183

- III -

LIETUVIØ DRAMATURGIJA LIETUVOJE

IR SVETUR

184

185

NEPRIKLAUSOMYBËS LAIKOTARPIO LIETUVIØISTORINË DRAMA IR JOS RECEPCIJA

Iki nepriklausomybës atgavimo kovoje prieð rusus dël tautos lais-vës, Lietuvos praeitis buvo pagrindinis lietuviðkosios kûrybos ir pa-triotizmo ðaltinis. Todël nenuostabu, kad dramos srityje beveik beiðimties vyravo istorinë drama.

Atgavus nepriklausomybæ, dramaturgo uþduotis pasikeitë: iki ðiolbuvæs motto – „kovoti“, keitësi á „kurti“, t. y. „kurti tautinæ kultû-rà“, tautinæ dramà, tautiná teatrà. To meto spaudoje imta svarstyti,kas sudaro tautiðkumà, kokie yra lietuvio bûdo bei lietuvio dvasiosbruoþai, kas turëtø bûti laisvo lietuvio kelrodþiai ir ákvëpimo ðalti-niai. Dramaturgas P. Vaièiûnas 1921 metais, kai jam ákyrëjo ginèaidël dramos bei teatro, raðë: „Tik krustelëkim, ir metæ verkðlenæ irðlykðèiai juokæsi, imkim þiûrëti á gyvenimo gelmes saulës dþiaugsmoakimis! (...) Pradëkim nuo romantikos, nuo herojiniu dramø“.1 At-rodo, kad panaðiai manë ir kiti dramaturgai. Jau 1921 metais pasi-rodë net penki heroinio pobûdþio istoriniai bei paraistoriniai sce-nos veikalai: Kazio Puidos Rytø sveèias, Onos Pleirytës-PuidienësSkirmunda, Juozo Ðvaisto Lenkø karalaitë, Maironio Kæstuèio mirtisir Putino Valdovo sûnus. Platesnio atgarsio visuomenëje sulaukë tikMaironio ir Putino veikalai.

Kæstuèio mirtis scenoje vaidinta net 46 kartus, taèiau kritikai dra-mà vertino gana ðaltai. Vaiþgantas dramoje áþvelgë stiprià lenkø dra-maturgo Adomo Asnyko átakà,2 o Putinas teigë, kad dramoje nëra

1 Vaièiûnas P. Mûsø dramos drama // Skaitymai. 1921, kn. VII, psl. 86.2 Tumas J. Jonas Maironis-Maèiulis. 1924, psl. 214–217.

186

nei heroizmo, nei ryðkesniø draminiø þymiø. Maironis, esà, paþvel-gæs á praeitá ne tiek menininko, kiek patrioto akimis.3

Putino Valdovo sûnus tiek teatre, tiek spaudoje vertintas palan-kiau. Liudas Gira kûriná net pavadino karþygio drama, lietuviðkàjaHildebranto giesme.4

1923 metais, „Auðros“ 40-meèiui paminëti, Sofija Èiurlionienëparaðë pjesæ Auðros sûnûs. Dramos siuþetui buvo paimta medþiagaapie knygneðiø kovas prieð Rusijos imperijà. Pjesë teatre susilaukëdidelio pasisekimo, bet kritikai spaudoje laikësi rezervuotai. Pvz.,Vaiþgantas raðë, kad drama kelia patriotizmà ir „herojinë tema“ pa-sëtrino dar neuþgijusá tautos skaudulá“, taèiau suabejojo, ar pjesëgalës „pasilikti pirmoje vietoje“.5 Buvo atsiliepimø, kad „graþiai pa-daryta, bet moteriðkai“, o Juozapas Herbaèiauskas tipiðku jam sti-liumi iðsireiðkë, kad S. Èiurlionienës moterys esanèios tikros viðtos.Kitos knygneðiø tema paraðytos pjesës (Juozo Cicëno Pamûrys irPetro Gintalo Ðventadarbiai nesusilaukë ypatingesnio dëmesio neiið kritikø, nei ið teatralø.

1924 metais Krëvë perkûrë anksèiau rusø kalba raðytà savo dra-mà Skirgaila. Pastatyta scenoje, ji sukëlë kontroversijà. Vaiþgantaspiktinosi, kad dramoje aukðtinama pagoniø ideologija, o þeminamakrikðèionybë.6 Dramà teatre iðcenzûravo, o aktoriø, nesilaikantá cen-zûruoto teksto, nubaudë 100 litø bauda.7 V. Bièiûnui atrodë, kadveikalas fragmentiðkas, tarsi inscenizuota apysaka.8 1926 metais Kos-tas Korsakas, vëliau Balys Sruoga ir Putinas pripaþino Krëvës Skir-gailà pasaulinio masto dramos veikalu.

Maironio drama Vytautas pas kryþiuoèius, paraðyta 1925 metais,susilaukë grieþtos kritikos. Dël to Maironis, anot Boriso Dauguvie-

3 Mykolaitis-Putinas V. Naujoji lietuviø literatûra.1936, psl. 274–278.4 Radzikauskas E.Lietuviðkoji „Hildebrando giesmë“// Radzikauskas E. Kriti-

kos raðtai, 1928.5 Tumas J. Þidinys. 1926. Nr. 11, psl. 267–268.6 Aleksaite I. Borisas Dauguvietis. Vilnius. 1966, psl. 61. I. Aleksaitë cituoja Vaiþ-

gantà ið laikraðèio Lietuva,. 1924. X. 15.7 Sirakûzinas B. „Purgatorium“// Baras. 1925, antra knyga, psl. 51.8 Bièiûnas V. Vinco Krëvës dramaturgija // Pradai ir þygiai. 1926. Nr. 7, psl. 162.

187

èio, „nustojo ûpo, numojo ranka ir nusprendë scenai nieko daugiauneberaðyti.“9

Sruoga, turëdamas omenyje Èiurlionienës Auðros sûnus ir Mai-ronio abi dramas, raðë: „...kiek tai mûsø nabaðninkai kunigaikðèiai irknygneðiai tampomi ir kryþiuojami po dulkëtà estradà, (...) mes kasa-me ið kapø ir tuos pabaltintus grabus duodame publikai vietoj kûry-bos, vietoj tautos dvasios reiðkimo, vietoj tautos kûrybinës energijosrutuliojimo!“10 B. Dauguvietis, apþvelgdamas dramos deðimtmetá(1928 m.), skundësi ne dramø menkumu, bet kritika, kuri, jo nuo-mone, á dramaturgà þiûri kaip „á savo asmeniná prieðà“.11

Bûta ir tokiø þemo meninio bei sceninio lygio istoriniø pjesiø,kuriomis niekas nesidomëjo (Jono K. Skuodþio Jogaila (1923), J. Tau-ronio-Marcinkaus Vytautas panèiuose (1930), Stasio Keblo Mûðis tiesVilkmerge (1931), Jono Skinkio Kunigaikðtis Rimgaudas (1932).

1930 metais, Maironiui paraðius treèiàjà savo dramà Didysis Vy-tautas-karalius, kritikai be pasigailëjimo kapojo tautos dainiaus dar-bà. Putinas raðë, kad drama esanti prieð kelis metus Maironio para-ðyto Lietuvos istorijos vadovëlio priedas.12 Sruoga, pamatæs „geropoeto, bet silpnoko dramaturgo“ dramà scenoje, komentavo:

Nuotaika buvo labai patriotiðka, tiek patriotiðka, kad net visàlaika norëjosi gerti. Pats Vytautas buvo atvaizduotas visiðkai su-griuvusiu iðgverusiu seniu. Nieko scenoje jisai neveikia, tik vaikðtoir dûsauja, klausosi savo visiðkai kvailø patarëjø ir dejuoja. Irmurma prieð lenkus, kad jie jam karûnà nukniaukë. Þiûrovuivisà laikà ne aiðku: kaip tokiam sugriuvusiam seniui bûtø gali-ma duoti karûnà, nes jam seniai laikas á ubagynà! Pagaliau sce-noj Vytautas vis dëlto ðiaip taip numarinamas, susmegæs kûnasatitempiamas á scenà ir ant lavono galvos maunamas karalið-kas vainikas. Scena buvo tokia ðlykðti, kad nors bëk ið teatro!Blogai atstovaujamas patriotizmas virto jo iðniekinimu.13

9 Þidinys. 1928. Nr. 3. „Apþvalgoje“ cituojamas B. Dauguvieèio straipsnis.10 Sruoga Balys. Lietuviø teatro uþdaviniai // Kultûra 1925. Nr. 9, psl. 426.11 Þidinys. 1928. Nr. 312 Mykolaitis-Putinas V. Naujoji lietuviø literatûra. 1936, psl. 278.13 Dilgelë Morkus. Pasigailëkite istorijos! // Akademikas. 1935. Nr. 15,psl. 308.

188

1930-siais – „Vytauto metais“ metais, paskelbus konkursà epi-niam ir scenos veikalui, 1932 metais istorinë drama tuometinëje vi-suomenëje pasiekë dëmesio zenità. Istorinës dramos konkurso jurykomisija ið ðeðiø pjesiø geriausia iðrinko V. Bièiûno pjesæ Þalgiris, oSruogos poetinës dramos Milþino paunksmë net nerekomendavospausdinti. Ásiliepsnojus ginèams bei polemikai dël Milþino paunks-mës, Bièiûno Þalgiris buvo visiðkai ignoruojamas ir net neiðvydo ram-pos ðviesø.

Ðiandien, vartant to meto spaudà, krinta á akis bûdingesni dviejøkritikø – Jono Griniaus ir Kosto Korsako – pasisakymai apie dramàMilþino paunksmë. Vertindamas dorovës ir tradicinës dramos mas-teliu, Grinius atranda kûrinyje daug pikantiðko, farsiðko ir pamfle-tiðko elemento, „fabulos ir intrygos vienybës“ stokà, personaþuosenesà dorovinio skaistumo ir ið viso personaþai tesudarà „tiktai nihi-liðkà kolekcijà“.14 Korsakas, þvelgdamas á Sruogos dramà ið rusiðko-jo marksizmo pozicijø, vietoj tautos mato tik feodalus; tuomet ku-nigaikðèiai, „kunigaikðèiokai“, „kareivos“, „o dabar jau milþinai“.Nors toliau straipsnyje Korsakas teigia, kad personaþø dialogai,veiksmai meistriðkai suderinti su jø vaidmeniu ir Milþino paunksmæárikiuoja á pirmas „burþuazinës dramaturgijos vietas“, bet, anot jo,èia „faktiðkai nëra nieko, kas galëtø pelnyti progresyviosios visuo-menës simpatijas“.15 O Putinas, 1935 metais kalbëdamas Kultûroskongrese, teigë, kad Milþino paunksmë savo menine verte virðija „nevienà plaèiai Europoj skaitomà veikalà“.16

1934 metais Kazys Inèiûra paraðë biografinæ pjesæ Vincas Kudir-ka, kuri nuolat buvo statoma keliuose Lietuvos teatruose, vëliauAugsburge, Vokietijoje. Literatûriniu ir net teatriniu poþiûriu In-èiûros pjesë nëra stipri, bet sukurtoji lyriðka patriotiðka nuotaika,patraukli pasiðventëlio varpininko Kudirkos asmenybë þavëjo pub-likà. Panaðaus palankumo ið kritikø ir publikos sulaukë Juozo Pet-

14 Grinius J. Þidinys. 1932. Nr. 12 , psl. 507.15 Radþvilas J. Milþino ir konkurso paunksmë. Kultûra. 1933. Nr. 1, psl. 45.16 Mykolaitis-Putinas V. Mûsø literatûros ugdymo problemos // Literatûros etiu-

dai. 1937, psl. 258..

189

rulio kronikinë pjesë Prieð srovæ (iðleista 1936 m.), kurioje vaizduo-jami kunigo poeto Antano Strazdo gyvenimo epizodai.

B. Sruogos drama Baisioji naktis (1935) buvo sutikta kur kas pa-lankiau negu Milþino paunksmë. Antanas Vaièiulaitis pripaþino, kadSruoga paraðë ne tik gerà dramà, bet „ið viso aukðtà literatûriná vei-kalà“.17 Tiesa, vienas recenzentas Vaire árodinëjo, kad drama yra be-vertë tiek istoriniu, tiek meniniu poþiûriu.18 Sruogos libretas operaiRadvila Perkûnas (1935) ir vienaveiksmë pjesë Vytis ir kryþius (arbaAlgirdas lzborske – 1938) yra daug maþesnës apimties, taèiau tai la-biau tradiciniai veikalai, susilaukæ gana palankaus ávertinimo.

Be Sruogos, Inèiûros ir Petrulio dramø, áneðusiø ðiek tiek naujo-viø, buvo puoselëjamos tradicinio, psichologinio dramatizmo tradi-cijos. 1935 metais Liudas Gira iðspausdino net tris pjeses: Ties Klai-pëdos vartais, Mozûrø gynëjai ir Prieð bendrà prieðà, Krëvë – Mindaugomirtis (1935) ir Antanas Vienuolis 1831 metai (1937). Giros darbainesulaukë jokios reakcijos. Kritikai beveik vienbalsiai nusprendë,kad Vienuolio herojinë pjesë apie sukilëlæ Emilijà Platerytæ yra vi-siðkai menka ir sceniniu, ir literatûriniu pobûdþiu. Apie Krëvës Min-daugo mirtá vengta atviresniø pasisakymø. Tik Adomas Jakðtas, ver-tindamas gana teigiamai, pastebëjo, kad antras dramos veiksmasyra „neskanus teologinis ginèas“.19

Trys istorinës dramos, paraðytos jau okupacijø metais, – SruogosApyauðrio dalia (1941), Kazimieras Sapiega (1941–43) ir A. Vienuo-lio Tvirtovë (1944–45) – straipsnyje sàlyginai priskirtos prie nepri-klausomybes laikotarpio, nes yra tiesioginë to laikotarpio istorinësdramos tàsa.

Nepaisant aðtrios kritikos to meto istorinës dramos atþvilgiu, te-atro ir valstybës gyvenime istorinë drama uþëmë pagarbià vietà. Pvz.,per pirmà laisvës deðimtmetá Vasario 16 minëjimo proga kiekvie-nais metais Valstybës teatre buvo pastatoma nauja istorinë drama.Sprendþiant ið spektakliø skaièiaus, populiariausiomis istorinëmis

17 Raginis Aug. Þidinys. 1935. Nr. 12, , psl. 600.18 B-ius, M. Vairas. 1936. Nr. 4, psl. 467–471.19 Jakðtas A. Krëvës Mindaugas // Rytas. 1935. Nr. 124.

190

dramomis laikytina Maironio Kæstuèio mirtis, Èiurlionienës Auðrossûnûs, Inèiûros Vincas Kudirka ir Petrulio Prieð srovæ. Vertinant iððiandieninës perspektyvos, brandesnës, atrodo, yra Krëvës Skirgai-la, Sruogos Milþino paunksmë ir Kazimieras Sapiega. Maironis, Krë-vë ir Sruoga savo dramos veikalais daugiausia prisidëjo prie mûsøistorinës dramos vystymosi raidos.

Maironio poezijoje pagrindiniu idealu buvo tautos laisvë. Laisvæatgavus ir idealui tapus realybe, besikurianèios valstybës dabartisromantikui poetui daþnai atrodë per grubi ir nemiela. Turbût todëljis ir ëmësi istorinës dramos þanro, nes Lietuvos praeitis buvo arti-ma ir miela jo pasaulëjautai nuo pat pirmøjø kûrybos þingsniø.

Maironio dramose praeitis vertinama romantizmo rëmuose:aukðtinama ir idealizuojama. Praeities didybë ir garbë, atrodo, tu-rëjo bûti kelrodþiu dabarèiai. Meniniu poþiûriu jo dramos yra poli-tiniø ávykiø ir konfliktø dramatizuota istorija. Maironio supratimu,greièiausiai tai buvo efektingiausia forma paveikti lietuvio sàmonæ.

Savo istorines dramas, kurios sudaro trilogijà, Maironis dedika-vo Vytautui, „mûsø tautos milþinui–didþiavyriui“. Maþdaug 60 me-tø laikotarpio politinius ávykius bei faktus Maironis vaizduoja sce-nomis bei atpasakoja dialogais. Patys dialogai bei monologai,poetizuojantieji praeitá, yra sentimentalûs ir melodramatiðki. Vy-tautas iðkeliamas kaip gudrus, áþvalgus politikas ir gabus diploma-tas. Dramose nëra nei gilesniø asmeniniø iðgyvenimø, nei dramatið-kesniø konfliktø, nei laiko bei vietos kolorito. Be platesnio ir gilesnioasmenybës atskleidimo, Maironio Vytautas, nepaisant jo aukos, të-vynes meilës ir nesavanaudiðkø siekimø, neturi didybës ir heroizmoaureolës.

Maironio dramø poetinis patosas bei Auðros laikø patriotizmaspirmaisiais nepriklausomybës metais dar stipriai veikë lietuvá. Ta-èiau bëgant metams, visuomenës literatûriniai reikalavimai kito, irjo dramos pamaþu ëmë prarasti populiarumà. Ðiandien jos turi dau-giau paþintinæ, o ne literatûrinæ vertæ.

Maironis savo dramoje apþvelgia iðtisà epochà, o Krëvës dramo-se matome tik kritiðkus mûsø tautos istorijos momentus. Pirmojodramose istoriniai ávykiai yra dramø pagrindas, o antrojo kûryboje

191

tesudaro bendrà dramø fonà. Krëvës dëmesio centre yra individai,tautai vadovaujantys asmenys Ðarûnas, Mindaugas, Skirgaila. Kaipvaldovai jie buvo priversti priimti tautos egzistencijai svarbius spren-dimus ir po to prisiimti atsakomybës ir sprendimø pasekmiø naðtà.Norëdamas iðkelti tø istoriniø momentø lemtingumà ir tautiniø, re-liginiø bei moraliniø konfliktø sudëtingumà, Krëvë á istorinius ávy-kius þvelgia per valdovø iðgyvenimø prizmæ. Per jà atskleidþiamaindivido, kaip valdovo, kaip lietuvio ir kaip þmogaus, atsakomybësir pareigos problematika.

Dramoje Kunigaikðtis Ðarûnas, paraðytoje dar prieð nepriklauso-mybës atgavimà, Krëvë nagrinëja tautos vienijimo temà: ar tautoslaisvë ir jos egzistencija yra aukðèiausia vertybë ir ar tautos laisveiapginti kaina gali bûti per aukðta. Dainava yra valdoma daugeliosilpnø, savanaudþiø, tarp savæs kariaujanèiø kunigaikðèiø, o tuo tar-pu bræsta istorinis momentas, kai reikës sutelkti visas jëgas prieðsvetimuosius arba tapti vergais. Tuo lemtinguoju istorijos momentuiðkyla stiprios valios ir didelio ryþto garbëtroðka ir egoistas valdovasÐarûnas. Siekdamas árodyti þmonëms ir dievams savo pranaðumà,jis paniekina dievus, sutrypia tradicijas, nukariauja bei iðþudo kituskunigaikðèius, bet suvienija Dainavà. Jo dëka Dainava tampa pajëgiatsispirti prieð naujà prieðà – vokieèius, neðanèius naujà religijà irvergijà.

Ðioje dramoje Krëvë akcentuoja, kad tautos laisvë yra aukðèiauuþ kitas vertybes ir ne taip svarbu, ko ir kaip buvo siekta, bet kaspasiekta. Nepaisant savanaudiðkø siekimø, Ðarûnas atliko vienà skau-dþiausiø, bet bûtinø tautos gyvenime darbø: sukûrë valstybæ ir pasë-jo þmonëse tautos sàmoningumo sëkla.

Dramos Mindaugo mirtis ir Skirgaila taip pat vaizduoja Lietuvàistorinio apsisprendimo kryþkelëje: ar atmesti prieðø perðama krikð-èionybæ ir kovoti, o jeigu reikës, ir mirti, ar priimti naujà religijà,kad tauta galëtø iðlikti laisva? Abu valdovai – Mindaugas ir Skirgai-la – jau apsikrikðtijæ, nes, jø supratimu, laisvë, o ne religija, yra svar-besnë vertybë tautos gyvenime. Taèiau didþioji tautos dalis, taip patir vaidilos, kriviai, kai kurie bajorai yra iðlikæ iðtikimi savajai lietuviøreligijai, nes prieðø religijos priëmimas bûtø lygus tëvynës iðdavi-

192

mui. Ðia dramatiðka pagoniðkos tautos ir apsikrikðtijusiø valdovøkonfrontacija Krëvë atskleidþia ne tiek tautos istorinio momentolemtingumà, kiek kompromisø kelià pasirinkusiø valdovø vidiniuspergyvenimus ir valdovø likimà.

Dramoje Mindaugo mirtis keliami du pagrindiniai klausimai: prieðkà yra atsakingas valdovas uþ savo sprendimus ir veiksmus ir kas yrajo, kaip valdovo, svarbiausias tikslas? Ðiai tematikai atskleisti Krëvëpasirenka daugiau dialogo, o ne veiksmo bei personaþø iðgyvenimømetodà ir dël to drama ágauna statiðkà pobûdá, bet paèià temà iðvys-to iki pabaigos su logiðku tikslumu. Valdovas Mindaugas, kuris visàsavo gyvenimà kardu ir gudrumu kûrë valstybæ, senatvëje turi uþsavo darbus bei siekimus pasiteisinti prieð susidariusià opozicijà. Kaiplietuvis, Mindaugas neabejoja savo darbø nauda tautai, o kaip val-dovas, savo teise bei tikslu. Nepaisant kainos ir priemoniø, jo uþda-vinys yra sukurti stiprià, ilgaamþæ Lietuvà.

Taèiau kaip valdovas Mindaugas kartà nuklydo nuo savo tikslo:þmonos praðomas, jis paskyrë sosto ápëdiniu ne vyresnájá, o maþa-metá sûnø. Jausdamas artëjanèià mirtá, Mindaugas mato, kad ne-baigtas kurti valstybës rûmas be tvirtos valdovo rankos sugrius. Meilæmoteriai keldamas virð tautos interesø, Mindaugas pasielgë kaipþmogus, bet nusikalto kaip valdovas ir uþ tai turës atsakyti. Jis patsvisiðkai ramiai priima savo bausmæ, bet já kankina rûpestis, kaip pa-daryti, kad dël jo klaidos ir jam neiðvengiamos bausmës nenukentë-tø tauta. Deja, bausmë suklydusiam valdovui ávykdoma paèiø lietu-viø rankomis, kuriems buvo svarbiau asmeniai, o ne tautos reikalai.

Mindaugas mirðta dvasiðkai nepalûþæs, nes neprarado tikëjimovaldovo pareigø ir tikslo teisëtumu. Já sunaikino kiti. Tuo tarpu Skir-gailà suþlugdo já patá apëmæs nusivylimas savo sprendimais ir dar-bais. Jis tikëjosi, kad krikðtas uþtikrins tautos ateitá – atneð Lietuvaitaikà ir saugumà, bet ið tikrøjø tik plaèiau atvërë duris á Lietuvàlenkams ir vokieèiams. Todël jis grauþiasi ir jauèiasi prieð tautà kaipniekðas, nes jis pats iðniekino ir tebenaikina lietuviø religijà ir lietu-viðkas tradicijas. Tik dël tautos interesø priëmæs krikðèionybæ, Skir-gaila dabar supranta, kad tapo savotiðku jos vergu, nes priverstas,pasak jo, garbinti „nepakenèiamos tautos piktà ir neteisingà dievà“.

193

Ëmæs gyventi neviltimi, kerðtu ir neapykanta visiems, Skirgaila ga-lutinai palûþta kaip þmogus ir pralaimi prieð Vytautà kaip valdovas.

Savo 70-meèio proga Krëvë pareiðkë, kad senovës lietuviai, sëk-mingai kovojæ prieð visà Europà, „turëjo bûti milþinai siela. Ir aðnorëjau atvaizduoti tø milþinø sielà“.20 Atskira tema bûtø svarsty-mai, ar Krëvei pasisekë tà ávykdyti, bet viena aiðku, kad jis sukûrëtris didingas istorines asmenybes. Jø dramatiðka, herojiðka ir kar-tais desperatiðka kova dël tautos laisvës þavëjo ir jaudino lietuvá netik nepriklausomybës metais, bet yra artima ir aktuali ir ðiandien.

Dramoje Valdovo sûnus, kurià vëliau perdirbæs pavadino Valdo-vu, Putinas tiesioginiai nesusieja ávykiø ir personaþø nei su istoriniulaikotarpiu, nei su vietove. Veiksmas vyksta tolimoje praeityje, kurþmonës sukyla prieð pavergëjà Kruðnà. Taèiau sukilusi tauta sudarotik dramos fonà, nes centre yra Kruðnos vidinë kova. Putino tikslasbuvo atskleisti ne tiek kovà uþ laisvæ, kiek parodyti despoto dvasinæbûsenà, o ypaè artëjantá momentà, kada Kruðna turës atsakyti uþsavo nusikaltimus teisybei. Kruðna iðeina ið proto, nes, uþmuðæs su-kilusios tautos vadà, suþino, kad tai buvo jo sûnus.

Kadangi veikalas turi simbolinæ prasmæ bei romantiðkà atmosfe-rà, dramos ávykiai ir motyvai kai kuriems þmonëms asocijavosi sulietuviø tautinio atgimimo dvasia ir laisvës kovomis prieð kraðto pa-vergëjus rusus. Pagrindinë dramos idëja – nusikaltimas ir bausmë –nëra nauja, bet draminæ jëgà ir intrigà suintensyvina despoto vidinisnerimas ir Putino romantinis patosas bei laisvë ir tiesos poetizacija.

Sruoga medþiagà savo dramoms ëmë ið tamsiøjø mûsø tautosistorijos momentø. Taèiau merdëjusi beveik penkis ðimtmeèius tau-ta prisikëlë. Ði lietuviø tautos atsparumo ypatybë Sruogà dominojau 1922 metais ir neþinodamas, kaip jà tiksliai pavadinti, raðë: „...tik-rai aiðku, kad ðá kryþiaus kelià lietuviø tauta ëjo kaþkokia neþinomastiprybe“.21 Vëlesniuose Sruogos straipsniuose ðis tautos gyvastin-gumo bruoþas suprantamas kaip tautinë lietuviø sàmonë, arba, kaipjis daþnai metaforiðkai iðsireikðdavo, „tautos dvasia“. Istorinëse Sruo-

20 Krëvë V. Raðtai. Bostonas. 1961, t. 6, psl. 452.21 Sruoga B. Laiðkai apie kultûrà // Skaitymai. 1923, knyga 22, psl. 104.

194

gos dramose ði sàvoka sukonkretinta, ákûnyta personaþuose ir tam-pa pagrindine jø tematika.

Norëdamas atskleisti tautinio sàmoningumo procesà, Sruoga pa-sirenka keturias mûsø tautos „kryþiaus kelio“ svarbiausias stadijas:kunigaikðèiø (Milþino paunksmë), bajorø (Kazimieras Sapiega), bau-dþiauninkø (Apyauðrio dalia) ir valstieèiø Lietuvà (Baisioji naktis).Dramose sukuria ðiø laikotarpiø plaèià panoramà, bet veiksmø cen-tre yra spalvinga, turinti prieðingus interesus ir siekius tauta. Jà nai-kina, slopina svetimøjø smurtas ir priespauda ir atrodo, kad jai, su-siskaldþiusiai á luomines, religines, politines interesø grupes, nebërajëgø ne tik iðsilaisvinti, bet kai kuriais istorijos momentais nei norøir vilèiø prieðintis. Taèiau po galutinio pralaimëjimo, paèià tamsiau-sià istorijos valandà finalinëse scenose iðkyla individas. Savo galin-gu pasiprieðinimu ir tëvynës meilës dvasia jis uþdega viltimi ir he-roizmu kitus lietuvius; skausmas ir beviltiðkumas virsta triumfu beidþiaugsmu.

Individo lietuviðkosios sàmonës apraiðkas ir jø raidà á tautos ma-nifestacijà randame kiekvienoje Sruogos istorinëje dramoje. Milþi-no paunksmëje Lietuvos dvasià simbolizuoja Vytautas savo darbaisir pasiaukojimu lietuviø tautai, jis mirðta, nespëjæs atskirti Lietuvosnuo Lenkijos ir jo laidotuvës, atrodo, taip pat yra ir Lietuvos laisvëslaidotuvës; Vytauto ápëdiniu tapus jo prieðui, padauþai Jogailos bro-liui Ðvitrigailai, lenkai triumfuoja. Taèiau beviltiðka Lietuvos ateitisir lenkø savivalë Lietuvoje tiek sukreèia Ðvitrigailà, kad jo vidujeávyksta dvasinë metamorfozë: paskutiniuoju momentu jis uþsidegaVytauto siekimø ir kovos dvasia: lietuviø tauta neþus, nes Vytautodvasia gyva ir toliau veda lietuviø tautà á laisvæ. Panaðià tautiniosàmoningumo apraiðkà matome ir Sapiegos asmenyje. Visà gyveni-mà praleidæs kovoje dël valdþios, garbës ir turtø, senatvëje viskàpraradæs, Sapiega pralaimëjimo skausme tampa aiðkiaregiu: jo luo-mas – bajorai – esà ne Lietuva, o gobði, akla, naikinanti jëga. Tikro-ji, nemarioji Lietuva yra paprastieji þmonës. Kaip atgailaujantis nu-sidëjëlis, Sapiega paaukoja savo gyvenimà Lietuvai, anot jo, siekiabûti jos rûpintojëliu, milþinkapiø varpais, kad tik tautinë sàmonënesustotø rusenus lietuviø ðirdyse. Dramoje Apyauðrio dalia pats su-

195

kilimas simbolizuoja vitaliðkà lietuviø tautos sàmoningumo pasireið-kimà. Dramos esmë yra iðsakyta per pagrindinæ personaþæ – DaliàRadvilaitæ. Pralaimëjus kovà, ji vedama tëvynës meilës pasirenkamirtá, bet ne gyvenimà vergijoje, kad savo aukos pavyzdþiu galëtøþadinti lietuviø–baudþiauninkø tautinio susipratimo dvasià, kuri,anot jos, gyventø „per amþius ðirdyse þmoniø“. Kankinio mirtis pa-naðiai þadina tautinæ sàmonæ ir dramoje Baisioji naktis: kazokamspakorus sukilimo vadà Jurgá Skumbinà, jo tëvas, iki ðiol buvæs rusørëmëjas, staiga perima sûnaus kovos idëjas ir skelbia kitiems, kad josûnus nemirë, „jo dvasia spindi“, ji ir toliau þadins lietuviø dvasiostautiná sàmoningumà.

Ið ðiø Sruogos dramø iðaiðkëja jo credo: tokiø sàmoningø ir pasi-ðventusiø individø dëka iðlikusi gyva tautinë sàmonë 1918 metaisprikëlë Lietuvà laisvam gyvenimui. Ji yra tautos gyvybë. Sruogosistoriniø dramø uþduotis yra atskleisti ne tik tautos praeities pulsà,bet drauge „gyvybës gijomis susieti dabartá su praeitim“.

Pasiremiant istorine teisybe, iðraiðkinti mûsø kultûrines tradici-jas, sukonkretinti stiprybæ, kurià ið praeities semti prisiekëme Ku-dirkai, – tai yra mûsø tautos gyvenime, ðalia nepriklausomybësiðlaikymo, gal pats svarbiausias uþdavinys. Galimas daiktas, taiyra viena svarbiausiø priemoniø ir paèiai nepriklausomybei ið-laikyti.22

Finalinëse Sruogos dramø scenose istorikas turbût rastø maþaiistorinës tiesos, bet tai ir nebuvo Sruogos tikslas. Sruoga kruopðèiaistudijavo apraðomojo laikotarpio istorijà ir, pasiremdamas istori-niais faktais bei ávykiais, sukûrë to laikotarpio platø socialiná, politi-ná ir religiná vaizdà, bet pagrindiniais personaþais rinkdamasis isto-rinius asmenis, Sruoga kaip menininkas juos savaip individualizuoja.Dauguma ðiø personaþø pasiþymi vienu labai ryðkiu charakteriobruoþø, kaip maiðtingas, impulsyvus Ðvitrigaila, iðdidus garbëtroðkaSapiega, bebaimë Radvilaitë ir kiti. Dramoje jie veikia daugiau kaip

22 S(ruoga) B. Istorinë teisybë dailiojoj literatûroj // Vairas. 1935. Nr. 7–8, psl. 318.

196

plaèios poetinës metaforos bei raiðkûs ávaizdþiai, negu visapusiðkosir istorinës asmenybës. Ypaè finalinëse scenose, tose didingose pa-triotinio triumfo vizijose, nepaisoma istorinës tikrovës. Sruoga noriparodyti, kaip individas gali paneigti pralaimëjimà, net mirtá, ir sa-vo pasiprieðinimo dvasia ir patriotizmu iðkilti virð ávykiø ir kanèios.Tai ið esmës yra nauja draminë teatro, o ne istorinë ar gyvenimotikrovë. Ji akcentuoja kûrinio prasmæ.

Sruoga savo straipsná apie Jurgio Baltruðaièio kûrybà pradëjocituodamas F. Nietzsche: „Statykite jûsø namus ant Vezuvijaus... Mo-kykitës gyventi pavojuje!“23 Lietuvai juk buvo lemta gyventi, kaipant Vezuvijaus vulkano: rytø ir vakarø sankryþoje, dideliø valstybiøpaðonëje. Ji ilgiau gyveno svetimøjø priespaudoje negu laisvëje. Irmûsø dramaturgai, nors gyvendami laisvës laikotarpiu, negalëjo uþ-mirðti to nuolatinio pavojaus ir todël turbût jie ëmë heroizmo irtëvynës meilës pavyzdþius ne tiek ið praeities pergaliø ir triumfo,kiek pralaimëjimø ir kanèios. Ta Nietzsche citata galëtø bûti mottodaugeliui minimo laikotarpio istoriniø dramø.

1977

23 Sruoga Balys. Baltruðaièio vainikas// J. Baltruðaitis. Aðarø vainikas. Kaunas.1942, psl. 93.

197

BALIO SRUOGOS MILÞINO PAUNKSMËIR VYTAUTO DIDÞIOJO KOMITETO KONKURSAS

Poeto ir kritiko Balio Sruogos dramos debiutas buvo gana triukð-mingas, sakytum, net dramatiðkas, vienas ið kontroversiðkesniø mû-sø teatro bei viso mûsø kultûrinio gyvenimo ávykiø.

Istorinë drama Milþino paunksmë buvo paraðyta 1930–31 me-tais ir áteikta Vytauto Didþiojo komiteto konkurso sceninio veika-lo jury komisijai. Ið ðeðiø atsiøstø veikalø1 komisija në vieno nepre-mijavo, bet rekomendavo komitetui iðspausdinti Vytauto Bièiûnopjesæ Þalgiris. 1932 m. komitetas iðleido Bièiûno pjesæ 3000 egz.tiraþu.2 Sruogos dramà tais paèiais 1932 m. iðleido jo brolis Adolfas.

- I -

Po jury komisijos sprendimo paskelbimo, visuomenëje ëmë sklistigandai apie paèià jury komisijà, spëliota, kokios prieþastys nulëmëjos sprendimà. Viso to sujudimo ar tada vadinto „literatûros skan-dalo“ centru buvo ne Bièiûno Þalgiris, o Sruogos Milþino paunksmë.Bent ið dalies tam pagrindo davë ir pats Sruoga. Jis buvo visiðkaitikras, kad jo veikalas neturi lygiø konkurentø ir jis gaus premijà.3

1 Krëvës pily, Þalgiris, Vytauto karûnavimas, Nevainikuotas Karalius, Milþinopaunksmë ir Vytauto Golgota. (Þ. Vytauto Didþiojo Komiteto konkurso vaisiai //Naujoji romuva. 1932. Nr. 17, psl. 404).

2 Komitetas sumokëjo Vilniaus spaustuvei 2.342 litus ir Bièiûnui honoraro 1.875litus. (Þ. Vytauto Didþiojo Komiteto atliktø darbø apþvalginis biuletenis. 1932.Nr. 11, psl. 14).

3 Dr. V. Sruogienës laiðkas straipsnio autoriui 1978. II. 3.

198

Jury komisijos sprendimas Sruogai buvo smarkus ðokas ir jam atro-dë, kad tai nukreipta tiesiogiai prieð jo asmená. Bûdamas giliai áskau-dintas neteisybës, jis kalbëjo apie skriaudà kitiems, buvo net spëlio-ta, kad Sruoga, prisidengæs slapyvardþiu, apie tai raðæs spaudoje.Pagal Faustà Kirðà, Sruoga skleidë Kaune literatø bei kultûrininkøtarpe keliolikos lapø raðtà, kuriame itin asmeniðkai puolë Kirðà, ju-ry komisijos nará.4

Konkurso reikalu spaudoje pasirodë ávairiø pasisakymø. Savait-raðtyje 7 meno dienos Vumklunks teigë, kad nepaskiriant premijosdramos veikalui ávykdyta didelë neteisybë ir net siûlë, kad komite-tas, nepaisydamas jury komisijos sprendimo, premijà skirtø. Vum-klunks taip pat kvestionavo jury komisijos nariø literatûrinius suge-bëjimus, kompetencijà ir net jø intencijas. Jis girdëjo, kad „darneskaièiusi veikalø komisija buvo atðaukusi premijas“,5 nes bijojusi,jog premija netektø svetimtauèiui.

Naujoji romuva, atsakydama Vumklunksui, raðë, kad jis, prisik-lausæs visokiø gandø, daràs „ið jø ávairias iðvadas, visai nepatikri-næs paèiø faktø teisingumà“.6 Jury komisijà sudaræ „trys rimti lite-ratûrinio meno kûrëjai ir þinovai“, paskirti „trijø rimtø ástaigø“ jasatstovauti.

Pasitaikë ir sarkastiðkø bei konkursà paðiepianèiø pasisakymø.Þurnalas Linija,7 iðleistas jaunesniøjø deðiniojo sparno literatø,kandþiu tonu komentavo, kad nors veikalai buvo nepremijuoti, betpinigai iðleidþiami jø spausdinimui ir autoriø honorarams. Ten patðaipûniðkai aiðkino, kà darysià raðytojai, A. Vienuolis, S. Laucius,B. Bièiûnas, gavæ honorarus.8 Esà tam Bièiûnui yra pasisekæ, nesprieð porà metø Kariø teatras atmetæs jo Þalgirá, kaip visiðkai netin-

4 Faustas Kirða. Dël Vytauto Didþiojo sukaktuviniø metø literatûros konkurso //Aidai. 1948. Nr. 14, psl. 230.

5 Justas Lukoðius. Dël Vytauto Didþiojo Komiteto literatûros konkurso // Naujojiromuva. 1932. Nr. 24, psl. 570. (Lukoðiaus straipsnyje cituojama Vumklunksoteigimai, paimti ið 7 meno dienø, I932.IV.29.).

6 Lukoðius, ten pat.7 Kaip ið dangaus // Linija. 1932. V. l, psl. 41.8 A. Vienuolis ir S. Laucius dalyvavo epinio veikalo konkurse, kur jø kûriniai

buvo rekomenduoti komitetui kaip tinkami spausdinti.

199

kamà scenai, o dabar Vytauto Didþiojo komitetas iðleis ir honora-ras iðtrauks Bièiûnà ið skolø.

Paðaipiai konkursà vertino ir kairiojo sparno jaunesnieji litera-tai. Paskelbus konkursà Treèias frontas, nusistebëjæs didele premi-joms paskirta suma, pabrëþë, kad „ið viso mes grieþtai nusistatæ prieðvisokias paðalpas literatam. Mes perdaug gerai gyvenam, kad mumpaðalpos bûtø reikalingos“.9 Treèiafrontininkai ironizavo patá Vy-tauto Didþiojo konkursà:

Ir vis tai literatûrai. Ir vis tai tautinei. Verta ir Dlugoðà, ir Narbu-tà, ir visas Vytauto kronikas pavartinëti. Po visø tø vartymø, pa-geltusiø lapø laiþymø, po to visko gims „kûriniai“, kaip budin-kai mûriniai.10

Paskelbus konkurso rezultatus, buvæs treèiafrontininkas Boruta,pasidþiaugë, kad uþuot „sustiprinus praeities garbinimo tradicijas“,buvo „savom rankom“ suduotas smûgis. Pasak Borutos, tai kaip tikparodë tos „tradicijos bankrotà“, nes raðytojai „ið praeities stipry-bæ“ sëmë:

ir tiek prisisëmæ, kad ið tos stiprybës nieko padoresnio paraðytinegalëjo. Konkurse dalyvavo stambiausi anos tradicijos raðyto-jai, ir në vienas kà nors premijuotino neparaðë.11

Itin nepasisekæ Sruogai ir jisbe reikalo ðaukësi ið grabo Vytauto, kà jis pasakytø, ir Balmon-to, kad nemokðas sudraustø. Tai nieko negalëjo pagelbëti, nesB. Sruogos drama, nors ir tinkamai kultûringai paraðyta, taèiautrûksta tokio maþmoþio, kaip anos stiprybës tradicijos.12

9 20.000 // Treèias frontas. 1930. Nr. 2, psl. 34.10 Ten pat.11 Kazys Boruta. Vytautinio konkurso skandalas // Skambëkit vëtroje, berþai (Raðtai,

t. 9), (Vilnius, 1975), psl. 221. (Tekstas ið Auðrinës, 1933, Nr. 1. Pasiraðyta P. Li-nonio slapyvardþiu).

12 Ten pat.

200

Nei Vytauto Didþiojo komitetas, nei jury komisija á polemikàspaudoje neásitraukë. Taèiau buvo aiðkinamasi privaèiai. Kirða jauiðeivijoje raðë, kad jis papasakojæs J. Tumui-Vaiþgantui apie veikaløsvarstymo procesà jury komisijoje ir pateikæs jam savo argumentus,kodël nebuvo premijuota ir nerekomenduota spausdinimui Milþinopaunksmë.13 Po to Vaiþgantas iðspausdino Lietuvos aide laiðkà dëljury komisijos sprendimo. Kaip prisimena F. Kirða, Vaiþgantas „maþ-daug raðë, kad tuo reikalu nëra ko kelti triukðmo, nes jury komisijossprendimas yra pagrástas ir baigtas reikalas“.14

- II -

Debatai dël konkurso, þinoma, taip greit nesibaigë. Nesiliovësklandæ gandai bei spëliojimai apie jury komisijà ir jos sprendimà.Norint susidaryti tikresná vaizdà apie tà „literatûros skandalà“, tiks-liausia turbût bûtø paþvelgti á konkurso sceninio veikalo jury komi-sijos esminius faktus.

Vytauto Didþiojo komitetas paskelbë konkursà 1930 m. dviemveikalam (epiniam ir sceniniam), paskirdamas kiekvienam po 10.000litø. Tam reikalui buvo paskirta dvi jury komisijos. Epinio veikalovertinimo komisijà sudarë Vincas Krëvë, Juozas Tumas-Vaiþgantasir Liudas Gira, o sceninio – Vladas Braziulevièius, Faustas Kirða irAndrius Oleka-Þilinskas. Narius á jury komisijas skyrë Vytauto Di-dþiojo komitetas, Ðvietimo ministerija ir Vytauto Didþiojo Univer-siteto humanitariniø mokslø fakulteto draugijos literatûros sekcija.Jury komisijos nariai turëjo visiðkà laisvæ vertinti kûrinius pagal sa-vo supratimà ir valià, nes komitetas jokiø reikalavimø nepateikë.Teisë nepremijuoti, o tik rekomenduoti spausdintinus veikalus taippat buvo numatyta konkurso sàlygose.

Abi jury komisijos nerado premijuotinø veikalø. Epinio veikalokomisija rekomendavo komitetui iðleisti net tris knygas: A. Vienuo-lio romanà Kryþkeliai, Sergejaus Minclovo romanà Daina apie saka-là ir Stasio Lauciaus poemà Vytauto karþygiai, o sceninio veikalo

13 Ten pat.14 Ten pat.

201

premijavimo komisija – vienà: V. Bièiûno pjesæ Þalgiris. komitetasrekomendacijas priëmë ir tokiu bûdu, nors ir nepremijuoti, buvoiðleisti keturi kûriniai.

Paþymëtina, kad kilo nepasitenkinimas tik dël sceninio veikalojury komisijos sprendimo. Ar ðios jury komisijos nariai buvo kom-petentingi spræsti apie sceninæ bei meninæ veikalø vertæ?

Pulkininkas Vladas Braziulevièius buvo þinomas kaip Kariø më-gëjø teatro organizatorius, dramø vertëjas, reþisierius ir pats ban-dæs raðyti scenai. 1930 m. rugpjûèio mën. 15 d. Palangoje jis reþisa-vo Putino misterijà Motina – vaidilutë ir vëliau suredagavo filmàIðkilmës Vytauto Didþiojo garbei, kur uþfiksavo visas Vytauto Didþiojometø iðkilmes.

Poetas F. Kirða spaudoje pasisakydavo teatro bei dramos klausi-mais ir recenzuodavo spektaklius. Buvo iðspausdinæs ilgesniusstraipsnius apie Vydûno kûrybà ir Krëvës Ðarûnà. Buvo vienas saty-ros teatro Vilkolakis organizatoriø ir raðë jam tekstus. Taip pat akty-viai dalyvavo Lietuvos meno kultûros draugijoje, kurios viena uþ-duoèiø buvo teatrø organizavimas.

Andrius Oleka-Þilinskas buvo aktorius, reþisierius, teatro peda-gogas ir tuo metu tik paskirtas Valstybës teatro direktoriumi. SuKrëvës Ðarûno spektakliu (1929 m.), teatro reformomis ir naujø ak-toriø bei reþisieriø parengimu jis pradëjo naujà ir turbût reikðmin-giausià teatro gyvenime etapà nepriklausomybës laikotarpiu.

- III -

Nors jury komisijos nariai nebuvo teatro bei dramos ignorantai,faktas lieka faktu: iðrinko ne Sruogos Milþino paunksmæ, o Bièiûnomenkavertæ pjesæ. Kodël ir kaip tai ávyko?

Praëjus ðeðiolikai metø nuo to ávykio Kirða prisimena, kad Milþi-no paunksmë jury komisijoje „sukëlë ilgesná pasikalbëjimà“.15 Kiek-vienas narys turëjæs apie jà pastabø. Kirða nurodæs, kad vysk. Z. Oles-nickis, besmaugiantis tarnaitæ, daro aliuzijà á tuo metu sensacingà

15 Ten pat.

202

prel. Konstantino Olðausko bylà, Sofijos-Sonkos Jogailienës elge-sys esanti aliuzija á Sofijà Smetonienæ ir jos ðeimà, o pats Jogailapanaðus á vienà Kauno girtuoklá naktibaldà.16 Anot Kirðos, pati dra-ma „atsidavë „Boriso Godunovo kvapu“, o pats pjesës herojus Vy-tautas „buvo tik paunksmëje“. Nepaisant viso to, Kirða pasakë, kadjeigu bûtø surengtas kitokio pobûdþio konkursas, o ne „Vytauto metøvisos visuomenës premija“, Kirða balsuotø uþ Milþino paunksmæ.

Kirða nemini, kokios buvo kitø dviejø nariø pastabos dël Milþinopaunksmës, bet, nei vienas ið jø Kirðos iðkeltoms pjesës „neigiamy-bëms“ neprieðtaravo. Lyg pasiteisindamas jis priduria: „Kiti du ko-misijos nariai galëjo skirti premijà. Bet jie taip pat to nepadarë“.Iðeitø, kad Braziulevièius ir Þilinskas su Kirðos nuomone sutiko.

Ar Kirðos argumentas, kad tai yra visos Lietuvos, o ne kokiosnors organizacijos ar grupës premija, nebuvo svariausias ne tik Kir-ðai, Vyriausio Vytauto Didþiojo komiteto nariui, bet taip pat Bra-ziulevièiui, o gal ir Þilinskui? Braziulevièius buvo vienas ið daugiau-siai prisidëjusiø prie Vytauto pagerbimo surengimo; sakytume, jisbuvo kone vytautiniø metø tëvas. Bûdamas Lietuvai Pagraþinti Drau-gijos pirmininku, 1928 m. jis suorganizavo Vyriausiojo Vytauto Di-dþiojo komitetà ir buvo iðrinktas jo pirmininku. 1929 m. pabaigojevyriausybei specialiu ástatymu perorganizavus komitetà ir paskyruskomiteto pirmininku ðvietimo ministrà, Braziulevièius tapo komi-teto sekretoriumi. Be kitø darbø komitete per Vytauto Didþiojo ra-dijo pusvalandá jis kas savaitæ informavo visuomenæ apie komitetodarbus. Braziulevièiui, kaip iðkilmiø komisijos nariui, buvo pavestaiðkilmiø programos pravedimas ir vadovavimas. Per visus 1930-siusVytauto metus ávyko daug iðkilmiø: Kauno Vytauto Didþiojo tiltoatidarymas, Vasario 16-sios iðkilmës, Þemës ir pramonës paroda,Dainø diena, Birutës pagerbimas Palangoje, Rugsëjo 7–8 dienos,Vytauto Didþiojo mirties diena, lapkrièio mën. 23 diena – muzie-jaus kertinio akmens paðventinimas, Vytauto paveikslo 500 valandøkelionë po Lietuvà ir kt.

16 Ðvitrigaila, Jogailos brolis, daugiau atitiktø Kirðos apibûdintam personaþui.17 Balys Sruoga. Ðarûnas Valstybës teatre. Kaunas, 1930.

203

1932 m. pradþioje dalyvaudamas jury komisijoje Braziulevièiusdar tebebuvo komiteto sekretorius ir aktyviai dirbo pinigø rinkimovajuje Vytauto Didþiojo muziejaus statybai. Be to, ar Kirðos áþiûrë-ta pjesëje aliuzija á „þinomà aukðtøjø rûmø gyvenimà“ negalëjo pa-daryti átakos Braziulevièiui, vienam ið 1926 gruodþio 17 d. perver-smo aktyviausiø dalyviø ir karo lauko teismø nariui?

Kur kas sunkiau suprasti, kodël Þilinskas neparëmë Milþinopaunksmës. Bûdamas patyræs reþisierius, jis turëjo matyti aiðkius skir-tumus tarp Bièiûno ir Sruogos dramø. Jeigu suabejotume Þilinskoobjektyvumu, tai tik átartume galimu ðaliðkumu Sruogai, o ne at-virkðèiai. Þilinskas buvo ilgametis ne tik Sruogos, bet Sruogos ðei-mos draugas. Dar gyvendamas Rusijoje, jis palaikë ryðius su Sruo-ga, o tapæs 1930 m. teatro direktoriumi, pakvietë Sruogà drauge suV. Krëve, Putinu, P. Vaièiûnu ir L. Gira á repertuarinæ komisijà. Kaipteatrologas, jis dalyvaudavo Sruogos vadovaujamame dramos semi-nare universitete. Þilinskui pastaèius Krëvës Ðarûnà, Sruoga labaiteigiamai ávertino Þilinsko, kaip reþisieriaus, darbà17 ir padëjo Þi-linskui spræsti finansinius sunkumus. Be to, Þilinskas þinojo, kadSruoga dalyvauja konkurse ir turëjo atpaþinti paèià Milþino paunks-mæ. Vanda Sruogienë prisimena, kad jis buvæs pas Sruogas, kadaSruoga ir Levas Karsavinas aptarë kai kurias dar nebaigtas Milþinopaunksmës scenas.18

Braziulevièius ir Kirða taip pat þinojo, kad Sruoga dalyvauja kon-kurse, nes jis tik dël to pasitraukë ið jury komisijos 1931 m. pabaigo-je, o á jo vietà buvo paskirtas Kirða.19 Nors Milþino paunksmë buvopirmas Sruogos dramos veikalas, atrodo, kad Kirða, gerai paþástàsSruogà ir jo stiliø, galëjo já atpaþinti. Kostas Korsakas, recenzuoda-

18 L. Karsavinas pataræs Sruogai ávesti totoriø ðoká á scenà, kuri vyksta Jogailosmiegamajame. (Ið pasikalbëjimo su Dr. V. Sruogiene, 1978. I. 27.).

19 Jury komisija buvo sudaryta tik 1931 m. gale ið „Valst. teatro direkt. A. Ole-kos-Þilinsko, doc. B. Sruogos ir Petro Vaièiûno“ (Þr. Þidinys. 1931. Nr. 11, psl.369). Pasitraukus ið jos P. Vaièiûnui ir B. Sruogai, vietoj P. Vaièiûno buvo pa-skirta Vl. Braziulevièius, o vietoj B. Sruogos – S. Èiurlionienë. Pagal Kirðà, S.Èiurlionienë „ið komisijos pasitraukë pareikðdama, kad jà ten spaudþià dël kaikuriø veikalø, o ji nenorinti pyktis, nes esanti kitos nuomonës“. (Þr. Aidai.1948. Nr. 14, psl. 230). Tada vietoj S. Èiurlionienës buvo paskirtas F. Kirða.

204

mas Milþino paunksmæ, atrado „neabejotinø sruogizmø“ Jogailosmonologuose.20 Be to, dramos pobûdis bei kai kurios scenos buvoþinomos kai kuriems asmenims: Sruoga tarësi istorijos klausimaissu Ignu Jonynu ir Augustinu Janulaièiu, dël kalbos – su Pranu Skar-dþiumi, skaitë dramà bei jos dalis L. Karsavinui, V. Krëvei, VaclovuiBirþiðkai, o rankraðtá buvo áteikæs A. Smetonai, kad patartø kalbosbei stiliaus klausimais. Daþnai sklandë iðkreiptos nuogirdos net Kon-rado kavinëje.

Kalèiausiu dël jury komisijos sprendimo Sruoga laikë Kirðà, su-vaidinusá lemiamà vaidmená komisijoje. Pasak Kirðos, Sruoga pyko,kad „að nukniaukiau 10 tûkstanèiø litø“.21 Jau prieð penkerius me-tus iki konkurso Sruoga ir Kirða, buvæ labai artimi draugai, spaudo-je smarkiai susikirto. Sruoga dienraðtyje Lietuvis kandþiu tonu kriti-kavo Lietuvos meno kûrëjø draugijos veiklà ir siûlë draugijàlikviduoti.22 Matyt Kirða, Sruogos kritikà suprato kaip iðpuolá prieðjo asmená, nes jis buvo 1927 m. LMKD pirmininku ir Praduose irþygiuose aðtriai Sruogai replikavo.23 Anot Kirðos, Sruoga, 1925/6 me-tais vadovaudamas LMKD, buvæs „impotentiðkas pirmininkas“.Sruoga esàs tas, kuris „sàþinæ ir paprastà mandagumà devyniomisspynomis uþrakina“. Straipsnio gale Kirða pabrëþia, kad ateityje „rei-kia tikëtis, kad B. Sruoga bus pakankamai kuklus ir nekalbës apietuos reikalus, kuriø jis neiðmano“ (Kirðos pabraukta – B. V.).

Jury komisijos pasisakymai prieð Milþino paunksmæ netrukus ëmësklandyti po Kaunà, nors tada nebuvo þinoma, kad tai buvo Kirðosmintys. Sruogai tai buvo kone skaudesnis smûgis, negu paèios pre-mijos negavimas. Ypaè já pritrenkë þinia, kad Milþino paunksmë lai-koma paskviliu prieð A. Smetonos ðeimà.24 Tada dël ðios paskalosSruoga átarë Bièiûnà, o ne Kirðà.25

20 J. Radþvilas (K. Korsakas). Milþino ir konkurso paunksmë // Kultûra. 1933. Nr.l, psl. 42.

21 Kirða, ten pat.22 B. Sruoga. Apie menà ir triukðmà // Lietuvis. 1927. Nr. 27, 28, 29.23 Faustas Kirða. Triukðmas ir nesàmonës // Pradai ir þygiai. 1927. Nr. 1 (9).24 Vanda Sruogienë. Ið mûsø bendro gyvenimo // Balys Sruoga mûsø atsiminimuo-

se. Chicago, 1974, psl. 160.25 Ten pat.

205

Sruoga gerbæs Smetonà kaip þmogø ir gerà stilistà ir dël to jamdavæs rankraðtá perskaityti. Sruoga, anot V. Sruogienës, „á tà veikalàádëjo visà savo sielà, kûrë visu rimtumu, norëdamas atvaizduoti Vy-tauto Didþiojo epochà, jo þmones, iðkelti Vytauto didybæ. Jokiosminties, kad tai bûtø satyra ar kad bûtø duotos kokios aliuzijos –tikrai neturëjo“.26

- IV -

Pasirodþius rinkoje Þalgiriui ir Milþino paunksmei, pasigirdo bal-sø, ypaè jaunesniøjø literatø bei teatralø tarpe, kad jury komisijasmarkiai suklydo. Spaudoje niekas net nebandë árodinëti, kad Bi-èiûno pjesë yra vertesnë uþ Sruogos; beveik be iðimties buvo kalba-ma apie Milþino paunksmæ. Pastaroji taip pat susilaukë sceninio pri-paþinimo: 1932 m. ji buvo pastatyta Pagëgiuose27 ir 1934 m. Þilinskasjà sëkmingai pastatë Jaunøjø teatre.28 Nei tada, nei vëliau niekasnesusigundë statyti Bièiûno Þalgirio.

Taèiau reikia paminëtini, kad vis dëlto kurá laikà apie atsiliepi-mai Milþino paunksmæ daugiausiai buvo kritiðki ar net neigiami. Netmetams praëjus kai kuriuose visuomenës sluoksniuose ji, pasakK. Korsako, nebuvo gavusi „padoraus“ vardo: „girdëti, jog kai kurji, kaip veikalas perdëm nepatriotiðkas, piktinàs visuomenæ, nedo-rovingas, pilnas visokiø „bliuznerstvø“ ir net prieðvalstybinis, netneleidþiama rodyti scenoje.“29 Turbût tai buvo tø gandø gandeliø,sklindanèiø visuomenëje apie Milþino paunksmæ ir jos autoriø pa-sekmë. Be to, kai kurie personaþø gruboki posakiai ir aðtrokas, ne-áprastas pjesës tonas ðokiravo jautresnius asmenis.

26 Dr. V. Sruogienës laiðkas autoriui. 1978. II. 3.27 Antanas Ilèiukas. Susitikimai su Baliu Sruoga // Kultûros barai. 1977. Nr. 11,

psl. 62.28 Jaunøjø teatrà sudarë 36 jauni aktoriai, maiðtaujantieji prieð Valstybës dra-

mos teatro vedamà linijà. Jam remti buvo ásteigta Lietuvos teatro draugija,kuriai vadovavo V. Krëvë, B. Sruoga, M. Dobuþinskis ir J. Karnavièius. Ðioteatro reþisieriumi buvo A. Oleka-Þilinskas.

29 Radþvilas, ten pat. Milþino paunksmë buvo rengiamasi statyti Kauno dramosteatre 1932 m., bet cenzûra statyti uþdraudusi (Þr. Ilèiukas, psl. cit., psl. 62.).

206

Neigiami atsiliepimai, matyt, tiek paveikë Sruogà, kad jis, anotKosto Korsakà, prisidengæs slapyvardþiu, bandë pasiaiðkinti:

Priekaiðtas, kad „Milþino paunksmëj“ esà per daug drastiðkøpasakymø, ir gi neturi jokio pagrindo... Jie, turbût, uþmirðo,kad penkiolikto ðimtmeèio pradþioje Rytø Europoje salioninëdabartiniø laikø kalba nebuvo vartojama. Jei karaliai neþino-jo, kas tai yra marðkiniai, jei taurios ponios neðiojo aplink kaklàkailio gabalëlius vieninteliu tikslu – duoti vietos utëlëms pasi-slëpti, kad jos nesiraièiotø po visà drabuþá, jei karaliai miegojoapsirengæ, bijodami, kad juos naktá kas nenudëtø, jei Jogailanevalgë net obuolio nuo stalo, bijodamas, kad jo kas nenu-nuodytø, jei didþiûnai abiem rankom per pietus draskë kepsnáir kaulus mëtë èia pat besiriejantiems ðunims, – tai kaip gali-ma reikalauti galantiðkos personaþø kalbos ir drauge reikalau-ti istorinës teisybës.30

Pirmieji nuodugniau recenzavæ Milþino paunksmæ buvo literatû-ros kritikai Jonas Grinius ir K. Korsakas. Vertindami jà, kaip tradi-cinæ dramà ir daugiausia ið pasaulëþiûriniø pozicijø, abu maþai nag-rinëjo esminius Milþino paunksmës meninius bruoþus.

Griniui Sruoga imponavo kaip „nemenkas poetas“, o ne drama-turgas. Poetinio „talento virðûnæ“ Sruoga pasiekë paskutiniame dra-mos paveiksle: „bene graþiausios, poetiðkiausios bus nematomo cho-ro gedimosios maldingos giesmës“.31 Giesmës skambà „Fausto“angelø ritmu“, dvelkia Novaliu bei „gedulingø psalmiø tonais“. AnotGriniaus, jei Sruoga ir ateityje eitø ta linkme, „jis daug nauja áneðtøá mûsø literatûrà ir visai tautai padarytø dþiaugsmo“.

Deja, Sruoga pasuko savitu, o ne himnø, psalmiø bei Novaliokeliu. Uþ tai Grinius ir atrado „pseudoestetiðkø“ dalykø, „neaukðtoskonio ekstravagancijø“, „nihilistiniø neigiamø tendencijø“. Vienas

30 Radþvilas, ten pat.31 J. Grinius. Þidinys. 1932. Nr. 12, psl. 508. Ir kiti ðiame straipsnyje cituojami

J. Griniaus pasisakymai apie Milþino paunksmæ paimti ið tos paèios jo recenzijos.

207

svarbesniø Griniaus priekaiðtø, yra tas, kad „Sruoga tiek jëgø iðeik-vojo daugiausia anekdotiðkiems ir pamfletiðkiems dalykams“. Pa-vyzdþiu to jis laiko pirmà dramos veiksmà, kur ne Vytautas ir neSonka, o istoriniai anekdotai bei pamfletai sudarà dëmesio centrà;veiksmai ir kalbos „sukasi apie pikantiðkus klausimus“: „ar karalie-në tikrai paleistuvauja su riteriais, ar jos vaikai yra Jogailos ar rite-riø vaikai, ar pats Jogaila tikrai pasenæs impotentas“.

Kitas dramos minusas yra jos per didelis farsiðkumas. „Ekstrava-gantiðku farsu“ prasidedanti scena Jogailos miegamajame, kur ne-blaivus imperatorius ir karalius Sigismundas, ðokant merginoms, ap-taria su Jogaila karûnos reikalus. „Juk ar bereikia geresnio farso,kaip oficialius ir rimtus reikalus svarstyti gana intimiose ir nerimto-se aplinkybëse?“

Milþino paunksmë neturinti „vieningai sumegstos fabulos, todëljos negalima në atpasakoti“. Dramos trys veiksmai esà „maþai tarpsavæs tesusijæ“ ir „kûrinys nesudaro dramos grieþta prasme, o duo-da kroniðkas iðkarpas, fragmentus“. Taip pat struktûriniu atþvilgiukai kurios scenos esanèios maþai reikðmingos arba „beveik niekoneduoda“. Be to, kai kurie dalykai Milþino paunksmëje nukrypsta „ápamfletiðkumà, t. y. daro aliuzijas á tokius mûsø respublikos gyveni-mo reiðkinius, kurie teturi pliotkø vertës“. Tø reiðkiniø Grinius ne-ávardija, bet pastebi, kad knygoje praleista scena, „kuri, sako, buvu-si konkursinëje veikalo kopijoj kaip stipri aliuzija á neþemo laipsniodvasininko nusikaltimà“.

Personaþai „atvaizduoti gana gyvai, ryðkiai“, bet ið esmës sudarà„tikrai nihilistiðkà kolekcijà“:

Karalienë Sofija – beveik kekðë; vysk. Zbignievas – iðtvirkëlis irsuktas politikas; Jogaila – impotentas, lenkø muilinama beva-lë filosofuojanti mazgotë, Ðvitrigaila – siautëjàs keikûnas, ku-ris, rodos, dviejø sakiniø nemoka sumegsti nesikeikæs. O plûs-ta keikiasi taip pat beveik visi, neiðskiriant nei karalienës, neivyskupø.

Taèiau personaþai nëra tiek blogi, kad jø negalima bûtø pataisy-ti. „Iðbraukus kai kuriuos pamfletiðkus pëdsakus“, jie „paliktø tik

208

skaistesni“, o jei „nubrauktø vienam kitam sugyvulëjimo ar iðsigi-mimo þymæ“, jie taptø ávairesni.

Griniui taip pat rûpi ir prieþasèiø bei átakø klausimai. Jis keliatoká klausimà: „Kas stûmë p. Sruogà paberti tokiø nihilistiðkø cha-rakteriø grupæ?“ Èia pat klausimø forma jis pateikia atsakymus: „Galviduriniø amþiø neigiamas vienðaliðkas supratimas? Gal bendrai tra-dicinës tvarkos neapykanta? Gal rusiðkas nihilizmas, gal pozityviosvientisos pasaulëþiûros nebuvimas trukdo á teigiamumus ásigilinti?“

Milþino paunksmës atsiradimo prieþasties klausimas net nekylaKorsakui, þvelgianèiam per rusø Proletkulto ir RAAP’o prizmæ: Mil-þino paunksmë yra „patriotinis uþsakymas“, kuris „puikiai padeda pro-poguoti dabartinës vieðpataujanèios klasës iðkeltàjá praeities kultà“.32

Ta klasë neturinti „prieð akis jokiø didesniø ateities perspektyvø“ irtodël ji „kreipia þmoniø dëmesá nuo konkreèiø dabarties problemø áðalá“, t. y. á „praeities garbinimà“. Milþino paunskmë neáneða „á mûsøpraeities tiek á mûsø istoriðkàjá, tiek meniðkàjá supratimà ið esmës niekonauja“. Sruoga tæsia ið esmës „patriotø romantikø“ tradicijas, pasakKorsako, „pradedant Fromu Guþuèiu, baigiant Maironiu“. Sruoga,kaip ir kiti romantikai, vaizduoja kunigaikðèiø, o ne „plaèiøjø tautossluoksniø“ Lietuvà. Pasak Korsako, „visokie kunigaikðèiai, ir kuni-gaikðèiokai, – anuo metu daþnai tiktai paprasti savanaudþiai feodalaiarba kareivos, o dabar jau milþinai (...)“.

Korsakas neranda tø „kunigaikðèiokø“ bei „kareivø“ platesniogyvenimo vaizdo, nes siuþetà sudaro „smulkus, siauras, uþkulisiniskaraliðkojo dvaro intrigø, pletkø pasaulis“. Tie „smulkûs fakteliai“silpnai arba visai neatspindi „pagrindiniø istorijos vyksmo procesø“ir „daugumas tø faktø èia eina sàmoningas „istorinës teisybës“ ið-kreipimo pareigas“.

Bièiûno Þalgiris ir Sruogos Milþino paunksmë, anot Korsako, iðesmës savo paskirtimi nesiskiria, nes abi organizuoja „skaitytojo beiþiûrovo visuomeniðkàjà sàmonæ praeities kulto link“. Tik Sruogospjesë tà atlieka „daug meniðkesnëm, daug skoningiau, jei taip gali-

32 Radþvilas, ten pat. Ir kiti ðiame straipsnyje cituojami K. Korsako pasisakymaiapie Milþino paunksmæ paimti ið to paties jo straipsnio.

209

ma pasakyti, daug gudriau parinktom ir uþtat paskirties atþvilgiudaug stipriau veikianèiom priemonëm“. Sruoga itin meistriðkai pa-naudoja minèiø, veiksmo, dialogo iðraiðkos priemones. Iðskyrus su-idealintà bei suabstraktintà Vytautà, personaþai, o ypaè Jogaila, Son-ka, vysk. Z. Olesnickis, pasak Korsako, „ið tikrøjø yra gyvi, realûsþmonës su kûnu ir krauju, o ne kokios abstrakcijos“. Ta personaþømeninë ir psichologinë jëga ir kiti „teigiami meniðki savumai“ iðke-lia pjesæ „á pirmas mûsø burþuazinës dramaturgijos vietas“.

Baigdamas straipsná, Korsakas pabrëþtinai akcentuoja, kad ðis„reakcingas“ veikalas, bûdamas meniðkai stipresnis negu vytautiniokomiteto iðleisti darbai, yra kaip tik apgaulingesnis ir pavojingesnis.Nusistebëdamas jis mini, kad „atrodo daugiau negu keistas tas fak-tas, jog dalyje mûsø progresyviosios visuomenës Milþino paunksmëásigijo tam tikro palankumo“, bet „faktiðkai nëra nieko, kas galëtøpelnyti progresyviosios visuomenës simpatijas“.

- V -

Vertinant á konkursà ið platesnës laiko perspektyvos, nepasaky-tum, kad vytautiniame dramos konkurse tai bûtø ávykæ kaþkas tikrailiteratûriniame gyvenime negirdëto. Net ir pasaulinio masto litera-tûriniø konkursø praktikoje atrastume pavyzdþiø, kai buvo nepre-mijuoti patys geriausi veikalai. Prieþastys ávairios: laiko perspekty-vos ir áþvalgumo stoka, ideologinës bei estetinës paþiûros, politinësar visuomeninës sàlygos ir t. t.

Taip pat tai nebuvo pirmas „literatûros skandalas“ lietuviø teat-ro gyvenime. Labai panaðiai buvo sutikta 1924 m. V. Krëvës istorinëdrama Skirgaila. Motiejus Miðkinis raðë, kad publika, ápratusi prietradiciniø veikalø, Skirgailos nesuprato ir „net pasipiktino autoriaus„nepatriotiðkumu“: kam, girdi, kelti aikðtën tokios lietuvio, kaip pav.,Skirgailos, „neigiamos ypatybes“, kam rodyti, kad kartais vokietisdaug kilnesnis uþ lietuvá?“33 V. Bièiûnui (pjesës Þalgiris autoriui)Skirgaila, kaip drama, atrodë perdaug fragmentiðka, tarsi insceni-

33 M. Miðkinis. Literatûriniai dûmojimai // Piûvis. 1929, kn. 2, psl. 50.

210

34 V. Bièiûnas. Vinco Krëvës dramaturgija // Pradai ir þygiai. 1926. Nr. 7, psl. 162.35 Irena Aleksaitë. Borisas Dauguvietis. Vilnius, 1966, psl. 61. I. Aleksaitë cituoja

Vaiþgantà ið laikraðèio Lietuva, 1924. X. 15.36 P. Kubertavièius. Mano gyvenimo kelias // Petras Kubertavièius. Sud. ir paruoðë

Antanas Vengris. Vilnius, 1970, psl. 60.37 V. Mykolaitis-Putinas. Lietuviø literatûros problemos // Naujoji romuva. 1935.

Nr. 10–11, psl. 231. Paskaita skaityta 1935 m. Lietuviø Kultûros kongrese Kaune.

zuota apysaka.34 Recenzuodamas Skirgailos spektaklá, Juozas Tumas-Vaiþgantas pastebëjo, kad „ið viso krikðèionybës atþvilgiu „Skirgaila“ðiurkðtus veikalas. Publikai, buvo girdima, vis labiau nebepatinka daþ-nai pakartojamoji pagoniø ideologija ir jos krikðèionybës þeminimas.Religijos dalykø scenoje reikia arba visai neleisti, arba apsieiti su jaissu tinkamu rimtumu“.35 Sekanèiuose spektakliuose dramà iðcenzû-ravo, o Petrà Kubertavièiø, nesilaikiusá cenzûruoto teksto, nubaudë100 litø bauda.36

Sruogos Milþino paunksmë, kaip savo laiku ir Krëvës Skirgaila,netrukus susilaukë autoritetingo pripaþinimo: 1935 m. Vincas My-kolaitis-Putinas priskyrë ðià dramà prie tokiø kûriniø, kurie gali kon-kuruoti su pasaulinio masto darbais.37 Ðiandien matome, kad Milþi-no paunksmë yra vienas stipriausiø mûsø dramaturgijos veikalø.

1981

211

KRËVËS SKIRGAILOS DRAMATIÐKUMASIR TRAGIÐKUMAS

Dramatiðkumas yra vienas ryðkiausiø V. Krëvës kûrybos ypaty-biø. Tai liudija ne tik dramos veikalai, bet ir proza. Todël neatsitikti-nai keletas apsakymø bei kûriniø iðtraukø ne kartà buvo insceni-zuota scenoje, radijo ir televizijos teatre.

Kritikai, analizuodami Krëvës kûrinius, taip pat mini tragiðkà per-sonaþø poelgiø, emocijø dvilypumà, nerimà ir gyvenimo suvokimà.Be abejo, su tragiðkumu susijæ Krëvës vaizduojamos stiprios asme-nybës, patekusios á lemtingas istorijos kryþkeles.

D r a m i n ë s t r u k t û r a

Dramos siuþeto pagrindu Krëvë pasirinko Lietuvos istorijos naujoetapo pradþià: po ilgø ir kruvinø kovos metø Skirgaila ir bajorai jauyra priëmæ krikðèionybæ, taèiau kova dël Lietuvos tebevyksta. Gru-miasi trys prieðiðkos jëgos: lenkai, vokieèiai ir lietuviai. Krëvë vystointrigà per trikampiná ðiø grupiø susidûrimà. Lenkai rezga pinkles,kad lietuviai nesusidëtø su vokieèiais, taptø paklusnûs lenkams. Vo-kieèiai siekia lietuvius ir lenkus sukirðinti ir lietuvius pajungti savoglobai. Savo ruoþtu lietuviai, suprasdami buvusiø prieðø tikslus,abiem prieðinasi.

Ðiø grupiø kovà Krëvë konstruoja jø vadø – lenko vyskupo Ma-zovieèio, kryþiuoèio Vartenbergo ir Skirgailos – susidûrimas. Dra-matiðkumo suintensyvinimui Krëvë tuo paèiu metu vysto kiekvie-nos grupës pasidalinimà á dvi prieðiðkas puses. Lenkø didikai noripaimti Lietuvà tiesiu ir garbingu bûdu – derybomis ir átikinimais, o

212

nepavykus, priversti jëga – kalaviju. Jø vadovas Mazovietis siekia topaties, bet veidmainyste, apgaule ir uþkulisinëmis machinacijomis.Èia susikerta riteriðki didikai – kariai su suktu politiku. Pirmieji va-dovaujasi ðirdimi ir aukðèiausia vertybe laiko garbæ, o Mazovieèiuisvarbiausias yra pats tikslas ir jis siekia jo vadovaudamasis protu,ðaltu apskaièiavimu ir diplomatija.

Tokiu pat proto–jausmø kontrastø principu Krëvë pristato vo-kieèius. Vartenbergas, kaip ir Mazovietis, yra dviveidis politikas irapsukrus diplomatas. Keleris – tiesus, dràsus riteris, nors veidmai-nis santykiuose su moterimis.

Tolygiai á dvi prieðiðkas dalis yra suskilæ lietuviai: Skirgaila ir ba-jorai, vadovaudamiesi protu ir matydami, kad neatsilaikys prieð Kry-þiaus karà, apsikrikðtijo, o vaidila Stardas, pasikliaudamas jausmu,liko pagoniu. Pirmieji nuëjo kompromisø keliu, o antrasis liko iðti-kimas savo ásitikinimams. Principingam Stardui krikðtas reiðkia sa-vøjø dievø ir tuo paèiu lietuviðkumo iðdavimà.

Paèioje dramos ekspozicijoje uþsimezga konfliktas: uþuot apsau-gojæs nuo prieðø Lietuvà, krikðtas atvërë jiems vartus. Á Vilniø plûs-ta vis daugiau lenkø ir vokieèiø, vis daþniau girdisi svetimos kalbos.Lenkø dvasininkai moko lietuvius naujojo tikëjimo tiesø. Naikina-ma viskas, kas susieta su pagonybe – lietuviø paproèiai, tradicijos,moralë. Stardas gundo apsikrikðtijusius gráþti á lietuviø tikëjimà irgarbingai kovoti, kaip darë tëvai ir protëviai. Geriau þûti, negu gy-venti krikðèioniø vergais.

Krëvë lietuvio situacijà sudramatina naujosios ir senosios religi-jos prieðprieða, kurioje krikðèionybë susieta su svetimumu ir neþmo-niðkumu, o pagonybë – su gëriu, kur viskas yra sava, humaniðka irgryna. Tokiu vienaðaliðku ir kontrastingu problemos pristatymu Krë-vë sudramatina politinæ ir moralinæ lietuviø padëtá. Dramos centreyra lietuviø dilema: ar pasilikti krikðèionimis ir viltis, kad tauta ne-praþus, ar gráþti á pagonybæ. Taèiau tà lemtingà sprendimà turi pa-daryti ne tauta, o Lietuvos valdovas Skirgaila.

Valdovo situacijos sudramatinimui Krëvë iðkelia valdovo „bûtiar nebûti“ apsisprendimo problematikà. Anot Stardo, Skirgaila galisavo klaidingà ankstyvesná sprendimà iðtaisyti, gráþdamas prie lie-

213

tuviðkø dievø. Taèiau ta problema iðkeliama tik kaip galimybë ir Krë-vë jos toliau nevysto. Dramos intriga plëtojama Skirgailos pastan-gomis apsaugoti Lietuvos suverenumà; Skirgaila krikðto neatsisa-ko, bet savo sprendimo prieþasèiø neatskleidþia. Tokiu bûdu Krëvëpristato Skirgailà – valdovà kaip paslaptá. Kas jis – tautos iðdavikas,ar gelbëtojas?

Dramos ekspozicijà Krëvë uþsklendþia puotos scena, kur prievieno stalo susodinami lenkai, vokieèiai, gudai ir lietuviai. Struktû-riniu poþiûriu tuo iðryðkinamas dramatinis trikampis – lenkai, vo-kieèiai ir lietuviai – grumtynëse dël Lietuvos. Taèiau ið tikrøjø tëradvi pusës: krikðèionybës neðëjai – mokytojai ir lietuviai – mokiniai.Scena semantine prasme nëra puota, o krikðèionybës teismas, susi-dedàs ið trijø daliø. Pirmoje dalyje yra prieðpastatomi krikðèionys irpagonys. Ironiðkose Skirgailos pastabose iðdëstomi mokytojø ir mo-kiniø skirtumai: krikðèionys mokë lietuvius naujosios religijos metømetais, bet lietuviai dar nespëjo pasisavinti tai, kas jiems yra sveti-ma; Lietuva dar esanti laukinë ðalis, neturinti suktumo, þiaurumo irklastos. Antroje dalyje sugretinimo principu iðryðkinami „mokyto-jø“ savitarpio prieðiðkumai: lenkai, vokieèiai ir gudai iðpaþásta tàpatá Dievà, bet nuolat vieni kitus vadina eretikais, lotynistais beikrikðèionybës niekintojais. Treèioji puotos – teismo dalis yra krivioSkurdulio, kaip rûstaus prokuroro, sveèiø ir apsikrikðtijusiø lietuviøapkaltinimas. Tai teatraliðkas dramatiðkas momentas. Èia susiliejalietuvio skundas su aðtria ironija, lietuviø senosios religijos gynimasir visiðkas krikðèionybës pasmerkimas. Sudramatintà puotos atmo-sferà dar labiau áelektrina lietuviø bajorø pasipiktinimas sveèiais irvaldovu Skirgaila.

Ðioje scenoje Krëvë, siekdamas dramatiðko efekto, pateikia veiks-mà tik ið pagonio lietuvio poþiûrio. Ið vienos pusës tai sustiprinajausminæ kulminacijà, bet ið kitos pusës – susilpnina dramos sanda-rà. Pvz., nëra laukto sveèiø atkirèio. Kaltinimø átampa vos nepasie-kë sprogimo ribos – sveèiø sunaikinimo; bet átampa staiga atsilei-dþia, Skirgailai suðukus lietuviams: „Nutilkite jûs!“. Beþadë scena:tik niaurûs lietuviø þvilgsniai nukreipti á Skirgailà ir sveèius, kai ku-riø lietuviø – gëdingai palinkusios galvos. Lenkai ir vokieèiai yranustebæ ir sumiðæ.

214

Tokiu ið pagoniø perspektyvos krikðèionybës, kaip blogio, viena-pusiðku pasmerkimu, ir lietuviø senojo tikëjimo – gërio aukðtinimuKrëvë uþbaigia pirmàjá draminá trikampá, atskleidæs politinæ ir reli-ginæ Lietuvos padëtá. Antrame trikampyje dël Onos Duonutës, Ly-dos kunigaikðtytës ir Mozûrø kunigaikðèio suþadëtinës rungiasi Skir-gaila, Mazovietis ir Keleris. Ðitame trikampyje dëmesio centru tampaDuonutë. Ankstyvesniame trikampyje dramatiðkai atskleistà kon-frontacijà tarp gërio ir blogio èia pakeièia intrigos bei uþkulisinësmachinacijos. Skirgaila verèia Duonutæ tapti jo þmona, nes nenori,kad jos kraitis – Volynës ir Padolës þemës – atitektø lenkams. Ma-zovietis vieðai prieðinasi Skirgailos uþmaèioms, bet slaptai kone verèiaDuonutæ tekëti uþ Skirgailos, nes per Duonutæ lenkai tikisi laikytiSkirgailà savo átakoje. Keleris mezga planus Duonutës pabëgimuipas suþadëtiná ir tuo siekia sukirðinti lenkus ir lietuvius, o Mozûrøkunigaikðtá patraukti á vokieèiø pusæ.

Dramos intriga, kaip ir pirmame trikampyje, vystoma ið lëto, pa-laipsniui didëjant átampai. Ið pradþiø kiekvienas konkurentas atski-rai susitinka su Duonute, o paskui tokiu pat komponavimo princi-pu, kaip ir puotos scenoje, visi trys suvedami á akistatà Duonutëskambaryje. Scena baigiama teatraliðku veiksmu: prievartinëmis Skir-gailos ir Duonutës sutuoktuvëmis.

Konkurentø kovos dël Duonutës sudramatinimui Krëvë sukuriasudëtingà draminæ struktûrà. Sklandesniam intrigos vystymui ávedalenkà vienuolá Skarbekà, kuris atlieka dviveidþio advokato vaidme-ná. Jis, pritardamas Mazovieèiui, stengiasi átikinti Duonutæ, kad ði,kaip yra padariusi Jadvyga, tekëdama uþ Jogailos, pasiaukotø Len-kijos ir baþnyèios labui ir tekëtø uþ Skirgailos, o savo ruoþtu Skir-gailai árodinëja, kad leistø Duonutei iðvykti pas jos suþadëtiná. To-kiu bûdu á pagrindiná trikampá – Skirgaila, Mazovietis ir Keleris –Krëvë ákomponuoja dar du atskirus trikampius: Duonutë, Skarbe-kas ir Skirgaila; Duonutë, Skarbekas ir Mazovietis. Taèiau ðis Skar-beko dvigubas þaidimas yra naudojamas kaip pagalbinë priemonësuintensyvinti bei aðtrinti Duonutës, Skirgailos ir Mazovieèio santy-kiams. Tuo paèiu metu Krëvë áveda dar vienà dramatiná trikampá,kuris yra gana tradicinis, dramaturgijoje þinomas meilës trikampio

215

vardu. Skirgaila ir Keleris rungiasi dël Duonutës meilës, o ði, bûda-ma iðtikima suþadëtiniui, kurá laikà abiem prieðinasi.

Pagrindiniame trikampyje intrigà tarp Skirgailos, Mazovieèioir Kelerio Krëvë vysto panaðumø ir prieðprieðø principu. Veidmai-niðkais siekiais bei niekingais veiksmais jie visi trys pradþioje vaiz-duojami kaip niekðai. Tiktai Mazovieèio ir Skirgailos niekðiðku-mas nëra egoistinis: abu veikia ir aukojasi savo tautai: Mazovietis –Lenkijos, o Skirgaila – Lietuvos labui. Tuo tarpu Keleris, nors iratlikdamas uþduotá kryþiuoèiø ordinui, siekia pasimëgauti Duo-nute kaip moterimi.

Toliau plëtodamas intrigà, Krëvë sukeièia oponentus: Kelerá irSkirgailà pastato prieð Mazovietá. Ðie prisipaþásta Duonutei apie sa-vo uþmaèiø ir veiksmø niekingumà, o Mazovietis iki galo veidmai-niauja Duonutei ir, kaip sukèius pirklys, nori parduoti jà Skirgailaiuþ Volynæ ir Padolæ. Taèiau Duonutë, keldama asmeninæ laimæ aukð-èiau tautos gerovës, pasirenka Kelerio siûlomà laisvæ. Padëties su-dramatinimui Krëvë áveda teatraliðkà triukà – prievartines sutuok-tuves. Skirgaila laimi. Deja, tuoj iðaiðkëja, kad tai tik Pyro pergalë:lenkai vis tiek okupuoja Volynæ ir Padolæ, o Duonutë Skirgailai në-ra þmona, nors ir turi jo þmonos vardà.

Dramatiniame Duonutës, Kelerio ir Skirgailos trikampyje, kaipir ankstyvesniame trikampyje, Krëvë naudoja prisipaþinimo ir pa-þadø metodà. Pirmà kartà tikrai ásimylëjæs Keleris, priþada Duo-nutei aukotis, kovoti ir, jeigu reikës, dël jos numirti. Skirgaila taipat pirmà kartà savo gyvenime nusiþemina moteriai ir praðo bûtijo gyvenimo drauge ir tikra þmona. Dramos intriga pasiekia kul-minaciná taðkà, kai Duonutë pareiðkia Skirgailai, kad ji geriau pa-sirinktø ne já, o Kelerá: ásiûèio pagautas Skirgaila paþada jai dova-noti Kelerio galvà.

Paskutinë dramos dalis „Bedugnë“ yra meilës trikampio tàsa.Skirgailos kerðtas Duonutei ir Keleriui prieðpastatomas Duonutësmeilë Keleriui ir Kelerio pastangos iðlaikyti Duonutei duotà þodá.Ðiuo momentu Krëvë á dramos dëmesio centrà iðkelia Kelerio vidi-ná konfliktà: gyventi ar mirti. Tai Kelerio gerojo ir blogojo pradø –Tamsiojo ir Ðviesiojo vyrø – konfrontacija, kurià lydi kaip prieðprie-ða ir kaip akompanimentas Skarbeko egzekvijø maldos intarpai apie

216

þmogaus varganà ir beprasmæ lemtá þemëje. Tuo sudramatinamakoplyèios scena ir suintensyvinamas Kelerio apsisprendimas: geriaumirti, negu suterðti Duonutës garbæ.

Palaidojus gyvà Kelerá finalinëje scenoje, Skirgaila, po tiek ne-sëkmiø, lieka laimëtoju. Ið tikrøjø jie abu – Skirgaila ir Keleris – yrair laimëtojai, ir pralaimëtojai. Abu iðtesëjo savo paþadus Duonutei,bet Keleris prarado gyvybæ, o Skirgaila, laimëjæs prieð Kelerá, pra-rado valdovo sostà.

Krëvës komponavimo principas primena piramidës struktûrà. Antplataus pagrindinio politinæ ir religinæ Lietuvos padëtá apimanèiotrikampio konstruojami maþesnës apimties trikampiai, kol paèiojevirðûnëje visi trikampio taðkai subëga á vienà smaigalá – Skirgailà.

Paþymëtina, kad Krëvë ákomponuoja á trikampinæ konfrontacijàne tik pagrindiniø personaþø prieðiðkumus ir grumtynes, bet tà patámetodà naudoja, norëdamas iðryðkinti ypatingesnes situacijas ir per-sonaþø ypatybes. Retomis pastabomis pabrëþia Skirgailos, kaip sa-vavalio ir principingo valdovo pozicijà, prieðpastatydamas jam Jo-gailos – vergo ir Vytauto – iðdaviko veiksmus. Panaðiu trikampiðkusugretinimu, norëdamas paryðkinti viskuo ir visais nusivylusio Skir-gailos vidinæ bûsenà, Krëvë prieðpastato Skirgailai „sielø gydytojà“krivá Skurdulá ir iðtikimà Skirgailos karvedá Daugailà. Duonutës mei-lës ir pasiaukojimo tautai konfliktas suintensyvinimas, sugretinantDuonutës vaidmená su á Kelerá ásimylëjusia tarnaite Olige ir Lenki-jos karaliene Jadvyga, kuri pasiaukojo dël tautos gerovës, tekëda-ma uþ Jogailos.

S k i r g a i l o s t r a g i ð k u m a s

Konfliktø ir intrigos trikampiu komponavimu Krëvë sukûrë vei-kalo dramatiðkumà. Taèiau ðis dramatiðkumas tëra viena kûrinio pu-së, tiksliau, iðorinë dramos plotmë, nes dramatiðkoji personaþø kon-frontacija ir daugelis konfliktø vyksta tarp personaþø, o ne paèiuosepersonaþuose. Giluminë dramos plotmë yra uþslëpta ir tik protar-piais iðsiverþia á pavirðiø. Tai dramos Skirgaila tragiðkoji pusë, su-kaupta Skirgailos – valdovo, Skirgailos – þmogaus ir Skirgailos –kario asmenybëje.

217

Dramaturgijoje tragiðkumo samprata yra suformuluota Aristo-telio; per ðimtmeèius ji ðiek tiek keitësi, bet, nepaisant ávairuojanèiøinterpretacijø, tai reiðkia tokià personaþo nesuderinamø ir neiðspren-dþiamø prieðiðkumø situacijà, á kurià personaþas patenka per savopaties sprendimus bei veiksmus. Ðie veiksmai ar sprendimai sukeliajo dvilypëje asmenybëje pasibjaurëjimà bei gëdà. Dël to jis kenèia.Kanèia tragedijoje yra bûtinas elementas, nes per kanèià persona-þas pradeda suvokti savo tragiðkàjà padëtá. Be tokio suvokimo jisnepakiltø á tikrai tragiðkà plotmæ. Tragiðkumo virðûnë pasiekiama,kai tragiðkasis personaþas, sukaupæs visas savo jëgas, siekia akcen-tuoti savo, kaip þmogaus, dvasios orumà ir þmogaus gyvenimo vertæ.

Ið dramos Skirgaila ekspozicijos matome, kad Krëvë ið pat pra-dþiø komponuoja tragedijos þanro kûriná. Bûtinàjá tragedijos ele-mentà blogá èia atstovauja svetimtauèiai: lenkai ir vokieèiai, bei jøreligijos. Ta blogio grësmë Lietuvos suverenumui akcentuojama eks-pozicijoje net per tris personaþus – Stardà, Skurdulá ir Skirgailà.

Kaip minëta, draminëje kompozicijoje garbinguosius persona-þus, kurie vadovaujasi daugiausia ðirdimi, Krëvë prieðpastato prag-matikams, kurie pasikliauja protu. Tragiðkoje plotmëje Krëvë ðiasabi prieðiðkas jëgas suveda á Skirgailos asmenybæ. Kaip valdovas,blaiviai protu ávertindamas Lietuvos padëtá, jis priëmë krikðtà ir da-bar politikoje ir diplomatijoje stengiasi vadovautis riteriðku atviru-mu, kilnumu, dràsa bei vyriðkumu. Valdovo–politiko ir valdovo–ka-rio interesø ir metodø susikirtimu Krëvë vysto Skirgailos vidinákonfliktà. Skirgailai nepavyksta suderinti politiko pragmatiðkumosu riteriðku bekompromiðkumu. Ðiø dviejø jëgø susidûrimo momen-tais vulkaniðka jëga iðsiverþia nuslopintos aistros arba nenutildomaiprabyla sàþinë. Skirgaila yra mëtomas ir siaubiamas gaivalingø vidi-niø jëgø.

Dramos veiksmo Krëvë nepradeda nuo pat tragedijos uþuomaz-gos – Skirgailos svarstymø ir sprendimo apsikrikðtyti. Uþdangai pa-kilus jau matome Skirgailà krikðèioná. Èia ið pat pradþiø Skirgailagaubiamas paslaptingumo, kaip ir paprastai tragiðki herojai. Ið vie-nos pusës jis yra grieþtas, ryþtingas ir, atrodo, pasitikás savimi, o iðkitos – yra tarsi vieniðas vilkas, vengia santykiø su kitais, lyg bijoda-mas atverti savo jausmus ir mintis. Pvz., á Stardo gundymus gráþti á

218

lietuviø tikëjimà, Skirgaila atsako bendromis pastabomis apie Lie-tuvos padëtá. Sudaromas áspûdis, kad jis norëtø atsisakyti krikðto,bet kaþkas já sulaiko. Puotos scenoje jis nedviprasmiðkai visa, kassusieta su krikðèionybe, vieðai þemina, o pagonybæ aukðtina. Tikvëliau pokalbyje su Duonute atsiskleidþia Skirgailos asmenybës uþ-slëptoji dalis: vidinis dvilypiðkumas, poelgiø ir emocijø prieðiðku-mai; iðdidus ir grieþtas valdovas ir gëdos bei bejëgiðkumo persekio-jamas þmogus.

Krëvë virtuoziðkai atskleidþia tà Skirgailos dvilypumà. Scenos pra-dþioje Skirgaila valdoviðkai praneða kalinei Duonutei, kad ji bus joþmona, nes jo, kaip valdovo, pareiga yra saugoti Lietuvos þemes irjos suverenumà. Èia pat iðkyla ir valdovo, sprendþianèio þmoniø li-kimus, bejëgiðkumas prieð naujàjá dievà. Kaip karys, Skirgaila norë-tø su juo susiremti kovoje, nes, anot Skirgailos, per já Lietuva pate-ko á vargus. Su gailesèiu prisipaþásta, kad jis tik þmogus, o ne dievas.Duonutei pabrëþus Skirgailos þmogiðkà kilnumà ir papraðius jos pa-sigailëti, jis staiga tampa atviru ir nuoðirdþiu. Jis labai nelaimingasþmogus ir bejëgis individas:

Að visuomet noriu, gero, bet nemoku jo pasiekti. Kà að manau,kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta ir todël nusiminimasmane grauþia, ir todël að geriu. Að matau, kad bloga gyventi pa-sauly, bet kas tuo kaltas, að nenumanau. Að norëtau panaikintivisa, kas yra pikta, ir neþinau kaip. Man sunku taip kalbëti sutavim, kaip að kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, að neþinau.1

Ðià savo iðpaþintá Skirgaila uþbaigia savæs ávertinimu: „esu niek-ðas“. Niekðiðkumo problemà Krëvë sieja su Skirgailos poelgiu prieðsavo sàþinæ. Priimdamas krikðtà kaip bûtinybæ, jis iðdavë savo ásiti-kinimus ir nusiþengë moraliniams principams. Sàþinei pasiprieði-nus, jis pateko á nepakeièiamà ir neiðvengiamà situacijà ir kenèiagëdà dël savo niekðybës. Kanèia dar labiau didëja aplinkybëms pri-vertus já niekinti lietuviø dievus, naikinti jø buveines – ðventuosius

1 V. Krëvë. Raðtai, t. IV. Bostonas, Lietuviø enciklopedijos leidykla, 1956, psl. 42.

219

àþuolynus ir þmoniø akivaizdoje „garbinti nepakenèiamos tautos pik-tà ir neteisingà dievà.“2 Duonutei pradëjus já guosti ir praðyti, kadleistø iðvykti namo, uþgaunama jo, kaip vyro, garbë. Staiga ima telk-tis pyktis, kuris vël sugràþina Skirgailà á pirmykðtæ bûsenà: „Nekal-bëk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai“.3 Tuo metu þybteli aki-mirkai viltis, kad atsiras kita antgamtinë jëga, kuri nugalës krikðèioniøDievà, o gal dar ir Perkûnas neapleis „nedëkingos Lietuvos“.

Valdovo ir þmogaus nesuderinamø prieðingybiø sukelta kanèiaKrëvë sukuria Skirgailos tragizmà. Kuo toliau, tuo labiau gilëja Skir-gailos kanèia, jam besiblaðkant tarp pareigos – bûtinybës ir impulsøbei aistrø. Valdovo pareiga já verèia kalinti Duonutæ, o vëliau ir ves-ti, bet, jai pasiprieðinus, jis lûkuriuoja. Pykèio ásiûèiui praëjus jis netuþjauèia nelaimingà Duonutæ, taèiau Duonutei pareiðkus, kad ge-riau ji bûtø vergo, o ne Skirgailos þmona, virðø paima jo valdoviðko-ji ir vyriðkàjà garbæ atstovaujanti asmenybës pusë. Ánirðio momentujis jà veda prievarta.

Kitas Skirgailos tragiðkumo tarpsnis dramaturgijoje þinomas tra-giðkojo suvokimo vardu. Tas suvokimas, ar tiksliau tariant, savo tra-giðkosios padëties suvokimas, Skirgailai ateina patyræs du dideliussmûgius: tai pralaimëjimas prieð kunigaikðtá Vytautà kovos lauke irtikëjimo þmogaus kilnumu ir dorumu praradimas, iðgirdus, kad Star-das prieð mirtá apsikrikðtijo. Tai galutinai sugniuþdo, kaip valdovà irkaip þmogø. Jo kanèia ir gëda paralyþavo Skirgailà kaip valdovà –politikà, valdovà – diplomatà. Leidimasis á derybas su lenkais ir vo-kieèiais bûtø þaizdos draskymas. Dël to Skirgaila vengia lenkø ir netnesvarstæs atmeta vokieèiø siûlomà Lietuvos valdovo karûnà ir pa-galbà prieð lenkus. Tuo tarpu Vytautas nuëjo pas vokieèius ir su jøpagalba tuoj uþims Lietuvos didþiojo kunigaikðèio sostà.

Dar skaudesnë Skirgailai þinia, kad principingas pagonis Stardasprieð mirtá tapo krikðèioniu. Skirgaila Stardà laikë doriausiu ir kil-niausiu þmogumi. Anot Skirgailos, Stardas, o ne jis ir ne Jogaila,turëtø bûti Lietuvos valdovu. Daug kuo nustojæs tikëti savo prara-

2 Ten pat.3 Ten pat, psl. 43.

220

dimø kelyje Skirgaila neseniai vieðai deklaravo, tikintis Stardu, t.y.jo dorumu, kilnumu, principingumu, ir per tai, atrodo, Skirgaila ti-këjo gëriu – pagonybe. Ir ðtai, kaip jam buvo praneðta, toká giliaitikintá pagoná naujasis dievas privertë á já tikëti! Koks galingas turë-tø bûti naujasis dievas! Tuo lemtingu momentu Skirgaila pajunta,kad jo gyvenimas prarado prasmæ, nebëra dvasinës atramos, teiku-sios jam stiprybës gëdos ir kanèios kelyje. Jis nebegali atskirti, kurtiesa ir kur melas. Nepasitiki nei dievais, nei þmonëmis: „visur niek-ðybë, visur tik smarvë. Sliekai esame, ðliuþai, rupûþës!“4 Tokiu ne-vilties ir pasimetimo momentu iðkyla ir kitas, dar baisesnis klausi-mas: gal visi teisûs, „gal að vienas klystu...“

Kaip áprasta tragedijoje, taip ir èia tragiðkàjá savo padëties suvo-kimà seka savotiðkas praðviesëjimas. Kyla mintis, kad tuoj Vytautasuþims valdovo vietà ir nuo jo paties peèiø nukris ði skausminga val-dovo naðta. Pajunta, kad jo didysis konfliktas, niekaip nesuderina-mas prieðiðkumas – valdovo iðtikimybë tautai ir þmogaus iðtikimybësavo sàþinei – tarsi nebeegzistuoja. Dabar gali bûti tik þmogumi:nereikës veidmainiauti, prievartauti kitø ir uþ kitus bûti atsakingu.Ðis iðsilaisvinimas atveria naujà iki ðiol Skirgailos – valdovo nepatir-tà bûsenà – þmogaus vieniðumà. Skirgaila, kaip valdovas, visuometbuvo vienas ir pasikliaudavo vien tik savimi. Kaip valdovas, santy-kiuose su þmonëmis, , jis visuomet buvo tarp þmoniø ir nejautë vieni-ðumo. Dabar pirmà kartà savo gyvenime pasigenda artimo þmogaus.

Staiga blyksteli kita iðganinga mintis, tarsi ðvieselë naktá: yra Duo-nutë, jo prievarta vesta þmona. Ði mintis já vël prikelia gyvenimui.Atradimo dþiaugsmo akimirkà pamatæs Duonutës nepaprastai spin-duliuojanèià ðypsenà Skirgaila pirmà kartà savo gyvenime pajuntadidelá moters meilës troðkimà. Stovi prieð Duonutæ kaip vyras prieðmoterá, prieð vienintelæ viltá naujam gyvenimui. Su giliu nuoðirdu-mu praðo Duonutës bûti jo gyvenimo dalimi, gyventi su juo tëvopaveldëtoje pilyje, atsiskyrus nuo viso pasaulio.

Skirgailos jausmø kaità ðioje scenoje Krëvë perteikia palaipsnið-ku átampos suintensyvinimu. Á pirmàjà Duonutës pastaba, kad jis

4 Ten pat, psl. 73.

221

klysta – ne jam skirta jos ðypsena, Skirgaila reaguoja ramia pastaba,kad jis ápratæs klysti. Tik kada Duonutë primygtinai pabrëþia, já áþeis-dama, kad „að tau ne þmona ir ja niekuomet nebûsiu“, iðsiverþiapirmykðtis nuoþmusis ir impulsyvusis valdovas Skirgaila: „Bûsi, kaiað panorësiu“. Kada Duonutë vël pareiðkia, kad jeigu jai bûtø lemtapasirinkti, ji rinktøsi Kelerá, o ne Skirgailà, áþeisto, paþeminto vyronuoskauda ir pavydas iðsilieja á aistringà ásiûtá ir norà savo konku-rentà Kelerá sunaikinti. Vietoj nuoðirdaus ir nusiþeminanèio þmo-gaus, kuris kà tik siûlë amþinà draugystæ, pasirodo despotas: „Bûsiutau,“ – sako Duonutei, – „valdovas ir vieðpats“. Ið manæs pasigailë-jimo „nesulauksi nei tu, nei kiti“.5

Veiksmà, kuriame Skirgaila persekioja Kelerá, Krëvë konstruojaið dramatiðkø momentø ir teatraliðkø scenø. Skirgailà, iðlaisvintànuo valdovo pareigos jausmo, uþvaldo egoisto ir budelio ásiûtis. Jágena duotasis paþadas Duonutei nuþudyti Kelerá ir tuo paèiu metudar net galingesnis variklis – jo baimë vël pralaimëti prieð moterá.Finalinëje scenoje nugalëtojas Skirgaila triumfuoja prieð Duonutæ:teatraliðka poza – susidëjæs rankas ant krûtinës, koja pamynæs gyvopalaidoto Kelerio kapà, su mefistofeliðka ðypsena prataria: „Jis èiapo mano koja drûni!“6 Skirgailos þodþiø tonas ir visa jo poza kalbë-te kalba: þiûrëk, að iðpildþiau tau duotà paþadà. Bent ðá kartà aðneklydau!

Didingas Skirgaila savo triumfu ir baisus savo þiaurumu. Nusisu-kæs nuo apalpusios ant Kelerio kapo Duonutës, jis nueina iðdidus irrûstus. Jis palieka ir tautà, bet atgavæs pasitikëjimà savimi ir pago-niðkai pademonstravæs þmogaus dvasios orumà ir nenugalimumà.

Finalas, kaip áprasta tragedijoje, iðkelia þmogaus gyvenimà, kaipparadoksà – ir pralaimëjimà, ir pergalæ. Katarsinis efektas, iðplaukiàsið paradoksinio finalo, kelia uþuojautà, kad pralaimëjo sàþiningas irpareigingas valdovas, kuriam tautos ateitis buvo svarbiau, negu mo-raliniai principai ir asmeninë laimë. Tuo paèiu metu sukreèia ið ne-vilties ir bejëgiðkumo pakilusio baisaus þmogaus – budelio triumfas.

5 Ten pat, psl. 82.6 Ten pat, psl. 100.

222

* * *

Dramoje Skirgaila personaþø trikampiðku prieðpastatymu ir ko-lizijø bei konfliktø trikrypèiu sukryþiavimu Krëvë sukûrë aukðtosátampos dramatiðkà atmosferà, sudramino veiksmo intrigà, suinten-syvino interesø ir jausmø kovà. Taèiau, nepaisant to dramatiðkumoir tampriai sukonstruotos draminës struktûros, ði drama nebuvo pa-statyta be nemenkø pakeitimø ir trumpinimø. Kurdamas dramináveikalà, Krëvë panaudojo Dainavos padavimuose iðvystytus epiniopasakojimo elementus. Pvz., dramos ekspozicijoje, megzdamas po-litinæ intrigà, atskleidë platø, panoraminá to laikotarpio vaizdà, daþ-nai nukrypdamas á epiná pasakojimà. Kai kurios scenos iðtæstos epi-niam pasakojimui tipiðkais epizodais. Dramatiðkumo efektà maþinakai kuriø personaþø neindividualizuoti dialogai. Pvz., Stardo, Skir-gailos ir Skurdulio monologø argumentai apie krikðèionybæ ir josneðëjus ið esmës yra tos paèios deklaracijos.

Draminë struktûra ne visuomet sutampa su formaliomis dramosdalimis. Pvz., pirmosios dramos dalies Tarp dviejø pasauliø V ir VIscenos savo turiniu nëra ekspozicinio pobûdþio. VI scena yra maþa-reikðmë, o V scena – draminiu poþiûriu priklauso jau antroje dra-mos dalyje iðvystytam draminiam trikampiui, kur dël Duonutës run-giasi Skirgaila, Mazovietis ir Keleris.

Vienas ið Krëvës meistriðkumo poþymiø yra ypaè darnus drama-tiðkumo ir teatraliðkumo suliejimas puotos ir sutuoktuviø scenø kul-minaciniuose punktuose. Ðiuo poþiûriu ypaè iðsiskiria finalinë sce-na, kur dramatiðkumas ir teatraliðkumas, susiliejæs su tragiðkumu,sudaro didingà ir ðiurpià draminæ vizijà.

Skirgailos tragizmo bruoþai ir vystymosi eiga atskleidþia Krëvësdramos ypatybes. Kaip minëta, Skirgailos tragizmas pradeda ryðkë-ti tik dialoge su Duonute, suvokus savo vidiná dvilypumà ir kanèiàsukëlusias prieþastis. Dramoje nëra tragizmo uþuomazgos, t.y. neilemtingojo sprendimo priimti krikðtà, nei pirmosios kanèios stadi-jos, kada pasaulio nesuprantamybë slëgtø nepaprastu svoriu ir tra-giðkas herojus beviltiðkai blaðkytøsi visiðkoje tamsoje. Krëvë prade-da situacija, kur Skirgaila yra antrà kartà pastatomas prieð paèiàlemtingàjà dilemà. Tai tradicinio tragedijos modelio paþeidimas. Da-

223

bar Skirgaila vis vien pasilieka krikðèioniu, jau tikrai þinodamas sa-vo sprendimo pasekmes – kanèià ir gëdà,. Prieþastys neatskleidþia-mos. Tik sugestijuojama, kad Skirgailai krikðtas buvo bûtinybë. Ko-kia gali bûti bûtinybë, jeigu jos galima iðvengti? Èia slypi ir Skirgailospaslaptis, ir Krëvës iðmonë. Lietuviai stovëjo prieð dilemà: kompro-misø ar principø kelias? Priimdamas sprendimus, Stardas pasirinkomirtá, o ne priimti tikëjimo priëmimà. Skirgailai, kaip valdovui, ku-riam pareiga tautai buvo aukðèiau visko, ið dviejø galimybiø – tau-tos gyvastis ar mirtis – teliko vienintelë, t. y. tautos gyvenimas. Þi-noma, jis galëjo atsisakyti valdovo sosto, kaip kad padarë pats Krëvë1940 metais, atsidûræs skirgailiðkoje situacijoje. Skirgaila pasirinkoaukos kelià. Tokia auka dramaturgijoje laikoma herojiðka, bet netragiðka. Tikroje tragedijoje nëra iðeities ið tragiðkosios padëties.

Teatraliðkai didinga dramatiðkoji finalinë scena. Tragiðkojo Skir-gailos veiksmai ir triumfas sukuria katarsiná efektà. Tik ar jis yratoks stiprus, kad atnaujintø, kaip tokiais atvejais laukiama, tikëjimàþmogaus dvasios kilnumu ir nenugalimumu? Ar uþuojautà bei gai-lestá Skirgailai – valdovui nenustelbia baimë ir siaubas? Taèiau ka-tarsio poveikis skaitytojui, þiûrovui yra reliatyvus dalykas.

1986

224

EGZODO DRAMATURGIJA: BENDROJI APÞVALGAIR NEPRIKLAUSOMYBËS AMÞININKAI

Dramaturgija iðeivijoje, pradþioje tæsusi Nepriklausomos Lietu-vos dramos tradicijas, vëliau, paveikta Vakarø modernistinio laiko-tarpio átakø, perëjo ilgà ieðkojimø kelià, uþimdama gana þymià vie-tà egzodo literatûrinëje kûryboje.

Visà èia aptariamà egzodo literatûrinæ raidà galima bûtø skirsty-ti á du laikotarpius: 1945–1949, t.y. pokario metai, praleisti iðvietin-tøjø bei pabëgëliø stovyklose, ir nuo1949 metø prasidëjæs pastovausgyvenimo ávairiuose pasaulio kontinentuose laikotarpis.

1 9 4 5 – 1 9 4 9 m e t a i

Emigracijos pradþioje lietuviø teatro scenoje dominavo atnau-jinti dar Lietuvoje statyti dramos veikalai. Naujai paraðytos pjesëssudarë maþà iðimtá, ið jø ypaè populiari buvo Antano Rûko Bubulisir Dundulis. Vëliau per ðiuos vagabundiðko gyvenimo metus buvoparaðyta per 20 scenos veikalø. Vieni jø buvo iðspausdinti ir pastaty-ti mëgëjø teatro grupiø, kiti buvo iðspausdinti, bet nepasiekë sce-nos, tretieji – suvaidinti ið rankraðèiø.

Dramos buvo raðytos tuometiniams mëgëjø teatro kolektyvamsir atspindi benamës, skurdþios, laikinos kasdienybës nuotaikas. Vil-tys greitai gráþti á laisvà tëvynæ diegë, kurstë nostalgijà. Po karobaisybiø, skaudþiø asmeniniø praradimø, gyvendamas tarsi stoty-je, laukiant traukinio, benamis ilgëjosi savojo kraðto, ir bet kokiebuvusio ir esamo okupuotoje tëviðkëje lietuviðko gyvenimo vaiz-dai scenoje buvo sutinkami su dþiaugsmu ir meile. Taiki, þaidþian-ti, ðventiðka, perdëm idiliðka Lietuva iðkilo Rûko Bubulyje ir Dun-

225

dulyje, Petro Babicko Gintaro ðalies pasakoje, Gasparo VelièkosNemunas þydi, Þmonës prie vieðkelio, Joniniø vakare. Kovojanti,heroiðka ir net tragiðka Lietuva – Antanos Ðkëmos Þivilëje, JonoGriniaus Gulbës giesmëje, Vytauto Alanto Aukðtadvaryje, KazioVaitkevièiaus Margyje, Stasio Lauciaus Pavojingoje zonoje, J. Trus-kûno Apleistoje sodyboje.

Dramaturgijos raidà veikë ir beásigalintis poþiûris á dramà, kaipatliekanèià pedagogo funkcijas. Pasigirdo balsø, kad dramos teatras

„bûtø populiarintojas lietuviðkos literatûros, kuris nuolat budë-tø lietuviø tautinio susipratimo sargyboje, kuris ugdytø lietuviodvasià, blaðkomà svetimø átakø, neuþmirðtø savo tautiniø verty-biø, kaip ánaðo á viso pasaulio kultûros laimëjimus“ (Þiburiai.1947.IV.26. Augsburgas, Vokietija). „Mûsø dramaturgai trem-tyje ypaèiai turëtø stengtis sukurti tokius veikalus, kurie rodytø,kad lietuviø tauta turi savo istorijà, savo tradicijas ir didelá dva-sios lobynà“ (Henrikas Kaèinskas. Þiburiai, 1947.VI.19).

Nostalgija, patriotinis jausmas ir pageidavimas scenos veikalø,artimø benamio dvasiai, buvo svarbieji veiksniai, kurie skatino netik lietuviðkà tematikà, bet taip pat ir tendencijà tæsti lietuviø dra-mos tradicijas, per daug nesivaikant pokario Vakarø modernios dra-mos naujoviø bei madø. Dël ðios prieþasties pokario iðeivijos lietu-viø drama yra perdëm tradicinë, iðskyrus Ðkëmos Þivilæ, kurià galimalaikyti lietuviø moderniosios dramos kûriniu, einanèiu po Kazio Bin-kio Generalinës repeticijos. Apskritai ðio laikotarpio dramaturgijapasiþymi kilniomis, patriotiðkomis idëjomis, bet ne naujesne, iðra-dingesne teatrine ir dramatine raiðka. Vyrauja schematiðkas, nere-tai epinis siuþetas, be originalesniø bruoþø ir egzistencine dimensi-ja apdovanotø personaþø.

D r a m a t u r g i j a p o 1 9 4 9 m e t ø

Pokario stovyklose gyvastingai pasireiðkusi teatrinë veikla buvointensyviai tæsiama ir tada, kai gyvenimas svetur stabilizavosi. Teat-rinës grupës naujai kûrësi beveik kiekvienoje didesnëje lietuviø ko-lonijoje. Greta perdëm mëgëjiðkos teatrinës veiklos kone dvideðimt

226

metø gyvavo teatriniai kolektyvai, kuriems vadovavo buvæ profesio-nalûs scenos darbuotojai, visi dramos sambûriai buvo gana aukðtomeninio lygio. Ðiø teatriniø sambûriø veikla reikalavo skirtingo re-pertuaro. Dël tokiø veiksniø iðeivijos dramaturgijoje iðsikristaliza-vo tarsi takoskyra: vieni – mëgëjiðki pramoginiai, daugiau tradiciniopoþiûrio, kiti – naujoviðki dramine raiðka ir poþiûriu á þmogø ir pa-saulá scenos veikalai. Pastarieji priklauso moderniosios dramos þan-rui, o kai kuriuos jø galima laikyti lietuviø dramaturgijos avangardi-niais kûriniais.

Nemaþà vaidmená dramaturgijos raidoje suvaidino nevienodaisuprasta iðeivijos teatro/dramos misija ir skirtingi dramos vertinimokriterijai. Vieni, atsiþvelgdami á nenormalias gyvenimo sàlygas, tei-gë, kad teatras turëtø bûti tautiðkumo mokykla ir ginklas kovojeprieð átakas:

Teatras yra priemonë lietuvybei iðlaikyti. Kaip lietuviðki ðokiai,lietuviðka muzika, dainos, knygos, etc., pirmoj eilëj yra svar-bûs kaip savi, o tik antroj eilëj kaip menas. (Anatolijus Kai-rys. Naujienos. 1968.1.20). Mano giliu ásitikinimu, ðiandieni-nëje þûtbûtinëje iðsilaikymo kovoje uþsiimti indiferentiðkaistautine prasme kûriniais bûtø brangaus laiko eikvojimas, jeigune nusikaltimas (Anatolijus Kairys. Draugo kultûrinis prie-das. 1974.V.25).

Taip suprantama iðeivijos teatro/dramos paskirtis kaip tik ir pri-sidëjo prie pramoginio, lietuviðkø aktualijø, patriotinio repertuaroklestëjimo. Kiti lietuvybæ dramoje siejo su morale ir religija. JonasGrinius propagavo krikðèioniðkà ir lietuviðkà humanizmà meninëjekûryboje: „Ðiandien reikia kovoti dël tauraus individualaus þmogaus,kuris turi savo rasæ, tautà ir religijà (Aidai. 1969. Nr. 7). Dar kitisiûlë vertinant literatûrà pasikliauti vien tik moraliniais kriterijais:

Geriau yra, jei kokioje tautoje yra tik vidutiniai, bet etiðkai ver-tingi raðytojai, negu dideli menininkai, bet nemoralûs. [...] Menkaestetiniu atþvilgiu literatûra, nors ir gadina estetiná skoná, bet ji

227

daþnai ugdo kitas vertybes – etines ar religines – kurios yra svar-besnës gyvenimui, negu estetinës (Andrius Baltinis. Aidai. 1951.Nr. 9).

Toks paþiûris toleravo menko meninio lygio scenos veikalus, norssu dorais, kilniø idealø, bet su bekraujais personaþais. Sceninio me-no ðalininkai skelbë, kad repertuarà turi sudaryti tik estetiniu po-þiûriu vertingi dramos kûriniai, neatsiþvelgiant á tai, ar jie bûtø tra-diciniai, ar modernistiniai.

Prieðtaringø kûrybinio gyvenimo problemø akivaizdoje iðeiviodramaturgo didþioji dilema buvo, kaip iðlikti iðtikimu tautai, lietu-viðkai iðeivijai ir meninei kûrybai; arba, pataikaujant publikos sko-niui, atiduoti duoklæ iðeivijos kultûrai, nors vargu ar tai bûtø ánaðasá tautos kultûros aruodà, arba bûti atviresniu laikui ir tuometinëmsgyvenamojo kraðto kultûrinëms bei kûrybinëms tendencijoms ir, ne-paisant kaltinimø meilës tautai stoka, atnaujinti lietuviø dramos te-atrinæ kalbà, draminæ raiðkà, atðvieþinti dramos koncepcijà. Didþia-jai þiûrovø daliai, kurià sudarë vyresnio amþiaus þmonës, buvoartimesnë tradicinë draminë raiðka ir patriotinës bei su paliktais na-mais susijusios temos:

„Iðeivis þiûrovas nori viskà suprasti, per daug nesukdamas saugalvos ir neklaidþiodamas savo mintyse tarp scenos ðeðëliø, ne-þinodamas, ko ten aktorius kankinasi ir kieno gyvenimà jis iðgy-vena“ (Dalila Mackialienë. Draugo kultûrinis priedas. 1976.VIII. 31).

Vieni dramaturgai liko iðtikimi senosioms lietuviø dramos tradi-cijoms, tikëdami, kad savo kûryba tarnauja tautai ir iðeivijai. Kiti,pavyzdþiui, A. Kairys, siekë pramogos ir lietuvybës sintezës, A. Ðkë-ma, Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas sukûrë savità sintezæ,sujungdami lietuviø kultûros aspektus ir Vakarø kûrybos naujausiasapraiðkas. J. Grinius, draminëje kûryboje atiduodamas pirmenybæetikai, bandë sintetinti lietuvybæ su krikðèionybe.

Nostalgijos ir benamystës jausmø átakoje kai kurie raðytojai ta-po maþiau reiklûs kûrinio meistriðkumui ir meniðkumui, todël jau

228

stovykliniame gyvenime buvo pasigirdæ kritiðkø balsø prieð men-kavertæ literatûrà. Iðeivijoje palaipsniui vërësi praraja tarp tø, ku-rie þvelgë á kûrybà per egzilio prizmæ, ir tø, kurie statë estetinækûrinio vertæ aukðèiau uþ patriotinius, idëjinius bei pasaulëþiûri-nius aspektus. Pastarieji iðleido þurnalà Literatûros lankai, kuriotikslas buvo „gràþinti beveik totaliai prarastà literatûros, kaip es-tetinës kûrybos, nepriklausomybæ, atstatyti normalià vertybiø gra-dacijà“ ir „iðlaikyti kontaktà su Vakarais“ (Literatûros lankai. 1952.Nr. 1). Þurnale bendradarbiavo dramaturgai A. Ðkëma, Alg. Land-sbergis, K. Ostrauskas. Manifestas „Pasiprieðinkime kultûriniamnuosmukiui“, paskelbtas 1958 m., já pasiraðiusieji 60 kûrëjø ir kul-tûrininkø, protestavo prieð diletantizmà kûryboje, spaudoje kles-tinèià panegirikà bei nekritiðkà literatûros vertinimà. Tarp pasira-ðiusiø ðá manifestà buvo 4 dramaturgai: Landsbergis, Ostrauskas,Rûkas ir Ðkëma.

Literatûros lankai ir manifestas, nors ir neáneðë á kûrybiná gyve-nimà radikaliø pasikeitimø, buvo savita takoskyra, galutinai atsky-rusi mëgëjiðkà, pramoginæ dramà nuo moderniosios ir paskatinusiaðtrià kritikà pastarosios atþvilgiu. Ðkëmos Þivilë kritikuota dël„nuidealinimo“, Landsbergio pjesei Penki stulpai turgaus aikðtëjebuvo priekaiðtaujama dël pasityèiojimo ið partizanø, pesimizmo,kultûrbolðevizmo: „Nedaug tai dramai tereikëtø pakeitimø, kad jibûtø pastatyta bolðevikinëje Vilniaus teatro scenoje“ (VytautasAlantas. Dirva. 1959. II. 9). Stasiui Santvarai pati „niekingiausiapjesë“ buvo Ostrausko Gyveno kartà senelis ir senelë. Jis nuoðir-dþiai klausë: „...kokiem galam absurdus gaminti?“ [...] „Visai rim-tai ir nuoðirdþiai kalbant, skaudu, kad talentingas raðytojas tokiais„þygiais“ gaiðina savo brangø ir neilgai tetrunkanti laikà“ (Lietu-viø literatûra svetur. 1968, p. 386). Ne kartà moderniàjà dramà kri-tikavo J. Grinius ir A. Kairys. Vëliau poleminë dvasia atvëso, atsi-rado savotiðka pakanta, ar tiksliau, supratimas, kad egzistuoja dviskirtingos dramos tendencijos.

Prie tokiø dramos meniniø reikalavimø sumenkinimo nemaþaiprisidëjo gana daþni dramos konkursai. Vieni ið jø skatino tautinæ,krikðèioniðkà dramà:

229

Veikalas turi bûti ið lietuviðko gyvenimo, dabarties ar praeities,drama ar komedija; prieinamas ðiø dienø þiûrovø daugumai ir,neprasilenkdamas su krikðèioniðka bei tautine dvasia, veikti þiû-rovà pozityviai; ámanomas lietuviðkai scenos technikai; pavai-dinamas per 2–3 valandø spektaklá (Aidai. 1955. Nr. 3).

Kitø konkursø tikslas buvo pagausinti mëgëjiðkø pjesiø repertu-arà: „Drama savo kalba, veikëjø skaièiumi, dekoracijomis, scenosreikalavimais turi tikti iðeivijos mëgëjø teatrams vaidinti ir gastro-liuoti“ (Draugo kultûrinis priedas. 1983.II.19). Konkursai buvo skel-biami, norint gausinti jaunimui skirtà lektûrà, „kuri padëtø formuotiidealø lietuvá, gyvenantá iðeivijoje, ávairiø kraðtø kultûros veikiamà“(Aidai. 1956. Nr. 4). Bet nebuvo surengtas avangardinës dramos arbent modernesnës dramos, pasiþyminèios nauja forma ir draminekalba, konkursas.

Vertinant iðeivijos dramaturgijà, reikëtø þiûrëti á jà, kaip á bûdin-gus svetur sukurtos lietuviø kultûros paminklus. Brandesnieji jau-nøjø dramaturgø kûriniai taip pat turi iðeiviðkàjá savitumà – lietu-viðkos ir Vakarø kultûrø sintezæ.

Dramaturgai, pradëjæ savo kûrybiná darbà dar Lietuvoje, tapæiðeiviais, atsidûrë gana neáprastoje situacijoje. Jiems buvo visai na-tûralu tæsti lietuviø dramos tradicijas ir kurti iðeivijos mëgëjø teat-rui skirtà lietuviðkà repertuarà. Raðyti iðeivijos teatrui reiðkë prisi-taikyti prie þiûrovø skonio ir atlikëjø lygio. Eksperimentuoti,pasisavinti iðeivio mentalitetui visai svetimas, bet madingas Vakarødramos tradicijas buvo rizikinga, nes taip labai lengvai galima bûtiprarasti þiûrovus. A. Rûkas taikia pastaba atskleidþia prieðiðkumoVakarø moderniajai kultûrai prieþastá: „...mes nesame pasiruoðæ mo-dernøjá menà suprasti ir pajausti, bet patys sau ir kitiems nenorimeto pripaþinti“ (Þiburiai. 1947.VII.19). Rûkas, vëliau iðeivijoje tapæskandþia Maryte Þièkute-Mary Smith, áþvalgiai svajojo, o jaunesnie-ji dramaturgai ið dalies jo svajones vëliau pavertë tikrove:

Jei mes ástengtume pasisavinti, bent ásisàmoninti, Vakarø teatroesmæ, gal, sugráþæ á namus, surastume tø dviejø teatriniø pasau-

230

liø sintezæ, ant kurios pamato galbût bûtø galima ne tik svajoti,bet ir pradëti kurti tautiná lietuviø dramos teatrà (Aidai. 1947.Nr. 5.).

Ðiai dramaturgø kartai, gyvenusiai dviejuose pasauliuose, nebu-vo lemta sukurti A. Rûko norimos sintezës. Draminës raiðkos ágû-dþiø ir lietuviðkø tradicijø trauka, matyt, buvo stipresnë uþ kitas áta-kas. Taèiau lietuvybë, kaip ir modernizmas, moralë nëra estetinëskategorijos ir nesuteikia kûriniui meninës potencijos.

Trumpai perþvelgsime ðios kartos þymesniøjø dramaturgø kûrybà.

Stasys Laucius (1897–1965) iðspausdino ðeðiø vienaveiksmiø pje-siø rinkinëlá Raudonoji melodija (1953). Rankraðèiuose liko Pasku-tinë viltis ir Ponios Þydrienës bendrabutis (1952). Siuþetai paimti iðiðeivijos ir pokario Lietuvos gyvenimo. Tai realistinës, be gilesnëskûrybinës iðmonës pjesës. Didesnio iðeivijos scenos dëmesio susi-laukë Raudonoji melodija.

Vytautas Alantas (1909–1990) paraðë vienuolika scenos veikalø.3 v. komedija Buhalterijos klaida ir 3 v. pjesë Aukðtadvaris iðspaus-dinti 1946 m. Vokietijoje. 9 dramos veikalai iðleisti 1963 m. Èikago-je. Leidinyje be minëtø dviejø yra dar keturios komedijos – 4 v. Ra-guèio ðaltinëlis ir triveiksmës – Visuomenës veikëjai, Ðiapus uþdangosir Sàmokslas prieð savuosius, trys triveiksmës dramos – Þodþiai iðanapus, Penkios minutës prieð dvyliktà ir Kyla vëtra ûkanose. Ran-kraðèiuose liko 3 v. komedija Þmonos portretas, vëliau pakeistas áSaulëgràþø salà ir tragedija Mindaugas, kurio fragmentas buvoiðspausdintas Gabijoje (1954).

Alanto veikalai, iðskyrus Buhalterijos klaidà, paraðytà Lietuvoje,skirti iðeivijos mëgëjø scenai. Tai patriotinës tematikos ir nesudë-tingø konfliktø pjesës. Personaþai yra ryðkiai dviejø spalvø – teigia-mi ir neigiami (paprastai laimi teigiamieji). Komedijos perdëm pra-moginio pobûdþio, maþai motyvuotos, su skubotai iðspræstomisatomazgomis.

Jono Griniaus (1900–1980) idëjø ir charakteriø dramaturgija pa-siþymi þanriniu ávairumu: Stella Maris – 3 veiksmø dramatinë legen-

231

da (Aidai. 1947. Nr. 7–8), Ðventojo vakaro sapnas – l veiksmo miste-rija (1951), Þiurkiø kamera – 3 veiksmø drama (1954), Gulbës gies-më – 6 veiksmø istorinë drama (1962), Auksinë mergelë – 3 veiksmøkomedija (,1969) ir rankraðtyje likusi drama Mergeliø kalnas – 2 veiks-mø misterija.

Siuþetinë scenos veikalø medþiaga imta ið skirtingø epochø – bib-liniø laikø, XVII a. Lietuvos kovø su ðvedais, XVI a. Lietuvos irLenkijos laikotarpio, XVII a. Italijos, sovietinio kalëjimo ir pokarioiðeivijos Amerikoje gyvenimo. Akivaizdûs yra Griniaus siekimai ið-aukðtinti idealià meilæ, kanèios aukà, iðtikimybæ religinëms bei hu-manistinëms tiesoms. Taèiau ðios kilnios idëjos, nepakilusios nuopublicistinës bei retorinës plotmës, netampa þmogiðkàja bûtimi. Gri-niaus filosofinës bei moralinës tiesos nepasidaro dramos tiesomis irtarp intencijø ir jø ákûnijimo atsiranda praraja.

Ne be kaltës yra ir charakteriai – tø idëjø neðëjai ir jø prieðai,gerieji ir blogieji, neretai melodramiðki. Ypatingà dëmesá skirda-mas idëjoms, Grinius neávertina draminës raiðkos vaidmens. Dialo-gai giminingesni epiniam pasakojimui negu draminiam veikalui. Pa-vyzdþiui, Gulbës giesmëje ne kartà girdëtos tiesos, þinoma BarborosRadvilaitës ir Þygimanto Augusto meilës istorija dëstoma iðtæstaisir retoriniais dialogais, kurie nesukuria draminës átampos. Stella Ma-ris iðsiskiria ið kitø Griniaus scenos veikalø dramine átampa ir þmo-giðkosios bûties problematika, bet visa savo medþiaga artimesnë epi-niam, o ne sceniniam kûriniui.

Antanas Gustaitis (1902–1990) pratæsë lietuviø satyros ir humo-ristinës dramos tradicijà penkiais scenos veikalais: Sekminiø vaini-kas– l veiksmo vaizdelis (1947), Kelyje á paþadëtàjà þemæ– l veiksmonemistiðka misterija (1972), liko rankraðèiuose Ðilkiniai panèiai – lveiksmo komedija (1951), Mënulio uþtemimas – 4 veiksmø tragiko-medija (1981) ir Generalinis dvasios veidas – l veiksmo legenda.

Sekminiø vainikas – ðventiðkos nuotaikos nesudëtingas kaimovaizdelis, vëliau perkurtas á muzikini veikalà, áterpiant tautinius ðo-kius, harmonizuotas liaudies ir populiarias dainas, daug kartø staty-tas Vokietijoje ir iðeivijoje. Ðilkiniø panèiø nesudëtingas siuþetas iðsenøjø ir naujøjø ateiviø Amerikoje gyvenimo yra kûrybiðkai per-

232

pintas humoru, satyriðkomis situacijomis ir komedine átampos ku-pinu veiksmu. Mënulio uþtemime iðradingai sukonstruotus lietuvið-kø tradicijø konfliktus didmiesèio aplinkoje aptemdo iðtæsti dialogai.

Beletristo Jurgio Jankaus ( 1906–2002) ánaðas á iðeivijos drama-turgijà susideda ið 3 veiksmø dramos Peilio aðmenimis, 3 veiksmøpjesës Audronë, sukurtos dar vokietmetyje Lietuvoje, ir Vinco Ku-dirkos Virðininkø inscenizacijos.

Audronë statyta mëgëjø scenoje Kanadoje ir JAV-se, vaizduojalietuviðko kaimo buitá ir nelaimingos, be draminës átampos meilësistorijà. Impozantiðkos apimties Peilio aðmenimis siuþetu pateikia-mi pokario partizanø kovø likiminiai ávykiai. Ðiurpios, komplikuo-tos briauninës situacijos, rezistentø apsisprendimo moralinës pro-blemos, þiaurûs, niekðiðki prieðai, valingi laisvës kovotojai – taimedþiaga, ið kurios paprastai gimsta egzistencialistinës dramos. Ta-èiau ðioje dramoje personaþø kolizijos stokoja vidinio nerimo ir dra-minës átampos ir ji panaðëja á dialogu paraðytà dramatiná romanà.

Antano Rûko (1907–1967) draminæ kûrybà sudaro: Algis DalgisGaidþiakojis ir gauja pabaisø – 2 veiksmø vaidinimas (1958), Vienokaimo gyventojai – 3 veiksmø komedija (1961), Bubulis ir Dundulis –2 veiksmø komedija ir Svajoniø ðalis – 5 veiksmø vaidinimas. Dupastarieji yra iðleisti rinkinyje Scenos veikalai (1970).Trys komedi-jos yra statytos ið rankraðèiø: Prapuolusios laimës ieðkojimas (1951),Kojinës (1952) ir Keturi keliautojai (1968).

Bûdingiausias A. Rûko draminës kûrybos bruoþas yra jos scenið-kumas, kurio dëka tradicinës realistinës komedijos pulsuoja drami-ne energija. Bubulyje ir Dundulyje visa atrodo þinoma, sava ir nekartà matyta. Èia nëra nei iðradingumu stebinanèiø raiðkos formø,tik lengvai plaukia sàmojingas eiliuotas rûkiðkas þodis, ágavæs grakð-taus ir dþiugaus þaismo pobûdá. Þaismas gimdo giedrià, nerûpestin-gà, ðventadieniðkà nuotaikà. Palaipsniui iðnyksta visi konfliktai irvël klesti draugystë ir meilë. Dramaturgo skubëjimas atomazgojesusieti visas kompozicines gijas sutrikdo natûralø komedijos ritmà,bet tai netapo kliûtimi Bubuliui ir Dunduliui tapti viena populia-riausiø pjesiø stovyklø ir iðeivijos scenose.

233

Komedijoje Vieno kaimo gyventojai rûkiðkà þaismingumà prislo-pina farsiðkos situacijos ir suðarþuoti personaþai. Nepaisant veiks-mo ir situacijø teatraliðkumo, komedija neprilygsta Bubulio ir Dun-dulio draminei dinamikai.

Veikaluose Svajoniø ðalis, Prapuolusios laimës ieðkojimas ir Ketu-ri keliautojai nusistovëjusios realistinës dramos formos prapleèia-mos spalvingu ir kaleidoskopiðku scenovaizdþiu, perpintu fantastið-kais nuotykiais ir pasakø motyvais. Svajoniø ðalies motto, paimtas iðPrano Vaièaièio eilëraðèio Yra ðalis, yra raktas á veikalo alegorinæreikðmæ.

Galima bûtø paminëti ir kitus autorius, savo dramine kûryba þino-mus dar Lietuvoje, iðspausdinusius scenos veikalus iðeivijos peri-odikoje, arba statytus ið rankraðèiø. Tai – Antanas Giedrius (Giedrai-tis, 1892–1977), paraðæs Silve Gedainis, 4 d. scenos vaizdelá (1954),Stasys Santvaras (1902–1991) iðspausdino 4 lyriniø paveikslø vaiz-delá Auðra ties Vilnium (Gabija, 1954), Mykolas Venclauskas (1906–1977) paraðë 3 veiksmø misterijà Gimtosios þemës ugnis (1965), Bro-

nius Zdanavièius (g. 1907) iðleido 4 veiksmø istorinæ dramà ÐventasisKazimieras, Lietuvos karalaitis (1946), Gasparas Velièka (1907–1962)paraðë apie deðimt scenos veikalø, ið kuriø statyti ið rankraðèiø: labaipopuliari 2 veiksmø muzikinë pjesë Nemunas þydi, l veiksmo dainøir ðokiø montaþas Atsisveikinimas, 2 veiksmø drama Þmonës prievieðkelio, Edmundas Butrimas (g. 1909) iðleido dviejø scenos veikalørinkiná Tëvø kaltë (1946), á kurá áeina 2 keturveiksmës dramos: Bu-delis ir Tëvø kaltë, Algirdas Jonas Kaulënas (1912–1965) paraðë 4 veiks-mø dramà Miðko broliai, Pranas Pusdeðris (g. 1917) – l veiksmo vaiz-delá Trys broliai, Vlada Prosèiûnaitë (g. 1917) paraðë Lietuvoje, o Aidøþurnale 1947 m. iðspausdino 3 veiksmø dramà Profesorius Vizgirda,Vanda Frankienë-Tamoðauskaitë (g. 1919) iðleido aðtuoniø pjesiø rin-kiná Vaidinimai maþiems ir dideliems (1965), Laimutis Balys Ðvalkus

(g. 1919) – 3 veiksmø dramà Didþioji auka (1963). Spauda taip patmini J. Truskûno pjeses Apleista sodyba ir Bulvës, Jeronimo Ignatonio

Þentas per prievartà, Kazio Vaitkevièiaus Dvi ðirdys ir Margis.

1992

234

ÞEMININKØ-LANKININKØ KARTOS DRAMATURGAI

Pretenzingo vardo kartos dramaturgai, kûrybiná darbà pradëjæiðeivijoje, turi skirtingus meno kriterijus, jø kûrybiniai ieðkojimaibei tø ieðkojimø rezultatai pasiþymi ávairove. Ið jø ryðkiai iðsiskiriaAlg. Landsbergis, K. Ostrauskas ir A. Ðkëma. Jie, praëjæ kûrybinioeksperimentavimo ir nestandartinës draminës iðraiðkos bandymø ke-lià, sukûrë savitas dramos koncepcijas ir dramine gyvastimi pulsuo-janèià dramaturgijà, priskirtinà prie iðkiliøjø lietuviø sceninio menokûriniø. Jø savitumo iðskirtinis bruoþas yra sugebëjimas lietuvio eg-zistencinæ problematikà pakelti á bendraþmogiðkàjà plotmæ. Ðiemstrims dramaturgams visais atþvilgiais diametraliai prieðingas yra Ana-tolijus Kairys, kurá tenka paminëti, kaip produktyviausià iðeivijosscenos veikalø autoriø. Iðeivijos dramaturgo misijà jis suprasdamaskaip kovà uþ tautos laisvæ ir iðeivio lietuviðkumà, Kairys kûrë mora-lizuojanèius ir didaktinius veikalus.

Dramos veikalas nebûtinai yra skirtas sceniniam pastatymui.Pavyzdþiui, Vinco Krëvës Ðarûnas, Dainavos kunigaikðtis yra skai-tymo, arba pavadinkime, epinë drama. Petro Vaièiûno dramos yraperdëm teatrinës, o Balio Sruogos drama Milþino paunksmë yraepinës ir teatrinës dramos sintezë. Ðiuo atþvilgiu panaðiai ávairiyra èia minimø keturiø iðeivijos dramaturgø kûryba. Teatraliðku-mu pasiþymi Alg. Landsbergio kûryba, ypaè jo Meilës mokykla irBarzda, kurios laikytinos naujo lietuviø komedijos tipo veikalais.A. Ðkëma kartais forsuotai intensyvino pjesiø teatraliðkumà, betið esmës jo kûryba liudija, kad jis siekë epinio ir teatriniø aspektøharmoningos santarvës. Labiausiai pavykusi jø sintezë pasiekta pje-sëje Kalëdø vaizdelis, bene brandþiausiame Ðkëmos dramos kûri-

235

nyje.1 K. Ostrausko kûryboje beveik perdëm vyrauja du minëti har-moningai koegzistuojantys aspektai, bet nebûtø tikslu tai pavadintiðiø aspektø sinteze. Sakyèiau, jog savo paskirtimi kûrinys yra dvi-lypës prigimties: skaitytojas randa iðbaigtà literatûriná tekstà, o re-þisierius – scenarijø, reikalaujantá nemaþos iðmonës ir kûrybingu-mo. A. Kairio sceninë kûryba yra gana anemiðka tiek literatûrine,tiek teatrine prasme, taèiau iðeivijos mëgëjø teatro veikloje, ma-tyt, vyravo kiti dramos meno kriterijai. Kairys pirmauja tiek pre-mijuotais scenos veikalais, tiek jø pastatymais iðeivijos scenoje. Kai-rio veikalus reþisavo tokie teatralai, kaip ElenaDauguvietytë-Kudabienë, Algimantas Dikinis, Darius Lapinskas,Petras Maþelis, Stasys Pilka, Vitalius Þukauskas.

Kosto Ostrausko (g. 1926) ánaðas á lietuviø dramaturgijà yra ganasvarus. Já sudaro ðeðios platesnës apimties dramos: Kanarëlë– 3 veiks-mø drama, 1958; Kvartetas– 4 daliø drama, 1971; Metai – 4 daliødivertismentas, 1971; Èièinskas, 2 daliø drama, 1983; Gundymai– 9scenø drama, 1983 ir Eloiza ir Alebardas– 2 veiksmø drama, 1989.Kità dalá Ostrausko draminës kûrybos sudaro trylika vienaveiksmiødramø: Pypkë (1954); Ðaltkalvis (1958); Þaliojoj lankelëj (1963); Gy-veno kartà senelis ir senelë (1964); Duobkasiai (1969); Lozorius (1971);Ars amoris (1991); Kaliausës mirtis (1982); Napoleonas, varna ir viðta(1984); Karali(a)us juokdarys (1987); Raudonkepuraitë (1988,); An-na ir Emma (1989); Gulbiø eþeras (1990) ir Kaladë ir kirvis (1990).

Jau savo kûrybinio kelio pradþioje Ostrauskas atsiskleidë kaipsavitos tematikos ir draminës raiðkos dramaturgas. Kiekviena vë-liau paraðyta drama iðsiskyrë iðradinga, asociatyvia kompozicija, nau-ja problematika ir ekspresyvia bei sugestyvia raiðka, susidedanèia iðironiðkø, farso, parodijos elementø , aliuzijø ir grotesko.

Ostrausko draminis avangardizmas pasiþymi tuo, kad vietoj tra-dicinio personaþo yra ávestas metaforiðkas veikëjas, kuris ið esmësyra tik funkcinë figûra, arba draminës raiðkos elementas. Konfliktà,tradicinës dramos veiksmo varomàjà jëgà, nustelbia þmogiðkosios

1 Algirdo Landsbergio ir Antano Ðkëmos draminë kûryba yra aptarta atskiraiknygos Lietuviø egzodo literatûra 1945–1990 skyriuose.

236

bûties problematika, sutelkta á iracionalià, neretai paradoksalià si-tuacijà. Problematika pristatoma ir iðryðkinama be áprastos fabuli-nës raiðkos – ekspozicijos bei uþuomazgos, sukoncentruojant visàdëmesá tiesiog á kulminacinæ situacijà arba ávyká, neretai á paèià dra-mos tradicine prasme atomazgà. Tuo pasiþymi Ostrausko vienaveiks-mës pjesës. Dramos yra be atomazgos, o tik su tam tikromis uþ-sklandomis, kartais kaip sunkiai ámenamos, neaiðkiai suvokiamosmáslës arba vos jauèiami, bet þodþiais beveik neiðsakomi þmogiðko-sios egzistencijos klausimai. Jie iðryðkinti dramatizmo ðviesoje ir pa-likti skaitytojui, ið kurio reikalaujama skvarbaus þvilgsnio, sukauptomàstymo ir, pasakytume, reþisûrinës iðmonës, kad suvoktø ir iððif-ruotø koduotà draminá tekstà. Teksto sudëtingumas daugiausia su-sijæs su paèia specifine Ostrausko dramø struktûra. Ji konstruoja-ma ið ávairiø, ið esmës niekuo vienas su kitu nesusietø fragmentø beiepizodø, paimtø ið realaus, kasdieniðko gyvenimo, istorijos ir legen-dø, meno bei literatûrinio pasaulio. Jie sulydyti á vientisà, iðbaigtà,koncentruotà draminæ struktûrà sugretinimo principu, kur neretaiiðoriniai epizodø prieðiðkumai atskleidþia vidinius situacijø ir bûtiesproblematikos panaðumus. Dramatizmas taip pat intensyvinamas irneverbaliniais raiðkos elementais, ðià funkcijà atlieka máslingos pau-zës, kontrastingi ðviesos ir garso efektai, kontrapunktiðkai akompa-nuojanti muzika.

Pirma visiðkai unikalia lietuviø dramaturgijoje drama laikytinaGyveno kartà senelis ir senelë. Dialogas yra minimalistinio pobûdþio,aiðki tendencija sakyti kiek galima maþiau, o sugestijuoti daugiauuþuominomis, aliuzijomis. Dramos struktûra sukonstruota ið prie-ðiðkø, bet tarsi akompanuojanèias funkcijas atliekanèiø komponen-tø, seneliø sàmoksliðkas uþmaèias, studento egzekucijà kontrapunk-tiðkai palydi laikraðèiø citatos, charakterizuojanèios Rytø–Vakarøpolitikus, diplomatus, egzilio politikierius ir koncertuojanèius me-nininkus. Muzikiniai intarpai, paimti ið Glucko kûrinio Orfëjus irEuridikë þenklina seneliø veiksmø pradþià ir jø pabaigas. Pasakos iriracionaliø seneliø pasaulis sugretintas su farsiniø, absurdiðkø, tik-rø asmenybiø realiu gyvenimu. Yra iðnykusi riba tarp realybës irpasakos, iracionalumo ir logikos, susenusiø, realybës jausmà pra-

237

radusiø seneliø ir tautø likimà sprendþianèiø sveiko proto vadovø.Seneliø elgesys funkcionuoja kaip savotiðkas katalizatorius ryðki-nant þmogaus problematikà. Kaip suprasti pasaulinio masto vado-vø, koncertuojanèiøjø ir kitø elgesá? Ar tam yra motyvai, prieþas-tys? Ar infantilumas, kvailystë yra bendraþmogiðkieji bruoþai? Argyvenimas ir mirtis tëra þaismas? Dramos raiðka suponuoja klausi-mus, o atsakymai yra palikti skaitytojui ar þiûrovui.

Artimi þmogiðkosios bûties problematikà aktualizuojanèiai dra-mai Gyveno kartà senelis ir senelë ir tolygiai brandûs yra Duobka-siai, Lozorius ir Èièinskas. Ákomponavus Hamleto kapiniø scenà irShakespeare tekstà á Duobkasiø struktûrà, visiðkai ið naujos per-spektyvos sprendþiama mirties problema. Niekad nesibaigiantisGiltinës egzistencinis beprasmiðkumas sugretinamas su þmogausmirtimi, kaip viena ið þmogiðkosios bûties iðskirtiniø vertybiø. Sumirties ilgesiu ir pavydu þmogui susieta desperatiðka Giltinës nuo-staba: „ Ir kas per kûrinys yra þmogus... Kokios bekraðtës jo gali-mybës“. Lozoriuje pateikiama kita mirties ir gyvenimo problemosvariacija. Biblinio stebuklo pasekmës iðradingai ryðkinamos Lo-zoriaus máslingu tylëjimu ir jo seserø verbalinës pliûpsnio sudra-matintu gretinimo metodu. Kategoriðkas Lozoriaus „ne“, pasaky-tas seserims ir gyvenimui, atveria naujà, keliasluoksniðkai máslingàþmogiðkosios bûties dimensijà. Pjesëje Èièinskas Ostrauskas iðra-dingai perkuria legendø ir poetø sukurtà Èièinsko mità, groteskið-kai, drastiðku þaismingumu kelia þmogosios egzistencijos esmës,mirties ir gyvenimo klausimus.

Dramoje Kvartetas gyvenimas iðreikðtas per koncerto metafora:neribotos laisvës ir grasûs prievartos akordai, konkreèios realijos irabstrakti metaforika, neviltis, absurdas ir gyvenimo apoteozë, þais-minga, poetiðka ir nuolatos besikeièianti, chaotiðka nuotaika suke-lia þmogaus bûties asociacijas. Ávesdamas Jono Aisèio ir SalomëjosNëries tekstus Ostrauskas paradoksaliai apverèia situacijà aukðtynkojomis, atskleisdamas daugialypæ þmogaus tikrovæ.

Ostrauskiðka komponavimo ir draminës raiðkos technika pasiþy-mi ir kiti jo kûriniai. Ávairuoja veikëjai, situacijos, bet nuolat iðkylair visus uþsispyrusiai persekioja didysis klausimas: „Ir kas per kûri-nys yra þmogus?“

238

P. S. Tas klausimas ávairiais tekstais ir potekstëmis visur vingu-riuoja ir naujausiuose K. Ostrausko kûriniuose, vis randama ir nau-jø sceniniø situacijø, ir naujø iðraiðkos formø. Ryðkus pavyzdys yraðiuo metu naujausia ir puslapiø apimtimi didþiausia Ostrausko kny-ga Ars amoris (1991). Scenoje susitinka patys ryðkiausi pasaulinësgroþinës literatûros personaþai mylimieji ir meiluþiai. Tragika irðypsena èia lenktyniauja su intelektualaus ir liaudiðko þodþioðmaikðtumu, sceniniø situacijø ir spalvingø jø detaliø iðmoningu-mu. Vertinant Ostrausko kûrybos kontekste Ars amoris tiek turi-nio, tiek meninio stiliaus prasme reikëtø laikyti labiausiai ostraus-kiðka autoriaus knyga.

Periodinëje spaudoje (Metmenys. 1991. Nr. 61) randame dar be-ne ðiuolaikiðkiausià Kosto Ostrausko draminæ iðdaigà, grynai saty-rinio pobûdþio, penkiø trumpø akimirkø pjesæ Imperatorius ir jo im-perija. Tai ðiø dienø akivaizdi sovietinës imperijos griuvimo irpasimetusiø pasaulio vadø atviriausia pajuoka, atskleidþianti KostoOstrausko neabejingumà paèiai aktualiausiai dabarèiai.2

Anatolijus Kairys (g. 1914) iðleido ðias dramø knygas: Laisvës me-dis (1955); Ðviesa ir Eldorado (knygoje dvi dramos Ðviesa, kuri uþsi-degë, Eldorado 1964), Palikimas, Du broliukai (1970) Karûna –9 veiks-mø trilogija (1974); Trys dramos (Rûtelë, Saulës rûmai, Þmogus irtiltas, 1978); Vyskupo sodas ir Kryþkelë (1980); Ðventasis Princas(1984); Ugnies daina (1986); Krikðto vanduo (1989) – 5 veiksmø tri-logija (Kardas ir krikðtas, Jogaila ir Vytautas, Krikðto vanduo), aðtuo-niolika komedijø: septynios ilgesnës apimties – Diagnozë (1956); Við-èiukø ûkis (1965); Curriculum vitae (1966); Sidabrinë diena (1972);Trys komedijos (Ku-kû , Rûtos ir bijûnai, Didysis penktadienis, 1975).Dvylika vienaveiksmiø pjesiø iðspausdinta rinkinyje Dvylika (1985):Naujas kinas, Diplomuotas siuvëjas, Meilë ir mësa, Mokytoja, Malû-nas, Miego epidemija, Jûratë ir Kastytis, Kalëdø dovanos, Treèiadienio

2 Ðá post scriptum prieraðà apie vëliau iðleistas K. Ostrausko knygas Lietuviøegzodo literatûros 1945–1990 redaktoriai ádëjo vëliau. Pats straipsnis yra raðy-tas dar iki 1991 metø.

239

kava, Pirmoji meilë, Naujø metø sutikimas ir Curriculum vitae. Dvikomedijos – Testamentas ir Mano senelis (vëliau pavadinimas pa-keistas á Mûsø vaikai) yra statytos ið rankraðèiø.

Anatolijaus Kairio, kaip dramaturgo, sceninio meno kriterijai yraiðsakyti jo pasisakymuose spaudoje:

Turime siekti pirmiausia – savo gërio, savo groþio ir savos tiesos.Mûsø gi didþiausias gëris, groþis ir tiesa – lietuvybë. (Draugokultûrinis priedas. 1974.V.25). Mûsø kûrybinis credo nëra tokspat, kaip prancûzo ar amerikieèio. Antra vertus, kas tinka jiems,tai netinka mums. (Draugo kultûrinis priedas. 1965.X.9).

Kairio scenos veikalai kaip tik puikiai iliustruoja ðiuos þodþius.Lietuviðki siuþetai, kurie paimti tiek ið iðeivijos gyvenimo, tiek iðLietuvos istorijos, pasiþymi sukurtais pagal lietuviðkumo laipsná tei-giamais ir neigiamais veikëjais. Draminës raiðkos ignoravimas, po-linkis sceniðkumà kurti gyvais paveikslais, iðtæsti, virtæ prakalbomisi veikëjø monologai nesukuria scenos kûrinio dramiðkumo.

Nemaþà dalá iðeivijos dramaturgijos sudaro scenos veikalai, ið-spausdinti periodikoje bei statyti ið rankraðèiø. Jø autoriams dramatebuvo tik retas uþsiëmimas.

Stepas Vykintas-Povilavièius (1905–1978) iðspausdino 3 veiksmøpjesæ Puðelës suþieduotuvës (1962), Jurgis Gliauda (1906 –) – 2 veiks-mø komedijà Kaukiø balius (1971) ir l veiksmo farsà Idealø ieðkoto-jai (1972). Pastaroji praplësta á dviveiksmæ komedijà ir sceniniamevariante pavadinta Kompiuterinë santuoka. Du Gliaudos veikalai sta-tyti ið rankraðèiø, tai 3 veiksmø drama Èiurlionis (1967) ir Naktis(1975). Liudas Dovydënas (1906–) iðspausdino l veiksmo komedijàJeigu mes rasime uranijaus (1980). Boleslovo Pacevièiaus (1909–1980)rinktinæ Bevardis (1980) sudaro keturi vienaveiksmiai kûriniai: Be-vardis, Fabiola, Betliejus ðvinta ir Tëvynës þiburiai. Penkios jo pjesësyra statytos ið rankraðèiø: Gimë Kristus, Tyliàjà naktá, Neklauþada,Þiburëliai dega ir Lietuvaitës sapnas. Halina Didþiulytë-Moðinskienë

(g. 1911) iðspausdino penkis sceninius vaizdelius rinkinyje Baltosios

240

lelijos riteris (1959). Pranas J. Naumiestiðkis-Bagdas (1912–1991)iðspausdino tris dramos veikalus rinkinyje Baisusis birþelis (1965): 3veiksmø pjesë Baisusis birþelis, l veiksmo pjesë Varpinë ir l veiksmobei 3 paveikslø legenda Ðiaurës paðvaistë. Jonas Rûtenis (g. 1912)iðspausdino 3 veiksmø lyrinæ dramà Velnias 1983), o jo 3 veiksmøkomedija Monika (1976) buvo statyta ið rankraðèio. Alës Rûtos-Ar-

bienës (g. 1915) 3 veiksmø drama Ant liûnø kranto 1965 m. statyta iðrankraðèio. Dalilos Mackialienës (g. 1921) drama Nepripaþintas tëvasstatyta ið rankraðèio. Viktoro Baltuèio (g. 1927) 3 veiksmø drama Ðuolisá laisvæ 1972 m. statyta ið rankraðèio. Algio Rukðëno (g. 1942) 3 veiks-mø satyra Posëdis pragare 1983 m. statyta ið rankraðèio. Anicetas Bu-

èys iðspausdino 4 veiksmø dramà Pirmieji smûgiai (1972); Vokietijo-je rotatorium atspausdintas 1946 m. vaizdelis vaikams Kalëdø senelisir teta UNRRA.

1992