klinikinis psichologinis vertinimas lietuvoje: problemos ... psichologinis...problemos ir galimybės...
TRANSCRIPT
LIETUVOS PSICHOLOGŲ SĄJUNGA
RESPUBLIKINĖ VILNIAUS PSICHIATRIJOS LIGONINĖ VILNIAUS UNIVERSITETAS
MOKSLINĖ-PRAKTINĖ KONFERENCIJA
KKlliinniikkiinniiss ppssiicchhoollooggiinniiss vveerrttiinniimmaass LLiieettuuvvoojjee::
pprroobblleemmooss iirr ggaalliimmyybbėėss
KKoonnffeerreenncciijjooss mmeeddžžiiaaggaa
2011 m. sausio 27 d. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninė
Parko g. 15, Vilnius
2
KONFERENCIJOS ORGANIZACINIS KOMITETAS:
Dr. Vaida Kalpokienė (pirmininkė)
Dr. Neringa Grigutytė
Doc. dr. Evaldas Kazlauskas
Violeta Dapšienė
Antanas Mockus
Jūratė Girdziušaitė
Paulina Želvienė (sekretorė)
3
Turinys
Dr. Evaldo Kazlausko, Lietuvos psichologų sąjungos prezidento, įžanginė kalba konferencijos dalyviams | 4
TEORINIAI – PRAKTINIAI PRANEŠIMAI
Violeta Dapšienė, dr. Vaida Kalpokienė. Klinikinis psichologinis vertinimas psichiatrijos klinikoje: istorija, dabarties
aktualijos ir perspektyvos | 5
Andžela Rybakovienė, Rasa Pilipauskienė, Ramunė Bernotaitė, Raimonda Norvaišienė. Asmenybės vertinimo
aktualijos klinikinio psichologo praktikoje | 9
Stanislava Gailiūnaitė. Kognityvinių funkcijų vertinimo aktualijos klinikinio psichologo praktikoje | 11
Doc. dr. Gražina Gintilienė. Kaip atpažinti gerą testą? | 16
Doc. dr. Sigita Girdzijauskienė. Ar intelektas sensta: Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių kognityviniai gebėjimai
(WAIS-III, WASI) | 19
Prof. Albinas Bagdonas. Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos rengiamos metodikos (MMPI,
NEO-PI-R) | 23
Dr. Roma Šimulionienė. ASEBA metodikos: paskirtis, naudojimo galimybės, tyrimai | 25
Dr. Neringa Grigutyt ė. Poreikio vertinimo analizės pristatymas | 27
DISKUSIJŲ GRUPIŲ APIBENDRINIMAI
Dr. Loreta Zajančkauskaitė – Staskevičienė, Antanas Mockus (moderatoriai). Neįgalumo ir darbingumo
vertinimas | 32 Doc. dr. Rasa Barkauskienė, dr. Vaida Kalpokienė (moderatoriai). Vaikų ir paauglių klinikinis psichologinis
vertinimas | 33 Doc. dr. Roma Jusienė, dr. Paulius Skruibis (moderatoriai). Klinikinio psichologo kvalifikacijos kėlimas ir
supervizavimas | 35 Doc. dr. Dalia Nasvytienė, dr. Neringa Grigutyt ė (moderatoriai). Klinikinio psichologinio vertinimo metodikos universitetinėse mokymo programose | 36
4
Po beveik 10 m. vėl renkamės N.Vilnios respublikinėje ligoninėje aptarti psichodiagnostikos aktualijų. Dėkoju
N.Vilnios psichiatrijos ligoninės direktoriui dr. Valentinui Mačiuliui bei visiems šios ligoninės psichologams maloniai
sutikusiems priimti šią konferenciją.
Psichologinis įvertinimas neabejotinai užima labai svarbią vietą psichologo darbe. Pastaruoju metu šioje srityje
vyksta vis daugiau pokyčių. Atsiranda naujų metodikų, profesiniai standartai tampa vis aukštesni. Siekiant užtikrinti
Europietiško lygio psichologo paslaugas tampa labai aktualus patikimų ir validžių bei adaptuotų Lietuvos populiacijoje
metodikų naudojimas praktinėje veikloje. Tinkamų įvertinimo instrumentų naudojimas psichologo darbe svarbus ne tik
suteikiant tinkamas paslaugas, bet ir pacientų teisių į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas užtikrinimui.
Nežiūrint svarių pozityvių pokyčių, deja, šioje srityje vis dar yra nemažai problemų. Viena didžiausių bėdų – vis
dar pasitaikantis nesklandus bendradarbiavimas su kitais sveikatos priežiūros sistemos specialistais. Dažnai tai
pasireiškia neaiškiais prašymais ir užduotimis psichologams – ištirti viską, ištirti asmenybę, arba reikalavimais atlikti
formalius vertinimus, kuomet jų rezultatai niekam nerūpi, bet reikia įdėti į ligos istoriją išvadą. Kita dažna ir aktuali
problema, didžiulis darbo krūvis tenkantis psichodiagnostikai neretai yra didelis kliuvinys psichologams skirti laiko
kitai svarbiai darbo sričiai - psichologiniam konsultavimui ar psichologinėms terapijoms.
Sprendžiant šias problemas tenka nemaža atsakomybė ir patiems psichologams. Mes patys turime ir mokėti, ir
nevengti nuolat paaiškinti medikams ar kitiems specialistams koks svarbus yra psichologas psichikos sveikatos
sistemoje. Psichologo vaidmuo yra ne tik nustatyti asmens sunkumus ir sutrikimus, bet ir įvertinti vidinius resursus bei
stiprybes. Psichologo rekomendacijos ir išvados labai svarbios parenkant optimaliausius terapijos būdus ir teikiant
psichologinę pagalbą. Psichologas svarbus plačiam psichikos ligų spektre: tiek kalbant apie nerimo ir nuotaikos
sutrikimus, tiek psichozinius sutrikimus, tiek esant organiniams sutrikimams bei priklausomybėms, ir net somatinių
sutrikimų turintiems pacientams. Neabejotinai svarbus psichologo vaidmuo sprendžiant vaikų ir paauglių emocinių ir
elgesio sutrikimų problemas. Šiaurės Amerikoje - JAV, Kanadoje, daugelyje Europos valstybių nuo šiaurės iki pietų –
Norvegijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje ir kitur, psichologai yra lygiateisiai sveikatos sistemos dalyviai, kurie
užima svarbų vaidmenį ir atitinkamai už jų paslaugas tiek pirminiame, tiek antriniame lygyje apmoka ligonių kasos.
Žinoma pavienių net ir labai iniciatyvių bei aukštos kvalifikacijos psichologų pastangų spręsti klinikinio
psichologinio įvertinimo problemoms Lietuvoje dažnai nepakanka. Lietuvos psichologų sąjunga, matydama, kokia
svarbi ši sritis aktyviai ėmėsi spręsti įvertinimo problemų Lietuvoje. LPS iniciatyva praeitais metais buvo suburta
tarpinstitucinė darbo grupė nedarbingumo nustatymo klausimams analizuoti, praeitų metų lapkričio mėn. Universitete
įvyko testavimo konferencija, šiandien vyksta klinikinio įvertinimo konferencija o jau gegužės mėn. Kaune vyks
psichologų kongresas, kuriame nemažas dėmesys bus skirtas psichologiniam įvertinimui. LPS Psichikos sveikatos
komiteto iniciatyva buvo parengtos rekomendacijos įvertinimui bei sudarytas adaptuotų ir validžių metodikų sąrašas.
Ši konferencija buvo inicijuota Lietuvos psichologų sąjungos Psichikos sveikatos komiteto, o pagrindinės
organizatorės buvo dr. Vaida Kalpokienė, dr. Neringa Grigutytė bei psichologė Violeta Dapšienė. Didelis dalyvių
skaičius patvirtina, kad įvertinimo klausimai yra ypač aktualūs psichologams. Linkiu gero darbo ir puikios bei
naudingos konferencijos!
Evaldas Kazlauskas LPS prezidentas
5
TEORINIAI – PRAKTINIAI PRANEŠIMAI
KLINIKINIS PSICHOLOGINIS VERTINIMAS PSICHIATRIJOS K LINIKOJE:
ISTORIJA, DABARTIES AKTUALIJOS IR PERSPEKTYVOS
Violeta Dapšienė
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės
Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skyriaus vedėja
Dr. Vaida Kalpokienė
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės medicinos psichologė,
LPS Psichikos sveikatos komiteto narė,
Mykolo Romerio universiteto lektorė
Malonu matyti tiek daug susirinkusių kolegų. Tai liudija, kad, viena vertus, mūsų aptariama problematika yra itin
aktuali psichologams (ir ne tik), dirbantiems psichikos sveikatos srityje, kita vertus, trūksta ir bendradarbiavimo, ir
susitikimų.
Temą pranešimui pasirinkome neatsitiktinai. Kadangi mūsų ligoninė, RVPL, yra didžiausia Lietuvoje, be to, joje
dirba bene didžiausias būrys psichologų, manome, kad galime remtis mūsų patirtimi, kuri turbūt mažai skiriasi nuo kitų
psichiatrijoje dirbančių psichologų patirties.
Na, o patirtį mes pradėjome kaupti gana seniai. Jau 1976 metais gydytojos L. Juozaitytės iniciatyva buvo įkurtas
psichologijos kabinetas, kuriame dirbo 3 darbuotojai. Vėliau darbuotojų skaičius didėjo, ir 1986 metais kabinetas buvo
reorganizuotas į Psichologijos laboratoriją, kuriai vadovavo dabar jau profesorė G. Gudaitė.
Jau nuo psichologijos kabineto veiklos pradžios darbe buvo naudojamos beveik visos tuo metu Lietuvoje
buvusios psichologinio vertinimo metodikos: MMPI, WAIS, Rorschach, HTP, piktogramos, klasifikacija ir kitos.
Dauguma tų metodikų buvo adaptuotos A. Goštauto vadovaujamoje Kauno kardiologijos institute veikusioje
medicininės psichologijos laboratorijoje. Dirbusieji ligoninėje psichologai buvo skatinami ir turėjo galimybę tobulinti
savo kvalifikaciją ne tik Lietuvoje veikusiose gydytojų tobulinimosi instirtucijose, bet ir Leningrado bei Maskvos
universitetuose ir institutuose, kur įgydavo patirties naudoti psichodiagnostines metodikas.
Tuo metu lovų skaičius ligoninėje siekė 2000, buvo atliekama daug karinių bei teisminių ekpertizių, per metus
buvo ištiriama apie 1500 pacientų. Gana daug būdavo atliekama intelekto tyrimų WAIS metodika, taip pat nemažai
mąstymo tyrimų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo gerokai mažesnis, nei dabar, nes ligoninėje buvo gydomi pacientai
nuo ikimokyklinio amžiaus.
Be savo tiesioginio darbo psichologai atliko gana daug šviečiamojo pobūdžio darbų. Buvo palaikomi glaudūs
ryšiai su gydytojais psichiatrais, aiškinant psichologinių tyrimų reikšmę, diagnozuojant susirgimus, mokant formuluoti
užsakymus ir padedant suprasti gautų išvadų prasmę. Todėl ligoninėje susiklostė palankūs bendradarbiavimo tarp
psichologų ir psichiatrų santykiai, kurie tęsiasi iki šiol.
Tuo metu gana daug tyrimų buvo atliekama naudojant WAIS testą. Laikui bėgant, atsirandant naujoms žinioms,
pagaliau, pasikeitus santvarkai valstybėje, kai kurios WAIS‘o užduotys tapo nebeaktualios, todėl mūsų ligoninės
psichologų iniciatyva ir pačių jėgomis buvo pabandyta adaptuoti naują testo redakciją, WAIS-R. Darbas truko keketą
metų, ir 1996 m. pradžioje jis buvo aprobuotas Lietuvos psichologų sąjungos Psichodiagnostikos komisijos ekspertų
posėdyje. Tuo testu mes naudojomės iki šiol, nors per visą šį laiką jo naudojimo poreikis psichiatrijos klinikoje gerokai
sumažėjo. Dabar galima sakyti, kad štai giriasi, jog naudojosi pačių sutvarkytu testu, bet tokia buvo realybė, ką
6
turėjome, su tuo ir dirbome. Dabar, kai atsirado gerai paruoštas testas, juo ir naudosimės, kaip kad nutiko ir su vaikišku
WISC.
Dabar bandykime aptarti dabarties aktualijas.
Šiuo metu ligoninėje yra likę apie 600 lovų, psichologų dirba 19. Per metus yra ištiriama apie 1800 pacientų,
kuriems atliekama apie 3000 tyrimų. Lentelėje matome, kaip pasiskirstė 2010 m. atlikti psichologiniai tyrimai:
Eil. Nr. Tyrimo pavadinimas Atlikta tyrimų
1. Intelekto tyrimas suaugusiems 231
2. Intelekto tyrimas vaikams 60
3. Kognityvinių f-jų tyrimas 802
4. Mastymo tyrimas 1104
5. Asmenybės savybių tyrimas 1008
Kaip matome, vyrauja kognityvinių funkcijų, mąstymo ir asmenybės savybių tyrimai. Tai atspindi dabar
vyraujančius psichodiagnostikos poreikius psichiatrijos klinikoje ir galėtų būti atskaitos tašku, kuriant ar adaptuojant
psichodiagnostines metodikas. Aišku, kad šiuo metu nėra adaptuota pakankamai metodikų, skirtų nustatyti mąstymo,
asmenybės savybių ar kognityvinių funkcijų išsivystymo lygį. Žinoma, atlikus WAIS‘ą galima būtų nustatyti
kognityvinių funkcijų išsivystymo ar pakenkimo laipsnį, jei ne testo vartojimo ribos. WAIS yra per sudėtinga metodika,
vertinant vidutinį ir sunkų protinį atsilikimą bei ryškų intelekto kritimą (demenciją). Jei pacientas apskritai sunkiai
suvokia, ko iš jo prašoma, tai kokie gali būti tokio tyrimo rezultatai? O dirbant psichiatrijos ligoninėje, būtent su tokiais
atvejais tenka gana dažnai susidurti. Arba, pavyzdžiui, MMPI. Metodika yra gera, tinkama naudoti psichikos
sutrikimams vertinti, bet vėlgi turi savo ribas. Čia neužtenka, kad pacientas būtų motyvuotas. Šiam testui atlikti
reikalinga pakankama dėmesio koncentracija, gebėjimas ilgai išlaikyti darbo kryptį, pagaliau pakankamas intelektas,
kad pacientas suprastų teiginių prasmę. Ir kiti testai turi tų pačių bėdų, todėl psichiatrijos klinikoje įsigalėjo tendencija
nepasikliauti tik viena ar dviem metodikomis, o naudoti kelias metodikas, vertinančias tos pačios problemos skirtingus
aspektus. Šitoj vietoj savo svarbą įgyja ir projekcinės metodikos, kurios iš tiesų padeda kompleksiškai įvertinti tiek
tiriamųjų problemas, tiek ir jų galimybes tas problemas spręsti.
Apskritai psichiatrijos stacionare dažnai neužtenka žinoti koks, tarkim, yra tiriamojo intelekto koeficientas ar
koks yra vieno ar kito sutrikimo laipsnis. Daug svarbiau tai, kaip žmogus su tam tikromis savybėmis, su tam tikru
sutrikimu, su tam tikru intelekto funkcijų išvystymo lygiu geba funkcionuoti, kaip jo asmenybės savybės leidžia
išnaudoti jo intelektinį potencialą, kaip tam tikri mąstymo ypatumai sąlygoja gebėjimą adaptuotis jį supančioje
aplinkoje, už ligoninės sienų. Taigi dažnai svarbesni tampa kokybiniai vertinimai, gilesnė atvejo analizė.
Čia kyla nemažai, kartais ir gana aštrių, diskusijų tarp psichologijos mokslo atstovų ir praktikų. Visiškai
suprantamas mokslo požiūris į psichologinį vertinimą, kaip į būdą gauti tam tikrų griežtai įvertinamų faktų apie
žmogaus psichikos ypatumus ir nustatyti bendrus dėsningumus, būdingus apskritai žmogaus psichikai. Psichiatrijoje
didesnę svarbą dažnai įgyja individualūs ypatumai. Todėl ir vertinimo priemonės negali būti identiškos moksle ir
praktikoje, todėl ir „myli“ praktikai projekcinius testus, o mokslininkai į juos žiūri skeptiškai.
Kalbant apie psichologinio įvertinimo metodikas, galima matyti kelias gana dideles problemas:
1. Šiuo metu nepakanka adaptuotų metodikų, kurios leistų psichiatrijos stacionare atsakyti į klausimus, kylančius
dirbant su sutrikusios psichikos pacientais;
2. Informacija apie adaptuotas metodikas sunkiai pasiekia jų vartotojus;
3. Nėra koordinuotos kvalifikacijos tobulinimo psichodiagnostikoje sistemos;
7
4. Nėra pakankamai apibrėžtos vizijos, kokia kryptimi turėtų judėti klinikinis psichologinis vertinimas.
Žinodami, kad bet kurios metodikos adaptavimas kainuoja nemažai pinigų ir dar daugiau laiko, siūlome naudotis
šiuo metu egzistuojančiomis, pasiteisinusiomis praktikoje metodikomis, kol jos nebus tinkamai sutvarkytos. Tai liečia ir
dėmesio, atminties ypatumus, ir mąstymo savybes, ir atskirus asmenybės aspektus tyrinėjančias priemones. Tai galima
iš dalies taikyti ir projekcinėms metodikoms. Ypatingai reikia metodikų (ir ne tik psichiatrijos stacionare dirbantiems),
skirtų įvertinti vidutinį ir sunkų protinį atsilikimą, taip pat vertinančių senyvo amžiaus žmonių psichikos ir pažinimo
funkcijų sutrikimus. Taip pat vertėtų pasvarstyti galimybes įsigyti ir adaptuoti neuropsichologinio tyrimo metodiką, kuri
galėtų kai kuriais atvejais pakeisti brangius radiologinius ar magnetinio rezonanso tyrimus.
Keista, kad šiame informacinių technologijų amžiuje taip sunku gauti informaciją apie Lietuvoje jau sutvarkytas
ar tvarkomas psichologinio įvertinimo metodikas. Todėl sveikintina psichologų sąjungos iniciatyva sudaryti tokių
metodikų registrą ir tarpininkauti jas platinant.
Kebliausias turbūt yra kvalifikacijos tobulinimo klausimas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai lengvai
išsprendžiama problema. Kažkodėl mūsų universitetai nelabai nori imtis iniciatyvos organizuoti podiplomines
klinikinės psichodiagnostikos studijas ar paruošti kvalifikuotus supervizorius sudėtingesniems atvejams spręsti.
Kol psichologų bendruomenė mąsto, kaip turėtų ateityje vystytis klinikinė psichodiagnostika, mes norėtume
pasidalinti savo mintimis. Nesinorėtų, kad psichologinis įvertinimas būtų panašus į matematiką, ar net į statistiką.
Neturėtų psichologas tapti tik tarpininku tarp aparato, matuojančio tam tikrus parametrus, arba kompiuterio, kurio
ekrane būtų užduodami klausimai ar pateikiami teiginiai, ir kliento. Psichologas net ir atlikdamas psichologinį
įvertinimą turėtų jausti gyvą, aktyvų ryšį su klientu, kaip ir klientas turėtų jaustis ne anonimu, o savo vertę turinčiu ir
saugiai besijaučiančiu asmeniu.
Prieš pradedant kalbėti apie ateities perspektyvas, trumpai apžvelgsime svarbiausias klinikinio psichologinio
vertinimo tendencijas Vakarų pasaulyje. Naujausioje literatūroje galima išskirti dvi plačias klinikinio psichologinio
vertinimo kryptis (remiantis Smith et al., 2010):
1) Neuropsichologinis vertinimas (Darby, Walsh, 2005; Nussbaum, Robins, 2006) – itin populiarėjanti
psichologijos specializacija. Kad galėtų atlikti tokį vertinimą, pagal JAV nustatytus reikalavimus psichologas
turi baigti papildomas neuroanatomijos ir neuropatologijos studijas, gerai išmanyti kognityvinius įvairių
sutrikimų požymius. Išsamūs neuropsichologiniai tyrimai užtrunka iki 6 val. Džiugu, kad Lietuvoje
adaptuojamas vienas iš populiarių neuropsichologinių testų – Bender-Geštalt.
2) Psichologinis vertinimas, arba asmenybės vertinimas – tai mums gerai žinomas įvairiapusiškas paciento
tarpasmeninio, kognityvinio, emocinio ir subjektyvaus patyrimo vertinimas (Smith et al., 2010). Čia
psichologai naudoja labai įvairius testus ir metodus: intelekto testus, klausimynus, projekcines metodikas,
klinikin į interviu, stebėjimą ir pan. Atliekant tokį vertinimą, sutrikimo nustatymas ar diferencinė diagnostika
yra tik maža vertinimo dalis: daug svarbiau integruoti duomenis iš įvairių šaltinių kad gauti visapusišką vaizdą
apie konkretų asmenį, suprasti jo kasdieninį funkcionavimą, buvimo pasaulyje būdą: „Galima sakyti, kad
psichologinis įvertinimas tam tikra prasme yra „psichologijos meno forma“, panašiai kaip vaistų skyrimas yra
„psichiatrijos meno forma“. <...> Psichologas, gerai išmanantis įvertinimą, mato daug daugiau nei skaičiai,
rezultatai, reikšmingi nuokrypiai ir pan. Jo parengtoje išvadoje gali būti pateikiamos įžvalgos apie tai, kaip
pacientas mąsto, jaučia, reaguoja į stresą, kaip suvokia pasaulį, netgi kaip vertina santykius su jį gydančiais
specialistais.“ (Smith et al., 2010, p. 288-289)
Paskutiniu metu klinikinio psichologinio vertinimo sferoje galima matyti žymius pokyčius: nuo kažkada
vyravusio informacijos surinkimo modelio pereinama prie naujų tendencijų. JAV itin populiarėja kognityvinės-
8
biheivioristinės paradigmos „įrodymais pagrįstas įvertinimas“ (evidence-based evaluation; Hunsley, Mash, 2008):
sukurta daugybė klausimynų atskiriems sutrikimams ir psichoterapiniam pokyčiui įvertinti, sudaryti struktūruoti
interviu, kurie padeda patikimai ir validžiai nustatyti diagnozę – diagnozuoti. Vis labiau populiarėja terapinis
(bendradarbiavimu pagrįstas) klinikinis psichologinis vertinimas, kur klinikinio vertinimo procesas ir rezultatai
panaudojami terapiniais tikslais, siekiama sukelti pozityvius pokyčius kliento gyvenime (Smith et al., 2010).
Pabrėžiama įvairių vertinimo būdų ir metodų integravimo svarba atliekant integracinį klinikinį psichologinį vertinimą
(Gudaitė, 2007; Groth-Marnat, 2003).
Taigi kur šiame naujausių tendencijų kontekste atsiduria Lietuva ir kur ji galėtų eiti toliau? Apie kokias
perspektyvas reiktų kalbėti ir kokias gaires kelti? Šis klausimas LPS Psichikos sveikatos komitete kilo dar gerokai prieš
klinikinio psichologinio vertinimo konferencijos organizavimą, svarstant kolegų praktikų iškeltus klausimus apie
klinikinio vertinimo problemas ir rengiant LPS rekomendacijas dėl klinikinio vertinimo. Viskas buvo aišku su intelekto
įvertinimu (ne taip aišku su gilaus protinio atsilikimo ir demencijos įvertinimu), taip pat simptomų įvertinimo
klausimynais. Asmenybės įvertinimui klinikinėje praktikoje ypač trūko MMPI adaptacijos, todėl labai džiaugiamės ir
laukiame MMPI-II. Dar labai trūksta adaptuotų asmenybės sutrikimų klausimynų, pagrįstų šiuolaikine asmenybės
patologijos samprata. Taip pat vertėtų naujai pritaikyti projekcines metodikas – per 20 metų Lietuvos situacija gerokai
pasikeitė.
Tačiau Psichikos sveikatos komitete daugiausiai ginčų kilo dėl mąstymo tyrimų. Gilindamiesi į problemą,
supratome, kad neužtenka tiesiog imti ir adaptuoti ar neadaptuoti Lietuvoje populiarią „4-1“ metodiką ar objektų
klasifikaciją. Pradėjome suprasti, kad mūsų, Lietuvos psichologų, požiūris į mąstymo sutrikimų vertinimą gana stipriai
skiriasi nuo Vakarų šalių požiūrio. Kaip ir Lietuvoje, vakarų šalių psichologai atlieka tas pačias klinikinio vertinimo
užduotis: jie vertina kognityvines funkcijas ir gebėjimus, tiria asmenybę, įvertina sutrikimo sunkumo laipsnį, tam
neretai naudodami labai panašias metodikas, kaip ir mes Lietuvoje. Bet sunkiai sekėsi aptikti, kokios konkrečios
metodikos taikomos mąstymo tyrimams (apskritai mažai kalbama apie tokią klinikinio vertinimo užduotį). Užsienio
šalyse mąstymo sutrikimai dažnai vertinami naudojant struktūruotus interviu, šizofrenijos simptomų įvertinimui skirtus
klausimynus, analizuojant TAT ar Roršacho rezultatus pagal standartizuotas skaičiavimo procedūras. Ką tai reiškia – ar
mes darome tyrimus blogai ir reikia tuoj pat viską keisti? Greičiausiai ne. Pirmiausiai tai gali reikšti tai, kad mūsų
istorinė patirtis yra kitokia, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje mes turėtume susipažinti su kitomis galimybėmis ir surasti
mums labiausiai tinkamus vertinimo būdus bei požiūrius. Supratome, kad būtinos išsamios diskusijos apie tai, kaip
ateityje daryti mąstymo tyrimus, ir apskritai koks galėtų būti klinikinio psichologinio vertinimo vaidmuo Lietuvos
psichiatrijoje. Tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, paskatinusių pradėti šios konferencijos organizavimą.
Pabaigai trumpai paliesime dar vieną problemą, kurios sprendimas gali būti ilgas ir sudėtingas. Kokia apskritai
klinikinio psichologo padėtis Lietuvos sveikatos sistemoje? Bandydami ją suprasti, pradėkim nuo amžino metodikų
klausimo: kodėl Lietuvoje per 20 metų neatsirado nė vieno diagnostinio struktūruoto interviu (išskyrus nesenai
pasirodžiusį vaikams skirtą DAWBA)? Greta akivaizdžių priežasčių, susijusių su finansais, laiku, žmogiškais resursais
galbūt galima įžvelgti ir kai kurias kitas priežastis. Struktūruoti interviu pradėti kurti remiantis DSM bei TLK
klasifikacijomis. Jungtinėse Amerikos valstijose klinikiniai psichologai diagnozuoja psichikos sutrikimus su visomis iš
to kylančiomis pasekmėmis. Vis labiau tokia tendencija pastebima ir Europos šalyse. Struktūruoti interviu ir
standartizuoti klausimynai padeda psichologams patikimai ir validžiai nustatyti diagnozę ir atlikti diferencinę
diagnostiką. Ar Lietuvoje klinikiniai psichologai galėtų diagnozuoti?.. Tokios galimybės svarstymas būtų susijęs su
begale sudėtingų klausimų. Pirmas ir bene svarbiausias klausimas kyla apie klinikini ų psichologų rengimo sistemą: ji
turėtų ne tik suteikti specifines žinias, bet ir užtikrinti pakankamai ilgą profesinę praktiką su profesine priežiūra. Antra,
tam turi būti parengta psichologų licenzijavimo sistema, trečia, sukurta psichologų kvalifikacijos kėlimo sistema,
9
ketvirta, turi didėti finansavimas psichologinio klinikinio vertinimo, psichologinio konsultavimo ir psichoterapinėms
paslaugoms. Penkta, būtina ieškoti naujų klinikinio psichologinio vertinimo gairių, šešta, išspręsti apskritai neaiškią
klinikini ų psichologų sveikatos apsaugos sistemoje padėtį. Kokį vaidmenį klinikinis psichologas šiandien atlieka
sveikatos sistemoje? Ar jis yra tik eilinis darbuotojas, darantis formalius įrašus ligos istorijose, o jo išvados neretai net
neskaitomos paskęsta stalčiuose? Ar vis tik jis yra svarbus gydymo komandos narys, kuris remdamasis savo
specifinėmis žiniomis ir priemonėmis gali patikimai ir validžiai diagnozuoti, atskleisti unikalų individo pasaulį ir
adaptacijos galimybes, teikti reikalingą psichologinę pagalbą? Galima sakyti, kad šiuo metu Lietuvoje klinikinio
psichologo galimybės atliekant klinikinį vertinimą yra nepelnytai nevertinamos ir neišnaudojamos. Norisi palinkėti, kad
šiandien konferencijoje mes turėtume galimybę apie šiuos sudėtingus klausimus pradėti kalbėtis ne tik tarpusavyje, bet
ir su kitais specialistais.
LITERATŪRA
Darby D., Walsh K. Walsh‘s Neuropsychology: A Clinical Approach. Edinburg: Elsevier: Churchill Livingstone, 2005.
Clinical Neuropsychology: a Pocket Handbook for Assessment. Ed. Nussbaum P. D., Robins D. L. Washington: American
Psychological Association, 2006.
Gailienė D. Klinikinė psichologija Lietuvoje // Psichologija. Mokslo darbai. 1997, t.17(2), p. 5-25.
Groth-Marnat G. Handbook of Psychological Assessment. Hoboken: John Wiley, 2003.
Gudaitė G. Klinikinis psichologinis vertinimas: užduotys ir taikymo principai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
Hunsley J., Mash E. J. Developing criteria for evidence-based assessment: an introduction to assessments that work // A Guide to
Assessments that Work. Ed. Hunsley J., Mash E. J. New York; Oxford: Oxford University Press, 2008. P. 3-12.
Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė: 1903-2003. Vilnius, Presvika, 2003.
Smith S. R., Little J. A., Nowinski L. A., Walker S. J. The Comprehensive Psychological Assessment // Handbook of Clinical Rating
Scales and Assessment in Psychiatry and Mental Health. Ed. Baer M., Blais A. New York: Humana Press, 2010. P. 287-301.
ASMENYBĖS VERTINIMO AKTUALIJOS KLINIKINIO PSICHOLOGO PRAKTI KOJE
Andžela Rybakovienė
Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės
Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja,
Psichologė – psichoterapeutė
Rasa Pilipauskienė
Ramunė Bernotaitė
Raimonda Norvaišienė
Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės
Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus medicinos psichologės
Klinikinis asmenybės vertinimas - tai procesas integruojantis psichologinius testus, klinikinius interviu, stebėjimą,
gyvenimo istorijos medžiagą ir visus kitus įmanomus papildomus šaltinius (prof.habil.dr. G.Gudaitė, 2007) .
Asmenybės klinikinio vertinimo tikslai :
• Diferencinė diagnostika. Svarbu įvertinti asmenybės struktūroje dominuojančius bruožus.
10
• Gydymo veiksmingumo vertinimas. Svarbu įvertinant būsenos pokyčių dinamiką ir parenkant tinkamą
gydymo ir reabilitacijos strategiją.
Asmenybės tyrimo etapai Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninėje
• Asmenybės klinikiniam vertinimui pacientą nukreipia gydytojas – psichiatras.
• Medicinos psichologas skiria priėmimo laiką konsultacijai.
• Per konsultaciją yra svarbu užmegzti kontaktą, įvertinti paciento būseną, surinkti psichologinę anamnezę,
numatyti tinkančias psichodiagnostines metodikas.
• Tyrimo atlikimas.
• Psichologinio įvertinimo duomenų analizė ir išvados rašymas.
• Grįžtamasis ryšys gydytojui-psichiatrui ir pacientui.
Asmenybės klinikinio vertinimo metodikos
Standartizuotos:
-MMPI (Minnesota Multiphasic Personality Inventory) metodika
-Depresiškumo ir nerimo įvertinimui naudojamos Hamilton′o ir Beck′o skalės
Projekcinės:
-HTP testas (Namo, medžio, žmogaus piešinys)
-D.H. Roršacho (Rorschach) testas
-Nebaigtų sakinių testas
-Piktogramų metodika
Asmenybės klinikinio vertinimo Šiauli ų ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninėje statistinė apžvalga 2007-2010
37%
28%
14%
10%11%
Asmenyb ės vertinimas
Mąstymo ypatum ų vertinimas
Kognityvini ų funkcij ųvertinimas
Intelektini ų gebė jim ų
vertinimas
Protin ės būklės mini tyrimas
0
50
100
150
200
250
300
Paslaug ų kiekis
2007 2008 2009 2010
Metai
Asmenyb ės vertinimas
Mąstymo ypatum ų vertinimas
Kognityvini ų funkcij ų vertinimas
Inte lektini ų gebė jim ų vertinimas
Protin ės būklės mini tyrimas
11
Asmenybės klinikinio vertinimo problematika
• Adaptuotų kiekybinio vertinimo priemonių trūkumas.
• Asmenybės vertinimas projekcinėmis metodikomis sąlygoja didesnę vertintojo įtaką ir atsakomybę, bei įtakoja
tyrimo išvadų subjektyvumą.
• Psichiatrinio ir psichologinio požiūrio suderinamumo stoka.
• Nėra reglamentuotos klinikinio psichologo normos ir darbo apimtys
KOGNITYVINI Ų FUNKCIJŲ VERTINIMO AKTUALIJOS KLINIKINIO PSICHOLOGO PRAKTIK OJE
Stanislava Gailiūnaitė
Klaipėdos universiteto lektorė, Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo
ir Klaipėdos psichikos sveikatos centro medicinos psichologė
Darbo patirtis leidžia betarpiškai stebėti ir jausti pokyčius vykstančius klinikinio psichologo veiklos erdvėje.
Būtų galima daug kuo pasidžiaugti, bet šiandienos tikslas – esamų problemų aptarimas.
Drįstu teigti, kad dabartinė klinikinio psichologo, dirbančio įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose, situacija
tikrai komplikuota, reikalaujanti analizės ir intervencijos. Klinikiniai psichologai yra marginalinėje pozicijoje: neturi jų
veiklą koordinuojančio ir atstovaujančio centro; yra betarpiškai priklausomi nuo įstaigos, kurioje dirba pagrįstų ar
nepagrįstų reikalavimų; turi vykdyti tam tikrą profesinę veiklą, kurios turinį be jų pačių dalyvavimo numatė ir įteisino
atskiros žinybos ( SAM, SADM ); laikytis jų veiklą vertinančios psichologų sąjungos pozicijos. Abipusio
nesusikalbėjimo, nesupratimo, interesų priešpriešos čia tikrai esama, o realistiško situacijos suvokimo-vertinimo,
tarpusavio pagalbos, geros valios, bendrų profesinių siekių ir pastangų, nukreiptų į darbo prasmingumo ir efektyvumo
didinimą, stokojama. Konferencijos rengėjų sudėtis džiugina, suteikia vilčių, kad norima susiderinti vidines, nuo mūsų,
specialistų priklausančias pozicijas. Bet, manau, tai būtų tik pirmas žingsnis, - siekdami pozityvių pokyčių, be
nuolatinio, aktyvaus bendradarbiavimo su žinybomis, reglamentuojančiomis klinikinio psichologo veiklą, neapsieisime.
Pasisakymo objektas - aptarti kognityvinių funkcijų vertinimas, bet fokusuoti dėmesį tik į šią temą, atsiribojant nuo
bendrų klinikinio psichologo darbo aktualijų, sudėtinga, o gal ir netikslinga. Manyčiau, kad, lyginant su intensyviai
kintančiais (emocinės būsenos, asmenybės reakcijos, nuostatos ir pan.) parametrais, kognityvinių procesų vertinimo
situacija yra palankesnė. Tačiau probleminių klausimų pakanka. Nepretenduodama į išsamią analizę, kai kuriuos,
orientuodamasi į aktualias temas, pabandysiu išsakyti.
Psichologinių metodikų (inventarijaus), jų legalumo, vartojimo ir kiti klausimai
Pradėsiu nuo psichologų sąjungos svetainėje pateikto klausimo ir atsakymo į jį. Cituoju: klausimas – „Kokiomis
metodikomis galima įvertinti atmintį ir dėmesį?“, atsakymas – „Atminčiai ir dėmesiui įvertinti būtinos standartizuotos
psichologinio įvertinimo metodikos, kurių šiuo metu Lietuvoje nėra.“ Perskaičius tokį atsakymą kyla daug minčių:
Lietuvoje šiuo metu nėra – tai reikštų, kad buvo ar bus tik šiuo metu nėra?, ar kad kažkur kitur yra tik pas mus nėra?, ar
kad nėra standartizuotų, o tokios būtinos?, jei nėra, tai su kokiom priemonėm dirba klinikiniai psichologai?, tuomet kiek
12
jų veikla teisėta ir kam vis didesnėm apimtim specialistus tokiai veiklai ( neturinčiai „darbo įrankių“ ) ruošia mūsų
universitetai? ir kt.
Manau, jog teigti, kad Lietuvoje nėra metodikų atminčiai, dėmesiui, mąstymui (ir ne tik) įvertinti yra netikslu ir
netoliaregiška. Susidariusioje situacijoje, adekvatesnis būtų klausimas – ar tos metodikos, kurios paplitusios Lietuvos
psichologų praktikų veikloje, yra legalios, tinkamos (stimulinės medžiagos, kitų parametrų. prasme ), teisingai
vartojamos.
Legalumas. Atminties, dėmesio, mąstymo procesų vidiniai mechanizmai turi savo dėsningumus, kurie, skirtingai
nei jų turinys, nėra taip reikšmingai priklausomi nuo socialinio-kultūrinio-istorinio konteksto. Dėsningumai patvirtinti
eksperimentinės psichologijos duomenimis, surinktais įvairių populiacijų pagrindu. Rezultatų analizė ir vertinimas
vyksta orientuojantis į dėsningumus, o ne į populiacijai sudarytus standartus. Kadangi atminties procesų įvertinimui
poreikis įvairus ir dažnas, paprastai standartizuotų, (įprastine to žodžio prasme) metodikų kuriama nedaug. Metodikų
sudarymo esminiai principai nuo G.Ebinhauzo laikų mažai kito, yra metodikų variantai, kurias profesionalus
psichologas ar jų grupė (atsižvelgdamas į visus tos metodikos sudarymui keliamus reikalavimus) gali paruošti
savarankiškai.
Lietuvos klinikiniai psichologai atminties tyrimams dažniausiai vartoja Jacobs ir 10 žodžių įsiminimo metodikas.
Jacobs metodika įeina ir į WISC, WAIS sudėtį, todėl, manau, nereikalauja nei atskiro legalumo, nei tinkamumo
įrodymų. Kita metodika – 10 žodžių įsiminimo užduotis (neatsekiau jos sukūrimo pradininko) pagrįsta visiems žinomais
įsiminimo proceso tyrimo principais. Lietuviškas šios metodikos variantas, beje, taip pat E.Krepelino, Bourdono-
Anfimovo lentelės, WAIS, MMPI ir kiti testai buvo parengti jau tuo metu, kai gydymo įstaigose atsirado pirmieji
klinikinio (medicinos) psichologo etatai. Ar šios tyrimo metodikos gautos legaliai, ar tinkamai atliktas jų adaptavimas,
jei tik norime, dar turime ko pasiklausti.
Dėmesio procesų vertinimui taikomos įvairios užduotys, neretai įtrauktos į kompleksinių tyrimų sudėtį.
Tiesiogiai dėmesio procesams vertinti, kaip rodo praktika, efektyvi metodika yra Šultės dėmesio lentelės ir
F.D.Gorbovo (1959,1964) pasiūlyta jų modifikacija. Pastarųjų aprašymai, su pateikiama stimuline medžiaga,
reikalavimais, normatyvais yra aptinkami psichologinėje literatūroje. Ar legalus jų naudojimas Lietuvoje? Nežinau, ar
Šultės lentelių naudojimo teisės reglamentuotos, o F.G.Gorbovo modifikuota lentelė pas mus įgyta tuo metu, kai buvom
inkorporuoti į SSSR sudėtį, nuosavybės-legalumo klausimo nebuvo. Tai ar dabar jis atsirado?
Analogiškas legalumo klausimas būtų ir mąstymo metodikoms. Kaip rodo patirtis piktogramų, 4 – 1, objektų
klasifikacijos metodikos gali užtikrinti įvairiapusį mąstymo procesų įvertinimą. Šių metodikų autoriai – L.Vygotskis,
A.Lurija. Šios metodikos SSSR laikotarpiu buvo plačiai taikytos ir prieinamos, buvo laikas, kai mes irgi buvom SSSR
psichologų draugijos nariai, jas gavom, įsisavinom. Jas sukūrė profesionalai, jų autoriai ir jos pripažįstami ir vertinami
pasaulyje.
Tai legaliai ar nelegaliai vartojame minėtas metodikas? Manau, tai imanoma išspręsti patikslinus šiuos
klausimus ir priėmus atitinkamas nutartis.
Atskiras klausimas - ar turimų metodikų, skirtų kognityvinėms funkcijoms vertinti, pakanka? Praktikoje jų
vartojama daugiau nei tos, kurias anksčiau minėjau. Verta išsiaiškinti kiek, kokių turime, kokių dar reikėtų. Gerai būtų
turėti metodikų specifinėms tiriamųjų grupėms – pvz., aklieji, kurtieji ir pan. Metodikų, sudarytų iš įvairių užduočių
komplektus, skirtus neurologinių ir gerontologinių pacientų kognityvinių funkcijų įvertinimui, susitelkę galėtume
paruošti ir net standartizuoti savo jėgomis. Adaptuojant iš kitur gautas metodikas kiekvienu atveju labai reikėtų
pasvarstyti, ar pasirinktosios praktiškai naudingos ir adekvačios mūsų (sveikatos paslaugų sistemos specifika, sutrikimų
vertinimų poreikis ir kriterijai, psichologui deleguojami uždaviniai ir kt.) situacijai. Be to, vertingomis praktikai
metodikomis nesišvaistoma, o lengviausiai dalijamasi kliento saviataskaita grindžiamomis ar labai bendriems
13
klausimams skirtomis .priemonėmis. Patikrinti jų patikimumo, validumo, praktinio naudingumo lygmenį, ypač
adaptuojant naujam sociokultūriniam kontekstui, nėra lengva.
Tinkamumas. Jau aptarėme, kad pagal galimybę atskleisti tiriamą reiškinį, minėtos metodikos tinkamos. Kitas
klausimas – šių metodikų stimulinė medžiaga. Kiek susidūriau su tuo kokią stimulinę medžiagą naudoja atskiri
specialistai, tai taisytinų dalykų būtų daug, nes yra neatsakingo naudojimo, ar netinkamumo dėl profesinio išmanymo-
supratingumo stokos. Vienareikšmiškai sakau: reikia kai kurių metodikų stimulinės medžiagos unifikavimo. Tarkim:
Šultės lentelės turi reikalavimus lentelės dydžiui ir jos struktūrai, skaičių išmatavimams ir grafiniam vaizdui. Esu
mačiusi visokių savadarbių lentelių – ant įvairios faktūros ir dydžio popieriaus lapų, bet kaip (ranka , nevienodo šrifto ir
kt.) pateiktų skaičių. Buvo laikas, kai dėl menkų techninių galimybių kokybiškos stimulinės medžiagos paruošimas ar
atnaujinimas buvo keblus.Dabartinės poligrafijos galimybės kliūtis naikina. Reikėtų pagalvoti ne tik apie minėtas
lenteles, bet ir apie 4 – 1, objektų klasifikacijas – jų stimulinėje medžiagoje yra morališkai pasenusių elementų. Bet kas
tuo užsiims, kokiomis lėšomis?
Teisingas vartojimas. Metodikos galimybių, vartojimo reikalavimų apimties išpildymas svarbus surinktų
duomenų pilnavertiškumui, kokybei. Reikia pripažinti, kad taisytino šioje srityje aptiktume daug. Dėl įvairių priežąsčių
atskiri specialistai tyrimų duomenis fiksuoja ar nefiskuoja, pasirenka ką fiksuoti savo nuožiūra arba atlieka tyrimą
naudodami tam tikrą metodiką pilnai ar tik iš dalies. Labai neramina ir glumina tai, kad yra atvejų, kada rašoma, jog
tyrimas atliktas, pateikiami konkretūs įverčiai, bet tyrimo iš tiesų nebuvo, pasitenkinta trumpu pokalbiu. Šios problemos
sprendimą siečiau su numatomu licencijavimu, psichologo veiklos įstatymu. Bet iki jų įsigaliojimo vertėtų pradėti nuo
paprastesnio, bet būtino. Turiu galvoje atskirų tyrimo metodikų protokolų (su duomenų fiksavimą, skaičiavimą,
duomenų, interpretavimą atitinkančiais skirsniais) paruošimą ir privalomą įdiegimą.
Jeigu kalbėtume apie pilnavertį metodikų įteisinimą, naudojimą, tai, be minėtų dalykų, būtų tikslinga kiekvienai
metodikai paruošti aprašą-vadovą, kuriame pateikiama visa šios metodikos vartojimui reikalinga informacija.
Akademinė bendruomenė, atskiri klinikiniai psichologai yra sukaupę daug teorinės ir praktinės medžiagos, kurios
surinkimas į vieną, susisteminimas, sutvarkymas ir pateikimas įmanomas, jei užsiangažuosime bendriems, o ne
personaliems profesiniams interesams.
Dar vienas rūpimas dalykas. Kaip tvarkomasi su tyrimų medžiaga? Kaip reikėtų tai daryti? Juk psichologinio
įvertinimo protokolai yra dokumentas, klinikinio psichologo darbe turintis analogų su paciento ligos istorija, sveikatos
kortele. Ar turime poziciją šiuo klausimu? Kol kas, manau, atskiros įstaigos, specialistai tvarkosi savo nuožiūra. Turėti
duomenų bazę-archyvą tikrai yra gerai. Tai patyrėme Klaipėdos psichiatrijos ligoninės (čia kartu buvo ir ambulatorinės
pagalbos grandis) psichologų grupė – susikūrėme archyvavimo sistemą, kaupėm duomenis. Labai praversdavo
pakartotinių konsultacijų metu, sutrikimų dinamikai vertinti. Mūsų profesinei patirčiai taip pat – turėjom galimybę
retrospektyviai vertinti savo tyrimus, pateiktas įžvalgas (kiek jos pasiteisino, kur klydom), stebėti konkrečių tyrimo
metodikų empirinį validumą. Deja, su reorganizavimu ir kitais pasikeitimais archyvavimas sutriko. Be to, tie patys
klientai tuo pačiu metu lankosi skirtingose įstaigose,.tyrinėjami, sakyčiau per dažnai ir neretai be jokios būtinybės, -
atsiranda ne tik duomenų sisteminimo iššūkiai, bet ir papildomas jų ne/patikimumo veiksnys.
Gaunami užsakymai psichologiniam įvertinimui, problemos pateikimas, tyrimų strategijos ir priemonių pasirinkimas
Klinikinis vertinimas priklauso nuo užsakymo. Žinome, kad turėtų būti pateikiama problema, o psichologo
kompetencija ją analizuoti, rinktis tyrimo strategiją, metodikas. Ilgą laiką taip ir buvo. Pastaruoju metu užsakymas
psichologui vis dažniau pateikiamas nurodant kokį tyrimą, ar net kokią konkrečią metodiką tyrimui turi taikyti
psichologas. Iš bendradarbiavimo santykio vertinant paciento ypatumus, kuomet esminis konsultavimo tikslas
psichologinės išvados/diagnozės (etiologinės , tipologinės) pateikimas, pereinama į instrumentinių (konkretaus,
14
izoliuoto tyrimo atlikimas ir gautų duomenų konstatavimas) paslaugų poreikį. Nenagrinėsime galimų šio reiškinio
priežasčių. Bet ar tai atitinka klinikinio vertinimo esmę, ar tenkina klinikinius psichologus? Galima nesigilinant vykdyti
užsakymą, bet kas atsakys už tai, jei užsakymas buvo klaidingas ar netikslus ir dėl to gauti tyrimo rezultatai
nepasitarnavo ar net buvo žalingi klientui? Ar tokia užsakymų tendencija taps motyvuota ir įteisinta norma ar yra
keistina? Svarbus klausimas, nes pateikiama daug nemotyvuotų užsakymų, o į bandymą išsiaiškinti nukreipimo
konsultacijai tikslingumą, užsakymo pagrįstumą neretas argumentas yra „ mums taip patogiau“ ar „privalote taip
daryti“. Bendrų nuostatų ar reglamentų nėra, psichologai paliekami šią situaciją spręsti kaip kas išmano, pasirinkdami
poziciją būti ar nebūti „geru (t.y., be išlygų vykdyti užsakymus) psichologu“.
Manau, kad tik retais atvejais tokie užsakymai yra pateisinami: tarkim, lokalizuotai tirti atskirus kognityvinius
procesus (pvz.: atmintį, dėmesį) tikslinga tik pakartotinai, vertinant jų pokyčių dinamiką, tuomet kai anksčiau yra
atliktas įvairiapusis-diferencinis jų ištyrimas, nustatytas aiškus priežastingumas. Kitais atvejais, tokių lokalizuotų tyrimų
rezultatas gali būti klaidinantis. Pilnavertis kognityvinių procesų įvertinimas įmanomas tik siejant juos su asmenybe ir
kitais svarbiais parametrais (į tyrimų sudėtį atitinkamai įtraukiant papildomas metodikas), visame psichinės veiklos
kontekste. Tai būtina, kad galėtume nustatyti pokyčių priežastis (tarkim, ar fiksuojami atminties pokyčiai yra organinių
CNS sutrikimų, depresijos, mąstymo ar motyvacijos procesų sutrikimų pasekmė, arba stebimi mąstymo pokyčiai
reprezentuoja ribotas intelektines galimybes ar yra jų regreso požymis ir pan.), keitimo(si) galimybę ir sąlygas.
Kita vertus, atliekamo klinikinio psichologinio vertinimo sekmė priklauso nuo paties psichologo gebėjimų: tinkamai
išsiaiškinti gautą užsakymą; patikslinti problemą tikslingai naudojant klinikinį metodą; kelti ir tikrinti hipotezes;
įvertinti kliento motyvaciją ir pajėgumą atlikti tam tikro sudėtingumo bei trukmės užduotis; išmanyti metodikų
galimybes ir adekvačiai pasirinkti jas konkretaus įvertinimo atlikimui. Atrodo, kad tai senos žinomos tiesos, bet, deja,
praktinėje veikloje jų nepaisymo, klaidų neišvengiama. Pvz.: kaip suvokti metodikos pasirinkimo motyvus, skaitant
tyrimo, atlikto taikant MMPI didįjį variantą, psichologinę išvadą (kurioje dominuoja tiriamosios elgesio ir tyrimo
sunkumų aprašymas, o už jo kyšo duomenų nepatikimumą rodantys išsisakymai), kai aišku, jog buvo testuojama
žymaus (tarp lengvo ir vidutinio) protinio atsilikimo diagnozę turinti klientė. Reiškia, dar yra ko mokytis.
Įstatymiškai priimtų normatyvų klinikiniam psichologiniam vertinimui pagrįstumas-tikslingumas
Nemažą klinikinio psichologo veiklos dalį sudaro įvertinimai, skirti asmens nedarbingumo laipsniui nustatymui
ar kitų ekspertinės pakraipos užsakymų vykdymui. Yra abejonių kai kurių su psichologo veikla susijusių normatyvų .
Pavyzdžiui, vertinant darbingumo praradimą, atsiradusį dėl organinių CNS pakitimų ir jų pasekmės – kognityvinių
procesų sutrikimų, nedarbingumo kriterijumi imamas ir intelektinių galimybių lygmuo, prašant skaitinių IQ įverčių.
Žinome, kad kognityvinių procesų sutrikimai keičia turimų galimybių struktūrą ir jų realizavimo galimybes, bet bendri
IQ įverčiai gali likti reikšmingai nepakitę.(išimtis būtų didžioji dalis demencijų). Intelektinių galimybių funkcionavimo
sutapatinimas su intelekto koeficiento reikšmėmis tokiais atvejais nepagrįstas Jei esant organinei CNS patologijai
psichologiniai kognityvinių funkcijų įvertinimai rodo žymius pakitimus, trikdančius darbinę ir socialinę adaptaciją, o IQ
tyrimai - pakankamą galimybių lygmenį, psichologo išvados tuomet susilaukia nepagrįstos kritikos, kaip žalingos
pacientui, kaip kliūtis nedarbingumo lygiui nustatyti (nes atskaitos tašku imamas IQ įvertis), reikalaujama jų keitimo ir
pan. Ši ir panašios kitos situacijos prašosi išsiaiškinimo.
Abejotinas ir kai kurių metodikų, patvirtintų kaip būtinų tam tikruose vertinimuose, pagrįstumas. Susiklostė tokia
situacija, kad, kol mes svarstome, ar yra Lietuvoje tinkamų psichologiniam įvertinimui metodikų, kiti asmenys
(gydytojai, farmacinių firmų atstovai) teikia ir įteisina psichologines metodikas, kurių pagrįstumu, patikimumu,
platinimo reglamentu niekas nesidomi ir kurias, be skrupulų, savo darbe vartoja gydytojai, slaugytojai ar kiti sveikatos
priežiūros darbuotojai. Gal tai pavieniai atvejai, bet yra ir taip, kad pvz.: kai neurologiniam ištyrimui pacientas
15
siunčiamas pridedant psichologo išvadą apie kognityvinių procesų pokyčius, esančius prielaida objektyvių CNS procesų
įvertinimų atlikimui, neurologas atlieka vertinimą MMSE metodu ir pareiškia, kad pagal jo (neurologo) tyrimą
psichologo išvada nepagrįsta, neurologiniai tyrimai netikslingi. Ar naudingas dėl plačiai paskleistų tam tikrų
psichologinio įvertinimo metodikų atsirandantis profesinių kompetencijų ribų susimaišymas?
Santykių su užsakovais pokyčiai nedėkingi, klinikinis psichologas perdėm nušalinamas nuo dalyvavimo sprendimų,
susijusių su jo veikla, priėmime. Kai kurių medicininių intervencijų indikacijos reglamentuojamos ir psichologinių
parametrų įverčiais. Dalis nukreipimų psichologiniam įvertinimui susiję su lūkesčiais, kad psichologo išvada bus
palanki norimų intervencijų (pvz., tam tikrų medikamentų skyrimas) pagrįstumo patvirtinimui. Jei taip neatsitinka,
psichologiniai įvertinimai gal būti traktuojami kaip niekiniai ar formali būtinybė Verta pamąstyti kas vyksta. Taip turi
būti, ar kažką pražiopsojom?.
Dar viena tema – psichologinio įvertinimo dažnumas: kai kurie reglamentai įpareigoja atlikti kognityvinių
procesų įvertinimą kas 1-2 metus ar net dažniau. Atsiranda išmokimo efektas, dėl įgūdžių atlikti tam tikras užduotis
susidarymo, užduoties atlikimo esmės išankstinio žinojimo ir pan. Tokių pakartotinų vertinimų tikslingumas, gautų
duomenų informuotumas abejotini. Tikiuosi, šiuo klausimu bus diskutuojama grupėse.
Gautų įvertinimo duomenų interpretavimo ir pateikiamų apibendrinimų (psichologinės išvados) kokybė,
klinikinio psichologo profesinė kvalifikacija
Esama psichologinių išvadų, kuriose, net atlikus kompleksinius įvertinimus, apsiribojama tik surinktų duomenų
aprašymu-konstatavimu. Bet ar gauti psichologinio įvertinimo duomenys, patys savaime, be išsamios analizės ir
apibendrinimo, yra vertingi? Ar esam pasirengę-pajėgūs profesionaliai juos interpretuoti? Tikriausiai vienais atvejais
tikrai ne, nes yra dirbančių klinikiniais psichologais asmenų, kurie baigę tik nuotolines psichologijos bakalauro studijas,
ar net neturi bazinio psichologo išsimokslinimo. Kas sužiūrės, kiek, kur, kokių specialistų klinikinio psichologo
pareigose dirba įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose? Kam to reikia ir kam tai rūpi/turi rūpėti? O juk nepakankamos
kvalifikacijos darbuotojas be viso kito labiau pažeidžiamas, lengviau juo manipuliuoti.
Sunkumų patiria ir turintys pakankamą profesinį pasirengimą. Nors diferencinės diagnostikos užsakymų mažėja, bet,
kaip anksčiau minėjau, psichologo išvadoje turėtų atsispindėti ne tik nagrinėjamo reiškinio būklė, bet taip pat jos
galimos priežastys, vieta ir reikšmė pilname, dinamiškame asmenybės paveiksle. Viena, tam reikia gebėti atlikti
kompleksinį tyrimą, turėti sisteminės analizės įgūdžius - pilnaverčiai interpretuoti atskiro tyimo duomenis, susieti juos
su kitų tyrimų duomenimis. Antra, svarbus gautų įverčių reikšmių sąsąjų su galimais psichinės ar somatinės sveikatos
sutrikimais nustatymas . Reikia išmanyti, kokie kognityvinių procesų ar kitų matuojamų parametrų pokyčiai ir raiška
būdingi esant vienam ar kitam sutrikimui ir atvirkščiai – turint pokyčių vaizdą, gebėti susieti su tuo, kokį sutrikimą jie
labiausiai reprezentuoja. Manau, kad šių sąsajų išmanymo klinikiniai psichologai mažai gali tikėtis pasisemti iš šalies.
Negalėčiau vertinti, ar pakankamai žinių šiais klausimais jie įgyja klinikinio psichologo magistro studijose, bet
kvalifikacijos kėlimo programose tą vargu ar aptiksime. Dauguma kursų, organizuojamų SAM sistemoje, yra bendro
pobūdžio, skirti įvairiems specialistams vienu metu ir klinikiniam psichologui menkai naudingi. Kvalifikacinių taškų
rinkimo iš dalyvavimo konferencijose efektyvumas abejotinas. Reikėtų pasvarstyti, gal būtų vertingi dalinimosi praktine
patirtimi seminarai, įjungiant ir teorinę įvairių analizę. Tai galėtų būti klinikinio vertinimo atvejo pristatymai-aptarimai;
darbui su tam tikra konkrečia metodika skirti seminarai; atskiro sutrikimo raiškos, įvertinimo galimybių analizė;
naujausių mokslinių tyrimų rezultatų pristatymas ir kt.
Kadangi psichologinio įvertinimo procese svarbus subjektyvus tyrėjo veiksnys, aktualūs psichologo etikos,
asmeninės atsakomybės, asmenybės ypatumų ir panašūs klausimai. Psichologiniame vertinime svarbūs ne tik gauti
tyrimų rezultatai, bet ir stebėjimo duomenys, informacija, gauta pokalbio metu. Ar pakankamai išnaudojame galimybes
16
įvertinti įvairius tiriamojo parametrus (emocinė ar psichinė būsena, reikšmingi-nereikšmingi stimulai, asmenybės-
elgesio ypatumai ir kt.), ar mokame tai daryti? Drįstu manyti, kad įsižiūrėjimo, įsiklausymo į klientą įgūdžių galėtume
įgyti ir daugiau, plėsti kryptingo-tikslingo stebėjimo įgūdžius - taip pat. Iš kitos pusės – mokytis įvertinti informacijos,
kurią gauname iš kliento patikimumą. Klientas gali pateikti apie save netikslią informaciją dėl introspekcijos ar
savižinos stokos, savigynos mechanizmų poveikyje bei sąmoningų tikslų. Susiduriame ir su nenuoširdžiu (agravacija,
simuliacija ar pan.) užduočių atlikimu, duomenų iškraipymu. Vertinant kognityvinius procesus neretai šie veiksniai
aktualūs. Atitinkamų klinikinio psichologo savybių ir įgūdžių (išsi)ugdymas – svarbus sudedamasis psichologinio
vertinimo veiksnys.
Keletas apibendrinančių tezių:
• Tinkamų kognityvinių funkcijų įvertinimui metodikų turime, bet reikia išspręsti jų legalumo, stimulinės medžiagos
unifikavimo, tyrimo protokolų, aprašų sudarymo, tinkamo vartojimo užtikrinimo klausimus.
• Susitelkę pajėgtume paruošti, standartizuoti tyrimo priemonių komplektus, skirtus neurologinių ir gerontologinių
klientų kognityvinėms funkcijoms vertinti.
• Kai kurie žinybų nutarimai priimti nedalyvaujant specialistams-ekspertams, neatitinka psichologinio įvertinimo
tikslingumo, prasmingumo, teisingo duomenų interpretavimo kriterijų ir reikalauja peržiūros.
• Aktualus užsakymų, pateikiamų klinikiniam įvertinimui, pobūdžio klausimas. Reikalinga šios problemos analizė ir
bendros pozicijos priėmimas.
• Kognityvinių procesų vertinimas, gautų duomenų analizė-interpretavimas daugeliu atvejų turėtų būti sisteminiais.
• Klinikinio psichologo veikloje aktualus tyrimų rezultatuose fiksuojamų pokyčių ir sveikatos sutrikimų sąsajų
išmanymas. Yra atitinkamų kvalifikacijos kėlimo galimybių sudarymo poreikis.
• Tam tikrų klinikinio psichologo savybių ir profesinių įgūdžių (susi)formavimas svarbus įvairių reikalavimų
klinikiniam vertinimui suderinimui, atsakomybei už savo veiklai.
• Klinikini ų psichologų veiklos problemų sprendimui, tarpusavio bendradarbiavimo su akademine bendruomene,
atitinkamomis žinybomis palaikymui pravartu turėti koordinacinį centrą.
KAIP ATPAŽINTI GER Ą TESTĄ?
Doc. dr. Gražina Gintilienė
Vilniaus universiteto docentė,
LPS psichologinio įvertinimo komiteto narė
Testas – objektyvus ir standartizuotas individo elgesio modelio matavimas (Anastasi A, Urbina S,1997)
• Standartizuota procedūra – vienodai testas pateikiamas visiems tiriamiesiems;
• Elgesio modelis – toks, kuris leistų daryti išvadas apie visą sritį, kurią atitinka matuojamas elgesys;
• Normos – testo rezultatų suvestinė, gauta ištyrus reprezentacinę imtį ir padedanti numatyti tiriamojo elgesį.
• Objektyvumas patvirtinamas testo patikimumu ir validumu.
Iš Tarptautinio testų naudojimo reglamento ( TTK, 2000)
“Sąvokos testas ir testavimas turi būti interpretuojamos plačiąja prasme.”
17
“ Nėra svarbu, ar įvertinimo procedūra pavadinta testu. Šis reglamentas gali būti taikomas daugeliui įvertinimo
instrumentų, nepavadintų testais, ar siekiančių išvengti įvardijimo testas. .... “
“Testavimas apima įvairias procedūras, naudojamas atliekant psichologinį, profesinį ir pedagoginį įvertinimą”
Taigi, testavimo reikalavimai vienodai taikomi:
• Intelekto testams;
• Neuropsichologiniams instrumentams;
• Asmenybės klausimynams;
• Elgesio skalėms/aprašams;
• Projekciniams testams;
• ir kitiems instrumentams, kai įvertinant... ”Apimamos ir procedūros, pasibaigiančios kokybine žmonių
klasifikacija ar rangavimu “ (TTK, 2000)
Atpažinti “gerą” testą svarbu, kai:
• pasirenkamas instrumentas individualiam psichologiniam įvertinimui (klinikiniam vertinimui);
• atrenkamas testas adaptavimui ir/ar standartizavimui;
• testas peržiūrimas ekspertų, siekiant jį registruoti;
• priimamas sprendimas dėl jo įtraukimo į atitinkamus dokumentus;
• kita (mokymas, teismų praktika, skundų nagrinėjimas ir t.t.)
Pasirenkant testą būtina atsižvelgti į:
• psichologinio įvertinimo (klinikinio vertinimo) tikslus:
kiek testo paskirtis atitinka problemą ir jos dimensijas;
• testuotojo kompetenciją;
• testo charakteristikas.
Specialus EuroPsy Registras testavimo specialistams
EFPA standartai 1- 2 - 3 lygio testuotojo kompetencijoms (žinios ir įgūdžiai + atliktis)
1 – supervizuojamas testavimas
2 – savarankiškas testavimas tik tam tikrose situacijose ir praktikos vietose
3 – nepriklausomas testavimas labai įvairiose situacijose ir tose praktikos vietose, kur atliekama specifinė ekspertizė
Testas - intelektinė nuosavybė ir j į gina Autoriaus teisė ©
• Tik autoriaus teisių subjektas gali suteikti užsienio leidėjui ar fiziniam asmeniui (asmenims) išskirtinę teisę
adaptuoti testą kita kalba.
• Šis susitarimas trunka kelerius metus. Jam praėjus, adaptuoto testo autoriaus teisės turi originalios versijos
leidėjas.
18
Testo psichometriniai duomenys
• Testo psichometriniai duomenys turi būti prieinami testo naudotojui (pateikti testo Vadove arba atskiru
leidiniu).
• Psichologui turi užtekti kompetencijos (žinių ir įgūdžių), kad galėtų įvertinti testo validumą ir patikimumą,
bei normų pagrįstumą ar naudojamas tiems, kam skirtas ir t.t..
Jei to neužtenka, testo naudotojas privalo kelti savo kvalifikaciją, nes jis tiesiogiai atsako už tai, kokios kokybės
testą naudoja.
“Geras” testas
Kvalifikuotas psichologas
“Geras” testas
PsichometrikaAutorinės teisės
© ValidumasPatikimumas
KLINIKOJE:SenzityvumasSpecifiškumas
KLINIKOJE:SenzityvumasSpecifiškumas
Normos
KLINIKOJE:kelių
informantųmetodas
KLINIKOJE:kelių
informantųmetodas
KLINIKOJE:atskirties įvertis
(cut –off)
KLINIKOJE:atskirties įvertis
(cut –off)
“Geras” testas taps “blogu”, jei nebus laikomasi psichologo etikos principų ir psichologinio testavimo
reikalavimų.
Testas bus naudojamas ne pagal paskirtį ar/ir jo taikymas neatitiks įvertinimo tikslų;
arba
jis bus naudojamas neatžvelgus į tai, kad kur kas tikslesnę informaciją galima gauti kitais metodais;
arba
testuojama iš anksto žinant, kad bus nesinaudojama gautais rezultatais;
arba ...
19
AR INTELEKTAS SENSTA: LIETUVOS VYRESNIO AMŽIAUS ŽMO NIŲ
KOGNITYVINI Ų GEBĖJIM Ų TYRIMAS
Doc. dr. Sigita Girdzijauskienė
Vilniaus universiteto docentė,
LPS Psichologinio įvertinimo komiteto narė
WAIS-III aprašymas
� Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė – trečiasis leidimas
� Individualus klinikinis testas, skirtas asmenų nuo 16 iki 89 metų amžiaus kognityviųjų gebėjimų vertinimui.
� Testavimo trukmė 1,5–3 val.
� Testą sudaro 7 verbaliniai ir 7 neverbaliniai subtestai
� Būtinas psichologijos magistro laipsnis ir mokymai
WAIS-III Strukt ūra
Copyright © 1997 by The Psychological Corporation. Al l rights re served.
WAIS–III strukt ūraWAIS–III strukt ūra
BendrasIQ
BendrasBendrasIQIQ
Verbalinis supratingumas
Verbalinis IQVerbalinis IQVerbalinis IQ Neverbalinis IQNeverbalinis IQNeverbalinis IQ
Darbinėatmintis
Percepcinėorganizacija
Psichomotorinis greitis
20
WASIWechsler Abbreviated Scale of Intelligence
Wechslerio trumpoji intelekto skalė
WASI aprašymas
� Individualus testas.
� Įvertina vaikų / suaugusiųjų nuo 6 iki 89 metų amžiaus kognityviuosius gebėjimus
� Testavimo trukmė 30–45 min.
� Testą sudaro 4 subtestų: 2 verbaliniai ir 2 neverbaliniai
� Būtinas psichologijos magistro laipsnis ir mokymai
WASI taikymas
� Formalizuotai atrankai (atskiriant nuokrypį nuo normos)
� Greitam intelektinio funkcionavimo įvertinimui įvairiose srityse (ypač sveikatos ir švietimo, tačiau taikomas ir
kitose)
� Informacijai, ar reikalingas išsamesnis įvertinimas
� Pakartotiniam įvertinimui, kai buvo atliktas išsamus įvertinimas
� Moksliniams tyrimams
� Tačiau niekada netaikomas diagnozavimui
Ar intelektas sensta? (Vakarų pasaulio tendencijos)
� Intelektinių gebėjimų piką žmogus pasiekia 30–40 gyvenimo metais.
� Iki 50–60 metų kognityviniai gebėjimai nesikeičia.
� Maži pasikeitimai stebimi tik nuo 70 metų.
� Apie trečdaliui 80-mečių smarkiai sumenkėja kognityviniai gebėjimai. Likusiems – tik kai kurių sričių ir tik
maža dalis.
Kurie kognityviniai gebėjimai sensta: psichomotorinis greitis ir dėmesys
� Protinis greitis mažėja su amžiumi.
� Tačiau šis procesas stebimas nuo 20 gyvenimo metų.
21
� 60-mečiams ir vyresniems reikia daugiau laiko atlikti užduotis.
� Psichomotorinis greitis yra jautrus smegenų patologijai.
� Vyresni sunkiau koncentruojasi ties būtina informacija ir gali būti išblaškomi nesvarbios. Tai gali sumažinti
užduočių atlikimo greitį.
Lietuvos ir JAV suaugusiųjų populiacijų gebėjimų kreivė
LT populiacija
JAV populiacija
Verbalinių gebėjimų kreivė: JAV ir Lietuvos populiacijos
50
60
70
80
90
100
110
120
16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-89
50
60
70
80
90
100
110
120
16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-84 85-89
Verbaliniai gebėjimaiErdviniai gebėjimaiDarbinė atmintisPsichomotorinis greitis
60
70
80
90
100
110
16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-84 85-89
J AV populiac ija
L ietuvos populiac ija
22
Darbinės atminties kreivė: JAV ir Lietuvos populiacijos
Psichomotorinio greičio gebėjimų kreivė: JAV ir Lietuvos populiacijos
KODĖL?
• Skirtumai tarp JAV ir Lietuvos suaugusiųjų populiacijų nereiškia gebėjimų deficito, t.y. Lietuvoje gyvenantys
vyresnio amžiaus asmenys nėra menkesnių gebėjimų nei jų bendraamžiai iš JAV.
• Vyresnio amžiaus žmonių populiacija turi žemesnį išsilavinimą.
• Vyresnio amžiaus žmonės neturi testavimo patirties.
• Į “mokymosi visą gyvenimą” traukinį spėjo įlipti asmenys iki 50 metų. Vakaruose “mokymasis visą
gyvenimą” vyksta jau daugiau nei 30 metų.
• Gal taip galėtų reikštis pokario trėmimų, emigracijos pasekmės?
60
65
70
75
80
85
90
95
100
105
110
16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-84 85-89
JAV populiacija
Lietuvos populiacija
50
60
70
80
90
100
110
120
16-17
18-19
20-24
25-29
30-34
35-44
45-54
55-64
65-69
70-74
75-79
80-84
85-89
JAV populiacija
Lietuvos populiacija
23
VILNIAUS UNIVERSITETO SPECIALIOSIOS PSICHOLOGIJOS L ABORATORIJOS (SPL) PRODUKTAI
Prof. Albinas Bagdonas
Vilniaus universiteto profesorius,
LPS Mokslo ir tyrimų etikos komiteto pirmininkas
SPL rengtos ir rengiamos metodikos:
1. I-E skalė (1988);
2. WISC-III (1997–2002);
3. WAIS-III (2005–2011);
4. WASI (2005–2011);
5. NEO PI-R (2007–2011);
6. NEO-FFI (2007–2011);
7. MMPI-2 (2010–2013);
8. AFESTFK (2005–2008);
9. LPIK (2005–2008);
10. LPG (2010–2013).
Didysis penketas: NEO PI-R, NEO-FFIViršutiniai balai Žemutiniai balai
EKSTRAVERSIJA (Extraversion)Kalbus, Guvus, Aktyvus,
Bendraujantis, DominuojantisRamus, Bejausmis,
Pasyvus SUTARINGUMAS (Agreeableness)
Geranoris, Minkštaširdis, Pasitikintis
Irzlus/dirglus, Negailestingas, Įtarus
NEUROTIŠKUMAS (Neuroticism)Nenustygstantis, Emociaonalus, Pažeidžiamas, Nerimastingas
Ramus, Beaistris, Atkaklus, Savikontroliuojantis, Geros savij.
ATVIRUMAS (Openess)Kūrybiškas, Geros vaizduoties,
Mėgstantis įvairovęNekūrybiškas, Žemiškas,
Mėgstantis rutinąSĄMONINGUMAS (Conscientiousness)
Sąmoningas, Atsakingas Ambicingas, Mėgstantis dirbti
Atsainus, Tingus, Betikslis, Neatsakingas
NEO PI-R: N skalė. NEUROZIŠKUMAS
N1 Nerimastumas (Nerimastingumas) (Anxiety)
N2 Priešiškumas (Angry Hostility)
N3 Depresiškumas(Depresyvumas) (Depression)
N4 Drovumas (Self-Consciousness)
N5 Impulsyvumas (Impulsiveness)
N6 Žeidumas/Pažeidžiamumas (Vulnerability)
24
NEO PI-R: E skalė. EKSTRAVERTIŠKUMAS
E1 Nuoširdumas (Wormth)
E2 Socialumas (Gregariousness)
E3 Tvirtabūdiškumas (Assertiveness)
E4 Energingumas (Activity)
E5 Jaudulingumas (Exitement-Seeking)
E6 Teigiamas emocingumas (Positive emotions)
NEO PI-R: O skalė. ATVIRUMAS
O1 Svajingumas (Fantasy)
O2 Estetiškumas (Aesthetics)
O3 Jausmingumas (Feelings)
O4 Veiklumas (Actions)
O5 Idėjiškumas (Ideas)
O6 Atvirumas vertybėms (Values)
NEO PI-R: A skalė. SUTARINGUMAS (SUKALBAMUMAS)
A1 Patiklumas (Trust)
A2 Tiesmukumas (Straightforwardness)
A3 Altruistiškumas (Altruism)
A4 Nuolaidumas (Compliance)
A5 Kuklumas (Modesty)
A6 Atjautumas (Tender-Mindedness)
NEO PI-R: C skalė. SĄMONINGUMAS
C1 Kompetentingumas (Competence)
C2 Tvarkingumas (Order)
C3 Pareigingumas (Dutifulness)
C4 Siekiningumas (Achievement Striving)
C5 Savidrausmingumas Savidrausmiškumas (Sef-discipline)
C6 Apdairumas (Deliberation)
MMPI – Daugiafazinis (daugiaprofilinis) asmenybės aprašas
1940: MPS (Hathaway ir McKinley) – Multiphasic Personality Schedule (Minesota);
Nuo 1942 pridedami skalės taisymai ir papildymai naujais teiginiais ir apie 1950 metus jų skaičius pasiekia 550; MPS
virsta MPPI;
Apie 1981 m. pradedama MMPI revizija, teiginių padidinama iki 704;
1989: restandartizacija užbaigiama su 567 teiginiais;
1990: MMPI- trumpasis variantas (370 teiginiai);
1992: MMPI-A (paaugliams);
2003: MMPI-2-RF (restruktūruota forma – restruktūruotos klinikinės skalės)
25
MMPI-2 klinikin ės skalės
1. Hipochondrijos
2. Depresijos (subjektyvios depresijos, psichomotorin4s retardacijos, fizinės disfunkcijos, protinio atbukimo,
slogaus mintijimo);
3. Isterijos (socialinio nerimo neigimo, meilės poreikio, vangumo-negalavimo, somatinių nusiskundimų, agresijos
slopinimo);
4. Psichopatinio nuokrypio (nesutarimų šeimoje, problemų su autoritetais, socialinio šaltakraujiškumo,
socialinės atskirties, saviatskirties);
5. Vyriškumo-moteriškumo;
6. Paranoja (minčių apie persekiojimą, jautrumo, naivumo);
7. Psichastenijos;
8. Šizofrenijos (socialinės atskirties, emocin4s atskirties, ego meistriškumo stokos: kognityvinė, ego meistriškumo
stokos: ydingo slopinimo, keistų sensorinių potyrių);
9. Hipomanijos (amoralumo, psichomotorinės akseleracijos, šaltakraujiškumo, ego infliacijos);
10. Socialinės introversijos (drovumo, socialinio vengimo, atsiribojimo nuo savęs ir kitų);
Kitos MMPI-2 skal ės
• Validumo skalės (neatsakyti teiginiai, prieštaringų atsakymų, nedažnų atsakymų, nedažnumo, pabaigos,
gynybiškumo, melo, korekcijos, superliatyvaus savęs pateikimo, disimuliacijos indeksas);
• Turinio skalės (nerimo, baimių, obsesijos, depresijos, susirūpinimo sveikata, groteskiško mintijimo, pykčio,
cinizmo, antisocialių poelgių, A tipo, žemos savivertės, socialinio diskomforto, šeimyninių problemų, darbo
trikdžių, neigiamo požiūrio);
• Papildomos skalės (nerimo, slopinimo, ego stiprumo, dominavimo, socialinės atsakomybės, neprisitaikymo
aukštojoje mokykloje, potrauminio streso sutrikimo, vedybinio distreso, priešiškumo, atnaujinta alkoholizmo,
priklausomybės pripažinimo, lyties vaidmens).
MMPI-2 standartizavimo eiga
2010: sutarties su Minesotos universiteto leidykla pasirašymas, teiginių ir vadovo vertimas, teiginių adaptavimas;
2011: Tyrimų pradžia (klinikinė ir neklinikinė imtys), atgalinis teiginių vertimas, galutinio MMPI-2 aprašo parengimas;
2012: tyrimai ir duomenų rinkimaas normų sudarymui, vadovo parengimas, mokymų programos parengimas ir
mokymai;
2013: baiga – tikslinimai, redagavimas, Aprašo vadovo leidyba, metodikos platinimas.
ASEBA INSTRUMENTAI: PASKIRTIS, NAUDOJIMO GALIMYB ĖS, TYRIMAI
Dr. Roma Šimulionienė
Klaipėdos universiteto lektorė
• ASEBA (The Achenbach System of Empirically Based Assessment) – Achenbacho empiriškai pagrįsto vertinimo
sistema.
• Sunkumų skalės sudarytos “iš apačios į viršų” (bottom-up) principu.
26
• Leidžia greitai ir efektyviai įvertinti įvairius vaikų, paauglių bei suaugusiųjų adaptyvaus elgesio aspektus, elgesio
bei emocijų sunkumus ir sudaryti tiriamųjų funkcionavimo profilius.
ASEBA instrumentai:
- ikimokyklinio amžiaus vaikams (CBCL-LDS (Child Behavior Checklist -Language Development Survey), C-
TRF (Cagiver – Teacher Report Form), TOF (Test Observation Form));
- mokyklinio amžiaus vaikams (CBCL (Child Behavior Checklist), TRF (Teacher Report Form), YSR (Youth
Report Form) , SCICA (Semistructured Clinical Interview for Children and Adolescents), DOF (Direct Observation
Form), TOF (Test Observation Form));
- suaugusiems (ABCL (Adult Behavior Checklist) ir ASR (Adult Self Report));
- vyresniems suaugusiems (OABCL (Older Adult Behavior Checklist) ir OASR (Older Adult Self Report)).
ASR ir ABCL skalės
▪ adaptyviam elgesiui įvertinti: draugų, sutuoktinio/partnerio, šeimos, darbo, išsilavinimo
▪ elgesio ir emocijų sunkumams įvertinti: nerimastingumo/depresiškumo, užsisklendimo, somatinių skundų,
mąstymo sunkumų, dėmesio sunkumų, agresyvaus elgesio, taisyklių laužymo, erzinančio elgesio
▪ išvestinės skalės: internalių sunkumų, eksternalių sunkumų, bendras sunkumų įvertis
▪ kritinių teiginių skalės
▪ diagnostikos kriterijais pagrįstos skalės
▪ psichoaktyvių medžiagų vartojimo skalės
ASEBA instrumentų privalumai:
- informacija renkama iš kelių šaltinių;
- galimybė įvertinti žmones nuo 1½ iki 90 ir vyresnius;
- tarpkultūriniai palyginimai;
- kompiuterinė programa.
Tyrimai: daugiau nei 7000 publikacijų bibliografiją galima užsisakyti (ASEBA bibliograph on the WEB).
Naudingos nuorodos:
http://www.aseba.org/
ASEBA Suaugusiųjų klausimyno vadovas (2007) Rengėjai: Šimulionienė, R., Gedutienė, R., Rugevičius, M.,
Žakaitienė, A., Brazdeikienė, L. Klaipėda: KU leidykla.
Jusienė R., Raižienė S. (2006) Ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio bei emocinių sunkumų įvertinimas: motinų, tėčių ir
auklėtojų vertinimų lyginamoji analizė Psichologija, 33, 46–63.
Šimulionienė, R., Brazdeikienė, L., Rugevičius. M., Gedutienė, R., Žakaitienė, A. (2010) Kai kurios lietuviškojo
ASEBA suaugusiųjų klausimyno psichometrinės charakteristikos. Psichologija, 42, 23-43.
Žukauskienė R., Kajokienė I. (2006) CBCL, TRF ir YSR metodikų standartizavimas naudojant 6–18 metų Lietuvos
vaikų imties duomenis. Psichologija, 33, 31–44.
27
KLINIKINIS PSICHOLOGINIS VERTINIMAS LIETUVOJE: PORE IKIO VERTINIMO ANALIZ Ė
Dr. Neringa Grigutyt ė
Vilniaus universiteto lektorė,
LPS Psichikos sveikatos komiteto narė
Praktikoje dirbančiųjų - 118
28
Tinkamos metodikos (49%) – tai:
� adaptuotos,
� standartizuotos,
� skirtos įvairioms amžiaus grupėms (“ne tik suaugusiems”)
� vertinančios įvairias sritis (sunkų protinį atslikimą, demenciją ir kt.)
Nepakankama kvalifikacija (17%):
� metodikas naudoja neturintys tam kvalifikacijos specialistai
� trūksta įgūdžių
� trūksta pasirengimo naudotis turimomis metodikomis
Sistemos trūkumas (13%)
� “Nėra metodinės psichologinio vertinimo sistemos”;
� “Skirtingų metodikų mokymų stoka ir neprieinamumas”;
� “Trūksta informacijos kokios metodikos sutvarkytos ir kaip jas įsigyti”;
� “Per dažni to paties paciento tyrimai, kurie nėra būtini”;
� “Licencijavimas”;
� “Nėra LPS patvirtinto klinikinio vertinimo metodikų sąrašo” ir kt.
Vieningų kriterijų stoka (8%):
� nėra vieningų kriterijų vertinant paciento neįgalumą ar darbingumą;
� skirtingai interpretuojami vertinimo rezultatai;
� skirtingas medikų ir psichologų požiūris, vartojamos sąvokos;
� nėra parengta metodikų taikymo algoritmų, vieningų kriterijų tyrimų atlikimui.
Bendradarbiavimo stoka (4%)
� tarp psichikos sveikatos specialistų,
� tarp psichologų ir gydytojų,
� tarp praktikų ir akademikų
29
Darbdavių palaikymo stoka (3%):
� Galimybė įstaigai įsigyti metodikas
� Galimybė vykti į kvalifikacijos kėlimo kursus
� praktinių konferencijųs stoka, mažai oragnizuojama seminarų, mokymų klinikinio vertinimo temomis (2%)
Kitos problemos (4%):
� ilgas, brangus ir nefunkcionuojantis metodikų standartizavimo kelias,
� nėra kontroliuojamas psichologinį vertinimą atliekančiųjų pasirengimas tai daryti,
� pernelyg platūs klinikiniam psichologiniam vertinimui siunčiančiųjų keliami tikslai ir kt.
30
Metodikas, kurias reikia pirmiausiai standartizuoti ir adaptuoti
� MMPI II (ir trumpojo MMPI varianto)
� “4-1”
� HTP
� Bender-Geštalt
� WPPSI
� Beck skalės
� Piktogramos
� Objektų klasifikavimas
� Raven (kitoms amžiaus grupėms)
� DISC
� TAT
Paminėta:
� Roršachas,
� CAT,
� MCMI (Millon Clinical Multiaxial Inventory-III),
� Kalifornijos klausimynas,
� Krepelino metodika,
� Burdono metodika,
� Blessedo demencijos skalė,
� Zungo depresijos skalė,
� Edinburgo pogimdyminės depresijos skalė,
� Vinelando adaptyvaus elgesio skalė,
� MMSE (Mini mental status examination),
� NEO-PI-R.
� Struktūruotas interviu
� WMS (Wechsler atminties skalė),
� Pasiekimų testai: WIAT (Wechsler Individual Achievement Test), Woodcock Johnson Tests of Achievement,
WRAT (Wide Range Achievement Test)
� BBRS (Burks Behavior Rating Scales),
� Luscher,
� Eysench,
� E. Heim metodika,
� GHQ-28 (General Health Questionnaire),
� PARI metodika.
� Projekcinės metodikos,
� Neuropsichologiniai testai,
� Skirtingoms problemoms vertinti skirtos metodikos:
- Šizofrenijos defekto
- Autizmo spektro
31
- Potrauminio streso
- Pakartotinių nusikaltimų rizikos
- “išgijimo ir pokyčių”
- Miego kokybės
- Potraukių ir kt.
� Vertinimo metodikos, skirtos vaikams ir paaugliams
� Kompiuteriniai metodikų variantai
� “Pradėti WAIS-III ir WASI mokymus ir metodikų platinimą”
Kokias metodikas adaptuoti ir standartizuoti pirmiausiai:
- Šiuo metu naudojamas?
- Naujausias, pripažintas pasaulyje?
32
DISKUSIJŲ GRUPIŲ APIBENDRINIMAI
Diskusijų grupė
Neįgalumo ir darbingumo vertinimas
Moderatoriai
Dr. Loreta Zajančkauskaitė - Staskevičienė (Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, Psichologijos klinikos vadovė)
Antanas Mockus (Mykolo Romerio universiteto lektorius, Trakų psichikos sveikatos centro medicinos psichologas,
LPS Psichikos sveikatos komiteto narys)
Reziumė
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT, www.ndnt.lt) Vilniaus V teritorinio skyriaus vedėja
informavo, kad dabartinėje siuntimo į NDNT formoje psichologinio vertinimo išvadai skirta funkcijų sutrikimo lentelė
darbingumo lygio vertinimo nepalengvina. Ji nėra pakankamai informatyvi, iš jos negalima įvertinti sutrikimo pobūdį ir
laipsnį, todėl komisija negali grįsti savo sprendimų remiantis lentelėje nurodyta informacija. Pilna psichologinio
vertinimo išvada (kopija) geriau atsakytų į jai rūpimus klausimus.
Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC, www.vpsc.lt) atstovo nuomone, tikslinga suvienodinti
psichologiniam vertinimui ir jo išvadai keliamus reikalavimus, taip pat nustatyti psichologinio vertinimo skyrimo, jų
kartojimo tvarką, pateikiant sveikatos apsaugos ministrui siūlymą – įsakymo projektą. Įsakymas galiotų visiems
psichikos sveikatos priežiūros darbuotojams. Tokiu būdu būtų išvengta vidaus tvarkų įvairovės, kuri apsunkina
psichologų veiklą. VPSC atstovas siūlė modifikuoti dabartinėje NDNT siuntimo formoje psichologų pildomą funkcijų
sutrikimų lentelę išskiriant daugiau sutrikimo lygmenų. Tačiau metodikos klausimas, kuo remiantis lentelė būtų
pildoma, liko neatsakytas
Diskusijoje dalyvavęs psichiatras pasiūlė sukurti algoritmą, kuris nurodytų tyrimo užsakovui, kokiu atveju ir
kokios apimties psichologinį vertinimą skirti. Šiuo metu nėra jokių konkrečių orientyrų, kurie padėtų ekonomiškai
naudoti psichologo laiką. Su Tarptautine ligų klasifikacijos (TLK) kategorijomis susietas algoritmas aiškiau apibrėžtų
specialistų bendradarbiavimą (pvz., esant TLK šifrui F0 – tiriamos kognityvinės funkcijos, F2 – tiriamas mąstymas).
Beje, psichiatrai nėra specialiai mokomi suprasti psichologinio vertinimo išvadas. Nuskambėjo siūlymas psichologams
pasirūpinti šviečiamąja veikla, pavyzdžiui, psichiatrijos rezidentams.
Pritariančiųjų esamos padėties dėl neįgalumo ir darbingumo vertinimo išsaugojimui nebuvo.
Pasiūlymai
• Kadangi diskusija dėl neįgalumo ir darbingumo vertinimo išsiplėtė į bendros psichologinio vertinimo tvarkos
sveikatos priežiūros įstaigose aptarimą, tikslinga rengti tokios tvarkos projektą, apimantį ne tik NDNT siuntimo
formos klausimą, bet ir siuntimą psichologiniam vertinimui, jo kartotinumą, apimtį, išvados pateikimo formą.
Lietuvos psichologų sąjunga (LPS) yra parengusi rekomendacijų ir gairių šiais klausimais. Tačiau tik ministro
įsakymas įpareigotų aprašytos tvarkos laikytis.
• Remiantis psichologų gerąja praktika, pereinamuoju laikotarpiu yra galimybė sveikatos/psichikos sveikatos
priežiūros įstaigoje pasitvirtinti vidaus tvarką, ekonomiškai apibrėžiančią psichologo darbą psichologinio vertinimo
srityje.
33
• Į NDNT siunčiamas išvadas siūloma pateikti laisva forma aprašant aktualius sindromus, o siuntimo formoje esančią
lentelę palikti neužpildytą.
Diskusijų grupė
Vaikų ir paauglių klinikinis psichologinis vertinimas
Moderatorė
Doc. dr. Rasa Barkauskienė (Vilniaus universiteto docentė, LPS Etikos komiteto pirmininkė)
Dalyviai
Švietimo sistemoje dirbantys psichologai
Aptarti klausimai
Klinikinio vertinimo aspektas tas, kad dirbančiųjų PPT darbo pobūdis reikalauja nustatyti sutrikimus, kur apsieiti be
sveikatos sistemoje dirbančiųjų psichologų, o ypač vaikų ir paauglių psichiatrų yra keblu, neretai ir neįmanoma. Ypač,
kai vaikas turi elgesio sunkumų/problemų mokykloje. Tada klausimas ne vertinimo turinio ar metodų, bet „lengvesnio“
bendradarbiavimo tarp sveikatos bei švietimo sistemose dirbančių specialistų.
Su dabar egzistuojančia sistema yra susijusi problema, kuomet daug dėmesio skiriama diagnostiniams vertinimams:
nors ir kartojami, jie dažniausiai atliekami kaip pirmą kartą, kur vėl svarbiausia diagnozės nustatymas, o ne intervencijų
efektyvumo vertinimas (ypač taikytų vaikams ir paaugliams, turintiems elgesio problemų). Čia nei praktikos, nei
galvojimo, nei patirties bendradarbiaujant tiek tarp švietimo sistemoje dirbančių psichologų, tiek ir tarp atskirose
sistemose dirbančių psichologų nėra.
Bendradarbiavimas su sveikatos sistemoje dirbančiais psichologais: sudėtingiausia gauti informaciją iš sveikatos
sistemos institucijų, ji gaunama „asmeniniais kanalais“, „per asmenines“ pažintis, per tėvų pateikiamą informaciją, bet
ne formaliu keliu. Išsakyta pastebėjimų, kad sunkiausia bendradarbiauti su Psichikos sveikatos centrais (PSC),
paprasčiau pasidalijama informacija su Vaiko raidos centru (tai išsako ir Vilniuje, ir rajonuose dirbantys psichologai).
Jei informacija ir gaunama iš PSC, tai pasiūlymas/nuoroda vaikui ar paaugliui lankytis pas mokyklos psichologą, bet
kodėl, atsakymą iš PSC galima pavadinti „Atspėk“. Bendradarbiavimo galimybes silpnina ir tai, kad PSC dirbantys
psichologai nerenka informacijos apie vaiko mokyklos kontekstą, nemezgamas ryšys, o mokyklose bei PPT dirbantys
psichologai galbūt netinkamai/neaiškiai (dažniausiai per pasiūlymą tėvams apsilankyti PSC) formuluoja savo
pageidavimus sveikatos sistemoje dirbantiems psichologams. Išsakytas gydytojos psichiatrės rezidentės pastebėjimas,
kad sveikatos įstaigose „cirkuliuojančios formos susirašinėjimui, komunikacijai“ skirtos tik naudojimui tarp sveikatos
įstaigų, bet ne komunikacijai su išorinėmis institucijomis.
Vertinimo instrumentai: adaptyvaus elgesio vertinimo skalės, reikalingos nustatant protinio atsilikimo diagnozę. To
ypač pasigendama.
Pasiūlymai:
• ieškoti galimybių kurti tvarką apie bent jau pasidalijimą informaciją tarp atskirų žinybų, kuriose lankosi
vaikas/paauglys dėl psichikos sveikatos problemų.
34
• Savo terminijoje žodį „metodika“ kalbant apie psichologinio vertinimo priemones keisti žodžiu „instrumentas“
(S. Girdzijauskienė).
Moderatorė
dr. Vaida Kalpokienė (Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės medicinos psichologė, LPS Psichikos sveikatos
komiteto narė, Mykolo Romerio universiteto lektorė).
Dalyviai
Sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys psichologai
Aptarti klausimai
Psichikos sveikatos centruose dirbančių medicinos psichologų vaidmuo nėra reglamentuotas, jis neretai priklauso
nuo įstaigos ir dirbančio psichiatro: pavyzdžiui, kai kur prašoma nurodyti sutrikimo pobūdį; jei psichologo išvada
neatitinka diagnozės ir gydymo, išsakomi priekaištai; kitur psichologo išvada tėra formalumas, reikalaujama „kuo
greičiau“ įrašyti kelis trumpus sakinius. Žymiai apsunkintas psichologinės pagalbos suteikimas vaikui ar paaugliui,
besikreipiančiam ne dėl psichikos sutrikimo, o dėl psichologinių problemų (pvz., kilusių po tėvų skyrybų): dėl dabar
egzistuojančios tvarkos vaikas ar paauglys pirmiausiai turi kreiptis pas psichiatrą, šis nustato diagnozę ir tik po to
siunčia pas psichologą. Kartą per mėnesį toks vaikas/paauglys privalo apsilankyti pas psichiatrą. Be psichiatro
konsultacijos psichologo teikiama paslauga nėra apmokama ligonių kasų. Tai labai apsunkina psichikos sveikatos
centruose teikiamos psichologinės pagalbos prieinamumą tokiems vaikams/paaugliams, kurie turi lengvesnių
trumpalaikių emocinių ar elgesio problemų, nesiekiančių psichikos sutrikimų lygmens; be to, tokia tvarka stigmatizuoja
klientus, dėl psichologinių sunkumų ieškančius trumpalaikės psichologinės pagalbos.
Visi grupės dalyviai sutiko su tuo, kad trūksta bendradarbiavimo tarp atskirų institucijų. Tėvai ir vaikai būna
nepatenkinti, kuomet reikia eiti pas tuos pačius specialistus skirtingose įstaigose (pvz., PPT ir PSC), ir daryti tuos pačius
tyrimus. PSC dirbančiam psichologui sunku gauti informaciją iš švietimo sistemoje dirbančio psichologo. Tam tikra
dalis tėvų nesidomi jų vaikams atliekamais tyrimais, nerenka psichologo išvadų bei išrašų, todėl ne visada įmanoma iš
tėvų surinkti patikimą informaciją apie vaikui/paaugliui darytą psichologinį vertinimą ir pan.
Aptartas metodikų klausimas: ryškiausias standartizuotų metodikų trūkumas yra iki 5 m. amžiaus vaikų grupėje.
DISC metodika yra nestandartizuota, tačiau naudojama neįgalumo nustatymui. Neaišku, kaip apskritai suprantamas
vaiko neįgalumas, pagal ką NDNT vertina vaiko negalią: pavyzdžiui, keista ir nelogiška tai, kad netgi kūdikiams ir
vaikams, kuriems yra nustatytas Dauno sindromas, be DISC metodikos tyrimo neskiriamas neįgalumas. Visiškai nėra
metodikų vaikų nuo 5 iki 6 m. amžiaus psichologiniam įvertinimui (DISC metodika nebetinka, o WISC-III metodika
dar netinka). Paauglių klinikiniam psichologiniam vertinimui dažniau naudojamos projekcinės metodikos, kai kurie
asmenybės klausimynai, tačiau jie nėra standartizuoti.
Pasiūlymai:
• Suvienodinti reikalavimus medicinos psichologo atliekamam klinikiniam psichologiniam vertinimui, aiškiai
apibrėžti medicinos psichologo vaidmenį ir funkcijas sveikatos apsaugos sistemoje.
• Psichikos sveikatos centruose dirbantiems medicinos psichologams sudaryti sąlygas teikti ligonių kasų
apmokamas psichologinio įvertinimo ir konsultavimo paslaugas vaikams/ paaugliams, kuriems nėra psichikos
sutrikimo, be psichiatro konsultacijos. Reglamentuoti, kada medicinos psichologas gali teikti tokias paslaugas
35
ir kada privalo vaiką/paauglį siųsti psichiatro konsultacijai. Sudaryti galimybes tėvams pasirinkti, pas kurį
specialistą (psichiatrą ar medicinos psichologą) kreiptis.
• Skirti didesnį finansavimą medicinos psichologų atliekamam klinikiniam psichologiniam vertinimui ir
psichologiniam konsultavimui, psichikos sveikatos centruose plėsti psichologinės pagalbos visai šeimai
sistemą.
• Sukurti keitimosi informacija sistemą tarp įvairių sveikatos sistemos, socialinės apsaugos sistemos, švietimo
sistemos tarnybų, derinti atskirų institucijų darbą siekiant kuo efektyvesnės pagalbos vaikui ir šeimai.
• Logiškiau ir adekvačiau apibrėžti neįgalumo vertinimą vaikystėje ir paauglystėje. Atkreipti dėmesį į tai, kad
vaikystėje svarbu įvertinti ne tik vaiko negalią, bet ir jo adaptacines galimybes, galias ir stipriąsias puses.
• Kadangi DISC metodika yra nestandartizuota, arba baigti jos standartizaciją, arba visiškai atsisakyti DISC
metodikos privalomo naudojimo nustatant vaiko neįgalumą. Standartizuoti metodikas, tinkamas kūdikių ir
vaikų gilaus raidos sutrikimo įvertinimui.
• Bendradarbiaujant su universitetais, adaptuoti ir standartizuoti MMPI-A, paaugliams skirtus asmenybės
sutrikimų, psichopatologijos įvertinimo klausimynus, adaptuoti projekcines metodikas.
Diskusijų grupė
Klinikinio psichologinio vertinimo metodikos universitetinėse mokymo programose
Moderatoriai
doc. Dalia Nasvytienė (Vilniaus pedagoginio universiteto Psichologijos didaktikos katedros vedėja, LPS Psichologinio
įvertinimo komiteto pirmininkė),
dr. Neringa Grigutytė (Vilniaus universiteto lektorė, LPS Psichikos sveikatos komiteto narė)
Diskusijų grupė buvo skirta aptarti naudojamas psichologinio vertinimo metodikas universitetinėse mokymo
programose, su tuo susijusius probleminius klausimus ir numatyti galimus sprendimus. Grupėje dalyvavo nemažai
praktikoje dirbančių psichologų, tik mažoji grupės dalis atstovavo universitetus. Diskusijų grupėje svarstyta, koks yra ir
turėtų būti universitetų vaidmuo, įgyvendinant „gerąją psichologinio įvertinimo praktiką“. Prof. Goštauto nuomone,
universitetai yra autonomiški akademiniai centrai, suteikiantys pamatinius mokslinės mąstysenos pagrindus,
parengiantys absolventus teisingai ir etiškai naudoti testus. Doc. Gintilienės nuomone, EuroPsy standartai remiasi tuo,
kad universitetai per profesinę prižiūrimąją praktiką tampriai susiję su universitetais, tad abi pusės turėtų laikytis
bendros įvertinimo taktikos. Buvo svarstyta, kokios strategijos turi laikytis universitetai: a) ar tik supažindina su bendru
psichologinio vertinimo lauku, pristato, kas yra daroma pasaulyje, kokie naudojami instrumentai; ar b) specifiškai
išmoko naudotis tam tikrais vertinimo instrumentais. Prof. Goštautas išsakė mintį, kad universitetai turi išleisti
specialistus, kurie suprastų savo darbo specifiką ir poreikius, ir patys rinktųsi vertinimo instrumentus, būtų atsakingi už
tai, ką naudoja klinikoje, priklausomai nuo konkrečios darbo vietos ir specifinių poreikių. Keli diskusijų dalyviai iškėlė
opų klausimą, kur ir kaip galima rasti informacija apie legalius psichologinio įvertinimo instrumentus. Buvo išsakyta
informacijos koordinavimo būtinybė.
Kai kurie dalyviai išreiškė nuomonę, kad keliami tie patys klausimai kaip ir prieš trisdešimt metų, kiti – kad
būtina kuo daugiau diskutuoti praktikams ir akademikams tiek tarpusavyje, tiek kartu, siekiant bendrų tikslų. Galimos
rekomendacijos:
36
• Parengti pritaikytų naudojimui psichologinio vertinimo instrumentų sąrašą, kuris nuolat būtų
atnaujinamas;
• Sudaryti darbo grupę iš visų universitetų atstovų psichologinio vertinimo mokymo programų klausimams
spręsti;
• Tęsti bendradarbiavimą tarp praktikoje dirbančių specialistų ir akademikų, siekiant sukurti bendrą
įvertinimo taktiką ir įgyvendinti gerąją psichologinio įvertinimo praktiką.
Diskusijų grupė
Klinikinio psichologo kvalifikacijos k ėlimas ir supervizavimas
Moderatoriai
Doc. dr. Roma Jusienė (Vilniaus universiteto PTMC vadovė, LPS Valdybos narė)
Dr. Paulius Skruibis (Vilniaus universiteto lektorius, LPS Psichikos sveikatos komiteto pirmininkas)
Diskusijos pradžiai buvo suformuluotos tokios temos:
• Kvalifikacijos kėlimo sistema, podiplominės studijos (taip pat ir klinikinio vertinimo srityje) – dabartinė
situacija ir poreikiai.
• Šio klausimo diskusija psichologų praktinės veiklos įstatymo ir licenzijavimo kontekste: kokie kvalifikaciniai
reikalavimai būtų reikalingi licenzijai – jos gavimui, o paskui tęsimui.
Diskusija prasidėjo nuo pastebėjimo apie ką tik baigusiųjų psichologijos studijas kvalifikaciją. Išsakyta, jog jų
kvalifikacija yra nepakankama, ne visi pajėgūs dirbti savarankiškai. Būtinai reikalinga praktika su supervizoriumi. Tai
yra jau baigę, turintys diplomus iš tiesų nėra pasiruošę savarankiškai atlikti klinikinį vertinimą, jiems būtinai reikalinga
prižiūrima, supervizuojama praktika. Kur didžiausios tik paruoštų psichologų spragos? Nemoka dirbti su konkrečiomis
metodikomis, kurios naudojamos praktikoje. Deja, problema ta, kad praktikai dirba su neadaptuotomis ir
nestandartizuotomis metodikomis. Praktikai tikrai atviri priimti atsineštus instrumentus, bet jie, jų manymu, yra
netinkami diagnozuoti, diferencijuoti.
Visi vieningai pritaria, kad vieneri metai – tai minimalus laikas, kiek rengiami psichologai turėtų būti
supervizuojami. Galimi du variantai: vienas – kad gauna vienerius metus prižiūrimos praktikos studijų metu; kitas
variantas – kad po studijų tai turi įgyti (dirbdami tik psichologų asistentais, padėjėjais).
Toliau trumpai padiskutuojama dėl to, kad psichologinio įvertinimo nereiktų atriboti nuo psichologinio
konsultavimo. Bet koks psichologinis konsultavimas prasideda nuo įvertinimo ir baigiasi įvertinimu. Be to, geras
psichologinis įvertinimas – jeigu jis atliekamas tinkamai, apimant ir išsamią psichologinio įvertinimo išvadą su
rekomendacijų pateikimu, - jau yra ir psichologinė intervencija ir gali atlikti psichologinės pagalbos funkciją. Įvertinimą
atliekame ne tik taikydami atskirus instrumentus (testus ar metodikas), bet ir pokalbiu, stebėjimu, o šiuo atveju itin
svarbūs yra psichologo specialūs mokėjimai ir žinios. Pagaliau, įvertinimui reikalinga ne tik instrumentai, bet ir
gebėjimas jais naudotis. Taigi ir kvalifikacijos kėlimas įvertinimo srityje turi apimti ne tik susipažinimą su įvairiais
instrumentais (testais) bei jų įvaldymą, bet ir gebėjimus integruoti bei interpretuoti rezultatus, juos aiškinti konkrečiu
atveju teikiant rekomendacijas.
Diskusijų grupės dalyvis iškelia klausimą – o kokia yra kitų šalių patirtis klinikinio vertinimo srityje? Ką jie
naudoja, kaip dirba ir pan.? Kaip būtų galima daugiau sužinoti apie į Lietuvą panašių šalių (dydžio prasme, pvz.
37
Islandijos, Olandijos) patirtį? Pritariama, jog norėtųsi daugiau seminarų, kuriuose būtų supažindinama su kitų šalių
patirtimi ir/ar ji perimama.
Diskusijų grupės moderatorius užduoda svarbų klausimą: Ar turime viziją, kokių metodikų ir kokioms
funkcijoms trūksta? Ar trūksta pačių testų/metodikų? Kame esmė – jų skaičiuje? Funkcijose, kurias atlieka?
Grupė pradeda diskutuoti ir vardinti konkrečias metodikas, bet vėl grąžinama prie klausimo esmės – ar turim bendrą
viziją, sutarimą, ko ir kodėl reikia? Kodėl reikia būtent tų konkrečių metodikų, kurios buvo vardinamos? Kalbame apie
nuo seno Lietuvoje naudojamas metodikas, siūlome jas kuo greičiau sutvarkyti ir toliau naudoti. Tačiau ar tai tikrai tas
kelias? Juk didelė dalis tų metodikų yra tarybinės mokyklos dalis ir nėra naudojamos niekur Europoje. Ar tikrai norime
prisirišti prie to, kas buvo, ar visgi turėtume orientuotis į Europą, kurios dalis neišvengiamai esame? Visų pirma, tai
būtų reikalinga tam, kad galėtume susikalbėti su kolegomis, mūsų šalyje paruošti psichologai galėtų dirbti kitose
Europos šalyse, galėtume keistis praktika ir pan.
Vėl imama diskutuoti, kaip sutvarkyti įvertinimo sritį, kad teorija derėtų su praktika? Diskusijos moderatorius: esminis
klausimas vis tiek lieka atsakyti sau į pagrindinius klausimus – ko ir kodėl būtent to mums reikia? Kokia mūsų vizija?
Pasiūlymai ir apibendrinimai:
• Psichologas nuolat turi kelti savo kvalifikaciją, nesvarbu, kokioje srityje dirbtų.
• Supervizoriai turėtų ar galėtų būti vieni stiprūs psichodiagnostikoje, kiti – konsultavime.
• Nesvarbu, kiek metų esi išdirbęs psichologu, privalomai per penkerius metus turi turėti individualių supervizijų
(ir įvertinimo, ir konsultavimo) ir asmeninės terapijos (bent dvidešimt valandų per metus).
• Psichologijos praktinės veiklos įstatymas labiau tinkamas jauniems psichologams, bet visiškai netinkamas
didesnį stažą turintiems.
• Reikėtų skatinti kvalifikacijos kėlimą intervizijų grupėse ir supervizijų procesuose (tam tikrose draugijose).
• Minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai galėtų būti tokie: vieneriems metams praktikos turėtų tekti bent penkios
supervizijos. Be to, papildomai - tam tikras kiekis teorinių žinių valandų, bent jau vienos dienos konferencija,
kaip ši.
• Sudėtingiau yra periferijoje esantiems psichologams kelti kvalifikaciją. Tačiau šiuolaikinės IT technologijos
išsprendžia šias problemas, galima gauti supervizijas nuotoliniu būdu. Konferencijas ir seminarus galima
organizuoti ir kituose Lietuvos miestuose, ne tik Vilniuje ar Kaune.
• Viena problemų – ar mes kalbam apie kvalifikacijos kėlimą tam kontekste, kuriame esame (pvz. kaip išmokti
dirbti su turimais, nors ir netinkamais instrumentais); ar mes turime kelti kvalifikaciją visai kitame kontekste
(pvz. mokytis visai naujų būdų ir įvaldyti naujus instrumentus)? Dalyviai teigia su džiaugsmu norintys
persimokyti, bet nėra kur. Pirmiausia reikia žinoti, kur eiti, kur galima gauti tokius mokymus? Taigi yra
siūlomų mokymų trūkumas.
• Praktikams ir akademikams svarbu susivienyti rengiant įvertinimo instrumentus. Būtinas bendradarbiavimas
drauge adaptuojant naujus testus ir organizuojant mokymus.
• Siūloma sudaryti darbo grupę iš praktikų ir mokslininkų, kuri sutartų dėl vizijos – kokie būtiniausi
instrumentai yra reikalingi klinikinėje praktikoje. Po to praktikai ir akademikai turėtų bendradarbiauti
įgyvendinant jų adaptavimą, standartizavimą ir mokymus jomis dirbti.