Žirgų ausų kaušelio patologijos (papillary acanthoma

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Paulius Klibavičius

Žirgų ausų kaušelio patologijos (papillary acanthoma)

patomorfologinis tyrimas

Pathomorphological study of aurical papillary acanthoma in horses

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Lekt. dr. Jūratė Sabeckienė

KAUNAS, 2018

2

DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Žirgų ausų kaušelio patologijos

(papillary acanthoma) patomorfologinis tyrimas

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO

GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,

(parašas) pavardė)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA ..................................................................................................................................... 5

SUMMARY ......................................................................................................................................... 6

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................... 9

1.1. Arklių išorinės ausies anatomija .......................................................................................... 9

1.2. Ausies kaušelio odos histologija ......................................................................................... 9

1.3. Ausų kaušelio odos patologijos ......................................................................................... 11

1.3.1. Patologiniai anatominiai pakitimai nustatyti papillary acanthoma atveju ..................... 11

1.3.1.1. Odos paviršiaus struktūros pakitimai .................................................................... 11

1.3.1.2. Odos pigmentacijos pakitimai ............................................................................... 11

1.3.2. Epidermio patologiniai histologiniai pakitimai ............................................................. 12

1.3.2.1. Ragėjimo sutrikimai (hiperkeratozė, parakeratozė) ............................................... 12

1.3.2.2. Raginio sluoksnio intarpai (pustulės) .................................................................... 13

1.3.2.3. Epidermio atrofija .................................................................................................. 13

1.3.2.4. Apoptozė ................................................................................................................ 13

1.3.2.5. Epidermio hiperplazija bei rete ridges pasireiškimas ............................................ 13

1.3.2.6. Ląstelių degeneracija ............................................................................................. 14

1.3.2.7. Hipopigmentacija .................................................................................................. 15

1.3.3. Dermos patologiniai histologiniai pakitimai ................................................................. 15

1.3.3.1. Perivaskulitas ......................................................................................................... 15

1.3.3.2. Limfocitų ir eozinofilų infiltracija ......................................................................... 15

1.3.4. Virusinės kilmės ausų kaušelio patologijos (papillary acanthoma) pakitimai .............. 16

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI .................................................................................. 17

2.1. Medžiagos paruošimas dažymui ........................................................................................ 17

2.1.1. Dažymas hematoksilinu – eozinu (H-E) ........................................................................ 17

2.1.2. Dažymas Gimzos Romanovskio metodu ....................................................................... 18

2.2. Morfometrinis tyrimas ....................................................................................................... 18

2.3. Statistika ............................................................................................................................ 18

4

3. TYRIMŲ REZULTATAI.......................................................................................................... 19

3.1. Ausų kaušelio patologiniai anatominiai pakitimai ............................................................ 19

3.2. Ausų kaušelio vaizdo patologiniai histologiniai pakitimai................................................ 22

3.2.1. Epidermio patologiniai histologiniai pakitimai ............................................................. 23

3.2.1.1. Hiperkeratozė ir parakeratozė ................................................................................ 23

3.2.1.2. Papildomi intarpai raginiame sluoksnyje .............................................................. 24

3.2.1.3. Grūdėtojo sluoksnio išnykimas ............................................................................. 25

3.2.1.4. Grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimas .............................................................. 26

3.2.1.5. Dygliuotojo sluoksnio akantozė ............................................................................ 27

3.2.1.6. Ląstelių degeneracija – balionizacija ..................................................................... 28

3.2.1.7. Hipopigmentacija .................................................................................................. 29

3.2.2. Epidermio ir dermos jungties patologiniai histologiniai pakitimai ............................... 30

3.2.2.1. Rete ridges aukščio pakitimai .................................................................................. 30

3.2.3. Dermos patologiniai histologiniai pakitimai ................................................................ 31

3.2.3.1. Limfocitų infiltracija.............................................................................................. 31

3.2.3.2. Eozinofilų infiltracija ............................................................................................. 32

3.2.3.3. Perivaskulitas ......................................................................................................... 33

3.3. Morfometriniai patologinių histologinių pakitimų matavimai .......................................... 34

3.4. Pagrindiniai patologiniai histologiniai pakitimai ausų kaušelio patologijos (papillary

acanthoma) atveju .......................................................................................................................... 35

4. REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................... 38

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 40

REKOMENDACIJOS ....................................................................................................................... 41

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 42

5

SANTRAUKA

Žirgų ausų kaušelio patologijos (papillary acanthoma) patomorfologinis tyrimas

2015-2017 metais X skerdykloje buvo surinkti 36 arklių ausų kaušelio mėginiai. Tyrimai buvo

atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patologijos centro

laboratorijoje. Surinkta medžiaga buvo vertinta makroskopiškai, o mikroskopiniam tyrimui paruošti

pjūviai fiksuoti 10 proc. buferiniame formalino tirpale. Mėginiai dažyti hematoksilino-eozino dažais;

atliktas dažymas Gimzos Romanovskio metodu. Gauti rezultatai apjungti ir apdoroti apskaičiuojant

procentinę išraišką. Arkliai pagal amžių buvo suskirstyti į tris grupes: nuo 1-10 metų, nuo 11-17 metų

ir virš 18 metų. Statistinių duomenų apdorojimui buvo naudojamas Microsoft Exel programinis

paketas.

Tyrimo uždaviniai: nustatyti papillary acanthoma pasireiškimo dažnumą žirgams, pasireiškimo

prilausomybę nuo amžiaus bei nustatyti būdingiausius patomorfologinius pakitimus. Atlikus tyrimus

buvo rasta, jog 94 proc. tirtų žirgų ausų mėginių buvo su patologiniais pakitimais. Dauguma

patologinių pakitimų vyravo 18 ir daugiau metų amžiaus grupėje. Būdingiausi patomorfologiniai

pakitimai: Limfocitų infiltracija sudarė 100 proc., eozinofilų infiltracija – 92 proc., „Rete ridges“

pasireiškimas – 78 proc., perivaskulitas – 69 proc. bei dygliuotojo sluoksnio akantozė – 56 proc. visų

tirtų mėginių.

Raktiniai žodžiai: žirgų ausų odos patologijos, papillary acanthoma, akantozė, žirgai, keratozė.

6

SUMMARY

Pathomorphological study of aurical papillary acanthoma in horses

In the 2015-2017, 36 horses auricle samples were gathered at X slaughterhouse. The research

was caried out at the Laboratory of Pathology Center of the Veterinary Academy of the Lithuanian

University of Health Sciences. The collected material was macroscopically evaluated, and the

incisions prepared for the microscopic examination were fixed at 10%. buffered formalin solution.

Samples were dyed using haematoxylin and eosin dyes; dyeing by Giemsa Romanowky method was

performed. The results are combined and processed in the calculation of the percentage of expression.

Horses by age were divided into three groups: 1-10 years old, 11-17 years old and over 18 years old.

The Microsoft Excel package was used to process the statistical data.

Objectives of the research: to determine the incidence of papillary acanthoma for horses,

prophylactic manifestation of age and to identify the most characteristic pathomorphological changes.

The research found that 94% Horses were examined for pathological changes. Most pathological

changes dominated the age group of 18 and over. The most common pathomorphological changes

were: lymphocyte infiltration was 100%, eosinophil infiltration was 92%, Rete ridges 78%,

perivaskulitis 69% and the acanthosis of the stratum granulosum - 56% of all the samples tested.

Keywords: Horse's ear skin pathology, papillary acanthoma, acanthosis, horses, keratosis.

7

ĮVADAS

Arkliai daugiausia remiasi visais jutiminiais organais, kad išgyventų. Sensoriniai pojūčiai yra

glaudžiai susiję su gyvūno elgesiu, todėl svarbu nepamiršti, kad treniruočių skaičius negali pašalinti

natūralaus atsako. Ausis žirgams – itin svarbus sensorinis organas. Iš aplinkos patenkančios garso

bangų vibracijos, transformuojamos nerviniais impulsais į smegenis. Tik tinkamai funkcionuojant

išorinės, vidurinės ir vidinės ausies struktūroms, garsas pasiekia gyvūną ir padeda orientuotis

aplinkoje (1).

Puikiai arklio klausai padeda labai judri ausis, kuri kiekviena gali suktis 180 laipsnių kampu ir

yra valdoma ne mažiau kaip 16 raumenų. Taip pat nustatant tikslią garso šaltinio kryptį arklys naudoja

galvos sukamuosius judesius (2).

Ausų ligų etiologija yra pakankamai plati. Išskiriamos pirminės priežastys (parazitai,

padidėjusio jautrumo reakcija, atopija ir kt.), antrinės priežastys (bakterijos, grybeliai) bei

palaikomuosius faktorius, kurie trukdo gydymui (epidermio hiperplazija, kremzlės kalcifikacija,

vidurinės ausies uždegimas ir kt.). Vidurinės ausies patologijos dažniausiai sutinkamos kaip paseka

išorinio ausies uždegimo.

Navikai visada išlieka aktualia tema, tačiau jų pasireiškimo etiologija gana neaiški (3). Oda yra

labiausiai paplitusi neoplazijų vieta pas arklius, kuri sudaro apie 50% visų arklių neoplazmų, o

dauguma jų yra mezenchiminės kilmės ir biologiškai – gerybinės (4). Veterinarijos literatūroje

dažniausiai pasitaikančios odos neoplazmos yra sarkoidai, plokščiųjų ląstelių karcinomos, papilomos

bei melanomos (5).

Dažniausiai sutinkama nenavikinės kilmės pappilary acanthosis. Manoma, kad šiuos

sindromus sukelia skirtingų rūšių arklių papiloma virusai (DNR papovavirozės). Papilomos yra

perduodamos tiesioginiu ir netiesioginiu sąlyčiu. Infekcijai plinta per pažeistą odą (pvz., aplinkos

trauma, ektoparazitai, ultravioletinė spinduliuotė). Arklių ausų papillary acanthoma pasitaiko visų

amžiaus grupių arkliams, dažniausiai ant ausies kaušelio vidinio paviršiaus. Juodosios musės atlieka

svarbų vaidmenį perduodant papilomos virusą, mechaniškai pažeidžamos odos paviršių bei kaip

mechaninis vektorius (6).

Darbo tikslas: Atlikti žirgų ausų kaušelio patologijos (papillary acanthoma) patomorfologinį tyrimą

8

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti papillary acanthoma pasireiškimo dažnumą žirgams;

2. Nustatyti papillary acanthoma pasireiškimo prilausomybę nuo amžiaus;

3. Nustatyti būdingiausius patomorfologinius pakitimus papillary acanthoma atveju.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Arklių išorinės ausies anatomija

Ausis anatomiškai skirstoma į išorinę ausį (auris externa), vidurinę ausį (auris media) ir vidinę

ausį (auris interna) (7). Išorinę ausį sudaro ausies kaušelis (auricula), bei išorinis ausies kanalas

(meatus acusticus externus) su kremzlinėmis ir kaulinėmis dalimis (cartilago auriculae et cartilago

anularis) (2).

Ausies kaušelio funkcija yra rinkti, sufokusuoti ir nukreipti garsą į piltuvo formos išoriniame

ausies kanale esantį ausies būgnelį. Išorinės ausies judėjimas aplink jos centrinę ašį reikalauja

suderinto kompleksinių aurikuliarinių raumenų grupių judėjimo. Keletas ausies raumenų išeina nuo

elastinės kremzlės, kiti iš šalia esančių kaukolės dalių. Visus raumenis įnervuoja veidinio nervo

(n.facialis) motorinės šakos. Išorinės ausies pozicija gali parodyti arklio elgesį ar emocijas (8).

Piltuvėlio formos kaušelis atsiveria distališkai ir susiaurėja, kad proksimaliai sudarytų vamzdį. Ausų

dydį ir formą lemia oda padengtas elastinės kremzlės sluoksnis. Ausies paviršiaus plaukai link ausies

vidaus yra ploni ir susiaurėję, apart kelių ilgų plaukų, apsaugančių įėjimą į ausies landą (9). Pagal

žmogaus anatomija galima išskirti šias dalis:

1. Ausies viršūnė (apex auriculae),

2. Ausies rostraliniai ir kaudaliniai kraštai (margo auriculae),

3. Išgaubtasis paviršius (dorsum auriculae),

4. Įgaubtasis paviršius (7).

Išorinės klausomosios landos (meatus acusticus externus) ribos baigiasi ties ausies bugneliu.

Ausies būgnelio išorinė dalis susideda iš vientiso odos sluoksnio, kuris yra beplaukis ir mažai

pigmentuotas, po jo seka jungiamojo audinio sluoksnis. Tiesiai priešais vidurinę ausį, membrana

pereina į vienasluoksnį plokštųjį epitelį. Landos kremzlinė dalis sudaryta iš hialinės kremzlės, o

kaulinė – smilkinkaulio kanalo, jos odoje yra mažų plaukų folikulų ir riebalų (glandulae sebaceae) ir

stambių apokrininių sieros liaukų (glandulae ceruminosae). (10).

1.2. Ausies kaušelio odos histologija

Ausies kaušelis sudarytas iš plonos elastinės kremzlės plokštelės bei ją dengia iš abiejų pusių

plonu odos sluoksnis, turintis prakaito, riebalinių liaukų bei plaukų folikulus. Išgaubtasis ausies

paviršius paprastai turi daugiau plaukų folikulų viename plote nei įgaubtasis. Elastinės kremzlės

10

kanalai yra išraizgyti kraujagyslėmis, kurie sudaro ausies šerdį. Traumos ar netgi ausies lenkimas gali

pažeisti kraujagysles ir gali sukelti poodines hematomas (11).

Epidermis – keratinizuotas daugiasluoksnis plokščias epitelis, gautas iš ektodermos ir įeinantis

į odos sudėtį. Vietose, kuriuose yra stiprus apsauginis plaukų sluoksnis, epidermis yra plonas; odoje

kur nėra plauko, jis yra storesnis. Epidermio ląstelės gali diferencijuodamas transformuotis į raginius

žvynelius (12). Per vystymąsi epidermis gali suformuoti įvairius odos darinius, tokius kaip plaukai;

prakaito ir riebalų liaukas; raginius darinius (kanopas, nagai, ragai); plunksnas; ir specializuotas

liaukas (8). Epidermio sluoksniai nuo paviršiaus iki pamatinės membranos gali būti klasifikuojami

taip: raginis sluoksnis (stratum corneum), skaidrusis sluoksnis (stratum lucidum), grūdėtasis

sluoksnis (stratum granulosum), dygliuotasis sluoksnis (stratum spinosum) ir pamatinis sluoksnis

(stratum basale).

Raginis sluoksnis (stratum corneum) yra išorinis epidermio sluoksnis susidedantis iš kelių

sluoksnių visiškai suragėjusių, negyvų ląstelių, kurios yra atsparios aplinkos veiksniams. Šio

sluoksnio ląstelės neturi branduolių ar citoplazminių organelių. Viršutinio sluoksnio epiteliocitai

formuoja raginius žvynelius, sudarydami giliau esančioms ląstelėms apsauginį barjerą.

Skaidrusis sluoksnis (stratum lucidum) aptinkamas tik tose vietose kur oda yra itin plona ir

beplaukė. Jis sudaro ploną, permatomą, vienalytę linija tarp grūdėtojo ir raginio sluoksnio. Šis

sluoksnis sudarytas iš kelių sluoksnių visiškai keratinizuotų, glaudžiai išsidėsčiusių, tankių, be

branduolių acidofiliškųjų epiteliocitų. Ląstelių citoplazmoje yra fosfolipidų ir baltymo eleidino.

Trečias sluoksnis yra grūdėtasis (stratum granulosum), kuris susideda iš kelių sluoksnių

plokščiųjų epiteliocitų, esančių lygiagrečiai epidermio-dermio sankirtoje. Kuriuose yra

bemembranių, netaisyklingos formos keratinhialino granulių. Grūdėtasis sluoksnis ryškus

daugiasluoksniame plokščiajame ragėjančiame epitelyje, kuris gamina keratiną.

Sekantis išorinis sluoksnis yra dygliuotasis sluoksnis (stratum spinosum), kuris sudarytas iš

daugelio eilių dygliuotųjų epiteliocitų. Šių ląstelių paviršius yra su dygliukų pavidalo citoplazmos

ataugėlėmis. Sąauginė dėmės sujungia šias ląsteles su gretimomis dygliuotojo sluoksnio ir pamatinio

sluoksnio ląstelėmis. Šio sluoksnio epiteliocitai slenka link epitelio paviršiaus, formuodami grūdėtąjį

sluoksnį plokštėja.

Pamatinis sluoksnis (stratum basale) sudarytas iš sulpiškųjų ir kubiškųjų epiteliocitų esančių

ant pamatinės membranos. Šios ląstelės tarpusavyje jungiasi sąauginėmis dėmėmis, o su pamatine

membrana – pseudesmosomės. Šių ląstelių branduoliai yra dideli, ovalios formos. Kai kurios bazinės

ląstelės gali veikti kaip kamieninės ląstelės, turinčios galimybę dalytis ir kurti naujas ląsteles, o kitos

padeda sutvirtinti epidermį (13).

11

Derma arba tikroji oda eina iš kart po bazine membrana ir tęsiasi iki hipodermio. Šis sluoksnis

yra mezoderminės kilmės ir susideda iš tankių netaisyklingų jungiamojo audinio ląstelių. Derma yra

gerai vaskuliarizuota, matomi limfiniai kanalėliai, nervai, riebalinės ir prakaito liaukos, bei plaukų

folikulai (10). Riebalų liaukų yra visoje gyvūnų odoje, bei perėjime į gleivinę vietose. Jos gali būti

paprastos, šakotosios arba sudėtinės, kurios holokrininiu būdu išskiria di- ir trigliceridų, cholesterolio

bei riebiųjų rūgščių turintį sekretą (11). Šios liaukos dažniausiai yra susijusios su plaukų folikulais,

jų kanalai ištuštinami ir formuojami plaukų folikulai. Prakaito liaukos gamina ir išskiria prakaitą.

Kiekviena prakaito liauka sudaryta iš: galinės dalies ir prakaito latako, kuri atsiveria į plauko folikulą.

Galinė liaukos dalis yra tikrojoje odoje, už plauko svogūno (14).

1.3. Ausų kaušelio odos patologijos

1.3.1. Patologiniai anatominiai pakitimai nustatyti papillary acanthoma atveju

1.3.1.1. Odos paviršiaus struktūros pakitimai

Pažeidimai yra lokalizuoti, apytiksliai apskriti, sudarantys mažas pilkšvai rožines papules

epidermyje. Ausų paviršiuje jos yra padidėjusios, paprastai plokščio paviršiaus, depigmenuotos,

skirtingo dydžio (nuo 1-3 mm iki 5-10 mm skersmens) pasireiškiančios vienoje ar abiejose ausyse,

tačiau kad būtų paveikta tik viena ausis, būna labai retai (1 pav.) (15). Šie pažeidimai gali būti

pavieniai arba sudaryti susiliejusius plotus, dažniausiai būdingas odos struktūrų atsilupimas ir

pleiskanojimas. Kai kuriais sudėtingesniais atvejais pažeidimai gali būti sustorėję ir hiperkeratoziški

ir gali būti padengę visą vidinį ausies kaušelio paviršių (16). Pakitimai vystosi lėtai, nereguliariai, o

tik laikas nuo laiko, tačiau kartais jie gali išlikti nepakitę metų metus. Ausų kaušelis gali būti

skausmingas, o po to visada atsiranda nuolatinis dirginimas, ypač ankstyvais besivystančių pažeidimų

atvejais. Sunkiais atvejais pasireiškia didelis diskomfortas ausyje, ar net pasireškiantis galvos

kratymas bei sukiojimas į šonus. Kai kuriais atvejais gali pasireikšti antrinis ausies uždegimas dėl

odos pažeidimų perėjimo į ausies kanalą (17).

1.3.1.2. Odos pigmentacijos pakitimai

Šis pakitimas pasireiškia dėl epidermio melanino įvairių pažeidimų, įskaitant traumą,

uždegimą, radiaciją, endokrininės sistemos sutrikimus, infekcijas ir mitybos klaidas. Traumos

sunkumas lemia, ar pažeidimas sukels hipopigmentaciją ar hiperpigmentaciją. Nedidelis pažeidimas

sukelia pigmento suirimą ir epidermio hipopigmentaciją, tačiau lengvas traumas gali pagreitinti

keratinocitų apykaitą ir vėliau padidinti melanosomų gamybą. Sunkus sužalojimas sukelia

melanocitų mirtį ir nevyksta repigmentacija (15).

12

1 pav. Stiprus papillary acanthoma pažeidimas ausų kaušelių vidiniuose paviršiuose.

(http://www.thehorse.com/articles/37780/could-a-cream-eliminate-equine-aural-plaques)

1.3.2. Epidermio patologiniai histologiniai pakitimai

1.3.2.1. Ragėjimo sutrikimai (hiperkeratozė, parakeratozė)

Ragėjimo sutrikimai (pvz., ragėjančio sluoksnio susidarymo sutrikimai) gali būti pirminiai,

pavyzdžiui pirminė seborėja, bet dažniau yra antriniai dėl įvairių veiksnių, tokių kaip uždegimas,

trauma ar medžiagų apykaitos arba mitybos sutrikimai. Kornifikacijos sutrikimas vadinamas

hiperkeratozė ir pasižymi raginio sluoksnio storio padidėjimu ir pasireiškia dviem formomis:

ortokeratine ir parakeratine hiperkeratoze. Ortokeratinės hiperkeratozės (taip pat vadinamos

hiperkeratozė) plokštieji epiteliocitai yra bebranduoliai, o parakeratozės atveju ( taip pat vadinamos

parakeratozė), plokščiosios epitelio ląstelės turi branduolius. Hiperkeratozės potipiams būdingas

„Basket wave“ dėstymasis, kompaktiškas (tankūs „Basket weave“ sluoksnis) ir laminuotas (kuris yra

labiau linijinis ir mažiau banguotas) (18). Tiek parakeratozė, tiek hiperkeratozė yra dažnas

nespecifinis atsakas į lėtinius dirginimus (pvz., paviršinė trauma, uždegimas ar saulės spinduliai), taip

pat pasitaiko kaip pirminiai pažeidimai. Hiperkeratozei ir parakeratozei gali būti atskiriami pagal

granuliuocitų sluoksnio storį (grūdėtasis sluoksnis). Paprastai hiperkeratozė yra susijusi su

padidėjusiu granuliuocitų sluoksnio (hipergranuliozė) storiu, o parakeratozė susijusi su sumažėjusiu

granuliuocitų sluoksnio storiu (hipogranuliozė) (19).

13

1.3.2.2. Raginio sluoksnio intarpai (pustulės)

Pustulės (mikroabscesai) yra uždegiminių ląstelių kaupimasis epidermyje. Epidermio pustulės

priklauso nuo uždegiminių ląstelių kiekio ir vietos epidermyje, nuo ligos patogenezės. Paviršinės

bakterinės infekcijos pustulėse paprastai yra degeneracinių neutrofilų ir kokcidinių bakterijų, dažnai

randamos po raginiu sluoksniu. Ektoparazitų atveju pustulės gali būti užpildytos eozinofilais.

Pustulės dažniausiai greitai išdžiūna ir tampa šašu. Šašai nėra specialiai diagnozuojami, bet gali būti

raktas į diagnozę, kai kurioms ligoms (20).

1.3.2.3. Epidermio atrofija

Atrofija yra ląstelių skaičiaus ir dydžio sumažėjimas epidermyje. Odos atrofija gali paveikti

epidermį, folikulus, riebalines liaukas ir odos kolageną ir gali pasireikšti hormonų disbalansas, dalinė

išemija. Ankstyvas epidermio atrofijos požymis yra rete ridges nebūvimas vietose, kur jos reguliariai

aptinkamos (21).

1.3.2.4. Apoptozė

Apoptozė – atskirų užprogramuotų ląstelių mirtis. Paprastai jis matomas baziniame sluoksnyje,

bet gali būti matomas ir bet kuriame epidermio sluoksnyje. Apoptoziniai keratinocitai yra

eozinofiliški ir susitraukę. Kartais jie vadinami apoptoziniais kūneliais (koloidiniais kūneliais,

hialininiais kūneliais) (22). Terminas „Civatte“ kūnas apibūdina apoptozinius keratinocitus

pamatiniame sluoksnyje. Terminas "diskeratozė" buvo anksčiau naudojamas apibūdinti išankstinę ar

nenormalią atskirų keratinocitų keratinizaciją; tačiau apoptozė greičiausiai yra pagrindinis procesas,

kurio histologiniai požymiai nėra atskirti vienas nuo kito (23).

1.3.2.5. Epidermio hiperplazija bei rete ridges pasireiškimas

Epidermio hiperplazija yra epidermio augimo arba diferenciacijos pasikeitimas pasireiškiantis

ląstelių skaičiaus padaugėjimu epidermyje, dažniausiai dygliuotame sluoksnyje, ir yra vadinamas

akantoze. Hiperplazija yra atsakas į nuolatinius dirgiklius, ir gali būti įvairių tipų: reguliarus,

nereguliarus, spenelinis ir pseudoepiteliomatozinis (2 pav.). Kai kurios epidermio hiperplazijos

formos (reguliarios, nereguliarios ir pseudoepiteliomatozinės) gali vystytis pasėkoje. Ankstyvoje

epidermio hiperplazijos stadijoje, epidermio ir dermos sąsaja yra šiek tiek banguota, bet kaip

hiperplazija progresuoja, dažnai pasireiškia rete ridges banguotumas (ketera, kuri tęsiasi į dermos

sluoksnį ir sudaro dermos spenelius), kurios gali būti reguliarios ir nereguliarios formos. Esant

14

reguliariai epidermio hiperplazijai, rete ridges yra maždaug vienodo dydžio ir formos, tačiau

pasireiškiant nereguliariai hiperplazijai jos būna netolygios. Pseudoepiteliomatozinė hiperplazija yra

lėtinė ir vėlyvosios stadijos epidermio hiperplazija, kuri išsivysto po lengvų formų (reguliarios arba

nereguliarios). Tai reiškia žymią epidermio hiperplaziją, dėl kurios atsiranda daugybė rete ridges

šakų, kurios giliai įsiskverbia į tikrosios odos kolageno skaidulas (8). Pseudoepiteliomatozinė

hiperplazija pasireiškia po lėtinių sužalojimų, nes ji pasireiškia dideliu pūliuojančiu arba

granulomatiniu uždegimu (22). Spenelinė hiperplazija yra unikali epidermio hiperplazijos forma,

kurioje epidermio pirštų (papilių) projekcijos išsivysto virš odos paviršiaus; tai yra kai kurių

papilomų, hemartomų ir mielių sukeltų ligų bruožas (8).

2 pav. Epidermio hiperplazijos tipų schematinis vaizdas (8)

1.3.2.6. Ląstelių degeneracija

Epidermio balionizacija yra tarpląstelinės edemos padarinys. Ji pasižymi ląstelių

padidėjusiomis eozinofilinėmis citoplazmomis, padidėjusiais arba kondensuotais branduoliais, dėl

kurio atsiranda akantozė. Balionizacija yra būdinga virusinių infekcinių ligų atveju, ypač

herpesvirusų ir poksvirusų (24).

15

Taip pat epidermyje arba dermos ir epidermio jungtyje gali susidaryti ląstelių plyšių. Skilimus

gali sukelti pamatinių ląstelių akantozė arba hidropinė degeneracija. Tačiau ląstelių pakitimai taip pat

gali pasireikšti kaip artefaktais (24).

1.3.2.7. Hipopigmentacija

Hipopigmentacija gali būti įgimta arba paveldima ir dažniausiai vystosi dėl melanocitų

trūkumo, melanocitų nesugebėjimo gaminti melanino arba dėl melanino pernešimo į epidermio

ląsteles sutrikimų. Hipopigmentacija taip pat gali pasireikšti dėl melanino ar melanocitų netekimo

(depigmentacija) (8). Hipopigmentacija pasireiškia dėl uždegiminių sutrikimų, turinių įtakos

melanizacijai ar melanocitų sunaikinimui, hormoninių sutrikimų ir dermatozių, kurios sukelia

hidropinį bazinių ląstelių degeneravimą (25). Pigmentacijos neišlaikymas yra melanino praradimas

pamatiniame sluoksnyje sukeltas šio sluoksnio ląstelių pažeidimo atveju. Bazinio sluoksnio

pigmentacijos netekimas gali susiformuoti dėl nespecifinio pažeidimų, susijusių su uždegimu; tačiau

tai taip pat pasireiškia esant ligomis, kurios konkrečiai pažeidžia pamatinio sluoksnio ląsteles ar

melanocitus (26).

1.3.3. Dermos patologiniai histologiniai pakitimai

1.3.3.1. Perivaskulitas

Perivaskulitas yra mažiausiai specifinis uždegiminės ligos modelis, todėl būtina stebėti

leukocitų rūšį ir epidermio pokyčius, kad būtų sukurtas diferencinių ligų sąrašas. Perivaskulito metu

vyraujanti uždegiminė reakcija yra sutelkta į paviršines arba giliąsias odos kraujagysles. Arkliams ir

katėms perivaskulitas daugiausia pasireiškia tiek paviršinėse, tiek giliosiose odos kraujagyslėse (27).

Pagrindinė paviršinių kraujagyslių perivaskulito priežastis yra padidėjąs jautrumas, nors lėtinės

bakterinės infekcijos, virusinės infekcijos, medžiagų apykaitos sutrikimai gali paūminti šį

pasireiškimą. Perivaskulitas pasireiškiantis kartu su eozinofilų infiltracija, pirmiausiai parodo kad jis

yra sukeltas dermatito, maistinės alergijos ar atopijos (28).

1.3.3.2. Limfocitų ir eozinofilų infiltracija

Limfocitai atlieka svarbų vaidmenį daugumoje lėtinių uždegimų, ypač autoimuninių ligų ir

ligose, turinčiuose patvarų antigeną. Kaip ir makrofagai, limfocitai patenka į ūminio uždegimo vietas

per 24-48 valandas, juos traukia chemokinai, citokinai ir kiti stimuliatoriai. Histologiškai dažniausiai

jie kaupiasi aplink kraujagysles ir aplink granulomas arba pasklidę aplink pažeidimo vietą (29).

Pasitaikant įvairių tipų lėtiniams uždegimams ir granulomoms eozinofilų kiekis uždegimo vietose

skiriasi. Eozinofilai yra stimuliuojami daugelio tarpininkų, ypač IL-5 ir eotaksino. Arkliams dažnai

16

gali pasireikšti uždegiminiai eozinofilų židinėliai odoje ir esant jai kliniškai sveikai. Tai dažniau

pasikartoja vasaros sezono metu ir siejama su vabzdžių įkandimais (30).

1.3.4. Virusinės kilmės ausų kaušelio patologijos (papillary acanthoma) pakitimai

Arklių papillary acanthoma atveju pažeidžiamos vienas arba abu ausies kaušeliai, pasireiškia

akivaizdžiai plokšti, apriboti, depigmenuoti, hiperkeratiniai mazgeliai, kurie gali paveikti iki 40%

vidinio įgaubto paviršiaus. Šios ausų plokštelės pasižymi galimybe suaugti, jų dydis gali svyruoti nuo

4-20 mm skersmens ir gali būti iškilusios 2-4 mm virš epidermio paviršiaus. Būdingi mikroskopiniai

pakitimai apima staigią, vidutinio sunkumo ar sunkią akantozę, vienodai staigų pigmento praradimą

ir hipereratozę. Matoma limfocitų, makrofagų, neutrofilų ir eozinofilų infiltracija į tikrosios odos

sluoksnį (31). Pagal histologinius pakitimus šios ausų plokštelės yra susijusios su 4 naujais Equus

caballus papilomos virusais (EcPV). Skirtingai nei daugelis kitų papilomos virusų sukeltų infekcijų,

papillary acanthoma nebuvo nustatyta arkliams, kurių amžiaus buvo mažesnis nei vieneri metai. Be

to, šie pažeidimai, kaip manoma, jie yra susiję su musių įkandimų sukeltu ausų dirginimu. Nors tai

yra papilomos viruso sukeltas pažeidimas, tačiau šiuolaikinėje literatūroje jis nepriskiriamas prie

navikų (32).

17

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI

Ausų mėginiai surinkti per 2016-2017 metus atliktų skerdimų metu, X skerdykloje. Iš viso buvo

ištirti 36 ausų kaušelių mėginiai. 30,5 proc. – eržilų, 69,5 proc. – kumelių. Arkliai pagal amžių buvo

suskirstyti į tris grupes: nuo 1-10 metų (n=12), nuo 11-17 metų (n=12) ir virš 18 metų (n=12). Ausų

odos patologinė medžiaga histologiniam tyrimui paimta per 24 valandas nuo arklių numarinimo.

Tyrimo medžiaga makroskopiniam buvo tiriama vietoje įvertinant odos pažeidimų dydį, lokalizacija,

ir pigmentacijos pakitimus. Išsamesniam tyrimui ir tolimesniam patologijų palyginimui medžiaga

buvo fotografuojama bei talpinama į indelius su 10 % formalino fosfatiniame buferyje. Histologiniai

preparatai buvo paruošti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Patologijos centre. Toliau

preparatai buvo mikroskopuojami, matuojami bei vertinami juose pasireiškiantys patomorfologiniai

pakitimai.

2.1. Medžiagos paruošimas dažymui

Po fiksacijos patologinė medžiaga supjaustoma, sudedama į biopsines kasetes ir 24 valandas

plaunama šaltu tekančiu vandeniu, po to audinių įmirkymo procesoriumi „Shandon Pathcentre, USA“

2-3 valandas dehidratuojama 60 º, 80 º, 96 º etilo alkoholyje ir 1-3 valandas – izopropanolyje bei 1-3

valandas chloroforme skaidrinama. Po dehidratacijos ir skaidrinimo tiriamieji audinių mėginiai 4-5

valandom impregnuojami 60° C temperatūros parafinu. Po 24 val. tiriamieji mėginiai įliejami į

parafininius blokus, naudojant „TES 99 Medite Medizintechnik“ įranga. Parafininiai blokai su

tiriamąją medžiaga atvėsinami ant šaldomojo stalelio (iki -9 ºC temperatūros) ir yra supjaustomi 4

µm storio pjūviais pusiau automatiniu rotaciniu mikrotomu „Sakura Accu-Cut SRM, Japonija“.

Atpjautas pjūvis adatėlėmis pernešamas į termostatinę vonelę su 37 ºC temperatūros vandeniu.

Ištiesinamas ir perkeliamas ant stiklelio, kuris 24 valandas džiovinamas tokioje pačioje 37 ºC

temperatūroje, termostate „B28“ (BINDER, Vokietija). Po 24 valandų išdžiūvę parafininiai pjūviai

dažomi naudojant automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue – Tek DRS, Japonija“. Dažoma:

hematoksilino eozino (HE). Nudažyti stikleliai dengiami saugojimo terpe „Thermo Shandon Consul-

Mount histology formulatio“.

2.1.1. Dažymas hematoksilinu – eozinu (H-E)

Ausų pjūviai 2 kartus deparafinuojami ksilenu po 6 ir 7 min., siekiant pašalinti iš audinio

parafiną. Dehidravimas izopropolio alkoholiu – 2min., ir dar 2 min. etilo alkoholiu 96°. Taip pat prieš

dažymą 3 min. plaunama vandeniu, norint pašalinti alkoholį. 10 min. dažoma Hematoksilinu Mayr,

18

5 min. plaunama vandeniu, 2 min. į etilo alkoholį 96°, 5 min. į vandenį, 5 min. į eozino dažus ir dar

1min. merkiamas į vandenį. Po dažymo pjūviai dehidratuojami 2 kartus po 1 min., laikant etilo

alkoholyje 96°, 2 kartus po 1 min. izopropolio alkoholyje ir 2 kartus po 1 min. skaidrinami ksilene ir

po to dengiamaisiai stikleliai dengiami saugojimo terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology

formulatio“.

2.1.2. Dažymas Gimzos Romanovskio metodu

Pirmiausiai mėginiai dažomi Gimzos dažais 1 valandą. Vėliau ištraukiami mėginiai ir 2

sekundėms pamerkiami į rūgštinį vandenį, spalvoms diferencijuoti. Tada mėginiai mirkomi

alkoholyje 96 apie 4 -5 sekundes, izopropanolyje – 2 sekundes. Mėginio skaidrinimui naudojamas

klisenas, laikoma 2 sekundes. Tada ant mėginio dedama pora lašų Kanados balzamo ir uždengiama

dengiamuoju stikleliu, švelniai paspaudžiama tam, kad pašalintu susidariusius oro burbuliukus.

2.2. Morfometrinis tyrimas

Histologinis vaizdas analizuojamas ir vertinamas ”Olympus BX641“ mikroskopu, o „Olympus

DP72 BX63“ analizatoriumi išsaugomos nuotraukos bei atliekami matavimai. Naudoti 4 µm storio

pjūviai dažyti HE, vertinant pakitimus buvo naudoti x100 ir x200 padidinimai. Akantozės atveju buvo

matuoti (µm) 5 pažeistų vietų matymo laukai, taip pat lygiagrečiai matuota po 5 sveiko epidermio

dygliuotojo sluoksnio ir keratanizacijos laukai. Iš visų matavimų buvo išvesti vidurkiai (µm).

2.3. Statistika

Statistinių duomenų apdorojimui buvo naudojamas Microsoft Exel programinis paketas. Gauti

rezultatai apjungti ir apdoroti apskaičiuojant procentinę išraišką.

19

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Ausų kaušelio patologiniai anatominiai pakitimai

32 arklių ausyse (89 proc.) nustatytas skirtingo laipsnio ausų kaušelio (papillary acanthosis)

pažeidimai. Keturiuose mėginiuose (11 proc.) makroskopinių pakitimų nebuvo rasta (3 pav.).

3 pav. Nepakitusios struktūros ausis, nematoma susiformavusių mazgelių, susiliejusių jų plotų

ar pigmentacijos pakitimų. Mėginys paimtas iš 5 metų Lietuvos sunkiųjų veislės kumelės

ausies. (autoriaus nuotrauka)

Įvertinus arklių ausų makro vaizdą, buvo apskaičiuotas skirtingo pažeidimo laipsnio

išplitimo pasikartojimas tarp amžiaus grupių (4 pav.). Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas

tarp šių amžiaus grupių ir pažeidimo laipsnio išplitimo (p≤0,05). Tyrimų duomenimis nustatyta,

kad pirmo laipsnio ausies pažeidimo daugiausiai pasireiškė jaunesnio amžiaus (1-10 metų)

arkliams, 8-niems tiriamiesiems, tai sudaro 67 procentus. Antro laipsnio pažeidimų daugiausiai

pasireiškė 11 – 17 metų amžiaus arkliams, 4-iems tiriamiesiems, ir tai sudaro 33 procentus. Trečio

laipsnio pažeidimai pasireiškė vyresnio amžiaus (18 ir daugiau metų) arkliams, 6-iems

tiriamiesiems, tai sudaro 50 procentų. Pažeidimų visiškai nebuvo rasta 4-iems arkliams, du iš jų

priklausė vyresnio amžiaus grupei (18 ir daugiau metų) ir sudarė 17%, o kiti du priklausė likusiom

dviem grupėm. Kuo senesni tirti arkliai tuo pažeidimo laipsnis yra didesnis.

20

4 pav. Pažeidimo išplitimo ausyje pasireiškimas pagal amžiaus grupes

5 pav. Pažeidimo išplitimo ausyje pasireiškimas pagal lytį

12%

36%

32%

27%

9%

36%

27% 27%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

Nėra 1 laipsnio 2 laipsnio 3 laipsnio

Kumelė Eržilas

8% 8%

17%

67%

33%

8%

25%

33%

25%

0%

25%

50%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

Amžiaus grupė 1-10 Amžiaus grupė 11-17 Amžiaus grupė 18+

Pažeidimų nėra Pažeidimai 1 laipsnio Pažeidimai 2 laipsnio Pažeidimai 3 laipsnio

21

Tiriamuose arklių ausų mėginiuose pagal lytį (5 pav.) pažeidimų nebuvo rasta pas eržilus

9 proc. (n=1) ir pas kumeles 12 proc. (n=3). Pirmo laipsnio pažeidimai pasireiškė dažniau pas

eržilus 36 proc., tačiau tai sudarė tik 4 atvejus, o tiriant kumeles pasikartojo 36 proc., tai sudarė 9

atvejus. Antro laipsnio pažeidimai pasitaikė 3 eržilams (27 proc.) ir 8 kumelėms (32 proc.).

Stipriausio laipsnio pažeidimai pasireiškė 3 eržilams (27 proc.) ir 5 kumelėm (20 proc.).

Pigmentacijos pakitimai rasti 56 proc. (n=20) visų tirtų mėginių (7 pav.). Rezultatai

suskirstyti pagal amžiaus grupes (p<0,05) (6 pav.). Daugiausiai pigmentacijos pakitimo atvejų

(hipopigmentacija) buvo 11-17 ir 18 ir daugiau metų amžiaus grupėse – 58% visų tirtų grupės

arklių (n=7).

6 pav. Arklio ausies kaušelio hipopigmentacija papillary acanthosis atveju. Matomi susilieją

plotai bei atskiri mazgeliai.

22

7 pav. Pigmentacijos pakitimas pagal arklių amžiaus grupes

3.2. Ausų kaušelio vaizdo patologiniai histologiniai pakitimai

Ištyrus 36 arklių ausų mėginius, apskaičiuotas patomorfologinių pakitimų dažnumas (8, 9

pav.). Daugiausia rasta ne po vieną, o po kelis pakitimus viename mėginyje. Didžiausią

histologinių pakitimų procentą 94 proc. (n=34) sudarė dermos sluoksnio patologiniai pakitimai.

Kiek rečiau buvo randama epidermio bei epidermio ir dermos jungties patologijų – po 78 proc.

atvejų (n=28).

8 pav. Patomorfologinių pakitimų dažnumas

50%

58% 58%

50%

42% 42%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%


pigmentacija pakito pigmentacija Išliko

78%

78%

94%

Epidermio patologijos Epidermio ir dermos jungties patologijos Dermos patologijos

23

9 pav. Patomorfologinių pakitimų dažnumas

3.2.1. Epidermio patologiniai histologiniai pakitimai

3.2.1.1. Hiperkeratozė ir parakeratozė

Hiperkeratozės pakitimai rasti 22 proc. (n=8), o parakeratozės – 14 proc. (n=5) visų tirtų

mėginių. Poepiderminiai plyšiai („Basket weave“ dėstymasis) pasireiškė 12,50 proc. (n=1) esant

hiperkeratozei, tačiau parakeratozės atveju – 60 proc. (n=3) tirtų atvejų (p<0,05) (10 pav.).

Mėginiuose, kuriuose pasireiškė hiperkeratozė buvo matomas ryškus raginio sluoksnio padidėjimas

su poepiderminiais plyšiais („Basket weave“ dėstymusi) (11 pav.), o kuriuose pasireiškė parakeratozė

– padidėjąs raginis sluoksnis bei jame matomi ląstelių branduoliai (12 pav.).

10 pav. Poepiderminių plyšių („Basket weave“ dėstymosi) pasireiškimas hiperkeratozės ir

parakeratozės atveju.

22%

14%

11%

19%

8%

78%

56%

36%

56%

42%

69%

100%

0,00% 20,00% 40,00% 60,00% 80,00% 100,00% 120,00%

Hiperkeratozė

Parakeratozė

Papildomi intarpai raginiame sluoksnyje

grūdėtojo sluoksnio išnykimas

Grudėtojo sluoksnio branduolių išnykimas

"Rete ridges" pasireiškimas

Dygliuotojo sluoksnio akantozė

Ląstelių degeneracija

Ląstelių intarpai

Pigmentacijos išnykimas

Perivaskulitas

Uždegimas

12,50%

60%

87,50%

40%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Hiperkeratozės atveju Parakeratozės atveju

"Basket wave" dėstymasis Linijinis dėstymasis

24

11 pav. Hiperkeratozė. HE, x200 didinimas.

12 pav. Parakeratozė. Taip pat matomas labai ryškus nepakitęs grūdėtasis sluoksnis. HE, 40x

padidinimas

3.2.1.2. Papildomi intarpai raginiame sluoksnyje

Papildomi intarpai stebėti 14 proc. (n=5) visų tirtų mėginių. Reikšmingų skirtumų tarp intarpų

ir amžiaus grupių ar lyties nenustatyta. Preparate su papildomais intarpais matoma intensyvi limfocitų

ir eozinofilų infiltracija speneliniame sluoksnyje, taip pat dygliuotojo sluoksnio hiperplazija bei

susiformavusios nereguliarios rete ridges (13 pav.)

25

13 pav. Papildomi intarpai raginiame sluoksnyje. HE, 10x didinimas.

3.2.1.3. Grūdėtojo sluoksnio išnykimas

Pakitimas nustatytas 20 proc. (n=7) visų tirtų mėginių. Įvertinus grūdėtojo sluoksnio

pasireiškimo dažnumą pagal amžiaus grupę, 43 proc. (n=3) šių mėginių buvo 11-17 metų, 57 proc.

(n=4) – 18 ir daugiau metų amžiaus grupėje (p<0,05) (14 pav.). Tyrimo duomenimis buvo nustatyta

grūdėtojo sluoksnio išnykimas 71 proc. atvejų pasireiškia kartu su ragėjančio sluoksnio pakitimais.

Mėginiuose buvo matoma raginio sluoksnio hiperkeratinizacija su besiformuojančiais

poepiderminiais plyšiais („Basket weave“ dėstymusi), bei epiteliocitų branduolių degeneracija (15

pav.)

14 pav. Grūdėtojo sluoksnio išnykimo dažnumas arklių ausies kaušelyje priklausomai nuo

amžiaus.

0%

43%

57%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%


26

15 pav. Grūdėtojo sluoksnio išnykimas.. HE, 40x didinimas.

3.2.1.4. Grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimas

Grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimas rastas 8 proc. (n=3) tirtų mėginių. Apskaičiuotas

dažnumas pagal amžiaus grupes (p>0,05) (16 pav.). Analizuojant branduolių suirimo atvejų dažnumą

pagal amžiaus grupę, 67 proc. (n=2) visų atvejų sudarė 18 ir daugiau metų amžiaus grupė. Taip pat

buvo nustatytas grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimas visais atvejais (n=3) pasireiškia kartu su

ragėjančio sluoksnio pakitimais. Preparate matoma raginio sluoksnio parakeratozė bei grūdėtumo

padidėjimas (17 pav.)

16 pav. Grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimo dažnumas priklausomai nuo amžiaus

grupių.

0%

33%

67%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%


27

17 pav. Grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimas. HE, 20x didinimas.

3.2.1.5. Dygliuotojo sluoksnio akantozė

Pakitimas rastas 56 proc. (n=20) tirtų mėginių. Rezultatai suskirstyti pagal amžiaus grupes

(p>0,05) (18 pav.). Įvertinus akantozės pasireiškimo dažnumą pagal amžių, 40 proc. (n=8) mėginių,

kuriuose nustatyta akantozė, buvo iš 18 ir daugiau metų arklių ausų. Daugiausiai rastų akantozės tipų,

40 proc. (n=8), sudarė nereguliarus, Pseudoepiteliomatozinis – 35 proc. (n=7), reguliarus – 25 proc.

(n=5), o spenelinio tipo mėginiuose nebuvo rasta. Mėginyje matomas perėjimas iš normalaus,

nepadidėjusio epidermio sluoksnio į hiperplazuotą. Jame taip pat matomas pamatiniame sluoksnyje

išnykęs pigmentas, raginio sluoksnio hiperkeratozė (19 pav.).

18 pav. Akantozės pasireiškimo dažnumas ausyje priklausomai nuo arklio amžiaus

30% 30%

40%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%


28

19 pav. Akantozė. HE, 4x (didysis) didinimas (kairėje). HE 20 x didinimas (dešinėje)

3.2.1.6. Ląstelių degeneracija – balionizacija

Balionizacija rasta 36 proc. (n=13) visų tirtų mėginių. Įvertinus balionizacijos pasireiškimo

dažnumą pagal amžiaus grupę, 38 proc. (n=5) šių mėginių buvo 18 ir daugiau metų arklių amžiaus

grupėje (p>0,05) (20 pav.). Nustatyta, jog balionizacija pasireiškia 77 proc. (n=10) atvejų kartu su

akantoze (p>0,05). Mėginyje pastebėta raginio sluoksnio parakeratozė, grūdėtumo padidėjimas bei

pamatinio sluoksnio hipopigmentacija (21 pav.).

20 pav. Balionizacijos dažnumas arklių ausyje priklausomai nuo amžiaus.

31% 31%

38%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%


29

21 pav. Ląstelių balionizacija..HE, 20x didinimas.

3.2.1.7. Hipopigmentacija

Hipopigmentacija pakitimai rasti 42 proc. (n=15) tirtų mėginių. Nustatyta, 67 proc. (n=10) visų

atvejų pigmentacija išnyksta tik pažeidimo vietose, o ne visame mėginyje (p>0,05). Analizuojant

hipopigmentacijos dažnumą pagal amžiaus grupę, 46 proc. (n=7) visų pakitimo atvejų sudarė 18 ir

daugiau metų amžiaus grupėje aptiktos hipopigmentacijos (p>0,05) (22 pav.). Matoma raginio

sluoksnio suirimas ir nedidelė hiperkeratozė. Dygliuotojo sluoksnio akantozė, nereguliaraus tipo.

Dermos spenelinis sluoksnis stipriai infiltruotas limfocitais (23 pav.).

22 pav. Hipopigmentacijos dažnumas priklausomai nuo amžiaus grupės.

27% 27%

46%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%

50%


30

23 pav. Hipopigmentacija. HE, 10x didinimas

3.2.2. Epidermio ir dermos jungties patologiniai histologiniai pakitimai

3.2.2.1. Rete ridges aukščio pakitimai

Rete ridges aukščio pakitimai mėginiuose sudarė 77 proc. (n=28). Apskaičiuoti aukščio

pakitimų dažnumas pagal amžiaus grupę, 39 proc. (n=11) visų rete ridges aukščio pakitimų atvejų

sudarė 11-17 metų amžiaus grupėje aptikti pakitimai (p>0,05) (24 pav.). Mėginiuose aptikta

dygliuotojo sluoksnio akantozė, nereguliaraus tipo bei raginio sluoksnio hiperkeratozė. Vietomis

pastebima hipopigmentacija (25 pav.)

24 pav. Rete ridges aukščio pakitimo dažnumas priklausomai nuo amžiaus.

25%

39%

36%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%


31

25 pav. Rete ridges aukščio pakitimai. HE, x40 (didysis) didinimas.

3.2.3. Dermos patologiniai histologiniai pakitimai

3.2.3.1. Limfocitų infiltracija

Limfocitų infiltracija nustatyta visuose mėginiuose, nebuvo išskiriamas limfocitų fiziologiškas

pasireiškimas. Įvertinus limfocitų infiltracijos pasireiškimo dažnumą pagal amžiaus grupes, 1

laipsnio pažeidimo buvo nustatyta daugiausiai 11-17 metų amžiaus grupėje – 42 proc. (n=5) atvejų,

2 laipsnio buvo daugiausiai 1-10 metų grupėje – 58 proc. (n=7), o 3 laipsnio – 18 ir daugiau metų

amžiaus grupėje, 50 proc. (n=6) atvejų (p>0,05) (26 pav.). 18 ir daugiau metų amžiaus grupėje

Mėginiuose aptikta nedidelė hiperkeratozė, netaisyklingo tipo akantozė, dygliuotojo sluoksnio

ląstelių degeneracija, hipopigmentacoja (27 pav.)

26 pav. Limfocitų infiltracijos pasireiškimo laipsnio dažnumas pagal amžiaus grupes.

17%

58%

25%

42% 42%

17%

33%

17%

50%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

1 laipsnio 2 laipsnio 3 laipsnio


32

27 pav. Limfocitų infiltracija dermoje. HE, x100 didinimas.

3.2.3.2. Eozinofilų infiltracija

Pakitimas rastas 92 proc. (n=33) tirtų mėginių. Rezultatai suskirstyti pagal amžiaus grupes

(p>0,05)(28 pav.). Įvertinus eozinofilų infiltracijos pasireiškimo dažnumą pagal amžiaus grupes, 1

laipsnio pažeidimo buvo nustatyta daugiausiai 11-17 metų amžiaus grupėje – 42 proc. (n=5) atvejų,

2 laipsnio buvo daugiausiai 1-10 ir 11-17 metų grupėje – po 33 proc. (n=4), o 3 laipsnio – 18 ir

daugiau metų amžiaus grupėje, 58 proc. (n=7) atvejų. Infiltracijos visiškai nebuvo 18 ir daugiau metų

grupėje, 17 proc. (n=2) atvejų (p>0,05). Taip pat pastebima tankus limfocitų išsidėstymas bei

perivaskulitas (29 pav.).

28 pav. Eozinofilų infiltracijos pasireiškimo laipsnio dažnumas pagal amžiaus grupes.

8%

33% 33%

25%

0%

42%

33%

25%

17%

8%

17%

58%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

Nėra 1 laipsnio 2 laipsnio 3 laipsnio


33

29 pav. Eozinofilų ir limfocitų infiltracija dermoje. HE, x200 didinimas

3.2.3.3. Perivaskulitas

Perivaskulitas stebėtas 69 proc. (n=25) visų tirtų mėginių. Nustatytas pasiskirstymas pagal

amžiaus grupes (p>0,05) (30 pav.). Daugiausiai perivaskulitas pasireiškė 18 ir daugiau metų amžiaus

grupėje – 40 proc. (n=10), mažiau - 36 proc. (n=9) 11-17 metų grupėje bei 24 proc. (n=6) 1-10 metų

grupėje. Taip pat ištirta, jog perivaskulitas 40 proc. visų atvejų pasireiškia limfocitų ir eozinofilų

infiltracija ir 60 proc. tik limfocitų infiltracija (p>0,05). Mėginyje aplink kraujagysles matomos

židininės limfocitų ir eozinofilų sankaupos bei aptinkama dygliuotojo sluoksnio akantozė (31 pav.)

30 pav. Perivaskulito pasireiškimo laipsnio dažnumas pagal amžiaus grupes.

24%

36%

40%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%


34

31 pav. Limfocitinis ir eozinofilinis perivaskulitas. HE 10x didinimas

3.3. Morfometriniai patologinių histologinių pakitimų

matavimai

Buvo atlikti akantozės, rete ridges bei hiperkeratozės pakitimų aukščių matavimai juos

lyginant su atvejais, kuriuose šių pakitimų nebuvo (1 lent.).

1 lent. Patologinių histologinių pakitimų bei nepažeistų sluoksnių morfometrinių

matavimų duomenys

Nepakitusio dygliuotojo sluoksnio vidutinis storis sveikoje ausies kaušelio odoje yra 74,86 µm.

Papillary acanthoma atveju šis sluoksnis sustorėja (akantozė) beveik dvigubai iki 195,77 µm.

Sveikoje žirgų ausies kaušelio viduje rete ridges būna neaukštas apie 10-30 µm. Papillary

acanthoma atveju rete ridges aukštis pasikeičia iki 8 kartų: iki 200 µm ir daugiau.

Matavimo objektai Vidurkis su

standartiniu nuokrypiu

Didžiausia

reikšmė

Mažiausia

reikšmė

Dygliuotasis sluoksnis be

pakitimų

74,86 ± 21,49 µm 124,3 µm 43,4 µm

Dygliuotasis sluoksnis su

akantoze

195,77 ± 97,60 µm 480,8 µm 100,2 µm

Rete ridges 84,04 ± 62,07 µm 259,6 µm 10 µm

Nepakitęs raginis sluoksnis 15,58 ± 5,82 µm 27,4 µm 7,7 µm

Raginio sluoksnio

hiperkeratozė

38,83 ± 30,89 µm 137 µm 15,7 µm

35

Nepakitusio raginio sluoksnio vidutinis storis sveikoje ausies kaušelio odoje yra 15,58 µm.

Papillary acanthoma atveju šis sluoksnis sustorėja (hiperkeratozė) beveik dvigubai iki 38,83 µm. (32

pav.)

32 pav. Akantozės ir rete ridges morfometriniai matavimai

Lyginant makroskopinius ir mikroskopinius ausų vidinio kaušelio paviršiaus pakitimus buvo

nustatytą, jog 89 proc. (n=32) tiriamųjų rasti mikroskopiniai pakitimai atitiko makroskopinį ausies

vaizdą. Hipopigmentacija atitiko 97 proc. (n=35), akantozės atikimas buvo 90 proc. (n=33) visų tirtų

mėginių (p>0,05). Likę pakitimai nebuvo matomi akimis.

3.4. Pagrindiniai patologiniai histologiniai pakitimai ausų kaušelio

patologijos (papillary acanthoma) atveju

Dažniausiai pasireiškiantys patologiniai histologiniai pakitimai buvo: limfocitų infiltracija 100

proc. (n=36), rete ridges pasireiškimas – 78 proc. (n=28), dygliuotojo sluoksnio akantozė – 56 proc.

(n=20). Koreliacijos koeficientas tarp akantozės dydžio ir rete ridges aukščio nustatytas teigiamas

r= 0,7918 ir statistiškai stiprus (0,7<R<1), todėl galima teigti, jog duomenys turi stiprų statistinį ryšį.

Tirti duomenys yra patikimi, paklaida yra mažesnė nei 0,05 (33 pav.)

36

33 pav. Akantozės dydžio ir rete ridges aukščio koreliacinis grafikas

Koreliacijos koeficientas tarp akantozės dydžio ir limfocitų infiltracijos laipsnio nustatytas

neigiamas r= -0,0386 ir statistiškai silpnas (-0,2<R<0), todėl galima teigti, jog duomenys turi labai

silpną statistinį ryšį. Patikimumo koeficientas p= 0,8258 rodo, kad duomenys turi 82,58 proc. šansą

būti atsitiktiniais ir , kad jie nėra patikimi, nes paklaida yra didesnė nei 0,05 (34 pav.).

34 pav. Akantozės dydžio ir limfocitų infiltracijos laipsnio koreliacijos grafikas

Koreliacijos koeficientas tarp rete ridges aukščio ir limfocitų infiltracijos laipsnio nustatytas

neigiamas r= -0,0182 ir statistiškai silpnas (-0,2<R<0) bei turi labai silpną statistinį ryšį. Patikimumo

koeficientas p= 0,9170 rodo, kad duomenys turi 91,70 proc. šansą būti atsitiktiniais ir , kad jie nėra

patikimi, nes paklaida yra didesnė nei 0,05 (35 pav.).

y = 1,3281x + 27,269R² = 0,627

0

100

200

300

400

500

600

0 50 100 150 200 250 300A

kanto

zės d

ydis

, µ

m

Rete ridges aukštis, µm

y = -0,0003x + 2,0695R² = 0,0015

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

0 100 200 300 400 500 600

Lim

focitų infiltra

cijo

s laip

snis

Akantozės dydis, µm

37

35 pav. rete ridges aukščio ir limfocitų infiltracijos laipsnio pasireiškimo koreliacijos

grafikas.

y = -0,0002x + 2,0478R² = 0,0003

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

0 50 100 150 200 250 300

limfo

citų infiltra

cijo

s laip

snis

Rete ridges aukštis, µm

38

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo metu nustatyta dažniausiai pasireiškiantys patomorfologiniai pakitimai papillary

acanthoma atveju. Ištyrus 36 arklių ausų mėginius, 6 proc. ausų buvo be patologinių pakitimų,

likusios 94 proc. – pakitusios.

Sheila M.F. Torres, 2013 m. atlikus tyrimus, nurodė kad papillary acanthoma infekcijos metu

paliekami būdingi pažeidimai epitelyje: hiperkeratozė ir parakeratozė, papiliarinę epidermio

hiperplazija su akantozė, melanino pigmento trūkumas ir padidėjusios pamatinės ląstelės, taip pat yra

keletas bendrų augimo ir besivystančių pokyčių viruso papilomų fazės. Be to, visame dygliuotame

sluoksnyje gali būti matomi išsibarstę ir kartais susitelkę didelės ląstelės su šviesia citoplazma,

nereguliarios formos branduoliais. Ląstelėms būdinga balionizacija ir dideles, nereguliarios formos

keratohialino granulės (31)

Limfocitų infiltracija stebėta 100 proc., eozinofilų infiltracija – 92 proc., perivaskulitas – 69

proc., papildomi intarpai raginiame sluoksnyje – 14 proc.. M. Hamada 1990 metais atliktais tyrimais

buvo nustatyta, jog limfocitų infiltracija dermos sluoksnyje aptikta 17 proc., o eozinofilų infiltracija

– 7 proc. visų tiriamųjų (33). Limfocitų infiltracija parodo pamatinio sluoksnio ląstelių nereguliarų

išsidėstymą bei jų sunykimą bei atlieka svarbų vaidmenį daugumoje lėtinių uždegimų, ypač

autoimuninių ligų ir ligose, turinčiuose patvarų antigeną (30). Papildomi intarpai raginiame

sluoksnyje aptikti pas 53 proc. tiriamųjų. Šis pakitimas pasireiškė kartu su eozinofilų infiltracija, tai

dažniau pasikartoja vasaros sezonos metu ir yra siejama su vabzdžių įkandimais (33). Mano nuomone

vabzdžių įkandimai buvo viena pagrindinių eozinofilų infiltracijos ir papildomų intarpų pasireiškimo

priežasčių, nes mėginiai buvo imti pavasio-vasaros metu.

Akantozė kartu su rete ridges pasireiškia kaip atsakas į nuolatinį dirginimą sukeltą išorinių

dirgiklių. Tyrimo metu rasta rete ridges pasireiškimas – 78 proc., dygliuotojo sluoksnio akantozė –

56 proc., hipopigmentacija – 42 proc. visų tirtų mėginių. M. Hamada 1990 m. atliktais tyrimais

mėginiuose akantozė buvo rasta 72 proc. su kartu pasireiškiančiomis rete ridges, o hipopigmentacija

nustatyta visuose tirtuose mėginiuose (33). Papillary acanthoma atveju žymiai sumažėjąs melanino

pigmentas yra dažnai pastebimas histologinis pakitimas, kuris kliniškai atitinka pažeidimo vietą (31).

Hipopigmentacija pasireiškia dėl uždegiminių sutrikimų, turinčių įtakos melanizacijai, hormoninių

sutrikimų ir dermatozių, kurios sukelia hidropinį pamatinių ląstelių degeneravimą (25).

Ląstelių degeneracija rasta – 36 proc., hiperkeratozė – 22 proc., grūdėtojo sluoksnio išnykimas

– 19 proc., parakeratozė ir bei grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimas – 8 proc. visų tirtų mėginių.

M. Hamada atliktuose tyrimuose nustatyta, jog ląstelių degeneracija pasireiškia 72 proc.,

39

hiperkeratozė 82 proc., parakeratozė – 91 proc., grūdėtojo sluoksnio branduolių suirimas – 72 proc.

bei grūdėtojo sluoksnio išnykimas – 19 proc. visų tirtų atvejų (33). Manoma, jog keratinizacijos

sutrikimai gali pasireikšti dėl įvairių antrinių veiksnių, tokių kaip uždegimas, trauma ar medžiagų

apykaitos sutrikimų. Tiek parekeratozė, tiek hiperkeratozė yra dažnas nespecifinis atsakas į lėtinius

dirginimus (pvz., paviršinė trauma, uždegimas ar saulės spinduliai), taip pat gali pasitaikyti ir kaip

pirminis pažeidimas (18). Ląstelių degeneracija dažniausiai pasireiškia virusinių infekcinių ligų

atveju, ypač herpesvirusų, poksvirusų bei papilomavirusų.

Atliktame tyrime didžiausia dalis rastų patomorfologinių pakitimų aptikti 18 ir daugiau metų

amžiaus grupėje, mažesnė dalis rasta jaunesnėje 11-17 metų amžiaus grupėje. Jaunų žirgų (iki 11

metų) tarpe užfiksuota mažiausiai patologinių pakitimų. Taip pat ir atliktais tyrimais pasak D.W.

Scott ir R.R.R. Pascoe arklių papillary acanthoma pasireiškė nepriklausomai nuo amžiaus, tačiau

dažniau buvo pastebima pas vyresnio amžiaus arklius (6,14).

40

IŠVADOS

1. Didžiausią pakitimų procentą 94 proc. sudarė dermos sluoksnio patologiniai pakitimai

(uždegimas). Kiek rečiau (78 proc.) buvo randama epidermio bei epidermio ir dermos jungties

patologijų: rete ridges 78 proc., akantozės 56 proc. ir ląstelių intarpų 56 proc..

2. Dauguma ausų kaušelio odos patologinių pakitimų nustatyti vyresniems negu 18 metų amžiaus

žirgams.

3. Papillary acanthoma atveju buvo nustatytas sustorėjąs epidermio sluoksnis ir pigmentacijos

praradimas. Mikroskopiškai rasta akantozė 56 proc., rete ridges aukščio padidėjimas 78 proc.,

keratinizacija 36 proc., hipopigmentacija 42 proc. bei limfocitai dermoje 100 proc. tirtų žirgų

ausų mėginių.

4. Papillary acanthoma atveju dygliuotasis sluoksnis sustorėja (akantozė) beveik dvigubai (nuo 75

iki 200 µm); rete ridges aukštis pasikeičia iki 8 kartų: (nuo 30 iki 200 µm ir daugiau); raginis

epidermio sluoksnis sustorėja (hiperkeratozė) beveik dvigubai nuo 15,58 iki 38,83 µm.

5. Virš 90 proc. mikroskopinių ausies kaušelio odos pakitimų yra matomi makroskopiškai.

41

REKOMENDACIJOS

1. Savininkams patartina stebėti arklių pakitusį elgesį, padidėjusį ausų jautrumą ar padažnėjusį

galvos purtymą. Atkreipti dėmesį į ausų kaušelio pigmentacijos pakitimus bei kaušelio vidinės

dalies odos pasikeitimus.

2. Patartina laikymo vietoje vykdyti vabzdžių kontrolę. Arkliai, kaip rūšiai būdinga, ieško apsaugos

nuo nepalankių oro sąlygų (pvz. nuolatinių kritulių, žemos temperatūros su stipriu vėju, arba

intensyvios saulės šviesos ir aukštos temperatūros), arba nuo vabzdžių antpuolio bei kitų kenkėjų.

Vasarą pastatyta dirbtinė apsauga nuo nepalankių oro sąlygų (pastatas) gali būti stogas be sienų,

kaip apsauga nuo saulės ir vabzdžių antpuolio.

3. Taip pat patartina stiprinti arklių imunitetą, būtina gauti pakankamai stambaus pašaro, pašare

esančių maistinių medžiagų ir energijos kiekis, bei kiti kokybės rodikliai turi užtikrinti atskirų

gyvūnų išgyvenimo ir panaudojimo poreikius, taip pat svarbu yra mažinti arkliams sukeliamą

stresą.

42

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aspinall V. Introduction to Veterinary Anatomy and Physiology Textbook Gloucester, United

Kingdom 2009; 189-207

2. Pilliner S, Davies Z. Equine Science. 2nd ed., Blackwell Publishing, 2004, 139-152

3. Gotthelf L. N. Small animal ear diseases: all illustrated guide. 2nd ed. Saint Louis. Elsevier

Saunders. 2005; 434

4. Moulton JE : Tumors in Domestic Animals 5th edition. College of veterinary medicine, USA,

2017; 933-935

5. O‘Banion MK, et al: Equine papillomavirus: Partial characterization and presence in common

equine skin tumors. Journal of Cellular Biochemistry 9c, 1985

6. Scott D W, Miller W H 2003 Neoplastic and Non-neoplastic tumors. In : Equine dermatology,

700-702

7. Budras KD Anatomy of the horse 6th edition. Free university of Berlin, 2011, 50-52

8. Zachary JF, McGavin MD. Pathologic basis of Veterinary disease. 5th ed., St. Louis, Missouri,

2012, 980-993

9. Dyce K. M., W. O. Sack, and C. J. G. Wensing, 2010a: Sense Organs. In: Textbook of Veterinary

Anatomy. St. Louis, Missouri: Saunders Elsevier Publishers, 332–353

10. Padaiga A., Vitkus A. Bendroji histologija.; Lietuvos veterinarijos akademija, 2002; 80-85

11. Delmann HD, Eurell JA. Textbook of Veterinary Histology, 6th ed. 2007; 321-327

12. Young, B., and J. W. Heath, 2000: Special sense organs. In: Weather’s Functional Histology.

London, Churchill Livingstone: Elsevier Publishers, 380–405.

13. Samuelson DA. Textbook of veterinary histology. Penny Rudolph ;2007; 271-280

14. Pascoe RRR, Knottenbelt DC. Manual of Equine Dermatology. London: W.B. Saunders, 1999:

94–5

15. Scott DW, Miller WH. Pigmentary abnormalities. In Scott DW, Miller WH, editors. Equine

dermatology 2nd ed.; 2011; 389-397

16. Torres SM, Malone ED, White SD, et al. The efficacy of imiquimod 5% cream (Aldara) in the

treatment of aural plaque in horses: a pilot open-label clinical trial. Veterinary Dermatology

2010;21(5):503–9.

17. Fairley R. A. and Haines D. M. 1992 The Electron Microscopic and Immunohistochemical

Demonstration of a Papillomavirus in Equine Aural Plaque. Veterinary Pathology 29:79-81

18. Clifford C. Muller & Kirk‘s Small Animal Dermatology 7th edition. 2013; 829-831

19. Peters J, et al. Hereditary nasal parakeratosis in Labrador retrievers: 11 new cases and a

retrospective study on the presence of accumula- tions of serum ("serum lakes") in the epidermis

43

of parakeratotic dermatoses and inflamed nasal plana of dogs. Veterinary Dermatology 2003,

14:197-203

20. Yasuda H., Kobayashi H., Hashimoto T., Itoh K., Yamane T. and Nakamura J. Subcorneal

pustular dermatosis type of IgA pemphigus: demonstration of autoantibodies to desmocollin-1

and clinical review. 2000; 143: 144-148.

21. Philip J.J.. Dermatologic Tumors (Excluding Sarcoids). Veterinary Clinics of North America:

Equine Practice 1998; 625-658

22. Fitzpatrick JE, et al. Patterns in dermatopathology In: Farmer ER, Hood AF, editors. Pathology

of the Skin. New York: McGraw-Hill, 2000; 113-130

23. Olson R.L. and Everetti MA Epidermal Apoptosis: Cell Deletion by Phagocytosis 1975: 2: 53-

57

24. Gross TL. Skin diseases of the dog and cat: clinical and histopathologic diagnosis. 2nd ed. 2005;

537-561

25. Miller WH, et al. Structure and function of the skin. In: Miller WH, et. Al., editors. Muller &

Kirk‘s small animal dermatology 7th ed.; 2013; 1-56

26. Jean L., Bolognia MD. Biology of hypopigmentation. Journal of the American Academy of

Dermatology. 1988; 217-255

27. Carlson J., Andrew MD. Cutaneous Vasculitis Update: Neutrophilic Muscular Vessel and

Eosinophilic, Granulomatous, and Lymphocytic Vasculitis Syndromes. The American Journal

of Dermatopathology: February 2007 - Volume 29 - Issue 1 - 32-43

28. Kossard S. Defining lymphocytic vasculitis. Australasian Journal of Dermatology. 2000; 3:149-

55

29. Brostrom H. Equine sarcoids. A clinical and epidemiological study in relation to equine

leucocyte antigens (ELA). Acta Veterinaria Scandinavica 36:223, 1995.

30. Stephania AC : Eosinophil infiltration of solid tumors is an early and persistent inflammatory

host response Department of Biological Sciences, Baton Rouge, 2006

31. Torres SMF, Koch SN. Papillomavirus-associated diseases. Veterinary Clinics of North

America: Equine Practice 2013;29:643-655

32. Gorino AC. Use of PCR to estimate the prevalence of Equus caballus papillomavirus in aural

plaques in horses. Veterinary Journal 2013; 197:903-904

Žirgų ausų kaušelio patologijos (papillary acanthoma

Documents