V Y T A U T O D ID Ž IO JO U N IVERS ITETAS EKONOM IKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Kristina LEVIŠAUSKAITĖ Giedrius RŪŠKYS

VALSTYBĖSFINANSAIV a d o v ė l i s

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO LEIDYKLAK a u n a s , 2 0 0 3

UD K 336(075.8) Le384

Vytauto D idžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto tarybos 2003 m. birželio 23 d. posėdžio sprendimu rekomenduota leidinį spausdinti.

Recenzentai:doc. dr. V. Pukelienė prof., habil dr. Z. Lydeka

© Kristina Levišauskaitė, Giedrius Rūškys ISBN 9955-530-91-X © Vytauto Didžiojo universitetas

TURINYS

ĮVADAS .................................................................................................................................................... 6

1 TEMA. FINANSŲ ESMĖ IR FUN KCIJO S.................................................................................. 9

1.1. Finansinių santykių e sm ė ..................................................................................91.2. Bendrojo nacionalinio produkto, nacionalinių pajamų ir finansų sąryšis................................................................................................................. 131.3. Finansų fu n kc ijo s .............................................................................................. 15

2 TEMA. FINANSŲ SISTEM A..........................................................................................................18

2 .1 . Valstybės finansų s istem a............................................................................. 182 .1 .1 . Valstybės finansų struktūra - institucinis aspektas 182 .1 .2 . Valstybės finansų struktūra - ekonominis aspektas .... 22

2 .2 . Investavimo procesas ekonominėje sistem oje................................. 252.3. Finansų rinko s ........................................................................................................28

2.3 .1 . Finansų rinkų klasifikavim as.........................................................292 .3 .2 . Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių b irža 32

2.4. Finansinės institucijos .....................................................................................352.4 .1 . Finansinių institucijų klasifikavim as.........................................362.4.2. Finansinių institucijų charakteristika ir veiklos pobūdis ..372 .4 .3 . Bankų sistem a.........................................................................................43

2 .5 . Finansų-kredito sistema valstybėje .......................................................... 47

3 TEMA. VALSTYBĖS BIUDŽETAS...............................................................................................51

3 .1 . Valstybės biudžeto sandara ir formavimo p rincipa i......................513.1 .1 . Biudžeto esmė ir funkcijos............................................................. 513.1 .2 . Pagrindiniai biudžeto formavimo principai ....................... 523.1 .3 . Biudžeto sandara ..................................................................................53

3 .2 . Biudžeto pajamos ir biudžeto išlaidos................................................... 553.2 .1 . Biudžeto pajamų k las ifikac ijo s ................................................... 563.2 .2 . Biudžeto išlaidų klasifikacijos......................................................573.2.3. Biudžeto subalansavimo problema. Biudžeto deficitas ...57

3 .3 . Lietuvos Respublikos biudžeto sandara ir struktūra......................603.3 .1 . Lietuvos Respublikos biudžeto sandara ................................603.3 .2 . Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų k las ifikac ija .....................................................................62

3.3 .3 . Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidų klasifikac ija ......................................................................... 65

4 TEMA. BIUDŽETO PROCESAS .................................................................................................69

4 .1 . Biudžeto projekto sudarym as...................................................................... 704 .2 . Biudžeto projekto svarstymas ir biudžeto p riėm im as................. 724 .3 . Biudžeto vykdymas ir kontrolė................................................................... 73

5 TEMA. M O KESČ IA I...................................................................................................................... 77

5 .1 . Mokesčių, rinkliavų ir kitų biudžeto pajamų esm ė....................... 775 .2 . Efektyvios mokesčių sistemos formavimo p rincipa i......................815 .3 . Mokesčių e lem entai...........................................................................................885 .4 . Tiesioginiai ir netiesioginiai m okesčiai..................................................885 .5 . Lietuvos Respublikos mokesčių sistema.Mokesčių reformos kryptys. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema ir reformos kryptys. Lietuvos mokesčių sistemos harmonizavimas, integruojantis į Europos Sąjungą................................. 89

5 .5 .1 . Lietuvos Respublikos mokesčių sistem a................................. 895.5 .2 . Lietuvos mokesčių sistemos harmonizavimas, integruojantis į Europos Sąjungą................................................................ 98

6 TEMA. VALSTYBINIAI SPECIALŪS (NEBIUDŽETINIAI) FO N D A I........................ 103

6.1. Socialinio draudimo fondai. Valstybinis socialinis draudimas L ietuvo je ................................................................................................ 1036.2. Pensijų fondai. Pensijų sistemos reforma Lietuvo je 105

6.2 .1 . Pensinio draudimo sistemos....................................................... 1056.2.2. Pensijų sistemos ir pensijų reformos įvairiose šalyse 1116.2 .3 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema......................................... 1146 .2 .4 . Lietuvos pensijų sistemos trūkumai ir josreformavimo galimybės. Pensijų sistemos reforma Lietuvoje ...119

6.3. Sveikatos draudimo fondai. Privalomas valstybinis sveikatos draudimas Lietuvoje.......................................................................... 121

6.3 .1 . Sveikatos draudimo sistemų modeliai.Sveikatos draudimas įvairiose ša lyse .....................................................1216.3 .2 . Sveikatos draudimas Lietuvoje................................................. 124

6.4. Kiti specialūs nebiudžetiniai fondai.Nebiudžetiniai fondai L ietuvo je ..................................................................... 127

6.4 .1 . Blokados fondas................................................................................. 1296.4 .2 . Privatizavimo fondas....................................................................... 1296.4 .3 . Garantinis fondas.............................................................................. 1306.4 .4 . Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas.......................................................................................... 130

7 TEM A. VALSTYBINIS KREDITAS. VALSTYBĖS S K O LA ..................................... 135

7.1. Valstybinio kredito finansinė esmė ir vaidmuo valstybės finansavim e.......................................................................................................... 1357.1 .1 . Požiūrio j valstybės skolinimąsi evo liucija ...................... 1357.1.2. Veiksniai, lemiantys vyriausybės skolinimosi poreikį ... 1377 .1 .3 . Valstybinio kredito fo rm os......................................................... 138

7.2. Valstybės skolos instrumentai................................................................. 1397.3. Valstybės skolos vertinimo kriterijai ir ro d ik lia i......................... 1417.4. Valstybės skola L ietuvo je .......................................................................... 1427.5. Šalies rizika. Kredito reitingai................................................................. 144

7 .5 .1 . Pagrindiniai tarptautiniai kredito reitingai........................ 1467 .5 .2 . Alternatyvios šalies rizikos vertinimo sistemos 1497 .5 .3 . Šalies rizikos įvertinimo pagrindiniai k rite rija i 150

8 TEM A. VIETIN IAI (SAVIVALDYBIŲ) FIN AN SAI..................................................... 155

8.1. Savivaldybių biudžetų formavimas..................................................... 1558.2. Savivaldybių biudžetų pajamos............................................................ 1568.3. Savivaldybių biudžetų išla idos.............................................................. 1578.4 . Savivaldybių skolinimasis. Savivaldybių skolinimosi galimybės ir apribojimai L ie tuvo je ............................................................... 158

9 TEM A. VALSTYBĖS FINANSŲ K O N T R O LĖ ............................................................. 161

9.1 . Valstybės finansų kontrolės esmė ir tu rin y s .................................. 1619.2 . Valstybės finansų kontrolė L ie tuvo je ................................................. 163

10 TEMA. VALSTYBĖS FINANSŲ PO LIT IKA ................................................................. 168

10.1. Valstybės finansų valdym as.................................................................. 16810.2. Valstybės finansų politikos esm ė ....................................................... 17010.3. Lietuvos Respublikos valstybės finansų p o lit ika ..................... 172

LITERATŪRA ...................................................................................................................................... 177

ĮVADAS

Šis vadovėlis skirtas Vytauto Didžiojo universiteto studentams, į kurių stu­dijų programas yra įtraukta "Valstybės finansų" disciplina. Tačiau, mūsų nuo­mone, knygoje pateikta medžiaga gali būti naudinga ir kitų Lietuvos universi­tetų studentams bei visiems, besidomintiems valstybės finansų klausimais, ka­dangi šios srities šaltinių lietuvių kalba kol kas nėra daug, autoriai dažniau nagrinėja vieną ar kitą valstybės finansų temą, tačiau glaustos ir sistemiškos, apimančios visus pagrindinius su šia finansų sfera siejamus ir "Valstybės fi­nansų" kurse nagrinėjamus klausimus, mokomosios medžiagos iki šiol netu­rėjome. Įvertinant, kad po nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje vyko ir tebe­vyksta esminiai ir dinamiški pokyčiai mūsų valstybės finansų sistemoje, tebesi­tęsia reformos, siejamos su eurointegraciniais procesais, parengti vadovėlį, ku­riame būtų pateikti ne tik bendri teoriniai valstybės finansų klausimai, bet atsi­skleistų ir valstybės finansų sistemos Lietuvoje ypatumai bei praktika, nebuvo lengvas uždavinys. Tačiau, mūsų nuomone, studijuojantiems Valstybės finan­sus Lietuvos universitetuose būtent lietuviškasis kontekstas yra aktualus ir būti­nas, nes daugelis dalykų kiekvienoje valstybėje dėl jos raidos ypatumų turi savo specifinių bruožų. Čia tinka prisiminti Vytauto Didžiojo universiteto pro­fesoriaus Vlado Jurgučio žodžius, jog "...tikroji kiekvienos tautos konstitucija yra jos finansų sutvarkymas" (V.Jurgutis, 1938). Todėl net ir įvertindami, kad kai kurie knygoje pateiktos medžiagos pasikeitimai dėl objektyvių valstybės finansų sferą reglamentuojančių įstatyminių aktų ir dokumentų pokyčių gali­mi jau jos leidybos eigoje ir vėliau, vis dėlto galvojame, kad daugelis pagrindi­nių dalykų Lietuvos finansų sistemoje, valstybės finansų valdyme jau gali būti nagrinėjami, aptariami ir vertinami kaip susiformavę, nors ne visada pasiekę norimą išsivystymo lygį, efektyvumą.

Visa medžiaga "Valstybės finansų" vadovėlyje suskirstyta į 10 temų, ku­rios apima pagrindines "Valstybės finansų" kurse nagrinėjamas sritis. 1 te­moje supažindinam a su finansų mokslo esm iniais bruožais, finansai apibū­dinami kaip ekonominė ir istorinė kategorija, aptariamos finansų funkcijos. Knygos 2 tema skiriam a finansų sistemai ir jos dalyviam s bei valstybės vaidm eniui bendroje finansų sistemoje aptarti, valstybės finansų sistema pristatoma tiek instituciniu, tiek ekonominiu aspektu. Mums atrodė tikslin­

6

ga 2 temą praplėsti akcentuojant, kad reikia skirti valstybės finansų sistemą nuo finansų sistemos valstybėje. Pastaroji sąvoka apima žym iai platesnę sferą negu tik valstybinio sektoriaus finansai. Todėl trumpai apibūdinti vals­tybėje vykstantį investavimo procesą, jo dalyvius, finansų rinkas ir finansų institucijas bei valstybės vaidmenį šių gyvybiškai svarbių kiekvienos nepri­klausomos šalies institutų funkcionavim ui mums atrodė būtina. 3 ir 4 temo­je visapusiškai aptariamas valstybės biudžetas: biudžetinė sandara, biudžeto subalansavimo problema, biudžeto procesas. 5 tema skirta mokesčių siste­mai. Nors tai labai plati tema, bet, nepažeidžiant viso Valstybės finansų, kaip discip linos, turinio ir apimties proporcijų, šioje temoje šalia pagrindi­nių teorinių klausimų išsamiau aptariame tik kai kuriuos svarbiausius Lie­tuvos mokesčių sistemos mokesčius. Norintys geriau susipažinti su apmo­kestinimu, m okesčiais, medžiagos gali rasti, kadangi mokesčių tema ir kiti autoriai Lietuvoje jau yra parašę ne vieną mokymo priemonę (žr. E.Buške- vičiūtė, 2003; E.Buškevičiūtė, V.Pukelienė, 1998 ir kt.). Specialių (nebiu­džetinių) valstybės fondų kontekste (6 tema) aptariamos valstybės socia li­nio draudimo, pensijų draudimo, privalomojo sveikatos draudimo sistemos, analizuojam os jose pastaruoju metu vykstančios reformos, jų priežastys. Vadovėlyje taip pat supažindinam a su valstybės skolinimosi instrumentais, būdais, valstybės skolos vertinimo kriterijais ir rodikliais (7 tema). 8 tema skiriam a savivaldybių finansam s, jo je nagrinėjami savivaldybių finansavi­mo teoriniai aspektai ir savivaldybių finansavim o praktika bei problemos Lietuvoje. Paskutiniosiose dviejose temose (9 ir 10) aptariami aktualūs, bet dažniau praktiniais, o ne teoriniais aspektais nagrinėjami valstybės finansų kontrolės ir valstybės finansų politikos klausim ai. Vadovėlyje aptariami ir teoriniai šių veiklos sferų principai, ir jų realizavim o praktika Lietuvoje.

Vadovėlyje po kiekvienos temos pateikiamas esminių šioje temoje nau­dojamų sąvokų sąvadas, taip pat klausimai temos kartojim ui. Tikim ės, kad tai padės visiem s, studijuojantiems "Valstybės finansų" kursą, geriau įsisa­vinanti medžiagą. Knygos pabaigoje pateikiame rekomenduojamos litera­tūros sąrašą, taip pat nuorodas į svarbiausius dokumentus ir įstatyminius aktus, reglamentuojančius atskiras su valstybės finansais susijusias sritis Lie­tuvoje ir galiojusius rengiant šį vadovėlį. Tikim ės, kad pakankamai išsamus literatūros šaltinių sąrašas sudarys galimybę studijuojantiems valstybės fi­nansus papildomai gilintis ir domėtis atskirais klausim ais, glaustai pateikia­mais vadovėlyje.

7

Autoriai dėkoja vadovėlio recenzentams - Tarptautinės aukštosios vady­bos mokyklos prorektoriui mokslui prof. habil.dr. Zigmui Lydekai bei Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos katedros vedėjai doc.dr. Violetai Pukelienei už vertingas pastabas ir patarimus.

Autoriai bus dėkingi už pastabas ir pasiūlymus, kurių laukiame adresu: Kristina_Levisauskaite@fc.vdu.lt; g.ruskys@vb.lt

Su pagarba - autoriai

1 TEM A

FINANSŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS

1.1. F IN A N SIN IŲ SA N TYKIŲ ESMĖ

Finansai yra ekonominė kategorija. Tačiau, norint giliau suprasti daugelio ekonominių kategorijų (sąvokų) esmę, būtina įvertinti ne tik joms būdingus eko­nominius ypatumus, bet ir atskleisti jų formavimosi prielaidas bei pokyčius, įta­kojusius šių kategorijų reiškimosi mastą, būdus, formas. Todėl ir finansai turėtų būti nagrinėjami ne tik kaip ekonominė, bet ir kaip istorinė kategorija.

Finansai kaip istorinė kategorija

Finansai yra istorinė kategorija, kadangi nagrinėja ekonominius santykius, kurie atsiranda formuojant, paskirstant ir naudojant valstybės pinigines lėšas (fondus), atsižvelgiant į visuomeninę formaciją (santvarką), egzistuojančią vals­tybėje.

Pačia savo prigimtimi finansai yra glaudžiai susiję su valstybe, kuriai jos funkcijų vykdymui ir yra būtinos piniginės lėšos. Valstybė prisiima daugiau ar mažiau funkcijų ir ji negali vykdyti tų funkcijų neturėdama lėšų. Todėl valsty­bė privalo spręsti savo lėšų suformavimo, paskirstymo, panaudojimo klausi­mą. Taip pat reikia kontroliuoti, ar teisingai panaudoja savo lėšas.

Valstybės finansų esmę, jų vaidmenį ir paskirtį apibrėžia pačios valstybės prigimtis, valstybės funkcijos, taip pat gamybos būdas ir gamybinių santykių charakteris, todėl įvairiose ekonominėse formacijose valstybės finansai labai skiriasi.

Finansai kaip sąvoka atsirado kartu su prekybinių - piniginių santykių atsira­dimu, vystantis ir stiprėjant valstybės funkcijoms ir poreikiams. Terminas "finan­sai" kildinamas iš lotyniško žodžio "financia", kuris reiškia grynus pinigus, paja­mas. Būtent tokia pradine reikšme finansai buvo pradėti naudoti XIII - XV a. Italijoje (bet šis terminas nereiškė valstybės finansų). Kodėl Italijoje? Tuo laiku Italijos miestai Florencija, Venecija, Genuja tapo stambiais Europos prekybos ir bankininkystės centrais ir finansų (pajamų, pinigų) reikšmė juose įgavo svar­bią reikšmę anksčiau nei kitur. Vėliau finansų terminas išplito ir kitose šalyse, įgavo tarptautinį aspektą ir buvo pradėtas naudoti jau kaip platesnė sąvoka,

9

siejama su piniginių santykių sistema, piniginių išteklių valstybėje mobilizavi­mu valstybės politinėms ir ekonominėms funkcijoms įgyvendinti.

Ikikapitalistinėje valstybės formacijoje valstybės pajamos ir išlaidos dau­giausiai turėjo natūrinę išraišką. Didžiausia valstybės poreikių dalis buvo pa­tenkinama imant įvairias duokles arba mokesčius natūra. Tuo metu valstybė buvo tapatinama su karaliumi, monarchu ir lėšos buvo reikalingos išlaikyti tik dvarui. Atgalinio lėšų paskirstymo nebuvo. Lėšų formavimas vyko tik viena kryptimi. Kadangi finansai susiję su operacijomis, kurios turi piniginę išraišką, todėl ankstyvosiose ikikapitalistinės valstybės stadijose tokios sąvokos kaip "valstybės finansai" dar nebuvo. Karaliaus, monarcho asmeninis turtas ir vals­tybės iždas buvo dar neatskirti.

Vystantis kapitalistinei visuomenei vis didesnę reikšmę įgavo valstybės pi­niginės pajamos ir išlaidos, o natūrinių mokesčių, duoklių dalis į valstybės iždą vis mažėjo. Tas procesas tapo tuo intensyvesnis, kuo labiau plėtėsi preki- nių-piniginių santykių sfera ir kuo labiau plėtėsi, įvairėjo valstybės funkcijos. Sąvokos "valstybės finansai", "valstybės biudžetas", "valstybinis kreditas" ga­lutinai įsitvirtina tada, kai valstybės iždas atskiriamas nuo asmeninės monar­cho kasos ir jo turto. Kapitalistinėje santvarkoje finansų sąvoka jau naudojama ir platesne prasme, apimdama ir valstybės finansus, ir privačių įmonių, korpo­racijų (fabrikų) finansus. Šios dvi sistemos (valstybės ir įmonių finansų) susidu­ria per prievolinę sistemą - mokesčius. Per ją yra derinami interesai. Įsivyravus kapitalistiniams santykiams pasidarė aišku, kad yra tokių funkcijų, kurių pats vienas žmogus ar įmonė negali išspręsti (karinė gynyba, viešoji tvarka, sociali­nis aprūpinimas, kt.).

Vyriausybės išlaidų istorinė apžvalga

XIX amžiuje klasikinės ekonomikos mokyklos šalininkai dažniausiai pasi­sakė už valstybę su minimaliom ekonomikos funkcijomis. Klasikiniai ekono­mistai galvojo, kad vyriausybės vaidmuo turėtų būti apribotas nacionaline gy­nyba, policija ir administravimu. Taip pat klasikiniai ekonomistai buvo tarp pirmųjų, kurie pasisakė už valstybinį švietimą.

Valstybės vaidmenį ir jo pokyčius geriausiai atskleidžia šalių vyriausybių išlaidų kitimas. Nuo 1870 m. visose dabartinėse industrinėse šalyse vyriausy­bės išlaidos sparčiai augo. Labiausiai vyriausybės išlaidos augo iki 1980 m. a 1870 m. vidutinės valstybės išlaidos industrinėse šalyse sudarė kiek daugiau nei 10% nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), o 1990 m. - jau apie 43% nuo BVP. Vyriausybės išlaidų kitimo tendencijos įvairiose valstybėse per pastarąjį šimtmetį pateiktos 1 lentelėje.

10

1 lentelėBendrųjų vyriausybės išlaidų augimas 1870-1996 m. (procentais nuo BVP)

Valstybės

19 a. pabaiga,

Prieš I pas. karą

Po 1 pas. karo

Prieš II pas. karą

Po II pas. karo

apie 1870 m. 1913 m. 1920 m. 1937 m. 1960 m. 1980 m. 1990 m. 1996 m.

Australija 18.3 16.5 19.3 14.8 21.2 34.1 34.9 35.9Austrija 10.5 17.0 14.7 20.6 35.7 48.1 38.6 51.6Prancūzija 12.6 17.0 27.6 29.0 34.6 46.1 49.8 55.0Vokietija 1 ().() 14.8 25.0 34.1 32.4 47.9 45.1 49.1Italija 13.7 17.1 30.1 31.1 30.1 42.1 53.4 52.7Švedija 5.7 10.4 10.9 16.5 31.0 60.1 59.1 64.2JungtinėKaralystė

9.4 12.7 26.2 30.0 32.2 43.0 39.9 43.0

JAV 7.3 7.5 12.1 19.7 27.0 31.4 32.8 32.8Vidurkis 10.8 13.1 19.6 23.8 28.0 41.9 43.0 45.0

Šaltinis: Tanzi Vito, Schuknecht Ludger (2000). Public Spending in the XXth Century. - p. 6-7.

Pirmasis pasaulinis karas gana stipriai įtakojo vidutinį valstybės išlaidų au­gimą. Tai daugiausia buvo susiję su karinėmis išlaidomis. Prancūzijoje, Vokie­tijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, t.y. šalyse, kurias labiausiai palietė ka­ras, jau 1937 metais valstybės išlaidos viršijo 25% nuo BVP.

Po Antrojo pasaulinio karo (ypatingai 1960-1980 m. periodu) vyriausybės išlaidų augimas buvo itin spartus. Valstybės finansai įgavo naujų aspektų. Jie buvo vis labiau naudojami kaip įrankis perskirstyti nacionalines pajamas tarp socialinių klasių, ir ta perskirstoma nacionalinių pajamų dalis smarkiai augo.

Politiniuose sluoksniuose apie 1980 m. (XX a. 8 dešimtmetyje) vėl buvo pasisakoma labiau už mažesnį valstybės vaidmenį. Politikoje pasirodė tokie žymūs ir įtakingi politikai bei didelio vyriausybės vaidmens oponentai kaip Margaret Thatcher OK ministrė pirmininkė) ir Ronald Reagan OAV preziden­tas). Nepaisant to, valstybės išlaidų dalis ir toliau didėjo, tačiau ne tokiu dide­liu tempu kaip anksčiau.

Dar vienas valstybės vaidmens didėjimo indikatorius - tai dirbančiųjų skai­čius viešajame (valstybiniame) sektoriuje. 1870 m. industrinėse valstybėse vals­tybiniame sektoriuje vidutiniškai dirbo 2 .4% visų dirbančiųjų, o 1994 m. šis skaičius jau siekė apie 18.4% (žr. 1 pav.)

Jeigu nagrinėsime subsidijas ir transferinius mokėjimus, tai tendencijos iš­lieka tos pačios. XIX a. pabaigoje vidutinis subsidijų ir transferinių mokėjimų lygis buvo 1% nuo BVP. Didžiosios depresijos metais tas lygis išaugo ir siekė 4 .5% nuo BVP. Ypatingai subsidijos irtransferai padidėjo 1960-1980 m. laiko­tarpiu ir 1980 m. jos siekė apie 20% BVP, arba apie 50% visų vyriausybės išlaidų (Tanzi, Schuknecht, 2000).

11

Šaltinis: Tanzi Vito, Schuknecht Ludger (2000).Public Spending in the XX Century. - p.26.

1 pav. Dirbančiųjų skaičius industrinėse šalyse valstybiniame sektoriuje, procentais nuo bendro užimtumo

Finansai kaip ekonominė kategorija

"Finansai" kaip sąvoka paprastai asocijuojasi su tais visuomenės gyvenime vykstančiais procesais, kuriuos lydi piniginės lėšos (tiek grynaisiais, tiek negry­naisiais pinigais). Tačiau piniginių lėšų judėjimas pats savaime dar neatsklei­džia finansų ir finansinių santykių esmės. Finansinių santykių esmė - gamybi­niai santykiai. Finansai kaip ekonominė kategorija egzistuoja ne todėl, kad jie išreiškiami piniginių lėšų judėjimu, bet todėl, kad jie susiję su gamybiniais (ekonominiais) santykiais.

Finansai yra ekonominė kategorija, kadangi išreiškia ir atskleidžia egzis­tuojančius visuomenėje ekonominius santykius, turinčius objektyvų pobūdį ir specifinę visuomeninę paskirtį.

Finansų kaip ekonominės kategorijos ypatybės:

1. Ekonominiai santykiai, kurie sudaro šios kategorijos pagrindą, visada turi piniginę išraiškos formą.

2. Finansams būdingas paskirstomasis santykių pobūdis.3. Finansiniai santykiai visada susiję su piniginių pajamų ir sankaupų, įgau­

nančių finansinių išteklių pavidalą, formavimu.

Finansai - tai piniginiai santykiai, atsirandantys bendrojo nacionalinio pro­dukto vertės ir dalies nacionalinių pajamų paskirstymo ir perskirstymo proce­se, kurių tikslas - ekonominių subjektų ir valstybės piniginių pajamų ir san­kaupų formavimas ir jų panaudojimas gamybos plėtimui, dirbančiųjų skatini­mui, visuomenės socialinių ir kitų poreikių patenkinimui.

12

1.2. BEN DROJO N A CIO N A LIN IO PRO D U KTO , N ACIO N A LIN IŲ PAJAMŲ IR FINANSŲ SĄRYŠIS

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) - tai pinigais išreikšta prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per laikotarpį (dažniausiai per metus) vertė.

BNP = C + lg + G + E - I , (1)

čiaC - asmeninio vartojimo išlaidos, sudarančios didžiausią BNP dalį. Jos ski­

riamos į tris pagrindinius komponentus - ilgalaikio vartojimo prekės, trumpalai­kio vartojimo prekės ir paslaugos.

Ig - tai bendrosios individualios vidaus investicijos (išlaidos, skirtos nau­joms įmonėms, gyvenamiesiems namams statyti, įrengimams įsigyti, atsargoms papildyti).

G - vyriausybės išlaidos prekėms, paslaugoms ir investicijoms. Vyriausybė samdo mokytojus ir tokiu būdu teikia švietimo paslaugas, samdo policininkus, kad palaikytų tvarką ir saugumą ir panašiai. Visų lygių valdžia, tiek vietinė, tiek valstybės mastu, vartoja lėšas visuomeninių gėrybių teikimui. Į BNP neįskaito­mi transferiniai mokėjimai (pensijos, pašalpos, stipendijos).

E - prekių ir paslaugų eksportas. Jei prekės, pagamintos šalyje, parduoda­mos užsienyje, jų vertė turi būti įtraukta į BNP. Paslaugų eksportas - tai, pavyz­džiui, turistų, atvykusių iš užsienio, Lietuvoje gaunamos paslaugos. Eksportu taip pat laikomos ir tos palūkanos, kurias užsieniečiai moka Lietuvos pilie­čiams.

I - prekių ir paslaugų importas. Eksporto ir importo skirtumas vadinamas grynuoju eksportu.

Praktikoje labiau yra paplitęs kitas rodiklis, išreiškiantis prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per atitinkamą laikotarpį, vertę - Bendrasis vidaus produk­tas (BVP, angį. GDP) - tai BNP, išskaičiavus iš jo duotos šalies investitorių pajamas už investicijas užsienio šalyse ir pridėjus pajamas, kurias gauna užsie­niečiai už investicijas į duotos šalies ekonomiką. Bendrajam vidaus produktui įvertinti naudojami trys metodai: gamybos, pajamų ir išlaidų.

Kaip matome iš pateiktos 2 lentelės, didžiąją dalį BVP Lietuvoje sudaro namų ūkio vartojimas, t.y. asmeninės pajamos: 2000 m. Lietuvoje namų ūkio vartojimas BVP struktūroje sudarė net 64,3 %, vyriausybės vartojimo dalis - 21,5 % . Tačiau vyriausybės išlaidų daliai BVP pastaruoju metu galima paste­bėti didėjimo tendenciją.

13

2 lentelėBVP komponentai Lietuvoje, skaičiuojant išlaidų metodu (mlrd. Lt)

Komponentai 1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m.Namų ūkio vartojimas 24,94 27,13 27,93 28,88Bendros investicijos 10,18 10,49 9,65 9,29Vyriausybės vartojimas 7,28 10,48 9,46 9,65Prekių ir paslaugų grynasiseksportas (E-l) -4,05 -5,11 -4,40 -2,89Bendrasis vidaus produktas 38,35 42,99 42,64 44,93Šaltinis: Vilniaus Banko makroekonominė apžvalga. V., 2001.

Nacionalinės pajamos (NP) - tai suma pajamų, atitenkančių visiems ga-mybos veiksniams (atlyginimas už darbą, už įdarbintą nuosavą ir skolintą kapi­talą, žemės, kito turto nuoma ir pan.). Nacionalinių pajamų komponentai yra darbo užmokestis, palūkanos, renta, pelnas.

Bendrojo nacionalinio produkto ir nacionalinių pajamų ryšį atskleidžia mo­kėjimų apytakos paprastoje ekonominėje sistemoje schema (2 pav.).

BNP

Vartotojai GamintojaiNacionalinės pajamos

2 pav. Mokėjimų apytaka paprastoje ekonominėje sistemoje

Viršutinis lankas 2 paveiksle rodo vartotojų mokėjimus gamintojams už prekes ir paslaugas. Šis lankas įvertina bendrąjį nacionalinį produktą. Apatinis lankas ekonominėje sistemoje įvertina nacionalines pajamas, kurios parodo, kaip gamintojų ir paslaugų teikėjų (t.y. verslo) pajamos vėl sugrįžta vartotojams darbo užmokesčio, rentos, palūkanų ir pelno pavidalu.

Nacionalinės pajamos glaudžiai susijusios su asmeninėmis pajamomis, ka­dangi pajamos, gautos už gamybos veiksnius, atitenka asmenims. Didžioji nacio­nalinių pajamų dalis - tai žmonėms tenkančios asmeninės pajamos. Tačiau na­cionalinės pajamos nėra lygios asmeninių pajamų sumai dėl keletas priežasčių.Priežastys, dėl kurių asmeninės pajamos mažėja:

• dalis įmonių pelno atitenka valstybei kaip įmonių pelno (pajamų) mokestis;• dalį pelno įmonės pasilieka gamybos plėtimo finansavimui. Tik dividen­

dai tampa asmeninių pajamų dalim i;

14

• asmeninės pajamos apskaičiuojamos, prieš tai atskaičius įmokas į priva­lomojo socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondus.

Asmeninės pajamos didėja nesikeičiant nacionalinėms pajamoms, kadangi vyriausybė perveda lėšas į socialinio draudimo, pensijų, nedarbo ir kitus fon­dus, moka stipendijas besimokantiems. Tokie mokėjimai yra vadinami transferi- niais mokėjimais. Transferiniai mokėjimai didina asmenines pajamas, bet nedi­dina gamybos veiksnių apimties, todėl jie į nacionalines pajamas neįskaitomi.

1.3. FIN AN SŲ FU N KCIJO S

Funkcija yra kokio nors objekto savybės išorinis pasireiškimas duotoje san­tykių sistemoje.

Finansų kaip ekonominės kategorijos esmės pasireiškimas visuomeniniame gyvenime siejamas su finansų funkcijomis.

Finansų funkcijos

Paslirstymo Kontrolės

Finansų paskirstymo funkcija pasireiškia aprūpinant kiekvieną ūkinės veik­los subjektą būtinais jam finansiniais ištekliais, kurie panaudojami specialios tikslinės paskirties lėšų forma. Paskirstymo funkcijos pagalba įgyvendinamas pirminis naujai sukurtos vertės paskirstymas ir pirminių pajamų formavimas: pelno, atskaitymų am ortizacijai, atskaitymų socialiniam draudimui ir kt. Skirs­toma gali būti ne tik valstybės, bet ir verslo firmų lygyje.. Paskirstymo funkci­jos subjektas gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvauja visuome­ninės gamybos procese ir kuriems suformuojami tiksliniai piniginiai fondai (lėšos).

Finansii kontrolės funkcija pasireiškia finansų gebėjimu kiekybiškai išreikšti reprodukcijos proceso eigą, "pranešant" apie jo trūkumus ar nukrypimus ir tuo pačiu sistemingai kontroliuojant atsirandančias visuomenėje disproporcijas pi­nigine išraiška. Finansų kontrolės funkcija pasireiškia nuolatiniu palyginimu pi­niginių lėšų realaus judėjimo, paskirstymo ir panaudojimo su numatomu, siek­tinu. Kontrolės funkcijos dėka visuomenė gali sužinoti, kaip skirstomos pinigi­nės lėšos, ar laiku finansiniai ištekliai patenka įvairiems ūkio subjektams, ar

15

ekonomiškai ir efektyviai tie ištekliai panaudojami. Finansų kontrolės funkcijos pagrindą sudaro finansinių išteklių pinigine forma judėjimas.

Finansų kontrolės funkcijos realizavimo instrumentas yra finansinė infor­macija. Ją sudaro finansiniai rodikliai, pateikiami buhalterinėse, statistinėse ir operatyvinėse ataskaitose. Ypatingai svarbus yra finansinės informacijos patiki­mumo klausimas (Pvz., stambios JAV korporacijos Enron žlugimo viena iš pa­grindinių priežasčių buvo iškreiptos, suklastotos finansinės informacijos patei­kimas ataskaitose akcininkams, investuotojams ir kitiems su kompanijos veikla susijusiems ūkio subjektams).

Kontrolės funkcija gali būti vykdoma plačiau ar siauriau, apimdama plates­nę ar siauresnę finansų veiklos sritį. Finansų kontrolės funkcijos įgyvendinimo išsamumas ir gilumas priklauso nuo visos šalies ekonomikos finansinės draus­mės. Finansinė drausmė - tai privaloma visoms įmonėms, įstaigoms, organiza­cijoms ir pareigūnams finansinio ūkio vedimo tvarka, nustatytų normų ir taisyk­lių laikymasis, finansinių įsipareigojimų vykdymas.

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

• Bendrasis vidaus produktas• Ekonominė kategorija• Finansai• Finansinė drausmė• Finansų funkcijos• Finansinė informacija• Finansiniai santykiai• Istorinė kategorija• Kontrolės funkcija• Nacionalinės pajamos• Paskirstymo funkcija• Transferiniai mokėjimai/transferai• Valstybės finansai

KARTOJIMO KLAUSIMAI

1. Kodėl finansai yra ekonominė kategorija?2. Kodėl finansai yra istorinė kategorija?3. Kaip susiję šalies bendrasis vidaus produktas ir valstybės finansai?4. Kas yra transferiniai mokėjimai?5. Kodėl šalies gyventojų asmeninių pajamų suma nelygi šalies nacionali­

nėms pajamoms per tą patį laikotarpį? Nurodykite priežastis, dėl kurių asmeninės pajamos didėja/mažėja nacionalinių pajamų atžvilgiu.

16

6. Kokios yra finansų funkcijos ir kaip jos pasireiškia?7. Kodėl finansai gali atlikti kontrolės funkciją?8. Apibūdinkite, kas yra finansiniai santykiai.9. Pateikite finansų apibrėžimą.10. Kaip suprantate finansinę drausmę? Kodėl ji yra svarbi?

17

2 TEM A

FINANSŲ SISTEMA

1.1. VALSTYBĖS FIN AN SŲ STRUKTURA

Valstybės finansų struktūrą galima nagrinėti 2 aspektais: instituciniu ir eko­nominiu aspektu.

2.1.1. VALSTYBĖS FINANSŲ STRUKTŪRA - INSTITUCINIS ASPEKTAS

Valstybės finansų sistemą sudaro visuma finansinių grandžių, kurių paskir­tis aprūpinti valstybę piniginėmis lėšomis, būtinomis jai vykdant ekonomines, socialines ir politines funkcijas.

Valstybės finansų ekonominis turinys nevienareikšmis; į valstybės finansų struktūrą įtraukiamos kelios savarankiškos grandys, kurių kiekviena atlieka spe­cifinę funkciją.

Į valstybės finansų struktūrą įtraukiamos šios grandys:1. Įvairių valstybės valdymo lygių biudžetai:

• federalinis - valstybės;• federacijos subjektų - valstijų, žemių, sričių, regionų, etc;• vietiniai - savivaldybių.

2. Nebiudžetiniai fondai arba specialūs vyriausybiniai fondai.3. Valstybinis kreditas.4. Valstybinių įmonių finansai.

Kadangi funkcinė visų išvardintų finansų sistemos grandžių paskirtis yra skirtinga, tai valstybė jų dėka daro poveikį labai plačiam ekonominių ir socia­linių procesų spektrui, taip pat šakinių ir teritorinių valstybės problemų spren­dimui.

Valstybės biudžetas

Tai yra svarbiausia grandis valstybės finansų sistemoje. Valstybės biudže­tas yra stambiausias centralizuotas piniginis fondas, kurio sudarymu ir panau­dojimu rūpinasi ir už j į visiškai atsako vyriausybė.

18

Biudžeto pagalba vyriausybė gali sukoncentruoti savo rankose didžiąją na­cionalinių pajamų dalį, perskirstydama jas finansiniais metodais. Todėl biu­džetas yra pagrindinė finansinė bazė numatytoms valstybės funkcijoms vykdy­ti. Šioje finansų sistemos grandyje sukaupiamos, sukoncentruojamos didžiau­sios valstybės pajamos ir finansuojamos svarbiausios valstybės išlaidos,susiju­sios su jos funkcijų vykdymu. Biudžete tarpusavyje susiejami pagrindiniai fi­nansiniai elementai - mokesčiai, skolos ir išlaidos.

Biudžete sukauptų piniginių lėšų dėka valstybė Įgyvendina savo pagrindi­nes politines funkcijas ir uždavinius, kurie susiję su valstybės interesų gynimu tiek vidaus, tiek išorės atžvilgiu. Valstybės biudžetas taip pat panaudojamas valstybės ekonominiams procesams reguliuoti. Per biudžeto pajamų ir išlaidų mechanizmą valstybė daro įtaką visuomeninei gamybai, siekdama skatinti jos augimą, gyventojų užimtumą, palaikyti būtiną vartojimo ir realizacijos lygį.

Valstybės biudžetas glaudžiai susijęs ir su kitomis finansų sistemos grandi­mis. Jis yra lyg koordinuojantis centras, galintis suteikti kitoms grandims būtiną finansinę pagalbą. Ta pagalba gali būti suteikta biudžeto subsidijų, kreditų, garantijų forma ir gali garantuoti daugiau mažiau normalų kitų finansinių gran­džių finansavimą.

Svarbus vaidm uo biudžetinių santykių sistem oje tenka ir vietiniams biudžetams. Pastaruoju metu įvairiose valstybėse per vietinius biudžetus per­skirstoma vis daugiau per valstybės finansų sistemos sukaupiamų lėšų, kadan­gi didėja vietinių valdžios organų vaidmuo ir jų įtaka valstybės gyvenimui, plečiasi vietinio ūkio apimtis, plečiasi ir tampa sudėtingesnės vietinių valdžios organų funkcijos. Vietiniai biudžetai vis dažniau naudojami ekonominių pro­cesų reguliavimui, daro įtaką gamybinių jėgų pasikeitimui, formuoja teritorinę infrastruktūrą ir 1.1. Labai svarbų vaidmenį vietiniai biudžetai atlieka vykdant socialines programas, finansuojant vis didėjančias socialines išlaidas.

Federacinių vienetų ir vietinių finansų (kartu ir biudžetų) struktūra priklau­so nuo valstybės sandaros ir atitinkamo valstybės administracinio padalijimo. Apie biudžeto sandarą plačiau bus kalbama 3 temoje.

Nebiudžetiniai fondai

Šie fondai taip pat yra valdomi valstybės, teritorinių ar vietinių valdžios organų ir iš jų yra finansuojama viena ar kita valstybės valdymo sfera. Organi­zaciniu požiūriu jie yra atskirti nuo visų valdymo lygių biudžetų ir yra iš dalies nepriklausomi. Nebiudžetiniams fondams priskiriami tokie, kaip socialinio drau­dimo fondas, privalomojo sveikatos draudimo fondas ir kiti tiksliniai valstybės ar regiono priklausomybės fondai.

19

Nebiudžetinių fondų pagrindinė paskirtis - tikslinių priemonių finansavi­mas, panaudojant specialius tikslinius atskaitymus ir kitus lėšų šaltinius. Tiksli­nė paskirtis pasireiškia tiek formuojant fondą, tiek paskirstant lėšas iš tokio fondo. Tikslinė fondų paskirtis yra jų privalumas. Fondų tikslas nusakomas dažniausiai jau pačiu pavadinimu.Tokių tikslinių priemonių finansavimo at­skyrimas iš biudžetinių išteklių leidžia:

1 .Išplėsti lėšų šaltinių, skiriamų šioms priemonėms finansuoti, struktūrą ir apimtį papildomom pajamom, sukauptom iš finansinių išteklių, savanoriš­kų įnašų ir aukų, pajamų už paskolas ir kt. šaltinių.

2 .Garantuoti, užtikrinti visišką tokių lėšų panaudojimą pagal nustatytą tikslinę paskirtį. Kadangi patenkančios į biudžetą lėšos nėra konkrečiai iš anksto susie­tos su tiksliniu jų panaudojimu, todėl biudžetas tokių garantijų neduoda.

Nebiudžetinių fondų, kaip savarankiškos valstybės finansų sistemos gran­dies, funkcionavimo reikšmė ypatingai išauga ekonominio ir finansinio nesta­bilumo šalyje sąlygomis. Autonominis nebiudžetinių fondų statusas leidžia ga­rantuoti svarbiausių socialinių priemonių finansavimą. Skirtingai nuo valsty­bės ir vietinių biudžetų, nebiudžetiniai fondai yra žymiai mažiau reglamen­tuoti ir kontroliuojami. Šiuos fondus dažniausiai galima panaudoti žymiai ope­ratyviau ir efektyviau. Nebiudžetiniai fondai atlieka ir finansinių lėšų rezervo vaidmenį: tokio rezervo kartais prireikia centinei ar vietinėms valdžioms susi­dūrus su finansiniais sunkumais. Nebiudžetinių fondų dėka padidėja finansi­nių išteklių manevringumas visoje vieningoje valstybės finansų sistemoje.

Nebiudžetinių fondų įvairovė yra didelė. Visus nebiudžetinius fondus gali­ma sugrupuoti pagal 3 pav. pateiktą klasifikaciją.

Valstybinis kreditas

Jo esmę sudaro valstybės kreditiniai santykiai, kurie atsiranda mobilizuo­jant laikinai laisvas įmonių, organizacijų ir gyventojų lėšas ir perduodant jas valstybinės valdžios institucijoms laikinam naudojimui, tokiu būdu užtikrinant valstybinių išlaidų finansavimą.

Valstybė pritraukia laikinai laisvas lėšas iš fizinių ir juridinių asmenų pla­tindama finansų rinkose įvairius vyriausybės vertybinius popierius: iždo vek­selius, obligacijas, kt. Pagrindinės valstybinio kredito formos yra paskolos ir iždo paskolos, išleidžiant vertybinius popierius.

Pagrindinė valstybinio kredito paskirtis - būtinų lėšų skolinimasis, kad bū­tų galima subalansuoti pajamas ir išlaidas. Valstybiniai kreditiniai ištekliai lei­džia padengti biudžeto deficitą.

20

Valstybinių įmonių finansai

Valstybinių įmonių dėka valstybė bando išspręsti prieštaravimus tarp priva­čios nuosavybės savininkų interesų ir visos valstybės bendranacionalinių eko­nominių interesų.

Privačios struktūros nukreipia savo veiklą ten, kur tikimąsi gauti daugiau pelno, jos nesidomi mažai pelninga ar visai nepelninga veikla. Bet ir tos nepel­ningos struktūros, jei jos būtinos valstybei ir jos gyventojams, turi egzistuoti. Tuo privalo pasirūpinti valstybė. Iš kitos pusės, valstybės dažnai išlaiko savo įtakoje pačias pelningiausias sritis.

Paprastai valstybinės įmonės vyrauja bazinėse šalies ekonomikos šakose, infrastruktūrą formuojančiuose sektoriuose (ryšių, komunikacijų, transporto ir pan.), taip pat sektoriuose, kurie vertinami kaip strategiškai svarbūs valstybei.

Valsybinės įmonės gali būti steigiamos atskiruose šalies ūkio sektoriuose ar šakose, tokiu būdu neleidžiant susiformuoti privačioms monopolinėms struk­tūroms.

Valstybinių įmonių finansai turi užtikrinti šalies ekonomikos valstybinio sek­toriaus funkcionavimą. Valstybinės įmonės veikia kaip ir kitos įmonės, moka mokesčius. Papildomai valstybinės įmonės dar moka valstybinio kapitalo mo­kestį.

Pastaruoju metu valstybėse pastebima šios finansų sistemos grandies vaid­mens mažėjimo tendencijos. Tai susiję su vykstančiais privatizacijos proce­

21

sais. Privatizacijos politikos tikslas - padidinti ūkio objektų finansinį efektyvu­mą, pirmiausia tų objektų, kurie iki tol buvo valstybės nuosavybė. Ieškoma intensyvesnių šių objektų valdymo ir ūkininkavimo juose būdų.

2.1.2. VALSTYBĖS FINANSŲ STRUKTŪRA - EKONOMINIS ASPEKTAS

Valstybės finansų sistemą galima apibūdinti ne tik kaip institucinių gran­džių visumą, bet ir kaip dviejų ekonominių elementų - pajamų ir išlaidų - visumą. Tokiu būdu valstybės finansų struktūroje galima išskirti dvi posiste­mes: valstybės pajamas ir valstybės išlaidas. Šie elementai objektyviai išryškė­ja valstybės finansų funkcionavime, kuriame pasireiškia du glaudžiai tarpusa­vyje susiję procesai: finansinių išteklių įvairioms valstybės struktūroms pritrau­kimas ir lėšų panaudojimas įvairioms valstybės reikmėms. Pirmasis procesas siejamas su valstybės pajamų sąvoka, antrasis - su valstybės išlaidų sąvoka.Taigi, valstybės pajamas ir valstybės išlaidas galima apibrėžti taip:

Valstybės pajamos - finansinių santykių dalis, susijusi su finansinių ištek­lių valstybei (įvairioms jos struktūroms) ir valstybinėms įmonės formavimu.

Valstybės išlaidos - finansinių santykių dalis, susijusi su valstybės centra­lizuotų ir decentralizuotų pajamų panaudojimu.

Valstybės pajamų ir valstybės išlaidų skirstymas parodytas 3 lentelėje.

3 lentelėValstybės pajamų ir valstybės išlaidų rūšys

Valstybės pajamos Valstybės išlaidos

Centralizuotos Decentralizuotos Tiesioginės valstybės Valstybin ių įm onių, išlaidos įstaigų išlaidos

Valstybės pajamos yra skirstomos į centralizuotas ir decentralizuotas.Akum uliuojam i valstybėje finansiniai ištekliai vadinami centralizuotais, o valstybinėse įmonėse - decentralizuotais. Centralizuotos valstybės pajamos sudaromos iš mokesčių, iš valstybės užsienio ekonominės veiklos ir gyventojų mokėjimų. Prie centralizuotų priskiriamos pajamos, kurios sukaupiamos per visų valstybės valdymo lygių biudžetus, taip pat per nebiudžetinius fondus ir netgi valstybės kredito pavidalu. Decentralizuotos pajamos formuojamos iš valstybinių įmonių piniginių pajamų ir sankaupų.

Svarbus uždavinys valstybės finansų valdyme yra numatyti optimalias vals­tybės pajamų paskirstymo proporcijas (tarp centralizuotų ir decentralizuotų išteklių), kadangi per šį procesą galima visiškai įvykdyti įvairių interesų paten­

22

kinimą ir per valstybės pajamų įtakos didinimą siekti efektyvesnio ūkininkavi­mo.

Valstybės pajamas galima nagrinėti ir pagal tai, kas yra pirminiai pajamų šaltiniai. Pagrindinis valstybės pajamų formavimo šaltinis yra nacionalinės pa­jamos. Tačiau kartais, ypatingai esant sudėtingoms sąlygoms valstybėje (karas, stichinės nelaimės ir pan.), svarbiu valstybės pajamų šaltiniu gali tapti anks­čiau sukauptas nacionalinis turtas, pvz., aukso atsargų pardavimas, valstybinio turto privatizavimas už pinigus ir 1.1. Decentralizuotų lėšų pagrindinis formavi­mo šaltinis yra valstybinių įmonių pelnas.

Visus valstybės pajamų šaltinius galima skirstyti į 2 grupes - vidinius ir išorinius. Vidiniams priklauso šalies viduje sukuriamos nacionalinės pajamos ir nacionalinis turtas, kurie panaudojami valstybei priskirtoms funkcijoms vyk­dyti. Išoriniams priklauso nacionalinės pajamos, o ypatingais atvejais ir nacio­nalinis turtas kitos šalies, jei tos šalys tarpusavyje vykdo atsiskaitymus tam tik­rų mokesčių ir įsipareigojimų forma, taip pat užsienio paskolos.

Pagrindiniai valstybės pajamų formavimo būdai yra šie:

1 .Mokesčiai ir rinkliavos.2 .Valstybės skolinimasis.3 .Pinigų emisijos.

Santykis tarp šių pajamų formavimo būdų skiriasi ir įvairiais valstybių vys­tymosi istoriniais periodais priklauso nuo tokių veiksnių, kaip valstybės finan­sų politikos turinys, ūkininkavimo sąlygos, konkreti ekonominė ir socialinė padėtis, iškylančių socialinių problemų gilumas ir aštrumas.

Valstybinių pajamų, formuojamų įvairiais metodais, visuma ir jų suderin­tas panaudojimas sudaro valstybės pajamų sistemą.

Svarbiausią vietą valstybės pajamų sistemoje užima mokesčiai. Mokesčiai valstybėje atlieka ne tik fiskalinį, bet ir ekonominį bei socialinį vaidmenį. Aprūpindami valstybinės valdžios institucijas būtinais piniginių lėšų šaltiniais, mokesčiai atlieka fiskalinį vaidmenį. Ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiš­kia jų įtaka visuomeninės gamybos vystymui, ūkio struktūros tobulinimui. Mo­kesčių pagalba sprendžiami svarbūs socialiniai uždaviniai: reguliuojamos įvairių socialinių grupių gyventojų pajamos ir pan. Pastaruoju atveju pasireiškia mo­kesčių socialinis vaidmuo.

Antrasis pagal svarbą pajamų formavimo būdas yra valstybės skola. Skolos panaudojamos netik biudžeto deficitui dengti, bet ir kapitaliniams įdėjimams, projektams finansuoti, ypatingai investuojant lėšas į ekonomikos valstybinį sek­torių. Valstybės skolų vaidmuo ypatingai išauga šalies ekonomikos krizės sąly­

23

gomis, kada padidėja įvairių finansinės sistemos grandžių įtempimas: kai spar­čiai didinamos karinės išlaidos, kai sueina terminas išmokėti ankstesnes vals­tybės skolas, kai plečiamos socialinės programos ir t.t. Valstybės skolinasi daž­niausiai parduodamos vyriausybės skolos vertybinius popierius įmonėms ir gyventojams per finansų rinką.

Tarp mokesčių ir valstybės skolų yra glaudus ryšys, kadangi mokesčiai yra skolų padengimo finansinis pagrindas. Augančios valstybės išlaidos, susijusios su skolų padengimu ir palūkanų už jas mokėjimu, reikalauja didinti mokes­čius. Iš kitos pusės, siekdamos trumpalaikių politinių tikslų, mažinant sociali­nę įtampą, kartais vyriausybės, turinčios finansavimo problemų, priima spren­dimus nedidinti mokesčių, bet daugiau pasiskolinti. Tačiau tai gali pasiteisinti tik tais atvejais, jei valstybė skolinasi palankiomis sąlygomis.

Trečiasis valstybės pajamų mobilizavimo metodas yra pinigų emisijos. Emi­siją valstybė panaudoja tik tuo atveju, jei mokesčių įplaukos ir paskolos neuž­tikrina augančių valstybės išlaidų padengimo, o finansų rinkoje susiklosto to­kia padėtis, kuri yra nepalanki naujoms paskoloms suformuoti (paskolų verty­biniams popieriams išleisti). Tačiau piniginė emisija, jeigu ji nesusijusi su ūki­nės veiklos apyvartos poreikiais, o skirta biudžeto deficitui padengti, veda į padidintą infliaciją ekonomikoje. Todėl šalys paprastai stengiasi nenaudoti šio metodo.

Išvardinti valstybės pajamų formavimo metodai naudojami sudarant biu­džetinius fondus. Formuojant nebiudžetinius fondus, daugiausiai naudojami tiksliniai mokesčiai arba nemokestiniai mokėjimai.

Valstybės pajamos gali būti gaunamos ir ne iš mokesčių šaltinių. Prie tokių pajamų pirmiausiai priklauso pajamos, gautos eksploatuojant valstybės nuo­savybę, ir pajamos, pardavus arba išnuomavus valstybės turtą. Šios pajamos gali būti visiškai ar dalinai įtrauktos į valstybės biudžetą arba nukreiptos į ati­tinkamas valstybines įmones.

Valstybės išlaidos turi garantuoti valstybinės veiklos sferos poreikių paten­kinimą. Todėl valstybės išlaidų turinys susijęs su valstybės funkcijomis - eko­nomine, socialine, valdymo, gynybine. Valstybė vykdo savo funkcijas arba tiesiogiai per valstybinės valdžios organų sistemą, arba per jai priklausančias įmones, įstaigas, organizacijas. Todėl visos valstybės išlaidos skirstomos į tie­siogines valstybės išlaidas ir valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų išlaidas (žr. 4 lentelę).

Valstybės išlaidos ekonomikos srityje turi svarbią reikšmę visam šalies ūkiui: jų dėka keičiama visuomeninės gamybos struktūra, didinamas mokslinis ir tech­ninis potencialas, modernizuojamos įmonės, atskiros ūkio šakos. Valstybinės

24

4 lentelėValstybės išlaidų klasifikacija

Tiesioginės valstybės išlaidos

Išlaidos ekonomikos srityjeIšlaidos, susijusios su valstybės socialinės funkcijos vykdymu Valstybės valdymo išlaidosValstybės gynybos išlaidos_________________________________________

Valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų išlaidos

išlaidos daro įtaką valstybinei politikai šalyje, gamtos apsaugos priemonių vyk­dymui, ekologiškai švarių technologijų diegimui šalyje.

Svarbų ekonominį ir socialinį vaidmenį atlieka ir decentralizuotos valsty­bės išlaidos, kurios susijusios su valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų veik­la. Valstybinių įmonių išlaidos apima 2 rūšių išlaidas: 1) susijusias su įmonės ūkine veikla (einamąja ir investicine); 2) susijusios su įmonės darbuotojų po­reikių ir viso įmonės kolektyvo poreikių patenkinimu.

Didelis dėmesys yra skiriamas valstybės išlaidų sudarymo principams. Svar­biausi principai yra šie:

T. Lėšų tikslinės paskirties principas. Šis principas numato, kad valstybės išlaidos turi būti daromos griežtai pagal tikslinę paskirtį, pagal finansiniuose planuose numatytas išlaidų susidarymo kryptis. Valstybė privalo nustatyti pri­oritetus valstybės lėšų panaudojimui, remiantis valstybės ekonomine politika ir turimais finansiniais ištekliais.

2.Sunaudojamų išteklių negrąžintinumo principas. Jis reiškia, kad lėšos, sunaudotos šalies ūkio finansavimui, socialinėms ir kitoms valstybės reikmėms, nereikalauja jų grąžinimo. Tokia lėšų panaudojimo tvarka iš esmės skiriasi nuo kreditinių lėšų panaudojimo. Tačiau šis principas turėtų būti siejamas su lėšų rezultatyviausiu investavimu.

3 . Ekonomijos režimo laikymosi principas. Jis siejamas su efektyviausiu lėšų panaudojimo procesu. Šis principas ne visada sietinas su išlaidų sumaži­nimu, bet būtinai numato patį tikslingiausią lėšų panaudojimą.

2.2. INVESTAVIM O PRO CESAS EKO N O M IN ĖJE SISTEM OJE

Nagrinėjant valstybės finansus būtina atsiminti, kad kiekvienoje valstybėje akumuliuojami finansiniai ištekliai yra žymiai didesni negu tie, kuriais dispo­nuoja pati valstybė kaip vienas iš subjektų, šalia kurio egzistuoja ir kiti, for­muojantys ir panaudojantys jiems priklausančius finansinius išteklius savaran­kiškai. Tiesioginė sąsaja tarp valstybės ir verslo įmonių bei gyventojų finansi-

25

nių išteklių atsisp ind i per m okesčius, iš kurių va lstybė suform uoja d id ž ią ją dalį savo pa jam ų. Ju rid in ia i ir fiz in ia i asm enys savo pajam as po m okesčių gali panaudoti savo nuožiū ra . D a lis jų , ž in o m a , sk iriam a varto jim u i, o likusio s , taip vad inam os " la ik in a i la isvos" lėšos, gali būti investuojam os. Investavim o proceso struktūra, pateikta 4 pave iksle , parodo, kaip valstybėje ga lim a "įdar­b inti" lėšas. Kartu š io je schem oje parodom a, kokiu būdu galim a gauti pap ildo­mų finansin ių ištek lių .

P irm in is investavim o tikslas yra išsaugoti arba padid inti investitoriaus tu ri­mo kap ita lo vertę . Būtina sąlyga - pore ik is turim om s investitoriaus lėšom s pa­naudoti. Investavim o procesas ir yra tas m echan izm as, kurio pagalba turintys tam tikru la ikotarp iu la isvas lėšas, t.y . jų pertek lių , gali suteikti ja s naudoti k itiem s, kuriem s lėšų tuo metu trūksta. Taig i, investavim o proceso metu galim a apjungti lėšų (fondų) tiekė jus su lėšų (fondų) vartoto jais, t.y . tais , kuriem s re i­kalingos lėšos savo num atytai ve ik la i vykdyti ar p lėsti, k itiem s pore ik iam s ten­k in ti.

Netiesioginisinvestavimas

Finansinės institucijos

1. Taupom ieji bankai2 . Kom ercin iai bankai3 . Kredito organizacijos (unijos)4 . Draudim o firmos5. (vairūs investicin iai fondai

Fo idų (lėšų) tiekėjai

1. Indivic2 . Verslo3 . V y ria i4. Užsie

dualūs asmenys subjektaisybė ir vietinė va ldž ia iio investuotojai

Tiesioginisinvestavimas

Tiesioginiaisandoriai

Fondų (lėšų) vartotojai

1. Vyriausybė ir vietinė va ldžia2 . Verslo subjektai3 . Individualūs asmenys4 . U žsien io skolininkai

Finansinės rinkos

1. Kapitalo (ilgalaikė) rinka2 . Pinigų (trumpalaikė) rinka3 . Prekių rinka (birža)

4 pav. Investavimo proceso struktūra

26

Iš schemos 4 pav. matyti, kad fondų tiekėjai ir fondų vartotojai gali bendra­darbiauti tiesiogiai, t.y. naudojant tiesioginį investavimo būdą per finansines rinkas arba netiesiogiai, t.y naudojant netiesioginį investavimo būdą per tar­pininkus, kurių vaidmenį atlieka finansinės institucijos. Taip pat galimi ir tie­sioginiai sandoriai tarp fondų tiekėjų ir fondų vartotojų.

Finansinės institucijos yra tokios organizacijos, kurios priima depozitus (in­dėlius) ar kitais būdais sukaupia laisvas lėšas iš fondų tiekėjų ir po to skolina šias lėšas kitiems arba investuoja ten, kur lėšos reikalingos. Finansinės institu­cijos užtikrina lėšų tiekėjams tam tikras pajamas, kartu sumažinant lėšų tiekė­jų riziką. Lėšų tiekėjai patys kreipiasi į tarpininkus, ir šis procesas yra savano­riškas. Finansinės institucijos atlieka tarpininko vaidmenį netiesioginiame fi­nansavime.

Fondų tiekėjai, investuodami per finansines institucijas, tampa pasyviais in­vestavimo proceso dalyviais, nes finansinės institucijos įdarbina joms patikėtas lėšas savo nuožiūra. Tik nukreipdamas savo lėšas į finansų rinkas investuotojas pats gali priimti sprendimus, kada ir į kokius vertybinius popierius investuoti, tuo pačiu prisimdamas atsakomybę už būsimas pajamas ir investavimo riziką.

Finansų rinkos yra tokie sambūriai, kuriais pasinaudodami fondų tiekėjai ir fondų vartotojai atlieka finansines operacijas. Tokios operacijos dažniausiai atliekamos vertybinių popierių biržose, naudojantis finansų maklerių paslau­gomis. Kapitalo rinkoje prekiaujama ilgalaikiais skolos vertybiniais popieriais (terminas ilgesnis nei 1 metai) ir akcijom is; pinigų rinkoje - trumpalaikiais vertybiniais popieriais (terminas trumpesnis nei 1 metai).

Nagrinėjant lėšų srautus investavimo proceso struktūroje, žvelgiant iš fi­nansinių institucijų pozicijų, galima išskirti tokius lėšų srautus įvairiose finan­sinėse institucijose:

1. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų, ateinantis tiesiai į finansines institucijas, po to perduodamas tiesiai fondų vartotojams. Pvz., komerciniai bankai priima indėlius ir suteikia paskolas.

2. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų, ateinantis tiesiai į finansines institucijas, po to per finansų rinką patenka pas fondų vartotojus. Pvz., draudimo firmos, pensijų fondai surenka tam tikra forma lėšas, o po to investuoja į kitų subjektų vertybinius popierius.

3. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų per finansų rinkas patenka į finansines institucijas, o iš šių taip pat per finansų rinkas patenka fondų vartotojams. Pvz., investiciniai fondai išplatina savo vertybinius popierius, o gautas lėšas inves­tuoja į kitų subjektų vertybinius popierius.

27

4. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų j finansų rinkas, po to į finansines instituci­jas. Pvz., investuojama į komercinių bankų akcijas.

Skirtingose valstybėse investavimo proceso dalys, jungiančios lėšų tiekėjus su lėšų vartotojais, yra skirtingai išsivystę. Vienose šalyse finansų sistema yra daugiau paremta finansų rinkomis, jų išvystymu; kitose - finansinių institucijų išvystymu (komercinių bankų išvystymu). Konkreti susiformavusi finansų siste­ma priklauso nuo istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, nuo investavimo tradici­jų , kultūros ir kitų ekonominių bei finansinių veiksnių.

Tokiose valstybėse kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Olandija dominuoja finansų rinkos bei jų išvystymu paremtos finansų sistemos. Kaip taisyklė, šiose valstybė­se taip pat stipriai išvystyti investiciniai bei pensijų fondai, kurių sėkmingam egzistavimui reikalinga stipri finansų rinka. Tuo tarpu Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje bei kitose žemyninės Europos šalyse dominuoja komerci­nių bankų išvystymu paremtos finansų sistemos. Komercinių bankų dalis finan­sinio tarpininkavimo sferoje šiose valstybėse sudaro nuo 70% iki 85% (BIS).

Kokia investavimo proceso struktūra formuojasi Lietuvos valstybėje? Kapi­talo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo kuriama "plyname lauke", skirtingai nuo bankinio ir draudimo sektorių, kurių startines pozicijas lėmė jau veikian­čios valstybės struktūros. Taigi, tiek istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, tiek investavimo kultūros nebuvimas, tiek kiti svarbūs veiksniai lėmė, jog Lietuvoje finansų sistema taip pat yra daugiau paremta komercinių bankų išvystymu.

2.3. FIN AN SŲ RIN KO S

Finansų rinkos atlieka vieną iš svarbiausių ekonominių funkcijų, nukreip­dama vienų ekonominių subjektų sutaupytas (laikinai laisvas) lėšas kitiems, kuriems šios lėšos reikalingos ir kuriems tų lėšų trūksta savo veiklai vystyti ar plėsti. Esant tiesioginiam finansavimui, skolininkai skolinasi laisvas lėšas tie­siogiai iš skolintojų, parduodami jiems savo vertybinius popierius (kurie kar­tais dar vadinami finansiniais instrumentais).

Vertybiniai popieriai yra tam tikras jų savininko reikalavimas arba teisė j vertybinių popierių išleidėjo (skolininko) pelną ar turtą. Taigi, vertybiniai po­pieriai yra turtas tam, kuris juos nusiperka, ir įsipareigojimai tiems, kurie verty­binius popierius parduoda.

Be finansinės rinkos labai sunku nukreipti laisvas lėšas ten, kur yra geros investavimo galimybės. Irtiem s, kurie turi laisvų lėšų, irtiem s, kuriems jų rei­kia, be finansinės rinkos būtų sudėtinga patenkinti savo interesus. Taigi, finan­sinės rinkos leidžia lėšoms judėti iš tų, kurie neturi rezultatyvių investicijų ga­

28

limybės, pas tuos, kurie tokias galimybes turi. Tokiu būdu finansinės rinkos padeda didinti gamybą, jos efektyvumą. Finansinės rinkos taip pat įtakoja tie­siogiai vartotojų gerbūvį, nes leidžia laiku įsigyti tai, kas jiems reikalinga. Kas atsitiktų, jeigu nutrūktų tas ryšys tarp perteklinių ūkio subjektų ir deficitinių ūkio subjektų? Tuo atveju dingtų investicijų finansavimo šaltiniai, neliktų lėšų naujiems įrenginiams, įvairioms naujovėms. Būtų stabdoma techninė pažan­ga, įmonių plėtra. Tokiu būdu nebebūtų sukuriamos naujos darbo vietos, pra­randama galimybė mažinti nedarbą. Sustojusi techninė pažanga stabdo pro­dukcijos kiekio augimą, o visa tai sąlygoja bendro ekonomikos augimo sulėtė­jim ą.

Yra du keliai kaip firmos, individualūs asmenys gali uždirbti lėšų iš finansi­nės rinkos: 1) vertybinių popierių, kurie užtikrina einamąsias pajamas dividen­dų arba palūkanų pavidalu įsigijimas; 2) papildomų lėšų parduodant anksčiau įsigytus vertybinius popierius už kainą, kuri aukštesnė už pirkimo kainą, gavi­mas.

Tradiciniai ir dažniausiai pasitaikantys įmonių išleidžiami vertybiniai po­pieriai yra skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) ir akcijos.

1 . Skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) - tai tokie VP, kurie yra skoli­ninko sutartimi įsipareigojimas išmokėti jų savininkui pastovią pinigų sumą nustatytais laiko periodais (palūkanas) iki vertybinių popierių galiojimo termi­no pabaigos, kada galutinai apmokama vertybiniame popieriuje nurodyta su­ma - nominali vertė. Skolos vertybiniai popieriai gali būti ilgalaikiai (jų galio­jimo terminas ilgesnis nei 1 metai) ir trumpalaikiai (galiojimo terminas trum­pesnis nei 1 metai).

2. Akcijos - tai tokie VP, kurie suteikia jų savininkams teisę į dalį firmos pelno ir į dalį firmos turto proporcingai turimam akcijų skaičiui nuo viso akcijų kiekio firmoje. Paprastai akcijų savininkas jam priklausančią pelno dalį gauna dividendų pavidalu. Akcijos yra ilgalaikiai vertybiniai popieriai ir neturi galio­jimo termino. Taip pat akcijos suteikia balsavimo teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, tuo būdu suteikdamos akcijų turėtojams galimybę dalyvauti fir­mos valdyme.

2.3.1. FINANSŲ RINKŲ KLASIFIKAVIMAS

Pagal finansinių aktyvų cirkuliacijos terminą skiriamos pinigų ir kapitalo rinkos.

Pinigų rinka, kurioje prekiaujama tik trumpalaikiais skolų vertybiniais po­pieriais (galiojimo terminas trumpesnis nei 1 metai).

29

Kapitalo rinka, kurioje prekiaujama ilgalaikiais skolos vertybiniais popie­riais (galiojimo terminas ilgesnis nei 1 metai) ir akcijomis.

Pagrindiniai požymiai, skiriantys kapitalo ir pinigų rinkas:

Cirkuliacijos laikotarpis:Pinigų rinka - <1 m.Kapitalo rinka - > 1 m.Rizikos laipsnis:Kadangi pinigų rinkoje vertybiniai popieriai cirkuliuoja trumpesnį laikotar­

pį nei kapitalo rinkoje, tai šie vertybiniai popieriai pasižymi mažesniu rizikos laipsniu. Taip yra todėl, kad per trumpesnį laikotarpį yra mažesnė tikimybė pakisti palūkanų normai ar pasikeisti visai šalies makroekonominei situacijai. Taip pat pinigų rinkos vertybiniai popieriai yra likvidesni.

Fondų (lėšų) tiekėjai:Pinigų rinkoje pagrindiniai fondų tiekėjai - komerciniai bankai, nefinansi­

nės verslo įstaigos, turinčios laikiną fondų perteklių.Kapitalo rinkoje pagrindiniai fondų tiekėjai - bankai, draudimo kompani­

jos, pensijų fondai, teikiantys ilgalaikes paskolas dideliais kiekiais.Pinigų skolinimo tikslai:Pinigų rinkoje pasiskolinti pinigai daugeliu atvejų yra naudojami einamo­

sioms reikmėms tenkinti, apyvartiniam kapitalui finansuoti.Kapitalo rinkoje pasiskolinti pinigai daugumoje atvejų yra nukreipiami in­

vestavimui.Finansinės priemonės:Pinigų rinkoje: pervedamieji bankų indėlių sertifikatai, komerciniai popieriai,

bankų akceptai, perduodamieji kontraktai, komerciniai vekseliai, iždo vekseliai.Kapitalo rinkoje: paprastosios akcijos, privilegijuotos akcijos, korporacijų

obligacijos, konvertuojami vertybiniai popieriai (obligacijos, privilegijuotos ak­cijos), vyriausybės obligacijos, vietinių valdžios organų obligacijos.

Pagal vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo sandorių nuoseklumą ski­riamos pirminės ir antrinės rinkos.

Pirminė rinka, kurioje parduodama nauja vertybinių popierių emisija, o pajamos už parduotus vertybinius popierius tiesiogiai atitenka emitentui.

Antrinė rinka, kurioje atliekami pirkimo - pardavimo sandoriai su jau iš­platintais pirminėje rinkoje, t.y. anksčiau išleistais vertybiniais popieriais.

Pirminėje rinkoje vertybiniai popieriai pirmą kartą patenka į rinką, kai ūkio subjektas juos parduoda finansiniams tarpininkams - investiciniams bankams,

30

finansų maklerių įmonėms Pirminė rinka yra daugiau kategorija, o ne griežtai fiksuota sandorių vykdymo vieta. Ji gali būti suprantama kaip bet kuri vieta, kur įmonė - pirminės vertybinių popierių emisijos išleidėją - ir šių vertybinių popierių emisijos pirkėjas susitinka ir atlieka pirkimo-pardavimo sandorį. Vė­liau vykstantys sandoriai pagal savo pobūdį yra antriniai, nes jais vykdomos jau išplatintų pirminėje rinkoje vertybinių popierių perpardavimo operacijos. Vieną kartą pardavusi savo išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė pa­prastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus atvejus, kai ji pati nu­sprendžia supirkti dalį savo akcijų siekdama specifinių tikslų (pvz., palaikyti aukštesnę akcijų kainą antrinėje rinkoje, sumažinus apyvartoje cirkuliuojan­čių akcijų kiekį).

Svarbu pažymėti, kad realias investicijas galima finansuoti tik iš pirminėje rinkoje parduotų akcijų. Antrinėje rinkoje vykstančios operacijos nepadidina firmos piniginių lėšų, tačiau egzistuojant tokioms rinkoms akcijos yra patrauk­lesnės ir atsiranda daugiau galimybių didinti realias investicijas. Antrinė rinka padeda nustatyti vertybinių popierių kainas pirminėje rinkoje, ypatingai tada, kai įmonė jau yra anksčiau išleidusi tokios pačios rūšies vertybinių popierių. Antrinės ir pirminės rinkos kainos yra labai artimos.

Antrinės rinkos gali būti organizuotos dviem būdais:

1. Birža, kai vertybinių popierių pirkėjai ir pardavėjai (arba jų finansų mak­leriai) susitinka nustatytoje vietoje ir joje atlieka visus pirkimo - pardavimo sandorius.

2. Elektroninė sandorių be tarpininkų biržoje vieta, kai finansų makleriai palaiko kontaktus kompiuterinio ryšio pagalba, sužinodami apie vertybinių popierių kainas rinkoje ir sudarydami pirkimo - pardavimo sandorius.

VertybiniiĮ popierių rinkos gali būti klasifikuojamos ir pagal kituspožymius:

Pagal emitentus:• Vyriausybės vertybinių popierių rinka, kurioje cirkuliuoja centrinės val­

džios, municipalitetų ar atskirų vyriausybės institucijų ir įstaigų išleisti vertybiniai popieriai.

• Privataus sektoriaus vertybinių popierių, kuriuos išleidžia pramonės kom­panijos, komerciniai bankai, investiciniai fondai ir kt. privačios instituci­jos, rinka.

• Tarptautinės rinkos, kuriose prekiaujama užsienio subjektų išleistais ver­tybiniais popieriais.

31

Pagal ekonominę vertybinių popierių prigimtį:• Nuosavybės vertybinių popierių, atspindinčių nuosavybės santykius, rin­

ka - akcijų rinka.• Skolos vertybinių popierių,kurie atspindi kreditinius santykius, rinka -

obligacijų, iždo vekselių rinka.• Išvestinių vertybinių popierių - konvertuojamų obligacijų, konvertuoja­

mų privilegijuotų akcijų, opcionų, išankstinių sandorių (forvardų), atei­ties sandorių (fjučerių), apsikeitimo sandorių (svopų)rinkos.

Pagal vertybinių popierių pajamų išmokėjimą:• Vertybinių popierių su fiksuotomis pajamomis - obligacijų, privilegijuo­

tų akcijų - rinkos.• Vertybinių popierių su kintamomis pajamomis rinkos - akcijų rinkos.

Teritoriniu požiūriu:• regioninės (vietinės) rinkos,• nacionalinės rinkos,• pasaulinės (tarptautinės) vertybinių popierių rinkos.

2.3.2. LIETUVOS NACIONALINĖ VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIRŽA

Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) buvo įsteigta Lietuvos Vy­riausybės sprendimu 1993 m. balandžio 20 d. Birža įregistruota vertybinių po­pierių komisijoje 1993 m. gegužės 11 d. Pirmoji prekybos sesija įvyko 1993 m. rugsėjo 14 d. Pradiniame etape visa kapitalo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo sukurta su Prancūzijos biržos, centrinio depozitoriumo, Vertybinių popierių komisijos aktyvia ir visapusiška pagalba.Modelio pasirinkimą nulėmė po masinio privatizavimo atsiradę rinkoje apie 2000 akcinių bendrovių ir šimtai tūkstančių akcininkų, kuriems turėjo būti sudarytos palankios sąlygos disponuoti savo nuosa­vybe. Visos akcinės bendrovės turėjo tapti atsakingais Vertybinių popierių komisi­jai (VPK) ir rinkai emitentais, kurių akcijomis laisvai prekiaujama biržoje.Nuo pat pradžių buvo pasirinkta optimali vertybinių popierių forma - nematerialūs VP, kurių nuosavybės teisė įteisinama įrašais VP sąskaitose. Ekonomikos mastu tai lei­do užtikrinti mažiausias VP pirminės ir antrinės apyvartos, saugojimo ir atsiskaity­mų sąnaudas emitentams, finansų tarpininkams ir jų klientams. Nemateriali VP forma užtikrina efektyviausią investuotojų nuosavybės teisių apsaugą.

Lietuvos vertybinių popierių rinkos institucijos

Klientas - pirkėjas ar pardavėjas, kuris naudojasi maklerio paslaugomis perkant - parduodant vertybinius popierius.

32

Finansų maklerio įmonė (FMĮ) - specializuota įmonė, kurios veikla yra operacijos su VP bei konsultavimas VP emisijos ir apyvartos klausimais.

Vertybinių popierių komisija - institucija, ginanti investitorių interesus ir užtikrinanti tinkamą vertybinių popierių rinkos priežiūrą, reguliavimą bei funk­cionavimą.

Nacionalinė vertybinių popierių birža - institucija, koncentruojanti visų Lietuvoje viešai apyvartai skirtų vertybinių popierių pasiūlą ir paklausą, orga­nizuojanti prekybą šiais vertybiniais popieriais bei pateikianti informaciją apie VP ir jų emitentus.

Centrinis depozitoriumas (LCVPD) - institucija, kurios paskirtis organizuo­ti, vykdyti bei kontroliuoti dematerializuotų VP judėjimo apskaitą.

Kliringo bankas - institucija, kurios paskirtis vykdyti piniginius atsiskaity­mus pagal biržoje sudarytų sandorių tarp FM) rezultatus. Lietuvoje Kliringo banko funkcijas atlieka Lietuvos Banko Atsiskaitymų centras.

Garantinis fondas - iš Biržoje veikiančių FMĮ įnašų suformuotas piniginis fondas, kurio pagrindinis tikslas - užtikrinti, kad visi Biržoje sudaryti sandoriai būtų įvykdyti.

Lietuvos nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema

Biržos prekybos sistema yra visiškai kompiuterizuota. Prekyba vykdoma tik nematerialiais vertybiniais popieriais. Biržoje gali būti sudaromi centrines rin­kos ir tiesioginiai sandoriai. Be šių sandorių, Biržoje gali būti sudaromi ir san­doriai pagal specialias taisykles (pvz., valstybės turto pardavimas, oficialus pasiū­lymas, akcijų paketo pardavimas ir kt.). Pagrindinė Biržos centrinės rinkos už­duotis -sudaryti Biržos nariams galimybę pateikti viešą pavedimą pirkti ir/arba parduoti vertybinius popierius. Centrinėje rinkoje naudojamas pavedimų rin­kos modelis, t.y. kaina priklauso nuo gautų pavedimų.Kainos(pajamingumo) kitimas prekybos sesijos metu ribojamas. Atnaujinant prekybą sustabdytais ver­tybiniais popieriais, nustatant jiems kainą pirmą kartą ir kai kuriais kitais atve­jais kainos (pajamingumo) kitimo ribos gali būti panaikintos.

Prekyba vertybiniais popieriais centrinėje rinkoje skiriama į du etapus - prekybos sesijos atidarymą ir nepertraukiamą prekybą.

Prekyba vyksta tokiu nuoseklumu:

1. Klientas pateikia pavedimą FMĮ pirkti ar parduoti vertybinius popierius.2. FMĮ pateikia šį kliento pavedimą pirkti ar parduoti VP Nacionalinei ver­

tybinių popierių biržai.3. NVPB pateikia Finansų maklerio įmonei prekybos sesijos rezultatus.

33

4. NVPB praneša Kliringo bankui apie būtinas sukaupti FMĮ kliringo są­skaitose lėšas.

5. NVPB praneša Centriniam depozitoriumui apie VP judėjimą.6. Klientas arba FMĮ perveda reikalingas lėšas į kliringo sąskaitą Kliringo banke.7. Kliringo bankas praneša apie sukauptas kliringo sąskaitose lėšas NVPB.8. LCVPD praneša NVPB apie sąskaitose esamus vertybinius popierius.9. NVPB pateikia mokėjimo pavedimus Kliringo bankui kredituoti FMĮ -

pirkėjų ir debetuoti FMĮ - pardavėjų sąskaitas.10. Kliringo bankas pateikia FMĮ išrašus iš sąskaitų apie Įvykdytas operacijas.11. FMĮ pateikia klientams išrašus iš sąskaitų, patvirtinančius nuosavybės teisę.

Supaprastintas prekybos NVPB mechanizmas pateikiamas 5 paveiksle.

5 pav. Supaprastinta prekybos NVPB schema

NVPB akcijų indeksai

NVPB šiuo metu yra skaičiuojami trys akcijų indeksai: kapitalizuotų kainų indeksai LITIN ir LITIN-G bei kainų indeksas LITIN-10.

Pats indeksas išreiškia santykį tarp akcijų bendros kapitalizacijostam tikru lai­ko momentu irtų pačių akcijų bendros kapitalizacijos pradiniu indekso skaičiavi­mo momentu, t.y. bazinės kapitalizacijos. Didesnės kapitalizacijos emisijos turi didesnį lyginamąjį svorį indekse ir tuo pačiu daro svaresnę įtaką indekso poky­čiams. Į kapitalizuotų kainų akcijų indeksų LITIN, LITIN-G sudėtį įtraukiamos ak­cijos pagal jų priklausomybę Biržos prekybos sąrašams. Į skaičiavimo bazę gali būti įtrauktos tik paprastos vardinės akcijos. Privilegijuotos akcijos, investicinių akcinių bendrovių akcijos ir teisės įsigyti akcijas į šių indeksų bazę neįtraukiamos. Vieno emitento skirtingos emisijos į indeksą įtraukiamos kaip skirtingos akcijos.

34

LITIN-tO indeksas yra kainų tipo indeksas, kurį skaičiuojant nėra įvertina­mi akcijų apyvartos, emisijos dydžiai, kapitalizacijos, su dividendais susiję pakeitimai. Indekso bazę sudaro aktyviausiai prekiaujamų akcijų dešimtukas. Bet kurios bendrovės akcijų, įtraukiamų į indekso skaičiavimo bazę, skaičius nustatomas pagal tai, kiek tos emisijos akcijų galima būtų įsigyti už 1000 litų indekso bazės sudarymo dieną, mokant tos dienos rinkos kainą. Indekso bazė­je vienos akcijos dalis lygi 10%, o akcijos lyginamasis svoris indekse priklauso nuo akcijos kainos pokyčių. Indekso reikšmės pokyčiai priklauso tik nuo akci­jų rinkos kainų pokyčių visumos. Visi NVPB skaičiuojami akcijų indeksai iš­reiškiami punktais. Pradiniu skaičiavimo momentu kiekvieno indekso vertė buvo prilyginta 1000 punktų. Indeksų skaičiavimui yra naudojamos akcijų rin­kos kainos litais.

Vertybiniams popieriams, esantiems O ficialiajam e sąraše, skaičiuojamas LITIN indeksas. Šis sąrašas sudarytas 1997 m. balandžio 7 d., nuo tos dienos yra skaičiuojamas ir indeksas. Pradiniu jo skaičiavimo momentu LITIN indek­so bazėje buvo keturi vertybiniai popieriai, o šiuo metu (2002.02.19) - aštuoni vertybiniai popieriai. LITIN-G indeksas pradėtas skaičiuoti nuo 1996 m. sau­sio 2 d. visoms NVPB kotiruojamoms akcijoms.

2.4. FIN AN SIN ĖS IN STITU CIJO S

Investavimo procese lėšos gali patekti iš lėšų tiekėjų lėšų vartotojams ne vien per finansų rinkas. Yra ir kitas kelias - per tarpininkus, kurie padeda in­vestuoti laikinai laisvas fizinių ir juridinių asmenų lėšas ir užtikrinti finansavi­mą tiems, kuriems jis reikalingas.. Šių finansinių tarpininkų vaidmenį atlieka finansų institucijos.

Finansinės institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį finansų sistemoje. V i­sų pirma, finansinės institucijos padeda smulkiems taupytojams (nedidelių laisvų lėšų savininkams) užsidirbti papildomų pajamų iš palūkanų, o smulkiems sko­lininkams sudaro galimybę gauti paskolą, kurios kitaip pastarieji negautų. Stam­biems skolininkams taip pat finansinių institucijų dėka atsiranda galimybė gauti didesnes paskolas, nes šios institucijos sukaupia dideles lėšas. Taigi, finansų sistema negalėtų efektyviai veikti be finansinių institucijų, kurių dėka patenki­nami įvairių finansavimo proceso dalyvių lūkesčiai.

Antra vertus, finansiniai tarpininkai būtini dar ir dėl to, kad tiek lėšų skolin­tojams, tiek skolininkams partnerio suradimas finansinėje rinkoje yra brangus ir darbui imlus procesas, kadangi reikalinga išsami informacija, sugebėjimas įforminti sandorius.

35

2.4.1. FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ KLASIFIKAVIMAS

Finansinės institucijos gali būti klasifikuojamos įvairiai: pagal lėšų sukau­pimo būdą, pagal lėšų panaudojimo ypatybes ar pagal atliekamas tarpininka­vimo funkcijas.

Pagal lėšų sukaupimo būdą finansinės institucijos skirstomos į depozitines ir nedepozitines.

Depozitinės institucijos priima indėlius iš fizinių ir juridinių asmenų ir, sukaupusios reikiamus išteklius, teikia paskolas ūkio subjektams ir gyvento­jams bei vykdo kitas finansines operacijas.

Nedepozitines institucijos sukaupia lėšas įvairių įmokų, periodinių įnašų pagalba ir investuoja sukauptus finansinius išteklius tam tikromis jų veiklos pobūdį ir strategiją atitinkančiomis sąlygomis.

Prie depozitiniųjinansinių institucijų priskiriama:• Komerciniai bankai• Taupomieji bankai• Taupymo ir paskolų asociacijos• Kredito unijos

Prie nedepozitinių finansinių institucijų priskiriama:• Draudimo firmos• Pensijų fondai• Investiciniai fondai• Rizikos kapitalo fondai

Nedepozitines finansinės institucijos dar gali būti skirstomos į kontraktines(draudimo kompanijos, pensijų fondai) ir investicines (investiciniai fondai).

Pagal atliekamų tarpininkavimo funkcijų ypatybes visas finansines institu­cijas galima suskirstyti į finansinius tarpininkus ir investicinius bankus.

Finansiniai tarpininkai apima tiek depozitines, tiek nedepozitines finansi­nes institucijas, kurios kaupia lėšas įvairių indėlių, įmokų, įnašų pavidalu ir panaudoja sukauptus finansinius išteklius įvairioms paskoloms teikti arba ver­tybiniams popieriams antrinėje rinkoje įsigyti.

Investiciniai bankai platina naujas vertybinių popierių emisijas pagal iš anks­to nustatytą kainą arba nuperka visus išleistus naujus vertybinius popierius pagal sutartą kainą, o po to parduoda juos finansų rinkoje pagal rinkos kainą. Padidintos rizikos institucijos.

36

Rinkos sąlygomis finansiniais tarpininkais gali būti privačios ir valstybinės finansinės institucijos, kurios konkuruoja tarpusavyje. Pavyzdžiui, bankai gali būti suformuoti tik iš privataus kapitalo arba dalyvaujant ir valstybiniam kapi­talui. Pensijų fondai, draudimo firmos gali būti ir valstybiniai, ir privatūs. Per valstybines finansų institucijas valdžios organai gali remti svarbias valstybines struktūras, projektus ar suteikti specifines paskolas gyventojams - būsto įsigiji­mui, mokesčiui už mokslą ir pan.

2A.2. FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ CHARAKTERISTIKA IR VEIKLOS POBŪDIS

Komerciniai bankai yra tokie finansiniai tarpininkai, kurie sukaupia lėšas iš terminuotų, neterminuotų, čekinių (iki pareikalavimo) indėlių ir kurie sukaup­tas lėšas naudoja komercinėms, vartotojiškoms ir hipotekinėms paskoloms teikti. Hipotekinė paskola - tai paskola su užstatu nekilnojamuoju turtu arba žeme.

LR komercinių bankų įstatyme pateiktas toks komercinio banko apibrėži­mas: "Bankas - tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo nustatyta veik­la ,. . ."

Bankų sistema ir bankų veiklos principai pristatomi 2.4 .3 sk.

Taupomieji bankai - tokios finansinės institucijos, kurios sukaupia lėšas iš terminuotų ir neterminuotų indėlių, priklausančių pirmiausia individualiems asmenims ir teikia pirmiausiai vartotojiškas ir hipotekines paskolas bei perka Vyriausybės vertybinius popierius. Lietuvoje specializuotų taupomųjų bankų nėra, visi bankai veikia aptarnaudami tiek komercinius, tiek privačius klientus.

Taupymo ir paskolų asociacijos paprastai surenka lėšas iš smulkių taupyto­jų terminuotų ir neterminuotų taupomųjų indėlių pavidalu ir po to jas skolina vartotojams neilgam laikotarpiui arba teikia tikslines hipotekines paskolas. D i­delė dalis šių asociacijų lėšų investuojama į gyvenamųjų namų statybas. Lietu­voje taupymo ir paskolų asociacijų kol kas dar nėra.

Kredito unijos yra paprasčiausios finansinio tarpininkavimo institucijos, ku­rios pritraukia susivienijusių pagal tam tikrus principus asmenų santaupas ir teikia paskolas bei finansinę paramą tik tos unijos nariams.

Šiuo metu tokios unijos (draugijos) paplitę daugelyje šalių. Kredito unijos didžiausią vaidmenį vaidina finansuojant tuos ūkio subjektus, individualius

37

vartotojus, kuriems bankai mažai kreipia dėmesio, t.y. smulkaus verslo at­stovai, nepasiturinčios gyventojų grupės, pan. Kredito unijos steigiasi iš gy­ventojų grupių pagal vieną kurį jų bendrų interesų principą: profesinį, tauty­bės, religinį, vietovės ir pan. Unijų kapitalas formuojamas dažniausiai įmo­kant pajų, o gautos lėšos naudojamos trumpalaikėms paskoloms (dažniau­siai vartojimo tikslams). Šios institucijos kartais dar perka Vyriausybės verty­binius popierius.

Kredito unijų steigimąsi ir veiklą Lietuvoje reglamentuoja LR Kredito unijų įstatymas. 2002 m. sausio 1d. Lietuvoje veikė 41 kredito unija, vienijusi 10758 narius. Vytauto Didžiojo universitete Akademinė kredito unija pradėjo veikti 1997 m. gegužės 22 d., jos steigėjais buvo universiteto studentai, dėstytojai ir absolventai.

Draudimo firmos

Jos sukaupia lėšas parduodamos draudimo polisus (sutartis). Kadangi drau­dimo kompanijos akumuliuoja dideles lėšas ilgam laikui, tai leidžia joms in­vestuoti laisvas lėšas į fiksuotų pajamų vertybinius popierius (pvz.,obligacijas) arba į įmonių akcijas. Dažnai draudimo firmos didelę lėšų sumą investuoja į vyriausybės vertybinius popierius.

LR Draudimo įstatymas apibrėžia draudimo veiklą kaip finansinę ūkinę veik­lą, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvy­kus įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvy­kiams).

Kalbant apie draudimo veiklą svarbu skirti terminus "draudėjas" ir "draudi­kas".

Draudėjas - asmuo, sudaręs su draudimo įmone draudimo sutartį ir priva­lantis mokėti draudimo įmokas (premijas) bei turintis teisę gauti atsitikus drau­diminiam įvykiui draudimo išmoką.

Draudikas (arba draudimo įmonė) - įmonė, įstatymo nustatyta tvarka gavu­si draudimo veiklos licenciją, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susiju­sią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje numatytų draudimi­nių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.

Draudimas gali būti privalomasis arba savanoriškasis.

Skiriamos 2 draudimo šakos: gyvybės ir negyvybės draudimas.Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės: 1) sutuoktuvinis ir gimi­

mų draudimas; 2) gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui; 3) kitas gyvybės draudimas.

38

Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės: 1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų; 2) draudimas ligos atvejui; 3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas; 4) gele­žinkelio transporto priemonių draudimas; 5) skraidymo aparatų draudimas; 6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas; 7) vežamų krovinių draudi­mas; 8) turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų; 9) turto draudimas nuo kitų žalų ; 10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudi­mas; 11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas; 12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas; 13) bendrosios c iv ili­nės atsakomybės draudimas; 14) kredito draudimas; 15) laidavimo draudimas; 16) finansinių nuostolių draudimas; 17) teismo išlaidų draudimas; 18) pagal­bos draudimas.

Draudimo įmonės yra padidintos finansinės rizikos įmonės, todėl jų steigi­masis ir veikla įstatymais griežtai reglamentuojama. Vienas iš šių įmonių veik­los riziką ribojančių rodiklių yra jos nuosavo kapitalo dydis. Remiantis šiuo metu dar veikiančiu LR draudimo įstatymu, draudimo įmonių įstatinis kapi­talas turi būti ne mažesnis kaip: 1) gyvybės draudimą vykdančiose įmonėse - 4 mln. Lt; 2) ne gyvybės draudimą, išskyrus kredito draudimą, vykdančiose įmonėse - 2 mln. Lt; 3) kredito draudimą vykdančiose įmonėse - 7 mln. Lt. Tačiau jau nuo 2004 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigalioja naujas draudimo įstaty­mas, kuris numato dar griežtesnius reikalavimus įvairias draudimo rūšis vyk­dančioms įmonėms, didinant reikalavimus būtinoms lėšoms sukaupti garanti­niame fonde: gyvybės draudimo įmonės turės sukaupti 3 mln. eurų (apie 10 m ln.Lt.), o ne gyvybės - 2 mln. eurų (apie 7 mln. Lt). Naujieji reikalavimai suderinti su Europos Sąjungos šalyse galiojančiais draudimo įmonių veiklos riziką ribojančiais rodikliais.

Draudimo kompanijos pritraukia dideles lėšas, nes dauguma firmų ir gy­ventojų draudžiasi. Draudimo kompanijos privalo patikėtus joms fondus pa­naudoti saugiai, efektyviai, kad galėtų laiku ir iki galo įvykdyti draudimo išmo­kėjimo sąlygas. Draudimo firmos savo veikloje kruopščiai analizuoja ir vertina nuostolių dengimo tikimybę.

Pensijų fondai

Šie fondai aprūpina gyventojus pajamomis išėjus į pensiją, tam tikslui kaup­dami lėšas darbdavių ir pačių darbuotojų įnašų pagalba. Sukauptas pensijų fondų lėšas klientai bet kada paimti negali, todėl tos lėšos dažniausiai naudo­jamos ilgalaikėms investicijoms. Didžiausia šių fondų lėšų dalis investuojama į kokybiškas akcijas, obligacijas, taip pat į Vyriausybės obligacijas, į nekilnoja­

39

mąjį turtą. Paprastai pensijų fondų veikla griežtai reglamentuojama įstatymais, siekiant minimizuoti jų veiklos riziką. Vienas iš svarbiausių riziką ribojančių veiksnių yra pensijų fondo investicijų portfelio struktūros apribojimai. Dėl to pensijų fondai vykdo gana konservatyvią investavimo politiką, apsiribodami žema ar vidutine rizika.

Pensijų fondai gali būti privatūs ir valstybiniai. Privatūs pensijų fondai val­domi privačių institucijų (bankų, draudimo kompanijų ir kt.). Valstybiniai pen­sijų fondai valdomi šalies vyriausybės.

LR Pensijų fondų įstatyme pensijų fondo veikla apibrėžiama kaip finansi­nę-ūkinė veikla, kuria siekiama sukaupti senatvei papildomas gyventojų pa­jamas, pensijų sutarčių pagrindu renkant pinigines lėšas, investuojant ar rein- vestuojant šias lėšas į diversifikuotą investicijų portfelį bei įstatyme ir pensijų programoje nustatytomis sąlygomis jos dalyviam s mokant pensijų išmokas. Lietuvoje pensijos išmokos pensijų programos dalyvio pasirinkimu gali būti mokamos šiais būdais: 1) vienkartine išmoka; 2) reguliariai dalim is; 3) nuper- kant pensijų anuitetą draudimo bendrovėje, vykdančioje gyvybės draudi­mą.

Tačiau iki šiol pensijų fondai Lietuvoje taip ir nepradėjo veikti. Tik priėmus 2002 m. pabaigoje LR pensijų sistemos reformos įstatymą ir įteisinus savano­riškąjį valstybinį kaupiamąjį draudimą Lietuvoje atsirado realios galimybės šiems fondams kurtis. Pirmieji pensijų fondai Lietuvoje pradės veikti nuo 2004 m. sausio 1 d. Pensijų fondų vieta valstybės pensijų sistemoje ir pensijų sistemos reforma Lietuvoje bus plačiau aptarta 6 temoje.

Investiciniai fondai

Investiciniai fondai - tai investicinės bendrovės, išleidžiančios išperkamą­sias akcijas (ar surenkančios pajus) ir taip sukauptas daugelio investuotojų pi­nigines lėšas investuojančios į organizuotose vertybinių popierių rinkose koti­ruojamus vertybinius popierius. Iš šių vertybinių popierių investiciniai fondai sudaro valdomus diversifikuotus investicijų portfelius.Investiciniai fondai su­daro galimybę jų akcininkams turėti labiau diversifikuotus individualius inves­ticijų portfelius (terminas "diversifikacija" investavime reiškia rizikos išskaidy- mą).

Investiciniai fondai gali būti atviri ir uždari.Atviruose investiciniuose fonduose investuotojai gali gana greitai, pri­

klausomai nuo konkretaus fondo, tapti jo veiklos dalininkais arba palikti fon­dą (fondas išperka savo akcijas), jei jiems nepatinka fondo veikla. Kolektyvi­nis lėšų investavimo principas suteikia jiems tokią galimybę, nes investuoja­

40

ma į kapitalo rinkoje parduodamus likvidžius finansinius instrumentus. In­vestuotojais tokiuose fonduose gali būti bet kokie fizin iai ir juridiniai asme­nys, norintys investuoti savo lėšas. Investuotojų skaičius atviruose investici­niuose fonduose neribotas. Esant atviram fondo tipui, akcijos gali būti par­duotos tik šio fondo viduje.

Uždaruose investiciniuose fonduose piniginės lėšos taip pat sukaupiamos išleidžiant akcijas ar obligacijas, tačiau tai daroma tik vieną kartą pagal iš anksto nustatytą bendrą emisijos apimtį. Uždarasis fondas neįsipareigoja su­pirkti iš akcininkų išleistas akcijas. Šių fondų akcijomis prekiaujama vertybi­nių popierių biržose. Uždaro tipo investiciniai fondai pagal kapitalo suforma­vimą panašūs į paprastas akcines bendroves.

Pagal galiojantį LR investicinių bendrovių įstatymą investicinės bendrovės Lietuvoje gali būti šių rūšių:

1) investicinės kintamojo kapitalo bendrovės (atvirieji investiciniai fondai);2) uždarieji investiciniai fondai;3) kontroliuojančiosios investicinės bendrovės.

Įstatyme pateikiami šie įvairių rūšių investicinių bendrovių apibrėžimai:1. Investicinė bendrovė yra laikoma investicine kintamojo kapitalo ben­

drove, jeigu jos turimas investicijų portfelis yra diversifikuotas, o išleistos ar išleidžiamos akcijos yra išperkamosios akcijos, kurių savininkai turi teisę bet kuriuo metu jas grąžinti bendrovei ir gauti už tai proporcingą dalį jos nuosavų (grynųjų) aktyvų. (Atkreipkite dėmesį, kad tai yra atvirasis investicinis fondas).

2. Investicinė bendrovė yra laikoma uždaruoju investiciniu fondu, jeigu jos turimas investicijų portfelis yra diversifikuotas ir ji nėra išleidusi išperka­mųjų akcijų.

3. Investicinė bendrovė yra laikoma kontroliuojančiąja investicine ben­drove, jeigu jos turimas investicijų portfelis nėra diversifikuotas ir ji nėra išlei­dusi išperkamųjų akcijų. (Labai svarbu įsidėmėti, kad šio tipo investicinės ben­drovės nėra laikomos investiciniais fondais).

Kadangi investiciniai fondai yra sukurti įvairių investuotojų poreikių paten­kinimui, jų veiklos tikslai, strategija, investavimo sritys gali skirtis. Ivesticinių fondų klasifikavimas pateiktas 5 lentelėje.

Galima išskirti šias investicinių fondų steigimo ir veiklos organizavimo problemas Lietuvoje:

• ivestavimo alternatyvų vertybinių popierių rinkoje stoka;• profesionalaus valdytojo problema;

41

5 lentelėInvesticinių fondų klasifikavimas

Investiciniai fondai Investiciniai fondaipagal investicijų pobūdį pagal investicijų politiką

Atviro tipo ir uždaro tipoN ekilno jam ojo turto Investic ijų augim oPinigų rinkos Pajam ųVertybin ių popierių Balansuotas tarp augimo ir pajamųM išrūsFondai pagal Fondai pagal tai,gautų pajamų skirstymą kur investuoja

A tviro tipo ir uždaro tipoPeriodiškai išm okantys pajam ų dalį V isos investicijų galim ybėsReinvestuojantys gautas pajam as Specia lizuo jasi investuoti atskirose šalyse

Specia lizuo jasi investuoti atskirose pramonėsšakoseIndeksų pavyzdžiu sudaryti fondaiEtiniu principu sudaromi fondai

Šaltin is : Kuzm ickas D ., Čepinskis J. Investicin iai fondai ir finansų valdym as. // O rganizacijų vadyba: sistem iniai tyrim ai. 1997, Nr 4 , p. 7-23.

• investicijų likvidumo problema;• vietos investuotojų stokos problema.

Pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje veikiantis atvirasis investicinis fon­das yra NSEL 30 indekso fondas. Investicinė kintamojo kapitalo bendrovė NSEL 30 indekso fondas- tai bendrovė, fondo akcijų emitentas, disponuojan­tis investuotojų lėšomis ir išleidžiantis fondo akcijas bei išperkantis savo akci­jas iš investuotojų. Tai reiškia, kad investuotojas gali n e tik nusipirkti, taip pat ir bet kada pareikalauti, kad fondas išpirktų savo akcijas ir sumokėtų už jas tos dienos akcijų kainą. NSEL 30 indekso fondo akcijų em isija yra neriboto dy­džio, t.y. naujiems investuotojams fondas išleidžia naujų akcijų .

NSEL 30 indekso fondo akcija - tai Lietuvos nacionalinės vertybinių popie­rių biržos 30 bendrovių akcijų "krepšelis", kurį sudaro 30 didžiausios kapitali- zacijos bendrovių vertybiniai popieriai. Šių bendrovių akcijos įtrauktos į bir­žos O fic ia lų jį ir Einamąjį sąrašus ir prekyba jomis gali vykti kasdien.

NSEL 30 indeksas - tai rodiklis, atspindintis krepšelio vertę. Jis skaičiuoja­mas remiantis kapitalizacija , pakoreguota pagal "la isvų", t.y. realiai esančių prekyboje, akcijų skaičių ir jų kainą. NSEL 30 indeksas yra perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį pagal "la isvų" akcijų kiekio pokyčius bei atsižvelgiant į nu­statytus likvidumo reikalavimus. Fondo akcijos kaina yra skaičiuojam a kiek­vieną dieną.

42

Rizikos kapitalo fondai (angk. k. - venture capital)

Tai tokie fondai, kurie dažniausiai investuoja į smulkių ir rizikingų įmonių akcijas, kurioms plėtrai reikalingos lėšos, tačiau tas lėšas pritraukti atviroje rin­koje jos yra per smulkios, o kreditų gavimas taip pat komplikuotas. Be to, inves­tuojama j naujai besikuriančių įmonių akcijas, tokiu būdu užtikrinant tam tikrą pradinį kapitalą. Rizikos kapitalo fondų tikslas yra padidinti įmonės vertę ir po to akcijas parduoti kitiems investuotojams, firmos savininkams arba teikti viešąjį pasiūlymą (IPO - initial public offering) atviroje rinkoje.

2.4.3. BANKŲ SISTEMA

Kiekvienoje valstybėje svarbų vaidmenį vaidina bankų sistema. Svarbiau­sia finansų bei bankų sistemos funkcija yra mobilizuoti krašto finansinius iš­teklius ir nukreipti juos į kuo efektyvesnę panaudojimo sferą.

Priklausomai nuo vykdomų operacijų pobūdžio, galima išskirti 3 pagrindi­nes bankų grupes:

• centrinis bankas• universalūs arba komerciniai bankai• specializuoti bankai.

Visos šios bankų grupės valstybėje funkcionuoja kaip vieninga sistema (6 pav.).

Centrinis bankas vykdo pinigų emisiją, depozitų ir minimalių rezervų poli­tiką, valdo operacijas, susijusias su vyriausybės vertybiniais popieriais, ir regu­liuoja bei kontroliuoja valstybės bankinės veiklos sferą.

Komerciniai arba universalūs bankai vykdo praktiškai visas bankų opera­cijas, išskyrus pinigų em isiją. Jų pagrindinė veikla - kreditinis klientų aptar­navimas.

Specializuoti bankai vykdo kreditinę - finansinę veiklą, orientuotą į speci­finius banko tikslus.

Inovaciniai bankai finansuoja naujų technologijų parengimą ir įsisavinimą.Investiciniai bankai teikia ilgalaikius kreditus juridiniams ir fiziniams as­

menims, taip pat platina firmų naujų emisijų vertybinius popierius.Hipotekiniai bankai skolina pinigus, užstatant žemę ar kitą nekilnojamąjį

turtą.Sakiniai bankai finansuoja atskiras šalies ūkio sritis ir jų ūkio subjektus:

žemės ūkio, transporto, statybos, pramonės ir kt.Biržiniai bankai finansuoja biržų sandorius, prekybą vertybiniais popieriais.

43

6 pav. Bankų sistema

Lietuvos bankų sistema

Šiuo metu (pagal Lietuvos Banko 2003 03 01 d. duomenis) Lietuvoje veikia 9 komerciniai bankai, 2 užsienio bankų atstovybės ir 4 užsienio bankų skyriai. Visų šių bankų priežiūrą ir kitas centrinio banko funkcijas atlieka Lietuvos Bankas (7 pav.).

Bankų veiklą Lietuvoje reglamentuoja LR Komercinių bankų įstatymas, o centrinio banko veiklą - LR Lietuvos Banko įstatymas.

Visi Lietuvoje veikiantys bankai yra universalūs komerciniai bankai. Tačiau 2002 m. vasario pradžioje Vertybinių popierių komisija užregistravo Vilniaus banko būsto kreditų ir obligacijų banką. Tai pirmasis specializuotas komercinis bankas Lietuvoje. 100% naujo banko akcijų valdys Vilniaus bankas. Pagrindinė VB būsto kreditų ir obligacijų banko veikla bus teikti paskolas su nekilnojamojo turto užstatu. Banko kreditavimo šaltinis bus ne gyventojų indėliai, o skolinima­sis tarpbankinėje rinkoje ir hipotekos vertybinių popierių išleidimas. Reali veikla bus pradėta tik tada, kai centrinis bankas suteiks veiklos licenciją.

44

Lietuvos bankas

Komerciniai bankai

ABbankas"Hansabankas"

AB Ūkio bankas AB bankas "Snoras" AB bankas "N O R D A B Lietuva"AB Vilniaus bankas AB Šiaulių bankas AB l’AREX BANKAS AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas UAB Sampo bankas

Užsienio bankų atstovybės

Austrijos akcinės bendrovės CA IB

Investmentbank Aktiengesellshaft atstovybė V iln iu je

Raiffeisen Bank Polska S .A atstovybė V iln iu je .

Užsienio bankų skyriai

Lenkijos Respublikos akcinės bendrovės Kredyt Bank S .A . V iln iaus skyrius

Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius

Vokietijos Federacinės Respublikos banko Norddeutsche Landesbank Girozentrale V ilniaus skyrius

Vokietijos Federacinės Respublikos banko VEREINS - U N D W ESTBA N K AG V iln iaus skyrius

7 pav. Lietuvos bankų sistema

Centrinis bankas ir jo funkcijos

Lietuvos centrin io banko funkcijas atlieka Lietuvos bankas, kuris nuosavy­bės teise priklauso Lietuvos valstybei.

Pagrindinis Lietuvos banko tikslas - siekti kainų stabilumo. L ietuvos bankas pagal savo kom petenciją pa la iko L ietuvos Respublikos V yriausybės ekonom inę po litiką , k iek ji neprieštarau ja Lietuvos banko pagrind in iam tiks­lu i.

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas:

• vykdo Lietuvos Respublikos pinigų em isiją ;• form uoja ir vykdo pinigų politiką ;• nustato lito kurso reguliavim o sistemą ir skelbia o fic ia lų lito kursą;• valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jom is disponuoja;• atlieka valstybės iždo agento funkcijas;• išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir

prižiūri jų ve ik lą , taip pat išduoda ir atšaukia leidim us steigti užsienio valsty­bių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiem s veikti bei prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių , ve ik iančių Lietuvos Respublikoje, ve ik lą įsta­tymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;

45

• nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos princi­pus ir atskaitomybės tvarką;

• kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavi­mus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

• renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomy­bės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

Lietuvos bankui vadovauja Lietuvos banko valdyba. Valdybą sudaro Lietu­vos banko valdybos pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai. Lietu­vos banko valdybos pirmininku, jo pavaduotojais ir valdybos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu jiems iki paskyrimo dienos nesukakę 65 metai. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Lietuvos ban­ko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdy­bos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduoto­jai ir valdybos nariai į šias pareigas gali būti skiriami ne daugiau kaip dvi ka­dencijas iš eilės.

Centrinio banko savarankiškumas priklauso nuo jo ryšių su šalies vyriausy­be. Praktika rodo, jog centrinio banko veikla efektyvesnė, kai jis gali vykdyti nepriklausomą nuo vyriausybės pinigų politiką. Įvairiose šalyse vyriausybės įtaka centriniam bankui nevienoda: pvz., Anglijoje - labai stipri, o JAV centri­nis bankas (Federalinė Rezervų sistema) yra labai savarankiškas.

Komerciniai bankai ir jų veikla

Lietuvos komercinių bankų veiklą reglamentuoja LR Komercinių bankų įsta­tymas. Jame nurodoma, kad bankas turi teisę atlikti šias operacijas:

• priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarkyti;

• duoti ir imti paskolas;• išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigoji­

mus;• išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.) ir

atlikti jais operacijas;• atlikti operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir

kt.);

46

• atlikti operacijas užsienio valiuta;• pirkti ir parduoti tauriuosius metalus;• išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones;• priimti saugoti iš klientų vertybes ir nuomoti klientams banko saugyklo­

je seifų kameras vertybėms ir dokumentams saugoti;• teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investi­

cijų tvarkymo klausim ais;• atlikti kitas Lietuvos banko nustatytas finansines operacijas.

2.5 . F IN A N SŲ - K R ED IT O SISTEM A VALSTYBĖJE

Valstybės finansų - kredito sistema yra visum a piniginių santykių, sferų bei grandžių, kurių kiekviena skiriasi lėšų pritraukimo šaltiniais, lėšų panaudoji­mo formomis, metodais bei savo vaidmeniu ekonominėje sistemoje. 6 lentelė­je parodytos pagrindinės finansų-kredito sistemos sudedamosios dalys. Šioje sistemoje finansai suvokiami siaurąja prasme - tik kaip įvairių valstybėje vei­kiančių subjektų nuosavos arba joms prilygintos lėšos, o kreditas siejamas su skolintų lėšų panaudojimu įvairių valstybės subjektų finansavim ui. Finansų- kredito sistemą valstybėje galima vertinti kaip išvystytą tik tada, kada gerai veikia abiejų jos pagrindinių sudedamųjų dalių m echanizm ai. Reikia pabrėžti, kad valstybės ir jos ekonomikos spartesniam vystymui būtina patikima ir gerai išvystyta kredito sistema.

6 lentelėFinansų kredito sistema valstybėje

FINANSAI KREDITAS

Valstybės (centrinės valdžios) finansai:Valstybės biudžetas Valstyb in io socia lin io draudim o fondas Valstyb in io privalom ojo sveikatos draudim o fondas Kiti va lstybin iai nebiudžetiniai fondai

Valstybinis kreditas

Bankinis - komercinis kreditas

Savivaldybių (vietinės valdžios) finansai:Savivaldybių biudžetai Savivaldybių nebiudžetiniai fondai

Bankinis vartotojiškas kreditas

Ūkio subjektų prekybinis kreditasĮmonių ir organizacijų finansai:

Valstybin ių įm onių finansai Privačių įm onių finansai

Tarptautinis kreditas

Individualių asmenų finansai

47

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

• akcijos• akcijų rinkos indeksai• antrinė rinka• atviri investiciniai fondai• bankų sistema• centrinis bankas• centrinis depozitoriumas• depozitinės finansinės institucijos• draudimo firmos• finansų-kredito sistema• finansų maklerio įmonė• finansų rinkos• finansų institucijos• finansų sistema valstybėje• gyvybės draudimas• investavimo procesas• investiciniai bankai• inovaciniai bankai• hipotekiniai bankai• investiciniai fondai• investicinė kintamojo kapitalo bendrovė• kapitalo rinka• kliringo bankas• komerciniai bankai kredito unijos• kontroliuojanti investicinė bendrovė• Nacionalinė vertybinių popierių birža• nebiudžetiniai fondai• nebiudžetiniai fondai/specialūs vyriausybiniai fondai• nedepozitinės finansinės institucijos• netiesioginis investavimas• negyvybės draudimas• obligacijos• pensijų fondai• pinigų rinka• pirminė rinka• rizika• rizikos diversifikavimas• rizikos kapitalo fondai• specializuoti bankai• taupymo ir paskolų asociacijos

48

• taupomieji bankai• tiesioginis investavimas• uždari investiciniai fondai• valstybės biudžetas• valstybės centralizuotos pajamos• valstybės decentralizuotos pajamos• valstybės finansų sistema• valstybinių įmonių finansai• valstybės išlaidos• valstybės pajamos• valstybinis kreditas• verslo draudimas• vertybinių popierių komisija

KARTO JIM O KLAUSIM AI

1. Apibūdinkite valstybės finansų stuktūrą instituciniu aspektu.2. Apibūdinkite valstybės finansų struktūrą ekonominiu aspektu.3. Pakomentuokite, kuo skiriasi valstybės finansų sistema ir finansų siste­

ma valstybėje?4. Kas yra valstybės biudžetas?5. Kaip suprantate valstybinį kreditą?6. Kokiomis savybėmis pasižymi nebiudžetiniai fondai? Kaip klasifikuo­

jami šie fonfdai pagal jų funkcijinę paskirtį?7. Kas sudaro valstybinių įmonių finansus?8. Apibūdinkite pagrindinius motyvus, dėl kurių rinkos ekonomikos sąly­

gomis valstybėse išlaikomas valstybinių įmonių sektorius.9. Kokie yra valstybės pajamų šaltiniai?10. Kokiais būdais/metodais valstybė gauna pajamas? Kaip išdėstytumėte

juos pagal svarbą, formuojant valstybės finansų sistemą?11. Kuo skiriasi tiesioginis investavimas nuo netiesioginio?12. Kokia investavimo proceso esmė? Kas yra pagrindiniai šio proceso da­

lyviai?13. Nurodykite lėšų tiekėjus investavimo procese pagal jų svarbą.14. Nurodykite lėšų vartotojus investavimo procese jiems nukreipiamų lė­

šų mažėjimo tvarka ir paaiškinkite, kodėl dažniausiai jų išsidėstymas yra būtent toks.

15. Kokias funkcijas atlieka antrinė vertybinių popierių rinka?16. Kuo skiriasi pirminė ir antrinė vertybinių popierių rinka?17. Kokias funkcijas Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje at­

lieka centrinis depozitoriumas ir kliringo bankas?18. Ką parodo akcijų rinkų indeksai?

49

19. Kas yra kredito unija?20. Kokius žinote specializuotus bankus? Kurie iš jų priskiriami prie rizi­

kingiausių dėl savo veiklos specifikos?21. Kokios yra pagrindinės centrinio banko funkcijos?22. Kokias žinote nedepozitines finansines institucijas? Trumpai jas apibū­

dinkite.23. Kuo skiriasi atviri investiciniai fondai nuo uždarų?24. Kaip investiciniai fondai diversifikuoja investicijų riziką?25. Kuri draudimo rūšis yra rizikingesnė - gyvybės ar negyvybės draudimo -

ir kodėl?

50

3 TEM A

VALSTYBĖS BIUDŽETAS

3.1. VALSTYBĖS B IU D Ž ET O SAN DARA IR FO RM AVIM O PRINCIPAI

3.1.1. BIUDŽETO ESMĖ IR FUNKCIJOS

Valstybės biudžeto ekonomine esme sudaro piniginiai santykiai, atsiran­dantys tarp valstybės ir fizinių bei juridinių asmenų dėl nacionalinių pajamų perskirstymo. Šie piniginiai santykiai yra vadinami biudžetiniais santykiais. Biu­džetiniai santykiai susiję su piniginių lėšų centralizuoto fondo formavimu ir jo panaudojimu bendravalstybiniams poreikiams patenkinti.

Valstybės biudžetas yra didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinė dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funk­cijoms finansuoti. Už valstybės biudžeto sudarymą ir vykdymą yra atsakinga šalies Vyriausybė. LR biudžeto sandaros įstatyme biudžetas apibūdinamas kaip valstybės pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams.

Valstybės biudžetui, kaip ir valstybės finansams, būdingos 2 funkcijos: pa­skirstomoji funkcija ir kontrolės funkcija.

Biudžeto paskirstomosios funkcijos turinj apibūdina finansinių išteklių per­skirstymo procesai tarp atskirų visuomeninės gamybos dalyvių. Per biudžetą vykdomas įvairių lygių (valstybės, savivaldybių) ir tipų (tarpšakinis, tarpregioni- nis) lėšų perskirstymas.

Biudžeto kontrolės funkcija pasireiškia tuo, kad biudžetas objektyviai - per valstybės piniginių lėšų fondo formavimą ir panaudojimą - atspindi ekonomi­nius procesus, vykstančius ekonomikos struktūrinėse grandyse. Dėl to biudže­tas gali "signalizuoti" apie tai, kaip lėšos patenka valstybės žinion iš įvairių ūkio subjektų ir kiek atitinka valstybės centralizuotais ištekliais finansuojamus po­reikius.

Biudžetinio mechanizmo dėka praktiškai galima spręsti labai svarbius vals­tybės uždavinius:

51

1. Ekonomikos valstybinis reguliavimas. Biudžeto dėka valstybė gali to­bulinti visuomeninės gamybos struktūrą. Šiam tikslui valstybė naudoja įvairias tiesioginio ir netiesioginio poveikio ekonomikai priemones: įmonių subsidija­vimą, valstybės investicijas ir pan.

2. Gamybinių procesų valstybėje skatinimas. Teisingai sureguliuotas biu­džetinis mechanizmas realiai įtakoja mokslo ir technikos pažangą šalyje, ga­mybos materialinės ir techninės bazės atnaujinimą ir tobulinimą.

3. Socialinių procesų valstybėje skatinimas. Valstybės biudžeto lėšų dėka finansuojama daug valstybės gyventojų socialinio aprūpinimo sričių: švieti­mas, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas. Valstybės teigiamus sociali­nius poslinkius lemia būtent valstybės biudžete numatytos socialinės sferos finansavimo lėšos. Jos atspindi ir valstybės socialinę politiką.

4 . Valstybės biudžetinės politikos vykdymas. Valstybės biudžetinę politi­ką atspindi atskiri biudžeto pajamų ir išlaidų straipsniai, parodantys finansavi­mo šaltinius ir valstybės biudžeto lėšų panaudojimo kryptis.

3.1.2. PAGRINDINIAI BIUDŽETO FORMAVIMO PRINCIPAI

Norint, kad valstybės biudžetas iki galo atliktų savo funkcijas ir uždavinius, jį sudarant laikomasi tam tikrų principų. Iš jų svarbiausi yra 4 principai:

• Biudžeto vieningumas• Biudžeto pilnumas• Biudžeto realumas (teisingumas)• Biudžeto viešumas

Biudžeto vieningumo principas reiškia, kad valstybė gali turėti tik vieną na­cionalinį biudžetą, apimantį visas valstybės išlaidas ir pajamas. Biudžeto vie­ningumas išreiškiamas ir per egzistuojančią vieningą biudžetinę sistemą valsty­bėje, ir per standartizuotus finansinius dokumentus, ir per vieningą biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikaciją.

Biudžeto pilnumo principas papildo biudžeto vieningumo principą: kiek­viename biudžeto straipsnyje turi būti parodomos visos atitinkamo straipsnio išlaidos ar pajamos. Tai palengvina valstybės finansų kontrolės funkciją.

Biudžeto realumo (teisingumo) principas nukreiptas prieš biudžeto falsifi­kavimo galimybę. Šis principas numato valstybės finansinių operacijų, susiju­sių su pajamomis ir su išlaidomis, teisingą atvaizdavimą biudžete, atitinkantį patvirtintas biudžete išlaidų sumas.

Biudžeto viešumo principas reikalauja viešai skelbti valstybės biudžetą, t.y. suteikti valstybės pagrindinėms pajamoms ir išlaidoms viešumą.

52

3.1.3. BIUDŽETO SANDARA

Biudžeto sandara - tai biudžetinės sistemos, veikiančios pagal valstybės biudžetą reglamentuojančius įstatymus, organizavimas ir šios sistemos suda­rymo principai.

Biudžeto sandarą konkrečioje valstybėje lemia tos valstybės konstitucinė sandara. Skiriamos 2 pagrindinės valstybės sandaros formos: unitarinė valstybė (pvz., Prancūzija, Italija, Japonija, Lietuva) ir federacinė valstybė (pvz., JAV, Ka­nada, Vokietija, Šveicarija).

Unitarinėse valstybėse yra dvi valdymo grandys: centrinė ir vietinė. Federa­cinėse valstybėse yra trys valdymo grandys: centrinė, federacijos subjektų ir vietinė.

Unitarinėse valstybėse biudžetinę sistemą, apimančią visų teritorinių - ad­ministracinių vienetų biudžetus, sudaro 2 grandys: valstybės biudžetas ir vieti­nių valdžios organų (savivaldybių) biudžetai (7 lentelė).

7 lentelėUnitarinės valstybės biudžeto sandara

1 g rand is V a lstyb ės b iudžetas

2 g rand is V ie tin ė s v a ld ž io s organų (sa v iva ld yb ių ) b iu dže ta i

Pagrindinį vaidmenį unitarinių valstybių biudžeto sandaroje vaidina valsty­bės biudžetas, kurio dėka centrinė valdžia akumuliuoja savo žinioje didžiąją perskirstomų per finansinę sistemą nacionalinių pajamų dalį. Valstybės biudže­tas atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant valstybės ekonomiką ir socialinius pro­cesus, įtakojant investicijas, stiprinant valstybės ekonominę ir politinę galią. Per valstybės biudžetą surenkamos pagrindinės pajamos (pelno mokestis, fiz i­nių asmenų pajamų mokestis, akcizas, PVM). Per valstybės biudžetą padengia­mos ir svarbiausios valstybės išlaidos, susijusios su valstybės valdymo funkcijų atlikimu, gynybos, socialinių irekonominių funkcijų vykdymu. Vietiniai biudžetai yra priklausomi nuo vietos savivaldos organų ir atlieka vietinės valdžios aprūpi­nimo reikalingas finansiniais ištekliais funkciją. Kiekvienas administracinis - teritorinis vienetas turi savo biudžetą. Šie biudžetai yra atskirti nuo centrinio valstybės biudžeto ir funkcionuoja autonomiškai. Juos sudaro, tvirtina ir vykdo atitinkami vietinės valdžios organai ir jie formaliai nesusiję su valstybės biudže­tu. Tačiau praktiškai egzistuoja didelė vietinės valdžios organų priklausomybė nuo centrinės valdžios, todėl vietiniai biudžetai atlieka centrinės valdžios eko­

53

nominės ir socialinės politikos "nešėjo" vaidmenį ir yra tarpinė grandis valsty­bės finansų sistemoje. Vietiniai biudžetai naudojami vykdant uždavinius, ku­riuos centrinė valdžia perkelia savivaldybėms, siekdama didesnio manevringu­mo ir išsilaisvinimo nuo antraeilių problemų. Vietinės valdžios biudžetai for­muojami iš antraeilių šaltinių, prie kurių priskiriami vietiniai mokesčiai (turto, žemės, verslo), įvairios rinkliavos, municipalinės nuosavybės naudojimo paja­mos. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka dotacijos iš valstybės biudžeto, kurios suteikia savivaldos organams ne tik finansinę paramą, bet ir padidina jų priklau­somybę nuo centrinės valdžios. Be to, daugelyje šalių savivaldybės savo porei­kių finansavimui plačiai naudoja vietinės valdžios vidines paskolas (skolos ver­tybinius popierius). Šiomis paskolomis paprastai dengiamas vietinių biudžetų deficitas. Prie vietinės savivaldybės išlaidų, be administracinių, dar priskiria­mos vietinio ūkio valdymo išlaidos (komunalinio ūkio įmonių, kelių remonto ir statybos įmonių ir pan.), taip pat dalis švietimo ir sveikatos apsaugos išlaidų.

Federacinėse valstybėse biudžeto sistema susideda iš trijų grandžių: valsty­bės (federalinio) biudžeto, federacijos narių (vienetų) biudžetų ir vietinių biu­džetų (8 lentelė).

8 lentelėFederacinės valstybės biudžeto sandara

1 grandis Valstybės (federalinis) biudžetas

2 grandis Federacijos narių (vienetų) biudžetai

3 grandis Vietinės va ldžios organų (savivaldybių) biudžetai

Pavyzdžiui, JAV biudžetinę sistemą sudaro federalinis biudžetas, 51 valstijos biudžetas ir net keliasdešimt tūkstančių vietinių administracinių padalinių (ap­skričių, municipalitetų, miestų ir pan.) biudžetai. Vokietijoje biudžetinę sistemą sudaro federalinis biudžetas, 10 žemių biudžetai ir bendruomenių biudžetai.

Tačiau federacinių valstybių biudžetinėse sistemose jaučiama finansų val­dymo centralizavimo tendencija, dėl ko federacijos vienetų biudžetams tenka mažesnis vaidmuo ir todėl federacijos vienetų biudžetai tampa labai artimi sa­vo esme vietiniams biudžetams.

Svarbiausias vaidmuo biudžetinėje sistemoje tenka federaliniam biudžetui, kuris yra centrinės valdžios finansavimo pagrindas. Pvz., JAV federaliniam biu­džetui tenka apie 60% visų lėšų, praeinančių per biudžetinę sistemą, Kanado­je - apie 50% , Vokietijoje - daugiau kaip 40% . Federaliniam biudžetui pri­skiriamos pagrindinės pajamos ir svarbiausios valstybės išlaidos. Pvz., JAV fede-

54

raliniam biudžetui tenka daugiau kaip 80% visų individualių pajamų mokesčio pajamų ir korporacijų pelno mokesčio pajamų. Tuo tarpu didžioji dalis akcizo mokesčio pajamų yra valstijų ir vietinių valdžios organų finansavimo šaltinis. Federaliniam biudžetui priskiriamos tokios svarbios išlaidos, kaip ekonominės, dalis socialinių, karinės, valstybės skolos padengimo, administracinės.

Federacijos vienetų sprendžiamiems uždaviniams ir finansuojamoms sri­tims priklauso administracinis valdymas, gamybinės ir žemės ūkio veiklos ska­tinimas, socialinių klausimų sprendimas (dalis šių klausimų sprendžiama kartu su federaline valdžia), teisėsaugos institucijų, policijos išlaikymas. Federacinių vienetų pajamas sudaro įplaukos iš jiems priklausančio turto, turto mokesčiai, įvairių rinkliavų pajamos. Svarbus vaidmuo formuojant federacijos vienetų pa­jamas tenka ir dotacijoms iš federalinio biudžeto. Pvz., JAV dotacijų apimtis sudarė apie 25% nuo visų valstijų ir vietinės valdžios pajamų. Pagrindinė dota­cijų dalis paprastai turi tikslinę paskirtį ir jos skiriamos atitinkamų programų realizavimui (Mikesell, 1991).

Vietinių valdžios organų funkcijos, jų biudžetų pajamų ir išlaidų sudėtis federacijos sąlygomis išlieka tokia pati, kaip ir unitarinėje valstybėje. Prioriteti­nė šių biudžetų sritis - socialinių sferų finansavimas.

3.2. B IU D ŽETO PAJAMOS IR B IU D ŽETO IŠLAIDO S

Tiek biudžeto pajamos, tiek biudžeto išlaidos gali būti klasifikuojamos pa­gal įvairius kriterijus. Biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikacija - tai tam tikras pajamų ir išlaidų grupavimas, kurio pagrindu priimamas vienas kuris nors po­žym is. Teisingai pasirinkta ir sudaryta biudžeto pajamų klasifikacija leidžia tiksliai nustatyti biudžeto lėšų panaudojimo tikslus, vyriausybės finansų politi­kos uždavinius, kryptis. Biudžetinė pajamų klasifikacija taip pat parodo biu­džetinių išteklių šaltinius ir atskirų visuomenės grupių dalyvavimo laipsnį juos formuojant.

3.2.1. BIUDŽETO PAJAMŲ KLASIFIKACIJOS

Biudžeto pajamoms valstybių biudžetų sudarymo praktikoje naudojamos tokios klasifikacijos:

• Pagal pajamų šaltinius• Teisinė klasifikacija• Finansinė klasifikacija• Ekonominė klasifikacija

55

Pagal pajamų šaltinius biudžeto pajamos grupuojamos taip: įplaukos iš mo­kesčių ir rinkliavų, valstybinių įmonių ir organizacijų įplaukos, įplaukos už vals­tybės turtą ar jo panaudojimą, valstybės skolos.

Remiantis LR biudžeto sandaros įstatymu Lietuvos valstybės biudžeto paja­mas sudaro:

• pajamos iš mokesčių;• pajamos iš valstybės turto;• valstybės biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;• pajamos už valstybės lėšų likučius einamosiose sąskaitose;• pajamos, gautos iš skolininkų, kuriems suteikta paskola su valstybės garan­

tija arba kurie paskolas yra gavę valstybės vardu pagal sutartinius įsipareigojimus;• gaunama negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);• kitos pajamos.

Teisinė pajamų klasifikacija išskiria biudžeto pajamas, kurių susidarymui reikalingas tiesioginis valstybinės valdžios įsikišimas (mokesčiai, baudos), ir pa­jamas, kurioms toks tiesioginis įsikišimas nereikalingas (pvz., netiesioginiai mo­kesčiai, mokestis už paslaugas).

Ekonominė pajamų klasifikacija remiasi pajamų grupavimu pagal pajamų šaltinio ypatumus ekonomikoje/ pajamų šaltinio charakterį (pvz., pajamos iš fizinių asmenų, pajamos iš juridinių asmenų, pajamos iš tiesioginių mokesčių, iš netiesioginių mokesčių).

Finansinė pajamų klasifikacija remiasi pajamų grupavimu pagal disponavi­mo jomis sąlygas: negrąžinamosios (pastoviosios) pajamos ir grąžinamosios (lai­kinosios) pajamos.

3.2.2. BIUDŽETO IŠLAIDŲ KLASIFIKACIJOS

Skiriamos klasikinės ir naujos biudžetų išlaidų klasifikacijos. Klasikinės biu­džeto išlaidų klasifikacijos yra šios:

• Žinybinė• Daiktinė (šakinė)• Ekonominė• Mišri

Naujos biudžeto išlaidų klasifikacijos:

• Tikslinė• Funkcinė

56

Esant žinybinei klasifikacijai biudžeto išlaidos grupuojamos pagal ministeri­jas, žinybas, po to jų viduje išskirstomos pagal valdybas, departamentus, sekto­rius, skyrius ir kitus administracinius padalinius. Tokia klasifikacija dažnai ne­parodo tikrųjų asignavimų iš biudžeto lėšų tikslų, išlaidų charakterio.

Pagal šakinę klasifikaciją biudžeto išlaidos grupuojamos pagal ūkio šakas ar valdymo sritis. Išlaidos skirstomos j grupes, skyrius, kurie atitinka jų šakinį po­būdį (pvz., švietimas: pradinės mokyklos, vidurinės mokyklos, gimnazijos, aukš­tosios mokyklos ir t.t.). Šakinė klasifikacija žymiai realiau, tiksliau atspindi išlai­dų tikslus.

Ekonominė klasifikacija numato biudžeto išlaidų skirstymą pagal ūkinius principus arba pagal gamybinius (ekonominius) elementus: kapitaliniams įdėji­mams, darbo užmokesčiui, subsidijoms ir 1.1.

Mišri klasifikacija - kai biudžeto išlaidos grupuojamos derinant kelis požy­mius (pvz., šakinį ir ekonominį). Valstybių biudžetų sudarymo praktika rodo, kad būtent mišri išlaidų klasifikacija sudarant biudžetus yra pati populiariausia. Taikant mišrią klasifikaciją biudžeto išlaidos gali būti sugrupuojamos naudojant matricą, kurios eilutėse yra parodomos biudžeto išlaidos pagal vieną kriterijų (pvz., šakinį požymį), o stulpeliuose - pagal kitą kriterijų (pvz., laikantis ekono­minio grupavimo). Toks išlaidų grupavimas biudžete leidžia giliau analizuoti, kaip valstybė naudoja biudžetines lėšas, kokius ekonomikos sektorius finan­suoja, koks yra santykis tarp šiandieninio valstybės poreikių finansavimo ir in­vesticijų į ekonominiu-socialiniu procesų skatinimą ir vystymą, 1.1.

Tikslinė klasifikacija - biudžeto išlaidų grupavimas, kuris remiasi valstybės bendranacionaliniais, ekonominiais, politiniais ir socialiniais tikslais ir jas ati­tinkančiomis programomis.

Funkcinė klasifikacija pagrįsta biudžeto išlaidų grupavimu pagal pagrindi­nes valstybės funkcijas (pvz., socialinės išlaidos, sveikatos apsauga, švietimas, gynyba ir pan.). Toliau šios išlaidos dar gali būti skirstomos pagal atskiras išlaidų kategorijas.

3.2.3. BIUDŽETO SUBALANSAVIMO PROBLEMA.BIUDŽETO DEFICITAS

Bet kurį biudžetą visada sudaro dvi dalys: biudžeto pajamos ir biudžeto išlaidos. Sudarant ir vykdant biudžetą išlaidos turi būti derinamos su pajamo­mis. Biudžete gali susidaryti 3 situacijos:

1. Biudžeto balansas. Kada biudžeto pajamos pagal savo dydį yra lygios biudžeto išlaidoms.

57

2. Biudžeto perteklius. Tai tokia situacija, kada biudžeto išlaidos yra mažes­nės už biudžeto pajamas. Biudžeto perteklius paprastai naudojamas valstybės skolos padengimui arba kitiems tikslams (pvz., sudaromas rezervas ateities iš­laidoms finansuoti). Biudžeto perteklius, kuris ekonomiškai išvystytų šalių anks­tesniuose raidos etapuose pasitaikydavo sudarant biudžetus, garantuodavo vals­tybės finansams tam tikrą stabilumą, pinigų apyvartos stabilumą. Tačiau pasta­raisiais dešimtmečiais daugelio šalių biudžetai dažniau sudaromi ne su pertek­liumi, o deficitiniai.

3. Biudžeto deficitas. Tai tokia situacija , kai biudžeto išlaidos viršija biudžeto pajamas. Tačiau biudžeto deficitas - tai finansinis reiškinys, kuris nebūtinai turėtų būti priskiriamas ypatingų išskirtinių ekonominių reiškinių kategorijai. Dabartiniu metu pasaulyje nėra valstybės, kuri vienais ar kitais savo istorinės raidos laikotarpiais nebūtų susidūrusi su biudžeto deficitu. Ta­čiau paties biudžeto deficito prigimtis gali būti skirtinga, jis gali susidaryti dėl įvairių priežasčių.

Valstybės biudžeto deficito priežastys:

1. Biudžeto deficitas, susijęs su stambių valstybinių investicijų į šalies eko­nomikos vystymą būtinybe. Šiuo atveju biudžeto deficitas atspindi ne krizinius procesus šalyje, o pastangas užtikrinti pažangius poslinkius visuomeninės ga­mybos struktūroje.

2. Biudžeto deficitas, susidarantis dėl ypatingų, dažnai neprognozuojamų aplinkybių (karai, stambios stichinės nelaimės ir pan.).

3. Biudžeto deficitas kaip krizinių reiškinių valstybės ekonomikoje išraiška(finansinių - kreditinių santykių neefektyvumas, vyriausybės nesugebėjimas kon­troliuoti valstybės finansinę padėtį ir kt.). Šiuo atveju deficitas yra ypatingai pavojingas reiškinys, reikalaujantis imtis ne tik skubių ir veiksmingų ekonomi­nių priemonių, bet ir atitinkamų politinių sprendimų.

Iš nurodytų biudžeto deficito priežasčių aišku, kad dinamiškai besivys­tančios ekonomikos sąlygomis, kada egzistuoja stabilūs ir efektyvūs tarptau­tiniai santykiai, biudžeto deficitas nebaisus (žinom a, kiekybiniu požiūriu leistinose ribose). Tokio deficito nereikia per daug dramatizuoti, kadangi besiskolindamos gyveno ir dabar gyvena daug ekonomiškai išvystytų valsty­bių. Manoma, kad biudžeto deficito, dengiamo iš valstybės skolos, padėtis yra kontroliuojama, jei biudžeto deficitas yra nedidesnis kaip 3-4% nuo BVP. Europos Sąjungos šalims ir pretendentėms pagal Mastrichto sutartyje nusta­tytus finansinio stabilumo kriterijus biudžeto deficitas negali viršyti 3% nuo BVP.

58

9 lentelėLietuvos nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų balansavimas

1998 m. 1999 m. 2000 m.tūkst. Lt % nuo BVP tūkst. Lt % nuo BVP tūkst. Lt % nuo BVP

Nacionaliniobiudžeto pajamos 9.377.765 21.8 8.983.600 21.1 8.723.642 19.3Nacionaliniobiudžeto išlaidos 9.915.567 23.1 9.108.723 21.4 9.468.035 20.9Perteklius/deficitas (-) -537.802 -1.3 -125.123 -0.3 -744.393 -1.6

Kaip matome iš 9 lentelėje pateiktų statistinių duomenų, Lietuvoje biudže­to deficitas nėra labai didelis ir neviršijo ES nustatyto kriterijaus. Tačiau šio de­ficito nereikėtų painioti su šalies fiskaliniu deficitu, kuris apskaičiuojamas pagal konsoliduotą šalies biudžetą, t.y. įvertinus taip pat ir nebiudžetinius fondus. 1999 m. jis siekė 7.8 % nuo BVP, 2000 m. - 2.8 % nuo BVP, 2001 m. -1 .4 % .

Kiekviena vyriausybė, esant biudžeto deficitui, susijusiam su ekonominės krizės šalyje procesais, turi spręsti deficito sumažinimo problemą. Ruošiant vy­riausybės strategiją biudžeto deficito atžvilgiu, būtina atkreipti dėmesį į tokias rekomendacijas:

• Biudžeto deficitas yra nepageidaujamas reiškinys, tačiau dar didesnė blogybė šalies ekonomikai ir finansams yra "menamas" jo įveikimas (matema­tinių skaičiavimo manipuliacijų dėka), kadangi tuo atveju vietoj ekonomikos "gydymo", ekonomikos liga įgauna užslėptas formas ir tada tokią ligą įveikti žymiai sunkiau.

• Biudžeto balansą arba jo perteklių nereikėtų vertinti kaip būtiną sveikos, dinamiškai besivystančios ekonomikos bruožą. Pasaulinė praktika labai įtiki­namai parodo, kad atskiras visuomenės vystymosi laikotarpiais, esant specifi­nėms kiekvienai valstybei sąlygoms, galimas ir biudžeto deficitas.

• Biudžeto deficito dydis, kaip rodo pasaulinė patirtis, neturėtų viršyti leis­tinos ribos, kuri turėtų būti nustatyta 3-4 % nuo bendrojo vidaus produkto.

• Biudžeto deficito padengimui gali būti naudojamos įvairios valstybinio kredito formos (ir vidinio, ir išorinio). Deficito negalima dengti naujai išlei­džiamais popieriniais banknotais, nes šiuo atveju pažeidžiami pinigų apyvar­tos dėsniai. Deficitas gali būti dengiamas tik skolinimosi pagrindu, valstybės skolos vertybinių popierių išplatinimu finansinėse rinkose. (Nors teorinėje lite­ratūroje kaip galimas biudžeto deficito dengimo būdas gali būti pateiktas ir pinigų spausdinimas, užsienio valiutos rezervų eikvojimas).

• Biudžeto deficitą galima įveikti tik "gydant" pačią šalies ekonomiką, ka­dangi neužtikrinus realaus ekonomikos efektyvumo valstybėje, negalima pa­

59

siekti ir finansinio stabilumo, nepriklausomai nuo pačių pažangiausių finansi­nių priemonių, kurių būtų imtasi.

Be paminėtų priemonių, dar reikia atsižvelgti j tai, kad pasaulinėje praktiko­je biudžeto deficito sumažinimui plačiai naudojama tokia forma kaip užsienio kapitalo pritraukimas į šalį. Tai mažina biudžeto deficitą netiesioginiu būdu, t.y. jeigu valstybėje sudaromos patrauklios sąlygos užsienio kapitalui, tai jis finan­suoja tas sritis, kurias šiaip gal reikėtų finansuoti biudžetui. Pritraukiant užsie­nio investicijas biudžeto deficitas taip pat mažinamas ir kitu požiūriu: ne tik mažina biudžeto išlaidas, bet ir didina biudžeto pajamas, nes sėkmingos užsie­nio kapitalo investicijos kuria naujas darbo vietas, užtikrina pelningą įmonių veiklą, todėl didina ir biudžeto mokestines įplaukas.

Suprasdamos ypatingą užsienio kapitalo pritraukimo į šalį politikos naudin­gumą, visos šalys, įskaitant ir ekonomiškai išsivysčiusias, stengiasi skatinti kapi­talo importą, padidindamos jį iki gana didelių sumų. Pavyzdžiui, 8 dešimtme­čio pabaigoje išvystytoms ekonominiu požiūriu šalims teko beveik 80 % visų įvežamų iš užsienio investicijų. Vienas iš šalių naudojamų būdų užsienio inves­ticijoms skatinti - atleisti užsienio investuotojus nuo mokesčių mokėjimo.

3.3. L IETU V O S RESPUBLIKO S B IU D Ž ET O SAN DARA IRSTRU KTŪ RA

3.3.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO SANDARA

Lietuvos Respublikos biudžetinę sistemą sudaro:• savarankiškas LR valstybės biudžetas;• savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.

LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro LR nacionali­nį biudžetą (8 pav.).

Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu. | konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biu­džetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriose laikomos valstybės lėšos.

Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savival­dybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savival­dybių biudžetų pajamos ir išlaidos gali būti tik piniginės lėšos.

Lietuvos Respublikos biudžetinėje sistemoje skirstoma bei perskirstoma na­cionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, mokslo, svei-

60

Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetas

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas

Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetai

8 pav. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara

katos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios ir valstybės valdy­mo įstaigoms išlaikyti, krašto apsaugai ir kitoms reikmėms. Vietos savivaldybių biudžetų lėšos skiriamos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikš­mės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti.

Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne d i­desnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų (išlaidų) sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas LR Valsty­bės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstaty­mu. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti su­darant valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projek­tą ir priimant Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nu­statytus prioritetus.

Europos Sąjunga nenustato biudžetinės sistemos modelio, kurį valstybės ES narės turėtų įdiegti, tačiau jos turi užtikrinti gerą finansinį Europos Sąjungos biudžeto išteklių ir išlaidų valdymą. Biudžetas turi būti tvarkomas taip, kad bū­tų galima efektyviai valdyti lėšas, einančias iš ES biudžeto ir į jį. Diegiant gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką, Lietuvoje vykdoma biudžetinės sistemos reforma. Ja siekiama pagerinti LR valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto pro­cedūras, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų

61

viešumą ir skaidrumą, spręsti su stojimu j ES susijusius klausimus. Nuo 2002 m. buvo reformuoti 23 nebiudžetiniai fondai: dalis jų buvo panaikinta, o kitus pra­dėta perskirstyti per nacionalinį biudžetą. Nustatyta, kad visi Lietuvos Res­publikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos ir rinkliavos gali būti per­skirstomi tik per nacionalinį biudžetą arba Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybės įmo­nės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą. Kelių fon­das kaip specialioji programa pradedama perskirstyti per nacionalinį biudže­tą nuo 2002 m. sausio 1d.

j biudžeto programas buvo transformuojami šie fondai: Valstybinis sveikatos fondas, Eksporto skatinimo fondas, Energijos taupymo fondas, Kaimo rėmimo fondas, Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondas. Į specialias biudžeto pro­gramas transformuojami šie fondai: Žemės reformos fondas, Valstybinis gamtos apsaugos fondas, Miško fondas, LR kelių fondas, Bendrasis paramos gyvena­miesiems namams, butams statyti ar pirkti fondas (plačiau apie nebiudžetinius fondus Lietuvoje skaitykite 6.4 sk.)

3.3.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲBIUDŽETŲ PAJAMŲ KLASIFIKACIJA

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų vieningą pajamų ir išlaidų kla­sifikaciją nustato LR Finansų ministerija.

Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų grupavimo pagrindą sudaro eko­nominė klasifikacija ir pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą.

Mokestinės pajamos

• Pajamų, pelno ir kapitalo mokesčiaio Fizinių asmenų pajamų mokestis (nuo 2003 01 01 vietoje jo įvestas Gyventojų pajamų mokestis) o Juridinių asmenų pelno mokestis

• Turto mokesčiaio Nekilnojamojo turto mokestis o Žemės mokestis o Žemės nuomos mokestis o Mokestis už gamtos išteklius o Turto dovanojimo ir paveldėjimo mokesčiai

62

• Vidaus prekių ir paslaugų mokesčiaio Pridėtinės vertės mokestis o Akcizai

• Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiaio Importo mokesčiai (muitai) o Eksporto mokesčiai (muitai) o Pajamos iš valiutinių operacijų o Kiti tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai

• Kiti mokesčiaio Žyminis mokestis o Prekyviečių mokestis o Mokestis už aplinkos teršimą o Kiti mokesčiai

Nemokestinės pajamos

• Pajamos už eksploatuojamą valstybės, savivaldybių turtąo Lietuvos banko pelno likutis o Kitos pajamos iš valstybės turto:

■ Palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą■ Palūkanos už paskolas ūkiniams subjektams■ Dividendai už akcijas■ Kitos

o Pajamos iš baudų ir konfiskacijos o Kitos nemokestinės pajamos:

■ Pajamos už parduotą turtą, kuris nepriskirtas ilgalaikiam ir pan.• Pajamos už parduotą ilgalaikj turtą

o Pajamos už parduotą ilgalaikį turtą o Pajamos, pardavus strategines ir neliečiamas atsargas o Kapitalas, gautas iš nevyriausybinių šaltinių:

■ Iš šalies subjektų■ Iš užsienio subjektų

• Gautos dotacijoso Dotacijos, gautos iš užsienio subjektų o Dotacijos, gautos iš šalies subjektų

• Kitos nemokestinės pajamoso Konsulinis mokestis

Iki 2002 m. įplaukos iš Fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM), atskaičius 30 % į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą, visas patekdavo į savivaldybių

63

biudžetus. Nuo 2002 m . FAPM perskirstom as per valstybės biudžetą (taip pat išlieka 30 % FAPM dalis nuo apskaičiuotos jo sum os, kuri atskaitom a j P riva lo­m ojo sveikatos draudim o fondo biudžetą). Nors ir nuspręsta FAPM perskirstyti per valstybės b iudžetą, visgi 2002m . Valstybės biudžeto ir sav iva ldyb ių b iudže­tų finansin ių rod iklių patvirtin im o įstatyme num atyta, jog 2002 m. FAPM d a lis , tenkanti sav iva ldyb ių b iudžetam s, bus 4 3 .4 6 % . Nors 2003 m. v ieto je FAPM įsigalio jo G yvento jų pajam ų m okestis, tačiau jo perskirstym as per biudžeto sis­temą iš lieka panašus kaip ir FAPM .

10 lentelėLietuvos Respublikos 2002 metų valstybės biudžeto pajamos

PAJAMOS Tūkst. Lt %

M O K E S T I N E S P A J A M O S 7600716 85,7

Fizinių asmenų pajamų mokestis 1428056 16,1Juridinių asmenų pelno mokestis 348028 3,9Pridėtinės vertės mokestis 3858081 43,5Akcizai 1582029 17,8Azartinių lošimų mokestis 25000 0,3Transporto priemonių mokestis 29000 0,3Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 89115 1,0Kiti vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai 119500 1,3Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 119000 1,3Mokestis už aplinkos teršimą 2907 0,0N E M O K E S T I N Ė S P A J A M O S 1267307 14,3

Lietuvos banko likutinis pelnas 61000 0,7Palūkanos už kapitalo naudojimą 21660 0,2Dividendai 28200 0,3Palūkanos už paskolas 185662 2,1Palūkanos už depozitus 38050 0,4Rinkliavos 73700 0,8Konsulinis mokestis 11000 0,1Pajamos iš patalpų nuomos 17960 0,2Biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas

356318 4,0

Asignavimų valdytojų administruojamos pajamos 407112 4,6

Pajamos iš baudų ir konfiskacijos 34345 0,4Kitos nemokestinės pajamos 31700 0,4PAJAMOS IŠ KAPITALO 600 0,0

IŠ V ISO 8868023 100,0

Šaltinis: LR Finansų ministerija

64

Nemokestinės pajamos nėra lemiamas šaltinis Lietuvos valstybės biudžete. Didžiausią dalį biudžeto pajamų sudaro mokestinės pajamos. 1999 m. jos su­darė apie 91.6 % visų valstybės biudžeto pajamų, 2000 m. - apie 90 % visų valstybės biudžeto pajamų. 2002 m. biudžete mokestinės pajamos sudarė apie 86 % visų valstybės biudžeto pajamų. Pastebima nedidelė mokestinių pajamų mažėjimo tendencija.

Didžiausią dalį visų valstybės biudžeto pajamų sudaro pridėtinės vertės mo­kestis. 2002 m. patvirtintame biudžete (10 lentelė) PVM sudarė apie 43.5 % visų biudžeto pajamų. Antroje vietoje akcizai - 17.8 % visų pajamų; trečioje vietoje FAPM - 16.1 % visų pajamų. Tačiau Lietuvos nacionaliniame biudžete FAPM buvo antroje vietoje pagal dydį tarp visų nacionalinio biudžeto pajamų, nes didelė FAPM dalis atiteko savivaldybių biudžetams.

3.3.3. LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲBIUDŽETŲ IŠLAIDŲ KLASIFIKACIJA

Šiuo metu Lietuvoje sudarant valstybės ir savivaldybių biudžetus yra tai­komos dvi klasifikacijos: funkcinė bei ekonominė.

Biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas

• Bendras valstybės valdymas:o Valstybės valdymo išlaidos o Pagalba užsienio šalimso Fundamentalūs moksliniai tyrimai ir institucijos o Valdžios ir valdymo institucijų aptarnavimas o Kitos valstybės išlaidos

• Krašto apsauga• Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga• Švietimas• Sveikatos priežiūra• Socialinė apsauga, globa ir rūpyba• Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra• Kuro ir energijos tiekimo paslaugos• Žemės ūkis, miškininkystė, žemdirbystė ir veterinarija• Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba• Transportas ir ryšiai• Kita ekonominė veikla (turizmas, gyventojų užimtumas, socialinė progra­

ma ir kt.)

65

Išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms:o Valstybės skolos aptarnavimo išlaidos o Dotacijos ir kompensacija savivaldybėms o Kitos išlaidos

Ekonominė biudžeto išlaidų klasifikacija

• Paprastosios išlaidoso Išlaidos prekėms ir paslaugoms

■ Darbo užmokestis■ Įnašai socialiniam draudimui■ Kitos išlaidos prekėms ir paslaugoms

o Skolų palūkanos■ Kitiems valdymo lygiams■ Ne valdymo subjektams■ Užsienio subjektams

o Subsidijos ir kitos pervedamos lėšos■ Subsidijos (gamintojams, finansinėms institucijoms, kt.)■ Pervedamos lėšos kitiems valdymo lygiams (dotacijos)■ Parama šeimoms (pašalpos, stipendijos ir kt.)■ Lėšos, pervedamos į užsienį

• Nepaprastosios išlaidoso Pagrindinio kapitalo įsigijimas o Strateginių ir neliečiamų atsargų sudarymas o Žemės ir nematerialaus turto įsigijimas o Kapitalo pervedimas (šalies viduje ir į užsienį)

• Paskolos, atėmus grąžinamas lėšaso Vidaus paskoloso Paskolos užsieniui (vyriausybinėms ir tarptautinėms

organizacijoms)

Kaip matome iš 11 lentelėje pateiktos 2002 m. Lietuvos valstybės biudže­to išlaidų struktūros, didžiausią dalį valstybės biudžeto išlaidų sudarė dota­cijos ir kompensacija savivaldybėms (apie 20 %). Taip pat didelę dalį visų išlaidų sudarė valstybės skolos aptarnavimo išlaidos (11.1 % ), išlaidos švieti­mui (10.8 % ), viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai (9.8 %), krašto apsau­gai (8,5%.

66

11 lentelėLietuvos Respublikos 2002 metų valstybės biudžeto asignavimai (išlaidos)

IŠ L A ID O S Iš viso, tūkst. Lt

%

Iš jų , tūkst. Lt

Paprastosiom sišla idom s N epapras­

tosiom sišlaidom sIš viso

Iš jų darbo užm o kesčiu i

Bendrosios valstybės paslaugos 735.042 7,3 671.328 365.443 63.714

Valstybės valdymo išlaidos 214.001 2,1 186.257 106.034 27.744

Fundamentalūs moksliniai tyrimai 173.031 1,7 165.031 78.970 8.000

Krašto apsauga 855.181 8,5 691.335 302.737 163.846iš jų Krašto apsaugos ministerija 629.421 6,3 528.885 212.019 100.536

Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga 980.608 9,8 914.447 619.175 66.161Švietimas 1.084.860 10,8 1.01 7.879 272.813 66.981Sveikatos priežiūra 599.629 6,0 537.667 49.247 61.962Socialinė apsauga, globa ir rūpyba 652.831 6,5 640.715 59.599 12.116Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra

251.897 2,5 215.581 40.256 36.316

Kuro ir energijos tiekimo paslaugos 6.741 0,1 6.741 3.724

Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija 658.772 6,6 573.490 74.380 85.282

Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba 74.827 0,7 47.578 9.168 27.249

Transportas ir ryšiai 763.986 7,6 554.710 17.301 209.276iš jų kelių programoms 660.000 6,6 485.363 174.637

Kita ekonominė veikla 87.342 0,9 74.333 38.981 13.009Aplinkos ministerija ir jo s valdymo sritis 42.547 0,4 40.731 19.490 1.816

Išlaidos, nepriskirtinos pagrindinių funkcijų grupėms 3.251.695 32,5 3.166.789 23.855 84.906

Valstybės skolos aptarnavimo išlaidos 1.107.155 11,1 1.031.382 75.773

Dotacijos ir kompensacija savivaldybėms

1.980.617 19,8 1.980.617

IŠ V IS O : 10 .003 .411 100 ,0 9 .1 1 2 .5 9 3 1 .8 7 6 .6 7 9 8 9 0 .8 1 8

Šaltinis: LR Finansų ministerija

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

apyskaitinis periodas biudžeto deficitas biudžetiniai metaibiudžeto pajamų klasifikacija pagal šaltinius

67

biudžeto perteklius biudžeto sandara biudžetiniai santykiai ekonominė biudžeto išlaidų klasifikacija ekonominė biudžeto pajamų klasifikacija finansinė biudžeto pajamų klasifikacija funkcijinė biudžeto išlaidų klasifikacija mišri biudžeto išlaidų klasifikacija nacionalinis biudžetas subalansuotas biudžetas šakinė biudžeto išlaidų klasifikacija teisinė biudžeto pajamų klasifikacija tikslinė biudžeto išlaidų klasifikacija žinybinė biudžeto išlaidų klasifikacija valstybės biudžetas vietiniai (savivaldybių) biudžetai

KARTO JIM O KLAUSIM AI

1. Kas yra valstybės biudžetas? Kokius uždavinius valstybė sprendžia biu­džeto mechanizmo dėka?

2. Kuo pasižymi biudžetiniai santykiai?3. Išvardinkite ir apibūdinkite pagrindinius biudžeto formavimo principus.4. Kaip suprantate biudžeto sandarą?5. Kuo skiriasi unitarinės ir federacinės valstybės biudžeto sandara?6. Dėl kokių priežasčių susidaro valstybės biudžeto deficitas? Kokie yra

valstybės biudžeto deficito padengimo šaltiniai?7. Kaip įtakoja valstybės biudžeto deficitą tiesioginių užsienio investicijų

augimas valstybėje? Pakomentuokite.8. Kokiais būdais galima sumažinti biudžeto deficitą?9. Kodėl kai kurios valstybės formuoja biudžetus su pertekliumi/10. Apibūdinkite Lietuvos Respublikos biudžeto sandarą.11. Kaip klasifikuojamos pajamos sudarant Lietuvos Respublikos biudžetą?12. Kokios yra pagrindinės Lietuvos valstybės biudžeto mokestinės paja­

mos?13. Kokios išlaidų klasifikacijos naudojamos sudarant Lietuvos Respublikos

valstybės biudžetą?

68

4 TEM A

BIUDŽETO PROCESAS

Biudžeto procesas - tai įstatymiškai reglamentuota valstybinių ir vietinių valdžios organų veikla, susijusi su valstybės ir vietinių biudžetų sudarymu ir vykdymu.

Kaip žinome, biudžetas yra pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams. Tačiau biudžetavimo procese svarbu ne tik planavimas, bet ir biudžeto vykdymo eiga bei jo kontrolė, kuri turi užtikrinti efektyvų biudžeto lėšų panaudojimą.

9 pav. Biudžeto proceso valdymas

Iš principo biudžeto procesą teisingai atspindi 9 pav. pateikta schema. Ji tinka tiek verslo įmonių, tiek valstybės ir vietinių biudžetų proceso valdymui.

Dažniausiai valstybės ir vietiniai biudžetai yra sudaromi metams. Periodas, per kurį galioja patvirtintas biudžetas, yra vadinamas biudžetiniais metais. Tačiau nebūtinai biudžetiniai metai savo trukme turi sutapti su kalendoriniais metais (12 mėnesių). Yra šalių, kurios įdiegę daugiamečių biudžetų sistemą. Tarp daugiamečius biudžetus rengiančių šalių yra Urugvajus, kuris sudaro pen­kerių metų tęstinį biudžetą, Švedija, sudaranti trejų metų biudžetą ir serijas

69

pratęsiamųjų grantų (dotacijų). Kai kuriose Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams daryti išlaidas iki šešių kitų kalendori­nių metų mėnesių. Be to, kalendorinių metų (12 mėnesių) pradžia ir pabaiga įvairiose šalyse taip pat gali būti skirtinga (pvz., JAV biudžetiniai metai prasi­deda spalio 1 d. ir baigiasi rugsėjo 30 d., Japonijoje biudžetiniai metai praside­da balandžio 1 d. ir baigiasi kovo 31 d.). Daugumoje Europos šalių, kaip Lietu­voje biudžetiniai metai yra nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos. Ta­čiau, perimdama Švedijos valstybės biudžeto sudarymo patirtį, šiuo metu jau ir Lietuva rengia ne tik vienų metų, bet ir sustambintą trejų metų biudžetą.

Lietuvoje biudžeto projekto pateikimą svarstyti Seimui ir biudžeto proceso procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 130,131 ir 132 straipsniai, taip pat Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymas bei Lie­tuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo bei vykdymo bendrosios taisyklės.

Valstybės biudžeto procesas apima tokius etapus:

1. Biudžeto projekto sudarymas.2. Biudžeto projekto svarstymas.3. Biudžeto projekto priėmimas ir biudžeto patvirtinimas.4. Biudžeto vykdymas ir kontrolė.5. Atsiskaitymas už biudžeto vykdymą.

Įvairių valdžių funkcinį pasiskirstymą biudžeto procese galima apibūdinti taip:

• Vyriausybė - sudaro biudžeto projektą, teikia Seimui, vykdo patvirtintą biudžetą ir pateikia biudžeto vykdymo apyskaitą Seimui.

• Seimas - nagrinėja biudžeto projektą, tvirtina biudžeto įstatymą ir biu­džeto vykdymo apyskaitą.

• Teismų sistema - vaidmuo neapibrėžtas, dažniausiai nagrinėja, ar biu­džeto įstatymas neprieštarauja konstitucijai.

• Savivaldybės - įstatymų nustatyta tvarka sudaro ir vykdo savivaldybių biudžetus.

4.1. B IU D ŽETO PROJEKTO SUDARYM AS

Biudžeto projekto sudarymas - viena iš pačių svarbiausių biudžetinio pro­ceso stadijų. Jo metu numatomos pagrindinės valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo kryptys, nustatoma biudžetinių lėšų apimtis ir asignavimai, t.y. biudžeto projekte atsispindi valstybės biudžeto politika.

70

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja LR Vyriausybė. Biudžeto projektą rengia Finansų ministerija. Valstybės biu­džeto projektas rengiamas trejiems biudžetiniams metams remiantis strategi­nio planavimo principais, Biudžeto sandaros įstatymu, kitais įstatymais bei tei­sės aktais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Vyriausybės veiklos programa, Vyriausybės ilgalaikiu strateginiu veiklos planu, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir patvirtintais preliminariais pagrindiniais nacionalinio biudžeto rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asig­navimų valdytojų pateiktomis programomis ir išlaidų sąmatų projektais. Asig­navimų valdytojai programas ir išlaidų sąmatų projektus rengia vadovauda­miesi nustatytais valstybės prioritetais.

Asignavimų valdytojai yra ministerijų, departamentų, valstybinių tarny­bų, įmonių ir įstaigų vadovai, kurie yra atsakingi už lėšų, skirtų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, tikslinį panaudojimą.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtini­mo įstatymo projekte turi būti nurodyta:

1) bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;2) įmokų į valstybės biudžetą, skiriamų pagal įstatymus specialiosioms

programoms finansuoti, paskirstymas pagal asignavimų valdytojus;3) bendra asignavimų suma, jų paskirstymas pagal institucijas Vyriausy­

bės tvirtinamoms programoms įgyvendinti. Asignavimai skiriami paprastosioms išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms;

4) bendros valstybės biudžeto asignavimų sumos paskirstymas pagal jų funkcinę klasifikaciją;

5) lėšų suma valstybės biudžeto apyvartos lėšoms sudaryti (papildyti);6) grynojo skolinimosi limitas;7) biudžetiniais metais pasirašomų valstybės garantijų limitas;8) savivaldybių skolinimosi limitai;9) savivaldybių biudžetams skiriamų bendrųjų ir specialiųjų tikslinių do­

tacijų sumos, bendrosios dotacijos kompensacijų sumos;10) kiekvienos savivaldybės biudžeto mokestinių pajamų sumos;11) fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis (procentais), tenkanti atskiroms

savivaldybėms.

Realiai biudžeto projekto sudaryme dalyvauja beveik visi departamentai, ministerijos, valstybinės tarnybos, įstaigos, kurių veikla ar jų reguliuojamos sferos veikla gauna finansavimą (asignavimus) iš valstybės biudžeto. Jos patei­kia savo išlaidų suvestinių sąmatų projektus. Metodiškai tai griežtai reguliuoja

71

Finansų ministerija. Ji pateikia skaičiavimų, būtinų LR valstybės biudžetui su­daryti, formas, limitus, normatyvus, nustato sąmatų pateikimo ministerijai ter­minus. Remdamasi pateiktais išlaidų sąmatų projektais ir įvertinusi progno­zuojamas biudžetinių metų mokestines bei nemokestines įplaukas, Finansų ministerija paruošia biudžeto projektą.

Valstybių biudžetų sudarymo metodai gali būti įvairūs. Paminėtini šie vals­tybių biudžetų sudarymo praktikoje dažniau naudojami metodai:

• Programinis - tikslinis. Šis metodas naudojamas JAV pradedant 1960 m. Jo esmė - yra nustatomas tikslas, ruošiamos plačios kompleksinės programos, numatomas jų finansavimas. Tai pažangiausias biudžeto sudarymo metodas.

• Konjunktūrinis - neutralus. Jo esmė - stengiamasi išlaikyti asignavimų iš valstybės biudžeto proporcijas atitinkamai nacionalinių pajamų augimui. Šis metodas naudojamas Vokietijoje.

• Programinės analizės ir apžvalgos. Jo esmė - numatoma keletas alterna­tyvių programų siekiant to paties tikslo, atliekama išsami analizė ir išrenkama tinkamiausia, kuri bus finansuojama iš valstybės biudžeto. Šis metodas naudo­jamas Didžiojoje Britanijoje.

4.2. B IU D Ž ET O PRO JEKTO SVARSTYMAS IR B IU D Ž ET OPRIĖM IM AS

Sudarytą biudžeto projektą Finansų ministerija pateikia LR Vyriausybei. Vy­riausybė jį apsvarsto ir atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biu­džetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Vy­riausybė, prieš teikdama projektą Seimui, pateikia jį susipažinti Lietuvos savi­valdybių asociacijai pagal Vyriausybės nustatytą finansinių rodiklių derinimo tvarką.

Seimas svarsto valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių ro­diklių patvirtinimo įstatymo projektą atsižvelgdamas į Seimo komitetų pasiūly­mus bei išvadas ir papildomus pranešimus Seimo statute nustatyta tvarka. Pa­grindinis komitetas, organizuojantis biudžeto projekto svarstymą Seime, yra Biudžeto ir finansų komitetas.

Seimas valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius vieneriems biudžetiniams metams tvirtina įstatymu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios.

72

Biudžeto svarstymas ir tvirtinimas įvairiose šalyse turi savo ypatybių. Dažniau­siai įstatymų leidžiamiesiems organams valstybės biudžeto projektas teikiamas svarstyti tik po to, kai jį apsvarsto ir jam pritaria šalies vyriausybė. Biudžetų svars­tymui įstatymų leidžiamoji valdžia turi naudoti veikiančius specialius komitetus, komisijas. Biudžetinių komitetų teisės nustatomos tos šalies teisiniais aktais.

Svarbus vaidmuo svarstant ir tvirtinant biudžetą tenka biudžetinei in ic ia­tyvai. Biudžetinė iniciatyva - tai įstatymo leidžiamojo organo teisė daryti pakeitimus vyriausybės pateiktame biudžeto projekte. Daugumoje šalių ši iniciatyva yra labai susiaurinta arba iš viso nenumatyta. Lietuvoje Seimui suteiktos teisės ne tik svarstyti, bet ir siūlyti pataisas biudžeto projekte. Sei­mas gali atmesti biudžeto projektą, jei jam nepritariama. Svarstydamas biu­džeto projektą Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finan­savimo šaltinius. Negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstaty­mai nepakeisti.

Jei Seimas balsavimu patvirtina biudžeto projektą, jis tampa įstatymu. Pasi­rašius Respublikos Prezidentui, šis įstatymas įsigalioja ir turi būti vykdomas kaip ir kiti įstatymai.

Jeigu valstybės arba savivaldybių biudžetai laiku nepatvirtinami, išlaidos metų pradžioje iki biudžetų patvirtinimo kiekvieną mėnesį negali viršyti 1/12 praėjusių metų šio biudžetų išlaidų. Šiuo atveju kiekvieno asignavimų valdy­tojo išlaidos kiekvieną mėnesį negali viršyti 1/12 praėjusių metų atitinkamo biudžeto šiam asignavimų valdytojui skirtų lėšų ir skiriamos tik tęstinei veiklai bei įstatymuose nustatytiems įsipareigojimams finansuoti.

4.3. B IU D Ž ET O VYKD YM AS IR K O N TR O LĖ

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausy­bė. Valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministe­rija per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas.

Biudžeto vykdymo etape išskiriamos 2 pagrindinės sritys:

1. Biudžeto pajamų vykdymas.2. Biudžeto išlaidų vykdymas.

Į konkrečių metų biudžetų pajamas įskaitomos tik tos gautos iki kitų metų sausio 10 dienos įmokos, kurių mokėjimų pavedimų įvykdymo pradžia nusta­tyta iki gruodžio 31 dienos ¡skaitytinai, j konkrečių metų biudžetų išlaidas įskaitomos perduotinos lėšos, kurių mokėjimo pavedimų įvykdymo pradžia nustatyta iki gruodžio 31 dienos ¡skaitytinai.

73

Mokestinių pajamų surinkimas į biudžetą vykdomas per valstybines mokes­čių inspekcijas ir jų skyrius. Fiziniai ir juridiniai asmenys perveda įstatymais nustatytais terminais ir nustatyto dydžio mokestines įmokas į nurodytas Valstybi­nės mokesčių inspekcijos ir jos teritorinių skyrių atidarytas sąskaitas bankuose.

Jeigu nevykdomas valstybės biudžetas, t. y. gaunama mažiau pajamų negu buvo numatyta ir nepakanka valstybės biudžeto apyvartos lėšų laikinam paja­mų trūkumui padengti, kol bus nustatyta tvarka priimtas atitinkamas biudžeto įstatymo patikslinimas, programos finansuojamos Finansų ministerijos siūly­mu Valstybės iždo įstatymo nustatyta tvarka.

Biudžeto išlaidų vykdymo pagrindas yra Finansų ministerijos patvirtinta iš­laidų sąmata, paskirstyta ketvirčiais. Šioje sąmatoje nustatoma, kaip biudžeto pajamos bus paskirstomos per metus asignavimų valdytojams.

Metams pasibaigus, asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių įstaigų dispo­nuojamose sąskaitose esančios biudžeto lėšos, išskyrus specialiosioms pro­gramoms finansuoti nepanaudotas įmokas ir nepanaudotus asignavimus bai­giamiems statybos objektams finansuoti, grąžinamos į atitinkamą biudžetą ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos.

Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė, savivaldy­bių biudžetų vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė ir savivaldybių kon­trolieriai. Teikiamoje Seimui Valstybės kontrolės išvadoje turi būti nurodyta, ar paskirti asignavimai panaudoti programose nustatytiems tikslams, ar asignavi­mai panaudoti galimu efektyviausiu būdu, ar naudojant asignavimus nepadary­ta kitų teisės pažeidimų, taip pat kiek pasiekti programose nustatyti tikslai.

Valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų ir joms pavaldžių ins­titucijų programų išlaidų sąmatų vidaus auditą atlieka vidaus audito tarnybos.

Pasibaigus biudžetiniams metams šalies Vyriausybė privalo paruošti ir pa­teikti įstatymų leidžiamajai institucijai - Parlamentui ataskaitą apie biudžeto įvykdymą. Dažnai valstybėse įstatymais yra nustatytas papildomas laikotarpis, pasibaigus biudžetiniams metams, kada dar asignavimų valdytojai gali panau­doti jiems pasibaigusiais biudžetiniais metais skirtas lėšas iš biudžeto. Laikas, kuris suteikiamas atskirų objektų finansavimo, numatyto pasibaigusių biudže­tinių metų biudžete, užbaigimui ir finansinių sąskaitų uždarymui yra vadina­mas lengvatiniu terminu. Šis laikas valstybėse labai įvairuoja: nuo kelių savai­čių net iki kelių mėnesių. Lietuvoje lengvatinis periodas yra numatytas iki naujų biudžetinių metų sausio 10 d. Apyskaitinį periodą, kuris įvertinamas, Vyriausybei rengiant pasibaigusių biudžetinių metų ataskaitą, sudaro biudže­tiniai metai kartu su lengvatiniu terminu.

74

Valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą Lietuvoje rengia Finansų ministe­rija, remdamasi valstybės biudžeto buhalterinės apskaitos duomenimis - j vals­tybės biudžetą gautų pajamų ir valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pa­naudotų asignavimų bei asignavimų valdytojų pateiktomis jų sąmatų įvykdy­mo apyskaitomis. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įvykdymo apy­skaitos privalomas dokumentas - atitinkamo biudžeto įvykdymo rezultatų ata­skaita. Finansų ministerijos parengtą valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą Vyriausybė privalo pateikti LR Seimui patvirtinti. Kada Seimas apsvarsto ir pa­tvirtina praėjusių metų biudžeto įvykdymo ataskaitą, užbaigiamas eilinis biu­džeto ciklas. Lietuvoje jis trunka vidutiniškai 2 metus.

SVA RBIA U SIO S SĄ V O K O S

apyskaitinis periodas biudžeto asignavimai biudžeto periodas biudžetiniai metai biudžetinė iniciatyva biudžeto procesas biudžeto projektaskonjunktūrinis-neutralus biudžeto sudarymo metodas lengvatinis terminasprograminės analizės ir apžvalgos metodas programinis-tikslinis biudžeto sudarymo metodas vyriausieji asignavimų valdytojai

KARTO JIM O KLAUSIM AI

1. Kas yra biudžeto procesas ir biudžeto periodas? Ką galite pasakyti apie vieno ir kito trukmę?

2. Išvardinkite pagrindinius biudžeto proceso etapus.3. Kokie teisiniai aktai Lietuvoje reglamentuoja biudžeto procesą, atski­

rus jo etapus ir vykdytojus?4. Kas rengia biudžeto projektą Lietuvoje?5. Keleriems metams rengiamas Lietuvoje biudžeto projektas?6. Kokius žinote valstybės biudžeto sudarymo metodus? Kuris iš šių me­

todų taikomas sudarant biudžetą Lietuvoje?7. Kokios yra pagrindinės biudžeto projekto sudedamosios dalys, kurios

turi būti pateiktos svarstymui Lietuvoje?8. Kokie yra nustatyti biudžeto projekto pateikimo svarstymui LR Seime ir

jo patvirtinimo terminai?

75

9. Kas yra biudžetinė iniciatyva ir kodėl valstybės ją stengiasi riboti?10. Kaip Lietuvoje numatyta spręsti valstybės išlaidų finansavimo klausi­

mą, jei biudžetas nepatvirtinamas iki naujų biudžetinių metų pradžios?11. Apibūdinkite Lietuvos pavyzdžiu kaip vykdomas biudžetas pajamų

srityje.12. Kas yra vyriausieji asignavimų valdytojai?13. Kas atlieka biudžeto vykdymo kontrolę Lietuvoje?

76

5 TEM A

MOKESČIAI

5.1. M O KESČIŲ , RINKLIAVŲ IR KITŲ B IU D ŽETO PAJAMŲ ESMĖ

"Pasaulyje yra du neišvengiami dalykai: mirtis ir m okesčiai."Benjaminas Franklinas (Benjamin Franklin), 1789 m.

Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos iš privačių asmenų nesulauktume nenaudodami prievartos. Taip pat valstybė turi užtik­rinti ir kai kurių produktų gamybą, teikti komercines paslaugas, kurių privačios įmonės nebus suinteresuotos imtis. Šiuo metu beveik visuotinai pripažįstama, kad valstybės kišimasis į visuomeninį gyvenimą yra būtinas, tik esti gan žen­klių nesutarimų dėl to kišimosi laipsnio.Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, dėl to mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, yra būtini.

Valstybės pajamos, kurios užtikrina valstybės išlaidų, numatytų biudžete, finansavimą, gaunamos mokesčių, rinkliavų arba skolų pavidalu, taip pat iš valstybinių įmonių.

Mokesčiai ir rinkliavos surenkami iš privataus sektoriaus ir vyriausybė jų atžvilgiu neturi grąžinimo įsipareigojimų. Mokesčiai yra priverstiniai, būtini mokėjimai valstybei, tuo tarpu rinkliavos ir skolinimasis susiję su savanoriš­kais fizinio ar juridinio asmens sandoriais su valstybės institucijomis, per ku­rias formuojamos valstybės įplaukos.

Mokesčiai yra įstatyminiu pagrindu besiremiantys privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą (valstybės ar savivaldybių).

Yra išskiriamos trys pagrindinės mokesčiu funkcijos:

• Fiskalinė• Perskirstomoji• Reguliavimo

Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pa­jamos pagrindinai formuojamos, remiantis šalies mokesčių sistema. Ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį.

77

Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiš­kia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirsto­mos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sferų.

Mokesčių reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad valstybė gali skatinti šalies ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su ne­darbu bei įtakoti kitus ekonominius reiškinius. Tai valstybė gali daryti per mo­kesčių nomenklatūrą, taikomus mokesčių tarifus, lengvatų sistemą, mokesčių mokėjimo taisykles ir pan.

Apmokestinimas perkelia lėšų šaltinius iš privataus sektoriaus valstybės ž i­nion ir gali būti vertinamas dviem prieštaringais aspektais. Pirma, sumažinama individų galimybė valdyti savo išteklius, kadangi mokesčiai sumažina pajamas, kurias jie gali panaudoti prekių ar paslaugų įsigijimui rinkoje. Antra, pajamos, kurias vyriausybė surenka mokesčių pagalba, vėliau yra panaudojamos gaminti prekes ir teikti paslaugas, kuriomis individai patys nepajėgia apsirūpinti.

Pateiktame 10 paveiksle yra pavaizduotas pajamų ir išlaidų cirkuliacijos proceso privačiame ekonomikos sektoriuje schema, kartu parodant pagrindi­nius taškus, vietas, kuriose gali atsirasti mokesčiai.Taigi, pajamos, kurias gau­na namų ūkis (1), pasiskirsto į vartojimo išlaidas (2) ir namų ūkio santaupas (3). Vartojimo išlaidos patenka į vartojimo prekių rinką ir tampa įplaukomis (4) firmoms, kurios parduoda tokias prekes. Santaupos patenka į kapitalo rinką ir yra panaudojamos investicijoms (5). Gamybinių prekių rinkoje šios investici­jos tampa išlaidomis ir virsta įplaukomis firmoms, kurios gamina tokias prekes (6). Bendrosios piniginės įplaukos (7) gali būti panaudotos firmų veiklos išlai­doms (8). Dalis jų priskaitoma ir nukreipiama nusidėvėjimui padengti (9), o likusi dalis (10) sunaudojama apmokėjimui už darbą (11),apmokėjimui užkapitalą pelno ir palūkanų pavidalu (12) ir kitoms išlaidoms išteklių rinkoje. Šios dalys yra išmokamos gamybos veiksnių tiekėjams atlyginimų (13) ir paja­mų už kapitalą (14) pavidalu (renta, dividendai, palūkanos). Jos visos tampa namų ūkio pajamomis. Tiesa, dalis pelno yra neišmokama dividendais ir tam­pa nepaskirstytu pelnu (15). Nepaskirstytas pelnas kartu su nusidėvėjimo išlai­domis sudaro verslo santaupas (16) ir panašiai kaip namų ūkio santaupos (3) panaudojamos finansuoti investicijoms arba įsigyti gamybinės paskirties pre­kes. Tokiu būdu pinigų cirkuliacijos ratas užsidaro. Tačiau tai nereiškia, kad formuojant mokesčių sistemą turi būti apmokestinti visi šioje shemoje pažu- mėti taškai. Mokesčių sistema tik tada gali būti efektyvi ir teisinga, jei ji išven­gia dvigubo to paties objekto apmokestinimo ir tolygiai paskirsto mokesčių naštą ekonomikos proceso subjektams. Be to, nustatant mokesčius būtina įver­tinti, kokius tikslus ir uždavinius norima išspręsti per konkrečią mokesčių siste-

78

10 pav. Galimi mokesčių poveikio taškai (vietos) ekonomikoje per pinigų cirkuliacijos procesą

mą, kokios mokesčių funkcijos iš anksčiau minėtų yra svarbios. Pavydžiu i, mokesčiai gali būti nustatyti namų ūkio pajamoms (1) taške, vartojim o išla i­doms (2) taške, verslo pajamoms iš pardavim ų arba pridėtinei vertei (4) taške, bendroms verslo įp laukom s (7) taške, verslo išlaidom s be nusidėvėjim o (10) taške, darbo užm okesčiu i (11), pelnui (12), pajamoms atlyginim ų pavidalu (13), nepaskirstytam pelnui (15) ar pajamoms už kapitalą (14). Tačiau tai tik vienas iš galim ų apm okestinim o variantų , galim as ir kitoks mokestinių taškų derinys.

Mokesčių teorinis pagrindimas

15-16 a. Europos valstybėse prasidėjusi politinės va ldžios centra lizacija sukėlė didelių finansin ių problem ų. Išaugo išlaidos arm ija i, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir 1.1. Feodaliniai m onarchai nepajėgė jų padengti iš vi-

79

duramžiais įprastų pajamų šaltinių - domenų ir regalijų (monopolinė teisė gauti pajamas iš monetų kalimo, turgaviečių rinkliavų, baudų ir 1.1.). Reikėjo ieškoti naujų valstybės pajamų šaltinių, juos teoriškai pagrįsti. Dėl to pasidarė aktualūs mokesčių klausimai. Nuo 17 a. vidurio iki 18 a. pabaigos buvo intensyviai ku­riami apmokestinimo principai, plėtojamos apmokestinimo teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos ir kitų šalių mokslininkų pasisakė už atsargų požiūrį į mokesčius, tikslingumą juos pasitelkti tik visuotinų negandų, karo atvejais. Pavyzdžiui, Bodenas kėlė mokesčių visuotinumo, valdančiųjų sluoksnių imuniteto uždraudimo klausimus. A.Rišelje sakė, kad "pinigai, valdo­vo imami iš pavaldinių, turi atitikti jų mokestines galimybes, neskurdinti ir nepa­kenkti turtui. Negalima pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat reikalauti ma­žiau negu reikalinga valstybei''(Rimas, Stačiokas, 1996). 16 a. fiziokratai neper­keliamu laikė žemės mokestį ir siūlė jį įvesti kaip vienintelį mokestį, panaikinus kitas mokesčių formas. Jų nuomone žemės plotas yra ribotas, be jos nepragyven­si, dėl to per ją galima išieškoti visus mokesčius.

Gana daug apie mokesčių prasmę ir reikalingumą svarstė ir žymusis eko­nomistas Adamas Smitas (Adam Smith). Jis moksliškai pagrindė tiesioginius asmeninius mokesčius, neigiamai vertino pagalvės ir netiesioginius mokesčius. Jo suformuotos keturios mokesčių sistemos formavimo taisyklės buvo labiau­siai cituojamos įvairiuose 19 a. finansiniuose veikaluose. Šios klasikinės ap­mokestinimo taisyklės apibūdino mokesčių kilmę ir tikslą, apmokestinimo ob­jektą, mokėjimo terminus, būdą ir sumą, mokesčių tarnybos organizavimą, siekiant išvengti piktnaudžiavimų renkant mokesčius.

19-20 a. iš esmės pasikeitė mokesčių, kaip apmokėjimo už valstybės tei­kiamas paslaugas, supratimas ir traktavimas. Tapo labai aktualus klausimas, kokie mokesčiai geriau - tiesioginiai ar netiesioginiai. 19-20 amžių sandūroje mokesčių sistemos didžiausiu pasiekimu pripažintas pajamų mokestis. Tuo lai­kotarpiu ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse buvo parašyta daug darbų, skirtų tyrinėti mokesčius ir propaguoti juos.

Plėtojantis rinkos santykiams ir vystantis ekonominėms valstybės funkci­joms, atsirado teorija: "mokesčiai - ekonomikos stabilizavimo priemonė". Ji turėjo du tikslus: ideologinį ir praktinį. Pirmuoju buvo siekiama išryškinti so­čiai inę-ekonominę mokesčių esmę, pateisinti netolygų apmokestinimo didėji­mą. Antruoju teoriškai pagrindė konkrečias mokestines priemones didinti eko­nominio augimo spartą, pertvarkyti gamybos struktūrą. Šios teorijos pradinin­kas buvo Dž. Keinsas G- Keynes). Jo teorijų esmė - iš valstybės biudžeto kom­pensuoti kiekvieną gyventojų mokios paklausos trūkumą, taip pat sąmoningai riboti gaminių perprodukciją.

80

20 a. aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjo pajamų mokesčio pakeiti­mo išlaidų mokesčiu koncepcija. Jis vertinamas kaip pajamų mokesčio ati­tikmuo, kuriuo apmokestinamos ne visos pajamos, bet tik jų dalis, skirta var­tojimui.

5.2. EFEKTYVIOS M O KESČIŲ SISTEM OS FO RM AVIM O PRINCIPAI

Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant j apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Kiekvieno­je šalyje mokesčių sistema kuriama ir vystoma atsižvelgiant į tą įtaką, kurią daro politiniai, ekonominiai, socialiniai veiksniai. Taigi, sunku rasti idealią, optimalią mokesčių sistemą. Tačiau samprotavimai apie tai, kas yra gera mo­kesčių sistema, vis dėlto turi įtakos pasirenkant ir darant sprendimus valstybės mokesčių sistemoje.

Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuo­jamų, tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mo­kėti valstybei ar teritoriniam vienetui.

Galima išskirti šiuos pagrindinius reikalavimus efektyviai mokesčiu sistemai:

• Mokesčių sistema turi užtikrinti būtinas valstybei pajamas.• Mokesčių sistema turi siekti apmokestinimo teisingumo.• Mokesčių sistema turi būti subalansuota, įvertinant ne tik mokesčių po­

veikio vietas, bet ir jų galutinio "nusėdimo" vietas (ką liečia tas mokestis, kas yra apmokestinamas).

• Mokesčių sistema turi būti elastinga. Mokesčiai turėtų būti parenkami taip, kad minimizuotų prieštaravimus rinka pagrįstoje ekonominėje sistemoje.

• Mokesčių sistemos administravimas turi būti paprastas ir aiškus visiems mokesčių mokėtojams.

• Mokesčių sistema turi būti ekonomiškai efektyvi.

Labai svarbus klausimas formuojant mokesčių sistemą yra apmokestinimo teisingumas. Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, ku­rie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis, nes jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei reikia gauti lėšų toliau šias paslaugas fi­nansuoti. Tačiau neleistina, kad sumokėtas mokestis prilygtų mokėtojo gauna­mai naudai. Apmokestinant mokesčių objektus, kartu reikia atsižvelgti į mokė­tojo gebėjimą mokėti. Dėl to apibūdinant apmokestinimo teisingumą yra keli skirtingi požiūriai. Iš esmės galime išskirti 2 požiūrius į apmokestinimo teisin­gumą:

81

1 . Pripažintos naudos principas, kuris teigia, kad mokesčiai privalo būti lyginami su jų nauda mokesčių mokėtojui, t.y. mokesčių mokėtojas turėtų mo­kėti tiek, kiek jis gauna iš valstybės paslaugų, patarnavimų pavidalu. Šios te­orijos kūrėjas buvo A. Smitas (A.Smith.).

2. Mokumo principas, kuris teigia, kad mokesčiai turi būti nustatomi atsi­žvelgiant pirmiausiai j tai, kas juos gali sumokėti, o tik vėliau - kam šie mokes­čiai duos naudos. Gebėjimas mokėti skirstomas į:

• Horizontalųjį teisingumą, kuris reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mo­kėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.

• Vertikalųjį teisingumą, kuris pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Vadinasi, fiziniai ir juridiniai asmenys praktiškai turėtų būti apmokestinami diferencijuotai.

Žinoma, nei vieno iš paminėtų principų nėra taip paprasta interpretuoti ir įgyvendinti. Taikant pripažintos naudos principą, mokesčių mokėtojui turi būti žinoma ta nauda, kurią jis gali gauti - tik tada šis principas bus veiksmingas. Taikant mokumo principą privaloma žinoti ir sugebėti, kaip tą mokumą nusta­tyti. Tai yra esminiai sunkumai, todėl nė vienas principas neturi žymesnio pra­našumo praktinio realizavimo požiūriu. Taip pat praktikoje nėra mokesčių at­skyrimo pagal jų panaudojimo tikslus. Nežiūrint į šiuos trūkumus, abu princi­pai yra svarbūs ir turi nors ir ribotą pritaikymą sudarant teisingą mokesčių struk­tūrą.

Valstybei naudinga turėti elastingų įplaukų mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja ne sparčiau nei nacionalinės pajamos. Elastingumas, arba mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti dažno mo­kesčių didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai.

Pagal administravimo paprastumo reikalavimą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaš­tai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčių dalį. Administravimo kaštai pateisinami tiek, kiek jie užtikrina geresnį visos mokesčių sistemos funk­cionavimą ir mokestinių įplaukų surinkimą.

Ekonominis efektyvumas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti eko­nominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų individų darbin­gumui, o priešingai - jį skatintų. Reikėtų siekti nustatyti tokius mokesčius, ku­

82

rie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių paskirstymą. Apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas.

Praktiškai suderinti minėtuosius reikalavimus efektyviai mokesčių sistemai yra sunku, todėl bet kurios valstybės mokesčių sistema visada yra kompromisi­nė.

Formuojant efektyvią mokesčių sistemą svarbu atkreipti dėmesį į mokesčių naštą. A. Lafferas (A.Laffer) sukūrė teoriją apie mokesčių normos ir biudžeto įplaukų priklausomybę: mokesčių normai (mokesčių įplaukų santykiui su BVP), arba kitaip - naštai, pasiekus tam tikrą lygį, mokesčių įplaukų augimas stabili­zuojasi. Toliau didinant tarifus, mokestinės įplaukos pradeda mažėti dėl padi­dėjusio vengimo mokėti mokesčius, legalios ekonomikos pasitraukimo į šešėlį ir dėl mokesčių mokėtojų nuskurdinimo didėjančiais mokesčiais, tai yra esant nepakeliamai naštai (11 pav.).

Bendroji mokesčių apimtis, piniginiais vienetais

11 pav. Mokesčių tarifų ir mokestinių įplaukų priklausomybė (A. Laffero kreivė)

Vienareikšmio apmokestinimo ribos įvertinimo nėra ir negali būti, nes ji priklauso nuo valstybės vidinių bei išorinių sąlygų. Aišku viena, kad per di­deli mokesčiai slopina verslininkų iniciatyvą, mokesčiai slepiami, plėtojasi šešėlinės ekonomikos veikla. Įvairių šalių mokesčių sistemų palyginimas pa­gal kai kurias pagrindines mokesčių grupes ir bendrą mokesčių naštą pateik­tas 12 lentelėje. Ir nors yra skirtumų tarp šalių , bet bendri mokesčių sistemų bruožai ir tendencijos lyginamų šalių grupėje taip pat pastebimi. D idžiausią dalį mokesčių naštos sudaro mokesčiai nuo darbo užmokesčio. Į šiuos mo­kesčius įeina pajamų mokestis ir socialin io draudimo mokestis. Šie mokes­čiai yra patys teisingiausi ir reguliuojant jų tarifus lengvai galima įgyvendinti teisingumo ir lygybės principus. Žvelgiant į bendrą mokesčių naštą pastebi-

83

M okesčiai įvairiose Europos valstybių mokesčių sistemose(m okesčių įp laukų santykis su BVP, % )

12 lentelė

Valstybė Vartojim o Darboužm okesčio

Kapitalo M okesčiųnašta

Belgija 10,7 27,8 8,1 46,6Danija 12,1 32,4 3,6 48,1Prancūzija 11,8 25,6 8,9 46,2Airija 13,0 14,4 6,7 34,1Italija 10,7 23,7 10,1 44,5Olandija 11,5 25,5 8,9 45,9Švedija 11,9 36,4 5,8 54,1Didžioji Britanija 11,9 14,4 9,6 35,9

m a te n d e n c ija , kad ji sudaro arti 50 p ro c . BV P . Kai ku rio se ša ly se ji s ie k iaš ie k t ie k d aug iau nei trečd a lį BV P , o kai ku r io se j i ja u peržengusi 50 p roc .rib ą .

Kadangi y ra įv a ir ių eko n o m in ių m o kyk lų , tai y ra ir sk irting i p o ž iū ria i re ika­lav im am s e fektyv ia i m o kesčių s is tem ai. Ka ip p avyzd ys yra p a te ik iam i pro li- be ra lio s m o kesčių s istem os p rin c ip a i (12 pav.).

12 pav. Proliberalios mokesčių sistemos apmokestinimo principai(Buškevičiūtė E., Pukelienė V. (1998). - p.27).

84

5.3. M O K ESČIŲ ELEM ENTAI

Kiekvienas mokestis susideda iš elementų, tokių kaip mokesčio subjektas, mokesčio objektas, mokesčio šaltinis, apmokestinimo vienetas, mokesčio tari­fas ir mokesčio lengvatos. Mokesčio elementai sudaro galimybę kiekvieną mo­kestį analizuoti ir vertinti bendroje mokesčių sistemoje, remiantis tais pačiais pjūviais, o tai labai svarbu formuojant efektyvią mokesčių sistemą, tolygiai paskirstant mokesčių naštą fiziniams ir juridiniams asmenims, nustatant rea­lius mokesčių šaltinius ir pan. Mokesčių elementai, mokesčių ėmimo būdas bei mokesčių nustatymo metodas sudaro taip vadinamą apmokestinimo in­strumentarijų, kuris pateiktas 13 paveiksle.

Mokesčio subjektas - fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstaty­mu nustatytą mokestį. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokes­čio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Valstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąra­šus. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčio mokėtoju (mokesčio nešėju). Mokesčio nešėjas juridiškai neatsakingas už mokesčio mo­kėjimą (pvz., PVM, akcizai).

Mokesčio objektais laikomi daiktai, darbai, paslaugos, prekės, pajamos, turtas ar vertė, kurie yra įstatymu apmokestinti. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popie­rių finansinių ir kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai. Priklausomai nuo mokesčio pobūdžio, mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus (pvz., žym inis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų).

Mokesčio šaltinis - tai subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai. Kartais mokesčių objektai ir šaltiniai gali sutapti, pvz., juridinių asmenų pelnas, asmeninės pajamos.

Apmokestinimo vienetas - tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai numato­mas mokesčio tarifas, arba kitaip tariant - tai mokesčio objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio - aras ar hektaras ir pan.

Mokesčio tarifas - tai mokesčio dydis už vieną apmokestinamo objekto vienetą. Mokesčių tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais. Procentiniai mokesčių tarifai praktikoje taikomi kaip proporciniai ir progresi- niai, o kartais ir regresiniai (14 pav.). Proporciniai mokesčių tarifai skaičiuoja-

85

Mokesčio subjektas

Mokesčio šaltinis

Apmokestinimovienetas

Mokesčio tarifas

Apmokestinimolengvatos

Fizinis asmuo

Juridinis asmuo

Pajamos (darbo užmokestis, verslo pajamos (pelnas), dividendai, palūkanos ir kt.

Mokesčio objektas Prekės ir paslaugos

Turtas

Sutampa su mokesčio objektu

Nesutampa su mokesčio objektu

Piniginis (apmokestinamųjų pajamų vienetas, apmokestinamojo turto vertės vienetas ir pan.)

Natūrinis (prekės arba paslaugos vienetas, žemės ploto vienetas ir pan.)

Pastovus (absoliuti mokesčio suma)

Procentinis (proporcinis, progresinis)

Numatančios apmokestinamojo objekto sumažinimą

Numatančios mokesčio tarifo arba paties mokesčio sumažinimą

Tiesioginis (iš pajamų)

Mokesčio ėmimo būdas Netiesioginis (per kainų sistemą)

Prie pajamų šaltinio

Pajamų deklaracijaMokesčio nustatymo metodas Mokestinis kadastras

13 p a v . A pm okestin im o instrum entarijus (Pajuodienė, 1993. — p. 11 )

8 6

Proporcinistarifas

Progresinistarifas

Mokesčio objektas, Lt 0 Mokesčio objektas, Lt

Regresinistarifas

Mokesčio objektas, Lt

14 pav. M okesčių tarifų rūšys

mi pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties. Progresiniai tarifai didėja augant objekto apimčiai. Regresiniai tarifai mažėja augant mokesčio objekto apimčiai.

Atskirų valstybių mokesčių lengvatų sistemos yra skirtingos, nes kiekviena valstybė vykdo savitą mokesčių politiką. Išsivysčiusių užsienio šalių mokesčių lengvatų sistemoje galima pastebėti šiuos dėsningumus:

• Lengvatos taikomos tik pagrindiniams mokesčiams, siekiant palengvinti mokesčių naštą socialiai remtiniems žmonėms.

• Lengvatos nustatomos prioritetinėms ūkio šakoms (lemia šalies ūkio efek­tyvų ekonominį plėtojimą) arba norint padidinti svarbių ūkio šakų pelningumą.

Paplitę tokie mokesčių lengvatų taikymo būdai:

• mažinamas mokesčio tarifas;• didinama mokesčio objekto neapmokestinamoji dalis;• panaikinamas tam tikro objekto apmokestinimas.

87

Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kai­nų sistemą). Dėl to mokesčiai taip pat skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Mokesčio suma gali būti nustatoma trimis metodais:

1 . Prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų susidarymo ar gavimo vietoje (pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio ir pan.). Šiuo metodu apmokestinamos dau­giau ar mažiau fiksuotos pajamos.

2. Pagal pajamų deklaraciją (mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie gautas per ataskaitinį laikotarpį pajamas). Tokiu metodu apmokestinami vieno asmens daugelis pajamų šaltinių ir daugiau ar mažiau nefiksuotos pajamos.

3. Pagal kadastrą. Kadastras yra pagal tam tikrus požymius suklasifikuotas tipinių apmokestinimo objektų sąrašas, nurodant vidutinį jų pajamingumą, ir paprastai naudojamas nustatant žemės ir verslo mokesčius.

5.4. T IES IO G IN IA I IR N ET IESIO G IN IA I M O KESČIA I

Bet kurios šalies mokesčių sistemoje galima išskirti 2 mokesčių grupes:

•Tiesioginiai mokesčiai • Netiesioginiai mokesčiai

Tiesioginiai mokesčiai - tokie, kurie nustatomi tiesiogiai mokesčių subjek­tams ir jie yra šių mokesčių mokėtojai. Prie tiesioginių mokesčių priskiriami: fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, turto ir tur­to nuomos mokestis, žemės mokestis ir t.t. Nustatant tiesioginius mokesčius bandoma atsižvelgti į mokesčių subjektų pajamingumą ir kitus veiksnius (pvz., šeimyninė padėtis, invalidumas ir kt.).

Netiesioginiai mokesčiai - tokie, kurie nustatomi prekėms, paslaugoms, ir juos apmoka tie, kurie perka prekes ir naudojasi paslaugomis. Netiesioginiai mokesčiai yra įtraukiami į prekių ar paslaugų kainą. Parduodamas prekę ar paslaugą, savi­ninkas gauna iš mokėtojo ir mokesčio sumą, kurią vėliau perduoda valstybei. Šį mokestį vienodai moka turtingi ir vargingi žmonės, kai įsigyja prekę ar paslaugą.

13 lentelėTiesio g in ių ir netiesio g in ių m okesčių p a vyzd ž ia i

Tiesioginiai mokesčiai Netiesioginiai mokesčiai

Pridėtinės vertės mokestis Akcizo mokestis Muito mokestis

Fizinių asmenų pajamų mokestisPelno mokestis Turto mokesčiai Žemės mokestis

Prekių ir paslaugų kaina (vertė + PVM)

15 pav. Netiesioginio mokesčio formavimo ir mokėjimo schema(pridėtinės vertės mokesčio pavyzdžiu)

5.5. LIETUVO S RESPUBLIKOS M OKESČIŲ SISTEMA. M OKESČIŲREFORM OS KRYPTYS. M OKESČIŲ SISTEMOS HARM ONIZAVIMASINTEGRUOJANTIS Į EURO PO S SĄJUNGĄ

5 .5 .1 . LIETUVO S RESPUBLIKOS M OKESČIŲ SISTEMA

Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymas mokesčius apibrė­žia kaip mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatytą piniginę prievolę vals­tybei, kad būtų gauta pajamų valstybės ir savivaldybių funkcijoms vykdyti. Gana artima mokesčių sąvokai ir rinkliavos sąvoka, kuri taip pat yra laikoma pinigine prievole už tam tikras asmeniui suteikiamas valstybės institucijų paslaugas.

Lietuvos mokesčių sistema dabartiniu metu sudaro šie mokesčiai, valsty­bės rinkliava ir kitos įmokos:

1) pridėtinės vertės mokestis;2) akcizas;3) gyventojų pajamų mokestis;4) pelno mokestis;5) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;6) žemės mokestis;7) mokestis už valstybinius gamtos turtus;8) naftos ir dujų išteklių mokestis;9) mokestis už aplinkos teršimą;10) konsulinis mokestis;11) prekyviečių mokestis;1) transporto priemonių mokestis;2) paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;3) įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą;15) įmokos į privalomojo sveikatos draudimo fondą;16) valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuo­

mos mokestis;

17) įmokos į Garantinį fondą;18) valstybės rinkliava;19) azartinių lošimų mokestis;20) cukraus mokestis;21) baltojo cukraus virškvočio mokestis (nuo 2003 01 01);22) mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų (PNO) registravimą;23) muito mokesčiai.

Visus išvardintus mokesčius, išskyrus valstybinio socialin io draudimo ir pri- valoomojo sveikatos draudimo įmokas bei muito mokesčius, administruoja Vals­tybinė mokesčių inspekcija. Muitų mokesčius administruoja LR Muitinės de­partamentas, o valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos drau­dimo įmokas - SODRA.

M okesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuo­jam i pagal įvairius požym ius. Kalbant apie įvairių šalių mokesčių sistemas daž­niausiai sutinkama, jog mokesčiai skirstomi į valstybės ir vietinius bei pagal mokesčio objektą (t.y. pagal tai, kas apmokestinama vienu ar kitu mokesčiu).

Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacijas pateikia E. Buškevičiūtė (2003). Mokesčius galima išskirti į valstybei skirtus (mokami į valstybės biudžetą, pri-

VIETINIAI (savivaldybių) VALSTYBĖS

• Gyventojų pajamų mokestis • Gyventojų pajamų mokestis (nuo 2003 01 01)(nuo 2003 01 01) • Pelno mokestis

• Žemės mokestis • Pridėtinės vertės mokestis• Valstybinės žemės ir vandens • Akcizai

telkinių nuomos mokestis • Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai(iki 2003 01 01) • Valstybės rinkliava

• Įmonių ir organizacijų • Konsulinis mokestisnekilnojamojo turto mokestis • Mokestis už valstybinius gamtos turtus

• Vietinė rinkliava • Naftos ir dujų išteklių mokestis• Prekyviečių mokestis • Mokestis už gamtos teršimą• Paveldimo ar dovanojamo turto • Transporto priemonių mokestis

mokestis • Įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą• Įmokos į sveikatos draudimo fondą• Įmokos į Garantinį fondą• Azartinių lošimų mokestis• Prekių apyvartos mokestis• Cukraus mokestis• Baltojo cukraus virškvočio mokestis

(nuo 2003 01 01)• Mokesčiai už PNO registravimą

16 pav. LR mokesčių skirstymas į valstybės ir vietinius (E. Buškevičiūtė (2003). - p.42)

90

Pajamų ir pelno Gyventojų pajamų mokestisPelno mokestisAzartinių lošimų mokestis

Turto

Žemės mokestisNekilnojamojo turto mokestisPaveldimo arba dovanojamo turto mokestis

Vidaus prekių ir paslaugų Pridėtinės vertės mokestisAkcizaiCukraus ir jo virškvočio mokesčiai

Prekybos ir prekybos sandorių

Prekyviečių mokestisMuitaiPrekių apyvartos mokestis

Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokos

Socialinis draudimasSveikatos draudimasGarantinis fondas

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis

Konsulinis mokestisŽyminis mokestisNaftos ir dujų išteklių mokestisMokestis už valstybinius gamtos ištekliusMokestis už aplinkos teršimą Žemės nuomos mokestisKelių mokestis

77 pav. Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus(E. Buškevičiū tė (2003 ). - p .43 .)

va lo m o jo sve ikatos fondo b iud žetą ir va ls tyb in io so c ia lin io d raud im o fondo b iud žetą) ir vietinius mokesčius (m okam i į s a v iva ld yb ių b iud žetus).

Ka ip p ag rin d in iu s , L ie tu vo je būtų g a lim a įva rd in ti š iuos keturis m o kesčiu s (neska itant so c ia lin io d raud im o įm o kų ): p ridėtinės vertės m okestį, a k c iz ą , ju r i­d in ių asm enų pe lno m okestį ir gyvento jų pa jam ų m okestį.

Pridėtinės vertės mokestis

Pridėtinės vertės m okestį išrado p ra n cū zas M . Lore . 1 9 5 4 m . jis ap rašė šio m o kesč io ve ik im o sch em ą ir p a s iū lė jį įvesti v ie to j ap yvartos m o kesč io . Pran-

91

cūzijoje galutinai PVM įvestas tik 1968 m. ir sparčiai plito kitose šalyse. Vokie­tija tapo antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM.

PVM - pats populiariausias netiesioginis mokestis. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, juo nesudėtinga apmokestinti prekes ir paslaugas, mo­kesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkt, ypač kai yra vienas tarifas.

Pagrindinis PVM mokestį reglamentuojantis teisės aktas Lietuvoje yra LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Įstatyme PVM objektas yra apibrėžtas kaip prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. PVM įstatyme yra iš­vardinta visa eilė prekių ir paslaugų, už kurias PVM nereikia mokėti, pavyz­džiui, sveikatos priežiūros paslaugas, vaikų darželių ir lopšelių, senelių ir in­validų pensionatų teikiamas socialines paslaugas, karstus, vainikus, laikinuo­sius paminklus, laidojimo paslaugas, laikraščių, knygų, išskyrus leidinių, ku­riuos Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra priskyrusi erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinių kategorijai, spausdinimą, leidybą ir platinimą.

Mokesčio mokėtojai yra juridiniai asmenys, tarp jų ir Lietuvos Respubliko­je veikiantys užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, bei fiziniai asmenys, kurių pajamos už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas sudaro daugiau kaip 100 tūkst. litų per metus. Asmenys, kurių pajamos sudaro nuo 10 tūkst. litų iki 100 tūkst. litų per metus, turi teisę registruotis mokesčio mokėtojais, jeigu to pageidauja. Asmenys, kurių pajamos už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas sudaro ne daugiau kaip 10 tūkst. litų per metus, PVM nemoka, ir jų už įsigytas prekes ir gautas paslaugas sumokėtas PVM jiems nekompensuoja­mas. Asmenys, kurie nėra PVM mokėtojai, neturi teisės šio mokesčio imti iš prekių pirkėjų ir paslaugos gavėjų.

PVM už prekes ir paslaugas apskaičiuojamas:

• pardavėjui (paslaugos teikėjui) išrašius pirkėjui (paslaugos gavėjui) sąskai- tą-faktūrą arba kitą dokumentą už parduodamas prekes (teikiamas paslaugas);

• sumokėjus į kasą pinigus, kai neišrašoma sąskaita faktūra;• apskaičiuojant importo skolą muitinei pagal Muitinės kodeksą, kai pre­

kės importuojamos.

Apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių ar paslaugų tiekėjas (pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo. Į apmokestinamąją vertę visais atvejais įtraukiami:

92

1) visi mokesčiai ir rinkliavos, išskyrus patį PVM;2) su prekės arba paslaugos teikimu susijusių ir pirkėjui tenkančių įpakavi­

mo, transportavimo, draudimo ir kitų išlaidų vertė;3) bet kokios subsidijos ir dotacijos, turinčios įtakos prekės ar paslaugos

kainai.

Pagrindiniai PVM tarifai Lietuvoje yra šie:

• 18% - visoms prekėms ir paslaugoms (su tam tikromis įstatyme numaty­tomis išimtimis). Šis tarifas yra bazinis, pagrindinis.

• 9% - už gyventojams teikiamą šiluminę energiją, skirtą gyvenamosioms patalpoms šildyti; biokurui, pagamintam iš Lietuvos Respublikos kilmės bio­masės.

• 5% - maršrutinio keleivinio transporto paslaugoms Susisiekimo ministe­rijos ir vietos savivaldos institucijų nustatytais maršrutais, knygų ir laikrašti­niam popieriui.

• 0% - eksportuojamos prekės, įskaitant grąžintas atgal į užsienį laikinai įvežtas perdirbti prekes ar iš jų pagamintus kompensacinius produktus, taip pat už Lietuvos Respublikos ribų suteiktos paslaugos (eksportuotos paslau­gos).

PVM laikotarpis yra vienas kalendorinis mėnuo. Mokesčio laikotarpiui pa­sibaigus, PVM mokėtojai privalo sumokėti į biudžetą skirtumą tarp apskai­čiuotos PVM sumos už parduotas prekes bei suteiktas paslaugas ir atskaitomos PVM sumos. Pasibaigus PVM laikotarpiui, kiekvienas PVM mokėtojas ne vė­liau kaip iki kito mėnesio 25 dienos privalo pateikti teritorinei Valstybinei mo­kesčių inspekcijai deklaraciją apie apskaičiuotą ir atskaitomą PVM. Apskai­čiuota mokėtina PVM suma turi būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki nustatyto deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Už mokestinį laikotarpį susidaręs PVM skirtumas, grąžintinas iš biudžeto, pirmiausia įskaitomas į Mokesčių adminstravimo įstatyme numatyta tvarka ir terminais.Kai, atlikus nurodytus įskaitymus, lieka neįskaitytas PVM skirtumo likutis, jo dalis gali būti grąžinama PVM mokėtojui, jeigu jis laiku pateikia deklaracijas, sumoka mokesčius ir nepadaro piktybinių mokesčio įstatymų pa­žeidimų.

Akcizas

Akcizas - tai vienas iš netiesioginių mokesčių. Akcizo skirtumas nuo PVM yra tas, kad šis mokestis nėra grąžinamas ir traukiamas į atskaitą. Akcizo mo­kestis yra labai svarbus papildant biudžetą.

93

Daugumoje Europos šalių akcizai nustatyti prekėms ar paslaugoms, kurios turi neelastingą paklausą (kaina didėja, o apmokestinamųjų objektų paklausos apimtys keičiasi mažai ar visai nesikeičia). Taip pat akcizais dažniausiai ap­mokestinamos prekės, kurios yra kenksmingos sveikatai ar aplinkai. Praktiškai visose šalyse akcizo mokestis imamas nuo kuro, tabako ir degtinės.

Lietuvoje akcizo mokestį reglamentuoja LR Akcizų įstatymas. Akcizų ob­jektas - tai prekės, patenkančios į vieną iš akcizų įstatyme išvardintų prekių grupių. Tai:

1) Etilo alkoholis - visi produktai, kurių faltinė alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 22 proc. tūrio, išskyrus medikamentus su vaistažolėmis, įregist­ruotus vaistų registre. Alkoholiniams gėrimams priskiriamas alus, vynas iš švie­žių vynuogių, kiti fermentiniai gėrimai ir tarpiniai produktai.

2) Apdorotas tabakas - cigaretės, cigarai ir cigarilės, rūkomasis tabakas.3) Kuras - variklių benzinas, žibalas, gazoliai, skystasis kuras (mazutas),

skirti naudoti kaip degalai (variklių kuras), naftos dujos ir dujiniai angliavande­niai bei šių produktų pakaitalai. Akcizais neapmokestinamas biologinės k il­mės kuras, taip pat orimulsija, kietasis kuras, naftos dujos ir dujiniai angliavan­deniai, skirti naudoti kaip kuras šildymui.

Mokesčio mokėtojai yra nurodytų prekių gamintojai ir importuotojai - juridiniai ir fiziniai asmenys, tačiau realiai šį mokestį gamintojai ir importuo­tojai perkelia šių prekių pirkėjams.

Nėra vieningo akcizų tarifo - įstatymas numato fiksuotus arba procenti­nius skirtingo dydžio tarifus šiuo mokesčiu apmokestinamoms prekėms.

Akcizų mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus mokėtojai iki kito mėnesio 15 dienos privalo teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti akcizų deklaraciją. Už savos gamybos prekes akcizai turi būti sumokėti į biudžetą iki kito mėnesio 30 dienos.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas

Lietuvoje Gyventojų pajamų m okesčio įstatymas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.

Šis įstatymas visas gyventojo pajamas, laikomas šio mokesčio objektu, su­skirsto į dvi klases - A ir B. Įstatymas įteisina skirtingą pajamų mokesčio nuo vienos ir kitos klasės pajamų mokėjimo mechanizmą. Pajamos, priskiriamos A klasei, apmokestinamos taikant principą "prie šaltinio", t.y asmuo, išmokan­tis išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas šios klasės paja­

94

moms, taps pajamų mokestį išskaičiuojančiu asmeniu ir privalės išmokėda­mas išmoką išskaičiuoti mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. O pajamų mokestį nuo B klasės pajamų turės sumokėti pats gyventojas, kuris šių pajamų gavo. Todėl A Ir B klasės pajamų atskyrimas yra labai svarbus.

A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto, užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio gyventojo per jo nuolatinę bazę gau­tos pajamos, išskyrus:

1) gautus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus;2) gautas individualios veiklos pajamas, išskyrus sporto ir atlikėjų individu­

alios veiklos pajamas;3) gautas pajamas ne iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio

perleidimo nuosavybėn(išskyrus pajamas, gautas už parduotą ar kitaip perleis­tą kilnojamąjį daiktą, jei jam įstatymais numatyta teisinė registracija (pvz., au­tomobilis) ir jis įregistruotas Lietuvoje, arba nekilnojamąjį daiktą (pvz., pasta­tas, žemė), esantį Lietuvoje).

A klasės pajamoms taip pat priskiriama iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir ho­norarai.

B klasės pajamoms priskiriamos visos gyventojo gautos pajamos, kurių ne­galima priskirti A klasės pajamoms. Į B klasės pajamas įeina:

1) pajamos iš individualios veiklos, išskyrus sporto ir atlikėjų veiklą;2) pajamos, gautos iš užsienio vieneto ne per nuolatinę jo buveinę arba

nenuolatinio Lietuvos gyventojo ne per jo nuolatinę bazę;3) pajamos, gautos iš nuolatinio Lietuvos guventojo (išskyrus su darbo san­

tykiais susijusias pajamas, sporto veiklos pajamas, palūkanas ir honorarus);4) pajamos, gautos už parduotą ne individualios veiklos turtą, išskyrus pa­

jamas, kurios priskiriamos A klasės pajamoms;5) ne individualios veiklos turto nuomos pajamos, gautos iš nuolatinio Lie­

tuvos gyventojo, nenuolatinio Lietuvos gyventojo ne per jo nuolatinę bazę arba iš užsienio vieneto ne per jo nuolatinę buveinę;

6) pozityviosios pajamos, kurių šaltinis yra asmens turimos akcijos arba kitokios dalyvavimo užsienio vieneto pelne formos (dalis, pajus), jeigu tai yra verslo vienetas, kuris neįtrauktas į LR Finansų ministerijos "baltąjį sąra- šą" (į j į įeina ES valstybės ir valstybės, su kuriomis Lietuva turi galiojančias dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis);

7) gauti azartinių lošimų ir loterijų laimėjimai.

Apskaičiuojant A klasės pajamų mokestį, NPD (neapmokestinamasis paja­mų dydis per mėnesį) ir PNPD (papildomas neapmokestinamasis pajamų dy­dis) nuolatiniams Lietuvos gyventojams (tėvams arba įtėviams), auginantiems vieną arba du vaikus iki 18 metų, už kiekvieną vaiką mokestiniu laikotarpiu galės būti taikomas (atimamas iš pajamų) tik apskaičiuojant pajamų mokestį nuo su darbo santykiais susijusių išmokų, jei gyventojas pateiks prašymą šiuos dydžius taikyti. Apskaičiuojant pajamų mokestį nuo kitų, ne su darbo santy­kiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių išmokų, A klasės paja­moms nei NPD, nei PNPD mokestiniu laikotarpiu negali būti taikomos. įstaty­me NPD yra nustatytas 290 Lt, PNPD už kiekvieną vaiką iki 18 metų - 29 Lt, bet je i vaiką augina abu tėvai,kiekvienam iš jų galima atimti tik po pusę PNPD, t. y. 14,50 Lt. Visos su darbo santykaias susijusios pajamos apmokestinamos vienu - 33 % tarifu tiek pagrindinėje, tiek nepagrindinėje darbovietėje, tačiau NPD ir PNDP atskaitomos tik iš pagrindinėje darbovietėje apskaičiuotų paja­mų.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, pajamų mokestį už B klasės pajamas deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats tas pajamas gavęs gyvento­jas - mokesčio mokėtojas. Už gautas B klasės pajamas mokestiniu laikotarpiu nereikia deklaruoti ir nereikia mokėti pajamų mokesčio iki pat mokestinio lai­kotarpio pabaigos.Gyventojas, gavęs mokestiniu laikotarpiu B klasės pajamų, pajamų mokestį deklaruoja ir sumoka pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją ne vėliau kaip iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio lai­kotarpio, gegužės 1 d. Visos deklaruotos B klasės pajamos apmokestinamos 15 proc. tarifu. įstatyme numatytos kai kurios lengvatos vėlesniam deklaraci­jos pateikimui ir mokesčio sumokėjimui asmenims, išvykstantiems ilgesniam laikui į užsienį. įstatymas išskiria dvi gyventojų grupes:

1) gyventojai, kuriems metinę pajamų mokesčio deklaraciją pateikti priva­loma;

2) gyventojai, kuriems metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikti ne­privaloma.

Pirmajai grupei priklauso asmenys, kurie per mokestinį laikotarpį gavo ir A, ir B klasės pajamų.

Antrajai grupei priklauso asmenys, kurie mokestiniu laikotarpiu gavo tik A klasės pajamų ir nepageidaujantys pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe sumažinti apmokestinamųjų pajamų dydį. Teikti deklaraciją turėtų būti suin­teresuoti asmenys, kurie moka draudimo įmokas pagal kaupiamojo draudimo sutartis, taip pat kai tokios įmokos mokamos sutuoktinio arba nepilnamečių vaikų naudai. Iš apmokestinamųjų pajamų taip pat galima atimti palūkanas

96

už kreditą gyvenamajam būstui statyti arba įsigyti, už studijas (savo arba savo ne vyresnio kaip 26 metų vaiko ar įvaikio) aukštosiose mokyklose, o įsteigus pensijų fondus, galima bus atskaityti į tokius fondus mokamas savo ir sutuok­tinių pensijų įmokas. Šių sumų atskaitymui įstatymas numato tam tikrus apri­bojimus, Suma, kuria galima sumažinti apmokestinamąsias pajamas, atimant iš jų nurodytas išlaidas, negali viršyti 25 proc. apmokestinamųjų pajamų. Be to, 25 proc. skaičiuojami nuo pajamų, iš kurių jau atimtos neapmokestinamo­sios pajamos, taip pat laidžiami ir kai kurie kiti atskaitymai.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo suteikiama teise sumažinti apmo­kestinamąsias pajamas turi teisę pasinaudoti tik nuolatiniai Lietuvos gyvento­jai. Panašios nuostatos galioja daugelyje valstybių, nes dažniausiai fizinis as­muo didesnę dalį savo pajamų gauna valstybėje, kurioje jis laikomas nuolati­niu gyventoju, todėl būtent toje valstybėje jam reikėtų suteikti teisę pasinau­doti mokesčių lengvatomis.Tačiau integracijos procesai ir didėjanti migracija sudaro prielaidą vis didesniam asmenų skaičiui dirbti kitoje negu rezidavimo valstybėje. Todėl vis dažniau pasitaiko atvejų, kai fizinis asmuo didesnę dalį savo pajamų gauna valstybėje, kurioje jis laikomas nuolatiniu gyventoju. Ta­čiau tuo atveju jis negali pasinaudoti tos valstybės nuolatiniams gyventojams teikiamomis lengvatomis. Dėl šios priežasties Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas numato, kad nenuolatinis Lietuvos gyventojas, kurio daugiau nei 90 proc. pajamų sudaro pajamos iš Lietuvos šaltinio, gali kreiptis į Lietuvos mokesčio administratorių su prašymu pripažinti jį nuolatiniu gyventoju.

Pelno mokestis

Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuoja LR Pelno mokesčio įstaty­mas. Pagal įstatymą numatytos šios pelno mokesčių mokėtojų grupės:

• Lietuvos vienetas - juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

• Užsienio vienetas - užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organi­zuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas.

Pelno mokesčiu neapmokestinami šie vienetai:

• biudžetinės įstaigos;• Lietuvos bankas;• pelno nesiekiantys vienetai;• valstybė ir savivaldybės, išskyrus įstatymo numatytus atvejus;

97

• valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organiza­cijos;

• valstybinė įmonė Indėlių draudimo fondas.

LR juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra apmokestinamasis pel­nas, apskaičiuotas įstatymo nustatyta tvarka.

2002 m. sausio 1d. įsigaliojusiu LR Pelno mokesčio įstatymu buvo suma­žintas pelno mokesčio tarifas bei buvo panaikinta mokesčio lengvata (0% mo­kesčio tarifas) investuojamam pelnui. Šiuo metu visas juridinio asmens pelnas apmokestinamas 15 % pelno mokesčiu. Taip pat numatyta mokesčio lengvata smulkiam ir vidutiniam verslui - ūkio vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pa­mos neviršija 500 tūkst. litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas tai­kant 13 % mokesčio tarifą. Lietuvos vieneto gaunami dividendai už turimas Lietuvos vienetų akcijas, kapitalo dalį ar kitų teisių turėjimą apmokestinami taikant 15 % pelno mokesčio tarifą.

Pelno mokesčio mokėtojai apskaičiuotą pelno mokestį sumoka į Lietuvos valstybės biudžetą. Mokestis mokamas avansu kiekvieną ketvirtį dviem būdais:

• Pagal praėjusių metų veiklos rezultatus;• Pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą.

Pirmaisiais mokestiniais metais įregistruoti vienetai nuo avansinio pelnomokesčio atleidžiami. Avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio dieną, o už paskuti­nį mokestinio laikotarpio ketvirtį - ne vėliau kaip iki šio ketvirčio paskutinio mėnesio 25 dienos.

5.5.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMOSHARMONIZAVIMAS INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Sukūrus Europos šalių Muitų sąjungą, buvo siekiama panaikinti visas pre­kybos kliūtis, tačiau sukurti bendrą tobulos konkurencijos rinką nebuvo pa­prasta. Mokesčių sistemos įvairiose ES šalyse skiriasi įvairiais aspektais:

• apmokestinimo baze, t.y. kurios prekės yra apmokestinamos;• mokesčių dydžiu;• mokesčių tipu.Kai kurių mokesčių palyginimas tarp atskirų šalių pateiktas 14, 15, 16

lentelėse.

98

Labiausiai ES direktyvomis reglamentuojami pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų mokesčio reikalavimai. Lietuvoje esantys mokesčių įstatymai iš esmės atitinka ES direktyvų reikalavimus, išskyrus keletą momentų. Pavyzdžiui, Lie­tuvoje PVM lengvatų sąrašas keletą kartų trumpintas siekiant, kad jos kuo la­biau atitiktų ES direktyvas, tačiau vis dar taikomos kai kurios PVM lengvatos, kurios neatitinka ES acquis. Lietuvos Respublika įsipareigoja, iki taps ES nare, panaikinti visas ES acquis neatitinkančias PVM lengvatas. Kur leistina, gali būti nustatyti mažesni PVM tarifai.

Akcizų objektas Lietuvoje iš esmės atitinka ES direktyvas, reglamentuojan­čias alkoholio, tabako ir naftos produktų apmokestinimą akcizais. Kai kurios apmokestinimo akcizais nuostatos neatitinka ES teisės - dar neįdiegtos mokes-

14 lentelėPelno mokesčio skirtumai tarp atskirų šalių

Valstybė Standartinis mokesčio dydis, procentaisBelgija 28/41Danija 34Prancūzija 33.3Airija 21Italija 37Olandija 35Švedija 28Didžioji Britanija 21/33Estija 0

Šaltinis: Inventory of Taxes.// European Communities, 2000.

Pajamų mokesčio skirtumai tarp atskirų šalių15 lentelė

Valstybė Pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio, procentais

Belgija 2 5 - 5 7Danija 12-65Prancūzija 1 2 -5 4Airija 2 7 - 4 8Italija 1 0 -5 1Olandija 6 .3 5 -6 0Švedija 3 0 -5 0Didžioji Britanija 2 0 -4 0

Šaltinis: Inventory of Taxes.// European Communities, 2000.

99

Prid ėtinės vertės m okesčio sk irtum ai tarp atskirų šalių

16 lentelė

Valstybės-ES narės Ypatingai sumažintas Sumažintas Normalustarifas, proc. tarifas, proc. tarifas, proc.

Belgija 1 6 21Danija - - 25Vokietija - 7 16Graikija 4 8 18Ispanija 4 7 16Prancūzija 2,1 5,5 20,6Airija 4 12,5 21Italija 4 10 20Kliuksemburgas 3 6 15Olandija - 6 17,5Austrija - 10/12 20Portugalija - 5/12 17Suomija - 6/12 22Švedija - 6/12 25Jungtinė Karalystė - 5 17,5

Šaltinis: Tax Policy in the European Union. // European Communities, 2000.

čių sandėlių sistemos, akcizų tarifai, taikomi atskiroms prekių grupėms, nesie­kia minimalių normų, apmokestinimo struktūros irgi skiriasi.

Europos Sąjungoje akcizo mokesčiu daugiausia apmokestinami alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, tabakas ir tabako gaminiai, kuras.

Pagal ES direktyvų reikalavimus LR Vyriausybė turės didinti akcizų tarifus Lietuvoje iki minimalių ES normų. Pirmiausia turėtų brangti kuras. Pvz., dyze- lino akcizas 2001 m. Lietuvoje buvo 560 litų už toną, kai tuo tarpu ES reika­laujama minimali norma yra vos ne du kartus didesnė ir siekia 1003 litus. Nuo 2002 m. dyzelino akcizas Lietuvoje padidintas iki 720 litų už toną. Pabrangus kurui, didės ir vartojamųjų prekių gamybos savikaina.

SVA RBIAU SIO S SĄ V O K O S

• akcizo mokestis• apmokestinimo instrumentarijus• apmokestinimo lengvatos• apmokestinimo principai• apmokestinimo vienetas• efektyvi mokesčių sistema• fiskalinė mokesčių funkcija

100

• gyventojų pajamų mokestis• horizontalusis teisingumas• mokesčiai• mokesčių našta• mokesčio objektas• mokesčių reguliavimo funkcija• mokesčio subjektas• mokesčio šaltinis• mokesčio tarifas• mokumo principas• netiesioginiai mokesčiai• pelno mokestis• perskirstomoji mokesčių funkcija• pridėtinės vertės mokestis• pripažintos naudos principas• progresinis tarifas• proporcinis tarifas• regresinis tarifas• rinkliavos• turto mokesčiai• tiesioginiai mokesčiai• valstybės mokesčiai• valstybės mokesčių sistema• vertikalusis teisingumas• vietiniai mokesčiai

KARTO JIM O KLAUSIM AI

1. Pateikite mokesčių apibrėžimą. Kuo skiriasi mokesčių ir rinkliavų sąvokos?2. Kokios yra pagrindinės mokesčių funkcijos ir kuo jos pasireiškia?3. Koks Adamo Smito indėlis formuojant apmokestinimo teorinius pa­

grindus?4. Apibūdinkite teorijos "mokesčiai - ekonomikos stabilizavimo priemo­

nė" esmę. Kas buvo šios teorijos pradininkas?5. Išvardinkite ir pakomentuokite pagrindinius reikalavimus efektyviai mo­

kesčių sistemai.6. Kaip suprantamas apmokestinimo teisingumas taikant pripažintos nau­

dos principą? Kodėl yra sudėtinga pritaikyti šį principą praktikoje?7. Kokia mokumo principo vertinant apmokestinimo teisingumą esmė?

Kuo skiriasi horizontalusis ir vertikalusis teisingumas?8. Ką parodo A.Laffero kreivė? Paaiškinkite, dėl kokių priežasčių gali pa­

sireikšti Laffero kreivės efektas didinant mokesčių tarifus.

101

9. Koks rodiklis parodo mokesčių naštą valstybėje?10. Kokie yra proliberalios mokesčių sistemos ypatumai?11. Išvardinkite ir apibūdinkite pagrindinius mokesčių elementus.12. Kuo skiriasi proporcinis tarifas nuo progresinio? Kuris tarifas taikomas

Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčiui? Pateikite argumentus propor­cinio ir progresinio tarifo taikymui apmokestinant gyventojų pajamas.

13. Pateikite tiesioginių ir netiesioginių mokesčių apibrėžimus ir šių mo­kesčių pavyzdžius.

14. Kokie netiesioginiai mokesčiai yra Lietuvos mokesčių sistemoje?15. Kurių mokesčių Lietuvoje neadministruoja Valstybinė mokesčių ins­

pekcija?16. Kokie mokesčiai Lietuvoje formuoja valstybės biudžeto pajamas?17. Išvardinkite turto mokesčius Lietuvoje. Koks šių mokesčių vaidmuo for­

muojant valstybės pajamas?18. Kokia yra pridėtinės vertės mokesčio esmė? Kodėl dabartiniu metu pri­

dėtinės vertės mokestis tampa vis svarbesnis valstybių mokesčių siste­mose?

19. Trumpai pakomentuokite, kas apmokestinama pridėtinės vertės mokes­čiu Lietuvoje ir kokie pagrindiniai tarifai taikomi.

20. Kuo skiriasi akcizas nuo pridėtinės vertės mokesčio?21. Nurodykite, kokios pagrindinės prekių grupės apmokestinamos akcizo

mokesčiu Lietuvoje. Kokių rūšių tarifai taikomi apmokestinant prekes akcizo mokesčiu?

22. Kuriam tikslui LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas numato dvi pajamų klases? Kas priskiriama A ir B klasės pajamoms?

23. Paaiškinkite, kam reikalinga gyventojų pajamų deklaracija, numatyta LR gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

24. Kokios lengvatos numatytos apmokestinant pajamas pagal LR gyvento­jų pajamų mokesčio įstatymą?

25. Kokios pelno mokesčio mokėtojų grupės išskirtos pagal LR Pelno mo­kesčio įstatymą?Kokios Lietuvoje veikiančios institucijos nėra pelno mokesčio subjek­tai?

26. Kokie pelno mokesčio tarifai taikomi Lietuvoje? Kodėl yra keli skirtingi tarifai?

27. Ko siekiama harmonizuojant mokesčių sistemas ES šalyse? Ar ES direk­tyvos reglamentuoja, kokios turi būti valstybių mokesčių sistemos?

28. Kurie mokesčiai labiausiai reglamentuojami ES direktyvomis ir kodėl? Kokie būtini pakeitimai dar turės būti padaryti veikiančioje Lietuvos mo­kesčių sistemoje, derinant ją prie ES direktyvose numatytų reikalavimų?

102

6 TEM A

VALSTYBINIAI SPECIALUS (NEBIUDŽETINIAI) FONDAI

6.1. S O C IA L IN IO D R A U D IM O FO N D A I.V A LSTYBIN IS SO CIA LIN IS D RA U D IM A S LIETU VO JE

Valstybės socialinio draudimo sistema yra valstybės nustatytų socialinių, ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems valstybės gyvento­jams, taip pat įstatymų numatytais atvejais ir apdraustųjų šeimos nariams, reikalingas lėšas ir paslaugas, je i jie negali pasirūpinti iš darbo ir kitokių paja­mų (pvz. pašalpos, sveikatos draudimas). Virš 140 valstybių turi savo identifi­kuotas socialinio draudimo sistemas.

Pats valstybinis socialinis draudimas gali būti organizuojamas skirtingai. Galima išskirti 3 tipų socialines draudimo sistemas:

1 . Akcentuojama socialinio aprūpinimo funkcija. Nepriklausomai nuo to, kiek moka draudimo įmokų, visi besidraudžiantys aprūpinami vienodai (pvz., A irija).

2. Nuosekliai laikomasi rinkos ekonomikos principų. Laikomasi principo, kad egzistuojant rinkai valstybė turi mažai kištis j visas sferas, tame tarpe ir į socialinio draudimo sferą. Labai diferencijuotos socialinio draudimo įmokos ir jos susiję su soc. draudimo išmokomis tiesiogiai. Didžioji soc. draudimo dalis yra privačiose rankose, o valstybė garantuoja tik m ini­mumą (pvz., JAV).

3. Socialinio draudimo sistemos, kurios yra socialiai orientuotos. Valstybė vaidina didelį vaidmenį ir stengiasi apdraustajam suteikti pakankamas soc. draudimo paslaugas (ne minimalias). Šalia egzistuoja ir privati siste­ma (pvz., Skandinavijos šalys, Vokietija).

Pirmoji socialinio draudimo sistema buvo sukurta 19 a. pabaigoje Vokieti­joje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Šios sistemos pradininkas buvo Bismarkas. Europos šalyse socialinio draudimo sistemos formavosi 19 a. pabai­goje - 20 a. pradžioje. JAV socialinio draudimo sistema buvo sukurta 1930 m.

Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai LR prezidentas A . Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio drau­

103

dimo valdybos įstatymą. Iš naujo Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, so­cialinio draudimo sistema pradėta kurti po 1990 metų, Juridiškai ši sistema įteisinta dar vėliau (1995-1996 m. priimti paskutinieji ją reglamentuojantys įstatymai). Lietuva lyg ir orientuojasi į trečiąjį soc. draudimo sistemų tipą.

Šalia pagrindinio centralizuoto valstybės lėšų fondo - valstybės ir savival­dybių biudžetų - svarbus vaidmuo Lietuvoje tenka valstybinio socialinio drau­dimo fondui. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas sudaromas iš tikslinių socialinio draudimo įmokų ir skiriamas pensijoms, pašalpoms, ki­toms socialinėms išmokoms bei veiklos sąnaudoms padengti.

Lietuvos Respublikoje nustatomos tokios valstybinio socialinio draudimo rūšys:

• pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms LR Valstybi­nių socialinio draudimo pensijų įstatyme;

• ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir mo­tinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio drau­dimo įstatymą;

• draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Be­darbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;

• draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms LR Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.

Valstybinio socialinio draudimo biudžeto (VSDF) pagrindą sudaro privalo­mojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3 % nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31 % nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą). Iš viso socialinio draudimo įmokų tarifas sudaro 34 %. Be jų , VSDF biudžetas gauna pajamų iš savarankiškai dirbančių žmonių - individualių įmonių savi­ninkų, ūkininkų, notarų, savanoriškai apsidraudusių asmenų bei Sodros veik­los. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų paskirstymas kiekvienais me­tais numatomas tų metų socialinio draudimo fondo biudžeto patvirtinimo įsta­tyme.

3 1 % darbdavių (draudėjų) įmokų tarifas tarp atskirų draudimo rūšių 2 0 0 3 m. socialinio draudimo fondo biudžete paskirstytas taip:

Pensijų draudimui - 23,4 %Ligos ir motinystės draudimui - 2,8 %Draudimui nuo nedarbo - 1.5 %

104

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimui - 0,3 %Sveikatos draudimui (lėšos,pervedamos į privalomojo sveikatos draudimo

fondą) - 3 % .

3 % apdraustųjų įmokų tarifas atskiroms draudimo rūšims 2003 m. paskirs­tytas taip:

Pensijų draudimui - 2,5 %Ligos ir motinystės draudimui - 0,5 %

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:

• draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos;• apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos;• savarankiškai dirbančių ir jiems prilygintų asmenų valstybinio socialinio

draudimo įmokos;• valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos;• baudos ir delspinigiai;• asignavimai iš valstybės biudžeto;• Atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos;• Veiklos pajamos.

Didžiausią dalį VSDF pajamų sudaro draudėjų įmokos (apie 90 % visų pajamų).

Valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidas, neskaitant išlaidų atski­roms socialinio draudimo rūšims, taip pat sudaro atskaitymai į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei veiklos sąnaudos. Didžiausia išlaidų dalis tenka pensijų draudimui.

Valstybinį socialinį draudimą reglamentuoja LR valstybinio socialinio drau­dimo įstatymas.

6.2. PENSIJŲ FO N D A I.PENSIJŲ SISTEM OS REFORM A LIETU V O JE

6.2.1. PENSINIO DRAUDIMO SISTEMOS

Pensijų sistema yra vienas iš pagrindinių valstybės socialinio draudimo ir gerovės elementų. Per ją yra realizuojamas pensinis draudimas. Pensijų siste­mą sudaro visos pensijos (periodinės išmokos jos gavėjui iki gyvos galvos), jų teikimo institucijos ir sąlygos. Pensinio draudimo pati visuomenė be valstybės

105

pagalbos negalėtų deramai užsitikrinti, todėl yra būtinas bendradarbiavimas. Tai sąlygoja keletas aplinkybių:

1.Ne visi žmonės dirbdami gali pakankamai susitaupyti pinigų savo senatvei.2. Esant hiperinfliacijos laikotarpiams sukauptos santaupos gali labai sumažėti.3 .Daugelis žmonių visiškai negali užsidirbti pinigų ir tuo pačiu užsitikrinti

pakankamai lėšų senatvei dėl invalidumo ar kitų panašių veiksnių, todėl valstybė turi jais rūpintis.

Todėl kalbant apie pensinį draudimą labai svarbus klausimas yra - kokį vaidmenį jame turi atlikti valstybė ir individas, kieno reikšmė turi būti didesnė siekiant pagrindinio pensinio draudimo tikslo - užtikrinti socialinę apsaugą senatvėje? Yra laikomasi nuostatos, kad nors valstybė ir turi dalyvauti užtikri­nant deramą socialinę apsaugą, tačiau pensijų sistema turi būti sukurta taip, kad kiekvieno individo našta valstybei būtų kuo mažesnė. Tai yra pagrindinė pensijų sistemos funkcija.

Pensinio draudimo ištakos nėra labai gilios. Pirmoji pensijų sistema buvo sukurta 19 a. pabaigoje Vokietijoje. Tai buvo valstybės finansuojama pensijų sistema, kurios pradininkas buvo Bismarkas. Vėliau ši sistema pasklido po dau­gelį pasaulio šalių, evoliucionavo. Augant ekonomikai bei vystantis visuome­nei, pensijų sistema taip pat turi keistis, kad atitiktų jai keliamus naujus reikala­vimus. Manoma, kad šiuo metu yra reikalinga daugiapakopė pensijų sistema, kurios kiekviena pakopa būtų organizuojama skirtingais principais ir kuri galėtų užtikrinti 2 pagrindinius senatvės apsaugos tikslus: taupymo tikslą ir perskirsty­mo tikslą. Viena pensinio draudimo pakopa negali įvykdyti abiejų reikalavimų.

Pagrindiniai pensijų sistemos organizavimo būdai yra:

1. Sistema, paremta einamosiomis įmokomis (PAYG - pay as you go), kai įmokos, surinktos iš dirbančiųjų, iš karto išmokamos dabartiniams pen­sininkams. Ši sistema dar gali būti vadinama mokesčiais finansuojama sistema (nes pensijoms mokėti yra naudojamos lėšos, surinktos iš dir­bančiųjų asmenų sumokėtų privalomųjų mokesčių), "kartų solidarumo sistema".

2. Fondinė kaupiamoji sistema. Pensijos yra mokamos iš fondo, sukaupto iš šios sistemos narių įmokų ir jas investavus finansų rinkose.Savo ruožtu kiekvienoje iš sistemų dar galimi įvairūs pasirinkimai, kurie nulemia pensijų sistemos struktūrą. Pirmiausiai aptarsime valstybinės pen­sijų sistemos, organizuojamos PAYG principu, pasirinkimus, po to - kau­piamosios sistemos siūlomas alternatyvas, tada panagrinėsime tam tikrus jų derinius, kurie galimi projektuojant pensinį draudimą.

106

Valstybinės einam ųjų įmokų pensijų sistemos

Valstybinės pensijų sistemos dažniausiai organizuojam os PAYG principu - t. y. jos finansuojam os iš einam ųjų valstybės biudžeto ar specialaus fondo, skirto socialinėm s išmokoms, įp laukų. Tokiose sistemose rezervai je i ir kaupia­m i, tai labai nedideli. Kokia bus valstybinė pensijų sistema, priklauso nuo jai keliam ų tikslų - ar pensijom is siekiam a sum ažinti arba užkirsti kelią žm onių skurdui senatvėje, ar jom is suteikiam os pajamos, kurios pakeistų buvusias dar­bo pajam as, kad žm onės, sulaukę pensinio am žiaus ir baigę savo karjerą, ne­jaustų staigaus savo gerovės sm ukim o. Pirm uoju atveju valstybinės pensijos būna m inim alios, antruoju - priklausančios nuo buvusio uždarbio.

M in im a lios p e n sijo s

Tokiom is pensijom is siekiam a išvengti senų žm onių skurdo ir jos paprastai nėra labai dosnios. Šio tipo pensijos gali būti dviejų rūšių.

Pirm iausiai išskiriam os taip vadinam os pensijos pagal pore ik i. Tai reiškia , kad teisė gauti tokią pensiją siejam a su turim om is asmens (šeimos) pajamomis ar turtu, ir pati pensija yra tik m inim alaus dydžio . Šios pensijos pareikalauja žym iai m ažesnių visuom enės išteklių senatvės apsaugai, nes jos iš esmės priar­tėja prie socialinės paramos pašalpų, tačiau jų adm inistravim as nėra pigus, nes poreikį pensijai būtina periodiškai tikrinti, o tai yra darbui im lus ir gana brangus procesas.

Atsižvelg iant į pensijos pagal poreikį trūkum us, dažnai pasirenkamas kitas sprendim as, nors ir padidinantis išlaidas pačiom s pensijom s, tačiau žym iai su­paprastinantis jų adm inistravim ą. Tai nediferencijuotos pensijos. Teisę gauti tokią pensiją dažniausiai turi visi pensinio am žiaus šalies gyventojai. Kartais ši teisė gali būti siejam a su darbo stažu arba su išgyventu toje valstybėje la iku . Nors tokioms pensijoms gali būti renkamos nedidelės įm okos į valstybės biu­džetą, tačiau jos traktuojamos kaip solidarum o mokestis, ir pensijų dydis nuo įm okų sumos nepriklauso.

P en sijo s , su siju sio s su buvusiom is pa jam om is

Tai pensijos, kurių dydis priklauso nuo buvusių asmens pajamų ir nuo jo mokėtų įm okų. Pensija laikom a ne visuom enės parama senatvėje, o draudimu senatvei, tačiau šis draudim as yra finansuojam as einam ųjų įm okų principu iš specialaus fondo. Šios pensijų schemos yra visada siejam os su asmens įm oko­mis nuo darbo pajamų ir pensija yra tarsi uždirbam a. Toks draudim as yra pri­valom as visiem s dirbantiesiem s, o įm okų m okėjim ą dažniausiai pasidalija dir­bantysis ir jo darbdavys. Pensijos dydis kiekvienam apdraustajam skaičiuoja-

107

mas pagal formulę, į kurią, be kitų koeficientų, įeina asmens darbo stažas ir uždarbis ar mokėtos įmokos. Todėl pensijos yra daugiau ar mažiau diferenci­juotos. Nuo diferencijavimo gylio ir šiuo draudimu apmokestinamų sumų ribų priklauso lėšų perskirstymas tarp apdraustųjų. Šis perskirstymas gali būti labai stiprus, darantis sistemą ypač palankia mažiau uždirbantiems asmenims, arba ne toks stiprus, kai gaunama pensija yra bemaž proporcinga įmokom. Laikan­tis socialinio draudimo principų, tokia pensija turi būti mokama sulaukus pen­sinio amžiaus, nepriklausomai nuo kitų asmens pajamų.

Kartais tik tokio tipo pensijos sudaro valstybinę pensijų sistemą, tačiau dažnai jos papildo minimalias nediferencijuotas pensijas, tokiu būdu sudarydamos antrąją valdiškos pensijų sistemos pakopą.

Kaupiamųjų pensijų sistema

Kaupiamuoju principu dažniausiai finansuojamos privačios pensijos. Jos gali būti teikiamos per specialias taupymo senatvei institucijas - pensijų fon­dus ar draudimo kompanijas. Pensijų fondai savo ruožtu gali veikti įmonėse, pramonės šakų mastu ar viešoje rinkoje kaip atviri verslo subjektai. Tokiu būdu gali būti finansuojamos ir valstybinės pensijos, tačiau tai pasitaiko gana retai. Dažnesni atvejai, kai valstybinės pensijos iš dalies yra finansuojamos PAYG principu ir iš dalies kaupiamuoju principu, t. y. kai sudaromi didesni valstybi­nių pensijų fondų rezervai, jie investuojami. Kartais ir kaupiamieji fondai gali būti finansuojami mišriai - dalis pensijų įsipareigojimų dengiama iš sukauptų rezervų, kita dalis mokama iš naujų apdraustųjų įmokų.

Yra dvi pagrindinės kaupiamųjų pensijų organizavimo schemos - tai api­brėžtų jmokų ir apibrėžtų išmokų schema.

Apibrėžtų įmokų schemoje susitariama dėl įmokų dydžio, kurias mokės ap­draustasis arba jo darbdavys. Kiekvienam apdraustajam atidaroma individuali pensijų sąskaita, kurioje kaupiamos jo įmokos ir pajamos, gautos investavus šias įmokas. Atėjus senatvės laikui, iš šios sąskaitos mokama pensija. Šioje schemoje pensijų fondas neprisiima tvirto įsipareigojimo mokėti tam tikro dydžio pensiją. Pensijos dydis priklauso nuo mokamų įmokų ir jomis uždirbto pelno. Tokiu bū­du investicijų riziką prisiima apdraustasis asmuo, t. y. pensijų fondas nėra įparei­gotas dengti nuostolius, jei investicijos būna nesėkmingos.

Taikant individualizuotą apskaitą pensijų sąskaitose jas nesunku perkelti iš vieno pensijų fondo į kitą. Duomenys apie pensijų sąskaitų likučius periodiš­kai pateikiami pensijų fondų nariams, ir jie turi galimybę patys įvertinti fondo veiklą bei, kadangi sąskaitos visiškai perkeliamos, pereiti į kitą fondą, jei ši

108

veikla jų netenkina. Tai skatina pensijų fondų konkurenciją, kas leidžia mažin­ti sąskaitų aptarnavimo kaštus, gerinti kokybę. Be to, tokia apskaita nesudaro jokių kliūčių apdraustajam keisti darbovietę.

Taip pat apibrėžtų įmokų schema gera tuo, kad joje praktiškai nėra per­skirstymo - kiekvienas apdraustasis gauna tik tai, ką yra įmokėjęs, ir savo in­vesticijų pajamas. Be to, individuali pensijų sąskaita yra paveldima. Dėl to iki minimumo sumažėja mokesčių vengimas.

Apibrėžtų įmokų schema yra žymiai skaidresnė, lengviau administruojama nei apibrėžtų išmokų schema. Tačiau pagal šią schemą pensijos iki gyvos gal­vos nemokamos. Už sukauptą sumą rinkoje perkamas draudimo polisas arba iš sąskaitos mokamos išmokos, kol lėšos joje pasibaigia.

Apibrėžtų išmokų schema reiškia, kad žmogui, kuris apsidraudžia pensi­jai, duodami konkretūs pažadai, kokią pensiją jis gaus. Pensijos dydis daž­niausiai siejamas su buvusiu asmens uždarbiu (kaip tam tikra dalis priešpensi­nės algos). Tuomet aktuariškai (naudojantis matematiniais metodais sprendžia­mos problemos, susijusios su neapibrėžtumu ateityje)skaičiuojamos įmokos, kurių reikės, kad tokia pensija būtų sukaupta. Kadangi įmokos pensijai ir gau­tos investicijų pajamos yra investuojamos, todėl skaičiuojant atsižvelgiama į busimąjį investicijų pelną. Taip pat daromos prielaidos, kaip augs asmens dar­bo užmokestis. Įmokų dydis priklauso ir nuo draudimosi trukmės - kuo jaunes­ni žmonės, tuo ilgesnis jų kaupimo periodas, tuo mažesnės įmokos.

Kadangi pensijų fondas, veikiantis pagal apibrėžtų išmokų schemą, prisii­ma tvirtą įsipareigojimą mokėti sutarto dydžio pensiją, tai nepasitvirtinus įmo­kų skaičiavimui naudotoms prielaidoms, susidarančius nuostolius ir perviršį išlygina pats draudikas.

Taikant apibrėžtų išmokų schemą yra sudaromos kliūtys darbo jėgos mobi­lumui. Kadangi orientuojamasi į galutinę pensiją pagal priešpensinį uždarbį, be to, įsipareigojimai vieniems schemos dalyviams dengiami kitų dalyvių lė­šomis (veikiama draudiminiu rizikos sujungimo principu), tai sunku objekty­viai įvertinti tarpines apdraustojo pensijų teises.

Apibrėžtų išmokų schemą yra sudėtinga administruoti, jai reikalinga nuolatinė kvalifikuoto aktuarijaus priežiūra, stabili ekonominė aplinka.Trumpai pagrindiniai apibrėžtų įmokų bei apibrėžtų išmokų schemų bruožai yra pateikti 17 lentelėje.

Siekiant sumažinti aptartų schemų trūkumus, kuriamos schemos, kurios veikia kaip tam tikras apibrėžtų įmokų ir apibrėžtų išmokų schemų derinys. Prie tokių priskirtinos apibrėžtų įmokų schemos su garantuota investicijų grą­ža. Jose taip pat atsiranda tvirtas įsipareigojimas, kurį būtina vykdyti, tačiau apdraustajam garantuojamas ne pensijos dydis, bet jo įmokų prieaugis.

109

Apibrėžtų įmokų ir apibrėžtų išmokų schemų palyginimas17 lentelė

Apibrėžtų įmokų draudimo schema Apibrėžtų išmokų draudimo schemaPensijų fondui (arbadarbdaviui)

Darbuotojui

. Nėra ilgalaikės atsakomybės ir kaupimo rizikos

. Ne tokie sudėtingi administruoti kaip apibrėžtų išmokų planai

. ¡mokų ir lėšų srautai lengvai numatomi

. Tikslai žinomi ir ateities įsipareigojimų kaštai

. Pensijų teisės lengvai perkeliamos

. Pensijų draudimo taisyklės aiškios

. ¡mokos nuosavybės teise priklauso darbuotojui

. Darbuotojas prisiima draudimo riziką

. Uždeda ilgalaikę kaupimo riziką

. Sudėtinga administruoti, būtinas nuolatinis aktuarinis įvertinimas

. Reikalingas specialus planavimas, kad turto kokybė atitiktų įsipareigojimus

. Ateities kaštai nežinomi

. Išlaiko įmonėje darbo jėgą stabilesnę

. Keičiant darbovietę netenkama dalis pensijų teisių

. Pensijų taisyklės yra labai sudėtingos

. Pensijų teisės įgyjamos tik po ilgo laukimo periodo

. Garantijas už pensijos dydį prisiima pensijų fondas

Kokie draudim o schemų tipai naudojami pensijų fonduose atskirose šaly­se, pateikta schem oje 18 pav.. Iš č ia matome, kad populiariausia yra apibrėžtų įmokų schema su rinkos grąža. Ji naudojama Č ilė je , Lenkijo je , Vengrijoje. Drau­dimo schemos be jok ių garantijų dažniausiai taikomos gerai ekonom iškai išsi­vysčiusiose šalyse, pvz., Austra lijo je , D . Britanijo je , Švedijo je.

Pensijos dydis nustatomas kaip priešpensinės

Pensijos dydis nustatomas kaip priešpensinės

Nustatomas įmokų dydis ir minimali

Nustatomas jmokų dydis ir investicijų

Nustatomas tik įmokų dydis be tvirto

18 pav. Pensijų draudimo schemų įvairiose šalyse palyginimas

110

Įvairūs pensijų sistemos modeliai

Radikaliausias modelis - kai pensijų sistemos šalyje iš viso nėra. Apsaugos senatvėje funkciją atlieka įvairios privačios priemonės, kurių imasi patys žmo­nės, bei paramos, teikiamos iš valstybės biudžeto, sistema. Socialinė parama, skirtingai nuo pensijų, kurios mokamos iki gyvos galvos, teikiama tik tam tik­rais atvejais, pagal nustatytus kriterijus periodiškai patikrinant, ar iš tiesų as­muo negali pragyventi be valstybės pagalbos. Tokiu atveju valstybės išlaidos yra pačios mažiausios, perskirstymas visuomenėje taip pat.

Praktiškai pasaulyje egzistuoja vienos ar kelių pakopų pensijų sistemos, kuriose išmokos mokamos iki gavėjo gyvos galvos. Šias sistemas gali sudaryti tik valstybinės pensijos, tik privačios pensijos (pvz. Čilėje) arba tam tikras jų derinys. Savo ruožtu privačios pensijos gali būti savanoriškos arba privalomos.

Manoma, kad geriausiai užtikrinti pensinį aprūpinimą gali 3 pakopų pensi­jų sistema, kurią sudaro šios dalys:

• Valstybinė pensija, garantuojanti sulaukusiems senatvės pragyvenimo mi­nimumą. Tai būtų privalomas socialinis draudimas, kurį administruoja valstybinės institucijos.

• Privalomas pensinis draudimas, kuris teiktų grynai nuo sumokėtų įmokų priklausančias pensijas. Ši pakopa gali būti tiek valstybinė, tiek privati kaupiamoji.

• Savanoriškas pensinis draudimas. Šiuo draudimu asmenys draudžiasi sa­vanoriškai ir kiekvienas asmeniškai pagal savo galimybes. Tokį draudimą vykdo privatūs pensijų fondai ar draudimo kompanijos.

Tokią trijų pakopų pensijų sistemą, kur antroji pakopa būtų organizuojama kaupiamuoju principu, Lietuvai pasiūlė įgyvendinti Pasaulio banko specialis­tai. Panašių principų, reformuodamos savo pensijų sistemas, laikosi ir kitos Centrinės ir Rytų Europos šalys (Vengrija, Lenkija, Estija).

6.2.2. PENSIJŲ SISTEMOS IR PENSIJŲ REFORMOS {VAIRIOSE ŠALYSE

Daugumos šalių dabartinės pensijų sistemos yra paremtos PAYG principu. Todėl visos industrinės šalys per būsimuosius dešimtmečius pajus sparčiai sens­tančios visuomenės fiskalines pasekmes. Prognozuojama, kad EBPO šalyse gy­ventojų, senesnių kaip 60 metų, dalis padidės nuo 20 % 1990 metais iki 30 % 2020 metais. Tačiau jau dabartiniu metu industrinėse šalyse išlaidos pensi­joms, kaip rodo 18 lentelėje pateikti duomenys, siekia apie 10% BVP, o kai kuriose net apie 15 % (pvz., Italija).

111

I 8 lentelėValstybės išlaidos pensijoms 1913-1993 metais, procentais nuo BVP

Valstybė 1920 m. 1960 m. 1980 m. 1990 m. 1993 m.Austrija 2,4 9,6 11,4 12,3 12,7Prancūzija 1,6 6,0 10,5 11,3 12,3Vokietija 2,1 9,7 12.8 11,3 12,4Italija 2,1 5,5 11,7 12,4 14,5Jungtinė Karalystė 2,2 4,0 5,9 6,3 7,3|AV 0,7 4,1 7,0 7,0 7,5Vidurkis 1,2 4,5 8,4 8,9 9,6

Šaltinis: Tanzi Vito, Schuknecht Ludger (2000). - p .41 .

Esant tokiai situacijai valstybės išlaidos pensijoms taptų nebepakeliama našta, todėl pensijų reformos yra vienas iš aktualiausių klausimų, liečiančių valstybės finansus. Keletas šalių pademonstravo, kaip pensijų sistemos per­kėlimas j privačias rankas gali žym iai sumažinti ilgo laikotarpio valstybės išlaidas.

Pateiksime keletą pensijų reformų pavyzdžių.

Čilės pensijų reforma

Čilės pensijų reforma įvyko 1981 m., jos modelį, kaip vieną iš galimų spren­dimo variantų, naudoja daugelis šalių, taip pat besiruošiančių reformuoti savo pensijų sistemas. Teigiama, kad Č ilė ekonomistams tapo tokia pati šventovė, kaip musulmonams Meka, nes jos pionieriška pensijų reforma buvo labai sėk­minga. Ji ne tik išsprendė socialinio aprūpinimo problemas, bet ir davė stiprų postūmį kapitalo rinkos vystymuisi, santaupų augimui. Pvz., nacionalinės san­taupos padidėjo nuo 8.2 % BVP 1981 m. iki 27.6 % 1995 m., taip pat vertybi­nių popierių rinkos kapitalizacija 1996 m. buvo virš 100 % BVP, kai tuo tarpu 1986 m. tesiekė 24 % . Pensijų fonduose buvo sukauptos didžiulės lėšos, ku­rios buvo investuotos į Čilės ūkį.

Čilės pensijų reformos tikslas buvo pakeisti prie bankroto ribos buvusią valstybinę pensijų sistemą, paremtą socialinio draudimo principais, nauja pri­vačia individualiomis kaupiamosiomis sąskaitomis besiremiančia pensijų sis­tema.

Pradedantys darbinę veiklą visi samdomi darbuotojai privalo draustis pa­gal naują pensijų sistemą, o kiekvienas dirbantis žmogus galėjo rinktis - perei­ti į naują sistemą ar pasilikti senojoje. Naujoje pensijų sistemoje 1994 m. drau­dėsi 95 % visų dirbančiųjų, o tai rodo, kad ši sistema daug priimtinesnė žmo­nėms.

112

Perėjimui iš senosios pensijų sistemos j naująją valstybės biudžete buvo sukauptas perteklius (taip pat ir naudojant lėšas iš valstybinių įmonių privati­zavimo), o kiekvienam dirbančiajam suteiktos valstybės obligacijos už įmo­kas, mokėtas senajai pensijų sistemai. Šios obligacijos dengiamos išėjus asme­niui į pensiją ir jas galima panaudoti kartu su pensijų sąskaitos lėšomis. O bli­gacijoms buvo suteikta 4 % realios metinės palūkanos.

Naujajai pensijų sistemai įmokas moka dirbantieji, kai tuo tarpu senajai didesnę dalį įmokų mokėjo darbdavys. Reformos pradžioje, norint kompen­suoti dirbantiesiems papildomas išlaidas, darbdaviai privalėjo 18 % padidinti algas, o tai sudarė netgi 10 % neto uždarbio prieaugį.

Darbuotojų privaloma įmoka yra 10 % uždarbio. Taip pat yra papildomas 3.5% tarifas, mokamas invalidumo ir našlių pensijų draudimui. įmokos ir pen­sijų fondų investicinės pajamos neapmokestinamos.

Vengrijos pensijų reforma

Vengrija, keisdama pensinio draudimo organizavimo principus, palaips­niui pereina prie trijų pakopų pensijų sistemos: privaloma socialinio draudimo pensija, privaloma privati pensija ir savanoriškas draudimasis.

Asmenys, pasirinkę privalomas privačias pensijas, gaus tik tris ketvirtadalius socialinio draudimo pensijos, kurią jie būtų gavę, jei pasiliktų senojoje sistemo­je. Tai reiškia, kad pereidami į mišrią pensijų sistemą apdraustieji atsisako dalies jau įgytų savo teisių į socialinio draudimo pensiją, tikėdamiesi gauti didesnę privačią pensiją. Akivaizdu, kad toks sprendimas yra naudingas tik jauniems žmonėms ir su amžiumi jis darosi vis nepalankesnis apdraustajam.

Kartu su socialinio draudimo pensijos dydžiu skirsis ir įmokos jai - asme­nys, perėję į naująją sistemą, mokės mažiau, nors bendras jų įmokų tarifas nepasikeis, nes toji "sutaupytoji" dalis bus pervedama į privalomąjį draudimą pensijų fonduose. Tuo pačiu įmokos pensijai po vieną procentinį punktą kas­met bus perkeliamos nuo darbdavio darbuotojui.

Privatus pensijų draudimas pensijų fonduose privalomas tik tiems asme­nims, kurie pradėjo darbinę veiklą nuo1998 m. liepos 1d. Visiems kitiems iki 1999 m. rugpjūčio mėnesio buvo galima pasirinkti - pasilikti senojoje siste­moje ar pereiti į naują. Tik vienas ketvirtadalis pensijos numatoma iš privačių pensijų fondų, nes tik tokį susidariusį socialinio draudimo deficitą bus pajėgia­ma finansuoti.

Pensijų fondų gauta investicijų grąža negali nukrypti daugiau nei nustaty­tas minimalus ir maksimalus grąžos dydis. Jį nustato priežiūros institucija iš karto metams.

113

Pensijų fondų privalumai ir jų vaidmuo ekonomikoje

Nesunku pastebėti, kad pensijų fondų steigimas padėtų išspręsti pagrindi­nes dabartinių pensijų sistemų problemas ir trūkumus:

• Sumažėtų vengimas mokėti mokesčius.• Padidėtų pensijos.• Ne tokios aktualios pasidarytų demografinės tendencijos, nes asmenys

savo pensijai kauptųsi patys.• Padidėtų asmeninė atsakomybė už savo ateitį.

Tačiau pensijų fondai, be šių privalumų, darytų ir didelę teigiamą įtaką visai šalies ekonomikai. Galėtų būti akcentuojami tokie pagrindiniai teigiamo šių fondų poveikio momentai:

• Padidėtų taupymo lygis šalyje.• Susiformuotų efektyvesnė kapitalo rinka.• Sumažėtų darbo rinkos iškraipymai.

Ryšys tarp pensijų fondų lėšų dydžio ir rinkos kapitalizacijos taip pat yra akivaizdus. Šalys, turinčios didesnius pensijų fondus, turi ir geriau išvystytą ka­pitalo rinką. Koreliacijos koeficientas tarp pensijų fondų turto ir rinkos kapitali­zacijos yra maždaug 0,72. O kad pensijų fondų valdomos lėšos nuolat auga, nėra jokio pagrindo abejoti. Kaip rodo Pasaulio banko atliktų tyrimų rezultatai, pvz., Singapūre jų kiekis padidėjo nuo 28 % BVP 1976 m. iki 76 % 1990 m. M alaizijoje jos išaugo nuo 18 % BVP 1980 m. iki 41 % 1990 m., o toje pačioje Č ilėje pensijų fonduose sukauptų lėšų kiekis 1994 m. buvo 43 % BVP, kai tuo tarpu 1981 m. tesiekė vos 1 % .

Labai svarbi prielaida pensijų reformai - visuomenės parama.

6.2.3. DABARTINĖ LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMA

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo valstybinės socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Nuo 1995 m. sausio 1d. įsigaliojus LR Valstybi­nio socialinio draudimo pensijų ¡statymui bei keliems jį lydintiems Valstybinių pensijų įstatymams, Lietuva perėjo prie savos pensijų sistemos, kurios struktū­ra pateikta 16 paveiksle. Ją sudaro Valstybinio socialinio draudimo pensijos, valstybinės pensijos bei šalpos pensijos. Valstybinio socialinio draudimo pen­sijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (Sodros) biudžeto. Valstybinės ir šalpos pensijos mokamos iš valstybės biudžeto. Valstybines pen-

114

sijas sudaro nukentėjusiųjų asm enų, m okslin inkų , I ir II laipsnio pensijos, pa­reigūnų bei karių pensijos. Jos skiriam os nepriklausom ai nuo kitų asmens gau­namų pajamų (taip pat ir pensijos, gaunamos iš Sodros biudžeto).

16 pav. Lietuvos pensijų sistemos schema

Daugumos Lietuvos p iliečių aprūpinim ą senatvėje garantuoja valstybin io socia lin io draudim o pensijos. O iš valstybės biudžeto mokamos pensijos ne­palyginti m ažiau reikšmingos ir pagal gavėjų ska ič ių , ir pagal finansavim o ap­imtis.

Valstybinio socia lin io draudim o pensijos yra trijų rūšių:

• Senatvės pensijos• Invalidumo pensijos• Našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos

Asm enim s, tuo pat metu turintiems teisę gauti senatvės ir invalidum o va ls­tybines socia lin io draudim o pensijas, skiriam a didesnioji arba jų pasirinkim u viena iš šių pensijų . Našlių arba našla ičių pensijos mokamos kartu su senatvės ar invalidum o pensijom is. D idž iausią skiriam ų pensijų dalį sudaro senatvės pensijos.

Lietuvos p ensijin io draudim o sistem a ve ik ia e inam ųjų įm okų principu (PAYG). Po 1995 m. išmokos buvo griežtai susietos su įm okų m okėjim u ir bu­vusiom is asmens pajam om is. T ik tie asmenys, kurie yra m okėję įm okas, turi teisę gauti socia lin io draudim o pensijas.

115

Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys (20 pav.). Pagrindinė valstybinės socia lin io draudim o pensijos dalis ga­rantuoja m inim alų pensinį aprūpinim ą asm enim s, turintiems būtinąjį valstybi­nio socia lin io pensijų draudim o stažą ir atitinkantiem s kitas sąlygas. Pagrindi­nės valstybinės socia lin io draudim o pensijos dalies dydžio matas yra valstybi­nė socia lin io draudim o bazinė pensija. Papildom a valstybinės socia lin io drau­dim o pensijos dalis suteikia papildom ą pensinį aprūpinim ą asm enim s, atsi­žvelg iant į jų draudim o stažą ir draudžiam ąsias pajamas, turėtas per draudim o laikotarpį.

20 pav. Valstybinės socialinio draudimo pensijos sandara

116

Asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu

Pagrindinei ir papildomai pensijos dalims:

1) gaunantys atlyginimą už darbą asmenys: dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandida­tai į notarus (asesoriai), viešojo administravimo valstybės tarnautojai;

2) valstybės politikai, teisėjai, prokuratūros pareigūnai, Lietuvos banko val­dybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir valdybos nariai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnai;

3) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarny­bos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karinin­kai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kariai, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Ka­lėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnai;

4) krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai;5) Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;6) individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personali­

nių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūki­nių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai (papildomai pensijos daliai draudžiami nuo 2002 m. sausio 1d.).

Pagrindinei pensijos daliai:

1) patentus įsigiję asmenys;2) ūkininkai ir dirbantys ūkyje jų ūkio nariai;3) privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios kraš­

to apsaugos tarnybos kariai;4) motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiū­

ros atostogas;5) motina (tėvas), nedirbanti (nedirbantis) ir neturinti (neturintis) vaiko prie­

žiūros atostogų, bet auginanti (auginantis) vaiką iki trejų metų;6) tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų

dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;7) vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka

pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis na­muose visiškos negalios invalidą.

Tik pagrindinei pensijos daliai draudžiami asmenys apdraudžiami mokant 50% bazinės pensijos tarifą. 3-7 punktuose nurodyti asmenys valstybiniu so­cialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami valstybės lėšomis.

117

Kiti asmenys gali savanoriškai draustis valstybin iu socia lin iu pensijų drau­dim u.

Teisė gauti senatvės pensiją siejama su šiomis sąlygomis, kurios turi būti patenkintos:

• asmuo turi būti pensijinio amžiaus;• asmuo turi turėti minimalų darbo stažą (15 metų).

Nuo 1995 ir k iekvienų vėlesnių metų sausio I dienos iki 2001 m. sausio 1 dienos senatvės pensijos am žius kasmet d idinam as: moterims - keturiais mė­nesiais per metus, vyram s - dviem m ėnesiais per metus. Nuo 2001 m. sausio 1 dienos ir kiekvienų vėlesnių metų sausio I dienos senatvės pensijos am žius didinam as moterims ir vyram s šešiais mėnesiais per metus, kol pasieks senat­vės pensijos amžių moterims - 60 metų (2006 m.), vyrams - 62 metus ir 6 mėnesius (2003 m.).

Būtinasis valstyb in io so cia lin io pensijų draudim o stažas valstyb inei so­c ia lin io draudim o senatvės pensijai iki 1995 m. sausio 1 dienos nustatomas 20 metų moterims ir 25 metai vyram s. Nuo 1995 ir kiekvienų vėlesn ių metų sausio 1 dienos būtinasis draudimo stažas kasmet did inam as v ieneria is me­tais vyram s ir m oterim s, kol pasiekia 30 metų vyrams ir 25 metus m oterims. Po to šis stažas kasmet d id inam as v ieneria is metais moterims, kol pasiekia 30 metų.

Pagrindinė valstybinės socia lin io draudim o senatvės pensijos dalis yra lygi valstybinei socia lin io draudim o bazinei pensijai, kai asmuo turi būtinąjį senat­vės pensijai valstybin io socia lin io pensijų draudim o stažą. Jei asmuo neturi būtinojo pensijų draudim o stažo, bet turi m inim alų stažą senatvės pensija i, tai pagrindinė valstybinės socia lin io draudim o senatvės pensijos dalis apskaičiuo­jam a proporcingai turimam stažu i, dauginant bazinę pensiją iš asmens turimo stažo ir da lijant iš būtinojo.

Senatvės pensija apskaičiuo jam a pagal form ulę:

PENSIJA = B + 0.005 x s x k x D + 0.005 x S x K x D ( 2 )

č ia :B - bazinė pensija (ar jo s dalis). Bazinės pensijos dydį nustato LR Vyriausy­

bė. Ji yra vienodo lygio išmoka, nepriklausanti nuo apdraustojo buvusios algos (sudaro nem ažiau kaip 110 % M G L). Indeksuojant M G L, bazinės pensijos per­kamoji galia yra apsaugota nuo in fliacijos. 2002 m. pabaigoje nustatyta bazi­nė pensija buvo 147 Lt.

118

s - draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarny­bos pagrindu iki 1994 m. sausio 1d.;

k - asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;

S - draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarny­bos pagrindu po 1994 m. sausio 1d.;

K - asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal drau­džiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d. Tai koeficientas, atspindintis ap­draustojo asmens darbo užmokesčio santykį su šalies darbo užmokesčio v i­durkiu;

D - vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duome­nis. Jas tvirtina LR Vyriausybė. Pastarasis rodiklis yra ir pensijų indeksavimo priemonė, nes didėjant vidutinėms draudžiamosioms pajamoms, didėja ir pen­sijos.

Nuo 2000 m. Lietuvoje yra įsigaliojęs LR pensijų fondų įstatymas. Tačiau jis sudaro teisinį pagrindą sukurti tik asmenų papildomo savanoriško pensinio apsirūpinimo sistemą, todėl nėra veiksmingas ir nepadeda išspręsti susikaupu­sių dabartinės pensijų sistemos problemų. Lietuvoje kol kas nėra nė vieno vei­kiančio pensijų fondo.

6.2.4. LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI IR JOSREFORMAVIMO GALIMYBĖS. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMA LIETUVOJE

Pensijų sistemos, besiremiančios PAYG principais, t. y. tokios, kokia šiuo metu egzistuoja Lietuvoje, įsipareigojimų vykdymas labai priklauso nuo įmokų mokėtojų skaičiaus ir tų įmokų dydžio. Kol įmokų mokėtojų yra kur kas dau­giau nei išmokų gavėjų, įmokos nedidelės ir nevengiama jų mokėti, sistema yra finansiškai stabili, tačiau šiems santykiams keičiantis, gali atsirasti defici­tas, ji tampa nepatikima. Tokios sistemos dažnai turi ir kitų trūkumų.

Nagrinėjant Lietuvos pensijų sistemą galima išskirti tokius didžiausius jos trūkumus bei egzistuojančias problemas:

1. Mažos pensijos. Būtinąjį draudimo stažą turinčių darbuotojų bendra v i­dutinė pensija yra apie 40 % vidutinio darbo užmokesčio. Pagal šį rodiklį Lie­tuva patenka į mažiausias pensijas turinčių šalių grupę.

2. Apdraustųjų ir pensininkų skaičiaus santykio mažėjimas. Mažėjantis ap­draustųjų ir pensininkų skaičiaus santykis yra pagrindinė priežastis, dėl ko Sodros

119

išlaidos auga greičiau negu pajamos ir susiformuoja nuolatinis Sodros biudžeto deficitas. Pirmiausia šį santykį lemia blogėjanti demografinė situacija. Didelę įtaką šio santykio kitimui turi ir nemažas vengiančių mokėti įmokas skaičius.

3. Akivaizdaus ryšio tarp įmokų ir išmokų nebuvimas. Iš tiesų ryšys tarp įmokų ir išmokų, kaip pastebėjome analizuodami pensijų apskaičiavimo for­mulę, nėra akivaizdus. Nėra "lubų" įmokoms, tačiau išmokų dydis ribojamas.

4. Vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas. Vengimas mokėti įmokas pasireiškia keletu aspektų: nelegalus darbas, dviguba buhalterija. Darbdavys moka 31 % iš 34 % viso socialinio draudimo mokesčio, todėl labai padidėja darbo jėgos kaštai. Kad išliktų konkurencingos, įmonės priverstos slėpti tikruo­sius darbuotojų atlyginimus ar darbuotojų skaičių. Socialinio draudimo įmo­kos visuomenėje yra pirmiausiai suvokiamos kaip dar vienas mokestis.

Be šių pagrindinių Lietuvos pensijų sistemos problemų, galima būtų pami­nėti ir kai kuriuos kitus trūkumus:

• Adekvataus Sodrai konkurento nebuvimas neskatina efektyvaus jos val­dymo ir taupaus lėšų naudojimo.

• Daugelis žmonių į valstybės garantuotą pensiją žiūri kaip į valdžios ma­lonę, dažnai net nesusimąstydami, jog pastaroji yra jų uždirbtos lėšos. Tai neskatina žmonių atsakomybės jausmo už savo likimą, didina gy­ventojų ekonominį pasyvumą.

• Nemaža dalis asmenų netenka Sodros sukauptų lėšų, nes nesulaukę pen­sinio amžiaus miršta, o jų sukauptos lėšos nėra paveldimos.

Taigi, Lietuvos pensijų sistema turi daug trūkumų, todėl jos reformavimo būtinybė yra pribrendusi.

Ilgalaikis pensijų reformos tikslas yra pakeisti pensijų sistemą taip, kad su­laukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, kad sistema taptų ilgalaikiai gyvybinga ir apimtų visus gyventojus.

Šis tikslas gali būti pasiektas keičiant pensijų sistemos finansavimo būdą ir pertvarkant valstybines socialinio draudimo pensijas. Pagrindinis reformos už­davinys yra įvesti kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skir­to tarifo, t.y. dalį dabartinio einamųjų įmokų sistemos socialinio draudimo tarifo perduodant kaupiamajam pensijų draudimui pensijų fonduose. Reformos metu turi būti pertvarkytos ir valstybinės pensijos, mokamos iš valstybės biudžeto.

Pensijų reforma siekiama paskatinti taupymą šalyje bei sumažinti mokes­čių vengimą. Kaupiamųjų fondų atsiradimas turėtų sustiprinti kapitalo rinkos augimą bei finansų infrastruktūros plėtrą.

120

Turi būti sukurta tokia pensijų sistema, kuri ne tik garantuotų jos ilgalaikį finansinį stabilumą ir gyvybingumą, bet ir Lietuvos gyventojų pritarimą. Ka­dangi pensijų reforma bus vykdoma ilgą laiką, turi būti pasiektas visų politinių jėgų konsensusas dėl reformos.

2002 m. pabaigoje priimtas LR Pensijų sistemos reformos įstatymas, re­miantis kuriuo dabartinė pensijų sistema reformuojama trijų pakopų pensijų sistemos kryptimi:

I pakopa - einamosiomis įmokomis ir/arba mokesčiais finansuojamos pensijos;II pakopa - savanoriškos kaupiamojo pensijų draudimo pensijos;III pakopa - papildomos savanoriškos kaupimo pensijos.

I pakopos pensija kiekvienam Lietuvos gyventojui turi užtikrinti minimalią apsaugą nuo skurdo bei kompensuotų dalį prarastų pajamų senatvės ir negalios atveju. Pajamų kompensavimo funkcija I pakopoje palaipsniui silpnėtų plėto­jantis II pakopai. I pakopos pensijos dydis turėtų priklausyti nuo valstybės išgalių teikti paramą ir nuo visuomenės dalyvavimo solidarumu paremtoje sistemoje.

II pakopa garantuotų aiškesnį ir didesnį nei dabar pajamų, prarastų dėl senatvės, kompensavimą. Mokant įmokas į kaupiamąsias sąskaitas, padidėtų gyventojų suinteresuotumas draustis. Ilgainiui šie gyventojai gautų didesnes pensijas. Plėtojantis sistemai kaupiamoji dalis turėtų užimti vis svaresnę dalį. Pagal reformos įstatymą, pradedant 2004 m. nuo privalomosios įmokų į socia­linio draudimo fondą dalies bus galima atskirti dalį, kuri bus nukreipiama kau­piamajam draudimui. Ši dalis 2004 m. sudarys 2,5 proc., o vėliau kasmet bus didinama po 1 proc. iki 2007, kai pasieks 5,5 proc.

III pakopa - papildomo savanoriško kaupimo - skirta tiems, kurie norėtų gauti papildomą apsaugą senatvėje virš pirmųjų dviejų pakopų teikiamo lygio. Tai galėtų būti papildomas pensijų kaupimas pensijų fonduose ir/arba pensijų draudimas draudimo įmonėse.

6.3. SVEIKATOS DRAUDIM O FONDAI. PRIVALOMASVALSTYBINIS SVEIKATOS DRAUDIMAS LIETUVOJE

6.3.1. SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMŲ MODELIAI.SVEIKATOS DRAUDIMAS UŽSIENIO ŠALYSE

Tarp šalių yra labai didelė sveikatos draudimo sistemų įvairovė, atsižvel­giant į tų sistemų finansavimą ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Euro­pos šalyse labiau dominuoja mokesčiais finansuojamos ir valstybinės sveika­

121

tos draudimo sistemos, kai tuo tarpu JAV žym iąja dalim i sveikatos draudimas yra finansuojamas privačių asmenų ir vykdomas per privačias institucijas.

Galima išskirti tris pagrindinius sveikatos draudimo sistemų modelius:

• Beveridžo• Bismarko• Semaškos

Vakarų Europos šalių sveikatos apsaugos sistemos sąlyginai skirstomos į dvi grupes: Beveridžo ir Bismarko modelių. Beveridžo, arba Nacionalinė sveika­tos apsaugos tarnyba, susiformavo pagal 1942 m. Beveridžo paskelbtą ataskai­tą, kurioje buvo susistemintos XX a. 30-aisiais metais Švedijoje įgyvendintos sveikatos apsaugos sistemos, kuriose medicininis aptarnavimas finansuojamas iš bendrų mokesčių ir kontroliuojamas parlamento. Visos Šiaurės Europos ša­lys įdiegė ir išsaugojo šį modelį po II pasaulinio karo. Pietų Europos šalys prisi­jungė prie šios grupės 80-aisiais metais, Kanada - 70-aisiais. Dabar šis modelis dominuoja išsivysčiusiose šalyse.

Beveridžo nacionalinės sistemos modelis

• Finansavimas iš mokesčių.• Finansavimas iš valstybės biudžeto.• Nustatyti įnašai iš privataus sektoriaus.• Prieinamumas visiems piliečiams.• Pavaldumas valstybiniams organams.• Vyriausybinių institucijų kontrolė.• Gydytojų apmokėjimo už darbą priklausomybė nuo aptarnaujamų gy­

ventojų skaičiaus.• Kai kurios priemokos iš pacientų asmeninio biudžeto.

Šalys, kuriose taikomas Beveridžo modelis: A irija , Danija, Graikija, Ispani­ja , Italija, Norvegija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Suomija, Švedija.

Bismarko, arba medicininio draudimo, sveikatos apsaugos sistemos pagrindu buvo 1883 m. Vokietijoje priimti socialiniai įstatymai. Šio modelio sistemos tarpukario laikotarpiu veikė Centrinėje ir Rytų Europoje, o po II pasaulinio karo jos buvo vystomos toliau.

Bismarko socialinio - medicininio draudimo sistemos modelis

• Finansavimas iš privalomų darbdavių ir darbuotojų įnašų arba iš mokesčių.

122

• Lėšos kaupiamos fonduose, t.y. nevyriausybinėse, tačiau įstatymais įtei­sintose finansų valdymo institucijose.

• Fondai sudaro kontraktus su ligoninėmis, šeimos gydytojais dėl medici­nos pagalbos ir moka jiems iš fondo lėšų už apdraustiesiems pacientams suteiktas paslaugas.

Šalys, kuriose taikomas Bismarko modelis: Austrija, Belgija, Vokietija, O lan­dija, Prancūzija.

Rytų Europos šalių sveikatos apsaugos sistemos buvo pagrįstos Semaškos XX a. 20-ųjų metų idėjomis ir iš dalies panašios į Beveridžo modelio sistemas

Centralizuota Semaškos modelio sistema

• Finansuojama iš valstybės biudžeto.• Kontroliuojama valstybės, remiantis centrine planavimo sistema.• Teikiama visiems nemokamai.• Visi sveikatos apsaugos darbuotojai gauna atlyginimus.• Nėra privataus sektoriaus.• Nėra prioritetiška, nes sveikatos apsauga neįeina į gamybinį sektorių.

Šalys, kuriose taikytas Semaškos modelis: visos SSRS sudėtyje buvusios ša­lys, kai kurios Rytų Europos šalys.

Sveikatos draudimas vaidina labai svarbų vaidmenį tiek žvelgiant iš gyve­nimo gerovės pusės, tiek iš valstybės finansų pusės. Išlaidos, skiriamos sveika­tos apsaugai finansuoti, nuolat auga ir sudaro nemažą dalį visų valstybės išlai­dų. Kai kuriose šalyse sveikatos apsaugos išlaidos siekia net apie 10 % BVP (tiek valstybės, tiek privataus sektoriaus). O ECD šalių sveikatos apsaugos išlai­dų vidurkis 1992 m. sudarė apie 8.6 % BVP. JAV 1992 m. sveikatos priežiūros išlaidos siekė net 14 % BVP. Pagal išlaidų kitimo tendencijas galime nesunkiai pastebėti, kad labiau išsivysčiusiose šalyse išlaidos sveikatos apsaugai finan­suoti sudaro didesnę tų šalių BVP dalį. Tai rodo tiek tų šalių biudžetų didesnes galimybes sveikatos apsaugai finansuoti, tiek didesnę gyvenimo gerovę, nes asmenys daugiau išlaidų skiria savo sveikatos apsaugai.

Jeigu nagrinėsime valstybės išlaidų dalį bendroje sveikatos apsaugai skiria­mų išlaidų grupėje, tai pastebėsime, kad Rytų Europos šalyse valstybės išlaidų dalis santykinai yra didesnė lyginant su Vakarų Europos šalim is. Įdomu pa­stebėti, kad JAV valstybės išlaidos sveikatos apsaugai finansuoti sudaro tik 45 .7 % nuo visų šios grupės išlaidų; Kanadoje - 72.7 % . Išlaidų struktūrą di­džiąja dalimi įtakoja pasirinktos sveikatos draudimo sistemos bei modeliai.

123

Sveikatos priežiūros sistema yra viena iš labiausiai valstybės išlaidų reika­laujančių sričių. Nuo 1960 m. lėšos skiriamos sveikatos apsaugai EBPO šalyse beveik patrigubėjo. Todėl daugumoje šalių imtasi priemonių reformuoti svei­katos priežiūros sektorių ir labiausiai orientuojamasi j sveikatos apsaugos sis­temų išlaidų efektyvumą.

Suprantama, kad visiškai perleisti sveikatos apsaugos sistemas į privačias rankas nėra gerai, nes nereguliuojamos sistemos turi aiškių trūkumų. Draudi­mo rinkose gana sunku apsidrausti žmonėms, priskirtiems prie didelės rizikos grupės. Informacijos asimetriškumas tarp pacientų ir paslaugų teikėjų turi įta­kos paslaugų kainų didėjimui. Šie argumentai yra paremti empiriniais duome­nimis: sveikatos apsaugos sistemos, kuriose nemažą dalį sudaro privatus finan­savimas, yra mažiau sėkmingos vertinant sveikatos apsaugos kaštų kontroliuo- jamumo aspektu. Austrija, Kanada, Prancūzija, Šveicarija ir ypatingai JAV turi didžiausius sveikatos apsaugos kaštus pasaulyje. Tačiau nepaisant didelių kaš­tų, JAV sistema palieka didelę procentinę dalį nedraustų asmenų, todėl pasta­ruoju metu šalyje svarstomos šios sistemos reformos galimybės.

6.3.2. SVEIKATOS DRAUDIMAS LIETUVOJE

Iki 1997 m. įstatyminė sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje daugiausia buvo finansuojama iš mokesčių, didžioji dalis finansų buvo skiriama iš vietos biudžetų, o kita iš valstybės biudžeto. Įstatyminio sveikatos draudimo elemen­tų buvo randama Valstybės socialinio draudimo sistemoje.

Reformuojant Lietuvos sveikatos draudimo sistemą, buvo aptarti įvairūs svei­katos draudimo metodai, tačiau vyraujanti idėja buvo privalomojo valstybinio socialinio draudimo sistema, kurią administruoja Valstybinė ligonių kasa (VLK) bei teritorinės ligonių kasos (TLK). Sveikatos draudimas finansuojamas ne iš vals­tybės biudžeto, o iš atskiro nebiudžetinio fondo. Draudžiami beveik visi nuola­tiniai šalies gyventojai. Šias pagrindines nuostatas ir įtvirtino 1996 m. priimtas LR sveikatos draudimo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1997 m.

Sveikatos draudimo rūšys Lietuvoje:

1. Privalomasis sveikatos draudimas.2. Papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas.

Privalomasis sveikatos draudimas - valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, garantuojanti privalomuoju svei­katos draudimu draudžiamiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teiki­mą bei išlaidų už suteiktas paslaugas kompensavimą.

124

Papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas - papildomojo sveika­tos draudimo sutartyse nustatytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atly­ginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo draudiminio įvykio. Savanoriškuoju sveikatos draudimu asmenys gali draustis draudimo kom­panijose.

Privalomojo sveikatos draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas vals­tybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, neįtrauktas į valstybės ir savivaldybių biudžetus. Jis sudaromas vieneriems metams - nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos ¡skaitytinai. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudže­to projektą ir jo vykdymo metinę apyskaitą rengia VLK (Valstybinė ligonių kasa).

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamos:

1. Apdraustųjų privalomojo sveikatos draudimo įmokos.2. Valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės

lėšomis.3. Institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, veiklos pajamos.4. Papildomi valstybės biudžeto asignavimai (pvz., jeigu dėl fondo biudžeto

tvirtinimo metu nenumatytų priežasčių padidėja išlaidos arba sumažėja pajamos).5. Savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos.6. Iš sveikatos priežiūros įstaigų TLK išieškotos lėšos už neteisėtai suteiktas

asmens sveikatos priežiūros paslaugas.7. įstatymų nustatyta tvarka iš fizinių ir juridinių asmenų išieškotos lėšos

už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

Įmonės, įstaigos ir organizacijos moka 3 procentų darbo užmokesčio dy­džio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis. Ši įmoka sumokama tokiu būdu: įmonės, įstaigos ir organizaci­jos perveda 31 % nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio į Valstybinį socialinio draudimo fondą, o šio fondo valdyba centralizuotai Valstybinei ligonių kasai perveda Privalomojo sveikatos draudimo fondui priklausančias įmokas - 3 % nuo darbo užmokesčio.

Be to, iš biudžeto į privalomąjį sveikatos draudimo fondą pervedama 30 % fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukų. Šios lėšos kartu su pajamomis, gau­tomis iš kitų šaltinių, suformuoja Privalomojo sveikatos draudimo fondo biu­džetą. Didžiausią pajamų dalį sudaro įmokos nuo fizinių asmenų pajamų mo­kesčio. Antroje vietoje - valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, drau­džiamus valstybės lėšomis.

125

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidos:

1. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėtos išlaidos sveikatos prie­žiūros įstaigoms, su kuriomis TLK yra sudariusios sutartis.

2. Išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti kompensavi­mas apdraustiesiems.

3. Medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo išlaidų kompensavimas apdraustiesiems.

4 . Galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo ir kitų cen­tralizuotai įsigyjamų vaistų ir medicinos priemonių išlaidos.

5. Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidų ap­mokėjimas (iki 2 % fondo biudžeto lėšų.

Išlaidų struktūra pagal ekonominę klasifikaciją (darbo užmokestis, SODRA ir 1.1.) rodo, kad didžiausią Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidų dalį sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos, po to - išlaidos vais­tams, maitinimas.

Institucijos, vykdančios privalomąjį sveikatos draudimą Lietuvoje:

1. Privalomojo sveikatos draudimo taryba prie LR Vyriausybės.2. Valstybinė ligonių kasa.3. Teritorinės ligonių kasos.

Valstybinė ligonių kasa ir 10 Teritorinių ligonių kasų (po vieną kiekvienoje iš 10 apskričių) administruoja privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Valsty­binę ligonių kasą prižiūri (kontroliuoja) Privalomojo sveikatos draudimo tary­ba. Tarybos pirmininku, kaip taisyklė, renkamas Sveikatos apsaugos ministras, o tarybos nariais - kitų ministerijų, profsąjungų, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, savivaldybių ir ligonių kasų atstovai.

Valstybinė ligonių kasa atsako už visos sveikatos draudimo sistemos veik­lą, vykdo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, ji rengia metodi­kas, paskirsto pinigus ir kontroliuoja Teritorines ligonių kasas. Taip pat kontro­liuoja sveikatos priežiūra ar farmacine veikla besiverčiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų paslaugų, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo biudže­to, kiekį ir kokybę, atlieka finansinę privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų naudojimo analizę.

Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su paslaugų teikėjais atitinkamoje apskrityje, apmoka už suteiktas paslaugas, kompensuoja draudžiamiesiems ga­

126

lūnių, sąnarių ir organų protezų įsigijimo ir protezavimo, vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo bei sanatorinio-kurortinio gydymo išlaidas bei kontroliuoja paslaugų teikėjų darbą.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo veikimo mechanizmas parodytas schemoje 21 pav.

2 7 pav. Privalomojo sveikatos draudimo fondo veikimo mechanizmas

6.4. KITI SPECIALUS NEBIUDŽETINIAI FONDAI

Nebiudžetiniai fondai - tai specialiems tikslams valstybės vardu įgyven­dinti steigiami specialūs fondai. Nebiudžetinių fondų pagrindinė paskirtis - tikslinių priemonių finansavimas, panaudojant specialius tikslinius atskaity­mus ir kitus lėšų šaltinius. Tikslinė paskirtis pasireiškia tiek formuojant fondą, tiek paskirstant lėšas iš tokio fondo. Tai, kad šie fondai turi tikslinę paskirtį, yra jų privalumas. Jų tikslas nusakomas dažniausiai jau pačiame pavadinime.

1992 m. Lietuvoje buvo tik 4 nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai, 1998 m. jų skaičius pasiekė 30, 2000 m. sumažėjo iki 23.

Dabartiniu metu Lietuvoje nebiudžetinių fondų, diegiant gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką bei atlikus tam tikrą biudžetinės sistemos pertvar­kymą, yra likę 6. Buvo reformuoti 23 nebiudžetiniai fondai: dalis jų buvo pa­naikinta, o kitus pradėta perskirstyti per nacionalinį biudžetą.

127

Nebiudžetiniai fondai Lietuvoje 2002 m.

• Valstybinio socialinio draudimo fondas• Privalomojo sveikatos draudimo fondas• Privatizavimo fondas• Garantinis fondas• Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas• Blokados fondas

Valstybinio socialinio draudimo fondas ir Privalomojo sveikatos draudimo fondas yra savarankiški juridiniai asmenys.

Vykdant reformą buvo panaikinti šie fondai:

• Agrarinės žemės reformos fondas• Lietuvos švietimo fondas• Profesinio mokymo frondas• Gyventojų indėlių kompensavimo fondas• Kelių eismo saugumo fondas• Bendrasis butų privatizavimo specialusis fondas• Fondas bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavi­

mams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti (šį fondą pakeis su biu­džetu nesusijęs Garantinis fondas)

• Žuvų ūkio fondas

į biudžeto programas buvo transformuojami šie fondai:

• Valstybinis sveikatos fondas• Eksporto skatinimo fondas• Energijos taupymo fondas• Kaimo rėmimo fondas• Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondas.

į specialias biudžeto programas transformuojami šie fondai:

• Žemės reformos fondas• Valstybinis gamtos apsaugos fondas• Miško fondas• LR kelių fondas• Bendrasis paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti ar pirkti

fondas

128

6.4.1. BLOKADOS FONDAS

Blokados fondas buvo sukurtas pirmasis kaip Lietuvos valstybės visuomeni­nis fondas. Jis buvo įsteigtas 1990 m. Tačiau 1998 m. buvo priimtas įstatymas, kuriuo likviduotas 1990 metų blokados fondas kaip valstybinė - visuomeninė institucija, turinti juridinio asmens teises, ir šio fondo turto pagrindu buvo įsteig­tas Blokados fondas, kuris pavaldus Finansų ministerijai. Turėtas turtas buvo par­duotas ir gautos lėšos pervestos į specialiąją naujo fondo sąskaitą.

Blokados fondo pagrindinė paskirtis yra sukaupti lėšas ir susidarius ypatin­goms sąlygoms, tokioms kaip stichinės nelaimės su katastrofiškomis pasekmė­mis, ginkluotas Lietuvos Respublikos konfliktas ar tiesioginė konflikto grėsmė, panaudoti jas su šiomis sąlygomis susijusiems veiksmams kontroliuoti. Tokiu būdu blokados fondas yra tarsi atsarginis mažas biudžetas, kuris nelaimės at­veju turėtų padėti biudžetui atlikti vieną pagrindinių savo funkcijų - užtikrinti socialinę ir ekonominę Lietuvos piliečių gerovę. Šiuo metu šio fondo paskirtį būtų galima apibūdinti kaip kaupiamąją, nes dabar praktiškai jis tik kaupia lėšas ir stengiasi jas didinti.

6.4.2. PRIVATIZAVIMO FONDAS

Šis fondas gauna pajamas iš privatizuojamų valstybinių įmonių. Dalis šio fondo lėšų yra panaudojamos socialinėms valstybės reikmėms. Tačiau šio fon­do lėšos galbūt ne visą laiką yra panaudojamos tikslingai. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti atvejį, kai dalį gautų lėšų iš Lietuvos strateginių objektų priva­tizavimo buvo nuspręsta skirti indėlių atstatymui.

Privatizavimo fondo pajamos:

• Įplaukos gautos iš privatizavimo sandorių.• Palūkanos už pagal privatizavimo sandorius atidėtas įmokas.• Palūkanos už suteiktus kreditus ir paskolas smulkiam ir vidutiniam ver­

slui skatinti iš Privatizavimo fondo lėšų.• Kitos įplaukos (tarptautinių organizacijų parama, pajamos už papildo­

mai teikiamas paslaugas, duomenų bazės naudojimą ir kitos įplaukos).

Privatizavimo fondo lėšos naudojamos:

• Samdomų ekspertų paslaugoms apmokėti.• Teikti paskoloms už palūkanas smulkiam ir vidutiniam verslui skatinti ir

kitoms investicijoms į Lietuvos ūkį.• Išlaidoms, susijusios su Privatizavimo komisijos techniniu aprūpinimu,

129

privatizavimo srityje dirbančių darbuotojų skatinimu bei kitų funkcijų Įgyvendinimu, padengti.

• Garantiniam fondui.

6.4.3. GARANTINIS FONDAS

Garantinis fondas buvo įsteigtas 2001 metais. Garantinis fondas yra pinigų fondas. Garantinio fondo paskirtis - fondo lėšas paskirstyti bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams, kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojan­čia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.

Garantinio fondo lėšas sudaro:

• Visų įmonių, viešųjų įstaigų, bankų ir kreditų unijų įmokos - 0.2 % pri­skaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio.

• Privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal atskirą programą.

• Lėšos, gautos iš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fon­do kreditoriniams reikalavimams tenkinti.

• Juridinių ir fizinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos.

Garantinio fondo lėšos kaupiamos ir saugomos Valstybės iždo sąskaitoje.

Garantinio fondo lėšos naudojamos tik pagal numatytą paskirtį. Išmokų iš Garantinio fondo dydis yra skaičiuojamas pagal bankrutuojančios ar bankru­tavusios įmonės darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais iki įmo­nės bankroto proceso pradžios, ir už laikotarpį, ne ilgesnį kaip du mėnesiai nuo įmonės bankroto proceso pradžios. Panaudojant šio fondo lėšas yra atsi­skaitoma (iš dalies arba visiškai) su bankrutavusių įmonių darbuotojais.

6.4.4. IGNALINOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS EKSPLOATAVIMONUTRAUKIMO FONDAS

Lietuvai ruošiantis stoti į ES, vienas iš keliamų reikalavimų - Ignalinos ato­minės elektrinės uždarymas. Siekiant užtikrinti keliamos sąlygos įvykdymą bu­vo atidarytas specialus Lietuvos Respublikos Valstybinės įmonės Ignalinos ato­minės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas.

Šio fondo lėšas sudaro:

• Ignalinos AE atskaitymai nuo pajamų, gautų už parduotą elektros energiją.

130

• Užsienio šalių, tarptautinių organizacijų bei finansų institucijų ir LR ju ri­dinių bei fizinių asmenų savanoriški tiksliniai įnašai.

• Lėšos, gautos pardavus uždarymo metu realizuojamą turtą.• Fondo lėšų palūkanos ir pajamos už Fondo lėšas, panaudotas W P (obli­

gacijoms) įsigyti.• Kitos lėšos.

Fonde sukauptos lėšos turės būti skiriamos:

• Techniniams eksploatavimo nutraukimo projektams.• Radioaktyvioms atliekoms, įskaitant panaudotą kurą, laidoti bei ilgą lai­

ką saugoti.• Socialinėms Ignalinos regiono programoms finansuoti.• Kompensuoti lėšoms, kurių nebus gauta dėl energetinio bloko priešlaiki­

nio uždarymo.

Lietuvai vedant derybas dėl stojimo į Europos sąjungą, Europos Komisija ES biudžeto eilutėje, skirtoje Sąjungos vidaus politikos sritims finansuoti, pasiūlė Ignalinos AE uždarymui 2004, 2005 ir 2006 metais skirti po 70 mln. eurų (po 242 mln. litų). ES valstybėms narėms patvirtinus šį pasiūlymą, Lietuva iki 2006 metų imtinai iš ES bei kitų valstybių donorių galėtų gauti iki 1,295 milijardo litų negrąžinamos paramos.

Tačiau siekiant, jog šios lėšos būtų skirtos, kaip numatyta, ir panaudotos, Lietuvai reikės išpildyti kelias sąlygas - instituciškai pasirengti ir pradėti eksplo­atacijos nutraukimo projektus bei užtikrinti kofinansavimą iš nacionalinių lėšų (mažiausiai 15 % nuo viso poreikio, t. y. apie 207 mln. litų). Tokias lėšas Lietuva yra pajėgi sukaupti nacionaliniame eksploatacijos nutraukimo fonde (šiai dienai yra sukaupta virš 140 mln. litų). Kokiomis lėšomis numatoma finansuoti Ignali­nos atominės elektrinės uždarymą iki 2006 m., parodyta 19 lentelėje.

19 lentelėBendros Europos Komisijos pasiūlymo iki 2006 m.

donorų ir Lietuvos lėšos Ignalinos atominės elektrinės uždarymuiBendrosios EK pasiūlytos ir donorų konferencijoje surinktos lėšos

Metai (mln. EUR) Iš viso2002 2003 2004 2005 2006

(1) EK pasiūlytos lėšos iki 2006m. 70 70 70 210

(2) Vilniaus donorų konferencijoje surinktos lėšos

65 65 35 26 26 207

(3) Ignalinos atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimo fondo lėšos

42 8 8 8 8 74

Iš viso 107 73 113 104 104 481Šaltinis: Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, LR Finansų ministerija.

131

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

asmens draudžiamųjų pajamų koeficientasbazinė pensijablokados fondasnebiudžetiniai fondaiBeveridžo nacionalinės sistemos modelisBismarko socialinio-medicininio draudimo sistemos modeliscentralizuotos Semaškos sistemos modelisdraudimo stažasgarantinis fondasIgnalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas kaupiamoji pensijų sistema minimali pensijakaupiamoji pensijų sistema su apibrėžtomis įmokomis kaupiamoji pensijų sistema su apibrėžtomis išmokomis pagrindinė valstybinio socialinio draudimo pensija papildoma valstybinio socialinio draudimo pensija 3 pakopų pensijų sistema pensijų draudimas pensijų sistemapensijų sistema, paremta einamosiomis įmokokmis (PAYG)pensijų sistemos reformaprivalomas pensinis draudimasprivalomas sveikatos draudimasprivalomojo sveikatos draudimo tarybaprivatizavimo fondassavanoriškas pensinis draudimassavanoriškas sveikatos draudimassocialinis draudimasteritorinės ligonių kasosvalstybinė ligonių kasavalstybinės pensijosvalstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondas valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas valstybinio socialinio draudimo sistema valstybinis socialinio draudimo fondas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas valstybinio socialinio draudimo pensijos vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos

132

KARTOJIMO KLAUSIMAI

1. Apibūdinkite kaip suprantate nebiudžetinius fondus.2. Kas sudaro valstybinio socialinio draudimo sistemą? Kokios yra valsty­

binio socialinio draudimo rūšys?3. Kaip būtų galima suskirstyti valstybes pagal jose veikiančias socialinio

draudimo sistemas? Kuriai grupei priskirtumėte Lietuvoje šiuo metu vei­kiančią socialinio draudimo sistemą?

4. Kas sudaro valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas Lietuvoje?

5. Kokia yra socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų struktūra Lietu­voje?

6. Kuo skiriasi pensijų sistema, paremta einamosiomis įmokomis, nuo kau­piamosios pensijų sistemos?

7. Apibūdinkite kelių pakopų pensijų sistemą. Kodėl valstybės, reformuo- damos savo pensijų sistemas, pereina prie 3 pakopų pensijų sistemų?

8. Kokie yra kaupiamosios pensijų sistemos su apibrėžtomis įmokomis privalumai draudžiamajam asmeniui?

9. Kokie yra kaupiamosios pensijų sistemos su apibrėžtomis išmokomis trūkumai draudžiamajam asmeniui?

10. Kuo skiriasi valstybinio socialinio draudimo pensijos nuo valstybinių pensijų?

11. Kokie yra pagrindiniai reikalavimai, norint gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvoje?

12. Nuo ko priklauso bazinės pensijos dydis, nustatant valstybinio sociali­nio draudimo pensiją Lietuvoje?

13. Kaip nustatomas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas?14. Kokia Lietuvoje pradėtos vykdyti pensijų reformos esmė?15. Kuo skiriasi Beveridžo ir Bismarko sveikatos sistemos finansavimo mo­

deliai? Ar galima pasakyti, kuris modelis yra geresnis? Į kurį modelį orientuojasi Lietuva, reformuodama savo privalomojo sveikatos drau­dimo sistemą?

16. Kokias funkcijas Lietuvoje atlieka valstybinė ligonių kasa ir teritorinės ligonių kasos?

17. Kas sudaro valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo biudže­to pajamas Lietuvoje? Kas administruoja įmokas į privalomojo sveika­tos draudimo fondą Lietuvoje?

18. Kas finansuojama iš valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto?

133

19. Išvardinkite, kokius, be valstybinio socialinio draudimo fondo ir vals­tybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo, dar žinote veikiančius nebiudžetinius fondus Lietuvoje.

20. Kodėl po Lietuvos biudžeto sistemos reformos 2001 m. nebiudžetinių fondų skaičius žymiai sumažėjo?

134

7 TEM A

VALSTYBINIS KREDITAS. VALSTYBĖS SKOLA

7.1. V A LSTYB IN IO KRED ITO FIN A N SIN Ė ESMĖ IR V A ID M U O VALSTYBĖS FINANSAVIM E

Valstybinis kreditas sudaro specifinę valstybės finansų sistemos dalį, susijusią su valstybės išlaidų atribojimu nuo mokesčių, pajamų perkėlimu iš mokesčių mo­kėtojų - kreditoriams, skolos vertybinių popierių savininkams, taip pat susijusią su svarbiomis fiskalinės politikos ir pinigų kontrolės problemomis, jų valdymu.

Valstybės skola yra antrasis pagal svarbą valstybės pajamų šaltinis (po mo­kesčių), o sudėtingomis valstybės sąlygomis (pvz., karo metu) ji tampa pagrin­diniu šaltiniu, nes mokesčių mokėtojų galimybės uždirbti pajamas, pelną žy­miai sumažėja ir mokesčių surenkama mažiau.

Valstybės kredito esmę sudaro valstybės kreditiniai santykiai. Šie santykiai atsiranda panaudojant laikinai laisvas įmonių, organizacijų ir gyventojų lėšas ir perduodant jas valstybinės valdžios institucijoms laikinam naudojimui, už­tikrinant jų dėka valstybės išlaidų finansavimą.

Nors šiuo metu įvairių valstybių praktikoje valstybinis kreditas plačiai nau­dojamas, tačiau valstybės finansų raidoje jis atsirado žymiai vėliau negu susi­formavo patys finansiniai santykiai. Kaip nuolatinė ir svarbi valstybės finansų dalis valstybinis kreditas įsitvirtino tik XVIII a. pabaigoje. Iki tol valstybių prak­tikoje pasitaikydavo tik pavienės valstybės skolos. Valstybės skolinimasis tapo svarbia institucija tiktai susiformavus tam tikroms palankioms sąlygoms. Tam, kad valstybės skolinimasis galėtų "įgauti svorį", buvo būtina, kad pakankamai daug valstybės gyventojų turėtų pinigų skolinimui (t.y. laikinai laisvų lėšų, ku­rios sudaro kreditinių santykių ekonomikoje pagrindą) ir kad viešoji nuomonė skolinimo atžvilgiu būtų palanki. Savaime suprantama, kad šiuo metu valsty­bės kreditiniai santykiai yra peržengę nacionalinių sienų ribas ir valstybės sko­la formuojama tiek telkiant vietos subjektų, tiek užsienio subjektų lėšas.

7.1.1. POŽIŪRIO Į VALSTYBĖS SKOLINIMĄSI EVOLIUCIJA

• Viduramžiais skolinimuisi nepritarė bažnyčia. Kiekvienas, kuris skolin­davo už palūkanas, bažnyčios buvo vertinamas kaip lupikautojas, gyvenantis kitų sąskaita. Ši nuostata keitėsi labai pamažu.

135

• Prielaidas valstybės skolinimuisi sudarė pramonės ir prekybos vysty­masis. Tokia naujovė kaip valstybinis kreditas, žinom a, nebuvo lengvai, be pasipriešinimo pripažinta, bet objektyvios sparčiai besikeičiančios ekonomi­nės sąlygos, potencialios galimybės greičiau pasiekti su savo prekėmis kitas šalis ir jose įsitvirtinti, reikalavo didesnių piniginių lėšų, t.y. atsirado porei­kis skolintis.

• David Hume (1752): "Valstybės skolinimasis - tai didėjantys kaštai vals­tybei dėl palūkanų ir neabejotina nauda privatiems savininkams, gyvenantiems iš palūkanų ("tinginystė"). Valstybės, kartą pradėjusios skolintis, nesugebės su­stoti tol, kol nepasieks bankroto ribos".

• Adam Smith (1776): "Skolinimasis susilpnina palaipsniui kiekvieną vals­tybę, kuri jį naudoja".

• Įames Steaurt (1780): "Valstybės skola turėtų atlikti ekonomikos balansi­nio rato funkciją".

• Alexander Hamilton (1781): "Valstybės skola yra nacionalinė palaima". Teiginys, kad labai svarbu sukurti šalies kredito - vidinio ir išorinio - sistemą.

• Bastable (1892): "Mes galime pasakyti, kad valstybei, kuri pretenduoja į civilizuotą, būtina sukurti kreditą, kaip vieną iš pagrindinių požymių, rodan­čių, jog valstybė pasiekė tą lygį".

Argumentai valstybės skolinimosi naudai:

1. Valstybės skola yra svarbus valstybės pajamų šaltinis, kuris dalinai gali pakeisti kitą šaltinį - mokesčius.

2. Valstybės skola yra pagrindinis valstybės biudžeto deficito padengimo šaltinis.

Argumentai prieš valstybės skolinimąsi:

1. Valstybės skolos augimas - tai naštos užkrovimas kitoms valstybės gy­ventojų kartoms, nes joms teks mokėti palūkanas didinant mokesčius.

2. Valstybė gali bankrutuoti, jei ji išmokės visas valstybės skolas.3. Valstybė gali skolintis tik iki tam tikros ribos, nes atsiranda valstybės

nemokumo pavojus.Vertinant argumentus prieš valstybės skolinimąsi, reikia atsižvelgti į tai, ar

valstybė skolinasi šalies viduje, ar užsienyje - skolinimosi užsienyje rizika yra didesnė, tada ir argumentai prieš svaresni. Negatyvų poveikį valstybės ekono­mikai daro pirmiausia ne pati valstybės skola, o tie procentai, kuriuos palūka­nų pavidalu valstybė turi mokėti aptarnaujant skolą. O skolinimosi kaina pri­klauso nuo pasitikėjimo valstybe lygio, todėl ekonomiškai stiprioms ir patiki­

136

moms šalims pasiskolinti tiek šalies viduje, tiek užsienyje nėra sunku, ir skolos suteikimo sąlygos joms yra palankios. Skolinimosi galimybės ir ribos skirtin­goms šalims labai skiriasi, todėl ir pateikti argumentai prieš vertintini kiekvie­nos valstybės atžvilgiu atskirai.

7.1.2. VEIKSNIAI, LEMIANTYS VYRIAUSYBĖS SKOLINIMOSI POREIKĮ

Vyriausybės skolinimosi poreikis - tai per biudžetinius metus susidariu­si vyriausybės išlaidų suma, kurią numatoma finansuoti skolintomis lėšo­mis.

Vyriausybės skolinimosi poreikio dydį lemia trys pagrindiniai veiksniai:

1. Biudžeto deficitas arba perteklius.2. Vyriausybės skolintų lėšų perskolinimas valstybės valdymo institucijoms

ir valstybės valdomoms įmonėms.3. Refinansuojamos skolos.

Valstybės biudžeto deficitas arba perteklius yra skirtumas tarp bendrųjų valstybės sektoriaus pajamų ir bendrųjų jo išlaidų per tam tikrą laikotarpį (pa­prastai -v ienerius metus). Pagrindinis valstybės pajamų šaltinis yra mokesčiai, tačiau kai jų trūksta, vyriausybė kreipiasi į finansines institucijas, firmas arba žmones, kad paskolintų lėšų jos poreikiams finansuoti.

Perskolinimas. Žinoma, dažniausiai biudžeto deficito dydis yra pagrindinis veiksnys, kuris lemia, kiek vyriausybė turėtų pasiskolinti. Tačiau dažnai vy­riausybė skolinasi lėšas savo vardu vidaus arba užsienio rinkose ir jas vėliau perskolina kitiems valstybės valdymo subjektams ar valstybės valdomoms įmo­nėms. Tai daroma dėl kelių priežasčių, pvz., norint įgyvendinti projektus, kurių finansavimas nenumatytas valstybės biudžete, tačiau jie yra labai svarbūs ša­lies ūkiui (infrastruktūros, energetikos, gamtosaugos plėtros projektai). Šiems projektams reikia didelių finansinių investicijų, kurios bus naudojamos ne vie­nerius metus. Be to, vyriausybė, turėdama išskirtinę padėtį rinkose (geresnį kredito reitingą), gali pasiskolinti lėšų kur kas pigiau ir ilgesniam laikui nei kiti valstybės valdymo ir ūkio subjektai.

Skolos refinansavimas. Anksčiau susidariusios skolos refinansavimas taip pat gali veikti vyriausybės skolinimosi poreikį. Toks poreikis susidaro, kai vy­riausybė ima naują paskolą, kad grąžintų seną.

Sujungus šiuos tris veiksnius, gaunamas bendrasis vyriausybės skolinimosi poreikis. Iš šios sumos atėmus grąžinamas paskolas, lieka grynasis vyriausy­bės skolinimosi poreikis.

137

Valstybės skola - tai visų išleistų ir dar nepadengtų valstybės paskolų suma kartu su priskaičiuotomis už jas palūkanomis, kurios turi būti išmokėtos nusta­tytu laiku arba iki nustatyto termino.

Yra skiriamos šios pagrindinės valstybinio kredito formos:

1. Valstybės skolinimasis.2. Valstybės paskolų teikimas iš biudžeto lėšų arba kitų valstybinių krediti­

nių fondų.3. Valstybės garantija.

Pagal LR skolos įstatymą valstybės skola yra vidaus ir užsienio skolos suma.Vidaus skola - Lietuvos Respublikos turtinių įsipareigojimų vidaus valiuta pa­

gal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus įsipareigojamuo­sius skolos dokumentus, pagal kuriuos lėšos gautos, bet dar negrąžintos, suma.

Užsienio skola - Lietuvos Respublikos turtinių įsipareigojimų užsienio va­liuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus įsiparei­gojamuosius skolos dokumentus, pagal kuriuos lėšos gautos, bet dar negrą­žintos, suma.

Valstybės skola gali būti skirstoma ir kitu aspektu: tiesioginė ir netiesioginė.Tiesioginė skola - tai įsipareigojimai, prisiimti valstybės vardu. Šiuo atveju

pati valstybė yra skolininkas. Valstybė tokius įsipareigojimus prisiima, leisda­ma finansų rinkose V V P, skolindamasi iš bankų.

Netiesioginė skola - tai suteiktos valstybės garantijos dėl paskolų. Valsty­bė šiuo atveju yra garantas, vykdantis skolininko įsipareigojimus, kai šis turi finansinių sunkumų.

Valstybės garantija - Lietuvos Respublikos turtinis įsipareigojimas grąžinti visą skolą arba jos dalį ir apmokėti kitas su skola susijusias išlaidas vidaus arba užsienio kreditoriui už skolininką, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, jeigu šis neįvykdo arba įvykdo ne visus paskolos sutartyje arba kituose įsipareigojamuosiuose skolos dokumentuose numatytus įsipareigojimus.

Klasikinis valstybės skolinimosi būdas - vyriausybės skolos vertybinių popie­rių išleidimas. Jie atskirose šalyse sudaro labai žymią visos skolos dalį. Taip pat valstybė gali skolintis tiesiogiai iš bankų pasirašydama paskolos sutartis. Ypatinga valstybinio kredito forma - minėtosios valstybės garantijos. Realus valstybės įsi­skolinimas šiuo atveju atsiranda ne iš karto, kai suteikiama valstybės garantija, o tik tada, kai atsiranda subjekto, kuriam suteikta garantija, nemokumas, todėl kar-

7.1.3. VALSTYBINIO KREDITO FORMOS

138

tais garantijos dar yra vadinamos "užslėpta" skola. Išduodama garantijas valstybė tuo pačiu imasi atsakomybės už riziką, susijusią su visos paskolos ar jos dalies nepadengimu ar nesavalaikiu padengimu ir palūkanų už paskolą nemokėjimu ar nesavalaikiu mokėjimu. Svarbus valstybės garantijų objektas - eksporto kreditai ir operacijos. Ypatingai plačiai tokios garantijos naudojamos JAV, Vokietijoje.

Kalbant apie valstybės skolą taip pat svarbios sąvokos yra vidaus kredito­riai (rezidentai) ir užsienio kreditoriai (ne rezidentai).

Vidaus kreditoriai - Lietuvos Respublikos juridiniai ar fiziniai asmenys, ar­ba įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, paskolinę lėšų pagal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.

Užsienio kreditoriai - užsienio valstybės, tarptautinės finansinės organiza­cijos, užsienio bankai, kiti juridiniai arba fiziniai asmenys, paskolinę lėšų pa­gal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.

20 lentelėValstybės skola pagal skolos priemonių tipą

Visa valstybės skolaTiesioginė skola Netiesioginė skola

Vidaus skola Užsienio skola Vidaus skola Užsienio skola

Ilgalaikiaijsipareigojimai:

Iždo obligacijos PaskolosKiti įsipareigojimai

Ilgalaikiai įsipareigojimai: Iždo obligacijos Paskolos

Ilgalaikės paskolos Ilgalaikės paskolos

Trumpalaikiaiįsipareigojimai:

Iždo vekseliai PaskolosKiti jsipareigojimai

Trumpalaikiai jsipareigojimai:

Iždo vekseliai Paskolos

Trumpalaikėspaskolos

Trumpalaikėspaskolos

7.2. VALSTYBĖS SKO LO S INSTRUM ENTAI

Valstybės skolos instrumentų klasifikacija:

Pagal teisę išleisti skolos vertybinių popierių (VP) emisiją:

• centrinės vyriausybės išleidžiami VP;• vietinės valdžios išleidžiami VP.Centrinės vyriausybės išleidžiamos paskolos paprastai sudaro didžiąją dalį

visų valstybės skolų (60-80 %).

139

Pagal paskolų šaltinių susidarymo vietą:

• vielinės, susiformuojančios valstybės finansų rinkoje;• išorinės, susiformuojančios užsienio finansų rinkose.

Pagal pajamų už skolinimą gavimo būdą:

• procentinės paskolos;• loterijų (išlošiamosios) paskolos.

Procentinės obligacijos yra pagrindinė valstybinių obligacijų rūšis. Tokių VP savininkai kasmet (ar kitais nustatytais terminais) gauna tvirtas pajamas, ap­skaičiuotas pagal nustatytą procentinę normą (palūkanų normą). Šios obligaci­jos dar vadinamos kupono obligacijomis, t.y. mokamos palūkanos pagal patei­kimą kuponą, ir pajamos už paskolintą kapitalą kreditoriui išmokamos palaips­niui per visą paskolos laiką. Kita obligacijų rūšis - diskonto obligacijos. Tokie VP nenumato procentinių kupono išmokėjimų, bet parduodami su nuolaida nuo nominalios vertės, o išperkami nominalia verte.

Loterijos obligacijų savininkams pajamos už laimėjimą išmokamos visos iš karto išperkant obligaciją. Be to, pajamos išmokamos tik laimėjusioms obliga­cijoms.

Pagal paskolos padengimo terminus:

• trumpalaikės paskolos;• vidutinės trukmės paskolos;• ilgalaikės paskolos.

Suskirstymas pagal galiojimo terminus įvairiose valstybėse šiek tiek skiriasi. Dažniausiai trumpalaikėmis vadinamos paskolos, kurių trukmė iki 1 metų (kar­tais iki 2-3 metų); vidutinės trukmės - nuo 2-3 metų iki 10 metų; ilgalaikės - nuo 5-10 metų iki 40-50 metų, kartais net 100.

Kartais išleidžiami vertybiniai popieriai ir be galiojimo termino, t.y. nuolati­niai. Šiuo atveju su kreditoriumi yra suderinami tik palūkanų procentai.

Trumpalaikių paskolų VP vadinami iždo vekseliais. Jie dažniausiai pardavi­nėjami su nuolaida nuo nominalios vertės.

Pagal išplatinimo būdą:

• pardavinėjamosios paskolos;• nepardavinėjamosios paskolos.Pardavinėjamieji VP yra platinami per vertybinių popierių biržas kaip ir bet

kurie kiti vertybiniai popieriai.

140

Nepardavinėjamosios paskolos - tai lėšų pritraukimas per taupomąsias ka­sas, bankus. Jos neparduodamos per biržą. Prie tokių finansinių instrumentų Lietuvoje priskiriami vyriausybės išleidžiami taupomieji lakštai, kurie buvo pla­tinami gyventojams per komercinius bankus.

Yra ir kitų skolos vertybinių popierių tipų. Gali būti indeksuojamosios obligacijos, išperkamosios obligacijos, obligacijos su kintama palūkanų nor­ma ir t. t.

Išsivysčiusiose valstybėse yra išleidžiama daug skirtingų tipų obligacijų. Ta­čiau nežiūrint skirtingų tipų, visos obligacijos pasižymi tomis pačiomis savybė­mis.

Valstybės skolos vertybinių popierių būtini rekvizitai yra šie:

• VP emisijos bendra suma;• VP galiojimo terminas (VP išleidimo ir išpirkimo datos);• VP nominali palūkanų norma;• VP nominali vertė;• kitos ypatingos VP išpirkimo sąlygos (pvz., VP išpirkimo teisė bet kuriuo

momentu iki jų galiojimo termino pabaigos, kt.).

Skolos vertybiniu popierių ¡vertinimo būdai gali būti šie:

1. Nominali vertė - tai VP vertė, nustatyta išleidžiant emisiją ir nurodyta VP emisijos dokumentuose. Pagal šią vertę paskola yra įtraukiama j valstybės skolą ir išmokama VP savininkams, pasibaigus VP galiojimo terminui. Nuo šios vertės skaičiuojamos palūkanos.

2. Emisijos kaina - tai VP pardavimo kaina pirminėje rinkoje.3. Rinkos kaina - tai kaina, kuria VP perkami ir parduodami antrinėje rinko­

je. Rinkos kaina gali gana žymiai skirtis nuo nominalios. Šio nukrypimo dydis priklauso nuo obligacijų pajamingumo, nuo reikalaujamo palūkanų normos rin­koje lygio.

7.3. VALSTYBĖS SKOLOS VERTINIMO KRITERIJAI IR RODIKLIAI

Vertinant valstybės skolą ir jos augimo tendencijas kiekvienoje konkrečioje valstybėje, pirmiausiai reikia atsižvelgti ne j absoliučią skolų sumą, bet į kai kuriuos santykinius rodiklius, kurie objektyviai rodo, kokia yra valstybės skolos našta valstybei ir ar skolinimosi tendencija palanki valstybėje vykstantiems eko­nominiams procesams.

Bendrieji valstybės skolos rodikliai (piniginiais vienetais):

141

1 .Valstybės skola 1.1 .Vidaus skola1 .2 .Užsienio skola

2. Palūkanos už valstybės skolą

II. Valstybės ekonomikos - finansų rodikliai (piniginiais vienetais):

3. Bendrasis vidaus produktas (BVP)4. Valstybės biudžeto išlaidos5. Valstybės eksporto suma

III. Santykiniai valstybės skolos rodikliai (procentais):

6. Valstybės skolos ir BVP santykis (valstybės finansinis stabilumas) (1/3)7 .Palūkanų už valstybės skolą ir valstybės skolos santykis (skolos kaina) (2/1)8 .Palūkanų už valstybės skolą ir BVP santykis (2/3)9. Palūkanų už valstybės skolą ir biudžeto išlaidų santykis ("skolos našta") (2/4)10. Užsienio skolos ir valstybės eksporto santykis (1.2/5)(užsienio skolos padengimo rodiklis)11. Užsienio skolos ir BVP santykis (1.2/3)

Remiantis santykiniais skolos rodikliais (valstybės skolos ir BVP santykiu, valstybės skolos ir eksporto santykiu), Pasaulio banko atlikta studija suklasifi­kuoja šalis pagal įsiskolinimo dydį. Klasifikacija atlikta 2001 metais, šioje klasi­fikacijoje Lietuva yra priskiriama prie mažiau įsiskolinusių šalių (klasifikacijoje neatsispindi OECD šalys).

7.4. VALSTYBĖS SKO LA LIETU VO JE

Skaičiuodama valstybės skolą Lietuva laikosi konservatyvios skaičiavimo me­todologijos, į skolos sumą įtraukiant ir paskolas su valstybės garantija. Valstybės skola pagal valiutas, kuriomis ji gauta, skaidoma į vidaus ir užsienio. 22 pav. pateiktos Lietuvos valstybės skolos kitimo tendencijos ir struktūra 1997-2001 m.m. Didžiąją dalį Lietuvos valstybės skolos sudaro užsienio skola, nors pastaruoju metu pastebima užsienio skolos dalies mažėjimo visoje skoloje tendencija.

Valstybės skolinimasis yra griežtai reglamentuotas LR Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme, kuriuo kiekvie­niems metams yra tvirtinamas valstybės grynojo skolinimosi limitas.

Svarbiausias uždavinys valdant valstybės skolą yra užtikrinti visišką valstybės išlaidų finansavimą laiku ir visų skolinių įsipareigojimų vykdymą kuo mažesnėmis išlaidomis bei rizika, neviršijant nustatytų valstybės skolos bei skolinimosi limitų.

142

14000 12069 ,5 - 12724,7 12903,4

9715,3 9897,3 9856,14000 6737,4

5607,32000

0 - —

1997 1998 1999 2000 2001

□ Visa valstybės skola □ Užsienio skola

Šaltinis: LR Finansų ministerija

22 pav. Lietuvos valstybės skolos kitimo tendencijos, laikotarpio pabaigoje mln. litų

LR Valstybės skolos įstatymas numato, kad sprendimą imti didesnę nei 40 mln. litų užsienio paskolą arba suteikti garantiją dėl tokios sumos kitiems tikslams nei numatyta atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme, priima Seimas.

Yra nustatyti griežti valstybės skolos limitai. Lietuvos užsienio skolos dydis negali viršyti 85 % visos skolos. Trumpalaikės skolos negali būti didesnės nei 25 % visos skolos. Taip pat nustatytas mokamų už paskolas palūkanų limitas nuo valstybės biudžeto pajamų - 15 %.

Savivaldybės kiekvienais biudžetiniais metais turi teisę skolintis savaran­kiškai Valstybės investicijų programoje numatytiems projektams finansuoti, savivaldybės investicijų projektams finansuoti bei laikinam pajamų trūkumui padengti. Kiekvienais metais Seimas patvirtina jų skolinimosi limitus (pvz., 2002 m. - 35 % patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų, Vilniaus savivaldybės - 50 %).

1992 m. Lietuva pradėjo skolintis iš tarptautinių finansų institucijų: Tarptau­tinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros banko (ERPB) ir kitų. 1994 m. buvo išleista pirma VVP emisija ir pradėta aktyviai sko­lintis vidaus rinkoje išleidžiant iždo vekselius. Tais metais valstybė pradėjo teik­ti ir garantijas dėl paskolų vidaus ir užsienio valiuta. 1995 m. buvo išplatinti pirmos emisijos VVP užsienio valiuta.1999 m. pradėtos platinti 2 metų trukmės obligacijos bei taupymo lakštai. Šiuo metu jau yra išleistos ir 10 metų obligaci­jos, kurių palūkanų norma siekia apie 6 %.

143

21 lentelėLietuvos valstybės skolos rodikliai

Rodikliai 199812 199912 200012 200112 2002 0222.36% 28.30% 28.34% 26.90% 25.06%

15.67% 22.78% 22.04% 20.55% 19.01%

6.70% 5.51% 6.35% 6.35% 6.05%

70.8% 80.49% 77.79% 76.39% 75.84%

29.92% 19.51% 22.21% 23.61% 24.16%

24.47% 13.32% 9.04% 6.23% 6.52%

Valstybės skolos dalis BVP Valstybės užsienio skolos dalis BVPValstybės vidaus skolos dalis BVPValstybės užsienio skolos dalis visoje skoloje Valstybės vidaus skolos dalis visoje skoloje Trumpalaikės skolos dalis visoje skoloje

Šaltinis: LR Finansų ministerija.

Didžiausią dalį valstybės skolinimosi poreikio artimiausiais metais sudarys dėl užsienio ir vidaus paskolų grąžinimo bei biudžeto deficito finansavimo.

Prioritetiniai skolinimosi politikos tikslai:

• mažinti skolinius įsipareigojimus užsienio valiuta didinant vidaus skolos dalį ir tokiu būdu skatinti vidaus taupymą bei Lietuvos kapitalo rinkos plėtrą;

• mažinti suteikiamų garantijų apimtis;• efektyviai valdyti valstybės skolą bei skolinimąsi ir su tuos susijusią finan­

sinę riziką.

Lietuva vidutinės trukmės laikotarpiu planuoja išlaikyti valstybės skolos dy­dį, neviršijantį 30% BVP (įskaitant garantijas), o užsienio skolos - neviršijantį 23% BVP.

Valstybės skolos palyginimas tarp atskirų šalių , kandidačių į ES (dalis neseniai jau pakviestų į ES), pateiktas 23 ir 24 pav. Valstybės skolos ir BVP santykis yra vienas iš Mastrichto sutartyje nurodytų kriterijų ES narėms ir kandidatėms ir neturi viršyti 60 % nuo BVP. Pagal šį kriterijų dauguma lygi­namų šalių , tame tarpe ir Lietuva, atitinka ES reiklavim us, skolos lygis nėra aukštas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad skolos įvertinimo ir apskaitos metodologija Lietuvoje dar iki galo neatitinka ES reikalavim ų, be to, užsie­nio skola sudaro d idžiąją dalį valstybės skolos, o tai reikalauja efektyvaus skolos valdymo.

144

Šaltinis: The Pre-Accession Economic Programmes of Candidate Countries. An Overview. European Commission. Brussels, 20 November 2001.BG - Bulgarija, CY - Kipras, CZ - Čekija, EE - Estija, HU - Vengrija, LV - Latvija, LT - Lietuva, M - Malta, PL - Lenkija, RO - Rumunija, SK - Slovakija, SV - Slovėnija, TR - Turkija

23 pav. Bendra valstybės skola palyginus su BVP, proc. 2000 m.

Šaltinis: The Pre-Accession Economic Programmes of Candidate Countries. An Overview. European Commission. Brussels, 20 November 2001.BG - Bulgarija, CY - Kipras, CZ - Čekiia, EE - Estija, LV - Latvija, LT - Lietuva, M - Malta, PL - Lenkija, RO- Rumunija, SK - Slovakija, SV - Slovėnija

2 4 pav. Užsienio skola palyginus su bendra valstybės skola., proc. 2000 m.

7.5. ŠALIES RIZIKA. KREDITO REITINGAI

Plačiąja prasme šalies rizika - tai netikrumas, kuris atsiranda, kai skolinamos lėšos kerta kitos valstybės sienas. Kitaip tariant tai rizika, kad užsienio šalies sko­lininkas nepatenkinamai vykdys užsienio valiuta prisiimtus savo skolos įsiparei­gojimus. Kalbant apie šalies riziką, šis galimas įsipareigojimų nevykdymas įta­kojamas daugiau makroekonominių nei mikroekonominių priežasčių.

145

Šalies rizikos įvertinimas turi būti paremtas šalies gebėjimu uždirbti užsie­nio valiutos pajamas, kurios leistų aptarnauti užsienio valiutos skolą.

Sugebėjimo įvertinti šalies riziką svarba augo kartu su sparčia eurovaliutos skolinimo plėtra nuo 1960 m. Eurokredito ir euroobligacijų rinkų atsiradimas ir vystymasis dar labiau paskatino tiek šalies rizikos vertinimo metodologijų, tiek institucijų, vertinančių šalies riziką, vystymąsi.

Stambūs tarptautiniai bankai, kurių didelę dalį paskolų portfelio sudaro sko­los užsienio šalių ūkiniams subjektams ar užsienio šalių vyriausybėms, daž­niausiai turi savo analitinę grupę, kuri įvertina šalies riziką. Mažesni bankai pasitiki daugiau išoriniais vertintojais. Č ia reikėtų pastebėti, kad vykstant pa­saulinei kapitalo rinkų globalizacijai, kai rinkos tampa vis didesnės ir sudėtin­gesnės, investuotojai (šiuo atveju kredito suteikėjai bei skolos vertybinių popie­rių pirkėjai) nebesugeba ir nebesuspėja patys įvertinti vertybinių popierių koky­bės. Investuotojai nori greitos ir kokybiškos informacijos apie įmones, todėl kredito rizikos reitingų nustatymas vaidina didelį vaidmenį informuojant juos apie įmonės saugumą ir stabilumą.

Kredito reitingai yra nustatomi tiek šalims, tiek atskiriems šalies ūkiniams subjektams, ir šie reitingai yra viena iš galimų šalies rizikos išraiškos būdų, nes investuotojai naudoja kredito reitingus kaip rodiklius, kurie pasako, kokia tiki­mybė yra atgauti savo investuotas lėšas. Kredito reitingai, nustatyti atskiriems šalies ūkiniams subjektams, kartu parodo ir tos šalies riziką, todėl yra labai pa­togūs naudoti ir leidžia skirtingų šalių ūkinius subjektus palyginti tarpusavyje. Tai yra pasiekiama laikantis principo, kad konkrečios šalies ūkinis subjektas negali turėti kredito reitingo aukštesnio nei tai šaliai suteiktas kredito reitingas.

7.5.1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINIAI KREDITO REITINGAI

Kadangi stambiausių pasaulyje šalies ir atskirų ūkinių subjektų kredito rizi­ką vertinančių agentūrų (Standard &Poor's, Thomson BankVVatch, Fitch, Moo- dy's) darbo metodai ir tikslai yra labai panašūs, todėl detaliau panagrinėsime vieną iš išvardintų agentūrų: Fitch.

Fitch kredito rizikos vertinimo agentūra naudoja šiuos reitingus:

Tarptautiniai ilgalaikio kredito reitingai

Investiciniai reitingai

AAA Aukščiausia kredito kokybė. Šis reitingas parodo pačią mažiausią kredito riziką. Jie skiriami tik išskirtinai esant labai geroms galimybėms laiku

146

vykdyti visus finansinius įsipareigojimus. Ir sprendžiant iš prognozuojamų rodiklių, nėra numatoma jokia padėties pablogėjimo tikimybė.

AA Labai aukšta kredito kokybė. Šis reitingas reiškia labai mažą kredito riz iką . Jis parodo labai didelę galimybę laiku apmokėti visus finansinius įsipareigojimus, ir ši galimybė ateityje žymiai nepasikeis.

A Aukšta kredito kokybė. Šis reitingas rodo žemą kredito riziką. Galimybė laiku įvykdyti finansinius įsipareigojimus yra didelė. Tačiau ši galimybė gali būti labiau neigiamai paveikta ekonomikos sąlygų ar kitų aplinkybių.

BBB Gera kredito kokybė. Šis reitingas parodo, kad šiuo metu yra žema kredito rizika. Galimybė laiku vykdyti finansinius įsipareigojimus yra pakankama, tačiau nepalankūs ekonomikos sąlygų pasikeitimai gali sumažinti tą glimybę. Tai pati žemiausia investicinė kategorija.

Spekuliaciniai reitingai

BB Spekuliacinis reitingas. Jis parodo, kad yra tikimybė kredito rizikos pasireiškim ui, ypač nepalankiai pasikeitus ekonomikos sąlygoms. Tačiau finansiniai įsipareigojimai dar gali būti vykdomi.

B Aukštos spekuliacijos reitingas. Jis rodo, kad žymi kredito rizika yra jau dabar, tačiau vis dar lieka gana ribotų saugumo garantijų. Finansiniai įsipareigojimai laikinai yra vykdom i, tačiau jų vykdymo tęstinumas labai priklauso nuo palankios verslo ir ekonominės aplinkos.

CCC, CC, C Aukšta įsipareigojimų nevykdymo rizika. Finansinių įsiparei­gojimų nevykdymas yra reali galimybė. Galimumas vykdyti įsipareigojimus pri­klauso vien nuo palankaus verslo ir ekonomikos vystymosi. Iš šių reitingų aukš­čiausias yra CCC o žemiausias C , kuris perspėja dėl akivaizdžiai galimo įsipa­reigojimų nevykdymo.

DDD, DD, D Finansinių įsipareigojimų nevykdymas. Vertybiniai popieriai yra ypač spekuliaciniai, o finansiniai įsipareigojimai yra nevykdomi.

Tarptautiniai trumpalaikiai kredito reitingai

Trumpalaikiai kredito reitingai įvertina tuos įsipareigojimus, kurie turi būti įvykdyti per trumpesnį nei 12 mėnesių terminą. Todėl nustatant šiuos reitingus labai yra svarbus likvidumas.

Trumpalaikio kredito investiciniai reitingai

F1 Aukščiausia kredito kokybė. Rodo didžiausią galimybę laiku apmokėti finansinius įsipareigojimus. Dar gali būti pridėtas +, parodantis ypač aukštą kre­dito kokybę.

147

F2 Gera kredito kokybė. Patenkinama galimybė laiku apmokėti finansinius įsipareigojimus, bet saugumo laipsnis nėra toks aukštas kaip pirmuoju atveju.

F3 Pakankama kredito kokybė. Galimybė vykdyti finansinius įsipareigoji­mus yra pakankama, tačiau artimi nepalankūs pasikeitimai gali įtakoti žemesnį įvertinimą.

Spekuliaciniai re itin g a ire išk ia n tys didesnę riziką

B Spekuliacinis reitingas. Minimali galimybė mokėti finansinius įsiparei­gojimus; be to, dar yra pažeidžiamumas dėl nepalankių trumpalaikių poky­čių.

C Aukšta finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizika. Galimybė vykdyti įsipareigojimus priklauso vien nuo palankios verslo ir ekonominės aplinkos.

D Finansinių įsipareigojimų nevykdymas. Parodo esamą ar tuoj būsimą finansinių įsipareigojimų nevykdymą.

Taipogi prie jau aptartų reitingų gali būti pridėti + ar -, parodantys atitinka­mą statusą pagrindinių reitingų kategorijų viduje. Šie priedai nepridedami prie AAA ilgalaikių reitingų kategorijos ir prie kategorijų žemesnių kaip CCC ir prie trumpalaikių reitingų, išskyrus F1.

Keturių pasaulyje žinomiausių reitingavimo agentūrų - Fitch, Moody's, Stan­dard & Poor's ir Thomson BankVVatch kreditų reitingo sistemų palyginimas pa­teiktas 22 lentelėje.

22 lentelėSkirtingų agentūrų reitingų palyginimas

Reitingai AgentūrosFitch Standard&

PoorsMoody's Thomson

BankVVatchIlgalaikiai kredito rizikos reitingaiInvesticiniai AAA, AA, A, AAA, AA, A, Aaa, Aa, A, AAA, AA, A,

BBB BBB Baa BBBSpekuliaciniai B B, B, CCC, CC, BB, B, CCC, CC, Ba, B, Caa, Ca, BB, B, CCC,

Trumpalaikiai kredito rizikos

C, DDD, DD, D D C CC, D TBV-1 LC-1

reitingaiInvesticiniai

F1, F2, F3 A l , A2, A3 Prime-1,Prime-2,Prime-3

TBV-2LC-2TBV-3LC-3

Spekuliaciniai B, C, D B, C None Prime TBV-4LC-4

148

Prie agentūrų Fitch, Standard & Poor's ir Thomson BankVVatch ilgalaikių kredito reitingų nuo AA iki CCC gali būti pridėti ženklai + arba rodantys, j kurią pusę labiau reitingas linksta. Agentūra Moody's prie savo reitingų nuo kategorijos Aa iki Caa gali pridėti numerius 1, 2 arba 3.

Agentūros Thomson BankVVatch trumpalaikiai kredito reitingai TBV ir LC atitinkamai reiškia užsienio ir vidaus valiutos kredito reitingus.

7.5.2. ALTERNATYVIOS ŠALIES RIZIKOS VERTINIMO SISTEMOS

Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, investicijų portfelio valdymui, reikalinga išranguoti šalis pagal riziką, kad būtų galima jas palyginti vieną su kita. Aukš­čiau minėti kredito reitingai nors ir leidžia tai padaryti, tačiau jais paremtas rangavimas gali būti nepakankamas, nes dažnai į tą pačią kredito rizikos kate­goriją patenka šalys, turinčios šiek tiek skirtingą kredito kokybę.

Gana populiarus šalių rizikos nustatymo būdas, leidžiantis jų išrangavimą, yra kriterijų tikrinimo sąrašo metodas (anglų k. - checklist approach). Taikant šj metodą, šalies rizikos indikatoriams yra suteikiami taškai (dažniausiai bendroje sumoje galintys sudaryti 100 taškų). Pavyzdžiui, ekonominiai veiksniai gali su­daryti 70 taškų, o politiniai - 30 taškų. 23 lentelėje pateiktas galimas taškų pasiskirstymas.

23 lentelėŠalies r iz ik o s ve iksn ių rangavim o m etodas

Ekonominiai veiksniai Politiniai veiksniaiMokėjimų balansas 10 Vidinis stabilumas 12Užsienio skolos dydis 10 Išorinis stabilumas 12BNP augimas 10 Kiti nenumatyti faktoriai 6Infliacija 10Skolos aptarnavimo našta 20Eksporto struktūra 10

Šio metodo trūkumas yra tas, kad veiksniai parenkami subjektyviai ir jie nebūtinai gali įtakoti šalies riziką.

Kitas alternatyvus kai kurių bankų naudojamas šalies rizikos įvertinimo me­todas yra statistiniais skaičiavimais paremtas modelis, kuriame, remiantis dau­gelio šalių patirtimi, nustatomi tam tikri statistiškai reikšmingi veiksniai, iš kurių galima spręsti apie galimą įsipareigojimų neįvykdymą. Pastarojo metodo trūku­mas yra tas, kad jis remiasi praeitimi ir daro prielaidą, kad tie patys veiksniai galios ir ateityje.

149

7.5.3. ŠALIES RIZIKOS ĮVERTINIMO PAGRINDINIAI KRITERIJAI

Tarptautinės kredito rizikos vertinimo agentūros Fitch nagrinėjamipagrindiniai kriterijai, įvertinant šalies riziką

• Ekonominės politikos įvertinimas

Tai procesas, kurio metu nustatomos bendrųjų nacionalinių santaupų ir investicijų tendencijos, jų įtaka mokėjimo balanso einamajai sąskaitai. Sie­kiama teisingai suprasti fiskalinę ir monetarinę politikas, kurios, agentūros nuo­mone, yra svarbiausi rodikliai, nusakantys einamosios sąskaitos ir skolos pro­blemas.

• Valstybės prekybos analizė

Ši analizė apima konkurencijos įvertinimą, rinkos dalį, geografinių rinkų pasiskirstymą, eksporto pasiskirstymą tarp atskirų sektorių. Jeigu prekybos sek­torius sparčiai augantis, diversifikuotas ir konkurencingas, galintis išlaikyti ar praplėsti savo rinkos dalį, tai jis vertinamas ypatingai gerai. Tai rodo užsienio valiutos uždirbimo galimybę.

Taip pat įvertinamas šalies atvirumas tarptautinėms inovacijoms, importui, investicijoms. Investicijų dydis kaip BVP dalis yra svarbus rodiklis, rodantis eko­nomikos būklę.

• Ar gali šalis išgyventi ekonominius sukrėtimus?

Įvertinus valstybės bendrą ekonominę ir finansinę padėtį analizuojama, kaip sureaguotų valstybė susidurdama su tarptautiniais ekonominiais sukrėtimais. Ši jautrumo analizė suteikia aiškų valstybės ekonomikos ir ekonominės politikos tvirtumo vaizdą nestabilumo sąlygomis.

• Politinės rizikos įvertinimas

Yra vidinis ir išorinis politikos rizikos vertinimas. Valstybės viduje žiūrima, ar politinė santvarka yra stabili ir tęstiną. Vertinant išorinę riziką, tiriama karo ar okupacijos grėsmė.

Tokie būtų pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis yra nustatoma šalies rizi­ka ir jai suteikiamas reitingas. Tačiau iš tikrųjų yra detaliai analizuojama dau­giau kriterijų, kurie susiję su kitais, šiauresniais šalies probleminiais aspektais, į kuriuos agentūra turi rasti atsakymus. 24 lentelėje palyginimui pateikta, kokius atskirus kriterijus, kurie sudaro valstybės rizikos įvertinimo pagrindą, analizuo­ja Fitch ir Standard & Poor's agentūros.

150

Šalies rizikos vertinimo kriterijų palyginimas

Fitch agentūros naudojami kriterijai Standard & Poor's agentūros naudojami

24 lentelė

kriterijai

1. Demografiniai, švietimo ir struktūriniai 1. Valstybės politinė rizikafaktoriai 2. Pajamų ir ekonominė struktūra

2. Darbo rinkos analizė 3. Ekonomikos augimo perspektyvos3. Prekybos ir nacionalinio produkto struktūra 4. Fiskalinis lankstumas4. Privataus sektoriaus dinamiškumas 5. Valstybės skolos našta5. Pasiūlos ir paklausos balansas 6. Kainų stabilumas6. Mokėjimų balansas 7. Mokėjimų balanso lankstumas7. Vidutinio ilgumo augimo analizė 8. Užsienio skola ir likvidumas8. Makroekonominė politika9. Prekybos ir užsienio investicijų politika10. Bankininkystė ir finansai11. Valstybės užsienio turtas12. įsipareigojimai užsieniui13. Valstybė ir jos politika14. Tarptautinė valstybės politika

Kaip matome iš 25 lentelėje pateikto palyginim o, abiejų agentūrų vertinimo kriterijai nedaug skiriasi vienas nuo kito. Nors jų skaičius ir nevienodas, tačiau nereikia pamiršti, kad dar gali būti detaliau nagrinėjami veiksn ia i, įtakojantys tuos atskirus kriterijus. Todėl agentūrų vertinim ai praktiškai duoda panašų re­zultatą - suteiktas reitingas būna tos pačios ar labai artimos rizikos kategorijos.

Teorinėje literatūroje yra išskiriam i šie ekonomjniai veiksniai, naudojami vertinant šalies riziką:

• Skolos aptarnavimo koeficientas

Jis apskaičiuojamas kaip metinių palūkanų mokėjimų bei pagrindinės skolos sumos grąžinamos dalies ir šalies pajamų už prekių ir paslaugų eksportą santykis. Seniau 20% reikšmė šiam koeficientui buvo laikoma riba tarp vidutinio ir aukšto rizikingumo šalių , bet vėliau ši norma buvo padidinta ir dabar yra nemažai šalių (daugiausia Lotynų Amerikoje), kurioms šis koeficientas viršija 100 % .

• Bendra užsienio skola

Ji dažniausiai lyginama santykyje su BNP ir eksporto pajam om is. Pavojingu skaitomas toks lygis, kai Skola/BNP pasiekia apie 50 % ir Skola/Eksportas pasie­kia apie 150 % lygį.

• Skolos terminų analizė

• Mokėjimų balansas

151

Nagrinėjant mokėjimų balansą dažniausiai einamoji sąskaita susiejama su BNP ir prekių bei paslaugų eksportu. Taip pat nagrinėjama eksporto struktūra bei importo struktūra.

• Bendrasis nacionalinis produktas

• Infliacija

• Ekonominė infrastruktūra

• Natūralieji ištekliai

• Vidaus santaupos

Kaip matome, didelis dėmesys vertinant šalies riziką tenka užsienio skolai ir su ja susijusių rodiklių skaičiavim ui. Taip pat galima pastebėti, kad tiek teorinėje literatūroje išskirti, tiek agentūrų praktikoje naudojami kriterijai prak­tiškai sutampa. Tai reiškia, kad jie yra universalūs ir labiausiai atspindintys šalies riziką.

Įvairių vertinimo agentūrų nustatyti Rytų ir Centro Europos šalims kredito reitingai pateikti 25 lentelėje. Palyginimas rodo, kad įvairių agentūrų nustaty­ti kredito reitingai, atspindintys skolinimo rizikos lygį tai pačiai šaliai, yra la­bai panašūs, nors agentūrų vertinimo metodologija ir kriterijai skiriasi.

25 lentelėSalių palyginimas pagal suteiktus reitingus.

Reitingo agentūrų suteikti reitingai Rytų ir Centrinės Europos bei NVS šalims

ŠalisMoody's Standard& Poor's Fitch

Užsienio valiuta Užsienio valiuta Užsienio valiutaIlgalaikėms paskoloms Ilgalaikėms paskoloms Ilgalaikėms paskoloms

Slovėnija A2 A AVengrija A3 A- A-Estija Baa1 A- A-Čekija Baa1 A- BBB+Lenkija Baa1 BBB+ BBB+Latvija Baa2 BBB BBBKroatija Baa3 BBB- BBB-Lietuva Bal BBB BB8-Slovakija Baa3 BBB- BB+Kazachstanas Ba2 BB BBBulgarija BĮ BB- BB-Rusija Ba3 BB- B+Rumunija B2 B B

Šaltinis: Moody's {2001 12 19), Standard& Poors (2002 04 22), Fitch Ratings (2002 05 02)

152

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

bendrasis valstybės skolinimosi poreikis• grynasis valstybės skolinimosi poreikis

investiciniai reitingai• išlošiamosios (loterijų) obligacijos• iždo obligacijos• iždo vekseliai• kredito reitingas• nepardavinėjamosios paskolos• netiesioginė skola

pardavinėjamosios paskolos• palūkanos• perskolinimas• procentinės obligacijos

refinansavimas reitingo agentūros

• spekuliaciniai reitingai• šalies rizika• taupymo lakštai• tiesioginė skola• valstybės finansinio stabilumo rodiklis• valstybės garantijos• valstybinis kreditas• valstybės skola• valstybės skolos kaina• valstybės skolos "našta"• valstybės užsienio skola• valstybės užsienio skolos padengimo rodiklis• valstybės vidaus skola• VP nominali vertė• VP rinkos kaina• VP emisijos kaina

KARTOJIMO KLAUSIMAI

1. Apibūdinkite valstybinio kredito esmę.2. Kokios yra valstybinio kredito formos?3. Kokios būtinos prielaidos turėjo susiformuoti, kad valstybės galėtų pa­

naudoti skolinimąsi savo finansinių išteklių papildymui?4. Kokie argumentai dažniausiai pateikiami prieš valstybės skolinimąsi? Ar

su visais argumentais galima be išlygų sutikti? Pakomentuokite.

153

5. Pakomenmtuokite, kaip supratote A.Hamiltono tezę, kad "skola yra na­cionalinė palaima".

6. Kokiems tikslams šalys šiuo metu dažniausiai naudoja valstybės garanti­jas?

7. Pateikite valstybės skolos apibrėžimą.8. Kokie veiksniai lemia valstybės skolinimosi poreikį?9. Kaip nustatomas grynasis skolinimosi poreikis?10. Kuo skiriasi pardavinėjamosios paskolos nuo nepardavinėjamųjų? Patei­

kite instrumentų, naudojamų formuojant nepardavinėjamąsias paskolas, pavyzdžių.

11. Kodėl valstybės užsienio skola yra rizikingesnė už vidaus skolą?12. Kokie finansiniai santykiniai rodikliai parodo:

a) valstybės finansinį stabilumą;b) valstybės skolos kainą;c) valstybės skolos "naštą";d) valstybės užsienio skolos padengimo lygį?

13. Apibūdinkite valstybės skolinimosi tendencijas Lietuvoje. Kokie yra pri­oritetiniai Lietuvos valstybės skolinimosi tikslai dabartiniame šalies rai­dos etape?

14. Kas yra šalies rizika? Kaip šalies rizika įtakoja valstybės skolinimosi gali­mybes?

15. Kam reikalingi kredito reitingai? Kokios yra stambiausios pasulyje kredi­to reitingų vertinimo agentūros?

16. Kuo skiriasi investiciniai kredito reitingai nuo spekuliacinių?

154

8 TEM A

VIETINIAI (SAVIVALDYBIŲ) FINANSAI

8.1. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETO FORMAVIMAS

Savivaldybė vykdo įvairias įstatymais jai priskirtas funkcijas, todėl ja i, kaip ir bet kuriam kitam ūkiniam subjektui, yra reikalingas veiklos finansavimas. Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos ir planuojamos išlai­dos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.

Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą, kurį tvirtina savivaldy­bės taryba. Lietuvoje savivaldybių biudžetai tvirtinami be deficito.

Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institu­cijos, remdamosi LR Biudžeto sandaros įstatymu, Seimo patvirtintais savival­dybių biudžetų finansiniais rodikliais, Vyriausybės patvirtinta biudžetų sudary­mo ir vykdymo tvarka, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir eko­nominėmis programomis.

Savivaldybių vykdomosios institucijos parengtus biudžetų projektus teikia savivaldybių taryboms. Savivaldybių tarybos svarsto biudžetų projektus, atsi­žvelgdamos į savivaldybių vykdomųjų institucijų pranešimus, tarybos komite­tų pasiūlymus bei išvadas ir vadovaudamosi tarybų patvirtintais komitetų dar­bo nuostatais. Savivaldybių biudžetus tvirtina savivaldybių tarybos.

Biudžetas tvirtinamas savivaldybės tarybos sprendimu. Sprendime nurodo­ma:

• bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;• bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas institucijoms šių programoms

vykdyti; Asignavimai skiriami paprastosioms išlaidoms, iš jų - darbo užmokes­čiu i, ir nepaprastosioms išlaidoms;

• apyvartos lėšų suma.

Savivaldybių tarybos biudžetus patvirtina per du mėnesius nuo Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių pa­tvirtinimo. Jeigu savivaldybės biudžeto projektas laiku nepatvirtinamas, išlai­dos metų pradžioje negali viršyti 1/12 praėjusių metų savivaldybės biudžeto išlaidų. Patvirtintus biudžetus savivaldybių merai pateikia Finansų ministeri­ja i.

155

8.2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ PAJAMOS

Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro:

1.Mokestinės pajamos.2.Nemokestinės pajamos.3.Valstybės biudžeto dotacijos.

Mokestines savivaldybių pajamas gali sudaryti dvejopo pobūdžio mokesčiai:• "nuosavi" mokesčiai, kurie formuoja tik savivaldybių biudžetų pajamas;• bendrųjų mokesčių dalis, kada mokesčių įplaukos svarstant valstybės biu­

džeto projektą paskirstomos tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų tam tikru santykiu.

Nuo 2002 m. Lietuvoje fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis, tenkanti savivaldybėms, yra bendrojo mokesčio dalis, prieš tai atskaičius įmokas į Pri­valomąjį sveikatos draudimo fondą ir į valstybės biudžetą. Iki 2002 m. fizinių asmenų mokestį buvo galima priskirti prie "nuosavų" savivaldybių mokesčių, kadangi jis visas, tik atskaičius įmokas į nebiudžetinį Privalomąjį sveikatos draudimo fondą, patekdavo į savivaldybių biudžetus.

Lietuvos savivaldybių "nuosavi" mokesčiai:

• žemės mokestis;• valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų ver­

slinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis;• įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;• žyminis mokestis;• prekyviečių mokestis;• paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;• kitos įstatymų numatytos mokestinės pajamos.

Nemokestines pajamas sudaro:

• pajamos iš savivaldybės turto (nuosavybės);• baudos ir pajamos iš konfiskacijų įstatymų nustatyta tvarka;• vietinės rinkliavos;• savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;• kitos pajamos:

o pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose; o pajamos už išnuomotus ir parduotus nustatyta tvarka ne žemės ūkio

paskirties valstybinės žemės sklypus;o kitos įstatymų numatytos nemokestines pajamos.

156

Dotacijas sudaro:

• Bendrosios dotacijos:

o savivaldybių gyventojų pajamų mokesčiui išlyginti; o savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumams, kuriuos lemia nuo

savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti.

• Specialiosios tikslinės dotacijos:

o valstybinėms (perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti; o priskirtajai (ribotai savarankiškai) savivaldybių funkcijai (vaikų, jaunimo

ir suaugusiųjų bendrajam lavinimui organizuoti);o Seimo, Vyriausybės patvirtintoms programoms vykdyti.

Pagal LR Biudžeto sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų pajamas sudaro:

• pajamos iš mokesčių, gaunamos j savivaldybių biudžetus pagal įstaty­mus ir kitus teisės aktus;

• pajamos iš savivaldybių turto;• baudos įstatymų nustatyta tvarka;• vietinės rinkliavos;• savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslau­

gas;• pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;• pajamos, gautos Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už par­

duotus ir išnuomotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės žemės sklypus;• valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervestos lėšos;• kitos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos pajamos;• negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos).Lietuvos savivaldybių biudžetų pajamos, įskaitant dotacijas iš valstybės biu­

džeto, 2001 m. buvo 3210 mln. litų, 2002 m. - 3426 mln. Litų ir sudarė ma­žiau nei trečdalį nacionalinio biudžeto pajamų.

8.3. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ IŠLAIDOS

Savivaldybių biudžetų asignavimai yra naudojami:

• savivaldybėms įstatymų deleguotoms valstybės funkcijoms vykdyti;• savivaldybių tarybų patvirtintoms programoms vykdyti.

Detalizuojant savivaldybių biudžetų išlaidas, galima išskirti tokias išlaidų rūšis:

157

• Vietos savivaldos institucijų vykdomoms švietimo, kultūros, sveikatos ap­saugos, sporto ir gamtos apsaugos programoms bei socialinės paramos progra­moms finansuoti.

• Savivaldybių ūkiui plėtoti ir reguliuoti.• Vietos savivaldos institucijoms išlaikyti (savivaldybių administracijoms ir

savivaldybių įstaigų bei tarnybų funkcionavimui bei jų personalo darbo užmo­kesčiui).

• Savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti.• Išlaidoms, susijusioms su keleivinio transporto lengvatomis, kompensuoti.• Kitoms priemonėms pagal LR įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendi­

mams įgyvendinti. Iš valstybės biudžeto gautus asignavimus miestų ir rajonų savivaldybės privalo naudoti pagal tikslinę paskirtį.

8.4. SAVIVALDYBIŲ SKO LIN IM ASIS.SAVIVALD YBIŲ SKO LIN IM O SI G ALIM YBĖS IR APRIBOJIM AI

Savivaldybės, finansuodamos savo veiklą kaip ir kiti subjektai, gali sko­lintis. Tačiau skolinimosi galimybes ir mastą savivaldybė privalo susieti su skolos aptarnavimo ir padengimo šaltiniais. Todėl savivaldybėms tikslinga skolintis, kai skolintomis lėšomis finansuojamos ilgalaikės programos ir pro­jektai, galintys ateityje užtikrinti skolos padengimui reikalingas pajamas. Jei įstatymais nustatyta, kad savivaldybių biudžetai gali būti patvirtinti tik nede­ficitin iai (kaip šiuo metu yra Lietuvoje), pačiai savivaldybei lyg ir nereikia skolintis lėšų biudžeto deficitui dengti. Tačiau dažnai savivaldybės susiduria su lėšų, būtinų finansavimui, trūkumu vykdant biudžetą, kai įplaukų gauna­ma mažiau negu planuota. Tada savivaldybės priverstos skolintis trumpiems laikotarpiams, jei Vyriausybė negali joms suteikti būtinos finansinės pagal­bos.

Lietuvoje savivaldybės, laikydamosi Seimo patvirtintu skolinimosi limitu. Vyriausybės nustatyta tvarka gali:

1. Imti ilgalaikes vidaus arba užsienio paskolas (kurių trukmė ilgesnė kaip vieneri metai ir grąžinimo terminas ne tais pačiais biudžetiniais metais) arba teikti garantijas dėl paskolų, naudojamų tik investiciniams projektams finan­suoti.

2. Imti trumpalaikes vidaus ir užsienio paskolas (kurių grąžinimo terminas tais pačiais biudžetiniais metais) biudžetiniais metais laikinam pajamų trūkumui padengti, kai nepakanka šiam tikslui savivaldybės biudžeto apyvartos lėšų.

158

Vyriausybės nustatyta tvarka biudžetiniais metais savivaldybėms gali būti tei­kiamos trumpalaikės beprocentės paskolos iš valstybės biudžeto laikinam paja­mų trūkumui padengti, kai nepakanka šiam tikslui savivaldybės biudžeto apy­vartos lėšų. Savivaldybėms suteiktos trumpalaikės paskolos turi būti grąžintos kreditoriams sutartyse nustatytais terminais iki biudžetinių metų pabaigos.

Savivaldybė gali skolintis tik savo tarybos sprendimu ir šiais tikslais:

• Valstybės investicijų programoje numatytiems projektams finansuoti.• Savivaldybės investiciniams projektams finansuoti.• Laikinam pinigų trūkumui padengti, kai nepakanka šiam tikslui savival­

dybės biudžeto apyvartos lėšų.

Savivaldybė savo tarybos sprendimu gali skolintis tiesiogiai iš vidaus ir už­sienio kreditorių.

Yra nustatyti Lietuvos savivaldybių skolinimosi limitai. Savivaldybės skola negali viršyti 35 % (Vilniaus miesto savivaldybės - 50 %) patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant iš valstybės biudžeto savivaldybei skiriamų specialiųjų tikslinių dotacijų). Savivaldybėms, kurių investicijų pro­jektai įtraukti į Valstybės ilgalaikę investicijų programą ir finansuojami iš pa­skolų, gaunamų su valstybės garantija ir valstybės vardu, lėšų, Vyriausybės sprendimu gali būti nustatyti didesni skolinimosi limitai. Į skolinimosi limitus neįskaitomos trumpalaikės beprocentės paskolos, teikiamos iš valstybės biu­džeto, skirtos laikinam pajamų trūkumui padengti.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

bendrieji mokesčiai• bendrosios dotacijos

mokestinės pajamos nemokestinės pajamos "nuosavi" mokesčiai pajamos iš savivaldybės turto

• savivaldybių biudžetų asignavimai• savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšos• savivaldybių biudžetų pajamos• savivaldybės investiciniai projektai• savivaldybių skolinimosi limitai• specialiosios tikslinės dotacijos• trumpalaikės beprocentinės paskolos iš valstybės biudžeto

159

• valstybės biudžeto dotacijos• vietinės rinkliavos

KARTOJIMO KLAUSIMAI

1. Kokie yra pagrindiniai savivaldybių pajamų šaltiniai?2. Kas yra savivaldybių "nuosavi" mokesčiai? Kokius žinote "nuosavus"

Lietuvos savivaldybių mokesčius? Koks šių mokesčių vaidmuo formuo­jant Lietuvos savivaldybių biudžetų pajamas?

3. Kokie mokesčiai formuojant savivaldybių biudžetus šiuo metu Lietuvo­je priskirtini prie bendrųjų mokesčių?

4 . Kas sudaro savivaldybių mokestines pajamas Lietuvoje?5. Kokios numatytos Lietuvos savivaldybių nemokestinės pajamos?6. Trumpai apibūdinkite savivaldybių biudžetų formavimo procesą Lietu­

voje. Kas rengia ir kas tvirtina savivaldybių biudžetus? Kokie apriboji­mai nustatyti savivaldybių biudžetams Lietuvoje?

7. Kokiems tikslams savivaldybėms skiriamos bendrosios dotacijos?8. Apibūdinkite specialiąsias tikslines dotacijas.9. Kokias savivaldybių biudžetų išlaidų grupes galite nurodyti? Kurios iš

šių išlaidų grupių dalis Lietuvos savivaldybių biudžetų stuktūroje yra didžiausia?

1 0 .Kas yra vietinės rinkliavos? Pateikite vietinės rinkliavos pavyzdžių.11. Kokiems tikslams savivaldybės skolinasi? Ar yra apribojimai skolinimo­

si tikslų atžvilgiu savivaldybėms Lietuvoje?1 2 .Kodėl savivaldybės Lietuvoje skolinasi, jei pagal galiojančius įstatymus

jų biudžetai privalo būti patvirtinti be deficito?

160

9 TEM A

VALSTYBĖS FINANSŲ KONTROLĖ

9.1. VALSTYBĖS FIN A N SŲ KO N TR O LĖS ESMĖ IR TU RIN YS

Finansų kontrolė - tai finansinės ir su ja susijusios ūkio ir valdymo subjek­tų veiklos patikrinimo operacijų ir veiksmų visuma, panaudojant specifines kontrolės organizavimo formas ir metodus.

Finansų kontrolės vykdymui yra sukuriami specialūs kontrolės organai, ins­titucijos. Labai svarbu, kad šiose institucijose dirbtų aukštos kvalifikacijos spe­cialistai. Jų teisės, pareigos ir atsakomybė yra griežtai apibrėžtos.

Finansų kontrolės sfera yra praktiškai visos operacijos, kurios atliekamos su pinigais, o kai kuriais atvejais ir be jų (pvz., barteriniai kontraktai ir pan.), kada veiklos pasekmės gali turėti įtakos ir piniginiams rezultatams.

Finansų kontrolė apima tokias tikrinimo sritis:

• ekonominių įstatymų reikalavimų laikymąsi;• bendrojo v id in io produkto ir nacionalin ių pajamų paskirstym o ir

perskirstymo proporcijų laikymąsi;• biudžeto sudarymo ir vykdymo laikymąsi (biudžeto kontrolė);• darbo, m aterialin ių ir finansin ių išteklių panaudojim o efektyvumą

įmonėse, įstaigose, organizacijose ir įmonių, įstaigų finansinę būklę;• kitas su valstybės ekonominiais procesais susijusias sritis.

Finansų kontrolė yra glaudžiai susijusi su bendrovių, įm onių, įstaigų, or­ganizacijų atsakomybe už finansinės drausmės laikymąsi. Ši atsakomybė ga­li būti išreikšta tiek administracinėmis, tiek ekonominėmis poveikio priemo­nėmis už disciplinos nesilaikym ą. Ekonominės priemonės - tai finansinės baudos. Kadangi finansų kontrolė sprendžia labai svarbius, sudėtingus ir įva i­rius uždavinius įvairiose visuomenės ekonominio gyvenimo srityse ir įva i­riuose ūkio valdymo lygiuose, todėl šios kontrolės organizavimui skiriama daug dėmesio.

Atsižvelgiant į subjektus, kurie vykdo finansų kontrolę, galima išskirti to­kias kontrolės formas:

161

1. Valstybinė kontrolė:- bendravalstybinė,- žinybinė.

2. Vidinė ūkinė kontrolė.3. Visuomeninė kontrolė.4. Išorinė nepriklausoma kontrolė - auditas.

Valstybinė finansų kontrolė gali būti bendravalstybinė ir žinybinė. Bendra- valstybinę finansų kontrolę vykdo valstybinės valdžios ir valdymo institucijos. Bendravalstybinės kontrolės objektas gali būti bet kuris valstybės ar ūkio sub­jektas, nepriklausomai nuo jo žinybinio pavaldumo. Žinybinę kontrolę vykdo ministerijų, departamentų kontrolės-revizijos padaliniai, savivaldybių finansų skyriai. Jų kontrolės objektai - tai pavaldžių įstaigų, įmonių gamybinė ir finan­sinė veikla.

Vidinė ūkinė kontrolė atliekama įmonių, įstaigų ekonominių tarnybų ini­ciatyva (finansų skyrius, buhalterija, vidaus audito skyrius). Jos objektas - pa­čios įmonės gamybinė, finansinė veikla.

Visuomeninę kontrolę atlieka visuomenės iniciatyva skirtos asmenų gru­pės ar individualūs asmenys (specialistai) savanoriška, be atlyginimo. Kontro­lės objektas priklauso nuo konkretaus kontrolės tikslo.

Nepriklausomą kontrolę vykdo specialios audito firmos ir tarnybos.

Atsižvelgiant j finansų kontrolės pravedimo formą, finansų kontrolė gali būti šių rūšių:

• Išankstinė kontrolė.• Einamoji kontrolė.• Ataskaitinė (rezultatų) kontrolė.

Išankstinė finansų kontrolė vykdoma finansų planų, išlaidų sąmatų, biu­džetų projektų sudarymo, svarstymo ir tvirtinimo stadijose. Todėl ši kontrolė padeda išvengti neteisingo, neracionalaus darbo, materialinių ir finansinių iš­teklių panaudojimo, taip pat bendrų neigiamų ūkinio subjekto finansinės veik­los rezultatų.

Einamoji kontrolė atliekama finansinių planų, ūkinių - finansinių operacijų, biudžetų vykdymo metu. Ši kontrolės forma įvertina, kaip laikomasi nustatytų materialinių ir piniginių lėšų naudojimo normų ir normatyvų, kaip naudojamos lėšos, biudžeto asignavimai. Šią kontrolę finansų tarnybos vykdo nuolat.

Ataskaitinė (rezultatų) kontrolė atliekama pasibaigus ataskaitiniam laiko­tarpiui ir finansiniams metams. Šios kontrolės metu įvertinamas lėšų panaudo­

162

jimo tikslingumas, finansinių planų įvykdymas. Ši analizė atliekama patikri­nant buhalterines ataskaitas, galutinių finansinių rezultatų ataskaitas.

Gali būti tokie finansų kontrolės metodai:

• Patikrinimas• Ištyrimas• Analizė• Revizija (auditas)

Patikrinimas atliekamas atskiroms įstaigų, įmonių finansinės - ūkinės veik­los sritims, remiantis ataskaitomis, balansais ir išlaidų dokumentais. Išaiškina­mi finansinės drausmės pažeidimai ir numatomos priemonės neigiamoms pa­sekmėms pašalinti.

Ištyrimas, kaip ir patikrinimas, apima atskiras organizacijos veiklos sritis, tačiau šiuo atveju kontroliuojama žymiai daugiau rodiklių, įvertinama šių sri­čių finansinė padėtis ir jos kitimo perspektyvos, numatomas reorganizacijos būtinumas.

Analizė atliekama pagal periodines ir metines ataskaitas. Nustatomas pla­nų įvykdymo lygis, lėšų sunaudojimo normos ir 1.1.

Revizija (auditas) yra vienas iš svarbiausių finansų kontrolės metodų. Tai yra visos įmonės, įstaigos ūkinės - finansinės veiklos patikrinimas už ataskaiti­nį laikotarpį. Revizija gali būti atliekama naudojant ištisinį patikrinimą, kada kontroliuojami visi dokumentai ir visos materialinės vertybės, arba atrankinį patikrinimą, kada kontroliuojama tik dalis dokumentų.

9.2. VALSTYBĖS FIN AN SŲ K O N TR O LĖ LIETU V O JE

Pagrindinės institucijos, atsakingos už finansų kontrolės sritį Lietuvoje, yra Finansų ministerija, Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamentas, vidaus audito tarnybos valstybės institucijose ir valstybės įmonėse.

LR valstybės kontrolės departamentas yra LR Seimui atskaitinga aukščiau­sioji ekonominės finansinės kontrolės valstybės institucija. Valstybės kontrolė Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos Seimui:

• išvadą dėl metinės valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos;• išvadą dėl valstybės biudžeto projekto;• išvadą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ataskaitos dėl valstybės

skolos;

163

• išvadą dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo;• valstybės kontrolės veiklos metinę ataskaitą.

Valstybės kontrolė, realizuodama jai įstatymu patikėtas funkcijas, kontro­liuoja:

• Seimo kanceliarijos, Seimui atskaitingų įstaigų, Seimą aptarnaujančių pa­dalinių ūkinę ir finansinę veiklą; Respublikos Prezidento kanceliarijos bei Pre­zidentą aptarnaujančių padalinių ūkinę ir finansinę veiklą; Konstitucinio Teis­mo ūkinę ir finansinę veiklą; teismų, teismų antstolių kontorų, prokuratūros ir policijos ūkinę ir finansinę veiklą; Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vy­riausybės įstaigų ir kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų įstaigų ūkinę ir finansinę veiklą; kitose valstybėse veikiančių Lietuvos Respublikos valstybinių įstaigų ūkinę ir finansinę veiklą;

• valstybės įmonių veiklą; valstybės turto privatizavimo teisėtumą; ar pa­gal paskirtį ir efektyviai naudojamos iš valstybės biudžeto gautos paskolos bei kitos valstybės subsidijos; valstybės vardu gaunamų, taip pat imamų su valsty­bės garantija kreditų gavimą, panaudojimą ir grąžinimą;

• ar savivaldybės įmonės pagal paskirtį ir efektyviai naudoja iš valstybės biudžeto gautas lėšas; prireikus - ūkinę ir finansinę veiklą savivaldybių įstaigų bei įmonių, taip pat akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių daugiau kaip 50 procentų balso teisę turinčių akcijų priklauso savivaldybėms;

• įmonių, kuriose valstybė turi ne mažiau kaip pusę balsų suteikiančių ak­cijų, veiklą; valstybei priklausančių akcijų atstovavimą; valstybei priklausan­čių akcijų pardavimo ar kitokio perdavimo teisėtumą; ar pagal paskirtį ir efek­tyviai naudojamos iš valstybės biudžeto gautos paskolos bei kitos valstybės subsidijos; ūkinę ir finansinę būklę tų ūkio subjektų, kurių paskolų ar sutartinių įsipareigojimų įvykdymo garantas yra valstybė; valstybės vardu gaunamų, taip pat imamų su valstybės garantija kreditų gavimą, naudojimą ir grąžinimą;

• mokslo, meno, sveikatos apsaugos, gydymo ir kitas įstaigas, gaunančias iš valstybės ir savivaldos institucijų, tarptautinių institucijų, organizacijų ir fondų dotacijas ir subsidijas (toliau - subsidijas) ilgalaikiam arba trumpalaikiam tur­tui įsigyti, prekių gamybai arba paslaugų teikimui finansuoti, parduodamų pre­kių arba teikiamų paslaugų kainai sumažinti.

Mokesčius Lietuvos Respublikoje administruoja Valstybinė mokesčių ins- pekcija prie Finansų ministerijos. Pridėtinės vertės mokestį taip pat administ­ruoja Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, kuris, be kita ko, atsa­kingas už muitų administravimą. Mokestį už valstybinius gamtos išteklius, naf­tos ir dujų mokesčius ir mokestį už aplinkos teršimą kartu su Valstybine mo-

164

kesčių inspekcija prie Finansų ministerijos administruoja Aplinkos ministerija. Institucijos, atsakingos už mokesčių administravimą, yra atsakingos ir už mo­kesčių mokėtojų įsiskolinimų kontrolę.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyta, kad savivaldy­bės kontrolierius yra savivaldybės kontrolės institucija, tiesiogiai kontroliuo­janti savivaldybės biudžeto naudojimą ir atliekanti vidaus audito funkcijas sa­vivaldybėje. Savivaldybės kontrolierius prižiūri, ar teisėtai, tikslingai ir efekty­viai naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, kitas savivaldybės turtas ir sa­vivaldybei perduotas valstybės turtas. Be kitų nustatytų funkcijų, jis ne rečiau kaip 2 kartus per metus pateikia Finansų ministerijai informaciją apie ES struk­tūrinių fondų ir kitų lėšų, skiriamų iš ES, naudojimą savivaldybėje.

Išankstinė kontrolė. Išankstinės kontrolės principai apibrėžti Lietuvos Res­publikos biudžeto sandaros įstatyme.

Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ka­sos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per Lietuvos kredito įstai­gas. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vidaus kontrolė vykdoma per kom­piuterizuotą Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemą, jungiančią biudžetines įstaigas, Finansų ministeriją, kitas ministerijas ir institucijas. Čia visi mokėjimai skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifi­kacijas. Ši sistema pagerina grynų pinigų valdymą, nes kasdien gaunami duo­menys apie pajamas ir išlaidas, daromos išlaidos, kiekvienas mokėjimas priski­riamas konkrečiai funkcinei ir ekonominei klasifikacijai ir programai. Mokėji­mus atlieka Finansų ministerijos Iždo departamentas. Šios sistemos vykdoma tvirta finansinė kontrolė užtikrina, kad nė viena biudžetinė įstaiga negalėtų išleisti pinigų daugiau nei nustatytieji patvirtinto biudžeto limitai.

Patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas siunčiamas ministeri­joms ar kitoms institucijoms, kuriose jis detalizuojamas pagal ketvirčius ir ne­sutrumpintas ekonominę bei funkcinę klasifikacijas, nustatomi patvirtintojo biu­džeto limitai (kontrolinė sąmata) kiekvienai biudžetinei įstaigai. Kontrolinė są­mata pateikiama valstybės iždui ir biudžetinėms įstaigoms. Patvirtinto atitin­kamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pakeitimus gali daryti tik Finansų ministerija, gavusi Lietuvos Respublikos Seimo pritarimą. Ministerijos ir kitos institucijos, neviršydamos limitų, gali tik keisti sąmatas tarp klasifikaci­jų savo pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms.

Biudžetinės įstaigos teikia mokėjimo paraiškas ministerijoms ir kitoms ins­titucijoms, kuriose prieš paraiškų išsiuntimą į valstybės iždą atliekama sąma­

165

tos kontrolė norint įsitikinti, kad atsižvelgta į visus sąmatos pakeitimus patei­kiant paraiškas valstybės iždui. Valstybės iždas atlieka tokią pačią sąmatos kontrolę ir gali atmesti kiekvieną mokėjimo paraišką, jeigu sąmata neatitinka nustatytųjų reikalavimų.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

• analizė• ataskaitinė kontrolė• auditas

bendravalstybinė kontrolė biudžeto kontrolė

• einamoji kontrolė• finansų kontrolė

išankstinė kontrolė• išorinė kontrolė

ištyrimaskontrolinė sąmata

• LR Valstybės kontrolė patikrinimas revizija

• savivaldybės kontrolierius• valstybinė kontrolė• visuomeninė kontrolė• vidinė ūkinė kontrolė• žinybinė kontrolė

KARTOJIMO KLAUSIMAI

1. Apibrėžkite finansų kontrolės sąvoką.2. Kokias sritis apima finansų kontrolė?3. Išvardinkite ir trumpai apibūdinkite finansų kontrolės formas bei jų vyk­

dytojus.4 . Kokios yra finansų kontrolės rūšys?5. Kokiems tikslams naudojama išankstinė finansų kontrolė?6. Kas kontroliuojama einamosios finansų kontrolės metu?7. Kokie metodai naudojami atliekant finansų kontrolę?8. Kodėl auditas yra labai svarbi tiek ūkio subjektų, tiek valstybinių insti­

tucijų finansų kontrolės forma?9. Palyginkite du finansų kontrolės metodus - patikrinimo ir revizijos. Ku­

rio iš šių kontrolės metodų rezultatai yra išsamesni?

166

10. Išvardinkite pagrindines institucijas, atsakingas už finansų kontrolę Lie­tuvoje. Kuri iš šių institucijų turi daugiausiai įgaliojimų?

11. Kokius pagrindinius dokumentus Valstybės kontrolė privalo pateikti Lie­tuvos Respublikos Seimui?

12. Apibūdinkite, kokios yra Valstybės kontrolės funkcijos ir kontrolės sri­tys Lietuvoje.

13. Ką Lietuvoje kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos?

14. Kokios yra savivaldybės kontrolieriaus funkcijos Lietuvoje?15. Apibūdinkite, kaip Lietuvoje vykdoma išankstinė biudžeto kontrolė.

167

10 TEM A

VALSTYBĖS FINANSŲ POLITIKA

10.1. VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMAS

Valstybės finansų valdymas apima veiklą, susijusią su bendros valstybės finansų politikos įgyvendinimu, finansų planavimu, finansinių išteklių koordi­navimu, finansų panaudojimu ekonominės ir socialinės politikos vykdymui šalyje, taip pat finansų sistemą reguliuojančių teisinių dokumentų ruošimu.Valstybės finansų valdymui priskiriamas biudžeto sudarymas ir vykdymas, mo­kesčių surinkimas, valstybės skolos valdymas bei valstybės įsipareigojimų val­dymas.

Valstybės finansų valdyme, kaip ir bet kurioje kitoje valdomoje sistemoje, išskiriami valdymo objektai ir valdymo subjektai.

Valstybės finansų valdymo objektai - tai įvairūs finansiniai santykiai įvai­riuose valstybės valdymo lygiuose.

Valstybės finansų valdymo subjektai - tai tos organizacinės struktūros, ku­rios vykdo valdymo funkcijas (valstybės finansų įstaigos, mokesčių inspekci­jos, kt.).

Organizacinių struktūrų, kurios vykdo finansų valdymą, visuma vadinama finansų aparatu.

Finansų valdyme išskiriamos kelios pagrindinės funkcijos: planavimas, ope­ratyvus valdymas ir kontrolė.

Planavimo metu kiekvienas finansų valdymo subjektas įvertina savo finansų būklę, numato galimybes ir būdus finansinių išteklių didinimui ir efektyviam jų panaudojimui. Planavimo proceso metu priimami valdymo sprendimai remiasi finansinės informacijos analize. Labai svarbus yra šios informacijos pilnumas ir patikimumas. Finansinės informacijos pagrindą sudaro buhalterinės, statistinės ir operatyvinės apskaitos ataskaitos.

Operatyvus valdymas - ta i priemonių kompleksas, paruoštas remiantis ope­ratyvia susidarančios finansinės būklės analize, siekiant maksimalaus efekto su minimaliomis išlaidomis, t.y. perskirstant finansinius išteklius. Operatyvaus val­dymo esmę sudaro "manevravimas" finansiniais ištekliais, siekiant likviduoti "siauras" vietas, išspręsti atsirandančias naujas problemas ir pan.

168

Kontrolė kaip valdymo funkcija pasireiškia ir planavimo, ir operatyvaus fi­nansų valdymo metu. Ji leidžia palyginti finansinių išteklių panaudojimo fakti­nius rezultatus su planiniais, nustatyti finansinių išteklių augimo rezervus, nu­matyti efektyviausius būdus finansinių išteklių panaudojimui.

Skiriamas strateginis finansų valdymas ir operatyvus finansų valdymas

Strateginis valdymas pasireiškia finansinių išteklių apimties ir augimo prog­nozavimu tolimesnei perspektyvai, finansinių išteklių, būtinų įvairių vyriausy­bės programų realizavimui, nustatymu ir kt. ilgalaikiams tikslams. Šią funkciją atlieka aukščiausi valstybės valdymo organai: Seimas, Prezidento aparatas, Vy­riausybė kartu su Finansų ministerija.

Operatyvųjį valdymą vykdo finansų sistemos aparatas: Finansų ministerija, vietinės valdžios finansų skyriai, nebiudžetinių fondų valdymo organai, įmonių ir organizacijų finansų tarnybos.

Įvairioms šalims būdingas tam tikras specifinis finansų valdymo funkcijų pasi­skirstymas tarp įvairių valstybės valdžios organų ir institucijų. Pavyzdžiui, JAV finansų valdymo funkcija padalinta tarp Finansų ministerijos arba Valstybės iždo (angį.k. - Treasury) ir administracinės - biudžeto valdybos. Pagrindinės Finansų ministerijos funkcijos yra: finansų ir mokesčių politikos paruošimas, finansų įsta­tymų vykdymo kontrolė, vyriausybės finansų agento vaidmuo, šalies prekybos politikos paruošimas ir mokėjimų balanso sudarymas. Administracinė - biudžeto valdyba atlieka vyriausybinių programų prognozavimo, valdymo, kontrolės, ko­ordinavimo ir finansavimo funkcijas. Be to, ši valdyba atsako už federalinio biu­džeto ir finansinių programų paruošimą, federalinio biudžeto vykdymo kontrolę. Ji taip pat atlieka daug administracinių funkcijų. Didžiojoje Britanijoje finansų valdymas paskirstytas tarp Iždo, Muitų ir akcizų valdybos, Vidaus pajamų valdy­bos ir Centrinio banko - Anglijos banko. Iždas yra svarbiausia tarnyba, kuri užsi­ima valstybės biudžeto paruošimu ir vykdymu, finansiniu - ekonominiu progno­zavimu, tarptautiniais finansiniais santykiais ir kt. Iždas taip pat vykdo valstybinių įmonių finansinių lėšų sunaudojimo kontrolę. Anglijos bankas atsakingas už vals­tybės skolos valdymą. Be to, atskiros ministerijos yra atsakingos už kai kurių pro­gramų finansavimą (pvz., gyvenamųjų namų statybos ministerija finansuoja gy­venamųjų namų statybos programas ir pan.). Vokietijoje finansų valdymas pati­kėtas federalinei finansų ministerijai. Ji ruošia pagrindines finansų, mokesčių, va­liutų ir kredito politikos kryptis, sudaro biudžeto projektą ir ilgalaikius finansinius planus, vykdo biudžeto kontrolę, biudžeto kasos aptarnavimą irt . t. Be to, egzis­tuoja ir kitos finansų valdyme dalyvaujančios įstaigos: federalinė finansų valdy­ba, atsakinga už mokesčius, federalinė valstybės skolos valdyba ir kt.

169

Lietuvoje valstybės finansų valdymas patikėtas Finansų ministerijai, kuri atsa­kinga už finansų, mokesčių, kreditų politiką, valstybės biudžeto projekto paruoši­mą ir patvirtinto Seime biudžeto vykdymą, valstybės skolos valdymą ir kt.

10.2. VALSTYBĖS FINANSŲ POLITIKOS ESMĖ

Valstybės finansų politika - tai finansinių priemonių, kurias vykdo įvairios finansų sistemos grandys, visuma, siekiant nustatytų visuomenės interesus ati­tinkančių tikslų. Finansų politika atlieka labai svarbų vaidmenį įgyvendinant valstybės tikslus ir uždavinius. Finansų politikos formavimo pagrindas yra nu­statyti ilgalaikai valstybės socialinio-ekonominio vystymo tikslai ir kryptys, ku­rie apsprendžia finansinių išteklių poreikį ir jų efektyvų panaudojimą, kad būtų įgyvendinti užsibrėžti tikslai.

Valstybės finansų politikos turinį formuojantys elementai:

1. Finansinių išteklių vystymo programų paruošimas ir pagrindimas. Jos for­muojamos, remiantis ekonomikos dėsnių reikalavimais, visapusiška ūkio vysty­mosi padėties, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių vystymosi perspektyvų, gyventojų poreikių analize.

2. Pagrindinių finansinių išteklių panaudojimo krypčių einamajam periodui ir tolimesnei perspektyvai nustatymas. Jas nustatant atsižvelgiama į valstybės ekonominės politikos nustatytus tikslus, įvertinami tarptautiniai veiksniai ir fi­nansinių išteklių augimo galimybės.

3. Veikla, susijusi su nustatytų programų ir tikslų įgyvendinimu bei šios veiklos kontrolė.

Priklausomai nuo sprendžiamų finansų valdymo uždavinių periodo ilgumo ir pačių problemų charakterio finansų politikoje išskiriama finansų strategija ir finansų taktika.

Finansų strategija - tai ilgalaikė finansų politikos kryptis, orientuojanti į tolimesnę perspektyvą ir numatanti stambių, sudėtingų finansų problemų, ati­tinkančių nustatytą visuomenės ir valstybės ekonominio ir socialinio vystymo­si strategiją, sprendimą.

Finansų strategijos ruošimo procese yra prognozuojamos pagrindinės finan­sų vystymo tendencijos, formuojamos jų panaudojimo kryptys, numatomi fi­nansinių santykių organizavimo principai. Ilgalaikių tikslų parinkimas ir tiksli­nių programų sudarymas tai pat yra neatskiriama finansų strategijos dalis, lei­džianti sukoncentruoti reikalingus finansinius išteklius svarbiausiems valstybės socialiniams ir ekonominiams uždaviniams spręsti.

170

Finansų taktika - tai konkretaus visuomenės ir valstybės vystymosi etapo finansų uždavinių sprendimas, keičiant finansinių santykių organizavimo bū­dus, metodus, pergrupuojant finansinius išteklius.

Jei finansų strategija yra santykinai stabili, tai finansų taktikai turi būti būdin­gas lankstumas, prisitaikymas prie nuolat kintančių ekonominių sąlygų. Finan­sų strategija ir taktika yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Strategija sudaro pa­lankias sąlygas taktinių uždavinių sprendimui. Iš kitos pusės, taktika, išsiaiškin­dama svarbiausias ekonominės ir socialinės sferos vystymosi problemas, lei­džia šiuolaikiškais metodais ir per trumpiausią laiką išspręsti finansų strategijoje numatytus uždavinius.

Politiniai sprendimai turi būti priimami, remiantis ekonominės logikos dės­niais, tiksliais apskaičiavimais ir numatytų finansinių priemonių įvykdymo pa­sekmių numatymu, nes tik tuo atveju galima išvengti dažnų, kartais neprogno­zuojamų pokyčių finansų politikoje. Vėlgi čia ypatingai svarbi pakankama ir patikima informacija apie valstybės ekonomikoje ir socialinėje sferoje vykstan­čius procesus, įvairių finansinės politikos priemonių realizavimo rezultatus. Tik tada galima paruošti efektyvią finansinę politiką.

Reikalavimai efektyviai finansų politikai:

• grįžtamojo ryšio užtikrinimas;• finansų rezultatyvumo augimas;• tiesioginė priklausomybė tarp numatomų panaudoti finansinių lėšų ir turimų

finansinių išteklių (finansinė logika);• savalaikis reagavimas į konkretaus momento ypatybes, įvedant politikos

pakeitimus, būtinus strateginių uždavinių įgyvendinimui (lankstumas);• priemonių, kurios įgyvendinamos įvairiose finansų sistemos grandyse,

suderinimas tarpusavyje, orientuojant į svarbiausių to etapo finansų uždavinių sprendimą (kompleksiškumas).

Būtina derinti ekonominę ir finansinę politiką. Be to, siekiant optimaliai iš­spręsti finansų uždavinius, susijusius su ekonominių uždavinių realizavimu, bū­tina paruošti keletą finansų politikos variantų ir išrinkti patį tinkamiausią tam periodui. Finansinė politika turi būti orientuota į visų finansinių išteklių efekty­vų panaudojimą visuomenės būtinų poreikių patenkinimui.

Valstybės finansų politikos realizavimui, jos įgyvendinimui praktikoje yra naudojamas finansų mechanizmas. Finansų mechanizmas - tai finansinių san­tykių organizavimo būdų, naudojamų ekonominio ir socialinio visuomenės ir valstybės vystymo užtikrinimui, visuma. Finansų mechanizmas apima finansi­

171

nių santykių organizavimo formas, metodus ir jų kiekybinio įvertinimo prie­mones.

Finansų mechanizmo veikla remiasi įstatymais, teisinėmis normomis, nor­matyvais. Valstybė turi suformuoti tokį finansų mechanizmą, kuris atitiktų konkre­taus periodo finansų politikos reikalavimus ir padėtų tą politiką įgyvendinti.

10.3 L IETU V O S RESPUBLIKOS VALSTYBĖS FINANSŲ POLITIKA

Formuojant Lietuvos Respublikos valstybės finansų politiką siekiama prisidėti prie LR Vyriausybės strateginių tikslų įgyvendinimo, ypatingą dėmesį skiriant pa­sirengimui narystei Europos Sąjungoje, priemonėms, užtikrinančioms tolesnį ir es­minį verslo plėtros sąlygų gerinimą bei informacinės visuomenės plėtrą.

LR finansų politikos pagrindiniai tikslai:

1. Pasirengti Europos Sąjungos struktūrinės paramos naudojimui ir koordi­nuoti bei vykdyti integracijos darbus finansų srityje.

2. Siekti, kad funkcionuotų efektyvi ir moderni mokesčių sistema, bei gerin­ti verslo sąlygas įgyvendinant pažangias priemones mokesčių srityje.

3. Optimizuoti valstybės finansinių išteklių planavimą.4. Siekti, kad būtų racionaliai ir taupiai naudojami valstybės piniginiai iš­

tekliai ir gerinamas jų valdymas.5. Skatinti finansų sektorių plėtrą ir jų pertvarkymą, rengiantis narystei Euro­

pos Sąjungoje.6. Siekti efektyvios Finansų ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų veiklos.

Pasirengimas Europos Sąjungos struktūrinės paramos naudojimui irintegracijos darbų finansų srityje koordinavimas bei vykdymas

Pagrindinis uždavinys siekiant šio tikslo - užtikrinti sklandų derybų dėl na­rystės Europos Sąjungoje procesą, planuoti ir prižiūrėti Europos Sąjungos fi­nansinę paramą bei pasirengti struktūrinių fondų lėšų valdymui. Finansų mi­nisterijai nuo 2001 metų vidurio pavesta koordinuoti Europos Sąjungos pasi­rengimo stojimui paramą (PHARE, ISPA, SAPARD programos), skirtą stiprinti institucijų administracinius gebėjimus, įgyvendinti Europos Sąjungos ACQ UIS ir administruoti struktūrinius fondus, taip pat aplinkos apsaugos ir transporto infrastruktūrai gerinti bei žemės ūkiui remti.

Pagal PHARE programą finansinė parama Lietuvai pradėta teikti 1991 m. Ši finansinė parama buvo skirta politinei ir ekonominei transformacijai skatinti, pa­dėti valstybei kurti rinkos ekonomiką. Nuo 1997 m. PHARE programos pagrindi­

172

nis tikslas - remti šalių- ES kandidačių pasirengimą narystei. Lietuvai per naciona­linę PHARE programą kasmet skiriama apie 42 mln. eurų (LR Finansų ministerija).

ISPA programos tikslas - padėti įgyvendinti stojimo partnerystės ir Naciona­linės aquis priėmimo programos tikslus aplinkosaugos bei transporto srityse. 2000-2006 m.m. ISPA biudžetas Lietuvai skyrė arba numato skirti 42-62 mln. eurų (LR Finansų ministerija).

SAPARD yra specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kurią koordi­nuoja Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. 2000 m. Europos Komisijos sprendimu Lietuvai kasmet skiriama beveik po 30 mln. eurų, kiekvienais metais prie šios sumos pridedant po 1,7 proc. (LR Finansų ministe­rija). Lietuvai tapus ES nare, SAPARD programą pakeis struktūriniai fondai.

Sanglaudos fondas sukurtas finansuoti transporto ir aplinkosaugos infra­struktūros plėtros projektus. Sprendimus finansuoti iš šio fondo priima Europos Komisija. 2004 - 2006 m.m. iš Sanglaudos fondo Lietuva turėtų gauti 543 mln. eurų (LR Finansų ministerija).

ES struktūriniai fondų kartu su Sanglaudos fondu tikslas yra socialinio ir ekonominio skirtumo tarp Europos bendrijos regionų sumažinimas ir tolygios vi­sos ES raidos skatinimas. Šis tikslas yra vienas iš bendrųjų ES - regioninės politi­kos - tikslų. Pirminiais LR Finansų ministerijos skaičiavimais, per 2002-2009 m. laikotarpį į Lietuvos ūkį per struktūrinius ir Sanglaudos fondus turėtų būti inves­tuota apie 9 mlrd. litų. Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, gaus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą kaip vienas regionas. Pagrindas šiai para­mai gauti - Bendrojo programavimo dokumentas, numatantis bendros ūkio plėtros prioritetus ir priemones. Bendrojo programavimo dokumento projektas jau bai­gimas rengti.

Siekiant efektyviai panaudoti Europos Sąjungos struktūrines lėšas, iki 2004 metų būtina sukurti stiprias administracines struktūras, kurios sugebėtų užtikrinti tinkamą skiriamų lėšų planavimą, panaudojimą ir kontrolę. Finansų ministerija - būsima vadovaujančioji institucija administruojant Europos Sąjungos struktūrinę paramą - yra atsakinga už Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo ir administravimo institucinės sistemos sukūrimą, teisės aktų, reglamentuojančių Europos Sąjungos struktūrinių lėšų panaudojimo tvarką ir atsakomybę, rengimą.

Siekiant narystės Europos Sąjungoje svarbu, kad teisės aktų nuostatos, regla­mentuojančios įvairias veiklos sritis, atitiktų tarptautines nuostatas. Todėl vienas iš uždavinių yra teisės aktų, reglamentuojančių apskaitą ir atskaitomybę, atitin­kančių Europos Bendrijos Tarybos direktyvas, Tarptautinius apskaitos standartus bei Tarptautinius viešojo sektoriaus apskaitos standartus, projektų rengimas bei Tarptautinių apskaitos standartų galiojimo Lietuvos Respublikoje numatymas.

173

Efektyvios ir modernios mokesčiu sistemos funkcionavimo siekimas beiverslo sąlygų gerinimas įgyvendinant pažangias priemones mokesčiųsrityje

Lietuvoje tęsiama mokesčių reforma. 2002 metais parengtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Minėtame įstatymo projekte numatyta mažinti gyventojų pajamų mokesčio naštą, padidinus neap­mokestinamąjį minimumą ir jį diferencijuojant atskiroms gyventojų grupėms. Taip pat šis įstatymas numato visuotinį gyventojų pajamų deklaravimą.

Siekdama išvengti dvigubo apmokestinimo, Lietuva ruošiasi ratifikuoti su­tartis su šalimis, kurios tokių sutarčių su mūsų valstybe dar nėra pasirašiusios.

Siekiant didinti mokesčių administravimo efektyvumą, numatoma tobulinti mokesčių administravimo sistemą, atnaujinti valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimo perdavimo Valstybinei mokesčių inspekcijai parengimo darbų vykdymo planą ir jį vykdyti.

Numatoma kontroliuoti ir koordinuoti ministerijai pavaldžių institucijų - Vals­tybinės mokesčių inspekcijos ir Muitinės - įgyvendinamų programų vykdymą. Bus atliekama Muitinės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinių siste­mų diegimo planų kontrolė, įgyvendinamos pažeidimų prevencijos ir tyrimo priemonės, koordinuojamas bendrų patikrinimų vykdymas, nustatant ir išaiški­nant įstatymų pažeidimus bei pažeidimus, susijusius su neteisėtu muitinės ver­tės mažinimu, pridėtinės vertės mokesčio neteisėtu grobstymu.

Valstybės finansinių išteklių planavimo optimizavimas

Siekiant optimizuoti valstybės finansinių išteklių planavimą, pirmiausia nu­matoma stiprinti fiskalinės politikos planavimą, kurio metu bus numatomos nacionalinio biudžeto pajamos, bendro šalies biudžeto pajamos, atliekama fiskalinio deficito analizė, makroekonominių rodiklių prognozavimas, rengia­ma vidutinės trukmės ekonominė programa bei analizuojamas numatomų re­formų įvairiuose ūkio sektoriuose poveikis valstybės finansams.

Racionalus ir taupus valstybės piniginių išteklių naudojamas ir jų val-dymo gerinamas

Siekiant šio tikslo, keliami trys pagrindiniai uždaviniai:

• sukaupti, valdyti ir pervesti asignavimų valdytojams valstybės piniginius išteklius, vykdyti jų panaudojimo kontrolę. Jį įgyvendinant numatoma rengti ir teikti informaciją bei atskaitomybę apie piniginių išteklių sukaupimą ir išdavimą vykdant iždo procedūras, apskaityti ir kontroliuoti šiuos procesus. Siekiant laiku

174

pateikti informaciją, užtikrinti duomenų išsamumą ir operatyvumą, būtina plėtoti ir modernizuoti valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemą;

• siekti, kad būtų tinkamai bei tikslingai panaudotos Europos Sąjungos skiriamos finansinės paramos lėšos;

• laiku atsiskaityti su tarptautinėmis organizacijomis už prisiimtus su Lietuvos naryste šiose organizacijose susijusius įsipareigojimus. Jį įgyvendinant bus mokami narystės mokesčiai tarptautinėms organizacijoms.

Finansų sektorių plėtros skatinimas ir jų pertvarkymas, rengiantis na-rystei Europos Sąjungoje

Siekiant šio tikslo, svarbiausia užtikrinti pinigų, kapitalo ir draudimo rinkų efektyvų funkcionavimą bei lošimų verslo funkcionavimą ir kontrolę. Kad būtų įgyvendinti minėti uždaviniai, numatoma rengti teisės aktų ir kitų dokumentų, susijusių su vertybinių popierių rinkos, investicijų fondų, pensijų fondų, būsto hipotekinio (užstatinio) finansavimo sistemos, draudimo išmokų investuoto­jams, draudimo, azartinių lošimų ir loterijų reglamentavimu, projektus.

Efektyvios Finansų ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų veiklos siekimas

Siekiant šio tikslo, svarbiausias uždavinys - užtikrinti Finansų ministerijos veiklos organizavimą bei jos ir jai pavaldžių įstaigų priežiūrą. Jį įgyvendinant vykdoma ministerijos personalo politika, užtikrinama vidaus auditorių veikla, atliekamas dokumentų teisinis vertinimas, kompiuterinės technikos priežiūra, vykdomi kiti darbai, susiję su tinkamų darbo sąlygų sukūrimu. Vykdant minis­terijai pavaldžių įstaigų priežiūrą, numatoma parengti ir patvirtinti ministerijai pavaldžių įstaigų veiklos vertinimo kriterijus, pagal kuriuos bus atliekamas jų veiklos vertinimas, metodiškai vadovauti nustatant vertinimo kriterijus, anali­zuoti įstaigų metinius ir ketvirtinius veiklos planus bei parengtus teisės aktų projektus.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

efektyvi finansų politika ES struktūriniai fondai finansų valdymo funkcijos finansų mechanizmas finansų strategija finansų taktika

• ISPA kontrolė

175

operatyvusis valdymas• PHARE

planavimas sanglaudos fondas

• SAPARD strateginis valdymas valstybės finansų politika valstybės finansų valdymas

•• valstybės finansų valdymo subjektai valstybės finansų valdymo objektas

KARTOJIMO KLAUSIMAI

1. Pateikite valstybės finansų valdymo apibrėžimą.2. Kas yra valstybės finansų valdymo objektai?3. Kas yra valstybės finansų valdymo subjektai?4. Išvardinkite ir apibūdinkite pagrindines finansų valdymo funkcijas.5. Kuo skiriasi strateginis ir operatyvusis finansų valdymas? Kas yra vieno

ir kito vykdytojai?6. Kokia institucija atsakinga už valstybės finansų valdymą Lietuvoje?7. Apibūdinkite valstybės finansų politikos esmę ir turinį.8. Pateikite finansų strategijos ir finansų taktikos apibrėžimus.9. Kokie reikalavimai keliami efektyviai finansų politikai?10. Kaip susijusi valstybės ekonominė ir finansų politika? Pakomentuokite.11. Kas yra finansų mechanizmas? Koks jo vaidmuo, įgyvendinant valsty­

bės finansų politiką?12. Išvardinkite pagrindinius Lietuvos finansų politikos tikslus.13. Kokias žinote ES finansinės paramos programas šalims-kandidatėms? Ko­

kie šių programų tikslai? Ar šios finansinės paramos programos išliks, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą?

14. Apibūdinkite, kas yra ES struktūriniai fondai. Koks jų vaidmuo, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare?

15. Kokia Lietuvoje vykdomos mokesčių reformos esmė ir tikslai?16. Kaip Lietuvoje numatoma optimizuoti valstybės finansinių išteklių pla­

navimą?17. Kokiomis priemonėmis Lietuvoje numatyta siekti racionalaus ir taupaus

valstybės piniginių išteklių naudojimo? Kaip šie uždaviniai įgyvendina­mi?

18. Kaip numatoma skatinti finansų sektoriaus plėtrą Lietuvoje? Jūsų nuo­mone, kurios finansų sektoriaus sritys Lietuvoje silpniausiai išvystytos?

19. Kaip numatoma tobulinti Finansų ministerijos veiklą Lietuvoje?

176

L IT E R A T U R A

1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. (1998). Valstybės mokesčių sistema. Kaunas: Technologija.

2. Buškevičiūtė (2003). Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija.3. Balevičienė J., Vasiljeva K. (2002). Apmokestinamųjų pajamų rūšys ir pajamų

mokesčio apskaičiavimo tvarka. //Apskaitos ir mokesčių aktualijos. Nr 12. P. 22-29.4. European Observatory on Health Care Systems. Health Care Systems in Transition:

Lithuania. 2000.5. Garbaravičius T ., Kuodis R. (2002). Lietuvos finansų sektoriaus struktūra ir

funkcionavimas.// Pinigų studijos. Nr 1. P. 18-48.6. Gončiarov G . (2001). Teorija finansov i nalogi. Riga: Latvijskij Universitet (rusų k.).7. Inventory of Taxes.// European Communities. 2000.8. Henning Charles N .( Pigott W illiam , Scott Robert Haney (1988). Financial Markets

and the Economy. 5th ed.9. Jurgutis V. (1938). Finansų mokslo pagrindai. Kaunas: Šviesa.10. Katkus V., Martinaitytė E .(2002). Pensijų reforma: pensijų fondų sistemos Lietuvoje

kūrimo problemos. Vilnius: LBDFI.11. Kelias j pinigų sąjungą. Vilnius: LBDFI. 1999.12. Kungla Tarvo (1999). Fiscal Decentralization in Estonia.// Discussion papers, No

13. Budapest: Open Society Institute.13. Kuzmickas D ., Čepinskis J. Investiciniai fondai ir finansų valdymas.//Organizacijų

vadyba: sisteminiai tyrimai. (1997). N r4 . P. 7-23.14. Levlšauskaitė K. (1995). Investavimo proceso struktūra ir ypatumai Lietuvoje. //

Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr 1. P. 87-95.15. Levišauskaltė K. (1996). Šalies rizikos ir valiutos rizikos įvertinimo problema tarptautiniame

kreditavime.//Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr 3. P. 85-95.16. Levlšauskaitė K., Armanavlčius A. (2001). Lietuvos valstybės skolos restruktūriza­

vimo galimybės, panaudojant šalies vertybinių poplelrų rinką.//Organizacijų va­dyba: sisteminiai tyrimai. Nr 20. P. 121-133.

17. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: bankininkystė ir finansai (knygų serija). Vilnius: Lietuvos Bankas. 1997 -2002.

18. Meidūnas V., Puzinauskas P. (2001). Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida.Vilnius: VĮTIC.

19. Mlkesell John L. (1991). Fiscal Administration Analysis and Applications for the Public sector. 3r ed. Brooks/Cole Publishing Company.

20. Musgrave Richard A ., Musgrave Peggy B. (1989). Public Finance In Theory and Practice. 2 rd ed.

21. Nacionalinės vertybinių popierių biržos funkcionavimo pagrindai. Vilnius: NVPB. 1997.22. Nemec J., Wright G . (ed.). (1997). Public Finance. Theory and Practice In Central

European Transition. Bratislava: NISPAcee.

177

23. OECD Economic Surveys. Baltic States: A Regional Economic Assessment. February 2000 .

24. Pajuodienė G .M . (1993). Mokesčių sistemos formavimas išsivysčiusiose šalyse. Vilnius: Informatikos institutas.

25. Rimas J. (2000). Vietiniai mokesčiai. Kaunas: Technologija.26. Rimas J., Stačiokas R. (1996). Mokesčių kilmė ir socialinė-ekonominė raiška. Vilnius:

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.27. Rosen Harvey S. (1992). Public Finance. 3nd ed.28. Rutkauskas A. V. (1998). Finansų rinkos ir institucijos. Vilnius: Technika.29. Smalenskas G . (2001). Finansai. I ir III dalys. Vilnius: Homo Liber.30. Stačiokas R., Rimas J ..(1996). Savivaldybių mokesčiai ir rinkliavos. Kaunas.31. Sundarajan V., Dattels P., Blommestein H.J. (1997). Coordinating Public Debt and

Monetary Management. IMF.32. Tanzi Vito, Schuknecht Ludger. (2000). Public Spending in the 20th century: A

Global Perspective. Cambridge University Press.33. Vietos savivaldybės Centrinės ir Rytų Europos ir NSV šalyse. Antologinė apžvalga.

Budapeštas: Vietos savivaldos ir viešųjų paslaugų institutas.1994.34. Wonnacott P., Wonnacott R. (1994). Makroekonomika, /red. Z Lydeka/. Kaunas:

Litterae Universitatis.

LIETU V O S RESPUBLIKO S SEIM O IR VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMAI IR N O RM ATYVIN IAI AKTAI

LR akcinių bendrovių įstatymas.//Valstybės žinios, 2000, Nr 64-1914.LR akcizų įstatymas.//Valstybės žinios, 2001, Nr 98-3482.LR azartinių lošimų įstatymas.//Valstybės žinios, 2001, Nr 43-1496.LR biudžeto sandaros įstatymas.//Valstybės žinios, 2000, Nr 61-1826.LR draudimo įstatymas.//Valstybės žinios, 1996, Nr 73-1742.LR garantinio fondo įstatymas.//Valstybės žinios, 2000, Nr 82-2478.LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas./ / Valstybės žinios, 2001, Nr 73-3085.LR investicinių bendrovių įstatymas./ / Valstybės žinios, 1999, nr 98-2811.LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas.//Valstybės žinios, 2000, Nr 92-2873.LR konsulinio mokesčio įstatymas. // Valstybės žinios, 1994, Nr 51-951.LR kredito unijų įstatymas. // Valstybės žinios, 2000, Nr 45-1289.LR 1990 metų blokados fondo įstatymas. // Valstybės žinios, 1998, Nr 53-1447.LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. // Valstybės žinios, 1999, Nr 47-1469.LR mokesčių administravimo įstatymas./ / Valstybės žinios, 1995, Nr 61-1525.LR mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įsatymas.// Valstybės žinios, 1991, Nr 11 -274.

178

LR muitų tarifų įstatymas. // Valstybės žinios, 1998, Nr 28-727.LR naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas. // Valstybės žinios, 1992, Nr 30-929.LR paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įsatymas. // Valstybės žinios, 1995, Nr 52-1277. LR pelno mokesčio įsatymas. // Valstybės žinios, 2001, Nr 110-3992.LR pensijų fondų įstatymas./ /Valstybės žinios, 1999, Nr 55-1765.LR pensijų sistemos reformos įsatymas. // Valstybės žinios, 2002, Nr 123-5511.LR prekyviečių mokesčio įstatymas./ /Valstybės žinios, 1993, Nr 66-1246.LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. // Valstybės žinios, 2002, Nr 35-1271.LR rinkliavų įstatymas. //Valstybės žinios, 2000, Nr 52-1484.LR skolos įstatymas./ /Valstybės žinios, 1996, Nr 1-1508.LR sveikatos draudimo įstatymas. // Valstybės žinios, 1996, Nr 55-1287.LR valstybinės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondo įsatymas. // Valstybės žinios, 2001, Nr 64-231.LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas. //Valstybės žinios, 2001, nr 94-3309.LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas./ /Valstybės žinios, 1991, Nr 17-447.LR valstybinių įmonių įstatymas.//Valstybės žinios, 1990, Nr 30-709.LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. // Valstybės žinios, 1994, nr 59-1153. LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. // Valstybės žinios, 1996, Nr 16-412. LRVyriausybės nutarimas dėl Privatizavimo fondo lėšų apskaitos ir naudojimo tvarkos patvirtinimo. // Valstybės žinios, 1995, nr 82-1876.LR žemės mokesčio įstatymas. // Valstybės žinios, 1992, Nr 21-612.LR žemės nuomos įstatymas. // Valstybės žinios, 1995, Nr 53-1296.

ŠALTINIAI INTERNETE:

Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisinių aktų paieška. http://www.lrs.ltLietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisinių ir normatyvinių aktų paieška. http://www.lrv.ltLietuvos Respublikos Finansų ministerija, http://finmin.lt Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių birža, http://www.nse.lt Lietuvos Bankas http://www.lbank.ltStatistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, http://www.std.lt

179

Kristina Levišauskaitė, Giedrius Rūškys

VALSTYBĖS FINANSAI

Vadovėlis

Redagavo Ugnius KETURAKIS Maketavo Janina BARANAVIČIENĖ

Išleido Vytauto Didžiojo universiteto leidykla