1 apskaita ir atskaitomybe lt
TRANSCRIPT
1
VYSTYMO BENDRIJA „NUGALĖK PRIKLAUSOMYBĘ”
APSKAITA IR ATSKAITOMYBĖ
Dėst. Vida Šeduikytė
Vilniaus kooperacijos kolegija
2006
2
Turinys
1. Apskaitinės informacijos formavimo procesas 3
2. Apskaitos reglamentavimas. Tarptautiniai apskaitos standartai 4
3. Finansinė ir valdymo apskaita 7
4. Bendrieji apskaitos principai 9
5. Reikalavimai apskaitinei informacijai 11
6. Matavimai apskaitoje 12
7. Apskaitos objektai 12
8. Įmonės ekonominiai procesai ir jų atsispindėjimas apskaitoje. Turtas apskaitoje. 14
9. Nuosavybės esmė apskaitoje 17
10. Ūkinių operacijų įtaka apskaitinei lygybei 21
11. Įmonių finansinės atskaitomybės sudėtis 23
12. Inventorizavimas 26
13. Įkainojimas 26
14. Klasifikavimas 27
15. Sąskaitos kaip klasifikavimo požymiai 28
16. Sąskaitų planas 29
17. Dvejybinis įrašas apskaitoje 31
18. Prekių apskaita 36
19. Dokumentai ir jų rekvizitai 38
20. Elektroninių kasos aparatų naudojimas 40
21. Apskaitos registrai 41
22. Bandomasis balansas 43
23. Apskaitinis laikotarpis 44
24. Kaupimo ir palyginimo principas apskaitoje 45
25. Koregavimai apskaitoje 48
26. Grynojo pelno esmė 53
27. Finansinės ir mokesčių apskaitos suderinimas 54
28. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas 56
29. Uždaromieji įrašai 57
30. Išlaidų samprata ir klasifikavimas. Gamybos išlaidų kalkuliavimo esmė 58
31. Pilnoji gaminio savikaina 59
32. Finansinės ataskaitos 62
Literatūros sąrašas 75
3
Apskaitinės informacijos formavimo procesas
Įmonė gali egzistuoti tik gaudama atitinkamą informaciją, nes kitaip ji negalės įvertinti
savo padėties kitų įmonių atžvilgiu. Informacija yra labai įvairi, jos visos vienu metu suvokti
neįmanoma. Turi būti kaupiama ir apdorojama tik konkrečiam tikslui reikalinga informacija.
Tą daryti gali valdymo srities specialistai. Jie privalo nustatyti kokia informacija reikalinga
tam, kad būtu galima sėkmingai valdyti vienokį ar kitokį objektą. Įmonės valdytojai,
nusprendę gaminti tam tikros rūšies produkciją, pirmiausia turi turėti informaciją apie jos
paklausą rinkoje, galimybę įsigyti medžiagų ir darbo resursų, įvertinti pastarųjų rinkos kainą.
Jie turi žinoti įmonės partnerių elgesį praeityje. Tai reikalinga sudarant sutartis, įsigyjant
atsargas bei parduodant prekes. Būtina įvertinti savo finansinę būklę, galimybę sumokėti už
įsigytus išteklius.
Informacijos srautas labai didelis, todėl reikia suprasti naudingos informacijos kūrimo
ir bendruosius valdymo proceso dėsningumus.
Tam, kad būtų galima sąmoningai valdyti, būtinai reikalinga grįžtamojo ryšio
informacija, kuri nusakytų valdomojo objekto būklę kiekvienu momentu.
Ypač svarbią funkciją formuojant grįžtamąjį ryšį ekonominėse sistemose atlieka
apskaita. Apskaitos informacija laikytini iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užfiksuoti
apskaitos duomenys, kurie naudojami valdymo procese arba kurie gali būti naudingi
valdytojams ateityje.
Apskaitos informacija turi patenkinti šiuos bendruosius reikalavimas:
• apskaitos informacija turi būti tinkama, objektyvi ir palyginama;
• ją turi priimti vartotojas, ji turi būti perduodama tam tikais signalais, kuriuos
vartotojas galėtų suvokti;
• informacija turi būti vartotojui suprantama, ji turi būti perduodama vartotojui
suprantama kalba;
• informacija turi būti perduodama iš patikimo šaltinio
• informacija turi būti perduodama laiku ir tiksliam adresatui
• perduodama informacija turi būti išsami ir naudinga vartotojui, o jos kūrimo kaina
neturi būti didesnė už teikiamą naudą.
Apskaitos informacijos vartotojai.
Tiesiogiai suinteresuoti vidiniai įmonės vartotojai:
• Esantys ir potencialūs įmonės savininkai.
• Įmonės administracija ir valdytojai.
• Įmonės darbuotojai.
4
Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai:
• Esantys ir potencialūs kreditoriai.
• Esantys ir potencialūs tiekėjai.
• Esantys ir potencialūs pirkėjai.
Įvairios valdžios institucijos:
• Mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai.
• Valstybinės statistikos institucijos.
• Regioninės valdžios institucijos.
• Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos.
Kiti vartotojai:
• Vertybinių popierių komisija ir makleriai.
• Konkurentai.
• Finansiniai ekspertai ir patarėjai.
• Įvairūs kiti vartotojai.
Apskaitos reglamentavimas. Tarptautiniai apskaitos standartai (TAS)
Kad apskaitinę informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai
vadovaujasi Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) nuostatomis. TAS skelbia tarptautinių
apskaitos standartų komitetas, įkurtas 1973 m. birželio 29 d. Tai nepriklausoma organizacija,
rengianti ir tobulinanti tarptautinius apskaitos standartus.
Pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį standartus galima suskirstyti į šias grupes:
• metodologiniai standartai;
• metinės atskaitomybės turinį ir formą reglamentuojantys standartai;
• susivienijimų ir struktūrinių padalinių veiklos apskaitą reglamentuojantys
standartai;
• įvairių veiklos rūšių standartai;
• apskaitos hiperinfliacijos sąlygomis standartai;
• standartai, skirti socialinės politikos ir vyriausybės pagalbos klausimams;
• finansinių institucijų veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai.
Kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos taisyklės pagrįstos tarptautiniais
apskaitos standartais ir bendraisiais apskaitos principais. Tai nėra griežti nurodymai kaip
atlikti konkrečias apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra sukonkretina TAS,
atsižvelgdama į ekonomikos ypatumus. TAS nuolat tobulinami ir papildomi. Kuriant TAS
5
dalyvauja visi, kurie suinteresuoti, kad viešai skelbiama finansinė atskaitomybė atspindėtų
realią įmonių ūkinės veiklos būklę, jų turtą bei nuosavybę. Tai – pramoninkų asociacijos,
mokslininkai, apskaitininkų draugijos, įmonės ir pan. Kiekvieno jų indėlis skirsis tiek savo
forma, tiek reikšmingumu. Vienos kūrime gali dalyvauti tiesiogiai, kitos – per spaudą arba
specialią literatūrą.
Verslo apskaitos standartai (VAS)
Verslo apskaitos standartus leidžia LR Apskaitos institutas. Patvirtinti VAS skelbiami
Valstybės žinių priede „ Informaciniai pranešimai“ bei internete. VAS turi būti parengti
remiantis Europos Sąjungos teise ir Tarptautiniais apskaitos standartais.
Buhalterinės apskaitos įstatymas
Buhalterinė apskaita laisvos konkurencijos sąlygomis neišvengiamai yra rinkos
santykių objektas. Ji gali būti organizuojama i vykdoma įvairiais būdais, kuriuos įmonių
savininkai bei valdytojai laiko racionaliausiais. Apskaitininkai turi tvarkyti apskaitą pagal
Buhalterinės apskaitos įstatymą priimtą 2001 m. lapkričio 16 d. Nr. IX-574. Įstatymas
pagrįstas Tarptautiniais ir Verslo apskaitos standartais ir numato ne formos, bet turinio
pirmumą, rengiant apskaitinę informaciją ir finansinę atskaitomybę. Buhalterinės apskaitos
įstatymas priimtas dėl šių svarbiausių išorinių ir vidinių priežasčių:
1. LR, neturėdama tokios pat kaip rinkos šalių ekonominės informacijos, negalėtų
įsitraukti į tarptautinį bendradarbiavimą paritetiniais pagrindais. Šios informacijos bazė
kuriama įmonėse;
2. laisvosios rinkos sąlygomis kiekviena įmonė, norėdama sėkmingai ūkininkauti, turi
nuolat rūpintis savininkais. Pagal svarbiausią rinkos šalių nuosavybės formą – akcinę
nuosavybę – numatoma įmonių savininkus ir potencialius investitorius laiku
informuoti apie įmonės disponuojamą turtą, bei šio turto savininkus. Be to,
investitorius domina turto naudojamo efektyvumas, kuris nusakomas palyginus per
tam tikrą laikotarpį uždirbtas pajamas su to paties laikotarpio sąnaudomis;
3. siekdamos išsikovoti tarptautinį pripažinimą ir pritraukti užsienio investitorius LR
įmonės privalo viešai skelbti finansinę atskaitomybę, atitinkančią pasaulines taisykles
ir kurią vienodai suprastų visų valstybių piliečiai, besidomintys įmonių ekonomika;
4. apskaita turi pateikti informaciją, pagal kurią įmonių valdytojai galėtų priimti
racionalius spendimus, o savininkai įsitikintų, kad šie sprendimai yra pagrįsti.
6
Įstatymas numato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų,
ūkininkų ūkio turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ūkininkų operacijų ir ūkinių įvykių,
gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla ( nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie verčiasi
individualia veikla ir nenuolatinių Lietuvos gyventoju, veikiančių per nuolatinę bazę Lietuvos
Respublikoje), užsienio ūkio subjektų, veikiančių per nuolatinę buveinę Lietuvos
Respublikoje, užsienio ūkio subjektų, kurių atstovybės yra Lietuvos Respublikoje, atitinkamai
veiklai, nuolatinei buveinei ar atstovybei priskirtinio turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų,
ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą.
Buhalterinės apskaitos įstatymas nurodo, kad apskaita LR įmonėse turi būti vedama
laikantis Bendrųjų apskaitos principų (BAP). Bendruoju apskaitos principu yra vadinama per
ilgą laiką rinkos šalyse susiformavusių ir visuotiniai pripažintų finansinės apskaitos vedimo
taisyklių visuma. Tvarkydami apskaitą ir sudarydami finansines ataskaitas, šiomis visuotinai
pripažintomis taisyklėmis vadovaujasi daugelio šalių apskaitininkai.
Laisvos rinkos šalyse skiriamos dvi apskaitos rūšys: finansinė ( išorinė) ir valdymo (
vidinė). Finansinė apskaita daugiau orientuota į išorinius apskaitos informacijos vartojus,
valdymo apskaita skirta įmonių valdytojų informacijos poreikiams tenkinti. Nemaža dalis
valdymo apskaitos pateikiamų duomenų yra įmonės komercinė paslaptis. Atsižvelgiant į tai,
įstatymas palieka galimybę pačiai įmonei laisvai rinktis vidinę apskaitos sistemą.
Įstatymo reikalavimu visoms įmonėms, išskyrus tas, kurioms leidžiama vesti apskaitą
paprastuoju įrašu, privalomas dvejybinio įrašo taikymas apskaitoje. Kai kurioms mažoms
įmonėms leidžiama taikyti pinigų principą dvejybinės apskaitos sistemoje. Tai paprastesnis
principas, tačiau jį taikant dažniausiai gaunama netiksli informacija.
Įstatymas reikalauja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų fiksuojamos
dokumentuose. Nedokumentuotos operacijos neturi būti fiksuojamos apskaitos registruose.
Lietuvoje atsisakyta privalomojo sąskaitų plano. LR Apskaitos institutas parengė
pavyzdinį sąskaitų planą, kurio pagrindu įmonės gali rengti savo individualius planus.
Įstatymas suteikia teisę įmonėms tvarkyti apskaitą dvejopai – organizuojant
savarankišką apskaitos tarnybą arba pasitelkiant buhalterines, audito ar kitas konsultacines
firmas.
Atskiru buhalterinės apskaitos įstatymo straipsniu nusakytos vyriausiojo finansininko
ir apskaitos paslaugas teikiančios įmonės pareigos bei atsakomybė. Pagrindinė vyr. buhalterio
pareiga – užtikrinti, kad visi įmonės veiklą atspindintys įrašai būtų atlikti teisingai, o finansinė
atskaitomybė sudaryta laiku. Už savo darbą jis tiesiogiai atsakingas įmonės savininkui.
Už ataskaitinį laikotarpį apskaitos duomenys apibendrinami apskaitos registruose.
Įstatymas numato, kad apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Duomenys į
apskaitos registrus perkeliami iš pirminių dokumentų. Dokumentai turi turėti juridinę galią,
7
juose turi būti visi privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, jo
sudarymo data, ūkinės operacijos turinys, operacijos matavimo rodikliai, asmenų, surašiusių
dokumentą ir atsakingų už šios operacijos įvykdymą ir teisingą įforminimą pareigos,
pavardės, vardai, parašai.
Įstatymas nurodo, kad visos įmonės, išskyrus tas, kurios įstatymo numatyta tvarka
veda apskaitą paprastuoju įrašu, rengia ir skelbia finansinę atskaitomybę, kuri sudaroma pagal
sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Finansinės ataskaitos reikalingos tam , kad visapusiškai parodytų įvairias įmonės
veiklos sitis. Ribotos civilinės atsakomybės įmonės metinę finansinę atskaitomybės turi
parengti kartą per metus, remdamosi paskutinės finansinių metų dienos duomenimis.
Ataskaitinių metų pabaigoje įmonė privalo atlikti visus koreguojančius ir uždarančiuosius
įrašus bei palyginti per laikotarpį uždirbtas pajamas su joms uždirbti patirtomis sąnaudomis.
Ūkiniais metais yra laikomi kalendoriniai metai. Įmonėms draudžiama savarankiškai
pasirinkti finansinių metų pradžią. Atskaitomybės sudarymą reglamentuoja LR Vyriausybė.
Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno,
tvarkydami apskaitą vadovaujasi Verslo apskaitos standartais. Šiuos standartus parengia,
patvirtina ir „Valstybės žiniose“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas. Verslo
apskaitos standartai turi būti parengti remiantis Europos Sąjungos teise ir Tarptautiniais
apskaitos standartais. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys tvarkydami apskaitą
vadovaujasi Verslo apskaitos standartais tuo atveju, kai savo nuožiūra nuspendžia sudaryti
finansinę atskaitomybę arba Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas įpareigoja ją sudaryti.
Apskaitos informacija, kuri yra įmonės komercinė paslaptis, neskelbiama. Tai negalioja
auditoriams, mokesčių inspektoriams, valstybės kontrolieriams. Atitinkamais norminiais
aktais jie yra įpareigoti gautą informaciją laikyti paslaptyje. Įmonės pareigūnai, pažeidę šio
įstatymo reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Pagal įstatymo
reikalavimus už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas.
Finansinė ir valdymo apskaita
Finansinė apskaita teikia informaciją išoriniams vartotojams. Dalį šių duomenų
naudoja ir įmonės valdymo personalas, todėl griežtai atskirti šių apskaitos rūšių negalima.
Įmonės finansine būkle nuolat domisi akcininkai, investitoriai ( visų pirma pelnu), bankas ( jei
kreipiamasi dėl paskolos gavimo, ar įmonė moki, koks turtas ir pan.), pirkėjai ( sudarant
ilgalaikes sutartis, kad galėtų įsitikinti ar ateityje juos aprūpins produkcija). Visą šią
informaciją formuoja finansinė apskaita. Finansinė apskaita apima ūkinių operacijų fiksavimą,
8
analizę ir šios informacijos pateikimą vartotojams. Visa informacija, apibūdinanti įmonės
finansinę būklę, bei jos veiklos perspektyvas, skelbiama specialiuose dokumentuose,
vadinamuose finansinėmis ataskaitomis. Pagrindinės finansinės ataskaitos yra šios:
• Balansas;
• Pelno ( nuostolių) ataskaita
• Pinigų srautų ataskaita;
• Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita;
• Aiškinamasis raštas.
Balanse pateikiama, klasifikuojama ir atskleidžiama informacija apie įmonės turtą,
nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus.
Pelno ( nuostolio) ataskaitoje pateikiama, klasifikuojama ir detalizuojama informacija
apie įmonės uždirbtas pajamas, patirtas sąnaudas ir gautus veiklos rezultatus per ataskaitinį
laikotarpį.
Pinigų srautų ataskaitoje pateikiama informacija apie įmonės pinigų ir pinigų
ekvivalentų pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį.
Nuosavo kapitalo pokyčių atskaitoje parodomas įmonės ekonominės naudos grynasis
padidėjimas ar sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį bei kiti nuosavo kapitalo pokyčiai,
neatvaizduoti pelno ( nuostolių) ataskaitoje.
Aiškinamajame rašte pateikiama informacija, susijusi su įmonės, pagal kokius
reikalavimus buvo tvarkoma apskaita, apskaitos metodikos pakeitimai ir kita.
Finansinės apskaitos informacijos vartotojai
Svarbiausi finansinės apskaitos vartotojai
Įmonės Vidiniai
Išoriniai
Savininkai Stebėtojų taryba arba valdyba Direktorių taryba Valdymo personalas
Potencialūs savininkai Partneriai Bankai ir kiti kreditoriai Mokesčių inspekcijos Vertybinių popieių biržos Profsąjungos ir įmonių
darbuotojai Ministerijos, kontrolieriai ir
kiti valdžios atstovai
9
Valdymo apskaita – tai išsamios informacijos, reikalingos tvarkantis įmonės viduje,
rinkimas, klasifikavimas, įvertinimas ir pateikimas valdytojams. Ši informacija, visiškai
nedomina išorinių vartotojų. Pvz., akcininkui ir kreditoriui visiškai nesvarbu, kiek valandų per
parą dirba darbininkai, koks jų atlyginimas, kaip dirba įrengimai ir pan. Tačiau įmonės
valdytojams ši informacija yra labai svarbi. Valdymo apskaitos teikiama informacija yra
įmonės komercinė paslaptis. Ji negali būti pateikta išoriniams vartotojams.
Finansinės ir valdymo apskaitos rūšys sudaro vientisą įmonės apskaitos sistemą. Jos negali
egzistuoti viena be kitos, nes papildo viena kitą.
Bendrieji apskaitos principai (BAP)
Nepriklausomai nuo verslo organizavimo formų įmonės veiklos apskaita iš esmės
vedama vienodai, ūkiniai įvykiai fiksuojami ir informacija vartotojui pateikiama atsižvelgiant
į tam tikrus bendruosius teiginius. Šie teiginiai vadinami bendraisiais apskaitos principais.
Bendraisiais jie vadinami todėl, kad yra visų pripažinti ir dėl to turi įstatyminę galią.
Verslo apskaitos standartuose išskiriami šie bendrieji apskaitos principai:
• įmonės principas;
• veiklos tęstinumo principas;
• periodiškumo principas;
• apskaitos pastovumo principas;
• piniginio mato principas;
• palyginimo principas
• atsargumo principas;
• neutralumo principas;
• turinio svarbos principas.
Įmonės principas numato, kad kiekviena įmonė yra atskiras apskaitos vienetas,
atskirtas nuo įmonės savininkų ir kitų įmonių. Šis principas apriboja buhalterio interesų sferą
tik tais objektais ir ekonominiais įvykiais, kurie turi būti atspindėti finansinėse ataskaitose. Šis
principas pasireiškia tuo, kad kiekvienos įmonės turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų
apskaita atskirta nuo savininkų turto ir įsiskolinimų apskaitos. Net ir įmonėse ( personalinėse),
kurių turtas ir skolos teisiškai susiję su savininko turtu ir skolomis, o savininko asmenims
turtas gali būti panaudotas įsiskolinimams apmokėti, įmonės veiklos apskaita atskirta nuo
savininkų veiklos apskaitos.
10
Veiklos tęstinumo principas reiškia, kad įmonė artimiausiu metu nebus likviduota, ji
gali tęsti savo veiklą labai ilgai, kad įgyvendintų visus numatytus projektus ir įsipareigojimus.
Tai turi labai didelę reikšmę įvertinant įmonės turtą bei jos ūkinės veiklos rezultatus. Pvz., tai
suformuoja nusidėvėjimo apskaitos pagrindus, o ilgalaikį turtą galima įvertinti kaina, už kurią
jis įsigytas arba faktine savikaina.
Periodiškumo principas numato, kad įmonės veikla gali būti suskaidyta į tam tikrus
laikotarpius. Dažniausiai taikomas apskaitos laikotarpis – kalendoriniai metai. Kad būtų
nustatytos metinės pajamos reikalauja mokesčių įstatymai. Finansinė atskaitomybė turi būti
sudaroma paskutinių finansinių metų dienos duomenimis.
Pastovumo principas teigia, kad apskaitos metodika turi būti stabili pakankamai ilgą
laiką. Apskaitos metodiką galima keisti tik tuo atveju, jeigu norima teisingai atspindėti įmonės
veiklos rezultatus.
Piniginio įkainojimo principas. Taikant šį principą, visas įmonės nuosavas kapitalas ir
įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais.
Kaupimo principas numato, kad ūkiniai faktai registruojami tada, kai jie įvyksta.
Pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos
tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo. Pajamos atsiranda
pardavus produkciją arba suteikus paslaugas.
Palyginimo principas apsprendžia laikotarpį, per kurį turi būti pripažįstamos pajamos
ir joms uždirbti patirtos sąnaudos. Įvykis, įgalinantis padarytas išlaidas laikyti sąnaudomis –
tai pajamų uždirbimas. Sąnaudomis tampa tik ta išlaidų dalis, kuri patirta gaminat produkciją
arba atliekant paslaugas, parduotas ataskaitiniu laikotarpiu. Finansinės ataskaitos turi būti
parengtos taip, kad finansinės informacijos vartotojai galėtų palyginti jas su kitų ataskaitinių
laikotarpių ir kitų įmonių pateikiama informacija bei teisingai įvertinti įmonės finansinės
būklės pokyčius.
Atsargumo principas. Įmonės pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriais
vadovaujantis turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, pajamų bei sąnaudų vertė negali būti
nepagrįstai padidinta arba sumažinta.
Neutralumo principas. Finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija turi būti
objektyvi ir nešališka. Ji neturi daryti įtakos įmonių vadovų priimamiems sprendimams ir ja
neturi būti siekiama numatyto rezultato.
Turinio svarbos principas. Apskaitant ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, didžiausias
dėmesys kreipiamas į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne į formalius pateikimo reikalavimus.
11
Reikalavimai apskaitinei informacijai
Norint nenusižengti Bendriesiems apskaitos principams, apskaitos duomenys, iš kurių
gaunama naudinga valdymui informacija, turi atlikti tam tikrus reikalavimus. Informacija gali
būti fiksuojama ir apdorojama skirtingais būdais. Tai priklauso nuo skaičiavimo technikos
taikymo, įmonės dydžio, darbuotojų skaičiaus, apskaitos darbuotojų kvalifikacijos, išlaidų,
skiriamų apskaitai ir pan.
Esminiai reikalavimai apskaitinei informacijai:
• optimalumo;
• konservatyvumo;
• svarbumo;
• ažūriškumo;
• patikimumo;
Optimalumo reikalavimo esmė ta, kad išlaidos, susijusios su apskaitos vedimu ir
atskaitomybės sudarymu, turi būti bent jau ne didesnės už naudą, kurią tikimasi gauti,
panaudojus šią informaciją.
Pasirenkant įmonėje vykstančius procesų atspindėjimo būdus, reikia teikti pirmenybę
tiems, kurie geriausiai parodo realią padėtį ir neprieštarauja Bendriesiems apskaitos
principams. Tiems patiems objektams atspindėti galima taikyti skirtingus metodus.
Formuojant informaciją, reikia pasirinkti vieną – geriausią. Spręsti apie vieno ar kito metodo
tinkamumą reikia dar neturint galutinių apskaitos duomenų. Todėl metodo pasirinkimas
susijęs su tam tikra rizika. Kad išvengtų galimų klaidų, apskaitininkai taiko konservatyvumo (
apdairumo) principą. Jo esmė ta, kad apskaitininkas visuomet turi suteikti pirmenybę
apdairumui, visą savo ir valdytojų dėmesį sutelkti į tą alternatyvą, kurią įgyvendinus, įmonėje
gali sudaryti nepalankiausia padėtis. Apskaitos darbuotojai privalo įvertinti visus ūkinės
veiklos rezultatų variantus ir pirmiausia pačius nepalankiausius.
Apskaitininkas turi pateikti valdymui tik svarbią, reikšmingą tam tikromis sąlygomis
informaciją, atsiribodamas nuo bereikšmių ar mažai vertingų duomenų. Dažnai bereikšmiai
duomenys užgožia tikrai svarbią informaciją, ir valdymui padaroma žala. Svarbumo
reikalavimas numato ne formos, bet turinio pirmumą.
Ažūriškumo principas reiškia laiku atliekamus įrašus apskaitos registruose ir
atskaitomybės formose. Informacija, kuria pagrįsti valdymo sprendimai, turi būti patikima.
Patikimumo įgyvendinimas reiškia trukdymų pašalinimą iš informacinės sistemos. Tai
12
neteisingo dokumentavimo, prirašymo, sąmoningo apskaitos duomenų klastojimo pašalinimas
iš apskaitos.
Matavimai apskaitoje
Įvairūs ūkiniai faktai apskaitoje kiekybiškai atvaizduojami naudojant natūrinius, darbo
ir piniginius matus.
Natūriniai matai – kilogramai, metrai, litrai ir kt. – naudojami apskaitos objektus
atvaizduojant jų natūriniu pavidalu. Natūriniais matais galima sumuoti duomenis tik apie
vienarūšius dalykus. Pvz., natūriniais matais galima išreikšti, kiek sunaudota gamyboje plieno,
bet negalima apibūdinti, kiek iš viso gamyboje sunaudota atsargų. Natūrinis matas labai
svarbus išsaugant įmonės turtą.
Darbo matais – dienomis, valandomis, minutėmis apskaitomas sunaudotas darbas,
apskaičiuojamas darbo užmokestis, nustatomos darbo normos. Piniginis matas – litai, centai –
naudojamas išreiškiant apskaitomų objektų vertę. Apskaitoje jis yra apibendrinantis matas,
įgalinantis sumuoti duomenis apie skirtingus dalykus. Pvz., sumuoti, kiek iš viso yra turto,
kiek iš viso pagaminta produkcijos.
Labai svarbu, kad pinigais galima išreikšti ne tik įvairius materialinius išteklius, bet ir
darbo sąnaudas. Rinkoje pinigai atlieka ne tik matavimo vieneto, bet ir visuotinio mainų
ekvivalento funkcijas.
Piniginio įkainojimo principas ypač svarbus įvertinant įmonės veiklos galutinius
rezultatus. Be to, jį taikant, galima sujungti ne tik visus procesus įmonėje, bet ir palyginti
pačias įmones, pvz., jas perkant arba parduodant, įsigyjant tų įmonių akcijų arba kitais būdais
investuojant į jas pinigus.
Įmonių apskaitos metodika turi būti sutvarkyta taip, kad ją taikant būtų galima
palyginti įvairiose įmonėse gaunamus duomenis. Šis reikalavimas įgyvendinamas laikantis
Bendrųjų apskaitos principų.
Apskaitos objektai
Buhalterinė apskaita atspindi labai įvairius objektus. Skirtingose įmonėse apskaita
nevienoda, nes reikia derinti skirtingus reikalavimus. Apskaitos skirtumus pirmiausia sąlygoja
įmonių nuosavybės forma. Nuo jos daugiausia priklauso apskaitos sudėtis ir jos pateikimo
vartotojams būdas.
13
Pagal nuosavybės formą įmonės skirstomos:
• individuali (personalinė) įmonė;
• tikroji ūkinė bendrija;
• komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija;
• uždaroji akcinė bendrovė;
• akcinė bendrovė;
• valstybinė įmonė;
Individuali įmonė – pati paprasčiausia. Visas jos turtas priklauso vienam fiziniam
asmeniui. Jos savininkai už veiklos padarinius atsako visu savo turtu, taip pat ir asmeniniu.
Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta pagal
bendrosios jungtinės veiklos sutartį, susiejus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą
nuosavybę. Savininkai už galimus padarinius atsako ne tik visu įmonės, bet ir asmeniniu
turtu.
Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija šalia tikrųjų narių yra narių komanditorių,
atsakančių tik įneštu į įmonę turtu.
Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) turi juridinio asmens teises. Jų savininkai už visas
savo prievoles ir įsipareigojimus atsako tik įneštu į įmonę turtu. Bendrovės nariais tampama
įsigijus bendrovės išleistų akcijų. Bendrovės nuosavybei priklausantis turtas padalijamas
bendrovės nariams – akcininkams. Uždarąją akcinę bendrovę gali įkurti ir vienas asmuo,
disponuojantis visomis bendrovės akcijomis.
Akcinė bendrovė (atviroji) yra juridinio asmens teises turinti ribotos turtinės
atsakomybės įmonė. Jos savininkai – asmenys, įsigiję šios įmonės akcijų. Akcininkai gali būti
fiziniai, juridiniai asmenys, valstybė.
Valstybinė įmonė yra valstybės nuosavybė. Ji turi juridinio asmens teises ir ribotą
turtinę atsakomybę. Valstybė neatsako už įmonės prievoles, o įmonė už valstybės. Apskaitos
požiūriu įmonių skirtumus daugiausia sąlygoja tai, ar įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės
ar neribotos. Ribotos civilinės atsakomybės įmonės apskaitą privalo vesti kaupimo principu ir
naudoti dvejybinio įrašo sistemą. Joms yra privaloma buhalterinės apskaitos tarnyba. Didelės
ir vidutinės tokio tipo įmonės rengia pilną metinę finansinę atskaitomybę, mažos –
sutrumpintą finansinę atskaitomybę. Akcinės bendrovės finansinę atskaitomybę skelbia viešai,
kitos viešai skelbti neprivalo.
Neribotos civilinės atsakomybės įmonės apskaitoje naudoja modifikuotą pinigų
įplaukų – išmokų principą. Jei tokios įmonės yra PVM mokėtojos ir turi samdomų asmenų,
apskaitoje naudoja dvejybinio įrašo sistemą, joms privaloma buhalterinės apskaitos tarnyba.
Ne PVM mokėtojos ir neturinčios samdomų asmenų įmonės apskaitą veda paprastojo įrašo
14
sistema ir buhalterinės apskaitos tarnyba joms neprivaloma. Neribotos civilinės atsakomybės
įmonės nerengia ir neskelbia finansinės atskaitomybės.
Įmonių klasifikavimas
Mažos Pagal dydį Didelės
ĮMONĖ Pagal veiklos pobūdį Paslaugas teikiančios Prekybinės Perdirbimo Mišrios Pagal verslo
organizavimo formas Individualios (personalinės) Akcinės bendrovės Valstybinės Ūkinės Bendrijos Tikroji ūkinė bendrija Uždaroji akcinė bendrovė Komanditinė (pasitikėjimo)bendrija Akcinė bendrovė
Įmonės ekonominiai procesai ir jų atspindėjimas apskaitoje
Turtas apskaitoje
Įmonės ūkinė veikla pasireiškia per produkcijos gamybos arba paslaugų teikimo ir jų
pardavimo procesus. Kad tie procesai vyktų, įmonės veiklai reikalingi ekonominiai ištekliai.
Ekonominiais ištekliais laikoma visa tai, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Tai žaliavos,
įrengimai, pastatai, žemė, darbuotojai ir pan.
Daugelis ekonominių išteklių yra kieno nors nuosavybė. Jei įmonė nusiperka pastatus,
įrengimus ir kt., visa tai bus jos nuosavybė, jeigu išsinuomoja, tuomet jie bus nuomotojo
nuosavybė, o įmonė tik disponuoja jais.
15
Gali būti ekonominių išteklių, neturinčių savininko. Pvz., turizmo įmonei labai svarbus
kraštovaizdis, nes jis nulemia tokios įmonės veiklą. Tokių ekonominių išteklių įmonė
neapskaitys, kadangi jų negalima įkainoti. Turtu gali būti laikomi tik tie ištekliai, kurie turi
konkretų savininką. Ne visuomet savininkas būna pati įmonė. Ji gali pasiskolinti turtą iš kito
savininko. Turtas turi duoti tam tikrą naudą tam, kas juo disponuoja. Nauda būna ne tik
materialinė, bet ir tenkinanti dvasinius žmonių poreikius. Kiekvienos įmonės galutinis tikslas
– gauti pelną, todėl turtu laikytina tik ta ekonominių išteklių dalis, kuri atneš įmonei naudą,
pasireiškiančią pelnu.
Turtu apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais
disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Įmonė gali disponuoti ir tokiu turtu, kuris nelaikomas ekonominiais ištekliais. Pvz.,
brangus paveikslas mašinas gaminančios įmonės, vadovo kabinete yra įmonės turtas, tačiau
įmonės veikloje jis nenaudojamas, todėl ir nelaikomas ekonominiais ištekliais. Tačiau toks
pats paveikslas muziejuje priskirtinas ekonominiams ištekliams, nes jis duoda muziejui
konkrečių pajamų.
Įmonės vadovams labai svarbu žinoti, kokiu turtu jie disponuoja, ir kaip gali jį
panaudoti įmonės veikloje. Apskaitos darbuotojai visą įmonės disponuojama turtą turi
suskirstyti į tam tikras grupes, jį suklasifikuoti.
Turto klasifikavimas
Į M O N Ė S T U R T A S Klasifikavimo požymis Turto grupės Pagal naudojimo laiką Trumpalaikis
Ilgalaikis Pagal piniginę išraišką Piniginis
Nepiniginis Pagal materialinę išraišką Materialus
Nematerialus Pagal turto paskirtį Pinigai
Skolos įmonei Atsargos Mašinos Įrengimai
Pastatai ir statiniai Žemė
Pagal užbaigtumo laipsnį Žaliavos Nebaigta gamyba Gatavi gaminiai
16
Pirmiausia turtas skirstomas į piniginį ir nepiniginį. Toks grupavimas reikšmingas, nes
dažniausiai už pinigus įmonė įsigyja jos veiklai reikalingų gėrybių, pinigais moka
darbuotojams už darbą, bankui – palūkanas ir pan.
Be to, turtas skirstomas į materialų, nematerialų ir finansinį. Materialų turtą galima
palytėti. Nematerialiniam turtui priskiriamos tam tikros įmonės teisės, firmos prestižas,
patentai, licencijos. Finansinis turtas – tai įmonės investicijos į kitas įmones.
Pagal naudojimo laiką ūkinėje veikloje turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį.
Materialus turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos
požymius:
1. įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį, t.y. ilgiau nei
vienerius metus;
2. įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos ateinančiais laikotarpiais;
3. įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;
4. turto įsigijimo, pasigaminimo savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio
turto savikainą, įmonės nustatytą kiekvienai turto grupei
5. įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Ilgalaikis turtas įmonės veikloje naudojamas ilgiau ne vieną ataskaitinį laikotarpį.
Ataskaitinis laikotarpis – tai valdžios organų nustatytas laikotarpis, kuriam pasibaigus,
apskaičiuojamas įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba nuostolis. Skirtumą tarp
uždirbtų pajamų ir patirtų sąnaudų valstybė apmokestina. Todėl labai svarbu palyginti to
paties ataskaitinio laikotarpio pajamas ir sąnaudas. Kadangi ilgalaikis turtas naudojamas ne
vieną, bet kelis ataskaitinius laikotarpius, apskaitoje turi atsispindėti, kokia ilgalaikio turto
dalis buvo sunaudota per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį atskirai. Iš pradinės ilgalaikio turto
vertės atėmus jo nusidėvėjimo sumą, apskaičiuojama turto vertė, kuria įmonė disponuoja
konkrečiu laiko momentu. Ji vadinama likutine verte.
Tarkime, kad įrengimą, kurio pradinė vertė 6000 Lt, įmonė naudos 5 metus.
Kiekvienais metais jį savo veiklos sąnaudas turės įskaityti po 1200 Lt (6000:5). Po vienerių
metų likutinė įrengimo vertė bus 4800 Lt (6000-1200).
Trumpalaikiu turtu vadinamas turtas, kuris sunaudojamas pajamoms uždirbti per
santykinai trumpą laikotarpį. Šis laikotarpis paprastai tunka vienerius finansinius metus, tai
yra vieną ūkinės veiklos ciklą. Tai pinigai, atsargos, iš anksto apmokėtos išlaidos ir pan.
Ūkinės veiklos ciklas: pinigai ekonominių išteklių įsigijimas gamyba
produkcijos (prekių) pardavimas pinigai
Svarbiausios trumpalaikio turto grupės:
17
Atsargos. Jos naudojamos pagaminti produkcijai, kurią pardavus įmonė turės naudą.
Tai žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija ir pirktos
prekės, skirtos perparduoti.
Skolos įmonei arba gautinos sumos (debitorinis įsiskolinimas). Jos susijusios su
atsiskaitymais už parduotas prekes, suteiktas paslaugas bei paskolas. Tai pirkėjų skolos ir kitų
įmonių bei asmenų skolos įmonei.
Pinigai ir pinigų ekvivalentai – tai pinigų kasoje, sąskaitoje banke, kai kurie
vertybiniai popieriai. Išankstiniai apmokėjimai – tai iš anksto padarytos išlaidos, kurios taps
sąnaudomis būsimaisiais laikotarpiais.
Kitas trumpalaikis turtas – trumpalaikės investicijos, terminuoti indėliai ir kita.
Nebaigtos vykdyti sutartys.
Nuosavybės esmė apskaitoje
Kiekvienas turtas turi savininką. Apskaitininkas turi apskaičiuoti ne tik turtą, bet ir
parodyti, kam jis priklauso. Iš čia :
TURTAS = NUOSAVYBĖ
Nuosavybės sąvoka apibūdina, kas konkrečiai investavo turtą į tą įmonę. Steigiant
įmonę, visą turtą investuoja savininkai. Jiems priklausys ir uždirbtas pelnas.
Nuosavas kapitalas I Kapitalas:
Įstatinis (pasirašytasis);
Pasirašytasis neapmokėtas kapitalas;
Akcijų priedai;
Nuosavos akcijos.
II Perkainojimo rezervas (rezultatai);
III Rezervai;
IV Nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai).
18
Nuosavą kapitalą didina: Nuosavą kapitalą mažina:
Savininkų įdėjimai, pelnas. Turto išėmimai savininkams, nuostolis. Nuosavo kapitalo pasikeitimas
didina mažina
Be savininkų įdėto turto įmonė gali laikinai disponuoti ir pasiskolintu iš kitų įmonių
turtu, kurį vėliau reikės grąžinti. Šiuo atveju atsiranda skolintoju nuosavybė: mokėtinos sumos
ir įsipareigojimai. Tokiu atveju
TURTAS = NUOSAVAS KAPITALAS + MOKĖTINOS SUMOS IR
ĮSIPAREIGOJIMAI
Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai:
1. Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai:
• Finansinės skolos – finansinės nuomos, kredito įstaigoms;
• Skolos tiekėjams;
• Gauti išankstiniai apmokėjimai;
• Atidėjimai;
• Atidėtieji mokesčiai;
• Kitos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai.
2. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai:
• Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis;
• Finansinės skolos ( bankui ir kt.);
• Skolos tiekėjams;
• Gauti išankstiniai apmokėjimai;
• Pelno mokesčio įsipareigojimai;
• Su darbo santykiais susiję įsipareigojimai (mokesčiai, atlyginimai, socialinis
draudimas);
• Atidėjimai;
• Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai.
Nuosavas kapitalas
Savininkų įdėjimai
Pelnas Įmonės turto išėmimai
savininkams
Nuostolis
19
Skolintojai turi pirmumo teisę į turtą. Todėl nuosavas kapitalas apskaitoje
apibūdinamas kaip turto dalis, likusi iš turto atėmus visus įsipareigojimus.
Lygybė tarp turto, kuriuo disponuoja įmonė, ir nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų
vadinama apskaitine lygybe.
Turtas parodo, kas konkrečiai priklauso įmonei. Įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas
nusako, keik kam priklauso įmonės turto.
Nuosavybės esmė skirtingo tipo įmonėse
Nuosavybės esmė neribotos civilinės atsakomybės įmonėje
Turtas = Nuosavas kapitalas + Įsipareigojimai
Atsarginės dalys + Instrumentai Savininko kapitalas Skola bankui
+ Įrengimai + Pastatai
700+15300 3000 13000
Turto pusėje parodyta, kuo konkrečiai disponuoja ši įmonė, tai – medžiagos, įrengimai.
Nuosavybės pusėje parodyta, kam priklauso tas turtas: 6000 Lt savininkui ir 10000 Lt bankui.
Įmonės savininko nuosavybė išreiškiama terminu kapitalas. Kapitalo kategorija nusako, kokia
turto dalis priklauso savininkui. Už teisę naudotis skolintuoju turtu įmonė sumoka šio turto
savininkui tam tikrą atlyginimą – palūkanas. Savininko nuosavybė yra lygi turtui, kuris lieka
grąžinus visas įmonės skolas.
Įmonės turtas 16000 Lt – Įsipareigojimai 10000 Lt = Nuosavas kapitalas
(kapitalas) 6000 Lt
20
Nuosavybės esmė akcinėje bendrovėje
Turtas = Nuosavas kapitalas + Įsipareigojimai Žemė + Pastatai+ Įrengimai Akcininko + Nepaskirtas Skola + Skola
+ Pinigai + Atsargos kapitalas pelnas tiekėjams
bankui
50000 + 150000 + 100000+ 400000 + 20000 10000+ 6000
+100000+36000
Įmonės turtą sudarė: žemė, pastatai, įrengimai, pinigai, atsargos, kurių bendra suma
436000 Lt. Kad įsigytų šį turtą, įmonė išleido ir pardavė paprastųjų akcijų už 400000 Lt.
Įmonės savininkai yra asmenys, įsigiję jos akcijų. Akcijų savininkų investuoti pinigai
vadinami akciniu kapitalu.
Savininkų nuosavybei priklauso ir įmonės ūkininkavimo rezultatas pelnas arba
nuostolis. Dalį pelno įmonė gali skirti įmonės savininkams kaip atlyginimą už investuotą turtą.
Toks išmokėjimas akcininkams vadinamas dividendais. Kita dalis pelno gali būti palikta
įmonėje jos veiklos plėtojimui. Neišdalintas akcininkams pelnas vadinamas nepaskirstytuoju
pelnu.
Nuosavybės esmė ūkinėje bendrijoje
Turtas = Nuosavas kapitalas + Įsipareigojimai Pinigai + Medžiagos Grigo + Norkaus Banko
+ Įrengimai + Patalpos kapitalas kapitalas paskola
50000 + 30000 + 100000 + 135000 15000
+70000+100000
Šios įmonės savininkai du asmenys. Visas turtas įvertintas 250000 Lt. Skolintojų
nuosavybė – banko paskola – sudaro 15000 Lt. Vieno savininko įnešto turto į įmonę vertė
100000 Lt, kito – 135000 Lt.
Nuosavas kapitalas išskaidoma atskiriems asmenims pagal įdėto į įmonę turto dydį.
Savininkų kapitalai parodo ne konkretų turtą, kuris priklauso vienam ar kitam savininkui, o tik
jų pretendavimą į tam tikrą turto dalį. Išskirti kapitalą reikia todėl, kad esant keliems
savininkams, atsiranda būtinybė paskirstyti ir ūkininkavimo rezultatą. Pagal investuoto turto
21
proporcijas (dydį), galima paskirstyti ir pelną. Didesnis turtas uždirbs didesnę pelno dalį. Toks
skirstymas svarbus įmonės likvidavimo atveju, nes pirmiausia grąžinamos visos skolos, o
likęs turtas proporcingai paskirstomas kiekvienam savininkui pagal jo indėlį į visą įmonės
turtą.
Ūkinių operacijų įtaka apskaitinei lygybei
Kiekvienos įmonės ūkinę veiklą sudaro įvairūs ūkiniai faktai: žaliavų pirkimas,
nuostoliai dėl gaisro, produkcijos pardavimas ir pan. Šie faktai skirstomi į ūkinius įvykius ir
ūkines operacijas. Ūkinių faktų kilmė skiriasi vienu esminiu aspektu: kai kuriuos sąmoningai
vykdo darbuotojai, kiti vyksta nepriklausomai nuo jų valios. Jų bendras bruožas: tiek dėl
ūkinių operacijų, tiek dėl ūkinių įvykių būtinai turi pasikeisti įmonės turto ar nuosavybės
sudėtis ar apimtis.
Ūkiniais įvykiais laikomi tokie nuo įmonės valios nepriklausantys ūkiniai faktai, kurie
pakeičia įmonės turto apimtį ir struktūrą (nuostoliai dėl stichinių nelaimių, medžiagų
sumažėjimas dėl natūralios netekties ir pan.).
Ūkinėmis operacijomis laikoma tikslinga įmonės personalo veikla, keičianti įmonės
turto ir (ar) nuosavybės apimtį ar sudėtį, siekiant konkrečių, iš anksto numatytų tikslų. Įvykus
ūkiniam faktui, pasikeičia turtas ir (ar) nuosavybė, todėl šie pasikeitimai daro įtaką apskaitinei
lygybei.
Ūkinių faktų daug, tačiau juos visus galima sugrupuoti į 4 grupes:
a) Didina ir turtą, ir nuosavybę. Apskaitinės lygybės bendros sumos padidėja.
b) Keičia tik turto sudėtį – viena turto rūšis didėja, kita ta pačia suma mažėja.
Apskaitinės lygybės bendros sumos nepasikeičia.
c) Mažina ir turtą, ir nuosavybę. Apskaitinės lygybės bendrosios sumos sumažėja.
d) Keičia tik nuosavybės struktūrą. Viena nuosavybės dalis didėja, kita – mažėja.
Bendrosios apskaitinės lygybės sumos nepasikeičia.
22
Turtas = Nuosavas kapitalas + Įsipareigojimai
Automo- Įrengimai Atsargos Pinigai Akcinis Skola Skola
bilis kapitalas bankui tiekėjams
+60000 +60000
+10000 +10000
+45000 -45000
+8000 +8000
+6000 +6000
-2000 -2000
45000 8000 6000 23000 = 60000 + 10000 12000
Turtas 82 000 Nuosavybė 82 000
Iš viso Iš viso
Ūkinės operacijos:
Įmonė išleido ir pardavė akcijų už 60000 Lt.
Įmonė gavo paskolą iš banko 10000 Lt.
Įmonė pirko automobilį. Sumokėjo iš karto 45000 Lt.
Įmonė pirko įrengimų skolon už 8000 Lt.
Įmonė pirko atsargų skolon už 6000 Lt.
Įmonė sumokėjo skolą tiekėjams 2000 Lt.
Atspindėti apskaitoje tik turto ir nuosavybės pasikeitimus nesudėtinga. Tačiau
dažniausiai įmonės gamina produkciją, teikia paslaugas. Pardavusi produkciją, tikisi gauti
pajamų. Kartais pajamos sutampa su įplaukomis ( pinigų gavimu), o išlaidos – su sąnaudomis.
Tačiau dažniausiai prekių išsiuntimo pirkėjams ir pinigų už jas gavimo laikas nesutampa.
Kitaip sakant, įmonė parduoda prekes skolon. Pajamų kaupimo principas reikalauja, kad
pajamos apskaitoje būtų fiksuojamos tada, kai jos uždirbamos (išsiuntus prekes),
neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Pajamos ir sąnaudos palyginamos apskaitinės lygybės
nuosavybės dalyje: Pajamos
- Sąnaudos
Palyginus pajamas su sąnaudomis, galima spręsti apie įmonės veiklos efektyvumą.
23
Įmonių finansinės atskaitomybės sudėtis (bendrieji principai)
Finansinė atskaitomybė – tai ataskaitų rinkinys, kuriame pateikiama apskaitinė, įmonės
finansinę būklę apibūdinanti informacija, skirta išoriniams, o iš dalies ir vidiniams
vartotojams. Metinę finansinę atskaitomybę sudaro : balansas, pelno ( nuostolio) ataskaita,
nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita, aiškinamasis raštas.
Balansas.
Įmonė turimą turtą nuolat naudoja, todėl negalima kiekvienu momentu užfiksuoti,
kokiu turto dydžiu ji disponuoja. Kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam jis priklauso tam tikru
konkrečiu laiko momentu parodo balansas. Jį sudaro dvi dalys: turtas ir nuosavybė. Balansas
reiškia pusiausvyrą tarp abiejų pusių. Balansą galima išreikšti ta pačia lygybe:
TURTAS = NUOSAVYBĖ
Turtas balanse suskirstytas į ilgalaikį turtą ir trumpalaikį turtą. Nuosavybė savo ruoštu
suskirstyta į dvi dalis: nuosavas kapitalas, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai.
Kiekviena balanso dalis išskaidyta į tam tikrus straipsnius. Turtas gali apimti tokius
straipsnius: pinigai, žemė, skola įmonei ir kt.
Nuosavybė.
Kapitalas, nepaskirstytas pelnas, skola bankui ir kt. Nuosavybės skirstymas į
straipsnius labai svarbus išoriniams vartotojams. Jei didesnė turto dalis pasiskolinta, su tokia
įmone rizikinga turėti reikalą.
Straipsniai balanse pateikiami tam tikra tvarka, t.y. suklasifikuojama informacija.
Paprastai pirmiausia parodomas ilgalaikis, po to trumpalaikis turtas. Trumpalaikis turtas
grupuojamas pagal tai, kaip greitai jį galima paversti pinigais. Toks kriterijus vadinamas turto
likvidumu. Paties didžiausio likvidumo turtas – pinigai. Balanso formą, struktūrą, straipsnių
sudėtį tvirtina LR Vyriausybė. Straipsnių daug, kiekvienoje įmonėje jie gali būti panašūs arba
skirtingi, priklausomai nuo to, kokiu turtu įmonė disponuoja, kokia jos nuosavybės struktūra.
Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiama informacija apie ataskaitinio laikotarpio
ūkininkavimo rezultatą – pelną arba nuostolį. Šis rodiklis sieja balansą ir pelno ( nuostolių)
ataskaitą. Per ataskaitinį laikotarpį gautas pelnas yra savininkų nuosavybė, todėl parodomas ir
ataskaitinio laikotarpio balanse. Jis tiesiog perkeliamas iš pelno ( nuostolio ) ataskaitos į
balansą. Pelno (nuostolio) ataskaitoje parodoma: pajamos, kurias įmonė uždirba per ataskaitinį
24
laikotarpį, sąnaudos, susidariusios uždirbant šias pajamas ir gautas rezultatas, pelnas arba
nuostolis. Tai atitinka apskaitinės lygybės dalį:
Pajamos
- Sąnaudos
Jeigu pajamos viršija sąnaudas, pelno ( nuostolio) ataskaitoje bus išvestas rodiklis –
pelnas, jei atvirkščiai – nuostolis.
Pinigų srautų ataskaitoje nustatoma dėl kokių priežasčių per tam tikrą laikotarpį įmonė
pinigų gavo daugiau ar mažiau negu per tą pati laikotarpį uždirbo pelno.
Nuosavo kapitalo pokyčių atskaitoje parodomas įmonės ekonominės naudos grynasis
padidėjimas ar sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį bei kiti nuosavo kapitalo pokyčiai,
neatvaizduoti pelno ( nuostolių) ataskaitoje.
Aiškinamajame rašte pateikiama informacija, susijusi su įmonės, pagal kokius
reikalavimus buvo tvarkoma apskaita, apskaitos metodikos pakeitimai ir kita.
UAB „RASA“
200Xm. Gruodžio 31 d.
BALANSAS
(litais)
TURTAS
Ilgalaikis turtas
NUOSAVYBĖ
Nuosavas kapitalas
Įrengimai 2000 Akcinis kapitalas 2500
Ilgalaikis turtas iš viso: 2000 Nepaskirstytas pelnas 480
Nuosavas kapitalas iš viso 2980
Trumpalaikis turtas
Pinigai 1050 Įsipareigojimai 500
Instrumentai 400 Skola bankui 500
Medžiagos 30
Trumpalaikis turtas iš viso: 1480
Įsipareigojimai iš viso:
TURTAS iš viso: 3480 NUOSAVYBĖ iš viso 3480
25
UAB „RASA“
200Xm. Gruodžio 31 d.
PELNO ( NUOSTOLIO ) ATASKAITA
(litais)
PAJAMOS 2000
SĄNAUDOS
Medžiagų 320
Elektros energijos 400
Nuomos 550
Ryšių 250
Iš viso sąnaudų: 1520
PELNAS 480
UAB „RASA“
200Xm. Gruodžio 31 d.
PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA
(litais)
1. Pinigų srautai iš įmonės veiklos
1.1 GRYNASIS PELNAS 480
1.2 Atsargų (padidėjimas) sumažėjimas (430)
2. Pinigų srautai iš investicinės veiklos
2.1 Iš ilgalaikio turto perleidimo (įsigijimo) (2000)
3. Pinigų srautai iš finansinės veiklos
3.1 Savininkų investicijos 2500
3.2 Skolų bankui padidėjimas ( sumažėjimas) 500
Pinigų srautų padidėjimas ( sumažėjimas) 1050
Balanso duomenys (1050)
26
Inventorizavimas
Apskaitant turtą gali susidaryti skirtumų tarp buhalterinės apskaitos duomenų ir
faktinės turto būklės. Faktinė turto būklė gali nesutapti su apskaitos duomenimis dėl natūralios
netekties, dėl netikslių svėrimų, matavimų, dėl atsakingų asmenų nesąžiningumo. Šie
skirtumai išaiškinami, o apskaitos duomenys patikslinami periodiškai atliekant
inventorizacijas.
Inventorizacija yra turto patikrinimas natūroje ir gautų duomenų palyginimas su
apskaitos duomenimis. Svarbiausi jos uždaviniai – kontroliuoti turto išsaugojimą, patikrinti, ar
laikomasi saugojimo taisyklių, ar realūs turto likučiai.
Pagal inventorizuojamų objektų apimtį inventorizacija skirstoma į pilną ir dalinę. Pilna – kai
inventorizuojamos visos įmonėje esančios vertybės, Ji atliekama metų pabaigoje,
reorganizuojant arba likviduojant įmonę. Dalinė inventorizacija – kai inventorizuojamos tik
kai kurios vertybės, pavyzdžiui, kuras. Ji atliekama keičiantis materialiai atsakingiems
asmenims, kai perkainojamos vertybės ir kitais atvejais.
Inventorizacijos tvarką nustato LR Vyriausybė. Inventorizacijai atlikti įmonėje
sudaroma komisija. Ją sudaro vadovas, parašydamas įsakymą „Dėl inventorizacijos atlikimo“.
Vertybės tikrinamos jų laikymo vietose, dalyvaujant materialiai atsakingiems asmenims.
Inventorizavimo rezultatai fiksuojami Inventorizacijos aprašuose. Negalima išduoti komisijai
aprašų blankų su iš anksto įrašytais vertybių likučiais pagal apskaitos duomenis.
Inventorizavimo komisija, išnagrinėjusi materialiai atsakingų asmenų paaiškinimus dėl
trūkumų ar perteklių, sprendžia, kaip juos sureguliuoti. Perteklius užpajamuojamas. Vertybių
trūkumas, nustatytas natūralių normų ribose, taip pat sugedusios vertybės, nurašomas į įmonės
išlaidas. Vertybių trūkumai, viršijantys sumažėjimo normas, išieškomi iš materialiai atsakingo
asmens.
Įkainojimas
Dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos turi būti įkainotos, priešingu atveju, jų
nebus galima rodyti apskaitoje. Bendrieji apskaitos principai reikalauja visą turtą ir nuosavybę
įkainoti įsigijimo kaina. Ši kaina nekeičiama per visą turto naudojimo laikotarpį, kad ir koks
ilgas jis būtų.
Nekoreguojama todėl, kad finansinių ataskaitų skaitytojai kainos didinimą gali suprasti
kaip turto įsigijimą. Be to, didėjant turtui, turėtų didėti ir nuosavybė, o kurią pusę didinti –
27
skolintojų ar savininkų – nebūtų aišku. Infliacija taip pat nevienodai veikia skirtingas turto
rūšis. Draudžiama didinti ir dėl investitorių. Norėdama juos pritraukti, įmonė gali sąmoningai
padidinti turto vertę. Turto perkainojimas dėl infliacijos parodomas pažymose prie finansinės
atskaitomybės. Pažymose pateiktas įkainojimas dabartine rinkos kaina vadinamas atstatomąją
verte. Jis neturi juridinės galios, dėl to negalima reikalauti, pvz., didesnių dividendų.
Lietuvoje, pereinant prie rinkos santykių, Vyriausybės nurodymu turtas buvo
indeksuotas, padauginta iš atitinkamo koeficiento, pvz., 8. Tai reiškia, kad visas ilgalaikis
turtas ir jo nusidėvėjimo suma išaugo 8 kartus (25000 x 8). Tai nereali turto kaina. Nerealiai
išauga ir visiškai susidėvėjusio turto kaina.
Klasifikavimas
Klasifikavimas dažnai apskaitoje naudojama priemonė. Jis būtinas, nes tik pagal
atitinkamus požymius sugrupuoti duomenys gali būti naudingi valdytojams. Vieną turto rūšį
reikia atskirti nuo kitos, kitaip nebus galima priimti jokių sprendimų. Grupavimas
(klasifikavimas) atliekamas balanse. Skirtingo tipo įmonėse jis gali būti skirtingas.
Pvz.:
„Grąžtai“ „Vaivorykštė“ „Automobilis“
pinigai pinigai pinigai
žaliavos atsargos atsarginės dalys
pastatai pastatai pastatai
staklės šaldytuvas sunkvežimis
svarstyklės autofurgonas
Bendrosios turto sumos gali būti vienodos, tačiau jo struktūra kita. Klasifikacinės
grupės pavadinimas priklauso nuo lyginamojo svorio. Išskiriamos svarbiausios. Tai priklauso
nuo įmonės veiklos pobūdžio. „Grąžtai“ – perdirbimo įmonė, todėl akcentuojama staklės ir
jomis perdirbama žaliava. „Vaivorykštė“ - prekybinė įmonė, todėl svarbiausia prekybinės
atsargos, svarstyklės, šaldytuvai.„ Automobilis“ suteikia transporto paslaugas, todėl
svarbiausia yra sunkvežimis, atsarginės dalys, autofurgonas.
Tarptautiniai apskaitos standartai reglamentuoja klasifikavimą, nes įmonės disponuoja
labai įvairiu turtu, kuris sugrupuojamas skirtingai, priklausomai nuo įmonės bei išorinių
informacijos vartotojų poreikių. Dar detaliau turtas ir nuosavybė klasifikuojama sąskaitose,
kurių duomenys viešai neskelbiami.
28
Sąskaitos kaip klasifikavimo požymiai
Kiekviena ūkinė operacija pakeičia turtą ir (ar) nuosavybę. Todėl po kiekvienos reikėtų
sudaryti naują balansą ir pelno ( nuostolių) ataskaitą. Tai neįmanoma. Nubraukti atitinkamo
straipsnio sumą ir rašyti naują taip pat negalima, nes sunku būtų suprasti daug kartų ištaisytą
balansą. Be to, reikia žinoti pvz., kiek pinigų turėjome prieš keletą dienų ar mėnesių.
Koreguoti balanso straipsnius einamuoju momentu yra naudojamos sąskaitos. Buhalterinė
apskaita tai informacijos kaupimo ir grupavimo būdas, ūkio subjekto turtui, nuosavam
kapitalui, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį.
Kiekvienai turto nuosavybės rūšiai skiriama atskira sąskaita, kurioje ir fiksuojama
informacija. Iš pirminių dokumentų perkeliami ne visi duomenys. Svarbu užfiksuoti ūkinės
operacijos atlikimo datą ir pasikeitimą. Pirminiai dokumentai pridedami prie sąskaitos ir, esant
reikalui, kita informacija sužinoma iš jų.
• Sąskaitos yra turtui ir nuosavybei, pajamoms ir sąnaudoms.
• Turto sąskaitoms priskiriama: žaliavos, pinigai, pastatai, žemė, pirkėjų skolos ir kt.
Nuosavybės sąskaitoms priskiriama: kapitalas, skola tiekėjams, skola bankui,
nepaskirstytas pelnas ir kt.
• Sąskaitą galima pavaizduoti dvišale lentele. Šios lentelės viena pusė skirta įrašyti
ūkinėms operacijoms, didinančioms apskaitomą objektą, o kita – mažinančioms.
Kairioji sąskaitos dalis vadinama DEBETU (D), o dešinioji – KREDITU (K).
• Atidarant sąskaitas, į jas pirmiausia įrašomi likučiai iš balanso. Turto sąskaitose
likučiai įrašomi į debetą, nuosavybės – į kreditą. Turto sąskaitose į debetą įrašomos
operacijos, didinančios turto likutį, o į kreditą – mažinančios. Nuosavybės
sąskaitose į kreditą rašomos operacijos, didinančios nuosavybės likutį, į debetą –
mažinančios.
29
D Turto ir sąnaudų sąskaitos K
Likutis laikotarpio
pradžioje
(data, suma)
Apskaitomo Apskaitomo
objekto objekto
padidėjimas ( + ) sumažėjimas ( - )
Apyvarta Apyvarta
Likutis laikotarpio
pabaigoje
(data, suma)
D Nuosavybės sąskaitos K
Likutis laikotarpio
pradžioje
(data, suma)
Apskaitomo Apskaitomo
objekto objekto
sumažėjimas ( - ) padidėjimas ( + )
Apyvarta Apyvarta
Likutis laikotarpio
pabaigoje (data, suma)
Sąskaitų planas
Buhalterinės apskaitos informacija formuojama remiantis sąskaitomis. Sąskaitų planas
–tai sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, parodanti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą
ir įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrašas. Jame pateikiami visų naudojamų įmonėje
30
sąskaitų pavadinimai bei numeriai. Apskaitos informacija turi būti teisinga ir detali,
suprantama visiems apskaitos informacijos vartotojams. Todėl, formuojant apskaitos
informaciją, reikia naudoti visuotinai priimtinus ir daugiau ar mažiau suprantamus apskaitinės
informacijos, formavimo bei jos pateikimo metodus. Tačiau šie metodai turi būti tiksliai
pritaikyti atitinkamai įmonei.
LR apskaitos institutas skelbia pavyzdinį sąskaitų planas, kuriuo gali vadovautis
įmonės, sudarydamos savo individualius planus. Pavyzdinis sąskaitų planas negali atspindėti
visų įmonių turto, nuosavybės, taip pat pajamų ir sąnaudų rūšių. Individualusis sąskaitų planas
bendrais bruožais turi atitikti pavyzdinį, turi būti pakankamai detalus ir pritaikytas įmonės
poreikiams. Jis turi tiksliai atspindėti visas įmonėje atliekamas operacijas. Įvairiose įmonėse
tuos pačius objektus atspindinčios sąskaitos gali būti skirtingai vadinamos. Svarbu, kad šie
pavadinimai tiksliai atspindėtų sąskaitose apskaitomų objektų esmę.
Pavyzdinio sąskaitų plano struktūra sudaryta pagal fundamentinę apskaitos lygybę.
TURTAS = NUOSAVYBĖ + pajamos – sąnaudos
PAVYZDINIO SĄSKAITŲ PLANO STRUKTŪRA
1 klasė 2 klasė 3 klasė 4 klasė 5 klasė 6 klasė
Ilgalaikis
turtas
Trumpalaikis
turtas
Nuosavas
kapitalas
Mokėtinos
sumos ir
įsipareigojimai
Pajamos Sąnaudos
Ilgalaikis turtas ir
trumpalaikis turtas
Nuosavas kapitalas ir
įsipareigojimai
Pajamos Sąnaudos
TURTAS = NUOSAVYBĖ + PAJAMOS- SĄNAUDOS
Pirmosios klasės sąskaitos skirtos nematerialaus , materialaus ir finansinio ilgalaikio
turto apskaitos tvarkymui. Antros klasės sąskaitos skirtos atsargų, išankstinių apmokėjimų,
skolų įmonei, terminuotų indėlių, pinigų bei ateinančių laikotarpių sąnaudų apskaitos
tvarkymui. Trečios klasės sąskaitose apskaitomas nuosavas kapitalas, nepaskirstytas pelnas
(nuostolis). Taip pat yra sąskaita pajamų ir sąnaudų sąskaitoms uždaryti. Ketvirtoji klasė
apima sąskaitas, skirtas ilgalaikėms ir trumpalaikėms finansinėms, prekybinėms bei kitoms
skoloms apskaityti. Penktoji klasė sujungia sąskaitas, atspindinčias pardavimų, paslaugų,
finansinės ir investicinės veiklos pajamas, pagautę, pelno paskirstymą. Šeštoji klasė apima
31
sąskaitas, kuriose apskaitoma parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina, įmonės veiklos
sąnaudos, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos, netekimai, pelno mokestis, pelno
paskirstymas.
Pavyzdiniame sąskaitų plane numatyta tam tikra kodų sistema.
Pirmasis kodo skaitmuo nurodo sąskaitų plano klasę, ir nusako, kad ši sąskaita yra
pirmojo lygio. Antrasis kodo skaitmuo reiškia, kad tai pirmojo lygio sąskaitą detalizuojanti
sąskaita. Trečiasis skaitmuo rodo sąskaitos priklausomybę trečiojo lygio sąskaitai, ketvirtasis
– kad ši sąskaita yra trečiojo lygio sąskaitą detalizuojanti sąskaita.
Dvejybinis įrašas apskaitoje
Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos
ar ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (ų) debetą, o jai lygi suma į kitos sąskaitos ( ų)
kreditą, vadinamas dvejybiniu įrašu. Sąskaitų ryšio nustatymas vadinamas sąskaitų
korespondencija. Dvi ar daugiau tarpusavyje susijusios sąskaitos vadinamos
koresponduojančiomis sąskaitomis. Įrašant operacijas į sąskaitas, pirmiausia reikia jas
išanalizuoti. Analizuojant konkrečią ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį, pirmiausia nustatoma,
kokius turto, sąnaudų pajamų ar nuosavybės straipsnius ši paveikė. Po to parenkamos
koresponduojančios sąskaitos ir tikrinama, kaip dėl ūkinės operacijos keičiasi
koresponduojančių sąskaitų objektai (didėja ar mažėja). Žinant operacijos poveikį sąskaitų
objektams, galima išsiaiškinti, kuri sąskaita turi būti debetuojama, kuri – kredituojama.
Operacijos gali būti įrašomos:
• į dvi turto sąskaitas: į vienos debetą, į kitos kreditą;
• į dvi nuosavybės sąskaitas: į vienos debetą, į kitos kreditą;
• į turto ir nuosavybės sąskaitas: į turto sąskaitos debetą, į nuosavybės – kreditą;
• į turto ir nuosavybės sąskaitas: į turto sąskaitos kreditą, į nuosavybės – debetą.
32
Sąskaitų korespondencijos taisyklė
D TURTAS K D NUOSAVYBĖS K
Padidėjimai Sumažėjimai Sumažėjimai Padidėjimai
Pavyzdys.
UAB „ Žalgiris“ balanse vasario 1 d. įrašyti tokie sąskaitų likučiai:
Pastatai 315000 Lt
Akcinis kapitalas 325000 Lt
Žaliavos 15000 Lt
Nepaskirstytas pelnas 50000 Lt
Atsiskaitomoji sąskaita 69900 Lt
Skolos tiekėjams 5000 Lt
Kasa 100 Lt
Mokėtinas darbo užmokestis 20000 Lt
UAB „ Žalgiris“ vasario mėnesio ūkinės operacijos:
1. Vasario 5 d. iš atsiskaitomosios sąskaitos paimta darbo užmokesčiui išmokėti 20000
Lt. Ši operacija paveikė šiuos objektus: Kasa ir Atsiskaitomoji sąskaita. Dėl šios
operacijos kasoje pinigai padidėjo, atsiskaitomojoje sąskaitoje – sumažėjo. Tai turto
sąskaitos, todėl suma įrašoma į Kasos sąskaitos debetą (padidėjimas) ir į
Atsiskaitomosios sąskaitos kreditą (sumažėjimas).
D K
Kasa 2000
Atsiskaitomoji sąskaita 2000
Padidėjimai
Sumažėjimai
D
Sąnaudos K
Sumažėjimai
Padidėjimai
D Pajamos
K
33
2. Vasario 8 d. pirktos skolon žaliavos už 4000 Lt. Ši operacija paveikė šiuos apskaitos
objektus: Žaliavos (turto sąskaita) ir Skola tiekėjams (nuosavybės sąskaita). Žaliavos,
jos įsigijus, padidėjo, todėl suma įrašoma į šios sąskaitos debetą. Pirkta skolon, todėl
skola tiekėjams taip pat padidėjo ir suma įrašoma į šios sąskaitos kreditą.
D K
Žaliavos 4000
Skola tiekėjams 4000
3. Vasario 8 d. iš kasos išmokėtas darbo užmokestis 20000 Lt. Ši operacija paveikė šiuos
apskaitos objektus: Kasa ir Mokėtinas darbo užmokestis. Kasa – turto sąskaita. Kasoje
pinigų sumažėjo, todėl suma įrašoma į sąskaitos kreditą. Išmokėjus atlyginimus, skola
darbuotojams sumažėjo. Mokėtini atlyginimai – nuosavybės objektas, todėl
sumažėjimas įrašomas į šios sąskaitos debetą.
D K
Mokėtini atlyginimai 20000
Kasa 20000
4. Vasario 10 d. įmonė gavo į atsiskaitomąją sąskaitą paskolą 50000 Lt. Ši operacija
paveikė šiuos apskaitos objektus: Atsiskaitomoji sąskaita ir Skola bankui.
Atsiskaitomojoje sąskaitoje pinigai padidėjo, todėl suma įrašoma į šios sąskaitos
debetą. Kartu atsiranda skolintojų nuosavybė – skola bankui. Ji didėja, todėl suma
įrašoma į sąskaitos kreditą.
D K
Atsiskaitomoji sąskaita 50000
Skola bankui 50000
Pateikti duomenys sąskaitose užfiksuojami taip:
• įrašomi pradiniai likučiai iš balanso;
• įrašomos operacijos pagal jų eiliškumą;
• suskaičiuojamos apyvartos;
• suskaičiuojami galutiniai likučiai;
• sudaromas naujas balansas.
34
D PASTATAI K D PASTATAI K D ŽALIAVOS K
Likutis Likutis Likutis
02 01 02 01 02 01
315000 325000 15000
02 08
Likutis Likutis 4000
03 01 03 01 Apyvarta
315000 325000 4000
Likutis
03 01
19000
NEPASKIRSTYTASIS D SKOLA TIEKĖJAMS K D KASA K
D PELNAS K
Likutis 02 01 Likutis 02 01 Likutis
50000 5000 02 01 100
Likutis 03 01 02 08 4000 02 05
50000 20000 02
08
20000 Apyvarta Apyvarta
Apyvarta
4000 20000
20000
Likutis 03 01
9000 Likutis
03 01
100
35
MOKĖTINAS DARBO ATSISKAITOMOJI SKOLA
D UŽMOKESTIS K D SĄSKAITA K D BANKUI K
Likutis 02 01 Likutis 02 01 02 10
50000
20000 69900
Apyvarta
50000
02 08 02 10 50000
20000 Likutis 03 01
Apyvarta Apyvarta
50000
20000 50000
Likutis 03 01 Likutis 03 01
99900
Dvejybinis įrašas įgalina patikrinti, ar teisingai ūkinės operacijos buvo įrašytos į
sąskaitas: sudėję visų sąskaitų debeto apyvartas ir atskirai kredito apyvartas, turime gauti
vienodas sumas. Turto sąskaitų debeto likučių suma turi būti lygi nuosavybės sąskaitų kredito
likučių sumai.
( Turtas = Nuosavybė).
36
UAB „Žalgiris“
200X m. kovo 1 d.
BALANSAS
Prekių apskaita
Prekybos įmonės įsigytos prekės apskaitomos pagal pirkimo kainą arba įsigijimo
savikainą, prie pirkimo kainos pridedant visas su prekių įsigijimų bei atgabenimu susijusias
išlaidas. Prekės pajamuojamos faktiškomis pirkimo kainomis. Neparduotų prekių likučiai
sandėliuose taip pat apskaitomi pagal pirkimo kainą. Vadinasi, prekių atsargos nuo jų pirkimo
ir atsivežimo į sandėlį iki pardavimo ir nurašymo į sąnaudas apskaitomos pagal tą kainą, kuri
buvo užfiksuota pirkimo dokumentuose, o ne pardavimo kaina. Šiuo atveju įkainojimas
pajamuojant prekes yra realus ir pagrįstas dokumentais. Už įsigytas prekes yra jau sumokėta
tam tikra pinigų suma arba ji turės būti sumokėta sutartyje numatytais terminais. Pajamuojant
TURTAS NUOSAVYBĖ
Ilgalaikis turtas Nuosavas kapitalas
Pastatai
315000
Akcinis kapitalas
325000
Nepaskirstytas pelnas
50000
Ilgalaikis turtas iš viso:
315000 Nuosavas kapitalas iš viso:
375000
Trumpalaikis turtas Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai
Žaliavos
19000
Skola tiekėjams
9000
Kasa
100
Skola bankui
50000
Atsiskaitomoji sąskaita
99900
Trumpalaikis turtas iš viso:
119000
Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai
iš viso:
59000
Turtas iš viso:
434000
Nuosavybė iš viso:
434000
37
ir apskaitant įsigytas prekes pirkimo kainomis, tiksliau, nustatoma parduotų prekių savikaina
ir galutinis pardavimo rezultatas. Apskaitant sandėliuose ir parduotuvėje neparduotas prekes
pirkimo kainomis, būtina, kad būtų tvarkoma prekių apskaita registruojant kiekį ir sumas.
Nemažai Lietuvos mažmeninės prekybos įmonių, pagal parduodamų prekių specifiką,
daugiausia į apskaitą prekių atsargas įtraukia pardavimo kainomis. Šis apskaitos būdas
dažniausiai naudojamas parduotuvėse prekiaujančiose įvairaus asortimento smulkiomis
prekėmis. Prekių, skirtų perparduoti, apskaita tvarkoma pardavimo kainomis, palengvina
darbą, nereikia rašyti prekių kiekio ir sumų, sudaro sąlygas kontroliuoti mažiausiai dviejų
materialiai atsakingų asmenų darbą, t.y. kasininko, atsakingo už pinigų įplaukas, ir pardavėjo
ar kito asmens, atsakingo už prekių likučius. Taip pat galima iš anksto apskaičiuoti
prognozuojamą pelną, kuris nustatomas kaip prekybinis antkainis ir prekybinė nuolaida. Jei
parduotuvė perka prekes iš tiekėjų, kurie diktuoja galutinę pardavimo kainą mažmeninės
prekybos tinkle, parduotuvei suteikiama prekybinė nuolaida. Jei prekės perkamos iš tiekėjų
nenustatant iš anksto galutinės pardavimo kainos, parduotuvė pati nustato pardavimo kainas,
prie pirkimo kainos pridėdama prekybinį antkainį.
Prekybinė nuolaida – tai prekių pardavimo kainos dalis, tenkanti parduotuvei.
Prekybinis antkainis – priedas prie pirkimo kainos.
Prekybinė nuolaida ar antkainis padengia pardavimų išlaidas ir kuria pelną.
Nepriklausomai nuo to, pagal kokias pirkimo ar pardavimo kainas tvarkoma apskaita
finansinėje atskaitomybėje jos turi būti parodomos pagal faktinę savikainą. Apskaitant prekes
pardavimo kainomis, turėtų būti išskirtos atskiros sąskaitos: pvz: Prekės pardavimo kainomis,
Prekybinis antkainis ( nuolaida).
Kiekviena kartą gaunant prekes į sandėlį, jos užpajamuojamos pardavimo kainomis ir
įrašomos į sąskaitą Prekės skirtos perparduoti. Suteikta prekybinė nuolaida ( antkainis)
įrašoma reguliuojančioje kontrarinėje sąskaitoje Prekybinė nuolaida ( antkainis). Pirkimo
PVM susigrąžinamas iš valstybės turi būti apskaitomas sąskaitoje Gautinas PVM .
Pavyzdžiui, pirkta prekių skolon už 18500 Lt, PVM 18 % - 3330 Lt. Iš viso reikia mokėti
21830 Lt sumą. Prekės užpajamuojamos pardavimo kaina be PVM – 21000 Lt:
D Gautinas PVM 3330
D Prekės skirtos perparduoti 21000
K Skolos tiekėjams 21830
K Prekybinė nuolaida ( antkainis) 2500
Gautos ir patikrintos prekės užpajamuojamos ir apskaitomos įrašant pinigų sumas
pagal materialiai atsakingus asmenis, o tose parduotuvėse, kur yra grupinė materialinė
38
atsakomybė, pagal grupes. Parduotuvėse, prekiaujančiose brangiomis ir unikaliomis prekėmis
bei specializuotose komiso parduotuvėse tvarkoma ir kiekinė apskaita. Prekių apskaita pagal
sumas taikoma todėl, kad parduodant smulkias prekes ir aptarnaujant daug individualių
pirkėjų nustatyti parduotų prekių kiekį neįmanoma ( pvz., kiek butelių kefyro parduoda per
tam tikrą dieną).
Pardavimo kiekio apskaita nėra privaloma, parduotų prekių kiekį būtų galima fiksuoti
pagal kasos aparato čekius.
Šių prekių pardavimo kaina sudaroma šitaip: prie prekių pirkimo kainos, be PVM,
pridedamas prekybinis antkainis ir prie šitaip apskaičiuotos pardavimo kainos pridedamas 18
% dydžio PVM. Todėl prekybos įmonių paimta iš pirkėjų pardavimo PVM suma neįtraukiama
nei į įmonės realizacines pajamas, nei į jų apskaičiuojamą prekybinio antkainio ( nuolaidos)
sumą.
Paprastai parduotuvės parduoda prekes už grynuosius.
Jeigu parduotuvė yra PVM mokėtoja, tai pinigų suma, įplaukusi į kasą už parduotas
prekes, bus kartu su PVM. Šiuo atveju pardavimo PVM galima apskaičiuoti imant 15,25 %
nuo įplaukusios sumos.
Dokumentai ir jų rekvizitai
Norint apskaityti kokius nors objektus, reikia juos stebėti, susidaryti realų jų vaizdą.
Stebimos ūkinės operacijos aprašomos, registruojamos sudarant dokumentus, kuriuose
pateikiamos svarbiausios žinios, kokybiškai ir kiekybiškai apibūdinančios operaciją. Stebimos
ir registruojamos visos ūkinės operacijos, sukeliančios turto arba (ir) nuosavybės pasikeitimus.
Kaip stebėjimo vienetai yra ir ūkiniai įvykiai, pavyzdžiui, ilgalaikio turto nusidėvėjimas,
stichinės nelaimės ir pan.
Dokumentu vadinamas raštiškas patvarkymas ūkinei operacijai įvykdyti arba raštiškas
patvirtinimas, kad operacija tikrai įvykdyta. Dokumentai yra buhalterinių įrašų pagrindas. Be
dokumento negali būti apskaitoma jokia ūkinė operacija. Dokumentai naudojami išankstinei ir
paskesniajai ūkinės veiklos kontrolei. Išankstinę kontrolę vykdo atsakingi apskaitos
darbuotojai, tuo užkirsdami kelią neteisėtoms operacijoms. Paskesnioji kontrolė vykdoma
tikrinant dokumentuose jau atliktas operacijas.
Įvairioms ūkinėms operacijoms apskaityti naudojami skirtingi savo forma ir turiniu
dokumentai. Dokumentai klasifikuojami:
39
• pagal jų paskirtį;
• kilmę;
• ūkinių operacijų apimtį.
Pagal paskirtį dokumentai skirstomi į patvarkomuosius, pateisinamuosius, buhalterinio
įforminimo ir kombinuotuosius.
Patvarkomieji – tie, kuriuose yra įsakymas arba patvarkymas ūkinei operacijai
įvykdyti. Pvz., čekiai pinigams iš banko paimti, įgaliojimai prekėms iš tiekėjų paimti ir pan.
Jie nepatvirtina ūkinės operacijos įvykimo fakto, todėl jų duomenys apskaitoje nefiksuojami.
Pateisinamieji dokumentai patvirtina, kad ūkinė operacija įvykdyta, pavyzdžiui, priėmimo
aktai, važtaraščiai ir pan.
Buhalterinio įforminimo dokumentus (kaupimo ir grupavimo žiniaraščius, pažymas ir
pan.) sudaro patys apskaitos darbuotojai.
Kombinuotuosiuose yra kelių rūšių dokumentų požymiai. Pavyzdžiui, užrašytas kasos
išlaidų orderis prieš pinigų išmokėjimą yra patvarkomasis. Išmokėjus pagal jį pinigus, jis
tampa pateisinamuoju.
Pagal kilmę dokumentai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai sudaromi šios įmonės
darbuotojų, išoriniai – gaunami iš kitų įmonių.
Pagal ūkinių operacijų apimtį dokumentai skirstomi į pirminius ir suvestinius.
Pirminiai dokumentai sudaromi operacijos įvykimo momentu, jie patvirtina ūkinės operacijos
įvykimo faktą. Tai kasos išlaidų orderiai, PVM sąskaitos – faktūros, sąskaitos – faktūros,
važtaraščiai, priėmimo aktai ir pan. Suvestiniai dokumentai sudaromi remiantis pirminiais
dokumentais, sudarytais anksčiau. Juose apibendrinami pirminių dokumentų duomenys
(pavyzdžiui, avansinės apyskaitos).
Dokumentai gali būti sudaromi nustatytų formų (pavyzdiniuose) blankuose,
pavyzdžiui, kasos, banko operacijų dokumentai. Tačiau įmonės gali naudoti ir laisvos formos
dokumentus, turinčius juridinę galią. Dokumentui juridinę galią suteikia privalomi rekvizitai:
• ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentus pavadinimas ir ūkio subjekto,
priimančio dokumentus pavadinimas;
• apskaitos dokumento pavadinimas;
• jo surašymo data;
• ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys;
• ūkinės operacijos matavimo rodikliai;
• ūkinės operacijos rezultato kiekinė ir piniginė išraišką, nurodant matavimo
vienetus;
40
• asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos vykdymą ir teisingą
įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parašai.
Atsižvelgiant į operacijos pobūdį turi būti papildomų rekvizitų, pavyzdžiui, dokumento
numeris, įmonės adresas, pagrindas ūkinei operacijai atlikti ir pan.
Ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik
pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius.
Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai arba Elektroninio parašo įstatymo
nustatyta tvarka. Kai pagal sutartį apskaitą tvarko apskaitos paslaugas teikianti įmonė,
dokumentų pasirašymo tvarka nustatoma sutartyje, sudarytoje su užsakovu.
Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų
tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę
asmenys.
Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo
saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias
dokumentų saugumą.
Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai, ūkio
subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo
terminų.
Likviduotų ūkio subjektų apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi Archyvų
įstatymo nustatyta tvarka.
Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir
finansinę atskaitomybę perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas.
Ūkio subjektų, perduodančių apskaitos dokumentus valstybiniam saugojimui,
finansinė atskaitomybė saugoma nuolat, o ūkio subjektų, neperduodančių dokumentų
valstybiniam saugojimui, finansinė atskaitomybė saugoma 15 metų.
Elektroninių kasos aparatų naudojimas
Elektroninių kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarką reglamentuoja Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002 m .rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1283. Kasos aparatai turi būti
įrengti atsiskaitymų vietose. Kasos aparatą turi naudoti tik tas ūkio subjektas, kuris
užregistruotas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Prie kasos aparato turi būti techninis pasas,
kuris turi būti užregistruotas teritorinėje Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir laikomas kasos
operacijų atlikimo vietoje.
41
Kiekvienam naudojamam kasos aparatui turi būti pildomas atskiras kasos aparato
žurnalas.
Elektroninio kasos aparato kasos žurnalas skirtas elektroninio kasos aparato
kontrolinėms ataskaitoms saugoti ( klijuojama nurodytuose puslapiuose) ir grynųjų pinigų
apyvartai registruoti. Prieš pradedant pildyti Elektroninio kasos aparato kasos žurnalą,
užpildomi jo viršelis ir titulinis puslapis. Viršelyje įrašomas įmonės pavadinimas, nurodomas
kasos aparato tipas, modelis, korpuso numeris, techninio paso numeris. Tituliniame puslapyje
įrašoma žurnalo pildymo pradžios data. Ji turi atitikti dieną, kai kasos aparatu buvo
įregistruota pirmoji įmoka. Žurnalo pildymo pabaigos data yra paskutinės darbo dienos, kurios
„ Z“ ataskaita įklijuota į žurnalą, data.
Žurnalo puslapiai sunumeruojami, perveriami virvute, ir jis pateikiamas teritorinės
mokesčių inspekcijos skyriui įregistruoti. Skyriaus pareigūnas antspaudu ir savo aprašu
patvirtina, kad pateiktas žurnalas, priskirtas konkrečiam kasos aparatui, turi jame nurodytą
sunumeruotų ir įrištų puslapių skaičių. Tik įregistravus Elektroninio kasos aparato žurnalą
mokesčių inspekcijoje, galima klijuoti kasos aparato dienos ataskaitas ir pildyti atitinkamas
skiltis.
Žurnale dienos pabaigoje įklijuojama specialiai elektroniniu kasos aparatu išspausdinta
ataskaita. Joje pateikiami apibendrinti duomenys apie dienos operacijas. Detalizuoti duomenys
spausdinami Kasos aparatų kvituose. Jų antri egzemplioriai juostos pavidalu taip pat turi būti
saugomi įmonėje.
Elektroninio kasos aparato kasos žurnalas saugomas kasininko darbo vietoje. Ten
turėtų būti saugomi ir užpildyti iki juos atiduodant į archyvą. Tačiau, jeigu ši vieta nėra saugi,
pagal įmonėje nustatytą tvarką, žurnalas gali būti perduodamas saugoti į buhalteriją.
Elektroninio kasos aparato žurnalai paprastai gaminami tokios apimties, kad užtektų vietos
vienerių metų ataskaitoms.
Kasos aparato duomenys turi sutapti su kasos operacijų žurnale įrašytomis sumomis, o
šiame žurnale nurodyta arba inkasuota suma. Pinigų inkasavimo terminą ūkio subjektai
nusistato vadovaudamiesi kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis.
Apskaitos registrai
Įmonėje kas dieną atliekama daug ūkinių operacijų, todėl sunku duomenis į
atitinkamas sąskaitas perkelti be klaidų. Neįrašę į kurią nors sąskaitą bent vienos sumos,
negausime apskaitinės lygybės, o taip pat ir balanso. Kad būtų išvengta pažeidimų ir
finansinės atskaitomybės duomenų iškraipymo, duomenys registruojami. Registravimui
naudojami įvairių rūšių registrai.
42
Operacijos chronologinė tvarka registruojamos Bendrajame žurnale. Jame fiksuojamos
operacijos nuosekliai pagal atlikimo eiliškumą.
BENDRASIS ŽURNALAS
Data
200xm.
Turinys Sąsk.
Nr.
Debetas Kreditas
vasario 5 Gauti pinigai iš atsiskaitomosios
sąskaitos į kasą
Kasa 20000
Atsiskaitomoji sąskaita 20000
Metai rašomi po data. Mėnuo įrašomas įregistruojant pirmą to mėnesio operaciją,
vėliau nekartojamas, rašoma tik diena.
Turinyje rašomas operacijos trumpas turinys ir koresponduojančių sąskaitų
pavadinimai. Operacijos piniginė išraiška įrašoma į DEBETO ir KREDITO skiltį vienoje
eilutėje su atitinkamos sąskaitos pavadinimu.
Jeigu yra daugiau kaip dvi koresponduojančios sąskaitos, tai pirmiausia išvardijamos
visos debetuojamos, o žemiau – visos kredituojamos sąskaitos. Šis įrašas vadinamas sudėtiniu
įrašu.
Suregistruotas Bendrajame žurnale operacijas reikia susisteminti. Todėl duomenys iš
Bendrojo žurnalo perkeliami į sąskaitas. Perkėlimo dažnumą pasirenka pats apskaitininkas.
Visos sąskaitos, kurias įmonė naudoja apskaitoje, yra sujungiamos viename registre –
Didžiojoje knygoje.
Bendrojo žurnalo ir sąskaitų informacinis ryšys.
BENDRASIS ŽURNALAS Data
200xm.
Turinys Sąsk.
Nr.
Debetas Kreditas
sausio 02 Parduoda paprastųjų akcijų
Pinigai 25000
Paprastosios akcijos 25000
43
Didžiosios knygos sąskaitos
Sąskaita PINIGAI
Likutis Data
200xm.
Turinys Debetas Kreditas
Debetas Kreditas
sausio 01 Likutis 10000
sausio 02 Už akcijas 25000 35000
Sąskaita PAPRASTOSIOS AKCIJOS
Likutis Data
200xm.
Turinys Debetas Kreditas
Debetas Kreditas
sausio 01 Likutis
sausio 02 Parduotos akcijos 25000 25000
Bandomasis balansas
Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, turi būti sudaromos finansinės ataskaitos. Prieš
ataskaitų sudarymą, reikia patikrinti, ar teisingai buvo tvarkoma apskaita, todėl reikia
patikrinti
• ar teisingai apskaičiuoti sąskaitų likučiai;
• ar fiksuojant operacijas bendrajame žurnale nepadaryta klaidų;
• ar perkeliant duomenis iš vieno registro į kitą nepadaryta klaidų;
• ar nepadaryta aritmetinių klaidų.
Tam tikslui sudaromas Bandomasis balansas. Tai lentelė, kurioje pateikiami debetiniai
ir kreditiniai Didžiosios knygos sąskaitų likučiai laikotarpio pabaigoje. Debetinių likučių suma
turi būti lygi kreditinių likučių sumai. Iš to galima spręsti, ar išlaikyta apskaitos lygybė, nes
turto sąskaitų likučiai yra debete, o nuosavybės kredite (Turtas = Nuosavybė)
44
UAB „Žalgiris“
200x m. kovo 1 d.
BANDOMASIS BALANSAS
Į pirmąją skiltį surašomi visų įmonės sąskaitų, turinčių likučius pavadinimai. Debetinių
sąskaitų likučiai rašomi į DEBETĄ, kreditiniai – į KREDITĄ.
Vienų sąskaitų likučiai naudojami sudarant Pelno ( nuostolio) ataskaitą, kitų – Balansą.
Pelno ( nuostolio) ataskaitos sudarymui naudojami pajamų ir sąnaudų sąskaitų likučiai,
o balanso sudarymui – kitų turto ir nuosavybės sąskaitų likučiai.
Bandomojo balanso klaidos. Jeigu bandomojo balanso debeto ir kredito likučių bendrosios
sumos nesutampa, reiškia, kad apskaitoje padaryta klaida.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos:
bandomajame balanse, sumuojant sąskaitų likučius, padaryta aritmetinė klaida;
ne visų sąskaitų likučiai įrašyti į bandomąją balansą;
debetinis likutis įrašytas į kredito skiltį ir atvirkščiai;
neteisingai apskaičiuotas kurios nors sąskaitos likutis;
pažeista dvejybinio įrašo taisyklė (operacijos suma įrašyta į dviejų sąskaitų debetus
arba kreditus, į sąskaitų debetą ir kreditą įrašytos skirtingos sumos).
Tačiau yra klaidų, kurios nepažeidžia apskaitinės lygybės ir nepasirodo bandomajame balanse.
Apskaitinis laikotarpis
Grynojo pelno rodiklis apibūdina įmonės veiklą per tam tikrą laikotarpį, kuris
vadinamas ataskaitiniu. Jis užbaigiamas finansinės atskaitomybės parengimu.
Pelno suma įgyja prasmę tik tuomet, kai lyginamos tam tikru laikotarpiu uždirbtos
pajamos su per tą patį laikotarpį minėtoms pajamoms uždirbti patirtomis sąnaudomis.
Nesuskirsčius įmonės veiklos į tam tikrus laikotarpius, negalima atskirti pajamų nuo įplaukų,
o sąnaudų nuo išlaidų. Apskaitinį laikotarpį būtina parinkti dar ir dėl to, kad akcininkai
suprastų parengtą finansinę atskaitomybę, o valdymo specialistai gautų informaciją, kuri
reikalinga optimaliems ir racionaliems sprendimams.
Likutis Sąskaitų pavadinimas. Sąsk.
Nr. Debetas Kreditas
45
Vienas iš būdų, kuriuo galima tiksliai nustatyti ūkininkavimo rezultatą – įmonės
veiklos nutraukimas. Tada, pardavus visą įmonės turtą, kuriuo ji disponuoja, bei palyginus
gautą pinigų sumą su ta suma, kuri buvo investuota į biznį įmonės veiklos pradžioje,
gaunamas ūkininkavimo rezultatas. Taip apskaičiuotas rezultatas bus netikslus, nes rinkos
kainų įvertinimai, skaičiuojant veiklos rezultatus, bus tik labai apytikriai. Todėl praktikoje šis
metodas netaikomas.
Vienas iš bendrųjų apskaitos principų ( veiklos tęstinumo principas) skelbia apskaitos
nuostatą, kad įmonė egzistuoja neribotą laiką. Tačiau, nepaisant to, informacija apie įmonės
veiklą turi būti nuolat pateikiama suinteresuotiems asmenims. Todėl įmonės veikla dirbtinai
suskaidoma į tam tikrus laikotarpius, vadovaujamasi periodiškumo principu. Atitinkamam
laikotarpiui pasibaigus, apskaitininkai pateikia informaciją apie įmonės veiklos rezultatus,
parengia finansinę atskaitomybę. Tie laikotarpiai vadinami ataskaitiniais laikotarpiais. Tarpas
tarp dviejų finansinių ataskaitų gali būti vadinamas ir apskaitiniu laikotarpiu.
Vyriausybė paprastai nustato metinių įmonių veiklos rezultatų apmokestinimą. Todėl
pagrindiniu apskaitiniu laikotarpiu laikomi kalendoriniai metai. Dažniau sudaroma
atskaitomybė vadinama tarpine (pvz., mėnesinė). Dvylikos mėnesių apskaitinis laikotarpis
vadinamas finansiniais metais. Finansinius metus sutapatinti su natūraliu veiklos ciklu
neįmanoma. Dauguma praėjusio laikotarpio procesų būna dar nepasibaigę, o įmonės veikla
yra nenutrūkstama.
Kaupimo ir palyginimo principas apskaitoje
Įmonės veikla – tai vientisas ir nenutrūkstamas procesas. Ši veikla vyksta ciklais.
Ūkinės veiklos ciklas
PINIGAI GAMYBAI REIKALINGO TURTO ĮSIGIJIMAS TURTO
PERDIRBIMAS Į PREKES PREKIŲ ( PRODUKCIJOS AR PASLAUGŲ)
PARDAVIMAS PINIGAI
Įmonė negali laukti kol pasibaigs vienas ciklas ir tik tada pradėti naują. Vos prasidėjus
pirmajam ciklui, vėl perkamos žaliavos, gaminama produkcija ir t.t. Vienu metu vyksta
keletas ciklų, o įmonės turtas kiekvienu laiko momentu turi skirtingą būvį. Turto būvis nuolat
keičiasi: už pinigus perkamos žaliavos, jos naudojamos gamyboje ir kt. Todėl įmonėse daroma
prielaida, kad įmonės veikla tam tiku momentu nutraukiama ir apskaičiuojama, kokiu ir kam
46
priklausančiu turtu įmonė disponuoja, taip pat įvertinama, a pelningai ji dirbo per ataskaitinį
laikotarpį.
Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje daugelis procesų būna nepasibaigę. Todėl tuo pačiu
ataskaitiniu laikotarpiu atsiranda tokių turto sunaudojimo atvejų, kurie skirti pajamoms
uždirbti per būsimuosius laikotarpius. Apskaitininkai privalo visiškai tiksliai nustatyti, kokį
turto sunaudojimą galima vadinti sąnaudomis ir lyginti su pajamomis, uždirbtomis per
ataskaitinį laikotarpį. Čia vadovaujamasi palyginimo principu, kuris teigia, jog per ataskaitinį
laikotarpį uždirbtas pajamas galima lyginti tik su sąnaudomis, patirtomis šioms pajamoms
uždirbti. Palyginimo principo taikymas apskaitoje yra tiesiogiai susijęs su kaupimo principu.
Jis teigia, kad ūkinės operacijos fiksuojamos apskaitoje tada, kai jos įvyksta, o ne tada, kai
sumokami ar gaunami pinigai ar kitas turtas. Pajamos ir sąnaudos parodomos to laikotarpio
finansinėse ataskaitose, su kuriuo jos susijusios. Finansinės ataskaitos apima informaciją ne
tik apie jau įvykusias pinigų gavimo bei išmokėjimo operacijas, bet ir apie įsipareigojimus
sumokėti pinigus ateityje bei apie būsimąsias pinigines įplaukas.
Kaupimo principas
1. Sausio mėn. pirkėjas įmonei sumokėjo 300 Lt už gruodžio 20 d. parduotas prekes
Pajamų uždirbimas Pinigų gavimo laikotarpis
gruodžio 1 d. gruodžio 20 d. sausio 1 d. sausio 31 d.
2. Sausio 10 d. įmonė pardavė produkcijos už 2000 Lt
Pajamų uždirbimas
ir pinigų gavimas
sausio 1 d. sausio 10 d. sausio 31 d.
3. . Sausio 30 d. įmonė pardavė prekių už 500 Lt. Pirkėjas įsipareigojo sumokėti per 15 d.
Pajamų uždirbimas Pinigų gavimas
sausio 1 d. sausio 30 d. sausio 31 d. vasario 14 d. vasario 28 d.
47
4. Sausio 20 d. pirkėjas iš anksto sumokėjo įmonei 7000 LT už prekes, kurias įmonė
įsipareigojo pateikti vasario mėn.
Pinigų gavimas Pajamų uždirbimas
sausio 1 d. sausio 20 d. sausio 31 d. vasario 28 d.
1. Sausio 20 d. iš anksto sumokėjo 12000 Lt už patalpų nuomą visiems ateinantiems
metams.
Pinigų išleidimas Sąnaudų registravimas
gruodžio 1 d. gruodžio 20 d. gruodžio 31 d. gruodžio 28 d.
2. Sausio mėn. pajamoms uždirbti įmonė sunaudojo elektros energijos už 1000 Lt.
Pinigų išleidimas Sąnaudų registravimas
sausio 1 d. sausio 31 d.
3. Sausio 20 d. įmonė iš anksto sumokėjo vasario mėn. sunkvežimio nuomą 600 Lt.
Pinigų išleidimas Sąnaudų pripažinimas
sausio 1 d. sausio 20 d. sausio 31 d. vasario 28 d.
4. Sausio mėn. atlyginimas 1000 Lt darbuotojams bus išmokėtas vasario mėn.
Sąnaudų registravimas Pinigų išleidimo laikotarpis
sausio 1 d. sausio 31 d. vasario 28 d.
48
Pajamų ir sąnaudų pripažinimo bendrosios nuostatos
I. Pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, apskaitoje užregistruojamos ir
atskaitomybėje pateikiamos:
• kai produkcijos pardavėjas užbaigia visus produkcijos gamybos darbus ir perduoda
pirkėjui visą su ja susijusią riziką bei esamą ir būsimą naudą, jau nebekontroliuoja
ir nebevaldo produkcijos, o tikimybė, kad produkcija bus grąžinta arba reiks patirti
dideles papildomas sąnaudas, nėra didelė;
• kai paslaugų visuma arba sutartyje numatyta jų dalis jau suteikta pirkėjui, o didelių
papildomų išlaidų arba nuostolių, susijusių su šių paslaugų suteikimu, tikimybė
nėra didelė;
• kai pardavimo ar paslaugų atlikimo faktas įformintas atitinkamu dokumentu,
kuriame pažymėta, kad pasikeitė įmonės turtas ( nuosavybė);
• pajamos pripažįstamos ir registruojamos apskaitoje neatsižvelgiant į pinigų gavimo
laiką.
II. Sąnaudos, patirtos pajamoms uždirbti apskaitoje užregistruojamos ir
atskaitomybėje pateikiamos:
• sąnaudomis gali būti pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuri tenka parduotoms prekėms
(produkcijai ar paslaugoms) pagaminti;
• sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų įmonių bei asmenų jai
teikiamų paslaugų sunaudojimu arba įmonės įsipareigojimų kitoms įmonėms bei
asmenims padidėjimu;
• jeigu pajamos susiję su tam tikrų resursų sunaudojimu, bus uždirbamos per keletą
būsimųjų ataskaitinių laikotarpių, apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai
sąnaudų pripažinimo bei jų registravimo būdai;
• per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būti nedelsiant pripažintos
sąnaudomis, jeigu jų neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu;
• sąnaudos pripažįstamos ir registruojamos neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką.
Koregavimai apskaitoje Daugelis ūkinių operacijų daro įtaką daugiau negu vieno ataskaitinio laikotarpio
pajamoms ir sąnaudoms. Norint tiksliai apskaičiuoti įmonės veiklos rezultatą, palyginti per
49
ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pajamas su tam tikslui patirtomis sąnaudomis, ataskaitinio
laikotarpio pabaigoje reikia atlikti koreguojančius įrašus.
Koreguojantieji įrašai yra reikalingi tik toms operacijoms, kurios daro įtaką daugiau
nei vieno ataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoms. Pvz., gruodžio mėn. įmonė iš
anksto sumokėjo 24000 Lt patalpų nuomos mokestį už visus 200X m. Piniginės išlaidos
padarytos gruodžio mėn. Jos yra skirtos pajamoms uždirbti 200X m., t.y per ateinančius
laikotarpius. Pradedant 200x m. sausio mėn. ir t.t į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas reikia
nurašyti po vieną dvyliktąją šių išlaidų, t.y po 2000 Lt. jeigu veiklos rezultatas skaičiuojamas
vieną katą per ketvirtį, tai į sąnaudas nurašome vieną ketvirtąją išlaidų, t.y 6000 Lt.
Koreguojamieji įrašai daro įtaką tiek pelno ( nuostolio) ataskaitos sąskaitoms, tiek balanso sąskaitoms.
Koregavimų įtaka Balansui ir Pelno ( nuostolio) ataskaitai
Balansas
Turtas = Nuosavybė
mažėja mažėjadidėja didėja
mažėja didėja
Koreguojantieji įrašai daromi remiantis kaupimo principu, pajamos ir sąnaudos
registruojamos tuo laikotarpiu, kuriuo jos patirtos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą.
Koreguojantieji įrašai dažniausiai nebūna pagrįsti pirminiais dokumentais. Jie daromi pagal
objektyviai įvykusius faktus, surašant buhalterines pažymas.
Visus koreguojančius įrašus galima suskirstyti į tokias grupes:
1. turto įsigijimo išlaidų paskirstymo įvairiems laikotarpiams apskaita;
2. neuždirbtų pajamų uždirbimo būsimaisiais laikotarpiais apskaita;
didėja
mažėja
koregavimas
koregavimas
Pelno ( nuostolio) ataskaita
Pajamos
Sąnaudos
K o r e g a v i m a s
K o r e g a v i m a s
50
3. patirtų, bet neapmokėtų sąnaudų registravimas;
4. uždirbtų pajamų, už kurias dar negauta pinigų, registravimas.
Įmonės turto įsigijimo išlaidų paskirstymo įvairiems laikotarpiams apskaita.
Įmonėse neretai padaroma išlaidų, kurios uždirbs pajamas per būsimuosius
laikotarpius. Todėl, pasibaigus kiekvienam iš šių laikotarpių, reikia nustatyti, kokia turto dalis
buvo sunaudota šio laikotarpio pajamoms uždirbti. Tam tikslui atliekami koreguojantieji
įrašai: debetuojamos atitinkamos sąnaudų sąskaitos ir kredituojamos turto sąskaitos. Tokiu
būdu dalis turto įsigijimo išlaidų nurašoma į sąnaudų sąskaitas.
Nusidėvėjimo sąnaudų apskaita
Ilgalaikis turtas naudojamas ir uždirba pajamas ilgesnį nei vieną ataskaitinį laikotarpį.
Toks turtas savo vertę į sąnaudas, susijusias su produkcijos gamyba bei paslaugų teikimu,
perkelia dalimis, palaipsniui nusidėvėdamas. Ilgalaikis turtas visą eksploatavimo laiką
apskaitoje parodomas jo įsigijimo kaina ( pradine verte). Jo nusidėvėjimas atvaizduojamas
atskiroje sąskaitoje Nusidėvėjimo suma. Ji yra kontrarinė (priešinga) ilgalaikio turto sąskaitos
atžvilgiu. Nusidėvėjimo padidėjimas rašomas KREDITE, priešingoje pusėje negu ilgalaikio
turto sąskaitoje apskaitomas objektas. Taikant tiesioginį ilgalaikio turto nusidėvėjimo
apskaičiavimo metodą, ilgalaikio turto nusidėvėjimas įskaitomas į sąnaudas kiekvieną mėnesį
lygiomis dalimis, atsižvelgiant į naudojimo laiką. Pvz., pastato įsigijimo vertė 96000 Lt,
eksploatavimo laikas 50 metų. Vadinasi, kiekvieno mėnesio pabaigoje koreguojančiu įrašų į
sąnaudas reikia įskaityti po 160 Lt (96000 : 50 : 12).
Išankstinių apmokėjimų apskaita
Išankstiniai apmokėjimai už nuomą, draudimą, dažniausiai daro įtaką daugiau nei
vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms. Todėl esant iš anksto apmokėtų nuomos arba
draudimo sumų likučiams, kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje reikia atlikti
koreguojančius įrašus ir dalį šių išlaidų priskirti ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms. Pvz.,
gruodžio mėn. buvo apmokėta sunkvežimio nuoma 1200 Lt už 6 mėn. nuo sausio mėn. ši
operacija gruodžio mėnesį buvo įrašyta:
D Būsimųjų laikotarpių sąnaudos 1200
K Pinigai 1200
51
Balanso turto dalyje ši suma buvo užfiksuota kaip likutis sausio 1 d. Pasibaigus sausio
mėnesiui reikia užregistruoti, kad ¹/6 šių išlaidų jau sunaudota sausio pajamoms uždirbti ( 1200
: 6 = 200). Koreguojantis įrašas:
D Nuomos sąnaudos 200
K Būsimųjų laikotarpių sąnaudos 1200
Atsargų sąnaudos
Koreguojantieji įrašai atsargų sąskaitose reikalingi tada, kai ataskaitinį mėnesį
bendrajame žurnale nefiksuojamas atsargų sunaudojimas. Pasibaigus mėnesiui, nustatoma
sunaudotų atsargų suma ir koreguojančiu įrašu užregistruojamas kaip to mėnesio sąnaudos.
Tarkime, kad atsargų suma iš viso sausio 31 d. sudarė 5500 Lt. Pasibaigus sausiui,
paaiškėjo, kad sunaudota atsargų už 5000 Lt. ši suma turi būti užregistruota kaip sausio mėn.
sąnaudos. Todėl sausio 31 d. atliekamas koreguojamas įrašas:
D. Atsargų sąnaudos 5000
K Atsargos 5000
Gautų išankstinių apmokėjimų apskaita
Jeigu pirkėjai už jiems teikiamas prekes arba paslaugas apmoka iš anksto, tai gauti
pinigai registruojami kaip neuždirbtos pajamos:
D Pinigai
K Gauti išankstiniai apmokėjimai (neuždirbtos pajamos)
Neuždirbtos pajamos – tai įmonės įsipareigojimas suteikti paslaugas ar išsiųsti prekes,
už kurias jau gauti pinigai iš kliento. Registruoti pajamų uždirbimą įmonės galės tik tada, kai
bus suteiktos paslaugos ar išsiųstos prekės. Todėl, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, per
kurį įmonė uždirbo pajamas, reikia atlikti koreguojantį įrašą: debetuoti gautų išankstinių
apmokėjimų sąskaitą ir kredituoti atitinkamą pajamų ( 5 klasės) sąskaitą.
Tarkime, kad pagal sutartį su klientu, įmonė įsipareigojo per 200X m .pirmuosius du
mėnesius atlikti visos kompiuterinės technikos apžiūrą bei remontą. Klientai sumokėjo iš
anksto gruodžio mėn. 5000 Lt, ir ši suma gruodžio mėn. buvo įrašyta:
D Pinigai 5000
K Gauti išankstiniai apmokėjimai 5000
52
Per sausį įmonė atliko pusę sutartyje numatytų darbų už 2500 Lt. Sausio 31 d. daromas
koreguojamas įrašas:
D Gauti išankstiniai apmokėjimai 2500
K Suteiktų paslaugų pajamos 2500
Uždirbtų pajamų, už kurias dar negauta pinigų, registravimas
Per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos, bet iki koreguojamo įrašo neužregistruotos,
pajamos vadinamos sukauptomis pajamomis.
Sakykime, įmonė sausio mėn. pasirašė sutartį su klientu, pagal kurią pastarajam turi
atlikti įrengimų remontą. Klientas sumokės vasario 20 d. 8600 Lt. Pasirašant sutartį, joks
įrašas nedaromas, nes nebuvo atlikti darbai. Per sausį atlikta pusė darbų. Nors pinigai dar
negauti, reikia užregistruoti uždirbtas pajamas.
Sausio 31 d. daromas koreguojantis įrašas atliktų darbų sumai 4300 Lt.
D Pirkėjai 4300 (į balansą)
K Suteiktos paslaugų pajamos 4300 (į pelno (nuostolių) ataskaitą)
Palūkanų sąnaudų registravimas
Gavusi paskolą įmonė turi grąžinti ją kartu su palūkanomis. Palūkanos sumokamos už
tai, kad bankas suteikė teisę įmonei laikinai naudotis jo turtu. Palūkanų dydis nustatomas
procentais nuo paskolos sumos. Palūkanos – tai kaina, kurią nustato bankas, už teisę naudotis
jo pinigais. Pradedant pirmuoju paskolos mėnesiu, kaina, kurią įmonė turės sumokėti bankui
už paskolą, kiekvieną dieną didės. Tai vadinama palūkanų kaupimu.
Pvz., įmonė sausio mėn. gavo paskolą 29200 Lt, kuri turi būti grąžinta iki
balandžio 1 d. Paskola gauta 10 % metinių palūkanų. 29200 x 0,1 : 360 = 8,11 Lt. Visą šį
laikotarpį sumokėtos palūkanos uždirbs pajamas. Kiekvieno mėnesio pabaigoje reikia
nustatyti, kokia dalis palūkanų tapo laikotarpio sąnaudomis. 30 x 8,11 = 243, 30 Lt ( sausio
mėn. palūkanų suma) sausio 31 d. daromas koreguojamas įrašas, kuriuo susikaupusios
palūkanos registruojamos kaip ataskaitinio laikotarpio palūkanų sąnaudos:
D Palūkanų sąnaudos 243,30 (į pelno (nuostolių) ataskaitą)
K Sukauptos sąnaudos 243,30 (į balansą)
Atlyginimų sąnaudos
53
Daugelyje valstybių su darbuotojais atsiskaitoma kiekvieną savaitę. Kartais
paskutinioji mėnesio darbo savaitė apima ir kito mėnesio pradžią. Į ataskaitinio mėnesio
sąnaudas galima įskaityti tik tą mėnesį patirtas sąnaudas. Todėl mėnesio paskutiniąją dieną
apskaitoje turi būti užregistruotos paskutinės darbo savaitės tik ataskaitinio mėnesio
atlyginimų sąnaudos.
Sakykime, už paskutinę darbo savaitę ( sausio 28 – vasario 1 d.) bus išmokėtas 5000 Lt
atlyginimas. Ši savaitė apima 4 sausio mėnesio dienas ir 1 vasario dieną. Apskaičiuojamos
sausį patirtos ( bet neišmokėtos) sąnaudos: 5000 : 5 = 1000 Lt. Sausio 31 d. daromas
koreguojamas įrašas:
D Atlyginimų sąnaudos 4000 (į pelno (nuostolių) ataskaitą)
K Mokėtinas darbo uždarbis 4000 (į balansą)
Grynojo pelno esmė
Kiekviena įmonė įkuriama tam, kad gautų pelną. Nuolat gaudama pelną, įmonė gali
sėkmingai konkuruoti rinkoje, plėtoti savo veiklą, investuodama pelną į gamybą ir taip
sukurdama galimybę dar didesniam pelnui gauti ateityje. Įmonei svarbu žinoti kokio dydžio
pelnas buvo gautas, kokia veikla jo uždirbo daugiausia, kaip jį būtų galima padidinti ateityje.
Informaciją apie tai, kokiu būdu ir koks buvo gautas ūkininkavimo rezultatas turi pateikti
apskaitos darbuotojai.
Grynasis pelnas (nuostolis) – tai įmonės ūkininkavimo rezultatas per ataskaitinį
laikotarpį. Jis apskaičiuojamas iš pajamų atėmus šių pajamų uždirbimo sąnaudas.
GRYNASIS PELNAS = PAJAMOS – SĄNAUDOS – PELNO MOKESTIS
Sąvokos pelningas ir nepelningas (nuostolingas) skiriasi nuo pajamų ir sąnaudų
reikšmių. Pelningumas nustatomas pagal sunaudotą turtą pajamoms uždirbti. Jis skiriasi nuo
brangumo sąvokos. Brangumas nustatomas pagal turimą turtą. Produkcija gali būti labai pigi,
tačiau labai pelninga, jeigu su jos gamyba susijusios sąnaudos yra labai mažos. Kartais didelės
sąnaudos sąlygoja spartesnį pajamų didėjimą ir pelno augimą. Todėl apskaitininkas turi
lyginti ne pelną su sąnaudomis, bet pelną su pajamomis. Įmonės neturi stengtis gaminti
produkciją mažomis sąnaudomis. Tokia produkcija gali prarasti rinkoje paklausą ir neduoti
pajamų, o tai reiškia pelno sumažėjimą.
Apskaitininkai turi tiksliai apskaičiuoti pelną. Akcinės bendrovės turi viešai paskelbti
informaciją apie pelno dydį ir jo uždirbimo sąlygas. Per ataskaitinį laikotarpį gautas grynasis
54
pelnas didina nuosavą kapitalą. Iš pelno (nuostolio) ataskaitos jis perkeliamas į balanso
savininkų nuosavybės dalį ir pridedamas prie per ankstesnius laikotarpius jau sukaupto
nepaskirstyto pelno sumos.
Finansinės ir mokesčių apskaitos suderinimas
Tik labai nedidelėse įmonėse finansinėje apskaitoje išvestas pelnas sutampa su
apmokestinamuoju pelnu. Pelnas apskaičiuotas finansinėje apskaitoje ir atspindėtas
finansinėje atskaitomybėje vadinamas apskaitiniu. Apskaitinis pelnas apskaičiuojamas iš
finansinėje apskaitoje kaupimo principu užregistruotų pajamų atėmus toms pajamoms uždirbti
patirtas sąnaudas.
Apmokestinamasis pelnas – ataskaitinio laikotarpio pelnas paskaičiuojamas pagal to
laikotarpio kai šis pelnas buvo uždirbtas pelno mokesčio apskaičiavimo taisykles.
Apmokestinamojo pelno apskaičiavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio
įstatymas, finansinės ir mokesčių apskaitos suderinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos
buhalterinės apskaitos įstatymas ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas.
Pastarajame numatytas šio mokesčio apskaičiavimas. Vieni iš svarbiausių apskaitos
informacijos naudotojų yra mokesčių administratoriai. Juos domina ne tik finansinės apskaitos
informacija, bet ir įmonės mokestinės atsakomybės duomenys. Ši atskaitomybė savo esme ir
forma skiriasi nuo finansinės atskaitomybės. Ataskaitos, susijusios su įvairių mokesčių
rinkimu, pildomos deklaruojant mokesčius, kuriuos įmonės privalo sumokėti į biudžetą.
Kiekvienai įmonei reikšmingiausias yra Pelno mokestis. Jo apskaičiuotą mokestingumą lemia
tai, kad apmokestinamas galutinis įmonės veiklos rezultatas, per ataskaitinį laikotarpį
uždirbtas pelnas. Mokesčio lygį lemia įmonės uždirbtų pajamų dydis, dovanų gautas turtas,
įvairūs netekimai, ypatingos pajamos ir pan. Ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą
nebūtinai lygus apmokestinamam, nuo kurio skaičiuojama pelno mokesčio suma. Mokestinėje
atskaitomybėje nurodoma dėl kokių priežasčių apmokestinamas pelnas skiriasi nuo
apskaitinio, be to nurodoma suma, kurią įmonė privalo sumokėti į biudžetą, padengdama
ataskaitinio laikotarpio pelno mokesčio skolą.
Pelno mokesčio apskaičiavimą reglamentuoja LR Pelno mokesčio įstatymas. Tuo
atveju, jeigu apmokestinamasis rezultatas nesutaptų su išvestu finansinėje ataskaitoje ir jeigu
įmonė nedelsiant pervestų pelno mokesčio skolą biudžetui, pelno mokesčio sąnaudos sutaptų
su išlaidomis pelno mokesčiui. Tačiau praktikoje taip nebūna, todėl, kad įmonė, pelno
mokestį perveda avansu arba vėliau negu ji apskaičiuoja. Pelno mokesčio sąnaudos yra
55
apskaičiuotos nuo per ataskaitinį laikotarpį uždirbto apmokestinamojo pelno sumos. Jos
parodomos pelno ( nuostolio) ataskaitos straipsnyje „Pelno mokestis“.
Neatitikimus tarp finansinėje atskaitomybėje ir mokestinėje atskaitomybėje išvesto
įmonės veiklos rezultato lemia įvairios priežastys.
Valdžia nustato piliečių konstitucinę teisę į nuosavybę, kuri turi garantuoti, kad jiems
būtų parengta teisinga ir tiksli informacija apie įmonės būklę bei rezultatus. Siekdama plėtoti
gamybą šalies vyriausybė turi skatinti vieną ar kitą verslą, kurti naujas darbo vietas. Tai ji daro
nustatydama mažesnius pelno mokesčius tam tikrom įmonėms arba taikydama skirtingų
pajamų ir sąnaudų pripažinimo būdus apskaitiniam ir apmokestinamajam pelnui nustatyti.
Kiekviena įmonė stengiasi mokėti kuo mažesnius mokesčius, todėl valdžia stengiasi
suteikti kuo mažesnę pasirinkimo laisvę, reglamentuodama apmokestinamojo pelno ir pelno
mokesčio apskaičiavimo tvarką.
Egzistuojantys skirtumai tarp apmokestinamojo pelno ir pelno prieš apmokestinimą
gali būti dvejopi. Dalis neatitikimų egzistuoja nuolatos, pvz., suteikus labdarą tą patį
ataskaitinį laikotarpį atitinkama suma leidžiama sumažinti apmokestinamąjį pelną ir šios
sumos niekada nebereikės apmokestinti. Kiti neatitikimai atsiranda dėl kitų priežasčių.
Atsižvelgiant į tai, ar neatitikimai tarp apskaitinio ir apmokestinamojo pelno egzistuoja
nuolatos ar po kurio laiko išnyksta, jie skirstomi į pastovius ir laikinuosius neatitikimus.
Pastovieji yra tie, kurie kartą atsiradę vėliau nebeišnyksta. Jų atsiradimo priežastis yra
ta, kad vertinant įmonės veiklą ir jos rezultatus kai kurie ūkiniai faktai finansinės apskaitos ir
mokesčių požiūriu vertinami skirtingai, pvz., reprezentacinės išlaidos. Dalis jų apskaičiuojant
mokesčius nepripažįstamos ir niekada nebus pripažintos veiklos sąnaudomis.
Laikinieji skirtumai, atsiradę per vieną ataskaitinį laikotarpį, vėliau išnyksta. Jų
atsiradimo priežastis ta pati – finansinės apskaitos ir mokesčių požiūriu vertinant įmonės
veiklą ir jos rezultatus kai kurie ūkiniai faktai traktuojami skirtingai, tačiau nuo pastarųjų jie
skiriasi tuo, kad skaičiuojant mokesčius kai kurių pajamų ir sąnaudų pripažinimas
paankstinamas arba pavėlinamas palyginti su jų pripažinimu finansinėje atskaitomybėje. Tai
gali atsitikti kitą ataskaitinį laikotarpį arba gali tęstis kelius laikotarpius, pvz., valdžios
sprendimu įmonei leista mokėti pelno mokestį vėliau negu tą laikotarpį, už kurį šis mokestis
buvo apskaičiuotas.
Atidedamas pelno mokesčio mokėjimas, bet pajamos apmokestinamos, todėl pelno
mokesčio sąnaudos finansinėje ir mokestinėje atskaitomybėje sutaps:
Neatitikimų tarp finansinės mokesčių apskaitos atvejai:
• Kai pajamos finansinėje apskaitoje pripažįstamos arba jų pripažinimas atidedamas
vėlesniam laikui, o skaičiuojant mokesčius pajamos priskiriamos ataskaitinio
laikotarpio apmokestinamajam rezultatui. Įmonė sumokės daugiau pelno mokesčio
56
negu jo turėtų sumokėti pagal finansinėje apskaitoje užfiksuotus rezultatus. To
laikotarpio pelno mokesčio išlaidos bus didesnės už jo sąnaudas.
• Kai pagal finansinės apskaitoje kriterijus sąnaudos pripažįstamos ataskaitinį
laikotarpį, o nustatant pelno mokestį sąnaudos pripažįstamos vėliau arba
nepripažįstamos visai. Šiuo atveju įmonė turės sumokėti didesnį pelno mokestį
negu tas, kurį turėtų sumokėti pagal finansinės apskaitos išvestus rezultatus. Tai
reiškia, kad to laikotarpio pelno mokesčio išlaidos bus didesnės už jo sąnaudas.
• Kai finansinėje apskaitoje pajamos pripažįstamos, o apskaičiavus pelno mokestį jos
nepripažįstamos arba pripažįstamos vėliau. Šiuo atveju įmonė turės sumokėti
mažesnį pelno mokestį negu tas, kurį turėtų sumokėti pagal finansinės apskaitos
išvestus rezultatus. To laikotarpio pelno mokesčio sąnaudos bus mažesnės už
išlaidas.
• Kai nustatant apmokestinamą pelną pripažįstamos sąnaudos, kurios finansinėje
apskaitoje nepripažįstamos arba bus pripažįstamos vėliau. Tada įmonė turės mokėti
mažesnę pelno mokesčio sumą nei tą, kurią turėtų sumokėti pagal finansinėje
apskaitoje išvestus rezultatus. Tada to laikotarpio pelno mokesčio sąnaudos bus
mažesnės už išlaidas.
Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas
Apmokestinamas pelnas = apskaitinis pelnas – neapmokestinamosios pajamos
užregistruotos finansinėje apskaitoje + apmokestinamosios pajamos nepripažįstamos
pajamomis finansinėje apskaitoje – apmokestinamąją pelną mažinančios išlaidos
nepripažįstamos finansinėje apskaitoje sąnaudomis + apmokestinamąjį pelną didinančios
finansinėje apskaitoje pripažintos sąnaudos.
Įmonės apskaitininkai privalo apskaičiuoti ne tik apskaitinio, bet ir apmokestinamojo
pelno sumą, nes reikia nustatyti ne tik pelno mokesčio sąnaudų, bet ir paties mokėtino pelno
mokesčio dydį. Todėl apskaitoje vienaip ar kitaip reikia fiksuoti neatitikimus tarp apskaitinio
ir apmokestinamojo pelno, kad pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui ir išvedus apskaitinį
pelną arba nuostolį gautąją sumą galima būtų pakoreguoti ir apskaičiuoti apmokestinamojo
pelno dydį. Šalia finansinių apskaitos registrų neracionalu vesti dar vienus, skirtus ūkinėms
operacijoms registruoti pagal mokesčių reikalavimus. Tokiu atveju reikėtų daryti įrašus beveik
visuose buhalterinėse apskaitose. Tai iškreiptų apskaitos atspindimą veiklos rezultatą, todėl
paprasčiau atlikti aritmetinį skaičiavimą. Suregistruojant jo finansinėse sąskaitose kuriuo
galima nustatyti kokiomis sumomis ir dėl kokių priežasčių apmokestinamojo pelno suma yra
57
didesnė arba mažesnė už pelno sumą apskaičiuotą finansinėje apskaitoje. Kitaip tariant
apskaičiuojame kiek ir kodėl apmokestinamasis pelnas skiriasi nuo apskaitinio.
Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas susijęs su metinės pelno mokesčio deklaracijos
pildymo nuoseklumu. Tokia informacija reikalinga patiems apskaitininkams, kad galėtų
patikrinti ar teisingai nustatytas pelno mokestis. Ji reikalinga ir mokesčių administratoriui
tikrinant ar teisingai sumokėti mokesčiai biudžetui.
Uždaromieji įrašai
Labai svarbus baigiamasis apskaitos etapas yra pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymas.
Jų uždarymo esmė yra ta, kad šiose sąskaitose turi būti kaupiamos tik ataskaitinio laikotarpio
pajamos ir sąnaudos. Todėl, pasibaigus vienam ataskaitiniam laikotarpiui, visos to ataskaitinio
laikotarpio pajamos ir sąnaudos turi būti iškeltos iš šių sąskaitų. Kitaip sakant, šių sąskaitų
likučiai turi būti prilyginti nuliui. Jeigu sąskaitos nebūtų uždaromos, prieš pradedant jas
naudoti, reikėtų atimti per ankstesnius laikotarpius sukauptas pajamas ir sąnaudas.
Pajamų ir sąnaudų sąskaitos uždaromos naudojant specialią apskaitą – Suvestinės
sąskaitos. Jos debete surenkamos visos sąnaudos, o kredite - pajamos. Surinkus šias sumas
reikia tik palyginti debeto ir kredito pusių bendrąsias sumas ir nustatyti uždirbtą pelną arba
nuostolį. Jei kredito bendroji suma didesnė už debeto, rezultatas – pelnas. Jei atvirkščiai –
nuostolis.
Pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymas D Suvestinės sąskaitos K Perkeliami sąnaudų Perkeliami pajamų sąskaitų likučiai ( 6 kl.) sąskaitų likučiai ( 5 kl.) Likutis: Nuostolis Likutis: Pelnas Veiklos rezultato nustatymas Pajamų sąskaitos uždaromos debetuojant uždirbtų pajamų sąskaitas, kredituojant
Suvestinę sąskaitą. Sąnaudų sąskaitos uždaromos kredituojant patirtų sąnaudų sąskaitas,
debetuojant Suvestinę sąskaitą.
58
Išlaidų samprata ir klasifikavimas. Gamybos išlaidų kalkuliavimo esmė.
Išlaidoms apibūdinti vartojami įvairiausi terminai, argumentai, įrodymai, pavyzdžiai.
Labai dažnai teigiama, kad išlaidos yra visa tai, kas mažina pelną arba didina nuostolį. Bet
visų pirma tai reiškia tam tikrą išteklių sunaudojimą, netekimą. Išlaidos yra piniginė išraiška
išteklių, sunaudotų kuriam nors tikslui pasiekti. Šiame apibrėžime akcentuojami trys dalykai:
- išlaidas lemia išteklių sunaudojimas gaminant produkciją arba teikiant paslaugas.
Išlaidos parodo, kiek ir kokių išteklių sunaudota,
- sunaudotų išteklių dydis rodomas pinigine išraiška, kad būtų galima susumuoti
skirtingus išteklius,
- išlaidos daromos konkretiems tikslams pasiekti.
Išlaidas galima apibūdinti kaip įmonės veiklos efektyvumo matą. Išlaidų duomenys
naudojami įmonės ir jos padalinių veiklos rezultatams išaiškinti.
Išlaidų klasifikavimas
Išlaidų klasifikavimo požymiai Išlaidų rūšys
Pagal išlaidų rūšis Tiesioginės medžiagų, tiesioginės darbo, pridėtinės
Pagal ryšį su gamybos
technologiniu procesu
Pagrindinės, pridėtinės
Pagal įskaitymą į savikainą Tiesioginės, netiesioginės
Pagal planavimo pobūdį Planuojamos, neplanuojamos
Pagal gamybos apimties įtaką Pastovios, kintamos, mišrios
Pagal periodiškumą Ataskaitinio laikotarpio, būsimų laikotarpių
Pagal įmonės veiklos sritis Pagrindinės gamybos, pagalbinės gamybos, materialinio
aprūpinimo rinkodaros, valdymo ir kt.
Pagal kalkuliavimo objektus Produkto, užsakymo, gamybos fazės proceso, veiklos
Pagal apimtį Bendrosios ( visos išlaidos), vieneto ( vidutinės)
Įmonė atsižvelgdama į tai, kokios jai reikėtų išlaidų informacijos, turi numatyti
konkrečius klasifikavimo požymius.
Pastovios išlaidos – tai išlaidos, kurių bendra suma atitinkamu laikotarpiu išlieka
santykinai pastovi ir nekinta arba labai mažai kinta keičiantis gamybos apimčiai.
Kintamos išlaidos – tai išlaidos, kurios tiesiogiai priklauso nuo įmonės gamybos
apimties. Jos didėja arba mažėja atitinkamai didėjant arba mažėjant gamybos apimčiai.
59
Mišrios išlaidos – tai išlaidos, kurių negalima priskirti nei pastovioms, nei kintamoms.
Jos turi tiek pastovių, tiek kintamų išlaidų elementų.
Tiesioginės išlaidos – tai tokios išlaidos, kurias tiesiogiai galima priskirti konkretiems
kalkuliavimo objektams. Tiesioginės išlaidos dažniausiai skirstomos į tiesiogines medžiagų (
medžiagos, komplektavimo gaminiai, medžiagų atsigabenimo ir kitos parengimo išlaidos) ir
tiesiogines darbo išlaidas ( pagrindinių darbininkų pagrindinį darbo užmokestį, pagrindinių
darbininkų papildomą darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas, garantinio fondo įmokas
).
Netiesioginės išlaidos – tai visos gamybos išlaidos, išskyrus tiesiogines darbo išlaidas
ir pagrindines medžiagas. Tai pagalbinės medžiagos, netiesioginės darbo, ilgalaikio turto
nusidėvėjimo ir kitos išlaidos. Šios išlaidos į kalkuliavimo objektų savikainą įskaitomos
netiesiogiai, t.y. proporcingai kuriai nors paskirstymo bazei, kadangi jos susijusios ne su
konkrečiu kalkuliavimo objektu, o su daugybe kitų kalkuliavimo objektų. Labiausiai paplitęs
išlaidų klasifikavimas yra į tiesiogines ir netiesiogines.
Kalkuliaciją reikėtų traktuoti kaip dokumentą, kuriame atliekami kalkuliaciniai
skaičiavimai nustatoma konkrečių produkcijos rūšių savikaina pagal kalkuliacinius išlaidų
straipsnius. Kalbant apie produkcijos savikainos kalkuliavimo reikšmę, svarbiausi yra du
dalykai:
- kalkuliavimas turi garantuoti pagrįstą produkcijos savikainos nustatymą, jos mažinimo
rezervų išaiškinimą ir kontrolę,
- kalkuliavimas turi padėti objektyviai įvertinti išlaidas, jų susidarymą ne tik pagal
gaminius, bet ir pagal įmonės padalinius.
Pagrindinis kalkuliavimo tikslas – laiku pateikti informaciją apie produkcijos
savikainą, kad įmonės vadovybė galėtų priimti sprendimą, kokią produkciją tikslinga gaminti
ir kokiomis kainomis ją parduoti.
Pilnoji gaminio savikaina
Nustatant pilnąją gaminio savikainą svarbiausia yra įvertinti, kiek kainuoja įmonei
pagaminti konkrečius gaminius. Prieš apskaičiuodami įmonėje gaminamos produkcijos
savikainą, pirmiausia reikia įvardinti jos sudedamąsias dalis. Savikainos suformavimo procesą
galima pavaizduoti tokia schema:
Gamybinių (perdirbimo) padalinių išlaidos - tai perdirbimo savikaina
60
Gamybinių (perdirbimo) padalinių išlaidos + gamybinius (perdirbimo) padalinius
aptarnaujančių tarnybų išlaidos - tai pilnoji perdirbimo savikaina
Gamybinių (perdirbimo) padalinių išlaidos + gamybinius (perdirbimo) padalinius
aptarnaujančių tarnybų išlaidos + bendrosios ir administracinės išlaidos
- tai pilnoji gamybinė savikaina
Gamybinių (perdirbimo) padalinių išlaidos + gamybinius (perdirbimo) padalinius
aptarnaujančių tarnybų išlaidos + bendrosios ir administracinės išlaidos + prekių
pardavimo sąnaudos
– tai pilnoji komercinė savikaina.
Dažniausiai gaminio savikaina nustatoma pagal išlaidų įskaitymą į gaminio savikainą.
Tam tikslui naudojami gamybos išlaidų apskaitos dokumentai. Pirminių gamybos išlaidų
dokumentų parinkimas nereglamentuojamas. Svarbu, kad jie turėtų juridinę galią. Žaliavų ir
komplektuojančių gaminių išdavimas gamybai įforminamas pagal Limitines išdavimo
korteles, kurių yra įvairių rūšių. Šios kortelės yra pildomos pagal Reikalavimus, Žaliavų ir
medžiagų nurašymo aktus. Gali būti naudojami ir Pagamintos produkcijos užpajamavimo
aktai, kuriuose greta per mėnesį pagaminto produkcijos kiekio nurodoma tam kiekiui
pagaminti sunaudotos žaliavos ir medžiagos bei apskaičiuotas tiesioginis darbo užmokestis.
Net ir tuo atveju, jei įmonės valdymo reikalams nekalkuliuojama produkcijos vieneto
savikaina, žaliavų panaudojimo kontrolės tikslais reikėtų išdavimo dokumentuose nurodyti,
kam jos skiriamos ir kuriame ceche ar gamybos padalinyje bus sunaudotos. Naudojant
medžiagas ir žaliavas gamyboje daugeliu atvejų susidaro technologinių atliekų. Dalis jų gali
būti panaudojamos toje pačioje įmonėje arba parduodamos. Jos įkainojamos galimo
naudojimo arba nustatytomis atliekų kainomis ir užpajamuojamos važtaraščiuose.
Darbo užmokesčio išlaidų dokumentavimą nulemia įmonėje naudojama mokėjimo už
darbą forma. Darbo laiko apskaitai, kontrolei ir laikinam darbo užmokesčiui apskaičiuoti
naudojamas Darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Jame užfiksuotas darbo valandas padauginus iš
vienos valandos tarifinio atlygio nustatomas darbo užmokestis darbininkams laikininkams.
Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymas privalomas visoms įmonėms, neatsižvelgiant į jų
nuosavybės formas. Kad būtų galima darbo laiko apskaitos žiniaraščius panaudoti darbo
išlaidoms apskaičiuoti, tikslinga žiniaraštyje darbuotojus sugrupuoti taip, kad be papildomo
grupavimo galima būtų priskirti jų darbo apmokėjimo išlaidas gamybos išlaidoms arba iš
61
karto nurašyti į veiklos sąnaudas. Įmonės, taikančios vienetinę darbo apmokėjimo formą,
darbininkų vienetininkų išdirbio ir darbo užmokesčio apskaitai dažniausiai naudoja
Vienetinio darbo paskyras. Jos turėtų būti išrašomos prieš darbų pradžią ir įteikiamos
darbininkui – tai darbo paskyrimo dokumentas. Be kitų privalomų rekvizitų, jose nurodomi
svarbūs gamybos išlaidų apskaitai rekvizitai: detalės ar technologinės operacijos kodas,
išdirbio apimtis, natūriniai matai ir tarifiniai įkainiai, pagal kuriuos apskaičiuojamas darbo
užmokestis už Paskyroje užfiksuotą darbų atlikimą. Darbo užmokesčio išlaidų apskaitai
naudojami ir kiti dokumentai – tai Išdirbio apskaitos žiniaraščiai, Darbų atlikimo aktai ir kt.
Gamybai sunaudotos energijos vertė nustatoma remiantis energijos tiekimo įmonių
PVM sąskaitomis – faktūromis arba savo energetinio ūkio duomenimis. Energijos vertė
skirstoma tarp gamybinių padalinių ir administracijos pagal energijos vartojimo vietose
įrengtų skaitiklių parodymus, o jei atskirų skaitiklių nėra pagal specialų apskaičiavimą. Prie
gamybos išlaidų priskiriamas gamybinių pastatų ir įrengimų nusidėvėjimas, jų priežiūros,
remonto ir kitos išlaidos, susijusios su gamybos procesu. Buhalterinės apskaitos įstatyme
nurodyta, kad ūkinės išlaidos, kurios negali būti dokumentuotos, turi būti pagrįstos su jomis
susijusių kitų ūkinių operacijų apskaitos dokumentais, pavyzdžiui, apskaičiuojant
nusidėvėjimą, reikia surašyti buhalterinę pažymą, nurodant, kokiais dokumentais remiantis
apskaičiuota nusidėvėjimo suma. Šiuos dokumentus reikia surašyti ūkinės operacijos metu
arba tuoj pat jai pasibaigus. Nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų ūkinių operacijų apskaitos
dokumentai už praėjusį laikotarpį, ne ilgesnį kaip vienas mėnuo, surašomi ir pateikiami
paslaugos gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio dešimtos dienos.
62
Finansinės ataskaitos
Pagal pateiktus Didžiosios knygos sąskaitų likučius sudarysime UAB „Rugelis“
finansinę atskaitomybę.
UAB „Rugelis“ Didžiosios knygos sąskaitų likučiai 2005m. gruodžio mėn. 31d.
Programinė įranga 20000
Programinės įrangos nusidėvėjimas 15278
Įrengimai 560000
Įrengimų nusidėvėjimas 208367
Pastatai 1225000
Pastatų nusidėvėjimas 115781
Transporto priemonės 95000
Transporto priemonių nusidėvėjimas 5844
Investicijos į dukterines įmones 40000
Įvairios medžiagos 56841
Pagaminta produkcija 2800
Prekės, skirtos perparduoti 358270
Pirkėjų įsiskolinimas 134500
Gautinas PVM 1800
Atskaitingų asmenų skola įmonei 570
Bankas 185000
Kasa 43490
Paprastosios akcijos 791750
Privalomasis rezervas 79175
Savų akcijų įsigijimo rezervas 40001
Rezervas pastato statybai 179301
Rezervas darbuotojų premijoms 119534
Ankstesnių metų pelnas 179300
Lizingo įsipareigojimai 104000
Ilgalaikės skolos tiekėjams 5000
Skola tiekėjams 50120
Mokėtini atlyginimai 12200
Mokėtinas Gyventojų pajamų mokestis 3950
Mokėtinas soc. draudimo mokestis 4446
63
Mokėtina Garantinio fondo įmoka 24
Pelno mokesčio įsipareigojimai 114543
Pardavimo pajamos 1998750
Pardavimų nuolaidos 10500
Gautos baudos ir delspinigiai 12870
Palūkanų pajamos 250
Teigiama valiutų kurso įtaka 1020
Parduotų prekių savikaina 850750
Pirkimų nuolaidos 1200
Pardavimų sąnaudos 87800
Bendrosios ir administracinės sąnaudos 170580
Veiklos mokesčių sąnaudos 76800
Sumokėtos baudos ir delspinigiai 1970
Neigiama valiutų kurso įtaka 370
Pelno mokesčio sąnaudos 120663
UAB “Rugelis” 2004m. uždirbo 597669 LT skirstytino pelno . Akcininkų susirinkimas įvykęs
2005.03.07 pelną paskirstė taip:
20% dividendams išmokėti,
30% pastato statybai,
20% darbuotojų premijoms.
64
Pilno balanso forma UAB "Rugelis" (įmonės pavadinimas) 1123223 Mokyklos 3, Vilnius (įmonės kodas, adresas, kiti duomenys) PATVIRTINTA 2006m.03.07d. protokolo Nr.47
BALANSAS
2005m. 12.31 d.
65
2005 LTL (ataskaitinis laikotarpis) (finansinės atskaitomybės valiuta ir jos tikslumo lygis) Eil. Nr. TURTAS
Pastabos Nr. Finansiniai metai Praėję finansiniai metai
A. Ilgalaikis turtas 1594730 588811 I. Nematerialusis turtas 4722 10833 I.1. Plėtros darbai I.2. Prestižas I.3. Patentai, licencijos I.4. Programinė įranga 4722 10833 I.5. Kitas nematerialusis turtas II. Materialusis turtas 1550008 577978 II.1. Žemė II.2. Pastatai ir statiniai 1109219 128812 II.3. Mašinos ir įrengimai II.4. Transporto priemonės 89156 II.5. Kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai 351633 449166 II.6. Nebaigta statyba II.7. Kitas materialusis turtas II.8. Investicinis turtas - - II.8.1. Žemė II.8.2. Pastatai III. Finansinis turtas 40000 - III.1. Investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones 40000 III.2. Paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms III.3. Po vienerių metų gautinos sumos III.4. Kitas finansinis turtas IV. Kitas ilgalaikis turtas - - IV.1. Atidėtojo mokesčio turtas IV.2. Kitas ilgalaikis turtas B. Trumpalaikis turtas 783271 1266370 I. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys 417911 534555
66
I.1. Atsargos 417911 464555 I.1.1. Žaliavos ir komplektavimo gaminiai 56841 1000 I.1.2. Nebaigta gamyba I.1.3. Pagaminta produkcija 2800 I.1.4. Pirktos prekės, skirtos perparduoti 358270 463555 I.2. Išankstiniai apmokėjimai 70000 I.3. Nebaigtos vykdyti sutartys II. Per vienerius metus gautinos sumos 136870 467750 II.1. Pirkėjų įsiskolinimas 134500 467750 II.2. Dukterinių ir asocijuotų įmonių skolos II.3. Kitos gautinos sumos 2370 III. Kitas trumpalaikis turtas - - III.1. Trumpalaikės investicijos III.2. Terminuoti indėliai III.3. Kitas trumpalaikis turtas
IV. Pinigai ir pinigų ekvivalentai 228490 264065
Turto iš viso: 2378001 1855181
67
Eil. Nr NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI
Pastabos Nr. Finansiniai metai Praėję finansiniai metai
C. Nuosavas kapitalas 2083718 1508595 I. Kapitalas 791750 791750 I.1. Įstatinis (pasirašytasis) 791750 791750 I.2. Pasirašytasis neapmokėtas kapitalas (-) I.3. Akcijų priedai I.4. Savos akcijos (-) II. Perkainojimo rezervas (rezultatai) III. Rezervai 418011 119176 III.1. Privalomasis 79175 79175 III.2. Savoms akcijoms įsigyti 40001 40001 III.3. Kiti rezervai 298835 IV. Nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai) 873957 597669 IV.1. Ataskaitinių metų pelnas (nuostoliai) 694657 597669 IV.2. Ankstesnių metų pelnas (nuostoliai) 179300 D. Dotacijos, subsidijos E. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 294283 - I. Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai 109000 - I.1. Finansinės skolos 104000 - I.1.1. Lizingo (finansinės nuomos) ar panašūs įsipareigojimai 104000 I.1.2. Kredito įstaigoms I.1.3. Kitos finansinės skolos I.2. Skolos tiekėjams 5000 I.3. Gauti išankstiniai apmokėjimai I.4. Atidėjimai - - I.4.1. Įsipareigojimų ir reikalavimų padengimo I.4.2. Pensijų ir panašių įsipareigojimų I.4.3. Kiti atidėjimai
68
I.5. Atidėtojo mokesčio įsipareigojimas I.6. Kitos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai II. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 185283 346586
II.1. Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis II.2. Finansinės skolos - - II.2.1. Kredito įstaigoms II.2.2. Kitos skolos II.3. Skolos tiekėjams 50120 185000 II.4. Gauti išankstiniai apmokėjimai II.5. Pelno mokesčio įsipareigojimai 114543 99175 II.6. Su darbo santykiais susiję įsipareigojimai 20620 29545 II.7. Atidėjimai II.8. Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 32866
Nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų iš viso: 2378001 1855181 ______________________ __________ _____________________________ (įmonės administracijos vadovo (parašas) (vardas ir pavardė) pareigų pavadinimas) ______________________
(data)
69
UAB "Rugelis"
(įmonės
pavadinimas)
1123223 Mokyklos 3, Vilnius
(įmonės kodas, adresas, kiti duomenys)
PATVIRTINTA
2006 m 03.07d.
protokolo Nr.47
NUOSAVO KAPITALO POKYČIŲ ATASKAITA
2005 2005m.12.31d. LT
(ataskaitinis laikotarpis)
Nurodyti – litais ar tūkstančiais litų
Apmokė-tas įstatinis kapitalas
Akcijų priedai Savos akcijos (-) Perkainojimo rezervas (rezultatai)
Įstatymo numatyti rezervai
Kiti rezervai Nepaskirsty-tasis pelnas (nuostoliai)
Iš viso
Ilgalaikio materialio-jo turto
Finansinio turto Privaloma-sis Savų akci-jų įsigijimo
Pastato statybai Darbuojų premijoms
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11
1. Likutis praėjusių finansinių metų pradžioje -
2. Apskaitos politikos pakeitimo rezultatas -
3. Esminių klaidų taisymo rezultatas -
4. Perskaičiuotas likutis praėjusių finansinių metų pradžioje
- -
- -
-
-
-
-
-
- -
5. Ilgalaikio materialiojo turto vertės padidėjimas / sumažėjimas -
6. Finansinio turto vertės padidėjimas / sumažėjimas -
7. Savų akcijų įsigijimas / pardavimas -
8. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nepripažintas pelnas / nuostoliai -
70
9. Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas / nuostoliai -
10. Dividendai -
11. Kitos išmokos -
12. Sudaryti rezervai -
13. Panaudoti rezervai -
14. Įstatinio kapitalo didinimas / mažinimas -
15. Likutis praėjusių finansinių metų pabaigoje
791750 -
- -
-
79175
40001
-
-
597669 1508595
16. Ilgalaikio materialiojo turto vertės padidėjimas / sumažėjimas -
17. Finansinio turto vertės padidėjimas / sumažėjimas -
18. Savų akcijų įsigijimas -
19. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nepripažintas pelnas / nuostoliai -
20. Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas / nuostoliai
694657 694657
21. Dividendai (119534) (119534)
22. Kitos išmokos -
23. Sudaryti rezervai 179301
119534
(298835) -
24. Panaudoti rezervai -
71
25. Įstatinio kapitalo didinimas / mažinimas -
26. Likutis ataskaitinių finansinių metų pabaigoje
791750 -
- -
-
79175
40001
179301
119534
873957 2083718
__________________________ __________________
___________ _________________
___________
(įmonės administracijos vadovo (parašas) (vardas ir
pavardė) pareigų pavadinimas)
72
Pilnos pelno (nuostolių)
ataskaitos forma UAB "Rugelis" (įmonės pavadinimas) 1123223, Mokyklos 3, Vilnius (įmonės kodas, adresas, kiti duomenys) PATVIRTINTA 2006m.03.07d. protokolo Nr. 47
PELNO (NUOSTOLIŲ) ATASKAITA
73
2005 2005m. 12.31 d. litais __________________________ ______________________________
(ataskaitinis laikotarpis) Nurodyti - litais ar tūkstančiais litų
Eil.nr. STRAIPSNIAI Pastabos Nr. Finansiniai metai Praėję finansiniai metai
I. PARDAVIMO PAJAMOS 1988250 3023450
II. PARDAVIMO SAVIKAINA 849550 1292333
III. BENDRASIS PELNAS (NUOSTOLIAI) 1138700 1731117
IV. VEIKLOS SĄNAUDOS 335180 1026795
IV.1 Pardavimo 87800
IV.2 Bendrosios ir administracinės 247380 1026795
V. TIPINĖS VEIKLOS PELNAS (NUOSTOLIAI) 803520 704322
VI. KITA VEIKLA 11800 (1358)
VI.1. Pajamos 11800
VI.2. Sąnaudos 1358
VII. FINANSINĖ IR INVESTICINĖ VEIKLA - -
VII.1. Pajamos
VII.2. Sąnaudos
VIII. ĮPRASTINĖS VEIKLOS PELNAS (NUOSTOLIAI) 815320 702964
IX. PAGAUTĖ
74
X. NETEKIMAI
XI. PELNAS (NUOSTOLIAI) PRIEŠ APMOKESTINIMĄ 815320 702964
XII. PELNO MOKESTIS 120663 105295
XIII. GRYNASIS PELNAS (NUOSTOLIAI) 694657 597669
______________________ _______________ _______________________ (įmonės administracijos vadovo (parašas) (vardas ir pavardė) pareigų pavadinimas)
75
Literatūra
1. Apskaitos tvarkymas nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės. – V: Pačiolis, 2002
2. Gudaitienė O. Apskaitos pradmenys. – V.: Ciklonas, 2004 3. Gudaitienė O. Finansinė apskaita.- V.: Ciklonas, 2002 4. Gudaitienė O. Buhalterinė apskaita. –V.: Ciklonas,2005 5. www.vmi.lt 6. www.apskaitosinstitutas.lt 7. www.lrs.lt