jostein gaarder „kortų paslaptis“

– Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? – paklausė. Papurčiau galvą. – Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.

Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis; g. 1952 m. Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius.

„Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunes-nysis Sofijos brolis. „Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorija. Pirmoji kelionė – iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimely-je gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – joje surašyta istorija pradeda antrąją kelionę. Knygutės pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį Džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jam artimais žmonėmis. Ši kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą...

Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia nejučia užduodamas amžinuosius klausimus: kas esame mes? iš kur mes atsiradome? ar yra Dievas?

Tai fantazijos kupina knyga, kelianti daugybę filosofinių klausimų, nejučia pada-ranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė...

Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri leidžia skaitytojui keliauti ne tik per Norvegiją, Šveicariją ir Graikiją, ne tik į keistąją salą ir po filosofijos pa-saulį. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks rasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?

Kortupaslaptis

„SOFIJOS PASAULIO“ AUTORIUS

Kortu pasl aptis

3

Romanas

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė

Vilnius2012

Kortupaslaptis

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė

k o r t ų p a s l a p t i s4

© 1990 H. Aschehoug & Co. (W. Nygaard) AS, Oslo, Norway © Eglė Išganaitytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 © Jūratė Šatūnienė, viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012

UDK 821.113.5-31 Ga-01

isBN 978-9986-16-876-8

Jostein GAARDERKABALMYSTERIETAschehoug Gigant, 2007

This translation has been published with the financial support of NORLA

Viršelyje panaudota fotografija © Jacek Chabraszewski | Dreamstime.com

5

Šiame pasakojime sutiksi :

HANSĄ TOMĄ, kuris pakeliui į filosofų tėvynę skaito knygutę iš bandelės.

TĖTUŠĮ, kuris užaugo Arendalyje, ujamas dėl savo vokiškos kilmės, o paskui parsisamdė junga ir pabėgo į jūrą.

MAMĄ, kuri pasiklydo mados pasaulyje.LINĘ, kuri yra Hanso Tomo močiutė. SENELĮ, kuris 1944 metais buvo išsiųstas į Rytų frontą. NYKŠTUKĄ, kuris Hansui Tomui dovanoja lupą. APKŪNIĄ MOTERĮ Dorfo viešbutėlyje. SENĄJĮ KEPĖJĄ, kuris Hansą Tomą pavaišina stikline kriaušių

limonado ir įduoda jam keturias bandeles popieriniame maišelyje.

ČIGONĘ BŪRĖJĄ ir jos gražuolę dukterį, susidvejinusią amerikietę, graiką modelių agentą, Sokratą, karalių Edipą, Platoną, plepų padavėją ir kitus.


Knygutėje i š bandelės taip pat sutiksi :

LIUDVIKĄ, kuris 1946 metais per kalnus pasiekė Dorfą.ALBERTĄ, kuris tapo našlaičiu, ligos patale mirus motinai. KEPĖJĄ HANSĄ, kurio laivas 1842 metais nuskendo pakeliui iš

Roterdamo į Niujorką, prieš jam tampant Dorfo kepėju. FRUDĘ, kurio laivas nuskendo 1790 metais gabendamas didelį

sidabro krovinį iš Meksikos į Ispaniją. STINĘ, kuri buvo susižadėjusi su Frude ir laukėsi, kai šis išplaukė į

Meksiką. ŪKININKĄ FRICĄ ANDRĖ ir pirklį Heinrichą Albrechtsą. 52 KORTAS, įskaitant Čirvų Tūzą, Būgnų Valetą ir Čirvų Karalių.DŽOKERĮ, kuris žvelgia per giliai ir mato per daug.

t u r i N y s 7

t u r i N y s

PIKŲ TŪZAS ...kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis... 12

PIKŲ DVIAKĖ ...Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki... 21

PIKŲ TRIAKĖ ...keista puošti žemę miške, taip toli nuo žmonių... 27

PIKŲ KETURAKĖ ...rankose laikiau mažą knygutę... 33

PIKŲ PENKAKĖ ...išgirdau, kad senolis vaikšto palėpėje... 39

PIKŲ ŠEŠAKĖ ...limonadu, kuris bus daugiau nei tūkstantį kartų skanesnis... 45

PIKŲ SEPTYNAKĖ ...paslaptinga planeta... 53

PIKŲ AŠTUONAKĖ ...nelyginant viesulas, atūžęs iš tolimų kraštų... 58

PIKŲ DEVYNAKĖ ...regintis keistus dalykus, kuriems visi kiti akli... 66

PIKŲ DEŠIMTAKĖ ...tarytum tolimos salos, kurių negalėjau pasiekti su

šios valties bure... 72

PIKŲ VALETAS ...sužvilgo kaip kaštonai... 79

PIKŲ DAMA ...drugiai skleidė garsus, kurie priminė paukščių čiulbesį... 87

PIKŲ KARALIUS ...patyrei ketvirtojo laipsnio kontaktą... 97

KRYŽIŲ TŪZAS ...kaip tik tokiais ženklais žymimos kortos... 104

KRYŽIŲ DVIAKĖ ...jis pamosavo dviem bilietais... 113

KRYŽIŲ TRIAKĖ ...tai sunkus kryžius... 118

KRYŽIŲ KETURAKĖ ...didžiulė loterija, kurioje matomi tik laimingi bilietai... 126

KRYŽIŲ PENKAKĖ ...pasidarė sunku kortuoti... 133

KRYŽIŲ ŠEŠAKĖ ...tarsi norėdamas įsitikinti, kad esu tikras žmogus iš

kūno ir kraujo... 137

♠

♣


KRYŽIŲ SEPTYNAKĖ ...kad mano burna pilna emalio ir dramblio kaulo... 148

KRYŽIŲ AŠTUONAKĖ ...jeigu mūsų smegenys būtų tokios paprastos, kad

galėtume jas perprasti... 151

KRYŽIŲ DEVYNAKĖ ...saldų blizgantį gėrimą, kuris truputį burbuliuoja ir

šnypščia... 157

KRYŽIŲ DEŠIMTAKĖ ...negalėjau suvokti, kaip kas nors gali tiesiog imti ir

atsirasti iš nieko... 165

KRYŽIŲ VALETAS ...jei pasaulis yra fokusininko triukas, turi būti ir didis

fokusininkas... 168

KRYŽIŲ DAMA ...bent jau galėjo pasirašyti ant savo šedevro... 177

KRYŽIŲ KARALIUS ...kankinamai suvokė, kaip mažai išmano apie gyvenimą

ir pasaulį... 184

DŽOKERIS ...jis įsėlino į kaimą tarytum nuodinga gyvatė... 190

BŪGNŲ TŪZAS ...teisingas žmogus, kuris norėjo išsiaiškinti visą tiesą... 198

BŪGNŲ DVIAKĖ ...senasis šeimininkas gauna svarbią žinią iš tėviškės... 205

BŪGNŲ TRIAKĖ ...atviliota savo pačios veidrodinio atspindžio... 214

BŪGNŲ KETURAKĖ ...jos rankelė buvo šalta kaip ryto rasa... 219

BŪGNŲ PENKAKĖ ...blogiausia, kad gėrimas taurėje, kurią man atnešė, buvo

saldus ir gardus... 225

BŪGNŲ ŠEŠAKĖ ...kartais jie nužengdavo žemėn ir įsimaišydavo tarp

žmonių... 228

BŪGNŲ SEPTYNAKĖ ...didelis karnavalas, kurio dalyviai turėjo persirengti

kortomis... 231

BŪGNŲ AŠTUONAKĖ ...kažkokiu stebuklingu būdu atsirandame ir vėl

pranykstame... 239

BŪGNŲ DEVYNAKĖ ...visi mes esame tos pačios giminės... 245

BŪGNŲ DEŠIMTAKĖ ...mažą vyruką, slapčia žiūrintį iš už spaudos kiosko... 253

BŪGNŲ VALETAS ...visa tėtušio tuštybė buvo susijusi su jo kaip džokerio

vaidmeniu... 257

BŪGNŲ DAMA ...tuomet mažasis juokdarys pratrūko raudoti... 262

BŪGNŲ KARALIUS ...turime vaikščioti su barškučiais po kaklu... 272

♦

t u r i N y s 9

ČIRVŲ TŪZAS ...atvertęs ją pamačiau, kad tai − Čirvų Tūzas... 276

ČIRVŲ DVIAKĖ ...turbūt ji stovi dideliame paplūdimyje ir žvelgia į jūrą... 286

ČIRVŲ TRIAKĖ ...pamatėme išsipusčiusią damą su plačiakrašte skrybėle... 290

ČIRVŲ KETURAKĖ ...mes irgi nežinome, kas dalija kortas... 295

ČIRVŲ PENKAKĖ ...dabar buvo svarbu išlaikyti šaltą galvą ir nieko neduoti

avansu... 301

ČIRVŲ ŠEŠAKĖ ...taip pat tikra kaip saulė ir mėnulis... 307

ČIRVŲ SEPTYNAKĖ ...bandelininkas sušunka į stebuklingą ragelį... 315

ČIRVŲ AŠTUONAKĖ ...toks nuostabus stebuklas, jog nežinai, ar juoktis, ar verkti... 319

ČIRVŲ DEVYNAKĖ ...pasaulis nepasirengęs apie Frudės pasjanso kortas

sužinoti... 325

ČIRVŲ DEŠIMTAKĖ ...per pasaulį keliauja juokdarys, kurio neveikia laiko

dantys... 330

ČIRVŲ VALETAS ...ant galinės sėdynės rausiasi mažas žmogelis... 333

ČIRVŲ DAMA ...tuomet ant senosios užeigos slenksčio pasirodė

pagyvenusi moteris... 337

ČIRVŲ KARALIUS ...prisiminimai vis labiau tolsta nuo to, kas juos kadaise

sukūrė... 340

♥


Nuo tada, kai stovėjau priešais senosios Poseidono šventovės griuvėsius Sunijo kyšulyje ir žvelgiau į Egėjo jūrą, praslinko šešeri metai. Tuoj bus pusantro šimto metų nuo to laiko, kai Kepėjas Hansas atvyko į keistąją salą Atlanto vandenyne. Ir praėjo lygiai du šimtai metų nuo tada, kai pakeliui iš Meksikos į Ispaniją nuskendo Frudės laivas.

Turiu grįžti taip toli į praeitį, kad suprasčiau, kodėl mama pabėgo į Atėnus...

Mielai galvočiau apie ką nors kita. Bet žinau, kad turiu pamėginti visa tai užrašyti, kol manyje liko dar bent kiek vaikiškumo.

Sėdžiu priešais svetainės langą Hisėjos saloje ir matau, kaip lauke nuo medžių byra lapai. Jie skrieja žemyn ir gatves nukloja puriu kilimu. Maža mergaitė brenda per kaštonus, šie šokčioja sproginėdami tarp sodų tvorų.

Toks įspūdis, lyg niekas nebesusiję tarpusavyje.Kai prisimenu Frudės pasjanso kortas, atrodo, tarsi visa gam

ta būtų išėjusi iš vėžių.

t u r i N y s 11

PIKAI

♠


p i kų t Ū Z a s

...kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis...

Didžioji kelionė į filosofijos tėvynę prasidėjo Arendalyje, sena-me Pietų Norvegijos jūreivystės mieste. Iš Kristiansando keltu Bolero persikėlėme į Hirtshalsą. Apie kelionę per Daniją ir Vo-kietiją nėra daug ko pasakoti. Neskaitant legolendo ir didžiulio Hamburgo uosto, matėme beveik vien greitkelius ir fermerių ūkius. Tik kai pasiekėme Alpes, pasidarė įdomiau.

Mudu su tėtušiu dėl kai ko susitarėme. Aš pažadėjau nepykti, kai teks ilgai važiuoti iki nakvynės vietos, o jam buvo draudžia-ma rūkyti automobilyje. Užtat nusprendėme dažnai stoti, kad jis galėtų parūkyti. Tuos sustojimus geriausiai ir prisimenu, iki įvažiavome į Šveicariją.

Kiekvieną rūkymo pertraukėlę tėtušis pradėdavo nedide-le paskaita apie tai, ką išmąstė vairuodamas, kol aš ant gali-nės sėdynės skaitinėjau komiksus apie Donaldą arba dėliojau pasjansą. Dažniausiai jis kalbėdavo ką nors apie mamą. Arba postringaudavo apie dalykus, kurie jį domino visą laiką, kiek tik jį pažinojau.

Nuo tada, kai tėtušis, daug metų praleidęs jūroje, grįžo į krantą, jis domėjosi robotais. Pomėgis gal ne toks ir keistas, bet tėtušis tuo neapsiribojo. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti dirbtinius žmones. Turėjo gal-

p i k ų t Ū Z a s 13

voje ne tuos kvailus metalinius robotus, kurie žybsi raudono-mis ir žaliomis lemputėmis ir kalba dusliu balsu. Ne, tėtušis tikėjo, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti tikrus mąstan-čius žmones, tokius kaip mes. Ir tai dar ne viskas: jis manė, kad iš esmės visi žmonės ir yra tokios dirbtinės būtybės.

− Mes − gyvut gyvutėlės lėlės, − sakydavo. Tokie žodžiai paprastai pasigirsdavo po taurelės kitos. Kai buvome legolende, jis ilgai stovėjo ir stebeilijo į lego

žmogeliukus. Paklausiau, ar galvoja apie mamą, bet jis tik pa-purtė galvą.

− Įsivaizduok, jei visa tai staiga atgytų, Hansai Tomai, − tarė jis. − Įsivaizduok, jei šios figūros staiga imtų tapinėti tarp plas-tikinių namelių. Ką tada darytume?

− Tu kuoktelėjęs, − atsakiau, nes buvau įsitikinęs, kad tėvai, atsivedantys savo vaikus į legolendą, paprastai taip nesvaičioja.

Ketinau paprašyti, kad man nupirktų ledų. Mat iš patirties žinojau, kad ko nors prašyti verta tada, kai tėtušis pradeda skleisti keistąsias savo idėjas. Manau, kartais jį truputį grauž-davo sąžinė, kad jo vaikas nuolat turi klausytis tų šnekų, o kai žmogų graužia sąžinė, jis paprastai tampa kiek dosnesnis. Man dar nespėjus paprašyti ledų, tėtušis tarė:

− Iš esmės mes patys esame tokios gyvut gyvutėlės lego fi-gūrėlės.

Supratau, kad ledai garantuoti, nes tėtušis nusprendė pafilo-sofuoti.

Mes išsiruošėme į Atėnus, bet tai nebuvo eilinės vasaros atos-togos. Atėnuose − ar šiaip kažkur Graikijoje − norėjome pa-mėginti surasti mamą. Nebuvo jokios garantijos, kad ją surasi-me, o jeigu ir surastume, nežinia, ar ji sutiktų grįžti su mumis


namo, į Norvegiją. Bet turime pabandyti, pasakė tėtušis, nes nė vienas iš mudviejų nepakėlėme minties, kad visą likusį gyveni-mą turėsime praleisti be mamos.

Mama paliko mudu su tėtušiu, kai man buvo ketveri metai. Tikriausiai todėl tebevadinau ją mamyte. Su tėtušiu laikui bė-gant susipažinau geriau, tad vieną dieną nebeišėjo jo vadinti tėte.

Mama iškeliavo į platųjį pasaulį ieškoti savęs. Mudu su tė-tušiu supratome, kad auginant ketverių metų vaiką pats laikas surasti save, tad sumanymą parėmėme. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl jai reikėjo išvažiuoti, kad surastų save. Kodėl ji negalėjo visų tų reikalų sutvarkyti Arendalyje − ar bent jau pa-sitenkinti kelione į Kristiansandą? Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams.

Nuo tada, kai mama mus paliko, praėjo tiek daug metų, jog gerai nebeprisimenu, kaip ji atrodė. Tik pamenu, kad buvo kur kas gražesnė už visas kitas moteris. Bent jau tėtušis taip sakė. Be to, jis teigė, kad kuo gražesnė moteris, tuo jai sudėtingiau surasti save.

Nuo tada, kai mama dingo, visur jos ieškojau. Kaskart eida-mas per Arendalio centrinę aikštę tikėdavausi staiga ją išvysti, o viešėdamas pas močiutę Osle nuolat dairydavausi jos pagrin-dinėje pėsčiųjų gatvėje. Bet nė sykio jos nepamačiau. Tol, kol tėtis namo neparsitempė graikiško madų žurnalo. Ten puika-vosi mama − ir ant viršelio, ir žurnalo viduje. Iš tų nuotraukų buvo ganėtinai aišku, kad ji dar nesurado savęs. Nes iš nuo-traukų tame žurnale žvelgė ne mano mama − ji akivaizdžiai stengėsi atrodyti panaši į kažką kitą. Mudviem su tėtušiu jos baisiai pagailo.


Tas madų žurnalas į mūsų namus pateko, kai tėtušio teta grįžo iš Kretos. Ten žurnalas su mamos nuotraukomis buvo iškabinėtas visuose spaudos kioskuose. Tereikėjo numesti ke-letą drachmų ant prekystalio, ir žurnalas tavo. Man ta mintis pasirodė truputį juokinga. Čia mes mamos ieškome metų me-tus, o ten ji pozuoja ir plačiai šypsosi kiekvienam praeiviui.

− Į ką, po galais, ji įsivėlė? − paklausė tėtušis ir pasikrapštė pakaušį.

Vis dėlto jis išsikirpo jos nuotraukas ir pakabino miegama-jame. Esą geriau turėti kelias mamą primenančios moters nuo-traukas, negu išvis neturėti nuotraukų.

Kaip tik tada tėtušis nusprendė, kad mums reikia važiuoti į Graikiją ir ją surasti.

− Turim pamėginti parsitempti ją namo, Hansai Tomai, − tarė jis. − Jeigu to nepadarysime, bijau, kad ji paskęs toje mados pasakoje.

Nelabai supratau, ką tai reiškia. Daug kartų buvau girdėjęs, kad galima paskęsti per didelėje suknelėje, bet nežinojau, kad įmanoma paskęsti pasakoje. Šiandien žinau, kad visi žmonės turi to saugotis.

Kai sustojome greitkelyje netoli Hamburgo, tėtušis prašneko apie savo tėvą. Tą istoriją girdėjau nebe pirmą kartą, bet dabar, pro šalį švilpiant automobiliams, įspūdis buvo visai kitoks.

Mat tėtušis yra vokiečio okupanto vaikas. Man nebe gėda tai sakyti, nes dabar žinau, kad vokietukai gali būti tokie pat šaunūs kaip visi kiti vaikai. Tačiau bepigu man kalbėti. Savo kailiu nesu patyręs, ką reiškia augti mažame Pietų Norvegijos miestelyje be tėčio.


Turbūt tėtušis vėl prisiminė, kas nutiko močiutei ir seneliui, nes keliavome per Vokietiją.

Visi žino, kad per karą nebuvo lengva gauti maisto. Tai žino-jo ir močiutė, kai dviračiu išsiruošė į Frulandą brukniauti. Jai buvo ne daugiau kaip septyniolika. Tik štai nesėkmė − prakiu-ro dviračio padanga.

Tas brukniavimas yra svarbiausia, kas nutiko mano gyveni-me. Gali pasirodyti keista, kad svarbiausias mano gyvenimo įvykis nutiko daugiau nei trisdešimt metų iki man gimstant, bet jeigu tą sekmadienį nebūtų prakiurusi močiutės dviračio padanga, nebūtų gimęs tėtušis. O jeigu nebūtų gimęs jis, aš irgi nebūčiau turėjęs jokių šansų.

Taigi atsitiko taip, kad Frulande močiutei prakiuro dviračio padanga, o krepšys buvo pilnas bruknių. Žinoma, ji neturėjo pa-siėmusi klijų ir lopų, bet net jei ir būtų turėjusi viso pasaulio kli-jus ir lopus, vargu ar būtų sugebėjusi pati užsilopyti padangą.

Tuomet kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis. Nors ir vo-kietis, nebuvo itin karingai nusiteikęs. Atvirkščiai − elgėsi labai mandagiai su jauna mergina, negalinčia parsigauti namo su savo bruknėmis. Be to, jis turėjo klijų ir lopų.

Jeigu senelis būtų buvęs toks piktavalis storžievis, kokiais mes linkę laikyti visus tuo metu Norvegijoje buvusius vokiečių kareivius, jis būtų tiesiog pravažiavęs pro šalį. Bet, žinoma, ne tai svarbiausia. Greičiau jau močiutė būtų užrietusi nosį ir atsi-sakiusi priimti vokiečių kariuomenės pagalbą.

Tik štai vokiečių kareivis pamažu įsižiūrėjo jaunąją merginą, ištiktą bėdos. Nors, tiesą sakant, didžiausią bėdą pats jai užtai-sė. Bet tai įvyko po kelerių metų...

Šioje pasakojimo vietoje tėtušis paprastai prisidegdavo ciga-retę. Reikalas toks, kad ir močiutei patiko vokietis. Tai ir buvo


kvailiausia. Ji ne tik padėkojo seneliui už tai, kad šis sulopė jai dviratį, bet taip pat sutiko kartu su juo grįžti į Arendalį. Buvo ir neklusni, ir paika, dėl to nekyla jokių abejonių. Blogiausia, kad ji sutiko vėl pasimatyti su jaunesniuoju feldfebeliu Liudvi-ku Mesneriu.

Šitaip močiutė tapo vokiečių kareivio mylimąja. Deja, ne vi-sada gali pasirinkti, ką įsimylėti. Bet jai reikėjo atsisakyti susi-tikti su juo dar kartą, kol nebuvo spėjusi jo rimtai pamilti. Ji to nepadarė ir už tai brangiai sumokėjo.

Močiutė ir toliau slaptai susitikinėjo su seneliu. Jeigu Aren-dalio žmonės būtų sužinoję, kad ji eina į pasimatymus su vo-kiečiu, būtų buvusi išstumta iš padorios draugijos. Nes paprasti žmonės su vokiečiais galėjo kovoti vieninteliu būdu − neturėti su jais nieko bendra.

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą Liudvikas Mesneris buvo išsiųstas ginti Trečiojo reicho į Rytų frontą. Jis nespėjo net kaip reikiant atsisveikinti su močiute. Vos įlipęs į traukinį Arendalyje, išnyko iš močiutės gyvenimo. Nuo tada ji nebesulaukė iš jo jokios žinios, nors pasibaigus ka-rui daug metų mėgino jį surasti. Laikui bėgant ji gan tvirtai įtikėjo, kad jis žuvo kariaudamas su rusais.

Ir kelionė dviračiu į Frulandą, ir visa tai, kas įvyko vėliau, galbūt būtų nuėję užmarštin, jei močiutė nebūtų pastojusi. Ji tapo nėščia prieš pat seneliui išvykstant į Rytų frontą, bet pati to nenumanė, sužinojo tik praėjus kelioms savaitėms po jo iš-vykimo.

Tai, kas vyko paskui, tėtušis vadina žmogiškąja velniava − ir čia jis paprastai prisidega dar vieną cigaretę. Tėtušis gimė prieš pat karo pabaigą, keturiasdešimt penktųjų gegužę. Vos tik vo-kiečiai kapituliavo, močiutę sučiupo tautiečiai, kurie nekentė


visų norvegių, susidėjusių su vokiečių kareiviais. Tokių mergi-nų, deja, būta ne taip jau mažai, tačiau labiausiai nukentėjo tos, kurios su vokiečiais susilaukė vaikų. Iš tikrųjų močiutė su se-neliu draugavo todėl, kad jį mylėjo, − ne todėl, kad buvo nacė. Tiesą sakant, ir senelis nebuvo joks nacis. Prieš jį nutveriant už milinės rankovės ir išsiunčiant ginti Vokietijos, jis su močiute kurpė planus pabėgti į Švediją. Juos stabdė tik gandai, kad šve-dų pasieniečiai ėmė šaudyti vokiečių dezertyrus, mėginančius persigauti per sieną.

Arendalio žmonės apipuolė močiutę ir nukirpo ją plikai. Mušė ir spardė, nors ji buvo ką tik gimusio vaikelio mama. Ga-lima tvirtai teigti, kad Liudvikas Mesneris elgėsi gražiau.

Be plaukelio ant galvos močiutė išvažiavo pas dėdę Triugvę ir tetą Ingridą į Oslą. Arendalyje ji nebesijautė saugi. Kadan-gi buvo plikutėle galva, kaip koks senis, turėjo nešioti kepurę, nors buvo šiltas pavasaris. Jos mama liko gyventi Arendalyje, kur praėjus penkeriems metams po karo parsikraustė ir močiu-tė su tėtušiu.

Nei močiutė, nei tėtušis nemėgino pateisinti to, kas įvyko Frulande. Vienintelis dalykas, keliantis abejonių, tai bausmės dydis. Pavyzdžiui, įdomus klausimas, kelios kartos turėtų būti baudžiamos už nusikaltimą. Močiutei, žinoma, tenka dalis kal-tės už tai, kad pastojo, to ji niekada ir neneigė. Man atrodo, kiek sunkiau nuspręsti, ar teisinga buvo bausti ir vaiką.

Nemažai apie tai mąsčiau. Tėtušis atėjo į šį pasaulį dėl pirma-pradės nuodėmės. Bet ar ne visi žmonės kilę iš Adomo ir Ievos? Suvokiu, kad šis palyginimas nėra tobulas. Vienu atveju buvo obuoliaujama, kitu − brukniaujama. Tačiau dviračio kamera labai panaši į žaltį, kuris sugundė Adomą ir Ievą.

Šiaip ar taip, visos motinos žino, kad negalima visą gyveni-mą priekaištauti sau dėl vaiko, kuris jau gimęs. Mano galva,


bent jau nederėtų priekaištauti vaikui. Manau, vokietukas taip pat turi teisę džiaugtis gyvenimu. Būtent šiuo klausimu mud-viejų su tėtušiu nuomonės šiek tiek išsiskyrė.

Taigi tėtušis užaugo kęsdamas vokietuko dalią. Nors suaugę Arendalio gyventojai liovėsi talžę „vokiečių mergšes“, vaikai ir toliau tyčiojosi iš vokietukų. Mat vaikai gan spėriai persiima suaugusių žmonių velnyste. Tai reiškia, kad tėtušio vaikystė buvo nelengva. Sulaukęs septyniolikos jis nebeapsikentė. Nors Arendalis jam patiko ne mažiau kaip visiems kitiems, jis buvo priverstas parsisamdyti junga ir išplaukti į jūrą. Į Arendalį tė-tušis grįžo po septynerių metų, tuomet jau buvo Kristiansande susipažinęs su mama. Jie persikėlė į seną namą Hisėjos saloje, ir ten tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrų metų va-sario dvidešimt devintą dieną gimiau aš. Šiuo atžvilgiu, žino-ma, ir aš turiu prisiimti dalį kaltės už tai, kas nutiko Frulande. Kaip tik tai ir vadinama prigimtine nuodėme.

Išgyvenęs sunkią vaikystę, o vėliau daug metų praleidęs jū-roje, tėtušis visuomet mėgo svaigiuosius gėrimus. Mano galva, tas jo pomėgis buvo kiek per didelis. Jis tvirtino geriantis tam, kad užsimirštų, bet kaip tik čia jis ir klydo. Mat išgėręs tėtušis visuomet imdavo postringauti apie močiutę su seneliu ir savo gyvenimą vokietuko kailyje. Retkarčiais dar ir apsižliumbdavo. Manau, svaigieji gėrimai tik sustiprindavo jo atmintį.

Greitkelyje netoli Hamburgo dar kartą papasakojęs man savo gyvenimo istoriją, jis tarė:

− O tada dingo mama. Kai tu pradėjai lankyti vaikų darže-lį, iš pradžių ji įsidarbino šokių mokytoja. Vėliau ėmė dirbti modeliu. Jai teko nemažai važinėti į Oslą, porą kartų − net į Stokholmą, kol vieną dieną ji nebegrįžo namo. Gavome tik laišką, kuriame ji rašė gavusi darbą užsienyje ir nežinanti,


kada sugrįš. Taip žmonės sako išvažiuodami savaitei ar dviem. Bet nuo tada, kai mama išvyko, praėjo jau aštuoneri metai...

Ir tai buvau girdėjęs daugybę kartų, bet šįsyk tėtušis pridūrė: − Mano šeimoje visuomet ko nors trūkdavo, Hansai Tomai.

Visuomet kas nors pasimesdavo. Manau, tai giminės prakeiks-mas.

Kai jis paminėjo prakeiksmą, iš pradžių truputį išsigandau. Sėdėjau ir mąsčiau apie tai automobilyje, bet galiausiai nu-sprendžiau, kad jis teisus.

Kartu sudėjus mudu su tėtušiu neturėjome tėvo ir senelio, žmonos ir mamos. Ir dar kai ką tėtušis akivaizdžiai turėjo gal-voje. Kai močiutė buvo maža mergaitė, jos tėvas žuvo prispaus-tas rąsto. Taigi ir ji užaugo nepažinodama savo tikrojo tėčio. Galbūt todėl susilaukė vaiko su vokiečių kareiviu, kuris žuvo išsiųstas į karą. Ir galbūt todėl tas vaikas vedė moterį, kuri išva-žiavo į Atėnus ieškoti savęs.

p i k ų D V i a k Ė 21

p i kų DV i a k Ė

...Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki...

Šveicarijos pasienyje užsukome į keistą degalinę, kurioje stovė-jo tik viena benzino kolonėlė. Iš žalio pastato išėjo toks mažas vyrukas, turbūt liliputas ar panašiai. Tėtušis išskleidė didelį že-mėlapį ir pasiteiravo tiesiausio kelio per Alpes į Veneciją.

Neūžauga atsakė spigiu balseliu, pirštu besdamas į žemė-lapį. Jis mokėjo tik vokiškai, bet tėtušis man išvertė, kad ma-žasis žmogelis patarė mums pernakvoti kaime, kuris vadinasi Dorfas.

Kalbėdamas jis ištisai žvilgčiojo į mane, lyg pirmą kartą gy-venime matytų vaiką. Manau, aš jam patikau, nes abu buvome visiškai tokio pat ūgio. Kai susiruošėme važiuoti, jis padavė man nedidelę lupą žaliame dėkle.

− Paimk ją, − gaiktelėjo. (Tėtušis man išvertė.) − Kadaise pa-sidirbau ją iš senos stiklo šukės, kurią radau pašautos stirnos skrandyje. Tau ji gali praversti Dorfe, dar ir kaip gali praversti, berniuk. Pasakysiu tau vieną dalyką: vos išvydęs tave supratau, kad kelionėje tau gali prireikti nedidelės lupos.

Nejau Dorfas toks mažas, kad norint jį surasti reikia didina-mojo stiklo? − pamaniau. Vis dėlto, prieš sėsdamas į automobi-lį, paspaudžiau jam ranką ir padėkojau už dovaną. Jo plaštaka buvo ne tik mažesnė už manąją, bet ir kur kas šaltesnė.


Tėtušis atidarė mašinos langą ir pamojavo neūžaugai, o šis atsakydamas pamosavo abiem trumpomis rankutėmis.

− Jūs iš Arendalio, nicht wahr? − šūktelėjo jis, tėtušiui palei-dus variklį.

− Tiesa, − atsakė tėtušis ir nuvažiavo. − Kaip jis atspėjo, kad mes iš Arendalio? − paklausiau. Tėtušis žvilgtelėjo į mane per veidrodėlį:− Ar ne tu jam pasakei?− Ne!− Pasakei, − nenusileido tėtušis. − Aš tai tikrai nesakiau. Bet aš žinojau, kad to nesakiau. Net jei būčiau pasigyręs, kad

atvažiavau iš Arendalio, liliputas nebūtų supratęs, nes vokiškai nemokėjau nė žodžio.

− Kaip manai, kodėl jis toks mažas? − paklausiau, kai įsuko-me į greitkelį.

− Nejau nežinai? − nusistebėjo tėtušis. − Tas vyrukas toks mažas todėl, kad jis − netikras žmogus. Jį prieš daug šimtų metų sukūrė vienas žydų burtininkas.

Žinoma, supratau, kad tėtušis juokauja, vis dėlto pasmalsavau:− Vadinasi, jam keli šimtai metų?− Nejau ir to nežinojai? − paklausė tėtušis. − Dirbtiniai žmo-

nės nesensta kaip mes. Tai vienintelis pranašumas, kuriuo jie gali pasigirti. Bet jis gana svarbus, nes tai reiškia, kad jie nieka-da nemirs.

Kol važiavome, išsitraukiau lupą ir apžiūrėjau, ar tėtušio plaukuose nėra utėlių. Parazitų jis neturėjo, tik sprandas buvo nedailiai apžėlęs.

Kirtę Šveicarijos sieną, netrukus pamatėme rodyklę į Dorfą. Įsukome į siaurą keliuką, kuris kilo į kalnus. Vietovė buvo be-


veik negyvenama, tik ant aukštų kalvų keterų tarp medžių bo-lavo vienas kitas medinis namukas.

Netrukus pradėjo temti, ir aš jau snūduriavau ant galinės sėdynės. Būčiau ir užmigęs, tik staiga išsibudinau, tėtušiui su-stabdžius automobilį.

− Rūkymo pertraukėlė! − paskelbė jis. Išlipome lauk ir įkvėpėme gaivaus Alpių oro. Jau buvo vi-

siškai sutemę. Virš mūsų kybantis žvaigždėtas dangus priminė iliuminaciją iš tūkstančio mažyčių lempelių, kurių kiekviena − tūkstantosios vato dalies.

Tėtušis atsistojo kelkraštyje nusičiurkšti. Paskui priėjo prie manęs, prisidegė cigaretę ir mostelėjęs į dangų tarė:

− Mes tik maži nykštukai, sūnau. Esame mažutėliai lego žmo-gučiai, kurie bando senu fiatu nušliaužti iš Arendalio į Atėnus. Cha! Ant žirnio! Anapus – tai yra anapus šio grūdo, ant kurio gyvename, Hansai Tomai, − plyti milijardai galaktikų. Kiekvie-na iš jų susideda iš kelių šimtų milijardų žvaigždžių. Ir vienas Dievas težino, kiek yra planetų!

Jis nukrėtė cigaretės pelenus ir postringavo toliau: − Nemanau, kad esame vieni, mano sūnau, jokiu būdu. Vi-

sata kunkuliuoja gyvybe. Tik niekada nesulauksime atsakymo, kaip yra iš tikrųjų. Galaktikos − tarsi negyvenamos salos, tarp kurių neplaukioja laivai.

Tėtušiui būtų galima nemažai prikišti, bet niekada nesiskun-džiau, kad su juo nuobodu kalbėtis. Šiaip ar taip, jam nereikėtų tenkintis mechaniko darbu. Jeigu tai priklausytų nuo manęs, jis būtų valstybės samdomas filosofas. Kartą tėtušis pats kažką pa-našaus minėjo. „Mes turime įvairių sričių ministerijų, − pasa-kė jis. − Bet nėra filosofijos ministerijos. Net didelės valstybės mano galinčios apsieiti be jos.“


Kadangi obuolys nuo obels netoli krinta, kartais bandydavau dalyvauti filosofiniuose pokalbiuose, kuriuos tėtušis pradėdavo beveik visada, kai nekalbėdavo apie mamą. Dabar tariau:

− Nors visata didelė, nebūtinai reiškia, kad mūsų planeta yra didumo sulig žirniu.

Jis gūžtelėjo pečiais, nuspriegė nuorūką ant žemės ir priside-gė kitą cigaretę. Iš esmės jam ne itin rūpėjo kitų žmonių nuo-monė, kai kalbėdavo apie gyvybę ir žvaigždes. Tam jis pernelyg gerai žinojo savo paties nuomonę. Užuot atsakęs, tėtušis tarė:

− Iš kur, po galais, atsiranda tokie kaip mes, Hansai Tomai? Ar kada susimąstei apie tai?

Mąsčiau apie tai daugybę kartų, bet žinojau, kad iš tikrųjų jam nelabai įdomus mano atsakymas. Todėl leidau jam kalbėti toliau. Mudu su tėtušiu jau taip ilgai pažinojome vienas kitą, jog perpratau, kad taip geriausia.

− Ar žinai, ką kartą pasakė močiutė? Ji pasakė skaičiusi Bib-lijoje, kad Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki.

− Kodėl? − pasidomėjau, mat paklausti visuomet lengviau, nei atsakyti.

− Gerai, − pradėjo jis. − Jeigu yra Dievas, kuris mus sukū-rė, tuomet, jo akimis žiūrint, esame kaip ir dirbtiniai. Malame liežuviais, baramės ir mušamės. Skiriamės ir mirštame. Ar ne? Mes velniškai protingi, gaminame atomines bombas ir kosmi-nes raketas. Bet nė vienas iš mūsų neklausia, iš kur atsiradome. Mes tiesiog esame čia, lyg niekur nieko.

− Ir Dievas iš mūsų tik juokiasi?− Būtent! Jeigu mums pavyktų sukurti dirbtinį žmogų, Han-

sai Tomai, ir tas dirbtinis žmogus imtų kažką aiškinti − apie akcijų kursus ar žirgų lenktynes − nekeldamas paprasčiausio ir


svarbiausio iš visų klausimų − kaip visa tai atsirado, − tuomet ir mes kvatotume iš širdies.

Kaip tik taip jis ir nusikvatojo, tada dėstė toliau:− Mums reikėtų dažniau paskaityti Bibliją, sūnau. Sukūręs

Adomą ir Ievą, Dievas vaikščiojo po sodą ir juos šnipinėjo. Tikrąja šio žodžio prasme. Jis slapstėsi už krūmų ir medžių, atidžiai stebėdamas, ką jie veikia. Supranti? Jis neįstengė ati-traukti nuo jų akių − taip jam buvo įdomu, ką pats sukūrė. Ir aš nepeikiu jo už tai. Tikrai ne − puikiausiai jį suprantu.

Tada tėtušis užgesino nuorūką, ir rūkymo pertraukėlė buvo baigta. Pagalvojau, jog vis dėlto man pasisekė, kad galėsiu da-lyvauti trijose keturiose dešimtyse tokių pertraukėlių, iki pa-sieksime Graikiją.

Automobilyje vėl išsitraukiau lupą, kurią man padovanojo paslaptingasis neūžauga. Nusprendžiau panaudoti ją nuodug-niems gamtos tyrinėjimams. Jeigu atsigulčiau ant žemės ir gana ilgai spoksočiau į skruzdę ar gėlę, galbūt įstengčiau įminti vie-ną kitą gamtos paslaptį. Tuomet per Kalėdas tėtušiui galėčiau dovanoti mažumėlę sielos ramybės.

Mes kilome vis aukščiau į kalnus, o kol pasiekėme Dorfą, pra-ėjo ištisa amžinybė.

− Miegi, Hansai Tomai? − po ilgos tylos paklausė tėtušis, ir kaip tik tą akimirką būčiau užmigęs, jeigu jis nebūtų paklau-sęs.

Nenorėdamas meluoti atsakiau „ne“ ir taip dar labiau išsi-budinau.

− Žinai, − tarė jis, − jau imu galvoti, ar tik tas liliputas nebus mums sumelavęs.

− Kad lupą rado stirnos skrandyje? − sumurmėjau.


− Tu apsnūdęs, Hansai Tomai. Kalbu apie kelią. Kam jam rei-kėjo mus siųsti į šią dykynę? Juk per Alpes taip pat eina greitke-lis. Jau keturiasdešimt kilometrų nemačiau nė vieno namo − ir dar seniau mačiau vietą, kur galėtume pernakvoti.

Buvau toks mieguistas, jog nepajėgiau atsakyti. Tik pagalvo-jau, kad tikriausiai man priklauso pasaulio rekordas, kalbant apie meilę savo tėvui. Jam nederėtų dirbti paprastu mašinistu, tikrai ne. Verčiau šnekučiuotųsi su dangaus angelais apie gyvy-bės slėpinius. Angelai kur kas protingesni už žmones, kaip man išaiškino tėtušis. Jie ne tokie protingi kaip Dievas, bet supranta viską, ką gali suvokti žmonės, nė kiek nemąstydami.

− Kam, po galais, jam reikėjo mus siųsti į Dorfą? − toliau pik-tinosi tėtušis. − Pamatysi, tuoj privažiuosime liliputų kaimą.

Tai buvo paskutiniai jo žodžiai prieš man užmingant. Sapna-vau kaimą, pilną nykštukų. Visi buvo labai malonūs. Jie pliauš-kė vienas per kitą visokius niekus, bet nė vienas negalėjo atsa-kyti, kurioje pasaulio vietoje gyvena ar iš kur atsirado.

Rodos, prisimenu, kad tėtušis iškėlė mane iš mašinos ir nune-šė į lovą. Oras kvepėjo medumi. O moteriškas balsas pasakė:

− Ja, ja. Aber natürlich, mein Herr.

– Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? – paklausė. Papurčiau galvą. – Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.

Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis; g. 1952 m. Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius.

„Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunes-nysis Sofijos brolis. „Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorija. Pirmoji kelionė – iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimely-je gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – joje surašyta istorija pradeda antrąją kelionę. Knygutės pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį Džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jam artimais žmonėmis. Ši kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą...

Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia nejučia užduodamas amžinuosius klausimus: kas esame mes? iš kur mes atsiradome? ar yra Dievas?

Tai fantazijos kupina knyga, kelianti daugybę filosofinių klausimų, nejučia pada-ranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė...

Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri leidžia skaitytojui keliauti ne tik per Norvegiją, Šveicariją ir Graikiją, ne tik į keistąją salą ir po filosofijos pa-saulį. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks rasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?

Kortupaslaptis

„SOFIJOS PASAULIO“ AUTORIUS

Kortu pasl aptis

jostein gaarder „kortų paslaptis“

Documents