LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO 2009 M. PRAKTIKOS BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE AKTUALIJOS

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO TAIKYMAS.................................................................................2PAGRINDINĖS BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS NUOSTATOS (BK 2 STRAIPSNIS)...........................2BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMO LAIKAS (BK 3 STRAIPSNIS).......................................................3TYČINIS NUSIKALTIMAS IR BAUDŽIAMASIS NUSIŽENGIMAS (BK 15 STRAIPSNIS)............................4JURIDINIŲ ASMENŲ BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ (BK 20 STRAIPSNIS)...............................................5BENDRININKAVIMAS IR BENDRININKŲ RŪŠYS (BK 24 STRAIPSNIS)......................................................5BENDRININKAVIMO FORMOS (BK 25 STRAIPSNIS)......................................................................................6ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS DĖL NUSIKALTIMO MAŽAREIKŠMIŠKUMO (BK 37 STRAIPSNIS)...............................................................................................................................................9BENDRIEJI BAUSMĖS SKYRIMO PAGRINDAI (BK 54 STRAIPSNIS).........................................................11ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOS APLINKYBĖS (BK 59 STRAIPSNIS).....................................................14ATSAKOMYBĘ SUNKINANČIOS APLINKYBĖS (BK 60 STRAIPSNIS).......................................................15ŠVELNESNĖS, NEGU ĮSTATYMO NUMATYTA, BAUSMĖS SKYRIMAS (BK 62 STRAIPSNIS)..............16BAUSMĖS SKYRIMAS UŽ KELIAS NUSIKALSTAMAS VEIKAS (BK 63 STRAIPSNIS)...........................19BAUSMĖS SKYRIMAS, KAI NEATLIKUS BAUSMĖS PADARYTA NAUJA NUSIKALSTAMA VEIKA (BK 64 STRAIPSNIS).............................................................................................................................................22KARDOMOJO KALINIMO ĮSKAITYMAS Į PASKIRTĄ BAUSMĘ (BK 66 STRAIPSNIS)...........................23BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS (BK 75 STRAIPSNIS)...........................................................................23AMNESTIJA (BK 78 STRAIPSNIS)......................................................................................................................24ELGESIO APRIBOJIMAS (BK 87 STRAIPSNIS)................................................................................................25BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS NEPILNAMEČIUI (BK 92 STRAIPSNIS)..........................................26NEPILNAMEČIO ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS (BK 93 STRAIPSNIS)..........28TEISTUMAS (BK 97 STRAIPSNIS).....................................................................................................................29NUŽUDYMAS (BK 129 STRAIPSNIS)................................................................................................................29NEATSARGUS GYVYBĖS ATĖMIMAS (BK 132 STRAIPSNIS).....................................................................32NESUNKUS SVEIKATOS SUTRIKDYMAS (BK 138 STRAIPSNIS)...............................................................33NETEISĖTAS ABORTAS (BK 142 STRAIPSNIS)..............................................................................................34PLĖŠIMAS (BK 180 STRAIPSNIS).......................................................................................................................36SUKČIAVIMAS (BK 182 STRAIPSNIS)..............................................................................................................36SVETIMO TURTO SUNAIKINIMAS (BK 187 STRAIPSNIS)...........................................................................37APLAIDUS APSKAITOS TVARKYMAS (BK 223 STRAIPSNIS).....................................................................38PAPIRKIMAS (BK 227 STRAIPSNIS)..................................................................................................................39NETEISĖTAS DISPONAVIMAS NARKOTINĖMIS AR PSICHOTROPINĖMIS MEDŽIAGOMIS BE TIKSLO JAS PLATINTI (BK 259 STRAIPSNIS), NETEISĖTAS DISPONAVIMAS NARKOTINĖMIS AR PSICHOTROPINĖMIS MEDŽIAGOMIS TURINT TIKSLĄ JAS PLATINTI ARBA NETEISĖTAS DISPONAVIMAS LABAI DIDELIU NARKOTINIŲ AR PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ KIEKIU (BK 260 STRAIPSNIS)..........................................................................................................................................................41KELIŲ TRANSPORTO EISMO SAUGUMO AR TRANSPORTO PRIEMONIŲ EKSPLOATAVIMO TAISYKLIŲ PAŽEIDIMAS (BK 281 STRAIPSNIS)...........................................................................................42VIEŠOSIOS TVARKOS PAŽEIDIMAS (BK 284 STRAIPSNIS)........................................................................44SAVAVALDŽIAVIMAS (BK 294 STRAIPSNIS)................................................................................................45DOKUMENTO SUKLASTOJIMAS AR DISPONAVIMAS SUKLASTOTU DOKUMENTU (BK 300 STRAIPSNIS)..........................................................................................................................................................47ĮTRAUKIMAS Į PROSTITUCIJĄ (BK 308 STRAIPSNIS)..................................................................................48

BAUDŽIAMOJO PROCESO ĮSTATYMO TAIKYMAS.......................................................49ĮRODYMAI (BPK 20 STRAIPSNIS).....................................................................................................................49ASMENS TEISIŲ APSAUGA BAUDŽIAMOJO PROCESO METU (BPK 44 STRAIPSNIS)...........................60ŽALOS ATLYGINIMAS, KAI CIVILINIS IEŠKINYS BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE PAREIŠKIAMAS (BPK 109-118 STRAIPSNIAI).........................................................................................................................................73NAGRINĖJIMO TEISME RIBOS, KALTINIME NURODYTOS VEIKOS ESMINIŲ FAKTINIŲ APLINKYBIŲ IR JOS KVALIFIKAVIMO PAKEITIMAS TEISME (BPK 255, 256 STRAIPSNIAI)..............78BAIGIAMOSIOS KALBOS IR KALTINAMOJO PASKUTINIS ŽODIS (BPK 293-296 STRAIPSNIAI)........83NUOSPRENDŽIO PRIĖMIMAS (BPK 297-310 STRAIPSNIAI)........................................................................84BYLŲ PROCESAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME (BPK 311-334 STRAIPSNIAI)..........................84PRIVATAUS KALTINIMO BYLŲ PROCESAS (BPK 407–417 STRAIPSNIAI)............................................105

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO TAIKYMAS

PAGRINDINĖS BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS NUOSTATOS (BK 2 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai nustatė trunkamos nusikalstamos veikos pabaigos momentą ir padarė nepagrįstą išvadą dėl kaltininko nubaudimo antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 6 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Įvertinusi skundžiamos nutarties motyvus ir kasacinio skundo argumentus kolegija konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. P. nubaudimo antrą kartą už tą pačią veiką yra neteisinga. Grįsdama savo nuomonę kolegija pažymėjo, kad teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82).

EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinas nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko ir erdvės požiūriu nėra vieningi (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; Sergey Zolotukhin v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93). Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatymo numatytos pareigos (EŽTT sprendimas Smolickis prieš Latviją (Smolickis c. Lettonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen prieš Suomiją (Raninen v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 March 1996, Decisions and Reports 84, p. 17). Šiuo atveju EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys. Siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad A. P. pareigos išlaikyti mažametes dukteris nevykdo nuo teismo sprendimo mokėti lėšas dukterims G. J. ir D. J. išlaikyti

2

įsigaliojimo dienos. 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteista inter alia už vengimą išlaikyti mažametes dukteris laikotarpiu, kuris truko nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ji buvo kaltinama dėl vengimo išlaikyti dukteris kitu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. kovo 26 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Kol vyko ikiteisminis tyrimas šioje byloje, buvo panaikintas A. P. pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir priimtas sprendimas vykdyti paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tai iš esmės reiškia, kad bausmės atidėjimo tikslai – šiuo atveju, be kita ko, pareigos išlaikyti vaikus vykdymo užtikrinimas – nebuvo pasiekti. A. P. nevykdė teismo skirtų įpareigojimų, tarp jų ir įpareigojimo siekti pradėti dirbti. Dėl to atsirado iš 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio kylantys teisiniai padariniai – panaikintas tuo nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, nevykdydama pareigos išlaikyti savo vaikus, A. P. padarė naują trunkamą nusikalstamą veiką, dėl kurios praėjus beveik metams po jos nuteisimo 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad po pirmojo nuteisimo nebuvo pasiektas prevencinis ir auklėjamasis bausmės vykdymo atidėjimo tikslas, nereiškia, kad kaltininkas negali būti persekiojamas už nepasiekus šio tikslo padarytas naujas nusikalstamas veikas. Priešingu atveju kartą patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn už trunkamą nusikalstamą veiką, kurios pagrindas yra atitinkamos pareigos nevykdymas, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo tolesnio jos vykdymo (mutatis mutandis Smolickis prieš Latviją).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs trunkamosios veikos, už kurią A. P. nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, pabaigos momentą, padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už besitęsiantį vengimą išlaikyti vaikus po 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo galima tik už laikotarpį po bausmės pagal šį nuosprendį atlikimo ir kad BK 64 straipsnio 1 dalyje ir 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte esančios bausmės skyrimo taisyklės A. P. negalėjo būti taikomos, nes ji naujo nusikaltimo nepadarė. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, visiškai pagrįstai pastebėjo nuosprendyje padarytą klaidą nustatant faktines aplinkybes, dėl kurios A. P. buvo inkriminuotas vengimas išlaikyti dukteris laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d, už kurį ji jau buvo nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, ir kaltinime nenurodytas laikotarpis nuo 2005 m. lapkričio 1 d iki 2006 m. kovo 23 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad BK 2 straipsnio 6 dalyje, 63 straipsnio 10 dalyje esančios teisės normos neleidžia nubausti A. P. už kaltinime nurodytą laikotarpį (nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d.) (2009 m. vasario 24 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-68/2009).

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMO LAIKAS (BK 3 STRAIPSNIS)

Teismas, pažeisdamas BK 3 straipsnio 1 dalį, netaikė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija

panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį paliko galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 26 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233 (įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d.) buvo pakeistos BK 214 straipsnio 1 dalies ir BK 215 straipsnio 1 dalies dispozicijos. Baudžiamąją atsakomybę už svetimos elektroninės mokėjimo priemonės neteisėtą įgijimą ir kitus alternatyvius veiksmus nustatė BK 214 straipsnio 1 dalis, o baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą finansinės operacijos svetima elektronine mokėjimo priemone atlikimą – BK 215 straipsnio 1 dalis. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos

3

duomenimis nustatyta, kad nuteistasis A. Č. 2008 m. sausio 10 d., apie 21.50 val., neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo kortelę ir tą pačią dieną apie 22.09 val. neteisėtai ją panaudojo, t. y. neteisėtai atliko finansinę operaciją svetima elektronine mokėjimo kortele. Todėl visiškai pagrįstai prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad kvalifikuojant nusikalstamas veikas turėjo būti taikoma ne ankstesnė (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272), bet vėlesnė (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233) BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies redakcija. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. Č. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Veikos neteisingą kvalifikavimą lėmė tai, kad nebuvo atsižvelgta į baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką (BK 3 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas šias nuostatas taikė teisingai. Svetimos elektroninės mokėjimo kortelės neteisėtas įgijimas kvalifikuojamas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymas), o neteisėtas atlikimas finansinės operacijos svetima elektronine mokėjimo kortele atitinka nusikaltimo, numatyto BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymas), sudėties požymius. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis) (2009 m. sausio 27 d. nutartis byloje Nr. 2K-28/2009).

TYČINIS NUSIKALTIMAS IR BAUDŽIAMASIS NUSIŽENGIMAS (BK 15 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai nustatė tiesioginės tyčios turinį (BK 15 straipsnio 2 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį ir bylą nutraukė. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados kaltinamojo A. S. tyčios klausimu prieštarauja teisės teorijai ir praktikai. Nors teismų sprendimuose teisingai išdėstytos bylos aplinkybės, tačiau nepagrįstai aiškinama, kad A. S. veikoje nėra tiesioginės tyčios požymių. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. S. 2003 m. spalio 24 d. medienos gabenimo lape įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, to neneigė ir pats kaltinamasis, tačiau teismas padarė išvadą, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai nepatvirtino A. S. veikoje tiesioginės tyčios ir išteisino A. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog A. S. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas suklastoti dokumentą. Išteisintasis A. S. medienos gabenimo lapą užpildė todėl, kad tuo metu kirtavietėje nebuvo tėvo, jis sirgo ir tą dieną negalėjo atvykti, o mediena buvo pakrauta ir ją reikėjo išsiųsti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tiesiogine tyčia yra tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingus padarinius ir jų nori. Veikos pavojingumo suvokimas – tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviuosius požymius. Iš Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendyje pateiktos kaltinamojo A. S. parodymų teisme santraukos matyti, kad jis suprato, jog pildo medienos gabenimo lapą G. T. vardu, ir pasirašė už ją, neturėdamas tam įgaliojimų. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nustatytas veikos pavojingumo, o ne baudžiamumo suvokimas. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nebūtina žinoti, kad ši veika baudžiamųjų įstatymų uždrausta. Ji laikoma padaryta tyčia. Netinkamas BK 15 straipsnio 2 dalies interpretavimas lėmė nepagrįsto nuosprendžio ir nutarties priėmimą (2009 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 2K-270/2009).

4

JURIDINIŲ ASMENŲ BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ (BK 20 STRAIPSNIS)

Teismas priėmė juridiniam asmeniui apkaltinamąjį nuosprendį nenustatęs BK 20 straipsnyje nurodytų sąlygų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad visais atvejais, aprašant pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, būtina nurodyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, o po to atskleisti šios veikos turinį. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „L“ pateiktame kaltinime suformuluota, jog ši bendrovė pažeidė aplinkos apsaugos taisykles ir patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 270 straipsnio 2 dalį už jai vadovavusio bei jos veiklą kontroliavusio generalinio direktoriaus E. L. padarytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, neįvardijo juridinio asmens (UAB „L“) ir nenurodė faktinių aplinkybių, pagal BK 20 straipsnio nuostatas apibrėžiančių juridinio asmens atsakomybę, taip pat – ir atitinkamų kaltinime pateiktų dalies svarbių nusikalstamos veikos aplinkybių. Šiuo aspektu dėl juridinio asmens atsakomybės, atsižvelgiant į minėtas BK 20 straipsnio nuostatas, nuosprendyje iš esmės nepateikti ir motyvai, pagrindžiantys UAB „L“ nuteisimą. Dėl išvardytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turėtų ištaisyti minėtus trūkumus (2009 m. gegužės 19 d. nutartis byloje Nr. 2K-156/2009).

BENDRININKAVIMAS IR BENDRININKŲ RŪŠYS (BK 24 STRAIPSNIS)

Teismas, nenustatęs bendrininko eksceso, nepagrįstai asmenį pripažino nužudymo bendravykdytoju

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingumą pagrindė tuo, kad visi nuteistieji veikė turėdami vieningą tyčią smurtauti prieš nukentėjusįjį R. M., kuri pagal paties teismo motyvus nukentėjusiojo nužudymo neapėmė. Išanalizavęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, kad nuteistasis V. P. irgi naudojo smurtą, tačiau iš teismo argumentų matyti, kad teismas šio nuteistojo smūgių į kaklą ir viršutinę krūtinės sritį, kurių traumavimas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, nenustatė. Nepaisant to, teismas teigia, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl visų nuteistųjų suduotų smūgių ir visi trys nuteistieji patys tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai.

Pasak apeliacinės instancijos teismo, šiuo atveju esminės reikšmės neturi aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas nukentėjusiajam sudavė nuteistasis V. P. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte nurodyta, kad tokiu atveju, kai keli asmenys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.

Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nesutiko, nes ją darydamas teismas nutylėjo esminę sąlygą, kad turi būti

5

nustatytas veikimas kartu, turint tyčią nužudyti. Nuteistasis V. P. neturėjo tyčios nužudyti ir kūno sužalojimų, kurie buvo nukentėjusiojo R. M. mirties priežastis, nepadarė, todėl už nužudymą neatsako. Žemesnių instancijų teismai, jo nusikalstamą veiką kvalifikuodami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), todėl jų sprendimai pakeičiami. V. P. tyčia apėmė tik visų jo sutelktų bendrininkų veiksmus padarant nukentėjusiajam bet kokio masto sveikatos sutrikdymą, todėl pagal BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatą jis už kitokius bendrininkų veiksmų, padarytų vykdytojų J. Ž. ir V. R. eksceso metu, padarinius neatsako. Nors jis pats asmeniškai sunkaus sveikatos sutrikdymo nepadarė, jis buvo šio nusikaltimo kurstytojas. Kartu jis pats sudavė nukentėjusiajam smūgius, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, taip realizuodamas dalį bendro nusikalstamo sumanymo ir tiesiogiai dalyvaudamas sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą. Pagal aptartas įstatymų ir teismų praktikos nuostatas tokiu atveju kaltininko veiksmai kvalifikuojami be nuorodos į BK 24 straipsnio 5 dalį, kaip vykdytojo. V. P. veiksmai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalį (2009 m. gegužės 5 d. nutartis byloje Nr. 2K-208/2009).

BENDRININKAVIMO FORMOS (BK 25 STRAIPSNIS)

Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija pakeitė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendžio pašalinta nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį ir išvada, kad L. P. veikė bendrininkų grupe, ir dėl šios dalies paliko galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nuosprendį be pakeitimų.

Plenarinė sesija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bendrininkų grupės aplinkybė pašalinta ne dėl šiai bendrininkavimo formai keliamų specialių požymių, nurodytų BK 25 straipsnyje 2 dalyje, nebuvimo, bet apskritai dėl negalimumo konstatuoti bendrininkavimą su nenustatytu asmeniu. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Teismų praktikoje susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu. Kadangi šio asmens pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti, kyla klausimas, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą. Teismų praktika nagrinėjamu klausimu nevienoda, tačiau bendrininkų grupės aplinkybė tokiais atvejais dažnai šalinama iš kaltinimų ir teismų nuosprendžių. Kita vertus, plenarinė sesija pažymi, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo,

6

pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Vertindama apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl bendrininkavimo nebuvimo ir sprendimą pašalinti bendrininkų grupės aplinkybę iš nuosprendžio, plenarinė sesija pažymėjo, kad svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi tais atvejais, kai asmuo, kuris pats nerealizavo visų būtinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu vykdytoju, bendrininkavimo konstatavimas ar pašalinimas iš kaltinimo tampa esminis jo baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Nagrinėjamojoje byloje nusikalstama veika (sukčiavimas) buvo padaryta dalyvaujant dviem bendravykdytojams, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis. L. P. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje (sukčiavime) pasireiškė tuo, kad ji paėmė iš savo sąskaitos 500 Lt, kuriuos į jos sąskaitą pervedė apgauta nukentėjusioji K. I.. Su nukentėjusiąja ji pati nebendravo ir jos neapgaudinėjo, taigi jos veiksmai pripažinti nusikalstamais tik todėl, kad atlikti pagal susitarimą su nenustatytu asmeniu, kuris, siųsdamas nukentėjusiajai apgaulingo pobūdžio SMS pranešimą ir kalbėdamas su ja telefonu, apgavo nukentėjusiąją ir nulėmė jos apsisprendimą pervesti pinigus į nurodytą sąskaitą. Be šio nenustatyto bendravykdytojo veiksmų nebūtų įmanomi ir L. P. veiksmai paimant iš bankomato į jos sąskaitą pervestus pinigus. Taigi išvada, kad L. P. apgaule įgijo svetimą turtą (padarė sukčiavimą), galima tik pripažinus, jog ji bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, kuris bendravo su nukentėjusiąja ir ją apgavo. Apeliacinės instancijos teismui pašalinus išvadą dėl bendrininkavimo, liko neaišku, kuo grindžiama išvada, kad L. P. apgaule įgijo nukentėjusiosios turtą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad L. P. buvo nepagrįstai kaltinama bendrininkavus su nenustatytu asmeniu, ir pašalinęs bendrininkų grupės aplinkybę iš nuosprendžio, vis dėlto patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ji padarė sukčiavimą ne viena, bet kartu su šiuo asmeniu, ir kad būtent tas asmuo panaudojo apgaulę prieš nukentėjusiąją ir būtent šie jo veiksmai leido nuteistajai užvaldyti jos turtą. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl bendrininkavimo nebuvimo prieštarauja to paties teismo pripažintoms faktinėms aplinkybėms. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs kaltinamosios L. P. ir nenustatyto asmens veikos bendrumą, jos susitarimą su šiuo asmeniu bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo, taip pat nesant byloje duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatyto asmens pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus, pagrįstai konstatavo, kad ji padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudama su šiuo asmeniu ir veikė su juo bendrininkų grupe.

Plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad nėra teisinga ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus, jog L. P. bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, pažeidžiama šio asmens nekaltumo prezumpcija – jis taip pat pripažintas kaltu, nors jam nebuvo pareikšti įtarimai ir nebuvo atlikti kiti procesiniai veiksmai. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada prieštaringa, nes neaišku, kodėl tik nuoroda į bendrininkavimą pažeidžia nenustatyto asmens nekaltumo prezumpciją, o jo nusikalstamų veiksmų detalus aprašymas nuosprendyje šiai prezumpcijai neprieštarauja. Plenarinė sesija konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyto asmens veiksmų aprašymas kaltinamajame akte ir

7

apkaltinamajame nuosprendyje buvo neišvengiamas formuluojant L. P. inkriminuojamas faktines aplinkybes ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog L. P. bendrininkavo su šiuo asmeniu, sietina tik su jos kaltumo klausimo išsprendimu. Nenustatytam asmeniui apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas, todėl jo nekaltumo prezumpcija nepažeista.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pašalindamas pirmosios instancijos teismo išvadą, jog L. P. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (2009 m. sausio 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-9/2009).

Teisėjas J. Prapiestis dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. sausio 6 d. nutarties pateikė atskirąją nuomonę, kurioje konstatavo, kad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama ir tada, kai nuosprendyje konstatuojama, jog nuteistasis darydamas nusikalstamą veiką bendrininkavo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Kita vertus, nurodymas teismo nuosprendyje faktinių aplinkybių, būtinų aprašant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir kartu susijusių su nenustatyto asmens padaryta veika, savaime dar nereiškia tokio asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Tačiau nuosprendyje šias aplinkybes įmanoma ir būtina išdėstyti taip, kad nuosprendis nesudarytų pagrindo manyti, jog teismas pripažįsta kaltu nusikalstamos veikos padarymu ir asmenį, kurio kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad pripažįstant nuteistąją L. P. kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo nebuvo būtina konstatuoti, jog ji bendrininkavo su nenustatytu asmeniu. Atsižvelgiant į tai kasacinis skundas šioje byloje turėjo būti atmestas paliekant galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų1.

Teismas netinkamai aiškino nusikalstamo susivienijimo požymius (BK 25 straipsnio 4 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 15 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas apsiribojo deklaratyvia išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad buvo suburtas nusikalstamas susivienijimas ir T. V., A. V., S. A., V. P. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas V. Š. dalyvavo šio nusikalstamo susivienijimo veikloje. Darydamas šią išvadą apeliacinės instancijos teismas ją pagrindė ne kruopščia visų įrodymų analize, o pateikė savą BK 25 straipsnio 4 dalies teisinį vertinimą. Darant šių asmenų veiksmų teisinį vertinimą būtina kiekvieno automobilio vagystės aplinkybių analizė, kiekvienoje vagystėje kiekvieno dalyvavusio asmens vaidmens analizė bei kiekvieno asmens vaidmens visų automobilių vagystėse analizė. Pagrobta daug automobilių. Tokia analizė leistų padaryti pagrįstas ir teisingas išvadas dėl tokių asmenų organizuotumo laipsnio darant nusikalstamą veiką, išvadas dėl jų tarpusavio ryšių, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo. Pažymėtina, kad taip pat buvo būtina vertinti ir D. S. veiksmus suburiant šiuos asmenis ir jo vaidmenį suburtoje grupuotėje. Pagrįstai prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad analizuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus dėl nusikalstamo susivienijimo apeliacinės instancijos teismas juos vertino atsietai vieną nuo kito, nevertino bylos įrodymų visumos ir tai nulėmė klaidingų išvadų padarymą. Tuo apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ko pasėkoje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nusikalstamo susivienijimo atveju įstatymų leidėjo nurodymas, jog tokios grupuotės narius sieja vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas aiškintinas taip, kad vaidmenimis ir užduotimis nusikalstamo susivienijimo

1 Plačiau žr. Teismų praktika Nr. 31.

8

nariai, skirtingai, nei organizuotoje grupės atveju, pasiskirsto ne tik darydami konkretų nusikaltimą, bet ir pačioje susivienijimo vidinėje struktūroje. Šią aplinkybę kaip ir bendros kasos buvimo aplinkybes apeliacinės instancijos teismas įvertino nepakankamai, neatsižvelgdamas į BK 25 straipsnio 4 dalies sampratą, papildytą jau suformuota teismų praktika.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant yra, ar ne nusikalstamo susivienijimo požymis – pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas - teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į susivienijimo organizacinę hierarchiją, vidinės drausmės buvimą, dalyvių specializaciją, veiklos planavimą, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolę, bendras lėšas, jų paskirtį ir panaudojimą, ryšių, transporto priemonių turėjimą, konspiracinius bendravimo būdus ir pan. Atsižvelgiant į konkrečios bylos ypatybes, šiam požymiui konstatuoti gali būti reikšmingos ir kitos aplinkybės. Nenustačius vienos ar kelių paminėtų aplinkybių, jeigu jos konkrečioje byloje nėra esminės, požymiui konstatuoti gali būti pakankama ir kitų aplinkybių visuma, kas ir yra konstatuota teismų praktikoje. Sprendžiant nusikalstamo susivienijimo ir organizuotos grupės atribojimo klausimą, svarbu įvertinti požymių visumą, o ne vieną ar kuriuos nors kelis požymius, kaip šiuo atveju pasielgė apeliacinės instancijos teismas. Be to, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo deklaratyvia išvada, kad pirmosios instancijos teismo nėra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamo susivienijimo buvimą (2009 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 2K-154/2009).

ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS DĖL NUSIKALTIMO MAŽAREIKŠMIŠKUMO (BK 37 STRAIPSNIS)

Teismas nepagrįstai nusikaltimą pripažino mažareikšmiu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal BK 37 straipsnį asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas formaliai, kad ir turi baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl kai kurių jų konkretaus turinio veikla yra nepavojinga ir dėl to tokia veikla nėra nusikaltimas. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurioms esant R. J., V. A. ir D. S. veika būtų nepavojinga. Dėl pastarųjų aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atsirado ne tik padariniai, nebuvo galima nustatyti įmonės turto, pelno, įsipareigojimų, nebaigtos gamybos vertės, įvertinti įmonės turto, nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, tačiau tokiais veiksmais padaryta žala įstatymo saugomiems visuomenės ir valstybės interesams, valstybės finansų sistemai. R. J., V. A., D. S. nusikalstamais veiksmais pažeisti svarbūs baudžiamojo įstatymo saugomi visuomenės ir valstybės interesai.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad šiuo nusikaltimu nepadaryta valstybei žala, kadangi bendrovės mokestiniai pažeidimai ištaisyti, negali būti siejama su padarytu nusikaltimu, nes tokios aplinkybės buvimas (pažeidimai ištaisyti) nepriskiriamas prie tų aplinkybių, kurios veiką šiuo atveju darytų nepavojingą. Tai galėtų būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Sprendžiant veikos pripažinimo mažareikšme klausimą teismas į byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes neturi atsižvelgti, nes šios aplinkybės turi reikšmę paskiriant bausmę, nustatant jos rūšį, dydį ir pan. (2009 m. birželio 23 d. nutartis byloje Nr. 2K-313/2009).

Teismas taikė BK 37 straipsnio nuostatas, nesant nusikalstamos veikos sudėties požymių

9

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 3 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 8 d. nutartį. Baudžiamoji byla prieš G. G. nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Akcinės bendrovės Turto bankas civilinis ieškinys dėl 192 406,59 Lt priteisimo žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad priimdamas sprendimą G. G. taikyti BK 37 straipsnį pirmosios instancijos teismas šią BK Bendrosios dalies normą pritaikė netinkamai. Siekiant tinkamai pritaikyti BK 37 straipsnį, pirmiausia būtina nustatyti, kad kaltinamojo veika atitinka visus BK Specialiosios dalies tam tikroje normoje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, t. y. kad kaltinamasis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Tik po to teismas gali spręsti, ar nėra pagrindo tą nusikaltimą pripažinti mažareikšmiu. Šioje byloje G. G. buvo kaltinamas BK 206 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Aptariamos normos dispozicija suformuluota taip: tas, kas gavęs 150 MGL dydžio ar didesnės vertės kreditą, paskolą ar tikslinę paramą, panaudojo juos ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką. G. G. kaltinamas dalies tikslinės paramos lėšų (116 962 Lt) panaudojimu ne pagal nustatytą tvarką. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad: šis kaltinimas visiškai atitinka vieną iš aptariamos nusikaltimo sudėties požymių – suteiktos tikslinės paramos dydį (šiuo atveju jis didesnis už 150 MGL); tokio dydžio tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį būtų pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal aptariamą BK normą atsirasti, tačiau šioje byloje G. G. kaltinamas ne tikslinės paramos panaudojimu ne pagal paskirti, o jos panaudojimu ne pagal nustatą tvarką; šioje byloje tiriamu atveju tikslinės paramos panaudojimo tvarką nustato Pirkimų tvarka. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad bet koks Pirkimų tvarkos pažeidimas yra vertintinas kaip BK 206 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Teisėjų kolegija nurodė, jog iš sisteminės teisės normų analizės seka, kad tokia išvada nėra teisinga. Ne kiekvienas Pirkimų tvarkos pažeidimas sukelia realią grėsmę BK XXXI skyriuje išdėstytų normų saugomam gėriui – ekonomikai ir verslo tvarkai. BK 11 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nusikaltimas yra ne tik šiame kodekse uždrausta, bet ir pavojinga veika. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad BK 206 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymį – tikslinės paramos panaudojimas ne pagal nustatytą tvarką – atitiktų ne formalūs, o tik realios žalos padarę ar sukėlę grėsmę tokiai žalai atsirasti Pirkimų tvarkos pažeidimai (pavyzdžiui, nustatytos pirkimo būdo parinkimo tvarkos ar panašaus pobūdžio pažeidimai, sudarę sąlygas nepagrįstam tam tikrų asmenų praturtėjimui, neracionaliam paramos lėšų naudojimui). Šioje byloje nenustatyta, kad dėl skaidrumo principo pažeidimo parenkant įsigyjamos įrangos pardavėją, ataskaitų apie perkamą įrangą nepateikimo nustatytu laiku, pirkimų plano netikslaus įvykdymo buvo padaryta materialinės ar kitos žalos (kad būtų iššvaistytos ar neracionaliai panaudotos paramos lėšos, nukrypta nuo projekto tikslų ir pan.).

Kolegija nurodė, jog byloje nustatyta, kad, padarant aptartus Pirkimo tvarkos pažeidimus, buvo nupirkta įrenginių už 116 962 Lt. Prokuroras kasaciniame skunde tvirtino, kad ši pinigų suma – tai G. G. nusikaltimu padarytos žalos dydis. Pirmosios instancijos teismas tos pinigų sumos, t. y. tų išlaidų, teisiškai neįvertino – byloje pareikštą civilinį ieškinį atmetė, nuosprendyje nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas išlaidas, kurios buvo padarytos, pažeidžiant Pirkimų tvarką, įvertino dvejopai: pirma, skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad už įrenginių įsigijimą, pažeidžiant Pirkimų tvarką, G. G. taikytina sutartinė atsakomybė už netinkamą prievolių vykdymą; antra, toje pačioje nutarties pastraipoje teismas nurodė, kad iš G. G. priteistinas padarytos žalos atlyginimas. Iš tokio vertinimo sektų, kad už tų pačių veiksmų atlikimą G. G. taikytina, tiek sutartinė, tiek deliktinė civilinė atsakomybė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad vien dėl savo prieštaringumo toks vertinimas negali būti pripažįstamas teisingu, nes abi civilinės atsakomybės rūšys už tų pačių veiksmų atlikimą negali būti taikomos. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad bylos medžiagą atitinka pirmasis iš apeliacinės instancijos teismo pateiktų

10

vertinimų. Byloje nustatyta, kad santykiai tarp G. G. individualios įmonės ir tikslinę paramą suteikusių institucijų atsirado sutarties pagrindu. Pirkimų tvarka yra tos sutarties dalis. Pirkimų tvarkos 187 punkte yra numatyta atsakomybė už tvarkos nesilaikymą. Tame punkte yra nurodyta, kad: išlaidos, kurias paramos gavėjas patyrė pažeisdamas šios tvarkos reikalavimus, Centrinės projektų valdymo agentūros sprendimu gali būti pripažįstamos netinkamomis projekto išlaidomis; tokiu atveju jos nefinansuojamos subsidijos lėšomis – lėšos neskiriamos, o tuo atveju, jeigu jos jau buvo paskirtos, o pažeidimas paaiškėjo vėliau – paramos gavėjas įpareigojamas tas lėšas sugrąžinti (lėšos iš paramos gavėjo išieškomos). Tai sutartinė atsakomybė. Baudžiamojoje byloje pareiškiamu civiliniu ieškiniu gali būti sprendžiami tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimai (BPK 109 straipsnis). Ginčai, kylantys dėl sutartinės civilinės atsakomybės, nagrinėtini civilinėse bylose (2009 m. birželio 2 d. nutartis byloje Nr. 2K-240/2009).

BENDRIEJI BAUSMĖS SKYRIMO PAGRINDAI (BK 54 STRAIPSNIS)

Teismas nepakankamai atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, dėl ko netinkamai individualizavo bausmę

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį. Pripažinta, kad A. B. atsakomybę už BK 129 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikaltimą lengvina tai, kad jis sužalotam T. T. iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir taip bandė išvengti sunkesnių padarinių. A. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė sumažinta iki aštuonerių metų laisvės atėmimo. A. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta penkiasdešimt parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta aštuoneri metai laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. B. skiriamos bausmės už kiekvieną veiką atskirai atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), yra neteisinga.

Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas, skirdamas bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir už šį nusikaltimą nustatydamas vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę, tokios bausmės rūšies skyrimo nemotyvavo ir neatsižvelgė, kad A. B. pirmą kartą teisiamas už nesunkų nusikaltimą, todėl jam taikytina BK 55 straipsnyje esanti bausmių skyrimo taisyklė. Nesilaikant šio straipsnio reikalavimų, nemotyvuojant laisvės atėmimo bausmės paskyrimo pagrįstumo buvo pažeisti baudžiamojo įstatymo reikalavimai. Tai, kad už nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė su kita bausme, paskirta už labai sunkų nusikaltimą, subendrinama apėmimo būdu, nėra aplinkybė, leidžianti nesilaikyti BK 55 straipsnyje esamų reikalavimų.

Antra, pagal teismų praktiką, apibendrintą Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos, skiriant bausmes už nužudymus apžvalgos išvadose, teismai, skirdami bausmę, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turi įvertinti nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes: nužudymo padarymo būdą (smurto naudojimo intensyvumą ir jo pobūdį, panaudotus įrankius ir priemones), tyčios rūšį, poelgio motyvus ir kt. Į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. T. nužudymas buvo padarytas kaltininkui veikiant netiesiogine tyčia, nusikaltimo motyvas buvo asmeninio tarpusavio konflikto metu kilęs nuteistojo pyktis, smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvūs, jie padaryti tarpusavio muštynėse nenaudojant specialių žalojimo įrankių. Šiose muštynėse aktyvus buvo ir nukentėjusysis. Šios aplinkybės rodo mažesnį nužudymo pavojingumo laipsnį. Nužudymo pavojingumo laipsnio reikšmė nustatant skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį

11

negali būti visiškai neįvertinta ar sumenkinama teikiant prioritetą kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms aplinkybėms.

Trečia, pagrįstai skunde nurodyta, kad vertinant nuteistojo asmenybę nebuvo atsižvelgta į tai, kad nužudymas buvo padarytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir į nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo, t. y neįvertinta, kad per metus, kol vyko bylos tyrimas ir bylos negarinėjimas teisme, jokių duomenų apie kokias nors kitas A. B. padarytas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus nebuvo gauta.

Teisėjų kolegija padarė bendrą išvadą, kad žemesnės instancijos teismų sprendimai keistini konstatavus netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Švelnesnės bausmės ir nauja subendrinta bausmė A. B. nustatyta, kolegijai vadovaujantis BK 41, 54, 55, 61 straipsniuose esančiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmių skyrimo motyvus, bei nustatant antrąją A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2K-260/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartį: vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi pripažino J. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nužudymas padarytas susijaudinus dėl amoralaus, kaltininką įžeidžiančio jo žmonos ir nukentėjusiojo V. N. elgesio; nuteistajam J. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažino iki septynerių metų laisvės atėmimo ir nustatė bausmę atlikti atviroje kolonijoje.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apygardos teismas kasatoriui paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, teismas, parinkdamas skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, nepakankamai atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, dėl ko netinkamai individualizavo bausmę. Nors byloje nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai galisi padaręs nusikalstamą veiką bei tai, kad, kaip pažymėta nuosprendyje, iš dalies nusikaltimą sąlygojo nukentėjusiojo rizikingas elgesys, nenustatyta ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skyrium imant nebuvo nustatyta, kad nusikaltimą padarė būdamas girtas, be to, teismas pažymėjo, kad skiriant bausmę atsižvelgia į padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo laipsnį į kaltininko asmenybę (kasatorius teisiamas pirmą kartą, anksčiau nebuvo padaręs nusikalstamų veikų, jo gyvenimo būdas iki šio nusikaltimo padarymo iš esmės nesąlygojo jo padarymo, nusikaltimas nebuvo loginė ankstesnio jo gyvenimo ir elgesio pasekmė, o paprasčiausiai buvo sąlygotas nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir aplinkybių), tačiau nepaisant tokių aplinkybių, charakterizuojančių asmenį, vis tik teismas skyrė bausmę, artimą sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos teigimu, apygardos teismas nepakankamai atsižvelgė į jo paminėtas aplinkybes.

Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad be tų aplinkybių, į kurias atsižvelgė apygardos teismas, šioje byloje būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, ypatingai charakterizuojančias padaryto nusikaltimo priežastis ir sąlygas, t. y. į tai, kad nusikaltimas nebuvo kasatoriaus iš anksto planuojamas, o įvyko dėl jo žmonos ilgalaikio amoralaus elgesio, girtavimo. Skiriant bausmę atsižvelgtina ir į tai, kad priešingą teisei kasatoriaus reakciją sukėlė susijaudinimas, kilęs dėl pamatyto nemalonaus vaizdo, kad jo žmona yra jam neištikima, yra nuoga svetimo vyro namuose su nuogu vyru. Nors teismai nepripažino šios aplinkybės pakankamą konstatuoti fiziologinį afektą, tačiau teisėjų kolegija laiko, jog ta aplinkybė, kad nužudymas padarytas susijaudinus dėl amoralaus, jį įžeidžiančio jo žmonos ir nukentėjusiojo V. N. elgesio, pripažintina kasatoriaus atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokia išvada grindžiama BK 59 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismas turi teisę pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes.

12

BK 54 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad teismas skirdamas bausmę įvertina ir padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą. Nužudymas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, tačiau atsižvelgus į aukščiau paminėtas padaryto nusikaltimo aplinkybes, darytina išvada, kad kasatoriaus padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu nužudymo pavojingumu, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą ir į tai taip pat atsižvelgtina skiriant bausmę.

Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad BK 50 straipsnio 3 dalis nustato, jog bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 63 straipsnis nustato analogišką nuostatą, kad tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis. Taigi parinkdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, teismas nėra varžomas BVK nuostatų, kurios reglamentuoja jau paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-594/2005). 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgos išvadose nurodyta, jog pataisos įstaigos rūšies parinkimą teismas turi motyvuoti nuosprendyje. Teisėjų kolegijos teigimu, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę ir kitas aukščiau šioje nutartyje jau išvardytas aplinkybes, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės dydis švelnintinas, bausmės tikslams pasiekti nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atliktina atviroje kolonijoje. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad atlikdamas bausmę atviroje kolonijoje kasatorius nepraras ryšio su sūnumi, kuris yra nepilnametis, su kuriuo kartu gyveno, ir kuriuo rūpinosi (2009 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-419/2009).

Teismas, skirdamas maksimalią bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendį: pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (už J. T. išžaginimą 2007 m. birželio 2 d.) H. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė sumažinta iki aštuonerių metų; pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (už J. T. išžaginimą 2007 m. birželio 3 d.) H. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė sumažinta iki aštuonerių metų.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje buvo netinkamai pritaikytos BK Bendrosios dalies normos, paskiriant H. S. bausmę. Motyvuodamas šiam nuteistajam skiriamų bausmių dydį pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad įvertinus BK 41 straipsnyje, 54 straipsnio 2 dalyje, 61 straipsnyje išdėstytus bausmės skyrimui keliamus reikalavimus bei duomenis apie H. S. asmenybę ir jo padarytas nusikalstamas veikas, už kiekvieną nusikalstamą veiką šiam nuteistajam skirtina sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui artima bausmė. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje už nepilnametės J. T. išžaginimą, t. y. už du BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus, teismas H. S. paskyrė ne artimą šios normos sankcijos vidurkiui, o maksimalią bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų. Jokių motyvų, kodėl už šias dvi nuskalstamas veikas H. S. paskiriama maksimali bausmė, teismas nenurodė. Apie šių nusikaltimų išskirtinį pavojingumą nėra duomenų ir baudžiamosios bylos medžiagoje. Nenustatyta, kad padarant šias veikas būtų daugiau atsakomybę sunkinančių aplinkybių nei padarant kitas nusikalstamas veikas, už kurias H. S. nuteistas šioje byloje, ar pan. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad už aptariamus du nusikaltimus paskirdamas kasatoriui maksimalią bausmę nemotyvuotai (byloje nesant duomenų tokio bausmės dydžio parinkimui) pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą nuteistojo H. S. apeliacinį skundą atmesti, šios klaidos neištaisė (2009 m. lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. 2K-466/2009).

13

ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOS APLINKYBĖS (BK 59 STRAIPSNIS)

Teismas nepagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. nutartį – pripažino N. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje N. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodamas parodymus nuosekliai išdėstė bendrininkų sumanymą pagrobti kompiuterį ir sunaikinti jame esantį vaizdo įrašą, nurodė kartu su G. P. atliktų plėšimo veiksmų eigą. N. K. visiškai patvirtino kaltinime nurodytas įsibrovimo į geležinkelio įmonės patalpas aplinkybes, fizinio smurto prieš budėtoją panaudojimo faktą, kompiuterio pagrobimo aplinkybes (G. P. pabeldus į duris ir budėtojai jas atidarius, kaltininkai pateko į patalpą; G. P. nukentėjusiąją pastūmė, o šiai parkritus, N. K. laikė ją, kad nukentėjusioji nesipriešintų, tuo pasinaudojęs G. P. pagrobė kompiuterį). Nuteistasis N. K. nepripažino tik vienos kaltinime jam inkriminuojamos aplinkybės, kad jis grasino panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąją, t. y. papjauti geležinkelio stoties budėtoją K. G., jeigu ji priešinsis ar po to kreipsis į policiją.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant iš apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies ir plėšimo kvalifikavimo motyvų, grasinimas panaudoti fizinį smurtą nei G. P., nei N. K. nebuvo nustatytas, nes teismas konstatavo, kad tik dėl nuteistųjų prieš nukentėjusiąją panaudoto fizinio smurto buvo užtikrinta galimybė G. P. netrukdomai užvaldyti kompiuterį. Taigi padaryta išvada, kad N. K. pripažino visas esmines teismo nustatytas kartu su bendrininku padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir taip prisipažino padaręs kvalifikuotą plėšimą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo prisipažinimas yra dalinis, yra neparemta teismo nustatytų bylos aplinkybių analize, taip pat jokiais teisiniais argumentais ir laikytina nepagrįsta. Šis teismas nutartyje pabrėžė, kad N. K. buvo nenuoširdus, nes prisipažino iš dalies, tačiau visiškai nekonkretizavo, kokių esminių kvalifikuoto plėšimo aplinkybių nuteistasis nepripažino. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad N. K. pirmosios instancijos teisme apgailestavo dėl padarytos nusikalstamos veikos, vienintelis atlygino dalį turtinės žalos (2009 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-400/2009).

Teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo ir padėjimo išaiškinti nusikaltimus (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 13 d. nuosprendžių dalis dėl G. V. ir A. S. ir, be kitų pakeitimų pripažino G. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, kad G. V. ikiteisminio tyrimo metu ne tik prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo įtariamas, bet ir padėjo išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taip pat jis nurodė nusikalstamas veikas, kurios nebuvo žinomos ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas kaip liudytojas Lazdijų pasienio rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas R. A. parodė, kad G. V. prisipažino dėl to, kuo buvo įtariamas, apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes davė išsamius parodymus, be to, parodė ir apie kitus kartu su A. K., J. B.,

14

T. V. ir M. B. padarytus nusikaltimus, apie kuriuos ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo žinoma, nes, neradus pėdsakų, nebuvo fiksuoti valstybės sienos pažeidimai. Po G. V. duotų parodymų buvo atnaujintos sustabdytos baudžiamosios bylos. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismai vadovavosi G. V. parodymais, kuriuos pripažino nuosekliais ir atitinkančiais kitus bylos duomenis. Be to, prokuroras baigiamosiose kalbose prašė šias aplinkybes įvertinti skiriant G. V. bausmę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad G. V. laisva valia ne tik prisipažino padaręs nusikaltimus, nuoširdžiai dėl to gailėjosi, bet ir padėjo išaiškinti esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes, nurodė nusikaltimuose dalyvavusius asmenis ir tokie jo parodymai padėjo ikiteisminio tyrimo institucijai išaiškinti ir patraukti atsakomybėn kitus asmenis, o teismui padėjo tuos asmenis pripažinti kaltais. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismas, nustatęs visus tris BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos lengvinančios aplinkybės alternatyvius pagrindus, privalo visus juos nurodyti, nes tai turi reikšmę bausmei ir jos dydžiui parinkti. Taigi padaryta klaida taisytina, žemesnės instancijos teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (2009 m. balandžio 16 d. nutartis byloje Nr. 2K-102/2009).

Teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkas atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir pripažino M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga; Išvadų 14 punktas).

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs M. A. bylą apeliacine tvarka dėl jam paskirtos bausmės, 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendyje nurodė, kad M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. B. civilinio ieškinio byloje nepareiškė, nes „dėl plėšimo, nesunkaus sveikatos sutrikdymo padaryta turtinė žala yra atlyginta“. Ši aplinkybė, kaip M. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta ir kaltinamajame akte. Ją apeliaciniame skunde nurodė ir nuteistasis M. A. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės nepripažino M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atvejai, kai, esant galimybei nustatyti atsakomybę lengvinančias (ar sunkinančias) aplinkybes, jos nenustatomos ir į jas neatsižvelgiama skiriant bausmę, laikytini nukrypstančiais nuo teismų praktikos (2009 m. gegužės 5 d. nutartis byloje Nr. 2K-174/2009).

ATSAKOMYBĘ SUNKINANČIOS APLINKYBĖS (BK 60 STRAIPSNIS)

Teismas, pažeisdamas 60 straipsnio 2 dalį, pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 149 straipsnyje numatytą nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo

15

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir pašalino iš nuosprendžio ir nutarties aprašomųjų dalių nuteistųjų K. S., P. D. ir I. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje, jie padarė bendrininkų grupe.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe. Jau minėta, kad ši aplinkybė yra kvalifikuojanti veiką. Pagal BK 60 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Taigi teismo sprendimas pripažinti šią aplinkybę atsakomybe sunkinančia prieštarauja BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nes nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai taip pat yra nusikaltimo sudėties požymiai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 60 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, todėl teismų sprendimai keistini, minėta atsakomybę sunkinanti aplinkybė naikintina (2009 m. vasario 17 d. nutartis byloje Nr. 2K-57/2009).

Teismas nepagrįstai nenustatė atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veika sukėlė sunkius padarinius (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir pripažino G. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Teisėjų kolegija nurodė, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama kai dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių. Žmogaus žūtis iš esmės yra sunkus padarinys. Kartu žmogaus žūtis yra BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytas nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis- veikos padarinys, todėl vieno žmogaus žūtis negali būti papildomai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau dviejų ar daugiau žmonių žūtis nors ir nekeičia padarytos veikos kvalifikavimo, tačiau išryškina padarytos veikos padarinius, didina veikos pavojingumą ir atsižvelgiant į padarinių kilimo priežastis, veikos pobūdį teismo gali būti pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad nors buvo padaryta neatsargi nusikalstama veika, ji pasireiškė grubiu KET pažeidimu vairuojant apsvaigus nuo alkoholio ir sukėlė itin sunkius padarinius – žuvo du žmonės, o vienam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nepripažino to kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kaltininkui inkriminuoto baudžiamojo įstatymo formuluotę ir padaryto nusikaltimo padarinius, laiko, kad dviejų žmonių žūtis ir vieno asmens sužalojimas šioje byloje pripažintinas G. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte – veika sukėlė sunkius padarinius (2009 m. gegužės 5 d. nutartis byloje Nr. 2K-188/2009).

ŠVELNESNĖS, NEGU ĮSTATYMO NUMATYTA, BAUSMĖS SKYRIMAS (BK 62 STRAIPSNIS)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, inter alia atsižvelgusi į tai, kad nuteistojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista, padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą ir paskirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės rūšį

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų

16

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 13 d. nuosprendžių dalis dėl G. V. ir A. S. ir, be kitų pakeitimų, sumažino G. V. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto A. S. skundo argumento, kuriuo buvo prašoma pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas dėl labai sunkios turtinės padėties. Teisėjų kolegija šio pažeidimo nelaiko esminiu ir, siekdama proceso ekonomiškumo, pati ištaiso šią klaidą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis (A. S. savo nuoširdžiame prisipažinime nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties važiuodavo į Baltarusiją, ten pirkdavo maistą, benziną ir tokiu būdu užsidirbdavo. Tuomet jam ir buvo pasiūlyta užsidirbti gabenant žmones per valstybės sieną. Jo tėvas tuo metu buvo bedarbis, o sesuo moksleivė) ir juos įvertinusi, taip pat įvertinusi šalyje 2002 m. pradžioje buvusią sudėtingą ekonominę padėtį, daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimas padarytas dėl labai sunkios turtinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi A. S. paskirtas savo senelių V. ir L. S., gimusių 1924 ir 1915 metais, rūpintoju. Taigi A. S. išlaiko neįgalius savo senelius.

Baudžiamosios bylos procesas dėl nuteistojo A. S. tęsiasi jau daugiau kaip šešerius metus (proceso pradžia šiuo atveju laikytinas kratos atlikimas 2003 m. sausio 15 d., kai A. S. teisinė padėtis buvo iš esmės paveikta baudžiamojo proceso). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (žr. pvz., Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoji baudžiamoji byla galėtų būti laikoma sudėtinga, atsižvelgiant, be kita ko, į didelį kaltinamųjų skaičių. Be to, įtakos baudžiamojo proceso trukmei iš dalies turėjo objektyvios aplinkybės (pvz., kaltinamųjų ligos, kaltinamųjų ir kitų asmenų neatvykimai į teismo posėdžius. gynėjų pozicija dėl teismo posėdžių grafiko nustatymo). Vis dėlto proceso eigos analizė rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu daugelis veiksmų su A. S. buvo atlikta 2003 m. sausį–vasarį, toliau jis iš esmės nedalyvavo procesiniuose veiksmuose iki 2004 m. gegužės 28 d. Nepaisant pirmiau nurodytų objektyvių sklandaus teismo proceso pirmojoje instancijoje vyksmo kliūčių, manytina, kad šis procesas galėjo būti organizuojamas veiksmingiau (operatyviau). Apeliaciniam procesui buvo būdingos pernelyg ilgos procesine būtinybe nepateisintos pertraukos tarp posėdžių (pvz., nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. balandžio 17 d.).

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuteistojo A. S. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista. Beje, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė analogišką aplinkybę švelnindamas bausmes nuteistiesiems M. B., J. B. ir T. V. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tamás Kovács prieš Vengriją (Tamás Kovács v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).

17

Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad nuteistasis A. S. yra jauno amžiaus, apibūdinamas teigiamai, po nusikaltimo padarymo ėmėsi kurti savo verslą, kuriam 2004 m. lapkričio 23 d. paėmė 28 962 eurų kreditą, šiuo metu ruošiasi sukurti šeimą, jo draugė nėščia (13 savaičių), padarė išvadą, kad per šį laikotarpį jis elgėsi nepriekaištingai, todėl visų šių aplinkybių yra pagrindas taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą ir paskirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės rūšį – baudą (2009 m. balandžio 16 d. nutartis byloje Nr. 2K-102/2009).

Apeliacinės instancijos teismas pritaikė BK 62 straipsnį, nesant jo 2 dalyje nurodytų sąlygų visumos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendį - panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių paskyrimo ir paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. už nusikaltimų, numatytų BK 307 straipsnio 2, 3 dalyse, padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta treji metai laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad spręsdamas BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto taikymo klausimą šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nurodė kaip vieną iš sąlygų, leidžiančių taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas dėl visų penkių D. K. padarytų nusikaltimų, nors ji yra susijusi tik su vienu jo padarytu nusikaltimu – nepilnametės D. T. prostitucijos organizavimu bei pelnymusi iš jos. Vadinasi, byloje tik dėl šio D. K. padaryto nusikaltimo yra BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta būtina pirminė švelnesnės, negu įstatymo numatyta, skyrimo sąlyga – ne mažiau kaip dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas D. K. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už nepilnametės D. T. prostitucijos organizavimą bei pelnymąsi iš jos, be BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytos būtinos sąlygos – ne mažiau kaip dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių konstatavimo, nurodė, kad, D. K. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jo šeima atsidurtų labai sunkioje padėtyje ir nebūtų kam prižiūrėti mažametės dukters, nes iš baudžiamosios bylos matyti, jog jis išlaiko savo žmoną bei mažametį vaiką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, „vaiko priežiūra negali būti suvokiama tik kaip fizinis buvimas kartu su vaiku, jo maitinimas ir pan. [...] tinkamų materialinių sąlygų sudarymas yra būtina sąlyga normaliam vaiko vystymuisi“. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad yra ir BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, skirdamas bausmę šioje baudžiamojoje byloje taip pat nuteistai D. K. žmonai R. K. ir taikydamas BK 62 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, 3 dalies 3 punktą, jau atsižvelgė į jų vaiko interesus, nurodydamas, jog „kaltininkė prižiūri ir išlaiko mažametį vaiką“. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, iš BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasmės ir paskirties nekyla išvada, kad apsaugant to paties vaiko interesus BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos gali būti taikomos ne vienam, bet keliems kaltininkams.

Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Pagal baudžiamąjį įstatymą taikyti BK 62 straipsnį teismas gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Todėl

18

teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (kasacinės nutartys Nr. 2K-464/2006, 2K-444/2007, 2K-625/2007, 2K-323/2008, 2K-435/2008).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto taikymo klausimą ir pritaikydamas šias nuostatas, nepagrįstai, neteisėtai išskirtinę, dominuojančią reikšmę suteikė D. K. asmenybei, šeiminei padėčiai, jo elgesiui po nusikalstamos veikos, atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms. Tuo tarpu pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė, paneigianti, pavyzdžiui, padarytos veikos pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-457/2008, 2K-251/2008, 2K-444/2007, 2K-7-576/2006).

Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino to, kad D. K.: nuteistas už penkis nusikaltimus, iš kurių trys yra sunkūs (BK 11 straipsnio 5 dalis), o du – apysunkiai (BK 11 straipsnio 4 dalis); minėtas nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, iš savanaudiškų paskatų. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas D. K. vietoj pirmosios instancijos teismo už nepilnametės D. T. prostitucijos organizavimą bei pelnymąsi paskirtos laisvės atėmimo bausmės paskirdamas laisvės apribojimo bausmę, tinkamai neįvertino, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies, 62 straipsnio 2 dalies nuostatos, visų bylos aplinkybių – jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio, laipsnio (2009 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-287/2009).

BAUSMĖS SKYRIMAS UŽ KELIAS NUSIKALSTAMAS VEIKAS (BK 63 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 5 dalį, nes esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai bausmes subendrino sudėjimo būdu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį: panaikino nuosprendžio ir nutarties dalis dėl bausmių, paskirtų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, bendrinimo vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. K. paskyrė 50 MGL (6250 Lt) baudą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad bylos duomenimis A. K. nuteistas už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir neteisingą duomenų apie pelną bei pajamas pateikimą valstybės įgaliotai institucijai (BK 220 straipsnio 1 dalis). Būtent apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, tuo pačiu metu kasatorius padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką – pateikė neteisingus duomenis apie įmonės pelną bei pajamas. Taigi jo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už jas paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos bausmių apėmimo būdu, o ne teismų taikytu bausmių dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis). Teismų sprendimai pakeisti nustačius netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto – taikymo atvejį (2009 m. lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-430/2009).

19

Teismas netinkami pritaikė BK 63 straipsnio 5 dalį, nes bausmes subendrino sudėjimo būdu nors nusikalstamos veikos labai skyrėsi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartį: pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, 9 dalį, K. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme subendrino apėmimo būdu, subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą dvejiems metams.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas už BK 207 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą. Pagal BK 11 straipsnio nuostatas abi tos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, nes abiejų paminėtų BK normų sankcija numato laisvės atėmimą iki trejų metų. Skundžiamu Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų). Akivaizdu, kad šiuo atveju nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, nes jos priskirtos ne tik skirtingoms, bet net ir ne greta esančioms nusikalstamų veikų kategorijoms. Todėl pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistajam K. B. paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme teismas turėjo bendrinti vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. bausmes turėjo bendrinti apėmimo būdu. Pritaikęs ne tą normą, kurią reikėjo taikyti, o BK 63 straipsnio 4 dalį, t. y. bausmes subendrinęs dalinio sudėjimo būdu, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai (BPK 369 straipsnio 2 dalis), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė (2009 m. sausio 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-17/20098).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartį dėl bausmės skyrimo.

Teisėjų kolegija nustatė netinkamą bausmių, paskirtų pagal BK 297 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, bendrinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad bausmės, paskirtos pagal BK 297 straipsnio 1 dalį (trejų metų teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas) ir 228 straipsnio 2 dalį (dvejų metų laisvės atėmimas), bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 1 punkto pagrindu, ir subendrintą bausmę teismas paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams bei teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą trejiems metams. Taigi, nors teismas ir teisingai nurodė bausmių bendrinimo būdą – bausmių apėmimą, tačiau realiai pritaikė kitą būdą – visišką bausmių sudėjimą. Ši klaida taisytina: pagal BK 297 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinta bausmė skirtina laisvės atėmimas dvejiems metams. Pirmosios instancijos teismo padaryta klaida turėjo įtakos ir galutinės subendrintos bausmės nustatymui, todėl ir ši nuosprendžio dalis atitinkamai keistina (2009 m. kovo 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-126/2009).

Teismas, bendrindamas bausmes taikė bausmių apėmimą, nesant BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie griežčiausios

20

bausmės, paskirtos už sunkų nusikaltimą, iš dalies pridėdamas švelnesnes bausmes, paskirtas už nesunkius nusikaltimus, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas įgaliojimus nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą šią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ištaisyti, to nepadarė, todėl pakeičiami tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą teismas taiko bausmių apėmimą, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas, kaip nustatyta šioje byloje) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, pagal nusistovėjusią teismų praktiką teismai pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 25 punktas, Teismų praktika Nr. 27, p. 316).

Byloje nustatyta, kad E. K. yra padaręs tris nusikalstamas veikas, priskiriamas tai pačiai nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kuriuos paskirtos bausmės pagal BK 63 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas turi būti subendrintos visiškai ar iš dalies jas sudedant. Netgi taikant visišką bausmių sudėjimo būdą, taip subendrinta bausmė būtų mažesnė negu bausmė, paskirta už sunkų nusikaltimą, todėl pagal BPK 63 straipsnio 6 dalies nuostatas tokiu būdu subendrinta bausmė turi būti apimama bausme, paskirta už sunkų nusikaltimą (2009 m. vasario 17 d. nutartis byloje Nr. 2K-54/2009).

Teismas nevykdė BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų - nesubendrino nauju ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtų bausmių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 23 nuosprendį ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis prie Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu pakeistos 2 metų, 10 mėnesių ir 29 dienų laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir paskyrė M. S. 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Prie šios bausmės pridėjo dalį Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir paskyrė galutinę 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi į bausmės laiką įskaitė laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime.

Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta prokuroro kasaciniame skunde pateiktą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas bendrindamas M. S. bausmes rezoliucinėje dalyje netinkamai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto ir 9 punkto nuostatas ir bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu. M. S. buvo pripažintas kaltu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, dėl to, nauju nuosprendžiu paskirta bausmė turėjo būti subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu M. S. pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį, t. y. už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Už šį nusikaltimą paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausme. Skundžiamu nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už apysunkio nusikaltimo padarymą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas motyvuose nenurodė veikų pavojingumo vertinimo, tačiau nusprendė, kad bausmės turi būti bendrinamos dalinio sudėjimo būdu. Tokia išvada pagrįsta, nes skiriant M. S. galutinę bausmę buvo subendrintos bausmės, paskirtos už du apysunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą (t. y. jo padarytos veikos nelabai skiriasi pagal veikų pavojingumą). Prokuroras pagrįstai nurodo, kad M. S. paskirtos bausmės turi būti bendrinamos BK 63

21

straipsnio 4 ir 9 dalyse nustatyta tvarka. Be to, bausmės turėjo būti subendrintos ir su Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme (2009 m. gegužės 19d. nutartis byloje Nr. 2K-227/2009).

BAUSMĖS SKYRIMAS, KAI NEATLIKUS BAUSMĖS PADARYTA NAUJA NUSIKALSTAMA VEIKA (BK 64 STRAIPSNIS)

Teismas neteisingai nustatė ankstesniu nuosprendžiu neatliktos bausmės dalį ir bendrindamas bausmes pažeidė BK 64 straipsnio nuostatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis J. K. prie Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos vienerių metų šešių mėnesių ir penkių dienų laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėjo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžiu J. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį paskirtą 90 parų arešto bausmę ir galutinę subendrintą bausmė paskirti vienerius metus devynis mėnesius ir penkias dienas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad J. K. naują BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė 2001 m. vasario 12 d., t. y. nepasibaigus lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą laikui, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai bausmes bendrino vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir prie pagal ankstesnį nuosprendį paskirtos ir neatliktos bausmės dalies visiškai pridėjo naujai pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį paskirtą 90 parų arešto bausmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ankstesniu nuosprendžiu neatliktos bausmės dalį. Kasatorius iš pataisos įstaigos buvo paleistas ne 2000 m. birželio 2 d., t. y. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nutarties, kuria kasatorius buvo lygtinai atleistas nuo tolesnio ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, priėmimo dieną, o 2000 m. birželio 6 d. Į tai atsižvelgęs Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi nutaręs pasiusti J. K. į pataisos namus atlikti likusią bausmę nustatė neatliktos pagal 1996 m. balandžio 4 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį bausmės laiką – vieneri metai šeši mėnesiai ir penkios dienos. Taigi pagal ankstesnįjį teismo nuosprendį neatlikta bausmės dalis yra ne vieneri metai šeši mėnesiai ir vienuolika dienų, o vieneri metai šeši mėnesiai ir penkios dienos. Ši neatliktos bausmės dalis, vadovaujantis BK 64 straipsniu, turėjo būti bendrintina su apeliacinės instancijos teismo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį naujai paskirta 90 parų arešto bausme (2009 m. sausio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-2/20098).

Teismas netinkamai taikė BK 64 straipsnio 3 dalį ir paskyrė švelnesnę galutinę bausmę, negu buvo ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, subendrinęs bausmes pagal kelis nuosprendžius, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 64 straipsnis). Kaip subendrinti bausmes visiško ar dalinio sudėjimo principu (BK 64 straipsnio 1 dalis), teismas sprendžia savo nuožiūra. Visais atvejais galutinė subendrinta bausmė pagal BK 64 straipsnio 2 ir 3 dalių taisykles turi būti didesnė už neatliktą bausmę, kai naują nusikaltimą padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas BK 75 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, nauju nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinęs su 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant BK 75 straipsnį, galutinę bausmę nustatė vienerius metus vieną mėnesį laisvės atėmimo, t. y. paskyrė

22

švelnesnę bausmę negu buvo ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė. Taigi asmuo, padaręs naujas nusikalstamas veikas, faktiškai liko nenubaustas ir palyginus su pirmuoju nuosprendžiu, nuteistojo teisinė padėtis netgi tapo geresnė. Tai savo ruožtu prieštarauja bausmės teisingumo principui. Tokios klaidos apeliacinės instancijos teismas nebūtų padaręs, jeigu vadovautųsi BK 64 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad jei neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis (2009 m. sausio 27 d. nutartis byloje Nr. 2K-28/20098).

KARDOMOJO KALINIMO ĮSKAITYMAS Į PASKIRTĄ BAUSMĘ (BK 66 STRAIPSNIS)

Teismas į paskirtą bausmę neįskaitė kardomajame kalinime išbūto laiko

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendį ir vadovaujantis BK 66 straipsniu J. K. į paskirtos subendrintos bausmės laiką įskaitė kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog nusikalstamą veiką, už kurią J. K. nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu, pakeistu skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, J. K. padarė 2001 m. vasario 12 d. 2001 m. balandžio 26 d. paskelbta jo paieška. Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. gegužės 15 d. nutartimi J. K. nedalyvaujant jam buvo paskirtas kardomasis kalinimas (suėmimas), įtariant, jog jis padarė 1961 m. BK 272 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir pasislėpė. J. K. buvo sulaikytas tik 2008 m. sausio 18 d. ir suimtas išbuvo iki 2008 m. liepos 3 d., t. y. iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos. Taigi, vadovaujantis BK 66 straipsniu, laikotarpis nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2008 m. liepos 3 d., t. y. penki mėnesiai ir penkiolika dienų, J. K. įskaitytinas į subendrintą bausmę (2009 m. sausio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-2/20098).

BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS (BK 75 STRAIPSNIS)

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino bausmės vykdymo atidėjimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendį ir paliko galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos kaltės formą, išanalizavęs G. P. asmenybę (ankstesnių teistumų nebuvimas, šeimos išlaikymas, darbas, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – nukentėjusiųjų atsiprašymas, dalies turtinės žalos atlyginimas, teigiama charakteristika), nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kertinį dėmesį skyrė tik vienai aplinkybei – nusikalstamos veikos padariniams, tačiau nenurodė įtikinamų teisinių argumentų, kodėl bausmės tikslai atidėjus bausmės vykdymą negali būti pasiekti, t. y. kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas neteisingu. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinama aplinkybių visuma, nė viena atskirai paimta aplinkybė negali lemti teismo sprendimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar neatidėjimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusieji, išskyrus eismo įvykyje dalyvavusį automobilį vairavusį

23

kasatorių S. B., naudodamiesi jiems suteiktomis teisėmis, įskaitant ir teisę reikalauti, kad teisingai būtų nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 44 straipsnio 10 dalis), teismo procesų metu nereikalavo skirti G. P. griežtos bausmės ar net reiškė nuomonę, kad G. P. neturi būti baudžiamas. Proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl patrauktam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis byloje Nr. 2K-312/2009).

Apeliacinės instancijos teismas atidėjo bausmės vykdymą nesant pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. U., pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Šiaulių apygardos teismas, 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu atidėdamas bausmės vykdymą V. U., nepagrįstai nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokį ydingą sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė neįvertinęs bylos duomenų visumos vieningumo aspektu, dėl to BK 75 straipsnio taikymą motyvavo akcentuodamas, įvertindamas ir išskirdamas nuteistojo V. U. teigiamus socialinius ryšius (dirbo, baudžiamuosius įstatymus pažeidė teistumui išnykus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi). Tuo tarpu Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kad BK 75 straipsnio taikymas šiuo atveju negalimas (V. U. nuo nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo aštuonis kartus teistas, teistumas neišnykęs, yra recidyvistas, išvadų nedaro, nes pakartotinai daro nusikaltimus, apibūdinamas neigiamai). Todėl, atsižvelgiant į išvardytų aplinkybių visumą, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (2009 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 2K-160/2009).

AMNESTIJA (BK 78 STRAIPSNIS)

Teismas nepagrįstai nuteistajam nepritaikė amnestijos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartį– vadovaujantis 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi ir 14 straipsnio 1

24

punktu, E. J. paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta penktadaliu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistųjų T. V., S. J. ir E. J. argumentus, nustatė, kad E. J. kasacinio skundo argumentai dėl amnestijos taikymo yra pagrįsti ir tenkintini, S. J. ir T. V. – atmestini. Pagal 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalį nuteistajam E. J., kaip asmeniu, pirmą kartą nuteistam už tyčinius nusikaltimus (padarytus iki 2002 m. spalio 25 d.) bausme, neviršijančia penkerių metų laisvės atėmimo, bausmė mažintina vienu penktadaliu. Nepritaikius amnestijos E. J., konstatuotinas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nustatant galutinį bausmės laiką (2009 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-390/2009).

ELGESIO APRIBOJIMAS (BK 87 STRAIPSNIS)

Teismas, skirdamas elgesio apribojimą, tinkamai neįvertino nepilnametį apibūdinančių duomenų ir parinko tokį draudimą, kurio jis negali įvykdyti

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį – panaikino D. S. paskirtą draudimą be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą (BK 87 straipsnio 3 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš kasacinio skundo turinio ir papildomai pateiktų dokumentų galima spręsti, kad nuteistasis vykdo teismo skirtą įpareigojimą tęsti mokslą – D. S. mokosi Katalikiškoje sustiprintoje berniukų mokykloje (Saint Macartan's College) Airijos Respublikoje. Problema kilo dėl draudimo be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą – D. S. deklaruota gyvenamoji vieta yra Panevėžyje, tačiau faktiškai jis su motina gyvena Airijos Respublikoje.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamu nuosprendžiu D. S. paskirta tinkama auklėjamojo poveikio priemonė (elgesio apribojimas), nes ji atitinka BK 92 straipsnio 2 dalies ir 82 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas konkretų įpareigojimą ir draudimą, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, tinkamai neįvertino nepilnametį apibūdinančių duomenų ir parinko nuteistajam tokį draudimą (be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių instancijų žinios keisti gyvenamąją vietą), kurio jis realiai negali įvykdyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad žemesnės instancijos teismams nuosprendžių priėmimo metu buvo žinoma faktinė D.  S. gyvenamoji vieta Airijos Respublikoje, kad ten jis gyvena kartu su motina, nuo 2008 m. rugsėjo mėn. ten ir mokosi. Kasatorius skunde pažymi, kad pas motiną išvyko į Airiją norėdamas atsiriboti nuo neigiamos aplinkos, netinkamų asmenų ir kad jo grąžinimas į Lietuvą visiškai sugriautų jo socialinius ryšius su motina, bendraamžiais Airijoje, mokymo įstaiga, kurioje jam gerai sekasi mokytis, be to, ten yra geresnės jo buitinės gyvenimo sąlygos. Beje, kasatoriaus gerus mokymosi rezultatus patvirtina pateikti dokumentai.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“. Pagal šios Konvencijos 1 straipsnį vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų. Kasatorius ir šiuo metu neturi aštuoniolikos metų, taigi jis laikomas vaiku. Be to, valstybės dalyvės turi užtikrinti, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą (Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis). Remdamasi šiomis nuostatomis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad kasatoriaus pasirinkta gyvenamoji vieta kartu su motina geriausiai atitinka jo, kaip vaiko, interesus. Nepaisant to, kad nagrinėjamoje byloje D. S. paskirtas draudimas akivaizdžiai jį verčia grįžti gyventi į Panevėžį, apeliacinės instancijos teismas į minėtas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas neatsižvelgė, taigi nepaisė vaiko interesų, taip

25

pat nesivadovavo nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtimi padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 3 punktas). Taikant draudimą nekeisti gyvenamosios vietos nepilnametis šiuo atveju verčiamas keisti savo faktinę gyvenamąją vietą, kuri atitinka geriausius jo interesus ir lūkesčius. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas šį draudimą D. S. paskyrė jo visiškai nemotyvuodamas (BPK 331 straipsnio 1 dalies pažeidimas), neįvertinęs faktinės gyvenamosios vietos ir pirmiau šioje kasacinėje nutartyje nurodytų aplinkybių, kurias privalėjo įvertinti. Be to, atkreiptas dėmesys ir į tai, kad skiriant nepilnamečiui elgesio apribojimą, įstatymų leidėjas neįpareigoja teismo skirti kartu ir įpareigojimą, ir draudimą (BK 87 straipsnis).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistojo D. S. elgesys viso proceso metu (gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiojo atsiprašymas, nesislapstymas nuo teisėsaugos institucijų, aiškiai parodytas noras tinkamai atlikti įpareigojimus) rodo jo siekį taisytis ir bendradarbiauti su bausmės vykdymą kontroliuojančiomis institucijomis. Kartu toks elgesys patvirtina, kad dabartinė faktinė nepilnamečio gyvenamoji vieta gali būti vertinama kaip palanki jo asmenybei vystytis ir auklėjamiesiems nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės tikslams įgyvendinti.

Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog D. S. gyvena užsienio valstybėje, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis negali būti vertinama kaip kliūtis taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad Airijos Respublika yra Europos Sąjungos narė, Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms neturėtų kilti problemų dėl duomenų apie D. S. padarytus teisės pažeidimus gavimo pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į, be kita ko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 1050 ,,Dėl centrinių institucijų, atsakingų už keitimąsi informacija apie teistumą, paskyrimo“ (Valstybės žinios, 2007-10-13, Nr. 106-4337). Įpareigojimo tęsti mokslą vykdymo kontrolė gali būti vykdoma pareikalavus iš D. S. ar jo tėvų pristatyti tinkamai notariškai patvirtintas dokumentų kopijas apie nuteistojo mokymąsi (2009 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje Nr. 2K-409/2009).

BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS NEPILNAMEČIUI (BK 92 STRAIPSNIS)

Teismas nepilnamečiui bausmės vykdymą atidėjo pagal BK 75 straipsnio nuostatas bei paskyrė netinkamą įpareigojimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir panaikino nuosprendžio dalį, kuria D. R. pritaikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas ir pagal BK 92 straipsnį paskirtos D. R. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams. Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 1 punktu D. R. paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val.

Teisėjų kolegija nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimo nuostatos Baudžiamajame kodekse numatytos dviejuose straipsniuose – BK 75 ir 92. Bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnio nuostatas, taikomas asmenims, kurie nusikaltimus padarė būdami pilnamečiai. Pagal BK 81 straipsnio 1 dalį XI skyriaus ,,Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Nuteistasis D. R. (gim. 1988 m. vasario 10 d.) nusikaltimą padarė 2005 m. rugpjūčio 10 d., t. y. būdamas nepilnametis 17 metų amžiaus, todėl jam atidedant bausmę už padarytą nusikaltimą reikėjo vadovautis BK 92 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Apygardos teismas, pagal BK 75 straipsnį atidėdamas D. R. paskirtosios bausmės vykdymą, paskyrė įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos,

26

prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. BK 92 straipsnis nenumato tokio įpareigojimo nepilnamečiui, todėl skirtinos ir kitokio pobūdžio auklėjamojo poveikio priemonės (2009 m. kovo 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-941/2009).

Teismas netinkamai įvertino aplinkybes, lemiančias bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui ir dėl to nepagrįstai taikė BK 92 straipsnį

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutarties dalis, panaikindama M. J. BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymą, atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir auklėjimo pobūdžio priemonės – elgesio apribojimo būti namuose nuo 0.00 iki 6.00 val. ir tęsti mokslą – paskyrimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti tiek nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Taigi atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepilnamečiui teismas gali tik esant BK 92 straipsnyje numatytoms sąlygoms ir pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl teismai, atidėdami M. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymą, privalėjo įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą, turėjo atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis ir pan. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada. Be to, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nepilnamečiui, turi apsvarstyti ir šios priemonės taikymo tikslingumą. Jeigu nepilnametis anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar jam jau buvo atidėtas nuosprendžio vykdymas, bet jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, atsižvelgiant į teisingumo principą bei bausme siekiamus tikslus, taikyti tas pačias ar beveik tas pačias poveikio priemones nėra tikslinga, nes pirmesnis nuosprendis jam nebuvo pakankamas įspėjimas ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje teismai nevisiškai atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą, neišsamiai įvertino M. J. asmenybę, jo elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo. Teismai vertino tik tas bylos aplinkybes, kurios formaliai leido M. J. taikyti BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas: tai, kad prisipažino, nuoširdžiai gailisi, kad tėvai ėmėsi priemonių pakeisti jo gyvenamajai ir mokslo vietomis, kad naujojoje mokslo vietoje apibūdinamas teigiamai, tačiau visiškai nevertino to, kad jis prieš šį nusikaltimą (2007 m. liepos mėnesio pabaigoje) padarė keturis apysunkius nusikaltimus ir 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu bei vadovaujantis BK 93 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, po šio nuosprendžio priėmimo praėjus nepilniems dviems mėnesiams, 2008 m. birželio 14 d., padarė sunkų nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas 2009 m. balandžio 10 d. skundžiamu nuosprendžiu. Be to, teismai visiškai nesiaiškino ir nevertino, kad 2008 m. sausio–kovo mėnesiais, dar prieš šioje byloje padarytą nusikalstamą veiką, jis padarė dar keturias apysunkes nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu (nuosprendis neįsiteisėjęs) laisvės atėmimu trejiems metams. Taip pat teismai, apibūdindami jo asmenybę, akcentavo tik tai, kad naujoje gyvenamojoje ir mokslo vietose jis charakterizuojamas teigiamai, tačiau visų nusikalstamų veikų padarymo laiku jis buvo apibūdinamas neigiamai: praleidinėja pamokas, nepažangus, elgesys nepatenkinamas – šios aplinkybės taip ir liko neįvertintos. Teismai taip pat visiškai neįvertino to, kad jis 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam paskirta

27

auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimai 12 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą, tačiau 2008 m. birželio 14 d., nakties metu, jis padarė naują nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nors dar nebuvo nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas 2008 m. sausio–kovo mėnesiais. Visa tai apibūdina jį, kaip linkusį nusikalsti ir linkusi nepasitaisyti, ir rodo, kad nėra tikslinga, jam atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes pirmesnis nuosprendis jam nepadarė teigiamo poveikio, kad jis daugiau nedarytų naujų nusikalstamų veikų ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Visa tai teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo įvertinta.

Atsižvelgusi į išanalizuotas aplinkybes, teisėjų padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai M. J. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jam BK 92 straipsnio nuostatų bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo nėra teisinio pagrindo. Todėl teismų išvados dėl bausmės vykdymo atidėjimo M. J. yra nepagrįstos ir neteisingos (2009 m. gruodžio 8 d. nutartis byloje Nr. 2K-575/2009).

NEPILNAMEČIO ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS (BK 93 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai aiškino BK 93 straipsnyje nustatytą sąlygą – pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nuosprendžius. Panaikintos teismų nuosprendžių dalys, kuriomis D. U., vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę, ir jam baudžiamoji byla nutraukta. D. U. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 i k i 7.00 val. būti namuose.

Pasak teisėjų kolegijos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas nustatė, jog D. U., būdamas nepilnametis, 2008 m. vasario 24 d. padarė du nesunkius nusikaltimus ir vadovaudamasis BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, o bylą nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, pagrįstai konstatavo, kad D. U. padarė du atskirus nusikaltimus, kad padarytas antras nusikaltimas nebuvo tęstinis ir nesudarė idealios sutapties su pirmuoju nusikaltimu. Tačiau pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas dėl padaryto pirmojo nusikaltimo pagrįstai D. U. taikė BK 93 straipsnio nuostatas, netinkamai aiškino šiame straipsnyje nustatytą sąlygą – pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, todėl netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-P-85/2008) išaiškinta, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Beje, minėtoje plenarinės sesijos nutartyje buvo atsižvelgta, kad analogiški teisiniai argumentai, aiškinant, ką laikyti pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, nurodyti ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-395/2005, 2K-543/2006. Kadangi D. U. padarė du nusikaltimus – viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą, kurie sudaro realią, o ne idealią sutaptį, jo atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas vienoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. U. viešosios tvarkos pažeidimą BK 93 straipsnio prasme padarė pirmą kartą, yra nepagrįsta. Teismas privalėjo duoti teisinį įvertinimą abiem padarytiems nusikaltimams, o ne dirbtinai juos išskaidyti.

28

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog D. U. padarė nusikaltimą pirmą kartą. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 93 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai atleido D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės už abi nusikalstamas veikas, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė padarytos klaidos dėl padaryto pirmojo nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo (2009 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. 2K-291/2009).

TEISTUMAS (BK 97 STRAIPSNIS)

Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nuteistajam išnykęs teistumas, todėl nepagrįstai iš apylinkės teismo nuosprendžio pašalino teiginį, jog jis yra recidyvistas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendį: be kitų pakeitimų panaikino apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad V. U. yra recidyvistas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant nusikaltimų recidyvo klausimą būtina nustatyti, ar nuteistasis tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė nepasibaigus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui, kada asmuo laikomas teistu (BK 97 straipsnis). Naujas nusikaltimas teistumo išnykimo eigą nutraukia (BK 97 straipsnio 8 dalis). V. U. buvo nuteistas už apysunkį tyčinį nusikaltimą, už kurį teistumas išnyksta praėjus trejiems metams po realaus bausmės atlikimo (BK 11 straipsnio 4 dalis, 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad V. U. padarė naują tyčinį apysunkį nusikaltimą, neišnykus teistumui (2008 m. kovo 11 d. padaryta nusikalstama veika nutraukė teistumo išnykimo eigą), teisingai nurodė, kad jis yra recidyvistas, ir remdamasis BK nuostatomis, nustatančiomis bausmės skyrimo taisykles, recidyvistui už padarytą nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 27, 97 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias teistumo ir nusikaltimo recidyvo institutus, ir todėl netinkamas šių teisės normų pritaikymas sutrukdė priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad V. U. buvo išnykęs teistumas ir todėl nepagrįstai iš apylinkės teismo nuosprendžio pašalino teiginį, jog V. U. yra recidyvistas, o tai lėmė neteisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad apeliaciniam teismui buvo žinomi faktiniai duomenys: įtariamų, kaltinamų, teistų asmenų žinybinio registro duomenys apie fizinį asmenį, pranešimas apie įtarimą 2008 m. kovo 11 d. padarius nusikaltimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 2008 m. liepos 11 d. nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, prokuratūros pareiškimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, teismo posėdžio protokolas ir tai davė realų pagrindą teigti, kad nauja nusikalstama veika padaryta nepraėjus trejiems metams po bausmės už apysunkį nusikaltimą atlikimo (2009 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 2K-160/2009).

NUŽUDYMAS (BK 129 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai aiškino BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija

panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.

29

gruodžio 8 d. nuosprendį ir paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį, kuriuo K. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, kad nuo K. L. suduotų dviejų smūgių lazda R. P. į veidą, šis griuvo, o griūdamas atsitrenkė galva į grindis, taip patirdamas mirtį sukėlusius sužalojimus. Anot teisėjų kolegijos, apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas K. L. veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje padarytos išvados apie tai, kad nuteistojo veikos subjektyvusis požymis – neatsargi kaltė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, iš tiesų neatitinka teismų sprendimais nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis) yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes turi ir gali tai numatyti. Tai reiškia, kad darydamas veiką kaltininkas nesupranta, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti mirties pasekmes – objektyvus kriterijus, siejamas su pareiga būti atsargiam. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, taisyklių, tarnybos pareigų, gyvenimiško patyrimo. Galėjimas numatyti kito žmogaus mirtį konkrečioje situacijoje – tai kaltininko (turinčio atitinkamą pareigą) reali galimybė suprasti veikos pavojingumą bei numatyti pasekmes (gyvybės atėmimą).

Netiesioginė tyčia nužudant kitą žmogų – tokią K. L. kaltės formą nustatė pirmosios instancijos teismas (BK 15 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnio 1 dalis) – yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti ir, nors ir nenori tokių pasekmių, sąmoningai leidžia joms kilti. Kitaip tariant, kaltininkas abejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui dėl savo veikos, jam nesvarbūs kilsiantys padariniai, tačiau nors jis ir neturi tikslo atimti gyvybės, suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra objektyvusis priežastinis ryšys.

Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų sukelti padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas – sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija – skiriasi. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tokios faktinės aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos neadekvačiai, padarytos neteisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, pateikta klaidinga veikos teisinio vertinimo interpretacija.

Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad nustatyta, jog K. L. tyčia du kartus smogė lazda nukentėjusiajam į veidą – šie veiksmai valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Panaudotas įrankis (lazda) pagal teismo nuosprendyje aprašytus požymius (dydį, storį) – pakankamai grėsmingas. Smūgių sudavimo vieta – veidas (kaktos sritis) – gyvybiškai svarbi. Nuteistasis sudavė pakankamai stiprius smūgius, nes nuo jų nukentėjusysis nugriuvo ant grindų, ir tik po to nutraukė smurtinius veiksmus. Šie K. L. veikos objektyvieji požymiai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, rodo, kad jis, turintis gyvenimišką patirtį keturiasdešimties metų amžiaus asmuo, suprato, jog savo veiksmais minėtomis aplinkybėmis kėsinasi į R. P. gyvybę, numatė, kad gali ją atimti. Įvykio eiga, t. y. tai, kad dėl K. L. suduotų smūgių nukentėjusysis atsitrenkė galva į grindis, o toks atsitrenkimas sukėlė mirtiną R. P. sužalojimą, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga pasekmė. Tai tik patvirtina, kad kaltininkas, kuris veikė sąmoningai, numatė nukentėjusiojo gyvybės atėmimo galimybę, todėl privalo atsakyti už kilusius padarinius, jo veika kvalifikuotina atitinkamai. Teismų nustatytos kitos faktinės aplinkybės – apie K. L. grasinimus užmušti, agresyvų elgesį (iki smūgių sudavimo lazda) ne tik su R. P., bet ir su šio sugyventine B. G., kurią tempė už kojų ir kurią ėmėsi ginti R. P., taip pat tai, kad vėliau, kai dėl suduotų smūgių nugriuvęs nukentėjusysis nebeatsikėlė, kaltininkas ne tik pats juo nesidomėjo, bet ir kviečiamas neparodė jokio susirūpinimo, t. y. buvo abejingas nukentėjusiojo likimui. Visa tai leidžia teigti, kad kaltininko tyčia pasekmių atžvilgiu buvo

30

nekonkretizuota, jam nebuvo svarbus veikos rezultatas, tačiau jį tenkino bet kokios jo veikos pasekmės.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad esant minėtoms aplinkybėms, tarp K. L. veikos ir atsiradusių padarinių – R. P. mirties – yra priežastinis ryšys, nes būtent nuteistojo suduoti smūgiai lazda lėmė tai, kad nukentėjusysis pavojingai atsitrenkė galva į grindis, o šis atsitrenkimas sukėlė sužalojimus (kraujo susikaupimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais), nuo kurių nukentėjusysis, suspaudus galvos smegenis ir išsivysčius komai, nepraėjus parai po patirto sužalojimo, mirė ligoninėje. Šis priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių – objektyviai nulemtas, todėl vien tai, kad nuo dviejų smūgių lazda padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nereiškia, kad kaltininko veika sukeltos kitos, sunkesnės, pasekmės nebuvo K. L. veikos rezultatas, kaip tai teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (juo labiau kad tame pačiame nuosprendyje nurodyta, jog pagal nustatytą įvykio seką nukentėjusiojo mirtis nebuvo atsitiktinė). Jokių pašalinių jėgų įsikišimo tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių, apie kurių tariamą buvimą nurodė apeliacinės instancijos teismas, iš tiesų nenustatyta, todėl neteisingas teismo teiginys, kad K. L. „prie nukentėjusiojo mirties prisidėjo tik iš dalies“ (2009 m. birželio 2 d. nutartis byloje Nr. 2K-224/2009).

Teismas nepagrįstai pripažino, kad nužudymas padarytas iš savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendį ir paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį be pakeitimų.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad J. D. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis bei kojomis sudavė smūgius R. B. į galūnių bei liemens sritis ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, nuo patirtų sužalojimų kraujui išsiliejus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, nukentėjusioji mirė, šią J. D. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. D. nukentėjusiąją R. B. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas turtinės naudos savo dukteriai K. D., ir J. D. veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (pvz., gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą). Iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatų matyti, kad savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į gyvybę metu. Jeigu siekis turėti naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos kvalifikuojant nužudymą.

Byloje nustatyta, kad po R. B. motinos mirties 2001 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įforminta nuteistojo J. D. nuosavybės teisė į R. B. 2001 m. liepos 3 d. paveldėto gyvenamojo namo 57/100 dalis ir ½ dalį ūkinio pastato bei žemės sklypo. 2004 m. rugpjūčio 31 d. nukentėjusioji R. B. sudarė testamentą, kuriuo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, t. y. visą jai priklausančią žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pastatais ir inžineriniais statiniais, esančiais Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), dalį po savo mirties paliko K. D. – nuteistojo dukteriai.

Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs ir įvertinęs liudytojų V. P., S. D., L. V., V. J., A. J. parodymus, padarė išvadą, kad J. D., naudodamas smurtą prieš R. B., turėjo akivaizdžias savanaudiškas paskatas. Jo dukters naudai sudarytas testamentas patvirtina, kad po nukentėjusiosios mirties visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas būtų atitekęs K. D., t. y. J. D. turtinės naudos siekė ne sau, o savo dukteriai, todėl jo veika atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

31

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad J. D. neigė, jog smurtą prieš R. B. naudojo turėdamas savanaudiškas paskatas, t. y. siekdamas užvaldyti šios turtą. Teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad 2007 m. vasario 13 d. R. B. smūgius sudavė supykęs dėl to, kad ji vaikščiojo po kambarius, trankė durimis, būdama girta nesugebėjo atsigulti į lovą. Šie nuteistojo teiginiai nepaneigti. Be to, liudytojai S. D. ir A. P. parodė, kad J. D. jiems prisipažino sumušęs R. B. dėl tarp jų kilusio šeiminio konflikto. Iš nukentėjusiojo D. B., liudytojų L. V., A. J., V. P. bei S. D. parodymų matyti, kad J. D. su R. B. nuolat girtaudavo ir tarpusavyje konfliktuodavo, dėl to nuteistasis J. D. nukentėjusiąją ankščiau ne kartą buvo sumušęs.

Kolegijos nuomone, R. B. nužudymas 2007 m. vasario 13 d. ir kaltinime nurodytos J. D. veikos – smurtavimas prieš R. B. 2003 m.–2004 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu – nėra susijusios, todėl J. D. 2007 m. vasario 13 d. padaryta nusikalstama veika negali būti vertinama kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (2009 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 2K-519/2009).

NEATSARGUS GYVYBĖS ATĖMIMAS (BK 132 STRAIPSNIS)

Teismas nenustatė reikšmingų veikos kvalifikavimui pagal BK 132 straipsnio 1 dalį aplinkybių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pasisakydamas dėl kaltės, apeliacinės instancijos teismas labai plačiai išdėstė teorinius dalykus apie neatsargios kaltės sampratą, kai kaltė pasireiškia nusikalstamu nerūpestingumu. Šis teismas atkartojo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog M. B., per gana trumpą laiką V. K. davęs suvartoti tris ,,Ekstazi“ tabletes, nesuprato, jog tuo kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, tačiau turėjo bendrą supratimą, kad narkotikų perdozavimas gali sukelti mirtį. Pagal visas veikos aplinkybes, savo asmenines, fizines, psichologines savybes, išprusimą, asmeninę patirtį jis galėjo ir turėjo tai numatyti. Taip argumentuodamas teismas visiškai nesigilino į apkaltinamojo nuosprendžio motyvus apie nusikalstamos veikos kvalifikavimą, kad M. B. turėjimas ir galėjimas numatyti mirties padarinius yra grindžiamas nurodant tokias aplinkybes, jog per trumpą laiką jis suvartojo pats ir davė kitiems asmenims trigubai didesnę tablečių dozę.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, nuosprendyje esančios tokios teismo išvados visiškai nepagrįstos bylos duomenimis. Byloje nesurinkta jokių specialių žinių apie sintetinės medžiagos - amfetamino darinio “Ekstazi” savybes, galimą sudėtį, poveikį žmogaus sveikatai ir gyvybei, standartines ar kitokias dozes, jų pavojų žmogaus gyvybei. Trims iš vienodą „Ekstazi“ kiekį suvartojusiems asmenims likus gyviems, o nukentėjusiajam V. K. mirus, akivaizdžiai pasigendama informacijos, ar turi mirtiniems padariniams reikšmės šios medžiagos vartojimo kiekis, būdas ir intensyvumas, žmogaus amžius, individualios organizmo savybės.

Vienintelis bylos dokumentas, parodantis specialiąsias žinias apie “Ekstazi“, yra teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 727 /07 (05), kurios 1 punkte yra konstatuota, kad V. K. mirties priežastis – ūmus apsinuodijimas narkotinėmis medžiagomis, nes tai patvirtina nukentėjusiojo šlapime rastos „Ekstazi” sudėtinės dalys, nustatytos teismo cheminio tyrimo metu toksikologijos laboratorijoje. 12 išvados punkte jau nurodoma, kad V. K. prieš mirtį vartojo psichotropines medžiagas, būtent „Ekstazi“ sudėtinės dalys nustatytos cheminio tyrimo metu. Tačiau teismai šio įrodymo tinkamai nepatikrino, nesigilino, koks buvo ūmaus apsinuodijimo mechanizmas, ar apsinuodijimas ir jo sukeltos pasekmės priklauso nuo „Ekstazi“ kiekio, ar pagal V. K. organizme rastos medžiagos pėdsakus galima spręsti apie apsinuodijimą sukėlusios medžiagos suvartotą kiekį. Byloje viso proceso metu nesiekta gauti duomenų, kurie leistų

32

objektyviai pagrįsti nuosprendyje padarytą išvadą, kad šiuo atveju buvo suvartota trigubai didesnė „Ekstazi“ tablečių dozė.

Teisėjų kolegija akcentavo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo M. B. nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes jis atėmė gyvybę kitam žmogui, sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių. Tačiau iš tokio teiginio visiškai neaišku, kokias ir kokiais kriterijais nustatomas atsargumo vartojant narkotikus taisykles teismas įvertino kaip sąmoningai pažeistas.

Išdėstyti motyvai kolegijai leido daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. B. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepakankamai išsamiai, neištyrė esminių ir reikšmingų veikos kvalifikavimui pagal BK 132 straipsnio 1 dalį aplinkybių (2009 m. balandžio 21 d. nutartis byloje Nr. 2K-117/2009).

NESUNKUS SVEIKATOS SUTRIKDYMAS (BK 138 STRAIPSNIS)

Teismas kvalifikavo asmens veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nenustatęs kokią profesinę pareigą vykdė nukentėjusysis:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartį: S. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam laisvės atėmimą dvejiems metams 6 mėnesiams.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą veika kvalifikuojama tada, kai nustatoma, kad nukentėjusysis buvo nesunkiai sužalotas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Šioje byloje kalbama apie piliečio pareigos vykdymą. Teismų praktikoje piliečio pareigos vykdymas suprantamas kaip tam tikrų visuomenei naudingų veiksmų atlikimas. Tai gali būti nusikaltėlio sulaikymas, pranešimas apie nusikaltimą, veiksmai, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimui ir pan. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžios, kur išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, sektų, kad nukentėjusysis siekė apginti kažkokius asmenis nuo S. Š. agresyvių veiksmų (mojavimo peiliu). Tačiau jokių duomenų apie tuos asmenis, kuriuos neva gynė nukentėjusysis G. G., byloje nėra. Atvirkščiai, liudytojais byloje apklausti I. N., V. U. parodė kad ne G. G. gynė kažką, o kad patį G. G. nuo peilį turėjusio S. Š. bandė apginti šie liudytojai. Kasatoriui jokia kita nusikalstama veika (pavyzdžiui, BK 284 straipsnyje numatytas viešosios tvarkos pažeidimas ar pan.), apart nukentėjusiojo G. G. sužalojimo, nebuvo inkriminuota. Todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuteistojo S. Š. kasacinio skundo argumentas, jog teismas nenustatė, kokią visuomenei naudingą veiklą konflikto su juo metu vykdė G. G., yra pagrįstas. Nenustačius, kokią piliečio pareigą vykdė nukentėjusysis, t. y. nenustačius šio kaltinime nurodyto nuteistojo S. Š. veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kvalifikuojančio požymio, jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y kaip sužalojimas, padarytas tarpusavio ginčo metu (2009 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 2K-478/2009).

Apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio nepagrįstai pašalino BK 138 straipsnyje numatytą nusikaltimą kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria E. T. bei A. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

33

Teisėjų kolegija nurodė, kad svarbius veikos kvalifikavimui aspektus atskleidžia tai, kad konflikte tarp A. D. ir nukentėjusiųjų pirmą kartą kartu atvykęs E. T. nedalyvavo, o A. V. tą kartą net nebuvo atvykęs į konflikto vietą. Į sodybą siūlyti nukentėjusiajai R. S. mažesnį nei sutartą atlyginimą už išmuštą dantį antrą sykį atvyko ne A. D., bet liudytojas K. M. ir nuteistasis E. T., kuris netrukus pradėjo vaikytis nukentėjusiųjų sūnų ir jo draugus. Tuo pat metu į sodybos kiemą sutartu ženklu K. M. pakviesti mikroautobusu atvyko netoliese lūkuriavę kiti į konfliktą vėliau įsivėlę ir jame dalyvavę asmenys. E. T. bei A. V. sumušė nukentėjusįjį A. S., pažadintą dukros riksmu, kad pjauna jo sūnų, ir iš namo į lauką išbėgusį pažiūrėti, kas vyksta. Taigi E. T. ir A. V. mažesnio nei žadėtas atlyginimo už išmuštą dantį atvežimu pasinaudojo kaip pretekstu atvykti į nukentėjusiųjų sodybą, kad įgyvendintų išankstinio pasiruošimo patvirtinamą dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms kilusį nusiteikimą smurtauti ir demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, nukentėjusiojo A. S. sužalojimą įvertino kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų, o E. T. ir A. V. veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos išvada dėl E. T. ir A. V. padarytos veikos kvalifikavimo taikant BK 138 straipsnio 1 dalį naikintina, paliekant galioti šiuo klausimu priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą (2009 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 2K-261/2009).

NETEISĖTAS ABORTAS (BK 142 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai aiškino BK 142 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispozicijoje nurodytas sąvokas „gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas“ ir „sveikatos priežiūros įstaiga“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Byloje nustatyta, kad P. B., dirbdamas Klaipėdos savivaldybės (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre gydytoju akušeriu ginekologu, šio centro ginekologijos kabinete nukentėjusiosios L. P. prašymu padarė jai aborto operaciją. Operacijos metu dėl neatsargumo pažeisdamas gimdos kaklelį, pradurdamas gimdos kūną, dėl to Klaipėdos universitetinėje ligoninėje nukentėjusiajai buvo pašalinta gimda, sunkiai sutrikdė jos sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pagal ginekologo P. B. kvalifikaciją ir jam, kaip gydytojui praktikui, suteiktos licencijos ribas, jis turėjo teisę daryti aborto operacijas, tačiau ją atliko ne sveikatos priežiūros įstaigoje, nes (duomenys neskelbtini) PSPC tokių paslaugų neteikia, todėl kad BK 142 straipsnio prasme tai nėra sveikatos priežiūros įstaiga, neteisėtą abortą kvalifikavo pagal BK 142 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro, nukentėjusiosios ir nuteistojo apeliacinius skundus, prokuroro ir nukentėjusiosios prašymą P. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 142 straipsnio 2 dalį atmetė, nuosprendžio dalį, kuria P. B. buvo nuteistas pagal BK 142 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, t. y. dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, panaikino ir perdavė prokurorui. Tokį sprendimą šis teismas priėmė konstatavęs, kad: 1) P. B. turimas išsilavinimas, profesinė kvalifikacija ir suteikta licencija leido jam atlikti ginekologines operacijas, todėl jis nėra nusikaltimo, numatyto BK 142 straipsnio 2 dalyje, subjektas; 2) P. B., turintis teisę daryti aborto operacijas, pacientės prašymu operaciją padarė (duomenys neskelbtini) PSPC, kuris pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą yra sveikatos priežiūros įstaiga, todėl padarytas abortas BK 142 straipsnio prasme negali būti laikomas neteisėtu; 3) P. B. veikoje nėra nusikaltimų, numatytų BK 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse, sudėties požymių, tačiau jo veikoje yra iš esmės skirtingo, pagal faktines aplinkybes kito sunkesnio nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl kaltinamojo akto

34

dalis dėl BK 142 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir dėl BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuotos kaip ideali sutaptis, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų

Išplėstinė teisėjų kolegija, panaikindama apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, pažymėjo, kad abortas laikomas neteisėtu esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) jeigu jis padarytas esant kontraindikacijų, t. y. kai aborto operacija medicininiu požiūriu neleistina; 2) abortas padarytas ne sveikatos priežiūros įstaigoje; 3) abortą padaro asmuo, neturintis teisės daryti šias operacijas.

BK 142 straipsnio 1 ir 2 dalių dispozicijose aprašant nusikalstamų veikų sudėtis pavartotos sąvokos – „gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas“, „kontraindikacijos“, „sveikatos priežiūros įstaiga“ – pačiame baudžiamajame įstatyme nėra išaiškintos, todėl jų turinys, siekiant atskleisti tikrąją baudžiamojo įstatymo normos prasmę, aiškintinas analizuojant ne tik pačios normos tekstą, bet ir su ja susijusius kitus įstatymus bei žemesnės teisinės galios aktus.

Sveikatos priežiūros įstaigos sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme. Pagal šį įstatymą sveikatos priežiūros įstaiga yra įstaiga ar įmonė, kuri šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus. Įmonė ar įstaiga gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas gavusi licenciją ir įregistruota Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre. Tame pačiame įstatyme sveikatos priežiūros įstaigos įvairiai klasifikuojamos, pvz., pagal paslaugų rūšis – į asmens sveikatos priežiūros; visuomenės sveikatos priežiūros; mišrias; pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laiką ir vietą – į ambulatorines, stacionarines, mišrias. BK 142 straipsnio dispozicijoje sveikatos priežiūros įstaigos sąvoka pavartota bendrąja prasme, neskirstant jų pagal jokius kriterijus, todėl aiškinti ją taip, kad pagal įstatymo dispoziciją sveikatos priežiūros įstaiga yra tik stacionarinė įstaiga, negalima. Dėl to aborto operacija, padaryta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją ir įregistruotoje Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre, BK 142 straipsnio prasme laikytina padaryta sveikatos priežiūros įstaigoje.

BK 142 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas yra gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų, P. B. pripažinimas gydytoju, turinčiu teisę daryti aborto operacijas, motyvuojamas tuo, kad turimas išsilavinimas, profesinė kvalifikacija ir suteikta licencija leido jam daryti ginekologines operacijas, o teisė jas daryti baudžiamajame įstatyme nėra siejama nei su gydytojo darbo, nei su aborto darymo vieta. Toks specialaus subjekto sąvokos aiškinimas, išplėstinė teisėjų kolegijos teigimu, nėra pagrįstas ir teisingas.

Pagal Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymą verstis medicinos praktika turi teisę gydytojas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. Gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Medicinos praktikos licencija yra dokumentas, patvirtinantis gydytojo teisę verstis atitinkama medicinos praktika. Tai reiškia, kad jeigu gydytojas akušeris ginekologas turi licenciją, patvirtinančią, jog jis turi teisę verstis medicinos praktika pagal gydytojo akušerio ginekologo profesinę kvalifikaciją, jis turi teisę tokia praktika verstis sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad kiekvienas licenciją turintis gydytojas akušeris ginekologas yra gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas. Minėtame medicinos praktikos įstatyme nustatyta, kad licencijos turėtojas turi teisę verstis medicinos praktika laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų sąlygų ir reikalavimų. Medicinos praktikos licencijavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396, nustatyta, kad licencijuojama veikla turi būti vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymu, šiomis Taisyklėmis, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais medicinos praktiką. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 patvirtintą nėštumo nutraukimo operacijos tvarką visais atvejais nėštumas gali būti nutraukiamas tik stacionaro ginekologijos skyriuje, tokias

35

operacijas atlieka stacionarų ginekologijos skyrių gydytojai akušeriai ginekologai. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-527 patvirtintus ambulatorinių akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimus, pirminio lygio ambulatorines akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti akušeris ginekologas pagal medicinos normoje MN 14:1999 „Bendrosios praktikos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ apibrėžtą kompetenciją. Gydytojas akušeris ginekologas, dirbantis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje teikiamos tik pirminio lygio ambulatorinės akušerijos ir ginekologijos paslaugas, teisės daryti aborto operacijas neturi. (duomenys neskelbtini) PSPC vyriausiojo gydytojo patvirtinta gydytojo akušerio ginekologo pareigų instrukcija tokios teisės taip pat nesuteikia (2009 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-226/2009).

PLĖŠIMAS (BK 180 STRAIPSNIS)

Teismas nenustatė vieno iš plėšimo sudėties požymių - fizinio smurto panaudojimo ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį: P. S. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad abiejų instancijų teismai nustatė, kad kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiąją, bet į jos turėtą daiktą – rankinę, todėl turtas pagrobtas ne plėšimo, bet atvirai padarytos vagystės būdu. Šioje byloje teismai, konstatavę faktines aplinkybes – kaltininkas tampė nukentėjusiąją, sugriebęs už jos turėtos rankinės dirželio, taip pargriovęs ją vilko žeme – be pagrindo tokių kaltininko veiksmų nepripažino fizinio smurto naudojimu. Nors kaltininkas ir turėjo tikslą pagrobti turtą atvirai, sugriebiant už nukentėjusiosios rankinės dirželio ir staigiu judesiu išplėšiant ją, tai padaryti vienu judesiu jam nepavyko, nes nukentėjusioji tvirtai laikė rankinę. Neatsisakęs savo ketinimų, kaltininkas tęsė nusikalstamą veiką ir savo fizinę jėgą pradėjo naudoti, siekdamas įveikti nukentėjusiąją kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą – laikydamas už rankinės tampė nukentėjusiąją į įvairias puses, nuo to ji pargriuvo, vilko ją žeme, t. y. panaudojo fizinį smurtą. Tai, kad kaltininkas tiesiogiai rankomis ar kūnu nelietė nukentėjusiosios, šiuo atveju nustatant fizinio smurto panaudojimo aplinkybę neturi reikšmės. Kadangi grobiant turtą prieš nukentėjusį asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, kaltininko veika atitinka plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį (2009 m. balandžio 14 d. nutartis byloje Nr. 2K-189/2009).

SUKČIAVIMAS (BK 182 STRAIPSNIS)

Teismas nepagrįstai kvalifikavo veiką pagal 182 ir 300 straipsnių sutaptį

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį – Z. D. padarytą veiką iš BK 300 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskyrė 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes Z. D. baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant jos padarytą veiką pagal du BK straipsnius, pritaikytas netinkamai. Byloje nustatyta, kad Z. D. panaudojo (pateikdama teismui)

36

žinomai suklastotą dokumentą. Kad dokumentą jį pati suklastojo ar jį klastojant dalyvavo kaip bendrininkė (organizatorė, kurstytoja, padėjėja) – nenustatyta. Pagal susiformavusią teismų praktiką, jeigu kaltininkas pats neklastoja, o tik pasinaudoja suklastotu dokumentu, jo veika kvalifikuojama tik kaip sukčiavimas, nes pasinaudojimas suklastotais dokumentais įeina į sukčiavimo sudėtį kaip nusikaltimo padarymo būdas, kaip apgaulės priemonė siekiant užvaldyti ar įgyti teisę į svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas Z. D. padarytą veiką kvalifikavo kaip nusikaltimų sutaptį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas padarytos klaidos neištaisė, todėl tiek nuosprendis, tiek paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. Z. D. padaryta veika iš BK 300 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir, atsižvelgiant į tai, kad byla nagrinėjama pagal nuteistosios kasacinį skundą, skirtina tokio paties dydžio bausmė, kokia už šią nusikalstamą veiką buvo paskirta pirmosios instancijos teismo (2009 m. gegužės 19 d. nutartis byloje Nr. 2K-213/2009).

SVETIMO TURTO SUNAIKINIMAS (BK 187 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai nustatė sunaikinto turto vertę

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį - nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad kasatoriui buvo inkriminuotas kvalifikuojantis nusikaltimo požymis didelės vertės svetimo turto sunaikinimas ir jis pagal šį kvalifikuojantį požymį nuteistas už didelės 207 887,14 Lt vertės svetimo turto sunaikinimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Ši suma nurodyta nukentėjusiojo R. L. pateiktoje lokalinėje sąmatoje dėl darbų ir išlaidų, reikalingų atstatant sunaikintą turtą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo atmesti ar kritiškai vertinti lokalinėje sąmatoje nurodytus darbus, reikalingas medžiagas, išlaidų aprašymus, reikalingus sunaikintam turtui atstatyti, ir ja rėmėsi nustatydamas svetimo turto sunaikinimo pasekmes. Su tokiais argumentais negalima sutikti, jie rodo, kad, kvalifikuodamas nuteistojo veiką kaip didelės vertės svetimo turto sunaikinimą, teismas rėmėsi ne to turto verte, o sunaikinimo pasekmėmis, kurios nėra kvalifikuojantis šią nusikalstamą veiką požymis. BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas didelės vertės svetimo turto sunaikinimas reiškia, kad turto vertė iki sunaikinimo buvo didelė, t. y. viršijo 250 MGL (BK 190 straipsnis). Tokių duomenų byloje nėra.

Rašytinėje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas sutarties dalykas metalinis angaras, kuris pagal bylos duomenis iš tikrųjų priklausė pajininkams, ir dvi fermos su priestatu, kaina 12 000 Lt. Atskirai pažymėta, kad pastatai iš dalies išardyti, jų būklė avarinė, parduodami nugriovimui kaip statybinės medžiagos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad išdėstyti bylos duomenys rodo, kad, nustatant sunaikinto turto vertę, vadovautis lokalinėje sąmatoje, o juo labiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateiktame nekilnojamojo turto registro išraše-pažymėjime, nurodyta atkuriamąja verte nėra pagrindo, nes ta vertė neparodo turto sunaikinimo metu buvusios turto vertės. Ją parodo rinkos kaina, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad sutarties šalys, nustatydamos kainą, veikė piktavališkai. Ta kaina nustatyta bendra kartu su metaliniu angaru, bet, netgi imant atskirai fermos pastatus, ji viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos. Teismas, kvalifikuodamas nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veika atitinka to paties straipsnio 1 dalį (BPK 369 straipsnio 2

37

dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinkamai pakeičiamas (2009 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 2K-167/2009).

APLAIDUS APSKAITOS TVARKYMAS (BK 223 STRAIPSNIS)

Teismas neteisingai aiškino nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektyviuosius požymius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai dėl kasatorės kaltės turinio, padarė išvadą, kad jos veikoje nėra tyčios, todėl A. P. veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) perkvalifikavo į BK 223 straipsnio 1 dalį ir nuteisė ją už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą A. P. komercinės firmos ,,A.“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti šios firmos veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio.

Kasatorė skunde nurodė, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik esant tyčiai (BK 16 straipsnio 4 dalis), nes apie tai, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas neatsargiai, nenurodoma šią veiką numatančiame BK straipsnyje. Tuo tarpu pagal BK 16 straipsnio 4 dalį asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik BK specialioje dalyje atskirai numatytais atvejais.

Plenarinė sesija pažymėjo, kad baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos neatsargi kaltės forma nurodoma įvairias būdais: 1) apie galimą ir neatsargią kaltės formą nurodant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, atskiroje dalyje (pvz., BK 125 straipsnio 2 dalis, 126 straipsnio 2 dalis); 2) kad veika padaroma neatsargia kalte, nurodoma pačiame BK specialiosios dalies straipsnio pavadinime (pvz., BK 132, 137 straipsniai); 3) kad veika padaroma neatsargia kalte, nurodoma BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje įtvirtinant nusikalstamos veikos sudėties požymius (pvz., BK 229 straipsnis) ir kt.

BK 223 straipsnio konstrukcijoje nepanaudotas nė vienas iš minėtų būdų nurodant neatsargią kaltės formą, tačiau tai nereiškia, kad paneigiama bet kokia šiame straipsnyje numatytų veikų padarymo dėl neatsargumo galimybė. Ji egzistuoja tiek, kiek gali būti siejama su atitinkamos šiame BK straipsnyje numatytos veikos specifika. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Sisteminis, gramatinis, loginis BK 222 straipsnio (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 223 straipsnio (Aplaidus apskaitos tvarkymas) nuostatų (nusikaltimų sudėčių požymių) aiškinimas suponuoja išvadą, kad BK 222 straipsnyje numatyti nusikaltimai padaromi tik tyčia, tuo tarpu BK 223 straipsnyje numatyti nusikaltimai gali būti padaromi ir tyčia, ir neatsargiai. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas traktuotinas kaip toks nusikaltimas, kuris padaromas dėl neatsargumo. Tokia išvada remiasi ir istorinių sąvokų ,,aplaidumas“, ,,aplaidus“ aiškinimu. Teisės teorijoje, teismų praktikoje iki naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso priėmimo sąvokos ,,aplaidumas“, ,,aplaidus“ buvo siejamos tik su neatsargumu. Pagrindo nukrypti nuo taip susiformavusio aiškinimo nėra.

Plenarinė sesija akcentavo, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008). Plenarinė sesija kartu pažymėjo, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (2009 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-305/2009).

38

PAPIRKIMAS (BK 227 STRAIPSNIS)

Teismas, kvalifikavęs veiką kaip pasikėsinimą papirkti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nuosprendį ir perkvalifikavo nuteistojo D. L. padarytą veiką iš pasikėsinimo papirkti (BK 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies) į baigtą papirkimą (BK 227 straipsnio 2 dalį); perkvalifikavo nuteistojo A. J. padarytą nusikalstamą veiką iš pasikėsinimo papirkti organizavimo (BK 24 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies) į papirkimo organizavimą (BK 24 straipsnio 4 dalį, 227 straipsnio 2 dalį). Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinių skundų argumentus, pažymėjo, kad prokuroro kasacinio skundo argumentų, pagrindžiančių būtinumą padarytą veiką kvalifikuoti kaip baigtą papirkimą, teisingumą. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas sieja šios veikos baigtumą su momentu, kai atlikta bent viena iš trijų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas ar pažadėjimas (kasacinės nutartys Nr. 2K–274/2007, 2K-53/2008, 2K-P-181/2008). Pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad D. L., vykdydamas A. Z. ir A. J. sumanytą planą, pasiūlė V. D. kyšį užmaskuota forma, t. y. sudarant regimybę, kad pinigai bus sumokėti teisėtai už realiai atliktus projektavimo darbus, įforminant sandorį rašytine sutartimi, aptariant siūlomo darbo apimtis ir avansinio apmokėjimo sąlygas. Tai buvo daroma rinkimų išvakarėse, be to, sutartis buvo pasirašoma į susitikimą atvažiavus A. Z.. Taigi, nors V. D. atvirai nebuvo sakoma, tačiau buvo leista suprasti, kad už 150 000 Lt vertės sutartį ir žadamus avanso pavidalu sumokėti pinigus (45 000 Lt) jis turi būti dėkingas A. Z. ir kad iš jo tikimasi atitinkamo balsavimo per mero rinkimus. Sumokėjus pinigus vykdyti sutarties ir realiai pasinaudoti jo, kaip architekto, paslaugomis nebuvo ketinama. Visa tai leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad D. L., vykdydamas nusikalstamą A. Z. sumanymą, pasiūlė sudaryti tariamą projektavimo darbų sandorį ir pažadėjo V. D. 45 000 Lt kyšį už tai, kad šis mero rinkimų metu balsuotų už A. Z.. Kita vertus, padaręs tokią išvadą, teismas turėjo šią veiką kvalifikuoti kaip baigtą papirkimą neatsižvelgdamas į tai, kaip V. D. suprato šį pasiūlymą.

Kolegija konstatavo, kad teismas, įvertinęs veiką kaip pasikėsinimą papirkti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas perkvalifikuojant D. L. ir A. J. padarytas veikas į baigtą papirkimą pažadant duoti didelės vertes kyšį. Nuteistojo A. Z. padarytos veikos kvalifikavimas dėl anksčiau aptartų aplinkybių, susijusių su jo teisine neliečiamybe, paliktinas nepakeistas (2009 m. vasario 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-48/2009).

Teismas papirkusį valstybės tarnautoją asmenį nepagrįstai atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, kadangi jis apie papirkimą nepranešė teisėsaugos institucijai:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija panaikino

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nuosprendį ir paliko galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendį be pakeitimų.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija nurodė, kad BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatyti du alternatyvūs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: 1) asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama, provokuojama jį

39

duoti ir jis, pasiūlęs, pažadėjęs ar davęs kyšį, iki pranešimo apie įtarimą jam įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijai; 2) arba kyšį jis pasiūlė, pažadėjo ar davė su teisėsaugos institucijos žinia.

Taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pirmuoju minėtu pagrindu, turi būti nustatytos dvi viena nuo kitos neatsiejamos BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos, t. y.: 1) kad asmuo, pasiūlęs, pažadėjęs ar davęs kyšį, apie tai praneštų teisėsaugos institucijai iki pranešimo apie įtarimą jam įteikimo; 2) kad kyšio iš jo buvo reikalaujama ar (ir) provokuojama jį duoti. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti taikomas.

Tai reiškia, tą parodo ir BK 227 straipsnio 4 dalies turinys, kad asmuo visų pirma pats turi pranešti teisėsaugos institucijai apie savo paties padarytą veiką – pasiūlymą, pažadėjimą duoti kyšį arba kyšio davimą. Tokio pranešimo motyvai gali būti įvairūs – atgaila dėl padarytos veikos, bausmės baimė, kerštas asmeniui, priėmusiam kyšį ir neatlikusiam norimų veiksmų, ir pan. Reikalavimas, provokavimas duoti kyšį yra ne papirkimo, o kyšininkavimo požymiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą vien dėl to, kad kyšio iš papirkėjo buvo reikalauta (neatsižvelgiant į tai, kad papirkėjas apie papirkimą teisėsaugos institucijai ir nepranešė), buvo numatytas 1961 m. BK 284 straipsnio 2 dalyje, kuri galiojo iki 2002 m. sausio 13 d.

Pagal nagrinėjamoje byloje esamus duomenis, nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, neatleisdamas V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą prieš V. K. dėl valstybės tarnautojo papirkimo nutraukė netinkamai išaiškinęs ir pritaikęs BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Iš bylos duomenų, procesinių dokumentų ir jų turinio akivaizdu, kad apie papirkimą ir tai padariusį asmenį, o kartu ir savo paties padarytą nusikalstamą veiką – kyšininkavimą – teisėsaugos institucijoms pranešė ne V. K., o pats V. S.

Ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 249 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje, 147 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl nusikalstamo susivienijimo, vadinamo „Udavy“, organizavimo, vadovavimo jam ir dalyvavimo jo veikloje, nusikalstamo susivienijimo narių padarytų nusikaltimų, buvo pradėtas 2004 m. gegužės 17 d. Pranešimai apie įtarimus buvo pateikti E. K., A. K., V. K., V. M., A. S. ir kitiems asmenims. Šis tyrimas buvo sujungtas su 2004 m. balandžio 15 d. pradėtu ikiteisminiu tyrimu, kuriame V. K. buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. V. S. ikiteisminio tyrimo metu 2004–2005 metais ne vieną kartą teisėsaugos institucijų pareigūnams, be to, ir ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus apie jo paties padarytą kyšininkavimą, apie V. K. padarytą jo papirkimą, apie tai, kieno interesais V. K. veikė jį papirkdamas bei kitas šios veikos padarymo aplinkybes. 2004 m. gruodžio 12 d. atliekamo procesinio veiksmo – akistatos su V. S. – metu V. K., dalyvaujant jo gynėjams, kategoriškai neigdamas V. S. parodymus teigė, kad jis jokio kyšio jam nesiūlė, nežadėjo ir nedavė, kad V. S. jį nepagrįstai apkalba. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje prieš įtariamąjį V. S., kuriam įtarimai buvo pareikšti dėl padarytų nusikalstamų veikų, turinčių BK 225 straipsnio 3 dalyje (dėl susitarimo priimti didelės vertės kyšį ir kyšio priėmimą iš V. K.), BK 24 straipsnio 6 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro L. Belevičiaus nutarimu, patvirtintu Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo teisėjo, vadovaujantis BK 391 straipsniu buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad jis padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytus nusikaltimus, o dėl kitų asmenų bei V. K., kaltinamo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį, byla perduota teismui. Bylą nagrinėjant teisme (dalyvaujant tam pačiam prokurorui – L. Belevičiui), 2006 m. vasario 22 d. teisiamajame posėdyje išklausius liudytojo V. S. parodymus apie jo papirkimą, kitas jam žinomas aplinkybes, susijusias su nusikalstamo susivienijimo organizavimu, vadovavimu ir dalyvavimu jo veikloje, V. K., kaip matyti iš teisiamojo posėdžio

40

protokolo, atsakydamas į pirmininkaujančiojo teisėjo klausimus pareiškė, kad jis davė kyšį V. S., tačiau tai padarė tik savo paties interesais, kad pats kyšio nesiūlė, kyšį davė V. S. pasakius, kad jis turi duoti pinigų „jeigu nori būti laisvas“. Apeliacinės instancijos teismas tokius V. K. parodymus (kurie iš esmės reiškia jo gynybinę poziciją, savo vaidmens, ginantis nuo kaltinimo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, menkinimą), nepagrįstai, neteisingai aiškindamas BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatas, prilygino pranešimui, t. y. BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytai sąlygai pačiam pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką – papirkimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas bylos aplinkybes, į BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, konstatuoja, kad V. K. apie tai, kad jis papirko valstybės tarnautoją V. S. teisėsaugos institucijai nepranešė, netgi pačiam V. S. pranešus apie papirkimą ir kyšio priėmimą, neigė jį papirkęs, todėl taikyti V. K. BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo galima. Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti paliktas galioti (2009 m. vasario 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-11/2009).

NETEISĖTAS DISPONAVIMAS NARKOTINĖMIS AR PSICHOTROPINĖMIS MEDŽIAGOMIS BE TIKSLO JAS PLATINTI (BK 259 STRAIPSNIS), NETEISĖTAS DISPONAVIMAS NARKOTINĖMIS AR PSICHOTROPINĖMIS MEDŽIAGOMIS TURINT TIKSLĄ JAS PLATINTI ARBA NETEISĖTAS DISPONAVIMAS LABAI DIDELIU NARKOTINIŲ AR PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ KIEKIU (BK 260 STRAIPSNIS)

Teismas, kvalifikuodamas asmens veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nenustatė, kokią dalį narkotinių medžiagų kaltininkas siekė suvartoti, o kokią platinti

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 20 d. nutartį: V. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog neteisėtai įgydamas narkotines ir psichotropines medžiagas V. B. turėjo du tikslus – suvartoti sau ir platinti. Tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas teismas nustatė iš dalies narkotinių medžiagų išplatinimo fakto (jų pardavimo A. K.), iš lankstinukų tų medžiagų dozavimui suradimo pas nuteistąjį, iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų ir kai kurių kitų įrodymų. Tačiau to, kokia dalis neteisėtai įgytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvo skirta pačiam vartoti, o kokia – parduoti (ar kitaip platinti), teismas nenustatė. Santykis tarp tų dalių liko nenustatytas ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nepaisant to, jog buvo nustatyti du narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėto įgijimo tikslai, teismas teisiškai įvertino tik vieną iš jų, nes nuteistojo V. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo tik pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas pačiam vartoti, t. y. be tikslo platinti, numatyta BK 259 straipsnyje. Aptariamos normos pirmosios instancijos teismas netaikė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio galima spėti, kad šios normos teismas netaikė todėl, kad susiaurino V. B. pareikštą kaltinimą. Nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje dėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes teismas net nepamini, kad dalį neteisėtai įgytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų V. B. suvartojo pats. Čia teismas nurodo tik tas narkotines bei psichotropines medžiagas, kurias V. B. perdavė A. K. ir kurios buvo surastos kratos metu. Taip formuluodamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes teismas pažymi, kad visos šios medžiagos buvo įgytos turint

41

tikslą platinti. Iš aptartų formuluočių išplaukia, kad dalį veiksmų iš V. B. pareikšto kaltinimo teismas pašalino (nenustatyto kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurios buvo skirtos pačiam vartoti, neteisėtą įgijimą ir laikymą). Tačiau paties sprendimo susiaurinti V. B. pareikštą kaltinimą nuosprendyje nėra. Atvirkščiai, toliau dėstomoje nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas padarė šioje kasacinėje nutartyje jau pacituotą išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų V. B. suvartojo, t. y. įgijo vartojimui. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustatęs du neteisėto narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimo tikslus ir tik dalinį kiekvieno iš jų realizavimą (teismas nustatė, kad iki kratos atlikimo V. B. pats vartojo heroiną ir vieną jo dozę pardavė A. K.), pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo išvadai, kad visas likęs narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis buvo skirtas tik platinti. Tokia išvada reikštų, kad antrojo tikslo (pačiam vartoti) V. B. atsisakė. Tokia išvada prieštarauja tiek bylos medžiagai (byloje apie tai, kad iki jo sulaikymo V. B. būtų atsisakęs vartoti narkotikus, duomenų nėra), tiek logikai, nes narkomanai paprastai be jokios priežasties savo noru nuo tolesnio narkotikų vartojimo neatsisako. Šią išvadą apeliaciniame skunde ginčijo nuteistojo V. B. gynėjas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, tačiau to nepadarė.

Taip pat, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, padaręs prielaidą – jei ir būtų nustatyta, jog V. B. įgijo narkotines medžiagas, neturėdamas tikslo jų platinti – BK 260 straipsnio 2 dalies nuostatas išaiškino netinkamai. Teismas nutartyje nurodė, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis ir tokiu atveju būtų realizuota vėlesniais V. B. veiksmais, nes po neteisėto įgijimo dalį narkotinių medžiagų jis pardavė A. K., t. y. išplatino. Tokia išvada prieštarauja aptariamos BK normos turiniui. BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicija suformuluota kaip tam tikrų veiksmų alternatyva. Iki jungtuko „arba“ joje numatyta atsakomybė už didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Po jungtuko „arba“ joje numatyta atsakomybė už didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju tų medžiagų turi būti didelis kiekis. Šioje byloje nustatyta, kad A. K. kasatorius pardavė tik 0,026 g heroino, t. y. žymiai mažau nei heroinui nustatyta didelio kiekio riba (2 g), o vien tik nedidelės dalies narkotinių medžiagų pardavimas neduoda pagrindo išvadai, kad pasikeitė viso tų narkotinių medžiagų kiekio įsigijimo tikslai (2009 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-195/2009).

KELIŲ TRANSPORTO EISMO SAUGUMO AR TRANSPORTO PRIEMONIŲ EKSPLOATAVIMO TAISYKLIŲ PAŽEIDIMAS (BK 281 STRAIPSNIS)

Teismas, Kelių eismo taisykles pažeidus keliems eismo dalyviams, netinkamai išsprendė priežastinio ryšio klausimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija G. L.

padarytą veiką, kvalifikuotą pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams.

Kolegija nurodė, kad BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis

42

neįvyktų. Būtinosios sąlygos taisyklės pritaikymas rodo, kad abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jei nukentėjusiosios sustotų gatvės viduryje ir praleistų automobilius, nepažeistų KET 89 straipsnio reikalavimų, eismo įvykio nebūtų. Iš kitos pusės, jei G. L. nepažeistų KET 75 straipsnio reikalavimų, būtų pakankamai atidus privažiuodamas pėsčiųjų perėją ir pamatęs žmones, stovinčius pėsčiųjų perėjoje, jos viduryje arba pamatęs, kad kita transporto priemonė sustoja prieš pėsčiųjų perėją (ar pristabdo mašiną), būtų sustojęs, kaip to reikalauja KET 76, vienareikšmiai eismo įvykio nebūtų. Darytina išvada, kad abiejų eismo dalyvių S. R., J. G. ir G. L. KET pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. S. R. ir J. G. sužalojimu. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. L. veiksmuose nėra tiesioginio priežastinio ryšio, yra neteisinga, nes neišplaukia iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Šioje dalyje teismas, ištyręs faktines bylos aplinkybes, neteisingai nustatė BK 281 straipsnyje numatytą priežastinio ryšio nusikaltimo sudėties požymį ir padarė išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms.

Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko Klaipėdos mieste, gatvėje, kurioje judėjimas buvo gana intensyvus, reikalaujantis iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. KET 172 punktas imperatyviai įpareigoja vairuotoją pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti automobilį. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie pėsčiųjų perėjos. KET 75 punktas įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. KET 76 punktas reikalauja, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Minėti KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamoje dalyje. Nors pėstieji kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydami KET 75,76 punktų reikalavimus vairuotojai matydami, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina. Tačiau nepaisant fakto, kad pėsčiosios buvo partrenktos pėsčiųjų perėjoje, apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį grindė ta aplinkybe, kad G. L. matomumą užstojo antra eismo juosta važiuojantis automobilis, todėl jis neturėjo galimybės matyti pėsčiųjų ir negalėjo išvengti susidūrimo. Apeliacinės instancijos neatsižvelgė į KET 75 ir 76 punktų reikalavimus vairuotojui. Taigi pasiteisinimas, kad vairuotojui matomumą užstojo kitas greta važiuojantis automobilis ir dėl to jis nematė pėsčiųjų (G. L. parodymai) artėjant prie pėsčiųjų perėjos, nešalina asmens, vairuojančio automobilį, kaltės. G. L. nevykdė KET 75 ir 76 punktų reikalavimų, nors būdamas vairuotoju privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių.

Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (Lietuvos Aukščiausio Teismo kasacinė byla Nr. 2K-274/2005). Taigi šioje byloje neturi lemiamos reikšmės, kad ar pėsčiosios kelią kirto tiksliai per perėją, ar šiek tiek už jos ribų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir tuo atveju, jeigu pėsčiosios kelią kirto būdamos šiek tiek už pėsčiųjų perėjos ribų, automobilio vairuotojas artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo sumažinti greitį. Vykdydamas KET reikalavimus jis turėtų galimybę laiku jas pastebėti ir sustabdyti automobilį. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus neatkreipė dėmesio į šį įstatymo reikalavimą, todėl

43

neteisingai įvertino byloje esančią medžiagą teisiniu aspektu, kaltės aspektu ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taip pat kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad apylinkės teismas kvalifikuodamas G. L. padarytą nusikalstamą veiką (kelių eismo taisyklių pažeidimas, kurio metu vienai nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus, o kitai – sunkus sveikatos sutrikdymas) nepagrįstai ją vertino kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 3 dalį ir paskirdamas už kiekvieną iš jų atitinkamo dydžio bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jeigu asmens padarytoje veikoje yra pagrindinis ir kvalifikuojantis ar keli tą veiką kvalifikuojantys požymiai, veika kvalifikuojama pagal tą atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio dalį, kuri numato patį sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti visi byloje nustatyti padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai. Padarytos veikos gali būti vertinamos kaip keli nusikaltimai tik tada, kai padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. kai atskiros veikos padaromos skirtingu laiku. Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilio vairuotojo G. L. sukelti padariniai - vienai nukentėjusiajai padarytas nesunkus, o kitai – sunkus sveikatos sutrikdymas, nors atitiko to paties BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindinę ir 3 dalyje numatytą kvalifikuotą sudėtis, padaryti viena veika, todėl negalėjo būti kvalifikuota kaip nusikaltimų daugėtas (2009 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 2K-158/2009).

Teismas padarė nemotyvuotą išvadą dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutarties, taip pat ir iš Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio aprašomųjų dalių matyti, kad D. M. inkriminuoti KET 53, 172, 173 ir 174 punktų pažeidimai, tačiau neatskleista šių pažeidimų esmė, apsiribota tik KET nurodytų punktų turinio išdėstymu. Nutartyje nurodant 53 punkto pažeidimą dėstoma, kad D. M. neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą. Jokios motyvacijos dėl šių aplinkybių buvimo teismų sprendimuose nėra. Nemotyvuotas ir kitų KET punktų pažeidimų inkriminavimas D. M. Tarp kitų D. M. inkriminuotas KET 173 punkto pažeidimas. Šiame punkte nurodyta, kad jeigu atsiranda kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš bylos matyti, kad D. M. bandė išvengti eismo įvykio ir stabdė savo automobilį, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje KET 173 punkto pažeidimas inkriminuotas D. M. nemotyvuotai, be jokių išlygų.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ne visus apeliacinio skundo motyvus, tai pripažįstama kaip BPK 369 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas esminis BPK pažeidimas (2009 m. gegužės 19 d. nutartis byloje Nr. 2K-144/2009).

VIEŠOSIOS TVARKOS PAŽEIDIMAS (BK 284 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai pritaikė BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi padarė nepagrįstą išvadą, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį: T. G. nusikalstamą

44

veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 284 straipsnio 2 dalį ir paskyrė laisvės apribojimą aštuoniolikai mėnesių.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti T. G. veiksmai pagrįstai laikyti pakankamai įžūliais ir agresyviais, t. y. pagrindžiančiais išvadą, kad T. G. turi būti traukiamas baudžiamojon, o ne administracinėn atsakomybėn, tačiau nepagrįstai konstatuota, kad T. G. veiksmais realiai buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir visuomenės rimtis. Byloje nenustatyta, kad T. G. pasivažinėjimas motoroleriu degalinės parduotuvės viduje būtų sutrikdęs degalinės veiklą ar sukėlęs kokius nors kitus padarinius, išskyrus ten buvusių asmenų nuostabą. Teisėjų kolegijos teigimu, įžūlūs, tačiau nusikalstamų padarinių nesukėlę veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnio 2 dalį. Šioje dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formali. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 2 dalį taikoma tais atvejais, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka yra trikdoma, bet ne sutrikdoma. Nustatyti T. G. veiksmai pagal BK 284 straipsnio 2 dalį laikytini nepadoriais veiksmais, trikdžiusiais visuomenės tvarką ir rimtį (2009 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 2K-563/2009).

SAVAVALDŽIAVIMAS (BK 294 STRAIPSNIS)

Teismas netinkamai aiškino BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, V. B. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendis pakeistas: R. K. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; V. B. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį trejiems metams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir paliko galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistieji iš nukentėjusiojo reikalavo perduoti turtą ne išgalvotais motyvais, o turėdami pagrindą, nes, jų žiniomis, nukentėjusysis A. B. išžagino nepilnametę E. J. (buvusią K.). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad turtas buvo reikalaujamas neturint teisėto pagrindo, esant tariamam išžaginimui ir kiekvienam nuteistajam siekiant naudos sau.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nustatyti faktai patvirtina, kad nuteistųjų reikalavimas A. B. atsiskaityti už išžaginimą buvo pareikštas su nuteistosios E. J. (buvusios K.) žinia, jai pritariant ir pačiai tiesiogiai dalyvaujant pokalbiuose su nukentėjusiuoju bei reikalaujant. Nukentėjusiajam išdėstytas reikalavimas atsiskaityti su nuteistąja E. J (buvusia K.) dėl jos išžaginimo reiškia, kad buvo siekiama gauti nuteistosios (tariamai) patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tai visiškai atitinka jau minėtą vieną iš CK numatytų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų – žalos, taip pat ir neturtinės, kuri atlyginama visais atvejais dėl nusikaltimo, padarymą. Vadinasi, skirtingai nei pripažino apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiajam pareikštas reikalavimas turėjo įstatyminį pagrindą, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama asmens teisė. Pažymėtina, kad nuteistieji R. K., V. B. ir V. A. I. nežinojo, kad nukentėjusysis A. B. nežagino nepilnametės E. J. (buvusios K.), dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų buvo įsitikinusi ir pati E. J. (buvusi K.), taigi jie visi sąžiningai klydo dėl nuteistosios teisės į žalos atlyginimą tikrumo ir, reikalaudami iš nukentėjusiojo atsiskaityti už išžaginimą,

45

vykdė tariamą asmens teisę. Ši nuteistųjų klaida laikytina pateisinama, nes, pagal bylos duomenis, jie negalėjo ir neturėjo galimybės jos išvengti. Pateisinama klaida, kai asmuo klaidingai mano, kad vykdo savo ar kito asmens teisę, nors iš tikrųjų jokios teisės nevykdo, nepaneigia savavaldžiavimo. Pagal savaldžiavimo nusikalstamos veikos dispoziciją savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos asmens subjektinę teisę gali vykdyti ne tik teisės turėtojas, bet ir kitas asmuo. Taigi nagrinėjamo savavaldžiavimo atveju nuteistieji R. K. ir V. B. galėjo ne tik pasiūlyti nepilnametei E. J. (buvusiai K.) siekti žalos atlyginimo iš nukentėjusiojo A. B., nustatyti tokios neturtinės žalos dydį, kurio minimumo ir maksimumo civilinis įstatymas nenurodo, bet ir patys tiesiogiai reikalauti iš A. B. atlyginti jo padarytą žalą (2009 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-432/2009).

Teismas nenustatė reikšmingų veikos kvalifikavimui pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aplinkybių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kolegijos nuomone, teismas konstatuodamas, kad A. B. veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių, išsamiai neišsiaiškino, kaip jis suvokė kaltintojo inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jo valinės pastangos dėl kilusių padarinių, taip pat neįsigilino į veikos motyvus, tikslus. Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas). Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, numatytą CK 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Šių veiksmų dalyvis turi būti susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindu atsiranda reikalavimo teisė. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, jog nukentėjusysis jas ginčija arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nepakanka duomenų išvadoms, kad kasatorius A. B. ir nukentėjusysis būtų tikro ar tariamo santykio subjektais, taip pat, kurie leistų manyti, kad nuteistajam A. B. galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas apie tariamos teisės turėjimą. Savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-509/2008). Pagal teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo V. J. parodymus skolos santykiai dėl atsiskaitymo už radinį pasibaigė prieš daug laiko (konkretus laikas nenurodytas), jokių įsipareigojimų jis neturėjo. Šio nukentėjusiojo teiginio įvykio veiksmų seka nepaneigia – viešoje vietoje kaltinamajam pareikalavus 30 Lt tuoj sekė fizinė prievarta ir grumtynės. Taigi 30 Lt reikalavimas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas požymis, kad veika galėtų būti kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Savavaldžiavimui svarbu dėl ko naudojamas smurtas – ar tam, kad įgyvendinti savo tariamą teisę, ar keršto bei panašiais tikslais. Reikėjo nustatyti, kokie poreikiai ir vidinės paskatos skatino A. B. nusikalsti. Teisinis faktinis pagrindas tariamoms teisėms ir pareigoms, numatytoms CK 1.136 straipsnyje, atsirasti, esant neišsamiai ištirtoms aplinkybėms, nenustatytas. Šioje byloje, kaip minėta, atribojant nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėtį nuo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (viešas tvarkos pažeidimas), svarbūs veikos motyvai ir tikslas, todėl neaišku ar smurtas buvo naudojamas nuteistojo teisei įgyvendinti. Bylos duomenimis, A. B.

46

elgesys su V. J., fizinės prievartos viešoje vietoje naudojimas yra susijęs su akivaizdžiu nepagarbos aplinkiniams demonstravimu ir dorovės nepaisymu. Tokie veiksmai turi BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijos požymių (2009 m. vasario 24 d. nutartis byloje Nr. 2K-65/2009).

DOKUMENTO SUKLASTOJIMAS AR DISPONAVIMAS SUKLASTOTU DOKUMENTU (BK 300 STRAIPSNIS)

Teismas neteisingai nustatė BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko – dokumento požymius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001-12-04 Nr. IX-628 redakcija) numatyta, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Tokio fakto nustatymui numatyta tiek teisminė, tiek ir neteisminė procedūros. Vykdant minėto įstatymo nuostatas, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-368 buvo sudaryta komisija, šiuo įsakymu sudarytos komisijos paskirtis – nustatyti išlikusių buvusių sodybų ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose. Minėtu įsakymu numatyta ir komisijos sprendimo įforminimo tvarka – aktas su privalomais dokumentais. Komisijos nariais paskirti teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus, aplinkos apsaugos departamento agentūros viršininkas ir kiti už saugojamų teritorijų priežiūrą, planavimą bei jų išsaugojimą atsakingi pareigūnai. Komisijos sudėtis bei akto įforminimo tvarka rodo, jog buvusių sodybų ir (ar) sodų liekanų fakto nustatymui saugomose teritorijose suteikta išskirtinė svarba. Tik minėtos komisijos aktas arba teismo sprendimas dėl išlikusių statinių ir (ar) sodų liekanų yra pagrindas gauti leidimus statybai ir projektavimo sąlygas. Tai reiškia, jog be šio fakto nustatymo negalimos statybos ir kiti atstatymo darbai, todėl ši procedūra turi savarankišką reikšmę, nes yra pagrindas pradėti kitas procedūras ir gali lemti civilinių teisių ir pareigų atsiradimą.

BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas, be kitų dokumentams būdingų požymių, paprastai yra tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai. Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė byla Nr. 2K-7-200/2008). Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinė byla Nr. 2K-426/2006). Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinė byla Nr. 2K-515/2006). Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatavo, kad komisijos akto surašymas yra savarankiška procedūra, turinti teisinę reikšmę, atsižvelgiant į tai, jog komisijos veiklos pagrindas yra Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatų įgyvendinimas, o komisijos akto išvada yra pagrindas pradėti naujas procedūras, susijusias su leidimų statybai ir projektavimo sąlygų gavimu, todėl komisijos aktas atitinka BK 300 straipsnyje numatyto dokumento požymius. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai

47

neteisingai atskleidė dokumento sampratą bei jo požymius (2009 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-114/2009).

ĮTRAUKIMAS Į PROSTITUCIJĄ (BK 308 STRAIPSNIS)

Teismas nepagrįstai BK 308 straipsnyje numatytą nusikaltimą kvalifikavo kaip baigtą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30  d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nuosprendį: P. V., A. L. ir A. L. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį perkvalifikavo į BK 22 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad objektyvioji įtraukimo į prostituciją pusė pasireiškia veikos, padarinių ir priežastinio ryšio tarp veikos bei kilusių padarinių požymių visuma. Veika padaroma sąmoningais veiksmais, skatinant kitą asmenį pradėti verstis prostitucija. Šio nusikaltimo sudėtis materiali, todėl baigtumas siejamas su nusikalstamais padariniais – kito asmens vertimosi prostitucija pradžia. Padariniai nustatomi byloje konstatuojant faktą, kad kaltininkas realiai privertė nukentėjusįjį už pinigus ar kitokią turtinę naudą tenkinti kitų asmenų lytinę aistrą. Jeigu kaltininkui nepavyko realiai įtraukti kito asmens į prostituciją, bet jo pastangos buvo nukreiptos į tai, veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas įtraukti į prostituciją. Nagrinėjamos bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad nuteistieji P. V., A. L., A. L., panaudodami psichinę prievartą, nuvežė ir už piniginį atlygį (150 Lt) perdavė nukentėjusiąją D. N. liudytojui R. V. seksualinėms aistroms tenkinti. Siekdami D. N. įtraukti į prostituciją, nuteistieji atliko visus tam tikslui pasiekti būtinus veiksmus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios – nukentėjusioji atsisakė tenkinti R. V. seksualinę aistrą ir ėmėsi priemonių, kad klientas su ja seksualinių santykių neturėtų. Vadinasi, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai įvertino nuteistųjų tyčios turinį. Jie suvokė savo veikos pobūdį ir siekė konkretaus rezultato – įtraukti nukentėjusiąją į prostituciją. Vis dėl to šių tikslų pasiekti nepavyko, nes nepavyko įgyvendinti visų BK 308 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, ir visa tai įvyko dėl nuo jų valios nepriklausomų priežasčių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistųjų nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, t. y. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (2009 m. vasario 17 d. nutartis byloje Nr. 2K-10/2009).

48

BAUDŽIAMOJO PROCESO ĮSTATYMO TAIKYMAS

ĮRODYMAI (BPK 20 STRAIPSNIS)

Teismas nepagrįstai rėmėsi duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir su pakeitimu paliko galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį dėl J. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, leidęs konstatuoti sukčiavimo faktus, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pirma, išvada apie apgaulingą veikos pobūdį byloje padaryta nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Visų J. K. padarytų veiksmų apgaulingas pobūdis nustatytas tik pagal vieną bylos epizodą – kad J. K. ir A. K. klaidino I. K. dėl neva turėtų išlaidų Lietuvos Respublikos muitinėje (šiuo pagrindu reikalaujant padengti 400 JAV dolerių skolą ir paimant 200 JAV dolerių). Remiantis šiuo bylos fragmentu buvo padaryta nemotyvuota išvada, kad J. K. nuo pat pradžios sukčiavo ir iš viso apgaule užvaldė 2400 JAV dolerių. Kolegija pažymėjo, kad duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad J. K. siektų apgaule įgyti I. K. pasitikėjimą ar melagingai įtikinėtų jį dėl savo galimybių, kaltinamojoje išvadoje nepateikta ir teismai jų netyrė.

Antra, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl apgaulingo veikos pobūdžio iš dalies pagrįsta neleistinais įrodymais. Pirmiausia tai pasakytina apie duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą – organizuojant I. K. ir R. C. susitikimą su J. K. ir A. K. prie motelio bei fiksuojant jų pokalbį techninėmis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šiomis priemonėmis užfiksuota informacija, patvirtinančia pinigų reikalavimą iš I. K. dėl neva buvusių problemų tikrinant krovinius Lietuvos Respublikos muitinėje ir dėl to susidariusios skolos bei 200 JAV dolerių paėmimą iš jo. Kolegija konstatuoja, kad išvadų pagrindimas šiais duomenimis byloje nėra leistinas, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad šie duomenys gauti provokuojant J. K. nusikalsti. Tuo tarpu nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją bylose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 2A-P-6/2008).

Trečia, I. K. klaidinimo dėl neva turėtų išlaidų Lietuvos Respublikos muitinėje faktas (o kartu ir visos veikos apgaulingas pobūdis) nustatytas pagal liudytojo I. K., kaltinamųjų A. K. ir J. K. parodymus, duotus ne teisme, bet parengtinio tardymo metu. Teisminio nagrinėjimo metu nė vienas iš jų šių parodymų nepatvirtino. Asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką

49

padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008). Tačiau šioje byloje atmetus I. K., A. K. ir J. K. parengtinio tardymo metu duotų parodymų minėtus fragmentus, jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie panaudotą apgaulę, byloje nesurinkta.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes dėl J. K. padaryto sukčiavimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse nustatytus įrodinėjimo tvarkos reikalavimus, ir šie pažeidimai laikyti esminiais (2009 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-55/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 17 d. nuosprendį ir paliko galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 29 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas atlikęs įrodymų tyrimą naujų įrodymų nesurinko, bet ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Kaltinamasis kasaciniame skunde teigia, kad specialistui tirti buvo pateikti ne jo batai. Specialisto R. D. parodymų dėl J. K. batų negalima patikrinti, nes byloje neišsaugoti turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti daiktai – J. K. batai.

Teisėjų kolegijos teigimu, įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Įrodymai tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Kadangi byloje neišsaugoti daiktiniai įrodymai – J. K. batai, tai tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą negalėjo būti atlikta daiktinių įrodymų apžiūra, numatyta BPK 289 straipsnio 1 dalyje.

BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimo pažeidimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. K. pagrįstai išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Kadangi byloje išnaudotos visos galimybės papildomiems įrodymams surinkti, panaikinus nurodytą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, paliktinas galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. nuosprendis, kuriuo J. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo darant šias nusikalstamas veikas (2009 m. kovo 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-74/2009).

Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai procesiniuose dokumentuose išdėstė motyvus, kurie sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu nagrinėjant S. N. baudžiamąją bylą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis grindžiami išimtinai ikiteisminio bylos tyrimo surinktais duomenimis, iš esmės netikrinant jų remiantis patikimumo ir leistinumo kriterijais. Teismai be išlygų tiki nukentėjusiojo M. F. parodymais apie nusikaltimo aplinkybes, nors jo parodymai bylos ikiteisminio tyrimo metu nėra nuoseklūs. Nenuoseklios pozicijos teismai laikėsi tiriant ir vertinant nukentėjusiojo A. A. ir liudytojos S. G. parodymus. Vienu atveju teismas nurodo, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nukentėjusysis A. A. netiksliai atsimena įvykio aplinkybes, todėl remiamasi jo parodymais, duotais bylos ikiteisminio tyrimo metu, kitu atveju nurodo, jog A. A. nesąmoningai bando švelninti kaltinamojo veiksmus,

50

tuo siekdamas ateityje neužsišaukti kaltinamojo keršto už nepalankius parodymus. Pastaroji išvada neparemta jokiais objektyviais duomenimis, liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymais, tik teismo prielaida, kuri pateikiama kaip patikimi duomenys. Kitokios pozicijos teismai laikosi vertindami liudytojos S. G. parodymus. Šios liudytojos parodymai netiriami ir nevertinami taip, kaip tai numato BPK 20 straipsnio nuostatos, o atmetami pasiremiant lakoniška išvada, kad ji yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nes yra nuteistojo S. N. draugė. Teisiniu požiūriu nekorektiška teismo išvada, kurioje teigiama, kad dviračių laikymas namo terasoje, į kurią galima patekti įeinant pro kiemo vartelius, yra kaltinamojo S. N. didelis neatsargumas. Tokia formuluote paneigiama konstitucinė nuosavybės neliečiamumo nuostata bei formuluojama prejudicinė išvada dėl M. F. kaltės turinio sprendžiant atsakomybės klausimą dviračio vagystės byloje. Pažymėtina tai, kad teismai ne tik buvo nenuoseklūs vertindami bylos aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus, prieštaringos išvados išdėstytos ir vertinant S. N. veiksmus būtinosios ginties sąlygų aspektu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog S. N. ir turtui nebuvo iškilusi grėsmė, kuriai atremti reikėjo panaudoti tokias gynybos priemones, kurių pasekmės – sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. F. sveikata. Šia išvada apeliacinės instancijos teismas faktiškai konstatavo BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytą būtinosios ginties priemonių neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Vadinasi, jei buvo panaudotos neadekvačios priemonės, t. y., buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, tai turėjo būti ir būtinosios ginties sąlygos. Tačiau toliau nutartyje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvykio situacijoje, kuri susiklostė namo terasoje, nebuvo būtinosios ginties, kuri, vadovaujantis BK 28 straipsniu naudotina tik nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, įvertinus kėsinimosi pobūdį, pavojingumą bei padarytos žalos sunkumą, sąlygų, todėl S. N. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nėra pagrindo vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimo. Apibrėžiant būsto neliečiamumo ribas sprendžiant būtinosios ginties klausimą, reikėtų vadovautis BK 165 straipsnio 1 dalies sąvoka, kurioje neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas apibrėžiamas kaip neteisėtas slaptas ar atviras panaudojant apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovimas į kito žmogaus namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismai turėjo apsvarstyti neteisėtą būsto neliečiamybės pažeidimą ir tuo pagrindu susiklosčiusias prielaidas būtinajai ginčiai ir tik po to vertinti S. N. veiksmus (2009 m. sausio 5 d. nutartis byloje Nr. 2K-14/20098).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl M. Š. nuteisimo ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K–626/2006, 2K–629/2006, 2K–105/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nors ir nutaręs atlikti įrodymų tyrimą, apsiribojo teismo posėdyje uždavęs nuteistiesiems M. Š. ir M. D. po tris neesminius klausimus, kurie visiškai neatskleidė paties apeliacinio teismo priimtoje nutartyje nurodytų prieštaravimų (pvz., dėl nuteistojo M. Š. prieštaringų parodymų pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje atnaujinus įrodymų tyrimą – toks klausimas iš vis nebuvo užduotas ir pan.). Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje labai smulkiai išanalizuoti ir iš naujo įvertinti liudytojų P. P., A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neišsamiai įvertinti jų parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje; teismas gana lakoniškai ir abstrakčiai pasisakė, kad teisiamajame posėdyje jie nepaneigė savo anksčiau duotų parodymų, nors tarp šių ir jų duotų

51

parodymų ikiteisminiame tyrime yra prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ne tik šių liudytojų parodymais, bet analizavo ir nukentėjusiųjų R. L., M. S. bei kitų liudytojų V. S., R. S., S. K., B. K., I. K. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apie šiuos proceso dalyvius išvis neužsiminta ir neaišku, kaip pirmosios instancijos teismo padarytos teismo išvados dėl jų yra įvertintos apeliacinės instancijos teisme, nes M. Š. kaltė dėl organizatoriaus nuosprendyje grindžiama tik „liudytojų K. P., A. M. parodymais bei rašytiniais įrodymais“. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl konstatuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, neapklausęs liudytojų K. P., A. M. teismo posėdyje, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir nuteistųjų parodymų, be to, praktiškai liko visiškai neįvertintini nuteistojo M. D. parodymai, kuriuose jis minėjo, jog toks nusikaltimas buvo planuojamas jau anksčiau, tačiau jo (M. D.) nebuvo vietoje, todėl nusikalstamos veikos darymo data buvo nukeliama; arba–netikrinti ir jo parodymai, kad jis iš M. Š. tėvo gavo didelį kiekį monetų–nesiaiškinta, nors apeliacinės instancijos teisme ir buvo apklaustas UAB „M“ direktorius A. P., ar buvo pagrobtas toks didelis kiekis monetų ir pan. Taigi tokiu atveju teisėjų kolegija negali laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje nors ir atlikęs įrodymų tyrimą, bet nepašalinęs prieštaravimų tarp nuteistųjų ir liudytojų parodymų, nevertinęs dalies jų parodymų, pasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai vertino visus byloje surinktus įrodymus (2009 m. sausio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-21/20098).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad ikiteisminio tyrimo institucijos šioje byloje nesilaikė BPK 2 straipsnio reikalavimų imtis visų įstatymų numatytų priemonių surinkti visus įmanomus duomenis apie nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, o prokuroras, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, neprašė atlikti papildomų procesinių veiksmų, konstatavo, kad savo iniciatyva negali atlikti tokių didelės apimties veiksmų, nes kitaip, atsižvelgus, jog apeliacinius skundus padavė nuteistieji, būtų pažeistas BPK 7 straipsnyje numatytas rungimosi principas. Dėl to išnagrinėtoje byloje liko neišaiškinta dalis aplinkybių, nepatikrinti duomenys ir nesurinkta įrodymų, kurie turi svarbią reikšmę sprendžiant D. S. ir D. B. kaltės ir atsakomybės klausimus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, nepatikrino jų argumentų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatose.

Teisėjų kolegijos teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje netinkamai interpretuotas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas bylos nagrinėjimo rungimosi principas. Šis baudžiamojo proceso principas reiškia šalių teisių procesinę lygybę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir, pažymėtina, turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Tačiau nei BPK 7 straipsnio nuostatos, nei BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai atskleisti nusikalstamas veikas ar nevisiškai tinkamas šios pareigos vykdymas neprieštarauja ankščiau šioje nutartyje išdėstytų BPK normų, reglamentuojančių teisminį bylos nagrinėjimą ir teismo sprendimų priėmimą, nuostatoms. Be to, BPK 324 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliekamas pagal šio kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles. Pagal šias taisyklės (BPK 287 straipsnis) teismas turi teisę atlikti bet kokį proceso veiksmą, numatytą BPK XIV skyriaus 2–ajame, 3–iajame, 4–ajame ir 5–ajame skirsniuose; tai reiškia, kad teismas turi teisę atlikti apklausas, objektų tyrimą (BPK 205 straipsnis) ir kt. BPK 287 straipsnyje nurodyta, kad jeigu procesinių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, kitaip tariant, nepatikrino reikšmingų bylos duomenų, gautų daiktinių įrodymų, siekiant

52

nustatyti įvykio vietose aptiktų ir paimtų pėdsakų tapatybę (2009 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 2K-40/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad specialisto išvada Nr. G 2867/07(01) ir teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKG 107/08(01) išvada, kuriomis remiamasi teismų sprendimuose konstatuojant N. Č. padarytą sužalojimą – nosies kaulų lūžį, yra paremtos medicininių dokumentų, tarp jų – ir rentgenogramos aprašymais, tačiau tyrimus atlikę ir išvadas pateikę specialistas bei ekspertas svarbaus objekto – rentgenogramos, galinčios patvirtinti ar paneigti minėtą sužalojimą, netyrė, be kita ko, nukentėjusiosios taip pat neapžiūrėjo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo ir jos gynėjos prašymas išreikalauti rentgenogramą ir ją ištirti buvo atmestas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, visiškai netyrė ir šiam teismui pateiktos A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos konsultacinės išvados Nr. A–KI–63–60, kurioje išdėstyti argumentai, keliantys abejonių anksčiau atliktų specialisto ir eksperto tyrimų pakankamumu. Neištyręs šio įrodymo, teismas savo nutartyje nurodė, kad apelianto pateikta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada iš esmės neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau šis teismo teiginys niekuo nemotyvuojamas ir neatitinka pateikto įrodymo turinio. Iškilus abejonių dėl sužalojimo (nosies kaulų lūžimo) nustatymo – o tai turi reikšmę sprendžiant D. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą – apeliacinės instancijos teismas privalėjo jas pašalinti – išreikalauti nukentėjusiajai padarytą rentgenogramą ir pateikti ją specialisto (ar eksperto), turinčio reikiamų specialių žinių, apžiūrai (tyrimui) bei užduoti jam klausimus dėl objektyvių sužalojimo požymių.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas atlieka įrodymų tyrimą, jeigu jis buvo neišsamus – tiria netirtus įrodymus arba pakartotinai tiria įrodymus, kai to reikia reikšmingų aplinkybių (BPK 20 straipsnio 3 dalis), kurių nesiaiškino pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjimui. D. Ž. apeliacinį skundą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas prašymą dėl liudytojų apklausos privalėjo išspręsti vadovaudamasis minėtomis BPK nuostatomis. Šiuo atveju ypač svarbūs parodymai liudytojų, tiesiogiai galėjusių matyti ar girdėti įvykio aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viena iš tokių – kasatoriaus nurodyta liudytoja G. K., kuri nebuvo apklausta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad D. Ž. kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo patikrinti bei nuosprendyje tinkamai įvertinti įrodymai, o liudytojų E. I. ir L. B. parodymai nuosprendyje taip pat įvertinti tinkamai, išdėstant tokio vertinimo motyvus, su kuriais negalima nesutikti. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai neargumentuotos; nutartyje neanalizuotos liudytojų nurodytos aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinius D. Ž. veiksmus, nepasisakyta dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apie liudytojų (taip pat ir nuteistojo bei nukentėjusiosios) parodymų patikimumą, nevienodą įvykio aplinkybių aiškinimą, juo labiau kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje iš esmės apsiribota parodymų turinio išdėstymu (ir ne visais atvejais pakankamai išsamiu), tačiau ne pagrindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Visus parodymus būtina palyginti tarpusavyje, taip pat ir su kitais bylos įrodymais, išsiaiškinti prieštaravimus ir, įrodymus įvertinus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias vienokį ar kitokį sprendimą. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti teisingos nutarties. Apeliacinės instancijos teismas su tuo susijusių apelianto skunde išdėstytų argumentų neanalizavo, visiškai nepasisakė dėl BK 284 straipsnio taikymo. Sprendžiant D. Ž. atsakomybės klausimą, minėtų svarbių aplinkybių, taip pat – įvykio vietos – nustatymas turi reikšmę (2009 m. kovo 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-97/2009).

53

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendyje, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl V. Č. nuteisimo ir pakeistas nuosprendis dėl G. P. bei J. G. nuteisimo, neįvardyti konkretūs BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai.

Teisėjų kolegijos teigimu išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas ir suabejojus įrodymų tikrumu, kuriais grindžiamas kaltinimas, bet abejonės turi būti pagrįstos atitinkamais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio prielaida, kad psichotropinę medžiagą M. B. gavo iš A. D., nepatvirtinta bylos duomenimis. Maža to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadą, kad M. B. parodymai apie A. D. dalyvavimą visiškai paneigti.

Prieš V. Č. buvo taikomi operatyvinio tyrimo veiksmai ir slapta abonento įrašinėjami pokalbiai telefonu, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė V. Č. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ir pripažinta, kad operatyvinis tyrimas atliktas teisėtai, tačiau konstatuota, kad neginčijamų faktinių duomenų (apeliacinio teismo nuosprendžio kalba netaisyta), patvirtinančių mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomumą V. Č., nėra. Tuo tarpu iš 2004 m. rugpjūčio 3 d. apžiūros protokolo matyti, jog operatyviniais veiksmais nustatyta, kad V. Č. naudojosi telefonu, kurio abonementinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas V. Č. kaltės įrodomumą, pasisakė, kad tik kategoriška specialisto ar eksperto išvada gali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas, nors tuo pačiu nuosprendžiu, svarstant G. Padegimo kaltės įrodomumą, ją pagrindė ir tikėtinomis fonoskopinės ekspertizės išvadomis.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiai neįvertino fonoskopinių ekspertizių išvadų, nebuvo analizuota, kodėl šios išvados tik tikėtinos, tačiau visos leidžia manyti, kad telefonų pokalbių įrašuose užfiksuoti V. Č. ir G. P. balsai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nesurinkta duomenų, kurie leistų patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog J. G. ir G. P. rengėsi parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą. Teisėjų kolegijos teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai teigiama, kad, sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi aplinkybė, ar pats kaltininkas vartoja šias narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat rastų medžiagų kiekis. Nors apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad J. G. bei G. P. patys vartoja narkotines medžiagas, jų kaltės dėl 1999,1 g metamfetamino įgijimo, laikymo ir gabenimo turint tikslą jį parduoti ar kitaip platinti nenustatė, taip pat nenustatė ir kitų nusikalstamos veikos motyvų, todėl išvada dėl tikslo nebuvimo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas nepakankamai motyvuota (2009 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 2K-120/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko dalinį įrodymų tyrimą, prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nepašalino, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai nevertino visų byloje surinktų įrodymų. Liudytojo S. Č. parodymuose tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminių nagrinėjimų metu yra daug prieštaravimų, tai pripažinęs ir nutaręs įrodymų tyrimo metu papildomai jį apklausti, apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų nepašalino, jo parodymų patikimumo, nors šie kelia abejonių, nepatikrino. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nutaręs apklausti liudytoją R. S., nesiėmė reikiamų priemonių, kad ši atvyktų į teismo posėdį, jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tyrė – perskaitė posėdyje, tačiau nuosprendyje jų neanalizavo ir apie juos neužsiminė, nors jos parodymai iš dalies prieštaravo ne tik nukentėjusiojo T. P., bet ir liudytojo S. Č. parodymams.

54

Teisėjų kolegijos teigimu, didesnę nuosprendžio dalį skyręs byloje atliktų specialistų išvadų ir ekspertizių analizei, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino didžiulio automobilio „Audi“, vairuojamo T. P., greičio (nors tai buvo aptarta ir ekspertizės aktuose) bei transporto priemonių greičio skirtumo įtakos V. M. gebėjimui stebėti ir įvertinti aplinką bei sąlygas. Automobilis „Audi“ gyvenvietėje važiavo dideliu greičiu, kuris beveik dvigubai viršijo šiame kelio ruože leistiną greitį. V. M., kaip vietinis gyventojas, žinojo (byloje tai nepaneigta), kad šiame kelio ruože leistinas greitis yra 50 km/h, todėl jam dar sunkiau buvo apskaičiuoti didžiulį nukentėjusiojo T. P. vairuojamo automobilio greitį. To apeliacinės instancijos teismas visai nesvarstė, todėl šio teismo išvada, kad V. M., sukdamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepraleido priešinga kryptimi tiesiai važiuojančios transporto priemonės ir taip besąlygiškai pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 199 punktų reikalavimus, nėra pagrįsta išsamiu visų įrodymų ir nustatytų aplinkybių analize (2009 m. balandžio 21 d. nutartis byloje Nr. 2K-147/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje V. P. buvo kaltinamas tikrų dokumentų – krovinio važtaraščių – suklastojimu ir jų panaudojimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavo, kad pasikeitus teisės aktams duomenys apie krovinio išdavėją nereikalingi, visi kiti privalomi duomenys važtaraštyje, tarp jų svoris, nurodyti teisingai. Be to, važtaraštyje grafos krovinio „pakrovimo vieta“ nėra, o įrašydamas adresą „Vilnius, (duomenys neskelbtini)“ V. P. nesiekė pakeisti važtaraščio turinio ar taip kažką nuslėpti, bet nurodė krovinio savininko UAB „L.“ tikrąjį buveinės adresą. Vadinasi, pagal šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus V. P. veiksmuose nėra visų nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Tuo tarpu pagal BK 37 straipsnį, kurio nuostatas taikė šis teismas, kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, nors šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. P. padarytos nusikalstamos veikos prieštaringos. Paneigęs pirmosios instancijos teismo išvadą apie tikrovės neatitinkančių duomenų į krovinio važtaraščius įrašymą, taip pat tyčinės kaltės požymius, apeliacinis teismas po to konstatavo, kad V. P. veiksmuose yra nusikaltimo sudėties požymių, tik veika nėra tokia pavojinga, kad reikėtų taikyti baudžiamajame įstatyme numatytas sankcijas. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį bei nutraukęs bylą, neatliko išsamios įrodymų analizės, nepasisakė dėl konkrečių įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, iškraipė kai kurių įrodymų prasmę, pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė apelianto V. P. parodymams apygardos teisme. Vertinant duomenis apie UAB „L.“ būstinę neatkreiptas dėmesys, kad šios bendrovės būstinės adresas nurodomas ne Vilniuje, bet Klaipėdoje. Pagal liudytojų ir kaltinamojo parodymus, krovinys į transporto priemonę buvo pakraunamas Telšiuose, tačiau važtaraščiuose krovinio pakrovimo vieta nurodyta Vilniuje. Šis rekvizitas krovinio važtaraštyje nurodomas atskira eilute. Prieštaringa teismo išvada išdėstyta ir apie krovinio svorius, nurodanti „tikslius“ įrašus apie svorį ir „nežymų skirtumą“. Kasaciniame skunde nurodomi 2-6 tonų krovinio svorio skirtumai, užfiksuoti važtaraščių įrašuose, ir kolegija tą paneigiančių duomenų neturi (2009 m. balandžio 24 d. nutartis byloje Nr. 2K-186/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos

55

aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau, kaip galima spręsti iš apygardos teismo nuosprendžio motyvų, šis teismas argumentuodamas savo teiginį dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, vadovavosi pagrinde A. G. parodymais. Tuo tarpu, kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas nevertino nukentėjusiosios, jos tėvų, taip pat M. T. ir M. E. parodymų, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarydamas išvadas, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nustatytoms pirmos instancijos teismo nuosprendžiu. Neįvertinti ir rašytiniai dokumentai, t. y. įsiteisėjęs nuosprendis bei apeliacinis sprendimas išžaginimo byloje 1A-49-134/2007, o taip pat apeliacinio posėdžio pastarojoje byloje protokolas, kompaktinis diskas su vaizdo įrašais teisme bei vaizdo įrašų aprašymai protokole, rašytinė sutartis kompensuoti nukentėjusiajai moralinę žalą, nėra jokių motyvų, kodėl tokiais duomenimis nesivadovaujama. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose neatsispindi nukentėjusiosios O. Č. elgesio esmė, dėl ko ji rašė raštelį, jos supratimas, kad ji dovanoja išžaginimo kaltininkams, o ne neigia nusikaltimo padarymo faktą (2009 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. 2K-203/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, neišsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas.

Skunde nuteistasis R. Z. ginčijo teismų išvadas dėl jo galimybių pamatyti kliūtį ir išvengti eismo įvykio bei nukentėjusiojo M. M. elgesio atitikimo Kelių eismo taisyklių 87, 88, 91, 93.4 punktų reikalavimus. Teismai padarė išvadas, kad įvykio kaltininkas R. Z. turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį ir išvengti eismo įvykio, o nukentėjusysis M. M. laikėsi KET reikalavimų. Kolegijos vertinimu, tokios teismų išvados kelia abejonių jų pagrįstumu bei teisingu įstatymo aiškinimu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina išsiaiškinti, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Skunde R. Z. teigia, kad tokios galimybės jis neturėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šio klausimo apskritai neanalizavo ir nesiaiškino, ar nuteistasis R. Z. nagrinėjamoje situacijoje turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį ir išvengti įvykio, o apeliacinio teismo išvada, kad R. Z. šią galimybę turėjo, nepagrįsta išsamiu bylos duomenų išnagrinėjimu, netinkamai motyvuota ir yra tik prielaida. Byloje esant tiek nuteistojo R. Z., tiek nukentėjusiojo M. M. parodymams, kad jie vienas kito iki susidūrimo nepastebėjo, teismai, spęsdami R. Z. atsakomybės klausimą, privalėjo itin kruopščiai išanalizuoti bylos aplinkybes dėl R. Z. galimybės matyti kliūtį kelyje prieš eismo įvykį ir imtis atitinkamų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių priemonių šioms aplinkybėms nustatyti. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtas objekto – eismo įvykio – tyrimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad gauta specialisto išvada dviprasmiška, todėl ja nesivadovavo. Teisėjų kolegijos manymu, toks konstatavimas neatitinka specialisto išvados turinio. Specialistas vienareikšmiškai nenustatė, ar buvusiojo kelio situacijoje R. Z., važiuodamas 30,0–40,0 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, tik dėl to, kad tyrimui nebuvo pateikta objektyvių duomenų dėl R. Z. galimybės matyti kliūtį – į kitą Varnių gatvės važiuojamosios dalies pusę judantį pėsčiąjį M. M.. Esant tokiai situacijai, teismas turėjo imtis priemonių kliūties matomumui įvykio vietoje nustatyti, esant būtinybei, paskirti papildomą ar pakartotinį objekto tyrimą arba imtis kitų procesinių veiksmų byloje iškilusioms abejonėms pašalinti.

Teismai taip pat pripažino, kad nukentėjusysis laikėsi Kelių eismo taisyklių ir nagrinėjamu atveju turėjo teisę eiti per Varnių–Panerių gatvių sankryžą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks konstatavimas susijęs su netinkamu Kelių eismo taisyklių nuostatų interpretavimu. Pagal KET 87 punktą į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik

56

pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją; pėstieji neturi peržengti perėjos ribų; kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Pagal šį punktą pėstieji pirmiausia privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis ir, tik matomumo zonoje jų nesant, turi eiti sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Taigi teismų išvada, kad pėsčiasis M. M. nagrinėjamu atveju galėjo sankryžoje eiti pagal šaligatvių liniją, kelia abejonių, nes nukentėjusiojo matomumo zonoje buvo pėsčiųjų perėjos. Byloje esantys rašytiniai duomenys (Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus 2007 m. gruodžio 6 d. raštas, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. sausio 20 d. specialisto išvada ir kt.) šias abejones tik sutvirtina. Be to, abiejų instancijų teismai pripažino, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos L. J. parodymai, tačiau tokia išvada teisinga tik iš dalies, nes, skirtingai nei nukentėjusysis, liudytoja parodė, jog įsijungus jos eismo kryties automobiliams žaliam šviesoforo signalui, nukentėjusysis buvo priešpriešinėje jos eismo krypčiai važiuojamosios dalies pusėje ir per gatvę jis nėjo, o bėgo (2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. 2K-290/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad išvadas apie mirties priežastis apeliacinės instancijos teismas darė itin svarbią reikšmę suteikdamas komisinės teismo medicinos ekspertizės aktui (duomenys neskelbtini). Kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje nurodyta, kad priežastiniu ryšiu su E. G. mirtimi yra susiję tik dalis E. G. padarytų sužalojimų, kuriuos padarė ne E. Š., t. y. sužalojimai, nurodyti komisinės teismo medicinos ekspertizės akto išvadų 10.3 punkte; 10.1, 10.2, 10.4 punktuose nurodyti sužalojimai, kurie padaryti dalyvaujant E. Š., atitinka nežymų bei nesunkų (dviejų šonkaulių sužalojimai) sveikatos sutrikdymo mastą. Šie apeliacinės instancijos teismo teiginiai ne visai atitinka kitus duomenis: 1) ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) iš viso nedaroma neabejotina išvada apie sužalojimų mechanizmą, nurodant, kad „tikėtinas sužalojimų padarymo mechanizmas galėjo būti toks:...“; 2) ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) nėra kategoriškos išvados, kad mirties priežastis yra tik 10.3 punkte nurodyti sužalojimai; 3) apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad ekspertizę atlikęs ekspertas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog labiausiai įtakos mirčiai turėjo 10.3 punkte nurodyti sužalojimai. Tai reiškia, kad apklausos metu ekspertas, paaiškindamas ekspertizės akte suformuluotas išvadas, nepaneigė, kad tokios įtakos mirčiai galėjo turėti ir kiti sužalojimai. Dėl nurodytų priežasčių kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas E. G. patirtų sužalojimų skirstymas į sukėlusius mirtį ir tokių padarinių nesukėlusius atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas negali teigti, kad tam tikri faktai yra nustatyti, jei įrodymų šaltiniuose, kuriais remiantis nustatinėjami faktai, nėra konkrečios informacijos apie nustatomus faktus. Abejotina, ar remiantis ekspertizės aktu (duomenys neskelbtini), kuriame kalbama tik apie tikėtiną sužalojimų mechanizmą, įvykio metu neblaivių asmenų parodymais bei kitais bylos įrodymais nagrinėjamoje byloje yra įmanoma itin tiksliai nustatyti sužalojimų mechanizmą. Antra vertus, tikslaus sužalojimų mechanizmo nenustatymas nagrinėjamoje byloje nėra kliūtis tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (2009 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-324/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

57

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintojo A. A. gynybinei pozicijai.

Anot teisėjų kolegijos, kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nemažai vietos skirta G. B. parodymams, tačiau jie nagrinėjami iš dalies selektyviai, jų vertinimas pagrįstas skeptiška pozicija remiantis tuo, jog G. B. neturi pareigos duoti teisingus parodymus, nes neatsako už melagingų parodymų davimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog G. B. buvo įspėtas kaip liudytojas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir nustatyta tvarka prisiekė sakyti tiesą. Tai, kad G. B. bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikaltimą bei padėjo atskleisti R. G. nužudymo aplinkybes ir už tai valstybinis kaltintojas prašė skirti švelnesnę bausmę, savaime nedaro jo parodymų mažiau vertingais ar abejotinais. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. B. parodymus prieštaringais ir nepatikimais, rėmėsi pernelyg akcentuota kritine nuostata jo parodymų atžvilgiu. Liudytojo G. B. parodymų analizė iš esmės buvo paremta detaliu aplinkybių gretinimu su kitų įrodymų duomenimis apie bylos aplinkybes, visus nesutapimus ir neatitikimus pripažįstant prieštaravimais, nesiaiškinant šių neatitikimų esmės. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė labai aukštus reikalavimus G. B. parodymų tikslumui neatsižvelgdamas į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip 10 metų, šis nusikaltimas nebuvo vienintelis G. B. nusikalstamoje veikloje, todėl tokios detalės kaip automobilio VW Golf kėbulo konstrukcija, telefoninių ryšių kontaktų tikslios datos, kokiu abonentiniu numeriu buvo skambinta, natūraliai gali būti pamiršti ir netgi keltų didesnes abejones, jei šios kasdieninės detalės būtų tikslios. Be to, G. B. nurodė, jog 1995 metais turėjo ne vieną telefoną. Pripažinęs G. B. parodymus aiškiai neteisingais, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl G. B. nori apkaltinti A. A. labai sunkaus nusikaltimo padarymu ir šiuo klausimu nepriėmė jokio procesinio sprendimo. Apibendrinant darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismo atliktas G. B. parodymų tyrimas yra paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais loginio integralumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas neatliko chronologinės G. B. parodymų analizės pradedant jo pirminiais parodymais, apklausiant jį kaltinamuoju ir chronologine tvarka lyginant jo parodymus su vėlesniais. Tokiu būdu būtų galimybė išsiaiškinti, ar jo teiginiai apie esmines nusikaltimo aplinkybes nuosekliai evoliucionavo nuo lakoniškų paaiškinimų į išsamius taikant įvairius procesinius veiksmus (įvykio vietos apžiūrą, parodymų patikrinimą vietoje, asmens atpažinimą ir kt.), ar buvo dirbtinai akumuliuojami kitomis procesiniais įstatymais nenumatytomis priemonėmis.

Taip pat, teisėjų kolegijos teigimu, kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo liudytojo Nr. 1, kurio asmens tapatybei taikytas anonimiškumas, parodymus, be įstatyminio pagrindo juos eliminavo, motyvuodamas tuo, kad jų negalima patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytomis priemonėmis. Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, jog minėtas liudytojas buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, nėra duomenų, kad jo parodymai gauti neteisėtu būdu, jam suteiktas anoniminio liudytojo statusas atitinka anonimiškumo taikymo sąlygas ir pagrindus, numatytus BPK 198-200 straipsniuose, nes asmenų, susijusių su nusikalstamu pasauliu bendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais suteikiant informaciją apie kitų asmenų padarytus nusikaltimus pastarųjų yra ypatingai neigiamai vertinamas, todėl kelia dideles grėsmes tokius parodymus davusio asmens saugumui. Šis liudytojas buvo apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės užduoti klausimus, teismas turėjo susipažinti su jo anketiniais duomenimis, esančiais įslaptintame pakete, apie šio asmens atsiradimo byloje aplinkybes buvo apklaustas ir davė parodymus operatyvinis darbuotojas M. G., todėl teismas galėjo pasitikslinti aplinkybes, dėl kurių išdėstė abejones apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, jog anoniminio liudytojo

58

parodymų atsiradimo byloje aplinkybių konkretizavimas gali būti tiesiogiai susijęs su galimybėmis jį identifikuoti, todėl šių parodymų patikrinimas tokiu būdu pagrįstai buvo apribotas, o ne varžomas dėl kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs tik dalį asmenų, kurie buvo suėmime kartu su A. A., neturėjo pagrindo išvadai, jog išteisintasis apie bylos aplinkybes su niekuo nekalbėjo, juolab remtis A. A. parodymais, kai išteisinamajame nuosprendyje pripažino, jog nuteistasis neturi pareigos duoti teisingus parodymus ir jis tokia savo procesine padėtimi aktyviai naudojasi. Anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymai galėjo būti vertinami kitais būdais, tikrinant juos integralumo aspektu, gretinant su kitais byloje esančiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytojas Nr. 1 nurodė ir naujas aplinkybes, kurių nėra baudžiamoje byloje – apie tai, jog A. A. turėjo verslo reikalų su V. M. dėl dyzelino ir batų prekybos, todėl V. M. buvo skolingas A. A., tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netikslino ir nesiaiškino, nors jos kaip tik ir galėtų patvirtinti šio liudytojo parodymų savarankiškumą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies selektyviai tyrė bylos aplinkybes bei vertino kitus baudžiamosios bylos proceso metu surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose yra pripažinta, jog nepaisant A. A neigimo apie jo asmeninius kontaktus su R. G., neginčytinai įrodyta, kad A. A. ir R. G. ne kartą buvo susitikę ir bendravo dėl atsiskaitymo už sviestą, tačiau padaręs tokią išvadą teismas toliau netyrė ir nevertino liudytojų V. M., A. L., R. M. ir A. L. parodymų apie šių susitikimų aplinkybes bei A. A. ir R. G. kontaktų pobūdį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišanalizuoti ir liudytojo M. P. parodymai dėl atsiskaitymo už krovinį aplinkybių, sumų dydžių, liudytojo H. S. parodymai dėl V. M., A. A. įsiskolinimų ir atsiskaitymų aplinkybių po R. G. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė ir liudytojo T. U. parodymams nurodydamas, jog R. G. priešmirtiniai parodymai, jog dėl sprogdinimo įtaria „Alių“ iš Kauno, yra tik prielaidos, kurios iš esmės niekuo neparemtos. Tokia išvada negali būti laikoma teisinga ir išsamia, nes liudytojas T. U. nurodė, jog ligoninėje R. G. paaiškino, kad sprogdinimą dėl skolų padarė O. L. ir „Alius“ iš Kauno. Dėl O. L. dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme yra pasisakyta 2001 m. spalio 22 d. nuosprendyje, todėl šių duomenų negalima laikyti vien prielaida. Tuo tarpu vertinant liudytojo J. K. parodymus, nebuvo atsižvelgta į jo priešiškus santykius su G. B. Visi paminėti įrodymų šaltiniai nebuvo išgryninti ir įvertinti konteksto aspektu su pagrindiniais bylos įrodymais – liudytojų G. B. ir liudytojo Nr. 1, kurio tapatybei taikytas anonimiškumas, parodymais kaip dalies ir visumos santykis. Teisingai kasaciniame skunde nurodyta, jog išteisinamajame nuosprendyje nėra liudytojų M. T. bei R. P. parodymų turinio, tik apsiribota išvada, jog jų parodymais patvirtinamos vienos ar kitos A. A. gynybinei pozicijai palankios aplinkybės, o ta dalis, kuri prieštarauja šiai pozicijai, neaptarta. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino M. P. pateiktų memorialinių orderių bei telegrafinių pavedimų, nors šių aplinkybių ištyrimas buvo akcentuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje (2009 m. lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-424/2009).

Teismas nepatikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyviniams veiksmams atlikti, taip pat netinkamai išsprendė vienoje byloje surinktos informacijos panaudojimo kitoje byloje klausimą (BPK 162 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad taikant Operatyvinės veiklos įstatymą surinkti duomenys įrodymų tyrimo metu nebuvo tinkamai tirti. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-120/2008 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką, bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis,

59

gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais“. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kaip tikrintas teisinis ir faktinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas. Faktinio pagrindo tikrinimas turėtų padėti nustatyti ir aplinkybes, reikšmingas vertinant 2007 m. lapkričio 26 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities skyriaus tarnybinėje patalpoje vykusią apklausą. Teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams yra apygardos teismo motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas, arba, jei juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, jų išrašas, kuriame tokių duomenų nėra. Faktiniai operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindai išvardyti Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Šio straipsnio 1 punkte nenumatyta, kad operatyviniai veiksmai galėtų būti atliekami tiriant BK 235 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos galima spręsti, kad operatyviniai veiksmai buvo atliekami renkant kitoje byloje naudotiną informaciją. Šiai bylai rinkti duomenys naudoti ir nagrinėjamoje byloje, tačiau joje nėra jokių procesinių dokumentų apie tai, kaip buvo sprendžiamas vienoje byloje surinktos informacijos panaudojimo kitoje byloje klausimas. Vienoje byloje apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija kitoje byloje gali būti naudojama BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK 162 straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (2009 m. gegužės 19d. nutartis byloje Nr. 2K-225/2009).

ASMENS TEISIŲ APSAUGA BAUDŽIAMOJO PROCESO METU (BPK 44 STRAIPSNIS)

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad teisės taikymo klaidos rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą (BPK 44 straipsnio 5 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsta. Kasacine tvarka apskųstoje nutartyje nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyviams ar procesą stebintiems asmenims būtų galėjęs susidaryti įspūdis apie bylą nagrinėjančio teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomos BK ir BPK nuostatų (apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra teiginiai apie netinkamą BK 3, 63 straipsnių, BPK 7, 70, 255, 305 straipsnių taikymą nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme) taikymo klaidos, kurias, apeliacinės instancijos teismo manymu, padarė pirmosios instancijos teismas, negali būti siejamos su teismo šališkumu. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ar (ir) procesinės teisės normas, klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį sprendimą, o ne perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, padarius nepagrįstą išvadą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir klaidas, kurias, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas padarė keisdamas kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes ar veikos kvalifikavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-198/2009, 2K-50/2009) yra aiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik apeliacinės instancijos teismo nustatytos pirmosios instancijos teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai.

60

Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo veiksmai, rūpinantis R. I. perdavimu iš užsienio valstybės (suėmimo skyrimas, paieškos skelbimas, Europos arešto orderio parengimo inicijavimas), taip pat nerodo teismo šališkumo. Teismui pavesta konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Ši funkcija įvykdoma, kai teismas imasi visų numatytų priemonių, kad baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Teismo veiksmai, kuriais siekiama, kad teismo procesas galėtų vykti sklandžiai, kad byloje dalyvautų visi bylos išsprendimui reikalingi proceso dalyviai, būtų nustatyta tiesa, negali būti vertinami kaip teismo šališkumas bei teismo įgaliojimų viršijimas ar kitoms institucijoms pavestų funkcijų perėmimas (2009 m. birželio 30 d. nutartis byloje Nr. 2K-243/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išdėstė, jog teismo nešališkumo principo turinį sudaro garantijos, jog bylą nagrinėjantis teismas nėra suinteresuotas bylos baigtimi vienos iš šalių naudai ir dėl to nekyla pagrįstų abejonių. Tačiau pagrindą tokioms abejonėms kilti apygardos teismas nepagrįstai susiejo su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegijos teigimu, konstatuoti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą teisme ar priimant procesinį sprendimą, net jei jie ir esminiai, nebūtinai rodo teismo šališkumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2007; 2K-246/2008; 2K-50/2009, 2K-198/2009, 2K-243/2009). Pažymėta, kad ir EŽTT praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių (pvz., bylos nagrinėjimo teisingumo) aspektu (žr., pvz., Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arrêt du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no 1), no 58478/00, arrêt du 16 décembre 2008).

Iš Panevėžio apygardos teismo nutarties argumentų, anot teisėjų kolegijos, matyti, kad teismas įžvelgė objektyvaus nešališkumo principo pažeidimą konstatuodamas, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, nenurodė, kuriais įrodymais teismas grindžia kaltę, o kuriuos atmeta, apsiribojo ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu surinktų duomenų išdėstymu, nesprendė jų pripažinimo įrodymais klausimo, nemotyvavo nuteistųjų kaltės klausimo išsprendimo bei veikų kvalifikavimo, nepagrindė bendrininkavimo konstatavimo ir neargumentavo tęstinės veikos inkriminavimo. Tačiau iš šių konstatuotų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, mėgindamas atskleisti objektyvaus nešališkumo pažeidimo pasireiškimo požymius, išdėstė įrodinėjimo teisme proceso normų pažeidimus ir apkaltinamojo nuosprendžio turinio trūkumus, kurie nesudaro pagrindo pripažinti bylą nagrinėjusį teismą šališku.

Pasak teisėjų kolegijos, bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso pagrindinė paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Tačiau Panevėžio apygardos teismas visiškai nemotyvuodamas nurodė, kad nėra galimybės BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų ištaisyti apeliacinės

61

instancijos teisme. Bylos faktinių aplinkybių nustatymo pagrįstumas bei įrodymų vertinimo patikrinimas yra bylų apeliacinio nagrinėjimo dalykas, todėl, konstatavęs skundžiamoje nutartyje nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo, iš naujo vertindamas įrodymus, BPK 324 straipsnio 6 dalies pagrindu atlikdamas įrodymų tyrimą ir šalindamas prieštaravimus tarp įrodymų, ištaisyti pirmosios instancijos teismo pažeidimus, padaryti reikiamas išvadas dėl kaltės, bendrininkavimo, tęstinės veikos inkriminavimo ir kartu atsakyti į apeliacinių skundų argumentus (2009 m. liepos 9 d. nutartis byloje Nr. 2K-230/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti teismui BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso normas, nes nenagrinėjo ir nepriėmė procesinio sprendimo dėl dalies kaltinimų, perduotų nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, todėl šališkai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl teismo šališkumo neargumentuojama konkrečiais, būtent šią aplinkybę liudijančiais duomenimis, ir yra nepagrįsta. Šio teismo nutartyje taip pat nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių išvadą, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų BPK nuostatų pažeidimų.

Teisėjų kolegijos teigimu, iš bylos duomenų aišku, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. D. buvo nuteistas už vieną nusikaltimą (pagal BK 182 straipsnio 1 dalį), o išteisintas dėl dviejų kaltinimų (pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį). Be to, kaltinamajame akte L. D. pateikti kaltinimai dar dviejų nusikaltimų padarymu, t. y. dėl to, kad apgaule padėjo kitiems asmenims – UAB „O“ ir UAB „G“ – naudai išvengti turtinės prievolės (abi veikos kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį). Dėl šių dviejų kaltinimų pirmosios instancijos teismas sprendimo nepriėmė, pasirėmęs BPK 256 straipsniu ir motyvavęs tuo, kad teisminio bylos nagrinėjimo eigoje prokuroras, pateikęs rašytinį prašymą, minėtų kaltinimų atsisakė. Kasatorius L. D., nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą prašydamas jį išteisinti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o tą bylos dalį, kurioje jis kaltintas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su UAB „O“ ir „G“, ir dėl kurių teismas nepriėmė sprendimo, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nuteistasis L. D. savo apeliacinį skundą argumentavo ne teismo šališkumu, o BPK pažeidimais, padarytais vertinant įrodymus bei grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį (dalis, kur nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį), taip pat BPK pažeidimais, susijusiais su bylos nagrinėjimo taisyklėmis pagal kaltinamąjį aktą, kuris apibrėžia nagrinėjimo teisiamajame posėdyje ribas, bei kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo pakeitimo teisme nuostatų nesilaikymu. Kasaciniame skunde nuteistasis taip pat nenurodo teismo nešališkumo principo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nepriimdamas procesinio sprendimo dėl dalies kaltinimų, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, nustatančią nagrinėjimo teisme ribas, BPK 256 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo teisme pakeitimą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nustatęs minėtus BPK normų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir perduoti bylą nagrinėti teismui iš naujo dėl teismo šališkumo (2009 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-391/2009).

62

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutarties išplaukia, kad išvadą apie pirmosios instancijos teismo šališkumą apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų ir tai yra esminis BPK pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra argumentų, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas yra naudingas kuriai nors vienai iš proceso šalių ir teismas buvo tuo suinteresuotas.

Teisėjų kolegijos teigimu, tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas padarė BPK reikalavimų pažeidimus, kurie nekelia abejonių dėl teismo objektyvumo, arba bylą išnagrinėjo neišsamiai, negali būti pripažįstami pagrindu apeliacine tvarka panaikinti nuosprendį BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, todėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartis naikintina dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo pažeidimo, kuris yra esminis, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (2009 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 2K-446/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais jis pagrindžia išvadą, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, prieštarauja tiek nušalinimą reglamentuojančių BPK normų turiniui, tiek bylos medžiagai. Kaip esminius bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo požymius apeliacinės instancijos teismas nurodė tai, kad: pirmosios instancijos teismas 2009 m. vasario 12 d. išskirdamas bylas nenurodė visų nusikalstamų veikų, pagal kurias buvo kaltinamas O. L., t. y. nenurodė, kad jis kaltinamas ir pagal BK 215 straipsnio 1 dalį; pažeisdamas BPK 304 straipsnio nuostatas teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje nepagrįstai nurodė, kad O. L. kaltinamas ir pagal BPK 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1dalį, nes byla pagal šiuos kaltinimus buvo išskirta į atskirą ir perduota prokurorui.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jų skundžiamoje nutartyje nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas sukoncentravo dėmesį į Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. nutarties, kuria išskirtos baudžiamosios bylos, ir nuosprendžio trūkumus teigdamas, jog tie trūkumai ir parodo pirmosios instancijos teismo šališkumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamoje nutartyje nurodyti trūkumai (pažeidimai) yra sietini ne su teismo šališkumu, o su BPK reikalavimų pažeidimais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti. Esminiai BPK reikalavimų pažeidimai gali būti ištaisyti, panaikinant apskųstą nuosprendį ir priimant naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas), kiti pažeidimai gali būti ištaisyti pakeičiant apskųstą nuosprendį (BPK 328 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo objektyvumu (nešališkumu), apeliacinės instancijos teismo negali būti pripažįstami pagrindu panaikinti nuosprendį, taikant BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame numatytas nuosprendžio panaikinimas dėl teismo šališkumo (2009 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-483/2009).

63

Teismas netinkamai patikrino, ar sankcionuotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo realizuotas teisėtai (BPK 44 straipsnio 5 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį nuteistųjų M. L. ir A. A. byloje ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tam, jog teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. NVIM teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas. Net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams, taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. NVIM panaudojimas gali būti pripažintas neteisėtu, ir jo metu surinkti duomenys negali būti panaudojami kaip įrodymai teisme, jei NVIM dalyvis ar kitas asmuo, veikęs pagal teisėsaugos institucijų užduotį, būtų provokavęs M. L. padaryti konkretų nusikaltimą – šiuo atveju įgyti ir platinti narkotines ar psichotropines medžiagas. Kasatorius skunde teigia, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis yra neteisėtas, nes jis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą, ir nurodo, kad provokavimas prasidėjo pradėjus realizuoti NVIM, o būtent 2006 m. balandžio 10 d., kuomet jis buvo uždarytas į areštinę su operatyvinės veiklos slaptuoju dalyviu, areštinės dokumentuose užregistruotu kaip „M. S.“, kuris vėliau jį suvedė su NVIM dalyviu liudytoju Nr. 112. Kasatorius nurodo, kad teismai nesiėmė priemonių nustatyti „M. S.“ asmenybę bei jį apklausti. Tuo tarpu M. L. apklaustas kaip ikiteisminio tyrimo metu, taip ir teisme vienodai parodė, kad neketino įgyti ir parduoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų nei „M. S.“, nei NVIM dalyviui Nr. 112, su jais nebuvo pažįstamas iki NVIM sankcionavimo ir buvo jų išprovokuotas padaryti jam inkriminuotus nusikaltimus. Panašiais motyvais nuosprendį M. L. ir A. A. skundė ir apeliacine tvarka.

Šioje byloje, anot išplėstinės teisėjų kolegijos, nustatyti, ar M. L. nebuvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą, padėtų telefoninių pokalbių išklotinės. Juo labiau, kad M. L. telefoninių pokalbių buvo teisėtai klausomasi pagal Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. ir balandžio 27 d. nutartis. Deja, šie svarbūs duomenys buvo sunaikinti anksčiau laiko ir nebuvo panaudoti nei ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose. Esant šiai situacijai, kai nėra kitų nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusių asmenų parodymų bei nesant telefoninių pokalbių išklotinių dėl įvykių 2006 m. balandžio 10-12, 29 dienomis, gegužės 10 ir 23 dienomis, tam kad nustatyti, ar realizuojant NVIM, M. L. nebuvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą ir paneigti M. L. versiją dėl jo išprovokavimo, būtina byloje apklausti operatyvinės veiklos slaptąjį dalyvį „M. S.“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netenkino M. L. prašymo išslaptinti ir apklausti „M. S.“, pasiremdamas Operatyvinės veiklos įstatymo 15 straipsnio nuostatomis. Taigi į M. L. ir A. A. apeliacinio skundo motyvus dėl teisėsaugos pareigūnų daryto tariamo provokavimo padaryti nusikaltimą nėra motyvuotai atsakyta (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-315/2009).

Teismas, netinkamai įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteisė kaltininką pažeisdamas jo nekaltumo prezumpciją (BPK 44 straipsnio 6 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija pakeitė Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį: panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutarties dalis dėl D. L., G. Š. ir G. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis bei laikymą Kaune nenustatytoje vietoje.

64

Plenarinė sesija pažymėjo, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

D. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. Š., G. P., neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį (892,278 g) metamfetamino, kurį laikė Kaune nenustatytoje vietoje ir gabeno iš Kauno į Nemenčinę. Nuteistasis D. L. ir apeliaciniame skunde ginčijo labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą bei laikymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Plenarinės sesijos teigimu, iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimas ir laikymas D. L. baudžiamojoje byloje pripažįstami nustatytais, tačiau šios veikos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės metamfetamino įgijimo, laikymo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo metamfetamino, kas patvirtina, kad jis visą laiką buvo kaltininko ar kaltininkų žinioje, kur jis buvo laikomas ir pan., nenustatytos. Tai nutartyje iš esmės konstatavo ir pats apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad „kai kurios neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybės iš tiesų nustatytos nevisiškai arba apytiksliai.<...> Tai, kad byloje liko tiksliai nenustatyta, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko nuteistieji įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, nulėmė objektyvios priežastys“, todėl veikos aplinkybės nuosprendyje aprašytos tiek, kiek nustatytos bylos duomenimis. Kartu apeliacinės instancijos teismo nutartyje teigiama, kad tai, jog D. L. ir kiti nuteistieji įgijo labai didelį kiekį metamfetamino, „patvirtina ir įrodo kiti nuteistųjų tolesnio disponavimo psichotropinėmis medžiagomis veiksmai. Įrodyta, kad jie patys tas medžiagas slėpė automobilyje, vadinasi, prieš tai nuteistieji tas medžiagas tikrai neteisėtai buvo įgiję. Visa tai įrodo, kad kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas nuteistieji tikrai neteisėtai įgijo. Įrodytas ir neteisėtas psichotropinių medžiagų laikymas bei gabenimas“. Taigi metamfetamino įgijimo bei laikymo faktai šioje byloje tiesiog preziumuojami remiantis nustatytu metamfetamino gabenimo faktu. Ši teismo išvadų dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir neginčijamais įrodymais, o kaltinimas D. L. (kaip ir kitiems nuteistiesiems) dėl labai didelio kiekio metamfetamino įgijimo bei laikymo nekonkretus ir grindžiamas iš esmės prielaidomis. Tuo tarpu neginčijamas konstatavimas, kad D. L. (ir kiti nuteistieji) gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, savaime nereiškia, jog būtent D. L. (ir kiti nuteistieji) įgijo, laikė didelį kiekį šių medžiagų. Minėta, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų.

Galiausiai plenarinė sesija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kaltinant D. L. neteisėtai įgijus ir laikius didelį kiekį metamfetamino ir nuteisus jį už šias veikas, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies

65

1, 2 punktų reikalavimai ir šie pažeidimai laikyti esminiais (2009 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį – panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutarties dalį dėl nuteistųjų K. S. ir G. A. nuteisimo už psichotropinės medžiagos – amfetamino – gabenimą, turint tikslą platinti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokiomis aplinkybėmis nuteistieji gabeno psichotropines medžiagas. Kaltinamajame akte K.  S. ir G. A. buvo inkriminuota tai, kad jie nenustatytomis aplinkybėmis psichotropinę medžiagą gabeno į butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje šis veikos epizodas neaprašytas, o motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje jo pašalinimas iš kaltinimo nemotyvuotas, teismo išvados dėl amfetamino gabenimo aplinkybių nenurodytos ir gabenimo faktas nepagrįstas įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais. Nepaisant to, teismas padarė išvadą, kad K. S. ir G. A. gabeno amfetaminą.

Pasak teisėjų kolegijos, nuosprendžiu nustatyta, kad 2007 m. birželio 29 d., apie 14.40 val., Ž. S. telefonu paskambinus K. S. bei G. A. ir šiems atsisakius atgabenti siuntinį su paslėpta psichotropine medžiaga, Ž. S. nurodymu jie perdavė siuntinį su psichotropine medžiaga M. Š., kuris tą pačią dieną, 14.40–15.40 val. laikotarpiu, tirpios kavos pakuotę su paslėpta psichotropine medžiaga – amfetaminu – bei kitais daiktais atgabeno į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę, kur patikros metu ją rado ir paėmė pareigūnai. Taigi K. S. ir G. A. perdavus psichotropinę medžiagą M. Š., šis su jų žinia gabeno draudžiamas medžiagas į areštinę, turėdamas tikslą jas perduoti Ž. S. Tačiau tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio negalima daryti vienareikšmės išvados dėl nuteistųjų K. S., G. A. bendrininkavimo su M. Š., kuriam esant būtų galima analizuoti K. S. ir G. A. baudžiamosios atsakomybės M. Š. gabenant amfetaminą klausimą bendrininkavimo instituto kontekste. Atsižvelgdama į tai ir neblogindama nuteistųjų padėties, kolegija dėl to nepasisakė.

Kadangi K. S. ir G. A. amfetamino gabenimo aplinkybės nuosprendžio nustatomojoje dalyje neišdėstytos ir nuosprendyje nepagrįstos bylos duomenimis, teisėjų kolegija konstatavo esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų pažeidimą. K. S. ir G. A. nuteisimas dėl šio epizodo nepagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis ir neįrodytas bylos įrodymais (2009 m. spalio 27 d. nutartis byloje Nr. 2K-268/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 13 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį: panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 13 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutarties dalį dėl J. L. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už neteisėtą 18,543 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir 5,464 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos įgijimą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

J. L. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, įgijo 18,543 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir 5,464 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2007 m. birželio 6 d., apie 19.40 val., Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Šiauliuose, Trakų g. 10, tarnybinėse patalpose, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė 7,488 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), paslėpęs 12-oje vienetų cigarečių „Red & White“, įdėtų į cigarečių pakelį „Red & White“, bei laikė 11,055 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) paslėpęs polietileniniame paketėlyje, įdėtame į tą patį

66

cigarečių pakelį „Red & White“, bei laikė 5,464 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, paslėpęs kitame polietileniniame paketėlyje, įdėtame į tą patį cigarečių pakelį „Red & White“, iki 2007 m. birželio 6 d., 19.40 val., kol patikrinimo metu šias narkotines medžiagas rado ir paėmė pareigūnai.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų reikalavimų ir pripažindamas J. L. kaltu dėl narkotinių medžiagų įgijimo nesirėmė minėtų įstatymų reikalavimais. Nuosprendyje teigiama, kad J. L. „tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti , įgijo 18,543 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir 5,464 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos“. Tačiau nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nėra jokio narkotinių medžiagų įsigijimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Įsigijimo faktas teismo paprasčiausiai prezumuojamas remiantis narkotinių medžiagų laikymo faktu. Nuteistasis nedavė tokių parodymų, kurie patvirtintų, jog jis įsigijo narkotinių medžiagų. Priešingai, jis tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė net ir narkotinių medžiagų laikymo faktą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą narkotinių medžiagų įsigijimo faktą. Todėl kolegija laikė, kad šioje dalyje teismo išvados nepatvirtintos įstatymo nustatytu būdu gautais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kaltinimas yra nekonkretus ir nepagrįstas jokia bylos medžiaga, todėl nuosprendžio dalis, kuria J. L. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už narkotinių medžiagų įgijimą, iš nuosprendžio šalintina (2009 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 2K-488/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 2 d. nutartį: panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 2 d. nutarties dalį dėl Al. G. ir A. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio – 192,351 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino įgijimą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens ir laikymą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šioje byloje nuteistiesiems A. G. ir Al. G. didelio kiekio psichotropinės medžiagos – 993,691 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 192,351 g (19%) psichotropinės medžiagos – metamfetamino, įgijimas (veiksmai, kuriuos atlikę asmenys gavo psichotropinę medžiagą, t. y. pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt.) ir laikymas (psichotropinės medžiagos buvimas kaltininkų žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) pripažįstamos nustatytomis, tačiau jos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nenustatytos esminės metamfetamino įgijimo, laikymo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo metamfetamino, kas patvirtintų, kad jis visą laiką buvo nuteistųjų A. G. ir Al. G. žinioje, kur jis buvo laikomas ir pan. Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka konstatavus neteisėtą didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimą ir platinimą, šių medžiagų neteisėtas įgijimas ir laikymas nėra preziumuojamas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kvalifikavo kasatorių nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ne kaip atskirus savarankiškus nusikaltimus, bet kaip vientisą pavienį nusikaltimą. Vadinasi, nurodytos medžiagos įgijimas, laikymas, gabenimas, platinimas teismų baigiamuosiuose aktuose pripažįstami tos pačios – pavienės nusikalstamos veikos atskirais epizodais. Konstatavus, kad kaltinimas nuteistiesiems A. G. ir Al. G. įgijus ir laikius psichotropines medžiagas nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kad kaltinimas dėl psichotropinių medžiagų įgijimo bei laikymo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl to teiginiai, kad kasatoriai neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį psichotropinės

67

medžiagos – metamfetamino – šalintini iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų (2009 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 2K-493/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 30 d. nuosprendį ir paliko galioti Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje vadovaujantis įrodymais, gautais panaudojus specialias žinias, neabejotinai nustatyti du KET pažeidimai: viršytas automobilio greitis bei dviratininko buvimas toliau nei 1 m nuo dešinio kelkraščio. 2006 m. birželio 29 d. specialisto E. Grigelio išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. kovo 31 d. ekspertizės akte taip pat kategoriškai nurodoma, kad dviračio sugadinimų pobūdis leidžia teigti, kad prieš pat susidūrimą dviratis buvo pasuktas 10 laipsnių kampu į dešinę pusę automobilio „Renault Laguna“ išilginės simetrijos ašies atžvilgiu ir kad automobilio bei dviračio sugadinimų pobūdis nesuteikia pagrindo spręsti, jog susidūrimo momentu dviratis buvo pasuktas į kairę pusę automobilio „Renault Laguna“ išilginės simetrijos ašies atžvilgiu. Tačiau specialisto išvadoje nurodoma, kad pagal byloje esančius duomenis negalima spręsti, ar dviratininkas B. G. iki susidūrimo momento važiavo tiesiai ar keitė važiavimo kryptį į kairę pusę, o prieš pat susidūrimą spėjo pasukti vairą į dešinę pusę. Ekspertas E. Grigelis, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, pažymėjo, kad dviratininkas galėjo sukti į kairę, po to vairą ištiesinti, o susidūrimo momentu 10 laipsnių pasukti į dešinę. Nors byloje ir buvo pagrindas dalį V. Z. parodymų laikyti nepatikimais, jo teiginiai apie dviratininko manevravimą, išnaudojus byloje įrodinėjimo galimybes, kitais įrodymais nepaneigti. Tiek 2005 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadoje, tiek 2008 m. kovo 31 d. ekspertizės akte pateiktos alternatyvios išvados, atsižvelgiant ir į dviratininko manevro į kairę pusę galimybę. Ekspertizės akte pažymima, kad jeigu dviratininkas B. G. šio eismo įvykio metu važiuodamas tiesiai keitė judėjimo kryptį į kairę pusę, o tik po to prieš pat susidūrimą pakeitė važiavimo kryptį į dešinę pusę, tokiu atveju pagal tyrimui pateiktoje medžiagoje esančius objektyvius duomenis negalima nustatyti, ar buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas V. Z. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviračiu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų paneigti V. Z. parodymus ir konstatuoti, kad dviratininkas nedarė staigaus manevro į kairę pusę. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas vien tik V. Z. parodymus kaip siekimą išvengti atsakomybės, neištyręs jokių naujų duomenų, neturėjo pakankamų teisinių argumentų paneigti šio principo taikymą nagrinėjamoje byloje ir prielaidą, kad dviratininkas važiavo nekeisdamas važiavimo krypties, laikyti nustatytu faktu. Tokia išvada galėtų būti daromos pirmiausia remiantis specialistų ar ekspertų išvadomis, tačiau nei panaudojant specialias žinias gautuose, nei kituose bylos įrodymuose nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima patikimai konstatuoti nepalankių V. Z. aplinkybių buvimą. Dėl šių priežasčių byloje negali būti daroma ir išvada dėl vieno iš BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių – priežastinio ryšio tarp V. Z. veikos ir kilusių padarinių – nustatymo. Viršytas kasatoriaus V. Z. greitis šioje eismo įvykio situacijoje pagal neabejotinai nustatytas įvykio aplinkybes negali būti pripažįstamas eismo įvykio kilimo priežastimi (2009 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 2K-177/2009).

68

Teismas netinkamai patikrino, ar nebuvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo tinkamai patikrinti apeliacinio skundo teiginiai dėl draudimo versti duoti parodymus prieš save pažeidimo. Principas, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvienam asmeniui teisės į teisingą procesą garantija. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, kad kaip liudytoju apklaustam asmeniui vėliau nepareiškiami įtarimai, anot teisėjų kolegijos, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma.

Pasak teisėjų kolegijos, liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Kaip liudytojas apklausiamas asmuo, galintis pateikti informaciją apie reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes; parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui. Iš nagrinėjamos bylos duomenų. teisėjų kolegijos teigimu, yra aišku, kad kasatorė kaip liudytoja buvo apklausiama baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. dėl galimo akcijų pardavimo sutarties suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo UAB (duomenys neskelbtini). Melagingais parodymais yra pripažinti nuteistosios K. G. teiginiai, kad ji nežino, už kiek ir kam D. K. pardavė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, ir nematė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas nupirkusio V. P., nors ištyrus įrodymus buvo padaryta išvada, jog kasatorė buvo susitikusi su V. P., kuris pasirašė akcijų pirkimo sutartį, iš jo kasatorė gavo pinigus už akcijas, perdavė V. P. dokumentus, antspaudą. Tai reiškia, kad teisingais kasatorės parodymais būtų buvę laikomi tokie parodymai, jei ji apklausos metu būtų pranešusi apie susitikimą su V. P. ir tiksliai apibūdinusi to susitikimo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo objektu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo tikėtinas akcijų pardavimo sutarties suklastojimas, kyla klausimas, ar kasatorės apklausos metu nebuvo kilusi, paaiškinus liudytojo pareigas ir atsakomybę, vertimo nuteistajai K. G. duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę, situacija. Į šį klausimą, išsamiai išnagrinėjus 2007 m. lapkričio 26 d. apklausos atlikimo aplinkybes, turi būti atsakyta iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai paneigti tikimybės, kad faktiškai kasatorė galėjo būti įtariama padarius nusikalstamas veikas ir kad ji pati apklausos metu turėjo pagrindą manyti, jog jos klausiama apie, tikėtina, nusikalstamus veiksmus. Darant prielaidą, kad pareigūnai kasatorę galėjo apklausti ne kaip neutralų asmenį, galima spręsti, pavyzdžiui, iš vyr. tyrėjo A. Murausko tarnybinio pranešimo, kuriame teigiama, kad akcijas galėjo parduoti K. G., „kurios panaši veikla, susijusi su įmonių pardavimais yra pastebėta tiriant kitas ikiteisminio tyrimo bylas“ (b. l. 52), taip pat iš to, kad prieš kasatorę buvo atliekami operatyviniai veiksmai (2009 m. gegužės 19d. nutartis byloje Nr. 2K-225/2009).

69

Teismui motyvuotai neišsprendus nuteistojo prašymo apklausti gynybos liudytojus, suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkte nustatyta, jog kaltinamasis turi teisę į tai, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Šis punktas teisę spręsti klausimą, ar tikslinga iškviesti tam tikrus liudytojus, pirmiausia palieka nacionaliniams teismams. Jame nėra nuostatos, kad būtina iškviesti ir apklausti absoliučiai visus ar kiekvieną iš kaltinamojo ar jo gynėjo nurodytų liudytojų. Nėra ir taisyklių, reglamentuojančių, kaip vertinti tokių liudytojų parodymus jų teisingumo aspektu (Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje). Svarbu tai, kad būtų užtikrinta proceso šalių lygybė liudytojų apklausose, kad kaltinamasis neatsidurtų nepalankioje padėtyje palyginus su kaltinimu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Popov v. Rusia, no. 26853/04, judgment of 13 July 2006, & 176-177). Ši konvencinė nuostata iš esmės įgyvendinama kompetentingam nacionaliniam teismui motyvuotai įvertinus būtinybę apklausti atitinkamą gynybos liudytoją ir, jeigu reikia, tokią apklausą atliekant. Konvencijos 6 straipsnio nuostatos apie asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tarp jų ir kaltinamojo teisę apklausti gynybos liudytojus, detalizuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 270 straipsnio 1 dalis). Šių teisių užtikrinimą garantuoja BPK 45, 268, 292 straipsniai. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenys, atvykę į apeliacinės instancijos teismo posėdį, gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. M., paduodamas apeliacinį skundą, prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus, neapklaustus pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y. T. Ž. ir L. R. To paties (tik praplėsdamas liudytojų sąrašą) apeliantas prašė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškinęs kodėl yra svarbu išklausyti atitinkamus liudytojus. Teismas, atmesdamas prašymą, svarių argumentų nenurodė, o tik apsiribojo teiginiu, kad apeliantas turėjo teisę apklausti liudytojus ikiteisminio tyrimo metu ir prašomi apklausti liudytojai gali būti nuteistojo įtakoti. Kolegijos nuomone, tokia nepakankamai motyvuota, procesiškai ydinga apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo tinkamai išspręstas nuteistojo (apelianto) prašymas apklausti gynybos liudytojus. Pirma, rungtyniškai vykstančiame teismo procese galimybė naudotis įstatyme numatytomis procesinėmis teisėmis kaltinamąjį, kaip ir įtariamąjį, įgalina būti aktyviu proceso subjektu (BPK 7, 21, 22 straipsniai). Baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir nustato teisėsaugos institucijų, teismo pareigą užtikrinti galimybę šiomis teisėmis pasinaudoti (BPK 10  straipsnis). Taigi kasatoriui ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojus teise pareikšti prašymus apklausti liudytojus, tokia teisė išliko bylą nagrinėjant teisme. Priešingai negu nurodyta apeliacinės instancijos teismo protokolinėje nutartyje, šią teisę kaltinamajam (nuteistajam) garantuoja baudžiamojo proceso įstatymas. Antra, siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad teismas nagrinėdamas bylą turi tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, neapklausęs gynybos liudytojų ir tiesiogiai neištyręs jų parodymų apeliacinės instancijos teismas negalėjo daryti išvados, jog apelianto prašomi apklausti liudytojai gali būti įtakoti duoti šališkus parodymus. Tai tik teismo išankstinė nuomonė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, šioje byloje motyvuotai neišsprendus nuteistojo R. M. prašymo apklausti gynybos liudytojus, buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, įtvirtintą BPK 10, 45 straipsniuose, 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 2 dalyje (2009 m. sausio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-2/20098).

70

Teismas, neužtikrindamas gynėjo dalyvavimo, suvaržė nuteistojo teisę į gynybą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad esminiai nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo buvo susiję su tuo, kad šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis 2007 m. gruodžio 11 d. atsisakė jam paskirto gynėjo, kuris nedalyvavo tolesniuose teismo posėdžiuose, o apelianto teisė gintis pačiam teisme buvo ribojama. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, nurodė, kad įvertinus bylos medžiagą matyti, jog nuteistojo nurodytuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose gynėjas dalyvavo, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. gruodžio 11 d. G. V. parašius pareiškimą dėl gynėjo atsisakymo, jam paskirtas gynėjas paliko pirmosios instancijos teismo posėdžių salę ir į tolesnius teismo posėdžius nebuvo kviečiamas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apelianto nurodytuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose gynėjas dalyvavo, nepagrįsta jokiais konkrečiais bylos duomenimis. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad baigiamųjų kalbų metu neturintis gynėjo G. V. pasakė ne baigiamąją kalbą, o paskutinį žodį, nors pagal BPK 293 straipsnio nuostatas baigiamųjų kalbų metu gynėjo neturintis kaltinamasis turi teisę pasakyti baigiamąją kalbą, be to, atsikirtimus ir pastabas dėl to, kas pasakyta pirmiau baigiamosiose kalbose, o pagal BPK 294 straipsnį kaltinamajam suteikiamas paskutinis žodis po baigiamųjų kalbų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, nors konstatavo, kad įvertino bylos medžiagą. Esant tokiems duomenims laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamiai motyvuotų ir visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų išvadų dėl esminio nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumento, susijusio su jo teisės į gynybą pažeidimu (2009 m. kovo 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-80/2009).

Teismas pažeidė nukentėjusiojo teisę reikaluti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BK 44 straipsnio 10 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal BPK reikalavimus nukentėjusysis turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Ši jo teisė ikiteisminio tyrimo metu yra garantuojama ir detalizuojama kitose BPK normose. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso dėl asmens mirties tyrimo kontekste svarbūs reikalavimai suformuoti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl Konvencijos 2 straipsnio (teisė į gyvybę). Pagal šią praktiką nurodyta Konvencijos nuostata, be kita ko, suponuoja valstybės pareigą asmeniui žuvus įtartinomis aplinkybėmis užtikrinti veiksmingo tyrimo atlikimą (žr., pvz., sprendimą dėl priimtinumo byloje Al Fayed prieš Prancūziją (Al Fayed v. France, no. 38501/02, decision of 27 September 2007; sprendimą byloje Murillo Espinosa prieš Ispaniją (Murillo Espinosa c. Espagne, no. 37938/03, arrêt du 7 juin 2007). Vadovaujantis EŽTT praktika, privalu užtikrinti pakankamą mirties aplinkybių tyrimo viešosios kontrolės elementą, kuris suprantamas ir tuo aspektu, kad aukos artimieji giminaičiai turi būti įtraukti į procedūrą, kiek tai būtina jų teisėtiems interesams garantuoti.

Anot teisėjų kolegijos, iš EŽTT sprendimų matyti, kad šio reikalavimo laikymosi vertinimui svarbią reikšmę turi tai, ar artimieji turėjo galimybę veiksmingai dalyvauti procese, ar buvo laiku informuojami apie esminius procesinius sprendimus, ar galėjo pareikšti dėl jų savo

71

nuomonę, juos skųsti ir pan. (žr., pvz., bylas Ramsahai ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę (Ramsahai and Others v. the Netherlands, no. 52391/99, judgement of 15 May 2007), § 347-350; Mantog prieš Rumuniją (Mantog c. Roumanie, no. 2893/02, arrêt du 11 octobre 2007), § 67; Kats ir kiti prieš Ukrainą (Kats and Others v. Ukraine, no. 29971/04, judgement of 18 December 2008), § 122 ir kt.; taip pat nurodytas bylas Al Fayed prieš Prancūziją, Murillo Espinosa prieš Ispaniją). EŽTT yra pabrėžęs procesinių sprendimų motyvavimo svarbą garantuojant artimųjų teisę žinoti esminę su tiriamos mirties aplinkybėmis susijusią informaciją (pavyzdžiui, nulėmusią sprendimą nepradėti baudžiamojo persekiojimo arba jį nutraukti) ir veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises, be kita ko, ginčijant atitinkamą sprendimą (žr., mutatis mutandis Finucane prieš Jungtinę Karalystę (Finucane v. the United Kingdom, no. 29178/95, judgement of 1 July 2003), § 82-23; Beker prieš Turkiją (Beker v. Turkey, no. 27866/03, judgement of 24 March 2009), § 52). Taigi EŽTT jurisprudencijos ir pirmiau paminėtų BPK normų analizė rodo, kad ikiteisminio tyrimo subjektai ir prokuroras privalo ne formaliai, tačiau veiksmingai užtikrinti nukentėjusiojo teises, BPK garantuojamas ikiteisminio tyrimo metu.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų, pasak teisėjų kolegijos, matyti, kad byloje, prokurorui nustačius, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl G. B. ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį bei BK 260 straipsnio 1 dalį dėl T. L. Pastaroji bylos dalis nutraukta pabaigus ikiteisminį tyrimą ir proceso dalyviams susipažinus su byla. Nukentėjusysis apie teisę apskųsti prokuroro nutarimus sužinojo ir ją realizavo tik tada, kai byla jau buvo pradėta nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Šis teismas, žinodamas, kad byloje nėra išspręsti visi ikiteisminio tyrimo klausimai, grąžino prokurorui nukentėjusiojo skundus, nurodė dėl jų priimti procesinius sprendimus. Tačiau teismas nelaukė, kol bus išnagrinėti nukentėjusiojo skundai ir iš esmės bylą išsprendė priimdamas ir paskelbdamas nuosprendį. Sprendžiant iš apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo, apeliacinės instancijos teismas pridėjo prie bylos ir tikrino procesinius ir kitus dokumentus, susijusius su prokuroro ir teismų veiksmais nutraukiant baudžiamąsias bylas T. L. ir G. B.. Tačiau šis teismas išvadas, kad esminių BPK normų pažeidimo nukentėjusiojo teisėms nebuvo padaryta, grindė ne visų bylos duomenų ir joje nustatytų aplinkybių, teismų veiksmų bei priimtų procesinių dokumentų analize. Apeliacinis teismas, nekreipdamas dėmesio į BPK 214 straipsnio 5 dalies, 218 straipsnio nuostatas, kad kaltinamąjį aktą galima surašyti tik visiškai užbaigus visus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, su jais tinkamai supažindinus ir pabaigus jų apskundimo procedūras, apsiribojo konstatavimu, jog proceso metu nebuvo pažeisti BPK 214 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Nutartyje visiškai nepasisakyta, ar bylos išnagrinėjimas teisme, kai buvo nebaigtos toje pačioje byloje priimtų ikiteisminio tyrimo metu priimtų prokuroro nutarimų apskundimo procedūros, pažeidė nukentėjusiojo apeliaciniame skunde minimas BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatytas teises. Tai, kad šios teisės yra detalizuotos kituose BPK straipsniuose esančiomis normomis yra išdėstyta šioje nutartyje. Apeliacinis teismas nukentėjusiojo teisių bei pagrįstumo ir teisėtumo aspektu turėtų įvertinti dėl T. L. bei G. B. priimtus procesinius sprendimus, šių sprendimų priėmimo aplinkybes, jų teisėtumo tikrinimo eigą ir rezultatus. Šiuo atveju būtina pasisakyti, ar buvo padaryti BPK pažeidimai, ar jie yra esminiai ir ar nustatomas priežastingumas tarp pažeidimų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Pastebėta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismo išvados dėl T. L. bei G. B. priimtų procesinių sprendimų teisėtumo yra motyvuotos ir išsamios. Tačiau tokių išvadų, kuriose nukentėjusiojo teisių aspektu būtų įvertinti dėl šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai, nuosprendyje kolegija nerado. Apeliacinio teismo išvada, kad nukentėjusysis galėjo pasinaudoti, bet nepasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise pareikšti nušalinimą teisėjui pirmosios instancijos teisme, yra padaryta neįvertinus visų proceso eigos aplinkybių, akivaizdžiai nepagrįsta bylos duomenų analize ir yra visiškai netinkamas argumentas atsakant į nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus (2009 m. balandžio 21 d. nutartis byloje Nr. 2K-117/2009).

72

ŽALOS ATLYGINIMAS, KAI CIVILINIS IEŠKINYS BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE PAREIŠKIAMAS (BPK 109-118 STRAIPSNIAI)

Teismas nepagrįstai pripažino ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28 d. nutartimi nukentėjusiosios O. G. civilinis ieškinys UAB DK „duomenys neskelbtini“ dėl 13 400,69 Lt turtinės žalos atlyginimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes, kaip nurodoma nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai 13 400,69 Lt turtinei žalai atlyginti, nepagrįstai nustatė būtent tokio dydžio sumą. Tokiu atveju, anot teisėjų kolegijos, apeliacinės instancijos teismas turėjo nurodyti, kokį ieškinio dydį pripažįsta pagrįstu ir padaryti atitinkamą pakeitimą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neperduodamas civilinio ieškinio klausimo nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28 d. nutarties rezoliucinės dalies neaišku, koks sprendimas priimtinas dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalies, kuria iš UAB DK „duomenys neskelbtini“ O. G. priteista 13 400,69 Lt, nes apeliacinės instancijos teismo nutartimi ji nepanaikinta, tačiau dar kartą pripažinta teisė į turtinės žalos atlyginimą iš UAB DK „duomenys neskelbtini“ ir klausimas dėl žalos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (2009 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr. 2K-326/2009).

Pažeisdamas civilinio atsakovo teises, teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio panaikinti ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad tėvai, rūpintojai ar institucija, materialiai atsakinga už nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų padarytą žalą, kaip atsakovai į procesą įtraukiami tada, kai nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti. Nepilnamečio M. S. tėvai kaip civiliniai atsakovai buvo įtraukti į bylą ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu. Nepilnametis M. S. yra moksleivis, nusikaltimą padarė mokykloje, pertraukos metu, todėl apeliacinės instancijos teismas į procesą kaip bendraatsakovį įtraukdamas ir Žalgirių vidurinę mokyklą baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasatoriaus teiginiu, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka mokyklos, kaip civilinės atsakovės, teisės buvo pažeistos, nes, kaip matyti iš šio teismo posėdžio protokolo, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Civilinio atsakovo atstovas nagrinėjant bylą teisme turi teisę duoti paaiškinimus dėl civilinio ieškinio, teikti įrodymus, prašymus bei kitas teises, numatytas BPK 110 straipsnio 2 dalyje. Iš teismo posėdžio protokolo apskritai neaišku, ar civilinio atsakovo atstovams buvo tinkamai išaiškintos jų teisės ir pareigos (BPK 111 straipsnis). Protokole jokių jų paaiškinimų neužfiksuota, jokių klausimų jiems nebuvo užduota, jokie įrodymai nebuvo tiriami, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje, motyvuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimą, remiamasi tik baigiamosiose kalbose civilinio atsakovo atstovų pareikšta nuomone, kad mokykla nėra kalta dėl žalos atsiradimo.

Pasak teisėjų kolegijos, pagal CK 6.276 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai

73

atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda tada, jeigu nepilnametis žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip ir tėvai bei rūpintojai, minėtos institucijos atsako tik esant kaltei, tačiau jų kaltė preziumuojama. Aplinkybė, kad žala padaryta šioms institucijoms prižiūrint, nereiškia, kad tėvai tokiais atvejais turi būti besąlygiškai atleidžiami nuo žalos atlyginimo. Žala gali būti ir netinkamo tėvų auklėjimo ir netinkamos minėtų institucijų priežiūros padarinys, todėl galima bendra nepilnamečio tėvų bei minėtų institucijų atsakomybė pagal dalinės civilinės atsakomybės taisykles. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio civilinio ieškinio dalies pakeitimą motyvavo tik tuo, kad M. S. nusikaltimą padarė mokykloje, todėl ji ir turi atsakyti už žalą. Tik tokiu motyvu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nepilnamečio tėvus visiškai atleisti nuo jų sūnaus padarytos žalos atlyginimo aiškiai nepakanka, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas, neatitinka BPK 332 straipsnio 7 dalies reikalavimų (2009 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 2K-151/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį: panaikino nutarties dalį, kuria priteista solidariai iš A. V. ir M. N. 2000 Lt Š. R. neturtinei žalai atlyginti ir šioje dalyje palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, kad sveikatos sutrikdymai Š. R. padaryti bendrais A. V. ir M. N. nusikalstamais veiksmais. Taigi jie veikė kaip bendrininkai. Sutinkamai su CK 6.279 straipsnio 1 dalimi bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Taigi keli asmenys padarę turtinę žalą bendrais veiksmais ir pripažinti bendrininkais atsako už žalą solidariai. Tokią taisyklę įtvirtina ir CK 6.6 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Tokiu atveju, jei vienas iš kaltininkų atlygina nukentėjusiajam visą turtinę žalą, žala laikoma atlyginta. Kolegija laiko, kad palyginus M. N. atlygintos susitaikymo protokole ir prašomos atlyginti patikslintame civiliniame ieškinyje turtinės žalos dydžius su teismo nustatyta nusikaltimu bendrininkų nukentėjusiajam padaryta turtine žala, darytina išvada, kad M. N. atlygino visą turtinę žalą.

Pasak teisėjų kolegos, kaip matyti iš bylos, M. N. nukentėjusiajam atlygino 1500 Lt, t. y. ne tik visą turtinę 339,44 Lt žalą, bet 1160,56 Lt virš padarytos turtinės žalos dydžio. Taigi iš susitaikymo protokolo matyti, kad M. N. atlygino nukentėjusiajam žymiai didesnę žalos dalį, negu buvo padaryta turtinės žalos. Patikslintame teismui 2008 m. liepos 23 d. pateiktame civiliniame ieškinyje atsakovu nurodomas tik A. V. Tai leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis laiko, kad jam M. N. atlygino neturtinę žalą, todėl nukentėjusysis nereikalauja iš M. N. nei turtinės, nei neturtinės žalos atlyginimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ir priteisdamas neturtinę žalą solidariai iš A. V. ir M. N. šioje dalyje netinkamai pritaikė įstatymą (2009 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 2K-249/2009).

Teismas, netinkamai įvertinęs CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, priteisė per mažą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį: iš V. M. priteistos neturtinės žalos atlyginimą V. B. ir R. B. padidino iki 50 000 Lt kiekvienam. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas šį savo sprendimą motyvavo

74

nepakankamai, atitinka tiek bylos medžiagą, tiek taikytinos CK normos nuostatas. CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas akcentavo tik vieną iš išvardintų kriterijų – pasekmes, t. y. tai, kad tėvai neteko sūnaus. Tačiau liko tinkamai neįvertinta žalą padariusio asmens kaltė (tai, kad nuteistasis sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiesiems dvasinių išgyvenimų – BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas nusikaltimas yra padarytas dėl jo neatsargumo), jo turtinė padėtis (pirmosios instancijos teismas perdėtai didelę reikšmę suteikė sandoriams, kuriais nuteistasis perleido dalį savo turto kitiems asmenims). Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nuteistasis gera valia atlygino turtinę žalą, kad autoįvykiui, kurio metu E. B. žuvo, įtakos turėjo ir paties žuvusiojo didelis neatsargumas. Sprendimą sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas priėmė įvertinęs visas paminėtas aplinkybes. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokio sprendimo esmė yra teisinga, tačiau pats sprendimas nėra pakankamai tikslus. Tai sąlygojo aplinkybė, kad liko neįvertintos kai kurios BPK nuostatos, reglamentuojančios civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir jo nagrinėjimą. Įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, tampa akivaizdu, kad ieškinio dydžio nustatymui esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo pozicija, kurią jis turi pagrįsti. Įstatymai neturtinės žalos nei minimumo, nei maksimumo nenustato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką konkretų jam padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį nurodo pats nukentėjusysis ieškininiame pareiškime. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose ieškininiuose pareiškimuose nukentėjusieji V. B. ir R. B. nurodė, kad kiekvienas iš jų sūnaus netektimi jiems padarytą neturtinę žalą vertina po 50 000 Lt. Kaip pagrindą tokiam reikalavimui jie nurodė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Priimdamas aptariamą sprendimą apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų pareiškimuose nurodytų jų ieškininių reikalavimų dydžio nevertino. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje suformuluotą reikalavimą, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turi įvertinti visas turinčias reikšmės šio klausimo sprendimui aplinkybes. Įvertinusi visas šioje nutarties pastraipoje aptartas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje turėjo būti visiškai patenkinti nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu pareikšti civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti, t. y. kiekvienam iš jų turėjo būti priteista po 50 000 Lt. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis) (2009 m. sausio 27 d. nutartis byloje Nr. 2K-29/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartį: iš D. J. V. Č. priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 71 274 Lt (septyniasdešimt vieno tūkstančio dviejų šimtų septyniasdešimt keturių).

Teisėjų kolegija nurodė, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis) Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

75

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas jo ieškinį iš dalies, priteisė 51 274 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti (turėdamas mintyje, kad ADB „Baltikums draudimas“ atlygino 500 eurų – 1726 Lt ir nuteistasis – 7000 Lt neturtinės žalos). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiu neturtinės žalos dydžiu ir nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegijos teigimu, teismai savo sprendimais sumažinę prašomos neturtinės žalos dydį, tinkamai jų nemotyvavo, nepakankamai atsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, lemiančias priteistinos neturtinės žalos dydį, o būtent: padaryto pažeidimo aplinkybes ir jo pavojingumą, kilusius padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, nukentėjusiojo išgyvenimus dėl savo dabartinės sveikatos būklės (neteko 60 proc. darbingumo, keletas sudėtingų kaulų operacijų, nebaigtas gydymas, negalėjimas savarankiškai judėti, nuolat reikalinga kito asmens pagalba ir pan.), taip pat į formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, o vertindami padarytos veikos pavojingumą, išsamiai neanalizavo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio ir kaltės turinio. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo D. J. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas pasižymėjo ypatingu šiurkštumu, nes jis automobilį vairavo būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, o tai rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą kitiems eismo dalyviams; važiuodamas keliu, buvo ypač neatidus, nes, kitam automobiliui sustojus prieš pėsčiųjų perėją, praleisti nukentėjusiojo, einančio per pėsčiųjų perėją, jį lenkė ir sužalojo nukentėjusįjį pėsčiųjų perėjoje. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka ne tik padaryto pažeidimo šiurkštumo, bet ir kaltės laipsnio. Teismai sprendimuose kaip vieną iš neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodydami tai, kad nukentėjusysis patyrė labai didelių išgyvenimų, o nusikalstama veika buvo negrįžtamai pakeistas jo gyvenimas, nepakankamai įvertino dėl padarytos nusikalstamos veikos kilusių padarinių, juos nurodė tik formaliai ir iki galo neatskleidė jų turinio.

Pasak teisėjų kolegijos, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis dėl šio sužalojimo neteko vienintelio pragyvenimo šaltinio – darbo, neteko 60 proc. darbingumo; jam jau padaryta ir dar bus daroma daug sudėtingų operacijų; vienas jis negali judėti, jam reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra; vaistams ir sveikatos grąžinimui reikalingos didelės lėšos; tai atsiliepė jo šeiminiams santykiams; jis patyrė ir patiria ilgalaikius dvasinius išgyvenimus ir dėl galimų liekamųjų reiškinių po patirtų sunkių sužalojimų. Visos šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis patiria ilgai besitęsiantį stresą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai vertindami neturtinės žalos dydžio nustatymui CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus juos nepakankamai analizavo, dėl to teismo priimtas sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiajam V. Č. negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti didintinas (2009 m. vasario 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-1/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartį: D. P. priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 4000 Lt, o N. P. iki 3000 Lt.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismai savo sprendimais sumažinę prašomos neturtinės žalos dydį, tinkamai jų nemotyvavo, nepakankamai atsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, lemiančias priteistinos neturtinės žalos dydį, o būtent: padaryto pažeidimo aplinkybes ir jo pavojingumą, kilusius padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, nukentėjusiųjų išgyvenimus, taip pat į formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, o vertindami padarytos veikos pavojingumą, išsamiai neanalizavo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio ir kaltės turinio.

Pasak teisėjų kolegijos, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo K. Ž. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nors ir nepasižymėjo ypatingu šiurkštumu, tačiau toks visiems vairuotojams, net ir pradedantiesiems, žinomo taisyklių punkto nepaisymas (praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones), rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą kitiems

76

eismo dalyviams, nes važiuodamas šalutiniu keliu, buvo ypač neatidus, dėl ko tik atsitiktinumo dėka nebuvo sunkesnių pasekmių. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka ne tik padaryto pažeidimo šiurkštumo, bet ir kaltės laipsnio. Teismai sprendimuose kaip vieną iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų nurodydami tai, kad nukentėjusieji patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, kasacinio teismo nuomone, nepakankamai įvertino dėl padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, juos teismai nurodė tik formaliai ir iki galo neatskleidė jų turinio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jie turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. (2009 m. vasario 17 d. nutartis byloje Nr. 2K-129/2009).

Teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą tik iš kaltininko, o ne ir iš draudimo bendrovės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį pakeitė ir nukentėjusiojo M. A. civilinį ieškinį tenkino taip: priteisė jam iš UADB „Ergo Lietuva“ 226,11 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1725,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš UAB „M.“ – 548,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Taigi civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. 6.254 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Taigi draudėjas turi atlyginti žalą tiek, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka). Kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas, nustatoma pagal draudimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pačią draudimo sutartį (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2008).

Pasak teisėjų kolegijos, bylos medžiaga rodo, kad UADB „Ergo Lietuva“ dar iki teismo pati apskaičiavo ir nukentėjusiajam sumokėjo 1078,10 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir išsprendęs civilinio ieškinio klausimą, nustatė, kad nukentėjusiajam M. A. dar turi būti atlyginta 226,11 Lt turtinės žalos ir 2274 Lt neturtinės žalos. Tai nustatęs, teismas papildomai nustatytą turtinės žalos dydį – 226,11 Lt – priteisė iš UADB „Ergo Lietuva“, tačiau 2274 Lt neturtinės žalos priteisė ne iš draudiko, bet iš transporto priemonės valdytojo UAB „M.“.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas, taip išsprendęs neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nesivadovavo CK 6.254 straipsnio 2 dalimi, TPVCAPD įstatymo nuostatomis, todėl civilinio ieškinio klausimą išsprendė neteisingai ir pažeisdamas BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismo nuosprendžio turinys rodo, kad nukentėjusiajam M. A. padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 4000,40 Lt suma (1726,40 Lt UADB „Ergo Lietuva“ apskaičiavo ir sumokėjo iki teismo, 2274 Lt suma priteista teismo). Nustačius tokį neturtinės žalos dydį, atitinkamai turėjo būti nustatyta ir draudiko UADB „Ergo Lietuva“ pareiga atlyginti maksimalią TPVCAPD įstatyme nustatytą neturtinės žalos sumą, t. y. 3452 Lt. Iš UAB „M.“ atitinkamai turėjo būti priteista tik ta neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri viršija UADB „Ergo Lietuva“ pareigos apimtį, t. y. 548,40 Lt.

Pasak teisėjų kolegijos, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą priteisti visą papildomai apskaičiuotą neturtinės žalos atlyginimo sumą (2274 Lt) iš UAB „M.“ motyvavo tuo, kad UADB „Ergo Lietuva“ atlygino nukentėjusiajam TPVCAPD įstatyme numatytą neturtinę

77

žalą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pažymėjo, kad UADB „Ergo Lietuva“ sumokėjo tik pusę TPVCAPD įstatyme numatytos neturtinės žalos atlyginimo sumos, tačiau pripažino šį sprendimą pagrįstu, nes draudikas įvykdė norminių aktų reikalavimus: nustatydamas tokią sumą ir ją sumokėdamas, vadovavosi Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis. Tokius pat argumentus savo atsiliepimuose į kasacinį skundą pateikia ir civilinis atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ bei prokuroras. Kolegija nesutinka su šiais argumentais ir atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje galutinį atlygintinos neturtinės žalos dydį (4000,40 Lt) nustatė teismas, spręsdamas baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio klausimą ir vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais. Taigi teismas turėjo spręsti, kokiomis apimtimis draudikas ir draudėjas turi atlyginti būtent šį neturtinės žalos dydį. Tai, kad draudikas nustatė mažesnį nei teismas neturtinės žalos dydį, nėra pagrindas atleisti jį nuo pareigos atlyginti teismo nustatytą neturtinės žalos dydį tokia apimtimi, kokią nustato draudimo sutarties sudarymo metu galiojęs TPVCAPD įstatymas. Pagal šio įstatymo 11 straipsnį draudikas privalo atlyginti neturtinę žalą, neviršijančią 1000 eurų arba 3452 Lt sumos. Taigi konstatuotina, kad, sumokėjęs pusę šios sumos (1726,40 Lt), draudikas savo pareigos, nustatytos TPVCAPD įstatyme ir draudimo sutartyje, neįvykdė (2009 m. gegužės 19 d. nutartis byloje Nr. 2K-207/2009).

NAGRINĖJIMO TEISME RIBOS, KALTINIME NURODYTOS VEIKOS ESMINIŲ FAKTINIŲ APLINKYBIŲ IR JOS KVALIFIKAVIMO PAKEITIMAS TEISME (BPK 255, 256 STRAIPSNIAI)

Teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalį dėl A. P. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pripažindamas įrodytomis veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro prašymo, performulavo A. P. pateiktą kaltinimą, pakeisdamas kaltinamajame akte nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos.

Pasak teisėjų kolegijos, nagrinėjamu atveju teismas nustatė naujas aplinkybes, kad Tarnybinis pranešimas suklastotas atgaline data, papildomai konstatavo, kad dokumente A. P. nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog reikia skirti būtent 3000 Lt laivo „K.“ hidraulinio reduktoriaus remontui, nors jam buvo žinoma, kad pagal jau išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. 008876 faktiškai laivo remontas nebuvo ir nebus atliekamas. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl A. P. veika iš tikro dokumento suklastojimo performuluojama į netikro dokumento pagaminimą. Taip pakeičiant aplinkybes lieka nebeaišku, kodėl nustatoma, kad Tarnybinis pranešimas netikras, kad A. P. aplamai neturėjo teisės tokio dokumento surašyti.

Toks naujų BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių nustatymas, naujų dokumento turinio neteisingumą parodančių aplinkybių inkriminavimas, anot teisėjų kolegijos, akivaizdžiai neatitinka kaltinimo aplinkybių patikslinimo, kurį gali atlikti pats teismas be prokuroro rašytinio prašymo. Veikos faktinių aplinkybių pakeitimas suvaržė A. P. teisę gintis nuo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos veikos. Jei kaltinimas yra keičiamas plečiant kaltinimo apimtį naujomis aplinkybėmis, keičiant netgi nusikaltimo dalyką, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo

78

galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus dėl sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, kurios formuluojamos kaltinime. Nagrinėjamu atveju A. P. apie tai, ar jis būtent 2006 m. lapkričio 20 d. pagamino netikrą dokumentą, ar tą dokumentą pagamino jau turėdamas sąskaitą-faktūrą Nr. 008876, žinodamas, kad faktiškai laivo remontas nebuvo ir nebus atliekamas, apie dokumente nurodytos remonto kainos nustatymo aplinkybes, sąskaitos-faktūros pas jį atsiradimo aplinkybes bei apie 2006 m. lapkričio 20 d. pokalbio su V. K. aplinkybes, 2006 m. lapkričio 29 d. pokalbio su R. Š. aplinkybes nebuvo apklaustas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, būtent buvo pažeistos BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsniuose įtvirtintos kaltinamojo teisės į rungimosi principu pagrįstą ir teisingą procesą, teisės į gynybą, teisės žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Taip pat pažeista BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatyta veikos esminių aplinkybių keitimo tvarka (2009 m. birželio 4 d. nutartis byloje Nr. 2K-244/2009).

Teismas nepagrįstai išteisino kaltinamuosius, nepatikrinęs, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, ir ar nėra pagrindo pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį bylą perduoti prokurorui

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių: V. P. pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį; V. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį; G. L. pagal BK 229 straipsnį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal BPK 233 straipsnio 3 dalį teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje, be kitų sprendžiamų klausimų, turi nurodyti veiką, kurios padarymu asmuo kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį įstatymą. Tais atvejais, kai asmuo kaltinamas daugeliu nusikalstamų veikų ar jų formuluotės kaltinamajame akte yra didelės apimties, teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad teisėjo nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje nebūtina pažodžiui pakartoti kaltinamajame akte nurodytų veikų, jos išdėstomos koncentruotai. Toks įstatymo reikalavimas nėra savitikslis, jis leidžia jau bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje nustatyti bylos nagrinėjimo teisme ribas ir imtis BPK numatytų veiksmų, jeigu kaltinimas neatitinka įstatymo reikalavimų.

Pasak teisėjų kolegijos, Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjos 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje veikos, kurių padarymu kaltinti išteisintieji V. S., V. P. ir G. L., iš viso nenurodytos, apsiribota baudžiamųjų įstatymų, numatančių tas nusikalstamas veikas, išvardijimu. Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. S. piktnaudžiavo tarnyba ir kurstė neteisėtai pereiti valstybės sieną, o atskleidžiant konkretų šių nusikalstamų veikų turinį kurstymas neteisėtai pereiti valstybės sieną apibūdintas taip: „2008 m. kovo mėn. 6 d. apie 15 val. 00 min., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sukurstė neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atvykti Baltarusijos Respublikos pilietį V. P.“. V. S. veika kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį. Toks V. S. nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte yra prieštaringas ir neduoda pagrindo inkriminuoti jam BK 291 straipsnio 1 dalį, kurios dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimą, nes aprašant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nebeliko BK 291 straipsnio 1 dalyje numatyto

79

nusikaltimo objektyviojo požymio. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka prašymo nepateikė, o tai suponuoja teismo pareigą patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį bylą perduoti prokurorui (Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4.4.punktas, „Teismų praktika“, Nr. 31) (2009 m. spalio 27 d. nutartis byloje Nr. 2K-392/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatskleistas visų nusikalstamų veikų – sukčiavimo – mechanizmas, nenurodyta, kuo pasireiškė apgaulė užvaldant svetimą turtą, o tai sudaro būtinuosius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Nutartyje aprašydamas veikas, už kurias K. G. nuteistas, šis teismas jų turinį papildė esminėmis aplinkybėmis, t. y. nutarties aprašomojoje dalyje nurodė, kad: nuteistasis K. G., prisistatydamas UAB „BAG“ direktoriumi A. I., už jį pasirašęs sutartį, o vėliau – ir prekių priėmimo–perdavimo aktą, suklaidino UAB „ŠV“ direktorių S. Š. dėl įmonės patikimumo; sudarydamas sutartį su UAB „T“ taip pat suklaidino šią bendrovę dėl jo (K. G.) įmonės patikimumo ir, įsipareigodamas atsiskaityti už prekes ir paslaugas sutartyje nurodytu laiku, melagingai nurodė, kad darbus priims ir atsiskaitys UAB „ĮAS“ darbuotojai Z. ir A. B., kurie neketino to daryti; sudarydamas sutartį su UAB „V“, veikdamas kaip fiktyvus UAB „BAG“ vadybininkas, fiktyvaus direktoriaus A. I. vardu, nors tuo metu šioje bendrovėje nedirbo, K. G. suklaidino UAB „V“ darbuotojus dėl jo kaip verslo partnerio patikimumo; sudarydamas sutartį su UAB „P“, veikdamas pagal įgaliojimą kaip UAB „BAG“, atstovaujamos direktoriaus S. D., vadybininkas, nors tuo metu šioje bendrovėje nedirbo, suklaidino bendrovę „P“ dėl jo kaip verslo partnerio patikimumo; sudarydamas sutartį su UAB „A“, veikdamas pagal įgaliojimą UAB „BAG“ vardu, suklaidino UAB „A“ darbuotojus dėl ketinimo sumokėti už suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šias aplinkybes, turinčias reikšmės K. G. kaltės klausimo išsprendimui, apeliacinės instancijos teismas nustatinėjo ir savo nutartyje įrodinėjo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neatitikimą BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams dėl to, kad aprašant pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybes jos atskleistos neišsamiai, visiškai nenurodant, kaip reiškėsi būtinasis nusikaltimo sudėties požymis (apgaulė), tačiau tokį apkaltinamąjį nuosprendį palikdamas galioti nepakeistą, pats pažeidė BPK nuostatas.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos teigimu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo svarstyti, ar pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą ir ar galima jį ištaisyti apeliacinės instancijos teisme priimant BPK 329 straipsnio 4 punkte numatytą sprendimą. Iš bylos dokumentų matyti, kad K. G. nusikalstamų veikų, kurios nurodytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, faktinės aplinkybės analogiškai aprašytos ir kaltinamajame akte (taip pat ir teismo nutartyje dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje). Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo svarstyti ir spręsti klausimą, ar yra pagrindas priimti sprendimą BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (jei ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą).

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos K. G. (beje, nedalyvavusio bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) teisės (žinoti, kuo jis kaltinamas ir tinkamai gintis) ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (2009 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Nr. 2K-408/2009).

80

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo peržengdamas bylos nagrinėjimo teisme ribas, buvo šališkas ir pažeidė kaltinamojo teisę žinoti kuo yra kaltinamas byloje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 1 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo peržengdamas bylos nagrinėjimo teisme ribas, buvo šališkas, pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatytą kaltinamojo D. Z. teisę žinoti kuo yra kaltinamas byloje, nepagrįstos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos dokumentų turinio matyti, jog D. Z. 2007 m. balandžio 16 d. įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje. 2007 m. rugsėjo 13 d. kaltinamajame akte D. Z. kaltinamas padaręs BK 259 straipsnio l dalyje ir 260 straipsnio l dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kurios šiame akte aprašytos nurodant pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 8 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 232 ir 233 straipsniais, perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad D. Z. kaltinamas pagal BK 259 straipsnio l dalį ir 260 straipsnio l dalį, aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos, kurių padarymu kaltinamas D. Z., aprašytos detaliai ir analogiškai kaip kaltinamajame akte, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad D. Z. kaltinamas tik pagal BK 259 straipsnio l dalį. 2008 m. vasario 12 d. teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad kaltinamojo akto nuorašas D. Z. įteiktas. Šiame protokole nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pradžioje, dalyvaujant D. Z. ir jo gynėjui, posėdžio pirmininkas pranešė, jog bus nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje D. Z. kaltinamas pagal BK 259 straipsnio l dalį ir 260 straipsnio l dalį. Prokuroras teisminio įrodymų tyrimo pradžioje kaltinamąjį aktą perskaitė. Teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausė kaltinamųjų, ar jie suprato kuo kaltinami, ar kaltais prisipažįsta, ar sutinka duoti parodymus ir atsakyti į klausimus. Kaltinamasis D. Z. pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas, kaltu prisipažino visiškai bei sutiko duoti parodymus ir atsakyti į klausimus, o po to davė parodymus apie kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.

Pasak teisėjų kolegijos, 2008 m. vasario 27 d. teisiamojo posėdžio, kuriame dalyvavo ir D. Z. bei jo gynėja, protokole nurodyta, kad prokuroras pateikė teismui rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą D. Z. ir paskelbė prašymo turinį. Teisiamajame posėdyje pateiktame 2008 m. vasario 26 d. prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą D. Z. nurodyta, kad jo nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu aiškiai neteisingai kvalifikuota kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl turi būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Posėdžio pirmininkas pranešė kaltinamajam D. Z. ir jo gynėjai apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Kaltinamasis D. Z. ir jo gynėja neprieštaravo prašymo prijungimui prie bylos bei paprašė pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo, kurią teismas padarė iki kovo 12 d. 2008 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino kaltinamajam D. Z. pasikeitusio kaltinimo esmę, paklausė, ar jis suprato, kuo yra kaltinamas ir ar prisipažįsta kaltu. Kaltinamasis D. Z. pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas, o kaltu neprisipažino. Teisiamojo posėdžio pirmininkas pasiūlė D. Z. duoti parodymus, pasikeitus kaltinimui. D. Z. pakartojo, jog kaltu neprisipažįsta ir viską jau yra pasakęs. Baigiamojoje kalboje D. Z. gynėja aiškiai pasakė, kad jos ginamasis D. Z. buvo kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau prokuroro prašymu šis kaltinimas pakeistas į kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip matyti iš protokolo, D. Z. baigiamojoje kalboje prašė atmesti prokuroro pakeistą kaltinimą.

2007 m. spalio 8 d. nutarties įžanginėje ir aprašomojoje dalyse nurodytų BK straipsnių nesutapimas su rezoliucinėje dalyje nurodytu vienu iš BK straipsnių, pagal kurį

81

kaltinamo D. Z. baudžiamoji byla perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje, anot teisėjų kolegijos, vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti teisinio pagrindo pripažinti, kad pažeistos D. Z. procesinės teisės į gynybą, apimančios ir teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, taigi negali būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tokio pagrindo neduoda ir bylos dokumentai, susiję su kaltinimo pakeitimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 256 straipsnio 2 bei 3 dalių nuostatas. Teismas neturi pareigos priimti motyvuotą nutartį dėl pakeisto kaltinimo, tik reikalaujama iki įrodymų tyrimo pabaigos pranešti kaltinamajam ir jo gynėjui apie tai, jog kaltinamajame akte nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal BK straipsnį, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Bylos dokumentų turinys objektyviai rodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. Z. suprato, kuo yra kaltinamas, kartu su gynėja išnaudojo teismo užtikrintą, skelbiant pertrauką, galimybę įstatymų numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto pakeisto kaltinimo. Jo apeliaciniame skunde bylos nagrinėjimo teisme metu pakeistas kaltinimas yra minimas nurodant, kad jis neteisėtas ir naikintinas dėl to, kad nėra įrodymų apie turėtą tikslą narkotines medžiagas platinti. Nuorodų į tai, kad su šiuo kaltinimu D. Z. nebuvo supažindintas, kad būtų buvusi suvaržyta galimybė gintis nuo jo ir pan., apeliaciniame skunde nėra. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. Z. išsakė poziciją, kad palaiko savo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašo atmesti prokuroro pakeistą kaltinimą. D. Z. gynėja taip pat prašė tenkinti jo apeliacinį skundą remiantis būtent jame nurodytais motyvais.

Pasak teisėjų kolegijos, apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju byloje netinkamai traktavo ir taikė BPK nuostatas dėl kaltinamojo teisės į gynybą ir teismo nešališkumo, teisiamajame posėdyje nebandė išsiaiškinti tik šiam teismui, bet ne proceso dalyviams, iškilusių klausimų, susijusių su D. Z. informuotumu apie jam pareikštą kaltinimą ir jo pakeitimą pirmosios instancijos teisme, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir buvo šališkas. Taigi nesant teisinių kliūčių nebuvo išnagrinėti nuteistųjų apeliaciniai skundai, taip padarant BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus, kurie yra esminiai, nes sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (2009 m. vasario 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-50/2009).

Teismas, peržengdamas bylos nagrinėjimo teisme ribas, nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK reikalavimų

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutartį, kuria vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, panaikintas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendis ir byla perduota prokurorui bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje. Kaltinamasis aktas neatitinka 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.

Pasak teisėjų kolegijos, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 29 d. nutartyje nurodė, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodyta, kokius neteisėtus veiksmus atliko kitas eismo dalyvis - traktoriaus vairuotojas A. Ž. , o nurodyto trūkumo ištaisyti teisme nėra galimybės, nes kaltinimas pareikštas tik vienam A. L. Kaip teisingai nurodo Panevėžio apygardos prokuratūros

82

vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniame skunde, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes šis įstatymas draudžia nagrinėti bylą dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinami nusikalstamų veikų padarymu bei neperduoti teismui teisti. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo A. L. ir civilinio atsakovo V. M. apeliacinius skundus, turėjo išspręsti klausimą dėl A. L. nuteisimo ir priimti tuo klausimu atitinkamą sprendimą. Tai, kad kaltinimas nebuvo pareikštas kitam asmeniui (A. Ž.), nėra pagrindo pripažinti, jog A. L. surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų (2009 m. gegužės 19 d. nutartis byloje Nr. 2K-250/2009).

BAIGIAMOSIOS KALBOS IR KALTINAMOJO PASKUTINIS ŽODIS (BPK 293-296 STRAIPSNIAI)

Teismas baigiamųjų kalbų metu faktiškai atliko įrodymų tyrimą ir kitaip trukdė kaltininkams pasinaudoti jiems garantuotomis teisėmis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad baigiamųjų kalbų metu teisėjas negali užduoti kalbančiam asmeniui klausimų, negali atlikti jokių tyrimo veiksmų. Baigiamoji kalba – svarbi kaltinamo asmens gynybos priemonė, kuri yra garantuojama baudžiamojo proceso įstatymo ir kurią privalo užtikrinti teismas (BPK 10, 22 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šių BPK straipsnių reikalavimus.

Pasak teisėjų kolegijos, iš bylos dokumentų matyti, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą pagal prokuroro skundą, teismas nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, tačiau baigiamųjų kalbų metu pasisakant pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintiems J. O. ir T. M., kolegijos pirmininkė uždavinėjo jiems klausimus apie kaltinimo aplinkybes, skaitė jų parodymus iš teisiamojo posėdžio protokolo (J. O. ir T. M. apklausa) ir ikiteisminio tyrimo procesinių dokumentų (T. M. apklausa), o šie teikė paaiškinimus (pažymėtina, kad T. M. pareiškė nenorintis atsakinėti į kolegijos pirmininkės klausimus, motyvuodamas tuo, kad teisminis tyrimas neatliekamas). Be to, pasisakančiųjų kalbos buvo nepagrįstai nutraukiamos. Taigi bylos proceso baigiamųjų kalbų metu akivaizdžiai buvo atliekamas įrodymų tyrimas, kaltinamų asmenų apklausa, apie tai, be kita ko, nurodyta ir to paties apeliacinės instancijos teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje apsvarsčius J. O. ir T. M. pastabas dėl minėto 2008 m. rugsėjo 29 – spalio 1 d. teismo posėdžio protokolo (nutartyje nurodyta, kad šiame protokole užrašyti apklausiamų asmenų parodymai). Tai esminiai BPK pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas ne tik formaliai nesilaikė bylos nagrinėjimo proceso tvarkos, bet, atlikdamas įrodymų tyrimą (apklausdamas J. O. ir T. M.) baigiamųjų kalbų metu, realiai suvaržė įstatymų garantuotas šių asmenų teises į gynybą ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Minėti BPK pažeidimai juo labiau aktualūs nagrinėjamoje byloje dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kasatoriai buvo išteisinti, o apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį (2009 m. balandžio 9 d. nutartis byloje Nr. 2K-138/2009).

83

NUOSPRENDŽIO PRIĖMIMAS (BPK 297-310 STRAIPSNIAI)

Nuosprendį pasirašė ne visi bylą nagrinėję teisėjai (BPK 302 straipsnio 2 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nuosprendis, priimtas iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pasirašytas tik dviejų teisėjų, nagrinėjusių D. V. baudžiamąją bylą. Teisėja K. Kruminienė, pagal Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patvarkymą taip pat paskirta nagrinėti šią bylą ir ją nagrinėjusi, byloje esančiojo nuosprendžio originalo nepasirašė. Nepasirašius nuosprendžio visiems trims teisėjams, nagrinėjusiems D. V. baudžiamąją bylą, šis teismo procesinis dokumentas negali būti laikomas teisėtu. Teisėjo, nagrinėjusio bylą, nepasirašytas nuosprendis neturi teisinės galios. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje padaryti esminiai BPK 331 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 2 dalies pažeidimai, todėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nuosprendis naikintinas (2009 m. birželio 23 d. nutartis byloje Nr. 2K-265/2009).

BYLŲ PROCESAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME (BPK 311-334 STRAIPSNIAI)

Teismas, pažeisdamas BPK 44 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 10 dalies, 302 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, 386 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, suvaržė nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. nutartį R. K. baudžiamojoje byloje ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ir kasatorius, ir prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai tvirtina, jog skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pasirašyta 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis identiška to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. priimtai nutarčiai. Šių abiejų nutarčių tekstai (turinys) sutampa, išskyrus baudžiamosios bylos numerį, datą, posėdžių sekretorės pavardę, įžanginėse bei rezoliucinėse dalyse nurodytą teisėjų sudėtį bei du sakinius motyvuojamojoje 2008 m. gruodžio 10 d. nutarties dalyje („Iš byloje esančio V. G. pareiškimo dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka matyti, kad minėtomis įvykio aplinkybėmis R. K. nukentėjusiajam sudavė lazda per ranką (2 t., b. l. 2)“; „Kolegijos nuomone, R. K. įvykių aplinkybes aiškino neteisingai, siekdamas sumenkinti savo kaltę ir ją nukreipti kitų asmenų atžvilgiu“ (T. 4, b. l. 252, 253)). Taigi skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis yra iš esmės perrašyta (tiksliau – kompiuteriniu būdu nukopijuota) ankstesnė to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis – tik pasirašyta kitos teisėjų kolegijos sudėties. Vadinasi, šioje byloje ją nagrinėjusi kolegija pati savarankiškai proceso baigiamojo akto – nutarties – nesurašė. Tai vertintina kaip BPK 324 straipsnio 10 dalies, 302 straipsnio pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo

84

Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi iš esmės konstatavus, jog šią nutartį priėmė neteisėta teismo sudėtis, nes buvo pažeisti BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 59 straipsnio reikalavimai. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pasirašyta 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis yra neteisėtos teismo sudėties priimtos ir todėl kasacinės instancijos panaikintos nutarties kopija. Tokios nutartys negali būti laikomos apeliacinės instancijos proceso baigiamaisiais aktais.

Vertindama tokią situaciją, teisėjų kolegija pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės bylos Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008). Taigi yra pagrindas abejoti apeliacinės instancijos teismo kolegijos, pasirašiusios 2008 m. gruodžio 10 d. nutartį, nešališkumu objektyviąja prasme. Tai nesiderina su BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimais.

Kasatoriaus taip pat tvirtino, kad apeliacinės instancijos teismas jo baudžiamosios bylos iš naujo tinkamai neišnagrinėjo – tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė savo išvadų dėl skundo argumentų bei motyvų dėl jo pagrįstumo. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Pasak teisėjų kolegijos, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas). Vadinasi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėjusi R. K. bylą apeliacine tvarka iš naujo po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi jo byloje buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ir priėmusi 2008 m. gruodžio 10 d. nutartį, šios bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma R. K. skunde, ir nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl jo skundo esmės. Taigi nuteistojo R. K. apeliacinis skundas iš esmės liko neišnagrinėtas. Tai vertintina kaip BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimas.

Anot teisėjų kolegijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (inter alia 111 straipsnio 1 dalyje) įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė, t. y. teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistema, jos pagrindai. Šios sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, užkirsti kelią neteisingumui. Tai yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamu bylą nagrinėjančios bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non

85

(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėtų konstitucinių nuostatų įgyvendinimo garantijos įtvirtintos ir baudžiamojo proceso įstatyme, kuriame nustatyta, kad jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys). Teisinė situacija, kai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi apeliacinį skundą, nesurašo nutarties, bet pasirašo kitos toje pačioje baudžiamojoje byloje, to paties teismo teisėjų kolegijos priimtą nutartį, kurią panaikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vertintina ir kaip BPK 386 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimas, nes paneigiama konstitucinė bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priedermė ir paskirtis.

Teisėjų kolegija BPK 44 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 10 dalies, 302 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, 386 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus, padarytus R. K. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir priimant 2008 m. gruodžio 10 d. nutartį, pripažino esminiais, suvaržiusiais nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje (2009 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. 2K-228/2009).

Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad esminiai nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios R. P. civilinio ieškinio dydžio buvo susiję su tuo, kad turi būti sumažintas šiai nukentėjusiajai priteistos turtinės žalos dydis, nes ji teisme pareiškė, kad civilinio ieškinio dydį mažina 2000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas G. V. apeliacinį skundą, minėtų aplinkybių nevertino, be to, neteisingai nurodė, kad R. P. padaryta turtinė žala priteista tik iš G. V.

Pasak teisėjų kolegijos, esminiai G. V. apeliacinio skundo argumentai dėl kitų nukentėjusiųjų civilinių ieškinių buvo susiję su tuo, kad jų ieškiniai dėl sugadinto turto yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas minėtus G. V. argumentus atmetė, tačiau neatsižvelgė į šias bylos aplinkybes. Šioje byloje G. V. dėl svetimo turto sugadinimo buvo kaltinamas ne tik pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį dėl nedidelės vertės svetimo sugadinimo (penkios nusikalstamos veikos). Pirmosios instancijos teismas dėl I. M., R. P., M. K. ir O. D. turto sugadinimo bylą pagal BK 187 straipsnio 3 dalį G. V. nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams ir šių nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl turto sugadinimo paliko nenagrinėtus. Tuo tarpu R. P. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, padarytos pagrobus ir sugadinus jos turtą, pirmosios instancijos teismas visiškai patenkino, nors procesinio sprendimo dėl G. V. inkriminuotos BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – nedidelės vertės R. P. turto sugadinimo – nepriėmė.

Esant tokiems duomenims, teisėjų kolegija laikė, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamiai motyvuotų bei visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų išvadų ir dėl minėtų esminių nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentų. Dėl kito apeliacinio skundo esminio argumento, susijusio su I. G. solidaria atsakomybe dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė.

Esminiai nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės buvo susiję ir su BK 63 straipsnio 9 dalies taikymu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, anot teisėjų kolegijos, nurodė tik tai, kad G. V. BK 63 straipsnio 9

86

dalis pritaikyta pagrįstai, nes jis buvo nuteistas Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 21 d. nuosprendžiu. Konkrečių ir įstatymu pagrįstų argumentų, lemiančių BK 63 straipsnio 9 dalies taikymą, kolegija nutartyje nenurodė, todėl laikytina, kad į šį esminį G. V. apeliacinio skundo argumentą taip pat nebuvo tinkamai atsakyta.

Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad nebuvo tinkamai atsakyta ir į kito apeliacinio skundo esminį argumentą dėl BK 55 straipsnio taikymo I. G. galimybės. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, BK 55 straipsnio nuostatų taikymo I. G. ir šiuo klausimu esančios teismų praktikos neaptarė, be to, iš nutarties motyvų matyti, kad kolegijos išvada, jog I. G. nėra galimybės taikyti švelnesnės bausmės, nebuvo konkrečiai siejama su prašomu taikyti BK 55 straipsniu (2009 m. kovo 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-80/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad vienas iš BPK 326 straipsnio 1 dalyje 4 punkte išvardytų pagrindų panaikinti apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra tai, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Būtent toks pagrindas nurodytas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartyje, kuria panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teismo nešališkumo principo esmė yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo t. y. kad teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankaus sprendimo ir privalo vengti situacijų, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo. Nuteistojo V. P. , nuteistosios G. R. ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nuosprendžio nebuvo abejojama pirmosios instancijos teismo nešališkumu. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, kuriai iš šalių pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas atskirus procesinius pažeidimus surašant teismo nuosprendį be pagrindo įvertino kaip teismo nešališkumo principo pažeidimą.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinės instancijos teismo nuomonei, kad, sprendžiant pagal Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nuosprendžio surašymo struktūrą, teismas V. P. pakeitė anksčiau pareikštą kaltinimą. Iš kaltinamojo akto matyti, kad V. P. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalį, esant jo veiksmuose vienam iš straipsnio dispozicijoje nurodytų nusikaltimo požymių - turtinės prievolės išvengimas apgaule. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat pažymima, kad V. P. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis už tai, kad apgaulingais veiksmais išvengė įmonei priklausančios turtinės prievolės. Tai reiškia, kad nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje atitinka nusikalstamos veikos aprašymą kaltinamajame akte. Tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. rezoliucinėje dalyje, be V. P. nusikalstamos veikos numatančio įstatymo ( BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalies ), nurodytas ne tas pats veiką kvalifikuojantis požymis, nelaikoma kaltinimo pakeitimu, nes pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punktą apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas tik baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu. V. P. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis ir Vilniaus apygardos teismo 2008m. sausio 28 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis. Be BK straipsnio ir jo dalių, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra pertekliniai, juo labiau jei jie netiksliai pavadinti. Tai yra nuosprendžio surašymo klaida, kuri galėjo būti ištaisyta apeliacine tvarka, nenaikinant viso pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (2009 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 2K-198/2009).

87

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. N. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, jį pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad priimdamas šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pasak teisėjų kolegijos, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kolegija, pateikdama išvadas dėl prokuroro apeliacinio skundo, susijusio su nepagrįstu A. N. išteisinimu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, nevertino visų byloje esančių ir apeliaciniame skunde aptartų duomenų. Kolegija, sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikia remtis tik tais nukentėjusiosios parodymais, kurie yra pagrįsti kitais įrodymais, privalėjo, atsižvelgdama į byloje paduoto apeliacinio skundo argumentus, šiuos įrodymus kruopščiai patikrinti, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvertinti ne visi K. D., D. V., Č. S. J. parodymai, susiję su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis dėl prievartos bei su A. N. elgesiu, nuosprendyje buvo paminėta liudytoja I. S., tačiau nepasisakyta apie liudytoją I. S., kurios parodymais apeliantas taip pat grindė savo skundo argumentus. Kolegija nevertino ir bylos duomenų (daiktinių įrodymų, specialisto išvadų), susijusių su nukentėjusiosios parodymais apie prieš ją padarytas BK 149 ir 150 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas. Be to, kolegija visiškai nepasisakė dėl prokuroro apeliacinio skundo esminių argumentų, susijusių su daiktiniais įrodymais, ant kurių buvo rasti nukentėjusiosios pėdsakai, taip pat – dėl A. N. inkriminuoto psichinės prievartos prieš nukentėjusiąją panaudojimo, kuri, apelianto nuomone, taip pat nulėmė nukentėjusiajai padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos nuosprendyje liko neįvertinti ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai, susiję su A. N. parodymais.

Teisėjų kolegijos teigimu, šioje byloje kolegija, privalėdama patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, to nepadarė ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes, nepateikusi motyvuotų ir įstatymu pagrįstų išvadų dėl visų apeliacinio skundo esminių argumentų, tinkamai neišnagrinėjo šioje byloje paduoto prokuroro apeliacinio skundo. Esant tokioms aplinkybėms taip pat laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) (2009 m. balandžio 28 d. nutartis byloje Nr. 2K-217/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pripažino pagrįstais kasatoriaus argumentus, kad jo apeliacinio skundo motyvai liko neišnagrinėti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo motyvo dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatorius įžiūri nuosprendžio motyvuose, išdėstytuose dėl D. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Tas pats motyvas buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde. Jis paminėtas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nuosprendyje dėstant apeliacinio skundo esmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra išvados dėl šio motyvo, todėl jis laikomas neišnagrinėtas. Kasacine tvarka neišnagrinėtas apeliacinio skundo motyvus negali būti nagrinėjamas. Taigi, pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas lieka neišspręstas.

Taip pat kasaciniame skunde, anot teisėjų kolegijos, pagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo motyvo dėl pagrobto turto vertės

88

nustatymo. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pagrobto turto vertė yra reikšminga sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio atitinkamą dalį ir pagal BK 237 straipsnio 1 dalį (2009 m. gegužės 19d. nutartis byloje Nr. 2K-229/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Pasak teisėjų kolegijos, spręsdamas, ar Z. P. įvykdė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teismas nenustatė esminės aplinkybės atsakomybei pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsirasti, t. y. padarė išvadą, kad nėra įrodymų, leidžiančių teigti, jog išteisintasis žinojo apie priešgaisrinės saugos priemonių trūkumus pastate (duomenys neskelbtini), kurio priėmimo komisijos darbe dalyvavo Z. P. pavaldūs pareigūnai L. S. ir E. T. Tačiau ši išvada grindžiama daugiau deklaratyviais teiginiais, faktinių duomenų fragmentais, o ne įrodymų visetu, išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginiai įrodymai, galintys patvirtinti – davė ar nedavė kokius nors nurodymus Z. P. savo pavaldiniams dėl pastato priėmimo akto pasirašymo ir ar buvo informuotas apie priešgaisrinės saugos trūkumus, yra L. S. ir E. T. parodymai. Dėl to ypač svarbus jų patikimumo patikrinimas tiek vertinant subjektyvias priežastis, tiek ir objektyvius duomenis. Teismas, iš esmės besąlygiškai atmesdamas minėtų liudytojų parodymus, to nepadarė, nepalygino šių asmenų parodymų su kitais bylos įrodymais, tarp jų – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento komisijos 2005 m. lapkričio 30 d. išvada dėl gaisrinės saugos priemonių atitikties teisės aktų esminiams reikalavimams (statybos techniniams reglamentams, respublikinėms statybos normoms). Neanalizuotos priežastys, kodėl L. S. ir E. T. iš pradžių atsisakė pasirašyti pastato priėmimo aktą ir kodėl vėliau jį pasirašė, nors, pastarųjų manymu, egzistavo trūkumai, neleidžiantys to daryti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl specialistų V. K., V. B., K. L., K. S. apklausų, jų procesinės padėties. Teismas nepasisakė ir apie tai, kaip vertina kaltinime ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl Z. P. veiksmų jo atostogų metu bei dėl išteisintojo užduočių L. S., pastarajam atostogaujant.

Teisėjų kolegijos teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nors ir teisingai nurodydamas, kad byloje esantis dokumentas – tarnybinio patikrinimo išvados dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnų veiksmų – yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, neturinčių teismui įpareigojančios galios, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes šiose išvadose konstatuotų faktų visiškai neanalizavo ir iš esmės nepateikė savo išvadų dėl reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo. Juo labiau kad pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, jog Z. P. padarė drausminį nusižengimą, tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nutarties galima spręsti, kad Z. P. nepadarė jokių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas išteisino Z. P. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepadariusį veikos, turinčios BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies (kuria išteisinamasis nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu) matyti, kad išteisinimas motyvuojamas neįrodytumu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas ir šiuo aspektu neįvykdė 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties (ja panaikinta ankstesnė 2008 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka) nurodymų dėl išteisinimo pagrindų (2009 m. gegužės 8 d. nutartis byloje Nr. 2K-193/2009).

89

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį, kuriuo L. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsižvelgiant į kaltinimo apimtį ir nukentėjusiojo R. D. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį aplinkybes ir ar nuosprendyje padarytos išvados apie tai yra pagrįstos įrodymų visetu. Nustatant smurtinių veiksmų pasekmes (sveikatos sutrikdymo pobūdį, mastą) teismo išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne subjektyviais samprotavimais (kad kaltininkė, kaip nustatė teismas, smūgiavusi rankomis ir kojomis, nepajėgi padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus). Konstatavus, kad vienas nenustatyto asmens smūgis į galvą sukėlė R. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą (dėl nosies kaulų ir skruostikaulio lūžimo), remiamasi paties nukentėjusiojo parodymais, tačiau toks teiginys neatitinka šio parodymų turinio, o apeliaciniame skunde R. D., prašydamas nuteisti L. K. už jo nesunkų sveikatos sutrikdymą, nurodė net priešingai. Vertinant teismo medicinos specialisto išvadas, kurios yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, būtina jas palyginti su kitais įrodymais ir tik tada nustatyti, kiek ir į kurias vietas sudavė nukentėjusiajam L. K. ir kokius sužalojimus savo veiksmais ji padarė. Netirtos ir kitos reikšmingos kaltės ir atsakomybės klausimų išsprendimui aplinkybės, t. y. ar į galvą sudavęs asmuo galėjo sulaužyti nukentėjusiajam nosį ir skruostikaulį, ir keliais (vienu ar dviem) smūgiais tai galėjo būti padaryta. Šiuo atveju būtina apklausti teismo medicinos specialistą, kuris paaiškintų savo pateiktas išvadas dėl sveikatos sutrikdymo mechanizmo, pobūdžio, laipsnio. Minėtų aplinkybių išaiškinimas svarbus ne tik nustatant konkrečius L. K. veiksmus ir jų pasekmes, bet ir sprendžiant, ar nuteistoji veikė bendrininkaudama ar ne, koks jos vaidmuo darant nusikaltimą prieš R. D. Be to, darant išvadą dėl bendrininkų grupės, nebuvo apklaustas su nuteistąja buvęs jos nurodytas (vadinamasis nenustatytas) asmuo – D. Z. (dėl to paties įvykio šio asmens baudžiamoji byla pradėta nagrinėti Kauno miesto apylinkės teisme). Tik išsiaiškinus išvardytas aplinkybes, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, galima spręsti apie konkrečias L. K. įvykdytos veikos aplinkybes, veika sukeltus padarinius bei teisingai teisiškai šią veiką įvertinti ir išspręsti kvalifikavimo klausimus (BK 284 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas). To nepadaręs ir apsiribojęs tik bendro pobūdžio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų atkartojimu, apeliacinės instancijos teismas, kaip pagrįstai nurodyta kasaciniame skunde, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, savo priimtoje nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taip teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (2009 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 2K-262/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, savo išvadas dėl baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, išsamiai nepatikrinęs baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurias kvalifikuotos nuteistųjų veikos, taikymo tinkamumo.

Pirma, P. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaule pasikėsino kito asmens naudai gauti paramą (490 025 Lt) iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, o R. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį už tai, kad P. M. padėjo tai padaryti. Pagal BK 207 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją,

90

laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Šio įstatymo dispozicijoje toks kreditinio sukčiavimo požymis – paramos gavimas apgaule – nėra numatytas. Formuluotė „tikslinė parama“ naudojama ne BK 207, o 206 straipsnio dispozicijoje. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis „Tarptautiniu žodžių žodynu“, nuosprendyje konstatavo, kad parama ir subsidija iš esmės reiškia tą patį. Teisėjų kolegija pažymi, kad paramos formos gali būti įvairios, t. y. ir subsidija, ir (ar) dotacija, ir (ar) kitokia valstybės parama (Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu patvirtintas 21–asis verslo apskaitos standartas „Dotacijos ir subsidijos“), tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 207 straipsnio 1 dalį kyla tik už apgaule gautą subsidiją. Nuosprendyje motyvų, paaiškinančių, kodėl L. M., prašiusi paramos ir pasirašiusi sutartį, būtų gavusi būtent 490 025 Lt subsidiją, nėra.

Antra, byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje P. M. kaltinant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su R. V., turėdamas tikslą pasirašius paramos sutartį su Agentūra dėl paramos suteikimo L. M. projektui apgaule jos naudai įgyti didelės vertės svetimo turto – 490 025 Lt Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, Agentūrai teikė klaidinančią informaciją bei nuslėpė duomenis, turinčius reikšmės sprendimui dėl paramos suteikimo priėmimui, ir, 2007 m. sausio 12 d. L. M. pasirašius paramos sutartį su Agentūra, apgaule jos naudai įgijo teisę į 490 025 Lt paramos lėšų, o R. V. kaltinant pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad padėjo P. M. šią nusikalstamą veiką padaryti.

Teisėjų kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas P. M. veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, o R. V. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį. Taip perkvalifikuodamas veiką teismas iš esmės pripažino, kad L. M. pasirašius su Agentūra paramos sutartį teisė į didelės vertės svetimą turtą nebuvo įgyta, pasirašius šią sutartį nusikalstama veika, numatyta BK 207 straipsnio 1 dalyje, nebuvo baigta, nes, kaip nurodoma nuosprendžio nustatomojoje dalyje, – buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o, kaip nurodoma motyvuojamojoje dalyje, – todėl, kad parama realiai nebuvo gauta. Nusikaltimas, numatytas BK 207 straipsnyje, yra formalios sudėties, todėl nusikalstama veika laikoma baigta padarius veikos objektyviojo požymio turinį sudarantį veiksmą, išreiškiantį nusikalstamos veikos esmę. Pasikėsinimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai yra: 1) veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedama daryti nusikalstama veika, 2) aplinkybės, dėl kurių, priešingai nei dėl kaltininko ketinimų, pradėta veika nepabaigiama. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose motyvų ir argumentų, paaiškinančių, kokie padaryti veiksmai rodo, kad P. M. pradėjo tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, nusikaltimo dalyką – subsidiją, nėra. Nusikaltimu yra pripažįstama tik pavojinga veika. Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikaltimu kėsinamasi į valstybės saugomus gėrius, dėl tokio kėsinimosi teisiniams gėriams padaroma žala arba sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė (BK 11 straipsnio 1 dalis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, argumentuodami tai, kodėl BK 182 straipsnis negali būti taikomas, nurodė, kad siekį pasisavinti paramos lėšas paneigia tai, jog parama apskritai būtų buvusi išmokėta, jeigu paramos gavėjas (nagrinėjamu atveju paramos gavėjas yra L. M.) būtų įvykdęs savo įsipareigojimus – atlikęs sodybos statybos ar įrengimo darbus, pateikęs būtinus dokumentus dėl mokėjimo pagal paramos sutartį bei Agentūrai nustatyta tvarka atlikus mokėjimo prašymo patikrinimą, įvertinimą ir tvirtinimą, tačiau visiškai jų nevertino ir nepasisakė BK 22 straipsnio taikymo aspektu. Nuosprendžiuose teigiama, kad BK 207 straipsnio 1 dalies taikymui pakanka to, kad buvo panaudota apgaulė subsidijos gavimo procese, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžių turinio, minimas procesas nebuvo analizuojamas, jokių argumentų, kodėl L. M. pasirašyta sutartis jau yra pakankamas pagrindas konstatuoti pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką – gauti subsidiją, nėra. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad P. M. Agentūrai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, turinčius reikšmės sprendimui dėl paramos suteikimo priimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad galutinį sprendimą dėl projekto finansavimo priima ne Agentūra, o tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija. Byloje tokio

91

sprendimo nėra, o Projektų atrankos komiteto 2006 m. gruodžio 12 d. rekomendacinio pobūdžio sprendimas dėl finansuotinų projektų nei pasirašytas, nei patvirtintas. Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. 1K–041 „Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 1K–033 „Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, su pareiškėjais, kurių įgyvendinamiems projektams nuspręsta skirti paramą, sudaroma paramos sutartis, kurią pasirašo įgyvendinančiosios institucijos įgaliotas asmuo bei pareiškėjas. Sudarius paramos sutartį, pareiškėjas tampa projekto vykdytojas. Tų pačių taisyklių, kurios buvo pakeistos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1K–161, 118 punkte nurodyta, kad paramos sutartyje skiriamos paramos suma nurodoma kaip galima didžiausia paramos suma, kuri gali būti išmokėta projekto vykdytojui, jeigu jis įvykdys visus sutartyje nustatytus įsipareigojimus ir tinkamai atsiskaitys už gautas paramos lėšas. Nagrinėjamoje byloje projekto vykdytoja yra L. M., kuri, nors ir, kaip nurodoma kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje, nežinojo, kad P. M. Agentūrai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pasirašė paramos sutartį, kuria įsipareigojo įgyvendinti projektą prisidėdama ne mažesniu kaip 490 025 Lt įnašu prie tinkamų finansuoti Projekto išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų Projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų (tarp jų ir netinkamų) apmokėjimą. Pagal P. M. ir R. V. pareikštus kaltinimus, pasirašius šią sutartį buvo baigta nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, o pagal priimtą nuosprendį – pasikėsinta gauti Subsidiją, todėl ji yra reikšminga ne tik sprendžiant veikos kvalifikavimo bet ir padarytos veikos pripažinimo pavojinga baudžiamojo įstatymo prasme klausimą. Pagal minėtas Taisykles, nuosprendyje nurodomas Gaires, iš kurių matyti, kad parama yra kompensuojamojo pobūdžio, kad turėtos išlaidos kompensuojamos, t. y. parama projekto vykdytojui suteikiama tik su sąlyga, kad projektas bus įvykdytas iki tam tikro nustatyto laiko ir nustatytu laiku bus pateiktas projekto vykdytojo prašymas dėl turėtų išlaidų kompensavimo bei pridėti tas išlaidas patvirtinantys dokumentai, kad gavus mokėjimo prašymą atitinkama institucija turi patikrinti, ar prašymas gali būti tenkinamas, bei turi teisę jį atmesti, galima manyti, kad paramos sutartis yra sąlyginis sandoris, kuris tam tikrų teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą daro priklausomu nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo (CK 1.66 straipsnis). Teismai ne tik neanalizavo minėtų teisės aktų, taip pat ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1K–307 patvirtintų Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo bei šalinimo ir apribojimų gauti Europos Sąjungos finansinę paramą nustatymo taisyklių, bet ir iš esmės netyrė bei neanalizavo Paramos sutarties Nr. BPD2004–EZUOGT–4.4.5.–03–05/0/0026, sudarytos tarp ūkininkės L. M. ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik akivaizdi nuosprendžiuose išdėstytų argumentų ir motyvų stoka, bet ir pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas. Protokole užfiksuota, kad teismas įrodymų tyrimo metu nutarė apsiriboti byloje esančių įrodymų išvardijimu remdamasis BPK 291 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 291 straipsnio nuostatos taikomos sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju (BPK 273 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas galėjo apsiriboti byloje esančių dokumentų išvardijimu vadovaudamasis BPK 290 straipsnio 3 dalimi. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis gali būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisiamojo posėdžio pirmininko išvardyti dokumentai pripažįstami ištirtais ir jais galima grįsti nuosprendį, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad sutartis, sudaryta tarp L. M. ir Agentūros, nenurodyta kaip dokumentas, kuris buvo išvardytas.

Trečia, BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra dokumentas. Šiame Kodekse dokumento sąvokos nėra. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, kuriame įtvirtinta teisinę reikšmę turinti informacija, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas.

Pasak teisėjų kolegijos, nagrinėjamojoje byloje P. M. ir R. V. visos veikos tarpusavyje yra susijusios, kokia P. M. Agentūrai pateiktų atsakymų teisinė reikšmė, ar jų turinys

92

laikytinas informacija, turinčia teisinę reikšmę, yra vertinimo, susijusio su jų svarba projekto paramai gauti vertinimo procese, kuris byloje neanalizuotas, dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl šio įstatymo taikymo iš esmės negali pasisakyti, tačiau atkreipė apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad toks teisinis vertinimas, kai nusikaltimo vykdytojo padaryta veika kvalifikuojama kaip vienas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, o asmens, pripažinto šio nusikaltimo bendrininku, – kaip du atskiri pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuojami nusikaltimai, nesuderinamas su BK 24 straipsnio nuostatomis (2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2K-231/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, nesugebėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl skunde pateiktos aplinkybės neįrodo, jog būtent J. B., aktyviai tvarkydama liudytojų nuosavybės teisių atkūrimo reikalus, naudodamasi jų vardais bei pateikdama suklastotus dokumentus, apgaule įgijo valstybei nuosavybės teise priklausančią žemę. Apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai yra neišsamūs ir nelogiški. Visiškai nepasisakyta dėl daugybės apeliacinio skundo argumentų, pagrindžiančių, kad dokumentus klastojo ir juos pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui niekas kitas, bet J. B.. Pabrėžtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje be jokios analizės pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje surinkti rašytiniai įrodymai tik patvirtina, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateikti netikri dokumentai, tačiau nėra objektyvių duomenų, kad tai padarė J. B.. Turint galvoje, jog byloje nenuginčyti ir nepaneigti įrodymai, kad nuosavybės teisių atkūrimą inicijavo ir, išmanydama visus šio proceso aspektus, visus reikalus tvarkė J. B., kad būtent ji, keisdama savo rašysenos požymius, T. V. vardu surašė 2001 m. sausio 18 d. prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kad T. V. parašas jame yra suklastotas, kad atspaudas ant suklastotos K. P. mirties pažymos yra nukopijuotas nuo kitos mirties pažymos, kurią pas notarę tvirtino būtent J. B., ši apeliacinės instancijos teismo išvada nelaikytina motyvuota ir įtikinama. Turint galvoje, kad neteisėtai grąžinti žemės sklypai atsidūrė būtent J. B. žinioje, nėra motyvuota ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ji nebuvo labiausiai suinteresuota įgyti ir parduoti žemės sklypus. Byloje surinktų duomenų kontekste neįtikinami yra ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad J. B. nepasinaudojo Z. V. ir G. V., nes šios pasirašinėjusios sutartis pas notarą ir jokių pretenzijų neturinčios (2009 m. birželio 23 d. nutartis byloje Nr. 2K-239/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas nukentėjusiųjų A. K., V. K. ir G. K. apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, pateikdama išvadas dėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo dalies, susijusios su jų civiliniu ieškiniu, iš esmės atkartojo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, tačiau jų nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Nukentėjusieji A. K., V. K. ir G. K. dėl šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio pareiškė bendrą civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 129 287,24 Lt už turtinę žalą, kurią, pasak jų, sudaro laidojimo išlaidos – 2500 Lt, gedulingi pietūs – 640 Lt, kapavietės sutvarkymas ir paminklo pastatymas – 8000 Lt, žuvusiosios negautos pajamos – 118 147,24 Lt, ir 300 000 Lt už neturtinę žalą, kurią kiekvienas nukentėjusysis atskirai įvertino 100 000 Lt.

Pasak teisėjų kolegijos, apeliaciniame skunde nukentėjusieji, nesutikdami su teismo sprendimu dėl turtinės žalos, teigė, kad teismas nuosprendyje neteisingai nustatė priteistiną šios žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai

93

priteisė nukentėjusiesiems A. K. ir V. K. 2390 Lt už laidojimo išlaidas ir gedulingus pietus, o teismo sprendimas dėl nukentėjusiųjų prašomų priteisti 8000 Lt už kapavietės sutvarkymą ir paminklo pastatymą neprieštarauja BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusieji ieškinyje su prašoma priteisti turtine žala siejo ir žuvusiosios negautas pajamas, ir dėl šios ieškinio dalies nutartyje nepasisakė. Be to, kolegija neįvertino tos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas 2390 Lt už laidojimo išlaidas ir gedulingus pietus priteisė A. K. ir V. K., tuo tarpu šioje byloje buvo pateiktas bendras nukentėjusiųjų A. K., V. K. ir G. K. civilinis ieškinys.

Apeliaciniame skunde, anot teisėjų kolegijos, nukentėjusieji taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė jų patirtos neturtinės žalos klausimo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliacinio skundo esminio argumento visiškai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu priteisęs nukentėjusiesiems 2390 Lt už laidojimo išlaidas ir gedulingus pietus, dėl likusios civilinio ieškinio dalies pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas) ir tik išimtiniais atvejais gali būti taikomos BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos, kai civiliniam ieškovui pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tačiau ir tokiu atveju ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje (2009 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 2K-171/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nuteistosios apeliacinio skundo pagrindinis prašymas buvo paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. atsižvelgus į visas sąlygas, esančias BK 62 straipsnio 2 dalyje, pritaikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad šį savo prašymą R. P. grindė dviem esminėmis aplinkybėmis : 1) nuteistoji vienintelė išlaiko mažametę dukrą O., gimusią 2008 m. liepos 11 d., kurios dėl paskirtos šešerių metų laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti; 2) nuteistoji prižiūri ir visapusiškai rūpinasi invalide, nusenusia, reikalinga pastovios priežiūros, senele L. R.. Taigi nuteistoji skunde nurodė BK 62 straipsnyje numatytas aplinkybes, kurių pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti ir įvertinti. Tačiau atlikto įrodymų tyrimo metu aplinkybės dėl močiutės priežiūros nebuvo patikrintos ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo įvertinta, ar teisinga teismo išvada, kad laisvės atėmimo bausmė yra tinkamiausia priemonė kriminalinės bausmės paskirčiai realizuoti, ar dėl jos paskyrimo nenukentės vienerių metų neturinčios mažametės dukters priežiūra ir nuteistosios skunde nurodomo nusenusio, sergančio, taip pat priežiūros reikalaujančio asmens interesai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistoji prie apeliacinio skundo pridėjo išrašą iš medicininių dokumentų apie L. R., gimusios 1935 metais, sveikatos būklę ir priežiūros jai būtinumą, tačiau ši bylos medžiaga nebuvo ištirta, L. R. sveikatos būklės, išlaikymo ir priežiūros aplinkybės nebuvo tikrinamos. Atkreiptas dėmesys, kad pagal BPK 324 straipsnio 5 dalyje esančias taisykles teismui pateikta papildoma medžiaga privalo būti perskaitoma ir perduodama susipažinti proceso dalyviams, jeigu šie to prašo, tačiau byloje esantis išrašas iš L. R. medicininių dokumentų ir nukentėjusiosios G. V. prašymas dėl bausmės švelninimo, civilinio ieškinio atlyginimo nebuvo ištirti ir įvertinti (2009 m. liepos 17 d. nutartis byloje Nr. 2K-216/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

94

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išteisino V. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, padaręs klaidingą išvadą dėl jam pareikšto kaltinimo neaiškumo. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą pagal prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėti pareikštą kaltinimą iš esmės ir taip ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš viso neišdėstė kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, dėl kurio pirmosios instancijos teismas išteisino V. S., esmės, o darydamas išvadas apsiribojo fragmentiška atskirų kaltinimo dalių analize. Dėl to kasacinės instancijos teismas sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir neišnagrinėjo bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, taip padarydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kuris laikomas esminiu.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad byla jau buvo nagrinėjama kasacine tvarka ir analogiškas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis panaikintas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, pasireiškusio neišsamiu prokuroro apeliacinio skundo išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas nenustato išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, tačiau kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis), o jų neįvykdymas ar nevisiškas įvykdymas pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (kasacinės bylos Nr. 2K-7-629/2006, 2K-228/2009). Apeliacinės instancijos teismas kasacinės instancijos teismo nurodymus įvykdė tik iš dalies, atskirai įvertindamas V. S. veiksmus paimant medicinines korteles, nustatant 4000 Lt trūkumą UAB (duomenys neskelbtini) kasoje bei kitus jam inkriminuotus veiksmus, tačiau kasacinės instancijos teismo akcentuoto BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo įrodymus vertinti kaip visumą, o ne atskirai vieną nuo kito, pažeidimai, apeliacinės instancijos nuosprendžio formos ir turinio neatitikimai BPK 331 straipsnio 1 dalies, pateikiančios nuorodą į BPK XXIII skyrių, reikalavimams neištaisyti (2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-330/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegijos teigimu, A. P. apeliacine tvarka skųsdama jos nuteisimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, be kitų argumentų, apeliaciniame skunde ginčijo jos nusikalstamos veikos padarymo kaltės formą. Ji nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, turėjo nustatyti nusikalstamos veikos padarymo kaltės formą, nes išvada, kad ji veikos nepadarė tyčia, dar nesuteikia pagrindo teigti, kad inkriminuojamą nusikalstamą veiką ji padarė veikdama neatsargiai.

Plenarinė sesija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios A. P. apeliacinį skundą, jo tinkamai neišnagrinėjo, t. y. teismas neišsiaiškino, kaip ji suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jos psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai, padaryti nagrinėjant kasatorės (A. P.) baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, yra esminiai, nes jie sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis A. P. baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (2009 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-305/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nuosprendį R. M. baudžiamojoje byloje ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šioje byloje matyti, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1

95

dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo ir proceso išlaidų priteisimo. Tuo tarpu dėl kitų, kolegijos nuomone, esminių skundo argumentų, susijusių su privataus kaltinimo bylų proceso nuostatų (BPK 407, 409 straipsniai), taip pat dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, reikalaujančių apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, laikymusi, motyvuotų išvadų nepateikė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistojo R. M. bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų. Teisėjų kolegija BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, padarytą R. M. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pripažino esminiu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudžiusiu apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje (2009 m. spalio 27 d. nutartis byloje Nr. 2K-336/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas nukentėjusiojo V. P. atstovo skundas, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo V. P. atstovo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai šio apeliacinio skundo argumentai, o ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pripažįstama teisinga (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

Pasak teisėjų kolegijos, nuosprendžiu nustatyta, kad žala nukentėjusiajam V. P. buvo padaryta civilinei atsakovei D. B. priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu – automobiliu, kurį įvykio metu vairavo nepilnametis jos sūnus D. B. D. B. pripažintas kaltu sukėlęs eismo įvykį, kuriame nukentėjusiajam V. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, E. A. – sunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. B. D. B. automobilį paėmė savavališkai, be jos žinios ir leidimo, taigi nėra D. B. kaltės dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, todėl civilinius ieškinius priteisė tik iš D. B. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiojo V. P. atstovas jį apskundė apeliacinės instancijos teismui tiek faktų, tiek teisės taikymo klausimais. Šis teismas nurodė, kad D. B. nuosekliai tvirtino, jog sūnus automobilį paėmė savavališkai, be jos žinios ir leidimo, ir šis aiškinimas nepaneigtas, o kiti atstovo skunde nurodyti argumentai yra tik samprotavimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas tiek faktų, tiek teisės taikymo klausimais.

Teisėjų kolegijos teigimu, civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja speciali teisės norma – CK 6.270 straipsnis. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Taigi pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija pažymėjo, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas (rakteliai ir dokumentai turi būti saugomi vaikams nežinomoje vietoje ir neturi būti lengvai surandami, automobilis turi būti užrakintas ir pan.).

96

Nukentėjusiojo V. P. atstovo apeliaciniame skunde nurodyta, kad automobilio raktelius D. B. netinkamai saugojo, be to, policijai apie automobilio užvaldymą nepranešė. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad tai nėra apelianto samprotavimai, o faktai (D. B. pripažino, kad automobilio raktelius rado stalčiuje), kuriuos privalėjo įvertinti apeliacinės instancijos teismas, kaip, beje, ir liudytojų E. K., E. K. parodymus ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Liudytojas E. K. parodė, kad D. B. lankė vairavimo kursus, todėl šią aplinkybę reikėtų patikrinti (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. 2K-455/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus ir tai padarė padedant kitam valstybės tarnautojui – F. V., kuris tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad padėjo D. S. priimti reikalaujamą kyšį.

Pasak teisėjų kolegijos, apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. teigė, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, kad nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės nepagrįstai pripažintos įrodytomis, kad išvados padarytos neišanalizavus išnagrinėtų įrodymų turinio, jų tarpusavio ryšio ir neįvertinus jų visumos. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentų, kuriais buvo ginčijamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas iš esmės neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, anot teisėjų kolegijos, nustatyta, kad D. S., dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos (duomenys neskelbtini) policijos nuovados viršininku, 2007 metų pradžioje Gariūnų turgavietėje susitikimų ir pokalbių su M. M. metu reikalavo iš jo kyšio – kas mėnesį mokėti jam po 150 Lt už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvų, paaiškinančių, kokiais įrodymais remiantis tai konstatuojama, nėra. Tai, kas pripažinta nustatyta ir išdėstyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje, prieštarauja nuosprendžio motyvuojamajai daliai, kurioje padarytos išvados dėl D. S. kyšio iš M. M. reikalavimo 2006, o ne 2007 metais. Šiuo aspektu nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas apskritai neanalizavo ir priimtoje nutartyje nepasisakė.

Teisėjų kolegijos teigimu, pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį F. V., veikdamas pagal D. S. prašymą, kyšį iš M. M. ėmė dalimis: 2007 m. balandžio 25 d. priėmė 300 Lt, 2007 m. birželio 20 d. – 300 Lt, 2007 m. lapkričio 14 d. – 200 Lt ir nenustatytomis aplinkybėmis D. S. perdavė 600 Lt. Taip D. S., padedant F. V., priėmė iš M. M. reikalautą kyšį. Tačiau nei nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje įrodymų analizės ir motyvų, paaiškinančių, kokie konkretūs įrodymai leidžia tai konstatuoti, taip pat nėra. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad teismas atmeta F. V. teisme duotus parodymus ir remiasi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo nuoseklūs, patvirtinti kitais byloje surinktais ir teisminio įrodymų tyrimo metu ištirtais įrodymais. Tokia teismo išvada dėl F. V. parodymų, kuri iš esmės reiškia, kad teismas teisingais ir patikimais laiko visus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, prieštarauja paties teismo išdėstytoms pripažintoms įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui F. V. teigė, kad D. S. iš karto, t. y. vienu metu, perdavė 1200 Lt kyšį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir nekeliantis jokių abejonių, yra teisinga. Ar apeliacinės instancijos

97

teismo išvados dėl BPK 158 ir 159 straipsnių taikymo yra teisingos, teisėjų kolegija negalėjo spręsti, nes iš dėl D. S. priimtų teismų sprendimų apskritai neaišku, kokiais duomenimis, gautais panaudojant minėtuose įstatymo straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones, buvo remiamasi pripažįstant, kad D. S. 2007 metų pradžioje iš M. M. reikalavo kyšio ir nenustatytu laiku jį priėmė (2009 m. lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. 2K-357/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis T. S., apeliaciniame skunde prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į kitą BK straipsnį, taip pat sušvelninti jam paskirtą bausmę bei grąžinti iš jo konfiskuotus 25,54 Lt, nurodė, jog: nukentėjusiojo J. S. parodymai yra neteisingi; jis buvo netoliese, tačiau nusikaltimo padaryme nedalyvavo; nematė, kad Ž. R. būtų grasinęs peiliu J. S.; pinigų iš nukentėjusiojo neatėmė; pas jį nebuvo rastas iš nukentėjusiojo pagrobtas degtinės butelis bei pinigai; policija iš jo paėmė jo 25,54 Lt; iš jo paimtų pinigų kupiūros nesutapo su iš J. S. pagrobtomis kupiūromis. Vadinasi, nuteistasis T. S., nors apeliaciniame skunde tiesiogiai ir nenurodė, iš esmės ginčijo pirmosios instancijos teismo pateiktas išvadas dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių turto konfiskavimą, taikymą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotas išvadas išdėstė tik dėl plėšimo kvalifikuojančio požymio – peilio panaudojimo – T. S. inkriminavimo, taip pat dėl jam paskirtos bausmės. Tuo tarpu dėl kitų minėtų, kolegijos nuomone, esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, bylos faktinių aplinkybių nustatymu, turto konfiskavimu, motyvuotų išvadų nepateikė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistojo T. S. bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl dalies prašymų bei esminių apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų (2009 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje Nr. 2K-535/2009).

Bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (BPK 323 straipsnio 4 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš laikinai einančio Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjo 2008 m. spalio 29 d. patvarkymo matyti, kad nagrinėti E. R. bylą apeliacine tvarka buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. Pivoriūno ir teisėjų L. Gurevičienės bei V. Popovienės. Tuo tarpu iš šios apeliacinės bylos teismo posėdžio protokolo ir byloje priimto Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nuosprendžio matyti, kad šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. Pivoriūno ir teisėjų L. Gurevičienės bei S. Punio. Tačiau byloje nėra duomenų, kad minėtu 2008 m. spalio 29 d. patvarkymu sudaryta teisėjų kolegijos sudėtis būtų buvusi pakeista BPK 323 straipsnio 4 dalies tvarka. Šiame patvarkyme šalia V. Popovienės pavardės įrašyta S. Punio pavardė nėra pagrindas laikyti, kad S. Punys buvo paskirtas teisėjų kolegijos nariu taip, kaip to reikalauja įstatymas. Todėl laikytina, kad E. R. bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties teisėjų kolegija, nes nagrinėjant bylą dalyvavo teisėjas, įstatymo nustatyta tvarka nepaskirtas kolegijos nariu (2009 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-389/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

98

Teisėjų kolegija konstatavo, kad BPK 223 straipsnyje nustatyta, kad kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas. Jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti teismo posėdyje, jį gali pakeisti kitas teisėjas, tačiau byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus šio Kodekso 222 straipsnyje („Atsarginis teisėjas“) numatytus atvejus. Šiame Baudžiamojo proceso kodekso straipsnyje įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas, užtikrinantis išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą, todėl jame nustatytų reikalavimų turi būti laikomasi nagrinėjant bylas ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacine tvarka. Kiekvieną baudžiamąją bylą teisme nagrinėja tie teisėjai, kuriems nagrinėti ji paskirta (BPK 231, 323 straipsniai).

Pasak teisėjų kolegijos, iš nagrinėjamojoje byloje esančio Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2008 m. birželio 9 d. patvarkymo matyti, kad šiai bylai nagrinėti buvo sudaryta trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš A. Š., A. G. ir E. V. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nuosprendžio išnagrinėjo kitos sudėties teisėjų kolegija, t. y. teisėjai A. Š., E. V. ir R. G., o iš priimtos nutarties, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, kad ją priėmė ir pasirašė teisėjai A. Š., E. V. ir ne teisėjas R. G., o A. G. Iš posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimas buvo ir pradėtas, ir baigtas tos pačios sudėties teisėjų kolegijos. Nagrinėjant bylą buvo daroma pertrauka, po jos tęsiant bylos nagrinėjimą dar kartą buvo paskelbta bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėtis – A. Š., R. G., E. V., dar kartą išaiškinta teisė pareikšti jiems nušalinimus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo tai, kas užfiksuota protokole, vertinti kaip techninę klaidą.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 223, 302, 323, 324 straipsnių reikalavimus, sutrukdžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), pažeidė ir nuteistojo teisę, kad jo byla apeliacine tvarka būtų išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo (BPK 44 straipsnio 5 dalis), todėl priimta nutartis yra neteisėta.

Be to, teisėjų kolegija atkreipė apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad teismo baigiamasis aktas turi būti priimamas Lietuvos Respublikos vardu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, BPK 324 straipsnio 10 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnis) (2009 m. gegužės 11 d. nutartis byloje Nr. 2K-116/2009).

Teismas nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžius ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Dainiui Kulbokai baudžiamąją bylą nutraukė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismo nuosprendis savo turiniu turi būti aiškus, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymų analize, motyvuotos ir nekelti jokių abejonių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta motyvuota išvada, kad D. K. gindamas kitą asmenį ir save būtinosios ginties ribų neperžengė, prieštarauja nurodytam išteisinimo pagrindui, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė būtent šį išteisinimo pagrindą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio išplaukia, kad teismas nustatė tokias aplinkybes, jog D. K. veikė būtinosios ginties ribose, t. y. nustatė aplinkybę, numatytą BK V skyriuje, kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl teismas privalėjo vadovautis BPK 327 straipsnio 1 punktu ir, panaikinęs apkaltinamąjį nuosprendį, nutartimi bylą nutraukti. Taigi apeliacinės instancijos teismas priėmė ne tokį procesinį dokumentą ir ne tokį sprendimą, kuriuos privalėjo priimti. Tai vertintina kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (2009 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 2K-95/2009).

99

Teismas nuosprendyje nenurodė sprendimo dėl apeliacinio skundo (BPK 330 straipsnis, 332 straipsnio 4 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų, reikia ne tik kiekvieną iš jų aptarti nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje, bet ir rezoliucinėje šių procesinių dokumentų dalyje nurodyti priimtą sprendimą dėl kiekvieno iš jų. Jeigu kurio nors apelianto prašymai netenkinami net iš dalies, nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo apeliacinis skundas atmetamas. Priešingu atveju laikytina, kad sprendimas dėl skundo nepriimtas. Pagal BPK 330 straipsnio prasmę, jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti keli apeliaciniai skundai, yra pagrindas ir atmesti apeliacinį skundą, ir pakeisti nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje. Sprendimas atmesti apeliacinį skundą šiuo atveju turi atitikti ir BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Pasak teisėjų kolegijos, apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje konstatavęs, kad V. M. apeliacinis skundas atmestinas, priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl šio apeliacinio skundo nenurodė sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, nepriėmęs sprendimo dėl V. M. apeliacinio skundo, pažeidė BPK 330 straipsnio, 332 straipsnio 4 dalies reikalavimus. (2009 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 2K-482/2009).

Teismas nuosprendyje nesuformulavo nustatomosios dalies (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pripažindama S. Š., V. B. kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o M. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, ar kaltinimas visiškai pasitvirtino ir kokiomis aplinkybėmis kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas išvadą, „kad A. Z. buvo sužalotas tokiomis aplinkybėmis ...“ (nuosprendžio 11 lapas), nenurodė ne tik nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos, bet ir padarinių, kitų svarbių aplinkybių, atitinkančių BK 129 straipsnio 1 dalies dispozicijos turinį. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokias konkrečiai įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, nes tik nurodyta, kuo buvo kaltinami nuteistieji S. Š., V. B. ir M. L. . Toks nuosprendžio trūkumas vertintas kaip esminis BPK pažeidimas, dėl kurio nuosprendis besąlygiškai naikinamas. Kartu pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne visais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsnio 2 dalis, nenurodė motyvų, kodėl kaltinamuosius teisinančius įrodymus (liudytojo A. S. parodymus) atmeta. Pirmosios instancijos teismas liudytojo A. S. parodymus vertino kaip paneigiančius kaltinimą ir juos susiedamas su kitais įrodymais kaltinamųjų atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio liudytojo parodymų nepasisakė, jų nevertino visų bylos duomenų kontekste. Šis procesinis pažeidimas pagal savo pobūdį taip pat laikytas esminiu BPK pažeidimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) (2009 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-314/2009).

100

Teismas surašė apkaltinamąjį nuosprendį, pažeisdamas BPK 331 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, reikalavimus

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas A. M. priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tokią išvadą teismas padarė surašydamas įstatymo reikalavimų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį.

Pasak teisėjų kolegijos, šioje byloje A. M. priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodytos aplinkybės, kurių A. M. neginčija, tačiau A. M. parodymai šiame apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstyti. Iš bylos matyti, kad A. M. parodymai nėra vienareikšmiai, jais A. M. kaltę pripažino tik iš dalies. Be to, šiuose parodymuose yra prieštaravimų kaltinimui, kurie apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neaptarti ir nepaneigti. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „M.“ turto – 121 563,60 Lt, 115 493,35 Lt ir 1 645 581,39 Lt – pasisavinimo, nurodė, jog byloje nėra duomenų, rodančių, kad jis ketino UAB „M.“ pinigus užvaldyti ir paversti juos savu turtu, t. y. juos pasisavinti, ar kad jis perduotus pinigus pavertė savo turtu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. M. parodymai, jog jis „išgrynintus“ pinigus siekė ne pasisavinti, bet panaudoti tų pačių paslaugų ir prekių, kurios buvo įrašytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose, pirkimui, nepaneigti. Apygardos teismas nurodė, kad faktiniai bylos duomenys akivaizdžiai rodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nebuvo nustatytas ir faktiniais bylos duomenimis patvirtintas šio A. M. inkriminuoto nusikaltimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia paversti svetimą turtą savu, panaudoti svetimą turtą turtinės naudos gavimui sau ir taip UAB „M.“ padaryti turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad minėti nuteistojo teiginiai nėra paneigti ir kad jų nepaneigia ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės. Tačiau kolegija nurodė, kad tai A. M. baudžiamosios atsakomybės nepašalina, nes byloje nustatyta, kad A. M. disponavo UAB „M.“ piniginėmis lėšomis – 1 882 638,34 Lt suma, iš kurios nenustatytą dalį pagal susitarimą paliko bendrininkams už žinomai suklastotų dokumentų išrašymą ir pinigų paėmimą iš fiktyvių įmonių sąskaitų, tačiau duomenų, patvirtinančių prekių ar paslaugų pirkimą bendrovės reikmėms, jis nepateikė. Kolegijos nuomone, to pakanka atsakomybės klausimui kelti dėl lėšų panaudojimo, o apygardos teismo teiginiai, kad kaltinimas neįrodė, jog „išgrynintus“ pinigus nuteistasis pavertė savo turtu ir nepaneigė jo aiškinimų apie prekių ir paslaugų pirkimą iš nenustatytų šaltinių, aiškiai nepakankami, kad A. M. būtų galima išteisinti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegijos teigimu, BPK 305 straipsnyje nurodyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Todėl apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstyti ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje priimdamas A. M. naują apkaltinamąjį nuosprendį, neišdėstė ir nevertino visų A. M. parodymų, nepaneigė jo parodymų, prieštaraujančių kaltinimui.

Anot teisėjų kolegijos, iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad kolegijos išdėstyti bausmės skyrimo motyvai iš esmės yra susiję su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo panaikinimu A. M., tačiau nuosprendyje nemotyvuotas konkrečios bausmės už atskirą nusikalstamą veiką skyrimas. Nuosprendyje taip pat neišdėstyti bausmių subendrinimo motyvai, nenurodyta, kurios A. M. paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu, kurios – dalinio sudėjimo būdu. Be to, aprašomojoje nuosprendžio dalyje kolegija nurodė, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. M. skiria arešto bausmę, artimą šios bausmės rūšies minimaliai ribai, o iš šio nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. M. buvo paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tokių prieštaravimų

101

apkaltinamajame nuosprendyje neturi būti (2009 m. balandžio 14 d. nutartis byloje Nr. 2K-131/2009).

Teismas, surašė nuosprendį pažeisdamas BPK 331 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas A. M. gynybos versiją, kad lytinis santykiavimas su A. J. vyko abiejų susitarimu, atmetė motyvuodamas tuo, kad: 1) A. J. parodymai dėl nusikalstamos veikos aplinkybių (panaudoto smurto, lytinio santykiavimo prieš jos valią) yra nuoseklūs ir logiški, išskyrus paaiškinimų detales dėl įvykių iki nusikaltimo padarymo; 2) jos parodymus dėl panaudoto prieš ją smurto patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad padaryti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybes ir laiką, bei jos elgesys – apie įvykį ji nedelsiant pranešė policijos pareigūnams. Teismas, darydamas išvadas vertino ir liudytojos R. K. parodymus apie tai, kaip atrodančią nukentėjusiąją ji matė, ką ši jai pasakojo apie įvykį.

Pasak teisėjų kolegijos, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė byloje esančių prieštaravimų, todėl padarė nepagrįstas išvadas; kad, nors nukentėjusiajai ir buvo nustatytas sužalojimas, tačiau vien tai negali būti pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nes, be nukentėjusiosios prieštaringų parodymų, nuteistojo kaltės nepatvirtina kita bylos medžiaga; kad neginčijamų įrodymų, jog A. M. prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, nėra. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų bei išteisinamajame nuosprendyje išdėstytų motyvų, šis teismas pagrindinį dėmesį skyrė aplinkybei, kaip, ar savo noru, ar prievarta, nukentėjusioji įsėdo į automobilį, kuriuo išvažiavo su A. M. Remdamasis liudytojos S. K. parodymais, kad A. J. pati įsėdo į automobilį, liudytojo A. M. parodymais, kad „iš jų bendravimo buvo galima suprasti, jog jie važiuoja pasimylėti, nes draugiškai abu įsėdo į automobilį“, teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės paneigia ne tik nukentėjusiosios parodymus dėl panaudotos prievartos jai lipant į nuteistojo automobilį, bet ir dėl jos išžaginimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė to, jog nukentėjusiosios parodymuose apie tai, kaip ji įsėdo į automobilį, prieštaravimų yra, tačiau jos parodymų patikimumu apie tai, kas vyko atsidūrus (duomenys neskelbtini) kaimo laukuose, neabejojo ir nurodė tai pagrindžiančius argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami ar kitaip vertinami apskųsto nuosprendžio įrodymai, aiškiai nepakanka. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas suponuoja teismo pareigą vertinti visus, t. y. ir pirmosios instancijos teismo ištirtus, ir apeliacinės instancijos teismo surinktus naujus duomenis. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų įrodymų, visų bylos aplinkybių išanalizavimu, todėl, nesant išsamių motyvų, pagrindžiančių ir atsakančių į klausimą, kodėl visi nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi, padarytos išvados kelia abejonių jų teisingumu. Teismas dar kartą apklausė liudytojus R. K. ir A. M. (kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas), tačiau priimtame nuosprendyje nurodė ir rėmėsi tik ta jų parodymų dalimi, kuri susijusi su nukentėjusiosios įsėdimo į automobilį aplinkybėmis, o tai, kas ir iš kur jiems buvo žinoma apie įvykius po to, apskritai neanalizuota ir jokio vertinimo nuosprendyje nėra. Teismas nusprendė kviesti į teismo posėdį ir apklausti kaip liudytoją A. T., tačiau nuosprendyje jo parodymų vertinimo taip pat nėra (BPK 331 straipsnis, 20 straipsnio 5 dalis) (2009 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje Nr. 2K-295/2009).

102

Teismas nutartį surašė pažeisdamas BPK 332 straipsnio reikalavimus ir, iš naujo nagrinėdamas bylą teisme, nevykdė privalomų kasacinės instancijos teismo nurodymų (BPK 386 straipsnio 2 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį T. A. byloje ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartyje išdėstytus nurodymus.

Išanalizavusi minėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog T. A. netinkamai pavestą darbą atliko dėl nerūpestingumo (apie gautų dokumentų nepatikimumą neinformavo kitų atsakingų vadovų, todėl apibendrinanti šio teismo išvada, jog tai padarė tyčia – kelia abejonių), o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nustatė naujas faktines aplinkybes, jog T. A. tyčia suklaidino (apgavo) įmonės ekonomikos ir finansų direktorę V. P., generalinio direktoriaus pavaduotoją K. V. M., kurie vizavo jo pateiktą bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priedą Nr. 1 (atliktų darbų priėmimo perdavimo akto projektą), kurį vėliau pasirašė įmonės vadovas. Tokios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, todėl apeliacinės instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas ir pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegijos teigimu, apeliacinės instancijos teismas bandė, tačiau taip ir neišsiaiškino, ką reiškia „atstovavimo paslaugos“ (minimos 2000 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojime Nr. 7968, išduotame T. A.), dėl kurių patirtas sąnaudas įsipareigojo apmokėti AB „Mažeikių nafta“; ar šios „atstovavimo paslaugos“ yra kasdieninė bendrovės „Liteximp“ veikla, ar tai yra papildomos paslaugos, kurias iš tikrųjų reikėjo apmokėti papildomai. Šios aplinkybės nustatymas svarbus konstatuojant nusikaltimo objektyvųjį požymį – žalą. Dėl šio požymio nustatymo apeliacinės instancijos teismo išvados prieštaringos: teismas pripažino, kad tam tikras bendradarbiavimas tarp AB ,,Mažeikių nafta“ ir ,,Liteximp“ vyko, labiau iš ,,Liteximp“ pusės (ji ir pareikalavo atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas); įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad nenustatyta, ar ,,Liteximp“ pateiktose sąskaitose–faktūrose nurodytos paslaugos buvo realiai atliktos, nors pripažino, kad darbai galėjo būti atlikti, tik tinkamai neįforminti; taip pat konstatavo, kad esminis dalykas, jog apmokėti pateiktas sąskaitas nebuvo teisinio pagrindo, nes nepateikti tinkami dokumentai apie darbų atlikimą, o ar yra ne tik faktinis, bet ir teisinis pagrindas apmokėti pateiktas sąskaitas–faktūras, privalėjo nustatyti tiesiogiai už šią sritį atsakingas T. A., kuris šios pareigos neatliko. Šis teismas akcentavo, kad pagal Bendradarbiavimo sutarties 2 straipsnį darbams atlikti nebuvo jokio teisinio pagrindo – raštiškų pavedimų, o be jų atlikus darbus AB ,,Mažeikių nafta“ neprivalėjo jų apmokėti. Taigi kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog realiai darbai neatlikti, todėl nebuvo faktinio pagrindo jų apmokėti, yra prieštaringos ir grįstos prielaidomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju jeigu realiai darbai buvo atlikti, ar tik dalis jų atlikta, lieka neaišku kokiu pagrindu teismas konstatavo, jog AB ,,Mažeikių nafta“ padaryta 641 600 Lt žala. Be to, teismas privalo įrodyti, kad įmonei buvo padaryta reali žala, o ne perkelti įrodinėjimo naštą kaltininkui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad veikos padarymo metu – 2000 m. rugpjūčio 31 d. galiojo 1961 m. BK 285 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tarnyba, tačiau žemesnės instancijos teismai į tai neatkreipė dėmesio ir neaptarė, ar T. A. galėjo būti šio nusikaltimo subjektas pagal 1961 m. BK 290 straipsnio 1 dalies nuostatas (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), nes tiek 1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalis, tiek 2000 m. BK 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Beje, 1961 m. BK 290 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 25 d. įstatymo Nr. IX-737 redakcija;

103

įsigaliojo nuo 2002 m. vasario 13 d. – po veikos padarymo) nustatyta, koks asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui, ir ši nuostata pažodžiui perkelta iš 2000 m. BK 230 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija; įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d.). Tiesa, apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 290 straipsnis, kuris nustatė pareiginio nusikaltimo subjektą, tačiau kadangi teismas pagrįstai T. A. veiksmus perkvalifikavo į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, todėl spręsdamas, ar jis yra šio nusikaltimo subjektas, rėmėsi BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Taip pat, teisėjų kolegijos teigimu, nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nutartyje teigia, kad teismas, perskaitęs T. A. parodymus, duotus 2001 m. gruodžio 11 d. apklausiant jį kaip liudytoją tam, kad patikrintų kitus byloje esančius įrodymus ir vidinio įsitikinimo formavimui, nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatų (draudžiama versti duoti parodymus prieš save). Ši nuostata įtvirtinta ir 2002 m. BPK 80 straipsnio 1 punkte, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 2 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Ši norma yra imperatyvi. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Taigi tokie duomenys yra įtariamojo ir kaltinamojo parodymai, nes tik tada šis asmuo gali naudotis savo procesinėmis teisėmis (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Jei asmuo ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo apklaustas kaip liudytojas, o vėliau jis tapo įtariamuoju ir kaltinamuoju, tai teismas, tirdamas įrodymus, į tokio asmens kaip liudytojo parodymus apskritai turi nekreipti dėmesio, nes jie neturi teisinės reikšmės (2009 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. 2K-371/2009).

Pakartotinai išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas pažeidė non reformatio in peius (nekeitimo į blogąją pusę) principą (BPK 386 straipsnio 3 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį – sušvelnino nuteistajam M. Š. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę iki ketverių metų laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį, pripažino M. Š. kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį ir jį nuteisė laisvės atėmimu ketveriems metams.

Šį nuosprendį kasacine tvarka apskundė nuteistasis M. Š. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl M. Š. nuteisimo ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinis nuosprendis buvo panaikintas dėl to, kad buvo padaryta BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų.

Pasak teisėjų kolegijos, Vilniaus apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs antrą kartą apeliacine tvarka pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendį ir M. Š., nuteisto pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį bei jį nuteisė laisvės atėmimu penkeriems metams.

Taigi, anot teisėjų kolegijos, iš šių duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pablogino nuteistojo padėtį, nes paskyrė griežtesnę bausmę (padidino laisvės atėmimo bausmės terminą), negu buvo paskirta ankstesniu panaikintu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Teismas to padaryti negalėjo nes, nebuvo nustatyta aplinkybių, numatytų BPK 386 straipsnio 3 dalyje, leidžiančių sugriežtinti

104

bausmę: Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendis buvo panaikintas ne dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą – nuosprendis buvo panaikintas, nes apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė non reformato in peius principo, įtvirtinto BPK 386 straipsnio 3 dalyje, ir tai lėmė neteisingos bausmės M. Š. paskyrimą (2009 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-274/2009).

PRIVATAUS KALTINIMO BYLŲ PROCESAS (BPK 407–417 STRAIPSNIAI)

Teismas, pažeisdamas BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies nuostatas, išnagrinėjimo baudžiamąją bylą ir priėmė nuosprendį dėl kaltinimo, dėl kurio byla turėjo būti nagrinėjama privataus kaltinimo bylų proceso tvarka

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartį: panaikino nuosprendžio ir nutarties dalį dėl R. Š. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šią bylos dalį R. Š. remiantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu nutraukė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad R. Š. buvo kaltinamas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį tuo, kad neteisėtai, atvirai, panaudodamas apgaulę, prieš savininkės L. K. įgaliotų asmenų V. B. ir T. B. valią įsibrovė į butą, (duomenys neskelbtini). Nusikalstama veika, numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Pagal šio straipsnio nuostatas ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. Šiais atvejais baudžiamąjį procesą dėl pirmiau nurodytų veikų turi teisę pradėti prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinės bylos Nr. 2K–67/2007, 2K-375/2008).

Pasak teisėjų kolegijos, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, bet ir dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, t. y. nurodytos BPK 407 straipsnyje. Paaiškėjus nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. Byla su 2008 m. rugsėjo 24 d. kaltinamuoju aktu, R. Š. kaltinant pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį, buvo perduota teismui.

Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies reikalavimai: esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, požymiams, nesant prokuroro reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nenutraukė tyrimo, nukentėjusiesiems neišaiškino apie galimybę dėl nusikalstamos veikos kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl tokių veiksmų buvo pažeista R. Š. teisė į tinkamą jo padarytos nusikalstamos veikos tyrimo procesą: jis neteko galimybės pasinaudoti tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu sutaikymo institutu. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai šio pažeidimo

105

neištaisė. Esant tokiai situacijai, baudžiamoji byla R. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, nutrauktina remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, o nukentėjusieji dėl šios veikos gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (2009 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-423/2009).

106