heideggeris ir ikisokratikai thinkers - · pdf fileheidegger and the presocratic thinkers...

HeideBger and thepresocratic thinkers

Heideggeris ir ikisokratikai

Heidegger and the presocratic thinkers

Kristupas SABOLIUS Vilniaus universiteto Klasikines filologijos IV kurso studentas Universiteto g. 5, LT-2374 Vilnius;

Summary

This article deals with the problem of the interpretation ofthe presocratic thinkers. The author pre- sents and anlyses Heidegger's approach to the early Greek philosophers which is considered to be the alternative method in comparison with traditional philological studies. The particular aspects of Hei- degger's interpretation are presented through the ex- tention of the key-concepts, such asphysis, parousia, polemos, logos and aletheia, which are extremely irn-

portant if trymg to percieve Heraclits and Parmenids writing. Besides the thinking of Heidegger himself is emphasized as it determines the premises that enable the non-scientifical approach. The author re- veals the possible starting point - concept of history -which is presented in T h e and Being and which elucidates the relation between Being and language.

Raktiniai iodiiai: bztis, tiesa, nepasleptis, isto- riskurnas, metafiika

Heideggerio interpretacijos prielaidos Heideggerio interpretacijos susilauke nemenkos

mokslinw (lingvisty, filosofuojanEiy kalbos istori- kq) kritikos del pernelyg 1engvabiidiSky ir moksliSkai neargumentuoty graikiSky etimologijy bei pinnlljq graikq filosofy mqstymo ne&to haktavirno. Akivaiz- du, kad tradicijos teikiamus faktus Heideggeris trak- tuoja kitaip nei istorikas ar lingvistas. Jei imturne tik velyvuosius Sio mqstytojo darbus - ikisokratikq interpretacijos, - sunku biitq Pelgti giliausias tokiq nuostatq lemianBas Saknis. Todel turime atsi- grqiti i Heideggerio projekto pradiiq ir Serdi, jo pa rindia veikalq - Biiti ir laihq.

8iame tekste Heideggeris uisiima imogi3kos Stai- biities analitika. Stai-biitis yra pirmapradiskai isto- riSka (geschichtliches) (Heidegger, 1979,381), sako Heideggeris. Btiau "istoriSkai Stai-biitis gali biiti tik deka laik$hmo (-)" (Heidegger, 1979,3%). LaikiSkumas yra jos tvarumo struktiirinis pagrindas ir jis kyla iS biities-mirEiai (Sein-nun-Tode) - vienin- teles neisvengiamos egzistencinb galimybb. Mir- tyje neirnanomas pakei6amumas: ji visada yra W e n o (t. y. konkretausmano) mirtis. Ji yra galutinis Stai- biities ihipildymas, todel mirtis visada yra prieSaky- je. Ji nutraukia Stai-bMies galimybiy realizacijq, pati biidama vien tik gryna galimybe - mirties kaip galimybes neimanoma realizuoti. Kai stai-biitis mirgta, ftai-biities nebera (Plg.: Heidegger, 1979, 235-267). Mirtis, visuomet buvodama imogiSko

projekto horizonte, suteikia imogui l a k u m q . Bii- tent todel laiko pojiitis ir supratimas priklauso tik ftai-biitiai. Istorija yra tik Stai-biities nuosavybe. Gamta kaip tokia neturi istorijos arba jq turi nepir- mapradifkai. Garnta ir tai, kas yra sutinkama pasaulyje, yra istoriSka tiek, kiek formuoja "istorine dirva" (Heidegger, 1979,381). Tik autentiSkas lai- Mkumas, tik konkreEios itai-biities savo baigtinu- mo suvokimas padaro galimu autentiikq istorifku- mq (Heidegger, 1979, 385). Fakty istorija tampa imanoma tik Sio Stai-buties istoriSkumo deka (Hei- degger, 1954,90). TaCiau tokia istorija (Historie) aptinka visai kita laiko modusq nei Stai-biities istorija (Geschichte). Historie riipi tai, kas buvo praeity- je, biitojo laiko darbai, jvykiai ir faktai - t. y. tai, ko daugiau nebera, kas daugiau nebeahandama aktua- liai, kas priklauso praeiEiai. Tuo tarpu Geschichte praeitis yra persipynusi su dabartimi ir ateitimi. Is- torija Heideggeriui reiSkia ivykiy "savitarpio pri- klausornybq", kuri tqsiasi per "praeitj", "dabartr ir "ateitj". Praeitis Eia neturi jokio iSskirtinumo" (Hei- degger, 1979,378-379). Kaip tik to& - iSskirtini - statusq praeitis igyja Historie perspelctyvoje. Auten- 2 tiikoje istorijoje tai, kas buvo, dar kaikokiu biidu .-1

tebkra, o sykiu tai, kas buvo, suteikia ateities buvi- 8 mo galimybes. Heideggeris Geschichte kildina if 3 veiksrnaiodfiogeschehen (ivykti, atritikri). Istorija $. suprantama kaip jvykis, kaip jvykis, kuris priklauso .2

%

i m o g u s i r f o d i s

I f i l o r o f i n i a i t y r i n i j i m a i

Stai-biiCiai. l'hi, kas vyksta, giliausia prasme vyksta su manimi. Praeitis dalyvauja Stai-biities konstitu-

. cijoje kaip ir dabartis, ir ateitis. Geschichte horizonte veikiau ateitis tampa ibkirtine temporaline faze (Heidegger, 1979,329), kaip perspektyva, kurioje da-Sein tures iSstoti j santyM su biitimi, kaip tai, kas verEia Stai-biities projektq judeti i prieG, kaip tai, kas konstituoja 1aikiSkumq ir istorinq Stai- biiti kaip tokiq (Heidegger, 1979,304).

I Heideggerio ikimkratiky interpretacijq reikia ivelg- ti turint omenyje biitent pastardq la&i&umo ir isto- &cum0 sampratq. Vis &It0 dauguma Heideggerio kri- tikq priekaibuja jam remdamiesiHLFtorie prielaido- mis. HeideggeriSka Geschichte samprata yra jo totalio- sios fenomenologijos dalis. a y r a istorija, kuriq aptin- kame kaip aktualq pasirodymq, kaip Stai-biities akira- &o fenomenq, susijusj su jos egzistencine struklib. Pra- eities faktus tiriantis mokslininkas tun vengti persipy- nirnq su aktualiu istoriSkumu; jis tun palaltivirZS dabarties irvid savasties, jo siekis yra U t i savotiSka, praeitj kiaurai persmelkianciq super-ego pozicijq. Tik tuomet, kai jis pakankamai toli pasislenka Sia kryptimi, jo tyrimas tampa akademihi vertingas. Tuo tarpu Hei- deggeris sido nek@ nei nuo savo, nei nuo pasaulio, su kuriuo susiduriama, konkretumo. Nes istorija vyksta tik biityjepasaulyje (Heidegger, 1979,388), pasaulyje, kuris priklauso Stai-biiCiai kaip in&-Wek-Sein.

Biities istorija nebiitinai sutampa su faktq istorija. Biities istorija remiasi da-Sein istoriSkumu. Tie- sa apie biitj gliidi jos atsiskleidime. Tbdel Siame kon- tekste visai kitokiq prasmq m a ir etimologija bei iodZio skambejimas. Pagal kalbos ir biities sqsajq atgaivinti iodiio prasmq nereiSkia atkasti iodiio istorines Saknis. Biities istorija kalboje ikiskleidiia tik kaip prasmes atsiverimas Stai-bziai: tai, kaip S ta i -ba~ supranta biiti. TaCiau supratimas gali ne- atitikti istorinio iodiio kitimo, kaip prasme neati- tinka fakto. Istorija kaip Historte priklauso nuo Ges- chichte, kuri yra Eia ir dabar. Ji priklauso nuo Stai- biities buvimo biido (Seinsart), kuriuo jinai iS tiesq buvo ten (dagewesen) (Heidegger, 1979,393). Tai, ko ieSko Heideggeris, yra biitent biities prasmes atsiverimas Stai-biitiai. Antikoje sutinkame etimologijq, kurios niinai mums atrodo neteisingos. Yra iinoma, kad graikai iymiojo dievo 'AxbAhwv var- dq perskaitydavo kaip 'A-xohhbv, reiSkia Ne-dau- gzk, t. y. Kenis. Moksliniu poiiiiriu tai nera teisinga etimologijal .l%Eiau tai, kas gliidi kalboje ir kas yra girdima ir suprantama, kuomet yra tariamas iodis,

negali biiti neteisinga. Prasme nera nei teisinga, nei neteisinga. Ji tik gali bMi &a arba prarasta.

Sias nuostatas Heideggeris akivaizdiiai realizuo- ja savo tyrime. Kaip vienq aiSkiausiy pavyzdiiq galima biity pateikti etirnologines analizes, kuriose gre- ta su graWkq b&iq Sakny paieSka jis pateikia ir vokiSkas etimologijas bei analizuoja pastarqsias lyg tarp graikiSky ir volciSky Saknq bMq askus tiesioginis r)rSysZ. Be abejo, tarp jy egzistuoja ir etimologinis @ys, taSau heidegeriskoji perspektyva atveria kitokiq Sio ryiio dimensij% Thi yra dimensija, kuria atveria istorinis da-Sein, mqstantis Eia ir dabar, t. y. dimensija, kurioje konkretibi-biitis sutinka biities istorijq praeities-dabarties-ateities vijoklyje. Tbi, kad Stai-biitis yra istoriSka, reZikia, jog ji niekada nepaky- la vir3 savosios biities-pasaulyje. Tbkia interpretacija pastebi savo istorinq apibrefti ir savo istorinio mo- mento konkretumq, taCiau tai pastebedama, ji ne- bando be@ nuo Sio istorinio konkretumo, o greihau sqmoningai jima ji i savo interpretacijq.

Originali istoriSkumo samprata nera vienintelis faktorius nulemiantis netradicia Heideggerio anali- nis pobiidi. Ir pati jo ikisokratikq interpretacija nera savitiksle. Jis nestudijuoja Herakleito ir Parmenido fragmenty tam, kad I ?Rs I~~~ , a i r h ir daugims pasaky- ty apie jy filosofijg nei tai buvo padaryta iki Siol. $ie mqstytojai papuola j Heideggerio akiraQ del savo ypa- tingo santykio su biitimi. Jis sako, kad kreipiasi j juos tam, kad "istoriskai" nufiesty tam tikras problemas (Heidegger, 1958,104-105). Pirmiausia turirnas omenyje mqstymo ir biities santykis, kuris iSrySkeja Par- menido vo~lv ir Herakleito Abyyos analizkje. Filoso- fijos istorija yra iSskirtine istorija. Tai yrafilosofijos istorija, o tai reiSkia, jog ja uisiimantis turi pirmiausia biiti filosofas. lbdel Heideggerio interpretacijos nera antrinis tekstas-antikiniy veikalq kritika. Tai yra filosofija iS pirmq Wpy, o ne ikisokratikq filosofijos re- konstrukcija. Jis greiCiau bando taip pat mqstyti, kaip mpte didieji ikisokratikai, nei juos nagrineja remda- masis kokia nors moksline metodika. MetaforiSkai tariant, Heideggerio r&mas tekstas siekia atliepti, ataideti ikisokratiky fragmentarns. Metafjzikos retros- pektyva pasta49 athrilgiu buvo ganetinai negailes- tinga: Sioje erdveje ikisokratikai atrodo kaip primity- vioji gamtos filosofija, nuo kurios prasidejo "tobulB janti" vakat-y mqstymo eiga. Wkratikaivakaq mp- tymo tradicijoje turi ir kitqvardq, suteiktq iS filosofi- n& retrospektyvos pozicijos, - natiirfilosofai. Pirmoji Sio Zodf io dalis yra 1otyniSkasisphysis vertimas. Nori-

Anot F! Chantraine'o etimologinio Zodyno, Sis Eodis k i l p P kdkurios Mdosios Azijos neindoeuropietiSkos kalbos, todel veikiausiai neturi graikiSkq Saknq (Plg. Chantraine, 1968,

Heidegger and the presoerutz'c thinkers

ma pasakyti, kad ikkokratikai bwophpw, i. e.gimties m~tytojai. Pmkratinis filosofijos posiikis "atranda" ta metaphysika - tai, kas anapusp@sir. Biitent Sis a . ir reiSkia biities uZmarStj. Natiirfilosofija me- tafiziko liipose ima reiksti netobulumq ir primityvu-

pirmaji bandymg kelyje link metafizikos. Herak- leito logos ar topyr imami matyti kaip platoniSkosios anapwybks uhomazgm, kaip siekis pehngtigam- tos mtptymij. %d ikikisokratikai, nors ir ikaugojo savo "pixmqjy filosofq", "filmfijos Sakny" s t a m ko- kybilikai atrode kur kas p r d a u neivklesni filwfijos gigantai. J juos biidavo Zvelgiama su pagarba, juose atpQ&mm parankios maStymo uiuomazgas, M a u giliausia prasme ikisokratikai pasilikdavo pradZia- mokaliai iilosofijos pirmokai, palyginus su "suaugu- sia" metafin'nio rn-o paradigma. n o tarpu Hei- dewrio interpretacijq pobiidis yra radkdiai priegin- gas tokiai asimetrijai. Jo tekstas siekia pratpti ikisok- r a w ra&q nuotrupas; biitent pratpti, o ne Maidyti

ar pajungti, kaip daryty normatyviniu Mgsniu hel- giantis filmofas. Tqsa tia swokiama kaip prasmb sklaidos kelias. Badicine ikisokratikq fragrnentq analitika reikalauja sugauti, stabiliai patalpinti tekstit, idant ji biity galima preparuoti naudojantis tais instrumen- tais, kurie tuo metu yra analizuojantiojo dispozicijoje. Jai riipi staveti ad&hu nei stovi analifllojamasis tekstas tam, kad jigalety to@ tekstg beqlygiikaivaldyti. Heideggerio tekstui taisykles turi diktuoti interpre- tuojamasis tekstas. Jei tradicine interpretacijg jsivaiz- duotume kaip uWojamq paaiSkinamqjj sluoksnj ant aiSkinamojo teksto, tai Heideggerio anaW veikiau atrodyty kaip Salia artapacin laygtimivykdoma slinktis.

lhm, kad atgaivintum tai, kaip mqste ikisokratikai, reikia mqstyti Siek tiek drastzkai (Heidegger, 1958,134), sako pats Heideggeris. % reiSkia Mkiq konfrontacijq su moksline tradicija.

Graikiskai suprasta bmis b

S e ~ ~ e n h e i t - taip Heideggeris ivardija ke- kio tolesnio nagrinejimo. Veikiau atvirmai, "biities" liq, kuriuo nuiygiavo poplatonine filosofija, nors bii- qvokayra pati tarnsiausia" (Heidegger, 1979,3). Me- ties klausimas niekada nebuvo pradingp iS metafizi- tafzika j biiti Zvelge taip pat kaip i bet kurj kitq tikro- kos akiratio. Net ir pats Heideggeris tai patvirtina: v b daktq, todel jos Mgsnyje biitis pavirto objektu - Biityje irlaike jis pateikia keletq atsakymq i klausimq stabiliu dariniu, kuri tarsi galima sutiupti mokslinio "kas yra biitis?", kuriuos siiilo filmfijos istorija (Aris- tyrinejimo akiratyje. Buvo uZrnirSta apie ontologinj totelio r b 6v ~ U T L xa96Aou @A~ara x i v r w v skirtumq tarp biities (Sein) ir biitybb (Seiende), ir tai (Met. B 4,1001 a 21), Tomo AkvinieCio Illud quod buvo lemtingas posiikk bUiauimarS& link. Kalbe- plimo cadit sub a p p r e w n e mt em, ccuius ~ ~ c - damas apie pastaraji ontologhi skirtumq, Herbertas tus i n c m i n omnibus, q u a e c ~ q u i s a p p M - Spiegelbergas pastebi: "Heideggeris tvirtino, kad Sio dit (S. th II' qu. 94 a 2) etc.) (Heidegger, 1979, 3). skirtumo paneigimas sukele vis didejanziq ne tik va- Bz2ie.s M f i s anaiptol negali reikSti, kad i biitj bu- kary filosofijos, bet netgi vakanj civilizacijos nesek- vo nebekreipiamas dkmesys tematine prasme. TmCiau me, kadangi pastarosiosvis labiau ir labiau eme laypti jau ir pateiktieji apibre2ima.i byloja apie tamsq ir mig- ne link biities kontempliacijos, bet link biitybiy (thng- loturnit, kurie atsiranda, kuomet metafizb bando rep in-being = Seiendes) studijavimo ir galiausiai techni- rezentuoti biitj kalboje. Heideggerh isskiria tris esmi- nio naudojimosi jomis ar jq pajungirno" (Spiegelberg, nes ir biitent apie bc2h u&nan!@ bylojantias definici- 1978,286). B d biities analitikavakarq mqstyme tapo jas: "biitis" - pati bendriausia sqvoka; '%titis"- nenu- biitybb analitika, o tiksliau tariant, jos abi buvo suta- sakoma (-) qvoka, "biitis" -savaime su- patintos. Kaip tik Si sutapatinimq Heideggeris pavadi- prantama sqvoka (Heidegger, 1979,3-4). 'Ibkie api- na biifks M t i m i : biitis dingo iS filosofq akirai50, breiimai, nors ir puikiai pakliista logikos tvarkai, bau- arba, kaip teigia George Steiner, "Msq santykiai su ginantiai dvelkia turinio tuStumu. Ar kas q4tqsi tvir- egzistencija - Zmoniq kalbos Serdis ir esrninis princi- tinti, kadhtup yra pasakoma kas nors, kq biity galima pas - nugrimzdo i gramatinq banalybq (iodis "yra" aptikti kaip pozityvy, sugaunamq turinj; o juk biitent sumenko iki gramatinks junghes) arba i u2marStr to siekiama konstruojant minetas definicijas. 'Ibkia - (Steiner, 1995,n). 3.10 tarpu Heideggeris yra link9 abstrahuota, nenusakoma, savaime suprantarna - bii- ilikelti Semq%zge, klausimq apie bi@, ir Siame klausi- 5 tis regisi mums tolima (ar gal greiziau nutolinta) ir me gliidi intencijavel atsiverti biities prasmei, biities, 3 nieko nereiikianti, kadangi jos prasme prasmenga kuri jau nebiitq sutapatintasu Seiende. Jis, be abejo, 5 Maviduriy sqvoky remuose. "Kuomet yra atitinka- susiduria su ta pa&a problems, kuri nwede i aklavietq % mai sakoma: "biitis" yra bendriausia sayoka, tai negali vakary mqtyrnq: Amp banoma kalbetiapie biia Amp a reikSti, kad ji yra pati askiausia ir nereikalaujanti jo- kalboje prikelti biiQ. IS pinno Zvilgsnio Heideggerio $

I f i l o r o f i n i a i t y r i n i j i m a i

kalbejimo maniera atrodo dar miglotesne nei g r i e h tradicijos Wibinimas ir jos deka atsiradusiq slepiniq ir lo&h reprezentuojan60 mqstymo iStara: pilna tau- pahhmas . Siq d u o t i mes suprantame kaip iki pir- tologijq, keisty etimologijq, pasikartojaneiq ir tarsi 4 mapradb patirties, kurioje buvo igytos pirmosios ir pa@ tuStumq t eweb ian6q M y . Heideggeris yra nuo tada nukreipianEios (leitenden) biities apibr&p, link@ radikaliai sujudinti metafkkos pagrindus: "Jei vadovaujanf-k biities Wausimu (am Le#aden der del paties biities klausimo (Sehqhge) tun biiti igytas Sevrsfmge) vykdomq perduoto antikinb ontologijos jo istorijos skaidrumas, tai reikalingas sustabarejusios paveldo de.sfn&ijq7' (Heidegger, 1979,22).

Biitis kaip cp6ol~

Pirmiausia reikia igsiaiikinti, kq biitis reiSkia graikams. Pagrindinis vardas, kuriuo graikai vadino biiti ir iS kurio iSplaukia visi kiti Heideggerio interpretacijos aspektai, yra cpJu~< - gimtis3. Ta- Eiau cp5u~g toIi gr&u negali biiti suprasta kaip vien tikgamta ar apskritai kaip tai, kq mes dabar vadi- namefitlkuaiais ar netgipiniuis reiSkiniais. "Tad pirmapradigkai ( p 6 u ~ s reiSkia: kaip iemg, taip ir dangq, kaip augalus, taip ir akmenis, kaip gyvu- nus, taip ir imogq ir Zmogaus istorijq Zmoniq ir d i e 4 darbuose; galiausiai paEius dievus, paklus- tanCius likimui" (Heidegger, 1958, 12). "FiziSku- mui mes prieSpastatome psichiskumq, dvasiSku- mq, gyvybingumq, gyvumq. Graikai gi net ir veles- niu laikotarpiu visa tai priskiria prie cplju~s" (Hei- degger, 1958, 13). Tai yra struktiirinis biities atverties Stai-biiEiai branduolys, biities pasirodymo pagrindas, dar vienas biities vardas. Biitis yra cplja~s: von sichAufgehende, iS saves kylanti, iSdygs- tanti, iSauganti (Heidegger, 1958,54). Kaip vienq i9physis isiveriimo i pasauli pavyzdiiq Heidegge- ris pateikia roi ls i$augimq/iSdygimq (Aufgehen). Nuolatinis savp isskleidimas, savipasirodymas, kuris vyksta be perstojo. Galiausiai cplja~s yra d m aufgehende verweilende Walten - iSkylantis, iSlie- kantis vieipatavimas. Tad biiti reiSkia vieQatauti. TaEiau viegpatavimas Eia nenurodo i tironiSkq ga- lios realizacijq. VieSpatauti - vadinasi, iSkilti ir iSlikti savo ribose: in-sich-am-sich-Hinausstehen (savyje-3-saves-ilstoti). Tai byloja apie biities pri- gimtyje slypinEiq dinamikq, taciau iSsyk reikia S j bei tq pastebeti apie pastarosios dinamikos specifikq. Biitis nereiSkia nei kitimo, nei tapsmo: "Tai, kas kinta, dar nera. Tam, kas yra, jau daugiau nebe- reikia tapti. Tai, kas yra - "biitybe" - jau paliko u i saves bet kokj tapsmq, jeigu jis iSvis kada nors vyko ar galejo tapti" (Heidegger, 1958, 72). cPlju~s ir c p l j ~ ~ v Cia nurodo ne i evoliucijq ar progresq, bet i iSkilimq i Sviesq ar atvertt (aufgehen in das Offe-

ne). Dar daugiau, biitis kaip cpdu~g yra iSliekanti (Verveilende), tad turimas omenyje ir jos tvirtas stabilumas. "Pirmaprade graikq biities sqvoka turejo tam tikrq tvirtumq biities athilgiu, tam tikrq pastovumq (Standighit) ir Sis Physis aspektas veliau graikq buvo radikalizuotas iki oAuia" (Seidel, 1964,35). n i g i jau ima rySketi jtampa tarp biities statikos ir dinamikos. Si, sakytume, "povandeni- new Heideggerio raStq tema yra ypatingai svarbi. Stabilumas pats savaime fiiosofiniam mqstymui asocijuojasi su objektine tverme ir apibreitumu. Tai Eia negali biiti turima omenyje. Buties stabilumas yra greiEiau iS jos vidaus kylanti strukturine tvermt. Objekto tvarumas remiasi i objektq &el- gianEiu subjektu: giliausia prasme biitent subjek- tas atskiria vienq objektq nuo kit0 sykiu konstituo- damas jo pastovumq garantuojancias ribas. Sub- jektas mato objektq ir Siuo savo matymu suteikia jam formq. ~velgianEiojo ivilgsnis sugauna ir sustabdo objektq statiSkoje padetyje. Kitaip tariant, subjekto-objekto perskyra savo prigimtimi yra iSoriSka. Tho tarpu bfities ribos slypi paEioje biityje. Graikai Sias ribas vadino xkpag. Tai yra saves laikymas savo ribose, savinustatymas, saves apsi- ribojimas, kuris realizuojasi kaip r k h o s (galas). Pastaroji biities savybe Aristotelio mqstyme pavir- to & v r o A i x ~ r a : das Sich-in-der-Grenze-halten, t. y. saves-laikymas-ribose; "riba ir galas yra tai, deka ko biitybe pradeda biiti" (Heidegger, 1958,46). Tai paCios biities galimybes biiti realizacija: suge- bejimas pa-si-baigti, ap-si-riboti. SangrGinis -si- Eia labai svarbus, kadangi biitiesribotumas (jokiu biidu nesuprantant jo negatyvia prasme) priklauso nuo paEios biities. Kadangi pati biitissave apriboja, riba ir galas Eia nurodo ne i triikumo buvimq, bet greiEiau atvirkSEiai - reiSkiagalutinj igsipildy- mq ir iS-baig-turna: nus-si-statydama ribas biitis pradeda biiti.

IS to, kas pasakyta, jau galime konstatuoti du grai-

' Paprastai Sis iodis vertiamas kaip gamtalprigimtis ir suvokiamas kaip IotyniSkos mtwa atitikmuo. Heideggeris kritikuoja toki (cprju~s kaip natwa) vertimq, todel pasirinkau kitq, labiau heidegerigkq dvasiq atitinkanti variantq, kuris, tiesa, nera toks jau naujas (plg.: i lietuviq k. M. Adomeno iherstus Herakleito Fragementus).

kiSkai suprastos biities analitikos struktiirinius mo- mentus. h a s i s ir pagrinclinis yra tai, kad biitis mums atsiveria kaip q6ar~ -save parodantis bei Sstojan- tis vi&patavimas. Antrasis yra tai, kad cpSar~ pats save apriboja.

@S-acc i3 tiesq net ir kalbos istorijos poiiiiriu siejasi su indoeuropietiSku veiksmaZodiiu b*: tai patvirtina ir lingvistikos mokslas, i tai atkreipia demesi ir Heideggeris. Prokalbes Saknis, matyt, yra buvusi bhii, bheu. Sios Saknies vediniai (be grai- kiSkojo cpSo) biitq IotyniSkasisfui (fuo), vokigkasis bin, bist, rusiSkasis byl, byli ir, be abejo, lietuviSkasis buvo, bus, bzik, biiti. Graikq kalboje, skirtingai nei kitose indoeuropietiq kalbose, cprjay gramatiSkai atsiskyre nuo veiksmaZodZio biiti, taciau pasiliko biities prasme. hngdamas dar toliau Heideggeris iiq gakni (cpu-) etimologiSkai sieja su kita Saknimi qa- ir atitinkamai su qaiveu%ur (Heidegger, 1958, 54). Gimtis, kaip jau minejome, rei3kia pa-si-rody- mq, iiejimq i Svieq (in Lichts aukehen), atsiveri-

H e w e r and the presocmtic thinkers

mq. Ji yra ta, kuri cpaive~ar, pati save parodo iSlik- darna ir laikydama save savo ribose. Tb, kas nera matoma, nera. Tim, kad biitum, reikia iSeiti hie- s4, pa-si-rodyti. @aivra&zr yra biidas, kuriuo biitis kaip cpirarg realizuojasi, %ti yra atsakymas i klausimq, hip biitir ym. Ji yra tiek, kiek ji pasirodo iS paslepties. Pastarasis momentas veliau bus dar la- b i a ~ iSvystytas kalbant apie biities ir tiesos (&h$kta) santyki. Pats Heideggeris sako: "cpGay kt Ft Ent-steha, aus dem Verborgenheit sich ge- mus - und diesa so erst in den Stand bringen" (Hei- degger, 1958,12): cpSay yra iSkilimas iS paslepties (Verborgenheit). Anot De Ceechi Duso, aukSCiau pacituotame fragrnente atsiskleidiia $urg prasme kaip dA44kra (De Cecchi Duso, 1970, IS), kuriq Heideggeris supranta kaip Un-verbo~genheit. Tho tarpu, griZtant prie &vso$a~, verta pastebeti, kad jame gliidi paskptoji dinamika, kuri susieja biitybq ir bii ti, per kuriq biitis isiver2ia i biitybq. Biities pa- sirodymas yra jos supratimo garantas.

Biitis kaip xapouoia

Nagrinedamas indoeuropietiSkq veiksmaZodi biiti, be jau minetos bhii, bheu Saknies, Heidegge- ris isskiria dar dvi. Pirmoji ta, kuriq sutinkame dagniausiai - es (elpi, ~Tvat, farr (gr.), esmi, esi, esi, asmi (sanskr.), esum, esse, est (lot.), sunt, sind, sein, ist (vok.), esy esi, esti, esame, esate (liet.). Susiejant su sanskrito asus ji atitinkamai yra "gyvenimas, gyvenantis, tas, kuris kildamas iS saves paties, stovi ir biivoja paciame savyje: sava- rankiSkas (Eigenstandige)" (Heidegger, 1958, 54). Dar vienq Sakni Heideggeris atranda tik ger- maniaoje paradigmoje (sein, wal; gewesen): We- sen - biivoti, gyventi. Paprastai Sis iodis verEia- mas kaip esme, kasybe (quidditas). Jo vedinys An- wesen reiSkia buvimq, dalyvavimq, biitybg ar, lo- tynlkai tariant,prezencijq ir yra graikiSkosios Ira- pouaia atitikmuo. Anot Heideggerio, oirula arba tiksliau xapouaia yra dar vienas biities vardas, kuris veliau metafizikos perspektyvoje tap0 substancija (Heidegger, 1958, 46). Pirmapra- diSkai tai yra Priisem des Priisenten, Anwesen der Anwesenden - biitybb buvimas. Ir biitentAnwe- sen prasmes iSskleidimas tampa esminis, kad suprastume graikiskqjq xapouaia. Seidel'as paste-

bi, kad "yra vokiSkojoAnwesen reikSme reiikianti nuosavybq, kq nors tvirto, savo Saknimis turinti konotacijy su dirva, Zemes dalimi, kuriq iS kartos i kartq turejo ta pati Seima; Siq sampratq taip pat reikia tureti omenyje tam, kad suprastume Hei- deggerio Anwesen" (Seidel, 1964,36). Ir vel ap- tinkame biities stabilumo ir tvirtumo momentq. 'Thi yra Zemes, i kuriq galima atsiremti, tvirtybe, Zemes, kurioje yra Saknys. Cia biitis pasirodo kaip atramos tdkas, kaip paukSEio lizdas, Saltinio iSta- kos, Zmogaus namai ir Zeme, kuri jam buvo per- duota iS kartos i kartq. De1 to ji yra visq laikq esanti, buvojanti, dalyvaujanti. Kasdieniais ter- minais kalbtdami pasakytume, kad Sis biities da- lyvavimas suteikia jaukumq ir ultikrintumq. ?b- liau tqsdami struktiirinq analiq galetume pridurti, kad biitis, kuriq sutinkame kaip cp5at~ (iSejimq i Sviesq, atverti), kcyi pati save parodo (cpaivrrar), pati nusistato savo ribas (xipaV- tad nera bega- line) ir nuolat buvoja suteikdama pagrindq (xa- pouuicx). Sitos biities savybes deka pasaulis yra miLq pasaulis. Svetimumas pasaulio atMgiu yra antrinis, nes nuo pat pradiiq aS pasauli gaunu kaip iS kartos i kartq paveldimq ieme. 3

3

Heidegger and the presocmtic thinkers

k3kai suprastos biities analitikos struktiirinius mo- mentus. F'irmasis ir pagrindinis yra tai, kad biitis mums atsiveria kaip cprja~c - save parodantis bei iSstojan- tis viespatavimas. Antrasis yra tai, kad cp6ay pats save apriboja.

Q5-a~g 8 tiesy net ir kalbos istorijos pofiiiriu siejasi su indoeuropietiSku veiksmaitodfiu biiti: tai patvirtina ir lingvistikos mokslas, i tai atkreipia demesi ir Heideggeris. Prokalbes Saknis, matyt, yra buvusi b h , bheu. Sios Saknies vediniai (be grai- kigkojo cprjw) biity 1otyniSkasisfui m), vokiSkasis bin, bist, rusiSkasisby1, byli ir, be abejo, IietuviSkasis buvo, bus, bi&, briti. G r a m kalboje, skirtingai nei kitose indoeuropieEiy kalbose, Q ~ U L ~ gramatigkai atsiskyre nuo veiksmafodiio biiti, tatiau pasiliko bEties prasme. hngdamas dar toliau Heideggeris Siq Sakni (cpu-) etimologigkai sieja su kita Saknimi qm- ir atitinkamai su cpaivso8a~ (Heidegger, 1958, 54). Gimtis, kaip jau minejome, reiSkia pa-si-rody- m g iSejimq i Sviesq (in Lichts aufgehen), atsiveri-

mq. Ji yra ta, kuri cpaiv~ra~, pati save parodo illik- dama ir laikydama save savo ribose. To, kas nera matoma, nera. Tim, kad biitum, reikia iSeiti i Svie- sq, pa-si-rodyti. Qaiv~aBac yra bfidas, kuriuo biitis kaip cp5ay realizuojasi. ' h i yra atsakymas i klausimq, ka@ baris ym. Ji yra tiek, kiek ji pasirodo iS paslepties. Pastarasis momentas veliau bus dar la- b i a ~ igvystytas kalbant apie biities ir tiesos (&h-/$kra) santyki. Pats Heideggeris sako: "rp6ar~ kt das Ent-stehen, a m dem Erborgenheit sich ge- mus - unddieses so erst in den Stand bringen" (Hei- degger, 1958,12): cprjay yra iSkilirnas iS paslepties (Verborgenheit). Anot De Cecchi Duso, aukSCiau pacituotame fragmente atsiskleidiia $cry prasme kaip Mtfkra (De Cecchi Duso, 1970, 15), kuriq Heideggeris supranta kaip Un-verbolgenheit. n o tarpu, gri2tant prie cpaives.&c~, verta pastebeti, kad jame gliidi pasleptoji dinamika, kuri susieja biitybe ir biiG, per kuriq biitis isiveriia i biitybe. Biities pa- sirodyrnas yra jos supratimo garantas.

BGtis kaip napouaia

Nagrinedamas indoeuropietilkq veiksmaZodi bEti, be jau minetos bhii, bheu Saknies, Heidegge- ris iSskiria dar dvi. Pirmoji ta, kuriq sutinkame dafniausiai - es (~lp1, ~ t v a ~ , Can (gr.), esmi, esi, esi, asmi (sanskr .), esum, esse, est (lot.), sunt, sind, sein, ist (vok.), esu, esi, esti, esame, esate (liet.). Susiejant su sanskritoasus ji atitinkamai yra "gyvenimas, gyvenantis, tas, kuris kildamas iS saves paties, stovi ir biivoja paciame savyje: sava- rankiSkas (Eigenstandige)" (Heidegger, 1958, 54). Dar vienq Sakni Heideggeris atranda tik ger- maniSkoje paradigmoje (sein, wac gewesen): We- sen - biivoti, gyventi. Paprastai Sis iodis verfia- mas kaip esme, kasybe (quidditas). Jo vedinys An- wesen reiSkia buvimq, dalyvavimq, biitybg ar, lo- tyniSkai tariant,prezencijq ir yra graikiSkosios xapouaia atitikmuo. Anot Heideggerio, odoia arba tiksliau xapouaia yra dar vienas biities vardas, kuris veliau metafizikos perspektyvoje tap0 substancija (Heidegger, 1958, 46). Pirmapra- diSkai tai yra Priisenz des Prasenten, Anwesen der Anwesenden - biitybes buvimas. Ir biitentAnwe- sen prasmes iSskleidimas tampa esminis, kad suprastume graikiSk4q xapouaia. Seidel'as paste-

bi, kad "yra vokiSkojoAnwesen reiklme reiSkianti nuosavybq, kq nors tvirto, savo Saknirnis turinti konotacijy su dirva, femes dalimi, kuriq iS kartos i kartq turejo ta pati Seima; Siq sampratq taip pat reikia tureti omenyje tam, kad suprastume Hei- deggerio Anwesen" (Seidel, 1964,36). Ir vel ap- tinkame biities stabilumo ir tvirtumo momentq. Tai yra iemes, i kuriq galima atsiremti, tvirtybe, Zemes, kurioje yra Saknys. Cia biitis pasirodo kaip atramos tdkas, kaip paukSfio lizdas, Saltinio iSta- kos, imogaus namai ir i emt , kuri jam buvo per- duota iS kartos i kartq. Del to ji yra visq laikq esanti, buvojanti, dalyvaujanti. Kasdieniais ter- minais kalbedami pasakytume, kad Sis biities da- lyvavimas suteikia jaukumq ir uitikrintumq. To- liau tpsdami struktiirinq analizq galetume pridurti, kad biitis, kuriq sutinkame kaip ~ Y ~ U L C (iSejimq i Sviesq, atverti), kwi pati save parodo (cpaivora~), pati nusistato savo ribas (xipay- tad nera bega- line) ir nuolat buvoja suteikdama pagrindq (xapouaia). Sitos biities savybes deka pasaulis yra miisy pasaulis. Svetimumas pasaulio athrilgiu yra antrinis, nes nuo pat pradiiy a3 pasauligaunu kaip iS kartos i kartq paveldimq ieme. a

2

S Y

Heideggeris ir ikisokmtikai

kiSkai suprastos biities analitikos struktiirinius mo- mentus. Pirmasis ir pagrindinis yra tai, kad biitis mums atsiveria kaip cp5u~q -save parodantis bei i9stojan- tis viegpatavimas. Antrasis yra tai, kad cp5arq pats save apriboja.

@5-u~q iS tiesg net ir kalbos istorijos pofiiiriu siejasi su indoeuropietsku veiksmaiodiiu b&.: tai patvirtina ir lingvistikos mokslas, i tai atkreipia demesi ir Heideggeris. Prokalbb Saknis, matyt, yra buvusi bhli, bheu. Sios Saknies vediniai (be grai- kiSkojo cprjw) biitq IotyniSkasisfru Cfuo), vokiSkasis bin, bist, rusiSkasisby1, byli ir, be abejo, IietuviSkasis buvo, bus, biik, biiti. Graikq kalboje, skirtingai nei kitose indoeuropietiq kalbose, cplio~ gramatigkai atsiskyre nuo veiksmaiodiio bziti, taEiau pasiliko biities prasme. hngdamas dar toliau Heideggeris Siq Sakni (cpu-) etimologigkai sieja su kita Saknimi cpa- ir atitinkamai su cpaiveoQa~ (Heidegger, 1958, 54). Gimtis, kaip jau minejome, reiSkia pa-si-rody- mq, igejimq i Sviesq (in Lichts aufiehen), atsiveri-

Heidegger and the presocratic thinkers

mq. Ji yra ta, kuri cpaivera~, pati save parodo iSlik- darna ir laikydama save savo ribose. To, kas nera matoma, nera. Tmm, kad biitum, reikia iSeiti i f i e - sq, pa-si-rodyti. @aiveoht yra biidas, kuriuo biitis kaip cprjarg realizuojasi. Tmi yra atsakymas klausimq, hip biitri ym. Ji yra tiek, kiek ji pasirodo iS paslepties. Pastarasis momentas vkliau bus dar la- b i a ~ iSvystytas kalbant apie biities ir tiesos (drA4hra) santyki. Pats Heideggeris sako: "cpSacq kt das Ent-stehen, aus dem Nrborgenheit sich ge- raus - und ddeses so erst in den Stand bringen" (Hei- deger, 1958,12): cp5ay yra iSkilimas iS paslepties (Verborgenheit). Anot De Cecchi Duso, aukl;Eiau pacituotame fragrnente atsiskleidiia cpSay prasme kaip bA+-jssra (De Cecchi Duso, 1970,15), kuriq Heideggeris supranta kaip Un-verborgenheit. 'Ibo tarpu, griitant prie cpaiv&&ar, verta pastebeti, kad jame gliidi pasleptoji dinamika, kuri susieja biitybq ir biiti, per kuriq biitis jsivedia i biitybq. Biities pa- sirodymas yra jos supratimo garantas.

Biitis kaip napouola

Nagrinedamas indoeuropietiSkq veiksmafodi biiti, be jau minetos bhii, bheu Saknies, Heidegge- ris igskiria dar dvi. Pirmoji ta, kuriq sutinkame dainiausiai - es (cipi, E I V ~ L , &art (gr.), esmi, esi, esi, asmi (sanskr.), esum, esse, est (lot.), sunt, sind, sein, ist (vok.), esu, esi, esti, esame, esate (liet.). Susiejant su sanskritoasus ji atitinkamai yra "gyvenimas, gyvenantis, tas, kuris kildamas iS savp paties, stovi ir biivoja paEiame savyje: sava- rankiSkas (Eigenstdndige)" (Heidegger, 1958, 54). Dar vienq Sakni Heideggeris atranda tik ger- maniSkoje paradigmoje (sein, war, gewesen): We- sen - biivoti, gyventi. Paprastai Sis iodis verzia- mas kaip esme, karybe (quidditas). Jo vedinys An- wesen reiSkia buvimq, dalyvavimq, biitybe ar, lo- tyniSkai tariant,prezencijq ir yra graikiSkosios xapouaia atitikmuo. Anot Heideggerio, ohoia arba tiksliau xapouala yra dar vienas biities vardas, kuris veliau metafizikos perspektyvoje tap0 substancija (Heidegger, 1958, 46). Pirmapra- diSkai tai yra Prdsem des Prasenten, Anwesen der Anwesenden - biitybes buvimas. Ir bUtentAnwe- sen prasmes iSskIeidimas tampa esminis, kad suprastume graikiSkqjq xapouaia. Seidel'as paste-

bi, kad "yra vokiSkojoAnwesen reikSme reiSkianti nuosavybq, kq nors tvirto, savo Saknimis turinti konotacijy su dirva, iemks dalimi, kuriq iS kartos i kartq turejo ta pati Seima; Siq sampratq taip pat reikia tureti omenyje tam, kad suprastume Hei- deggerioAnwesen3' (Seidel, 1964,36). Ir ve1 ap- tinkame biities stabilumo ir tvirtumo momentq. Tai yra iembs, i kuriq galima atsiremti, tvirtybe, iemes, kurioje yra Saknys. h a biitis pasirodo kaip atramos tdkas, kaip paukSCio lizdas, Saltinio iSta- kos, imogaus namai ir Zeme, kuri jam buvo per- duota iS kartos j kartq. De1 to ji yra visq laikq esanti, buvojanti, dalyvaujanti. Kasdieniais ter- minais kalbedami pasalcytume, kad Sis biities da- lyvavimas suteikia jaukumq ir uitikrintumq. To- liau tqsdami struktiirinq analiq galetume pridurti, kad biitis, kuriq sutinkame kaip cpharq (iSejimq t Sviesq, atverti), kwi pati save parodo (cpaiverar), pati nusistato savo ribas (xtpaV- tad nera bega- line) ir nuolat buvoja suteikdama pagrindq (xapouoia). Sitos biities savybes deka pasaulis yra miiq pasaulis. Svetimumas pasaulio athilgiu yra antrinis, nes nuo pat pradfiq aS pasauli gaunu kaip iS kartos i kartq paveldimq iemq. %

S ul

P p

f i i o s o f i n i a i t y r i n e j i m a i

lbliau reikia detaliau iSsiaiSkinti, hip cp6oy i3ei- na i Sviesq. Jos prigimtis atsiveria 53 Herakleito fragmente:

IIbhcyo< x k v r w v pkv x a r 4 p Barc, x i v r o v 8c! p a a ~ A ~ G g , xal oh^ ykv 8 o o b ~ &LEE, rod< 6k & v 9 p d x o u < , .cob< p 2 v 6oGAou< b x o i q a o s o b < 8& k A ~ u 9 d p o u < ~ .

@6a~g prigimtis yra x 6 A ~ y % , t.y. karas. IS pirmo ivilgsnio 3i sqsaja atrodo labai destruktyvi. ThEiau, kita vertus, pats Herakleitas karui priskiria netiketq tevo ir karaliaus vaidmeni - to, kuris gimdo, ir to, kuris valdo. "Kova, kuri Cia turima omenyje, yra pir- mapradi3ka. Kadangi ji visq pirma suteikia galirnybq patiems kovotojams rastis i3 savo i3taky" (Heideg- ger, 1958,47). Miisq supratimu, karas ir kova jau presuponuoja kovotojus- tarp jq tun atsirasti nesu- tarimas, ir tik tada kyla karas. n o tarpu Cia karas yra pirmesnis ui kovojanCiuosius. Dar daugiau, jie girns- ta iS karo. ll6Aclrog nesugriauna vienoves, taBau jq sujungia, surenka, todel x6kyq +pa A h % Cjei lo- gosq suprasime etimologizuotai, kaip kilusi nuo WCW - rinktis). Tik deka jo atsiranda ir biitybe. II6kyq padeda jai lilaikyti -jis sukuria jq konsti- tuojanliiq jtampq: "biitybk kaip tokia tik dabar tampa biitybe" (Heidegger, 1958,47); jei baigiasi kova, biitybe nors ir nefnyksta, taEiau daugiau nera palaiko- ma. Tuomet ji tampa tik aptinkama (vor-gefunden).

Sia prasme nciA~ycg svarbus visq pirma da-Sein'o, hogi3km Stai-biities konstitucijai Jis saw jtempian- liia ir palaikan6a galia %@kina Stai-biities egzistencine faktiiq, konstituoja jq kaip tokiq. De Cecchi Du- so Sioje kovm galioje @el& ir biities autentigkumo pagrindq (De Cecchi Duso, 1970,20). Autenaku- mas atsiranda tuomet, kai biitybk W a budriq kario pozicijq ir joje buvoja. Del to "3iq kovq sau &iverCia ant peCiy pirmiausia tie, kurie kuria: poetai, mpty- tojai, valstybks vyrai" (Heidegger, 1958,47). Btiau kova ne tik leidiia biitybei ibtoti, pasirodyti tokiai, kokia jiym, bet sykiu ir palaiko jos pastovumq, lei& jai iSlaikyti save. lbdel x6kpq yra ir jos konstituci- jos pagrindas: kai jo nera, pranyksta prasme kalkti apie tapatyb bei savasQ. Kalbant apie da-Sein egzistencine s W r q , x6kw galima sieti su Surge. Bu- tent deka kovos Stai-bfitis gali igyti riipes#, kuris yra jos egzistencinis pagrindas: x6kw yra ontologine Surge sqlyga sine qua nun. ThCiau, jei Epsris yra Stai- bfities konstitucinis momentas, tai kova yra ontolo- ginio lygmens sayoka. StruktiiriSkai biitybe kyla f biities (t.y. f cpiroy)per x6kyq arba kovos biidu. Vartojant gal Sioje vietoje ir nelabai tinkamq ir toli g r h ne visq prasmes gelme iSsernianCiq, bet gana patogiq c h e w terminologijq, galetume pasakyti, kad xii)royq atlieka katalizatoriausvaidmeni reak- cijoje, kurios metu iS biities iSsikristalizuoja biitybe.

2ingsnis po Zingsnio nuo bMi reiSkianEiq perei- name prie biitybb ir biities vienovq iyminEiy savo- kq. TaEiau Sis perejimas ntra Suolis nuo vieno prie kito, o greiEiau nenutriikstama biitybes ir biities vienwq fksuojanti slinktis. Ir tam, kad tai parodyty, Hei- deggeris pasitelkia Parmenido fragmenQ (B 3):

Tb ydrp abrb vociv i a r i v r e xai elvaL6. Kaip tik Eia yra nusakytas rySys tarp mqstymo ir

biities. TiEiau tiesioginis v o d v vertimas rnqstymu neibemia ir neatveria pirmaprades Sio W i o pras- mQ. Mums mptymas yra tapes gana "techniniu",

loginiu terminu, reiSkianEiu tam tikros riiSies ra- cionaliq, reflektyviq proto veiklq. Tirdami Si Zodi, mes sykiu tarsi keliame klausimq: kieno?, t.y. pre- suponuojarne subjektq, kurio aWgiu mgtymas yra imanentiSka veikla. Reikia SsiaiSkinti, kq mpcyti reiSkia graikams. "Mptyti reiSkia sugauti (Vemeh- men) "' (Heidegger, 1958,105), -sako Heidegge- ris ir Eia pat dar smulkiau ibkaido tai, kq turejo omenyje: Ver-nehmen, Hin-nehmen, Vor-nehmen - @ti, piimti, priimti, inatis. ISsyk krenta i akis kon- frontacija su tradicine samprata: mqstymas Hei-

' "Karas - visy tbas, visy karalius ir vienus atskleide kaip dievus, kitus - kaip h o n e s , vienus vergais padare, kitus laisvaisiais." Cia ir kitur pateikiu M. Adomeno Herakleito fragmenty vertimq (Herakleitas, 1995), taEiau patogumo delei palieku D-K fragmen4 numeracijq, kurios laikosi ir Heideggeris.

Apie tai plaEiau tr. Sio teksto skyrelyje, skirtame logosui. '~ pat juk yra mqstyti ir bati." (Parmenidas, 1991, p. 3; vert. M. Adornenas.) %dyne duodamos Vemehmen reik!im& yra 3ghti, apklausti, apklausbziti (pn., liudininkus). IS visko sprendtiant, Heideg-

geris turi omenyje ir Sias reiBmes, taEiau pastarwias jis supranta kaip kylantias iS Ver-nehrnq t. y. nehmen, kuri savo ruottu reiSkia imti. Todel Zgirsti reiSkia iimti, sugauti (pvz., prasme; Cia tinkamesnis angIiSkas atitikmuo to grasp). KIausymo, girdejimo ir supratimo sqsajos bus dar labiau akcentuotos nagrinejant Herakleito fragmentq, kuriame Heideggeris jZvelgia A6yos prasme.

Heidemr and the presocmtic thinkers

deggeriui reIkia judejimq I biities sferos i biitybb kaip reprezentacijos patvirtinimas ir bedimas bus s feq Mytau, vadinasi, gaunu, sugaunu, Igirstu ir pri- perkelta i "idealybiy " s r iv (Heidegger, 1967, p. 31). imu. Kuomet q t a u , nesu (kaip lprasta manyti) savo Pannenido fragmente iivelgiamas net platonizmas: minCiq generatorius. Mqtymasyragreiziau tam tikra idejy biitis, kadangi negalejo biiti sugaunama jusle- rinkatnos atvertiesbiisena"Eim,kad qtytum, reikia mis, galejo biiti W t a tik pasitelkus pro& t. y. per sugekti atsiverti ir priirnti. Nudienos kalboje ir su- VOETV - nejusli4 swokimq. Bandymq atgaminti tik- pratime yra greiBau atvirWai: mqslus ir susimqstqs rajq graiki3kai suprasto mq+m reik3mq pateikiau yra tasai, kuris n- atsiriboja, nutolsta nuo tik- kiek a M i a u . XiCiau, anot Heideggerio, ir rb ahrb r&, Uzsidaro ir panirstasavyje. Tim tarpu Heidegge- - tapatybq liudijantis iodis -Siame bagmente turi ris tpia toliau: "Jeigu kariniai daliniai W a gynybi- kitokiq prasme palyginus su mums iprastaja. Vieno- nq pozicijq, tai jie priima juos puolanQ priek t. y. ve Cia nereiSkia nei vienodumo, nei tapatumo, nei Sitaip ji bent jau sustabdo, priverfia sustoti. Sis pri- ekvivalentiikumo: mptynw nera toks pat kaip bzl- imantis sustabdymas, privertimas-sustoti (Zum-ste- tis. ?8ip galime pasakyti apie du daiktus (pm., "Sis hen-bringen) yra tai, kas pasirodo, gliidivwv viduje" stalas tokspat kaip tas" arba "Sios dvi sienos vieno- (Heidegger, 1958,105). Bd mqstymas yraZwn-ste- dos" etc.), kurie gali biiti tokie put ar vienodi pir- b - h q e n - tai, kq a3 sustabdau ir i kq atsigr@uvisu miausia todel, kad yra a t s M ir nera vienoveje. Jie budrumu sykiu priimdamas tai Cia ir vel sutinkame yra kas kta ir nera taspat. Sie pavyzdiiai presupo- karo bei kovos tematika, kuri Sj syh Snyra metafom nuoja dvilypumq ir nesutapima kuris igalina & ku- pavidalu. %nka dar sy& priminti jau kiek aukSCiau rieymskirhng atitikimq. minetus dalykw karas ir kova reiskia jautriausiq bud- Vis delto ir pats Heideggeris prisipata, kad r b rum? ir atsidavimq, o aaus ia prasme auterh3kumq. ahrb lieka das firselwort - mjslingas Zodis: "Ar Kovoti ir dalyvauti mSyje reIkia '%u savimi biiti". mums Sis bdis duoda atsakymq i klausimq, kokiu Todel mqstymas yra smarkiausia savp sutelktis. Dar biidu mqstymas priklauso biiziai, jei jau jis sako, jog daugiau, jei kariauji, e s i k . , t. y. negali stebeti karo B abu esti (seim) "tas pat"? Zodis neduoda jokio atsa- Salies kaip indiferentigkas 2iUrovas. Bvo riipestis yra kymo. Pirmiausia todel, kad apibiidinimas "tas pat" kulminatyvus, nes pridingu atveju esi iuvp. Bkia (das Selbe) uZkerta keliq klausimui apie savitarpio nuustata paradoksaliai nurodo ne tiek i perskyq, kiek priklausomybe, kuriq imauoma nustatyti tik tarp skir- i vienwq. Karas yra tai, kas vertiia suarteti: jame tingq dalykq. Kitavertus, todel, kad iodis "tas pat" prieSininkai yra patys budriausi ir visu savimi atsi- ne kiek neuisimena, kokiu a M g i u ir kokiu pagrin- g r q i vienas kit+ du skiritingi dalykai susitinka tapatume (irn Selben

Parmenidas sako, jog vo~Tv ir E Z V ~ L yra r b ahrb. iibereinkommt)" (Heidegger, 1967,37). Visgi[vade Mqstyti ir biiti yra tas pat. XiCiau kq reiSkia Si vieno- j m e t a m Heideggeris uisimena apie *lingojo ve? V&aq mqstymui pastaroji Itarmevirto greitiau parmenidiSkojo rb a h ~ b prigimties pobiidi: jis skirtumq nei vienovq liudijan6u ienklu. Kaip jau reiSkia homogedkq vienovq: v o ~ i v ir EIV~L yra rb minejau, q t y m a s mumsreiSkiasubjektoveikl~ 'Ib- ahrb kaip ev. Tiii reiSkia: mqstyti ir biiti yra viena kiu atveju biitis Parmenido fragmente pavirsta mqs- kaip Zusammenge~rigkeit - savitarpio priklauso- tymo objektu; o kadangi mqstymas ir biitis yra tapa- mybk (Heidegger, 1958,106). Dar daugiau, tai reiSkia tiis dalykai, regis, susiduriame su pirmuoju bonijos biiti viena dviejuose arba biiti tos paCios prigimties. istorijoje subjektyvizmo atveju(Heidegger, 1958, XiCiau r& ahrb reikSme tuo neiSsemiama. Komen- 104). lkip skaitydami Parmenid% esame toli nuo tuodamas Parmenido Moim, Heideggeris dar ir dar graikiSko supratimo. Dar daugiau, Sitokios subjekto sy@ gr@a prie Sio mblingojo M Z o , galy gale nesi- ir objekto perskyrq nubre2ianCios prielaidos leidZa $damas duoti galutinio atsakymo, kq gi iS tikro interpretuoti Parmenidq kaip vokieCiq idealizmo reWarb &?I~. AiSku viena, jame slepiasi biities ir pirmtakq8. Mqstymas kaip viena I Zmogaus veiklos mqstymo q a j o s paslaptis. "Parmenidas nebiitq bu- riSiy buvo patalpintas tarp kiq biitybiy ir Sia prasme v p mqstytojas ankstyvosios to mqstymo auSros, ku- tapo tapatiis biiCiai. Kita vertus, "Hegeliui biitis yra riam buvo nulemtas m u m a s , jeigu jis nebiitq mqs- savi-produkuojanCio mqstymo patvirtinimas. Biitis tgs plotmeje, kuri slepiasi enigmatiSkame Zocty- yra mqstymo, suvokirno produktas, ta prasme, kuria jerb ahd , "tas pat". Jame slypi tai, kqverta mqstyti, 5

3 jau Deswtes interpretavo idejq Per mqstymq biitis kas mums kaip mqstymo ir biities santykis, kaip bii- 0

Plg.: Heidegger, 1958, p. 105; Heidegger, 1967, p. 31-33; Heidegger, 1960, p. 45. 3 Heideggerio malga, jog baties ir mqstymo tapatumas - sb a6rb - reiHkia Lv neatrodo jtikinama ir pakankamai motyvuota

net ir jo iHtikimiausiems komentatoriams (Plg. Seidel, 1964, p. 66, iHn. 28). KO gem, tam pamato duoda ir VA tekstas, kur ri, a6sb aptariamas kur kas plaEiau nei EM, taEiau ihados apie jo reiUmp yra kur kas m~slingesnes.

$ 8

I f i l o s o f i n i a i r y r i n i j i m a i

ties tiesa dvilypumo atverties prasmeje, kaip dvily- paskutinis Heideggerio uisibuvimas ties sb a h b pumo sulaikymas (p4 i6v), duodama mqstyti to, minetame tekste. Akivaizdu, jog Si citata ne kiek ne- kas buvoja, vieSpatavime ( r 8 Q h v ~ a , 78 80- primenagalutinbiSvadosar aWai iSsakyto rezulta- xoiivra)" (Heidegger, 1967,51-52). B ip skamba to. Mqstymo +aja su biitimi heka e l e .

TaCiau pirmiausia b h e dkintis svarbiausius graiMq biities shktiirq Qmhcius Zodiius. Mqsty- mo ir biities qsajoje Skyla ir kitas kertinis graLkiSkas terminas - h b y ~ (A~ELv) . Jis yra svarbus dar ir kitu aspektu: logaFo tema galime aptikei tiek Panne- nido, tiek Herakleito fiagmentuose, tod61, regis, Sis iodis yra viena 1 grandiiy, aiSkiai susiejanciq Siuo- du mqstytojus. Apie graikiSkaji @a Heideggeris uisimena jau ir Biitye ir laike, kur jis remiasi daugiausia Platonu ir Aristoteliu. Cia logos problema Skyla, viena vertus, vykdant metodiniy prielaidq pediiirq, t. y. aiSkinantis fenomenologijos reikSmg (Heidegger, 1979,32-34), kitavertus, vykdant e& tencialinqStai-blities analiq (Heidegger, 1979,153- 160). Abiem atvejais Heideggeris nagrineja bgosa kaip s-q ar kalbejimq, nesileisdamas i Sio iodiio etimologijg taEiau akcentuodamas jo fenomenolo- giskumq: tai, kas kelia i paviriiib daro aiSky ir aki- vaizdy, tai, kas parodo: GqAoiiv ir drzocpaiv~9ar. 'Ibdel iSsakymas (&+cry) yra pirmiausia pada- rymas matomu (Heidegger, 1979,32).

Xp4 ~b hky~rv TE V O E ~ V T& kbv tpp~var - sako Parmenidas (B 6): "Yra biitina sakyti ir m q - tyti, jog biitis yra"lO. Nors ir priimdamas tas reikSmes, kurias galetume surasti iadynuose, Hei- deggeris suka savo hrilgsni prie to, kq Sie fodZiai reiSkia pirmapradiSkai, link, jo linkme - iodiiy Sak- nis atverianti etimologija. G r W k a j i Aiy~rv (sakyti) jis tiesiogiai sieja su IotynSkuoju legere ar vo- kiSkuoju legen. Pastaraji jis iSskleidiia dar plaeiau: vor-legen @a-duoti, pa-ditipdak), dar-legen (if- d&tyti,paaiJW), riber-legen (apgalwli, apsvmty- ti) (Heidegger, 1954,120). 'Ibliau Heideggeris atkreipia demesi i padejimo (paguldymo) ir gulejimo Mi. Kai kq nors padedame (vorlegen) ar jdedame (hkgen), mes kaZkam suteikiame gulejimo pad&% k&as tampa gulintis (Vorlzegende), kaZkas ima guleti (liegt) (Heidegger, 1954, 122). lhi reskia, kaikam IeidZiame guleti. Guleti graikiSkai yra x ~ l c r k ~ , o tai, kas pries mus guli - Sxox~ipvov,

arba IotynSkai subiectum. Bi yra tai, kas prid mus guli, driekiasi, pvz., miestas, namas (Heidegger, 1954,122). %igi e e r v kaip "sakyti" prasme yra padeli, paguldytipkiak, lekti atsigh, n&kti, vadinasi l e i s t i m a ' ir itkilti ( V o t s ~ pm-erni; nere) (Heidegger, 1954,123). IIbde1 WELY yra Vor- liegenlassen, t.y., viena vertus, leirtiguleti, kita vertus,privemtiguleti, atsrgUrti, biiti&jimoprkhti- mi". Si prasmes ikklaida yra ypaE svarbi tam, kad gerai suprastume biities ir A;.(% qsajq, kaip p m ir Heideggerio komentatorius: "AutentSkasis Lo- gos nera nei abstrahuojamas iS, nei abstrahuotas nuo biities. Jam nera suteiktas, kaip atsitiko vkliau, ne- priklausomas nuo biities statusas. Jis greiCiau yra visigkai ir autentiskai suderintas su biities bangq daZniu (totally and authenfica& "in tune " with the fiquency of being), bet ne todel, kad jis reprezen- tuoja vien tik pasyvy sugebejim~ priimti (receptivi- ty), o todel, kad jis S tiesq leidiia tam, kas yra, biiti tuo, kuo yra" (Seidel, 1964,81). lhd *eiv - saky- mo - metu vyksta abipuse cirkuliacija tiek iS biities, tiek ii biitybes pu&s. Kalba, kaip ir mqtymas, ne- priklauso vien tik subjekto vidujybei, kadangi au- tenakas kalbkjimas yra iki-subjektinis.

I\~YELv, kaip ir vo~iv, turi dar vienq svarbq as- pektq, kuris jau buvo minetas kiek auki4Eiau. Mes leidiiame tam, kas guli prid mus, bM dekaaridaus &&. Mqstyti ir kalbei reiSkia biiti riipestinga- me santykyle su biitimi. Kaip tik todel Heideggeris melgia mytymo ir poezijos a r m . Poezijos logo- s'as yra dimesingas ir atidus su daiktais, jis ~ p i n a - si, kad jie nebiitq suZaloti. Poezijos daiktas nera h t - raktus objektas, betf i medis arSi jiira, kuriai IeidZia- me biiti tokia, kokia ji yra. Subjekto ir objekto perskyra yra abstrakcijos judesiy gaunama sistema, tuo tarpu a u t e n t h mqstymas yra iki-abstrakcinis, todel giliausia prasme nera ir konkretus: jis yra pirmesnis u2 bet koQ abstraktumq ar konkretumq.

Sitoki4 Akyerv ir A6yx prasmq atrandame Par- menido fragmentuose. Jos tqsq Heideggeris &el-

lo Kitas galimas vertimas: "Biitina sakyti ir mqtyti esamybQ buvimq" (Parmenidas, 1991, p. 3). Seidel'as pastebi, kad nors iprastai wrkgmlussen reiJkia l e i s t i , @ t i , reikety atkreipti dtmesi ir i tai, kad vokiJkasis

h e n gali reikSti ir onversft.. h o t jo, Heideggeriui svarbios abi reikSmls, todil pilna ZodZio reiume biity: "Mes lei&iame kaZkam autentiskai guleti priekis mus, pdikdami guleti ten, kur tai yran (Seidel, 1%4, p. 80-81).

Heidegger and the p r p s d thinkers

gia ir Herakleito rd ty nuotrupose. Kaip Zinia, lo- tus. [vade i Metafiikq Salia jau pacituotojo tuoj pat gos pastarojo rdytiniame palikime yra pagrindine pridedamas ir kitas: ir daugiausia interpretacijq inspiruojanti w k a Pa- A r b 6 6 LxeaOar T@ l u v 3. TOG 66 h 6 y ou prastaiheraldeiWjisampratayraprie3pastatoma 62 26vroc <uvo"uhouarv o i xoAAoi h g I6 rav parmenidilkajai. Tafiau Heideggeris radikaliai ~ X O V T E C cpp6vla~v13. priegtarauja tokiai nuostatai sakydamas, jog jq dok- I3 to, kas fia buvo pasakyta, Heideggeris padaro trinq skirtingumas slypi ne jose pafiose, bet grei- tris iSvadas: 1) Logosui biidingas pastovumas, ne- fiau jas interpretavusioje 19 a. lilosofijoje (Heideg- kintamumas, 2) jis buvoja sykiu su daiktais, jis yra ger, 1958,74): abu mqstytojai kalba apie graikigkai bendrumas su daiktais, 3) viskas, kas jvyksta, t.y. kas suprastq A6yog. Jau ankSEiau minetoji legen priklauso biiEiai, esti jojepagal Si nuolatini bendru- reiklfme, kuriq Heideggeris iSdeste nagrinedamas mq (standige Zusammen) (Heidegger, 1958,98). Parmenidq, dar daugiau papildoma kalbant apie He- Cia ir vel snyra lesen tema, nes A6yw yra Sammeln rakleitq. A6yw kyla nuo h i y ~ r v ir reiSkia tq patj, ir Gesammeltheit - r ink im irsurinktis. Heraklei- kq lotynskasis legere bei voki5kasis legen. Dar dau- tas vartodamas Sj iodi turi omenyje kur kas gilesng giau, legere atitinka ir voukasis lesen, t. y. rinkti, reikSmg, nei tiesiogiodk, sakym,prasme, moky- &ti sykiu, veliau tapgs s h q t i . Tiid *en yra ne mas etc. A6yw yrasammelnde Gesammeltheit (su- tik if&s&ti,padetiprida~, bet ir surinkti, sukaupti, renkanti surinktis) (Heidegger, 1958,98). 'Ibdel kal- sudeti (Einholen, zwammenbringen) (Heidegger, bos ir Zodiio Saknys gliidi ne tame, kuris kalba. Kal- 1967,4). "Deti (legen) reiSkia: leisti guleti (zum bejimas nera savovidujybb iSvieSinimo pastanga.

, liegen bringen). Tuo pafiu deti yra sudkti vienq prie Reikia sekti tuo, kas bendra, o ne gyventi, tarsi turk- kito, sudeti sykiu. Deti yra rinkti (lesen). Mums ge- tum nuosavq nuovoh. Kalbtiti reiSkia atsiverti tam, riau i inomashen, t. y. kokio nors rd to skaitymas, kas bendra. Kalbos slinkties vektorius nukreiptas iS yravienas iS biidq rinkti: priversti-sykiu-i-prie9ais- biities j biitybg: autentilkasis logos yra atsidavirnas guleti (Zusammen-ins-Vodzegen-bringen)" (Heideg- ir surinktis. Tikroji A 6 y q prigimtis iki galo atsiveria ger, 1967,s). 'Ibliau Heideggeris kaip palyginhq pa- 50 fragmente: teikiavynuogiq derliaus ( h e ) pavyzdi: vaisiairen- O d x EpoG &Ah& r o c A 6 y o u d r x o h a a v s o ~ kami ir sylciu dedami kartu; tatiau tai turi biitidaroma dpo h o y e h aocpbv i a r r v "Ev l I i v r a 1 ' . ~pestingai. Jiems ne kiek ne maZiau reikalinga gera Klausytis yra ne kq maZiau svarbu nei kalbeti. priedanga, prieglobstis, sleptuve (dm Bergen). Vy- Tikrasis klausymasis yra savi-surinktis (Sichsam- nuogiq rinkimas yra atidus ir jtemptas. Toks pat meln). Wuhiiren, wenn wirgan. Ohrsind: mes klau- atidumo ir saugaus priegIobsCio siekimas esti ir au- somts, kai iStempiame ausis ir tai darome visu savi- tentiskame WELV. mi (Heidegger, 1967,lO). Mes klausome, kuomet

Pagrindinis Herakleito fragmentas, kuris sykiu yra esame didiiausios jtampos ir autentigkumo biise- ir did2iausias iki Herodoto Istonjos illikgs grai- noje. 'Em, kad iS tiesq klausytumeme (horen), turi- kilkasis prozos tekstas ir kurio centre atsiduria me pri-klausyti (gekoren): "Mes esame ilklause M y o s , skamba Sitaip.: (gehori), kuomet priklausome (gehoren) tam, kas

TOG 66 Adyou roG82 26vsog a l ~ i & E ~ V E T O L pasakyta" (Heidegger, 1967,ll). 'Ihi ntra juslinio, y ivovsar BvOpwxor x a l x p 6 a O ~ v q &xoGaar anatominio ar fizinio lygmens Mausymasis. Klau- xai L x o 6 a a v r c c r b x p 3 r o v . y rvop ivwv y a p syrnasis yra ontologinisklausanBojo modusas ir dar n l t v r w v nark r b v Aby ov 7 6 ~ 6 ~ & x e L p o r a ~ v viena autentilkumo galimybe bei sqsajasu biitimi: i o i x a a r x ~ r p h p e v o r xai Q x t w v xai Epywv klausytis, reiSkia priklausyti hbyog, o tuo paEiu ir rdrourkwv dxoiwv &yi, 8rr)yeGpar xarcir cp6arv cphay. Cia irvel slypi aukS6ausio riipesfio ir atidu- Gracp t w v E x a a ~ o v xai cpph<ov 6 x w g ~ X E L ' mo reikalavimas. Tikrasis klausymas yra ekstrema- r o h g BE 6 A h o u ~ drvsphxoug h a v 8 d r v ~ ~ 6 x 6 a a lus. Jis, kaip ir kalbejimas, yra atvertis, kuri jmano- k y o p 8 6 v r ~ g xoroGarv 6 x w a x e p 6 x b a a ma tik savi-surinktyje ir susitelkime. Tie, kurie i3 E ~ ~ O V T E ~ k ~ ~ A a v O & v ~ v r a ~ ~ . tiesq klausosi, - sutaria, sutinka (6pohoy~Tv). Sia-

Be jo, Heideggeris pasitelkia ir kitus fragmen- me Zodyje Herakleitas atkartoja Abyog temq ir 3 3

IZ Fr. 1: "Stai lios h s m e s (logos) esanEios amfinai nesupranta h o n k nei pri& ilgirsdami, nei kartq ilgirdt. Mat viskam o randantis pagal liq hsrne, jie panaSiis i [jos] nepatyrusius, nors patiria ir tokius kalbesius, ir tokius darbus, kaip aS destau, kiekvienq pagal prigimti atskirdamas ir ilklodamas, kaip yra. 0 kitiems fmonems lieka paslepta tai, kq jie veikia ovyje, lygiai 3 kaip ir tai, kq madai atiduoda miegodamin. l 3 Fr. 2: '"Ibdll reikia sekti tuo, kas bendra, - o daugelis, esant bendrai h m e i , gyvena tarsi turbtq nuosavq nuovokq". I

Fr. 50: "Ne manes, bet h s m & Sklausiusiems ilmintinga sutarti visa viena esant". t

I f i l o s o f i n i n i t y r i n i j i m n i

biitent jame Heideggeris $velgia *ELV ir drxo6stv, kalbejimo ir klausymo sqsajq: "Zm h&yrtv a h dam 6yohoyctv west des eigentliche Hiiren" (Heideg- ger, 1967, 11) - "Autentigkas klasymasis buvoja hiyctv kaip byohoyciv". Klausytis savo prigimtimi yra priklausyti hbyq. n t i au klausytis reikia "ne man@', o paties h&yq. W e 1 autentigkas pokalbis vyksta ne tarp mirtingqjq, bet per mirtinguosius: tai, kas turi biiti surinkta, yra surenltama ir igdbto- ma prieSais sutaptyje (6pohoy~Zv) su klausanCiu/ kalbantiu. Kalbos, kaip ir mqstymo, esme buvoja tarp dviej y poliq : aktyvumo ir pasyvumo. Bun, kad tai ivykdytum - mqstytum ar kalbetum, visada reikia mirtingojo pasiry2imo ir atverties, pastangos igdbtyti ir surinkti, taEiau tuo paBu metu surenka- ma tai, kas yra sudeta ir surinkta. chjay kaip biities aktyvumas igalina mirtingojo autentiSkq aktyvumq. Biities uimadtis reigkia jos aktyvumo ignoracijq ir atsidavimq biitybes veiklos totalumui. Mes nepri- paiistame, kad tame, kas vyksta mumyse - huser-

ligkai tariant - miisq transcendentskame subjekty- vume, samonQ imanentigkume esti kaZkas daugiau nei "a3 pats". ibogaus pamatas yra jo qp domina- vimo jteisinimas. Anapus nera nieko. ThEiau tokia nuostata galioja, jei E "anapus" tarp saves ir pasaulio yra n u b r e h Heideggerio, kaip ir ikisokratikq, mqstymas yra i k i - n i ir fia prasme neobjeWkaix Stai-biities s t n & i h i d pagrindas yra biitis-pasaulyje (in-der-H4tr-S&) (Plg.: Heidegger, 1979,52-62). Todel 6yohoyetv Eia 2ymi sutikimq ir organiSkq ry3i tarp biities ir biitybis: ribos tarp jqdviejq nera; tatiau tikroji vienove tegali biiti tuomet, kai g e i - giamas autentigkas santykis - hiyecv ir vociv. Cia pat Heideggeris prabyla ir apie vienovq: "*Ev ndrvra pasako, kas yra h6yq Ahyog sako, kaip buvoja ( w t ) "Ev ndrvra. Abu yra tas pat" (Hei- degger, 1967,17). Vim ir visa ryQs yra nusakytas per hbyog, kadangi pastarasis privertia-sykiu-i- pridais-guleti (Zusammen-h-Vorliegen-bringen), jis yra biidas, deka kurio viena yra visa ir vice versa.

Pradedamas & A + & L ~ analizq, Heideggeris jau Herakleito pravardeje iivelgia kelio i pastarojo iodZio supratimq pradiiq: "HeraMeitas vadinasi Thmsiuoju. Thtiau jis yra Sviesusis, kadangi sako Sviesati (ah Lichtende), kurios Svytejimq (Schei- nen) jis stengiasi %aukti mytymo kalba" (Heideg- ger, 1967,50).

Heideggeris iodi drhtk~a suvokia kaip Saknies -ha%, -1~8- ar -1avS- ir neigiamosios dalelytes a- (alfa privativum) junginiu. Herakleito minimi hav8kvecrk.t (biiti pasleptam, pasislepusiam) ar kxcAavsdrvaa8a~ (pamirSti) taip pat priklauso Sios Saknies vediniams. GraikiSkoji tiesos samprata ima- ma suvokti kaip nepasltptis (Unverborgenheit), t .y. drh+&ra Heideggeris perskaito kaip dr-A+SEta, kaip tai, kas iSnyra iS tamsos ir slepiniy sferos ir tampa atskleista. B W ir nepaskptie.~ rySys ypatingai svarbus, kuomet turimas omenyje dar ir hbyw: ''Esaky- masym teisingas reigkia: jis atskleidiia biitybq joje patioje" (Heidegger, 1979,218). Ir minetame He- rakleito fragmente nepaskpties SmekStelejimas ivyksta kaip tik sqsajoje su bgosu: "Ir ar yra atsitik- tinumas tai, kad viename Herakleito Eragmentg, se- niausiame filosofiSkame pamokyme, kuriame ai.fkiai traktuojamas A%%, atskleisties (nepaslep-

ties) prasme persimato (dmhblickf) pateiktas tiesos fenomenas? Abyoc'ui ir tam, kas ji sako ir supranta, prielipastatomi nesuprantantys. Abyo~ yra cppdr<wv 6xw~ %st, jis sako, kaip laikosi biityG (Seiende). TaSau nesuprantantiems Aavtkivc~, lieka pasleptyje, kq jie daro. Jie kxt~vsdrvov~ac, pa- mirSta, t. y. jiems jis vel nugrimzta atgal i paslipti. Tad h6yosJui priklauso nepasleptis, dr-h+Beta" (Heidegger, 1979,219). 'Ibksai Platono olos alego- rijos skaitymas Heidegged inspiruoja atsisakyti tiesos termino vartojimo vertiant graiki3kus tekstus, kadangi Zodis tiesa su savimi neabejotinai velkasi platonigkojo bp96qc ar viduradiy adaequatio samprata. Tuo tarpu tiesa kaip nepasleptis gr&na mus prie pirmapradiio graiki3ko biities mqstymo.

?gEiau vien Sito dkinimo, kuriam pemelyg ne- pridtarauty ir tradicijaIS, negana. Bun, kad priar- tetume prie M o imaky, reikia palikti save ir panirti i nuostabq, kuri prasideda nuo klausimo ''k visa tai reiSkia ir kaip tai gali vykti?" (Heidegger, 1967,55). Herakleitas sako:

T b y+j 8Bv6v XOTE XGC biv T L ~ hdr@~r;'~. Kq reigkia graikiSkasis havB&vecrBat? Heideg-

geris jo reikSmb ieSko Homero eilutese: &I% biMoug pkv T C & ~ thdrv9crvc 8dxpua kibv" .

IS Tarkirne, Liddell-Scott-Jones'o Zodynas (Liddell-Scott-Jones, 1996, p. 64) prie drAq8ts reikgmiq mini ir unconcealed (nepasleptas). Taip pat ir Chantraine (Chantraine, 1968, p. 618) rnano, jog drA48cra yra vedinys iS AavMvw. l6 Fr. 16: "Kaip gi kas nors pasislephl nuo to, kas niekad nenusileidiia". l7 Od. VIII, 93: heidegerigkq interpretacijq atitinkantis vertirnas galetq biiti toks: "Liedarnas aSaras nuo visq pasislepqs buvojo" (verte autorius).

&a turima omenyje vidnagks pas fajakus scena: dainiui Demodokui giedant, Odiskjas uisidengia veidq- tam, kad nebiity pamatytos jo daros. W e 1 vakary mqstymas bhdrv&av~ perskaito kaip tranzi- tyvini "slkp6" (daras). TmEiau tai nera graikigkoji Sio iodiio prasme. Aav&~a&c yra "pasilikti pa- sisle usiam" (wrhrgen bleiben) (Heidegger, 1967, 58). I is prasmb krtivis dar geriau regimas Zymiaja- me epikiiridiy posakyje M f k fi~cjaay. "Gyvenk pasislepjpes" - SverEia ji vakary mzptymas, bet Hei- deggeris prieStarauja tokiam vertimui. Veikiau tai reiSkia "Slik pasislepqs gyvendamas". 'hi yra kvie- timas ihaugoti tai, kas jau turima, o ne pakeisti gy- venimq.Mel "Homeras nesako: Odisejas slept savo daras. Poetas taip pat nesako: Odiskjas pasislepi kaip verkiantis. Veikiau jis sako: Odikjas iSliko pa- sislepp" (Heidegger, 1967,59). AavMvca&t yra pirmapradis buvimo modusas. Kad dar labiau igsiskleistq jo semantika, Heideggeris primena kiek anksEiau Homero pasakytus iodiius:

a&so y&p @aiqxa< 6x6 bcpp6a~ 8drxpua ~ E ~ P w v ' ~ .

Odisejas drovisi fajaku. BiSiau drwetis 6 a reiSkia pasilikti slaptam, pasleptam, susilaikyti-ties-savimi (4n-sich-Hizkn) (Heidegger, 1%7,59). h v a kyla iS siekimo iSlikti pasislepusiam ir yraviena iS buvimo realizacijos galimybiy. "Buvoti (Anwesen) yra nuhidianti savipasleptis (gelichtete Sichvehqen). Jq atitinka ir drova. Ji yra sulaikantis Slikimas pasleptam to, kas buvoja, artumoje (Nahen h Anwe- a end en)"'^. Mirtingojo buvimo pamatas yra havMvsa8ac, o tai reiSkia "iSliktis pasleptyje".

"Kaip gi kas nors pasislepty nuo to, kas niekad nenusileidfia?", o tiksliau - "kaip kas nors galetq Slikti pasislip9 nuo to, kas niekad nenusileidZia". Kq Cia Herakleitas turi omenyje? Akivaizdu, jog paradoksaliai kalbama apie Saul?. Pagrindinis iodis, kuris apie tai mums byloja, yra ~ ~ V E L V (86~1~): jis naudojamas jvardijant saules laid?. IS visko sprenditiant, Sis fragmentas jau nebekalba apie paslepties sferq. GreiEiau atvirMEiai, tai, kas niekada nenusileidiia, visuomet kyla. Tbrime ivykdyti trans- formacijq: ~b t*3) 8"uvbv paversti rb &EL cp6ov (amiinai kylanti) (Heidegger, 1967,63). Vel sutinkame nuorodq j @ac<, girdime pagrindinio graikq

mqstymui Zodiio aid+ Vel regime bipoliariskumq ir jtampq tarp paslepties ir nepaslepties, kurios deka (p6acg pasirodo. Dar daugiau, Eia minimas hav9drvoa&~, todel ryQje su pastaruoju galime uEiuopti ir cpbay bei M+€kca struktiirinq sqsajq. Galiausiai c p b j a y atsiskleidirno struktiira paslepties- nepaslepties santybe esmiSkai pasirodo 123 fi.:

cp6a~< x p 6 x r ~ a h (pchEiZ1. Ir Cia sutinkame paradoksq tai, kas Skyla, linksta

sleptis. 'Ibde1 slepimzpi ir iSlrilimq neturime Ziiireti kaip i vienas ki to prie4yb9, bet greiCiau kaip vienas kito ontologini garantq. Atskleistis yra deka paslep ties, o pasleptis deka atskleisties. Tbip bardijamas biities intensyvumas. "ISkiltis kaip tokia jau yra lin- kusi jsavi-uidarumq. Pastarojoje yra paslepta pirme ji. Kp5xrea&ce kaip savi-pasleptis nera grynas savi-darumas, bet pasleptis, kurioje yra saugoma iSkil- ties esmine galimybE: (- .. . ),Mi#&

tis priklauso kaip tokia" (Heidegger, 1967,67). W e 1 @cry srityje tarpsta dinaminis kriivis, kuris yra ima- nomas tarp dviejy pridybiq, tarp dviejy priegingy poliy, tarp pliuso ir minuso. 1: Sitokiq jos specifikq nurodo nepasleptis kaip tiesa. Turbiit neveltui &eta - tai, kas vakary mqtymo istorijoje m e j o add6iausio pozityvumo laipsni, - yra sudaryta nau- dojant neigiamq dalelytg, vadinarnaq alfaprivati- vum. T.aEiau Sis nihilizmas svarbiausiq iodfiy ak- vaizdoje yra stebetinai iikalbus ir motyvuotas. Ga- letume sakyti netgi pozityvus, talSiau jvardindami ji pastaruoju vardu, vel g a u m e prie rnetafizinks ter- dnologijos. Sis nihilizmas yra anapus pozityvumo ir negatyvumo. Tardarni n e p a r m , mes sykiu par- dijame ir paslepq, ir atverq, ir tarp jy tvyranEiq ora- ganiikq slinkti viena kitos link. Tmrdami & + k ~ a , mes ibakome graiakos biities prasmq.

Biitent Sis Heideggerio demesys prasrnei ir daro jo interpretacijas reMmingomis. Jy neverta gretin- ti su lingvisty bei filology darbais. Heideggerio al- tematyviajame skaityme prasmks laukas mezgasi ne tik uidaroje, ribotai prieinamoje teksto plotmeje. %hto turinio supratimo konstitucijoje dalyvauja ir skaitytojo egzistencinb struktiiros, jo gyvoji patir- tis. Dar daugiau, pats teksto supratimas virsta nuo- roda i patirtj ir dalyvavimq, i aktyvumq, o galiausiai, i atsiverimq graildikai suprastai biiBai.

crl

4 l8 Od VIII, 86: "Fajakq drovejos po blakstienomis aSaras liedams" (verte autorius). l9 [bid. $

Thi patvirtina ir Herakleito komentatoriai. M. Adominas pastebi, kad Eia Herakleitas naudojasi mitologiniu ir graikq a literatiiroje gerai Zinomu "visaregb saulb" vaizdiniu CHALK xavhqc,) (Adomenas, 1995, p. 346). 2i "Gimtis rnegsta sleptis."

f i f o s o f i n i a i t y r i n e j i m a i

1.Adomenas M. (1995). Komentaras // Heraklei- tas. Fragmentai. Vilnius, Aidai.

2.Chantraine P. (1968). Dictionaire ktimologique de la Langue Grecque. Paris, &itions Klinc- ksieck.

3.De Cecchi Duso G. (1970). CInterpretazione Hei- deggeriana dei Presocratici. Padova, Cedam.

, 4.Diels H., Kranz W. (1954). Die Fragmente der Vorsok~atiker. Berlin, Weidmann.

5.Heidegger M. (1958). Einfiirung in die Metaphy- sik. Tiibingen, Niemeyer.

6.Heidegger M. (1960). Hegel und die Griechen, Tiibingen. Mohr.

7.Heidegger M. (1957). Holzwege, Frankfurt am Mein, Klostermann.

8.Heidegger M. (1979). Sein und Zeit. Tiibingen, Max Niemeyer Verlag.

9.Heidegger M. (1967). Vortrage und Aufsatze. Tiibingen, Neske, Ril 111.

10.Heidegger M. (1954). Was heisst Denken? Tiibingen, Niemeyer.

11.Herakleitas. (1995). Fragmentai. Vilnius, Aidai. 12.Liddell H.G. Scott R. Jones S. (1996). Greek-

English Dictionary. Oxford, Clarendon Press. 13.Parmenidas. (1991). Apie prigimti /I Naujasis

%idinys, 1991. Nr. 10. 14.Seidel G.J. (1964). Martin Heidegger and the

Pre-Socratics. University of Nebraska Press. 15.Spiegelberg H. (1976). The phenomenolgical mo-

vement. The Hague, Martinus Nijhoff. Vol. 1. 16.Steiner G. (1995). Heideggeris. Vilnius, Aidai.

heideggeris ir ikisokratikai thinkers - · pdf fileheidegger and the presocratic thinkers...

Documents