Žurnalas arkliai
DESCRIPTION
Žurnalas apie arklius.TRANSCRIPT
ARKLIAI
Arklys (lot. Equus caballus, angl. Horse, vok. Hauspferd) – domestikuota tarpano rūšis, pri-
klausanti arklinių (Equidae) šeimai. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo
dydžiu, jos visos priklauso vienai rūšiai – Equus caballus. Poniu vadinamas arklys, kurio
ūgis ne didesnis kaip 147 cm.
Arkliai yra bene vieninteliai gyvūnai, turintys atskirus pavadinimus priklausomai nuo
plaukų spalvos.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Arklys
Arkliai
Pirmieji patikimi duomenys apie arklių
prijaukinimą yra iš Ukrainos, kur žmonės
prieš 6000 metų augino arklių ir ra-
guočių bandas žolėtose stepėse. Tuo
metu senovės Egipte ir Arabijoje buvo
prijaukintas Afrikos laukinis asilas. Iš pra-
džių arkliais ir asilais nebuvo jodinėjama,
bet jie buvo kinkomi į dvikinkius vežimus
ar kovos vežimus. Greitai kovos
vežimai tapo karalių, kurie jomis važiuo-
davo į mūšį, karališkus paradus ar medži-
oklę, statuso simboliu.
Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą
žmonijos karuose siekia III tūkstantmetį
pr. m. e. Pagal istorinius šaltinius, apie
2300 m. pr. m. e. Mesopotamijoje, pri-
jaukinti arkliai traukė kovos vežimus.
Vėliau nešė raitelį – atsirado pirmo-
ji kavalerija.
Iki mūsų eros pradžios arklius – kaip
traukiančiąją ir nešančiają jėgą – ka-
riniams tikslams pradėjo naudoti ir kitos
tautos, kurių gyvenamos vietos sutapo
su laukinių arklių arealais. Pirmykščių
arklių ūgis neviršijo metro. Teigiama, jog
būtent jų panaudojimas karuose, per
tūkstantmečius privertė kai kurių veislių
arklius išaugti iki dabartinių gabaritų.
Iki Homero, VIII a. pr. m. e. graikų poeto,
laikų jojimas arkliais ir asilais tapo
įprastu keliavimo būdu, bet kovos
vežimai tebebuvo naudojami kare.
Arklių istorija
Klasikiniu civilizacijos laikotarpiu senovės
graikai ir romėnai statė specialias arenas ir tiesė
kelius arklių lenktynėms, suteikdavusioms daug
išgyvenimų miniai, stebinčiai varžybas, kuriose
dalyvaudavo raiteliai, važnyčiotojai ir arkliai.
Arklių kailio spalva gali būti labai įvairi. Jai
apibūdinti kiekviena tauta turi savo specialius
žodžius.
Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spalvos
arkliai, vadinami juodžiais, bėriais ar sarčiais.
Kitokiems arklių spalvos pavadinimams įtakos
turi ne vien tik pagrindinė kailio spalva, tačiau ir
karčių bei uodegos spalvos, įvairios dėmės.
Arklių klausa bei uoslė išsivystę labiau negu
žmogaus. Tipiškas ilgas arklio snukis reikalingas
ne tik dideliems dantims. Dauguma suaugusių
arklių turi po 40-42 dantis. Nuo šiurkščios žolės
arklių dantys pamažu dyla, keičia spalvą. Spe-
cialistai iš arklio dantų skaičiaus, jų nudilimo gali
nustatyti jo amžių.
Arklio plaukas – arklio kailio spalvinės išvaizdos
apibūdinimas vienu žodžiu,
pvz., bėras, palvas, laukas ir pan.
Arklių kailis paprastai būna kelių spalvų, jų
išsidėsčiusios įvairiose kūno dalyse tam tikru
būdu. Tokie būdingi spalvų deriniai ir jų
išsidėstymas apibūdinami specialiais žodžiais.
Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spal-
vos arkliai, vadina-
mi juodžiais, bėriais ar sarčiais. Kitokiems arklių
pavadinimams įtakos turi ne vien tik pagrind-
inė kailio spalva, tačiau ir karčių bei uodegos
spalvos, įvairios dėmės.
Arklių plaukų spalvų įvairovei apibūdinti yra
naudojama apie dvidešimt pavadinimų.
Skirtinguose Lietuvos rajonuose arklių spalvų
pavadinimai gali nežymiai skirtis.
Vyraujanti spalva – juoda
Juodis – kailyje vyrauja juoda spalva. Arklio gal-
va, liemuo, kojos, karčiai ir uodega – juodos
spalvos. Juodis – vienintelis arklys, kurio spalva
yra grynoji (be atspalvių ir kitų spalvų prie-
maišų).
Juodbėris (juodbėras) – kailyje vyrauja juoda
spalva. Tačiau matomas ir rusvas atspalvis,
dažniausiai – arklio papilvės plaukuose.
Kirsnis (kirsnas) – tamsiai juodas visas arklys.
[taisyti]Vyraujanti spalva – ruda
Bėris (bėras) – kailyje vyrauja ruda spalva. Arklio
liemuo – rudas (rusvas), o karčiai ir uodega
(kartais ir kojos) – juodi.
Kaštanas – kailyje vyrauja ruda spalva. Vienu
atveju visas arklys yra rudos spalvos, kitu –
rudas yra tik arklio liemuo (korpusas), o karčiai
ir uodega – tamsesnio atspalvio (pavyzdžiui,
kaip šokoladas). Šis vardas kilęs iš
panašios kaštono sėklų spalvos.
Arklių išvaizda
Sartis (sartas) – kailyje vyrauja ruda spalva.
Arklio liemuo yra rudas, o karčiai ir uo-
dega – beveik balti arba šviesiai gelsvi.
Sartu pavadinamas ir šviesiai rudas arklys.
Vyraujanti spalva – rausva
Raudas – kailyje vyrauja rausva spalva.
Arklio galva, liemuo ir kojos yra rausvi, uo-
dega ir karčiai – tamsiai rausvi su juodų
plaukų priemaiša.
[taisyti]Vyraujanti spalva – pilka
Palšis (palšas) – kailyje vyrauja
vienoda pilka spalva.
Šėmis (šėmas) – kailyje vyrauja pilka spalva
su žymiais pokyčiais. Šėmį gana sudėtinga
apibūdinti. Kaip sako žirgininkai, šėmo
arklio pilka spalva gali kisti nuo šviesaus iki
tamsaus ar melsvo atspalvio.
Pelėkas – kailyje vyrauja pilki atspalviai.
Arklio liemuo – pelenų spalvos, galva,
karčiai, uodega ir galūnės žemiau riešo bei
kulnų sąnario – tamsesnės spalvos. Ant
nugaros dažniausiai būna tamsi juosta.
Pelėkas arklys pasitaiko retai.
Širmis (širmas) – kailyje vyrauja šviesiai pil-
ka spalva (įspūdis iš tolo), kuri yra sudėtinė
iš baltos ir juodos. Arklio galva, liemuo ir
galūnės apaugę juodos ir baltos spalvos
plaukais. Abiejų spalvų plaukeliai auga gre-
ta vienas kito. Tokių arklių kumeliukai gim-
sta tamsūs, bet po dvejų trejų metų, jų
kailyje įsimaišo ir šviesių plaukų. Suaugusių
širmių plaukas įgauna
gražų, sidabrinį atspalvį. Širmo arklio spal-
va – dažna, tačiau viena nepastoviausių.
Širmiai keičia savo spalvą dėl įvairių
priežasčių: maitinimo ypatumai, senstant
plaukai šviesėja žildami ir pan.
Obuolmušis (obuolmušas) – tai tas pats širmas
arklys, kurio kailyje išryškėja apvalios tamsesnės
(arba šviesesnės) dėmelės,
maždaug obuoliodydžio. Iš čia ir kilęs arklio
pavadinimas.
[taisyti]Vyraujanti spalva – gelsva (smėlinė)
Bulanas – kailyje vyrauja tamsesnė gelsva (kaip
smėlio) spalva. Arklio galva ir liemuo – šviesesnės
ar tamsesnės smėlio spalvos, karčiai ir uodega –
rudi arba juodi. Ant nugaros kartais būna tamsi
juosta.
Gelsvis (gelsvas) arba izabeliuotas – kailyje vyrau-
ja šviesesnė gelsva (kaip smėlio) spalva. Arklio
galva, liemuo ir galūnės – šviesaus smėlio spal-
vos, karčiai ir uodega – tokios pat spalvos, arba
gali būti šviesesni, net balti. Pavadinimas kilo
nuo Ispanijos karalienės Izabelės vardo. Kaip by-
loja legenda, karalienė buvo davusi įžadus nekeis-
ti marškinių tol, kol iš Ispanijos nebus išvaryti
maurai. O tai truko ne vienerius metus…
[taisyti]Vyrauja derinys – juoda/ruda ir balta
Derešas – žirgininkai derešu vadina arklį, kurio
kailyje – įvairių spalvų mišinys, tačiau nėra
stambių vienos spalvos lopų. Kartais toks arklys
gali turėti rudus karčius ir dėmelėmis išmuštą
pilką kailį. Kartais jo kailis gelsvai rudas, uodega
ir karčiai labai šviesūs. Derešo arklio spalva
apibūdinama sunkiausiai. Skirtingose vietovėse
derešu pavadinamas vis kitoks arklys.
Keršis (keršas) – kailyje vyrauja trijų spalvų –
juodos, rudos ir baltos – deriniai. Ant juodo ar
rudo kūno išsimėtę balti lopai, panašiai kaip
juodmargių ar žalmargių karvių. Lietuvoje
keršiai sutinkami nedažnai.
Šlakis (šlakuotas) – kailio spalvų deriniai – kaip ir
pas keršį. Tik baltos dėmės yra gerokai
mažesnės, jų lopinėliai tankiau išsidėstę ant
arklio šonų.Vyraujanti spalva – artima baltai
Albinosas (baltas) – Sakoma, kad visiškai baltų
arklių nėra. Tačiau itin retai jų pasitaiko. Tokie
arkliai vadinami albinosais ir nelaikomi
grynaveisliais. Jų oda ir kailis balti, o
akys rožinės. Albinosų balta spalva atsiranda dėl
genetinės mutacijos.
Šyvis (šyvas) – kailyje vyrauja šviesiausi atspal-
viai. Šyvio spalva labiausiai panaši į baltą. Dau-
guma arklio plaukų – balkšvi, kur ne kur įsiterpia
pavienis tamsus plaukelis.
Šlakis (šlakuotas) – šlakis gali būti ir šviesaus
plauko. Tuomet žirgo kailio baltame fone matyti
rudos arba juodos dėmelės.
*taisyti+Pavadinimas pagal baltą spalvą kaktoje
Laukys (laukas) – su balta spalva kaktoje. Taip
gali būti vadinamas bet koks arklys, jei jis
kaktoje turi didesnę ar mažesnę baltų plaukų
dėmę. Jei arklio kakta ištisai nubalusi, – sakoma,
kad tai tiesiog laukas arklys. Jei balti plaukai
nusidriekia siaura juosta nuo tarpuausio iki
šnervių, – brūkšniu paženklintas arklys. Jei balti
plaukai sudaro mažą lopinėlį tarp tarpuausio ir
akių, – laukas arklys su žvaigžde.
[taisyti]Nuorodos
https://www.google.lt/search?
hl=lt&site=imghp&tbm=isch&source=hp&biw=1
366&bih=677&q=arkliai&oq=arkliai&gs_l=img.3
..0l8j0i24l2.1138.2133.0.2451.7.7.0.0.0.0.101.5
22.6j1.7.0...0.0...1ac.1.3.img.At9codVJA5k#hl=lt
&tbo=d&site=imghp&tbm=isch&sa=1&q=arkliai
+ir+zirgai&oq=arkliai+&gs_l=img.1.3.0l7j0i24l3.
5346.6825.7.13093.8.8.0.0.0.0.93.583.8.8.0...0.
0...1c.1.3.img.jpcDVxT1WwY&bav=on.2,or.r_gc.
r_pw.r_cp.r_qf.&bvm=bv.42452523,d.d2k&fp=5
c02f8432af0c47d&biw=1366&bih=634&imgrc=
nblqUyHx5XEyaM%3A%
3B60OFNhpFAMB18M%3Bhttp%253A%252F%
252Fwww.intera.lt%252Fgallery%252Fimages%
252Fd%252FArkliai3.jpg%3Bhttp%253A%252F%
252Fwww.music.lt%252FMiauLiutukasMiau-
PRISTATO-blog-10713.html%3B483%3B320
http://lt.wikipedia.org/wiki/Arklio_plaukas
Kanapos gyvuonis yra įsiterpęs tarp kaulo ir sienelės. Čia –
gausus kraujagyslių tinklas. Po kanopos kaulu –
tarsi pagalvėlė, sauganti ir amortizuojanti kojos
kaulą bei sąnarį - skaidulinis intarpas. Jaunų ku-
meliukų jis būna minkštas, o su amžiumi vis kietė-
ja. Kanopos audinį iš esmės sudaro tvirtas, netir-
pus baltymas keratinas.
Ragą gamina kanopos apynagė(kanopos viršutinis
kraštas, besiribojantis su čiurna). Čia nuolat for-
muojasi naujos ląstelės, kurios išstumia senesnius
sluoksnius į paviršių. Jie nebegauna maisto me-
džiagų iš kraujo, ir todėl išsausėja, sukietėja ir
tampa į žmogaus nagą panašia lanksčia mase.
Rago sienelė paauga maždaug 1 cm per mėnesį, o
tai reiškia, kad nauja sienelė per visą kanopos ilgį
išauga per apytikriai 9-12 mėnesių, priklausomai
nuo individualaus arklio. Kanopų augimo greitis
dažnai priklauso ir nuo žirgo mitybos bei medžia-
gų apykaitos, amžiaus, fizinio krūvio ir būklės,
metų laiko, priežiūros bei įgimtų savybių.
Priekinės kanopos būna didesnės, plokštesnės nei
užpakalinės ir turi žemesnius užpenčius. Kad ka-
nopa galėtų tinkamai funkcionuoti, ji turi būti tai-
syklingos formos, jos ragas turi būti tvirtas, be
didesnių rievių, lankstus ir netrapus. Jei kanopos
Arkliai vaikšto tarsi pirštų galais. Jie turi tik
vieną pirštą, kiti sunykę. Ant kiekvienos ko-
jos yra tvirta kaulinė kanopa. Ant kiekvieno
pado yra tamprus raginis darinys, vadina-
mas varle. Arkliui bėgant, varlė tarsi amorti-
zuoja. Prie arklio kanopų žmonės dažniau-
siai prikala geležines pasagas. Kai kelias kie-
tas ar žemė grublėta, jos saugo kanopas.
Priežiūra
anopa – gan sudėtingas organas, suside-
danti iš išorinės ir gyvos vidinės dalies.
Išorinė dalis, sauganti vidines struktūras,
vadinama ragine kanopos dalimi, arba ra-
gu. Tai sienelė, o iš apačios – varlė bei pa-
das.
Anatomiškai kanopos sienelė yra analogiš-
ka žmogaus ar gyvulio nagui – ji saugo ka-
nopą nuo išorinio poveikio. Sienelės storį
galima nustatyti žiūrint į žirgo baltąją lini-
ją ant pado – tai giliausias raginės sienelės
sluoksnis ir jis sudaro šią liniją(iš viso
sluoksnių yra trys). Paprastai šoninės sie-
nelės storis varijuoja nuo 6 iki 12 milimet-
rų, o padas su varle apačioje turėtų suda-
ryti mažiausiai 1,3cm storio sluoks-
nį. Raginė varlė yra elastingas pleišto for-
mos kūnas, kuris apsaugo kanopos gyvuo-
nį ir padeda jai plėstis judėjimo metu. Ark-
liui judant ji veikia kaip kraujo pompa. Ap-
link varlę kanopą saugo padas. Kanopos
per siauros, mažėja jų amortizacinės savybės ir
didėja ligų galimybė.
Kanopos taipogi atlieką daugybę gyvybiškai
svarbių funkcijų. Pirmiausia – apsauginę. Išra-
dingai kalbant būtų galima teigti, kad arkliai vi-
suomet stypčioja tik ant vieno piršto. Galima
taipogi turėti omeny, kad žirgas paprastai sveria
ne mažiau nei 400kg, gali bėgti didžiuliu greičiu,
o jo kojų sąnariai ne storesni nei žmogaus. Taigi,
kanopos atlaiko nemenką svorį: greitos risčios
metu kanopas veikia 4,5 tonos jėga. Jojant di-
džiausiu greičiu, krūvis padidėja iki 8,2 tonų, o
prastai pastačius kanopą ant žemės paviršiaus
arba netinkama seka susitraukus raumenims,
apkrova gali viršyti 10 tonų. Kanopos yra svar-
bios saugant jautrias žirgo pirštų struktūras ir
amortizuojant, sušvelninant smūgius, sumaži-
nant traumų riziką.
Kita svarbi funkcija – padėti varinėti kraują po
organizmą. Visi kanopos pakitimai, vykstan
tys judėjimo metu, vadinami kanopos
me-cha-niz-mu. Ki-ti-mai vyks-ta pa-gal ju-de-sių
fa-zes ir pri-klau-so nuo ju-de-sio grei-čio, ke-lio
kie-tu-mo, saus-gys-lių ir raiš-čių, ga-lū-nių pa-
sta-ty-mo ir kulkš-nių nuo-žul-nu-mo. Kadangi
arklio kojų apatinėse dalyse raumenų nėra, ka-
nopos padeda varinėti kraują po organizmą,
įšstumti jį atgal iš kojų. Kaip tai vyksta? Gyvūnui
bėgant, statant koją ant žemės, kanopa išsiple-
čia, ir į ją priplūsta kraujo – tai trečias organas
arklio kūne pagal aprūpinimą krauju. Vėl pakė-
lus koją iš kanopos kraujas išstumiamas aukš-
tyn, atgal į širdį. Taigi, idant palaikytų normalią
kraujo apytaką, žirgai turi pakankamai judėti.
Kanopomis žirgai taipogi jaučia paviršių, jos įta-
koja ir koordinacijos pajautimą. Tinkamos for-
mos kanopa padidina ir sukibimą su paviršiumi.
Galų gale, arkliui bėgant, kanopose pasigamina
šiluma, kuri neleidžia atvėsti kraujui ir skatina
medžiagų apykaitą.
http://arkliai.info/arklio-biologija/kanopos-ir-ju-
prieziura/
Pradėkime nuo pagrindų. Žiūrint iš šono,
normalios kanopos padas turi būti išgaubtas,
labai panašiai kaip mūsų pėdos. Kanopos
kaulas formuoja priekinę kanopos dalį ir,
arkliui stovint, jis turi atitikti priekinę
išgaubimo pusę ar būti šiek tiek iškeltas gale.
Kanopinės kremzlės formuoja pamatą
lanksčiai galinei kanopos daliai.
Arkliui normaliai judant, pradinė smūgio jėga
tenka žymiai lankstesnei galinei kanopos
daliai, kas suteikia puikią galimybę išsklaidyti
smūgio energiją. Panašiai kaip guminės
mašinos padangos, ši lanksčioji dalis tiesi-
ogiai sumažina šoką, kurį toliau turėtų išsk-
laidyti likusi sistema.
Kanopos padas yra klaidingiausiai supran-
tama ir prasčiausiai tvarkoma kanopos dalis.
Ir aš nebuvau išimtis. Kaip kalvis, visada gal-
vojau, kad labai svarbu reguliariai apip-
jaustyti priekinę pado dalį, o „barefoot“ kar-
jeros pradžioje maniau, jog padą reikėtų
paploninti galinėje dalyje. Kai pradėjau
dirbti, buvau įpratęs žiūrėti į padą kaip į ne-
reikalingą priedą: apipjaustydavau kanopos
sienelę iki tam tikrų parametrų, o tada apt-
varkydavau padą taip, kad atitiktų sienelių
parametrus. Dabar į padą žiūriu kaip į
pagrindinį orientyrą tvarkant kanopą - pal-
ieku užsisukimo ir kanopos sieneles
maždaug 1,6 mm aukščiau natūraliai nudi-
lusio pado paviršiaus. Pašiurpstu palyginęs
savo praeities darbą su dabartiniais rezulta-
tais. Mano asmeninė mokymosi kreivė buvo
labai ilga. Jums linkiu ją sutrumpinti.
Bet vis dėlto, tema yra paini. Gali būti
nelengva atskirti sveiką padą, kurį reikia
palikti, nuo netikrojo pado, kurį reikia
nuimti; nusilupantį padą, kurį reikia palikti
kiek įmanoma ilgiau, kadangi naujas padas po juo
yra dar nepakankamai pribrendęs, nuo nusilu-
pančio pado, kurį reikia nuimti, kadangi po juo
esanti grybelinė infekcija ėda naują, bandantį
augti padą; perkrautą dėl atsiskyrusių sienelių
padą, kuriam reikia sumažinti apkrovą. Sąrašą
galima būtų tęsti, ir atrodo, kuo daugiau sužinai,
tuo mažiau supranti; ir nebežinai, ką gi iš tikrųjų
reikia daryti. Padas yra pagrindinis apsauginis
sluoksnis tarp arklio ir grunto, taigi tinkamas jo
tvarkymas yra lemiamas arklio kojų sveikatos
veiksnys. Laimė, turime labai patikimą orientyrą.
Grioveliai tarp pado ir varlės, tai yra, šoninės va-
gos - pats patikimiausias ir svarbiausias ori-
entyras, įvertinant kanopos poreikius. Šių vagelių
svarbos supratimas ir jų teikiama informacija leis
jums matyti kiekvieną kanopą lyg rentgeno
nuotraukoje.
Labai dažnas arklių susirgimas ir neretai jis bai-
giasi mirtimi. Esant tinkamai priežiūrai ir laiku
iškvietus veterinarą, gaištamumas nuo dieglių
sudaro 10%. Nesidžiaukite mažais skaičiais, nes
daugelio arklių savininkai nepasirūpina pilnav-
erčiu jų gydymu, tad realiai šis procentas yra
didesnis. Diegliai – tai terminas, apibūdinantis
staigius ir rėžiančius skausmus pilvo srityje, o
juos sukelti gali labai daug faktorių, pradedant
žarnų užsisukimu ir baigiant didele helmintų
invazija. Šiame straipsnelyje norėčiau trumpai
supažindinti arklių savininkus su pagrindiniais
dieglių simptomais ir jų rūšimis bei juos sukėlu-
siomis priežastimis.
Dieglių tipai
Pradėkime nuo dieglių skirstymo. Diegliai gali
būti tikrieji, kuriuos sukelia pakitimai žarnyne ir
tariamieji, kuriuos sukelia kitų organų
skausmas. Geras tariamųjų dieglių pavyzdys gali
būti šlapimo pūslės spazmai.
Plačiau pakalbėkime apie tikruosius dieglius,
sukeliamus žarnyno nepraeinamumo, kurie
skirstomi į:
dinaminius;
tromboembolinius;
mechaninius.
Daugeliui arklių savininkų šie terminai nieko ne-
reiškia, tad pabandykime išversti juos į
"normalią" žmonių kalbą.
Dinaminiai
Dinaminis nepraeinamus reiškia tai, kad sutrin-
ka žarnų inervacija ir sulėtėja, pagreitėja ar visai
sustoja jų peristaltika. Turbūt žinote, kad sveiko
arklio ir žmogaus žarnos ritmiškai banguojančiai
susitraukinėja (tai vadinama peristaltika), tokiu
būdu stumdamos pašaro mases. Dinaminių
dieglių atveju žarnos nustoja susitraukinėti,
pašaras lieka vietoje, arba atvirkščiai - pradeda
dar stipriau susitraukinėti. Šiais atvejais pats
žarnos spindis lieka laisvas. Šie diegliai skirstomi
dar į dvi grupes: spazminius ir paralyžinius.
Spazminiams diegliams priklauso skrandžio
išsiplėtimas (susikaupęs pašaras ir dujos tempia
sieneles), žarnų spazmai (dėl pagreitėjusios
žarnų peristaltikos; čia priskiriami „smėliniai
diegliai“ ) ir žarnų išsipūtimas (meteorizmas).
Šiuos dieglius gali sukelti nereguliarus šėrimas,
peršėrimas, šėrimas apgedusiais, greitai
rūgstančiais pašarais, pagirdymas labai šaltu
vandeniu, helmintai (askaridės), skrandžio ir
žarnų opos, žarnų uždegimai.
Paralyžiniams diegliams priklauso pašaro užsi-
laikymas žarnyne (chimostazė arba koprostazė)
ir peritonito (pilvo ertmę išklojančio dangalo
uždegimo) sukeliami diegliai. Juos sukelia ilgas
šėrimas šiaudais, peraugusios žolės šienu, pe-
lais, medžių šakelėmis, nepakankamas
girdymas, pilvo ertmės organų uždegimai.
Arklių ligos
Tromboemboliniai
Tromboemboliniai diegliai pasireiškia tada,
kai užkemšamos žarnas maitinančios
kraujagyslės. Dažniausiai tai padaro hel-
mintų (pvz. delafondia vulgaris) lervos. Su-
trikus kraujotakai, dalis žarnos nekrozuo-
jasi, po to kyla peritonitas. Šie diegliai
dažniausiai nepagydomi ir baigiasi mirtimi.
Mechaniniai
Mechaninis žarnų nepraeinamumas
(ileusas). To priežastis yra žarnų užsisuki-
mas, susimezgimas, užsikimšimas, žarnos
įsimovimas į žarną, žarnų iškritimas ir
užspaudimas (pvz., trūkus pilvo sienai).
Visais šiais atvejais žarnų turinys nepraeina
toliau ir kaupiasi aukščiau esančiose žar-
nose. Gaištamumas nuo šios rūšies dieglių
siekia beveik 100 %, šiais atvejais padėti
gali skubi chirurginė operacija. Priežastys:
žarnyno persipildymas, sąaugos pilvo
ertmėje, navikai, sustiprėjusi žarnų peri-
staltika, staigus gyvulio padėties pakitimas
(pvz. voliojantis), žarnų užsikimšimas sausu
pašaru, žarnų akmenimis, svetimkūniais,
helmintais.
Kas sukelia dieglius?
Tai toks trumpas susipažinimas su dieglių
klasifikacija. Pagrindines priežastis, sukeli-
ančias dieglius, paminėjau šalia jų
skirstymo, tačiau kai kurias norėčiau
aptarti kiek plačiau:
Netinkamas šėrimas. Dieglius gali sukelti
smėlis, susikaupęs arklių žarnose, kuris
pastoviai patenka su nenuplautais šakni-
avaisiais, smėlėtose vietose pakliūva ant
pašarų, be to, smėlio gali prisilaižyti ir pat-
ys arkliai. Jei tai vyksta nuolat, smėlis kau-
piasi žarnyne ir galiausiai sukelia dieglius. Tai
sunki dieglių rūšis, nes pašalinti susikaupusį smėlį
iš žarnyno nelengva (gal net neįmanoma).
Sugedę pašarai. Atrodytų, kad tokia priežastis jau
seniausiai turėtų būti aiški visiems, tačiau... Visi
pelėsiai, jų sporos, rūgimą ir puvimą sukeliančios
bakterijos tokiuose pašaruose labai pavojingos.
Šeriant tokiais pašarais jūs ne tik "sulauksite"
dieglių, bet ir pakenksite kitiems gyvybiškai
svarbiems organams (kepenims, inkstams).
Nereguliarus šėrimas ir girdymas. Pridurti nelabai
yra ko, tik norėčiau priminti, kad šerti (grūdais)
prieš ir po darbo negalima. Naujus pašarus
duokite palaipsniui ir po nedaug, kad arklio
žarnynas galėtų prie jų priprasti.
Persiėdimas. Retas arklys, aptikęs maišą avižų ar
kitokio grūdinio pašaro, atsisakys pasilepinti. O
pasekmės gali būti įvairios: išsiplėtęs skrandis (be
pasekmių) arba išsiplėtęs ir plyšęs skrandis
(pasekmės liūdnos). Taip pat dažna dieglių
priežastis – žirgas persiėda jaunos, daug an-
gliavandenių ir baltymų, bet mažai ląstelienos
turinčios žolės. Kad to išvengtumėte, pirmomis
dienomis ganykite 0,5-1 val., palaipsniui ilgindami
ganymosi laiką. Prieš išleisdami į ganyklą žirgelį
sočiai pašerkite šienu. Prie šviežios žolės žirgo
virškinimo traktas prisitaiko per 10-15 dienų.
Venkite ganyti pašalusioje, šlapioje žolėje.
Parazitai. Tai didelė problema, ypač nematodai.
Esant didelei askaridžių, nors jei visiškai tiksliai -
paraskaridžių (parascaris eqourum) invazijai,
gali būti užkimštas žarnynas, ypač atlikus de-
helmintizacij1, o kirmėlių buvo daug (negyvos
kirmėlės gali susisukti į kamuolius). Labai
pavojinga arklių strongiliatozė, kai migruojanči-
uos Strongylidae šeimos lervos pažeidžia
kraujagysles (tromboemboliniai diegliai).
Kaip atpažinti dieglius ir ką daryti?
Dieglių baigtys pačios įvairiausios: kartais jie
praeina patys, tačiau dažnai prireikia medi-
kamentų, o kartais arkliai neišgyvena. Norint
išvengti liūdniausios baigties, būtina laiku paste-
bėti dieglius ir imtis atitinkamų priemonių.
Simptomai
Taigi labai svarbu žinoti dieglių simptomus. Ti-
kiu, kad daugelis žmonių, rimtai dirbančių ir
bendraujančių su arkliais, juos žino, tačiau pri-
siminti dar kartą tikrai nepakenks. Niekas geriau
nepastebės pirmųjų arklio nerimo ženklų nei su
juo nuolat būnantis žmogus. Simptomai: tai gali
būti pakitusi eisena ir elgesys, neramus,
įsitempęs stovėjimas, žvilgčiojimas į pilvą, gal
vos ar uodegos mosavimas, apatija, atsisakymas
ėsti ir gerti. Vėliau, stiprėjant skausmui,
prasideda kasimas priekinėmis kojomis,
spardymas užpakalinėmis kojomis sau į pilvą,
vaikščiojimas po gardą, stovėjimas šlapinimosi
pozoje, dažnas tuštinimasis ar bandymas tai da-
ryti, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas. Dar vėliau
arklys tai atsigula, tai atsistoja, pradeda voliotis
(tokiais atvejais ypač pavojinga! Neleiskite
arkliui voliotis!). Labai sunkiais atvejais arklys
gali sėdėti ant užpakalio kaip šuo ar gulėti ant
nugaros užvertęs kojas, suprakaituoja, parausta
akių gleivinės. Paskutiniai simptomai nieko gero
nebepranašauja. Tad labai svarbu, kad diegliai
būtų pastebėti pačioje pradžioje.
Papildomas dieglių simptomas. Dieglių pradžia -
nebevirškinamo pašaro rūgimas, dėl ko susidaro
dujos, išpučia žarnas ir pradeda tempti jų
sieneles. Tuo metu normalus žarnų peristaltikos
garsas (dažnas, duslus burzgimas, burbuliavi-
mas) pasikeičia į retą, skardų, aidintį
„krentančio lašo“, „varpo“ garsą. Jį galima
išgirsti, kai žirgelis vizualiai dar atrodo visiškai
sveikas. Klausytis reikia dešinėje pusėje, žirgo
alkiaduobės srityje (kur baigiasi šonkauliai). Šis
pakitęs garsas - pirmas signalas, kad laikas
susirūpinti.
Ką daryti?
Laukiant atvykstant veterinaro arklį labai svar-
bu pakelti (jei gulinėja) ir pavedžioti. Jokiu
būdu neleiskite arkliui voliotis! Dažnai
būtent voliojimasis lengvesnių dieglių atve-
ju komplikuoja eigą ir sukelia žarnų užsisu-
kimą. Su diegliuojančiu arkliu elkitės labai
atsargiai, nes jis susikoncentruoja į
skausmą ir nemato bei nebepažįsta nieko
aplinkui. Tokiais atvejais arkliai eina
nežiūrėdami jokių kliūčių - ar tai būtų
tvora, ar žmogus. Nesistenkite gydyti arklio
patys, nebent tai būtų labai silpni diegliai ir
tam užtektų 15 min. pavedžiojimo.
Jei diegliavimas užtruko kelias valandas,
kvieskite veterinarą. Pagailėkite arklio ir
nevedžiokite jo valandų valandas. Jei po 15
-30 min. vedžiojimo arkliui nepagerėjo, tai
jam neperės ir dar po 15 valandų vedži-
ojimo (o buvo ir tokių atvejų). Vedžiodami
šitiek laiko, jūs dar labiau bloginate situ-
aciją ir išsekinate jau ir taip pervargusį
arklį. Jau buvę tiek atvejų, kai arklį buvo
galima išgelbėti gydant dieglius iš karto, o
nelaukiant 12 valandų ar daugiau, sav-
ininkui vis tikintis, kad viskas išspręs sa-
vaime. Jau geriau atsivežti veterinarą be
reikalo, negu esant tikriems diegliams
kankinti arklį šitiek laiko. O skausmas būna
labai stiprus.
Laukdami atvykstant veterinaro ir su jo lei-
dimu bei nurodymu, galite suleisti arkliui
skausmą mažinančiu vaistų. Niekada patys
nezonduokite arklio ir nestatykite klizmų,
nes galite tik labai pakenkti, patikėkite tai
veterinarijos gydytojui. Jei viskas gerai, su-
leidus vaistus, už poros valandų diegliai
praeis. Po to reikės laikytis gydytojo rek-
omendacijų dėl tolesnio arklio šėrimo ir
priežiūros.
Pastebėjus pirmuosius dieglių požymius
(pasikeitusį peristaltikos garsą), galima paruošti 2
l linų sėmenų nuoviro su soda (stiklinė linų
sėmenų, 1 l vandens, pavirinti 15-20 min., pridėti
1 l šalto vandens su šaukštu geriamosios sodos).
Žirgeliai paprastai jį labai skaniai sulaižo. Šis
nuoviras gerai padengia skrandžio ir žarnų
gleivinę, taip mažindamas jų dirginimą, o soda
neutralizuoja susidariusias rūgštis.
http://www.naktigone.lt/straipsniai/
varlyte_diegliai.html
Arkliai būna labai įvairių dydžių – nuo mažiausio
pasaulio arklio Falabela, kurio aukštis ties gogu
tesiekia 76 cm, iki didžiausio iš visų veislių šairo.
Šairo eržilas turi būti 168 cm ar aukštesnis ir turi
sverti apie vieną toną. Šairai paprastai būna rudi
arba bėri su baltomis kaktomis. Jų
„plunksnuotos“ kojos yra su puskojinėmis arba
kojinėmis. Yra labai daug posakių, siejančių
arklių elgseną su kailio spalva. Arabai sako, kad
visi arkliai, išskyrus bėrus, neneša sėkmės, ne-
bent jie su baltomis žymėmis, arba kad baltas
arklys yra puošniausias, bet jis kenčia nuo
karščio. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad kaštono
spalvos arkliai yra greiti, bet karšto tempera-
mento.
Arklio ūgis matuojamas plaštakomis. Viena
plaštaka, atitinkanti suaugusio žmogaus
plaštakos plotį, yra lygi 10,16 cm. Jeigu arklio
ūgis 15,2 plaštakos, tai jis yra 157 cm aukščio.
Matuojant imamas atstumas nuo žemės iki
arklio pečių viršaus, vadinamo gogu.
niausių arklių veislių Europoje, žinoma jau nuo
VI-VII amžiaus. Žemaitukai sudaro Lietuvos
arklių genetinį aukso fondą.
Lietuvoje puoselėjamos arklių veislės:
Darbiniai arkliai:
Lietuvos sunkieji arkliai
Stambieji žemaitukai
Jojamieji arkliai:
Holšteinai
Arabų arkliai
Grynakraujai jojamieji arkliai
Budiono arkliai
Hanoverio arkliai
Trakėnai
Poniai:
Žemaitukai
Arklių veislių dydžiai
Arklių veislės Lietuvoje
Lietuvoje išvesta ir šiuo metu puoselėjama
keletas arklių veislių. Labiausiai paplitusios
darbinių arklių veislės, kurios sudaro apie
90 proc. visų arklių, auginamų šalies veis-
lynuose.
Žinomiausia lietuviška arklių veislė –
žemaitukai, kurie taip pat yra viena iš se-
vairias arklių veisles augintojai dažnai
skirsto į tris grupes. Pirmieji yra
„karštakraujai“, arba, „pilnakraujai“, – ara-
bai ir grynakraujai arkliai. Šie arkliai turi
tokią pat kraujo temperatūrą, kaip ir kitos
veislės, taigi jie iš tikrųjų nėra „karšto
kraujo“, bet taip vadinami, nes yra kilę iš
arabų ir barbų veislių, iš karštų
Šiaurės Afrikos ir Arabijos kraštų. pvz pon-
iai
Antrieji yra „šaltakraujai“, kurie irgi nėra
šalto kraujo, bet jie yra dideli, sunkieji dar-
biniai arkliai iš šalto šiaurinio klimato. Tre-
tieji yra „šiltakraujai“, arba „maišyti“, kurie
išvesti iš karštakraujų ir šaltakraujų. Iš šios
grupės yra daugiausia dabartinių sportinių
arklių, išskyrus lenktyninius arklius, kurie
beveik visada yra grynakraujai. Visų
grynakraujų kilmę galima atsekti iš trijų
garsiųjų eržilų – turkų Barelio
(apie 1689 m.), arabų Darlio (apie 1702 m.)
ir arabų Godolfino (apie 1731 m.).
Kiekviena šalis turi savo arklių veisles –
pradedant Indijos polo poniu ir baigiant
Pietų Afrikos Basutų poniu bei Didžiosios
Britanijos šairu. Kiekviena veislė prisitaiki-
usi gyventi savo gimtosiose vietose ir kie-
kviena yra savaip naudojama. Veislės
apibūdinamos pagal jų konstituciją arba
dydį ir kūno formą, taip pat pagal spalvą ir
bet kokias baltas žymes, kurias jie gali
turėti ant galvų ir kojų.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Arkli%C5%
B3_veisl%C4%97s
Arklių nykstanti rūšis Arklių grupavimas
Žemaitukų arklių veislė yra viena seniausių veislių
Europoje, žinoma nuo VI-VII a., o jau XIII-XIV a.
garsėjo pasaulyje kaip geriausia kovinių žirgų veislė.
Žemaitukai yra seniausias gyvasis tautinis palikimas.
KILMĖ. PAPLITIMAS
Manoma, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepių
tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su in-
doeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkst. metų. Kadangi
lietuviai ilgą laiką turėjo vienintelę arklių veislę,
manoma, kad todėl jos pavadinimas atsirado vėliau
už pačią veislę ir yra kilęs nuo Žemaitijos vieto-
vardžio. Daugybę kartų lietuvių ir žemaičių kariuo-
menė su žemaitukais apgynė savo ir kaimyninių tautų
laisvę. Žemaitukų veislė laikoma svarbia lietuvių et-
ninio kultūros paveldo dalimi. Žemaitukai yra ties
išnykimo riba, auginami tik Lietuvoje. 2007 m. populi-
aciją sudarė 293 žemaitukai, iš jų 34 veisliniai eržilai,
108 veislinės kumelės ir prieauglis.
Žemaitukų populiacijos pokyčiai 2004-2011 metais.
CHARAKTERISTIKA. SPECIFIŠKUMAS Žemaitukai
yra universalūs ponių (mažųjų arklių) klasės
žirgai. Jų ūgis ties gogu nuo 128 iki 142 cm,
svoris - 360-420 kg, krūtinės apimtis - nuo 154
iki 187 cm, įstrižas liemens ilgis - 136-148 cm,
plaštakos apimtis - 17-19 cm. Žemaitukai yra
gana masyvaus kūno, tačiau plonos, tvirtos ko-
jos. Energingas temperamentas suteikia šiam
žirgui manevringumo, judrumo. Žemaitukams
būdingi eksterjero požymiai: galva maža, sausa,
žemyn smailėjanti, su plačia kakta. Tiesaus pro-
filio, akys išraiškingos, guvios; ausys mažos,
stačios, judrios. Visi ankstesni žemaitukų
tyrinėtojai pažymi, kad žemaitukų arklių kaklas
trumpas, tačiau daugumos dabartinių
žemaitukų jis yra vidutinio ilgio, platus, raumen-
ingas, eržilų - su riebaline ketera. Gogas
neaukštas, bet žymus, neilgas. Krūtinė plati ir
gili. Nugara tiesi ir plati, šonkauliai gerai išlenkti
ir ilgi, juosmuo tvirtas ir platus; strėnos gražiai
apvalios, normaliai nuleistos. Žemaitukų kojos
plačios, bet tvirtos ir sausos, be šepetėlių arba
jie nedideli. Kanopa nedidelė, beveik apvali, gili.
Eisena lengva, plaukianti, judesiai elegantiški,
grakštūs, gera risčia ir šuolis. Žemaitukais galima
dirbti, važiuoti, jodinėti. Dažniausiai žemaitukai
būna bėri be jokių baltų žymių arba su žilute,
nedidele žvaigždute kaktoje. Labai mėgiami
juodi žemaitukai. Jų veislėje būna apie 20%.
Nemažai žemaitukų tarpe yra tamsiai sartų,
juodbėrų žirgų ir tik keletas - pelėki, bulani.
Žemaitukams nebūdingas keršumas ir didelės
baltos žymės. Žemaitukai yra atsparūs ligoms,
tvirtos konstitucijos, ypač stiprių kojų, harmon-
ingo kūno sudėjimo, ilgaamžiai, gerai pasisavina
pašarus, yra energingi, tačiau nesunkiai val-
domi, patiklaus ir linksmo charakterio. Visas šias
per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes
jie gerai perduoda savo palikuonims.
Stambiųjų žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a.
pabaigoje. 1891 m. „Raseinių draugija darbinio
ir kinkomojo arklio veislių platinimui skatinti“
pradėjo didelį dėmesį kreipti į kinkomą
stambesnio tipo arklių. Nuo 1941 m. žinios apie
senojo tipo žemaitukus buvo pateikiamos kartu
su vietinių arklių duomenimis. 1946 m. vietinius
arklius imta minėti kaip atskiras žemaitukų ir
Rytų Lietuvos važiuojamųjų arklių veislines
grupes. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji
arkliai kartu su žemaitukais gavo bendrą
Žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir
sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne
Žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais
žemaitukais. Į kilmės knygas įrašomi nuo 1948
m. kaip vietinė arklių veislė. Pirmoji žemaičių
veislės arklių valstybinė kilmės knyga išleista
1959 m.
KILMĖ. PAPLITIMAS
XIX a. pabaigoje šiaurės rytų Lietuvos
dalyje žemaitukai kryžminti su ristūnų
(daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių
veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietu-
voje – su šiaurės švedų (gudbrandsdalių
tipo) eržilais arba šių veislių eržilais
mišrūnais.Taip kryžminant, o vėliau
veisiant „savyje“ buvo sukurtas stambesnis
ir daug tvirtesnis vietinis arklys.
Stambiųjų žemaitukų populiacijos pokyčiai
2004-2011 metais.
CHARAKTERISTIKA. SPECIFIŠKUMAS
Eržilų vidutinis aukštis ties gogu –
152,5 cm, kūno ilgis – 159,2 cm, krūtinės
apimtis – 187,9 cm, plaštakos apimtis –
20,5 cm, svoris – 561 kg. Kumelių vidutinis
aukštis ties gogu – 148 cm, kūno ilgis – 155
cm, krūtinės apimtis – 181 cm, plaštakos
apimtis – 19,3 cm, svoris – 509 kg.
Stambiesiems žemaitukams būdinga ži-
lutės, žvaigždutės, neplatus brūkšnys ar
baltas tarpšnervis, o nebūdinga – didelis,
platus laukas ar balta galva. Dažniausiai
pasitaikančios kojų žymės yra balta
apynamė ar čiurna, o nebūdinga – baltos
kojos. Stambiojo žemaituko galva turi būti
tiesiu profiliu. Kojos turi būti su nedideliais
šepetėliais ar visai be jų.
ISTORIŠKUMAS
Lietuvos sunkiųjų arklių veislė pradėta kur-
ti XIX a. pabaigoje. Literatūros duomen-
imis, jau 1880-1890 m. sunkaus tipo eržilų
buvo pas atskirus dvarininkus Eržvilko,
Skaudvilės, Krekenavos, Rokiškio ir
Kupiškio apylinkėse. Veislės kūrimu 1894
m. užsiėmė “Darbui ir važiuoti arklių veisi-
mo draugija”. Su šiais eržilais buvo kryžmi-
namos vietinės kumelės. Veisliniu arklin-
inkystės darbu Lietuvoje pradėta rūpintis
tik 1925 metais. Tais metais įsisteigė "Ardėnų
veislės arkliams auginti Lietuvoje" draugija, kurios
tikslas buvo veisti Lietuvoje gerą darbo arklį. Po
karo pirmoji Lietuvos sunkiųjų (Lietuvos ardėnų)
arklių kilmės knyga išleista 1948 m. Lietuvos
sunkieji kaip atskira veislė patvirtinta Žemės ūkio
ministerijos 1963 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr.
234 pripažinta savarankiška veisle.
KILMĖ. PAPLITIMAS
Lietuvos sunkieji arkliai sukurti vietines ku-
meles poruojant su importuotais iš įvairių šalių
brabansonų, peršeronų, ardėnų veislių eržilais.
Tačiau didžiausią įtaką veislės susiformavimui pa-
darė Švedijos Ardėnai. Lietuvos sunkieji buvo
paplitę centrinėje, pietvakarinėje ir šiaurinėje Lie-
tuvos dalyje. Lietuvos sunkiųjų arklių veislės
arklių populiacijos dydis 2007 metais Visa populi-
acija apie 600 arklių: veislinių eržilų – 52, veislinių
kumelių – 250.
Lietuvos sunkiųjų arklių populiacijos pokyčiai
2004-2011 metais.
2013 m.