Anthony Bloom

Dvasinė kelionė

aidai

aidai · 2010

Dvasinė kelionė

Anthony Bloom

Iš anglų kalbos vertėVytautas Ališauskas irŽilvinas Beliauskas

Meditacijos Evangelijos temomis

Viršelyje: Kristus Pantokratorius (fragmentas). Nežinomas dailininkas, XVIII a., Lietuvos dailės muziejus

Publikuojama „The Continuum International Publishing Group“ leidus

© Anthony Bloom, 1971© Vytautas Ališauskas, vertimas, 2010© Žilvinas Beliauskas, vertimas, 2010© Leidykla „Aidai“, 2010

ISBN 978-9955-656-91-3

Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 VilniusTel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt

UDK 23/28Bl-89

Versta iš: Anthony Bloom, Meditations on a Theme: A Spiritual Journey, London–New York, 2003

Knygos leidimą parėmė:Lietuvos stačiatikių arkivyskupijaLietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Už pagalbą leidžiant knygą leidykla nuoširdžiai dėkoja broliui Arūnui Pranciškui Peškaičiui

Redaktorė Dangė VitkienėKnygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Turinys

Pratarmė 7

Pasiruošimas kelioneiJėgų sukaupimas 15

KelionėBartimiejaus istorija 35Fariziejaus ir muitininko palyginimas 49Zachiejaus istorija 65Sūnaus palaidūno palyginimas 81Paskutinio teismo palyginimai 95

TikslasPrisikėlimas ir kryžius 117

7

Pratarmė

Tuomet jam buvo keturiolika metų. Gimęs 1914 me-tais Lozanoje, mat tėvas – carinės Rusijos diplomatas (jo šeimos šaknys – Škotijoje, iš čia turbūt ir „nerusiška“ pavardė); motina – garsaus kompozitoriaus Aleksandro Skriabino sesuo. Vaikystę emigrantų šeimoje lydėjęs skurdas, netikrumas pagaliau pamiršti. Gyvenimas vėl normalus… ir paaugliui (tuo metu jį vadina André) kyla suprantamas klausimas – kam aš gyvenu, kokia prasmė? Jei prasmės nėra, – gal verčiau išvis nebegyventi?

Jaunimo organizacijos Paryžiuje vadovas pakviečia į renginį – atvyks žymus dvasininkas. Ne, tik ne tai, re-ligija juk nuobodu ir primityvu. Vadovas atsidūsta: visi jaunuoliai sakė tą patį. „Ateik, pabūsi ir tiek. Nepatogu prieš žmogų, jei niekas neateis.“ Lojalumas savo orga-nizacijai nugali. Svečias kažką aiškina apie Nietzsche’ę, krikščionybę, epochos krizę, paaugliai nuobodžiauja ir kenčia. „Jis buvo didis žmogus, bet tuomet aš nepajė-giau jo suprasti“, – vėliau prisimins André. Namo grįžta suirzęs. Nutaria niekad nebesivelti į krikščioniškus ren-ginius, bet nori garbingai pasitikrinti, ar Evangelija pa-tvirtins tą „klaikų įspūdį“, kokį jis išsinešė iš paskaitos. Motina namie suranda Naująjį Testamentą. Jaunuolis guvus – kaip mat paskaičiuoja, kuri iš keturių evangelijų trumpiausia – „nesinorėjo gaišti laiko“. Morkus. Skaito

Anthony Bloom8

jau antrą skyrių. „Dar nepradėjęs trečio skyriaus suvo-kiau, kad kažkas yra priešais. Nieko nemačiau. Nieko negirdėjau. Tai nebuvo haliucinacija. Tai buvo tiesiog tikrumas, kad Viešpats stovi čia ir aš esu akivaizdoje to, kurio gyvenimą pradėjau skaityti taip abuojai ir pikta-noriškai… Nuo tada žinojau, kad Kristus yra.“ André vėliau ne kartą pasakos šią istoriją, tiesa, jis vadinsis jau kitaip, vienuoliškai: Antanas, angliškai Anthony, Surožo arkivyskupas. Žinos, kad tas, kurio buvimas jį taip su-krėtė, yra Prisikėlusysis. Jus būtinumą ją pakomen-tuoti: Viešpats yra gudrus, mane tada suviliojo teksto trumpumu. Arkivyskupas nutylėjo kitą galimybę, bet nesunku įsivaizduoti jaunuolį, tvarkingai atsivertusį patį pirmą Naujojo Testamento puslapį: „Abraomas pagimdė Izaoką, Izaokas pagimdė Jokūbą, Jokūbas pa-gimdė Judą ir jo brolius, Judas pagimdė Farą ir Zarą iš Tamaros…“ Laimė, tokiems yra Morkus, tiesmukas ir grynas: „Morkaus evangelija buvo parašyta tokiam pat jaunam laukiniui kaip aš – veikiausiai romėnų kariui.“

Studijos Sorbonoje: gamtos mokslai, medicina. Karas. 1939 metais kaip gydytojas išvykdamas į frontą su pran-cūzų kariuomene André Bloomas slapta davė pirmus vienuolio įžadus, 1943 metais padaro galutinius įžadus. Kunigo šventimai jam suteikiami 1948-aisiais. Jaunas stačiatikių dvasininkas siunčiamas į Angliją. Tarnauja ten tikintiesiems, priklausantiems Maskvos patriarcha-tui. Tai sunki užduotis – Sovietų Sąjungoje ateizmas yra oficiali doktrina, dvasininkai ir pasauliečiai engiami, komunistų valdžia siekia kontroliuoti Rusijos Bažnyčią,

9Dvasinė kelionė

jos atstovus laisvajame pasaulyje – taip pat. Vis dėlto Antanas Bloomas ryžtasi sunkiai misijai. 1957 metais jis priima vyskupo šventimus, 1962-aisiais pakeliamas arkivyskupu. Jo vyskupija, apimanti stačiatikių parapi-jas Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, pavadinama tituli-niu Surožo vardu – atminti senovinei vyskupijai Kryme, XIII a. sunaikintai totorių antpuolių. Nuo 1964-ųjų be-veik dešimt metų vadovauja visiems Maskvos patriar-chato stačiatikiams Vakarų Europoje. Gyvenimas ne-buvo lengvas: jo atsistatydinimas iš Vakarų Europos ekzarcho pareigų sutampa su Solženicyno ištrėmimu į Vakarus. „Daug metų mes nenorėjome iš Rusijos jokios pagalbos, idant pinigai nelygu grandinės nesukaustytų mūsų rankų ir kojų, o svarbiausia – mūsų sąžinės ir lais-vės“, – pasakys netrukus prieš mirtį.

Jo asmeninė laikysena skelbia evangelinį paprastumą. Arkivyskupas neturi rezidencijos, vengia įprastų titulų, mieliausiai atsiliepia šaukiamas kaip paprastas vienuolis:

„Tėve Antanai…“ Senatvėje nostalgiškai atsimins, kaip galėjo vienuolystės pradžioje gyventi iš gydytojo amato, neimdamas atlygio iš tikinčiųjų. Kuria naują Bažnyčią, atvirą ir ne klerikalinę. Daugelis parapijiečių jau antros ir net trečios kartos imigrantai. Jie ne visada moka tėvų kalbą, jų sutuoktiniai nebe rusai, vaikai kalba angliškai. Santuokos sakramentą tenka teikti ir anglų, ir prancūzų, kai kada ir vokiečių kalbomis. Bažnyčia atveriama vi-siems, kad ir kokia kalba kalbėtų. Tikintieji vis plačiau įtraukiami į kasdienį parapijos reikalų tvarkymą, bažny-tinį gyvenimą. Tėvas Antanas nuolat kalba per radiją ir

Anthony Bloom10

televiziją. Jo pokalbiai, kaip rašydamas arkivyskupo ne-krologą liudijo britų tikėjimo laisvės gynėjas Michaelis Bordeaux, „patraukė tūkstančius žmonių ir sukėlė reikš-mingą atsivertimų skaičių – ypač tarp intelektualų“. Iš tų pokalbių ir pamokslų gimsta knygos. Vaisingas ganytojo darbas ir dvasinis gilumas Londono stačiatikių ganytoją padaro viena svarbiausių religinių asmenybių Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto senatvė nebuvo skaidri. Jo pasku-tinius metus sudrumstė permainos parapijose. Angliją užplūsta naujoji rusų emigracija. Bažnyčioje ji ieško pa-žįstamo pasaulio, savotiško tėvynės pakaito. Ji nori ži-nomų tradicijų, savo kalbos, atvykusi į talką dvasininkija administruoja bendruomenes taip, kaip įprasta namie. Nepaisant arkivyskupo pastangų, abi pusės – senoji ir naujoji – nesusišneka, kultūriniai ir psichologiniai skir-tumai per dideli. 2003 metais arkivyskupas atsistatydino ir netrukus mirė. Palaidotas Londone.

Kai kuriuose angliškuose tėvo Antano nekrologuose apgailestaujant užsimenama, kad jis nebuvęs ekumeninė figūra. Iš tiesų – būdamas Anglijoje nereikšmingos reli-ginės mažumos vadovas, jis tvirtai tikėjo savo Bažnyčios teisumu ir strimgalviais nesimetė į vienybės „dialogus“,

„komisijas“, „tarybas“, negana to, kai kuriuos britus pa-skatino priimti stačiatikybę. Toks apgailestavimas gal ir būtų prasmingas, jei prieš akis neturėtume šūsnies knygų. Gana pavartyti kad ir „Dvasinę kelionę“, idant pamatytume, kaip šv. Vincentas Paulietis ir šv. Teresė savaime stoja į vieną gretą su šv. Jonu Kronštatiečiu ar šv. Tichonu. Gal ir neautentiškas, bet Augustinui

11Dvasinė kelionė

priskiriamas posakis, jog „sienos tarp krikščionių nėra tokios aukštos, kad siektų dangų“, šiose knygose tampa tikrove. Tačiau Rytų ir Vakarų krikščionių dvasingumą Bloomo veikaluose įrėmina, sutelkia asmeninės patirties dalykai. Iš jos kyla paprastumo siekis. Galbūt anoji jau-nystėje išgirsta nesuprantama paskaita jį skatino nekal-bėti taip, kaip kalbėtų „didis žmogus“. Bet svarbiau – tai paprastumas, atrastas mąstant apie Dievo „paprastumą“. Žodžiai viename iš interviu atskleidžia šio „paprastumo“ versmę: „Iki revoliucijos Dievas gyvavo ‘savo šlovėje’, cerkvėse ir katedrose, o čia Dievas mums atsiskleidė kaip Tremtinys, persekiojamas mūsų Tėvynėje, ir ‘netu-rintis kur galvos priglausti’. Jame apstulbę mes pažinome Dievą-Tremtinį, kuris visa supranta, ‘už kurį nė vienas negali būti labiau nužemintas’. Kraštutiniame namų ir šventovių skurde Jis gyveno tarp mūsų, buvo mūsų vil-tis ir jėga, paguoda ir įkvėpimas.“ Asmeniškai patirta Prisikėlusiojo tikrovė nušvietė visą gyvenimo kelią ir jo tikslą. 1996 metais paklaustas, koks yra idealus žmogaus tikslas, jo gyvenimo rezultatas, Bloomas sakė: „Manau, kad atsakymas gali nuskambėti labai kvailai: tapti tikru žmogumi… Tobula visuma mums yra Viešpaties Jėzaus Kristaus asmuo. Krikščioniško gyvenimo siekinys – tapti mokiniais, žmonėmis, kurie mokosi iš Jo. Tai reiškia tapti klusniais ne tik ta prasme, kad pasidarai gerai nušlifuo-tas, būti klusniam – tai įgauti gebėjimą atidžiai klausytis, išgirsti Jo mintį, Jo širdį ir pasiekti visą mūsų žmogiš-kumo, kuris yra Jo žmogiškumas, mastą.“ Šis mokinystės matmuo, giliai išgyventas asmeniškai, persmelkia sykiu

ir visas vienuolio ir vyskupo dvasines knygas. Gebėjimas klausytis, budrumas laukiant atsako perskverbia jo teks-tus. Tai tyla, kurioje nuskamba Dievo balsas. Kantriam budrumui kviečiami skaitytojai, bet pirmiausia justi, kad tai svarbu pačiam autoriui. „Mano dvasios tėvas, – pasakojo Bloomas, – prieš mirtį atsiuntė man žinutę: ‘Aš jau žinau, kas yra kontempliatyvios tylos slėpinys; dabar galiu mirti’. Jis mirė po trijų dienų.“ Tėvas Antanas dabar irgi jau Viešpaties akivaizdoje. Čia derėtų pasakyti, kad jo knygos jį pergyveno… Vis dėlto tai ne visai tiesa. Jo dvasinis patyrimas liudija, kad Jėzus yra Prisikėlęs Viešpats. Jėzus, kuris mums pasakė: Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Tėvas Antanas gyvas, kaip gyvi visi, įtikėję Prisikėlusįjį. Prancūziškame „Wikipedijos“ straipsnyje jo gyvenimas apibendrintas paprastai: Beau­coup de chrétiens orthodoxes en Grande­Bretagne et à tra­vers le monde considèrent le Métropolite Antoine comme un saint.

Ši knyga lietuviškai pirmiausia pasirodė pogrindžio savilaidoje. Jos iniciatorius buvo tėvas Stanislovas (Dob-rovolskis). Du jauni vertėjai tada ryžosi nelengvam dar-bui. Prabėgo daug metų. Vertėjai dabar gal kai ką verstų kitaip, gal kai kur būtų drąsesni ar atvirkščiai – kiek išti-kimesni originalui, bet, regis, tekstas ir šiandien, viešai spaudai gali likti toks, koks buvo tada.

Vytautas Ališauskas

Pasiruošimas kelionei

15

Jėgų sukaupimas

Tai, ką dauguma laiko dvasinių pastangų periodu (galbūt gavėnią arba rekolekcijas), iš tikro yra džiaugsmingas lai-kotarpis, nes tai yra metas grįžti namo, vėl grįžti į gyve-nimą. Tuo metu turėtume nusipurtyti visa, kas mumyse susidėvėję ir mirę, kad toliau pajėgtume gyventi visu plo-čiu, visu gyliu ir intensyvumu, kaip mes pašaukti. Jeigu mes nesuprasime šios džiaugsmo savybės, paversime jį siaubinga, šventvagiška karikatūra: paties Dievo vardu gyvenimą paversime kančia sau ir kitiems, kurie turį kęsti nevykusius mūsų šventumo siekius. Tokia džiaugsmo, lydinčio įtemptas asketines pastangas, tikrą kovą, sam-prata gali pasirodyti keista. Vis dėlto ji tęsiasi visą dvasinį gyvenimą, per visą Bažnyčios ir Evangelijos gyvenimą, nes Dievo karalystę reikia užkariauti. Tai nėra kažkas, kas paprasčiausiai pateikiama tingiai laukiantiems, kol ji ateis. Jeigu taip lauksime, tai ji ateis kaip Dievo teismas, kaip vagis nakties glūdumoje, pagrobęs mus nejučiomis, kaip jaunikis, kuris ateina miegant paikoms mergaitėms. Ne taip mes turime laukti Karalystės atėjimo ir Teismo. Mes turime atgauti tokią nuostatą, kurios paprastai negalime rasti net pačioje savo gelmėje – kažką, kas mums tapo keistai svetima, – džiaugsmingą Viešpaties dienos laukimą, nors tai bus ir Paskutinio teismo diena. Nuostabu girdėti, kad Bažnyčioje skelbiama

Anthony Bloom16

Evangelija yra džiuginanti Paskutinio teismo naujiena, kad Viešpaties diena yra ne bausmė, o viltis, kad kartu su Šv. Dvasia Bažnyčia gali pasakyti: „Ateik, Viešpatie Jėzau, ateik greičiau!“ Kol mes nepajėgsime taip ištarti, mūsų krikščioniškai sąmonei truks kažko labai svarbaus. Kad ir ką sakytume, mes liksime pagonys, aprengti evan-geliniais drabužiais. Dievas pasiliks kitapus mūsų, o jo atėjimas bus tamsa ir siaubas, jo nuosprendis – ne mūsų išgelbėjimas, bet žūtis, susitikimas su juo akis į akį – bai-sus įvykis, o ne laukta valanda.

Kol mes to nesuprasime, dvasinės pastangos nega-lės džiuginti, nes yra sunku apsispręsti ir prisiimti atsa-komybę, mes patys privalome nutarti keistis, stengtis sutikti Viešpaties dieną, šlovingąjį prisikėlimą atvira širdimi, neslėpdami akių, pasiruošę džiaugtis jo atė-jimu. O kiekvienas Viešpaties atėjimas yra nuospren-dis. Bažnyčios tėvai lygina Kristų ir Nojų. Jie sako, kad Nojus savo kartai buvo ir pasmerkimas, ir išgelbėjimas. Pasmerkimas, nes jisai vienas liko ištikimas. Tik vienas žmogus buvo Dievo šventasis: jo pavyzdys rodo, kad šitai įmanoma ir kad nusidėjėliai, atmetę Dievą ir nusi-sukę nuo jo, taip pat galėjo tokiais tapti. Drauge jis buvo ir išgelbėjimas, nes tik dėl jo Dievas pažvelgė į žmogų gailestingai. Taigi vienas teisusis tapo nuosprendžiu ir pasmerkimu savo metui. Tą patį galima pasakyti ir apie Kristaus atėjimą.

Nuosprendyje yra dar vienas džiaugsmo aspektas. Nuosprendis nėra kažkas išoriška. Ateis diena, kai mes stovėsime prieš Dievą ir būsime teisiami, bet kol mūsų

17Dvasinė kelionė

klajonės tęsiasi, kol gyvendami keičiamės, kol prieš akis ilgas kelias, kol susilyginsime su Kristumi – mūsų tikslu, mes patys turime paskelbti nuosprendį. Mūsų viduje visą gyvenimą vyksta dialogas. Prisiminkite palyginimą, ku-riame Kristus sako: „Susitaikykite su priešais, kol esate kelyje.“ Kai kurie dvasiniai rašytojai tikruoju priešu laikė ne velnią, su kuriuo turime tartis, o mūsų sąžinę, kuri per visą gyvenimą žengia koja kojon su mumis, kuri be paliovos su mumis ginčijasi, nepalieka mūsų ramybėje nė akimirkai. O mes privalome su ja susitarti, antraip ateis laikas, kai stovėsime prieš Teisėją ir tada šis prie-šas taps mūsų kaltintoju, ir mes būsime pasmerkti. Taigi kol mes kelyje, šis nuosprendis tęsiasi mūsų viduje; tarp mūsų minčių, veiksmų, jausmų visą laiką tvyro dialek-tinė įtampa, vyksta dialogas. Šis dialogas yra tarsi nuos-prendis, kurio akivaizdoje turime apsispręsti.

Šiuo atžvilgiu mes labai dažnai klaidžiojame tamsoje, kurią sukėlė mūsų aptemęs protas, aptemusi širdis, ap-temusios akys; jeigu pats Viešpats apšvies mūsų sielą, mūsų gyvenimą, mes pradėsime matyti, kas jame bloga ir kas gera. XIX a. pabaigos rusų dvasininko, tėvo Jono iš Kronštato raštuose yra puiki vieta. Jis sako, jog Dievas neatskleidžia mums mūsų sielų, jeigu neįžvelgia mumyse pakankamai tikėjimo ir vilties, kad nepalūžtume nuo savo pačių nuodėmių vaizdo. Kitaip tariant, kai regime savo blogybes, kai matome jas vis geriau, kai vis daugiau galime spręsti apie save Dievo šviesoje, t. y. dieviškojo teismo šviesoje, atsitinka du dalykai: mus iš tiesų liūdina atsiskleidęs mūsų pačių šlykštumas, tačiau tuo pat metu

Anthony Bloom18

galime džiaugtis, nes Dievas dovanojo mums savo pasiti-kėjimą. Jis patikėjo mums naujų žinių apie mus, – kokie iš tikro esame. Jis tai matė visą laiką, tačiau neleido pa-matyti mums, nes nebūtume pakėlę tiesos vaizdo. Taip nuosprendis vėl tampa džiaugsmu, nes pamatome, kas yra bloga. Tai atsiskleidė, nes Dievas, radęs pakankamai tikėjimo, pakankamai vilties ir stiprybės, leido mums matyti, nes jis žino, kad dabar galima veikti. Svarbu su-prasti, kad džiaugsmas ir dvasinės pastangos eina išvien. Priešingu atveju atkaklios Bažnyčios ir Dievo Žodžio pa-stangos atskleisti tai, kas bloga, gali atnešti mums neviltį. Proto bei sielos aptemimą. Liūdėdami ar prislėgti mes nepajėgūs džiaugsmingai sutikti Kristaus prisikėlimą, nes tada manome, arba tariamės maną, kad Kristaus prisikėlimas neturi nieko bendra su mumis. Mes esame tamsoje, o jis yra Šviesa. Užuot pakilę iš tamsos į gelbs-tintį Dievo veikimą, kuris yra nuosprendis ir išsigelbėji-mas, mes tematome savo nuosprendį ir pasmerkimą.

Taigi pirmiausia turime pažinti save. Nuodėmė yra skilimas tiek mūsų viduje, tiek santykiuose su kitais žmonėmis, tarp kurių mes neturime pamiršti savo ne-matomojo kaimyno – Dievo. Taigi bandydami save įver-tinti išmatuojame šią skilimo būseną. Kaip sutaria mano širdis ir protas? Ar mano valia nukreipta į vieną tikslą, ar nuolat svyruoja? Kiek mano veiksmai sąlygoti įsiti-kinimų? Kiek jie priklauso nuo nevaldomų postūmių? Ar yra manyje bent kokia vienybė? Antra vertus, kiek aš atsiskyręs nuo Dievo ir savo artimo? Ši priešprieša tarp artimo ir savęs atsiranda, kai imame pernelyg save

19Dvasinė kelionė

vertinti, o tai visada sukuria distanciją ir sumenkina kitą žmogų. Ne veltui Sartre’as sakė: „Pragaras – tai kiti.“ Tačiau atmetę kitus mes įkaliname save nepagydomoje vienatvėje, todėl tas pats prancūzų rašytojas galėjo pasa-kyti: „Pragaras esame mes patys.“ Pernelyg didelis savęs sureikšminimas rodo nesaugumą ir savirealizacijos trū-kumą. Tai ir meilės stokos rodiklis, nes meilė užmiršta save ir teigia mylimuosius. Mes nesame tikri savo būtimi ir nesugebame pasitikėti žmonių meile. Mes stengiamės įsitvirtinti, kad turėtume saugią egzistenciją, kad mūsų gyvenimui negrėstų pavojus, o nuo to susmulkėjame, netenkame vidinio turinio, pasidarome tušti.

Bet kai mėginame įvertinti savo meilę arba, tiksliau, jos laipsnį, mūsų dažnai laukia gana liūdnas atradimas. Kiek žmonių mes mylime? Du, tris, jeigu mylėti reiškia rūpintis jais daugiau negu pačiu savimi. Bet ką jiems reiš-kia mūsų meilė? Ar visada ji atneša džiaugsmą? Ar mūsų meilė suteikia jiems laisvę, ar pastūmėja juos mylėti, džiaugtis? O gal, jeigu mūsų meilės aukos išdrįstų, jos imtų maldauti: „Ak, mylėk mane mažiau, bet palik laisvę; aš tavo meilės kankinys, nes savo meile tu stengiesi val-dyti mano gyvenimą, tu nori formuoti mano laimę. Jeigu tu manęs nemylėtum, aš galėčiau būti savimi!“ Ar ne per dažnai taip atsitinka tarp tėvų ir vaikų, draugų, vyrų ir žmonų? Kaip brangiai mūsų meilė atsieina kitiems ir kokia pigi ji mums, o vis dėlto Kristus įsakė mylėti vie-nas kitą taip, kaip jis myli mus; jo gyvenimo auka – tai jo meilės kelias. Mes galėtume pradėti nuo daug mažes-nio dalyko negu gyvenimo auka. Turėtume pradėti nuo

Anthony Bloom20

įsakymo, kurį Kristus davė egoistams, patiems didžiau-siems savanaudžiams: „Elkis su kitais taip, kaip norė-tum, kad elgtųsi su tavimi.“ Tu nori būti laimingas – būk, tačiau nepamiršk teisingumo. Duok savo kaimynui lygiai tiek, kiek reikalauji sau. Nori laimės, suteik jos lygiai tiek pat kitiems. Nori maisto – ir pats duok maisto, nori atsi-davusios ir rūpestingos meilės – mylėk taip kitus.

Visada prisimink tai, ką Jonas Auksaburnis pavadino „tamsiąja, pragariška meilės puse“. Dažniau, negu mes įsivaizduojame, manoma, kad mylėti vienus žmones reiškia atmesti kitus. Dėl savo širdžių siaurumo arba dėl lojalumo saviesiems mes jaučiame pareigą nekęsti jų priešų, bet tai ne krikščioniška meilė – netgi ne žmo-giška. Prisimenu, kokį įspūdį invazijos į Čekoslovakiją metu man padarė daktaras Hromadka, vienas iš tos ša-lies Bažnyčios vadovų. Aš pažinojau jį daugelį metų, ir kai susitikome, jis pasakė: „Perduok visiems, kad iš mei-lės mums neimtų nekęsti okupantų. Tie, kas dėl vienų nekenčia kitų, atriša rankas velniui.“ Jo pareiga buvo ko-voti, ir jis kovojo, žinodamas, kad tikrasis mūšis vyksta žmonių širdyse – tarp meilės ir neapykantos, šviesos ir tamsos, Dievo ir to, kuris yra galvažudys nuo pra-džios. Pasirinkdami mylėti vienus ir su neapykanta at-mesdami kitus, kad ir kurių pusę bepasirinktume, tik prisidedame prie visuotinės neapykantos ir tamsos. Neapykanta visada naudinga velniui, nesvarbu, kas jos objektas; neapykanta savaime atveria jam duris į žmo-gaus širdį, į bet kokią žmogišką situaciją. Meilė, kurios mus moko Kristus, nesuderinama su neapykanta, mes

21Dvasinė kelionė

turime mokytis „Dievo dvasią atskirti nuo šio pasaulio kunigaikščio dvasios“, o kriterijus čia yra nuolankumas ir nesavanaudiška meilė. Bet mylėti reikia taip pat ir save.

Mes turime mokytis priimti ne tik savo artimą, bet ir save pačius; mes linkę labai lengvai manyti, kad visa, kas bjauru kitiems ir sau – tik atsitiktinis dalykas. Mano tikrąjį patrauklųjį „aš“, mano geriausius ketinimus neva iškraipo aplinkybės, darydamos kiaulystes mano idea-liausioms paskatoms. Pravartu prisiminti rusų vienuolio Makarijaus iš Optinos susirašinėjimą su Peterburgo pir-kliu. Pirklys rašė: „Mano tarnaitė paliko mane, o draugai į jos vietą rekomenduoja vieną kaimo merginą. Ką jūs patarsite man daryti? Ar samdyti ją?“ „Taip“, – atsakė vienuolis. Po kiek laiko korespondentas vėl rašo: „Tėve, leisk man jos atsisakyti, ji yra tikras šėtonas; nuo to laiko, kai ji atėjo, aš pasidariau piktas ir įtūžęs, visiškai praradau savitvardą!“ Vienuolis atsakė: „Stenkis jos neatleisti, ji yra Dievo pasiųstas angelas parodyti, kiek tavyje slypi pykčio, kurio nesugebėjo atskleisti ankstesnė tarnaitė.“ Taigi ne aplinkybės temdo mūsų sielas, ir ne Dievas kal-tas, nors mes visą laiką jį kaltiname. Kaip dažnai aš girdė-jau žmones sakant: „Štai mano nuodėmės“, o po minu-tės atsikvėpę jie pradeda ilgą paskaitą apie tai, kad jeigu Dievas nebūtų gyvenime suteikęs jiems tiek skausmo, jie nebūtų nusidėję. „Iš tikrųjų, – sako jie, – aš nusi-dedu, bet ką gi galima padaryti su tokiu posūniu, reuma-tizmu ar Rusijos revoliucija?“ Ir kiek kartų prieš kalbėda-mas atleidimo maldą aš aiškinau atgailotojui, kad taika tarp Dievo ir žmogaus turi būti abipusė, ir klausdavau,

Anthony Bloom22

ar jis pasiruošęs atleisti Dievui visas piktadarybes, visas skriaudas, kurios sutrukdė šiam geram krikščioniui tapti šventuoju. Žmonėms tai nepatinka. Vis dėlto jeigu mes neprisiimsime visiškos atsakomybės už tai, kaip mes žiū-rime į save, savo padėtį, Dievą, tai tepajėgsime aprėpti tik mažą dalelę savęs ir Dievo. Norėdami, kad mūsų nuosprendis sau būtų tikras, turime vertinti save atsi-žvelgdami į savo visumą.

Tam tikri dalykai mumyse, nors dar tik užsimezgę, jau priklauso Dievo karalystei. Kitkas tebėra chaosas, dy-kuma, tyrlaukis. O mums skirta sunkiu darbu ir įkvėptu tikėjimu paversti tai rojaus sodu; kaip sako Nietzsche,

„reikia turėti savyje chaosą, kad galėtum pagimdyti žvaigždę“. Mes turime tikėti savo chaosu, kuriame slypi negimęs grožis ir harmonija. Mes turime žiūrėti į save, kaip menininkas žiūri į Dievo duotą neapdirbtą žaliavą, iš kurios su įžvalgiu blaivumu jis sukurs meno kūrinį, harmoniją, grožį, tiesą ir karalystės gyvenimą. Meno kū-rinį nulemia menininko vaizduotė ir medžiagos pobūdis. Jokios medžiagos negalima panaudoti beatodairiškai. Dramblio kaulo spalvos krucifiksas negali būti padirb-tas iš granito, o keltų kryžius – iš graikiško marmuro. Menininkas turi išmokti pažinti ypatingas medžiagos galimybes ir iškelti visą jos gilumoje slypintį grožį. Taip kiekvienas iš mūsų, Dievo vadovaujamas ir išmintinges-nių draugų padedamas, turi įžvelgti savo tiek gerus, tiek blogus sugebėjimus bei savybes ir panaudoti jas meno kūriniui, tikrajam „aš“ sukurti. Šv. Irenėjaus žodžiais, –

„Dievo didybė yra užbaigtas žmogus“.

Vidinės kelionės gairėmis šioje knygoje pasirinkti jaudinantys Evangelijos puslapiai. Jų apmąstymui išminties semiamasi iš Rytų ir Vakarų krikščionių dvasinio mokymo ir iš asmeninės ganytojo ir vienuolio patirties.

Anthony Bloomas – stačiatikių vyskupas, visą gyvenimą dirbęs tremtyje – Prancūzijoje ir Anglijoje, gebėjo dvasinės patirties gelmėje rasti atsaką į mūsų laikų europiečio rūpesčius ir paieškas.

Ši knyga, tėvo Stanislovo pastangomis pasirodžiusi pogrindžio savilaidoje, lieka tokia pat gyva ir šiandieniam dvasinių orientyrų ieškančiam žmogui.

ISBN 978-9955-656-91-3