eglė digrytė „laiškai iš kabulo“

„Kabule gyvensi? � BULE??? Tame, kuris Afganistane?.. Kabulas... Hmmm.“ Toks buvo vienas iš pirmųjų laiškų,

kurių sulaukiau draugams pranešusi, kad kraustausi į karą. Tuomet į bičiulio nuostabą atsakiau šypsenėle. Bet jei būčiau žinojusi, kur pirmiausia pakliūsiu, gal būčiau priraičiusi dar

daugiau klaustukų.

Eglė Digrytė (g. 1980 m.) – žurnalistė, dirbo įvairiuose šalies dienraščiuose, naujienų porta-luose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyveni-mo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovo ir specialiojo įgaliotinio Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klau-simais pareigas.

„Laiškai iš Kabulo“ skaitytojui priešais akis kloja spalvingą rytietišką judraus ir triukšmingo miesto gyvenimo kilimą. Autorė vedžioja po gatves ir prekyvietes, supažindina su vietos žmonėmis ir kasdiene jų buitimi. Knygoje apžvelgiama Afganistano istorija, kultūros paveldas, papročiai ir savitas šalies gyventojų požiūris į moteris bei užsienie-čius, nuotaikingai aptariami vakariečių – ambasadų, tarptautinių or-ganizacijų ir kompanijų darbuotojų – rūpesčiai. Afganistane nuolat tenka suktis iš padėties ir skubiai rasti išeitį: kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris temoka gimtąją kalbą, kaip pareiti namo sutemus, jei neturi žibintuvėlio, o aplink – nė švieselės, ką daryti, jei aptinki ant kilimo įsitaisiusį skorpioną, ką valgyti, kai šaldytuvas tuščias todėl, kad vakar nebuvo kada nuvažiuoti į parduotuvę, o šiandien jau nebe-galima, nes miestą drebina sprogimai. Visi mano, kad ten blogai, – ir iš tikrųjų blogai, nes niekada nežinai, kur kovotojai surengs išpuolį. Vis dėlto autorė pamažu sklaido šalį gaubiančius mitus ir atskleidžia, kaip joje išgyventi nesiliaujančio karo sąlygomis.



daugiau klaustukų.



EGLĖ D

IGR

YTĖLaiškai iš K

abulo

- 4 -

ISBN 978-609-466-008-5 © Eglė Digrytė, 2014© Ilona Kukenytė, dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014

UDK 910.4:379.8(581)(093.3) Di-169

Knyga iliustruota autorės nuotraukomis

- 6 -

Turinys

One way ticket ................................................................................................. 11Rezervatas su patogumais ............................................................................ 18Tikras knygynas kare .................................................................................... 26Kas sakė, kad Afganistane pigu? ................................................................. 30Vonia be vandens ir dušas be skylės ........................................................... 33„Žvaigždžių karų“ verta skalbyklė .............................................................. 41Kabulo gatvių džiazas ................................................................................... 47Mano krūtinės nečiupinėsite! ..................................................................... 61Arbata su laipsniais ........................................................................................ 65„– Ar labai baisu?“ – „– Ne, tik truputį.“ ................................................... 69Be skaros? Tave juk gali nušauti! ................................................................ 72Karo lauko restoranai ................................................................................... 80Kaip numarinti miestą porai dienų ............................................................ 86Gal draugaukime, kol esame Kabule? ....................................................... 92Barzdos – ne dėl grožio, o pagarbai pelnyti .............................................. 97Leisk nufotografuoti – duosiu dolerį ........................................................ 99Derybų menas: kaip gauti nuolaidą ir nebūti apčiupinėtai .................103Dėl avarijos – jokių svečių .........................................................................109Per sakinį nuo islamo ..................................................................................110Kaip duoti išmaldos berniukui be rankų? ...............................................114Turistas Afganistane ...................................................................................118Ramadano kančios ......................................................................................123

- 7 -

Vakarienė – su bendramoksliu, arbatėlė – su prezidento broliu ........132Žemės drebėjimas gimtadienio proga .....................................................137Skorpionų tramdytoja ir kitos negandos ................................................141Apklausa vietoj „labas“: kiek tau metų, ištekėjusi, iš Vokietijos? .......146Gyvenimas afganistaniečių laiku ..............................................................154Rožinės sriubos vakarėlis ..........................................................................159Meilė greitai įsiplieskia, greitai atvėsta ....................................................166Vestuvių ekonomika ...................................................................................172Lietuvių daugėja ..........................................................................................174Libanietiškas prancūziškas vakarėlis .......................................................178Siuvykla turguje pagal mano pageidavimą .............................................180Šokiai aplink picą .........................................................................................185Nelegalė Indijoje .........................................................................................187Turi ginklą? Arba bombą? .........................................................................193Į parduotuvę – pro susprogdintą prekybos centrą ................................203Nusirengusi oro uoste ................................................................................212Moterys – be skarų, gubernatorius – lauk iš darbo ..............................216Nėščia ir neištekėjusi – neįmanoma ........................................................218Neperšaunamųjų liemenių mados ...........................................................223Kaip pramiegojau didžiausią ataką ..........................................................232Valyti dulkes – sunkiau, nei kalbėti angliškai .........................................240Padėkos .........................................................................................................247

- 9 -

Kai kurie knygoje atpažins save ar pažįstamus žmones – nei minimi asmenys,

nei įvykiai išties neišgalvoti, tik herojams suteikiau kitus vardus.

- 10 -

b b b

Afganistano Islamo Respublika yra valstybių, į kurias vyks-tantiems Lietuvos piliečiams patariama paisyti saugumo rei-kalavimų, sąraše. Rekomenduojama į šią šalį nevykti.

Dažni turistų ir dirbančių Afganistane vakariečių grobimai.Dažni savižudžių išpuoliai.Visoje šalies teritorijoje nemažai nesprogusių minų ir kitų

sprogmenų.Ypač pavojingos masinių susibūrimų vietos: viešbučiai,

stotys, parduotuvės, turgūs, valstybinės įstaigos ir tarptauti-nių organizacijų biurai.

Vietinių ginkluotų grupuočių kova.Už narkotinių medžiagų vartojimą, gabenimą ir realizavi-

mą numatytos itin griežtos sankcijos.Rekomenduojama gerbti musulmoniškus papročius ir vie-

tines kulto vietas (ypač ramadano metu).Medicinos ir sanitarinės sąlygos labai žemos visoje šalies

teritorijoje.Šalies kelių būklė prasta.Rekomenduojamas pilnas sveikatos draudimas.*

Sveiko proto žmonėms patartina vadovautis šiais nurody-mais. Bet kartais likimo vėjai nupučia ten, kur negalima.

b b b

* Iš LR URM tinklalapio.

- 11 -

One way ticket

Užgultos ausys įspėja – leidžiamės. Kad ir kaip suku galvą, pro nedidelį iliuminatorių už nugaros vargiai įžiūriu, koks kraštovaiz-dis plaukia po lėktuvu. Plieskia saulė, neužstojama nė menkiausio debesėlio, todėl akys, prieš pusę paros mačiusios tik vakarykščių cepelinų spalvos dangų, iš kurio lyg tyčia pirmąkart tą rudenį Lietuvoje pabiro sniegas, dar nespėjo priprasti. Bendrakeleiviai karinio „Spartano“ sėdynėse bunda po trumpo negilaus miego – ne patogiai ištiesę kojas, o sėdėdami surėmę pečius ant vieno ilgo gulto, supinto iš tvirtų juostų.

Jau galiu įžiūrėti rusvą peizažą. Be miškų, upių ir ežerų. Kiek užmatau, vien dykuma. Joje išryškėja tamsesnis lopas – didmiestis, tiesa, vakarietiško toli gražu neprimenantis. Jokių stiklinių dango-raižių, vien mažaaukščių rusvai pilkų namų virtinės ir gatvių raizgi-nys. Mūsų tikslas – ne miestas, o karinės bazės oro uostas. Kartu su šviesos pliūpsniu į „Spartano“ vidų įsiveržia gryno oro banga. Gry-no, jei taip galima apibūdinti, nes čia spalio vidury – gal trisdešimt laipsnių karščio. Įdomu, ką mano kuprinėje veikia pirštinės?..

Galvoje – viena mintis: po ilgo skrydžio ir miego sėdomis su šildytuvu po užpakaliu netikėtai pataikius į vasarą norisi atsigai-vinti. Juoba kad užtruksime, kol pils degalus. Pasičiupusi kuprinę ir išlindusi į lauką ant trapo pataikau į glėbį bendraamžei ameri-kiečių karine uniforma, didelėmis juodomis akimis ir tokios pat spalvos kasa iki juosmens. Ilgai nelaukiu:

- 12 -

– Labas rytas! Gal pas jus galima į dušą?Ji prunkšteli be amerikietiškų hi-how-are-you mandagybių:– Neprisigalvok – čia Kandaharas, brangioji!– Ak, pamiršau, kad nutūpėme Afganistane... – susiimu už

galvos.Karė atsako kiek paniekinamu žvilgsniu – dar viena baltaveidė

egzotikos ieškos, bet ironiją pagauna ir šyptelėjusi su visa kuprine grūdasi atgal į lėktuvą – čia karas, lakstyti, kur panorėjus, nevalia.

Kai jau leidžia išlipti ir įsitikinu, kad dušo aplink tikrai nėra, o švaros vis tiek norisi, užsidarau erdviame moterų tualete. Nusi-metusi šiltą megztinį ir prieš pakeisdama jį lininiais marškiniais, galvą pakišu po čiaupu. Ne dušas, bet galva atvėsta. Džiaugiuosi, kad neturiu kasos, kaip ta amerikietė, – plaukai kriauklėje neiš-sitektų ir sulįstų į kanalizacijos vamzdį. Tokiomis maudynėmis nesusivilioję bendrakeleiviai tik juokiasi iš manęs kartu su keliais amerikiečiais kariais. Šie sako nepagalvoję, kad tualete galima ir galvą trinkti.

b b b

Afganų žemė – taip reikėtų versti Afganistano pavadinimą, nors jo gyventojus vadinti afganais ne visai teisinga. Persų kalba „afganai“ (indai kadaise rašė avagana) reiškia „puštūnai“, o iki XIX amžiaus Afganistanu buvo vadinamos tik daugiausia puštūnų gyvenamos že-mės. Aplink dabartinę sostinę ir dalyje dabartinės Pakistano terito-rijos kadaise driekėsi Kabulo karalystė, ir tik centralizavus valdymą kraštas gavo šiandien vartojamą pavadinimą.

b b b

Afganistane nuolat turi suktis iš padėties, nes retai kas būna taip, kaip namie. Kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris ne-

- 13 -

moka jokios kitos, tik gimtąją kalbą? Kaip nusiplauti muilą, kai besimaudant duše liaujasi bėgęs vanduo? Kaip pareiti sutemus, jei neturi žibintuvėlio, aplink – nei švieselės, o danguje – nei mė-nulio, nei žvaigždžių? Ką daryti, jei namie aptinki ant kilimo įsi-taisiusį skorpioną? Ką valgyti, kai šaldytuvas – tuščias, nes vakar neturėjai laiko nuvažiuoti į parduotuvę, o šiandien jau nebega-lima, nes miestą drebina sprogimai? Kaip sulaukti smagiausios vakarėlio dalies ir suspėti laiku parsirasti namo?

2010-aisiais jau ilgam krausčiausi į Kabulą, bet niekas neį-spėjo, kad bus tokių rūpestėlių. Būsimieji kolegos kalbėjo apie pavojus, gyvenimą ir darbą uždaroje teritorijoje, kitokius žmo-nes ir kultūrą, kitą religiją, savitą požiūrį į moteris ir vakariečius. Apie tai galima susidaryti įspūdį iš nesibaigiančio straipsnių apie Afganistaną srauto ir vienas už kitą labiau bauginančių stereoti-pų. Apie tai choru giedojo Lietuvoje liekantys ar kitur Vakaruose gyvenantys bičiuliai: „Kai pagalvoju, kokia tu baltapūkė ir kaip atrodysi tenykščiame fone, darosi neramu dėl tavo saugumo.“ „Linkiu neiškepti ir būti nenukeptai.“ „Ar neperšaunamoji lie-menė tilps į rankinuką?“ „Linkime galvą išsaugoti sveiką.“ „Tau plaukai po skara išslinks.“ Tik keli pasidomėjo, kada Afganistane turizmo sezonas ir kokios pigios oro linijos ten skraidina. O dau-guma atsiprašė tikrai neaplankysiantys: „Tame tavo Afganistane ne tik negyvenčiau, bet ir apskritai ten nevažiuočiau.“

Likus vos savaitei iki skrydžio su bilietu į vieną pusę iš Varšuvos parkeliavo pasas su bangelių privinguriuota viza. Arabiškus rašme-nis jau mokėjau, bet neperskaičiau nė vieno ranka išraityto žodžio. Nors stereotipus saugiai suslėpiau atokioje kertelėje, vis tiek į galvą lindo kvailos mintys: o jei tai leidimas mane atiduoti talibams? Ga-rantija, kad pažadėjau atsiversti į islamą? Įspėjimas, kad esu pavo-jinga ir manęs į Afganistaną neverta įleisti? Neatsivers varteliai, ir liksiu tarp Europos ir Honkongo. Nors imk ir parsiduok į žmonas

- 14 -

kokiam dailiam jaunikaičiui, dirbančiam oro uoste. Bent tam bu-vau pasiruošusi – žinojau, kiek tekėdama turėčiau užsiprašyti. Per pirmąją kelionę Čagčarane kariai viską suskaičiavo: du diplomai – po 5 tūkstančius JAV dolerių, užsienio kalbos – po 2 tūkstančius, dar šiek tiek – už šviesius plaukus ir odą. Kad pakeltų mano vertę, jie žadėjo pridėti generatorių su kuru ir pasiūlyti mane vienam gar-biam miestelio senoliui. Grįžusi į Lietuvą sulaukiau laiško su šyp-senėle: „Linkėjimai nuo Roko, tavo kainą jis pakėlė iki 20 000 $. Su visu kraičiu, apie kurį kalbėjome.“

Paskaičiavau, kad net blogiausiu atveju minuso sąskaitoje ne-bus, ir ėmiau krautis lagaminą. Spintoje radau kelerius ilgesnius marškinius ir laisvai krintančias kelnes. Nežinia, kiek jų prireiks, todėl leidausi į parduotuves. Ten susiėmiau už galvos. Kol ne-reikėjo, neatkreipdavau dėmesio, kad Lietuva visai nepritaikyta gyventi musulmonams. Lentynose – vien marškinėliai su petne-šomis, permatomi marškiniai, šortai ir aptempti džinsai, skarų reikia paieškoti. Prieš pirmąją kelionę į Afganistaną gavau pata-rimą – neprašausiu įsimetusi laisvų smėlio spalvos drabužių. Tik patekusi į dykynę Hindukušo kalnuose supratau: ne tam, kad pasislėpčiau begalinių smėlynų ar smoge skendinčių kalnų fone, o kad nepastebėčiau ant drabužių nusėdusių dulkių – bent nesi-jaudinsiu, kad esu nešvari, o išsiskalbti nėra kur

Tinkamų drabužių vos radau, o leistiną svorį vis tiek viršijau. Į lagaminą keliavo megztiniai, marškiniai, batai visokiam orui, kojinės, keli šampūno buteliukai, dantų pasta, knygos, bloknotai, žibintuvėlis, popierinių nosinių pakuotė, šokolado plytelė, myli-miausias puodelis... Visko gali prireikti, o nežinia, ar gausiu nusi-pirkti. Bet jau po pirmo vizito į parduotuvę paaiškėjo, kad stereo-tipiška taip mąstyti – ten galima rasti VISKO: nuo lenkiškų saldai-nių, balinančios dantų pastos ir prezervatyvų iki kiniškų „iPhone“ padirbinių už šimtą dolerių ir aukščiausios kokybės šafrano.

- 15 -

Frankfurto oro uoste supratau, kad mano nepakeliamo laga-mino ir išsipūtusios kuprinės „Safi Airways“ orlaivio krovinių skyriuje niekas net nepastebės. Prie keturių registracijos langelių driekėsi po ilgėliausią eilę. Atrodė, lyg visi afganistaniečiai iš Eu-ropos kraustosi atgal arba grįžta po smagių apsipirkimo kelionių su gausiomis lauktuvėmis. Mane iš visų pusių supo vežimėliai, ant kurių buvo suversta po du, tris, keturis ir daugiau lagaminų, kuprinių, dėžių, maišų, vaikų... Afganistaniečiai dažnai keliauja su visa šeima: vyras, žmona, kurio nors iš jų arba abiejų tėvai, bro-liai, seserys, pusbroliai ir būrys vaikučių pabiručių. Kiekvienas su savu lagaminu ar sportiniu krepšiu – į tokius Nepriklausomybės pradžioje kuklią mantą mėgdavo krauti pirmieji negausūs į Vaka-rus traukiantys lietuvių turistai. O kur dar nusipirkti televizoriai, kompiuteriai, magnetofonai...

b b b

Dabartinio Afganistano teritorijoje žmonių gyventa jau prieš 50 tūkstančių metų, tačiau pirmosios gyvenvietės ėmė kurtis tik prieš 4–5 tūkstantmečius, kai iš Vidurinės Azijos ėmė keltis arijai, persai iš dabartinio Irano teritorijos ir indai. Šios žemės buvo vadinamos Ari-jana. Per jas driekėsi Šilko kelias, kiti prekybos ir tautų migravimo keliai, manoma, čia gimė zoroastrizmas. IV amžiuje prieš mūsų erą Aleksandrui Makedoniečiui įveikus kraštą valdžiusį Achaimenidų di-nastijos imperatorių Darijų III, ėmė skverbtis graikų kultūra, bet jau mūsų eros pradžioje pietų Afganistaną kontroliuoti ėmę tocharai atnešė budizmą, VII amžiaus viduryje įsiveržę arabai – islamą. Tiesa, nors kai kurie žmonės noriai priėmė naują religiją, kiti toliau išpaži-no zoroastrizmą, hinduizmą, budizmą, šamanizmą ir judaizmą. XIII amžiaus pradžioje šias žemes užkariavo Čingischanas, o po pusan-tro šimtmečio – Timūras.

b b b

- 16 -

Tame rytietiškame (pagal klegesį net labiau nei pagal daiktų kiekį) turguje buvau viena iš nedaugelio šviesiaodžių keleivių, o šviesiaplaukė – bene vienintelė, jei neskaičiuosime dviejų tvarką prižiūrinčių vokiečių policininkių. Vilkėjau džinsus ir marškinė-lius. Maniau, prie registracijos, kai pagaliau ją pasieksiu, lieps ap-sirengti padoriau. Kur ten! Aplink afganistanietės – beveik kaip iš paplūdimio: marškinėliai ir paprastos kelnės, su skaromis – mažuma (tiesa, kai kurios buvo kruopščiai apsimuturiavusios). Tačiau lėktuvui leidžiantis skaromis prisidengė visos. Tradicijos ima viršų. Man užteko ilgų rankovių – nepridengti plaukai nie-kam netrukdė.

Kabulo oro uoste ankstų rytą laukė kitos eilės, šįkart prie mig-racijos pareigūnų. Turintys Afganistano pasus rikiavosi vienoje pusėje, neturintys – kitoje. Pasiskirstėme maždaug po lygiai. Ne visos tamsiaplaukių šeimynos iš kišenių traukė mėlynus bangelė-mis ir taškeliais išmargintus pasus – tūkstančiai afganistaniečių turi olandiškus, britiškus, amerikietiškus, kanadietiškus ar aus-trališkus pasus. Priešingai nei vakariečiai, į Afganistaną daugelis jų traukia ne dirbti, o lankyti giminaičių.

Pokalbis su pareigūnu užtruko trumpiau nei nuskridus į Jung-tines Valstijas: „Labas rytas, ko į Afganistaną? Kur dirbsi? Viso gero!“ Atgauti lagaminą sunkiau – bagažo juosta sukosi bepro-tiškai lėtai, o ant jos vis krito ir krito nauji lagaminai, dėžės bei maišai. Kai maniškis pagaliau pasirodė, prie jo pirmas suskubo nepažįstamas vaikėzas, pačiupo ir lyg niekur nieko visus 27 kilo-gramus permetė ant vežimėlio, kurį atsitempė su savimi.

– Ei ei, kas čia vyksta? – net nespėjau pačiupti už skverno, nes tučtuojau nuskuodė išėjimo link.

– Padėsiu nuvežti iki mašinos, – visai neprastai angliškai pa-aiškino.

– Tai kad nereikia – duok šen vežimėlį.

- 17 -

– Oi ne, mano drauge, taip negalima!– Kaip negalima? Turiu kojas rankas, vežimėlius stumdyti

moku.– Vežimėlis mano.– Ką reiškia tavo? Vežimėlis yra oro uosto. Gal tu oro uosto

direktorius? – darėsi įdomu, kas per karo lauko taisyklės. Gerai bent tiek, kad su vaikiu galėjau susikalbėti, nors nė per nago juo-dymą nesupratau, ką jis bando man išaiškinti.

– Už vežimėlį reikia mokėti po dolerį.Pagaliau suvokiau – štai ką veikė minia afganistaniečių, nykio-

je laukiamojoje salėje stumdančių tuščius vežimėlius. Jie surenka atvykusiųjų bagažą ir padeda nugabenti iki automobilių, o už tai gauna smulkiųjų. Galimybės to išvengti nėra – kiekvienas veži-mėlis turi po paslaugų šeimininką.

– Mano drauge, paklausyk, – mikliai perėmiau jo kalbėjimo manierą, – veži-mėlis – tavo, lagaminas – mano, ką no-riu, tą su juo darau. Dabar aš jį pasiimsiu ir su puikiai besisukančiais ratukais nusi-vešiu, kur man reikia. Ačiū už pagalbą!

Palydėta pikto žvilgsnio nusitem-piau daiktus prie didžiulės dėžės peršviesti – Kabule tikrinami ne tik į oro uostą įnešami, bet ir išnešami daiktai. Turbūt ieško gin-klų, kuriuos bus pražiopsoję vokiečiai, ir, aišku, alkoholio – Afga-nistane svaigiųjų gėrimų negali būti (bent porą dienų tuo buvau tikra). Kad tik nagų lako valiklio ir nesuskaičiuojamų šampūno buteliukų nepalaikytų spiritu... Uf, perėjau ir šitą patikrinimą. Iš-lindęs iš aparato lagaminas sunkiai dunkstelėjo ant žemės.

Khosh amedi ba Afghanistan! Sveika atvykusi į Afganistaną!

Nacionalinės valiutos, afganio, kursas ilgai buvo stabilus – 45 afganiai už dolerį. Bet artėjant užsienio karių išvedimui jis šoktelėjo iki 60 afganių už dolerį.

- 18 -

Rezer vatas su patogumais

„Kabule gyvensi? KABULE??? Tame, kuris Afganistane?.. Kabu-las... Hmm...“ Toks buvo vienas iš pirmųjų laiškų, kurių sulaukiau draugams pranešusi, kad kraustausi į karą. Tuomet į bičiulio nuo- stabą atsakiau šypsenėle. Bet jei būčiau žinojusi, kur pirmiausia pakliūsiu, gal būčiau priraičiusi dar daugiau klaustukų.

b b b

Vidurinėje Azijoje besidriekiančio Afganistano plotas (647 456 km2) yra dešimtkart didesnis už Lietuvos. Tris ketvirtadalius teritorijos sudaro kalnai, kurių slėniuose įsikūrę dauguma gyventojų, šiaurėje ir pietvakariuose driekiasi lygumos. Kalnai ilgus amžius padėjo apsi-saugoti nuo užkariautojų, bet kartu apsunkino valdymą – jų atskirtos gentys vertino nepriklausomybę ir vargiai bendradarbiaudavo. Šalis ribojasi su Pakistanu, Iranu, Turkmėnistanu, Uzbekistanu, Tadžikis-tanu ir Kinija, bet neturi priėjimo prie jūros. Padalyta į 30 provincijų.

b b b

2008 metų sausio 14 dieną, jau sutemus, viename iš didžiausių ir prabangiausių Kabulo viešbučių „Serena“ prasidėjo mieste vie-šinčio Norvegijos užsienio reikalų ministro Jono Gahro Støre’o ir Afganistano nepriklausomos žmogaus teisių komisijos atstovų susitikimas. Netrukus į jų apsaugininkus keturi policininkų uni-

- 19 -

formomis apsirengę ir kalašnikovais ginkluoti vyrai ėmė svaidy-ti rankines granatas. Gatvėje į orą išlėkė automobilis, sutratėjo šūviai, nugriaudėjo dar keli sprogimai. Vieną iš apsimetėlių po-licininkų apsaugininkai iškart nukovė, bet kiti per sumaištį pra-sibrovė į viešbučio teritoriją. Antras užpuolikas žuvo, susprogdi-nęs vadinamąją savižudžio liemenę, trečias per klaidą užsirakinęs ant stogo irgi susisprogdino. Tik ketvirtas liko gyvas ir pabėgo iš „Serenos“ teritorijos, bet buvo greitai sučiuptas.

Per ataką žuvo šeši žmonės: norvegas žurnalistas Carstenas Thomassenas, amerikietis diplomatas, politinių kampanijų akty-vistas Thoras Hesla, viešbučio darbuotoja filipinietė ir du apsau-gininkai. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas netrukus pranešė, kad atakos taikinys buvo Norvegijos užsie-nio reikalų ministras. Šis kartu su visa didžiule delegacija buvo perkeltas į saugią vietą ir saugumo sumetimais vizitą nutraukė. Tiesa, patys talibai, iškart prisiėmę atsakomybę, aiškino taikęsi į užsieniečių labai mėgstamus viešbučio sporto klubą ir spa proce-dūrų centrą.

Nežinojau, džiaugtis ar būgštauti, kad apsistojau „Serenoje“ – tikrai pačiame gražiausiame Kabulo viešbutyje. Rudi jo mūrai ir interjeras su rytietišku prieskoniu primena Artimųjų Rytų kraš-tus. Kam nepatiktų tokiame pagyventi: barzdotas dėdė su tur-banu ir raukšlėtame veide žibančiomis akimis paslaugiai atidaro duris, kitas darbuotojas pasitikdamas pribėga su stikline sulčių, kambaryje – dubenėlis riešutų ir razinų, per pusryčius net sušių galima gauti, gyva muzika per vakarienę, dušas ir vonia valstybė-je, kur trys iš keturių žmonių neturi švaraus geriamojo vandens, todėl nešasi jį iš kolonėlės gatvėje ar iš upės. Ne tik dauguma af-ganistaniečių, bet ir lietuviai, neleidžiantys sau bent kiek praban-gesnio poilsio užsienyje, turbūt neįsivaizduoja, kad tokių vietų esama ne vien rojuje. O užsieniečiai čia ne poilsiauja, bet tiesiog

- 20 -

gyvena – mėnesį, metus, kitus. Ir niekaip neatsistebėjau vėliau išgirdusi, kad kai kuriems toks gyvenimas pabodęs!

Viešbutyje gyventi smagu ir patogu. Pusryčių ar vakarienės prisirinkdavo europiečių ir amerikiečių, juodaodžių ir japonų ta-rytum kokioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Daž-niausiai skambėdavo pažįstamu ir dar negirdėtu akcentu tariami angliški žodžiai, bet pro juos prasimušdavo prancūzų, kinų, ara-bų, dari, ispanų, rusų ir kitos kalbos. Vos poros dienų užteko su-prasti, kas kada keliauja į darbus, kas per pusryčius geria arbatą, kas mėgsta blynelius, o kam labiau patinka afganiški ryžiai. Aš keliaudavau tiesiai į sušių kampelį (reikia pripažinti, kad jie būda-vo ne prastesni nei Vilniuje ar kitur Europoje, net lazdeles atneš-davo) ir prie ką tik išspaustų arbūzų sulčių ąsočio. Šios sultys – turbūt paprasčiausiai pagaminamas ir pigiausias iš visų ten buvu-sių patiekalų, bet iki tol niekada neragautos, – taip užbūrė, kad būčiau galėjusi kraustytis į apkasus, jei tik kas būtų ten įrengęs nedidelį čiaupą, iš kurio nuolat bėgtų saldus raudonas skystis. Tai buvo antroji mano „virtuvinė“ meilė Afganistane. Pirmąją buvau radusi lankydamasi šalyje aną kartą – šviežutėlė, minkštutėlė, jei pasiseka, dar šilta duona. Reikėdavo skubėti valgyti, nes po pus-dienio, jei neįkišdavau į polietileno maišelį, ji virsdavo beskoniu džiūvėsiu – kietesniu už savaitei ant stalo paliktą batono riekę. Perkant šviežius papločius tekdavo akimis įvertinti, keliais gaba-liukais galima supjaustyti ir kokiam būriui svečių jų užteks.

Patogumai patogumais, bet „Serena“ greitai ėmė atrodyti lyg rezervatas. Tie patys gyventojų veidai, tie patys kambarių tvarky-tojai, tos pačios bandelės pusryčiams, patikrinimas kassyk grįžus ir aukšta tvora už lango... Penktadienį, kai nereikėjo skubėti prie kompiuterio ir pusryčius ištempiau beveik iki pietų, prie to pa-ties staliuko lauke, kur mėgavausi saule, prisėdo turkė ir kanadie-tis. Abu iš Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (International

- 21 -

Security Assistance Force, ISAF), ir šiaip gyveno kitur akivaizdžiai labiau spartietiškomis sąlygomis, bet kartais – „Serenoje“.

– Kas porą trejetą mėnesių mes atsikraustome čia nakčiai ar dviem, – dėstė turkė. – Matai, užknisa, kai nebūna karšto van-dens, todėl kartais pasiduodame ir grįžtame į civilizaciją.

Supratingai linkčiojau: taip, civilizacija būtina sveikam protui išsaugoti. Bet nutylėjau, kad aš to karšto vandens nė neatsisuk-davau. Šaltas vanduo man, šiaurinių platumų gyventojai, būdavo pats tas, juoba kad jis nelabai primindavo šaltą – pakišus galvą po čiaupu kartais būdavo beveik per šilta.

Aptikusi, kad viešbutyje esama ir baseino, pasitryniau akis. Karas čia ar šeicho rūmai? Turėjau įsitikinti, kad užrašai ant sienų nemeluoja, todėl tą patį vakarą susiradau maudymosi kostiumė-lį, įsisupau į didžiulį frotinį chalatą ir nuslidinėjau marmuriniais laiptais apačion. Pavėlavau – plaukikus įleidžia tik iki 19 valandos, nes vėliau būna per tamsu, bet malonus juodaodis (akivaizdžiai ne vietinis – gal šiems nebūtų padoru dirbti prie baseino?) man padarė išimtį. Kai po kelių minučių išsiropščiau iš vandens, net nustebo, kad taip trumpai jį trukdžiau. „Ką apsirengusi maudei-si? Gal kokį neperšaunamą kombinezoną?“ – susirūpino draugai, vos tik pasigyriau internete. „Taip, o kalašnikovą atrėmiau į persi-rengimo kabiną“, – atšoviau, kai visus labiau sudomino ne basei-nas vidury Kabulo, o bikiniai. Tiksliau būtų sakyti „burkiniai“ – taip, sudūrus žodžius „burka“ ir „bikinis“, vadinami deramai visą kūną dengiantys musulmonių maudymosi kostiumai.

177 kambarių viešbutyje laisvų vietų nebūna. Mat jis ne tik verčia aikčioti, bet yra ir kruopščiai saugomas, taigi tinkamas gyventi per karą. „Sereną“ supa aukšta dantyta tvora, o patekti į teritoriją galima tik pro sunkius vartus. Iki jų mašina dar turėda-vo pravinguriuoti pro kelis aukštus betono luitus, numestus gat- vėje, jei netyčia kokiam fanatikui kiltų noras susisprogdinti prie

- 22 -

apsaugininkų. Bet ir tada vartai iškart neatsiverdavo. „Sustokite, išjunkite mašinos variklį ir šviesas, atidarykite variklio dangtį“, – primygtinai reikalavo ant vartų nelabai dailiai anglų ir dari kal-bomis išvedžiotas užrašas. Sustoti vairuotojai visada sustodavo (kitaip neišeina – už pusmetrio tamsuoja vartai), paprastai dar atidarydavo variklio dangtį, kad kuris nors apsaugininkas galėtų žvilgtelėti, ar netyčia nematyti sprogmens, visa kita – vairuoto-jo nuožiūra. Tuomet kitas apsaugininkas čiupdavo ilgą strypą su viename gale pritvirtintu apskritu veidrodžiu, pakišdavo po au-tomobiliu ir apeidavo jį ratu. Tokia procedūra būtina kaskart, jei važinėjaisi nesaugomoje teritorijoje – tiek porai valandų per ry-tines grūstis nusigavai į oro uostą, tiek nulėkei į parduotuvėlę už kampo. Nežinia, kada koks piktavalis po mašina pakiš savadarbę bombelę. Jei parsiveži didesnį krepšį ar kuprinę, ką kalbėti apie lagaminą, peršviesti reikia ir juos. Likimo ironija – priešas kerta ten, kur mažiausiai tikiesi.

Tiesa, kartais tie patikrinimai vyksta visai dėl akių. Sykį va-kare parvažiavus į viešbutį apsaugininkas sprogmenų po mašina ieškojo patamsy.

– Idiotas! – prunkštė vairuotojas. – Ką jis ten mato? Galėčiau visą patranką įsivežti.

Neįkvėpė ir saugumo instruktažas pačią pirmą savaitę. Supra-tau: gal jau pats laikas krautis savo mantą ir kraustytis kur nors į Vakarus, nes net jei neišlėksiu į orą, tai nuo milijono reikalavimų pasimaišys protelis. Kaip juos visus prisiminti, o ką kalbėti, kad dar reikės jų laikytis???

– Žinai, kas dažniausiai pasiunčia afganistaniečius pas Ala- chą? – paklausė į savo kabinetą pasikvietęs saugumo specialistas britas Markas. Iš kolegų jis išsiskyrė ramiu būdu, subtiliu humo-ro jausmu ir neįtikėtinai šaltais nervais.

Gūžtelėjau pečiais – ir taip aišku, kad – atsiprašiau už sarkaz-

- 23 -

mą – skrenda ten pačiu skaudžiausiu būdu pamėtėti ne vietoje padėtos bombos.

– Nieko panašaus. Daugiausia žmonių žūsta ne per sprogimus ir susišaudymus, o per avarijas ir grobimus.

Taisyklių sąvadas prasidėjo žaizdos aitrinimu – man, galinčiai gyventi prie vairo ir skaudama širdimi palikusiai savo mašiną Vil-niuje, nebus galima sėdėti net priekinėje sėdynėje! Kur jau sva-joti apie vairavimą... Saugumo sumetimais – visi nemaloniausi reikalavimai slepiami po šiuo burtažodžiu, todėl negali ginčytis.

Po miestą galima keliauti tik šarvuota mašina, kuri apsaugo nuo didelio kalibro automatinių ginklų kulkų ar kitokių kovinių ginklų, bet, tiesa, ne nuo visų negandų. Visuomet su savimi turė-ti mobilųjį telefoną, ir patartina įkrautą, bet prasidėjus neramu-mams ryšys dingsta, todėl reikia nešiotis ir raciją (kur ją sukišti, kad nestyrotų antena?). Nepamiršti tapatybės kortelės – ne tos, kurią gauname Lietuvoje, kad galėtume po Europą važinėti be paso, o darbo pažymėjimo. Afganistane jis svarbesnis už bet kurį kitą asmens dokumentą – pasai čia niekam neįdomūs. Užtat pa-žymėjimas su arabiškais rašmenimis išvinguriuota pavarde (ku-rią ne visi net sugeba suprasti – ne todėl, kad keistai skamba, o todėl, kad skaityti nemoka) atvers duris į svarbiausias institucijas ir geriausius restoranus, praleis pro patikrinimo punktus ir šiaip darys įspūdį afganistaniečiams.

Racija su visur kliūvančia antena – menkniekis, nes, be do-kumentų, patartina turėti reikalingiausių daiktų paketėlį: vaistų ir higienos priemonių, vandens, žibintuvėlį, baterijų, mobiliojo telefono kroviklį, tokių malonių smulkmenų, kaip cigaretės (jei žmogus rūko, o Afganistane rūko daugelis – net tie, kurie buvo metę, nes, kaip sykį pasiteisino vienas kolega, neįmanoma ne-rūkyti, kai taip pigu), knygą ar „iPod“. Čia tam, jei kartais koks kėslų turintis ponas panorės ilgėliau pasimėgauti tavo draugija.

- 24 -

Mintyse piešdavau miražus, kaip pagrobėjai man leidžia vakare prieš miegą skaityti romaną, kuriame nežinia ar nepasakojama nepadorių dalykų... Gatvėje stebėdama žmones kartais svarsty-davau, ar galėtų vienas arba kitas mane čiupti ir išvežti nežinoma kryptimi. Nei besišypsantys, nei susirūpinę praeiviai, nei begalė aplink lakstančių vaikų, nei juo labiau po burkomis besislepian-čios moterys (tikėdavausi, kad ten tikrai moterys, – savižudžiai neretai slepiasi po šiuo apdaru ir taip mausto policininkus bei karius, nes liesti moterų, o juo labiau kilnoti padurkų ir po jais ieškoti sprogmenų nevalia) nebūdavo panašūs į pagrobėjus. Bet paprašyta surašyti ant lapo ir paslėpti voke keletą savo gyvenimo detalių, kurių kolegos nežinotų ir kurios vėliau padėtų patikrinti, ar pagrobėjai tikrai mane laiko uždarę ir ar aš dar gyva, supratau – nėra ko pokštauti ir verčiau ruoštis bet kam.

Jei labai nesinori tų būtiniausių daiktų tampytis į restoranus ar susitikimus – o tikrai nesinorėjo, – reikia bent namie laikyti jų prikrautą kuprinę, kurią gaisro, atakos, netikėtos evakuacijos ar panašiomis aplinkybėmis būtų galima stverti ir bėgti. Minty-se buvau sudariusi savą svarbiausių daiktų sąrašą: kilimas, turbūt vogta Budos galva, metalinis ąsotis, kelios medinės ir iš lazurito pagamintos dėžutės – įtraukiau viską, ką po ilgų, bet vaisingų de-rybų buvau pigiai įsigijusi turguje ir parduotuvėlėse. Laimė, nepa-sitaikė proga patikrinti, ar su tokiu ne vieną kilogramą sveriančiu kroviniu mane būtų įleidę į evakuacijos sraigtasparnį ar slėptuvę.

Po savaitės „Serenoje“ laukė kraustynės – į butą visai gre-ta mūsų biuro. Tokios taisyklės – ambasadų ir tarptautinių or-ganizacijų darbuotojai paprastai gyvena šalia darboviečių, toje pačioje aptvertoje ir saugomoje teritorijoje. Patogu, nes galima vartytis lovoje iki paskutinės minutės, bet šiaip – vargas. Mane nuo gatvės su tikrais žmonėmis (taip vadindavau vietos gyven-tojus, kurie nesikeisdavo taip dažnai, kaip trumpalaikes sutartis

- 25 -

pasirašę užsieniečiai) skyrė dveji vartai, tiek pat užtvarų ir keletas apsaugininkų. Išvažiuoji – turi įspėti, grįžti – laukia toks patikri-nimas, kaip prie „Serenos“.

b b b

Afganistane gyvena apie 30 milijonų žmonių (kadangi nevyksta su-rašymai, tikslios statistikos nėra). Dauguma – puštūnai (maždaug 35 proc.), jie dominuoja pietinėse ir rytinėse provincijose. Tadžikų, įsikū-rusių daugiausia šalies vakaruose ir šiaurės rytuose, skaičiuojama be-maž penktadalis. Daugiausia centrinėse provincijose įsikūrę chazarai, save laikantys Čingischano palikuonimis, sudaro iki 19 proc. gyventojų. Šiaurėje gyvena nemažai uzbekų ir turkmėnų, pietuose – beludžių. 2–3 milijonai gyventojų yra klajokliai. 80 proc. gyventojų įsikūrę kaimo vie-tovėse, nors vis daugiau kraustosi į provincijų centrus ir ypač sostinę. Didžiausi miestai – Kabulas (vienintelis, turintis per milijoną gyvento-jų), Kandaharas, Heratas, Mazari Šarifas, Džalalabadas.

b b b

– Kur susiruošei? – kassyk, kai tik patraukdavau prie vartų, kur manęs atvažiuodavo pasiimti draugas, smalsaudavo apsaugi-ninkai.

– Į KAIA, – taip sutrumpintai vadinome Kabulo tarptautinį oro uostą (Kabul International Airport). Šalia jo įrengta didžiu-lė karinė bazė, kur gyveno ir būrys lietuvių karių – kariuomenės logistų.

– Pėsčiomis? – žinojo gudruoliai, kad mums negalima vaikšti-nėti, kur panorėjus, net jei panūsdavome nubėgti tik prancūziškų bandelių į kavinę už kampo. Kabulo oro uostas buvo ne už kam-po, o už kelių kilometrų, būtent dėl to apsaugininkai ir kilstelė-davo antakius, nes aš bandelių nelakstydavau – buvo kam ir be manęs gauti už tai pylos.



daugiau klaustukų.





daugiau klaustukų.



EGLĖ D

IGR

YTĖLaiškai iš K

abulo

eglė digrytė „laiškai iš kabulo“

Documents