Prof. Dr. Saulius Arlauskas

POZITYVISTINĖ-PROCEDŪRALISTINĖ TEISĖS SAMPRATA

Jurgenas Habermasas (1929) - vokiečių filosofas ir sociologas.

Habermasui, kaip atrodo, pavyksta nustatyti tvirtą pozityvistinės teisės

sampratos teorinį pagrindą, kuris pakankamai

argumentuotai ir įtikinamai tenkintų dvi sąlygas: a)

parodytų, kokiu atžvilgiu įmanoma rasti aiškią takoskyrą tarp

teisės normų ir moralės normų ir b) parodytų kaip ir kodėl

dirbtinai įstatymų leidėjo sukurti teisiniai reikalavimai ne tik

dėl grasinimų sankcijomis nepaklusimo atveju, bet ir dėl kitų

motyvų įgyja būtiną teisinę galią.

Habermasas kaip aksiomą laiko Austino laikais pradėtą

pozityvistinę tradiciją grįsti teisės supratimą faktiškumo

sąlyga. Kaip minėjome, Austinas teise laikė socialinio fakto

lygyje, t. y. konkrečioje bendruomenėje suvereno

suformuluotaus įsakymus-komandas. Teisės normų

faktiškumas buvo nepaprastai svarbus tiek Kelzenui, tiek ir

Hartui. Kelzenas taip pat kaip ir Austinas teisės faktiškumą

grindė įstatymų leidėjo laisvos valios aktu: laike ir erdvėje

fiksuotu būdu sukuriant privalomo elgesio taisykles. Kartu jis,

skirtingai nei Austinas siekė parodyti, kad įstatymų leidėjo

valią saisto tam tikra pačios teisės vidinė logika. Anot

Kelzeno teisę sudaro pagrindinė norma ir kitos pagrindiniam

įstatymui subordinuotas normos. Faktinė teisės kūryba, kaip

1

tai vaizduoja Kelzenas, vyksta ne bet kaip, o įstatymų

leidėjui griežtai laikantis teisės hierarchinės sandaros, kuri

kyla iš žmogaus praktinio proto reikalavimų. Savo ruožtu,

įstatymų leidėjo laisvė pasireiškia tuo, kad jis socialinėje

realybėje jau savo nuožiūra numato, kokie svarbiausi

socialiniai leidimai ir draudimai turėtų būti įtvirtinti

pagrindinėje normoje.

Hartas teisės normų faktinę būtį taip pat aiškino kaip

taisykles, kurias laisvu valios aktu sukuria įstatymų leidėjas.

Tačiau skirtingai nei Kelzeno teorijoje jis tai daro ne tik

atsižvelgdamas į teisės vidinę logiką, bet ir į objektyvius

socialinius poreikius. Tiek pirminės, tiek ir antrinės normos

Harto koncepcijoje negali turėti bet kokį turinį. Jų turinį

apsprendžia tiek bendruomenės taikaus sambūvio sąlygos,

tiek ir pačios teisės funkcionavimo pobūdis (antrinių normų

poreikio pripažinimas).

Tačiau, kaip pastebėjome, visų minėtų autorių teisės

kaip faktinio reiškinio pagrindimas turėjo trūkumų arba kėlė

naujų klausimų. Austinas negalėjo paaiškinti teisės

universalumo. Kelzenas lyg ir atradęs teisės universalumą

jos idėjoje, tuo pačiu metu teisės turinį susiedamas tik su

įstatymų leidėjo nuožiūra, teisę pavertė sąlyginiu nuo

subjektyvių interesų priklausančiu reiškiniu. Hartas

skirstydamas teisės normas į pirmines ir antrines, pripažino

pačios teisės substancionalumą (turinio svarbą jos

pažinimui), ir tuo galima sakyti išsklaidė pozityviai

2

faktiniame lygyje kuriamos teisės sąlyginumo miglą, kuria

pasižymėjo Kelzeno teorija. Tačiau Hartas neatskleidė

teorinių pagrindų, kurie leistų spręsti kaip ir kodėl faktiniame

lygyje yra preziumuojamos būtent tokios, o ne kitokios

pirminės ir antrinės normos.

Taigi Habermasas ėmėsi spręsti principinį teorinį

uždavinį – pateikti tokį teisės kaip faktinio socialinio reiškinio

paaiškinimą, kuris vienu metu patvirtintų daugelį teorinių

reikalavimų: jos universalumą, istorinį sąlygotumą (dirbtinį

pobūdį), savarankiškumą (nepriklausomumą moralės ir kitų

socialinių normų atžvilgiu) ir kas svarbiausia parodytų koks

mechanizmas užtikrinana teisės normų galią: jų turinio

priimtinumą teisės naudotojams arba kitaip tariant pagrįstų

motyvus teisės įpareigojimų laikytis.

Teisės kaip savarankiško reiškinio pagrindimo uždavinį

Habermasas sprendžia originaliai pateikdamas Kanto,

Kelzeno ir kai kurių kitų autorių teisės filosofijoje reikšmingo

„praktinio“ proto idėją. Habermasas praktinio proto idėją

transformuoja į „komunikacinio“ proto idėją.1 Ką gi reiškia

praktinis protas, kiekvienas gali spręsti iš asmeninės

patirties. Žmogus savo sąmonėje randa įvairias idėjas.

Vienos jų apibūdina realiai egzistuojančius objektus (tai

teorinės idėjos, tokios sąvokos kaip „žemė‘, „gyvūnas“ ir

pan.), o kitos skirtos tam, kad šiuos materialiai

egzistuojančius objektus būtų galima pritaikyti žmogaus

1 Habermas J.Between Facts and Norms: Contributions to a Discourse theory of Law and Democracy.Cambridge: Polity Press, 2007. P. 3.

3

poreikiams (tai jau praktinės idėjos). Kaip matėme,

prigimtinės teisės teorijose žmogaus praktinio proto idėjos

(Dievo, nemirtingumo) tampa žmogaus teisių (teisės į

tikėjimą ar teisės į gyvybę) substanciniu pagrindu.

Habermasas neigia žmogaus proto idėjų savaiminės vertės

sureikšminimą, paskelbiant jas besąlygiškai tikromis

tiesomis. Jo nuomone bandymai socialinę tvarką paremti

proto idealiais projektais būna ne tik klaidingi, bet ir

pavojingi. Antai marksistinis komunistinės visuomenės

projektas ar fašistinis vokiečių tautos gerovės projektas

pasirodė kaip dogmos, kurias tiesomis pavertė žmogaus

protas, ir tai pasaulyje sukėlė tragiškas pasekmes. Todėl

Habermasui labai svarbu, kaip jis mano, atrasti tikrąjį

praktinio proto (socialinių normų) kilmės šaltinį, kuris būtų

apsaugotas nuo žmogaus proto klystkelių. Būtent ši

aplinkybė ir skatina Habermasą žmogaus praktinį protą kaip

normatyvinio reguliavimo šaltinį transformuoti į

„komunikacinį“ protą, kuris nurodytų išbalansuoto bet kokio

pobūdžio socialinių normų kūrimo sąlygas.

Kas gi yra komunikacinis protas? Habermasas teigia:

„Komunikacinis protas skiriasi nuo praktinio proto visų pirma

ir labiausiai tuo, kad jis toliau nebėra priskiriamas

individualiam veikėjui ar makrosubjektui valstybės ar visos

visuomenės lygyje. Greičiau tai, kas daro komunikacinį protą

galimu yra lingvistinis tarpininkas, kurio dėka interakcijos yra

supinamos kartu, o gyvenimo formos yra struktūruojamos.

4

Šis racionalumas yra įrašytas į lingvistinį tarpusavio

supratimo audinį ir vienu metu formuoja leidimų bei

draudimų ansamblį“.2 Kaip matome, Habermasas

komnikacinį protą sieja su žmonių lingvistiniu bendravimu ar

tiesiog jų sąveika per kasdienę kalbą. Tai nėra atsitiktinis

pasirinkimas. Kalba kaip žmonių santykių priemonė tampa

specifiniu norminę galią turinčiu tarpininku dėl svarių

priežasčių. Visų pirma ji visada turi faktinio buvimo pobūdį.

Žmonių komunikavimas kalbos priemonėmis vyksta nuolatos

ir visada faktinėje realybėje. Taip yra todėl, kad žmonių

komunikacinis santykis: klausimas – atsakymas visada byloja

apie realų įvykį. Tarkim konkretus žmogus – pav. Jonas gali

abejoti savo suvokiamų pasaulio objektų prasmių tikrumu. Jis

tiesiog gali galvoti, kad ko nors nežino pakankamai tikrai, t.

y. iki tokio laipsnio, kad galėtų labai tvirtai tvirtinti: „taip yra

iš tiesų“. Komunikavimas su kitais jam padeda išsklaidyti

abejones. Ir kas svarbiausia komunikuojant išryškėja

neabejotinai tikri dalykai: tiksliau paties komunikacinio akto

sąlygos, kurių tikrumo Jonas negali paneigti. Tuo jis gali

įsitikinti pav. užduodamas klausimą pašnekovui. Jei Jonas

paklaus kito konkretaus žmogaus pav. Petro „kuri dabar

valanda?“, tai greičiausiai išgirs vienokį ar kitokį atsakymą.

Kas bus atsakoma, klausiantysis dažniausiai gali tik spėlioti.

Bet vienoks ar kitoks atsakymas, jei tik klausimas bus

išgirstas, tikrai bus. Tokiu būdu atsakymas į klausimą

patvirtina, kad vyksta absoliučiai tikras komunikavimo aktas. 2 Ten pat P. 3-4.

5

Ir tai, kad atsakymas į klausimą jau yra ne Aš (mano), bet

kito asmens „Tu“ kompetencijoje, rodo, kad komunikacijos

akte Aš (klausiantysis Jonas), išgirsdamas teigiamą ar

neigiamą atsakymą į savo klausimą, išsiveržia iš

individualaus subjektyvumo ir įžengia į Aš-Tu sritį, kuri savo

ruožtu byloja apie intersubjektyvų komunikavimo pobūdį. Dėl

savo neabejotinumo šis intersubjektyvus ryšys kaip tik ir yra

tikras faktas.

Bet kuri kalbinė komunikacija gali reikšti asmenų valią

surasti bendrą nuomonę. Bendra nuomonė dėl ko nors jau

yra tam tikra socialinė norma. Savo ruožtu žinant, kad visada

komunikuoja mažiausiai keli partneriai, aišku, kad socialinės

normos gali turėti galią tik tuomet, kai bus vienodai

priimtinos visiems komunikacinio proceso dalyviams.

Habermasas rašo: „Svarbus dalykas yra tai, kad mes galime

įžvelgti minčių struktūrą sakinių struktūroje; sakiniai yra tie

elementarūs gramatinės kalbos komponentai, kurie gali būti

teisingi arba klaidingi. Vadinasi, jei tik mes norime paaiškinti

specifinę padėtį, kuri skirtų mintis nuo psichinio

pasireiškimo, mes turime pasitelkti kalbą kaip tarpininką.

Abu momentai – kad mintys peržengia individualios samonės

ribas ir kad jų turinys nepriklauso nuo individualaus patyrimo

srauto – gali būti atvaizduotas tiktai tokiu būdu, kad

skirtingiems vartotojams lingvistiniai pasakymai turi

identišką prasmę. Kad ir kaip bebūtų, kalbinės

bendruomenės dalyviai privalo siekti įvykdomų prielaidų

6

(performative assumption) taip, kad kalbėtojai ir klausytojai

galėtų suprasti gramatines išraiškas identišku keliu. Jie taria,

kad situacijų įvairovėje bei kalbos aktuose panašios išraiškos

kurios jose yra naudojamos, turi vienodą prasmę. Analogiškai

tame lygyje, kur prasmių substratas yra išreiškiamas per

ženklus, ženklas-tipas privalo būti atpažįstamas kaip tas pats

ženklas įvairiuose jį atitinkančiuose ženkluose-įvykiuose.

Loginis ryšys tarp bendrybės ir ypatingybės, kurį filosofinis

idealizmas suvokia kap santykį tarp esmės ir reiškinio dabar

yra suvokiamas kaip santykis tarp tipo ir simbolio (token)....

Kas skiria simboliškai išreikštą mintį kaip kažką bendro,

identiško sau ir viešai akceptuojamo – kaip kažkas

transcenduojantis individualią sąmonę – nuo bet ko ypatingo,

epizodiško ir tik privačiai akceptuojamo, taigi sąmonei-

imanentiškos reprezentacijos yra lingvistinių ženklų ir

gramatinių taisyklių būsenos.“3 Ši ilga citata aiškiai parodo,

kad Habermasas filosofinę tiesos temą, su kuria tiesiogiai

siejasi teisingų (galiojančių) normatyvinių (teisinių) teiginių

pagrindimo tema (Kelzeno ar Harto gvildenama teisės

normos teorija) priskiria „kalbiniams žaidimams“. Būtent

kalbėjimo aktuose, anot Habermaso, sprendžiasi ir tai ką

mes laikome tiesa ir tai, ką mes teisiniu požiūriu privalome

daryti.

Taigi, regint tai, kad Habermasas savo komunikacinės

veiklos teorijoje ypatingą dėmesį sutelkia į kalbos kaip

mediatoriaus funkciją, galima suprasti, kad visiškai 3 Ten pat. P. 11-12

7

neatsitiktinai jo socialinių normų pagrindimo teorijoje (teisės

teorijoje) aiškinant socialinių (taip pat ir teisės) normų turinį,

sutelkiamas pagrindinis dėmesys į kalbos aktų analizę.

Kalbos aktai kaip bet kokių normų šaltinis neišvengiamai

keičia tradicinę socialinio fakto, kaip kažko objektyviai

realaus traktuotę į tai, kas priklauso nuo paties

komunikavimo proceso sąlygų ir rezultatų. Pastaroji

aplinkybė numato visiškai kitokį nei tradicinis požiūris požiūrį

į tiesos problemą. Habermasas savo socialinių normų

teorijoje tradicinę kaip jis vadina korespondentinę tiesos

sampratą keičia nauja modernia konsensine tiesos samprata.

Šį Habermaso socialinių normų teorijos aspektą pakankamai

nuodugniai pateikė R. Alexy savo knygoje „Teisinio

argumentavimo teorija.“4 Habermasas skaito, kad tradicinė

korespondentinė tiesos samprata kyla dar iš Aristotelio metafizikos,

nepagrįstai skiriant faktą, kaip objektyvią duotybę ir teiginį apie faktą. Šios

teorijos požiūriu pav. teisingą teiginį „Čia yra stalas“ atitinka tai, kad iš tiesų

šis objektas „čia“ egzistuoja. Toks įsitikinimas teiginio ir realaus objekto

koresponduojančiu santykiu, anot Habermaso, yra nepagrįstas. Nepagrįstas

paprasčiausiai todėl, kad mes niekada negalime atsakyti į klausimą, kas

egzistuoja už mūsų suvokimo ribų. Dėl šio nepagrįstumo korespondentinė

teorija niekada negali įveikti prarajos tarp objekto (fakto) ir teiginio kuris

interpretuoja patį objektą (faktą).

Negalimybė korespondentinės tiesos sampratos erdvėje paaiškinti kas

objektyviai egzistuoja, skatina Habermasą pritarti moderniose tiesos

4 Alexy R. “Teisinio argumentavimo teorija: mokymas apie racionalų diskursą arba Teisinio pagrindimo teorija” V., 2005.

8

teorijose pripažintą konsensinę tiesos prigimtį. Anot R. Alexy, Habermasas

kartu su kitais moderniais teoretikais faktais laiko tai, „ką konstatuoja

(teisingi) tvirtinimai“; „patys jie nėra tų tvirtinimų objektai“; faktų

„negalima paliudyti, išgirsti ar pamatyti, kaip kokių nors pasaulio daiktų ar

įvykių“; bet jie gali būti pavaizduoti „teisingais sakiniais“; kitaip tariant „be

sakinių negali ... būti faktų“; „faktai yra tiesiogiai priklausomi nuo kalbos“.5

Pasirėmęs tokią filosofine poziciją faktų statuso atžvilgiu, J. Habermasas

teigia, kad tiesa yra „galios, kurią mes siejame su ką nors tvirtinančiais

kalbos aktais siekimas. Teiginys yra teisingas, jei galima pateisinti kalbos

aktų, kuriais mes vartodami sakinius tvirtiname tą teiginį, pretenzijas

galioti“6 Kaip matome, Habermaso tiesos sampratoje apie faktą, kaip apie

objektyvią realybę, jau nekalbama, bet teigiama, kad faktas yra ypatingas

sakinys ar sakinių grupė, kuriuos subjektas laiko teisingais arba kitaip tariant

pripažįsta, kad sakiniais išreiškiančiama tam tikra gamtos ar socialinio

reiškinio norma (patvirtinama pretenzija galioti). Pabrėžtina, kad teiginio

(ių) teisingumas kyla ne iš kokio objektyvaus šaltinio, bet iš diskurso

dalyvių konsensualaus apsisprendimo pripažinti, kad teiginys turi galią

(galioja). Tai ir yra konsensinės tiesos teorijos esmė. Kaip teigia R. Alexy,

pagal šią teoriją „potencialus visų pritarimas yra tiek nenorminio teiginio

tikrumo, tiek ir norminio teiginio teisingumo sąlyga“. Tiesos kriterijumi šiuo

atveju yra laikoma tai, kad “Tam tikram daiktui tam tikrą savybę galiu

priskirti tik tuo atveju, jei ir bet kuris kitas (asmuo), galintis pradėti su

manimi pokalbį, tam pačiam daiktui priskirtų tą pačią savybę” i. Vadinasi

norėdami atskirti teisingus teiginius nuo klaidingų, turime remtis visų

5 R. Alexy P. 1226 Ten pat P. 123

i Robert Alexy “Teisinio argumentavimo teorija: mokymas apie racionalų diskursą arba Teisinio pagrindimo teorija” V., 2005, teisinės infosmacijos centras, , p. 121 (Habermaso tiesos teorija).

9

asmenų, dalyvaujančių šiame procese vertinimais, jų bendru sutarimu

(konsensusu).

Konsensinės tiesos sampratos kritikui gali kilti abejonė dėl

konsensuso praktinio įgyvendinimo kiekvienu ginčyjamu klausimu

galimybių. Tiesiog gali būti neaišku, koks kiekis diskurso dalyvių turi

pritarti teiginio pretenzijoms galioti ir kaip turi vykti pats diskursas. Plačiau

nesigilinant į šią sudėtingą filosofinę temą, galima paminėti du svarbius

konsensinės tiesos sampratos papildymus, kuriuos pateikia J. Habermasas.

Visų pirma jis teigia, kad konsensusui pasiekti yra svarbūs ne bet kokie

argumentai, bet tik tie, kurie yra geresni „svaresni“ (angl. sound).7 Savo

ruožtu svaresni argumentai turi remtis tam tikromis teorinėmis prielaidomis

(J. Habermasas jas vadina kognityviomis schemomis)8, kurias diskurso

dalyviai (bylos šalys) vykdant diskursą (bylos tyrimą), jį atnaujinat ar iš

naujo pradedant diskursą (iš naujo tiriant bylą) laiko teisingais (svariais).

Tokiu būdu J. Habermasas lyg ir pripažįsta, kad bet kokiame diskurse,

nepaisant kas jame dalyvauja, tie patys ar kiti dalyviai, visada yra

garantuota, kad tam tikri baziniai teiginiai bus pripažinti teisingais, nes jie

paremti atitinkamomis bet kuriame diskurse kiek norima kartų

patvirtinamoms teorinėmis prielaidomis (kognityviomis schemomis).

Remiantis šiais samprotavimais, J. Habermasas pateikia tokį „pagrįsto

konsenso kriterijaus apibrėžimą: „argumentuojant pasiektas konsensas tiesos

kriterijumi gali būti laikomas tik tuomet, jei argumentavimo struktūra

suteikia galimybę išsiaiškinti pamatines tos pagrindimo kalbos, kuria yra

interpretuojami potyriai, konstrukcijas, modifikuoti šią kalbą ir pakeisti kita

kalba“.9

7 Ten pat. P. 131.8 Ten pat. P. 133.9 Ten pat. P. 133-134.

10

J. Habermasas, konstruodamas konsesinį tiesos nustatymo modelį

susiduria su poreikiu įjungti į šį modelų ir empirinius teiginius apie

stebėjimo faktus. Pav. galima stebėti objektą ir vienareikšmiškai teigti: „Šis

kamuolys yra raudonas“. Atrodytų, kad empirinių teiginių teisingumas gali

būti nustatytas tik nurodant šį teiginį atitinkantį realų objektą. Kitaip tariant

konsensinė tiesos samprata būtų neapginama ir ji kapituliuotų prieš

korespondentinę tiesos sampratą. Bet ir čia J. Habermasas bei kiti modernios

tiesos sampratos koncepcijos kūrėjai tokie kaip K. R. Popper, randa išeitį.

Kaip teigia R. Alexy, anot K. R. Popper „paprasti stebėjimo teiginiai,

kuriuos jis vadina „baziniais sakiniais“, nėra nekintami ir tvirtai patyrimu

pagrindžiami. Dėl juose vartojamų „bendrųjų ženklų“ (predikatų) ir šie

sakiniai yra hipotetinio pobūdžio, jau priklausomi nuo kurios nors teorijos.

Pavyzdžiui „žodis raudonas [implikuoja] spalvų teoriją“.10

Kita realiai galimo konsensuso pasiekimo sąlyga, kuri vaidina

principinį vaidmenį konsensinėje tiesos sampratoje, anot J. Habermaso yra

“ideali kalbinė situacija“.11 Habermasas pastebi, kad konsensinės tiesos

kriterijus, reikalaujantis, kad tam tikrą savybę objektui priskirtų kiekvienas,

kuris realiai gali dalyvauti diskurse, yra praktiškai neįgyvendinamas. Tiesiog

neįmanoma sukurti tokią situaciją, kad visi be išimties patvirtintų ginčyjamo

teiginio teisingumą. Tiesiog neįmanoma surinkti visų makrodiskurso dalyvių

(dalis jų mirę, kiti negimę) ir atsižvelgti į jų sprendimą. O jeigu, anot

Habermaso, tai hipotetiškai ir pavyktų padaryti, tai nėra garantijų, kad

atskira nuomonė nebūtų grįsta kokiais nors atsitiktinumais. Siekdamas

įveikti šiuos sunkumus, Habermasas modeliuoja idealią kalbinę situaciją.

Modeliuodamas šią situaciją, Habermasas aptaria pakankamai paprastą

10 Ten pat. P. 125-126.11 Ten pat. P. 138.

11

dalyką. Jo manymu, diskurse (bylos nagrinėjime) gali būti pasiekta tiesa

(konsensas), jei diskurso alyviai (bylos) šalys turės vienodas sąlygas

dalyvauti diskurse, išreikšti abejones, teikti savo įrodymus ir panašiai.12 Šią

idealią kalbinę situaciją paprasčiausiai galima būtų laikyti tam tikros

diskurso organizavimo tvarkos (procedūros) prototipu. Puikus jos pavyzdys

- teisminis procesas. Būtent teisminiame procese siekiama užtikrinti, kad

tiek kaltintojas, tiek ir gynyba turėtų vienodas galimybes pripažinti ar neigti

tam tikrų teiginių teisingumą. Kitaip tariant diskurso (teisminio proceso)

dalyviai pajėgūs pateikti svarius argumentus tik tada, jei tokia galimybė

jiems užtikrinama procedūriškai. Visiems su ginčyjamu klausimu

susijusiems subjektams turi būti garantuota kompetencija tarti savo svarų

taip arba ne. Kita vertus teisminiame procese kiekviena šalis tikisi laimėti.

Todėl ji natūraliai siekia pateikti visus svariausius argumentus, pradedant

tais teiginias, kurie sudaro bet kokio konsensuso prielaidas (kognityvių

schemų elementus). Taigi, turint omenyje procedūrišką tiesos paieškos

pobūdį lygiaverčių partnerių diskurse, bei jų motyvaciją pateikti visus su

byla susijusius ir bylai reikšmingus argumentus, galima daryti

apibendrinančią išvadą: procedūrinis bet kokių socialinių santykių

organizavimas yra tiesiogai susijęs su konsensinės tiesos modeliu.13

Vertinant konsensinę tiesos sampratą bent jau teisinių reiškinių

srityje, būtų sunku paneigti Habermaso argumentų apie konsensinę tiesos

prigimtį logiškumą. Norminiai teiginiai, formuluojami įstatymų ar sutarčių

pavidalu visada išsiskiria konsensiniu pobūdžiu. Jie teisingi, todėl, kad

galioja. Jie galioja, todėl, kad subjektai juos laiko teisingais. Čia kalbant apie

12 Ten pat. P. 139.13 Mus neturėtų stebinti tai, kad konsensinės tiesos teorijos akcentuojančios procedūrų svarbą pradėtos kurti tik pastaruoju metu. Tuo tarpu procesiniai procedūriniai žmogiškų problemų sprendimo ir tikslų įgyvendinimo būdai yra žinomi jau nuo senų laikų. Mums svarbu tai, kad pagaliau modernių laikų filosofija surado procesinį-procedūrinį tiesos paaiškinimą.

12

teiginių galiojimą nėra svarbu išsiaiškinti kas objektyvioje realybėje vyksta.

Čia svarbiausia, kad žmonės akceptuotų (priimtų) teiginius kaip galiojančius

ir jais vadovautųsi.

Kaip jau buvo minėta, Habermasas daro prielaidą, kad diskursas,

kurio metu dalyviai suformuluoja norminę galią (taip pat ir teisinę)

įgyjančius teiginius (nustato kas yra tiesa ir kas ne) nėra stichiškas. Jis

vyksta pagal tam tikras taisykles. Žinant, kad diskurse realiai negali

dalyvauti visi maksimaliai išplėstos bendruomenės dalyviai, Habermasas

kaip jau minėjome projektuoja idealią kalbinę situaciją. Jis svarsto kokios

papildomos sąlygos yra būtinos, tam kad riboto dalyvių skaičiaus

bendruomenė (du, trys ir daugiau asmenų) galėtų suformuluoti jiems

privalomas taisykles. Taigi, norminę galią įgyjantys teiginiai galimi tik su

sąlyga, jei diskurso dalyviai nenukrypsta nuo patį diskursą reguliuojančių

taisyklių. R. Alexy, remdamasis Habermaso samprotavimais ir juos kiek

papildydamas kaip tik ir atskleidžia, kokios taisyklės realiai „valdo“

kiekvieną dskursą, kuriame jo dalyviai priima visuotiną galią turinčius

sprendimus.

R. Alexy iš Habermaso teorijos išplaukiančias taisykles skirsto į

dvi grupes. Vieną jų jis įvardija „Racionalumo taisyklėmis“ (Rules of

Rationality) , kitą „Pagrindimo taisyklėmis“ (Rules of Justification).14

Racionalumo taisyklės išplaukia iš reikalavimo, kad idealioje kalbinėje

situacijoje diskurso dalyviai turėtų vienodas galimybes jame dalyvauti. Tai

numato lygiateisiškumo, universalumo ir prievartos pašalinimo

reikalavimus. Šias iš Habermaso teorijos išplaukiančias taisykles R. Alexy

pateikia tokiu būdu:

(1) Kiekvienas, sugebantis kalbėti, gali dalyvauti diskursuose.

14 Ten pat. P. 149-154.

13

(2) (a) Kiekvienam leidžiama užginčyti bet kurį tvirtinimą.

(b) Kiekvienam leidžiama pateikti svarstyti bet kurį tvirtinimą.

(c) Kiekvienam leidžiama išsakyti savo nuostatas, norus ir

poreikius.

(3) Jokiais prievartos aktais, nesvarbu, ar jų šaltinis būtų pats

diskursas, ark as kita, - nė vienam kalbėtojui negali būti trukdoma naudotis

teisėmis, kurias numato (1) ir (2) taisyklės.

Racionalumo taisyklės numato tik formalius reikalavimus. Jos nieko

nesako, ko gi asmeniškai tikisi diskurso dalyviai. Pasinaudodamas

Habermaso teoriniais rezultatais, R. Alexy formuluoja kitą taisyklių grupę,

kurią vadina pagrindimo taisyklėmis ir kurių paskirtis atsižvelgti į diskurso

dalyvių asmenines preferencijas:

(1) Normos įgyvendinimo tenkinant kiekvieno asmens poreikius pasekmės

turi būti visiems priimtinos.

(2) Poreikiai, aiškinami kaip visuotinai priimtini, turi išlaikyti savo kilmės

kritinį patikrinimą.

Vertinant racionalumo taisykles, nesunku pastebėti, kad jomis

siekiama užtikrinti demokratinį diskurso pobūdį. Partnerių lygybė diskurse,

galimybė tarti savo taip ar ne, pagaliau psichinės ir fizinės prievartos

draudimas yra esminės demokratinio nešališko bendravimo sąlygos. Todėl

visai logiška, kad Habermasas savo komunikacinio proto idėją sieja ir su

demokratijos idėja, arba tiksliau su demokratinėmis nešališkomis sprendimų

priėmimo procedūromis. Demokratiškas socialinių normų kūrimo pobūdis,

anot Habermaso seka iš su komunikacinio proto idėja ir konsensine tiesos

samprata susijusiame diskurso principe. Patį diskurso principą jis

formuluoja taip: „Galiojančios yra tik tokios veiklos normos,

14

kurioms visi galimi suinteresuotieji asmenys, kaip

racionalaus diskurso dalyviai, galėtų pritarti“.15 Šis diskurso

principas yra bet kokio pobūdžio socialinių normų: moralinių,

teisinių, etiketo ir kitų kilmės šaltinis. Diskurso principas,

anot Habermaso, išreiškia visų veiklos normų

„nespecifikuotą normatyvinį galiojimą“, kuris, pasak filosofo,

„moralumo ir legitimumo skirties atžvilgiu dar yra

indiferentiškas“. Iš diskurso principo, kaip teigia filosofas,

išsirutulioja moralinis principas. Moralinis principas atsiranda

specifikuojantis bendram diskurso principui į tokias veiklos

normas, kurios gali būti pateisinamos tik tokio požiūrio, kuris

vienodai paiso visų diskurso dalyvių interesų.16 Kitaip tariant

moralės normos išreiškia proto reikalavimą vienodai traktuoti

kiekvieną bendruomenės narį. Specifikuojant diskurso

principą, anot Habermaso, yra dedukuojamas ir kito

pobūdžio – demokratijos principas. Šis principas išreiškia

tokias veiklos normas, kurios iškyla teisine forma ir kurios

gali būti pateisinamos nebūtinai vien moraliniais pagrindais,

bet ir pragmatiniais, etiniais-politiniais.17 Jei moralės

principas išreiškia proto reikalavimą visus traktuoti vienodai,

tai demokratijos principas išreiškia realią lygiateisių

partnerių organizaciją. Demokratija yra tiesiog ir principas ir,

realus institucionalizuotas lygiateisių partnerių santykis.

Pagaliau, Habermaso požiūriu, demokratija yra pati gyva

teisė.15 Ten pat. P. 107.16 Ten pat. P.108.17 Ten pat. P. 108.

15

Habermasas kaip matome skiria teisę nuo moralės tuo

aspektu, kad moralė egzistuoja idealių normų rinkinys, o

teisė kaip demokratinių nuostatų ir institucijų visuma.

Habermasas pažymi, kad „nustatydamas griežtus moralės ir

demokratijos principų atskyrimo kriterijus“, jis remiasi ta

aplinkybe, jog „demokratijos principas privalo įgyvendinti

legitimios teisėkūros procedūrą“. Tai reiškia, kad tik tie

„juridiniai įstatymai turi pretenduoti į legitimų galiojimą, dėl

kurių savo ruožtu teisiškai įformintame diskursyviame

teisėkūros procese gali sutarti visi teisės partneriai“. Bûtent

šia prasme demokratijos principas, pasak Habermaso, esti

kito lygmens nei moralinis principas. Demokratijos principas

nesuteikia jokių „gairių, kaip spręsti politinius dalykus“. Jis tik

parodo, kad „galima protingų politinių nuomonių ir politinės

valios institucionalizacija“18. Apibendrindamas Habermas

teigia, kad „argumentacinį žaidimą moralinis principas valdo

vidinės konstitucijos lygmeniu“, o demokratinis principas

grindžiamas išoriniu lygmeniu, t. y. Įgyvendinant

„veiksmingai efektyvią insitucionalizaciją“, kuri užtikrintų

„vienodai pateisinamą dalyvavimą formuojant diskursyvias

nuomones ir valias“, kurios savo ruožtu „įgyvendintų

teisiškai garantuotas komunikacijas“. Moralinis principas,

pasak Habermaso, „aprėpia visas veiklos normas, kurios gali

būti pateisinamos tik moraliniais pagrindais“. Tuo tarpu

demokratijos principas sukurtas „tik teisinėmis normomis“.

18 Habermas J. Faktizitat und Geltung. Baitrage zur Diskurstheorie des Rechts und des demokratischen Rechtstaat. Frankfurt-am- Main: Suhrkamp Verlag. 1994. S. 47-50.

16

Moraliniu požiūriu gali būti sprendžiama tik apie „natūraliai

geidžiamų interakcijų reguliavimą“. Tuo tarpu teisinės

normos yra „kūrybinio pobūdžio – jos formuoja intencionalias

ir refleksyvias, būtent per savo paties kodą naudojamas,

veiklos normas“. Todėl, pasak Habermaso, „demokratijos

principas privalo ne tik numatyti legitimios teisėkūros

procedūrą, bet ir valdyti pačios teisinės aplinkos

(Rechtsmedium) kūrimą. Pati „teisės sistema privalo sukurti

kalbą, kuri leistų traktuoti bendruomenę kaip laisvų ir lygių

teisės partnerių asociaciją“.

Taigi, kaip pastebėjome demokratijos idėja siejasi su

racionalumo taisyklėmis, kurios valdo diskursą idealioje

kalbinėje situacijoje. Tuo tarpu su pagrindimo taisyklėmis

galima sieti žmogaus teisių temą. Pagrindimo taisyklės,

kurias remdamasi Habermaso socialinių normų teorija,

pateikia R. Alexy, rodo, kad kiekvieno demokratinio diskurso

dalyvio statusas yra reikšmingas keliais atžvilgiais. Visų

pirma tuo, kad negali būti jokia veiklos norma pateisinama,

jei kiekvienas diskurso dalyvis atskirai nepritars pasekmėms,

kurias gali sukelti šios normos naudojimas. Ir antra, diskurso

rezultatyvumą apsprendžia diskurso dalyvių poreikiai, kurie

esant reikalui privalo būti konsensusu patvirtinti. Pastaroji

taisyklė taip pat byloja apie diskurso dalyvių statusą

išreiškiamą per jų poreikius. Diskurso dalyvių statuso svarba

demokratiškai priimant sprendimus byloja apie jų teises,

kurios priimant sprendimus negali būti nei ignoruojamos nei

17

pažeidžiamos. Habermasas pateikia visą komplektą tokių

teisių-sąlygų, kurios užtikrina diskurso dalyvių lygiateisišką

statusą19:

1. Pamatinės teisės, kurios seka per teisę į didžiausią įmanomą mastą

lygių individualių laisvių plėtojant politinę autonomiją.

Ši teisių visuma numato kitas dvi sąlygas – teises:

2.Pamatinės teisės, kurios seka laisvanoriškoje teisinėje

asociacijoje plėtojant politiškai autonomiško dalyvio statusą.

3. Pamatinės teisės, kurios atsiranda tučtuojau, kai yra teisių

pažeidžiamumas ir kurios seka plėtojant politiškai

autonomišką individualią teisinę apsaugą.

Paminėtas teisių komplektas, anot Habermaso, išreiškia

asmenų privačią autonomiją. Šias teises subjektai

tarpusavyje pripažįsta vienas kitam. Kitas teisių rinkinys

numato tai, kad teisės subjektai tampa pačios teisinės

tvarkos autoriai20:

4. Pamatinės teisės numatančios lygias galimybes dalyvauti

nuomonių ir valių formavimo procese, kuriose piliečiai

užsitikrina savo politinę autonomiją ir per kurią jie generuoja

legitimią teisę.

Pagaliau egzistuoja šis teisių komplektas21“

5. Pamatinės teisės užtikrinančios aprūpinimą gyvenimo

sąlygomis, kurios garantuoja socialinį, technologinį ir

ekologinį saugumą tiek kiek dabartinės aplinkybės daro tai

19 Ten pat. P. 122.20 Ten pat P. 123.21 Ten pat P. 123

18

būtina ir jei piliečiai turi vienodas galimybes pasinaudoti 1-4

teisėmis.

Habermasas nepateikia nuodugnesnės savo subjektinių teisių sąrašo

interpretacijos. Mums tai nėra labai svarbu. Svarbiausias momentas, kurį

šioje vietoje reikėtų pažymėti, yra tai, kad Habermaso teorijoje skirtingai nei

Rousseau ar Kelzeno teorijoje demokratijos ir pozityvios teisės apimtį

sąlygoja žmogaus teisės. Savo ruožtu kitas svarbus akcentas yra tai, kad

skirtingai nei Kanto ar Harto teorijoje žmogaus teises sąlygoja asmenų

statusas demokratinėje teisėkūroje. Žmogaus teisės neiškyla kaip kokie nors

prigimtiniai proto reikalavimai ar pirminės normos.

Pozityvistinis Habermaso teisės sampratos pobūdis geriausiai

atsiskleidžia teisės normų galiojimo (legitimumo) pagrindime. Habermasas

nuodugniai aptaria klausimą, kaip formavosi šiuolaikinė pozityvioji nuo

moralinio reguliavimo nepriklausoma teisė. Jis teigia, kad modernus teisinis

ir moralinis reguliavimas yra išsikristalizavę vienu metu iš to

paties šaltinio – tradicinės dorove grįstos tvarkos ir „kaip dvi

skirtingos, bet vis dėlto viena

kitą papildančios (erganzende) veiklos normų rūšys“ „žengia viena

greta kitos“.22 Habermasas tokiu būdu parodo, kad teisės subordinavimas

moralei prilausė tradiciniam hierarchiniam teisės ir moralės santykio

aiškinimui, kai žmonių kuriama teisė buvo subordinuojama prigimtinei

teisei. Pasak jo, hierarchinė teisės ir moralės priklausomybė yra

ikimodernios teisės sampratos pavyzdys. Suirus šiai ikimoderniai socialinei

tvarkai, kitaip tariant, „bendrajam visuomeniniam etosui“, kuriame

„tradicijų teisė ir įstatymais nustatyta etika dar buvo viena su kita

susipynusios“, „kultūrinio žinojimo lygmeniu“ išsikristalizuoja „teisinė,

22 Ten pat. S. 135-137.

19

moralinė ir dorovinė (etinė)“ problematika“, o „instituciniu lygmeniu nuo į

grynas konvencijas devalvuotų papročių ir tradicijų atsiskiria pozityvioji

teisė “. Potradicinėje eroje kartu išryškėja teisinio ir moralinio reguliavimo

priklausomybės pobūdis, kai teisė ir moralė papildo viena kitą.

Taigi, anot Habermaso, moderniais laikais teisinis

reguliavimas tiesiogiai jau nepriklauso nuo moralinių

reikalavimų. Bet kita vertus, teisinis reguliavimas sukuria

privalomo elgesio taisykles. Kuo gi grindžiamas šis teisinių

taisyklių privalomumas arba kitaip tariant galiojimas?

Habermasas kaip ir Kelzenas ar Hartas skira teisės normų

galiojimo specifinį pagrindą nuo jų moralinio apibrėžtumo.

Tačiau Habermasas nekelia sau tikslo žūt būt iš teisinio

diskurso eliminuoti moralinius argumentus. Teisės normų

galiojimo temą, kaip jau buvo minėta, jis grindžia diskurso

logika. Habermasas teisės normų galiojimo (Rechsgeltung)

sampratoje skiria dvi galimybes: „socialinį, arba faktinį,

teisės normų galiojimą arba akceptavimą ir „teisės normų

legitimumą arba racionalų akceptuojamumą.23 Teisės normų

„socialinis galiojimas priklauso nuo to, kokiu „laipsniu jos yra

įgyvendinamos“, taip pat nuo „teisės partnerių aplinkoje

faktiškai laukiamo akceptavimo“. Socialiniu požiūriu, pasak

Habermaso, įstatymų teisė, kitaip nei konvencijos ir

papročiai pagrįsti ne faktiškumu, prilygstančiu paprotinėms,

iš kartos į kartą perduodamoms gyvenimo formoms, o

teisiškai apibrėžtų ir teismiškai išreikalautų bei faktiškai

23 Habermas j. Facts and Norms. P. 29.

20

įgyvendinamų sankcijų grąsinimo grėsme, t. y. dirbtinai

sukurtu faktiškumu.

Tuo tarpu teisinių įstatymų „legitimumas“ priklauso nuo

jų norminio galiojimo reikalavimų diskursyvaus pagrindimo,

t. y. nuo to, „ar jos atsiranda pagal tam tikrą racionalią

įstatymų leidimo procedūrą“, arba bent „mažų mažiausiai

gali būti pateisintos remiantis pragmatiniais, etiniais ir

moraliniais požiūriais“. Nors įstatymų legitimumas,

Habermaso požiūriu, nepriklauso nuo jų faktinio

įgyvendinimo, vis dėlto faktinis įstatymų galiojimo

pripažinimas yra paremtas teisės subjektų tikėjimu, kad šis

galiojimas diskursyviai gali būti pagrįstas. Ir tuo atveju, kai

legitimumas yra pripažįstamas mažiau, iškyla didesnė

būtinybė reguliuoti žmonių veiksmus didesniais bauginimais

ar papročiais. 24

Taigi Habermaso teorijoje teisės subjektas turi

alternatyvą kaip jam pripažinti teisės normos galiojimą. Arba

jis akceptuoja tai, kad nepaklusimo teisės normos

reikalavimui atveju neišvengiamai seks sankcija, arba gali

patikrinti teisės normos galiojimą kritiškai pervertindamas

jos reikalavimus. „Teisinis normos galiojimas – čia ir slypi jos

esmė – tiktai pasako, kad yra du dalykai garantuojami vienu

metu: ir elgesio legalumas vidutinio normų laikymosi prasme

– reikiamais atvejais jis išgaunamas prievarta, sankcijomis, ir

pačios taisyklės legitimumas, dėl kurio bet kuriuo metu

24 Ten pat. P. 30.

21

pasidaro įmanoma paklusti normoms iš pagarbos

įstatymui“,25 teigia Habermasas.

Tokį dvilypį teisės normų galiojimo pobūdį, anot

Habermaso, galima stebėti privatinės teisės srityje.

Privatinės teisės normos, pasak filosofo, yra kartu ir

prievarta įtvirtinami įstatymai ir laisvių įstatymai. Teisės

partneriai kiekvienas gali turėti savo motyvą akceptuoti

pavienes privatinės teisės normas. Savo ruožtu pavienė

civilinės teisės norma, „kaip legitimi visuminės teisinės

tvarkos visumos dalis, iškyla su tam tikru norminiu galiojimo

reikalavimu, kurį būtina racionaliai ir motyvuotai pripažinti.

Kaip sistemiškai pagrįsta civilinės teisės norma kviečia teisės

adresatus sekti ja dėl neprievartinio pareigos motyvo. Šis

reikalavimas reiškia, kad teisinė tvarka paklusimą iš

pagarbos įstatymui bet kuriuo metu privalo padaryti

įmanomą.

Habermasas įsitikinęs, kad „teisinė tvarka nebus

garantuota“ vien tik tuo, kad „vienas asmuo su savo

teisėmis bus pripažintas visų kitų asmenų“. Būtina, kad šis

„savitarpiškas vieno teisių per visų teises pripažinimas būtų

pagrįstas įstatymais, kurie būtų legitimūs tuo, kad

garantuotų „visiems vienodą laisvę“ ir tuo, kad „bet kurio

vieno asmens laisvė su bet kurio kito laisve...galėtų būti

suderintos“. Moraliniai įstatymai, anot Habermaso, tai

užtikrina savaime. Moralės esmė ir yra gerbti kiekvieną

individualybę. Tačiau kai kalbama apie teisę, tai laisvių 25 Ten pat. P. 31.

22

pripažinimas jau priklauso nuo įstatymų leidėjo. Įstatymų

leidybos procesas tokiu atveju visoje teisinėje sistemoje

pasirodo kaip arena, kurioje kurioje socialinė integracija kaip

tik ir prasideda.26 Taigi, Habermasas, spręsdamas teisės

legitimumo problemą, toliau persikelia iš privatinės teisės

srities į viešosios teisės sritį. Būtent viešosios teisės srityje jis

parodo, koks gi yra giluminis teisės atpažinimo, pripažinimo

ir formavimosi procesas. Viešosios teisės srityje iš esmės turi

būti kalbama apie kitokį teisinės tvarkos dalyvių statusą bei

jų tarpusavio santykį nei privatinės teisės srityje, kur

kiekvienas subjektas suinteresuotas savo asmenine nauda.

„Ta apimtimi, kuria politinio dalyvavimo teisės ir

komunikavimo teisės kuriant legitimius įstatymus yra

konstitutyvios, tai subjektinės teisės turi būti traktuojamos

ne kaip individualizuotų privačių subjektų teisės, o,

priešingai, remiantis intersubjektyvia supratimo praktika

privalo būti patvirtinamos į supratimą orientuotu veikiančiųjų

dalyvavimu.27 Taigi, kaip matome, Habermasas apart

privačios subjektų autonomijos, kai kiekvienas

suinteresuotas asmenine nauda, preziumuoja ir kitą – viešos

autonomijos formą, kai subjektai sąmoningai paklūsta

komunikavimo taisyklėms ir siekia sukurti vienodai visų

interesus tenkinančias normas. Habermasas teigia: “Taigi,

moderni teisės koncepcija, kuri kartu stiprina ir funkcionaliai

operacionalizuoja įtampą tarp faktiškumo ir galiojimo, jau

26 Ten pat. P. 32.27 Ten pat P. 32.

23

slepia Kanto ir Rousseau išvystytą demokratijos idėją:

teisinėje tvarkoje, sukurtoje subjektinių teisių pagrindu,

legitimumo reikalavimas gali būti įvykdytas tiktai per

“sutampančią ir suvienytą visų laisvų ir lygių piliečių valią”.28

Taigi, kaip matome, Habermasas randa atsakymą į klausimą

apie teisės ir legitimių įstatymų kilmę ne privačiuose

subjektų santykiuose, bet jų demokratiškai suvienytoje

valioje, kur individualus egoizmas yra pajungtas viešam

interesui.

Habermaso pateikti argumentai įgalina daryti

apibendrinančias išvadas. Pozityvistinėje teisės sampratoje,

kuri teisę aiškina kaip faktiniame lygyje dirbtinai kuriamą

normų sitemą, piliečių sukuriamų teisės standartų galiojimą

(legitimumą) lemia demokratinių procedūrinių taisyklių

panaudojimas. Šios demokratinės taisyklės nešališkai

užtikrina galimybę kiekvienam suinteresuotam subjektui

padaryti įtaką, kad sukurtuose teisiniuose reikalavimuose jo

asmeniniai interesai ir teisės būtų apginti. Habermaso

koncepcijoje demokratinės teisės kūrimo procedūros

išreiškia Harto aukščiausios pripažinimo taisyklės esmę.

Hartas kalbėjo apie teisės identifikavimo testą (procedūrą)

akceptuojamą Anglijoje. Anglijoje teise laikoma tai, ką

Karalienė nustato Parlamente. Habermaso koncepcijoje,

skirtingai nei Harto „Teisės sampratoje“ yra įvardijamas ne

atskirai šaliai atstovaujantis teisėkūros subjektas, bet

kiekvienoje bendruomenėje esantis subjektas, kuriam 28 Ten pat. P. 32.

24

priklauso prerogatyva nustatyti, kas visuotiniu mastu yra

teisė. Šis subjektas yra lygių ir laisvų bendruomenės narių

asociacija arba kitaip tariant suverenas. „Bet kokio

legitimumo šaltinis slypi demokratiniame teisėkūros procese;

o šis savo ruožtu paremtas tautos suvereniteto principu“ –

teigia Habermasas29. Suvereno teisė identifikuoti teisę

demokratinėms procedūroms yra socialinis faktas, daugelio

šalių konstitucijose suformuluotas teisės principas.

Habermasui, atrodo, neblogai pavyksta pozityviai apibrėžti

teisės identifikavimo testą taip, kaip jis naudojamas

demokratinių valstybių praktikoje. Jis parodo teisinio

pozityvizmo ginamos teisinės tvarkos pozityvaus galiojimo

koncepcijos ryšį su kitu socialiniu faktu – demokratine

teisėkūra. Valstybių teisinėje praktikoje teisės normų

galiojimą būtina sieti su jų veiksmingumu, su faktiniu teisės

laikymosi užtikrinimu ne tik naudojant sankcijų prievartą, bet

ir užtikrinant demokratinį normų priėmimą. Habermasas

teisus galvodamas, kad kai teisės adresatas argumentuotai

priima teisės normas, yra pagrindas kalbėti apie teisės

normos galiojimą iš pagarbos įstatymui, t. y. apie jos

legitimumo individualų aprobavimą. Vertinant Habermaso

teisinės tvarkos legitimumo pagrindimą praktinio pritaikymo

aspektu būtina pripažinti, kad jo idėja remti teisės

identifikavimą demokratinėmis procedūromis,

išplaukiančiomis iš demokratinio principo ir tautos

suvereniteto principo, praktikoje yra labai konstruktyvi. 29 Habermas J. Faktizitat und Geltung. S.117.

25

Demokratijos idėja geroka „praskaidrina“ Harto „pernelyg

empirišką“ teoriją apie aukščiausiąją pripažinimo taisyklę,

kaip teisės identifikavimo instrumentą, veikiantį konkrečioje

pozityviosios teisės sistemoje. Habermaso apeliavimas į

suvereną, kaip teisės identifikavimo subjektą, sudaro

galimybę neperžengiant teisinio pozityvizmo metodologijos

ribų ieškoti substancionalių teisės identifikavimo testo

vaizdavimo pagrindų.

Pažymėtina, kad Habermasas pozityvistinės teisės

sampratos ribose pakankamai įtikinamai pagrindžia motyvų

paklusti teisei susiformavimą. Kelzenas, kaip pamename,

teisinius motyvus siejo su sankcijomis, Hartas su vidiniu

požiūriu. Habermasas skirtingai nei Hartas neneigia sankcijų

reikšmę skatinant subjektus laikytis teisės reikalavimų.

Habermasas netgi su prievartinias valstybės aktais sieja

socialinį teisės normų galiojimą. Tuo pat metu Habermasas

paaiškina kodėl teisės reikalavimų galima laikytis iš

pagarbos pačiai teisei. Jam skirtingai nei Hartui nereikia

miglotai kalbėti apie vidinį požiūrį. Habermasas

paprasčiausiai taria, kad diskurso dalyviai sutardami dėl

normų gali turėti įvairius ir netgi skirtingus motyvus pritarti

normoms. Tai gali būti pragmatiniai, moraliniai ar etiniai

motyvai. Kokie konkrečiai motyvai lemia atskiro subekto

pagarbą teisei, nėra teisinio pozityvizmo požiūriu svarbu.

Svarbu tai, kad subjektas gerbti teisę yra apskritai

motyvuotas. Toks paaiškinimas labai atitinka realijas.

26

Žmonės gali galvoti, kad jiems sankcijų grėsmė yra svarbi

aplinkybė. Jie taip pat pritartų, kad jiems naudinga laikytis

teisės normų reikalavimų todėl, kad tai moralinis gėris ir t. t.

27