235

AKSTINAS STRAIPSNIUI. TEMOS IŠTIRTUMAS

Kiek bažnyčių sudegė, buvo sudegintos, susprogdintos ar kitaip sunaikintos Lietuvoje – jau turbūt nesuskai­čiuoti. Deja, liepsnojančios bažnyčios yra ir šiandieninė aktualija: sudegė paminklinės Pakalnių (2000), Laba­noro (2009), Tytuvėnų, Paštuvos, Kulautuvos (2012), Balbieriškio (2013), Ceikinių (2016) šventovės ir kitos. Gais ras medinei šventovei įprastai reiškia ne tik pastato, kaip sakralinės architektūros objekto, neretai – ir kaip vietovės urbanistinės dominantės, praradimą, bet ir viso bažnytinio inventoriaus negrįžtamą prapultį.

Dubingių katalikų bažnyčia [1, 2 il.] išsiskiria savo dramatiška istorija – praėjusio amžiaus 6 deš. ji net du kartus sudegė iki pamatų. Apskritai, per amžius prarasti svarbūs Lietuvos istorijai reikšmingo Dubingių miestelio

A C TA A C A D E M IA E A R T I U M V I L N E N S I S / 8 6 – 8 7 2 0 1 7

DUBINGIŲ KATALIKŲ BAŽNYČIOS RAIDA: TIPIŠKA IR IŠSKIRTINĖ

Skirmantė Smilingytė-ŽeimienėLIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTO

SAKRALINIO MENO PAVELDO SKYRIUS

Saltoniškių g. 58, LT­08105 Vilnius

s.zeimiene@gmail.com

Straipsnyje pagal rašytinius ir ikonografinius šaltinius bandoma atkurti menkai tyrinėtojų aptartą senosios Dubingių katalikų bažnyčios pastato raidą, jos ypatumus. Medinė šventovė sudegė 1954 m., bet „iškodavus“ jos fundatorius, iš­vaizdos pokyčius ar titulo kaitą, atsiveria ir svarbūs Dubingių, Lietuvos istorijos etapai. Ypač reikšmingi pastatui tapo 1812­ieji.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Dubingiai, medinė architektūra, medinės bažnyčios, Mykolas Tiškevičius, Juozapas Ignotas Tiškevičius.

dėmenys: pilies rūmai, evangelikų ir katalikų bažnyčios, sinagoga [3 il.], kapinių koplyčia. Į Kultūros vertybių re­gistrą įtraukta istorinė Dubingių miestelio dalis (uni­kalus kodas 31099), kurią sudaro Dubingių istorijai ir išvaizdai aktualūs kiti registriniai objektai: į Vilnių ve­dantis medinis tiltas per Asveją (u. k. 4492), nacionalinis paminklas Pilies kalnu vadinama Dubingių piliavietė (u. k. 5361), buvusios katalikų bažnyčios šventoriaus sta­tiniai (u. k. 32796) – mūrinė šventoriaus tvora su vartais ir medinė varpinė, taip pat dar du medinio paveldo pas­tatai – nykstanti senoji mokykla1 (u. k. 17004) ir nuo 1842 m. tebestovinti smuklė (u. k. 1513). Miestelio centre

1 Mokykla šiame pastate veikė kiek daugiau nei šimtą metų –

maždaug nuo 1860 iki 1966 metų.

236

pagrindinių kelių sankryžoje esanti smuklė2 ir vos aukš­tėliau Bijutiškio kryptimi – mokykla (deja, jau nebetekę pirminės funkcijos) bei priešais smuklę ant kalvelės ky­lanti varpinė, klebonija yra charakteringi vietos archi­tektūros akcentai. Dubingių urbanistinė raida netyrinė­

2 Iš pagrindų pastatas naujintas 1969 ir 2007–2008 metais. Ty­

rinėtas XX a. 7 deš. (Dubingių buvusios karčemos istoriniai

tyrimai, 1968, in: VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 85), sulaukė pu­

blikacijos pirmojoje Dubingiams skirtoje monografijoje

(Irena Jučienė, „Dubingių karčema“, in: Dubingiai, Vilnius:

Vaga, 1971, p. 66–72).

1. Senoji Dubingių katalikų bažnyčia, XX a. 3–4 deš., in: KAKA, albumai, b. 121, l. 11

Old Catholic church of Dubingiai, 1920s–1930s

ta3, bet akivaizdu, jog miestelis buvo medinės, liaudiškos architektūros. Savaiminį Dubingių užstatymo pobūdį prieškariu pastebėjo čia apsilankęs žurnalistas: „Mieste­lis. Ne, tai ne miestelis, tik pasiklydusios trobos išsimėtė vakarinėj ežero kalvoj, kur siaura sausumos juosta jun­gia kalną su sausuma“4 [4 il.]. XX a. viduryje ir antroje pusėje Dubingių centras dar buvo tankiau užstatytas būdingais vietovei mediniais pastatais.

3 Algimantas Miškinis, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo

vertybės, t. II: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. II, Vil­

nius: Savastis, 2005.4 A. V., „Dubingių pasviety“, in: Sekmadienis, 1934 09 07,

Nr. 40, p. 3.

2. Dubingių bažnyčia, 1933–1934, in: LCVA, A19­P23

Dubingiai church

237

Retrospektyviai žvelgiant mūrinių pastatų būta tik piliavietėje. Ją kasinėjusių archeologų ir Radvilų giminės istoriją tyrinėjančių istorikų publikacijose5 iškyla Asve­jos ežero pusiasalyje stovėjusių pilies rūmų ir evangelikų reformatų bažnyčios vaizdiniai, menantys Dubingius kaip kunigaikštystės centrą, kaip vieną svarbiausių mi­kroregiono ašių. Menkstant Radvilų galiai ir Dubingių statusui, t. y. maždaug nuo XVIII a., būtent katalikų baž­nyčia tapo šio mažo miestelio ir aplinkinių kaimų gyve­nimo šerdimi. Kita vertus, Dubingių bažnyčios istorija galėtų būti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje raidos pars pro toto, puikiai iliustruojanti daugelį svarbiausių jos etapų. Todėl keistoka, kad kai vos ne kiekviena Lietuvos katali­kų šventovė, parapija per nepriklausomybės metus su­laukė išsamesnės ar glaustesnės istorinės studijos, apy­braižos, integrali Dubingių praeities dalis – bažnyčios raida – menkai tyrinėta. Kiek plačiau, bet tikrai neišsa­miai bažnyčios istoriją iliustruotame Kaišiadorių vysku­pijos žinyne pateikė Rolandas Gustaitis6. Istorikai Rai­monda Ragauskienė ir Deimantas Karvelis, daugiausia remdamiesi katalikų bylinėjimosi su Radvilomis ir evan­gelikais dokumentais, rekonstravo ankstyvuosius šven­tovės raidos etapus7. Pastato architektūrai aptarti reika­lingos senosios sudegusios bažnyčios ikonografijos paviešinta irgi nedaug.

5 Deimantas Karvelis, Raimonda Ragauskienė, Iš Radvilų gi-

minės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., Vil­

nius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009; Albi­

nas Kuncevičius, Rimantas Jankauskas, Rimvydas Laužikas,

Daina Stankevičiūtė, Indrė Rutkauskaitė, Radvilų tėvonija

Dubingiuose, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,

2009; Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Indrė Rut­

kauskaitė, Ramūnas Šmigelskas, Radvilų rūmai Dubingiuose,

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011; Albinas Kunce­

vičius, Rimvydas Laužikas, Rimantas Jankauskas, Renaldas

Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, Dubingių mikroregio-

nas ir Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius: Petro ofsetas, 2015.6 Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios, Kaunas: Terra publica,

[2013], p. 144–145.7 Deimantas Karvelis, Raimonda Ragauskienė, op. cit., p. 201–

209, 250–260.

3. Dubingių sinagogos pastatas, Rupeikos nuotrauka, 1950, in: LNM, Eneg 31012

Building of Dubingiai synagogue

Straipsnyje ketinama išsiaiškinti, kokia buvo medinė Dubingių katalikų bažnyčia, kaip per laiką kito pastatas. Bažnyčia ir jos archyvas sudegė, todėl žinių, ypač vizita­cijos aktų, inventorių ieškota Vilniaus universiteto biblio­tekos Rankraščių skyriuje (toliau – VUB RS), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS), Lietuvos valstybės istori­jos archyve (toliau – LVIA), Kaišiadorių vyskupijos kuri­jos archyve. Tyrinėti senosios bažnyčios ir kapinių ko­plyčios fotodokumentai, saugomi Kultūros paveldo centro archyve, Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

BAŽNYČIOS ISTORIJOS BRUOŽAI

Pradžią Dubingių bažnyčiai davė antra po Lietuvos krikš to valdovų fundacijų banga. Pagal Janą Dlugošą 1387 m., t. y. Lietuvos krikšto metais, Vilniaus vyskupi­joje Jogaila fundavo pirmąsias parapijas bei šventoves – Vilniaus katedrą, Maišiagalos, Medininkų, Merkinės,

238

Nemenčinės, Ukmergės, Krėvos, Ainos ir Obolcų8. Per paskesnius 38­erius metus Vilniaus vyskupijoje Vytauto Didžiojo nurodymu bažnyčios iškilo Dauguose, Dubin­giuose, Kaune, Kernavėje, Švenčionyse, Trakuose, Gardi­ne, Goniondze, Naugarduke, Valkaviske9. Taigi XV a. pirmoje pusėje, kaip manoma, Asvejos ežero saloje10 pa­statyta Dubingių bažnyčia – vadinamoji vytautinė baž­nyčia. Nors turima žinių, kad Vytautas Dubingiuose lan­kėsi, ir ne kartą, vis dėlto kad jis – šventovės fundatorius žinoma (kaip ir daugeliu kitų atvejų) tik iš vėlesnių pa­liudijimų. Tiksli pirmosios Dubingių bažnyčios statybos

8 Mečislovas Jučas, „Lietuvių parapijų fundacijos XV–XVIII a.

(Vilniaus vyskupija)“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademi-

jos metraštis, t. 26, Vilnius, 2005, p. 15.9 Aldona Prašmantaitė, „Giedraičių bažnyčios raidos peripeti­

jos: tarp faktų ir legendų“, in: Lietuvių katalikų mokslo aka-

demijos metraštis, t. 33, Vilnius, 2010, p. 41.10 Bažnyčios lokalizacija lig šiol neišaiškinta, istorikai galimą

šventovės buvimo vietą nurodo ne tik salą, bet ir miestelį ar

net užmiestį. Deimantas Karvelis, Raimonda Ragauskienė,

op. cit., p. 338.

data, išvaizda yra nugrimzdę užmarštin. Pirmoji rašyti­nių šaltinių žinia: Kazimieras Jogailaitis 1449 m. balan­džio 23 d. patvirtino ir papildė Vytauto Didžiojo Dubin­gių bažnyčiai suteiktą fundaciją11.

Vėliau, kaip ir daugumos Lietuvos bažnyčių, Dubin­gių šventovės istorijoje įsirašė kilmingos giminės (Korei­vos, Giedraičiai, Radvilos, Tiškevičiai). Deja, nežinoma, kaip atrodė katalikų maldos namai 1547–1548 m., kai juose kasdien meldėsi Dubingiuose gyvenusi karalienė Barbora Radvilaitė (karališkasis inkliuzas bažnyčios is­torijoje), ir kuriuos jos brolis Mikalojus Radvila Rudasis, apie 1564 m. atsisakęs katalikybės ir tapęs kalvinistu, užvaldė (sunaikino?). Jo padarytą katalikams skriaudą teko atlyginti paskutinei Dubingių Biržų Radvilų šakos atstovei Liudvikai Karolinai Radvilaitei (1667–1695). Po itin ilgo bylinėjimosi teismas ją, mažametę našlaitę,

11 Acta primae Visitationis diocesis Vilnensis anno Domini 1522

peractae : Vilniaus Kapitulos archyvo Liber IIb atkūrimas, su­

darė, tekstus iš rankraščių parengė, mokslinį įvadą ir paaiš­

kinimus parašė S. C. Rowell, Vilnius: Lietuvos istorijos insti­

tuto leidykla, 2015, p. 12.

4. Dubingių miestelis, pro medžius matyti bažnyčia, 1933–1934, in: LCVA, A19­P8

Town of Dubingiai. The church can be seen through the trees

239

įpareigojo 1672 m. Dubingių miestelyje (jau ne saloje) pastatyti katalikams naują bažnyčią12. Taip būsimoji markgrafienė Liudvika Karolina Radvilaitė tapo 1678 m. pradėtos statyti medinės bažnyčios fundatore. Bažnyčia gavo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulą, kuris kontrreformacijos laiku simbolizavo katalikybės triumfą. 1684 m. rugpjūčio 3 d. šventovę konsekravo vyskupas Mikalojaus Slupskis13.

Pirmasis, kurį dabar pavyko rasti, bažnyčios išvaiz­dos aprašymas yra iš 1726 metų, kai Pabaisko dekanas Motiejus Eigirdas vizitavo šventovę14. Tada fiksuota, kad medinio pastato korpusas geras. Virš bažnyčios du bokš­tai: vienas – ties pastato centru, antras – už jo. Pagrindi­nis jau nuverstas vėjo šuorų, nuvirtęs ir jo kryžius. Pats bažnyčios stogas esąs skylėtas ir sukiužęs, labai reikalin­gas perdengti, tačiau beneficija esanti per menka, kad pakaktų lėšų parūpinti naują stogą.

Šventovėje būta trijų meistriška drožyba ir polichro­mija padabintų altorių. Didįjį altorių puošė mažas Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios atvaizdas (reljefas?) su sidabro aptaisais, labai gerbtas parapijiečių (1726 m. jį supo net 24 metaliniai votai). Altorius iš kairės didžiajam – Šv. Onos, padirbdintas meistriškai, spalvotai nudažytas ir vietomis paauksuotas, su šv. Onos atvaizdu. Trečiojo altoriaus titulas neminimas. Didžiojo altoriaus antepedijus – medinis, įvairiomis spalvomis puoštas, kai kur paauksuotas. Kito altoriaus – medinis, paprastai nudažytas. Meniškai padirbdinta, „spalvomis išpiešta“, ažūriniais drožiniais apjuosta medinė krikš­tykla stovėjo didžiojo altoriaus dešinėje pusėje. Sakyk la medinė, dekoruota polichromija, su keturių evangelistų

12 1820 m. Dubingių bažnyčios vizitacijoje teigiama, kad medi­

nė bažnyčia buvo pastatyta klebono žemėje. Dubingių para­

pijinės bažnyčios 1820 m. liepos 31 d. generalinė vizitacija,

in: LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3649, l. 200.13 Dubingių parapinės bažnyčios 1726 m. lapkričio 15 d. in­

ventorius, in: VUB RS, f. 57­B53, b. 1229, l. 29v (už doku­

mento vertimą iš lotynų k. dėkoju Jūratei Baronienei).14 Ibid., l. 29–31v.

ir Nojaus, reto Lietuvos sakyklų ikonografijoje, skulptū­romis15. Taip pat būta pakenčiamų suolų, zakristijos su spinta liturginiams rūbams.

Praėjus kiek daugiau nei pusei amžiaus – 1782 m., aprašant pastatą per Pabaisko dekano vizitaciją, vėl mi­nimi du nedideli bažnyčios bokšteliai su kryželiais. Šventovė – to paties titulo, apibūdinama kaip sena, rei­kalinga remonto. Remontuotinais nurodomi malksno­mis dengtas stogas, grindys, langai16. Sakoma, kad pasta­tą apšviečia 12 langų. Zakristijos laukujos durys veda į kapines. Kapinės prie bažnyčios aptvertos, atskiros var­pinės nėra, varpai kabo minėtuose bokšteliuose17. Paste­bėtina įprastas anuomet reiškinys – laidota netoli šven­tovės, tad šventorius – kapinės18.

Regis, bažnyčios eksterjeras per pusamžį nedaug te­pakito, tačiau viduje padaugėjo altorių. Vizitacijoje var­dijami penki mediniai altoriai. Didysis kaip ir anks­čiau – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulo, puoštas drožiniais ir polichromija, su tokio pat ti­tulo paveikslu. Du altoriai staliaus darbo: dažytas ir pasidabruotas Šv. Onos vardo, dažytas – šv. Antano, jo antrame tarpsnyje kabojo mažas šv. Pranciškaus pa­veikslas. Ketvirtasis, puoštas drožyba, paauksuotas ir pa­sidabruotas – Škaplierinės Dievo Motinos, su šv. Simono ir Judo Tado paveikslu viršuje. Penktasis altorius – al­tarijos, funduotos Barboros ir Kristupo Giedraičių, Ne­kaltojo Prasidėjimo titulo, puoštas drožiniais, nudažytas,

15 Žinoma, kad už sakyklą ir krikštyklą drožėjui buvo sumokė­

ta nemenka 500 auksinų suma. Deimantas Karvelis, Rai­

monda Ragauskienė, op. cit., p. 256–257.16 Dubingių bažnyčios ir altarijos 1782 m. gruodžio 12 d. de­

kanalinė vizitacija, in: „Pabaisko dekanato vizitacija 1782­

1784 m.: atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio

parėdymu“, parengė Algirdas Antanas Baliulis, Lietuvos isto-

rijos šaltiniai, t. IX, Vilnius, 2010, p. 187.17 Ibid., p. 191.18 Tai liudija ir palei bažnyčios pamatus 2007 m. archeologų

atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Evaldas Vailionis, Eugenijus

Butėnas, „Dubingių miestelio Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios

vieta“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais,

Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2008, p. 306–307.

240

kai kur paauksuotas ir pasidabruotas19. Gali būti, kad į šį altorių iš didžiojo buvo atkeltas nedidelis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, dengtas sidabro aptaisais, su sidabro karūna ant galvos ir pusmėnuliu po kojomis20. Viduje ant sienų matėsi bažnyčios konsekravimo ženklai. Pami­nėtos parapijos šventės: Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Švč. Mergelės Marijos Širdies, Šv. Jurgio, Šv. Mato, Švč. Trejybės. Nurodoma, kad veikė vieninte­lė – Švč. Mergelės Škaplierinės brolija.

1796 m. bažnyčia buvo to paties – Nekaltojo Prasidė­jimo – titulo. Pastatas – palaikis, būtinai reikalingas su­tvirtinti, pamūryti naujus pamatus, pakeisti visas grin­dis, suremontuoti lubas. Tačiau stogas naujai perdengtas malksnomis, tik virš presbiterijos dar nebaigtas uždeng­ti. Trys naujai pastatyti altoriai apibūdinti kaip ganėtinai puošnūs, kiti du – kiek apleisti, mažiau reikalingi, bet tvarkingai užlaikomi. Pozityvas neseniai remontuotas, klausyklos nėra, suolai aplūžę. Sakykla sena, bet dar gera. Kapinės naujai aptvertos. Varpai kabo kupolėliuo­se, nes varpinės nėra21.

Ryškus naujas etapas Dubingių bažnyčios egzistenci­joje sutapo su Dubingių valdos savininkų kaita ir tuo pačiu naujų bažnyčios koliatorių atsiradimu. Bažnyčios pastatą tiesiogiai palietė svarbūs epochų mainymosi, vi­suomenės sanklodos kitėjimo veiksniai. Menkstant Ra­dvilų ekonominei galiai, mažėjo ir jų valdos. Turtingiau­sia tuomet grafų Tiškevičių šeima perėmė įskolintas Biržų Radvilų valdas, vieną pirmųjų – Dubingius. Grafas Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815) su savo sūnumi Mykolu (1761–1839) išperkamos nuomos būdu 1808 m. įsigijo Dubingius iš kunigaikščio Dominyko Radvilos įgaliotinio Mykolo Zaleckio22. Pagal 1808 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį įsigijo už 50 000 rublių sidabru, atsiskaitant už valdą dalimis, o galutinis atsiskaitymo

19 Ibid., p. 188.20 Ibid.; Dubingių parapinės bažnyčios 1726 m. lapkričio 15 d.

inventorius, in: VUB RS, f. 57­B53, b. 1229, l. 29 v.21 Dubingių bažnyčios 1796 m. generalinė vizitacija, in: LVIA,

f. 694, ap. 1, b. 4006, l. 9v.22 Deimantas Karvelis, Raimonda Ragauskienė, op. cit., p. 194.

terminas turėjo įvykti 1812 m. kovo 7 dieną23. Būtent 1812­aisiais, lemtingais Europai ir Lietuvai metais, vyko ir svarbūs Dubingių bažnyčios pokyčiai.

M. Tiškevičius iš savo tėvų paveldėjo Voložiną, Kosi­ną, Dubingius ir Biržus. Regis, formaliai grafas Mykolas Dubingius paveldėjo po tėvo mirties 1815 m.24, tačiau jis vadovavo visam Dubingių įgijimo procesui ir iš karto tapo tikruoju jų valdytoju. Mykolas Tiškevičius su žmo­na Joana Karpyte, susilaukęs penkių sūnų ir dukters, stengėsi gausinti šeimos turtus vis įgydamas valdas gra­žiose vietovėse25. Kaip minėta, vieni pirmųjų įgyti Du­bingiai, taip pat išsidėstę išskirtiniame kraštovaizdyje, juos iš Mykolo 1840 m.26 perėmė jo sūnus, Nemėžio ir Raudondvario dvarininkas Benediktas Emanuelis Tiške­vičius (1801–1866).

Turbūt jau nesužinosime, kokias vizijas dėl Dubingių puoselėjo M. Tiškevičius. Itin intensyvūs, sunkūs jam buvo 1812­ieji. Tų metų liepos pradžioje Napoleonas paskelbė apie reguliariosios lietuviškosios kariuome­nės – 5 pėstininkų (18–22 pulko) ir 4 kavalerijos (17–20 pulko) pulkų įkūrimą, o liepos 25 d. M. Tiškevičius, bu­vęs tautinės kavalerijos rotmistras ir rusų husarų pulko kapitonas, paskirtas suburti ir vadovauti 17­ajam ulonų

23 Vėlesnėje dokumentacijoje grafai Tiškevičiai teigė, kad už

Dubingių valdą sumokėta 150 000 rublių sidabru. Bylinėji­

masis su D. Radvilos paveldėtojais dėl Dubingių truko iki

1838 m. gegužės 10 d.; Mindaugas Vilaniškis, Biržų ordina-

cija grafų Tiškevičių laikais (1811–1924 m.): Magistro dar­

bas, Lietuvos edukologijos universitetas, 2014, p. 24, 31.24 Aldona Snitkuvienė, Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų

pali kimas, Vilnius: Vilniaus universiteto biblioteka, 1998,

p.  22.25 1819 m. iš Henriko Kazimiero Zabielos jis įsigijo Raudon­

dvarį, 1824 m. iš generolo Ksavero Niesiolovskio – Palangą,

Darbėnų bei Grūšlaukės dvarus, 1828 m. iš Sapiegų – Ne­

mėžį, o 1829 m. iš Zabielų – Vilkiją; Aldona Snitkuvienė,

op. cit., p. 7–8, 22.26 Dubingių parapinės bažnyčios kronika, 1849, in: VUB RS,

f. 4­(A2650) 35985, l. 3.

241

pulkui27. Šis pulkas formuotas ilgai, susidurta su įvairaus pobūdžio nepritekliais – trūko arklių, pašaro, pakinktų, raiteliai iš Vilniaus, Breslaujos, Ukmergės, Užnerio, Upy­tės, Šiaulių, Raseinių ir Telšių pavietų rinkosi į Kupiškį. Apie 500 karių pulkas 1812 m. gruodžio 18 d. pasitraukė iš Tauragės ir savo kovų kelią mynė Tilžėje, Karaliau­čiuje, Hamburge ir kitur28. Sužeistas (ligos užkluptas?) M. Tiškevičius liko Lietuvoje.

Stebėtina, kaip karo aplinkybėmis grafas rado laiko ir lėšų Dubingių bažnyčiai: kad jis – M. Tiškevičius, len­kų kariuomenės pulkininkas, yra bažnyčios koliatorius ir jo „lėšomis bei pastangomis“ 1812 m. medinė švento­vė iš pagrindų suremontuota ir yra geros būklės, nuro­doma 1818 m. Pabaisko dekano Andriaus Butkevičiaus vizitacijoje29. Vėlesni XIX a. pirmos pusės bažnyčios dokumentai šią informaciją kartoja glausčiau. Tačiau 1831 m. surašytas kunigo Tado Augustausko (Tadeusz Augustowski), 1812 m. klebonavusio Dubingiuose ir pri­žiūrėjusio statybos darbus, raštas liudija Mykolo Tiške­vičiaus ir jo tėvo veikimą išvien: tėvas davė pinigų, o sū­nus tvarkė reikalus. Tadas Augustauskas surašė 1812 m. grafo Juozapo Tiškevičiaus Dubingių bažnyčios remon­tui skirtų ir tais pat metais išleistų 500 (iš tikrųjų – 600) sidabro rublių apyskaitą: šventovė iškilo ant plytų mūro pamato, jos stogas uždengtas malksnomis, visas pastatas apkaltas karnizu, padarytos naujos kolonos viduje ir išo­rėje, sukaltas fasado skydas, pagamintos visos durys bei langų rėmai, jie įstiklinti. Tuo pačiu ant mūrinio pamato buvo pastatyta dvitarpsnė kapinių koplyčia, ji apkalta lentomis, apdengta malksnomis, su plytų grindimis, pa­darytos durys, langų rėmai. Kunigas T. Augustauskas apgailestavo, kad dalį bažnyčiai atnaujinti paruoštų lentų prancūzų kariuomenė sunaudojo tiltui per Dubingių

27 Virgilijus Pugačiauskas, Lietuva ir Napoleonas, Vilnius: Lie­

tuvos istorijos institutas, 2012, p. 147, 156; Aldona Snitku­

vienė, op. cit., p. 22.28 Virgilijus Pugačiauskas, op. cit., 156–159.29 Dubingių parapijinės bažnyčios 1818 m. bažnyčios vizitaci­

ja, in: LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3640, l. 244. Šiame dokumente

keletą kartų pabrėžta, kad Dubingiai – Mykolo Tiškevičiaus

valda.

ežerą, kurį rusai atsitraukdami sudegino30. Paruoštos me­džiagos nusavinimas neleido iki galo užbaigti naujo pasta­to apkalo (teko panaudoti ir senas lentas) bei puošybos.

Gali būti, kad atnaujinus bažnyčią buvo pakeistas ir jos titulas. Jau minėtoje 1818 m. dekano vizitacijoje nu­rodomas naujasis bažnyčios titulas – Šv. Jurgis31. Pas­tebėtina, kad tuomet, kai bažnyčiai buvo suteikiami titulai – senasis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasi­dėjimo ir naujasis Šv. Jurgio, be įprastos reikšmės, jie tu­rėjo dar ir ideologinę­politinę, manifestinę konotaciją. Kodėl pasirinktas šv. Jurgio vardas? Kol nežinome tikrų motyvų, tenka išsakyti prielaidas. Akivaizdu, kad įtakos sprendimui turėjo šv. Jurgio šventės (atlaidų) Dubin­giuose populiarumas. Kita vertus, tokį vardą galėjo ins­piruoti „istorijos gaivinimo“ veiksnys32, t. y. titulas turėjo priminti savotiškomis bažnyčios vardinėmis laikomas Jurgines: būtent šv. Jurgio dieną – 1449 m. balandžio 23 d. – Kazimieras Jogailaitis patvirtino ir papildė Vy­tauto Didžiojo Dubingių bažnyčiai suteiktą fundaciją, ir tai, kaip žinome, pirma konkreti žinia apie šventovę. Keičiant titulą, matyt, neprisiminta, jog Dubingių Ra­dvilų atšakos pradininkas – Jurgis Radvila (apie 1480–1541), Mikalojaus Rudojo ir Barboros Radvilaitės tėvas, arba kad iškiliausias Radvila katalikas, pirmasis lietuvis

30 Grafo Juozapo Tiškevičiaus Dubingių bažnyčios remontui

1812 m. skirtų 500 sidabro rublių apyskaita, surašyta kun.

Tado Augustausko 1831 m. birželio 6 d., Dubingių parapijos

byla, lapai nenumeruoti, in: Kaišiadorių vyskupijos kurija.

Kitu atveju kun. T. Augustauskas teigė, kad lentos sunaudo­

tos tiltams, be to, prancūzai paėmę ir daugiau bažnyčios tur­

to – kielikus su patenomis, arnotus ir kita; Dubingių parapi­

nės bažnyčios kronika, 1849, in: VUB RS, f. 4­(A2650)

35985, l. 7.31 Dubingių parapijinės bažnyčios 1818 m. bažnyčios vizitaci­

ja, in: LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3640, l. 244. Kai kuriuose vėles­

niuose dokumentuose nurodomas titulas – Šv. Jurgio kanki­

nio, tačiau visur pabrėžiama, kad dokumentų apie šventovės

konsekraciją nėra (neišlikę).32 Dubingių bažnyčios 1818 m. bažnyčios vizitacijoje ir teigia­

ma, kad karalius Kazimieras 1452 m. (sic!) fundavo bažnyčią

Šv. Jurgio titulu; LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3640, l. 244.

242

kardinolas – Jurgis Radvila (1556–1600), Mikalojaus Juodojo sūnus. Veikiau Radvilas pergalėję Tiškevičiai galėjo įamžinti Žemaitijoje ir Vilniuje vyskupavusio Jur­gio Tiškevičiaus dangišką globėją. Šios Tiškevičių atša­kos atstovams lyg ir būdinga, kad jų funduotos švento­vės gavo fundatoriaus patrono vardą: antai Mykolo Tiškevičiaus tėvas Juozapas Ignotas Tiškevičius Voložine bernardinams pastatydino bažnyčią, kuri 1815 m. pa­šventinta Šv. Juozapo titulu, o sūnus Jonas Tiškevičius fi­nansavo Biržų mūrinės bažnyčios, gavusios Šv. Jono Krikštytojo vardą, statybą. Nei Mykolas, nei Juozapas Ignotas Tiškevičiai tokiu būdu Dubingiuose neįsiamži­no, bet gal 1812 m. istorinės realijos, žadinusios savos valstybės viziją, davė impulsą prisiminti karingąjį Lietu­vos patroną šv. Jurgį, dažniausiai įsivaizduojamą ant ar­klio, juolab kad šventovės koliatorius Mykolas vadovavo raitelių pulkui ir kovojo Napoleono pusėje (dėl to vėliau jam kilo problemų su Dubingių valdos įteisinimu). Vie­naip ar kitaip, bet Dubingių bažnyčios titulo pakeitimas tikrai turėjo ne tik religinių, bet ir politinių aspiracijų.

Naujas pastato vardas tapatintas ir su nauja klasi­cizmo tradicijas atspindinčia jo išvaizda. Tad 1812 m. Dubingiams svarbūs kaip klasicizmo raiškos metai: sakra l iniai katalikų pastatai įgavo klasicizmui būdingą pavidalą. Buvo sukurta savita architektūrinė komunika­cija – ant dviejų priešais esančių kalvelių iškilusios šven­tovės  – bažnyčia ir koplyčia33 – fasadais žvelgė viena į kitą34. Bažnyčia neteko bokšto, jo mediena buvo panau­dota koplyčiai statyti35. Keturi apskriti stulpai bažnyčios fasade ir dar po du stulpus iš bobinčiaus šonų laikė prie­kyje išsi kišusį stogą ir lentomis apkaltą frontoną36. Tad būtent nuo 1812 m. iki sudegant 1954 m. bažnyčia turėjo pseudo peripterinį portiką, apjuosiantį fasadą iš trijų pu­sių [5 il.].

1820 m. vizitacijoje šventovė aprašyta gana detaliai: ji kryžiaus plano, sienos nedaug apgedusios37, fasade – dvigubos filinginės durys iš pušies, kitos filinginės du­rys – šoniniame fasade ir į presbiteriją. Pastatą apšvietė 13 langų. Interjere – šešios apskritos medinės kolonos ant mūrinio pamato, po vargonų choru – dar keturios. Grindys bažnyčioje ir zakristijoje sudėtos iš plytų, į var­gonų chorą kilta laiptais. Viduje – penki altoriai. Už di­džiojo altoriaus ir su juo dvejomis durimis sujungtų dviejų mažesnių altorių įrengta zakristija. Ant durų į za­kristiją būta dviejų paveikslų38. Presbiterija, kaip įprasta, atitverta grotelėmis. Didysis altorius – su keturiomis

33 Dubingių parapijinės bažnyčios 1818 m. vizitacija, in: LVIA,

f. 694, ap. 1, b. 3640, l. 246v.34 Reikia manyti, kad tuomet dar nedaug buvo paaugę kun. Po­

vilo Trečioko priešais bažnyčios fasadą pasodinti medžiai

(klevai?) ir jų lajos neužstojo šventovės. 35 Dubingių parapijinės bažnyčios 1820 m. liepos 31 d. gene­

ralinė vizitacija, in: LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3649, l. 204v.36 Ibid., l. 200.37 1830 m. bažnyčios vizitacijoje rašoma, kad pastato sienos

sutvirtintos kabėmis (w klamry wzięte), bet dar tvirtos ir

sveikos, tik iš fasadinės ir vakarų pusės šiek tiek pakenktos;

Dubingių parapijinės bažnyčios 1830 m. vizitacija, in: LVIA,

f. 694, ap. 1, b. 3780, l. 228v.38 1830 m. nurodoma, kad tai – Švč. Mergelės Marijos paveiks­

lai; Ibid., l. 228v.

5. Dubingių bažnyčia, Rupeikos nuotrauka, 1950, in: LNM, Eneg 30988

Dubingiai church

243

kolonomis, vietomis paauksuotas, dailidės darbo. Jo cen­tre – naujas, ant drobės tapytas šv. Jurgio paveikslas, o altoriaus viršuje – baltai dažytas medinis kryžius. Deši­nėje didžiojo altoriaus – dviejų tarpsnių staliaus dirbtas Šv. Antano altorius su senais nedideliais šv. Antano ir šv. Pranciškaus paveikslais. Trečiasis – šv. Onos titulo, dirb­tas ir dailidės, ir staliaus, kai kur paauksuotas, su dviem nedidelėmis kolonomis ir dviem senais nedideliais paveikslais – šv. Onos rėmuose ir Nukryžiuotojo virš jo. Dešinėje pusėje ketvirtasis – Švč. Mergelės Marijos Ne­kaltojo Prasidėjimo altorius su mensa, keturiomis kolo­nomis, iš dalies dažytas, iš dalies – auksuotas, su to pa­ties siužeto nedideliu senu paveikslu, dengtu sidabriniais aptaisais, o viršuje – nedidelis senas paveikslas, tapytas ant drobės. Penktasis altorius – kairėje pusėje, taip pat su keturiomis kolonomis, mensa, dvitarpsnis, iš dalies paauksuotas. Titulas – Švč. Mergelės Marijos Škaplie ri­nės39. Altoriuje ant skardos tapytas mažutis Marijos paveiks las, puoštas sidabro aptaisais, audeklu, įtvirtin­tas į lentą, viršuje – senas šv. Juozapo atvaizdas, tapytas ant drobės.

Ant presbiterijos sijos tuomet buvo pritvirtintas kry­žius su didele Nukryžiuotojo skulptūra ir abipus jo ant lentų tapytos dvi figūros (paminėta tik šv. Magdalenos), taip pat sijos šonuose buvo pritvirtinti du seni didoki paveikslai Šv. Petras ir Šv. Paulius40. Be minėtų vaizduo­jamosios dailės kūrinių, 1830 m. nurodoma, kad: didžia­jame altoriuje tarp kolonų būta Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu ir šv. Juozapo skulptūrų, o viršuje abipus kry­žiaus – dviejų cherubinų skulptūrų. Šv. Onos altoriaus viršuje stovėjo šv. Mykolo skulptūra. Švč. Mergelės Ma­rijos Nekaltojo Prasidėjimo altoriaus antrame tarpsny­je buvęs senas paveikslas – tai senasis šv. Jurgio atvaiz­das. Škaplierinės altoriuje titulinis paveikslas tuomet buvo uždengiamas Nukryžiuotojo paveikslu, o antrame

39 Ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, ir Škaplieri­

nės altoriai turėjo drožiniais ir polichromija puoštus spar­

nus; Ibid., l. 228v–229v.40 Dubingių parapijinės bažnyčios 1820 m. liepos 31 d. genera­

linė vizitacija, in: LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3649, l. 200–201v.

tarpsnyje kabojo senas šv. Mato paveikslas. Be to, presbi­terijoje kabojo Švč. Trejybės paveikslas, o zakristijoje – nedidelis ant skardos tapytas Švč. Mergelės Marijos pa­veikslas, taip pat stovėjo marmurinė Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Bažnyčioje būta dviejų altorėlių ir aš­tuonių vėliavų, kuriose, be jau minėtų siužetų, buvo dar ant drobės aliejumi tapyti Čenstakavos Dievo Motinos, Sopulingosios, šv. Veronikos, šv. Magdalenos, šv. Kristo­foro, šv. Stanislovo, šv. Barboros, Angelo sargo paveiks­lai. O ant sakyklos, be Mozės ir keturių evangelistų, buvo dar ir šv. Vaitiekaus (Adalberto) skulptūra41. Taigi XIX a. pirmoje pusėje Dubingių bažnyčios interjero iko­nografinė programa gana turininga, o turint omenyje, kad zakristija buvo už didžiojo altoriaus, pastato būta vi­dutinio dydžio (ilgis kartu su portiku ir presbiterija – 48 uolektys, plotis – 17, presbiterijos plotis – 12 uolekčių42). Paskutiniajame XIX a. ketvirtyje altorių skaičius vėl su­mažintas iki trijų.

Nemažai 1812 m. bažnyčioje atliktų darbų teklebo­naujant tam pačiam ilgamečiam klebonui T. Augustaus­kui 1835 m. teko perdaryti savomis lėšomis: pastatas tada naujai apkaltas lentomis, sutvirtinti mūro pamatai, išorėje pastatytos naujos kolonos­stulpai, kurie apkalti. Taip pat padirbdinti nauji suolai ir grotelės presbiterijai bei vargonų chorui43. Energingas klebonas savo ir Bene­dikto Tiškevičiaus lėšomis 1841 m. vėl naujai malksno­mis uždengė bažnyčios ir koplyčios stogus44. Be to, tais pačiais metais pirmąkart Dubingiuose iškilo atskirai sto­vinti varpinė (lig tol varpai kabojo bažnyčios, vėliau – kapinių koplyčios bokštuose). Šventoriaus, juosiamo akmenų mūro tvoros, kampe pastatyta dvitarpsnė varpi­nė suformavo bažnyčios pastatų kompleksą, gyvavusį daugiau nei šimtą metų. Tik 1874 m. varpinė buvo jau visai sukiužusi ir ketinta ją perstatyti, prašyta dvasinės

41 Dubingių parapijinės bažnyčios 1830 m. vizitacija, in: LVIA,

f. 694, ap. 1, b. 3780, l. 228v–234.42 Ibid., l. 228.43 Dubingių parapinės bažnyčios kronika, 1849, in: VUB RS,

f. 4­(A2650) 35985, l. 6.44 Ibid., l. 7.

244

vyresnybės lėšų45. Reikia manyti, kad po kelerių metų ji ir buvo renovuota, o jos išvaizda46 praktiškai nepasikeitė iki šiandienos [il. 6].

Bažnyčios pavidalas, tūris ilgainiui šiek tiek pasikei­tė: iškilo dvi zakristijos antrame aukšte. Parapijiečių lė­šomis 1860 m. pietų pusėje buvo pastatyta zakristija iš rąstų, skardiniu stogu47 (kada analogiškas priestatas at sirado šiaurinėje pusėje, dar nepavyko išsiaiškinti, gal – 1922 m.48). 1860 m. parapijiečiai savo bažnyčios vidų pa­puošė polichromija: sienas išdažė alyvine spalva, pane­lius, 6 piliorius ir presbiterijos groteles – riešuto spalva,

45 Dubingių bažnyčios varpinės perstatymo byla, 1874 12 05 –

1875 10 07, l. 1–11; Dubingių parapijos byla, in: Kaišiadorių

vyskupijos kurija.46 1911 m. Antanas Jaroševičius savo piešinyje užfiksavo

malks nomis dengtą varpinę; Lietuvių kryžiai, surinko Anta­

nas Jaroševičius, Vilnius: Juozapo Zavadskio spaustuvė,

1912, p. 32.47 Dubingių bažnyčios aprašymas, 1866 08 21, in: LMAVB RS,

f. 267­1671, l. 25v.48 Žinoma, kad tuomet buvo pristatyta zakristija (­os?); Archi­

tektūros paminklo techninės apžiūros, 1952 m. spalio 20 d.,

Dokumentų byla apie Nemenčinės (Molėtų) rajono Dubin­

gių pilį ir Šv. Jurgio bažnyčią, 1924–1957, in: KPCA, f. 3,

ap. 1, b. 41, l. 53.

lubas – žydrai, tik virš choro – rožine spalva49. Galbūt tais metais šventovėje sudėtos ir medinės grindys. Baž­nyčia, vis patvarkoma, panaujinama, XX a. pradžioje jau buvo gerokai pakiužusi, netalpino visų tikinčiųjų, todėl, kaip ir daug kur Lietuvoje, rimtai ketinta statyti naują, greičiausiai mūrinę bažnyčią. Tačiau parapijiečiai nebu­vo pasiturintys ir kiek per vangūs šiam reikalui, o ir 1909–1914 m., kai labiausiai mintyta apie naujo švento­vės pastato statybą, Dubingiuose nuolat keitėsi klebonai. Nors 1911–1912 m. klebonaujant Nikodemui Vaišučiui buvo įsteigtas statybos komitetas ir pradėtos rinkti lėšos50, po jo atkelti kunigai Juozas Deksnys († 1912 m.) ir Povilas Kolas († 1916 m.) nepajėgė vadovauti statybos procesui dėl sveikatos problemų. Jie palaidoti Dubingių bažnyčios šventoriuje. Paskutinis didesnis bažnyčios remontas da­rytas 1922 m. klebonaujant Kazimierui Šileikai.

Tarpukariu, ypač XX a. 4 deš., Dubingiai tapo vienu iš Lietuvos turistų traukos centrų, o bažnyčia greta pilia­vietės griuvėsių – lankomu objektu. 1934 m. birželio 3 d. tilto per Asveją atidarymo proga Dubingių bažnyčioje vykusiose pamaldose dalyvavo prezidentas Antanas Smetona.

49 Ibid.50 Dubingių parapijiečių prašymas Vilniaus vyskupijos valdy­

tojui, 1913 m. gruodis, Dubingių parapijos byla, lapai nenu­

meruoti, in: Kaišiadorių vyskupijos kurija.

6. Vaizdas į Dubingių šventorių, 1933–1934, in: LCVA, A19­P22

View of the Dubingiai churchyard

245

SUDEGUSI BAŽNYČIA. KELETAS YPATUMŲ

1954 m. gegužės 24 d.51 sudegė viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių, nuo XVII a. IV ketv. tarnavusi Du­bingių tikintiesiems. Negelbėjo, kad bažnyčia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pateko į pirmąjį įpaveldinimo srautą Lietuvoje52. 1952 m. spalio 20 d. Vilniaus apskr. architektūros reikalų skyriaus vyr. architektas­inspekto­rius Vytautas Kiaulėnas užpildė bažnyčios­paminklo techninės apžiūros aktą, pasirašė su parapijos atstovais sutartį paminklui saugoti, o klebonas Jonas Voveris už­pildė žinių apie valstybės saugojamą architektūros pa­minklą anketą53. Nors minėti dokumentai formalūs, šiek tiek informacijos jie suteikia. Pasitelkus ir kitus šaltinius bei ikonografinę medžiagą galima apibūdinti sudegusį bažnyčios pastatą.

1952 m. V. Kiaulėnas nubraižė šventoriaus ir bažny­čios abrisą54. Šis apytikslis (jame nepažymėta varpinė, bažnyčios bokštelis, neišskirtas portikas ir pan.) brėžinys [7 il.] buvo skirtas nustatyti aptariamo paminklo apsau­gos zonai, kuri tapdinta su mūrine šventoriaus tvora. Brėžinyje nurodyta, kad į šventorių patenkama pro tre­jus vartus, o į bažnyčią būta penkių įėjimų. Taip pat su­rašyti ir apytikslūs šventovės matmenys: ilgis – 30 m, plotis – 12 m, o transepto – 20 metrų. Bažnyčios planas

51 Kun. Jono Voverio raportas Kauno, Kaišiadorių ir Vilka­

viškio vyskupijų kurijai, 1954 m. birželio 3 d., Dubingių

parapijos byla, lapai nenumeruoti, in: Kaišiadorių vyskupi­

jos kurija.52 Kultūros paminklo Nr. Uk 3 anketa (juodraštis?, nedatuota).

Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia ir varpinė, Dokumentų byla

apie Nemenčinės (Molėtų) rajono Dubingių pilį ir Šv. Jurgio

bažnyčią, 1924–1957, in: KPCA, f. 3, ap. 1, b. 41, l. 45. Grei­

čiausiai šis dokumentas surašytas tuo pat metu kaip ir Du­

bingių pilies likučių formuliaras (ibid., l. 1).53 Dokumentų byla apie Nemenčinės (Molėtų) rajono Dubin­

gių pilį ir Šv. Jurgio bažnyčią, 1924–1957, in: KPCA, f. 3,

ap. 1, b. 41, l. 53–57.54 Architektūros paminklo – Šv. Jurgio bažnyčios Dubingiuose

apsaugos zona, sudarė V. Kiaulėnas, 1952 10 23, in: KPCA,

f. 6, b. 7250.

7. Vytautas Kiaulėnas, Architektūros paminklo Šv. Jurgio bažnyčios Dubingiuose apsaugos zona, 1952,

in: KPCA, f. 6, b. 7250 Vytautas Kiaulėnas. Protective zone of the architectural

monument – St. George’s Church in Dubingiai

8. Sudegusios Dubingių bažnyčios pamatai, Sigito Lasavicko, Arvedo Kybranco nuotrauka, 1955–1957, in: KPCA, neg 2335

Foundations of the burned Dubingiai church

246

priminė lotyniškąjį kryžių. Ir brėžinyje, ir sudegusios baž nyčios pamatų nuotraukose [8 il.] išryškėja išskirtinė pastato savybė: trisienė apsidė ir transepto užbaigos buvo beveik identiško pavidalo – trapecinio plano, o ne kaip įprasta mediniams sakraliniams pastatams – stačia­kampio. Ši greičiausiai iš senosios barokinės šventovės paveldėta ypatybė beveik neturi atitikmenų Lietuvos sa­kralinės medinės architektūros paradigmoje. Dar vienas ne itin dažnas tradicinėje architektūroje bruožas – vie­nodas minėtų pastato dalių aukštis [9 il.]. Įdomu, kad šis bruožas artina Dubingių bažnyčią su Žemaitijos seno­siomis barokinėmis šventovėmis (pvz., Platelių, Šaukė­nų). Tačiau Dubingių bažnyčios dviaukščių zakristijų, pristatytų 1860 ir 1922(?) metais, stogai buvo kitokie – piramidiniai. Savita ir tai, kad pagrindinis Dubingių baž nyčios fasadas (presbiterija kanoniškai orientuota į rytus) buvo nukreiptas ne į miestelio aikštę, o į kapines ar net ežerą. Be to, visai nebūdinga varpinės padėtis: ji stovėjo (tebestovi) šventovės užnugaryje, o ne šalia jos ar priekyje.

Pagrindinis fasadas su klasicistiniu portiku, kaip sa­kyta, suformuotas 1812 m. kapitalinio remonto metu. Medinių bažnyčių ir kapinių koplyčių su kolonų remia­mu trikampiu frontonu yra ir būta nemažai (pvz., Alo­vės, Anciškių, senoji Butrimonių, Dusmenų, Imbrado, Krikštėnų, Kurklių, Paberžės, Palomenės, Rumbonių, Stakių, Šiaudinės, Ubiškės ir kt. bažnyčios, Luokės, Pa­baisko, Sližių, Nemenčinės ir kt. koplyčios), tačiau, kaip pastebėjo medinės sakralinės architektūros tyrinėtojas Jurgis Gimbutas, tokius, iš trijų pusių fasadą apjuosian­čius, portikus Lietuvoje teturėjo Stelmužės ir Dubingių bažnyčios55. Dubingiuose išsikišusį trikampį bažnyčios frontoną priekyje laikė keturios kolonos, o dar po dvi stovėjo iš šonų. Apkaltos lentomis tos kolonos atrodė aš­tuoniakampės. Jų kapiteliai buvo sukomponuoti iš platė­jančių profiliuotų lentelių. Frontono lango pavidalas imitavo dekalogo plokštes (galbūt tai žydiškas inkliuzas?). Kiti bažnyčios langai buvo segmentinės arkos formos,

55 Jurgis Gimbutas, „Būdingosios medinės bažnyčios ir varpi­

nės Lietuvoje“, in: Aidai, 1987, Nr. 2, p. 94.

9. Dubingių bažnyčia, Rupeikos nuotrauka, 1950, in: LNM, Eneg 30980

Dubingiai church

10. Dubingių bažnyčios interjeras, XX a. 4 deš., privati nuosavybė Interior of the Dubingiai church, 1930s

247

smulkiai skaidyti, papuošti šviesiai dažytomis apylangė­mis. Po tris mažesnius langus, įstatytus dviem aukštais, būta zakristijų priestatuose.

Sudegusi bažnyčia buvo dengta drebulinių56 „gontų“ stogu, visa horizontaliai apkalta lentomis, pastato centre kilo neaukštas aštuoniakampis bokštelis su stogelio smaile (jo pastatymo laikas XIX a. pab. – XX a. I ketv.), vainikuota kryžiumi. Po metalinį kryžių kilo virš apsi­dės, zakristijų ir frontono. Įmantriai profiliuotas apvadas sujuosė pagrindinį dvivėrių durų įėjimą. Aukštas kry­žius su didele Nukryžiuotojo skulptūra buvo pritvir­tintas galinėje apsidės sienoje. Priešais apsidę 1913 m. Visuotinio Bažnyčios jubiliejaus proga šventoriuje pasta­tytas ąžuolo kryžius.

Viduje bažnyčia irgi buvo iškalta lentomis. Išlikusios ne itin geros kokybės bažnyčios interjero nuotraukos lei­džia sakyti, kad XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje pertvar­kant bažnyčią ir jos altorius, buvo panaudota nemažai senųjų altorių puošybos detalių [10 il.]. Greičiausiai dar XVII a. menantys meistriškai išdrožti kremzlinės orna­mentikos sparnai buvo pritaikyti didžiajam altoriui, kurį vainikavo taip pat senos adoruojančių angelų skulptū­ros. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, atspindint naujas pa­maldumo intencijas, į didįjį altorių buvo įkelta Švč. Jė­zaus Širdies skulptūra, o nedidelis Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdas kabėjo nuo XX a. pradžios. Viename dviejų tarpsnių šoniniame altoriuje kabėjo šv. Jurgio ir šv. Mato paveikslai, kitame – naujas Švč. Mergelės Mari­jos tarp lelijų paveikslas ir senasis Škaplierinės paveiks­las su aptaisais.

Per gaisrą supleškėjo trys altoriai ir daug ant bažny­čios sienų kabėjusių paveikslų, dvi klausyklos, vargonai, liturginiai indai, kryžiai su Nukryžiuotojo skulptūromis [11 il.], vėliavos. Tuokart pavyko išnešti zakristijoje lai­kytus daiktus, jie perkelti į kapinių koplyčią [12 il.]. O ją po nelaimės stipriai susitelkę parapijiečiai kartu su ku­nigu J. Voveriu suremontavo, kiek padidino ir pritaikė

56 Žinios apie valstybės saugojamą architektūros paminklą,

[1952], Dokumentų byla apie Nemenčinės (Molėtų) rajono

Dubingių pilį ir Šv. Jurgio bažnyčią, 1924–1957, in: KPCA,

f. 3, ap. 1, b. 41, l. 57.

11. Nukryžiuotojo skulptūra Dubingių bažnyčioje, Rupeikos nuotrauka, 1950, in: LNM, Eneg 30985

Sculpture of the Crucified Christ in the Dubingiai church

12. Dubingių kapinių koplyčia, Sigito Lasavicko, Arvedo Kybranco nuotrauka, 1955–1957, in: KPCA, neg 2335

Dubingiai cemetery chapel

248

pamaldoms. Įrangos, paveikslų parsivežta iš Vilniaus. Tačiau 1958 m. rugsėjo 22 d., iškart po Šv. Mato atlaidų, kilus gaisrui sudegė koplyčia su visu inventoriumi – iš­saugoti nieko nepavyko. Neilgai trukus bažnyčia (šian­dieninė) įrengta buvusioje špitolėje.

Dar vienas ypatingas Dubingių bažnyčios istorijos bruožas: praėjus gerokai daugiau nei trims šimtmečiams sulaukta antrosios fundatorės, šįsyk – savanorės – Aure­lijos Rusteikienės. 2018 m. bus pašventinta jos su vyru Aurelijumi Rusteika senosios šventovės vietoje pastatyta nauja bažnyčia, projektuota architekto Kęstučio Pempės ir jo bendradarbių.

Gauta 2017 10 23

ŠALTINIAI

Acta primae Visitationis diocesis Vilnensis anno Domini 1522

peractae : Vilniaus Kapitulos archyvo Liber IIb atkūrimas,

sudarė, tekstus iš rankraščių parengė, mokslinį įvadą ir

paaiškinimus parašė S. C. Rowell, Vilnius: Lietuvos istorijos

instituto leidykla, 2015.

Architektūros paminklo – Šv. Jurgio bažnyčios Dubingiuose

apsaugos zona, sudarė V. Kiaulėnas, 1952 10 23, in: KPCA,

f. 6, b. 7250.

Dokumentų byla apie Nemenčinės (Molėtų) rajono Dubingių

pilį ir Šv. Jurgio bažnyčią, 1924–1957, in: KPCA, f. 3, ap. 1,

b. 41.

Dubingių parapinės bažnyčios 1726 m. lapkričio 15 d. inven­

torius, in: VUB RS, f. 57­B53, b. 1229, l. 29v–31.

Dubingių bažnyčios 1796 m. generalinė vizitacija, in: LVIA,

f. 694, ap. 1, b. 4006, l. 9–11v.

Dubingių parapinės bažnyčios 1818 m. bažnyčios vizitacija,

in: LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3640, l. 244–246v.

Dubingių parapijinės bažnyčios 1820 m. liepos 31 d. generalinė

vizitacija, in: LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3649, l. 200–205v.

Dubingių parapinės bažnyčios 1830 m. vizitacija, in: LVIA,

f. 694, ap. 1, b. 3780, l. 228–245.

Dubingių parapinės bažnyčios kronika, 1849, in: VUB RS,

f. 4­(A2650) 35985.

Dubingių bažnyčios aprašymas, 1866 08 21, in: LMAVB RS,

f. 267­1671, l. 25–32.

Dubingių parapijos byla, XIX–XX a., in: Kaišiadorių vyskupijos

kurija.

„Pabaisko dekanato vizitacija 1782–1784 m.: atlikta Vilniaus

vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu“, parengė

Algirdas Antanas Baliulis, in: Lietuvos istorijos šaltiniai,

t. IX, Vilnius, 2010.

LITERATŪRA

Dubingiai, Vilnius: Vaga, 1971.

„Dubingių pasviety“, in: Sekmadienis, 1934 09 07, Nr. 40, p. 3.

Gimbutas Jurgis, „Būdingosios medinės bažnyčios ir varpinės

Lietuvoje“, in: Aidai, 1987, Nr. 2, p. 89–104.

Jučas Mečislovas, „Lietuvių parapijų fundacijos XV–XVIII a.

(Vilniaus vyskupija)“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademi-

jos metraštis, t. 26, Vilnius, 2005, p. 13–44.

Karvelis Deimantas, Ragauskienė Raimonda, Iš Radvilų giminės

istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., Vilnius:

Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.

Lietuvių kryžiai, surinko Antanas Jaroševičius, Vilnius: Juozapo

Zavadskio spaustuvė, 1912.

Miškinis Algimantas, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo

vertybės, t. II: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. II,

Vilnius: Savastis, 2005.

Prašmantaitė Aldona, „Giedraičių bažnyčios raidos peripetijos:

tarp faktų ir legendų“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademi-

jos metraštis, t. 33, Vilnius, 2010, p. 37–56.

Pugačiauskas Virgilijus, Lietuva ir Napoleonas, Vilnius:

Lietuvos istorijos institutas, 2012.

Snitkuvienė Aldona, Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų

palikimas, Vilnius: Vilniaus universiteto biblioteka, 1998.

Vailionis Evaldas, Butėnas Eugenijus, „Dubingių miestelio

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios vieta“, in: Archeologiniai

tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais, Vilnius: Lietuvos

archeologijos draugija, 2008, p. 306–307.

Vilaniškis Mindaugas, Biržų ordinacija grafų Tiškevičių laikais

(1811–1924 m.): Magistro darbas, Lietuvos edukologijos

universitetas, 2014.

249

THE DEVELOPMENT OF THE DUBINGIAI CATHOLIC CHURCH: TYPICAL AND EXTRAORDINARY

Skirmantė Smilingytė-Žeimienė

KEYWORDS: Dubingiai, wooden architecture, wooden churches, Michał Tyszkiewicz, Józef Ignacy Tyszkiewicz.

SUMMARY

The history of the Dubingiai Catholic church could represent, pars pro toto, the development of the Catholic Church in Lithuania and illustrate many of its most important stages. The first church, whose exact date of construction and appearance are unknown, was built in the first third of the 15th century on the island of Lake Asveja. It was endowed by Vytautas the Great, which is testified by the first piece of information found in the written sources: on 23 April 1449, Casimir Jagiellon approved and expanded the endowment of the Dubingiai church granted by Vytautas the Great. The subsequent history of the Dubingiai church, like that of many churches of Lithuania, was written by noble families. Particularly controversial was the role of the prominent Radziwiłł family: Queen Barbora Radvilaitė who lived in Dubingiai in 1547–1548 used to pray in the church every day, and her brother Mikołaj the Red Radziwiłł, who renounced Catholicism in 1564 to become a Calvinist, took over (and destroyed?) the church. After prolonged litigation, the last representative of the Dubingiai­Biržai branch of the Radziwiłłs, the margravine­to­be Ludwika Karolina Radziwiłł (1667–1695) was deemed to right the wrongs inflicted on the Catholics. She endowed a wooden church that began to be built in the town rather than on the island in 1678. On 3 August 1684, Bishop Mikołaj Słupski consecrated the church with the title of the Blessed Virgin Mary of the Immaculate Conception, which in the period of Counter­Reformation symbolized the triumph of Catholicism. As usual, at that time burials took place around the church. In the centre

of its shingle­covered roof rose a tower, and a smaller one was behind it; the interior contained three altars decorated with excellent carvings and polychromy and a magnificent pulpit with sculptures of the four evangelists and Noah. Later, two more altars were added, but the building began to deteriorate.

A significant new stage in the history of the Dubingiai church coincided with the change of the owners of the Dubingiai estate and the appearance of new collators of the church. The church building was directly affected by important factors of the changing times and social structure. In the early 19th century, the richest family of Counts Tyszkiewicz took over the debt­stricken estates of the Radziwiłłs of the Biržai branch, Dubingiai among them. Count Józef Ignacy Tyszkiewicz (1724–1815) with his son Michał (1761–1839) acquired Dubingiai by means of financial lease and began to renovate the church. In 1812, a crucial year for Europe and Lithuania, significant changes took place in the Dubingiai church. The wooden building underwent major repairs, and at the same time a two­tier cemetery chapel was built from the timber of the dismantled church tower on brick foundations. However, the French army used part of the planks that had been prepared for the church renovation to build a bridge across Lake Dubingiai, which did not allow finishing the planking (old planks had to be used as well) and decoration of the building. After the major repairs, the title of the church was changed to St. George. It should be noted that while granting the title to the church, both times it had an ideological­political connotation besides its customary meaning. There could be more than one motive for choosing the title of St. George. There was a strong tradition of veneration of this saint in the parish; on the other hand, the patron saint of Lithuania St. George was mostly represented riding a horse, and the collator of the church Michał Tyszkiewicz, who fostered a vision of Lithuania’s statehood, was the commander of Napoleon’s 17th cavalry regiment at that time. The new title was also identified with the new appearance of the building reflecting the traditions of Classicism. In 1812, the sacral

250

Catholic buildings acquired a typical classicist shape, and an original architectural rapport was created – the façades of two temples, the church and the chapel, rising on two opposite hills, faced one another. Four round pillars on the church façade and another four pillars, two on each side, supported the roof and the pediment projecting in the front. Thus, from 1812 to 1954, when it was destroyed by fire, the church had a pseudoperipteral portico surrounding the façade from three sides. It was probably from the old Baroque temple that the building inherited an extraordinary feature: a three­wall apse and the ends of the transept had an almost identical shape, a trapezoid plan. Another infrequent feature of traditional architecture, which is common to the church of Dubingiai and the early wooden churches of Samogitia, is the equal height of the above­mentioned parts of the building (the first­floor vestry was built in Dubingiai in 1860 and [1922]). In 1841, a freestanding bell tower was built in Dubingiai. It was renovated circa 1875 and basically did not change its shape until today, but its position in the churchyard was unusual: behind the temple rather than beside or in front of it. Another original feature is the fact that the main façade of the Dubingiai church (the presbytery was canonically oriented to the east) faced the cemetery and the lake rather than the town square.

Before World War I, preparations were made to build a new, probably brick church. In the interwar period the wooden church, one of the oldest in Lithuania, was valued as an architectural monument, but on 24 May 1954 it burned down. After this calamity, the parishioners jointly repaired and somewhat enlarged the cemetery chapel and adapted it for church service, but a fire that broke out on 22 September 1958 destroyed the last remnants of the inventory of the old church. Soon afterwards, the former alms­house was converted into a church, where it remains until today.