xviii a. didikių saviraiška lietuvos didžiojoje ... · pagrindiniai darbo šaltiniai yra sukurti...

77

Vika VELIČKAITĖVytauto Didžiojo universitetas

XVIII a. didikių saviraiška Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Santrauka XVIII a. smarkiai kito ne tik amžininkų požiūris į moterų vietą ir tikslus vyrų pasaulyje, bet ir faktinė moterų padėtis. Straipsnyje, remiantis istoriografija ir šaltiniais, analizuojama XVIII a. kilmingų pasauliečių (dažniausiai didikių) moterų, gyvenusių arba kilusių iš Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės, veikla LDK arba už jos ribų. Pristatoma šių moterų literatūrinė ir teatrinė veikla. Tyrimas atliktas naudojant aprašomąjį analitinį ir lyginamąjį metodus. Kalbant apie mo-terų tyrinėjimus, Lietuvos istoriografijoje tebėra daug spragų, todėl šis tyrimas yra aktualus1.

Reikšminiai žodžiai: LDK, didikės, atsiminimai, teatrinė veikla, literatūrinė veikla.

Įvadas

XVIII a. istoriografijoje moterų amžiumi vadinamas ne tik dėl to, kad pačios mo-terys pradėjo aktyviau reikštis įvairiose gyvenimo sferose, bet ir dėl to, kad am-žininkai pradėjo diskusijas apie moterų vietą ir tikslus vyrų pasaulyje. Apšvietos epochos diskusijos, prasidėjusios Prancūzijoje, pasiekė ir Abiejų Tautų Respubliką (toliau – ATR) ir, žinoma, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (toliau – LDK). Moterų aktyvumas priklausė ne tik nuo Apšvietos epochoje pradėtų diskusijų apie moterų padėtį visuomenėje, bet ir nuo naujų kultūrinių bei geopolitinių aplinkybių.

Fransua Peleno de la Baro (1647–1723) prabilo apie tai, kad vyriška lytis nėra pra-našesnė už moteriškąją, o protas lyties negali turėti (Godineau, 2001, p. 403–404). Nors jo idėjos buvo pakankamai populiarios, joms oponavo Žanas Žakas Ruso (1712–1778) ir Pjeras Ruselis, teigiantys, kad moterų fiziniai skirtumai lengvai gali būti traktuojami kaip moterų kitoniškumas, neleidžiantis prilygti vyrams (Godi-neau, 2001, p. 403–404). LDK prancūzų kultūra buvo tokia populiari ir mėgiama, kad šių diskusijų fone XVIII a. moterys neabejotinai turėjo plėtoti savo veiklas. O jos buvo itin veiklios, stengėsi domėtis visomis gyvenimo sferomis – nuo mokslo ir ekonomikos naujienų iki kūrybos. Moterys ne tik aktyviai veikė, bet ir paliko

ISSN 2029-4182 (spausdintas) ISSN 2335-8726 (internetinis)

GRUPĖS IR APLINKOS: 2015.4

1 Šis straipsnis parengtas pagal 2013 m. Vytauto Didžiojo universitete, Istorijos katedroje apgintą magist-ro baigiamąjį darbą „Aktyvių moterų veikla XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Straipsniai

78

šaltinių, kurie gali mums padėti tiek atskleisti vidinį moters pasaulį, tiek suprasti būdus, kuriais jos bandė save realizuoti. Šiuo metu Lietuvos istoriografijoje nėra nė vienos monografijos, skirtos XVIII a. moterų veiklai. Apibendrinančių ir visą mo-terų veiklos erdvę apimančių tyrinėjimų nėra ir Lenkijos istoriografijoje, nors lenkų istorikai šia problema domisi.

Tyrimo objektas yra XVIII a. kilmingų pasauliečių (dažniausiai didikių ir vos kelių vidutinių bajorių) moterų, gyvenusių arba kilusių iš Lietuvos Didžiosios Ku-nigaikštystės, veikla LDK arba už jos ribų. Tikslas – apibendrinti ir palyginti LDK didikių literatūrinę ir teatrinę veiklą XVIII a.2 Straipsnyje pristatomi rašytiniai šalti-niai, kuriuose atsispindi moterų literatūrinė veikla; o remiantis istoriografija ir šal-tiniais, pristatoma moterų veikla teatre.

Lietuvos istoriografijoje moterų veikla tiek LDK laikotarpiu, tiek Naujausiai-siais laikais tyrinėjama gana fragmentiškai, trūksta generalizuojančių tyrimų, tačiau pastaraisiais metais tyrinėjant šią tematiką smarkiai pasistūmėta.

Savo monografijos įvade Jolita Sarcevičienė (2005) apibendrina žinias apie mo-terų padėtį LDK. Autorė dėmesį skiria moterų įvaizdžiui, kuris atspindi idealios moters sampratą, tačiau šio darbo tyrimo objektas – ne moteris, o moters įvaizdis, kuris ne visada atspindi realią moters padėtį šeimoje ir visuomenėje. Kitame straips-nyje (Sarcevičienė, 2001) daugiausiai dėmesio skyrusi teisinei moters padėčiai, kuri ne visada buvo tapati faktinei, ši autorė atskleidė vieną pagrindinių sunkumų tyri-nėjant šią temą: dėl to, kad moterų faktinė ir teisinė padėtys dažnai nesutapdavo, tyrinėtojams tenka nuolat laviruoti tarp šių dviejų gyvenimo sferų. Istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (2008) analizuoja XVIII a. moterų padėtį kultūros ir edukaci-jos sferose3. Anelė Butkuvienė (2007) paskelbtame straipsnių rinkinyje aprašo kon-krečių moterų veiklą XVIII a., tačiau šio darbo paskirtis – mokslo populiarinimas.

Išsamų straipsnį apie LDK moterų sukurtus šaltinius parengė Baltarusijos is-torikė Natalia Gardzienka (Гардзіенка, 2012), netiesiogiai pristačiusi ir moterims būdingas veiklas, kurių rezultatas – rašytiniai šaltiniai. Dalis jų panaudoti ir šiame darbe. Kiek plačiau šia tematika rašo Lenkijos istorikai, tačiau problema ta, kad jų darbuose aptariant XVIII a., Lietuva iš bendro konteksto išskiriama retai, LDK trak-tuojama kaip integrali Lenkijos dalis, todėl rašant šį darbą ir norint remtis jų dar-bais, teko kruopščiai ir itin atsargiai atrinkti tik tai, kas būdinga Lietuvai; kita vertus, visa ši medžiaga naudinga siekiant palyginti.

2 Straipsnyje akcentuojama tik pasauliečių moterų veikla, todėl vienuolių veikla liko nuošalyje. Tačiau derėtų pabrėžti, kad vienuolynų vaidmuo XVIII a. visuomenėje buvo svarbus ir atliko kultūrinių, socialinių, edukacinių centrų funkcijas.3 Ši istorikė pastaruoju metu skelbia ne tik mokslinius straipsnius, bet ir aktyviai publikuoja mokslo po-puliarinimo žanro straipsnius tinklalapyje, skirtame LDK istorijai (prieiga per internetą: http://www.ldkis-torija.lt/). Šie darbai, savo ruožtu, moterų istorija skatina domėtis ne tik plačiąją visuomenę, bet ir istorikus, nes išryškina, kokios iš tikrųjų didelės moterų tyrinėjimų spragos Lietuvos istoriografijoje.

79

Vika VELIČKAITĖXVIII a. didikių saviraiška Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Vieną pagrindinių studijų parašė Marija Bogucka (1998). Tačiau nepaisant to, kad ši autorė gana išsamiai aptarė moters padėtį ir veiklą ATR, iškyla kita proble-ma – XVIII a. pristatytas labai bendrais bruožais, kartais nenusakoma šio amžiaus specifika aprašant vieną ar kitą veiklą, todėl dažnai tenka abejoti, ar taip yra dėl to, kad nuo XVI–XVII a. nepasikeitė aplinkybės, ar dėl to, kad tyrinėjant ankstesnius amžius, tiesiog nesikoncentruota į XVIII a. moterų veiklos ir padėties ypatybes. Re-miantis M. Boguckos darbu, tenka susidurti su dviem problemomis – atrinkti tik LDK moterų veiklas ir padėtį bei atsižvelgti į tai, kad kartais XVIII a. specifika lieka neaptarta.

Iškilių moterų veikla domėjosi ir Zbignevas Kuchovičius, paskelbęs net dvi mo-nografijas (Kuchowicz, 1972, 1989), tačiau čia taip pat teko atrinkti tai, kas būdinga Lietuvai. Be to, dažnai šio istoriko dėmesys nukrypdavo į vyrų, buvusių šalia tų moterų, veiklą.

Šaltiniai. Pagrindiniai darbo šaltiniai yra sukurti pačių moterų, tad jie anali-zuojami ir pristatomi dėstomoje straipsnio dalyje. Tai Konstancijos Rykaitės-Benis-lavskos (1776, 2000) sukurta mistinė poezija, Teofilijos Moravskos (2002) kelionių dienoraštis, Liudvikos Byševskos (2008) laiškai iš kelionės į Vilnių, Reginos Rusec-kytės-Pilštiniovos (1957) atsiminimai, Uršulės Radvilienės pjesės (1754), pamoky-mas dukrai bei laiškai vyrui (2003). Ne visi straipsnyje paminėti moterų sukurti šal-tiniai bus analizuojami, tačiau pats jų egzistavimo faktas liudija, kad moterys ėmėsi tos veiklos.

Darbe panaudoti ir šaltiniai, sukurti ne moterų. Tai Juozapo Kosakovskio (1891) atsiminimai, kuriuose autorius pasakoja apie savo motiną; Stanislovo Moravskio (1994) atsiminimai apie garsią Vilniaus teatro aktorę Marianą Moravską.

Remiantis Z. Kiaupos (2004) įžvalgomis, XVIII a. šiame darbe traktuojamas kaip 1733–1795 m. laikotarpis, tačiau tais atvejais, kai moteris augo ir brendo XVIII a. kultūrinėje ir politinėje terpėje, kartais pereinama į XIX a., bet tik tuomet, kai nėra abejonių, kad moteris konkrečia veikla susidomėjo dar XVIII a.

Taip pat stengtasi neperžengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geografinių ribų, tačiau kartais buvo būtina įžengti ir į Lenkijos teritoriją, bet tik tada, kai mote-rų veikla buvo susijusi ir su Lietuva, ir su Lenkija.

Tyrimams naudotas tradicinis aprašomasis analitinis metodas; tam tikrais atve-jais lyginta konkrečių moterų veikla arba jų sukurti šaltiniai, taip pat lyginta teisinė ir faktinė moterų padėtis šeimoje ir visuomenėje.

Atskirai derėtų aptarti ir moterų pavardžių rašybą. Visos mergautinės pavardės rašomos su lietuviškomis priesagomis, o ištekėjusių moterų pavardės su priesaga „-ienė“ rašomos tik tada, kai ir lenkiškai jos rašomos su priesaga (Sapieżyna – Sapie-gienė, Radziwiłłowa – Radvilienė, tačiau Morawska – Moravska).

Straipsniai

80

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikių padėtis šeimoje ir visuomenėje

M. Bogucka (1998) savo monografijoje gana aiškiai išsklaido mitą, kad LDK mo-terys buvo visiškai beteisės. Nors M. Boguckos darbe beveik visas dėmesys skirtas XVI ir XVII a., o apie moterų padėtį XVIII a. tik kartais užsimenama, vis dėlto ATR tradicijos ir moterų padėtis nekito taip sparčiai, todėl kalbant apie moteris XVIII a., galima remtis ir istorikės įžvalgomis apie moterų padėtį ankstesniais amžiais.

Moteris turėjo aiškiai apibrėžtą vietą visuomenėje – jai buvo skirta privačios namų, šeimos ir motinystės sferos. Moteris galėjo veikti tik neperžengdama tam tikrų rėmų, tačiau viena funkcija leido jai daryti įtaką ir vyrų visuomenėje. Moteris visuomenėje atliko žmonos (Pietrow-Ennker, 1995, p. 9) ir teisėtų vaikų motinos vaidmenis. Moters pareiga gimdyti vyrams palikuonis užtikrino jai tam tikrą padėtį ir pagarbą tarp vyrų. Ji aktyviai dalyvavo auklėjant vaikus (sūnus auklėjo iki tam tikro amžiaus, bet būtent tuo metu, kai motinos įtaka stipriausia ir vaikas formuo-jasi kaip asmenybė). Žinoma, būta tiek nesėkmingų auklėjimo pavyzdžių: „Lietuvos etmono sūnus Karolis Radvila augo šalia motinos [Uršulė Pranciška Vyšniovieckytė (1705–1753)] laisvas, be auklėtojų bei mokytojų, ir jau 12 metų sugebėdavo visai nusigerti“ (Lukšienė, 1985, p. 15); tiek sėkmingesnių: „vaikams auklėti Kosakovs-ka [Marija Zabielaitė (1711–1776)] samdė guvernerį prancūzą, namų mokytojus. Namuose buvo turtinga biblioteka, kartais knygos būdavo pasiskolinamos iš Rau-dondvario Zabielų. Vaikai išmoko ne tik skaityti, rašyti, katekizmo, matematikos, bet ir lotynų kalbos. Istorijos žinių jie sėmėsi iš Motiejaus Strijkovskio Kronikos“ (Kosakovskis, 1891, p. 11).

Taigi auklėdama savo vaikus, ypač sūnus, ir užimdama tam tikrą vietą jų gyveni-me bei užmegzdama artimus santykius, moteris galėdavo sau užsitikrinti tam tikrą statusą. Bažnyčia ir visuomenė moteryje matė vaikų auklėtoją, duodavusią pirmą-sias moralės pamokas, tad šios moters pareigos visuomenei ir šeimai neleisdavo jos eliminuoti iš viešojo gyvenimo ir užtikrindavo tam tikrą statusą šeimoje. Juozapas Kosakovskis parodo, kokią įtaką padarė motinos auklėjimas, kuris buvęs griežtas, bet išmintingas, grįstas draugiškais santykiais su vaikais (Kosakovskis, 1891, p. 11).

Vyrui buvo svarbu turėti palikuonių, kad išlaikytų giminės turtą ar statusą, o jų nebuvimas galėjo sumenkinti esamą paskutinio giminės vyro padėtį ir svarbą visuomenėje. Šeima, kurios svarbi dalis buvo motina, buvo vienas pagrindinių vi-suomeninio valstybinio gyvenimo elementų, tačiau XVIII a. šeimos vaidmuo visuo-menėje ėmė menkti (Kulesza-Woroniecka, 2007, p. 147; Bogucka, 1998, p. 38–31), nes iškeliamos individualios asmens savybės, kurios galėjo padėti arba sutrukdyti jam įsitvirtinti visuomenėje.

Nors dažnai istoriografijoje teigiama, kad moters vedybų klausimus spręsdavo šeimos vyrai, tačiau kai kurių moterų likimai byloja ką kitą. Tai puikiai iliustruoja

81


Teofilijos Konstancijos Radvilaitės-Moravskos (1738–1818) elgesys. Ji pati rinkosi vyrą (tiek laiko, kad jau buvo vadinama senmerge), atmesdama giminės vyrų siū-lomus kandidatus ir tuo siutindama ne tik jos rankos prašančius kandidatus, bet ir savo brolį Karolį Stanislovą Radvilą. Galiausiai ji ištekėjo už norimo vyro, nepai-sydama taip atšalusių santykių su broliu, jog teko nemenkai pasistengti ir pasirūpin-ti, kad jos sukurta šeima ir vyras neliktų be galingo brolio protekcijos.

Apolonija Elena Masalskytė (1763–1815) pirmą kartą ištekinta jos šeimos pa-stangomis, tačiau antrą kartą ištekėjo už Vincento Potockio, kurį pamilo nepaisy-dama to, kad abu buvo susituokę su kitais asmenimis. Ji iki pat savo pirmojo vyro mirties (kol tapo našle ir gavo teisę vėl ištekėti) gyveno su V. Potockiu nesusituokusi. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, tad XVIII a. kilmingos moterys turėjo galimybę pačios rinktis sutuoktinį. Žinoma, ne visos – tai itin priklausė nuo moters būdo bruožų, ryžto, auklėjimo, užsispyrimo ir šeimos. Nors išimtys ir patvirtina taisyklę, jos taip pat leidžia ta taisykle suabejoti ir pamatyti ribas.

E. Kuchowiczius pastebi, kad teisinė diskriminacija niekada nereiškė faktinės diskriminacijos, nulemtos tradicijų. Taigi moters didikės vietą visuomenėje dažnai lėmė jos asmeninės savybės, o ne tradicijos (kurių jos nekvestionavo, tačiau rasdavo

1 pav. Teofilija Konstancija Radvilaitė-Moravska (g. 1738–1818)(iš Stanisławo Morawskio knygos „Kilka lat młodości mojej w Wilnie (1818–1825)“, 1924)

Straipsniai

82

būdų apeiti). Nors vyrai dominavo politiniame gyvenime, moterys aktyviai reiškė-si kasdieniniame ir visuomeniniame gyvenime (Kuchowicz, 1989, p. 13). Tradicijos reikalavo, kad bajorų luomo žmonės atliktų tam tikrus vaidmenis. Moteris buvo atsakinga už šeimą ir privačią namų erdvę, tačiau kai kurios būdavo tokios veiklios, kad jų vyrams atitekdavo tik reprezentacinis vaidmuo (Pietrow-Ennker, 1995, p. 13).

Moterų išprusimas bei tam tikrų sferų išmanymas priklausė ir nuo jų giminės vyrų užsiėmimų. T. Moravska, karininko žmona, domėjosi miestų įtvirtinimais ir fortifikacija. L. Byševska pati pasakoja: „būdama kitados [laiškas rašytas L. By-ševskai jau išsiskyrus] garsaus architekto žmona, esu įgijusi šiek tiek architektūros žinių ir turiu šiokį tokį skonį...“ (Byševska, 2008, p. 84). Matyti, kad abi moterys aktyviai domėjosi savo vyrų profesiniais reikalais – ne tik jų veikla, bet ir praktiškai taikomomis žiniomis. Dažnai sutuoktinius galėjo sieti ir bendri interesai. Tikėtina, kad žmona turės tam tikrą supratimą apie savo vyro profesiją, pati domėsis tuo, net tuomet, kai ryšiai su vyru jau nutrūkę.

M. Bogucka vengia apibendrintai kalbėti apie XVIII a. specifiką, tačiau taip pat pristato priežastis, dėl kurių galėjo keistis moters padėtis visuomenėje ir istorijoje. Autorė pabrėžia kapitalizmo, tradicijų kaitos ir reformacijos svarbą kintant moters padėčiai visuomenėje (Bogucka, 1998, p. 5). XVIII a. moterys įgavo daugiau gali-mybių gauti išsilavinimą ir aktyviau įsitraukė į literatūrinę ir meninę veiklą, taip bandydamos kompensuoti savo eliminavimą iš krašto politinės veiklos (Bogucka, 1998, p. 128).

Istoriografijoje pristatomos trys priežastys, dėl kurių XVIII a. vadintinas moterų amžiumi. Pirmąją priežastį diktuoja bendros visai Europai tendencijos – moterys ne tik pradeda pačios veikti ir palikti rašytinius šaltinius, bet ir tampa susidomėjimo objektu (Godineau, 2001, p. 401). Vyrai pradeda svarstyti moterų vaidmenį visuo-menėje ir plėsti jį. Moterys sudaro sąlygas veikti salonams, kuriuose vyrai svarsto svarbiausias Europos problemas. Nors moters vaidmuo nėra itin pakitęs – jai vis dar skirta tiesiog rūpintis aplinka, kurioje vyrams būtų sudarytos sąlygos dalytis savo įžvalgomis ir diskutuoti – ji jau yra tų pokalbių organizatorė ir klausytoja. Nors lieka stebėtoja, jau atsiduria diskusijų epicentre.

Dažnai moters padėtį viešajame gyvenime nulemdavo jos padėtis šeimoje – kol moteris būdavo vyro žinioje ir vykdydavo tik jo valią, tol visuomeniniame gyveni-me dalyvauti negalėdavo, bet išsiskyrusi ar tapusi našle į visuomeninį gyvenimą jau galėdavo įsitraukti (Bystroń, 1960, p. 126). Šį teiginį iliustruoja Liudvikos Byševskos pavyzdys: išsiskyrusi su vyru, ji ėmėsi aktyviai tvarkyti šeimos turtinius reikalus, netgi viena leidosi į kelionę pas Vilniaus vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį.

Kita priežastis susijusi su politine ir demografine ATR padėtimi. Pirmojo pada-lijimo (1772 m.) fone išryškėjo naujas moters vaidmuo visuomenėje. Kadangi jos žinioje buvo vaikų auklėjimas, moteriai buvo pavesta auklėti patriotus, kurie užti-

83


krintų tolesnį valstybės egzistavimą (Pietrow-Ennker, 1995, p. 15). Bežlungančiai ATR reikėjo kuo daugiau lojalių piliečių, tad pilietiškai nuspręsta ugdyti ir moteris:

Adomas Jurgis Čartoriskis 1774 m. Edukacinės komisijos pavedimu parengė „Nuostatus pensionams ir vienuolynų vyresniosioms“, skirtus Edukacinės komisijos žinion atiduotoms privačioms mokykloms. Mergaitės pensionuose turėjo būti ugdomos patriotizmo ir atsako-mybės už Tėvynės likimą dvasia. Mokymo programa apėmė gimtosios kalbos (lenkų) mo-kėjimą raštu ir žodžiu, gimtąją istoriją, aritmetikos pradmenis, prancūzų ir vokiečių kalbas, kaip išsilavinimą papildančius dalykus. Adomas Jurgis Čartoriskis taip pat įtraukė praktines žinias apie gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus. Propagavo fizinio lavinimo svarbą – lauko žaidimus ir pratimus (Šmigelskytė-Stukienė, 2008, p. 178).

Ir trečioji, istoriografijoje ne visai įprasta priežastis, pristatyta Z. Kuchowicziaus – tai moterų gyvenimo būdas, pasižymėjęs geresniais higienos įpročiais ir užtikrinęs geresnę sveikatą. Be to, dėl savo gyvenimo būdo ir mitybos vyrai dažnai sirgdavo podagra, taigi vidutinio amžiaus pasiturintys bajorai dažnai tiesiog jau būdavo tokie ligoti, kad nebegalėdavo pakankamai aktyviai dalyvauti ir privačiame, ir visuomeni-niame gyvenime, todėl jų vaidmenis perimdavo moterys (Kuchowicz, 1972, p. 27). Ši teorija gali būti patvirtinta ir XX a. patirtimi, kai karų nualintoje Europoje moterų pozicijos pradėjo stiprėti, nes vyrai žūdavo kare, o išgyvenę karus būdavo tiesiog fiziškai silpnesni.

Moterų edukacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a.

XVIII a. pakito ir požiūris į moterų švietimą. Iki Edukacinės komisijos reformų moterų edukacija buvo vien tik jos šeimos žinioje. Pasak O. Mastianicos, „XVII a. pabaigoje ir XVIII a. įsivyraujanti Apšvietos epochos ideologija paskatino vėl per-mąstyti moters vietos visuomenėje klausimą ir mėginti suderinti teiginius apie lyčių skirtumus su universalesne Apšvietos epochos filosofija“ (Mastianica, 2012, p. 33). ATR apie moterų (apsiribojant vaikų auklėjimo problemomis) ugdymą imta kalbėti XVIII a. 7–8 dešimtmečiais (Mastianica, 2012, p. 36). Šiuo klausimu rašė Pranciškus Bielinskis, Adomas Čartoriskis, Augustas Sulkovskis, Ignotas Potockis, Stanislovas Stašicas, Hugo Kolontajus ir kt. (Šmigelskytė-Stukienė, 2008, p. 175–176).

Derėtų prisiminti, kad diskusija kunigų, bajorų ir valstiečių švietimo klausimais pirmą kartą (daug vėliau nei Vakarų Europoje) pradėta Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio tik 1770 m. (Raila, 2010, p. 109). Tad natūralu, kad jei būta dominuo-jančių socialinių sluoksnių švietimo bėdų, moterims teko laukti, kol bus išspręstos akivaizdesnės problemos.

1773 m. A. Čartoriskis Edukacinės komisijos pavedimu parengė „Nuostatus pensionams ir vienuolynų vyresniosioms“ (Šmigelskytė-Stukienė, 2008, p. 176). Greičiausiai tai vienas svarbiausių įvykių, nulemsiančių ne tik moterų švietimo

Straipsniai

84

kokybę ir įtaką šioje sferoje. Kadangi mergaitės dažnai mokėsi vienuolynuose, natū-ralu, kad jų mokytojos buvo vienuolės, kartu su šeima (dažniausiai motina) dariu-sios didžiausią įtaką XVIII a. mergaičių švietimui.

Taip pat XVIII a. antroje pusėje (pijorų, I. Masalskio ir Edukacinės komisijos) labiau kreiptas dėmesys į išsilavinimo turinį, o ne paplitimą, nes pastarasis nekėlė problemų: „XVIII a. antroje pusėje vidurinių mokyklų – kolegijų – tinklas Lietu-voje buvo gana tankus, lengvai pasiekiamas vidutiniajam ir net smulkiajam bajo-rui“ (Lukšienė, 1985, p. 25). Tikėtina, kad tą patį galima pasakyti ir apie pensionų, kuriuose buvo mokomos mergaitės, skaičių.

1783 m. parengtuose „Edukacinės komisijos nuostatuose“ buvo galutinai sufor-muoti reikalavimai mergaičių švietimui. Mergaitės turėjo būti išugdytos geromis motinomis, žmonomis, šeimininkėmis ir patriotėmis. Išleistas pijoro Maksimiljano Prokopovičiaus vadovėlis „Naujas ir geriausias būdas rašymo ir skaitymo kartu pa-nelėms su pastabomis mokytojoms“ (Šmigelskytė-Stukienė, 2008, p. 177). Atsiranda ir verstos literatūros ugdymo klausimais. Vienas tokių tekstų – 1789 m. išleistas, Liudvikos Byševskos iš prancūzų kalbos išverstas tekstas „Apie moterų fizinį ir mo-ralinį švietimą“ (Byševska, 1789).

Reikia atsižvelgti ir į pačių moterų charakterio bruožus. Istoriografijoje gausu moterų, rasdavusių būdą lavintis (kartu su broliais, o vėliau – savarankiškai) ir ga-liausiai sugebėdavusių pasiekti tam tikrą išsilavinimo lygį, leisdavusį joms mąstyti savarankiškai, pavyzdžių. Kita vertus, viešajame diskurse propaguotas kuklios, ge-ros, švelnios, kantrios ir pasiaukojančios moters idealas (Mastianica, 2012, p. 37). Tačiau XVIII a. ATR atsiranda jau kitoks moters įvaizdis: ji matoma kaip audringo temperamento, impulsyvaus, valdingo, aistringo, kartais avantiūristiško charakterio asmenybė (Bogucka, 1998, p. 161). Lenkų istoriografijoje šis tipažas apibūdinamas kaip herod-baba (Bogucka, 1998, p. 161). T. Moravska yra puikus šio modelio pa-vyzdys – likusi namie viena, pareikalavo tarnų vyno, tačiau šie neišdrįso jo duoti, kol šeimininko, jos brolio Karolio Radvilos, nėra namie. Tuomet ji paėmė kirvį ir sukapojo spintą, kurioje buvo laikomas vynas (Bartoszewicz, 1928, p. 291). Šio tipo moterys ne visada paisė net giminės vyrų autoriteto.

S. Bystrońis mini paradoksą, kai toje pačioje giminėje bajorai dar laikėsi se-namadiškų sarmatiškų tradicijų ir vertybių, o moterims didelę įtaką darė prancū-ziškos mados ir idėjos. Prancūzų kultūra buvo daug labiau paplitusi tarp moterų nei tarp vyrų (Bystroń, 1960, p. 128), todėl jos gali būti laikomos pažangesnėmis ir šiuolaikiškesnėmis nei vyrai. Pavyzdžiui, Uršulė Radvilienė pirmoji ATR išvertė ir adaptavo Moljero pjeses. Moterų išsilavinimo kokybė ir turinys labai priklausė nuo giminės vyrų, tačiau dažnai jos pačios būdavo iniciatyvios, priimdavo sprendimus, susijusius su jų interesais.

85


Literatūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų veikla

Gana sunku nustatyti, kada Lietuvoje moterys pradėjo raštą naudoti ne vien kores-pondencijai, bet ir kūrybai. Tyrinėtojai pirmuosius moterų literatūrinius bandymus Lenkijoje užfiksuoja XVI a. viduryje, kai Sofija Olesńicka ir Regina Filipowska len-kiškai sueiliavo savo maldas, šlovinančias Dievą. XVII a. čekė Ana Memorata, atvy-kusi į Lenkiją ir mokėjusi ne vieną užsienio kalbą (vokiečių, lenkų, lotynų, graikų), lotyniškai rašė progines eiles. XVIII a. daugėja moterų, rašančių kūrybinius tekstus. Elžbieta Družbacka, viena žymiausių poečių, rašo jausmingus romanus, eiliuotus žymių atgailautojų gyvenimo aprašymus ir progines eiles (Bogucka, 1998, p. 180).

Lietuvoje pirmąja XVIII a. rašytoja galėtų būti laikoma Uršulė Pranciška Vyšnio-vieckytė-Radvilienė (1705–1753), kuri 1727–1732 metais rašė savo vyrui eiliuotus laiškus, progines eiles, psalmes ir pjeses (Bogucka, 1998, p. 180). Ona Liudvika Mi-celskytė-Radvilienė (1729–1771) taip pat lenkiškai rašė progines eiles ir kūrė joms melodijas. Taigi šiuo atveju kalbama ne tik apie poetę, bet ir apie kompozitorę (Dym-nicka-Wołoszyńska, 1987, p. 388). Elena Pšezdeckytė-Radvilienė (1753–1821), kuri domėjosi muzika, prancūziškai parašė savo apmąstymus šia tema – „Myśli o sztuce“ (Kuchowic, 1972, p. 359).

Moterų galimybės kurti ir savo kūrinius publikuoti nebuvo lygios vyrų galimy-bėms, todėl į moterų rašytinę kūrybą verta pažvelgti šiek tiek plačiau. L. Byševskos laiškai nėra kūrybinis rašymas, tačiau jie padeda atskleisti moters vidinį pasaulį – apibūdinti save, deklaruoti savo interesus, matyti save visuomenėje, bendrauti su broliu, kuriam rašė šiuos laiškus: „Mano brangus broleli, gerai žinodama, jog ne-mėgsti, kai daug plepu, sumaniau visą savo vojažą į Vilnių tau iškloti raštu“ (Byševs-ka, 2008, p. 53). Šie laiškai skirti ne tik kelionės kasdienybei, bet ir vidiniam moters pasauliui išreikšti.

Panašiai vertintini ir T. Moravskos kelionės aprašymai, rašyti platesniam skai-tytojų ratui ir suteikiantys galimybę pažvelgti į Europą moters akimis. T. Moravs-ka savo kelionėje itin daug dėmesio skyrė šventoms vietoms (tai būdingi ano meto moters interesai), tačiau ji noriai domisi ir fortifikacijomis (savo vyro profesine sri-timi). Taigi T. Moravskos kuriamame pasakojime gausu ne tik kelionių vadovuose aptinkamų faktų, bet ir išreiškiamas jos pačios požiūris į lankomas vietas. Be to, šis požiūris išdėstytas sklandžia literatūrine kalba. Nors tekstas rašytas remiantis asme-nine patirtimi, daug dėmesio skirta ir būsimam skaitytojui. Tai sąmoningai kurtas tekstas, kuriuo siekiama skaitytoją supažindinti su savais nuotykiais.

Ona Barbora Radvilaitė-Mostovska (apytiksliai 1762–1833), nors ir paskelbė savo istorines apysakas jau XIX a. pradžioje (1806–1809 m.) (Czwórnóg-Jadczak, 1996, p. 574), buvo moteris, kuri gimė ir subrendo XVIII a. antros pusės Apšvie-tos epochos dvasioje. Ona Mostovska gali būti laikoma pirmąja profesionalia LDK

Straipsniai

86

rašytoja, nes už savo kūrybą gaudavo honorarus – leidėjas rašytojai skyrė 50 proc. pardavimų sumos (Czwórnóg-Jadczak, 1996, p. 574). Jos apsakymai, persismelkę Apšvietos ir romantizmo dvasia, pelnė amžininkų pripažinimą. Vilniuje 1806 m. buvo išleistas trijų apsakymų rinkinys „Moje rozrywki (Nie zawsze tak sie czyni, jak się mówi; Zamek Koniecpolskich; Matilda i Daniło“, o 1807 m. – istorinė apy-saka „Astolda księżniczka ze krwi Palemona“. Buvo išleisti ir kitų autorių adaptuoti tekstai (de Genlis „Szafir czyli talizman“; Ch. M. Wielando „Posąg i salamandra“ ir N. N. Lemercièro „Lewita z Efraim“ (Skowronek, 1977, p. 63).

Reginos Ruseckytės atsiminimai – grožinės literatūros pavyzdys

Kalbant apie rašančias moteris, neįmanoma nepaminėti vadinamosios pirmosios LDK gydytojos Reginos Salomėjos Ruseckytės-Pilštyniovos (1718–1760). Jos ke-lionių atsiminimai traktuotini kaip grožinis tekstas, o ne memuarai. Ji gimė netoli Naugarduko, neturtingų bajorų (o gal netgi ir ne bajorų) šeimoje. Būdama 14-os iš-tekėjo už vyresnio gydytojo okulisto Jokūbo Halpiro, kuris ją pasiėmė kartu į Stam-bulą. Nors R. Ruseckytė neturėjo gero išsilavinimo, sugebėjo perimti vyro amatą ir verstis juo savarankiškai. Ji ilgai gyveno Stambule, vėliau aplankė daugelį to meto LDK, Lenkijos, Osmanų ir Austrijos imperijos vietovių. Nors D. Burba, pristaty-damas jos atsiminimus (Burba, 2012), rašo, kad jos rašymo stilius yra patrauklus, Z. Kuchovičius pabrėžia, kad rašė ji siaubingai (Kuchowicz, 1989, p. 115): jos žody-nas buvęs primityvus, tekste gausu gramatinių ir kalbos kultūros klaidų, sunkiai se-kėsi su skaitvardžiais ir tikriniais daiktavardžiais, dažnai sudarkydavo vietovardžių ir pavardžių rašybą. Tačiau tai tik daro jos atsiminimus autentiškus, leidžiančius suprasti, kaip atrodė gyva to meto rašytinė kalba, būdinga jos padėties moteriai.

R. Ruseckytės aprašyti nuotykiai kartais atrodo tokie nerealūs, kad galėtų būti iš-galvoti. Vis dėlto jie atspindi to meto moters mąstymą, vertybes ir kasdienybę. Nors ji yra eilinė Saksų laikotarpio kultūros moteris, dažnai jos ambicijos buvo didesnės ir nebūdingos kitoms tos kultūros atstovėms (Kuchowicz, 1989, p. 116).

Reginos Salomėjos Ruseckytės atsiminimus apie keliones galima laikyti kūry-biniu tekstu. Ši moteris mėgo keliauti, troško nuotykių, ieškojo naujų įspūdžių. I. Maciejewska pastebi, kad jos atsiminimai romanams būdinga fabula pasižymi ne tik kalbant apie pačios autorės biografiją, bet ir jos aprašomas išgyventas istorijas (Maciejewska, 1998, p. 50). Savo gyvenimą skaitytojui R. Ruseckytė pateikia groži-nės literatūros forma. Nors jos tekstuose gausu tipinių literatūrai meilės istorijų, apie save keliautoja kalba itin mažai. Jos lyrinė herojė tarsi kuria savą gyvenimo istoriją. Autorės kuriama veikėja yra tuomet vyravusio moters idealo priešingybė (Partyka, 1998, p. 156). Ji nenori būti sėsli ir apsiriboti tik gyvenimu savo namuose. XVIII a. pradžios moteris turėjo rūpintis namais ir veikti tik toje erdvėje, išvykdama tik

87


į bažnyčią. R. Ruseckytei kelionės yra trokštamas gyvenimo būdas, vaikai jai ne tokie svarbūs, kad dėl jų to atsisakytų. R. Ruseckytės santykiai su vyrais taip pat nemote-riški – ji daugiau dėmesio skiria finansiniams aspektams. Drąsiai pripažinusi nesan-tuokinius ryšius su jaunesniu vyru, nekalba nei apie emocijas, nei apie jausmus – tik apie finansinius nuostolius, net tuomet, kai paslaptingas meilužis numarina jos sūnų. Toks racionalus, dalykiškas požiūris į santykius su priešinga lytimi yra visai nebūdingas to meto moterims. Nepaisant to, kad santuoka buvo laikoma tam tikru sandoriu, moters vaidmuo toje partnerystėje buvo visai kitoks, nei apie save kalba pati R. Ruseckytė.

Atsiminimuose, kurie gali būti skaitomi ir kaip nuotykių romanas, R. Ruseckytė kuria naują veikėją – drąsią keliautoją, kuri neapsunkina savęs kasdieniais rūpes-čiais dėl vaikų, labai aktyvią profesinėje srityje. Jos herojė yra tarsi ano meto moters idealo priešingybė – rūpestį namais nusveria kelionės, rūpestį vaikais – santykiai su vyrais, kurie elgiasi visai nevyriškai – yra moterų išlaikomi apgavikai.

Net jei šiuose atsiminimuose ne viskas tiesa, R. Ruseckytės sukurti personažai ir jų nuotykiai yra svarbūs tyrinėjant ne tik XVIII a. moters mentalitetą, bet ir jos kūrybinį potencialą, fantazijų ir troškimų pasaulį.

Konstancijos Benislavskos poezija

Viena pirmųjų LDK poečių, kūrusių ne tik sau ir savo artimiausiai aplinkai, bet publikavusių savo eiles, yra Konstancija Rykaitė-Benislavska (1747–1806), kilusi iš vokiškos sulenkėjusių Livonijos bajorų giminės. Ištekėjusi už mozūrų kilmės Li-vonijos stalininko4, vėliau pakamario5 Petro Benislavskio, ji pagimdė 22 vaikus, iš kurių tik 8 išgyveno. Buvo gana energinga ir valdinga valdų administratorė. Griežtai tvarkė ne tik ūkinius reikalus, bet ir savo vaikų likimus – tekino dukteris, planavo sūnų profesinę veiklą (Kotowa, 1935, p. 434). P. Benislavskio brolis, Vilniaus Aka-demijos retorikos profesorius Konstantinas Benislavskis, paskatino K. Benislavską publikuoti savo eiles – 1776 m. pasirodė eilėraščių knyga „Sau dainuojamos dainos, sudėtos Konstancijos Benislavskos iš Rykų, Livonijos kunigaikštystės stalininkės, bičiulio primygtiniu raginimu iš kaimiškų šešėlių į šviesą iškeltos Vilniuje Jo Kara-liškosios Malonybės akademijos spaustuvėje 1776 metais“6. Knygą sudaro trys dalys: pirmojoje ir antrojoje dalyse sudėti eilėraščiai, parašyti maldų „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Angelo Pasveikinimas“ pagrindu; trečioji dalis sudaryta iš eiliuotų mal-dų ir giesmių. 2000 m. Lodzėje pasirodė naujas šios knygos leidimas (Benislawska, 2000) su įvadiniu Tomaszo Chachulskio straipsniu (2000).

4 LDK rūmininko pareigybė (aut. past.)5 LDK pareigybė (aut. past.)6 Pieśni sobie śpiewane, od Konstancyi z Ryków Benisławskiej stolikowej Księstwa Inflanckiego, za naliega-niem przyjaciół z cienia wiejskiego na jaśnią wydane, Wilno, 1776.

Straipsniai

88

Amžininkai Lietuvoje skaitė K. Benislavskos poeziją, tačiau neaišku, ar eilės buvo žinomos Lenkijoje. Lenkijos istoriografijoje pirmasis K. Benislavskos kūrybą pastebėjo istorikas Wacławas Borowy (monografija skirta XVIII a. poezijai). Iki šių dienų šio autoriaus darbai sudaro pagrindą tolimesniems tyrinėjimams. Jis pirmasis ir apibūdina K. Benislavską kaip išskirtinę Švietimo epochos poetę, neatitinkančią laikotarpio dvasios ir standartų, pasižyminčią savita pasaulėjauta.

Lietuvos istoriografijoje beveik vienu metu apie K. Benislavską prabyla Eugenija Ulčinaitė (2003) ir Giedrė Šmitienė (2003). E. Ulčinaitė pristato K. Benislavską kaip dvaro poetę ir remiasi tik Idos Kotowos straipsniu, publikuotu 1935 m. G. Šmitienė jau remiasi ne tik I. Kotovos straipsniu, bet ir W. Borowy darbais, bando savarankiš-kai analizuoti K. Benislavskos kūrybą, tačiau straipsnyje trūksta gilesnių žinių apie istorinį kontekstą, todėl išvados yra ne itin korektiškos – pvz., K. Benislavskos politi-nės pažiūros pavadinamos „lengvai keistomis“ (Šmitienė, 2003, p. 45), nors XVIII a. prorusiškos pažiūros nelaikytinos keistomis, nes jas diktavo to meto LDK politinė realybė, todėl natūralu, kad visuomenėje nebuvo bendros politinės orientacijos.

W. Borowy pirmasis prabyla apie K. Benislavskos kitoniškumą. Pasak W. Bo-rowy, įprasta XVIII a. antros pusės poetų kūryboje ieškoti kultūrinio ir politinio konteksto (Borowy, 1978, p. 13), tačiau K. Benislavskos poezijoje to atrasti neįma-noma. Ji nebuvo reformatorė, susijusi su kultūriniais pokyčiais valstybėje, negalima tiksliai pasakyti, ar ji buvo konservatyvi, koks jos santykis su valstybe. K. Benislavs-kos eilės panašesnės į dvasinę praktiką nei į pasaulietinį meną. G. Šmitienė K. Be-nislavskos eiles apibūdina kaip temperamentingą meditaciją (Šmitienė, 2003, p. 46), ji visiškai nereflektuoja tikrovės, kurioje gyvena. W. Borowy, lygindamas poetę su Elžbieta Družbacka, pavadina ją ne tiek poete, kiek filosofe (Borowy, 1978, p. 13), kurios požiūris į žmogaus santykį su Dievu yra gana kategoriškas. Taigi K. Benis-lavskos kūryba turi ne tik poezijos, bet ir filosofijos bruožų.

Istoriografijoje visi bandymai apibūdinti K. Benislavską baigiasi tuo, kad tenka besąlygiškai pripažinti – ji tiesiog kitokia. Jos eilės nebūdingos laikotarpiui, kuriame ji gyveno. Kūryba nėra novatoriška, greičiau senamadiška – Apšvietos epocha joje beveik neatsispindėjo, tačiau jaučiama intensyvi vėlyvojo Baroko dvasia. Taigi Apš-vietos epochoje K. Benislavska kuria vėlyvojo Baroko stilistika paremtas eiles. Toks jos išskirtinumas gali būti vertinamas dvejopai – viena vertus, tai galima traktuoti kaip tiesiog provincialumą, kita vertus, jau galima svarstyti apie Apšvietos epochos specifiką Lietuvoje.

Uršulės Radvilienės literatūrinė veikla

Uršulė Pranciška Vyšniovieckytė-Radvilienė (1705–1753) taip pat aktyviai buvo įsitraukusi į literatūrinę veiklą. A. Ažubalytės teigimu, Lenkijos ir lenkų bibliote-koje Paryžiuje suregistruota 16 eiliuotų dramų, apie 80 kitokio pobūdžio eiliuotų

89


kūrinių ir daugiau nei 1300 laiškų (Ažubalytė, 2003, p. 6). U. Radvilienės kūrybinis potencialas atsiskleidė jos moteriškųjų ir žmogiškųjų išgyvenimų fone. Ilgėdamasi politiniais reikalais keliaujančio vyro Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės, ji pradėjo jam siųsti eiliuotus laiškus. U. Radvilienės kūryboje išryškėja pasaulietinės poezijos motyvai, kurie paprastai būdingi vyrų kūrybai. U. Radvilienė eiles kūrė norėdama išreikšti meilę vyrui, ir nesidrovėjo to. Laiškuose vyrui ji kalba apie savo ilgesį, liū-desį ir vienatvę – jausmus, kurie skatina ją griebtis kūrybos (Radvilienė, 2003, p. 29).

Meilės tema U. Radvilienės kūryboje dominuoja, ji „plėtojama kaip konkreti autentiška patirtis ir kaip literatūrinė sutartis, pasirašyta tarp „aš“ ir kultūros įtei-sintos priebėgos, o protu stengiamasi įveikti jausmų painiavą, jis nurodomas kaip kasdienio gyvenimo kelrodis“ (Ažubalytė, 2003, p. 8–9). Ši proto ir jausmų sintezė žmogaus gyvenime geriausiai atskleidžiama U. Radvilienės „Perspėjimuose dukrai

2 pav. Uršulė Pranciška Vyšniovieckytė-Radvilienė (g. 1705–1753)(iš Krokuvos nacionalinio muziejaus (prieiga per internetą: http://katalog.muzeum.krakow.pl/

pl/work/MNK-III-ryc-33950-Franciszka-Urszula-z-Wiśniowieckich))

Straipsniai

90

Onai...“ (Ažubalytė, 2003, p. 9). Šiame eiliuotame kūrinyje, sudarytame iš įvado ir dešimties punktų, ryškėja ne tik tai, ko motina linki savo vaikui, bet ir pačios U. Radvilienės asmenybės bruožai. Galime spėti, kad tos žmogiškos silpnybės, kurias akcentuoja U. Radvilienė, būdingos jos dukteriai, tačiau skaitant šį kūrinį susidaro įspūdis, kad jis persmelktas ir asmenine patirtimi, ne vien bendru įsivaizdavimu, kas galėtų atsitikti moteriai, ko derėtų siekti ir vengti. U. Radvilienė pataria dukteriai nepasiduoti smalsumui, prisiminti apie savo bajorišką kilmę ir laisves, dalijasi pa-tarimais, kaip leisti savo dienas, kad nugalėtų nuobodulį, rekomenduoja skaityti vertas knygas ir t. t. (Ažubalytė, 2003, p. 9). Nors šios išvardytos detalės nėra labai reikšmingos, jos leidžia sudaryti moters didikės paveikslą ir pamatyti ne etaloninę būtybę, bet gyvą ir žmogišką asmenybę.

U. Radvilienė mėgo ir teatrą, net pati ėmėsi rašyti pjeses, statyti spektaklius. Be-veik visa jos teatrinė veikla yra proginė, skirta šeimos narių sutikimams ar pagerbi-mams, taip pat spektakliai buvo rengiami siekiant prablaškyti svečius.

U. Radvilienės ir K. Benislavskos eilės skiriasi, bet abi jos rado atgaivą kūryboje. Lietuvos literatūros istorijoje šios moterys sudaro harmoningą priešpriešą. U. Rad-vilienė kūrė paskatinta stiprių žmogiškų ir moteriškų išgyvenimų, tokių kaip vaikų netektis, vyro ilgesys, nuobodi kasdienybė, ir norėdama juos išreikšti savo eilėse, o K. Benislavska priešingai – savo poeziją kūrė paskatinta religinių išgyvenimų, vi-siškai atsiribodama nuo kasdienybės.

U. Radvilienės kūryboje gausu jausmų, kasdienybės detalių (laiške vyrui aprašo savo dieną nuo pat prabudimo iki vakaro, kuomet dvariškiai stengiasi ją palepinti ir prablaškyti jos liūdesį (Radvilienė, 2003, p. 29–33)). Jos kūryba kupina santykio su kitais žmonėmis ir asmeninio gyvenimo detalių. Žemiška, kasdieniška U. Radvi-lienė gyvena savo gyvenimą kartu su skaitytojais, stebinčiais moterį jos privačioje erdvėje, į kurią ji norėtų įsileisti tik artimiausius žmones. Gal todėl U. Radvilienės eilės persmelktos tokio asmeniškumo, kuris visai nebūdingas K. Benislavskai, ži-nojusiai, kad jos kūryba bus publikuojama. Palyginus su mistinėmis, religinėmis K. Benislavskos eilėmis, U. Radvilienės eiles galima pavadinti pasaulietinėmis.

Moterys vertėjos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Literatūrine veikla laikytinas ne tik moterų savarankiška grožinių tekstų kūryba, bet ir kitų autorių vertimas. Dažnai tai būdavo vertimai iš prancūzų kalbos, nes tuo metu tai užtikrindavo kūrinio populiarumą, mat net tie, kurie nesuprato prancūziš-kai, buvo paveikti amžiaus mados ir stengėsi domėtis visais prieinamais prancūzų kultūros reiškiniais, kad ir lenkiškai.

Jau minėta U. Radvilienė pirmoji išvertė Moljero pjeses į lenkų kalbą. Jos spren-dimas kelias šio dramaturgo pjeses ne tik išversti, bet ir adaptuoti atsižvelgiant į ATR realijas, padarė Moljero kūrinius artimesnius ir suprantamesnius tiems, kas nebuvo

91


susipažinę su prancūziškomis realijomis. Moljero kūriniai ne tik vaidinti lenkiškai, bet ir išleisti kartu su kitomis U. Radvilienės pjesėmis, o tai dar labiau padėjo LDK visuomenei susipažinti su Moljero idėjomis ir pažiūromis. Taigi ši U. Radvilienės literatūrinė veikla vertintina ir kaip švietėjiška.

Grožinę literatūrą į lenkų kalbą versdavo ir Ona Grozmanytė-Narbutienė. 1777 m. Vilniuje išleistas jos verstas Alaino Renè Le Sage romanas „Diabeł kulawy“, 1778 m. – Marie-Catherine-Hortense de Villedieu „Astera albo Tamerlan“, 1786 m. – Arno Berquin didaktinio edukacinio pobūdžio darbas – „Przyjaciel dzieci“ (Гардзіенка, 2012, p. 27–28).

Moterys į lenkų kalbą vertė moralinio ir etinio pobūdžio tekstus. Viena jų buvo Barbora Sologubaitė, kuri 1760 m., 1762 m. ir 1779 m. Vilniuje išleido iš prancū-zų kalbos verstą „Listy Imci Pani Montris i jej córki w których znaidują się nauki damom w stanie małżeńskim“, o 1762 m. – iš lotynų kalbos išverstą „Życie sługi bożego Tobiasza wyjte z Pisma Sw“ (Гардзіенка, 2012, p. 27).

Panašaus pobūdžio tekstą yra išvertusi ir Liudvika Byševska. 1789 m. išleistas jos iš prancūzų kalbos verstas traktatas „O edukacji fizicznej i moralnej płci żeńskiej“, tačiau visas L. Byševskos literatūrinis palikimas sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą (Byševska, 2008, p. 53).

Barbora Uršulė Duninaitė-Sanguškienė taip pat vertėjavo. Ji išvertė prancūzės karmelitės F. L. de La Vallière maldaknygę „Uwaga duszy przez pokut nawracającej się do Boga, pełna aktów serdecznych na psalm 50 i 102 pokutującego Dawida“, papildytą „Refleksijami chrześcijańskimi nad ułomnością naszą“, kuri buvo išleis-ta 1743 m. Liubline. 1744 m. išleisti kardinolo G. G. Bono religiniai pamąstymai „Przewodnia do nieba droga“. Tačiau ši autorė ne tik vertė, bet ir skatino rašyti edu-kacinio pobūdžio tekstus. 1783 m. buvo išleistas jos išverstas tekstas „O chorobach prędkiego ratunku potrzebujących“, kurį, jos užsakymu, parašė dvaro gydytojas Pranciškus Kurcušas (Curtius). 1788 m. Barbora Uršulė Duninaitė-Sanguškienė taip pat išvertė ir išleido L. Gèrardo dviejų tomų laiškų romaną „Hrabia de Valmont, czyli obłęd rozumu“ (Aleksandrowska, 1992, p. 517–519).

Matyti, kad moterys vertėjos domėjosi įvairaus pobūdžio tekstais, kurių publika-vimas turėjo įtakos įvairioms gyvenimo sferoms – medicinos, edukacijos, religijos, grožinės literatūros, laisvalaikio ir pramogų kultūros.

Teatrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų veiklaTeatro tradicija Lietuvoje, ypač Vilniuje (Ślusarska, 1998, p. 18), buvo gana tvirta ir tiesiogiai susijusi su jėzuitų, kurie bajorų vaikus įtraukdavo į savo mokyklų teat-rų veiklą, įtaka. Eilinių bajorų ir didikų vaikai, studijuodami Vilniaus jėzuitiškose mokyklose ir Akademijoje, jau buvo įpratę patys dalyvauti spektakliuose ir mėgautis kitų vaidinimais.

Straipsniai

92

Veikla, susijusi su teatru, neapsiribojo tik vaidinimais – skelbti ir literatūriniai konkursai. Kilmingas jaunimas buvo skatinamas ne tik kurti pjeses, bet ir versti įvairius tekstus, režisuoti spektaklius (Ślusarska, 1998, p. 19). Tokia intensyvi teatri-nė veikla pasibaigus studijoms nelikdavo užmiršta – ji persikeldavo į dvarus. Laikui bėgant stiprios teatro tradicijos susiformavo ne tik Vilniuje, bet ir Pinske, Kražiuose, Naugarduke, Pašiaušėje, Kaune, Minske, Slucke, Nesvyžiuje, Polocke, Vitebske, Sla-nime, Žodiškiuose, Daugpilyje, Alūkštoje, Oršoje, Mogiliove ir Breste (Ślusarska, 1998, p. 19–20).

Nors jau XVII a. dėl prancūziškos kultūros įtakos moterys ėmė reikštis teatre, tačiau labiau kaip aktorės. Pačios aktyvesnės veiklos kaip dramaturgės ar režisierės ėmėsi tik nuo XVIII a. antros pusės (Bogucka, 1998, p. 191). Moterys dažniausiai įsitraukdavo į vadinamųjų didikų teatrų veiklą (lenk. teatr magnacki) (Wierzbicka-Michalska, 1977, p. 43). Pirmasis istoriografijoje išskirtas didikų teatras Lenkijoje yra inicijuotas būtent moters. Teatras įsikūrė Balstogėje, 1749 m. Jonui Klemensui Branickiui (1689–1771) susituokus su Izabele Poniatovskyte (1730–1808), kuri ak-tyviai domėjosi kultūra ir inicijavo teatro veiklą dvare. Čia buvo statomos Saksų laikotarpiu labai populiarios operos (Wierzbicka-Michalska, 1977, p. 46).

Lietuvoje privatus teatras pradėjo veikti dar anksčiau. Jau minėta, kad LDK pasižymėjo tvaresnėmis teatro tradicijomis, taigi pirmasis lietuviškas didikų dvare įsikūręs teatras, kurį inicijavo moteris, pradėjo veikti 1746 m. Nesvyžiuje (Wierzbicka-Michalska, 1977, p. 46). Šiam teatrui vadovavo Uršulė Pranciška Vyš-niovieckytė-Radvilienė (1705–1753).

Magdalena Agnieška Liubomirskytė Sapiegienė (1739–1780) taip pat domėjosi teatru. Pradžioje tik lankė kitų statytus spektaklius, vėliau organizavo teatrą savo valdose Ružanuose ir Derečyne. Komiškose prancūziškose operose vaidindavo jos dukros ir Elena Pšezdeckytė Radvilienė (Czeppe, 1994, p. 170). M. Sapiegienei la-biau patiko komedijos, o jos vyrui – baletas. Jų valdose dirbo samdytas baletmeis-teris Pienčinskis, kurio pareiga buvo vadovauti komedijų ir baleto pastatymams.

Ona Liudvika Karolina Kunegunda Micelskytė Radvilienė Nesvyžiuje taip pat vaidindavo spektakliuose. 1756 m. ji vaidino savo brolio Stanislovo Micelskio stato-mame spektaklyje (Dymnicka-Wołoszyńska, 1987, p. 387).

Vaidinimai vyko ir Barboros Uršulės Duninaitės-Sanguškienės, Didžiojo Lietu-vos maršalkos Pauliaus Karolio Sanguškos žmonos, rūmuose Varšuvoje. 1764 m. pastatyta Jano Racine’o drama „Ifigenija“, kurioje vaidino B. Sanguškienės vaikai. Šis spektaklis svarbus ne tik dėl to, kad amžininkai išskyrė jo kokybę, bet ir dėl to, kad remiantis šio teatro tradicija, buvo įkurti ir kiti de sociètè (mėgėjiški) Varšuvos teatrai (Aleksandrowska, 1992, p. 519).

Jozefa Aleksandra Čartoriskytė Oginska (1730–1798) taip pat rūpinosi spektak-liais ir savo valdose Siedlcuose svečiams rengė įvairias pramogas. Viena iš tokių pra-

93


mogų buvo operetė (Rabowicz, 1978, p. 591). Teatru ji susidomėjo dar gyvendama savo vyro valdose Slanime, o išvykusi į savo valdas, šią patirtį pritaikė ir Siedlicuose. 1775 m. Vilniuje ji kartu su dviem kunigaikštytėmis Radvilaitėmis vaidino mėgėjiš-kame spektaklyje (Rudzki, 1997, p. 199).

Scenoje bajores traukė ne tik vaidinti, bet ir muzikuoti. Elena Pšezdeckytė Ra-dvilienė grojo fortepijonu ir vargonais, taip pat dainavo (Ryszkiewicz, 1987, p. 390), o labiausiai mėgo arfą ir noriai dalyvavo ansamblių veikloje (Kuchowicz, 1972, p. 358). Jau minėta O. Micelskytė Radvilienė taip pat muzikavo, kūrė dainas ir melodijas (Dymnicka-Wołoszyńska, 1987, p. 387).

Daugelis bajorių mėgėjiškai vaidindavo spektakliuose, o Mariana Korvel-Moravs-ka (1765–1823) pasirinko ir profesionalios aktorės karjerą (Butkuvienė, 2007, p. 131). 1785 m. Vilniuje įsikūrė pirmasis profesionalus teatras, kuriam vadovavo Vojtechas Boguslavskis. Jo pirmojoje trupėje, kurią iš viso sudarė 22 aktoriai, vaidino devynios moterys. Taigi aktorės sudarė bemaž pusę Vilniaus teatro trupės – Salomea Deszner (1785–1789), Petronela Drozdowska (1785–1789), Ludwika Iwańska (1786–1789), Magdalena Jasińska-Łazańska (1785–1786), Mariana Franciszka Marunowska-Pieror-zyńska (1785–1786), Teofilia Marunowska (1785–1786), Rozalia Neymanówna (1788–1789), Mariana Nowicka (1785–1786), Karolina Rutkowska-Werter (1788–1789) (Bakutytė, 2011, p. 45). Matyti, kad teatras yra bemaž pirmoji LDK kultūrinio gyve-nimo sritis, kurioje moterys aktyviai reiškėsi kaip profesionalios menininkės.

Uršulės Radvilaitės teatras Nesvyžiuje

Prieš plačiau aptariant profesionalias moteris aktores, derėtų apžvelgti jau minėtos Uršulės Pranciškos Vyšniovieckytės-Radvilienės (1705–1753) veiklą dvaro teatre. Greičiausiai U. Radvilienė teatru susidomėjo dar iki vedybų, nes jos dėdės Myko-lo Servaco Višniovieckio dvare Višnyce veikė teatras, kuriam pjeses rašė pats dėdė (Kochańczyk, 2003, p. 233). 1746 m. pirmasis U. Radvilienės spektaklis, pastatytas pagal jos pačios sukurtą pjesę, yra komedija „Sąmojinga meilė“, skirta vyro varda-dieniui. Per metus būdavo suvaidinama apie dešimt spektaklių. Nuo 1746 m. iki 1752 m. Nesvyžiuje parodyta penkiolika pjesių, iš kurių tik trys rašytos Moljero, o likusių dešimties pjesių autorystė priklauso U. Radvilienei (Wierzbicka-Michals-ka, 1977, p. 46). U. Radvilienė ne tik pati rašė pjeses, bet, kaip jau minėta, iš pran-cūzų kalbos vertė Moljero kūrinius. ATR Moljeras pirmą kartą prabilo lenkiškai būtent U. Radvilienės dėka (Krzyżanowski, 1961, p. 12). Moljero pjesės buvo adap-tuotos atsižvelgiant į Lietuvos realybę ir pakoreguotos taip, kad veiksmas atrodytų vykstąs U. Radvilienei artimoje kultūrinėje aplinkoje – sulenkinti ir pritaikyti pran-cūziški titulai bei vardai. Pastebima, kad šios adaptacijos ne visada buvo sėkmingos literatūrine prasme (Wierzbicka-Michalska, 1977, p. 49).

Straipsniai

94

U. Radvilienės teatre vaidino ne tik ji pati, bet ir jos vaikai, dvariškiai, tarnai ir net Radvilų korpuso kadetai (Ažubalytė, 2003, p. 16). Nesvyžiaus teatre būta ir baleto bei operos elementų, pradžioje būdavo samdomi atlikėjai iš užsienio, pasi-rodydavo dvariškiai ir didikės šeimos nariai, vėliau pradėta mokyti baudžiauninkus (Wierzbicka, 1961, p. 194).

U. Radvilienei mirus (1754 m.), jos pradėtą veiklą tęsė sūnus Karolis Stanislovas Radvila. 1784 m. trupė, vadovaujama Leono Pierożyńskio, vaidino ne tik dvare, bet ir gastroliavo Vilniuje (Bakutytė, 2011, p. 29). Į U. Radvilienės veiklą dėmesį atkrei-pė amžininkai – jų dėka šios moters kūriniai buvo publikuoti net kelis kartus. Pirmą kartą pjesės išleistos 1751 m., antras leidimas dienos šviesą Poznanėje išvydo jau po U. Radvilienės mirties. Publikacija buvo parengta kapitono Jokūbo Fryčinskio pastangomis ir, iš dalies, lėšomis. (J. Fryčinskis buvo Radvilų šeimos dvariškis ir vie-nas pirmųjų teatro aktorių mėgėjų.) Šiame leidinyje, saugomame Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (šifras L 18/ 2–37)7, sudėtos visos U. Radvi-lienės pjesės, išskyrus vieną, kuri yra tik rankraštyje – „Wizerunek niestatecznych afektów“ (Wierzbicka, 1961, p. 196).

Būta U. Radvilienės dramaturgijoje trūkumų, dėl kurių Nesvyžiaus teatro reikš-mė lietuviško teatro kokybei nėra tokia didelė. U. Radvilienė sunkiai skyrė komediją nuo tragedijos, nesigilino į scenų ar veiksmų svarbą. Tačiau Nesvyžiaus teatro trū-kumai nepanaikina fakto, kad tai buvo pirmasis Lietuvoje (ir visoje ATR) didikės moters inicijuotas ir vadovaujamas teatras.

Teatro direktorė Mariana Moravska ir kitos profesionalios aktorės LDK

Mariana (Marciana) Korvel-Moravska (1765–1823) – profesionali aktorė ir pirmoji teatro direktorė Lietuvoje, subrendusi XVIII a. kultūros dvasioje. Mariana Moravs-ka gimė turtingo vilniečio šeimoje (Witkowski, 1976, p. 701). Nors A. Butkuvie-nė tvirtina ją buvus bajoriškos kilmės (Butkuvienė, 2007, p. 131), kiti istorikai to nenurodo. Kadangi A. Butkuvienė nepateikia šaltinių, bus laikomasi pozicijos, kad M. Moravska yra miestiečių kilmės.

Apie 1785 m. M. Moravska ištekėjo už Vojteko Boguslavskio trupės aktoriaus Dominyko Moravskio, vėliau šio teatro direktoriaus. Nuo 1785 m. prasidėjo ir M. Moravskos aktorės tragikės karjera Vilniaus teatre, kuriame ji su pertraukomis vaidino iki pat 1823 m., o 1801–1805 m. ir 1810–1811 m. buvo šio teatro direktore (Bakutytė, 2011, p. 69).

7 Radziwiłłowa U. Komedie i tragedie przednio dowcipnym wynalazkiem, wybornym wiersza kształtem przez JO. Księżnę wojewodzinę i hetmanową Urszulę z Korybutów Wisznowieckich Radziwiłłowną złożone. Poznań, 1754.

95


M. Moravskos dalykiškumas karjeros aukštumų padėjo siekti ne tik jai, bet ir jos vyrui. Tačiau M. Vitkovskis tvirtina, kad M. Moravskos ambicijos ir avantiūrizmas prisidėjo prie ankstyvos jos vyro mirties (Witkowski, 1976, p. 701). Tą patį pastebi ir S. Moravskis savo atsiminimuose:

Taigi mano tėvas pasakojo, jog Karolio [M. Moravskos sūnus] tėvas yra kilęs iš Poznanės ir yra Raiščio herbo. Į Lietuvą jis atvyko spekuliaciniais tikslais ir, turėdamas pinigų, išbandė įvairius projektus, bet susidomėjo tik Vilniaus teatro antreprize, ir čia jam labai pasisekė. Pradėjęs vadovauti to teatro direkcijai, Karolis [čia, matyt, įsivėlė klaida, nes Karolio Mo-ravskio tėvo vardas buvo Dominykas] įsimylėjo ir vedė aktorę, kurios šlovė, grožis, puiku-mas, išlaidumas, taip pat lėkštumas taip užnuodijo to garbingo ir labai subtilaus žmogaus gyvenimą, kad iš graužaties pernelyg anksti atsisveikino su šiuo pasauliu. <...> Tėvas pridū-rė, jog Karolio motina dar tebegyvenanti, įvairiais pokštais savo sūnui gadina nervus, ir jam labai liūdna, jog toks doras žmogus turi tokią motiną (Moravskis, 1994, p. 117).

S. Moravskiui jo bendrapavardžio bičiulio Karolio motina pasirodė nemaloni ir sudėtinga asmenybė:

Jos žvilgsnis buvo savotiškas, ji buvo aukšta, stambi, apkūni, nusipudravusi (tarytum su tep-tuku) skruostus, vilkėjo ryškiai raudoną suknią: ant jos galvos puikavosi didžiulė, bet pa-puošta ne gėlėmis, o įvairiais vaisiais skrybėlė. Ten buvo (nemeluoju!) ir kriaušių, ir vynuo-gių, ir melionų, ir kornišonų, ir agurkų. Dieve mano! Ko tik ten nebuvo! <...> Kai pažvelgiau į įsakmius, despotiškus tos moters bruožus, į piktą veidą, primenantį įtūžusį lenkų legionų uloną, visas sudrebėjau. Beje, jai taip pat augo ūsai (Moravskis, 1994, p. 118–119).

M. Moravskos talentas garantavo jai vaidmenis trupėje ir Vilniaus teatro popu-liarumą, tad jo populiarinimą LDK taip pat reikia priskirti prie kitų jos nuopelnų. Vėliau, 1801 m. po vyro mirties jai tapus teatro direktore, M. Moravska rūpinosi ne tik teatro gyvavimu, bet ir operų kokybe (Bakutytė, 2011, p. 69), užtikrinusia tam tikrą Vilniaus kultūrinio gyvenimo lygį. „Jos teatrinę veiklą labai gerai įvertino V. Boguslavskis, ypač pabrėždamas teatro suartėjimą su visuomene bei kokybiškus spektaklius, ir laikė ją vienu geriausių Vilniaus scenos laikotarpiu“ (Bakutytė, 2011, p. 69).

M. Moravska gebėjo diktuoti Vilniaus kultūrinio gyvenimo madas. Šios talen-tingos menininkės veikla buvo ne tik kultūrinė, bet ir švietėjiška – ji organizavo koncertus, mėgėjų vaidinimus. Net nebūdama teatro vadove, drauge su kitais akto-riais ir universiteto studentais skaitė ištraukas iš pjesių; kartu su Adomu Mickevičiu-mi vaidindavo dialogus (Bakutytė, 2011, p. 69).

M. Moravska, būdama talentinga menininke, profesionalia aktore bei teatro di-rektore, atskleidžia XVIII a. moterų kūrybinį potencialą, kuris tik laukė tinkamų sąlygų atsiskleisti, darė įtaką Vilniaus kultūriniam gyvenimui.

Straipsniai

96

Išvados

XVIII a. moterų aktyvumas susijęs ne tik su Apšvietos epochoje kilusiomis dis-kusijomis apie moterų padėtį visuomenėje, bet ir su naujomis kultūrinėmis bei ge-opolitinėmis aplinkybėmis.

Nors moterų teisinė padėtis skyrėsi nuo vyrų, faktinė padėtis priklausė nuo mo-terų charakterio bruožų. Dažnos moters padėtį viešajame gyvenime lemdavo jos padėtis šeimoje. Kol moteris būdavo vyro žinioje ir vykdydavo tik jo valią, visuome-niniame gyvenime dalyvauti negalėdavo, bet išsiskyrusi ar tapusi našle jau galėda-vo. Taip pat Pirmojo padalijimo (1772 m.) fone išryškėjo naujos moters vaidmens reikšmės visuomenėje: pradėta matyti pilietę ir pilietiškų vaikų ugdytoją. Imta didelį dėmesį skirti moterų ugdymui ir išsilavinimui. Šioje srityje labiausiai pasižymėjo vienuolės, kurių žinioje dažnai būdavo mergaičių auklėjimas. 1773 m. A. Čartoris-kis Edukacinės komisijos pavedimu parengė „Nuostatus pensionams ir vienuolynų vyresniosioms“, tad panašu, kad mergaičių ugdymas tapo labiau centralizuotas.

XVIII a. viena populiariausių moterų veiklų – literatūrinė veikla, kuria jos ak-tyviai domėjosi. Tai įrodo ne tik jų sukurti grožiniai tekstai, bet ir įvairių tekstų – atsiminimų, dienoraščių, kelionių įspūdžių – rašymas, kitų autorių tekstų vertimai į lenkų kalbą. Atsiminimus ir dienoraščius moterys rašė skirtingais tikslais, įvairio-mis formomis – kartais akcentuodamos konkretų savo gyvenimo tarpsnį ar įvykį, kartais bandydamos aprašyti visą savo gyvenimą. Moterų sukurta poezija pasižymi stilistine įvairove, o išlikę jų kūriniai byloja apie konkrečios moters unikalų ir indi-vidualų vidinį pasaulį.

Stiprios susidomėjimo teatru tradicijos XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš-tystėje lėmė ir moterų įsitraukimą į teatrinę veiklą. Jos ne tik vaidinio, bet ir režisavo spektaklius, vertė ir adaptavo pjeses į lenkų kalbą. Teatras buvo pirmoji meno šaka, kurioje aktyviai reiškėsi profesionalios aktorės.

ŠaltiniaiByševska, L. (1789). O edukacji fizicznej i moralnej płci żeńskiej. Warszawa.Byševska, L. (2008). 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis. Vilnius.Bon, G. C. (1744). Przewodnia do nieba droga. Tłum. B. Sanguszkowa.Curtius, F. (1783). O chorobach prędkiego ratunku potrzebujących. Tłum. B. Sanguszkowa,

Warszawa.Gèrard, Ph. L. (1788). Hrabia de valmont, czyli obęd rozumu. Warszawa.Le Sage, A. R. (1777). Diabeł kulawy, na polėki język przez Annę z Grozmanich Narbutowne

przetłumaczony. Wilno, T. I–II.Listy Imci Pani Montris i jej córki w których znaidują się nauki damom w stanie małżeńskim, ded.

Janowi Urs. Sołłohbowi. z franc. Przez Barb. Sołłohubownę, Wilno, 1760, 1762, 1779.

97


Moravskis, S. (1994). Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Vilnius.Mostowska, A. (1807). Astolda księżniczka ze krwi Palemona. Wilno.Mostowska, A. (1806). Moje rozrywki (Nie zawsze tak sie czyni, jak się mówi; Zamek Koniecpol-

skich; Matilda i Daniło. Wilno.Mostowska, A. (1809). Zabawki w spoczynku. Wilno.Pieśni sobie śpiewane, od Konstancyi z Ryków Benisławskiej stolikowej Księstwa Inflanckiego,

za nalieganiem przyjaciół z cienia wiejskiego na jaśnią wydane. Wilno, 1776.Radvilienė, U. (2003). Trys baroko saulėlydžio literatai: Pranciška Uršulė Radvilienė, Konstancija

Benislavska, Juozapas Baka. Vilnius.Radziwiłłowa, U. (1754). Komedie i tragedie przednio dowcipnym wynalazkiem, wybornym wier-

sza kształtem przez JO. Księżnę wojewodzinę i hetmanową Urszulę z Korybutów Wisznowiec-kich Radziwiłłowną złożone. Poznań.

Sanguszkowa, B. (1743). Uwaga duszy przez pokut nawracającej się do Boga, pełna aktów serdecz-nych na psalm 50 i 102 pokutującego Dawida,uzupełniony Refleksijami chrześcijańskimi nad ułomnością. Lublin.

Życie sługi bożego Tobiasza wyjte z Pisma Sw. Z łacińskiego wytłumaczone przez Barbarę Sołło-hubownę. Wilno, 1762.

IstoriografijaAleksandrowska, E. (1992). O Barbarze Sanguszkowej i jej literackim salonie i nieznanej twór-

czości poetyckiej. Kultura literacka polowy XVIII wieku, Wrocław.Ažubalytė, A. (2003). Nesvyžiaus dvaro ponios raštai artimiesiems ir teatrui. Trys baroko saulėly-

džio literatai: Pranciška Uršulė Radvilienė, Konstancija Benislavska, Juozapas Baka. Vilnius.Bakutytė, V. (2011). Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915. Vilnius.Bartoszewicz, K. (1928). Radziwiłłowe. Warszawa–Kraków.Benislawska, K. (2000). Pieśni sobie śpiewane. Łódż.Bystroń, J. (1960). Dzieje obyczajów w Dawniej Polsce wiek XVI–XVIII. Warszawa.Bogucka, M. (1998). Białogłowa w dawnej Polsce. Warszawa.Borowy, W. (1978). O poezji polskiej w wieku XVIII. Warszawa.Butkuvienė, A. (2007). Garsios Lietuvos moterys: XIV–XX a. pirmoji pusė. Vilnius.Burba, D. (2012). LDK bastūnės nuotykiai: nuo turkų sultono haremo iki Balkanų plėšiko nelaisvės.

Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-bastunes-nuoty-kiai-nuo-turku-sultono-haremo-iki-balkanu-plesiko-nelaisves-582-286102; žiūrėta 2013 04 05.

Chachulski, T. (1995). Hej, gdybym stworzyć hymn zdołała nowy. Motywy religijne w twórczości pisarzy polskiego oświecenia, Lublin.

Chachulski, T. (2000). Wprowadzenie do lektury. Pieśni sobie śpiewane, Łódż.Czeppe, M. (1994). Sapieżyna z Lubomirskich. Polski słownik biograficzny, XXXV, Kraków.Czwórnóg-Jadczak, B. (1996). Anna Mostowska (ok. 1762 – przed 1833). Pisarze polskiego oświe-

cenia, 3, Warszawa.Dymnicka-Wołoszyńska, H. (1987). Radziwiłłowa z Mycielskich Anna. Polski słownik biogra-

ficzny, XXX, Warszawa.Godineau, D. (2001). Kobieta. Człowiek Oświecenia, Warszawa.Kiaupa, Z. (2004). Lietuvos istorijos XVIII amžius? Hipotetiniai pasvarstymai. Darbai ir dienos,

37, 8–17.

Straipsniai

98

Kochańczyk, A. (2003). Teatr Urszuli Radziwiłłowej w Nieświeżu. Radziwiłłowe, pod red. K. Stęp- nik, Lublin.

Kotowa, I. (1935). Konstancja Benislawska. Polski słownik biograficzny, 1, Kraków.Krzyżanowski, J. (1961). Talia i Melpomena w Nieświeżu. Teatr Urszuli Radziwiłłowej, Warszawa.Kuchowicz, Z. (1975). Obyczaje staropolskie XVII–XVIII wieku. Łódź.Kuchowicz, E. (1972). Wizerunki niepospolitych niewiast staropolskich XVI–XVIII wieku. Łódż.Kulesza-Woroniecka, I. (2007). Kobieta wobec problemów małżeńskich w epoce nowożytnej.

Nad społeczeństwem staropolskim. T. 1: kultura, instytucje, gospodarka w XVI–XVIII stuleciu, red. Łopateczki K., Walczak W., Białystok.

Lukšienė, M. (1985). Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje. Vilnius.Maciejewska, I. (1998). Specyfika relacji pamiętnikarsiej. Proceder podróży i życia mego awantur,

Pisarki polskie epok dawnych. Olsztyn.Mastianica, O. (2012). Pravėrus namų duris: moterų švietimas Lietuvoje, XVIII a. pabaigoje – XX a.

pradžioje. Vilnius.Partyka, J. (1998). Kobieta oswaja męską przestrzeń: Polska lekarka w osiemnastowiecznym Stam-

bule. Pisarki polskie epok dawnych, red. K. Stasiewicz, Olsztyn.Pietrow-Ennker, B. (1995). Tradycje szlacheckie a dążenia emancypacyjna kobiet w społeczeńst-

wie polskim, w dobie rozbiorów. Kobieta i edukacja na ziemiach polskich w XIX i XX wieku, Warszawa.

Raila, E. (2010). Ignotus Ignotas. Vilniau vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Vilnius.Ryszkiewicz, A. (1987). Radziwiłłowa Helena. Polski słownik biograficzny, t. XXX, Kraków.Rudzki, E. (1997). Damy polskie XVIII wieku. Warszawa.Sarcevičienė, J. (2005). Lietuvos didikės proginėje literatūroje: portretai ir įvaizdžiai. Vilnius.Sarcevičienė, J. (2001). Moterys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Tyrinėjimai ir vaiz-

dai. Vilnius.Skowronek, J. (1977). Mostowska Anna. Polski słownik biograficzny. Kraków, tom XXII.Šmigelskytė-Stukienė, R. (2008.) Lyčių vaidmenys viešojoje ir privačioje veikloje Lietuvos Di-

džiojoje Kunigaikštystėje (Darbo pasidalijimo tradicijos, stereotipai, priežastys). Moterys, darbas, šeima. Lyčių vaidmenys užimtumo sferoje: sociokultūrinis aspektas. Vilnius.

Šmitienė, G. (2003). Konstancija Benislavska. Trys baroko saulėlydžio literatai: Pranciška Uršulė Radvilienė, Konstancija Benislavska. Juozapas Baka. Vilnius.

Ulčinaitė, E. (2003). Dvarų poetų kūryba. Lietuvių literatūros istorija XIII–XVIII a. Vilnius, p. 303–319.

Wierzbicka, K. (1961). Posłowie, Teatr Urszuli Radziwiłłowej. Warszawa.Wierzbicka-Michalska, K. (1977). Teatr w Polsce XVIII wieku. Warszawa.Witkowski, M. (1976). Morawska. Polski słownik biograficzny. Kraków, t. XXI.Гардзіенка, Н. (2012). Асаблівасці грамадскіх стэрэатыпаў адносна жанчын на тэрыторыі

Вялікага Княства Літоўскага ў XVIII ст. Arche, 12, 23–57.

Gauta 2014 m. rugsėjo 23 d.Priimta 2015 m. vasario 20 d.

99


Vika VELIČKAITĖ

Noble Women’s Self-Expression in the Grand Duchy of Lithuania in the 18th Century

SummaryThe article discusses written sources which represent literary expression by women of the Grand Duchy of Lithuania. Another focus of the analysis is women’s activities in the theatre as revealed with reference to historiography and other sources. The study is based on descriptive-analytical and comparative methods. These particular aspects are under-researched in Lithuanian histori-ography, a fact which heightens the importance of the present research.

The 18th century is frequently labelled as women’s century not only because discussions started on women’s place and aims in the masculine world but also because women started to perform on stage. Such discussions in the context of the ideas of the Enlightenment started in France and reached the Polish-Lithuanian Commonwealth (PLC) and the Grand Duchy of Lithu-ania. Possibilities for women’s spheres of activity were influenced by discussions on women’s sta-tus in society. Women were also dependent on the new cultural and geopolitical circumstances. Although women’s legal status was different from that of men, their position in the public sphere depended on woman’s self-determination and her status in her own family. The first partition of 1772 affected changes in the meanings of women’s roles in society. Women started to be treated as citizens and educators of public-spirited children.

Furthermore, women in the Grand Duchy of Lithuania were interested in different literary activities. It is a time when women wrote diverse forms of literature such as diaries and memoirs. Women also translated different texts into the Polish language. In the Grand Duchy of Lithu-ania, women’s theatrical activities are of special importance. Women were actors and directors of plays. They also translated plays into the Polish language. The theatre was the field which witnessed the emergence of first professional creative women.

The present paper is based on the master’s thesis “Spheres of Activities of Active Women in the Grand Duchy of Lithuania in the 18th Century.” The thesis was written at the Department of History, Vytautas Magnus University, Kaunas, Lithuania, 2013.

Keywords: the Grand Duchy of Lithuania, noble women, literary and theatrical activities.

Vika VELIČKAITĖ2013 m. Vytauto Didžiojo universitete įgijo istorijos krypties magistro laipsnį. Šiuo metu tęsia Vy-tauto Didžiojo universiteto Istorijos krypties doktorantūros studijas. Domisi XVIII a. kultūros ir kasdienybės istorija. Straipsnis parengtas remiantis magistro darbu. Adresas: K. Donelaičio g. 52, Kaunas LT-44244. El. paštas: [email protected].

Vika VELIČKAITĖHolds a master’s degree in history. A Ph.D. student at the Department of History, Faculty of Humanities, Vytautas Magnus University (2013). Her areas of interests are history of cultural and everyday life in the Grand Duchy of Lithuania in the 18th century. The article is based on her master’s thesis. Address: K. Donelaičio St. 52, Kaunas LT-44244. E-mail: [email protected].

xviii a. didikių saviraiška lietuvos didžiojoje ... · pagrindiniai darbo šaltiniai yra sukurti...

Documents