charles.bukowski. .paprastos.beprotybes.istorijos.2011.lt

8/12/2019 Charles.bukowski. .Paprastos.beprotybes.istorijos.2011.LT

http://slidepdf.com/reader/full/charlesbukowski-paprastosbeprotybesistorijos2011lt 1/300



1983 m. Jungtinėse Valstijose pasirodęs

Ch. Bukowskio apsakymų rinkinys

„Paprastos beprotybės istorijos" buvo

sudarytas atrinkus geriausius 1972 m.

išleistos šio autoriaus knygos „Erekcijos,

ejakuliacijos, ekshibicionizmai ir svarbiausiospaprastos beprotybės istorijos14(Erections, Ejaculations, Exhibitions, and General

Tales o f Ordinary Madness) pasakojimus.

Sutrumpinti rinkinio pavadinimą pasiūlė

ekstravagantiško italų režisieriaus Marco

Ferreri filmas „Storie di ordinaria follia“,

1981-aisiais susuktas pagal šią knygą.



UDK 821.111(73)-32Bu202

Charles Bukowski

Pa pr a s tos be p r o tybė s i s t o r i j o s

Versta iš:Charles BukowskiTa l e s o f O r d ina r y Ma dne s sPublished by City Lights Publishers, 2001

Iš anglų kalbos vertė Marius BurokasRedaktorė Akvilė EglinskaitėLeidyklos redaktorė Lolita Petrašiūnaitė

Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros rėmimo fondas

Knygos dizainasvario burnos I idėjų dirbtuvėswww.varioburnos.com

Išleidokitos knygosVienybės g. 21, LT-51379 Kaunarwww.kitosknygos.lt

SpausdinoAB „Aušra"Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunawww.ausra.ltUžsakymo Nr. 7

Papildomas tiražas 1000 egz.

© 1967,1968,1969,1970,1972,1983 by Charles Bukowski© Marius Burokas (vertimas), 2011© vario burnos (dizainas), 2011© kitos knygos, 2011

ISBN 978-609-427-053-6

http://www.varioburnos.com/

http://www.kitosknygos.lt/

http://www.ausra.lt/

http://www.ausra.lt/

http://www.kitosknygos.lt/

http://www.varioburnos.com/



Charles Bukowski

P A P R A S T O SB E P R O T Y B Ė SI S T O R I J O S

Iš anglų kalbos vertė Marius Burpkas



45 KALIBRAS NUOMAI SUSIMOKĖTI......................................................................... 7UŽ GROTŲ SU DIDŽIAUSIU VISUOMENĖS PRIEŠU...............................................15VAIZDAI IŠ KALĖJIMO GYVENIMO........................................................................... 22BEPROTNAMIS Į RYTUS NUO HOLIVUDO............................................................... 26AR VERTA PASIRINKTI RAŠYTOJO KELIĄ?................................................................44GRANDIOZINĖS ZEN VESTUVĖS.................................................................................59SUSITAIKYMAS................................................................................................................76KANTAS, PIZĖ IR NAMAI NAMUČIAI....................................................................... 83SUDIEV, VATSONAI........................................................................................................92

DIDIEJI POETAI MIRŠTA GARUOJANČIUOSE ŠŪDŲ KATILUOSE........................98

MANO VIEŠNAGĖ KŪRYBOS NAMUOSE................................................................105IDIOTIŠKI JĖZŪS........................................................................................................... 113JAUTRI ASMENYBĖ...................................................................................................... 127PRIEVARTAUJA! PRIEVARTAUJA!.............................................................................132ŠĖTONIŠKAS MIESTAS................................................................................................ 139ELKIS, KAIP IŠMANAI................................................................................................ 145DOLERIS IR DVIDEŠIMT CENTŲ............................................................................... 153BE KOJINIŲ.................................................................................................................... 157

RAMUS TYKUS POKALBIS..........................................................................................166ALUS, POETAI IR ŠNEKOS.......................................................................................... 173

NUŠOVIAU ŽMOGŲ RENO........................................................................................ 178MOTERŲ LIETUS...........................................................................................................189NAKTINĖS BEPROTYBĖS GATVĖS............................................................... .............196VIOLETINIS KAIP VILKDALGIS.................................................................................207AKYS TARSI DANGUS................................................................................................. 215SKIRIAMA VOLTERIUI LOUENFELSUI.....................................................................222POTENCIALAUS SAVIŽUDŽIO UŽRAŠAI.................................................... '.......... 231UŽRAŠAI APIE CHOLERĄ...........................................................................................238NESĖKMINGA KELIONĖ.............................................................................................246MANO SRIUBOJE - GYVŪNĖLIŲ PAVIDALO SAUSAINIAI..................................250POPULIARUS ŽMOGUS........................................................................................ 267ELITINIS ŽIRGAS.......................................................................................................... 273DIDYSIS MARIHUANOS ŽAIDIMAS......................................................................... 280ANTKLODĖ....................................................................................................................285

Turinys



45 KALIBRAS NUOMAI SUSIMOKĖTI

Djukas turėjo dukterį vardu Lala, jai buvo ketveri, tai buvo jo pirmas vaikas, nes jis visąlaik saugodavosi, kad neturėtų vaikų, bijodamas, kad jie kaip nors jį nugalabys, tačiau dabar buvo pamišęs

ir ji, žinodama viską, ką Djukas galvoja, džiugino jį, juos abu siejoryšys, jį ir ją.

Djukas su Lala vaikščiojo po prekybos centrą, šnekėjosi, kalbėjo apie įvairius dalykus, jie kalbėjo apie viską, ji pasakojo viską,ką žino, o žinojo ji labai daug, instinktyviai; Djukas nelabai ką nutuokė, tačiau pasakojo, ką galėdamas, ir tai veikė, jie buvo laimingi

kartu.- kas tai? - klausė ji.- kokosas.- o kas jo viduj?- pienas ir sunkiai kramtomi dalykai.- o kodėl jie ten?

- nes jiems ten gerai, tam pienui ir sunkiai kramtomiems dalykams, jie tame kevale puikiai jaučiasi, ir sako sau: „vaje, kaip aščia puikiai jaučiuosi!"

- o kodėl jie ten puikiai jaučiasi?- nes visi ten puikiai jaustųsi, aš tai tikrai.- ne, tu nesijaustum. ten viduj negalėtum vairuot savo ma

šinos, ir ten iš vidaus nematytum manęs, ir ten negalėtum valgytkiaušinienės su šonine.- kiaušinienė su šonine dar ne viskas.- o kas yra viskas?- nežinau, gal saulės vidus, sušalęs į akmenį.- SAULĖS VIDUS?.. SUŠALĘS Į AKMENĮ?- aha.

7



- o koks būtų į akmenį sušalęs saulės vidus?- na, saulė yra lyg ir toks ugnies kamuolys, nemanau, kad

mokslininkai su manim sutiktų, tačiau, mano galva, jis atrodytų taip.Djukas paėmė avokadą.-oho!

- taip, toks tas avokadas: sušalusi saulė, mes valgom saulę, otada vaikštom, jausdami šilumą.

- ar saulė yra ir tam aluj, kurį geri?- taip, yra.- o manyje saulės yra?- daugiau nei visuose mano pažįstamuose.

- o aš manau, kad tavyje yra puiki DIDŽIULĖ SAULĖ!- ačiū tau, mieloji.

jie dar pavaikščiojo ir apsipirko. Djukas neišsirinko nieko.Lala prisikrovė krepšį, ko tik norėjo, ten buvo ir nevalgomų dalykų: balionų, kreidelių, žaislinis šautuvas, astronautas su parašiutu,išsiskleidžiančiu iššovus jį į dangų, velniškai geras astronautas.

Lalai nepatiko kasininkė, ji žvelgė į ją kuo pikčiausiai suraukusi antakius, vargšė moteris: veidas išsiurbtas ir tuščias, ji atrodėkaip iš siaubo filmo ir to net nežinojo.

- sveika, mažute! - sučiulbo kasininkė. Lala neatsakė. Djukas jos ir neraginy. jie sumokėjo pinigus ir nuėjo prie automobilio.

- jie paėmė mūsų pinigus, - tarė Lala.

- taip.- o tada tau reikia eiti dirbti naktį ir uždirbti daugiau pinigų,man nepatinka, kai naktį išeini, noriu žaisti mamą. aš būsiu mama,o tu būsi vaikelis.

- gerai, galiu būti vaikeliu dabar, ar tinka, mamyt?- tinka, vaikeli, ar galėsi vairuot šitą mašiną?- galiu pabandyti.

8



jie įsėdo į mašiną, važiavo, jiems sukant į kairę, kažkoksšunsnukis padidino greitį ir bandė atsitrenkti.

- vaikeli, kodėl žmonės bando mus numušti savo mašinomis?

- na, mamyte, todėl, kad jie nelaimingi, o nelaimingiems

žmonėms patinka skaudinti.- nejaugi nėra laimingų žmonių?- yra daug žmonių, apsimetančių laimingais.- kodėl?- nes jiems gėda, jie išsigandę, tačiau yra ištižėliai ir to ne

pripažįsta.

- o tu išsigandęs?- man užtenka drąsos prisipažinti tik tau - esu taip velniškai

išsigandęs, mamyt, kad, manau, mirsiu bet kurią akimirką.- vaikeli, ar norėtum savo buteliuko?- taip, mamyt, tik palauk, kol grįšim namo.

jie važiavo toliau, pasuko į dešinę, į Normandijos gatvę, kai

suki į dešinę, jiems sunkiau tave numušti.- ar šiąnakt dirbsi, vaikeli?- taip.- o kodėl dirbi naktimis?- tamsiau, žmonės manęs nemato.- o kodėl nenori, kad žmonės tave matytų?

- nes jei pamatys, pagaus mane ir patupdys į kalėjimą.- o kas yra kalėjimas?- viskas yra kalėjimas.- AŠ nesu kalėjimas!

jie pastatė automobilį ir nunešė pirkinius į vidų.- mama! - sušuko Lala, - mes visko nupirkom! sušalusių

saulių, astronautų, visko!

9



mama (jie vadino ją Mege) tarė:- puiku.o Djukui pasakė:- po velnių, norėčiau, kad tau nereikėtų šiąnakt niekur eiti.

kažką nujaučiu, neik, Djukai.

- nujauti? brangioji, aš kaskart turiu tokią nuojautą, tai manodarbo dalis, turiu eit. mūsų kišenės tuščios, vaikas į krepšį metėviską: nuo ikrų iki kumpio konservų.

- Jėzau, negali suvaldyt vaiko?- noriu, kad ji būtų laiminga.-je i sėdėsi cypėj, ji laiminga nebus.

- klausyk, Mege, tokia mano profesija ir reikia tikėtis, kadkurį laiką sėdėsiu už grotų, nesijaudink, yra kaip yra. jau esu sėdė

jęs. ir man pasisekė labiau, nei daugeliui.- o gal susirastum dorą darbą?- mažyt, tai geriau nei dirbt prie štampavimo preso, o ir

jokių dorų darbų nėra. vienaip ar kitaip pakratai kojas, jau pasi

rinkau savo kelią: tarkim, esu dantistas, raunu blogus visuomenėsdantis, tai ir temoku daryt, jau per vėlu. be to, žinai, kaip jie elgiasisu sėdėjusiaisiais, žinai, ką jie daro, aš tau pasakojau, aš...

- žinau, ką man pasakojai, bet...- bet bet bet betttt! - įniršo Djukas, - po velnių, leisk man

baigti!

- tai baik.- šitie vergaujantys pramonės bybiačiulpiai, gyvenantys Ma-libu ir Beverli Hilse, tie bičai specializuojasi „perauklėjant" kaliniusir buvusius kalinius, palyginus su tuo, šūdinas paleidimas lygtinai atrodo kaip gėlytės, tai akių dūmimas, vergų darbas, lygtiniopaleidimo komisija tai žino, jie žino, mes žinom, sutaupyk pinigųvalstybei, uždirbk pinigų kam nors kitam, mėšlas, visa tai mėšlas.

10



viskas, priverčia tave dirbt trigubai daugiau už paprastą žmogųir įstatymo vardu visus apiplėšinėja - parduoda visokį mėšlą dešimt ar dvidešimt kartų brangiau, bet pagal įstatymą, jų įstatymą...

- prakeikimas, jau tiek kartų visa tai girdėjau...- ir, velniai rautų, išgirsi DAR KARTĄ! manai, nieko nematau

ir nejaučiu? manai, man reikia patylėt? net savo žmonai nesakyt?tu juk mano žmona, ar ne? ar mes nesidulkinam? ar negyvenamkartu, ką?

- tu pats esi išdulkintas, verki dabar.- eik SIKT! aš suklydau, techninė klaida! buvau jaunas, ne

supratau jų supistų taisyklių...

- o dabar bandai pateisint savo kvailumą!- čia geras! man PATINKA, žmonelė mieloji, pyzda tu. pyz-

da. tu nusimasturbavus prasižiojus pyzda, išpistomis smegenim...- vaikas girdi, Djukai.- ir gerai, tuoj baigsiu, pyzda tu. PERAUKLĖTI, va tas žodis,

tų sielas čiulpiančių Beverli Hilso piderų žodis, jie tokie sumautai

padorūs ir HUMANIŠKI, jų žmonos klausosi Malerio koncertų salėse ir aukoja labdarai, ir „L.A. Times" išrenka jas dešimčia geriausių metų moterų, o žinai, ką su tavim daro jų VYRAI? vaiko kaipšunį savo prakeiktam fabrike, apkarpo atlyginimą, pasiima skirtumą ir jokių klausimų, viskas toks mėšlas, nejaugi niekas nemato?nejaugi niekas NEMATO?

- aš...- UŽSIČIAUPK! Maleris, Bethovenas, STRAVINSKIS! priverčia dirbt viršvalandžius už šnipštą, spardo tavo nuvarytą subinę kaip kokiam pragare, o jei pasakai nors ŽODĮ, tuoj skambinalygtinio paleidimo pareigūnui: „atleiskit, Jensenai, bet turiu jumspasakyti: jūsų žmogus pavogė 25 dolerius iš kasos, o mes jau buvome spėję jį pamėgti."

i i



- tai kokio teisingumo tu nori? dieve, Djukai, nebežinau, kądaryti, tu rėki ir bariesi. prisigeri ir aiškini man, kad Dilindžeris1buvogeriausias kada nors gyvenęs žmogus, supiesi kėdėj visas girtas irrėki apie Dilindžerį. aš taip pat gyvas žmogus, paklausyk manęs...

- pisau aš tą Dilindžerį! jis miręs, teisingumas? Amerikoj

nėra jokio teisingumo, yra tik vienas teisingumas, paklausk Kenedžių, paklausk mirusiųjų, bet ko paklausk!

Djukas atsistojo iš krėslo, nuėjo prie spintos, įkišo ranką pokalėdinių papuošalų dėže ir išsitraukė vamzdį. 45 kalibro.

- štai, štai. vienintelis teisingumas Amerikoj, vienintelis visiems suprantamas dalykas.

ir ėmė mojuoti tuo prakeiktu daiktu.Lala žaidė su astronautu, jo parašiutas neišsiskleidė kaip tu

rėtų. aišku: apgaulė, dar viena apgaulė, kaip ir žuvėdra negyvomakim. kaip šratinukas, kaip Jėzus, besišaukiantis Tėvo nupjautaislaidais.

- klausyk, - tarė Megė, - padėk tą patranką, aš susirasiu dar

bą. leisk man susirasti darbą.- TU susirasi darbą! kiek laiko jau tai girdžiu? moki tik kruš-

tis už dyką ir voliotis, skaitydama žurnalus ir kimšdama šokoladą.- o Dieve, ne už dyką - aš tave MYLIU, Djukai. tikrai myliu.staiga jis pasijuto pavargęs.- gerai, puiku, tai gal tada sudėk maisto produktus, ir pada

ryk ko nors valgyt, kol dar neišėjau.Djukas padėjo vamzdį į spintą, atsisėdo ir prisidegė cigaretę.- Djukai, - paklausė Lala, - nori, kad vadinčiau tave Djuku,

ar tėčiu?- kaip nori, saldainiuk. kaip tik nori.

1 Johnas Dillingeris (1903-1934) - legendinis JAV Didžiosios krizės laikų gangs

teris ir bankų plėšikas. Buvo nušautas federalinių agentų.

12



- o kodėl kokosas plaukuotas?- o Dieve, nežinau, kodėl mano kiaušai plaukuoti?Megė atėjo iš virtuvės, rankose laikydama žirnelių skardinę.- su mano vaiku prašau taip nekalbėt.- tavo vaiku? matai jos išterliotą burną? visai kaip mano. ma

tai tas akis? vidurius? visai kaip mano. tavo vaikas... vien dėl to,kad išslydo iš tavo skylės ir žindo tavo papus, ji - niekieno vaikas,savo pačios vaikas.

- aš reikalauju, - tęsė Megė, - kad vaikui girdint taip nekalbėtum!

- reikalauji... reikalauji...

- taip, reikalauju! - ji laikė iškėlusi žirnelių skardinę, balansuodama ją ant kairės rankos delno. - reikalauju.

- prisiekiu, jei nepatrauksi tos skardinės iš akių, tai, Dievasmato ar ne Dievas, SUKIŠIU JĄ TAU Į ŠIKNĄ TAIP GILIAI, KADPASIEKS IR DENVERĮ, IR ALBUKERKĘ!

Megė su žirneliais išėjo į virtuvę, ir daugiau nebesirodė.

Djukas pasiėmė iš spintos apsiaustą ir vamzdį, atsisveikindamas pabučiavo mergytę, ji buvo mielesnė, nei įdegis gruodžiomėnesį ar šeši balti arkliai, lekiantys žalia kalva, jis taip manė; jitaip jį veikė, jis skubiai nėrė lauk. tačiau tyliai uždarė duris.,

iš virtuvės atėjo Megė.- Djuko nebėra, - tarė vaikas.

- taip, žinau.- noriu miegučio, mama. paskaityk man knygą. jos kartu susėdo ant sofos.- ar Djukas sugrįš, mama?- taip, sugrįš, tas šunsnukis,

o kas yra šunsnukis?- Djukas. aš jį myliu.

13



- myli šunsnukį?- aha, - nusijuokė Megė. - myliu, ateik čia, mieloji, sėskis

ant kelių. ji apsikabino vaiką.- o, kokia tu šiltutė, šilta kaip šoninė, kaip šiltos spurgos!

- aš ne ŠONINĖ ir ne SPURGOS! .TU - šoninė ir spurgos!- šiąnakt pilnatis, per šviesu, per šviesu.* aš bijau, bijau, jė-

zau, aš myliu tą žmogų, myliu...Megė iš kartoninės dėžės paėmė vaikišką knygelę.- mama, o kodėl kokosas plaukuotas?- kokosas plaukuotas?

- aha.- palauk, užkaičiau kavą. girdžiu, kaip ji verda, leisk, išjungsiu.- gerai.Megė nuėjo į virtuvę, o Lala liko laukti ant sofos.tuo tarpu Djukas stovėjo prie svaigalų parduotuvės Holivu

do ir Normandijos sankryžoj ir galvojo: kokia čia velniava velniava

velniava.viskas atrodė ne taip, galėjai užuost, kad ne taip. ten gali ty-

kot koks nuopisa su liugeriu. taip jie nudėjo Lujį. ištaškė į gabaluskaip molinę antį tire. legali žmogžudystė, visas supistas pasaulismurdosi legalių žmogžudysčių šūde.

vieta atrodė įtartina, gal šiąnakt užteks mažo baro. piderų

skylės, ko nors lengvo, kad užtektų pinigų mėnesio nuomai.darausi mižnius, pagalvojo Djukas. žiūrėk, tuoj imsiu klausytis Šostakovičiaus.

jis įlipo į savo 61-ųjų fordą.ir nuvažiavo į Šiaurę. 3 kvartalus. 4 kvartalus. 6 kvartalus.

12 kvartalų į šąlantį pasaulį, kol Megė sėdėjo su vaiku ant kelių irskaitė knygą „Gyvenimas miške"...

14



„žebenkštis ir jos giminaičiai - audinė, vandens žiurkė,kiaunė yra lankstūs, greiti ir nuožmūs padarai. Jos yra plėšrūnės irnuolat dalyvauja kruvinose pjautynėse dėl..."

o tada gražusis vaikelis užmigo ir patekėjo pilnatis.

UŽ GROTŲ SU DIDŽIAUSIU VISUOMENĖS PRIEŠU

1942-aisiais Filadelfijoje klausiausi Bramso, turėjau nedidelį grotu

vą. klausiausi Bramso kūrinio antrosios dalies, tuo metu gyvenauvienas, lėtai gurkšnojau iš butelio portveiną ir rūkiau pigų cigarą,kambarėlis buvo mažas ir švarus, kaip paprastai sakoma tokiaisatvejais, pasigirdo beldimas į duris. Pamaniau, kas nors atėjo įteiktman Nobelio ar Pulicerio premijos, ne. du buki kaimiečiai.

Bukovskis?

aha. jie parodė ženklelį: FTB.eisite su mumis, geriau apsivilkite paltą, kurį laiką užtruksit.nė nežinojau, ką esu padaręs, ir neklausiau, nutuokiau, kad

bus tik blogiau, vienas iš jų išjungė Bramsą, mes nusileidome laiptais ir išėjom į gatvę, languose kyšojo galvos, lyg visi būtų žinoję

iš anksto.o tada pasigirdo neišvengiamas moteriškas balsas: aha, štaitas šlykštus tipas! pagaliau įkliuvo!

nesiseka man su moterimis.vis bandžiau suvokti, ką esu padaręs, turbūt nužudžiau kaž

ką būdamas girtas - tai buvo vienintelis į galvą atėjęs dalykas, tikniekaip nesupratau, kuo čia dėtas FTB.

15



padėkit delnus ant kelių ir nejudinkit rankų!dviese sėdėjo priekyje ir dviese užpakalyje, taigi nuspren

džiau būsiu nužudęs kažką labai svarbų.važiuodamas užsimiršau ir pabandžiau pasikasyti nosį.RANKĄ NULEISKIT!!!

kai atvažiavom į biurą, vienas iš agentų parodė į nuotraukųeilę per visas keturias sienas.

matot tas nuotraukas? griežtai paklausė,apžiūrėjau nuotraukas, jos buvo gražiai įrėmintos, tačiau

veidai jose nieko nepriminė.taip, nuotraukas matau, pasakiau jam.

tai FTB agentai, žuvę vykdydami savo tarnybines pareigas.nežinojau, ką jis nori, kad pasakyčiau, todėl tylėjau.

jie nusivedė mane į kitą kabinetą, prie stalo sėdėjo vyras.KUR JŪSŲ DĖDĖ DŽONAS? ėmė šaukt ant manęs.kas? perklausiau.KUR JŪSŲ DĖDĖ DŽONAS?

niekaip nesupratau, ko jis nori. akimirką pamaniau jį turintomenyje kažkokį slaptą ginklą, kurį nešiojuosi ir prisigėręs žudau

juo žmones, aš nervinausi ir ničnieko nesuvokiau,turiu omenyje DŽONĄ BUKOVSKĮ!a, jis miręs.po velnių, NIEKO NUOSTABAUS, kad jo nerandam!

jie nuvedė mane į geltonai oranžinę kamerą, buvo šeštadienio popietė, pro kameros langą mačiau vaikštinėjančius žmones,tikri laimės kūdikiai! kitapus gatvės stovėjo plokštelių parduotuvė,iš garsiakalbių manęs link sklido muzika, laisvėje, atrodo, tvyrojovisuotinė linksmybė, stovėjau, bandydamas suvokti, ko prisidirbau. norėjosi verkti, tačiau nepavyko, jutau tik liūdesį ir šleikštulį,liūdną šleikštulį, kai, rodos, blogiau būt nebegali, manau, žinot tą

16



jausmą, visi jį retkarčiais patiria, o aš, mano galva, per dažnai, pernelyg dažnai.

Mojamensingo kalėjimas priminė seną pilį. dveji didžiuliaimediniai vartai prasivėrė, įleisdami mane vidun, keista, kad nereikėjo pereit griovio su vandeniu.

jie pasodino mane pas storulį, panašų į buhalterį,aš Kortnis Teiloras, svarbiausias visuomenės priešas, prane

šė jis man.už ką sėdai? paklausė.(jau žinojau už ką, buvau paklausęs pakeliui.)už vengimą eit į kariuomenę.

yra du dalykai, kurių mes čia negalime pakęsti: vengimo eitį kariuomenę ir nepadoraus elgesio viešumoje.

vagių garbės kodeksas, ane? tegul šalis lobsta, kad galėtumėt ją apiplėšt.

vis dėlto, vengiančių kariuomenės negalime pakęst,šiaip esu nekaltas, persikrausčiau ir pamiršau šaukimo ko

misijai išsiųst būsimą adresą, paštui pranešiau, kai atsidūriau šiame mieste, iš Sent Luiso gavau šaukimą medicinos apžiūrai, pranešiau jiems, kad negaliu atvykt į apžiūrą Sent Luise, ir kad tegulapžiūri mane čia. o jie sukurpė bylą ir įgrūdo už grotų, niekaipnesuprantu: jei būčiau bandęs išvengti šaukimo, nebūčiau davęs

jiems adreso.

visi jūs nekaltučiai, skamba kaip visiški skiedalai,išsitiesiau ant gulto,pro šalį ėjo prižiūrėtojas.KELK SAVO PASMIRDUSIĄ ŠIKNĄ! sustaugė jis.pakėliau savo pasmirdusią šaukimo vengiančią šikną.nori nusižudyt? paklausė Teiloras.taip, atsakiau.

17



tai nulenk žemyn tą vamzdį, laikantį palubėj lemputę, pripilk į kibirą vandens ir įkišk į jį koją. o tada išsuk lemputę ir įkiškpirštą į lizdą, viskas, tavęs čia nebėr,

aš ilgai spoksojau į lemputę,ačiū, Teilorai, labai man pagelbėjai.

užgesus šviesai atsiguliau ir darbo ėmėsi jos. blakės.kokia čia velniava!? suklykiau.blakės, atsiliepė Teiloras. čia yra blakių.kertu lažybų, kad aš blakių turiu daugiau nei tu, pasakiau.kertam.

iš dešimt centų?iš dešimt centų.ėmiau gaudyt ir žudyti savąsias, lavonus dėjau ant mažo

medinio staliuko.galiausiai nusprendėm, kad pakaks, nusinešėm blakes prie

kameros durų, kur degė šviesa ir suskaičiavom. aš turėjau 13. jis -

18. atidaviau jam dešimt centų, tik vėliau išsiaiškinau, kad savoblakes jis plėšdavo pusiau ir suplodavo, jis buvo sukčius, profas.tikras šunsnukis.

pasivaikščiojimams skirtame kieme man sekėsi žaist kauliukais. diena po dienos išlošdavau ir vis lobau. lobau kaip kalėjime,susiveikdavau po 15-20 žalių per dieną, kauliukai buvo uždraus

ti, sargybiniai iš bokštelių nukreipdavo į mus kulkosvaidžius irkriokdavo: TUČTUOJAU BAIKIT! bet mes visada sugebėdavompratęst žaidimą, kauliukus įsinešė tipas, sėdęs už nepadorų elgesįviešumoje, to nepadorių dalykų rodytojo nemėgau, tiesą sakant,

jie visi man nepatiko, visi buvo besmakriai, ašarojančiom akim,kaulėtom subinėm ir turėjo šlykščių įpročių, vyrai tik dešimtadaliu. gal tai ir ne jų kaltė, bet žiūrėt man į juos nepatiko, o šitas pri-

18



skresdavo po kiekvieno žaidimo, tau sekasi, tu vis išloši, duok irman truputį, numesdavau į jo baltąsias rankeles keletą monetų ir

jis nuslinkdavo šalin, tas gyvatė, kuilio pimpis, svajojantis, kaiprodys savo birką trimetėms mergaitėms, tai viskas, ką galėjau padaryt, kad neišmalčiau jam snukio, nes už snukdaužį uždarydavo

į vienutę, toj skylėj buvo nyku, o dar blogiau - misti tekdavo tikduona ir vandeniu, mačiau iš ten išėjusiuosius, prireikdavo mėnesio, kol vėl tapdavo panašūs į žmones, tačiau mes visi buvomtrenkti, ir aš buvau trenktas, buvau trenktas, buvau jam per dauggriežtas, kai jo nematydavau, man pavykdavo rišliai mąstyti.

aš buvau turtingas, išjungus šviesas, ateidavo virėjas su pil

nomis lėkštėmis maisto, skanaus maisto ir daug: ledų, torto, pyragų, geros kavos. Teiloras liepė niekada neduot jam daugiau neipenkiolikos centų, šito turėjo užtekt per akis. virėjas pašnibždompadėkodavo ir klausdavo, ar jam ateit rytoj,

būk malonus, atsakydavau.tai buvo kalėjimo viršininko valgomas maistas, o kalėjimo

viršininkas akivaizdžiai valgė neblogai, visi kaliniai badavo, o messu Teiloru vaikštinėjom kaip dvi moteriškės devintam mėnesy.

jis geras virėjas, aiškino Teiloras. nužudė du žmones, iš pradžių nugalabija vieną, o tada išėjo ir tučtuojau nudaigojo antrą,sėdi čia iki gyvos galvos, nebent pabėgtų, neseniai naktį užsipuolėvieną jūreivį ir išdulkino jį per šikną. persmeigė kiaurai, tas jūrei

vis savaitę negalėjo vaikščiot.man patinka virėjas, atsakiau, šaunus jis vyrukas,toks ir yra, sutiko Teiloras.vis skųsdavomės prižiūrėtojui blakėmis, o tas staugdavo ant

mūsų:KAS ČIA, JŪSŲ MANYMU? VIEŠBUTIS? O BLAKIŲ PA

TYS ČIA PRINEŠĖT!

19



tai mes, žinoma, laikėme įžeidimu.prižiūrėtojai buvo šlykštynės, jie buvo mulkiai ir bailiai, gai

lėjausi jų.galų gale jie įkišo mus su Teiloru į skirtingas kameras ir iš

dezinfekavo mūsiškę.

Teilorą susitikau kalėjimo kieme.man kliuvo kažkoks vaikis, pasakojo Teiloras, visai dar ža

lias ir bukas, nieko nesigaudo, siaubinga.o man kliuvo kažkoks senis, kuris nekalbėjo angliškai tik

visą dieną sėdėjo ant šikpuodžio ir kartojo: TARA BUBA ĖST,TARA BUBA TRIEST! vis kartojo ir kartojo tai. jo gyvenimas buvo

aiškus: ėst ir šikt. manau, kad kalbėjo apie kažkokį savo gimtosiosšalies mitologinį herojų, gal apie Tarasą Bulbą? nežinau, pirmąkart man išėjus pasivaikščiot į kiemą, senis suplėšė mano paklodęir pasidarė iš jos virvę skalbiniams; ant jos pasidžiovė kojines irtrumpikes, kai grįžau, viskas ant manęs varvėjo, iš kameros senisniekada neišeidavo, net į dušą. man sakė, kad jis nepadarė jokio

nusikaltimo, tiesiog norėjo ten gyventi ir jie jam leido, parodė malonę? siutau ant jo, nes man nepatinka, kai vilnonės antklodės trinasi į odą. mano oda labai jautri. 1

tu senas pyzdžiau, šaukdavau ant jo, jau nužudžiau vienąžmogų ir jei nesusiimsi, negyvėliai bus du!

Bet jis tik sėdėjo ant savo puodo, juokėsi iš manęs ir kartojo:

TARA BUBA ĖST, TARA BUBA TRIEST! \ teko numot į jį ranka, užtat man niekada nereikėjo įveistigrindų, jo suknistas būstas nuolat būdavo drėgnas ir išblizgintas,turėjom pačią švariausią kamerą Amerikoj, visam pasauly, be to,

jam patiko papildomas maitinimas naktį, dar ir kaip patiko.FTB nusprendė, kad esu nekaltas dėl sąmoningo tarnybos

kariuomenėje vengimo, nugabeno mane į šaukimo centrą, nuve

20



VAIZDAI IŠ KALĖJIMO GYVENIMO

I

Balandžių šūdams valyti visą laiką būdavo skiriami naujokai, ir,

kol valydavai balandžių šūdus, balandžiai suskrisdavo ir apšik-davo plaukus, veidą ir drabužius. Muilo mums neduodavo - tikvandens ir šepetį, todėl šūdai nusivalydavo sunkiai. Vėliau musperkeldavo į mechanines dirbtuves už tris centus per valandą, tačiau naujokams iš pradžių tekdavo valyti balandžių šūdus.

Aš buvau su Bleinu ir Bleinui šovė į galvą mintis. Kampe jis

pamatė vieną negalintį paskristi balandį.- Klausyk, - tarė Bleinas, - žinau, kad šitie paukščiai gali

susikalbėt tarpusavy. Gal paaiškinam šį bei tą tam paukščiui, kadperduotų likusiesiems. Nubausim jį ir užmesim ant to stogo, kadapie viską papasakotų kitiems.

- Gerai, - pasakiau.

Bleinas nuėjo ir paėmė paukštį. Jis turėjo mažą rudą „Gilette"skustuvą. Apsidairė. Buvom pavėsingame pasivaikščiojimo aikštelės kampe. Diena buvo karšta ir ten susirinko nemažai kalinių.

- Ar kas nors iš jūsų norėtų man padėti operacijos metu, ponai? - paklausė Bleinas.

Atsakymo nepasigirdo.

Bleinas ėmė pjauti pirmąją koją. Tvirti vyrai nusisuko. Mačiau, kaip vienas ar du, buvę arčiau paukščio, pakelia prie smilkinių rankas, kad nematytų šio reginio.

- Kas, velniai rautų, jums atsitiko, vaikinai? - pratrukaušaukti. - Mus jau užkniso balandžių šūdai plaukuose ir akyse!Nubausime šitą paukštelį taip, kad užmestas ant stogo jis viskąpapasakos kitiems paukšteliams: „Ten, apačioj, kažkokie šlykštūs

22



išsigimėliai! Nesiartinkit prie jų!" Tas balandis būtinai papasakoskitiems balandžiams, kad ant mūsų nešiktų.

Bleinas užmetė paukštį ant stogo. Jau nebepamenu, suveikė tai, ar ne. Tačiau pamenu, kad valydamas šepečiu užkliudžiaudvi balandžio kojeles. Neprikabintos prie paukščio jos atrodė labai

keistai. Sušlaviau jas kartu su šūdais.

II

Dauguma kamerų buvo perpildytos ir kilo kelios rasinės riaušės. Osargybiniai buvo tikri sadistai. Jie perkėlė Bleiną iš mano kameros į

kamerą, sausakimšą juodžių. Įėjęs, Bleinas išgirdo vieną juodį sakant:- O štai ir mano fėja! O taip, ponai, paversiu šitą bičą savo

fėja! Ką jau ten, visiems užteks po gabalėlį! Nu, mažuli, rengsies,ar reiks tau padėt?

Bleinas nusirengė ir išsitiesė paslikas ant grindų.Jis girdėjo juos vaikštant aplinkui.

- Dieve! Tokios BJAURIOS šiknaskylės dar nemačiau, na irskylė!

- Kažkaip man nesistoja, Bojeri, padėk man, niekaip neišeina!- Jėzau, ji atrodo kaip pašvinkus spurga!Jie visi atsitraukė, o Bleinas atsistojo ir apsirengė. Mums

vaikščiojant kiemelyje, jis tarė:

- Man pasisekė. Būtų suplėšę į gabalus!- Padėkok savo bjauriai šiknai, - atsakiau.

III

O dar ten buvo Syrsas. Jį įkišo į kamerą pas gaują juodžių, Syrsas apsidairė ir prikibo prie paties stambiausio. Tas ruošėsi gultis. Syrsas

23



iššoko į orą ir abiem keliais nusileido ant dičkio krūtinės. Jie susipliekė. Syrsas jį sutalžė. Likusieji stovėjo ir žiūrėjo.

Syrsui, rodos, buvo į viską nusispjaut. Tupėjo pasivaikščio jimų kieme, sūpuodamasis ant pėdų, dūmindamas nuorūka. Pažvelgė į vieną juodį. Nusišypsojo. Išpūtė dūmus.

- Žinai, iš kur aš? - paklausė juodžio.Tas neatsakė.- Iš Dviejų Upių, Misisipės valstijoj, - jis įkvėpė, palaikė dū

mus, iškvėpė, sūpuodamasis ant pėdų. - Tau ten patiktų.O tada sprigtelėjo nuorūką tolyn, atsistojo, apsisuko ir nuėjo

per kiemą...

IV

Syrsas kabinėjosi ir prie baltųjų. Jo plaukai buvo keisti, drumzlinai raudoni, atrodė tarsi priklijuoti prie galvos ir styrojo į viršų.Ant skruosto bolavo peilio randas, o akys buvo apskritos, labai ap

skritos.Nedas Linkolnas atrodė devyniolikos, tačiau buvo dvide

šimt dvejų - amžinai prasižiojęs, kuprotas, pusę akies dengė baltasvalktis. Syrsas pastebėjo vaikį kieme jau pačią pirmąją jo dieną.

- EI TU! - užbliovė.Vaikis atsisuko.

Syrsas bedė į jį pirštu.- TU! UŽMUŠIU TAVE, BIČE! GERIAU JAU RUOŠKIS, RYTTAVE NUDĖSIU! UŽMUŠIU TAVE, BIČE!

Nedas Linkolnas taip ir liko stovėti, dorai nė nesupratęs.Syrsas, tarsi būtų viską pamiršęs, ėmė kalbėtis su kitu kaliniu. Tačiau mes žinojome, kad jis prisimena. Toks buvo jo būdas. Pareiškėir baigta.

24



- DŽO! DŽO! AR GIRDI MANE?- Girdžiu, girdžiu.- TAI KĄ ATSAKYSI, DŽO?Džo paėmė kibirą su šūdais ir myžalais ir šliūkštelėjo tiesiai

viršininkui į veidą. Viršininko žmonės užstūmė dangtį į vietą. Kiek

žinau, Džo vis dar tebesėdi, gyvas ar miręs. Apie tai, ką jis padarėviršininkui, sužinojo visi. Dažnai galvodavom apie Džo, ypač naktimis, užgesinus šviesas.

VI

Kai išėjau, nusprendžiau šiek tiek palaukti, o tada grįžti čia, į šiąvietą, ir pažiūrėti į ją iš išorės. Spoksosiu į tas sienas, tiksliai žinodamas, kas vyksta viduje, ir tvirtai duosiu sau žodį niekada daugiau ten nepakliūti.

Tačiau išėjęs niekada negrįžau atgal. Niekada nepažvelgiauį tas sienas iš išorės. Jos kaip bjauri moteris. Nėra prasmės grįžti.

Net matyt jos nesinori. Bet galima apie ją kalbėtis. Tai lengva. Būtent tuo ir užsiėmiau šiandien trupučiuką. Sėkmės tau, bičiuli, užgrotų ar laisvėje.

BEPROTNAMIS Į RYTUS NUO HOLIVUDO

Pamaniau, išgirdęs beldimą, dirstelėjau į laikrodį - pusė dviejųdienos, jėzau marija, apsigobiau senu chalatu (visada miegodavaunuogas, pižamos man atrodė kvailystė) ir pravėriau vieną iš sudaužytų šoninių langelių prie durų.

26



- Ko? - paklausiau. Ten buvo Pamišėlis Džimis.- Tu ką, miegojai?- Taip, o tu?- Ne, aš beldžiau.- Užeik.

Jis atvažiavo dviračiu. Ant galvos užsivožęs naują panamą.- Patinka mano nauja panama? Nemanai, kad esu tikras gra

žuolis?-Ne .Jis atsisėdo ant sofos ir puolė grožėtis savimi aukštame vei

drodyje, stovinčiame už krėslo, tampydamas panamą tai į vieną,

tai į kitą pusę. Atsinešė du rudo popieriaus maišelius. Vienamebuvo įprastas portveino butelis. Kitą išpylė ant staliuko: peiliai, šakutės, šaukštai, lėlytės ir metalinis paukštukas (blyškiaižydras, sulaužytu snapeliu ir nusilupusiais dažais), kitas, patsįvairiausias šlamštas. Jis pardavinėjo šitą mėšlą - visas jis buvovogtas - įvairiausioms hipių parduotuvėlėms ir narkašų krau

tuvėms Sanseto ir Holivudo bulvaruose, o tiksliau - varginguose šių bulvarų kvartaluose, kur gyvenau aš, gyvenome mes visi.Tiesą sakant, gyvenome kaimynystėje - apgriuvusiuose kiemuose, palėpėse, garažuose - arba nakvodavome ant grindų pas pažįstamus.

Tuo tarpu Pamišėlis Džimis laikė save dailininku, o aš jo pa

veikslus laikiau labai prastais ir nuolat jam apie tai sakydavau. O jis sakydavo, kad mano paveikslai labai prasti. Galbūt abu buvometeisūs.

Bet Džimis iš tikrųjų buvo kažkoks nuopisa. Jo akys, ausys irnosis susidėjo vien iš trūkumų. Abiejų ausų kanaluose pilna sieros;snarglėta nosies ertmė paraudus. Pamišėlis Džimis tiksliai žinojo,ką reikia vogti toms krautuvėlėms. Vagišius buvo įgudęs, tačiau

27



smulkus. O kokia kvėpavimo sistema: kairiojo ir dešiniojo plaučiųviršūnėlėse vieni karkalai ir hiperemija. Jei nerūkydavo cigaretės,tai sukdavosi suktinę ar siurbdavo iš vyno butelio. Jo sistolįniskraujospūdis siekė 112, o diastolinis - 78, todėl širdies spaudimasbuvo 34. Su moterimis jam sekėsi, tačiau hemoglobino kiekis buvo

mažas: 73, ne, atrodo, 72 procentai. Kaip ir mes visi, gerdamas nevalgydavo, o išgerti mėgo.

Pamišėlis Džimis vis dar maivėsi su panama priešais veidrodį, skleisdamas susižavėjimo kupinus spygčiojimus. Šypsojosi sau.Jo dantys taip pat buvo vien vien iš trūkumų, o gleivėta burnos irgerklės ertmė buvo paraudus.

Slėpdamasis po savo kvaila panama Džimis gurkštelėjovyno ir tai privertė mane nueit ir pasiimt porą alaus.

Kai grįžau, jis tarė:- Davei man naują pravardę: anksčiau buvau Beprotis Dži

mis, o dabar esu Pamišėlis Džimis. Manau, tu teisus - „PamišėlisDžimis" skamba daug geriau.

- Bet tu iš tikrųjų pamišęs, - atsakiau.- Iš kur tos dvi didelės skylės tavo dešinėj rankoj? - paklau

sė Pamišėlis Džimis. - Lyg visa mėsa bū tų išdegus. Beveik matosikaulai.

- Buvau apsinešęs, gulėjau lovoj ir bandžiau skaityt D. H.Lorenso „Kengūrą". Ranka įsipainiojo į laidą, trūktelėjau ir ant

manęs nugriuvo šviestuvas. Kol bandžiau nuplėšt tą supistądaiktą, lemputė vos manęs nepribaigė. Šimto vatų „GeneralElectric" lemputė.

- O pas savo gydytoją buvai?- Mano gydytojas ant manęs užsišikęs. Ateinu ten, sėdžiu,

nustatau sau diagnozę, pasiskiriu gydymą, o tada išeinu ir sumoku jo seselei. Jis mane siutina. Stovi ir aiškina apie tarnybą nacių

28



kariuomenėj. Jį, matot, sučiupo prancūzai, sugautus nacius jieprekiniais vagonais veždavo į lagerį, o aplinkinių miestelių civiliai mėtydavo į juos butelius su benzinu, bombas su dvokiančiomdujom ir gumytes, pilnas skruzdžių rūgšties. Užkniso mane jo pasakos...

- Žiūrėk! - sukliko Džimis, rodydamas į staliuką. - Pažiūrėk,koks stalo sidabras! Tikras senovinis!

Jis ištiesė šaukštą.- Tik pažiūrėk į šitą šaukštą!Pažiūrėjau.- Klausyk, - tarė jis, - o tau būtina taip atlapoti chalatą?

Šveičiau šaukštą ant stalo.- O kas yra? Pimpalo niekada nematei?- Ten kiaušai! Tokie dideli ir plaukuoti! Siaubas!Chalato nesusisiaučiau. Nemėgstu, kai man nurodinėja.Jis vėl atsisėdo ir ėmė sukaliot panamą. Kad ją kur tą kvailą

panamą ir padažnėjusį pulsavimą Mak Bernio taške (kaip esant

apendicitui). Be to, po šonkauliais gali apčiuopt jautrų apatinį kepenų kraštą. Ir blužnis - vieni trūkumai. Visur vieni trūkumai irpadažnėjęs pulsavimas. Net prakeikta tulžies pūslė, ir ta pulsuoja.

- Klausyk,, galima iš tavęs paskambinti? - paklausė Pamišėlis Džimis.

- Skambutis vietinis?

- Vietinis.- Tu man žiūrėk. Praeitą naktį vos nenudėjau keturių bičų.Vaikiausi mašina po visą miestą. Galų gale jie sustojo. Sustojau už

jų, išjungiau variklį. Nesupratau, kad savo tai jie neišjungė. Kolišlipau, jie ir nuvažiavo. Labai nusivyliau. O kol pats pajudėjau, jaubuvo dingę.

- Jie ką, skambino iš tavęs į kitą miestą?

29



- Ne. Aš jų net nepažįstu. Ten buvo visai kitas reikalas.- Skambinsiu vietiniu.- Tai skambink, kad tave.Išgėriau savo pirmąjį alų ir šveičiau tuščią butelį į didžiu

lę medinę dėžę (karsto dydžio), stovėjusią kambario vidury. Nors

šeimininkas duodavo dvi šiukšliadėžes per savaitę, sutalpint viską į jas galėjau tik sudaužęs butelius. Buvau vienintelis žmoguskaimynystėje, turintis dvi šiukšliadėžes, na, bet, kaip sakoma, kiekvienas kam nors gabus.

Tik buvo viena bėdelė: visada mėgau vaikščioti basas, o dalis sudaužytų butelių stiklo vis dėlto tikšdavo ant kilimo ir duže

nos smigdavo man į pėdas. O tai siutindavo mano gerąjį daktarą(kiekvieną savaitę jam tekdavo krapštyti tuos daikčiukus lauk,kol už durų kokia nors miela sena dama merdėdavo nuo vėžio),todėl išmokau pats išsipjauti didesnes skeveldras, o smulkesnėmleisdavau elgtis kaip nori. Žinoma, kai per daug neprisilupi, jauti

jas smingant ir tučtuojau ištrauki. Tai geriausias būdas. Tučtuojau

ištrauki, kraujas trykšteli it sperma, ir tada trumpam pasijunti didvyriu - aš pasijuntu.

Pamišėlis Džimas laikė rankoje ragelį ir spoksojo į jį nustebęs.- Ji neatsako.- Tai padėk ragelį, šikniau!- O telefonas vis skamba ir skamba.

- Paskutinįkart sakau, padėk ragelį!Padėjo.- Vakar viena boba sėdėjo man ant veido. Dvylika valandų.

Kai žvilgtelėjau iš po jos subinės, jau kilo saulė. Seni, jaučiuosi taip,tarsi liežuvis būtų plyšęs pusiau, jaučiuosi, lyg jis būtų dvišakas.

- Čia tai būtų geras.- Aha. Galėčiau laižyt dvi dziundzes vienu metu.

30



- Aišku. Ir Kazanova karste apsišiktų kniūbsčias.Jis vis dar gniaužė panamą. Jo tiesiojoje žarnoje atsirado he-

morojaus simptomų. Labai kietas tiesiosios žarnos sutraukiamasisraumuo. Panamos Vaikis. Prostata truputį padidėjusi ir čiuopiant

jautri.

O tada tas vargšas kiaušius pašoko ir vėl surinko tą patį numerį.

Jis gniaužė panamą.- Vis skamba ir skamba, - pratarė.Taip ir sėdėjo, klausydamasis pypsėjimo; griaučių ir raume

nų sistema visiškai sukrušta - turiu omeny jo šūdiną laikyseną (ki-

fozė). Galima penktojo slankstelio (ties juosmeniu) anomalija.Jis gniaužė panamą.- Vis skamba ir skamba, - pratarė.- Kurgi ne, - atsakiau. - Supista karalienė.- Aha. Vis skamba ir skamba.Priėjau ir padėjau ragelį.

O tada surikau:- Velnias!- Kas yra, seni?- Stiklai! Ant šitų supistų grindų pilna stiklų!Stovėjau ant vienos kojos ir krapščiau iš kitos šukę. Šįkart

nebloga pasitaikė. Oi gera. Daug geriau nei spaudyt šunvotes. Tuč

tuojau ištryško kraujas.Nušlubčiojau prie kėdės, paėmiau seną sučiurusį skudurąteptukams valyti ir perrišau savo kraujuojantį kulną.

- Skuduras nešvarus, - pastebėjo Pamišėlis Džimis.- Mintys tavo nešvarios, - atšoviau.- Prašau, susisiausk chalatą!- Štai, - tariau. - Matei?

31



- Mačiau, mačiau. Todėl ir prašau, kad susisiaustum.- Na gerai. Po velnių.Labai nenoriai užmečiau chalato skverną ant savo genitalijų.

Naktį demonstruot genitalijas gali kiekvienas. Antrą valandą dienos tam reikėjo drąsos.

- Klausyk, - tarė Pamišėlis Džimis, - atsimeni, prieš keletądienų Vestvud Vilidže apmyžai policijos mašiną?

- O kur jie buvo?- Už penkiasdešimties jardų, dėl kažko tarėsi ar panašiai.- Turbūt smaukė vienas kitam.- Gali būt. Bet tau to neužteko. Turėjai grįžt ir apmyžti ma

šiną antrąkart.Vargšas Džimis. Tikras nuopisa. Pirmas, penktas ir šeštas

kaklo slanksteliai pasislinkę.Be to, dešinysis kirkšninis raištis akivaizdžiai susilpnėjęs..O dar skundžiasi, kad apmyžau policijos automobilį.- Na, gerai, Džimi, manai esąs baisiai kietas, ane? Su vogtų

šūdniekių maišeliu. Turiu tau naujienų!- Kokių? - paklausė, žiūrėdamas į veidrodį ir vėl sukalioda

mas panamą. O tada apsižiojo vyno butelį.- Tavęs ieško teismas! Gal ir neprisimeni, kaip sulaužei Merei

šonkaulį, o po keleto dienų grįžai ir smogei jai į veidą.- Manęs ieško TEISMAS? TEISMAS? O ne, seni, sakai, ma

nęs tikrai ieško TEISMAS?Tėškiau antrąjį butelį į didžiulę medinę dėžę kambario viduryje.

- Taip, mano berniuk, esi visiškai pamišęs, tau reikia pagalbos.O Merė padavė tave į teismą už grasinimus ir įžeidimą veiksmu...

- O ką reiškia „įžeidimas veiksmu"?Nubidzenau dar poros alaus (sau), grįžau.

32



- Klausyk, myžniau, puikiai žinai, ką reiškia „įžeidimasveiksmu"! Juk nesivažinėjai dviračiu visą savo gyvenimą!

Pažvelgiau į jį. Oda sausoka, praradusi prigimtinį elastingumą. Be to, žinojau ant kairiojo sėdmens, pačiame centre, jį turintnedidelį auglį.

- Nesuprantu, kuo čia dėtas TEISMAS! Ką tai, velniai rautų,reiškia? Taip, truputį apsipykom. Ir aš išvažiavau pas Džordžą įdykumą. Mes trisdešimt dienų gėrėm portveiną. O kai grįžau, jiėmė ant manęs RĖKTI! Būtum ją matęsi Nenorėjau nieko blogo. Tikprispardžiau jos storą subinę ir papus...

- Ji tavęs bijo, Džimi. Tu nesveikas. Gerai tave išstudijavau.

Pats žinai, kai nesmaukau ir nelaku, skaitau knygas, pačias įvairiausias. Tu išėjai iš proto, bičiuli.

- Bet mes visi buvom tokie puikūs draugai! Ji net norėjo sutavim pasidulkint, bet nesidulkino, nes mane myli. Taip sakė.

- Džimi, kada tai buvo! Nė neįsivaizduoji, kaip viskas keičiasi. Merė - nuostabus žmogus. Ji...

- Dėl Dievo meilės! Susisiausk chalatą! PRAŠAU!- Oi! Atleisk.Vargšas Džimis. Jo genitalijos - kairysis sėklinis latakas, iš

dalies ir dešinysis, primena kažkokį randą ar suaugusį audinį. Turbūt senos patologijos pasekmė.

- Paskambinsiu Anai, - tarė jis, - Ana geriausia Merės drau

gė. Ji žinos. Kam Merei reikėjo paduoti mane į teismą?- Tai skambink, kad tave.Džimis prieš veidrodį pasitaisė panamą ir susuko numerį.-Ana? Čia Džimis. Ką? Negali būt! Henkas ką tik pasakė. Klau

syk, aš tokių žaidimų nežaidžiu. Ką? Ne, nelaužiau jai šonkaulių!Tik prispardžiau storą subinę ir papus. Sakai, ji iš tikro kreipėsi į teismą? Na, aš ten neisiu. Išvažiuoju į Džeromą, Arizonoj. Išsinuomojau

33



ten būstą. Du šimtai dvidešimt penki už mėnesį. Ką tik užsidirbaudvylika tūkstančių, pardavęs nemažą žemės sklypą... Ar tu užsičiaupsi, velniai tave rautų, apie tą TEISMĄ! Zinai, ką dabar padarysiu? DABAR PAT nueisiu pas Merę! Pabučiuosiu ją ir sukramtysiuvisas lūpas! Suvalgysiu visus plaukus nuo jos skylės! Dėjau aš ant

to teismo! Įkišiu jai į šikną, po pažastim, tarp papų, į burną, į...Džimis pažvelgė į mane.- Ji padėjo ragelį.- Džimi, - tariau, - tau reiktų prasiplaut ausis. Turi aiškių

emfizemos simptomų. Mankštinkis ir mesk rūkyt. Tau reikia gydytstuburą. Dėl susilpnėjusio dešinio kirkšninio raiščio neturėtum

kilnoti sunkių daiktų ir persitempti tuštindamasis...- Kokias čia nesąmones šneki?- Auglys ant tavo subinės, atrodo, yra epitelio hiperplazija.- Kas ta hiperplazija?- Karpa, motin.- Pats tu karpa, motin.

- Beje, - tariau, - kur gavai dviratį?- Jis Arturo. Arturas turi krūvą žolės. Einam pas jį, parū

kysim.- Nemėgstu aš Artūro. Mažas, įkyrus zirzlys. Kai kurie maži

įkyrūs zirzliai man patinka. Arturas ne iš jų.- Jis kitą savaitę važiuoja į Meksiką, šešiems mėnesiams.

- Maži įkyrūs zirzliai visada kur nors važiuoja. O ko jamten? Stipendiją gavo?- Taip, stipendiją. Bet tapyt jis nemoka.- Žinau. Jis gi skulptorius, - atsakiau.- Nepatinka man jo skulptūros, - atsakė Panamos Vaikis.- Klausyk, Džimi, Arturas man gal ir nepatinka, tačiau jo

skulptūros man labai artimos.

34



- Bet juk ten tos pačios senienos... Graikiškas mėšlas... Tetosklostėtais drabužiais su dideliais papais ir subinėm. Imtynininkai,gniaužiantys vienas kitam barzdas ir pimpalus. Kas tame gero, povelnių?

O dabar, skaitytojau, pamirškime akimirkai Pamišėlį Džimį

ir užsiimkime Arturu - tai visai nesunku, - turiu omenyje ir savorašymo būdą: galiu šokinėti nuo temos prie temos, o jūs galite prisijungti, nebus jokio skirtumo, patys pamatysit.

Taigi, Arturo paslaptis ta, kad skulptūras jis darė pernelyg dideles. Labai įspūdinga. Didinga. Daugybė supisto cemento. Mažiausi vyrai ir moterys šmėkšojo virš jūsų aštuonių pėdų aukštyje, ap

šviesti saulės, mėnulio arba smoge, priklausomai nuo to, kada ateisi.Kartą naktį bandžiau įsibrauti pas jį pro užpakalinį įėjimą,

aplinkui stūksojo tie cementiniai žmonės, kieme stovintys didžiuliai cementiniai žmonės. Kai kurie siekė dvylika ir net keturiolikapėdų. Didžiulės krūtys, dziundzės, pimpalai ir kiaušai - kur bepažvelgtum. Ką tik buvau paklausęs Donicečio „Meilės eliksyrą".

Nepadėjo. Jaučiausi kaip pigmėjas pragare. Ėmiau klykti: „Artūrai,Artūrai, padėk man!" Bet jis buvo apsirūkęs hašo ar panašiai, o galaš buvau. Kad ir kaip ten buvo, mane apėmė pragariškas siaubas.

Na, esu metro aštuoniasdešimties ūgio ir sveriu šimtą penkis kilogramus, todėl tučtuojau blokavau patį stambiausią ten buvusį kalės vaiką.

Užpuoliau iš nugaros, jam nematant. Jis griuvo veidu į priekį, nejuokauju - JIS GRIUVO! Girdėjosi visame mieste.O tada, iš smalsumo, jį atverčiau ir, žinoma, buvau nulaužęs

jam pimpalą ir vieną kiaušą, o kitas skilo tiksliai pusiau; nulūžo irdalis nosies, beveik pusė barzdos.

Jaučiausi kaip žmogžudys.Tada pasirodė Arturas ir tarė: „Henkai, smagu tave matyt!"

35



O aš atsakiau: „Atleisk dėl triukšmo, Arti, užkliuvau už vieno iš tavo mažųjų numylėtinių, o tas supistas daiktas apvirto irsubyrėjo."

Jis atsakė: „Nieko tokio."Taigi, užėjau ir mes visą naktį putėm. O paskui, prisimenu,

teka saulė, sėdžiu savo automobily, maždaug devynios ryto, ir važiuoju, nekreipdamas dėmesio į jokias raudonas šviesas. Išsisukaube nuotykių. Net sugebėjau pastatyt automobilį už pusantro kvartalo nuo namų.

Tačiau rakindamas duris savo kišenėj radau cementinį bybį.Tas prakeiktas daiktas buvo beveik septyniasdešimties centimetrų

ilgio. Nusileidau ir įkišau jį į savo šeimininkės pašto dėžutę, tačiaudidžioji dalis liko kyšoti - palinkęs ir nemirtingas, vainikuotas didžiule galvute, pimpalas laukė, kaip pasielgs su juo paštininkas.

Gerai, grįžtame prie Pamišėlio Džimio.- Ne, rimtai, - tarė Pamišėlis Džimis, - nejaugi jiems tikrai

reikia manęs TEISME? TEISME?

- Klausyk, Džimi, tau tikrai reikia pagalbos. Nuvešiu tave įPatoną ar Kamarilją.

-A k, užkniso mane ta supista šoko terapija... Brrr!!!! Br!!!!Pamišėlis Džimis ėmė visu kūnu purtytis kėdėje, lyg vėl

būtų gydomas.O tada pasitaisė priešais veidrodį naująją panamą, nusišyp

sojo, atsistojo ir vėl priėjo prie telefono.Surinko numerį, pažvelgė į mane ir tarė:- Vis skamba ir skamba.Padėjo ragelį ir vėl susuko numerį.Jie visi pas mane ateina. Net mano daktaras man skambi

na. „Jėzus buvo geriausias psichiatras ir didingiausia asmenybė iš jų visų - tvirtino esąs Dievo sūnus. Išvijo pinigų keitėjus

36



iš šventyklos. Žinoma, tai buvo Jo klaida. Jie pričiupo Jį už subinės. Net paprašė suglaust kojas, norėdami vinį sutaupyt. Koksmėšlas."

Jie visi pas mane ateina. Yra vienas bičas, pavarde Renčas arReinas, kažkas panašaus, tai jis visada pasirodo su miegmaišiu ir

liūdnu pasakojimu. Bastosi tarp Berklio ir Naujojo Orleano. Pirmyn ir atgal. Kartą į du mėnesius. Ir rašo prastus, senamadiškusrondo. Kiekvienąkart jam pasirodžius (ar kaip jie mėgsta sakyti„apsireiškus"), netenku penkinės ir (arba) dar poros žalių, jei ne-skaičiuosim to, ką jis suvalgo ir išgeria. Aš ne prieš, esu išdalijęsdaugybę pinigų, bet tie žmonės turi suprasti, kad ir man nelengva

išlikti gyvam.Taigi, štai jums Pamišėlis Džimis ir štai jums aš.O štai - Maksis. Maksis ketina užsukt visus kanalizacijos

vamzdžius Los Andžele, nes jis - kovotojas už Bendrą Reikalą. Na,reikia pripažint, labai kilnus poelgis. Tačiau Maksi, drauguži, sakau aš, pranešk man, kai ketinsi užsukt kanalizaciją. Aš visa šir

dim palaikau Bendrą Reikalą. Mes juk seni bičiuliai. Išvažiuosiu išmiesto prieš savaitę.

Maksis niekaip negali suprast vieno: Bendras Reikalas ir Sūdai - skirtingi dalykai. Marinkit mane badu, tik neužkirskit keliomano šūdui, neužsukit šūdų šalinimo įrenginio. Pamenu, kartąšeimininkas išvyko nuostabių dviejų savaičių atostogų į Havajus.

Puiku.Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūsžinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus... Dažniausiai išvis nieko neturi.

37



Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labaimalonūs.

- Žinoma, Henkai, gali atvykt pašikti pas mane, kada tiknori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kaip jie mane kvie

tė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas įšokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus išvandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos ga

lėčiau išmesti.Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury ga

tvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiauvieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu

juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.

O kartais būdavo patogiau važiuojant nuleisti langą ir tiesiog išmesti šūdukus, kaip kiti, tarkim, nukrato cigaretės pelenusar išmeta porą cigarų nuorūkų.

Jei prabilome apie šūdus, tai vidurių užkietėjimo visada bijojau labiau nei vėžio. (Dar grįšime prie Pamišėlio Džimio.Klausykit, juk sakiau - toks mano rašymo būdas.) Jei vieną dieną

nepašiku, negaliu niekur eit, nieko daryt - kai taip nutinka, maneapima tokia neviltis, kad bandydamas pravalyt savo organizmą irvėl priversti jį dirbti dažniausiai bandau pačiulpti sau bybį. Jei esatkada nors bandę patys sau pačiulpti bybį, jums turėtų būti pažįstama ta įtampa nugaroje, kaklo slanksteliuose, kiekviename rau-menyje, visur. Jūs smaukote savo daiktą, kol jis pasistoja visu ilgiu,o tada tiesiogine to žodžio prasme susilenkiate perpus, kaip koks

38



bėdžius ant kankinimo suolo, kojas beveik užsikeliate už galvos irapkabinate jomis lovagalio stipinus, jūsų išeinamoji virpa, it speige stimpantis žvirblis, viskas pritraukta prie didžiulio alaus pilvo,visi raumenų audiniai suplėšyti į skutus, tačiau skaudžiausia tampane dėl to, kad pritrūksta pėdos ar dviejų - trūksta vos aštuntadalio

colio - jūsų liežuvio galiukas taip arti bybio galo, tačiau kuo puikiausiai galėtų būti nutolęs per ištisą amžinybę ar keturiasdešimtmylių. Dievas, ar kas kitas, velniai jį rautų, tiksliai žinojo, ką daro,kai mus sukūrė.

Bet grįžkime prie bepročių.Džimis vis suko ir suko tą patį numerį nuo pusės dviejų

iki šešių vakaro, kol nebeištvėriau. Ne, kantrybė man trūko pusęseptynių. Galų gale, koks skirtumas? Po 749-ojo skambučio leidausavo chalatui atsilapoti, priėjau prie Pamišėlio Džimio, ištraukiauragelį jam iš rankos ir tariau:

- Gana.Klausiausi 102-osios Haidno simfonijos. Alaus man turė

jo užtekt iki pat ryto. O Pamišėlis Džimis ėmė nusibosti. Jis buvostuobrys. Įkyri musė. Krokodilo uodega. Šunšūdis ant bato kulno.

Jis pažvelgė į mane.- Teismas? Manai, ji nutemps mane į teismą? O ne, negaliu

patikėti, kokiais žaidimais užsiima tie žmonės...Banalybės. Ir siera jo ausyse.

Todėl nusižiovavau ir paskambinau jo geriausiam drauguiIziui Šteineriui, man jį ir užkorusiam. Izis Šteineris tvirtino esąsrašytojas. Aš sakiau, kad rašyti jis nemoka. Jis sakė, kad rašyti nemoku aš. Gali būti, kad vienas iš mūsų buvo teisus. Arba neteisus.Spręsti jums.

Izis buvo jaunas stambus žydukas, metro septyniasdešimties ūgio ir svėrė devyniasdešimt kilogramų - storos rankos, putlūs

39



riešai, trūkčiojanti galva ant buliaus sprando, užputusios akutės irlabai antipatiška burna - maža skylutė galvoje, švilpesiu šlovinantiIzį Šteinerį ir nuolat ryjanti viščiukų sparnelius, kalakutų šlauneles, prancūziško batono riekeles, vorų mėšlą - viską viską, kas gulipakankamai ilgai, kad jis spėtų pagriebti.

- Šteineri?-Mhm.Jis mokėsi, norėdamas tapti rabinu, tačiau rabinu tapti neno

rėjo. Norėjo tik ryti, pūstis ir storėti. Vos nueidavai minutei nusi-myžt, grįžęs rasdavai šaldytuvą jau tuščią, o jis stovėdavo, žvelgdamas susigėdusiu ir godžiu žvilgsniu, rydamas paskutinį kąsnį.

Nuo visa siaubiančio Izio gelbėdavo tik vienas dalykas: jis nevalgėžalios mėsos - mėgdavo pusžalę, su krauju, tačiau žalios nevalgydavo.

- Šteineri?- Gurkt...- Klausyk, baik kramtyt. Turiu tau šį bei tą pasakyti.

Klausiausi, kaip jis kramto. Skambėjo taip, lyg šiauduosekruštųsi dvylika triušių.

- Klausyk, drauguži. Pas mane Pamišėlis Džimis. Jis tavodraugas. Atvažiavo dviračiu. Aš nuo jo tuoj vemsiu. Atvažiuoktučtuojau. Paskubėk. Perspėju. Tu - jo draugas. Vienintelis. Geriau

jau paskubėk. Ir pasiimk jį, kad daugiau nematyčiau. Dar šiek tiek,

ir už save neatsakau.Padėjau ragelį.- Skambinai Iziui? - paklausė Džimis.- Aha. Jis tavo vienintelis draugas.- O Viešpatie! - tarė Pamišėlis Džimis ir ėmė grūsti į maišelį

šaukštus, niekučius ir medines lėlytes, nuskuodė prie dviračio irprisegė maišelį prie bagažinės.

40



Vargšelis Izis jau buvo pakeliui. Tikras tankas. Burna, tarsimažytė orlaidė, siurbia dangų. Pasimaišęs jis buvo daugiausia dėlHemingvėjaus, Folknerio ir antraeilio Meilerio2ir Malerio mišinio.

Ir štai netikėtai pasirodė Izis. Jis niekada neįeidavo. Rodės, jis tiesiog įskrieja pro duris. Noriu pasakyti, kad jis skrajodavo ant

mažų oro pagalvių - alkanas ir beveik, velniai griebtų, neįveikiamas.Jis pastebėjo Pamišėlį Džimį ir vyno butelį.- Man reikia pinigų, Džimi! Stokis!Izis išvertė Džimio kišenes ir nieko nepešė.- Tu ką, seni? - paklausė Pamišėlis Džimis.- Kai paskutinįkart susimušėm, Džimi, suplėšei man marš

kinius, biče. Ir kelnes suplėšei. Esi skolingas penkis dolerius užkelnes ir tris už marškinius.

- Atsipisk, seni, neplėšiau aš tavo sušiktų marškinių.- Užsikimšk, Džimi, perspėju!Izis nubėjo prie dviračio ir ėmė raustis ant bagažinės kaban

čiame maiše. Grįžo su ruduoju maišeliu. Išpylė jo turinį ant staliuko.

Šaukštai, peiliai, šakutės, guminės lėlytės... Drožinėtos medinės figūrėlės...

- Šitas mėšlas nieko vertas!Izis nulėkė.prie dviračio ir dar kartą apieškojo maišus.Pamišėlis Džimis priėjo prie staliuko ir ėmė krauti savo

šlamštą atgal į rudą popierinį maišelį.

- Vien šitas sidabras vertas dvidešimt žalių! Matai, koks šik-nius?-Aha.Tą akimirką parlėkė Izis.

2 Norm anas Maileris (1923-2007) - vienas garsiausių JAV prozininkų. Kartusu Trumanu Capote, Hunteriu S. Thompsonu, Tomu Wolfe'u ir kitais laikomas „naujojožurnalizmo" žanro kūrėju.

41



- Džimi, ant tavo dviračio nė velnio nėra! Esi skolingas aštuonis žalius, Džimi. Klausyk, kai paskutinįkart sumaliau tau snukį, suplėšei man drabužius!

- Pisau tave, motin!Džimis vėl priešais veidrodį pasitaisė naująją panamą.

- Pažiūrėk į mane! Matai, koks gražuolis!- Aha, matau, - atsakė Izis, priėjo prie Džimio, paėmė pana

mą ir perplėšė jos kraštą. O tada perplėšė kitą ir užvožė panamąDžimiui ant galvos. Džimis daugiau nebeatrodė toks gražus.

- Atnešk lipnios juostos, - tarė Džimis. - Reikia sutaisytiskrybėlę.

Izis pavaikščiojo, rado lipnios juostos, sugrūdo jos galus įskylę, didžiąją dalį panaudojo proplėšai, bet beveik nieko neužkli

javo, didelis juostos gabalas nukaro per panamos kraštą ir sūpavosi Džimiui prieš nosį.

- Kam aš jiems reikalingas teisme? Aš nežaidžiu tokių žaidimų! Kažkokia velniava!

- Na, gerai, Džimi, - tarė Izis, - nuvešiu tave į Patoną. Esiligonis! Tau reikia pagalbos! Tu skolingas man aštuonis dolerius,sulaužei Merei šonkaulį, smogei jai į veidą... Tu nesveikas, nesveikas, nesveikas!

- Pisau tave, motin! - Pamišėlis Džimis atsistojo ir bandė užsimojęs smogti Iziui, nepataikė, parkrito ant grindų. Izis jį pakėlė

ir ėmė sukti kaip lėktuvėlį.- Nereikia, Izi, - tariau. - Supjaustysi jį į skivytus. Ant grindų per daug stiklo.

Izis numetė jį ant sofos. Pamišėlis Džimis išbėgo laikydamaspopierinį maišelį, prisegė jį prie bagažinės ir ėmė plūstis.

- Izi, tu pavogei mano vyno butelį! Popieriniame maiše turė jau dar vieną! Pavogei jį, šunsnuki! Nagi, atiduok, tas butelis kai-

42



navo penkiasdešimt keturis centus. Kai jį pirkau, turėjau šešiasdešimt. Dabar man liko tik šeši centai.

- Klausyk, Džimi, kam Iziui tavo vyno butelis? Beje, kas čiatavo pašonėj? Ant sofos?

Džimis paėmė butelį. Pažiūrėjo į vidų.

- Ne, čia ne šitas. Buvo dar vienas, Izis jį paėmė.- Klausyk, Džimi, tavo draugas negeria vyno. Jam nereikia

tavo butelio. Gal baik apsimestinai piktinęsis, sėsk ant dviračio irvaryk iš čia po velnių?

- Tu mane irgi užknisai, Džimi, - tarė Izis. - Nyk iš čia. Savo jau gavai.

Džimis stovėjo priešais veidrodį taisydamasis panamos likučius. O tada išėjo, sėdo ant Arturo dviračio ir numynė mėnesienoje. Jis prabuvo pas mane daugybę valandų. Jau atėjo naktis.

- Vargšas pamišęs šunsnukis, - tariau, žiūrėdamas, kaip jisnuvažiuoja. - Man jo gaila.

- Ir man, - atsakė Izis.

Jis pasilenkė ir ištraukė iš krūmų butelį vyno. Suėjome įvidų.

- Atnešiu porą stiklinių, - pasakiau.Aš grįžau, susėdome ir gėrėme vyną.- Ar kada bandei pačiulpt sau bybį? - paklausiau Izio.- Pabandysiu, kai grįšiu namo.

- Kažin ar tai įmanoma, - tariau.- Aš tau pranešiu.- Man trūksta aštuntadalio colio. Tai mane gniuždo.Išgėrėm vyną ir nuėjom į „Šeikį", ten išgėrėm ąsotį stipraus

tamsaus alaus ir pažiūrėjom senas kovas: matėm, kaip Olandas nokautuoja Luisą, trečiąją Zeilo ir Rokio Dž. kovą, Bredoką su Buje-riu, Dempsį ir Firpo - matėm visus, paskui jie įjungė senus filmus

43



su Loreliu ir Hardžiu... Rodė epizodą, kuriame šitie tipai susimušė dėl antklodžių miegamajam vagone. Aš vienintelis juokiausi.Žmonės spoksojo į mane. O aš traiškiau žemės riešutus ir juokiausi. Tada ėmė juoktis ir Izis. Netrukus visi kvatojosi iš to, kaip jiemiegamajam vagone pliekiasi dėl antklodžių. Visiškai pamiršau

Pamišėlį Džimį ir pirmąkart per daugelį valandų pasijutau žmogumi. Gyventi tapo lengviau - tereikėjo išmesti viską iš galvos. Irturėti šiek tiek pinigų. Tegul kiti kariauja, tegul kiti sėda už grotų.

Prasėdėjom su Iziu iki uždarymo ir išsivaikščiojom į namus.Aš nusirengiau, pastačiau savąjį, užsikabinau kojų pirštais

už lovagalio stipinų ir susilenkiau perpus. Tas pats - trūksta aš

tuntadalio colio. Na, pilnos laimės nebūna. Išsitiesiau, paėmiauTolstojaus „Karą ir taiką", atsiverčiau per vidurį ir ėmiau skaityti.Niekas nepasikeitė. Ta knyga visada buvo šlykšti.

AR VERTA PASIRINKTI RAŠYTOJO KELIĄ?

Baras. Na, žinoma. Pro langus matėsi pakilimo takai. Mes sėdėjomprie baro, tačiau barmenas nekreipė į mus dėmesio. Oro uostuosevisi barmenai snobai, nusprendžiau, kaip anksčiau traukiniuose

palydovai. Aš pasiūliau Garsonui, užuot apstaugus barmeną, ko jis (barmenas) ir norėjo, geriau atsisėst prie staliuko. Mes atsisėdom prie staliuko.

Aplinkui patenkintomis ir idiotiškomis fizionomijomis,laukdami savo skrydžio ir siurbčiodami gėrimus, negarsiai kalbėjosi išsipuošę vagys. Mes su Garsonu sėdėjom ir apžiūrinėjompadavėjas.

44



- Po velnių, - tarė Garsonas, - žiūrėk, jų suknelės taip trumpai nurėžtos, kad net kelnaitės matosi.

- Mhm, - numykiau aš.Vėliau ėmėm jas kritiškai aptarinėti. Viena jų neturėjo ši-

knos. Kitos kojos buvo per plonos. Be to, abi buvo kvailos kaip

siena ir atrodė kaip paskutinės kekšės. Priėjo ta, be šiknos. LiepiauGarsynui užsisakyti, o pats paprašiau viskio su vandeniu. Ji nuė

jo viskio ir grįžo. Gėrimai nebuvo brangesni nei paprastame bare,tačiau teko palikti gausių arbatpinigių už pamatytas jos kelnaites,šios taip ir šmėžavo prieš akis.

- Bijai? - paklausė Garsonas.

- Taip, - atsakiau, - tačiau ko?- Vis dėlto pirmąkart skrendi.- Maniau, kad bijosiu. Tačiau dabar, kai žiūriu į šituos... -

mostelėjau ranka baro link, - dabar man nebesvarbu...- O kaip skaitymai?- Nemėgstu skaitymų. Kvailas užsiėmimas. Lyg griovį kas-

tum. Išgyvenimo pratybos.- Bent jau užsiimi tuo, kas tau patinka.- Ne, - atsakiau, - užsiimu tuo, kas patinka tau.- Na, gerai, tačiau žmonės bent įvertins tai, ką darai.- Tikiuosi. Nenorėčiau būt nulinčiuotas už soneto skaitymą.Pasistačiau savo kelioninį krepšį, pasirausiau jame ir vėl pri

pildžiau stiklinę. Išgėriau, tada užsakiau mums su Garsonu dar povieną.Apie tą be šiknos ir nėriniuotom kelnaitėm pagalvojau: ka

žin ar po nėriniuotom kelnaitėm ji mūvi dar kitas kelnaites ar ne?Ištuštinom stiklines. Daviau Garsonui penkis ar dešimt doleriųtaksi ir pakilau į savo vietą lėktuve. Vos tik atsisėdau į paskutinęvietą paskutinėje eilėje, lėktuvas ėmė riedėti. Spėjau.

45



Atrodė, lėktuvas niekaip negali atsiplėšt nuo žemės. Šaliamanęs, prie lango, sėdėjo bobulė. Rami kaip avinėlis, beveik nuobodžiaujanti. Turbūt skraidydavo keturis penkis kartus per savaitę, vadovavo viešnamių tinklui. Niekaip negalėjau gerai prisisegtisaugos diržo, bet niekas iš keleivių jais nesiskundė, ir aš nuspren

džiau palikti savąjį kaboti. Būtų ne taip gėda išlėkt iš krėslo, neiprašyt stiuardesę prisegt man diržus.

Mes jau pakilome, o aš taip ir nepradėjau rėkti. Paprasčiau nei traukiniu važiuot. Nė nekrato. Nuobodybė. Atrodė, kadskrendam trisdešimties mylių per valandą greičiu; pro šalį nelėkė nei kalnai, nei debesys. Pora stiuardesių šmirinėjo pirmyn

atgal ir šypsojosi, šypsojosi. Viena buvo visai dailutė, tik kaklovenos išsipūtusios kaip virvės. Šlykštu. Kita stiuardesė neturėjošiknos.

Mes pavalgėm, ir ėmė nešioti gėrimus. Už dolerį. Išgert norėjosi ne visiems. Trenkti šūdžiai. Tada manyje ėmė rusenti viltis,kad lėktuvui nulūš sparnas ir pamatysiu, kokie iš tikrųjų būna

stiuardesių veidai. Žinojau, kad toji su virvėmis ant kaklo labaigarsiai rėks. O šią be šiknos sunku buvo net įsivaizduoti. Griebčiauaną, su virvėmis, ir išprievartaučiau pakeliui į mirtį. Greitukas. Irprieš žnegteldami žemėn, mes sustingtume, pasiekę abipusį orgazmą.

Mes nenukritom. Įkaliau antrą leidžiamą stiklinaitę ir nu-

knisau dar vieną bobulei iš panosės. Ji nė nemirktelėjo. Užtat manenupurtė. Pilną stiklinę. Vienu mauku. Be vandens.Paskui mes nusileidome. Sietlas...Praleidau visus į priekį. Teko. Niekaip nesugebėjau išsipai

nioti iš saugos diržų.Pasišaukiau mergelę su išsipūtusiomis venomis.- Stiuardese! Stiuardese!

46



Ji grįžo.-Atleiskit, bet... kaip čia man... tą prakeiktą daiktą atsegti?Ji nė neprisilietė prie diržo ir prie manęs nepriėjo.- Apverskite jį, pone.-Ir?

- Dabar patraukite tą mažą sankabėlę į save.Ji nuėjo. Aš patraukiau sankabėlę. Nieko. Aš traukiau ir

traukiau. Viešpatie!.. Pagaliau.Čiupau savo kelioninį krepšį ir stengiausi elgtis normaliai.Stiuardesė nusišypsojo man prie trapo.- Gero vakaro, pone, džiaugsimės jus matydami kitą kartą!

Patraukiau nusileidimo taku. Ten stovėjo vaikinukas ilgaisšviesiais plaukais.

- Ponas Činaskis? - paklausė jis.- Taip, čia jūs, Belfordai?- Aš žiūrėjau į veidus... - tarė jis.- Viskas gerai, - atsakiau, - dingstam iš čia.

- Iki skaitymų dar kelios valandos.- Puiku, - pasakiau.Visas oro uostas buvo išraustas. Iki stovėjimo aikštelės nusi-

gaut galėjai tik autobusu. Laukti buvo leidžiama. Autobuso laukėdidžiulė minia. Belfordas patraukė į jų pusę.

- Palaukit! Palaukit! - ėmiau šaukti. - Aš negaliu stovėt kar

tu su visais tais šlykščiais snukiais.- Jie juk nežino, kas jūs, pone Činaski.- Taip tai taip. Užtai aš puikiai žinau, kas jie tokie. Geriau

pastovim čia. Kai pasirodys autobusas, pabėgėsim. Tiesa, gal norittruputį gurkštelt?

- Ačiū, ne, pone Činaski.- Klausykit, Belfordai, vadinkit mane Henriu.

47



- Aš taip pat Henris, - atsakė jis.-A k, taip, visai pamiršau...Mes stabtelėjom, aš įkaliau.- Henri, autobusas atvažiuoja!- Gerai, Henri!

Mes puolėme link autobuso...

Vėliau nusprendėm, kad aš Henkas, o jis - Henris. Ranko je jis turėjo popierėlį. Vieno iš savo draugų namelio adresą. Tenmes galėjome atsipūsti prieš skaitymus. Draugas buvo išvažiavęs.Skaitymai turėjo prasidėti tik devintą vakaro. Namelio Henris kaž

kodėl taip ir nerado. Apylinkės ten buvo gražios. Tikrai gražios.Pušys, pušys, ežerai ir vėl pušys. Gaivus oras. Jokio eismo. Maneapėmė nykuma. Nejautrus aš grožiui. Ne toks jau esu šaunus vyrukas, pamaniau. Štai gyvenimas toks, koks jis ir turi būti, o aš

jaučiuosi kaip į kalėjimą pakliuvęs.- Gražios apylinkės, - tariau, - bet vieną gražią dieną čia vis

tiek viską sudarkys.- Greičiausiai, - atsiliepė Henris. - Kai prisninga, čia dar

gražiau...Ačiū Dievui, pamaniau, man neteks to pamatyti...

Belfordas sustojo prie baro. Mes įėjom. Nekenčiau barų. Pri

rašiau apie juos pernelyg daug apsakymų ir eilėraščių. O Belfordasmanė padarysiąs man paslaugą.Baruose galima sužinoti daugybę dalykų, tačiau atsikratyti

barų sunku. Jie išdygsta kiekviename žingsnyje. Barų lankytojaipanašūs į išparduotuvių lankytojus - žudo laiką ir viską aplinkui.

Nusekiau paskui Henrį. Už vieno staliuko sėdėjo jo pažįstami. Zėkit, čia tokio ir tokio dalyko profesorius. O čia - tokio ir ano

48



kio. O čia - tas, o čia - anas. Visa užstalė. Kelios moterys. Moterysnežinia kodėl panašios į margariną. Visi sėdėjo ir iš didelių bokalųgėrė kažkokį žalsvą birzgalą, panašų į alų.

Man pastatė bokalą žalio alaus. Aš jį pakėliau, sulaikiau kvėpavimą, maktelėjau.

- Man visada patiko jūsų kūryba, - pradėjo vienas profesorius. - Jūs man primenate...

- Atleiskit, - tariau. - Tuoj grįšiu...Ir moviau į šikinyką. Jis, aišku, siaubingai dvokė. Miela sma

gi užeigėlė.Barai... kas žingsnį!

Nespėjau net kabinos durelių atidaryt. Privariau į pisuarą.Šalia manęs stovėjo vietinis kvėša. Miesto „meras". Su raudona kepurėle. Juokdarys atsirado. Šūdžius.

Nusivėmiau, nužvelgiau jį pačiu gašliausiu žvilgsniu, kokiutik sugebėjau, ir jis išėjo.

Paskui išėjau aš ir prisėdau prie savo žalio alaus.

- Ar jūs šįvakar skaitote?... - paklausė kažkuris.Nieko neatsakiau.- Mes visi ateisime.- Gal ir aš užsuksiu, - atsakiau.Neturėjau kitos išeities. Pinigus jau gavau ir išleidau. Dar

vieni skaitymai, dar viena diena ir galėsiu dingt.

Aš tenorėjau atsidurti savo kambaryje Los Andžele, nuleistižaliuzes, gurkšnoti „Wild Turkey" užsikąsdamas paprika barstytais kietai virtais kiaušiniais ir laukti, kol radijas ims transliuoti kąnors iš Malerio...

Devynios vakaro... Belfordas atvedė mane į salę. Ten stovėjomaži apvalūs staliukai, už jų sėdėjo žmonės. Buvo ir scena.

49



- Gal norite, kad jus pristatyčiau? - paklausė Belfordas.- Ne, - atsakiau.Susiradau laiptelius, vedančius į sceną. Joje stovėjo staliu

kas ir kėdė. Pasistačiau ant staliuko savo kelioninį krepšį ir ėmiautraukti iš jo daiktus.

- Aš - Činaskis, - prisistačiau jiems, - o čia pora trumpikių,kojinės, marškiniai, čia - pinta viskio ir keletas eilėraščių rinkinių.

Viskį ir eilėraščius palikau ant stalo. Nulupau nuo buteliokakliuko celofaną ir gerokai truktelėjau.

- Klausimų turit?Jie tylėjo.

- Na ką gi, pradėsim.Iš pradžių jiems perskaičiau keletą senų dalykėlių. Su kie

kvienu gurkšniu eilėraščiai skambėjo vis geriau ir geriau - man,žinoma. Tie studentai buvo visai šaunūs. Paprašė tik vieno - kadbe reikalo nemeluočiau. Nusprendžiau, kad jie teisūs.

Iškenčia pirmas trisdešimt minučių, paprašiau dešimties mi

nučių pertraukos, pasiėmęs butelį nulipau nuo scenos ir prisėdauprie Belfordo ir dar keturių ar penkių studentų. Priėjo mergaitė suviena iš mano knygelių. Viešpatie švenčiausias, mergužėle, pagalvojau, pasirašysiu tau ant visko, ką turi.

- Ponas Činaskis?- Tai aš, - tariau, mostelėjęs genijaus ranka.

Paklausiau jos vardo. Paskui kažką užrašiau. Nupiešiaunuogą bičą, besivaikantį nuogą moteriškę. Užrašiau datą.- Labai jums ačiū, pone Činaski!Ir tai viskas? Krūva paistalų.Išplėšiau butelį kažkokiam tipui iš burnos.- Rupūže, tu jau antrąkart siurbi iš butelio. O man dar pusę

valandos ten arti! Kad daugiau butelio neliestum!

50



Atsisėdau ant stalo, įkaliau, pastačiau butelį į vietą.- Ar verta pasirinkti rašytojo kelią? - paklausė vienas iš stu

dentų.- Nori atrodyt sąmojingu? - paklausiau.- Ne, ne, aš rimtai. Ar patartumėt žmogui tapti profesionaliu

rašytoju?- Ne tu renkiesi rašymą, o rašymas tave.Po šių žodžių jis atstojo. Išgėriau dar ir užlipau ant scenos.

Mėgstamus tekstus visada pasilikdavau pabaigai. Skaitymuosekoledže dalyvavau pirmą kartą, tačiau prieš tai mankštinausi, duvakarus visiškai girtas skaičiau vienam Los Andželo knygyne. Kas

geriausia - pasilik pabaigai. Taip visada elgiasi vaikai. Perskaičiauiki galo ir užverčiau knygas.

Plojimai mane nustebino. Ilgi ir audringi. Net sutrikau. Eilėraščiai juk nebuvo tokie geri. Jie turbūt plojo kažkam kitam. Galbūt dėl to, kad pagaliau baigiau...

Vienas profesorius surengė savo namuose vakarėlį. Profeso

rius buvo labai panašus į Hemingvėjų. Žinoma, Hemingvėjus buvomiręs. Profesorius taip pat atrodė pusgyvis. Jis neužsičiaupdamastauškė apie literatūrą, rašymą, kitus šlykščius, supistus dalykus.Kur beeičiau, jis vilkosi iš paskos. Lydėjo mane visur, išskyrus tuliką. Vos tik atsisukdavau, šalia išdygdavo jis...

- O, Hemingvėjus! Maniau, tu miręs.

- Ar jūs žinojote, kad Folkneris taip pat buvo girtuoklis?-Aha.- O ką jūs manot apie Džeimsą Džonsą?Tikrai nesveikas senukas, kaip užsikirtus juostelė.Susiradau Belfordą.- Klausyk, vaiki, šaldytuvas tai tuščias. Tas Hemingvėjus nė

velnio nenupirko...

51



Daviau jam dvidešimt žalių.- Gal žinai, kas pasivargintų subėgioti alaus?- Žinau vieną tokį.- Puiku. Ir porą cigarų.- Kokių?

- Bet kokių. Pigių. Už dešimt ar penkiolika centų. Ir ačiū.Ten buvo dvidešimt ar trisdešimt žmonių, o aš jau vienąkart

pripildžiau šaldytuvą. Negi tai viskas, ką tie šūdžiai sugeba?Pasirinkau pačią patraukliausią moterį tuose namuose ir nu

sprendžiau priversti ją manęs nekęsti. Radau ją vienišą, sėdinčiąvirtuvės kamputyje.

- Mažyt, - tariau, - tas prakeiktas Hemingvėjus - ligonis.- Žinau, - atsakė ji.-A š suprantu, jis nori būti malonus, tačiau niekaip neišmeta

iš galvos Literatūros. Viešpatie, na, ir bjauri tema! Supranti, niekadnesu sutikęs rašytojo, kuris man patiktų. Visi jie - šūdo pyragai,šlykščiausios žmonijos atmatos...

- Žinau, - atsiliepė ji. - Žinau...Prisitraukiau ją ir pabučiavau. Ji nesipriešino. Hemingvėjus

mus pamatė ir išėjo į kitą kambarį. Oho! Šaltakraujis pasitaikė senukas! Neįtikėtina!

Grįžo Belfordas su pirkiniais, mes apsistatėm alaus skardinėm ir kelias valandas su ja kalbėjomės, glamonėjomės ir bučiavo

mės. Tik kitądien sužinojau, kad ji - Hemingvėjaus žmona...

Atsibudau aš lovoje, vienišas, kažkur antrame aukšte. Turbūt taip ir likau Hemingvėjaus namuose. Ir pagirios sunkesnės neipaprastai. Nusisukau nuo saulės šviesos ir užsimerkiau.

Kažkas mane papurtė.- Henkai! Henkai! Kelkis!

52



- Prakeikimas. Eik po velnių!- Mums laikas važiuot. Jūs po pietų skaitot. O kelias ilgas.

Galim nespėti.- Tai ir nespėkim.- Deja, turim. Jūs pasirašėt sutartį. Jūsų laukia. Ir nori trans

liuoti jūsų pasirodymą per televiziją.- Per televiziją?- Taip.- O Dieve, taigi aš prieš kameras apsivemsiu...- Henkai, mes privalom...- Gerai jau, gerai.

Atsikėliau iš lovos ir pažvelgiau į jį.- Esi šaunuolis, Belfordai, nes prižiūri mane ir mėži

mano mėšlą. Tik kodėl tu nepyksti ir nepasiunti manęs kuotoliau?

- Jūs, - mano mylimiausias šiuolaikinis poetas.Ėmiau juoktis.

- Dieve mano, tuoj išsitrauksiu pimpalą ir tave apmyšiu...- Kad ne, - atšovė jis, - jūsų poezija mane domina labiau

negu jūsų myžalai.Na va, pačiu laiku mane nutupdė, aš net ėmiau jausti jam

simpatiją. Galų gale apsirengiau, ir Belfordas padėjo man nuliptilaiptais. Apačioje laukė Hemingvėjus su žmona.

- Dieve, kaip jūs baisiai atrodot! - sušuko Hemingvėjus.- Atleisk už vakarykščią, Emi. Nežinojau, kad ji - tavožmona...

- Nieko tokio, - atsakė jis, - kavos gersite?- Nuostabu, - apsidžiaugiau. - Tikrai nepakenks.- O gal ir suvalgysit ko nors?- Ačiū. Nevalgau aš.

53



Mes susėdome ir tylomis išgėrėme kavos. Hemingvėjus kažką pasakė. Nepamenu ką. Turbūt apie Džeimsą Džonsą.

- Velniai rautų! - sušuko jo žmona. - Ar gali užsičiaupt,ar ne?

- Klausykit, Henkai, - tarė Belfordas, - gal jau važiuokim?

Ilgas kelias.- Gerai, - sutikau aš.Mes pakilome ir patraukėme prie automobilio. Paspaudžiau

tam Hemingvėjui ranką.- Palydėsiu jus iki automobilio, - tarė jis.Belfordas ir H. pajudėjo link durų. Aš atsisukau į ją.

- Viso, - ištariau.- Viso, - atsiliepė ji ir pabučiavo mane. Niekas niekada ma

nęs taip nebučiavo. Ji atsivėrė, atsidavė visa. Nė viena moteris taipman nebuvo atsidavusi.

O tada palikau tuos namus. Dar kartą paspaudžiau Hemingvėjui ranką. Mes nuvažiavom, o jis grįžo namo, pas savo žmoną...

- Jis dėsto Literatūrą, - paaiškino Belfordas.- Aha, - burbtelėjau.Mane siaubingai pykino.- Nežinau, ar sugebėsiu ką nors perskaityt. Žiauru rengti

poetinius skaitymus dienos aky.

- Kaip tik dieną dauguma studentų ir gali jūsų pasiklausyti.Mes vis važiavom ir važiavom, ir aš supratau, kad išsigelbėjimo nebus. Nuolat esi priverstas ką nors daryti, kitaip tave išbrauks iš sąrašų. Labai nemalonus faktas, tačiau aš turėjau jį omenyje ir ėmiau svarstyti, kaip galėčiau šito fakto išvengti.

- Atrodo, jums iš tikrųjų bus sunkoka, - tarė Belfordas.- Sustok kur nors. Nusipirksim butelį škotiško.

54



Jis stabtelėjo prie vienos iš tų keistai atrodančių Vašingtonokrautuvėlių. Paėmiau pusę pintos degtinės, kad atsipeikėčiau, irpintą viskio skaitymams. Belfordas paaiškino, kad kitoje vietojepublika gan konservatyvi ir man geriau įsigyti viskiui termosą.Taigi nusipirkau ir termosą.

Pakeliui sustojome papusryčiaut. Miela užkandinė, tik kelnaičių merginos kažkodėl nedemonstravo.

Dieve mano, visur buvo pilna moterų ir daugiau nei pusė jųatrodė tinkamos dulkinti, tačiau nieko nepadarysi - belieka tik į

jas žiūrėti. Ir kas sugalvojo tokį siaubingą pokštą? Tiesa, visos jospanašios - viena lašiniais apaugusi, kita - be šiknos. Tiesiog rūte

lių darželis. Kurią nusiskinsi? Kuri nuskins tave? Visai nesvarbu,ir dėl to baisiai liūdna. Net suskynus puokštę - nieko gero, niekam niekada nieko gero, nors ir bandytum tvirtinti kitaip.

Belfordas mums užsakė blynelių ir kiaušinienės. Plaktos.Padavėja. Apžiūrėjau jos krūtis ir klubus, lūpas ir akis. Varg

šelė. Velniai rautų, kokia vargšelė. Turbūt jos galvoje sukosi viena

vienintelė mintis - prievartauti kokį nelaimingą šunsnukį tol, kolpas jį neliks nė surūdijusio cento...

Man pavyko susikimšti didžiumą blynelių, tada vėl sėdomeį automobilį.

Belfordas rūpinosi tik būsimais skaitymais. Atkaklus jau

nuolis.- Tas bičas, kuris dukart per pertrauką gėrė iš jūsų butelio...- Aha. Ieškojo bėdos...- Jo visi bijo. Jis išmestas iš universiteto, bet vis dar ten trina

si. Nuolat užsivežęs nuo LSD. Beprotis.- Man į tai nusispjaut, Henri. Gali nukabint mano bobą, bet

mano viskio neliesk!

55



Sustojom užsipilt degalų ir pajudėjom toliau. Perpyliau į termosą savo viskį ir bandžiau prisiverst nuryt degtinės.

- Jau čia pat, - tarė Belfordas, - štai universiteto bokštai. Žiūrėkit!

Pasižiūrėjau.

- Dieve gailestingas! - šūktelėjau.Vos tik pamatęs universiteto bokštus, persisvėriau per lan

gą ir ėmiau vemti. Vėmalai pasklido, ištepdami raudono sportinioBelfordo automobilio šoną. O jis sau ryžtingai važiavo toliau. Jamatrodė, kad vemiu aš tik šiaip sau, pokštaudamas, ir galėsiu skaityti toliau. Mane vis pykino ir pykino.

- Atsiprašau, - praveblenau aš.- Nieko tokio, - atsakė jis, - jau beveik pietūs. Turim kokias

penkias minutes. Džiaugiuosi, kad spėjom.Mes pastatėm automobilį. Čiupau savo kelioninį krepšį, išli

pau ir apsivėmiau stovėjimo aikštelėje.Belfordas nudrožė pirmyn.

- Palauk truputį, - paprašiau aš.Įsikibau į stulpą ir vėl apsivėmiau. Pro šalį, dairydamiesi į

mane, ėjo studentai: ką ten daro tas kriošena?Nusekiau paskui Belfordą vienu takeliu, kitu... Amerikie

tiškas universitetas - vieni krūmai, takeliai ir paistalai. Pamačiausavo vardą skelbime - HENRIS ČINASKIS SKAITO SAVO...

Taigi čia aš, supratau. Juokinga. Mane įstūmė į patalpą. Vidujbuvo pilna žmonių. Maži blyškūs veideliai. Maži blyškūs blyneliai.Mane pasodino ant kėdės.- Pone, - pradėjo bičas su TV kamera, - kai pakelsiu ranką -

pradėkit.Tuoj apsivemsiu, pagalvojau. Bandžiau sugraibyti savo poe

zijos knygeles. Tempiau laiką. Belfordas ėmė jiems aiškinti, kas aš

56



toks... Kaip puikiai mes leidom laiką nuostabiuosiuose Šiaurės vakaruose, prie Ramiojo vandenyno...

Bičas su kamera pakėlė ranką.Aš pradėjau.- Mano vardas Činaskis. Pirmasis eilėraštis vadinasi...

Po trečio ar ketvirto eilėraščio atsisukau termosą. Žmonėslinksminosi. Velniažin kodėl. Vėl įkaliau iš termoso, truputį apsi-nešiau. Šįkart jokios pertraukos. Žvilgtelėjau į šoninį TV ekranąir pastebėjau, kad jau pusę valandos skaitau su skersai kaktos ikinosies nukarusia plaukų sruoga. Mane tai kažkodėl pralinksmino. Užkišau ją už ausies ir tęsiau toliau. Atrodo, išsisukau. Ploji

mai buvo audringi, nors ir ne tokie kaip vakar. Koks skirtumas?Svarbu - dingt iš čia gyvam. Keletas turėjo mano knygų, priėjoautografo.

Aha aha, pamaniau, tai viskas, ką tie mulkiai sugeba.Ir ne daugiau. Pasirašiau, kad gavau šimtą žalių, buvau su

pažindintas su Literatūros fakulteto vedėja. Sekso įsikūnijimas.

Nusprendžiau ją išprievartauti. Ji pasakė, kad gal vėliau užsukspas Belfordą, į tą namelį tarp kalvų, bet, paklausius mano eilių,taip, žinoma, ir neužsuko. Pagaliau viskas buvo baigta. Grįžtu įsavo pelėsiais trenkiantį kiemą, į beprotybę, tačiau savą beprotybę.Belfordas su draugu nuvežė mane į oro uostą, užsukome į barą.Užsakiau išgerti.

- Keista, - tariau, - atrodo, kraustausi iš proto. Visąlaik girdžiu savo vardą.Aš neklydau. Išėjęs į lauką pamačiau, kad mano lėktuvas

kaip tik kyla į orą. Teko grįžti ir užeiti į specialią patalpą, kur maneapklausė kažkoks bičas. Jaučiausi kaip mokinukas.

- Gerai, - pareiškė jis, - išskraidinsime jus kitu reisu. Ir šįkartpasistenkite suspėti.

57



- Dėkoju jums, pone, - atsakiau.Jis kažką sumurmėjo į ragelį, o aš grįžau į barą ir užsisakiau

dar išgerti.- Viskas gerai, - paaiškinau. - Skrendu kitu reisu.Staiga man toptelėjo, kad praleidęs šį skrydį, praleisiu jį am

žinai. Ir amžinai turėsiu vaikščiot pas tą bičą. Kiekvienąkart bustruputėlį blogiau: jis vis labiau pyks, aš vis labiau graušiuosi. Visaitikėtina, kad taip galėtų atsitikti. Belfordas su draugu dingtų. Atsirastų kiti. Įsteigtų nedidelį pagalbos man fondą...

- Mamyte, o kas nutiko tėtukui?- Numirė Sietlo oro uosto bare prie staliuko, bandydamas

nepavėluoti į Los Andželo skrydį.Gal jūs ir nepatikėsit, bet į antrą skrydį aš nepavėlavau. Tik

atsisėdau, ir lėktuvas pajudėjo. Nieko nesupratau. Kodėl tai atrodėtaip sunku? Šiaip ar taip, aš sėdėjau lėktuve. Atsikimšau butelį.Stiuardesė mane pričiupo. Gerti griežtai draudžiama.

- Ar jūs žinote, pone, kad jus gali išlaipinti?

Pilotas ką tik pranešė, kad skrendame 50 000 pėdų aukštyje.- Mamyte, o kas nutiko tėtukui?- Jis buvo poetas.- Mamyte, o kas yra poetas?- Jis sakė, kad pats nežino. Na, marš plautis rankų, tuoj val

gysim.

- Nežino?- Taip, nežino. Marš plautis rankų...

58



GRANDIOZINĖS ZEN VESTUVĖS

Sėdėjau gale, įsispraudęs tarp rumuniškos duonos, kepeninės,alaus ir vaisvandenių; buvau pasirišęs žalią kaklaraištį, pirmąjį kaklaraištį per dešimt metų nuo tėvo mirties. Turėjau būti pabroliu

zen vestuvėse. Holisė lėkė 130 kilometrų per valandą greičiu, keturių pėdų Rojaus barzda plevėsavo ir lindo man į veidą. Važiavommano šešiasdešimt antrų metų „Kometa", tik aš negalėjau vairuoti -neturėjau draudimo, buvau gavęs dvi baudas už vairavimą išgėrus ir sparčiai girtėjau dabar. Holisė ir Rojus tris mėnesius gyvenosusimetę, Holisė išlaikė Rojų. Aš sėdėjau gale ir gurkšnojau alų.

Rojus man pasakojo apie visus Holisės šeimos narius paeiliui. Ro jui gerai sekėsi malti visokį intelektualų šūdą. Arba malti liežuviu.Būsto sienas jie buvo nusikabinėję daugybe nuotraukų vyrukų,čiulpiančių plaukuotas dziundzes.

Buvo ten ir besimasturbuojančio Rojaus, beveik pasiekusio orgazmą, nuotrauka. Rojus pats ją padarė. Pats įjungė kame

rą. Vienas. Virvutė. Laidas. Kažkoks įtaisas. Rojus tikino turėjęspasismaukyt šešis kartus, kol išėjo tobula nuotrauka. Visos dienos triūsas. Ir štai: balsvas lašelis - meno kūrinys. Holisė išsukoiš greitkelio. Važiuot buvo netoli. Kai kurie turčiai turi pusantrokilometro ilgio įvažiavimus. Sis turėjo paprastesnį - vos penkiųšimtų metrų. Išlipom. Atogrąžų sodai. Ketvertas ar penketas šunų.

Didžiulių juodų gauruotų žvėrių, kvailų apsiseilėjusių bestijų. Netnepasiekėme durų - terasoje su stiklu rankoje žvelgdamas į mus išaukšto stovėjo jis, turčius. Ir Rojus sustugo:

- Ak, Harvi, niekše tu, kaip džiaugiuosi tave matydamas!Harvis vos pastebimai šyptelėjo:- Ir aš džiaugiuosi tave matydamas, Rojau.Viena iš didžiulių juodų bestijų įsikibo man į kairę koją.

59



- Patrauk savo šunį, Harvi, niekše tu, džiaugiuosi tave matydamas! - suklikau aš.

- Aristoteli, BAIK tučtuojau!Šuo nuspūdino sau, pačiu laiku.Po to.

Karstėmės aukštyn žemyn laiptais, nešiodami saliamį, marinuotus vengriškus šamus, krevetes. Omarų uodegas. Riestainius.Smulkiai kapotas balandžių šikneles.

Pagaliau viską sunešėm. Atsisėdau ir pasičiupau alaus. Buvau vienintelis su kaklaraiščiu. Ir vienintelis, nupirkęs vestuvinędovaną. Paslėpiau ją tarp sienos ir Aristotelio apkramtytos kojos.

- Čarlzas Bukovskis...Atsistojau.- Ak, Čarlzas Bukovskis!- Mhm.Po to:- Čia Marta.

- Sveika, Marta.- O čia Elsė.- Sveika, Else.- O tiesa, - paklausė ji, - kad prisigėręs laužot baldus, daužot

langus, pjaustotės rankas ir panašiai, kai būnat prisigėręs?-Mhm.

- Jūs tam per senas.- Klausykit, Else, baikit čia šnekėt visokį mėšlą...- O čia Tina.- Labas, Tina.Prisėdau.Vardai! Su pirmąja žmona pragyvenau dvejus su puse metų.

Vieną vakarą atėjo svečių. Pristačiau juos žmonai: „Čia pusgalvis

60



Lujis, čia Merė, Greitojo Čiulpimo Karalienė, o čia Nikas - puskvailis." Tada atsisukau į ją ir tariau: „O čia mano žmona... manožmona... čia..." Galų gale teko pažvelgt į ją ir paklaust: „KOKS, POVELNIŲ, TAVO VARDAS?"

„Barbara."

„ O čia - Barbara", - pasakiau jiems.Zen mokytojas dar nepasirodė. Sėdėjau ir siurbiau alų.Paskui atėjo dar žmonių. Plūdo laiptais. Visa Holės šeimy

nėlė. Rojus, panašu, šeimos neturėjo. Vargšelis Rojus. Nedirbo nėdienos per visą savo gyvenimą. Pasiėmiau dar alaus.

O jie vis lipo laiptais: buvę kaliniai, sukčiai, invalidai, tamsių

reikaliukų prasukinėtojai. Šeima ir draugai. Miniomis. Be vestuvinių dovanų. Be kaklaraiščių.

Įsispraudžiau gilyn į savo kampą.Vienas bičas atrodė labai sušiktai. Užlipt laiptais jam prirei

kė dvidešimt penkių minučių. Jis turėjo specialius ramentus, labaigalingai atrodančius, su lenktom atramom rankoms. Specialios

rankenos šen ir ten. Aliuminis ir guma. Jokio medžio. Taip ir įsivaizdavau: narkotikus skiedė ar už pinigines skolas. Jį prakiurdėsėdintį sename kirpėjo krėsle su drėgnu ir karštu rankšluosčiu antveido. Tik nepataikė į keletą gyvybiškai svarbių taškų.

Buvo ten ir kitų. Kažkas dėstė Los Andželo universitete.Kažkas gabeno kvaišalus kinų žvejų laiveliais per San Pedro uostą.

Mane supažindino su žymiausiais mūsų amžiaus žudikaisir sukčiais.O aš? Aš laikinai nedirbau.Paskui priėjo Harvis.- Bukovski, nori viskio su vandeniu?- Aišku, Harvi, noriu.Nuėjom į virtuvę.

61



- Kam tau kaklaraištis?- Kelnių užtrauktukas sugedęs. O trumpikės per ankštos.

Kaklaraiščio galas kaip tik pridengia kūšplaukius virš bybio.- Manau, esi geriausias šiuolaikinis apsakymų rašytojas.

Nieks tau neprilygsta.

- Aišku, Harvi. Kur viskis?Harvis parodė viskio butelį.- Geriu tik šitą rūšį, nes visada ją mini savo apsakymuose.- Aš pakeičiau rūšį, Harvi. Radau geresnę.- Kaip vadinasi?- Kad aš prisiminčiau.

Susiradau aukštą stiklą ir prisipyliau viskio perpus su vandeniu.

- Nervus ramina, - paaiškinau jam. - Zinai juk?- Aišku, Bukovski.Išgėriau vienu gurkšniu.- Dar nori?

- Žinoma.Pasiėmiau antrą porciją, nuėjau į svetainę, atsisėdau savo

kampe. Tuo tarpu vėl kilo triukšmas: Zen mokytojas ATVYKO!Zen mokytojas dėvėjo labai įmantrius drabužius ir buvo vi

sąlaik prisimerkęs. O gal jo akys nuo gimimo tokios.Zen mokytojui prireikė stalų. Rojus lakstė po visus namus

jų ieškodamas.Tuo tarpu pats Zen mokytojas buvo labai ramus, labai maloningai nusiteikęs. Išgėriau viskį, nuėjau pasiimti dar. Grįžau.

Įbėgo auksaplaukis vaikis. Gal vienuolikos metų.- Bukovski, skaičiau keletą jūsų apsakymų. Esat pats geriau

sias rašytojas iš visų mano skaitytų!Ilgos šviesios garbanos. Akiniai. Liaunas kūnas.

62



- Puiku, mažyt. Tu dar paauk. Susituoksim. Gyvensim ištavo pinigų. Nes imu pavargti. Galėsi demonstruot mane kokiamenors stikliniame narve su skylutėmis orui. Leisiu berniukams sutavim miegoti. O pats žiūrėsiu.

- Bukovski! Vien dėl ilgų plaukų jūs laikote mane mergaite!

Aš vardu Polas! Mus juk supažindino! Jūs ką, neatsimenat ?Polo tėvas, Harvis, spoksojo į mane. Pamačiau jo akis. Ir su

pratau, kad jis jau nebelaiko manęs tokiu geru rašytoju. Galbūt netlaiko blogu. Ką gi, amžinai neapsimetinėsi.

Tačiau vaikigalis nė kiek nesutriko:- Viskas normaliai, Bukovski! Jūs vis tiek geriausias rašytojas

iš mano skaitytų! Tėtis leido perskaityt kai kuriuos jūsų apsakymus...O tada užgeso šviesos. Štai ko nusipelnė vaikis už savo ple

palus...

Visur buvo pilna žvakių. Visi ieškojo žvakių - vaikščiojo, ieškodami žvakių ir degiojo jas.

- Po velnių, čia tik saugikliai. Pakeiskit saugiklius, - tariauaš.

Kažkas pasakė, kad ne saugikliai, o visai kas kita, numojauranka ir visiems dęgiojant žvakes nuėjau į virtuvę dar viskio. Poperkūnais, ten stovėjo Harvis.

- Turi nuostabų sūnų, Harvi. Tavo berniukas, Piteris...

- Polas.-Atsiprašau. Tie bibliniai vardai...- Suprantu.(Turčiai viską supranta, tik nė velnio nedaro.)Harvis atkimšo naują butelį. Paplepėjom apie Kafką. Apie

Dosą3. Apie Turgenevą ir Gogolį. Apie visą tą nykų mėšlą. Visur

3 John Dos Passos (1896-1970) - garsus JAV prozininkas.

63



sužibo žvakės. Zen mokytojas ketino imtis darbo. Rojus buvo davęs man du žiedus. Pačiupinėjau. Jie buvo vietoj. Visi laukė mūsų.Aš laukiau, kol nuo tokio viskio kiekio Harvis parkris ant grindų.Tačiau laukiau veltui. Jis išgėrė dvigubai daugiau už mane ir visdar laikėsi ant kojų. Taip nedažnai pasitaiko. Kol jie degiojo žva

kes, per dešimt minučių iškalėm beveik pusę litrinio butelio. Mesišėjome pas svečius. Atidaviau Rojui žiedus. Rojus prieš keletądienų buvo pranešęs Zen mokytojui, kad esu girtuoklis... nepatikimas... arba silpnadvasis, arba ištvirkęs... todėl ceremonijos metuBukovskio prašyti žiedų neverta, nes Bukovskis gali išvis nepasi-rodyt. Arba gali pamest žiedus, apsivemti, pamesti Bukovskį.

Pagaliau ceremonija prasidėjo. Zen mokytojas ėmė vartytimažą juodą knygelę. Nestorą. Kokio šimto penkiasdešimties puslapių.

- Prašau, - tarė Zenas, - ceremonijos metu nerūkyti ir negerti.

Ištuštinau stiklą. Stovėjau Rojui iš dešinės. Aplinkui visi tuš

tino savo stiklus.Zen mokytojas išspaudė drovią šypsenėlę.Krikščioniškas vedybų ceremonijas gerai įsiminiau iš savo

liūdnos patirties. Zenbudistinė ceremonija labai priminė krikščioniškąją, tik su nedidele kliedesių priemaiša. Kažkurią akimirkąbuvo uždegtos trys mažos smilkalų lazdelės. Zenas turėjo jų visą

dėžę - du ar tris šimtus. Uždegus viena lazdelė buvo įkišta į stiklainėlį su smėliu. Tai buvo Zen lazdelė. Rojaus paprašė įbesti savodegančią lazdelę iš vienos Zen lazdelės pusės, o Holisę - iš kitos.

Tačiau lazdelės stovėjo netinkamai. Vos pastebimai šyptelė jęs, Zen meistras ištiesė ranką ir suteikė lazdelėms naujos gelmėsir dvasingumo.

O tada Zen mokytojas išsitraukė rudą rožinį.

64



Ištiesė jį Rojui.- O ką dabar? - paklausė Rojus.Po velnių, pagalvojau, Rojus amžinai skaito visokius niekus.

Negi negalėjo pasiskaityt apie savo paties vestuves?Zenas pasilenkė ir uždėjo dešiniąją Holisės ranką ant kairio

sios Rojaus. Taip rožinis apvijo abi rankas.-A r sutinkate...- Sutinku...(Ir čia zenbudizmas? - pagalvojau.)- O jūs, Holise, ar...- Sutinku...

Tuo tarpu žvakių šviesoje kažkoks šiknius šimtais pyškinoceremonijos nuotraukas. Mane tai nervino. Gal koks FTB agentas.

Čekšt! Čekšt! Čekšt!Mes, žinoma, buvome niekuo dėti. Tačiau nervinausi, nes el

giamasi buvo neatsakingai.Štai tada ir pastebėjau, kaip atrodo Zen mokytojo ausys žva

kių šviesoje. Jos persišvietė, tarsi būtų padarytos iš ploniausio tualetinio popieriaus.

Dar niekada nebuvau matęs žmogaus tokiomis perregimomis ausimis, kaip Zen mokytojo. Štai kas pavertė jį šventuo

ju! Privalėjau gauti tas ausis! Nešiočiausi jas piniginėj, atiduočiau savo katinui ar atminčiai pasilikčiau. O gal po pagalve lai

kyčiau.Aišku, žinojau, kad tai manyje kalba visas išgertas viskis suvandeniu ir alus, tačiau vis dėlto, kita vertus, visai ir nežinojau.

Negalėjau liautis spoksojęs į Zen mokytojo ausis.O jie vis kalbėjo.- ... o jūs, Rojau, ar pažadate nevartoti narkotikų, kol gyven

site su Holise?

65



Stojo nejauki tyla. Jie sugniaužė vienas kito karoliais apsuktas rankas.

- Pažadu, - tarė Rojus, - nevartoti...Netrukus viskas buvo baigta. Arba taip atrodė. Zen meistras

išsitiesė visu ūgiu ir vos vos šyptelėjo.

Paliečiau Rojaus petį:- Sveikinu.Tada pasilenkiau. Suėmiau Holisės galvą ir pabučiavau jos

nuostabias lūpas.Visi sėdėjo kaip sėdėję. Silpnapročių nacija.Niekas nė nepajudėjo. Žvakės degė kaip išprotėjusios.

Priėjau prie Zen mokytojo. Paspaudžiau ranką:- Dėkoju. Neblogai atlikot ceremoniją.Jis atrodė visai patenkintas ir pasijutau trupučiuką geriau.

Tačiau likusieji gangsteriai - seniai iš Tamani Holo ir mafija buvoper daug kvaili ir išdidūs, kad spaustų ranką rytiečiui.

Tik vienas iš jų pabučiavo Holisę. Tik vienas paspaudė Zen

mokytojui ranką. Galbūt tai buvo priverstinės vedybos? Na ir šeimynėlei Žinoma, sužinočiau paskutinis, būčiau paskutinis, kuriampapasakotų.

Ceremonijai pasibaigus, pajutau, kad patalpoje labai šalta.Visi sėdėjo ir spoksojo vienas į kitą. Žmonija man visada liks paslaptimi, tačiau kažkas turi atlikti klouno vaidmenį. Nusiplėšiau

savo žalią kaklaraištį ir sviedžiau jį į viršų:- EI! JŪS, BYBIAČIULPIAI! NEGI NIEKS NENORI VALGYT?Priėjau prie stalo ir ėmiau kimšti sūrį, marinuotas kiaulės

kojas ir vištelių pyzdutes. Keletas vargais negalais atsigavo, priėjoir, nežinodami, ką toliau daryt, ėmė krautis maisto.

Priverčiau juos kramsnoti. Tada pasitraukiau ir ėmiausi viskio su vandeniu.

66



Virtuvėje pildamasis eilinę porciją nugirdau, kaip Zen mokytojas sako:

- Man metas.- Ooo, neišeikit... - iš stambiausio per trejetą metų mafijo

zų susirinkimo gelmės pasigirdo senas, spigus moteriškas balsas.

Netgi jis skambėjo visai nenuoširdžiai. Kokį velnią čia veikiu? Oprofesorius iš Los Andželo? Ne, Los Andželo profesorius priklausė tai pačiai kompanijai.

Reikėjo atgailos. Ar kažko panašaus. Ko nors, kas galėtųšiam vyksmui suteikti nors šiek tiek žmogiškumo.

Vos tik išgirdęs, kaip Zen mokytojas uždaro paradines duris,

iškaliau pilną stiklą viskio. Perlėkiau per žvakių nušviestą kambarį, pilną besišnabždančių šunsnukių, susiradau duris (reikėjo kurįlaiką dėl to pasistengti), atidariau duris, uždariau, ir štai aš... užpenkiolikos laiptelių nuo pono Zeno. Norėdami nusileisti iki automobilių aikštelės, turėjome nulipti dar 45 ar 50 laiptelių. Pasivijau

jį svyruodamas, šokinėdamas per laiptelius. Ir sušukau:

- Ei, meistre!Zenas atsigręžė:- Ko tau, seni?Seni?Sustojome ir įsispitrijome vienas į kitą ant įvijų laiptų mė

nulio nušviestame tropiniame sode. Atrodo, atėjo laikas užmegzti

artimesnius santykius.Ir aš jam pasakiau:- Man reikia arba abiejų tavo supistų ausų, arba to supisto

apdaro - to neoninio chalato, kurį apsivilkęs!- Išprotėjai, seni!- Maniau, zenams užtenka drąsos nesisvaidyti familiariais ir

tiesmukais pareiškimais. Nuvylei mane, mokytojau!

67



Zenas suglaudė delnus ir užvertė akis į dangų.Aš jam pasakiau:- Man reikia arba tavo supisto apdaro, arba supistų ausų!Jis laikė suglaudęs delnus ir stebeilijosi į dangų.Mečiausi laiptais žemyn, nepataikiau ant keleto laiptelių,

bet vis dar skriejau į priekį, gal todėl ir neprasiskėliau smegeninės. Krisdamas žemyn pabandžiau užsimoti, bet buvau pernelygįsibėgėjęs, tarsi ką tik nutrūkęs nuo grandinės ir praradęs kryptiesnuovoką. Zenas mane pagavo ir pastatė ant kojų.

- Sūnau mano, sūnau...Stovėjom akis į akį. Smogiau jam iš peties. Neblogai rėžiau.

Girdėjau, kaip jis šnypščia. Smogiau dar. Nepataikiau. Užsimojauper daug į kairę. Nukritau į kažkokius iš pragaro atvežtus augalus. Atsistojau. Vėl pajudėjau link jo. Ir mėnesienoje pamačiau savokelnių priekį - aptaškytą krauju, žvakių vašku ir vėmalais.

- Tuoj tu, išgama, sužinosi, kas tavo mokytojas! - pranešiauartėdamas. Jis laukė. Visą gyvenimą dirbus visų galų meistru, rau

menys dar nebuvo visai suglebę. Smogiau jam tiesiai į pilvą, sudė jęs į smūgį visus šimtą dešimt kilogramų savo svorio.

Zenas žagtelėjo, dar kartą maldaujamai žvilgtelėjo į dangų,kažką sumurmėjo rytietiškai, vožė man vieną trumpą karatė smūgį, beveik švelniai, ir paliko susirietusį gulėti tarp idiotiškų Meksikos kaktusų ir panašių į augąlus-žmogėdras krūmų iš neįžengia

mų Brazilijos džiunglių. Gulėjau atsipalaidavęs mėnulio šviesoje,kol ėmė dingotis, kad viena iš purpurinių gėlyčių sėlina prie manonosies ir nepastebimai bando užgniaužti kvėpavimą.

Po velnių, prireikė ne mažiau nei šimto penkiasdešimtiesmetų, kad įveikčiau Harvardo klasikinę literatūrą. Pasirinkimo neturėjau: išsivadavau iš gėlytės gniaužtų ir ėmiau ropoti laiptais įviršų. Pasiekęs viršų atsistojau, atidariau duris ir įėjau. Niekas ma

68



nęs nepastebėjo. Jie vis dar skiedė visokias nesąmones. Susmukausavame kampe. Nuo karatė smūgio virš kairiojo antakio atsivėrėžaizda. Susiradau nosinę.

- Velniai rautų, man reikia išgerti! - sustugau.Priėjo Harvis su stiklu. Grynas viskis. Iškaliau. Kodėl žmo

nių balsų gaudesys gali tapti tokiu beprasmišku? Pastebėjau moterį, pristatytą kaip nuotakos motiną, demonstruojant savo kojytes,o šios atrodė visai neblogai - ilgos nailoninės kojinės, prašmatnūsbateliai smailiais kulniukais, nosys papuoštos mažais brangakmeniais. Sujaudintų net silpnaprotį, o aš buvau tik pusiau toks.

Atsistojau, priėjau prie nuotakos mamytės, užplėšiau sijoną

iki klubų, paskubomis išbučiavau jos gražius keliukus ir bučiniaisėmiau kilti aukštyn.

Žvakių šviesa man padėjo. Viskam.- Ei! - ji staiga atsipeikėjo, - tu ką darai?- Išpisiu tave kiaurai! Pisiu tol, kol šūdai ims iš šiknos kristi!

Nori?

Ji mane pastūmė ir aukštielninkas nukritau ant kilimo. Ištiesiau kojas ir, norėdamas atsistoti, ėmiau blaškytis.

- Prakeikta amazonė! - surikau.Galų gale po trejeto ar ketverto minučių pavyko atsistoti.

Kažkas nusijuokė. Supratęs, kad kojos vėl mane laiko, patraukiau įvirtuvę. Įsipyliau išgert, išgėriau. Įsipyliau dar, išėjau.

Jie visi buvo ten - suknisti giminės.- Rojau, Holise? - paklausiau, - kodėl neišvyniojat vestuvinės dovanos?

- Tikrai, - atsiliepė Rojus. - Kodėl?Dovana buvo suvyniota į 40 metrų folijos. Rojus ėmėsi išvy

nioti. Pagaliau folija baigėsi.- Laimingo šeimyninio gyvenimo! - sušukau.

69



Jie visi pamatė. Kambaryje stojo mirtina tyla.Tai buvo mažas rankų darbo karstelis, pagamintas geriausių

Ispanijos amatininkų. Jo dugnas išmuštas rausvai raudonu veltiniu. Tiksli tikro karsto kopija, tik rūpestingiau sumeistrauta.

Rojus nužvelgė mane žudančiu žvilgsniu, nuplėšė etiketę su

instrukcija kaip išsaugoti paviršiaus blizgesį, įmetė ją į karstelį iružvožė dangteliu.

Tvyrojo mirtina tyla. Vienintelė dovana buvo atmesta. Netrukus jie suėmė save į rankas ir vėl ėmė skiesti nesąmones.

Nutilau ir aš. Tikrai didžiavausi mažuoju karsteliu. Valandųvalandas ieškojau dovanos. Vos neišsikrausčiau iš proto. Kol pama

čiau jį vienišą gulintį ant lentynos. Pačiupinėjau išorę, apverčiau,pažvelgiau į vidų. Kaina nemaža, bet mokėjau už tikrą meistrystę.Medis. Mažučiai vyriai. Visa kita. Man dar reikėjo purškiklio nuoskruzdėlių. Parduotuvės užkaboriuose radau flakonėlį „Juodosiosvėliavos". Skruzdės prie mano durų buvo susirentusios skruzdėlyną. Nusinešiau pirkinius prie kasos. Ten stovėjo mergaitė, padė

jau pirkinius priešais ją. Parodžiau į karstą.- Žinot, kas čia?-Kas?- Karstas!Atidariau ir parodžiau jai.- Nuo tų skruzdėlių tuoj išprotėsiu. Žinot, ką ketinu daryt?

-Ką?- Ketinu išgalabyt visas skruzdėles, sudėt jas į šitą karstą irpalaidot!

Ji nusijuokė.- Praskaidrinot man dieną!Jaunimas šiais laikais ne pirštu penimas - daug aukštesnė

rūšis. Sumokėjau ir išėjau...

70



Tačiau čia, vestuvėse, niekas nesijuokė. Juos pradžiugintųnebent raudonu kaspinu perrištas greitpuodis. Ir tai vargu.

Turčius Harvįs pasirodė esąs pats maloniausias. Gal dėl to,kad galėjo sau tai leisti? Prisiminiau, kad esu skaitęs šį bei tą išsenovės kinų:

„Kuo norėtum tapti - dailininku ar turtuoliu? Geriau turtuoliu, nes dailininkas, rodos, amžinai sėdi ant turtuolio slenksčio."

Siurbiau iš butelio ir man buvo į viską nusispjaut. Viskaskažkaip nepastebimai baigėsi. Atsidūriau ant užpakalinės savoautomobilio sėdynės, Holisė vėl vairavo, o Rojaus barzda vėl lindo

man į burną. Siurbiau iš butelio.- Klausykit, jūs ką, išmetėt mano karstelį?! Juk žinot, aš jus

abu myliu! Kodėl išmetėt mano karstelį?- Žiūrėk, Bukovski! Štai jis, tavo karstelis!- O, puiku!- Nori jį pasiimt?

- Ne! Ne! Tai mano dovana jums! Vienintelė dovana jums!Pasilikit! Prašau!

- Gerai.Likusį kelią važiavom tylėdami. Gyvenau kieme netoli Ho

livudo (savaime suprantama). Pastatyt automobilį buvo tikrasgalvos skausmas. Jie vargais negalais rado vietą už pusės kvarta

lo nuo mano namų. Pastatė automobilį, atidavė raktus. Žvelgiau,kaip jie pereina gatvę ir eina prie savo automobilio. Pasisukau eitinamo ir, vis dar žiūrėdamas į juos ir laikydamas rankoje butelį suHarvio viskio likučiu, užsikabinau batu už kelnių atvarto ir nukritau. Krisdamas aukštielninkas, visų pirma instinktyviai bandžiauišsaugoti to puikaus viskio likutį, neleisti buteliui sudužti į cementą (motina su kūdikiu), krisdamas stengiausi atsitrenkti į žemę

71



pečiais, aukščiau iškelti galvą ir butelį. Butelį išgelbėjau, bet galvakaukštelėjau į asfaltą - POKŠT!

Jie stovėjo ir žiūrėjo, kaip krentu. Prisitrenkiau beveik iki sąmonės praradimo, bet sugebėjau šūktelėti jiems per gatvę:

- Rojau! Holise! Palydėkit iki namų, prašau, aš susitrenkiau!

Jie akimirką pastovėjo, žiūrėdami į mane. O tada sulipo į automobilį, užvedė variklį, atsilošė sėdynėse ir ramutėliai nuvažiavo.

Man buvo už kažką atsilyginta. Tačiau už ką? Už karstelį?Kad ir kas tai būtų - naudojimasis automobiliu, klouno ar/ir pabrolio vaidmuo... tolesniam naudojimui nebebuvau tinkamas. Žmonių giminę visada laikiau pasibjaurėtina. Bet ypač pasibjaurėtina ji

buvo dėl šeimyninių santykių ligos, dėl vedybų, pakeičiančių galiąir savitarpio pagalbą; ta liga kaip opa, kaip raupsai užkrečia visus:

jūsų artimiausią kaimyną, jūsų kvartalą, rajoną, miestą, apygardą,valstiją, naciją... visi savo korių akutėse bandydami išgyventi visuotinėje gyvuliškos baimės ir bukumo aplinkoje, griebia už subinės savo artimą.

Taip, gavau, kas priklauso, suvokiau tai, jiems palikus mane,nė neišgirdus maldavimo.

Dar penkias minutes, pamaniau. Jei nieks nesutrukdys pagulėt penkias minutes, atsikelsiu ir nušliaušiu namo, pasieksiunamus. Buvau paskutinė visuomenės atmata. Vaikis Bilis4 manopuspadžio nevertas. Dar penkias minutes. Leiskit nušliaužt į savo

urvą. Išsilaižysiu žaizdas. Jei dar kartą pakvies mane į savo ceremonijas, pasakysiu, kur gali jas susikišti. Penkios minutės. Tik tiekir tereikia.

Pro šalį ėjo dvi moterys. Atsisuko ir pažvelgė į mane.- O, žiūrėk. Kas jam?

4 Vaikis Bilis (Billy The Kid) - devyniolikto amžiaus JAV kaubojus ir plėšikas,

tapęs JAV folkloro dalimi.

72



- Girtas.- O gal jam negera?- Ne, pažiūrėk kaip apsikabinęs butelį. Kaip vaiką.Po velnių. Ėmiau staugti:- AŠ JUMS PYZDAS IŠLAIŽYSIU! IŠLAIŽYSIU JŪSŲ PYZ-

DAS SAUSAI, SENOS KEKŠĖS!- Oiiiii!Abi įbėgo į stiklinį daugiaaukštį. Pro stiklines duris. O aš

gulėjau lauke negalėdamas atsikelti - geriausias kažkieno vestuvių pabrolys. Man tereikėjo nusigaut iki namų - įveikti 30 metrų.Tas pats, kas įveikti tris milijonus šviesmečių. Trisdešimt metrų

iki nuomojamo būsto durų. Dar dvi minutės ir sugebėsiu atsistot.Kiekvienas naujas bandymas suteikdavo jėgų. Senam girtuokliuivisada pavyksta, tik duokit jam laiko. Vieną minutę. Dar vieną minutę. Ir pajėgčiau atsistot.

Ir tada pasirodė jie. Pamišėliškos šeimyninės pasaulio sąrangos dalis. Bepročiai, vargu ar užduodantys sau klausimus, kodėl

priversti daryti tai, ką daro. Privažiavę paliko degt savo dvigubasraudonas šviesas. Išlipo. Vienas jų turėjo žibintuvėlį.

- Bukovski, - tarė tas su žibintuvėliu, - amžinai prisidirbi,ar ne?

Jis iš kažkur žinojo mano pavardę, jau buvau jam pakliuvęs.- Klausykit, - tariau, - užkliuvau. Susitrenkiau galvą. Nieka

da neprarandu sveiko proto ir rišlaus mąstymo. Esu nepavojingas.Gal palydėsit mane namo, vaikinai? Tik 30 metrų. Leiskit tik nugriūt į lovą ir išsimiegot. Nejau jums neatrodo, kad tai būtų tikraikilnus poelgis?

- Sere, dvi damos pranešė apie ketinimą jas išprievartauti.- Ponai, niekada nebandyčiau vienu metu išprievartauti dvie

jų damų.

73



Vienas faras vis švietė man į veidą savo debilišku žibintuvėliu. Tai suteikė jam didžiulį pranašumo jausmą.

- Tik trisdešimt metrų iki Laisvės! Nejau, vaikinai, nesuprantat?

- Esi juokingiausias klounas mieste, Bukovski. Sugalvok ge

resnį pasiteisinimą.-A ha, leiskit pagalvot... tai, kas guli prieš jus ant šaligatvio,

yra galutinis vestuvių, zen vestuvių, produktas.- Sakai, atsirado moteris, kuri rimtai bandė už tavęs ištekėti?- Ne už manęs, mulki...Policininkas su žibintuvėliu vožė juo per nosį.

- Prašom gerbti įstatymo sergėtojus.- Atsiprašau. Užsimiršau truputį.Kraujas bėgo mano kaklu ir varvėjo ant marškinių. Aš labai

pavargau - nuo viso pasaulio.- Bukovski, - paklausė tas su žibintuvėliu, - kodėl tu amži

nai prisidirbi?

- Pamirškit tas šūdinas šnekas, - atsakiau. - Vežkit mane įkalėjimą.

Jie užsegė man antrankius ir įgrūdo į galinę sėdynę. Ta patisena liūdna pasaka.

Važiavo jie lėtai, kalbėdamiesi apie įvairiausius beprasmiš

kus dalykus - tarkim, apie tai, kad reiktų praplatinti verandą, pagilinti baseiną ar gale namo įrengti papildomą kambarį senelei.Paskui prašneko apie sportą - jie juk buvo tikri vyrai - „Dodžeriai"dar turėjo šansą, net jei į pirmą vietą taikėsi dar dvi ar trys komandos. Vis tas pats šeimyniškumas - jei „Dodžeriai" laimi, laimi ir

jie. Jei žmogus nusileidžia Mėnulyje, ir jie nusileidžia Mėnulyje.Tačiau vos tik mirštantis iš bado paprašo dešimties centų - aha,

74



neturi dokumentų, pyzdink, sūdžiau. Čia tada, kai jie civiliniaisdrabužiais. Dar nė vienas mirštantis iš bado niekada neprašė farodešimties centų. Mūsų reputacija nepriekaištinga.

O tada mane paleido per įprastą mėsmalę. Po to, kai buvauvos už 30 metrų nuo namų. Po to, kai buvau vienintelis gyvas žmo

gus namuose, į kuriuos susirinko penkiasdešimt devyni svečiai.Vėl atsidūriau toj ypatingoj ilgoj kuo nors kaltų žmonių eilėj.

Jaunesni dar nežinojo, kas jų laukia. Jie įsivėlė į tamsius reikalus,vadinamus KONSTITUCIJA ir jų TEISĖMIS. Jauni farai ir miestodaboklėj, ir apygardoj girtuoklius naudojo treniruotėms. Turėjoparodyt, ko verti. Man bežiūrint, jie įkišo vieną bičą į liftą ir ve

žiojo aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, o kai jį iš ten iškrapštė, sunku buvo suprast, kas jis toks ir kuo buvo anksčiau - juodaodžiu,kažką rėkusiu apie žmogaus teises. Paskui jie ėmėsi baltojo, kažkąrėkusio apie KONSTITUCINES TEISES; šoko keturiese ar penkieseir nuvilko taip greit, kad jis kojom nesiekė žemės. Parvilkę atgal,atrėmė į sieną, o jis stovėjo drebėdamas, kūnas išmargintas raudo

nais rumbais, stovėjo tirtėdamas ir krūpčiodamas.Mane vėl nufotografavo. Vėl paėmė pirštų atspaudus.Nuvilko į girtuoklių kamerą, atidarė duris. Reikėjo susirasti

vietą ant grindų tarp šimto penkiasdešimties žmonių. Vienas šik-puodis visiems. Visur privemta ir primyžta. Susiradau sau vietelętarp likimo bendrų. Buvau Čarlzas Bukovskis, įtrauktas į Kalifor

nijos universiteto, esančio Santa Monikoje, literatūros archyvą.Kažkas ten laikė mane genijumi. Išsitiesiau ant lentų. Išgirdau jauną balsą. Berniuko balsą.

- Ponas, nučiulpsiu jumi už ketvirtuką!Farai privalėjo atimt visus smulkius, kupiūras, asmens do

kumentus, raktus, peilius ir taip toliau, įskaitant ir cigaretes, irduoti kvitą. Kurį arba pamesdavai, arba parduodavai, arba kas

75



nors nušvilpdavo. Tačiau kameroj visada būdavo ir pinigų, ir cigarečių.

- Atleisk, vaiki, - atsakiau. - Jie atėmė iš manęs paskutiniuscentus.

Po keturių valandų įsigudrinau užmigti.

Ten.Geriausias pabrolys zen vestuvėse. Tiesa, galiu lažintis, kad

jaunikis su nuotaka tą naktį taip ir nepasipiso. O kai kam ir pavyko.

SUSITAIKYMAS

Išlipau iš autobuso Ramparte, paėjau vieną kvartalą atgal iki Ko-ronado, užkopiau į kalvelę, užlipau laiptais iki tako ir taku priėjau

prie savo durų. Prie durų stovėjau gan ilgai, saulė kepino rankas.O tada susiradau raktą, atsirakinau duris ir ėmiau lipti laiptais.

- Ei? - išgirdau šūktelint Madžę.Neatsakiau. Lėtai lipau aukštyn. Buvau labai išblyškęs ir ko

jos nelaikė.- Ei? Kas ten?

- Nesinervink, Madže, tai tik aš.Sustojau laiptų viršuje. Ji sėdėjo ant sofutės, apsirengusisena žalia šilko suknele. Rankoje laikė stiklą portveino, gėrimasbuvo su ledukais, toks, kokį mėgo.

- Mažiuki - ji pašoko. Lyg ir džiaugėsi, mane bučiuodama.- O, Hari, ar iš tikrųjų sugrįžai?- Galbūt. Jei ištversiu. Miegamajam yra kas nors?

76



- Nekvailiok! Nori išgert?- Jie sakė, kad man negalima. Turiu valgyt virtą vištieną,

minkštai virtus kiaušinius. Įteikė visą sąrašą.- Ak, niekšai. Prisėsk. Nori išsimaudyt? Ko nors užvalgyt?- Ne, leisk man prisėsti.

Priėjau ir atsisėdau į supamąjį krėslą.- Kiek pinigų liko? - paklausiau.- Penkiolika dolerių.- Greit išleidi.-Na...- Kada reiks mokėti nuomą?

- Po dviejų savaičių. Niekaip negalėjau rasti darbo.- Žinau. Klausyk, kur automobilis? Nemačiau jo stovint.- O Dieve, prastos naujienos. Paskolinau jį kažkam. O jie

sudaužė priekį. Tikėjausi pataisys, kol grįši. Jis stovi garaže antkampo.

- O jis dar užsiveda?

- Taip, bet aš norėjau, kad jie pataisytų priekį.- Tokį automobilį galima vairuoti ir su sumaltu priekiu. Kol

radiatorius tvarkoj ir žibintai veikia, galima važinėt.- Jėzau! Aš tik norėjau kaip geriau!- Tuoj grįšiu, - pasakiau.- Hari, kur eini?

- Pažiūrėsiu automobilį.- Gal palauk iki rytojaus, Hari? Prastai atrodai. Pasilik sumanim. Pasikalbėkim.

- Aš grįšiu. Tu mane pažįsti. Nemėgstu nebaigtų reikalų.- Po velnių, Hari!- Klausyk, kažkam reikia išgelbėt šitą skęstantį laivą. Tu to

nepadarysi, mes abu tai žinom.

77



- Jėzus mato, Hari, aš nebegeriu. Kol tavęs nebuvo, eidavauieškotis darbo kiekvieną rytą. Nė velnio neradau.

- Duok man tuos penkiolika dolerių.Madžė pasiėmė rankinuką, pažvelgė vidun.- Klausyk, Hari, palik man vyno buteliui šiai nakčiai, šitas

jau beveik baigėsi. Noriu atšvęst tavo sugrįžimą.- Žinau, kad nori, Madže.Ji ištraukė iš rankinuko dešimtinę ir keturis dolerius po vie

ną. Pačiupau rankinę ir išverčiau ant sofos. Išbyrėjo visi jos šūd-niekiai. Smulkios monetos, mažas portveino buteliukas, doleris irpenkių dolerių kupiūra. Ji bandė pačiupt penkinę, tačiau buvau

greitesnis, išsitiesiau ir šėriau jai per veidą.- Niekše! Vis dar elgiesi kaip paskutinė šiukšlė, ar ne?- Aha, todėl vis dar gyvas.- Dar man trenksi, išeisiu!- Juk žinai, kad man nepatinka tave mušti, mažyt.- Aha, man trenkt gali, o kitam vyrui - kiaušų neužtenka,

ar ne?- Ką tai turi bendra?Pasiėmiau penkinę ir nulipau laiptais.

Garažas buvo už kampo. Kai įėjau į aikštelę, kažkoks japonas sidabriniais dažais dažė naujai įdėtas radiatoriaus gro

teles. - Dieve, nepadaryk iš jos Rembranto, - tariau jam.- Jūsų mašina, pone?- Aha. Kiek skolingas?- Septyniasdešimt penkis dolerius.-Ką?- Septyniasdešimt penkis dolerius. Dama ją čia atvežė.

78



- Kekšė ją čia atvežė. Klausyk, visas automobilis nebuvo vertas septyniasdešimt penkių. Ir dabar nėra. Groteles nusipirkai užpenkis žalius sąvartyne.

- Klausykit, pone, dama sakė...-Kas?

- Na, ta moteris sakė...- Aš už ją neatsakau, biče. Esu ką tik iš ligoninės. Dabar su

mokėsiu kiek galiu, tačiau neturiu darbo, o be automobilio jo nesusirasiu. Man jo reikia dabar. Jei gausiu darbą, sumokėsiu tau. Jeinegausiu, nesumokėsiu. Jeigu manim nepasitiki, pasilik automobilį sau. Atiduosiu tau dokumentus. Zinai, kur gyvenu. Nueisiu ir

atnešiu, jei taip pasakysi.- Kiek galit dabar sumokėt?- Penkis žalius.- Ne per daugiausia.- Sakau gi, esu ką tik iš ligoninės. Kai susirasiu darbą, atsi-

skaitysim. Arba taip, arba pasilik automobilį.

- Gerai, - nusileido jis, - tikiu tavim. Duok tą penkinę.- Nė neįsivaizduoji, kaip sunkiai aš ją uždirbau.- Nesupratau.- Pamiršk.Jis pasiėmė penkinę, o aš - automobilį. Jis užsivedė. Bakas

netgi buvo puspilnis. Vandeniu ir tepalais nesirūpinau. Porą kartų

apvažiavau kvartalą vien norėdamas pajusti, ką reiškia vėl vairuoti automobilį. Buvo puiku. Paskui privažiavau prie gėrimų krautuvės.

- Haris! - šūktelėjo senis balta purvina prijuoste.- O, Haris! - šūktelėjo ir jo žmona.- Kur buvai? - paklausė senis balta purvina prijuoste.- Arizonoj. Žemės sandorį sudarinėjau.

79



- Matai, Solai, - tarė jo senė, - visada sakiau tau, kad jis nekvailas. Turi galvą ant pečių.

- Ką gi, - tariau, - duokit dvi pakuotes „Millers" butelių,įrašykit į sąskaitą.

- Minutėlę, - tarė senis.

- Kas yra? Aš ką, nesumokėdavau sąskaitų? Koks čia šūdas?- Na, su tavim viskas tvarkoj, Hari. Čia ji. Jos sąskaita sie

kia... pala, pažiūrėsiu... trylika, septyniasdešimt penki.- Trylika, septym penki. Gryni niekai. Mano sąskaitos siek

davo iki dvidešimt aštuonių ir visada sumokėdavau, ar ne?- Taip, Hari, bet...

- Koks bet? Nori, kad pirkčiau kitur? Nori, kad palikčiaunesumokėjęs? Po šitiek metų neduosi man dviejų sumautų pakuočių?

- Gerai, Hari, - tarė senis.- Na, ir puiku. Įmesk į maišą. Dar pakelį „Pall Mali" ir du

cigarus.

- Gerai, Hari, gerai...

Vėl lipau laiptais. Pasiekiau viršų.- O, Hari, turi alaus! Negerk jo, Hari. Nenoriu, kad mirtum,

mažiuk!- Žinau, kad nenori, Madže. Bet daktarai nė velnio neraukia.

O dabar atidaryk man alaus. Pavargau. Persitempiau. O nebuvaučia vos porą valandų.Madžė atėjo su alum ir stiklu vyno sau. Ji apsiavė aukšta

kulnius ir užsimetė koją ant kojos. Kojos buvo puikios. Kaip ir visakita.

- Pasiėmei automobilį?-Aha.

80



- Tas japoškė mielas, ar ne?- Neturėjo kur dėtis.- Ką? Jis nesutaisė automobilio?- Sutaisė. Šaunus vyrukas. Buvo čia užsukęs?- Hari, tik nepradėk čia viso to šūdo! Nesidulkinu su ja-

poškėm!Ji atsistojo. Jos pilvas vis dar buvo plokščias. Šlaunys, klubai

ir užpakalis kaip tik. Kokia kekšė. Išmaukiau pusę butelio alaus,priėjau prie jos.

- Juk žinai, kad kraustausi dėl tavęs iš proto, Madže, mažyt,užmuščiau dėl tavęs, juk tai žinai, ar ne?

Beveik prisiglaudžiau prie jos. Ji gundomai šyptelėjo. Numečiau alaus butelį, ištraukiau jai iš rankos vyno stiklą ir ištuštinau. Pirmąkart per daugelį savaičių jaučiausi kaip padorusžmogus. Mes susiglaudėm. Ji papūtė savo raudonas iš protovedančias lūpas. O tada ją pastūmiau, stipriai, abiem rankom. Jinukrito ant sofos.

- Kekše tu! Skolinga Goldbartui trylika septym penkis, ar ne?- Nežinau.Jos suknelė buvo užplėšta aukštyn.- Kekše tu!- Nevadink manęs kekše!- Trylika septym penki!

- Net nežinau, apie ką šneki!Užsilipau ant jos, prisitraukiau jos galvą ir ėmiau bučiuoti,glamonėdamas krūtis, kojas, klubus. Ji verkė.

- Daugiau... nevadink... manęs... kekše... nevadink, nevadink... Juk žinai, kad myliu tave, Hari!

Vėl pašokau ant kojų ir atsistojau vidury kilimo.- Iškaršiu tau kailį, mažyt!

81



Madžė tik nusijuokė.Priėjau, pakėliau ją, nusinešiau į miegamąjį ir numečiau ant

lovos.- Hari, tave ką tik paleido iš ligoninės!- Ir tai reiškia, kad tuoj gausi porą savaičių kauptos spermos!

- Nekalbėk nešvankiai!- Eik šikt!Įšokau į lovą jau nusiplėšęs drabužius.Bučiuodamas ir glamonėdamas pakėliau jos suknelę. Ji buvo

kūninga moteris.Numoviau kelnaites. O tada, kaip senais laikais, įėjau į ją.

Lengvai įstūmiau aštuonis ar dešimt, gerų, lėtų. O tada ji tarė:

- Nejau manai, kad dulkinčiausi su kažkokiu purvinu ja-poške?

- Manau, kad tu dulkintumeis su kuo papuola.Ji trūktelėjo ir aš išslydau.

- Kokio velnio? - surikau.- Myliu, Hari, žinai, kad myliu ir tavo kalbos mane skau

dina!- Gerai, mažyt, nesidulkintum tu su purvinu japoške. Pajuo

kavau.Madžė išskėtė kojas ir aš vėl įkišau.

- Ooo, tėveliuk, jau seniai to nedarėm!- Ar tikrai?- Ką čia šneki? Vėl pradedi varyt visokį mėšlą!- Ne, ne, mažyt! Myliu tave, mažyt!Prisitraukiau ir vis dar jodamas, pabučiavau ją.- Hari, - tarė ji.- Madže, - tariau aš.

82



Ji buvo teisi.Seniai to nedarėm.Buvau skolingas gėrimų krautuvei trylika septym penkis,

dvi pakuotes alaus, cigarus ir cigaretes, buvau skolingas CentrineiLos Andželo apygardos ligoninei 225 žalius, purvinam japoškei 70

žalių ir dar buvo nesumokėtų smulkių komunalinių paslaugų sąskaitų, o mes laikėmės įsikibę vienas kito ir sienos susiglaudė viršmūsų.

Mes tai padarėm.

KANTAS, PIZĖ IR NAMAI NAMUČIAI

Džekas Hendlis eskalatoriumi pakilo į klubą. į patį klubą jam nereikėjo - jis tik pasivažinėjo tuo prakeiktu daiktu.

53-iosios lenktynės, programėlė rankoje, vėlus vakaras, nusipirko programėlę iš kažkokio žilo senio - 40 centų, atsivertė pirmąjį puslapį - mylia ir viena aštuntoji eidine, du tūkstančiai penkišimtai už pareikalavimą - žirgą galėjai įsigyt pigiau nei naują automobilį.

Džekas nulipo nuo eskalatoriaus ir nusivėmė į greta stovin

čią šiukšlių dėžę. tos prakeiktos viskio naktys jį žudė. reikėjo nusipirkt iš Edžio raminamųjų, kol Edis dar buvo mieste, bet savaitėbuvo gera, 600 žalių atnešusi savaitė, kur kas geriau nei tie septyniolika žalių per savaitę, už kuriuos jis kažkada, penktam dešimtmety, dirbo Naujajame Orleane.

tačiau visą popietę jam sugadino taisyt durų atėjęs šaltkalvis. Džekui teko lipt iš lovos ir įleist jį - neūžaugą, tas neūžauga

83



išsėdėjo ant jo sofos pora valandų - kalbėjo apie GYVENIMĄ,bėda buvo ta, kad neūžauga nieko neraukė apie GYVENIMĄ, tasSūdžius mėgo apie jį pakalbėt ir visai nesivargino jo gyvent.

neūžauga sugebėjo išgert Džeko alų, surūkyt Džeko cigaretes, sutrukdyt jam užpildyt lenktynių blanką ir pasiruošt pačioms

lenktynėms.kitam tipui, kuris ateis man įkyrėti, padėk man Dieve, kitam

tipui, kuris įkyrės, sumalsiu snukį, nes kitaip jie tave suės, vienaspo kito, vienas paskui kitą, kol tavęs neliks, galvojo jis. nesu žiaurus, tačiau jie - žiaurūs, tokie dalykai.

jis patraukė išgert kavos, aplinkui trynėsi visokie seniai,

spoksojo į kavą verdančias merginas, svaidėsi juokeliais, kokie apgailėtini ir vieniši mirėsiai jie buvo.

Džekas prisidegė cigaretę, sužiaukčiojo, išmetė ją. susiradovietą tribūnose, apačioje, priekyje, aplinkui buvo tuščia, jei pasiseks ir niekas neprikibs, galbūt jam pavyks užpildyt kortelę, betaplink visąlaik sukiojosi stipenos - tipai, neturintys nieko, tik LAI

KO, neturintys kuo užsiimti, jokio išmanymo, jokios programėlės(joje buvo įdėta pildymo forma), jie tik slankiojo aplinkui, dairydamiesi ir uostinėdami. ateidavo kuo anksčiausiai, abejingi, tuščiaisžvilgsniais, ir stovėdavo.

kava buvo gera, karšta, oras gaivus šaltas tyras, jokio rūko.Džekas pasijuto geriau, išsitraukė rašiklį ir ėmė žymėtis pirmąsias

lenktynes, gal dar pavyks išsisukti, tas niekšas, sėdėdamas antsofos, savo šnekom pavogė iš jo popietę, tas niekšas pasmerkė jįkančioms, teks paskubėti, labai paskubėti - kortelei užpildyt likotik valanda iki pirmojo starto, tarp lenktynių to padaryti neįmanoma - minia grumdosi aplinkui, o dar reikia stebėti totalizatorių.

jis susižymėjo pirmąsias lenktynes, gera pradžia - pusėdarbo.

84



o tada išgirdo tai. stipena. lipdamas laiptais į savo vietą Džekas matė jį spoksantį skersai stovėjimo aikštelės, stipena turbūtpavargo žaist „apžiūrėkime automobilius", jis artėjo prie Džeko,žingsnis po žingsnio, pusamžis vyrukas su paltu, akys negyvos,

jokių fluidų, miruolis. stipena su paltu.

stipena lėtai slinko jo link. viena žmogiška būtybė prie kitos, o taip. brolybė, o taip. Džekas girdėjo jį. jis pasiekdavo laiptelį,stabteldavo, tada nusileisdavo laipteliu žemiau.

Džekas atsisuko ir nudelbė tą šunsnukį žvilgsniu, stipena supaltu tiesiog stovėjo sau. aplink per šimtą metrų nebuvo nė gyvosdvasios, tačiau šis šniukštinėdamas atsivilko pas jį.

Džekas įsikišo rašiklį į kišenę, stipena žengė jam už nugaros ir per petį pažvelgė į programėlę. Džekas nusikeikė, sulankstėprogramėlę, pakilo ir persėdo trisdešimčia metrų į kairę, šalia kitopraėjimo.

jis atsivertė programėlę ir pradėjo iš naujo, tuo pat metugalvodamas apie hipodromo minią - didžiulį ir kvailą gyvulį,

gobšų, vienišą, ištvirkusį, nemandagų, buką, nedraugišką, egoistišką ir priklausomą, nelaimei, pasaulis buvo nuolat prievartau

jamas milijonų žmonių, temokančių užmušinėti laiką ir žudyttave.

jau buvo įpusėjęs žymėtis pirmąsias lenktynes, kai vėl išgirdo tai. lėtus jo link artėjančius žingsnius, apsidairė, negalėjo pati

kėti savo akimis, tas pats stipena!Džekas sulankstė programėlę, atsistojo.- ko tau reikia, pone? - paklausė stipenos.- kas yra?- ko sekioji ir spoksai per petį? erdvės čia kiek nori, kelios

mylios, o tu priskretai prie manęs, kokio velnio tau reikia?- čia laisva šalis, aš...

85



- čia ne laisva šalis - viskas perkama, parduodama ir kamnors priklauso.

- galiu vaikščiot, kur noriu, sumokėjau kaip ir tu, kad čiapatekčiau, galiu vaikščiot, kur noriu.

- aišku gali, kol nelendi man į akis. esi kvailas storžievis,

kaip sakoma, biče, tu mane UŽKNISI.- sumokėjau, kad čia patekčiau, neaiškink, ką man daryt.- gerai, tavo reikalas, aš persėdu, stengiuosi tvardytis, kiek

galiu, jeigu prisiknisi prie manęs TREČIĄKART, pažadu - vošiu įsnukį!

Džekas vėl persėdo ir pamatė stipeną sliūkinant ieškotis ki

tos aukos, tačiau tas niekšas vis dar sukosi jo mintyse ir Džekuiteko užlipti į barą škotiško su vandeniu.

kai grįžo, žirgai jau buvo ant tako, mankštinosi prieš pirmąjįbėgimą, jis bandė susirikiuoti žirgus, tačiau aplink ūžė minia, kažkoks tipas ruporo balsu, girtas, baubė nepraleidęs nė vienų šeštadienio lenktynių nuo pat 1945-ųjų. visiškas silpnaprotis mulkis,

nuostabus vyrukas, tegu tik kurią naktį užslenka rūkas ir jis busišsiųstas atgal į savo mažą kambariuką smaukytis.

ką gi, pagalvojo Džekas, esu ant kryžiaus, būk malonus irtave būtinai pakabins, tas niekšas ant savo sofos kalba apie Malerį,Kantą, pyzdas ir revoliuciją, nė velnio apie tai nežinodamas.

pirmosiose lenktynėse turėjo lošti šaltakraujiškai, dvi minu

tės iki starto, minutė, jis prasibrovė pro tirštą kasdienę minią, startas. pasigirdo šūksnis, kažkoks vyrukas užlipo jam ant abiejų kojų.į pilvą įsirėžė kažkieno alkūnė, į kairę šlaunį atsitrenkė kišenvagis.

pasiutusių šunų minia, jis pastatė už Vindeilo Boružę, velnias, šįryt populiariausia. įprastas statymas, anksti jis šiandienpraranda galvą.

Kantas ir pyzdos. stipenos.

86



Džekas nusigavo į tolimąjį tribūnų kraštą, starto vartai jauvėrėsi ir žirgai ruošėsi pradėti mylios ir aštuntadalio lenktynes.

dar nespėjo nė atsisėsti, kai pasirodė kitas stipena. apimtastranso, galva užversta į gegnes, kūnas juda tiesiai į jį. nebuvo kurtrauktis, jie susidūrė ir Džekas atstatė alkūnę, smeigė ją giliai į

minkštą pilvą, tipas atšoko ir sudejavo.kai jis atsisėdo, Vinsdeilo Boružė, per keturis korpusus ap

lenkusi likusius, buvo jau ties paskutiniu posūkiu iki finišo tiesiosios. Bobis Viljamsas ketino laimėti mylią ir aštuntadalį, bet Džekui tas žirgas neatrodė mitrus, po penkiolikos hipodrome praleistų metų jis galėjo instinktyviai pagal bėgseną nustatyti, ar žirgas

bėga lengvai ar sunkiai. Boružė stengėsi iš visų jėgų - per keturiskorpusus, tačiau buvo beviltiška.

trečia - finišo tiesiojoj, staiga išsiveržė Hobio Rekordas, žirgas judėjo gyvai ir greitai. Džekui buvo šakės, tiesiojoje ir išsiveržęs per tris korpusus - tikrai šakės, likus penkiolikai metrų iki finišo Hobio Rekordas pralenkė Boružę pusantro korpuso, puikus

antrasis pasirinkimas - septyni prieš du.Džekas suplėšė keturis penkių dolerių vertės bilietus, pyzda

ir Kantas, pamanė, reiktų traukt namo. pataupyt pinigus, šiandienviena iš tų dienų.

antrosios vienos mylios lenktynės buvo paprastos ir aiškios,itin gilios analizės neprireikė, minia statė už Ambro Indigo dėl vi

dinio takelio, veržlumo lenktynių pradžioj ir žokėjaus Džo O'Bra- jeno. kitas varžovas, Auksinė Banga, turėjo bėgti išoriniu devintuo ju takeliu su iš anksto neskelbtu žokėjumi Donu Makllmurėjumi.tik jei viskas būtų buvę taip lengva, jis jau prieš dešimtmetį būtųišsikraustęs į Beverli Hilsą. susimovęs pirmosiose lenktynėse -dėl Kanto ir pyzdos - Džekas vis dėlto nusipirko penkis laimėjimobilietus.

87



o tada, kiek pavėlavęs, sujudo Saldainiukas - tikra gudrybė pinigams melžt, - ir visi vaikinai nulėkė statyt už Saldainiuką.Saldainiukas pradiniame handikapo statymų dvidešimtuke buvodevintas iš dvidešimties, dabar tapo aštuntu, vaikinai pašėlo. Džekas užuodė klastą ir pabandė pasitraukt iš kelio, per vėlu. tiesiai į

jį veržėsi MILŽINAS - tas kalės vaikas buvo gal kokio pustrečiometro aukščio - ir iš kur jis atsirado? Džekas anksčiau nebuvo jomatęs.

MILŽINAS norėjo SALDAINIUKO, matė tik statymų langelį, o prie starto linijos jau kilo vartai, bičas buvo jaunas, aukštas,stambus, kvailas ir dundėjo grindimis Džeko link. Džekas bandė

sprukti, per vėlu. milžinas vožė jam alkūne į smilkinį, nubloškėkokius penkis metrus, iš akių pasipylė raudonos, mėlynos, geltonos, vėl mėlynos žiežirbos.

- ei, tu, šūdžiau! - suriko Džekas, bet milžinas jau buvo pasilenkęs prie langelio, pirko bilietus. Džekas grįžo į savo vietą.

Auksinė Banga posūkyje ties finišo tiesiąja trimis korpusais

visus lenkė, ir bėgo lengvai, lengva pergalė - keturi su vienu, tačiau Džekas turėjo tik penkis laimėjimo bilietus, uždirbo vos šešispenkiasdešimt, na, vis geriau nei valyti šūdus.

jis prakišo trečias, ketvirtas ir penktas lenktynes, užsikabinouž Greitosios Damos, šeši su vienu, šeštosiose, pasirinko GražųjįPerdavimą septintosiose, lengvai išsisuko ir buvo uždirbęs jau tris

dešimt žalių vien nuojauta, o tada, aštuntosiose, pastatė dvidešimtinę ant Polinkio, trys su vienu, o Polinkis susimovė startuodamasir viskas.

dar vienas viskio su vandeniu, visas šis reikalas, lošti nesusidėliojus nieko iš anksto, toks beviltiškas, kaip bandyt išdulkintpaplūdimio kamuolį tamsioj spintoj, gal eiti namo - bet mirti dauglengviau, jei retkarčiais gauni atsikvėpti Akapulke.

88



Džekas pažvelgė į merginas, susėdusias ant taburečių priesienos ir rodančias kojas, šios klubo mergaitės buvo meilios irdailios, mielos pažiūrėti, tačiau sėdėjo čia tik norėdamos išmelžtpinigų iš laimėtojų, jis leido sau kelias akimirkas pasimėgauti dailiomis kojytėmis, o tada atsisuko į totalizatorių, pajuto, kaip prie jo

prisispaudžia klubas ir šlaunis, prisiliečia krūtis, vos vos padvelkia kvepalais.

- šitą, pone, atsiprašau.- nieko nieko.

ji tvirčiau prisispaudė prie jo šonu. tereikėjo ištart stebuklingus žodžius ir penkiasdešimties dolerių vertės subinė būtų jo, bet

jis dar niekada nematė vertos penkiasdešimties dolerių subinės.- ko? - paklausė.- kas trečiasis žirgas?- Vakarė Žvaigždė.- manai, laimės?- tik ne prieš šituos, gal kitąkart, geresnėj pozicijoj.

- man reikia pelningo žirgo, kuris, tavo manymu, toks?- tu, - atsakė Džekas ir pasitraukė jai iš pašonės.Kantas, pyzda ir namai namučiai.

jie vis dar statė už Vakarę Žvaigždę, o Greita Rizika smuktelėjo.

MYLIOS LENKTYNĖS, KUMELĖS IR KUMELAITĖS, NE

LAIMĖJUSIOS 10 000 1968 METAIS, žirgai uždirbdavo daugiaunei dauguma vyrų, tik išleist negalėjo.pro šalį pravežė neštuvus, po antklodėmis gulėjo sena žila

moteris.totalizatorius sukosi. Greita Rizika nusmuko dar žemiau.

Vakarė Žvaigždė trupučiuką kilstelėjo.- ei, pone!

89



vyro balsas už nugaros.Džekas susikaupęs stebėjo totalizatorių.- taip?- duok 25 centus.Džekas neatsisuko. įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė monetą,

įdėjo ją į delną ir atkišo delną už nugaros, pajuto, kaip delną paliečia pirštai, paima monetą.

jis taip ir nepamatė to vyruko, lentoj švietė nulis.- štai jie!velnias.Džekas metėsi prie dešimties dolerių statymų langelio, pa

siėmė vieną laimėjimo bilietą Laumių Rasai, dvidešimt su vienu irdu*bilietus Sesilijai, septyni su dviem, nesuvokė, ką daro. yra tamtikras būdas viską daryti - kautis su buliais, kepti kiaušinienę, mylėtis, gerti vandenį ar vyną, ir jei nepadarysi deramai, paspringsi,

jie tave nugalabys.Sevilija išsiveržė į priekį ir ties posūkiu aplenkė kitus. Dže

kas pasižiūrėjo, kaip bėga žirgas, yra šansų, žirgas nesiveržė išvisų jėgų, o žokėjas lengvai laikėsi balne, neblogas statymas, kolkas. tačiau žirgas už Sesilijos atrodė geriau. Džekas pasižiūrėjo įprogramėlę. Kimpamas, dvyliktas sąraše, miniai jo nereikėjo, antžirgo sėdėjo Džo O'Brajenas, tačiau Džo prieš porą bėgimų susimovė su tuo pačiu žirgu devyni ir vienas, puiki priedanga. Laithilas

atleido Sesilijos vadeles, sumažino greitį, jam beliko tik laimėt arbapasiduot, jis pirmavo keturiais korpusais pačioje finišo tiesiojoje.O'Brajenas jam leido, o tada pasilenkė ir paragino Kimpamą. velnias, ne, tik ne tada, kai dvidešimt penki su vienu, pagalvojo Džekas. pavaryk tą kumelę, Laithilai. mes pirmaujam keturiais korpusais. varyk, dvidešimt dolerių, kai septyni su dviem, gali uždirbt98 dolerius, dar galim išgelbėti šį vakarą.

90



jis pažvelgė į Sesiliją. ji aukštai nekėlė kojų per kelius, pyzda,Kantas ir Kimpamas. Sesilija sulėtino žingsnį, vos nesustojo vidury tiesiosios, sūpuodamasis balne, plakdamas vadelėmis ir kalbindamas žirgą O'Brajenas praskriejo pro ją su dvidešimt penkiais irvienu.

o tada pasirodė Laumių Rasa, Akermanas plakė tą dvidešimt ir vieno šansą vadelėmis ir botagu - dvidešimtkart dešimt, dušimtai ir dar šiek tiek smulkių. Akermanas priartėjo prie O'Brajenoper korpusą ir keletą kiniškų monetų; taip jie ir finišavo - O'Brajenas laikydamas distanciją, ragindamas žirgą, skriedamas, šiek tiek,kaip įprastai, šypsodamasis - ir viskas buvo baigta. Kimpamas,

kaštone kumelė, ketverių metų amžiaus, iš Airių Pievos miestelio.Airių? O'Brajenas? po velnių, to jau buvo per daug. pamišusiospragaro beprotnamių poniutės su skrybėlaitėmis pagaliau išlošė.

prie dviejų dolerių langelių grūdosi pensijas gaunančios senutės su džino plokštukėm rankinukuose.

Džekas nulipo laiptais žemyn, eskalatoriai buvo sausakimši,

jis persidėjo piniginę į kairiąją priekinę kišenę, kad nesikabinėtųkišenvagiai, jie įlįsdavo į jo kairiąją užpakalinę kišenę penkis šešiskartus per vakarą, tačiau iki šiol pelnė tik šukas išlaužytais dantimis ir nešvarią nosinę.

jis nusigavo iki automobilio, nenusiplėšęs buferio išvairavopro kamštį, aplink leidosi tirštas rūkas, be vargo išvažiavo į šiau

rinį kelią ir tik prie namų, rūke, pamatė šį tą gero - jauną, trumpusijonėliu, stabdančią automobilius, ohoho, paspaudė stabdžius,dailios kojytės, tik kai pristabdė, buvo už penkiasdešimties metrųnuo jos, o už jo rikiavosi kiti automobiliai, na, tegul ją išprievartau

ja koks idiotas, jis neketino suktis ir grįžti.pažiūrėjo, ar namie nedega šviesos, nieko, gerai. įėjo, atsi

sėdo, nykščiu atplėšė kitos dienos programėlės pakuotę, atsisuko

91



butelį, atsidarė alaus ir ėmėsi darbo, praėjo vos penkios minutės irsuskambo telefonas, jis pakėlė galvą, parodė telefonui pirštą, vėlpasilenkė ties programėle, senas profas grįžo prie darbo.

po dviejų valandų alaus pakuotė ir pinta viskio buvo tuščios, o jis gulėjo lovoje, miegojo, kitos dienos kortelė užpildyta, pa

sitikėjimo savimi šypsenėlė švytėjo veide, yra šimtai būdų vyruiišsikraustyt iš proto.

SUDIEV, VATSONAI

tik po prastos dienos hipodrome suvoki, kad tau niekada nepavykę grįžti dvokiančiom kojinėm, piniginėj vos keli suglamžytidoleriai, žinai, kad stebuklas niekada neįvyks, dar blogiau - galvoji apie tikrai prastą statymą už vienuoliktą žirgą per paskuti

niąsias lenktynes, statei žinodamas, kad nelaimėsi, didžiausiassumautas statymas lentoje - devyni ir du, nusispjovęs į visąsavo tiek metų patirtį, priėjai prie dešimties dolerių langelio sakydamas: „už vienuoliktą du!" ir pražilęs bičas langelyje tavęspakartotinai klausė: „vienuoliktą?", jis visados taip klausia, kaipasirenku tikrai sumautai, jis gali nežinoti tikrojo laimėtojo, bet

tikrai žino, koks statymas sumautas, pasižiūri į mane liūdnai irpaima dvidešimtinę, tada išeinu ir stebiu, kaip tas kuinas visąkelią velkasi paskutinis, nė kiek nesistengdamas, vos krutė-damas, o smegenyse ima suktis mintis: „kokio bybio, turbūtišprotėjau".

esu aptaręs tuos dalykus su draugu, daugybę metų praleidusiu hipodrome, jis dažnai yra taip elgęsis ir vadina tai „mirties

92



instinktu" - seniai žinomas dalykas, dabar išgirdus šį terminą musapima žiovulys, tačiau tai vis dėlto turi šiek tiek pagrindo, lenktynėms tęsiantis žmogus pavargsta ir jam tikrai KYLA noras sušiktivisą žaidimą, tas jausmas gali užklupti tiek laimint, tiek pralošiant,ir tada prasideda sumauti statymai, manau, kad IŠ TIKRŲJŲ tada

norisi būti kažkur kitur - sėdėti krėsle ir skaityti Folknerį ar pieštisavo vaiko kreidelėm, hipodromas, galų gale, yra tik dar vienasDARBAS, ir ne pats lengviausias, kai tai pajuntu ir būnu kuo puikiausios formos, tučtuojau išeinu iš hipodromo, o kai tai pajuntuir man tuo metu nesiseka, statau toliau, kita vertus, reikia suvokti,

jog laimėti apskritai SUNKU, o pralaimėti - lengva, didinga būti

Didžiuoju Amerikos Nevykėliu - tą kiekvienas gali sugebėti ir kiekvienas sugeba.

žmogus, galintis būti pranašesniu už žirgus, sugeba darytiką tik panorėjęs, jam ne vieta hipodrome, jam reiktų stovėti Kairia

jame Krante su motušės molbertu ar 1st Vilidže rašyti avangardinęsimfoniją, ar padaryti kokią nors moterį laimingą, ar gyventi urve

kalnuose.tačiau vaikščiojimas į hipodromą padeda suprasti save ir

minią, nesugebantys rašyti kritikai įprato negarbingai menkintHemingvėjų, o tas senas šunsnukis nuo savo karjeros vidurio ikipabaigos yra prirašęs visai prastų dalykų, jam jau buvo ėmę byrėtvaržteliai, bet ir tada kiti, palyginus su juo, atrodė tarsi mokinu

kai, nedrąsiai keliantys ranką ir prašantys leidimo sukurpt kokįliteratūrinį myžalą. žinau, ko Emis vaikščiodavo į bulių kovas -tai paprasta: jam tai padėdavo rašyti. Ernis buvo mechanikas: jampatiko taisyti dalykus popieriuje, bulių kovos jam buvo tarsi koksvisumos brėžinys: pliaukšinčio drambliui per subinę kalnų perė

joj Hanibalo ar daužančio savo moterį pigiam viešbučio kambarylatro, kai Hemas prieidavo prie mašinėlės, rašydavo stovėdamas.

93



naudodavosi ja kaip šautuvu, kaip ginklu, tos bulių kovos buvoviskas viename, viskas susieta su viskuo. Ir tai plieskė jo galvoje itakinanti geltona saulė: tereikėjo užrašyti.

o man hipodromas greit parodo, kur esu silpnas, kur - stiprus, pasako, kaip tą dieną jaučiuosi, ir parodo, kaip greitai mes

keičiamės, VISĄ LAIKĄ keičiamės, ir kiek mažai apie tai žinom.minios apiplėšimas yra geriausias šio amžiaus siaubo fil

mas. VISI jie pralošia, pažvelkit į juos. jei sugebat, viena diena hipodrome gali išmokyt daugiau nei keturi universiteto metai, jeikada mokyčiau kūrybinio rašymo, viena iš būtinų sąlygų būtų kiekvienam studentui lankytis hipodrome nors porąkart per savaitę

ir statyt bent po du dolerius kiekvienose lenktynėse, jokio noropasirodyt, žmonės, kurie nori pasirodyt lošdami, IŠ TIKRŲJŲ norisėdėt namie, tik nežino kaip.

.. mano studentai automatiškai taptų geresniais rašytojais,nors daugumai tektų rengtis prastesniais drabužiais ir vaikščiot įmokyklą pėsčiomis.

galiu įsivaizduot save, dėstantį kūrybinį rašymą:- na, kaip jums sekėsi, panele Tompson?- pralošiau aštuoniolika dolerių.- ir už ką statėt per pagrindines lenktynes?- už Vienakį Džeką.- sumautas statymas, šis žirgas numetė penkis svarus, o tai,

žinoma, patraukia minią, tačiau jį perkėlė į aukštesnę klasę ir jonešamas svoris buvo apribotas, perėję į aukštesnę klasę laimi tiktada, kai prastai atrodo popieriuje. Vienakio Džeko greičio duomenys geriausi - dar vienas minią patraukiantis dalykas, - tačiaugreičio reitingai - vienai aštuntajai mylios, o vienos aštuntosiosmylios greičio reitingai visados aukštesni palyginus su ilgų distancijų reitingais, be to, žirgas atbėgo pirmam šešetuke, todėl mi-

94



nia nusprendė, kad jam pasiseks ir mylios, ir vienos šešioliktosioslenktynėse. Vienakiui Džekui dvejus metus gerai sekėsi trumpose distancijose, tai ne atsitiktinumas, tas žirgas - sprinteris ir tiksprinteris, tai, kad jis atbėgo paskutinis, esant statymams trys suvienu, visai nenuostabu.

- o jums kaip sekėsi?- pralošiau šimtą keturiasdešimt dolerių.- o už ką statėt pagrindinėse lenktynėse?- už Vienakį Džeką, pamoka baigta.prieš pradėdamas vaikščiot į hipodromą ir prieš įsigalint ste

riliai netikroviškai smegenis čiulpiančiai TV egzistencijai, dirbau

pakuotoju didžiuliame fabrike, gaminusiame tūkstančius palubėjkabinamų šviestuvų pasauliui akinti, ir žinodamas, kad iš bibliotekų nepešiu jokios naudos, ir kad poetai -

tik atsargiai besiskundžiantys apsišaukėliai, mokslus ėjaubaruose ir bokso varžybose.

tai bent buvo vakarai, senos geros dienelės „Olimpe", ten

buvo plikas neūžauga airis skelbėjas (ar tik jo vardas ne Denas To-bis?), jis turėjo stilių, buvo regėjęs daug dalykų, galbūt net baržose,vaikystėje, o jei ir nebuvo toks senas, tai bent jau buvo matęs Firpoir Dempsio kovą. vis dar regiu jį siekiantį laido ir lėtai padedantįmikrofoną, dauguma mūsų būdavome girti dar prieš prasidedantpirmajai kovai, gal ne girti, bet gerokai įkaušę, rūkydavome ciga

rus, jausdami gyvenimo lengvybę, laukdami, kol jie įvarys ten duvaikinus, žiauru, bet toks gyvenimas, taip jie elgėsi su mumis, omes vis dar buvome gyvi, ir - o taip - dauguma mūsų ateidavo sudažytom raudonplaukėm ar blondinėm, net aš. jos vardas buvoDžeinė ir mes turėjom neblogų po dešimt raundų trunkančių kovųtarpusavy, viena jų man baigėsi nokautu, didžiuodavausi, kai jaiišėjus iš moterų tualeto visas balkonas imdavo švilpti, kaukti ir

95



daužyt kumščiais turėklus, o ji vizgindavo savo magišką nuostabų užpakalį, aptemptą ankštu sijonu - tas užpakalis tikrai buvomagiškas: vyrai griūdavo kaip pakirsti, žiopčiodami ir staugdamimeilės žodžius į betoninį dangų, tada ji prieidavo ir atsisėsdavošalia, aš pakeldavau butelį tarsi karūną, paduodavau jai, ji gurkš-

teldavo, atiduodavo ir aš sakydavau apie sėdinčius balkone: „tieklykiantys šunsnukiai, tie nuosmaukos, užmušiu".

o ji pažvelgdavo į savo programėlę ir atsakydavo: „už ką statysi?"

pasirinkdavau gerai - beveik devyniasdešimčia procentų, -bet pirma reikdavo juos pamatyt, visąlaik pasirinkdavau mažiau

siai šokinėjantį vaikiną, atrodantį taip, tarsi nenorėtų kautis, o jeigu vienas vaikinas prieš kovą persižegnodavo, o kitas ne, turėdavau nugalėtoją - rinkdavausi nesižegnojantį. paprastai tie dalykai eidavo kartu, vaikinas, kuris boksuodavosi su įsivaizduoja-mupriešininku, šokinėdavo aplink, dažniausiai ir žegnodavosi, irgaudavo į kailį.

tais laikais blogų kovų beveik nepasitaikydavo, o jei kokiair pasitaikydavo, tai dažniausiai kaip ir dabar - tarp sunkiasvorių,tais laikais tokių dalykų nepakęsdavom - ištaškydavom į gabalusringą, padegdavom viską, sulaužydavom sėdynes, jiems paprasčiausiai neapsimokėdavo rodyti mums blogas kovas, prastų kovųgalėjai prisižiūrėt Holivudo „Legiono" stadione, o ten mes neida-

vom. net Holivudo vaikinai žinojo, kad geriausi dalykai vyksta„Olimpe", jų ateidavo daugybė, plūsdavo miniomis, lankydavosi ir žvaigždutės, apsikabinusios sėdinčiuosius pirmosiose eilėse,vaikinai balkone eidavo iš proto, kovotojai kovojo, viskas plaukėmėlynais cigarų dūmais, o kaip mes staugdavom, varyk varyk,kaip mėtydavomės pinigais ir gerdavom viskį, o viskam pasibaigus likdavo įvažiuojamasis kino teatras, senas geras meilės guolis,

96



kurį dalindavomės su savo dažytom ir laukinėm moterim, pasiūdydavai ir miegodavai kaip girtas angelas, kam rūpėjo viešosiosbibliotekos? kam rūpėjo Ezra? T. S.? E. E.? D. H.? H. D.5? kokie norsEliotai? kokios nors Sitvel?

niekada nepamiršiu vakaro, kai pamačiau jaunąjį Enrikę Ba-

lanosą. tuo metu buvau išsirinkęs jauną spalvotąjį vaikinuką, prieškovą jis į ringą atsinešdavo baltą ėriuką ir jį glėbesčiuodavo, vulgaru, žinoma, bet jis buvo kietas ir geras, o kietam ir geram vyrui

juk atleistini tam tikri nukrypimai, ar ne?taigi, jis buvo mano didvyris, vardu lyg ir Vatsonas Džoun-

sas. Vatsonas buvo klasiškas ir turėjo uoslę - žvitriai žybt žybt žybt

ir SMŪGIS, jis mėgavosi kova. tačiau vieną vakarą, nė nepranešus,kažkas prieš jį įleido jaunąjį Balanosą, ir Balanosas jam parodė: neskubėdamas, lėtai nuvarė Vatsoną, perėmė persvarą ir gerai jį sudaužė. mano didvyrį, negalėjau patikėti, jei gerai pamenu, Vatsonąnokautavo, ir vakaras baigės karčia neviltimi, gniauždamas butelįrėkiau pasigailėjimo, staugiau pergalės, kurios paprasčiausiai ne

buvo. Balanosas tikrai parodė, ką gali, - to šūdžiaus rankos buvokaip gyvatės ir jis ne judėjo - slydo, čiuožė, šokčiojo kaip koks nuodingas voras, vis pataikydamas kur reikia, dirbdamas savo darbą,tą vakarą supratau, kad jam nugalėti prireiks labai įgudusio žmogaus, o Vatsonas gali pasiimt savo avinėlį ir maut namo.

tik vėliau tą vakarą, viskiui liejantis į mane upe, besirieda-

mas su savo moterimi, keikdamas ją, sėdinčią ir rodančią man savokojas, pripažinau, kad laimėjo geresnis.- Balanosas. geros kojos, jis nemąsto, gryna reakcija, geriau

nemąstyti, šiąnakt kūnas sumušė sielą, taip paprastai ir būna. sudiev, Vatsonai, sudiev, Centrine aveniu, viskas baigta.

5 Žaidimas žinomų JAV poetų ir rašytojų inicialais: T. S. Elioto, E. E. Cumming-

so, D. H. Lavvrence'o ir Hildos Doolittle.

97



sudaužiau stiklinę į sieną, priėjau ir prisitraukiau moterį, buvau įžeistas, ji buvo graži, mes nuėjome į lovą. pamenu, pro langąpurškė lietus, leidome jam lyti ant mūsų. buvo taip gera, pasimylėjome dukart, ir susiruošę miegoti atsigulėm veidais į langą; muskiaurai sulijo, rytą patalai buvo visiškai permirkę, abu atsikėlėme

čiaudėdami ir juokdamiesi: „jėzau! o dieve!", buvo tikrai juokinga,o vargšas Vatsonas voliojosi kažkur, sudaužytu veidu, sumaltas,akis į akį su Amžinąja Tiesa, su šešiais raundais, keturiais raundais, o tada atgal į fabriką su manim, žudytis aštuonias dešimt valandų per dieną už skatikus, jokios išeities, laukt Motušės Giltinės,matyt, kaip velniop nueina protas ir siela, mes čiaudėjom: „jėzau!",

buvo juokinga ir ji tarė: „tu visas pamėlęs, visas MĖLYNAS! o dieve, pasižiūrėk į veidrodį!", o aš miriau iš šalčio, atsistojau priešveidrodį, buvau visas MĖLYNAS! absurdas! kaukolė ir kažkokiešūdini kaulai! ėmiau kvatotis ir taip kvatojausi, kad nukritau antkilimo, o ji užvirto ant manęs ir mes abu kvatojomės kvatojomėskvatojomės, jėzau, kaip kvatojomės, jau ėmiau galvoti, kad pami-

šom, o tada teko keltis, rengtis, šukuotis, valytis dantis, a& išėjau irpatraukiau pakabinamų šviestuvų fabriko link, džiaugdamasis tiksaule, tačiau tenka džiaugtis tuo, ką gauni.

DIDIEJI POETAI MIRŠTA GARUOJANČIUOSE ŠŪDŲ KATILUOSE

leiskite man apie jį papasakot, vieną dieną siaubingai pagiringasiššliaužiau iš po apkloto ir bandžiau nuslinkt iki parduotuvės,nusipirkt ko nors ėst, susikimšt tą maistą ir eiti dirbt nekenčiamo

98



darbo, taigi, stovėjau bakalėjos krautuvėj, kai pasirodė tas mažasšūdžius (ne jaunesnis už mane), tik galbūt labiau savimi patenkintas, kvailas ir nykus, pasikėlęs burundukas, pilna galva mėšlo, jonedomino niekas, išskyrus tai, ką jis jaučia, mano ar sako... hienosir burunduko mišrūnas, tipiškas slunkius, šliužas, jis vis sprogino-

si į mane. o tada ištarė:EI!priėjo ir dėbsojo toliau. EI! - pasakė. - EI! jo akys suapvalėjo,

jis stovėjo ir sprogino apvalias akis į mane. jo akių dugnas buvotarsi purvinas baseino dugnas - jokio atspindžio, turėjau vos keletą minučių, labai skubėjau, vakar nenuėjau į darbą ir jau gavau vel

nių - dievažin kelintą kartą - už itin dažnas pravaikštas, troškaunuo jo pasprukti, tačiau buvau per daug ligotas, kad pajėgčiau, jisbuvo panašus į daugiabučio namo, kuriame gyvenau prieš keletąmetų, valdytoją, vieną iš tų, neišvengiamai stypsančių koridoriujetrečią ryto, kai grįžti namo su nepažįstama moterim.

jis vis spoksojo, todėl pasakiau: AŠ TAVĘS NEPRISIMENU.

ATLEISK, BET AŠ TAVĘS NEPRISIMENU. NESU TAM LABAIGABUS, o pats tuo metu pagalvojau: kodėl neini šalin? kodėl taureikėjo čia atsirasti? tu man nepatinki.

AŠ BUVAU PAS TAVE, tarė jis. ŠTAI TEN, apsisuko ir parodė į pietryčius, kur niekada negyvenau, dirbau, bet negyvenau,nuostabu, pamaniau, jis psichas, aš jo nepažįstu, niekada nepaži

nojau. esu laisvas, galiu jį pasiųsti po velnių.ATLEISK, pasakiau, BET SUKLYDAI, AŠ TAVĘS NEPAŽĮSTU. NIEKADA TEN NEGYVENAU. ATLEISK, SENI.

ir ėmiau stumti savo vežimėlį į priekį.NA, GAL IR NE TEN. BET AŠ TAVE PAŽĮSTU. TAI BUVO

KAMBARYS NAMO GALE, GYVENAI KAMBARY NAMOGALE, ANTRAM AUKŠTE. PRIEŠ KOKIUS METUS.

99



o tada įjungiau trečią bėgį ir nusistūmiau vežimėlį toliau, įduonos skyrių, tipas neatstojo.

VIS DAR DIRBI PAŠTE? paklausė, tursendamas šalia.DEJA, TAIP.TAU REIKĖTŲ IŠ TEN IŠEIT. SIAUBINGA VIETA. BLO

GIAU NEBŪNA.TAIP IR YRA. BET, SUPRANTI, AŠ JUK NIEKO NEMOKU

DARYT, NIEKADA SPECIALIAI NIEKO NESIMOKIAU.TU JUK DIDIS POETAS, SENI.DIDIEJI POETAI MIRŠTA GARUOJANČIUOSE ŠŪDO KA

TILUOSE.

TAVE JUK PRIPAŽINO VISI TIE KAIRIEJI. NEGI JIE TAUNIEKUO NEGALI PADĖT?

kairieji? bičas aiškiai pamišęs, tursenome toliau.TAIP, AŠ PRIPAŽINTAS. TARP DRAUGELIŲ PAŠTE. ESU

PLAČIAI ŽINOMAS LATRAS IR LOŠĖJAS.O GAL GALI GAUT KOKIĄ STIPENDIJĄ AR SUBSIDIJĄ?

JAU BANDŽIAU PERNAI. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ.GAVAU STANDARTINĮ NEIGIAMĄ ATSAKYMĄ.

BET ŠITOJ ŠALY KIEKVIENAS MULKIS GYVENA IŠ SUBSIDIJŲ.

PAGALIAU PASAKEI KAŽKĄ PROTINGO.O TU UNIVERSITETUOSE NESKAITAI?

STENGIUOSI TO NEDARYT. LAIKAU TAI PROSTITUCIJA. JIE VISI TIK IR NORI... jis neleido man pabaigt. GINSBERGAS, tarė, GINSBERG AS

SKAITO UNIVERSITETUOSE. IR KRILIS, IR OLSONAS, IR DAN-KANAS, IR...

ŽINAU.ištiesiau ranką ir pasiėmiau duonos.

101



YRA PAČIŲ ĮVAIRIAUSIŲ PROSTITUCIJOS BŪDŲ, tarė jis.dabar jis pradeda giliaminčius paistalus, dieve, puoliau į

daržovių skyrių.KLAUSYK, GAL KADA SUSITINKAM?NETURIU LAIKO. NĖ VIENOS LAISVOS MINUTĖS.

jis susirado kartoninę degtukų dėžutę. ŠTAI, UŽRAŠYKSAVO ADRESĄ.

jėzau, pamaniau, ir kaip čia nejžeist žmonių jausmų? užrašiau jam adresą.

O TELEFONĄ? paklausė jis. ŽINOTUM, KADA RUOŠIUOSI UŽSUKT.

NE, TELEFONO NĖRA, pasakiau, atiduodamas jam dėžutę.O KADA GERIAUSIA UŽSUKT?JEI JAU SUSIRUOŠI, TAI ATEIK KOKĮ' PENKTADIENIO

VAKARĄ, PO DEŠIMTOS.""ATSINEŠIU ALAUS. IR DAR MAN TEKS ATSIVESTI ŽMO

NĄ. MES VEDĘ JAU DVIDEŠIMT SEPTYNERIUS METUS.

SIAUBAS, pasakiau.O NE, TAI VIENINTELIS BŪDAS.IŠ KUR ŽINAI? JUK KITŲ BŪDŲ NEBANDEI.VEDYBOS PAŠALINA PAVYDULIAVIMĄ IR VAIDUS. TAU

REIKTŲ PABANDYT.NEPAŠALINA, TIK SUSTIPRINA. JAU BANDŽIAU.

O TAIP, PRISIMINIAU. SKAIČIAU VIENAM IŠ TAVO EILĖRAŠČIŲ. TURTINGA MOTERIS.pasiekėm daržoves, šaldytas.KETVIRTAM DEŠIMTMETY TRYNIAUSI VILIDŽE. PA

ŽINOJAU BODENHAIMĄ6. SIAUBINGA. JĮ NUŽUDĖ. GU-

6 Maxwell Bodenheim (1892-1954) - JAV poetas, kartu su žmona žiauriai nu-

žudytas juos į svečius pasikvietusio sociopato.

102



LĖJO TAMSIAM SKERSGATVY. NUDĖTAS DĖL KAŽKOKIOSKEKŠĖS. KAIP TIK TADA BUVAU VILIDŽE. PRIKLAUSIAUBOHEMAI. NESU BITNIKAS. AR HIPIS. SKAITAI „LAISVĄJĄSPAUDĄ"?

KARTAIS.

BAISU. jis turėjo omenyje, kad hipiai - baisūs, pradėjo sentimenta

lius giliaminčius paistalus.AŠ TAPAU. PARDAVIAU PAVEIKSLĄ SAVO PSICHIA

TRUI. UŽ TRIS ŠIMTUS DVIDEŠIMT. VISI PSICHIATRAI - LIGONIAI, SUNKŪS LIGONIAI.

dar viena gili 1933 metų lygio mintis.PRISIMENI, BUVAI PARAŠĘS EILĖRAŠTĮ APIE TAI, KAIP

EINI Į PLIAŽĄ, NUSILEIDI NUO SKARDŽIO ANT SMĖLIO IRMATAI TEN ĮSIMYLĖJĖLIUS, O PATS ESI VISIŠKAI VIENIŠASIR NORI KUO GREIČIAU IŠ TEN IŠEIT, IR IŠEINI TAIP GREIT,KAD PALIEKI APAČIOJE BATUS. TAI BUVO PUIKUS EILĖRAŠ

TIS APIE VIENATVĘ.tai buvo eilėraštis apie tai, kaip SUNKU pabūti VIENAM,

tačiau jam to nesakiau.pasiėmiau šaldytų bulvyčių pakuotę ir patraukiau prie ka

sos. jis trepseno iš paskos.DIRBU VITRINŲ PUOŠĖJU PREKYBOS CENTRUOSE.

ŠIMTAS PENKIASDEŠIMT KETURI DOLERIAI PER SAVAITĘ. ĮKONTORĄ VAIKŠTAU TIK VIENĄKART PER SAVAITĘ. DIRBUNUO VIENUOLIKOS IKI KETURIŲ.

O DABAR DIRBI?TAIP, PUOŠIU ČIA VITRINAS. GAILA, NETURIU ČIA JO

KIOS ĮTAKOS. ĮTAISYČIAU TAVE.kasininkas ėmė skaičiuoti pirkinius.

103



EI! ėmė klykti mano naujasis draugas. NEIMKIT IŠ JO PINIGŲ UŽ PIRKINIUS! JIS POETAS!

kasininkas buvo šaunus vaikinas, nutylėjo, skaičiavo toliau,mano draugužis vėl sukliko: EI! JIS DIDIS POETAS! NEIM

KIT IŠ JO PINIGŲ!

JIS MĖGSTA MALT LIEŽUVIU, pasakiau kasininkui,kasininkas buvo šaunuolis, užmokėjau ir pasiėmiau maišelį.KLAUSYK, MAN REIKIA EITI, pasakiau savo draugužiui,

jis kažkodėl negalėjo išeit iš parduotuvės, baiminosi, nenorėjo prarast gero darbo, nuostabu, buvo labai gera matyt jį stovintįprie kasos, o ne tursenantį šalia.

PASIMATYSIM, tarė jis.pamojavau jam ranka su maišeliu, lauke stovėjo automobiliai

ir vaikščiojo žmonės, niekas iš jų neskaitė poezijos, nekalbėjo apiepoeziją ir poezijos nerašė, nors kartą minia man pasirodė pakenčia-ma. nuėjau prie automobilio, sumečiau į jį pirkinius, įlipau ir trupučiuką pasėdėjau, iš šalia esančio automobilio išlipo moteris, jos

sijonas užsiplėšė ir akimirką pamačiau baltus kojų ruoželius virškojinių, vienas iš didingiausių meno kūrinių pasaulyje: moterisgražiomis kojomis, lipanti iš automobilio, ji išsitiesė ir sijonas išsilygino. vieną mirksnį ji man šypsojosi, o tada apsisuko ir siūbuodama,vinguriuodama nuplevėsavo parduotuvės link. užvedžiau automobilį ir atbulomis išvažiavau iš aikštelės, jau beveik užmiršau

savo draugužį, tačiau jis manęs nepamirš, šiandien vakare pasakys:MIELOJI, ATSPĖK, KĄ ŠIANDIEN SUTIKAU PARDUOTUVĖJ? JIS NĖ KIEK NEPASIKEITĖ, GAL TIK NE TOKS IŠPURTĘS.IR DAR ATSIAUGINO BARZDELĘ.

KĄ SUTIKAI?ČARLZĄ BUKOVSKI.KAS JIS TOKS?

104



POETAS. DEJA, SUPRASTĖJO. NEBERAŠO TAIP GERAI,KAIP ANKSČIAU. BET YRA PARAŠĘS PUIKIŲ DALYKŲ. EILĖRAŠČIŲ APIE VIENATVĘ. JIS TIKRAI LABAI VIENIŠAS VYRUKAS, TIK PATS APIE TAI NEŽINO. PENKTADIENĮ VAKAREMES JĮ APLANKYSIM.

AŠ NETURIU KUO APSIRENGTI.JAM TAS PATS. JIS MOTERŲ NEMĖGSTA.NEMĖGSTA MOTERŲ?AHA. PATS MAN SAKĖ.KLAUSYK, GUSTAVAI, PASKUTINIS POETAS, PAS KURĮ

LANKĖMĖS, BUVO SIAUBINGAS. NĖ VALANDOS TEN NE-

PRALEIDOM, O JIS PRISIGĖRĖ, ĖMĖ PO KAMBARĮ MĖTYTIBUTELIUS IR KEIKTIS.

TAI IR BUVO BUKOVSKIS. TIK JIS MŪSŲ NEATSIMENA.NIEKO NUOSTABAUS.BET JIS LABAI VIENIŠAS. MUMS DERĖTŲ JĮ APLANKYTI.GERAI, GUSTAVAI, JEI JAU TAIP MANAI.

AČIŪ, MYLIMOJI.na, ar nesigailit, kad nesat Čarlzas Bukovskis? aš ir tapyti

moku. kilnoju sunkumus, o mano mažylė laiko mane Dievu.tiesa, kartais ne viskas taip gerai.

MANO VIEŠNAGĖ KŪRYBOS NAMUOSE

tiems, kurie domisi beprotybe, savo arba mano, galiu truputį papasakot apie manąją, aš viešėjau Arizonos universiteto kūrybos namuose ne todėl, kad esu garsenybė, tiesiog vasarą į Taksoną važiuoja

105



tik visiški kvailiai arba vargšai, kol tenai gyvenau, vidutinė temperatūra siekė 106 laipsnius pagal Farenheitą, belieka plempti alų.esu poetas, pareiškęs visiems, kad nedalyvauju viešuose skaitymuose. be to, esu asmuo, kuris prisigėręs elgiasi kaip paskutinisasilas, o blaivus išvis neturiu ką pasakyti, tad mano namuke be

veik niekas ir nesilankė, aš labai ir neišgyvenau, tiesa, nugirdauapie vieną juodaodę mergiotę, tikrą saldainiuką, kuri retkarčiaisčia lankydavosi ir patylomis puoselėjau planus ją išprievartauti,tačiau ji greičiausiai apie mane jau buvo girdėjusi, todėl nesirodėakyse, taigi aš pats šveičiau savo vonią, pats išmesdavau buteliusį didžiulę šiukšliadėžę, ant kurios puikavosi juodas užrašas ARIZ.

UNIV. paprastai, kai maždaug vienuoliktą ryto išmesdavau butelius, mane supykindavo, vemdavau tiesiai į šiukšliadėžę. paskui,išgėrus rytinio alaus, man belikdavo kraustytis atgal į lovą šiektiek atvėsti ir atgauti jėgų. tai jau tikrai, universiteto poetas, tiksliau - universiteto girtuoklis, per dieną ir naktį aš išgerdavau dvidešimt trisdešimt skardinių alaus.

tai va, vėdinimo sistema veikė neblogai, mano kiaušai tik imdavo atsigaut, skrandis veikt, galas pasistodavo nuo minčių apie

juodaodę mergiotę, o sielą vis dar tąsydavo nuo Krilio ir pan. poetų,šikusių tam pačiam šikinyke, miegojusių toj pačioj lovoj... maždaugtuo metu suskambėdavo telefonas, skambindavo didysis leidėjas...

Bukovskis?

aha, atrodo aš.nenorite lengvai papusryčiauti?lengvai - ką?papusryčiauti.aha. man taip ir pasigirdo.mes su žmona čia netoliese, gal susitinkam universiteto ka

vinėje?

106



universiteto kavinėj?taip, mes ten būsim, jums tereikia pereit greitkelį ir klau-

sinėti visų, ką sutiksit, KUR ČIA UNIVERSITETO KAVINĖ? tie-siog klausinėkit visų, ką sutiksit, KUR ČIA UNIVERSITETO KAVINĖ?

ooo, viešpatie...o kas čia tokio? jums tereikia visų, ką sutiksit, klausti, KUR

ČIA UNIVERSITETO KAVINĖ? mes kartu papusryčiautumėm.klausykit, gal atidedam? tik ne šįryt...na, gerai, bet aš pagalvojau, jeigu jau mes ten...žinoma, ačiū.

paskui, po trijų ar keturių alaus ir maudynių vonioje, bandydavau paskaitinėt kokį nors iš ten buvusių poezijos rinkinių ir,žinoma, suprasdavau, kad eilėraščiai prasti, mane imdavo marinti miegas nuo jų visų: Paundo, Olsono, Krilio, Šapiro7. ten buvošimtai knygų, senų žurnalų, tik neradau nė vienos savo knygos,taigi vietelė buvo itin nyki. atsibudęs išgerdavau dar alaus ir šim

to laipsnių karštyje pasivaikščiodavau iki didžiojo leidėjo namų,esančių už aštuonių ar dešimties kvartalų, paprastai pakeliui kurnors stabtelėdavau ir paimdavau porą alaus pakuočių po šešis butelius. jie ten negerdavo, jie tik seno ir buvo aplipę įvairausiomligom, liūdna, tiek jiems, tiek man. užtat aštuoniasdešimt vieneriųmetų žmonos tėvas alaus gėrime nuo manęs neatsilikdavo, mes

vienas kitam patikom.šiaip tai aš važiavau ten įrašinėt plokštelės, tačiau kai Arizonos profesorius, atsakingas už panašius dalykus, išgirdo, kadnetrukus pasirodysiu mieste, jis su opa atsidūrė Sv. Marijos ligoninėj. tą dieną, kai jį turėjo išrašyti, aš jau gerokai įkalęs jam

7 Robert Creeley (1926-2005), Charles Olson (1910-1970), Karl Shapiro (1913-

2000) - garsūs JAV poetai.

107



asmeniškai paskambinau ir jis pasiliko ligoninėje dar porai dienų,taigi man beliko gerti su aštuoniasdešimt vienerių seniu ir kažko laukti: mergų, gaisro, pasaulio pabaigos. Susiginčydavau dėlko nors su didžiuoju leidėju, eidavau į miegamąjį pas tėvuką irspoksodavau pirmą pasitaikiusią programą, kurioje visos moterys

šokdavo ir dėvėdavo mini, o aš sėdėdavau ten su stačiu, tiesa, dėltėvuko to dalyko abejojau.

vieną vakarą kažkaip atsidūriau kitame miesto gale. didžiulis bernas, visas snukis apžėlęs barzda, vardu Arčeris, ar Arčnipas.mes gėrėm, gėrė, gėrėm ir rūkėm - „česterfildą". malėm liežuviaisiki pamėlynavimo. paskui tas barzdasnukis, Arčnipas, lūžo užsi

kniaubęs ant stalo, o aš ėmiau grabinėti jo žmonos kojas, ji buvonieko prieš, ji buvo nieko prieš! ir ant kojų buvo plonyčiai baltiplaukeliai, palaukit! jai buvo tik dvidešimt penkeri! na, jie tik atrodė balti elektros šviesoj ant tų velnioniškai nuostabių kojų. ir jivis kartojo: šiaip tai aš tavęs nenoriu, bet jei taviškis pasiruošęs,gali mane turėt, na, pasakė geriau, nei jos visos paprastai šneka, aš

toliau grabinėjau jos kojytes bandydamas pasiruošt, bet dėl „čes-terfildo" ir alaus pasiruošimas žlugo ir tesugebėjau jos paprašytbėgti kartu į Los Andželą, kur ji galėtų mane išlaikyt dirbdama padavėja. pasiūlymas jos kažkodėl visai nesužavėjo, nors tą naktį su

jos vyru ilgai mėsinėjau Teisę, Istoriją, Seksą, Poeziją, Romaną, Mediciną... netgi spėjau išpagiriot tą jos vyrelį - nusitempiau į barą ir

staigiai, vieną po kito, pastačiau jam tris viskio su vandeniu, tiesa, ji sakė, kad Los Andželas ją domina, o aš pasiūliau jai eit nusimyžtir viską pamiršti, reikėjo man tame bare ir pasilikt, ten iš už sienosišlindo kažkokia mergiotė ir ėmė šokti ant baro; kur buvus, kur nebuvus vis pašmėžuodavo prieš akis savo raudonomis atlasinėmiskelnaitėmis, nors gal tai buvo tik šlykštus komunistų sąmokslas,ką gali žinot.

108



kitą dieną atgal mane parvežė mažesnis vyrukas trumpesnebarzda, pavaišino „česterfildu". kokį velnią, dėdžiau, veiki, paklausiau, kokį velnią veiki, tokią barzdą turėdamas?

dailininkas aš, atsakė man.kai nusigavom į namuką, atkimšau alaus ir pradėjau jam

aiškint apie tapybą, aš irgi tapau, išpažinau jam savo slaptą būdą,kaip atskirt naują blogą paveikslą nuo naujo gero. be to, spėjau paaiškinti skirtumus tarp tapybos ir rašymo bei papasakot, ką sugeba dailininkas, o rašytojas - ne. jis į tai - beveik nieko, išgėrė keletąalaus ir nusprendė dingti.

ačiū, kad pavežei, tariau,

nėr už ką.kai didysis leidėjas man paskambino, vėl norėdamas pa

kviest pusryčių, aš vėl atsisakiau, tik papasakojau jam apie bičą,kuris parvežė mane namo.

neblogas vyrukas, pasakiau, fainas bičas.koks, jūs sakėt, jo vardas?

pasakiau vardą.aaa, tarė jis, čia gi profesorius... Arizonos universitete dėsto

tapybą.o, pasakiau aš.kadangi mano mažasis imtuvėlis netransliavo jokios sim

foninės muzikos, teko lakti alų ir klausytis kitokios, beprotiškos:

atvažiavęs į San Franciską papuošk plaukus gėlėmis, tra lia lia,gyvenk šia diena ir taip toliau, ir panašiai, vienoje iš radijo stočių jie buvo surengę kažkokį konkursą ar panašų šūdą - prašydavopasakyt, kurį mėnesį gimei, rugpjūtį, pasakiau, o gal gimėt lapkritį? - progiesmiu paklausė poniutė, atsiprašau, pone, nepataikėt,tarė vedantysis, nejaugi? - pasakiau. - nejaugi? vedantysis padėjoragelį, pasirodo, turėjau pritaikyt gimimo mėnesį prie jų sukamos

109



plokštelės, tada; jei mėnuo sutaptų, reikėjo bandyt atspėt savo gimimo dieną, septintą ar devynioliktą, kažkas panašaus, o jau tada,

jei sutaptų ir diena, ir mėnuo, galėjau laimėt NEMOKAMĄ KELIONĘ Į LOS ANDŽELĄ, PLIUS NAKVYNĖ MOTELYJE. VISOSIŠLAIDOS APMOKĖTOS, tai šarlatanai, tai kalės vaikai, suktybės

visa tai, tariau, ir patraukiau prie šaldytuvo, temperatūra - 109laipsniai, pranešė vedėjas.

paskutinę mano buvimo šiam miestely dieną juodaodė mergiotė taip ir nepasirodė, tad ėmiau krautis daiktus, didysis leidėjaspaaiškino man autobusų tvarkaraštį, tereikėjo paėjėti tris kvartalusį šiaurę, o tada sėsti į autobusą, važiuojantį Parko aveniu į rytus,

iki Guobų gatvės. jei ateisit į stotelę per anksti, nestoviniuokit. užeikit į ledainę

ir laukit ten, išgerkit kokakolos ar šiaip ko.ką gi, susikroviau daiktus ir svilinant 105 laipsnių karščiui

nukėblinau iki stotelės, prakeikto autobuso nė padujų, šūdas, tariau ir greitu žingsniu patraukau į rytus, alkoholis plūdo iš manęs

Niagaros kriokliais, perėmiau lagaminą į kitą ranką, nuo namų ikiautobusų stoties galėjau nuvažiuot ir taksi, tačiau didysis leidėjasnorėjo įpiršt man kažkokių knygų - NUKRYŽIUOTASIS MIRTIESRANKOSE - kurias reikėjo susidėt į lagaminą, automobilio, žinoma, nieks neturėjo, vos spėjau nusigaut į sutartą vietą ir atsidarytalaus, savo automobiliu prisistatė profesorius, ką tik paleistas iš li

goninės; tikriausiai norėjo įsitikinti, kad išvažiuoju iš miesto, išlipo,ką tik buvau namuke, tarė jis.pražiopsojot Buką, atsakė leidėjas, jis visada susirenčia sau

asmeninį narvą, nepusryčiauja universiteto kavinėje, o kai patariau jam PALAUKTI LEDAINĖJE, JEI AUTOBUSAS VĖLUOS, žinot, ką jis padarė? atsibeldė visą kelią pėsčiomis per tokį karštį irsu šituo lagaminu rankoje.

110



na, kaip jūs nesuprantat, velniai jus griebtų! - sušukau leidėjui. man nepatinka ledainės! man nepatinka sėdėti ledainėse irlaukti, kiekvienoje ledainėje yra marmurinis baras, sėdi ir spoksaiį tą barą, tokį apvalų barą su sodos vandens automatu, praropojaskruzdė arba tiesiai prieš tave guli koks nors dvesiantis vabalas,

vienas sparnelis dar kruta, kitas jau nebe. tu ten svetimas. į tavenedraugiškai dėbso du ar trys niūrūs tipai, pagaliau pasirodo padavėja. ne, ji neleidžia tau užuost savo purvinų dvokiančių kelnaičių, ji baisi kaip septynios mirtinos nuodėmės ir, deja, to nė nežino,labai nenoriai ji priima tavo užsakymą, kokakolos, ją atneša šiltame, aplamdytame popieriniame puodelyje, gerti jos visai nesinori,

išgeri, vabalas vis niekaip nepadvesia. autobusas vis neatvažiuoja,marmurinis baras padengtas gličiomis dulkėmis, visa tai farsas,nejau nesuprantate? jei prie prekystalio bandai nusipirkt pakelį rūkalų, praeina penkios minutės, kol į tave kas nors teikiasi atkreiptdėmesį, išėjęs jautiesi taip, lyg tave būtų devynis kartu išžaginę,

nieko bloga tose ledainėse nematau, Bukai, sako leidėjas,

o aš pažįstu vieną šmikį, kuris sako: „nieko bloga tame karenematau", bet, viešpatie švenčiausias, man juk reikia taikstytis susavo neurozėmis ir prietarais, nes daugiau nėra su kuo taikstytis,man nepatinka vaistinės, nepatinka universitetų kavinės, nepatinka Setlando poniai, nepatinka Disneilendas, motorizuota policija, rūgpienis, bitlai ir Čarlis Čaplinas man taip pat nepatinka,

nepakenčiu žaliuzių ir maniakinės-depresinės plaukų sruogos,krentančios Bobui Kenedžiui ant kaktos... dieve, dieve, atsisukauį profesorių: šitas bičas spausdina mane jau dešimt metų, šimtuseilėraščių ir VIS DAR NEŽINO, KAS AŠ TOKS!

profesorius prajuko, o tai jau šis tas.traukinys porą valandų vėlavo, tad profesorius nusivežė

mus į savo namelį tarp kalvų, ėmė lyti. pro didžiulį langą matėsi

m



nusmurgęs miesteliūkštis, kaip kine. aš atkeršijau didžiajam leidė jui. profesoriaus žmona prisėdo prie pianino ir pastūgavo kažką išVerdžio, pagaliau žinojau, kad leidėjas kenčia. AŠ JĮ PADARIAUNUOSAVOJE LEDAINĖJE, paplojau ir pakursčiau ją paskambinti dar gabaliuką, ji iš tiesų neblogai skambino, daug jėgos, tačiau

esmės nepagavo - per daug jėgos toje pačioje variacijų tonacijoje,bandžiau įkalbėti paskambinti dar, tačiau, be manęs, niekas daugiau nepageidavo ir ji, kaip tikra dama, atsisakė.

jie lyjant lietui nuvežė mane į traukinių stotį, visose manokišenėse glūdėjo buteliukai - persikų brendis ir panašūs gėrimai,atidaviau lagaminą į bagažo skyrių ir palikau visus susigrūdusius

stovėti ir laukti traukinio, pats atsisėdau ant bagažo vežimėlio iružsiėmiau persikų brendžiu. Lietus buvo toks šiltas, kad vos palietęs kūną išdžiūdavo kaip prakaitas, sėdėjau ir laukiau savo traukinio į Los Andželą, vienintelį miestą pasaulyje, taip, žinau, kadtame mieste daugiau mėšlo negu kituose, bet kaip tik dėl to jis tokssmagus, tai buvo mano miestas, ir mano persikų brendis, beveik

pamėgau jį. pagaliau traukinys priartėjo, baigiau brendį ir pakilau jo pasitikti, ieškodamas šimtas dešimtojo vagono, tačiau šimtas dešimtojo nebuvo, jis vadinosi keturiasdešimt antruoju. įlipauį vagoną, prisigrūdusį indėnų, meksikiečių, pamišėlių ir sukčių,tarp jų sėdėjo mergaitė melsva suknele, jos užpakalis atrodė vertasrojaus sodų. pamišusi, kalbėjosi su lėle, tarsi ji būtų jos kūdikis,

sėdėjo tiesiai priešais mane ir kalbėjos su lėlyte, galėtum padaryt ją, seni, jeigu tik kiek pasistengtum, tariau sau. tačiau laimingesnė ji netaps, velniam to reikia, geriau visą gyvenimą spoksoti slapčiomis. tad nusisukau ir ėmiau gėrėtis jos žavingų kojyčių atspindžiu mėnulio nušviestam lange. Los Andželas artėjo, indėnai irmeksikiečiai knarkė, o aš spoksojau į mėnulio apšviestas kojytes irklausiausi, kaip ji kalbasi su lėle. ko dabar galėtų tikėtis iš manęs

112



didysis leidėjas? kaip pasielgtų tėtušis Hemas? Dos Pasosas? Tomas Volfas? Krilis? Ezra? mėnulio apšviestos kojytės prarado prasmę. pasisukau į kitą pusę ir ėmiau žiūrėti į purpurinius kalnus, galir ten atsirastų kokia pizė. o Los Andželas artėjo, kimšte prikimštaspizių. beveik mačiau, kaip poetų kūrybos namuose, Bukovskiui

dingus, lenkiasi ir tiesiasi, ir vėl lenkiasi, ir prakaituoja, klausydamasi radijo, ji, ta juodaodė mergiotė - jei vyksi į San Franciską, nepamiršk gėlės plaukuose, - ta juodaodė mergiotė tiesiog sprogstanuo meilės pertekliaus, o šalia nieko nėra. išsitraukiau iš kišenėsdar vieną buteliuką ir atsisukau, oho, šis bei tas, aš prie jo prisisiurbiau ir siurbiau, ir siurbiau, kol pasirodė Los Andželas, velniai

jį rautų.

IDIOTIŠKI JĖZŪS

trims vyrams reikėdavo pakelti gumos masę ir sukrauti ją į stakles, o staklės ją kapodavo, paversdamos įvairiausios paskirtiesdaiktais; įkaitindavo, pjaustydavo ir iššikdavo: dviračių pedalus,maudymosi kepuraites, šildykles... masę į stakles reikėdavo kištiatsargiai, nes galėjai netekti rankos, ypač dėl šios liūdnos galimy

bės nerimaudavai pagiringas, per pastaruosius trejus metus taipatsitiko dviem: Durbinui ir Petersonui. Durbiną pervedė į algalapių sudarymo skyrių - buvo matyt kaip jis sėdi ten su tabaluojančia tuščia rankove. Petersonui įteikė šluotą ir šepetį, liepė valyt ši-kinykus, išnešti šiukšles, kabinti tualetinį popierių ir panašiai, visistebėjosi, kaip puikiai Petersonui pavyksta tvarkytis tik su vienaranka.

113



aštuonių valandų pamaina ėjo į pabaigą. Denas Skorskis pas-kutinįkart padėjo įkelt į stakles gumos masę. jis atidirbo aštuoniasvalandas su vienomis baisiausių pagirių savo karjeroje, dirbant minutės virto valandomis, sekundės - minutėmis, vos tik pakeldavaiakis, pamatydavai penketą rotondoje sėdinčių vyrukų, vos tik pakel

davai žvilgsnį į viršų, pamatydavai DEŠIMT į tave spoksančių akių.Denas jau ketino patraukti prie lentynos su chronometro kor

telėm, kai įėjo perkaręs, į cigarą panašus žmogus, cigarui vaikštant jokojos beveik nelietė grindų, cigaro vardas buvo ponas Blekstounas.

- kur jūs, velniai griebtų, susiruošėt? - paklausė jis Deno.- kuo toliau iš čia, kur gi daugiau.

- VIRŠVALANDŽIAI, - pasakė ponas Blekstounas.-ką?- pasakiau: VIRŠVALANDŽIAI, apsidairykit. mums reikia

viso to atsikratyt.Denas apsidairė, visur, kiek galėjo aprėpti akis, stūksojo rie

tuvės gumos, o šlykščiausia dirbant viršvalandžius buvo tai, kad

niekas negalėjo pasakyti, kada jie baigsis, darbas galėjo užtruktnuo dviejų iki penkių valandų, visiškai nenuspėjama, laiko užtekdavo tik nusigaut iki lovos ir atsigult, kad rytoj vėl keltumeisi irkrautum gumą į stakles, pasaka be galo. visada atsirasdavo daugiau gumos, daugiau papildomų užsakymų, daugiau staklių, visas pastatas jau plyšo nuo gumos, vėmė ja ir ejakuliavo, gumos rie

tuvės vis augo ir augo, o penkiukė rotondoje vis turtėjo ir turtėjo.- grįžkit prie DARBO! - liepė cigaras.- ne, negaliu, - atsakė Denas. - nė gabalo gumos nepakelčiau.- o kaip mums reiks viso šito atsikratyt? - paklausė cigaras. -

mums reikia vietos, ryt atveža naują krovinį.- išsinuomokit dar vieną pastatą, pasamdykit daugiau žmo

nių. jūs savo darbininkus mirtinai nuvarot, jų smegenys ir taip per

114



ausis varva, jie net nesuvokia, kur jie, PAŽIŪRĖKIT į juos! pažiūrėkit į tuos vargetas!

tai buvo gryna teisybė, darbininkai vargu ar priminė žmones,padėrusios, liguistos pamišėlių akys. jie juokėsi iš bet ko ir nuolatvienas iš kito tyčiojosi, jų viduje viskas buvo sutrypta, juos lėtai žudė.

- jie geri vyrai, - tarė cigaras.- aišku, geri. pusę jų algų suryja vietiniai ir federaliniai mo

kesčiai. kitą pusę jie iššvaisto naujiems automobiliams, spalvotiems televizoriams, kvailoms žmonoms ir keturiems ar penkiemsdraudimo būdams.

- arba jūs dirbate viršvalandžius kaip ir kiti, arba aš jus at

leidžiu, Skorski.- tada aš atleistas, Blekstounai.- man labai knieti jums nesumokėt.- valstijoje yra Darbo reikalų departamentas.- čekį išsiųsim paštu.- puiku, ir pageidautina, kuo greičiau.

išeidamas iš pastato jis pajuto tą patį nuostabų laisvės jausmą, apimdavusį jį kiekvienąkart, kai mesdavo darbą arba jįatleisdavo, jis paliko tą pastatą, paliko juos visus - „tu pagaliauradai namus, Skorski, tokių jaukių namų niekada neturėjai!" kadir koks būdavo šūdinas darbas, darbininkai visada sakydavo jamtą patį.

Skorskis stabtelėjo prie gėrimų krautuvės, nusipirko pintąviskio ir nuvažiavo toliau, vakaras praėjo ramiai, jis išgėrė viskį,atsigulė ir pirmąkart per daugelį metų nugrimzdo į malonią miegopalaimą, joks žadintuvas neišgąsdino jo pusę septynių ryto ir neprivertė grįžt į gyvulišką ir melagingą žmonijos glėbį.

jis miegojo iki pietų, išgėrė dvi alkazelcerio tabletes ir išėjopasiimti pašto, dėžutėje gulėjo vienas laiškas.

115



Gerbiamas pone Skorski,

Esame seni jūsų eilėraščių ir apsakymų gerbėjai, be to, labai ge

rai vertiname jūsų tapybos parodą N. universitete. Redakciniame mūsų

leidyklos „WorldWay Books, Inc." skyriuje atsirado laisva darbo vieta.

Esu įsitikinęs, kad jūs apie mus tikrai girdėjote. Mūsų leidiniai platinami

Europoje, Australijoje, Afrikoje ir netgi Rytuose. Mes jau keletą metų domimės jūsų veikla ir pastebėjome, kad 1962-1963 metais dirbote nedidelio

žurnaliuko „Šlubas paukštelis" redaktoriumi. Mums labai patiko Jūsų

parinkta proza ir poezija. Manome, kad puikiai tiktumėte dirbti mūsų

redakcijos skyriuje. Manau, pasiektume abipusį susitarimą. Iš pradžių už

šias pareigas mokėtume jums 200 dolerių per savaitę, ir mums būtų di

džiulė garbė su jumis dirbti. Jei esate linkęs priimti mūsų pasiūlymą, paskambinkite telefonu mūsų sąskaita ir mes atsiųsime jums pinigų lėktuvo

bilietui ir, mūsų manymu, tikrai dosnią sumą nenumatytoms išlaidoms.

Pagarbiai jūsų

D. R. Signo, „WorldWay Book; Inc." vyriausiasis redaktorius

Denas išgėrė alaus, uždėjo virti porą kiaušinių ir paskambino Signo. Signo kalbėjo tarsi pro plieninį vamzdį, tačiau Signobuvo išleidęs keletą geriausių pasaulio rašytojų, ir kalbėjo jis beceremonijų, iš laiško to nebūtum atspėjęs.

- ar aš jums tikrai reikalingas? - paklausė Denas.- žinoma, - atsakė Signo. - laiške viskas parašyta.

- gerai, išsiųskite man pinigų ir aš išskrendu.^ - pinigai jau išsiųsti, - atsakė Signo. - nekantriai laukiam. jis padėjo ragelį. Signo. Denas išsivirė kiaušinius, atsigulė ir

pamiegojo dar porą valandų...skrydis į Niujorką galėjo būti ir geresnis, ar dėl to, kad jis

niekada anksčiau nebuvo skridęs, ar dėl keisto tarsi pro plienovamzdį sklindančio Signo balso, Denas nežinojo, nuo gumos prie

116



plieno, na, galbūt Signo - labai užsiėmęs žmogus, taip turbūt iryra. būna labai užsiėmusių žmonių, šiaip ar taip, Skorskis įlipo įlėktuvą jau gerokai įkaušęs, be to, pasiėmė šiek tiek viskio, deja,viskis pasibaigė dar pusiaukelėj ir jis ėmė prašinėti stiuardesės gėrimo. jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ką ji jam atneša - gė

rimas buvo šleikščiai saldus, violetinis ir nelabai sutarė su viskiu,netrukus jis jau plepėjo su visais keleiviais ir aiškino jiems esąsRokis Graciano, buvęs boksininkas, jie iš pradžių juokėsi, o vėliaunutilo, nes jis atkakliai laikėsi savo.

- aš Rokis, taip, aš - Rokis, ech, kaip juos visus iškirsdavau!į pilvą, į galvą! ak, kaip man staugdavo minia!

paskui jį ėmė pykinti ir jis vos spėjo į šikinyką. kol žiaukčio jo, dalis vėmalų aptaškė batus ir kojines, jis nusiavė batus, nusimovė kojines, išsiplovė jas ir išėjo į saloną basas, kojines kažkur pakabino džiūti, batus irgi kažkur nukišo, o paskui visiškai pamiršo,kur viską padėjęs.

jis ėmė vaikščioti salonu pirmyn atgal, basas.

- pone Skorski, - pasakė jam stiuardesė, - grįžkite, prašau,į savo vietą.

- Graciano. Rokis. kas, velniai rautų, pavogė mano batus irkojines? suplėšysiu.į gabalus!

jis privėmė praėjime ir viena senė sušnypštė ant jo kaip gyvatė.

- pone Skorski, - pyko stiuardesė, - primygtinai prašau sėstiį savo vietą!Denas sučiupo ją už riešo.- tu man patinki, išprievartausiu tave tiesiog praėjime, tik

pagalvok! išprievartavimas danguje! tau LABAI patiks! buvęs boksininkas Rokis Graciano skrisdamas virš Ilinojaus išprievartaujastiuardesę! eik čia!

117



Denas apglėbė ją per liemenį, jos veidas buvo siaubingai tuščias ir bukas; ji buvo jauna, egoistiška ir bjauri, turėjo raudonkrū-tinės smegenėles ir jokios krūtinės, stiuardesė ištrūko ir puolė į piloto kabiną. Denas dar vimtelėjo, nuėjo iki savo vietos ir atsisėdo.

pasirodė antrasis pilotas, vyras su didžiuliais sėdmenimis,

atsikišusiu žandikauliu, trijų aukštų namu, keturiais vaikais ir pa-mišusia žmona.

- ei, bičiuli, - tarė pilotas.- ko, po velnių?- atsipeikėk, girdėjau, keli čia triukšmą.- triukšmą? kokį triukšmą? tu kartais ne pedikas, skrajūne?

- atsipeikėk, sakau!- užčiaupk snukį, po velnių! aš sumokėjau už bilietą!didžiulių sėdmenų savininkas paėmė saugos diržus ir su

neslepiamu pasibjaurėjimu prisegė jį prie sėdynės, demonstruodamas jėgą taip pagyrūniškai, tarsi dramblys, straubliu raunantismango medį.

- taip ir SĖDĖK!- aš Rokis Graciano, - pareiškė jis antrajam pilotui, tačiau

antrasis pilotas jau grįžo į savo kabiną, kai pasirodė stiuardesė irpamatė suvystytą krėsle Sikorskį, nesusilaikiusi prunkštelėjo.

- aš tau įgrūsiu DVYLIKĄ COLIŲ! - sustugo jis jai.senė vėl sušnypštė ant jo kaip gyvatė...

oro uoste basas jis pasigavo taksi į Naująjį Vilidžą. lengvairado kambarį, o už kampo ir barą. gėrė bare iki ryto ir niekas nepasakė nė žodžio apie jo basas kojas, niekas jo net nepastebėjo irneužkalbino, jis juk Niujorke.

mekas nepasakė nė žodžio ir kitą rytą, kai basas parduotuvėjpirko batus ir kojines, miestas buvo kelių amžių senumo, beprasmis ir abejingas miestas buvo matęs visko.

118



po keleto dienų jis paskambino Signo.- kaip atskridote, pone Sikorski?- kuo puikiausiai.- na, aš pusryčiauju „Pas Grifo", visai šalia „WorldWay". su

sitinkam ten, tarkim, po pusvalandžio?

- o kur tas „Pas Grifo"? koks adresas?- pasakykit taksistui: „Pas Grifo".ir padėjo ragelį. Signo.

jis pasakė taksistui: „Pas Grifo", jie nuvažiavo, jis įėjo ir sustojo tarpduryje, viduje sėdėjo keturiasdešimt penki žmonės, kurisiš jų Signo?

- Sikorski, - išgirdo šaukiant. - Čionai!ten stovėjo staliukas. Signo. ir dar vienas, gėrė kokteilius, kai

jis atsisėdo, priėjo padavėjas ir pastatė priešais jį kokteilį. jėzau, tai jau visai neblogai.- kaip sužinojot, kas aš? - paklausė jis Signo.- o, nebuvo sunku, - atsakė šis.

Signo niekada nežiūrėjo į žmogų, visąlaik - tiesiai virš jogalvos, tarsi laukdamas kokios žinios, praskrendančio paukščiukoarba užnuodytos ubangių genties strėlės.

- keista, - tarė Signo.- taip, tikrai, - atsakė jis.- ne, sakau, čia ponas Keista, vienas mūsų vyresniųjų redak

torių. - sveiki, - tarė Keista. - visada žavėjausi jūsų kūryba.Keista elgėsi visiškai atvirkščiai: jis nuolat stebeilijo žemyn,

į grindis, tarsi laukdamas, kol kas nors pasirodys iš plyšio jose -naftos nuotekos, medžiotojų nuvaikyta lūšis ar ims plūsti nuoalaus apspangę tarakonai, niekas nepratarė nė žodžio. Denas išgėrė savo kokteilį ir laukė, kol jie baigs, o jie siurbčiojo labai lėtai, tarsi

119



gėrimas visiškai jiems nerūpėtų, tarsi tai būtų nugriebtas pienas,išgėrę dar po kokteilį, jie patraukė į kontorą...

jie parodė jam stalą, visi stalai buvo atskirti vienas nuo kitoaukštomis kaip sienos balto stiklo pertvaromis, per stiklą niekonesimatė, o už stalo buvo balto stiklo durys, uždarytos, paspau

dus mygtuką, tiesiai priešais stalą užsiverdavo stiklinis langelis ir likdavai visiškai vienas, galėjai ten pasiguldyt sekretorę irniekas nė velnio nebūtų sužinojęs, viena iš sekretorių jam jaunusišypsojo, dieve, koks kūnas! virpantis, suveržtas drabužiais,trokštantis, kad jį padulkintų, o šypsena... tikri viduramžių kankinimai!

Denas vartaliojo rankose logaritminę liniuotę, ja, rodos, reikėjo matuoti kažkokius cicerus micerus, ar panašiai, jis neturėjonė menkiausio supratimo, ką su ta liniuote daryti, sėdėjo ir vartė ją rankose, praėjo keturiasdešimt penkios minutės, jį pradėjotroškinti, jis atidarė už stalo esančias duris ir nuėjo palei aukštomis balto stiklo sienomis užtvertų stalų eilę. kiekvienoje kabino

je sėdėjo po žmogų, vieni kalbėjo telefonu, kiti dėliojo popierius,visi jie, rodos, žinojo, ką daro. jis susirado „Pas Grifo", atsisėdoprie baro ir išgėrė dvi porcijas, po to grįžo atgal, atsisėdo ir vėlėmė vartyti rankose liniuotę, praėjo pusvalandis, jis vėl atsistojo irnuėjo „Pas Grifo", trys porcijos, grįžo atgal, prie liniuotės, taip irvaikščiojo: „Pas Grifo" ir atgal, pametė skaičių, o dienai baigian

tis ir jam einant tarp stalų, visi redaktoriai spausdavo mygtukusir jam prieš nosį užsitrenkdavo stikliniai langeliai, taukšt, taukšt,taukšt - bildėdavo, kol jis nusigaudavo į savo vietą, tik vienas redaktorius neuždarydavo savo stiklinio langelio. Denas sustodavoir žiūrėdavo į jį - tai buvo merdėjantis milžinas storu ir glebnukaklu, suktfftusiais audiniais ir ištinusiu, išpurtusiu, apvaliu kaipvaikiškas pripučiamas kamuolys veidu, vos įžiūrimais, blankiais

120



bruožais, milžinas į jį nežiūrėjo, jis sproginosi į lubas virš Denogalvos ir siuto - iš pradžių raudo, tada balo, o šiaip puvo ir dūlėjo. Denas priėjo prie savo stalo, paspaudė mygtuką ir užsirakino. pasigirdo beldimas į duris, tai buvo Signo. Signo žvelgė jamvirš galvos.

- mes nusprendėm, kad jūsų paslaugų neprireiks.- o išlaidos kelionei atgal?- kiek jums reiks?- šimto septyniasdešimt penkių turėtų užtekti.Signo išrašė čekį 175 doleriams, numetė jį ant stalo ir išėjo...Skorskis nusprendė skrist ne į Los Andželą, o į San Diegą,

jau senokai nesilankė „Caliente" hipodrome, ir turėjo sumanęs laimėjimo sistemą su minimaliomis išlaidomis, jautė, kad galima su-sižert nemažai pinigėlių, nemokant už mišrius variantus, jis geriaupasiskaičiuos svorio, atstumo ir greičio santykį, tai atrodė pakankamai logiška, skrisdamas buvo pakankamai blaivus, pernakvojoSan Diege ir taksi nuvažiavo į Tichuaną. ant sienos persėdo į kitą

taksi ir vairuotojas meksikietis surado jam padorų viešbutį miestocentre. įmetęs krepšį su savo skudurais į spintą, jis išėjo tyrinėtimiesto, buvo šešios valandos vakaro ir piktas bei skurdus miestasrodės tarsi užsūpuotas rausvos saulės spindulių, sumauti plika-šikniai, gyvenantys taip arti JAV, kad mokėtų kalbą ir pajustų jųviliones, bet, tarsi prielipos, prisisiurbusios prie ryklio pilvo, suge

bantys nugriebti tik menką turto kąsnelį.Denas susirado barą ir išgėrė tekilos, automatas grojo mek-sikietišką muziką, ketvertas ar penketas vyrų sėdėjo prie baro,siurbčiodami po gėrimą per valandą, nesimatė nė vienos moters,tiesa, Tichuanoj dėl to nebūtų jokių problemų, tačiau tą akimirką

jam mažiausiai reikėjo moters, viliojančiai tvinkčiojančios ir pulsuojančios dziundzės. moterys buvo nuolatinė kliūtis, jos galėjo

121



nugalabyt vyrą devyniais tūkstančiais pačių įvairiausių būdų. kai jis susižers savo pinigus, išloš penkiasdešimt ar šešiasdešimt tūkstančių, pasiieškos sau namuko pakrantėj, pusiaukelėj tarp Los Andželo ir Dago, nusipirks elektrinę rašomąją mašinėlę arba vėl imsisteptuko, gurkšnos prancūzišką vyną ir kas vakarą ilgai vaikštinės

vandenyno pakrante.skirtumas tarp blogo ir gero gyvenimo buvo tik nedidelės

sėkmės dalykas, ir Denas juto, kad sėkmė nuo jo nenusigręš. toksbalansas susiklostė jo sąskaitų knygose...

jis paklausė barmeno, kokia šiandien diena ir barmenas atsakė: „ketvirtadienis", jis dar turėjo keletą dienų, lenktynės prasi

deda šeštadienį. Alesio laukė, kol minios amerikiečių po penkiųpragaro dienų plūstels per sieną pasimėgauti dviem dienom beprotybės. Tichuana gerai jais rūpinosi. Tichuana pasirūpindavoir jų pinigais, tačiau amerikiečiams buvo nelemta suprast, kaipstipriai jų nekenčia meksikiečiai, pinigai juos paversdavo visiškais bukagalviais ir jie zujo po Tichuaną, tarsi ji jiems priklausy

tų - kiekviena moteris buvo tinkama dulkint, o kiekvienas faras -tik komiksų personažas, bet amerikiečiai pamiršo laimėję keletą karų prieš Meksiką, pavyzdžiui, karą su teksasiečiais, ir darvelniai žino kokius karus, amerikiečiams tai buvo tik istorijosvadovėlio skaitiniai, o meksikiečiams - tikrovė, buvo nejauku

jaustis amerikiečiu, užėjusiu į meksikiečių barą ketvirtadienio

vakarą, amerikiečiai sugadino netgi koridą; amerikiečiai viskąsugadino.Denas užsisakė dar tekilos,barmenas paklausė:- gal norite dailios mergytės, senjore?- ačiy, bičiuli, - atsakė jis, - bet esu rašytojas ir žmonija aps

kritai mane domina labiau nei kiekviena dziundzė atskirai.

122



jis pasakė tai iš drovumo, todėl pasijuto šlykščiai, o barmenas pasitraukė.

tačiau bare buvo ramu. jis gėrė ir klausėsi meksikietiškosmuzikos, buvo malonu kurį laiką nejusti po kojomis amerikietiškos žemės, sėdėti ir klausytis svetimos kultūros nuodraiskų. koks

žodis, kultūra, šiaip ar taip, buvo malonu. jis gėrė keturias ar penkias valandas, prie jo niekas nekibo

ir jis prie nieko nekibo, paskui, gerokai įkaušęs išėjo, užlipo į savokambarį, atitraukė užuolaidas, paspoksojo į meksikietišką mėnulį,išsitiesė lovoje, pajuto, kaip velnioniškai gerai viskas klostosi ir užmigo...

kitą rytą Denas susirado kavinę, kurioje gavo kiaušinienės sušonine ir perkeptų pupelių, šoninė buvo kieta, kiaušinienės kraštaisusvilę, o kava - prasta, bet jam patiko, padavėja buvo stora, kvailakaip tarakonas, tuščiagalvė - jai niekada neskaudėjo dantų, net viduriai niekada nebuvo užkietėję, ji niekada nesusimąstydavo apiemirtį ir tik retkarčiais - apie gyvenimą, jis išgėrė dar puodelį kavos

ir surūkė saldžią kaip cukrus meksikietišką cigaretę, šios cigaretėssmilko kitaip - aistringai, lyg būtų gyvos.

buvo pusiaudienis, pernelyg anksti sėdėti bare, bet lenktynės prasideda tik šeštadienį, o mašinėlės jis neturėjo, jis visada rašėtik mašinėle, negalėjo rašyt nei pieštuku, nei rašikliu, jam patikomašinėlės kulkosvaidžio papliūpos, padėdavo rašyt.

Skorskis grįžo į tą patį barą. grojo meksikietišką muzika, tenpat, rodos, sėdėjo tie patys keturi ar penki vyrukai, barmenas atnešė tekilos, jis atrodė draugiškesnis nei vakar, galbūt tie keturiar penki vyrukai turėjo ką papasakoti. Denas prisiminė, kaip sėdėdavo juodaodžių baruose Centrinėje aveniu, visiškai vienišas,dar gerokai prieš tai, kai tarp intelektualų tapo madinga palaikyti juodaodžius, kai visa tai tapo akių dūmimu, prisiminė, kaip

123



kalbėdavosi su jais ir pritrūkdavo šnekos, nes jie kalbėjo ir mąstėvisai kaip baltieji - visiški materialistai, o jis girtas virsdavo ant

jų stalų ir jie jo nenužudė, kai jis labai to norėjo, kai mirtis atrodėesanti vienintelė išeitis.

na, o dabar štai šitai. Meksika.

jis greit prisigėrė ir ėmė kišt monetas į meksikietišką muziką grojantį automatą, vargiai suvokė, ką girdi, ji visa rodės kaipmonotoniškas, šleikščiai romantiškas ir migdantis varpų skambesys.

jam pasidarė nuobodu ir jis paprašė moters, ji atėjo ir atsisėdo šalia, truputį vyresnė, nei tikėjosi, jos burnoje švysčiojo auksinis

dantis, o jis neturėjo nė mažiausio noro, nė paties menkiausio noro ją išpisti. davė jai penkis dolerius ir liepė, jo manymu, labai švelniai, eiti šalin, ji išėjo.

dar tekilos, penketas vyrukų ir barmenas sėdėjo ir stebėjo jį. jis turi suvirpinti jų sielasl juk jie turi turėt sielas, kaip

jiems gali būt taip į viską nusispjaut? kaip lėliukėm kokonuose?

kaip musėms, lėtai ropinėjančioms po palangę tingioje popiečiosaulėje?

Skorskis atsistojo ir įmetė į automatą dar keletą monetų,paskui nulipo nuo baro kėdės ir leidosi šokti, jie ėmė juoktis iršūkčioti, tai teikė vilties, pagaliau šitoj skylėj atsirado šiek tiek gyvybės!

Denas vis metė į automatą monetas ir šoko. netrukus jie liovėsi šūkčiot ir juoktis, tik stebėjo jį tyliai, jis gėrė tekilą po tekilos,vaišino penketą tylenių, statė gėrimus barmenui, saulė jau nusileido, ir naktis tarsi purvina šlapia katė ėmė sėlint prie Tichuanossielos, o Denas šoko. šoko nesustodamas, kaip patrakęs, tai jau tikrai. tačiau tai buvo tobula, proveržis, pagaliau, tai buvo Centrinėaveniu, viskas^š naujo, kaip 1955-aisiais. jis buvo nepakartojamas.

124



jis visada atsirasdavo anksčiau, prieš užplūstant miniai, prieš pasirodant oportunistams ir viską sušikant.

jis netgi ėmėsi koridos su kėde ir barmeno šluoste...Denas Skorskis atsipeikėjo miesto parke, aikštėje, sėdėda

mas ant suoliuko, iš pradžių jis pastebėjo saulę, gerai, tada paste

bėjo akinius ant galvos, jie kabojo ant vienos ausies, vienas iš apskritų stiklų buvo išmuštas iš rėmelių ir laikėsi ant plonyčio siūlelio. jis pakėlė ranką, norėdamas jį paliesti, nuo prisilietimo siūlelisnutrūko, stiklas nukrito, stiklas nukrito prakabojęs ten visą naktį,nukrito ant cemento ir sudužo.

Denas nusiėmė akinių likučius ir įsikišo į marškinių kišenę,

o tada atėjo laikas kitam judesiui, kuris, jis ŽINOJO, bus visiškaibeprasmiškas, beprasmiškas, beprasmiškas... tačiau jis TURĖJO tą

judesį atlikti, kad pagaliau išsiaiškintų... jis išsitraukė piniginę. ji buvo tuščia, jis laikė joje visus savo pinigus,pro jo kojas tingiai prakepėstavo balandis, jis negalėdavo pa

kęsti, kaip tie šūdžiai judina kaklus, idiotiškai, idiotiškos žmonos,idiotiški bosai, idiotiški prezidentai ir idiotiški jėzūs.

ir dar buvo viena idiotiška istorija, kurios niekam niekadanegalėtų papasakot, vieną naktį jis prisigėrė, o pas kaimynus degėVIOLETINĖ ŠVIESA, ten, vidury gėlyno, stovėjo maža stiklinėbūdelė, o joje styrojo žmogaus dydžio Jėzus, truputį liūdnas, šiek

tiek apskuręs, styrojo ir spoksojo sau į kojų pirštus... VISAS NUTVIEKSTAS VIOLETINĖS ŠVIESOS.Deną jis erzino, vieną vakarą, kol senos damos sode sėdėjo

ir gėrėjosi savo violetiniu Jėzumi, gerokai prisilupęs Skorskis įėjoir ėmėsi darbo, norėdamas išvaduoti Jėzų iš jo plastikinio narvo,darbelis buvo ne iš lengvųjų, paskui išbėgo kažkoks tipas.

- pone! ką jūs darot?

125



- ...tik nnnoriu iššštraukt tą pppyzdžių iš narvo! o jūs prieš?- atleiskit, pone, bet mes iškvietėm policiją...- policiją?Skorskis metė Jėzų ir pabėgo.bėgo visą kelią iki nežinomos meksikietiškos aikštės,

ten buvęs berniukas ėmė tapšnoti jo kelį. berniukas, apsirengęs baltai, gražios akys. niekad nebuvo matęs tokių gražių akių.

- norit išpist mano seserį? - paklausė berniukas. - dvylikosmetų.

- ne. ne, nelabai, ne šiandien.berniukas, nuleidęs galvą, nuoširdžiai nuliūdęs, pasitraukė,

jam nepasisekė. Deniui jo pagailo. jis atsistojo ir išėjo iš aikštės, bet ne į šiaurę, Laisvės šalies

link. į pietus, gilyn į Meksiką. jam einant purvinu skersgatviu, keletas berniūkščių apmėtė

jį akmenimis.tačiau tai buvo nebesvarbu, šįkart jis bent turėjo batus,

ir tai, ko jis troško, buvo tai, kas jam atiteks,ir tai, kas jam atiteks, buvo tai, ko jis troško,viskas buvo idiotų rankose.sako, kad eidamas pėsčiomis per vieną miestelį, pakeliui į

Mechiką, jis atrodė labai panašus į violetinį Jėzų, na, žinoma, jisbuvo PAMĖLĘS nuo širdgėlos, o tai beveik vienas ir tas pats.

ir jo niekas niekada daugiau nebematė,galbūt tai reiškia, kad jam nevertėjo taip greitai gerti kokteilių Niujorke.

o galbūt vertėjo.

r

126



JAUTRI ASMENYBĖ

„parodykite man vienišą vyrą, turintį purviną virtuvę, ir penkiaisatvejais iš devynių pasakysiu, kad jis - išskirtinis žmogus."

Čarlzas Bukovskis, 1967 06 27 po devyniolikto alaus butelio

„parodykite man vienišą vyrą, turintį nuolat išblizgintą virtuvę, iraštuoniais atvejais iš devynių pasakysiu, kad jis - pasibjaurėtinųdvasinių savybių žmogus."

Čarlzas Bukovskis, 1967 06 27

po dvidešimtojo alaus butelio

virtuvės būklė dažnai atspindi proto būklę; mąstytojai - sutrikę,abejonių kamuojami ir neryžtingi žmonės, jų virtuvės, kaip ir jų

protai, - užverstos šiukšlėmis, purvinais rakandais, sąšlavomis,tačiau jie suvokia savo proto būklę ir net atranda tame savotiškohumoro, kartais niršios liepsnos blyksnyje jie meta iššūkį amžiniesiems dievams ir juos nutvieskia švytėjimas, mūsų kartais vadinamas kūryba; o kartais jie prisilaka beveik iki sąmonės netekimo irimasi tvarkyti savo virtuves, tačiau netrukus vėl įsigali netvarka,

jie vėl nugrimzta į tamsą, jiems vėl reikia svaigalų, tablečių, maldos, sekso, sėkmės ir išsigelbėjimo, o štai visada tvarkingą virtuvęturintis žmogus - aiškus išsigimėlis, saugokitės jo. kokia jo virtuvė, toks ir protas: viskas sutvarkyta, sudėliota, gyvenimas, jamvisiškai nesipriešinant, suformavo jam primityvią ir nelanksčiąapsauginio ir raminančio mąstymo tvarką, užtenka jo paklausytdešimt minučių ir tampa aišku, kad viskas, ką jis pasakys per savo

127



gyvenimą, bus beprasmiška ir buka. jis - betoninis žmogus, tokiųbetoninių žmonių yra daug daugiau nei likusiųjų, taigi, jei ieškotegyvo žmogaus, žvilgtelkit į jo virtuvę - sutaupysit laiko.

na, o moteris, kurios virtuvė priskretus - jau visai kitas reikalas. vyro požiūriu, jei ji niekur nedirba ir neturi vaikų, tai švara

arba purvas jos virtuvėje (su retomis išimtimis) tiesiogiai proporcingi jos rūpesčiui jumis, kai kurios moterys pilnos teorijų, kaipišgelbėti pasaulį, tačiau nesugeba išplauti net kavos puodelio, jei

joms apie tai užsimintumėt, jos atsakytų: „ne toks jau ir svarbusdalykas - plauti puodelius", deja, svarbus, ypač vyrui, kuris kątik plėšėsi aštuonių valandų pamainoje prie revolverinių tekini

mo staklių plius dvi valandos viršvalandžių, pasaulio gelbėjimasprasideda nuo vieno vienintelio žmogaus gelbėjimo; visa kita - tikpretenzinga romantika ir politikavimas.

pasaulyje pasitaiko gerų moterų, netgi pažinojau vieną ardvi. tačiau pasitaikydavo ir kitokių, vienu metu mane taip išsunkdavo tas prakeiktas darbas, kad baigiantis aštuonioms ar dvylikai

valandų visas mano kūnas sustingdavo į skausmo varstomą lentą,sakau „lentą", nes tiesiog nerandu kito žodžio tam apibūdinti, paryčiais neturėdavau jėgų net palto apsivilkti, niekaip negalėdavaupakelti rankų ir sukišti jų į rankoves, skausmas būdavo žvėriškasir rankos tiesiog nekildavo, menkiausias judesys sukeldavo aštrųveriantį skausmą, raudonus pamišėliškus skausmo blyksnius, tuo

metu mane persekiojo baudos už vairavimą, ir pakliūdavau aš paprastai trečią ar ketvirtą ryto. o tą naktį, važiuodamas namo iš darbo, aš, nenorėdamas vargintis įvairiausiomis techninėmis smulkmenomis, pabandžiau iškišt pro langą kairę ranką ir parodyt kairįjį posūkį, mano posūkio rodikliai neveikė, nes kartą girtas nuplėšiau nuo vairo visą jų valdymo rankenėlę, todėl ir bandžiau iškištkairiąją^ranką. man pavyko tik pakelt prie lango riešą ir iškišti

128



vieną mažąjį pirštelį, aukščiau ranka niekaip nekilo, o skausmasbuvo tiesiog nepakeliamas, toks nepakeliamas, kad ėmiau juoktis,viskas atrodė velniškai juokinga, ypač mažasis pirštelis, styrantispagal šauniųjų LA farų reikalavimus: naktis tamsi, aplinkui nė gyvos dvasios, tik aš, rodantis varganą, bailų posūkio signalą, mane

suėmė toks juokas, kad kva todamasis ir bandydamas laikyti vairąkita niekam tikusia ranka, vos neįsirėžiau į pakelėj stovėjusį automobilį. vis dėlto man pavyko, kažkaip pavyko pastatyt automobilį, pataikyt raktu į spyną ir įeit. aa. namie!

ji tysojo lovoj, valgė šokoladinius saldainius (rimtai!) ir vartė „New Yorker" ir „Saturday Review of Literature", buvo trečia

dienis ar ketvirtadienis, o prieškambary ant grindų vis dar mėtėsisekmadienio laikraščiai, jaučiausi toks pavargęs, kad negalėjau netvalgyt, o vonią pripildžiau tik iki pusės, kad nepaskęsčiau. (sauskirtą laiką geriau matuot pačiam.)

kaip koks paklydęs šimtakojis pamažu išsikabarojau iš prakeiktos vonios ir tikėdamasis išgerti stiklinę vandens nukeverzo-

jau iki virtuvės - kriauklė buvo užkimšta, iki kraštų sklidina pilkodvokiančio vandens, vos neapsivėmiau. visur mėtėsi atliekos, beto, ši moteris kolekcionavo užsukamus stiklainius su dangteliais, irkriauklėje, tarsi geraširdiškai ir neprotingai iš visko šaipydamiesi,tarp neplautų indų ir kitko, plūduriavo šie puspilniai stiklainėliaiir dangteliai.

išsiploviau stiklinę ir išgėriau vandens, tada nušliaužiau ikimiegamojo, jūs niekada nesuprasit, koks skausmas ir kankynėperkelti savo kūną iš vertikalios stovimos padėties į horizontaliągulimą, svarbiausia buvo nejudėti, todėl ir tysojau nejudėdamas,kaip supista šaldyta buka ir nebyli žuvis, girdėjau, kaip ji vartopuslapius ir norėdamas užmegzti nors kokį žmogišką ryšį, pabandžiau užduoti klausimą:

129



- na, ir kaip tau sekėsi poezijos rašymo dirbtuvėse?- ak, aš taip jaudinuosi dėl Benio Adimsono, - atsakė ji.- Benio Adimsono?- taip, jis rašo tokias juokingas noveles apie katalikų bažny

čią. jis visus juokina, jį spausdino tik kartą, kažkokiam Kanados

žurnale, ir daugiau jis nieko niekam nebesiunčia, manau, žurnalaidar nepasiekė jo lygio, tačiau jis labai smagus, visus mus juokina.

- o kokios jo bėdos?- jis išvežiodavo prekes, o dabar jį atleido, kalbėjausi su juo

prie bažnyčios prieš skaitymus, jis sakė, kad negali rašyti, kol neturi pastovaus darbo, jam reikia darbo, kad galėtų rašyti.

- keista, - pasakiau, - kai kuriuos geriausius savo dalykusparašiau, kai nedirbau, kai miriau badu.

- bet Benis Adimsonas apie SAVE nerašo! jis rašo apie KITUS žmones!

- aa.nusprendžiau nesigilint. žinojau, kad užmigsiu tik po trijų

valandų, tuo metu dalis skausmo susigers į čiužinį ir netrukus ateis laikas vėl keltis ir grįžti ten pat. girdėjau, kaip ji pervertė keletą„New Yorker" puslapių, jaučiausi prastai, bet nusprendžiau, kadkiti požiūriai taip pat TURI teisę egzistuoti, galbūt poezijos dirbtuvėse tikrai pasitaikydavo rašytojų, mažai tikėtina, bet GALBŪT.

laukiau, kol mano kūnas atsipalaiduos, girdėjau, kaip ver

čiamas kitas puslapis, kaip lukštenamas saldainis, tada ji vėlprabilo:- taip, Beniui Adimsonui reikia darbo, jam reikia kokio nors

pagrindo kūrybai, mes visi bandome paskatinti jį vėl spausdintisžurnaluose, gaila, kad neskaitei jo antikatalikiškų novelių, žinai, jis

juk kažkada buvo katalikas.- nežinojau.

/* ■

130



- bet jam reikia darbo, mes visi stengiamės surasti jam darbą, kad jis galėtų rašyti.

kurį laiką tvyrojo tyla. atvirai kalbant, nė negalvojau apieBenį Adimsoną ir jo bėdas, paskui pabandžiau pamąstyt apie BenįAdimsoną ir jo bėdas.

- klausyk, - tariau, - galiu išgelbėt Benį Adimsoną iš tosbėdos.

-TU?- aha.- ir kaip?- jis gali įsidarbint pašte, jie ten samdo visus, kas papuola,

galbūt galės pradėti dirbt jau rytoj rytą. o tada galės ir rašyti.- pašte?- aha.pervertė dar vieną puslapį, o tada tarė:- Benis Adimsonas pernelyg JAUTRI ASMENYBĖ, kad dirb

tų pašte!

- aa.aš klausiausi, bet jau negirdėjau nei puslapių, nei saldainių,

tuo metu ji labai domėjosi kažkokių novelių rašytoju, Choutso,Koutso ar Chaoso pavarde, kuris sąmoningai rašė nykią prozą,ilgomis nuobodybių skiltimis užpildydamas tarpus tarp stipriųjųgėrimų ir jūrų kruizų reklamų, jo novelės visada baigdavosi vieno

dai: koks nors pilnos Verdžio plokštelių kolekcijos savininkas, kęsdamas pagirias nuo „Bacardi", ketvirtą valandą trylika minučiųpopiet kokiame nors purviname Niujorko skersgatvyje nužudydavo trimetę mergaitę melsvu kombinezonu, būtent taip nenormaliaiir liurbiškai „New Yorker" redaktoriai suvokdavo rafinuotą avangardą - atseit, mirtis visada nugali, o purvo esama ir mūsų panagėse. visa tai daug geriau viename savo dalykėlyje, pavadintame

131



„Džentelmenas iš San Francisko", prieš penkiasdešimt metų aprašė toks Ivanas Buninas, mirus Terberiui „New Yorker" it padvėsęsšikšnosparnis iki šiol klaidžioja tarp ledinių pagiringos kinų raudonosios gvardijos urvų. ta prasme, jie išsikvėpė.

- labanakt, - pasakiau jai.

stojo ilga pauzė, paskui ji teikėsi atsakyti.- labanakt, - pagaliau pratarė.kurtinamai spiegiant bandžoms, neišleidęs nė garselio, aš

persiverčiau (nelengvas penkių minučių darbas) ant pilvo ir ėmiaulaukti išauštant ryto ir naujos dienos.

gal buvau tai moteriai žiaurus, gal kažkaip nuklydau nuo vir

tuvių prie kerštavimo, visų mūsų sielose netrūksta puikybės, ir manojoje taip pat. tačiau aš susipainiojau tarp tų virtuvių, tarp daug kosusipainiojau, dama, apie kurią kalbėjau, daugeliu atžvilgių - labainarsi moteris, turbūt ta naktis buvo ne itin gera - tiek jai, tiek man.

ir aš tikiuosi, kad tas kiaušius su savo antikatalikiškais apsakymais ir smulkiais nemalonumais pagaliau susirado jo jautriai

asmenybei tinkamą darbą ir dabar mus visus pradžiugins savoniekur nespausdintu (išskyrus Kanadą) talentu.

tuo tarpu aš rašau apie save ir per daug geriu,na, bet jūs tai žinot.

PRIEVARTAUJA! PRIEVARTAUJA!

Daktaras atliko man kažkokius tyrimus. Jis turėjo triskart nuleisti man kraują - antrą kartą, praėjus dešimčiai minučių po pirmojo, o trečiąkart - praėjus penkiolikai minučių po antrojo. Per

132



pirmus du kartus daktaras paėmė kraujo ir aš vaikščiojau gatve,laukdamas kol praeis penkiolika minučių. Sustojęs kitoje gatvėspusėje pamačiau moterį, sėdinčią autobusų stotelėje. Tarp milijonų moterų kartais ima ir pasitaiko viena, sugebanti išversti sielą itpirštinę. Šių moterų pavidale, tame, kaip jos sudėtos, ypatingoje

jų vilkimoje suknelėje slypi kažkas, kam neturi jėgų atsispirti. Jisėdėjo, sukryžiavusi ilgas kojas ir vilkėjo ryškiai geltoną suknelę. Kojos baigėsi dailiomis trapiomis kulkšnimis, tačiau blauzdosbuvo tvirtos, o šlaunys - puikios ir putlios. Jos veido išraiška buvotokia žaisminga, kad, rodos, ji juokėsi iš manęs, tik stengėsi tainuslėpti.

Priėjęs prie šviesoforo aš perėjau gatvę ir patraukiau priemoters, sėdėjusios ant suoliuko. Patekau į transą, visiškai nesi-valdžiau. Man priėjus arčiau, ji atsistojo ir nuėjo gatve. Užburtas

jos sėdmenų, praradau paskutinius sąmonės likučius. Ėjau jai išpaskos, klausydamas, kaip kaukši kulniukai, akimis rydamas joskūną.

Kas su manimi darosi? - galvojau. - Visiškai nesivaldau.Nusispjaut, - atsakė kažkas man.Moteris priėjo paštą ir užėjo į vidų. Aš užėjau iš paskos. Sto

vėjo keturių ar penkių žrnonių eilė. Buvo maloni, šilta dienelė. Rodės, visi sapnuoja atvirom akim. Aš - tai tikrai.

Esu vos per colį nuo jos, - pagalvojau. - Galėčiau paliest ją

ranka.Ji pasiėmė septynių dolerių aštuoniasdešimt penkių centųpiniginę perlaidą. Aš išgirdau jos balsą. Net balsas skambėjo taip,tarsi priklausytų ypatingai sekso mašinai. Moteris išėjo. Nusipirkau tuziną visiškai man nereikalingų atvirukų siųsti oro paštu. Irišbėgau į gatvę. Ji laukė autobuso, autobusas kaip tik privažiavo.Vos spėjau įlipti jai iš paskos. Atsisėdau už jos. Mes ilgai važiavom.

133



Ji tikriausiai pajuto, kad ją persekioju, - pamaniau, - tačiaunesijautė nesmagiai. Moters plaukai buvo šviesiai rudi. Ji visa tiesiog liepsnojo.

Mes važiavome keturis, o gal šešis kilometrus. Staiga ji pašoko ir patraukė už virvelės. Kol ji tai darė, stebėjau, kaip ankšta

suknelė aptempia jos kūną.Jėzau, nebeištversiu, - pamaniau.Ji išlipo pro priekines duris, o aš - pro užpakalines. Moteris

iš karto pasuko už kampo, aš sekiau iš paskos. Ji nė karto neatsigręžė. Mes atsidūrėme daugiabučių rajone. Ji atrodė dar geriau neianksčiau. Tokia moteris neturėtų valkiotis gatvėmis.

Ji užėjo į namą su iškaba „Hadson Armz". Kol ji laukė lifto,aš stovėjau lauke. Pamačiau, kaip moteris įlipa į liftą, durys užsidaro, tada įėjau ir sustojau prie lifto. Girdėjau, kaip kyla liftas,durys atsidaro ir ji išlipa. Paspaudęs iškvietimo mygtuką, išgirdauleidžiantis liftą ir ėmiau apytiksliai skaičiuoti sekundes:

viena, dvi, trys, keturios, penkios, šešios...

Liftui nusileidus, suskaičiavau maždaug aštuoniolika sekundžių.

Įlipau ir paspaudžiau viršutinį mygtuką - ketvirtas aukštas.Ir ėmiau skaičiuoti. Pakilęs į ketvirtą aukštą suskaičiavau dvidešimt keturias sekundes. Vadinasi, ji kažkur trečiam aukšte. Kažkur. Paspaudžiau trečią aukštą. Šešios sekundės. Išlipau.

Ten buvo pilna butų. Nusprendęs, kad pirmame bute jos nebus, tai pernelyg paprasta, praleidau tas duris ir pabeldžiau į antrąsias. Duris atidarė nuplikęs vyras su marškinėliais ir petnešomis.

- Esu iš „Konkordo" gyvybės draudimo kompanijos. Ar su-simokėjot už savo draudimą?

- Eik lauk, - atšovė Plikis ir užtrenkė duris.Pabeldžiau į kitas duris. Jas atidarė labai stora ir raukšlėta

134



keturiasdešimt aštuonerių moteris.- Esu iš „Konkordo" gyvybės draudimo kompanijos. Ar jau

susimokėjote už draudimą, ponia?- Prašau, užeikite, sere, - tarė ji.Užėjau.

- Klausykit, - tarė ji, - mes su berniuku badaujam. Manovyras prieš dvejus metus parkrito gatvėje ir mirė. Parkrito ir numirė. O mes neišgyvename už šimtą devyniasdešimt dolerių permėnesį. Mano berniukas alkanas. Gal turite pinigų, kad galėčiaunupirkti savo berniukui kiaušinį?

Nužvelgiau ją. Berniukas išsiviepęs stovėjo kambario vidu

ryje. Didelis bernas, gal dvylikos metų, kažkoks silpnaprotis. Stovėjo ir vaipėsi.

Daviau moteriškei dolerį.- Ak, ačiū jums, sere! Ačiū!Ji apglėbė mane ir pabučiavo. Slapiom, seilėtom, minkštom

lūpom. O tada įkišo liežuvį į burną. Vos neapsivėmiau. Riebus, sei

lėm bliaukiantis liežuvis. Jos krūtys buvo didžiulės, labai minkštos, kaip blynai. Aš išsivadavau iš jos glėbio.

- Klausykit, nejaugi niekada nesijaučiat vienišas? Argi jumsnereikia moters? Aš - gera, švari moteris, tikrai. Iš manęs ligų ne-pasigausit.

- Žinot, man reikia eiti, - atsakiau. Ir moviau iš ten.

Patikrinau dar tris butus. Veltui.O ketvirtame buvo ji. Durys trupučiuką pravertos. Žvilgtelė jau, prasispraudžiau vidun ir užtrenkiau duris. Jaukus butukas. Jistovėjo ir žiūrėjo į mane. Kada ims spiegti? - pagalvojau. Priekyjeman jau pūpsojo toks didelis daiktas.

Priėjau prie jos, sugriebiau už plaukų ir šiknos, pabučiavau.Ji bandė mane atstumt, bandė grumtis. Vis dar vilkėjo tą ryškiai

135



geltoną suknelę. Aš žengtelėjau atgal ir tėškiau jai keturis gerusantausius. Kai vėl ją sugriebiau, priešinosi jau mažiau. Mes svirdu-liavom po kambarį. Perplėšiau jai ties kaklu suknelę, nudrėskiauvisą priekį, nuplėšiau liemenuką. Didžiulės it ugnikalniai krūtys. Pabučiavau krūtis, pasiekiau burną. Užplėšiau jos suknelę ir

ėmiausi kelnaičių. Nusmaukiau jas. Įkišau savo daiktą vidun. Paėmiau ją stovėdamas. Baigęs pastūmiau ant sofutės. Į mane žvelgė

jos dziundzė. Ji vis dar neprastai atrodė.- Eik į vonią, - pasakiau. - Nusiprausk.Priėjau prie šaldytuvo. Jame stovėjo gero vyno butelis. Susi

radau du stiklus. Pripyliau. Kai ji išėjo, padaviau jai stiklą ir prisė

dau šalia.- Kuo tu vardu?- Vera.- Tau patiko?-A ha. Man patinka, kai mane prievartauja. Žinojau, kad seki

mane. Vyliausi. Kai įlipau į liftą be tavęs, nusprendžiau, kad pabū

gai. Anksčiau mane tik kartą buvo išprievartavę. Gražiai moteriaisunku susirasti vyrą. Visi mano, kad ji neprieinama. Tikras pragaras.

- Tu pažiūrėk, kaip tu atrodai, kaip rengiesi! Ar supranti,kad vyrams gatvėj tai tikra kankynė?

- Taip. Noriu, kad kitąkart nučaižytum mane diržu.- Diržu?

- Taip, per užpakalį, per šlaunis, per kojas. Skaudink mane,o tada įkišk. Pasakyk, kad nori mane išžaginti- Gerai, noriu tave sumušt, noriu tave išžagint.Sugriebiau ją už plaukų ir aistringai pabučiavau, įkasdamas

į lūpą.- Krušk mane! - šaukė ji. - Krušk!- Palauk, - pasakiau. - Reikia pailsėt.

136



- Kas tau yra, drauguži? - paklausė vienas. - Nori sugriautsau gyvenimą dėl kažkokios skylės? Kvailas reikalas.

- Na, tiesą sakant, tai nebuvo išprievartavimas.- Retas kuris būna.- Aha, - atsakiau, - manau, jūs teisus.

Mane užregistravo ir pasodino į kamerą.Jie tiki tik moters žodžiu, - mąsčiau. - Kur lygybė?O tada pagalvojau: išprievartavau aš ją ar neišprievartavau?Neturėjau supratimo.Pagaliau užmigau. Ryte man davė greipfrutą, kukurūzų

košės, kavos ir duonos. Greipfrutas? Tikrai prašmatni vietelė.

O taip.Pasėdėjau kameroje dar penkiolika minučių, o tada jie atra

kino duris.- Tau pasisekė, Bukovski, ponia atsiėmė kaltinimus.- Puiku! Nuostabu!- Žiūrėk, saugokis.

- Žinoma, žinoma!Pasiėmiau savo daiktus ir išėjau. Įlipau į autobusą, persė-

dau į kitą, išlipau daugiaaukščių rajone ir netrukus jau stovėjaupriešais „Hadson Armz". Nežinojau, ką daryti. Prastovėjau tenapie dvidešimt penkias minutes. Buvo šeštadienis. Ji greičiausiai sėdėjo namie. Nuėjau prie lifto, įlipau ir paspaudžiau tre

čiojo aukšto mygtuką. Išlipau. Pabeldžiau į duris. Ji buvo namie.Užėjau.- Turiu dar vieną dolerį jūsų berniukui, - pasakiau.Ji paėmė.- Ak, ačiū jums! Ačiū jums!Ji prisispaudė savo lūpomis prie manųjų. Jos burna buvo

tarsi drėgna guminė dulkių siurblio žarna. Išlindo riebus liežuvis.

138



Ėmiau jį čiulpti. Paskui užplėšiau jos suknelę. Ji turėjo nuostabųstorą užpakalį. Daug užpakalio. Didžiules melsvas kelnaites suskylute ant kairiojo šono. Mes stovėjome priešais aukštą veidrodį.Sugriebiau ją už storos šiknos ir įkišau liežuvį į tą siurblio žarną.Mūsų liežuviai sukosi kaip pamišusios gyvatės. Priekyje man pūp

sojo kažkoks didelis daiktas.Jos silpnaprotis sūnelis stovėjo vidury kambario ir vaipėsi.

ŠĖTONIŠKAS MIESTAS

Frenkas nulipo laiptais. Liftų jis nemėgo.Jis daug ko nemėgo. Tiesa, laiptai jam nepatiko mažiau nei

liftai.Jam šūktelėjo registratorius:

- Pone Evansai! Gal galėtumėte prieiti?Registratoriaus veidas atrodė kaip kukurūzų košė. Tik ši

mintis ir neleido Frenkui užvožti jam į marmūzę. Registratoriusapsidairė, o tada pasilenkė prie jo.

- Pone Evansai, mes jus stebime.Registratorius vėl apsidairė, pamatė, kad šalia nieko nėra,

vėl pasilenkė.- Pone Evansai, mes jus stebime ir manome, kad jūs kraus-totės iš proto.

Registratorius atsilošė ir pažvelgė Frenkui į akis.- Panorau nueit į kiną, - pasakė Frenkas. - Gal žinot, ar

mieste rodo ką nors gero?- Nenukrypkim nuo temos, pone Evansai.

139



- Na, gerai, aš kraustausi iš proto. Ir ką?- Mes norime jums padėti, pone Evansai. Manau, radome

dalį jūsų proto. Gal norit atsiimti?- Gerai, gražinkite man dalį mano proto.Registratorius pasirausė po staliuku ir ištraukė kažką, suvy

niotą į celofaną.- Štai, pone Evansai.- Ačiū.Frenkas įsimetė paketėlį į palto kišenę ir išėjo. Buvo vėsus

rudens vakaras. Jis patraukė gatve į vakarus. Prie pirmojo skersgatvio stabtelėjo ir pasuko. Išsitraukė paketėlį, išvyniojo iš celofano.

Paketėlio turinys buvo panašus į sūrį. Kvepėjo sūriu. Jis paragavokąsnelį. Skonis buvo sūrio. Jis suvalgė viską, išėjo iš skersgatvio irpatraukė gatve žemyn.

Jis pasuko į pirmą pasitaikiusį kino teatrą, nusipirko bilietą ir žengė į tamsą. Atsisėdo paskutinėje eilėje. Žmonių buvonedaug. Salėje dvokė šlapimu. Moterys ekrane buvo apsiren

gusios pagal trečiojo dešimtmečio madą, vyrų plaukai sutepti vazelinu ir glotniai sušukuoti atgal. Jų nosys atrodė per ilgos,o savo akis, rodos, buvo pasiryškinę tušu. Filmas netgi nebuvogarsinis. Apačioje pasirodydavo žodžiai: BLANŠA PIRMĄ KARTĄ ATSIDŪRĖ DIDELIAME MIESTE. Vyrukas su ilgais riebaluotais plaukais vertė Blanšą gerti iš džino butelio. Blanša, ro

dos, girtėjo. BLANŠAI APSVAIGO GALVA. STAIGA JIS JĄ PA-BUČIAVO.Frenkas apsidairė. Rodės, visi linguoja galvomis. Salėje ne

buvo nė vienos moteris. Atrodė, kad visi vyrai čiulpia vienas kitam. Jie dirbo ir dirbo. Rodės, niekad nepavargs. Atskirai sėdintysvyrai, atrodo, smaukėsi. Sūris buvo labai skanus. Jis gailėjosi, kadregistratorius davė jam tiek mažai sūrio.

140



JIS ĖMĖ NURENGINĖTI BLANŠĄ.Kiekvienąkart, kai nužvelgdavo salę, pamatydavo kokį vy

ruką, slenkantį vis arčiau ir arčiau. Kai tik Frenkas pakeldavo akisį ekraną, vyrukas priartėdavo per dvi ar tris kėdes.

JIS PERMIEGOJO SU BLANŠA, KOL JI BUVO GIRTA IR BE

JĖGĖ.Jis pasižiūrėjo dar kartą. Vyruką nuo jo skyrė tik trys kėdės.

Jis sunkiai šniokštavo. O tada atsisėdo šalia.- O, velnias! - dejavo vyrukas. - O, velniai rautų, ooo, ooo,

oooo! Aa, aa! Yyyyaaa! Ooo!KAI BLANŠA KITĄ RYTĄ PRABUDO, JI SUPRATO, KAD

JĄ IŠPRIEVARTAVO.Vyrukas dvokė taip, lyg niekada nebūtų valęsis šiknos. Jis

pasilenkė dar arčiau, iš burnos kampučių jam tyso seilės.Frenkas nuspaudė spyruoklinio peilio mygtuką:- Atsargiai! - perspėjo vyruką. - Jei dar pasislinksi, gali su

sižeisti!

- O Dieve! - sušuko vyrukas.Jis atsistojo ir nubėgo palei kėdes į praėjimą, o tada

greitai nužingsniavo iki pirmosios eilės. Ten sėdėjo dviese. Pirmasis smaukė antrajam, o to galva buvo pirmajam tarpkojų. Vyrukas, kuris lindo prie Frenko, atsisėdo ir ėmė į juosžiūrėti.

NETRUKUS BLANŠA ATSIDŪRĖ VIEŠNAMYJE.Frankui prisireikė nusišlapinti. Jis atsistojo ir nuėjo, kurbuvo užrašyta: VYRŲ. Įėjo. Viduje siaubingai dvokė. Jis vos ne-susivėmė, atidarė tualeto duris, užėjo. Išsitraukė pimpalą ir ėmėmyžti. O tada išgirdo kažkokius garsus.

- Ooo, velnias, ooo, po velnių, ooo, ooo, dieve, jis kaip gyvatė, kobra, ooo dieve, jėzau, ooo, ooo!

141



Tualeto kabinas skyrusioje sienelėje buvo praurbinta skylutė. Ten Frenkas pamatė kažkieno akį. Jis sugraibė savo pimpalą,pamojavo juo ir primyžo vyrukui į akį.

- Ooo, ooo, tu supistas pyzdžiau, - suriko vyrukas. - ooo, tugyvuly, tu prakeiktas šūdo gabale!

Jis išgirdo, kaip vyrukas atsiplėšia tualetinio popieriaus irvalosi veidą. O tada vyrukas ėmė verkti. Frenkas išėjo iš kabinos,nusiplovė rankas. Toliau žiūrėti filmo nebenorėjo. Jis išėjo į gatvęir patraukė atgal į viešbutį. Užėjo į fojė. Registratorius linktelėjimupašaukė jį.

- Ko? - paklausė Frenkas.

- Klausykit, pone Evansai, norėjau atsiprašyti. Apgavau jus.- Apie ką jūs?- Patys žinote.- Nieko aš nežinau.- Na, dėl to, kad jūs kraustotės iš proto. Žinot, aš gėriau. Tik

niekam nesakykit, nes mane išmes iš darbo. Bet aš gėriau. Žinau,

kad jūs nesikraustot iš proto. Aš tik pajuokavau.- Iš tikrųjų tai kraustausi, - atsakė Frenkas. - Ačiū už sūrį.Jis nusisuko ir ėmė lipti laiptais. Užlipęs į savo kambarį, at

sisėdo prie rašomojo stalo. Išsitraukė spyruoklinį peilį, paspaudėmygtuką, pažiūrėjo į ašmenis. Jie buvo labai gerai pagaląsti iš vienos pusės. Peiliu buvo galima ir durti, ir ko nors atsipjauti. Jis vėl

paspaudė mygtuką ir įsidėjo peilį atgal į kišenę. Frenkas susiradopopieriaus, rašiklį ir ėmė rašyti:

Mieloji mama,

Tai šėtoniškas miestas. Jį valdo Velnias. Seksas - visur, ir naudoja

mas jis ne kaip Grožio įrankis, kaip prisakė Dievas, o kaip Blogio instru

mentas. Taip, jis tikrai pakliuvo į velnio rankas, į Blogio rankas. Jaunos

142



merginos verčiamos gerti džiną, o tada tie gyvuliai atima iš jų nekaltybę

ir priverčia parsidavinėti viešnamiuose. Tai siaubinga. Tai neįtikėtina.

Man plyšta širdis.

Vakar vaikščiojau pakrante. Tiesa, ne pačia pakrante, o uolų viršū

nėmis. Ten stabtelėjau ir prisėdau įkvėpti Grožio. Jūros, dangaus, smėlio.

Gyvenimas tapo Amžinąja Palaima. O tada nutiko stebuklingas dalykas. Trys mažos voverėlės pamatė mane iš apačios ir ėmė keberiotis uolomis

aukštyn. Kol jos lipo, mačiau, kaip iš už uolų, akmenų ir plyšiuose šmėkš

čioja jų maži snukučiai. Galų gale jos pasiekė mano kojas. Jos žvelgė į

mane savo akutėmis. Mama, niekada nemačiau nuostabesnių akių - ne

paliestų Nuodėmės. Jose tilpo visas dangus, visa jūra, Amžinybė spindėjo

tose akyse. Aš pajudėjau ir jos...

Į duris pabeldė. Frenkas atsistojo, priėjo, atidarė jas. Tai buvoregistratorius.

- Pone Evansai, prašau jūsų, man reikia su jumis pasikalbėti.- Gerai, užeikit.

Registratorius užėjo ir atsistojo priešais Frenką. Nuo jo dvelkė vynu.

- Pone Evansai, prašau, nesakykite administracijai apiemūsų mažytį nesusipratimą.

- Nesuprantu, apie ką jūs kalbat.- Jūs puikus žmogus, pone Evansai. Patys žinote, aš juk

gėriau.- Jums atleista. O dabar eikite.- Pone Evansai, noriu jums pasakyti dar vieną dalyką.- Na, ir kokį gi?- Pone Evansai, aš jus myliu.- Ak, jūs turite omenyje mano sielą, ar ne, mano berniuk?- Ne, jūsų kūną, pone Evansai.

143



-Ką?- Jūsų kūną, pone Evansai. Prašau, neįsižeiskite, tačiau aš

noriu, kad jūs mane padarytumėt.-Ką?- PADARYKIT MANE, pone Evansai! Mane darė pusė Jung

tinių Valstijų laivyno! O tie vaikinai išmano savo reikalą, poneEvansai. Nieko nėr geriau už švarutę apvalutę šiknaskylę!

- Tučtuojau išeikit iš kambario!Registratorius apsivijo rankomis Frenko kaklą ir prisispaudė

lūpomis prie Frenko lūpų. Registratoriaus lūpos buvo labai šlapiosir šaltos, jam iš burnos dvokė. Frenkas jį atstūmė.

- Tu dvokiantis šunsnuki! TU MANE PABUČIAVAI!- Aš jus myliu, pone Evansai!- Purvina kiaulė!Frenkas paėmė peilį, paspaudė mygtuką, iššoko ašmenys, ir

jis įsmeigė juos registratoriui į pilvą. Paskui ištraukė.- Pone Evansai... dieve mano...

Registratorius parkrito ant grindų. Jis abiem rankom spaudėžaizdą, bandydamas sustabdyti plūstantį kraują.

- Šunsnuki tu! TU MANE PABUČIAVAI!Frenkas pasilenkė ir atsegė vyrukui kelnes. Sučiupo jo pim

palą, patraukė į viršų ir nupjovė tris ketvirčius.- O dieve mano dieve mano dieve mano dieve mano, - deja

vo registratorius.Frenkas nuėjo į vonią ir išmetė nupjautą daiktą į unitazą.Nuleido vandenį ir kruopščiai su muilu nusiplovė rankas. Išėjo irvėl atsisėdo prie stalo. Paėmė rašiklį.

... pabėgo, tačiau aš regėjau Amžinybę. Mama, aš privalau išvažiuoti iš šio miesto, šio viešbučio - beveik

144



visus kūnus čia apsėdęs Velnias. Aš tau vėl parašysiu iš kito miesto -galbūt iš San Francisko, Portlendo ar Sietlo. Norėčiau patraukti į šiaurę.

Nuolatos apie tave galvoju ir tikiuosi, kad tu esi sveika ir laiminga. Tegul

Viešpats lydi tave visados.

Tavo mylintis sūnus Frenkas

Jis užrašė ant voko adresą, užklijavo voką, užlipdė paštoženklą, atsistojo ir įkišo voką į vidinę palto, kabančio spintoje, kišenę. O tada ištraukė iš spintos lagaminą ir ėmė dėtis daiktus.

ELKIS, KAIP IŠMANAI

Ėjau kepinant saulei, galvodamas, ką daryti. Ėjau ir ėjau. Rodės,tuoj prieisiu kažkokią ribą. Pakėlęs galvą žvilgtelėjau ir pamačiaugeležinkelio bėgius, o šalia jų mažą nedažytą lūšnelę. Prie lūšnelėsstovėjo ženklas:

REIKALINGI DARBININKAI

Įėjau. Ten sėdėjo kažkoks senučiukas melsvai žaliomis petnešomis ir kramtė tabaką.

-Na?-Aš, na, aš, ee, aš...- Nagi, vaikine, sakyk greičiau! Ko nori?- Mačiau... ženklą... reikia darbininkų.

145



- Nori užsirašyt?- Užsirašyt? Kur?- Rupūže, gi ne į mergaičių chorą!Jis pasilenkė ir spjovė į purviną spjaudyklę, o tada vėl ėmė

žiaumoti. Įdubę skruostai dengė bedantę burną.

- Ką reiks daryt? - paklausiau.- Pasakys tau, ką daryt!- Kuo užsiimsiu, sakau?- Klosi bėgius kažkur į vakarus nuo Sakramento.- Sakramento?- Pasakiau, ką girdėjai, velniai rautų. Šiaip aš užsiėmęs. Ra-

šaisi ar ne?- Rašausi, rašausi...Pasirašiau ant segtuve buvusio lapo. Buvau dvidešimt sep

tintas. Net tikra pavarde pasirašiau.Jis padavė man bilietą.- Pasirodyk prie dvidešimt pirmų vartų su instrumentais.

Mes jums, vaikinai, turim specialų traukinį.Įsikišau bilietą į tuščią piniginę.Jis vėl nusispjovė.- Šitą, žiūrėk, vaiki, žinau, kad esi truputį pavėpęs. Gele

žinkelis padeda daugeliui tokių, kaip tu. Mes padedam žmonijai.Mes šaunūs vaikinai. Visada prisimink senuosius... geležinkelius

ir užtark už mus gerą žodį. O kai atsidursi prie tų bėgių, klausyksavo brigadininko. Jis tau padės. Toj dykumoj ir pinigų susitaupysi. Dievas mato, ten nėr kur jų leist. Bet šeštadienių vakarais, vaiki,šeštadienių vakarais...

Jis pasilenkė prie spjaudyklės, atsitiesė:- Na, šeštadienių vakarais, velniai rautų, gali važiuot į mies

tą, prisigert, tau pigiai nučiulps nelegalė meksikietė senjorita ir

146



grįši patenkintas atgal. Tos senjoritos iščiulpia visą vargą ir bėdasiš žmogaus galvos. Aš irgi pradėjau brigadoj, dabar sėdžiu čia. Sėkmės tau, vaiki.

- Ačiū, sere.- O dabar nešdinkis iš čia! Matai, kad užsiėmęs!

Prie dvidešimt pirmųjų vartų stovėjau tiksliai nurodytu laiku. Prie mano traukinio stoviniavo kažkokie nuskurę bičai, juokėsi, dvokė ir rūkė suktines. Priėjau ir sustojau už jų. Jie buvo apžėlę,nesiskutę, tačiau drąsinosi ir nervinosi tuo pat metu.

Netrukus meksikietis su peilio randu ant skruosto liepė

mums lipt vidun. Sulipom. Pro traukinio langus nė velnio nesimatė.

Atsisėdau į patį vagono galą. Kiti, juokdamiesi ir kalbėdamiesi, susėdo priekyje. Vienas bičas išsitraukė butelį viskio ir septynetas ar aštuonetas jų nusiurbė po gurkšnelį.

Paskui jie ėmė dairytis į mane. Išgirdau balsus ir tikrai ne

savo galvoje:- Kas yra tam kalės vaikui?- Jis ką, geresnis už mus?- Teks jam dirbt su mumis, žmogau.- Ko jis toks pasikėlęs?Pažvelgiau pro langą, bandžiau pažvelgt, nes jo nevalė gal

kokius dvidešimt penkerius metus. Traukinys pajudėjo ir aš likausu jais. Jų buvo apie trisdešimt. Ilgai jie nelaukė. Išsitiesiau ant suolo ir pabandžiau nusnūst.

ŠVYST!Į mano veidą ir akis pažiro dulkės. Išgirdau po suolu kažką

judant. Vėl pasigirdo pūtimas ir dvidešimt penkerių metų senumodulkės aplipo mano šnerves, bumą, akis ir antakius. Aš laukiau.

147



Padavė man konservuotos kiaulienos dėželę ir grafoje „M."užrašė „75". Pamačiau, kad grafoje „S." man skolon įrašyta 45doleriai 90 centų. Dar jis padavė man skardinėlę pupelių. Grafoje„M." užrašė „45".

Ir grįžo į traukinio priekį.

- Ei! O kur, po velnių, atidarytuvas? Kaip mes ėsim šitą mėšlą be atidarytuvo? - kažkas sušuko jam pavymui.

Brigadininkas įžengė į tambūrą ir dingo.

Teksase, žalumos ploteliuose, mes sustodavom vandens.Kiekvienoj stotelėj iššokdavo po du, tris ar keturis bičus. Kai

atsidūrėme EI Pase, iš trisdešimties tebuvo likęs tik dvidešimtvienas.

EI Pase jie atkabino mūsų vagoną ir traukinys nuvažiavo. Atėjo brigadininkas meksikietis ir pasakė:

- EI Pase turim sustoti. Pemakvosit šitam viešbuty.Ir išdalino mums kvitus.

- Čia jūsų kvitai viešbučiui. Ten ir miegosit. Ryte sėsit į 24-ątraukinį į Los Andželą, o paskui toliau - į Sakramentą. Pasiimkitviešbučio kvitus.

Jis vėl priėjo prie manęs.- Bukovskis?- Taip.

- Tavo viešbutis.Jis padavė man kvitą ir grafoje „G." įrašė 12 dolerių 50 centų.Niekas taip ir nesugebėjo atidaryt tų skardinių. Jas vėliau

surinks ir išdalins kitai komandai.

Išmečiau savo kvitą ir pernakvojau parke, už dviejų kvartalų nuo viešbučio. Mane pažadino riaumojantys aligatoriai, ypač

149



stengėsi vienas. Tvenkiny įžiūrėjau keturis ar penkis aligatorius,gal jų buvo ir daugiau. Ten pat trynėsi ir du baltai apsirengę jūreiviai. Vienas jūreivis, girtas, įsibridęs į tvenkinį, traukė aligatoriųuž uodegos. Aligatorius buvo įsiutęs, bet nerangus ir niekaip negalėjo tiek pasisukti, kad pačiuptų jūreivį. Kitas jūreivis kvatodama-

sis stovėjo ant kranto apsikabinęs merginą. Kol pirmasis jūreiviskovojo su aligatoriumi, antrasis su mergina nuėjo. Apsiverčiau antšono ir užmigau.

Važiuojant į Los Andželą, vis daugiau jų iššokdavo vandensstotelėse. Kai pasiekėme Los Andželą, iš trisdešimt vieno buvo telikę šešiolika.

Vėl atėjo meksikietis brigadininkas.- Los Andžele stovėsim dvi dienas. Trečiadienio rytą, devy

nios trisdešimt, ateikit prie dvidešimt pirmų vartų, vagonas keturiasdešimt antras. Viskas užrašyta ant jūsų viešbučio kvitų viršelio. Taip pat išdalinu ir maisto kuponus, kuriais galėsit pasinaudotPrancūzų kavinėj, Pagrindinėj gatvėj.

Jis padavė mums du mažus lankstinukus: ant vieno užrašyta „Kambariai", ant kito - „Maistas".

- Tu Bukovskis? - paklausė.- Aš, - atsakiau.Jis padavė man lankstinuką. Ir mano „G." grafoje įrašė - 12

dolerių 80 centų, o „M." grafoje - 6 dolerius.

Išėjau iš Vienybės stoties ir eidamas per aikštę pastebėjau dusu manimi traukiniu važiavusius neūžaugas. Jie ėjo greičiau nei ašir pasuko dešinėn. Pažvelgiau į juos.

Jie abu išsišiepė iki ausų ir tarė:- O, sveikas! Kaip sekas?

- Gerai.150



Jie paspartino žingsnį ir nuskuodė Los Andželo gatve Pagrindinės gatvės link...

Kavinėj vaikinai už maisto kuponus ėmė alaus. Ir aš už savuosius pasiėmiau alaus. Alus kainavo tik dešimt centų už stiklą.Daugelis jų akimirksniu prisilakė. Stovėjau tolimajame baro gale.

Daugiau jie apie mane nekalbėjo.Pragėriau visus savo kuponus, o tada už penkiasdešimt cen

tų pardaviau nakvynės kvitus kažkokiam valkatai. Išgėriau darpenkis alaus ir išėjau.

Ėjau ir ėjau. Pasukau į šiaurę. Tada pasukau į rytus. Tada -vėl į šiaurę. Tada atsidūriau sąvartyne, kur suveždavo visus su

daužytus automobilius. Kartą vienas vyrukas man pasakojo: „Kiekvieną naktį aš miegu skirtingam automobily. Vakar miegojau for-de, užvakar - ševyje. Šiąnakt miegosiu kadilake."

Radau vietą, kur vartai buvo apvynioti grandine, tačiau sulankstyti, o aš buvau pakankamai plonas, kad praslys-čiau tarp grandinių ir vartų. Dairiausi, kol radau kadilaką.

Nežinau, kurių metų. Įsiropščiau ant užpakalinės sėdynės iružmigau.

Gal šeštą ryto išgirdau klykiant vaiką. Jam buvo apie penkiolika metų ir rankoje jis laikė žaislinę beisbolo lazdą:

- Lipk iš ten! Lipk lauk iš mūsų mašinos, purvinas valkata!Vaikis atrodė išsigandęs. Vilkėjo baltais marškinėliais, avėjo

sportiniais bateliais ir jam trūko vieno priekinio danties.Aš išlipau.- Pasitrauk! - klykė jis. - Traukis, neik arčiau!Ir atkišo į mane beisbolo lazdą.Lėtai nuėjau link jau pravirų vartų, tačiau jų nepasiekiau.Iš toliu dengtos lūšnelės išlindo gal penkiasdešimties metų

storas apsimiegojęs senis.

151



- Tėti! - sukliko vaikis. - Šitas vyras buvo vienoj iš mūsųmašinų! Radau jį miegantį ant užpakalinės sėdynės!

- Tikrai?- Tikrai, tėti! Radau jį miegantį ant vienos iš mūsų mašinų

užpakalinės sėdynės!

- Ką jūs veikėt mūsų mašinoj, pone?Senis buvo arčiau vartų nei aš, tačiau aš judėjau jų link.- Klausiu, ką jūs veikėt mūsų mašinoj?Buvau dar arčiau vartų.Senis čiupo iš vaikio beisbolo lazdą, pribėgo prie manęs ir

smogė jos galu man į pilvą, stipriai.

- Uuf ! - susilenkiau aš. - Dieve švenčiausias!Negalėjau atsitiesti. Pasitraukiau atbulas. Vaikis, tai pama

tęs, įgavo drąsos.- Aš jam duosiu, tėti! Aš jam duosiu!Vaikis pasičiupo lazdą iš senio ir ėmė ja mosuoti. Jis daužė

mane, kur papuola. Per nugarą, per šonus, per kojas, kelius, kulkš

nis. Aš tik saugojau galvą. Laikiau ją apglėbęs rankomis, o jis daužė mane per rankas ir alkūnes. Atsirėmiau į vielinę tvorą.

- Aš jam duosiu, tėti! Duosiu!Vaikis niekaip nenorėjo liautis. Retkarčiais lazda barkštelė

davo ir į mano galvą.Galų gale senis tarė:

- Gerai, sūneli, užteks.Vaikis vis mojavo lazda.- Sūneli, - pasakiau, - užteks.Apsisukau ir įsikibau vielinės tvoros. Akimirką negalėjau nė

pajudėti. Jie mane stebėjo. Galų gale sugebėjau atsistoti. Nušlubčiojau vartų link.

- Leisk, tėti, aš jam dar parodysiu!

152



- Ne, sūnau.Išėjau pro vartus ir patraukiau į šiaurę. Man beeinant viskas

ėmė tinti. Viskas ėmė pūstis. Žingsniai darėsi vis trumpesni. Žino jau, kad greit visai nebepaeisiu. Aplinkui plytėjo vien sąvartynai.Tada pamačiau tarp jų tuščią sklypą. Pasukau tenai ir tučtuojau,

kluptelėjęs duobėje, pasitempiau kelį. Nusijuokiau. Sklypas driekėsi žemyn. Užkliuvau už kietos krūmo šakos. Kai pakilau, dešinysis delnas buvo supjaustytas žalia butelio šuke. Pro purvą sunkėsi kraujas. Nuvaliau purvą ir ėmiau čiulpti kraują iš žaizdos. Kainugriuvau dar kartą, atsiverčiau ant nugaros, sustugau iš skausmoir pažvelgiau į rytinį dangų. Grįžau į savo gimtąjį miestą Los An-

dželą. Aplink veidą sukiojosi mašalai. Aš užsimerkiau.

DOLERIS IR DVIDEŠIMT CENTŲ

labiausiai jis mėgo vasaros pabaigą, ne rudenį, nors galbūt jau atė jo ruduo, pakrantėje pasidarė žvarbu, bet jam patikdavo vaikščiotipalei jūrą saulei nusileidus, nė vieno žmogaus aplinkui, vanduoatrodė purvinas, vanduo atrodė grėsmingai, o žuvėdroms nesinorėjo miego, jos nemėgo miegoti, žuvėdros leidosi, sklendė žemyn,

trokšdamos jo akių, jo sielos - to, kas liko iš jo sielos. jei jūs beveik nebeturite sielos ir tai žinote, vadinasi, sielą jūsdar turite.

o tada jis sėsdavosi ir žiūrėdavo į vandenyno tolumas, o kaižiūri į vandenyno tolumas, daug kuo sunku patikėti, pavyzdžiui,kad esama tokios šalies, kaip Kinija ar JAV, tokios vietos, kaip Vietnamas. sunku patikėti ir tuo, kad jis kažkada buvo vaikas, nors

153



geriau pagalvojus, tuo kaip tik nesunku patikėti: jo vaikystė buvokošmariška, jos nepamirši, o branda: visi tie darbai, moterys, o vėliau moterų neliko, dabar neliko ir darbo, šešiasdešimtmetis valkata. žuvęs žmogus, menkysta, jis turėjo dolerį ir dvidešimt centųgrynais, kambarį, už kurį sumokėta savaitės nuoma, vandenyną...

jis vėl prisiminė moteris, vienos buvo jam geros, kitos - raganos,šykštuolės, šiek tiek pamišusios ir itin žiaurios, kambariai ir lovos,namai ir Kalėdos, darbai ir dainos, ligoninės ir nuobodybė, nykiosdienos ir naktys, nei prasmės, nei vilties.

štai ko verti jo šešiasdešimt metų: dolerio ir dvidešimtiescentų.

tada jis išgirdo, kaip jie juokiasi jam už nugaros, jie turėjoapklotų, alaus butelių ir skardinių, kavos ir sumuštinių, jie juokėsi, juokėsi, du vaikinukai ir dvi mergaitės, liekni, lankstūs kūnai,

jokių rūpesčių, netrukus vienas iš jų jį pastebėjo.- ei, o kas TAI?- Jėzau, iš kur aš galiu žinot!

jis nejudėjo.- ar tai žmogus?- ar jis kvėpuoja? ar krušasi?- o KĄ jis gali krušt?visi nusikvatojo.

jis pakėlė savo vyno butelį, ten buvo likę tik ant dugno, pats

laikas išgerti.- žiūrėkit, tai JUDA! žiūrėkit, JUDA! jis atsistojo ir nusibraukė smėlį nuo kelnių.- jis turi rankas ir kojas! turi veidą!-VEIDĄ?

jie vėl nusikvatojo, jis niekaip negalėjo suvokti, vaikai tokienebuvo, blogų vaikų nebūna, o šitie kas tokie?

154



jis priėjo prie jų.- būti senu - ne gėda.vienas iš vaikinų išgėrė alų iš skardinės, numetė skardinę

šalin.- gėda iššvaistyt tuščiai savo gyvenimą, tėvai, o tu, atrodo,

taip ir padarei.- vis dėlto aš geras žmogus, sūnau.- o ką, jei viena iš šitų mergaičių pasiūlytų tau savo dziun-

dzę, tėvai? ką tada darytum?- Rodai, NEKALBĖK taip!taip prabilo mergaitė ilgais ryškiai rudais plaukais, ji taisėsi

vėjyje savo plaukus, ji, rodės, siūruoja vėjyje, kojų pirštais įsikibusiį smėlį.

- na, tėvai? tai ką darytum, ką? a? kaip būtų, jei viena iš tųmerginų tau duotų?

jis nuėjo šalin - apėjęs jų paklotą, patraukė per smėlį lentiniotako link.

- Rodai, kodėl taip kalbėjaisi su tuo vargšu senuku? kartaisaš tavęs NEKENČIU!

-ATEIK ČIA, mažyt!-NE!

jis atsisuko ir pamatė, kaip Rodas vaikosi merginą, merginaklykavo, o tada ėmė juoktis. Rodas pagavo ją ir jie parkrito į smėlį,

grumdamiesi ir juokdamiesi, jis pamatė, kaip kita porelė stovėdami bučiuojasi. jis įveikė lentų taką, prisėdo ant suoliuko ir nusivalė smėlį

nuo kojų. paskui apsiavė batus, po dešimties minučių jis jau buvosavo kambaryje, nusiavė batus ir išsitiesė ant lovos, šviesos nejungė.

į duris pasibeldė.- pone Snidai?

155



- taip?durys prasivėrė, ant slenksčio stovėjo šeimininkė, ponia Ko-

ners. poniai Koners buvo šešiasdešimt penkeri, jos veido tamsojenesimatė, jis nudžiugo, kad tamsoje nematyti jos veido.

- pone Snidai?

- taip?- aš išviriau sriubos, išviriau puikios sriubos, tikrai! gal jums

atnešti dubenėlį?- ne, nenoriu.- na, ką jūs, pone Snidai, tai puiki sriuba, labai skani! leiskit,

atnešiu jums dubenėlį!

- na, gerai, atneškit. jis atsikėlė, atsisėdo į krėslą ir ėmė laukti, ji paliko duris pravi

ras, iš koridoriaus į kambarį krito šviesa, šviesos blyksnis, spindulys,krito jam ant kojų. ten ji ir padėjo sriubą, dubenėlį sriubos ir šaukštą.

- jums patiks, pone Snidai. aš verdu skanią sriubą.- ačiū, - padėkojo jis.

sėdėjo ir spoksojo į sriubą, ji buvo gelsva it šlapimas, vištienos sultinys, be mėsos, jis sėdėjo ir žiūrėjo į sultinyje plaukiojančias riebalų pūsleles, dar truputį pasėdėjo, tada paėmė šaukštą irpadėjo jį ant staliuko, nusinešė dubenėlį prie lango, atkabino tinklelį ir tyliai išpylė sriubą ant žemės, pasirodė šiek tiek garų. ir tučtuojau išsisklaidė, jis pastatė dubenėlį ant staliuko, uždarė duris

ir vėl atsigulė į lovą. buvo dar tamsiau nei visada, jis mėgo tamsą,tamsa buvo prasminga.labai įdėmiai įsiklausęs, jis išgirdo vandenyną, kurį laiką

klausėsi jo. o tada atsiduso, vieną kartą giliai atsiduso, ir numirė.

156



BE KOJINIŲ

kol ji man čiulpė, Barnis sugrūdo jai į subinę; Barnis baigė pirmas,įkišo jai į subinę kojos pirštą, pajudino ir paklausė: „na kaip, patinka?" - ji tuo metu atsakyti negalėjo, baigė mane nučiulpt. paskui

porą valandų lakėm. tada aš ėmiausi šiknaskylės, o Barniui tekoburna, po to jis išėjo namo. ir aš išėjau, grįžęs gėriau, kol užmigau.

buvo gal pusė penkių vakaro, kai pasigirdo skambutis į duris. tai buvo Denas. jis visada pasirodydavo, kai man būdavo bloga ar norėdavau išsimiegoti. Denas buvo kažkoks raudonskūrisintelektualas, dėstė poezijos dirbtuvėse ir nutuokė apie klasikinę

muziką; jis augino barzdos kuokštą ir nuolat į pokalbį įterpdavonykių sąmojų, tačiau blogiausia - jis rašė rimuotą poeziją.

pažvelgiau į jį.- o, šūdas! - pasakiau.- vėl tau bloga, Bukai? o, Bukuti, išstumk kakutį!gryna teisybė, nulėkiau į tualetą, tik ne kakučio.

kai grįžau nusivėmęs, jis buvo įžūliai įsitaisęs ant manokušetės.

- na, ir? - paklausiau.- na, mums reikia tavo eilėraščių pavasariniams skaity

mams.niekada nesu rodęsis jo skaitymuose ir niekada jais nesido

mėjau, tačiau jis vaikščiojo pas mane jau keletą metų, o aš niekaipnegalėjau rasti tinkamos priežasties juo atsikratyt.- Denai, neturiu aš jokių eilėraščių.- turėjai prikimšęs pilnas spintas.- žinau.- galima, aš jose pasiknisiu?- kniskis.

157



jis rodė kelią pas Verą. atvažiavę išsiropštėm iš automobilio -butelis, aš ir Denas. paskambinom į gana prabangaus buto duris.

duris atidarė Vera.- o, sveikas, Denai!- Vera, čia... Čarlzas Bukovskis.

- ooo, seniai norėjau sužinoti, kaip atrodo Čarlzas Bukovskis.- aha. ir aš, - prasispraudžiau pro ją į vidų. - turi stiklinių?- ooo, taip.Vera atnešė stiklines, ant sofutės sėdėjo kažkoks tipas, pripy

liau dvi stiklines viskio, vieną padaviau Verai, kitą pasiėmiau patsir atsisėdau ant sofutės tarp Veros ir to tipo. Denas atsisėdo priešais.

- pone Bukovski, - pratarė Vera, - aš skaičiau jūsų eiles...- šūdas tos eilės, - atšoviau.- ooo, - tarė Vera.vienu mauku išgėriau viskį, pasilenkiau ir sučiupęs jos su

knelę, užmečiau aukščiau ant kelių.- tavo labai gražios kojos, - pasakiau jai.

- man atrodo, aš storoka, - atsakė ji.- o ne, ne! pats tas!įsipyliau dar viskio, pasilenkiau ir pabučiavau jos kelį. truk

telėjau dar ir pabučiavau truputį aukščiau.- po velnių, aš išeinu! - šūktelėjo kitoj pusėj sofutės sėdėjęs

tipas, jis atsikėlė ir išėjo.

savo bučiavimą įvairinau nuobodaus pašnekesio nuotrupomis. vėl pripildžiau jos stiklą, netrukus Veros suknelė buvo užplėšta iki subinės, pamačiau kelnaites, kelnaitės buvo nuostabios,pasiūtos ne iš įprastos kelnaitėms siūti medžiagos jos priminė senovinį dygsniuotą lovos užtiesalą - prašmatnios, reljefiškos, suminkštos šilkinės medžiagos kvadratėliais, lyg kas būtų į kelnaitespersiuvęs mažytę dygsniuotą antklodę, ir spalvos buvo žavios -

159



žalia ir žydra, auksinė ir šviesiai violetinė, išties, jos apatiniai žadino aistras.

aš ištraukiau galvą iš jos tarpkojo: priešais mus visas švytėdamas sėdėjo Denas.

- klausyk, Denai, drauguži, - tariau, - manau, tau metas eiti.

Denas, mano draugužis, labai nenorom išėjo, ši pramoga vėliau jam turėjo padėti dirbant ranka, šiaip ar taip, išeit jam buvonelengva, ir man buvo nelengva, iki malonaus ir t.t.

atsisėdau ir išgėriau dar. ji laukė, aš lėtai siurbiau.- Čarlzai, - pratarė ji.- šitą, - atsakiau, - patinka man gerti, nesirūpink, ateis eilė

ir tau.Vera sėdėjo su aplink subinę apsivyniojusia suknele ir laukė.- aš per stora, - pasiskundė ji. - rimtai, negi taip nemanai?- o ne, tu - tobulybė, galėčiau prievartaut tave tris valandas,

sviestaini tu mano. taip ir ištirpčiau ant tavęs amžiams.išgėriau viskį, įsipyliau dar.

- Čarlzai, - pasakė ji.- Vera, - atsakiau.- ką? - paklausė ji.- aš geriausias poetas pasaulyje, - pareiškiau.- iš gyvųjų ar mirusiųjų? - paklausė ji.- mirusiųjų, - atsakiau,

pasilenkiau ir sučiupau ją už krūties.- Vera, aš noriu įkišt tau į užpakalį gyvą menkę!- o kam?- iš kur aš žinau, po velnių!

ji pasitaisė suknelę, aš išgėriau stiklą viskio.- tu juk sysioji iš savo dziundzės, ar ne?- na, taip.

160



- taigi, tokia jau jūsų, bobų, bėda.- Čarlzai, bijau, teks paprašyti tave išeiti, man rytoj anksti į

darbą.- darbą, šmarbą. sulankstyk skarbą.- Čarlzai, - tarė ji, - prašau išeiti.

- prašau nesijaudinti, aš tave būtinai išpisiu! tik dar noriutruputį išgerti, esu vyras, mėgstantis išgerti.

pamačiau, kaip ji atsistoja, ir tučtuojau apie tai pamiršęs, įsipyliau dar. kai pakėliau galvą, pamačiau Verą su kita moterimi,kita moteris taip pat atrodė visai nieko.

- sere, - tarė kita moteris, - esu Veros draugė, jūs ją išgąsdi-

not, o jai rytoj anksti keltis, esu priversta prašyti jus išeiti!- KLAUSYKIT JŪS, PYZDOS UTĖLĖTOS, IŠPISIU JUS

ABI, PAŽADU! LEISKIT TIK MAN DAR TRUPUTĮ IŠGERT, TAIVISKAS, KO NORIU! JŪSŲ ABIEJŲ LAUKIA GERI DVIDEŠIMTCENTIMETRŲ!

beveik buvau pribaigęs litrą, kai įėjo du farai. aš sėdėjau ant

sofutės su trumpikėm, be batų ir kojinių, man ten patiko, jaukusbutukas.

- ponai? - paklausiau, - jūs iš Nobelio premijų komiteto? ariš Pulicerio?

- maukis kelnes ir aukis batus, - pareiškė vienas iš jų. -GREIČIAU!

- ponai, ar jūs suvokiat, kad kreipiatės į patį Čarlzą Bukovs-kį? - paklausiau.- tavo dokumentus patikrinsim nuovadoj, o dabar maukis

kelnes ir aukis batus. jie užlaužė man už nugaros rankas, grubiai, kaip visada, ant

rankių įrantai įsirėžė į venas, o tada žaibiškai išstūmė mane lauk,žemyn, nuožulniu įvažiavimo keliuku, vilko truputį greičiau, nei

161



spėjo mano kojos, jaučiausi taip, tarsi mane stebėtų visas pasaulis,ir dar, keista, tačiau man buvo kažkodėl gėda. jaučiausi mėšlinai -kaltas, nevisavertis, kaip paskutinis šūdvabalis, kaip tuščia kulkosvaidžio gilzė.

- o tu didis meilužis, ane? - paklausė vienas iš farų.

ši pastaba man pasirodė netikėtai draugiška ir užjaučianti.- labai mielas butukas, - atsakiau. - o kad būtumėt matę jos

kelnaites!- užsičiaupk! - riktelėjo kitas.

jie, per daug nesiterliodami, įmetė mane ant užpakalinės sėdynės. atsiguliau patogiau ir ėmiau klausytis jų nuostabaus, die

viško, aukščiausios rūšies radijo, tokiomis akimirkomis man visada kildavo mintis, kad farai geresni už mane. ir joje slypėjo dalelėtiesos...

nuovadoj kaip visada - fotografavimas, kišenių kratymas,viskas nuolat keitėsi, modernizavosi. pasirodė vyrukas civiliniaisdrabužiais, vėliau, kai jiems vos ne vos pavyko paimt mano pirštų

antspaudus, - ilgai vargo su kairiuoju nykščiu: ATSIPALAIDUOK!ATSIPALAIDUOK, SAKAU! amžinas kaltės jausmas imant antspaudus. tačiau argi kalėjime ATSIPALAIDUOSI?

vyrukas civiliniais drabužiais klausinėjo įvairiausių dalykųžaliam liniuotam popieriui, ir nuolat šypsojosi.

- tie vyrai - tikri žvėrys, - aiškino man, pritildęs balsą. - tu

man patinki, paskambink, kai išeisi.padavė man popieriaus lapelį.- žvėrys, - pakartojo. - tikri žvėrys, būk atsargus.- paskambinsiu, - sumelavau, tikėdamasis, kad padės, kai pa

tenki už grotų, bet koks užjaučiantis balsas atrodo tarsi stebuklas...- turit teisę vienam skambučiui, - pasakė prižiūrėtojas. -

skambinkit dabar.

162



mane išvedė iš girtuoklių kameros, kur visi miegojo ant lentų ir, rodos, kuo puikiausiai jautėsi - prašinėjo cigarečių, knarkė,

juokėsi, myžo. meksikiečiai atrodė labiausiai atsipalaidavę, lygbūtų savo miegamuosiuose, pavydėjau jiems to laisvumo.

išėjau ir ėmiau vartyt telefonų knygą, tada ir supratau, kad

neturiu draugų, varčiau toliau.- klausyk, - pratrūko prižiūrėtojas, - ar ilgai dar? tu čia jau

penkiolika minučių.paskubomis surinkau pirmą pasitaikiusį numerį, ragelį pa

kėlė kažkieno motušė ir ėmė lieti ant manęs srutas, sakydama, kaddėl manęs jis (jos sūnus) papuolė į kalėjimą, nes mes buvom girti

ir aš pamaniau būsiant smagu nusnūst ant pagrindinėje Inglvudogatvėje, Kalifornijos valstijoje, esančios lavoninės laiptų, sena ragana visiškai neturėjo humoro jausmo, prižiūrėtojas nuvedė maneatgal.

tik tada ir pastebėjau, kad esu vienintelis bičas kalėjime, ne-mūvintis kojinių, kameroj sėdėjo gal šimtas penkiasdešimt žmonių

ir šimtas keturiasdešimt devyni iš jų mūvėjo kojines, daugumasten pateko tiesiai iš prekinių vagonų, kojinių neturėjau tik aš. galima atsidurt pačiam dugne ir pastebėt, kad esama dar vieno dugno,po velnių.

kiekvieno naujo apsauginio prašydavau leisti paskambinti,nežinau net, kiek žmonių paskambinau, galų gale praradau pa

skutinę viltį ir nusprendžiau likti ten pūti. o tada prasivėrė kameros durys ir išgirdau savo pavardę.- už jus sumokėjo užstatą, - pasakė prižiūrėtojas.- jėzau švenčiausias, - atsakiau aš.kol pildė užstato popierius, o tai trunka apie valandą, sukau

galvą, kas mano angelas sargas, pagalvojau apie visus, pamąsčiau,kas gali būti mano draugas, kai išėjau, paaiškėjo, kad tai vienas

163



bičas su žmona, kurie, maniau, manęs nekenčia, jie laukė ant šaligatvio.

jie nuvežė mane namo ir aš grąžinau jiems užstato pinigus,palydėjau juos iki automobilio ir vos tik grįžau atgal, suskambotelefonas, pasigirdo moters balsas, skambėjo jis neblogai.

- Bukai?- taip, mažyt. kas tu? aš ką tik iš cypės.paaiškėjo, kad skambina tarpmiestiniu, viena pizė iš Sakra

mento. deja, savo bybiu jos pasiekt negalėjau ir vis dar buvau bekojinių.

- kartais aš vis iš naujo skaitau tavo poezijos knygas, Bukuti,

ir nė vienas eilėraštis neatrodo pasenęs. Bukuti, aš nuolat apie tavegalvoju.

- ačiū, Ana, ačiū, kad paskambinai, tu miela mergytė, betman reikia eiti ir susirast ko nors išgerti.

- myliu tave, Bukuti.- ir aš tave, Ana...

išėjau ir nusipirkau šešias dideles skardines alaus ir pintąviskio, man bepilant pirmąjį stiklą, suskambo telefonas, vienumauku išgėriau pusę stiklinės ir pakėliau ragelį.

- Bukai?- aha. Bukas, ką tik iš kalėjimo.Bukas.

- žinau, čia Vera.- ak, tu pyzda nususus! tu iškvietei farus!- tu buvai siaubingas, siaubingas! jie klausė, ar nenoriu ap

kaltint tavęs išprievartavimu, pasakiau, kad nenoriu.

jos durys buvo užkabintos grandinėle, bet aš mačiau, kas dedasi viduj, manyje šėlo pinta viskio ir šeši alaus, ji vilkėjo chalatą,

164



RAMUS TYKUS POKALBIS

visi, kurie užsuka pas mane - truputį keisti, tačiau šiais laikais visitruputį keisti; pasaulis dreba ir purtosi labiau nei anksčiau, ir topasekmės akivaizdžios.

štai vienas - tuktelėjęs, užsiželdinęs ožio barzdelę, nors atrodo visai pakenčiamai, jis nori poetinių skaitymų metu perskaitytivieną mano eilėraštį, aš sakau, kad nieko prieš, o paskui paaiškinu,KAIP reikia tą eilėraštį skaityti, ir jis ima nervintis.

- kur alus? jėzau, negi tu neturi nieko išgerti? jis paima keturiolika saulėgrąžos sėklų, susižeria į burną,

kramto kaip automatas, aš einu alaus, tas vaikis, Maksis, niekadagyvenime nedirbo, o koledžo nemeta, kad nepaimtų į Vietnamą,dabar jis ruošiasi tapti rabinu, bus velniškai geras rabinas, pakankamai smarkus, tvirtas ir pilnas mėšlo, išeis iš jo žmogus, tik jis,tiesą sakant, nenusistatęs prieš karą. jis, kaip ir dauguma žmonių,skirsto karus į gerus ir blogus, jis norėjo dalyvaut Izraelio kare su

arabais, tik kol susidėjo daiktus, tas prakeiktas karas ir pasibaigė,akivaizdu, kad žmonės dar ilgai šaudys vienas kitą; svarbiausia -duoti jiems kokį nors mažą daikčiuką, įjungiantį jų argumentaciją,šiaurės vietnamiečius šaudyti negerai, arabus šaudyti - gerai, jisbus velniškai geras rabinas.

jis čiumpa iš mano rankų skardinę, sudrėkina saulėgrąžas

burnoje.- jėzau, - atsidūsta.- jūs jėzų ir nužudėt, - atsakau.- oi, tik nepradėk apie tai!- nepradėsiu, ne mano arkliukas.- na, aš sakiau, jėzau, sklando gandai, kad tu neblogai užsi

dirbai iš „Siaubo gatvės".

166



- aha, aš perkamiausia jų prekė, mane perka geriau nei Dan-kaną, Krilį ir Levertov8kartu sudėjus, tačiau vargu, ar tai ką norsreiškia - jie kas vakarą parduoda daugybę „L.A. Times" egzempliorių, o skaityt tame „L.A. Times" nėra ką.

-aha.

mes ėmėmės alaus.- kaip Haris? - paklausiau.Haris - toks vaikis, Haris BUVO vaikis, tarsi paleistas iš bepro

tnamio. aš parašiau pratarmę jo pirmajai poezijos knygai, eilėraščiaibuvo geri. juose galėjai justi veriantį riksmą, o tada Hariui atitekodarbelis, kurio atsisakiau, - rašyt į žurnalus vyrams, pasakiau re

daktoriui „ne" ir nusiunčiau jiems Harį. Haris buvo visiškai suriestas bėdų; uždarbiavo aukle, dabar jis eilėraščių daugiau neberašo.

- ak, Haris, turi KETURIS motociklus, liepos ketvirtąją su-sikvietė į kiemą minią žmonių ir surengė jiems fejerverkus už 500žalių, penkiolika minučių ir penki šimtai dolerių išskrido į dangų.

- Haris neblogai pasikėlė.

- tai jau tikrai, storas kaip kiaulė, laka gerą viskį, visąlaikryja. vedęs kažkokią mergą, kuriai, vyrui mirus, atiteko keturiasdešimt tūkstančių dolerių, vyrelis nardė su akvalangu, ir atsitikonelaimė, nuskendo, trumpai tariant, dabar Haris turi akvalangą.

- nuostabu.- bet žinai, jis tau pavydi.

- kodėl?- nesuprantu, vos tik paminiu tavo vardą, ima siusti.- kad aš pats vos laikausi, man jau beveik viskas baigta.- jie dėvi megztinius su vienas kito vardais, ji laiko Harį

didžiu rašytoju, visai nepatyrusi, dabar jie kaip tik griauna vieną

8 Robert Duncan (1919-1988) ir Denise Levertov (1923-1997) - garsūs JAV po

etai.

167



sieną, kad Haris turėtų erdvų darbo kabinetą, nepralaidų garsui,kaip Prusto, ar ne Prusto?

- kurio kambario sienos buvo apmuštos kamščiamedžiu?- aha, atrodo, bet kokiu atveju, tai jiems kainuos porą gaba

lų. jau įsivaizduoju, kaip tas didis rašytojas kuria savo kamščiu ap

muštam kabinete: „Lilė gracingai peršoko ūkininko Džono tvorą..."- palik tu jį ramybėj, jis toks juokingas, kad net turtingas.- aha. o kaip tavo mažylė? kuo ji ten vardu? Marina?- Marina Luiza Bukovski. taip. prieš keletą dienų ji pamatė,

kaip aš lipu iš vonios, jai trys su puse. ir žinai, ką pasakė?-ne.

- ji pasakė: „Henkai, tu tik pažiūrėk į save, kvaileli! priekyjetau viskas kadaruoja, o užpakaly nieko nėra!"

- nieko sau!- aha. jai - kad pimpalas iš abiejų pusių kabotų.- nebloga, beje, mintis.- tik ne man. aš ir vienam darbo nerandu.

- turi dar alaus?- atleisk, tuoj.atsinešiau alaus.- Laris buvo užsukęs, - pasakiau.- tikrai?- aha. jis įsitikinęs, kad revoliucija prasidės jau ryt. gali pra

sidėt, gali ir neprasidėt - kas žino! aš jam tvirtinu, kad revoliuci jos turi prasidėti iš VIDAUS, o ne iš IŠORĖS, čia jų didžioji bėda.riaušių metu visi tie žmonės pirmiausiai puola grobti spalvotustelevizorius, jie nori tų pačių nuodų, kurie jų priešus pavertė pusgalviais. tik jis neklauso, visur tamposi šautuvą, nusitrenkė į Meksiką, pas vietinius revoliucionierius, revoliucionieriai gėrė tekilą iržiovavo, be to, ir kalbos barjeras, o dabar atėjo Kanados eilė. vieno-

168



je iš šiaurinių valstijų jie turi suslėpę ginklų ir maisto, bet atominėsbombos neturi, todėl jiems šakės, ir jokios aviacijos neturi.

- kaip ir vietnamiečiai, o jie puikiai laikosi.- vien dėl to, kad dėl rusų ir kinų mes negalim panaudot ato

minės bombos, o ką, jei nuspręstumėm numesti bombą ant slėptu

vės Oregone, pilnutėlaitės visokių Kastro? čia juk mūsų asmeninisreikalas, ar ne?

- kalbi kaip doras amerikietis.- aš į politiką nelendu, aš - stebėtojas.- gerai, kad ne visi tokie stebėtojai, o tai mes nieko nepasiek-

tumėm.

- o mes ko nors pasiekėm?- nežinau.- ir aš nežinau, užtai žinau, kad tarp revoliucionierių pilna

tikrų šūdžių ir bukagalvių, užtektinai bukagalvių, kad viską sumautų. nesakau, kad nereikia padėti vargšams, beraščių nereikiamokyti rašto, o ligonių - guldyt į ligonines ir panašiai, tik sakau,

kad daugelį tų revoliucionierių mes rengiam šventųjų drabužiais,kai tuo tarpu dauguma jų tiesiog nesveiki asmenys, kenčiantys nuospuogų, palikti žmonų, o ant jų kaklų kadaruoja tie sumauti raišteliai su taikos simboliais, dauguma jų - paprasčiausi prisiplakėliaiir gyvenimui susiklosčius kitaip, kuo sėkmingiausiai darbuotųsiFordo fabrikuose, jei juos ten priimtų, aš nenoriu vietoj vienos blo

gos valdžios turėti kitą blogą valdžią - mes taip elgiamės per kiekvienus rinkimus.- klausyk, rabine, bandau išnagrinėti šį klausimą iš įvairių

požiūrio taškų, o ne tik iš savo pusės, valstybės aparatas elgiasilabai šaltakraujiškai, reikia tai pripažint, galiu kreiptis į valstybėsaparatą kada panorėjęs, ir tikrai žinosiu turįs reikalą su labai kietais vyrukais, žiūrėk, ką jie padarė su Špoku, su abiem Kenedžiais.

169



su Kingu, su Malkolmu X. sąrašą galima tęsti, jis ilgas, tų stambiųverteivų plikom rankom nepaimsi - akimirksniu atsidursi ForestLone švilpaudamas „Diksi" per tualetinio popieriaus laikiklį, tačiau viskas keičiasi, jaunieji daug nuovokesni už senius, o seniai- išmiršta, galbūt vis dar yra galimybė išvengti masinių žudynių.

- tave privertė trauktis atgal, o man egzistuoja tik du dalykai: „Pergalė arba Mirtis".

- ir Hitleris tą patį sakė. jam atiteko mirtis.- o kuo bloga mirtis?- šįvakar mes aptarinėjam kitą klausimą: kuo blogas gyve

nimas?

- parašei tokią knygą kaip „Siaubo gatvė" ir dabar nori sėdėtramiai ir spaust rankas žudikams?

- o ką, mes spaudėm vienas kitam rankas, rabine?- tu čia vis pokštauji, o šią akimirką vyksta neapsakomai

žiaurūs dalykai.- kalbi apie vorą ir musę ar apie katę ir pelę?

- kalbu apie žmogaus žiaurumą žmogui, o juk žmogus turigebėjimą atskirti, kas gera ir kas bloga.

- tavo žodžiuose esama tiesos.- aišku, velniai rautų, nesi čia vienintelis gražbylys.- na, ir ką siūlai? padegti miestą?- ne, padegti šalį.

- sakiau, kad būsi velniškai geras rabinas.- dėkui.- na, gerai, sudeginsim mes šalį, o kuo ją pakeisim?- sakai, amerikiečių revoliucija žlugo, prancūzų revoliucija

žlugo, rusų revoliucija - irgi žlugo?- ne visai, tačiau savo tikslų taip ir nepasiekė.- na, jie bent pabandė.

170



- kiek reikia išgalabyt žmonių, kad pasistūmėtume į priekįnors per centimetrą?

- o kiek žmonių nugalabijama išvis nejudant iš vietos?- kartais man atrodo, kad kalbuosi su Platonu.- taip ir yra: su Platonu, užsiauginusiu žydišką barzdą.

stoja tyla ir problema pakimba ore. tuo tarpu landynės prisipildo nusivylusiųjų ir atstumtųjų, vargetos miršta prieglaudose dėl gydytojų trūkumo, kalėjimai taip perpildyti paslydusiųjųir paklydusiųjų, kad trūksta gultų ir kaliniai priversti miegotiant grindų, palengvinti kažkam gyvenimą, paguosti - tokiosmielaširdystės poveikis trumpalaikis, o beprotnamiai sausa

kimši, nes visuomenė žaidžia žmonėmis kaip šachmatų pėstininkais...

velniškai malonu būti intelektualu ar rašytoju ir stebėti visą šitą smulkmę, kol tavęs PATIES neprigriebia už subinės,visų intelektualų ir rašytojų bėda ta, kad jie nė velnio nejaučia,išskyrus savo PAČIŲ patogumą ir skausmą, tai normalu, tačiau

šlykštu.- o Kongresas, - sako mano bičiulis, - mano, kad daugelį

problemų galima išspręsti apribojant ginklų pardavimą.- aha. lyg mes nežinotume, kas šaudo iš daugumos tų gin

klų. tiesa, nesame tikri, kas šaudo iš likusiųjų, ar tai armija, policija,valdžia, ar kokie kiti bepročiai? bijau net spėliot, nes, ko gero, tap

siu kita auka, o aš dar norėčiau užbaigti keletą sonetų.- nemanau, kad esi toks svarbus.- ir ačiū dievui, rabine.- tačiau, manau, giliai širdyje esi siek tiek bailys.- teisybė, bailys - tai žmogus, sugebantis numatyti ateitį,

narsuoliai beveik niekada neturi vaizduotės.- kartais man atrodo, kad TU būtum geras rabinas.

171



- vargu. Platonas neturėjo žydiškos barzdos.- užsiželdink.- išgerk alaus.- ačiū.ir mes nutilome, dar vienas keistas vakaras, žmonės ateina

pas mane, kalba, užpildo mane savimi: busimieji rabinai, revoliucionieriai su savo šautuvais, FTB, kekšės, poetės, jaunieji poetai išKalifornijos universiteto, profesorius iš Lojolos, traukiantis į Mičiganą, profesorius iš Berklio universiteto, dar vienas, kuris gyvenaRiversaide, trys ar keturi vaikinai, keliaujantys autostopu, visiškivalkatos, su Bukovskio knygų prikimštomis smegenimis... kurį lai

ką maniau, kad visa ši gauja kėsinasi nugalabyt mano brangias irnepakartojamas akimirkas, tačiau kol kas man sekasi, sekasi, neskiekvienas vyras ir kiekviena moteris kažką man atneša ir kažkąpalieka ir aš daugiau nebesijaučiu atsitvėręs akmens siena kaipDžefersas9, be to, man sekasi ir kitu požiūriu - visa man tekusišlovė nėra labai didelė ir akivaizdi, todėl vargu ar kada nors pavir

siu Henriu Milerių ir mano gerbėjai stovyklaus pievutėje priešaisnamus, dievai man buvo palankūs, išsaugojo man gyvybę ir sveikąprotą, vis dar galiu siautėt, užsirašinėt pastabas, stebėti, jausti gerųžmonių gerumą, jaust, kaip stebuklas skuodžia mano ranka aukštyn it pamišęs peliukas, toks gyvenimas, dovanotas man, sulaukusiam keturiasdešimt aštuonerių, net jei rytojus skendi miglose, yra

saldesnis už saldžiausias svajones.vaikis atsistoja, šiek tiek padauginęs alaus - busimasis rabinas, griausmingai pamokslaujantis per sekmadienio pusryčius.

-jau eisiu, ryt paskaitos.- gerai, vaiki, kaip jauties?

9 Robinson Jeffers (1887-1962) - žinomas JAV poetas, Charlesas Bukowskis yra

ne kartą j j pavadinęs savo mėgstamiausiu poetu.

172



- tvarkoj, linkėjimai nuo tėčio.- perduok Semui, kad laikytųsi, mes turim pasiekti savo.- turi mano telefoną?- aha. virš kairiojo spenelio užsirašęs.žiūriu, kaip jis išeina, leidžiasi laiptais, truputį papilnėjęs.

bet jam tinka. jėga. jėgos perteklius, jis švyti ir grumena, bus puikus rabinas, jis man labai patinka, o tada jis dingsta, nebematau,ir aš sėduosi jums tai užrašyt, mašinėlė visa nubarstyta cigarečiųpelenais, noriu pranešti jums, kaip viskas vyksta ir kas bus toliau,šalia mašinėlės guli du maži balti lėlės batukai, trijų centimetrų dydžio. juos paliko mano dukra, Marina, ji dabar kažkur Arizonoje,

su savo motina revoliucioniere, dabar 1968 metų liepa, o aš daužau mašinėlės klavišus ir laukiu, kol išlauš duris ir pamatysiu duliguistų veidų vyriškius pašvinkusios šaltienos akimis, ginkluotusoru aušinamais rankiniais kulkosvaidžiais, tikiuosi, kad jie nepasirodys. vakaras buvo puikus, ir tik keletas vienišų kurapkų prisimins laimingąjį kauliuko metimą ir kaip joms šypsojosi sienos,

labanakt.

ALUS, POETAI IR ŠNEKOS

audringa buvo naktelė. Vilis praėjusią naktį išsimiegojo pievojeBeikersfildo pakrašty, užsuko ir Dačas su draugeliu, alų stačiau aš.ir sumuštinius tepiau aš. Dačas vis pliurpė apie literatūrą, poeziją:bandžiau jį nukreipt nuo temos, tačiau jis atkakliai laikėsi savo.Dačas turi knygyną Pasadenoje ar Glensdeile, ar kažkur netoliese,o tada sušnekom apie riaušes, jie ėmė manęs klausinėti, ką manau

173



apie riaušes, atsakiau jiems, kad noriu dar palaukti - mintys pačiosturi ateiti, buvo malonu turėti galimybę palaukti. Vilis paėmė vieną iš mano cigarų, išvyniojo, prisidegė.

kažkas paklausė:- kodėl ėmeisi rašyt laikraščio skiltį? vis šaipydavaisi iš Lip-

tono, kad rašo į laikraštį, o dabar pats tuo užsiimi.- Liptonas rašo kažką kairuoliško, kaip Valteris Vinčelas10. o

aš kuriu Meną. yra skirtumas.- ei, drauguži, ar turi dar svogūno laiškų? - paklausė Vilis.nuėjau į virtuvę dar alaus ir svogūnų laiškų. Vilis buvo tarsi

nužengęs iš knygos puslapių - dar neparašytos knygos, visas vieni

plaukai, galva ir barzda, džinsai sulopyti, vieną savaitę praleidoFriske. po dviejų savaičių jau atsidūrė Albukerkyje. vėliau dar kurnors. jis visur tampėsi pluoštą savo žurnalui atrinktų eilėraščių,beliko tik spėlioti, ar tas beprotiškas žurnalas kada nors bus išleistas, ar ne. Vilis Viela - lieknas, žvalus, nemirtingas, jis puikiai rašė.net ką nors piktai kritikuodamas, kritikuodavo be neapykantos,

tiesiog išsakydavo savo tvirtą nuomonę, o visa kita jau priklausydavo nuo jūsų. grakštus nerūpestingumas.

atkimšau dar keletą alaus. Dačas vis zaunijo apie literatūrą, jis ką tik išspausdino D. R. Vagnerio „Aštuonioliktosios egiptiečiųdinastijos susižavėjimą automobiliais", beje, puikus, skoningas leidimas. jaunasis Dačo draugas tik klausėsi - jis buvo iš naujosios

kartos: tylios, bet labai imlios.Vilis graužė svogūną.- kalbėjausi su Nilu Kesedžiu. jis visai iš proto išsikraustė.- aha, tiesiog prašosi, kad jį farai supakuotų, kvaila tai. pa

laikyti dirbtinai sukurtą mitą. kai pateko į Keruako knygą, jam akivaizdžiai galvoj pasimaišė.

10 Walter Winchell (1897-1972) - JAV radijo ir spaudos komentatorius.

174



- biče, - pasakiau, - nėr nieko geriau už bjaurias literatūrines paskalas, ar ne?

- aišku, - atsakė Dačas. - kalbam apie profesinius reikalus, juk visi apie tai kalba.

- klausyk, Bukovski, kaip manai, ar šiais laikais dar rašo po

eziją? nors kas nors? Lauelo11laikai praėjo, pats žinai.- pastaruoju metu išmirė beveik visi didieji poetai: Frostas,

Kamingsas, Džefersas, V. K. Viljamsas, T. S. Eliotas, kiti. prieš porądienų mirė Sendbergas12. rodos, visi jie numirė vienu metu, perlabai trumpą laiką, dar pridėkim Vietnamą ir amžinas riaušes, viskas įvyko labai keistai ir labai greitai - puvimas, irimas ir kartu

nauji laikai, pažiūrėkit į dabartinius sijonus, jie vos subinę dengia,mes judame labai greitai ir man tai patinka, neįžvelgiu tame niekoblogo, tačiau valdantieji susirūpino savo kultūros būkle, kultūrayra stabilizatorius, nieks taip patikimai nestabdo progreso kaipmuziejus, Verdžio opera ar pasipūtęs kietasprandis poetas. Laue-lu užkimšo plyšį, iš pradžių kruopščiai patikrinę jo skiriamuosius

raštus. Lauelas pakankamai įdomus ir nekeliantis žiovulio, tačiautuo pat metu pernelyg žodingas, kad keltų pavojų, paskaičius joeilėraščių į galvą tučtuojau ateina mintis, kad šis mažutis niekada nebuvo praleidęs nė vienų pietų, jam niekada nebuvo nuleidę padangos ar skaudėję danties. Krilis mažai kuo nuo jo skiriasi,manau, valdžia kurį laiką dvejojo, Lauelas ar Krilis, tačiau galų

gale buvo priversta pasirinkti Lauelą, nes Krilis pasirodė nesąstoks mielas ir nuobodus vyrukas, ir pasitikėti juo nebuvo galima - jis netgi galėjo pasirodyti prezidento vakarėlyje ant vejos irimti kutenti svečius savo barzda, taigi, reikėjo pasirinkti Lauelą, jįmes dabar ir turim.

11 Robert Lowell (1917-1977) - JAV poetas, išpažintinės poezijos judėjimo pradininkas.

12 Carl Sandburg (1878-1967) - vienas garsiausių JAV poetų.

175



- tai kas šiuo metu rašo? kur tie žmonės?- ne Amerikoj, man į galvą ateina tik dvi pavardės. Haroldas

Norsas13, puoselėjantis savo melancholiją ir hipochondriją Šveicarijoje, šelpiamas turtingų rėmėjų ir kenčiantis nuo trydos, alpulio,skruzdėlių baimės ir panašių bėdų. dabar jis rašo labai mažai, pa

mažėle kraustosi iš proto, kaip ir mes visi. tačiau kai jis RAŠO,pasiekia aukštumų, kitas - Alas Pardis14, ne romanų rašytojas AlasPardis, o Alas Pardis - poetas, tai skirtingi žmonės. Alas Pardis gyvena Kanadoje ir augina vynuoges, iš kurių spaudžia sau vyną. jis- girtuoklis, toks senas stuobrys, kuriam dabar gal keturiasdešimtpenkeri, jis gali ramiai rašyt eiles, nes jį išlaiko žmona, kuri, turi

me pripažinti, priklauso nuostabių žmonų tipui, nei aš, nei jūs tokių nesame sutikę, šiaip ar taip, Kanados valdžia reguliariai skiria

jam kokią nors paramą ar stipendiją, būna, ir keturis tūkstančiusdolerių, ir siunčia jį į ašigalį, kad rašytų apie tenykštį gyvenimą,ką jis ir daro - rašo beprotiškus skaidrius eilėraščius apie paukščius, žmones ir šunis, velniai rautų, jis yra parašęs poezijos knygą

„Dainos visoms Anetėms", ir aš ją skaitydamas sunkiai tramdžiauašaras, puiku kartais pažvelgti į ką nors su pagarba, puiku laikyti ką nors didvyriu ir nuostabu, kai dalį naštos imasi nešti kažkas kitas.

- nemanai, kad rašai ne blogiau nei jie?- tik kartais, paprastai - ne.

alus baigėsi ir užsinorėjau nusišikt, daviau Viliui penkinę,pasakiau, kad gerai būtų nupirkt porą pakuočių „Schlitz" (taip,tai reklama), ir jie visi trys išėjo, o aš patraukiau į tualetą ir atsisėdau. nematau nieko bloga, jei kartais tau užduoda amžinuosiusklausimus, tačiau dar geriau daryti tai, ką dariau aš. mąsčiau apie

13 Harold Norse (1916-2009) - JAV poetas, iš Lietuvos emigravusių žydų palikuonis. Kaip ir Charlesas Bukowskis bandė priartinti poeziją prie kasdienės kalbos.

14 Al Purdy (1918-2000) - vienas žinomiausių XX a. Kanados poetų.

176



ligonines, hipodromus, moteris, kurias kadaise pažinojau, moteris,kurias palaidojau, pergėriau, perpisau, tačiau nesugebėjau pergin-čyti. pamišusias alkoholikes, dovanojusias savo meilę tik man, kiekviena kitaip, o tada iš už sienos pasigirdo:

- klausyk, Džoni, ištisą savaitę manęs net nepabučiavai, kas

atsitiko, Džoni? klausyk, pasikalbėk su manim, noriu, kad su manim pasikalbėtum.

- atstok tu nuo manęs, velniai rautų, nenoriu su tavim kalbėtis. PALIK MANE RAMYBĖJ, GERAI? ATSIKABINK, VELNIAITAVE RAUTŲ!

- klausyk, Džoni, aš tik noriu, kad su manim pasikalbėtum,

aš taip daugiau nebegaliu. Gali manęs neliesti, tik pasikalbėk sumanim, viešpatie švenčiausias, Džoni, aš taip daugiau nebegaliu.NEBEGALIU TAIP DAUGIAU, DIEVE MANO!

- PO VELNIŲ, SAKIAU, KAD ATSIKABINTUM? ATSTOK,PO VELNIŲ, PALIK MANE RAMYBĖJ, ATSTOK, ATSTOK, ATSTOK!

-Džoni... jis smogė jai. stipriai, atviru delnu, labai stipriai, vos nenukri

tau nuo tualeto sėdynės, ji žioptelėjo, nurijo savo šnekas ir nuėjo.netrukus grįžo Dačas, Vilis ir visa kompanija, jie atsidarė

alaus, aš baigiau savo reikalus ir išėjau.- ketinu sudaryt antologiją, - pareiškė Dačas. - geriausių

šiuolaikinių poetų antologiją, pačių geriausių.- žinoma, - atsiliepė Vilis. - kodėl gi ne?o tada pamatė mane:- na, kaip, gerai nusišikai?- nelabai.- nelabai?-ne.

177



- tau reikia valgyt daugiau rupaus maisto, o geriausia - daugiau žalių svogūnų.

- manai?- aha.pasilenkiau, sučiupau juos abu ir tvirtai suspaudžiau glėby,

galbūt kitąkart viskas bus geriau, o dabar vyko riaušės, buvo alus,šnekos, literatūra ir jaunos gražios panelės tenkino senus storusmilijonierius, ištiesiau ranką, paėmiau vieną iš savo cigarų, išvyniojau, nuėmiau popieriaus juostelę, įsikišau cigarą į savo raukšlėtą ir komplikuotą snukį, ir prisidegiau jį - cigarą, bloga literatūra -kaip bloga moteris: su ja beveik nieko neįmanoma padaryt.

NUŠOVIAU ŽMOGŲ RENO

Bukovskis verkė, kai Džudė Garlend15 dainavo Niujorko filharmonijos salėje, Bukovskis verkė, kai Sirlė Tempi16dainavo „Manosriuboje - gyvūnėlių pavidalo sausainiai", Bukovskis verkė pigiuose nakvynės namuose, Bukovskis nemoka rengtis, Bukovskisnemoka kalbėti, Bukovskis bijo moterų, Bukovskio silpnas skrandis, Bukovskis kupinas baimių ir negali pakęsti žodynų, vienuolių,

smulkių pinigų, autobusų, bažnyčių, suolelių parke, vorų, musių,blusų, pamišėlių; Bukovskis nėjo į karą. Bukovskis senas ir jau keturiasdešimt penkerius metus nebuvo paleidęs popierinio aitvaro;

jei Bukovskis būtų beždžionė, jau būtų išvytas iš bandos...

15 Judy Garland (1922-1969) - žymi JAV aktorė ir dainininkė, aktorės LizosMinnelli motina, mirė perdozavusi narkotikų.

16 Shirley Temple (gim. 1928) - žymi JAV aktorė, dainininkė, šokėja, buvusi

JAV ambasadorė Ganoje ir Čekoslovakijoje.

178



mano bičiulis taip užsiėmęs mano sielos mėsos nuo manokaulų plėšymu, kad vargu ar susimąsto apie savo paties egzistenciją.

- užtat Bukovskis labai kultūringai vemia ir niekada nemačiau jo myžant ant grindų.

kaip matot, vis dėlto turiu šiokio tokio žavesio, tada jis atla

poja mažas dureles ir ten, ankštame kambarėlyje, užverstame popieriais ir skudurais, ima visaip sukaliotis.

- gali pasilikt čia kiek nori, Bukovski. tik tu niekada nenorėsi.

nei lango, nei lovos, bet vonia šalia, man ten vis dar patinka.- tik gali tekt nešioti ausų kamštelius, nes aš nuolat klausau

si muzikos.- nieko, manau, įsigysiu porą.grįžtam atgal į jo urvą.- nori pasiklausyt Lenio Briuso17?- ne, ačiū.- o Ginsbergo?

- ne, ne.nuolat plyšaujantis magnetofonas arba grotuvas jam būti

nas. galų gale jie išdavikiškai smogia man Džoniu Kešu, dainuo jančiu apie vaikinus Folsomo kalėjime.

„nušoviau žmogų Reno, kad pažiūrėčiau, kaip jis miršta."manau, Džonis Kešas šeria juos mėšlu, kaip, įtariu, per Ka

lėdas su vaikinais elgiasi ir Bobas Houpas18, tačiau tai mano asmeninė nuomonė, vaikinai rėkauja, juos paleido iš kamerų, tačiauman kyla toks jausmas, tarsi alkaniems ir užspeistiems į kampą

17 Lenny Bruce (1925-1966) - JAV komikas, satyrikas, visuomenės kritikas.Buvo apkaltintas „nepadorumu" ir pasodintas į kalėjimą, kuriame ir mirė. Išteisintas

jau po mirties.18 Bob Hope (1903-2003) - JAV komikas, aktorius, radijo laidų vedėjas, pagar

sėjęs radijo transliacijomis Vietname tarnavusiems amerikiečių kariams.

179



žmonėms vietoj džiūvėsių mėtytų švariai apgraužtus kaulus, ne jaučiu tame nei drąsos, nei padorumo, žmonėms, sėdintiems užgrotų, galima padėt tik vienu būdu: paleisti juos. ir tik vienu būdugalima padėti kariaujantiems žmonėms: sustabdyti karą.

- išjunk, - prašau.

- o kas yra?- tai akių dūmimas, impresarijaus svajonė.- negalima taip šnekėt. Džonis sėdėjo.- daug žmonių sėdėjo.- mes manom, kad tai gera muzika.- man patinka jo balsas, tačiau iš tikrųjų kalėjime gali dai

nuot tik vienas žmogus - sėdintis kalėjime.- mums jis vis tiek patinka.su juo dar buvo jo žmona ir pora juodaodžių vaikinų, groju

sių kažkokioj grupėj.-Bukovskiui patinka Džudė Garlend. „Ten, už vaivorykštės."- vienąkart Niujorke ji man patiko, jos siela skriejo, ji buvo

nepakartojama.- ji sustorėjo ir prasigėrė.vis tos pačios senos pasakos - žmonės tampo gyslas, tik tai

niekur neveda, aš išeinu anksčiau, išeidamas girdžiu, kaip jie paleidžia Džonį Kešą.

stabteliu nusipirkt alaus ir nespėju įeiti į namus, kai suskam

ba telefonas.- Bukovski?- taip.- Bilas.- o, sveikas, Bilai.- ką veiki?- nieko.

180



- o ką veiki šeštadienio vakarą?- užimtas.- norėjau, kad užsuktum, su kai kuo susipažintum.- kitąkart.- žinai, Čarli, man greitai nusibos skambint.

-aha.- vis dar rašai tam nešvankiam popiergaliui?- kokiam?- tam hipių laikraštėliui...- o tu jį nors skaitei?- aišku, vien apgailėtini protestai, švaistai savo laiką.

- tai, ką rašau, ne visada atitinka laikraščio politiką.- o aš maniau, visada.- o aš maniau, kad skaitei tą laikraštį.- beje, ar girdėjai ką nors apie mūsų draugą?- Polą?- taip, Polą.

- nieko aš apie jį negirdėjau.- žinai, jis labai žavisi tavo eilėmis.- tai gerai.- o man asmeniškai tavo eilės nepatinka.- ir tai gerai.- tai šeštadienį negalėsi?

-ne.- na, man tuoj nusibos skambint, turėk omeny.- aha, labanakt.dar vienas gyslų tampytojas, kokio velnio jiems visiems rei

kia? na, gerai, Bilas gyveno Malibu, Bilas užsidirbo rašydamas -štampavo sekso ir filosofijos chaltūrą, pilną spaustuvės klaidų irstudentiškų rašinėlių ištraukų, - Bilas taip ir neišmoko rašyti, tačiau

181



jis neišmoko ir laikytis atokiau nuo telefono, jis vis skambindavo,ir skambindavo, ir mėtydavo į mane savo varganus mažus šūde-liukus. aš buvau senas kelmas, taip ir nepardavęs savo kiaušių mėsininkui ir tai juos visus baisai siutino. įveikti mane jie galėjo tikfiziškai susidorodami, o taip gali nutikti bet kam ir bet kur.

Bukovskis peliuką Mikį laikė naciu, Bukovskis elgėsi kaippaskutinis mulkis Barnio restoranėlyje, Bukovskis elgėsi kaip visiškas asilas „Šelės landoje", Bukovskis pavydi Ginsbergui, Bukovskis pavydi 1969 metų laidos kadilakui, Bukovskis nesuprantaRembo, Bukovskis valosi subinę rudu kietu šikpopieriu, Bukovskis po penkerių metų mirs, Bukovskis neparašė nė vieno padoraus

eilėraščio nuo 1963-ųjų, Bukovskis verkė, kai Džudė Garland... nušovė žmogų Reno.

aš atsisėdu. įsuku lapą į mašinėlę, atsidarau alaus, prisidegucigaretę.

parašau porą neblogų eilučių ir vėl suskamba telefonas.- Bukai?

- aha.- Martis.- sveikas, Marti.- klausyk, ką tik radau tavo dvi paskutines rašytas skiltis,

gerai parašyta, nė nežinojau, kad taip gerai rašai, noriu išleisti jasknyga, jas jau grąžino iš „Grove" leidyklos?

- aha.- man jų reikia, tavo skiltys ne ką blogesnės už eiles.- vienas draugelis iš Malibu sako, kad mano eilės šūdinos.- eina jis po velnių! man reikia tavo skilčių.-jos pas...- o velnias, jis gi pornuškę leidžia! jei mes su tavim susitar

sim, pateksi į universitetus, į geriausius knygynus, o kai tie vaikiai

182



tave atras, viskas bus super , juos jau užkniso tas gudrus mėšlas,kuriuo juos šeria daugybę metų. pats pamatysi, išleisim tavo senusir anksčiau neleistus dalykus, imsim po dolerį ar pusantro už knygelę ir uždirbsim milijonus.

- o tu nebijai, kad atrodysiu kaip kvėša?

- ir taip visada atrodai kaip kvėša, ypač kai geri... beje, kaiplaikaisi?

- sako, „Pas Šelę" kibau kažkokiam bičui į atlapus ir truputįkrestelėjau, bet žinai, galėjo baigtis ir blogiau.

- ką turi omeny?- na, jis galėjo kibt man į atlapus ir truputį krestelėt. garbės

reikalas, pats supranti.- klausyk, tik nenumirk ir nesileisk nugalabijamas, kol neiš-

leisim tavo rašliavos po dolerį su puse.- pasistengsiu, Marti.- kada pasirodys „Penguin" leidyklos knygelė?- Steindžesas sako, kad sausį, ką tik gavau korektūras, ir

penkiasdešimt svarų avanso, kurį prapyliau žirgų lenktynėse.- o negalėtum laikytis atokiau nuo hipodromo?- kai aš išlošiu, jūs, šunsnukiai, kažkodėl tylit.- teisybė, na, gerai, pranešk man, ką sugalvosi dėl tų skilčių.- gerai, labanakt.- labanakt.

Bukovskis - žymusis rašytojas, besismaukančio Bukovskiostatula Kremliuje, Bukovskis ir Kastro - saulės nutvieksta statulaHavanoje, apšikta paukščių, Bukovskio ir Kastro tandemas švilpiadviračiu į pergalę - Bukovskis ant užpakalinės sėdynės, Bukovskis kapstosi volungių lizde, Bukovskis plaka tigrams skirtu botaguugningą devyniolikmetę mulatę su 38 dydžio papais, ugningą mulatę, skaitančią Rembo, Bukovskis kukuoja tarp šio pasaulio sienų,

183



klausdamas savęs, kas užtveria jam kelią į sėkmę... Bukovskis susižavi Džude Garlend, kai visiems ji jau seniai nebeįdomi.

o tada pastebiu, kiek valandų ir vėl sėdu į automobilį, adresas kažkur šalia Vilšyro bulvaro, didelėje iškaboje - jo pavardė,kažkada dirbom tam pačiam šūdinam darbe, nesu didelis Vilšyro

bulvaro mėgėjas, bet dar ne vėlu pamėgti, nesu išrankus, jis - pusiau spalvotasis, baltosios motinos ir juodaodžio tėvo sūnus, tamšūdinam darbe ir susidraugavom, radom kažką bendra, nors mėšlas pasirodė esąs geras mokytojas, mes nenorėjom kapstytis tenamžinai, ir pamokų buvome sotūs iki kaklo, todėl atsisakėme jameskęsti ir pražūti.

pastačiau automobilį už namo ir pabeldžiau į užpakalinesduris, jis sakė lauksiantis iki vėlumos, buvo pusė dešimtos vakaro,durys atsidarė.

DEŠIMT METŲ. DEŠIMT METŲ. dešimt metų. dešimt metų.dešimt, dešimt supistų METŲ.

- Henkai, šunsnuki tu!

- Džimai, rupūže...- užeik.nusekiau iš paskos, jėzau, man gal ir sunku įtikt, tačiau vi

duj buvo visai jauku, ypač išėjus sekretorei ir darbuotojams, nesuišrankus, jis turi šešis ar aštuonis kambarius, mes prieinam prie jostalo, ištraukiu dvi pakuotes alaus.

dešimt metų. jam keturiasdešimt treji, man - keturiasdešimt aštuoneri, ašatrodau penkiolika metų už jį vyresnis, ir man truputį gėda. nukaręs pilvas, apgailėtina išvaizda, pasaulis atėmė iš manęs pernelygdaug valandų ir metų savo nykiems ir nuobodiems užsiėmimams,ir tai matosi, jaučiu gėdą ne dėl jo pinigų, dėl savo žlugimo, skurdžius - geriausias revoliucionierius, o aš net ne revoliucionierius,

184



aš tiesiog pavargau, man kliuvo nemenkas šūdų kibiras! veidrodėli, pasakyk...

jam tiko šviesiai gelsvas megztinis, jis jautėsi laisvai ir tikraidžiaugėsi mane matydamas.

- kad tu žinotum, kaip man sunku, - tarė jis. - jau keletą

mėnesių nesikalbėjau su tikru gyvu žmogum.- bičiuli, nežinau, ar atitinku šį apibūdinimą.- kuo puikiausiai.stalas buvo ne mažiau nei dvidešimties pėdų pločio.- Džimai, aš buvau atleistas iš daugybės panašių į šią vie

tų. kokio nors šūdžiaus, sėdinčio sukamojoje kėdėje, tai tarsi sa

pnas sapne, įdėtas į sapną - ir visi jie košmarai, o dabar sėdžiučia, geriu alų su stalo savininku ir žinau ne ką daugiau, neianksčiau.

jis nusijuokė.- mielasis, aš noriu skirt tau nuosavą kabinetą, nuosavą kėdę

ir stalą, žinau, kiek dabar gauni, mokėsiu dvigubai daugiau.

- negaliu sutikt.- kodėl?- įdomu, kuo aš tau galėčiau būti naudingas?- man reikia tavo smegenų.nusijuokiau.- rimtai.

ir tada jis išdėstė savo planą, papasakojo, ko jis nori. tik jokunkuliuojančiose supistose smegenyse ir galėjo kilt tokia mintis, ji atrodė tokia gera, kad negalėjau susilaikyti nesijuokęs.

- reikės trijų mėnesių pasiruošt, - pasakiau.- o tada kontraktas.- man tinka, tik kartais tokie dalykai neišdega.- išdegs.

185



- na, o kol kas turiu draugą, kuris leis pernakvot savo sandėliuke, jei mano sienos įgrius.

- puiku.geriam dar dvi ar tris valandas, o tada jis išeina, nes nori

gerai išsimiegoti ir kitą rytą (šeštadienį) susitikti su draugu pa

plaukioti jachta, o aš apsisuku, važiuoju iš prabangių namų rajonoir sustoju prie pirmos pasitaikiusios šlykščios skylės išgert priešmiegą pora stiklų, ir būčiau aš kalės vaikas, jei nesutikčiau bičo, sukuriuo kažkada kartu dirbau.

- Liukai, - šaukiu, - šunsnuki tu!- Henkai, vaikeli!

dar vienas spalvotasis (ar juodaodis). (įdomu, ką naktimisveikia baltieji?)

jis, rodos, neturi nė cento ir aš nuperku jam išgerti.- tu vis dar ten dirbi? - klausia.- aha.- ot šūdas, seni, - sako jis.

- kas?- ten, kur tu dabar, mane juodai užkniso, supranti, tai aš ir

išėjau, seni, iš karto susiradau kitą darbą, geras, nauja vieta, patssupranti, tas žmogų ir pražudo: permainų trūkumas.

- žinau, Liukai.- tai va, patį pirmą rytą prieinu aš prie staklių, jie ten stiklo

pluoštą gamina, apsivilkęs marškinius atsegta apykakle, trumpomrankovėm, pastebiu, kad žmonės į mane spokso, na, velniai nematė, atsisėdu ir imu perjunginėt svirtis, kurį laiką viskas gerai,bet staiga mane visą ima niežtėti, pasikviečiu meistrą ir sakau jam:„kas čia, po velnių, darosi? mane visą niežti! kaklą, rankas, viską!" o jis man ir sako: „nieko čia tokio, priprasi", o pats, matau,apsivilkęs darbinius drabužius ilgom rankovėm ir iki nosies apsi

186



vyniojęs šaliku, tai va, ateinu aš kitą dieną irgi visas apsivyniojęsšaliku, išsitepęs aliejais, užsisegiojęs, tik iš to jokios naudos - tossupistos stiklo drožlės tokios smulkios, jų net nesimato, kaip mažytės stiklo strėlės, sminga per drabužius tiesiai į odą. ir tada ašsuprantu, kodėl jie mane verčia nešioti apsauginius akinius, tengi

per pusvalandį galima apakt. teko mest tą darbą, nuėjau į liejyklą,seni, ar žinai, kad TĄ IKI BALTUMO ĮKAITUSĮ ŠŪDĄ JIE PILA ĮFORMELES? pila kaip kokį padažą ar taukus, neįtikėtina! ir karštabaisiai! šūdas! teko mest ir tą darbą, o tu kaip, seni?

- ta kekšė, Liukai, visąlaik į mane spokso, šaiposi ir plėšiasijoną aukštyn.

- nekreipk į ją dėmesio, ji pamišus.- bet kojos tai gražios.- aha, teisybė.nusiperku dar stiklą, pasiimu, prieinu prie jos.- sveika, mažute.

ji rausiasi rankinėj, ištraukia ranką, paspaudžia mygtuką

ir iššoka puikūs šešių colių ašmenys, pažvelgiu į barmeną, jo veidas - bereikšmis, o ta kalė sako:

- dar žingsnis ir liksi be kiaušų!išverčiu jos gėrimą, ir jai atsisukus pažiūrėti, čiumpu už

riešo, atimu peilį, sulankstau ir įsikišu į kišenę, barmeno veidastoks pat bereikšmis, grįžtu pas Liuką, mes ištuštinam savo stiklus,

pamatau, kad jau be dešimt dvit ir nusiperku dvi pakuotes alausiš barmeno, mes einam prie mano automobilio. Liukas be ratų. takekšė eina iš paskos.

- pavežkit mane.- kur?- į Senčurio rajoną.- toloka.

187



- na, ir kas, jūs, nuopisos, atėmėt mano peilį,nuvažiavęs pusę kelio iki Senčurio matau, kaip ant užpaka

linės sėdynės pakyla moteriškos kojos, kai jos nusileidžia, pasukuį ilgą tamsų skersgatvį ir prašau Liuko eit parūkyt, negaliu pakęstbūti antras, bet kai ilgą laiką nebūni pirmas, o tiesiog privalai at

rodyt didžiu Menininku ir Gyvenimo tyrinėtoju, tapti antru tiesiog BŪTINA, be to, žmonės šneka, kad su kai kuriomis antru būtinet geriau, viskas ėjosi kuo puikiausiai, išlaipinęs ją, atidaviau irspyruoklinį peilį, įvyniotą į dešimtinę, kvaila, žinoma, bet manpatinka būti kvailiu. Liukas gyveno netoli manęs - Aštuntosios irAirolos gatvių kampe.

kai atsirakinu duris, ima skambėti telefonas, atsidarau alaus,atsisėdu į supamąją kėdę ir klausausi, kaip jis skamba, man jaugana - ir vakare, ir naktį, ir dar rytą.

Bukovskis dėvi rudus apatinius. Bukovskis bijo lėktuvų. Bukovskis nekenčia Kalėdų senio. Bukovskis pjaustinėja iš trintukųišsigimėlius, kai laša vanduo, Bukovskis verkia, kai Bukovskis ver

kia, laša vanduo, o, fontanų šventovės, o sėklidės, fontanais trykštančios sėklidės, o visuotine žmogaus šlykštybe, panaši į šviežiąšunšūdį, kurio ir vėl ryte nepastebėjo batas; o galingoji policija,o visagaliai ginklai, o galingieji diktatoriai, o prakeikti visagaliaikvailiai visur ir visada; o vienišas vienišas aštuonkoji, o laikrodžiųtiksėjime, kuris skverbiesi į visus mus, ramius ir sutrikusius, šven

tus ir užkietėjusiais viduriais, o valkatos, tysantys kančių skersgatviuose auksu žibančiame pasaulyje, o vaikai, kuriems lemta taptibjaurybėmis, o bjaurybės, kuriems lemta tapti dar bjauresniems,o liūdesy, ginklų žvangėjime, o užsivėrusios sienos - nei Kalėdųsenio, nei Katytės, nei Stebuklingos lazdelės, nei Pelenės, nei PačiųDidžiųjų Protų; kukū - tik mėšlas ir lupami vaikai bei šunys, tikšūdas ir šūdo valymas; tik gydytojai be ligonių, debesys be lietaus,

188



paros be dienų, o dieve visagalis - tu įsigudrinai visa tai mumsužkrauti.

ir kai mes įsiveršim į tavo galingus ŽYDPALAIKIO rūmussu tabelininkais angelais, norėčiau išgirst, kaip Tavo balsas sako:

MALONĖ

MALONĖMALONĖ

TAU PAČIAM ir mums, ir tam, ką mes su Tavim padarysim,aš išsukau iš Airolos ir važiavau tiesiai į Normandijos gatvę, štai kąpadariau, o tada įėjau, atsisėdau ir ėmiau klausytis, kaip skambatelefonas.

MOTERŲ LIETUS

vakar, o tai buvo penktadienis, lijo ir niaukstėsi, aš vis kartojau sau,negerk, seni, nenutrūk, išėjau į šeimininkams priklausančią pievutę ir vos spėjau išsisukt nuo futbolo kamuolio, kurį metė busimasisPietų Kalifornijos komandos vidurio puolėjas, 1975-ieji - 1975-ieji?ir pamaniau, dieve, jau tuoj 1984-ieji, pamenu, kai skaičiau tą knygą, galvojau, ką gi, 1984-ieji, iki Kinijos dešimt milijonų mylių, ir

štai ji jau beveik čia, o aš jau beveik miręs, na, bent jau ruošiuosi,žiautaroju šituos prastus kliedesius, ruošiuos juos išspjauti, apsiniaukę, lyja - mirties užuoglauda, tamsi dvokianti mirties užuo-glauda: Los Andželas, Kalifornija, pavakarė, penktadienis, Kinijauž aštuonių mylių, ryžiai su akimis, vemiantys gedulo šunys - apsiniaukę, lyja, po velnių! - pamenu, vaikystėje norėjau išgyvent ikidutūkstantųjų, maniau, bus stebuklinga, kol mano senis kasdien

189



velėjo man šonus, aš norėjau išgyvent iki aštuoniasdešimties ir pamatyti dutūkstantuosius, o dabar, kai man šonus velėja visi, kasnetingi, daugiau to nebetrokštu - yra tik šiandiena, KARAS, apsiniaukę, lyja - neprisigerk, seni, nenutrūk, įsėdau į automobilį,nusidėvėjusį, kaip ir aš, nuvažiavau ir susimokėjau penkias skolas

iš dvylikos, o tada pasukau į vakarus, į Holivudo bulvarą, pačiąnykiausią iš visų gatvių, ankštą stiklinę tuštybių tuštybę, tai buvovienintelė mane tikrai siutinusi gatvė, o tada prisiminiau, kad reikia į ne ką geresnį Saulėlydžio bulvarą, pasukau į pietus, švytravošvytravo švytravo visų valytuvai, o už stiklų tie VEIDAI! - fe! -įsukau į Saulėlydžio, pavažiavau kvartalą į vakarus, susiradau „M.

C. Slums", sustojau už raudono ševrolė su pablyškusia blondine irmes su pablyškusia blondine įsispoksojom vienas į kitą bukai ir supasibjaurėjimu - išpisčiau ją, pamaniau, dykumoj, kur nieko nėra,o ji dėbsojo į mane ir mąstė: pasidulkinčiau su juo užgesusiamugnikalny, kur nieko nėra, ir aš pasakiau: „Velnias!", užvedžiauvariklį, įjungiau atbulinį ir išvažiavau iš ten, apsiniaukę, lyja, nieks

neaptarnauja, sėdėk nors ištisas valandas, niekas net nepaklaus,ko tau reikia, tik retkarčiais pasirodys žiaumojantis gumą mechanikas, iškiš netikėtai galvą iš duobės, ak, koks nuostabus žmogus!- bet vos tik jo ko paklausi, užsišiks: tau reikia serviso vedėjo, betvedėjas amžinai kur nors slepiasi, jis taip pat bijo mechaniko ir nenori jam užkraut per daug darbo, tiesą sakant, peršasi tik viena

išvada - NIEKAS NEMOKA NIEKO DARYTI: poetai nesugebaparašyt eilių, mechanikai nesuremontuoja automobilių, dantistainemoka ištraukt dantų, kirpėjai nemoka apkirpti, chirurgai susi-mauna, laikydami peilį, skalbyklose plėšo jūsų marškinius, paklodes ir pameta kojines, duonoj ir pupose pilna smulkių akmenukų,nuo kurių išsilaužai dantis, futbolininkai - paskutiniai bailiai, telefonų meistrai - vaikų tvirkintojai, o merai, gubernatoriai, gene

190



rolai ir prezidentai turi tiek smegenėlių, kiek lervos, pakliuvusiosį voratinklį, ir taip tęsiasi be galo. lyja, apsiniaukę, tik neprisigerk,nenutrūk, įvažiavau į Bajerio garažo aikštelę ir prie manęs pribėgostambus juodas šunsnukis su cigaru dantyse: EI! JŪS! EI JŪS! ČIANEGALIMA STATYT MAŠINOS!

- klausykit, žinau, kad čia negalima statyt! aš tik noriu pasikalbėt su vedėju, jūs ir esat vedėjas?

- NE! NE, SENI! AŠ NE VEDĖJAS! TU NEGALI ČIA STATYT MAŠINOS!

- o kur tada vedėjas? tualete dirba savo rankele?- JŪS TURIT IŠVAŽIUOT IŠ ČIA IR PASTATYT MAŠINĄ

STOVĖJIMO AIKŠTELĖJ!išvažiavau iš ten ir pastačiau automobilį stovėjimo aikštelėj,

išlipau ir priėjau prie mažos būdelės su lentele „Serviso vedėjas",privažiavo moteris, truputį trenkta, naujas didelis automobilis,pusiau praviros durelės, variklis užgeso, moteris atrodė pamišusi,išlipo, automobilis ėmė trūkčiot, trumputis sijonėlis, ilgos pilkos

kojinės, jai lipant iš automobilio sijonas užsiplėšė, spoksojau į joskojas, kvaila kalė, bet kokios kojos, mmm, ji stovėjo ten, trenktair pakvaišus, ir staiga iš tualeto PASIRODĖ serviso vedėjas: KUOGALIU JUMS PADĖTI, MADAM? KOKIOS BĖDOS? AKUMULIATORIUS NUSĖDO? -

ir jis nuskuodė laidų akumuliatoriui, ir parlėkė su aku

muliatoriumi vežimėlyje, ir paklausė jos, kaip atidaryti dangtį, o aš stovėjau, kol jie vargo su dangčiu, žiūrėjau į jos kojas irsubinę, ir galvojau, kad geriausia miegot su kvailom bobom, nesnekenti jų - apdovanojusi jas kūnu, gamta tedavė joms musėssmegenėles.

pagaliau jiems pavyko pakelt dangtį, jis prijungė akumuliatorių prie savojo ir liepė jai užvest automobilį, trečią ar ketvirtą

191



kartą jai tai pavyko, ji perjungė bėgį ir pabandė partrenkti vedėją,kol tas atjunginėjo laidus, jai beveik pavyko, tačiau vedėjas pasirodė esąs mitrus. NUSPAUSKIT STABDŽIUS! PERJUNKIT PAVARĄĮ NEUTRALIĄ! visiškai buka merga, pamaniau, įdomu, kiek vyrų

ji jau nugalabijo? didžiuliai auskarai, lūpos raudonos, kaip oro

pašto antspaudai, viduriai pilni mėšlo.- GERAI, O DABAR PRIVAŽIUOKIT ATBULINIU PRIE

PASTATO! MES JĄ ĮKRAUSIM!kol ji važiavo atbula, jis bėgo greta, įkišęs galvą pro langelį ir

vėpsodamas į jos kojas.- GERAI, GERAI, DAR, DAR TRUPUTĮ!

vėpsodamas, vėpsodamas. ji pasuko už kampo ir jis atsiliko.tiek man, tiek vedėjui stovėjo kaip turi būt. atsišliejau nuo

sienos, į kurią ramsčiausi.- Ė !

- KĄ YRA? - paklausė jis.- REIKIA PAGALBOS! - pasakiau, prieidamas su stovinčiu,

jis pažvelgė į mane keistai.-KOKIOS?- balansavimas, suvedimas, išvirtimas.- EI! HERITITO!pribėgo japoškė.- balansavimas, suvedimas, išvirtimas, - pasakiau jam.

- duokit raktus.daviau Heritito raktus, dėl to nesijaudinau, visada nešiojausi du ar tris raktų komplektus, buvau neurotikas.

- šešiasdešimt antrųjų „kometa", - pasakiau jam.Heritito nuėjo prie šešiasdešimt antrųjų „kometos", vedė

jas - į vyrų tualetą, o aš grįžau prie sienos ir ėmiau stebėti eismą; tamsiame Los Andžele buvo ankšta, baisu ir nyku, šnypštė

192



purškiantis lietus, apsiniaukę, 1984-ieji baigėsi jau prieš dvidešimtmetų, visa šleikščiai saldi visuomenė galutinai pamišo ir sužiedė

jo, kaip tortas, numestas suėst tarakonams ir skruzdėlėms, nykusšūdinas lietus, Heritito užvedė mano mėlyną „kometą", penkios išdvylikos skolų sumokėtos, o mano pimpalas vėl nusileido.

pamačiau, kaip jis atsukinėja ratus ir nusprendžiau pasivaikščioti. du kartus apėjęs kvartalą praėjau gal du šimtus žmoniųir nepamačiau nė vieno gyvo. apžiūrėjau vitrinas ir nepamačiau

jose nieko, ko norėčiau, ir vis dėlto, kiekvienas daiktas turėjo kainą. gitara, kokį velnią veikčiau su gitara? galėčiau sudegint, grotuvas. TV. radijas, beverčiai, beverčiai, šlamštas, užkemšantis proto

kanalus, išteškiantis smegenis it raudona šešių uncijų bokso pirštinė. bum. gavai, ko norėjai.

Heritito pasirodė esąs mitrus, po pusvalandžio ištraukė išpo automobilio kėliklį, pastatė jį į aikštelę.

- oho, puiku! kur susimokėt?- oi, ne, čia tik balansavimas ir išvirtimas, reiks dar daryt

suvedimą, prieš jus eilėj tik vienas automobilis.-aa .vakare turėjo prasidėt lenktynės, tikėjausi spėt į pirmą bė

gimą, pusę aštuonių, man reikėjo pinigų ir man kaip tik sekėsi,bet reikėjo valandos iki lenktynių, kad susigaudyčiau statymuose,taigi, spėt turėjau iki pusės septynių, lietus, nykus lietus, vienos

bėdos, tryliktą - nuoma, keturioliktą - alimentai, penkioliktą - mokestis už automobilį, reikėjo spėt į lenktynes, jei ne jos - man šakės,niekaip nesuprantu, kaip žmonės suduria galą su galu. kažkokiavelniava, kol laukiau, nuėjau į parduotuvę ir už penkis žalius nusipirkau keturias poras trumpikių, grįžau, įmečiau jas į bagažinę, užrakinau, dieve švenčiausias, ką tik suvokiau, kad turiu tikvienus raktus nuo bagažinės! nuėjau prie raktų meistro būdelės.

193



manęs vos nesuvažinėjo atbuliniu važiavęs automobilis. įkišaugalvą pro langelį ir įsispoksojau į automobiliu važiavusios moterskojas, ji dėvėjo violetinius keliaraiščius ir turėjo labai baltą odą.„žiūrėkit, kur važiuojat", - pasakiau jai, - „vos manęs nepartren-kėt". veido taip ir nepamačiau, ištraukiau galvą iš automobilio ir

nuėjau prie būdelės, pasidariau dar vienus raktus, kol mokėjau,priturseno kažkokia senutė.

- ei, man sunkvežimis užtvėrė kelią! negaliu išvažiuoti!- ne mano reikalas, - atsakė raktų meistras.

ji buvo per sena. bateliai be kulniukų, pamišėliškas blizgesysakyse, plokšti arkliški dirbtiniai dantys, sijonas iki pusės blauzdų,

mylėkit, mylėkit, mylėkit savo senelės karpas. ji pažvelgė į mane:- ką daryti, pone?- išgerkit ko nors gaivinančio, - atsakiau ir nuėjau šalin.nebent prieš dvidešimt metų. na, gavau savo raktelius, sto

vėjau, bandydamas užmauti raktą ant raktų žiedo, kai pasirodė

dar viena - su mini sijonėliu ir skėčiu, dabar visos mano, kad sumini sijonėliais kažkodėl reikia mūvėti ypatingas neseksualiaskojines, nertas ir storas, arba pėdkelnes su šlykščiai išlindusiaisbjauriais apatiniais; tačiau ši rengėsi senuoju stiliumi - aukštakulniai, ilgos nailoninės kojinės, vos užpakalį dengiantis mini irnuostabi figūra, jėzau, spoksojo visi, tai buvo beprotiškas į lais

vę ištrūkęs grynas seksas, mano ranka, verianti raktą ant žiedo,virpėjo, žvelgiau į lietų, o ji šypsodamasi lėtai artėjo prie manęs,aš su raktų žiedu paskubomis nutursenau už kampo, norėčiaupamatyti, kaip pro šalį praplaukia ta subinė, pagalvojau, tačiau subinė taip pat pasuko už kampo ir praplaukė pro mane -lėtai, gundomai siūbuojanti, jauna, prašyte prašanti, ją pasivijogerai apsirengęs vyrukas, pašaukė vardu, „o, kaip džiaugiuosi

194



tave matydamas!", sušuko, jis vis kalbėjo ir kalbėjo, o ji šypsojosi,„na, tikiuosi šįvakar gerai praleisi laiką!", tarė ji. jis ją palieka? tasvyrukas nesveikas, užnėriau raktą ant žiedo ir nusekiau ją į parduotuvę. stebėjau, kaip ji vaikšto po parduotuvę, siūbuodama irkraipydama užpakalį, o vyrai atsigręžia ir sako: „dieve, tu tik pa

žiūrėk!"priėjau mėsos skyrių ir atsistojau į eilę. man reikėjo mėsos,

kol laukiau, pamačiau ją sugrįžtant, o tada ji sustojo ir atsirėmė įsieną už penkiolikos pėdų nuo manęs, žvelgė į mane ir šypsojosi,pažiūrėjau į savo delną, eilėje buvau devyniasdešimt antras, o ji visstovėjo, žiūrėjo į mane. patyrusį, daug mačiusį žmogų, man staiga

kažkas nutiko, gal jos dziundzė per didelė, pagalvojau aš. o ji visžiūrėjo ir šypsojosi, ji turėjo dailų veidelį, beveik gražų, tačiau manbuvo būtina spėti į pirmąsias lenktynes pusę aštuonių, nuomą mokėt tryliktą dieną, alimentai - keturioliktą, įmokos už automobilį -penkioliktą, keturios poros trumpikių už penkis dolerius, ratųsuvedimas, pirmosios lenktynės, pirmosios lenktynės, devynias

dešimt antras eilėje. TU JOS BIJAI, TU NEŽINAI, KĄ DARYTI,KAIP ELGTIS, PATYRĘS, PASAULIO MATĘS ŽMOGAU, TU BIJAI, NERANDI TINKAMŲ ŽODŽIŲ, IR KODĖL VISA TAI BŪTINAI TURI VYKTI MĖSINĖJ? ir bus tiek bėdų! ji pasirodytų esantipamišusi, juk tu žinai, užsinorėtų persikraustyt pas tave. knarktųnaktimis, primėtytų laikraščių į unitazą, pareikalautų dulkinti ją

aštuonis kartus per savaitę, dieve, to jau per daug, ne ne ne, manbūtina spėti į pirmąsias lenktynes. ji mane perprato, suprato, kad esu tik bailus šiknius. staiga

ji patraukė toliau, šešiasdešimt aštuoni vyrai žvelgė jai iš paskos irsvajojo apie nežemiškus malonumus, aš susimoviau. senas, pernelyg. laikas į sąvartyną, ji manęs norėjo, eik, lošk savo lenktynėse,seni. eik pirkt savo mėsos, devyniasdešimt antras numeri.

195



signalą, garsiai, GARSIAI, GARSIAI, tai buvo, o, dainuoki kuo garsiau! galų gale ėmė rodytis, lyg kažkas trankytų per smegenis, pasaulis buvo žlugęs, o aš sėdėjau, laikydamas gėrimą, gurkšnojau,rūkiau cigarą, nieko nemąsčiau - poetai išėjo, poetai su savo damomis išsiskirstė, ir tai buvo velniškai malonu, net garsiai plyšaujant

signalui, štai ir palyginimas, poetai kaltino vienas kitą įvairiausiomis klastomis bei išdavystėmis, nemokėjimu rašyti, kūrybiniųgalių praradimu; tuo pačiu metu kiekvienas jų tvirtino nusipelnęsdaug didesnio pripažinimo, tvirtino rašantis geriau nei tas ar anas,ir taip toliau, aš jiems pareiškiau, kad jiems būtina bent porą metelių padirbėti anglių kasyklose ar plieno liejimo fabrike, tačiau jie

vis tauškė - manieringi skundikėliai, netašyti, primityvūs, niekamtikę rašeivos, o dabar visi išėjo, cigaras buvo geras, šalia sėdėjo vaikis. ką tik buvau parašęs pratarmę jo antrajai eilėraščių knygai, arpirmajai? koks skirtumas.

- klausyk, - tarė vaikis, - gal išeinam ir pasakom jiems, kadpyzdintų? pasakom, kad susikištų savo signalą į subinę?

vaikis buvo neblogas rašytojas, gebėjo juoktis iš savęs, otai kartais būna didelio talento ženklas ar bent jau ženklas, kad

jis turi galimybių nevirsti pasipūtusiu literatūriniu mėšlu, kalbančiu apie susitikimus su Poundu Spolete, su Edmundu Vil-sonu19 Bostone, su Dali vienais apatiniais, ar Lauelu jo sode;

jie sėdi, susisiautę trumpučiais chalatais, šeria jus visu šituo

ir staiga jau JŪS sakot JIEMS, ak, matote... „kai paskutinį kartą mačiau Barouzą...", „Džimis Boldvinas20, dieve, jis buvo toksgirtas, kad mes turėjome išvesti jį ant scenos ir atremti į mikrofoną..."

19 Edmund Wilson (1895-1972) - garsus JAV literatūros ir visuomenės kritikas,rašytojas.

20 James Baldwin (1924-1987) - JAV prozininkas, poetas, dramaturgas, žmo

gaus teisių aktyvistas.

197



- einam ir pasakom jiems, kad susikištų savo signalą į subinę, - pakartojo vaikis, įkvėptas mito apie Bukovskį (iš tiesų esubailys) ir įsivaizdavimų apie Hemingvėjų, Hemfrį B. ir Eliotą atraitotomis kelnėmis.

tiek jau to. aš papsėjau cigarą, signalas plyšavo. KUKUOKI,

GEGUTE, GARSIAU.- signalas netrukdo, niekada neik į gatvę, jei prieš tai esi gė

ręs penkias, šešias ar aštuonias valandas, jie tokiems kaip mes turipasiruošę narvus, o dar vieno narvo, bijau, neištversiu, užteks jauman prakeiktų narvų, aš ir pats jų pakankamai prisirenčiu.

- einu ir pasakysiu, kad susikištų, - nerimo vaikis.

vaikis buvo paveiktas antžmogio, „Žmogaus ir Antžmogio", jam patiko galingi vyrai, kieti ir kraugeriški, metras devyniasdešimt, sveriantys šimtą trisdešimt kilogramų, rašantys nemirtingąpoeziją, bėda ta, kad visi žaliūkai buvo silpnapročiai, o kietų bičųeilėraščius rašė dailūs mažučiai homikai poliruotais nagais, vienintelis vaikio įsivaizdavimus apie didvyrį atitinkantis asmuo buvo

dičkis Džonas Tomas, o dičkis Džonas Tomas visąlaik elgėsi taip,tarsi vaikis nė neegzistuotų, vaikis buvo žydas, o dičkis Džonas Tomas juto silpnybę Adolfui, mėgau juos abu, o aš nemėgstu daugeliožmonių.

- klausyk, - vėl pakartojo vaikis, - išeisiu ir pasakysiu jiems,kad susikištų.

o dieve, vaikis buvo augalotas, bet apkūnus, tikrai nepraleisdavo progų pavalgyti, tačiau viduje buvo pakantus, švelniossielos, apimtas nerimo, išgąsdintas ir trupučiuką pamišęs, kaip irvisi mes, nė vienam iš mūsų nepavyko to išvengti, ir aš pasakiau:

- vaiki, pamiršk tą signalą, vis tiek, sprendžiant iš garso,triukšmą kelia ne vyras, tai moteris, vyras spaustų signalą su pauzėmis, bandytų sugroti kokią nors grėsmingą muziką, o moteris

198



tiesiog spaudžia signalą, vientisas garsas, viena didžiulė moteriška neurozė.

- pisau! - suriko vaikis ir išlėkė pro duris.su kuo tai susiję? - pagalvojau, kokia viso to prasmė? žmo

nės nuolat elgiasi visiškai beprasmiškai, kiekvienas poelgis turi

turėti griežtą matematinį pagrindą, štai ką suvokė Hemas, stebėdamas koridą ir panaudojo savo kūriniuose, būtent tai suvokiau hipodrome ir naudojausi tuo gyvenime, seni geri Hemasir Bukas.

- Hemai? sveikas. Bukas skambina.- o, Bukai, džiaugiuos, kad paskambinai!

- pamaniau, užsuksiu išgert po taurelę.- ak, vaiki, su didžiausiu malonumu, bet, matai, velniai rau

tų, aš dabar tam tikra prasme išvykęs iš miesto.- ir kodėl tai padarei, Erni?- tu juk skaitei knygas, jose tvirtinama, kad buvau pamišęs,

man rodėsi nežinia kas. beveik neišlįsdavau iš durnyno, sako, man

atrodė, kad mano telefono klausosi, kad CŽV ruošėsi mane pričiupti, man vaidenosi, jog mane nuolat seka. pats žinai, į politikąniekada nesivėliau, tačiau nuolat tąsiausi su kairiaisiais, karas Ispanijoje ir kiti niekai.

- aha, daugumas jūsų, literatų, linksta į kairę, atrodo romantiška, tačiau tai gali pavirsti velniškais spąstais.

- žinau, bet, tiesą sakant, mane kamavo siaubingos pagirios,žinojau, kad nieko gero nebeparašysiu, o kai jie visi patikėjo „SENIU IR JŪRA", suvokiau, kad pasaulis visiškai supuvęs.

- žinau, tu grįžai prie savo pradinio stiliaus, tačiau tai nebuvo tikra.

- aišku, tai nebuvo tikra, ir man atiteko PREMIJA, ir nuolatinis sekimas, ir garbus amžius, sėdėjau, lakiau kaip senas bybis, ir

199



pasakojau nuvalkiotas istorijas visiems, kas tik panorėdavo klausytis. aš tiesiog privalėjau išsitaškyti sau smegenis.

- na, ką, Erni, iki, pasimatysim.- aha, iki, žinau, kad pasimatysim, Bukai.

jis padėjo ragelį, ir dar kaip!

išėjau į lauką pasižiūrėti, kaip laikosi vaikis.tai buvo senė naujame 1969 metų gamybos automobilyje,

ji nesustodama spaudė signalą, ji neturėjo nei kojų, nei papų, neismegenų, tik 1969 metų gamybos automobilį ir pasipiktinimą, didžiulį, beribį pasipiktinimą, kažkoks automobilis užstojo jai įvažiavimą. ji turėjo nuosavą namą. aš gyvenau viename iš paskutiniųjų

apleistų Delongprė aveniu užkaborių, kada nors savininkas parduos juos už beprotiškus pinigus ir mane išgrūs iš ten buldozeriu,nieko gero. nuolat rengiau gertynes, trunkančias iki saulėtekio, irdieną naktį tarškinau mašinėle, gretimam kieme gyveno pamišėlis,viskas kuo puikiausiai, vos už vieno kvartalo į šiaurę ir dešimtieskvartalų į vakarus galėjau pasivaikščioti šaligatviu, ant kurio savo

kojų atspaudus paliko ŽVAIGŽDĖS, nežinojau, kiek daug reiškia jų vardai, nevaikštau į kiną. neturiu televizoriaus, kai mano radijassugedo, išmečiau jį pro langą, girtas, aš, ne radijas, viename manolangų žioji didelė skylė, pamiršau, kad ten stiklas, man reikėjo atidaryti langą ir išmesti radiją, paskui, kai girtas vaikščiojau basomis, savo koja (kaire) surinkau visas šukes ir mano gydytojas, be

narkozės pjaustydamas man koją ir krapštydamas įžūlias duženaspaklausė:- klausyk, o tu dažnai vaikštai, nesuvokdamas, ką darai?- nuolat, mielasis, nuolat.ir tada jis man giliai įpjovė ten, kur visai nereikėjo.aš įsikibau į stalą ir iškošiau:- taip, daktare.

200



tada jis tapo švelnesnis, ir kodėl gydytojai turi būti geresniuž mane? nesuprantu, sena žiniuonių gudrybė.

taigi, aš atsidūriau gatvėje - Čarlzas Bukovskis, Hemingvė jaus, Ernio bičiulis, niekada neskaičiau MIRTIS VIDURDIENĮ. įdomu, kur gauti?

vaikis tarė tai pamišusiai automobilyje sėdėjusiai moteriai,viso labo reikalavusiai tik pagarbos savo kvailoms nuosavybėsteisėms:

- mes pastumsim automobilį, patrauksim jį iš kelio.vaikis sakė tai ir man. kai parašiau tą pratarmę, vaikis tapo

mano skolininku.

- klausyk, vaiki, čia nėra vietos tai mašinai pastumti, ir išvisman nusispjaut, einu išgerti.

kaip tik ėmė lyti. mano oda labai jautri, kaip aligatoriaus,o ir siela jai į porą. aš pasitraukiau, užteks man karų, velniai juosrautų!

pasitraukiau, tačiau nespėjau prieiti prie landos, vedančios į

mano kiemą, kai išgirdau klyksmus, atsisukau.štai ir prisiprašėm. ant apkūnaus žydo poeto, kurio eilėms

ką tik parašiau pratarmę, staugė kažkoks perkaręs pamišęs tipasbaltais marškinėliais, ko ten prireikė tiems baltiems marškinėliams? bičas baltais marškinėliais stumdė mano pusiau nemirtingąpoetą, stipriai stumdė, kuoktelėjusi senė vis dar spaudė automo

bilio signalą.na, Bukovski, ar verta išbandyti savo kairįjį šoninį smūgį?smūgiuodamas tu girgždi kaip senos kluono durys ir laimi tik vieną kovą iš dešimties, kokiose muštynėse paskutinįkart nugalėjai,Bukovski? tau jau laikas dėvėt moteriškas kelnaites.

na, velniai nematė, turint tokią reputaciją kaip tavo, dar vienas pralaimėjimas didele gėda netaps.

201



patraukiau padėti jaunajam žydų poetui, tačiau pastebėjau, kad jis jau privertė baltuosius marškinėlius atsitraukti,pamačiau, kaip iš dvidešimties milijonų vertės daugiaaukščio,stovinčio šalia mano apgailėtinos lūšnos, išbėgo jauna moteris,stebėjau, kaip dirbtinėje Holivudo mėnesienoje kresnoja jos sėd

menys.mergyt, galėčiau tau parodyt kažką, ko tu niekados nė už

ką nepamirši, - gerus septynis centimetrus tvinkčiojančio stangraus bybio, dievuliau, tik įsivaizduok, tačiau ji nesuteikė man nėmenkiausios vilties, kraipydama subinę nubėgo prie savo mažosios „1968 metų gamybos fiarijos", jei ji taip vadinas, ir įlipo, jos

dziundzė troško mano poetiškos sielos, įlipo, užvedė variklį, išsuko iš takelio, vos nepartrenkdama manęs - manęs, Bukovskio,BUKOVSKIO, mmm, ir nuvarė automobilį į požeminę dvidešimtmilijonų kainavusio daugiaaukščio aikštelę, kodėl ji iš pat pradžių

jo ten nepastatė? na, bet tiek to.bičas baltais marškinėliais vis dar svyrinėjo ten kaip pamišė

lis, mano žydų poetas jau priėjo ir stovėjo šalia, Holivudo mėnesienoje, užliejusioje mus visus kaip dvokiančios paplavos, nusižudyti- nelengva, galbūt sėkmė mums dar nusišypsos, tuoj „PENGUIN"išleis knygelę, Norsas, Bukovskis, Lamantija... kas, kas?

na, tai moteriai kelias namo buvo atviras, tačiau ji nesugebė jo įvažiuoti, ji net nesugebėjo deramai pasukti, ji vis pavažiuodavo

atbula ir trenkdavosi į priekyje stovintį baltą sunkvežimiuką, nuopirmojo smūgio sudūžta užpakaliniai žibintai, ji pavažiuoja atgal,spaudžia pedalą, nuplėšia visą buferį ir pusę kairiojo sparno, dešinė pusė sveika, tam ji ir dešinė, daugiau nieko ir nebereikia. įvažiavimas laisvas.

Bukovskis, Norsas, Lamantija. „Penguin books", tiemsdviem labai pasisekė, kad aš patekau su jais į vieną knygą.

202



ir vėl ta višta daužosi plienu į plieną, ir protarpiais spaudžiasignalą, baltieji marškinėliai plakasi mėnesienoje, siautėja.

- kas čia vyksta? - paklausiau vaikio.- nežinau, - pagaliau prisipažino jis.- kada nors tu tapsi puiku rabinu, tačiau tau reikia išmokt

suprasti visa tai.vaikis ruošiasi tapti rabinu.- nieko nesuprantu, - sako jis.- man reikia išgerti, - sakau aš. - jei čia būtų Džonas Tomas,

visus juos išgalabytų. tačiau aš ne Džonas Tomas. jau ruošiausi eiti, moteris vis dar trankėsi į sunkvežimiuką,

daužė jį į gabalus, jau ruošiausi eiti, kai pasirodė senis apsmukusiurudu lietpalčiu ir akiniais, tikras senis, senesnis už mane, tikrai senas, jis išėjo ir veidas į veidą susidūrė su biču baltais marškinėliais,veidu į veidą? tinkami žodžiai, ar ne?

šiaip ar taip, kaip sakoma, akiniuotas senis apsmukusiurudu lietpalčiu išlekia laikydamas didelę skardinę žalių dažų, tik

rai ne mažiau kaip trijų ar septynių litrų, nežinau, ką visa tai reiškia, visiškai pamečiau šio pasakojimo tikslą ir siužetą, jei tokie irbuvo, taigi, senis išpila dažus ant pamišėlio baltais marškinėliais,kuris vaikščioja ratais po Delongprė aveniu, išpila dažus baugščio

je Holivudo mėnesienoje, didžiąją dalį pro šalį, tačiau šiek tiek pataiko ir į tikslą, daugiausiai ten, kur anksčiau buvo jo širdis, žalio

smūgis į balta, ir tai atsitinka greitai, taip greitai, kaip visada viskas vyksta, greičiau, nei spėja sureaguoti akys ar pulsas, štai kodėlsusidaro tiek daug skirtingų nuomonių apie kokį nors veiksmą -riaušes, muštynes, ką tik nori, akis ir siela nespėja paskui pasiutusį žvėrišką VEIKSMĄ, tačiau aš mačiau, kaip senis parklumpa,krenta, rodos, iš pradžių buvo smūgis, tačiau paskui smūgio nebuvo. moteris automobilyje nustoja spaudusi signalą ir trankiusis į

203



sunkvežimiuką, ji sėdi ir klykia, kurtinamu klyksmu, turinčiu tąpačią prasmę kaip ir signalo garsas, ji mirė ir buvo amžiams palaidota savo 1969 metų gamybos automobilyje, tik niekaip negalėjoto įsisąmoninti, ji papuolė ant kabliuko ir palūžo, buvo išmesta užborto, ir kažkuria maža savo sielos dalele vis dar tai suvokė - nie

kas nepraranda visos sielos, paprastai prašiki tik devyniasdešimtdevynis jos procentus.

baltieji marškinėliai vožė seniui gerą antrąjį smūgį, sudaužė jam akinius, paliko jį blaškytis ir trūkčioti apsmukusiame rudamelietpaltyje, senis atsistojo ir bičas smogė jam dar kartą, partrenkėant žemės, vožė vėl, vos tik tas pakėlė subinę nuo asfalto, baltieji

marškinėliai linksminosi iš širdies. jaunasis poetas sušuko man:- DIEVE! TU TIK PAŽIŪRĖK, KĄ JIS DARO TAM SENIUI!- mhm, labai įdomu, - atsakiau, gailėdamasis, kad neturiu

nei išgert, nei užrūkyt.pasukau namo. pamačiau atvažiuojantį policijos automobilį

ir ėmiau žingsniuoti greičiau, vaikis nusekė iš paskos.- gal grįžtam ir papasakojam jiems, kas nutiko?- o nieko nenutiko, tik gyvenimas pavertė visus pamišusiais

pusgalviais, šioje visuomenėje svarbiausia laikytis dviejų taisyklių- nesileisti sučiumpamam be pinigų ir nesileisti sučiumpamamnuo ko nors užkaifavus.

- bet jam nederėjo taip elgtis su tuo seniu.- tam seniai ir egzistuoja.- o kur gi teisingumas?- tai ir yra teisingumas: jauni pliekia senus, gyvieji doroja

mirusius, negi neaišku?- tu kalbi tokius dalykus, bet pats jau esi senas.- žinau, einam vidun.

204



atsinešiau dar alaus ir mes pasėdėjom, per sienas buvo girdėti to kvailo policijos automobilio radijas, du dvidešimt dvejųmetų vaikiai su lazdomis ir ginklais ketino tučtuojau paskelbtinuosprendį dviem tūkstančiams metų bukos, homoseksualios, sadistiškos krikščionybės.

nieko nuostabaus, kad jie puikiai jautėsi savo aptakiame,sočiame, pailgintame juodame automobilyje, juk dauguma policininkų - tik paprasti viduriniosios klasės tarnautojai, kuriems pinigų užtenka gabalui mėsos ant keptuvės, žmonai su pakenčiamasubine ir kojomis, ir mažam jaukiam namukui Sūduvoje, - jie nėnesusimąstydami nukeps jus, norėdami įrodyti, jog Los Andželas

teisus: mes priversti sulaikyti jus, pone, mums labai gaila, pone,tačiau tai mūsų pareiga, pone.

du tūkstančiai metų krikščionybės - ir kuo visa tai baigėsi?policijos automobiliais su radiju, bandančiu išsaugoti visą šitą pūvantį mėšlą vienoj krūvoj, o kuo daugiau? nesibaigiančiais karais,nedideliais oro antskrydžiais, užpuolikais gatvėse, peštynėmis su

peiliais, tiek pamišėlių, kad geriau apie juos nė negalvoti, tegu saulaksto gatvėmis su policijos uniformomis ar be jų.

taigi, mes užėjom vidun, o vaikis vis malė:- ei, gal nueinam ir papasakojam policijai, kas nutiko?-ne, vaiki, prašau, jei esi girtas, esi kaltas, nesvarbu, kas nutiko.- bet jie ten, lauke, einam ir papasakojam.

- nėra, ką pasakot.vaikis pažiūrėjo į mane kaip į niekingą bailį, toks ir buvau,ilgiausiai kalėjime esu išsėdėjęs septynias valandas, kai mane sulaikė po kažkokios studentiškos demonstracijos.

- vaiki, manau, kad laikas mums baigti.numečiau jam ant sofutės antklodę ir jis užmigo, aš pasiė

miau dvi kvortas alaus, abi atsidariau, pastačiau savo išsinuomotos

205



lovos galvūgalyje, nurijau didžiulį gurkšnį ir išsitiesiau laukti mirties, kaip tikriausiai darė ir Kamingsas, ir Džefersas, kaip elgėsiir šiukšlininkas, ir laikraščių pardavėjas, ir keliaujantis prekeivis...

baigiau alų.vaikis nubudo pusę dešimtos, nesuprantu žmonių, kurie

anksti keliasi. Mišlinas mėgdavo anksti keltis, lakstydavo aplink,skambindavo į duris, žadindavo visus, visi imdavo nervintis irlipti ant sienų, o aš žmones, kurie keliasi iki pusiaudienio, visąlaik laikiau paskutiniais kvailiais, geriausia mintis šovė į galvą Norsui - sėdėti su pižama ir šilkiniu chalatu, ir tegu pasaulissau sukasi.

palydėjau vaikį iki durų ir jis išėjo į pasaulį, žali dažai gatvėje jau buvo išdžiūvę. Meterlinko mėlynoji paukštė - pastipusi. Hirš-manas21sėdėjo tamsiame kambaryje su kruvina dešiniąja šnerve.

o aš parašiau dar vieną PRATARMĘ dar vienai kažkieno eilėraščių knygelei, kiek dar jų bus?

- ei, Bukovski, turiu pasiėmęs eilėraščių knygelę, pamaniau,

gal perskaitytum ir ką nors pasakytum.- pasakyčiau? kad aš nemėgstu poezijos, seni.- nieko tokio, tik pasakyk ką nors.vaikis išėjo, man prireikė nusišikt, unitazas buvo užsikimšęs;

namo savininkas išvažiavęs trims dienoms, nusišikau ir įmečiaušūdą į rudą popierinį maišelį, išėjau iš namų ir žingsniavau sau su

maišeliu, tarsi neščiausi į darbą priešpiečius, priėjęs dykvietę, išmečiau maišelį, trys pratarmės, trys maišeliai šūdo. niekas niekadanesupras, kaip kenčia Bukovskis.

grįžau namo, svajodamas apie aukštielninkas moteris ir neblėstančią šlovę, pirmas dalykas būtų daug mielesnis, ir man beveik baigėsi priešpiečiai, turiu omenyje, popieriniai maišeliai, de

21 Jack Hirschman (gim. 1933) - JAV poetas ir aktyvistas.

206



šimtą ryto atėjo paštininkas, laiškas nuo Beilio iš Graikijos, rašo,kad ir ten lyja.

na ką gi, puiku, aš vėl vienas namuose, ir naktinė beprotybėvirto dienos pamišimu, išsitiesiau ant lovos, aukštielninkas, įsispitrijau į lubas ir ėmiau klausytis to supisto lietaus.

VIOLETINIS KAIP VILKDALGIS

Viena skyriaus pusė buvo sužymėta A-l, A-2, A-3, ir taip toliau,toj pusėj buvo laikomi vyrai, o kita skyriaus pusė buvo sužymėtaB-l, B-2, B-3, joje buvo laikomos moterys. Bet vėliau jie nusprendėretkarčiais leisti mums bendrauti, tai padeda gydymui ir tikrai labai padėjo - dulkinomės sandėliukuose, sode, už daržinės, visur irvisada. Dauguma ten patekusių moterų apsimetė pamišusiomis,

nes vyrai užklupo jas besiduodančias su kitais vyrais, visa tai buvogryna apgaulė - jos pačios prašėsi į ligoninę, graudino savo senius,o paskui išeidavo ir viskas prasidėdavo iš naujo. Tada vėl guldavo-si į ligoninę, vėl išeidavo, ir taip nuolatos. Tačiau kol merginos gydėsi, joms taip pat labai norėdavosi, ir mes darydavome viską, kad

joms padėtume. Personalas, žinoma, taip pat buvo labai užimtas:

gydytojai dulkino sesutes, sanitarai krušo vienas kitą, - jie varguar žinojo, kuo mes užsiimame. Taigi, viskas ėjosi kaip iš pypkės.Už ligoninės sienų man pasitaikydavo daug daugiau pami

šėlių - visur, kur bepažvelgsi: pigiose krautuvėlėse, gamyklose,pašto skyriuose, naminių gyvūnėlių parduotuvėse, beisbolo rungtynėse, politikų biuruose - daugiau nei teko kada nors matyti čia,ligoninėje. Kartais net stebėdavausi, už ką jie čia papuolė. Buvo

207



vienas vyrukas, gan ramus, galėjai su juo tiesiog pasikalbėti, Bo-bis vardu, jis atrodė visai sveikas: sveikesnis už daugumą musgydžiusių paklaikusių psichiatrų. Vos persimetęs su psichiatrukeliais žodeliais, pats pasijusdavai pamišęs. Dauguma psichiatrųtampa psichiatrais, nes nerimauja dėl savo sveiko proto. O kaps

tytis savo prote - pats pavojingiausias dalykas pamišėliui, ir visosteorijos, tvirtinančios priešingai, - tušti plepalai. Retkarčiais koksnors pamišėlis imdavo ir paklausdavo:

- Ei, o kur dingo daktaras Malovas? Nemačiau jo šiandien.Jam atostogos? Ar jį perkėlė kitur?

- Jam atostogos, - atsakydavo kitas beprotis, - ir jį perkėlė

kitur.- Nesuprantu.- Mėsininko peilis. Riešai ir gerklė. Jokio atsisveikinimo raš

telio.- O, jis buvo toks mielas žmogus!- Taip, velniai rautų, gryna teisybė.

Aš tik vieno dalyko niekaip negalėjau suprasti. Kaip tokiosevietose sklinda paskalos. Tos paskalos ir gandai visada pasitvirtindavo. Gamyklose, didelėse įstaigose, tokiose kaip ši... pasklinda,tarkim, gandas, kad tam ir tam nutiko tas ir tas, arba dar blogiau- sklandė gandai, kurie pasitvirtindavo po keleto dienų ar net savaičių: Senį Džo, dirbantį jau dvidešimt metų, tuoj atleis arba visus

tuoj atleis, ar dar kas nors panašaus, ir tai visada pasirodydavoesanti tiesa. Grįžtam prie psichiatrų: niekaip negalėdavau suprasti, kam psichiatrai renkasi patį sunkiausią kelią, kai savo žiniojeturi tiek tablečių. Smegenų nė vienas neturi nė už grašį.

Na, bet grįžkime prie reikalo - labiausiai pažengusius ligonius (t. y. toliau už kitus pažengusius tariamo pasveikimo keliu)pirmadieniais ir antradieniais nuo dviejų iki pusės šešių išleisdavo

208



į miestą. Pavėlavusieji sugrįžti šią privilegiją prarasdavo. Tai buvogrindžiama teorija, kad prie visuomenės mums reikia priprasti palaipsniui. Na, žinot, kad nepapultum tiesiai iš beprotnamio į gatvę.Nes vos tik apsižvalgius buvo galima tučtuojau grįžt atgal. Vos pamačius visus tuos laisvėje vaikštančius bepročius.

Naudodamasis pasivaikščiojimo teise, pirmadieniais ir ketvirtadieniais užsukdavau pas gydytoją, apie kurį žinojau negerųdalykų, ir už dyką apsirūpindavau deksiu, amfu, metu, libriumu irkitokiais ratais. Pardavinėdavau juos ligoniams. Bobis triauškė juoskaip saldainius, o Bobis visada turėdavo krūvas pinigų. Tiesą sakant, daugumas jų turėdavo. Jau sakiau, kad dažnai stebėdavausi,

kodėl Bobis ten pakliuvo. Jo elgesys beveik visais atvejais buvo normalus. Jis turėjo tik vieną mažą keistenybę: retkarčiais atsistodavo,susikišdavo rankas į kišenes, aukštai pakeldavo kelnių klešnes iržengdavo aštuonis ar dešimt žingsnių, švilpaudamas kažkokią nykią melodiją. Kažkokią melodiją, įstrigusią jo galvoje, ne itin skambią ir nuolatos tą pačią. Tai trukdavo vos keletą sekundžių. Ir tai

buvo jo vienintelė keistenybė. Tačiau jis elgdavosi taip nuolat, dvidešimt ar trisdešimt kartų per dieną. Pamatęs jį pirmus keletą kartų pagalvotum, kad pokštauja, pamanytum, koks komiškas ir šaunus vyrukas. Ir tik vėliau suprastum, kad jis priverstas taip elgtis.

Aha, kur mes baigėme? O taip! Merginas taip pat išleisdavoantrą valandą dienos ir mes turėdavome daugiau galimybių susi

tikt. Visą laiką dulkintis sandėliukuose tapo pavojinga. Tačiau irišėjus tekdavo kruštis paskubom, nes aplink sukdavo patruliai. Jiežinojo ligoninės tvarkaraštį, privažiuodavo automobiliais ir nusiviliodavo mūsų žavias ir bejėges damas.

Prieš imdamasis stumdyt kvaišalus, niekad neturėdavau pinigų ir tai būdavo gryna bėda. Vienąkart buvau priverstas atsivestivieną geriausių mūsų mergužėlių, Merę, į „Standard" degalinės

209



moterų tualetą. Ilgai vargom, kol radom tinkamą pozą, - niekasnenori gultis ant myžinyčios grindų, o stovint buvo nepatogu, - iraš staiga prisiminiau vieną kažkada išmoktą gudrybę. Išmokau jostraukinio, važiavusio per Jutos valstiją, šikinyke. Tada išbandėm

ją su viena meilia jauna vyno prisilupusia indėne. Liepiau Merei

permesti vieną koją per tualeto kriauklę. Pats užkėliau tą koją irįkišau jai. Puikiai suveikė. Prisiminkit šitą gudrybę: Galbūt ji kadanors jums pravers. Jei norit pikantiškų pojūčių, galit netgi nukreiptį savo kiaušus karšto vandens srovę.

Šiaip ar taip, Merė išėjo iš moterų tualeto pirmoji, o iš paskosir aš. Mane pastebėjo „Standard" tarnautojas.

- Ė, seni, ką ten veikei moterų tualete?- Ak, dieve mano, brangusis! - gracingai sulenkiau riešą, -

nejau ir tu, senas pirdžiau, nusprendei su manim paflirtuot?Ir nuėjau, siūbuodamas klubais. Jis, rodos, patikėjo. Porą sa

vaičių nervinausi, o paskui pamiršau...

Manau, kad pamiršau. Bet kuriuo atveju, kvaišalus pirko neblogai. Bobis rijo viską iš eilės. Netgi pardaviau jam porą kontraceptikų. Jis ir juos prarijo.

- Neblogas dalykas, seni. Gauk man dar, ką?Tačiau keisčiausias iš visų buvo Pulonas. Jis tiesiog sėdėdavo

krėsle prie lango ir niekada nejudėdavo. Niekada neidavo į valgy

klą. Niekas nematė jo valgančio. Bėgo savaitės. Pulonas vis sėdėjokrėsle. Jis aiškiai buvo iš tų ne šio pasaulio pamišėlių - nesikalbančių net su psichiatrais. Psichiatrai stovėdavo ir kalbėdavosi suPulonu. Šnekėdavo jam kažką, linkčiodavo galvomis, rūkydavo,kvatodavosi. Be Pulono aš vienintelis galėdavau susikalbėti su nešio pasaulio pamišėliais. Psichiatrai mūsų klausdavo: „Kaip jums,vaikinai, pavyksta iki jų prasimušti?"

210



O tada mes abu spoksodavome į juos ir nieko nesakydavome.

Pulonas gebėjo susikalbėti su žmonėmis, ištylėjusiais podvidešimt metų. Priversdavo juos atsakinėti į klausimus ir pasakoti jam visokias istorijas. Pulonas buvo labai keistas. Jis buvo iš

tų neeilinių žmonių, kurie net mirdami neatskleidžia savo paslapčių, - galbūt todėl taip ir elgėsi. Tik paskutiniai mulkiai visada pasiruošę žarstyti patarimus ir atsakymus į visus klausimus.

- Klausyk, Pulonai, - sakydavau, - tu niekad nevalgai. Darnė karto nemačiau, kad valgytum. Kaip tu įsigudrini išgyventi?

- Che che che che cheee. Che che cheee che che cheeee.

Norėdamas išeit iš skyriaus ir laisvai vaikščioti po ligoninę, pats prašydavausi dirbti specialius darbus. Buvau panašus įBobį, tik neužsismaukdavau kelnių ir nešvilpaudavau nedarniosBize „Karmen" versijos. Mane kamavo savižudybės kompleksas,pastoviai pasikartojantys gilios depresijos priepuoliai, negalėjau

pakęsti žmonių minios, o ypač nekenčiau laukti ilgose eilėse. Ovisuomenė dabar kaip tik ir virsta ilgomis, nežinia ko laukiančiomis eilėmis. Bandžiau nusinuodyti dujomis, bet nepavyko. Kamavo mane ir dar viena bėda. Negalėjimas atsikelti iš lovos. Tiesiognegalėjau pakęsti keltis iš lovos, kad ir kada tai nutiktų. Paprastaisakydavau žmonėms: „Du didžiausi žmonijos išradimai yra lova

ir atominė bomba. Pirmoji suteikia galimybę niekur nedalyvauti, oantroji - atima visas galimybes kur nors dalyvauti." Jie laikė manepamišėliu. Vaikų žaidimai - štai kuo užimti visi žmonės: vaikų žaidimais. Jie nueina kelią nuo pyzdos iki grabo nė nesuvokę gyvenimo siaubo.

Taip, negalėjau pakęst keltis iš lovos. Tai reiškė, kad reikiapradėt gyvent gyvenimą iš naujo, o ištisą naktį pratįsojus lovoj,

211



atsiranda toks vienumos jausmas, kurio labai sunku atsisakyti. Visada buvau vienišius. Atleiskit, manau, man trūksta vieno šulo,tačiau jei po ranka turėčiau gundantį subinės kąsnelį, man būtųvisiškai nusispjaut, net jei visi žmonės pasaulyje išmirtų. Žinau,žinau, taip negerai. Bet nuliūsčiau ne ką daugiau nei sraigė, juk tai

žmonės, galų gale, pavertė mane nelaimingu.Kiekvieną rytą kartodavosi vienas ir tas pats:- Bukovski, kelkis!- Kooo?- Tau sakyta: kelkis!-E ?

- Koks dar „e"? Kelkis! Mėžkis iš lovos, skystaproti!- ...chrrrr... eik, išpisk savo seserį...- Aš tuoj pakviesiu gydytoją Blezingemą.- Ir jį išpisk.Ir tada atitursendavo daktaras Blezingemas - susijaudinęs,

šiek tiek suirzęs, beje, savo kabinete jis pirštuku krapštydavo vie

ną seserį studentę, svajojusią apie vedybas ir atostogas Rivjeroje...su nukriošusiu bukagalviu, negalinčiu net sau bybio pastatyti. Sudaktaru Blezingemu. Apygardos fondų parazitu. Sukčium ir šū-džium. Niekaip nesuprantu, kodėl jo dar neišrinko Jungtinių Valstijų prezidentu. Turbūt jie dar jo nė karto nematė - buvo pernelygužimtas pirštukų į seserį kaišiojimu ir seilėjimusi, pamačius jos

kelnaites...- Na, pakaks, Bukovski. KELKITĖS!- Kad ten nėra ką veikti. Ten visiškai nėra ką veikti. Negi

nesuprantat?- Kelkitės. Nes prarasit visas savo privilegijas.- Velniai nematė. Lyg atimtumėt prezervatyvą, kai vis tiek

nėra ką pist.

212



- Na, gerai, šunsnuki... Aš, daktaras Blezingemas, skaičiuojuiki trijų... Taigi, pradedam... Vienas... Du...

Aš pašokau.- Žmogus - atsisakančios suprasti jo sielą aplinkos auka.- Sielą jūs praradot dar vaikų daržely, Bukovski. O dabar

prauskitės ir ruoškitės pusryčiauti...

Galų gale man patikėjo melžti karves ir teko keltis anksčiauuž visus. Tačiau tampyti karves už spenių buvo visai miela. Be to,tą rytą susitariau tvarte susitikti su Mere. Aplink šiaudai. Oi, bussmagu, oi, smagu. Aš tampiau spenius, kai iš už karvės pasirodė

Merė.- Pasidulkinam, Pitone.Ji vadino mane Pitonu. Neturėjau supratimo, kodėl. Gal pai

niojo su Pulonu, galvojau. Tačiau iš tų galvojimų žmogui jokiosnaudos. Vieni nemalonumai.

Trumpai tariant, užsiropštėm ant šiaudų, nusirengėm; bu

vom nuogi kaip ką tik nukirptos avys, mus krėtė drebulys, o švarūs kieti šiaudai badė kaip tūkstančiai ledo kirtiklių. Velniai rautų,

juk apie tai rašydavo senuose romanuose, pagaliau mes savo pasiekėm!

Įkišau. Buvo puiku. Bet vos tik kaip reikiant įsivariau, staigapasirodė, kad į tvartą įsilaužė visa Italijos armija...

- EI, SUSTOK! BAIK! PALEISK TĄ MOTERĮ!- TUČTUOJAU NULIPK!- TRAUK LAUK SAVO PIMPALĄ!Sanitarų gauja, visi nuostabūs vyrukai, didžiuma - homo

seksualai, velniai rautų, nebuvau prieš juos nusiteikęs, bet vis dėlto - žiū: jie jau lipa kopėčiomis...

- NĖ NEBANDYK JUDĖT, GYVULY!

213



- TIK NULEISK, IŠKART NURAUSIM KIAUŠUS!Ėmiau krutintis greičiau, bet buvo jau per vėlu. Jie buvo ke

turiese. Nutraukė mane nuo jos ir pavertė ant nugaros.- DIEVE ŠVENČIAUSIAS, TIK PAŽIŪRĖK Į TĄ DAIKTĄ!- JIS VISAS VIOLETINIS KAIP VILKDALGIS IR PUSĖS

RANKOS ILGIO! VISAS TVINKČIOJANTIS, DIDŽIULIS IR BAISUS!

-G A L PABANDOM?- Galim netekti darbo.- Man atrodo, verta.Tą akimirką pasirodė daktaras Blezingemas. Taip jų dvejo

nės ir baigėsi.- Kas ten vyksta? - paklausė jis.- Mes laikom šitą žmogų, daktare.- O moteris?- Moteris?- Taip, moteris.

- Aaa... ji visiškai pamišusi.- Na, gerai, aprenkit juos ir į mano kabinetą. Po vieną. Mo

terį pirmą!Mane privertė laukti lauke, prie privačios Blezingemo celės

durų. Sėdėjau ant kieto suolo tarp dviejų sanitarų ir paeiliui varčiau tai „Atlantic Monthly", tai „Reader's Didgest". Tikra kanky

nė, lyg mirčiau dykumoje nuo troškulio ir manęs klaustų, ko pageidaučiau - pačiulpt sausą kempinę ar praryt dešimt smiltelių...Įtariu, gydytojas gerai išpėrė Merę savo liežuvėliu.O tada jie pagaliau išvedė iš kabineto Merę ir įstūmė mane.

Blezingemą šis įvykis, atrodo, gerokai užgavo. Jis pasakė jau keletądienų stebįs mane per lauko žiūronus. Buvau įtariamas jau keletąsavaičių. Du neaiškūs nėštumai. Paaiškinau daktarui, kad atimti

214



iš žmogaus lytinį malonumą - ne pats patikimiausias būdas padėti jam susigrąžinti sveiką protą. Jis pareiškė, kad lytinę energijągalima perkelti į viršų nugaros smegenimis ir panaudoti kitiems,daug malonesniems tikslams. Aš atšoviau tikįs šia galimybe, jei taidaroma savo noru, tačiau priverstinai nugaros smegenims nė vel

nio nesinori perkelti energiją kitiems, daug malonesniems tikslams.Na, trumpai tariant, tuo viskas ir baigėsi, netekau savo pri

vilegijų dviem savaitėms. Tačiau vis dar tikiuosi kada nors, priešužsilenkdamas, dar kartelį pasidulkint šiauduose. Taip nutraukęmane pačioj įdomiausioj vietoj, jie man skolingi mažiausiai vienąkartelį.

AKYS TARSI DANGUS

neseniai pas mane buvo užsukusi Dorotė Hyli22. pas pagiringą irapžėlusį penkių dienų barzda, buvau šį apsilankymą jau ir pamiršęs, kol vieną vakarą, ramiai begeriant alų, ją vėl paminėjo, kalbėdamasis su vienu jaunuoliu pasakiau, kad ji buvo užsukusi.

- ko ji pas tave atėjo? - paklausė jis.- nežinau.

- o ką sakė?- nepamenu, ką sakė. pamenu tik jos gražią melsvą suknelęir nuostabias, švytinčias mėlynas akis.

- neprisimeni, ką ji sakė?- nė žodžio.

22 Dorothy Healey (1914-2006) - JAV komunistų partijos aktyvistė, juodaodžių

ir meksikiečių darbininkų teisių gynėja.

215



- o tu ją padarei?- žinoma, ne. Dorotė turi labai atsargiai rinktis su kuo gultis

į lovą. tik pagalvok, kokia prasta šlovė jos laukia, jei ji netyčia suguls su FTB agentu ar batų parduotuvių tinklo savininku.

- Džekės Kenedi meilužius turbūt atrenka dar kruopščiau.

- aišku. įvaizdis, ji turbūt niekada nesigultų į lovą su kokiunors Polu Krasneriu23.

- norėčiau pamatyt, jei taip nutiktų.- o kam? laikytum jiems rankšluosčius?- laikyčiau ginklus, - atsakė jis.o Dorotės tokios nuostabios, švytinčios mėlynos akys....

laikraščiuose spausdinami komiksai jau seniai tapo rimtais,tačiau nuo tada jie, tiesą sakant, darosi vis juokingesni. tam tikraprasme laikraščio komiksas užėmė seniau per radiją transliuotųmuilo operų vietą, juos vienija polinkis vaizduoti rimtą, labai rimtą tikrovę, o čia ir slypi jų humoras - jų tikrovė atrodo toks pigusdirbtinis šlamštas, kad tiesiog neįmanoma nesijuokti, nebent jums

skaudėtų pilvą.naujausiame „Los Angeles Times" numerio (naujausiame tą

akimirką, kai buvo rašomos šios eilutės) „Mary Worth" komiksemums pateikiamas hipių ir bytnikų eros saulėlydis, matome tenstudentą maištininką, barzdotą, megztiniu su aukšta apykakle, pakabinusį nepriekaištingos figūros ilgaplaukę blondinę (vos nenu-

leidau į ją žiūrėdamas), už ką kovoja tas maištininkas, taip ir neaišku, nes keletas jo trumpų pasisakymų mums nieko neatskleidžia,šiaip ar taip, neįkyrėsiu jums atpasakodamas siužetą, pasakojimasbaigiasi tuo, kad stambus bjaurus tėtušis, su prašmatniu kostiumuir kaklaraiščiu, nuplikęs ir kumpanosis, pažeria barzdylai keletąišminties perlų, o tada pasiūlo darbą savo įmonėje, kad šis galėtų

23 Paul Krassner (gim. 1932) - JAV žurnalistas, kontrkultūros veikėjas, komikas.

216



deramai išlaikyti jo gundančią dukružėlę, hipis-bytnikas iš pradžių atsisako ir dingsta iš laikraščio puslapio, o tėtušis su dukrele jau kraunasi daiktus, ketindami jį palikti kapanotis savo patiesidealistiniame dumble, kai hipis-bytnikas staiga sugrįžta. „Džo!..Ką tu padarei?" - suklinka seksualioji dukrelė, ir įžengia Džo -

BEBARZDIS ir BESIŠYPSANTIS. „Pamaniau, bus teisinga, jei sužinosi, kaip iš tikrųjų atrodo tavo vyras, mylimoji... kol dar ne vėlu! -ir atsisuka į tėtušį, - be to, pamaniau, pone Stivensai, kad barzdatik trukdys... NEKILNOJAMOJO TURTO AGENTUI!" - „Vadinasi

jūs pagaliau ATĖJOTE Į PROTĄ, jaunuoli?" - klausia tėtušis. „Esupasirengęs sumokėti tą kainą, kurios jūs prašote už savo dukterį,

sere! (ak, seksas, ak, meilė, ak, PISATIS!) Bet, - tęsia buvęs hipis, -aš vis dar ketinu kovoti su NETEISYBE... Kur tik ją besurasčiau!"tai, žinoma, pagirtina, nes nekilnojamojo turto versle buvusiamhipiui teks susidurti su daug neteisybės, ir tada tėtušis rėžia paskutinę repliką: „Tiesa, jūsų laukia didelis NETIKĖTUMAS, Džo!..

jūs suprasite, kad ir mes, seni kelmai, taip pat trokštame geresnio

pasaulio! Tik mes netikime, kad norint atsikratyti termitų, reikiaSUPLEŠKINTI visą namą!"

vis dėlto neįmanoma atsikratyti minties apie tai, kuo UŽSIIMA tie seni kelmai, o tada pažvelgiate į kitą puslapį ir matote„BUTĄ3G". jame koledžo profesorius diskutuoja su labai turtingair gražia mergina apie jos meilę idealistiškai nusiteikusiam ir ne

turtingam gydytojui, tas gydytojas jau spėjo atskleisti savo bjaurų ir audringą būdą - plėšė staltieses kartu su indais nuo kavinėsstaliukų, mėtėsi sumuštiniais su kiaušiniu ir, jei tik gerai pamenu,sumušė porą jos draugužių, jis irzta, nes ta graži turtinga moterisnuolat siūlo jam pinigus, jis, tiesa, neatsisakė nei prabangaus nau

jo automobilio, nei pernelyg išpuošto kabineto miesto centre, neikitų gėrybių, jei šis gydytojas darbuotųsi laikraščių pardavėju ar

217



paštininku, nė už ką negautų viso to gero, o ir norėčiau pamatyt,kaip jis ateina į kokį nors naktinį klubą ar restoraną, nušluoja antgrindų pietus, vyną, kavos puodelius, šaukštelius ir visa kita, opaskui grįžta, sėdasi ir net neatsiprašo, tikrai nenorėčiau, kad TASgydytojas operuotų mano grįžtamąjį hemorojų.

tad skaitydami komiksus juokitės, juokitės, juokitės, tačiaužinokite: iš dalies viskas taip ir yra.

vakar buvo užėjęs vietinio universiteto profesorius, nepanašus į Dorotę Hyli, tačiau jo žmona, perujietė poetė, buvo labaipatraukli, kalbėjom apie tai, kaip jam nusibodo beprasmiai vadinamosios NAUJOSIOS POEZIJOS rinkiniai, poezija, kurioje smul

kios poetų grupelės niaujasi tarpusavy, tebėra pati stambiausiasnobiška afera iš visų meno rūšių, manau, pačia snobiškiausia iškada nors susikūrusių grupių buvo sena „JUODOJO KALNO"24kompanija. Krilio iki šiol baiminasi tiek universitetuose, tiek už

jo ribų - baiminasi ir garbina - net labiau nei bet kurį kitą poetą,o dar mes turime akademinius poetus, kurie, kaip ir Krilis, rašo

kruopščiai rinkdami žodžius, šiuo metu visuotinai pripažįstama irpriimtina poezija iš esmės atrodo tarsi prispausta po stiklu - glotniir slidi, iš vidaus tarsi saulės apšviesti žodžiai jungiasi į kažkokiąnežmogišką metalinę visumą ar pusiau slaptą požiūrio tašką, taipoezija milijonieriams ir storiems dykūnams, todėl ji ir remiama,ir tikrai gali išgyventi, nes paslaptis žinoma tik siauram pašvęstųjų

rateliui, o visi kiti gali eiti po velnių, tačiau pati poezija nuobodi, labai nuobodi, tokia nuobodi, kad ta nuobodybė priimama užpaslėptą prasmę - prasmė, žinoma paslėpta, tačiau paslėpta taipgerai, kad nėra jokios prasmės, tačiau jei JUMS nepavyksta jos su-

24 „Juodojo Kalno poetai", dar vadinami projektyvistais, buvo XX a. vidurioJAV avangardo ir postmodemo autorių grupė. Jai priklausė poetai Robert Creely, Denise Levertov, Robert Duncan ir kt. Ch. Bukowskis jų nuoširdžiai nekentė už poezijos

įmantrumą ir atotrūkį nuo žemiškųjų reikalų.

218



rasti, reiškia jums trūksta sielos, jautrumo ar dar ko nors, todėl GE-RIAU SURASKIT JĄ ARBA NETAPSITE PAŠVĘSTUOJU, o jei josnerandate - TYLĖKIT.

tuo tarpu kas dvejus ar trejus metus koks nors tipas iš aukštosios mokyklos, norėdamas išsaugoti savo vietą universiteto struk

tūroje (jei manote, kad Vietnamas - tikras pragaras, jums reiktųatkreipti dėmesį į šių vadinamųjų galvočių tarpusavio santykius,

jų rezgamas intrigas ir kovas dėl valdžios, verdančias mažose privačiose kamerose), ištraukia į dienos šviesą tą patį išsivadėjusiųstiklinių eilių rinkinį ir pervadina jį NAUJĄJA POEZIJA ar NAUJĄJA NAUJĄJA POEZIJA, nors tai ta pati žymėtų kortų kaladė.

na, šis profesorius akivaizdžiai buvo lošėjas, jis pareiškė, kadžaidimas jam įsipyko ir jis nori atrasti naują jėgą, naują kūrybinęgalią, jis turėjo minčių, tačiau vis dėlto paklausė manęs, kas, manomanymu, kuria TIKRAI naują poeziją, kas tie vaikinai ir kokiusdalykus jie rašo. tiesą sakant, nesugebėjau jam atsakyti, paminėjaukelis vardus: Stivą Ričmondą25, Dugą Bleizeką26, Alą Pardį, Brauną

Milerį, Haroldą Norsą ir taip toliau, tačiau paskui suvokiau daugelį jų pažįstąs asmeniškai arba susirašinėju su jais. mane apėmė sumautas sąžinės graužimas, jei išskirsiu būtent juos, vėl išeis kažkaspanašaus į JUODĄJĮ KALNĄ - dar vienas „pašvęstųjų" būrelis,o tai tiesus kelias į pražūtį, šlovingą asmeninę pražūtį, tačiau betkokiu atveju bevertę.

taigi, tarkim, jūs juos atmetat, tarkim, atmetat senuosius stiklinės poezijos kūrėjus, ir kas jums lieka? kūriniai labai energingų,labai gyvų jaunųjų, tik pradėjusių rašyti ir spausdintis nedideliuose žurnaluose, leidžiamuose tokių pačių energingų ir talentingų

25 Steve Richmond (miręs 2009) - JAV poetas, siejamas su vadinamąja JAV poezijos „mėsos mokykla", rašiusia kietus, tiesmukus, dažnai necenzūrinius eilėraščius.

26 Douglas Blazek (gim. 1941) - JAV poetas, andergraundo leidėjas. Vienas iš

žmonių, padėjusių išgarsėti Charlesui Bukowskiui.

219



jaunųjų, seksas jiems - dar kažkas naujo, o pats gyvenimas - tikrašviežiena, kaip ir karas, ir tai gerai, tai gaivina, jų dar „neužkniso".tačiau kur sėkmės įtvirtinimas? parašę vieną gerą eilutę, jie parašoketuriolika prastų, kartais jie net priverčia su ilgesiu prisiminti atsargiai išstenėtas Krilio eiles, o patys visi rašo vienodai, imi netgi

trokšti, kad vėl atsirastų Džefersas, žmogus, sėdintis už uolos irsavo širdies krauju raižantis sienas, jie tvirtina, kad negalima pasitikėti trečią dešimtį perkopusiu žmogumi ir tam tikra prasmešis principas teisingas - dauguma tokio amžiaus žmonių jau būnaparsidavę, tačiau kita vertus, KAIP MAN PASITIKĖTI DAR NE-TURINČIU TRISDEŠIMTIES ŽMOGUMI? jis juk tikriausiai ims ir

parsiduos. o antram plane nosį krapštys Merė Vort.galbūt tiesiog atėjo kiti laikai, o kalbant apie poeziją (į ją

įskaičiuokime ir tūlą Čarlzą Bukovskį), tai šiuo metu mes paprasčiausiai NETURIME tos varomosios jėgos, šiurpą keliančiųnovatorių, žmonių, dievų, kietų bičų, sugebančių išverst mus išlovos ar priversti judėti juodžiausiame fabrikų ir gatvių pragare,

nebėr daugiau T. S. Eliotų, nutilo Odenas, Paundas laukia mirties,Džefersas paliko jokiu hipių grupiniu Didžiajame Kanjone neužpildomą tuštumą, net senis Frostas turėjo tam tikros dvasios didybės, Kamingsas neleido mums užmigti, Spenderis27, „ir šiamežmoguje gyvybė gęsta", metė rašyti, D. Tomą pražudė amerikietiškas viskis, amerikiečių susižavėjimas ir amerikietės moterys, net

Sendbergas, kadais iššvaistęs talentą ir įeidavęs į Amerikos klaseskratydamas savo nekirptus žilus karčius, net Sendbergas pajutomirties spyrį.

pripažinkime: milžinai pasitraukė ir dar neatėjo juos pakei-siantys milžinai, galbūt kalti laikai, galbūt kalti šitie vietnamietiš-

27 Stephen Spender (1909-1995) - anglų poetas ir eseistas, rašęs apie socialinę

nelygybę ir klasių kovas.

220



ki, šitie afrikietiški, šitie arabiški laikai, visai galimas dalykas, kadžmonės trokšta daugiau, nei poetai turi pasakyti, galbūt paskutiniu poetu taps nacija - jei pasiseks, dievaži, poetų aš nemėgstu,man nepatinka net sėdėti su jais viename kambaryje, nelengva surasti tai, ką mėgsti, gatvėse to akivaizdžiai nerasi, žmogus, pildan

tis mano baką artimiausioje degalinėje, atrodo pats šlykščiausias iratgrasiausias gyvulys, o kai žvelgiu į savo prezidento nuotraukasar klausausi jo kalbų, jis man panašus į nutukusį klouną, buką vaškinį padarą, gavusį teisę valdyti mano gyvenimą, mano likimą irvisų likusiųjų gyvenimą ir likimus, ir aš to nesuprantu, koks mūsųprezidentas, tokia ir mūsų poezija, mes, bedvasiai žmonės, jį sukū

rėme, todėl jo ir nusipelnome. Džonsonui28negresia žudiko kulkane dėl papildomų saugumo priemonių, o dėl to, kad žudyt numirėlį - gan abejotinas malonumas.

todėl grįžkime prie profesoriaus ir jo klausimo: ką įtraukti įtikrai naujos poezijos knygą? pasakyčiau, kad nieko, pamirškit tąknygą, šansų beveik nėra. jei norite rast ką nors iš tikrųjų stipraus,

žmogiško ir sąžiningo, galiu patarti paskaityt Alą Pardį, kanadietį,tačiau kas iš tikrųjų tas kanadietis? nežinia kas, sėdintis nežiniakur ant medžio šakos, vargu ar sveiko proto, ir rėkalojantis nuostabias ugningas dainas į naminio vyno puodelį, laikas, jei mes jo darturime, laikas parodys mums, kas jis toks.

todėl, profesoriau, man labai gaila, bet negaliu jums niekuo

padėti, nes kitaip mano atlape atsirastų rožė (ŽEMIŠKOJI ROŽĖ?),mes sutrikę, nežinome, ką daryti ir tai susiję su Kriliais, jumis,manimi, Džonsonu, Dorote Hyli, K. Klėjumi, Pauelu, paskutiniuHemo šautuvu ir didžiuliu mano mažos dukrytės, bėgančios grindimis pas mane, liūdesiu, kiekvienas mūsų vis aštriau ir aštriau

28 Turimas omenyje Lyndonas B. Johnsonas (1908-1973), 36-asis JAV preziden

tas, juo buvęs 1963-1969 metais.

221



jaučia tą siaubingai nežmonišką sielos ir tikslo praradimą, ir mesvis atkakliau bandome susirasti kokį nors Prieškatastrofinį Kristų,tačiau taip ir nesugebėjome rasti net Gandžio ar ANKSTYVOJOKastro, tik Dorotę Hyli, akimis kaip dangus, o ji bjauri komunistė.

štai tokie reikalai. Lauelas atmetė kažkokį Džonsono pakvie

timą į vakarėlį sode. tai buvo neblogai, tai jau buvo pradžia, tačiaubėda ta, kad Robertas Lauelas gerai rašo. pernelyg gerai, jis įstrigotarp stiklinės poezijos ir rūsčios tikrovės ir nežino, ką daryti - todėl maišo vieną su kitu ir netenka galių tiek viename, tiek kitame.Lauelas labai norėtų tapti gyvu žmogumi, tačiau jo poezijos samprata paverčia jį bekiaušiu. tuo tarpu Ginsbergas, suvokdamas,

kad spragos esama ir bandydamas ją užpildyti, mums bežiūrintatlieka didžiulius ekstravertiškus salto, na, jis bent jau žino, kasnegerai, tik jam trūksta meistriškumo tai sutvarkyti.

ką gi, profesoriau, ačiū, kad užsukot, daug keistų žmoniųbeldžiasi į mano duris, per daug.

nežinau, kas mūsų laukia, mums reikia didelės sėkmės, o

man pastaruoju metu nesiseka, ir saulė vis arčiau, kad ir koks būtųšlykštus Gyvenimas, vis dėlto verta dar pagyvent trejetą-ketvertądienelių, na ką, pabandom?

SKIRIAMA VOLTERIUI LOUENFELSUI

jis nusipurtė pagirias ir pakilo iš lovos, o ten jie - moteris su vaiku, -j is atidarė duris, įbėgo mažylė, o iš paskos įėjo ir motina, atvyko net iš Naujosios Meksikos, nors iš pradžių užsuko pas DidžiąjąBili, lesbietę. mažylė puolė ant kušetės ir jie vėl sužaidė susitikimą.

222



buvo labai malonu pamatyti mažylę, buvo velniškai malonu ją pamatyti.

- Tinai supūliavo kojos pirštas, labai dėl to nerimauju, porądienų vaikščiojau kaip apsvaigusi, o kai atsipeikėjau, Tinai jauskaudėjo pirštą.

- nereikėjo leist jai basai vaikščiot į lauko tualetą.- KOKS SKIRTUMAS! VISAS PASAULIS - LAUKO TUA

LETAS! - pareiškė ji.ši moteris retai šukuodavosi ir protestuodama prieš karą

rengėsi juodai, solidarizuodamasi su vynuogininkų streikais nevalgydavo vynuogių, buvo komunistė, rašė poeziją, dalyvaudavo

hipių grupiniuose, žiede pelenines iš molio, be perstojo rūkė irgėrė kavą, gaudavo įvairiausių čekių iš motinos ir buvusių vyrų,gyveno su pačiais įvairiausiais vyrais ir mėgo skrudintą duoną subraškių uogiene, vaikai buvo jos ginklai ir, norėdama apsiginti, jigimdė juos vieną po kito. nors jis niekaip negalėjo suvokti, kas galėtų sugundyti vyrą gultis į jos lovą, toje lovoje jam akivaizdžiai

teko pabuvoti ir girtumas - gan šūdinas pasiteisinimas, tačiau pakartotinai tiek prisigerti jam jau nebepavyko, iš esmės ji priminė

jam išvirkščiai išverstą religinę fanatikę - ji, matote, negali klysti,nes remiasi nuostabiomis idėjomis: antikariniu judėjimu, KarluMarksu ir panašiu mėšlu, ji netikėjo ir DARBU, tačiau kas išvis

juo tikėjo? paskutinįkart ji dirbo Antrojo pasaulinio karo metu, kai

buvo įstojusi į Moterų korpusą, kad išgelbėtų pasaulį nuo žvėries,deginančio žmones krosnyse - A. Hitlerio, juk intelektualine prasme tas karas, žinot, buvo teisingas, o dabar ji degino krosnyje;/.

- o dieve, paskambink mano gydytojui. ji žinojo telefono numerį, pažinojo ir gydytoją: tokiems da

lykams ji buvo tinkama, tai ji padaryti sugebėjo, o tada buvo kava,cigaretės ir pokalbiai apie bendruomenės statomą pastatą.

223



- kažkas priklijavo tavo eilėraštį „VYRŲ ŠIKINYKAS" laukotualete, ten gyvena ir vienas senas girtuoklis, vardu Elis, jam šešiasdešimt, jis nuolat girtas ir nuolat melžia savo ožį.

ji bandė žmoniškai pasikalbėti su juo, pagauti savo tinklais,atimti menkiausią viltį pabūti vienam, nueiti į hipodromą ar ra

miai išgerti alaus; jam tektų sėdėti ir žiūrėti, kaip ją jodo visokiepsichiniai ligoniai, ir niekas jam nepavyduliautų, būtų tik įprastasnykus siaubas ir depresija mechaninių žmonių, atliekančių mechaninį aktą, bandančių ištryškusią sėkla atgaivinti savo cementines sielas.

- oi, ne, - pasakė jis, - tarkim, nusitrenkčiau aš ten, pažvelg

čiau į dulkiną kalvą ir vištašūdžius ir imčiau staugti kaip pjaunamas, kol išprotėčiau. arba rasčiau būdą nusižudyt.

- tau patiktų Elis, jis taip pat visą laiką girtas. jis įmetė alaus skardinę į popierinį maišą.- šešiasdešimtmetį girtuoklį galiu susirasti bet kur. o jei ne

rasčiau, man tektų tiesiog palaukti dar dvylika metų. aišku, jei su

gebėsiu.praleidusi šią progą, apimta slepiamo, tačiau tuo pat metu

visiškai aiškaus įsiūčio, ji ėmėsi kavos ir cigarečių, o jei manote,kad tokio įsiūčio nebūna, jums tiesiog dar neteko sutikti PoniosMeilės Šalininkės, Ponios Karo Priešininkės, Ponios Eiliakalės,Ponios Susėskime Ant Kilimo Su Draugais ir Taukškime Visokius

Niekus...buvo trečiadienis ir jam tą naktį reikėjo į DARBĄ, o ji nusivedė mažylę į vietinį knygyną, kuriame žmonės skaitė vienas kitamsavo rašliavą, panašių vietų Los Andžele buvo kaip prišikta. žmonės, kurių rašliava buvo neverta nė šunšūdžio, skaitė vienas kitamir porino vienas kitam, kokie jie šaunūs, tai buvo panašu į dvasinįsmaukymą, nes jiems nebeliko ką daugiau daryti, dešimt žmonių

224



gali laižyti vienas kitam subines ir kliedėti, kokie jie visi puikūs rašytojai, tačiau jiems būna velnioniškai sunku rasti vienuoliktąjį ir,žinoma, nėra jokios prasmės siųsti savo keverzonių į „PLAYBOY",„THE NEWYORKER", „THE ATLANTIC", „EVERGREEN", nes

jie nesupranta, kas yra gera literatūra, ar ne? „savo susitikimuose

mes skaitome kūrinius, geresnius už visų storų ir plonų žurnalųpublikacijas kartu sudėjus..." - taip prieš dešimt metų jam pasakėkažkoks niekingas žmogiūkštis.

na, ir eik tu pist mano senos motušės kaulų...kai tą naktį, po trijų penkiolika, jis grįžo, namuose plieskė

visos šviesos, naktinės užuolaidos buvo pakeltos, o ji, išvertusi

nuogą subinę, parpė ant kušetės, jis įėjo, užgesino beveik visasšviesas, nuleido užuolaidas ir užėjo pažiūrėt į mažylę, ji buvo tikragudruolė, ta boba dar nespėjo jos uždusint. jau ketveri, jis žvelgėį miegančią mažylę, Tiną, tikrą stebuklą, miegantį, sugebantį gyventi šitam pragare, tai ir jo pragaras, tačiau akivaizdžiausias irsunkiausiai atsikratomas dalykas tas, kad jis tiesiog negalėjo pa

kęst tos moters, kalta buvo ne tik ji, jis tegalėjo pakęst vos keletą moterų, o ir pats buvo anaiptol ne šventasis - tik jos pernelygdažnai lipa ant ragų. o mažylė buvo niekuo dėta - kodėl paprastaidaugiausiai kliūva vaikams? vos dviejų pėdų ūgio, nei paso, neiužsiėmimo, nei vilties, mes imame juos galuoti vos tik jie išlenda išpyzdos ir nenusiraminam, kol nenuleidžiam į kitą duobę, jis pasi

lenkė ir beveik susigėdęs pabučiavo ją miegančią.kai išėjo, ji jau buvo pabudusi, virė vanduo kavai, rūko cigaretė. jis ėmėsi alaus, dėjo skersą, vis tiek visi aplink pamišę.

- jiems vakar patiko mano eilėraštis, - tarė ji, - perskaičiausavo eilėraštį ir jis jiems patiko, jei nori perskaityt, štai jis.

- klausyk, mažyt, šiąnakt darbe iš manęs išmušė visas smegenis. nemanau, kad sugebėsiu jį įdėmiai perskaityt, rytoj, gerai?

225



- ašAokia laiminga! žinau, kad tai kvaila, bet vis tiek esu laiminga. žinai, kad mes leidžiam savo grupinių skaitymų žurnalą?

- ir ką?- tai va, vienas egzempliorius pateko Volteriui Lounfelsui29,

jis perskaitė ir parašė laišką, klausdamas, kas aš tokia!

- na, tai šaunu, tikrai šaunu. jis dėl jos džiaugėsi, tegul tik ji būna laiminga ir išsiropščia iš

tos supistos gyvačių duobės.- Louenfelsas turi gerą skonį, žinoma, jis krypsta į kairę, ta

čiau galbūt ir aš krypstu, sunku pasakyt, svarbiausia, kad tu parašei keletą tikrai puikių dalykų, ir mes abu tai žinom.

ji nušvito ir jis ja pasidžiaugė, norėjo, kad ji laimėtų, jai reikė jo laimėti, kaip ir visiems, ech, koks tai supistai šūdinas žaidimas!

- bet žinai, kokia tavo bėda? ji pakėlė galvą:- kokia?- tie patys aštuoni ar devyni eilėraščiai.

į kiekvieną naujai atrastą poezijos grupę ji atsinešdavo tuospačius aštuonis ar devynis eilėraščius, o pati tuo metu laukė darvieno vyro, dar vieno vaiko, dar vieno gynėjo.

ji neatsakė, o paskui paklausė:- kokie ten žurnalai didelėj kartoninėj dėžėj?- mano nauja eilėraščių knyga, tetrūksta pavadinimo ir ma

šininkės. avansą jau gavau, dabar reikia tik perspausdint eilėraščius, o aš negaliu pakęst spausdinti savo eilėraščių, tai laiko švaistymas ir vaikščiojimas tuo pačiu keliu, negaliu pakęst, ta dėžė jaušešis mėnesius ten stovi.

- man reikia pinigų, kiek užmokėtum?

29 Walter Lowenfels (1897-1976) - poetas, žurnalistas, JAV komunistų partijos

narys, laikraščio „Daily Worker" redaktorius.

226



- dvidešimt ar trisdešimt žalių, bet tai šlykštus darbas, sunkus ir nuobodus.

- aš jį padarysiu.- gerai, - sutiko jis, tačiau žinojo, kad ji niekada jo nepadarys.

ji niekada nieko nebuvo padariusi, aštuoni ar devyni eilė

raščiai. na, kaip sakoma, jei per gyvenimą parašei bent porą gerųeilėraščių, tai esi ko nors vertas.

ir ko?pyzdos su triperiu, štai ko, pagalvojo jis.po dviejų ar trijų savaičių turėjo būti mažylės gimtadienis ir

likus porai dienų jie su Tina išvažiavo į miestą - gydytojas pašalino

jai nuo piršto nagą ir davė keletą mažų buteliukų, kuriuos reikėjoišgerti kas keturias valandas, jie išvažiavo į miestą atlikti bukaprotiškų, žmogų gyvą ėdančių pavedimų, kai tuo tarpu jis jau turėtųgirtas rėkalot dainas, stengdamasis nepasiust jis įvykdė keturis arpenkis pavedimus, o paskui užsuko į kepyklą, paėmė gimtadieniotortą, jis buvo iškeptas puikiai, jiedu su Tina paėmė tortą rožinėje

dėžutėje ir nuvažiavo į parduotuvę tualetinio popieriaus, mėsos,duonos, pomidorų, dar velniažin ko, ledų, taip taip, ledų, kokiųnorėsi ledų, Tina? kol ant mūsų galvų neužgriuvo plieninis Ričardo Niksono dangus, kokių, ką, Tina?

kai jie sugrįžo, Louenfelso poetė buvo siaubingai suirzusi, jišnypštė ir keikėsi...

ji nusprendė perspausdint tą eilėraščių knygą, kas nutiko? juk davė jai naują juostelę.- TA SUPISTA JUOSTELĖ NĖ VELNIO NEDIRBA!

ji sėdėjo su savo juoda prieš karą nukreipta suknele ir buvolabai įtūžusi, ji atrodė bjauriai, atrodė kaip baidyklė.

- palauk minutėlę, - tarė jis. - padėsiu tortą ir visa kita. jis nunešė viską į virtuvę ir Tina nuėjo iš paskos.

227



pagaliau ji pasirodė, jis uždegė tas prakeiktas žvakutes, keturias. ugnis, ant torto.

Su gimimo dieną,

Su gimimo diena,

Su gimimo diena, miela Tina...

ir taip toliau, nuvalkiota ir banalu, tačiau jos veidas, Tinosveidas, švytėjo tarsi 10 000 filmų apie laimę, jis niekada nebuvomatęs nieko panašaus, jam teko laikytis iš paskutiniųjų, kad nepravirktų.

- na, mažyle, užpūsk jas. sugebėsi?Tina pasilenkė ir užpūtė tris žvakes, tačiau žalia žvakė ne

užgeso ir jį suėmė juokas, jam tai atrodė juokinga, labai juokinga:- po perkūnais, nesugebėjai užpust ŽALIOS! kaip čia tau ne

pavyko užpust žalios? ji pūtė ir pūtė. pagaliau užgesino, jie abu ėmė juoktis, jis su

pjaustė pyragą ir jie valgė jį su ledais, banalu, bet jam patiko, kad jilaiminga, netrukus mama atsistojo.

- man reikia išsimaudyti.-gerai...

ji išėjo iš vonios.- unitazas užsikimšo.

jis įėjo į vonią, prieš jai atvykstant, unitazas nebuvo užsikimšęs nė karto, ji primetė ten žilų plaukų kuokštų, įvairių pyzdos įtaisų, visokio mėšlo ir tualetinio popieriaus gumulų, jis visada buvolinkęs priskirt tai savo vaizduotei, tačiau ir užsikimšęs unitazas, irskruzdėlės, ir visokios niūrios mintys apie mirtį, ir rūškanumas,visa tai atsirasdavo kartu su ja - geriausia iš moterų, nekentusiakaro, nekentusia neapykantos ir visados buvusia už taiką.

229



jis norėjo įkišti ranką ir tiesiog ištraukti visą tą gumulą lauk,tačiau ji sušuko:

- atneškit man prikaistuvį!Tina paklausė:- kas tas prikaistuvis?

o jis atsakė:- tą žodį žmonės paprastai sako, kai daugiau nebežino, ką

sakyt, iš tikrųjų jokio prikaistuvio nėra ir niekada nebuvo.- ką darysim? - paklausė Tina.- atnešiu jai puodą, - atsakė.

jie atnešė jai puodą ir ji ilgai krušosi su unitazu, tačiau visam

tam siaubingam guminiam ir atkakliam ten primestam šūdui taipnieko ir nenutiko, jis tik burbuliavo ir atsakydamas bezdėjo taip,kaip ir ji pati visada bezdėdavo.

- einu, pakviesiu šeimininką, - pasakiau.- BET AŠ NORIU IŠSIMAUDYTI VONIOJE! - sukliko ji.- gerai, - atsakiau, - maudykis. tulikas palauks.

ji įėjo. paleido dušą. stovėjo po tuo dušu daugiau nei dvivalandas, turbūt vandens barbenimas per smegenis ją ramino irleido jaustis saugiai, vienąkart jam teko nuvesti Tiną į vonią pasisiūti. ji net nepastebėjo, kad jie buvo užėję, jos veidas ir dvasiabuvo nukreipti į dangų: karų priešininkė, poetiška siela, motina,kankinė, nevalganti vynuogių, tyresnė už distiliuotą šūdą, - į jos

pakilią dvasią barbendamas gėrėsi'vanduo ir vis augo sąskaita uželektrą, galbūt tokia buvo Komunistų partijos taktika - išvesti visus iš proto?

galų gale jis pokštais ir dainomis privertė ją iš ten išeiti ir pakvietė šeimininką, jis būtų ir toliau leidęs jos poetiškai sielai maudytis ilgesyje, - ir tegul paskui sau ją turisi Volteris Louenfelsas, -tačiau jam labai norėjosi šikti.

230



šeimininkas, kaip tikras šaunuolis, keletu savo garsiosioskanalizacinės pompos šliurptelėjimų atvėrė visiems sumanymamskelią į jūrą. jam išėjus, jis atsisėdo ir pagaliau išsituštino.

kai jis išėjo, ji atrodė jau visai paklaikusi ir jis pasiūlė praleisti likusį vakarą ir naktį artimiausiame knygyne ar viešnamyje, ar

kur tik ji pageidauja, o pats pasisiūlė pažaisti su Tina.- puiku, ryt apie pietus aš atvažiuosiu su motina.

jiedu su Tina įsodino ją į automobilį ir nuvežė į knygyną, jai dar nespėjus išlipti, iš jos veido dingo neapykanta, daugiau ne-beatsispindėjo veide ir, eidama link įėjimo, ji vėl buvo už TAIKĄ,POEZIJĄ, MEILĘ, visus gerus ir teisingus dalykus.

jis paprašė Tiną persėsti į priekį, ji paėmė jį už rankos ir jisvairavo viena ranka.

- aš pasakiau mamai „iki", aš myliu mamą.- šaunuolė, tikrai žinau, kad mama taip pat tave myli.taip jie ir važiavo, abu, labai rimti, susikaupę, jai buvo ketve

ri, jam šiek tiek daugiau, sustodami ties raudona, sėdėdami greta,

ir tai buvo viskas.to visiškai pakako.

POTENCIALAUS SAVIŽUDŽIO UŽRAŠAI

sėdžiu prie lango, privažiuoja šiukšlininkai, jie tuština šiukšlių dėžes. klausausi, kol išgirsiu savąją, štai ir ji: TRENKSMAS, ŽVANGESYS, BARŠKESYS, TEKŠT, POKŠT! vienas iš džentelmenų pažvelgia į kitą:

- biče, čia gyvena visiškas chromus!

231



kilsteliu savo butelį ir laukiu tolesnių kosminio skrydžioįvykių.

***

kažkas įkišo man Normano Meilerio knygą, ji vadinasi „Krikščionys ir kanibalai", dieve, jis vis rašo ir rašo. nei prasmės, nei humoro. nesuprantu to. stena žodį po žodžio, ir visi jie dirbtiniai, ar taipir nutinka visoms įžymybėms? tik pamanyk, kaip mums pasisekė!

* * *

užsuka dviese, žydas ir vokietis.- kur važiuojam? - klausiu.

jie tyli. vokietis už vairo, nepaiso jokių vairavimo taisyklių,greičio pedalas nuspaustas iki galo. mes jau kalnuose, o jis lekiapačiu kelkraščiu - apačioje dviejų tūkstančių pėdų praraja.

negerai, galvoju sau, mirti nuo kito žmogaus rankos.privažiuojam observatoriją, nuobodybė! jie abu tuo baisiai

patenkinti, žydui patinka zoologijos sodai, tačiau dabar naktis ir jie visi uždaryti, esama žmonių, kuriems visąlaik būtina kur norseiti.

- einam į kiną!

- einam paplaukiot valtele!- einam pasidulkinti- dėjau aš ant viso to, - paprastai atsakau, - leiskit man ra

miai pasėdėti.todėl žmonės daugiau ir nebeklausia, jie tiesiog sodina mane

į automobilį ir vežasi ten, kur manęs laukia eilinis nykus siurprizas.

232



taigi, vokietis pribėga prie pastato, tarp plytų, iš kurių sumūrytas pastato fasadas, esama griovelių, vokietis ima kopti tomisplytomis, štai jis jau užsikeberiojo iki pastato vidurio ir kabo viršįėjimo, dieve, kaip nuobodu, galvoju, laukiu, kol jis arba nulips,arba nukris.

prieina mokytojas su vyresniųjų klasių mokinių grupe, eidami pro duris jie visi išsirikiuoja, mokytojas pažvelgia į viršų irpamato vokietį.

- ar čia vienas iš maniškių? - klausia jis.- ne, čia vienas iš maniškių, - atsakau aš.

jie nužygiuoja vidun, vokietis nulipa, mes įeiname į pastatą,

per trisdešimt metų jame niekas nepasikeitė, ant lyno duobėje kabodidžiulis švytruojantis rutulys, visi žiūri, kaip rutulys švytruoja.

dieve, kaip nuobodu, galvoju.o paskui sekioju žydui ir vokiečiui iš paskos, jie vaikšto ir

spaudo mygtukus, daiktai sukinėjasi ir truputį juda. arba atsiranda elektros išlydis, pusė visų tų keistenybių sulaužyta, ir spaudyt

mygtukus beprasmiška, vokietis kažkur nuklysta, vaikštau sužydu. tas suranda požeminius smūgius įrašantį aparatą.

- ei, Henkai! - staugia.- ką.- ateik čia! klausyk, kai suskaičiuosiu iki trijų, mes abu pa

šoksim į viršų.

- gerai. jis sveria devyniasdešimt kilogramų, aš - šimtą.- viens, du, trys!pašokam. aparatas pakeverzoja keletą linijų.- viens, du, trys!pašokam.- nagi, dar kartą! viens...

233



- velniai nematė, - sakau. - einam, susirasim ko nors išgerti,ir nueinu.prieina vokietis.- dingstam iš čia, - siūlo.- aišku, - pritariu.

- viena kalė mane atstūmė, - sako vokietis. - tai siaubinga.- nesijaudink, - sakau, - turbūt jos kelnaitės išteptos šūdu.- man tokios ir patinka.- mėgsti jas uostyt?- aišku.- na, tada atleisk, vakaras tau nesėkmingas,

pribėga žydas.- varom į Švabo vaistinę! - staugia jis.- dieve, tik ne tai, - dejuoju.sėdam į automobilį ir vokietis, žinoma, dar kartą įrodo, kad

mokėtų mus nuvežt tiesiai mirčiai į glėbį, bet mes išvažiuojam iškalnų.

visi Los Andžele tuo užsiima: laksto lyg šiknon įkirpti, ieškodami nežinia ko. dažniausiai tai savęs paties baimė, vienatvėsbaimė, o aš bijau minios, žmonių, įkirptų šiknon minios; bijaužmonių, kurie skaito Normaną Meilerį, vaikšto į beisbolo rungtynes, pjauna ir laisto savo pievutes ir kapstosi su kastuvėliais darželiuose.

vokietis lekia pas Svabą. jam norisi pauostyt.

* * *

rytuose esama vieno simfoninio orkestro, kurio dirigentas klesti atlikdamas tai, ką aš pavadinčiau Pradedančiųjų Melodijomis,šios muzikinės ištraukos suteiktų malonumą bet kuriam klasiki

234



nės muzikos klausytojui naujokui, tačiau net menkiausią skonįturintis žmogus, perklausęs šiuos pradedančiajam skirtus kūrinius keturis ar penkis kartus, tikrai subloguos. o minėtasis orkestras savaitėmis šeria publiką vienu ir tuo pačiu, publiką sudaropusamžiai žmonės ir aš neturiu nė menkiausio supratimo, iš kur

jie atsiranda ir kas sutrukdė jų protiniam vystymuisi, tačiau pasiklausę šių supaprastintų, visuotinai žinomų ir šleikščių kūrinių, jie tikrai tiki, kad išgirdo kažką naujo, didingo ir gilaus, jiepašoka nuo kėdžių ir šaukia: „BRAVO! BRAVO!" - daro būtenttai, ką, pasak gandų, ir reikia daryti, išeina dirigentas ir ima lankstytis, o tada paprašo orkestro atsistoti, man neaišku tik viena: ar

dirigentas žino, kad jis mausto publiką, ar jis taip pat protiškaiatsilikęs?

štai keletas dirigento pamėgtų kūrinių, kuriuos aš įtraukčiaunebent į pradinės muzikos mokyklos programą: Ofenbacho „Paryžiaus gyvenimas", Ravelio „Bolero", Rosinio uvertiūra „Šarka vagilė", Čaikovskio „Spragtuko" siuita (tegelbsti mus šėtonas!), Bizė

„Karmen" arba jos dalys, Koplendo „Meksikos salonas", de Faljos„Trikampė skrybėlė", Elgaro „Iškilmių maršas", Geršvino „Žydrojirapsodija" (tegelbsti mus šėtonas dukart!) ir daugelis kitų, kuriųšiuo metu tiesiog negaliu prisiminti...

tačiau vos tik minėtieji klausytojai pajunta sąlytį su šiuo primityviu šleikštuliu, jie tučtuojau virsta nekenksmingom paklaiku

siom makakom.važiuodami namo jūs pastebite tokį vaizdą, penkiasdešimtdvejų metų vyriškis, trijų baldų parduotuvių savininkas, pajutęssavyje intelektą:

- dievaži, reikia pripažinti, kad tas... tikrai supranta muziką! jis tikrai priverčia ją pajusti!

jo žmona:

235



- taip, aš visada jaučiuosi tokia dvasiškai pakylėta! beje, kuršiandien vakarieniausim - namie ar restorane?

* * *

žinoma, dėl skonio, kaip ir dėl jo trūkumo, nesiginčijama, kampyzdutė, o kam ir nuosava rankutė, nesuprantu, kodėl populiarūs Folkneris, beisbolas, Bobas Houpas, Henris Mileris, Šekspyras,Ibsenas, Čechovo pjesės, nuo G. B. Šo mane apima nevaldomasžiovulys, ir nuo Tolstojaus taip pat. „Karas ir taika" - mano galva -didžiausia nesėkmė nuo Gogolio „Milinės" laikų, apie Meilerį aš

jau kalbėjau. Bobas Dylanas, mano galva, perlenkia, o štai Dono-vanas turi stilių ir skonį, nesuprantu ir tiek. boksas, profesionalusfutbolas ir krepšinis, matyt, patraukia savo jėga. ankstyvasis Hemingvėjus buvo puikus. Dosas buvo kietas. Šervudas Andersonasvisas neblogas, ankstyvasis Sarojanas. tenisą ir operą pasilaikykitsau. nauji automobiliai - velniai jų nematė, pėdkelnės - fe. žiedai,

laikrodžiai - fe, fe. patys pirmieji Gorkio kūriniai. D. H. Loren-sas - šaunuolis, Selinas - be abejonės, plakta kiaušinienė - šūdas.Arto geras, kai pasiunta. Ginsbergas - kartais, imtynės... kas????Džefersas - žinoma, ir taip toliau, ir panašiai, patys žinot, o kasteisus? žinoma, aš! o kaipgi kitaip!

* * *

vaikystėje lankydavausi vadinamuosiuose „Oro šou", ten rodydavo akrobatinius skrydžius, oro lenktynes, šuolius su parašiutais,pamenu, vienas lakūnas buvo itin geras, ant kablio prie pat žemėsbūdavo pakabinama nosinė, o jis praskrisdavo pačia pažeme savosenutėliu vokišku „fokeriu" ir ant vieno iš sparnų įtaisytu kabliu

236



buvo šiek tiek oro, todėl vyrukas krito ne taip greitai, kaip žmogusbe parašiuto, ir galėjome jį stebėti, rodės, jis spardėsi ir rankomtampė virves, bandydamas jas išpainioti, jam nesisekė.

- argi niekas negali jam padėti? - paklausiau.Frenkas neatsakė, jis turėjo fotoaparatą ir tuo metu fotogra

favo. daugybė žmonių fotografavo, o kai kurie turėjo net filmavimo kameras.

žmogus artėjo prie žemės ir vis dar bandė išpainioti virves, otada trenkėsi į žemę ir šoktelėjo į viršų, jį uždengė parašiutas, kitišuoliai buvo atšaukti, aviacijos šventė beveik baigėsi.

ji buvo ypatinga, dūžtantys lėktuvai, parašiutininkas ir

dziundzės.namo važiavome dviračiais ir visą kelią apie tai kalbėjomės,gyvenimas atrodė smagus dalykas.

UŽRAŠAI APIE CHOLERĄ

Cholera sf. (1) [gr. cholera < chole - tulžis + rheo - teku] 1. TrpŽ med.

ūminė užkrečiamoji žarnyno liga, kurią sukelia choleros vibrionas;reiškiasi stipriu viduriavimu, organizmo apsinuodijimu, vandens

ir druskų netekimu. 2. keik. bjaurybė, bestija.

palyginus su mumis, cholera yra tam tikra prasme pranašesnis padaras; jis žino, kaip ir kur mus rasti - dažniausiai vonioje,besimylinčius ar miegančius, be to, jam labai lengva užklupti jusšikinyke, pačiame vidurių tuštinimo įkarštyje, jei jis jau stovi prieslenksčio, galite šaukti: „dieve mano, palaukit minutę, velniai rau

238



„nebūna taip, kad VISI būtų blogi, tu sakai, kad visi faraiblogi, na, taip nėra. esu sutikęs ir gerų farų. būna ir gerų farų."

ir jums niekad nepavyks jam paaiškint, kad užsivilkęs policininko uniformą žmogus tampa mokamu esamos tvarkos gynėju. jo užduotis - prižiūrėti, kad viskas liktų taip, kaip yra. jei

jums patinka viskas taip, kaip yra, tada visi policininkai - geripolicininkai, jei jums nepatinka esama tvarka, tada visi policininkai - blogi policininkai, būna taip, kai VISI yra blogi, tačiau cholera visas persmelktas šia padrika namudine filosofija ir nė už ką

jos neatsisakys, neturėdamas sugebėjimų savarankiškai mąstyti, cholera prisikabina prie žmonių - nenumaldomai ir visiems

laikams.„mums nepranešama apie tai, kas vyksta, mes neturime ti

krų atsakymų į klausimus, mes turime pasitikėti savo vadovais irlyderiais."

šių siaubingų kliedesių net neketinu komentuoti, tiesą sakant, gerai pagalvojęs, nusprendžiau daugiau nepateikti čia chole

ros pasisakymų, nes jaučiu, tuoj pasiligosiu.tai va. cholera nebūtinai yra žmogus, žinantis jūsų vardą ir

gyvenamąją vietą, cholera visur ir visada pasiruošęs prisisiurbtiprie jūsų savo nuodingu dvokiančiu mirties spinduliu, pamenuvieną nuostabų laikotarpį, kai man sekėsi žirgų lenktynėse, važi-nėjausi po Del Marą nauju automobiliu, kiekvieną naktį po lenkty

nių išsirinkdavau naują motelį ir, išsimaudęs po dušu bei persirengęs, sėsdavau į automobilį ir važiuodavau pakrante, ieškodamasgeros vietos pavalgyti, o gera vieta pavalgyti laikau tokią vietą,kur nedaug žmonių ir skaniai gamina, tie dalykai atrodo nesuderinami. juk ten, kur geras maistas, turėtų būti ir daug žmonių, tačiaukaip ir visos menamos tiesos, ši tiesa taip pat neatitinka tikrovės,būna, kad minios susirenka ten, kur patiekiamas visiškas jovalas.

240



taip aš it piligrimas ir keliaudavau kas vakarą, ieškodamas vietos,kur gerai gamina ir nėra siautėjančios minios, tai užimdavo nemažai laiko, vieną vakarą važinėjausi net pusantros valandos, kolsuradau tinkamą vietą, suradęs pastačiau automobilį ir įėjau, užsisakiau niujorkietišką išpjovą su keptomis bulvytėmis ir dar kažką,

o laukdamas maisto sėdėjau ir gėriau kavą. restoranėlyje nebuvonė gyvos dvasios, vakaras buvo nuostabus, ir staiga, tik atnešusniujorkietišką išpjovą, atsidarė durys ir įėjo cholera, taip, jūs atspė-

jot, salėje buvo trisdešimt dvi sėdimos vietos, tačiau jam REIKĖJOatsisėsti šalia ir užmegzti pokalbį su padavėja apie savo spurgą,

jis buvo tikras vištgalvis. jo pokalbis atšipusiu peiliu raižė mano

vidurius, bukas šlykštus puvėkas, oras prisipildė jo pašvinkusiossielos smarvės, gadinančios viską, be to, jis sėkmingai lindo alkūneį mano lėkštę, cholera turi neįtikėtinų gabumų sėkmingai pataikytialkūne į kieno nors lėkštę, paskubom prarijau savo išpjovą, išvažiavau iš ten ir taip prisigėriau, kad kitą rytą praleidau pirmuosiustris bėgimus.

cholera atsiranda visur, kur jūs dirbate ar įsidarbinate, ašcholerai - gardžiausias kąsnelis, kartą dirbau tokioje vietoje sužmogumi, nesikalbėjusiu su niekuo penkiolika metų. antrąją manodarbo dieną jis prakalbėjo su manimi trisdešimt penkias minutes,

jis buvo visiškai pamišęs, vienas jo sakinys sukosi apie vieną dalyką, kitas - apie kitą, su pirmuoju visiškai nesusijusį, gal tai būtų ir

nieko, tačiau jo šnekos susidėjo iš pačių įvairiausių nykių ir pagiežingų kliedesių, jį ten laikė todėl, kad jis buvo geras darbuotojas,„pagal darbą ir užmokestis", kiekviename darbe pasitaiko norsvienas pamišėlis, cholera, ir jie visada susiranda mane. „tu patinkivisiem psichams šitoj skylėj", - šį sakinį man tenka išgirsti kiekvienam darbe, ir jis tikrai neįkvepia.

241



bet galbūt taps lengviau, jei suvoksime, kad visi mes retkarčiais buvome kam nors cholera, tik patys to nežinojome, po velnių,tai siaubinga mintis, tačiau greičiausiai teisinga, ir ji galbūt padėsmums pasipriešint cholerai, idealių žmonių nebūna, visi kenčiamenuo įvairiausių beprotysčių ir bjaurasčių, apie kurias nė nenutuo

kiame, tačiau apie jas puikiai žino visi aplinkiniai, ir kaip išlaikysimus padorumo ribose?

tačiau vis dėlto negali nesižavėti žmogum, kuris imasi priemonių prieš cholerą, prieš atvirus veiksmus cholera tampa bejėgisir netrukus prisikabina prie ko nors kito. vienas mano pažįstamas,toks poetas intelektualas, linksmas, gyvybingas žmogus, ant savo

durų buvo pasikabinęs didelį užrašą, pažodžiui neprisimenu, tačiau parašyta jame maždaug taip (dailia rašysena, spausdintomisraidėmis):

„tiems, kuriems tai skirta: jei norite mane matyti, prašau, susitar

kite dėl susitikimo telefonu. į nesutartą beldimą į duris neatsiliepsiu, man

būtina turėti laiko darbui, o gadinti ir trukdyti mano darbą aš neleisiu,

prašau suprasti: tai, kas palaiko mano gyvybę, daro mane geresniu žmogumi jūsų atžvilgiu, kai mes pagaliau susitiksime daug palankesnėmis ir

malonesnėmis aplinkybėmis. "

žavėjausi tuo užrašu, nelaikiau jo nei snobizmu, nei savęspervertinimu, jis buvo normalus, sveikai mąstantis žmogus ir jamužteko drąsos ir humoro apibrėžti savo prigimtines teises, pirmą

kart šį ženklą pamačiau visiškai atsitiktinai, ir paspoksojęs į jį irpaklausęs, kaip namuose kuičiasi šeimininkas, nuvažiavau, supratimo pradžia yra visko pradžia, ir jau pats laikas kai kuriemsiš mūsų pradėti suprasti, aš, pavyzdžiui, nieko neturiu prieš grupinius hipių pasidulkinimus - jei tik MANĘS NEVERČIA JUOSEDALYVAUTI, nesu nusistatęs prieš meilę, tačiau mes juk kalbamapie cholerą, ar ne?

242



net aš, gardusis choleros kąsnelis, net aš kartą ėmiausi priemonių prieš cholerą, tuo metu dirbau naktimis, dvylikos valandųpamainoje, viešpatie, atleisk man ir atleisk viešpačiui, dieve, tačiauvienas cholerų cholera niekaip negalėjo atsispirt pagundai skambint man kasdien devintą valandą ryto. namo parsivilkdavau pusę

aštuonių ir išgėręs porą alaus vargais negalais įsigudrindavau užmigti. laiką jis pasirinkdavo labai tinkamą, ir zaunydavo tuos pačius nuobodžius ir kvailus niekus, jį įkaitindavo vien suvokimas,kad jis mane pažadino ir girdi mano balsą, jis kosėjo, spygčiojo,krenkštė, burbėjo ir mikčiojo.

- klausyk, - pasakiau jam neapsikentęs, - kokio velnio nuo

lat žadini mane devintą ryto? juk žinai, kad visą naktį dirbu? dvylika valandų kiekvieną naktį! tai kokio velnio tu mane vis žadinidevintą ryto?

- aš maniau, - aiškino jis, - kad tu gali išeiti į hipodromą,norėjau pagaut tave prieš tau išeinant į hipodromą.

- klausyk, - pasakiau jam, - pirmosios lenktynės būna be

penkiolikos dvi. be to, kaip, velniai rautų, aš galiu statyt lenktynėse, jei dirbu naktimis po dvylika valandų? kaip, tavo manymu,man, po velnių, pavyksta tai suderint? man juk reikia pamiegoti,nusišikt, išsimaudyt, valgyt, pistis, nusipirkt naujus batų raišteliusir visa kita. ar visai praradai tikrovės pojūtį? negi nesupranti, kadiš darbo pareinu visiškai nustekentas? negi nesupranti, kad visiš

kai nebeturiu jėgų? aš nesugebu nusigaut iki hipodromo, aš netsubinei pasikasyt jėgų neturiu, tai kokio bieso tu man nuolat skambini devintą ryto?

kaip sakoma, jo balsas net prikimo nuo susijaudinimo.- noriu pagaut tave prieš tau išeinant į hipodromą.tai buvo beviltiška, padėjau ragelį, susiradau didelę kar

toninę dėžę, paėmiau telefoną ir įgrūdau jį į patį didelės dėžės

243



dugną, o tada sausakimšai prikimšau dėžę skudurų, ir taip darydavau kiekvieną rytą, grįžęs iš darbo, kai atsibusdavau - skudurusišimdavau. cholera buvo nugalabytas, vieną gražią dieną jis atėjomanęs aplankyti.

- kas atsitiko, kodėl daugiau nebekeli ragelio? - paklausė.

- kai grįžtu namo, įgrūdu telefoną į dėžę su skudurais.- nejaugi nesupranti, kad grūsdamas telefoną į tą dėžę su

skudurais, tu simboliškai grūdi į dėžę ir mane?

pažvelgiau į jį ir labai lėtai ir tyliai pasakiau:- taip ir darau.nuo tada tarp mūsų viskas pasikeitė, man paskambino vie

nas bičiulis, vyresnis už mane, labai energingas, tačiau ne menininkas (ačiū dievui), ir pasakė:

- MakKlintokas skambina man triskart per dieną, o tau jisdar skambina?

- jau nebe.iš makklintokų šaiposi visas miestas, tačiau makklintokams

niekada nesuprast, kad jie makklintokai. kiekvienas makklintokasvisada nešiojasi mažą juodą užrašų knygelę, prirašytą telefonų numerių. ir jei turite telefoną - saugokitės, cholera išžagins jūsų telefoną, iš pradžių patikindamas jus, kad neskambina tarpmiestiniu(skambina), o tada jis pradės (ji pradės) į pasibjaurėjusio klausytojo ausį lieti savo nenutrūkstamus nuodingus tauškalus, tie cho-

leros-makklintokai gali zaunyti ištisas valandas ir nors bandotenesiklausyti, o nesiklausyti beveik neįmanoma, jaučiate kitamelaido-kankintojo gale esančiam vargetai kažkokį komišką gailestį.

galbūt kada nors pasaulis bus pertvarkytas, perdarytas taip,kad dėl gero gyvenimo ir nebepasitaikančių sunkumų choleradaugiau nebebus cholera, esama teorijos, kad choleras sukuria dalykai, kurių neturėtų pasaulyje būti. bloga valdžia, užterštas oras,

244



įkyrėjęs seksas, motina su nudžiūvusia ranka, tėvas, mėgęs kaišiotsau į subinę kempines puodams šveisti ir taip toliau, ar kada norssusiklostys utopinė visuomenė, nežinia, tačiau šiuo metu mumstenka nuolat susidurti su nevykusios žmonių veiklos padariniais -badaujančiųjų ordomis, juodais, baltais ir raudonaisiais, snau

džiančiomis bombomis, grupinėmis orgijomis, hipiais, ne visaihipiais, Džonsonu, tarakonais Albukerkyje, prastu alumi, triperiu,bailiais laikraščių vedamaisiais, tuo, anuo, trečiu ir Cholera, cholera vis dar čia. aš gyvenu dabartyje, o ne rytojuje, mano Utopija -mažiau cholerų DABAR, ir žinoma, labai norėčiau išgirsti jūsų pasakojimus. manau, kad kiekvienas iš mūsų turi pakęsti vieną ar du

makklintokus. galbūt savo pasakojimais apie choleras-makklinto-kus jūs sugebėsit mane prajuokinti, dieve, aš kai ką prisiminiau!!!!NIEKADA NEGIRDĖJAU, KAD MAKKLINTOKAI JUOKTŲSI!!!!!

pagalvokit apie tai.pagalvokit apie bet kurį kada nors pažinotą cholerą ir pa

klauskit savęs, ar jie kada nors juokėsi? ar jūs kada nors girdėjote

juos juokiantis?viešpatie, tik pamanyk, aš ir pats retai juokiuosi, galiu juok

tis tik vienumoje. įdomu, gal visa tai rašiau apie save? cholerapersekiojamas cholerų, tik pamanyk! ištisa cholerų kolonija - bęsi-ranganti, kandanti vienas kitam nuodingais dantimis, laižanti vienas kitam tarpkojus. tarpkojus??? geriau prisidegam „česterfildą"

ir pamirštam visą tą bėdą. susitiksime ryte. įkišti į skudurų pilnądėžę, glostydami kobros papus.

sveiki, aš jūsų kartais neprižadinau?mmm, ne, atrodo, ne.

245



NESĖKMINGA KELIONĖ

ar esate susimąstę, kad lsd ir spalvotas televizorius tapo mumsprieinami tuo pačiu metu? pasirodo daugybė bandymų su spalvomis rezultatų, ir ką gi mes darome? paskelbiame už įstatymo ribų

viena ir sušikame kita. žinoma, šiuolaikinių savininkų rankosetelevizija yra visiškai bevertė, čia nėra net apie ką diskutuoti, neseniai skaičiau apie policijos reidą, kurio metu tariamas haliucinogenų gamintojas tėškė agentui į veidą indą su „rūgštimi", eiliniaitauškalai, esama keleto pagrindinių lsd, dmt, stp30draudimo priežasčių: jie gali suvisai išvaryti žmogų iš proto, tačiau proto galima

netekti ir raunant runkelius, sukant varžtus „General Motors" gamykloj, plaunant indus ar dėstant anglų kalbą viename iš vietiniųuniversitetų, jei mes už įstatymo ribų skelbtume viską, kas išvarožmogų iš proto, suirtų visa socialinė struktūra: išnyktų santuokos,karai, viešasis transportas, skerdyklos, bitininkystė, chirurgija -viskas, ką beišvardintum. žmogų išvaryti iš proto gali bet kas, nes

visuomenė laikosi ant molinių kojų. tol, kol neišmušim iš po jos topagrindo ir nepastatysim jo iš naujo, tol į beprotnamius taip ir busžiūrima pro pirštus, o į mūsų gerulio gubernatoriaus siūlomus beprotnamių biudžeto apkarpymus aš žiūriu kaip į užuominą, kadžmonės, išvesti visuomenės iš proto, neturi teisės tikėtis tos visuomenės pagalbos ir gydymo, ypač šiais infliacijos ir nežmoniškų

mokesčių laikais, tuos pinigus daug naudingiau būtų išleisti keliųstatybai arba po trupučiuką išdalint negrams, kad tie nesugalvotųsupleškint mūsų miestų, ir man šovė į galvą puiki mintis: kodėlnepradėjus žudyt pamišėlių? tik pagalvokit, kiek pinigų sutaupy-tumėm. nes pamišėlis per daug valgo, jam reikia vietos miegoti, be

30 Lsd - lizergo rūgšties dietilamidas, haliucinogeninė, psichotropinė medžiaga. Dmt - dimetiltriptaminas, natūraliai egzistuojanti stipriausia haliucinogeninė medžiaga pasaulyje. Stp arba DOM - dimetoksiamfetaminas, psichotropinė medžiaga.

246



to, tie šunsnukiai tiesiog pasibjaurėtini - jie siaubingai klykia, tėplioja sienas šūdais ir taip toliau, mums tereikia negausios sprendimus priimančios medicinos komisijos ir poros mielų seselių (arsanitarų), kad laisvu nuo darbo metu tenkintų psichiatrų seksualinius poreikius.

taigi, grįžkime prie lsd. jei tiesa, kad kuo mažiau gauni, tuodaugiau rizikuoji - tarkim raudamas runkelius, - tai tiesa ir tai,kad kuo daugiau gauni, tuo daugiau rizikuoji, kiekvienas sudėtingas tiriamasis eksperimentas - tapyba, eilėraščių rašymas, bankoapiplėšimas, diktatorystė ir taip toliau - perkelia žmogų į tokią būklę, kurioje stebuklas ir pavojus neatskiriami kaip Siamo dvyniai,

jūs juk nedažnai vaikštot prarajos kraštu, tačiau kol vaikštot, gyvenimas tampa baisingai įdomus, smagu svetimauti su kito žmogausžmona, tačiau žinote, kad vieną dieną būsite užklupti be kelnių, tai

jums suteikia tik dar didesnį malonumą, mūsų nuodėmės gaminamos danguje, kad patys susikurtume akivaizdžiai taip reikalingąpragarą, tik pasiekite ko nors kurioj nors srity ir jūs tučtuojau įsigy

site priešų, nugalėtojai nušvilpiami, minia tiesiog trokšta pamatyti juos parblokštus ir įmurkdytus į jos paruoštą šūdų katilą, visiškusmulkius retai kas nušauna, o nugalėtoją gali nukept paštu užsisakytu ginklu (pasak legendos) arba nudėt nuosavu šratiniu šautuvumažame miestelyje, tokiame kaip Kečumas. arba prisiminkime tąatvejį su Adolfu ir jo kekše, kai visas Berlynas raičiojosi iš juoko,

stebėdamas jų istorijos atomazgą.lsd taip pat gali išverst jus iš koto, nes ji nėra stropių ekspeditorių žaisliukas, prasta rūgštis kaip ir prastos kekšės gali išmest jus iš balno, buvo juk ir pilstuko, draudžiamo alkoholio irsamanės laikai. įstatymas pats gimdo ligas juodojoje nuodų rinko

je. bet, tiesą sakant, daugumos nesėkmingų kelionių priežastimitampa pats asmuo, iš anksto išmuštruotas ir apnuodytas pačios

247



visuomenės, jei žmogus nerimauja dėl mokesčio už butą, automobilį, dėl tabelio, universitetinio savo vaiko išsilavinimo, dvylikosdolerių pietų su meiluže, kaimyno nuomonės, jei jam rūpi atsistoti keliant vėliavą ar tolesnis Brendos Star31 likimas, lsd markutėgreičiausiai išves jį iš proto, nes, tam tikra prasme, jis jau pamišęs,

ir visuomenės gyvenimo vėžėse jį laiko tik išorinės grotos ir monotonijos plaktukai, išmušantys iš jo bet kokią asmeninę ir laisvąmintį, kelionei reikalingas žmogus, dar nepasodintas į narvą, darneužkruštas galingosios Baimės, varančios visuomenę į priekį,nelaimei, dauguma žmonių linkę pervertinti save kaip laisvus irnepriklausomus asmenis, o hipių karta klydo, kviesdama nepasi

tikėti visais, vyresniais nei trisdešimties, trisdešimt metų nė velnionereiškia, dauguma būtybių būna sugaunamos ir išdresuojamosvisiškai, kai joms sukanka vos septyneri ar aštuoneri, dauguma

jaunimo ATRODO laisvi, tačiau tai tik cheminė kūno reakcija,energija, o ne tikroji sielos būklė, laisvų ĮVAIRIAUSIO amžiausžmonių esu sutikęs pačiose netikėčiausiose vietose - tarp jų buvo

šveicorių, automobilių vagių, automobilių plovyklų darbuotojų,buvau sutikęs ir keletą laisvų moterų - daugiausia padavėjų irmedicinos seselių, taip pat ĮVAIRIAUSIO amžiaus, laisva asmenybė - retas paukštis, tačiau ją atpažįsti tučtuojau, dažniausiaidėl to, kad atsidūręs šalia tokio žmogaus jautiesi gerai, tiesiogpuikiai.

lsd kelionė atskleidžia tokių dalykų, kuri nepaklūsta jokioms taisyklėms, ji parodo tau nesamų vadovėliuose dalykų, dėlkurių nerašysi skundo savo miesto tarybos nariui, žolė tik padaroesamą visuomenę šiek tiek priimtinesnę, lsd - tai kita visuomenėpačios savęs viduje, jei esi socialus tipas, gali priskirt lsd „haliucinogeniniams narkotikams" - tai pats lengviausias būdas jo atsi-

31 Brenda Starr - komiksų apie prabangių leidinių žurnalistės nuotykius herojė.

248



nepavykus kelionė? visa ši šalis, visas pasaulis - nepavykuskelionė, bičiuli, bet vos tik prarysi markutę, tave suims.

o aš iki šiol vartoju alų, turbūt dėl to, kad sulaukus 47-erių jie jau įsikimba į tave geležiniais gniaužtais, būčiau visiškas kvailys, jei manyčiau, kad išslydau iš visų jų užmestų tinklų, manau,

Džefersas pasakė labai gerą mintį, išreiškė ją maždaug taip: saugokitės spąstų, bičiuli, jų tokia gausybė, sako, net Dievas į vienuspakliuvo, kai vaikščiojo po žemę. žinoma, kai kurie iš mūsų dabarnėra tokie tikri, kad ten buvo dievas, tačiau kad ir kas tjis buvo,mokėjo keletą neblogų triukų, tik, sako, pernelyg daug tauškė,daug taukšti gali kiekvienas, net Lyris. net aš.

šiandien žvarbus šeštadienis ir saulė jau leidžiasi, o kaip jūs stumiat vakarus? jei būčiau Laiza, šukuočiausi plaukus, tačiauaš ne Laiza. na, turiu seną „Nacionalinės geografijos" numerį ir

jo puslapiai blizga, tarsi kas nors iš tikrųjų vyktų, tačiau, žinoma,nevyksta, šiame pastate vieni girtuokliai, ištisas galudienių girtuoklių avilys, pro mano langus vaikšto damos, ištaręs, sušnypštęs

gan švelnų ir nuvalkiotą žodelį, panašų į „velnias", ištraukiu išmašinėlės šį lapą. jis jūsų.

MANO SRIUBOJE - GYVŪNĖLIŲ PAVIDALO SAUSAINIAI

Ką tik išnirau iš ilgo užgėrimo, per kurį praradau savo nereikšmingą darbą, kambarį ir (galbūt) protą. Pernakvojęs tarpuvartėje,išlindau į dienos šviesą, nusivėmiau, luktelėjau penkias minutesir pribaigiau vyno likučius iš palto kišenėje rasto butelio. Be jokio

250



tikslo leidausi klajoti po miestą. Kol žingsniavau, jutau, kaip tamtikri dalykai atgauna savo buvusią prasmę. Tai, žinoma, netiesa.Tačiau stovėti tarpuvartėje nebūtų buvę lengviau.

Kurį laiką ėjau sunkiai rinkdamas mintis. Galvoje sukosi miglotos mintys apie žavią mirtį iš bado. Troškau tik susirasti vietelę,

kur galėčiau prigulti ir laukti. Nejaučiau žmonijai pagiežos, nes jainepriklausiau. Su šiuo faktu susitaikiau jau seniai.

Netrukus priėjau miesto pakraštį. Namai stovėjo nutolę vienas nuo kito. Pasirodė laukai ir nedideli ūkiai. Jaučiausi labiau ligotas, nei alkanas. Pasidarė karšta, nusivilkau paltą ir nešiausi jįrankoje. Ištroškau. Niekur nesimatė nė menkiausios užuominos į

vandenį. Vakar parkritau, todėl veidas buvo kruvinas, plaukai susivėlę. Mirtis nuo troškulio, mano manymu, nepriklausė lengvomsmirtims ir aš nusprendžiau paprašyti stiklo vandens. Praėjęs pirmąjį namą, kuris pasirodė man nedraugiškas, patraukiau keliuprie didžiulio žalio triaukščio namo, apsupto krūmų, medžių irapaugusio vijokliais. Užkopęs į prienamį, išgirdau viduje keistus

garsus, padvelkė žalios mėsos, šlapimo ir ekskrementų kvapas.Vis dėlto šiam namui jutau draugiškumą, paskambinau į duris.

Jas atidarė trisdešimtmetė moteris. Ilgais, rusvais plaukais.Jos rudos akys žvelgė į mane. Moteris buvo liekna, aptemptaismelsvais džinsais, su ilgaauliais batais ir šviesiai rožine palaidine.Jos akyse nesimatė nei baimės, nei nuogąstavimo.

- Taip? - paklausė ji, vos pastebimai šypsodamasi.- Noriu gerti, - pasakiau. - Gal galėtumėte duoti stiklinęvandens?

- Užeikit, - tarė ji ir aš nusekiau ją į prieangį. - Sėskitės.Prisėdau ant senos kėdės kraštelio. Ji nuėjo į virtuvę van

dens. Sėdėdamas girdėjau, kaip kažkas koridoriumi skuodžia įkambarį. Tas kažkas apsuko kambaryje ratą, sustojo ir pažvelgė

251



į mane. Orangutangas. Pamatęs mane, žvėris ėmė džiaugsmingaišokinėti. O paskui pribėgo ir užšoko ant kelių. Prisispaudė snukiuprie mano veido. Akimirką jis įdėmiai žvelgė man į akis, paskuiatlošė galvą, čiupo mano paltą ir keistai kvykaudamas nulėkė su

juo koridoriumi.

Ji grįžo su stikline vandens, padavė ją man.- Aš Kerolė, - tarė.- O aš Gordonas, - atsakiau, - tačiau vargu ar tai svarbu.- O kodėl nesvarbu?- Na, su manimi viskas baigta. Esu pražuvęs. Pati žinot.- O kas nutiko? Alkoholis? - paklausė ji.

- Alkoholis, - atsakiau, mostelėjau ranka į lauką, - ir jie.- Su „jais" ir man vieni nemalonumai. Esu visiškai viena.- Jūs gyvenat šitam didžiuliam name visiškai viena?- Na, vargu, - atsakė ji ir nusijuokė.- O taip, ta didelė beždžionė pavogė mano paltą.- A, tai Bilbo. Jis mielas. Ir pamišęs.

- Man reikės to palto vakare. Vakarais šąla.- Šiąnakt liksite čia. Jums reikėtų pailsėti.- Jei pailsėčiau, galbūt dar prisidėčiau prie to žaidimo.- Manau, verta. Jei tinkamai juo užsiimtumėt, žaidimas būtų

ne toks jau ir blogas.- Nemanau. Be to, kodėl jūs norėtumėt man padėti?

- Aš panaši į Bilbo, - atsakė ji. - Pamišusi. Na, jie taip manė.Tris mėnesius pragulėjau beprotnamy.- Nieko sau, - atsakiau.- Nieko sau, - pakartojo ji. - Visų pirma išvirsiu jums šiek

tiek sriubos.- Apygarda, - papasakojo ji daug vėliau, - bando mane iš

kraustyt. Vyksta bylinėjimasis. Laimei, tėvas paliko man nemažai

252



pinigų. Galiu su jais kovoti. Jie praminė mane Pamišusia Kerole išIšlaisvinto Zoologijos Sodo.

- Neskaitau laikraščių. Išlaisvintas Zoologijos Sodas?- Taip, aš myliu gyvūnus. Iš žmonių susilaukiu vien bėdų.

Bet, Dieve, aš tikrai sutariu su gyvūnais. Galbūt tikrai esu pamišu

si. Nežinau.- Manau, kad jūs labai miela.- Tikrai?- Tikrai.- Žmonės, atrodo, manęs bijo. Džiaugiuosi, kad tu manęs

nebijai.

Jos rudos akys vėrėsi vis plačiau ir plačiau. Jos buvo tamsaus, slegiančio rudumo, tačiau kol mes kalbėjome, dalis nepatiklumo ir liūdesio, rodos, išsisklaidė.

- Atleiskit, - tariau, - tačiau man reikia į tualetą.- Koridoriumi tiesiai ir pirmos durys į kairę.- Ačiū.

Perėjau koridoriumi ir pasukau į kairę. Durys buvo praviros. Aš sustojau. Ant dušo koto, virš vonios, tupėjo papūga. O antkilimėlio tysojo suaugęs tigras. Papūga nekreipė į mane dėmesio,o tigras nužvelgė abejingu, nuobodžiaujančiu žvilgsniu. Tekinasgrįžau į kambarį.

- Kerole! Dieve mano, vonioje tigras!

- A, ten Apdujėlis Džo. Apdujėlis Džo jums nieko nepadarys.- Bet aš negaliu šikti, kai į mane spokso tigras.- Ak, kvailuti! Einam su manim.Koridoriumi nusekiau paskui Kerolę. Ji įėjo į vonią ir tarė

tigrui:- Kelkis, Apdujėli, tau teks išeiti. Džentelmenas negali šikti,

kol į jį spoksai. Jis mano, kad nori jį suėsti.

253



Tigras nužvelgė ją abejingu žvilgsniu.- Apdujėli, šunsnuki tu! Antrąkart nekartosiu! Skaičiuoju iki

trijų! Pradedam! Vienas... du... trys...Tigras nė nekrustelėjo.- Na, gerai, pats prisiprašei!

Ji suėmė tigrą už ausies ir traukdama už jos pakėlė žvėrį išgulimos padėties. Didžiulis katinas urzgė ir purkštavo, mačiau joiltis ir liežuvį, tačiau Kerolė į tai nekreipė dėmesio. Ji už ausies ištempė tigrą iš vonios ir nuvedė koridoriumi. Tada paleido žvėriesausį ir tarė:

- Na, Apdujėli, marš į savo kambarį! Tučtuojau marš į savo

kambarį!Tigras pasivaikščiojo koridoriumi, apsuko pusratį ir išsitiesė

ant grindų.- Apdujėli! - tarė ji, - greit į savo kambarį!Didžiulis katinas spoksojo į ją nejudėdamas.- Šitas kalės vaikas darosi visiškai nepakenčiamas, - tarė ji. -

Turbūt teks imtis drausminimo, nors man tai ir ne prie širdies. Aš jį myliu.

- Mylite?- Žinoma, myliu visus savo žvėrelius. Klausykit, o papūga?

Papūga jums netrukdys?- Manau, kad papūgą ištversiu, - atsakiau.

- Tai pirmyn, linkiu gerai išsituštint.Ji uždarė duris. Papūga įdėmiai spoksojo į mane. O paskuitarė:

- Tai pirmyn, linkiu gerai išsituštint.Ką/7 ir padarė, tiesiai į vonią.Tą dieną ir vakarą mes dar pasikalbėjom ir aš suvalgiau ke

letą puikiai paruoštų patiekalų. Tik niekaip negalėjau suprasti, ar

254



visa tai buvo didžiulis baltosios karštinės spektaklis, ar aš miriau,o gal tiesiog išprotėjau ir mačiau vizijas.

Nežinau, kiek skirtingų rūšių gyvūnų laikė Kerolė. Ir visi jiebuvo prijaukinti. Tikras Išlaisvintas Zoologijos Sodas.

O paskui, pasak Kerolės, atėjo „tuštinimosi ir mankštos me

tas". Grupėmis po penkis ar šešis ji išvijo visus iš kambarių ir išvedė į kiemą. Lapė, vilkas, beždžionė, pantera, tigras, gyvatė - na, jūspatys buvot zoologijos sode. Ko tik ji neturėjo! Tačiau keisčiausiatai, kad gyvūnai netrukdė vienas kitam. Žinoma, juos gerai šėrė(produktams ji išleisdavo beprotiškai daug pinigų - tėtukas turbūtpaliko nemenką sumelę), tačiau man šovė į galvą mintis, kad Kero

lės meilė gyvūnams pavertė juos geraširdžiais ir beveik komiškainuolankiais - jie buvo apspangę nuo meilės. Gyvūnai tiesiog pui

kiai jautėsi.- Tik pažvelkit į juos, Gordonai. Įdėmiai pažvelkit. Argi ga

lima jų nemylėti? Pažvelkit, kaip jie juda. Kiekvienas jų toks skirtingas, kiekvienas - asmenybė, juose nėra nė lašo apsimetimo. Jie

visai nepanašūs į žmones. Jie santūrūs, nepasimetę, nė kiek ne-grėsmingi. Jie turi dovaną, dovaną, kurią gavo vos gimę...

- Taip, manau, suprantu, apie ką jūs...Tą naktį negalėjau užmigti. Apsirengiau drabužius, tik ne

apsimoviau kojinių ir batų ir patraukiau koridoriumi į kambarį.Galėjau pažvelgti į jį ir likti nepastebėtas.

Ten ir sustojau.Kerolė, visiškai nuoga, gulėjo išsiskėtusi ant kavos stalelio -ant jo tilpo tik nugara, o kojos ir klubai buvo nuleisti. Visas joskūnas buvo gundomai baltas, tarsi niekada nebūtų matęs saulės,o krūtys - daugiau tvirtos nei didelės - jos, rodės, gyvena atskirą gyvenimą, veržiasi aukštyn, jų speneliai buvo ne tamsūs, kaipdaugumos moterų, bet ryškiai rausvai raudoni, lyg liepsna, tik

255



rausvesni, tarsi neoniniai. Dieve mano, moteris su neoninėmiskrūtimis! Jos to paties atspalvio lūpos buvo pravertos saldžiamesvaigulyje. Kerolės galva vos kyšojo virš kito staliuko krašto, ilgirusvai kaštoniniai plaukai kabojo, lėtai sūpuodamiesi ir šiek tiekvijosi ant kilimo. Visas jos kūnas atrodė tarsi išteptas aliejais -

rodės, nėra nei alkūnių, nei kelių girnelių, jokių aštrių kampų irkraštų. Ji buvo glotniai ištepta. Kyšojo tik krūtys smailiais speneliais. Aplink kūną rangėsi ilga gyvatė - nežinau, kokios rūšies.Jos liežuvėlis virpčiojo, o galva judėjo Kerolės skruostu - lėtai,grakščiai, pirmyn ir atgal. Paskui gyvatė pakildavo ir išsirie-tusi žvelgdavo į Kerolės nosį, jos lūpas, akis - godžiai gėrėjosi

jos veidu.Kartais gyvatės kūnas vos pastebimai slysdavo Kerolės

kūnu; tas judesys atrodė tarsi glamonė, o po glamonės gyvatėtruputį susitraukdavo ir vydamasi suspausdavo Kerolę. Kerolėžiopčiojo, virpėjo, trūkčiojo, gyvatė nuslysdavo palei jos ausį, tadapakildavo, pažvelgdavo į jos akis, nosį ir lūpas, o tada vėl pakarto

davo savo judesius. Gyvatės liežuvėlis švysčiojo labai tankiai, Kerolės dziundzė buvo prasižiojusi, plaukeliai tiesiog maldavo, rusviir nuostabūs lempos šviesoje.

Grįžau į kambarį. Na, ir sekasi tai gyvatei, pamaniau; panašaus padaro ant moters dar nemačiau. Ilgai varčiausi, kol galų galeužmigau.

Kitą rytą, mums kartu pusryčiaujant, tariau Kerolei:- Atrodo, jūs iš tikrųjų mylite savo zoologijos sodą, ar ne?- Taip, visus juos myliu, visus iki vieno, - atsakė ji.Mes tylėdami baigėme pusryčiauti. Kerolė atrodė tiesiog

puikiai. Ji visa švytėjo, vis ryškiau ir ryškiau. Jos plaukai, rodos,atgijo: šokčiojo į judesių taktą, pro langą ant jų sruvo šviesa, išryškindama raudonį.

256



Jos plačiai atmerktos akys ruseno, tačiau ne nuo baimės ardvejonių. Tos akys: jos viską sugerdavo į save, viską išspinduliuodavo. Ji buvo žvėris. Ir žmogus.

- Klausykit, - tariau, - jei sugebėsit atimti iš tos beždžionėsmano paltą, aš eisiu.

- Nenoriu, kad išeitumėt, - atsakė ji.- Norite, kad tapčiau jūsų žvėryno dalimi?- Taip.- Tačiau žinot, aš - žmogus.- Taip, bet jūs nesugadintas. Jūs ne toks, kaip jie. Jūsų siela

kupina abejonių, o jie jau nepataisomi, pražuvę. Jūs taip pat pražu

vęs, tačiau nesugadintas. Jus tik reikia surasti.- Tačiau aš galiu būti pernelyg senas, kad mane... mylėtų,

kaip likusius žvėryno gyventojus.- Aš... nežinau... jūs man labai patinkat. Gal pasilikit? Mes

pasistengsime jus surasti.Kitą naktį vėl negalėjau užmigti. Nuėjau koridoriumi iki ka

roliukų užuolaida atitverto kambario ir pažvelgiau vidun. Šį kartąKerolė kambario viduryje buvo pasistačiusi didelį stalą. Jis buvoąžuolinis, beveik juodas, tvirtomis kojomis. Kerolė gulėjo ant stalo,sėdmenys ant paties kraštelio, kojos praskėstos, jų pirštai vos lietėgrindis. Viena ranka ji buvo prisidengusi dziundzę, tačiau rankąatitraukė. Vos tik patraukus ranką visas jos kūnas, rodos, nušvito

ryškia rausva šviesa, kraujas plūstelėjo į odą ir nuslūgo. Rausvumo likučiai akimirką ryškėjo ties smakru ir aplink gerklę, paskuidingo ir jos dziundzė šiek tiek prasiskleidė.

Aplink stalą ratais lėtai vaikščiojo tigras. Paskui ėmė suktiratus vis greičiau ir greičiau, sušvytravo uodega. Kerolė tyliai sudejavo. Jai sudejavus, tigras atsidūrė ties jos kojomis. Jis sustojo.Pakilo. Padėjo priekines letenas ant stalo ir Kerolės galva atsidūrė

257



tarp jų. Išsitiesė jo penis; jis buvo milžiniškas. Penis ėmė bakstytis jai į dziundzę, ieškodamas įėjimo. Kerolė padėjo ant tigro penioranką, bandydama įvesti jį vidun. Jie abu raitėsi ant nepakeliamos,aistringos agonijos slenksčio. Pagaliau dalis penio įlindo. Tigrasstaiga trūktelėjo užpakalinėmis kojomis; įlindo likusioji dalis... Ke

rolė sukliko. Tigrui ėmus judėti, ji apkabino jo kaklą rankomis. Ašapsisukau ir grįžau į kambarį.

Kitą dieną pusryčiavome lauke, drauge su gyvūnais. Savotiškas piknikas. Man įsidėjus į burną bulvių salotų, pro šalį praėjolūšis ir pilkoji lapė. Pajutau visiškai naują, nepažįstamą pojūčiųpilnatvę. Apygardos valdžia privertė Kerolę pastatyti aukštą vie

linę tvorą, tačiau gyvūnai vis dar galėjo paklajoti po erdvią pievą.Mes pavalgėme, Kerolė išsitiesė ant žolės ir ėmė žiūrėti į dangų. ODieve, vėl tapti jaunu!

Kerolė pažvelgė į mane:- Ateik čia, senas tigre!- Tigre?

- „Tigre, kurs liepsna ryškia..."33. Kai mirsi, jie tave atpažins,pamatys tavo dryžius.

Išsitiesiau šalia Kerolės. Ji pasisuko ant šono, padėjo galvąman ant rankos. Pažvelgiau jai į veidą. Šitos akys apėmė visą dangų ir žemę.

- Tu panašus į Rendolfą Skotą, šiek tiek atskiestą Hemfriu

Bogartu, - tarė ji.Nusijuokiau.- Tu pakvaišus, - atsakiau.Mes negalėjome atitraukti vienas nuo kito akių. Jaučiau, kad

galiu jos akyse paskęsti.

33 Anglų poeto ir mistiko Williamo Blake'o (1757-1827) eilėraščio „The Tiger"

pirmoji eilutė: „Tiger, tiger, burning bright..."

258



O tada mano ranka atsidūrė ant jos lūpų, mes bučiavomės,aš prisitraukiau ją prie savęs. Kita ranka glosčiau jos plaukus. Taibuvo meilės bučinys, ilgas meilės bučinys, man atsirado erekcija,

jos kūnas slydo manuoju, slydo, tarsi gyvatė. Pro šalį praėjo strutis. „Viešpatie, - sumurmėjau, - Viešpatie Dieve..." Mes vėl pasibu

čiavome. Prabilo ji: „Šunsnuki! Ak tu šunsnuki, ką tu su manimidarai!" Kerolė suėmė mano ranką ir įkišo sau į melsvus džinsus.Užčiuopiau jos dziundzės plaukus. Jie buvo vos drėgni. Ėmiau tentrint ir glostyti, įkišau į vidų pirštą. Ji aistringai pabučiavo mane.„Šunsnuki! Kalės vaike!" Tada atsitraukė.

- Per greitai! Reikia lėtai, lėtai...

Mes atsisėdome, ji paėmė mano plaštaką ir ėmė burti iš delno.- Tavo gyvenimo linija... - pratarė. - Tu gyvenai šioje žemėje

visai nedaug. Štai, pažvelk. Pažvelk į savo delną. Matai tą liniją?- Taip.- Tai gyvenimo linija. O dabar matai manąją? Aš jau daug

kartų gyvenau šioje žemėje.

Kerolė kalbėjo rimtai ir aš ja tikėjau. Buvo neįmanoma netikėti Kerole. Ji buvo viskas, kuo verta tikėti. Už dvidešimties jardų mus stebėjo tigras. Vėjelis permetė Kerolės rausvai kaštoniniųplaukų sruogą nuo nugaros ant peties. Tai buvo nepakeliama. Aščiupau ją ir mes vėl bučiavomės. Mes nukritome aukštielninki, tačiau ji vėl ištrūko.

- Tigre, kalės vaike, aš juk sakiau: neskubėk!Mes dar pasikalbėjome. O tada ji tarė:- Supranti... Net nežinau, kaip paaiškinti. Dažnai matau tai

savo sapnuose. Pasaulis pavargo. Artinasi kažkokia pabaiga. Žmonės tapo nenuoseklūs, nebemąsto blaiviai - jie virto akmenimis. Jiepavargo nuo savęs pačių. Jie meldžia mirties ir jų maldos bus išklausytos. O aš... aš... na, aš ruošiu gyventi tame, kas liks iš žemės,

259



naują būtybę. Jaučiu, kad kažkas kažkur taip pat ruošia naują būtybę. Galbūt net keliose vietose. Šios būtybės susitiks, ims daugintisir išgyvens, supranti? Tačiau norėdami išgyventi toje išliksiančiojegyvenimo kruopelėje, jie turi savyje turėti geriausias visų padarų,įskaitant žmogų, savybes... Mano sapnai, mano sapnai... Manai,

kad aš pamišusi?Ji pažvelgė į mane ir nusijuokė:- Manai, esu Pamišusi Kerolė?- Nežinau, - atsakiau. - To nustatyti neįmanoma.Tą naktį vėl negalėjau užmigti ir koridoriumi nuėjau į kam

barį. Pažvelgiau pro karoliukų užuolaidą. Kerolė buvo viena, gulė

jo ant sofutės, šalia degė lempelė. Ji buvo nuoga ir, rodos, miegojo.Praskyriau užuolaidą ir įėjau į kambarį, atsisėdau ant kėdės šalia.Lempos šviesa krito ant viršutinės jos kūno dalies, kita slypėjo še

šėlyje.Nusirengęs, žengiau prie jos. Atsisėdau ant sofutės krašto ir

pažvelgiau į ją. Ji pramerkė akis. Pamačiusi mane, Kerolė neatrodė

nustebusi. Bet jos akių rudumoje, skaidrioje ir gilioje, nežybtelėjonei intonacija, nei kirtis, tarsi būčiau ne tas, ką ji pažįsta vardu ar išpoelgių, o kažkas kitas - su manimi visiškai nesusijusi jėga. Tačiaupalankumas buvo.

Lempos šviesoje jos plaukai buvo tokie patys, kaip ir saulėsnutvieksti - pro rudumą prasimušė raudonis. Tarsi viduje lieps

notų ugnis, ji visa viduje liepsnojo ugnimi. Pasilenkiau ir pabučiavau ją už ausies. Ji pastebimai iškvėpė ir įkvėpė. Nuslydau žemyn,nuleidau kojas nuo sofutės, paliečiau liežuviu jos krūtis, palaižiau, perėjau prie pilvo, bambos, grįžau prie krūtų, vėl nuslydaužemyn, dar žemiau, kur prasideda plaukai ir ėmiau ten bučiuoti, lengvai vienąkart kąstelėjau, nusileidau dar žemiau, aplenkiausvarbiausia, išbučiavau vieną koją, tada kitą. Ji sujudėjo, negarsiai

260



aiktelėjo: „ak, ak...". Ir tada aš atsidūriau ties anga, ties lūpomis, irlabai lėtai liežuviu apvedžiau jų kraštą, ir tuo pačiu kraštu grįžauatgal. Įkandau jai, dukart kyštelėjau liežuvį vidun, ištraukiau, vėlapvedžiau ratu. Ji sudrėko, pajutau lengvą druskos prieskonį. Darkartą apvedžiau ratu. Sudejavo: „ak, ak...", ir žiedas prasiskleidė,

pamačiau pumpurėlį ir ir liežuvio galiuku, taip lengvai ir švelniaikaip tik galėjau, ėmiau kutenti ir lyžčioti. Jos kojos trūktelėjo, pakilo į viršų ir kol ji bandė sukryžiuoti jas virš mano galvos, kilauaukštyn, lieždamas aukščiau, sustodamas, pakildamas iki gerklės,kąsdamas, o mano penis tuo metu baksnojo baksnojo baksnojo, kol

ji ištiesė ranką ir įvedė jį į angą. Slysdamas į vidų, susiradau jos

lūpas savosiomis, - mes susikibome dviejose vietose, - lūpos buvovėsios ir drėgnos, žiedas drėgnas ir karštas, tiesiog orkaitė apačio

je, laikiau savo penį jos kūne, visą, nejudėdamas, o ji raitėsi ant jo,maldaudama...

- Ak, tu šunsnuki, niekše... judinkis! Judink jį!Ji blaškėsi, o aš nejudėjau. Įsispyriau pirštais į sofutės galą,

spraudžiausi į ją dar stipriau, tačiau nejudėjau. O tada, nejudindamas kūno, priverčiau savo penį tris kartus šoktelt. Ji sutrūkčio

jo. Mes pakartojome tai dar kartą, ir, kai nebegalėjau jau daugiaukentėti, ištraukiau jį beveik visą, vėl įslydau - glotnumas ir karštis,- pakartojau tai dar kartą, o ji blaškėsi ant mano penio tarsi žuvisant kabliuko. Pakartojau tai daug kartų, kol visai pašėlęs ėmiau

ją smaigstyti, jusdamas, kaip jis auga, mes kartu kilome aukštyn,kaip viena visuma - puikus stilius, - kilome virš visko, virš istorijos, virš mūsų pačių, virš ego, virš gailestingumo ir išbandymų,virš visko, išskyrus magišką mėgavimosi Būtimi jausmą.

Mes kartu pasiekėme orgazmą ir po to pasilikau joje, o manopenis nesilpo. Kai ją pabučiavau, jos lūpos buvo visiškai glebios,pasidavė manosioms. Jos lūpos atsipalaidavo, pasidavė viskam.

261



Dar pusvalandį gulėjome švelniai apsikabinę, tada Kerolė pakilo.Ji pirmoji nuėjo į vonią. Aš - vėliau. Tą naktį jokių tigrų nebuvo.Tik senasis Tigras, kurs liepsna ryškia...

Mūsų santykiai tęsėsi, dvasiniai ir lytiniai, tačiau, turiu pripažinti, Kerolė tęsė visa tai ir su gyvūnais. Bėgo nedrumsčiamos

laimės mėnesiai. O tada aš pastebėjau, kad Kerolė nėščia. Oho, neblogai užėjau vandens atsigerti.

Vieną dieną mes nuvažiavome į miestą apsipirkti. Kaip visada, užrakinome namus. Nors po namus šlaistantis tigrui, panteraiir kitiems vadinamiesiems pavojingiems žvėrims, dėl vagystės arįsilaužimo nebuvo ko jaudintis. Produktų gyvūnams atveždavo

kasdien, tačiau maisto produktų sau patiems tekdavo važiuoti įmiestą. Kerolę mieste gerai pažinojo. Pamišėlė Kerolė - žmonėsnuolat spoksojo į ją parduotuvėse, o dabar vėpsojo ir į mane, josnaująjį žvėrį, jos naująjį senąjį žvėriuką.

Iš pradžių nuėjome į kiną, tačiau filmas mums nepatiko.Kai išėjome, purškė lietus. Kerolė nusipirko keletą suknelių nėš-

čiosioms, o tada užsukome į prekybos centrą kitų dalykų. Atgalvažiavome neskubėdami, šnekėdami, džiaugdamiesi vienas kitu.Mes buvome viskuo patenkinti žmonės.

Troškome tik to, ką turėjome; jie mums buvo visiškai nereikalingi ir mes jau seniai nebesijaudinome dėl to, ką jie galvo

ja. Tačiau jautėme jų neapykantą. Mes jiems nepriklausėme, bu

vome pašaliečiai. Gyvenome su žvėrimis, o žvėrys kėlė grėsmę jųvisuomenei - taip manė jie. O mes kėlėme grėsmę jų gyvenimobūdui. Rengėmės senais drabužiais. Aš nesikirpau barzdos, vaikščiojau apžėlęs ir nors man buvo jau penkiasdešimt, plaukai liepsnojo ugnimi. Kerolės plaukai siekė užpakalį. Ir mes visąlaik rasdavome priežastį pasijuokti. Pasijuokti nuoširdžiai. Jie negalėjo tosuprasti.

262



šypsojosi per skausmą. Na, ką gi, dabar jis apie tai žinojo daugiaunegu aš.

Tigrą Apdujėlį jie užklupo mėgiamiausioje jo vietoje - vonio je. Jis buvo suvarpytas kulkų, tarsi užpuolikai būtų šaudę paklaikęiš baimės. Viskas buvo paplūdę krauju, dalis jo - jau sukrešėjusi.

Akys užmerktos, nasruose - amžiams sustingęs urzgesys, kyšančios didžiulės puikios iltys. Net miręs jis buvo didingesnis už betkurį gyvą žmogų. Vonioje gulėjo papūga. Vienas šūvis. Papūga gulėjo šalia vandens nuotako, kaklas ir galva - po kūnu, vienas sparnas apačioje, o kito plunksnos - plačiai išskleistos, tarsi tas sparnasnorėjo klykti, tačiau nesugebėjo.

Apžiūrėjau kambarius. Nė vieno gyvo. Visi iššaudyti. Lokys. Kojotas. Meškėnas. Visi. Namuose tvyrojo mirtina tyla. Niekas nejudėjo. Nieko nebegalėjome padaryti. Manęs laukė ilgos irdidžiulės laidotuvės. Gyvūnai gyvybe sumokėjo už savitumą - irmūsų taip pat.

Sutvarkiau kambarį ir miegamąjį, išploviau, kur galėjau,

kraują ir įsivedžiau Kerolę. Tai turbūt nutiko, kai buvome kine.Pasodinau Kerolę ant sofutės. Ji neverkė, tik visa virpėjo. Glaudžiau ją, glosčiau, kažką kalbėjau... Retkarčiais jos kūnu nuvilnydavo smarkus drebulys, ji sudejuodavo: „Ooo, ooo... Viešpatie..."Ji ėmė raudoti tik po dviejų valandų. Likau su ja, glaudžiau priesavęs. Netrukus ji užmigo. Nunešiau ją į lovą, nurengiau, užklo

jau. O paskui išėjau iš namų ir apžvelgiau užpakalinį kiemą. AčiūDievui, jis buvo didžiulis. Per naktį Išlaisvintas Žvėrynas pavirtogyvūnų kapinėmis.

Kol visus palaidojau, užtrukau dvi dienas. Kerolė grojoplokšteles su laidotuvių maršais, o aš kasiau duobes, dėjau kūnusir juos užkasinėjau. Buvo nepakeliamai liūdna. Kerolė žymėjo kapus, mes abu gėrėm vyną ir tylėjom. Žmonės ateidavo ir spokso-

264



- Su bobom visada taip. Niekada nežinai. Pusė vaikinų išlandynių pateko ten dėl bobų.

- O aš maniau, dėl gėrimo.- Iš pradžių atsiranda boba, o tada jau ir gėrimas.- Supratau.

- Niekada su tom bobom nežinai.- Aš žinojau.Jis keistai mane nužvelgė, o paskui išsodinau jį iš automo

bilio.Aš laukiau ligoninėje, apačioje. Visa, kas įvyko, buvo labai

keista. Ir tai, kad iš landynių kvartalo pakliuvau į tą namą, ir vis

kas, kas nutiko paskui. Meilė ir kančia. Tačiau nepaisant visko,meilė nugalėjo kančią. Tik dar ne viskas buvo baigta. Bandžiau tyrinėti beisbolo lygos lenteles, lenktynių rezultatus. Visa tai beveikprarado prasmę. O dar buvo ir Kerolės sapnai; ja aš tikėjau, tiknežinojau, ar tikėti ir jos sapnais. Ką sakė tie sapnai? Nežinojau.Paskui pamačiau kaip Kerolės gydytojas prie registratūros kalbasi

su sesele. Priėjau prie jo.- O, ponas Dženingsas, - tarė jis, - jūsų žmona jaučiasi pui

kiai. O vaikas... vaikas... berniukas. Devyni svarai ir penkios uncijos.

- Ačiū, daktare.Liftu pakilau į stiklinį skyrių. Viduje rėkė tikriausiai apie

šimtą kūdikių. Girdėjau juos per stiklą. Viskas tęsiasi nenutrūkstamai. Gimimas. Mirtis. Kiekvienam savo eilė. Mes ateiname vieniši ir išeiname vieniši. O daugumas mūsų ir gyvena vienatvėje,baimėje, gyvena nevisavertį gyvenimą. Mane apėmė ypatingasliūdesys. Matyti visą šią gyvybę, kuriai lemta mirti. Matyti visą tągyvybę, pavirsiančią neapykanta, beprotybe, neuroze, kvailumu,baime, žudynėmis, nieku - nieku gyvenime ir nieku mirtyje.

266



Pasakiau seselei savo vardą. Ji įžengė į stiklinę patalpą ir surado mūsų kūdikį. Paėmusi jį ant rankų ir pakėlusi, seselė nusišypsojo. Tai buvo be galo atlaidi šypsena. Kitokia ji ir negalėjo būti.Pažvelgiau į vaiką - neįtikėtina, medicinos požiūriu neįmanoma:tai buvo tigras, lokys, gyvatė ir žmogus. Tai buvo briedis, kojotas,

lūšis ir žmogus. Jis neverkė. Jo akys žvelgė į mane ir atpažino, iraš jį atpažinau. Tai buvo nepakeliama - Žmogus ir Antžmogis, Su-peržmogus ir Superžvėris. Tai buvo visiškai neįtikėtina, o jis žvelgėį mane, Tėvą, vieną iš tėvų, vieną iš daugelio tėvų... saulės kraštasužkliudė ligoninę ir visa ligoninė ėmė drebėti, kūdikiai klykė, šviesa įsijungdavo ir užgesdavo, stiklinę sieną priešais mane nušvie

tė purpurinis blyksnis. Ėmė klykti seselės. Trys liuminescencinėslempos išsprūdo iš laikiklių ir nukrito ant kūdikių. Seselė stovėjo,laikė rankose mano vaiką ir šypsojosi, o ant San Francisko nukritopirmoji vandenilinė bomba.

POPULIARUS ŽMOGUS

jau antrąkart sergu gripu, gripu, gripu, o duris vis kažkas tranko,ir vis eina žmonės, ir visi jie, kartu ir atskirai, mano, kad būtent jie

turi man ką pasiūlyt, jie daužo į duris bum bum bum, nuolat vienas ir tas pats, ir aš sakau:„PALAUKIT MINUTĖLĘ! PALAUKIT!"užsitempiu kažkokias kelnes ir įleidžiu juos pro duris, aš

labai pavargau, taip ir nesugebėjau išsimiegoti, nešikau jau trisdienas, būtent, jūs atspėjot, kraustausi iš proto, o kiekviename ištų žmonių slypi ypatinga jėga, kiekviename iš jų slypi gėrio, esu

267



atsiskyrėlis, bet nesu bambeklis ir bukagalvis, tačiau amžinai -amžinai kas nors ne taip. prisimenu seną motinos mėgtą vokiškąpatarlę: „immer etwas!", - kuri reiškia: visada kas nors ne taip.žmogus to taip ir nesupranta, kol nepradeda senti, amžius nesuteikia jokių pranašumų, jis tik suka ir suka tuos pačius vaizdus, tarsi

bepročių kino teatre.tai kažkoks kietas bičas purvinom kelnėm, ką tik iš kelionės,

didžiulis tikėjimas savo kūryba, neblogas šiaip rašytojas, tačiauman įtartinas tas jo tikėjimas, kaip ir jam įtartina tai, kad mes prieškambary nesibučiuojam, nespaudžiam vienas kitam rankų ir ne-sitrinam užpakaliais, jis įdomus, jis aktorius, turėtų būt. jis vienas

pragyveno daugiau gyvenimų nei kiti dešimt kartu sudėjus, tačiau jo patrauklus aktyvumas mane galų gale išvargina, man nusišiktant poetų bendruomenės ar to, kad jis skambino Normanui Mei-leriui, pažįsta Džeimsą Boldviną, ar kitus, visus kitus, ir aš matau,kad jis nelabai mane supranta, nes man nedaro ypatingo įspūdžio

jo didybė, na, ir tegul, jis vis tiek man patinka, jis pralenkia 999 iš

tūkstančio, tačiau mano vokiška sieliūkštė nenurims, kol nerasiuto tūkstantojo. esu visiškai ramus, klausausi jo, bet giliai manyjeišbrinko didžiulis beprotybės pūlinys, kuriuo reikia rūpintis ir aš

juo pasirūpinsiu, kambaryje už aštuonis dolerius šalia Vermontoaveniu, va taip va. po velnių.

taigi jis kalba, neblogai, juokiuosi.

- penkiolika gabalų, gavau penkiolika gabalų, numirė manodėdė. ir staiga ji užsinori vestuvių, o aš storas kaip meitėlis, ji manegerai maitino, ji uždirba tris šimtus per savaitę kažkokioj advokatokontoroj ar panašiai, o dabar nori tuoktis, nori mest darbą, ir mesišvažiuosim į Ispaniją, tai va, aš rašau pjesę, turiu puikią pjesėsidėją, tai va, aš geriu, dulkinu visokias kekšes, o tada kažkoks tipasiš Londono nori pamatyt mano pjesę, nori ją pastatyt, taigi grįžtu

268



aš iš Londono, o čia kažkokia bybienė, sužinau, kad mano žmonakrušosi su miesto meru ir mano geriausiu draugu, žiūriu jai į akisir sakau: TU, NUSUSUS KEKŠE, PISAISI SU MANO GERIAUSIUDRAUGU IR SU MERU. DABAR AŠ TAVE NUDĖSIU IR MANDUOS TIK PENKERIUS METUS, NES TU BUVAI MAN NEIŠ

TIKIMA! jis vaikšto kambariu pirmyn atgal.- ir kas toliau? - paklausiau.-ji ir sako: „na, durk man peiliu, bybiačiulpy tu!"- šaunuolė, - atsakiau.- aha, - tarė jis, - rankoje laikiau didžiulį peilį ir numečiau jį

ant grindų, gerai ji mane. aukščiausia klasė, stambioji buržuazija.tai va. ką gi, visi mes vieno dievo vaikai - jis išėjo,grįžau į lovą. beveik merdėjau. niekam nerūpėjo, ir man

pačiam nerūpėjo, mane vėl ėmė krėsti šaltis, man neužteko antklodžių. buvau sušalęs į ragą. ir smegenys sustingusios - visosprotinės žmonijos avantiūros atrodė afera, visiškais niekais, rodės,

kad vos gimęs aš tučtuojau patekau į aferistų gaują, o jei aferistųnesupranti ar nepalaikai jų pusės, viskas baigta, šakės, tie aferistaiviską prasuko, paėmė biznelį amžiams, neišplėši. jam ir nesinorė

jo nieko plėšyt, jis žinojo, kad Šekspyras - prastas rašytojas, kadKrilis - bailys, ne tame esmė. jam reikėjo tik mažo kambarėlio irvienatvės, vienatvės.

kartą jis pasakė draugui, kuris, jam rodės, nors truputį jį supranta, pasakė, kad niekada nesijautė vienišas.o draugas jam atsakė: „prakeiktas melagis",ir jis vėl grįžo į lovą, jam laužė kaulus, pagulėjo valandą, ir

vėl suskambo durų skambutis, jis nusprendė neatidaryt. tačiau įduris ėmė taip piktai skambint ir daužyt, kad jis nusprendė, joggali būt kažkas svarbaus.

269



atėjo jaunas žydas, neblogas poetas, bet kokio velnio atėjo?- Henkai?-Ko?

jis įvirto į kambarį, jaunas, kupinas jėgų, vis dar tikintis poezijos apgaule, visa ta bybiene: jei tu geras poetas ir geras žmogus,

tai tau bus atlyginta šioj ar kitoj pragaro pusėj, vaikis dar nesuvokė, kad Gugas buvo sukurtas tiems sėkmingiems, įsiganiusiems,įgudusiems regzt intrigas ir čiulpt pinigus bei dėstyt anglų kalbąkaip gimtąją ir užsienio įvairiuose nykiuose pasaulio univeruose.viskas buvo nustatyta žlugimui, žmogus, turintis sielą, niekadanenugalės aferisto, nebent praėjus šimtui metų po mirties, tačiau

ir tada jie pričiups tavo sielą, kad prasuktų eilinę aferą, žlugimasneišvengiamas.

jis įėjo, jaunas, ketinantis tapti rabinu.- oi, koks siaubas, - pasakė.- kas? - paklausiau.- pakeliui į oro uostą.

-na?- Ginsbergas susilaužė šonkaulį avarijoje, o tam Ferlinge-

čiui34, didžiausiam pusgalviui iš jų visų, viskas kaip nuo žąsiesvanduo, išskrenda į Europą dalyvaut skaitymuose, penki-septynidoleriai už vakarą, ir nė įbrėžimo, kartą skaičiau kartu su Ferlin-gečiu ir jis taip išsikalinėja scenoj, taip mulkina žmones, kad į jį

bjauru žiūrėt, galų gale jie jį nušvilpė, perkando. Hiršmanas taippat panašų šūdą mala.- nepamiršk, kad Hiršmanas pamišęs dėl Arto. jis mano, kad

jei žmogus nesielgia it agresyvus pamišėlis, jis nėra genijus, duok jam laiko, visko gali būt.

34 Lawrence Ferlinghetti (gim. 1919) - JAV poetas, bitnikas, vienas knygynų ir

leidyklų tinklo „City Lights" įkūrėjų.

270



- po velnių, - sako vaikis, - tu sumokėjai man trisdešimtpenkis dolerius, kad perspausdinčiau tavo naują eilėraščių knygą,tačiau jų ten per daug. JĖZAU ŠVENČIAUSIAS, nė nemaniau, kad

jų bus tiek DAUG!- o aš maniau, kad mečiau rašyt eilėraščius.

kai žydas mini Švenčiausiąjį Jėzų, supranti, kad jis pakliuvoį bėdą. taigi, jis davė man tris žalius, aš daviau jam dešimt, ir mesabu pasijutom geriau, tiesa, jis dar surijo pusę mano prancūziškobatono, prakeiktą marinuotą agurkėlį ir išėjo.

aš vėl griuvau į lovą ir jau ruošiausi pakratyt kojas, gerai taiar blogai, geri ar blogi tie berniukai, rašinėjantys savo rondo, de

monstruojantys savo viščiukiškus poetinius raumenis, tai siaubingai įkyri, jų tiek daug, tiek daug trokštančių prasimušti, tiek daugnekenčiančių vienas kito ir tų, pasiekusių viršūnę, kai kurie iš jų,žinoma, viršūnėj būt neverti, tačiau daugelis verti, taigi, viskas yra,byra, griūva į krūvą, „mes su Džimiu susipažinom vakarėlyje../'.

na, leiskit man tą mėšlą nuryti, jis įsiropštė į lovą. ir stebė

jo, kaip vorai ryja sienas, jo vieta čia ir taip bus visados, jis negalipakęst minios, poetų, nepoetų, didvyrių, nedidvyrių, negali jų pakęst. jis pasmerktas pražūčiai, vienintelė to pasmerkimo bėda ta,kad jam reikia jį priimti kuo ramiau ir švelniau, jis, aš, mes, Jūs...

jis vėl atsigulė, krečiamas šalčio, žuvis, kaip slidus žuvies šonas, balsvas šnabždantis vanduo, pagalvok apie tai. visi miršta, tai

liečia visus, išskyrus mane ir dar vieną žmogų, na, ir puiku, esamaįvairiausių formuluočių. įvairiausių filosofų, aš pavargau.na, gerai, gripas tai gripas, natūrali mirtis nuo paprasto, aiš

kaus nusivylimo ir nesirūpinimo savimi, ir štai pagaliau mes čia,tysome lovoje, prakaituojam, spoksom į kryžių, kraustomės iš proto taip, kaip moku tik aš, na, bent anksčiau taip mokėjau tik aš, taislaikais, kai man niekas netrukdė, o dabar nuolat kas nors beldžia į

271



duris, aš neuždirbu savo rašliava nė 500 dolerių per metus, o jie visbeldžia į duris, nori į mane PAŽIŪRĖTI.

jis, aš, vėl įsiropščiam į lovą, laužo kaulus, prakaituoju, mirštu, tikrai mirštu, tegul tik jie palieka mane ramybėj, leidžia manišsimiegot, man nusispjaut, ar aš genijus, ar idiotas, leiskit man iš

gyvent dar vieną dieną taip, kaip noriu, nors aštuonias valandas,visa kita - jūsų, ir vėl suskambo durų skambutis.

galima pagalvot, kad jis koks Ezra Paundas, kuriam Gins-bergas bando pačiulpt bybį...

ir jis tarė:- palaukit, apsimausiu kelnes.

visur lauke plieskė šviesos, kaip neonas, ar kedenanti plaukus prostitutė.

bičas buvo anglų kalbos dėstytojas nežinia iš kur.- Bukai?- aha. sergu, seni. gripas, labai užkrečiamas.- turėsi šiais metais eglutę?

- nežinau, mirštu, mergiotė mieste, tačiau man visai prastai,gali užsikrėst.

jis žengia atgal ir laikydamas ištiestoj rankoj paduoda manalaus pakuotę, paskui atverčia savo naujausią poezijos knygą, pasirašo, išeina, o aš žinau, kad tas nelaimėlis nemoka rašyt, niekadaneišmoks, tačiau jis pasimaišęs dėl kelių eilučių, kurias aš kažkada

parašiau ir kurių jis neparašys niekados.tačiau tai ne varžybos: didis menas niekada nebūna varžybos, galbūt didis menas - tai valdžia, vaikai, dailininkai, bybiačiul-piai ar kas tik nori.

aš atsisveikinau su juo ir jo alumi ir atsiverčiau knygą:„...1966-1967 mokslo metais gavo Gugenheimo stipendiją

mokslui ir tyrimams..."

272



jis numetė knygą į kampą, supratęs, kad nieko gero joje neras. visus apdovanojimus susižeria įsiganę tipai, turintys laiko iržinių, kur rasti paraiškos blanką tam supistam Gugenheimui. jis toblanko net akyse nėra matęs, kur tu jį gausi, vairuodamas taksi ardirbdamas pasiuntiniu Albukerkio viešbuty, blyn.

jis griuvo į lovą.suskambo telefonas,

jie vis dar baladojosi į duris.štai ir viskas, jam visiškai tas pats. tarp visų tų vaizdų ir gar

sų jam tas pats, jis nemiegojo tris dienas ir tris naktis, neturėjo kąėst, ir staiga pagaliau tapo tylu. taip arti mirties, kiek tai įmanoma

nesikraustant iš proto, būti arti mirties - puiku, netrukus jie pasitraukė.

ir prakeiktos nuomojamo buto lubos suskeldėjo mažais plyšeliais, jis nusišypsojo, dviejų šimtų metų senumo tinkas byrėjo

jam į burną, jis jo įkvėpė ir užduso.

ELITINIS ŽIRGAS

visą naktį prasėdėjau su Džonu Barzda, aptarinėjom Krilį - jis

buvo už, aš buvau prieš, atėjau jau gerokai įkaušęs ir dar atsinešiaualaus, mes aptarėm šį, aptarėm tą, mane, jį, paprastos šnekos, kolslenka naktis, apie šeštą ryto sėdau į automobilį, užvedžiau variklį ir nuriedėjau kalvomis žemyn į Sanseto bulvarą, grįžau namo,susiradau dar vieną alaus, išgėriau, sugebėjau nusirengt, griuvau į lovą. atsibudau apie pusiaudienį, pagiringas, šokau į drabužius, išsivaliau dantis, susišukavau, pažvelgiau į ištinusį snukį,

273



plūduriuojantį veidrodyje, nusigręžiau, sienos sukosi, paskubomisišbėgau pro duris, įsiropščiau į automobilį ir patraukiau į pietus, įHolivudo parką. įsikinkiau į darbą.

pastačiau dešimtuką už favoritą 8 su 5 ir ketinau jau išeitžiūrėt lenktynių, prie langelio pribėgo aukštas vaikis tamsiu kos

tiumu, bandė pastatyt paskutinę minutę, tas šunsnukis buvo kokių septynių pėdų ūgio. bandžiau pasitraukt iš kelio, tačiau jis petimi smogė man tiesiai į veidą, beveik parbloškė mane ant žemės,pasisukau ir šūktelėjau:

- tu sumautas kalės vaike, ATSARGIAI!tačiau jis buvo pernelyg užsiėmęs statymais, negirdėjo nie

ko. priėjau prie rampos ir pažiūrėjau, kaip atbėga 8 su 5. paskuiišėjau iš klubo patalpos į centrinę tribūną ir pasiėmiau puodelįkavos, be grietinėlės, visas hipodromas atrodė kaip psichodelinisvaizdinys, penki bilietai po 5,60.18 dolerių pelno, pirmosios lenktynės. aš nenorėjau būti hipodrome, niekur nenorėjau būt. kartaisžmogus turi taip atkakliai kovoti dėl savo gyvenimo, kad neturi

kada jo gyventi, grįžau į klubą, baigiau kavą, prisėdau, kad nenu-alpčiau. bloga, pykina.

likus minutei stojau į eilę. kažkoks japoniukas atsisuko įmane, prikišo veidą, „kas jums patinka?" - neturėjo net programėlės. bandė vogčiomis pažvelgt į manąją, šitie vaikinai gali pastatytdešimt ar dvidešimt dolerių už žirgą, tačiau per šykštūs, kad nusi

pirktų keturiasdešimt centų kainuojančią programėlę, kur surašytivisi žirgų duomenys, „niekas man nepatinka", - suurzgiau. manau, suprato, jis nusisuko ir pabandė įskaityt, kas parašyta priešais

jį stovinčio vyro programėlėje, pažvelgė pro pažastį, pro petį.pastačiau ir nuėjau pažiūrėt lenktynių. Džeris Perkinsas

bėgo kaip keturiolikmetis išdaras, kuo jis ir buvo. Čarlis Sortas atrodė lyg miegotų balne, gal irgi visą naktį gėrė. su žirgu, jie aplen

274



kė Naktinį Prekinį esant aštuoniolikai su vienu ir aš suplėšiau savobilietą, vakar jie aplenkė jį esant penkiolikai su vienu, jie stengėsi,kad atsidurčiau tarp valkatų, mano drabužiai ir batai atrodė tarsipasiskolinti iš skudurininko, lošėjas gali pralošt viską, tik ne drabužius. gali neturėt ko lakt, ką ėst, su kuo pistis, tačiau drabužius

turi turėt, kol nesi nuogas ir turi žalių, jie leidžia tau statyt.vaikinai dairėsi į kažką labai trumpu sijonuku, o jis buvo

TRUMPAS! o ji buvo jauna ir smarki, paklausiau, per daug. vienanaktis kainuos man šimtą, ji sakė, kad dirba kažkur padavėja, pasitraukiau su savo nuplyšusiais drabužiais, o ji nuėjo prie baro irpati nusipirko išgerti.

pasiėmiau dar kavos, praeitą naktį aiškinau Džonui Barzdai,kad vyras vienaip ar kitaip permoka už dziundzę kokį šimtą kartų. aš nepermoku, o kiti permoka, sijonuko dziundzė buvo vertakokių aštuonių žalių, ji norėjo tik trylika kartų daugiau, nei buvoverta, šauni mergiotė.

stojau į eilę kitoms lenktynėms, lenta rodė nulį. lenktynės

turėjo tuoj prasidėti, storas vaikis priešais, rodos, snaudė, nepanašu, kad jis norėtų už ką nors statyt, „statyk ir judinkis", - pasakiau

jam. o jis tarsi įstrigo langely, jis lėtai pasisuko ir aš vožiau jamalkūne, pastūmiau šonu, atstūmiau nuo langelio, jei būtų ką pasakęs, būčiau smogęs, pagiringas darausi irzlus, pastačiau dvidešimtuž Skotų Svajonę, geras žirgas, tik kažin ar Kreinas moka jį valdyt,

per visas dienos lenktynes nieko gero neparodė, na, ką gi - jam jaupats laikas, jie bėgo 18 su vienu ir jį aplenkė tiesiojoj, jis sekundęuždelsė. senasis Klarensas Hansenas dar šį tą sugeba.

valkatos likimas atrodė vis realesnis, pažvelgiau į žmones,ką jie čia veikia? kodėl jie ne darbe? kaip jiems tai pavyksta? priebaro trynėsi ir keletas turtingųjų, jie dėl nieko nesijaudino, tačiau turėjo tą ypatingą turtingųjų išraišką, kuri atsiranda, kai jie

275



praranda norą kovoti ir jo nebėr kuo pakeisti - jokio susidomėjimoniekuo, tik turtai, vargšai, aha. cha, cha cha cha, cha.

vis gėriau vandenį, buvau perdžiūvęs, perdžiūvęs ir bloguo- jantis. kaip skuduras, ateikit ir pribaikit. vėl įvarytas į kampą, koksvarginantis žaidimas.

prie manęs priėjo prabangiai apsirengęs tamsaus gymio tipas, nuo jo trenkė žmogžudystėm ir incestu, jis dvokė kaip užsikimšusi kanalizacija.

- duok dolerį, - paprašė.- eik po velnių, - atsakiau labai tyliai.

jis nusisuko ir priėjo prie kito. „duok dolerį", - paprašė, ir

užsirovė ant atsakymo, ant olandų kilmės niujorkiečio, „duok dešimt, nuosmauka", - atšovė niujorkietis.

aplink malėsi Svajonės apsukti žmonės, be cento, pikti, susinervinę. parblokšti, sužaloti, išdurti, padaryti, apmulkinti, apsukti, iškrušti, perpisti. ir jie grįš pakartot, jei tik sukrapštys kiekpinigų, o aš? eisiu kraustyt kišenių, suteneriaut, ar dar kuo už

siimsiu.kitos lenktynės buvo ne ką geresnės, vėl antras, Džine Deili

aplenkė maniškį Pipiriuką ties finišu, vis stipriau jutau, kad visamano daugiametė lenktynių patirtis - visos naktinės studijos -buvo tik iliuzija, po velnių, juk jie tik gyvūnai, paleidi juos bėgt irkažkas nutinka, geriau jau sėdėčiau namie ir klausyčiau ko nors

nuvalkioto - „ Karmen" angliškai - ir laukčiau, kol šeimininkas išspirs mane lauk.penktosiose lenktynėse vėl pastačiau už antrą - Audringasis

Skotis aplenkė manąjį Bobidžeką. Audringasis buvo tolygaus paskirstymo rytiniame lažybų sąraše, labiausiai dėl to, kad juo jojovienas pagrindinių žokėjų, Faringtonas, ir dėl to, kad paskutiniambėgime atsiplėšė per vienuolika ilgių.

276



vėl antras, šeštosiose, stačiau už Šratinį, gera kaina, aštuonisu vienu, ir jie lėkė neprastai, tačiau Pilkasis Ruoželis buvo nenugalimas. suplėšiau savo dešimties dolerių laimėjimo bilietą.

septintosiose lenktynėse mano žirgas atbėgo trečias ir aš buvau prakišęs jau penkiasdešimt dolerių.

aštuntosiose turėjau rinktis tarp Kridžio Kešo ir Raudonosios Bangos, išsidūriau, nes Raudonoji Banga pavėlavo startuoti,taigi Kridis Kešas su O'Brajenu laimėjo 8 su 5. tiesa, tai nestebino - Kridis Kešas šiemet jau laimėjo dešimt lenktynių iš devyniolikos.

Raudonoji Banga pratuštino mano piniginę, pralošiau jau

devyniasdešimt dolerių.nuėjau į tualetą nusišlapint, o ten jie visi jau suko ratus, pa

siruošę papjaut, ištraukt piniginę, vėtyta ir mėtyta, visko mačiusikompanija, netrukus, viskam pasibaigus, jie visi išsivaikščios, na,ir gyvenimas jiems teko - išardytos šeimos, prarasti darbai, verslai. beprotybė, tačiau jie mokėjo mokesčius senajai gerajai Kali

fornijos valstijai, mažyt. septynis ar aštuonis procentus nuo kiekvieno dolerio, už dalį to buvo tiesiami keliai, samdomi policininkai jums grasint, statomi beprotnamiai, maitinamas ir išlaikomasRonaldas.

dar vienas bandymas, stačiau už vienuolikos metų išdarą,Fitmentą, kuris prasilaužė paskutiniajame bėgime ir per trylika il

gių aplenkė 6 500 dolerių pareikalavimų žirgus, o dabar bėgo supora 12 500 ir vienu 8 000 pareikalavimų lenktynių žirgais, turbūt buvau pamišęs, kad stačiau už jį devyni prieš du. norėdamasapsisaugot pastačiau dar dešimt žalių už Uralą, šeši su vienu, irketuriasdešimt už Fitmentą. taip prašvilpiau jau 140 žalių, man jauketuriasdešimt septyneri, o vis dar žaidžiu Neišsipildančių Svajonių šaly. išdurtas kaip visiškas kaimo stuobrys.

277



išėjau pažiūrėt lenktynių. Fitmentas pirmame posūkyje atsidūrė antras, tačiau bėgo jis lengvai, tik nepalūžk, brangusis,nepalūžk. atnešk man sėkmę, nors truputį sėkmės, juk neturi dievas visąlaik šikt ant vieno žmogaus - manęs, kiekvienam turi ateiteilė. tai tik padeda sustiprint jų tvirtybę.

ėmė temti ir žirgai bėgo per rūką. finišo tiesiojoje Fitmentasišsiveržė į priekį, bėgo jis lengvai, tačiau Namelis Pievoje, aštuoniųir vienos penktosios mylios favoritas, aplenkė Fitmentą ir išsiveržėį priekį, jie taip apibėgo paskutinį posūkį, o tada Fitmentas išsiveržė, pasivijo Namelį Pievoje, aplenkė jį ir paliko, na, ką gi, messumalėm aštuonių ir vienos penktosios mylios favoritą, beliko su

dorot dar šešis žirgus, po velnių, po velnių, jie man neleis išlošt,galvojau, kas nors iš to būrio išsiverš, kas nors ims ir prabus, dievaiman to neleis, aš grįšiu į savo kambarį, gulėsiu tamsoje, spoksosiuį lubas ir suksiu galvą, kas čia nutiko.

Fitmentas tiesiojoje laikėsi priekyje per du ilgius, aš laukiau,tiesioji rodėsi labai ilga. dieve, kokia ILGA! ILGA!

tai neįvyks, neįvyks, jau visiškai sutemo,prašvilpiau 140 žalių, pagiriotas, senas, kvailas, praradęs sė

kmę. karpos ant sielos. jaunos merginos gulasi į lovą su proto ir kūno milžinais,

merginos juokias iš manęs, kai pamato einantį gatve.Fitmentas. Fitmentas.

jis vis dar laikėsi per du ilgius priekyje, jis skriejo, du supuse ilgių, niekas nė nepriartėjo, nuostabu, simfonija, net rūkasman šypsojosi, pamačiau, kaip žirgas kerta finišo liniją ir nuėjauatsigerti dar vandens, kai grįžau, jau buvo iškabinta kaina, vienuolika aštuoniasdešimt už du. o aš turėjau 40 dolerių vertės bilietus,išsitraukiau parkerį ir paskaičiavau, man priklauso 236 doleriai,minus 140 praloštų, iš viso: 96 doleriai pelno.

278



Fitmentas. mano meilė, mažylis, mano meilė, elitinis žirgas,dešimties dolerių eilė buvo ilga. nuėjau į tualetą, apsišlaks-

čiau vandeniu veidą, mano žingsnis vėl tapo spėrus, aš išėjau irišsitraukiau bilietus.

ir radau tik TRIS statymų bilietus! vieną kažkur pamečiau!

diletantas! kvailys! avigalvis! man pasidarė bloga, vienas dešimties dolerių bilietas buvo vertas 59 žalių, grįžau savo pėdomisatgal, rinkau nuo žemės bilietus, jokio ketvirto numerio, kažkaspasiėmė mano bilietą.

stovėjau eilėje, rausdamasis piniginėje, na, ir mulkis! staigaradau dingusį bilietą, jis buvo įsmukęs į plyšį mano piniginėje, to

niekada anksčiau nebuvo nutikę, sumauta piniginė!pasiėmiau savo 236 dolerius, pastebėjau, kad į mane įdėmiai

žiūri Mini Sijonėlis, o ne, ne, ne, ne, NE! nusigrūdau eskalatoriumižemyn, nusipirkau laikraštį, prasibroviau pro vairuotojus stovėjimo aikštelėje ir nusigavau iki automobilio.

prisidegiau cigarą, ką gi, pamaniau, tiesa akivaizdi: genijaus

nesuvaržysi, ir su ta mintimi užvedžiau savo 1957-ųjų „plimutą".vairavau itin atsargiai ir mandagiai, niūniavau Piotro Iljičiaus Čaikovskio Koncertą D-dur smuikui ir orkestrui, net sugalvojau žodžių seką, kuri tijco pagrindinei temai, pagrindinei melodijai; „irvėl mes būsime laisvi, ak, ir vėl mes būsime laisvi, būsime laisvi,būsime laisvi..."

važiavau tarp įniršusių nevykėlių, jų iki galo neišpirkti arpernelyg brangiai apdrausti automobiliai buvo viskas, ką jie turėjo, jie drąsino vienas kitą žudyt ir žaloti, skriedami, pakirsdami vienikitus, neužleisdami nė colio, aš išsukau, mano automobilis užgesotiesiai ant posūkio, užkirsdamas kelią dar 45 automobiliams, greitai koja spustelėjau pedalą, mirktelėjau policininkui ir pabandžiauužsivest. pavyko, ir aš pajudėjau per smogą. Los Andželas, tiesą

279



sakant, nebuvo tokia jau bloga vieta: apsukrus vertelga čia visadaišgyventų.

DIDYSIS MARIHUANOS ŽAIDIMAS

praeitą vakarą atsidūriau dideliame vakarėlyje - paprastai man taibūna nemalonu, aš juk vienišius, senas prasilakėlis, kuriam mieliau gerti vienam ir tikėtis nebent Malerio ir Stravinsko per radiją,

tačiau vis dėlto atsidūriau siutinančioje minioje, priežasties neatskleisiu, nes tai jau būtų visai kitas pasakojimas, galbūt ilgesnisir daug painesnis, bet stovėdamas atokiau, gurkšnodamas vynąir klausydamasis „Doors", „Beatles" ir „Airplane" suvokiau, kadman reikia cigaretės, mano baigėsi, mano paprastai visada baigiasi. netoliese pastebėjau du vyrukus - nukarusios švytruojančios

rankos, kvailos povyzos, lenkti kaklai, negrabūs rankų pirštai, - jieatrodė kaip guminiai, kaip gumos atkarpos, išsitempia, susitraukia, plyšta į gabalus.

priėjau prie jų:- ei, vaikinai, gal turit cigaretę?guma ėmė trūkčioti ir šokčioti, stovėjau, žiūrėjau, o jie links

minosi, tūpčiodami ir krūpčiodami.- mes nerūkom, seni! SENI, mes ne... pūčiam, cigarečių.- ne, seni, mes nerūkom, šitą, tai va, ne, seni.taukšt pliaukšt, šlept trept. guma.- mes varom į Malibuuuuu, seni! jo, varom į Malibuuuu!

seni, varom į Maaaliiibuuuu!- jo, seni!

280



- jo, seni!-jo!taukšt pliaukšt, arba šlep trep.

jie negalėjo paprastai imt man ir pasakyt, kad neturi cigaretės. jiems reikėjo parodyt savo šmaikštumą, atskleist šventą daly

ką: cigaretes rūko lochai. o jie ruošėsi varyt į Malibu, į kokią norstariamai jaukią ir ramią lūšnelę Malibu - šiek tiek įpūst. kažkuo

jie man priminė senutes, ant gatvės kampo pardavinėjančias „Sargybos bokštą", visa šita LSD, STP, marihuanos, heroino, hašišo irreceptinių vaistų nuo kosulio mėgėjų minia kenčia nuo to paties„Sargybos bokšto" niežulio: turi būt su mumis, seni, nes kitaip

tau šakės, tu miręs, toks gyrimasis vartojantiems narkotikus taponuolatine ir apgaulinga BŪTINYBE, nieko nuostabaus, kad juosnuolat pariša, - jie negali vartot kvaišalų ramiai, savo malonumui,

jiems būtinai reikia VISIEMS pranešt, su kuo jie susidėjo, be to, jielinkę visa tai sieti su Menu, Seksu, Pasitraukimu Iš Visuomenės,

jų Rūgšties Dievas, Lyris, liepia: „meskit visuomenę, šekit paskui

mane", o tada išsinuomoja mieste salę ir ima po penkis doleriusnuo galvos už tai, kad jie pasiklausytų, kaip jis rėžia kalbas, paskuišalia Lyrio pasirodo Ginsbergas ir paskelbia Bobą Dylaną didžiupoetu, nuo vaikiškų šikpuodžių nenulipusių garsenybių savireklama. Amerika.

tačiau palikim tai, juk tai - kita istorija, o šioje pernelyg daug

rankų ir per mažai smegenų, - taip jau aš pasakoju, toks jau šispasakojimas, grįžkim prie mūsų „pašvęstųjų", prie žolininkų, jųkalba, geras. seni. įkerti, pavarai, kietas, tūsas. pūsti, pūtikai, veža.neveža, tėvai, ir taip toliau, ir panašiai, tuos pačius žodžius - arkaip juos geriau pavadinti? - girdėjau dar 1932-aisiais, kai buvaudvylikos, tai, kad praėjus ketvirčiui amžiaus girdžiu tuos pačiusžodžius, ypatingo susižavėjimo vartojančiaisiais nekelia, ypač

281



kai jie laiko tuos žodelius hipiškais. dauguma šių žodžių atėjo išrimtus narkotikus vartojančių žmonių aplinkos, o taip pat iš senų

juodaodžių džiazo grupių, terminai, kuriuos vartoja tikri „pašvęstieji", dabar jau pasikeitė, tačiau taip vadinami „savi bičai", tokie,kaip tas duetas, iš kurių prašiau cigaretės, - vis dar kalba, lyg būtų

1932-ieji.kad žolė gimdo meną - abejotina, ir labai. De Kvinsis35para

šė keletą neblogų dalykų, „Opijaus mėgėjas" parašytas grakščiai,nors ir nuobodokas, be to, daugeliui menininkų būdinga išbandytbeveik viską, jie linkę į eksperimentus, riziką, savižudybes, tačiaužolė pasirodo jau PO Meno, jau atsiradus menininkui, žolė Meno

nekuria, garsiam menininkui ji dažnai tampa poilsio būdu, gyvenimo švente, o pūtimo vakarėliai tampa velniškai gera medžiaga,leidžiančia užklupti žmones atlapa siela, o jei ir ne atlapa, tai bent

jau ne taip griežtai saugoma.1830-aisiais visas Paryžius liežuvavo apie Gotjė36 namuose

vykstančias hašišo ir sekso orgijas, buvo žinoma ir tai, kad Gotjė

rašo eiles, tiesa, žmonių atmintis iki šių dienų išsaugojo tik jo orgijas.pereikim prie kitos šio dalyko pusės: man labai nepatiktų, jei

mane parištų už žolės vartojimą ir (ar) laikymą, jausčiausi lyg apkaltintas išprievartavimu, kai viso labo tik pauosčiau kažkieno padžiautas kelnaites, žolė paprasčiausiai nėra tiek gera. didžiumą jospoveikio sukelia pačiam sau įsikalbėtas tikėjimas, kad, va, tuoj veš.

pakeiskit ją narkotinės medžiagos neturinčia, taip pat kvepiančiasubstancija ir dauguma vartotojų pajus tą patį poveikį: „oho, vaikeli, koks GERAS dalykėlis, tikrai super!"

35 Thomas De Quincey (1785-1859) - anglų rašytojas ir intelektualas, geriausiai žinomas kaip „Opijaus mėgėjo" (Confessions of an English Opium-Eater, 1821 m.) autorius.

36 Theophile Gautier (1811-1872) - prancūzų poetas, prozininkas, žurnalistas

ir kritikas.

282



o aš daug daugiau malonumo patiriu nuo dviejų dideliųskardinių alaus, nerūkau ne todėl, kad laikausi įstatymo, o todėl,kad žolė man nuobodi ir poveikis jos silpnas, tačiau pripažįstu,kad žolės poveikis skiriasi nuo alkoholio poveikio, galima apsinešti nuo žolės ir to beveik nepajusti, o gerdami jūs paprastai puikiai

žinote, kad jau prisilupot. priklausau senajai mokyklai: man patinka jaust, kad esu apsinešęs, tačiau jei kam nors kitam noris įpūst,užsimest rūgšties ar susišaut, aš neprieštarauju, tai jo reikalas, irkas kam patinka, tas tą tegul ir vartoja, tiek žinių.

dabar priviso daugybė komentatorių su visiškai neišsivys-čiusiom smegenėlėm, tai kodėl prie jų prisidedu ir aš su savo įman

triu bambėjimu? visi esam prisiklausę senučių, kurios dejuoja: „ak,koks SIAUBAS, ką tas jaunimas su savim daro, visi tie narkotikai,kitoks šlamštas! tai siaubinga!" o tada jūs pasižiūrit į tą seną raganą: nei akių, nei dantų, nei smegenų, nei sielos, nei šiknos, nei burnos, nei spalvų, nei gyvybės, nei humoro - nieko, perdžiūvęs pagalys, ir tada imate stebėtis, ką su ja padarė arbatėlė su sausainiais,

bažnyčia ir namas ant kampo, o ir seniai kartais pasiunta dėl to,kuo dabar užsiima jaunimas: „po velnių, aš SUNKIAI dirbau visąsavo gyvenimą!" (jie mano tai esant dorybę, tačiau tai tik įrodo, kadžmogus - visiškas mulkis), „jie viską nori gaut UŽ DYKĄ? sėdi,žudo save narkotikais, nieko neveikia ir nori prašmatniai gyvent!"

o tada pažiūrite į JĮ:

amen. jis ne tik pavydi, jį išdūrė, prapiso geriausius jo metus, jam,iš tikrųjų, taip pat norisi linksmybių, jeigu tik jis galėtų pradėt viską iš pradžių, bet negali, todėl ir nori, kad visi kentėtų, kaip ir jiskenčia.

štai, tiesą sakant, ir viskas, žolininkai kelia per daug triukšmo dėl savo sumautos žolės, o liaudis kelia per daug triukšmo dėl

283



tos sumautos žolės rūkymo, užtat policija sukasi, dirba, pakuojapūtikus, reikalauja pakabint ant kryžiaus, o svaigalai - legalūs, kolnepadaugini ir tavęs nesusemia gatvėj ir neįkiša už grotų, žmonijaitik duok ką nors, tučtuojau apdergs, suniokos ir apšiks. jei valstijose leistų rūkyt žolę, gyventi taptų smagiau, tačiau ne itin. kol esa

ma teismų, kalėjimų, advokatų ir įstatymų, tol jie ir bus naudojami.o prašyt legalizuot žolę, tai tas pats, kas prašyt sutept alyva

antrankius, kuriuos jums ketina užsegt. juk skausmą jums keliakažkas kita - štai kodėl jums ir reikia žolės, viskio, botagų ir guminių kostiumų, arba klykiančios muzikos, atsuktos taip garsiai,kad neįmanoma galvot, arba beprotnamių, mechaninių pyzdų ar

162 beisbolo rungtynių per sezoną, o gal Vietnamo, izraelio ir vorųbaimės, arba mylimosios, kuri prieš pisimąsi skalauja kriauklėjesavo geltonus dirbtinius dantis.

būna paprastų atsakymų, o būna ir pasufleruotų, mes visdar krapštomės su pasufleruotais, nes dar nesubrendom, dar neį-gijom drąsos pasakyt, ko mums reikia, keletą amžių manėm, kad

tai gali būt krikščionybė. įmetę krikščionis suėst liūtams, mes leidom jiems įmest mus šunims, pamatėm, kad komunizmas galiatnešti šiokios tokios naudos paprasto žmogaus pilvui, tačiau jisbeveik nieko neduoda jo sielai, o dabar mes žaidžiame su narkotikais, manydami, kad jie atvers mums duris. Rytai sėdi ant narkotikų seniau, nei buvo išrastas tabakas, ir jie suvokė, kad ėmė mažiau

kentėti, bet dažniau mirti, pūsti ar nepūsti, „mes varom į Ma-li-buuuuu, seni! jo, varom į Mallli-buuuu!"atleiskit, susisuksiu suktinę su „Bull Durham",norit dūmo?

284



ANTKLODĖ

Pastaruoju metu blogai miegu, tačiau ne apie tai šneka. Tai įvykstatada, kai aš tartum užmingu. Sakau „tartum užmingu", nes taipir yra. Vis dažniau pastaruoju metu tarsi miegu - jaučiu, kad mie

gu, tačiau tuo pat metu matau sapne savo kambarį, sapnuoju, kadmiegu ir visi daiktai yra būtent ten, kur aš juos palikau užmigdamas. Laikraštis ant grindų, tuščias alaus butelis ant staliuko, manovieniša auksinė žuvelė, lėtai sukanti ratus prie pat akvariumo dugno - visi asmeniniai daiktai, kurie yra tokia pat mano dalis, kaipir plaukai. O dažnai, kai NEmiegu ir guliu lovoje, snausdamas žiū

riu į sienas, laukiu miego, tuomet dažnai savęs klausiu: būdraujuaš ar jau užmigau ir sapnuose matau savo kambarį?

Pastaruoju metu reikalai klostosi visiškai prastai. Mirtys, vospasivelkantys žirgai, skaudantys dantys, kraujavimas, kiti nemi-nėtini dalykai. Kartais pajuntu, kad vargu ar gali būt blogiau. Ovėliau pagalvoju: na, tu dar turi kambarį. Nesi gatvėje. Buvo lai

kai, kai nebuvau nusiteikęs prieš gatves. O dabar jų pakęst negaliu. Dabar mažai ką galiu pakęst. Mane taip dažnai badė adatomis,pjaustė, net sprogdino... taip dažnai, kad daugiau nebenoriu, daugiau tiesiog nebeištverčiau.

Taigi, štai koks dalykas. Kai užmiegu ir matau sapne, kadesu savo kambaryje, o galbūt visa tai vyksta iš tikrųjų ir aš nemie

gu, nežinau, ima dėtis tokie dalykai. Pastebiu, kad spintos durysvos praviros ir esu įsitikinęs, kad prieš akimirką jos dar buvo uždarytos. Tada matau, kad pravirų spintos durų plyšys ir ventiliatorius (dabar karšta ir ant grindų stovi ventiliatorius) sudaro tiesiąliniją, nukreiptą tiesiai man į galvą. Apimtas sumaišties, su įsiūčiu atplėšiu galvą nuo pagalvės, sakau „su įsiūčiu", nes tuo metupaskutiniais žodžiais plūstu „tuos" ar „tai", kurie ketina mane

285



pašalinti. Girdžiu, kaip sakot: „Vyrukas išsikraustė iš proto" - iriš tikrųjų, gali būt, kad išsikrausčiau. Tačiau man kažkodėl taipneatrodo. Nors tai ir labai silpnas argumentas mano naudai, jei jįapskritai galima laikyt argumentu. Gatvėje, tarp žmonių, jaučiuosinejaukiai. Jie kalba ir žavisi kažkuo, kas neturi su manimi nieko

bendro. Tačiau vis dėlto tarp jų jaučiuosi stiprus. Man į galvą ateina tokia mintis: jeigu jie gali egzistuoti padedami suirusių į fragmentus daiktų ir dalykų, tai ir aš galiu. Tačiau kai lieku vienas irvisi palyginimai susiveda į savęs paties palyginimą su sienomis,kvėpavimu, istorija, su mano mirtimi, tada ir ima dėtis keisti dalykai. Esu akivaizdžiai silpnas žmogus. Bandžiau kreiptis į Bibliją,

į filosofus, į poetus, tačiau visi jie, mano galva, pražiopsojo pačiąesmę. Jie kalba apie kažką visai kita. Todėl seniai mečiau skaityt.Man šiek tiek padeda gėrimas, lošimas ir seksas, ir tuo aš beveikniekuo nesiskiriu nuo bet kurio žmogaus bendruomenėje, mieste ar šalyje; vienintelis skirtumas tas, kad aš niekada nesistengiau„būti sėkmingas", niekad nenorėjau turėti šeimos, namo, pado

raus darbo ir taip toliau. Taigi toks ir buvau: nei intelektualas, neimenininkas, neturėjau ir gelbstinčių paprasto žmogaus šaknų. Likau tarsi per vidurį, užsidirbau tokio „tarpinio žmogaus" etiketę,o tai, man rodos, ir yra protinės negalios pradžia.

O koks esu netašytas! Kasausi pirštu išangę. Turiu hemo-rojų. Tai geriau nei lytiniai santykiai. Kasausi, kol imu kraujuo

ti, kol skausmas nepriverčia manęs sustot. Taip daro beždžionės,makakos. Ar esat zoologijos sode matę jų raudonas kraujuojančiassubines?

Tačiau jums leidus aš pratęsiu. Nors jeigu norite ko norskeisto, galiu papasakoti apie žmogžudystę. Šie Sapnai Apie Kambarį, jei leisite juos taip vadinti, prasidėjo prieš keletą metų. Vienas iš pirmųjų prisisapnavo man Filadelfijoje. Tada dirbdavau tik

286



retkarčiais ir galbūt visko priežastis buvo mano nerimas dėl nuomos. Gėriau aš tada tik šiek tiek vyno ir alaus, o seksas ir lošimaidar nebuvo manęs pasiglemžę. Nors tuo metu gyvenau su gatvinemoterimi ir man buvo keista, kad ji reikalaudavo iš manęs daugiausekso ar „meilės", kaip ji tai vadino, po to, kai tą dieną ar naktį

būdavo pamaloninusi du ar tris vyriškius, ir nors aš, kaip ir kiekvienas Riteris Nuo Didelio Kelio, buvau gerokai pasitrankęs popasaulį ir priglobtas ne vieno kalėjimo, man vis tiek buvo kažkaipnejauku kišti savąjį ten, po viso TO... visa tai, žinoma, atsisukdavoprieš mane ir man būdavo nelinksma.

- Branguti, - sakydavo ji, - turi suprast, kad aš tave MYLIU.

Su jais nieko panašaus nėra. Tu tiesiog NEPAŽĮSTI moterų. Moteris gali tau duot ir tu manysi, kad savo pasiekei, nors nieko tu ištikrųjų nepasiekei. O tau aš atsiduodu.

Visos tos kalbos nedaug tepadėjo. Tik kambaryje nuo jųimdavo darytis ankšta. Ir vieną naktį (gal tai buvo sapnas, gal irne), aš nubudau, o šalia manęs gulėjo ji (o gal man prisisapnavo,

kad nubudau), apsidairiau ir pamačiau mažyčius žmogeliukus, jųbuvo trisdešimt ar keturiasdešimt, rišančius mus abu prie lovoskažkokia sidabrine viela, jie lakstė ir lakstė su ta viela aplink mus -po lova, per lovą. Mano ponia turbūt pajuto mano nervingumą.Pamačiau, kaip ji pramerkia akis ir pažvelgia į mane.

- Tylėk! - sušnypščiau. - Nejudėk! Jie nori nužudyt mus

elektros srove!- KAS NORI NUŽUDYT MUS ELEKTROS SROVE?- Po velnių, juk sakiau TYLĖK! Gulėk ramiai!Apsimetęs miegančiu leidau jiems dar padirbėti. O tada iš

visų jėgų mečiausi aukštyn ir sutraukiau vielą, užklupau juos nepasiruošusius. Bandžiau vieną pritrėkšti, bet nepataikiau. Nežinau, kur jie dingo, tačiau aš jų atsikračiau.

287



- Aš ką tik išgelbėjau mus nuo mirties, - tariau savo poniai.- Pabučiuok mane, tėveliuk, - atsakė ji.Na, kad ir kas ten būtų nutikę, grįžkime į dabartį. Rytais at

sikeliu su rumbais ant kūno. Melsvomis dėmėmis. Yra viena neįprasta antklodė, kurią stebiu. Manau, kad man miegant ši antklo

dė sėlina prie manęs. Kartais nubundu, o ji apsivijusi man aplinkkaklą ir smaugia. Visada viena ir ta pati antklodė. Kol kas aš nekreipiu į ją dėmesio. Atsidarau alaus, nykščiu praplėšiu lenktyniųprogramėlę, pažiūriu pro langą, ar nelyja, ir stengiuosi viską pamiršti. Aš tiesiog noriu ramiai, be triukšmo gyventi. Aš pavargau.Nenoriu įsivaizduoti jokių dalykų, nenoriu jų susigalvoti.

Tačiau tą naktį antklodė vėl neduoda man ramybės. Ji judatarsi gyvatė. Įgauna įvairiausias formas. Niekaip nenori gulėt ištiesta ant lovos. Tas pats ir kitą naktį. Nuspiriu ją ant grindų priesofos. Pastebiu, kad ji juda. Ji ima judėti, vos tik aš vaizduoju, kadnusisuku. Keliuosi, uždegu visas šviesas, imu laikraštį ir skaitau,viską iš eilės - apie kainas biržose, apie naujausias madas, kaip iš

sikepti balandį, kaip atsikratyti piktžolių, laiškus redaktoriui, politikos skiltis, darbo skelbimus, nekrologus ir 1.1. Tuo metu antklodėguli ramiai, aš išgeriu tris ar keturis butelius alaus, gal ir daugiau,o paskui kartais ima švisti ir tada nesunku užmigt.

Kitą naktį tai ir nutiko. O gal tai prasidėjo dar dieną. Visiškai neišsimiegojęs atsiguliau gal ketvirtą popiet, o kai nubudau

ar pamačiau sapne savo kambarį, jau buvo sutemę, o antklodėprišliaužusi prie pat mano gerklės, nusprendusi, kad atėjo laikasveikti! Pakaks apsimetinėti! Ji sėlino manęs link, ji buvo stipri, ogal tiesiog aš nusilpau, tarsi sapne, ir tik sukaupęs paskutinių jėgųlikučius sugebėjau neleisti jai manęs uždusint, tačiau ta antklodėgulėjo ant manęs nejudėdama ir retkarčiais mesdavosi pirmyn,bandydama užklupti mane nepasiruošusį. Jutau, kaip mano kak

288



ta rasoja prakaitu. Argi kas nors kada nors tuo patikės? Argi kasnors patikės tokia nesąmone? Patikės antklode, kuri atgyja ir bando nugalabyt žmogų? Paprastai niekuo netikima, kol tai neįvykstaPIRMĄKART, - kaip buvo netikima atomine bomba, tuo, kad rusai išsiuntė žmogų į kosmosą, ar tuo, kad Dievas nusileis į žemę,

o vėliau bus prikaltas prie kryžiaus tų, kuriuos Jis sukūrė. Kasgali patikėti visais tais dar tik įvyksiančiais dalykais? Paskutiniuugnies blyksniu? Aštuoniais ar dešimčia vyrų ir moterų kosminiame laive, Naujojoje Arkoje, skrendančioje į kitą planetą, kad vėlpasėtų varganą žmogaus sėklą? Ir koks vyras ar moteris patikėtų,kad ši antklodė bando mane pasmaugti? Nė vienas, nė viena gyva

dvasia! Ir nuo to kažkodėl darėsi tik blogiau. Nors manęs paprastai nejaudina, ką apie mane galvoja liaudies masės, man vis dėltonorėtųsi, kad jos įsivaizduotų šią antklodę. Keista? Įdomu, kodėl?Keista ir kita: daug galvojau apie savižudybę, tačiau dabar, kai antklodė panoro man padėti, ėmiau su ja kovoti.

Galų gale aš nusiplėšiau tą daiktą, nusviedžiau ant grindų ir

uždegiau visas šviesas. Galas jai! ŠVIESA, ŠVIESA, ŠVIESA!Bet ne, pamačiau, kad netgi uždegus šviesą, ji trūktelėjo ir

pajudėjo colį ar du. Atsisėdau ir ėmiau įdėmiai ją stebėti. Ji vėlsujudėjo. Šįkart pašliaužė visą pėdą. Atsistojau ir ėmiau rengtis,atsargiai apeidamas antklodę ieškojau savo kojinių, batų ir visokito. O apsirengęs nežinojau, ką man daryti. Antklodė daugiau

nebejudėjo. Galbūt reiktų išeit pasivaikščiot, pakvėpuot nakties oru? Taip. Paplepėsiu su laikraščių išnešiotojais ant kampo.Nors ne, prasta mintis. Visi laikraščių išnešiotojai kaimynystėje buvo intelektualai: jie skaitė Dž. B. Šo, O. Špenglerį ir Hėgelį. Ir jie net nebuvo berniūkščiai: šešiasdešimtmečiai, aštuoniasdešimtmečiai, tūkstantmečiai. Po velnių! Trenkiau durimisir išėjau.

289



Kai pasiekiau laiptus, kažkas privertė mane atsigręžti ir pažvelgti į koridorių. Taip, jūs teisūs: antklodė mane persekiojo, jišliaužė iš paskos it gyvatė, o šešėliai ir klostės priekyje sudarė josgalvą, akis ir nasrus. Tačiau, mano galva, kai tik patiki, kad siaubas yra siaubas, jis tučtuojau tampa MAŽIAU baisus. Akimirką

įsivaizdavau, kad antklodė - tai senas šuo, kuris nenori likti vienasir todėl išsekė iš paskos. Tačiau tučtuojau man šovė į galvą mintis,kad tas šuo, ta antklodė, susiruošė žudyti, ir aš paskubomis nubėgau laiptais.

Taip, taip, ji nušliaužė iš paskos! Ji judėjo laiptais taip greitai,kaip ir norėjo. Be garso. Ryžtingai.

Aš gyvenau trečiame aukšte. Ji lipo man ant kulnų. Antrasaukštas. Pirmas. Iš pradžių norėjau išbėgti į gatvę, tačiau ten buvolabai tamsu - tylus, tuščias rajonas, toli nuo didžiųjų prospektų.Geriausia būtų atsidurti arčiau žmonių ir išbandyti to, kas vyksta, realumą. Tam, kad tikrovė taptų tikrove, reikėjo MAŽIAUSIAIdviejų balsų. Tai išsiaiškino dailininkai, kurie dirbo, lenkdami savo

laikotarpį, tai išsiaiškino ir žmonės, kenčiantys nuo beprotybės irmatantys vadinamąsias haliucinacijas. Jei tu esi vienintelis, matantis vaizdinius, tave vadina šventuoju arba pamišėliu.

Pasibeldžiau į 102-ojo buto duris. Jas atidarė Miko žmona.- Sveikas, Henkai, - tarė ji. - Užeik.Mikas gulėjo lovoje. Jis buvo visas išpurtęs, kulkšnys dvi

gubai storesnės nei įprastai, o pilvas išsipūtęs labiau nei nėščiosmoters. Jis buvo alkoholikas ir jo kepenys neišlaikė. Jis buvo pilnasvandens. Ir laukė, kol atsilaisvins vieta Veteranų ligoninėje.

- Sveikas, Henkai, - tarė jis. - Atsinešei alaus?- Ką tu, Mikai, - pasakė jo moteriškė, - juk žinai, ką sakė

gydytojas: daugiau nė lašo, net alaus.- O kam ta antklodė, vaikine? - paklausė Mikas.

290



Aš nuleidau akis. Pasirodo, kad neatkreiptų dėmesio manįeinant, antklodė pašoko ir pakibo man ant rankos.

- Supranti, - tariau aš, - per daug jų turiu. Pamaniau, gal taupraverstų.

Ir numečiau ją ant kušetės.

- Alaus neatsinešei?- Ne, Mikai.- Alus būtų ne prošal.- Mikai! - su priekaištu tarė jo moteriškė.- Ech, nelengva mesti po šitiek metų.- Na, gal vieną, - nusileido jo moteriškė. - Suvaikščiosiu į

parduotuvę.- Nereikia, - atsakiau. - Paimsiu iš savo šaldytuvo.Atsistojau ir patraukiau prie durų, nenuleisdamas akių nuo

antklodės. Ji nejudėjo. Gulėjo ir spoksojo į mane nuo kušetės.- Tuoj grįšiu, - atsakiau ir uždariau duris.Turbūt, pagalvojau, mano smegenys kvailioja. Atsine

šiau antklodę ir įsivaizdavau, kad ji mane persekioja. Man reikėtų dažniau bendraut su žmonėmis. Mano pasaulėlis pernelygankštas.

Pakilau į viršų, įsidėjau į popierinį maišelį tris ar keturis butelius alaus ir ėmiau leistis žemyn. Pasiekęs antrą aukštą, išgirdauklyksmus, keiksmus, o vėliau ir šūvį. Nulėkiau laiptais ir įbėgau į

102-ąjį. Mikas stovėjo visas išpurtęs ir laikė rankoje „Magnum 32",iš kurio vamzdžio kilo vos matomas dūmelis. Antklodė gulėjo antkušetės, kur aš ją ir buvau numetęs.

- Mikai, tu iš proto išsikraustei! - rypavo jo moteriškė.- Kurgi ne, - atsakė jis, - vos tik išėjai į virtuvę, kai šita ant

klodė, tepadeda man dievas, šita antklodė šoko prie durų. Ji bandėpasukti rankeną, tačiau nesugebėjo jos įsitverti. Kai atsikvošėjau,

291



pakilau iš lovos ir šokau prie jos, o kai priėjau arčiau, ji paleidorankeną, atšoko nuo durų, puolė man prie gerklės ir ėmė smaugti!

- Mikas serga, - aiškino jo moteriškė, - jam leidžia vaistus.Jam vaidenasi visokie dalykai. Ir anksčiau vaidendavosi, kai dargėrė. Kai tik jį paguldys į ligoninę, jam iš karto bus geriau.

- Po velnių! - sustūgo jis, stovėdamas vidury kambario, visas ištinęs, su naktiniais marškiniais. - Sakau tau, šitas daiktas bandė mane nužudyt, laimė, senasis „Magnumas" buvo užtaisytas, ašnubėgau iki spintos, pasiėmiau jį, ir kai ji vėl ant manęs puolė, šoviau. Ji nušliaužė. Ji nušliaužė ant kušetės ir dabar ten guli. Galitpažiūrėt - ten, kur peršoviau, yra skylė! Nieko aš neįsivaizduoju!

Į duris pabeldė. Tai buvo šeimininkas.- Per daug triukšmaujat, - pasakė. - Po dešimtos vakaro jo

kio televizoriaus, radijo ar kito triukšmo!Ir išėjo.Aš priėjau prie antklodės. Taip, joje žiojėjo skylė. Antklodė

atrodė visiškai nejudri. Įdomu, kur galima mirtinai sužeist gyvą

antklodę?- Jėzau, išgeriam alaus, - tarė Mikas. - Man jau tas pats, mir

siu aš ar ne.Jo moteriškė atidarė tris butelius ir mes su Miku užsirūkėm

„Pall Mali".- Zinai, vaiki, - tarė Mikas, - kai eisi, pasiimk ir antklodę.

- Man ji nereikalinga, Mikai, - atsakiau. - Pasilik ją sau.Jis nugėrė didelį gurkšnį alaus.- Neškis tą prakeiktą daiktą iš čia!- Bet ji juk MIRUS, ar ne? - paklausiau.- Iš kur aš, velniai rautų, galiu žinot?- Tu nori pasakyt> kad tiki tom visom nesąmonėm apie ant

klodę, Henkai?

292



- Taip, ponia.Ji užvertė galvą ir nusikvatojo.- Dieve, tikra porelė pamišusių šunsnukių, geresnės nebu

vau mačius, - ir pridūrė, - O tu juk irgi geri, ar ne, Henkai?- Taip, ponia.

- Stipriai?- Kartais.- O aš sakau, pasiimk IŠ ČIA savo prakeiktą antklodę!Nurijau didelį gurkšnį alaus ir pasigailėjau, kad ne degtinė.- Gerai, drauguži, - tariau, - jei antklodės tau nereikia, aš ją

pasiimsiu.

Kruopščiai sulanksčiau ją ir užsimečiau ant rankos.- Iki, kaimynai.- Iki, Henkai, ačiū už alų.Kol lipau laiptais, antklodė nė nesukrutėjo. Gal kulka atliko

savo darbą? Grįžau namo ir numečiau ją ant kėdės. Kurį laiką pasėdėjau žvelgdamas į ją. O tada man šovė mintis.

Pasiėmiau dubenį indams plauti ir išklojau jį laikraščiais.Pasiėmiau peilį bulvėms skusti. Dubenį padėjau ant grindų. Atsisėdau ant kėdės. Pasidėjau antklodę ant kelių. Iškėliau peilį. Tačiau perdurti peiliu antklodę buvo nelengva. Sėdėjau ant kėdės,man į pakaušį pūtė naktinis pašvinkusio miesto Los Andželo vėjasir buvo labai sunku pradėt pjaustyt. Ką aš žinau. Gal ta antklodė

buvo viena iš kadaise mane mylėjusių moterų, radusių būdą grįžtipas mane antklodės pavidalu. Pagalvojau apie dvi moteris. Tadapagalvojau apie vieną. Tada atsistojau, nuėjau į virtuvę ir atsisukau butelį degtinės. Gydytojas sakė, kad, jei išgersiu nors lašelį stipriųjų, - mirsiu. Bet aš tai jau tikrinau. Vieną vakarą - gurkšnelį,kitą vakarą - du ir taip toliau. Šįkart prisipyliau pilną stiklinę. Nemirtis buvo svarbiausia, svarbiausia buvo liūdesys ir stebuklas.

293



Keletas gerų žmonių, verkiančių naktį. Keletas gerų žmonių. Galbūt ta moteris, buvusi antklode, arba bandė mane nužudyt ir nu-sitraukt paskui save į mirtį, arba bandė mane mylėt, tik būdamaantklode nelabai žinojo kaip... arba bandė nužudyt Miką, nes jissutrukdė jai išeiti paskui mane iš kambario? Beprotybė? Žinoma.

O kas nėra beprotybė? Argi pats Gyvenimas - ne beprotybė? Musvisus prisuka kaip žaisliukus... keletas spyruoklės posūkių, ji sustoja ir viskas... o mes vaikštom, kažką įsivaizduojam, kuriam planus, renkam gubernatorius, pjaunam žolę... Be abejo, beprotybė, okas NĖRA beprotybė?

Vienu mauku išgėriau stiklinę degtinės ir prisidegiau ciga

retę. Tada paskutinįkart paėmiau antklodę ir ĮBEDŽIAU Į JĄ PEILĮ! Aš pjausčiau, pjausčiau, pjausčiau, supjausčiau ją į smulkiusskutelius, likusius iš visa ko pasaulyje... sumečiau tuos skutelius įdubenį, pastačiau jį prie lango, įjungiau ventiliatorių, kad dūmaieitų į lauką, ir kol ugnis įsiliepsnojo, nuėjau į virtuvę ir prisipyliau dar degtinės. Kai išėjau, lauželis degė smarkiai ir ryškiai, tarsi

liepsnotų sena Bostono ragana, tarsi visos Hirosimos, tarsi bet kurimeilė, tarsi bet kuri meilė pasaulyje, o aš jaučiausi prastai, jaučiausi visai prastai. Išgėriau antrą stiklinę degtinės ir beveik nieko nepajutau. Nuėjau į virtuvę įsipilti dar nešdamasis ir peilį. Įmečiaupeilį į kriauklę, ir atsukau butelį. Vėl pažvelgiau į gulintį kriauklėjepeilį. Ant ašmenų ryškėjo aiški kraujo dėmė.

Pažvelgiau į savo rankas. Ieškojau ant jų įpjovimų. Kristausrankos buvo nuostabaus grožio. Pažvelgiau į savąsias. Ant jų nebuvo nė įbrėžimo. Nė mažiausio dūrio. Net randų nebuvo.

Pajutau, kaip mano skruostais rieda ašaros, šliaužia tarsikvaili, nerangūs, bekojai padarai. Aš buvau pamišęs. Aš tikrai turėjau būt pamišęs.



„Bukovskis dėvi rudus apatinius. Bukovskisbijo lėktuvų. Bukovskis nekenčia Kalėdų

Senio. Bukovskis pjaustinėja iš trintukų

išsigimėlius, kai laša vanduo, Bukovskisverkia, kai Bukovskis verkia, laša vanduo,

o, fontanų šventovės, o sėklidės, fontanaistrykštančios sėklidės, o visuotine žmogaus

šlykštybe, panaši į šviežią šunšūdį, kurio ir

vėl ryte nepastebėjo batas; o galingoji policija,o visagaliai ginklai, o galingieji diktatoriai,

o prakeikti visagaliai kvailiai visur ir visada;

o vienišas vienišas aštuonkoji, o laikrodžiųtiksėjime, kuris skverbiesi į visus mus, ramius

ir sutrikusius, šventus ir užkietėjusiais viduriais,o valkatos, tysantys kančių skersgatviuose

auksu žibančiame pasaulyje, o vaikai, kuriems

lemta tapti bjaurybėmis, o bjaurybės, kuriems

lemta tapti dar bjauresniems, o liūdesy, ginklų

žvangėjime, o užsivėrusios sienos - nei KalėdųSenio, nei Katytės, nei Stebuklingosios lazdelės,

nei Pelenės, nei Pačių Didžiųjų Protų; kukū - tik

mėšlas ir lupami vaikai bei šunys, tik šūdas ir

šūdo valymas; tik gydytojai be ligonių, debesysbe lietaus, paros be dienų, o dieve visagalis - tu

įsigudrinai visa tai mums užkrauti."

Ch. Bukowski



„Paprastos beprotybės istorijos" (Tales o f Ordinary

M d ) i i li i k lb išl i k l i i

charles.bukowski. .paprastos.beprotybes.istorijos.2011.lt

Documents