asmens tapatumo samprata šiuolaikinėjė filosofinėje
TRANSCRIPT
LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRA
Magistro studijų baigiamasis darbas
Asmens tapatumo samprata šiuolaikinėje filosofinėje
antropologijoje
The conception of personal identity in modern philosophic al
anthropology
Darbo vadovė:
Prof. Jūratė Baranova- Rubavičienė
Darbą parašė:
Šiuolaikinės filosofinės antropologijos
II kurso studentė
Simona Vrublevskytė
Darbo vertinimas...........................
Vilnius, 2012
2
Asmens tapatumo samprata šiuolaikinėjė fi losofinėje antropologijoje
TURINYS
Įvadas ................................................................................................................................... 3
1. Asmens tapatumo samprata hermeneutinėje fi losofijoje ................................ 11
1.1. P. Ricoeuro semantinės ir refleksijos plotmių vaidmuo asmens tapatumo suvokime ......... 13
1.2. P. Ricoeuro dinaminis asmenybės naratyvas ................................................................... 18
1.3. Asmenybės tapatumo problema Ch. Tayloro filosofijoje .................................................. 21
1.4. Ch. Tayloras: moralės horizontų vaidmuo asmens savikūroje ........................................... 24
1.5. Naratyvistinė asmenybės tapatybės teorija: A. MacIntyre‘as prieš Ch. Taylorą ............... 26
1.6. Išvados ........................................................................................................................... 23
2. Asmens tapatumo samprata fenomenologinėje fi losofijoje .............................. 30
2.1. Asmens tapatumas pagal A. Lingį .................................................................................... 31
2.2. Tapatumas A. Lingio antropologinėje vizijoje .................................................................. 35
2.3. M. Merleau- Ponty: mano kūnas tai aš ............................................................................. 37
2.4. Išvados ............................................................................................................................ 41
3. Asmens tapatumo samprata postmodernizmo fi losofijoje ............................... 42
3.1. A. Nehamas‘as. Gyvenimo menas ir tapatumas ................................................................ 44
3.2. A. Nehamas‘o tapatumo sąlygos ...................................................................................... 46
3.3. R. Rorty. Asmenybės atsitiktinumas................................................................................. 49
3.4. Išvados ............................................................................................................................ 54
Išvados .................................................................................................................................. 55
Literatūros sąrašas ........................................................................................................... 58
Santrauka ............................................................................................................................. 60
Summary .............................................................................................................................. 61
3
Įvadas
Tyrimo problema. Asmens tapatumas, dar kitaip vadinamas identitetu (lot. identitas
buvimas), tai subjektyvus savęs kaip individo, derinančio įvairius socialinius vaidmenis, supratimas.
Ši sąvoka išreiškia asmens gebėjimą apibūdinti save, atsakant į klausimą „kas aš esu?“, ir gautus
įvairius atsakymus derina tarpusavyje. Asmens tapatumas nusako žmogaus arba daikto savybių
visumą, pagal kurią mes jį atskiriame nuo kitų, nusako aš vaizdo vienybę. Jis susijęs su individo
vidiniu poreikiu išlikti pačiu savimi.
Modernioji epocha prasidėjo siekiu suteikti žmogui laisvę bei galimybes ją įgyvendinti, bet
geri ketinimai privedė visuomenę prie tapatybės krizės. Šiandienos sparčiai besivystančiame
pasaulyje žmogus susiduria su daugybe staigių permainų, kurios verčia jį permąstyti savo
įsitikinimus ir vertybes. Tai neišvengiamai paliečia jo paties egzistenciją – išgyvenama tapatumo
krizė. Žmogus ima kelti klausimus „Kas aš esu?“, „Ko siekiu?“ ir panašaus tipo egzistencinius
klausimus. Jis siekia suvokti savo padėtį visuomenėje ir kitose gyvenimo srityse. Žmogus siekia
atrasti būtent tai, kas būdinga tik jam, t. y., išlikti savimi. Klaidinga yra priskirti tapatumo problemą
vien psichologijos disciplinai, nes su ja nuolat susiduria ir filosofija. Taip yra todėl, kad žmogus ir jo
problemos visada yra filosofijos dėmesio centre.
Bandymai surasti ir paaiškinti žmogaus esmę, pagrįsti jo egzistencijos prasmingumą bei
apibrėžti asmenybės sąvoką yra nuolatiniai. Žmogus, kiek jis yra sąmoningas, nuolatos stengiasi
suvokti, pažinti ir apibrėžti save tam, kad atsakytų sau (o kartu ir kitiems) į klausimą „kas aš esu?“.
Skirtingose filosofijos istorijos epochose, skirtingose tradicijose šis žmogų neraminantis klausimas
apie jį patį buvo bandomas atsakyti įvairiai. Klausimas visada išliko tas pats – „kas yra žmogus?“.
Šiame darbe bus aptarta asmens tapatumo samprata šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje.
„XX amžiaus moralės filosofijoje susiformavo kryptis, kuri pasiūlė naują atsakymą į šią
dilemą. Ji antropologiškai ima interpretuoti žmogų kaip istorijas pasakojantį gyvūną. Toks žmogus
savo asmenybės tapatybę grindžia ne amžinos nekintančios savosios esmės paieška, o pasakojimu.“1
Ši tradicija vadinama naratyvistine, ir joje, savo ruožtu, išsiskiria dvi srovės. Viena jų asmenybės
tapatumo modelyje akcentuoja savęs interpretavimą, kita – savęs sukūrimą.“2 Pirmosios krypties
siūlomas naratyviosios asmenybės tapatumo modelis įvardijamas hermeneutiniu, tokį modelį kuria
škotų kilmės JAV gyvenantis neoaristotelininkas Alasdairas MacIntyre‘as, kanadietis Charlesas
1 Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:
Vilnius, 2006, p. 404 2 Ten pat, p. 404
4
Tayloras (Charles Taylor), ir prancūzų kilmės filosofas Paulis Ricoeuras (Paul Ricoeur). Antrosios
krypties modelis – neonyčinis; jo atstovai – graikų kilmės, JAV gyvenantis filosofas, lyginamosios
literatūrologijos bei helenistinių studijų profesorius Alexanderis Nehamas‘as ir amerikiečių
postmodernusis pragmatistas Richardas Rorty. Pastarųjų filosofų propaguojamas modelis vadinamas
neonyčiniu todėl, kad atspirties tašku čia tampa Friedricho Nietzsche‘s asmenybės savikūros
koncepcija. Nors abu autoriai plėtoja savo naratyvaus tapatumo teorijas po tos pačios tradicijos
pavadinimu, tačiau kartais jų požiūriai į vieną ar kitą problemą išsiskiria.
Klausimas „kas yra žmogus“ nesvetimas ir fenomenologinei filosofijai – siekdama aprašyti
žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų reikšmes, ji neišvengiamai susiduria su
tuo, kam ta sąmonė priklauso, ir su sąmonės tapatumu, kitaip sakant, iš kur man žinoti, kad mano
patiriamas pasaulis yra patiriamas manimi, kad mano potyriai yra mano, t. y. tapatūs, o ne priklauso
kitam asmeniui. Šioje srityje perversmą sukėlė M. Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija. Ji
teigia kūną esant save suprantančiu objektu, kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę.
Asmuo, norėdamas pakeisti kūno padėtį, privalo turėti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą,
per judesio metu „vartojamą“ kūną žmogus supranta, kad tai, kas juda, ir yra jis pats. Apie asmens
tapatumą taip pat kalba A. Lingis to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame žurnale
„Problemos“. Jis sako: „gyventi savitą gyvenimą nereiškia būti tiesiog biologiniu vienetu... mūsų
asmenybė turi substanciją ir galią. Argi mūsų asmens tapatumo jausmas nėra susijęs su veiksmais,
kuriuos mes identifikuojame kaip savo? Mūsų savimonės jausmas susitelkia ties tuo, ką darome, ką
galime padaryti, ką padarėme3. Lingis remiasi Merelau-Ponty: aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip
būtent mano, tokį, kuriame atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę, ieškodamas atsakymo į savo
klausimą, filosofas aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų.
Darbo tikslas. Darbo tikslas yra ištirti, kaip šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje keliama
ir nagrinėjama žmogaus tapatybės problema, t. y. kaip žmogus aptinka ir supranta save kaip esantį
šiame pasaulyje, kaip pajaučia savo egzistenciją. Šiame darbe bus siekiama atskleisti, kaip tapatybės
problema pasirodo hermeneutinėje P. Ricoeuro, Ch. Tayloro ir A. MacIntyre‘o filosofijoje, kaip
tapatumą supranta fenomenologijos atstovai A. Lingis bei M. Merleau-Ponty, ir kokiu tikslu
sukuriama naratyvioji asmenybės tapatybė A. Nehamas‘o ir R. Rorty‘o koncepcijose. Taip pat bus
stengiamasi išryškinti šių trijų koncepcijų bendrumus bei probleminius taškus, parodyti, kad nė
viena iš filosofinių disciplinų nėra pakankama aprėpti asmens tapatumo sampratai.
3 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr . 61, p. 9
5
Darbo struktūra. Darbas susideda iš trijų dalių. Kiekvienos filosofinės teorijos analizei buvo
pasitelkta po du žymius tos krypties atstovus. Skyriaus pradžioje pristatoma tos filosofinės krypties
ypatybės ir istorinė raida, nes pasirinktiems atstovams dažnai įtaką darė jų mokytojai ar draugai,
tuomet pereinama prie to, kaip nagrinėjami filosofai aptinka asmenybės tapatumą, ir kaip jį supranta.
Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamos išvados, kaip suprantamas asmens tapatumas analizuotoje
filosofinėje disciplinoje. Darbo pabaigoje suformuluotos viso tyrimo išvados.
Pirmoji darbo dalis skirta asmens tapatumo sampratai hermeneutinėje filosofijoje. Skyriaus
pradžioje trumpai pristatoma filosfinės hermeneutikos samprata bei aptariama dabartinės filosofinės
hermeneutikos raida. Po Martino Heideggerio „lemtingojo“ posūkio hermeneutikoje įvyksta
perversmas ir randasi nauja hermeneutinė tradicija – egzistencinė hermeneutika, kuriai rūpi ne vien
teksto neaiškių vietų išaiškinimas, bet ir pats teksto aiškintojas. Šiai srovei atstovauja pranсūzų
kilmės filosofas Paulis Ricoeuras, kuris pasirenka „ilgąjį“ kelią į egzistencijos plotmę. Norėdami
apčiuopti savo egzistenciją, turime kreiptis į semantikos plotmę – įvairias žmogaus išraiškas,
ženklus, mitus, simbolius ir t.t. net knyga, – tai tekste įkūnyti simboliai. Kadangi betarpiško
supratimo nėra, turime kreiptis į kalbos analizę, kad priartėtume prie savęs pačių. Nėra grynosios
sąmonės, nes ji pati yra savo interpretavimų sritis. Sąmonė negali būti grynu fenomenu, todėl reikia
tarpinių dalykų, dalykų, kuriuose galėtume save pamatyti. Taip Ricoeuras pereina prie kito etapo,
vedančio į egzistencijos plotmę. Tai – refleksijos etapas arba refleksijos plotmė. Refleksija
suprantama kaip ryšys tarp ženklų supratimo ir savęs supratimo. Ricoeuras hermeneutiką supranta
kaip „akivaizdų arba nematomą savęs paties supratimą einant aplinkiniu keliu – suprantant kitą“4.
Žmogus yra pasakojanti būtybė, kuri gyvenime orientuojasi pagal naratyvistinę struktūrą. Žmonės –
pasakojamos istorijos personažai, kurią, beje, patys ir pasakoja, tiek sau, tiek kitiems. Plačiau
hermeneutinę naratyvistinę teoriją plėtoja kitas filosofas, Charlesas Tayloras. Charlesas Tayloras
nuo pirmųjų savo darbų, kurie skirti psichologinei problematikai, bando įrodyti, kad asmens
tapatumo suvokimas priklauso nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Jis teigia, jog
asmenybe individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, santykis su gėriu ir
blogiu. Todėl moralė, pasak Tayloro, „nėra iš praeities laikų paveldėtas, bet savo prasmę praradęs
žodynas, kaip dažnai teigia kai kurie šiuolaikiniai filosofai – F. Nietzche, R. Rorty, A. MacIntyre“5.
Moralė yra būtent ta erdvė, kuri mus padaro asmenybėmis. Panašiai į asmenį žiūri kitas garsus
naratyvistas – A. MacIntyre‘as. Jo koncepijoje asmuo yra laikomas tam tikru pasakojimu. Kaip sako
4 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 21 5 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 12
6
MacIntyre‘as – žmogus yra istorijas pasakojantis gyvūnas6. Asmenybės tapatybės ir asmenybės
poelgių praeityje ir dabartyje sąsajos yra kertiniai MacIntyre‘o etikos klausimai.
Antroji darbo dalis skirta asmens tapatumo sampratai fenomenologinėje filosofijoje.
Edmundas Husserlis, fenomenologijos pradininkas, svarstydamas apie sąmonę, neišvengiamai
prieina kūniškumą – sąmonė negali būti be kūno, jei ji yra pasaulyje. Jis analizuoja, kaip žmogus su
savo kūnu įsikūnija pasaulyje. Maurice Merleau-Ponty pradeda savo suvokimo fenomenologiją nuo
Husserlio idėjų, jam svarbu tampa jutimo problema, t. y., kaip mes patiriame savo kūną ir pasaulį,
savo kūno patirtis. Šiame tyrime M. Merleau-Ponty svarbus, nes jo fenomenologijoje aptinkame
mums rūpimą asmens tapatumo problemą. Patirdamas savo kūną žmogus supranta, kad jis pats
jaučia, pats išgyvena jį supantį pasaulį. Taigi, kūno patyrimas yra savo asmenybės tapatumo
pagavimas.
Taip pat šioje dalyje nagrinėjama Alphonso Lingio filosofinė antropologinė vizija. Filosofas
daug keliauja po pasaulį, susipažįsta su įvairiomis kultūromis ir skiria daug dėmesio asmenybės
tapatumo supratimui, nagrinėja jį straipsnyje „Asmens tapatumas“. Savo atsakymą Lingis grindė
fenomenologine Merleau-Ponty kūno patyrimo samprata. Tapatybės klausimą Lingis susiejo su
klausimu, kaip suprasti veiksmą, kaip būtent mano. Jis, sekdamas Merleau-Ponty, nesiūlė kurti
naratyvo. Anot. J. Baranovos, „Lingis kalbėjo apie asmeninio tapatumo jausmą, o ne apie naratyvą,
aprašantį šį jausmą“7. Nei Merleau-Ponty, nei Lingis neieško vientiso naratyvo, atskirus gyvenimo
fragmentus jungiančio į vieną siužetą, ką daryti siūlė Tayloras ir MacIntyre‘as.
Trečioji darbo dalis skirta asmens tapatumo sampratai postmodernizmo filosofijoje. Čia
aiškinami bendrieji Nehamas‘o reikalavimai naratyviam asmenybės tapatumui įgyti, analizuojama
jau esančių modelių įtaka originalaus savo stiliaus sukūrimui. Kitas analizuojamas autorius,–
Richardas Rorty ir jo neonyčinė naratyvaus tapatumo koncepcija. Čia, kaip ir Nehamas‘o atveju,
kalbama apie savikūros sąlygas bei taisykles, analizuojama, kokią įtaką susikurtas tapatumas turi
pačiam jo kūrėjui, asmenims, su kuriais jam tenka susidurti bei jo socialiniam kontekstui; taip pat
aiškinamasi, kaip svetimų pasakojimų apie save žodynai (paprastai sutinkami literatūroje) gali
padėti naujai save perkontekstualizuoti.
Šaltiniai. Pagrindinė literatūra, kuria buvo remtasi rašant darbą, buvo šie veikalai: P.
Ricoeuras „Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas“ bei „Interpretacijos teorija.
Diskursas ir reikšmės perteklius“; Ch. Tayloras „Autentiškumo etika“ bei „Asmeniškumo
šaltiniai“ (The Sources of the self). Kritinė pirmos dalies literatūra buvo: J. Grondino „Filosofinės
6 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 90 7 Ten pat, p. 103
7
hermeneutikos įvadas“, M. Heideggerio „Бытие и время“ (Būtis ir laikas), bei lietuviškojo
hermeneutikos žinovo A. Sverdiolo „Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos“ darbai,
pravartus buvo A. Jokubaičio „Autentiškumo etikos“ įvadas, kuriame autorius supažindina su
Ch. Tayloru ir pristato autorių bendrame jo interesų kontekste; knygoje „Dvi sielos“ G. Groot
publikavo straipsnį „Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru“.
Antroje darbo dalyje remtasi A. Lingio straipsniu „Asmens tapatumas“ bei jo knygomis
„Bendra kalba, paskiri balsai“, „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, „Pavojingos emocijos“,
kuriose jis, kalbėdamas apie žmonių bendruomenę bei skirtingas kultūras, susiduria su žmogiškuoju
asmenybės tapatumu; Fenomenologo M. Merleau-Ponty save suvokiančio kūno analizė tirta
remiantis jo veikalu „Phenomenology of perception“ (Suvokimo fenomenologija),
M. Merleau-Ponty tyrėjo Lietuvoje – Daliaus Jonkaus straipsniais bei knyga „Patirtis ir refleksija.
Fenomenologinės filosofijos akiračiai“, kurioje autorius nagrinėja fenomenologijos klasikų veikalus,
tarp jų, be abejo, neapeidamas ir Merleau-Ponty. A. Lingį savo veikaluose interpretuoja Jūratė
Baranova, tai: „XX amžiaus moralės filosofija. Pokalbiai su Kantu“ ir straipsnis „Trys atsakymai į
klausimą kas yra žmogus“. Pasirinktiems fenomenologams kritinės literatūros nestinga, nes
fenomenologija Lietuvoje yra plačiai prigijusi.
Rašant trečiąją darbo dalį teko susidurti su literatūros lietuvių kalba stygiumi. Nei Nehamas‘o,
nei Rorty knygos nėra verstos į lietuvių kalbą. Lietuviškai galima rasti tik Rorty‘o knygos
„Atsitiktinumas, ironija ir solidarumas“ skyrių „Privati ironija ir liberalioji viltis“, išspausdintą
1997 metų „Kultūros barų“ 7–9 numeriuose. Svarbus šioje srityje buvo Agnės Pometko magistro
studijų baigiamasis darbas „Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas
Rorty“; Rorty studijos minėtuose J. Baranovos veikaluose bei straipsniai „Richardas Rorty: aš – tai
mano metaforos“, „Naratyvioji asmenybės tapatybė“ bei G. Groot „Paliesti širdį. Pašnekesys su
Richardu Rorty“.
Be jau minėtų šaltinių, reikia paminėti Gereono Kopfo (Gereon Kopf) „Beyond personal
identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no–self“ ir Raymondo Martino (Raymond Martin)
ir Johno Barresio (John Baresi) „The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal
identity“. Pirmosios knygos autorius G. Kopfas teigia, kad filosofinės diskusijos asmens tapatybės
tema pasiekė lemiamą tašką, kai D. Parfitas (D. Parfit) 1971 metais paneigė asmens tapatybės idėją
ir bet kokius asmeninius esinius. Kopfas išsikelia uždavinį paneigti tokią kategorišką tapatybės
atmetimą ir teigia, kad jeigu asmens tapatumo nebūtų, tai žmonija tiesiog apie jį nekalbėtų, o
diskusijos šia tema vyksta nuolatos. Autorius tapatybės problemą susieja su antikos laikais.
Etimologiniu sąvokos asmuo pagrindu jis laiko graikų terminą prosopon ir jo lotynišką atitikmenį
8
persona, kuriais buvo išreiškiamas aktoriaus vaidinamas charakteris – „dramatis personae“8. Anot
autorių, pirmasis asmens tapatumo sampratą suformulavo Boetijus, sintezuodamas Aristotelio
substancijos koncepciją su amžinosios sielos samprata, kurios kilmę autorius sieja su neoplatonistų
filosofija. Ši knyga svarbi tuo, kad prabyla nauju balsu apie asmens tapatumo sampratą: autorius
teigia šią problemą kilusią iš Europos mąstymo tradicijos, o svarstydamas netapatumo reiškinį,
remiasi rytų filosofijos atstovais.
Antrosios knygos autoriai, R. Martinas ir J. Barresis savo darbe seka vakarietiškais asmens
tapatybės idėjų išradimais ir atskleidžia plačias intelektualines tradicijas bei kontraversijas, kurios
turėjo įtakos tam, kaip mes šiandien apie save galvojame. Jų tyrimas prasideda antikine filosofija ir
tęsiasi iki šiuolaikinės. Ši knyga atskleidžia vakarietiškos sielos ir asmens tapatumo idėjų iškilimą,
transformaciją ir baigtį ir yra pravarti kaip asmens tapatybės raidos istorija. Šis veikalas jo autoriams
pelnė apdovanojimą filosofijos srityje.
Problemos ištirtumas. Asmens tapatumo problema šiandienos pasaulyje, o taip pat ir
Lietuvoje, yra labai aktuali, ir jai skiriama daug mokslinių darbų, straipsnių, bei konferencijų.
Tarptautinės konferencijos „Tapatybės sklaida ir ribos“, vykusios 2001 metais, dalyvių pranešimų
sąrašą galima rasti Lietuvos Filosofų draugijos publikuotoje mokslinės konferencijos medžiagoje. Ši
filosofijos konferencija susitelkė ties tapatybės samprata ir jos transformacijomis šiandieniniuose
socialiniuose bei humanitariniuose moksluose. Dalyviai, atsovaujantys skirtingas sritis, diskutavo
plačiu problemų diapozonu: nuo metafizinio tapatybės supratimo ir jo post–metafizinės kritikos, iki
dirbtinio intelekto klausimo. Paminėsime pagal temą artimiausius šiam darbui pranešimus: V.
Aleksandravičius „Tapatybė ir skirtumas A. Lingio individualumo sampratoje“ nagrinėja A. Lingio
idėją, kad individuali tapatybė kyla ir yra įmanoma tik kito merdėjimo akivaizdoje, ir šia prasme yra
dialogiška; A. Dainys „Individo tapatybė kaip jo esmiškas nekomunikabilumas“ teigia, kad subjekto
tapatybė atrandama kaip esmiškai nekomunikuojamas, neredukuojamas ir nesuprantamas
branduolys; D.Jonkus „Saviįprasminimas: tapatybė ir/ar atvirumas“ nagrinėja Dilthey‘aus
saviįprasminimo terminą ir teigia, kad saviįprasminimas, kaip savasties kūrimas ir atradimas, yra
tapatybės surinkimas ir užlaikymas. Tapatybė – tai ne substancija, substratas ar kitoks objektyvus
pagrindas. Tapatybė yra savitrascendentavimas ir atvirumas; J. Baranova „Mirtis kaip iššūkis
subjekto tapatybei“ įrodo, kad subjekto siaubas artėjančios mirties akivaizdoje yra tai, kas paliudija
jo tapatybę.
8 Kopf G. Beyond personal identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no-self, Curzon press, 2001, p. 3
9
Jūratės Sabašinskaitės „Logos“ žurnale publikuotame straipsnyje „Techninės pažangos bei
politinės santvarkos neįvertinimo pasekmės laisvai tapatybei“ kalbama apie tapatybę politiniame
kontekste ir analizuoja šiame darbe tiriamus autorius: Ch. Taylorą bei A. MacIntyre‘ą. Straipsnyje
aptariami „moderniosios epochos bruožai, kurie turėjo neišvengiamos įtakos individualios žmogaus
tapatybės formavimuisi“9. Autorė teigia, kad modernybės laikotarpis lėmė žmogaus tapatybės
nuvertėjimą ir galiausiai praradimą, nes jis suteikė žmogui galimybę tapti savo gyvenimo
šeimininku. Atrodytų, kas čia tame blogo, bet neribotos galimybės save išreikšti pavertė visuomenę
vartotojais ir šiandieninis žmogus nesugeba skirti gyvenimo nuo vartojimo. Nors ir jausdamasis
laisvas, individas neturi kur tos laisvės realizuoti, „jis uždaromas rinkos rėmuose“10
,– teigia J.
Sabašinskaitė. Naujųjų laikų technologijos ne padeda kasdieniniame gyvenime, bet apriboja
žmogaus laisves, priversdamos „tarnauti viską apimančiam instrumentiniam protui“11
. Tayloras
knygoje „Autentiškumo etika“ kelia instrumentinio proto įsivyravimo grėsmės problemą. Žmogus
praranda savo tapatybę, savo tikrąjį „aš“, ir nebesupranta savęs, nesugeba išgyventi be
instrumentinio pasaulio įrankių. Tayloras neigiamą instrumentinio proto sampratą sieja su
modernybės epochoje pakitusia etikos samprata, t. y., buvo atisakyta senųjų moralinių nuostatų, o
moralinis horizontas, pasak filosofo, kaip tik yra vienas iš tapatybę formuojančių aspektų. Tokie
moderniosios epochos padariniai, anot J. Sabašinskaitės, jaučiami ir šiandien. „Žmogus yra paliktas
vienas, vienas prieš save ir pasaulį“12
, ir tai tampa kertine problema, nes, pagal Taylorą,
autentiškumas reikalauja atvirumo kitiems – nepriimdamas kitų laisvės, individas pats niekada
nebus laisvas, o tik laisvas žmogus siekia originalumo ir tapatybės. Tokia autorės asmens tapatumo
analizė politikos mokslų fone.
Etikos ir teisės filosofijos kontekste asmens tapatumą pristatė lietuvių kilmės JAV filosofas A.
Lingis pranešime, skaitytame Lietuvos filosofų draugijos konferencijoje „Tapatybės sklaida ir ribos“,
vykusioje 2001 m., vėliau spausdintą žurnale „Problemos“ (2002 m, 61).
Asmens tapatumą vėlyvojoje modernybėje trumpai aprašo Aistė Gruzdytė magistriniame
darbe „Moters tapatumo problema“ (Vilnius, VPU 2005, vadovas doc. dr. L. Degėsys). Gruzdytė
savo darbe remiasi mintimi, kad asmeninio tapatumo paieškos yra moderni problema, kuri galėtų
būti kilusi iš Vakarų individualizmo ir teigia, kad „potradicinės modernybės laikotarpiu ir naujų
9 Sabašinskaitė J. Techninės pažangos bei politinės santvarkos neįvertinimo pasekmės laisvai tapatybei// LOGOS 67,
2011, balandis- birželis, p. 211 10 Ten pat, p. 213 11 Ten pat, p. 215 12 Ten pat, p. 218
10
medituotų patyrimų kontekste, refleksyviai organizuojamas asmens tapatumas tampa siekiamybe,
tikslu“13
, toliau autorė pereina prie savo temos – moters tapatybės, kas šiame darbe nėra aktualu.
Nerijus Brazauskas recenzijoje „(Ne)tapačios tapatybės paieškos“, skirtos mokslinių
straipsnių rinkiniui „Tapatybės problema XX amžiaus lietuvių literatūroje“, mini daugybę bandymų
ištirti tapatybės problemą. Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje tapatybės klausimas svarstomas itin
įvairiais aspektais, politiniais, socialiniais, psichologiniais; tapatybės ieškoma literatūroje, tautoje,
vertybėse. N. Brazauskas tekstus, skirtus tapatybės problemai, skirsto į tris tipus14
: 1. tapatybės
problemą reflektuojantys straipsniai; 2. tapatybės problemą įtraukiantys straipsniai; 3. tapatumo
sąvoką nagrinėjantys straipsniai. Pastarojo tipo darbų nėra taip gausu.
Pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje asmens tapatumo samprata dažniausiai nagrinėjama
naratyvistinės teorijos kontekste. J. Baranova straipsnyje „Richardas Rorty: aš – tai mano
metaforos“ išsamiai analizuoja Rorty‘o nusigręžimą nuo kantiškosios tradicijos ir Z. Froido
(S. Freud) atsitiktinumo teoriją, kurią Rorty paverčia visos savo asmens savikūros teorijos
pagrindine ašimi. Rorty konstruoja savąją postmoderniąją etiką ant Froido psichoanalizės pamatų,
kuri leidžia jam suvokti, kad žmoguje nėra nekintančios esmės, kurią mes linkę vadinti asmenybe.
A. Pometko tyrimą sudaro dvi dalys: pirmoji skirta Alexanderiui Nehamas‘ui ir jo „savikūros
projektui Sokrato šešėlyje“. Kaip pati autorė teigia, „čia aiškinami bendrieji Nehamas‘o
„reikalavimai“ naratyviam asmenybės tapatumui įgyti, analizuojama jau esančių modelių įtaka
originalaus savo stiliaus sukūrimui. Taip pat interpretuojami atskirų filosofinių figūrų – Sokrato,
Platono, Michelio Montaigne‘o, Nietzsche‘s, M. Foucault bei paties Nehamas‘o savikūros
projektai.“15
Antroje darbo dalyje analizuojama Rorty naratyvaus tapatumo koncepcija ir kalbama
apie savikūros sąlygas bei taisykles, analizuojama, kokią įtaką susikurtas tapatumas turi pačiam jo
kūrėjui bei jo socialiniam kontekstui; taip pat aiškinamasi, kaip „svetimų pasakojimų apie save
žodynai (paprastai sutinkami literatūroje), gali padėti naujai save perkontekstualizuoti“16
.
A. Pometko siekia „atskleisti kaip ir kokiu tikslu sukuriama naratyvioji asmenybės tapatybė
Nehamas‘o ir Rorty koncepcijose“17
, taip pat surasti jų koncepcijų bendrumus bei skirtumus.
Studentė daug remiasi internetinėmis duomenų bazėmis, knygomis užsienio kalbomis, vartoja daug
kritinės literatūros.
13 Gruzdytė A. Moters tapatumo problema Vilnius, 2005, p. 10 14 Brazauskas N. (Ne)tapačios tapatybės paieškos// COLLOQUIA, 23, p. 168 15 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005 p .5 16 Ten pat, p. 5 17 Ten pat, p. 5
11
1 . Asmens tapatumo samprata hermeneutinėje filosofijoje
Filosofijos plotmėje tapatumo konceptualizavimo laukas klostėsi sąveikaujant prancūziškojo
poststruktūralizmo, dekonstrukcijos ir filosofinės hermeneutikos idėjomis. Hermeneutinė strategija
padeda išryškinti naratyvinį tapatumo aspektą18
.
Anot profesorių R.Martino ir J.Barresio, naratyvo užuomazgos matomos dar amžiaus
pradžioje: Alfredas Adleris (Alfred Adler) (1870-1937) pareiškė, kad gyvenimas turi panašią į
pasakojimą struktūrą. Vėliau Henris Murėjus (Henry Murray) veikale „Asmenybės
ištyrinėjimas“ (1938) tvirtino, kad būti asmeniu reiškia turėti gyvenimo istoriją, – organizmo istorija
yra pats organizmas19
. Bet tai dar nebuvo išplėtotos naratyvizmo koncepcijos.
XX amžiaus filosofijoje susiformavo kryptis, kuri žmogų ėmė laikyti istorijas pasakojančiu
gyvūnu, tai naratyvistinė asmenybės koncepcija. Naratyvioji asmens tapatybė jungia dvi temas:
asmenybės tapatumo problemą ir naratyvumo teoriją. Išsiskiria du naratyvo tipai – vientisasis ir
fragmentinis. Pirmasis siekia rasti vientisą naratyvą, sujungiantį paskirus gyvenimo fragmentus į
vientisą siužetą, kad suteiktų pačiam gyvenimui vientisumą. Naratyvistai Charles Tayloras,
Alasdairas MacIntyre‘as ir, pritardamas jiems, Paulis Ricoeuras eina kaip tik šiuo –
hermeneutiniu – keliu, ir ieško galimybės pagrįsti savo gyvenimo vienovę vientisu naratyvu.
Asmens tapatumas jų koncepcijose įgyjamas per naratyvą, kuris būtinai turi būti vientisas.
Hermeneutikos sąvokos atsiradimas siejamas su XVII amžiumi ir nuo pat pradžių reiškia
aiškinimo mokslą arba meną. Svarbiausias jos uždavinys buvo interpretuojant išvengti savivalės.
Visus bandymus arba siūlymus kaip geriau interpretuoti galima laikyti hermeneutika plačiąja prasme,
tačiau filosofinė hermeneutika formavosi daug vėliau, ji tapo viena iš pagrindinių „XX amžiaus
filosofinės būties lėmėjų“20
.
Dabartinės filosofinės hermeneutikos vardas siejamas su Martino Heideggerio vardu. Nors
tiesiogiai Heideggeris apie hermeneutiką kalba nedaug, o „Būtyje ir laike“ su ja susiduria tik kaip su
hermeneutiniu ratu, bet „visa čia – būties analizė , jos sritys ir klodai turi hermeneutinę prasmę, visą
18 Rubavičius V. „Tapatumai“ globalizacijos sąlygomis// Tapatybės sklaida ir ribos, mokslinės konferencijos medžiaga,
Vilnius, 2001 19 Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal identity ,New York:
Columbia University Press, 2006, p. 274 20 Šaulauskas M.P. Analitikos- hermeneutikos kontroversija// Darbai ir dienos, 2005, p. 41
12
ją galima suprasti kaip ypatingą hermeneutiką.“21
Po M. Heideggerio ontologinės hermeneutikos
randasi dvi naujos pakraipos – H. G. Gadamerio dialogo ir P. Ricoeuro egzistencinė hermeneutikos.
Heideggeris sukūrė asmenybės koncepciją, kurioje asmenybė suvokiama kaip dinaminė
sistema iš tarpusavyje susijusių reikšmių arba signifikacijų; tai jis padarė siekdamas atskleisti, kad
Dasein turi laikiną (temporal) struktūrą.22
Heideggeris suprato žmogų kaip įstrigusį dinaminėje
santykių sistemoje, vadinamoje čia-būtyje. Anot filosofijos profesorių R. Martino ir jo kolegos J.
Barresio, „heidegeriškas „pats“ (self) ir pasaulis nėra dvi esybės, kaip objektas ir subjektas“23
, jie yra
susiję per čia- būtį.
Hermeneutika pačia universaliausia prasme susideda iš dviejų pozicijų, to, ką ji interpretuoja,
ir to, kas interpretuoja. Šiame tyrime autorei hermeneutika rūpi dėl antrojo aspekto,- paties
interpretuojančiojo. Žmogus, siekdamas suprasti interpretuojamą objektą, neišvengiamai susiduria
su savo tapatybe, kuri tampa atspirties tašku visam jo suvokimui. Kaip teigė Heideggeris, mūsų
supratimas visada remiasi išankstinėmis struktūromis. Supratimas formuojasi judant hermeneutiniu
ratu – nuo visumos supratimo prie dalies supratimo, ir atgal prie visumos. Tame rate žmogus visada
aptinka save vienaip ar kitaip suprantantį, taigi aptinka save kaip esantį.
MacIntyre‘as galimybę pagrįsti gyvenimą vientisu naratyvu svarsto veikale „Po dorybės:
moralės filosofijos tyrimas (After virtue: a study on moral theory), Tayloras – „Asmeniškumo
šaltiniai“ (The sources of the self), o Ricoeuras – „Laikas ir naratyvas“ (Temps et Récit). P.
Ricoeuras teigia savo asmens tapatumo sampratą perėmęs iš MacIntyre‘o. Hermeneutų požiūriu,
pasakodamas aš negalvoju kaip patikti kitiems, (tai rūpi nenuoseklaus naratyvo kuriamiems
pasakojimams, pvz., R.Rorty‘ui – svarbiausia naratyvu nustebinti), o tiesiog esu ir nuolatos save
interpretuoju, suvokdamas savo interpretacijos ribotumą. Asmuo dalyvauja savo tapatybėje, kuri
atsiskleidžia pasakojime, o papasakota istorija sukuria naratyvinę tapatybę.
21 Бытие и время / Мартин Хайдеггер ; В. Бибихина. Москва : Ad Marginem, 1997, p. 104 22 išvada remiantis Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal identity,
New York: Columbia University Press, 2006, p. 233 23 Ten pat, p. 234
13
1.1. P. Ricoeuro semantinės ir refleksijos plotmių vaidmuo asmens tapatumo
suvokime
Paulio Ricoeuro nuomone, mano tapatybė ir „kitas“ yra taip intymiai susiję, kad būtų
neįmanoma jų atskirti: „Tapatybė kaip charakteris savo naratyve yra kitas. Aš kaip autorius ir aš
kaip charakteris Ricoeurui yra nuolatinis dialektinis santykis.“24
Anot Nyderlandų filosofo Ger Groot, „guru Paulis Ricoeuras niekada nebuvo, jo niekados
negaubė toks pasaulinio garso mąstytojo spindesys, koks gaubė Sartre‘ą, Foucault ar Derrida.
Prancūzijoje jis visada buvo truputėlį nuošalyje, pirmiausia galbūt dėl kruopščios argumentacijos ir
apdairumo- ir dėl šiuos bruožus lydinčio asmeninio kuklumo. Tad nenuostabu, kad jis orientavosi į
anglosaksų mąstyseną o ne į struktūralizmą“25
. Su tokiu Groot‘o teiginiu galima argumentuotai
nesutikti. Ricoeuras traukia dėmesį tiek gimtinėje tiek už jos ribų, jo traktatai parduodami
dešimtimis tūkstančių egzempliorių. Jo šlovė galutinai įsitvirtino 1969 metais, pasirodžius
hermeneutinių ese rinkiniui „Le conflict des interpretations“, t. y. „Interpretacijų konfliktas“, kurį į
lietuvių kalbą išvertė Arūnas Sverdiolas. Ricoeuro hermeneutika susitelkia ties žmogaus egzistencija
ir kritikuoja Heideggerio filosofiją, kuri, anot P. Ricoeuro nepaaiškina kaip žmogus save aptinka.
Savęs aptikimas ir supratimas P. Ricoeurui tampa didžiausia egzistencine problema. Hermeneutiniu
interpretavimu bandoma nugalėti distanciją ir kultūrinį nuotolį, siekiama priartinti skaitytoją prie
paties teksto, kuris skaitančiajam visiškai svetimas, ir todėl nesuprantamas, ir tuo priartinimu
„įtraukti teksto prasmę į dabartinio žmogaus savęs supratimo lauką“26
.
Knygoje „Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas“ P. Ricoeuras pristato du
kelius – trumpąjį ir ilgąjį: „yra trumpas kelias, apie kurį pasakysiu pirmiausia, ir ilgas kelias, kuriuo
pasiūlysiu eiti“27
. Trumpajį kelią filosofas pavadina tiesmukai – „heidegeriškosios supratimo
ontologijos keliu“. Heidegeriškoji supratimo ontologija yra ne palaipsniškas pasiekimas, o staigus
peršokimas į ontologijos plotmę, kurioje iškart randamas pažinimas kaip buvimo būdas.
P. Ricoeuras parodo, kad Heideggeris niekur nepaaiškina ir nesvarsto metodo, kaip tai padaro. Anot
Ricoeuro, ėjimas link savęs nėra toks trumpas ir staigus, kokiu jį paverčia Heideggeris. Jam
Heideggerio kelias prie egzistencijos yra pernelyg tiesus. Ilgasis, Ricoeuro siūlomas kelias yra
24 Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal identity ,New York:
Columbia University Press, 2006, p. 278 25 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 227 26 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 4 27 Ten pat, p. 7
14
ėjimas hermeneutiniu ratu. Jis neslepia, kad ilgasis kelias yra sunkesnis, bet reikalingas:
„Siūlydamas ilgąjį kelią aš irgi siekiu perkelti refleksiją į ontologijos lygmenį, tačiau darau tai
palaipsniui...“28
Heideggerio tyrimas Ricoeurui yra nenuoseklus ir staigus. Tam, kad tyrimas būtų
nuoseklus, Ricoeuras laikosi semantikos ir refleksijos reikalavimų. Jis naudojasi aplinkiniu keliu
kaip metodu ir tai matoma 1990 m. išėjusioje jo studijoje „Patsai kaip kitas“ (Soi - meme comme un
autre). Pačių savęs mes niekada tiesiogiai nepažįstame, teigia Ricoeuras: „Turime atsisakyti minties,
kad galime įžvelgti patys save lyg visiškai skaidrų „aš“, kaip manė Rene Dekartas (Rene Descartes),
todėl, norėdamas išvengti amžinos diskusijos apie subjektą, nuolatos kartojantį tik „aš“ ir „aš“,
kalbu apie „patį save“, o ne apie save“.29
Einant Ricoeuro aplinkiniu (ilguoju) keliu į egzistencijos plotmę semantinė ir refleksijos
plotmės atlieka svarbų vaidmenį. Keliauti ilguoju keliu Ricoeuras kviečia pradedant „nuo išvestinių
supratimo formų ir jose parodyti jų kilmės ženklus“30
. Tai reiškia, kad reikia pradėti nuo kalbos
plotmės, kurioje skleidžiasi supratimas. Pereiti nuo supratimo, kaip pažinimo būdo, prie supratimo,
kaip buvimo būdo, sunku dėl to, kad supratimas Heideggerio Dasein analitikoje pasirodo kaip
supratimas, kurio dėka būtis supranta save kaip būtį. Ricoeuras klausia ar nereikia dar kartą pačioje
kalboje ieškoti nuorodos, kad supratimas yra buvimo būdas ir iškart konstatuoja, kad „Dasein
analitikos trumpajį kelią reikia pakeisti ilguoju keliu, kuriam pradžią duoda kalbos analizės“31
.
Naują egzistencijos problematiką galima rasti tik semantiniu sąvokos išaiškinimu, kas turi būti
bendra visose hermeneutinėse disciplinose. Semantikos centras – sudėtingų, daugialypių ar
simbolinių prasmių tema. Daugiaprasmių arba simbolinių ištarų supratimo metu vyksta savęs
supratimas.
Ontinis arba ontologinis supratimas pirmiausia išreiškiamas kalba. Visur susiduriame su
bendru elementu: „prasmės architektūra, kurią galima pavadinti dvilype arba daugialype prasme ir
kurios uždavinys visuomet yra, vienokiu ar kitokiu būdu, rodyti slepiant“32
. Kalbos analizė turi
apsiriboti šio parodyto-paslėpto semantika. Kiekviena interpretacija simbolio daugiaprasmiškumą
išverčia pagal savo naudojamą skaitymo būdą, todėl interpretacijos gali skirtis. Interpretacijos
procesą Ricoeuras apibrėžia kaip „minties darbą, iššifruojantį už akivaizdžiausios prasmės slypinčią
prasmę; darbą, išskleidžiantį raidiškojoje reišmėje glūdinčius reikšmės lygius“33
. Simbolio ir
interpretacijos sąvokos tampa tarpusavyje susijusios, nes interpretuoti galime tik tada, kai prasmė
28 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 7-8 29 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 232 30 Ten pat, p. 12 31 Ten pat, p. 13 32 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 15 33 Ten pat, p. 16
15
yra daugialypė, o prasmių galybė išaiškėja interpretuojant. Kuo daugiau interpetacijų – tuo geriau.
Interpretacijų konkurencija suteikia galimybę perprasti simbolį kuo plačiau ir išsamiau.
Veikale „Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmės perteklius“ Ricoeuras plačiau aiškina
interpretacijų daugiareikšmiškumą ir kūrinio supratimą: „tekstą, kaip visumą, unikalią visumą, būtų
galima palyginti su objektu, kurį galima apžiūrėti iš kelių pusių, bet neįmanoma iš karto aprėpti
viso“34
. Visumą rekonstruoti galime tik pasirinkdami kokią nors perspektyvą. Be to, „visada
egzistuoja kelios skirtingos galimybės tą patį sakinį susieti su vienu ar kitu sakiniu, laikomu teksto
atrama. Pats skaitymo aktas implikuoja specifinį vienpusiškumą“35
. Šie niuansai įgalina įvairias
teksto interpretacijas, jų galybę. Taip pat, Ricoeuras pažymi, kad literatūros tekstai apima
potencialius reikšmės horizontus, kurie gali būti aktualizuoti skirtingais būdais. Dėl visų šių
išvardintų variantų, interpretacijai jis priskiria spėjimo pobūdį, dėl ko iš ties gali rastis interpretacijų
konfliktai. Interpretacijų kovoje hermeneutika turi atlikti arbitro vaidmenį.
Matome, kad norėdami apčiuopti savo egzistenciją, turime kreiptis į semantikos plotmę-
įvairias žmogaus išraiškas, ženklus, mitus, simbolius ir kitus įkūnytus ženklus. Kadangi betarpiško
supratimo nėra, turime kreiptis į kalbos analizę, kad priartėtume prie pačių savęs. Nėra grynosios
sąmonės, nes ji pati yra savo interpretavimų sritis. Sąmonė negali būti grynu fenomenu, todėl reikia
tarpinių dalykų, dalykų, kuriuose galėtume save pamatyti. Taip Ricoeuras pereina prie kito etapo,
vedančio į egzistencijos plotmę.
Kitas ilgojo kelio etapas – refleksijos etapas. Šiame etape jis iškelia klausimą, kaip iš naujo
integruoti semantiką į ontologiją. Refleksija suprantama kaip ryšys tarp ženklų supratimo ir savęs
supratimo. Savyje mes turime galimybę atpažinti egzistuojantįjį; simbolinės kalbos ir savęs
supratimo susiejimą jis pavadina „giliausiu hermeneutikos noro patenkinimu“36
. Tai įvyksta labai
paprastai: įveikdamas distanciją, istorinį nuotolį tarp savęs ir praėjusios kultūros, kuriai priklauso
tekstas ar kūrinys, trumpai tariant ženklas, skaitytojas gali įsisavinti prasmę iš svetimos ją
paversdamas sava. Siekyje suprasti kitą slypi noras suprasti save patį. Ricoeuras sako, kad
„hermeneutika yra akivaizdus arba nematomas savęs paties supratimas einant aplinkiniu keliu –
suprantant kitą“37
. Mes pažįstame patys save tiktai per kitus, taip išmokstame tapti savimi.
Paulis Ricoeuras prisimena Dekarto cogito ir kritikuoja tokią refleksiją. Dekarto tezė „mąstau,
vadinasi, esu“ savo laiku sukėlė perversmą filosofijoje, įteisindama mąstymą, kaip buvimo įrodymą.
Ricoeuras ginčija tokį įrodymą, teigdamas, jei nebūtų to, kame matome save, negalėtume suprasti
34 Ricoeur P. Interpretacijos teorija. Diskursas ir reišmės perteklius, Baltos lankos, 2000, p. 91 35 Ten pat, p. 91 36 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 21 37 Ten pat, p. 21
16
savęs kaip esančio. Refleksijai reikia tarpinių dalykų, kuriuose sąmonė gali reflektuoti save, nes ji
nėra ir negali būti duota pačiai sau. Sąmonę pažįstame vėliausiai, o ne pirmiausiai, kaip manė
Dekartas. Šioje vietoje Ricoeuras prabyla apie „melagingą sąmonę“. Tiesioginė sąmonė visada yra
melaginga. Kaip jau minėjome, negalime prieiti betarpiškai prie sąmonės ir ją tirti. Daug domėjęsis
psichoanalize ir žavėjęsis Froidu, Ricoeuras perima iš jo melagingos sąmonės sampratą. Sąmonėje
nuolatos vyksta iškraipymo, perstatymo ar perkėlimo procesai, kuriuos lemia daug priežasčių –
baimės, skirtingos reikšmės, išgyvenimai, troškimai ir t.t. Žmogus gali nė neįtarti, kad jo sąmonė
nuo jo kažką slepia. Kaip tik todėl Ricoeuras sako, kad cogito yra „tuščias“ ir melagingas, o
norėdami išryškinti tikrąją prasmę turime, įdėti daug pastangų ir keliauti ilguoju keliu, kuris veda
nuo išraiškų atgal prie vidujybės. Tik reflektuodami mes aptinkame savo tapatybę, „refleksija, tai
mūsų pastangos egzistuoti ir mūsų troškimo būti įsisąvinimas per kūrinius, kurie liudija šią pastangą
ir šį troškimą“38
.
Kelio gale Ricoeuras sako, kad savarankiška (Heideggerio) ontologija negali būti pasiekta:
„tik interpretuodami pamatome interpretuotą būtį“39
. Reflektyvioji filosofija turi priimti idėją, kad
„reikia prarasti tiesioginį aš (le moi), kad atrastum tikrąjį aš (le je)“40
. Psichoanalizė šiuo aspektu
filosofijai yra labai svarbi, nes moko, kad reikia nagrinėti tai, kas nesąmoninga ir tame ieškoti
reikšmių. „Sakėme, kad, suprasdami patys save, įsisaviname mūsų troškimo būti ir mūsų pastangos
egzistuoti prasmę. Dabar galime pasakyti, kad egzistencija yra troškimas ir pastanga“, taip
Ricoeuras apibendrina egzistencijos plotmę. Psichoanalizė padėjo Ricoeurui atskleisti egzistenciją
kaip troškimo egzistenciją, egzistenciją kaip troškimą, o hermeneutikos uždavinys yra parodyti, kad
egzistencija pasiekia žodį, prasmę ir refleksiją tik nuolatos atliekant visų reikšmių, pasirodančių
kultūros pasaulyje egzegezę. Visos hermeneutikos kalba apie „aš“ priklausomybę nuo egzistencijos.
Dviejų kelių idėja, mitų analizės, etikos problemos, simbolių ir ženklų tyrimai bei melaginga
sąmonė daro Ricoeuro hermeneutiką išskirtine ir originalia. Eidamas aplinkkeliu jis paverčia savo
hermeneutiką egzistencine. Tik per kitą suprantame save. Ricoeuras mėgo vartoti Levino posakį,
„kitas yra tas, kuris man liepia būti atsakingam“- „Taip aš įgyju savo tapatybę: kaip save gebąs
valdyti asmuo. Tai visai kas kita, nei tuo atveju, kai tapatybės imama ieškoti lyg ir kokiame
substanciniame pamate, kuriuo juk niekados neatrasi“41
, konstatuoja Ricoeuras. Hermeneutikos
specialistas Mintautas Gutauskas tvirtina, kad Ricoeuras savo hermeneutika parodo, kad „tai, ką
38 Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001, p. 23 39 Ten pat, p. 23 40 Ten pat, p. 26 41 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 233
17
vadiname tapatybe ar substancija, yra išvestinis dalykas. Tapatybės įtvirtinimas priklauso nuo
metodo, kuris ją įtvirtina.“42
Be metodo mes niekaip negalėtume jos pagauti ir reflektuoti.
Helsinkio universiteto filosofijos dėstytojas Arto Laitinenas (Arto Laitinen) savo straipsnyje
„Charlesas Tayloras ir Paulis Ricoeuras: saviinterpretacija ir naratvinė tapatybė“ (Charles Taylor
and Paul Ricoeur on self-interpretations and narrative identity) lygindamas abu filosofus teigia, kad
Ricoeuras palaiko netiesioginę hermeneutiką, tuo tarpu Tayloras atrodo apsisprendęs už tiesioginę:
„ryšium su naratyviąja tapatybe, tai reiškia, kad Ricoeuro analizę sudaro aplinkkelis per struktūrinę
naratyvo kaip įsiužetinimo analizę.“43
Naratyvinė tapatybė nuolatos medijuoja tarp kurių nors dviejų
kraštutinybių. A.Laitinenas jų Ricoeuro koncepcijoje aptinka aštuonias: „harmonija – disonansas;
išgyventa – papasakota ; inovacija – sedimentacija; faktas – fikcija; „kas yra“ – „kaip turi būti“,
tyčinis – nesąmoningas; egzaltuotas cogito – „skilęs“ cogito; autorius – skaitytojas.“44
Saviinterpretacija ir naratyvi tapatybė užtikrintai gali būti charakterizuojami kaip mediacija tarp visų
čia paminėtų kraštutinumų.
A.Laitinenas konstatuoja, kad „hermeneutinis žvilgsnis asmenybės ir naratyvo tapatybę
fiksuoja tarp tikro ir neginčijamo „aš“ patvirtinimo ir totalaus to „aš“ atmetimo45
“. Detaliau, tai
reiškia, kad asmuo atitinkamai santykyje kartu su kitais yra ir interpretuotojas ir interpretuotas.
Mūsų gyvenimas nėra vien tik atskirų įvykių tęstinumas. Mūsų praeitis ir ateitis visada struktūruoja
mūsų dabartinę patirtį ir veiksmus. Mes tipiškai rūpinamės savo gyvenimais kaip visuma ir yra
naratyvai, kurie daro tai įmanoma.
42 Gutauskas M. Teksto tapatumo pagrindo problema filosofinėje hermeneutikoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,
2001,p. 18. 43 Laitinen A. Charles Taylor and Paul Ricoeur on self-interpretations and narrative identity//
http://www.jyu.fi/yhtfil/fil/armala/texts/2002a.pdf 44 Ten pat. 45 „hermeneutic view of the self and narrative identity is locatde between an affirmation of a certain and indubitable „I“
and a total rejection of that „I“; ten pat.
18
1.2. P. Ricoeuro dinaminis asmenybės naratyvas
Egzistencijos plotmės paieška Paulio Ricoeuro filosofijoje paliečia asmens tapatybės
problemą. Refleksijos etape mes aptinkame savo tapatybę. Suprantame save tik per kitus, per savo
išraiškas. Tačiau čia tapatybę tik aptinkame, o ne sukuriame ją. Formuoti ir kurti tapatybę reikia
kuriant naratyvą. Ricoeuras sukūrė originalią dinaminio tapatumo sampratą.
G.Groot teigia, kad Ricoeurą istorijos pasakojimas (naratyvas) itin domino paskutiniaisiais
gyvenimo metais. Žmogus yra pasakojanti būtybė, kuri gyvenime orientuojasi pagal naratyvistinę
struktūrą: „esame personažai gyvenimo istorijos, kurią patys apie save pasakojame – ir kitiems, ir
savo vidiniame pašnekesyje“46
. Žmonės – pasakojamos istorijos personažai, kurią patys ir pasakoja,
tiek sau, tiek kitiems. Šia tema Ricoeuras pasisakė veikale „Laikas ir naratyvas“ (Temps et recit),
kuris pasirodė 1984 metais. Jis teigia, kad savąją asmens tapatumo sampratą perėmęs iš naratyvisto
A. MacIntyre‘o.
Analizuodamas Aristotelio tragediją Ricoeuras sukūrė naratyvios asmenybės tapatumo
prielaidas. Tapatumas, pagal lingvistines konvencijas gali būti pavadintas charakterio tapatumu.
Charakterio tapatumas randasi siužete. Siužete nuolat vyksta kova tarp suderinamumo reikalavimo ir
nesuderinamumo galimybės, „kurios iki pat istorijos pabaigos kelia grėsmę charakterio
tapatumui.“47
Bandymą jas derinti Ricoeuras vadina konfigūracija ir laiko ją visų naratyvių
kompozicijų savybe. Tai – heterogeniškumo sintezė, visų įvykių ir dabar pasakojamos istorijos
vienybės suderinamumas. Ši sintezė įtraukia intencijas, priežastis ir atsitiktinumus. Naratyvistinis
įvykių susietumas skiriasi nuo kitų rišlumo modelių tuo, kad įvykis nėra išskiriamas. Naratyviame
pasakojime įvykį sukuria naratyvas.
Ricoeuro naratyvios asmenybės tapatumo samprata išsprendžia priešpriešą tarp laisvės ir
determinizmo. Charakteris gali pradėti įvykius, jis yra pradžia ir šiuo aspektu yra laisvas, bet kartu
jis priklauso naratyvo sukurtam siužeto determinizmui. J. Baranova teigia, kad iš naratyvo veiksmo
ir charakterio sąryšio Ricoeuras išveda vidinę charakterio dialektiką, paralelią su pasakojime
atsirandančia suderinamumo ir nesuderinamumo dialektika. Pirmoji, suderinamumo linija teikia
charkteriui vienkartiškumą ir kyla iš gyvenimmo rišlumo, „suprasto kaip laike egzistuojančio
totalumo, kuris yra vienkartinis ir skirtingas nei kitų, tačiau nesuderinamumo linija šį laikiną
46 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 228 47 Baranova J..XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, VPU leidykla: Vilnius, 2004, p. 214
19
totalumą grasina suardyti nenumatytais įvykiais“48
. Dėl šios suderinamumo ir nesuderinamumo
sintezės įvykių atsitiktinumas, kuris priklauso būtinybei, suaktyvina gyvenimo istoriją, kuri yra
identiška charakterio tapatybei. Taip įvykis yra perkeičiamas į likimą ir charakterio tapatybė gali
būti suprasta tik šios dialektikos terminais. Asmuo, kuris pasakojime suprantamas kaip charakteris,
nėra esmė, atskirta nuo savojo patyrimo, „asmuo dalyvauja šioje dinaminėje tapatybėje, kuri
atsiskleidžia pasakojime. Papasakota istorija sukuria jos naratyvinį tapatumą49
.
P. Ricoeuras, skirtingai nei kiti hermeneutai, asmens tapatumo klausimą sieja dar ir su
literatūra, „su jos atveriamomis vaizduotės variacijomis“50
. Narayviąją tapatybę lydi variacijos, o
pasakojimas tikrina tai, ką jos atveria. Ricoeuras suteikia didelę reišmę literatūrai, kurią laiko
„didžiule minties eksperimentų laboratorija“51
. Minties eksperimentai atskiria dvi pastovumo laike
prasmes: „kasdieniame patyrime šios prasmės užsikloja ir susilieja. Pasikliovimas kuo nors reiškia ir
pasitikėjimą charakterio stabilumu, ir tikėjimąsi, kad kitas išlaikys savo žodį, stilių, nepaisant
pakitimų, kurie gali paveikti ilgalaikes dispozicijas, pagal kurias asmuo yra atpažįstamas“52
.
Literatūroje atsiveria plati variacijų erdvė tarp šių dviejų laiko prasmių. Čia apsiverčia santykis tarp
siužeto ir charakterio – siužetas tarnauja charakteriui. Charakteris yra tai, kas pasakojime atlieka
veiksmą. Patys charakteriai yra ištisi siužetai. Veiksmą ir charakterį susieja naratyvas.
Grožinės literatūros naratyvo įtraukimas į naratyvųjį asmens tapatumą daro Ricoeuro
koncepciją artima Richardo Rorty koncepcijai, ir atskiria nuo A. MacIntyre‘o. Ricoeuras
nereflektuoja savo projekto panašumo Rorty projektui. Gal todėl, kad Rorty‘ui nesvarbus siužeto
vientisumas, jis akcentuoja naujumą. J.Baranova pastebi, kad taip kaip Rorty, Ricoeuras niekada
nepasakytų, jog „aš – tai mano metaforos“. Ricoeuras neišskiria Rorty‘ui būdingo naujo žodyno
konstravimo būtinybės, „jam daug svarbesnės etinės naratyvo galimybės. Naratyvą Ricoeur‘as
patalpina triadoje: deskripcija – naratyvas – preskricpija“53
. Ricoeuras pastebi, kad jo iškelta
literatūros kaip vaizduotės laboratorijos prielaida iškelia rimtą problemą – kokiu būdu grožinis
kūrinys gali perfigūruoti gyvenimą. Šią problemą jis svarsto veikale „Laikas ir naratyvas“. Jis
sukuria dvi strategijas – gundymo ir įtarumo. Gundymo strategija – tai autoriaus naudojama
strategija, o įtarumo strategija skirta skaitytojui. Skaitymas suprantamas kaip dviejų susiduriančių
strategijų kova. J. Baranova pastebi, kad „literatūrinis naratyvas visada atveria susitapatinimo su
48 Baranova . Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:
Vilnius, 2006, p. 404 49 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, VPU leidykla: Vilnius, 2004, p. 216 50 Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:
Vilnius, 2006, p. 404 51 Ten pat, p. 404 52 Ten pat, p. 405 53 Ten pat, p. 405
20
charakteriu galimybę.“54
Ricoeuras mano, kad grožiniame naratyve labiausiai matomas ryšys tarp
veiksmo ir veikėjo. „Laike ir naratyve“ jis išdėsto mintį, kad „nors mes ir esame savo gyvenimo
kaip egzistencijos autoriai, sujungdami savo gyvenimą vientisu naratyvu, tampame jo prasmės
bendraautoriais“55
. Todėl gyvenimo naratyvo vienovė apima pasakojimo ir realaus gyvenimo
patyrimo susipynimą. Realus charakteris yra sunkiai apčiuopiamas, todėl mums reikalinga grožinė
literatūra. Ji padeda organizuoti gyvenimą atsižvelgiant į praeitį, į visą istoriją. Literatūrinis
naratyvas nėra vien estetinė funkcija: „minties eksperimentai, kuriuos mes atliekame didžiojoje
vaizduotės laboratorijoje, yra taip pat ir blogio sferos tyrimas“56
. Grožiniame kūrinyje vyksta trys
procesai: pervertinimas, nuvertinimas ir įvertinimas. Vykstant šiems trims procesams juose
dalyvauja moralinis sprendimas.
Ricoeuras asmenybę įvardija kaip tikslą. Jis teigia, kad kantiškasis „aš“ sutampantis su
mąstančiu „aš“ nebuvo asmenybė. Kantas teigė, kad „tai, kad žmogus turi Aš vaizdinį, iškelia jį virš
kitų žemėje gyvenančių būtybių. Tokiu būdu jis tampa asmeniu ir dėl sąmonės vienybės vykstant
įvairiems pokyčiams išlieka vienas ir tas pats asmuo, t. y., būtybė, kuri padėtimi ir orumu visiškai
skiriasi nuo kitų daiktų; net jei žmogus dar nesugeba ištarti aš bet mintyse jau skamba šis žodis,
panašiai kaip visose kalbose, kai kalbama pirmuoju asmeniu.“57
Ricoeuras kritikuoja tokį Kanto
požiūrį. Tai buvusi ne asmenybė, o sąmonė apskritai, ji neturėjusi asmens dėl savęs. Ricoeuras
asmenybės nelaiko patyrimu. Asmenybė yra projektas, kurį aš pristatau sau. Visgi, šį projektą,
sekdamas Kantu, jis pavadina žmonija.
54 Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto alba:
Vilnius, 2006, p. 405 55 Ricoeur P. Laikas ir naratyvas// vertė Baranova J. Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto
alba: Vilnius, 2006, p. 405 56 Ten pat, p. 406 57 Kant I. Anthropologie in pragmatishe Hinsicht// Filosofinė etika: aš ir tai, Vilnius: Tyto Alba, 2007, p. 54, ištrauką
vertė T. Sodeika
21
1.3. Asmenybės tapatumo problema Ch. Tayloro filosofijoje
Charlesas Tayloras yra Kanados filosofas, daug prisidėjęs prie politinės ir socialinių mokslų
filosofijos. Viena didžiųjų Tayloro temų – asmens tapatumo problema. Nuo pirmųjų savo darbų,
kurie skirti psichologinei problematikai, mąstytojas bando įrodyti, kad asmens tapatumo suvokimas
priklauso nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo.
Ch.Tayloras yra stipriai paveiktas Europos filosofinės tradicijos, jo darbai pilni Europoje
gimusių mąstytojų filosofinių idėjų. Iš jų pirmiausia minima yra hermeneutika – į Šiaurės Amerikos
filosofinę aplinką Tayloras perkėlė M. Heideggerio ir H. G. Gadamerio idėjas, kurios naujoje
aplinkoje „suskambo kaip iššūkis Amerikoje įsigalėjusioms filosofavimo nuostatoms“58
. Tayloro
filosofinis kelias prasidėjo nuo darbų, skirtų biheivioristinės psichologijos kritikai. Didžiausia
kūrybine sėkme laikomas jo darbas „Asmeniškumo šaltiniai“ (Sources of the Self), pasirodęs 1989
metais. Laikoma, kad šiuo veikalu Tayloras išreiškė savo kritišką požiūrį į modernybę.
Šiuolaikinėje filosofijoje Tayloras pristatomas kaip vienas originaliausių ir įtakingiausių filosofų.
Charlesui Taylorui klausimas „kas aš esu“ svarbus, bet jis jį keičia klausimu „kur aš esu“.
Tayloras nemanė, kad į pirmąjį klausimą galima atsakyti tiesiog papasakojus apie save, bet
pažvelgus į save istoriškai, „kaip iš kažkur atėjusį ir kažkieno link toliau einantį“59
. Šią idėją jis
perėmė iš Heidegerio. Taylorui labai svarbu erdvė ir laikas, nes individas esti erdvėje. Kad
suprastume savo tapatybę, reikia gebėti pamatyti savo gyvenimą kaip besiskleidžiančią istoriją. Ši
istorija, gyvenimas, turi būti vientisa. Taylorui svarbu istorijos vientisumas. Kad suprastume kas
esame, turime žinoti savo praeitį, dabartį ir taip pat apimti ateitį, „kad suprasčiau kas aš esu, turiu
suprasti kaip tapau tuo, kuo esu, ir kurlink einu“60
.
Tayloras išsprendė asmenybės tapatumo klausimą naratyvistinę asmenybės sampratą
traktuodamas kaip atsakymo prielaidą, teigia J. Baranova61
. Taigi, pasakojimas negali vykti tyloje,
pasakojimui reikalinga kalba. „Mūsų tapatumas – tai mūsų kalbinė artikuliacija“62
. Nė vienas
pasakojimas apie save (naratyvas) nėra galutinis, pasakojimu negalime aprėpti visko, nes gyvenimas
nuolat juda į priekį. Žmogus gyvena iššūkių pilname pasaulyje ir jie reikalauja naujų interpretacijų ir
naujų pasakojimų. Pasakojimas niekada negali būti užbaigtas, t. y., papasakotas, kol žmogus
58 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 10 59 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, VPU leidykla: Vilnius, 2004, p. 106 60 Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university press 1989, p.47 61 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p 107 62 Ten pat, p. 107
22
nenugyveno gyvenimo. Vakarų kultūros žmonės vartoja frazę „aš buvau kitas žmogus“, tačiau
Tayloro manymu, nepaisant to, žmogus vistiek sugebės paaiškinti bet kurią savo praeities dalį, nuo
to pasakymo ji neišsibraukia iš konteksto. Juk būtent iš to, kuo „buvau kažkada“ tampama tuo kuo
esama dabar. Asmenybės dalimi gali tapti artimųjų pasakojimai apie asmenį. Nuolat girdint istorijas
vykusias iki asmenybės gimimo, žmogus įtraukia jas į savo istoriją, savo naratyvą.
Kiekvienas yra pasakotojas kuriam būdingas dialogiškumas, „tampame tuo, kuo esame, tik
nepaliaujamai kalbėdamiesi vieni su kitais“63
. Dialogiška prigimtis Taylorui yra dar viena būtina
ontologinė asmenybės savybė. Kurdamas pasakojimą apie save, ir taip atskleisdamas tapatumą,
asmuo bendrauja nuolat su kitais- aptaria savo tapatybę su dialogo partneriais. Dialoginę asmenybės
sampratą Tayloras teigė perėmęs iš rusų literatūros teoretiko Bachtino. Dialoginė asmenybė save
išreikšti gali tik kalba. Iš to išplaukia išvada, jog niekas vienas negali tapti asmenybe. Apskritai,
Tayloras daug dėmesio skiria kalbinei artikuliacijai. Jis teigia, kad gėris egzistuoja tik per
artikuliaciją. Artikuliacija gali prartinti prie gėrio kaip moralės šaltinio ir įgalinti jį tokiu būti. Kad
taptum asmenybe, reikalingas kitų pripažinimas. Šioje vietoje Tayloro filosofija susišaukia su Sartro,
teigusio, jog egzistuoju pasaulyje, kuriame visada yra kitas, todėl trokštu, kad tas kitas mane
pripažintų. Tayloras pasaulyje mato ne „kitą“ bet „kitus“. Tapatumui svarbu, kad būčiau pripažintas
„kitų“. Kiti, tai artimiausių žmonių bendruomenė.
Taigi, asmenybės tapatybei būtinos ontologinės asmenybės savybės: tikslų turėjimas, savęs
interpretavimas, dialoginė prigimtis. Tayloras išsprendė asmens tapatybės klausimą. Kad suprasčiau
kas aš esu, turiu suprasti kaip tapau tuo, kuo esu ir kurlink einu. Mūsų tapatumas- tai mūsų kalbinė
artikuliacija. Be viso šito, asmenybės tapatumas neįmanomas be mylimų žmonių bendruomenės
pripažinimo. Bendruomenė neįsivaizduojama be konkrečią kalbinę išraišką turinčių moralinių
horizontų, kurie traktuotini kaip viena iš tapatumo sąlygų. Jau žinome, kad neatskiriamomis
asmenybės ontologinėmis savybėmis Tayloras laikė tikslų turėjimą bei savęs interpretavimą. Tai
būtinos asmens tapatybės sąlygos. Aptinkame ir trečią savybę – kalbą. J. Baranova retoriškai klausia,
„Kodėl asmenybe negali būti tylintis žmogus?“64
ir teigia, jog tyloje gali įvykti tai, kas labai
reikšminga asmenybei. Taip pat kalba ne visada reiškia artikuliaciją, kalba gali neturėti jokių
juslinių požymių, ir vis dėl to tai bus kalba. Čia susiduria du skirtingi fenomenologijos ir
hermeneutikos atskaitos taškai. Kalbos filosofas L.Wittgensteinas teigė, „apie ką negalima kalbėti,
reikia tylėti“. Ši frazė tapo jo filosofijos kertine teze. Tayloras pritarė jam, kad kai kurie dalykai turi
vykti tyloje, tačiau ne visi. Tayloras manė, kad kalba reikalinga prielaida gėriams egzistuoti. Gėrio
63 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 108 64 Ten pat, p. 103
23
samprata turi būti išreikšta, nes tik taip kiekviena kultūra gali kitai perduoti savo moralinį idealą, „be
artikuliavimo gėris netampa realia pasirinkimo galimybe“65
. Būtent kalba priartina mus prie idealo ir
leidžia jį pamilti ir padeda siekti jo. Žodžiai, tapdami moraliniu šaltiniu įgyja didelę reikšmę.
„Abraomo dievas mums egzistuoja, nes apie jį buvo papasakota Biblijoje, taigi iš esmės per
naratyvą, o taip pat apie jį kalbama įvairiose liturgijose; universalios žmonijos teisės mums yra
žinomos, nes apie jas kalba filosofai, girdime apie jas iš revoliucijų istorijos...“66
, sako Tayloras.
Artikuliacija įtvirtina egzistavimą. Artikuliacijos naratyviškumą Tayloras aiškina Sokrato etika, kuri
mato priežastis logoso žvilgsniu. Lingvistinė artikuliacija yra žmogaus kūno dalis. Šia prasme, mes
nesame galutinai būtybės, kol negalime pasakyti kuo vadovaujamės, „ant kokių pamatų kuriame
savo gyvenimą“67
. Tik kalba gali padėti atsakyti individui į klausimus, todėl tik dėka kalbos galima
sužinoti kas yra gyvenimo prasmė ir kas yra asmenybės tapatybė.
Panašiai kalbą interpretuoja ir Ricoeuras, kuris teigia, kad klausdami „kas“, turime visada
omenyje asmenį. Ne šiaip sau klausiama „kas aš esu“, tokio klausimo intencija iš tikrųjų yra sužinoti
kas aš esu kaip asmuo. Iš pažiūros šie klausimai panašūs, bet anot mąstytojo, nereikia painiotis, jie
yra visiškai skirtingi: „būti subjektu reiškia atsakyti į klausimą, kas aš esu, kaip asmuo. Koks asmuo
tai padarė? Koks asmuo kalba? Koks asmuo atsakingas už šį įvykį, šį gerą darbą, šį nusižengimą?“68
.
Visus tokio tipo klausimus Ricoeur laiko nesibaigiančiais, kinta tik atsakymai į juos. J.Baranova
teigia, kad „individo nerimas dėl savo gyvenimo vertės- reikšmės ir substancionalumo- neatsiejamas
nuo jo klausimo, kurlink tas gyvenimas krypsta“69
. Žmogus visada ieško tikslo ir prasmės savo
gyvenime, nes jie neatsiejami nuo jo vientisumo, o tai jis daro per kalbą. Kaip tik todėl kalba yra
reikalinga asmens tapatumo suvokimui.
65 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 105 66 Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university press 1989, p. 91 67 Ten pat, p. 92 68 Groot G. Plėsti vaizduotės erdvę. Pašnekesiai su Pauliu Ricoeuru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 232 69 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 105- 106
24
1.4. Ch. Tayloras: moralės horizontų vaidmuo asmens savikūroje
Nuo pirmųjų savo darbų, kurie skirti psichologinei problematikai, mąstytojas bando įrodyti,
kad asmens tapatumo suvokimas priklauso nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Jis teigia,
jog asmenybe individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, santykis su gėriu ir
blogiu. Todėl moralė, pasak Tayloro, „nėra iš praeities laikų paveldėtas, bet savo prasmę praradęs
žodynas, kaip dažnai teigia kai kurie šiuolaikiniai filosofai – F. Nietzche, R .Rorty, A. MacIntyre“70
.
Moralė yra būtent ta erdvė, kuri mus padaro asmenybėmis. Istoriškai gali kisti tos erdvės išraiškos,
bet neįmanoma, kad visiškai išnyktų pagrindiniai ją nužymintys orientyrai. Tų orientyrų dėka mes
atskiriame žmogaus vertą gyvenimo būdą nuo mūsų moralinius sugebėjimus „žeminančių ir
iškraipančių gyvenimo formų“71
.
Tayloras mano, kad moralė iš filosofų akiračio išnyksta kai, į pirmą planą iškeliamas individo
asmeninis pasirinkimas ir „nebematomi tą pasirinkimą darantys galimą, anapus žmogaus
„aš“ esantys prasmės horizontai“72
. Žmonių visuomenei būdinga moralinė motyvacija, kitaip sakant,
žmogaus veiksmai neįsivaizduojami be pripažintos vertybių hierarchijos. Pagal ją mes skirstome
savo veiksmus į taurius ir žeminančius mūsų orumą ir net kategoriškas tų hierarchijų neigimas
prilygsta tam tikrai moralinei pozicijai. Žmogus gyvenant visuomenėje negali neturėti moralinių
nuostatų, jos tik gali skirtis. Pagal Taylorą, niekas negali visiškai išvengti moralinės kalbos. Tarp
pačių moralinių sampratų nuolat vyskta kova- vienai moralinei pozicijai visada galima priešpriešinti
kitą, todėl visa „kultūra tampa nuolatinės kovos dėl moralinių dalykų arena“73
.
Viena garsiausių Ch. Tayloro definicijų, jog žmogus yra save interpretuojantis gyvūnas,
neatskiriama nuo jo požiūrio į žmogų, kuris perimtas iš hermeneutinės tradicijos. Žmonių veiksmai
neatskiriami nuo to, kaip tie žmonės patys juos interpretuoja. Tayloras knygoje „Autentiškumo
etika“ teigia, jog žmogus gyvena moralinių horizontų aplinkoje, taigi žmogus pats nėra moralinių
klausimų kūrėjas bei jų interpretatorius. Tie klausimai yra duoti žmogui pirmiau negu jis pateikia
atsakymus. Tokia hermeneutinė perspektyva, teigia A. Jokubaitis, leidžia Taylorui teigti, kad mūsų
troškimai ir aistros neišvengiamai įgyja vienokią ar kitokią moralinę interpretaciją, t. y., kad nebūna
visiškai nuo tos interpretacijos laisvų jausmų ar troškimų. Mūsų moraliniai pasirinkimai, pasak
Tayloro, yra ne tik vertybių klausimas, bet kartu sudaro pačių realiausių, kiekvieno iš mūsų
70 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 12 71 Ten pat, p. 12 72 Ten pat, p. 12 73 Ten pat, p. 13
25
gyvenimą apibūdinančių faktų visumą. Moralinių klausimų horizontas egzistuoja pirmiau už
individualų pasirinkimą: „tam tikra moralinė pasaulio interpretacija egzistuoja pirmiau už
individualią savikūrą; nepaisant to, kad ta interpretacija yra neatskiriama mūsų individualių
pasirinkimų dalis“74
.
Vertindami aplinką moralės požiūriu mes gebame patirti „būdingai žmogiškas reakcijas kaip
gėda, kaltė, sąžinė, moralinė pareiga, asmens orumo jausmai“75
. Žmogaus emocijos priklauso nuo jų
moralinės interpretacijos. Tayloras negina kokios nors vienos moralinės pozicijos, nors ir sako, kad
moralinės pozicijos skiriasi savo verte; jis neišskiria „kokio vieno moraliai pranašesnio požiūrio,
nors tvirtina, kad žmonių vsuomenė neįsivaizduojama be tokio požiūrio ieškojimo. Mes tuo pat metu
esame ir pašaukti ieškoti racionalesnės moralinių dalykų artikuliacijos, ir niekada negalime būti
visiškai tikri absoliučiu savo moralinės pozicijos pagrįstumu76
. Žmonių atsakymai į moraliniuose
horizontuose kylančius klausimus istoriškai kinta. Kiekvienas laikotarpis savaip mato tuos pačius
veiksmus ir savaip juos vertina susiklosčiusiose padėtyse. Žmogaus emocinis patyrimas keičiasi
priklausomai nuo jo kalbinės raiškos, priklausomai nuo „mūsų moralino žodyno“ – „nėra tokios
žmogaus emocijos, kuri nebūtų įkūnyta interpretavimo kalboje“ – teigia Ch.Tayloras. Be kalbos
mes neturėtume moralės ir negalėtume tapti asmenybėmis- „be kalbos mes prarasime sąsajas su
gėriu ir nustosime būti žmonėmis“77
. Buvimas asmenybe neatskiramas nuo to, kaip mes
interpretuojame savo veiksmus. Asmenybės negalima traktuoti vien tik kaip objekto tarp objektų,
nekreipiant dėmesio į tai, kaip ji pati suvokia save ir savo aplinką.
74 Jokubaitis A. Įvadas// Ch.Tayloras Autentiškumo etika, Vilnius: aidai, 1996, p. 13 75 Ten pat, p. 14 76 Ten pat, p. 14 77 Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university press 1989, p. 97
26
1.5. Naratyvistinė asmenybės teorija: MacIntyre‘as prieš Taylorą
Panašiai kaip Tayloras į asmenį žiūri kitas garsus naratyvistas – A. MacIntyre‘as.
MacIntyre‘as teigia, kas žmogus yra istorijas pasakojantis gyvūnas. Asmenybės tapatybės ir
asmenybės poelgių praeityje ir dabartyje sąsajos yra kertiniai MacIntyre‘o etikos klausimai. Jis
neigė bet kokį individualizmą ir manymą, kad žmogus yra laisvas rinktis kuo jam būti ir kartojo
Aristotelio mintį, jog socialiniai vaidmenys ir yra tai, kas mes esame. Žmogus yra bendruomeninė
būtybė, ir naratyvų kontekstai yra neatskiriami nuo socialinės bendruomenės istorijos. Vienintelė
vieta, kurioje mes galime rinktis, kokias istorijas mums išgyventi yra mūsų sapnai. Tuo tarpu
gyvenime, esame tik savo gyvenimo naratyvų bendraautoriai. Gyvenima filosofas lygina su
spektakliu,o kiekviena diena tai žengimas į sceną, kurios patys neprojektavome. Mes vaidiname
pjesėje, kurios patys nerežisuojame.- „Kiekvienas iš mūsų atlikdamas pagrindinį vaidmenį savo
paties dramoje, atliekame tik antraeilius vaidmenis kitų dramose ir kiekviena drama riboja kitą“78
.
MacIntyre‘as teigė, kad asmenybės identiteto negalima pagrįsti psichologiniu nuoseklumu ar
susiskaidymu. „Naratyvinėje asmenybės koncepcijoje asmenybės identitetas atsiranda pasakojime,
kuris apima tik vieno žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties istoriją“79
. Išgyventi naratyvą, t. y.,
pasakojimą, reiškia bet kada galėti paaiškinti tai, kas buvo padaryta, o asmenybės tapatybė šioje
koncepcijoje yra charakterio vienybė, kurios reikalauja naratyvo vienybė. Tuo tarpu bendruomenės
istorija tampa individo pasakojimo kontekstu.
Žmogaus gyvenimo vienybė jam nėra duota, jis jos ieško kurdamas pasakojimus apie save.
MacIntyre‘as pripažįsta, kad jei „žmogaus gyvenimo tapatybė yra naratyvas, tai jis gali įgyti bet
kurio žanro pobūdį, t. y. gali būti vertinams kaip tragiškas, komiškas ar farsiškas, tačiau tikrasis
gyvenimo žanras, jo manymu, vis dėlto yra tragedija“80
. Geru gyvenimu žmogui MacIntyre‘as laikė
gyvenimą ieškant, kas yra geras gyvenimas, o kas yra geras gyvenimas suprasti padės šioje
paieškoje reikalingos dorybės. Veiksmus mes vieningus padarome tam tikru moraliniu pasakojimu.
Žmogaus veiksmų tvarka neatskiriama nuo juos įprasminančio individualaus ar kolektyvinio
pasakojimo.
Tayloras, kaip ir MacIntyre‘as ieškojo moralės filosofijos išeities taško antikos filosofijoje.
Pirmiausia jis atsigręžė į Aristotelį. Abu mąstytojai ieškojo asmenybės tapatybės jos gebėjime
78 MacIntyre A. After Virtue: A study in moral theory, 2nd ed. London: Duckworth, 1985, p. 213 79 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 91 80 Ten pat, p. 92
27
pasakoti apie save istorijas ir save interpretuoti. Abu laikė žmogų istorijas pasakojančiu gyvūnu,
pirmiausia pasakojančiu sau. Tai – hermeneutinė antropologija, o ja besireminatiems moralės
filosofams žmonės yra save interpretuojantys subjektai. Tayloras teigia, jog individai save gali
interpretuoti labai įvairiai, tačiau norint save interpretuoti ir suprasti reikia turėti tam tikrą tikslą.
Tikslai negali būti sukurti kitų ir primesti konkrečiam individui, nors dažnai su tuo ir susiduriama.
Kad tikslai taptų individo siekiamais tikslais jis juos turi laikyti savais. Nuo individo tikslų
atitinkamai priklauso jo veiksmai, kaip jis elgsis. „Tikslų turėjimas Tayloro moralės koncepcijoje,
kaip ir savęs interpretavimas, yra neatskiriama ontologinė asmenybės savybė, būtina jos tapatybės
sąlyga“81
, norėdami suprasti kitas asmenybes, reikia suprasti jų tikslus, nes nuo jų, kaip buvo minėta,
priklauso veiksmai. Tikslai taip pat lemia ir individo savęs interpretavimą.
Kalbant apie gėrį ir galimybę rinktis mąstytojų keliai išsiskiria. Tayloras seka Aristotelio
mintimi apie pliuralistinių gėrių įvairovės galimybę, o "postmodernistų siūlomiems autentiškumo
kiterijams – kūrybiškumui, originalumui ir oponavimui klasikinės moralės taisyklėms – Tayloras
priešpriešino autentiškumą kaip atvirumą prasmės horizontams ir savo tapatybės aptikimą dialoge“82
.
Istorija, anot Tayloro, pateikia daug gėrio pasirinkimo pavyzdžių, ir ši pasirinkimo galimybė įneša į
jo filosofiją optimizmo. MacIntyre‘as – priešingai, nemanė, jog modernus žmogus gali rinktis ką
nors vertinga, išskyrus Aristotelio ir Akviniečio etiką.
Tayloras ir MacIntyre‘as asmenybės tapatybę suprato naratyviai, „naratyvioji asmenybės
samprata apima tapatybės klausimą kas aš esu ir naratyvumo teoriją“83
. Naratyvistiniam asmenybės
tapatumui aptarti MacIntyre‘as rėmėsi Gadamerio hermeneutika, o Tayloras – Heideggerio
istoriškumo samprata. Tačiau tai tik prielaida, nes asmenybės tapatumo klausimas kyla ne iš
hermeneutinio metodo. Asmenybės tapatumo klausimas atsiranda moralės filosofijos ir
hermeneutikos sankirtoje. J. Baranova teigia, jog „hermeneutinės prielaidos labiau nei
fenomenologija sukuria prielaidas naratyvistinei asmenybės tapatybei, tačiau nė vienas hermeneutas
savaime netampa naratyvistinio asmenybės tapatumo modelio kūrėju“84
.
Šiuolaikinis žmogus savo asmens tapatumo nesieja su jokiu pasaulėžiūriniu turiniu ir nelaiko
visiškai sava jokios pažiūros ar socialinio vaidmens, kritiškai žvelgia į bet kurią poziciją, įskaitant ir
savąją. „Kai kurie šiuolaikiniai analitinės ir egzistencinės moralės filosofai šį individo gebėjimą
neidentifikuoti savęs su jokiu konkrečiu socialiniu kontekstu ar praktika laiko moralinio
81 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p .103 82 Ten pat, p. 94 83 Ten pat, p. 103 84 Ten pat, p. 104
28
subjektiškumo pagrindu, t. y. moralinį subjektą apriboja grynojo „Aš“ sritimi.“85
MacIntyre‘o
pasakytų, kad toks savarankiškas nuo nieko nepriklausantis moralės subjektas, „atsietas nuo savo
socialinių vaidmenų, nuo bendruomenės istorijos ir tradicijos, yra abstrakcija“86
. MacIntyre‘o
koncepcijoje žmogus tampa asmenybe todėl, kad perima kultūrinės tradicijos turinį ir įsijungia į
savo bendruomenės istoriją. Tai reiškia, kad asmens tapatybė priklauso nuo sociakultūrinio
konteksto, pvz., šeimos, profesijos, religijos, kultūros ir pan. Sociokultūrinis kontekstas suteikia
asmeniui apibrėžtumo. Kartu tame kontekste įgyjami ir moralinio mąstymo bei elgesio orientyrai.
Autonomiškas žmogus MacIntyre‘o akimis praranda savos asmenybės bei gyvenimo vientisumo
perspektyvą.
MacIntyre‘o sociokultūrinio konteksto adaptaciją matome Tayloro moralės horizontų
koncepcijoje. Pasak Tayloro, mes esame priklausomi nuo moralinio horizonto, kuriame gyvename:
„lygiai kaip pažinimo akte, mes ir prasmės bei vertybių erdvėje negalime pradėti nuo nulio ir
pretenduoti, kad patys susikursime savo gyvenimo reikšmę; juk beprasmiška suvesti mūsų
egzistenciją vien į fizinį pamatą“87
. MacIntyre‘as teigia, kad sociokultūriniame kontekste žmogus
įgyja moralės orientyrus, tačiau Tayloras teigia, kad moralės horizontai yra pirmiau, negu žmogaus
pasirinkimai, kurie formuoja jo asmenį, taigi ir sociokultūrinę jo aplinką.
Sociokultūrinio konteksto įtaką asmens tapatumui pastebi ir autorius G. Kopfas, kuris teigia,
kad mes tvirtiname savo tapatumą su kiekviena praėjusia diena,reprezentuodami save per istorijas,
net per curricula vitae, taip pat per santykius su šeima, draugais ir kolegomis88
. Anot jo, mes ne tik
formuojame per šiuos faktorius savo tapatybę, per juos mes pajaučiame ją esant. Tik tapatybės dėka
mes galime kalbėti apie save kaip asmenis, apie save pačius ir reikšti savo mintis.
85 Zeliankienė V. Alasdair Macintyre: ar įmanoma pagrįsti moralės objektyvumą// Žmogus ir žodis, 2003 IV, p. 14 86 Ten pat, p. 14 87 Groot G. Netikrumo menas. Pašnekesys su Charlesu Tayloru//Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 232 88 Kopf G. Beyond personal identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no-self, Curzon press, 2001, p. 4
29
1.6. Išvados
1. Pagal Ricoeur‘ą savęs paties supratimas vyksta einant aplinkiniu keliu, t. y. suprantant save
per kitą, kai supratimas pasiekiamas interpretavimo ir refleksijos būdu.
2. Ricoeur‘as teigia, kad asmuo dalyvauja dinaminėje tapatybėje, kuri atsiskleidžia pasakojime.
Papasakota istorija sukuria jos naratyvinį tapatumą.
3. Pagal Taylor‘ą, asmenybės tapatybei būtinos ontologinės asmenybės savybės: tikslų
turėjimas; savęs interpretavimas; dialoginė prigimtis.
4. Taylor‘ui tapatumas neįmanomas be kalbinės artikuliacijos, nes tik kalba gali padėti atsakyti
į klausimus ir tik kalbėdamasis su kitais žmogus tampa tuo, kuo jis yra.
5. Naratyvinėje asmenybės koncepcijoje asmenybės identitetas atsiranda pasakojime, kuris
apima tik vieno žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties istoriją.
30
2 . Asmens tapatumo samprata fenomenologinėje filosofijoje
Fenomenologinė filosofija siekdama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame
esančių fenomenų reikšmes neišvengiamai susiduria su tuo, kam ta sąmonė priklauso ir su sąmonės
tapatumu, kitaip sakant, – iš kur man žinoti, kad mano patiriamas pasaulis yra patiriamas manimi,
kad mano potyriai yra mano, t. y. tapatūs, o ne priklauso kitam asmeniui. Su šia problema susidūrė
jau Edmundas Huserlis, fenomenologijos pradininkas. Svarstydamas apie sąmonę jis suprato, kad
sąmonė negali būti be kūno, jei ji yra pasaulyje. Jis ėmė analizuoti kaip žmogus su savo kūnu
įsikūnija pasaulyje.
Maurice Merleau-Ponty pradeda savo kūno suvokimo fenomenologiją nuo Husserlio idėjų,
jam svarbu tampa jutimo problema, t. y. kaip mes patiriame savo kūną ir pasaulį, savo kūno patirtis.
Perversmą fenomenologijoje sukėlė Maurice Merelau-Ponty idėja, teigianti kūną esant save
suprantančiu objektu, kuris būtent per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Asmuo,
norėdamas pakeisti kūno padėtį, turi turėti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą, per judesio
metu „vartojamą“ kūną žmogus supranta, kad tai kas juda ir yra jis pats.
M. Merelau-Ponty susilaukė daug savo filosofijos tęsėjų ir interpretatorių, taip pat ir kritikų.
Vienas iš jų – antropologinės filosofijos plėtotojas Alphonso Lingis, rašęs savo disertaciją iš
Merleau-Ponty. Sekdamas Merleau-Ponty tapatybės klausimą Lingis susiejo su klausimu, kaip
suprasti veiksmą kaip būtent mano.
Autorei šiame tyrime M. Merleau-Ponty bei A. Lingis svarbūs yra nes jų fenomenologinėse
filosofijose aptinkame mums rūpimą asmens tapatumo problemą. Patirdamas savo kūną žmogus
supranta, kad tai jis patiria, kad jis pats išgyvena jį supantį pasaulį. Taigi, kūno patyrimą šioje
filosofinėje disciplinoje traktuojame kaip savo asmenybės tapatumo supratimą ir įsisąmoninimą.
31
2.1. Asmens tapatumas pagal A. Lingį
Alphonso Lingis yra filosofas, rašytojas ir vertėjas. Jis gimė 1933 m. lapkričio 23 d. Ilinojaus
valstijoje. Jo daktaro disertacijos tema buvo apie Maurice Merleau-Ponty ir Jean-Paul Sartre’ą.
Lingis vertė Merleau-Ponty ir Emmanuelio Levino veikalus. Parašė istorijos filosofijai skirtų
straipsnių. Jo specializavimosi sritys yra fenomenologija, egzistencionalizmas, modernioji filosofija
ir etika. Lingis daug keliavo aplink pasaulį, susipažino su senosiomis kultūromis. Tai paliko jam
neišdildomą įspūdį ir pėdsakus jo filosofijoje, kuri pasuko filosofine-antropologine linkme. Tarp
Amerikos filosofų jis išsiskiria originalumu, yra iškalbingas ir įžvalgus Europos filosofų
komentatorius. Aistringi ir drąsūs jo darbai sukėlė didžiulį lyties bei kultūros teoretikų ir filosofų
susidomėjimą bei debatus.
A.Lingis apie asmens tapatumą kalba to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame žurnale
„Problemos“. Jis sako: „gyventi savitą gyvenimą nereiškia būti tiesiog biologiniu vienetu... mūsų
asmenybė turi substanciją ir galią. Argi mūsu asmens tapatumo jausmas nėra susijęs su veiksmais,
kuriuos mes identifikuojame kaip savo? Mūsų savimonės jausmas susitelkia ties tuo, ką darome, ką
galime padaryti, ką padarėme“89
. Lingis remiasi Merelau-Ponty, kuris yra žinomas suvokimo
fenomenologijos atstovas. Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį, „kuriame
atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę“90
. Anot Lingio, M. Merleau-Ponty tokį tapatumo
pajautimo momentą vadina „maksimalios koncentracijos, susitelkimo ir integralumo momentu“91
.
Merleau-Ponty siekdamas šią sudėtinę sąvoką paaiškinti cituoja A. De Saint-Exupery naktinio
skrydžio aprašymą: „tada visiškai atsiduodama užduočiai, įsitempia visos juslės, mintis susivienija
su kūnu, nelieka jokių pašalinių užsiėmimų“92
. Tai galima interpretuoti kaip absoliutaus
susikaupimo išgyvenimą, tai jausmas, kad tikrai esi, kuris pasiekiamas per asmeninį fizinių ir
protinių veiksmų vientisumą.
Lingis, ieškodamas atsakymo į savo klausimą, aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų, nes
mano, kad asmens tapatumas neįgyjamas remiantis viena taisykle arba vienu „metodu“, tai vyksta
kur kas sudėtingesniu keliu.
Pirmasis tapatumo variantas yra momentinis tapatumas. Žmogaus veiksmus filosofas traktuoja
kaip praeinančius ir nutrūkstančius. Toks yra ir tapatumo jausmas. Individas savo tapatumą pajaučia
89 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61, p. 9 90 Ten pat, p. 9-10 91 Ten pat, p. 10 92 Ten pat, p. 10
32
trumpai, „kaip figūrą iškylančią virš anonimiškų juslumo operacijų ir judesių, kuriais palaikoma
individo sąveika su aplinka ir jos lygiais“93
, sako Mereau-Ponty. Tų tapatumo momentų
išsiskaidymą pastarasis mąstytojas apibūdina kaip atsipalaidavimą ir „grįžimą į anonimišką,
sensomotorinį gamtiško kūno funkcionavimą“94
.
Toliau A. Lingis aptaria pilnatvę ir asmeninį tapatumą, pabrėždamas sąryšį tarp jų. Pilnatvė
yra viena iš būtinų tapatumo sąlygų. Nejausdamas pilnatvės asmuo niekada neįsigyvens į savo
tapatumą. Kad būtų lengviau suprasti, Lingis pateikia pavyzdį: „Mylimojo netekusi moteris niekada
nebus vien tik gedinti našlė, nors ir niekada nepaliautų gedėti mylimojo“. Individas visada turi
pilnatvės pojūtį ryšium su savo tapatybe. Bet tapatybė niekada negali užgožti pilnatvės, t. y. gedinti
moteris yra ne vien tik gedinti moteris, ji gali būti motina, darbuotoja, namų šeimininkė ir t.t. visi jos
vaidmenys kartu sudaro jos pilnatvę ir tapatybę. „Kita vertus,- sako Lingis,- galima visiškai
susitelkti į veiksmą, kuris neteikia jokio asmeninio tapatumo jausmo, o priešingai – nuasmenina “95
.
Čia filosofas pateikia bado pavyzdį: plintant badui tampama tik vienu iš daugybės pamišusių dėl
maisto kūnų, visi kiti dalykai ir kiti asmens gyvenime atliekami vaidmenys tampa nebeaktualūs, nes
svarbiausia yra išgyventi, o ne tai, kaip pvz būti geru kaimynu ar gedinčia našle.
Dar viena A. Lingio išskiriama tapatumo variacija filosofo yra vadinama „veikiantysis aš“.
Individas kiekvieną dieną privalo valdyti savo gyvenimą. „Net jei mano savasties jausmas yra
susijęs su tuo, ką darau, galiu padaryti ir esu padaręs, „aš“ vis dar nėra tik paprasta šių veiksmų
suma, nors jie sutelkia visą mano perceptyvumą, žinias ir įgūdžius. „Aš“ yra aktyvus visų veiksmų
veiksnys“96
. Lingis nori pasakyti, kad individo tariamas „aš“ yra daug ko pradžia, savęs kaip kažko
apibrėžimas. Šioje vietoje filosofas kalba remdamasis labiau antropologinėmis arba psichologinėmis
žiniomis nei fenomenologinėmis. Ištarus „aš šokėjas“ žmogus apsibrėžia savo tikslą, siekį kuo jis
nori tapti, t. y., šokėju. „Aš“ ištarimą A. Lingis taip pat susieja su garbės žodžiu. „Aš sakau“, „aš
ketinu“ „aš esu“,- tai pirmieji ir pamatiniai savigarbos būdai. Sakydamas „aš“ žmogus atsiskiria
nuo minios, nuo praeities ir ateities. „Aš“ yra įsipareigojimas, atsiskyrimas nuo diskurso su kitais.
Tai svarbos suvokimas. Daikto svarbos suvokimas leidžia suprasti kaip su tuo daiktu elgtis. Tada,
kai žinome svarbą, sakome „aš“,- duodame garbės žodį, jog „aš esu čia ir galiu tai padaryti. Argi
„aš“, kaip garbės žodžio ištarimas nėra tas veiksmas, kuriuo ir puoselėjamas asmeninio tapatumo
jausmas?“97
- klausia Lingis.
93 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61, p. 10- 11 94 Ten pat, p. 10- 11. 95 Ten pat, p. 12 96 Ten pat, p. 12 97 Ten pat, p. 14
33
Žengiant link asmens tapatumo pajautos, anot A. Lingio, taip pat svarbiais tampa savitas
charakteris ir orumas. Pasak B.Williamso, asmeniniam tapatumui substanciją suteikia mūsų
charakteris, tačiau Lingis Williamso charakterio sąvoką laiko pernelyg siaura, „kai jis ją apibrėžia
kaip mūsų ilgalaikę perspektyvą, ilgalaikius projektus ir įsitikinimus“98
. Individas įprastai veiksmus
vertina sąvokomis, aprašančiomis tuos veiksus. Williamsas jas vadina‚ tankiomis sąvokomis“. Anot
Lingio, kiekviena ji žymi tam tikrą individualių veiksmų, iniciatyvų ir projektų sritį bei būdą, kuriuo
individas veikia. Veiksmo aprašymas yra ir jo vertinimas, o veiksmai parodo individo charakterį, t.
y., kas jam svarbu. Kažkuo tampama, nes jaučiame tai, kas mums svarbu ir pagal tai pasirenkame.
„Argi slauge tampama ne dėl to, jog suvokiama, kad jau polinkiuose ir gebėjimuose glūdi reikiamos
kompetencijos ir veiksmingumo užuomazgos, kad charakteriui būdingas rūpestis sužeistaisiais ir
silpnaisiais“99
- sako Lingis. Mes jaučiame kitų asmeninį tapatumą ir kiti jaučia mūsų, mums
pripažįstant jų veiksmuose ir charakteriuose tuos bruožus, kurie kartu yra aprašantys ir vertinantys ir
kuriuos mes apibūdiname „tankiomis sąvokomis“.
Orumo temą Lingis geriausiai perteikia mirštančiojo pavyzdžiu. „Mirštantysis miršta; jis
nesiekia orumo; orumas nėra jo tikslas. Jis neturi jokio tiklso, jam nėra kur eiti. Jis eina niekur
neeidamas. Merdėjimas užtrunka, mirštantysis tarsi pakimba ore.“100
Lingis niūriai ir dramatiškai
piešia priešmirtinės agonijos paveikslą. Mirštančiojo orumą jis randa akimirkoje, kai mirštantysis
žino, kad atėjo mirties metas, laukia to, ko negali išvengti, „surasdamas šioje kantrybėje tokio
blaivaus aiškumo galią, mirštantysis nekelia nerealių reikalavimų medikams ir nesiima pagiežingai
kaltinti kitų ar savo praeities“101
. Tai ir yra jo orumas. Būtent orumas sukrečia aplinkinius. Tačiau
mirštantysis nesiekia sąmoningai oriai mirti, orumas šiuo atveju yra šalutinis padarinys, - teigia
mąstytojas. Mes kalbame apie kitų orumą, tačiau vengiame kalbėti apie savą. Lingis mano, jog taip
yra todėl, kad sakyti „aš – orus“, reiškia garantuoti, duoti pažadą, kad tai bruožas, kuris išliks
tolimesniame mūsų gyvenime, „tuo tarpu orumą mes pirmiausia pastebime kaip mirštančiojo
bruožą“102
. Kitaip tariant, orumo negalima pasiekti intencionaliai ir valingai. Jis gali pasirodyti tik
kaip padarinys.
Baigdamas asmens tapatumo analizę A. Lingis konstatuoja, jog asmens autentiškumas (kaip ir
orumas ir kitos tapatybės sąlygos) nėra tai, ko galima siekti intencionaliai valingai. Autentiškumas
negali būti tikslas, negana to, pagrindinis. Alphonso Lingis kalbėjo apie asmeninio tapatumo jausmą,
98 Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61 p. 14 99 Te napt, p. 15 100 Ten pat, p. 16 101 Ten pat, p. 16 102 Ten pat, p. 17
34
o ne apie naratyvą, aprašantį šį jausmą, teigia J.Baranova103
. Nei Merleau-Ponty, nei Lingis neieško
vientiso naratyvo, atskirus gyvenimo fragmentus jungiančio į vieną siužetą, ką daryti siūlė Tayloras
ir MacIntyre‘as. Lingio filosofijoje individas savo tapatybę įgyja ekstremaliais savo gyvenimo
momentais, būtent – merdėdamas. V.Aleksandravičius Lingio filosofijoje merdėjimą traktuoja kaip
„metą, kai individas nustoja būti pakeičiamu reikšmingos komunikacijos šaltiniu, kai jis nebeturi
ateities perspektyvos, į kurią galėtų kreipti savo iniciatyvų projekcijas. Jis užsidaro sau tapataus
kęsmo pilnatvėje, tverdamas nepakeliamą savo egzistencijos sunkumą“104
.
Šioje vietoje Lingio filosofija susišaukia su M. Heideggerio mirties interpretacija, kuris manė,
kad mirties proceso psichologija suteikia žinių apie mirštančiojo gyvenimą, o ne apie pačią mirtį.
Mirties patyrimas heidegriškąjį esinį pasiekia visų pirma per kitų mirtį. Heideggeris interpretuoja
taip: neautentiška čia-būtis slepia nuo savęs tai, kad joje glūdi jos pačios mirtis. Todėl ji suvokia
mirtį kaip įvykį, nutinkantį kitam. Šis įvykis – kito mirtis, dar kartą patvirtina, kad tu esi dar gyvas.
Mirštantysis „tampa nuogu imperatyvu, grynojo nyksmo, pažeidžiamumo, mirtiškumo paviršiumi.
Egzistencijos sunkumas „užkumpa ir absoliučiai įpareigoja subjektą, atsidūrusį šalia. Miršančiojo
imperatyvas užbraukia bet kokias kitas tavo užduotis, pareigas bei preferencijas bei tampa tavo
tikrosios individuacijos išbandymu“105
, teigia V. Aleksandravičius. Neautentišką būtį Heideggeris
sieja su kito mirties susidūrimu, kai manoma, kad kito mirtis nėra mano mirtis. Taip mąstant
slepiamasi nuo savęs. Anot V. Aleksandravičiaus, A. Lingis autentišką individualią tapatybę kildina
iš kito merdėjimo akivaizdos. Šia prasme, susidūrimas su kito merdėjimu yra dialogiškas. Mirštantis
kitas, paradoksaliai artimas ir kartu nutolęs į nepasiekiamą jo ateinančios mirties nyksmą, yra
imperatyvi tavo autentiškos tapatybės sąlyga.
103 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 103 104 Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,
2001, p. 6 105 Ten pat, p. 6
35
2.2. Tapatumas A. Lingio antropologinėje vizijoje
M. Scheleris filosofinės antropologijos tikslu iškėlė „apibrėžti žmogaus santykį su gamtos
karalyste ir visų daiktų pagrindu, atsekti jo metafiziškai esmišką kilmę ir jo fizinį, psichinį ir dvasinį
atsiradimą pasaulyje, suprasti jėgas ir galias, kurios valdo jį ir kurias jis valdo“106
. Jam svarbu yra ir
dvasinis ir socialinis žmogaus vystymasis. A. Lingiui – taip pat, tai matome jo veikaluose „Nieko
nendro neturinčiųjų bendrija“, „Bendra kalba, paskiri balsai“ bei „Pavojingos emocijos“. Vygandas
Aleksandravičius teigia, kad „individualumo bei implicitiškai su ja susijusios tapatybės ir skirtumo
temas A. Lingis formuluoja remdamasis suvokimo fenomenologijos, dialogo filosofijos ir
poststruktūralizmo įžvalgomis. Būtent čia jis randa daugiausia argumentų, padedančių artikuliuoti
alternatyvą dominuojančiai racionalistinei, universalistinei, struktūralist inei komunikacijos
sampratai, kuri siekia palaikyti anonimiškų tapatumo klodų archipelagą.“107
Knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ Lingis kalba apie žmogaus socialines
problemas su kuriomis susiduria žmonių bendruomenė, apie asmens moralę. „Bendruomenė
paprastai suvokiama sudaryta iš tam tikro skaičiaus individų, kurie turi ką nors bendra: bendrą kalbą,
bendrą koncepcinę sąrangą, ir ką nors bendrai kuria: naciją, polį, instituciją. Ėmiau mąstyti apie tuos,
kurie visa palieka – apie tuos, kurie miršta“,-108
sako Lingis. Jį domina kaip žmonės turi elgtis
miršančiojjo akivaizdoje, ar reikia būti šalia jo, išlydėti jį, kodėl vis dažniau mirštantieji paliekami
mirti vieni. Nuo artimųjų mirties prieinama prie mirties bendraja prasme: „argi nūnai daugybė
žmonių nepradeda vis aiškiau suvokti, kad juos vis dėlto liečia mirštantys žmonės, su kuriais neturi
nieko bendra – jokios rasinės giminystės, bendros kalbos, religijos, ekonominių interesų. Tik
miglotai nujaučiame, kad mūsų karta galiausiai vertinama pagal likimo valiai paliktus Kambodžos
vargšus, somaliečius ar visuomenės atstumtuosius mūsų pačių miestų gatvėse“109
. Visų Lingio
antropologinių tyrinėjimų fone skambančios sąvokos asmenybė, autentiškumas, individas, ar tiesiog
žmogus yra tiesioginės nuorodos į asmens tapatumo pajautą. Žmogus bendruomenėje atlieka jam
priskirtą vaidmenį, per kurį tampa jos nariu. Jo bendruomeninis vaidmuo su kitais vaidmenimis
sudaro pilnatvę, kuri kaip buvo minėta, yra viena iš tapatumo sąlygų, taip pat ir mirštančiojo orumas.
A. Lingis išskirtinai daug dėmesio skiria gyvūnams. Knygoje „Pavojingos emocijos“ filosofas
tiria gyvūnų religiją. Lingis tam tikrą žmonių tipą lygina su gyvūnais: „temperamentingi kaip žirgai,
106 Baranova J. Trys atsakymai į klausimą „Kas yra žmogus?“// Žmogus ir žodis, 2001, IV, p. 6 107 Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,
2001, p. 5 108 Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija Vilnius : Baltos lankos, 1997, p. 9 109 Ten pat, p. 10
36
permainingi kaip sakalai, juslūs kaip gepardai. Mus apžavi žmogiškas gyvūnas, žmonių
animališkumas, bruožai, kuriuos žmonės įgyja, bendraudami su kilniais gyvūnais“110
. Filosofas
žmonėse mato animališkumą – polinkį supanašėti su gyvūnais, perimti iš jų savybes, tačiau tos
savybės nors ir skamba patraukliai, daro žmogų nežmogišką. Filosofas tokius žmones vadina
„nesektinais ir negalinčiais būti sveiko proto ir atsakingumo pavyzdžiais“111
. Supanašėjimas su
gyvūnu ir tapimas nežmogišku gali būti traktuojamas kaip asmens tapatybės praradimas, kaip ir
bado atveju. Animališkumas nuasmenina žmogų, nes susitelkiama tik į vieną sritį, konkretų instinktą.
Asmenybė negali būti objektu nei sau nei kitiems, kiti taip pat negali būti objektais man, kaip
asmenybei, todėl svarbu identifikuoti save su kitos asmenybės valia, meile ir su ja pačia. Tai jau
fenomenologinė plotmė. Lingis perima J. P. Sartre‘o susitikimą su kitu. Lingis teigia, kad mums
svarbus jo/-s (kaip kito) kitoniškumas. Apie susitikimą su kitu Lingis kalba esė „Įsibrovėlis“,
spausdinamą knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Susitikimas su kitu mums aktualus yra
tuo, kad kituose pamatome save. Savęs matymas gali tapti asmens tapatumo išgyvenimo prielaida.
Taigi, Lingis mato pasaulį iš filosofinės-antropologinės perspektyvos, jam svarbu dvasinis ir
socialinis žmogaus vystymasis; lygindamas žmogų ir gyvūną, atranda animališkumą žmoguje, teigia,
kad matome save kituose. Visa tai papildo jo kuriamą asmens tapatumo sampratą ir parodo, kad ji
susideda iš daugelio aspektų, kurių daugumos žmogus pats negali pasirinkti arba sąmoningai
išsikelti sau tikslu. A. Lingiui asmens tapatumas yra daugialypis reiškinys. A. Lingis „pasiūlo savitą
fenomenologijos, dialogo filosofijos ir poststruktūralizmo konfiguraciją, praturtindamas ją
esminėmis, savo kūno ir minčių klajonių metu išgyventomis, įžvalgomis“112
ir tai padaro jį
originaliu autoriumi.
110 Lingis A. Pavojingos emocijos Kaunas : UAB "Poligrafija ir informatika", 2002, p.59 111 Ten pat, p. 59 112 Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės sklaida ir ribos, Vilnius,
2001, p. 5
37
2.3. M. Merleau- Ponty: mano kūnas tai aš
Anot fenomenologijos specialisto D. Jonkaus, „Lietuvoje Maurice Merleau-Ponty tradiciškai
buvo suprantama kaip egzistencinis fenomenologas“113
. Merleau-Ponty savo filosofiją pradeda nuo
Husserlio „Idėjų“ II tomo, kaip pradžios taško. M. Ponty studijuoja Husserlį iš pirminių šaltinių, t. y.
jo rankraščių. Husserlio idėjos radosi prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, tai buvo pačios fenomenologijos
pradžia. Jis jau analizavo patyrimą, kūną, suvokimo fenomenologiją. Daugelis tyrėjų teigia, jog
Merleau-Ponty tik įvedė į Husserlio filosofiją naujų sąvokų tiem patiem dalykam, kitaip sakant,
išplėtojo Husserlio idėjas. Tayloras Carmanas (Taylor Carman) teigia, kad „keli fragmentai iš
„Suvokimo fenomenologijos“ įvado yra pakankami parodyti, kaip toli Merleau-Ponty nukrypo nuo
Husserlio programos, tiek nuo metmenų (kontūrų), tiek nuo smulkių detalių. Čia, [suvokimo
fenomenologijoje]114
, jis rašo, taip, kaip Husserlis niekada negalėtų.“115
Maurice Merleau-Ponty svarbu tampa jutimo problema, kaip mes patiriame savo kūną ir
pasaulį, savo kūno patirtis. Merleau-Ponty bando parodyti, kad pasaulį patiriame kaip prasmingą, jis
teigia, kad jutimas – tai žmogaus komunikavimas su jį supančiu pasauliu, kurio dėka pasaulis jam
tampa įprasta gyvenama vieta, jusliškumas – tai tiesioginis sąryšis su pasauliu. Prie to kaip mes
patiriame jis prieina per patirtį ir patirties patirtį. Anot D. Večerskio, „Merleau-Ponty pirmasis kūną
pradėjo traktuoti ne kaip įrankį ar objektą, mąstančio subjekto atžvilgiu, bet kaip patį subjektą. Be
to, jo pastebėjimų svarbą parodo ir tas faktas, kad net ir šiuolaikiniai filosofų diskursai apie
kūniškumą, vienaip ar kitaip su jais susiliečia“116
. Kūną suvokiame kaip visumą, patiriame visą kūną,
o ne jo atskiras dalis. Paprastai aplinka padeda suvokti objektą: matome objektą ir matome jo apimtį.
Galime matyti objektą tik todėl, kad objektai sudaro tam tikrą sistemą arba pasaulį, ir kiekvienas jų
disponuoja kitais objektais. Kūnas yra nukreiptas į pasaulį ir iš pasaulio atgal į save, tačiau jis nėra
objektas. Kūnas turi būti suprantamas kaip fenomenas tarp kitų fenomenų, taip, kaip jis duotas.
Galiu suprasti gyvo kūno funkciją tik pats ją atlikdamas, ir tik tiek, kiek esu kūnas, kiek įsisąmoninu
savo kūną, o tai vyksta jau tapatybės lygmenyje.
M. Ponty kritikuoja mechanistiškai traktuojamą žmogaus kūną („veikiamą išorinio pasaulio ir
113 Jonkus D. Husserlio ir Merleau-Ponty diskusija apie fenomenologinę redukciją ir intersubjektyvumą//Žmogus ir
žodis, 2009 IV, p.27 114 autorės paaiškinimas 115 Carman T. The Body in Husserl and Merleau-Ponty, PHILOSOPHICAL TOPICS
VOL. 27, NO. 2, FALL 1999 p. 214 116 Večerskis D. Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)//
http://www.lhpa.net/index.php?option=com_content&view=article&id=89:fenomenologin-kno-samprata-remiantis-
mmerleau-ponty&catid=38:straipsniai&Itemid=55
38
esantį viso labo tik jo dalimi“117
). Taip suprantamas žmogus tampa objektu tarp kitų objektų.
Žmogus niekada savęs nemato kaip objekto, jo kūnas – tam tikro buvimo pasaulyje išorinė raiška.
Savo kūno negalime stebėti kaip objekto iš šalies, nes „pats jame esu ir nematau jo iš šalies ir iš visų
pusių, neįmanoma nei pamatyti, nei paliesti savo kūno, kai jis liečia ir mato pasaulį“118
, – sako
Merleau-Ponty. Išorės objektus stebime savo kūnu, todėl norint stebėti save, reikėtų antro kūno.
Jeigu negaliu matyti, kaip savo kūnu atlieku veiksmą, tam pasitarnauja kūno naudojimosi schema.
Kūnas kaip schema Merleau-Ponty filosofijoje suvokiamas pagal tai kaip kūnas veikia erdvėje,
kitaip sakant, tai tam tikras būdas pasakyti, kad mano kūnas esti pasaulyje. Tam, kad galėtų judėti,
žmogus turi kūną suvokti kaip visumą ir turėti „laikyseną“ – savo galimybių suvokimą, bei visada
esamoje situacijoje būti pasiruošusiam kažkokiam numanomam veiksmui – judesiui: „būti kūnu,
reiškia būti susietu su tam tikru pasauliu, ir mūsų kūnas iš pat pradžių ne esti erdvėje o priklauso
erdvei“119
. Kūnas turi jausminę esatį ir tįsumą. Ligonis dėl ligos nejaučiantis savo rankos, žino, kur
jos ieškoti. Kūno erdviškumas yra kūniškosios būties išsiskleidimas, kūno realizavimosi būdas.
Kūno vienovėje aptinkame erdvei būdingą implikacijų struktūrą. Kūno dalys, vizualiniai, taktiliniai
ir motoriniai jo aspektai yra ne vien suderinti, kūnas turi laikyseną, jis visada yra pasiruošęs esamoje
situacijoje tam tikriems galimiems veiksmams, iš anksto duotos galimos kombinacijos: „galiu
nepakilti nuo fotelio, jei labiau ištiesiu ranką (norėdamas kažką pasiekti), arba galiu pasilenkti į
priekį ar net pusiau pasikelti“120
, visų šių galimų kombinacijų esmė ta pati – kažką pasiekti ir visi jie
mums parankūs. Taigi, turime savo kūno koordinaciją, kurią įsisąviname iš mažens, augdami ir
bręstant vaikiškam mąstymui.
Galime įsivaizduoti, „vizualizuoti“ savo kūno dalis, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių
nematome. Kaip sako Merleau-Ponty, „kai sutraukiu pėdą bate, tuo pačiu metu ją matau, tačiau
žiūrėdami į fotografiją galime neatpažinti savo paties rankos.“121
Iš reginio galima dažnai
neatpažinti to, ką matome, tačiau priešingai, iškart atpažįstame „vizualinę reprezentaciją“ to, kas
mūsų kūne mums yra nematoma, pvz nufilmuotą savo eiseną.
Kaip buvo anksčiau minėta, mes nematome savo kūno kaip objekto iš visų pusių, bet
„kiekvienas mūsų matome save tarsi vidine akimi, kelių metrų atstumu apžvelgiančia mane nuo
galvos iki kojų, taigi mūsų kūno segmentų jungtis bei vizualinės ir taktilinės patirčių jungtys
117 Flynn B. Maurice Merleau-Ponty// The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2011 Edition), Edward N.
Zalta (ed.), URL = <http://plato.stanford.edu/archives/fall2011/entries/merleau-ponty/> 118 Merleau-Ponty Kūno patirtis ir klasikinė psichologija in Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, nr. 23, 2006, p. 32
vertė J.Skersytė 119 Merleau-Ponty Savo kūno sintezė in Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, nr. 23, 2006, p. 268 120 Ten pat, p. 269 121 Ten pat, p. 269
39
realizuojasi ne palaipsniui ir ne akumuliacijos būdu; aš nejungiu savo kūno dalių viena prie kitos, tas
jungimasis manyje įvykęs kartą ir visiems laikams- tai ir yra pats mano kūnas“122
. Kūnas tai tokia
vienovės forma, kuri neturi nieko bendro su atskirybių pajungimu kokiam nors dėsniui. Mes
nestebime savo kūno segmentų kaip išorės objektų, nes aš esu ne priešais savo kūną, o kaip tik savo
kūne, viduje, aš ir esu mano kūnas.
M. Merleau-Ponty kūną palygina su meno kūriniu, ta prasme, jog kiekvienas meno kūrinys
turi savo visumą, negalime išimti iš eilėraščio eilutės ir suprasti jo bendrą prasmę, įžvelgti vienoje
eilutėje visą kontekstą, „kiekvienas kūrinys tai buvinys, kurio išraiškos negalima atskirti nuo to, kas
išreiškiama, kurio prasmė atsiveria tik per tiesioginį kontaktą ir kuris savo reikšmę išspinduliuoja
išlaikydamas savo laikinę ir erdvinę padėtį“123
- sako mąstytojas.
Jis įveda savo kūno sintezės sampratą, kurią paaiškina įgūdis. „Būdamas motorinių arba
percepcinių gebėjmų visuma mūsų kūnas nėra objektas „mąstančiam aš“: tai siekianti pusiausvyros
išgyvenamų reikšmių visuma.“124
Kūnas yra įvairių elementų, dalių bei išgyvenamų reikšmių sintezė,
kuri vyksta savaime, nes kūnas negali būti tik atskiros dalys, tol kol jis gyvas, jis yra vientisas, viena
visuma. Kūnas, yra visuma, kuri apjungia, sintezuoja reikšminę visumą, kaip meno kūrinys. Taip pat
sintezė suprantama kaip naujų įgūdžių priėmimas į nusistovėjusią kūno schemą, tai reiškia, kad
kūnas ir jo schema visada esti atviri pasauliui, naujoms galimybėms, reikšmėms. „Griežtai kalbant,
Merleau- Ponty teorijoje mes neturime kūnų, greičiau mes esame mūsų kūnai, mes esame pasaulyje
„per“ savo kūnus ir tiek, kiek mes suvokiame pasaulį per savo kūnus. Tiesą sakant, kūnas yra
natūrali savastis (self).“125
D.Večerskis teigia, kad „Merleau-Ponty fenomenologinės analizės dėka atranda žmogų ne
kaip kūno ir proto sumą, bet kaip visumą, kaip kūniško „aš“ buvimą pasaulyje. Ši žmogaus
egzistencija yra persmelkta dviprasmiškumo, nes ji nėra nei tik fizinis kūnas, nei vien tik grynoji
sąmonė. Taip pat jo atlikta savojo kūno erdvės, judėjimo, lytiškumo ir išraiškos fenomenų analizė
parodė, kad jau pačioje žemiausioje – fizinėje sferoje, žmogaus buvimas pasaulyje yra prasmingas,
nes šis kūniškas buvimas teikia prasmę ir fiziniam pasauliui. Tik todėl aplinka yra erdviška ir gali
122 Merleau-Ponty Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, nr 23, 2006, p. 270 123 Ten pat, p. 272 124 Ten pat, p. 274 125 Carman T. The Body in Husserl and Merleau-Ponty, PHILOSOPHICAL TOPICS
VOL. 27, NO. 2, FALL 1999 p. 224
40
būti mūsų namais. Taip pat, tik kūniškos egzistencijos dėka, žmogus sužino, kad pasaulyje yra ne
vienas.“126
Pagaliau galima grįžti prie šio darbo temos- asmens tapatumo. Ši Merleau-Ponty save
suvokiančio kūno analizė buvo reikalinga, kad parodyti kaip vyksta savo kūno supratimas.
Remiantis tuo, asmuo gali būti tikras, kad jo patiriamas pasaulis yra patiriamas jo paties, kad jo
pojūčiai yra jo, kitaip sakant, kad jis yra jis pat“. Gyvenamajame pasaulyje žmogus visų pirma
suvokia savo tapatybę per savo kūną: aš esu mano kūnas. Kūnas ne vien biologine fizine prasme, o
plačiausia fenomenologine, kūnas su visomis į pasaulį nukreiptomis intencijomis, kūnas, kuris
susijęs nematomais sąryšiais su kitais kūnais, reflektuojantis kūnas. „Gyvas kūnas nėra daiktas, kuris
pirmiau egzistuoja, o po to įgyja santykius. Gyvas kūnas yra intencionalus t. y., jis pirmapradiškai
yra santykije su kitais kūnais. Jis išgyvenamas kaip suporuotas su kitais. Jis yra praktognostiškai
orientuotas į kitus ir atsižvelgiantis į kitus. Gyvas kūnas nėra „savyje“, jis išgyvenamas kaip
asocijuotas jautrių kūnų bendrijos narys“127
.
Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu,
kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Asmuo, norėdamas pakeisti kūno padėtį,
turi turėti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą, per judesio metu „vartojamą“ kūną žmogus
supranta, kad tai kas juda, ir yra jis pats. Be viso to, anot D. Jonkaus, reikia pripažinti, kad „aš
prieinamas ne tik sau, bet ir kitam, kad mane kartais geriau supranta kitas, o ne aš pats“128
. Tai
egzistencialistų filosofų skiriamasis bruožas, taip teigė ir Sartre‘as- aš save suvokiu ne vien tik kaip
veikaintį objektą, bet kartu ir kaip veikiamą kitų. Žmogaus buvimas pasaulyje skleidžiasi kaip
istorinis, kultūrinis ir socialinis buvimas, o to buvimo metu žmogus save atranda laikiškoje ir
kūniškoje situacijoje.
126 Večerskis D. Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)//
http://www.lhpa.net/index.php?option=com_content&view=article&id=89:fenomenologin-kno-samprata-remiantis-
mmerleau-ponty&catid=38:straipsniai&Itemid=55 127 Jonkus D. Husserlio ir Merleau-Ponty diskusija apie fenomenologinę redukciją ir intersubjektyvumą//Žmogus ir
žodis, 2009 IV, p. 13 128 Ten pat, p. 31
41
2.4. Išvados
1. Fenomenologinė filosofija, siekdama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame
esančių fenomenų reišmes, susiduria su tuo, kam ta sąmonė priklauso ir su sąmonės
tapatumu.
2. Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį, „kuriame atrandu savo
asmeninio tapatumo prasmę.
3. Lingis, ieškodamas atsakymo į savo klausimą, aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų:
„pilnatvė ir asmeninis tapatumas“, „veikiantysis aš“, savitas charakteris ir orumas.
4. Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu,
kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę.
5. Gyvenamajame pasaulyje žmogus visų pirma suvokia savo tapatybę per savo kūną: „aš“ esu
mano kūnas, o dar tiksliau būtų – mano kūnas yra „aš“.
42
3. Asmens tapatumo samprata postmodernizmo filosofijoje
Postmodernizmo filosofijoje asmens tapatumas įgyja naują, iki tol negirdėtą sampratą:
žmogus užsiima savo tapatybės savikūra pasakodamas apie save fragmentiškas istorijas, kurių
sąmoningai nesiekiama jungti į rišlią visumą. Tai kitoks naratyvizmas, kuris netiki, jog įmanoma
atpasakoti visą žmogaus gyvenimą, todėl asmenybė susideda iš atsistiktinumų.
„Postmodernizmo“ sąvoka vis labiau įsigali šiuolaikiniuose kultūros reiškiniuose, o jos kaip
sąvokos vartojimo ribos ne visada aiškiai apibrėžiamos. Vadovaujantis logika, postmodernizmas
turėtų reikšti kažką, einantį po modernizmo. Modernizmo sąvoka žymi tam tikrą laikotarpį mene,
kurio pagrindinė savybė buvo griauti senuosius stilius. Modernizmas platesne reišme traktuojamas
kaip „vientiso pasaulėvaizdžio paieška, su siekiu integruoti atskirus realybės fragmentus į vieną
rišlią visumą“129
. Filosofijoje modernizmui atstovauja Kanto mąstysena. Postmodernimzas eina
priešinga kryptimi: imama abejoti vientisu pasaulėvaizdžiu, pasaulis imamas aiškinti kuriant
mažuosius pasakojimus apie atskirybę ir fragmentus, išnyksta kriterijai ir hierarchijos, nebelieka
centro, kuriuo remiantis būtų galima vertinti tai, kas sukurta, monizmą pakeičia pliuralizmas.
Modernioji kultūra rėmėsi prielaida, kad tiesa vis dėlto galima, tuo tarpu postmodernizmas atsisako
visų pretenzijų į tiesos pažinimą.
Taigi, kas nutinka asmens tapatumo sampratai, kai „vietoj rišlios visumos, numanančios
galimą aptikti reiškinių tapatybę, imamas akcentuoti netapatumas arba skirtis (difference)“130
?
Tapatybė imama konstruoti iš daugybės skirtingų fragmentų – naratyvų, kuriuos žmogus pats
pasakoja apie save. Filosofai tai daro skirtingai, bet išlaiko naratyvų fragmentiškumą ir idėją, kad
negali būti vieno teisingo pasakojimo, atisakoma asmeninių vertybių vertinimo. Postmodernizmo
simboliu tampa Nietzsche‘s figūra. Jis susieja daugybę smulkių detalių – kvailų, nereikšmingų,
atsitiktinių – kartais baisių dalykų į vieną pasakojimą – savo gyvenimo istoriją. „Asmenybė
Nietzche’s interpretacijoje atsiranda tada, kai ji sugeba gyventi, pasiremdama žinojimu to, kas su ja
yra nutikę. Bet gyvenimas su šiuo žinojimu neišvengiamai sukėlęs naujus veiksmus, kurie turės būti
integruoti su tuo, kas jau nutiko. Ir šios naujos interpretacijos tikslas esąs asmenybės, kurios iki tol
dar negalėjo būti, suradimas ar sukūrimas.”131
Nietzsche’s nubrėžtas postmodernizmo kontūras
129 Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas VPU leidykla: Vilnius, 2007, p. 14 130 Ten pat, p. 14 131 Ten pat, p. 80
43
juntamas visų postmodernistinės filosofijos kūrėjų darbuose. Šiame skyriuje susitelkiama ties
Alexanderio Nehamas’o (Alexander Nehamas) ir Richardo Rorty (Richard Rorty) savikūros
teorijomis. Filosofija postmodernistams nesiskiria nuo literatūros, nes filosofija – tai rašymo būdas,
taip teigia R. Rorty, pritardamas J. Derrida. Postmodernistai išsprendė Platono iškeltą nesantaiką
tarp filosofijos ir poezijos. Sprendimo būdą teikia pati kalba, žodis pajėgia išsaugoti absoliutų
vienkartiškumą ir susieti įvairius reiškinius juos formalizuojant. Tiek Rorty, tiek Nehamas‘as
atsisuka į literatūrą ir aiškina jos svarbą savikūrai.
44
3.1. A. Nehamas‘as. Gyvenimo menas ir tapatumas
Alexanderis Nehamas‘as, kurdamas naratyvios asmenybės tapatumo modelį, rėmėsi Sokrato
gyvenimu. Nehamas‘ui tapatumas yra sukuriamas filosofiškai, remiantis gyvenimo meno modeliu.
Gyvenimo meno modelis – tai sektinas gyvenimo modelis, kurį pritaikant žmogus susikuria savo
naratyvą. Be abejonės, nėra ir negali būti vieno teisingo ir visiems tinkančio gyvenimo modelio,
tačiau drąsiai galima teigti, jog Sokratas gali būti vienu iš tokių modelių pradininkų. Nehamas‘as šį
filosofinio gyvenimo meno variantą analizuoja savo veikale „Gyvenimo menas: Sokrato atspindžiai
nuo Platono iki Foucault“ (The Art of Living: Socratic Reflections from Plato to Foucault“),
pasirodžiusiame 1998 metais. Knygoje aptariami gyvenimo meno filosofai Sokratas, Platonas,
Montaigne‘is, Nietzsche ir Foucault. Kiekvienas gali tapti gyvenimo meno tradicijos dalimi
pasiduodamas jos įtakai, t. y., identifikuodamas save su ja. Vien to neužtenka, dar reikia toliau
pačiam plėtoti šią tradiciją ir kurti jos išplėtimo projektą. Tik tie, kurie praktikuoja gyvenimo meno
filosofiją, sukuria patys savo asmenybes: „kiekvienas tinkamai praktikuojantis filosofiją kaip
gyvenimo meną sukuria stiprią ir išskirtinę asmenybę, sukuria savo tapatumą“132
, - teigia
Nehamas‘as.
Gyvenimo meno praktika Nehamas‘as laiko rašymą, anot jo, „sunku įsivaizduoti, kad kas nors
sugebėtų suformuluoti savo gyvenimo meną nerašydamas apie jį133
“. Kitokiu būdu perduoti
gyvenimo meno modeliui reikalingas pažiūras būtų labai sunku, o užrašytas naratyvas gali būti
lengvai perduotas ir tapti modeliu kitam. Dėl to, svarbu, kad filosofai užrašytų savo gyvenimo
projektus, kitaip sakant, paverstų juos knygomis. Rašydamas kitiems autorius reflektuoja save, kuria
savo tapatumą, tačiau neišvengiami sukuriama nauja, kitokia tapatybė. Gyvenimo meno filosofus
Nehamas‘as laiko charakteriais, kuriuos pagimdo jų kūriniai ir tuo pačiu jie yra savo kūrinių,
kuriuose egzistuoja tie charakteriai, autoriai. Rašytojai dažnai kuria personažus pasitelkdami savo
fantaziją, taip ir filosofai rašydami gali pavaizduoti kitokius save, nei jie yra iš tiesų, tokius, kokiais
jie norėtų būti, arba tiesiog dėl tam tikrų charakterio savybių mato save kitaip. A. Pometko rašo, kad
„tapatumas, kurį įžvelgiame gyvenimo meno filosofų naratyvuose nebūtinai turi sutapti (o paprastai
ir nesutampa) su realiai egzistuojančiu istoriniu asmeniu.“134
Tokią situaciją iliustruoja Nietzsche‘s
gyvenimas ir jo veikalai. Realybėje su sveikata turėjęs problemų autorius savo veikaluose išnyra
132 Waterfield R. Review: Alexander Nehamas, The Art of Living: Socratic Reflections from Plato to Foucault.
// http://ccat.sas.upenn.edu/bmcr/1999/1999-01-09.html 133 Nehamas A. The Art of Living. Socratic Reflections from Plato to Foucault p.8 .//
http://www.scribd.com/doc/45509235/Nehamas-The-Art-of-Living#download. 134 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p.11
45
kaip didingas charakteris. Taip yra ir su kitais gyvenimo meno filosofais. Skaitydami jų knygas
susipažįstame ne su jų biografiškai tikslingomis asmenybėmis, bet su naratyvo sukurtais veikėjais,
su tapatybėmis, kurias jie patys sukuria ir kurias randame jų knygose. Nehamas‘as neabejoja, kad
gali būti daug labiau vertų tapti modeliais gyvenimo istorijų, tačiau neužrašytos jos neturi šansų
išlikti, o užrašyta istorija, kad ir ne tokia įspūdinga, gali išlikti daugelį metų. Jis domisi būtent tomis,
pavadinkime, antrinėmis tapatybėmis, kurias autoriai susikuria rašydami. Taigi, sukurtieji tapatumai
tai idealūs modeliai. Autorius realybėje gali bandyti laikytis sukurto tapatumo, siekti jį įgyvendinti,
bet gali ir visiškai nesivadovauti juo. Tai asmeninis filosofo-autoriaus pasirinkimas, kuris
Nehamas‘ui nelabai rūpi. Jam svarbiausia yra tai, kad kiekvienas gali sukurti gyvenimo meno
modelį ir papasakoti savo idealų tapatybės naratyvą. Gyvenimas ir menas, šiuo atveju literatūra, nėra
tapatūs. Kokia gi tada sukurtosios tapatybės pažinimo nauda mūsų tikrajai tapatybei? Čia
Nehamas‘as atsakytų, kad meno kūriniai yra pavyzdžiai, kuriuos mes galime studijuoti, o „estetinės
galios recepcija įgalina mus išmokti kaip kalbėtis su savimi ir kaip save ištverti“135
. Meno kūrinių
nauda, anot Nehamas‘o, yra asmens tapatumo papildymas. Tai jokiu būdu nėra nurodymai, kaip
gyventi. Apskritai, nurodymai, kaip taisyklingai ir gerai gyventi, Nehamas‘ui yra svetimi, nes pagal
jo koncepciją, gyvenimo menas – asmeniškas kiekvieno individo projektas. Tapatumas reikalauja
savito gyvenimo meno susikūrimo arba savitos gyvenimo meno modelio interpretacijos ir taikymo.
135 Nehamas A. An Essay on Beauty and Judgement // http://www.mrbauld.com/beautyheh.html
46
3.2. A. Nehamas’o tapatumo sąlygos
Alexanderis Nehamas‘as savo veikale „Gyvenimo menas: Sokrato atspindžiai nuo Platono iki
Foucault“ pristato tris gyvenimo meno variantus.
Pirmuoju variantu autorius laiko Sokratą, tokį, koks jis sutinkamas ankstyvuosiuose
dialoguose. Sokrato gyvenimą Nehamas‘as laiko idealu, kuris gali būti universalus, „bet jis neturi
priemonių tam įrodyti, todėl jo siūlomas modelis pasilieka eksperimentiniu“136
.
Antrojo varianto kilmę filosofas sieja su vidurinio laikotarpio Platono dialogais „Faidonas“ ir
„Valstybė“. Platonas šiuose dialoguose perteikia savo nuomonę, kad Sokratas yra tobulas ir visiems
sektinas gyvenimo modelis. Platonas skatina visus priartėti kiek įmanoma labiau prie tokio
gyvenimo būdo ir sekti Sokrato pėdomis. Tokia vienareikšmiška idėja Platonas pradeda tradiciją,
kuri filosofijoje tęsiasi iki naujųjų laikų. Jos pasekėjais tampa filosofai, siekiantys įrodyti, kad yra
vienas visiems žmonėms tinkantis ir kartu visiems geriausias gyvenimo būdas.
Trečiasis variantas visiškai kitoks nei pirmieji du, nes nesistengia nieko įrodyti, kaip tik todėl
Nehamas‘ui jis patinka labiausiai, – „trečiasis ir paskutinis gyvenimo meno variantas yra estetika,
kuri yra šios knygos („Gyvenimo menas“) objektas“, – teigia ptas Nehamas‘as137
. Šis variantas
parodo, kad nėra ir negali būti vieno geriausio gyvenimo būdo, tinkančio visiems, nes žmogaus
gyvenimas pasireiškia daugeliu formų. Negalima nuspręsti, kas kuria savo tapatumą geriau, ir kas tai
daro blogiau. Esminis tapatumo bruožas yra originalumas.
Nehamas‘as pateikia sąlygas, kurios reikalingos originalaus tapatumo sukūrimui: skirtingumas
(distinctivness) ir rišlumas (coherence). Kuriant tapatumo projektą reikia siekti abiejų šių dalykų, –
jie yra tapatumo projekto sąlygos. Kadangi kiekvieno gyvenimas gali būti vis kitoks, negali būti
universalaus gyvenimo būdo, net Nehamas‘o minimi filosofai atstovaujantys savo gyvenimo meno
modeliams negali būti privalomai sektini. Sekantys trečiuoju gyvenimo meno variantu traktuoja
savo gyvenimus kaip tokius, kuriais gali eiti tik jie patys ir galbūt keletas kitų sekėjų, kaip juos
vadina Nehamas‘as – imituotojų. Tie, kurie nori imituoti jiems priimtinai atrodantį tapatumo modelį,
turi išvystyti savo gyvenimo meną bei savo asmens tapatumą, nes prisiėmus kito modelį, savo
tapatumo įgyti neįmanoma. Todėl skirtingumas yra esminė tapatumo sąlyga. Imitatorius
imituodamas kitą nėra originalus, jo tapatybė išvestinė ir todėl yra pasmerkta būti greitai pamiršta. O
tie, kuriuos bandoma imituoti, užima jiems teisėtai priklausančią vietą neužmirštamumo erdvėje.
Išskirtiniais atvejais imitatoriai gali pakenkti tiems, kuriuos siekia imituoti. Pernelyg dažnai
136 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p.14 137 Nehamas A. The Art of Living. Socratic Reflections from Plato to Foucault, p. 10
47
imituojami autoriai nustoja būti įsimintinais, ir, kaip teigia A. Pometko, – „tampa tiesiog įprastu
dalykų darymo būdu“138
. Imitatoriai, siekdami susukurti savo tapatybę, sugriauna imituojamųjų
išskirtinumą ir pakenkia jų tapatumui. Per dažnas kopijavimas sumenkina kopijuojamąjį. Tie, kas
nėra skirtingi, anot Nehamas‘o, nėra individai. Asmenį svarbiu padaro jo gebėjimas pačiam susikurti
save skirtingą, kitokį nei jį supantys individai, svarbiu asmuo tampa susikūręs tik jam būdingą,
išskirtinę tapatybę. Deja, išskirtinumo taisyklių Nehamas‘as nepateikia, nes jis netiki viena visiems
galiojančia taisykle. Kiekvienas pats turi sugalvoti kaip susikurti save išskirtiniu.
Pereikime prie antrosios tapatumo sąlygos – rišlumo (coherence). Išskirtinumo pasiekimas yra
tik viena savo tapatybės kūrimo dalis. Nehamas‘o naratyviojoje koncepcijoje savęs savikūra turi būti
rišli, „tačiau savikūros projekte svarbus yra ne teorinių pažiūrų nuoseklumas, o estetinis charakterio,
kurį suformuoja autoriaus kūrinys, rišlumas. Estetinis charakerio rišlumas – antroji gyvenimo meno
filosfų naratyvios savikūros sąlyga.“139
Taigi, matome, kad tapatumas nėra iš anksto duotas žmogui gimus, tai pasiekiama
egzistencinė kokybė. Tapatybę asmuo pasiekia sukurdamas naratyvą, kai į vieną visumą sujungia
visus savo gyvenimo įvykius ir aplinkybes. Naratyvo kūrime svarbūs tampa net tokie įvykiai, kurie
atrodo visiškai atsitiktiniai, net per mažiausias smulkmenas mūsų naratyvas gali įgyti išskirtinumą ir
sukurti mūsų tapatumą. Naratyvo rišlumą galime pamatyti tik tada, kai jį užrašome. Tokiu būdu
tapatumą sukuria ir gyvenimo meno filosofai, užrašydami darnų ir rišlų pasakojimą.
Taigi, Nehamas‘o filosofinė koncepcija teigia, kad tapatumas nėra įgimtas. Jį reikia susikurti,
padarant savo tapatumą skirtingu nuo kitų ir rišliu, Nietzsche‘s žodžiais tariant, – suteikiant savo
charakteriui stilių. Nietzsche‘s, savikūros projektas itin domino Nehamas‘ą. Nehamas‘as 1985
metais parašo visą Nietzsche‘i skirtą veikalą „Friedrichas Nietzche: gyvenimas kaip
lieratūra“ (Nietzsche: Life as Literature). Nietzsche išpildo naratyvios savikūros reikalavimus. Nors
Nietzsche stengėsi iš visų jėgų būti kitoks nei Sokratas, Sokrato atmetimas taip pat yra jo
įamžinimas. Nehamas‘as mano, jog Nietzsche sąmoningai ir tikslingai siekė sukurti savo charakterį
kaip tokį, kuris neigtų visą, kas yra sokratiška. Nietzsche turbūt įtūžtų sužinojęs tokią Nehamas‘o
interpretaciją: visą gyvenimą neigęs Sokratą ir laikęs jo pažiūras pasaulio blogio priežastimi,
galiausiai jis palyginamas su Sokratu. Nehamas‘as teigia, kad nepaisant konkrečių skirtumų tarp šių
dviejų filosofų, abu gyvenimo meno filosofai užsiima tuo pačiu projektu – savikūra. Nietzsche‘s
išskirtinumas yra jo rašymo stilius. Jo kūryba nepasiduoda galutinei vienai interpretacijai ir tai
138 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p.15 139 Ten pat, p.16
48
skaitytojui sukelia sumaištį. Nehamas mano, kad Nietzche taip sąmoningai apsisaugojo nuo
pavojaus būti imituojamu.
Kaipgi Nietzsche sukuria asmens tapatumą? Anot Nehamas‘o, Nietzsche‘s savikūros modelį
reikia analizuoti amžinojo sugrįžimo kontekste. „Nehamas‘as čia mato Nietzsche kaip raginantį mus
priimti arba atmesti mūsų gyvenimus kaip visumą: kadangi kiekviena mano gyvenimo dalis yra
surišta su kitomis, tai bent vienos iš jų atmetimas būtų viso gyvenimo atmetimas“140
, teigia
Nietzshe‘s tyrėjas G. Shapiro. Taigi, niekada nereikia bandyti pataisyti jokių praeities įvykių, ar
gailėtis dėl, pavyzdžiui, netinkamo poelgio su artimu žmogumi, nes kiekvienas praeities įvykis
Nietzsche‘s koncepcijoje padaro asmenį tuo, kuo jis ir yra: „to, kas vadinama asmenybe, dabartiniai
ir būsimi veiksmai bei mintys yra tampriai persipynę su tuo, ką jis kada nors yra padaręs ir
galvojęs“141
. Nė vienas žmogaus veiksmas „nenusirašo“, viskas susideda į jo asmenybės tapatybę,
teigia Nehamas‘as, „todėl noras pakeisti nereikšmingas detales, prilygtų norui atsisakyti savo
dabartinio tapatumo, pakeisti jį kitu tapatumu ir gauti kitą gyvenimo istoriją. Tuo tarpu priimti
dabartinį savo tapatumą, yra priimti visa, kas atvedė iki tos dabarties.“142
Nehamas‘as Nietzshe‘s
savikūros projektą supranta kaip susitaikymą su savo praeitimi, su visais buvusiais ir esamais
žmogaus gyvenimo įvykiais, nes jie kuria asmens tapatumą ir pripažinus visus įvykius esant
svarbius, reikia susieti juos į vieną išsamų pasakojimą apie save, – savo asmens tapatumo naratyvą.
Dėl šių sudėtingų ir neapibrėžiamų tapatumo sąlygų, tapatumo sukūrimas tampa problema,
kurią išspręsti bando gyvenimo meno filosofai. Pradėdami nuo Sokrato gyvenimo modelio,
imituodami jį, gyvenimo meno filosofai kuria savo visiškai skirtingus modelius. Gyvenimo meno
filosofai imituoja tik Sokrato gyvenimo meno struktūrą, pačią idėją, o ne Sokrato asmeninio
gyvenimo turinį, tokį kaip gyvenimo sąlygos, santykiai su šeima ir buitis. Jie filosofiją padaro
gyvenimo būdu ir pasiekę išskirtinumą užrašo jį savo knygose taip užfiksuodami savo literatūrines
tapatybes. Gyvenimo meno filosofai turi siekti estetinio savo asmens tapatumo suvienijimo
pasakojime. Toks yra naratyvios asmenybės tapatumo sukūrimas.
140 Shapiro G. Nietzschean Narratives Indiana University Press: Indiana 1989, p. 87 141 Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas VPU leidykla: Vilnius, 2007, p. 78 142 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 32
49
3.3. R. Rorty . Asmenybės atsitiktinumas
Amerikos filosofas Richardas Rorty laikė save pragmatistu ir teigė nemėgstantis „nereikalingo
giliamintiškumo“143
. Jo akademinė karjera buvo ilga ir įvairiapusiška. Įvairialypė aplinka, su kuria
jis susidūrė dirbdamas Princeton‘o, Virdžinijos bei Stanford‘o universitetuose, suteikė jam
visapusišką ir turintį savo atspalvį tradicinės analitinės filosofijos supratimą, kurį jis vėliau paneigia
savo pragmatizmu. „Būdamas jaunas, maniau, kad filosofija turėtų įstengti sukurti intelektualinę
grožio, tiesos, padorumo, aistros, tvarkos sintezę. Kur viską gaubtų viena sistema. Idėja buvo graži,
bet neveikė. Vienos tiesos pasauliui nėra. <...> Filosofinė idėja, kad mes, pasitelkdami skaidresnes
idėjas ir tyresnes sąvokas, geriau įstengsime įžvelgti žmogaus būties pobūdį, buvo fundamentali
klaida.“144
, pasakojo pats Rorty. Jis kritikuoja egzistencializmą, nes atrasti ir pavaizduoti realybę
tokią, kokia ji yra, anot jo, yra nereikalinga ir neįmanoma. Savo veikalu „Philosphy and the Mirror
of Nature“ Rorty paneigia pažinimo esmingumą: „jis atsisveikina su filosofiniu tikėjimu, kad
reikalingas absoliutus pradinis taškas, kurio filosofai dažniausiai ieškojo nenunegiamame ir
matematiškai patikimame pažinime.“145
Tiesos ir esmės paieškų atsisakymo doktriną jis pratęsia knygoje „Atsitiktinumas, ironija ir
solidarumas“ (Contingency, Irony and Solidarity), kuri analizuoja asmens tapatumo problemą.
Šiame veikale filosofas atskyrė tai, kas domina mus kaip privačius asmenis, ir tai, kas mus liečia,
kaip socialines ir politines būtybes. Rorty norėjo parodyti, kad „individas savo griežtai intymioje
sferoje bendrauja vienas pats su savimi, gali sau leisti ką kita, nei tuomet, kai yra priimamas į
visuomeninį ir politinį bendravimą su kitais.“146
Kiekvienas įsitikinimas ar nuomonė, kurios žmogus
laikosi, yra didesniu arba mažesniu mastu atsitiktiniai. Visi įsitikinimai yra kontingentiški ir „turime
pripažinti faktą, kad mūsų pačių pozicija yra ten, kur mes stovime“147
, – teigia Rorty. „Tačiau kas
atsitinka, jei žmogus pripažįsta savo asmenybės atsitiktinumą, ir tai, kad jis nėra svarbi dieviškojo
plano dalis, o tik atsitiktinių savo gyvenimo aplinkybių kūrinys?“148
Jis negalėjo rasti klasikinėje
etikoje liberalaus ironiko išeities taško, mat „graikai bei krikščionys kalbėję apie ydas ir dorybes.
Kitaip nei Alasdairui MacIntyre‘ui, kuris knygoje „Po dorybės“ skatino atsigręžti į graikus, ypač į
143 Groot G. Paliesti širdį. Pašnekesiai su Rorty //Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 257 144 Ten pat, p. 257 145 Ten pat, p. 261 146 Ten pat, p. 266 147 Ten pat, p. 267 148 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 42
50
Aristotelio etiką, klasikinės etikos žodynas R.Rorty atrodo beviltiškai pasenęs.“149
Visiškai naują
žodyną jis randa pas Froidą, tai aptarsime vėliau.
R. Rorty dalina filosofus į dvi grupes: kantininkai ir nekantininkai150
. Nekantininkai pripažįsta
atsitiktinumą, kantininkai elgiasi priešingai ir ieško universalios mūsų gyvenimo tiesos. Save jis
priskiria pirmajai grupei, kuriai svarbiau yra ne tiesa, o poetinė metafora. Taip jo filosofijoje
atsiranda stipraus poeto sąvoka. Tai yra tas pats, ką Nehamas‘as vadina gyvenimo meno filosofais.
Stiprų poetą Rorty įžvelgia ne filosofinės tradicijos atstovuose, bet psichologijoje. Rorty filosofijoje
„S. Froidas tapo tikruoju atsitiktinumo šaukliu“151
ir nauju postmoderniosios etikos išeities tašku,
kuris, J. Baranovos teigimu, „leidžia suvokti, jog žmoguje nėra nekintančios esmės, kurią esame
linkę vadinti asmenybe.“152
Rorty atmeta Kantą dėl jo polinkio sudievinti asmenybę, o Froidas,
Rorty akimis, sugebėjo išsklaidyti kantiškąją asmenybės sudievinimo simboliką. J. Baranova,
aiškindama šį Rorty poelgį, teigia, kad Kantas asmenybę sieja su tuo, kas visuotina ir universalu, o
visa, kas idiosinkratiška ir atsitiktina – priklauso vaizduotės sričiai, poetiniam impulsui. Nuo Kanto,
moralės universalizmas tampa prieštara poetiniam kūrybiškumui. Rorty Froido psichoanalizėje mato
šio karo užbaigimą: „jis parodė, kad sąžinė yra istorinis produktas, kad ji priklauso nuo laiko ir
atsitiktinumo lygiai taip pat kaip ir estetinė bei politinė sąmonė“153
. Rorty atsiriboja nuo Froido
bendrosios psichoanalitikos, jis pasiima tik tai, kas leidžia paaiškinti skirtingą žmogaus elgesį ir jo
tapatybės įvairialypumą. Rorty postmoderniojoje etikoje nebelieka „aš“ hierarchijos, nebėra
asmenybės centro, geresnių arba blogesnių asmens savybių. Viskas tampa vienodos vertės, nes
viskas yra atsitiktina.
Rorty, kaip ir Nehamas‘as mano, kad asmens tapatumas turi būti susikurtas puoselėjant
naratyvą apie savo gyvenimą. Abiem atvejais naratyvas kuriamas rašto forma: Nehamas‘as teigia,
kad tik raštu įamžinta gyvenimo meno forma gali išlikti ir būti perduota kitiems, jam antrina ir Rorty,
pasirinkdamas poezijos kelią. Rorty teigia, kad tik poezija gali išsaugoti tavo tapatybę ateities
kartoms, tik jos dėka asmenybė gali būti nepamiršta. Stiprus poetas turi siekti originalumo ir bijoti,
kad jo kūriniai tarp kitų autorių kūrinių gali pasirodyti visiškai nevertingi. Poetas stengiasi sukurti
kažką išskirtinio ir unikalaus, nes tik pranokdamas kitus jis išsaugos savo tapatybę. Poetiškai
papasakotas naratyvas tai asmens identitetas. Rortiškoji savikūra vyksta konstruojant tekstą.
149 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 114 150 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p.257 151 Ten pat, p.264 152 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 114 153 Ten pat, p. 115
51
Rorty koncepcijoje asmens tapatybė sukuriama išrandant naują poetinę kalbą, kurią jis dažnai
vadina tiesiog žodynu, naujas metaforas ir jomis užrašant savo gyvenimą. Įdomu tai, kad Rorty
nesutinka su Nehamas‘o naratyvo darnumu. Anot Rorty, pasakojamas naratyvas neturi būti vientisas
ir darnus, vientisam projektui užbaigti žmogui neužtektų viso gyvenimo. Čia ir nėra ko užbaiginėti,
mat „čia tėra tik santykių tinklas, kuris turi būti peraudžiamas, tinklas, kurį laikas kiekvieną dieną
prailgina.“154
Kaip buvo minėta, Rorty perima iš Froido asmens tapatybės nevientisumo idėją.
Asmenybė susideda iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių asmenybių. Jos siejasi tarpusavyje, bet
niekada nesutampa. Šioje vietoje froidiška Rorty teorija susišaukia su viena A. Lingio asmens
tapatybės sąlyga – vaidmenimis. Anot Rorty, vaidmenų (arba pseudoasmenybių) gausa viename
asmenyje „padeda paaiškinti, kaip kas nors gali būti kartu ir švelnia motina ir negailestinga
koncentracijos stovyklos prižiūrėtoja, ar būti teisingu bei nuosaikiu teisėju ir taip pat šaltu bei
atstumiančiu tėvu“155
. Visi vaidmenys, telpantys asmenyje, yra svarbūs jo tapatybei. „Leisdamas
nesirinkti vienos pamatinės gyvenimo linijos, Froidas įgalina papasakoti ne vieną, o daug vienodai
galiojančių pasakojimų apie save taip nuolat save perkuriant.“156
Kiekvienas vaidmuo turi savo
kalbą, savo žodyną. Sąveikaujant visiems vaidmenims, žodynai jungiasi ir taip kuriasi nauji,
leidžiantys perpasakoti savo naratyvą. Gebėjimas išrasti naujas metaforas bei aprašyti jomis savo
asmens tapatumą suteikia tapatybei išskirtinumo. Kaip tik to ir siekia stiprus poetas.
Rorty susilaukia daug kritikos ir priekaištų, kad asmuo neturintis vieno nuolatinio centro
negali savęs kurti, nes reikalingas veiksnys, kuris kurtų ir vykdytų visus asmenybės perrašymus.
„Savikūra numato jau apytikrę kryptį, kūrybinio sumanymo įgyvendinimo slinktį. Meno kūrinys
nėra iš anksto konstruojamas racionalus projektas. Tačiau jis nėra ir vien atsitiktinių aplinkybių
nulemta mozaika. Kažkokie intuityvūs, neryškūs meno kontūrai, kaip kūrybinis sumanymas, vis
dėlto turi menininkui neduoti ramybės ir skatinti jį kurti.“157
J. Baranova R. Rorty filosofijoje
įžvelgia panašumų su dzen filosofine tradicija. Filosofė teigia, kad dėl rortiškojo stipraus poeto,
liberalaus ironiko ir pasaulio atsitiktinumo poetizavimo Rorty darosi artimas dzeno meistrams.
Atsitiktinumas rodo asmens centro nebuvimą, bet asmuo be centro būtų pernelyg pasyvus, kad
galėtų būti poetu, be to, kaip girdėdami atskirus naratyvus galėtume suvokti, kad kalbama apie tą
patį asmenį. Rorty apsigina kalbėdamas apie toną, kuris gali tapti mūsų visų poelgių fonu, tai
motyvas, kuris bus juntamas visuose mūsų pasakojamuose naratyvuose ir neleis jiems išsiderinti.
Tokiai idėjai atspirtį jis vėlgi randa Froido analitikoje, kuria pasirėmęs teigia, kad, „viskas –
154 Rorty R. Contingency, Irony and Solidarity, Cambridge University Press: Cambridge, 1989, p. 32 155 Ten pat, p. 32 156 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 46 157 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p. 265
52
pradedant nuo žodžio skambesio, lapo spalvos, iki smulkiausio lytėjimo pojūčio, gali pasitarnauti
dramatizuojant ir kristalizuojant žmogaus tapatybės jausmą“158
, todėl, nebūtina ieškoti pamatinės
gyvenimo linijos. Tonaciją gyvenimui suteikia tam tikras daiktų išsidėstymas. J. Baranova mano,
kad toks gyvenimas tampa panašus į poemą.
Dėl asmenybės centro nebuvimo R. Rorty koncepcijoje diskutuoja ir R. Schustermanas. Jis
sutinka, kad asmenybės vienovė niekada nėra duota, bet ji vistiek turi būti, reikia jos siekti. Ji
konstruojama sunkiai ir skausmingai, „asmenybę vienijantis pasakojimas gali aprėpti įvairiausius ir
dažnai vienas kitam prieštaraujančius pasakojimus – tai tik pagyvina asmenybės turinį“159
. Kritikai
teigia, kad net pats Froidas nesutiktų su visišku asmenybės centro nebuvimu, tai būtų psichikos
sutrikimas, žinomas kaip šizofrenija, t. y. asmenybės suskilimas, kuris laikomas galutiniu
asmenybės praradimu. Baranova pastebi, kad A. MacIntyre‘ui tokia problema neiškilo, nes jam
estetinio originalumo projektas tiesiog nerūpėjo.
Taigi, Rorty savikūros projekte nereikalauja siekti darnumo. Jis reikalauja siekti naratyvo
originalumo. Originalus naratyvas tampa poezija, o neoriginalus telieka replika, teigia filosofas.
Niekas nenori būti replika, to nesąmoningai siekia ne tik poetai, bet ir visi kiti. Savo originalų
tapatumą Rorty leidžia sukurti naudojantis jau esamais žodynais, panašiai kaip Nehamas‘as leidžia
studijuoti esamus gyvenimo meno savikūros modelius. Tačiau svarbu atskirti naudojimąsi nuo
pasisavinimo arba, kaip tai vadina Nehamas‘as, – imitavimo. Esamais žodynais galima naudotis tik
tiek, kiek to reikia, kad sukurtum kitokį, savo. Taigi, iš esmės, esamo žodyno naudojimas naujam
kurti reikalingas tik pasitikrinti, ar netampi kopijuotoju. Naujus žodynus mes galime rasti
literatūroje. “Romanai [literatūros žanras]160
turtina moralinę sąmonę, nes skaitydamas gauni
atsidurti didelio skaičiaus įvairiausių žmonių kailyje, taigi, daug jų perskaitęs, vis labiau gebi
pažvelgti į moralinę situaciją visokiausiais skirtingais požiūriais“161
. Reikšmingiausias dalykas, kurį
mums teikia literatūra, yra begalinė požiūrių įvairovė. Literatūra leidžia pamatyti, kokie gali būti
kitokie savęs parašymo stiliai. Tai paskatina naujai perrašyti savo asmens tapatybę. Į literatūrą reikia
žvelgti kaip į priemonę, parodančią, kad asmens tapatybės naratyvas dar nėra išbaigtas, ji
kvestionuoja esamą naratyvą, priverčia suabejoti ir sukurti naują.
Rorty poetas kuria naujus naratyvus dar ir tam, „kad nustatytų santykius su kitais“162
. Stiprus
poetas negali leistis būti aprašytas kitų, tai padaryti turi jis pats, kitaip jis netenka galios vadintis
158 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 116 159 Ten pat, p. 117 160 autorės pastaba 161 Groot G. Paliesti širdį. Pašnekesiai su Rorty //Dvi sielos, Aidai, 2004, p. 268 162 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p. 268
53
stipriu. Savo nauju ir netikėtu pasakojimu jis siekia pats sukurti skonį, pagal kurį kiti spręs apie jo
asmens tapatybę, – teigia Rorty. Pats kurdamas poetas apsigina nuo pavojaus būti aprašytam kitų, o
tas, „kas kuria naratyvą, tas yra padėties šeimininkas“.163
Tokiais padėties šeimininkais filosofas
laiko Nietzsche ir M. Proust‘ą, tačiau stipresniu poetu jis visgi laiko Proust‘ą. „Ką tokio savo
naratyviame aprašyme padaro Nietzsche, kas nepatinka Rorty ir kuo pastarajam imponuoja Proust‘o
projektas?“164
, klausia A. Pometko ir čia pat atsako, kas „Proust‘as, pasak Rorty, tapo savimi
reaguodamas į kitus, realius, jo sutiktus žmones ir juos aprašydamas. Tuo tarpu Nietzsche tapo
savimi aprašydamas savo reakcijas į knygose sutiktus žmones.“165
Galima sakyti, kad Nietzsche
aprašo ne žmones, o žodynus.
Stiprus poetas stengiasi išvengti tapti kito asmens naratyvo personažu dar ir todėl, kad tai
žemina. Rorty mano, kad daugelis asmenybių nori pačios save aprašyti savais žodynais, nes nori būti
priimamos rimtai, o juk negali būti nieko žiauresnio, teigia Rorty: „kuomet tas žodynas, kuriuo
asmuo aprašo save ir savo gyvenimo aplinkybes, yra sureliatyvinamas kito asmens, pavaizduojant
dalykus, kurie jiems atrodė svarbūs, beprasmiškais, atgyvenusiais ir bejėgiais“166
. Niekas negali
šališkai aprašyti kito žmogaus išgyvenimų, nes neįmanoma visiškai pilnutinai įsijausti į kitą asmenį.
Stiprus poetas kurdamas vis naujus naratyvus užbėga už akių kitiems, kad išvengtų tokio
pažeminimo ir įskaudinimo. Metafora poetui tampa kovos įrankiu. Rorty prisimena Jean-Paul
Sartre‘o laisvės-daikto takoskyrą. Jeigu pasaulyje liekame tik aprašyti kitų, tampame daiktais tarp
kitų daiktų, taip teigia Sartre‘o romano „Šleikštulys“ herojus Rokantenas, kuris „galynėjasi su šiuo
iš daiktiškosios egzistencijos kylančiu jausmu“167
. Būtent šį jausmą jis vadina šleikštuliu. Sartre‘o
herojai jaučia ir išgyvena egzistencinę tuštumą ir vienatvę. Rorty teigia, kad tol, kol stiprus poetas
kuria naujas metaforas ir naujus žodynus, jis nesusidurs su egzistencine tuštuma, bet jeigu kartais
taip nutiktų, poetas „turėtų jausti ją dar skausmingiau, nes būtent rortiškasis poetas neturi jokio
asmens branduolio ar esmės, jis turėtų kankintis aptikęs savo paties tuštumą“168
. Stiprus poetas
nejaučia vienatvės, jo nekankina kitų stoka, nes kiti jam yra potenciali grėsmė. Grėsmę asmenybei
kelia ne tik santykis su kitu, bet apskritai visas pasaulis. Knygoje „Atsitiktinumas, ironija ir
solidarumas“ Rorty teigia, kad pasaulis gali užgriūti ir sutraiškyti žmogų be jokios priežasties.
Straipsnyje „Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos“ J. Baranova vaizdžiai nupiešia paparacių
asmenybei daromą žalą: „kiti kopijuoja tave su savo fotoaparatais, įsirėmina tave savo nuotraukose
163 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU, 2004 p. 268 164 Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty, Vilnius, 2005, p. 53 165 Ten pat, p. 53 166 Ten pat, p. 55 167 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 119 168 Ten pat, p. 120
54
kaip jiems priklausantį daiktą manydami, jog yra tave supratę ir visiškai pažinę“169
. Pasaulyje nuolat
tvyro grėsmė, būti aprašytam, arba kaip šiuo atveju – nufotografuotam, o kiekvienas poetas nori
išlaikyti galią valdyti savo naratyvą apie save.
Nepaisant pasaulyje tvyrančios grėsmės asmens tapatumui, teigti, kad savikūra vyksta tik per
originalumą, tolygu asmens tapatybės formavimosi procesą lyginti su meno kūriniu blogąja prasme,
mat menui originalumas yra privalumas, nes jo esminis siekis ne atvaizduoti realybę, o pavaizduoti
kažką, kas keltų estetintį pasigėrėjimą, kitaip sakant – grožį, tuo tarpu asmens tapatybės aprašymai,
kad ir atskleisdami vis naujus asmenybės aspektus, vis tiek turi neprarasti sąsajų su realybe ir jos
diktuojamo esminių vertybių pamato. „Neapibrėžta savikūra gali tapti nevaldomu procesu“170
, jeigu
meno kūrinio kūrimo taisyklės nebus atskirtos nuo gyvenimo.
3.4. Išvados
1. Nehamas‘ui tapatumas yra sukuriamas filosofiškai, remiantis gyvenimo meno modeliu.
Gyvenimo meno modelis – tai sektinas gyvenimo modelis, kurį pritaikant žmogus susikuria
savo naratyvą.
2. Nehamas‘as pateikia sąlygas, kurios reikalingos originalaus tapatumo sukūrimui: skirtingumas
(distinctivness) ir rišlumas (coherence). Kuriant tapatumo projektą reikia siekti abiejų šių
dalykų.
3. Rorty savikūros koncepcijoje išeities tašku tampa gebėjimas pripažinti savo asmenybės
atsitiktinumą. Tai padaryti gali tik stiprus poetas.
4. Rorty poeto pagrindinis tikslas – radikalus naujumas. Asmeninio naratyvo darnumo ir
vieningumo Rorty nelaiko pagrindinėmis tapatybės sąlygomis.
5. Pagal Rorty, tapatybės naratyvas formuojamas ir pildomas kuriant naujus žodynus.
169 Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1, p. 120 170 Ten pat, p. 122
55
IŠVADOS
I.
1. P. Ricoeuras teigia, kad, norėdami apčiuopti savo egzistenciją, turime kreiptis į semantikos
plotmę – įvairias žmogaus išraiškas, ženklus, mitus, simbolius, knygas ir t. t., tai tekste
įkūnyti simboliai. Kadangi betarpiško supratimo nėra, turime kreiptis į kalbos analizę, kad
priartėtume prie pačių savęs. Sąmonė negali būti grynu fenomenu, todėl reikia tarpinių
dalykų, dalykų, kuriuose galėtume save pamatyti. Jam hermeneutika yra akivaizdus arba
nematomas savęs paties supratimas einant aplinkiniu keliu, t. y. suprantant save per kitą, kai
supratimas pasiekiamas interpretavimo ir refleksijos būdu.
2. Refleksija suprantama kaip ryšys tarp ženklų supratimo ir savęs supratimo. Savyje mes
turime galimybę atpažinti egzistuojantįjį. Tai įvyksta labai paprastai: įveikdamas distanciją,
istorinį nuotolį tarp savęs ir praėjusios kultūros, kuriai priklauso tekstas ar kūrinys, trumpai
tariant ženklas, skaitytojas gali įsisavinti prasmę iš svetimos ją paversdamas sava.
3. Ricoeuras teigia, kad asmuo dalyvauja dinaminėje tapatybėje, kuri atsiskleidžia pasakojime.
Papasakota istorija sukuria jos naratyvinį tapatumą. Naratyvinėje asmenybės koncepcijoje
asmenybės identitetas atsiranda pasakojime, kuris apima tik vieno žmogaus gyvenimo nuo
gimimo iki mirties istoriją. Ricoeuras pasisako už vientisą naratyvą.
4. Ch. Tayloro filosofijoje asmenybės tapatybei būtinos ontologinės asmenybės savybės: tikslų
turėjimas; savęs interpretavimas; dialoginė prigimtis.
5. Taylorui tapatumas neįmanomas be kalbinės artikuliacijos, nes tik kalba gali padėti atsakyti į
klausimus, ir tik kalbėdamasis su kitais žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Kiekvienas yra
pasakotojas, kuriam būdingas dialogiškumas. Kurdamas pasakojimą apie save, ir taip
atskleisdamas tapatumą, asmuo bendrauja nuolat su kitais – aptaria savo tapatybę su dialogo
partneriais. Asmenybės tapatumas neįmanomas be kitų žmonių pripažinimo. Kitais Tayloras
laiko artimų ir mylimų žmonių bendruomenę.
6. Asmenybe individą padaro jo moraliniai sugebėjimai atitinkamai kokį santykį su gėriu ar
blogiu jis pasirenka. Moraliniai horizontai egzistuoja dar prieš asmens tapatybę ir yra
artikuliuojami kalba.
56
II.
1. A.Lingis mano, kad asmens tapatumas neįgyjamas, remiantis viena taisykle arba vienu
metodu, tai vyksta kur kas sudėtingesniu keliu ir iššskiria daug tapatumo variantų ir sąlygų:
momentinis tapatumas – žmogaus veiksmus filosofas traktuoja kaip
praeinančius ir nutrūkstančius. Toks yra ir tapatumo jausmas.
pilnatvė – nejausdamas pilnatvės asmuo niekada neįsigyvens į savo tapatumą.
Individas visada turi pilnatvės pojūtį ryšium su savo tapatybe.
veikiantysis „aš“ – individo tariamas „aš“ yra daug ko pradžia, savęs kaip
kažko apibrėžimas. Sakydamas „aš“, žmogus atsiskiria nuo minios, nuo
praeities ir ateities. „Aš“ yra įsipareigojimas, atsiskyrimas nuo diskurso su
kitais.
savitas charakteris – veiksmo aprašymas yra ir jo vertinimas, o veiksmai
parodo individo charakterį, t. y., kas jam svarbu. Kažkuo tampama, nes
jaučiame tai, kas mums svarbu, ir pagal tai pasirenkame
orumas – sakyti „aš orus“, reiškia duoti pažadą, kad tai išliks tolimesniame
mūsų gyvenime. Orumo negalima pasiekti intencionaliai ir valingai. Jis gali
pasirodyti tik kaip padarinys.
2. A. Lingis konstatuoja, jog asmens autentiškumas (kaip ir orumas ir kitos tapatybės sąlygos)
nėra tai, ko galima siekti intencionaliai valingai. Autentiškumas negali būti tikslas.
3. Gyvenamajame pasaulyje žmogus visų pirma suvokia savo tapatybę per savo kūną: „aš“ esu
mano kūnas. Kūnas ne vien biologine fizine prasme, o plačiausia fenomenologine, kūnas su
visomis į pasaulį nukreiptomis intencijomis, kūnas susijęs nematomais sąryšiais su kitais
kūnais, reflektuojantis kūnas.
4. Merelau-Ponty išplėtota kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu,
kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Asmuo, norėdamas pakeisti kūno
padėtį, turi naudoti kūno schemą bei erdvės ir laiko suvokimą, per judesio metu
„vartojamą“ kūną žmogus supranta, kad tai kas juda ir yra jis pats.
5. Kūnas yra nukreiptas į pasaulį ir iš pasaulio atgal į save, tačiau jis nėra objektas. Kūnas turi
būti suprantamas kaip fenomenas tarp kitų fenomenų, taip, kaip jis duotas. Galiu suprasti
gyvo kūno funkciją tik pats ją atlikdamas, ir tik tiek, kiek esu kūnas, kiek įsisąmoninu savo
kūną, o tai vyksta jau tapatybės lygmenyje.
57
III.
1. Nehamas‘ui tapatumas yra sukuriamas filosofiškai, remiantis gyvenimo meno modeliu.
Gyvenimo meno modelis – tai sektinas gyvenimo modelis, kurį pritaikant žmogus susikuria
savo naratyvą. Nėra ir negali būti vieno teisingo ir visiems tinkančio gyvenimo modelio.
Sokratas gali būti vienu iš tokių modelių pradininkų.
2. Gyvenimo meno praktika Nehamas‘as laiko rašymą. Kitokiu būdu perduoti gyvenimo meno
modeliui reikalingas pažiūras būtų labai sunku, o užrašytas naratyvas gali būti lengvai
perduotas ir tapti modeliu kitam. Dėl to, svarbu, kad filosofai užrašytų savo gyvenimo
projektus, kitaip sakant – paverstų juos knygomis.
3. Nehamas‘o originalaus tapatumo sukūrimo sąlygos: skirtingumas (distinctivness) ir rišlumas
(coherence). Kuriant tapatumo projektą reikia siekti abiejų šių dalykų. Prisiėmus kito modelį
savo tapatumo įgyti neįmanoma. Todėl skirtingumas yra esminė tapatumo sąlyga; estetinis
charakerio rišlumas – antroji gyvenimo meno filosofų naratyvios savikūros sąlyga.
4. Rorty teigia, kad kiekvienas įsitikinimas ar nuomonė, kurios žmogus laikosi, yra didesniu
arba mažesniu mastu atsitiktiniai. Gebėjimas pripažinti savo asmenybės atsitiktinumą Rorty
koncepcijoje tampa savikūros išeities tašku. Asmenybės atsitiktinumą pripažinti gali tik
stiprus poetas, kuris siekia radikalaus naujumo.
5. Rorty koncepcijoje asmens tapatybė sukuriama išrandant naują poetinę kalbą (žodyną),
naujas metaforas ir jomis užrašant savo gyvenimą. Anot Rorty, pasakojamas naratyvas neturi
būti vientisas ir darnus, vientisam projektui užbaigti žmogui neužtektų viso gyvenimo.
6. Rorty poetas kuria naujus naratyvus tam, kad suformuotų santykius su kitais: stiprus poetas
negali leistis būti aprašytas kitų, tai padaryti turi jis pats, kitaip jis netenka galios vadintis
stipriu. Stiprus poetas stengiasi išvengti tapti kito asmens naratyvo personažu dar ir todėl,
kad tai žemina. Stiprus poetas, kurdamas vis naujus naratyvus, užbėga už akių kitiems, kad
išvengtų pažeminimo ir niekas nepavogtų jo tapatybės.
7. Rorty poetas stengiasi sukurti kažką išskirtinio ir unikalaus, nes tik pranokdamas kitus jis
išsaugos savo tapatybę. Poetiškai papasakotas naratyvas – tai asmens identitetas. Rortiškoji
savikūra vyksta konstruojant tekstą.
8. Anot Rorty, literatūra leidžia pamatyti kokie gali būti kitokie savęs parašymo stiliai. Tai
paskatina naujai perrašyti savo asmens tapatybę. Į literatūrą reikia žvelgti kaip į priemonę,
parodančią, kad asmens tapatybės naratyvas dar nėra išbaigtas.
58
Literatūros sąrašas
1. Aleksandravičius A. Tapatybė ir skirtis A.Lingio individualumo sampratoje// Tapatybės
sklaida ir ribos, mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001
2. Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas VPU leidykla: Vilnius, 2007
3. Baranova J. Richardas Rorty: aš – tai mano metaforos // Metai, 2003. Nr.1
4. Baranova J. Trys atsakymai į klausimą „Kas yra žmogus?“// Žmogus ir žodis, 2001, IV.
5. Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius: VPU leidykla, 2004
6. Baranova J. Naratyvioji asmenybės tapatybė// Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės,
sankirtos, Tyto alba: Vilnius, 2006
7. Brazauskas Nerijus (Ne)tapačios tapatybės paieškos// COLLOQUIA, 23
8. Broniukaitytė D. Moralės šaltinių problema Ch.Tayloro filosofijoje// Žmogus ir žodis, 2002
IV
9. Carman Taylor The Body in Husserl and Merleau-Ponty, PHILOSOPHICAL TOPICS VOL.
27, NO. 2, FALL 1999, Barnard College, Columbia University
10. Flynn B. Maurice Merleau-Ponty// The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2011
Edition), Edward N. Zalta (ed.)//
http://plato.stanford.edu/archives/fall2011/entries/merleau-ponty/>
11. Grondin J. Filosofinės hermeneutikos įvadas, Aidai, 2003
12. Groot G. Dvi sielos, Aidai, 2004
13. Gruzdytė A. Moters tapatumo problema Vilnius, 2005, magistro darbas, 2005б vadovas Doc.
dr L. Degėsys
14. Gutauskas M. Teksto tapatumo pagrindo problema filosofinėje hermeneutikoje// Tapatybės
sklaida ir ribos, mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001
15. Jonkus D. Husserlio ir Merleau-Ponty diskusija apie fenomenologinę redukciją ir
intersubjektyvumą//Žmogus ir žodis, 2009 IV
16. Kopf G. Beyond personal identity: Dogen, Nishida and a phenomenology of no-self, Curzon
press, 2001
17. Laitinen A. Charles Taylor and Paul Ricoeur on self-interpretations and narrative identity//
http://www.jyu.fi/yhtfil/fil/armala/texts/2002a.pdf
18. Lingis A. Asmens tapatumas// Problemos 2002, nr 61
19. Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai Vilnius : Baltos lankos, 2010.
59
20. Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija Vilnius : Baltos lankos, 1997
21. Lingis A. Pavojingos emocijos Kaunas : UAB "Poligrafija ir informatika", 2002
22. MacIntyre A. After Virtue: A study in moral theory, 2nd ed. London: Duckworth, 1985
23. Martin R. & Barresi J. The rise and fall of soul and self. An intellectual history of personal
identity ,New York: Columbia University Press, 2006
24. Merleau- Ponty M. Suvokimo fenomenologija// Baltos lankos, Nr.23, 2006
25. Nehamas A. The Art of Living. Socratic Reflections from Plato to Foucault//
http://www.scribd.com/doc/45509235/Nehamas-The-Art-of-Living#download
26. Nehamas A. An Essay on Beauty and Judgement // http://www.mrbauld.com/beautyheh.html
27. Pometko A. Naratyvioji asmenybės tapatybė: Alexanderis Nehamas, Richardas Rorty,
magistro darbas, Vilnius, 2005
28. Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Baltos lankos, 2001
29. Ricoeur P. Interpretacijos teorija. Diskursas ir reišmės perteklius, Baltos lankos, 2000
30. Rorty R. Contingency, Irony and Solidarity, Cambridge University Press: Cambridge, 1989
31. Rubavičius V. „Tapatumai“ globalizacijos sąlygomis//Tapatybės sklaida ir ribos, mokslinės
konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001
32. Sabašinskaitė Jūratė Techninės pažangos bei politinės santvarkos neįvertinimo pasekmės
laisvai tapatybei// LOGOS 67, 2011, balandis- birželis
33. Shapiro G. Nietzschean Narratives, Indiana University Press: Indiana 1989
34. Sverdiolas A. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofinės studijos I, Strofa, 2002
35. Šaulauskas M.P. Analitikos- hermeneutikos kontroversija// Darbai ir dienos, 2005, 41
36. Taylor Ch. Autentiškumo etika Vilnius: Aidai, 1996
37. Taylor Ch. Sources of the self. The making of moral identity, Cambridge: Harvard university
press, 1989
38. Večerskis D. Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)//
http://www.lhpa.net/index.php?option=com_content&view=article&id=89:fenomenologin-
kno-samprata-remiantis-mmerleau-ponty&catid=38:straipsniai&Itemid=55
39. Waterfield R. Review: Alexander Nehamas, The Art of Living: Socratic Reflections from
Plato to Foucault.// http://ccat.sas.upenn.edu/bmcr/1999/1999-01-09.html
40. Zeliankienė V. Alasdair Macintyre: ar įmanoma pagrįsti moralės objektyvumą// Žmogus ir
žodis, 2003 IV
41. Бытие и время / Мартин Хайдеггер ; В. Бибихина. Москва : Ad Marginem, 1997
60
Santrauka
Asmens tapatumo samprata šiuolaikinėjė fi losofinėje antropologijoje
Šiame darbe remiamasi hipoteze, kad modernioji epocha privedė visuomenę prie tapatybės
krizės. Žmogus nuolatos stengiasi suvokti, pažinti ir apibrėžti save tam, kad atsakytų į klausimą „kas
aš esu?“.
XX amžiaus moralės filosofijoje susiformavo kryptis, kuri ima interpretuoti žmogų kaip
istorijas pasakojantį gyvūną. Ši tradicija vadinama naratyvistine. Joje išsiskiria dvi srovės. Viena jų
asmenybės tapatumo modelyje akcentuoja savęs interpretavimą, kita – savęs sukūrimą. Pirmosios
krypties siūlomas naratyviosios asmenybės tapatumo modelis įvardijamas hermeneutiniu; tokį
modelį kuria Alasdairas MacIntyre‘as, Charlesas Tayloras, ir Paulis Ricoeure‘as. Antrosios krypties
modelis – neonyčinis; jo atstovai – Alexanderis Nehamas ir Richardas Rorty.
Fenomenologinė filosofija taip pat susiduria su asmens tapatumu. M. Merelau-Ponty kūno
fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu, kuris per savo buvimo patyrimą
išgyvena savo tapatybę. Alphonso Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį,
kuriame atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę. Jis aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų.
Darbo tikslas. Darbo tikslas yra ištyrinėti, kaip šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje
keliama ir nagrinėjama žmogaus tapatybės problema, t. y. kaip žmogus aptinka ir supranta save kaip
esantį šiame pasaulyje, kaip pajaučia savo egzistenciją. Šiame darbe bus siekiama atskleisti, kaip
tapatybės problema pasirodo hermeneutinėje Paulio Ricoeure‘o, Charleso Tayloro ir A. MacIntyre‘o
filosofijoje, kaip tapatumą supranta fenomenologijos atstovai Alphonsas Lingis bei Maurice‘as
Merleau-Ponty ir kokiu tikslu sukuriama naratyvioji asmenybės tapatybė Nehamas‘o ir Rorty
koncepcijose. Taip pat bus stengiamasi išryškinti šių trijų koncepcijų bendrumus bei probleminius
taškus, parodyti, kad nė viena iš filosofinių disciplinų nėra pakankama aprėpti asmens tapatumo
sampratai.
Raktiniai žodžiai: P. Ricoeur, Ch. Tylor, A. MacIntyre, M. Merleau-Ponty, A. Lingis,
A. Nehamas, R. Rorty, naratyvas, savikūra, tapatybė, asmuo, interpretacija, charakteris, moralės
horizontai.
61
Summary
The conception of personal identity in modern philosophical anthropology
This final paper is based on the hypothesis, what a modern epoch provoked chrisis of personl
identity. Person is constantly attempting to realize, recognize and define itself, because he wants to
get answer the question “who am I?”
In the XX century formed a trend, which began interpretate person like an animal, which tells
stories. This trend is known as narrative. It splits into two modus. First emphasizes in personal
identity self interpretation, second- self creation. First modus suggests narrative self identity model,
which is called hermeneutica. Such model compose Alasdair MacIntyre, Charles Taylor, and Paul
Ricoeur. Second modus is neonietzschean and its members are Alexander Nehamas and Richard
Rorty.
Phenomenological philosophy also deals with personal identity. Maurice Merleau-Ponty
established body phenomenology. It affirms, what human body is a self conscious subject, what
experience his own identity through his being. Other phenomenological philosopher, Alphonso
Lingis, tries to explain how to understand action like namely my own, in which I found meaning of
my personal identity. He discuss many variants and conditions of identity.
Work’s aim. The aim of this final paper is to investigate how the problem of personal identity
is accepted and researched in the modern philosophical anthropology and also to investigate how the
person understand itself like a being in this world and how he feels his own egzistence. In this paper
will be reaching to unfold how problem of identity coms in hermeneutical philosophy of P. Ricoeur,
Ch. Taylor and A. MacIntyre, how identity is understood by phenomenologers A. Lingis and
M. Merleau-Ponty, and how personal identity is combined in narrative conception of A. Nehamas
and R. Rorty. Also there will be reaching emphasize community and problemical points of these
three conceptions and show, what none of disciplines is not enough to comprehend conception of
personal identity.
Keywords: P. Ricoeur, Ch. Taylor, A. MacIntyre, M. Merleau-Ponty, A. Lingis, A. Nehamas,
R. Rorty, narration, self creation, identity, person, interpretation, character, moral horizonts.