mergaite.su.apelsinais.2006.lt - jostein gaarder

8/16/2019 Mergaite.su.Apelsinais.2006.LT - Jostein Gaarder

http://slidepdf.com/reader/full/mergaitesuapelsinais2006lt-jostein-gaarder 1/178



UDK 839.6-̂ 3

Ga-01Versta iš:Jostein Gaarder.

APPELSINPIKEN.H. Aschehoug &Co.(W. Nygaard). Oslo 2003.

Knygos vertima parėmė

Nordic Council of Ministres (Nordbok)

Apie Hablo teleskopą galima paskaityti:

http//hubbble.stci.edu/

© Jostein Gaarder and Aschehoug &Co.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Leonas Petravičius, 2006

© Leidykla „Alma littera", 2006ISBN 9955-08-991-1



Tėvas mirė prieš v ie nuo l ik a me t ų . Man tada buvo tik

ketveri. Maniau, iš jo daugiau neišgirsiu nė žodžio, o

štai dabar mudu kartu rašome knygas.

Tai pirmosios šios knygos eilutės, ir jas rašau aš. Bet

tėvas netrukus irgi prisidės prie šio pasakojimo. Juk

pagrindinis pasakotojas iš tikrųjų yra jis.Nesu tikras, ar gerai prisimenu savo tėvą. Gal tik

įsivaizduoju, kad prisimenu, juk mačiau tiek daug jo

nuotraukų.

Vienintelis dalykas, kuris tikrai išliko atmintyje,

tai vakaras, kai mudu sėdėjome terasoje ir žvelgėme į žvaigždes.

Vienoje nuotraukoje mudu su tėte sėdime ant gelto

nos odinės sofos svetainėje. Iš nuotraukos galima su

prasti, kad jis pasakoja man kažkokią linksmą istoriją.

Sofa tebestovi mūsų svetainėje, bet tėtė joje niekada

nebesėdės.

Kitoje nuotraukoje mudu su tėte sėdime supamojoje

kėdėje stiklinėje verandoje. Nuotrauka kabo ant sienos

5 Mergaitė su apelsinais



nuo tada, kai tėtė mirė. Šiuo metu aš sėdžiu žalioje

supamojoje kėdėje. Stengiuosi nesisupti, nes rašau pa

sidėjęs storą sąsiuvinį. Paskui viską perrašysiu į senąjį

tėtės asmeninį kompiuterį.Apie tėtės kompiuterį irgi galima kai ką papasakoti,

bet tai padarysiu vėliau.

Man visada atrodo keista sklaidyti senas tėtės nuotraukas. Jos priklauso kitam pasauliui negu tas, kuriame gyvename dabar.

Savo kambaryje turiu pilną albumą tėtės fotografijų. Kartais man, galima sakyti, nejauku žiūrėti į nuotraukas žmogaus, kurio nebėra tarp gyvųjų. Dažnai jį ma

tau ir vaizdajuostėse. Kiek pašiurpstu, kai pasigirsta jo

balsas. Tėtės balsas buvo gana griausmingas.Gal reikėtų uždrausti žiūrėti filmus su žmonėmis,

kurių jau nebėra, kurie, kaip sako senelė, mus jau

paliko. Kažkaip tarytum nepadoru šnipinėti miru

siuosius.Kai kuriose vaizdajuostėse girdžiu ir savo balsą, plonutį, pypsintį. Jį girdėdamas nejučiomis pagalvoju

apie mažą paukščiuką.Taigi anais laikais tėtė buvo bosas, o aš diskantas.

Vienoje vaizdajuostėje aš sėdžiu tėtei ant pečių ir siekiu nusiskinti žvaigždę nuo Kalėdų eglutės. Man ne

daugiau kaip vieneri metai, bet žvaigždę bandau nutraukti gana atkakliai.

6 Jostein Gaarder



Mama žiūrėdama vaizdajuostes, kuriose pasirodo

tėtė, kartais atsilošia ir ima juoktis, nors tas juostas kadaise pati filmavo. Man jos juokas nepatinka. Manau, kad tėtei irgi nepatiktų. Galbūt jis pasakytų, kad mama

nesilaiko taisyklių.Kitoje juostoje mudu su tėte per Velykų šventes šil

domės saulėje prie mūsų kalnų trobelės. Ir aš, ir tėtė

rankose laikome po pusę apelsino. Aš bandau iščiulpti

nelupto apelsino sultis. O tėtė sėdi ramiai ir, matyt, prisimena visai kitus apelsinus. Tuo esu beveik tikras.

Kaip tik po anų Velykų tėtė susirgo. Jis sirgo daugiau kaip pusę metų ir bijojo, jog gali numirti. Man

regis, jis žinojo, kad jo laukia mirtis.Mama daug kartų pasakojo, jog tėtė labai liūdėjo,

kad gali numirti nespėjęs iš tikro pabendrauti su manimi. Senelė irgi kalba panašiai, tik dar paslaptingiau.

Kai senelė iš tėvo pusės šnekasi su manimi apie tėtę,

jos balsas pasikeičia. Tai galima suprasti. Juk tėtės tėvai neteko sūnaus. Ką tokiu atveju žmonės jaučia, nežinau.

Laimė, juodu turi dar vieną sūnų. Bet senelė niekada

nesijuokia žiūrėdama senas tėtės vaizdajuostes. Ji visada žiūri į jas labai pagarbiai. Tai jos pačios žodžiai.

Tėtė manė, kad su pusketvirtų metų vaiku rimtai

nepasikalbėsi. Šiandien pradedu tai suprasti. O tu, jei skaitai šią knygą, irgi netrukus suprasi.

Turiu vieną nuotrauką, kur tėtė guli ligoninės lovoje. Toje nuotraukoje jo veidas atrodo labai sulysęs.




dėliuke ir rado rankraštį, paslėptą po raudono vaikiško

vežimėlio pamušalu. Tuo vežimėliu mane vežiodavo,

kai buvau mažas.

Kaip pasakojimas ten pateko - paslaptis. Tai ne at

sitiktinumas, nes pasakojimas, kurį tėtė rašė, kai man

buvo pusketvirtų metų, susijęs su tuo vaikišku veži

mėliu. Pats pasakojimas ne apie vaikišką vežimėlį, ne,

tėtė šią ilgą istoriją parašė man. Jis parašė istoriją apie

„Mergaitę su apelsinais", kad paskaityčiau ją, kai būsiu didelis ir galėsiu viską suprasti. Jis parašė laišką

ateičiai.

Jei mano tėtė iš tikrųjų kažkada paslėpė lapus, ku

riuose buvo surašytas ilgas pasakojimas, už senojo vežimėlio pamušalo, jis, matyt, labai tikėjo, kad laiškas

pasieks adresatą. Mane pribloškė mintis, jog senus

daiktus reikia labai atidžiai apžiūrėti prieš atiduodant

juos į sendaikčių parduotuvę ar išmetant į šiukšlių

konteinerį. Bijau ir pagalvoti, kiek senų laiškų, dienoraščių ir panašių dalykų tikriausiai galima rasti šiukš

lių krūvose.

Pastarosiomis dienomis nemažai apie tai galvoju.

Man rodos, turėtų būti paprastesnis būdas pasiųsti

laišką į ateitį negu paslėpti po vaikiško vežimėlio pamušalu.

Juk kartais norime, kad kas nors paskaitytų mūsų

laišką po keturių valandų, po keturiolikos dienų ar po

keturiasdešimties metų. Pasakojimas apie „Mergaitę su




apelsinais" ir yra toks laiškas. Jis parašytas dvylikame-

čiui ar keturiolikmečiui berniukui Georgui, taigi tam

Georgui, kurio tėtė dar nebuvo matęs ir nebesitikėjo

pamatyti.

Betgi laikas papasakoti visą istoriją iš pat pradžių.

Kartą prieš savaitę grįžau iš muzikos mokyklos ir

netikėtai radau atvykusių svečių - senelę ir senelį.

Juodu atvažiavo iš Tionsbergo ir ketino pas mus nak

voti.

Mama ir Jorgenas jau buvo namie, visi keturi ne

kantriai laukė, kol aš prieškambaryje nusispirsiu batus.

Batai buvo šlapi, nešvarūs, bet tas niekam nerūpėjo.

Visi sėdėjo ir galvojo apie visai ką kita. Pajutau, kad

kažkas atsitiko.

Mama pasakė, kad Miriama jau paguldyta. Turint

galvoje senelės ir senelio viešnagę, tai buvo visai ne

blogai. Juk juodu nėra Miriamos seneliai. Miriama turi

savo senelį ir senelę. Juodu irgi malonūs žmonės ir kartais mus aplanko. Bet juk ne veltui sakoma: „Kraujas

tirštesnis už vandenį".

Įėjau į svetainę ir atsisėdau ant kilimo. Visų veidai

man pasirodė tokie reikšmingi, kad pagalvojau, jog

atsitiko kažkas rimta. Pastarosiomis dienomis, regis,

mokykloje neiškrėčiau jokios kvailystės, iš fortepijono

pamokos grįžau įprastu laiku, o nuo tada, kai iš vir

tuvės spintelės nukniaukiau dešimt kronų, praėjo jau

keletas mėnesių. Todėl ramiai paklausiau:

10

Josteiti Gaarder



- Kas atsitiko?Tada senelė ir pradėjo pasakoti, jog radusi laišką,

kurį tėtė prieš pat savo mirtį parašė man. Man keistai sugniaužė krūtinę. Nuo jo mirties praėjo vienuolika

metų. Aš net nesu tikras, ar gerai jį prisimenu. Tėvo

laiškas... Tai atrodė taip nepaprasta, sakytum, testamentas ar kas panašaus.

Pamačiau, kad senelė ant kelių pasidėjusi didelį

voką. Padavė jį man. Vokas buvo užklijuotas, o ant

voko užrašyta: „Georgui". Rašysena buvo ne senelės, ne mamos ir ne Jorgeno. Atplėšiau voką ir ištraukiau

storą pluoštą lapų. Pirmojo puslapio viršuje perskaičiau:

Ar tvirtai sėdi, Georgai? Įsitverk į ką nors. Noriu pa

pasakoti tau jaudinamą istoriją.

Pajutau, kaip visas suvirpėjau. Ėmė svaigti galva. Kas gi čia dabar? Tėvo laiškas... Bet ar jis tikras?

„Ar tvirtai sėdi, Georgai?" Man pasirodė, kad girdžiu jo griausmingą balsą. Ne vaizdajuostėje, o taip,




tarytum tėtė staiga būtų prisikėlęs ir sėdėtų kartu su

mumis šiame kambaryje.

Nors voką man padavė užklijuotą, paklausiau, ar

kas iš suaugusiųjų skaitė man skirtą laišką. Visi pa

purtė galvas ir pasakė, jog niekas nėra skaitęs nė vieno

sakinio.

- Nė vieno skiemens, - pasakė Jorgenas kiek sutri

kęs, nors jam tai visai neįprasta. Bet gal aš duosiąs pa

skaityti ir jiems, kai perskaitysiąs pats, pridūrė jis. Man

pasirodė, kad Jorgenui labai rūpi, kas galėtų būti tame

laiške. Pajutau, kad jį tarytum kažko graužia sąžinė.

Senelė ėmė aiškinti, kodėl juodu su seneliu tą popie

tę sėdę į automobilį ir atvažiavę į Oslą. Ji pamaniusi,

kad dabar galbūt įminsime seną mįslę. Jos žodžiai man

pasirodė gana paslaptingi. Jie ir buvo paslaptingi.

Sirgdamas tėtė sakė mamai norįs kai ką parašyti

man. Laišką, kurį aš galėsiąs perskaityti, kai užaugsiu.

Bet to laiško niekada niekas nematė. O dabar man jau

penkiolika metų.Staiga senelė prisiminė kitą dalyką, kurį buvo sakęs

tėtė. Jis griežtai pareikalavo, kad niekas nesumanytų

išmesti raudonojo vaikiško vežimėlio. Senelė tvirtino

žodis žodin prisimenanti, ką jis pasakė, kai gulėjo li

goninėje: „Nieku gyvu neišmeskite to vežimėlio. Labai

jus prašau. Pastaraisiais mėnesiais jis taip daug reiškė

man ir Georgui. Noriu, kad jis liktų Georgui. Papasa

kokite jam tai kada nors. Tada, kai bus suaugęs ir viską

supras. Labai noriu išsaugoti vežimėlį jam".

12

Jostein Gaarder



Todėl senojo vežimėlio niekas neišmetė, neatida

vė sendaikčių parduotuvėn. Apie tai papasakojo ir

Jorgenui. Kai tik Jorgenas atsikėlė gyventi į Kamanių

gatvę, jį įspėjo, kad nevalia liesti vieno daikto - rau

donojo vežimėlio. Jis sąžiningai laikėsi nurodymo ir

savo dukteriai Miriamai nupirko naujutelaitį vežimėlį.

Gal jam būtų ir nepatikę vežioti savo dukterį tuo pa

čiu vežimėliu, kuriuo tėtė prieš daugelį metų vežiojo

mane. Gal Jorgenas tiesiog norėjo naujo, madingesnio

vežimėlio. Jis stengiasi sekti madas, gal yra net kiek

tuščiagarbis.

Taigi tėtė kalbėjo apie laišką ir vaikišką vežimėlį.

Bet senelei prireikė vienuolikos metų, kad įmintų mįs

lę. Tik dabar jai atėjo į galvą mintis gerai apžiūrėti vežimėlį, stovintį įrankių sandėlyje. Ji neklydo. Vežimėlis

nebuvo tik vežimėlis. Tai buvo pašto dėžutė.

Nežinojau, ar tikėti šia istorija. Niekada negali ži

noti, ar tėvai ir seneliai pasako visą tiesą, ypač kai kal

bama apie „jautrius klausimus", kaip mėgsta sakyti senelė.

Didžiausia mįslė man šiandien atrodo tai, kad prieš

vienuolika metų niekas nesugebėjo įjungti senojo tė

tės kompiuterio. Juk tuo kompiuteriu tėtė rašė man

laišką! Aišku, jie bandė jį įjungti, bet jiems neužteko

vaizduotės atspėti slaptą tėtės kodą. Jį sudarė devynios

raidės - tokie tada buvo kompiuteriai. Net mama neat

spėjo kodo, tiesiog neįtikėtina. Taigi kompiuteris buvo

užkeltas į palėpę.




Bet apie tėtės asmeninį kompiuterį aš dar papasakosiu.

Dabar laikas leisti prabilti mano tėtei. Kartais įterpsiu ir savo aiškinimų, be to, parašysiu pabaigos žodį. Turiu tai padaryti, nes savo ilgame laiške tėtė manęs rimtai kai ko klausia. Jam labai svarbu, ką atsakysiu į šį klausimą.

Pasiėmiau butelį kokakolos ir nusinešiau laišką į

savo kambarį. Kai dėl viso pikto užsirakinau duris, mama bandė protestuoti, bet greitai suprato, jog tai nieko nepadės.

Skaityti laišką žmogaus, kurio jau nebėra gyvo,

man pasirodė toks rimtas ir svarbus dalykas, kad negalėjau pakęsti minties, jog giminės visą laiką šmi- žinės po mano kambarį. Šiaip ar taip, tai mano tėvo

laiškas, o tėvo nebėra jau vienuolika metų. Man reikia

susikaupti.

Keista buvo laikyti rankose storą pluoštą lapų. Jaučiausi tarytum aptikęs nematytą albumą su naujutelaitėmis tėtės ir mano nuotraukomis. Už lango tirštai krito snaigės. Snigti pradėjo man grįžtant iš muzikos

mokyklos. Ko gero, sniegas ilgai neužsigulės. Juk dar

tik lapkričio pradžia.Atsisėdau ant lovos ir pradėjau skaityti.

14 Jostein Gaarder



Ar tvirtai sėdi, Georgai? Įsitverk į ką nors. Noriu pa pasakoti tau jaudinamą istoriją. Gal tu patogiai įsitaisei

ant geltonosios odinės sofos? Žinoma, jeigu jūs jos dar

neišmetėte ir nenusipirkote naujos. To aš negaliu žinoti.

Beje, man malonu įsivaizduoti tave sėdintį ir supama jame krėsle žiemos sode. Juk tau visada patikdavo jame

sėdėti. O gal išėjai į terasą? Nežinau, koks dabar metų

laikas. Pagaliau, gal jūs išsikėlėte iš Kamanių gatvės kur

nors kitur. Iš kur man žinoti? Aš nieko nežinau. Nežinau, kas dabar Norvegijos mi

nistras pirmininkas. Kokia Jungtinių Tautų generalinio

sekretoriaus pavardė? Na, o tu... Ar žinai, kokie stebė

jimai šiuo metu atliekami Hablo teleskopu? Ar astrono mai sužinojo ką nors nauja apie tai, kaip suręstas mūsų

kosmosas?

Ne kartą bandžiau galvoti, koks bus pasaulis po keleto

metų, bet niekaip nesugebėjau bent apytikriai įsivaizduoti

tavęs ir tavo gyvenimo. Pažįstu tave tik tokį, koks buvai. Net nežinau, kiek tau metų dabar, kai skaitai šį mano

laišką. Gal dvylika, gal keturiolika? O aš, tavo tėvas, jau

seniai nebegyvenu šiame laike.

15

Mergaitė su apelsinais



Tiesą sakant, jaučiuosi lyg vaiduoklis ir kiekvieną kartą, kai apie tai pagalvoju, man užgniaužia kvapą. Imu supras

ti, kodėl vaiduokliai ūkčioja ir dejuoja tarytum audringas

vėjas. Jie nenori gąsdinti artimųjų. Tiesiog labai skaudu

kvėpuoti kitame laike nei tas, kuris buvo jiems skirtas. Būtyje mums skirta ne tik ribota erdvė. Ribotas ir

mūsų laikas. Ką gi, taip jau yra. Ir man nelieka nieko kito kaip pra

dėti nuo to, kas mane supa dabar. Rašau tau 1990 metų

rugpjūčio mėnesį.

Šiandien, kai tu skaitai šį laišką, tikriausiai jau pamir šai daug ką iš to, ką mudu išgyvenome tais šiltais vasaros

mėnesiais, kai tau buvo treji su puse metų. Bet kol kas

dienos priklauso mums, mudviem dar liko daug gražių

valandų, ir jas mes galėsime praleisti kartu. Pasakysiu tau, apie ką šiuo metu dažnai galvoju: kiek

viena kartu praleista diena, kiekvienas mažas naujas da

lykėlis, kurį mudu su tavimi atrandame, leidžia man ti kėtis, kad tu mane geriau prisiminsi. Skaičiuoju savaites ir dienas. Štai antradienį mudu stovėjome ant Triuvano

bokšto, po mūsų kojomis plytėjo pusė karalystės. Mudvie jų žvilgsnis siekė net iki Švedijos. Mama taip pat buvo su

mumis. Bet ar tu prisimeni? Jei ne, pabandyk prisiminti, Georgai. Padaryk tai, pa bandyk prisiminti, viskas slypi tavo viduje.

Ar prisimeni didelį žaislinį traukinį? Tu su juo žai di kasdien, žaidi valandų valandas. Štai ir dabar aš į jį

16

Jostein Gaarder



žvelgiu. Dabar, kai rašau, ant prieškambario grindų guli

išmėtyti bėgiai, traukinys ir spalvoti keltai. Viskas taip,

kaip tu prieš valandėlę palikai. Turėjau plėšte atplėšti

tave nuo žaidimo, kad nepavėluotume į darželį. Man vis

rodosi, kad mažos tavo rankos dar tebeliečia žaisliukus.

Neišdrįsau pajudinti nė vieno.

Ar prisimeni kompiuterį, kuriuo mudu laisvomis die

nomis žaidžiame kompiuterinius žaidimus? Jis dar visiš

kai naujas, todėl visą laiką stovėjo mano darbo kambary je, bet praėjusią savaitę perkėliau į svetainę. Dabar man

labiausiai patinka sėdėti čia, kur mėtosi visi tavo daiktai.

Po pietų ir tu būni čia, ir mama. Senelis ir senelė dabar

mus dažniau aplanko. Tai puiku.

Ar prisimeni žaliąjį triratuką? Antai jis stovi lauke ant žvyruoto takelio, dar visiškai naujas. Jei tu jo nepa

miršai, tai gal tik todėl, kad jis vis dar mėtosi kur nors

garaže ar įrankių sandėliuke. Įsivaizduoju, koks jis jau

senas. Niekas juo nesivažinėja. O gal jį atidavėte į sen

daikčių parduotuvę?O kaip raudonasis vaikiškas vežimėlis, Georgai? Iš

tikrųjų, kaip jis?

Turėtum bent šiek tiek prisiminti mūsų pasivaikščioji

mus prie Sogno ežero. Arba savaitgalius kalnų trobelėje.

Kartą tris savaitgalius iš eilės kopėme į Fjelstioleną. Bet

daugiau tavęs tikrai nieko neklausinėsiu. Galbūt tu vi

siškai nieko neprisimeni iš to gyvenimo, kai Georgo laikas

kartu buvo ir mano laikas. Tebūnie taip, kaip yra.

V Mpr̂ niip <;papelsinais



Žadėjau tau papasakoti vieną istoriją. Tačiau nelengva rasti šiam laiškui tinkamą toną. Galbūt jau padariau

klaidą kreipdamasis į tą mažylį, kurį, man rodos, taip

gerai pažįstu. Juk dabar, kai skaitai šias eilutes, jau nesi

mažas. Tu jau nebe tas mažas berniukas su geltonomis

garbanėlėmis. Atrodau tarsi sena tetulė, saldžiu balseliu kalbinanti

mažą vaiką. Tai kvaila. Juk kreipiuosi į suaugusį Georgą, į tą, kurio nespėjau pamatyti, su kuriuo negalėjau rimtai

pasikalbėti.

Žiūriu į laikrodį. Praėjo vos valanda, kai grįžau paly dėjęs tave į darželį.

Kai važiuojame per tiltą, tu visada nori išlipti iš ve žimėlio ir įmesti į upelį pagaliuką ar akmenį. Kartą radai

tuščią limonado butelį ir įmetei į vandenį. Nebandžiau

tavęs sustabdyti. Šiomis dienomis leidžiu tau šiek tiek

daugiau, negu leidžiama kitiems vaikams. O kai nueina

me į vaikų darželį, tu greitai bėgi į savo skyrių, mes vos spėjame ištarti vienas kitam „sudie". Lyg ne man reikė

tų labiausiai skubėti, o tau. Keista, kai apie tai galvoji.

Kartais atrodo, kad seni žmonės turi daugiau laiko negu

maži vaikai, kuriems prieš akis visas gyvenimas.

Negaliu pasigirti, kad esu senas. Manau, kad esu palyginti jaunas vyras, bent jau jaunas tėvas. Ir vis dėlto

labai norėčiau sustabdyti laiką. Apsidžiaugčiau, jei kuri

nors diena truktų visą amžinybę. Žinoma, ateis vakaras

ir naktis. Juk diena ir naktis keičia viena kitą įprastu rit-

18

Jostein Gaarder



mu. Bet rytojaus diena galėtų prasidėti ten, kur prasidėjo

vakarykštė. Netrokštu pamatyti ir patirti nieko daugiau negu jau

esu patyręs. Tik labai norėčiau išlaikyti tai, ką turiu. Bet

ateina vagis, Georgai. Nekviesti svečiai siurbia mano gyvybės jėgas. Kaip jie drįsta!

Man labai gera ir kartu labai sunku šiomis dienomis

lydėti tave į darželį. Man dar nesunku vaikščioti, ne sunku stumti tavo vežimėlį, bet žinau, kad mano kūnas

labai serga.Yra gerų ligų, kurios priverčia ligonį staiga gultis į

lovą ir kelias dienas pagulėti. Bloga liga paprastai trunka

ilgai, galų gale apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis

ir amžiams paguldo tave į žemę. Gal tu nė negirdėjai, kad

aš buvau gydytojas, nors tikriausiai mama tau apie tai

pasakojo. Šiuo metu mane išleido atostogų, poliklinikoje

nebedirbu, bet žinau, ką sakau. Nesu „lengvas" ligonis.

Taigi šiame mūsų pokalbyje, šiame paskutiniame mudviejų susitikime yra du laikai. Tarytum mudu kiekvienas stovėtume ant dviejų rūkuose paskendusių kalnų viršū nių ir mėgintume pažvelgti į vienas kitą. Mus skiria slė nis, pažadėtoji žemė, kurią tu jau perėjai žengdamas savo

gyvenimo keliu ir kurioje aš tavęs niekada nepamatysiu.

Mėginsiu atsižvelgti ir į laiką, kai rašau šias eilutes, kol

tu būni darželyje, ir į laiką, kai tu skaitai, į laiką, kuris

priklauso tik tau. Žinoma, jei kada nors galėsi visa tai perskaityti.

19




Be galo sunku rašyti sūnui, kurį netrukus paliksi. Turbūt gana skaudu ir visa tai skaityti. Bet juk tu jau

beveik vyras, jei aš pajėgiau užrašyti šias eilutes popie riuje, turėk kantrybės ir jas perskaityk.Turbūt supranti, jog aš atviromis akimis žvelgiu į fak

tą, kad man tikriausiai teks palikti viską - saulę ir mėnulį, viską, viską, kas yra šioje žemėje, o svarbiausia - mamą

ir tave. Tai tiesa, kuri man netelpa galvoje.Georgai, noriu kai ko tavęs rimtai paklausti. Todėl ir

rašau šį laišką. Bet kad galėčiau tave paklausti, pirma

turiu, kaip žadėjau, papasakoti tau jaudinamą istoriją. Norėjau kada nors gyvenime papasakoti tau apie Mer

gaitę su apelsinais. Šiandien, kai rašau šias eilutes, tu

dar per mažas ir nieko nesuprastum. Taigi tegul tai bus

mano mažas palikimas tau. Tegul toji istorija guli kur

nors paslėpta ir laukia, kol tavo gyvenime ateis tinkama

diena.Štai dabar toji diena atėjo.

Perskaitęs iki šios vietos, pakėliau galvą. Daug kartų

mėginau prisiminti tėvą, mėginu ir dabar. Jis mane to

prašo. Bet viskas, ką aš, kaip man atrodo, prisimenu,

atėjo iš vaizdajuosčių ir fotografijų.Prisimenu, kad vaikystėje turėjau ilgą žaislinį trau

kinį, bet tas man nepadeda prisiminti tėvo. Žaliasis

triratukas tebestovi garaže, todėl irgi prisimenu jį nuo

20 Jostein Gaarder



vaikystės. O raudonasis vežimėlis visą laiką mėtėsi įrankių sandėliuke. Bet niekaip negaliu prisiminti pasivaikščiojimų prie Sogno ežero. Neprisimenu ir to, kad

mudu su tėvu lipome į Triuvano bokštą. Bokšte keletą

kartu esu buvęs, bet ten kopėme su mama ir Jorgenu. Kartą - tik aš ir Jorgenas. Tai buvo tomis dienomis, kai mama, ką tik pagimdžiusi Miriamą, gulėjo ligoninėje.

Žinoma, puikiai prisimenu mūsų trobelę Fjelstiole-

ne, bet tėvo tuose mano prisiminimuose visiškai nėra,

tik mama, Jorgenas ir mažoji Miriama. Kalnų trobelėje yra sena įrašų knyga. Daug kartų skaičiau, ką tėvas

joje įrašė prieš mirtį. Tik bėda, kad visiškai išgaravo

iš galvos tie dalykai, apie kuriuos jis rašo. Įrašai šiek

tiek primena nuotraukas ir vaizdajuostes. „Velykų išvakarėse Georgas iš sniego nulipdė trobelę ir uždegė

joje žvakutes". Aišku, dažnai skaitydavau tuos įrašus, kai kuriuos moku atmintinai. Bet negaliu aiškiai įsivaizduoti, kad ten aprašomuose įvykiuose būčiau da

lyvavęs aš. Man buvo ne daugiau kaip pustrečių metų, kai mudu su tėte pastatėme rekordiškai didelį sniego

namelį ir uždegėme jame žvakutes. Išliko ir to namelio

nuotrauka, bet ji tokia tamsi, kad matyti vien žvakučių

apšviesti langai.

Man pasirodė svarbus ir kitas dalykas, kurio tėtė

klausė pačioje ilgo laiško pradžioje:




Ar žinai, kokie stebėjimai dabar atliekami su Hablo te

leskopu? Ar astronomai sužinojo ką nors nauja apie tai,

kaip suręstas mūsų pasaulis?

C t t*Kai perskaičiau šias eilutes, nugara perbėgo šiur

pulys. Ką tik baigiau įdomų rašinį apie kosminį teles

kopą, angliškai vadinamą Hubble Space Telescope. Kiti

klasės mokiniai rašė apie anglų futbolą, Space Girls

arba apie Roaldą Dalį. O aš nuėjau į biblioteką, susiieškojau viską, kas tik įmanoma, apie Hablo teleskopą ir

parašiau apie tai rašinį. Prieš kelias savaites atidaviau

rašinį mokytojui, ir mokytojas mano sąsiuvinyje pažy

mėjo, jog jam padarė labai gerą įspūdį, kad aš „taip

brandžiai, savarankiškai ir išradingai nagrinėju sudėtingą medžiagą". Skaitydamas mokytojo žodžius kaip

niekada didžiavausi savimi. Virš šio sakinio mokytojas

dar užrašė: „Gėlės astronomui - mėgėjui!" Ir nupiešė

gražią puokštę.

22 Jostein Gaarder



Gal tėvas sugebėjo įžvelgti ateitį? Ar jis tiesiog visiškai atsitiktinai paklausė apie Hablo teleskopą praėjus vos kelioms savaitėms, kai baigiau rašinį?

Ar tėvo laiškas tikras? Gal tėvas vis dar gyvas? Man

vėl nugara perbėgo šiurpas.Sėdėjau ant lovos ir svarsčiau. Hablo teleskopą į or

bitą aplink Žemę iškėlė kosminis laivas „Discovery"

1990 metų balandžio 25 dieną. Kaip tik tuo metu tėvas

susirgo. Jis susirgo tuoj po 1990 metų Velykų švenčių.

Tai aš gerai žinau, tik niekada nepagalvojau, kad tai atsitiko kaip tik tada, kai aplink Žemę pradėjo skrieti Hablo teleskopas. Bet gal tėvas žinojo, kad susirgo tą

pačią dieną, kai iš Kanaveralo kyšulio pakilo „Disco

very" su Hablo teleskopu, galbūt tą pačią valandą-, tą pačią minutę?

Jei taip, suprantu, kad jam labai rūpėjo, ką parodys kosminis teleskopas. Netrukus pastebėta, kad pagrindiniame teleskopo veidrodyje buvo nemaža kliauda,

šlifavimo netikslumas. Mano tėvas negalėjo žinoti, kad tą kliaudą pašalino kosminio laivo „Endeavour" astro

nautai 1993 metų gruodžio mėnesį. Tai įvyko praėjus trejiems metams po tėvo mirties. Aišku, jis nieko nežinojo ir apie papildomus įrenginius, įmontuotus 1997

metų vasarį.Tėvas mirė nesužinojęs, kad Hablo teleskopas atsiuntė į Žemę ryškiausias kosmoso nuotraukas, kokios

tik kada nors buvo žinomos. Daugelį iš jų susiradau

internete, pasidariau daugybę išrašų ir juos panaudo-




jau savo darbe. Keletą įdomiausių nuotraukų pasikabinau savo kambaryje, pavyzdžiui, labai ryškų žvaigždės

milžinės Eta Carina atvaizdą. Toji žvaigždė yra nutolusi

nuo Saulės sistemos aštuonis tūkstančius šviesmečių. Eta Carina - viena iš didžiausių Paukščių Tako žvaigždžių. Ji netrukus sprogs, taps supernova, o galų gale

susilies su viena neutronine žvaigžde, tai yra su juodą ja skyle. Kita mano mėgstama nuotrauka - milžiniškos dujų ir dulkių dėmės Erelio ūke (kitaip dar vadinamame M 16). Taip gimsta naujos žvaigždės!

Šiandien apie kosmosą žinome daug daugiau negu

1990 metais, ir prie to daug prisidėjo Hablo teleskopas. Jis nufotografavo tūkstančius galaktikų ir žvaigž

džių ūkų, esančių už milijonų šviesmečių nuo Paukščių Tako. Be to, teleskopas padarė keletą neįtikėtinų

kosmoso praeities nuotraukų. Gal atrodo kiek keista, kad galima nufotografuoti visatos praeitį, bet žvelgti į kosmosą yra tas pat kaip žiūrėti į tolimos praeities

laikus. Žinome, kad šviesa lekia trijų šimtų tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu, bet vis dėlto tolimų galaktikų šviesa pasiekia mus tik per milijardus metų, nes visata beprotiškai didelė. Hablo teleskopas nufotografavo galaktikas, nutolusias nuo mūsų dau

giau kaip dvylika milijardų šviesmečių. Vadinasi, teleskopas pažvelgė į dvylika milijardų metų jaunesnės visatos istoriją. Kai apie tai galvoji, apima gana keistas

jausmas. Juk tada visatai buvo mažiau kaip milijardas metų. Hablo teleskopas leido pažvelgti atgal beveik iki

24 Josteirt Gaarder



didžiojo sprogimo, kai buvo sukurti laikas ir erdvė.

Kai ką išmanau apie šiuos dalykus, todėl apie juos ir

rašau. Turiu susitvardyti, kad neimčiau rašyti visko,

ką žinau. Sąsiuvinyje, kurį atidaviau mokytojui, prira

šiau keturiasdešimt septynis puslapius!

Atrodo gana keista, kad tėvas rašo man apie kosmi

nį teleskopą. Visada domėjausi kosmoso tyrinėjimais.

Gal sugebėjimas pakelti žvilgsnį nuo to, kas dedasi

šios planetos paviršiuje, yra paveldimas? Bet juk galė jau pasirinkti kitą rašinio temą - kosminio laivo „Apo

lonas" programą ir pirmąjį žmogaus skrydį į Mėnulį.

Galėjau rašyti apie galaktikas ir juodąsias skyles, nes

apie tai irgi kai ką išmanau, tikriau, apie galaktikas

su juodosiomis skylėmis. Galėjau parašyti apie Saulės

sistemą, jos devynias planetas ir didįjį asteroidų žiedą

tarp Jupiterio ir Marso. Arba apie milžiniškus telesko

pus Havajuose. Bet pasirinkau Hablo teleskopą. Kaip

tėvas galėjo tai atspėti?

Lengviau suprasti, kodėl tėvas klausia apie Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Tikriausiai todėl,

kad mano gimimo diena - spalio dvidešimt ketvirto

ji - Jungtinių Tautų diena. Beje, generalinis sekretorius

dabar yra Kofis Ananas. Norvegijos ministras pirmi

ninkas - Kjelis Magnė Bondevikas. Jis perėmė šias pareigas iš Jenso Stoltenbergo.

Sėdėjau susimąstęs, kai į duris pasibeldė mama ir

paklausė, kaip man sekasi.

- Netrukdyk, - atsakiau jai.




Perskaičiau vos keturis puslapius.

Visą laiką galvojau: greičiau pasakok, tėte! Pasakok

apie mergaitę su apelsinais. Esu pasirengęs. Atėjo diena. Atėjo laikas skaityti.

Istorija apie Mergaitę su apelsinais prasideda vienų

popietę, kai prie Nacionalinio teatro laukiau tramvajaus. Buvo aštuntojo dešimtmečio pabaiga, vėlyvas ruduo.

Prisimenu, galvojau apie medicinos studijas, kurias

ką tik buvau pradėjęs. Sunku įsivaizduoti, jog kada nors būsiu mokslus baigęs gydytojas, jog pas mane ateis pa cientai ir atiduos savo likimą į mano rankas. Sėdėsiu prie didelio rašomojo stalo apsivilkęs baltu chalatu ir sakysiu:

„Teks atlikti kraujo tyrimą, ponia Arba: „Ar se niai jaučiate tuos skausmus?" Pagaliau atvažiavo tramvajus. Pamačiau jį iš tolo. Iš

pradžių jis pravažiavo pro Stortingą, paskui nusileido

Stortingo gatve. Keista, bet vėliau, galvodamas apie tai,

niekaip negalėjau prisiminti, kur ir kokiu tikslu tada va žiavau. Šiaip ar taip, įšokau į mėlyną Frognerio linijos

tramvajų. Tramvajus buvo sausakimšas. Pirma, kas patraukė mano žvilgsnį, buvo juokinga

mergiotė tramvajaus viduryje su dideliu popieriniu mai-

26

Jostein Gaarder



sėliu, pilnutėliu gražiausių apelsinų. Mergaitė vilkėjo

sena oranžine sportine striuke. Prisimenu, pagalvojau,

jog maišelis, kurį ji spaudė prie krūtinės, toks didelis ir sunkus, kad ji gali jo neišlaikyti ir tuoj tuoj išmesti. Bet

pirmiausia įsidėmėjau ne maišelį su apelsinais, o pačią

mergaitę. Staiga suvokiau, kad ji kažkokia nepaprasta,

kad ji be galo paslaptinga ir patraukli. Be to, pamačiau, kad ir ji žiūri į mane, tarytum iš

skirdama iš visų tų žmonių, griūte griūvančių į tramva jų. Tai įvyko per vieną sekundę. Mudu iš karto pasijuto me lyg sąmokslininkai. Vos įlipau į tramvajų, ji įsmeigė

į mane akis, ir turbūt aš pirmas nukreipiau žvilgsnį į šalį, nes tais laikais buvau labai drovus. Vis dėlto prisi

menu, jog per tą neilgą kelionę aiškiai ir neabejodamas pagalvojau, kad tos mergaitės niekada nepamiršiu. Ne

žinojau nei kas ji tokia, nei kuo vardu, bet nuo pirmos valandėlės pajutau, kad ji mane traukia neįsivaizduo

jama jėga.

Buvo puse galvos už mane žemesnė, plaukai ilgi ir tamsūs, akys rudos. Jai galėjo būti apie devyniolika metų.

Žiūrėdama į mane, tarytum linktelėjo, nors jos galva nė nekrustelėjo, valiūkiškai nusišypsojo, lyg būtume seni

pažįstami arba - nedvejodamas galiu tai pasakyti - lyg

kažkada, labai labai seniai būtume su ja išgyvenę ištisą

gyvenimą, tik ji ir aš. Jos rudos akys tarytum norėjo man

tai priminti.Šypsantis skruostuose jai atsirasdavo duobutės. Kaž

kodėl ji man pasirodė panaši į voverę, buvo tokia žvali




ir vikri. Jei mes iš tikrųjų su ja nugyvenome gyvenimą, tai galbūt kaip dvi voverės miške, pagalvojau, galbūt tai

buvo dviejų žaidžiančių voverių gyvenimas. Toji mintis

man pasirodė gana maloni. Bet kodėl ji taip gudriai ir įžūliai šypso? Ar ji tikrai

šypsosi man? Gal tik pagalvojo kažką juokinga, gal tai

neturi su manimi nieko bendra? O gal juokiasi iš ma nęs? Taip irgi gali būti. Bet juk aš nesu juokingas, ma nau, atrodau toks kaip visi. Tai ji, spausdama prie krūti nės didelį apelsinų maišelį, atrodo truputį juokingai, ne

aš. Gal todėl ir šypso, iš savęs? Gal tai autoironija? Ne visi žmonės jos turi.

Nedrįsau dar kartą pažvelgti jai į akis. Žiūrėjau tik

į didelį apelsinų maišelį. Vis galvojau, kad tuoj tuoj jį

paleis. Ji neturi jo paleisti, bet vis tiek paleis. Maišelyje buvo mažiausiai penki kilogramai apelsinų,

gal aštuoni, gal dešimt.

Tramvajus kilo Drameno gatve. Įsivaizduok tą vietą. Tramvajus stabteli, trūkčioja, vėl stabteli ties Amerikos

pasiuntinybe, sustoja Solio aikštėje, ir štai jam sukantis į

Frognerio gatvę atsitinka tai, ko visą laiką bijojau. Staiga

tramvajus grėsmingai pasvyra, mergaitė su apelsinais su

svyruoja, ir aš per vieną sekundės dalelę suvokiu, jog tu riu išgelbėti apelsinus nuo pražūties. Ak, ne... Na, štai! Kaip tik čia padarau lemtingą klaidą, neteisingą judesį.

Tik paklausyk: ryžtingai ištiesiu abi rankas, vieną pakišu

po rudu popieriniu maišeliu, o antrąja tvirtai apkabinu

28

Jostein Gaarder



mergaitę. Ir ką tu manai? Mergaitė oranžine striuke, aiš

ku, paleidžia maišelį su apelsinais, tikriau sakant, tai aš

atlaisvinu jos tvirtą glėbį, tarytum iš pavydo norėdamas

pašalinti apelsinus iš kelio, o liūdnas rezultatas yra tas,

kad trisdešimt ar keturiasdešimt apelsinų pabyra kelei

viams ant kelių, ant grindų, nurieda per visą tramvajų.

Gyvenime esu pridaręs daug kvailysčių, bet toji pati di

džiausia. Tokios sąmyšio akimirkos dar niekada nebuvo

tekę patirti.

Tiek šį kartą apie apelsinus. Tegul jie rieda į visas

puses, per visą tramvajų. Juk mano istorijoje iš tikrųjų

svarbiausia ne jie. Mergaitė greitai atsigręžia į mane,

ji jau nebesišypso. Iš pradžių atrodo nuliūdusi, veidu

perbėga niūrus šešėlis. Nežinau, ką tuo metu galvoja, ne galiu to žinoti, bet iš veido matau - tuoj pratrūks verk

ti. Atrodo, kiekvienas apelsinas jai nepaprastai svarbus,

kiekvienas absoliučiai nepakartojamas. Viskas trunka

neilgai, nes kitą akimirką ji priekaištingai pažvelgia į

mane, tarytum aiškiai sakydama, jog aš kaltas dėl to, kas atsitiko. Jaučiuosi, lyg būčiau sugriovęs jai gyvenimą,

nekalbu jau apie savąjį. Jaučiuosi, tarytum sužlugdęs

visą savo ateitį.

Jei tu būtum buvęs su manimi, Georgai, gal būtum

išgelbėjęs padėtį, pasakęs ką nors juokinga, viską sušvel ninęs. Bet aš tuo metu negalėjau įsitverti tavo mažutės

rankos. Tai buvo daug metų prieš tau gimstant.

Labai susigėdęs imu keturpėsčias tarp purvinų batų ir

batelių rankioti apelsinus. Bet išgelbėti pavyksta nedaug.

29




Greitai pamatau, kad maišelis perplyšo, iš jo dabar jokios

naudos.

Man pasidarė skaudu ir kartu juokinga, kad tiesio gine prasme išsitiesiau ant pilvo prieš jaunąją moterį.

Kai kurie keleiviai ima juoktis, bet tik patys linksmiausi.

Netrūksta ir rūsčių veidų. Tramvajus kimšte prisikimšęs,

spūstis beveik nepakenčiama. Jaučiu, kad visi keleiviai,

matę, kas įvyko, laiko mane kaltu, nors iš tikrųjų aš tik

norėjau būti galantiškas ir išgelbėti mergaitės nešulį.

Paskutinis vaizdas, kurį prisimenu iš tos nelemtos ke

lionės, yra toks: aš atsistoju, rankose laikau tiek apelsinų,

kiek tik galiu apimti, du įsidėjau į kelnių kišenes. Mergai

tė oranžine striuke žvelgia man tiesiai į akis ir kandžiai

prataria:- Nevykėli!

Tai, be abejo, priekaištas. Bet netrukus ji, regis, at

gauna gerą nuotaiką ir tarytum susitaikydama, tarytum

pašaipiai sako:

- Malonėkite man duoti vieną apelsiną.- Atleiskite, - vos sulemenu, - atleiskite!

Tramvajus sustoja ties Miolhauseno kavinuke Frogne-

rio rajone, durys atsidaro, aš linkteliu galva šiai, mano

akimis, kone pasakiškai megaitei, o ji pasigriebia man iš

delno vieną apelsiną ir dingsta gatvėje kaip žaisminga

pasakos fėja.

Tramvajus vėl trūkteli ir toliau važiuoja Frognerio

gatve.

30

Jostein Gaarder



„Malonėkite man duoti vieną apelsiną". Georgai! Bet

juk tai buvo jos apelsinai, spaudžiau juos rankose, du

įsikišau į kišenes, o kiti ridinėjosi tramvajaus grindimis.Staiga likau vienas su pilnomis rankomis apelsinų,

kurie juk buvo ne mano. Pasijutau kaip negrabus apelsi

nų vagis. Kai kurie keleiviai negailėjo pašaipių užuominų

šia linkme. Nebeprisimenu, ką tada galvojau, išslinkau iš

tramvajaus kitoje stotelėje, Frognerio aikštėje. Išlipdamas troškau tik vieno - rasti tokią vietą, kur

galėčiau atsikratyti apelsinų. Turėjau balansuoti kaip ak

robatas, kad jų neišmesčiau, bet vienas vis tiek nukrito

ant grindinio, o aš, aišku, negalėjau pasilenkti ir jo pa

kelti.

Netrukus pamačiau moterį, stumiančią vaikišką ve

žimėlį. Ji kaip tik ėjo pro senąją žuvies parduotuvę, tą

Frognerio aikštės pakraštyje. (Tiesa, nežinau, ar ji ten

dar tebėra.) Iš lėto prieinu prie moters su vežimėliu, pa

juntu progą atsikratyti nelemtų apelsinų, išbertu juos ant

rausvos kūdikio antklodės, taip pat ir tuos du, kurie buvo

kišenėse. Viskas įvyksta per vieną dvi sekundes.

Jei būtum matęs tos moters veidą, Georgai! Jaučiau,

kad turiu ką nors pasakyti. Pasakiau, jog prašau priimti

mažą dovanėlę kūdikiui. Juk jau vėlyvas ruduo, svarbu,

kad visi vaikai gautų pakankamai vitamino C. Aš tai ge

rai žinau, nes studijuoju mediciną.

Turbūt ji pamanė, kad aš labai įžūlus, gal net girtas.

Kad esu medicinos studentas, žinoma, nepatikėjo. Bet aš

31




kiek įkabindamas leidausi į kojas Frognerio gatve tolyn. Galvoje sukosi tik viena mintis - reikia susirasti mergai

tę. Turiu ją kuo greičiau susitikti ir viską išsiaiškinti. Nežinau, ar gerai pažįsti tą miesto rajoną. Netrukus uždusęs atbėgu ton vieton, kur kryžiuojasi Frognerio,

Frederiko Stango, Elisenbergo ir Liovenšioldo gatvės. Čia

paslaptingoji mergaitė išlipo iš tramvajaus su vieninteliu

varganu apelsinu rankoje. Tai buvo tas pat kaip stovėti Prancūzijos sostinės Žvaigždės aikštėje. Iš čia ėjo daugy bė gatvių, nežinojau, kurią pasirinkti, o mergaitės niekur nebuvo matyti.

Tą dieną daug kartų vaikščiojau Frognerio rajone pir myn ir atgal. Buvau nuėjęs iki Briskebio gaisrinės, pas

kui iki Raudonojo kryžiaus ligoninės. Kiekvieną kartą,

kai pamatydavau ką nors panašaus į oranžinę striukę, širdis šoktelėdavo krūtinėje, bet ta, kurios ieškojau, tary tum prasmego skradžiai žemės.

Po kelių valandų pagalvojau, kad mergaitė, kurią taip

nuskriaudžiau, galbūt ramiai sėdi už lango Elisenbergo gatvėje ir slapta stebi, kaip jaunas studentas tarytum

susinervinęs veiksmo filmo personažas bėgioja gatvėmis ir niekaip negali rasti ieškomos princesės. Jam netrūksta

ryžto ir užsispyrimo, bet jos susekti jam nepavyksta. Fil

mo veiksmas įstringa.Šiukšlių dėžėje pamačiau šviežią apelsino žievelę, pa kėliau ją, pauosčiau. Jei tą žievelę numetė ji, tai buvo

paskutinis jos pėdsakas.

32

/ostein Gaarder



Visą vakarą negalėjau pamiršti mergaitės oranžine

striuke. Nors gyvenu Osle, iki šiol niekada nesu jos ma

tęs, buvau tuo visiškai tikras. Pasiryžau padaryti, ką tik

galėsiu, kad vėl ją sutikčiau. Lyg burtininkui mostelėjus

lazdele, ji atsistojo tarp manęs ir viso likusio pasaulio.

Negalėjau pamiršti išbarstytų apelsinų. Ką ji ketino

su jais veikti? Tiesiog nulupti ir vieną po kito suvalgyti,

skiltelę po skiltelės, pavyzdžiui, per pusryčius ar prieš

piečius? Tokia mintis mane sujaudino. Gal ji serga ir

laikosi ypatingos dietos? Tai nėjo man iš galvos ir kėlė

nerimą.

Bet juk yra ir kitų galimybių. Gal ji norėjo pagamin

ti apelsinų drebučių daugiau kaip šimtui svečių? Mane

tuoj apėmė pavydas, kad nesu pakviestas į vaišes. Iš karto

pagalvojau, kad toje draugijoje bus smarkiai pažeista ly

čių pusiausvyra, pakviesti daugiau kaip devyniasdešimt

vaikinų ir tik aštuonios merginos. Maniausi žinąs, kodėl

taip atsitiko. Apelsinų drebučiais turėjo būti vaišinami

Verslo ekonomikos instituto studentai, švenčiantys se mestro pabaigą. Verslo ekonomikos specialybę studijuoja

daugiausia vaikinai.

Bandžiau išmesti šią mintį iš galvos, ji buvo nepakelia

ma. Kartu man rodėsi, kad Verslo ekonomikos institutas

smarkiai pažeidžia lygių galimybių reikalavimus, jei dar

neįvedė merginų kvotos. Ką gi, negalėjau nieko tvirtin

ti remdamasis vien savo fantazijomis. Gal toji mergaitė

turėjo grįžti į savo ankštą kambarėlį, išsispausti keletą

litrų apelsinų sulčių ir pasistatyti jas šaldytuve? Gal ji

33




nemėgsta, gal alergiška parduotuvių sultims, pagamin

toms iš pigaus Kalifornijos koncentrato?

Nei drebučiai, nei sultys neatrodė labai tikėtinos gali mybės. Netrukus man kilo labiau pagrįsta mintis. Mer

gaitė vilkėjo sena sportiška alpinisto striuke, labai panašia

į tas, kokiomis vilkėjo Roaldas Amundsenas keliaudamas

į vieną ar kitą ašigalį. Man visada sekėsi aiškinti ženklus.

Medicina tai vadina diagnostika. Jei kas vaikšto Oslo gat

vėmis su sena sportine striuke, tai tas kažką reiškia, juo

labiau jei kartu tempia didžiulį popierinį maišelį sultingų

apelsinų.

Pamaniau, kad mergaitė, matyt, rengiasi slidėmis ke

liauti po Grenlandiją ar bent jau per Hardangerio plokš-

tikalnę, todėl ketino įsidėti į šunų traukiamas roges aš tuonis ar dešimt kilogramų apelsinų, kitaip ledo dykynėje

galima mirti nuo skorbuto.

Dar kartą vaizduotė nuvedė mane neatspėjamais ke

liais. Argi poliarinė striukė ne eskimų išradimas? Aišku,

mergaitė rengiasi į Grenlandiją. Bet kaipgi bus dabar?

Kažin ar ji turės už ką nusipirkti dar vieną maišelį apel

sinų? Juk išbarsčiusi apelsinus vos vos nepravirko. Man

atrodė, kad ji labai neturtinga.

Buvo ir daugiau galimybių. Sukau galvą, svarsčiau.

Gal mergaitė gyvena didelėje šeimoje, kodėl gi ne? Kas

gali paneigti, kad ji gyvena mažame kambarėlyje netoli Raudonojo kryžiaus ligoninės ir dirba slauge? O gal

gyvena didelėje šeimoje, kurioje visi mėgsta apelsinus?

Su mielu noru būčiau aplankęs tą šeimą, Georgai. Įsi

vaizdavau juos visus sėdinčius prie didelio stalo valgo-

34

Josteiti Gaarder



majame, viename iš tų prabangių butų Frognerio rajone su aukštais, erdviais kambariais ir gipso ornamentais ant lubų. Šeimoje, be tėvo ir motinos, septyni vaikai, keturios

seserys ir du broliai, neskaitant mergaitės su apelsinais.

Ji - vyriausia vaikų būryje, miela ir rūpestinga vyresnioji

sesutė. Dabar jai šios savybės tikrai reikalingos, nuo jų

priklauso, ar mažesnieji broliukai ir sesutės eidami į mo kyklą galės įsidėti į kuprinę po apelsiną.

Staiga mane lyg šalčio banga persmelkė kita mintis.

Gal mergaitė pati yra mažos šeimos motina, gal toji šeima

susideda tik iš jos pačios/ šaunaus vyruko, ką tik baigusio

studijuoti verslo ekonomiką, ir mažos keturių ar penkių

mėnesių dukrytės? Kažkodėl įsikaliau į galvą, kad duk

rytės vardas - Ranveiga.Turėjau apsvarstyti ir dar vieną galimybę. Gal veži mėlį su kūdikiu, užklotu rausva antklode, pro Frognerio

žuvies parduotuvę stūmė ne kūdikio motina, o mergaitės

padėjėja? Nuo šios minties man pasidarė karšta. Tokiu

atveju bent maža dalis apelsinų būtų sugrąžinta juos pir kusiai mergaitei su voverės akimis. Pasaulis staiga pasi rodė toks mažas, jame viskas turėjo prasmę.

Man visada sekdavosi sudėlioti paprastus dalykus į savo vietas, aiškinti ženklus. Mes, gydytojai, tai vadina me diagnostika. Čia galiu pridurti, kad aš pats nustačiau

savo ligą, kai pajutau, jog kažkas negerai. Tuo netgi di džiuojuosi. Tiesiog nuėjau pas vieną kolegą ir pasakiau, kas man yra. Jis ėmė tirti atidžiau. Ir tada...

Taip, Georgai. Turiu valandėlę nutraukti rašymą.

35




Gal tau keista, kad randu jėgų taip nerūpestingai ap

rašinėti, kas nutiko aną popietę prieš daugelį metų. Bet

prisimenu tai kaip linksmą istoriją, beveik kaip nebylų

filmą, noriu, kad ir tu pajustum tos istorijos nuotaiką.

Nemanyk, kad šiuo metu, kai rašau, mano nuotaika tokia

puiki. Būsiu atviras - jaučiuosi visiškai bejėgis, esu be

galo nuliūdęs. Nėra reikalo to slėpti, bet tau nebūtina

apie tai galvoti. Tvirtai nusprendžiau, kad tu niekada ne

pamatysi manęs verkiančio, ir visą laiką tvardausi.

Netrukus iš darbo grįš mama, o kol kas mudu su ta

vimi vieni namie. Šiuo metu tu sėdi ant grindų ir kažką

pieši spalvotais pieštukais. Tu irgi negali manęs paguos

ti. O gal vis dėlto gali? Kai kada nors ateityje skaitysi

šį laišką žmogaus, kuris kadaise buvo tavo tėvas, galbūt

tavo mintys paguos mane. Vien taip pagalvojus man jau

dabar darosi šilčiau.

Laikas, Georgai. Kas yra laikas?

Pažvelgiau į Supernovos 1987 A nuotrauką. Žvaigž

dę nufotografavo Hablo teleskopas maždaug tuo metu,

kai tėvas suprato, jog serga.Man, žinoma, gaila tėvo. Bet nežinau, ar tėvas tei

singai padarė užkraudamas man ant pečių savo skausmą. Juk vis tiek negalėjau jam padėti. Jis gyveno kitais

36 Jostein Gaarder



laikais, negu dabar gyvename mes. Aš turiu gyventi savo gyvenimą. Jei visi žmonės raudotų skaitydami mirusių tėvų ar protėvių laiškus, jie negalėtų gyventi

savo gyvenimo.Pajutau, kaip iš akių veržiasi ašaros. Tai nebuvo

saldžios ašaros, jei tokių ašarų iš viso esama, tai buvo

karčios, sustingusios ašaros, kurios neteka skruostais,

o lieka akyse ir jas degina.

Prisiminiau, kaip mudu su mama eidavome į kapines ir tvarkydavome tėvo kapą. Perskaitęs paskutines laiško pastraipas nusprendžiau, jog daugiau ten niekada neisiu. Vienas daugiau niekada nekelsiu kojos į

kapines. Niekada.

Gal ir nėra labai sunku užaugti be tėvo. Baisu gali

pasidaryti tik tada, kai miręs tėvas staiga pradeda

kalbėti iš kapo duobės. Gal būtų geriau, jei jis duotų

sūnui ramybę. Juk pats rašo, kad grįžta į savo namus

tarytum vaiduoklis.Jaučiu, kad mano delnai šąla ir drėksta. Bet turiu

perkaityti tėvo laišką iki galo. Gal jis teisingai pasielgė,

kad pasiuntė laišką į ateitį, o gal ir ne. Kol kas neturiu

aiškios nuomonės.Tikriausiai jis buvo nemažas keistuolis, galvojau aš,

ypač tada, kai jam buvo devyniolika metų, tą rudenį

aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Man pasirodė, kad jis per daug suko galvą dėl tos mergiotės Frognerio tram

vajuje su apelsinų maišeliu rankose. Kas gi čia keista,

kad berniukai ir mergaitės žvilgčioja vieni į kitus. Ma

nau, kad jie tai daro nuo Adomo ir Ievos laikų.




Kodėl jis tiesiog neparašė, kad ją įsimylėjo? Mergai

tė turbūt pajuto tai pirma, negu jis puolė gelbėti jos

apelsinų. Jis net apkabino ją ranka per liemenį. Gal tai

buvo jo nesąmoningas noras sušokti su ja apelsinų val

są Frognerio linijos tramvajuje?

Kai įsimyli vaikai, jie pradeda muštis arba rauti vie

nasldfanTpaukusyKitiimrme^į^^^^22l^™E. Devvniolikmečiartūrėtu elgtis kažkaip šauniau.

' Bet juTTpėrškare i a u JflTistorijos pradžią. Gal toji

„apelsinų, mergaitė" iš tikrųjų buvo kuo nors ypatin

ga? Jei ne, tėvas man apie ją nė nepasakotų. Jis sirgo,

žinojo, kad tikriausiai mirs. Tai, ką rašė, turbūt jam

buvo labai svarbu. Gal tai svarbu ir man?

Baigiau gerti kokakolos butelį ir ėmiau skaityti

toliau:

Ar dar kada nors sutiksiu Mergaitę su apelsinais? Gal

niekada? Gal ji gyvena kažkur toli ir į Oslą buvo atvy

kusi tik trumpai? Jei būdamas mieste pamatydavau Frognerio tramvajų,

visada atidžiai žiūrėdavau pro visus langus, ar tarp ke

leivių nepamatysiu Mergaitės su apelsinais. Daug kartų

žvalgiausi, bet nė karto jos nepamačiau. Vakarais pradė-

38 Jostein Gaatder



jau vaikštinėti Frognerio rajone. Vos tik gatvėje pasiro dydavo geltona ar oranžinė spalva, širdis suspurdėdavo,

kad štai štai ją sutiksiu. Viltys buvo didelės, ne mažesnis

būdavo ir nusivylimas. Bėgo dienos, savaitės. Vieną pirmadienį užsukau į

kavinę Karlo Johano gatvėje, kur aš ir kai kurie mano

studijų draugai buvome, galima sakyti, nuolatiniai sve čiai. Vos įkėlęs koją per slenkstį staiga sustojau ir ėmiau

trauktis atbulas. Kavinėje sėdėjo Mergaitė su apelsinais!

Niekada nebuvau jos čia matęs, o štai dabar ji sėdėjo už

stalelio, priešais ją - puodelis arbatos, ji sklaidė kažkokią

spalvotą knygą. Atrodė, tarytum ją čia atvedė nežinoma

ranka ir tyčia pasodino, kad lauktų manęs. Ji vilkėjo tą

pačią apnešiotą striukę ir - gal tu nepatikėsi, Georgai, -

ant kelių, atrėmusi į mažą kavinės staliuką, ji laikė didelį popierinį maišelį, pilną gražiausių apelsinų.

Aš net sudrebėjau. Mergaitė su ta pačia oranžine

striuke ir tokiu pat apelsinų maišeliu man pasirodė kaip

kažkas nerealaus, tarytum miražas. Šį kartą apelsinai buvo svarbiausias dalykas, kurį turėjau išsiaiškinti. Beje,

kas tai per apelsinai! Man regėjosi, kad oranžinės apelsi nų saulutės šviečia taip skaisčiai, jog norėjau pasitrinti akis. Jie buvo aukso geltonumo, visai kitokie nei mano

kada nors matyti. Nors ir su odele, kvepėjo taip stipriai,

kad galėjau užuosti, kokie jie sultingi. Ne, tai nebuvo pa prasti apelsinai!

Atsargiai įslinkau į kavinę ir atsisėdau prie kito stalelio, už keturių ar penkių metrų nuo jos. Prieš apsispręs-

*' 39




damas, ką daryti, norėjau tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti į ją, pasigrožėti tuo, kas nepaaiškinama.

Nemaniau, kad ji mane pastebėjo. Bet staiga pakėlė

žvilgsnį nuo knygos ir pažiūrėjo man tiesiai į akis. Ta rytum nutvėrė mane už rankos, suprato, kad aš jau valandėlę sėdžiu ir žiūriu į ją. Ji švelniai nusišypsojo, toji

šypsena, Georgai, būtų galėjusi ištirpdyti visą pasaulį. Jei pasaulis būtų pamatęs ta šyvsena! būtų radęs jėgų

nutraukti visus karus, nesantaiką visoje planetoje, bent; jau būtu prasidėjusios ilgos ilene

Man neliko nieko kito kaip prieiti prie jos. Ėjau iš lėto

ir pagaliau atsisėdau šalia ant laisvos kėdės. Ji nė kiek

nenustebo, nors jos akyse mačiau kažką, dėl ko suabejo

jau, ar ji atpažino žmogų, su kuriuo jau buvo susidūrusi

tramvajuje. Kelias sekundes sėdėjome netardami nė žodžio. Atro

dė, kad ji nenori iš karto pradėti kalbos. Ilgai žiūrėjo man

į akis, gal ištisą minutę. Šį kartą nevengiau jos žvilgsnio.

Pastebėjau, kad jos akių lėlytės virpa. Jos akys tarytum klausė: „Ar prisimeni mane?“ O gal: „Ar jau nebeprisi

meni manęs?“ Kažkuris iš mūsų turėjome ką nors pasakyti, bet aš

buvau labai sumišęs ir vis galvojau apie tuos laikus, kai

mudu - dvi žvitrios voveraitės - gyvenome prie miško

laukymės visiškai vieni. Ji mėgdavo nuo manęs pasislėpti,

ir aš visą laiką turėjau galvotrūkčiais bėgioti medžių ka mienais aukštyn ir žemyn, ieškoti jos, o kai pamatydavau,

ji greitai peršokdavo į kitą medį. Taip aš šuoliuodavau

40 Jostein Gaarder



paskui ją, bet vieną dieną nusprendžiau pasislėpti pats.

Tada jau ji pradėjo vikriai vaikytis mane, o aš tupėdavau

pačioje medžio viršūnėje arba ant žemės, samanose, ir su

džiaugsmu stebėdavau, kaip ji nekantriai manęs ieško,

vejama baimingos nuojautos, kad gali niekada manęs ne

rasti...

Staiga atsitiko kažkas pasakiška, ne kažkada, mitiniais

laikais lazdynų giraitėje, o čia, Karlo Johano gatvės kavi

nėje, vidurdienį.

Padėjau kairiąją ranką ant stalelio, o ji staiga įspraudė

savo dešiniąją man į delną. Knygą uždėjo ant apelsinų

maišelio, kairiąja ranka laikė apelsinus, tarytum bijoda

ma, kad juos atimsiu ar išbersiu ant žemės.

Jau nebuvau toks sumišęs, tik jaučiau, kaip jos pirštais

į mane teka gaivi jėga. Pamaniau, kad ji turi antgamtiškų

galių, vienaip ar kitaip susijusių su apelsinais.

Paslaptis, pagalvojau aš, nuostabi paslaptis!

Negalėjau ilgiau sėdėti tylėdamas, kuris nors iš mūsų

turėjo ką nors pasakyti, nors tai galbūt nuviltų Mergai tę su apelsinais, sulaužytų jos nustatytas taisykles. Mes

visą laiką žvelgėme vienas kitam į akis. Pagaliau aš pra

tariau:

-Tu tikra voveraitė!

Vos tai ištariau, ji šyptelėjo lengvute šypsena ir švel niai spustelėjo man ranką. Paskui ją paleido, išdidžiai

pakilo nuo staliuko, suspaudė didžiulį apelsinų maišelį

ir išėjo į gatvę. Jai išeinant pamačiau, kad jos akyse su

sitvenkė ašaros.

41




Buvau sustingęs, man užėmė kvapą. Prieš kelias se kundes Mergaitė su apelsinais sėdėjo šalia, laikė mane už

rankos, tebejaučiau apelsinų kvapą, o štai dabar dingo. Jei

ne apelsinų maišelis, gal būtų man pamojusi. Bet ji abiem

rankomis spaudė maišelį, todėl pamojuoti buvo neįmano ma. Ir pravirko.

Aš nenusekiau jai iš paskos, Georgai. Tai irgi būtų

buvęs taisyklių pažeidimas. Buvau priblokštas, sutrikęs,

nudžiugęs. Patyriau kažką gražaus ir mįslingo, - to tu rėjo užtekti daugeliui mėnesių. Pamaniau, kad būtinai ją dar sutiksiu. Čia veikė galingos, nors nesuprantamos

jėgos. Ji buvo kažkas nauja, ji atėjo iš gražesnio pasaulio

negu mūsiškis]Kažkaip sugebėjo prasiskverbti į mūsų

tikrovę, galbūt nori čia atlikti svarbią užduotį, išgel bėti mus nuo to, ką vadiname „pilka kasdienybe". Iki šiol nieko nežinojau apie tokią užduotį ar sumanymą. Maniau, tėra viena būtis ir viena tikrovė. Šiaip ar taip,

yra du žmonių tipai. Tai Mergaitė su apelsinais ir mes.

Bet kodėl jos akyse pasirodė ašaros? Ko ji verkė? Prisimenu, pagalvojau: „Gal ji aiškiaregė?" Kitaip, ko

jai verkti žiūrint į visiškai svetimą žmogų? Bet gal ji

„pamatė", kad vieną dieną mane ištiks skaudus likimas? Keista, kad tuo metu galėjau įsivaizduoti tokius dalykus. Nors lengvai pasiduodu lakiai vaizduotei, visada

buvau ir tebesu racionalus žmogus.

42

Jostein Gaarder



Šioje savo istorijos vietoje norėčiau kai ką apibendrin ti. Pažadu, tokie apibendrinimai nebus dažni.

Jaunas vyras ir tokia pat jaunutė moteris atsitiktinai

pažvelgia vienas į kitą Frognerio linijos tramvajuje. Juo du jau nebe vaikai, bet tikrai suaugusiais jų irgi nepava dinsi. Iki šiol juodu niekada nebuvo susitikę. Po kelių mi nučių jaunuoliui pasirodo, kad mergaitė tuoj tuoj išmes

didžiulį maišelį, pilną sultingų apelsinų. Jis puola prie

jos, o rezultatas gana liūdnas - apelsinai pabyra jiems

po kojų. Mergaitė išvadina jį nevykėliu, kitoje stotelėje išlipa iš tramvajaus, prieš tai paprašiusi iš jo vieno var

gano apelsino, ir jaunuolis sumišęs linkteli galva. Praeina

kelios savaitės, ir juodu vėl susitinka kavinėje. Ir šį kartą

mergaitė laiko apglėbusi didžiulį popierinį maišelį, pilnu tėlį gražių apelsinų. Jaunuolis atsisėda prie jos staliuko, juodu valandėlę sėdi ir žvelgia vienas kitam į akis. Gal

tai pasirodys tik banali frazė, bet šešiasdešimt sekundžių

juodu žvelgia į vienas kitą taip giliai, kone iki pat sielos

gelmių, ji - į jo, jis - į jos. Ji įdeda savo ranką į jo delną, o jis pasako jai, kad ji panaši į voveraitę. Tada ji grakščiai

pakyla ir išeina iš kavinės su didžiuliu nešuliu glėbyje. Jaunuolis pamato jos akyse ašaras.

Iki šiol juodu pasakė vienas kitam keturis sakinius. Ji:

„Nevykėli!" Ji: „Malonėkite duoti man vieną apelsiną".

Jis: „Atleiskite, atleiskite!" Jis: „Tu tikra voveraitė!"Visa kita - nebylus filmas. Visa kita - mįslė.

Ar gali įminti šią mįslę, Georgai? Aš negalėjau jos įminti, gal todėl, kad pats buvau šios mįslės dalis.

43




Pasakojimas mane gerokai sudomino. Du kartus mergaitė pasirodė tėtei su dideliu apelsinų maišeliu

rankose. Tai atrodė paslaptinga. Paskui, netardama

nė žodžio, paėmė jį už rankos ir pažvelgė jam tiesiai

į akis, tada pakilo ir verkdama išbėgo į gatvę. Keistas

elgesys, kažkas nepaprasta.O gal tėtė pradėjo regėti vizijas?Gal Mergaitė su apelsinais buvo tai, kas paprastai

vadinama „vaizduotės vaisiumi". Juk daug žmonių

tvirtina matę Lochneso pabaisą ar, tarkime, Seljordsva- no ežero pabaisą Norvegijoje. Negali sakyti, kad jie me

luoja, bet gal tai, ką jie matė, tebuvo vaizduotės padarinys. Jei tėtė staiga pradės pasakoti, kad Mergaitė su

apelsinais vieną gražią dieną lėkė Karlo Johano gatve šunimis kinkytomis rogėmis, bus aišku, kad iš tikrųjų

jam tuo metu buvo pasimaišęs protas. Tai kiekvienam

gali nutikti, tokius dalykus reikia gydyti.

Ar Mergaitė su apelsinais buvo vaizduotės vaisius, ar paprastas žmogus iš kūno ir kraujo, - visiškai aišku, kad mano tėtei ji beprotiškai susuko galvą. Kai paga

liau atsirado proga jai ką nors pasakyti, sakinys: „Tu

tikra voveraitė", mano nuomone, buvo visiškai nevykęs. Tėtė ir pats neslepia, kad ištarė nei šį, nei tą. Ir

kodėl, po galais, jis pasakė kaip tik tai? Ne, tėte, šios

mįslės tikrai negaliu įminti.

44 Jostein Gaarder



Nelaikau savęs labai išmintingu. Galiu sutikti su

tuo, kad ne visada lengva ką nors pasakyti mergaitei, kuri tau „krito į akį".

Jau minėjau, kad skambinu fortepijonu. Nesu labai

puikus pianistas, bet galiu beveik be klaidų paskambinti pirmąją Bethoveno „Mėnesienos sonatos" dalį. Kai vienas skambinu pirmąją „Mėnesienos sonatos"

dalį, kartais man atrodo, jog sėdžiu Mėnulyje prie di

delio fortepijono, skambinu, o Mėnulis, fortepijonas ir

aš skriejame Mėnulio orbita aplink Žemę. Fortepijono

garsai tarytum aidi po visą Saulės sistemą, na, jei ne iki pat Plutono, tai bent iki Saturno.

Neseniai pradėjau mokytis antrąją sonatos dalį - Al

legretto. Ji gerokai sunkesnė, bet labai malonu klausytis, kai man ją skambina fortepijono mokytoja. Tada

įsivaizduoju mažas mechanines prekybos centro lėles, šokinėjančias laipteliais aukštyn ir žemyn.

Trečiosios dalies nusprendžiau iš viso nesimokyti, ir ne tik todėl, kad ji per sunki. Man tiesiog jos klausantis darosi baisu. Pirmoji dalis - Adagio sostenuto - graži,

nors gal truputį niūroka, bet trečioji - Presto agitato -

tiesiog grėsminga. Jei keliaučiau kosminiu laivu ir nusileisčiau nežinomoje planetoje, o ten kokia nors vargana būtybė skambintų trečiąją „Mėnesienos sonatos"

dalį, tuoj pat vėl pakilčiau ir skrisčiau tolyn. Bet jei toji būtybė skambintų pirmąją dalį, galbūt likčiau ten

keletą dienų, šiaip ar taip, prieičiau prie skambinančios būtybės ir pasiteiraučiau apie gyvenimą muzikaliojoje

planetoje, į kurią ką tik atskridau.




Kartą pasakiau fortepijono mokytojai, kad Bethove-

no širdyje aršiai kovoja dangus ir pragaras. Ji gerokai

nustebo ir pritarė man, sakydama, jog aš galbūt atspė jau esminį dalyką. Mokytoja papasakojo man įdomių

dalykų. Ne Bethovenas pavadino kūrinį "Mėnesienos

sonata". Jis pavadino jį Sonata eis moli, Opus 27, nr. 2, o

kitas pavadinimas Sonata quasi una Fantasia, tai reiškia

"tarytum fantazija". Mokytoja aiškino, jog toji sonata

yra per daug grėsminga, kad ją būtų galima vadinti

„Mėnesienos sonata". Ji sakė, kad vengrų kompozito

rius Ferencas Listas antrąją dalį pavadino „gėle tarp

dviejų bedugnių". Aš galėčiau ją pavadinti „linksmu

lėlių teatru tarp dviejų tragedijų".

Kaip jau minėjau, gerai suprantu, kad gali būti sunku pasakyti ką nors protinga mergaitei, kuri tau „kri

to į akį". Galiu prisipažinti, kad kaip tik šiuo metu

ir man gerokai susuko galvą vienas dalykas muzikos

mokykloje.

Pirmadieniais mano fortepijono pamoka trunka nuo šeštos iki septintos. Kaip tik tuo metu viena mergai

tė ateina į smuiko pamoką. Ji gal metais ar dvejais už

mane jaunesnė, ir, reikia pasakyti, jog man tikrai „krito

į akį". Ne sykį teko penkias ar dešimt minučių kartu

laukti pamokos. Mudu su ja beveik nesikalbame, tik

kartą prieš kelias savaites ji paklausė mane, kiek lai

ko. Lygiai tas pat pasikartojo po savaitės. Tada aš dar

pasakiau, kad lauke lyja kaip iš kibiro ir kad jos smui

ko dėklas sudrėkęs. Turiu prisipažinti, kad daugiau

46 Jostein Gaarder



nieko nesugalvojau jai pasakyti. Jei ji nepradės su ma

nimi normaliai kalbėtis, aš irgi nieko gudraus jai ne

pasakysiu. Gal jai atrodau nesimpatiškas. Bet galimas

dalykas, kad jai patinku ir kad ji tokia pat drovi kaip

ir aš. Nežinau, kur ji gyvena, žinau tik tiek, kad vardu

Isabelė. Perskaičiau jos vardą mokinių sąraše.

Į muzikos pamokas ateiname vis anksčiau ir anks

čiau. Praėjusį pirmadienį mudu kartu išsėdėjome apie

ketvirtį valandos. Bet mudu tik sėdime kartu ir tylime

kaip žuvys. Paskui einame kiekvienas į savo klasę ir

grojame mokytojui, ką paruošėme namuose. Kartais

įsivaizduoju ją įsiveržiančią į mano klasę kaip tik tuo

metu, kai skambinu „Mėnesienos sonatą". Ją taip su

jaudina mano skambinimas, kad ji pradeda man akompanuoti smuiku. To niekada nebus, tai mano vaizduo

tės vaisius. O svajoju apie tai greičiausiai todėl, kad

niekada nemačiau jos smuiko, niekada negirdėjau, kaip

ji groja. Gal jos smuiko dėkle tėra tik išilginė fleita! (O

jos vardas visai ne Isabelė, o tiesiog Karė.)Jei ji staiga paimtų mane už rankos ir pažvelgtų tie

siai į akis, nežinau, kaip elgčiausi. Nežinau, ką dary

čiau, jei ji pradėtų verkti. Dabar atėjo į galvą mintis,

kad esu tik ketvertais metais jaunesnis negu mano tėtė

tada, kai sutiko Mergaitę su apelsinais. Suprantu, kad

jis sutriko. „Tu tikra voveraitė!" - pasakė jis.

Manau, galiu gerai suprasti tėtę. Ką gi, pasakok to

liau.




jS » ^ tZ l t-A

Po trumpo susitikimo kavinėje pradėjau rūpestingai,

apgalvodamas ieškoti Mergaitės su apelsinais. Praėjo

daug ilgų dienų, bet nepamačiau net jos šešėlio.

Neaprašinėsiu tau savo ieškojimų ir klaidžiojimų, Ge

orgai. Tai būtų per ilgas pasakojimas. Bet aš svarsčiau,

tyrinėjau ir sykį priėjau prie tokios išvados: ir vieną, ir

kitą kartą Mergaitę su apelsinais sutikau pirmadienį. Kaip

aš neatkreipiau į tai dėmesio! Apelsinai buvo vienintelis

pėdsakas, galįs man padėti. Kur ji rado tokių apelsinų?

Frognerio parduotuvėse, žinoma, pilna apelsinų. Bet ar

tai tokie geri, tokie sultingi apelsinai, ar čia jie pigiau

si? Įnoringas pirkėjas, svarsčiau aš, pirktų juos didelia

me vaisių turguje, pavyzdžiui, Jonge, kur anais laikais

buvo didžiausias Oslo vaisių ir daržovių turgus tiems,

kas perka dideliais kiekiais. Iš ten, jei nenori leisti pinigų

taksi, galima Didžiojoje gatvėje sėsti į Frognerio tram

vajų. Kitas svarbus dalykas - rudas popierinis maišelis.

Paprastoje parduotuvėje prekės sudedamos į polietileno

maišelius. Ar ne Jongo turguje perkamos prekės dedamos

į didelius rudus popierinius maišelius, tokius, kokį laikė

mergaitė?

Tai buvo viena iš daugelio mano teorijų. Tris pirma

dienius iš eilės vaikščiojau į Jongo turgų nusipirkti tru

putį vaisių ir daržovių. Man, studentui, buvo visai ne

48

fostein Gaarder



pro šalį pagerinti savo maistą. Pastaruoju metu turėjau

blogą įprotį maitintis daugiausia keptomis dešrelėmis ir

krevečių salotomis. Manau, nėra reikalo aprašinėti Jongo turgaus minią

ir maišatį, Georgai. Pats bet kada gali ją pamatyti. Pa

bandyk ten kada nors pasižvalgyti paslaptingos striuke

apsivilkusios mergaitės, besiderančios dėl dešimties ki

logramų apelsinų, arba pamėgink pastebėti tą pačią mer

gaitę, išeinančią iš turgaus su sunkiu maišeliu rankose.

Visa kita, visus kitus žmones pamiršk.

Ar matai ją, Georgai?

Pirmą ir antrą kartą manęs laukė nusivylimas, bet tre

čiąjį pirmadienį iš tolo pamačiau oranžinę striukę prie

vieno vaisių kiosko pačiame turgaus pakraštyje. Taip, tai

buvo mergaitė su sena alpinisto striuke, ji rinkosi apelsi

nus ir krovėsi į maišelį.

Nusėlinau per visą turgų ir sustojau už kelių metrų

nuo jos. Tai štai kur ji perka! Tarytum nutvėriau ją nu

sikaltimo vietoje. Jaučiau, kad man dreba keliai ir linksta kojos.

Mergaitė dar nebuvo prisikrovusi pilno maišelio. Ji

pirko apelsinus visai kitaip negu paprasti pirkėjai. Tik

paklausyk. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji paima vieną

apelsiną ir atidžiai jį apžiūrinėja, paskui įsideda į maišelį

arba padeda atgal į didžiulę dėžę. Supratau, kodėl ji ne

vaikšto į paprastas Frognerio parduotuves. Jai reikia labai

daug apelsinų, kad būtų iš ko rinktis.

Su tokiu išrankumu man dar nebuvo tekę susidurti.

49




Įsitikinau, kad ji tikrai nespaudžia apelsinų sulčių. Bet

ką ji su jais veikia? Gal tu galėtum pasakyti, Georgai? Ar

gali suprasti, kodėl jai reikėjo mažiausiai pusės minutės

nuspręsti, ar dėti apelsiną maišelin, ar ne?

Galėjau spėti tik vieną dalyką. Matyt, mergaitė dir

ba didelio vaikų darželio virtuvėje, kur kiekvienas vaikas

priešpiečiams gauna po apelsiną. Visi žino, kad vaikai

pasižymi nepaprastu teisingumo jausmu. Mergaitės pa

reiga buvo nupirkti visiškai vienodus apelsinus, didelius,

apvalainus, švytinčius ryškia oranžine spalva. Be to, juos

reikėjo tiksliai suskaičiuoti.

Tokia mintis man atrodė įtikinama, su pagarba pagal

vojau, kad tame darželyje dirba ir daugiau tokių šaunių

darbuotojų. Bet stovėdamas vos už kelių metrų, Georgai,

greitai pamačiau, kad viskas ne taip. Buvo nesunku pa

stebėti, kad mergaitė labai stengiasi išsirinkti kiek gali

ma skirtingesnius apelsinus, skirtingo dydžio, skirtingos

formos ir spalvos. Gali įsidėmėti vieną mažą smulkmeną:

ji rinkosi ir tokius apelsinus, ant kurių buvo išlikęs apel sinmedžio lapelis!

Su palengvėjimu išmečiau iš galvos mintį apie pedan

tiškus darželio tarnautojus. Bet tai ir viskas, kuo galėjau

pasidžiaugti. Mergaitė tebebuvo man didžiausia mįslė.

Pagaliau maišelis buvo pilnas. Mergaitė sumokėjo par davėjui ir nuėjo Didžiosios gatvės link. Sekiau iš pas

kos, nusprendęs nesirodyti jai, kol įlipsime į Frognerio

tramvajų. Bet kaip tik čia suklydau. Tą dieną ji nėjo iki

Didžiosios gatvės tramvajaus stotelės. Nepriėjusi gatvės

50

Jostein Gaarder



įsėdo į baltą automobilį, „Toyotą“. Priekinėje sėdynėje jos laukė žmogus, vyras...

Žinoma, dabar negalėjau prieiti prie jos. Visai neno rėjau susipažinti su tuo vyru. Automobilis pajudėjo ir

netrukus dingo už kampo.Vis dėlto turiu tau pasakyti kai ką svarbaus: kai Mer

gaitė su apelsinais sėdo į automobilį su sunkiu nešuliu

rankose, ji staiga atsisuko ir pažvelgė į mane. Nesu visiš

kai tikras, ar pažino. Tikras esu tik tuo, kad ji, sėsdama į

baltą „Toyotą“, kurioje jos laukė kažkoks vyras, atsigręžė

ir pažvelgė į mane. Kas gi tas laimingasis vyras? Nepamačiau, kokio jis

amžiaus. Gal jos tėvas, bet gal... Na, kas žino? Gal vai

kų darželio darbuotojas? Ne, vargu ar jis važinėtu balta

„Toyota“. O gal įžūlus vikruolis, keturių mėnesių mer gaitės Ranveigos tėvas? Tam irgi trūko įrodymų. Gali mas dalykas, kad vyriškis „Toyotoje" yra slidžių žygio

po Grenlandiją bendrakeleivis. Apie tokį irgi jau seniai

galvojau, stengiausi įsivaizduoti, kas tai per tipas. Ma čiau daugybę vaizdų Grenlandijoje: kiekvienai dienai pa dalintus apelsinus, ledkirčius, specialias slidžių lazdas,

miegmaišius, primusą ir kaitinamą sultinį. Matydavau

palapinę, kurioje juodu gyvena. Palapinė, žinoma, gelto

na, o rogėse pakinkyti aštuoni šunys. Dažnai aiškiai juos matydavau! Tegul nemano, kad

juodu gali nuo manęs pasislėpti. Mano mintyse sukosi filmas. Keista pora mylių mylias keliauja slidėmis per Grenlandijos ledynus. Ji graži ir nekalta kaip sniego dei-

51




vė. Visai kitoks jis. Jo nosis kreiva, lūpos perkreiptos,

žvilgsnyje tamsūs kėslai, tokie tamsūs kaip ir ledyno ply

šiai, į kuriuos ji bet kada gali įkristi. (Ar jis padėtų jai

išsigelbėti, jei ji įkristų? Gal tiesiog keliautų toliau vie nas, valgytų jos apelsinus, gerai žinodamas, jog daugiau

niekada jos nesutiks?) Jis kupinas šiurkščios vyriškos jėgos, prasčiokiškas,

negražus. Šaudo poliarinius lokius panašiai kaip kitas pliaukši norėdamas užmušti uodą. O dar ilgiau pagalvo jus, - gal jis gali ją ir išprievartauti? Juk jie vieni tarp

ledo kalnų, toli nuo to, kas vadinama bendruomenės gyvenimo taisyklėmis. Kas gi juos ten mato? Kas seka jų

žingsnius? Galiu tau pasakyti, Georgai, kad vis smulkiau

vaizdavausi jų ekspediciją. Aiškiai mačiau visą jų turimą

įrangą. Iki vakaro jau žinojau visų aštuonių šunų vardus ir buvau surašęs visą keliautojų mantą. Ji svėrė du šim

tus keturiasdešimt kilogramų, įskaitant nedidelį buteliuką

šampūno ir ketvirtį litro degtinės, kurios jie po truputį

gurkštelėdavo privažiavę Siorapaluką ar Kaanagą... Kitą rytą mano nervų įtampa kiek atlėgo. Kas gi keliauja per Grenlandiją gruodžio mėnesį? Gruodį galima

keliauti nebent į pietų ašigalį, bet tada apelsinų niekas nepirktų Osle. Maistu ir įranga tektų apsirūpinti Čilėje

arba Pietų Afrikoje. Nežinia, ar keliautojai iš viso pirktų

bent vieną apelsiną. Kas slidėmis nori pasiekti pietų aši galį, turi maitintis tokiu kaloringu ir kokybišku maistu, kad vargu ar tinka imtis į kelionę vitaminų ar vaisių. Be to, apelsinai būtų per sunkus krovinys, o svarbiau-

52

fostein Gaarder



šia - kaip suvalgysi įledą sušalusį ape

storas kumštines pirštines? Apelsinai kaip vandens šalti

nis kelionėje į ašigalį gali būti tokie pat pražūtingi, kaip

Robertui Skotui buvo pražūtingi arkliai. Dėl vandens,

tai užtenka tik pasiimti truputį benzino ir gerą primusą.

Tuose kraštuose tikrai netrūksta sniego ir ledo. Beje, aš

tuoniasdešimt procentų apelsino irgi sudaro vanduo.

"Mieloji, mažoji Mergaite su apelsinais! - šaukiau

mintyse. - Kas tu tokia? Iš kur atsiradai? Kur esi?"

Prie durų vėl priėjo mama.- Kaip sekasi, Georgai?

- Gerai, - atsakiau. - Netrukdyk.

Kelias sekundes ji tylėjo, paskui tarė:

- Man nepatinka, kad tu užsirakinai.

- Jei duryse yra raktas, kodėl kartais juo nepasinaudoti? Juk yra tokia taisyklė - nesikišti į privatų gyve

nimą.

Ji kiek susinervino. Gal tikriau - pasijuto įžeista.

- Tai vaikiška, Georgai. Tau nėra reikalo nuo mūsų

užsirakinti.- Man jau penkiolika metų. Jei kas ir elgiasi vaikiš

kai, tai ne aš.

Ji sunkiai atsiduso, atrodo, buvo nepatenkinta. Pas

kui vėl pasidarė visiškai tylu.




Neketinau jai nieko aiškinti apie Mergaitę su apelsinais. Aiškiai jaučiau, kad tėvas niekada neužsiminė

mamai, ką pasakojo man apie tą mergaitę. Juk tada ji

būtų man viską papasakojusi, tėtei nebūtų reikėję rašyti man ilgo laiško pačiomis paskutinėmis savo gyvenimo valandomis. Gal jis jaunystėje išgyveno kažką, nuo ko norėjo įspėti sūnų, pasikalbėti su juo kaip vyras su vyru. Šiaip ar taip, jis rašo, kad nori mane kažko

paklausti.Kol kas jis mane klausė tik vieno konkretaus da

lyko - ką atskleidė Hablo teleskopas. Jei tik jis žinotų, kiek daug galėčiau apie tai papasakoti...

Nemaloniausia tos „ypatingos užduoties" dalis

buvo ta, kad mokytojas paprašė mane perskaityti rašinį

visai klasei. Turėjau parodyti ir nuotraukas. Mokytojas, žinoma, nematė čia nieko blogo, bet jau per pirmąją

pertrauką kelios mergiotės pradėjo mane pravardžiuoti „mažuoju Einšteinu". Kaip tyčia tos mergiotės, kurios

labiausiai mėgsta eksperimentuoti su blakstienų tušu ir lūpų dažais. Manau, kad jos eksperimentuoja ir su

kai kuo daugiau.Man nelabai rūpi jų tušas ir lūpų dažai. Bet juk

mes gyvename vienoje visatos planetoje. Vien kai apie

tai pagalvoji, svaigsta galva. Sunku įsivaizduoti, kad

apskritai egzistuoja visata. Bet yra mergiočių, kurių

blakstienos taip tirštai užtušuotos, kad visatos jos ir norėdamos nepamatytų. Gal yra ir berniukų, kurie nesugeba pažvelgti toliau už horizonto, nes mato ir žino

54 Jostein Gaarder



tik futbolą. Ne taip lengva pasitraukti nuo veidrodžio

ir prieiti prie gero veidrodinio teleskopo. Manau, kad

tai ir yra „iškreipta perspektyva". Yra dalykų, kuriuos galima pavadinti „Aha - patyrimu". Niekada ne vėlu

patirti tą „Aha". Bet daugelis žmonių pragyvena visą

gyvenimą, taip ir nesuvokę, kad kabo tuščioje erdvėje. Daug yra tokių, kurie nepakelia nosies nuo žemės po

savo kojomis. Jie susirūpinę tik tuo, kaip išgyventi šią

dieną.Mes priklausome šiai planetai. Nenoriu to neigti.

Esame šios planetos gamtos dalis. Iš beždžionių ir roplių supratome, kaip susiformavome. Kitokioje gamtoje

galbūt viskas būtų buvę visiškai kitaip, bet mes gyve

name čia. Kartoju: nenoriu to neigti. Bet man atrodo, tas neturėtų mums trukdyti pakelti galvą ir pažvelgti

kiek toliau, negu siekia mūsų nosis.

„Tele - skopas" ir leidžia mums pažvelgti toliau. Bet

ar tas pasakojimas apie „Mergaitę su apelsinais" gali turėti ką nors bendra su kosminiu teleskopu?

Išsiųsti teleskopą į kosmosą nebuvo noras priartėti prie žvaigždžių ir planetų, kurias teleskopas stebi. Šis noras atrodytų toks pat kvailas kaip ir bandymas pasi

stiebti ant pirštų galiukų, kad geriau pamatytum Mėnulio kraterius. Kosminio teleskopo tikslas yra pažvelgti į visatą iš taško, esančio už Žemės atmosferos ribų.

Daugelis mano, kad žvaigždės mirksi, nors iš tikrų jų taip nėra. Mirksėjimo įspūdį sukelia nerami Žemės




atmosfera, panašiai kaip judantis vandens paviršius gali sukelti įspūdį, kad akmenys ežero dugne virpa

ir keičia formą. Arba atvirkščiai: jei žiūrėsi gulėdamas

plaukymo baseino dugne, negalėsi aiškiai pamatyti, kas dedasi šalia baseino.

Žemėje nėra teleskopo, galinčio parodyti ryškius visatos vaizdus. Tai sugeba tik Hablo kosminis teleskopas. Todėl jis pasako mums apie kosmosą daug daugiau negu žemės teleskopai.

Yra trumparegių žmonių, kurie nesugeba atskirti arklio nuo karvės arba, sakykime, begemoto nuo zebro. Tokiems žmonėms reikia akinių.

Savo rašinyje rašiau, kad Hablo teleskopo pagrindi

niame veidrodyje netrukus buvo rasta rimta šlifavimo

kliauda ir kad kosminio laivo „Endeavour" įgula šią

kliaudą ištaisė 1993 metų gruodžio mėnesį. Iš tikrųjų

jie nepakeitė veidrodžio, tik tarytum uždėjo jam akinius. Šie akiniai - tai dešimties nedidelių veidrodžių

sistema, vadinama COSTAR, tai yra Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement.

Ne, vis dar negaliu suprasti, ką bendra turi kosminis teleskopas ir Mergaitė su apelsinais. Dabar, kai rašau šiuos žodžius, žinoma, jau viską suprantu, nes per

skaičiau visą ilgą laišką, kurį tėvas man parašė keletą

savaičių prieš mirtį. Perskaičiau jį net keturis kartus, bet, aišku, kol kas neišduosiu paslapties.

Tėte, pasakok toliau! Pasakok visiems, kas skaito šią

knygą.

56 Jostein Gaarder



Kitą kartą Mergaitę su apelsinais pamačiau Kūčių va

karą, pamanyk, kaip tik Kūčių vakarą. Šį kartą man pa

vyko su ja pasikalbėti. Šiaip ar taip, tarėme vienas kitam

keletą žodžių.

Tuo metu gyvenau nedideliame bute Adamstueno rajo

ne su studijų draugu, vardu Gunaras. Bet Kūčių vakarą

norėjau praleisti su savo šeima Kamanių gatvėje. Mano

šeima buvo tėtė, mama ir brolis, taigi tavo dėdė Einaras.

Einaras ketvertais metais už mane jaunesnis. Tą žiemą jis

lankė paskutinę bendrojo lavinimo mokyklos klasę. Tik po

daugelio metų senelis ir senelė persikėlė į Tionsbergą.

Buvau jau beprarandąs viltį, kad dar kada nors pama

tysiu Mergaitę su apelsinais. Be to, man nėjo iš galvos, kas gi galėjo būti tas vyras baltoje „Toyotoje". Staiga

man šovė į galvą mintis dėl visa ko, prieš važiuojant į

Kamanių gatvę, nueiti į Kūčių vakaro pamaldas. Nuolat

galvojau apie paslaptingąją mergaitę ir kažkaip pajutau,

kad ji gali ateiti į pamaldas prieš sėsdama už stalo su

tais, su kuriais švęs Kūčias. (Kas jie? Kas tai per žmo

nės?) Pamaniau, kad ji, ko gera, gali ateiti į Oslo katedrą,

kad tai labiausiai tikėtina.

Turiu tave užtikrinti, kad niekas, ką pasakoju apie

57




Mergaitę su apelsinais, neišgalvota. Vaiduokliai neme

luoja, Georgai, jiems iš to jokios naudos. Kita vertus, pa

sakoju ne viską. Kas gi kada nors yra bandęs daryti tokį

beprasmišką dalyką?

Nėra reikalo pasakoti apie visus bergždžius bandymus

susitikti su mergaite. Nepasakosiu, kaip ištisas dienas ir

savaites žvalgiau Frognerio rajoną. Jei pasakočiau, išeitų

labai ilga ir neįdomi istorija. Mažiausia keturis kartus

per savaitę ilgai vaikščiodavau po Frognerio parką. Kar

tais pasirodydavo, kad jau matau ją: ant didžiojo tilto,

Parko kavinėje ar prie Monolito, bet netrukus paaiškė

davo, jog tai ne ji. Kartais eidavau į kiną, vildamasis

netyčia ją ten užtikti. Filmo dažniausiai nė nežiūrėda

vau. Po reklamos klipų, matydamas, kad mergaitės nėra,

išeidavau ir kartais nusipirkdavau bilietą į kitą seansą.

Įsidėmėdavau filmus, kurie, mano nuomone, galėjo būti

jai įdomūs. Vienas vadinosi „Posūkis", kitas - šveicarų

filmas „Nėrėja". Kaip jau sakiau, nesileisiu į tokių epi

zodų smulkmenas. Per šį pasakojimą driekiasi tik viena raudona gija, Ge

orgai, - ją sudaro tie atvejai, kai iš tikrųjų sutikdavau

paslaptingąją mergaitę. Nėra ko leistis į kalbas apie tuos

kartus, kai jos nesutikau. Kas gi pasakoja istorijas apie

loterijos bilietus, nelaiminčius didelių sumų? Ar kada

nors tai girdėjai? Ar teko laikraštyje ar žurnale skaityti

istoriją apie žmogų, kuris nelaimėjo milijono? Tokia ir

mano istorija. Pasakojimas apie Mergaitę su apelsinais

yra tarytum istorija apie didžiulę loteriją, kurioje svarbūs

58

Jostein Gaarder



tik laimingi bilietai. Įsivaizduok, kiek bilietų užpildoma

per savaitę. Pabandyk juos įsivaizduoti dideliame kam baryje, galbūt jiems sutalpinti prireiktų net sporto salės.

Ir tada, lyg burtininkui mostelėjus elegantiška lazdele,

bilietai, nelaimėję milijono, kažkur dingsta. Sporto salėje

lieka visai nedaug bilietų, Georgai. Bet laikraščiai rašo

tik apie juos.Taigi mes ieškome Mergaitės su apelsinais, sekiojome

tik ją vieną, tik apie ją visa ši istorija. Visa kita galime

pamiršti. Visus kitus žmones galime išbraukti. Visas ki tas moteris paimti į didelius skliaustus. Taip paprasta.

Įėjęs į Katedrą iš pradžių jos nematau, paskui, kai

vargonininkas pradeda groti Bacho preliudiją, staiga ją

išvystu ir sustingstu į ledą. Vėliau mane išpila karštis. Mergaitė sėdi kitoje pusėje negu aš, tai tikrai ji. Per

pamaldas kartą atsigręžia ir žvilgteli į chorą, giedantį

Kalėdų giesmę. Šiandien ji be oranžinės striukės ir nelai

ko ant kelių maišelio su apelsinais. Ką gi, juk prasideda Kalėdų šventės. Ji apsivilkusi juodu paltu, o plaukus ant

sprando susisegusi tvirta sege, atrodo, sidabrine, taip,

tai gryniausias pasakų sidabras, galbūt nukaltas vieno iš

septynių nykštukų, kurie išgelbėjo Snieguolei gyvybę.

Bet su kuo ji čia atėjo? Jai iš dešinės sėdi vyriškis, bet

per visas pamaldas juodu nė karto nepasilenkia vienas

prie kito. Priešingai, pamaldoms baigiantis matau, kaip

vyriškis, sėdįs mergaitei iš dešinės, pasilenkia prie kitos moters, sėdinčios jam iš dešinės, ir kažką sušnibžda jai į

59




ausį. Man tai atrodo gražus judesys. Vyriškis, žinoma,

galėtų pasilenkti ir į dešinę, ir į kairę, tai jo reikalas, ir

šis vyras nėra išimtis, bet jis pasilenkia į dešinę, jei nori,

į tą pusę, į kurią ir turėtų pasilenkti. Man atrodo, kad kontroliuoju jo judesius. J^Mergaitei iš kairės sėdi senyva, apkūni moteris. Nėra

jokių ženklų, kad mergaitė ir toji moteris pažįstamos,

kita vertus, visiškai įmanoma, kad jos ne kartą susitiko

Jongo turguje, nes senyva ponia labai panaši į turgaus

pardavėją. Gal jos taip gerai sutaria, kad kas metai kartu

eina į Kalėdų pamaldas. Kodėl gi ne, Georgai? Kas galėtų

joms tai uždrausti? Mergaitė yra geriausia tos pardavėjos klientė, ypač kai perka apelsinus, todėl jai parduodama

pigiau. Septynios kronos už Maroko apelsinų kilogramą

nėra begėdiškai didelė kaina, bet mergaitei ji parduoda už

šešias ir pusę kronos, nors toji renkasi mažiausiai pusvalandį, kol prisirenka maišelį puikių, rinktinių ir kuo

įvairesnių egzempliorių.

Negirdžiu, ką kalba pastorius, bet tikriausiai jis kalba apie Mergelę Mariją, Juozapą ir Kūdikėlį Jėzų, kaipgi ki

taip. Jis kalba vaikams, ir tai man patinka. Kalėdos - vai- kjyji 32 £ntė. Nekantriai laukiu, kada baigsis pamaldos. Štai

pagaliau vargonai groja postliudiją, lankytojai pakyla iš

suolų, o aš žiūriu, kad mergaitė išeitų iš bažnyčios pirma

manęs. Ji praeina pro mano suolą, kiek krypteli galva, bet

nesu tikras, ar pamato mane. Tačiau ji viena. Dar gra žesnė negu ją prisimenu iš anksčiau. Atrodo, kad visos

Kalėdų šviesos spindi iš vienos moters.

60

Jostein Gaarder



Ak! Tik aš vienas žinau, kad jaunoji moteris yra Mer gaitė su apelsinais, pilna viliojančių paslapčių. Žinau,

kad ji - iš visai kitos pasakos, kur veikia visai kiti dėsniai

negu čia. Žinau, kad atėjo tik pasižiūrėti į mūsų tikrovę. Bet šį vakarą ji apsilankė Katedroje tarytum būtų viena

iš mūsų, džiaugiasi kartu su mumis, kad gimė mūsų At pirkėjas. Tai gražu. Man regis, ji elgiasi kilniai.

Seku jai iš paskos. Išėję iš bažnyčios kai kurie žmonės

linki vieni kitiems linksmų Kalėdų švenčių, bet aš negaliu

atitraukti žvilgsnio nuo stebuklingos segės jos plaukuose.

Visame pasaulyje yra tik viena Mergaitė su apelsinais, ji

atėjo pas mus iš kitos tikrovės, ji eina į Grenseno pusę, o aš seku ją atsilikęs keletą žingsnių. Pradėjo snigti, didelės

snaigės sukiojasi ore. Matau jas tik todėl, kad drėgnos

snaigės krinta ant tamsių mergaitės plaukų. Sudrėks jos plaukai, galvoju aš. Reikėjo pasiimti skėtį ar bent laikraš tį, kad galėčiau uždengti jai galvą.

Žinau, kad tai beprotybė, tiek aš dar suprantu. Bet juk šiandien Kūčių vakaras. Nors stebuklų laikai praėjo,

liko ši stebuklinga naktis, kai gali įvykti bet kas. Viskas.

Į žemę slapta leidžiasi angelai, o Mergaitės su apelsinais lyg niekur nieko vaikšto gatvėmis.

Prisiveju ją Aukštutinėje Pilies gatvėje. Aplenkiu vie nu žingsniu, atsigręžiu ir su džiaugsmu balse sakau:- Linksmų švenčių!

Ji pasijunta netikėtai užklupta, o gal tik apsimeta, to

niekada negali aiškiai suprasti. Droviai šypso. Atrodo ne

61




kaip atėjusi iš kitos tikrovės, o kaip mergaitė, su kuria

žūtbūt norėčiau geriau susipažinti. Ji atsako:

- Linksmų švenčių!Tada nusišypso nuoširdžiau. Mudu einame greta.

Man rodos, jai patinka, kad einu šalia. Nesu visiškai tik

ras, bet manau, kad jai patinka. Matau kontūrus dviejų

apelsinų, slypinčių po jos juodu paltu. Jie lygiai tokio

dydžio ir formos. Tai mane jaudina, verčia drovėtis. Pa

sidariau be galo jautrus apvalioms formoms.

Turėčiau ką nors pasakyti, jei ne, teks eiti šalin, lyg

kažkur skubėčiau. Bet aš niekur neskubu, turiu daugybę

laiko. Pasiekiau laiko ištakas, atplaukiau prie visų laikų

tikslo ir prasmės. Prisimenu danų poeto Pito Heino eilutes:

Kas negyvena dabar, negyvens niekad. Ką veiki tu? Aš gyvenu šią akimit̂ c^kalpnfc'^abar, nes iki šiol

negyvenau. Kažkas manyje džiūgauja. Nė negalvodamas

klausiu:

- Vadinasi, tu nevažiuoji į Grenlandiją?

Kvailas klausimas. Ji prisimerkia.- Aš gyvenu ne Grenlandijoje, - atsako ji.

Tik dabar susivokiu, kad vienas Oslo rajonas vadinasi

Grenlandija. Jaučiuosi baisiai kvailai, bet manau, kad ge

riausia ir toliau laikytis šios temos.

- Norėjau pasakyti: į Grenlandijos ledynus. Su aštuo-

nių šunų kinkiniu ir dešimčia kilogramų apelsinų.

Atrodo, ji šyptelėjo. O gal ne?

Tik dabar pagalvoju, kad ji gal nė nebeprisimena mūsų

susitikimo Frognerio tramvajuje. Tai mane nuvilia, iš-

62

Jostein Gaarder



muša pagrindą iš po kojų, bet kartu pasidaro lengviau. Šiaip ar taip, praėjo jau keli mėnesiai, kai pabėriau jos

apelsinus, iki tol mudu nebuvome susitikę, o toji scena

truko tik kelias akimirkas. Bet ji turėtų prisiminti, kaip susitikome Karlo Johano

gatvės kavinėje. Negi ji dažnai sėdi kavinėse laikydamasi už rankų su nepažįstamais vyrais? Net nemalonu apie tai

galvoti. Ir jos toks dalykas nepuoštų. Net Mergaitė su apel

sinais neturėtų per daug dosniai dalinti savo malonių.- Apelsinų? - pakartoja ji ir nusišypso tikra pietietiš

ka šypsena - tarytum dvelkteli Sacharos vėjo gūsis.- Taigi, - sakau aš. - Tiek pakaktų slidžių žygiui per

Grenlandiją dviese.

Ji sustoja. Nežinau, ar ji dar nori kalbėtis su manimi.

Gal mano, kad ketinu ją pakviesti į rizikingą žygį per

Grenlandiją. Paskui vėl pakelia į mane žvilgsnį, jos juo dos akys bėgioja mano veidu, ji klausia:

-Ar tai tu? Linkteliu galva, nors nesu tikras, apie ką ji klausia.

Juk tikrai ne aš vienas esu sutikęs ją su apelsinų glėbiu.

Tarytum kažką prisiminusi ji vėl klausia:- Tai tu vos neapvertei manęs Frognerio tramvajuje?Vėl linkteliu galva.- Buvai tikras senis besmegenis.

- Senis besmegenis norėtų atsiprašyti už visus apelsi nus, kuriuos išbarstei.

Ji nuoširdžiai juokiasi, tarytum nė nenorėdama apie tai galvoti. Pakreipia galvą ir sako:

- Nesigraužk dėl to. Buvai labai žavus.

63




Atleisk, kad pertraukiu pasakojimą, Georgai, bet vėl

turiu tave prašyti, kad padėtum man įminti mįslę. Pats

matai, kad čia kažkas neaišku. Juk mergaitė dar tada,

tame nelemtame tramvajuje, žvelgė į mane taip įdėmiai,

lyg norėdama pasigrobti. Atrodė, išsirinko mane iš visų

perpildyto tramvajaus žmonių, galima sakyti, iš viso

pasaulio žmonių. Po kelių savaičių leido man kavinėje

atsisėsti prie jos stalelio. Valandėlę sėdėjo, žvelgė man

į akis, o paskui įdėjo savo ranką į manąją. Toje rankoje

kunkuliavo raganų gėrimas, žadinantis nuostabius jaus

mus. Paskui susitinkame kelios minutės prieš suskambant

Kalėdų varpams. Bet ji manęs nebeprisimena!

Nepamirškime, kad ji buvo iš visai kitos pasakos negu

mūsų, iš pasakos, kur veikia kitokios taisyklės. Nes yra

dvi lygiagrečios tikrovės, viena, kurioje yra Saulė ir Mė

nuo, o kita - nesuprantama pasaka, į kurią Mergaitė su

apelsinais staiga pravėrė duris. Ir vis dėlto, Georgai, buvo

tik dvi galimybės: ji puikiai prisiminė abu kartus, galbūt

matė mane ir Jongo turguje, bet apsimetė, jog nepažįsta manęs, jog mane pamiršo. Tai viena galimybė. Antroji

kėlė dar didesnį nerimą. Tik paklausyk: gal vargšė mer

gaitė nesveika, gal jai, kaip sakoma, ne visi namie? Gal

smarkiai sutrikusi atmintis? Gal ji jau kitą akimirką vis

ką pamiršta, gal tai voverių problema? Voverė tik gyvena

šiame pasaulyje, čia vienur, čia kitur. Juk „kas negyvena

dabar, negyvens niekada. Ką veiki tu?" įinksmas gyve-

nimo žaismas nepalieka vietos atminčiai, prisiminimams,

jis užsiėmęs tik savimtTl okios taisyklės pasakoje, iš ku-

64

Jostein Gaarder



rios atėjo Mergaitė su apelsinais. Beje, prisiminiau, kaip

ta pasaka vadinasi. Ateik į mano svajonę.

Kita vertus, Georgai, turėjau pagalvoti ir apie tai, kokį

įspūdį jai padariau. Aš taip pat laikiau ją už rankos ir žvelgiau jai tiesiai į akis. O kaip elgiuosi, kai sutinku ją

po Kūčių vakaro pamaldų Katedroje? Pasakau: „Linksmų

Kalėdų /" tai natūralu, bet nepasakau: „Seniai nesima tėme". Ne, klausiu ją, ar ji nesirengia keliauti į Gren

landiją! Ar nesirengia leistis į Grenlandijos ledynus su

astuoniais šunimis ir dešimčia kilogramų apelsinų. Ką

mergaitė galėjo apie mane pagalvoti? Gal ji laiko mane

pamišėliu? Mes abu kalbėjome pro šalį. Žaidėme sudėtingą žaidi

mą, kuriame per daug taisyklių. Mėtėme kamuolį, bet nė

karto nepataikėme į tikslą.

Ir tada, Georgai, Akerio gatvėje staiga pasirodo laisvas taksi. Mergaitė mosteli dešine ranka, automobilis sustoja,

ji nubėga. Pagalvoju apie Pelenę, turinčią bėgti iš rūmų pokylio,

kai laikrodis muša dvyliktą, nes dvyliktą išsisklaido bur tai. Galvoju apie princą, kuris vienas lieka stovėti rūmų

balkone, apleistas, nuliūdęs.

Juk žinojau, kad taip atsitiks. Aišku, mergaitė turi

grįžti namo, kai suskamba Kalėdų varpai. To reikalauja

taisyklės. Mergaitės su apelsinais neklaidžioja gatvėse

Kalėdų naktį. Kitaip kam skambintų varpai? Gal varpai

gali išvaduoti jaunuolius iš Mergaitės su apelsinais kerų?

65




Buvo jau be penkiolikos penkios, ir aš netrukus liksiu

vienas ištuštėjusios Aukštutinės Pilies gatvės gale.

Mintys greitai sukosi galvoje. Turėjau tik sekundę lai ko pasakyti ar padaryti ką nors tokio, kad mergaitė manęs

daugiau nepamirštų.

Galėjau paklausti, kur ji gyvena. Galėjau paklausti,

ar mums ne pakeliui. Galėjau jai paduoti šimtą kronų

už dešimt kilogramų apelsinų, įskaitant trisdešimt kronų

už patirtą nuoskaudą. Juk nebuvau tikras, kad ji mokėjo

su nuolaida. Iš smalsumo galėjau bent paklausti, kodėl ji

perkasi tokias dideles apelsinų atsargas. Atsargas kaupia

daug kas, bet kodėl būtinai apelsinų, o ne, sakykim, obuo

lių ar bananų?

Per tą vieną sekundę mano galvoje šmėsteli mintis

apie kelionę Grenlandijos ledynais, gausią šeimą, gy

venančią Frognerio rajone, semestro pabaigos šventę su

daugybe apelsinų drebučių, taip pat apie kūdikį, mažąją

Ranveigą, kurią šiuo metu rankose sūpuoja raumeningas

tėvelis, prieš porą savaičių baigęs Verslo ekonomikos ins titutą, o prieš mėnesį išrinktas jaunų vyrų klubo „Jėga

ir elegancija“ prezidentu. Regis, šį kartą praleidžiu pro

gą žvilgtelėti į triukšmingą vaikų darželį. Darželinukai

mane kiek nervina.

Bet tinkamų žodžių nerandu, Georgai, tiesiog sunku

juos parinkti. Jai jau sėdant į automobilį spėju tik su

šukti:

- Man rodos, aš myliu tave!

Tai buvo tiesa, bet vos juos ištaręs ėmiau gailėtis.

66

fostein Gaarder



Taksi nuvažiavo. Bet mergaitė nesėdo į jį. Apsigalvo jo. Iš lėto eina šaligatviu šalia manęs, grakščiai nešama

savo kūno ir valios, įdeda savo ranką į manąją - tarytum

pastaruosius penkerius metus mes beveik ir neveikėme

nieko kito, tik laikėmės susitvėrę už rankų - ir linkteli galva norėdama pasakyti, kad turime eiti toliau. Paskui kilsteli galvą, pažvelgia į mane ir sako:

- Kai vėl pasirodys taksi, turėsiu važiuoti. Manęs laukia.

Taip, žinoma, pagalvoju aš, stipruolis vyras ir pa sakiškai žavus kūdikis. O gal mama ir tėtė, tėvas, beje,

pastorius - gal jis ir laikė pamaldas, iš kurių mudu grįž tame - keturios seserys ir du broliai, be to, jaunas šuniu kas, kurį neseniai išsikaulijo mažasis broliukas Peteris. O

gal jos laukia paniuręs džiūsna poliarinių sričių tyrinėto jas su tvarkingai supakuotomis kumštinėmis pirštinėmis, šiltais drabužiais, sniegbridžiais, slidžių tepalu ir inui-

to - danų, danų - inuito kalbų žodynu po Kalėdų eglute?

Šį vakarą mergaitė, aišku, nešvenčia semestro pabaigos, o

vaikų darželyje - atostogos.- Netrukus suskambės Kalėdų varpai, tiesa? - sakau

jai. - Tu negali būti mieste, kai prasidės Kalėdos. Ji nieko neatsako, tik tvirtai ir švelniai spaudžia man

ranką. Atrodo, kad mudu be svorio skrajojome visatoje pri

sigėrę tarpgalaktinio pieno, kad visata priklauso tik mums. Praeiname pro Istorijos muziejų, pasiekiame Rūmų

parką. Žinau, kad bet kuriuo metu gali pasirodyti tak si. Žinau, kad tuoj suskambės varpai, skelbdami Kalėdų

pradžią.

67




Sustoju ir atsigręžiu į ją. Atsargiai paglostau jos drėg

nus plaukus ir sidabrinę segę. Segė šalta kaip ledas, bet

šildo visą mano kūną, šildo vien tai, kad galiu ją liesti.- Kada vėl susitiksime? - klausiu ją.

Ji stovi, žvelgia į asfaltą po kojomis, paskui pakelia

akis į mane. Akių lėlytės neramiai virpa, man rodos, jog

virpa ir jos lūpos. Tada užmena man mįslę, dėl kurios

vėliau ilgai laužysiu galvą. Ji klausia:

- Kiek laiko tu gali laukti?

Ką atsakyti į tokį klausimą, Georgai? Gal tai spąstai?

Jei pasakysiu „dvi ar tris dienas", pasirodysiu labai ne

kantrus. O jei pasakysiu „visą gyvenimą", ji pamanys,

kad jos arba nemyliu, arba esu nenuoširdus. Turėjau ieš

koti kažkokio vidurio.- Galiu laukti, kol širdis paplūs krauju iš ilgesio, - at

sakiau.

Ji nusišypsojo, akyse pasirodė abejonė. Ji pirštu per

braukė man per lūpas. Tada pasakė:

- O kada tai atsitiks? Aš beviltiškai papurčiau galvą ir ryžausi pasakyti tiesą:

- Tikriausiai po penkių minučių.

Atrodo, jai patiko tai, ką pasakiau, bet netrukus ji su

šnibždėjo:

- Būtų labai gera, jei ištvertum kiek ilgiau. Dabar man teko klausti ją:

- Kiek?

- Pasistenk palaukti manęs pusę metų, - atsakė ji. -

Jei išlauksi, galėsime vėl susitikti.

68

Jostein Gaarder



Prisimenu, kaip atsidusau.

- Kodėl taip ilgai?

Mergaitės veidas pasidarė griežtesnis. Atrodė, kad jai

reikia suimti save į rankas.

- Todėl, kad tai yra lygiai tiek, kiek tu turi išlaukti.

Ji matė, kaip mane prislėgė liūdesys. Gal todėl pridūrė:

- Bet jei išlauksi, kitus pusę metų galėsime būti kartu

kiekvieną dieną.

Suskambo varpai. Kaip tik tą akimirką atitraukiau

ranką nuo drėgnų plaukų ir nuo sidabrinės segės. Verge-

lando gatve važiavo laisvas taksi. Atėjo laikas.

Ji pažvelgia man į akis tarytum maldaudama - supra

timo, pastangų panaudoti visas jėgas, protą. Jos akyse vėl

sužvilga ašaros.- Ką gi, linksmų Kalėdų... Janai Olavai, - prataria ji,

sustabdo taksi, įsėda, linksmai man pamojuoja.

Bet ore tvyro likimo ženklas. Ji neatsigręžta. Taksi pa

didina greitį ir dingsta. Man rodosi, ji verkia.

Mane tai pribloškė, Georgai. Mane ištiko šokas. Lai

mėjau loterijoje milijoną, bet po kelių minučių buvo pa

skelbta, kad biliete įsivėlusi klaida ir laimėjimas nebus

išmokėtas, bent kol kas.

Jau kiek kartų klausiau save, kas gi toji nežemiška

Mergaitė su apelsinais! O dabar iškilo dar vienas klausi

mas. Iš kur mergaitė žino mano vardą?

Katedros bokšte ir kitose miesto centro bažnyčiose

tebeskambėjo varpai, skelbdami prasidedančias Kalėdas.

69




Gatvės buvo tuščios. Gal todėl keletą kartų prodainiu

garsiai sušukau šį klausimą į gruodžio naktį: "Iš kur

mergaitė žino mano vardą?" Ne mažiau svarbus buvo ir

trečias klausimas: „Kodėl turi praeiti pusė metų, kol ji vėl norės mane pamatyti?"

Turėjau daug laiko sukti galvą dėl šio klausimo. Die nos bėgo, atsakymų atsirasdavo vis daugiau, tik nežino jau, kuris iš jų teisingas. Žinojau tik keletą simptomų,

bet jau tada mokėjau meistriškai aiškinti ženklus, nusta tyti diagnozę. Gal tik per daug stengiausi, todėl atsirado

labai daug panašių teorijų.Gal mergaitė iš tiesų rimtai serga, galbūt todėl kaž

kas paskyrė jai griežtą apelsinų dietą? Gal jai pusę metų

teks kęsti nemalonias gydymo procedūras Amerikoje ar

Šveicarijoje, nes namie niekas nebegali padėti? Jos akyse

kiekvieną kartą pasirodydavo ašaros, ypač kai skirdavosi su manimi. Bet ji taip pat užsiminė, kad paskui, antrąją

metų pusę, vadinasi, nuo liepos iki gruodžio, galėsime

matytis kiekvieną dieną. Pusę metų turėsiu laukti Mer gaitės su apelsinais, o tada būsiu su ja kiekvieną dieną.

Toji mintis mane džiugino. Iš tiesų, neblogas susitarimas,

rodos, nėra ko skųstis. Juk, galima sakyti, matysimės kas antrą ateinančių metų dieną. Būtų kur kas blogiau, jei

mes kasdien susitiktume pirmąją metų pusę, o antrąją

niekada nesimatytume. Neseniai pradėjau studijuoti mediciną. Žinomas da

lykas, kad medicinos studentai kartais linkę į pesimizmą

savo ir kitų atžvilgiu. Jie tarytum detektyvai žūtbūt nori

70

Jostein Gaarder



nustatyti diagnozę. Juk neretai teologijos studentai ima

abejoti savo tikėjimu, arba, sakykim, teisės studentai ima

kritiškai žiūrėti į savo šalies teisę ir teisingumą. Todėl

griežtai draudžiau sau galvoti, kad mergaitė rimtai serga

ir turi iškęsti skausmingą gydymą svetimose šalyse. Juk

yra daugybė kitų ženklų.

Jei mergaitė serga ar jai pasimaišė protas, tai nepaaiš

kina, iš kur ji žino mano vardą. Buvo dar ir kitas dalykas:

kodėl ji pravirkdavo kiekvieną kartą, kai tik mane pama

tydavo? Ką aš turiu tokio, kas ją taip liūdina?

Dabar galėčiau be galo ilgai pasakoti tau apie mintis,

kurios nedavė ramybės per visas ilgas Kalėdų šventes.

Pavyzdžiui, galėčiau papasakoti, ko prisigalvodavau apie

gausią Frogneryje gyvenančią šeimą. Kiek atsakymų ra

dau į klausimą, kodėl negalėsiu sutikti mergaitės anksčiau

nei po pusės metų. Vienas iš atsakymų, galbūt tipiškas

tokiai situacijai, buvo tas, kad Mergaitė su apelsinais tie

siog per gera gyventi šiame pasaulyje. Todėl labai slap ta iškeliavo į Afriką ir bandys parūpinti maisto ir vaistų

vargingiausiai gyvenantiems to žemyno žmonėms, ypač

ten, kur labiausiai siaučia maliarija ir kitos pavojingos

ligos. Nors, rodos, toks atsakymas nepaaiškina, kam reika

lingi apelsinai. Pagaliau - kodėl gi ne? Gal ji nori vežtis

juos į Afriką? Kaip aš apie tai nepagalvojau iki šiol! Gal

ji paaukojo visas santaupas ir išnuomojo lėktuvo skrydį?

Bet juk mudu susitarėme, Georgai, kad kalbėsime tik

apie tikrus mergaitės pėdsakus. Jei bandyčiau tau at-

71




skleisti visas mintis ir fantazijas, kurios nuolat sukosi

galvoje, turėčiau sėdėti prie kompiuterio kiaurus metus,

o tiek man nebeskirta. Štai koks paprastas paaiškinimas,

kad ir kaip man dėl jo skaudu. Bet kam kalbėti vien apie spėliones. Nors mergaitė

keletą kartų žiūrėjo man į akis, du kartus laikė už ran kos ir kartą perbraukė pirštu per lūpas, vienintelis tik ras dalykas buvo tie keletas žodžių, kuriuos vienas ki tam pasakėme. Taigi buvo svarbu gerai apsvarstyti tuos žodžius. Susirašiau juos ir ėmiau laužyti galvą, ką jie

galėtų reikšti. Kaip tau atrodo, Georgai? Ar tu gali: 1) paaiškinti,

kodėl ji pirko tiek daug apelsinų? 2) pasakyti, kodėl ji kavinėje pažvelgė man tiesiai į akis ir paėmė už rankos

netardama nė žodžio? 3) atsakyti į klausimą, kodėl ji Jon-

go turguje tyrinėjo kiekvieną apelsiną, žiūrėdama, kad

neišsirinktų dviejų visiškai vienodų? 4) kaip nors pa aiškinti, kodėl negalėsime susitikti pusę metų? 5) įminti

pačią didžiausią mįslę - kaip ji sužinojo, kuo aš vardu? Jei išspręsi šį rebusą, Georgai, galbūt rasi atsakymą į

svarbiausią klausimą: kas gi iš tikrųjų yra toji Mergaitė

su apelsinais? Viena iš mūsų? O gal atėjo iš visai kitos

tikrovės, iš kito pasaulio, į kurį dabar turi dar pusę metų

išvykti, o tada grįžti ir apsigyventi pas mus?Šių ženklų negalėjau išsiaiškinti. Negalėjau nustatyti

diagnozės.

72

Jostein Gaarder



Kai mergaitė nuvažiavo Vergelando gatve, pasirodė

dar vienas taksi. Aš jį susistabdžiau ir nuvažiavau į Ka

manių gatvę švęsti Kalėdų su savo šeima. Einarą tą žiemą buvo pagavusi viena aistra - slalomas Triuvano šlaite. Nupirkau jam madingas slidinėjimo pirš

tines, tikėdamasis, kad jis apsidžiaugs jas išpakavęs po

Kūčių vakarienės. Be to, nupirkau dėžutę brangaus mais to jo katinui. Mamai skirta dovana buvo eilėraščių knyga,

parašyta Suomijos švedų poetės Mertos Tikanen. Apie šią

knygą visi kalbėjo. Ji vadinosi „Šimtmečio meilės istori ja". Tėvui ketinau padovanoti jauno norvegų autoriaus

Erlingo Gjelsviko romaną „Tuščia eiga". Pats buvau jį

neseniai skaitęs ir maniau, kad tėvui turėtų patikti. Buvo

ir dar kai kas. Tuo metu svajojau pats ką nors parašyti.

Gal todėl man knietėjo padovanoti tėvui pradedančio ra šytojo kūrinį.

Tuo metu miegodavau mažajame kambarėlyje prie

svetainės. Šiandien tai tavo kambarys, tai yra dabar, kai

rašau šį laišką. Kai tu jį skaitysi, nežinau, kaip viskas atrodys.

Nepasakosiu tau, kaip tais metais šventėme Kalėdas,

nes tai ne šio pasakojimo tikslas. Tik prisipažinsiu, kad

Kūčių naktį nesudėjau akių.

73




Perskaičiau tik pusę ilgo mano tėvo laiško. Turėjau

nueiti į tualetą. Pats buvau dėl to kaltas, nes išgėriau

per daug kokakolos.„Velniava!" - pagalvojau. Turėsiu pereiti svetainę,

prieškambarį ir koridorių sekamas smalsių žvilgsnių,

tarytum pro rikiuotę kareivių, pliekiančių tave lazdo

mis. Bet kitos išeities nėra.

Atrakinau duris, rankraštį padėjau ant lovos, išėjęs

duris vėl užrakinau. Raktą įsikišau į kišenę.

Visas ketvertas tučtuojau susmeigė į mane akis.

Bandžiau apsimesti, kad man visai nerūpi jų įsitempę,

į mane nukreipti žvilgsniai.

- Ar jau baigei? - paklausė mama.

Ji atrodė panaši į didelį klaustuką. Ką gi aš tokio

perskaičiau?

- Ar tai liūdna? - paklausė Jorgenas.

Jorgenas gailėjosi manęs dėl tėvo mirties ir visą

laiką kaip įmanydamas stengėsi jį pakeisti. Gal jam

tai ir pavykdavo, gal tai buvo netgi gražu. Bet juk jis neturėtų užjausti mamos, kad ji neteko vyro, nes pats

užėmė jo vietą, nenoriu sakyti - jo lovą. Manau, širdies

gilumoje Jorgenas džiaugiasi, kad tėtė mirė. Jei ne - jis

neturėtų mamos, neturėtų Miriamos, be to, neturėtų

ir manęs. Kaip sakoma: „Vienas į kapus, kitas - į jo

namus". ~ ---- —......—

Pastebėjau, kad Jorgenas įsipylė didelę stiklinę vis

kio. Būna, kad jis kartais išgeria viskio, bet tik penkta

dieniais ar šeštadieniais. O juk šiandien pirmadienis.

74 Jostein Gaarder



Manau, kad jam visai patiko stovėti kambaryje su

stikline stipraus gėrimo, ne todėl apie tai pasakoju. Bet

gal jis jautėsi nekaip dėl to, kad aš užsirakinau kambaryje ir skaitau kažką, ką man parašė tikras tėvas prieš

pat mirtį, kai Jorgeno mūsų namuose dar nebuvo nė

kvapo? Kai buvau mažesnis, kartais pavadindavau Jor- geną „atėjūnu". Žinoma, tai buvo tik vaikiškas noras jį paerzinti.

- Ar dar daug liko skaityti? - paklausė senelis degdamasis cigarą. Jis geriau suvokė situaciją.

- Perskaičiau tik pusę, - atsakiau. - O dabar einu į tualetą.

- Bet ar tau patinka tai, ką jis parašė? - smalsavo

senelė.-Jokių komentarų! - atšoviau jai. Taip atsako poli

tikai, užspeisti įkyrių žurnalistų klausimų.Tėvai panašūs į žurnalistus. Ir vieni, ir kiti nori vis

ką žinoti. O vaikai ir politikai panašūs tuo, kad ir vie

ni, ir kiti susilaukia klausimų, į kuriuos ne taip lengva atsakyti.

Galbūt laikas arčiau supažindinti jus su šios istori jos veikėjais. Pradėsiu nuo mamos, nes ją, šiaip ar taip,

geriausiai pažįstu.Mamai jau sukako keturiasdešimt. Galiu pasakyti, kad ji subrendusi, savarankiška moteris, nebijanti pasakyti savo nuomonės. Be to, ji „motiniška". Turiu galvoje ne tik tai, kaip ji elgiasi su Miriama. Kartais ji ir




su manimi elgiasi ir kalba, lyg būčiau dvejais ar trejais

metais jaunesnis negu esu. Dažniausiai su tuo taiks-

tausi, bet kartais, ypač kai ateina mokyklos draugai,

mane tai labai erzina. Kaip tik tada ji mėgsta parodyti,

kad aš vis dar tebesu jos mažas berniukas, nors iš tik

rųjų jau keliais centimetrais ją praaugau. Kartą sėdė

jome svetainėje su vienu iš mano draugų, Martinu, o ji

priėjo prie sofos su plaukų šepečiu ir bandė sušukuoti

man plaukus. Tada aiškiai pasakiau jai savo nuomonę.

Nemėgstu pyktis su mama, bet tą kartą ne supykau, o

tiesiog įtūžau. Be to, juk visa tai matė Martinas. Turė

jau ir jam, ir jai parodyti, kad viskam yra ribos. Mama

išbėgo į virtuvę, o po dvidešimties minučių grįžo su

kakava ir kalėdinio pyrago gabalu. Martinas susižavė jęs švilptelėjo, bet aš po to, kas ką tik įvyko, pasijutau

kvailai, kad ji mus aptarnauja. Buvau bebėgąs į virtuvę

pažiūrėti, ar šaldytuve yra alaus. Pamaniau: jei nerasiu

alaus, žinau, kur stovi Jorgeno viskis. Laimė, Martinui

netrūksta humoro. Vėliau mudu, žinoma, viską aptarėme. Manau, kad jis pajuto mamai didesnę pagarbą,

kai papasakojau, kad ji - Valstybinės meno akademijos

dėstytoja.

- Jei pasirodys naujas Pikasas, žinok, pas ką jis mo

kėsi, - pasakiau jam.Po visko, kas įvyko, norėjau pabrėžti jos teigiamas

savybes.

Sunkoka rašyti apie savo motiną, ypač apie jos įgei

džius, ydas ir panašius dalykus, bet vieną charakterin-

76 Jostein Gaarder



gą savybę ji tikrai turi. Mama mėgsta saldainius - gu-

minukus, visokiausius. Visur namuose mėtosi guminu-

kų laiveliai, Fazerio dėžutės, angliški saldainiai. Pasta

ruoju metu ji ėmė valgyti guminukus slaptai, mat ir aš,

ir Jorgenas kalbėjomės su ja, aiškinome, koks tai blogas

įprotis. Jorgeno nuomone, nuo saldumynų gali padidė

ti kraujospūdis. Galbūt tai perdėta baimė, bet mamą

įspėjimai paveikė tik tiek, kad ji prisaikdino mane nie

ko nesakyti Jorgenui, kai ji mieste nusiperka maišelį

guminukų laivelių ar dėžutę angliškų saldainių.

Jei kalbėsime apie mamos geriausią savybę, tai ją

galima išreikšti dviem žodžiais: gera nuotaika. Bet

didžiausia jos yda yra bloga nuotaika. Nedažnai pa

sitaiko, kad mama atsidurtų kažkur tarp šių dviejų

būsenų. Dažniausiai mama būna geros nuotaikos, bet

kartais pasidaro baisiai surūgusi. Taigi ji visada būna

kokios nors nuotaikos, niekada - abejinga. Mėgstamas

mamos sakinys: „Dabar sulošime partiją kortomis, o

tada - miegoti".O dabar apie Jorgeną. Jo ūgis - tik šimtas septynias

dešimt centimetrų, tai yra toks pat kaip mamos. Suau

gusiam vyrui tai nelabai įspūdinga. Daugelis mano,

kad tai trūkumas, beje, ne vienintelis, mat Jorgenas dar

ir rudaplaukis. Jo oda blyški, vasarą niekada neįdega,

nuo saulės tik parausta ir nusvyla. Net ant rankų jo

plaukai rudi. Kaip jau minėjau, jis laikosi madų, gal

net kiek dėl jų pamišęs. Ne kiekvienas vyras ant vo

nios lentynėlės turi trijų rūšių dezodorantų ir keturių




rūšių skutimosi odekolono. Ne kiekvienas ryžtųsi išeiti į gatvę su geltonu kupranugario vilnos megztiniu ir

juoda šilkine šerpe. Bet Jorgenui - nė motais. O svarbiausia - jam tai labai tinka.Nežiūrint viso to, Jorgenas dirba ekspertu krimina

linėje policijoje! Nuolat primena mums, kad turi „saugoti paslaptis", bet kartais neiškentęs prasitaria. Porą

kartų atsitiko taip, kad mes sužinojome svarbių smulkmenų apie kriminalines bylas pirma, negu apie tai parašė laikraščiai. Manimi jis pasitiki, ir tai man patinka. Žino, kad niekam neišplepėsiu policijos paslapčių.

Jorgenas mano žinąs atsakymus į visus klausimus, bet tai toli gražu ne taip. Neseniai IKEA parduotuvėje

pirkome drabužių spintą mano kambariui. (Mat imta

jaudintis, kad mano drabužiai mėtosi po visus namus, nors tai, švelniai tariant, netiesa. Pirmame aukšte niekad nenumetu net kojinės, nes ten beveik nebūnu.) Visą

popietę montavome spintą, o vakare bandėme rasti jai

tinkamą vietą. Jorgenas užsispyręs tvirtino, kad spinta turi stovėti pasienyje prie durų, bet aš kategoriškai nesutikau. Man atrodė, kad tinkamiausia vieta - prie lango, nors tada ji puse centimetro susiaurina vaizdą į kiemą. Pareiškiau, kad tai mano kambarys ir kad man

nesvarbu prarasti pusę centimetro lango šviesos. Priminiau Jorgenui, kad gyvenu šiuose namuose daug ilgiau už jį, be to, geriau, jei spintą gali atidaryti ir tada, kai kambario durys praviros. Žinoma, viską padarėme,

kaip aš norėjau, bet Jorgenas su manimi nesikalbėjo

78 Jostein Gaarder



visą parą, o kai pagaliau prašneko, buvo matyti, kad

jam nelengva.

Geriausia Jorgeno savybė galbūt ta, kad jis visą

laisvalaikį praleidžia stengdamasis iš manęs pada

ryti sportininką. Anot jo, visi žmonės turi raumenis,

bet raumenis reikia mankštinti. Jorgeno silpnoji vieta,

kad jis nenori pripažinti, jog aš turiu kitokių planų

negu tapti sportininku. Manau, jam mažai rūpi, kad

aš stropiai mokausi „Mėnesienos sonatos". Mėgsta

mas Jorgeno posakis, be abejo, yra: „Viskas priklauso

nuo ryžto".

~Prieš pradėdamas pasakoti apie senelę ir senelį,

noriu pabrėžti, kad pažįstu juos labai gerai, tikrai ne

blogiau už Jorgeną, nes keletą metų gyvenau pas juos

Tionsberge. Ypač ilgai svečiavausi pas senelius tuo

metu, kai mama susidraugavo su Jorgenu. Tada bu

vau tik dešimties metų. Manau, kad juodu vargu ar

būtų tapę tikra pora, jei nebūtų galėję manęs išsiųsti

pas senelius keletą dienų ar net savaičių. Dėl to nė kiek nesiskundžiu. Priešingai, man visada patiko svečiuotis

Tionsberge. Be to, manau, jog mama ir Jorgenas elgėsi

protingai, kad nevertė manęs stebėti jų įsimylėjimo ir

flirto laikotarpio. Ir taip teko prie daug ko priprasti.

Kartą užlipau į antrąjį aukštą pasakyti jiems „labanakt"

ir užtikau juos besiglėbesčiuojančius patale. Man tai

nepatiko, todėl apsisukau ir tyliai nulipau laiptais. Gal

atrodytų kitaip, jei Jorgenas būtų mano tikras tėvas. O

gal ir ne. Man tai nepasirodė labai bjauru, bet verčiau




jie būtų užsidarę miegamojo duris, pasakę, kad eina

miegoti. Nebūčiau taip kvailai pasijutęs. Nebūčiau pa

sijutęs toks vienišas.Senelei netrukus sueis septyniasdešimt. Ji visą gy

venimą dirbo dainavimo mokytoja. Mėgsta visokią mu

ziką, bet labiausiai Pučinį. Nori, kad ir aš pamėgčiau

„Bohemą". Bet man, atvirai kalbant, itališka muzika

atrodo kiek per saldi, ne išimtis ir „Bohema", toks

meilės ir tuberkuliozės mišinys, šiaip jau senelė labai

myli gamtą, ypač paukščius. Mėgsta visokiausias jūros

gėrybes ir net išrado specialias jūros salotas, kurias ji

vadina „Tionsbergo salotomis" (krevečių, krabų ir žu

vies frikadelių mišinys, kur originaliausias dalykas

yra žuvies frikadelės). Kiekvieną rudenį kviečia mane

į Tjomės salą rinkti grybų. Stiprioji senelės savybė - ji

žino visų paukščių vardus ir gerai išmano, kur jie peri.

Silpnoji - negali gaminti maisto nedainuodama Pučinio

arijų. Nebandžiau jos nuo to atkalbėti, būtų negražu,

nes senelė labai puikiai gamina valgį. Mėgstamas sakinys: „Sėskis, Georgai, pasikalbėsime".

Prieš išeidamas į pensiją senelis dirbo Valstybės me

teorologijos tarnyboje. Jis ir dabar tebesidomi šia sriti

mi ir kasdien perkasi laikraštį „Verdens Gang", norė

damas pakomentuoti Sirės Kalvig orų prognozes. Rūko

cigarus, bet, kaip pats sako, tik per šventes. Mano ap

silankymas pas senelius Tionsberge jam visada šventė,

taip pat ir mūsų iškylos valtimi. Jis labai linksmas ir są

mojingas žmogus, galima sakyti - trykštantis humoru,

80

Jostein Gaarder



be to, niekada nebijo tiesiai pasakyti savo nuomonės. Jei jam atrodo, kad senelės šukuosena baisi, nedelsdamas tą ir pasako. Bet visada pagiria ją už gražią šukuoseną. Šiltąją metų pusę praleidžia šcheruose su savo motorine

valtimi, o likusį laiką skaito laikraščius. Kartais parašo

kokią žinutę į vietinį Tionsbergo laikraštį. Visi jį laiko

šiokia tokia Tionsbergo įžymybe. Jo stiprioji savybė ta, kad jis puikiai valdo savo valtį jūroje. Silpnoji - kad

kartais jaučiasi kone Tionsbergo karaliumi. Mėgstamas

posakis: „Bepigu mums, turtingiems!"Kelis kartus buvo paminėtas ir dėdė Einaras. Kai

skaičiau apie jį, mane sudomino, kad tą rudenį, kai tėtė sutiko Mergaitę su apelsinais, dėdei Einarui buvo

tiek pat metų, kiek man dabar. Šiandien jis - didelio prekybos laivo pirmasis šturmanas, nevedęs, bet sklin

da gandai, kad turįs po mylimąją kiekviename uoste. (Vienu metu įtarinėjau, kad jis turi mylimąją pačiame

laive. Šiaip ar taip, kažkokia Ingrida apie pusę metų

plaukiojo su juo, bet paskui staiga kažkur dingo). Jis daug kartų žadėjo pasiimti mane į kelionę po užsie

nius, bet tai tik tuščios kalbos; iki šiol iš to nieko neišėjo. Jo stiprioji ypatybė ta, kad jis yra turbūt šauniausias dėdė visoje Norvegijoje. Silpnoji: niekada nesilaiko

pažado. Mėgstamas posakis: „Tu net nenutuoki, kas

yra jūra!"Lieka dar vienas personažas, kurį apibūdinti sun

kiausia - Georgas Riodas. Mano ūgis - šimtas septyniasdešimt keturi centimetrai, taigi esu keturiais cen-




timetrais aukštesnis už Jorgeną. Manau, jam tai nelabai patinka, nors, ko gero, jis vis tiek jaučiasi pranašesnis

už mane (!). Kadangi Georgas Riodas ir aš esame vienas ir tas pats asmuo, nematau, kaip jis vaikšto, kaip

apskritai keičia savo vietą erdvėje. Tiesa, kartais galiu

pažvelgti jam į akis. Tai būna tais retais atvejais, kai sustoju prieš veidrodį. Gali pasirodyti nekuklu, bet turiu prisipažinti, kad priklausau prie tos žmonių kategorijos, kuri daugiau ar mažiau patenkinta savo išvaizda. Nepasakyčiau, kad esu gražuolis, bet, šiaip ar taip, nesu ir bjaurus. Žinoma, tokius dalykus reikia vertinti atsargiai. Kažkur skaičiau, kad daugiau kaip dvidešimt procentų moterų manosi priklausančios trims

procentams gražiausių moterų visoje šalyje. Tokioje

lygtyje, žinoma, nesuvesi galo su galu. Nežinau, kiek

žmonių yra įsitikinę, kad priklauso trims procentams pačių bjauriausių. Turėtų būti baisu, jei visą gyvenimą

jautiesi nepatenkintas, kad esi toks koks esi. Tikrai ne

linkiu, kad Jorgenas jaustųsi nelaimingas dėl savo raudonų plaukų ar dėl to, kad be batų jo ūgis tik šimtas septyniasdešimt centimetrų. Kartais apie tai pagalvoju, bet nė karto neišdrįsau tiesiai jo paklausti.

O dėl mano išvaizdos, tai didžiausią susirūpinimą

kelia neseniai pasirodę nemalonūs spuogeliai kaktoje.

Mažai guodžia mintis, kad po ketverių ar aštuonerių

metų jie išnyks. Jorgenas tvirtina, kad jie galbūt išnyktų, jei imčiau kartu su juo daryti jogos pratimus, bet aš nesileidžiu įkalbamas. Beje, kvaila mane įkalbinėti. Da-

82¡ostein Gaarder



bar aš tikrai neklausysiu jo patarimų, nes Jorgenas manys, kad tai darau tik norėdamas atsikratyti spuogų.

Iš tėvo paveldėjau mėlynas akis, mano plaukai šviesūs, šviesi ir oda, bet vasarą galiu gražiai įdegti. Stiprioji savybė: Georgas Riodas priklauso prie tos žmoni

jos dalies, kuri suvokia, kad gyvena vienoje Paukščių

Tako planetoje. Silpnoji: nesu tipiškas narsuolis. Būtų

neblogai šiuo požiūriu tapti kiek ryžtingesniam. Mėgs

tamas posakis: „Dėkui, ir jums to linkiu".

Pabuvęs tualete turėjau per svetainę grįžti į savo

kambarį. Suaugusieji nepasakė nė žodžio. Aišku, jie susitarė manęs daugiau nekalbinti. Atsirakinau duris į

tą patį kambarį, kuris kadaise buvo mano tėvo kambarys, užsirakinau iš vidaus ir griuvau į lovą. Netrukus sužinosiu, kas gi toji Mergaitė su apelsinais, jeigu, žinoma, tėtė su ja dar kada nors susitiko. Gal ji buvo ragana? Šiaip ar taip, jai pavyko jį apkerėti. Tai dar viena

priežastis, kodėl tėtei atrodė taip svarbu man apie ją

papasakoti. Prieš mirtį jam labai rūpėjo papasakoti tai

savo sūnui.Manęs neapleidžia mintis, kad Mergaitė su apelsi

nais vienaip ar kitaip susijusi su Hablo teleskopu, su

visata ir kosmosu. Tėtė parašė nepaprastus žodžius, iš

kurių man susidaro toks įspūdis. Atverčiau keletą lapų atgal ir dar kartą perskaičiau: Ji... tik tvirtai ir švelniai

spaudžia man ranką. Atrodo, kad mudu be svorio skra

jojome visatoje prisigėrę tarpgalaktinio pieno, kad visata

priklauso tik mums.




Gal Mergaitė su apelsinais atskrido iš kitos planetos? Šiaip ar taip, netrūksta užuominų, kad ji buvo

iš kitokio pasaulio negu mūsiškis. Gal ji pasirodė su

NSO? Žinoma, tokiais dalykais netikiu, tikriausiai netikėjo ir mano tėvas. Bet gal tuo tikėjo ji? Tai būtų beveik dar baisiau.

Hablo teleskopas apskrieja Žemę per devyniasdešimt septynias minutes dvidešimt aštuonių tūkstančių

kilometrų per valandą greičiu. Palyginkime: pirmasis

garvežio velkamas traukinys šešiasdešimt aštuonis kilometrus nuo Kristianijos iki Eidsvolo pūškuodavo dvi ir pusę valandos. Suskaičiavau, kad vidutinis traukinio

greitis buvo maždaug dvidešimt aštuoni kilometrai per

valandą. Taigi Hablo teleskopas tūkstantį kartų greitesnis už pirmąjį Norvegijos traukinį. (Mano mokytojo

nuomone, suradau labai vykusį palyginimą!)Dvidešimt aštuoni tūkstančiai kilometrų per valan

dą! Iš tiesų galima kalbėti apie skrajojimą visatoje be

svorio, apie tai, kad jautiesi tarytum prisigėręs „tarpgalaktinio pieno"! Juo labiau kai teleskopo fotografuo

jamos galaktikos nutolusios nuo Paukščių Tako daug

milijonų šviesmečių.Hablo teleskopas turi du sparnus su saulės baterijo

mis. Jie yra dvylikos metrų ilgio, dviejų ir pusės metro

pločio ir teikia palydovui trijų tūkstančių vatų energiją. Betgi dvejetas balandėlių, išėjusių iš Katedros ir žingsniuojančių pro Istorijos muziejų Rūmų parko link, ne-

84 Jostein Gaarder



tupėjo ant Hablo teleskopo sparnų. Nors kas žino, gal

juodu buvo septintame danguje?

Pasiėmiau lapų pluoštą ir ėmiau skaityti toliau.

Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų nebandžiau ieškoti Mer gaitės su apelsinais. Žemėn nusileido Kalėdų ramybė. Bet

sausio pradžioje vėl ėmiausi paieškų. Jaučiausi kupinas

mŠimtus kartų bandžiau ją susirasti, bet viskas veltui,

todėl nėra ko ir pasakoti. Manau, tu jau perpratai šio

pasakojimo ritmą ir logiką. Padarysiu vieną išimtį. Ji susijusi su svarbiu daly

ku, kurio nepaminėjau vardydamas mįsles ir siūlydamas

jas įminti. Sena kelioninė striukė, Georgai! Ką ji liudija? Ji leido man spėlioti apie alinančią kelionę slidėmis per

Grenlandijos ledynus. Dėl jos aš iš pradžių pamaniau, kad Mergaitė su apelsinais galbūt labai neturtinga. Bet

juk pirmų pirmiausia striukė liudijo, kad mergaitė mėgs

ta dažnai būti gryname ore, gamtoje.Tą žiemą daug slidinėjau. Gal tie slidžių žygiai po

Oslo apylinkes ir į kalnus padėjo mano kūnui keletą mė nesių ištverti ir nepasiduoti karštligiškam negalavimui. Nesirengiu tau pasakoti apie slidžių išvykas, nes jose




mergaitės nė karto nesutikau: nei miesto apylinkėse, nei

kalnų trasose, nei Kikute, nei Strykene ar Harestuoje. Bet

pagaliau prisiartino kovo pradžia, artėjo Holmenkoleno

sekmadienis, kai slidinėti išsiruošia visas miestas. Min

tis apie būsimą šventę su šuoliais nuo tramplino žadino

širdyje džiaugsmingą viltį. Maniausi teisingai suguldęs

visus dėlionės kubelius, perpratęs galvosūkio raktą. Ta

rytum lažybose būčiau atspėjęs vienuolikos futbolo rung

tynių rezultatą. Liko tik viena kova, laimėjimas beveik

garantuotas.

Gražiu oru į Holmenkoleną susirenka daugiau kaip

penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Atšlaitėse tą dieną

kapanojasi nemažas Oslo gyventojų procentas. Bet kiek

procentų dalyvių vilki senomis šiltomis striukėmis, kaip

tau atrodo? Jei paklaustum, pasakyčiau: beveik šimtas

procentų.

Tą sekmadienį susiruošiau į Holmenkoleną. Oras buvo

visai neblogas, o tai jau pusė sėkmės. Turėjau penkiasde

šimt tūkstančių progų ją susitikti. Pasakysiu viena: senų šiltų striukių, įvairiausių saulėje išblukusių variantų tą

kovo sekmadienį Holmenkolene tikrai netrūko. Galėjai pa

manyti, kad visos jos čia susirinko, kad čia joms tikras

Eldoradas. Į trampliną beveik nė nepažvelgiau, dairiausi

tik į striukes. Daugybę kartų iš tolo išvydęs Mergaitę

su apelsinais, vos nepratrūkdavau kaip pamišęs rėkti iš

džiaugsmo, bet netrukus paaiškėdavo, kad tai ne ji. Ke

letą kartų pamačiau net pasakiškąją sidabrinę segę, bet

vėlgi ne jos.

86

Jostein Gaarder



Holmenkolene ji nepasirodė, Georgai. Tokia buvo

mano vienintelė išvada, vienintelis dalykas, kurį galų

gale supratau. Net nepastebėjau, kas laimėjo varžybas,

nepastebėjau nieko, vien tai, kad mergaitės ten nebuvo. Mano akys ieškojo tik jos, bet viskas veltui.

Nuo tada tik vieną kartą buvau nuėjęs į Holmenkoleno

šventę. Nežinau, ar tau dabar neįsižiebė mažytė raudona

lemputė. Gal bent pro rūką prisimeni, ką mudu veikėme

tąsyk, kai tau buvo pusketvirtų metų.Stovėjome šlaito apačioje ir žvelgėme aukštyn į šuoli

ninkus nuo tramplino. Tą kovo dieną oras buvo nepapras tas. Retas svečias - pietų vėjas glostė žemę, oro tempera tūra buvo kone vasariška. Sniegą šuoliams nuo tramplino

teko vežti vos ne iš kito Norvegijos galo, iš Finsės aukšti kalnių. Auksą laimėjo Jensas Veisflogas, nušluostydamas norvegams nosį. Beje, tai nebuvo didelė staigmena, juk

Veisflogas buvo laimėjęs ir praėjusiais metais. Patikėsiu tau vieną paslaptį. Tą šiltą kovo dieną, kai

mudu su tavimi vaikštinėjome po Holmenkoleną, aš irgi kartais nejučiomis imdavau dairytis Mergaitės su apel

sinais. Ir po dešimties metų negalėjau pamiršti nusivylimo.

Man liko mažai laiko. Bet ne tik todėl savo pasakojime

praleisiu kelias savaites. Tada kai kas įvyko. Balandžio pabaigoje pašto dėžutėje netikėtai radau

gražų atviruką. Šeštadienį aplankiau tėvus Kamanių

gatvėje. Atvirukas atėjo ne į Adamstueną, kur keletą mė-

87




neštų gyvenome su Gunaru, o į tėvų namus, bet buvo

adresuotas man.

Ir ką manai? Nuotraukoje išvydau nuostabų apelsinų

sodą ir didelėmis raidėmis užrašą: PATIO DE LOS NA-

RANJOS. Kiek supratau, ispaniškai tai reiškė maždaug

Apelsinų sodas. Jau sakiau tau, kad mokėjau neblogai

skaityti ženklus. Apelsinų sodas! Širdis suspurdėjo krūtinėje. Yra toks

dalykas, Georgai, vadinamas kraujospūdžiu. Ypatingais

atvejais jis gali staiga pakilti, tiesiog šokte pašokti. Bet dėl to neturėtum vengti stiprių išgyvenimų ar didelių

įspūdžių. (Šiaip ar taip, nenorėčiau, kad pradėtum skrai dyti parasparniu, šokinėti parašiutu ar juo labiau smigti

žemyn galva, prisirišęs tampriu lynu.) Pažiūrėjau į kitą atviruko pusę. Antspaudas buvo Se

vilijos, o užrašas trumpas: Negaliu tavęs pamiršti. Ar

palauksi dar truputį? Daugiau nieko, nei vardo, nei siuntėjo adreso. Tik ran

ka pieštas veidas, jos veidas, Georgai, voveraitės veidas. Buvo matyti, kad jį piešė dailininkas, netgi talentingas.

Tiesą sakant, labai nenustebau. Mergaitė su apelsinais buvo Apelsinų sode, kurgi jai daugiau būti? Ji iškeliavo

namo, į savo karalystę, į Apelsinų šalį. Taip aš ir vaiz

davausi. Juk ir vaikelis Jėzus pasiliko šventykloje, norėjo

būti savo Tėvo namuose.Viskas atrodė suprantama. Visos mįslės įmintos, pa

siansas sudėliotas iki galo. Svetimoje šalyje Mergaitė su

apelsinais pusę metų atsikvėps, įnoringai, galima saky-

88

Jostein Gaarder



ti, artistiškai tyrinės apelsinų įvairovę, o paskui, gali mas dalykas, paliks savo aistros objektą ir kitą metų pusę

kasdien matysis su manimi. Paskui jai galbūt vėl reikės

įkvėpti oro, bet tai bus jau visai kas kita. Mane pagavo įkarštis, smegenys gausiai gamino me

džiagą, kurią mes, gydytojai, vadiname endorfinais. Ši, galima sakyti, liguista pakilimo būsena turi savo pavadinimą. Sakoma, kad pacientas yra euforiškas. Toks

apibrėžimas man tuo metu visiškai tiko. Nedelsdamas

nubėgau pas tėvus. Juodu sėdėjo žiemos sode, mama žalioje supamojoje kėdėje, o tėtė sename šezlonge su šešta dieninio laikraščio numeriu. Įpuoliau pas juos be kvapo

ir pareiškiau, jog ketinu vesti. To man nederėjo sakyti,

nes po keliolikos minučių pasijutau blogai. Smegenys nu stojo gaminti endorfinus, euforija dingo kaip nebuvusi.

Juk aš nieko nesupratau, žinojau mažiau negu kada nors iki šiol.

Mergaitė su apelsinais dar tada išsidavė, kad žino

mano vardą, o dabar paaiškėjo, kad žino ir pavardę. Dar labiau mane nustebino, Georgai, kad ten, Apelsinų ša

lyje, ji turi mano adresą, Kamanių gatvės adresą. Ką tu

pasakysi? Tai atrodė gražu, buvo malonu apie tai galvoti,

kad ir kas atsiskleistų įminus mįslę. Bet argi ne skaudu,

kad ji iškeliavo į Ispaniją ir nė žodelio man apie tai neužsiminė tomis pasakiškomis minutėmis, kai susikibę už

rankų ėjome Rūmų parko link, kol dar nebuvo suskambėję Kalėdų varpai, kol Pelenei dar nereikėjo galvotrūkčiais pulti į karietą, kol karieta nevirto moliūgu?

89




Buvo prabėgę trys ir pusė mėnesio, per kuriuos, beje,

dvidešimt penkis kartus slidinėjau, tikriau sakant, ieško

jau jos.O gal Mergaitė su apelsinais per tą laiką spėjo pa

būti Maroke, Kalifornijoje ir Brazilijoje? Apelsinas šian

dien tapo visos planetos naudinguoju augalu, Georgai.

Man rodos, jau seniai laikas jį kanonizuoti ir paskelbti

svarbiausiu gamtos produktu. Gal mergaitė slapta dirba

Jungtinių Tautų Apelsinų Inspekcijoje (JTAI)? Gal atsi

rado iki šiol visiškai negirdėta paslaptinga apelsinų liga?

Gal todėl mergaitė vaikščiojo į Jongo turgų? Gal tikrino

apelsinų būklę? Gal kas savaitę rinko kontrolinius pa

vyzdžius?

Gal ji buvo nukeliavusi ir iki pat Kinijos? Jau seniai

žinau, kad žodis „apelsinas" reiškia „kiniškas obuolys“.

Juk pirmiausia apelsinai atkeliavo pas mus iš Kinijos.

Bet jei mergaitė išvyktų į piligriminę kelionę Kinijon,

kur kadaise išsiskleidė pirmas žemėje apelsino žiedas,

juk negalėčiau pasiųsti jai atviruko adresu: Mergaitei su apelsinais. Kinija. Kinų laiškanešiui būtų be galo sunku

ją rasti tarp daugiau kaip milijardo Kinijos gyventojų. Aš

pats, žinoma, ją rasčiau, bet kas gali garantuoti, kad kinų

laiškanešys bus toks uolus kaip aš?

Ką gi, Georgai, turime skubėti toliau.

Keletą dienų nusprendžiau atitrūkti nuo mokslo, pa

siskolinau iš tėvų tūkstantį kronų ir užsisakiau skrydį į

Madridą su nuolaida. Madride pernakvojau pas klasės

90

Jostein Gaarder



draugo dėdę, o kitą rytą ankstyvu lėktuvu išskridau į Seviliją.

Toli gražu nebuvau tikras, kad ją sutiksiu. Pamaniau,

kad galimybių maždaug tiek pat, kiek buvo Holmenko-

lene. Tai dar ne viskas. Jei nesutiksiu jos Sevilijoje akis į akį, galbūt sužinosiu, kad ji visai neseniai čia lankėsi, pavyzdžiui, prieš išvykdama į Maroką. Šiaip ar taip, ap žiūrėsiu Apelsinų kraštą, pakvėpuosiu tuo pačiu rūgšto

ku apelsinų kvapu, kuriuo ji neseniai kvėpavo, pavaikš-

tinėsiu tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis ji vaikščiojo,

pasėdėsiu ant tų pačių suolų, ant kurių ji sėdėjo. Vien dėl

to verta ten nukeliauti. Be to, kas žino, gal rasiu ir ryš kesnių jos pėdsakų, pavyzdžiui, tame Apelsinų sode, jei

tik man pavyks į jį patekti. Įsivaizdavau, kad toji šventa

vieta apjuosta griovių, pylimų, saugoma piktų šunų ir

rūsčių sargybinių. Bet į Apelsinų sodą patekau praėjus vos pusvalan

džiui, kai lėktuvas nusileido Sevilijoje. Sodas buvo pri

siglaudęs prie didžiulės katedros - graži, mūrų apsupta apelsinų giraitė, sakytum, pavyzdingai tvarkomas skve

ras. Apelsinmedžiai susodinti tvarkingomis eilėmis, apki bę pernokusiais vaisiais.

Tik mergaitės ten neradau. Atrodė, išėjo pasivaikščioti

po miestą ir tuoj grįš... Bandžiau samprotauti ramiai. Įtikinėjau save, kad

nėra ko tikėtis iš karto pamatyti Mergaitę su apelsinais.

Gal tai nepavyks ir per pirmąsias dienas. Todėl ilgiau

kaip tris valandas Apelsinų sode neužtrukau. Bet išeida-

91




mas dėl visa ko prie seno fontano palikau raštelį: Aš taip

pat apie tave galvojau. Ne, ilgiau laukti negaliu. Lapelį

prispaudžiau nedideliu akmenuku.Savo vardo neužrašiau, neparašiau ir kam skirtas laiš

kelis, tik apačioje nupiešiau savo veidą. Piešinys buvo nė

kiek nepanašus į mane, bet buvau tikras, kad mergaitė,

radusi lapelį, supras, ką jis vaizduoja. Netrukus ji turėtų

grįžti. Juk bent retkarčiais ateina pasižiūrėti, ar jai nėra

laiškų.

Po geros valandos, kai padėjau lapelį ir išėjau pasi

vaikščioti po miestą, sutrikęs pajutau, jog galbūt pada

riau didžiulę klaidą. Turi palaukti manęs pusę metų.

Jei palauksi, galėsime vėl susitikti. Tada ją paklausiau,

kodėl turiu taip ilgai laukti. Mergaitė su apelsinais pa

prastai ir aiškiai atsakė: Kaip tik tiek laiko turi palauk

ti. Jei tai padarysi, kitą pusę metų galėsime būti kartu

kiekvieną dieną.

Ar supranti, Georgai? Aš sulaužiau taisykles, nesu gebėjau išlaukti jos pusę metų. Todėl dabar jos pažadas,

kad pusę metų būsime kartu, nebegaliojo.

Mūsų iškilmingą sutartį lengva suprasti, tik labai sun

ku jos laikytis. Visos pasakos turi savo taisykles. Galbūt

kaip tik taisyklės leidžia atskirti vieną pasaką nuo kitos.

Tokių taisyklių visai nebūtina suprasti. Reikia tiesiog jų

laikytis. Jei ne - pažadai netesimi!

Ar suvoki, Georgai? Kodėl Pelenė turėjo grįžti iš rūmų

pokylio dvyliktą valandą? Nežinau. To tikriausiai nežino-

92

Jostein Gaarder



jo nė pati Pelenė. Bet jei burtai padeda patekti į stebuklingą svajonių karalystę, negalima klausinėti: kodėl, kam?

Reikia priimti sąlygas, kad ir kokios jos nesuprantamos.

Jei Pelenė nori ištekėti už princo, turi pabėgti iš puotos

prieš laikrodžiui išmušant dvyliktą. Tai visiškai paprasta, kaip dukart du. Ji turi laikytis taisyklių. Jei ne - neteks puošnaus drabužio, o karieta virs moliūgu. Todėl ji sten giasi parvažiuoti namo prieš dvyliktą, ir jai tas pavyksta,

tik netikėtai pameta kurpaitę. Tiesa, keista, bet kaip tik

tai galų gale padeda princui ją rasti. Piktosios seserys

nesilaikė taisyklių ir už tai nubaudžiamos.Šioje pasakoje taisyklės buvo kitokios. Jei aš tris kartus

pamatysiu mergaitę su dideliu apelsinų maišeliu rankose,

ji bus mano. Bet taip pat turėjau ją sutikti per patį Kū čių vakarą ir galbūt padaryti dar daugiau: pažiūrėti jai

į akis kaip tik tada, kai suskambo Kalėdų varpai, paliesti

jos stebuklingą plaukų segę. Tada liko tik vienas išban dymas: nematyti jos pusę metų. Neklausk kodėl, Georgai,

bet tokios buvo taisyklės. Jei neįveiksiu paskutinio lemia mo išbandymo, jei pusę metų neištversiu be Mergaitės su apelsinais, visos mano pastangos nueis vėjais, viskas

bus prarasta. Puoliau atgal į Apelsinų sodą. Laiškelis buvo dingęs.

Net nežinojau, ar jinai jį pasiėmė. Juk jį galėjo pasičiupti

bet koks norvegų turistas.Tą pačią akimirką, kai pamačiau akmenuką, po kuriuo

padėjau lapelį - o lapelis, kaip jau sakiau, dingo - man

atėjo į galvą dar viena netikėta mintis. Ji suteikė man

93




vilties, nors ir buvau sulaužęs taisykles. Matai, Georgai.

Mergaitė man parašė atviruką, nes žinojo mano adresą.

Aš parašiau atsakymą, o adreso, kuriuo galėčiau jį išsiųs

ti, nežinojau, todėl turėjau pats atgabenti lapelį greituoju

paštu į Apelsinų sodą, iš kur ji išsiuntė man atviruką.

Argi mudu nebuvome vienas kito verti? Juk ir ji su

laužė taisykles. Kaip tu manai, Georgai? Tu gali taip pat

gerai suprasti šios pasakos taisykles kaip ir aš.

Nors, kita vertus, ji vis dėlto prašė mane dar truputį

palaukti. Iš esmės ji tik atnaujino sutartį. O aš atsakiau,

kad negaliu priimti jos sąlygų, kad nebegaliu ilgiau lai

kytis taisyklių.

Ji rašė: Aš galvojau apie tave. Ar gali dar truputį

palaukti? Bet, Georgai, jei į jos klausimą atsakyčiau, kad nega

liu, ką tada, jos nuomone, turėčiau daryti?

To aš nežinojau. Be to, buvau per daug įsitraukęs į šią

istoriją. Turėjau susirasti mergaitę.

Iki tol niekada nebuvau lankęsis Sevilijoje ir apskritai

Ispanijoje. Netrukus kartu su turistų srautu patekau į

senąjį žydų kvartalą, vadinamą Santa Cruz. Jis atrodė

kaip didžiulė šventykla, sukurta kultūrinio vaismedžio

apelsino garbei. Visos aikštės, visi turgūs buvo apsodinti

apelsinmedžiais. Apėjęs visas aikštes ir neradęs Mergaitės su apelsinais,

galų gale atsisėdau vienos aikštės kavinėje, radęs laisvą

kėdę apelsinmedžio pavėsyje. Iš visų Santa Cruz aikščių

ši buvo gražiausia. Ji vadinosi Plaza de la Alianza.

94

Jostein Gaarder



Sėdėjau ir svarsčiau. Kai ieškai žmogaus dideliame

mieste ir nežinai, kur jis galėtų būti, kas geriau: klajoti iš

vienos vietos į kitą ar atsisėsti kur nors centre ir laukti,

kol tas, kurio ieškai, pasirodys pats?

Perskaityk šį sakinį du kartus, Georgai, prieš nuspręs

damas. Aš padariau tokią išvadą: gražiausia Sevilijos da

lis yra Santa Cruz rajonas, o gražiausia aikštė - Plaza

de la Alianza. Jei mergaitė galvoja panašiai kaip aš, ji

anksčiau ar vėliau čia pasirodys. Mudu susitikome Oslo

kavinėje, paskui Katedroje. Mudviem su mergaite ne kartą

puikiai pavyko atsitiktinai pasipainioti vienas kito kelyje.

Nusprendžiau dar pasėdėti. Buvo tik trečia valanda,

taigi galėjau sėdėti Plaza de la Alianza mažiausia aš-

tuonias valandas. Man tai neatrodė per ilgai. Prieš iš skrisdamas iš Oslo užsisakiau vietą mažame pensionate

netoliese. Ten man pasakė, jog turiu grįžti prieš dvyliktą,

vėliau durys užrakinamos. (Net ir Ispanijos pensionatai

turi taisykles, kurių reikia laikytis!) Jei Mergaitė su apel

sinais pirmąjį vakarą nepasirodys dešimt minučių po vie nuoliktos, sėdėsiu toje pačioje aikštėje visą kitą dieną nuo

saulėtekio iki saulėlydžio.

As vis laukiau ir laukiau. Stebėjau žmones, ateinan

čius į aikštę ir išeinančius iš jos, vietinius ir turistus.

Man šmėstelėjo mintis, kad pasaulis - graži vieta gyven ti. Vėl apėmė euforija, susijusi su viskuo, ką mačiau ap

linkui. Kas mes tokie, šios žemės gyventojai? Kiekvienas

žmogus šioje aikštėje - tarytum gyva lobių skrynia, pilna

minčių, prisiminimų, svajonių, ilgesio. Aš pats išgyvenu

95




svarbiausią mano buvimo žemėje metą. Bet juk tą galima

pasakyti ir apie kitus žmones šioje aikštėje, pavyzdžiui,

apie šį padavėją. Jo darbas - aptarnauti visus, kas prisėda

kavinėje. Kai užsisakiau kavos ketvirtą kartą, pajutau,

kad jam atrodo, jog per ilgai sėdžiu užėmęs kavinės sta

lelį. Juk praėjo jau trys ar keturios valandos. Kai dar po

pusvalandžio ketvirtas puodelis buvo tuščias, padavėjas

greitai priėjo ir mandagiai paklausė, ar nenorėčiau su

simokėti. Bet juk negalėjau išeiti, laukiau Mergaitės su

apelsinais, todėl užsisakiau didelę porciją tapos ir kolos.

Kol mergaitė nepasirodys, negersiu alaus ar vyno, pagal

vojau, o kai ji ateis, užsisakysime šampano.

Bet Mergaitė su apelsinais nesirodė. Atėjo septinta

valanda, teko norom nenorom prašyti sąskaitos. Staiga

suvokiau, koks buvau naivus. Juk praėjo daug dienų, kai

pašto dėžėje Kamanių gatvėje radau atviruką iš Sevilijos.

O kiek dienų reikėjo atvirukui atkeliauti iš Ispanijos?

Mergaitė su apelsinais atrodė tokia pat nepasiekiama

kaip ir iki šiol. Aišku, ji turėjo svarbesnių reikalų negu žaisti su manimi katę ir pelę. Gal ji studijuoja ispanų

kalbą Madride ar Salamankoje? Atsiskaičiau su padavė

ju ir jau ketinau eiti. Gailėjausi, kad nesugebėjau visko

blaiviai apskaičiuoti. Jausdamas kietą gumulą gerklėje

nusprendžiau rytoj rytą skristi namo, į Norvegiją. Nežinau, ar tu kada nors esi aiškiai pajutęs, jog kaž

ką padarei veltui. Gal kada esi išėjęs iš namų sningant,

teškiant šlapdribai, nuvažiavai į miestą, norėdamas nusi

pirkti kažką tau labai reikalinga, o kai priėjai parduotuvę,

96

Jostein Gaarder



pamatei, kad ji prieš dvi minutes uždaryta. Tokiais atve

jais būna pikta, labiausiai pikta dėl savo kvailumo. Mane

apėmė bjaurus jausmas, kad atkeliavau veltui. Ir tai - ne

kelionė tramvajumi į miesto centrą, o tolimas kelias į Se

viliją vien dėl to atviruko. Nieko čia nepažįstu, nemoku

nė žodžio ispaniškai ir netrukus turėsiu eiti į varganą

pensionatą. Kilo noras skelti sau antausį, bet juk ir tai

atrodytų kvaila ir turėčiau dar labiau susigėsti dėl savo

kvailumo. Nusprendžiau nubausti save kitaip. Yra daug

būdų tai padaryti, pavyzdžiui, ryžtis niekada, kad ir kas

atsitiktų, neprasidėti su ta „Mergaite su apelsinais".

Ir staiga, Georgai, staiga ji atėjo. Buvo pusė astuonių,

kai mergaitė pasirodė Plaza de la Alianza!

Praslinko keturios ir pusė valandos, kai atsisėdau po

apelsinmedžiu, ir mergaitė įbėgo į aikštę. Ji buvo, žinoma,

ne su senąja striuke, juk Andalūzijoje subtropinis klima

tas. Ne, ji vilkėjo pasakišką vasarinę suknelę, liepsningai

raudoną kaip bugenvilijoį/ lydinčios netoliese prie aukš tos mūrinės sienos. Į jas aš ilgai žiūrėjau. Gal ji pasisko

lino suknelę iš miegančiosios gražuolės, o gal nukniaukė

iš kokios laumės.

Ji manęs dar nepastebėjo. Į aikštę jau leidosi tamsa.

Oras šiltas, net labai šiltas, bet man šalta, man pašiurps ta oda.

O be to, Georgai, - negaliu tau to nepasakyti - staiga

pamatau, kad ji atėjo į aikštę su jaunu kokių dvidešimt

penkerių metų vyru. Jis aukštas, vyriškas, su vešlia švie-

97




šia barzda, atrodo tarytum poliarinių kraštų tyrinėtojas.

Labiausiai mane erzina tai, kad jis gana simpatiškas.

Taigi aš pralaimėjau. Bet tai mano kaltė. Juk nesilaikiau taisyklių, sulaužiau iškilmingą pažadą. Įsikišau

ten, kur nederėjo, įėjau į pasaką, kurios taisyklės man

nežinomos. „Turi palaukti manęs pusę metų, - pasakė

ji aną kartą. - Jei sugebėsi tiek išlaukti, mes vėl susitik

sime..."

Kai jie mane pamato, aš turbūt atrodau kaip toji

krosnis, iš kurios Pelenė turėjo kuopti pelenus, kol atėjo

princas ir išvadavo ją iš pamotės ir dviejų jos dukterų

vergovės. Sakau, kad jie pamatė mane, nes pirma mane

pastebėjo ne Mergaitė su apelsinais, o barzdotasis vyras.

Jis pirmas parodo į mane. (Ar gali tai suprasti, Geor gai? Man tai buvo visiškai nesuprantama.) Jis stveria

mergaitei už alkūnės, mosteli į mane ir ištaria taip gar

siai ir aiškiai, kad turėjo išgirsti visi, kas tuo metu buvo

aikštėje:

- Janas Olavas! Iš jo tarties numanu, kad jis danas. Iki tol niekuomet

nebuvau jo matęs.

Toliau viskas vyksta labai greitai, bet vis vien paban

dyk tai įsivaizduoti. Mergaitė su apelsinais pamato mane

po apelsinmedžiu. Ji porą sekundžių stovi prie fontano

aikštės viduryje ir sustingusi žiūri į mane. Po pirmosios

sekundės atrodo, kad ji čia nekrustelėdama stovėjo valan

dą ar dvi ir niekaip negali pajudėti iš vietos. Bet paskui

pajuda. Miegančioji gražuolė miegojo šimtą metų, bet

98

Jostein Gaarder



dabar nubunda tokia žvali, lyg būtų užmigusi tik prieš

pusę sekundės. Pribėga prie manęs, apkabina už kaklo ir

pakartoja dano žodžius:

- Janas Olavasi

Paskui vėl sujuda danas, prieina prie stalo, už kurio aš

sėdžiu, tvirtai paspaudžia man ranką ir draugiškai taria:

- Malonu pamatyti tave tikrą, Janai Olavail

Mergaitė jau atsisėdo ant kėdės šalia manęs, o danas

uždeda jai ant peties ranką ir sako:

- Ką gi, aš čia, atrodo, nereikalingas.

Ir atsukęs mums nugarą nueina sau, dingsta, nužings

niuoja per aikštę tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs. Tai

gi jis išnyksta, mes liekame vienudu. Gerosios fėjos buvo

man maloningos.

Ji sėdi kitapus stalo sudėjusi abi savo rankas į maną

sias, šypso šiltai, gal kiek sutrikusi, bet šiltai.

-Tu negalėjai, - sako ji. - Negalėjai manęs palaukti.

- Ne, - prisipažįstu aš. - Nes širdis kraujuoja iš skausmo.

Pažvelgiu į ją. Ji vis dar šypso. Aš irgi bandau nusi

šypsoti, bet nelabai pavyksta.

- Vadinasi, aš pralaimėjau, - priduriu liūdnai.

Ji pagalvoja, paskui sako:- Kartais gyvenime turime išmoktiilgėtis. Aš tau pa

rašiau. Norėjau suteikti tau jėgų ilgėtis.

Jaučiu, kad mano pečiai trūkteli.

- Vadinasi, pralaimėjau, - pakartoju.

99




- Šiaip ar taip, buvai neklusnus, - sako ji ir dvejoda ma šypso. - Bet gal dar ne viskas prarasta.

- Ar tai įmanoma?- Viskas lieka kaip buvę. Svarbiausia, kad turėtum

kantrybės.- Nieko nesuprantu, - sakau aš.

Ji švelniai spaudžia man rankas.- Ko nesupranti, Janai Olavai? - klausia tyliai, pa

šnibždomis, iškvėpdama orą.- Taisyklių, - atsakau jai. - Aš nesuprantu taisyklių.Taip prasidėjo ilgas mudviejų pokalbis.

Georgai! Nebandysiu pakartoti visų žodžių, kuriuos

mudu tą vakarą ir tą naktį pasakėme vienas kitam, visko

negalėčiau nė prisiminti. Be to, žinau, kad tau kyla daug

klausimų, į kuriuos norėtum kuo greičiau gauti atsakymą. Atrodo, pirmiausia paklausiau, iš kur mergaitė žino

mano vardą ir mano tėvų adresą. Juk paskutinis įvykis

buvo tas atvirukas iš Sevilijos. Žiūrėjau į ją laukdamas atsakymo, o ji švelniai paklausė:

- Janai Olavai... Nejaugi iš tikrųjų manęs neprisimeni? Ėmiau į ją žiūrėti. Bandžiau žvelgti taip, lyg maty

čiau pirmą kartą. Žiūrėjau į jos tamsias akis, tyrinėjau

išraiškingą veidą. Mano žvilgsnis nuslydo jos nuogais pe čiais, ji neprieštaravo. Apžiūrėjau jos lengvutę suknelę.

Ne, užduotis buvo nelengva, negalėjau prisiminti ją kitur

matęs, be tų kelių kartų, kai susitikome per Adventą ir Kūčias. Jei ir buvau sutikęs Mergaitę su apelsinais ku-

100

Josteiti Gaarder



riuo nors kitu metu, tai dabar to tikrai neįmanoma pri siminti. Šiuo metu negalėjau galvoti apie nieką kita, tik

apie tai, kad ji be galo graži. Tai Dievas ją tokią sukūrė, o

gal Pigmalionas, graikų mito herojus, iš marmuro iškalęs

savo svajonių moterį, kuriai meilės deivė, pasigailėjusi jo,

suteikė gyvybę. Kai paskutinį kartą mačiau mergaitę, ji vilkėjo juodu žieminiu paltu. Dabar vilkėjo taip plonai,

kad jaučiausi sumišęs, man atrodė, kad aš per daug pri

siartinau prie jos. Ir vis dėlto, o gal kaip tik todėl, negalė jau prisiminti, kad būčiau ją kada nors anksčiau matęs.

- Pabandyk mane prisiminti, - pakartojo ji. - Taip no rėčiau, kad prisimintum!

- Duok man kokią užuominą, - paprašiau ją.

Ji atsakė:- Kamanių gatvė, tu užuomarša! Kamanių gatvė. Juk aš užaugau Kamanių gatvėje. Juk

ten gimiau. Adamstuene gyvenu vos pusmetį.- Arba Vilkdalgių gatvė, - pridūrė ji.

Tai tas pats rajonas. Kamanių gatvė kertasi su Vilk dalgių gatve.- Na, tada Dobilų gatvė!Tai irgi tas pats rajonas. Kai buvau mažas, dažnai

žaisdavau aikštėje tarp Dobilų gatvės namų. Ten buvo

kalnelis, apaugęs medžiais ir krūmais. Kiek prisimenu,

buvo smėlio dėžė ir sūpuoklės. Prieš keletą metų ten pa statė ir suolelius.

Vėl pažvelgiau į Mergaitę su apelsinais. Krūptelėjau

lyg pabusdamas iš gilios hipnozės. Tvirtai suspaudžiau

101




jai rankas, labai tvirtai. Vos nepravirkau. Tada pasakiau, šukte sušukau:

- Veronika! Ji nusišypsojo, bet kartu, man rodos, nusibraukė ašarą

nuo akies kampučio. Žvelgiau jai tiesiai į akis, mano žvilgsnis dabar buvo

tvirtas. Niekas negalėjo manęs sulaikyti, netikrumas dingo. Galėjau pasirodyti jai nuogas. Galėjau atsiduoti Mergaitei su apelsinais be jokių sąlygų. Pajutau didžiulį

palengvėjimą.Tikriausiai nėra intymumo didesnio už tą, kuris atsi

randa, kai susitinka du žvilgsniai, susitinka drąsiai, ryž tingai ir nebenori išsiskirti. J

Rudaakė mergaitė gyveno Vilkdalgių gatvėje. Mudu

būdavome kartu kone kasdien nuo tada, kai išmokome

vaikščioti ir kalbėti. Mokykloje lankėme tą pačią klasę,

bet pirmoje klasėje po Kalėdų Veronika su šeima išsikėlė

iš miesto. Tada mudviem buvo po septynerius. Nuo tų laikų praėjo ne daugiau kaip dvylika ar trylika metų. Nė

karto nebuvome susitikę. Mudu labai dažnai žaidėme ant kalvos prie Dobilų gat

vės tarp krūmų ir gėlių, suolų ir medžių. Gyvenome tikrą

voverių gyvenimą. Jei Veronika tada nebūtų išsikėlusi iš

Vilkdalgių gatvės, nerūpestinga vaikystė vis tiek greitai būtų pasibaigusi. Mokyklos kieme dažnai girdėdavau sa kant, kad man labiau patinka žaisti su mergaitėmis.

Prisiminiau dainelę, kurią vienas iš mūsų girdėjo

102

Jostein Gaarder



namie ir kurią mudu dainuodavome žaisdami: Mažas

berniukas, mergytė linksmai žaidžia apleisto sodo

ūksmėj. Žaiskit sapnų ir svajonių šaly. Vakaras ne betoli...

- Vis dėlto tu manęs nepažinai, - pasakė ji. Iš balso

girdėjau, kad ji nusivylusi, galima sakyti, net truputį

pikta. Atrodė, kad su manimi kalbasi septynerių metų

mergaitė, o ne suaugusi dvidešimties metų moteris.

Vėl nužvelgiau ją. Pamaniau, kad su ta raudona suk nele ji be galo miela, jaudinanti. Mačiau, kaip po suknele alsuoja jos kūnas, suknelė kilnojosi kaip jūros bangų

mūša gražiame paplūdimyje, suknelė buvo tarytum tas paplūdimys.

Pakėliau akis aukštyn ir tarp apelsinmedžio lapų išvydau geltoną peteliškę. Tą dieną jau mačiau jų keletą, mačiau jų daug.

Parodžiau jai peteliškę ir pasakiau:- Kaip galiu atpažinti lėlytę, jau seniai virtusią pe

teliške?- Janai Olavail - griežtai sudraudė ji. Apie tai, kaip maža mergaitė tampa moterimi, daugiau

nekalbėjome.

Į daugelį klausimų vis dar nežinojau atsakymo. Susi tikimas su mergaite manęs vos neišvarė iš proto, sukrėtė

visą mano esybę. Paklausiau ją svarbiausio dalyko:- Mudu susitikome Osle. Tris kartus. Nuo tada be

veik apie nieką daugiau negalėjau galvoti. O tu dingai,

103




išskridai. Tave išlaikyti buvo sunkiau negu ant rankos nutūpusį drugelį. Kodėl turi praeiti šeši mėnesiai, kodėl negalėjome susitikti anksčiau?

Žinoma, ji turi reikalų Sevilijoje. Bet kodėl jai taip

svarbu pusę metų praleisti Ispanijoje? Gal danas dėl vis ko kaltas?

Turbūt atspėsi, ką ji atsakė, Georgai. Aš tada negalėjau

atspėti, bet tu žinai, kas Veronikai svarbiausia gyvenime.

Rašydamas tau šį laišką visą laiką svarstau, ar svetainėje

tebekabo tas didelis paveikslas su apelsinmedžiais. Ji vis

sako jau pažengusi toliau negu šis paveikslas - dabar, kai

aš rašau - bet tikiuosi, kad, galvodama apie tave, niekam

jo nepadovanojo ir neišmetė į palėpę. Jeigu vis dėlto tai

padarė, paklausk ją apie paveikslą. Ji atsakė:- Turiu galimybę čia pasimokyti meno mokykloje, tik

riau sakant, tapybos mokykloje. Nusprendžiau baigti visą

kursą, man tai labai svarbu.- Tapybos mokykloje? - Aš negalėjau atsitokėti. - Bet

kodėl aną Kūčių vakarą nieko nepasakei? Kadangi ji tylėjo, kalbėjau toliau:- Ar prisimeni, kaip snigo? Ar prisimeni, kaip glos

čiau tau plaukus? Ar prisimeni, kaip suskambo varpai, o

tada atvažiavo automobilis? Ir tu dingai!

Ji atsakė:-Prisimenu viską. Prisimenu kaip filmą. Prisimenu

šio labai... romantiško filmo pačias pirmąsias scenas.- Nesuprantu, kodėl elgeisi taip paslaptingai, - prie

kaištavau jai.

104

Jostein Gaarder



Jos veidas valandėlę labai surimtėjo.

- Man rodos, tu kritai man į akį jau tada, kai susitiko

me Frognerio tramvajuje. Galbūt galėčiau sakyti: iš nau

jo. Bet dabar viskas buvo kitaip. Paskui susitikome dar

kelis kartus. Supratau, kad mums reikėtų bent pusę metų

pagyventi atskirai, kad tai būtina. Vaikystėje mudu buvo

me labai artimi. Dabar reikėjo patirti, kas yra ilgesys, kad

vėl nepradėtume žaisti, kaip buvome pratę. Norėjau, kad

tu atrastum mane iš naujo. Norėjau, kad pažintum mane

taip, kaip aš tave pažinau. Todėl nenorėjau pasisakyti,

kas esu.

Gerai nebeprisimenu, ką jai atsakiau, nebeprisimenu

visko, ką man kalbėjo Mergaitė su apelsinais, bet juo il

giau kalbėjome, juo dažniau ėmėme šokinėti nuo vienos

temos prie kitos, nuo vieno epizodo prie kito.

- O danas? - paklausiau progai pasitaikius. Atrodė,

lyg aš ją kažko maldauju. Tai buvo kvailas jausmas. Su

vokiau, kad tai smulkmeniška.

Ji atsakė trumpai, beveik griežtai:- Tai Mogensas. Jis mokosi toje pačioje tapybos mo

kykloje, labai gabus. Malonu, kad su manimi yra dar vie

nas skandinavas.

Man ėmė suktis galva.

- Bet iš kur jis žino mano vardą?Vėliau svarsčiau, ar tuo metu ji paraudo. Nežinau,

sunku atsakyti. Juk vilkėjo raudona suknele, be to, buvo

jau visai sutemę, tik kalinėtos geležies žibintai skleidė

blausiai geltoną šviesą tuščioje aikštėje. Užsisakėme bute-

105




lį raudonojo Riberos dėl Duero vyno, sėdėjome laikydami

rankose taures.

Ji pasakė:- Nupiešiau tavo portretą. Piešiau iš atminties, bet

išėjo gana panašus. Mogensui jis patinka. Kada nors tau

parodysiu. Paveikslas vadinasi tiesiog Janas Olavas.

Supratau, kad Veronika piešė ir savo atvaizdą atviruko

apačioje. To nereikėjo net klausti. Bet man nedavė ramy

bės dar vienas dalykas.- Vadinasi, baltoje „Toyotoje" sėdėjo ne Mogensas?

Ji nusijuokė. Man pasirodė, kad ji bando nukreip

ti kalbą.

- Turbūt nežinai, kad aną kartą Jongo turguje mačiau

tave? Juk tik dėl tavęs ten ir nuėjau. Nieko negalėjau suprasti. Atrodė, kad ji užmena kaž

kokias mįsles. Bet ji kalbėjo toliau:

- Pirmą kartą mudu susitikome Frognerio tramvaju

je. Tada aš kiek pasisukiojau mieste ir sužinojau, kokioje

kavinėje tu dažniausiai lankaisi. Niekada joje nebuvau

buvusi, bet vieną dieną užsukau į ją nusipirkusi ispanų

dailininko Velaskeso albumą. Atsisėdau ir ėmiau jį sklai

dyti. Laukiau.

-Manęs?

Pajutau, jog tai kvailas klausimas. Ji atsakė kiek su

irzusi:- Nemanyk, kad tik tu ieškai. Aš taip pat šios istorijos

dalis. Nesu tik peteliškė, kurią tu turi pagauti.

Nedrįsau toliau gilintis į šį klausimą, kol kas tai atro

dė pavojinga. Pasakiau tik viena:

106

Jostein Gaarder



- O kaipgi Jongo turgus?

- Nebūk vaikas, Janai Otavai. Juk jau papasakojau tau.

Mąsčiau: kur galėtų būti Janas Olavas? Kur jis galėtų

manęs ieškoti, žinoma, jeigu nori mane rasti. Jis du kar

tus sutiko mane su dideliu maišeliu apelsinų. Nežino

jau, bet pamaniau, gal ateisi į didžiausią miesto vaisių

turgų. Ieškojau ir kitur, vaikščiojau po Dobilų gatvę ir

po Kamanių gatvę. Kartą užėjau pas tavo tėvus. Vos tik

jie atidarė duris, ėmiau gailėtis, bet buvo jau per vėlu.

Kažką pasakiau jiems apie seną kaimynystę ir vaikystės

žaidimus. Man nereikėjo aiškinti, kas aš per viena, jie iš

karto mane pažino. Galėtum tai įsidėti į galvą. Kvietė už

eiti, bet pasakiau, kad neturiu laiko. Papasakojau jiems,

kad važiuosiu mokytis dailės į Seviliją. Nežinojau, tikėti ja ar ne.

- Man jie apie tai net neužsiminė.

Ji mįslingai nusišypsojo. Man pasirodė, kad ji truputį

panaši į Moną Lizą, galbūt todėl, kad dabar žinojau, jog

mokosi dailės mokykloje.- Prašiau juos nesakyti tau, kad buvau užėjusi. Tu

rėjau net sugalvoti priežastį, kodėl tau negalima nieko

žinoti.

As tylėjau. Vos prieš kelias dienas parodžiau mamai

ir tėtei atviruką iš Sevilijos. Įpuoliau pas juos sakyda mas, kad rengiuosi vesti. Tik dabar supratau, kodėl jie taip

lengvai sutiko duoti man pinigų lėktuvo bilietui. Nė ne

paklausė, ar protinga keliauti į Seviliją semestro viduryje

ir ieškoti mergaitės, kurią porą kartų buvau sutikęs Osle.

107




Mergaitė aiškino toliau:- Ne taip lengva sutikti žmogų dideliame mieste, su

tikti jį tarytum visiškai atsitiktinai, tada, kai norime. O

juk kartais to iš tikrųjų norime. Turėjau važiuoti į ta pybos kursus, nenorėjau prieš pat kelionę su kuo nors

tvirtai susirišti. Bet jei du žmonės nuolat žvalgosi vienas

kito, nieko keista, kad jie kartais netyčia susitinka. Pakeičiau temą, tikriau pasakius, pakeičiau areną.- Ar esi kada anksčiau buvusi Kūčių pamaldose Ka

tedroje? Ji papurtė galvą.- Ne, niekada. O tu? Aš taip pat papurčiau galvą. Ji pridūrė:

- Tiesą sakant, buvau ten ir antros valandos pamal dose. Paskui vaikštinėjau gatvėmis, laukiau, kol prasidės kitos. Šį kartą tu turėjai pasirodyti. Juk buvo Kalėdos, o man netrukus reikėjo išvažiuoti.

Mudu ilgai sėdėjome tylėdami. Paskui aš vėl griebiau

si raudonos gijos.- Vadinasi, „Toyotoje“ sėdėjo ne Mogensas?- Ne, - atsakė ji.- Tada kas? Kiek patylėjusi ji tarė:

- Niekas.- Niekas? - negalėjau patikėti aš.- Na, senų laikų draugas. Lankėme tą pačią gimnazi

jos klasę. Kiek prisimenu, šyptelėjau. Bet ji vis dėlto pridūrė:

108

Jostein Gaarder



- Negalime savintis vienas kito praeities, Janai Olavai.

Svarbiausia, ar turėsime bendrą ateitį.

Tada ištariau be galo banalų sakinį, gal todėl, kad

nedrįsau pagalvoti, jog mudu su ta mergaite galėtume

turėti bendrą ateitį.

- To be two or not to be two, that is the question. Manau, kad jai mano žodžiai irgi pasirodė kvailoki.

Norėdamas užslėpti nemalonų jausmą ėmiau kalbėti apie

ką kita.- O apelsinai! Ką veikei su apelsinais? Kam tau rei

kėjo tiek apelsinų?

Ji nuoširdžiai nusijuokė.

- Taip, tu, žinoma, nesupratai. Apelsinais aš tave pri

siviliojau į Jongo turgų. Dėl jų tu pradėjai kalbą apie sli džių žygį per Grenlandijos ledynus. Apie aštuonių šunų

kinkinį ir dešimt kilogramų apelsinų.

Negalėjau to paneigti. Paskui pakartojau klausimą:

- Kam tau reikėjo tiek apelsinų?

Ji pažiūrėjo man į akis panašiai kaip tada Oslo kavi

nėje ir iš lėto pasakė:

- Man reikėjo juos piešti.

Piešti? Negalėjau suprasti.

- Tiek daug?

Ji grakščiai linktelėjo ir pasakė:

- Turėjau išmokti piešti apelsinus prieš važiuodama

į Seviliją.

- Betgi tiek daug?

- Taip, turėjau piešti daug apelsinų. Turėjau gerai

išmokti.

109




Beviltiškai papurčiau galvą. Gal ji mane laiko kvailiu?

- Bet ar negana nusipirkti vieną apelsiną ir piešti jį

daug kartų? Ji pakreipė galvą ir pažvelgė į mane kaip į beviltišką

neišmanėlį.

- Manau, kad ateityje mudu turėsime apie daug ką

pasikalbėti. Tu, regis, viena akimi aklas.

- Katra?

- Kiekvienas apelsinas kitoks, fanai Olavai. Nėra net

dviejų vienodų žolės stiebelių. Juk dėl to ir tu čia sėdi.

Pasijutau kvailai. Nesupratau, ką ji nori pasakyti.

- Dėl to, kad vienas apelsinas nepanašus į kitą?

- Juk tu susirengei į tolimą kelionę Sevilijon ne to

dėl, kad norėjai susitikti „moterį". Jei taip - vadinasi,

ėjai ieškoti vandens už septynių upių. Europoje daugybė

moterų, beje, ir upių. Tu atskridai, nes norėjai susitikti

su manimi. O aš esu tik viena. Ir aš pasiunčiau iš Sevi

lijos atviruką į Oslą ne šiaip sau „vyrui". Pasiunčiau jį

tau. Prašiau tave nepamiršti manęs. Prašiau tave tikėti rhanimi.

Mudu sėdėjome ir kalbėjomės dar ilgai, nors kavinė

jau buvo uždaryta. Kai pagaliau pakilome, ji mane pri

spaudė prie apelsinmedžio, po kuriuo sėdėjome, o gal tai

padariau aš, nebeprisimenu. Bet šiuos žodžius pasakė ji:- Dabar gali mane pabučiuoti, Janai Olavai. Pagaliau

man pavyko tave prisivilioti.

Uždėjau rankas jai ant pečių ir lengvai pabučiavau ją

į lūpas. Ji pasakė:

110

Jostein Gaarder



- Ne, turi pabučiuoti mane iš tikrųjų. Ir apkabinti

mane.

Padariau, kaip Mergaitė su apelsinais liepė. Ji diktavo

taisykles. Jos lūpos kvepėjo vanile, plaukai - gaiviais cit

rusiniais vaisiais.

Man pasirodė, kad dvi žvitrios voveraitės vikriai už

lėkė į medžio viršūnę. Nežinau, kokį žaidimą jos žaidė,

šiaip ar taip, jos buvo labai įsitraukusios į šį žaidimą.

Nepasakosiu tau daugiau apie tą vakarą, Georgai. Bet

turi išgirsti, kaip baigėsi toji naktis.

Į savo pensionatą iki dvyliktos grįžti nebespėjau. Bet

mergaitė nuomojo pas seną ponią kambarį su maža virtu

vėle. Ant sienų kabojo daugybė akvarelių, vaizduojančių

apelsinmedžius ir jų žiedus. Kambario kampe stovėjo di

delis mano portretas, tapytas aliejiniais dažais. Apie port

retą nieko nepasakiau, ji irgi apie jį nekalbėjo. Tai būtų

galėję išsklaidyti pasakos kerus. Nereikia visko išsakyti

žodžiais. Tokios taisyklės. Vis dėlto man pasirodė, kad ji

man nutapė per dideles ir per daug mėlynas akis. Galėjai

pamanyti, kad ji visą mano asmenybę sutelkė į akis.

Iki išnaktų pasakojau Veronikai ilgas istorijas su dau

gybe juokingų smulkmenų. Papasakojau apie sergančią

pastoriaus dukterį, jos keturias seseris ir du brolius bei

išdykusį labradorą. Papasakojau dramatišką istoriją apie

slidžių žygį per Grenlandiją su aštuonių šunų kinkiniu

ir dešimčia kilogramų apelsinų, apie energingą mergi

ną - slaptą Jungtinių Tautų Apelsinų Inspekcijos agentę

ir jos narsią, pasiaukojimo kupiną kovą su nauju pavojin-

111




gu apelsinų virusu, viską, ką žinojau apie mergaitę, dir bančią vaikų darželyje ir kasdien einančią į turgų pirkti

trisdešimt šešis apelsinus, kurie turi būti visiškai lygūs

ir vienodi. Išdėsčiau savo nuomonę apie jauną moterį, verdančią apelsinų drebučius šimtui Verslo ekonomikos instituto studentų, ir apie devyniolikmetę, ištekėjusią už vieno iš tų studentų ir spėjusią susilaukti su juo duk ters, nors tas studentas, daugelio nuomone - visiškai jai netinkamas vyras. Nepraleidau ir istorijos apie šaunią

filantropę, slapta gabenančią vargšams Afrikos vaikams

maistą ir vaistus. Mergaitė taip pat traukė iš atminties čia vieną, čia

kitą vaikystės epizodą Kamanių ir Vilkdalgių gatvėje. Be

veik viską buvau pamiršęs, tačiau jai pasakojant šį bei tą

prisiminiau. Kai mudu nubudome, saulė jau buvo aukštai pakilusi.

Ji pabudo pirmoji. Niekad nepamiršiu jausmo, kurį pa tyriau, kai ji mane žadino. Nebežinojau, kas yra tikrovė,

kas vaizduotės vaisius, abejojau, ar tarp jų apskritai yra riba. Žinojau tik viena: man nebereikia ieškoti Mergaitės

su apelsinais. Aš ją radau.

Aš ją radau taip pat. Dabar žinau, kas toji Mergaitė

su apelsinais, nors galbūt turėjau tai atspėti gerokai

anksčiau nei kai sužinojau, kad jos vardas Veronika...

112

jostein Gaarder



Mama vėl pasibeldė į duris ir pasakė:- Jau pusė vienuoliktos, Georgai. Laukiame tavęs

prie vakarienės stalo. Ar dar daug liko skaityti?Pakiliu balsu jai tariau:- Mieloji, brangioji Mergaite su apelsinais. Aš nepa

miršau tavęs. Ar gali dar truputį palaukti?Nemačiau jos veido, nes ji stovėjo už durų, bet paju

tau, kad ji stovi tylėdama lyg žuvis. Aš vėl pasakiau:

- Kartais gyvenime reikia išmokti ilgėtis.Nesulaukęs atsakymo pridūriau:- Mažas berniukas, mergytė linksmai...Už durų vis dar buvo visiškai tylu. Paskui išgirdau,

kaip mama prisispaudė prie durų staktos ir tyliu balsu

uždainavo:- Žaidžia apleisto sodo ūksmėj...Daugiau padainuoti ji negalėjo, ėmė verkti. Verkė

tylomis.Aš taip pat tylomis jai pasakiau:- Žaiskit sapnų ir svajonių šaly. Vakaras nebetoli.Ji sunkiai alsavo, paskui kūkčiodama pratarė:- Ar jis iš tikrųjų apie tai rašo?- Rašė.Ji nieko neatsakė, tik mačiau, kad pasirėmė į durų

rankeną.

- Tuoj ateisiu, mama, - sukuždėjau. - Liko tik penkiolika puslapių.Ir dabar ji nieko neatsakė. Gal nepajėgė ištarti žo

džio. Nemačiau, kas dėjosi už durų, nors tai buvo

mano kaltė.




„Vargšas Jorgenas, - pagalvojau. - Galiausiai atsi

dūrė antroje vietoje. Miriama miega. Dabar kalbamės

aš, mano tėtė ir mama. Kadaise mes visi buvome viena

maža šeima ir gyvenome Kamanių gatvėje. Svetainė

je sėdi senelis ir senelė iš tėtės pusės. Jorgenas čia tik

svečias".

Gerai apgalvojau viską, ką buvau perskaitęs. Suži

nojau kai ką svarbaus. Tėtė manęs neapgaudinėjo. Jis

nesukūrė pasakos apie Mergaitę su apelsinais. Gal pa

pasakojo ne viską, bet ką papasakojo - viskas teisybė.

Neprisimenu, kad svetainėje kada nors būčiau ma

tęs paveikslą su apelsinmedžiais. Ne, nesu matęs nė

vieno paveikslo su apelsinais. Mačiau tik kitus mamos

tapytus paveikslus, akvareles su alyvomis ir mūsų

sodo vyšniomis.

Turėjau su ja pasikalbėti apie daugelį dalykų. O gal

man pačiam pasižvalgyti palėpėje. Seniai žinau, kad

mama kadaise vaikystėje gyveno Vilkdalgių gatvėje. Kartą esu net užsukęs į geltonąjį namą atiduoti laiško,

atėjusio mūsų adresu.

Gal skaitydamas toliau dar ką nors sužinosiu apie

paveikslus su apelsinais? Be to, yra dar vienas svarbus

dalykas: ar tėtė ką nors parašys apie Hablo teleskopą?Hablo teleskopas pavadintas astronomo Edvino Pau-

elso Hablo vardu. Jis įrodė, kad visata plečiasi. Pir

miausia išsiaiškino, kad Andromedos ūkas - tai ne

dulkių ir dujų debesis mūsų galaktikoje, o atskira ga-

114 Jostein Gaarder



laktika už Paukščių Tako galaktikos ribų. Atradimas, jog Paukščių Takas tėra tik viena iš daugelio galaktikų,

buvo tikra revoliucija. Astronomai ėmė kitaip žiūrėti į

visatą.Svarbiausias Hablo atradimas buvo tas, kad jis 1929

metais nustatė: juo toliau galaktika yra nuo Paukščių

Tako, juo greičiau ji skrieja. Šis atradimas davė pagrindą Didžiojo Sprogimo, kitaip teorijai. Ši teorija, kurią šiandien pripažįsta kone visi astronomai, aiškina, kad visata atsirado po be galo smarkaus sprogimo, įvykusio prieš dvylika ar keturiolika milijardų

metų. Tai buvo iš tikrųjų labai seniai. 'Jei visatos istoriją suspaustume į vienos dienos sche

mą, galima būtų sakyti, kad Žemė atsirado gerokai po

pietų. Dinozaurai pasirodė vos keletą minučių prieš vidurnaktį. O žmonija gyvuoja tik keletą pastarųjų sekundžių...

Georgai, ar tu vis dar su manimi? Palydėjęs tave į

darželį, vėl atsisėdau prie kompiuterio. Šiandien pirma dienis.

Rytą tu buvai kiek suirzęs. Pamatavau tau temperatū

rą, bet karščio nebuvo. Apžiūrėjau gerklę, ausis, pačiupi-

nėjau limfmazgius, bet nieko pavojingo neradau. Manau,

115 Mergaitė su apelsinais •



truputį persisaldei, gal kiek pervargai po savaitgalio išvykos.

Slapta tikėjausi, kad tu truputį apsirgsi ir visą dieną

liksi su manimi namuose. Bet juk turiu rašyti šį laišką.Savaitgalį vėl praleidome Fjelstiolene. Šeštadienį,

anksti rytą, mama išbėgo į mišką su senu pieno kibiru

ir pririnko keturis kilogramus tekšių. Tada tu kiek už siožiavai, Georgai. Pareiškei, kad irgi nori rinkti uogas

kalnuose, ir po pietų vienas pririnkai pusę kilogramo ši-

lauogių. Mes, žinoma, stebėjome tave iš trobelės. Tada

mama nusprendė išvirti šilauogių uogienės, ją valgėme

sekmadienį. Tau uogienė pasirodė per rūgšti, bet vis tiek

valgei - juk pats buvai pririnkęs uogų.

Tą vasarą matėme daug švilpikų. Trobelės albume tau

buvo leista juodu ir geltonu pieštuku nupiešti švilpiką.

Piešinys išėjo puikus, labai norint galima buvo pripažin-

ti, jog gyvūnėlis, kurį tu nupiešei, iš tikrųjų švilpikas.

Tik uodega išėjo kiek per ilga. Dėl visa ko mama po pie

šiniu užrašė: „ŠVILPIKAS", o dar žemiau - „Georgas, 1990 metų rugsėjo 1 diena".

Gal tebesaugote tą albumą? Ar saugote, Georgai? Aš kone visą vakarą skaičiau tą kalnų trobelės albumą,

perskaičiau jį visą. Tu jau miegojai. Perskaičiau keletą

kartų. Vos perskaičiau paskutinį įrašą ir atidžiai apžiū rėjau tavo piešinį, pradėjau skaityti dar kartą. Pamaniau,

kad tai paskutinis savaitgalis kalnų trobelėje, kad iki Kalėdų daugiau čia nesilankysime.

Pagaliau priėjo Veronika ir ištraukė albumą man iš

116

Jostein Gaarder



rankų. Užkėlė jį aukštai ant knygų lentynos, nors jis vi sada gulėdavo ant židinio atbrailos.

- Išgerkim po lašelį vyno, - pasakė ji. Bet grįžkime į Ispaniją.Sevilijoje pas Veroniką praleidau dvi dienas. Paskui

reikėjo skristi namo. Taip nusprendė Veronika ir jos buto

šeimininkė. Turėjau iškęsti dar beveik tris mėnesius, kol

ji baigs tapybos kursą. Buvau išmokęs ilgėtis. Buvau iš mokęs pasitikėti Mergaite su apelsinais.

Žinoma, paklausiau, ar ji laikysis pažado, ar mes iš tiesų kitą pusę metų kiekvieną dieną būsime kartu. Pa maniau, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas - juk

aš sulaužiau taisykles. Prieš atsakydama ji ilgai galvojo.

Matyt, norėjo atsakyti išmintingai. Galų gale nusišypsojo

ir tarė:- Na, gal nubrauksiu tas dvi dienas, kurias iš manęs

pasigrobei.

Ji palydėjo mane iki autobuso, važiuojančio į oro uos tą. Ir tada pamatėme baltą balandį, negyvą, gulintį gatvės

pakraštyje. Veronika sustojo ir sudrebėjo. Nesupratau, ko

ji taip susijaudino. Ji atsigręžė į mane, prisiglaudė vei du man prie kaklo ir pravirko. Aš irgi pradėjau verkti.

Mudu buvome tokie jauni. Mudu buvome pasakoje. Ne turėjo būti negyvo balandžio šalikelėje. Juo labiau balto. Tai prieštaravo visoms taisyklėms. Mudu verkėme. Ne

gyvas baltas balandis buvo blogas ženklas.

117




Osle vėl ėmiausi mokslų. Teko daug ką pakartoti, juk

pastarąją savaitę buvau praleidęs keletą svarbių paskaitų,

daug ką teko išmokti pačiam, nes pastaraisiais mėnesiais

slidinėjau ir klaidžiojau po miestą. Dabar galėjau taupy ti laiką, - nebereikėjo medžioti paslaptingos Mergaitės su

apelsinais. Man taip pat nereikėjo ieškoti draugės, o mano

mokslo draugai tam skirdavo nemažai laiko.Vis dėlto ne sykį suvirpėjau išvydęs juodą moteriš

ką paltą ar raudoną vasarinę suknelę, kai orai pasidarė

šiltesni. Pamatęs apelsiną kiekvieną kartą prisimindavau

Veroniką. Parduotuvėje dažnai sustingdavau prie lentynų

su apelsinais. Ėmiau aiškiau matyti, kad iš tiesų nėra

dviejų vienodų apelsinų. Galėjau ramiai juos apžiūrinėti.

O jei kada pirkdavau apelsinų, neskubėdamas išsirinkdavau pačius gražiausius. Dažnai išsispausdavau apelsinų

sulčių, o kartą net pagaminau apelsinų drebučių, jais pavaišinau Gunarą ir dar kelis mokslo draugus. Tai buvo tą

vakarą, kai sėdėjome namie žaisdami bridžą.

Gunaras antrus metus studijavo teisę ir buvo tarp mūsų geriausias virėjas. Jis dažnai kepdavo mums bif

šteksus ar menkę. Ir nors nereikalavo, kad atsilygintume

tuo pačiu, buvo malonu jį nustebinti apelsinų drebučiais. Desertą gaminau su dideliu įkvėpimu. Mama, taigi tavo

senelė, rado man receptą senoje virimo knygoje. Netgi

pasisiūlė pagaminti tuos drebučius. Nesuprato, kad man

labai svarbu pagaminti juos pačiam. Manau, ji nė nenu jautė, kad visa tai susiję $u Veronika.

O ši grįžo į Norvegiją, Georgai. Liepos viduryje par-

118

Jostein Gaarder



skrido iš Sevilijos. Nuvažiavau į Fornebu oro uostą jos

pasitikti. Daug kas matė mūsų didįjį susitikimą, kai ji

išėjo iš muitinės nešina dviem didžiuliais lagaminais ir

sunkiu aplanku su paveikslais bei piešiniais. Iš pradžių

mudu beveik pusę minutės stovėjome ir žiūrėjome vienas

į kitą tarytum norėdami parodyti, kad turime tvirtą cha

rakterį ir galime pakentėti dar keletą sekundžių. Paskui

apsikabinome, turiu prisipažinti, nepaprastai karštai, juo

labiau kad viskas vyko oro uoste. Sena ponia eidama pro

šalį neiškentusi pasakė:

- Turėkite gėdos!

Mudu tik nusijuokėme. Mudu nieko nesigėdijome, juk

laukėme vienas kito pusę metų.

Atvykimo salėje Veronika atrišo aplanką ir parodė, ką

buvo nutapiusi. Ji greitai pravertė „Jano Olavo portre

tą", bet spėjau jį pamatyti, ir mane vėl nustebino ryški

mėlyna šviesa, trykštanti iš portreto akių. Nieko apie tai

nepasakiau, o Veronika tuo tarpu linksmai aiškino kitus

paveikslus. Plepėjo nesustodama, neslėpdama, kad labai

didžiuojasi savo kūriniais. Norėjo parodyti man, kad per

prabėgusius pusę metų ji daug ko išmoko.

Vasaros pabaigoje mudu skrajote skrajojome. Klajojo

me po Oslo fiordo salas, keliavome į Norvegijos šiaurę,

lankėme muziejus, meno parodas, ramiais besibaigiančios

vasaros vakarais vaikštinėjome takais tarp Toseno vilų. Jeigu tu būtum ją matęs! Kaip ji bėgiojo po miestą!

Kaip žavėjosi meno parodomis! Jei būtum girdėjęs jos juo

ką! Aš ir pats juokdavausi iki ašarų. Juokas - pats užkre-

čiamiausias dalykas pasaulyje. " ------~

119




Vis dažniau vartojome įvardį „mes", „mudu". Keisti

žodžiai. Sakome: rytoj darysiu tai ir tai. Arba klausiame,

ką veiks kitas, tai yra "tu". Nesunku suprasti. Bet staiga

pradedame sakyti „mes", ir tai atrodo pats paprasčiausias

dalykas. „Gal išsinuomokime valtį ir plaukime maudytis

į Langiojeną?“ - „Ką, sėdėsime namie ir skaitysime?" -

„Ar mums patiko pjesė?" O vieną dieną staiga: „Mes

laimingi!"

Kai vartojame įvardį "mes", sujungiame du asmenis,

atitekančius tą patį veiksmą, į vieną būtybę. Daugely

je kalbų pažymėti dviem ir tiktai dviem asmenims var

tojamas atskiras įvardis. Tai vadinamasis dualis, arba

dviskaita, tai, kuo dalijasi tik du žmonės. Manau, kad

tai prasmingas įvardis. Juk kartais būna taip, kad esi ne

vienas ir ne dideliame būryje. Esame „mudu", „mudu

du", kurių neįmanoma išskirti. Kai staiga pradedamas

vartoti šis įvardis, įsigali naujos, nuostabios taisyklės,

viskas stebuklingai pasikeičia. „Dabar išsivirsime valgy

ti". „O dabar mudu atsikimšime butelį vyno!" „Dabar ei sime miegoti". Tarytum truputį ir nepadoru taip kalbėti.

Bet tai visai kas kita negu pasakyti, kad dabar tu važiuok

namo, nes man metas miegoti.

Kai vartojame dviskaitą, taisyklės iš pagrindų keičia

si. „Mudu einame pasivaikščioti!" Rodos, taip paprasta,

Georgai, vos trys žodžiai, bet jie nusako labai prasmingą

veiksmą, smarkiai keičiantį dviejų žmonių gyvenimą šio

je žemėje. Energija taupoma ne tik todėl, kad vartojama

mažiau žodžių. „Mudu einame į dušą! - sakydavo Vero-

120

Jostein Gaarder



nika. - Mudu valgysime! Mudviem laikas miegoti!" Kai

taip kalbame, užtenka tik vieno dušo, vienos virtuvės,

vienos lovos.Toks naujas įvardžių vartojimas man buvo tikras šo

kas, Georgai. „Mudu" - ir ratas, regis, uždaromas. Pa saulis tarytum pakyla į aukštesnį lygmenį.

Jaunystė, Georgai, jaunystės lengvabūdiškumas! Bet prisimenu vieną šiltą rugpjūčio vakarą. Mudu

sėdėjome Biugdiojo pakrantėje ir žvelgėme į fiordą. Neži nau, iš kur atėjo toji mintis, bet staiga man išsprūdo:

- Mudu gyvename pasaulyje tik šį vieną vienintelį kartą.

- Mudu dabar esame čia, - atsakė Veronika, lyg norė

dama man tai priminti. Man pasirodė, kad ji nori nuneigti tai, ką norėjau iš

reikšti, ir aš pasakiau:- Mąstau apie vakaro šviesą tuomet, kai manęs ne

bebus...

Žinojau, kad Veronika prisimena šias poeto Olafo Bulo eilutes. Juk kartą su ja skaitėme šį eilėraštį.

Veronika staiga atsigręžė į mane, dviem pirštais su spaudė man ausį ir pasakė:

- Bet tu esi čia. Lucky you!

Rudenį Veronika pradėjo studijuoti Meno akademijoje, o aš vėl kibau į mediciną. Po įvadinių kursų mokslas da rėsi įdomesnis. Popietėmis ir vakarais kuo dažniau būdavome kartu, stengėmės matytis kiekvieną dieną. Mergaitė

121




su apelsinais iš tikrųjų atsiėmė dvi dienas, kurias buvau

jai skolingas. Man rodos, ji norėjo mane tiesiog paerzinti,

galbūt ir įspėti. Ir toliau turėjome laikytis taisyklių, nes

pasaka dar nebuvo pasibaigusi, ji tik prasidėjo. Pasakų

aplink mus darėsi vis daugiau, atsirasdavo naujų taisyklių, kurių reikėjo laikytis. Ar prisimeni, ką sakiau apie

taisykles? Tai esminiai dalykai, kuriuos reikia padaryti arba kurių negalima daryti, nors suprasti jų nebūtina. Apie juos net nebūtina kalbėti.

Osle Veronika taip pat pas vieną seną ponią nuomojo

kambarį su maža virtuvėle. Nuomos ji nemokėjo, tik turė davo vasarą nukirpti pievelę prie namų, o žiemą nukasti

sniegą bei porą kartų per savaitę parnešti iš parduotuvės

maisto, beje, kartą per savaitę ir butelį portveino. Senoji

ponia Movinkel sutiko, kad šias paslaugas kartais atlik čiau aš. Tai buvo puiku, taip ji pamažu susitaikė su tuo, kad kartais apsinakvodavau jos namuose. Jaučiausi tary tum susimokėjęs už nakvynę.

Kūčių vakarą nuėjome į pamaldas Katedroje, jautėme, kad privalome tai padaryti. Veronika vilkėjo juodu paltu,

į plaukus buvo įsisegusi tą pačią pasakišką segę. Dabar ir

aš buvau pasakos dalis, dalis neišaiškinamos paslapties. Šį kartą mudu sėdėjome viename suole. Manęs nė kiek

nenervino mintis, kad vyrai dažnai suka žvilgsnį į vieną

pusę. Dėl manęs jie galėjo žvalgytis į Veroniką, manau, kad ne vienas tai ir darė. Jaučiausi išdidus. Veronika švy tėjo, buvo laiminga. Aišku, aš taip pat jaučiausi laimin gas. Gal ir ji truputį didžiavosi.

122

Jostein Gaarder



Po pamaldų ėjome lygiai tuo pačiu keliu kaip ir per nai. Taip buvome susitarę. Mes jau kūrėme savo tradici jas. Beveik netardami nė žodžio pasukome į Rūmų parką.

Nors nebuvome taręsi tylėti, taip išėjo savaime.Stovėjome apsikabinę lygiai toje vietoje, kur prieš metus

ji įsėdo į taksi. Šiemet irgi turėjome skirtis. Veronika ketino

susitikti su tėvu pas seną tetą Šilebeke ir iš ten važiuoti į Askerį, kur gyveno jos tėvai. Aš norėjau švęsti Kalėdas Ka

manių gatvėje su tėte, mama ir tavo dėde Einaru.Ta pati scena kaip ir pernai. Turėjome atsisveikinti

Vergelando gatvėje, vos tik pasirodys laisvas taksi. Bet

kas bus paskui? Ar pasaka baigsis? Ar stebuklai išnyks?

Apie tai mudu dar nekalbėjome. Praėjusį pusmetį mudu

matėmės kasdien, išskyrus dvi bausmės dienas. Mergaitė

su apelsinais laikėsi iškilmingai duoto žodžio. Tačiau ko kios bus ateinančių metų taisyklės?

Kūčių vakaras pasitaikė šaltesnis negu pernai, Vero nikai pasidarė šalta. Laikiau ją apkabinęs ir tryniau jai

nugarą. Paskui papasakojau, kad Gunaras po Naujųjų metų išsikelia iš mūsų mažo butuko. Jis toliau studijuos

Bergene, aiškinau jai. Turiu susirasti kitą nuomininką. Aš taip bijojau, Georgai. Manau, ji tai suprato. Guna

ras išsikelia? Ir aš ieškosiu kito studento gyventi kartu?

Aš tai svarstau nepasitardamas su ja? Ji kone supyko. Iš sigandau, kad prieš Kalėdas mudu susibarsime. Bet tada

ji pasakė:- Aš galėčiau atsikelti pas tave. Galėtume gyventi kar

tu. Ar gerai, Janai Olavai?

123




Aš kaip tik apie tai ir svajojau. Bet buvau už ją bailes nis. Bijojau sulaužyti taisykles.

Ji švytėjo kaip apelsinmedis Sevilijos Plaza de la

Alianza, kai netrukus susitarėme, kad ji sausio pradžio je persikels pas mane į Adamstueną. Ateinančiais metais

mudu būsime kartu ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvie ną naktį. Tokios naujos taisyklės.

Staiga jos veidu perbėgo susirūpinimo šešėlis. Gal ji

kuo nors suabejojo, pamaniau, gal kažkas ją vis dėlto trik do? Gal puoselėja kokias nors viltis, apie kurias nenori kalbėti?

- Kas atsitiko, Veronika? - sušnibždėjau. Juk dabar ją

gerai pažinojau.

Ji atsakė:- Vadinasi, Gunaro kambarys liks laisvas. Linktelėjau galva, nors nesupratau, kodėl ji apie tai

kalba. Juk jau sakiau, kad Gunaras išsikelia.- Juk mudu nemiegosime kiekvienas savo kambaryje?

- Žinoma, ne, - aš vis dar nesupratau, ką ji nori pa sakyti. Dabar ji jau neabejojo, pasakė tiesiai:- Tada Gunaro kambaryje galėčiau įsirengti dirbtuvę.

Ji greitomis žvilgtelėjo į mane norėdama pamatyti,

kaip reaguosiu. Uždėjau ranką ant sidabrinės segės jos

plaukuose ir pasakiau, kad labai didžiuosiuos galėdamas

gyventi su dailininke. Po kelių minučių pasirodė taksi. Ji pakėlė ranką ir jį

sustabdė. Įsėdo į automobilį ir šį kartą atsigręžė į mane,

124

Jostein Gaarder



linksmai pamojavo abiem rankomis. O juk prabėgo tik

vieneri metai!

Nereikėjo žvalgytis ir ieškoti pamestos Pelenės kurpai tės. Pasakoje nebeliko sąlygiškumų. Mes nebebuvome pri klausomi nuo kažkokių globėjiškų fėjų ir nesuprantamų

taisyklių: tas leidžiama, o tas draudžiama. Laimė buvo

mūsų.

Bet kas yra žmogus, Georgai? Ko vertas žmogaus gyvenimas? Gal mes tik dulkės, blaškomos vėjo, dingstan

čios be pėdsakų? Kai rašau šias eilutes, Hablo teleskopas skrieja savo

orbita aplink Žemę. Jis jau keturis mėnesius skrieja kos moso erdve ir nuo gegužės pradžios siunčia daugybę ver tingų visatos nuotraukų, siunčia jas iš tos begalinės pla tybės, iš kurios pagaliau ir mes esame atėję. Mokslininkai

netrukus pastebėjo, kad teleskopas turi didelę kliaudą.

Jau kalbama, kad siunčiamas kosminis laivas su įgula tai

kliaudai ištaisyti. Tada teleskopas leis mums dar geriau

pažinti visatą. Ar žinai, kaip dabar veikia Hablo teleskopas? Ar jis

jau pataisytas? Kartais man atrodo, kad tas teleskopas yra Visatos

Akis. Juk akį, kuri žvelgia į visatą, galima pavadinti Vi satos Akimi. Ar supranti, ką turiu galvoje? Visata pati

pagamino šį nepaprastą instrumentą. Hablo teleskopas -

kosminis jutimo organas.

125




Kas gi tas didysis nuotykis, kuriame gyvename, kurį

galime patirti tik trumpą valandėlę? Gal kosminis teles

kopas vieną dieną leis mums daugiau sužinoti apie tą

nuotykį? Gal toli už visų galaktikų slypi atsakymas į

klausimą, kas yra žmogus?

Man rodos, šiame laiške daug kartų minėjau žodį

„mįslė". Galbūt bandymą suprasti visatą galima palygin

ti su bandymu sujungti didelės dėlionės kubelius? Nors

gal tai greičiau mentalinė, dvasinė mįslė, gal jos paslap

tis glūdi mumyse? Juk mes esame. Juk mes ir esame toji

Gal mes dar nesukurti iki galo. Fizinė žmonijos raida,

žinoma, turėjo prasidėti pirma negu dvasinė. Gal fizinė

visatos prigimtis tėra išorinis dalykas, medžiaga, reikalinga, kad visata suvoktų save?

Kartais mane aplanko beprotiška mintis: Niutonas

staiga suprato, kad egzistuoja visuotinė traukos jėga.

Puiku. Beveik taip pat netikėtai Darvinas įžvelgė, jog

šioje planetoje vyksta biologinė raida. Ką gi, nuostabu. Paskui Einšteinas atranda ryšį tarp masės, energijos ir

šviesos greičio. Labai gerai. O 1953 metais Krikas ir Vat

sonas parodė, kaip sudaryta DNR molekulė, augalų ir

gyvūnų paveldimoji medžiaga. Didinga. Bet juk galima

įsivaizduoti, kad ateis diena - ir kokia tai bus diena, Ge orgai! - kai kieno nors mąstančios smegenys vieną aiškia

regystės akimirką įmins pačią visatos mįslę. Manau, kad

tai gali įvykti labai netikėtai. (Norėčiau tą dieną dirbti

dideliame laikraštyje ir kurti antraštes!)

126

Jostein Gaarder



Ar prisimeni, kad pradėjau šį laišką saky

noriu tavęs kai ko paklausti? Man labai svarbu, ką tu

atsakysi į mano klausimą. Bet pirma turiu dar kai ką pa

pasakoti.

Hablo teleskopas! štai ir vėl. Tikrai žinojau, kad didysis tėvo klausimas bus apie visatą.

Atsikėliau ir pažvelgiau pro langą. Smarkiai snigo. Bet tai nesvarbu, pagalvojau. Nors Žemė padengta debesų, Hablo teleskopas gali pateikti labai ryškių nuo

traukų, nufotografuoti galaktikas, esančias už daug

milijardų metų nuo mūsų Paukščių Tako. Jis dirba

dvidešimt keturias valandas per parą. Jau nufotografavo šimtus tūkstančių nuotraukų, ištyrė daugiau kaip

dešimt tūkstančių dangaus kūnų. Per vieną parą Hablo

teleskopas pasiunčia mums daugiau duomenų, negu jų

galėtų tilpti į asmeninį kompiuterį.Bet kodėl tėvas vėl rašo apie kosminį teleskopą?

Nesuprantu, ką bendra turi teleskopas ir Mergaitė su

apelsinais. Beje, tai ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad

tėvas apskritai žinojo apie Hablo teleskopą. Kad supra

to, kaip tai svarbu žmonijai. Jis spėjo tai suprasti prieš mirdamas, tai buvo, galima sakyti, paskutinis dalykas,

kuris jam rūpėjo.Visatos Akis! Niekada apie tai nepagalvojau. Man

atrodė, kad tai tiesiog žmonijos langas į visatą. Nors iš




tikrųjų pavadinęs kosminį teleskopą „Visatos Akimi"

jis neperdėjo.

Kadaise susižavėjimas pirmuoju norvegų geležinkeliu iš Kristianijos į Eidsvolą buvo gal kiek per didelis.

Norvegijoje gyvena tūkstantoji žmonijos dalis, o ruože

tarp Kristianijos ir Eidsvolo 1850 metais gyveno gal

dar dešimt kartų mažiau. Su Hablo teleskopo pagalba

visi pasaulio žmonės gali keliauti po visatą. Prieš pusę

metų iki mano tėvo mirties, teleskopą paleidus skrieti

orbita, jo kaina buvo 2,2 milijardo dolerių. Apskaičia

vau, kad vienam pasaulio gyventojui išeina maždaug

po keturias kronas. Manau, jog tai labai nedidelė kaina

už galimybę klajoti skersai ir išilgai po kosmosą. Jei pa

lyginsime, šiandien kelionė geležinkeliu iš Oslo į Eidsvolą ir atgal kainuoja apie du šimtus kronų. Tai nėra

labai pigu. Kas mano panašiai, gali parašyti skundą

Norvegijos valstybinei geležinkelio bendrovei. (Nenoriu

kritikuoti nei šios bendrovės, nei senojo liliputinio trau

kinuko, važinėj usio tarp Kristianijos ir Eidsvolo. Noriu tik pasakyti, kad Hablo teleskopas svarbesnis ir visai

žmonijai, ir galbūt net Romerikės provincijos valstie

čiams. Neperdėsime pavadindami Hablo teleskopą Vi

satos Akimi, bent jau taip atrodė tėvui, nors jis nespėjo

sužinoti, kad teleskopui buvo uždėti nauji akiniai.)"Hablo teleskopas - kosmoso jutimo organas", - rašo

jis. Manau, kad suprantu, ką jis turėjo galvoje. Galima

sakyti, kad paleisti Hablo teleskopą į kosmosą buvo

nemažas žmonijos žingsnis pirmyn. 1990 metais jau

128

Jostein Gaarder



buvo sukurti galingi teleskopai ir kosminiai laivai. Bet

tai buvo didelis šuolis ir visatai. Juk tai, kad žmonės

bando rasti atsakymą į klausimą, kokia yra visata, su

siję ir su pačia visata. Nei daugiau, nei mažiau! Visatai

prireikė penkiolikos milijardų metų, kol buvo sukurtas toks

svarbus dalykas kaip akis, kuria visata gali pažvelgti į save!

(Pabraukiau šį sakinį, nes kūriau jį visą valandą.)

Dagtis padegtas, pagalvojau. Skubėjau skaityti to

liau ir netrukus tapau savo paties gimimo liudytoju.

Tai tikrai nepaprastas dalykas. Ne visi vaikai gimsta

vakarėlyje su šampanu.

Pasakok toliau, tėte. Nenoriu tavęs pertraukti. Tu

klausei apie Hablo teleskopą, ir aš pabandžiau at

sakyti.

Nuo dabar rašysiu trumpai. Turiu skubėti, nes laikas

nuo manęs bėga. Rytoj manęs laukia svarbus susitikimas.

Į darželį tave nuves mama.

Mudu gyvenome mažame Adamstueno bute ketve

rius metus. Veronika baigė Meno akademiją, kaip žinai,

ji ir toliau tapė, paskui ėmė dėstyti meną, dirbo mokytoja

gimnazijoje, mokė to, kas vadinama „Forma ir spalva".




Aš - jaunas gydytojas - turėjau atlikti privalomąją rezi-

dentūrą, tai yra dvejus metus dirbti ligoninėje.

Tikriausiai žinai, kad tavo senelė ir senelis kilę iš

Tionsbergo. Kaip tik tada jie panoro įgyvendinti savo

seną svajonę, pasitraukti iš darbo ir grįžti tenai. Kartą

jie man pasakė nusipirkę mažą romantišką namelį Nord-

biuene. Mano brolis, taigi tavo dėdė Einaras, išplaukė į

jūrą. Manau, jis tai padarė dėl kažkokios nesėkmingos

meilės. Tada mudu su Veronika persikėlėme į didįjį namą

Kamanių gatvėje. Turėjome paimti nemažą paskolą, bet

žinojome, kad gauname pakankamai pajamų. Pirmaisiais metais Kamanių gatvėje daug dirbdavome

sode. Žinoma, palikome dvi ten augančias obelis, kriaušę

ir vyšnią, tik apipjaustėme šakas ir patręšėme. Palikome ir

senuosius aviečių krūmus, širdis neleido mums išnaikinti nei agrastų, nei braškių, nei rabarbarų. Užtat prisodino me alyvų, rododendrų ir hortenzijų. Viskam vadovavo

Veronika. Tame sode aš gyvenau kone visą gyvenimą. Da

bar jis tapo ir jos sodu. Šiltomis dienomis ji pasistatydavo sode molbertą ir tapydavo tai, kas jame augo ir žydėjo.

Kartą, kai skynėme avietes, pamatėme didelę kamanę. Ji staiga pakilo nuo dobilo žiedo ir labai greitai išskrido

iš sodo. Mane pribloškė mintis, jog kamanė nepalygina

mai greitesnė už reaktyvinį lėktuvą, jei atsižvelgsime į

vieno ir kito svorį. Pasakiau tai Veronikai, ir mudu iš sprendėme nesudėtingą uždavinį. Paskaičiavome, kad kamanė sveria apie dvidešimt gramų, o per valandą gali

nuskristi mažiausiai dešimt kilometrų. Reaktyvinis lėk-

130

Jostein Gaarder



tuvas nuskrenda aštuonis šimtus kilometrų per valandą, vadinasi, aštuoniasdešimt kartų greičiau už kamanę. Bet

jei dvidešimt gramų padauginsi iš aštuoniasdešimt, išeis

ne daugiau kaip 1,6 kilogramo. Mudu su Veronika vienu

balsu nusprendėme, kad Boeing 747 sveria daug daugiau. Turint galvoje kamanės svorį, ji skrenda daug tūkstančių

kartų greičiau už reaktyvinį lėktuvą. O juk Boeing 747

turi keturis reaktyvinius variklius. Kamanė neturi nė

vieno, ji - paprastas propelerinis lėktuvėlis. Mudu ėmė me juoktis. Juokėmės, kad kamanė gali taip neįsivaizduo jamai greitai skraidyti, juokėmės, kad gyvename Kamanių

gatvėje.Veronika išmokė mane akyliau stebėti mažučius gam

tos stebuklus, kurių aplinkui be galo daug. Kartais nu-

siskindavome žibuoklę ar kvepiančią našlaitę ir ilgai ty rinėdavome nuostabią jų sandarą, lukjmsaulis - tikra

pribloškianti pasaka.Šiandien, kai Įrašau Jias eilutes, kartais darosi be galo

liūdna prisiminus anos popietės akimirkas, kai skynėme sode avietes. Mudu buvome kupini entuziazmo, Georgai,

tokie atviri, tokie nerūpestingi. Norėčiau, kad ir tu būtum

paveldėjęs sielą, atvirą mažytėms gamtos paslaptims. Jos

gali sukelti ne mažiau minčių negu dangaus žvaigždės

ar galaktikos. Man rodos, reikia daugiau išminties, kad

sukurtam kamanę negu juodąją kosmoso skylę.Visa tai man buvo stebuklų pasaulis dar nuo tada,

kai buvau visiškai mažas ir nė nenutuokiau, jog kažkada

Oslo gatvėmis imsiu sekioti paskui Mergaitę su apelsi-

131




nciis. Ir dabar jaučiu, kad gyvenime pamačiau daug dalykų, kurių kiti nepastebi. Nelengva šį jausmą aprašyti

paprastais žodžiais, bet įsivaizduok pasaulį prieš tai, kai

prasidėjo modernizmo epochos šūkaliojimai apie gamtos dėsnius, raidos teorijas, atomus, DNR molekules, bioche miją, nervų ląsteles, prieš tai, kai mūsų planeta pradėjo

suktis apie savo ašį, sumažėjo ir tapo tiktai „planeta"

visatoje, prieš tai, kai harmoningas žmogaus kūnas buvo

suskirstytas į širdį, plaučius, inkstus, kepenis, smegenis,

kraujotakos sistemą, raumenis, skrandį ir žarnas. Kalbu

apie tuos laikus, kai žmogus buvo tik žmogus, vientisas

ir išdidus. Pasaulis tuomet buvo tikras spinduliuojantis

stebuklas.

Iš miško staiga iššoka stirna, sekundę įdėmiai žvelgia

į tave ir vėl dingsta tankmėje. Kas ragina gyvūną judė ti? Kokia nesuvokiama galia papuošia žemę vaivorykštės spalvų gėlėmis, o nakties dangų prabangiais mirgančių

žvaigždžių nėriniais?

Tokį nuogą, tikrą gamtos pojūtį gali aptikti tautosako je, pavyzdžiui, brolių Grimų pasakose. Paskaityk jas, Ge orgai. Paskaityk islandų giminių sagas, graikų ir šiaurės

germanų mitus, paskaityk Senąjį Testamentą. Pažvelk į pasaulį, Georgai, pažvelk į pasaulį, kol ne-

prisikimšai į galvą per daug fizikos ir chemijos.Šią akimirką per vėjuotą Hardangerio plokštikalnę

skrieja kaimenės laukinių elnių. Kamargo saloje, tarp

dviejų Ronos žiočių atšakų, peri tūkstančiai rausvųjų

flamingų. Viliojantys grakščių gazelių būreliai kaip mi-

132

Jostein Gaarder



ražas pasklinda Afrikos savanoje. Tūkstančių tūkstančiai

karališkųjų pingvinų čiauška stovėdami ant ledinio An tarkties kranto, ir jiems nešalta, jiems patinka toks gyvenimas. Bet svarbu ne tik didelis skaičius. Vienišas, ta rytum susimąstęs briedis iškiša galvą iš rytų Norvegijos eglyno. Prieš metus vienas iš jų atklydo iki pat Kamanių

gatvės. Persigandęs švilpikas Fjelstiolene šmėkščioja tarp

pašiūrės lentų. Gerai įmitęs ruonis pliaukšteli šokdamas į

jūrą nuo Tionsbergo salelės kranto. Nesakyk, kad gamta - ne stebuklas. Neaiškink man,

kad pasaulis - ne pasaka. Kas to nesuprato, galbūt supras

tik tada, kai priartės pasakos pabaiga. Tai bus jau pas kutinė galimybė nusimesti akidangčius, paskutinė proga

prasitrinti akis iš nuostabos, paskutinis kartas, kai im sime žavėtis stebuklu, su kuriuo jau metas atsisveikinti, kurį jau laikas palikti.

Nežinau, ar supranti, ką bandau pasakyti, Georgai.

Žmonės verkdami atsisveikina ne su Euklido geometrija

ir ne su periodine elementų sistema. Niekas nelieja ašarų išsiskirdamas su internetu ar su daugybos lentele. Žmo

nės atsisveikina su pasauliu, su gyvenimu, su pasaka.

Taip pat tenka atsisveikinti su nedideliu skaičiumi žmo nių, kuriuos tikrai mylime.

Kartais pagalvoju, kad man būtų labiau patikę gyventi

prieš daugybos lentelės atradimą, juo labiau prieš atsi randant moderniajai fizikai ir chemijai, prieš tai, kai mes

ėmėme viską suprasti - gyventi TIKRAME STEBUKLIĮ PASAULYJE. Kaip tik toks man atrodo gyvenimas dabar,

133




šią akimirką, kai sėdžiu priešais kompiuterį ir rašau tau

šias eilutes. Pats esu mokslininkas ir neneigiu jokių moks

lų, bet išsaugojau mitinę, galima sakyti, animistinę pa saulėžiūrą. Neleidau, kad Niutonas ar Darvinas nuplėštų

šydą nuo pačios gyvenimo paslapties. (Atsiversk enciklo

pediją, jei ko nors nesupranti. Svetainės lentynoje stovi

naujausia enciklopedija. Ji ten stovi dabar, kai rašau, bet

nežinau, ar tau ji dar atrodys tokia pat nauja.)

Patikėsiu tau vieną paslaptį. Prieš pradėdamas stu

dijuoti mediciną turėjau kitą ateities galimybę. Galėjau

tapti poetu, tai yra žodžiais apdainuoti burtų pasaulį,

kuriame gyvename. Manau, kad jau esu tai minėjęs. Arba

galėjau tapti gydytoju ir tarnauti gyvybei. Ryžausi pir

miausia tapti gydytoju. Poetu tapti nespėjau. Bet, šiaip ar taip, spėjau para

šyti tau šį laišką. ’

Grįžti iš gydytojo praktikos pas Mergaitę su apelsi

nais, rasti ją savo sode tapančią vyšnių žiedus buvo sva jonė, ir visa, apie ką galėjau svajoti, regis, virto tikrove.

Kartą parėjęs namo taip apsidžiaugiau pamatęs ją sode,

jog pakėliau ant rankų ir nunešiau į miegamąjį. Ji juo

kėsi, ak, kaip ji juokėsi! Paguldžiau ją ant lovos ir ėmiau

myluoti. Man ne gėda papasakoti tau ir apie šį mūsų

laimės aspektą. Kodėl turėčiau gėdytis? Juk tai raudona

gija šioje istorijoje.

Kai po kelių mėnesių remonto darbų įsikėlėme į šiuos

namus, pirmiausia nusprendėme nevartoti nieko, kas ne-

134

Josteirt Gaarder



leistų mums turėti vaikų. Taip nutarėme pirmąją naktį,

kurią čia praleidome. Nuo tos nakties pradėjome kurti

tave. Ir štai po pusantrų metų Kamanių gatvėje gimei tu,

Georgai. Labai didžiavausi pirmą kartą paėmęs tave ant

rankų. Buvai berniukas. Jei būtum buvęs mergaitė, būtu

me tau davę Ranveigos vardą. Juk taip vaidinosi Mergai

tės su apelsinais dukrelė, kurią buvau išsigalvojęs.

Veronika po gimdymo atrodė nuvargusi ir išblyšku

si, bet buvo labai laiminga. Niekada nesijautėme tokie

laimingi. Prasidėjo naujas mūsų gyvenimo tarpsnis su

naujomis taisyklėmis.

Atskleisiu tau dar vieną paslaptį. Ligoninėje dirbo gy

dytojas - mano mokslo draugas. Jis atėjo į Veronikos palatą

nešdamas po taurę šampano gimdyvei ir ką tik iškeptam tė

vui. Ligoninėje tai neleidžiama, atvirai kalbant, net griežtai

draudžiama. Bet langą į koridorių buvo galima užtraukti

maža užuolaidėle. Visi trys išgėrėme už gyvenimą, kurį tu

ką tik pradėjai gyventi. Tau šampano, žinoma, nedavėme, bet netrukus tu prisiglaudei prie Veronikos krūties, o Ve

ronika buvo išgėrusi kelis šampano gurkšnelius.

Kai Mergaitė su apelsinais Sevilijoje lydėjo mane prie

autobuso, važiuojančio į oro uostą, pakelėje pamatėme ne gyvą balandį. Tai buvo blogas ženklas. Galbūt todėl, kad

nesilaikiau visų pasakos taisyklių.

Ar prisimeni Velykas, kai ilsėjomės kalnų trobelėje?

Tau buvo pusketvirtų metų. Tikriausiai viską pamiršai.

135




Kai studijuoji mediciną, tenka nemažai skaityti ir apie

žmonių psichologiją. Vaikai mažai ką prisimena, kol jiems

sueina ketveri. Mudu su tavimi sėdėjome prie trobelės, o Veronika

filmavo mus vaizdo kamera lyg nujausdama, kad kažkas

artėja prie pabaigos. Georgai, ar gali ją paklausti apie

tą filmą? Galbūt jai bus skaudu jo ieškoti, bet vis dėlto

paklausk. Po tų Velykų supratau, kad esu rimtas ligonis. Vero

nika iš pradžių netikėjo, bet aš žinojau. Mokėjau aiškinti ženklus. Man neblogai sekėsi diagnozuoti ligas.

Nuėjau pas kolegą, kuris girdė mus šampanu tą dieną, kai tu atėjai į pasaulį. Jis paėmė kraujo mėginius, atliko

vadinamąją kompiuterinę tomografiją, padarė rentgeno

nuotraukas ir priėjo prie tos pačios išvados kaip ir aš.

Medicininis mudviejų vertinimas buvo tas pats. Prasidėjo visiškai nauja kasdienybė. Man ir Veronikai

tai buvo katastrofa, bet mudu abu iš paskutiniųjų sten

gėmės laikyti tave atstu nuo katastrofos. Dar kartą teko netikėtai įvesti naujas taisykles. Žodžiai „ilgesys", "kan

trybė“, "netektis" įgijo kitą prasmę. Nebegalėjome vienas

kitam žadėti, jog ateinančiais metais kasdien būsime kar tu. Nieko nebegalėjome vienas kitam žadėti. Staiga tapo

me tarytum nuogais, tikrais vargšais. Nuoširdus įvardis

„mudu" grėsmingai perskilo. Nebegalėjome kelti vienas

kitam jokių reikalavimų, nebegalėjome dalytis ateinančių

metų viltimi.

136

Jostein Gaarder



Paskaitęs šį laišką tu sužinosi mano gyvenimo istoriją.

Žinosi, kas aš buvau. Toji mintis mane guodžia. Dabar tu pažįsti mane geriau negu daugelis kitų, nors

mudu negalėjome pasikalbėti su tavimi akis į akį nuo

tada, kai tau dar nebuvo nė ketvertų. Su kitais žmonėmis retai būdavau toks atviras kaip dabar su tavimi šiame

laiške. Tikriausiai suprasi, kaip man buvo sunku priimti

naująsias taisykles. Žinojau, kurlink viskas krypsta, tu

rėjau pamažu priprasti prie minties, kad turėsiu palikti

tave ir Mergaitę su apelsinais. Noriu tave kai ko paklausti, Georgai. Nebegaliu ilgiau

laukti. Tik pirma turiu papasakoti, kas atsitiko Kamanių

gatvėje prieš porą savaičių.

Veronika iki pietų dirba mokykloje, moko jaunuolius ir

merginas piešti apelsinus. Pasakiau jai, kad nebūtina visą

dieną sėdėti su manimi namuose. Mudu pusryčiaujame

kartu su tavimi. Paskui vedu tave į darželį, o vėliau vieną

kitą laisvą valandą sėdžiu svetainėje prie kompiuterio ir

rašau tau šį ilgą laišką. Kartais stypčiodamas einu per kambarį, stengdamasis neužkliudyti tavo žaislinio trau

kinuko. jei bent viena detalė bus pastumta į kitą vietą, tu

tuoj pastebėsi. Kartais dieną turiu kiek pamiegoti, ne todėl, kad blo

gai jaučiuosi, bet todėl, kad naktimis ne visada pavyksta

išsimiegoti. Naktimis neduoda ramybės mintys. Sunkios

mintys labiausiai kankina naktimis. Kaip tik vakare, kai

ateina laikas miegoti, imu gilintis į visas tas liūdnas mįsles, į liūdną pasaką, kurioje nebėra gerųjų fėjų, kurioje

137




lieka tik pikta lemiantys ženklai, žiaurios raganos ir pa

vojingos laumės. Tada nebelieka nakties miego ir tenka

kiek pasnausti ant sofos dieną, kai lauke šviesu. Man nesunku budėti naktimis, kai žinau, kad judu

su Veronika esate šalia, kad judu miegate. Be to, žinau,

kad galiu pažadinti Veroniką, keletą kartų tai ir padariau.

Tada ji sėdi šalia manęs. Kelis kartus išsėdėjome su ja

visą naktį. Tokiais atvejais daug nekalbame, tiesiog sė

dime kartu, lšsiverdame po puodelį arbatos, valgome su

muštinį su sūriu. Toks dabar mūsų gyvenimas, Georgai,

tokios naujos taisyklės.

Galime ilgas valandas sėdėti laikydami vienas kitą už

rankos. Kartais pažvelgiu į jos ranką, tokią švelnią ir gra

žią, paskui pasižiūriu į savo ranką, į vieną savo rankos

pirštą, į nagą. Kiek dar laiko ši ranka bus mano, pagalvo

ju. Kartais pakeliu jos ranką prie lūpų ir pabučiuoju.

Pagalvoju, kad šią ranką, kurią dabar laikau delne,

laikysiu iki savo paskutinės valandos, galbūt ligoninės

lovoje, ilgai, kol galų gale nieko nebejausiu ir ją paleisiu. Mudu susitarėme, kad taip ir bus, Veronika man pažadė

jo. Gera tai žinoti. Ir sykiu be galo liūdna. Kai paleisiu

iš rankų visatą, paleisiu gyvą, šiltą ranką, Mergaitės su

apelsinais ranką.

Pagalvok, Georgai, kaip būtų gera, jei ir Anapus mūsų

lauktų ranka, kurios galima įsitverti! Bet nelabai tikiu,

kad yra toks Anapus. Beveik visai tuo netikiu. Visa, kas

egzistuoja, kada nors baigiasi. Bet paskutinis dalykas, ku

rio žmogus gali įsitverti, dažniausiai yra ranka.

138

Jostein Gaarder



Jau rašiau, kad labiausiai užkrečiamas dalykas yra

juokas. Liūdesys taip pat gali būti užkrečiamas. Kitaip

yra su baime. Ja neužsikrėsi taip lengvai kaip juoku ar

liūdesiu. Su baime turi gyventi kone visiškai vienas.Aš bijau, Georgai. Bijau, kad būsiu išstumtas iš šio

pasaulio. Bijau vakarų, tokių kaip šis, kurių netrukus jau

nebegalėsiu matyti.

Bet vieną naktį tu pabudai. Noriu ir tai tau papasako ti. Aš sėdėjau žiemos sode, o tu staiga atšlepsėjai iš savo

kambario į svetainę. Tryneisi akis ir žvalgeisi. Paprastai

tu tokiais atvejais ropšdavaisi laiptais į mūsų miegamąjį,

bet šį kartą likai svetainėje, galbūt todėl, kad degė vi

sos šviesos. Atėjau iš žiemos sodo ir paėmiau tave ant

rankų. Sakei, kad negali užmigti. Gal pasakei tai todėl,

kad girdėjai, kaip mes su mama dažnai kalbame, kad tėtė

naktimis negali užmigti.Turiu prisipažinti, be galo apsidžiaugiau, kad tu pa

budai, kad atėjai pas tėtę, kai jam labiausiai tavęs reikėjo. Todėl neliepiau tau grįžti į lovą.

Labai norėjau pasikalbėti su tavimi apie viską, bet žino jau, kad tai neįmanoma, kad tu dar per mažas. Bet buvai

jau pakankamai didelis, kad galėtum mane paguosti. Jei

būtum galėjęs su manimi pabudėti, tą naktį būčiau sėdėjęs

su tavimi ne vieną valandą. Tai buvo tokia naktis, kai tik riausiai būčiau žadinęs Veroniką. Dabar ji galėjo miegoti.

Žinojau, kad dangus pilnas žvaigždžių, mačiau tai iš

žiemos sodo. Buvo antroji rugpjūčio pusė. Tu tikriau-

139




šiai dar nebuvai matęs tokio žvaigždėto dangaus, juo

labiau kad ką tik baigėsi tas vasaros laikas, kai naktys

būna šviesios, o praėjusiais metais buvai dar toks mažas.

Užvilkau tau megztinį, užmoviau šiltas vilnones kelnes,

pats užsimečiau striukę ir mudu susėdome terasoje, tu

ir aš. Užgesinau kambario šviesas, išjungiau ir terasos apšvietimą.

Pirmiausia parodžiau tau plonytį delčios siūlelį. Jis

kabojo aukštai rytuose, pasukęs ragelius į dešinę. Viską

tau paaiškinau.Tu sėdėjai man ant kelių, mudu supo ramybė, buvo

jauku. Aš gerte gėriau ir tą ramybę, kuri tylomis skli

do iš tavęs. Paskui ėmiau rodyti tau visas žvaigždes ir

planetas, švytinčias aukštai dangaus skliaute. Taip no rėjau tau papasakoti apie viską, apie didįjį nuotykį, nes

jo dalis esame ir mudu, apie milžinišką dėlionę, kurioje

mudu - tik du mažyčiai kubeliai. Ši pasaka taip pat turi

savo dėsnius ir taisykles, kurių mudu galime nesuprasti,

kurie mudviem gali patikti ar nepatikti, bet privalome jų

laikytis. Žinojau, kad neilgai trukus turėsiu tave palikti, bet

negalėjau to sakyti. Žinojau, kad tikriausiai greitai pa sitrauksiu iš to didžiojo nuotykio, į kurį mudu dabar

žvelgiame, bet turėjau tai nutylėti. Ėmiau pasakoti apie

žvaigždes, iš pradžių taip, kad tu galėtum suprasti, pas kui įsikarščiavau ir pamažu ėmiau kalbėti apie visatą vis ką, ką žinojau, lyg su manimi sėdėtų suaugęs sūnus.

140

Jostein Gaarder



Tu leidai man kalbėti, Georgai. Tau patiko manęs klausytis, nors galbūt negalėjai įminti visų mįslių, ku rias vardijau. Gal iš tikrųjų suvokei daugiau, negu man

atrodė. Šiaip ar taip, tu manęs nepertraukei ir neužmigai.

Galbūt supratai, kad šią naktį negali manęs nuvilti, gal

supratai, kad ne aš sėdžiu prie tavęs, o tu prie manęs. Tą

naktį tu budėjai prie savo tėtės. Pasakojau tau, jog dabar naktis, nes Žemė apsisuko

apie savo ašį ir nusigręžė nuo Saulės. Kaip tik Saulei

tekant arba leidžiantis galime suprasti, jog Žemė sukasi.

Tikriausiai tu tai supratai, juo labiau kad mudu padainavome vakaro dainą, prasidedančią žodžiais: Saulutė greit

užmerks akis, ir aš akis užmerksiu... Ar prisimeni?

Parodžiau tau Venerą ir paaiškinau, kad tai ne žvaigž dė, o planeta, skriejanti savo orbita aplink Saulę kaip

ir mūsų Žemė. Tuo metų laiku Venera kabo neaukštai rytuose, Saulė šviečia į ją lygiai taip pat kaip šviečia į Žemę. Pasakiau tau vieną paslaptį. Pasakiau, kad kiekvie

ną kartą žvelgdamas į šią planetą galvoju apie Veroniką. Juk Venera nuo seno simbolizuoja meilę.

Beveik visi danguje švytintys taškeliai yra tikros

žvaigždės, aiškinau tau. Jos šviečia pačios, nes kiekvie na, net ir pati mažiausia dangaus žvaigždutė yra degan

ti saulė. Ir žinai, ką tu pasakei? Tu pasakei: „Bet nuo

žvaigždžių negalima įdegti". Baigėsi puiki vasara, Georgai. Turėdavome įtrinti tavo

kūnelį įdegio kremu. Priglaudžiau tave prie savęs ir su šnibždėjau: „Taip, nes jos labai labai toli nuo mūsų".

141




Dabar, kai rašau šiuos žodžius, tu rėplinėji po kambarį

ir kabini kažką nauja prie savojo traukinuko.

Tai kasdienybė, galvoju aš. Tai tikrovė. Bet durys išeiti iš tikrovės atlapos iki galo.

Kiek daug dalykų, nuo kurių tenka pasitraukti! Kiek

daug dalykų reikia palikti.

Prieš valandėlę tu buvai priėjęs prie manęs ir paklau

sei, ką rašau į kompiuterį. Pasakiau, kad rašau laišką ge

riausiam draugui.

Matyt, tau pasirodė keista, kad mano balsas, nors ra

šau geriausiam savo draugui, toks liūdnas. Tu paklausei:

- Ar tai laiškas mamai?

Aš papurčiau galvą:

- Mama - mano mylimiausioji, tai visai kas kita.- O kas esu aš? - paklausei tu.

Paspendei man spąstus. Pakėliau tave nuo žemės, pa

sisodinau ant kelių priešais kompiuterį, apkabinau ir pa

sakiau, jog tu pats geriausias mano draugas.

Laimė, daugiau nieko neklausinėjai. Juk negalėjai pa galvoti, kad laiškas rašomas tau. O man pasirodė keista,

jog tu galbūt kada nors skaitysi šias eilutes.

Laikas, Georgai. Kas yra laikas?

Kalbėjau toliau, nors žinojau, kad tu dar negali su prasti, ką sakau.

Visata yra labai sena, kalbėjau aš, galimas dalykas, kad

jai penkiolika milijardų metų. Vis dėlto iki šiol niekas ne

gali aiškiai pasakyti, kaip ji atsirado. Visi esame didžiulio

142

Jostein Gaarder



nuotykio dalyviai, bet niekas nežino, kas tai per nuotykis. Šokame, žaidžiame, plepame ir juokiamės šiame pasauly

je, bet nežinome, iš kur jis. Šokiai ir žaidimai - tai gyve nimo muzika. Sutiksi juos visur, kur gyvena žmonės. Tai

panašu į telefono gaudesį, kai linija neužimta.Tada tu užvertei galvą ir pažiūrėjai į mane. Kad vi

suose telefono aparatuose girdėti gaudesys, tu, šiaip ar

taip, supratai. Juk mėgsti pakelti ragelį ir klausytis.

Taip, Georgai, paklausiau tave to paties, ko paklausiu,

kai galėsi suprasti. Dėl šio klausimo papasakojau tau ilgą

istoriją apie Mergaitę su apelsinais.- Įsivaizduok, kad stovi ant šios pasakos slenksčio

prieš daug milijardų metų, kai viskas buvo ką tik sukur

ta, ir gali pasirinkti, ar norėtum gimti ir gyventi šioje

planetoje. Tu nežinai, kada gyvensi, nežinai, ar gyvensi ilgai, šiaip ar taip, tai bus tik nedaug metų. Žinai tik

viena: jei pasirinksi, kad nori gimti, ateis laikas, ateis, kaip sakoma, laiko pilnatvė, ir vieną dieną turėsi atsi

kelti, išeiti ir viską palikti. Gal tai bus labai liūdna, nes daugeliui žmonių atrodo taip nuostabu gyventi šioje pa

sakoje, jog jiems akys apsipila ašaromis vos pagalvojus, kad viskas vieną kartą baigsis. Čia gali būti taip gera, kad be galo skaudu net pagalvoti, jog ateis diena, kai dau

giau dienų nebeliks.Tu tylėdamas sėdėjai man ant kelių, o aš kalbėjau

toliau:- Ką pasirinktum, Georgai, jei egzistuotų aukštesnė

Galia, leidžianti tau rinktis? Galbūt šioje mįslingoje pa

lte Mergaitė su apelsinais



sakoje galime įsivaizduoti kažką panašaus į kosminę fėją,

kuri liepia rinktis. Ar pasirinktum galimybę vieną kartą

gyventi pasaulyje, gal ilgai, gal trumpai, po šimto tūks tančių ar šimto milijonų metų?

Keletą kartų giliai atsikvėpiau, paskui griežtu balsu

paklausiau:

- O gal atsisakytum dalyvauti tame žaidime, gal ne

norėtum laikytis jo taisyklių?

Tu visą laiką ramiai sėdėjai man ant kelių. Būčiau no

rėjęs atspėti, ką galvoji. Tu esi tikras, gyvas stebuklas.

Tavo geltoni kaip kviečiai plaukai, regis, kvepėjo man

darinais. Atrodei kaip gyvas gyvutėlis angelas iš kūno

ir kraujo.

Neužmigai, bet ir nieko nepasakei. Esu tikras, kad girdėjai, ko tave klausiu, gal net labai

atidžiai klauseisi. Bet negalėjau atspėti, kas sukasi tavo

galvelėje. Mudu sėdėjome susiglaudę. Ir vis dėlto staiga

pajutau, jog mus skiria begaliniai nuotoliai.

Dar tvirčiau prispaudžiau tave prie savęs. Gal tau atrodė, kad noriu apsaugoti tave nuo šalčio. Bet tada aš

apvyliau tave, Georgai, nes pradėjau verkti. Nenorėjau

išsiduoti, mėginau susitvardyti, bet vis tiek apsiliejau

ašaromis.

Pastarosiomis savaitėmis ne kartą to klausdavau ir

savęs. Ar būčiau pasirinkęs gyvenimą šioje žemėje ge

rai žinodamas, jog staiga būsiu iš jo išplėštas, juo labiau

tada, kai gyvenimas atrodo pats gražiausias? Gal iš karto

144

Jostein Gaarder



būčiau padėkojęs ir atsisakęs to rizikingo žaidimo „imk ir

duok"? Į pasaulį ateiname tik vieną kartą, esame įmetami

į didįjį nuotykį. BetliTenslhi t rysTir~suZie- žaidimas

baigtas!

"Nežinau, ką būčiau pasirinkęs. Manau, būčiau nesuti

kęs su sąlygomis. Tikriausiai būčiau mandagiai padėkojęs

už pasiūlymą trumpai patirti šį didžiulį nuotykį, vadi

namą gyvenimu, ir pasakęs: "Ne“. Galbūt mano atsisa

kymas netgi nebūtų buvęs labai mandagus. Gal būčiau

nesavu balsu surikęs, kad toji dilema yra kažkokia šėto

niška, kad nenoriu apie ją nė girdėti. Taip galvojau tada,

kai sėdėjau terasoje laikydamas tave ant kelių, visiškai

tikras, kad būčiau atmetęs pasiūlymą.

Jei būčiau nusprendęs visai nekišti nosies į didįjį nuo tykį, būčiau nė nežinojęs, ko netenku. Ar supranti, ką

noriu pasakyti? Kartais mums, žmonėms, atrodo, jog blo

giau prarasti tai, ką myli, negu niekada to neturėti. Pa

galvok: jei Mergaitė su apelsinais nebūtų laikiusis paža

do, kad jai grįžus iš Ispanijos mudu pusę metų matysimės kiekvieną dieną, ar man būtų buvę geriau iš viso niekada

jos nesutikti? Panašus klausimas keliamas ir kitose pasa

kose. Ar Pelenė būtų norėjusi grįžti į pilį ir tapti princo

žmona, jei būtų žinojusi, kad dalyvaus tame žaidime tik

vieną savaitę? Kaip ji būtų jautusis žinodama, kad reikės

grįžti pas piktą pamotę ir pagiežingas jos dukteris, prie

pelenų kibirų ir žarsteklių?

Bet dabar tu atsakyk, Georgai, dabar žodis tau. Kai

mudu sėdėjome po žvaigždėtu dangumi, tuo metu, kai

145




staiga pratrukau verkti, nusprendžiau parašyti tau šį

ilgą laišką. Verkiau ne tik todėl, kad žinojau, jog turėsiu

palikti tave ir Mergaitę su apelsinais. Verkiau, nes tu buvai toks mažas. Verkiau, kad mudu negalime nuoširdžiai

pasikalbėti. Dar kartą klausiu tave: ką pasirinktum, jei tau būtų

suteikta tokia galimybė? Ar norėtum trumpą valandėlę

gyventi žemėje, o paskui po kelerių metų būtum atplėštas

nuo visko, ką čia turi, ir niekada negalėtum grįžti? Ar

pasakytum: „Dėkui, nenoriu"?Turi tik šią alternatyvą. Tokios taisyklės. Kai pasiren

ki gyvenimą, pasirenki ir mirtį. Pažadėk, kad prieš atsakydamas gerai pagalvosi ir ne

skubėsi.

Gal aš per daug įkyriai skverbiuosi į tavo vidų? Gal esu per daug atviras? Tiesą sakant, nelabai turiu tokią tei sę. Bet man be galo svarbu, ką tu atsakysi į mano klausi

mą, nes aš tiesiogine prasme atsakingas už tai, kad tu esi. Jei būčiau atsisakęs gyventi, pasaulyje nebūtų ir tavęs.

Jaučiu savotišką kaltę, kad leidau tau ateiti į šį pasaulį. Šiaip ar taip, aš daviau tau šį gyvenimą, tikriau sa

kant, Mergaitė su apelsinais ir aš. Bet juk mes kada nors

ateityje jį iš tavęs ir atimsime. Duoti kūdikiui gyvybę ne reiškia tik padovanoti jam didžiąją pasaulio dovaną. Tai

reiškia ir atsiimti šią neįsivaizduojamą dovaną atgal. Noriu būti tau atviras, Georgai. Jau sakiau, kad bū

čiau atmetęs pasiūlymą akimirką žvilgtelėti į didįjį nuo-

146

Jostein Gaarder



tykį. Taip man atrodo. Jei ir tu galvoji kaip aš, jaučiuosi kaltas dėl to, ko šiame pasaulyje prikrėčiau.

Leidausi sugundomas Apelsinų mergaitės, leidausi suviliojamas meilės, pasidaviau svajonei turėti vaiką.

Dabar ateina gailesčio ir susitaikymo metas. Ar aš pasielgiau blogai? Šį klausimą išgyvenu kaip skaudų sąžinės

konfliktą. Noriu viską išsiaiškinti iki galo.Tačiau, Georgai, dabar gali iškilti nauja dilema, gal

būt ne tokia sunki, ne tokią grėsminga kaip pirmoji. Jei

tu atsakysi, kad vis dėlto būtum pasirinkęs gyvenimą, nors ir labai trumpą, tada ir man nereikės gailėtis, kam

iš viso gimiau.Šitaip lygtis gali būti išspręsta, abi jos pusės gali duo

ti vienodą rezultatą. Suprantama, aš to tikiuosi. Dėl to

ir rašau tau.Tu negalėsi man tiesiai atsakyti į šį klausimą. Bet gali

atsakyti netiesiogiai. Gali atsakyti tuo, kaip pragyvensi

tą gyvenimą, kuris prasidėjo, kai Veronika, aš ir nedraus

mingas ligoninės gydytojas susidaužėme šampano taurė mis. Gydytojas su šampanu buvo tavo geroji fėja, labai

noriu tuo tikėti.

Dabar gali padėti šį mano laišką į šalį. Dabar tavo

laikas gyventi. Rytoj guluosi į ligoninę. Man tai svarbus metas. Į darželį tave palydės mama.

Turiu ir apie tai parašyti. Ir turiu pridurti: negaliu

pažadėti, kad kada nors grįšiu į Kamanių gatbę.

147




Georgai! Paskutinis klausimas: ar galiu būti tikras,

kad po šio gyvenimo nėra jokios kitos būties? Ar galiu

būti tvirtai įsitikinęs, kad nestebėsiu tavęs iš kur nors

kitur, kai skaitysi šį laišką? Ne, negaliu. Jei šis pasau

lis egzistuoja, tai neįmanomybės riba jau peržengta. Ar

supranti, ką noriu pasakyti? Vien tai, kad egzistuoja šis

pasaulis, mane taip be galo stebina, kad negalėčiau nu

stebti dar labiau, jei paaiškėtų, jog po šio egzistuoja ir

kitas pasaulis.

Prisimenu, kaip prieš porą dienų kelias valandas pra

leidome žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tuo žaidimu

turbūt labiausiai džiaugiausi aš, man būtinai reikėjo bent

trumpai pamiršti mane kamuojančias mintis. Bet kiek

vieną kartą, kai tame žaidime „žūdavome", atsiverdavo

naujas laukas, ir mudu galėjome žaisti toliau. Ar kas

gali žinoti, kad mūsų sieloms taip pat neatsiveria toks

„naujas laukas"? Aš tuo netikiu, iš tikrųjų. Bet svajpnė

apie tai, kas neįtikima, turi savo vardą. Mes vadiname

ją viltimi.

TĄ NAKTĮ TERASOJE AŠ PRISIMENU! Ji tarytum

įaugusi į mano stuburo smegenis, ištatuiruota širdyje. Dabar, kai apie ją skaičiau, keletą kartų nugara perbėgo šiurpulys.

148 Jostein Gaarder



Iki šiol viską buvau beveik pamiršęs, gal būčiau ir neprisiminęs žvaigždėtos nakties, jei nebūčiau apie ją

perskaitęs. Bet dabar viską prisimenu be galo aiškiai.

GAL TAI VIENINTELIS IŠLIKĘS TIKRAS PRISIMINIMAS APIE TĖVĄ?

Neprisimenu tėtės Fjelstiolene. Kad ir kaip įtempiu atmintį, negaliu atkurti vaizduotėje mūsų pasivaikščio

jimų prie Sogno ežero. Bet tą užburtą naktį terasoje prisimenu puikiai. Tikriau sakant, prisimenu ją visiškai kitaip. Man ji išliko kaip pasaka, kaip ryškių spalvų kupinas sapnas.

Aš pabudau. Tada tėtė įėjo iš stiklinės verandos ir iškėlė mane aukštai į orą. Pasakė, kad eisime laukan

ir skrisime. Pasakė, kad turime pasižiūrėti į žvaigždes. Skrisime į kosmosą. Todėl reikia apsirengti šiltais drabužiais - juk kosmose baisiai šalta. Tėtė nori parodyti man dangaus žvaigždes, būtinai! Tai mūsų paskutinė galimybė, turime ją išnaudoti.

O juk aš žinojau, kad tėtė serga! Bet jis nežinojo, kad aš žinau. Mama pasakė man šią paslaptį. Pasakė, kad tėtei turbūt teks gultis į ligoninę, todėl jis toks liūdnas. Rodos, ji man atskleidė šią paslaptį tą pačią dieną po pietų. Gal dėl to aš ir pabudau, gal dėl to

negalėjau užmigti.Dabar labai aiškiai prisimenu ilgą naktį, kai mudu su tėte terasoje keliavome po kosmosą. Man rodos, supratau, kad tėtė gali mus palikti. Bet pirma jis norėjo parodyti, kur rengiasi iškeliauti.




O paskui, kai mudu skrajojome po kosmosą, tėtė

staiga pradėjo verkti. Kai rašau šias eilutes, nugara vėl

perbėga ledinis šaltis. Žinojau, kodėl jis verkia, bet jis

nežinojo, kad aš žinau. Todėl nieko negalėjau sakyti. Tylutėliai kaip peliukas sėdėjau jam ant kelių. Tai, kas turėjo įvykti, buvo per daug pavojinga, kad apie tai būtų galima kalbėti.

Ir dar vienas dalykas: nuo tos nakties visada žinojau, kad dangaus žvaigždėmis negalima pasitikėti.

Šiaip ar taip, jos nuo nieko negali išgelbėti. Ir su dangaus žvaigždėmis vieną dieną turėsime atsisveikinti,

jas palikti.Kai mudu su tėte skrajojome kosmoso platybėse ir

kai tėtė staiga pravirko, supratau, kad niekuo pasaulyje

negalima pasitikėti.

Perskaitęs paskutiniuosius laiško puslapius pagaliau

suvokiau, kodėl man visada taip rūpėjo kosmosas. Tai

tėvas man atvėrė akis. Jis išmokė mane atitrūkti nuo visko, kas vargina mus šioje žemėje, ir žvelgti aukštyn.

Tapau mažu astronomu mėgėju dar tada, kai nesupratau, iš kur atėjo šis potraukis.

Taigi nieko keisto, kad ir tėvas, ir aš domėjomės

Hablo teleskopu. Paveldėjau tai iš jo! Tęsiau, ką jis

buvo pradėjęs,, o paskui turėjo nutraukti. Tai savotiškas palikimas. Argi ne taip buvo visais laikais? Pirmie

ji pasiruošimai sukurti Hablo teleskopą prasidėjo dar akmens amžiuje. Beje, ne, dar anksčiau - keletą mik-

150 Josteiti Gaarder



rosekundžių po didžiojo sprogimo, kai buvo sukurti

laikas ir erdvė.

Yra toks dalykas kaip pasėti į dirvą grūdą. Tėvas

prieš mirtį spėjo tai padaryti. Galima sakyti, kad jis

paskatino mane imtis to rašinio apie teleskopą. Manau,

kad tėtei menkai rūpėjo anglų futbolas, o Špice Girls, laimė, jam neteko klausytis. Nežinau, kaip jam patiktų

Roaldas Dalis.

Baigiau skaityti laišką. Sėdėjau susimąstęs, tik staiga mama vėl pasibeldė į duris.

- Georgai? - pašaukė.

Pasakiau, kad jau baigiau.

- Kada pagaliau ateisi pas mus?

Atsakiau, jog norėčiau, kad ji įeitų į mano kambarį. Atidariau duris ir ją įleidau. Laimė, įėjusi ji greitai

'užrakino duris.

Nė kiek nesivaržiau, kad mano akys buvo pasru

vusios ašaromis. Juk mamai irgi akyse pasirodydavo

ašaros tuos pirmuosius kartus, kai ji sutiko mano tėvą. Dabar ir aš jį sutikau.

Apkabinau Mergaitės su apelsinais kaklą ir tariau:

- Tėtė mus paliko.

Mama tvirtai apkabino mane. Ji irgi verkė.

Sėdėjome ant lovos krašto. Netrukus ji ėmė klausinėti, ką man rašo tėtė.

- Suprask, kad man tai labai svarbu, - kalbėjo

ji. - Aš gerokai išsigandusi. Turbūt bijočiau skaityti

laišką.




Paaiškinau, kad tėtė parašė ilgą meilės laišką, ir

mama, aišku, pamanė, kad tai meilės laiškas man. Tu

rėjau viską aiškinti labai atsargiai. Pasakiau, kad tėtė

parašė meilės laišką jai, Mergaitei su apelsinais.

- Aš buvau geriausias tėtės draugas. O tu buvai jo

mylimoji. Tai visai kas kita.

Ji ilgai sėdėjo ant lovos krašto netardama nė žodžio.

Vis dar atrodė jauna. Perskaitęs ilgą pasakojimą apie

Mergaitę su apelsinais, pamačiau, kokia ji graži. Iš tik

rųjų truputį panaši į voveraitę. Bet dabar ji greičiau at

rodė kaip užaugęs paukščio jauniklis. Mačiau, kad jos

snapelis virpa.

- Kas buvo mano tėvas?

Ji krūptelėjo. Juk gerai nežinojo, ką aš ilgas valan

das skaičiau.

- Na, žinoma, Janas Olavas.

- Bet kas jis buvo? Noriu pasakyti, koks jis buvo?

- Aaa...

Pamažu jos lūpose pasirodė Monos Lizos šypsena.

O žvilgsnį tarytum pridengė šydas. Atkreipiau dėmesį

į tai, ką ne kartą pastebėjo tėtė. Pamačiau, kaip ji moka

susikaupti. Pamačiau, kaip jos rudos akys blyksi, saky

tum šoka temperamentingą šokį.

-Jis buvo be galo mielas... tikrai nepaprastas žmogus. Be to, jis buvo tikras vizijų regėtojas, galbūt mitų

kūrėjas... Dažnai galėjo kalbėti, kad gyvenimas esąs

pasaka, man rodos, jis turėjo tokį... magiški} gyvenimo

152 Jostein Gaarder



pojūtį. Ir dar buvo didelis romantikas... bet tokie bu

vome mudu abu. Paskui staiga susirgo. Neslėpsiu, kad

mirtį jis pasitiko su begaliniu liūdesiu. Buvo sunku tai

matyti, labai sunku. Mane jis labai mylėjo... supran

tama, tave taip pat... tave jis tiesiog dievino. Negalėjo

įsivaizduoti, kad turės mus palikti. Bet ligai nepajėgė

atsispirti, buvo žiauriai nuo mūsų atplėštas. Jis nesu

sitaikė su tokiu likimu, niekada, iki pat paskutinės va

landos. Todėl tuštuma, atsiradusi po jo mirties, buvo

tokia didelė... Negaliu rasti tinkamo žodžio...

- Galiu palaukti.

- Jis buvo svajotojas. Galbūt tai norėjau pasakyti.

Dabar aš nusišypsojau ir pasakiau:

- Jis buvo atviras. Be to, neblogai gebėjo vertinti

save. Net autoironijos jam netrūko, o jos turi toli gražu

ne visi.

Mama žvelgė į mane nustebusi.

- Galbūt. Bet iš kur tu visa tai žinai?

Parodžiau jai pluoštą popieriaus lapų.- Galėsi ir tu kada nors paskaityti. Tada ir suprasi,

iš kur visa tai žinau.

Mergaitė su apelsinais vėl prisidengė akis ranka. Bet

negalėjome ilgai sėdėti mano kambaryje ir verkšlenti.

Ką pamanys Jorgenas? Aš jam tikrai nepavydėjau.- Laikas eiti pas juos, - priminiau aš.

Atėjęs į svetainę, pasijutau keleriais metų vyresnis

nei tada, kai pasiėmiau tėvo laišką ir užsidariau savo




kambaryje. Jaučiausi toks suaugęs, kad visai nerūpėjo

mane pasitikę smalsūs žvilgsniai.

Didysis stalas buvo padengtas vakarienei. Šalta vištiena, kumpis, Valdorfo salotos su apelsino skiltelėmis, didelis indas žalių salotų. Visi penki susėdome prie

stalo. Nejučiomis atsidūriau stalo gale.Kai susirenka daugiau žmonių, mama kartais pa

prašo, kad kas nors imtųsi vadovauti vaišėms. Šį kartą pajutau, jog vadovauti teks man. Šiaip ar taip, visi

buvo įsmeigę akis į mane. Šį vakarą buvau svarbiausias asmuo.

Kai sėdome už stalo, visiems keturiems pareiškiau:

- Perskaičiau ilgą laišką, rašytą mano tėvo prieš pat

mirtį. Manau, visiems įdomu, ką jis rašo...Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. Ką gi man dar

pasakyti?- Taigi tas laiškas skirtas man. Bet daug kas iš mūsų

mylėjo mano tėtę. Turiu jums dvi naujienas - gerą ir blogą. Pirmiausia pasakysiu gerą. Visi čia esantys ga

lės paskaityti laišką. Jorgenas taip pat. Bloga naujiena

ta, kad niekam nerodysiu laiško šį vakarą.Senelė sėdėjo įsitempusi, paskui užsikniaubė ant

stalo. Jos veide šmėstelėjo nusivylimo šešėlis. Iš to supratau, kad ji neskaitė laiško nei dabar, nei tada, prieš

vienuolika metų. Laiškas iš tikrųjų vienuolika metų

slypėjo po seno vaikiško vežimėlio pamušalu.Kalbėjau toliau:

154 Jostein Gaarder



- Manau, turiu leisti tėtės laiškui kiek pagulėti. Pas

kui galėsime pakalbėti apie tai, ką jis rašo. Be to, man

reikia laiko apsispręsti, ką atsakysiu jam į vieną rimtą

klausimą. Labai svarbu, kaip aš jam atsakysiu.

Mačiau, kad visi sutinka su mano žodžiais. Niekas

nesistengė iškvosti ko nors daugiau. Jorgenas net paki

lo nuo stalo ir priėjo prie manęs. Draugiškai patapšnojo

man per petį ir tarė:

- Protingai kalbi, Georgai. Manau, tavo tiesa. Laiškas turi dar kiek pagulėti.

- Be to, - pridūriau aš, - jau netoli vidurnaktis. Juk

reikia ir pamiegoti.

Jaučiau, jog kalbu rimtai ir iškilmingai, visai kaip

suaugęs. Aš ir buvau suaugęs.

Vis dėlto tą naktį negalėjau sumerkti akių. Namuose

jau seniai viskas buvo nutilę, o aš gulėjau lovoje ir žiū

rėjau į užsnigtą kiemą. Snigti jau seniai nustojo.

Vidury nakties apsirengiau. Užsivilkau pūkinę striukę, užsidėjau kepurę, užsirišau šerpę, užsimoviau

kumštines pirštines. Per stiklinę verandą išėjau į terasą.

Nubraukiau sniegą nuo geležinio suoliuko ir atsisėdau.

Užgesinau kiemo šviesas.

Pakėliau akis į kibirkščiuojantį žvaigždėtą dangų ir

pabandžiau vėl išgyventi tą nuotaiką, kai sėdėjau tėtei

ant kelių. Regis, prisiminiau, kaip jis tvirtai prispaudė

mane prie savęs. Prisiminiau, kaip jis prispaudė mane,

kad neiškrisčiau iš kosminio laivo. O paskui suaugęs




vyras, kalbėjęs griausmingu balsu, staiga pradėjo

verkti.

Galvojau apie tą rimtą dalyką, kurio jis mane klausė. Bet nepajėgiau apsispręsti, ką atsakysiu.Pirmą kartą gyvenime aiškiai supratau, jog ir aš

vieną kartą turėsiu iškeliauti iš šio pasaulio ir viską

palikti. Buvo bjauru apie tai galvoti. Nepakeliama. Bet juk tėvas atvėrė man akis, leido viską aiškiai suvokti. Gal tai nėra taip bjauru? Geriau blaiviai suprasti, kokia

tavo padėtis. Tai tarytum sąskaita banke. Reikia žinoti, kiek turi lėšų. Be to, puiku buvo suvokti, kad man tik

penkiolika.Ir vis dėlto gal būtų geriau, jei būčiau negimęs?

Juk jau dabar man be galo liūdna, kad vieną kartą

turėsiu iš čia iškeliauti. Nusprendžiau daryti, kaip

tėtė man patarė laiške. Neskubėsiu atsakyti į sunkų

jo klausimą.Užvertęs galvą pažiūrėjau į žvaigždes ir planetas.

Bandžiau įsivaizduoti, kad skrendu kosminiu laivu. Keletą kartų pamačiau krintančius meteorus. Sėdėjau

ilgai.Po geros valandos išgirdau, kad prasivėrė durys. Į

terasą išėjo mama. Ėmė brėkšti nauja diena.

- Tu sėdi čia? - paklausė ji, nors puikiai mane

matė.- Negaliu užmigti, - atsakiau.- Aš taip pat negaliu.Pakėliau į ją akis ir pasakiau:

156 Jostein Gaarder



- Šilčiau apsivilk ir pasėdėk kartu su manimi, mama.

Ji netrukus grįžo. Buvo užsimetusi juodą žieminį apsiaustą, kurį nešiojo seniai, kiek tik galiu prisiminti.

Bet nebuvau visiškai tikras, ar tai tas pats, kuriuo vilkė jo Katedroje. Kai mama atsisėdo ant suolo, pasakiau:

- Trūksta tik didelės sidabrinės segės plaukuose.Ji prisidengė ranka bumą.- Jis tau parašė ir apie ją?Užuot atsakęs, parodžiau į didelę planetą, kaip tik

užtekančią rytuose. Aiškiai matei, kad tai planeta, nes nemirksėjo, kaip mirksi žvaigždės. Devyniasdešimt devyni procentai tikimybės, jog tai Venera.

- Pažiūrėk į tą planetą. Tai Venera, dar vadinama Rytine. Kiekvieną kartą žvelgdamas į šią planetą, tėtė

galvodavo apie tave.Kai psi »»Yfildy^g ii išminčių, galima ką nors

pasakyti, bet geriau patylėti. Mama tylėjo.

Po valandėlės pasaki3tr"- Čia mudu su tėte sėdėjome visą naktį prieš jam

atsigulant į ligoninę. Daugiau apie tai galėsi paskaityti pati. O štai dabar sėdžiu su tavimi.

- Georgai, - atsakė mama. - Tuo laišku aš džiau

giuosi, bet kartu ir bijau jį skaityti. Noriu, kad tu tuo

metu būtum namie. Ar gali man pažadėti?Padaviau jai ranką ir prižadėjau. Supratau, jog ma

mai svarbu, kad būčiau šalia, kai ji skaitys tėtės laišką. Negi Jorgenui derėtų guosti Mergaitę su apelsinais,




kai ji skaitys ilgą Jano Olavo laišką? Bet laišką duosiu

paskaityti ir jam. Lengvai jam nepavyks nuo mūsų iš

sisukti.- Kai sėdėjome čia aną naktį, tėtė man pasakė, kad

turės mus palikti.Ji staiga pasisuko į mane ir tarė:- Žinai, Georgai... Manau, kad nepajėgsiu dabar

apie tai kalbėti. Turi tai suprasti. Juk tu atveri senas

žaizdas. Argi nesupranti?Ji beveik supyko, o gal iš tikrųjų supyko.- Kodėl? Žinoma, suprantu.Ilgai sėdėjome nekalbėdami. Gal net visą valan

dą. Aš stebėjausi. Mama visada skundžiasi, kad bijo

šalčio.Rodžiau jai užtekančias ir besileidžiančias žvaigž

des, bet netrukus, vis labiau švintant dienai, žvaigždės ėmė blėsti ir paniro į dangaus gelmes.

Prieš mums išsiskiriant dar kartą parodžiau į dangų

ir pasakiau:- Ten aukštai skrieja didžiulė dangaus akis. Ji sveria

daugiau kaip vienuolika tonų, panašiai kiek garvežys, ir turi du plačiai išskleistus sparnus.

Mačiau, jog mama krūptelėjo. Ji nesuprato, ką turiu

galvoje.Neketinau jos gąsdinti ar pasakoti istorijų apie vai

duoklius, todėl paskubėjau ją nuraminti:- Tai Hablo teleskopas. Jis yra Visatos Akis.

158 Josteiti Gaarder



Mama nusišypsojo jai būdinga šypsena ir ištiesė

ranką norėdama paglostyti man galvą. Bet spėjau at-

šlyti. Jai atrodo, kad aš vis dar vaikas. Galbūt pamanė,

kad kalbu apie savo rašinį.

- Kada nors mums pavyks sužinoti, kas ten iš tikrų

jų yra, - pridūriau.

Tą dieną nenuėjau į mokyklą. Senelė patarė tiesiog

pasakyti mokytojams teisybę. Pasakyti, kad gavau laiš

ką iš tėvo, mirusio prieš vienuolika metų. Tokiais atve

jais reikia atgauti žadą, kalbėjo ji.

Tokiais atvejais... - pagalvojau aš. Tarytum gauti

laišką iš mirusių tėvų būtų gana paprastas dalykas.

Senelė ir senelis turėjo grįžti į Tionsbergą taip ir

nespėję perskaityti tėtės laiško. Pažadėjau duoti jiems

paskaityti vėliausiai po savaitės. Senelė kiek supyko,

kad teks taip ilgai laukti. Juk ji rado laišką, juk ji nu

sprendė tuoj pat važiuoti su laišku į Oslą. Bet senelis

priminė jai, ką kalbėjo Jorgenas.Jorgenas tą dieną anksti išėjo į darbą, vos spėjau su

juo susitikti. Mudu su mama likome namie. Po pietų

nejučiomis užmigau ant geltonosios sofos, nes naktį

nebuvau sumerkęs akių. Kai pabudau, pradėjome krės

ti palėpę.Paprašiau mamą suieškoti visus senus paveikslus,

kuriuos ji tapė Sevilijoje. Laimė, ji nieko neišmetė, nors

ir dabar kartojo, kad iš jų jau „išaugusi". Vos tarusi

šiuos žodžius, ištraukė seną tėvo portretą, pieštą iš at-




minties. Nė vienas iš mūsų nepasakėme nė žodžio, bet

aš, žvilgtelėjęs į portretą, suvirpėjau. Tokio mėlynai ki

birkščiuojančio žvilgsnio jokiame portrete dar nebuvau

matęs. Pamaniau, kad mėlynuose dažuose yra daug

kobalto. Ir dar pagalvojau, kad tos akys mato kažką,

ko kitų akys niekada nepamatytų.

- Bet tėtės tu „neišaugai", - pasakiau mamai. Tai

buvo ne klausimas, greičiau įsakymas.Prikalbėjau ją pakabinti senąjį paveikslą su apelsin

medžiais svetainėje, tiksliai toje pačioje vietoje. Nuka

binome kitą paveikslą ir pakabinome senąjį ten, kur jis

kabojo kadaise, kai mano tėtė sėdėjo prie kompiuterio

ir rašė. Tai buvo tais laikais, kai tėtė turėjo atsargiai

žengti grindimis, kad neužkliudytų mano vaikiško

traukinuko bėgių. Tai buvo kiti laikai negu dabar.

Man pasirodė, kad paveikslas su apelsinmedžiais

ten puikiai tinka, beje, ir pats paveikslas visai neblo

gas. Pamaniau, kad Jorgenui teks susitaikyti su nedide

lėmis permainomis, primenančiomis praeitį. Pasakiau

tai garsiai.

Vaikišką traukinuką radome didelėje kartono dėžėje

palėpėje. Radome ir senąjį kompiuterį. Atsinešiau jį į

svetainę, įjungiau monitorių, ekraną ir bandžiau patekti

į teksto programą. Tai buvo senas DOS tipo kompiute

ris, teksto programa vadinosi Word Perfect. Vieno mano

klasės draugo tėvas vis dar naudoja tokią pat muzieji

nę senieną, ir aš ne kartą esu mėginęs su ja dirbti.

160

Jostein Gaarder



apie tai, kas neįtikima, turi savo vardą. Mes vadiname

ją viltimi.

Genialiausias būdas panaudoti tėtės laišką sename

kompiuteryje buvo toks: kai nusprendžiau kartu su juo

rašyti knygą, maniau, kad teks viską rūpestingai re

daguoti, darbuotis spalvotais pieštukais ir klijais. Bet

viskas išėjo daug paprasčiau, nei iš pradžių atrodė. Ga

lėjau įsiterpti į seną tekstą, prirašyti viską, ką panoręs,

prieš tekstą, viduryje ar pabaigoje. Taip kilo jausmas,

kad rašau knygą kartu su tėte.

Kiek pasikrapštęs paleidau į darbą ir senąjį spaus

dintuvą. Tai vadinamasis adatinis rašiklis, toks keistas,

kad mane kartais ima baimė, jog gali pasirodyti slapti

Technikos muziejaus agentai ir jį iš manęs pavogti. Jis

tarška kaip traktorius, o vieną puslapį spausdina ketu

rias minutes. Mažas plaktukėlis turi išmušti kiekvieną

raidę, jis plaka dažų juostelę, ir ši palieka atspaudą ant

popieriaus. Prieš vienuolika metų, kai mirė mano tėtė, tai buvo labai modemus prietaisas!

Dabar sėdžiu ir rašau senuoju kompiuteriu. Turiu

galvoje - dabar. Paskutinė eilutė tokia: Dabar sėdžiu ir

rašau senuoju kompiuteriu. Turiu galvoje - dabar.

Mama mėgsta plokštelę, kuri vadinasi Unforgettab

le. Tai unikalus įrašas, mat ten Natalija Koul dainuoja

duetą su savo tėvu, garsiuoju Natų Koulu - „Kingu".

Gal tai neatrodo labai įspūdinga, tačiau visa esmė ta,

162

Jostein Gaarder



kad Natalija Koul dainuoja su tėvu praėjus beveik tris

dešimčiai metų po jo mirties. Techniškai tai nėra labai

sudėtinga. Natalija dainuoja kartu su senu jos tėvo įrašu, darytu prieš keturiasdešimt metų. Galima sakyti,

kad ji perkelia tėvo balsą į naują epochą.

Taigi techniškai nedidelis žygdarbis dainuoti due

tą su žmogumi, mirusiu beveik prieš trisdešimt metų.

Greičiau tai didžiulė dvasinė įtampa. Bet duetas iš tie

sų puikus. Tikra tiesa, jis yra „unforgettable".

Nėra prasmės per daug tęsti šią istoriją. Liko tik du

dalykai. Pirmiausia sunkus tėtės klausimas, į kurį tu

riu atsakyti. Bet yra ir dar kai kas. Iš pradžių bandysiu

išsiaiškinti antrąjį dalyką. Nusprendžiau, kad paskutiniai šios knygos sakiniai bus atsakymas į rimtą tėtės

klausimą.

Kai sukabinome senus paveikslus ir padirbėjome

su antikvariniu kompiuteriu, mama nuėjo į virtuvę ir

ėmė kepti mažas bandeles su kokosu. Ji žino, kad labai jas mėgstu, todėl nusprendė šią ypatingą dieną mane

palepinti. Tiesa, Miriama irgi beprotiškai mėgsta ban

deles su kokosu.

Kai šviežių bandelių kvapas ėmė skverbtis į svetai

nę, nuslinkau virtuvėn. Maniau, gal pavyks kuo greičiau iškaulyti bandelę. Be to, norėjau mamą kai ko pa

klausti. Pasakojime apie Mergaitę su apelsinais karojo

vienas atspuręs siūlas. Mama pasakojimo dar nebuvo

skaičiusi.




Ji pradėjo tepti glaistą ant kelių bandelių. Ant virtuvės suolo stovėjo maišelis su smulkintais kokosais,

kuriais ji ketino apibarstyti ką tik užpiltą glaistą.- O kas vis dėlto buvo tas vyras „Toyotoje"? - paklausiau ją.

Paklausiau tik juokais, tik norėdamas ją paerzinti.

Be to, ir taip žinojau, kad tai kažkoks jos buvęs myli

masis. Bent taip ji aiškino tėtei.Bet mama netikėtai sumišo. Atsigręžė į mane gerokai pablyškusi. Paskui atsisėdo prie virtuvės stalo ir atsiduso:

- Vadinasi, jis ir apie tai parašė!

- Kaip supratau, jis, regis, gerokai pavyduliavo.Kadangi ji nieko neatsakė, paklausiau dar kartą:- Ar negali tiesiog pasakyti, kas sėdėjo baltoje "To

yotoje"?Ji žvelgė į mane sustingusi, susirūpinusi. Galėjai pa

manyti, kad jai reikia prasiveržti pro metalinę sieną. Tylutėliai atsakė:

- Tai buvo Jorgenas.Pajutau, kad man sukasi galva.- Jorgenas?Ji linktelėjo. Man galva ėmė dar labiau svaigti. Čiu

pau maišelį su kokosų drožlėmis ir pradėjau barstyti

jas ant grindų. Paskui apverčiau maišelį, išpyliau viską, kas ten buvo.

- Sninga, - ramiai tariau.

164 Jostein Gaarder



Mama nepajudėjo iš vietos. Vis tiek jau buvo per

vėlu mane sustabdyti. Ji tik paklausė:

- Kodėl tai darai?- Todėl, kad tu kvaila kaip kokosas! - garsiai sušu

kau. - Vienu metu žaidei su dviem vyrais!

Mano kaltinimą ji ryžtingai paneigė.

- Viskas buvo ne taip. Kai sutikau Janą Olavą, man

rūpėjo tik jis.

Ir vėl pasirodė, kad čia kažkas įtartina.

- O kai tik Janas Olavas mirė, tau vėl parūpo Jor-

genas?- Ne, - atsakė ji. - Praėjo keletas metų, kol vėl su

tikau Jorgeną. Iki tol buvome tik mudu su tavimi. Juk

puikiai žinai. Bet kai antrą kartą sutikau Jorgeną, vėl jį

pamilau. Mums reikėjo daug laiko, kol nusprendėme

pradėti bendrą gyvenimą, daug laiko.

Man, galima sakyti, pagailo užaugusio mažo paukš

čiuko. Jo snapelis vis dar buvo nublyškęs. Tačiau aš

paklausiau:- Gal vis dėlto galima paklausti, katrą iš dviejų

ponų Mergaitė su apelsinais mylėjo labiau?

- Ne, - atšovė ji. - To klausti negalima.

Ji nepyko, bet buvo nusiteikusi ryžtingai. Paskui

pravirko.Nusprendžiau daugiau apie tai nekalbėti, nes kai ko

pasimokiau iš tėtės. Neturiu teisės brautis į svetimus

reikalus. Neverta per daug artintis prie dalykų, kurių

taisyklės man nežinomos.




Bet galiu turėti savo nuomonę.

Tai, ką išgirdau, man nepatiko. Juk vyras baltoje

"Toyotoje" vis dėlto galų gale paėmė viršų. Tai ne jo

kaltė. Galbūt čia nėra niekieno kaltės. Džiaugiausi, kad

tėtė apie tai nesužinojo.

Gal iš tikrųjų jis padarė klaidą. Nesugebėjo laikytis

taisyklių, negalėjo pusmečio išlaukti Mergaitės su apel

sinais. Praėjus kelioms valandoms po jų susitikimo jis

pamatė prie kelio negyvą balandį, dar blogiau - baltą

balandį.

Visada galvosiu apie tėtę kaip apie baltą balandį.

Nežinau, ar tikiu likimu. Manau, kad tėtė juo netikėjo.

Kitaip jis tiek daug nebūtų kalbėjęs apie Hablo teles

kopą.Vėliau tą dieną valgėme šokoladu apteptas bande

les. Pora bandelių buvo pabarstytos cukraus pudra. Jas

atidavėme Jorgenui ir Miriamai. Manau, kad juodu to

nusipelnė.

Praėjo keletas dienų po kokoso bandelių šventės.

Tebesėdžiu palinkęs prie senojo kompiuterio. Turiu

apsispręsti, ką atsakysiu į sunkų tėtės klausimą. Tai

vadinamoji „deadline", ji baigiasi rytoj. Kol kas dar nie

kam nedaviau skaityti tėtės laiško. Bet rytoj sekmadienis, senelė ir senelis atvažiuos pas mus pietų. Terminas

baigiasi.

Pastarosiomis dienomis beveik apie nieką kitą ne

galvojau, tik apie sunkų pasirinkimą, apsisprendimą.

166

Josteitt Gaarder



Perskaičiau ilgą laišką keturis kartus ir kiekvieną kartą

perskaitęs pagalvoju: vargšas, vargšas mano tėtė. Man

labai gaila, kad jo nebėra su mumis. Bet ką jis rašo,

jaudina ne tik jį, o visus pasaulio žmones: ir tuos, kurie gyveno prieš mus, ir tuos, kurie gyvena dabar, ir tuos, kurie ateis po mūsų.

„Gyvename šiame pasaulyje tik vieną kartą", - rašo

tėtė. Daug kartų kartoja, kad gyvename tlk'trumpą valandėlę. Nežinau, ar jaučiu lygiai tą pat, ką jautė jis.

Štai gyvenu jau penkiolika metų, bet man neatrodo, kad tai buvo tik „trumpa valandėlė".

Manau, kad suprantu, ką tėtė turėjo galvoje. Gy

venimas atrodo trumpas tiems, kas žino, kad visas

pasaulis vieną dieną visiškai išnyks. Ne visi žmonės tai supranta. Ne visi gali suvokti, ką iš tikrųjų reiškia

dingti, išnykti amžinai. Yra daug dalykų, kurie trukdo

suvokti tai kiekvieną valandą, kiekvieną minutę.

Įsivaizduok, jog stovi ant šios pasakos slenksčio prieš

daug milijardų metų, kai viskas buvo ką tik sukurta, ir

gali pasirinkti, ar norėtum gimti ir gyventi šioje plane-




toje. Tu nežinai, kada gyvensi, nežinai, ar gyvensi ilgai,

šiaip ar taip, tai bus tik nedaug metų. Žinai tik viena: jei

pasirinksi, kad nori gimti, ateis laikas, ateis, kaip sako ma, laiko pilnatvė, ir vieną dieną turėsi atsikelti, išeiti ir

viską palikti.

Vis dar negaliu nieko nuspręsti. Bet imu vis labiau

suprasti tėtę. Gal iš tikrųjų būčiau į tokį pasiūlymą at

sakęs „ne". Trumpa valandėlė, kurią gyvensiu šiame

pasaulyje, atrodytų mikroskopiškai maža palyginti su

be galo ilgu laiku prieš mane ir po manęs.

Jei žinočiau, kad koks nors valgis yra beprotiškai

skanus, tikriausiai vis dėlto jo atsisakyčiau, jei man pa

siūlytų jo mažiau nei vieną miligramą.

Iš tėvo paveldėjau didelį liūdesį, liūdesį dėl to, kad

vieną kartą turėsiu palikti šį pasaulį. Išmokau galvoti

apie „vakaro šviesą tuomet, kai manęs nebebus". Bet

paveldėjau ir akis matyti, koks nuostabus šis gyveni

mas. Vasarą mėginsiu patyrinėti kamanių skrydį. (Turiu chronometrą, taigi galėsiu tiksliai išmatuoti, kokiu

greičiu kamanė skrenda. Be to, reikės ją ir pasverti.)

Būtų taip pat puiku pakeliauti po Afrikos savanas.

Išmokau žvelgti į dangų ir stebėtis dangaus kūnais,

168

Jostein Gaarder



nutolusiais nuo mūsų daug milijardų šviesmečių. To

išmokau dar nebūdamas nė ketverių.

Bet negaliu pradėti iš tokios tolybės. Pabandysiu

iš kitos pusės. Gal man pavyks pasirinkti savaip, taip

kaip man paprasčiau.

Įsivaizduoju: pagal Mergaitės su apelsinais istoriją

sukurtas filmas, o aš sėdžiu kino salės gilumoje ir vis

ką stebiu, žinodamas, kad niekada neateisiu į šį pasaulį, jei Janas Olavas ir Mergaitė su apelsinais prasilenks

ir nesusitiks. Tikriausiai raginčiau juos ir drebėčiau

iš nerimo, kad tik juodu neišsiskirtų. Man virpėtų iš

jaudulio širdis. Baiminčiausi, kad kuris nors iš jų ne

būtų fanatiškas ateistas ir niekad nenueitų į Kūčių vakaro pamaldas. Tikriausiai pradėčiau gailiai verkti, kai

Mergaitė su apelsinais pasirodytų Plaza de la Alianza

lydima kažkokio dano. O kai Veronika ir Janas Olavas

susidraugautų, mirtinai bijočiau kad ir mažiausio jų

ginčo ar barnio. Mat man kiekvienas rimtesnis barnis

gali įgauti kosminę dimensiją.

Pasaulis! Niekada nebūčiau į jį atėjęs, nebūčiau ta

pęs didžiosios paslapties liudytoju.

Visata! Niekada negalėčiau pažvelgti į žvaigždėmis

mirgantį dangų.Saulė! Niekada negalėčiau žengti žingsnio šiltais

Tionsbergo pajūrio akmenimis. Niekada nebūčiau

smagiai šokęs nuo skardžio į vandenį.




Dabar viską suprantu. Staiga pajutau visa ko mastą.

Siela ir kūnu suvokiau, kas tai yra nebūti. Man susitrau

kė skrandis, ėmė pykinti. Bet kartu ir susierzinau.Mane apima įniršis, kai pagalvoju, kad vieną dieną

turėsiu išnykti, nebūti, ne savaitę ir ne dvi, ne ketverius metus, ne keturis šimtus metų, bet visą amžinybę.

Jaučiuosi tarytum apgaulės ar pikto pokšto auka. Pirmiausia kažkas ateina ir sako: labai prašom, štai tau

visas pasaulis, gali pulti į jį stačia galva. Štai tau barškutis, štai vaikiškas traukinukas, štai mokykla, į kurią

rudenį galėsi žygiuoti. Bet jau kitą akimirką pasigirsta

kvatojimas. Na, gražiai mes tave apmovėme! Ir visas

pasaulis išplėšiamas man iš rankų.

Jaučiuosi visais požiūriais apgautas. Nėra nieko, ko galėčiau įsitverti. Niekas negali manęs išgelbėti.

Prarandu ne tik pasaulį, ne tik visus ir viską, ką

myliu. Prarandu ir patį save.Šmaukšt - ir manęs nėra!

Mane apima pyktis, toks pyktis, kad bet kurią akimirką galiu susivemti. Juk pažvelgiau pačiam šėtonui į akis. Bet neleisiu šėtonui, kad jo žodis būtų paskutinis. Nusigręžiu nuo nelabojo, kol jis nepasigrobė manęs savo valdžion. Renkuosi gyvenimą. Renkuosi mažą

gėrio lopinėlį, kuris man skirtas. Galbūt jame rasiu ir tai, ką galima pavadinti Gėriu. Kas žino, gal virš viso

to netgi Dievas sėdi savo soste.Žinau, kad egzistuoja Blogis, nes girdėjau Betho

veno „Mėnesienos sonatos" trečiąją dalį. Bet taip pat

170 Jostein Gaarder



Mielas tėte! Ačiū tau už laišką. Jis buvo didžiulė

staigmena, pradžiugino mane, bet kartu suteikė ir skaus

mo. Pasirinkti buvo sunku, bet aš tai padariau. Esu vi

siškai tikras, kad būčiau pasirinkęs gyventi žemėje, nors

ir „trumpą valandėlę". Gali dėl to pamiršti visus savo

rūpesčius. Gali „ilsėtis ramybėje", kaip žmonės sako. Dė

kui tau, kad ėmeisi medžioti Mergaitę su apelsinais.

Mama virtuvėje ruošia vakarienę. Sako, kad tai bus

kažkoks prancūziškas patiekalas. Jorgenas netrukus tu

rėtų grįžti iš „šeštadieninių jogos pratybų", kaip jis tai

vadina, o Miriama jau miega. Šiandien lapkričio penkio

likta diena. Liko tik penkios savaitės iki Kalėdų.

Tu davei man keletą įdomių klausimų apie Hablo teles

kopą, o aš ką tik apie šį teleskopą parašiau puikų rašinį.

Noriu tau atskleisti didelę paslaptį. Jau beveik atspė

jau, kokią dovaną gausiu per Kalėdas. Apie tai užsiminė

Jorgenas, parodė keletą gražių nuotraukų laikraštyje, žo

džiu, jaučiu, kad gausiu dovanų teleskopą. Tiesiog neįti

kėtinas dalykas. Bet Jorgenas irgi perskaitė mano rašinį

net du kartus, nors jis man ne tikras tėvas. Pasakė, kad

didžiuojasi manimi. Matau, kad jis rūpinasi manimi kaip

172

Josteiti Gaarder



ir Miriama arba beveik taip pat. Manau, kad daugiau iš

jo negaliu reikalauti. Vertinu jį beveik taip, lyg jis būtų

man tikras tėvas. Jei iš tikrųjų gausiu dovanų teleskopą, nusivešiu

jį į Fjelstioleną, nes čia, žemumoje, per daug „optinių

drumzlių", kaip sako astronomai. Jau nusprendžiau, kaip

pavadinsiu teleskopą. Jis vadinsis JANO OLAVO telesko

pu. Gal Jorgenas kiek nustebs, bet jei norės, kad ir toliau

liktume geri draugai, turės su tuo susitaikyti. Kai nešviečia mėnuo, virš Fjelstioleno pasirodo tiek

daug žvaigždžių, kad kartais noriu paklausti, kam buvo

reikalingas kosminis teleskopas. Gerai, gerai, tėte, nesu

toks kvailas, nemanyk. Žinau, kad žvelgiant iš kosmoso

žvaigždės nemirksi. Bet juk kartais įdomu keletą sekun džių pagulėti plaukymo baseino dugne ir pažvelgti į ba seino kraštą. Šį tą vis dėlto gali pamatyti, nors kartais

tenka ir paspėlioti, kas ten juda už vandens paviršiaus. Šiaip ar taip, bus galima susidaryti aiškesnį Mėnulio

kraterių vaizdą, pamatyti Jupiterio palydovus ir Saturno

žiedus. Galbūt geriau įsivaizduosiu, kaip viskas atrodys,

jei kada nors gyvenime pateksiu į tikrą kosminį laivą. Aš, Georgas, siunčiu tau nuoširdžių sveikinimų. Vis

dar gyvenu Kamanių gatvėje ir žinau, kad mano tėvas buvo be galo šaunus žmogus.

P.S. Perskaitęs tavo ilgą laišką, manau, pakalbinsiu

mergaitę su smuiku. Galbūt padarysiu tai ateinantį pir-

173




madienį. Juk dabar tikrai turiu apie ką su ja pakalbėti. O

ji gal parodys man savo smuiką.

Pašaukiu mamą. Štai ji ateina. Baigdamas rašyti šį sakinį, paduodu jai tėtės laišką. Duodu jai senąjį rankraštį.

- Dabar gali paskaityti tėtės laišką, - sakau jai.Knygą, kurią parašiau kartu su tėte, ji galės paskai

tyti vėliau, tikriausiai po Kalėdų, ir tai tik tada, jei iš tikro gausiu dovanų teleskopą. Juk šiame pasakojime

jau minėjau JANO OLAVO teleskopą.Truputį prisibijau, kad kiti skaitys apie mergaitę su

smuiku. Kiek sudrebu pagalvojęs, kad mama ir Jorge- nas skaitys apie savo glamones miegamajame. Bet negaliu pasakyti, kad labai to bijočiau.

Mama pasiėmė tėtės laišką ir atsisėdo į geltoną

odinę svetainės sofą. Ji pasakė, jog nori truputį slapta

paskaitinėti, kol Jorgenas grįš iš savo šeštadieninių jogos pratybų. Pažadėjau būti netoliese, akies kampeliu

matau ją pro praviras duris. Kartais girdžiu, kaip ji su- kūkčioja. Tai ženklas, kad nepamiršo Jano Olavo.

O aš rašau toliau. Noriu pridurti dar vieną vadinamąjį PS ir tau, šios knygos skaitytojui. Noriu tau duoti vieną patarimą.

174 Jostein Gaarder



Paklausk savo mamą ar tėtę, kaip juodu susitiko.

Galbūt juodu papasakos tau įdomią istoriją. Beje, ge

riausia paklausti ir vieno, ir kito, nes nežinia, ar abu

papasakos tą patį.

Nenustebk, jei jie staiga ims drovėtis. Manau, tai vi

sai normalu. Tos pasakos, apie kurias kalbėjome, nie

kada nebūna visiškai panašios, bet aš ėmiau suprasti,

kad visos jos turi subtilias taisykles, apie kurias ne vi

sada lengva kalbėti. Galbūt kartais nereikia per daug

prie jų artintis. Jas būna sunku išreikšti žodžiais, be to,

yra toks dalykas kaip „takto jausmas".

Juo smulkiau pasakojama tokia istorija, juo labiau

ji jaudina tą, kuris jos klausosi, nes jei bent kas būtų

įvykę kitaip negu galų gale įvyko, tu niekada nebūtum

atėjęs į pasaulį. Galiu lažintis, kad tūkstančiai mažų

dalykų galėjo viską apversti kitaip, ir tada tu nebūtum

turėjęs jokių galimybių išvysti šį pasaulį.

Arba, jei nori, pacituosiu išmintingą mano tėtės sa

kinį: „Gyvenimas yra milžiniška loterija, kurioje matyti tik laimingi bilietai".

Tu, šios knygos skaitytojau, esi toks laimingas bilie

tas. Lucky you\




Gaarder, JosteinGa-01 Mergaitė su apelsinais: [apysaka] / Jostein Gaarder; iš norvegųkalbos vertė Leonas Petravičius; iliustravo Aida Janonytė. - Vilnius: Alma littera, 2006. - 176 p.: iliustr. - (10+)

ISBN 9955-08-991-1

Populiaraus norvegų rašytojo „Sofijos pasaulio" autoriausJ. Gaarderio (g. 1952 m.) knyga apie penkiolikmečio berniuko

išgyvenimus, gavus prieš vienuolika metų mirusio tėvo laišką,kuriame rašoma apie paslaptingąją Mergaitę su apelsinais, apiegyvenimą, meilę ir mirtį, apie visatą ir žmogaus vietą joje, apievisa, kas domina ne tik penkiolikmečius, bet ir suaugusiuosius.

UDK 839.6-93

Jostein GaarderMERGAITĖ SU APELSINAIS

Iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius

Redaktorė Birutė Gedgaudaitė Meninis redaktorius Agnius Tarabilda

Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 2500 egz.Leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, 09310 Vilnius

Interneto svetainė: http://www.almalittera.lt Spaudė AB spaustuvė „Spindulys", Gedimino g. 10, 44318 Kaunas

Interneto svetainė: http://www.spindulys.lt

http://www.almalittera.lt/

http://www.spindulys.lt/

http://www.spindulys.lt/

http://www.almalittera.lt/



„Georgai! Paskutinis klausimas: ar galiu būti tikras,

kad po šio gyvenimo nėra jokios kitos būties?

Ar galiu būti tvirtai įsitikinęs, kad nestebėsiu tavęs

iš kur nors kitur, kai skaitysi šį laišką? Ne, negaliu.

Jei šis pasaulis egzistuoja, tai neįmanomybės riba jau

peržengta. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Vien tai,

kad egzistuoja šis pasaulis, mane taip be galo stebina,

kad negalėčiau nustebti dar labiau, jei paaiškėtų,

jog po šio egzistuoja ir kitas pasaulis.

mergaite.su.apelsinais.2006.lt - jostein gaarder

Documents