maistas, mityba ir viešasis maitinimas xx a. 3–4 dešimtmečiais … · 2020-04-10 · 279 ss s...

277KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS 2016/16ISSN 1822-2617 (spausdintas) | ISSN 2335-8734 (internetinis)

http://dx.doi.org/10.7220/2335-8734.16.12

Santrauka. Šiame straipsnyje kalbama apie maistą, mitybą ir viešąjį maitinimą XX a. 3–4 deš. Kaune. Tokia tema lietuviškoje istorio-grafijoje nėra aptarta iš sociokultūrinės pusės, tad šis tyrimas yra aktualus ir naujas.

Darbe pristatyti įvairūs to meto maisto produktai, nurodytos jų kainos ir prieina-mumas. Nemažas dėmesys skirtas XX a. 3–4 deš. kauniečių mitybos reikalams. Aptarti kasdieniai žmonių mitybos įpročiai, aprašytos vyravusios mitybos praktikos, įvairios tuo metu Kaune egzistavusios viešojo maitinimo įstaigos: restoranai, kavinės-cukrainės, valgy-klos bei užkandinės. Straipsnyje įdėmiau pažvelgta į Kauno viešosiose maitinimo įstaigose besilankančius žmones. Remiantis jų atsiminimais atskleidžiamos lankytojų patirtys. Mini-mos įvairios pramogos, vykusios to meto restoranuose ir kavinėse-cukrainėse. Kalbama apie populiariąsias valgyklas ir užkandines, kuriose pietus dažniausiai valgydavo kauniečiai: stu-dentai, darbininkai, varguoliai. Nepamirštos ir taip visų mėgtos dešrelės ir ledai. Trumpai aptartas gatvėse pirktas ir valgytas maistas, užsimenama apie maistą išsinešti.

Reikšminiai žodžiai: maistas, mityba, viešasis maitinimas, Kaunas XX a. 3–4 de- šimtmečiai.

Maistas – visiems žmonėms visose kultūrose ir visais laikais gyvybiškai rei-

kalingas dalykas. Dažnai į maistą, mitybą ir viešąjį maitinimą yra žiūrima labai paprastai ir nesusimąstoma, kad tokie dalykai gali atskleisti tam tikrus požiūrius ar įžvalgas ne tik apie patį valgantįjį, bet ir apie visuomenę. Būtent XX a. 3–4 deš. Kauno visuomenė – aktyvi, besikeičianti, auganti. O pats miestas – vieta, kurioje įvairūs maisto, mitybos ir viešojo maitinimo klau-simai buvo ypač aktualūs ir svarbūs. Kaunui tapus Laikinąja šalies sostine, čia virė politinis, intelektualinis ir kultūrinis šalies gyvenimas. Tuo metu kito ir tam tikri mitybos įpročiai, o vis labiau populiarėjančiu ir reikalingu tapo valgymas ne namuose. Laikinojoje šalies sostinėje XX a. 3–4 deš. egzistavo

Erika KISIELIŪTĖVytauto Didžiojo universitetas

Maistas, mityba ir viešasis maitinimas XX a. 3–4 dešimtmečiais Kaune

278 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

SEMINARAS

daug skirtingų viešojo maitinimo įstaigų1. Tuometės spaudos puslapiai mirga nuo straipsnių2, kuriuose tvirtinama, kad kauniečiai daug laiko praleidžia res-toranuose, kavinėse-cukrainėse ir užkandinėse, o amžininkų atsiminimuose taip pat netrūksta pasakojimų apie mitybos ypatumus bei viešojo maitinimo įstaigas.

Tad visa ši informacija ir lietuviškos istoriografijos apie maistą, mitybą ir viešąjį maitiną XX a. 3–4 deš. Kaune stygius padiktavo straipsnio temą. Nors apie to laikotarpio kavines ir restoranus rašyta ganėtinai nemažai3, tačiau daž-niausiai darbuose nėra detaliau aptariami XX a. 3–4 deš. Kauno visuomenės mitybos įpročiai. Taip pat tik epizodiškai yra pažvelgiama į maisto produktus, jų kainas, prieinamumą ir viešojo maitinimo įstaigas bei jose besilankančius žmones. Tad toks tyrimas yra aktualus ir naujas. Vis dėlto šiuo straipsniu nėra siekiama aprėpti ir aptarti visos to meto Kauno miesto visuomenės bei išsiaiš-kinti jos mitybos įpročius. Tai yra tik trumpas žvilgsnis ir įvadas į tolesnius kauniečių ar miesto svečių mitybos tyrimus.

Kadangi ši tema mūsų šalies istoriografijoje yra mažai paliesta, kalbant apie maistą ir mitybą XX a. 3–4 deš. Kaune, kyla daugybė problemiškų klau-simų. Visų pirma, kokie maisto produktai buvo vartojami dažniausiai, kokios buvo jų kainos ir prieinamumas? Kaip maitinosi žmonės tuo metu? Kokia buvo jų mityba? Kokios viešojo maitino įstaigos egzistavo aptariamu laiko-tarpiu Kaune? Kokie patiekalai ir jų kainos buvo siūlomos? Kokie žmonės ten lankėsi ir kodėl? Ką apskritai galima pasakyti apie Kauno XX a. 3–4 deš. visuomenę? Visa tai lėmė, jog šio straipsnio tikslas – aptarti XX a. 3–4 deš. vartotus maisto produktus, jų kainas, prieinamumą, viešojo maitinimo ten-dencijas Kauno mieste ir išanalizuoti kauniečių mitybos ypatumus.

1 Reklama, Lietuvos aidas, 1932 m. gruodžio 14 d., nr. 284 (1659), p. 7; Lietuva: Informacinė knyga 1931 metams, Kaunas, 1932, p. 304; Kiek Kaune valgyklų, restoranų ir alinių, Lietuvos aidas, 1934 m. vasario 14 d., nr. 37 (2004), p. 5.

2 S. M., Kaunas pramogauja, Lietuvos aidas, 1939 m. kovo 4 d., nr. 102 (4504), p. 6; P. Žineiva, Tūkstančiai kauniečių sėdi kavinėse, Lietuvos aidas, 1939 m. vasario 11 d., nr. 67 (4469), p. 6; Ar gerai kauniečiai sunaudoja sekmadienio poilsio laiką, Lietuvos aidas, 1934 m. vasario 5 d., nr. 29 (1996), p. 8.

3 J. Jankauskienė, Keli „Konrado“ kavinės bohemos kasdienybės štrichai, Kauno istorijos metraštis 12, Kaunas, 2012; J. Minelgaitė, Tarpukario Kauno bohemos ypatumai, Kauno istorijos metraštis 12, Kaunas, 2012; A. Pakštalis, Bohemos gyvenimo atspindžiai XX a. ketvirto dešimtmečio Kaune, Kauno istorijos metraštis 9, Kaunas, 2008; A. Zeigis, Prie Smetonos buvo kitaip... (restoranų klasifikavimas tarpukario Lietuvoje). Prieiga per internetą: <http://www.meniu.lt/naujiena/prie-smetonos-buvo-kitaip-restoranu-klasifikavimas-tarpukario-lietuvoje> [žiūrėta 2015 04 27]; A. Zeigis, Prie Smetonos buvo kitaip... Patiekalai ir gėrimai. Prieiga per internetą: <http://www.meniu.lt/naujiena/prie-smetonos-buvo-kitaip-patiekalai-ir-gerimai> [žiūrėta 2015 04 27].

279KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

Istoriografija ir šaltinių apžvalga

Mokslinės literatūros, skirtos būtent maisto ir mitybos tendencijoms apžvelgti XX a. 3–4 deš. Kaune, beveik nėra. Tačiau tarpukario kavinių ir restoranų istoriją nemažai tyrinėjęs istorikas Andrius Zeigis4, kurio įžvalgomis ir yra naudojamasi šiame straipsnyje. Bohe-mos apraiškos Kaune yra aptartos įvairiuose pavieniuose istorikų straipsniuose – Jovitos Jankauskienės5, Justinos Minelgaitės6 ir Arvydo Pakštalio7. Jų darbai tyrimui pasitarnavo apžvelgiant viešojo maitinimo įstaigų lankytojus. Vis dėlto šioje publikacijoje plačiau apie bohemą nėra kalbama. Pravertė ir Gedimino Vaskelos8 surinkti statistiniai duomenys, kuriuose pateikta informacija apie XX a. 3–4 deš. Kaune gyvenusių žmonių skaičių, kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų uždarbį bei maisto prekių kainas.

Pagrindiniai darbe panaudoti šaltiniai skirstomi į memuarus ir periodinę spaudą. Bene svarbiausi šiam straipsniui – amžininkų atsiminimai. Nepaisant to, kad parodo subjektyvią nuomonę, jie taip pat atskleidžia daug įdomių ir autentiškų tiriamajam laikotarpiui būdingų detalių. Tad iš XX a. 3–4 deš. Kaune gyvenusių žmonių patirčių yra sprendžiama, koks maistas dažniausiai buvo valgomas, kokia mityba buvo propaguojama bei kokios viešojo maitinimo vietos buvo lankomiausios ir kaip jos buvo vertinamos. Bene reikšmingiausia informacija buvo rasta Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės9, Algirdo Šeštoko-Mar-gerio10, Giuseppe’ės Salvatori’io11, Leono Mitkiewicziaus12, Valentino Gus-tainio13, Bronio Railos14, Povilo Gaučio15, Sigitos Lomsargytės-Pukienės16, Galinos Dauguvietytės17 ir kitų amžininkų atsiminimuose. Dar viena šaltinių grupė – periodinė spauda. Analizuojant temą remtasi šiais leidiniais: Lietuvos žinios, Lietuvos aidas, Diena, Dienos naujienos, Lietuva, Moteris ir Šeimininkė.

4 A. Zeigis, min. veik.5 J. Jankauskienė, min. veik.6 J. Minelgaitė, min. veik.7 A. Pakštalis, min. veik.8 G. Vaskela, Lietuva 1919–1940 metais skaitmenimis, 2003 m. Prieiga per internetą:

<http://ls1919.hostfree.lt/HTM/a001. html> <http://ls1919.hostfree.lt/html/prekyba.html>, [žiūrėta 2015 05 05].

9 R. A. Vileišytė-Bagdonienė, Tolimi vaizdai: Signataro dukters atsiminimai, Vilnius, 2008.10 A. Šeštokas-Margeris, Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931), Kaunas, 1932.11 G. Salvatori, Lietuva vakar ir šiandien, Vilnius, 1992.12 L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939, Vilnius, 2002, p. 92–93.13 V. Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, Vilnius, 1991.14 B. Raila, Kodėl antraip? Literatūrinės kronikos su išgyvenimais, Vilnius, 1991.15 P. Gaučys, Tarp dviejų pasaulių: iš mano atsiminimų 1915–1938, Vilnius, 1992.16 S. Lomsargytė-Pukienė, Dita paralelės, Kaunas, 2004.17 G. Dauguvietytė, Perpetuum Mobile, Vilnius, 2002.


SEMINARAS

Maisto produktai, kainos ir prieinamumas

Kaunas XX a. 3–4 deš. sandūroje buvo pakankamai aprūpintas. Tuo metu Laikinojoje Lietuvos sostinėje susitelkusiam politiniam, intelektualiniam ir kultūriniam elitui reikėjo plataus vartojimo pre-kių. Be to, miestui augant ir esant dideliam gyventojui skaičiui (1923–1938 m. Kaune gyveno beveik 200 000 gyventojų18) maisto produktų vartojimo klausi-mas įgavo dar didesnę svarbą. Kaip teigia ne vienas to meto amžininkas, Kaune nebuvo didelės problemos gauti būtiniausių maisto produktų. Dažnai parduo-tuvių vitrinose buvo galima rasti tiek mėsos ir pieno gaminių, tiek daržovių ir vaisių. Tačiau klaidinga tvirtinti, kad tuo laikotarpiu Kaune buvo įmanoma įsigyti absoliučiai viską. Tam tikrų prekių kainos, kaip šiomis dienomis, buvo per aukštos vidutinį mėnesinį atlyginimą uždirbantiems žmonėms. Negana to, kitų maisto produktų paklausa nebuvo tokia didelė arba jų kainos buvo per didelės, kad šie produktai atsidurtų Kauno miesto rinkoje.

Vertėjas ir diplomatas Povilas Gaučys prisimena, kad nors iš pradžių, Kau-nui dar tik įgijus sostinės statusą, miesto krautuvės buvo skurdžios bei mažos, o ir pats miestas tikrai neprilygo kitiems Europos didmiesčiams, tačiau būtiniau-sių maisto prekių čia nestigo. Pasak jo, „duonos, pieno ir mėsos netrūko, bet aprangos ir apavo, taip pat plataus vartojimo prekių labai stigo“19. Apie maisto produktų stygių šiuo laikotarpiu neužsimena ir šalia Kauno miesto gyvenęs Jurgis Jakelaitis. Anot jo, „nors Kaunas atrodė apmiręs, bet maisto kiek nori, tik turėk pinigų“20.

Vėliau Kaunas sparčiai plėtėsi ir keitėsi. Nuo XX a. 3 deš. „Laikinojoje sostinėje dygte dygo statybos. <...> Pasivyti Europą, siekti pažangos, tapti šiuolaikišku! Šie raginimai nenutilo politikų ir visuomenės veikėjų lūpose“21. Kauno miesto pokyčiai turėjo įtakos ir maisto produktų pasiūlai bei paklausai. Parduotuvėse buvo galima įsigyti įvairesnių gaminių, o norint prilygti ar pavyti kitas Europos šalis, turėjo būti užtikrintas geras maisto produktų ir kitų buities prekių aprūpinimas. Epizodus apie tuometes Kauno krautuves ir maisto pro-duktus jose pateikia Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio dukra Rita A. Vileišytė-Bagdonienė: „Mamutė tvirtindavo, kad kai kurios deš-ros yra skanesnės pas Kazėną, o mėsos – „Maisto“ krautuvėj <...> prapjautos

18 G. Vaskela, Lietuva 1919–1940 metais skaitmenimis, 2003 m. Prieiga per internetą: <http://ls1919.hostfree.lt/HTM/a001.html> [žiūrėta 2015 05 05].

19 P. Gaučys, Tarp dviejų pasaulių: iš mano atsiminimų 1915–1938, Vilnius, 1992, p. 36–37.

20 J. Jakelaitis, Jeigu kas nors skaitys: atsiminimai, Kaunas, 1996, p. 230.21 J. Mulevičiūtė, Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940,

Kaunas, 2001, p. 83.

281KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

dešros – kepeninės, arbatinės, įvairių rūšių saliamiai, vyniotiniai, juodi vėda-rai, virti ar tik rūkyti kumpiai, žalios dešros virimui ir kalnai mažų dešrelių, „sosiskom“ vadinamų. <...> kartais užsukdavom į „Pieno centrą“. Pakeliui buvo ir saldainių bei šokolado krautuvė.“22 Taigi to meto maisto prekių par-duotuvėse galėjai rasti pačių svarbiausių maisto produktų, kur kai kurių iš jų buvo galima pasirinkti net ne iš vienos, o iš kelių rūšių. Kaip ir dabar, taip ir tada dažnai buvo specializuotų parduotuvių, pavyzdžiui, mėsos gaminių – „Maisto“ krautuvė arba pieno produktų – „Pieno centras“. Maisto produktų pasiūla plečiantis Kaunui gausėjo.

Prieš šventes kauniečiai stengdavosi savo stalą nukrauti skaniais valgiais ir įsigyti įvairių maisto produktų. Tad apie šventinius apsipirkimus netrūksta amžininkų atsiminimų. R. A. Vileišytė-Bagdonienė prisimena, kad dieną prieš Šv. Kūčias ji kartu su motina ir tarnaite eidavo į tuo metu netoli Nemuno ir Neries sankirtos esantį turgų, kur pirkdavo daržoves bei žuvies produktus. Taip pat jos užsukdavo į Vilniaus gatvėje esančią krautuvę, kur be įprastų maisto produktų (mėsos, daržovių, grūdinės kultūros produktų) buvo galima įsigyti ir egzotiškesnių prekių: „chalvos, datulių ir figų pailgose plonos žievės dėžutėse, <...> taip pat apelsinų, mandarinų, citrinų, vynuogių ir bananų.“23 Maisto prekių pasiūla plečiasi, atsiranda egzotiškesnių prekių, jų galima įsigyti Kauno miesto krautuvėse ir specializuotose parduotuvėse. Vis dėlto šių maisto produktų negalima vadinti plataus vartojimo prekėmis. Nepaisant to, jog R. A. Vileišytė-Bagdonienė pasakoja apie nemažą egzotinių prekių pasirin-kimą, kai kurie amžininkai pastebi, kad prekyboje ne visada taip lengvai buvo įmanoma rasti tokių vaisių kaip, pavyzdžiui, bananų. Diplomatas P. Gaučys tvirtina, jog keliaudamas po Šiaurės Brazilijos jūrų uostus, turguose matė daug egzotiškų gyvūnų, kurie jį labai domino. Kaip prisimena diplomatas: „Visų keleivių dėmesį traukė <...> žmogaus drabužiais aprengtos mažos bež-džioniukės <...>. Norėjau vieną nupirkti ir parvežti į Lietuvą, bet sulaikė jos išmaitinimo problema, nes bananai ne visada ir Kaune gaunami.“24 Apie tam tikrų prieskonių stygių Kauno mieste užsimena Lenkijos karo atašė Lietuvoje Leonas Mitkiewiczius. Jis apgailestauja, kad norint gauti „prieskonių įmantres-niems patiekalams, tenka kreiptis pagalbos į Varšuvą ar Rygą“, tačiau kartu jis pabrėžia, kad Kaune maisto prekės yra pakankamai pigios, o rinka aprūpinta gausiai25.

1938 m. pasirodžiusiame straipsnyje „Kaunas per dieną“ apytiksliai apžvelgiama, kaip, kiek ir kokių maisto produktų kaunietis suvartoja per

22 R. A. Vileišytė-Bagdonienė, Tolimi vaizdai: Signataro dukters atsiminimai, Vilnius, 2008, p. 41.

23 R. A. Vileišytė-Bagdonienė, min. veik., p. 22.24 P. Gaučys, min. veik., p. 208.25 L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939, Vilnius, 2002, p. 94.


SEMINARAS

vieną dieną. Čia rašoma, kad vienas žmogus per dieną išgeria 0,21 kg pieno, o mėsos produktų visas Kaunas suvartoja „apie 30 000–35 000 kg <...> Apytikriais apskaičiavimais vasaros metu kauniečiai per dieną suvartoja apie 10 000–12000 kg augalų bei jų gaminių. Duonos kas dieną Kaune suvarto-jama apie 65 000 kg“26. Straipsnyje užsimenama apie apelsinus, kurie tada buvo populiariausi vaisiai. Rašoma: „Urmininkų žiniomis, šiuo metu į Kauno krautuves kasdien parduodama 3 200–3 500 kg apelsinų.“27 Nors šie duome-nys ir nėra tikslūs, jie parodo, kad Kauno visuomenė buvo ganėtinai vartoto-jiška, įvairiose parduotuvėse nestigo būtiniausių maisto prekių ir jų pirkėjų.

Perkant maisto produktus beveik visada yra atsižvelgiama į jų kainas. XX a. 3–4 deš. būtiniausių prekių kainų sąrašą pateikia istorikas Gediminas Vaskela.

Mažmeninės kainos 1924/1928–1939 m. Lt (metinis vidurkis)Produktai Kiekis 1924/1928 1929 1930 1934 1935 1938 1939

Javai, javų gaminiai, daržovės

Kvietiniai miltai 1 kg 1,26 1,10 0,75 0,52 0,37 0,54 0,49

Ruginė juoda duona 1 kg ... ... ... ... 0,20 0,24 0,24Perlinės kruopos 1 kg 1,30 1,15 0,90 0,47 0,37 0,47 0,48Bulvės 50 kg 7,25 7,80 3,15 2,60 1,50 1,95 2,24

Žuvis, mėsa ir mėsos gaminiaiSilkė 1 kg 1,45 1,30 1,30 0,95 0,95 0,95 1,06Jautiena 1 kg 1,75 1,80 1,95 0,65 0,50 0,74 0,81Kiauliena 1 kg 3,05 3,20 3,05 1,25 0,85 1,50 1,49Arbatinė dešra 1 kg 4,95 5,00 4,50 ... 1,65 2,00 2,15

Kiaušiniai ir pieno produktaiKiaušiniai (I rūšies) 10 vnt. 1,90 2,05 1,65 0,80 0,75 0,90 0,93Pienas 1 l 0,45 0,40 0,37 0,18 0,16 0,17 0,18Olandiškas sūris 1 kg 5,95 5,60 5,45 2,50 2,20 2,30 2,35Grietinė 1 l 2,10 2,10 1,90 1,00 0,85 1,00 1,05

Įvairios prekės

Smulkus cukrus 1 kg 1,45 1,15 1,10 1,30 1,26 1,00 1,05

Arbatžolės (I rūšies) 50 g 1,65 1,60 1,55 1,45 1,45 1,45 1,46Kava (pigiausia) 1 kg ... ... ... ... ... 8,25 8,50

Duomenys pateikti remiantis G. Vaskelos mažmeninių kainų 1924/1928–1939 m. Lt (metinis vidurkis) lentele. G. Vaskela, Lietuva 1919 – 1940 metais skaitmenimis, 2003 m. Prieiga per inter-netą: <http://ls1919.hostfree.lt/HTM/g012.htm> [žiūrėta 2015 05 05].

26 Al. Matekūnas, Kaunas per dieną, Lietuvos aidas, 1938 m. vasario 25 d., nr. 87 (3896), p. 2.27 Ten pat.

283KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

Lentelėje pateikti duomenys aiškiai rodo, kokios svarbiausių maisto pro-duktų kainos vyravo XX a. 3–4 deš. Lietuvoje. Nors šios kainos nurodo visoje Lietuvos egzistavusias vidutines vienokio ar kitokio produkto kainas, tačiau tokia informacija gali būti naudojama ir kalbant apie kurį nors vieną Lietuvos miestą, šiuo atveju Laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Plačiau pakomentuoti norėtųsi tokias prekes kaip arbata ir kava. G. Vaskelos sudarytoje mažmeninių kainų lentelėje nurodoma, kad už 50 g I rūšies arbatžolių 1924–1928 m. var-totojai mokėjo 1,65 Lt, 1935 m. – 1,45 Lt, o 1939 m. – 1,46 Lt. 1 kg kavos 1938 m. kainavo 8,25 Lt, o 1939 m. – 8,50 Lt. Arbata bei kava tiriamuoju laikotarpiu buvo brangi. Nors informacijos apie kavos kainas randame tik iš 1938 ir 1939 m. įrašų, aišku, kad net ir pigiausia kava tuo metu kainavo labai daug. Ne be reikalo R. A. Vileišytė-Bagdonienė, prisimindama savo tėvą, Lie-tuvos Nepriklausomybės akto signatarą Joną Vileišį, ir jo pomėgį gerti kavą, sako: „Gerdavom kavą, arbatą, o Tėvelis – kavą „Haag“. Tai buvo miežinė kava, atvežta iš Vokietijos. Tikra kava buvo labai brangi ir tik per šventes arba sulaukus svečių būdavo geriama, ir tai dar primaišant cikorijos.“28 Cukraus, arbatos ir kavos kainos buvo aukštos, tad ne visi kauniečiai galėdavo mėgautis kvapnios kavos ar arbatos puodeliu rytais.

Siekiant išsiaiškinti, kokie maisto produktai buvo prieinami daugumai kauniečių, domėtasi, kiek žmonės uždirbdavo per aštuonias darbo dienos valan-das. Remiantis G. Vaskelos surinktais duomenimis, yra aišku, jog nekvalifikuoti darbininkai vyrai Kaune per aštuonias darbo dienos valandas 1930 m. birželio mėnesį vidutiniškai uždirbdavo 6,80 Lt, 1935 m. liepos mėnesį – 5,20 Lt, o 1939 m. liepos mėnesį – 5,74 Lt. Moterys per aštuonias darbo dienos valan-das gaudavo mažesnį atlygį. 1930 m. birželio mėnesį vidutiniškai uždirb-davo 3,80 Lt, 1935 m. liepos mėnesį – 3,80 Lt, o 1939 n. liepos mėnesį – 4,33 Lt29. Lentelės „Vidutinis kvalifikuotų darbininkų vyrų 8 val. darbo dienos atlyginimas 1930–1939 m. litais“ duomenys rodo, kad kvalifikuotas darbininkas vyras Kauno mieste už savo aštuonių valandų darbą per dieną galėdavo uždirbti 13,20 Lt 1930 m., 9,50 Lt 1935 m. ir 9,50 Lt 1939 m.30. Istoriko surinkta medžiaga apie minimalų mėnesinį gyvenimo lygį 1913 ir 1923–1940 m. atskleidžia, kad 1924 m. vienas žmogus per mėnesį uždirbdavo 108,93 Lt, 1930 m. – 94,16 Lt, 1935 m. – 52,60 Lt ir 1939 m. – 63,24 Lt31. Istorikė Justina Minelgaitė, pasakodama apie Pirmosios Lietuvos Respublikos žmo-nių darbo užmokestį, prideda, jog XX a. 4-ajame deš. Kaune valdininkas

28 R. A. Vileišytė-Bagdonienė, min. veik., p. 33–34.29 G. Vaskela, Lietuva 1919–1940 metais skaitmenimis, 2003 m. Prieiga per internetą:

<http://ls1919.hostfree.lt/HTM/g008.htm> [žiūrėta 2015 05 05].30 G. Vaskela, Lietuva 1919–1940 metais skaitmenimis, 2003 m. Prieiga per internetą:

<http://ls1919.hostfree.lt/HTM/g009.htm> [žiūrėta 2015 05 05].31 G. Vaskela, Lietuva 1919–1940 metais skaitmenimis, 2003 m. Prieiga per internetą:

<http://ls1919.hostfree.lt/HTM/g016.htm> [žiūrėta 2015 05 05].


SEMINARAS

dažniausiai gaudavo apie 150 Lt arba daugiau, o prezidentas A. Smetona net 4 000 Lt. Tad tiek nekvalifikuotų ar kvalifikuotų darbuotojų, tiek valdininkų ar prezidentų atlygis XX a. 3–4 deš. ženkliai skyrėsi.

Gaudami skirtingą pinigų sumą per mėnesį mažiausiai uždirbantys ne visada galėjo įsigyti tam tikrų prekių ar maisto produktų. Nors mėsa, pie-nas, žuvis, daržovės ar grūdinės kilmės produktai nebuvo labai brangūs, tačiau norint nusipirkti kavos ar arbatos paprastas nekvalifikuotas darbininkas turėjo skirti nemažą dalį savo mėnesinio atlyginimo. Žinant, kad 1 kg pigiausios kavos 1938 m. kainavo 8,25 Lt, o tais metais mėnesinis gyvenimo minimumas tesiekė tik 63,24 Lt, yra aišku, jog kava buvo prabangos prekė. J. Minelgaitė taip pat prideda, kad tuo metu labai brangūs buvo bananai bei vynuogės. 1 kg bananų egzotinių vaisių mėgėjams atsieidavo 4 Lt, o 1 kg vynuogių net iki 12 Lt. Anot jos, „Lietuvos valstybė tarpukariu laikėsi tautinės ekonominės politikos ir rėmėsi šūkiu „Rinkis prekę lietuvišką“32. Tai reiškia, jog egzoti-niams vaisiams buvo įvesti nemaži muitai, nors, pavyzdžiui, apelsinus, kau-niečiai labai mėgo ir vartojo. Tai matome iš straipsnyje „Kaunas per dieną“ pateiktos apytikslės informacijos apie 1938 m. parduodamą apelsinų kiekį33. Visgi egzotiniai vaisiai, kava, arbata, įvairūs atvežtiniai produktai, konservai nebuvo pigūs ir lengvai prieinami visiems Kauno gyventojams, todėl dažnai tokios prekės buvo vadinamos prabangos prekėmis.

Kaunui gavus Laikinosios sostinės statusą, išaugus gyventojų skaičiui ir pagerėjus ekonominei miesto padėčiai buvo stengiamasi aprūpinti miesto gyventojus būtiniausiomis maisto prekėmis. Nors iš pradžių Kauno miestas ir maisto krautuvės jame buvo skurdžios ir jose pavykdavo rasti tik būtiniausių maisto produktų, situacija vėliau ėmė keistis. Kauno aprūpinimas svarbiau-siomis maisto prekėmis tapo aktualiu klausimas XX a. 3–4 deš. Tuo metu plėtėsi pasiūla ir augo paklausa. Kūrėsi tik tam tikrą produkciją (mėsą, pieno produktus, daržoves, vaisius, saldumynus) parduodančios parduotuvės, kur kai kuriose iš jų galėjai rasti egzotinių vaisių, kavos, konservų ar kitokių pre-kių. Pastarosios buvo ganėtinai brangios, o plataus vartojimo prekių (mėsos, pieno produkcijos, daržovių) galėjo įsigyti vidutines pajamas gaunantys kau- niečiai.

32 J. Minelgaitė, Tarpukariu netrūko estetikos ir modernumo, Istoriniai patiekalai, 2015, nr. 1, p. 15.

33 Al. Matekūnas, Kaunas per dieną, Lietuvos aidas, 1938 m. vasario 25 d., nr. 87 (3896), p. 2.

285KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

Įvairi ir visavertė žmonių mityba

XX a. 3–4 deš. žmonės maitinosi ganė-tinai sveikai ir įvairiai. Jų racione buvo visko: mėsos, miltinių gaminių, pieno produktų, žuvies, daržovių, vaisių, grybų ir riešutų. Kaip teigia lietuvių mitybą ir sveiką gyvenseną tyrinėjantis prof. Rimantas Stukas, sveikiausia mityba buvo tarpukario Lietuvoje. Pasak profesoriaus, „pasiturinčiųjų stalus pasiekdavo įvairiausi paukštienos patiekalai, šeimininkės stengėsi išradingai panaudoti sezonines daržoves ir uogas, patiekdavo užkandžių su lašiša ar kitomis žuvimis, lengvų sultinių, nepamiršdavo kisieliaus“34.

Lietuvos žmonių, kartu ir kauniečių, mitybos įpročius puikiai atskleidžia Lietuvos katalikių moterų draugijos leistas laikraštis Moteris, kuriame galima rasti ne vieną straipsnį, atspindintį to meto mitybos ypatumus. Čia rašoma, kad kiekviena moteris turi žinoti, kas „reikalinga žmogaus sveikatai, koks maistas, iš kurių produktų gaminamas, kiek kurių maisto rūšių reikalinga, t. y. riebalų, rūgšties, daržovių ir t. t. Geras ir sveikas valgis gaivina ir stiprina žmogaus fizines jėgas. Tad šeimininkė turi žinoti valgio sudėties dėsnius ir proporcijas“35. Kitaip tariant, moteris turėjo rūpintis savo šeima bei jos mityba, todėl ne kartą spaudoje šeimininkės buvo raginamos būti atidžiomis: tinkamai rinktis įvairius maisto produktus, gerai ir skaniai ruošti patiekalus bei retkar-čiais juos paįvairinti.

Tuo metu didelė svarba buvo skirta tinkamam žmonių maitinimuisi ir jų sveikatos būklei palaikyti. Jaunosios motinos buvo mokomos, kaip užauginti sveikus vaikus. 1936 m. leidinyje Sveikas maistas vaikams rašoma: „Neužmirš-kite – tik nuo sveikų vaikų priklauso tautos sveikata.“36 Tuo metu vyravo nuo-monė, kad kiekvieno Lietuvos gyventojo sveikata atspindi ir pačią tautą. Jei žmonės sveiki ir stiprūs – tokia yra ir pati valstybė. Dėl šių priežasčių mitybos reikalai buvo ypač aktualūs, nes nuo to, kas buvo valgoma, priklausė ir žmo-gaus savijauta. Dažnai buvo klausiama, ką derėtų valgyti, kad visi būtų sveiki ir laimingi? Atsakymas į šį klausimą pateikiamas laikraštyje Šeimininkė. Čia tvir-tinama, kad „žmoguje turi būti nuolatinis maisto pasikeitimas“, o normalioms žmogaus gyvybinėms funkcijoms ir gerai savijautai palaikyti yra reikalingos štai šios medžiagos: baltymai, angliavandeniai, riebalai ir kt.37. Moterys buvo skatinamos atsakingai žiūrėti į savo šeimos mitybą, rinktis šviežius produktus,

34 R. Audenienė, Profesorius: sveikiausia mityba buvo tarpukario Lietuvoje, 2011 m. spalio 25 d. Prieiga per internetą: <http://www.alfa.lt/straipsnis/12747653/profesorius-sveikiausia-mityba-buvo-tarpukario-lietuvoje> [žiūrėta 2015 05 05].

35 T. B., Valgio taisymas, Moteris, 1921 m. balandžio mėn., nr. 4, p. 14.36 Sveikas maistas vaikams, Kaunas, 1936, p. 5. 37 Žmogaus maistas, Šeimininkė, 1925 m. kovo 15 d., nr. 2, p. 2–3.


SEMINARAS

domėtis jų sudėtinėmis dalimis ir stengtis gaminti kuo įvairesnius bei kuo dau-giau vitaminų turinčius patiekalus.

Jau minėtuose leidiniuose Moteris ir Šeimininkė pateikiama daug išsa-miai aprašytų receptų. Nors iš to spręsti, kokius patiekalus žmonės gamino ir kokius labiausiai mėgo, nėra lengva, mat jie neatspindi konkrečių vartojimo tendencijų, tačiau parodo vyravusias mitybos tendencijas, sampratas ir ypaty-bes. Analizuojant receptus pastebima, kad anuomet žmonės mėgo ir valgė daug mėsos produktų. Iš tokių patiekalų, kaip kepta veršiena su vyšniomis, šniceliai iš veršienos, zrazai iš jautienos, avienos kotletai, keptas paršelis, zuikis su kepta grietine, triušiena kopūstuose, žąsis su raugintais kopūstais, paukštienos keps-niai, keptos kurapkos, galima suprasti, kad buvo valgoma labai įvairi mėsa. Be mėsos patiekalų valgyta ir žuvis. Labai mėgtos keptos silkės, kukulėliai iš žuvies, žuvis su grybais, kimšta lydeka, kapotos silkės, paštetas iš žuvies, marinuotos silkės su garstyčiomis. Šv. Kūčių ir Gavėnios metu buvo susilaikoma nuo mėsos ir kitų riebių valgių, todėl suvartojama ypač daug žuvies. Pavyzdžiui, savo Šv. Kūčių stalą to meto Kaune prisimena ir R. A. Vileišytė-Bagdonienė: „Tra-diciniai pasninko valgiai – daugiausia žuvies ir daržovių patiekalai. Tai įvairiau-sios silkės: marinuotos, Schmalzheringe [riebios silkės sūryme – R. A. V. B.], vien tik su svogūnais ir alyva užpiltos, silkių sviestas, kapota silkė su virtais kiaušiniais, silkė su svogūnais, pomidorų koše ir morkomis, šalta, kimšta žuvis drebučiuose, marinuotos stintos, keptos seliavos, daržovių mišrainė, marinuoti burokėliai ir grybai, baršteliai su ausytėm, džiovintų vaisių kompotas, span-guolių kisielius, aguonų pienas su šližikais.“38 Taigi mėsos ir žuvies patiekalų to meto žmonės valgė nemažai, o pasninko laikotarpiu dažniausiai rinkdavosi neriebius valgius iš žuvies bei daržovių.

Sveikų žmonių mitybai reikia daržovių ir vaisių. Jų XX a. 3–4 deš. buvo suvartojama nemažai. Tačiau spaudoje netilo kalbos, kad prie mėsos patie-kalų žmonės nepakankamai valgo daržovių ar kitų garnyrų. Moters žurnale skelbiama, kad „daržovės turi visų žmogaus kūnui reikalingų maistinių dalių ir užtat sveikatos atžvilgiu patartina kuo daugiau vartoti“39. Be to, moterims būdavo patariama, kaip daržoves ilgai išlaikyti šviežias ar kaip jas paruošti žie-mos sezonui. Netrūko skyrelių apie daržovių marinavimą, konservavimą, rau-ginimą ir džiovinimą. Ypač daug dėmesio buvos skiriama vaisiams bei uogoms. Pateikiama štai tokių receptų smaližiams, kuriuose dažnai naudojamos uogos ar vaisiai: žemuogių pyragas, obuolių pyragas, ryžių pudingas su obuoliais ir uogų viriniu, šalta vyšnių sriuba. 1924 m. Šeimininkės laikraštyje yra skir-tingų kisielių receptų: kisielius iš obuolių, kisielius iš agrastų, kisielius iš džio-vintų obuolių40. Neapsieita ir be miltinių patiekalų, t. y. pyragų, blynų ir kitų

38 R. A. Vileišytė-Bagdonienė, min. veik., p. 23.39 Sėkime įvairių daržovių, Moteris, 1926 m. balandžio 19 d., nr. 4, p. 37.40 Kisieliai, Šeimininkė, 1924 m. liepos 20 d., nr. 4, p. 1–2.

287KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

kepinių. Populiariausi: spurgos (pončkos), žagarėliai, blynai su varške, meduo-liai, sausainiai. Šventėms būdavo ruošiami šokoladiniai tortai, keksai, bobos ir pyragaičiai.

Lietuviai noriai valgė ir gamino įvairias sriubas: buljonus, šaltibarščius su agurkais, rūgštynių, kopūstų, pomidorų, vėžių ar grybų. Sriuba – pirmasis patie-kalas ant pietų stalo. Dažnai šeimininkėms būdavo siūloma paruošti pietus iš „trijų duočių“, t. y. pagaminti pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį patiekalus. Tai iliustruoja straipsnis žurnale Moteris: „Pietūs: I Bulionas su kopūstais ir bulvėmis, II Zra- zai jautienos mėsos, III Galereta [želė – E. K.].“41 Be abejonės, ant lietuviško stalo netrūko pieno produktų ir kiaušinių, kurie buvo naudojami miltiniams patiekalams gaminti. Neapsieita ir be košių: manų košė iš spanguolių sunkos, perlų kruopų ir migdolų pieno košė, kvietinių miltų košė su migdolų pienu42. Žmonės tuomet daug ką rasdavo gamtoje ir naudodavo jos gėrybes. Čia išskir-tinę vietą užimdavo grybai, iš kurių būdavo ruošiami patiekalai tiek per šventes, tiek per pasninką, tiek paprastomis dienomis. Gamtos gėrybes žmonės stengda-vosi panaudoti kaip alternatyvą tam tikriems produktams. Straipsnyje „Daržovių sunaudojimas“43 aiškinama, kaip iš morkų, obelų žiedelių, obuolių bei žemuogių pasigaminti arbatos ar kavos, o straipsnyje „Kaip pagaminti sirupą ir smulkųjį cukrų iš daržovių“44 rašoma, kad ir iš paprastų daržovių galima išgauti cukraus. Taigi žmonės tuo metu stengėsi maitintis kuo įvairiau, o stingant kažkokio pro-dukto jis buvo keičiamas kitu arba pasigaminamas iš turimų atsargų.

Per XX a. 3–4 deš. laikotarpį įvyko svarbių pakitimų kauniečių mityboje – atsirado įvairesnių mitybos rūšių. Čia labiausiai pastebimas vegetarizmas ir šios mitybos krypties praktikavimas. 1934 m. straipsnyje afišuojama: „Kaunas pra-deda nevalgyti mėsos.“45 Jame tvirtinama, kad „pastaruoju laiku vegetariškas maistas išstumia mėsišką“. Apskritai visą vegetarizmo pradžią Lietuvoje galima sieti su gerai žinomo Vydūno (tikrasis vardas ir pavardė – Vilhelmas Storos-tas) asmenybe. Jo 1928 m. išleistame leidinyje Sveikata, jaunumas ir grožė teigiama, kad „didžiausias žmonių skaičius maitinasi visiškai neprotingai“46. Šį jo leidinį žurnalistė Daiva Červokienė vadina „pirmu sveikos gyvensenos vadovėliu Lietuvoje“47. Vydūnas jame ne tik moko, kaip išsaugoti sveikatą,

41 Šeimininkės kampelis, Moteris, 1927 m. kovo mėn., nr. 3, p. 44.42 Valgių gaminimas, Šeimininkė, 1925 m. vasario 8 d., nr. 1, p. 3–4.43 Daržovių sunaudojimas, Šeimininkė, 1923 m. gegužės 4 d., nr. 2, p. 2.44 Kaip pagaminti sirupą ir smulkųjį cukrų iš daržovių, Šeimininkė, 1923 m. gegužės 4 d.,

nr. 2, p. 2.45 Kaunas pradeda nevalgyti mėsos, Diena, 1934 m. liepos 8 d., nr. 27 (781), p. 2. 46 Vydūnas, Sveikata, jaunumas, grožė, Tilžė, 1928, p. 103; Prieiga per internetą: <http://

vydunodraugija.lt/wp-content/uploads/2013/02/Knyga_Sveikata.Jaunumas.Groze_.pdf > [žiūrėta 2015 05 06].

47 D. Červokienė, Vydūno patarimai norintiems nesirgti, 2013 m. gegužės 20 d. Prieiga per internetą: <http://www.sveikaszmogus.lt/GYVENIMO_BUDAS-7028-Vyduno_patarimai_norintiesiems_nesirgti> [žiūrėta 2015 05 06].


SEMINARAS

bet ir daug kalba apie maistą bei mitybą. Propaguodamas sveiką gyvenseną ir vegetarizmą jis pats išsigydė nepagydoma laikytą tuberkuliozę, tad jo pata-rimai padarė nemažą įtaką vegetarizmo šalininkų telkimuisi Kaune. Čia jau 1924 m. pradžioje buvo įkurta Vegetarų draugija48. Kaune Vydūnas skaitydavo viešas paskaitas apie žmogaus sveikatą ir mitybą49, tad tai, be jokios abejonės, prisidėjo prie vegetarizmo populiarumo išaugimo. Buvo leidžiami vadovėliai, pavyzdžiui, leidinys Vegetariški ir pasnikiški valgiai50, kuriame žmonėms pata-riama, kaip pasigaminti sveikų vegetariškų patiekalų. Neilgai buvo platinamas vegetarams skirtas laikraštis Širdies liepsna51. Jame netrūko aktualios informaci-jos vegetarizmo šalininkams.

To meto visuomenėje apie vegetarizmą buvo skirtingų nuomonių. Tai puikiai iliustruoja spaudoje aptinkami straipsniai. Laikraštyje Diena 1934 m. pasirodė straipsnis „Ar sveika būti vegetaru?“, kur tvirtinta, kad „griežtas, tikslus vegetariškas rėžimas turi nuostabias pasekmes; jis favorizuoja protinį darbą, padaro žmogų švelnų, ramų, <...> vegetarizmas ilgai išsaugo žmogaus jaunystę“52. Tačiau buvo ir prieštaringų nuomonių. Kai kurie teigė, jog „natū-ralūs [pirmykščiai – E. K.] žmonės nebuvo vegetarais ir nesitenkindavo vaisiais ir augmenimis. <...> Dabar kažkieno propaguojamas žalias maistas – daržo-vės, vaisiai yra tolimas nuo natūralaus žmogaus idealo“53. Nuomonės dažnai nesutapdavo, tačiau paprastai pačiam žmogui būdavo paliekama teisė rinktis, kas geriausia jo organizmui. Savo trumpas vegetarizmo praktikas prisimena ir literatūros tyrinėtojas bei vertėjas Rapolas Šaltenis. Tarpukariu gyvendamas ir besimokydamas Kaune jis apsistojo pas mokytoją A. Krauzą, kuris kartu su žmona propagavo vegetarišką mitybą. R. Šaltenis prisimena: „Keletą mėnesių nuomojau pas juos [pas A. Krauzą ir jo žmoną – E. K.] kambarį ir buvau pusiau vegetaras, nes ten pusryčiaudavau ir vakarieniaudavau, prisivalgydamas daugiausia tik pomidorų.“54 Taigi vegetariška mityba nebuvo didelė naujiena Kaune. Nemažai žmonių maitinosi pagal vegetarizmo normas. Spaudoje netilo kalbos apie šią mitybos praktiką. Pasitaikydavo nuomonių vien apie žaliavalgę

48 U. M. Andrijauskaitė, Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija, 2013 m. vasario 21 d. Prieiga per internetą: <http://www.kavalgoveganai.lt/2013/02/vegetarizmas-lietuvoje-trumpa-istorija.html> [žiūrėta 2015 05 05].

49 Vydūno kalbos, Lietuvos žinios, 1929 m. kovo 2 d., nr. 51 (2953), p. 4.50 Reklama, Diena, 1934, balandžio 1 d., nr. 13 (768), p. 9.51 Širdies liepsna, Telšiai, 1924. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/

biRecord.do?biRecordId=6640> [žiūrėta 2015 05 06]; Širdies liepsna, Žemaitija, 1926. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=6639> [žiūrėta 2015 05 06].

52 Grafienė Mandelena Ray, Ar sveika būti vegetarais?, Diena, 1934 m. spalio 21 d., nr. 42 (795), p. 7.

53 J. Lygm, Koks gi pagaliau sveikas valgis, Diena, 1936 m. sausio 5 d., nr. 1 (857), p. 4.54 R. Šaltenis, Gaudeamus igitur, Kaunas, 1993, p. 114.

289KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

mitybą, tačiau dažnai buvo tvirtinama, kad „iškilusi madon idėja maitintis tik vien žaliu maistu, kaip matome, ne visai tiksli“55. Tad ši mitybos praktika nebuvo tokia populiari kaip vegetarizmas. Kauno visuomenė domėjosi įvairia mityba, jos rūšimis ir sveika gyvensena. Be to, tam tikra dalis gyventojų sąmo-ningai rinkdavosi vieną ar kitą mitybos kelią.

Žmonės kreipė nemažą dėmesį į tai, ką valgo, nes rūpinosi savo sveikata. Dietos ar tam tikrų maisto produktų ribojimas taip pat nebuvo naujiena, tačiau žmonės be reikalo nealindavo savo organizmų ir dietų laikydavosi tik sutrikus sveikatai. Lietuvos televizijos režisierė Galina Dauguvietytė prisimena, kad jos motina aktorė Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė dėl sveikatos problemų tuo metu laikydavosi tam tikros dietos. Ji teigia: „Mama, kadangi turėjo skran-džio opą, valgydavo dietiškai. Jai „gaspadinės“ piene virdavo žuvis, liesos mėsos kukulaičius.“56 Dramos teatro aktorė Teofilija Vaičiūnienė savo atsiminimuose aprašo savo vyro, lietuvių poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno, turėjusio skran-džio žaizdų ir persirgusio dėmėtąja šiltine, mitybą. Moteris prisimena: „Pir-miausia nutariau gerai ir tvarkingai P. Vaičiūną maitinti. <...> Norėjau pripra-tinti jį prie sotesnio, kaloringesnio maisto: kas rytą pora kiaušinių, vienas kitas sumuštinis ir kava su grietinėle. Antrą valandą – pietūs, penktą – pavakariai ir kiek vėliau vakarienė.“57 Pasak G. Dauguvietytės, „moterys spagečiai nebuvo madingos kaip dabar“58. Buvo stengiamasi ne marinti save badu, o sveikai ir subalansuotai maitintis.

„Kur aukštoji visuomenė praleidžia laiką“59: restoranai ir kavinės-cukrainės

Restoranų ir kavinių-cukrainių Kauno mieste XX a. 3–4 deš. buvo labai daug. To laikotarpio periodinė spauda ar amžininkų atsiminimai mirga nuo tokių restoranų pavadinimų kaip „Metro-polis“, „Versalis“, „Central“, „Automat“, „Trys milžinai“, „Medžiotojai“, A. Čipurno restoranas ir daugelis kitų. Dažnai atsiminimuose minimos ir laik-raščiuose reklamuojamos tokios kavinės-cukrainės kaip „Konrado“ cukrainė,

55 J. Lygm, Koks gi pagaliau sveikas valgis, Diena, 1936 m. sausio 5 d., nr. 1 (857), p. 4.56 G. Dauguvietytė, Perpetuum Mobile, Vilnius, 2002, p. 20.57 T. Vaičiūnienė, Literatūros ir meno pasaulyje, Vilnius, 1986, p. 135.58 G. Dauguvietytė, min veik., p. 64.59 „Metropolis“ – vieta, kur aukštoji visuomenė praleidžia laiką, Naujas žodis, 1932 m.

balandžio 30 d., nr. 7, p. 136.


SEMINARAS

A. Perkausko cukrainė „Monika“, „Aldona“ ir kita. Visos šios viešojo maiti-nimo vietos buvo skirstomos į pirmos, antros bei trečios rūšies įstaigas. Tai pri-klausė nuo mokamų mokesčių dydžio, darbo laiko, patiekalų ir gėrimų pasiū-los bei kokybės, koncertinės programos60. Šiame straipsnyje plačiau aptarti bus tik patys populiariausi ir amžininkų dažniausiai atsimenami restoranai bei kavinės-cukrainės.

Bene daugiausiai informacijos galima rasti apie tuomečius restoranus, o ypač pirmos rūšies. Šios Kauno Laikinosios sostinės įstaigos savo lankyto-jams siūlė labai įvairius valgius bei gėrimus. Dažniausiai kiekviename restorane galėjai gauti pusryčius, pietus ir vakarienę. Čia pastebimas didelis prašmatnių patiekalų pasirinkimas. Tarkim, restorane „Central“ iš meniu sąrašo buvo galima rinktis patiekalų iš žvėrienos (stirnienos, kiškienos, šernienos), laukinių paukščių (ančių, kurapkų) bei kt.61. „Central“ patiekdavo šviežių didelių vėžių su alumi62. Restoranas „Versalis“ tuo metu skelbdavosi turįs „užsieninių bei vietinių gėrimų“, „šaltų ir šiltų užkandžių“ ir „prityrusius kulinarus“63. Savo gerais kulinarais taip pat girdavosi ir kitas žymus restoranas – „Metropolis“. Linksmosios minties savaitraštyje Kuntaplis minimi įmantrūs kai kurių Kauno restoranų patiekalų pavadinimai. Pavyzdžiui, tvirtinama, kad „Metropolyje“ buvo siūlomi tokie valgiai kaip „Avino ragas“, „Inkstai a la Blaviesčius“, „Ode-sos bivšteksas Nr. 303“, o „Versalyje“ – „Aleksandro Makedoniečio sriuba“, „Frikado iš avies uodegos“, „Degtinensis a la Vanagas“64. Akivaizdu, jog Kun-taplyje norima pašiepti ištaigingus to meto restoranus bei jų siūlomus patie-kalus ir gėrimus. Vis dėlto čia patiekalai buvo prabangesni nei kitose viešojo maitinimo vietose.

Geruose restoranuose patiekalų kainos buvo pakankamai aukštos. Gydy-tojas, rašytojas ir JAV lietuvių visuomenės veikėjas Algirdas Šeštokas-Margi-ris prisimena 1931 m. Kauną ir maistą „Lietuvos viešbučio“ restorane: „Šalti barščiai, bifšteksas, salotos, agurkai ir ridikai su smetona [grietine – E. K.] – 6 Lt 60 ct. <...> Restoranų patarnautojams Lietuvoje <...> griežtai atsiskaitoma 10 % nuo visos sumos, kurią klientas sumoka už valgį.“65 Aišku, kad šiose mai-tinimo vietose reikėjo mokėti ne tik už maistą, bet ir už aptarnavimą. 1937 m. kai kuriuose restoranuose kainos buvo tokios: „Vakarienė 2,50–4,50 Lt, selterio bonka – 50 ct, degtinės grafinėlis (1/4 l) – 2,80–3 Lt.“66 Skirtinguose šaltiniuose

60 A. Zeigis, Prie Smetonos buvo kitaip... (restoranų klasifikavimas tarpukario Lietuvoje). Prieiga per internetą: <http://www.meniu.lt/naujiena/prie-smetonos-buvo-kitaip-restoranu-klasifikavimas-tarpukario-lietuvoje> [žiūrėta 2015 04 20].

61 Reklama, Kuntaplis, 1937 m. rugsėjo 12 d., nr. 37, p. 4.62 Reklama, Kuntaplis, 1935 m. birželio 30 d., nr. 27, p. 4.63 Reklama, Lietuvos aidas, 1931 m. rugsėjo 30 d., nr. 220, p. 8.64 Kauno lietuviškų valgių sąrašas, Kuntaplis, 1935 m. lapkričio 10 d., nr. 46, p. 3.65 A. Šeštokas-Margeris, min. veik., p. 123–124.66 J. K-kas, Kauno valgyklos ir restoranai, Lietuvos aidas, 1937 m. lapkričio 20 d.,

nr. 529 (3744), p. 5.

291KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

yra pateikiamos ir skirtingos patiekalų kainos. Kai kur nėra aiškiai išlikusių restoranų ar kavinių-cukrainių kainoraščių, tad informacija, o ypač remiantis atsiminimais, gali kisti arba būti apytikrė. Vis tik aišku viena, kad kainos, mini-mose viešojo maitinimo įstaigose, o ypač pirmos rūšies, tikrai nebuvo žemos. Žurnalistas V. Gustainis prisimena 1933 m. įvykį, kai į Kauną atvyko žymus to meto prancūzų detektyvinių romanų rašytojas Georgesas Simenonas su žmona. Tuomet buvo sumanyta juos svetingai priimti ir aprodyti Kauną. Už tokį gražų sutikimą rašytojas visus pakvietė į vieną miesto restoraną, kur užsakinėjo viso-kiausius valgius ir gėrimus. Kaip sako V. Gustainis: „Bijodami, kad jis neišsi-gąstų, kai gaus vakarienės sąskaitą, mes bandėme jį net įspėti, kad Kaune Pran-cūzijos vynai net keletą kartų brangesni nei Paryžiuje.“67 Tokie atsiminimai byloja, jog kai kuriuose Kauno restoranuose ir kavinėse buvo brangu ir tik labai daug uždirbantys žmonės galėjo sau leisti juose valgyti ir gerti tai, ką nori. Visgi buvo ir pigesnių, antros ar trečios rūšies, restoranų („už pigią kainą pavalgysite ir laiką praleisite tik restorane „Rekord“68) arba pigesnių patiekalų gerai žino-muose pirmarūšiuose restoranuose („Božegraika“ [„Central“ – E. K.] garsėjo geru nebrangiu maistu, pavyzdžiui, paršiuko kojytėmis drebučiuose“69). Na, o kai kada net ir tokie gerai vertinami restoranai kaip „Metropolis“ nepalikdavo gero įspūdžio jo lankytojams, ypač užsieniečiams. Šveicarijos konsulas Fritzas Kästlis, rašydamas laišką Ministrui Karlui Eggeriui ir dalindamasis įspūdžiais apie Lietuvą bei Laikinąją sostinę, aiškino, kad „Metropolio“ restoranas „nusi-pelno karčios kritikos“: „Maistas prastas, salė tamsi ir nejauki, aptarnavimas blogas. Pietūs kainuoja nuo 20 iki 10 Lt. Tai nedidelis užkandis, sriuba, mėsos patiekalas su daržovėmis ir desertas.“70 Taigi tokios kainos labai dažnai gerokai patuštindavo ten bevalgančiųjų kišenes. Tai reiškia, kad tokių vietų lankytojai dažniausiai turėjo būti pasiturintys asmenys. Be to, tuo metu buvo tvirtinama, kad tokie restoranai kaip „Metropolis“ yra „vieta, kur aukštoji visuomenė pra-leidžia laiką“71. Kai kurie šiame restorane besilankantys žmonės su pasididžia-vimu sakydavo, kad valgyti eina į „Metropolį“. Taip tarsi būdavo pabrėžiamas „užimamos padėties reikšmingumas“72.

Savo meniu išsiskyrė kavinės-cukrainės. Jose daugiausiai buvo siūloma konditerijos gaminių bei arbatos arba kavos. Pasitaikydavo ir tam tikrų svaigiųjų gėrimų, tačiau retai. Tarkim, „Konrado“ cukrainėje buvo galima gauti įvairių pyragaičių: su obuoliais, vyšniomis, avietėmis, šokoladu ar su

67 V. Gustainis, min. veik., p. 54.68 Reklama, Darbas, 1936 m. sausio 21 d., nr. 7, p. 5.69 T. Vaičiūnienė, min. veik., p. 217.70 Tarp Vilniaus ir Berno, sud. M. Schweizeris, Vilnius, 2003, p. 204.71 „Metropolis“ – vieta, kur aukštoji visuomenė praleidžia laiką, Naujas žodis, 1932 m.

balandžio 30 d., nr. 7, p. 136.72 Ten pat.


SEMINARAS

„pistaškomis“73. Žurnalistas ir redaktorius Juozas Keliuotis prisimena, kad „Konrade“ labai mėgdavo gerti juodą kavą su citrina74. Iš savo vaikystės R. A. Vileišytė-Bagdonienė puikiai prisimena ledus: „Vėliau įprastus ledus „Konrado“ kavinėj pakeitė „Itališki ledai“. Jų buvo didelis pasirinkimas ir sunkiai apsispręsdavau, kokius tą dieną valgyti – riešutinius, šokoladinius, kavos, uogų ar mano mėgiamus „Malaga“ (tai buvo romo skonio ledai su razinomis).“75 Cukrainėse ir kavinėse buvo didelis saldžiųjų skanėstų pasirin-kimas, o kainos apytiksliai tokios: „Už kavos stiklą imama iki 75 ct, už pyra-gaitį – iki 80 ct ir t. t.“76

Restoranai ir kavinės-cukrainės buvo ne tik viešąjį maitinimą siūlančios vietos. Jų funkcija dažnai buvo ir pramoginė. Šiose įstaigose vykdavo koncer-tai, pasirodymai ir kitokios pramogos. Žmonės šiose vietose susitikdavo dažnai ne dėl to, kad neturėdavo galimybės pavalgyti namuose, o todėl, kad buvi-mas restoranuose, cukrainėse ar baruose buvo tam tikra bendravimo ir laisvo laiko praleidimo forma. Čia maistas dažnai tarsi tapdavo antraeiliu dalyku. Pavyzdžiui, „Metropolyje“ pietų metu ir vakare grodavo p. M. Hofmeklerio vedamas orkestras“77, o restorane „Versal“, dalyvaujant užsienio bei vietiniams artistams, – įdomi graži programa! Kabare – šokiai, publikoje – Jaz-Band“78. Kalbant apie kavines, galima pasakyti, jog jose dėdavosi panašūs dalykai kaip ir minėtuose restoranuose. Lietuvos aide rašoma: „Kiekvienoje kavinėje žinomi bent trys vadinami „seansai“, kai kur gal ir keturi: pusrytinis (pusryčių val-gymo), priešpietinis (12–13 val.) ir du popietiniai su muzika (5–8 val. ir 9 ar 10–13 val. [17–20 val. ir 21 ar 22–01 val. – E. K.]). Daug publikos dienos metu. <...> Nors ir ne visose kavinėse, pinigai imami dar už davimą lankyto-jams palošti „domino“ ar šachmatais.“79

Restoranai ir kavinės-cukrainės garsėjo bohemiškosios publikos telk-timi. Ypač tai pastebima kalbant apie kavines-cukraines. Būtent „Konrado“ cukrainė buvo „pagrindinis menininkų prieglobstis“80. Į tokias kavines dėl ten tvyrojusios intelektualinės ir kultūrinės auros retai užeidavo kitos klasės visuomenės atstovų. Kaip prisimena to meto žurnalistas ir rašytojas Bronys Raila, „Konradas“ tada buvo tarsi „plepalų klubas“. „Dieną apie 11–12 val. čia

73 B. Raila, min. veik., p. 281.74 J. Keliuotis, Manau autobiografija: atsiminimai, Vilnius, 2003, p. 247.75 Ten pat, p. 40.76 P. Žineiva, Tūkstančiai kauniečių sėdi kavinėse, Lietuvos aidas, 1939 m. vasario 11 d.,

nr. 67 (4469), p. 6.77 „Metropolis“ – vieta, kur aukštoji visuomenė praleidžia laiką, Naujas žodis, 1932 m.

balandžio 30 d., nr. 7, p. 136.78 Reklama, Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai: Informacinė knyga ekonomijos ir finansų

reikalais. 1925–1926 m., red. St. Gylaitis, Kaunas, 1926, p. 7.79 P. Žineiva, Tūkstančiai kauniečių sėdi kavinėse, Lietuvos aidas, 1939 m. vasario 11 d.,

nr. 67 (4469), p. 6.80 J. Mulevičiūtė, min. veik., p. 53.

293KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

pradėdavo gužti bedarbės poniutės, kai kurie „sunkiai dirbantys“ valdžios ar komercijos ofisų viršininkai, kiek advokatų, spaudos, mokslo ir meno atstovų. Popiet apie 5 val. čia dar pasirodydavo tos pačios priešpietinės kategorijos dalyvių, <...> ir šiaip margesnė publika. O vakarais <...> miesčioniška diduo-menė, valdininkai, prekybos ir pramonės įstaigų tarnautojai, ypač žydai.“81 Tai rodo, jog kavinėse lankydavosi laiko neskaičiuojanti ir smagiai dienas bei vakarus mėgstanti ir galinti sau leisti publika. Pašaliniams žmonėms čia apsi-lankyti būdavo nejauku. Tai iliustruoja rašytojos ir vertėjos Halinos Korsa-kienės atsiminimų ištrauka: „Ir štai J. Radžvilas siūlo ir mane, menkai dar apsiplunksnavusią studenčiokę, įvesti į tą Kauno dvasios aristokratų seklyčią [„Konrado“ cukrainę – E. K.], kur svarstomos meno, literatūros ir politikos problemos. Išties niekad nebuvau sapnavusi tokios išskirtinės garbės ir lai-mės.“ Apsilankymas tokiose vietose jauniems ir dar nepripažintiems asmenims buvo didelis įvykis jų gyvenime. Kad ten patektum, reikėjo kompanijos, kuri nusivestų ir pristatytų ten esančiai publikai.

Į prabangesnius restoranus, pavyzdžiui, į „Metropolį“ arba „Versalį, traukdavo žmonės, „priskiriantys save aukštajai visuomenei“82. Kaip prisi-mena L. Mitkiewiczius, „tokie restoranai kaip „Metropolis“ ar „Versalis“ visai neprieinami darbo inteligentijai, ypač tūkstančiams Kauno įstaigų ir parduo-tuvių darbuotojų“83. Taigi dažnai į ištaigingai papuoštas sales galėjo patekti tik „kviestinė publika“84.

Kasdienis kauniečių maitinimasis: valgyklos ir užkandinės

Valgyklos ir užkandinės taip pat buvo labai svarbios viešojo maitinimo įstaigos, kuriose valgydavo didelė dalis Kauno miesto gyventojų. Dažnai to meto periodiniuose leidiniuose skelbiama, jog būtent „valgyklos maitina apie 12 000 kauniečių“85. Straipsnyje rašoma, kad Kaune yra įvairių rūšių viešojo maitinimo įstaigų, bet be galo reikšmingą vietą užima valgyklos. „Čia gyviausias judėjimas yra nuo 13 ligi 16 val., kada renkasi pietų visi tie, kurių namuose nėra kas valgį gamina. Tai daugiausia dar šeimų

81 B. Raila, min. veik., p. 137.82 Tarp Vilniaus ir Berno, sud. M. Schweizeris, Vilnius, 2003, p. 205.83 L. Mitkiewicz, min veik., p. 92–93.84 H. Korsakienė, Sugrįžusi praeitis: autentiški pasakojimai ir portretai, Vilnius, 1985,

p. 171.85 J. K-kas, Kauno valgyklos ir restoranai, Lietuvos aidas, 1937 m. lapkričio 20 d.,

nr. 529 (3744), p. 5.


SEMINARAS

nesukūrę tarnautojai, darbininkai, studentai ir t. t.“86 Būtent valgyklos buvo ta vieta, į kurią didelė dalis Kauno miesto gyventojų – studentų, darbininkų, tarnautojų – skubėjo per pietų pertraukas. Įžvelgiamas net tam tikras valgyklų sezoniškumas. 1937 m. straipsnyje „Kauno valgyklos ir restoranai“ pastebima, kad didžiausias skaičius žmonių valgyklas lanko nuo rugsėjo iki birželio. Vadi-namasis sezonas yra tada, „kai į Laikinąją sostinę sugrįžta atostogavę valdinin-kai, tarnautojai, suvažiuoja studentija“87.

Valgyklos buvo puiki vieta nebrangiai ir sočiai papietauti. Straipsnyje „Kauno valgyklos ir restoranai“ skelbiama, jog valgyklose 1937 m. „pietūs vidutiniškai kaštuoja [kainuoja – E. K.] 1–2 Lt <...>. Pietų savikaina 70–90 ct“. Tai ganėtinai neaukštos kainos, prieinamos tiek valdininkams, tiek studen-tams, tiek darbininkams. Restoranuose kainos dažnai būdavo dvigubai arba tri-gubai didesnės nei valgyklose: „Vakarienė 2,50–4,50 Lt, selterio bonka – 50 ct, degtinės grafinėlis (1/4 l) – 2,80–3 Lt, už patarnavimą dar priskaitoma 10 %.“88 Gydytojas, rašytojas ir JAV lietuvių visuomenės veikėjas A. Šeštokas-Margeris, besidalindamas 1931 m. atsiminimais apie Lietuvą, prisimena, kad to meto Kauno valgyklose buvo galima pavalgyti už du litus. Jis teigia: „Valgyklose <...> už 2 litu (20 amerikoniškų centų) gauni gerai pavalgyti. Plataus pasi-rinkimo, žinoma, čia nėra; <...> Sriubos atneša lyg ir kokį puodą, dar ir su samčiu viduje, taip kad imk ir semk, kiek tik nori. Duoda ir daržovių, pieno, arbatos ar kavos.“89 Akivaizdu, kad valgyklose dažnai buvo duodami paprasti ir sotūs pietūs, tačiau didelio pasirinkimo nebuvo. Taip pat savo atsiminimuose A. Šeštokas-Margeris rašo, jog buvo ir dar pigesnių valgyklų, kur neblogai buvo galima suvalgyti pietus tik už vieną litą: „Šitokias valgyklas dažniausiai tik paprasti darbininkai ir neturtingi žmonės telanko.“90

XX a. 3–4 deš. Kaune pastebimas ir tam tikras valgyklų susiskirstymas. Nors dažniausiai valgyklose galėjo lankytis visi norintys sočiai ir pigiai paval-gyti, vis dėlto vienos valgyklos buvo skirtos studentams, kitos – darbininkams, trečios – vargingiems Kauno miesto gyventojams. Be to, buvo steigiamos ir vegetariškos valgyklos. Tai įrodo vegetariškos valgyklos „Lobynas“ meniu, kuriame pateikiamas toks patiekalų pasirinkimas: „Arbata, Kava, Pienas, Kakao, <...> Bulkutė porinė be nieko, Keksas, Rozetas su kremu, Pyragai-čiai, Sausainiai 10 g, Pyragaitis namų gamybos, Medaus porcija, Vaisių sulčių stikliukas, Vitaminų, Selteris, Sitro.“91 Vegetariškų valgyklų buvimas rodo,

86 Ten pat.87 Ten pat.88 J. K-kas, Kauno valgyklos ir restoranai, Lietuvos aidas, 1937 m. lapkričio 20 d.,

nr. 529 (3744), p. 5.89 A. Šeštokas-Margeris, Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931), Kaunas, 1932, p. 131.90 A. Šeštokas-Margeris, min. veik., p. 131–132.91 Meniu, Vegetariška valgykla „Lobynas“. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/

vbspi/biRecord.do?biRecordId=79501> [žiūrėta 2015 05 06].

295KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

jog buvo atsižvelgta į Kauno mieste gyvenančius ir kitokią mitybos praktiką propaguojančius valgančiuosius.

Pigūs pietūs valgykloje bene labiausiai buvo svarbūs Kauno studentijai. Iš reklaminių skelbimų to meto spaudoje galima suprasti, jog studentų valgy-klos buvo labai reikalingos ir kuriamos. 1931 m. Lietuvos žiniose rasta tokio pobūdžio žinutė: „Lietuvos Aukštųjų mokyklų klausytojams remti draugijos studentų valgykloj su moderniškai įrengta virtuve duodami kasdien nuo 12 iki 4 val. sotūs ir sveiki pietūs <...> Žemės ūkio rūmai, Duonelaičio 2.“92 Kalbant būtent apie valgyklą Žemės ūkio rūmuose, dar prieš jos atidarymą netilo dis-kusijos apie tokios studentų valgyklos reikalingumą. Tad galiausiai 1931 m. gruodžio mėnesį ši valgykla jau sėkmingai veikė ir studentai buvo kviečiami nebrangiai papietauti: „Studentams iš 2 valgių už 1 Lt, iš 3 valgių už 1 Lt 20 ct ir ne studentams iš 3 valgių už 1 Lt 50 ct.“93 Savo apsilankymus tuometėse stu-dentų valgyklose atsimena ne vienas amžininkas. Vertėjas ir rašytojas Antanas Dambrauskas, prisimindamas studijų metus tuomečiame Kauno universitete, kalba apie „išganymu“ vadintą studentų valgyklą: „Turėjai 50 centų – galėjai pirktis pietų talonėlį, su juo gaudavai antrą duotį ir ką užsigardžiuoti. O centų neturėjai – galėjai sočiai pavalgyti mėsiško ir pieniško viralo su duona, kurios, juodos ir baltos, stovėjo ant stalo.“94 Nors tai ir nebuvo sveikas, subalansuo-tas ir visavertis maistas, tačiau studentai džiaugdavosi, kad už prieinamą kainą gaudavo ką nors sotaus ir šilto. Literatūros tyrinėtojas R. Šaltenis savo atsimini-muose Gaudeamus igitur kai kurias studentų valgyklas vadina ne valgyklomis, o „lesyklomis“. Vyras tvirtina, kad net kai kuriose valgyklose studentams būdavo per brangu valgyti. Tad jis pasiskundęs draugams, kad trūksta pinigų pietums, buvo nuvestas „į kažkokį rūsį, kur sargienė duodavo pietus tik už vieną litą“95. Kaip toliau dėsto R. Šaltenis: „Po tokių pietų juokdavomės, kad gali būti sotūs tik žvirbliai.“96 Iš anų laikų studentų pasakojimų aišku, jog jiems svarbiausia buvo žema kaina, o ne maisto kokybė.

Svarbios buvo ir darbininkų valgyklos. Ne paslaptis, kad net ir tokie būti-niausi dalykai kaip gyvenamoji vieta bei maitinimas buvo opi šios Kauno visuo-menės dalies problema. Laikraštyje Darbininkas dažnai pasirodydavo straipsnių, kuriuose darbininkai reikalaudavo didesnės algos ir geresnių darbo sąlygų97. Nenuostabu, jog ir pigus maitinimas darbo vietose arba netoli jų buvo aktua-lus Kauno fabrikuose ar kitose įmonėse dirbantiems darbininkams. Straipsnyje „Kokių pageidavimų turi darbininkai“ buvo rašoma, jog jie nori, kad būtų

92 Reklama, Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 24 d., nr. 293 (3798), p. 10.93 Ten pat.94 A. Dambrauskas, Viskas praeina, Vilnius, 1991, p. 32.95 R. Šaltenis, min. veik., p. 26–27.96 Ten pat.97 Metalo darbininkai prašo pakelti atlyginimą, Darbininkas, 1939 m. birželio 28 d.,

nr. 26 (1017), p. 12.


SEMINARAS

įrengtos „patalpos <...> persirengti, pavalgyti, pasidėti rūbus ir t. t.“98. Vis dėlto kai kurios įmonės turėjo savo valgyklas arba jas statė. Pavyzdžiui, 1936 m. spaudoje rašoma apie statomą valgyklą darbininkams: „Vilijampolėje vienas koklių fabrikas pradėjo statyti atskirą namelį, kuriame bus įrengta darbinin-kams pigi valgykla. Darbininkai turės kur higieniškai pavalgyti ir patogiau pailsėti.“99 Šančiuose jau kelerius metus veikusi darbininkų valgykla ne tik tiekė pietus dirbantiesiems, bet ir toje pačioje vietoje įrengė skaityklą, kurioje buvo galima skaityti laikraščius ir taip atsipūsti per pertraukas100.

Dar aktualesnis dalykas Kaune buvo bedarbių, vadinamų „bėdžiais“, „biednuomene“ arba „beturčiais“, rūpinimosi ir maitinimo reikalai. Kaip teigia dailininkas, rašytojas, politinis visuomenės veikėjas Vytautas Pranas Bičiūnas, miestas tarpukariu buvo padalintas į penkis rajonus, kuriuose buvo šelpiami Kauno „pavargėliai“101. Tad akivaizdu, jog buvo rūpinamasi visais Kauno gyventojais ir jų maitinimosi klausimu. Tuometėje spaudoje taip pat dažnai galima aptikti straipsnių apie „biednuomenės“ valgyklas. Lietuvoje rašoma, kad susirinkusiems vargšams į tokias valgyklas „skiriama vienas litras kruopų ar bulvių zupės102 arba kad jie gauna šilto viralo <...>. Velykų šventėmis duoda po 2 kiaušinių ir riebios sriubos“103. Apie maistą „Gardino g-vės Nr. 59 Liau-dies valgykloje“ rašoma: „Valgykla kasdien išduoda veltui 350 pietų. Pietumis turi teisę naudotis miesto biednuomenė. Per kovo mėnesį [1924 m. – E. K.] išduota 10 850 pietų.“104

Įvairios užkandinės taip pat buvo svarbios Kauno miesto bendruomenei. Jose, kaip ir valgyklose, buvo galima skaniai ir nebrangiai papietauti. Pati popu-liariausia tuomet Kaune buvo „Pieno centro“ užkandinė. „Pieno centras“ – tai 1926 m. pradėjusi veikti „Centralinė Lietuvos pieno perdirbimo bendro-vių sąjunga“, vadinta viena didžiausių kooperacinių bendrovių šalyje, kuri užsiėmė pieno, jo gaminių, kiaušinių ir vaisių eksportu105. Bendrovė veikė ir vidaus rinkoje – pradėjo steigti užkandines, prieinamas „platiems kauniečių sluoksniams“106. Nors XX a. 3 deš. pradžioje Kaune buvo ir kitų užkandinių, pavyzdžiui, „Rozmarino moderniška užkandinė“, kurioje buvo galima gauti

98 Kokių pageidavimų turi darbininkai, Darbininkas, 1939 m. birželio 22 d., nr. 25 (1016), p. 12.

99 Stato darbininkams valgyklą, Darbininkas, 1936 m. lapkričio 29 d., nr. 47 (882), p. 4.100 Bg. Centrinės plačiųjų geležinkelių dirbtuvės, Lietuvos žinios, 1933 m. kovo 15 d.,

nr. 60 (4150), p. 5.101 V. P. Bičiūnas, Kaunas 1030–1930, Kaunas, 1999, p. 171.102 Kauno kronika, Dėl maisto Kauno mieste, Lietuva, 1919 m. kovo 18 d., p. 2.103 L. S. B., Kova su nedarbu ir ligomis, Lietuva, 1919 m. gegužės 1 d., p. 2.104 K. Gylienė, Biednuomenės globa Kaune, Lietuva, 1924 m. balandžio 15 d., p. 4.105 R. Skipitis, Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai, Čikaga, 1967, p. 286–287. 106 Turėtų žinoti platūs kauniečių sluoksniai, Lietuvos žinios, 1932 m. kovo 5 d.,

nr. 52 (3844), p. 4.

297KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

karštų ir šaltų užkandžių bei „sočiai ir skaniai pavalgyti už litą107“, „Pieno cen-tro“ užkandinės mieste buvo populiariausios. L. Mitkiewiczius tvirtina, kad tokios užkandinės yra amerikietiško tipo ir teigia, jog „amerikoniška“ įtaka Lie-tuvoje buvo ganėtinai pastebima108.

Šioje užkandinėje buvo galima „užkąsti ir atsigerti pieno, grietinėlės, kavos, kefyro ir kt.“109. Taip pat buvo duodama rūgpienio su bulvėmis, įvairių pieniškų patiekalų bei kitų užkandžių. Čia buvo pigu: „Už 25 ct gauni stik-linę karšto pieno ir gardžią bandelę, kas nori – kavos, grietinėlės, kefyro.“110 „Pieno centro“ užkandinės susilaukė didelio visuomenės dėmesio. Kauniečiai norėjo geromis kainomis gauti sveiką ir skanų maistą. Atsiradus „Pieno cen-tro“ užkandinėms, buvo prašoma tokių viešojo maitino įstaigų atidaryti ir dau-giau. Pavyzdžiui, Žaliakalnio gyventojai tvirtino, kad pas juos trūksta „Pieno centro“ užkandinės. <...> Norint pavalgyti sveiko pieniško valgio, nėra kur jo gauti“111. Šančiuose „darbininkai ir kitų profesijų žmonės“ taip pat reikalavo tokios „pigios ir higieniškos“ vietos pavalgyti112.

„Pieno centro“ užkandinėse lankydavosi platus žmonių ratas: valdininkai, studentai, darbininkai, moksleiviai, miesto svečiai ir kiti. Tai tie žmonės, kurie norėjo pavalgyti skaniai, greitai ir palyginti žemomis kainomis. Apsilankymus būtent šiose užkandinėse prisimena J. Keliuotis113, R. Šaltenis114 ir R. A. Vilei-šytė-Bagdonienė, kuri, kalbėdama apie studijų metus, teigia, kad kartu su kitais studentais „be labai skanaus rūgpienio su bulvėm, kefyro ar bulvinių blynų“ „Pieno centre“ užsisakydavo ledų arba „pieno šampano“115. Iš ten valgiusiųjų atsiminimų suprantame, jog tokio tipo užkandinės buvo labai mėgstamos dėl pigaus, skanaus ir sveiko maisto pasirinkimo, taip pat minimas greitas aptar-navimas ir strategiškai patogus užkandinių išsidėstymas mieste. Taigi valgyklos ir užkandinės atliko labai svarbią funkciją – maitino Kauno miesto studentus, darbininkus, valdininkus, moksleivius, vargšus ir mažiau pasiturinčius žmones bei miesto svečius. Žmonės šiose vietose lankėsi, nes ten buvo pigu ir skanu. Dažnai buvo stengiamasi atsižvelgti į miesto gyventojų poreikius ir teikti tokį maitinimą, kokio reikia kiekvienam žmogui ar žmonių grupei. Valgyklose

107 Moderniška užkandinė, Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 2 d., nr. 275 (3770), p. 4.108 L. Mitkiewicz, min. veik., p. 92–93.109 „Pieno centras“ praplėtė užkandinę, Lietuvos žinios, 1932 m. birželio 4 d., nr. 125 (3917),

p. 6.110 Turėtų žinoti platūs kauniečių sluoksniai, Lietuvos žinios, 1932 m. kovo 5 d.,

nr. 52 (3844), p. 4.111 Žaliakalnis reikalingas „Pieno centro“ užkandinės, Lietuvos žinios, 1935 m. gegužės 14 d.,

nr. 109 (4792), p. 7.112 Prašo Šančiuose įsteigti užkandinę, Lietuvos žinios, 1938 m. sausio 29 d., nr. 23 (5589),

p. 7.113 J. Keliuotis, min. veik., p. 159.114 R. Šaltenis, min. veik., p. 152.115 R. A. Vileišytė-Bagdonienė, min. veik., p. 114.


SEMINARAS

ir užkandinėse nebuvo rengiami koncertai ar kiti pasilinksminimai, kaip tai buvo daroma restoranuose ir kavinėse-cukrainėse. Kaip rašo K. Ralys Lietuvos žiniose, valgyklose ir užkandinėse bevalgant laikas buvo leidžiamas „be svaigalų, be tabako dūmų“116. Nors studentai savo valgyklose kai kada surengdavo tam tikras šventes117.

Viešasis maitinimas gatvėje: nuo ledų ir dešrelių iki maisto į namus

Kaip žinoma, valgoma buvo ne tik res-toranuose, kavinėse-cukrainėse, valgyklose bei užkandinėse, bet ir viešose lauko erdvėse, pavyzdžiui, gatvėje. XX a. 3–4 deš. Kaune maisto prekyba gatvėse buvo populiari. Žmonės maistą čia pirko ir dažnai valgė tiesiog vietoje. Be to, gana smarkiai pradėjo populiarėti maistas išsinešti bei patiekalų užsakymas šeimos šventėms ar kitoms progoms tiesiai į namus.

Prekyba maisto produktais vyko įvairiose to meto Kauno turgavietėse. Jose buvo didelis maisto prekių pasirinkimas, ypač iš ūkių atvežtų vaisių, daržo-vių ir kitų skanėstų. Būtent šios prekės viliojo pirkėjus. Besimokydama Kauno „Aušros“ gimnazijoje R. A. Vileišytė-Bagdonienė ir kitos moksleivės dažnai pro šios mokymosi įstaigos langus stebėdavo gatvę ir šalimais esantį turgų. Moks-leives traukė gėrybėmis nukrauti turgavietės prekystaliai: „Iš gimnazijos matėsi turgus ir <...> viliojančiai atrodė pilni vežimai obuolių ir visokiausių vaisių bei daržovių, tuo tarpu krautuvėlėse parduodavo viską – nuo naminės duo-nos, silkių iki drabužių ir avalynės. Labai norėjosi ten nubėgti ir nusipirkti raudonskruosčių obuolių ar kokią skanią, saldžią bandelę.“118 Taigi bandelės, pyragaičiai, vaisiai ir daržovės buvo mėgstamas užkandis, perkamas ir dažnai valgomas tiesiog gatvėje. Tačiau turgavietės ir, apskritai, kai kurios Kauno miesto gatvės, kuriose vyko panaši prekyba maisto produktais, nebuvo tinka-mai prižiūrėtos, švarios ir tvarkingos. Spaudoje randama žinučių, jog „reikia daugiau švaros“ turgavietėse ir prekyvietėse. Pavyzdžiui, „Senamiesčio rinkoje (prie Lukšio gatvės) [kalbama apie dab. Šv. Gertrūdos gatvę – E. K.] staleliai apkrauti vaisiais, daržovėmis, bulkomis, o rinkoje ant grindinio stovi mėšlų krūvos. <...> Panašiai yra ir Ukmergės pl., Žemaičių g. kampe“119. Tokios vietos

116 K. Ralys, Kas reikalingesni – „Pieno centro“ užkandinės ar „Valgio“ restoranai?, Lietuvos žinios, 1938 m. gruodžio 30 d., nr. 298 (5864), p. 6.

117 M. Meškauskienė, Žvelgiau į tolius, Vilnius, 1969, p. 365; G. Salvatori, min. veik., p. 58.

118 Ten pat, p. 88.119 Reikia daugiau švaros, Lietuvos aidas, 1937 m. liepos 9 d., nr. 303 (3518), p. 7.

299KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

nebuvo pačios tinkamiausios prekiauti maistu, tačiau žmonės ten pirko ir kai kada užkandžiaudavo tiesiog gatvėse.

Tokių gaminių kaip ledai prekyba gatvėse sekėsi tiesiog puikiai. Kaip žinia, šio deserto buvo galima gauti ir kavinėse-cukrainėse. Lankytojai ledus rinkdavosi įvairių rūšių, o jų patiekimas būdavo labai estetiškas ir gražus. Vis dėlto gatvėje pardavinėjami ledai buvo greitesnis ir pigesnis būdas atsigaivinti karštą vasaros dieną. 1938 m. Lietuvos žiniose rašoma, kad kauniečiai per vieną sezoną suvalgo ledų už maždaug 200 tūkstančių litų120. Toks apytikslis spau-doje pateikiamas skaičius byloja, kad gatvėje perkami ledai buvo paklausūs ir mėgstami. Apie 300 žmonių užsiimdavo ledų pardavinėjimu gatvėse, skersga-tviuose ir kitose viešose vietose121. Balti chalatai ir stumiami vežimėliai buvo ledų pardavėjų išskirtinis ženklas, tad juos lengvai galėdavo pastebėti gatvėse. Kaip rašoma straipsnyje „300 „fabrikų“ gamina ledus“, dažniausiai ledų gamyba užsiimdavo privatūs asmenys, kurie, įsigiję „tam tikrą mašinėlę už 15–20 Lt“, vietoje ruošdavo šiuos šaltus desertus122. Tačiau jie dažnai buvo peikiami už higienos normų nesilaikymą ir ledų gamybą nešvariose bei dulkėtose gatvėse. Be to, jų „ledai gaminami natūralių ledų pagalba, tai karštam orui esant sušilę vaikai tokių ledų užvalgę neretai ir apserga bronchitu“123. Vėliau ledus gaminti fabrikuose ir prekiauti gatvėse pradėjo „Pieno centro“ bendrovė, kuri buvo vadinama „ledų magnatu“ ir gamino „amerikoniškus ledus“124. Ši įmonė siūlė geresnės kokybės ledus už prieinamesnę kainą, tad ledų pirkimas ir valgymas gatvėse dar labiau išpopuliarėjo.

Ne ką mažiau mėgstamas gatvėje pardavinėjamas maistas XX a. 4 deš. Kaune buvo dešrelės (dabar vadinamieji dešrainiai) Tuo metu tokio tipo greiti užkandžiai Laikinojoje sostinėje padarė tikrą perversmą. Bendrovė „Maistas“ 4 deš. viduryje „bandomajam laikui tik 10 dešrelininkų paleido, o bandymas pasisekė. Per parą parduodama po kelis tūkstančius porų dešrelių. <...> Nusta-tyta, kad Kaune reiktų dirbti ne 10, o 25–30 dešrelininkų“125. Tokia gatvės maisto pasiūla iš karto susilaukė didelio pasisekimo. Iš pradžių ant kaklų pasi-kabinę karšto vandens „bidonėlius“, o vėliau pradėję vežiotis vežimėlius vadina-mieji „dešrelininkai“, pasak R. A. Vileišytės-Bagdonienės, stoviniuodavo „Lais-vės alėjoj, ant gatvių kampo, prie kino ar teatro“126. S. Lomsargytė-Pukienė dar prisimena, kad ant kartoninių lėkščių buvo išdėliotos tokios porcijos: papurusi

120 J. Kn., 300 „fabrikų“ gamina ledus, Lietuvos žinios, 1938 m. rugpjūčio 30 d., nr. 195 (5761), p. 7.

121 J. Kn., 300 „fabrikų“ gamina ledus, Lietuvos žinios, 1938 m. rugpjūčio 30 d., nr. 195 (5761), p. 7.

122 Ten pat.123 Ten pat.124 Ten pat.125 G., Ar dešrelių dar nebuvo?, Lietuvos aidas, 1935 m. kovo 12 d., nr. 58 (231), p. 6.126 R. A. Vileišytė-Bagdonienė, min. veik., p. 40.


SEMINARAS

bandelė, dešrelė ir garstyčių kalnelis127. Užkandis tuomet kainavo tik 25 ct. Tai labai pigi ir didelei visuomenės daliai prieinama suma. Būtent pigumas, sotumas ir greitumas buvo tie faktoriai, kurie lėmė nepaprastą dešrelių popu-liarumą Kaune, o vėliau ir kituose miestuose.

Įmonių ir įstaigų darbuotojai su nekantrumo laukdavo dešrelių pardavėjų. Kaip žinia, iš pradžių „dešrelininkai“ stovėdavo gatvėse ir prekiaudavo „Maisto“ bendrovės produkcija. Buvo net nustatytas tam tikras laikas, kada ir kur galima rasti dešrelių vežimėlius. Tai liudija šio straipsnio ištrauka: „Tam tikrose vie-tose Laisvės Alėjoje bus pardavinėjamos ir nuo 12 val. iki 2 val. dienos ir nuo 10 val. iki 2 val. nakties.“128 Aišku, jog dešrelėmis su garstyčiomis ir bandelėmis buvo prekiaujama ne tik per priešpiečius ar pietus, bet ir vėlai vakare. Tačiau svarbesnis dalykas, kad „Maisto“ bendrovė daugumos darbuotojų ir darbdavių prašymu pradėjo dešreles tiekti į darbovietes. Apie tai daug informacijos ran-dama to meto spaudoje. 1935 m. Lietuvos žiniose rašoma: „Kiekvieną dieną nuo 8 val. ryto iki 12 val. dienos „Maisto“ pardavėjai, aprengti specialia uni-forma, atneš Tamstoms į įstaigas ir dirbtuves karštas skaniai paruoštas dešreles su bulkute ir garstyčiomis.“129 Visiems dirbantiesiems per pertraukas nereikė-davo kelti kojos iš darbo vietos, nes šiltas maistas būdavo pristatytas. Tiesiog reikėdavo iš anksto užsisakyti „dešrelininką“ ir jis reikiamu laiku įvykdydavo užsakymą: „11 val. valdininkai ir tarnautojai jau pradeda vaikščioti iš kambario į kambarį ir klausinėti: „Ar dešrelių dar nebuvo?“130

Dešrelės į darbovietes buvo tiekiamos dažniausiai pusryčių arba pietų metu. Apskritai, paklausios jos būdavo tada, kai užsidarydavo sotų ir nebrangų maitinimą siūlančios valgyklos, užkandinės ir kitos įstaigos. Mieste vėlai vakare arba po vidurnakčio veikdavo tik restoranai, cukrainės-kavinės ir kitos vietos, kuriose pavalgyti mažiau uždirbantiems buvo brangu. Be to, tokios įstaigos vakarais labiau virsdavo tam tikromis pasilinksminimo vietomis, kur lankytojai šokdavo ir stebėdavo artistų pasirodymus. Tad pigiai ir greitai pavalgyti norin-tiems žmonėms „Maistas“ pasiūlė po vidurnakčio dirbančius „dešrelininkus“. Apie vėlai vakarais dirbančius dešrelių pardavėjus rašoma Lietuvos žiniose: „Dau-giausiai dešrelių perka vakare ir naktį. <...> iki vėlyvos nakties – 24–1 val.“131 Tai reiškia, kad dešrelės buvo labai mėgstamos Kauno visuomenės ne tik die-nomis, bet ir vėlais vakarais ir net naktimis. Patys „dešrelininkai“, paklausti kodėl, jų manymu, žmonės taip perka dešreles naktimis, pamini štai tokią prie-žastį – „tamsoje „nesisarmatina“ gatvėje valgyti“132. Tuo metu buvo pastebima,

127 S. Lomsargytė-Pukienė, min. veik., p. 9.128 „Maisto“ Akcinė B-vė, Kauno gyventojų žiniai, Lietuvos žinios, 1935 m. vasario 23 d.,

nr. 45 (4728), p. 10.129 Ten pat.130 G., Ar dešrelių dar nebuvo?, Lietuvos aidas, 1935 m. kovo 12 d., nr. 58 (2321), p. 6.131 Kai gatvėmis saulė ridinėjasi, Lietuvos žinios, 1937 m. balandžio 2 d., nr. 72 (5341), p. 4.132 Ten pat.

301KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

kad gatvėje valgyti nebuvo priimtina. Todėl dešreles dažnai pirkdavo išsinešti į namus arba slapta valgydavo gatvėje. Spaudoje buvo rasti tokio pirkėjų elge-sio atgarsiai: „Gatvėje aplink dešrelininką nesijaučia to laisvumo ir paprastumo, kokį galima matyti kituose kraštuose, kur apstoję tos pat prekės pardavėją žmo-nės perka ir čia pat valgo. <...> Praeivis, nusipirkęs porciją, lenda medžio šešėlin arba kur į tarpdurį, kur mažiau akių tepasiekia, ir ten savo valgį sukramto.“133

„Maisto“ bendrovė tvirtino, kad jų veikla bei idėja Kauno gatvėse pre-kiauti karštomis dešrelėmis su garstyčiomis ir bandelėmis buvo skirta „man-dagiai patarnauti plačiajai visuomenei“134. XX a. 3–4 deš. užsisakyti iš vie-šojo maisto įstaigos tam tikrus patiekalus ir gauti jų pristatymą į norimą vietą nebuvo ganėtinai sunku. Pavyzdžiui, užkandinė „D. Rozmario“ priim-davo užsakymus ir, pagaminusi maistą, jį atveždavo. Reklaminiame skelbime rašoma: „Užkandinės „D. Rozmario“ užsakymus išpildo specialistas kulinaras <...> Užsakymai puikiausiai serviruoti, pristatomi į namus. Taupykite laiką, darbą ir pinigus.“135 Užsakymus taip pat priimdavo ir valgyklos bei kitos vie-šojo maitinimo įstaigos136.

Viešas maitinimasis gatvėje tapo svarbiu reiškiniu XX a. 3–4 deš. Kaune. Žmonės turguose, kurie tuo laikotarpiu nepasižymėjo didele švara ir tvarka, vis tiek pirko daržoves, vaisius, įvairias bandeles ar kepinius ir nesibodėdavo jų paragauti tiesiog gatvėje. Visgi tokius desertus kaip ledus, dažniausiai pri-vačių, o vėliau ir gamybininkų parduodamus tiesiog gatvėje, miesto žmonės valgė su dideliu malonumu. Tai buvo populiarus ir puikus būdas atsigaivinti karštą vasaros dieną. Tačiau labiausiai XX a. 4 deš. paplitęs gatvės maistas buvo karštos dešrelės su garstyčiomis, patiektos minkštoje bandelėje. Žema kaina, greitas paruošimas bei ilgai dirbantys dešrelių pardavėjai išpopuliarino šį gatvės maistą. Pardavėjai šiuos greitus užkandžius pietų metu vežiodavo į įmones ar darbovietes. Vėliau išpopuliarėjo ir maistas išsinešti, atsirado restoranų, užkan-dinių ir valgyklų, kurios pagal specialų užsakymą paruošdavo maistą skirtin-goms progoms ir pristatydavo jį tiesiai į namus.

133 G., Ar dešrelių dar nebuvo?, Lietuvos aidas, 1935 m. kovo 12 d., nr. 58 (2321), p. 6.134 „Maisto“ Akcinė B-vė, Kauno gyventojų žiniai, Lietuvos žinios, 1935 m. vasario 23 d.,

nr. 45 (4728), p. 10.135 Reklama, Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 10 d., nr. 281 (3776), p. 6.136 J. K-kas, Kauno valgyklos ir restoranai, Lietuvos aidas, 1937 m. lapkričio 20 d.,

nr. 529 (3744), p. 5.


SEMINARAS

Apibendrinimas

XX a. 3–4 deš. Kaune visuomenė buvo ganėtinai vartotojiška, beveik nestigo būtiniausio vartojimo maisto prekių. Jų kainos nebuvo labai aukštos, tad prieinamos ir mažiau uždirbančiam visuome-nės sluoksniui. Tuo metu Kauno maisto prekių parduotuvių lentynose buvo galima rasti ir tokių prekių kaip egzotiniai vaisiai, konservai, kava ar arbata. Tačiau pastarųjų kainos buvo pakankamai aukštos. Kauno visuomenei buvo aktualūs mitybos reikalai. Žmonės maitindavosi sveikai, vartodavo daug įvai-rios mėsos, žuvies, pieno, grūdinės kilmės produktų, daržovių ir kitų gamtos gėrybių. Vyravo požiūris, jog nuo sveikų žmonių priklauso ir tautos sveikata. Tad maistas buvo tarsi sveikatos šaltinis, todėl juo turėdavo būti tinkamai pasi-rūpinta. XX a. 3–4 deš. Kaune atsirado ir vegetariškos mitybos šalininkų, įsi-kūrė Vegetarų draugija, buvo leidžiami vadovėliai ir laikraščiai vegetarams. Ši mitybos praktika buvo populiari ir susilaukė daug šalininkų. Pastebima ir žalia-valgystės apraiškų, tačiau didelio susidomėjimo šiuo mitybos būdu nebuvo.

To meto Kaune netrūko viešojo maitinimo įstaigų ir žmonės dažnai val-gydavo ne namuose. Ypač svarbūs buvo restoranai ir kavinės-cukrainės, kur dažniausiai būdavo didelis patiekalų ir gėrimų pasirinkimas. Vyravo aukštos kainos ir tekdavo mokėti ir už aptarnavimą. Restoranai siūlydavo prašma-tnius patiekalus, kavinėse-cukrainėse lankytojai galėdavo rinktis įvairių kon-diterijos gaminių bei kavos ar arbatos. Šiose vietose vakarais vyko koncertai, šokiai ar kiti pasirodymai. Tokiose vietose lankydavosi pasiturinti ir laiko turinti visuomenės dalis. Tad lankymasis restoranuose ar kavinėse-cukrainėse kartu buvo ir tam tikras laisvalaikio leidimo būdas. Svarbu, jog ir valgyklos bei užkandinės buvo be galo populiarios Laikinojoje sostinėje. Čia valgydavo didelė dalis miesto gyventojų. Daugiausia tarnautojai, darbininkai ir studentai. Patiekalų pasirinkimas nebuvo didelis, tačiau jie buvo sotūs, skanūs ir pigūs. Tuo metu pastebimas valgyklų skirstymas. Egzistavo studentų, darbininkų ir vargšų valgyklos. Taip pat buvo atsižvelgta į kitokias mitybos praktikas propaguojančius žmones, tad veikė ir vegetariškos valgyklos. Minėtina, kad XX a. 3–4 deš. Kaune buvo dažnai valgoma gatvėje – turguose ar užkandinėse perkamas maistas ir valgomas čia pat vietoje. Turguose galėjai įsigyti lengvų užkandžių ar vaisių, taip pat buvo populiaru pirkti ledus iš gatvėse juos parduo-dančių prekybininkų. Pats svarbiausias gatvėse perkamas ir valgomas maistas XX a. 4 deš. Kaune buvo dešrelės su garstyčiomis ir bandelėmis. Jas labai mėgo, nes tai buvo nebrangus, sotus ir greitai patiekiamas užkandis. Įstaigų darbuo-tojams ar darbininkams „Maisto“ bendrovės tiekiamas dešreles prekiautojai atnešdavo net į darbovietes. Taip pat tuo metu populiarėjo maistas išsinešti, veikė užkandinės, kuriose gamindavo įvairius patiekalus ir vėliau pristatydavo į užsakymo vietą.

303KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

Šaltiniai

Memuarai

A. DAMBRAUSKAS, Viskas praeina, Vilnius, 1991.G. DAUGUVIETYTĖ, Perpetuum Mobile, Vilnius, 2002.P. GAUČYS, Tarp dviejų pasaulių: iš mano atsiminimų 1915–1938, Vilnius, 1992.V. GUSTAINIS, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, Kaunas, 1991.J. JAKELAITIS, Jeigu kas nors skaitys: atsiminimai, Kaunas, 1996.J. KELIUOTIS, Mano autobiografija: atsiminimai, Vilnius, 2003.H. KORSAKIENĖ, Sugrįžusi praeitis: autentiški pasakojimai ir portretai, Vilnius, 1985.H. KORSAKIENĖ, Veidai ir likimai: praeities vaizdai, Vilnius, 1982.S. LOMSARGYTĖ-PUKIENĖ, Dita paralelės, Kaunas, 2004.M. MEŠKAUSKIENĖS, Žvelgiau į tolius, Vilnius, 1969.L. MITKIEWICZ, Kauno atsiminimai 1938–1939, Vilnius, 2002.B. RAILA, Koldėl antraip? Literatūrinės kronikos su išgyvenimais, Vilnius, 1991.G. SALVATORI, Lietuva vakar ir šiandien, Vilnius, 1992.R. SKIPITIS, Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai, Čikaga, 1967.R. ŠALTENIS, Gaudeamus igitur, Kaunas, 1993.A. ŠEŠTOKAS-MARGERIS, Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931), Kaunas, 1932.T. VAIČIŪNIENĖ, Literatūros ir meno pasaulyje, Vilnius, 1986.R. A. VILEIŠYTĖ-BAGDONIENĖ, Tolimi vaizdai: Signataro dukters atsiminimai,

Vilnius, 2008.

Periodinė spauda

Al. MATEKŪNAS, Kaunas per dieną, Lietuvos aidas, 1938 m. vasario 25 d., nr. 87 (3896), p. 2.

Ar gerai kauniečiai sunaudoja sekmadienio poilsio laiką, Lietuvos aidas, 1934 m. vasario 5 d., nr. 29 (1996), p. 8.

Ar gerai kauniečiai sunaudoja sekmadienio poilsio laiką, Lietuvos aidas, 1934 m. vasario 12 d., p. 6.

Bg. Centrinės plačiųjų geležinkelių dirbtuvės, Lietuvos žinios, 1933 m. kovo 15 d., nr. 60 (4150), p. 5.

Daržovių sunaudojimas, Šeimininkė, 1923 m. gegužės 4 d., nr. 2, p. 2.G., Ar dešrelių dar nebuvo?, Lietuvos aidas, 1935 m. kovo 12 d., nr. 58 (231), p. 6.Grafienė Mandelena Ray, Ar sveika būti vegetarais?, Diena, 1934 m. spalio 21 d.,

nr. 42 (795), p. 7.J. K-kas, Kauno valgyklos ir restoranai, Lietuvos aidas, 1937 m. lapkričio 20 d.,

nr. 529 (3744), p. 5.J. Kn., 300 „fabrikų“ gamina ledus, Lietuvos žinios, 1938 m. rugpjūčio 30 d.,

nr. 195 (5761), p. 7.J. Lygm, Koks gi pagaliau sveikas valgis, Diena, 1936 m. sausio 5 d., nr. 1 (857), p. 4.K. Gylienė, Biednuomenės globa Kaune, Lietuva, 1924 m. balandžio 15 d., p. 4.


SEMINARAS

K. Ralys, Kas reikalingesni – „Pieno centro“ užkandinės – ar „Valgio“ restoranai?, Lie-tuvos žinios, 1938 m. gruodžio 30 d., nr. 298 (5864), p. 6.

Kai gatvėmis saulė ridinėjasi, Lietuvos žinios, 1937 m. balandžio 2 d., nr. 72 (5341), p. 4.

Kaip pagaminti sirupą ir smulkųjį cukrų iš daržovių, Šeimininkė, 1923 m. gegužės 4 d., nr. 2, p. 2.

Kaip tvarkosi sosiskų reikalai Kaune, Lietuvos žinios, 1935 m. birželio 7 d., p. 7.Kaunas pradeda nevalgyti mėsos, Diena, 1934 m. liepos 8 d., nr. 27 (781), p. 2. Kauno kronika, Dėl maisto Kauno mieste, Lietuva, 1919 m. kovo 18 d., p. 2.Kauno lietuviškų valgių sąrašas, Kuntaplis, 1935 m. lapkričio 10 d., nr. 46, p. 3.Kiek Kaune valgyklų, restoranų ir alinių, Lietuvos aidas, 1934 m. vasario 14 d.,

nr. 37 (2004), p. 5.Kisieliai, Šeimininkė, 1924 m. liepos 20 d., nr. 4, p. 1–2.Kokių pageidavimų turi darbininkai, Darbininkas, 1939 m. birželio 22d., nr. 25 (1016),

p. 12.L. S. B., Kova su nedarbu ir ligomis, Lietuva, 1919 m. gegužės 1 d., p. 2.Lietuva: Informacinė knyga 1931 metams, Kaunas, 1932, p. 304. Kai gatvėmis saulė ridinėjasi, Lietuvos žinios, 1937 m. balandžio 2 d., p. 4.Prašo Šančiuose įsteigti užkandinę, Lietuvos žinios, 1938 m. sausio 29 d., nr. 23 (5589),

p. 7.„Maisto“ Akcinė B-vė, Kauno gyventojų žiniai, Lietuvos žinios, 1935 m. vasario 23 d.,

nr. 45 (4728), p. 10.Meniu, Vegetariška valgykla „Lobynas“. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/

vbspi/biRecord.do?biRecordId=79501> [žiūrėta 2015 05 06].Metalo darbininkai prašo pakelti atlyginimą, Darbininkas, 1939 m. birželio 28 d.,

nr. 26 (1017), p. 12.„Metropolis“ vieta, kur aukštoji visuomenė praleidžia laiką, Naujas žodis, 1932 m.

balandžio 30 d., nr. 7, p. 136.Moderniška užkandinė, Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 2 d., nr. 275 (3770), p. 4.P. Žineiva, Tūkstančiai kauniečių sėdi kavinėse, Lietuvos aidas, 1939 m. vasario 11 d.,

nr. 67 (4469), p. 6.„Pieno centras“ praplėtė užkandinę, Lietuvos žinios, 193 m. birželio 4 d., nr. 125 (3917),

p. 6.Žaliakalnis reikalingas „Pieno centro“ užkandines, Lietuvos žinios, 1935 m. gegužės 14 d.,

nr. 109 (4792), p. 7.Reikia daugiau švaros, Lietuvos aidas, 1937 m. liepos 9 d., nr. 303 (3518), p. 7.Reklama, Darbas, 1936 m. sausio 21 d., nr. 7, p. 5.Reklama, Diena, 1934 m. balandžio 1 d., nr. 13 (768), p. 9.Reklama, Kuntaplis, 1935 m. birželio 30 d., nr. 27, p. 4.Reklama, Kuntaplis, 1937 m. rugsėjo 12 d., nr. 37, p. 4.Reklama, Lietuvos aidas, 1931 m. rugsėjo 30 d., nr. 220, p. 8.Reklama, Lietuvos aidas, 1932 m. gruodžio 14 d., nr. 248 (1659), p. 7.Reklama, Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai: Informacinė knyga ekonomijos ir finansų

reikalais. 1925 – 1926 m., red. St. Gylaitis, Kaunas, 1926, p. 7.Reklama, Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 10 d., nr. 281 (3776), p. 6.Reklama, Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 24 d., nr. 293 (3798), p. 10.

305KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Erika KISIELIŪTĖ

S. M., Kaunas pramogauja, Lietuvos aidas, 1939 m. kovo 4 d., nr. 102 (4504), p. 6.Sėkime įvairių daržovių, Moteris, 1926 m. balandžio 19 d., nr. 4, p. 37.Stato darbininkams valgyklą, Darbininkas, 1936 m. lapkričio 29 d., nr. 47 (882), p. 4.Šeimininkės kampelis, Moteris, 1927 m. kovo mėn., nr. 3, p. 44.Širdies liepsna, Telšiai, 1924. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/

biRecord.do?biRecordId=6640> [žiūrėta 2015 05 06]. Širdies liepsna, Žemaitija, 1926. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/

biRecord.do?biRecordId=6639> [žiūrėta 2015 05 06].T. B., Valgio taisymas, Moteris, 1921 m. balandžio mėn., nr. 4, p. 14.Turėtų žinoti platūs kauniečių sluoksniai, Lietuvos žinios, 1932 m. kovo 5 d., nr. 52

(3844), p. 4.Valgių gaminimas, Šeimininkė, 1925 m. vasario 8 d., nr. 1, p. 3–4.Vydūno kalbos, Lietuvos žinios, 1929 m. kovo 2 d., nr. 51 (2953), p. 4.Žmogaus maistas, Šeimininkė, 1925 m. kovo 15 d., nr. 2, p. 2–3.

LiteratūraU. M. ANDRIJAUSKAITĖ, Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija, 2013 m. vasario

21 d. Prieiga per internetą: <http://www.kavalgoveganai.lt/2013/02/vegetariz-mas-lietuvoje-trumpa-istorija.html> [žiūrėta 2015 05 05].

R. AUDENIENĖ, Profesorius: sveikiausia mityba buvo tarpukario Lietuvoje, 2011 m. spalio 25 d. Prieiga per internetą: <http://www.alfa.lt/straipsnis/12747653/profe-sorius-sveikiausia-mityba-buvo-tarpukario-lietuvoje> [žiūrėta 2015 05 05].

V. P. BIČIŪNAS, Kaunas 1030–1930, Fotografuotas leidimas, Kaunas, 1999.D. ČERVOKIENĖ, Vydūno patarimai norintiems nesirgti, 2013 m. gegužės 20 d..

Prieiga per internetą: <http://www.sveikaszmogus.lt/GYVENIMO_BUDAS-7028-Vyduno_patarimai_norintiesiems_nesirgti> [žiūrėta 2015 05 06].

Gidas po bohemišką Laivės alėją, sud. D. Citvarienė, Kaunas, VDU menų galerija „101“, 2013.

J. JANKAUSKIENĖ, Keli „Konrado“ kavinės bohemos kasdienybės štrichai, Kauno istorijos metraštis 12, Kaunas, 2012.

J. MINELGAITĖ, Tarpukario Kauno bohemos ypatumai, Kauno istorijos metraštis 12, Kaunas, 2012.

J. MINELGAITĖ, Tarpukariu netrūko estetikos ir modernumo, Istoriniai patiekalai, 2015, nr. 1, p. 15.

J. MULEVIČIŪTĖ, Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas, 2001.

A. PAKŠTALIS, Bohemos gyvenimo atspindžiai XX a. ketvirto dešimtmečio Kaune, Kauno istorijos metraštis 9, Kaunas, 2008.

Tarp Vilniaus ir Berno: tekstai apie Lietuvą ir Šveicariją, sud. Max Schweiser, Vilnius, 2003.

G. VASKELA, Lietuva 1919–1940 metais skaitmenimis, 2003. Prieiga per internetą: <http://ls1919.hostfree.lt/HTM/a001.html> [žiūrėta 2015 05 05].

G. VASKELA, Lietuva 1919–1940 metais skaitmenimis, 2003. Prieiga per internetą: <http://ls1919.hostfree.lt/html/prekyba.html> [žiūrėta 2015 05 05].


SEMINARAS

VYDŪNAS, Sveikata, jaunumas, grožė, Tilžė, 1928 m. Prieiga per internetą: <http://vydunodraugija.lt/wp-content/uploads/2013/02/Knyga_Sveikata.Jaunumas.Groze_.pdf> [žiūrėta 2015 05 06].

A. ZEIGIS, Prie Smetonos buvo kitaip... (restoranų klasifikavimas tarpukario Lietuvoje). Prieiga per internetą: <http://www.meniu.lt/naujiena/prie-smetonos-buvo-kitaip-restoranu-klasifikavimas-tarpukario-lietuvoje> [žiūrėta 2014 11 29].

A. ZEIGIS, Prie Smetonos buvo kitaip...Patiekalai ir gėrimai. Prieiga per internetą: <http://www.meniu.lt/naujiena/prie-smetonos-buvo-kitaip-patiekalai-ir-gerimai> [žiūrėta 2015 02 03].

Erika KISIELIŪTĖ FOOD AND NUTRITION IN KAUNAS IN 1920–1940

Summary

The present article discusses food, nutri-tion, and eating out traditions of Kaunas residents in 1920s and 1940s. The research introduces various food products, their prices and availability during the indicated time period. Considerable attention is given to the nourishment of Kaunas residents in 1920s and 1940s. The article discusses daily nutrition habits and practices, with a specific focus on various public places such as restaurants, confectioneries, canteens, and snack bars. The article not only explores the menu in those public places but is also interested in prices. Moreover, the research takes a closer look into the visitors: with reference to their reminiscences, the experience of the visitors is revealed. Various forms of entertainment which occurred in restaurants and confectioneries are mentio-ned; popular canteens where Kaunas residents (students, labourers, and even the poor) dined are referred to. The article describes sausages and ice-cream, which were very popular and tasted in Kaunas streets. Lastly, the research briefly discusses the dishes purchased and eaten in the streets as well as take-away food in Kaunas.

Keywords: food, nutrition, eating out, Kaunas in 1920s and 1940s.

maistas, mityba ir viešasis maitinimas xx a. 3–4 dešimtmečiais … · 2020-04-10 · 279 ss s...

Documents