai išryškėja ankstyvame amžiuje ir nuo aplinkos

sąlygų nepriklauso).

- atmintį (ji pasireiškia labai anksti ir išlieka visą gyvenimą).

- verbalinį vystymąsi (gabūs vaikai pralenkia bendraamžius kalbėjimo, skaitymo, rašymo

įgūdžiais).

- laisvalaikio ypatumus (laisvalaikiu gabūs vaikai gali užsiimti įvairia veikla, jie gali mesti

vieną pradėtą darbą, imtis kito, trečio, kol atras tai, kas jiems patinka).

- emocinius skirtumus (gabūs vaikai dažniau jaučia, kad jie kitokie, supranta, kad jų

ypatingumą lemia sugebėjimai, todėl būna labai jautrūs).

Tyrinėdamas pasaulį, vaikas pamažu pradeda suprasti, ką jis gali padaryti, o ko ne, kas yra

vertinama suaugusiųjų, kas nelabai. Taigi nuomonė apie save („Aš vaizdo“ ypatumai) priklauso ir

nuo to, kaip mus vertina kiti. Tad vaiką supantys žmonės pirmiausia padeda jam suvokti, kokie jo

laimėjimai yra vertingiausi.

Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip reaguojama į gabaus vaiko sugebėjimus jį

supančioje aplinkoje.

Rekomendacijos, kaip elgtis su gabiais vaikais (pagal Grakauskaitę-Karkockienę, 2002):

22

1. Suaugusieji vertina visa tai, ką nori išugdyti: tiek moralinėje, tiek intelektinėje, tiek

socialinėje srityse.

2. Supantys vaiką žmonės sugeba tiksliai įvertinti ir atsižvelgti į vaiko poreikius.

Pavyzdžiui, jei vaikas užduoda klausimą, nebūtina pasakoti viską, ką žinote. Suteikiama tik

truputėlį daugiau informacijos negu klausiama, nes vaikui rūpi tik tai, kas jį šiuo metu domina.

3. Suaugusieji leidžia vaikui pačiam ieškoti atsakymo ar išeities, net jeigu tai atrodytų ne

pagal jėgas ir jūs patys galėtumėte viską atlikti geriau ir greičiau.

4. Jie nesikiša į vaiko mokymosi reikalus, bet visuomet yra pasirengę suteikti papildomą

informaciją, dominančią vaiką.

Tam, kad vaikas pasiektų rezultatų kurioje nors srityje, reikalingos trys sąlygos

(Grakauskaitė-Karkockienė, 2002):

1. Sugebėjimai - suvokimo, gyvos vaizduotės, abstraktaus mąstymo, matematiniai, kalbos,

muzikiniai ar meniniai. Bet kurie sugebėjimai turėtų būti pripažinti ir palaikomi suaugusiųjų.

2.Galimybės - nuo pat ankstyvos vaikystės sudaryti vaikui sąlygas intelektiniam

aktyvumui reikštis, interesams patenkinti, savarankiškai spręsti problemas, gauti iš suaugusiųjų

viską, ką jie turi geriausio ir padėti suvokti save kaip turintį kompetencijos ir pasitikintį žmogų.

3.Galimybė atsiskleisti individualioms savybėms. Vienos vaiko savybės gali padėti lavinti

sugebėjimus, o kitos - trukdyti. Pavyzdžiui, vaiko lėtumas, sudarius tam tikras sąlygas, gali

susilpnėti, nors visai ir neišnykti. Drovumą galima mėginti įveikti, bet drovus vaikas niekada netaps

labai lengvai bendraujantis. Daugelis asmenybės savybių atsiskleidžia jau ankstyvojoje vaikystėje,

todėl atsižvelgti į jas reikia kuo anksčiau.

Tyrinėdamas pasaulį, vaikas pamažu pradeda suprasti, ką jis gali padaryti, o ko ne, kas yra

vertinama suaugusiųjų, kas nelabai. Taigi nuomonė apie save („Aš vaizdo“ ypatumai) priklauso ir

nuo to, kaip mus vertina kiti. Tad vaiką supantys žmonės pirmiausia padeda jam suvokti, kokie jo

laimėjimai yra vertingiausi.

Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip reaguojama į gabaus vaiko sugebėjimus jį

supančioje aplinkoje.

Rekomendacijos, kaip elgtis su gabiais vaikais (pagal Grakauskaitę-Karkockienę, 2002):

1. Suaugusieji vertina visa tai, ką nori išugdyti: tiek moralinėje, tiek intelektinėje, tiek

socialinėje srityse.

2. Supantys vaiką žmonės sugeba tiksliai įvertinti ir atsižvelgti į vaiko poreikius.

Pavyzdžiui, jei vaikas užduoda klausimą, nebūtina pasakoti viską, ką žinote. Suteikiama tik

truputėlį daugiau informacijos negu klausiama, nes vaikui rūpi tik tai, kas jį šiuo metu domina.

23

3. Suaugusieji leidžia vaikui pačiam ieškoti atsakymo ar išeities, net jeigu tai atrodytų ne

pagal jėgas ir jūs patys galėtumėte viską atlikti geriau ir greičiau.

4. Jie nesikiša į vaiko mokymosi reikalus, bet visuomet yra pasirengę suteikti papildomą

informaciją, dominančią vaiką.

Mokiniai, kurie pasižymi tam tikrais elgesio būdais, dažniausiai pamokų metu sukelia

problemas tiek sau, tiek mokytojui, tiek kitiems mokiniams, nes dažnai vengia įprastų darbų,

mėgsta užduotis skatinančias jų savarankiškumą, leidžiančias pasireikšti kūrybiškumui, kritiniam

mąstymui. Siekiant atrasti tinkamiausius veiklos, bendravimo, įtraukimo, mokymosi ir kt. būdus,

dirbant su tokiais vaikais, kai kurių autorių (Gage ir Berliner, 1994; Sternbergas ir Zhangas, 1993;

Šiaučiukėnienė, 1997; Narkevičienė ,2012) rekomenduojami tam tikri ugdymo turinio

patobulinimai:

1. Ugdymo turinio praturtinimas: dalyko mokomi išsamiau, plačiau pagal individualiąsias

programas; skatinti moksleivius analizuoti bei spręsti problemas, gilinti interesus, domėtis

naujovėmis, skatinti ugdytinių iniciatyvumą bei savarankiškumą; įtraukiamos naujos temos, kurių

bendraklasiai nesimoko.

2. Ugdymo spartinimas: gabūs vaikai anksčiau priimami į mokyklą; mokosi kurio nors

dalyko su vyresniais vaikais ; keliami į aukštesnę klasę.

3. Ugdymo diferencijavimas: gabūs vaikai mokosi įprastoje klasėje, bet mokytojas jiems

duoda sunkesnių uždavinių ; visiems teikia vienodas užduotis, bet kelia skirtingus reikalavimus;

sudaro sąlygas visiems mokytis priimtina sparta; klasėje sudaromos mobilios grupės (pagal

gabumus, interesus, pasiekimus), mobilioji grupė dirba kito tipo mokykloje (aukštojoje, įvairiuose

centruose).

Narkevičienės (2012) nuomone, kad mokant (itin) gabius vaikus, nepakanka vien

intensyvinti mokymosi tempą, praplėsti ir praturtinti mokymo turinį, jį diferencijuoti. Siekiant

padėti visiškai atsiskleisti (itin) gabių vaikų potencialiosioms galioms, reikia keisti ne tik mokymo

turinį, bet ir gabių vaikų mokymo metodus.

Gabių vaikų mokymo metodai turėtų pasižymėti tokiomis savybėmis:

pirmiausia jie turi teikti pagalbą vaikui, siekiančiam žinių,

jie turi atitikti vaiko intelektinį ir socialinį išsivystymą, mokymo proceso situacijas,

aukštus kognityvinius vaiko gebėjimus,

jie turi skatinti pažintinių vaiko gebėjimų nuolatinį vystymąsi ir plėtrą.

Mokant gabiuosius labai svarbu žinoti, kad jų mokymosi poreikiai yra kitokie ir, kad jie

mokosi greičiau, problemas suvokia giliau ir plačiau. Gabieji greičiau randa atsakymus negu

mokytojas baigia formuluoti klausimus. Ypač išryškėja matematikai gabesnių vaikų tempas. Todėl

24

dėstomą medžiagą gabesniems sudaryti sąlygas išnagrinėti problemos detales, susieti nagrinėjimą

klausimą su kitais dalykais (Grakauskaitė-Karkockienė, 2002).

2 lentelė. Praktiniai patarimai mokytojui kuriant mokymosi aplinką (Grakauskaitė-Karkockienė,

2002pagalTakacs ir Karnes, 1986)

Ko reikia, kad gabieji jaustųsi gerai Kokias savybes reikia išugdyti?

- susitikimų su bendraminčiais.- subalansuotos mokymo programos.- žaismingos (nenuobodžios) mokymosi aplinkos.- galimybių tenkinti individualius poreikius.- mokytojų patarėjų, konsultantų.- paskatinimo, padrąsinimo veikti.- aplinkinių gebėjimo priimti juos tokius, kokie

yra

- pasitikėjimą, kuris būtų pagrįstas savo vertės įsisąmoninimu.- sugebėjimą įvertinti savo ir kitų privalumus ir trūkumus.- intelektinį smalsumą ir pasirengimą tyrinėti, kartais netgi rizikuojant.- pagarbą, garbingumą, draugiškumą, empatiją, kantrybę, tvirtumą.- įprotį pasikliauti savo jėgomis ir atsakyti už savo poelgius.- sugebėjimą bendrauti su įvairių sugebėjimų

bei pažiūrų žmonėmis ir juos įvertinti.

Išvados ir rekomendacijos

Gabumai yra individualios psichofiziologinės žmogaus savybės, lemiančios vienokią ar

kitokią sėkmės veiklą. Gabumai yra įgimti ir jie kintantys. Jei įgimti gabumai nelavinami,

neplėtojami, jie gali ir neišryškėti. Todėl svarbu vaiko gabumus pastebėti kuo anksčiau.

Gabių vaikų raida gali būti labai įvairi. Vaiko gabumų požymiai ir raida priklauso nuo

gabumų srities, gabumų lygio, nuo jo asmenybės ypatybių, aplinkos, kurioje jis ugdosi. Suaugusiųjų

dažniausiai pastebimi gabių vaikų išskirtinumo bruožai tarp bendraamžių -tai aukšti jų intelektiniai

gebėjimai ir didelis jų jaudrumas.

Individualūs vaikų gebėjimai yra įvairūs. Kiekvienas vaikas yra savita asmenybė, tik ne

visada moka tą savitumą išreikšti. Todėl kai kurie gebėjimai gali būti tiesiog neišreikšti. Labiausiai

gabiesiems trukdo sąlygų nebuvimas mokytis pagal individualią, vaiko gebėjimus ir interesus

atitinkančią programą bei nepastebinti arba nesistengianti pastebėti vaiko gabumų aplinka.

Gabumai ir talentai gali pasireikšti įvairiose srityse – ne tik akademinėje arba mokslo, bet

ir menų ar sporto srityse.

Gabių vaikų mokymosi poreikiai yra kitokie ir jie mokosi greičiau, problemas suvokia

giliau ir plačiau. Gabieji greičiau randa atsakymus, negu mokytojas baigia formuluoti klausimus.

25

Todėl gabiesiems mokykloje reikia greitesnio tempo, jie gali tiesiog peršokti daugelį užduočių,

temų dideliais šuoliais. Bet jei gabus vaikas apkraunamas nuobodžiomis užduotimis, jo gebėjimai ir

motyvacija mokytis sunyksta. Šiems vaikams svarbiausia – nauji mokslo iššūkiai. Jie, priešingai nei

kiti mokiniai, domisi mokslu ne dėl geresnio pažymio, o dėl to, kad jiems įdomu tyrinėti, atrasti,

pažinti, kurti.

Gabiems vaikams būdingas dėmesio susitelkimas ir užsispyrimas, tobulumo siekimas

atliekamoje veikloje, kuria jie užsiima. Todėl jie dažnai bijo nesėkmių ir dažnai užduoties net

nepradeda daryti. Šiems mokiniams neretai būdingas perfekcionizmas, nes gabūs vaikai iškelia sau

tikslus pagal savo protinį, bet ne chronologinį amžių, jie linkę bendrauti su vyresniais ar

suaugusiais, stengiasi lygiuotis į vyresniuosius.

Gabūs mokiniai gali slėpti savo gabumus jei aplinkiniai nesupranta jų nestandartinio

mąstymo: bendraamžių pašaipų, didelių tėvų lūkesčių neatitinkančių pačių vaikų interesų.

Slepiantys savo gabumus mokiniai gali konfliktuoti su tėvais ir mokytojais, gali priešintis

įtraukiami į įvairiausius projektus, atsisako veiklos ir pan. Suaugusieji neretai suvokia juos kaip

nenorinčius rizikuoti, besipriešinančius.

Vaiko gabumų indentifikavimas padėtų numatyti tinkamiausius ugdymo būdus, kurie

padėtų susiformuoti gebėjimams, tačiau nėra vieningos metodikos. Norint nustatyti vaiko gabumus

reikia rinkti informaciją iš įvairių šaltinių.

Mokant gabius vaikus reikia diferencijuoti mokymo programą atsižvelgiant į vaiko amžių

bei jo gabumus.

26

LITERATŪRA

1. Brandišausienė, A. (2007). Gabių mokinių indentifikavimo

problemos.ActaPedagogicaVilnensia (ActaPedagogicaVilnensia), issue: 19 / 2007, pages:

42-50. Prieiga per internetą: www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/Idalis_gabiu.doc. Žr.2014-

11-15

2. Grakauskaitė-Karkockienė D.( 2003). Kūrybos psichologija. Vilnius: Logotipas.

3. Grakauskaitė-Karkockienė D. (2006). Kur dingsta Kodėlčiukai? . Vilnius: Logotipas.

4. Gross M. U.

M.Issuesinthecognitivedevelopmentofexceptionallyandprofoundlygiftedindividuals// Heller

K. A., Mönks F. J., Sternberg R. J., Subotnik R. F. (Eds).( 2000). International

handbookofgiftednessandtalent (2nd edition). Oxford: ElsevierScience Ltd., p. 179–192.

5. Hallahan, D., Kauffman, J.M. (2003). Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo

įvadas. Vilnius: Alma littera.

6. Jacikevičius, A. (1994). Siela, mokslas, gyvenimas. Vilnius: Žodynas

7. Kaip atpažinti vaiko gabumus?( 2008). Metodinės rekomendacijos pedagogams,

švietimo pagalbos specialistams ir tėvams. Parengė A. Šimelionienė. Švietimo aprūpinimo centras.

8. Narkevičienė B.(2007). Gabūs vaikai: iššūkiai ir galimybės. Monografija. Kaunas:

technologija.

9. Narkevičienė B., (2012). Kad augtumėm .(Itin) gabių vaikų ugdymo modelis. Gairės

mokytojo pedagoginei kūrybai.

10. Mönks F.J, Ypenburg I.H (2003). Mūsų vaikas nepaprastai gabus. Kaunas: Šviesa.

11. Pedagoginės sistemos tobulinimas (2007). Mokytojų kvalifikacijos tobulino programų

mokomoji medžiaga. Pedagogų profesinės raidos centras, p. 203-220.

12. Psichologijos žodynas.(1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla , p.89.

13. Renzulli J. S. Thethree-ringconceptionofgiftedness // Baum S. M., Reis S. M.,

Maxfield L. R. (Eds) (1998). Nurturingthegiftsandtalentsofprimarygradestudents //

Mansfield: Creative Learning Press, Prieiga per internetą: www.gifted.uconn.edu/sem/se-

mart13.htm. Žr. 2015-01-06

14. Šimelionienė, A. (2012). Intelektualiai gabių vaikų pasiekimų veiksniai. Daktaro

disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Prieiga internetu http://vddb.laba.lt/fedora/get/

LT-eLABa-0001:E.02~2012~D_20120131_092545-49428/DS.005.0.01.ETD. Žr. 2014-12-

05.

15. Teresevičienė, M., Oldroyd, D., Gevilienė, G., (2004). Suaugusių mokymasis. Andragogikos didaktikos pagrindai. VDU , p.29-40.

27