Lietuviškos kolekcinėsmonetos

LIETUVOS GAMTA

Drevinė bitininkystė

Nominalas 1,50 euro Monetos briaunoje rantai

Metalas Cu/Ni lydinys Kokybė „unc“

Skersmuo 27,50 mm Masė 11,10 g

Tiražas 30 000 vnt.

Monetų dailininkas Vytautas Narutis

Išleista 2020 m.

Informacija Lietuvos banke:

tel. (8 5) 268 0316

el. p. gpd@lb.lt; www.lb.lt

Monetų galima įsigyti

Lietuvos banko

e. parduotuvėje

www.monetos.lb.lt

Lietuviškos kolekcinės monetos

© Lietuvos bankas, 2020

Dizaineris Liudas Parulskis

Leidinyje panaudotos Selemono Paltanavičiaus

nuotraukos

Spausdino UAB „INDIGO print“

www.indigoprint.lt

Išleido Lietuvos bankas

Gedimino pr. 6, 01103 Vilnius

Monetos nukaldintos

UAB Lietuvos monetų kalykloje

www.lithuanian-mint.lt

Nominalas 10 eurų Monetos briaunoje stilizuoti bičių atvaizdai

Metalas sidabras Ag 925 Kokybė „proof“

Skersmuo 34,00 mm Masė 23,30 g

Tiražas 2 500 vnt.

Monetų dailininkas Vytautas Narutis

Išleista 2020 m.

Bitės, kaip ir medus, vaškas, pikis bei kiti bi-

čių veiklos produktai, nuo gilios senovės

buvo svarbūs žmogaus gyvenime. Jais mes

mėgavomės ir gydėmės. Be to, bičių sukurti

produktai padėjo žmonijai plėtoti pirmuosius

ekonominius santykius.

Apie bitininkystės, kaip kryptingo ir or-

ganizuoto bičių globojimo ir jų kuriamų pro-

duktų pritaikymo savo reikmėms, pradžią

duomenų nėra daug. Medaus liekanų aptin-

kama 30 mln. m. senumo gintare, iškastame

prie Jutlandijos ir Sembos krantų. Akmens

amžiaus žmonės medų naudojo maistui.

Prieš 6000 m. bitės laikytos Egipte. IV a. pr.

Kr. Hipokratas rašė apie bičių produktų nau-

dą žmogui, mūsų eros pradžioje Plinijus Vy-

resnysis aprašė bitininkystės plėtrą Romos

imperijoje.

Lietuvoje bitės laikomos ne mažiau kaip

1000 m. Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje plė-

tota bitininkystė pirmą kartą paminėta XIII a.

istoriniuose šaltiniuose, o nuo XIV a. bitinin-

išliko ilgiausiai. Šiame regione ilgai buvo jau-

čiama slavų kalbų įtaka, tas pasakytina ir apie

vietovardžius, žyminčius ne tik bitininkų, bet

ir lietuvių gyventus kaimus, nes abi šias pras-

mes – amato ir tautybės – žmonės dažniausiai

tapatindavo. Antai Pelesos kaimą vadino Bor-

cianska Peliasa, taigi – Bartininkų Pelesa. Biti-

ninkai visada laikyti kitokiais žmonėmis, labiau

gerbti – norėdamas pasididžiuoti savo išrink-

tąja lietuvaite, gudas jaunuolis, Tado Ivanaus-

ko žodžiais, sakydavo vedęs borcianočku, taigi

– bartininkaitę. Dravės (šio krašto žmonės bū-

tent taip vadina medy išskobtas bičių dreves)

baltarusių visada sietos su lietuviais, jie dažnai

lietuvį taip ir vadindavę – borciak, arba dravi-

ninkas.

Senovėje nemažai drevių išplėšdavo meš-

kos, todėl žmonės sugalvojo, kaip apsisaugoti

paprastais, bet gudriais įtaisais – pakabindavo

medin lipti trukdančias kalades, o žemėn su-

kaldavo kuolus smailais galais aukštyn.

Drevinei bitininkystei ir drevėms moder-

nėjantys laikai nebuvo palankūs – daugiau

kaip prieš 100 m. bitininkai nupjaudavo me-

džio kaladę su dreve ir parsigabendavo į savo

būklės. Senos pušys, kuriose išlikusios drevės, jau yra perkopu-

sios visas rūšiai būdingas brandos ribas.

Lenkijoje dar 1929 m. buvo paskelbta, kad drevinė bitininkystė

išnyko. Lietuvoje to neįvyko, lietuviai yra vieninteliai Europoje šio

senojo palikimo saugotojai. Archajiškos bitininkystės tradicijų tąsa

ir medžiai su dreviniais aviliais iki šiol gyvuoja Lietuvai gretimuose

Lenkijos bei Baltarusijos regionuose, tačiau tikros drevės, išskap-

tuotos augančiuose medžiuose, gyvos tik Lietuvoje.

Jeigu šiandien norime pamatyti tikrąsias drevėtas pušis, turi-

me keliauti į Varėnos rajoną, Dainavos girią. Musteikos kaimo pa-

kraštyje esančioje drevinės bitininkystės ekspozicijoje yra keleto

kilometrų pažintinis takas, einant juo galima pamatyti drevėse

dūzgiančias bites, o nacionalinio parko darbuotojai gali pade-

monstruoti visus drevinės bitininkystės įrankius ir parodyti, kaip

jais naudojamasi.

2019 m. Gamtos tyrimų centro mokslininkai po kruopščių ty-

rimų pranešė suradę išlikusių vietinių tamsiųjų medunešių bičių

šeimų – šios bitės Lietuvoje gyveno ir prieš 1000 m., jos dūzgė

ir drevėse. Tai pati seniausia mūsų bičių veislė, ji yra atspari šal-

čiams, labai aktyvi net ir prasto medunešio sąlygomis. Šios bitės

yra vidutinio dydžio, žiemą išgyvena su negausiomis medaus at-

sargomis, dažnai spiečia. Ši savybė padėjo joms išlikti iki mūsų

dienų.

Selemonas Paltanavičius

būtų įvykę, vagims grėsė griežtos bausmės.

Vėliau pradėtos daryti dirbtinės drevės. Tai

buvo pirmieji primityvieji aviliai, kuriuose gy-

veno medunešės (naminės) bitės. Žmonės

ne tik juos įruošdavo, bet ir saugodavo, im-

davo medų bei vašką. Daugiau bitininkavimo

„gudrybių“ senieji mūsų protėviai nemokėjo.

Dreves įrengdavo bitininkai, spiečius

į jas viliodavo drevėj paliktas korio gabalėlis,

vaškas. Drevės įrengimas buvo pakankamai

sudėtingas darbas. Drevės būdavo skaptuo-

jamos 10–15 m aukštyje storose pušyse, to-

kiomis sąlygomis dirbti nėra lengva. Į medį

kopiama ypatingu įrenginiu, pagamintu iš

pintos virvės arba briedžio odos atraižų,

vadinamu geiniu. Tinkamame aukštyje ant

pakabinto suolelio įsitaisęs meistras pušies

kamiene iškerta vertikalią metro ilgio ertmę

ir ją pridengia tokio paties pločio, tik šiek tiek

trumpesniu nei drevė (paliekant vietos lakai

– angai bitėms landžioti) medžio kaiščiu, va-

dinamu plautu. Apžiūrint drevę ir kopinėjant

Geinio paruošimas

Kartais drevės būna  6–10 metrų aukštyje

medų, kaištis nuimamas. Tokiuose aviliuo-

se bitininkauti nebuvo lengva – bitės korius

lipdė savaip – „liežuviais“, tad juos tekdavo

išpjauti, sujaukiant visą bičių namų tvarką.

Bitininkai visais laikais buvo ger-

biami. Pietų Lietuvoje, Dainavos girioje, kur

drevinė bitininkystė išliko ilgiausiai, pana-

šiai kaip ir šiaurinėse šių laikų Baltarusijos

teritorijose (Gardino, Lydos apskrityse),

drevininko, o senoviškai – bartininko – pro-

fesija buvo priskiriama lietuviams. Lietu-

voje bartininko profesija davė pagrindą

atsirasti Bartininko, Bartninko pavardei ir

vietovardžiams: Kazlų Rūdos savivaldybėje

yra Bartininkai, Jurbarko rajone – Bartnin-

kai, o Šilutės rajone – net dveji Bartininkai.

Pietų Lietuvoje bartininkai ir bičių drevės

sodą. Kiti iš rąsto skobdavo savotiškus avilius,

kuriuose bitės gyvendavo panašiai kaip drevė-

je – lipdydavo korius, nešdavo medų. Drevinės

bitininkystės ir drevių likimą nulėmė rėminiai

aviliai, kuriuose bitininkauti buvo paprasta. Taigi

XIX a. pab. pasirodę pirmieji tokio tipo aviliai iš

esmės pakeitė bitininkų požiūrį. Pamažu buvo

pamiršti vadinamieji kelminiai, iš rąsto pagaminti

aviliai, taip pat likimo valiai paliktos drevės. Tos,

kurios išliko iki dabar, yra drevinės bitininkystės

eros liudininkės.

Kodėl išliko drevės? Kodėl net pikta ranka

jų nesunaikino? Juk girios istorinių permainų ir

negandų metu buvo labai kertamos. Gali būti,

kad to daryti neleido vietiniai žmonės, kurie dar

buvo ragavę iš drevės paimto medaus. Kad taip

galėjo būti, liudija ir tai, jog Dainavos girioje, kur

pro Jogailos kalną nutiestas geležinkeliukas

medienai išvežti, išliko keletas drevėtų pušų...

Antras, ne mažiau svarbus drevėtų pušų

gelbėjimo etapas – teisinė šių medžių apsauga.

1960 m. net 28 Dainavos girios drevėtos pušys

ir 2 drevėti ąžuolai paskelbti medžiais gamtos

paminklais. Toks statusas užtikrino jų apsaugą,

tačiau negalėjo sustabdyti laiko ir pagerinti jų

kų teisės ir drevių apsauga jau aptariamos

daugelyje dokumentų. Išsamiausiai ši teisė

įtvirtinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-

tystės Statutuose (1529, 1566 ir 1588 m.).

Drevės sunaikinimas buvo baudžiamas

60–300 lietuviškų grašių bauda, drevės iš-

plėšimas ir medaus pagrobimas – iki 600

lietuviškų grašių bauda.

Bitininkystė prasidėjo nuo drevių prie-

žiūros – aptikęs medžių plyšiuose, genių

iškaltose drevėse gyvenančias bites ir jų

suneštą medų, žmogus tapdavo jų savinin-

ku – net ir svetimame miške šią teisę užti-

krindavo ant medžio paliktas giminės žen-

klas. Medaus vagystės ir svetimų drevių

plėšimas buvo neregėtas dalykas. Jei taip

DREVĖSE DŪZGIA BITĖS

Drevės viduje glaudžiasi bičių šeima

Dreviniai aviliai Musteikoje, Varėnos rajone

Bitininko atributai

Geinio virve apjuosiamas pušies kamienas...

... o po to kylama drevės link

Štai kokia ji, drevinė bitininkystė