kovo menesio akcentas, 31 nr

8/18/2019 Kovo menesio Akcentas, 31 Nr.

1/12

Sveiki, mielieji „Akcento“ skaitytojai,

Tikimės, jog gražiausia pavasario šventė, šv.Velykos, atnešėšilumą į jūsų širdis ir apturėjote puikų laiką su Jums artimais

žmonėmis. Po trumpų, deja, dažnai darbams skirtų atostogųgrįžtame pas Jus su dar vienu išbrandintu “Akcento”numeriu, kuriame apžvelgsime mūsų širdžiai mielo institutostudentų atstovybės veiklą, pakviesime savanoriauti ir prasmingai praleisti laiką darant gera. Taip pat, specialiai Jums, turime paruošę įdomių interviu su dabartine VU SAUKI pirmininke Karolina, bei visų mylima ispanų dėstytoja Rūta. Išvysime dar vieną, naują ir nematytą romano skyriųbei paskatinsime prisijungti prie visuomet nuotaikingos ir

draugiškos “Akcento” komandos, o galbūt susigundysite

sudalyvauti mūsų skelbiame konkurse dėl skanutėlio prizo irgarbės! :)

Skaitykite pasigardžiuodami.

VU SA UKI (vis dar spalvota, lyg velykiniai margučiai)„Akcento“ komanda

V ieningai už studentų ateitį Už k asdienybę idealiai.

p. 2 VU SA UKI nuveikti darbai p. 3 Kviečiame savanoriauti ! p. 4 VU SA UKI PIRMININKĖ:,,TAI GERIAUSIA, KAS MAN

ATSITIKO STUDIJŲ METAIS“ p. 6 ŠUO – IŠTIKIMIAUSIAS IR NUOŠIRDŽIAUSIAS DRAUGAS

p. 8 Giminingos sielos: Trečiasskyrius

p.11 Kvietimas prisijungti prie

UKI “Akcento” komandos, Rašinių konkursas

2016 03 30

Nr. 31 Vilniaus universiteto

Studentų atstovybėUžsienio kalbų institute

www.uki.vusa.lt


2/12


3/123

Kviečiame savanoriauti! plačiau pasiskaityti apie ją facebook’e, paieškoslaukelyje įvedę „Šaukštas medaus“, o jei jauesate tvirtai apsisprendę, kur norėtumėtesavanoriauti, galite skambinti šiais numeriais:

Seneliams – Aistei +37067953728 Vaikams – Albinui +37067386087

Stokojantiems – Gediminui +37060620623Gyvūnams – Emilija +37060777840Socialinei integracijai – Vyteniui+37061649700

Linkime visiems gražaus, saulėto, turiningopavasario!

Gabrielė Šinkūnaitė

Svajoji apie prasmingą veiklą? Nori bent kelias valandas per savaitę pabūti aktyviu piliečiu ir veikliu visuomenės nariu? Turi laisvo laiko, kurįgalėtum skirti kitiems? Nori įgyti naudingospatirties ir susirasti naujų draugų? Tada žinok, jog geriausias šių troškimų realizavimo būdas yra savanoriavimas. Užsiimti savanoriavimu yradvigubai naudinga – tai ne tik padeda visapusiškai tobulėti bei įprasminti savokasdienybę, savanoriavimas yra nepaprastaireikšmingas tiems, dėl kurių ir yraorganizuojama tokio pobūdžio veikla. Žmonės,kuriems yra reikalinga aplinkinių pagalba,neretai nė nedrįsta jos pasiprašyti. Dažniausiaitai yra jautrios, gyvenime dažnai su sunkumaissusiduriančios, pažeidžiamos asmenybės, kurios

nemano, jog jų bėdos gali rūpėti kitiems. Tačiausavanoriavimo praktika rodo kai ką kitą – pastarųjų problemos ne tik tampa ir aplinkiniųrūpesčiais, bet bendromis – savanorių irpagalbos stokojančių žmonių jėgomis yra dauglengviau įveikiamos. Tad, kviečiame ir taveprisidėti prie šios puikios iniciatyvos irpamąstyti, kad vos kelios valandos tavo laiko irpastangų per savaitę kam nors gali pagražintigyvenimą ir sugrąžinti šypseną. Jei jau

susidomėjai ir norėtum išbandyti savesavanoriškoje veikloje, siūlome kreiptis į puikiąstudentų organizaciją „Šaukštas medaus“. Kaipteigiama šios organizacijos tinklalapyje, josiniciatyvos principas yra tarpininkavimas.Studentui tereikia pasirinkti sritį, kurioje šisnorėtų savanoriauti ir „Šaukštas medaus“organizacijos nariai pasirūpina, kad su studentususisiektų tam tikros savanorius priimančios nepelno siekiančios organizacijos. Kaip teigiamainternetiniame puslapyje: „laimi visi“ – tiek

benamiai, neįgalieji ar pamesti gyvūnai, tiekžmonės, pasiryžę padėti pastariesiems. Būtenttokia veikla kaip savanorystė rodo, jog visuomenėje dar tebeegzistuoja amžinosios vertybės: supratingumas, pasiaukojimas, meilėkitam, draugiškumas, tvirtumas. Tokia veikla netik stiprina tarpusavio santykius, ugdo gerąsiasžmogaus savybes bet ir kuria tvirtą, sveiką, veiklią visuomenę, kurioje gyventi yra gera irsmagu. Visi susidomėję šia organizacija galite


4/12

4

VU SA UKI PIRMININKĖ: ,,TAI GERIAUSIA,KAS MAN ATSITIKO STUDIJŲ METAIS“

Ar lengvai pavyko įsivažiuoti į naujaspareigas?

Nors ir buvau ruošiama šioms pareigoms, tačiaupradžia visuomet yra sunki. Kad ir kiek ir kaipesi ruošiamas, realybėje viskas šiek tiek kitaip.Tačiau buvo noras, pasiryžimas ir žinoma –

puiki komanda. Ar sunku buvo užimti pirmininkėspoziciją ir vadovauti visiems procesams?

Vadovaujamą poziciją visuomet yra sunkiausiaužimti. Netgi yra posakis, kad tai yra pats

blogiausias darbas pasaulyje. :) Svarbiausia yra

atrasti sistemą ir išsiaiškinti, kaip šį sunkųdarbą padaryti lengvesniu. Iš pradžių norisimatyti, žinoti, girdėti ir valdyti viską, kas vyksta

komandoje, tačiau tai neįmanoma. O suprantitai tik tada, kai tavo kadencija jau eina į pabaigą.

Kokie tavo bruožai padėjo išlikti lydere irnesuklupti?

Manau svarbiausia – atvirumas. Visą laiką buvau atvira savo komandai, stengiausi, kad visigalėtų pareikšti savo nuomonę, kad bendrautume, dalintumės viskuo ir vienas kitąpalaikytume. Taip pat manau, kad man labai

padėjo mano užsispyrimas ir kartaiskategoriškumas. Tačiau mano prioritetas visuomet buvo, kad komanda būtų laiminga,gerai jaustųsi, nes tik tuomet galime veikti.

Su kokiomis VU SA UKI problemomis

teko susidurti?

Negalėčiau dabar kažko išskirti, kadangi buvotiek gerų, tiek nelabai gerų dalykų, tačiau su viskuo susitvarkėme.

Ką pakeitei UKI Atstovybėje, o kas išliko?

Viskas daugiau ar mažiau vyko panašiai. Tiksmagu, kad sugalvojome naujų akcijų kaip„sharing is caring“, kurių metų SA patalpose būna begalė studentų iš UKI bei kitų

Koks buvo tavo kelias į studentų atstovybę?Kiek laiko esi SA nare?

Į SA atėjau antrame kurse, netgi jau įpusėjus

antram kursui, nes labai norėjau prisidėti priePirmakursių stovyklos organizavimo ir dar kartąpati ten nuvažiuoti. Vėliau atsitiko taip, kadnetikėtai tapau pirmakursių kuratore, o vėliau irsudalyvavau pirmuose mokymuose. Taigi SA nare

esu jau antri metai.

Kokias idėjas pavyko įgyvendinti nuo buvimo VU SA UKI Pirmininke pradžios?

Pavyko įgyvendinti praktiškai viską, ką buvauužsibrėžusi. Žinoma, kaip visada būna, planai šiektiek keičiasi, juos reikia koreguoti, taip patatsirado daug nenumatytų darbų ir veiklų, tačiauturėdama puikią komandą žinojau, kad mesgalime viską. Jie yra tie žmonės, kurie padėjomums visiems kartu siekti bendrų tikslų.


5/125

Kaip manai, ar naujas Pirmininkas atliks

savo pareigas 100 procentų?

Tikrai taip. Tai yra motyvuotas ir labai

atsakingai į šias pareigas žiūrintis žmogus.

O dabar atėjo metas linkėjimas. Kąnorėtum palinkėti prieš palikdama

Pirmininkės postą?

Labiausiai noriu palinkėti kantrybės ir ryžto.Taip, bus sunkių momentų, tačiau bus ir labaigražių, linksmų akimirkų. Bus dienų, kainorėsis viską mesti ir išlėkti pailsėti prie vandenyno mažiausiai metams, tačiau tai buspatys geriausi metai universitete. Linkiuužsibrėžti daug darbų ir juos įgyvendinti suužsidegimu. Kiekvieną dieną ir kiekvieną potyrįpriimkite pozityviai ir pasiimkite viską, ką tik

galite, nes tai padės atlikti didelius darbus.

Vieningai Už Studentų Ateitį!!!

fakultetų. Džiugu, kad instituto studentai nebijoateiti ir pabendrauti. Taip pat pradėjome labiau bendrauti ir bendrdarbiauti su kitais VU SA UKI

padaliniais.

Ar žmonės noriai prisijungia į SAkolektyvą? Kodėl?

Naujų narių turėjome tikrai daug. Manaupagrindinė priežastis yra ta, kad per fux‘ų stovykląmes labai išreklamuojame savo veiklą, parodome,kad pas mus yra smagu. Tačiau nemažai narių irpalieka SA, nes jau pirmam kurse susiranda darbąir jiems nebeužtenka laiko.

Ar tavo pirmininkavimo metais VU SA UKI

buvo ištikusios bėdos, krizės? Jei taip, kaip jas įveikei?

Krizių būna kasmet ir visiems. O turbūt didžiausia– motyvacijos stoka. Ateina laikotarpis, kai žmonėsnebenori dirbti, dalis išeina iš organizacijos,keičiasi koordinatoriai... ir čia jau Pirmininkodarbas sustatyti viską į savo vietas. Viską įveiktipadėjo pokalbiai, susirinkimai ir kiti susitikimaiasmeniškai.

Kuo VU SA UKI išsiskyrė iš kitų fakultetųatstovybių, kai buvai Pirmininke?

Na mes visuomet esame kaip maža salelė visame VU ir VU SA, tačiau šiais metais kaip niekadstengėmės bendradarbiauti ir draugauti su kitaispadaliniais.

Ar yra norinčių tapti Pirmininku?

Taip. Ir esu tikra, kad tas žmogus bus puikus vadovas.

Ar nesunku palikti šį postą? Kaip jautiesi,kai jau atėjo laikas atsisveikinti?

Ir sunku, ir ne. Iš vienos pusės norisi užsiimtinaujomis veiklomis, tobulėti ir kitose srityse, tačiauiš kitos pusės – tai tapo didele mano gyvenimodalimi, kurią bus labai sunku užpildyti kažkuo kitu.

Greta Abromavičiūtė


6/12

6

Šį mėnesį pakalbinome dėstytoją Rūtą,norėdami sužinoti daugiau apie jos augintinį irpagalbą kitiems gyvūnams. Jauna dėstytoja netik moko mus ispanų kalbos, bet ir padeda beglobiams ir nuskriaustiems gyvūnams beipadeda įvairioms gyvūnų globosorganizacijoms. Skatinu ir jus perskaityti šįįkvepiantį straispnį bei patiems prisidėti priešios veiklos. :)

Esu vienintelis šeimos vaikas, užaugau nuolatapsupta suaugusiųjų, o geriausias irištikimiausias mano draugas visad buvo šuo.Prisimenu, kaip rugsėjo pirmąją gavaudovanų taksiuką. Tebesaugau nuotrauką,kurioje stoviu šalia mokyklos, rankose švelniaispausdama prie savęs savo didžiausią lobį – šunį :). Nuo tada šuo mano gyvenime užėmėišskirtinę vietą. Mane supras tie, kas augo sušunimi.

Nėra ištikimesnio ir nuoširdesnio draugo užšunį. Kartą viena pažįstama veterinarė manpapasakojo, kad žmonėmis ji taip nepasitiki,kaip gyvūnais. Ir puikiai ją suprantu. Gyvūnai– vieninteliai draugai, kurie niekada

nenuvilia, nepalieka ir neužmiršta. Gavusantrą šunį (vėl taksiuką), mano gyvenimas vėlpasikeitė į gerą. Abu kartus šunys atnešė

man be galo daug

malonių pasikeitimų irtoliau kasdien mano

šuo man teikianenusakomai gerųemocijų.

Turėdamas šunį, jau niekada nebebūsi vienišas :). Jei paprašytumėte manęs

apibūdinti savo šunį – apibūdinčiau labaitrumpai. Tai vienas iš mano gyvenimostebuklų.

Esu tikra, kad gyvūnai mums suteikia be galo

daug optimizmo ir šypsenų. Laikas su gyvūnu yra tikra terapija. Be to, gyvūnai pažadinamumyse daugiau meilės ir neabejotinai musdaro geresnius. Aš tikrai manau, kad gyvūnasatėjęs į šeimą, duoda jai daugiau nei gaunapats. Nes to, ką suteikia gyvūnas, nenusipirksi.Tai nesibaigiantis pozityvumas.

Man norėtųsi, kad kiekvienas gyvūnas turėtųnamus, kuriuose būtų mylimas, ir labai norisi

padėti tiems, kurie neturi namų.

Tiekpirmasis mano šuo, tiek dabartinis atkeliavopas mane iš jų tėvų namų. Tačiau prieš dešimtmetų, tik apsigyvenusi Vilniuje, nusprendžiau

paimti katę.Nuvažiavautik apžiūrėtikačiukųšeimos,

tačiau manužtekoišgirsti moters komentarą, kad tai joskaimynės katė atsivedė kačiukų ir ji ieško jiems namų, kad nereikėtų jais atsikratyti, irmažiausia katytė atsidūrė pas mane.Džiaugiuosi, kad ta maža katytė užaugo ir tapoįspūdinga kate, turi jaukius namus ir dėmesiomano šeimos namuose jai netrūksta.

ŠUO – IŠTIKIMIAUSIAS IRNUOŠIRDŽIAUSIAS DRAUGAS

„GERIAUSIAS MANODRAUGAS

VISAD BUVO ŠUO“

„ABU KARTUS ŠUNYS ATNEŠĖ MAN BE GALO

DAUG MALONIŲ PASIKEITIMŲ“


7/127

Beglobiams gyvūnams stengiuosi padėtiorganizuodama paramos akcijas: 2014 m.

gruodžio mėnesį savo puslapyje Nerealioms.lt organizavau paramos akciją ir buvo surinktanemažai kilogramų maisto, kraiko katėms,guolių, žaislų, kurie iškeliavo VŠĮ “Rainiukui”,o 2015 m. gruodžio mėn. ieškojau paramos“Tautmilės prieglaudėlei”. Tiesiogiainesavanoriauju nė vienoje gyvūnųprieglaudoje, bet vis ieškau būdų jiemspadėti. Tiesiog negaliu likti abejinga smurtuiprieš gyvūnus, jų nepriežiūrai… Kaskart priegretimos laiptinės šunims paromis sėdint polangais, kur gyvena jas žavinti kalytė, nešu jiems vandens ir maisto, esu išnešusi ir pagalvę, kadnesušaltų ir turėtų kur prigulti.

Paskutinis mane labai sukrėtęs įvykis buvo visaineseniai – prieš gerą mėnesį – kai užėjusi į veterinarijos kliniką nupirkti vitaminų savoaugintiniui, pamačiau katinuką, gulintį ant vienos iš darbuotojų kelių. Paklausiau, kas čiatoks mėgaujasi išskirtiniu dėmesio, o tadaišgirdau istoriją, apie katinuką, kurį moterispaliko autobusų stotelėje, visa tai matę žmonėsatnešė katinuką į artimiausią veterinarijos

kliniką, kur paaiškėjo, kad katinukas ne tik buvopaliktas

šaltyje, betdar ir… be vienos

užpakalinės letenėlės, kuri buvo nutraukta ir buvo matyti atviras kaulas… Tada nusprendžiau,kad kuo daugiau žmonių sužinos apie tokiusnuskriaustus gyvūnus, tuo didesnė tikimybė jiems padėti - elementaru, tačiau viešumotokioms istorijoms trūksta. Tas didvyriskatinukas klinikoje buvo pavadintas Cezariu ir jo

laukia ilgas gyvenimas, o geroje šeimoje, jogyvenimas bus ir laimingas, net vos su trimis

letenėlėmis.

„TIESIOG NEGALIU LIKTI ABEJINGA SMURTUI PRIEŠ

GYVŪNUS“

Iš visų gyvūnų prieglaudų, su kuriomis esu bendravusi bandydama jiems padėti, labiausiaisavo šiluma ir nuoširdumu mane žavi“Tautmilės prieglaudėlė”, nes tai vienintelėman žinoma prieglauda nesakanti „ne“gyvūnams, kuriems reikia pagalbos. Esuieškojusi namų keliems katinams, viešinusišunų nuotraukas, kurie paromis negrįždavonamo dėl kalytės, bandžiusi padėti rastipagalbos gyvūnams, todėl turiu įvairiospatirties. “Tautmilės prieglaudėlė” yra ta vieta,kur visada yra vietos tiems beglobiams, kuriems

nors laikinos vietos labai reikia.

Be to, jie visada labai geranoriškai padedaieškoti pasiklydusių šunų. Tai nėra tiesiogprieglauda - mano nuomone, tai grupelėžmonių, atiduodančių savo laisvalaikį tam, kad

beglobių skaičius tikrai mažėtų irlabiausiai nuskriausti rastų savo laimę.

„KUO DAUGIAU ŽMONIŲ SUŽINOS APIE TOKIUS

NUSKRIAUSTUS GYVŪNUS,TUO DIDESNĖ TIKIMYBĖ

JIEMS PADĖTI“


8/128

– Kas tau buvo?– Ar tau labai skaudėjo? – Tu sergi?– Ar tai rimta?– Girdėjau, jog miršti. Kiek tau liko laiko?

Ir tai tik dalis klausimų, kurie man buvopateikti. Regis, visą mokyklą apskriejo žinia, jognualpo mokinė. Ir iki to įvykio mokykloje buvaulabai populiari, tik nežinau ar dėl savųnuopelnų ar dėl tėvų pinigų ir jų kasmetiniųdovanų mokymosi įstaigai, o dabar, kur tik ėjau,mane lydėjo smalsūs žvilgsniai ir šnabždesiai.Kai dar prieš savaitę tie patys žmonės, manedabar taip akivaizdžiai apkalbinėjantys,šypsojosi ir didžiavosi savimi, jog gali vadintis

mano „draugais“. Kokių tik teorijų negirdėjau apie savonualpimą: infarktas, anoreksija, beprotystė,išsekimas arba šiaip, tiesiog, dėmesio trūkumas.Bet tiesa ta, jog nė viena iš tų teorijų nebuvoteisinga ir turbūt nė nepriartėjo prie tiesos. Ir, be to, spėjimai buvo labai kvaili.- Žinai, mes tikrai labai išsigandome kai tunualpai, – palinkusi prie manęs per pertraukątarė Polina. Šalia jos pritariamai galvele linksėjoOtilija.

- Manėme, kad tave praradome... – švelniaisušnabždėjo Elena. Nusišypsojau. Jos vienintelės man

neteikė kvailų savo spėjimų. - Na, nieko man neatsitiko, – paguodžiau. – betman įdomu, o kas iškvietė greitąją? - Pirmasis susivokė Tajus. Ach. Viskas vyko taipgreitai, – pasakojo Elena. – Taip, Tajuspirmasis susivokė, jis laikė tavo galvą, o po topakėlė tave nuo grindų ir laikė rankose. Taigi,negalėjo išsiimti telefono, tai numerį surinko irpaskambino Oskaras. Taip, Oskaras. Vis daratsimenu jo išsigandusį balsą. Mes visi buvomeišsigandę. - Regis, jums ne visai ant manęs nusispjaut, – pasakiau ir nusijuokiau. Visos trys, atseit, piktaiį mane pasižiūrėjo. - O štai ir Tajus, – pranešė Otilija.

Pasukau galvą į tą pusę, kurion ji žiūrėjoir pamačiau jį. Anksčiau mes buvome pora, betdabar likome tik draugais. Bent jau iš manopusės. Žinau, kad jis mane myli ir dėl to man

Labai skatinu visus kaip nors prisidėti priepagalbos gyvūnams – nupirkti gyvūnams maisto,nuvykti pavedžioti šunų, savanoriauti, laikinaisuteikti prieglobstį vienam ar keliems gyvūnams,o galbūt net priimti gyvūną į savo šeimą. Gausitepatį šauniausią ir ištikimiausią draugą irdžiaugsmo kasdien. Ar žinojote, kadauginantys gyvūnus yra laimingesni už tuos, kurie jų neturi? O universitetas yra ta vieta, kurmokotės atsakomybės, išmokstate planuoti savolaiką, dirbti komandoje – viso to išmoksite irdarydami gerą gyvūnams. O jei turėsite minčių,kokių dar paramos akcijų galime suorganizuotikartu, rašykite man ir bendradarbiausime.

Jei turėsite minčių, susisiekite:

[email protected] arba raskite manopuslapį facebooke: Nerealioms.lt

Giminingos sielos: Trečias skyrius

Julita Vasiliauskaitė


9/129

su juo bendrauti tik dar sunkiau.Jis pasuko mūsų pusėn ir po akimirkos jau

stovėjo priešais mane. Nusišypsojau. Tai viskas ką jam galiu pasiūlyti.Savo šypseną. Taigi, pasistengiau išspausti

ją kuo mažiau dirbtiną. - Labas, – pasisveikino jis.

Nežinau kodėl, bet buvimas šalio jo maneerzino. Galbūt dėl to, jog jis žvelgdavo į manetomis įsimylėjusiomis akimis, o aš negalėjauatsakyti tuo pačiu. - Labas, – pasisveikinau.

Stengiausi, kad mano balsas skambėtų kaipgalima švelniau. - Ar galime pasikalbėti? – paklausė ir nužvelgėmano bendraklases.

Taip, supratau – akis į akį. Paėjome truputį į šalį, toliau nuo svetimų

ausų. Jaučiau jo delną ant savo juosmens. - Ar tau viskas gerai? – paklausė atsargiai. - Taip, – tariau džiugiai.

Jis nepatikliai nužvelgė mane suraukdamasantakius, taip, jog jo kaktą išvagojo gilios raukšlės. - Tikrai, jaučiuosi puikiai! – stengiausi krykštauti.

Kodėl mano džiaugsmas ir sakoma tiesanieko neįtikina? Man tikrai viskas gerai! - Klausyk, girdėjau, kad rūpinaisi manimi, na, kaitai nutiko, tad norėjau padėkoti. – nusišypsojau.

Jis pasimuistė, tuomet palinko arčiaumanęs. Jis peržengė tik draugų atstumą. - Juk žinai, kad viską dėl tavęs padaryčiau. Mirčiau jei tau kas nors atsitiktų.

Pažvelgiau jam į akis ir po akimirkosnuleidau savąsias į žemę. Tajus atsitraukė. - Taip, tu žinai... – jis balsiai to neištarė, betžinojau, kad pabaigė sakinį žodžiais „ir tau nė velnio nerūpi“.

Stovėjau kaip prasikaltęs vaikas, lyg būčiaupadariusi kažką blogo ir žiūrėjau į purvo dėmeles

ant savo rudų batų. Vienintelis blogas dalykas,kurį jam padariau yra tai, jog nesugebėjau pamilti.Galbūt, tuo nuskriaudžiau ir save...nes jis – puikus vaikinas ir puikus žmogus.

Skambutis į pamoką mane išgelbėjo. - Tiesiog, būk atsargi, gerai? - Taip, būsiu, – palinksėjau ir jis, man liūdnainusišypsojęs, nuėjo.

Biologija greitai prabėgo. Po jos fiziniolavinimo pamoka. Nedalyvausiu – turėjaugydytojų atleidimą nuo bet kokios fizinės veiklos

visai savaitei. Be to, nebuvo didelio norodalyvauti pamokoje, nes ji buvo sujungta suTajaus klase. Po mūsų trumpučio pokalbio mannesinorėjo jį pamatyti dar kartą ir jausti joglobėjišką ir pernelyg susirūpinusį žvilgsnįsekant kiekvieną mano judesį.

Nuskambėjus skambučiui kviečiančiam įpamoką lėtai nupėdinau į valgyklą, nusipirkau

karštos arbatos puodelį ir atsisėdau ramiai josišgerti.

Arbata buvo...karštoka. Nė nežinau. Kažko jai trūko. Tik niekaip negalėjau

suprasti ko. Cukraus buvo, braškių skonis buvo.Bet vis dėl to kažko trūko. - Čia laisva? – išgirdau balsą šalia.

Pažvelgiau į balso savininką ir nustebaupamačiusi kas jis.

Oskaras.

Nustebti tikrai buvo ko. Dažniausiai mespasisveikiname tyliai iškalbingu galvųlinktelėjimu ir prasilenkiame koridoriuose,tartum niekada nebuvome artimi.- Jo, sėskis, – draugiškai tariau. Bent jausiekiau, kad mano balsas skambėtų draugiškai,tačiau kiek girdėjau – skambėjo šiurkščiai iratšiauriai, lyg aš visai nenorėčiau, kad jisatsisėstų šalia.

Tačiau Oskaras nepaisė mano (netyčia)atšiauraus tono ir prisėdo, priešais save taip

pat pasistatydamas stiklinę arbatos.Jau žinojau ko jis klaus. Tai buvo labainuspėjama, taigi, aš nutariau mažumėlę užbėgtiįvykiams už akių. - Man viskas gerai, – patikinau jį irnusišypsojau.

Sekundę jis atrodė išmuštas iš vėžių, bettuoj pat susiprato.- O ką sako daktarai? – paklausė. - Nieko. Jie nežino, – atsakiau paprastai.

Vaikinas sutriko.- Kaip suprasti nežino? Juk tam turi būti koksnors paaiškinimas. Atrodė...atrodė, jog miršti...

Ar tik ne rūpestį pamačiau jo veide? Negali būti! - Na... nežinau. Klausyk, ar tau neatrodo, kadšiai arbatai kažko trūksta? – staiga nukreipiautemą.

Jis pažvelgė į mane kaip į beprotę, otuomet pasilenkęs gurkštelėjo savo arbatos.Minutę pasvarstė, tuomet atsisukęs į manepasakė:


10/1211

- Ne, nemanau. Tiesą sakant, šiandien yra pirmaskartas, kai ši arbata tikrai skani.

Likusią pamokos dalį prakalbėjome apiemokslus, orą, maistą ir šiaip nieką. Tai štai kas būna kai žmonės puoselėję šiltus jausmus vienaskitam, išsiskiria. Jie tampa pažįstamais, o taireiškia, kad jie tampa vienas kitam niekuo.Nebėra apie ką kalbėtis, apie mus juk negalima, o

apie jo meilės nuotykius neturėjau didelio noroišgirsti.

Paprastai mane tai būtų, ko gero, labainuliūdinę, tačiau dabar tas šaltumas tarpmudviejų manęs nė trupučio nejaudino.

Anksčiau, prieš kelias dienas, būtų...

Margarita Abra


11/12

Mieli UKI Studentai,

¨Akcentas¨ žino, kokie Jūs visi darbštuoliai,fainuoliai ir gudruoliai, tad kviečiamenepabijoti ir drąsiai prisidėti prie mūsųkuriančios ir rašančios apie VISKĄkomandos. :)

Laukiami rašantys, fotografuojantys,piešiantys ir kitaip meną kuriantys žmogučiai.Taip pat galite rašyti/siūlyti Jums įdomias iraktualias temas, kurias norėtumėte išvystidienos šviesoje. :)

Norime naujų idėjų bei naujų veidų, kurie

padarytų mūsų “Akcentą” ne tik spalvingesnį, bet ir gaivesnį.

Labai Jūsų laukiantis “Akcentas”.

P.S. Kreiptis facebook’e: Greta Abromavičiūtė arba el.paš[email protected]

Dėmesio!

Rašinių konkursas—Laiškas “Akcentui”

“Akcentas” labai pasiilgo aktyvių, ieškančių kaip save išreikšti studentų. Taigi, sumąstėmepasiūlyti Jums, Mieli skaitytojai, KONKURSĄ! Parašyk laišką “Akcentui” ir gauk prizą!

Laiškas gali būti bet kokio stiliaus—svarbiausia, Originalumas iš didžiosios raidės. :)

Pirmos ir antros vietos nugalėtojų laiškai buspublikuojami “Akcente”.

Prisiminkite, kad būti pirmam dar geriau, neslaimėtojas bus apdovanotas skanutėle pica. Mm,dalyvauti tikrai verta! :)

Laiškus siųsti “Akcento” koordinatorei Gretai Abromavičiūtei facebook’o žinute arba el.paš[email protected]

P.S.: Gali dalyvauti visi: studentai, dėstytojai, VUSA UKI nariai bei “akcentiečiai”.

Deadline’as gegužės 10 d.


12/12

Žurnalistai: Karolina Papreckytė, Gabrielė Šinkūnaitė, Greta Abromavičiūtė, Julita Vasiliauskaitė,Margarita Abra

Redaktorė: Greta Abromavičiūtė

Naujienlaiškį maketavo: Greta Abromavičiūtė

kovo menesio akcentas, 31 nr

Documents