cmyk

1

cmyk / 1

PRISIPAŽINIMAIGerieji VirGinijos KochansKytės anGelai

„Dar ne vakaras, širdyje dar ne ruduo... Juk siela amžiaus neturi“, - šypsosi tik ką 60-metį atšventusi aktorė ir aistringa literatūros va-karų dalyvė Virginija Kochanskytė.

4

SUSITIKIMAIlilija VanaGienė sūnų raGina sustoti

Dailiojo čiuožimo trenerė Lilija Vanagienė negali atsistebėti sūnaus Povilo Vanago ir marčios Margaritos Drobiazko energija: „Jų darbo tempas yra didžiulis. Aš juos net raginu: sustokite, juk jau ir amžius nebe tas. Bet Povilas sako: parako kol kas yra...“

5

„Respublikos“ leidinys Nr.27 (916) 2012 m. liepos 7 d.

„Turiu prisipažinti, kad nematau prasmės dalyvauti politikoje, nes po 2003 m. politikos rezervai manyje išseko. Atėjo palaimingas gyvenimo tarpsnis, kai visa energija grįžo į ilgai slopintą manyje šaltinį. Grynoji kūryba man dabar yra viskas. Aš visada norėjau rašyti...“ - prisipažįsta filosofas, vienas iš Sąjūdžio vėliavnešių, kuris tik ką užbaigė dramą „Vaišvilkas - Mindaugo sūnus“.

3

Už ką Arvydas Juozaitis dėkoja dievams

dovana„oskarą” laimėjęs

filmas

„Geležinė ledi”

juliaus/BriGitos sKaitytojams

14p.

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikas

Vilnietė dailininkė Nina Šepel šią savaitę vilniečius pakvietė į spalvingą ir gražią gėlių karalystę. Tiesa, tos gėlės ne tikros, o tapytos ant šilko ir įrėmintos. Paroda atidaryta Vilniaus lenkų kultūros namuose ir veiks iki liepos 22 dienos.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Ši N.Šepel paroda šiemet jau antroji. Dailininkės tapyba ant šilko buvo eksponuojama Vilniaus rotušėje. O pavadini-mas buvo simbolinis ir papras-tas: „Gyvenimas yra gražus“. Tad Ninos pirmiausia ir klausiu, ar tie akį džiuginantys spalvin-gi paveikslai iš tiesų jai pačiai teikia džiaugsmo.

62-ejų vilnietė prisipažino, kad ji savęs nelaiko dailininke profesionale: „Tapyba ant šilko susidomėjau prieš keturiolika metų, kai man, pagal specialybę inžinierei, teko keisti gyvenimo būdą ir galvoti, kaip išgyventi su dukra po vyro mirties. Iš pradžių tapiau aliejiniais dažais ant dro-bės, o paskui pabandžiau lieti da-žus ant šilko. Patiko, nes atradau tarsi naują pasaulį. Tai man teikė ir nusiraminimo, ir džiaugsmo. Įsivaizduokite, kad jūs sėdate prie įrėminto natūralaus šilko, nusipiešiate specialiu flomaste-riu, kuris sulaiko dažus, kad ne-nutekėtų, ir liejate spalvas“.

Menininkė savo tapybos ant šilko įgūdžius tobulino ir nuolat tobulina mokydamasi iš baltaru-sės Alos Sviridenko. Nina taip pat domisi naujovėmis, kurias randa internete. Menininkė tvir-tina, kad šio meno gali išmokti kiekviena moteris, kuri turi tik noro ir laiko. O dažai liejami ant natūralaus šilko, nes tik natūrali medžiaga, anot jos, gerai sugeria dažus. „Vienam nedideliam pa-veikslui sugaištu 3-4 valandas, bet jos man neprailgsta. Tapyba

ant šilko - žinoma, brangus ma-lonumas, bet, manau, teikiantis džiaugsmo ir kūrėjui, ir žiūro-vui. Aš į savo paveikslus batikos technika įdedu dalelę širdies, tad tie mano darbai, patekę į kitų žmonių namus, turėtų spindu-liuoti tą džiaugsmingą energiją, kurią aš pati į juos įlieju“, - sako pati sostinės „Viktorijos“ meno galerijoje subūrusi tapyba ant šil-ko besidominčių moterų klubą.

Mintys

KAS Aš?Kelios akimirkos po nubudimo, jau žinau, kas aš. Pašėlusiai skubantis žmogus. Todėl tarsi geras aktorius elgiuosi lygiai taip, kaip skubančiam žmogui ir dera elgtis: kelnės be mano pastangų tarsi godi burna pačios įryja kojas, dantų šepetėlį burnoje akimirksniu keičia sumuštinis, šį - cigaretė, šią - dokumentų aplankas, mat abi rankos jau užimtos, vienoje - namų duris rakinantis raktas, kitoje - skėtis...Vos užveriu savo laiptinės duris, jau ir vėl žinau, kas aš. Atsakomybės genamas žmo-gus. Skubriu, bet tvirtu ir ryžtingu žingsniu einantis atlikti, ką privaląs. Todėl galvoje jau nebeplevena, o kareiviškom vorom rikiuojasi mintys, tvirtinančios dienotvarkę valando-mis, akimirkomis, misijomis... Pirmuosius kontūrus įgauna darbai, kuriuos padarysiu, sumirga veidai žmonių, su kuriais kalbė-siuos... Visas esu pasinėręs į profesiją. Todėl išgirdęs gatvėje „Ei, žurnaliste" tikrai atsigręž-čiau neabejotinai manydamas, kad kreipinys skirtas man...Tačiau nuoširdžiai apstulbčiau šitaip pava-dintas žmonos, kuriai aš - kartais angelas, kartais velnias, kartais bendražygis, kartais našta - kas tik nori, bet žurnalistas - niekada. Mat po dienos darbų parpėdinęs namo, trakštelėjęs raktu durų spyną ir vėl puikiai žinau, kas esu. Žmogus be profesijos, bet su galingais svajų sparnais, kunkuliuojančiais aistrų ugnikalniais ir nemalštančiu švelnumo troškuliu...Susitikęs su kolegomis, draugais, vienaip ar ki-taip manąją dieną spalvinančiais žmonėmis, vėlgi neapsirikdamas visada žinau, kas esu: vieniems - aštrialiežuvis pokštininkas, kitiems - dėmesingas klausytojas, dar kitiems - triukšmingas bendradarbis...Kada visus šiuos personažus savy užsiaugi-nau, kada jų lūpoms skirtus žodžius išmokau? Ir kaip tarp visų jų nepaklysti? Tačiau jie patys, atrodo, puikiai ir be manęs susitvarko - žino, kada vienam pakeisti kitą, kada žurnalistui virsti poetu, kada doram piliečiui užleisti vietą mylinčiam sutuoktiniui, kada iškalbos talentą perjungti į talentą išklausyti... Atrodytų, jie netgi turi skirtingus charakterius, skirtingas siekiamybes, autentiškas kalbos intonacijas, būdingą leksiką, laikyseną, įpročius...Neįtikėtina pagalvojus, kiek tokių personažų mano kailyje jau yra lindėjusių. Su kokia gausybe epitetų, pareigybių, kodų jau yra tekę tapatintis, į kokią gausybę vardų jau tekę atsiliepti: „Taip, tai aš..."Esu vadintas sūnum, „paruošiamoku", moks-leiviu, akordeonininku, vartininku, skautu, studentu, mylimuoju, sargu, melagiu, rašy-toju, pacientu, jaunikiu, mokytoju, kvailiu, draugu, praeiviu, liudininku, parapijoniu... Ir ne tuščiai. Visais jais tikrai yra tekę, tenka ir dar teks būti.Bet ar išties būti? Ar tai nėra tik manieji drabužiai, vaidmenys - ne paties sugalvoti, o paskirti žmonių, aplinkybių, atsitiktinumų, pačios gyvenimo tėkmės, todėl apie mane patį mažai ką pasakantys, trukdantys atpa-žinti tą vienintelį savąjį veidą, su kuriuo ke-liausiu į amžinybę, tą vienintelį savąjį vardą, į kurį atsišauksiu tąsyk kviečiamas?.. Antraip kodėl giliomis naktimis, užgesus visoms glamonėms ir visiems šviestuvams, užgesus žaliai telefono akutei ir rūpesčių girliandoms smegenyse, pajuntu - visi mane kada nors reiškusieji šaukiniai man ima nebetikti?Juk nežinau, kuris iš tų „aš" pasijunta mažytis it žiedlapis, dangų raižant žaibams ir vidur-nakčio liūčiai plakant pasaulį? Kuris jų keliasi iš lovos ir tamsoje sliūkina atsigerti? Kuris gi jų yra tikrasis manųjų maldų autorius?..Ogi tas vienintelis, kuris dar niekada garsiai nebuvo pašauktas. Tas vienintelis, kuriuo išties dera domėtis. Tas vienintelis, kurio, deja, nepažįstu. Tik jaučiu - už visus šaukinius, į kuriuos esu kada nors gyvenime atsiliepęs, šis nepalyginti svarbesnis.

Rimvydas STanKEVIČIuS

Kas Ko moKysis

Mindaugas GRIŠKONIS

Europos irklavimo čempionas Mindaugas Griškonis neatsispy-rė šokių virusui - jis apsispren-dė dalyvauti LNK šokių projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra". 26-erių sportininkas tam pasiryžo, nes jam patinka iššūkiai. Tačiau repeticijoms teks palaukti, nes šiuo metu jis intensyviai ruošiasi Londono olimpinėms žaidynėms. Bet iš jų grįžęs Mindaugas iš karto mokysis šokti. Sako, kad vienas iš dalyvavimo TV projekte tikslų - noras išmokti šokti.

Gėlės pražydo ant šilko

Parengė Deimantė ZaILSKaITĖ

Kas Kam artima

Irena MILKEVIČIŪTĖ

Liepos 10-ąją iš kasmetinio me-no festivalio Sicilijoje bus trans-liuojama žymiausia kompozi-toriaus Vinčenco Belinio (Vin-cenzo Bellini) opera „Norma". Tai reta galimybė išvysti šią operą kino centre po pirmojo ir vie-nintelio jos pastatymo Lietuvoje 1987-aisiais Nacionaliniame ope-ros ir baleto teatre. Pagrindinį Normos vaidmenį atliko operos solistė Irena Milkevičiūtė. Ji ne kartą prisipažino, kad šis vaidmuo jai yra labai artimas.

Kas Kur bus

Virgilijus NOREIKA

Tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje" tradiciškai virsta Valstybės dienos šventės Kau-ne pagrindiniu akcentu. Liepos 6-7 dienomis senosios Kauno pilies prieigose skamba gražiau-sios arijos iš garsiausių pasaulio operečių ir miuziklų, o festivalyje dalyvauja daugybė garsių atli-kėjų. Tarp jų ir žiūrovų mylimas legendinis tenoras Virgilijus No-reika, neseniai atsisveikinęs su aktyviąja savo operos daininin-ko karjera.

Kas Ką vertina

Regimantas TAMOŠAITIS

Vilniaus universiteto dėstytojas prisipažįsta, kad nė už ką neat-sisakytų laiko, kurį praleidžia su savo atžalomis. „Vaikai, aišku, auga per vargą, bet tai mūsų buvimo prasmė. Tik tiek, kad tai tampa rūpesčiu visam gy-venimui", - sako literatūrologas. R.Tamošaitis yra vedęs rašytoją Laurą Sintiją Černiauskaitę ir su ja susilaukęs dviejų vaikų. Iš pirmos santuokos jis dar turi sūnų ir dukrą.

n nina Šepel parodos „... ir gėlės”- atidaryme

n Gaila, kad šilko gėlės nekvepia

Sauliaus Venckaus nuotr.

cmyk

3

cmyk / 3

„Vaišvilkas - Mindaugo sūnus“. Taip vadinasi dar viena Arvydo Juozaičio parašyta drama. Kertu lažybų, kad tik labiau Lietuvos istorija besidomintys žmonės ne taip seniai yra „atradę“ šią istorinę asmenybę - vyriausiąjį Karaliaus Mindaugo sūnų. O kada ir kaip ją surado filosofas ir rašytojas, vienas iš Sąjūdžio iniciatorių?

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

- Kada ir kuo jus sudomino Mindaugo sūnus Vaišvilkas, ku-ris dar minimas kaip Vaišelga ar Laurušas (1223-1267)?

- Pirmasis Mindaugo sūnus mane „užkabino“ prieš gerus du dešimtmečius, kai per radiją išgir-dau latvio Martyno Zyverto isto-rinę dramą „Valdžia“. Nustebino ir pribloškė daug kas: ir kad Antrojo pasaulinio karo sąlygomis latvis, o ne lietuvis sukūrė Lietuvai, Min-daugui skirtą didelį kūrinį; ir kad drama nė iš tolo neprimena Justi-no Marcinkevičiaus „Mindaugo“; ir kad Lietuvoje glumino tyla apie pasakojime veikiantį Vaišvilką, val-dovo sūnų. Šiandien tylos siena kiek pramušta, tačiau nedaug. Al-gis Matulionis prieš keletą metų „Nepriklausomo aktoriaus teatro“ pastangomis ekranizavo M.Zyverto spektaklį.

- Du Mindaugo sūnūs buvo nužudyti, o nutylėtas Vaišvilkas buvo teisėtas Lietuvos karūnos paveldėtojas. Pasak istorijos šaltinių, jis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tebuvo vos kele-rius metus?

- Taip, Vaišvilkas po Mindaugo ir jo sūnų nužudymo 1963 m. pagal to meto teisę galėjo atkovoti Lietu-vai karalystės vardą. Bet jis nematė jokio reikalo eiti su klaidatike Ro-ma. Jis buvo giliai užgautas žinios, kad Roma ketvirtojo kryžiaus žygio metu nusiaubė Konstantinopolį, an-trąjį savo lopšį. (Tai ir dabar reikia vertinti kaip didžiausią nusikalti-mą krikščionybei.) Vaišvilkas buvo mirtinai įsižeidęs ir jis pasirinko nuskriaustuosius, Rytų krikščio-nybę, stačiatikybę. Tad karūnos jis atsisakė. Tiesa, pats Mindaugas būti „krikščionimi“ neištvėrė nė dešimties metų.

- Jums peno suteikė ir litera-tūrologo Algimanto Bučio knyga apie Mindaugo epochą, nes joje įrodyta, kad mūsų literatūra prasidėjo kone šimtmečiu anks-čiau, t.y. XIII a., o ne Gedimino laiškais.

- Taip, A.Bučys atliko tikrą žyg-darbį. O man svarbiausia buvo Vaiš-vilko politiko ir religijos žmogaus „atradimas“. Sužavėjo jo nepaprasta jėga ir tikėjimas. Jis, tapęs vienuoliu, pradėjęs mūsų literatūrą, po tėvo nužudymo atsisakęs vienuolio įžadų

ir su kardu rankoje surinkęs dužusį Lietuvos indą, ir yra didysis lietuvis. Kaip galime atiduoti mūsiškį rusams ar graikams? O jie jau seniai jį pasi-savinę. Vaišvilkas drįso pasipriešinti tėvo valiai, neiti su Roma. Roma jam ir atsikeršijo: katalikybės politiką vykdęs Levas Romanovičius nužudė Vaišvilką vienuolyno celėje.

- Įdomu, kad istorikų darbą atlieka literatai ar literatūros tyrinėtojai ir apie savo atradi-mus paskelbia visuomenei. O ką tuomet veikia istorikai?

- Kai studijavau filosofiją Vil-niaus universitete, drąsūs mąsty-tojai dėstė to meto retenybę - net į rusų kalbą išverstą modernaus amerikiečių tyrėjo Tomo Kuno (Thomas Kuhn) knygą „Moks-lo revoliucijų struktūra“. Beje, mokslininkai yra labai konserva-tyvi visuomenės dalis, kuri savitai prievartauja visus. Ką jie sukūrė ar įrodė, tos savo „paradigmos“ nie-kuomet neatsisako. Ir tai pasako, kokia keista yra „tiesa“. Ką tada sakyti apie humanitarinių mokslų „tiesas“, kurios yra gryna kultūrinė politika. O apie Vaišvilką? Adolfas Šapoka pavadino jį antraeile figūra ir ta paradigma gyvuoja jau kone aštuoniasdešimt metų. Dabartiniai akademikai, sukūrę savą Lietuvos istorijos „paradigmą“, nieko net ne-nori girdėti apie A.Bučio atradimą. Jie net neatsiliepia į jo kvietimus viešai padiskutuoti. Kodėl? Nes Vaišvilkas yra „kitokios Lietuvos“ projektas - tragiškas, sunkus, neį-vykęs. Tačiau jis labai pamokantis ir net realus! Juk aišku, kad tik herojiškas žmogus galėjo atsisakyti karūnos, panašų žingsnį Europos istorijoje žengė vos keli karūnų įpėdiniai. O mums ką teigia senos

paradigmos autoriai? Kad kažin koks keistuolis, palikęs savo tėvo Lietuvą ir atidavęs ją Juodosios Rusios kunigaikščiui Švarnui (be-je, savo svainiui, Mindaugo žentui), išnyko stačiatikių jūroje. Žiauru tai.

- Kaip manote, kokios prie-žastys lėmė, kad ir garsiosios dramos „Mindaugas“ autorius nutylėjo, jog Lietuvą „sulipdęs“ Karalius Mindaugas turėjo sos-to įpėdinį?

- Justinas Marcinkevičius kū-rė to meto Lietuvai pageidautiną mitą. Sėkmės sulaukusį mitą. Ne-manau, kad poetas nebūtų girdėjęs apie M.Zyverto dramą ir Vaišvilką.

Tačiau jis ėjo saugesniu, paprastes-niu keliu. Jo „Mindaugas“ dar kartą parodė, kad literatūrinės istorijos kūrėjui praeities reikia nedaug, jo uždavinys - jausti „laiko užsakymą“. Rašytojas sąmoningai kuria mitus, jis prastas istorikas. Ar daug pra-eities yra Viljamo Šekspyro isto-rinėse tragedijose? Vienas juokas. O kaip su Frydrichu Šileriu? Tiesa, pastarasis rimtai studijavo istoriją, todėl vienos dramos įžangoje net atsiprašė skaitytojų už pramaną, kad naudodamasis istoriniais var-dais jis nusižengs fakto tiesai. Taigi mes turime tokį „Mindaugą“, kokio reikėjo 1969 m. Ir dar 1988 m. Šian-dien atrodo keista ir net paradok-salu, kad komunistinės cenzūros

sąlygomis J.Marcinkevičius parašė „Mindaugą“ ir kūrinį pastatė komu-nistinės Lietuvos teatrai, o ta pati sistema platino jį TSRS imperijos plotuose. Pasaka. Bet ji tiko tiek komunistinei nomenklatūrai, tiek tylinčiai tautai. Tiko, nes patenkino visų mūsų rusenančią aistrą likti gyviems. Šiandien akivaizdu, kiek nedaug šis „Mindaugas“ pasako apie Lietuvą ir lietuvius. Supran-tama, aš nekalbu apie literatūrinę draminės poemos vertę.

- Koks pagrindinis jūsų dra-mos apie Vaišvilką motyvas?

- Rašant „Vaišvilką - Mindau-go sūnų“ mane kurstė tėvo ir sū-

naus konfliktas, Romos katalikybės ir Konstantinopolio ortodoksijos priešprieša. Žinoma, ir valstybinės valdžios aistros. Mindaugo karūna-vimas, kai jis nustūmė į šalį savo sūnėną Tautvilą, Rygos intrigos ir įtaka karūnavimo verpetuose. Vi-sa, kiek suprantu, nėra patogios tiesos dabartinei Lietuvos „orien-tacijai į Vakarus“. Vakarai buvo ir yra nuožmūs, ne mažiau nuožmūs negu Rytai. Guodžia faktas, kad vis daugiau žmonių supranta, jog Vaka-rai mus pasirengę „suvirškinti“ kaip ir Mindaugo laikais. Juk ne atsitikti-nis faktas, kad mūsų karalius bemat nusisuko nuo Romos (dabartinio Briuselio) ir ėmė veikti savo galva ir valia. Už tai sumokėjo savo kainą.

- Sakote, kad dramą tik ką užbaigėte, bet pradėjote seno-kai?

- Darbas truko apie metus, su pertraukomis. Paskui drama gulė į mano ir režisieriaus Jono Vaitkaus stalčius ir gulėjo juose dar metus. Prieš kelis mėnesius aš ją atsiverčiau ir iš naujo perkūriau. Jeigu sėsčiau prie jos rytoj, vėl perrašyčiau. Dialo-gų aštrinimas, charakterių gyvinimas yra dramaturgo darbo džiaugsmas, jo sunku atsisakyti. O šaltiniai? Šiais laikais žinios byra iš interneto, srūva ant darbo stalo. A.Bučys restauravo ir sulipdė palaimintojo Vaišvilko „gy-vatos“ tekstus sėdėdamas namuose, prie kompiuterio. Dabar ir viduram-žių vienuolynų manuskriptai perkelti į internetą.

- Kada tikitės, kad Vaišvilkas atgis scenoje?

- Sulaukti dramos pastatymo ti-kroje scenoje, tikrame teatre, tikro režisieriaus protu ir energija - stebu-klėlis, kurio visuomet lauki.

- Esate vienas iš tautinio at gimimo iniciatorių. Ar savo kūriniais manote daugiau ga-lintis pasiekti negu politikuo-damas?

- Turiu prisipažinti, kad po 2003 m. nebematau prasmės dalyvauti politikoje. Politikos rezervai many-je išseko. Dar penkerius metus, iki 2008 m. pabaigos, vykdžiau kultūros politiką. Bet ir ji išseko. Atėjo palai-mingas gyvenimo tarpsnis, kai visa energija grįžo į ilgai slopintą manyje šaltinį. Grynoji kūryba dabar man yra viskas. Aš visuomet norėjau rašyti, tačiau reikėjo dirbti kitus darbus. Dėkui lietuvių dievams, jie paliko man jėgų. Jeigu kas nors doro iš to išeis, tikiuosi prisidėti prie tau-tos gelbėjimo mito. Beje, dabartinė Lietuvos padėtis labai primena 1969 metus, kai gimė pirmasis lietuviš-kas „Mindaugas“. Mitai visuomet mus gelbėjo.

- Ką jums reiškia valstybės šventė - Mindaugo karūnavimo diena?

- Mindaugo Lietuva buvo labai reikšmingas ir stebėtinai trumpas mūsų praeities tarpsnis. Šūvis tam-soje ir tyloje. Jo aido nesigirdėjo jau po 150 metų, Vytautui kuriant naują Lietuvą. Dabar atrodo baisu: kaip ir kodėl Vytautas sugebėjo „nepri-siminti“ Mindaugo? Jam Mindaugo nė nebuvę! Štai jums ir atsakymas, kas yra istorija: nenaudinga dabar-čiai, vadinasi, ir nėra. Ar tai keista? Istorija (o ne praeitis) yra į praeitį nukreipta politika.

Istorijos vadovėliai rašomi dabar-čiai ir ateities sėkmei. Tik ateities laukianti ir jos geidžianti tauta turi istoriją. Antraip tavo istoriją kaip savą papasakos kiti. Ant Rusijos tūkstantmečiui skirto paminklo, XIX amžiaus viduryje pastatyto Di-džiajame Novgorode, lietuvių vals-tybės kūrėjai pavaizduoti apatinia-me Rusijos istorijos aukšte, prie imperijos pamato. Europa, manau, šiandien ruošia mums labai pana-šią „istoriją“. Laimė, yra praeitis, iš kurios mes patys, o ne svetimi, galime semtis sau reikalingo mito.

pasirinkimasj/b žmonės

Mindaugo Lietuva buvo labai reikšmingas ir stebėtinai trumpas mūsų praeities tarpsnis. Šūvis tamsoje ir tyloje

n arvydas Juozaitis įsitikinęs, jeigu istorija nenaudinga dabarčiai, vadinasi, jos nėra

Už ką Arvydas Juozaitis dėkoja dievamsIrmanto Sidarevičiaus nuotr.

4

cmykcmyk4

prisipažinimaij/b žmonės

Prie jūros gyvenanti poetiškos sielos aktorė Virginija Kochanskytė ką tik atšventė gražų jubiliejų (60). Moteris nemėgsta niurzgančių ir nuolat rypuojančių apie tai, kaip yra blogai. Ji pati nuolat šypsosi ir yra geros nuotaikos. Virginija juokiasi: „Dar ne vakaras ir širdy dar ne ruduo... Juk siela amžiaus neturi“.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

- Ką gali pasakyti apie sa-vo gyvenimo jubiliejus. Ar at-simeni, kaip šventei, tarkim, 25-metį?

- Kol studijavom, visus ke-tverius metus po egzaminų ma-no gimtadienį švęsdavom Ma-mos namuose. Tad ir po pasku-tinio kurso mano 25-metį šven-tėm Kaune. Puikus buvo balius - voveraitės, bulvės su spirgučiais, kefyras ir daug braškių... (Juokia-si.) Gitaros muzika, dainos, kalbos apie gyvenimą, teatrą, svajones, juokas iki ryto... Ir kaip nedainuo-si? Be dainų, muzikos mūsų kursas savo naktinėjimų ir neįsivaizdavo... Juk studijavau kartu su Olegu Dit-kovskiu, Sauliumi Bareikiu ir kt. Dainingi buvom ir likom... O dabar švenčiau pajūrio kampelyje Melnra-gėje. Kaip visada dalyvavo artimieji ir geriausi draugai... Ėjom maudytis į jūrą, saulei tekant...

- Bet grįžkime į Kauną, ku-riame prasidėjo tavo artistinė karjera. Juk pirmiausiai buvai Modrio Tenisono įkurtos panto-mimos trupės aktorė, o su pan-tomima, galima sakyti, Kaune gimė jaunimo sąjūdis, nebylia kalba buvo išsakomi labai svar-būs dalykai. Ar ne tiesa?

- Buvau Literatūrinio teatro, kuriam vadovavo Kauno pantomi-mos teatro mimas Giedrius Mac-kevičius, aktorė. Į Modrio Tenisono trupę įsitraukiau jau Maskvoje, kur po Romo Kalantos susideginimo keletas trupės aktorių ir pats Mo-dris buvo priversti išvažiuoti iš Lie-tuvos... Pantomimos trupė tądien turėjo spektaklį Muzikiniame tea-tre ir tapo šio jauno žmogaus lais-vės žygdarbio liudininkais. Ir buvo apkaltinti, kad jų modernus menas, daręs įtaką visam Tarybų Sąjungos intelektualiam jaunimui, daro žalą Lietuvai ir jos žmonėms... Menas ženklų, metaforų kalba galėjo išsa-kyti tai, apie ką žmonės galvojo, ko ilgėjosi. Ir tai juos vienijo, kėlė jų dvasią, neleido rezignuoti.

- Kokie prisiminimai apie 1972-ųjų Kauną, kai tau tuo-

met tebuvo 20 metų, labiausiai įstrigę atmintyje?

- Fantastiškas buvo laikas... Naujo spektaklio repeticijos Lite-ratūriniame teatre, įspūdingi, fanta-ziją žadinantys, kvapą gniaužiantys Kauno pantomimos teatro spektak-liai, bičiulystė su mimais, kurie mus, jaunesnius, mylėjo kaip savo mokinius... Jie sau ir mums vėrė modernaus meno pasaulį - Gabrielis Garsija Markesas, Salvadoras Dali, Boschas, Kšyštofas Pendereckis ir, žinoma, mūsų Mikalojus Konstan-tinas Čiurlionis... Visa naujausia verstinė (lietuvių ir rusų kalbomis) užsienio literatūra... Nežinau, kaip ir iš kur jie gaudavo tas tuometinės valdžios netoleruojamas knygas, plokšteles... Iš jų gavau pagrindi-nes griežtos saviugdos pamokas. Jie man davė postūmį į profesio-nalaus meno pasaulį. 1973 m. pa-vasarį grįžau iš Maskvos ir įstojau į Lietuvos konservatoriją (dabar - Lietuvos teatro ir muzikos akade-mija) studijuoti aktorinio meistriš-kumo. Kai profesorė Irena Vaišytė per stojamuosius manęs paklausė, kas man yra teatras. Atsakiau, kad man teatras yra kaip bažnyčia... Esu dėkinga likimui - jis man dovanojo puikius Mokytojus.

- Ar tavo maištinga siela ir dabar?

- Aistringa... (Juokiasi.) Gyve-nimas nuostabus. Neįmanoma jo nemylėti. Likimas man buvo malo-ningas kūrybiniais įvykiais, susitiki-mais su rimtais režisieriais, įdomiais vaidmenimis, gera dramaturgija, pui-kiais scenos partneriais. Kelionėmis. O svarbiausia - nuostabiais žmonė-mis. Gerasis angelas - mano Mama. Mylintis vyras. Mane palaikanti šei-ma. Kūrybingi kolegos. Puikūs drau-gai. Nuostabios bičiulės. Ir daugybė manęs laukiančių Lietuvoje žmonių, iš kurių dar vis sulaukiu skambučių su prašymu: aktore, norėtume ko nors gražaus... Tai įkvepia. Tai ar nelėksi kaip ant sparnų?

- Literatūros kūrinių skaity-mas, vakarų vedimas dabar tapo tavo gyvenimo duona. Pernai tapai Ievos Simonaitytės lite-ratūrinės premijos laureate, o šiemet parengei aktualių lite-ratūrinių muzikinių kompozici-jų apie M.K.Čiurlionį, Maironį... Tau svarbi mūsų klasika, o nū-dienos poeziją skaitai?

- Žinoma, skaitau. Nepastebėti jos neleidžia Klaipėdos universite-to jaunimas, kuriam dėstau scenos kalbą... Yra visko. Visais laikais bu-vo ir bus geros literatūros, ypatingų asmenybių...

- Ar sunki šiandien vyresnės kartos (gaila tave taip vadinti, nes esi jaunatviška ir energinga) aktorės duona?

- Man visada buvo lengva daryti

tai, ką aš darau. Net nejauku bū-davo, kai kas manęs paklausdavo, ar jums sunku dirbti... Ir koks čia darbas, jei jis tau teikia malonumą? (Šypsosi.) Taip, energijos išeikvoti reikia daug... Ir vaidinant, ir ruo-šiantis renginiui. Scena reikalauja maksimumo. Bet gerai išsimiegu ir susigrąžinu jėgas... Idėjų nestokoju, svajonių turiu, pasiūlymų bendra-darbiauti vis dar sulaukiu. Labai džiaugiuosi, kad kažkada mane „at-rado“ bibliotekos, muziejai, kul-tūros centrai - daugybę kūrybinio džiaugsmo jų dėka patyriau. Reikia pripažinti, kad pasaulio dramaturgai nėra dosnūs dėmesio vyresnėms aktorėms. Gaila, nes jos tiek daug savąja patirtimi (tiek žmogiškąja, tiek kūrybine) ir paliudyti, ir pasa-kyti žiūrovams galėtų.

- Ką šneka, kai būnate kartu, apie tavo „blaškymąsi“ po Lie-tuvos miestus ir miestelius su literatūros skaitymais, nesibai-giančius filmavimus serialuose tavo vyras, žinomas skulptorius Arūnas Sakalauskas, taip pat neseniai šventęs 60-metį?

- Jau nebešneka... (Juokiasi.) Kaip ir aš nebešneku apie jo įsi-kalinimą dirbtuvėje jau trečią de-šimtmetį. Ačiū Dievui, tarpusavio supratimo nestokojame...

- Kadangi esi gera literatūros žinovė, o greta taip pat lakios

fantazijos ir nepaprasto darbš-tumo žmogus, kokią sentenciją - kredo esi pasirinkusi gyvenimui čia ir dabar?

- Man labai patinka poeto Čes-lovo Milošo kūryba ir jo laikysena... Gan dažnai džiugiai cituoju iš jo knygos „Tai“: „Dainuot ir šokt aki-vaizdoj Aukščiausiojo, nes iš dejonių nebus jokios naudos“ ir „Išgelbėtas, nes amžinai įkvėptas ir dieviškai nustebęs“.

- Esi UNICEF organizacijos geros valios ambasadorė, pernai lankei Kambodžos vaikus, o ką gali ši organizacija nuveikti liki-mo nuskriaustų Lietuvos vaikų labui? O pati gal rengi kokius labdaringus literatūros skaity-mus vaikams?

- Labdaringus skaitymus ren-giu nuo senų laikų... Žinoma, ir vaikams... Arūnas man sako: „Tau gali paskambinti vidury nakties ir lėksi galvotrūkčiais į kitą Lietuvos kraštą...“ Esu keletą programų pa-rengusi specialiai mokiniams. Kai sulaukiu kvietimo iš mokyklos, su entuziazmu važiuoju... Susitikimas su jaunais žmonėmis įkvepia, pri-pildo kūrybingos energijos, veržlu-mo... Sakyčiau, kad į beveik visus Lietuvos UNICEF renginius įtrau-kiami ir vaikai. Juk geranoriškumą, atjautą silpnesniam, nuskriaustam reikia skiepyti nuo mažumės. Ką užsiauginsim, tą ir turėsim.

- Artimiausi planai?- Atostogos... (Juokiasi.) Pajū-

ryje su knyga gulinėti, maudytis... Su draugais iki išnaktų kalbėti, po žvaigždėtu dangum iki paryčių kla-joti, ilgėtis, svajoti... Bet vasara ne-truks prabėgti. Ateinantį sezoną esu pakviesta vaidinti Klaipėdos dramos teatro naujame pastatyme - Pero Olovo Enkvisto „Lūšies valando-je“, kurią režisuos Mara Kimelė (Latvija). Labai džiaugiuosi, kad su kolegomis jau sulaukėme daugybės kvietimų iš įvairių Lietuvos miestų atvažiuoti su teatriniu muzikiniu projektu „Maironis. Ant aukuro šir-dį nešiau“. Projektas atliepia XX a. pradžioje madingo Maironio meno salono dvasią, puikiai įkūnija poeto asmenybės patrauk lumą. Rudenį norėčiau paminėti savo kūrybos 35-metį, keliaudama per Lietuvą su monoprograma „Gyvenimas kaip graži kelionė“. Ir dar labai norėčiau, kad būtų išleistos dviejų kamerinių programų - „Česlovas Milošas. Ne-aprėpiama žemė“ ir „Lėk, sakale!“ - kompaktinės plokštelės. Juolab kad tai bus nekomercinis projektas - kompaktinės plokštelės bus pa-skleistos po Lietuvos bibliotekas - viešąsias, mokyklų. Turiu tesėti pa-žadą poetui Sigitui Gedai - juk drau-ge aptarinėjome kompaktinės plokš-telės pagal jo poeziją išleidimą... At-einantį vasarį minėsime jo 70-metį. O kompozitorius Bronius Kutavičius pažadėjo parašyti muziką...

Virginijos Kochanskytės asmeninio albumo nuotr.

n Virginija Kochanskytė po trumpo vasaros atokvėpio keliaus po Lietuvą su nauja programa: „Gyvenimas kaip graži kelionė“

Susitikimas su jaunais žmonėmis įkvepia, pripildo kūrybingos energijos, veržlumo

Virginijos Kochanskytės gerieji angelai

cmyk

5

cmyk / 5

susiTikimaij/b žmonės

Šilta vasara ar vis dėlto žiema yra mėgstamiausias laikas dailiojo čiuožimo trenerei Lilijai Vanagienei (63), išugdžiusiai ne vieną talentą, tarp jų, ir Lietuvos vardą pasaulyje garsinantį sūnų Povilą Vanagą? „Labai mėgstu vasarą, nes didžioji dalis mano gyvenimo praėjo šaltyje. Mažai yra tekę būti be ledo“, - sako nusipelniusi trenerė. Tad ir peršalimo ligomis moteriai sirgti netenka.

Deimantė ZaILSKaITĖ

Liepą būna darbymetis

Liepa ir rugpjūtis dailiojo čiuo-žimo atstovams būna pats darby-metis. „Šis laikas kaip tik yra labai mėgstamas, nes jaunieji sportinin-kai yra laisvi nuo pamokų. Didžiąją darbo dalį, galima sakyti, mokinukai nudirba vasarą, kada daug laiko gali skirti vien čiuožimui, choreografijai, bendram fiziniam pasiruošimui. Per tuos du mėnesius, kol vaikai neina į mokyklą, padaromas labai didžiulis darbas. Žinoma, dalis sportininkų dar ir gegužę, ir birželio pirmoje pusėje treniruojasi, išvyksta svetur pasitobulinti: vieni į Maskvą, kiti į Sankt Peterburgą, treti į Slovaki-ją. Ten kelia savo meistriškumą. Šios sporto rūšies atstovui reikia labai daug ko. Tai turbūt išskirti-nė sporto šaka, kai sportininkas turi būti ištvermingas, muzikalus ir artistiškas. Dar reikia talento ir darbštumo“, - sako L.Vanagienė, daugkartinė Lietuvos dailiojo čiuoži-mo čempionė, dabar Kauno žiemos sporto mokyklos „Baltų ainiai“ tre-nerė ir Lietuvos čiuožimo federaci-jos prezidentė.

Pati L.Vanagienė vaikystėje do-mėjosi dailiuoju čiuožimu ir šuoliais į vandenį. „Nuo mažumės augau prie ąžuolyno Kaune. Mano visos dienos buvo praleistos ant slidžių, ant sniego. Kai tėtis perskaitė skel-bimą, kad Marija Daugėlaitė - ma-no pirmoji ir vienintelė trenerė - kviečia vaikus treniruotis, susi-domėjau. Taip viskas ir prasidėjo. Nepaprastai laukdavau treniruočių. Tais laikais buvo atviros čiuožyklos, labai daug sniego, todėl čiuožimas man labai patikdavo“, - prisimena L.Vanagienė. Nors liko dailiajame čiuožime, šuolių į vandenį nepamir-šo - prisipažįsta kartais to pamokanti ir savo auklėtinius.

Netikėtas talentas

Tuo tarpu savo sūnų dailiojo čiuožimo meistrą P.Vanagą į čiuožy-klą atsivedė visai nesvajodama, kad kada nors jis taps labai stiprus šios sporto šakos atstovas. Kad ir kaip būtų keista, Povilas - netikėtai atras-tas talentas. Savo sūnui L.Vanagienė pačiūžas uždėjo, kai jam buvo treji, nes berniukas buvo labai nevalgus. Kol L.Vanagienė dirbdavo su kelio-

mis grupėmis mokinių, įsispyręs į kėdutę sūnus savarankiškai čiuoži-nėdavo ant ledo. „Vėliau, kai jam bu-vo šešeri, jį išleidau į varžybas, nors jo visai netreniravau. Ir pamačiau, kad tas mano netreniruotas vaikas ant ledo daro stebuklus. Nuo tada su juo pradėjome labai rimtai dirb-ti“, - pradžią prisimena L.Vanagienė.

Paklausta, ar Povilas buvo pa-klusnus vaikas, moteris susimąsto, kad visko yra buvę... „Kai kas nors prisidirbdavo ar iškrėsdavo kokį pokštą, tai dažniausiai atkentėdavo Povilas“, - juokiasi L.Vanagienė. Ta-čiau neigia, kad buvo labai griežta mama. Tiesa, kadaise sūnus užsi-geidė perbėgti į krepšinį, o baigęs vidurinę mokyklą norėjo rinktis kitą profesiją: „Povilas išvis dailųjį čiuožimą buvo užbaigęs, po viduri-nės mokyklos pačiūžas buvo paka-binęs ant vinies, ir viskas. Tačiau jis stojo į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ir ten neįstojo, pritrūko jam vieno balo. Jis norėjo būti diplomatu, baigti rimtus mokslus, nes visą laiką gerai mokėsi. Ir kai taip įvyko, treneriai patarė, kad, ko gero, vis tiek geriau ne tarnauti armijoje, o čiuožti. Bet niekas netikėjo, kad jie su Margarita

per tokį trumpą laiką padarys tokią pažangą...“

Artima su marčia

Kadangi Povilas ir Margarita yra įsikūrę Maskvoje, L.Vanagienė juos mato itin retai. Retai susitinka ir per didžiąsias metų šventes, nes tada jiems būna pats darbymetis. Pasta-rąjį kartą matėsi gegužę: „Nelabai turime laiko susitikimams. Kad ir atskrendu į varžybas Maskvoje, labai dažnai jų nerandu namuose. Juk jie beveik visą laiką ant sparnų. Londono olimpinių žaidynių metu Povilas ir Margarita turės penkioli-ka pasirodymų. Jie labai patenkinti, sako, nors kartą pamatys vasaros olimpines žaidynes. Kadangi jie da-lyvavo penkiose žiemos olimpinėse žaidynėse, dabar tokia galimybė at-siras patirti visą vasaros olimpinių žaidynių dvasią“.

L.Vanagienė stebi visus sūnaus ir marčios pasirodymus, net kai jie šoko ir triumfavo populiariame Ru-sijos televizijos projekte „Ledynme-tis. Profesionalų taurė“. „Jų darbo tempas yra didžiulis. Aš juos net raginu: sustokite, juk jau ir amžius nebe tas. Bet Povilas sako: parako

kol kas yra, - pasakoja L.Vanagienė. - Jie yra dalyvavę dvylikoje Europos ir dvylikoje pasaulio čempionatų, kur su jais keliaudavau ir aš. Ir man teko matyti, kaip jie sugeba sužavėti žiūrovus. Kad jūs matytumėte, kas darydavosi per pasaulio čempiona-tus Japonijoje - visur plevėsuodavo Lietuvos trispalvė ir atrodydavo, kad mes esame krepšinio varžy-bose, kur lošia „Žalgiris“. Toks ta-lentas tikrai ne kiekvienam duotas. Atvirai sakant, kai jie atvažiuoja su „Liepsnojančiu ledu“, aš visuose miestuose stebiu jų pasirodymus, ir kiekvieną kartą man šiurpas kū-nu eina. Nesuprantu, kaip žmonės, būdami vis dėlto tokio, sakyčiau, brandaus amžiaus, gali šitaip meis-triškai pasirodyti. Ir jų lygis kyla kiekvienais metais - tai man daro labai didžiulį įspūdį. Ir, aišku, jų šo-kiai yra labai gilūs. Tai mane labai jaudina, aš gaunu tokį pasitenkini-mą ir jaudulį, ir ašara man kartais ištrykšta...“

Su M.Drobiazko moteris jaučiasi labai artima. „Kartais Margarita vie-na atskrenda, kai viena kitos labai pasiilgstame. Tada labai maloniai pavakarojame, užsidegame žvakę ir šnekučiuojamės prie taurės vyno. Gal ateityje matysimės dažniau, bet kol kas mūsų pasimatymai tikrai la-bai reti“, - atsidūsta moteris. O gal tokiais retais ir jaukiais momentais L.Vanagienė marčios prašo padova-noti anūkėlių? „Šitą temą jau prade-du pamiršti. (Juokiasi.) Jie suaugę žmonės, turi patys priimti tokius rimtus sprendimus, aš jiems nieko

nepasakysiu ir nenurodysiu, kaip elgtis. Visa laimė, kad turiu du anū-kus nuo jaunesnio sūnaus“.

Auga talentinga karta

L.Vanagienė iki šiol gyvena Kau-ne, kur yra gimusi ir augusi, kur yra Ledo arena. „Sūnus Povilas sako, kad niekada neparduosime mūsų buto Kaune“, - atskleidžia moteris.

Be dailiojo čiuožimo, L.Va na-gienei nelabai lieka laiko. Net atos-togaudama moteris svajoja greičiau grįžti į darbus. O be sporto, yra šeima, namai, silpnoka mama, ku-riai reikia priežiūros ir rūpesčio. „Jeigu atvirai, man trūksta paroje valandų. Vis galvoju, kad su metais bus mažiau darbų, bet kol kas jų tik daugėja. Ypač artėjant olimpinėms žaidynėms rūpesčių ir darbų tik padaugėja, - sako moteris. - Džiau-giamės, kad mūsų pora - Izabela To-bias ir Deividas Stagniūnas - šiemet reitinguose yra penkiolikti iš šimto septyniolikos pasaulio porų. Tokioje aukštoje vietoje jie dar niekada nė-ra buvę. Su nekantrumu laukiame naujo sezono, naujų startų ir kovos dėl kelialapių į Sočį“.

Dailiojo čiuožimo trenerė džiau-giasi, kad Lietuva dar nėra turėjusi tokios stiprios jaunosios čiuožėjų kartos: „Tačiau mūsų sportininkai dar labai jauni ir jie dar negali išeiti į plačiuosius - tarptautinius - van-denis, aš turiu omenyje pasaulio jaunių, jaunimo čempionatus. Pa-vyzdžiui, Aleksandra Golovkina, viena iš stipriausių jaunųjų čiuožėjų Lietuvoje, tik šį sezoną galės daly-vauti pasaulio jaunimo čempionate. Nors jai tik keturiolika metų, ji jau skina pergales ir kelerius metus neturi sau lygių Europoje. Tokių perspektyvių sportininkų pas mus tikrai yra apie dešimt. O šiaip dai-liuoju čiuožimu užsiimančių Lietu-voje netrūksta, tačiau jų būtų kur kas daugiau, jeigu turėtume daugiau ledo arenų. Kuo daugiau vaikų atei-na į čiuožyklą, tuo lengviau galima atrasti talentus ir išugdyti labai ge-rus sportininkus“.

Lilijos Vanagienės gyvenimas ant ledo

n Dailiojo čiuožimo trenerei Lilijai Vanagienei paroje trūksta valandų

n Kaunietė apgailestauja, kad retai matosi su savo vyresnėliu sūnumi Povilu Vanagu ir jo žmona Margarita Drobiazko

Redakcijos archyvo nuotr.Viktoro Purio nuotr.

Aš juos net raginu: sustokite, juk jau ir amžius nebe tas. Bet Povilas sako: parako kol kas yra

6

cmykcmyk6

laikaij/b žvaigždės

Aktorė negali pakęsti savo atvaizdo televizorių ekranuose. Neseniai vienam žurnalui duotame interviu ji prisipažino, kad visada perjungia kanalą, kai pamato save.

Išimtys labai retos. Kai nese-niai aktorės vaikai žiūrėjo filmą „Ištekėjusi už mafijos“, ji ištvėrė net 15-20 minučių.

Taip, pasak Mišelės Pfaifer (Mi-chelle Pfeiffer), greičiausiai yra dėl to, kad moteris jaučiasi bejėgė žiūrėdama scenas, kuriose vaidina. „Aš iki šiol būgštauju. Jei visi su-žinos, kas esu iš tikrųjų, sužinos, kad esu niekam tikusi aktorė ir visą tą laiką tik mulkinau žmones“, - sako Mišelė.

„Aš moku naudotis visais penkiais pojūčiais!“

Mišelė gimė Santa Anos mies-telyje, netoli Los Andželo. Vaikys-tėje ji buvo laikoma nerangiausia ir labiausiai išstypusia visoje klasėje mergina, tačiau kieto charakterio. Ji nuolatos įsiveldavo į muštynes, ne-lankė pamokų, nekentė mergaitiškų pasikuždėjimų ir lėlių barbių.

Mergina pasirinko gana neį-prastą profesiją - teismo reporte-rės. Jos tėvai gyveno gana sunkiai, tad Mišelė buvo priversta dirbti papildomai. Įsidarbinusi kasininke drabužių parduotuvėje būsimoji Holivudo žvaigždė ir ten pagarsė-jo: ji neklysdama galėjo demaskuoti vagišių, o kartą įjungė signalizaciją keliomis minutėmis anksčiau, nei plėšikai išsitraukė ginklus.

Vėliau Mišelė negalėjo polici-ninkams paaiškinti, kokiu mistiniu būdu jai pavyko įspėti nusikaltėlių kėslus.

„Pažįstami mane laiko galvota, atsargia ir kone ragana. Iš tikrųjų aš tik moku naudotis visais penkiais pojūčiais, kurie paaštrina šeštąjį - intuiciją. O ji - informacijos duktė. Mane sunku apgauti, pamačiusi žmogų, aš daug ką įžvelgiu iš pirmo žvilgsnio“, - sako aktorė.

Specialistai M.Pfaifer „dovaną“ aiškina savaip. Susijaudinus kai kurios vidaus sekrecijos liaukos išskiria atitinkamo kvapo medžia-gas, o Mišel nosis tokia jautri, kad reaguoja į subtiliausius panašių aromatų niuansus.

Gražuolė ne kartą yra sakiusi, kad tapti aktore ją pastūmėjo ne-sibaigiančios pirkėjų pretenzijos. Kartą, apšaukta įsiutusios apkūnios damos, ji pagalvojo: „Jei galėčiau išpildyti savo norą, nejau likčiau čia?! Ne! O ką veikčiau? Tapčiau aktore!“

Šeima ir fobijos

Vienu metu kinas iš Mišelės gyvenimo išstūmė viską: santykius su mylimuoju, tėvais, draugais (jų nematydavo ištisus mėnesius). Net mintis apie vaiką jai ilgai kėlė siau-bą. Kai galiausiai moteris padarė karjerą ir subrendo motinystei, pa-

aiškėjo, kad niekaip negali pastoti. Gydytojai tik gūžčiojo pečiais - jo-kių ypatingų patologijų jie nerado.

Naujame name, be M.Pfaifer, apsigyveno katė, du šunys ir ka-merdineris. Mišel elgėsi kaip at-siskyrėlė, nieko nepriimdavo, iš-skyrus dainininkę ir aktorę Šer (Sher). Su ja susidraugavo filmuo-jant „Istviko raganas“. Moterys visą vakarą pliekdavo kortomis, burdavo arba bandydavo prisišaukti dvasias iš anapus.

Niekada susidomėjimo juodąja magija neslėpusi Šer dalijosi su

drauge raganavimo patirtimi.

Mišelė įžeidė Gretos Garbo dvasią

Gal dėl vaikų ar dėl kitų prie-žasčių jie su vyru atmetė žino-mo Holivudo aiškiaregio Keno Kingstono pasiūlymą. O jis buvo gana keistas. Su dvasiomis spiri-tizmo seansus dažnai rengiantis K.Kingstonas pranešė, kad Gretos Garbo dvasia prašiusi perduoti, jog G.Garbo prašo suvaidinti ją biogra-finiame filme. Po eilinio seanso su

anapusiniu pasauliu aiškiaregys informavo sutuoktinius, kad kino legendos vėlę jų neigiamas atsa-kymas labai įžeidė ir ji daugiau niekada nieko jų neprašys!

Tarp K.Kingstono klientų buvo tokios megažvaigždės kaip Merlin Monro (Marilyn Monroe), Elvis Preslis (Elvis Presley), Džeimsas Dinas (James Dean), Džonas Le-nonas (John Lennon).

Ką apie ją mano kiti

Džekas Nikolsonas (Jack Nic-kolson) po pirmosios pažinties su būsimąja daugkartine partnere pasakė: „Jos angeliška išvaizda ap-gaulinga. Po šiuo švelniu apvalkalu spindi plienas!“

„Amerikiečių svajonių mergi-na“, „Viena puikiausių Holivudo aktorių“, „Tikras rolsroisas tarp aktorių“, - taip apie Mišelę atsi-liepė režisierius Robas Raineris (Rob Rayner).

Surinkus krūvon visus neigia-mus epitetus, kuriais paparacai yra apdovanoję žvaigždę, daugeliui ji gali pasirodyti tiesiog nepakenčia-ma. Juk dažniausiai ją apibūdina taip: „Pfaifer - dygi, mažakalbė, įtari ir dirgli“.

Tiesa tokia: aktorė nemėgsta tuščiai plepėti ir net žurnalistus privertė kalbėtis su ja pagarbiau. Štai kodėl jie beveik netauškia apie jos asmeninį gyvenimą ir vienbal-siai pripažįsta, kad M.Pfaifer apdo-vanota nuostabiu aktorės talentu.

Ji visada lieka savimi, nesigrie-bia jokių moteriškų gudrybių, kad atkreiptų į save dėmesį. Abejingu-mas savo išvaizdai virsta legenda. Žmonės šneka, kad sykį stiuardai net atsisakė įleisti ją į „Boeing“ pirmosios klasės saloną, nes ne-pažino, kad skarmaluota žmogysta - Holivudo pažiba.

Vis dėlto žurnalas „Harpers Ba-zar“ M.Pfaifer įtraukė į gražiausią pasaulio moterų dešimtuką, nors pati aktorė mano, kad „jos burna kaip anties“.

„Manyje tūno baisi sadomazo-chistė, - prisipažįsta Mišelė. - Ma-nau, visi aktoriai tokie, nes mūsų profesija labai negailestinga. Akto-rius išgyvena keistą susidvejinimą: mums visiems reikia dėmesio, ku-rio stokojome vaikystėje. Todėl ir nusprendėme tapti aktoriais, kad pelnytume visuotinį dėmesį. O jo sulaukę pajutome susvetimėjimą. Blogiausi košmarai tapo tikrove.

Aš, kaip ir visi aktoriai, ne kar-tą kreipiausi pagalbos į psichiatrą. Psichoanalizė nekeičia žmogaus: aš tokia pat pareiginga, mano nuomo-nė apie save tokia pat prieštaringa. Darbas išstumia asmeninį gyveni-mą. Kartais žiūriu į savo spintą ir nesuprantu: „Kas čia gyvena? Kie-no tie drabužiai?“ Bet aš mokausi save pažinti, kad kada nors galėčiau pasakyti: „Tai aš“.

Ir dar viena detalė: M.Pfaifer puikiai nusimano apie kompiuterius. „Aš perku įvairius mazgus ir deta-les, - prisipažįsta aktorė. - Ir renku juos draugėn. Turiu superkompiu-terį, kurį per keletą metų sulipdžiau iš skirtingų kompiuterių...“

Žaviausia raganaitė Mišelė PfaiferEPA-Eltos nuotr.

Praeityje žmonės sąmoningai ugdė sąmojingumą, kurdami aforizmus, mat sąmojis buvo labai vertinamas. Įgyti aštrialiežuvio reputaciją reiš-kė įtvirtinti savo padėtį visuome-nėje, taigi dabitos su pudruotais perukais ir iš mokyklos literatū-ros kurso gerai žinomi pavyduo-liai su žandenomis nepailsdami rašė savo priešams skirtas kan-džias epigramas, kūrė apie juos nepadorius anekdotus. Taip pat kalbėdavo aforizmais. Iš visų bū-dų išreikšti save šis, be abejonės, yra vienas sudėtingiausių. Teisus buvo A.Čechovas rašydamas, kad lakoniškumas - talento brolis.

Koko Šanel (Coco Chanel, 1883-1971) aforizmai - tikrai dizai-nerės, išskirtiniai kūriniai. Juose daug paryžietiškos elegancijos ir nemažai snobizmo. Madmuazelė kalbėjo taip, kaip kirpo ir siuvo, - jei jau ką nors pasakė, būkite tikri, kad tai tarsi nukirpta. Jos pasisakymai yra amžinoji klasika, tarsi tvido švarkas arba maža juoda suknutė, tinkanti bet kokia proga. Kartu juose daug vidinės laisvės: prisiminkime, kad būtent Gabrielė Šanel išvadavo moteris nuo būti-nybės dėvėti korsetus ir pasiūlė joms laisvą siluetą. Koko žavėjosi vyrų mada ir vyrų gyvenimo būdu, likdama moteris iki pirštų galiukų. K.Šanel aforizmai negailestingi, be-kompromisiai ir išmintingi. Kokį gi palikimą, be mažos juodos suknu-tės, mums paliko madmuazelė?

„Moteris negali būti per liesa“.„Man nusispjauti, ką apie ma-

ne galvojate. Aš apie jus išvis ne-galvoju“.

„Jeigu norite turėti tai, ko nie-kada neturėjote, jums teks daryti tai, ko niekada nedarėte“.

„Jeigu gimei be sparnų, ne-trukdyk jiems augti“.

„Yra laikas dirbti ir laikas my-lėti. Jokio kito laiko nelieka“.

„Kiekviena moteris turi tiek metų, kiek nusipelno“.

„Būdama 20-ies, turite veidą, kurį jums davė gamta. Koks jis bus sulaukus 50-ies, priklauso tik nuo jūsų“.

„Nežinau, kodėl moterys rei-kalauja viso to, ką turi vyrai. Juk moterys, be viso kito, turi vyrus“.

Parengė Milda KunSKaITĖ

Koko patarimai visais atvejais

cmyk

7

cmyk / 7

10

cmyk

�

cmyk

INTERNETE - www.REspublIka.lT 2012 m. liepos 7 d., šeštadienis RaŠYkITE MuMs: sportas@respublika.netLeidinys Nr. 53 (231)

dienraščio „respublika“ priedas

Asmenybė �

Praėjusį sekmadienį pasibaigęs Europos lengvosios atletikos čempionatas didžiausią džiaugsmą suteikė šuolininkui į aukštį Raivydui Staniui. 25-erių kaunietis Helsinkyje vykusiose pirmenybėse iškovojo svarbiausią savo karjeros pergalę ir į Lietuvą parsivežė sidabro medalį.

Evaldas GELUMBAUSKAS „Respublikos“ žurnalistas

Laimingas miestasHelsinkis Lietuvos šuo-

lininkams į aukštį tampa sė-kmės miestu. 1971 m. Suo-mijos sostinėje vykusiose Eu-ropos lengvosios atletikos pirme-nybėse šuolininkas į aukštį Kęstutis Šapka iškovojo čempiono titulą. Po 31 metų R.Stanys Helsinkyje tapo Europos vicečempionu. Finale spor-tininkas peršoko kartelę, iškeltą į 2 m 31 cm aukštį, ir trimis centime-trais pagerino asmeninį rekordą. At-rankos varžybose R.Stanys įveikė 2 m 26 cm aukštį. Europos čempionu tapo Didžiosios Britanijos atstovas Robis Grabažas (Robbie Grabarz), kuris taip pat įveikė 2 m 31 cm aukš-tį. Bronzos medalį pelnė prancūzas Mikaelis Ananis (Mickael Hanany). Jo rezultatas - 2 m 28 cm.

R.Stanys finale pirmu bandymu įveikė 2 m 15 cm aukštį, bet užstrigo ties 2 m 20 cm. Šis aukštis jam pa-kluso tik trečiuoju bandymu. Tačiau į 2 m 24 cm aukštį iškeltą kartelę jis peršoko iš karto.

2 m 28 cm aukštį bandė įveikti devyni šuolininkai. Raivydas įveikė šį aukštį antruoju bandymu ir pakar-tojo asmeninį rekordą. Antruoju šuo-liu jam pakluso ir 2 m 31 cm aukštis. Po to kartelė buvo iškelta į 2 m 33 cm aukštį. Dėl aukso R.Stanys kovo-jo su R.Grabažu. Abiejų sportininkų bandymai buvo nesėkmingi. Atsi-žvelgus į bandymų skaičių, čempionu tapo britas, o sidabras atiteko Lietu-vos atletui.

Mintyse - poilsis ir olimpiada

Pirmadienį į Lietuvą sugrįžęs R.Stanys pripažino, kad geriausias jo karjeroje startas pareikalavo di-delių fizinių ir psichologinių jėgų. „Galiu pasakyti, kad dabar jaučiuosi, lyg būčiau iššokęs iš trečio aukšto - ir nusileidęs ant kojų“, - juokavo R.Stanys.

- Kokia dabar paties savijau-ta, ar jau patikėjai, kad esi Euro-pos vicečempionas? - „Sporto žmo-nės“ paklausė R.STANIO.

- Nors ir labai pavargęs, bet esu patenkintas savo pasirodymu. Džiau-giuosi ne tik medaliu, bet ir įgyta pa-tirtimi. Nepaisant sidabro medalio ir asmeninio rekordo, Europos čempi-onate ne viskas buvo taip gerai. Ties 2 m 20 cm aukščiu „degiau“, jį įvei-kiau tik paskutiniu - trečiuoju - mė-ginimu. Tai atėmė labai daug jėgų.

Kita ver-tus, tai buvo labai vertinga pamoka. Kvalifikacijos varžybose jaučiausi labai užtikrintai. Atrodė, kad savo rezultatą galėjau dar ne kartą pagerinti. O štai finale jau buvo sun-kiau. Nespėjau atsigauti, jautėsi nuo-vargis. Bet parodžiau charakterį ir „ištraukiau“ medalį.

Apskritai šis Europos čempiona-tas man suteikė labai daug pasitikė-jimo savimi, savo jėgomis. Optimiz-mo suteikia ir tas faktas, kad asme-ninį rekordą pagerinau su rezervu. Todėl dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai dar ne pabaiga. Jei spėsiu at-sigauti, Londone mėginsiu pasiekti dar aukštesnį rezultatą.

- Ar tikėjaisi tokių rezultatų prieš Europos čempionatą?

- Prieš kiekvienas varžybas gal-voju tik apie pergalę, aukščiausias vietas ir gerus rezultatus. Svarbiau-sia - neperdegti. Šį kartą labai padėjo prieš sezoną atliktas įdirbis. Ruošda-masis čempionatui labai daug dirbau, tai ir lėmė rezultatą. Fiziškai buvau labai gerai pasirengęs. Be to, prieš čempionatą galvojau tik apie geriau-sią rezultatą. Svarbu tikėti savimi, siekti aukšto tikslo, tada lengviau pa-siekiami „tarpiniai“ rezultatai. Jei pla-nuoji peršokti 2 m 40 cm, tada ir 2 m 30 neatrodo tokie baisūs ir pan.

- Daug kalbi apie psichologiją, pasitikėjimą savimi. Ar tai labai svarbu tavo sporto šakoje?

- Manau, kad ne tik mano, bet ir kitose sporto šakose psichologija le-mia bent 50 proc. sėkmės. Juk vien savo eilės, savo šuolio laukimas ati-ma labai daug nervų, tad su tuo jau-duliu reikia kažkaip susidoroti.

- Helsinkyje po kiekvieno šuolio prieidavote prie trenerės. Ar jos patarimai padėjo?

- Taip, be abejo. Patikėkite, įtam-pa tiesiog tvyrojo ore. Daugybė žiū-rovų stadione, televizijos kameros. O kelios akimirkos su trenere padė-davo apsiraminti, susikaupti, nusi-teikti naujam šuoliui.

- Finale mėginai peršokti ir į 2 m 33 cm aukštį pakeltą karte-lę, bet nepavyko. Kodėl?

- Manau, kad pritrūko fizinių jėgų. Labai daug jų išnaudojau įveikdamas 2 m 20 cm. Ir oro są-lygos nebuvo ypač palankios, pūtė stiprus priešinis vėjas, dėl to buvo sudėtinga tiksliai apskaičiuoti įsi-bėgėjimo greitį ir atstumą. Tą kar-telę peršokau vien tik iš pykčio. Tas šuolis buvo mažiau techniškas. Gerai, kad po to nusiraminau. Tre-

nerė priminė, kaip ir ką turiu da-ryti, ir iki pat pabaigos prieš kie-kvieną šuolį kartojau sau, kad tai mano galimybė iškovoti medalį, kaip sakė trenerė - „auksinė gali-mybė“.

- Anksčiau kalbėjai, kad olim-piadoje būtų gerai patekti į fina-lą. Gal dabar tikslai pasikeitė?

- Londone tikrai bus aukštesnė kvalifikacijos kartelė. Ten dėl vietos finale kovos pajėgiausi viso pasaulio sportininkai. Bet apie konkrečius tikslus kol kas negalvoju. Noriu at-gauti jėgas po šio čempionato, viską ramiai apmąstyti. Aš asmeniškai pa-tekimą į olimpiados šuolių į aukštį finalą laikau savo aukščiausiu tikslu. Gerai, kad Europos lengvosios atle-

tikos čempionate man pasisekė, ši sėkmė suteiks pasitikėjimo ir Lon-done.

- Kokie tolesni planai? Kaip ruošies Londono olimpinėms žai-dynėms?

- Stengsiuos per kelias artimiau-sias dienas tinkamai pailsėti, apmąs-tyti viską, atsigauti. Po to kibsime į darbą. Žinau, kad dalyvausiu dar ke-leriose varžybose, bus ir treniruočių stovykla.

- Ar pagalvojai, kad Londone, siekiant vietos finale bei medalių, gali tekti dar kartą gerinti asme-ninį arba net Lietuvos rekordą?

- Atvirai sakant, šiuo metu apie tai negalvoju. Kita vertus, olimpiada būna tik kartą per ketverius metus, tad padarysiu viską, kad pasirody-čiau kuo geriau. Dabar nežinau, pa-sieksiu rekordą ar ne, bet stengsiuo-si iš visų jėgų.

- Ar įmanoma per tokį trum-pą laiko tarpą du kartus pasiekti optimalią sportinę formą?

- Tikrai įmanoma, nes būtent taip ir buvo sudėliotas mūsų pasi-rengimo sezonui planas. Aišku, ge-riausią sportinę formą planavome pasiekti olimpinėse žaidynėse, tad pasirodymas Europos čempionate nustebino ir mus. Bet rimtų traumų nepatyriau, tik fizinis krūvis buvo ypač didelis. Manau, kad atsigausiu ir viskas bus gerai.

- Gal per treniruotes esi per-šokęs ir aukščiau nei 2 m 31 cm pakeltą kartelę?

- Ne, per treniruotes mes sten-giamės aukštai nešokinėti. Iki tol nie-kada nebuvau peršokęs net ir 2 m 30 cm aukščio. Geriausius šuolius tau-pau varžyboms.

KOmenTARAs

Optimizmo suteikia ir tas faktas, kad asmeninį rekordą pagerinau su rezervu. Todėl dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai dar ne pabaiga

Raivydas StAnySŠuolininkas į aukštį

�

ŠUOLIs. Lietuvos šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys Helsinkyje vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate peršoko į 2 m 31 cm pakeltą kartelę ir iškovojo sidabro medalį

�

R.stanys: jaučiuosi kaip iššokęs iš trečio aukšto

Audra GAvELytėTrenerė

Rezultatą - 2 m 30 cm - mes tikrai planavome pasiekti, bet kad taip viskas pasiseks ir pavyks iškovoti sidabro medalį, tikrai nesitikėjome. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės Raivydu, tų emocijų, kurias patyrėme varžybose, žodžiais net ir neperteiksi. Džiugu, kad jis nepalūžo ties 2 m 20 cm aukščiu. Po antro nesėkmingo bandymo pasakiau jam: „Viskas, liko

vienas šuolis - ir tu gali arba likti su 2 m 15 cm, arba paimti Europą“. Raivydas susitvarkė su jauduliu, o kaip tai baigėsi - visi jau žinome. Dabar ruošimės Londono olimpiadai. Mūsų tikslas nesikeičia - norime pa-tekti į finalą, o ten jau bus matyti. Ar pavyks dar kartą pagerinti asmeninį rekordą? Treniruotėse jis užtikrintai susidoroja su 2 m 25 cm aukščiu, o Europos čempionate 2 m 31 cm jis įveikė su atsarga, tad manau, kad gali šokti dar aukščiau.

ČempIOnAs �

Sporto žmonės 2012 m. liepos 7 d., šeštadienis4

sAvAITės gImTAdIenIAI �

Gintaras KrApiKAS (1961 m. liepos 6 d.)

Krepšininkas, treneris. 1992 m. olimpinių žaidynių bronzos me-dalio laimėtojas, 1995 m. Europos vicečempionas.

Vitalijus KArpAčiAUSKAS (1966 m. liepos 6 d.)

Boksininkas, 1993 m. Europos čempionas. pasaulio čempiona-tuose 1993 m. iškovojo sidabrą, 1995 m. - bronzą.

Aloyzas KvEinyS (1962 m. liepos 9 d.)

Šachmatininkas, tarptautinis didmeistris. Keturiskart Lietuvos čempionas, buvęs irano moterų rinktinės treneris.

Jurijus MoSKvičiovAS (1944 m. liepos 11 d.)

Šiuolaikinės penkiakovės trene-ris. išugdė Laurą Asadauskaitę, An-drejų Zadneprovskį, Edviną Krungo-lcą ir kitus garsius sportininkus.

Airinė pALŠytė (1992 m. liepos 13 d.)

Šuolininkė į aukštį. 2010 m. pa-saulio ir 2011 m. Europos jaunimo vicečempionė, 2011 m. studentų universiados vicečempionė.

Praėjo beveik 20 metų nuo Romo Ubarto triumfo Barselonos olimpinėse žaidynėse. Disko metikas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Svarbią vietą R.Ubarto gyvenime diskas užima ir dabar. Čempionas treniruoja jaunimą ir tikisi, kad kuris nors iš auklėtinių pasieks tokias pačias aukštumas.

Arūnas ABroMAitiS„Respublikos“ žurnalistas

Lemtingas bandymasAukso raidėmis į Lietuvos spor-

to istoriją buvo įrašyta 1992 m. rug-pjūčio 5 d. R.Ubarto mestas diskas Barselonos olimpiniame stadione nuskriejo 65 m 12 cm. Nė vienas iš varžovų lietuviui neprilygo. Pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje nuskambėjo Lietuvos himnas.

„Prisimenu, kad pasiekiau savo geriausią rezultatą penktuoju ban-dymu. Šeštąjį bandymą atlikau pa-skutinis. Visi jau buvo metę ir nie-kas manęs neaplenkė. Einant į sek-torių jau žinojau, kad niekas manęs nepavys. O didžiausias prisimini-mas - kaip stovėjau ant pjedestalo, kilo vėliava, skambėjo himnas“, - pasakojo R.Ubartas, kuriam gegu-žės 26 d. suėjo 52-eji.

Išliko ir juokingų prisiminimų. Pagrindinis lietuvio konkurentas, sidabrą Barselonoje iškovojęs vo-kietis Jurgenas Šultas (Jurgen Schult), užsirūkė cigaretę per spaudos konferenciją. „Šito tikrai nesitikėjau. Vokiečiai parūkydavo, matydavau tai po varžybų. Bet ne-pamenu, kad kas nors kitas būtų rūkęs spaudos konferencijoje“, - šypsodamasis sakė čempionas.

Filmo herojus

Pirmadienį R.Ubartas turėjo puikią progą prisiminti ir Barselo-ną, ir kitus svarbiausius savo gy-venimo įvykius. Vilniuje buvo pri-statytas dokumentinis filmas „Pir-masis“. Jame pasakojama apie čempiono šeimą, vaikystę Šilutės rajone, kelionę į Panevėžio sporto internatą, triumfą olimpinėse žai-dynėse ir dabartinį darbą.

Filmo autorius - R.Ubarto vai-kystės draugas, kartu Juknaičių mo-kyklą lankęs Stasys Petkus. „Pirmą kartą filmą pamačiau pas Stasį na-mie. Sakė, kad būtinai pažiūrėčiau, kas netinka. Tačiau daug taisyti ne-

reikėjo. Viską pasakojau iš širdies. Kai kuriuos dalykus pasakoti buvo malonu, kai kuriuos - sunku“, - tei-gė R.Ubartas. Nemalonių prisimi-nimų irgi netrūksta. Po olimpinio triumfo lengvaatletis buvo apkaltin-tas dopingo vartojimu, jį persekiojo traumos, mirė treneris Vytautas Ja-ras. Filmo pasirodymo nesulaukė ir čempiono motina Aldona Juzefa Ubartienė. Ji iškeliavo anapus, kai filmas buvo kuriamas.

Pasak R.Ubarto, būtų gerai, jei filmą pamatytų jauni žmonės: „Jau-nimas nedažnai mane atpažįsta, o vyresnioji karta žino geriau. Kar-tais gatvėje paprašo autografo. Va-dinasi, dar prisimena. O jaunajai kartai šis filmas turėtų praversti, nors nesu garbėtroška. Olimpinių čempionų nėra labai daug, bet jų yra. Jaunimas geriau žino Virgilijų Alekną, Dainą Gudzinevičiūtę ir, žinoma, krepšininkus. Populiarinti savo sporto šaką visada reikia. Ar kuriant filmą, ar susitinkant su vai-kais. Tą mes ir darome. Būti olim-piniu čempionu yra ir pareiga“.

Patarimai jaunimuiFilmo pristatymą stebėjo ir

R.Ubarto auklėtiniai. Čempionas dirba treneriu Lietuvos olimpi-niame sporto centre. „Yra penki vyrai ir viena mergina. Anksčiau buvo daugiau, bet po truputį at-sisijoja tie, kurie mato, kad nega-li. Vieni tampa studentais, kiti išvažiuoja dirbti. Šiais laikais 20-mečiai vaikinai ir merginos jau turi galvoti apie gyvenimą. Mes gal vėliau pradėdavome. O jie ga-li išvažiuoti į užsienį, užsidirbti. Ir šeimos atsiranda“, - svarstė R.Ubartas.

Gal kada nors ir kuris nors iš auklėtinių taps filmo herojumi? „Oi, kaip aš to norėčiau. Ir pas mane, ir Kaune pas mano buvusį treniruočių

kompanioną Vaclovą Kidyką yra sti-prių vyrų. Tik reikia rimtai dirbti, turėti tikslą ir optimizmo, nekristi į duobę, jei pasitaikys nesėkmių. Iš duobės reikia pakilti ir žingsnelis po žingsnelio pasiekti tas aukštumas, kurias pasiekiau aš ir kurių vis dar siekia V.Alekna. Duok Dieve, kad jis ir Londone užsikabintų medalį“, - linkėjo R.Ubartas.

Gyvenimas su sportu

Jis treniruoja ne tik disko me-tikus, bet ir rutulio stūmikus. „Treniruoti ieties metikus nela-bai galiu. Suprantu, kad neturiu

specialių žinių. Kūjo metimas ir-gi yra specifinis dalykas. Taigi lieka diskas ir rutulys. Ir krepši-nį žaidžiu, dėl savęs“, - teigė 2,03 m ūgio milžinas. Beje, vai-kystėje jam puikiai sekėsi dauge-lis sporto šakų.

Specialaus olimpinio aukso 20-mečio paminėjimo turbūt nebus. Kita vertus, R.Ubartui tai nebus ir eilinė diena: „Aišku, užplūs prisi-minimai. Gal pasėdėsime su arti-maisiais. Ar dažnai išsitraukiu me-dalius? Ne. Prisiminimai daugiau yra širdyje ir galvoje. Medalis yra brangus, bet negyvas daiktas“. R.Ubarto kolekcijoje yra ir 1986 m. Europos čempionato auksas bei 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių sidabras.

R.Ubartas nemano, kad nuo to laiko disko metimas labai pasikei-tė: „Metimo technikoje nieko nau-jo nėra išgalvota. Keičiasi metodi-ka. Galbūt darbas pasidarė šiek tiek geresnės kokybės. Nauji tre-neriai išrado savo metodus. Atsi-rado kompiuteris, galima greičiau gauti informacijos. Visi keičiasi ži-niomis ir dar sugalvoja savo“.

Londono klaustukai

Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms, Barselonos čempio-nas nesiryžo prognozuoti, kas iš-kovos auksą: „Vokietis Robertas Hartingas bus stiprus. Europos čempionate jis numetė 68 m 30 cm, nors oras buvo prastokas. Jei Virgis užsikabins medalį, bus pui-ku. Jam dabar svarbiausia išlaiky-ti formą, juk dar liko mėnuo. Dar yra vengras Zoltanas Kovagas. Manau, dar ne paskutinį žodį pa-sakė estas Gerdas Kanteris. 3-4 žmonės realiai pretenduos į pir-mąją vietą“.

40-metis V.Alekna jau yra pa-skelbęs, kad baigs karjerą po Lon-dono žaidynių. R.Ubartas tuo šiek tiek abejoja. „Jei gerai eisis, kodėl nepasportavus dar dvejus metus. Virgiui Dievas davė kūną ir svei-katą. Olimpiada gali būti tikrai pa-skutinė. Kitose žaidynėse jam bus jau 44 metai. Tačiau žinau, kad Alf-redas Orteris (Alfred Oerter, ketu-riskart olimpinis čempionas, - red. past.) tikėjosi dalyvauti Maskvos olimpiadoje, kai buvo 44 metų. Jis dar numesdavo 69 metrus“, - pri-minė R.Ubartas.

R.ubartas: jaunimas mane retai atpažįstaEltos ir Stasio Žumbio nuotr.

Kūno KULtūRoS iR SPoRto DEPARtAMEntAS prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

„Sporto žmonių“ leidybą dalinai finansuoja Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas

dAbAR. olimpinis čempionas vis dar paima į rankas diską, nes patirtį perduoda jaunimui

� TAdA. Prieš du dešimtmečius Romas Ubartas skynė pergales aukščiausio lygio varžybose

�

Šeštąjį bandymą atlikau paskutinis. Visi jau buvo metę ir niekas manęs neaplenkė. Einant į sektorių jau žinojau, kad niekas manęs nepavys

�

Eltos nuotr.

8

cmykcmyk8

� �

cmyk

Futbolas �

Sporto žmonės2012 m. liepos 7 d., šeštadienis 3Sporto žmonės 2012 m. liepos 7 d., šeštadienis2

14-asis Europos futbolo čempionatas jau tapo istorija, bet Ukrainoje ir Lenkijoje vykusios futbolo šventės atgarsiai dar ilgai dominuos futbolo mėgėjų ir specialistų diskusijose. „Sporto žmonės“ pamėgino išskirti pagrindinių šio čempionato akcentų vienuoliktuką.

Evaldas GELUMBAUSKAS„Respublikos“ žurnalistas

Iš pirmo žvilgsnio šis čempio-natas didesnių staigmenų nepatei-kė. Nustebino nebent neplanuotas pasaulio vicečempionų olandų kra-chas ir Italijos futbolo renesansas. Kaip ir buvo prognozuojama, Eu-ropos čempionato scenarijų kūrė ir jame pagrindinį vaidmenį atliko Europos ir pasaulio čempionė Is-panija. Tiesa, šį kartą ispanai pra-noko patys save. Savo žaidimu jie ne tik žavėjo, bet tuo pat metu ir piktino daugiamilijonę futbolo mė-gėjų armiją. Visentės Del Boskės (Vicente Del Bosque) vadovauja-ma komanda po ketvirtfinalio rungtynių su Prancūzija ir blan-kaus pusfinalio su Portugalija pa-teko po sunkiasvoriu kritikos vo-lu. Ji buvo išvadinta nuobodžia, neįdomia, apkaltinta atakuojančio futbolo naikinimu ir kitokiais nu-sikaltimais.

„Nuobodžių“ ispanų fone ryš-kiomis spalvomis suspindo Vokie-tijos ir - kas galėjo įsivaizduoti - Italijos rinktinės. Tačiau galiausiai ant nugalėtojams skirtos pakylos vėl šėlo ispanai. Finale „Raudono-ji furija“ negailestingai sutriuškino Italijos rinktinę ir įrodė, kad yra verta stipriausios Europos ir pa-saulio futbolo komandos titulo.

ISTORIJA. Prieš čempionatą „Sporto žmonės“ klausė, ar pa-vyks Ispanijai apginti 2008-aisiais iškovotą čempionų titulą ir taip perrašyti Senojo žemyno varžybų istoriją. Į šį klausimą atsakė patys ispanai. Kaip ir prieš ketverius metus, Ispanijos rinktinė čempio-nato distanciją įveikė be nesėkmių, o atkrintamosiose varžybose į sa-vo vartus nepraleido nė vieno įvar-čio. Finale 4:0 sutriuškinusi Italiją, Ispanija tapo pirmąja komanda, ku-riai pavyko apginti Eurpos čempio-nės titulą, be to, ji pirmoji finalą laimėjo keturių įvarčių skirtumu. Dabar ispanų kraityje jau trys Eu-ropos čempionų titulai. Prieš tai jie šias varžybas laimėjo 1964 ir 2008 m.

KRITIKA. Nors Ispanijos rinktinė tapo rezultatyviausia čem-pionato komanda (12 įvarčių per 6 rungtynes), trumpais perdavimais ir nuolatine kamuolio kontrole pa-grįstas žaidimo stilius sukėlė dide-lį futbolo mėgėjų nepasitenkinimą. „Tie, kuriems mūsų žaidimas atro-do nuobodus, paprasčiausiai nesu-pranta futbolo“, - kritikams atrėžė Ispanijos rinktinės saugas Seskas Fabregasas (Cesc Fabregas). Šiai nuomonei pritarė ir futbolo specia-listai. „Žinau, kokio meistriškumo ir sugebėjimų reikia, kad futboli-ninkai galėtų taip kontroliuoti ka-

muolį. Man toks žaidimas tikrai nėra nuobodus. Pagaliau net ir at-likdami kelias dešimtis perdavimų ispanai ieško galimybės surengti aštresnį išpuolį, o ne tik pasyviai laiko kamuolį“, - teigė buvęs Lie-tuvos rinktinės futbolininkas Ed-garas Jankauskas.

INJESTA. Iš žinomų futbolo specialistų sudaryta UEFA Tech-ninė komanda geriausiu Europos futbolo čempionato žaidėju išrinko Ispanijos rinktinės saugą Andresą Injestą (Andres Iniesta). Nors 28-erių saugas per 6 čempionate su-žaistas rungtynes įvarčių nepelnė ir atliko vos vieną rezultatyvų per-davimą (rungtynėse su Kroatija), tai nesukliudė jam neakivaizdinėje dvikovoje įveikti Italijos rinktinės dirigento Andrėjos Pirlo (Andrea Pirlo). „Taip, A.Pirlas šiame čem-pionate buvo nuostabus, bet finale aplinkybės susiklostė ne jo naudai, - paaiškino sprendimą priėmusio UEFA Techninės komandos direk-torius Endis Roksburgas (Andy Roxburgh). - Chabis Alonsas (Xabi Alonso), Čavis Ernandesas (Xavi Hernandez) ir A.Injesta viso čem-pionato metu demonstravo įspū-dingą futbolą. Manau, kad Č.Ernan-desas taip pat galėjo tapti geriausiu čempionato žaidėju, bet mes nu-sprendėme, kad labiausiai jo vertas yra A.Injesta. Jo žaidimas, kūrybin-gumas, judėjimas aikštėje su ka-muoliu ir be jo geriausiai įprasmina visą čempionatą“.

TORESAS. Ispanijos rinktinės puolėjui Fernandui Toresui (Fer-nando Torres) užteko 189 min., kad pelnytų tris įvarčius ir taptų rezul-tatyviausiu Europos futbolo čempi-onato žaidėju. 28-erių ispanas taip pat tapo pirmuoju futbolininku, pel-niusiu įvarčius dviejuose Europos futbolo čempionatų finaluose iš ei-lės. Prieš ketverius metus F.Tore-so įvartis padėjo ispanams finale įveikti vokiečius. Šį kartą aikštėje pasirodęs tik 75 min. jis ne tik pel-nė trečią komandos įvartį, bet ir nepagailėjo perdavimo ketvirtą

įvartį įmušusiam Chuanui Matai (Juan Mata). Beje, renkant rezulta-tyviausią turnyro žaidėją, būtent šis perdavimas (ir mažiausias aikš-tėje praleistų minučių skaičius) lė-mė, kad „Auksinis batelis“ atiteko F.Toresui, o ne Vokietijos rinktinės puolėjui Marijui Gomesui (Mario Gomez).

ORAKULAI. Prieš čempionatą buvo mažai abejojančių, kad Ispani-jos rinktinė pateks į finalą, bet jų galimybės apginti čempionų titulą buvo vertinamos skeptiškai. „Spor-to žmonės“ apklausė dešimt gerai žinomų Lietuvos futbolo specialis-tų. Iš jų tik trys prognozavo Ispani-jos rinktinės pergalę. Tiksliausiai

savo poziciją išdėstė Lietuvos fut-bolo federacijos prezidentas Julius Kvedaras: „Šiuo metu ispanai de-monstruoja gražiausią, patraukliau-sią futbolą. Be to, futbole laimi ta komanda, kuri pelno daugiau įvar-čių, o ispanams tai nesudaro sunku-mų. Nemanau, kad čia kokį vaidme-nį vaidina istorija. Jei iki šiol dar niekam nepavyko apginti Europos čempionų titulo, dar nereiškia, kad ir Ispanijai tai nepavyks“.

ORANŽINIAI. Didžiausiu pra-ėjusio futbolo čempionato nusivy-limu neabejotinai tapo Olandijos rinktinė. 2010 m. pasaulio čempio-nato finale tik po ataklios kovos nu-sileidę ispanams, olandai Europos pirmenybėse drauge su vokiečiais buvo vadinami pagrindiniais ispanų konkurentais. Tačiau pirmose rung-tynėse 0:1 pralaimėję danams Olan-dijos futbolininkai taip ir neiššovė. Prieš čempionatą kalbėjęs apie olandų galimybes mesti iššūkį is-panams, buvęs Lietuvos rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius neslėpė nusivylimo: „Sunku pasa-kyti, kas nutiko su olandais. Pažvel-gę į jų sudėtį matome, kad ten su-burti geriausi futbolininkai, bet ko-kybiško žaidimo neišvydome. Aki-vaizdu, kad tarp žaidėjų buvo tam tikra trintis, gal kai kurie futboli-ninkai buvo nepatenkinti savo vaid-meniu rinktinėje. Apmaudu, kad

„Euro 2012“: ryškiausi čempionato akcentai

taip ir nepamatėme tikrosios Olan-dijos rinktinės“.

NETIKĖTUMAS. Didžiausiu - ir maloniausiu - 14-ojo Europos futbolo čempionato netikėtumu ta-po Italijos rinktinės žaidimas. De-šimtmečius Italijos futbolo vizitinė kortelė buvo nepralaužiama gyny-

ba ir žudančios kontratakos. Tačiau Čezarės Prandelio (Cesare Pran-deli) vadovaujama komanda pade-monstravo, kad yra pajėgi aikštėje kurti tikrą futbolo spektaklį. Antrą (o gal ir trečią) jaunystę išgyvenu-sio 33-ejų veterano A.Pirlo diri-guojama Italijos komanda pirmoji metė iššūkį Ispanijai, o pakeliui į finalą pranoko ir Angliją, ir Vokie-tiją. Tik lemiamose rungtynėse pa-aiškėjo, kad finalą italai pasiekė iš-naudoję visas jėgas ir energiją. Dar vienu čempionato atradimu tapo Italijos rinktinės puolėjas Marijus Balotelis (Mario Balotelli). 21 me-tų futbolininkas per savo trumpą, bet spalvingą karjerą labiausiai pa-garsėjo dėl savo neprognozuojamų poelgių futbolo aikštėje ir už jos ribų. Tačiau Europos čempionate M.Balotelis visas jėgas skyrė tik futbolui, o du jo įvarčiai į Vokietijos rinktinės vartus padėjo Italijos ko-mandai patekti į finalą.

ŠEIMININKAI. Lenkijos ir Ukrainos rinktinės šiame čempio-nate dar kartą įrodė, kad savos sienos ir sirgalių parama negaran-tuoja pergalių. Tiesa, čempionato pradžia abiem komandoms nieko blogo nežadėjo. Pirmąsias čempio-nato rungtynes su Graikijos rink-tine galingai pradėję lenkai pir-mieji pelnė įvartį, tačiau per anks-ti patikėję savo pergale buvo nu-

bausti ir galėjo džiaugtis sunkiai išsaugotomis lygiosiomis. Euro-pos futbolo čempionatų finaliniuo-se etapuose debiutavusiems ukrainiečiams pirmajame mače po dviejų komandos veterano Andre-jaus Ševčenkos įvarčių netgi pa-vyko įveikti Švedijos rinktinę. Vis dėlto pratęsti pergalingo žygio Ukrainos futbolininkams nepavy-ko. Nesėkmės rungtynėse su Prancūzija ir Anglija užkirto jiems kelią į ketvirtfinalį. Stebuklo ne-sukūrė ir lenkai. Lygiosios su Ru-sija ir pralaimėjimas Čekijos rink-tinei palaidojo jų viltis tęsti kovą čempionate.

REKORDAS. Daugiau nei 1,44 mln. žmonių per 31-as rung-tynes (vidutiniškai 46 481 per rungtynes) apsilankė aštuoniuo-se Europos futbolo čempionato stadionuose. Tai visų Europos futbolo čempionatų rekordas. Di-džiausia auditorija - 65 640 žmo-nių - Kijevo „Olimpiniame“ sta-dione stebėjo Švedijos ir Anglijos rungtynes. Dar bent 5 milijonai žmonių čempionato metu futbolo mačus stebėjo oficialiose sirgalių zonose.

KLAUSIMAS. 2016 m. Prancūzijoje dėl Europos čem-pionų titulo kovos ne 16, o 24 rinktinės. Kokią įtaką Europos pirmenybėms turės šis kiekybi-nis šuolis? Didesnis dalyvių skai-čius bus naudingas papildomų pajamų siekiančiai UEFA ir čem-pionato organizatoriams. Finan-sinio pyrago dalį gaus ir į Euro-pos čempionatą patekusių šalių futbolo federacijos. Šiais metais čempionate komandos sužaidė 31 rungtynes. Po ketverių metų Prancūzijoje bus sužaistas 51 mačas, be to, atsiras papildomas atrankinių varžybų etapas - aš-tuntfinalis. Tačiau futbolo koky-bė nukentės. Europos čempio-nate žais daugiau prie futbolo vidutiniokų priskiriamų rinkti-nių, pvz.: Slovakija, Slovėnija, Norvegija, Velsas ir Škotija. Tai reiškia, kad bus daugiau „vidu-tiniškų“ rungtynių, kuriose neu-traliems futbolo mėgėjams be-liks tik kovoti su nuoboduliu ir svajoti apie atkrintamąsias var-žybas. Bet UEFA prezidentas Mišelis Platinis (Michel Platini) su šiuo teiginiu nesutinka. „Mes įrodysime, kad Europoje yra ne 16, o 24 pajėgios rinktinės, - pa-reiškė M.Platinis. - Manau, kad taip prisidėsime ir prie futbolo populiarinimo mažesnėse šaly-se, kurios gaus progą dalyvauti pagrindinėse Europos futbolo čempionato kovose“.

RINKTINĖ. Kaip ir galima buvo tikėtis, UEFA paskelbtoje „Euro 2012“ simbolinėje rinktinė-je dominuoja čempionų titulą ap-gynę ispanai. Į 23-ų žaidėjų ko-mandą pateko net 10 Ispanijos rinktinės futbolininkų. Po keturis žaidėjus delegavo Italijos ir Vokie-tijos rinktinės, tris - Portugalijos bei po vieną Švedijos ir Anglijos komandos.

auKsINIs. Ispanijos rinktinės puolėjas Fernandas Toresas taikliais smūgiais pasižymėjo ir 2008 bei 2012 m. finaluose

�

statIstIKa

GERIausIas. Nors Andreso Injestos statistikos rodikliai ir nėra patys geriausi, Ispanijos rinktinės saugo žaidimas sužavėjo UEFA Techninės komandos narius

�

IstoRINIaI. Europos čempionų titulą apgynę Ispanijos futbolininkai perrašė Senojo žemyno futbolo pirmenybių istoriją�

Eltos nuotr.

VArTININkAI

Gianluigi Buffon (Italija), Iker Casillas (Ispanija), Manuel Neuer (Vokietija).

GyNėjAI

Gerard Pique (Ispanija), Fabio Coentrao (Portugalija), Philipp Lahm (Vokietija), Pepe (Portugalija), Sergio Ramos (Ispanija), Jordi Alba (Ispanija).

SAUGAIDaniele De Rossi (Italija), Steven Gerrard (Anglija), Xavi Hernandez (Ispanija), Andres Iniesta (Ispanija), Sami Khedira (Vokietija), Sergio Busquets (Ispanija), Mesut Ozil (Vokietija),Andrea Pirlo (Italija), Xabi Alonso (Ispanija).

sImbolINė RINKtINė

SNAIPErIAI

Fernando Torres Ispanija 3 189Mario Gomez Vokietija 3 282Alan Dzagojev Rusija 3 253Mario Mandžukič Kroatija 3 270Mario Balotelli Italija 3 421Cristiano Ronaldo Portugalija 3 480

Andrej Ševčenko Ukraina 2 191Zlatan Ibrahimovič Švedija 2 270Michael Krohn-Dell Danija 2 270Nicklas Bendtner Danija 2 270

(Vardas, pavardė, šalis, įvarčiai, minutės)

ASISTENTAI

Andrej Aršavin Rusija 3 270Steven Gerrard Anglija 3 390David Silva Ispanija 3 411Mesut Ozil Vokietija 3 438Sebastian Larsson Švedija 2 248Karim Benzema Prancūzija 2 346

Bastian Schweinsteiger Vokietija 2 450Nani Portugalija 2 470Joao Moutinho Portugalija 2 480Xavi Hernandez Ispanija 2 536

(Vardas, pavardė, šalis, perdavimai, minutės)

PErDAVIMAI

Xavi Hernandez Ispanija 620 531 86Xabi Alonso Ispanija 584 490 84Andrea Pirlo Italija 540 411 76Sergio Busquets Ispanija 513 430 84Jordi Alba Ispanija 501 423 84Andres Iniesta Ispanija 465 350 7Sergio Ramos Ispanija 441 381 86Bastian Schweinsteiger Vokietija 435 349 80Daniele De Rossi Italija 432 334 77Alvaro Arbeloa Ispanija 427 336 79

(Vardas, pavardė, šalis, perdavimai, tiklsūs perdavimai, procentai)

SMŪGIAI (į VArTUS)

Cristiano Ronaldo Portugalija 15 480Mario Balotelli Italija 14 421Andres Iniesta Ispanija 14 551Karim Benzema Prancūzija 12 346Antonio Cassano Italija 9 393Antonio Di Natale Italija 8 193

David Silva Ispanija 8 411Fernando Torres Ispanija 7 189Robin van Persie Olandija 7 270Zlatan Ibrahimovič Švedija 7 270

(Vardas, pavardė, šalis, smūgiai, minutės)

SMŪGIAI (Pro šALį)

Cristiano Ronaldo Portugalija 20 480Mario Balotelli Italija 12 421Aleksandr Keržakov Rusija 11 189Jevhen Konoplenka Ukraina 10 270Arjen Robben Olandija 9 263Keith Andrews Airija 7 269

Robin van Persie Olandija 6 270Robert Lewandowski Lenkija 6 270Mario Gomez Vokietija 6 282Karim Benzema Prancūzija 6 346

(Vardas, pavardė, šalis, smūgiai, minutės)

rIkIUoTė

ISPANIJA

ItALIJA

PORtUGALIJA

VOKIEtIJA

ANGLIJA

ČEKIJA

PRANCūzIJA

GRAIKIJA

RUSIJA

KROAtIJA

DANIJA

UKRAINA

ŠVEDIJA

LENKIJA

OLANDIJA

AIRIJA

PUoLėjAI

Mario Balotelli (Italija), Cesc Fabregas (Ispanija), Cristiano Ronaldo (Portugalija), zlatan Ibrahimovič (Švedija), David Silva (Ispanija).

cmyk

9

cmyk / 9

� �

cmyk

Futbolas �

Sporto žmonės2012 m. liepos 7 d., šeštadienis 3Sporto žmonės 2012 m. liepos 7 d., šeštadienis2

14-asis Europos futbolo čempionatas jau tapo istorija, bet Ukrainoje ir Lenkijoje vykusios futbolo šventės atgarsiai dar ilgai dominuos futbolo mėgėjų ir specialistų diskusijose. „Sporto žmonės“ pamėgino išskirti pagrindinių šio čempionato akcentų vienuoliktuką.

Evaldas GELUMBAUSKAS„Respublikos“ žurnalistas

Iš pirmo žvilgsnio šis čempio-natas didesnių staigmenų nepatei-kė. Nustebino nebent neplanuotas pasaulio vicečempionų olandų kra-chas ir Italijos futbolo renesansas. Kaip ir buvo prognozuojama, Eu-ropos čempionato scenarijų kūrė ir jame pagrindinį vaidmenį atliko Europos ir pasaulio čempionė Is-panija. Tiesa, šį kartą ispanai pra-noko patys save. Savo žaidimu jie ne tik žavėjo, bet tuo pat metu ir piktino daugiamilijonę futbolo mė-gėjų armiją. Visentės Del Boskės (Vicente Del Bosque) vadovauja-ma komanda po ketvirtfinalio rungtynių su Prancūzija ir blan-kaus pusfinalio su Portugalija pa-teko po sunkiasvoriu kritikos vo-lu. Ji buvo išvadinta nuobodžia, neįdomia, apkaltinta atakuojančio futbolo naikinimu ir kitokiais nu-sikaltimais.

„Nuobodžių“ ispanų fone ryš-kiomis spalvomis suspindo Vokie-tijos ir - kas galėjo įsivaizduoti - Italijos rinktinės. Tačiau galiausiai ant nugalėtojams skirtos pakylos vėl šėlo ispanai. Finale „Raudono-ji furija“ negailestingai sutriuškino Italijos rinktinę ir įrodė, kad yra verta stipriausios Europos ir pa-saulio futbolo komandos titulo.

ISTORIJA. Prieš čempionatą „Sporto žmonės“ klausė, ar pa-vyks Ispanijai apginti 2008-aisiais iškovotą čempionų titulą ir taip perrašyti Senojo žemyno varžybų istoriją. Į šį klausimą atsakė patys ispanai. Kaip ir prieš ketverius metus, Ispanijos rinktinė čempio-nato distanciją įveikė be nesėkmių, o atkrintamosiose varžybose į sa-vo vartus nepraleido nė vieno įvar-čio. Finale 4:0 sutriuškinusi Italiją, Ispanija tapo pirmąja komanda, ku-riai pavyko apginti Eurpos čempio-nės titulą, be to, ji pirmoji finalą laimėjo keturių įvarčių skirtumu. Dabar ispanų kraityje jau trys Eu-ropos čempionų titulai. Prieš tai jie šias varžybas laimėjo 1964 ir 2008 m.

KRITIKA. Nors Ispanijos rinktinė tapo rezultatyviausia čem-pionato komanda (12 įvarčių per 6 rungtynes), trumpais perdavimais ir nuolatine kamuolio kontrole pa-grįstas žaidimo stilius sukėlė dide-lį futbolo mėgėjų nepasitenkinimą. „Tie, kuriems mūsų žaidimas atro-do nuobodus, paprasčiausiai nesu-pranta futbolo“, - kritikams atrėžė Ispanijos rinktinės saugas Seskas Fabregasas (Cesc Fabregas). Šiai nuomonei pritarė ir futbolo specia-listai. „Žinau, kokio meistriškumo ir sugebėjimų reikia, kad futboli-ninkai galėtų taip kontroliuoti ka-

muolį. Man toks žaidimas tikrai nėra nuobodus. Pagaliau net ir at-likdami kelias dešimtis perdavimų ispanai ieško galimybės surengti aštresnį išpuolį, o ne tik pasyviai laiko kamuolį“, - teigė buvęs Lie-tuvos rinktinės futbolininkas Ed-garas Jankauskas.

INJESTA. Iš žinomų futbolo specialistų sudaryta UEFA Tech-ninė komanda geriausiu Europos futbolo čempionato žaidėju išrinko Ispanijos rinktinės saugą Andresą Injestą (Andres Iniesta). Nors 28-erių saugas per 6 čempionate su-žaistas rungtynes įvarčių nepelnė ir atliko vos vieną rezultatyvų per-davimą (rungtynėse su Kroatija), tai nesukliudė jam neakivaizdinėje dvikovoje įveikti Italijos rinktinės dirigento Andrėjos Pirlo (Andrea Pirlo). „Taip, A.Pirlas šiame čem-pionate buvo nuostabus, bet finale aplinkybės susiklostė ne jo naudai, - paaiškino sprendimą priėmusio UEFA Techninės komandos direk-torius Endis Roksburgas (Andy Roxburgh). - Chabis Alonsas (Xabi Alonso), Čavis Ernandesas (Xavi Hernandez) ir A.Injesta viso čem-pionato metu demonstravo įspū-dingą futbolą. Manau, kad Č.Ernan-desas taip pat galėjo tapti geriausiu čempionato žaidėju, bet mes nu-sprendėme, kad labiausiai jo vertas yra A.Injesta. Jo žaidimas, kūrybin-gumas, judėjimas aikštėje su ka-muoliu ir be jo geriausiai įprasmina visą čempionatą“.

TORESAS. Ispanijos rinktinės puolėjui Fernandui Toresui (Fer-nando Torres) užteko 189 min., kad pelnytų tris įvarčius ir taptų rezul-tatyviausiu Europos futbolo čempi-onato žaidėju. 28-erių ispanas taip pat tapo pirmuoju futbolininku, pel-niusiu įvarčius dviejuose Europos futbolo čempionatų finaluose iš ei-lės. Prieš ketverius metus F.Tore-so įvartis padėjo ispanams finale įveikti vokiečius. Šį kartą aikštėje pasirodęs tik 75 min. jis ne tik pel-nė trečią komandos įvartį, bet ir nepagailėjo perdavimo ketvirtą

įvartį įmušusiam Chuanui Matai (Juan Mata). Beje, renkant rezulta-tyviausią turnyro žaidėją, būtent šis perdavimas (ir mažiausias aikš-tėje praleistų minučių skaičius) lė-mė, kad „Auksinis batelis“ atiteko F.Toresui, o ne Vokietijos rinktinės puolėjui Marijui Gomesui (Mario Gomez).

ORAKULAI. Prieš čempionatą buvo mažai abejojančių, kad Ispani-jos rinktinė pateks į finalą, bet jų galimybės apginti čempionų titulą buvo vertinamos skeptiškai. „Spor-to žmonės“ apklausė dešimt gerai žinomų Lietuvos futbolo specialis-tų. Iš jų tik trys prognozavo Ispani-jos rinktinės pergalę. Tiksliausiai

savo poziciją išdėstė Lietuvos fut-bolo federacijos prezidentas Julius Kvedaras: „Šiuo metu ispanai de-monstruoja gražiausią, patraukliau-sią futbolą. Be to, futbole laimi ta komanda, kuri pelno daugiau įvar-čių, o ispanams tai nesudaro sunku-mų. Nemanau, kad čia kokį vaidme-nį vaidina istorija. Jei iki šiol dar niekam nepavyko apginti Europos čempionų titulo, dar nereiškia, kad ir Ispanijai tai nepavyks“.

ORANŽINIAI. Didžiausiu pra-ėjusio futbolo čempionato nusivy-limu neabejotinai tapo Olandijos rinktinė. 2010 m. pasaulio čempio-nato finale tik po ataklios kovos nu-sileidę ispanams, olandai Europos pirmenybėse drauge su vokiečiais buvo vadinami pagrindiniais ispanų konkurentais. Tačiau pirmose rung-tynėse 0:1 pralaimėję danams Olan-dijos futbolininkai taip ir neiššovė. Prieš čempionatą kalbėjęs apie olandų galimybes mesti iššūkį is-panams, buvęs Lietuvos rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius neslėpė nusivylimo: „Sunku pasa-kyti, kas nutiko su olandais. Pažvel-gę į jų sudėtį matome, kad ten su-burti geriausi futbolininkai, bet ko-kybiško žaidimo neišvydome. Aki-vaizdu, kad tarp žaidėjų buvo tam tikra trintis, gal kai kurie futboli-ninkai buvo nepatenkinti savo vaid-meniu rinktinėje. Apmaudu, kad

„Euro 2012“: ryškiausi čempionato akcentai

taip ir nepamatėme tikrosios Olan-dijos rinktinės“.

NETIKĖTUMAS. Didžiausiu - ir maloniausiu - 14-ojo Europos futbolo čempionato netikėtumu ta-po Italijos rinktinės žaidimas. De-šimtmečius Italijos futbolo vizitinė kortelė buvo nepralaužiama gyny-

ba ir žudančios kontratakos. Tačiau Čezarės Prandelio (Cesare Pran-deli) vadovaujama komanda pade-monstravo, kad yra pajėgi aikštėje kurti tikrą futbolo spektaklį. Antrą (o gal ir trečią) jaunystę išgyvenu-sio 33-ejų veterano A.Pirlo diri-guojama Italijos komanda pirmoji metė iššūkį Ispanijai, o pakeliui į finalą pranoko ir Angliją, ir Vokie-tiją. Tik lemiamose rungtynėse pa-aiškėjo, kad finalą italai pasiekė iš-naudoję visas jėgas ir energiją. Dar vienu čempionato atradimu tapo Italijos rinktinės puolėjas Marijus Balotelis (Mario Balotelli). 21 me-tų futbolininkas per savo trumpą, bet spalvingą karjerą labiausiai pa-garsėjo dėl savo neprognozuojamų poelgių futbolo aikštėje ir už jos ribų. Tačiau Europos čempionate M.Balotelis visas jėgas skyrė tik futbolui, o du jo įvarčiai į Vokietijos rinktinės vartus padėjo Italijos ko-mandai patekti į finalą.

ŠEIMININKAI. Lenkijos ir Ukrainos rinktinės šiame čempio-nate dar kartą įrodė, kad savos sienos ir sirgalių parama negaran-tuoja pergalių. Tiesa, čempionato pradžia abiem komandoms nieko blogo nežadėjo. Pirmąsias čempio-nato rungtynes su Graikijos rink-tine galingai pradėję lenkai pir-mieji pelnė įvartį, tačiau per anks-ti patikėję savo pergale buvo nu-

bausti ir galėjo džiaugtis sunkiai išsaugotomis lygiosiomis. Euro-pos futbolo čempionatų finaliniuo-se etapuose debiutavusiems ukrainiečiams pirmajame mače po dviejų komandos veterano Andre-jaus Ševčenkos įvarčių netgi pa-vyko įveikti Švedijos rinktinę. Vis dėlto pratęsti pergalingo žygio Ukrainos futbolininkams nepavy-ko. Nesėkmės rungtynėse su Prancūzija ir Anglija užkirto jiems kelią į ketvirtfinalį. Stebuklo ne-sukūrė ir lenkai. Lygiosios su Ru-sija ir pralaimėjimas Čekijos rink-tinei palaidojo jų viltis tęsti kovą čempionate.

REKORDAS. Daugiau nei 1,44 mln. žmonių per 31-as rung-tynes (vidutiniškai 46 481 per rungtynes) apsilankė aštuoniuo-se Europos futbolo čempionato stadionuose. Tai visų Europos futbolo čempionatų rekordas. Di-džiausia auditorija - 65 640 žmo-nių - Kijevo „Olimpiniame“ sta-dione stebėjo Švedijos ir Anglijos rungtynes. Dar bent 5 milijonai žmonių čempionato metu futbolo mačus stebėjo oficialiose sirgalių zonose.

KLAUSIMAS. 2016 m. Prancūzijoje dėl Europos čem-pionų titulo kovos ne 16, o 24 rinktinės. Kokią įtaką Europos pirmenybėms turės šis kiekybi-nis šuolis? Didesnis dalyvių skai-čius bus naudingas papildomų pajamų siekiančiai UEFA ir čem-pionato organizatoriams. Finan-sinio pyrago dalį gaus ir į Euro-pos čempionatą patekusių šalių futbolo federacijos. Šiais metais čempionate komandos sužaidė 31 rungtynes. Po ketverių metų Prancūzijoje bus sužaistas 51 mačas, be to, atsiras papildomas atrankinių varžybų etapas - aš-tuntfinalis. Tačiau futbolo koky-bė nukentės. Europos čempio-nate žais daugiau prie futbolo vidutiniokų priskiriamų rinkti-nių, pvz.: Slovakija, Slovėnija, Norvegija, Velsas ir Škotija. Tai reiškia, kad bus daugiau „vidu-tiniškų“ rungtynių, kuriose neu-traliems futbolo mėgėjams be-liks tik kovoti su nuoboduliu ir svajoti apie atkrintamąsias var-žybas. Bet UEFA prezidentas Mišelis Platinis (Michel Platini) su šiuo teiginiu nesutinka. „Mes įrodysime, kad Europoje yra ne 16, o 24 pajėgios rinktinės, - pa-reiškė M.Platinis. - Manau, kad taip prisidėsime ir prie futbolo populiarinimo mažesnėse šaly-se, kurios gaus progą dalyvauti pagrindinėse Europos futbolo čempionato kovose“.

RINKTINĖ. Kaip ir galima buvo tikėtis, UEFA paskelbtoje „Euro 2012“ simbolinėje rinktinė-je dominuoja čempionų titulą ap-gynę ispanai. Į 23-ų žaidėjų ko-mandą pateko net 10 Ispanijos rinktinės futbolininkų. Po keturis žaidėjus delegavo Italijos ir Vokie-tijos rinktinės, tris - Portugalijos bei po vieną Švedijos ir Anglijos komandos.

auKsINIs. Ispanijos rinktinės puolėjas Fernandas Toresas taikliais smūgiais pasižymėjo ir 2008 bei 2012 m. finaluose

�

statIstIKa

GERIausIas. Nors Andreso Injestos statistikos rodikliai ir nėra patys geriausi, Ispanijos rinktinės saugo žaidimas sužavėjo UEFA Techninės komandos narius

�

IstoRINIaI. Europos čempionų titulą apgynę Ispanijos futbolininkai perrašė Senojo žemyno futbolo pirmenybių istoriją�

Eltos nuotr.

VArTININkAI

Gianluigi Buffon (Italija), Iker Casillas (Ispanija), Manuel Neuer (Vokietija).

GyNėjAI

Gerard Pique (Ispanija), Fabio Coentrao (Portugalija), Philipp Lahm (Vokietija), Pepe (Portugalija), Sergio Ramos (Ispanija), Jordi Alba (Ispanija).

SAUGAIDaniele De Rossi (Italija), Steven Gerrard (Anglija), Xavi Hernandez (Ispanija), Andres Iniesta (Ispanija), Sami Khedira (Vokietija), Sergio Busquets (Ispanija), Mesut Ozil (Vokietija),Andrea Pirlo (Italija), Xabi Alonso (Ispanija).

sImbolINė RINKtINė

SNAIPErIAI

Fernando Torres Ispanija 3 189Mario Gomez Vokietija 3 282Alan Dzagojev Rusija 3 253Mario Mandžukič Kroatija 3 270Mario Balotelli Italija 3 421Cristiano Ronaldo Portugalija 3 480

Andrej Ševčenko Ukraina 2 191Zlatan Ibrahimovič Švedija 2 270Michael Krohn-Dell Danija 2 270Nicklas Bendtner Danija 2 270

(Vardas, pavardė, šalis, įvarčiai, minutės)

ASISTENTAI

Andrej Aršavin Rusija 3 270Steven Gerrard Anglija 3 390David Silva Ispanija 3 411Mesut Ozil Vokietija 3 438Sebastian Larsson Švedija 2 248Karim Benzema Prancūzija 2 346

Bastian Schweinsteiger Vokietija 2 450Nani Portugalija 2 470Joao Moutinho Portugalija 2 480Xavi Hernandez Ispanija 2 536

(Vardas, pavardė, šalis, perdavimai, minutės)

PErDAVIMAI

Xavi Hernandez Ispanija 620 531 86Xabi Alonso Ispanija 584 490 84Andrea Pirlo Italija 540 411 76Sergio Busquets Ispanija 513 430 84Jordi Alba Ispanija 501 423 84Andres Iniesta Ispanija 465 350 7Sergio Ramos Ispanija 441 381 86Bastian Schweinsteiger Vokietija 435 349 80Daniele De Rossi Italija 432 334 77Alvaro Arbeloa Ispanija 427 336 79

(Vardas, pavardė, šalis, perdavimai, tiklsūs perdavimai, procentai)

SMŪGIAI (į VArTUS)

Cristiano Ronaldo Portugalija 15 480Mario Balotelli Italija 14 421Andres Iniesta Ispanija 14 551Karim Benzema Prancūzija 12 346Antonio Cassano Italija 9 393Antonio Di Natale Italija 8 193

David Silva Ispanija 8 411Fernando Torres Ispanija 7 189Robin van Persie Olandija 7 270Zlatan Ibrahimovič Švedija 7 270

(Vardas, pavardė, šalis, smūgiai, minutės)

SMŪGIAI (Pro šALį)

Cristiano Ronaldo Portugalija 20 480Mario Balotelli Italija 12 421Aleksandr Keržakov Rusija 11 189Jevhen Konoplenka Ukraina 10 270Arjen Robben Olandija 9 263Keith Andrews Airija 7 269

Robin van Persie Olandija 6 270Robert Lewandowski Lenkija 6 270Mario Gomez Vokietija 6 282Karim Benzema Prancūzija 6 346

(Vardas, pavardė, šalis, smūgiai, minutės)

rIkIUoTė

ISPANIJA

ItALIJA

PORtUGALIJA

VOKIEtIJA

ANGLIJA

ČEKIJA

PRANCūzIJA

GRAIKIJA

RUSIJA

KROAtIJA

DANIJA

UKRAINA

ŠVEDIJA

LENKIJA

OLANDIJA

AIRIJA

PUoLėjAI

Mario Balotelli (Italija), Cesc Fabregas (Ispanija), Cristiano Ronaldo (Portugalija), zlatan Ibrahimovič (Švedija), David Silva (Ispanija).

10

cmykcmyk10

10

cmyk

�

cmyk

INTERNETE - www.REspublIka.lT 2012 m. liepos 7 d., šeštadienis RaŠYkITE MuMs: sportas@respublika.netLeidinys Nr. 53 (231)

dienraščio „respublika“ priedas

Asmenybė �

Praėjusį sekmadienį pasibaigęs Europos lengvosios atletikos čempionatas didžiausią džiaugsmą suteikė šuolininkui į aukštį Raivydui Staniui. 25-erių kaunietis Helsinkyje vykusiose pirmenybėse iškovojo svarbiausią savo karjeros pergalę ir į Lietuvą parsivežė sidabro medalį.

Evaldas GELUMBAUSKAS „Respublikos“ žurnalistas

Laimingas miestasHelsinkis Lietuvos šuo-

lininkams į aukštį tampa sė-kmės miestu. 1971 m. Suo-mijos sostinėje vykusiose Eu-ropos lengvosios atletikos pirme-nybėse šuolininkas į aukštį Kęstutis Šapka iškovojo čempiono titulą. Po 31 metų R.Stanys Helsinkyje tapo Europos vicečempionu. Finale spor-tininkas peršoko kartelę, iškeltą į 2 m 31 cm aukštį, ir trimis centime-trais pagerino asmeninį rekordą. At-rankos varžybose R.Stanys įveikė 2 m 26 cm aukštį. Europos čempionu tapo Didžiosios Britanijos atstovas Robis Grabažas (Robbie Grabarz), kuris taip pat įveikė 2 m 31 cm aukš-tį. Bronzos medalį pelnė prancūzas Mikaelis Ananis (Mickael Hanany). Jo rezultatas - 2 m 28 cm.

R.Stanys finale pirmu bandymu įveikė 2 m 15 cm aukštį, bet užstrigo ties 2 m 20 cm. Šis aukštis jam pa-kluso tik trečiuoju bandymu. Tačiau į 2 m 24 cm aukštį iškeltą kartelę jis peršoko iš karto.

2 m 28 cm aukštį bandė įveikti devyni šuolininkai. Raivydas įveikė šį aukštį antruoju bandymu ir pakar-tojo asmeninį rekordą. Antruoju šuo-liu jam pakluso ir 2 m 31 cm aukštis. Po to kartelė buvo iškelta į 2 m 33 cm aukštį. Dėl aukso R.Stanys kovo-jo su R.Grabažu. Abiejų sportininkų bandymai buvo nesėkmingi. Atsi-žvelgus į bandymų skaičių, čempionu tapo britas, o sidabras atiteko Lietu-vos atletui.

Mintyse - poilsis ir olimpiada

Pirmadienį į Lietuvą sugrįžęs R.Stanys pripažino, kad geriausias jo karjeroje startas pareikalavo di-delių fizinių ir psichologinių jėgų. „Galiu pasakyti, kad dabar jaučiuosi, lyg būčiau iššokęs iš trečio aukšto - ir nusileidęs ant kojų“, - juokavo R.Stanys.

- Kokia dabar paties savijau-ta, ar jau patikėjai, kad esi Euro-pos vicečempionas? - „Sporto žmo-nės“ paklausė R.STANIO.

- Nors ir labai pavargęs, bet esu patenkintas savo pasirodymu. Džiau-giuosi ne tik medaliu, bet ir įgyta pa-tirtimi. Nepaisant sidabro medalio ir asmeninio rekordo, Europos čempi-onate ne viskas buvo taip gerai. Ties 2 m 20 cm aukščiu „degiau“, jį įvei-kiau tik paskutiniu - trečiuoju - mė-ginimu. Tai atėmė labai daug jėgų.

Kita ver-tus, tai buvo labai vertinga pamoka. Kvalifikacijos varžybose jaučiausi labai užtikrintai. Atrodė, kad savo rezultatą galėjau dar ne kartą pagerinti. O štai finale jau buvo sun-kiau. Nespėjau atsigauti, jautėsi nuo-vargis. Bet parodžiau charakterį ir „ištraukiau“ medalį.

Apskritai šis Europos čempiona-tas man suteikė labai daug pasitikė-jimo savimi, savo jėgomis. Optimiz-mo suteikia ir tas faktas, kad asme-ninį rekordą pagerinau su rezervu. Todėl dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai dar ne pabaiga. Jei spėsiu at-sigauti, Londone mėginsiu pasiekti dar aukštesnį rezultatą.

- Ar tikėjaisi tokių rezultatų prieš Europos čempionatą?

- Prieš kiekvienas varžybas gal-voju tik apie pergalę, aukščiausias vietas ir gerus rezultatus. Svarbiau-sia - neperdegti. Šį kartą labai padėjo prieš sezoną atliktas įdirbis. Ruošda-masis čempionatui labai daug dirbau, tai ir lėmė rezultatą. Fiziškai buvau labai gerai pasirengęs. Be to, prieš čempionatą galvojau tik apie geriau-sią rezultatą. Svarbu tikėti savimi, siekti aukšto tikslo, tada lengviau pa-siekiami „tarpiniai“ rezultatai. Jei pla-nuoji peršokti 2 m 40 cm, tada ir 2 m 30 neatrodo tokie baisūs ir pan.

- Daug kalbi apie psichologiją, pasitikėjimą savimi. Ar tai labai svarbu tavo sporto šakoje?

- Manau, kad ne tik mano, bet ir kitose sporto šakose psichologija le-mia bent 50 proc. sėkmės. Juk vien savo eilės, savo šuolio laukimas ati-ma labai daug nervų, tad su tuo jau-duliu reikia kažkaip susidoroti.

- Helsinkyje po kiekvieno šuolio prieidavote prie trenerės. Ar jos patarimai padėjo?

- Taip, be abejo. Patikėkite, įtam-pa tiesiog tvyrojo ore. Daugybė žiū-rovų stadione, televizijos kameros. O kelios akimirkos su trenere padė-davo apsiraminti, susikaupti, nusi-teikti naujam šuoliui.

- Finale mėginai peršokti ir į 2 m 33 cm aukštį pakeltą karte-lę, bet nepavyko. Kodėl?

- Manau, kad pritrūko fizinių jėgų. Labai daug jų išnaudojau įveikdamas 2 m 20 cm. Ir oro są-lygos nebuvo ypač palankios, pūtė stiprus priešinis vėjas, dėl to buvo sudėtinga tiksliai apskaičiuoti įsi-bėgėjimo greitį ir atstumą. Tą kar-telę peršokau vien tik iš pykčio. Tas šuolis buvo mažiau techniškas. Gerai, kad po to nusiraminau. Tre-

nerė priminė, kaip ir ką turiu da-ryti, ir iki pat pabaigos prieš kie-kvieną šuolį kartojau sau, kad tai mano galimybė iškovoti medalį, kaip sakė trenerė - „auksinė gali-mybė“.

- Anksčiau kalbėjai, kad olim-piadoje būtų gerai patekti į fina-lą. Gal dabar tikslai pasikeitė?

- Londone tikrai bus aukštesnė kvalifikacijos kartelė. Ten dėl vietos finale kovos pajėgiausi viso pasaulio sportininkai. Bet apie konkrečius tikslus kol kas negalvoju. Noriu at-gauti jėgas po šio čempionato, viską ramiai apmąstyti. Aš asmeniškai pa-tekimą į olimpiados šuolių į aukštį finalą laikau savo aukščiausiu tikslu. Gerai, kad Europos lengvosios atle-

tikos čempionate man pasisekė, ši sėkmė suteiks pasitikėjimo ir Lon-done.

- Kokie tolesni planai? Kaip ruošies Londono olimpinėms žai-dynėms?

- Stengsiuos per kelias artimiau-sias dienas tinkamai pailsėti, apmąs-tyti viską, atsigauti. Po to kibsime į darbą. Žinau, kad dalyvausiu dar ke-leriose varžybose, bus ir treniruočių stovykla.

- Ar pagalvojai, kad Londone, siekiant vietos finale bei medalių, gali tekti dar kartą gerinti asme-ninį arba net Lietuvos rekordą?

- Atvirai sakant, šiuo metu apie tai negalvoju. Kita vertus, olimpiada būna tik kartą per ketverius metus, tad padarysiu viską, kad pasirody-čiau kuo geriau. Dabar nežinau, pa-sieksiu rekordą ar ne, bet stengsiuo-si iš visų jėgų.

- Ar įmanoma per tokį trum-pą laiko tarpą du kartus pasiekti optimalią sportinę formą?

- Tikrai įmanoma, nes būtent taip ir buvo sudėliotas mūsų pasi-rengimo sezonui planas. Aišku, ge-riausią sportinę formą planavome pasiekti olimpinėse žaidynėse, tad pasirodymas Europos čempionate nustebino ir mus. Bet rimtų traumų nepatyriau, tik fizinis krūvis buvo ypač didelis. Manau, kad atsigausiu ir viskas bus gerai.

- Gal per treniruotes esi per-šokęs ir aukščiau nei 2 m 31 cm pakeltą kartelę?

- Ne, per treniruotes mes sten-giamės aukštai nešokinėti. Iki tol nie-kada nebuvau peršokęs net ir 2 m 30 cm aukščio. Geriausius šuolius tau-pau varžyboms.

KOmenTARAs

Optimizmo suteikia ir tas faktas, kad asmeninį rekordą pagerinau su rezervu. Todėl dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai dar ne pabaiga

Raivydas StAnySŠuolininkas į aukštį

�

ŠUOLIs. Lietuvos šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys Helsinkyje vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate peršoko į 2 m 31 cm pakeltą kartelę ir iškovojo sidabro medalį

�

R.stanys: jaučiuosi kaip iššokęs iš trečio aukšto

Audra GAvELytėTrenerė

Rezultatą - 2 m 30 cm - mes tikrai planavome pasiekti, bet kad taip viskas pasiseks ir pavyks iškovoti sidabro medalį, tikrai nesitikėjome. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės Raivydu, tų emocijų, kurias patyrėme varžybose, žodžiais net ir neperteiksi. Džiugu, kad jis nepalūžo ties 2 m 20 cm aukščiu. Po antro nesėkmingo bandymo pasakiau jam: „Viskas, liko

vienas šuolis - ir tu gali arba likti su 2 m 15 cm, arba paimti Europą“. Raivydas susitvarkė su jauduliu, o kaip tai baigėsi - visi jau žinome. Dabar ruošimės Londono olimpiadai. Mūsų tikslas nesikeičia - norime pa-tekti į finalą, o ten jau bus matyti. Ar pavyks dar kartą pagerinti asmeninį rekordą? Treniruotėse jis užtikrintai susidoroja su 2 m 25 cm aukščiu, o Europos čempionate 2 m 31 cm jis įveikė su atsarga, tad manau, kad gali šokti dar aukščiau.

ČempIOnAs �

Sporto žmonės 2012 m. liepos 7 d., šeštadienis4

sAvAITės gImTAdIenIAI �

Gintaras KrApiKAS (1961 m. liepos 6 d.)

Krepšininkas, treneris. 1992 m. olimpinių žaidynių bronzos me-dalio laimėtojas, 1995 m. Europos vicečempionas.

Vitalijus KArpAčiAUSKAS (1966 m. liepos 6 d.)

Boksininkas, 1993 m. Europos čempionas. pasaulio čempiona-tuose 1993 m. iškovojo sidabrą, 1995 m. - bronzą.

Aloyzas KvEinyS (1962 m. liepos 9 d.)

Šachmatininkas, tarptautinis didmeistris. Keturiskart Lietuvos čempionas, buvęs irano moterų rinktinės treneris.

Jurijus MoSKvičiovAS (1944 m. liepos 11 d.)

Šiuolaikinės penkiakovės trene-ris. išugdė Laurą Asadauskaitę, An-drejų Zadneprovskį, Edviną Krungo-lcą ir kitus garsius sportininkus.

Airinė pALŠytė (1992 m. liepos 13 d.)

Šuolininkė į aukštį. 2010 m. pa-saulio ir 2011 m. Europos jaunimo vicečempionė, 2011 m. studentų universiados vicečempionė.

Praėjo beveik 20 metų nuo Romo Ubarto triumfo Barselonos olimpinėse žaidynėse. Disko metikas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Svarbią vietą R.Ubarto gyvenime diskas užima ir dabar. Čempionas treniruoja jaunimą ir tikisi, kad kuris nors iš auklėtinių pasieks tokias pačias aukštumas.

Arūnas ABroMAitiS„Respublikos“ žurnalistas

Lemtingas bandymasAukso raidėmis į Lietuvos spor-

to istoriją buvo įrašyta 1992 m. rug-pjūčio 5 d. R.Ubarto mestas diskas Barselonos olimpiniame stadione nuskriejo 65 m 12 cm. Nė vienas iš varžovų lietuviui neprilygo. Pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje nuskambėjo Lietuvos himnas.

„Prisimenu, kad pasiekiau savo geriausią rezultatą penktuoju ban-dymu. Šeštąjį bandymą atlikau pa-skutinis. Visi jau buvo metę ir nie-kas manęs neaplenkė. Einant į sek-torių jau žinojau, kad niekas manęs nepavys. O didžiausias prisimini-mas - kaip stovėjau ant pjedestalo, kilo vėliava, skambėjo himnas“, - pasakojo R.Ubartas, kuriam gegu-žės 26 d. suėjo 52-eji.

Išliko ir juokingų prisiminimų. Pagrindinis lietuvio konkurentas, sidabrą Barselonoje iškovojęs vo-kietis Jurgenas Šultas (Jurgen Schult), užsirūkė cigaretę per spaudos konferenciją. „Šito tikrai nesitikėjau. Vokiečiai parūkydavo, matydavau tai po varžybų. Bet ne-pamenu, kad kas nors kitas būtų rūkęs spaudos konferencijoje“, - šypsodamasis sakė čempionas.

Filmo herojus

Pirmadienį R.Ubartas turėjo puikią progą prisiminti ir Barselo-ną, ir kitus svarbiausius savo gy-venimo įvykius. Vilniuje buvo pri-statytas dokumentinis filmas „Pir-masis“. Jame pasakojama apie čempiono šeimą, vaikystę Šilutės rajone, kelionę į Panevėžio sporto internatą, triumfą olimpinėse žai-dynėse ir dabartinį darbą.

Filmo autorius - R.Ubarto vai-kystės draugas, kartu Juknaičių mo-kyklą lankęs Stasys Petkus. „Pirmą kartą filmą pamačiau pas Stasį na-mie. Sakė, kad būtinai pažiūrėčiau, kas netinka. Tačiau daug taisyti ne-

reikėjo. Viską pasakojau iš širdies. Kai kuriuos dalykus pasakoti buvo malonu, kai kuriuos - sunku“, - tei-gė R.Ubartas. Nemalonių prisimi-nimų irgi netrūksta. Po olimpinio triumfo lengvaatletis buvo apkaltin-tas dopingo vartojimu, jį persekiojo traumos, mirė treneris Vytautas Ja-ras. Filmo pasirodymo nesulaukė ir čempiono motina Aldona Juzefa Ubartienė. Ji iškeliavo anapus, kai filmas buvo kuriamas.

Pasak R.Ubarto, būtų gerai, jei filmą pamatytų jauni žmonės: „Jau-nimas nedažnai mane atpažįsta, o vyresnioji karta žino geriau. Kar-tais gatvėje paprašo autografo. Va-dinasi, dar prisimena. O jaunajai kartai šis filmas turėtų praversti, nors nesu garbėtroška. Olimpinių čempionų nėra labai daug, bet jų yra. Jaunimas geriau žino Virgilijų Alekną, Dainą Gudzinevičiūtę ir, žinoma, krepšininkus. Populiarinti savo sporto šaką visada reikia. Ar kuriant filmą, ar susitinkant su vai-kais. Tą mes ir darome. Būti olim-piniu čempionu yra ir pareiga“.

Patarimai jaunimuiFilmo pristatymą stebėjo ir

R.Ubarto auklėtiniai. Čempionas dirba treneriu Lietuvos olimpi-niame sporto centre. „Yra penki vyrai ir viena mergina. Anksčiau buvo daugiau, bet po truputį at-sisijoja tie, kurie mato, kad nega-li. Vieni tampa studentais, kiti išvažiuoja dirbti. Šiais laikais 20-mečiai vaikinai ir merginos jau turi galvoti apie gyvenimą. Mes gal vėliau pradėdavome. O jie ga-li išvažiuoti į užsienį, užsidirbti. Ir šeimos atsiranda“, - svarstė R.Ubartas.

Gal kada nors ir kuris nors iš auklėtinių taps filmo herojumi? „Oi, kaip aš to norėčiau. Ir pas mane, ir Kaune pas mano buvusį treniruočių

kompanioną Vaclovą Kidyką yra sti-prių vyrų. Tik reikia rimtai dirbti, turėti tikslą ir optimizmo, nekristi į duobę, jei pasitaikys nesėkmių. Iš duobės reikia pakilti ir žingsnelis po žingsnelio pasiekti tas aukštumas, kurias pasiekiau aš ir kurių vis dar siekia V.Alekna. Duok Dieve, kad jis ir Londone užsikabintų medalį“, - linkėjo R.Ubartas.

Gyvenimas su sportu

Jis treniruoja ne tik disko me-tikus, bet ir rutulio stūmikus. „Treniruoti ieties metikus nela-bai galiu. Suprantu, kad neturiu

specialių žinių. Kūjo metimas ir-gi yra specifinis dalykas. Taigi lieka diskas ir rutulys. Ir krepši-nį žaidžiu, dėl savęs“, - teigė 2,03 m ūgio milžinas. Beje, vai-kystėje jam puikiai sekėsi dauge-lis sporto šakų.

Specialaus olimpinio aukso 20-mečio paminėjimo turbūt nebus. Kita vertus, R.Ubartui tai nebus ir eilinė diena: „Aišku, užplūs prisi-minimai. Gal pasėdėsime su arti-maisiais. Ar dažnai išsitraukiu me-dalius? Ne. Prisiminimai daugiau yra širdyje ir galvoje. Medalis yra brangus, bet negyvas daiktas“. R.Ubarto kolekcijoje yra ir 1986 m. Europos čempionato auksas bei 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių sidabras.

R.Ubartas nemano, kad nuo to laiko disko metimas labai pasikei-tė: „Metimo technikoje nieko nau-jo nėra išgalvota. Keičiasi metodi-ka. Galbūt darbas pasidarė šiek tiek geresnės kokybės. Nauji tre-neriai išrado savo metodus. Atsi-rado kompiuteris, galima greičiau gauti informacijos. Visi keičiasi ži-niomis ir dar sugalvoja savo“.

Londono klaustukai

Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms, Barselonos čempio-nas nesiryžo prognozuoti, kas iš-kovos auksą: „Vokietis Robertas Hartingas bus stiprus. Europos čempionate jis numetė 68 m 30 cm, nors oras buvo prastokas. Jei Virgis užsikabins medalį, bus pui-ku. Jam dabar svarbiausia išlaiky-ti formą, juk dar liko mėnuo. Dar yra vengras Zoltanas Kovagas. Manau, dar ne paskutinį žodį pa-sakė estas Gerdas Kanteris. 3-4 žmonės realiai pretenduos į pir-mąją vietą“.

40-metis V.Alekna jau yra pa-skelbęs, kad baigs karjerą po Lon-dono žaidynių. R.Ubartas tuo šiek tiek abejoja. „Jei gerai eisis, kodėl nepasportavus dar dvejus metus. Virgiui Dievas davė kūną ir svei-katą. Olimpiada gali būti tikrai pa-skutinė. Kitose žaidynėse jam bus jau 44 metai. Tačiau žinau, kad Alf-redas Orteris (Alfred Oerter, ketu-riskart olimpinis čempionas, - red. past.) tikėjosi dalyvauti Maskvos olimpiadoje, kai buvo 44 metų. Jis dar numesdavo 69 metrus“, - pri-minė R.Ubartas.

R.ubartas: jaunimas mane retai atpažįstaEltos ir Stasio Žumbio nuotr.

Kūno KULtūRoS iR SPoRto DEPARtAMEntAS prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

„Sporto žmonių“ leidybą dalinai finansuoja Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas

dAbAR. olimpinis čempionas vis dar paima į rankas diską, nes patirtį perduoda jaunimui

� TAdA. Prieš du dešimtmečius Romas Ubartas skynė pergales aukščiausio lygio varžybose

�

Šeštąjį bandymą atlikau paskutinis. Visi jau buvo metę ir niekas manęs neaplenkė. Einant į sektorių jau žinojau, kad niekas manęs nepavys

�

Eltos nuotr.

cmyk

11

cmyk / 11

virtuali erdvėj/b technologijos

Visas pasaulis tarsi pakvaišo: buvę mokslo draugai, bendradarbiai, o ir apskritai vos kartą probėgšmais susitikę žmonės staiga nusprendė, kad negali gyventi vieni be kitų. Ir okupavo atitinkamus teminius tinklalapius. Kas ieško buvusios meilės, o kas - „naudingų“ žmonių...

Darbo laikas - bendravimui

Britų bendrovė „Peninsula“, kurios veiklos sfera - problemos, susijusios su darbo įstatymais, apskaičiavo, kad tenykštės firmos praranda daugiau kaip 263 mln. dolerių per dieną dėl to, kad jų darbuotojai visą laiką „lindi“ soci-aliniuose tinkluose. Žmonės kiek-vieną mėnesį neišdirba daugiau kaip 233 mln. darbo laiko valandų, o kovoti su šia problema nepapras-tai sunku. Vos tik bendrovė už-blokuoja tokius tinklalapius darbo kompiuteriuose, padaugėja nedar-bingumo lapelių: klerkai pasirengę mokėti gydytojams, kad tik galėtų likti namie ir naršyti internete. O daugelis prie interneto prisijungia mobiliuoju telefonu, nes naudojan-tis šiuolaikinėmis technologijomis tai yra įmanoma. Vadinasi, daugu-mai biuro darbuotojų bendravimas su bendraklasiais internete - tarsi narkotikas. Europoje per 10 metų, kai pasirodė pirmasis bendraklasių tinklalapis, šis narkotikas pavergė daugybę žmonių. Didžiausiame socialiniame tinkle „Facebook“, kuris egzistuoja nuo 2004 m., jau daugiau kaip 900 mln. lankytojų ir šie skaičiai nuolatos auga. Didžioji nuolatinių lankytojų dalis - biuro darbuotojai nuo 18 iki 35 metų. Jie kiauras dienas sėdi, įbedę akis į kompiuterio monitorius, ir neturi laisvo laiko normaliai bendrauti su draugais. Internetas ir traukia žmones, nes suteikia galimybę bendrauti iškart su būriu žmo-nių, sužinoti paskalas ir keistis receptais, nepaliekant darbo vie-tos. Įdomu, kiek valstybė praran-da pinigų per mėgstančiuosius bendrauti?

Nusibodo spindesys ir patosas

Kodėl mums tapo taip svarbu registruotis šiuose tinklalapiuose ir skirti jiems tiek laiko? Nejaugi taip ilgimės vaikystės draugų? Psi-chologų nuomone, žmonės plūsta į tuos tinklalapius todėl, kad ten - nors tai ir skamba keistai - esa-ma tam tikrų luominių apribojimų. Žmonės jaučia, kad ten nelįs kokie nors padugnės arba kas nors sveti-mas socialiniu požiūriu. Tuose tin-klalapiuose matyti žmonių ryšiai, jų mokymosi vietos, darbovietės, nuotraukos. Tai, kad žmogus nori tokio bendravimo, rodo, kad jis jau-čia normalų poreikį - pasijusti tarp savų, nors normalūs žmonių santy-kiai aiškiai krinka. O kodėl būtent dabar prasidėjo toks bumas? Taip pat neatsitiktinai. Žmonės mėgino pasisotinti kažkuo dirbtiniu, prisi-žaidė spindesiu, patosu, šaunumu, pinigais. Tai jau nebetenkina, ir jie patraukė ieškoti naujų pramogų. Bet tokių tinklalapių populiarumo banga greitai nuslūgs, juk bendravimas in-ternete vis tiek nepakeičia normalių santykių. Tokiuose tinklalapiuose santykiai netvirtėja. Bet kaip laiki-nas pakaitalas jie visai tinka.

Pavydžios žmonos gaudo vyrų meilužes

O dar socialiniuose tinkluose žmonės neretai sutinka buvusias meiles. Humoristinis tokių tinkla-lapių devizas: „Įsitempk į lovą savo pirmąją meilę“. Ar tokios sąjungos tvarios? Psichologų nuomone, tikrai ne. Jei žmogus pasirengęs mestis į tokius santykius, tai reiškia, kad jis nori tik patirti malonumą, o ne prisiimti naują atsakomybę. Tai yra nusivylimas neišvengiamas. Aps-kritai šie santykiai yra pasmerkti. Juk mokyklinės meilės gimdavo at-sitiktinumo principu, juos „per jėgą“ vienijo mokykla. Dažnai pasitaiko, kad po penkiolikos metų susitikę du bendraklasiai pamato, kad, be nos-talgijos protrūkio, jiems nėra apie ką kalbėti - jie visiškai skirtingi žmonės. Ir po pirmojo kartu praleisto vakaro paaiškėja, kad jiems drauge nėra ką veikti. Bet tai paaiškėja ne iškart. To-dėl ir griūva šeimos: pagal statistiką, praėjus metams po bendraklasių tin-

klalapių įkūrimo, daugelyje pasaulio šalių skyrybų kreivė staigiai šokte-li. Izraelyje ir Portugalijoje moterų komitetai net kreipėsi į Vyriausybę, prašydami uždrausti tokius interneto projektus, mat jie kenkia. Daugelis moterų specialiai lankosi tuose tin-klalapiuose, norėdamos pažiūrėti, ku-rios iš moterų įrašo į draugus jų vyrą arba partnerį, ir norėdamos sužinoti, kokį vaidmenį ta „draugė“ vaidina jo gyvenime. Juk galima patikrinti pagal anketą - tai tikrai bendraklasė ar tiesiog gražuolėlė, neaišku kodėl pasirodžiusi vyro gyvenime. O tai jau dingstis pradėti „rimtą pokalbį“ ir prispirti neištikimąjį prie sienos. Ką moterims pataria psichologai? Jeigu

jūsų vyras nuolatos lindi internete, svarbu teisingai suvokti, ką tai reiš-kia jūsų santykiams. Žmonės pradeda ieškoti pasitenkinimo ir kitų žmonių supratimo tik tuomet, kai to negauna šeimoje. Rasti išeitį nėra labai lengva - neįmanoma iškart pasikeisti, reikia pamažėle pradėti rūpintis mylimu žmogumi, nesitikint, kad bus atmo-kėta tuo pačiu. Tai bus, bet vėliau. Netinkamiausias elgesys tokioje si-tuacijoje - bartis, drausti, versti iš-trinti anketą. Mat „bendraklasiai“ - simptomas ligos, kurią reikia gydyti. Ištrins vyras anketą - ras kitą būdą gauti tai, ko nori. O tas būdas jūsų šei-mai gali tapti dar didesne trauma.

Vienatvės epidemija

Apskaičiavę, kiek vidutinio am-žiaus žmonių gyvena vieni, sociolo-gai išsigando. To žmonijos istorijoje

dar nebuvo. Rusijoje „izoliuotais“ save laiko 40 proc. žmonių, JAV - 35 proc., Didžiojoje Britanijoje - 31 proc., Japonijoje - 15 proc. Vienišių skaičius pasaulyje kasmet padidėja 0,1 proc. Tai dešimtys tūkstančių žmonių, kurie nenori turėti šei-mos ir draugų. Žmonės net nustojo vaikščioti į svečius; per pastarąjį pusmetį visame pasaulyje kasmeti-nis vizitų skaičius sumažėjo nuo 14 iki 8. Jeigu taip toliau, po 10 metų tik pusė brandaus amžiaus damų ir kavalierių gyvens drauge, tvirtina prancūzė seksologė Margaret Le Roi (Margaret Le Roy). Pagrindi-nėmis tokio uždarumo priežastimis anksčiau buvo laikoma seksualinė revoliucija ir galimybė lengvai iš-siskirti. Dabar žmonės atsiriboja dėl kitos priežasties. „Santykius pakeitė technika, - mano austra-lų filosofas ir futurologas, knygos „Ateities laikmenos: kitų 50 metų istorija“ autorius Ričardas Votsonas (Richard Watson). - Pirmasis įspėji-mas nuskambėjo jau praėjusio am-žiaus pradžioje. 1909 m. Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) tvirtino: telefonas ne tik padeda žmonėms bendrauti per atstumą, bet ir juos atitolina“. O juk šiandien ne tik mobilieji, bet ir elektroninių laiškų lavina verčia žmones gyventi taip, kad „realus bendravimas“ amži-nai atidedamas vėlesniam laikui. Specialistai įsitikinę: interneto epochoje mes vis labiau tolstame vienas nuo kito. Be to, įspėja jie, nuolatinis pranešimų skaitymas monitoriuje gali sunaikinti daug neverbalinių įgūdžių, pavyzdžiui, gebėjimą kalbantis žiūrėti pašne-kovui į akis. Neurologijos specia-listas Garis Smolas (Garry Small) rašo: „Daugumos interneto nau-dotojų smegenų zonos, atsakingos už užuojautą, beveik atrofuojasi. Žmonės praranda bendravimo, in-tuicijos įgūdžius, iš akių, mimikos, gestų nebesupranta kolegų, praei-vių, artimųjų nuotaikų. Smegenys praranda pamatinius mechanizmus, valdančius ryšius su kitais žmonė-mis. Kartu subyra tos emocinės plytos, iš kurių statoma šeima, draugystė, meilė. Bendraujant su bičiuliais virtualiojoje erdvėje at-rodo, kad su jais palaikome artimą ryšį, nors yra rizika užmiršti, ką draugystė reiškia tikrovėje“.

Kompiuteriai gali užkariauti pasaulį!Šiais metais sukako 70 metų legendiniam mokslininkui fizikui, Kembridžo universiteto profesoriui Stivenui Hokingui (Stephen Hawking). Būdamas 32-ejų, jis buvo išrinktas Britanijos karališkosios draugijos nariu.

Šios garbės tokio amžiaus sulaukia nedaugelis - tik Izaokas Niutonas (Isaac Newton) tapo šios draugijos nariu 29-erių.

1963 m., kai S.Hokingui buvo 21 metai, gydytojai jam diagnoza-vo neišgydomą centrinės nervų sistemos ligą - amiotropinę latera-linę sklerozę, ja sergant pažeidžia-mi nugaros smegenų neuronai, nuo kurių priklauso judesiai, ir nyksta raumenų masė. Gydytojai tuomet sakė, kad S.Hokingui liko gyventi dveji metai. O 1985 m. jis susirgo plaučių uždegimu, jam buvo atlikta tracheotomija - ope-racija, kai atveriama priekinė tra-chėjos sienelė ir į angą įkišamas vamzdelis, arba padaroma nuo-latinė anga - stoma, kad žmogus galėtų kvėpuoti.

Apie mokyklą

„Klasėje buvau vidutiniokas. Bet bendraklasiai praminė mane Einšteinu - greičiausiai jautė tam tikrus mano polinkius. Kai man sukako 12 metų, vienas iš mano draugų susilažino su kitu iš mai-šo saldainių, kad iš manęs nieko gero nebus“.

Apie šeimą

„Po tracheotomijos man reikė-jo slaugės, kuri budėtų visą parą. Dėl to kilo vis didesnė įtampa mūsų su Džeine (pirmoji žmo-na - red. past.) santuokoje. Ga-lop persikrausčiau į naują butą Kembridže“.

Apie mokslą

„Kaip atsirado visata, mokslas galėtų nustatyti. Aš patenkinčiau savo ambicijas ir nustatyčiau, kaip atsirado Visata. Bet taip ir neži-nau, kodėl ji atsirado“.

Apie ateivius

„Jie gali gyventi didžiuliuose laivuose, nes išnaudojo visus sa-vo planetos gamtinius išteklius. Tokių kitų planetų gyventojų iš-sivystymo lygis yra labai aukštas ir jie pradeda klajoti, tikėdamiesi užgrobti tinkamą planetą“.

Apie ateitį

„Po 5 milijardų metų Saulėje baigsis branduolinis kuras. Švie-sulys išsiplės ir praris Žemę“.

Parengė Milda KunSKaITĖ

Internetas griauna gyvenimus

Tinklalapių populiarumo banga greitai nuslūgs, juk bendravimas internete vis tiek nepakeičia normalių santykių. Tokiuose tinklalapiuose santykiai netvirtėja

Redakcijos archyvo nuotr.

12

cmykcmyk12

vandenynasj/b paslaptys

Ar mūsų planetoje egzistuoja žmonių populiacija, kuri prieš dešimtis, o gal ir šimtus amžių paliko kietą žemę ir visiems laikams apsigyveno po vandeniu? Mokslas šiuo klausimu teigiamai atsakyti negali, bet daug faktų, užfiksuotų istorinėse kronikose, ir šiuolaikiniai liudininkų pranešimai byloja ką kita.

Įsakymas: sulaikyti

Narai vakariniame Baikalo krante dalyvavo mokomuosiuose koviniuose nardymuose. Netikėtai vienas jų išniro į paviršių šaukda-mas, kad ką tik matė, kaip už 15-20 metrų nuo jo praplaukė milžinas su apskritu šalmu ant galvos.

Šios būtybės, iš išorės labai pa-našios į žmogų, ūgis - maždaug trys metrai. Įkandin jos po kurio laiko pasirodė dar du „ichtiandrai“. Nors visa tai vyko maždaug 50 metrų gylyje, jie neturėjo nei akvalangų, nei kokių kitų aparatų ar įrangos. Visa jų ekipuotė - į rutulius pana-šūs šalmai, dengiantys galvas, ir prigludę kombinezonai.

Apie paslaptingą įvykį nedel-siant buvo pranešta įvairioms ins-tancijoms. Sunerimusi vadovybė įsakė tučtuojau sulaikyti vieną „ich-tiandrų“. Bemat buvo sudaryta spe-ciali 7 narų grupė, tačiau bandymas sulaikyti paslaptingus plaukikus baigėsi tragiškai.

Užmetus tinklą ant vieno mil-žinų, visa narų grupė kažkokio galingo impulso buvo išsviesta į paviršių. O kadangi autonominė įranga neleido pakilti iš tokio gylio ignoruojant dekompresijos režimą, visi grupės nariai susirgo kesonine liga. Vienintelis išsigelbėjimas - de-kompresijos režimas barokameroje, ir nedelsiant. Narai jų turėjo kelias, bet veikė tik viena, kurioje telpa ne daugiau kaip du žmonės.

Taigi trys iš grupės žuvo, kiti liko invalidai. O „ichtiandrų“ nuo tada Baikale niekas nematė.

Žiaunos „jūrų žmonėms“ nereikalingos?

Žmogus vidutiniškai po vande-niu gali išbūti apie minutę. Gerai treniruoti perlų ieškotojai - du tris kartus ilgiau.

Vokietis nardytojas Tomas Citas (Thom Zitt) 2007 m. rugpjūtį suge-bėjo sulaikyti kvėpavimą po vande-niu 15 minučių ir 2 sekundes. Tai jis pademonstravo tiesioginiame Amerikos rytinio televizijos šou eteryje ir pagerino savo paties pa-saulio rekordą - 14 min 25 sek.

Prieš pasiekdamas pastarąjį rekordą T.Citas 20 min. kvėpavo grynu deguonimi. Tačiau Gineso rekordų knygoje užfiksuotas ir jo gebėjimas sulaikyti kvėpavimą prieš tai papildomai neįkvėpus deguonies - 9 min. ir 8 sek. Šio-je knygoje Tomas figūruoja ir dėl dar vieno rekordo - jis po vandeniu be akvalango sugebėjo nuplaukti 130 m.

Švedijos Lando universiteto specialistai nustatė, kad Tailando Surino salos gyventojai mokenai po vandeniu mato du-kart geriau negu euro-piečiai.

Kas nardė, tas žino: paprasto žmogaus akys neprisitaikiusios prie povandeninio gyveni-mo. Net su kauke gana sunku įžvelgti, kas guli jūros dugne.

O mokenai, mintan-tys jūros dugne augan-čiais moliuskais, jūros agurkais, puikiai ma-to 10 ir daugiau metrų gylyje. Specialistų tirti aborigenai pusės metro atstumu lengvai skiria 1,5 mm dydžio detales, o europiečio galimybių riba - 3 mm.

Pasak mokslininkų grupės vadovės, mo-kenai akimis sugeba da-ryti stebuklus: jie ga-li visiškai susiaurinti vyzdžius, ypatingai suspausti akių lęšius ir taip išgauti didžiausią „pa-veiksliuko“ ryškumą gelmėse.

Žinant šios faktus galima būtų prieštarauti: profesionalių nardy-tojų, per ilgas treniruotes išmo-kusių sulaikyti kvėpavimą ir su-siaurinti vyzdžius, taip pat jogų, kurie kartais dugne praleidžia kelias paras, negalima lyginti su „jūrų žmonėmis“.

Bet kas įrodė, kad po vandeniu gyvenančios žmogiškos būtybės tikrai vietoj plaučių turi žiaunas? Net po ilgos evoliucijos jūrų vėž-lio plaučiai nevirto žiaunomis, bet po vandeniu jis geba išbūti tris valandas!

Oda, panaši į plėvę

Mokslas netiki, kad egzistuoja „jūrų žmonės“, bet neneigia fakto, kad ilgą laiką gyventi po vandeniu be skafandro ir kitokios įrangos žmogus gali! Tokio „ichtiandro“ is-toriją visai neseniai mėgo pasakoti prancūzai. Vienas benamis Senos dugne netoli Paryžiaus gyveno ke-lis mėnesius! Jis kvėpuodavo per guminį vamzdelį su paties pasiga-minta plūde ir į sausumą išlįsdavo tik kartą per parą, bet tik tam, kad pasigautų kelias žuvėdras ir čia pat žalias suvalgytų.

Benamiui žuvus per nelaimingą atsitikimą, Prancūzijos medikai jį ištyrė ir pamatė, kad nuo ilgo bu-vimo po vandeniu jo rankų ir kojų pirštų oda išsitempė, darėsi panaši į plėvę...

Dar vienas faktas. Visai nese-niai netoli Hondūro žvejai pagavo ryklį. Jo skrandyje buvo rasti ne-regėtos būtybės griaučiai. Radinį ištyrę mokslininkai nustatė, kad viršutinė skeleto dalis - žmogaus, o nuo dubens - žuvies. Kas tai: Undinė, sirena ar vienas iš „jūrų žmonių“?

Žmogus-žuvis

Žvilgtelėkite į istorines kro-nikas. Viduramžiais žinomas kar-vedys Minas Nilo žemupyje matė „jūrų žmogų“ ir „jūrų moterį“. Ši buvo ilgaplaukė ir didžiaakė.

Rytų tautos irgi nestokoja tokių pasakojimų. Jų įsitikinimu, iš Rau-donosios jūros anksčiau reguliariai išbrisdavo Oenas (neabejotinai bi-blinis Jonas) ir vykdavo į Babiloną aplankyti ten gyvenančių žmonių.

„Kosmografijoje“ irgi dažnai

minimi „jūrų žmonės“, pasakoja-ma, kad prie Islandijos krantų yra gyvūnas, kurio veidas labai panašus į žmogaus. Beje, jis su balta barzda.

Panašių būtybių, kaip liudija istoriniai šaltiniai, XIV-XV a. buvo galima aptikti prie senovės armė-nų Vano ežero. Keliautojai pasa-kodavo matę ežere plaukiojančius žmones, kurių rankų ir kojų pirštai sujungti plėvaplėvėmis. Senovės tekstai byloja apie po vandeniu gyvenusius daugiau kaip 300 mln. žmonių! 1400 m. prekeivės pienu, anksti rytą traukdamos į turgų, se-klumoje pagavo „jūrų merginą“ ir padovanojo ją Harlemo miesto val-džiai. Ją apvilko suknele ir išmokė verpti. Nors keletą metų mergina gyveno šeimoje, ji nuolat veržėsi grįžti į jūrą.

Dingo visiems laikams

XVI a. viduryje Orfordo žvejai, ištraukę tinklus į krantą, rado juo-se įsipainiojusią keistą būtybę - ši buvo panaši į vyrą. Ji buvo visiškai plika, bet su ilga tankia barzda.

Būtybė buvo nunešta į Orfordo

pilį. Čia kurį laiką ir gyveno. Jūros baidyklė buvo maitinama žuvimi (ją prieš dėdama į burną ilgai maigy-davo rankose).

Kai po kelių mėnesių monstras buvo nuneštas prie jūros panorus pažiūrėti, kaip pliuškensis vande-nyje, jis sudraskė trigubą apsauginį tinklą ir paspruko nuo savo kankin-tojų. Keisčiausia, kad jis netrukus grįžo pas žmones. Tiesa, po rūmų baseine praleistų metų pabaisa slapta nusigavo prie jūros ir dingo visiems laikams.

Garsina Ispanijos kaimelį

Gerai žinoma istorija apie žmo-gų-žuvį. Ji prieš tris amžius visame pasaulyje išgarsino nedidelę Ispa-nijos gyvenvietę.

Mažas berniukas, vardu Fran-ciskas, stebino draugus puikiu ge-bėjimu plaukioti, bet kartą stipri upės srovė nunešė jį į jūrą ir arti-mieji nebesitikėjo pamatyti jo gyvo. Bet po penkerių metų žvejai Kadžio įlankoje pastebėjo kažkokį didelį siaubūną, vagiantį jų žuvį.

Paspendę spąstus ir ištraukę įžūlųjį vagį į krantą, žvejai pama-tė, kad tai augalotas vaikinas, ku-ris nuo paprasto žmogaus skyrėsi žvynų juosta - ji driekėsi nuo ger-klės iki pilvo apačios ir per nuga-rą išilgai stuburo. Vyro ilgi plaukai buvo raudoni, o pirštus jungė plona ruda plėvė...

1819 metais žvejai tvirtino, kad prie Šetlando salų jų pagauta mote-ris kvėpavo kaip žmogus.

Vaiduokliai po vandeniu

Verta pasigilinti į aplinkybes, kurios, jei ir nepatvirtinta, kad pro-tingos būtybės gali gyventi jūros gelmėse, tai bent jau tikrai paaiš-kina, kodėl šiuolaikinis mokslas iki šiol nieko apie jas nežino.

Pirma, žmogui įprasta aplin-ka - sausuma - užima tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį sausumos paviršiaus. Taigi mūsų planetą vi-siškai pagrįstai būtų galima vadinti Okeanu, o ne Žeme.

Antra, kaip žinome, gyvybė užsimezgė vandenyje, todėl jūros intelektas (jei jis egzistuoja) už žmogaus intelektą vyresnis maž-daug pusantro milijono metų.

Kad Žemės gyventojai men-kai pažįsta jūros gelmes, galima spręsti iš šių iškalbingų skaičių. 10 000 m ir didesnį gylį šturmavu-sių žmonių yra nepalyginti mažiau negu tų, kurie apsilankė kosmose ar Mėnulyje.

6000 m gylyje beveik baigiasi mums pažįstamas jūros gyvenimas. Tiesa, nejudrūs batiskafai yra pasie-kę 11 000 m gylį. Deja, jie kol kas neturi aparatūros, kuri leistų gerai matyti tai, kas vyksta aplink juos. Taigi vandenyno dugnas mokslui pažįstamas daug mažiau negu mūsų nakties šviesulio antroji pusė.

Mokslas paaiškinti negali

Hipotezės apie pasaulinio van-denyno gelmėse gyvenančių pro-tingų būtybių veiklą naudai byloja kai kurie reiškiniai, nepaaiškinami šiuolaikinio mokslo požiūriu.

Visą XX a. įvairiuose pasaulinio vandenyno rajonuose ne kartą ste-bėti vadinamieji švytintys žiedai iki

„Ichtiandro“ paieškos: mitai ir tikrovė

n Žmogus vidutiniškai po vandeniu gali išbūti apie minutę. Gerai treniruoti perlų ieškotojai - du tris kartus ilgiau

EPA-

Elto

s nuo

tr.

cmyk

13

cmyk / 13

200 m skersmens su iš centro sklindančiomis juostomis. Be to, liudininkai tvirtina, kad šie ratai sukosi maždaug 30 m/sek. greičiu. Turas Hejerdalas, keliavęs „Kon Ti-ki“ plaustu, rašė, kad kone kasdien juos aplankydavo smalsūs svečiai: „Tokiomis naktimis kartais išsi-gąsdavome išvydę dvi apskritas švytinčias akis, kurios netikėtai išnirdavo iš vandens visai šalia plausto ir žvelgdavo į mus nemirk-sinčiu hipnotizuojančiu žvilgsniu“.

Keletą kartų, kai vandenynas buvo ramus, juodame vandenyje aplink plaustą išnirdavo apskritos galvos, kurios nejudriai spokso-davo didžiulėmis spindinčiomis akimis.

Užkoduoti signalai iš Atlanto dugno

Prieš kurį laiką JAV karinių jū-rų pajėgų institutas atliko tolimo-jo povandeninio ryšio bandymus. Kilometrinė antena buvo ištempta išilgai žemyninio šelfo - 150 km nuo rytinės JAV pakrantės. Jūroje budėjo laivas su nukreiptais į du-gną lokatoriais, gaudančiais ante-nos signalus. Iš pradžių viskas vy-ko normaliai, bet paskui prasidėjo nesuprantami dalykai. Lokatoriai priimdavo antenos signalus, vėliau tarsi signalo „aidą“ ir galiausiai kažkokius paslaptingus, tarsi ko-duotus, pranešimus.

Nustatyta, kad signalų šaltinis buvo viename mažiausiai ištirtų Atlanto vandenyno rajonų, čia gylis siekia iki 8000 m. Kariniai eksper-tai padarė išvadą, kad iš vandeny-no dugno žmonėms nesuprantama kalba buvo perduodami užkoduoti pranešimai.

Mokslininkai ginčijasi, su kuria civilizacija bus užmegztas pirmasis kontaktas: su kosmoso ar vande-nyno, su ateiviais ar „ichtiandrais“. Gali būti, kad šie kontaktai jau seniai užmegzti, tik mes apie tai neinfor-muojami. Gal todėl, kad žmonija dar nepasirengusi bendrauti su bū-tybėmis, pasiekusiomis aukštesnį išsivystymo lygį.

Pagal užsienio spaudą

Bet kas įrodė, kad po vandeniu gyvenančios žmogiškos būtybės tikrai vietoj plaučių turi žiaunas? Net po ilgos evoliucijos jūrų vėžlio plaučiai nevirto žiaunomis, bet po vandeniu jis geba išbūti tris valandas!

Viktoras armalis

Akinantis blyksnis

Sidabraspalvės blizgės blyksnis, kai ji susivarto krištoliniame vande-nyje, verčia prisimerkti ir gali netgi akinti kaip saulės zuikutis. Tokie efektai lydekai, kuri aplink save kasdien regi šimtus akivaizdžių pri-sitaikymo prie aplinkos pavyzdžių, dažnai būna nepatrauklūs. Vidurva-sarį, kai vanduo ypač skaidrus, ge-riau rinktis tamsius ar net visai juo-dus. Juoda spalva kelia savotiškas asociacijas, ir ne visada teigiamas, tačiau daugelis spiningininkų viena ausimi yra girdėję, kad juodi masalai praverčia tam tikromis sąlygomis. Kitas dalykas, ar mes bandome tas situacijas iššifruoti?

Visą birželį vienoje nedidelėje upėje gana neblogai kibo šapalai. Paprastai geriausias žūklės metas prasidėdavo šiek tiek įdienojus, apie vidudienį prasidėdavo kibimo atos-lūgis, o nuo šeštos po pietų šapalai vaikydavosi grobį iki saulės laidos. Ši tvarka laikėsi iki pirmo liepos savaitgalio. Tąsyk atvažiavau prie upės apie septintą ryto, pievomis plaukiojo miglos šuorai, dangumi - reti debesys. Tradiciniu 4,5 cm melsvai balkšvu vobleriu nepavy-ko išprovokuoti nė vieno šapalo. Pakeičiau jį aukšlės imitacija, tačiau ir šį „skanėstą“ šapalai ignoravo. Keletas ešerių - pusdienio laimikis. Pamaniau, kad, nusekus vandeniui, šapalai pasitraukė į duburius, ku-rių aukštupyje - reta. Šioje upėje kartais taip atsitinka. Norėdamas įsitikinti, kad mano teisybė, prisi-glaudžiau už didelio gluosnio kamie-no priešais vieną duburį ir ėmiau stebėti vandenį palei kitą krantą.

Kai tik už debesies išlindusi saulė nušvietė tamsų vandenį, pamačiau, kad ten, ieškodami grobio, kursuoja šapalų būrelis. Vieną po kito keičiau masalus, kol atėjo juodų sukrių eilė. Kai juoda sukrė ėmė gręžti vandenį palei šapalų nosis, vienas stambus plačiagalvis strimgalviais puolė prie masalo...

Sezoniškumo faktorius

Juodų sukrių metas truko iki liepos pabaigos, tačiau kitose upė-se jomis sėkmingai žvejojau dar dvi savaites. Paskui nulijo lietūs, daugelyje upių vanduo įgavo balkš-vą atspalvį, lyg jame būtų ištir-pęs tabako dūmas, ir šapalai vėl persiorientavo griebti tradicinius masalus. Tad juodų masalų se-zoniškumas - akivaizdus. Kiek yra juodų ir tamsiai rudų gyvūnų, tampančių plėšriųjų žuvų laimi-kiu? Daug jų nesuskaičiuosime, tačiau tarp jų atsidurs pelės, rus-vosios varlės, karkvabaliai, du-sios, dėlės, kai kurių žuvų mai-lius. Jų pasirodymas pakrantėse ar vandenyje - taip pat sezoninis

reiškinys. Juk vėlyvą rudenį kar-kvabaliai neskraido virš vandens. Kiekvienas spiningininkas iš savo praktikos gali prisiminti ne vieną atvejį, kai beviltiškoje situacijoje padėjo kažkoks netradicinis ar net keistas sprendimas. Vienas toks atvejis susijęs su tamsios spal-vos, tiksliau, tamsiai rudu masalu. Vidurvasarį Neryje ties Kernave bandžiau SSR klasės voblerius. Masalinėje turėjau šešis modelius - salotinį, žydrą, sidabraspalvį, skai-drų, žalią raudoną ir tamsiai rudą. Dangus jau buvo gerokai prigesęs, o vanduo pasidaręs neperžvelgia-mai tamsus, kai užmečiau tamsiai rudą modelį. SSR klasės vobleriai - pačiu vandens paviršiumi plaukian-tys masalai, nes jie paneria daž-niausiai vos 0,3 m. Tokie masalai neretai plaukia, vos ne nugarą iš vandens iškišę. Kadangi dauguma jų - trumpi drūti pilvočiai („crank“ tipo), su plačiais liežuvėliais, tai šių voblerių žaismas - energingas. Tad virš tokio masalo nugaros vanduo kunkuliuoja, o į šalis sklinda van-dens paviršiuje matomi „ūsai“. Šis efektas buvo gerai matomas ir prietemoje. Trečią kartą vobleriui pukšint link kranto, vanduo staiga sprogo, lyg kas būtų granata taikęs ištaškyti tamsųjį vobleriuką. Go-dus storasprandis apžiojo masalą su abiem trišakiais. Po kelių mi-nučių tokia pat trenksminga ataka pasikartojo, ir dar vienas šapalas atsidūrė krepšyje. Pagalvojau, kad geriau matomą - balkšvą arba ryš-kiai salotinį - modelį šapalai turėtų stvarstyti dar energingiau, tačiau pasirodė, kad klydau. Tada vėl užmečiau tamsiai rudą modeliu-ką ir sulaukiau dar vienos atakos. Tiesa, šį kartą šapalas sugebėjo išsivaduoti, tačiau kibimo statis-

tiką papildė. Kodėl tamsiai rudas vobleris pasirodė šapalams toks apetitiškas? Tamsiame vandenyje temstančio dangaus fone masalas buvo gana sunkiai įžiūrimas. Ma-nau, kad vobleris atrodė natūraliai. Juk patamsyje visos katės juodos. Prietemoje masalinės žuvelės ar kitokie gyvūnai atrodo būtent taip, kaip mano tamsiai rudas modeliu-kas. Tad masalas šapalams atrodė tikroviškai ir jie beatodairiškai at-akavo neatsargų plaukiką. Šis pa-vyzdys rodo, kad tamsūs masalai dažnai būna veiksmingi ne todėl, kad jie imituoja dėles, kuriomis ly-dekos smaguriauja, o yra tikroviški tam tikrose situacijose.

Dėlių imitacijos

Kokių juodų masalų dažniausiai pamatysi spiningautojo masalinėje? Tai sukrės ir guminukai. Per Joni-nes išplaukiau į Pakasą, pasiėmęs juodų guminukų, kuriuos įsigijau tos išvykos išvakarėse. Ties vie-nu meldų „ragu“ netikėtai užvirė ešerių „katilas“, iš vandens ėmė šokinėti šimtai žuvelių. Geriausias masalas tokiais atvejais - nedidelis guminukas, bet turėjau tik juodas „dėles“. Vienas modeliukas su laiba uodegėle, kurios gale buvo nedi-dukė purpurinė mentė, nuskriejo į „katilo“ epicentrą. Kai masa-las pusmetrį nugrimzdo, ėmiau jį trumpais šuoliukais plukdyti link valties. Ir iškart smūgis, tačiau žuvis neužkibo. Ištraukiau masalą iš vandens ir pamačiau, kad uode-gėlė ryžtingai nugnybta sulig atsi-kišusiu nuo gana trumpo kūnelio jos pagrindu. Tuojau pat į vandenį nuskriejo „kopija“, vėl smūgis, vėl laikau rankose beuodegį guminuką. Užmetu trečią „kopiją“. Vėl grybš-telėjimas. Azarto pagautas nepa-stebiu, kad ir trečiasis guminukas neteko uodegėlės. Užmetu masalą iš naujo ir jį grimztantį sugriebia kažkieno stiprūs žabtai. Netikėta, tačiau tai lydeka. Katilas dar verda, todėl kelis kartus grybšteliu irklais, kad nenutolčiau nuo jo. Tada išsegu guminuką lydekai iš nasrų ir pama-tau, kad masalas - beuodegis. Kad patikrinčiau staiga kilusią prielaidą, vėl užmetu beuodegį ir laukiu, kol masalas nugrims. Porą truktelėji-mų, ir naujas smūgis. Tiesiog ver-čiantis iš kojų. Pradedu galynėtis su stambia lydeka. Dėlės lydekas akivaizdžiai vilioja kaip medus. Dar vienas beuodegio guminuko reidas į gelmę - taip pat sėkmingas. Kol keliu į valtį laimikį, ešerių užvirtas „katilas“ rimsta. Trečiasis kibimas nekelia jokių abejonių - akivaizdu, kad lemiama - masalo spalva, o ne animacija. Šią išvadą patvirtino ir liepos mėnesio bandymai: absoliu-čiai juodi guminukai puikiai viliojo šapalus, ešerius.

spalvosj/b žūklė

Vikt

oro

Arm

alio

nuo

tr.

Žūklės prognozė50 proc. teisybėsgeriausias laikas žūklei pagal kibimo kalendorių š.m.

liepos 8 d.5.30-8.00, 12.00-12.30, 19.30-21.00 val.

liepos 14 d.6.00-9.30, 12.30-13.0.0, 20.00-21.30 val.

Juodoji magija

Vyniok ant ūsoblizgučių efektas

Rytą ir dieną tamsūs ir juodi guminukai, imituojantys dėles, mailių ar varliagyvius, atrodo labai tikroviškai, tačiau vakare jie susilieja su aplinka, todėl, siekiant padidinti tokių masalų veiksmingumą riboto apšviestumo sąlygomis, į jų korpusus įterpiami sidabriniai arba auksiniai blizgučiai. Šis priedas ypač padidina žuvelių imitacijų tikroviškumą, nes masalui vartantis blizgučiai blyksi kaip žvyneliai, todėl masalas tampa lydekų ir ešerių pastebimas.

n Lydekas vidurvasarį vilioja tamsūs masalai, nes skaidriame vandenyje jie atrodo tikroviškesni

Patyrę spiningininkai labai brangina per laiką patamsėjusias blizges, o naujas dažnai net pamerkia į sūrymą, kad per kelis mėnesius „pasentų“. Patamsėję, pajuodę masalai vandenyje neturi aiškių kontūrų, iš dalies susilieja su aplinka, todėl natūraliau atrodo skaidriame vandenyje. Patamsėję masalai - žemiškesni, o naujumu žvilgantys - iliuziniai.

Kitą savaitę skaitykite:

Gelmėse gyvena dar viena žmonijos šaka, nuo neatme-namų laikų pasislėpusi po van-deniu.

14

cmykcmyk14

galvosūkiaij/b žaidimai

kryŽiaŽodis

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

Vertikaliai: Svetimas. krokodilas. toj. Nova. NSO. lu. Dima. „ka-kadu“. Burokas. ika. Sakyk. Batas. it. Oda. Šelis. akaros. Manas. Sporos. Sen. Senelis. laikas. kia. Šileris. Šeimos. atas. Simas. tentas. Fare-lis. tos. Barkasas. renata. kaunas. Sk. rasa. Mauras. Darbai. Mot. Daukantas. Visi. litas. Pasak. Butonas. Prataka. Setas. Jaura. asis-tentė.

HOrizONtaliai:Didysis. anapus. Monika. elitas. te. koma. Nemo. klot. kova. Meras. Daina. Da. Šalis. Mantas. Senis. kartas. lakalas. Baubas. akis. tauras. Pa. Įsakys. Šer-nai. rU. ak. lenkas. Par. Sand. Saitas. Vata. Sutapi-mas. Misa. kokosas. Osaka. Baras. Skatikas. izobaros. Utos. ar. amaras. Bare. OS. ten. Skala. Volai. eisit. Justi-na. Saulašarė.

PažyMėtUOSe laNgeliUOSe: Medalionas.

PRAėJuSIOS SAVAITėSatsakyMai

Žiūrimiausią lietuvišką DvD „tadas blinda. Pradžia“ laimėjo:• Juškienė Eima (Joniškis)• Namikaitė Giedrė

(Rūdiškis)

PRAėJuSIOS SAVAITėS prizo laiMėtoJai

Dėl prizo prašome skambinti tel. 238-70-31, 238-70-32

iki liepos 10 d. 17 val.

ŠacHMatai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

aštuntasis pasaulio čempionas - Michailas talis

M.Talis buvo aštraus kombinacinio stiliaus žaidėjas, turėjęs nepaprastą intuiciją ir ja vadovaudavęsis. Aštuntasis pasaulio čempionas mėgo riziką ir sudėtingą žaidimą.

Du skaitytojai, teisingai išsprendę kryžiažodį, gaus dovanų „Oskarą“ laimėjusio filmo „Geležinė ledi“ DVD

spręsKite Kryžiažodį ir laimėKite:

Kryžiažodžio atsakymą siųskite žinute numeriu iki liepos 12 d. Žinutės kaina - 1 Lt.

1390sms

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

Nr.1 Talis - Tringovas

Baltųjų ėjimas.

Nr.2 Talis - Hehtas Baltųjų ėjimas.

Nr.3 Toranas - Talis

Baltųjų ėjimas.

cmyk

15

cmyk / 15

kakuro

galvosūkiaij/b žaidimai

iŠbrauk sudoku

(LIEPOS 9 - 15 D.)Horoskopas

aviną kitą savaitę sėkmė lydės visur, jei-gu neeikvosite jėgų ir

negaišite laiko menkniekiams. Numatykite prioritetus ir griežtai laikykitės šio plano. Laikotarpis labai palankus komercinei veiklai.

jaučiai turi būti ištvermingesni ir nebi-joti sunkumų. Nesuta-

rimus pavyks pašalinti taikiu po-kalbiu. Darbo arba verslo nesėk-mė nėra tokia didelė, kaip jums dabar atrodo. Artimiausiomis die-nomis neskubėkite investuoti pi-nigų į finansinius projektus.

dvynių laukia sa-vaitė, tinkama ko-merciniams planams

realizuoti. Artimiausiomis die-nomis turėsite visas galimybes pasiekti užsibrėžtą tikslą, tik rea-liai įvertinkite savo jėgas. Tam ti-krą akimirką pravers jūsų įgimta nuojauta ir mokėjimas žaibiškai priimti svarbius sprendimus.

vėžiai turėtų susi-mąstyti apie ateitį ir suformuluoti konkre-

tų veiksmų planą artimiausiai perspektyvai. Mat jūsų gyvenime prasideda laikotarpis, tinkamas dideliems darbams, - daugelis jūsų sumanymų įgaus materialių bruožų, galėsite realizuoti kūry-bines idėjas ir iniciatyvas. Smar-kiai padidės jūsų autoritetas.

liūtai gali tikėtis teigiamų karjeros po-kyčių, nes visą atei-

nančią savaitę jus lydės profesi-nė sėkmė. Jumis susidomėjusi vyresnybė jus visokeriopai rems. Šeimyninis gyvenimas bus ma-loniai aktyvus.

mergelės turės apmąstyti karjeros klausimus. Labai gali-

mas daiktas, kad jums bus pa-siūlytas naujas darbas. Tai bus dėsningas visų ankstesnių jūsų pastangų rezultatas. Astrologas pataria priimti šį pasiūlymą.

svarstyklių laukia savaitė, labai tinkama mokslo ir

švietimo problemoms spręsti. Ateinančiomis dienomis turėsite puikią galimybę parengti ateities planus ir pradėti juos įgyvendin-ti. Be to, dabar galite gerokai pa-kelti savo informuotumo lygį, iš-plėsti akiratį.

skorpionai ateinančiomis dieno-mis daug dirbs. Jūsų

darbštumas neliks nepastebėtas vadovybės, kuri deramai įver-tins jūsų dalykines savybes. Bū-site kupini visokiausių konstruk-tyvių idėjų. Dabar pats metas kai kurias iš jų realizuoti. Tik rei-kės rasti žmonių, kurie pritaria jūsų požiūriui.

Šauliams atei-nanti savaitė žada daug buitinių rūpes-

čių. Turėsite ruoštis priimti sve-čius arba iš pagrindų tvarkyti namus. Čia jūs neišsiversite be artimųjų pagalbos. Darbe ti-kriausiai turėsite grįžti prie se-nų projektų, kurių anksčiau dėl vienų ar kitų priežasčių atsisa-kėte.

ožiaragis, nors artėja atosto-gos, kol kas turėtų

daugiau dėmesio skirti darbui. Galimas daiktas, kad pastaruoju metu jums teko girdėti kritinių vyresnybės pastabų dėl jūsų po-žiūrio į savo pareigas. Atsisaky-kite sunkaus maisto.

vandeniai gali gauti pinigų iš šalti-nių, nesusijusių su

pagrindine profesine veikla. Pa-sistenkite nesusisaistyti jokiais finansiniais įsipareigojimais ir neskolinti pinigų.

žuvims kitą sa-vaitę labai netikėtai atsivers naujos dar-

bo perspektyvos. Seniai puose-lėjamų jūsų idėjų, susijusių su profesine veikla, realizavimas neliks nepastebėtas vyresny-bės. Venkite konfliktų su arti-maisiais.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. Atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

Vėžys

n DizainerėJolanta TALAIKYTĖ(1963 m. liepos 8 d.)

n Dizainerė Ramunė PIEKAUTAITĖ(1970 m. liepos 10 d.)

n Rašytoja Vidmantė JASUKAITYTĖ(1948 m. liepos 10 d.)

pagalbinės SKAIČIų SuMų REIKšMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsakyMai

2 5 83 41

4 3 91 9 5 6 3

9 69 5 4 2

6 8 54 7 1

3 83 7 5 1 6 94 2 6 9 11 9 8 2 42 9 3

3 4 6 2 14 5 88 1 2 7 4

3 4 6 2 5 1

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsakyMai

1 3 6 9 5 7 2 8 47 2 4 3 8 1 6 9 58 5 9 2 4 6 7 1 34 9 8 1 6 5 3 2 72 6 1 4 7 3 9 5 83 7 5 8 9 2 1 4 69 4 2 6 3 8 5 7 16 8 7 5 1 9 4 3 25 1 3 7 2 4 8 6 9

8 1 2 9 3 4 6 7 54 3 7 5 8 6 2 9 19 6 5 1 2 7 4 3 81 7 9 4 5 3 8 2 63 2 4 8 6 1 9 5 76 5 8 7 9 2 3 1 47 8 6 3 1 9 5 4 25 4 3 2 7 8 1 6 92 9 1 6 4 5 7 8 3

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsakyMai

10 M A f I J A

16

cmykcmyk16

Sostinėje teatro ir kino režisierė Ramunė Kudzmanaitė, kuriai liepos 13-ąją sueis 46 metai, jaukiai įkurtuose namuose gyvena su vienturte dukra - vienuolikmete Debora. Nors virtuvė režisierei nėra pats mėgstamiausias namų kampas, moteris žino keletą labai įdomių ir greitai paruošiamų receptų.

Deimantė ZaILSKaITĖ

Mylimiausia režisierės R.Kudz-manaitės vieta - sodyba Gerdašių kaime, už Druskininkų prie Ne-muno, kur yra uogų, grybų ir kur iš tikrųjų geriausiai pasiilsi. „Džiau-giamės ir patys prisidedame prie auginimo didelių daržų ir daržovių kaime, kur vasaroja mano tėvai. Prisiauginame bulvių, morkų, svo-gūnų, obuolių - iki Naujųjų metų mes tikrai turime ekologiškų be jokios chemijos užaugintų daržo-vių“, - džiaugiasi režisierė.

Kai dukra buvo mažesnė, Ra-munė, žinoma, gamindavo kiek-vieną dieną. Bet dabar virtuvė moteriai yra šiek tiek pabodusi. „Žinote, kai yra laisvo laiko, tada labai smagu kurti ir gaminti. Bet to laiko beveik nėra. Mano gyveni-mo tempas per intensyvus, turbūt kaip ir kiekvieno iš mūsų. Todėl dažniausiai imuosi greitų recep-tų, o kartais ir nieko neberuošiu. Kažkaip man gaila laiko, sugaišto prie recepto ar plaunant indus“, - prisipažįsta R.Kudzmanaitė.

Dabar režisierė kiek atsipūs ir netrukus kibs į rimtus darbus. Po

Naujųjų metų Klaipėdoje turės pa-statymą pagal kroatų dramaturgo Matės Matišičiaus dvi pjeses. „Tai yra medžiaga apie serbų ir kroatų pokario metą, beje, labai aktua-lų ir Lietuvai. Ten yra labai daug dalykų, kurie stipriai atsiliepia ir dabartiniame mūsų gyvenime. Karo temos man yra labai įdomios. Režisierius yra pasakęs, kad kiek-viena maža tauta yra per žingsnį nuo karo. Iš tikrųjų mus, lietuvius, dabar sukiršinti labai paprasta ko-kiu nors pretekstu. Tiesiog visada turime išlikti budrūs. Ir reikia apie tai kalbėti, neužsimiršti, neužsijuo-kauti“, - sako kūrėja.

Režisierė yra bandžiusi statyti ir komedijas, bet jai nelabai įdomu daryti tokius paviršutiniškus daly-kus. „Norisi statyti spektaklį, net nežiūrint, pavyks jis ar nepavyks, bet kad pats praturtėtum ir būtų įdomu dirbti su nauja medžiaga“, - savo darbo principus įvardija re-žisierė.

Įgijusi režisierės profesiją R.Kudz manaitė užsiima ir doku-mentinių filmų kūrimu, dėstyto-jauja Vilniaus kolegijoje. Bet išsi-skirti su teatru vis dėlto negalėtų: „Prisimenu, kad baigusi akademiją aš tarytum bėgdavau nuo teatro. Bet atrodo, kad jis mane pats su-rasdavo ir susiranda. Beieškodama praeities šaknų galiu pasakyti, kad ir mano mama yra tokia teatrališka gyvenime. O senelis plukdydavo sielius Nemunu, bet, kiek pasakoja tėtis ir visi kiti, tai kaimuose bū-davo pagrindinis jų linksmintojas. Taigi irgi toks artistas. Kiekvienas kaimas laukdavo, kada jis stabtelės pas juos pernakvoti, vienoje troboje susirinkdavo visas kaimas klausy-tis senelio istorijų. Matyt, genai persidavė ir man. Drįstu manyti, kad teatras turbūt yra mano pašau-

kimas. Dėl to, kad aš jį labai daug kartų išbandau - aš atsisakinėda-vau, bėgdavau nuo jo, bandydavau daryti kitus darbus. O teatras mane tiesiog susirasdavo ir įtraukdavo“.

Režisierė save yra išmėginusi ir visai kitose srityje. „Kokį mė-nesį esu dirbusi restorane Vokie-

tijoje, - intriguoja. - Buvau indų plovėja. Turėjau galimybę dirbti ir dešrelių fabrike Vokietijoje prie konvejerio. Bet aš tai dariau ne dėl to, kad norėjau užsidirbti pinigų. Nedaug ten aš jų ir užsidirbau, iš esmės viską labai greitai išleidau. Darbas restorane buvo tiesiog ne-

įkainojama patirtis. Ten verdantis gyvenimas labai įdomus, negaliu pamiršti ir niekur nesu mačiusi tokio intensyvaus ritmo. Va, re-žisieriaus tokia profesija, kad turi būti smalsus, iš tikrųjų labai įdomu viską išbandyti“.

maisTasj/b savitarna

Ramunė Kudzmanaitė gamina greitai

ploVas su dŽioVintoMis slyVoMisJUMS rEIKėS:

• 0,5 kg vištienos filė arba kalakutienos,

• paukštienos prieskonių,

• 2 svogūnų,

• 3 morkų,

• saujos arba dviejų džiovintų slyvų,

• 250 g ilgagrūdžių ryžių,

• vienos galvos česnako,

• virinto arba šalto vandens.

n Į keptuvę įpilkite aliejaus - kol jis kaista, supjaustykite vištieną maždaug 2 cm gabaliukais.

n Gabaliukus sudėkite į keptuvę ir apibarstykite paukštienos prieskoniais.

n Kol vištiena skrunda, nulupkite ir griežinėliais pjaustykite svogūnus. Visą vištieną keptuvėje gražiai padenkite svogūnų griežinėliais.

n Tada nuskuskite morkas ir sutarkuokite jas stambesne tarka, verdančiu vandeniu nuplikykite džiovintas slyvas. Keptuvėje klokite morkų sluoksnį ir meniškai išmėtykite džiovintas slyvas.

n Berkite ryžių, centre dėkite neluptą česnako galvą ir pilkite vandens. Plovą uždenkite ir nemaišydami laukite maždaug 20 minučių, kol patiekalas bus gatavas. Skanaus.

Vyginto Skaraičio nuotr.

n Virtuvėje režisierei Ramunei Kudzmanaitei talkina dukra Debora