lietuvos Ūkio (ekonomikos) plĖtros iki 2015 metŲ ...4 1. ssgg analizĖ strateginės analizės...

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTERIJA LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJA

LIETUVOS ŪKIO (EKONOMIKOS) PLĖTROS IKI 2015 METŲ ILGALAIKĖ

STRATEGIJA

Vilnius, 2002 m.

2

T U R I N Y S

PRATARMĖ ............................................................................................................. 3

1. SSGG ANALIZĖ................................................................................................... 4

2. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA.................................................................... 15

3. VALSTYBĖS MISIJA ......................................................................................... 20

4. STRATEGINIAI TIKSLAI ................................................................................... 22

5. STRATEGINIŲ TIKSLŲ ĮGYVENDINIMO VEIKSMAI BEI PRIEMONĖS .......... 31

5.1. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA.......................................................................................................31

5.2. INDUSTRINĖ POLITIKA.......................................................................................................................32

5.3. EKONOMIKOS REFORMA...................................................................................................................34

5.4 SOCIALINĖS PLĖTROS IR UŽIMTUMO EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA ......................36

5.5. APLINKOS APSAUGOS EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA....................................................37

5.6. IŠORĖS EKONOMINIŲ SANTYKIŲ PLĖTROS POLITIKA...........................................................38

5.7. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS POLITIKA............................................................................40

5.8. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ IR TELEKOMUNIKACIJŲ PLĖTROS POLITIKA ..........41

5.9. PRAMONĖS PLĖTROS POLITIKA......................................................................................................42

5.10.SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS POLITIKA .......................................................43

5.11. KAIMO IR ŽEMĖS ŪKIO PLĖTROS POLITIKA ............................................................................45

5.12. ENERGETIKOS PLĖTROS POLITIKA.............................................................................................50

5.13. TRANSPORTO PLĖTROS POLITIKA...............................................................................................53

5.14. STATYBOS PLĖTROS POLITIKA .....................................................................................................55

5.15. TURIZMO PLĖTROS POLITIKA.......................................................................................................56

6. PRIEDAI............................................................................................................. 58

6.1. LIETUVOS PAGRINDINIAI MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI..............................................59

6.2. SPECIFINĖS (SEKTORINĖS) STRATEGIJOS ...................................................................................60

3

PRATARMĖ

Šalies ekonomikos plėtros strateginis valdymas traktuojamas kaip valstybės

realizuojama nenutrūkstama strateginės analizės, strategijos kūrimo, koregavimo ir jos įgyvendinimo funkcija, leidžianti laiku prisitaikyti prie vidinės ir tarptautinės situacijos pokyčių ir maksimaliai didinti bei veiksmingai išnaudoti šalies ekonominį potencialą.

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 „Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos projekto rengimo“, ir ji yra rengiamos Valstybės ilgalaikės raidos strategijos sudėtinė dalis.

Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią skirtingais detalizavimo lygiais apibrėžia šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai (politiniai, socialiniai ir ekonominiai). Neatsiejama strategijos sudėtinė dalis yra valstybės politika, ekonomikos reformos, svarbiausi veiksmai ir pagrindinės priemonės vizijai, misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti.

Šalies ekonomikos plėtros strategijai įgyvendinti būtinas strateginių tikslų, veiksmų ir priemonių detalizavimas ir konkretizavimas nacionalinėse programose, valstybės institucijų strateginiuose veiklos planuose. Ekonominį strategijos įgyvendinimo pagrindą sudaro valstybės disponuojami finansų ištekliai ir jų paskirstymo sistema. Strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima ir kontroliuojama.

Strategijos realizavimo rezultatus ir išorinėje aplinkoje vykstančius pokyčius turi užtikrinti strateginės stebėsenos (monitoringo) procedūros. Strateginės kontrolės procedūros turi sulyginti monitoringo procese suformuotą informaciją su strategijos tikslais ir sprendimais, išryškindama nukrypimus nuo pasirinktos strateginės trajektorijos ir šiuos nukrypimus apsprendžiančius vidinius bei išorinius veiksnius. Strateginės stebėsenos ir kontrolės procese suformuota informacija gali inicijuoti strategijos koregavimo arba naujos strategijos formavimo tikslingumą. Labai svarbus yra strateginės stebėsenos ir kontrolės informacijos savalaikiškumas, kadangi tik tokiu atveju galima imtis situaciją geriausiai atitinkančių veiksmų ir priemonių.

Strategijos įgyvendinimo stebėsena ir periodinis pačios strategijos atnaujinimas reikalingi, kadangi kai kurių ekonomikos teiginių ir rekomendacijų neįmanoma tiksliai pagrįsti. Socialiniams ekonominiams reiškiniams būdingas „įgimtas“, jokiais tyrimais nepašalinamas neapibrėžtumas. Tokius neapibrėžtumus išsprendžia tik laikas, parodydamas, kurie planai ir veiksmai buvo racionalūs, o kurių reikia atsisakyti.

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategija, o taip pat ir atskirų sektorių strategijos yra patalpintos Ūkio ministerijos interneto svetainėje adresu: http://www.ekm.lt .

4

1. SSGG ANALIZĖ

Strateginės analizės objektas, rengiant ilgalaikę Lietuvos ekonomikos plėtros strategiją iki 2015 metų, yra svarbiausi vidiniai ir išoriniai veiksniai, lemiantys šalies ekonomikos funkcionavimo ir plėtros sąlygas bei galimybes. Strateginė analizė siejama ne tik su dabartiniu laikotarpiu, bet apima retrospektyvinį ir perspektyvinį periodus, taip pat ir prognozavimą.

Strateginės analizės rezultatų apibendrinimas yra vadinamas SSGG analize. Santrumpa SSGG (SWOT anglų kalba) iššifruojama taip: stiprybės (Strengths), silpnybės (Weaknesses), galimybės (Opportunities), grėsmės (Threats). Tokiu būdu buvo analizuojamos tos ekonomikos sritys, kurios leidžia išryškinti pagrindines šalies ekonominio potencialo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir tos ekonomikos išorinės aplinkos sritys, kurios padeda atskleisti svarbiausias palankias galimybes ir grėsmes šalies ekonomikos plėtrai. Strateginės analizės apibendrinimo minėtais keturiais aspektais galutinis rezultatas yra pirminė informacija ekonomikos plėtros strateginių tikslų ir valstybės veiksmų bei priemonių tiems tikslams pasiekti pasirinkimui pagrįsti.

1.1. STIPRYBĖS 1. Lietuvoje sukurta veikianti rinkos ekonomika stabilios ekonominės plėtros

pagrindas. Rinkos santykių įsigalėjimas įgalino įgyvendinti ekonomikos savireguliacijos mechanizmus ir apriboti tiesioginį valstybės kišimąsi į ekonominius procesus.

Lietuvos pasirengimas narystei ES įgalina perimti laiko patikrintą ir efektyvią ES teisinio reguliavimo ir valstybės valdymo sistemą, leidžiančias sukurti stabilias ir prognozuojamas sąlygas ūkio funkcionavimui.

Nors ir būdama transformacijos stadijos, šalies ekonomika sugebėjo užtikrinti žmonėms būtinas pragyvenimo sąlygas, verslo ir darbo priemones, finansuoti būtinas socialinės apsaugos sistemos priemones. Pakankamai išsilavinusi darbo jėga psichologiškai jau prisitaikė prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjo asmeninės atsakomybės už save supratimas, susidarė iš esmės teigiama nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu. Sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisės baze, institucine sąranga bei pakankamai kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.

2. Menki Lietuvos gamtos ištekliai stimuliuoja kitų šiuolaikinėmis sąlygomis svarbių ir perspektyvių išteklių (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.) mobilizavimą. Turintys aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Dėl radikalių ekonomikos reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai didėja šalies verslumo potencialas. Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, gamina kai kurių aukštų technologijų gaminius bei teikia paslaugas, pramonėje naudoja daugelį fundamentinių technologijų, šalyje yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.

3. Lietuvoje sukurta gamtonaudos reguliavimo sistema, grindžiama ekonominėmis priemonėmis – mokesčiai už aplinkos taršą. Aplinkos apsaugos programų finansavimas iš valstybės biudžeto ir tarptautinės paramos fondų teikia galimybę vykdyti bendrąsias aplinkos apsaugos priemones, papildančias atskirų ūkio subjektų pastangas arba pranokstančias jų finansines galimybes. Iš tarptautinių finansų institucijų gamtosaugai pritraukiamos investicinės lėšos skatina šalies ekonomikos plėtrą bei papildomų darbo vietų kūrimą, pagyvina šalies finansų rinką .

5

4. Lietuva priskirtina prie atviros ekonomikos šalių, ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių sistemose. Valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama šiuo laikotarpiu veiksmingesniu į eksportą orientuotos besivejančios plėtros modeliu. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominį lenktyniavimą lemia jos žmogiškasis kapitalas, tradiciškai gyvybingas ir patenkinamas gamtines sąlygas turintis žemės ūkis, geografinės padėties sąlygotos transporto, kitų paslaugų plėtojimo galimybės, maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai. Lietuvos geografinė padėtis suteikia galimybę įnešti savo indėlį plėtojant Europos ir Azijos ūkinius ryšius, kurie artimiausiais dešimtmečiais neabejotinai intensyviai plėtosis. Gyvenviečių ir pagrindinės infrastruktūros išsidėstymo šalies teritorijoje tolygumas teikia palankias sąlygas užsienio investicijoms naujose ir tradicinėse ekonominės veiklos srityse.

5. Lietuva naujai sukūrė vakarietiško tipo kapitalo rinką, kurios institucijos visiškai integruotos į tarptautines organizacijas. Dauguma Lietuvos finansų tarpininkų yra užsienio institucijų padaliniai arba jų dukterinės bendrovės, kurias valdo užsienio investuotojai. Finansų sektorius yra pasiekęs labai aukštą koncentracijos laipsnį, turi perteklinių pinigų, kurių ateityje dar padaugės. Lietuvos finansų tarpininkų rinkoje jau veikia finansų konglomeratai, kurių veiklą prižiūri trys nacionalinės priežiūros institucijos. Prasidėjęs kredito unijų centralizacijos procesas sudaro palankias sąlygas koordinuoti kredito unijų sektoriaus plėtrą bei konkuruoti su bankais tam tikruose paskolų rinkos segmentuose ir Lietuvos rajonuose. Ateityje padidės lizingo ir draudimo bendrovių bei pensijų fondų įtaka finansų sektoriaus sisteminei rizikai, tačiau tarpbankinei mokėjimo sistemai tapus realaus laiko atsiskaitymo sistema, finansų sektoriaus sisteminė rizika turėtų sumažėti. Globalizavimas veikia Lietuvos ūkį per finansų sektorių, kuris dalinai jau integruotas į pasaulinę rinką.

6. Būdama nedidelė šalis, Lietuva turi galimybę greitai prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekonomikos globalizavimo aplinkybių ir greito informatikos priemonių plitimo ekonomikoje. Lietuva turi palyginti gerą fiksuoto ir mobiliojo ryšio infrastruktūrą, teikiamos plačiajuosčio interneto ir kabelinės televizijos paslaugos, turi kvalifikuotų informatikos specialistų, išplėtotą specialistų rengimo sistemą bei geras nuotolinio mokymo struktūros užuomazgas. Didelė dalis (72,3 %) Lietuvos gyventojų mano, kad informacinės technologijos palankiai paveiks Lietuvos ūkį. Verslininkai įžvelgia informacinių technologijų ir telekomunikacinių prekių gamybos bei paslaugų teikimo spartinimo svarbą.

7. Lietuvos geografinė padėtis palanki tranzitui, šalies teritoriją kerta du pripažinti kontinentinės svarbos transporto koridoriai. Tranzito plėtrai svarbią reikšmę turi neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas, turintis modernų konteinerių terminalą, modernus automobilių kelių tinklas, aukštos kokybės jų priežiūros ir remonto sistema. Iš esmės baigta transporto sektoriaus komercinių struktūrų privatizacija, sukurtas kvalifikuotas transporto sektoriaus mokslinis potencialas, transporto specialistų rengimo sistema.

8. Susiformavo gera pirminės energijos balanso struktūra, kurioje dominuoja gamtinės dujos, naftos produktai ir pigus branduolinis kuras, pereinamuoju laikotarpiu padėję išvengti didelių investicijų į energetikos sektorių. Pakankamai išplėsti energetiniai pajėgumai: palyginti nesenos ir modernios elektrinės (atominė, hidroakumuliacinė ir termofikacinės elektrinės), naftos perdirbimo gamykla, centralizuotojo šilumos tiekimo sistemos.

9. Sukurtos svarbios prielaidos pramonės plėtrai: įvykdyta privatizacija, padaryti žymūs struktūriniai pokyčiai pramonėje, daugelyje pramonės sektorių yra sėkmingai tarptautinėse rinkose konkuruojančių įmonių, pradeda naujai burtis klasteriai, yra nemažai kvalifikuotų specialistų, darbo jėgos kaina konkurencinga, tam tikra dabar nepanaudojamo gamybos pajėgumo dalis gali būti panaudojama kitokiai pramoninei paskirčiai. Nors ir neatitikdama visų šiuolaikinių standartų, fizinė infrastruktūra yra pakankamo lygio, kad galėtų sėkmingai palaikyti pramonės augimą. Yra tam tikras mokslinis potencialas, kuris gali būti panaudotas pramonės konkurencingumo veiksniams plėtoti ir stiprinti. Pramonės

6

įmonių vadovai turi sukaupę unikalią darbo NVS rinkose ir pakankamą darbo Vakarų rinkose patirtį.

10. Baigta statybos sektoriaus bendrovių privatizacija ir restruktūrizacija. Geri statybos sektoriaus pagrindai, stiprios tradicijos. Projektavimo ir statybos įmonės pajėgios projektuoti ir pastatyti bet kurios paskirties statinius. Pramonės įmonės gali pilnai tenkinti statybos apimčių augimo vietinėms medžiagoms poreikius. Sukurta statybos produktų atitikties sistema, atitinkanti ES teisę.

11. Lietuva turi palankias sąlygas žemės ūkio ir kaimo plėtrai: palanki šalies geografinė padėtis, pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas, didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota, palankios klimato sąlygos pieno ir mėsos ūkiui plėtoti, javams, bulvėms, daržovėms, vaisiams, linams, rapsams, cukriniams runkeliams ir kitoms šioms platumoms būdingiems augalams bei gyvuliams auginti. Pakankami vandens telkiniai, santykinai mažas vandens užterštumas užtikrina palankias sąlygas žuvininkystės plėtrai, galimybes prekiauti žuvimis ir jų produktais ne tik vidaus, bet ir tarptautinėse rinkose. Egzistuoja galimybės plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą. Pakankami darbo jėgos ištekliai, senos žemdirbių ir maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis, tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja eksporto apimtys. Susiklostė privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos žemės reformos teisinės prielaidos. Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas. Plėtojama kaimo žmonių savivalda. Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes.

12. Stiprėjanti rinkos ekonomika bei vykstantys pokyčiai įvairiose ūkio šalies sektoriuose sudaro palankias sąlygas vietinio ir atvykstamojo turizmo plėtrai, kuri siejama su tokiais veiksniais: patogi geografinė padėtis didelių turizmo rinkų atžvilgiu, Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto ir keleivių srautai rytai-vakarai, šiaurė-pietūs, pakankamai tankus kelių tinklas, gausūs rekreaciniai, kultūriniai ir istoriniai ištekliai, istoriniai-kultūriniai bei etniniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų šalių, didelis gydomųjų gamtos išteklių potencialas, mažai urbanizuotas kaimo kraštovaizdis.

13. Pereinamajame prie rinkos ekonomikos laikotarpyje sukurtos svarbiausios prielaidos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai: iš esmės verslas teisiškai reguliuojamas, atsižvelgiant į ES teisę, sukurta ir plečiama teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui institucijų sistema, visoje šalies teritorijoje pakankamai gerai išplėsta fizinė verslo infrastruktūra, išugdytas smulkių ir vidutinių įmonių, kurios jau dominuoja bendroje ūkio struktūroje, sugebėjimas prisiderinti prie rinkos pokyčių.

14. Geografiškai tolygus didžiųjų ir mažesnių miestų išdėstymas sudaro prielaidas tolydžiam ekonomikos regioniniam išdėstymui, tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos koncentruojasi šioms gamyboms palankiuose regionuose. Gerėja mokslo bei švietimo įstaigų regioninis tinklas. Vyriausybės bei valstybės institucijų lygmeniu pradėti diegti strateginio planavimo ir programinio biudžeto sudarymo principai, kurie itin svarbūs įgyvendinant nacionalinę regioninę plėtros politiką Lietuvoje. Priimti regioninės plėtros politikos kūrimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai sudaro prielaidas, kad reikalingi planavimo dokumentai būtų rengiami pagal ES reikalavimus.

1.2. SILPNYBĖS 1. Šalies ekonomika dar neužtikrina pakankamų sąlygų socialinei plėtrai ir

užimtumui: žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas, nepakankama darbo vietų kokybė: mažas darbo užmokestis, ne visada paisoma darbų saugos įstatymų reikalavimų, taip pat nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, mažas darbo rinkos lankstumas, didelė nelegali darbo rinka ir darbo jėgos migracija. Nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės, neadekvatus aktyvios darbo rinkos politikos finansavimas. Nevieninga ir fragmentiška

7

užimtumo politika, nepakankama užimtumo politikos, socialinio draudimo ir socialinės paramos sanglauda. Socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos, socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų, neaprėpia marginalinių socialinės atskirties grupių, silpna valstybės parama apsirūpinant būstu, padidėjusi socialinė ir regioninė diferenciacija.

2. Lietuva smarkiai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonomikos raidos lygį, egzistuoja realios galimybės įveikti šį atsilikimą tik per 30 - 40 metų. Šaliai dar tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas. Šalyje nepakankamos atvirai nacionalinei ekonomikai bendrosios išplėstinės reprodukcijos sąlygos.

3. Plėtodama ekonomiką, Lietuva gali disponuoti labai kukliais nuosavais gamtos ištekliais. Nors darbo jėga ir pasižymi santykinai aukšta kvalifikacija, kai kuriose ūkio šakose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikymas prie pokyčių nėra patenkinami. Iš sovietinio laikotarpio paveldėtas realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir realių Lietuvos pranašumų bei ūkio integralumo neatitinkanti jo struktūra. Lietuva turi mažai galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja ir jų eksportuotoja, jos dalyvavimas naujausiose gamybose (ir perspektyvos tokios produkcijos eksportui) galimas tik įsitraukiant į gamybos klasterius.

4. Mokesčiai už aplinkos taršą, gamtos išteklius ir gamtai padarytos žalos kompensavimas didina prekių ir paslaugų gamybos išlaidas. Didelę reikšmę turi tinkamų mokesčių už aplinkos taršą nustatymas: per maži mokesčiai neskatina aplinkosaugos pastangų, o per dideli ir nesubalansuoti – gali prislopinti ekonomikos plėtrą arba sukelti nepageidaujamų struktūrinių ūkio pokyčių. Aplinkos apsaugos programų finansavimas reikalauja tam tikros dalies valstybės bei savivaldybių biudžetų lėšų, o eksploatacinės aplinkos apsaugos objektų išlaidos didina paslaugų tarifus ir tampa papildoma našta namų ūkių bei tam tikrais atvejais, savivaldybių biudžetams.

5. Šalies verslumo potencialas nėra pakankamo lygio: dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai veiksmingi rinkos infrastruktūros institutai, žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį, verslumo ištekliai aktyviai panaudojami ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje.

6. Nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, šalis dar neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtros strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtros strategijos šerdis. Žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos kūrimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų.

7. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva įgijo dar nepakankamą valstybinio strateginio nacionalinės plėtros valdymo patirtį - nebuvo rengiama kompleksinė nacionalinės plėtros ilgalaikė strategija. Valstybė nevykdo nuolatinės analizės, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių požymius ir laiku imtis veiksmų bei priemonių jų pasekmėms sušvelninti.

8. Lietuvoje kompleksiškai nebuvo tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturi jo plėtojimo politikos. Dabartiniai šalies konkurenciniai pranašumai (išskyrus geografinę padėtį) nebus perspektyvūs ilgesnį laikotarpį, tuo tarpu Lietuvos ūkis dar beveik neturi įgytų konkurencinių pranašumų (pažangios technologijos, lyderiavimas perspektyviose šakose, įmonių reputacija, intelektinės nuosavybės teisės). Nepakankamai kompleksiškai ugdomi šalies viduje konkurencinę atmosferą sukuriantys veiksniai. Valstybė dar nesukūrė mechanizmų, užtikrinančių nacionalinės ekonomikos lankstumą ir gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.

9. Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika kuriama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais interesais. Į eksportą orientuotos besivejančios plėtros modelis neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo veiksniais. Užsienio transnacionalinių

8

kompanijų tiesioginių investicijų klimatas Lietuvoje nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Lietuvos transnacionalinės kompanijos vis dar kuriamos ir yra labai nestiprios, o negaudamos savo plėtrai valstybės paramos, svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.

10. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominį lenktyniavimą silpnina maža

vidinė rinka, išskirtinis kai kurių ūkio sektorių (geležinkelių transporto, žemės ūkio) silpnumas, technikos, struktūros ir technologijų atsilikimas, žema darbuotojų kvalifikacija bei darbo kultūra, įskaitant verslo įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų vadybą bei administravimą Stokojame išsilavinusių, iniciatyvių, drąsių, rizikuojančių, naujų rinkų ieškančių verslininkų ir jų aljansų. Santykinai didelė darbingo amžiaus gyventojų dalis linkusi ieškoti geriau mokamo darbo kitose šalyse. Lietuvos geografinė padėtis Europos Bendrijos teritorijoje nėra gera: įstojusi į ES Lietuva taps jos periferija. Tam tikrą neigiamą įtaką daro neapibrėžtumas sprendžiant Kaliningrado klausimą.

11. Lietuvoje vis aktualesnė tampa finansų sistemos koncentracijos problema, dėl to didėja sisteminė rizika. Kapitalo rinka įmonėms ir investuotojams dar netapo lygiaverte alternatyva, lyginant su bankais, naujam kapitalui pritraukti ir tinkamai įgyvendinti investavimo poreikius, jos nepakankamas raidos lygis stabdo naujų technologijų bendrovių kūrimąsi ir plėtrą, komerciniai bankai neteikia paskolų tokioms įmonėms dėl per didelės rizikos. Lietuvoje dominuoja bankai, o finansinių priemonių rinka nėra pakankamai išplėsta. Tačiau ir bankų suteiktų paskolų portfelis sudaro tik 15,2 % BVP (Latvijoje - 23 %, Estijoje - 40 %, Rusijoje - 32 %, Lenkijoje - 32 %).

12. Kritiškai lėtas informacinių technologijų galimybių panaudojimas visose ūkio srityse, menka bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti informacinių technologijų paslaugų ir produktų gamybai. Silpnėja informatikos mokslo potencialas. Per maža Lietuvos gyventojų dalis naudojasi kompiuterių tinklais, tai trukdo plėtoti elektroninę prekybą ir verslą. Pagal kompiuterizacijos lygį gili praraja skiria didžiųjų miestų ir provincijos gyventojus. Tarp gyventojų dar nepaplitusi nuolatinio mokymosi nuostata. Lietuvos valdžios struktūros lėtai ir nekoordinuotai pereina prie informacinėmis technologijomis grindžiamo valdymo, gyventojai ir valdininkai stokoja kompetencijos informacinių technologijų galimybių panaudojimo srityje, nesutvarkytas valstybės renkamų duomenų ir informacinių sistemų ūkis.

13. Geležinkelių transporto infrastruktūra fiziškai susidėvėjusi, pasenęs riedmenų parkas, neišplėtotas elektrifikuotų linijų tinklas, neracionali organizacinė struktūra. Klaipėdos jūrų uoste nepakankamas kanalo gylis, uosto infrastruktūra nepritaikyta keleivių aptarnavimui. Silpnoji vieta - susisiekimas automobilių keliais ir geležinkeliais su ES šalimis per Lenkiją. Neišplėstas vidaus vandenų transportas, miestų gatvės nepritaikytos intensyviam transporto judėjimui, transportas (ypač automobilių) daro žalingą poveikį aplinkai. Nesukurti teisiniai ir organizaciniai pagrindai multimodaliniam transportui plėtoti.

14. Turimas energetikos potencialas panaudojamas neveiksmingai; Lietuvos elektros ir dujų tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis, išlieka priklausomybė nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo; neracionaliai energiją vartoja ekonomika, vėluoja energetikos valdymo modernizavimas; iki šiol vis dar neaiški Ignalinos AE ateitis, susikaupė didelis radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro kiekis, nesukaupti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantys naftos produktų rezervai. Didelė elektros tinklų, pastočių ir vamzdynų dalis yra fiziškai ir morališkai susidėvėjusi, nemaža dalis šalies teritorijos dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos.

15. Nešiuolaikiška pramonės struktūra (maža mokslui imlius produktus gaminančių įmonių dalis), neišplėtota kooperacija tarp įvairių ūkio subjektų, menkas darbo našumas daugelyje sektorių, trūksta alternatyvių šaltinių apsirūpinti pigiais ištekliais. Neadekvati laikmečiui profesinė ir vadybinė kompetencija, tiriamoji veikla įmonėse beveik neegzistuoja, o inovacinė veikla pasireiškia tik nedaugelyje, ypač menkas jose mokslinis

9

potencialas, palyginti su panašiomis užsienio šalių įmonėmis. Mokslo ir tyrimų sistema nėra orientuota į pramonės reikmes, neskatinamos įmonių investicijos į technologijų plėtrą, menka verslo paslaugų infrastruktūra. Nepakankamas finansinių paslaugų sektorius, didelė skolinto kapitalo kaina.

16. Lietuva paveldėjo neracionalią statybos produktų industriją, kuriai modernizuoti reikalingos didelės investicijos. Lietuvos statybos rinka fragmentiška ir maža, gyventojų perkamoji galia nedidelė, todėl turimas statybos potencialas iki galo neišnaudojamas. Europos statybos standartų įdiegimo laikotarpis daugiausiai priklauso nuo finansinių išteklių ir nuo šių standartų parengimo Europos standartizavimo organizacijose terminų. Neskiriami pakankami ištekliai naujų statybą reglamentuojančių dokumentų parengimui. Lietuvos statybos bendrovių pagrindinės darbų apimtys vykdomos šalies viduje. Statybos sektoriaus bendrovės per mažos pavieniui konkuruoti tarptautiniu lygiu, formuoti savo išteklius ir patirtį konkretiems eksporto projektams.

17. Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta modernios technikos, neišplėtota kooperacija. Nestabili žemės ūkio politika. Nebaigtas piliečių nuosavybės į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas, silpnai funkcionuoja žemės rinka, negalima pradėti žemės konsolidavimo proceso, dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio pajėgumo ūkiai. Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių produktų konkurencingumas. Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo potencialas, mažas darbo našumas, didelis nedarbas, menkas kaimo žmonių pasirengimas dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos patirtis. Lietuvai skiriamos per mažos arba ne visai išnaudojamos žvejybos kvotos, neracionali žvejybos ir perdirbimo subjektų struktūra, nepakankamas dalies žvejų ir žuvų perdirbimo pramonės darbuotojų pasirengimas dirbti konkurencijos sąlygomis.

18. Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra, didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų, darbo sąlygų bei socialinės apsaugos, galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas paslaugas. Nėra veiksmingos regioninės plėtros politikos. Didelė regioninė gyvenimo kokybės diferenciacija, nėra regioninės specializacijos, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija. Lėtai formuojasi kaimo bendruomenės, neugdomi jų lyderiai. Nukentėjusi biologinė įvairovė, sumenkėjęs kraštovaizdis.

19. Turizmo plėtros kliūtys yra ne tik trumpas turistinis sezonas, bet ir neplėtojami neturistinio sezono produktai, nepakankamas Lietuvos, kaip turistinės valstybės įvaizdžio kūrimas, turizmo verslui plėtoti nepalanki teisinė sistema. Žemos kokybės keleivinio geležinkelių, vidaus vandens transporto paslaugos, neišplėtota mažųjų uostų ir prieplaukų, dviračių kelių infrastruktūra, kempingų sistema, laisvalaikio ir pramogų verslas, neužbaigta kurti nacionalinė turizmo informacinė sistema, nepakankamas turizmo sektoriaus administravimo pajėgumas apskrityse ir savivaldybėse, per mažos valstybės ir privataus sektoriaus investicijos į turizmo sektoriaus plėtrą, informacijos ir turizmo produktų rėmimo užsienio rinkose trūkumas, bloga kriminogeninė padėtis šalyje.

20. Verslo plėtrą stabdo tokie veiksniai: maža šalies rinka ir vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, sudėtingos kredito gavimo sąlygos, pradinio kapitalo stoka, nepakankamai išplėtota institucinė infrastruktūra, nepalanki teisinė aplinka, administracinių barjerų gausa ir biurokratizmas, aukštas nusikalstamumo lygis. Lietuvos verslumo lygis labai žemas, matuojant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiumi 1000-čiui gyventojų. Nusidėvėję smulkių ir vidutinių įmonių įrenginiai, pasenusios gamybos technologijos, lėti verslo plėtros tempai, nedidelis eksportas, finansinių paramos priemonių stoka. Neveiksminga informacijos sistema, nepakankama verslą pradedančių bei verslu besiverčiančių vadovų kvalifikacija, ribotos galimybės kelti kvalifikaciją veikiančioje įmonėje, nepakankama teisės bazė ir infrastruktūra elektroniniam verslui plėtoti. Nepakankami ryšiai tarp smulkių ir vidutinių bei didelių įmonių, netolygi verslo plėtra regionuose.

10

21. Perėjimo prie rinkos ekonomikos sąlygomis kai kuriuose regionuose arba miestuose (Akmenėje, Tauragėje, Marijampolėje, Didžiasalyje ir kt.) pramonės smukimas turėjo ilgalaikių neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių. Regionų ekonominė veikla lėtai prisitaiko prie vietinių gamtos ir rinkos sąlygų, dideli regioniniai nedarbo lygio skirtumai, nauji strateginiai infrastruktūros objektai koncentruojasi didžiausios urbanizacijos regionuose. Nepakankamai skatinama vietos bendruomenių iniciatyva, vangiai plėtojamas smulkus ir vidutinis verslas bei alternatyvios ūkio veiklos kaimiškuose regionuose, gyventojai, pirmiausia jaunimas, intensyviai migruoja iš kaimiškųjų ir atokių regionų, silpnindami šių regionų intelektinio kapitalo išteklius ir ekonominės plėtros galimybes.

1.3. GALIMYBĖS 1. Ekonomikos plėtra, derinama su tinkamai orientuota, asmens motyvaciją

skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteiks galimybę gerokai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas. Modernių ir ypač informacinių technologijų plėtra leis sukurti kokybiškas gerai mokamas darbo vietas, panaudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą daugiau investuojant į kvalifikuotam darbui imlias šakas.

Įstojimas į ES ir Ekonomikos ir pinigų sąjungą , augantis ekonominės integracijos laipsnis bei koordinuota ekonominė politika sukurs tvirtą pagrindą Lietuvos ekonominiam stabilumui bei atsparumui neigiamiems išorės poveikiams (šokams). Racionaliai panaudota ES struktūrinių fondų parama teigiamai paveiks verslo rėmimo, užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtrą.

2. Lietuvos ūkio internacionalizacija pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis sustiprins palankias tendencijas plėtojant nacionalinę ekonomiką, suteiks galimybes stiprinti konkurencingumą ir plėsti rinkas savo veiklą į eksportą orientavusioms šalies firmoms bei įmonėms. Užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leis paspartintai plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį apimant veiksmingą gamybos ir realizacijos organizavimą, puikios firmų reputacijos palaikymą. Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Lietuva neatsiliks pasaulio ūkio raidoje, jei tik jos gamintojai įsitrauks į didžiuosius perspektyvių produktų gamybos klasterius. Naujus veiksnius ir sąlygas šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam suklestėjimui užtikrins postindustrializacijos procesas, nors ir suteikdamas sunkumų daliai šalies visuomenės narių persiorientuojant ir prisitaikant prie naujos situacijos.

3. Lietuvos integracija į milžinišką ES vidaus rinką atvers dideles galimybes šalies ūkio plėtrai: išplės realizavimo rinkas, sudarys prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, užsienio investicijų augimui. Ekonominė integracija į aukštesnio lygio tarpvalstybinę ekonomikos struktūrą atvers galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turės didžiulius ir realius šansus sparčiai mažinti savo technologinį ir ekonominį atsilikimą, narystės ES pagrindu įsitraukdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain). ES teisės bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis nares ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins neigiamą pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtaką Lietuvai. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai galės išnaudoti savo palankią tranzito tarp Vakarų ir Rytų šalies geografinę padėtį.

4. Finansų išteklių globalizacija sudarys alternatyvias apsirūpinimo finansiniais ištekliais galimybes. Finansinis kapitalas gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansų organizacijų. Finansų išteklių globalizacija sustiprins konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir drauge mažins finansinio-kreditinio

11

tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams. Naujas galimybes atvers ir fiksuotas lito kurso susiejimas su euru bei paskesnė Lietuvos narystė Ekonomikos ir pinigų sąjungoje.

5. Atsiveria galimybės sukurti kompleksinę ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemą, papildant ją naujais, pasaulinėje praktikoje žinomais veiksmingais taršos mažinimą skatinančiais komponentais (užstatų-grąžos sistemomis, apyvartiniais taršos leidimais ir kt.). subalansuotos plėtros siekiai bus įgyvendinti Lietuvos ūkio subjektų veikloje. Bus įgyvendinta principu „moka teršėjas“ besiremianti ir šakos specifiką atspindinti ekonominių aplinkosaugos motyvų integracija visuose ūkio sektoriuose, užtikrintas aplinkos apsaugos įsipareigojimų, susijusių su integracija į ES, įvykdymo ekonominis mechanizmas.

6. Artimiausiais metais ir dešimtmečiais Lietuvoje paskolų ir finansų rinka gali augti sparčiau nei išsivysčiusios ekonomikos valstybėse ir net Vidurio bei Rytų Europos šalyse. ES standartų ir geriausios patirties diegimas kapitalo rinkoje, priežiūros ir infrastruktūros institucijų bendradarbiavimas ir įsitraukimas į europines struktūras ar aljansus sudarys sąlygas saugiai investuoti į Lietuvos bei užsienio vertybinius popierius pagal individualų pasirinkimą ir poreikius arba per kolektyvinio investavimo įmones. Įkuriant pensijų ir investicijų fondus bei plėtojant kredito unijų veiklą, bus sukurta visavertė finansų tarpininkų institucijų struktūra. Veikiamos padidėjusios konkurencijos ir technologinės pažangos, vietinės finansų institucijos labiau integruosis su užsienio kapitalu ir plėtos savo paslaugas atskirose rinkos nišose už šalies ribų. Atsivers didžiulė erdvė diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias, sutrumpinti nuotolį tarp kredito įstaigų ir žmonių. Bus sukurta ilgalaikiu stabilumu pasižyminti finansų sistema, nes Lietuvai įstojus į Europos ekonomikos ir pinigų sąjungą bei pakeitus litą euru bus paklotas svarbiausias jos pagrindas – tvirta, pasaulyje pripažinta valiuta.

7. Lietuvos ekonomikai integruojantis į ES ekonomiką, skaitmeninės erdvės panaudojimas atvers platesnes rinkas ir sudarys sąlygas veiksmingesniam kooperavimuisi su labiau pažengusiomis ekonomikomis. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų galimybių panaudojimas leis didinti visų ūkio šakų prekių ir paslaugų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, plėtoti šiomis technologijomis paremtų prekių gamybą bei paslaugų teikimą visose ūkio šakose, taip pat ir jų eksportą, mažinti nedarbą ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos specialistus naudojant teledarbą.

8. Lietuva turi galimybę įsitvirtinti kontinentinės Europos transporto paslaugų rinkoje, sukurti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus logistikos centrus ir juos integruoti į Baltijos jūros regiono transporto logistikos centrų tinklą. Bus taikomi privataus ir visuomeninio (valstybinio) kapitalo partnerystės principai finansuojant transporto infrastruktūrą, pasiektas svarbiausių transporto magistralių transeuropinių tinklų statusas, išplėtotas kombinuotasis transportas.

9. Energetikos sistemų pertvarkymas ir privatizavimas įgalins paspartinti konkurencinės energijos rinkos kūrimo procesą, padidins energetikos įmonių našumą, sumažins energijos gamybos ir tiekimo savikainą. Platesnis energijos taupymo potencialo panaudojimas sumažins energijos poreikių bei energijos šaltinių galios augimo tempus ir drauge palengvins gamtosaugos problemų sprendimą, sumažins investicijų poreikį. Esami magistraliniai dujotiekiai ir pasiekus, kad tranzitinis dujotiekis į Vakarų Europą būtų nutiestas per šalies teritoriją, leis ateityje smarkiai padidinti gamtinių dujų suvartojimą ir jų tiekimo strateginį patikimumą. Į Lietuvos pirminės energijos balansą vis didesnį indėlį įneš atsinaujinantieji ir vietiniai energijos ištekliai (nafta, durpės, vėjo bei hidroenergija ir kt.).

10. Pramonės plėtrą, pertvarkymo procesą ir sistemišką jos infrastruktūros tvarkymą paspartins techninė, konsultacinė bei finansinė ES parama, didelės galimybės pritraukti užsienio kapitalą ir technologijos naujoves (know-how), auganti įmonių vadovų kompetencija ir sukaupta veiklos tarptautinėse rinkose patirtis. Atsigaunanti Rusijos ekonomika atvers puikias galimybes Lietuvos įmonėms šioje rinkoje panaudoti buvusią patirtį ir veiklos Vakarų šalių rinkose kompetenciją. Įsitraukimas į bendrą ES mokslo erdvę

12

leis sparčiau ir veiksmingiau panaudoti ES šalių pramonės ir mokslo potencialą. Bendra ES rinka ir teisinės ūkinės veiklos sąlygos leis sparčiau integruotis į stiprius klasterius ir padidins Lietuvos patrauklumą investicijoms.

11. Statybos, kaip globalaus verslo, galimybių išnaudojimas atvers Lietuvai platesnes statybos produktų ir paslaugų eksporto galimybes, leis dalyvauti ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose. Statybos paklausa didės dėl ekonomikos augimo, gyventojų pajamų didėjimo, urbanizacijos plėtros ir kitų veiksnių šalyje bei kitose pasaulio rinkose. Atsiras galimybės didinti socialinio būsto statybą mažas pajamas turintiems gyventojams, baigti nebaigtas statybas, atnaujinti senus būstus. Projektavimo ir gamybos integracija, integruoto projektavimo technologijos, informacinių ir interneto technologijų platesnis taikymas leis padidinti gamybos išteklių panaudojimo veiksmingumą statyboje. Bus įgyvendinta kvalifikacijos ugdymo nuotolinių studijų sistema, apimanti visų statybos sričių specialistus – darbininkus, meistrus, vadovus. Įsitraukimas į bendrą ES statybos ir mokslo erdvę leis sparčiau ir veiksmingiau panaudoti ES šalių statybos ir mokslo potencialą. Įstojimas į NATO padidins investicijų į Lietuvą patikimumą.

12. Per ateinančius dešimtmečius didės maisto poreikis, vyks maisto produktų vartojimo ir struktūros pokyčiai, be to, didės kokybiškų, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje atvers naujas žemės bei maisto ūkio plėtros galimybes, plėsis modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio sektoriuje reikšmė. Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas, ypač plėsis rinkos nišos geros kokybės ekologiškiems ir natūraliems produktams. Didės finansinės galimybės pertvarkyti žuvininkystės struktūrą, didinti produkcijos konkurencingumą. Taip pat Lietuvai tapus ES nare, plėsis kapitalo investicijų, modernių technologijų įdiegimo galimybės, padidės ekonominė, techninė ir konsultacinė parama, bus lengviau prieinama informacija apie tarptautines rinkas.

13. Spartesnei turizmo plėtrai naujas galimybes atvers ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo galimybė, šalies ūkio pertvarkymas, verslo rėmimo ir plėtojimo skatinimas, bendro Baltijos turistinio regiono galimybių išnaudojimas rengiant bendrus su kaimyninėmis šalimis maršrutus, tarptautinių ryšių plėtra. Didėjantys turizmo srautai ir rinkų diferenciavimasis, skatins specialiųjų turizmo produktų pasiūlos augimą, o turizmo produkto diferenciavimas Lietuvos regionų atžvilgiu formuos konkurencingą turistinį regioną.

14. Atsivers galimybės pasinaudoti ES struktūrinių, kitų fondų, tarptautine technine ir finansine parama verslo plėtros programoms įgyvendinti. Dėl integracijos į ES tobulės smulkaus ir vidutinio verslo teisės bei institucijų sistemos, išsiplės rinkos, informacijos kanalai, atsiras didesnės galimybės naudotis mokslo laimėjimais, naujomis technologijomis, pamažu atsiras laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo galimybė, geresnės sąlygos dalyvauti klasteriuose, įsitraukti į transnacionalines verslo plėtros programas. Suklestint įvažiuojamajam ir kaimo turizmui, sparčiau plėtosis viešbučių, restoranų, pramogų tinklas. Verslo plėtrai pasitarnaus galimybės veikti NVS šalių rinkose, užsienio tiesioginės investicijos, geresni rinkodaros rezultatai bendradarbiavimo dėka.

15. Platesnes galimybes regionų ekonomikos plėtrai atvers ES paramos programos ir struktūriniai fondai, edukacinė veikla ugdant regionuose gyventojų verslumą ir vadybinius gebėjimus. Bus nustatytos regioninės plėtros valdymo funkcijos suteikiant didesnį savarankiškumą vietos savivaldos lygmeniui, skatinant vietinę iniciatyvą. Rengiant regioninės plėtros planavimo dokumentus, bus skatinamas įvairių institucijų ir žinybų bendradarbiavimas, taip pat vietinio, regioninio, centrinio valdymo lygmens bei privataus sektoriaus bendradarbiavimas. Plėsis regionų bendradarbiavimas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.

13

1.4. GRĖSMĖS 1. Nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas didins nedarbo problemas,

taip pat trukdys inovacijoms, modernių technologijų plėtrai. Regioninės raidos netolygumas didins užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferenciaciją, sąlygos marginalinių regionų susidarymą. Darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali tapti ekonomikos plėtros stabdžiu. „Protų nutekėjimas“ silpnins šalies intelektinį potencialą, sukels depopuliaciją, didins kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemas šalyje. Kartu su biudžeto išlaidų švietimui, mokymui ir mokslui didinimu Lietuvoje tokia emigracija gali pasireikšti tų išlaidų praradimu bei potencialaus nacionalinio produkto sumažėjimu. Gali sustiprėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų Europos valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) bei kai kurių Azijos šalių. Visuomenės senėjimas padidins poreikį socialinės apsaugos išlaidoms. Nesėkmingos užimtumo ir socialinės politikos atveju nesumažės skurstančiųjų dalis, sustiprės socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija.

2. Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygos stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai. Užsienio transnacionalinės korporacijos turės savus interesus, kurie gali ir nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais. Šiuo metu nekontroliuojamas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti šalyje nemažai tradicinių gamybų ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Pernelyg liberali Lietuvos užsienio ekonominė politika gali atvesti prie siauros specializacijos, kuri pavojinga šalies ekonomikai svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. Finansų išteklių globalizacija didins nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansų krizės tam tikruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiesiems pinigams“, darys Lietuvos ekonomiką priklausomą nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus ekonomikos sektoriaus. Mineralinių išteklių koncentracija Rytuose darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.

3. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį apribodama šalies suverenitetą ir pripažindama tarptautinių valdymo organų sprendimus. Pradiniame etape dėl stiprios konkurencijos bendroje ES rinkoje dalis nacionalinių įmonių paklius į sunkią padėtį arba sužlugs, tai sukels tam tikrus nepageidautinus socialinius reiškinius. Kai kurie Vakarų šalių ekspertai mato rimtą pavojų pačios integracijos sėkmei, kai integruojasi santykinai žemo ir aukšto ekonomikos plėtros lygio šalys (Lietuva ir ES).

4. Šiuo metu muitais apsaugoti ūkio sektoriai, Lietuvai įstojus į ES paklius į sustiprėjusios konkurencijos aplinką, nes dažnu atveju importo rinkliava pagal Bendrąjį muitų tarifą yra mažesnė už protekcinį Lietuvos muitų tarifą. Lietuvoje negaminamų prekių atžvilgiu bus priešingai - importas iš trečiųjų šalių kai kuriais atvejais pabrangs ir vers importuotojus pereiti prie tiekėjų iš ES šalių (prekybos iškreipimas), kas gali padidinti Lietuvos gamintojų gamybos kaštus. Tapusi ES nare, eksportuojamoms prekėms į JAV, Kanados, Japonijos rinkas Lietuva nustos gauti pramonės gaminių importo muitų nuolaidas pagal bendrąją preferencijų sistemą (taikomą besivystančioms bei pereinamosios ekonomikos šalims) ir turės pradėti pati teikti tokias nuolaidas besivystančioms šalims pagal Lomės konvencijos taisykles.

5. Galimi tam tikri sunkumai suderinant ekonominius aplinkosaugos veiksnius su tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais. Kai kurios ūkio šakos gali būti nepajėgios veiksmingai įsisavinti užsienio skiriamas finansinės paramos lėšas. Galimas aplinkos apsaugos užmojų ir šalies socialinių-ekonominių galimybių nesuderinamumas: iš vienos pusės dėl aplinkos apsaugos kaštų atspindžio vartojimo prekių bei paslaugų kainose, šalies eksporto potencialo ir biudžeto įplaukų sumažėjimo neigiamų socialinių pasekmių, iš kitos – dėl šalies ekonomikos nepajėgumo įgyvendinti tarptautinius aplinkosaugos įsipareigojimus.

14

Naujų ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių įdiegimo faktiniai organizaciniai ir administravimo kaštai gali būti pernelyg dideli, galimos klaidos bei disproporcijos, parenkant konkrečias ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių skaitines išraiškas.

6. Lietuva nėra apsaugota nuo išorinių sukrėtimų ateityje. Krizės finansų rinkose gali apsunkinti skolos refinansavimą. Dėl blogų ekonominės politikos sprendimų ar pablogėjusių šalies makroekonominių rodiklių sumažinti Lietuvos kredito reitingai apsunkintų skolinimąsi (didintų skolinimosi išlaidas). Vertybinių popierių rinkoje nesusikūrus vietiniams instituciniams investuotojams (investiciniai fondai, pensijų fondai), sugebantiems konkuruoti su užsienio instituciniais investuotojais, iš Lietuvos bus išvežamos smulkių Lietuvos investuotojų lėšos, nes rinkoje veikiantys užsienio instituciniai investuotojai skirs mažiau dėmesio galimybėms investuoti į Lietuvos bendrovių vertybinius popierius. Poreikis konkuruoti ne tik su vietos vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais, bet ir su užsienio tarpininkais, gali paskatinti tarptautiniu mastu smulkias Lietuvos finansų maklerio įmones pasitraukti iš vertybinių popierių rinkos.

Liberalus kapitalo judėjimo režimas ir fiksuotas valiutos kursas nepalieka galimybių pristabdyti pernelyg spartų kapitalo pasitraukimą, todėl būtina subalansuota makroekonominė politika ir saugi įsipareigojimų užsieniui struktūra.

7. Greitesnė informacinių technologijų panaudojimo plėtra užsienio šalyse gali palikti Lietuvą tarp atsilikusių valstybių. Technologiškai ir ekonomiškai išsivysčiusių šalių pažangi informacinė visuomenė į Lietuvos gyventojus gali žiūrėti tik kaip į vartotojus, o ne modernių produktų ir paslaugų kūrėjus ar partnerius. Programinės įrangos ir kompiuterių gamyba, sukoncentruota didžiosiose pasaulio kompanijose, gali nukonkuruoti bet kokią vietinę gamybą. Galime prarasti galimybę pasinaudoti ES lėšomis, specialiai skiriamomis informacinėms technologijoms ir telekomunikacijoms plėtoti bei šioms priemonėms integruoti į valstybės valdymą ir ūkio plėtrą.

8. Vadovavimasis ekonominėje praktikoje vien rinkos fundamentalizmo koncepcija gali sąlygoti didelį lėšų trūkumą šalies transporto infrastruktūrai atnaujinti ir plėtoti. Tikėtinas nepakankamai efektyvus veiksmų koordinavimas su kaimyninėmis šalimis plėtojant TINA tinklus. Gamtosaugos ir kitų reikalavimų sugriežtinimas vežėjams, dirbantiems ES šalių rinkoje, gali sumažinti transporto paslaugų eksportą. Tikėtinas transporto kamščių padidėjimas didžiausiuose šalies miestuose.

9. Energijos tiekimas Lietuvai gali būti lengvai pažeidžiamas dėl didelės priklausomybės nuo vieno tikėjo. Ankstyvas Ignalinos AE uždarymas, negavus reikiamo finansavimo iš ES ir tarptautinių finansų institucijų, taptų nepakeliama našta šalies ekonomikai. Neapibrėžtumas, bus ar nebus Lietuva elektros energijos eksportuotoja, didina tikimybę, kad bus priimti neoptimalūs sprendimai vidaus ir išorės ekonominių ryšių politikoje. Energetikos rinkos atvėrimas, neįteisinus pereinamojo laikotarpio, kels papildomų problemų vartotojams ir gamintojams. Dalies vartotojų atsijungimas nuo centralizuotojo šilumos tiekimo sistemų gali sukelti ekonomikos ir socialinių problemų. Jei bus pavėluotai sukaupta patirtis ir lėtai pereinama prie naujausių technologijų, o importuojamas organinis kuras pabrangs, tai nebus galimybės laiku ir veiksmingai pasinaudoti atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais.

10. Kol dar nėra sustiprėjusi statybos medžiagų ir gaminių pramonė, Lietuvos statybos rinkos atvirumas ją gali sužlugdyti ar sumažinti jos efektyvumą. Mažai efektyvios statybos medžiagų ir gaminių pramonės įmonės sunkiai konkuruoja su užsienio organizacijomis, todėl jos nesuinteresuotos ekonomikos atvirumu. Galimos klaidos bei disproporcijos nustatant statybos politikos prioritetus, tikėtinas dalies statybos verslininkų perėjimas į kitas verslo šakas, kuriose kapitalo apyvarta greitesnė.

11. Didžiausia potenciali grėsmė pramonės plėtrai būtų klaidingai valstybės lygiu suvokta mokslo, žinių ir inovacijų svarba (kuo lėčiau bus kuriama efektyvi nacionalinė inovacijų sistema, tuo daugiau lėšų ir pastangų prireiks, norint neatsilikti). Neprognozuojami įvykiai didins politinį nestabilumą šalyje ir užsienyje, kels ES plėtros

15

strateginių prioritetų netikėtus pokyčius. Kai kurie pramonės sektoriai gali būti laiku nepasirengę pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis. Dėl nesėkmingo energetikos ūkio pertvarkymo gali išaugti energijos išteklių kaina. Laiku nebus sukurtos palankios sąlygos investicijoms.

12. Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui, kainai ir tiekimo pastovumui. Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų, ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis spaudimas Lietuvos maisto rinkai. ES BŽŪP gali gerokai pasikeisti. Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios paramos, kokią gauna dabartinės ES narės. Negavus ES derybinėse pozicijose nustatytų gamybos kvotų, BVP žemės ūkio pridėtinės vertės dalis nebūtų pasiekta, sumažėtų užimtumas ir dirbančiųjų žemės ūkyje bei perdirbamojoje pramonėje pajamos. Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos išteklių. Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis. Atviroje rinkoje vyks tiesioginė Lietuvos žuvininkystės subjektų sandūra su didesnio konkurencinio pajėgumo ES valstybių rinkos subjektais, tarptautiniai įsipareigojimai ES ir Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) ribos galimybes taikyti valstybės paramą žuvininkystės produkcijos eksportuotojams.

13. Turizmo plėtrai Lietuvoje neigiamą įtaką gali daryti valstybės ūkio plėtros prioritetų kaita, nepakankamas turizmo sektoriaus plėtros skatinimo finansavimas, artimų turizmo rinkų konkurencija su Lietuvos turizmo produktu, tolesnis kaimiškųjų vietovių turistinio potencialo nykimas, nesugebėjimas sukurti Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, įvaizdžio, sumažėjęs šalies kultūros istorijos ir gamtos paveldo objektų patrauklumas, nemažėjantis nusikalstamumas, regionų plėtros netolygumai, didėjanti specialistų migracija į kitas šalis.

14. Galimi smulkių ir vidutinių įmonių bankrotai dėl nepalankios teisinės ir ekonominės aplinkos. Dėl globalizacijos procesų, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo bei užsienio šalių vidaus rinkos protekcinės politikos didės konkurencinis spaudimas Lietuvoje gaminamoms prekėms ir paslaugoms. Tikėtina, kad pernelyg lėtai bus ugdoma verslo kultūra šalyje: palyginti didelė visuomenės dalis nebus iniciatyvi, lauks valstybės paramos įvairiais verslo organizavimo ir vykdymo klausimais, galima nepakankama darbuotojų motyvacija bei skatinimo svertų panaudojimas.

15. Tikėtina, jog tam tikruose regionuose bus jaučiamas didelis socialinis ekonominis nuosmukis (tokiuose, kaip Visaginas uždarius Ignalinos AE). Regionuose pradės ryškiau reikštis intelektinio kapitalo trūkumas dėl migravimo į šalies centrus bei užsienį. Valstybės centrinės valdymo institucijos gali dėti pastangas išlaikyti regioninės plėtros planavimo ir valdymo funkcijas. Dėl netinkamo institucinio pasirengimo ir silpnų administracinių gebėjimų gali būti nepilnai panaudota ES struktūrinė parama. Regionuose gali pristigti tinkamų projektų, kurių finansavimui gali būti panaudotos struktūrinių fondų lėšos.

2. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA Geopolitinė Lietuvos padėtis. 2015 metais Lietuva jau bus Europos Sąjungos, kuriai, tikėtina, priklausys ne tik dabartinės kandidatės, bet taip pat buvusios Jugoslavijos šalys, senbuvė. Kandidatėmis į ES tada gali būti Ukraina ir Moldova. Europos Sąjunga bus didžiausia pasaulyje ir veiksmingai integruota rinka, taip pat pažangiausia mokslo technologinė erdvė, besiremianti išplėtota intelektine kooperacija. Politikos srityje ES bus pažengusi federalizacijos link,– daugiau sprendimų bus priimama ES Parlamente, Ministrų Taryboje daugiau sprendimų bus priimama ne bendru sutarimu, o balsuojant. Balsavimo taisyklės tikriausiai bus sudėtingos siekiant subalansuoti suverenumo ir sprendimų veiksmingumą. Lietuva turės neblogas galimybes daryti įtaką ES sprendimams per

16

mažesnių šalių koaliciją. Gali būti, kad koaliciją sudarys Rytų Europos arba Baltijos regiono šalys. Pats Baltijos regionas (Skandinavijos ir Pabaltijo šalys) bus sparčiausiai progresuojanti ES dalis. Lietuva savo įtaką pasaulio politikai realizuos taip pat per narystę NATO. Demografinė padėtis. Gyventojų senėjimo problema bus aktuali visai Europai, tačiau Lietuvai ji bus itin svarbi dėl didelės jaunų žmonių dabartinės ir būsimos, kai ES darbo jėga galės laisvai judėti, jaunimo emigracijos, taip pat dėl labai sumažėjusio gimstamumo. Tikėtina, kad darbo jėgos rinkoje laikotarpio pabaigoje turėsime didėlesnį prieaugį dėl gimstamumo bumo praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, tačiau pastebimą duobę vėliau; bus aktualu skatinti reemigraciją, o iš dalies ir imigraciją. Makroekonomikos plėtros rezultatai. Modernizavusi ūkio strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 metų padidins savo BVP 2-2,5 karto. Pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, bus pasiektas daugiau kaip 50 proc. būsimojo ES vidurkio lygis vietoje dabartinio 33 proc. lygio. Tai leis iš esmės realizuoti ES socialinį ekonominį modelį − gerovės valstybės, kur žemas nedarbo lygis, aukšta darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. Žinoma, modelis bus realizuotas atitinkamai mažesniu mastu negu vidutiniškai ES. Lietuva taps Ekonominės ir pinigų sąjungos nare maždaug nuo laikotarpio vidurio. Tai drauge reikš, kad šalyje palaikomas makroekonomikos stabilumas – svarbiausia ekonomikos augimo sąlyga. Rinkos mechanizmų tobulinimas. Lietuva per dešimtmetį visiškai prisitaikys prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. Įmonių steigimo, veiklos ir jų likvidavimo, konkurencijos, monopolijų priežiūros, kontraktų įvykdymo, nuosavybės santykių, darbo rinkos, kreditavimo ir kiti ekonomikos funkcionavimo norminiai aktai, taip pat jų praktinis įgyvendinimas nedaug tesiskirs nuo tų dalykų Vakarų Europos šalyse. Tikėtina, kad verslo kultūros lygiu Lietuva dar atsiliks nuo tų šalių. Gerėjant ekonomikos padėčiai ir tobulėjant valstybės administraciniams gebėjimams, korupcijos lygis ir kriminalinio pasaulio įtaka verslui bus gerokai sumažėjusi. Prie jos mažėjimo prisidės sutvarkyta rytinių Lietuvos sienų, kaip ES sienų, apsauga. Administraciniai valstybės gebėjimai. Valstybė negalėtų atlikti savo funkcijų, nepagerinusi administracinių gebėjimų. Geras valdymas ir skaidri vyriausybės veikla yra būtina spartaus šalies progreso sąlyga. Perimdama ES institucinę, administravimo ir politinio proceso patirtį (tiesiogiai dalyvaudama institucijų darbe ir ES politikos kūrimo procese), Lietuvos valstybės administraciniai gebėjimai neabejotinai pagerės. Visuomenės noras - kad valdžia būtų pigesnė, teiktų geresnes paslaugas ir įsiklausytų į žmonių balsą. Valdymo kokybės rodiklis yra visuomenės pasitikėjimas valdžia, kuris šiuo metu itin žemas. Visuomenės pasitikėjimas valdžia yra svarbi šalies vertybė; jis neabejotinai didės gerėjant gyvenimo kokybei ir administraciniams valstybės gebėjimams bei plėtojantis pilietinei visuomenei. Ekonomikos augimo veiksnių plėtra. Ekonomikos augimo veiksniai – darbo jėga, kapitalas, žinios ir verslumas – bus pakankamai išplėtoti, Lietuvai siekiant per tolesnius 15-25 metus susilyginti su vakarinėmis ES narėmis pagal ekonomikos plėtrą. Darbo jėgos naudojimas padidės bent 10 proc., sumažinus nedarbą, padidinus pensinį amžių ir į darbo rinką įsiliejant naujai kartai. Tačiau svarbiausia, kad darbo jėgos išsilavinimo lygis bus aukštesnis, patobulinus švietimo sistemą ir įdiegus kvalifikacijos tobulinimo bei perkvalifikavimo sistemą. Darbo jėgos rinkoje dominuos kvalifikuotų, mokančių naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis specialistų poreikis. Internetas, be kita ko, sudarys sąlygas neakivaizdžiai eiti mokslus garsiausiuose pasaulio universitetuose. Apskritai kvalifikacijos lygis Lietuvoje mažai tesiskirs nuo vakarietiškojo. Išsilavinimo struktūra ir turinys geriau atitiks ūkio poreikius, darbo jėga taps mobilesnė. Fizinė infrastruktūra ir dabar Lietuvoje nėra plėtros stabdys, tačiau norint glaudžiau bendradarbiauti su ES šalimis neatnaujinama ji juo taptų. Naudojantis ES paramos fondais ir

17

prioritetiniu valstybės finansavimu, visa infrastruktūra bus modernizuota. Beveik neliks technologinio atsilikimo ryšių ir automobilių kelių srityje. Visiškai bus pertvarkyta elektros energetika. Energijos šaltinių tiekimo tinklai bus sujungti su ES tinklais. Daugėjant investicijų, įskaitant tiesiogines užsienio investicijas, technologinis gamybos lygis daugeliu atveju bus europinis, o vidutiniškai nuo jo nedaug atsiliks. Tačiau tai neužtikrins vakarietiško ekonomikos našumo, kadangi gaminiuose ir paslaugose įdėta pridėtinė vertė (žinios, mokslas) bus dar mažesnė, taip pat dėl didelių įėjimo į pasaulinę rinką sąnaudų. Žiniomis besiremianti ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin svarbus iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia. Šalies verslumas didėja pirmiausia įgyjant patirties rinkos ekonomikoje ir mūsų ūkio dalyviams glaudžiau bendradarbiaujant su užsienio partneriais. Per penkiolika metų į privatų ir viešojo administravimo sektorius ateis daug jaunų specialistų, baigusių ekonomikos ir vadybos mokslus Lietuvos bei užsienio universitetuose. Bus išplėstos verslo konsultavimo paslaugos. Teigiamesnės taps visuomenės nuostatos verslo atžvilgiu. Visa tai smarkiai padidins šalies verslumo išteklius ir pakels jų kokybę. Socialinė plėtra. Šalies ūkio struktūra garantuoja palyginti aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršija racionalaus lygio. Įgyvendintos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, veiksmingai funkcionuoja mokymosi visą gyvenimą sistema, sumažinti regioniniai skirtumai. Darbo jėga pakankamai mobili ir konkurencinga ES, kartu ir labiau orientuota ieškotis darbo savo šalyje. Pasiekta artima ES lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, darbų sauga ir pan. Nuosekliai laikomasi lygių galimybių principo. Veikia gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, aprėpiančios visus gyventojus ir padengiančios visas socialines rizikas. Pajamos senatvėje garantuojamos einamojo finansavimo ir kaupimo mechanizmų derinimu. Einamojo finansavimo pensijų perkamoji galia didėja maždaug tokiais pat tempais, kaip ir vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia. Socialinė parama orientuota į tuos asmenis, kuriems tos paramos tikrai reikia; jos prioritetas yra padėti darbingiems remiamiems asmenims sugrįžti į ekonomiškai aktyvią veiklą. Didesnis dėmesys skiriamas invalidumo, skurdo, socialinės atskirties prevencijai. Pašalintas kraštutinis skurdas. Socialinė parama vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas.

Gyventojų pajamų nuolatinis augimas leidžia siekti visuotinai pripažintos progresyvios vartojimo struktūros. Sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, išplėtojus tam tikslui atitinkamas teisines, ekonomines ir administracines priemones. Ekonominiais aplinkos apsaugos veiksniais užtikrinama harmoninga, tvari Lietuvos raida (subalansuota plėtra), suderinta su Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje nustatytais programiniais oro, vandens, biologinės įvairovės, Baltijos jūros bei Kuršių marių apsaugos ir atliekų tvarkymo tikslais, tarptautiniais įsipareigojimais bei ES standartais, taip pat su šalies ekonominėmis galimybėmis. Įgyvendinama suderinta ekonominių, administracinių ir teisinių aplinkos apsaugos svertų sistema. Šios sistemos sudėtinės dalys bus:

ES standartus atitinkantys aplinkos taršos normatyvai ir aplinkosaugos vadybos bei audito sistemos;

lanksti, ekonominius ir aplinkosaugos siekius suderinanti mokesčių už taršą sistema, aprėpianti ir suderinanti mokesčius už teršalų išmetimus, gaminio ir naudotojo mokesčius;

18

gaminio mokesčius papildanti užstatų-grąžos sistema, taikoma perdirbamoms daugkartinio naudojimo atliekoms;

apyvartiniai taršos leidimai, taikomi vienarūšės bei lokalinės taršos atvejams; „Žaliojo biudžeto“ bruožų turinti valstybės biudžeto pajamų sandara.

Regioninė plėtra. Regionų ekonomika plėtojama ir jų konkurencingumas didinamas atsižvelgiant į regiono turimus išteklius bei prioritetines plėtros kryptis, išryškinant regiono savitumą. Transporto, komunikacijų ir kita fizinė infrastruktūra plečiama kaip integruotas tinklas, stengiantis racionaliai panaudoti ES bei šalie lėšas. Gyvybingos kaimo gyvenvietės, padidėjęs gyventojų mobilumas sujungia miestus su kaimais. Sukurta tinkama aplinka gamtos ir kultūros paveldui išsaugoti plėtojant turizmą ir rekreaciją. Regionų institucijos bendradarbiauja tarptautiniu lygiu, įgyvendindamos nacionalinius bei ES regioninės plėtros politikos tikslus.

Lietuva – aukšto ekonominio ir kultūrinio potencialo turizmo šalis, teikianti įvairius puikios kokybės turizmo produktus, tenkinančius individualius turistų poreikius bei atitinkančius ES turizmo direktyvas. Ūkio struktūra ir šakų plėtra. Lietuvos ekonomika, jau visiškai integruota į ES ekonominę, skaitmeninę ir žinių erdvę, kurioje dinamiškai didėja globalizacijos procesai, šalies ekonomika plėtojasi daugiausia prisitaikydama prie tų procesų ir jais naudodamasi. Ryšių ir informatikos sektorius užima dominuojančią vietą šalies ūkio struktūroje ir veiksmingai stimuliuoja kitų Lietuvos ekonomikos šakų plėtrą. Sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudaro apie 25 proc. Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 proc. šios produkcijos eksportuojama. Ryšių ir kompiuterių tinklai plečiami laisvos ir atviros rinkos sąlygomis, o šalies gyventojų ir organizacijų paklausa informatikos produktams yra visiškai patenkinta. Įteisintos nepopierinės informacijos technologijos (elektroniniai dokumentai, elektroniniai atsiskaitymai) valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose sferose (švietimo, sveikatos apsaugos, socialinio draudimo). Informacinės technologijos plačiai taikomos siekiant realiai sumažinti socialinius bei demografinius netolygumus, įgyvendinti lygiavertį visų šalies piliečių (miesto ir provincijos) informacinį aprūpinimą. Valstybinis reguliavimas užtikrina saugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) yra integralus ir atviras. Informacijos privatumą ir konfidencialumą veiksmingai gina šalies įstatymai.

Finansų sektoriaus plėtra bus spartesnė nei gamybinių ūkio šakų, todėl 2015 m. finansinio tarpininkavimo sektoriaus indėlis į BVP bus apie 7-10 proc. Dalyvavimas euro zonoje leis greitai perimti finansų technologijų naujoves (know how). Pastarųjų, kaip finansų paslaugų vartotojų, vaidmenį padidins ir gyvenimo lygio kilimas. 5-10 metų perspektyvoje didžioji šalies gyventojų dalis pirks ilgalaikio ir vidutinės trukmės vartojimo reikmenis (automobilius, būstą, baldus, būsto įrangą ir laisvalaikiui skirtas prekes bei paslaugas), imdami paskolas arba naudodamiesi kitomis finansų paslaugomis (išperkamąja nuoma (lizingu) ir kt.). Laikotarpio pabaigoje Lietuvoje veiks įvairios finansų institucijos (komerciniai, investiciniai bankai, privatūs pensijų fondai, kolektyvinio investavimo įmonės, ipotekos bankai, nebankinės finansų institucijos ir t.t.), turinčios gerai reglamentuotą teisės bazę ir aiškiai segmentuotą rinką. Vis dėlto finansų sistemos branduolį sudarys universalūs komerciniai bankai, derinantys plataus spektro finansinių paslaugų teikimą su mažmeninės bankininkystės funkcija. Elektroninė bankininkystė ir kitos moderniomis informacinėmis technologijomis besiremiančios finansinio tarpininkavimo paslaugos nukonkuruos „gyvąsias“ finansų paslaugas ir taps viešpataujančia atsiskaitymų bei kitų finansinių operacijų forma. Kita vertus, atsiras ir tiesioginio žmogiško kontakto nostalgija, šia paslauga ypač noriai naudosis vadinamieji prioritetiniai klientai.

19

Ilgainiui vietinės kilmės arba vien lietuviško kapitalo valdomų finansų institucijų vaidmuo taps minimalus arba jos apskritai išnyks, užleisdamos vietą transnacionalinėms kompanijoms arba jų sudarytoms struktūroms bei aljansams. Nacionaliniai finansų institucijų vardai, kaip verslo vertybė, praras dabartinę reikšmę. Pramonės struktūra ir įmonių strategijos adekvačiai atspindi nuolat besikeičiantį globalinių konkurencinių jėgų poveikį. Lietuva tampa patrauklia šalimi steigti savo būstines konkurencingoms tarptautinėse rinkose vietinio ir užsienio kapitalo gamybos bei paslaugų įmonėms, prioritetiškai naudojančioms aukštas technologijas ir mokslui imlius išteklius. Pramonė veikia aplinkoje, palankioje inovacijoms ir reikiamai kokybei pasiekti, skatinančioje kvalifikuotumą, sąžiningą konkurenciją, bei naudodamasi veiklos išlaidoms mažinti palankia infrastruktūra. Pramonės plėtrą skatina įmonėms palanki teisinė aplinka, investuotojams garantuojanti stabilumą ir patikimumą.

Smulkaus ir vidutinio verslo sektorius turi pažangią infrastruktūrą, veikia atviroje, tolygiai besiplėtojančioje ekonomikoje, naudoja modernias technologijas, kvalifikuotą darbo jėgą, gamina konkurencingas, inovacijoms imlias prekes bei teikia paslaugas vietinei ir tarptautinėms rinkoms, sukuria didesniąją BVP dalį. Smulkus ir vidutinis verslas lanksčiai prisiderina prie rinkos pokyčių, racionaliai naudoja išteklius, kuria naujas darbo vietas.

Žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir prekyba - moderni, tausojanti aplinką šakų visuma, turinti išplėtotą infrastruktūrą, modernias technologijas, kvalifikuotus darbuotojus, gebanti prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos ir siekianti pateikti į rinkas konkurencingus, geros kokybės produktus bei paslaugas.

Lietuvos kaimas - darbui, gyvenimui ir poilsiui patraukli erdvė, jame išplėtota gamybinė ir socialinė infrastruktūra, susiformavusi išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių bendruomenė, sveika aplinka bei gražus kraštovaizdis.

Išryškės dvi ūkių plėtros kryptys: specializuoti, tradicinę produkciją gaminantys, ES rinkoje konkurencingi ūkiai, tiekiantys produkciją perdirbimo įmonėms ir prekybos organizacijoms; kita - natūralius ir ekologiškus produktus gaminantys bei netradicinę veiklą plėtojantys ūkiai, veikiantys rinkos nišose. Greta stambių prekinių ūkių plėtosis ir mažesni, kooperuoti ūkiai.

Intensyvaus žemės ūkio rajonuose vyraus grūdų, kiaulininkystės ir pieno prekiniai ūkiai. Padidės stambių specializuotų ūkių, turinčių didelius javų, rapsų, linų plotus, skaičius. Bus gaminama daugiau didesnės pridėtinės vertės produktų (pieno, mėsos). Prognozuojamas vaisių ir daržovių gamybos augimas.

Bus auginama daugiau mėsinių galvijų, avių (ypač nenašiose žemėse). Prioritetas teikiamas natūraliems ir ekologiškiems produktams.

Žvejyba, žuvų perdirbamoji pramonė ir prekyba, žuvivaisa ir žuvų auginimas – modernus ekonomikos sektorius, integruotas į šalies ūkį, tausojantis aplinką, turintis išplėtotą infrastruktūrą ir našias technologijas, kvalifikuotus darbuotojus ir jų rengimo sistemą, gebantis pateikti geros kokybės, konkurencingus maisto produktus.

Bus plėtojami netradicinio ir smulkaus žemės ūkio verslai: vaistinių augalų, grybų, triušių, kalakutų, kailinių žvėrelių auginimas, bitininkystė, vidaus vandenų žuvininkystė, ir alternatyvi veikla - kaimo turizmas, amatai, paslaugos, kiti smulkieji verslai.

Aplinkos apsaugos žemės ūkyje priemonės, atitinkančios ES direktyvas, užtikrins aplinkai palankaus žemės ūkio plėtrą, gamtos išteklių išsaugojimą ir gausinimą.

Energetika pigiai, patikimai ir saugiai aprūpina energija visas ūkio šakas, sudaro palankias sąlygas tolesnei šalies pažangai, integruota į Vakarų ir Rytų energetikos sistemas ir sugeba konkuruoti atviroje tarptautinėje energijos rinkoje. Ateities energetikos sektorius gerai subalansuotas, nekelia grėsmės aplinkai.

Transporto infrastruktūra modernizuota ir integruota į svarbiausias magistrales bei TINA tinklus, o per juos - į transeuropinius tinklus. Sudaryta saugi ir gamtosaugai palanki transporto sistema. Išplėtoti multimodaliniai transportavimo procesai, sukurti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus logistikos centrai. Išnaudojant modernizuotų I ir IX Europos

20

transporto koridorių galimybes, smarkiai padidintos tranzito apimtys, Lietuvos vežėjai integravęsi į Baltijos jūros regiono ir kontinentinės Europos transporto paslaugų rinką.

Statybos šaka veiksmingai tenkina Lietuvos ūkio ir gyventojų statybos poreikius, integruota į ES ekonominę erdvę, teikia tarptautiniu mastu konkurencingas statybos paslaugas ir produktus.

3. VALSTYBĖS MISIJA

Augimo ir struktūrinės plėtros srityje visuotinai sutariama, kad valstybės misijai

priskirtina: garantuoti šalies makroekonomikos stabilumą; garantuoti žmogiškojo kapitalo plėtrą; įtvirtinti ekonomikos plėtros kultūrą (nešališka augimo skatinimo politika); gerinti fizinę infrastruktūrą (transporto ir komunikacijų, energetikos); tobulinti rinkos mechanizmus; toliau liberalizuoti finansų, telekomunikacijų, transporto, elektros ir dujų rinkas; įvesti veiksmingas taisykles, sukuriančias verslui palankią aplinką; skatinti konkurenciją; remti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą; sukurti šalyje inovacinės plėtros sistemą ir atitinkamą kultūrą; sudaryti palankias užsienio prekybos sąlygas; organizuoti socialinę partnerystę šalies pažangai pasiekti; remti reformas, nukreiptas į užimtumo ir darbo rinkos lankstumo didinimą; skatinti investicijas į švietimą, mokymą ir mokslinius tyrimus, kaip priemonę

konkurencingumui didinti; siekti sklandžios integracijos į ES.

Sklandi Lietuvos integracija į ES yra ypatingos svarbos valstybės misija. Visų galimų ES fondų lėšų gavimas ir tikslingas naudojimas perspektyviems tikslams pasiekti - būtina spartaus ekonomikos augimo sąlyga.

Socialinės politikos ir užimtumo srityje valstybės misija yra sudaryti sąlygas kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą gyvenimo lygį. Nuosekliai įgyvendinti aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtros politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir lankstumą bei sudarytų prielaidas stabiliam užimtumui. Išplėsti ir palaikyti nuolatinio mokymosi sistemą.

Kurti ir įgyvendinti socialinę politiką, kuri užtikrintų visiems šalies gyventojams apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos veiksnių ir skatintų ekonominio aktyvumo motyvaciją. Kuriant politiką remtis socialinio teisingumo, subsidiarumo ir solidarumo principais, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais.

Aplinkosaugos srityje siekti, kad visų ūkio šakų plėtra būtų suderinta su švarios ir sveikos aplinkos išsaugojimu. Valstybės misiją nusako šios nuostatos ir siekiai:

tarptautiniu mastu pripažinto principo „moka teršėjas“ įgyvendinimas Lietuvoje, finansines aplinkos taršos ir neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmes padarant visuotina sudėtine gamybos išlaidų apskaitos dalimi;

orientacija į neigiamo poveikio aplinkai prevenciją (o ne į „išmetimų vamzdžio“ reguliavimą), skatinant geriausių prieinamų gamybos būdų (technologijų) bei pavojingų medžiagų nekenksmingų pakaitalų naudojimą;

gamintojų atsakomybės ir iniciatyvos saugant aplinką bei racionaliai naudojant gamtos išteklius skatinimas, įdiegiant „žaliųjų (viešųjų) pirkimų“ taisyklę;

ekonominių aplinkos apsaugos valdymo svertų sistemos papildymas lanksčiais, ūkio subjektų adaptavimąsi skatinančiais instrumentais;

21

atsargumo principo taikymas – ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemos tobulinimas ir diegimas turi remtis prognoze, nuoseklumu ir apdairumu įvertinant aplinkosaugos bei ekonomines priimamų sprendimų pasekmes.

Regioninės plėtros politikos srityje užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visoms šalies bendruomenėms; didinti šalies regionų sanglaudą, mažinant ekonominius, socialinius, kultūros, išsilavinimo sąlygų ir administracinių gebėjimų skirtumus tarp jų; užtikrinti harmoningą regionų ekonomikos plėtrą bei didinti jų konkurencingumą atsižvelgiant į regionų ypatumus; tolydžiai plėtoti regionų fizinę ir socialinę infrastruktūrą; užtikrinti veiksmingą regionų vietinių išteklių naudojimą; užtikrinti racionalų regioninės plėtros finansavimą naudojant tiek šalies, tiek užsienio finansinių šaltinių lėšas; užtikrinti kaimo bendruomenių gyvybingumą ir plėtrą.

Sukurti SVV socialinę, ekonominę ir technologinę infrastruktūrą, SVV plėtrai palankią teisinę ir institucinę aplinką, bendradarbiavimo su mokslo ir švietimo institucijomis sistemą. Konkrečiose ūkio šakose šalia bendrųjų valstybės misijos nuostatų minėtinos šios: Informacinės technologijos ir telekomunikacijos. Valstybė turi nukreipti Lietuvos ekonomiką intelektualios produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo link taip, kad ji, generuodama pajamas, būtų visavertė, bendradarbiauti ir konkuruoti sugebanti pasaulinės rinkos dalyvė. Plėtoti informacines technologijas, grindžiamas nuosekliai atnaujinamomis telekomunikacijų ir informatikos priemonėmis. Visiems Lietuvos gyventojams (miestų ir provincijos) sudaryti lygias galimybes nuolatos mokytis, kelti kvalifikaciją informatikos priemonėmis. Skatinti investicijas tobulinant kompiuterių tinklų (tradicinių ir mobiliųjų) galimybes ir jų naudojimą. Pertvarkyti valstybės ir savivaldos institucijų veiklą pasitelkiant informacinių technologijų teikiamas galimybes, sudaryti sąlygas iš esmės spartinti skaitmeninės ekonomikos plėtros darbus, elektroninių dokumentų naudojimą. Liberalizuoti telekomunikacijų rinką, skatinti konkurenciją. Skatinti steigimą ir plėtrą naujų, pelną generuojančių verslo įmonių, kurių veikla grindžiama žiniomis bei informacinėmis technologijomis. Remti ir skatinti verslo, mokslo bei studijų integraciją gaminant konkurencingus produktus ir teikiant paslaugas. Sudaryti sąlygas tolimų vietovių gyventojams ir neįgaliems žmonėms per informacines technologijas įsitraukti į aktyvią darbo veiklą. Parengti ir įgyvendinti priemones, stabdančias informatikos specialistų nutekėjimą į užsienį ir skatinančias išvykusiųjų grįžimą į Lietuvą. Skatinti parodomųjų pavyzdžių kūrimą, akcentuoti vaizdinių ryšių ir informacinių technologijų svarbą ekonomikos plėtrai. Tobulinti įstatymus, ginančius gyventojų informacinį saugumą ir privatumą.

Finansų srityje valstybė turi sudaryti palankias teisines sąlygas investavimo kultūrai ugdyti ir kapitalo rinkai integruoti į užsienio ir ypač ES rinkas, turi plėtoti rinkos teikiamas galimybes kapitalui pritraukti, saugiai ir veiksmingai investuoti. Valstybė, kurdama palankią teisinę aplinką, turėtų toliau liberalizuoti finansų rinką.

Pramonės atžvilgiu valstybės misija yra kurti tokią pramonės ir verslo aplinką, kuri skatintų Lietuvoje investuoti konkurencingas vietinio ir užsienio kapitalo įmones, prioritetiškai naudojančias modernią technologiją, savo veiklą grindžiančias mokslo žiniomis ir subalansuotos plėtros filosofija. Rūpintis, kad tokioms įmonėms reikalingi ištekliai būtų gausinami ir tobulinami. Kaimo ir žemės ūkio plėtros srityje valstybės politika turi užtikrinti ekonomikos, ekologijos ir socialiniu požiūriu tolygią (subalansuotą) plėtrą, kurti palankią teisinę, ekonominę, institucinę aplinką našiems ūkininkų ūkiams, žemės ūkio, kitoms kaimo verslo įmonėms savarankiškai veikti konkurencinėje rinkoje ir užsidirbti pajamas pragyvenimui bei verslo plėtrai. Skatinti inovacijas, didesnės pridėtinės vertės, konkurencingų produktų bei paslaugų gamybą plėtojant intelektinio, technologinio, techninio, finansinio ir informacinio aprūpinimo infrastruktūrą. Sukurti teisines ir ekonomines prielaidas efektyviau panaudoti ūkių subjektų finansinį ir daiktinį kapitalą investicijoms modernizuojant žemės ūkio gamybą

22

ir plėtojant netradicinius bei alternatyvius verslus. Užbaigti piliečių nuosavybės į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą, sukurti teisines ir ekonomines žemėnaudų konsolidavimo, racionalaus gamtos išteklių naudojimo prielaidas. Garantuoti žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos stabilumą.

Valstybė įgyvendins ES bendrosios žuvininkystės politiką, kurios tikslas - suderinti žvejybą su žuvų ištekliais, reguliuoti šalių, turinčių žvejybos laivynus, konkurencinius santykius, sušvelninti socialines struktūrinio partvarkymo pasekmes. Politiką sudaro keturios pagrindinės dalys: žuvų išteklių valdymo, struktūrinė, rinkos, kainų ir socialinė politika. Valstybės misija – palankios teisinės, ekonominės bei institucinės aplinkos sukūrimas šiai politikai įgyvendinti.

Energetikos šakoje pagrindinės nuostatos ir valstybės veiksmų kryptys yra sukurti šalies energetikos politiką įvertinant pagrindinius ES energetikos politikos aspektus bei vyraujančias pasaulio energetikos raidos tendencijas, parengti reikiamą teisės bazę ir sukurti atitinkamas energetikos valdymo bei reguliavimo institucijas, numatyti energetikos politikos įgyvendinimo būdus remiantis detalia šalies energetikos sektorių subalansuotos raidos scenarijų analize, optimizacijos skaičiavimais ir sukaupta bei susisteminta statistine informacija, siekiant užtikrinti šalies energetikos gyvybingumą, ekonominį konkurencingumą, patikimumą, energijos vartojimo veiksmingumą ir kuo mažesnę žalą aplinkai.

Transporto sektoriuje valstybės misija yra modernizuojant transporto infrastruktūrą garantuoti sklandžią Lietuvos transporto sektoriaus integraciją į ES sistemą, naudojantis Sanglaudos, ir kitų ES fondų parama bei dalyvaujant bendro intereso transporto sektoriaus plėtros projektuose. Pasiekti, kad svarbiausios Lietuvos transporto magistralės ir mazgai būtų pripažinti transeuropinio tinklo (TEN-Tr.) dalimi. Siekti visiško transporto paslaugų rinkos liberalizavimo, užtikrinant vienodas sąlygas visiems transporto paslaugų rinkos dalyviams. Gerinti transporto rūšių tarpusavio sąveiką plėtojant multimodalinius transporto procesus. Iniciatyviai dalyvauti plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą transporto srityje Baltijos jūros regiono ir Europos mastu, kartu ieškant galimybių tranzito paslaugų plėtrai ne tik šiaurės-pietų, bet ir vakarų-rytų kryptimi, ypatingą dėmesį skiriant pietinės Švedijos ir šiaurinės Vokietijos uostams.

Statybos šakoje siekti, kad Lietuvos statyba ir jos produktai taptų konkurencingi, patrauklūs Lietuvos ir užsienio rinkose. Remti veiksmus, padedančius plėsti pažangią statybą ir plačiau taikyti informacines bei internetines technologijas statybos organizavimo ir vadybos srityje.

Kurti ir įgyvendinti racionalią turizmo politiką sudarant palankias teisines, investicines sąlygas visiems turizmo verslo dalyviams, veiksmingai kurti patrauklius turizmo produktus vidaus ir tarptautinei rinkai užtikrinant racionalų Lietuvos gamtinio, kultūrinio ir socialinio potencialo išnaudojimą, kas sąlygos konkurencingą integraciją į Europos ir pasaulinę turizmo rinką. Įvertinus turizmo konkurencinius pranašumus ir atsižvelgiant į Lietuvos turizmo išteklių specializaciją bei diferenciaciją, integruojantis į ES bei įgyvendinant nustatytus Lietuvos turizmo plėtros strateginius tikslus ir uždavinius išryškėja tokios prioritetinės turizmo plėtros rūšys kaip kultūrinis ir pažintinis, dalykinis ar verslo, kurortinis, vandens (jūrų ir upių), ekologinis ir kaimo turizmas.

4. STRATEGINIAI TIKSLAI

Strateginiai tikslai detalizuoti ir konkretizuoti trimis lygiais, juos susisteminant į vadinamąjį tikslų medį. Pirmame lygyje pateiktas generalinis tikslas, t.y. bendriausiu atžvilgiu nusakoma Lietuvos ekonomikos plėtros iki 2015 orientacija į šalies materialinės ir dvasinės gerovės plėtojimą, į žmogaus kapitalo didinimą, kuo platesnių pasirinkimo

23

galimybių žmogui užtikrinimą. Antrojo lygio strateginiai tikslai nusako socialinės ir ekonominės raidos aspektų bei ūkio sektorių pagrindines plėtros kryptis. Trečiame lygyje šios pagrindinės plėtros kryptys analizuojamos pateikiant detalesnius kiekvieno aspekto ir sektoriaus strateginius tikslus.

Generalinis strateginis tikslas – sukurti aplinką šalies materialinei ir dvasinei gerovei plėtoti,kurią apibendrintai nusako:

stabili ekonominė plėtra, sveika gamtinė aplinka dabar ir ateities kartoms, asmens saugumas fizine, teisine ir socialine prasmėmis, žmogaus kapitalo plėtra, pilietinės visuomenės plėtra. Turi būti plėtojamos žmogaus pasirinkimo galimybės visais jo gyvenimo

aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu. Užtikrintas žmogaus galių stiprinimas, investuojant į jo švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą (žmogaus kapitalo didinimą), kuris turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudarytos sąlygos naudotis savo galiomis ekonominei ir kūrybinei veiklai, politikoje visuomeniniame gyvenime bei poilsiui.

II ir III lygių strateginiai tikslai

1. Užtikrinti makroekonominį stabilumą vykdant anticiklinę fiskalinę politiką. 1.1 Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas vidutinės trukmės laikotarpiui – mažinti

fiskalinį deficitą, siekiant iki stojimo į ES subalansuoti biudžetą. 1.2. Ilgame laikotarpyje, įstojus į ES, laikytis Maastrichto sutarties kriterijų

fiskalinei politikai, siekiant tapti Europos monetarinės sąjungos nare, pasiekti valstybės biudžeto perteklių ir mažinti valstybės skolos naštą.

1.3. Užtikrinti, kad Lietuvai tapus ES nare, ilgam pradės veikti Europos Bendrijos finansinė parama, kuri ženklai išplės investicinę veiklą mūsų šalyje (o to pasekoje - didins užimtumą ir spartins BVP augimą) ir mažins atsilikimą nuo ES vidutinių ekonominių rodiklių.

1.4. Formuoti integralią ir savarankišką valstybės finansų politiką Europos Sąjungoje.

2. Pasiekti, kad per artimiausius 10-15 metų mokslo ir technologijų plėtrai būtų teikiama išskirtinė reikšmė plėtojant šalies ekonomiką, kad šalies visuomenė gautų kuo didesnę naudą iš mokslinių tyrimų ir inovacinės veiklos ir kad riboti tos srities ištekliai būtų panaudoti optimaliai.

2.1. Siekti, kad per artimiausius 15 metų Lietuva taptų žiniomis besiremiančia (informacine) visuomene, ožinių ekonomikos branduoliai - klasteriai taptų postindustrinės visuomenės kūrimo Lietuvoje varomąja jėga.

2.2. Užtikrinti, kad per artimiausius 10 metų mokslo ir technologijų plėtra taptų svarbiausiu veiksniu didinant pramonės, žemės ūkio, statybos ir paslaugų gamybos šakų veiksmingumą ir konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.

2.3. Užtikrinti, kad per artimiausius 7-10 metų mokslo ir technologijų plėtra būtų perorientuota į harmoningą plėtrą, siekiančią užtikrinti sveiką ir aktyvų gyvenimą darnoje su aplinka ir tausojančią jos išteklius.

2.4. Užtikrinti tokį mokslo ir technologijų plėtros biudžetinį finansavimą, kad per artimiausius 12-15 metų mokslo ir technologijų plėtros pagrindu visuotinis kokybės valdymas taptų visuomenės ir valstybės savastimi, natūraliai suvoktu ir naudojamu instrumentu šalies konkurencingumui išlaikyti.

2.5. Pasiekti, kad per artimiausią dešimtmetį mokslo ir gamybos sąveikos sistema funkcionuotų pagal šiuolaikinį inovacijų modelį, inovacijų skatinimas taptų ilgalaikiu ir kryptingu, būtų įgyvendinamas aukščiausiu vyriausybiniu lygmeniu.

24

3. Siekti, kad laikotarpiu iki 2015 metų šalies ekonomikos ir jos atskirų sektorių plėtra, struktūrinės ūkio reformos ir valstybės ekonominė politika leistų paspartintai plėtoti būtinus ir pakankamus ekonominius veiksnius, užtikrinančius socialinę plėtrą ir gyventojų užimtumą.

3.1. Per artimiausius 12-15 metų įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui, priartinti užimtumo lygį prie 70%, sumažinti ir išlaikyti stabiliai neaukštą, ne daugiau kaip 6-7% nedarbo lygį.

3.2. Per artimiausią dešimtmetį pasiekti didesnio darbo rinkos lankstumo ir mobilumo.

3.3. Per artimiausius 7-10 metų užtikrinti būtinų darbo sąlygų ir santykių, darbo apmokėjimo, darbų saugos ir sveikatos, kitų reikalavimų įgyvendinimą.

3.4. Per artimiausius 12-15 metų įveikti regioninį raidos netolygumą darbo rinkos, užimtumo, socialinės plėtros aspektais.

3.5. Derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos priemones, užtikrinti visuotinę gyventojų socialinę apsaugą, padidinti socialinio draudimo išmokomis, pirmiausia pensijomis, garantuojamą pajamų pakeitimo normą, garantuoti socialinės paramos priemonių taiklumą ir dydį, leidžiantį pagrįstai ją gaunantiems žmonėms turėti žmogaus orumo nežeminančias pajamas.

3.6. Per artimiausius 10-12 metų sumažinti skurdą bei socialinę atskirtį, įveikti kraštutinį skurdą.

3.7. Įgyvendinti teisines, ekonomines ir administracines priemones, kurios leistų aprūpinimo būstu sistemą išplėsti tiek, kad per artimiausius 12-15 metų kiekviena šeima turėtų būstą.

4. Siekti, kad laikotarpiu iki 2015 metų šalies ekonomikos ir jos sektorių plėtra, struktūrinės ūkio reformos bei valstybės ekonominė politika paspartintai sukurtų būtinus ir pakankamus ekonominius veiksnius gamtos apsaugai užtikrinti.

4.1. Per artimiausius 10 metų pertvarkyti mokesčių už teršalų išmetimus sistemą, sustiprinant jos skatinamąjį pobūdį, papildant taršos mokesčius plačiai taikomais gaminio ir energetikos mokesčiais.

4.2. Per artimiausius 5-10 metų ribotu mastu įdiegti apyvartinių taršos leidimų sistemą, sudarančią vietinio pobūdžio oro ar vandens telkinių teršėjams galimybę vietiniu mastu „prekiauti“ tarša bei aplinkosaugos našta.

4.3. Per artimiausius 8-15 metų sukurti ekonomiškai pagrįstą ir gyvybingą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinančią išteklių tausojimą ir antrinių žaliavų surinkimą, naudojimą ir perdirbimą.

4.4. Iki 2015 metų įgyvendinti „žaliąją“ valstybės biudžeto reformą, suteikiančią aplinkosaugos orientaciją Lietuvos valstybės biudžetui.

4.5. Per artimiausius 10-15 metų įdiegti aplinkos apsaugos valdymo subsidiarumo principą, suteikiant vietos valdžios institucijoms (savivaldybėms) daugiau teisių taikant ekonominius svertus vietinėms aplinkos apsaugos problemoms spręsti.

4.6. Per artimiausius 5-7 metus sukurti ekonominį kompensacinį mechanizmą ūkinei veiklai saugomose teritorijose reguliuoti.

5. Plėtoti ir efektyviai išnaudoti veiksnius, užtikrinančius spartų ir stabilų nacionalinės ekonomikos augimą, iki 2015 metų sukuriant tvirtą pagrindą Lietuvos priartėjimui prie vidutinio ES lygio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį per 30 metų.

5.1. Užtikrinti stabilius metinius ekonominio augimo tempus: 7 proc.- optimistinis lygis, 6 proc.- vidutinis lygis, 5 proc.- pesimistinis lygis.

5.2. Per artimiausius 5 metus užtikrinti kompleksinį visų tiesioginių ir netiesioginių ekonominio augimo veiksnių plėtojimą ir veiksmingą išnaudojimą, rengiant ir įgyvendinant metines ir vidutinės trukmės (3-7 metų) ekonominio augimo spartinimo priemonių bei veiksmų programas.

25

5.3. Per artimiausius 5 metus sukurti ir plėtoti šių prioritetinių ekonominio augimo veiksnių plėtros ir efektyvaus naudojimo mechanizmą: politinis ir makroekonominis stabilumas, aukštosios ir informacinės technologijos, žmogiškasis kapitalas, privačios vidinės ir užsienio tiesioginės investicijos, plėtros orientacija į eksportą.

5.4. Per artimiausius 12-15 metų užtikrinti perėjimą nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonominio augimo, kol kas maksimaliai išnaudojant ekstensyvaus augimo galimybes ūkio plėtros tempams spartinti.

6. Per artimiausius 12-15 metų užbaigti šalies ūkio pertvarkymą, pereinant prie integruotos Lietuvos ekonomikos per ES bendrą ekonominę erdvę į pasaulinį ūkį.

6.1. Ekonomikos struktūrinės plėtros politiką susieti su būtinumu užtikrinti kuo visapusiškesnį ir nenutrūkstamą šalies gyventojų reikmių tenkinimą kokybiškomis vietinės gamybos prekėmis ir paslaugomis.

6.2. Ekonomikos struktūrinės plėtros politiką pajungti šalies ekonomikos augimo tempų spartinimo ir stabilizavimo tikslams, susiejant ją su eksporto diversifikacijos ir nacionalinio konkurencingumo pasaulinėje rinkoje didinimo tikslais.

6.3. Per artimiausius 5 metus pasiekti, kad ekonomikos struktūrinės plėtros svarbiausiu veiksniu taptų aukštosios technologijos atitinkamai šį tikslą propaguojant.

6.4. Ekonomikos struktūrinės plėtros politikoje vadovautis principu, kad nacionalinės ekonomikos prisitaikymas prie pokyčių pasaulinėje rinkoje įgyja tokią pat svarbą, kaip ir pramoninė ar finansinė galia.

6.5. Ekonomikos struktūrinės plėtros politiką sieti su šalies ūkio stabilios ir subalansuotos plėtros bei nacionalinio saugumo reikalavimais.

6.6. Tam tikriems ekonomikos sektoriams teikti prioritetą, jei tik valstybė gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar valstybės saugumo argumentais.

7. Veiksmingai išnaudoti integracijos į ES ir pasaulinį ūkį galimybes, įveikti grėsmes šalies ekonominei plėtrai, atviros ekonomikos principais plėsti nacionalinio ūkio įsitraukimą į tarptautinius ekonominius mainus, ir didinti šalies eksportinį potencialą stiprinant ūkio sektorių konkurencingumą.

7.1. Įstojus į ES, per pirmuosius dvejus metus pereiti prie bendros Lietuvos ūkio politikos, susidedančios iš trijų dalių: vidaus (biudžeto, pramonės, žemės ūkio ir kaimo plėtros ir t.t.) politikos, ūkio politikos Bendrijos sudėtyje ir ekonominių ryšių politikos trečiųjų šalių atžvilgiu.

7.2. Patobulinti Rusijos, NVS ir Azijos šalių rinkų analizę, atsižvelgiant į tai, kad jos turi didelio augimo potencialą, siejant tai su prognozuojamu Kinijos ir Indijos ekonomikų suaktyvėjimu ir jo įtaka Rusijos, Ukrainos bei Kazachstano ekonomikoms.

7.3. Per artimiausius dvejus metus sukurti tarptautinių gamybinių ryšių skatinimo veiksmų planą, siekiant iki 2015 metų pamažu įgyti konkurencinių pranašumų kvalifikuoto darbo ir aukštų technologijų sektoriuose.

7.4. Energetinio saugumo sumetimais Lietuvai, kaip būsimai ES ir NATO narei, jau artimiausiame dešimtmetyje stengtis diversifikuoti energijos išteklių tiekimą.

7.5. Pastoviai atnaujinti priemones, leidžiančias tiesioginių užsienio investicijų pagrindu spartinti perspektyvių, naujomis technologijomis besiremiančių šakų plėtrą, didinti eksporto potencialą ir tobulinti teritorinį ūkinės veiklos išdėstymą (skatinti tos veiklos plėtrą kaimiškuose regionuose).

7.6. Per artimiausius 10 metų padidinti dėmesį švietimo, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo sektoriaus plėtrai, įvertinant, kad nuo jo visiškai priklausys ir Lietuvos ekonominės politikos strateginių tikslų realizavimas.

7.7. Laikotarpiu iki 2008 metų sukurti darbo išteklių reguliavimo programą, kurios dalį sudarytų migracijos politika, Lietuvai esant ES nare.

7.8. Orientuojantis į atviros ekonomikos plėtojimą, artimiausiu ketverių metų laikotarpiu valstybės pagalbą nukreipti sėkmingiausiai veikiantiems ir akivaizdžias perspektyvas turintiems ūkio sektoriams.

26

8. Plėtojant mokesčių sistemą, turi būti užtikrintas jos efektyvumas (tiek mokesčio mokėjimo prasme, tiek ir administravimo): mokesčių surinkimas turi remtis savanorišku mokesčių mokėjimo principu, mokesčių sistema neturi iškraipyti motyvacijos mokėti mokesčius, mokesčių sistema turi būti efektyvi administravimo kaštų prasme.

8.1. Siekti mokesčių stabilumo, kuris šiuo atveju suprantamas, kaip gebėjimas išvengti nepagrįstų ir radikalių apmokestinimo principų kaitaliojimo, taip pat itin skubaus reikalingų esminių pakeitimų įsigaliojimo, t.y. mokesčių stabilumas neturi būti savitikslis – esant būtinybei galiojančius mokesčių įstatymus keičia ir tobulina visos šalys.

8.2. Užtikrinti mokesčių sistemos neutralumą, tą galima pasiekti per įvairių lengvatų ir išimčių atsisakymą. Mokesčių sistema neturi spręsti pavienių ūkio subjektų problemų, neturi būti naudojama kaip socialinių problemų sprendimo svertas. Mokesčių sistemos tikslas – užtikrinti valstybės finansinius išteklius.

8.3. Per artimiausius 10 metų užtikrinti spartesnę finansų sistemos plėtrą, prioritetinę jos orientaciją į elektronines operacijas ir įvairesnį finansinių paslaugų poreikių tenkinimą.

8.4. Įvairių finansų įstaigų priežiūros konsolidavimo klausimą sieti su finansinio sektoriaus sisteminės rizikos valdymo poreikiu, priežiūros institucijų plėtrą suderinti su geriausia ES praktika.

8.5. Per artimiausią 5-7 metų laikotarpį garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų sistemą.

8.6. Per artimiausius 5 metus suaktyvinti verslo ir ypač gyventojų ilgalaikį taupymą, bankų kreditavimo „svorio centrą“ perkelti į paskolų teikimą smulkiam ir vidutiniam verslui.

8.7. Pasiekti, kad per artimiausius penkerius metus kolektyvinio investavimo įmonės taptų lygiaverte alternatyva individualiam investavimui į vertybinius popierius, didintų rinkos likvidumą bei gerintų akcinių bendrovių valdymą.

8.8. Pasiekti, kad artimiausiame dešimtmetyje kapitalo rinkos infrastruktūra užtikrintų saugų ir veiksmingą investavimą į vietos ir užsienio vertybinius popierius.

8.9. Per artimiausią penkmetį sudaryti sąlygas, kad Lietuvos ir ES kapitalo rinkos infrastruktūros institucijų bendradarbiavimas informacinių mainų srityje sklandžiai peraugtų į šių institucijų įsitraukimą teisės ir technologijų atžvilgiu į pažangiausias bendras europines struktūras ar aljansus.

8.10. Skatinti finansų maklerio įmonių ir kitų nebankinių finansų institucijų tolesnę konsolidaciją, jų integraciją su užsienio kapitalu ir paslaugų plėtrą, didinti jų konkurencinį atsparumą komerciniams bankams bei užsienio finansų institucijoms.

9. Pasiekti, kad informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtrai būtų teikiama išskirtinė reikšmė plėtojant šalies ekonomiką, kad informacinės technologijos ir telekomunikacijos taptų efektyviai veikiančios fizinės ir ekonominės infrastruktūros dalimi, užtikrinančia stabilią ir subalansuotą ūkio plėtrą ir jo veiksmingą funkcionavimą.

9.1. Iki 2005 metų išplėsti darbus elektroninio verslo, viešojo administravimo, gyventojų kompetencijos, lietuvių kalbos naudojimo kompiuterinėje terpėje srityse, numatytus Lietuvos informacinės visuomenės strateginiame plane.

9.2. Užtikrinti, kad iki 2005 metų ne mažiau kaip 40 % valstybės registrų bei duomenų bazių veiktų bendroje valstybės renkamų duomenų sistemoje.

9.3. Užtikrinti, kad iki 2010 metų visi valstybės registrai ir visos duomenų bazės veiktų bendroje valstybės renkamų duomenų sistemoje.

9.4. Pasiekti, kad iki 2010 metų verslui ir gyventojų reikmėms reikalinga informacija būtų prieinama per kompiuterių tinklus kaip viešosios paslaugos.

9.5. Pertvarkyti iki 2010 metų valstybės institucijų ir savivaldybių darbą taip, kad jis būtų grindžiamas elektroninių dokumentų naudojimu.

9.6. Pasiekti, kad iki 2010 metų būtų teikiamos universaliosios informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugos (telefono ir interneto) visoje Lietuvoje.

27

9.7. Užtikrinti, kad iki 2015 metų informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudarytų apie 25 % Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir ne mažiau kaip 50 % šios produkcijos būtų eksportuojama į užsienį.

10. Laikotarpiu iki 2015 metų paspartintai modernizuoti transporto infrastruktūrą, pagerinti transporto rūšių sąveiką, padidinti tranzito apimtis, integruotis į Europos transporto paslaugų rinką, sukurti saugią ir gamtosaugai palankią transporto sistemą.

10.1. Laikotarpiu iki 2015 metų paspartintai modernizuoti transporto infrastruktūrą, integruojant TINA tinklams priklausančias svarbiausias transporto magistrales į transeuropinius transporto tinklus (TEN-Tr.).

10.2. Per artimiausius 5 metus pagerinti transporto rūšių sąveiką, paspartinant multimodalinių transportavimo procesų plėtrą.

10.3. Per artimiausius 5 metus užbaigti struktūrinių pokyčių, lemiančių rinkos santykius Lietuvos transporto sektoriuje, įgyvendinimą.

10.4. Per artimiausius 5 metus paspartintai Lietuvos vežėjus integruoti į Baltijos jūros regiono ir kontinentinės Europos transporto paslaugų rinką.

10.5. Laikotarpiu iki 2015 metų 2-3 kartus padidinti tranzito apimtis, veiksmingiau išnaudojant modernizuojamų I ir IX Europos transporto koridorių galimybes.

10.6. Per artimiausią dešimtmetį sukurti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus logistikos centrus ir integruoti juos į Baltijos jūros regiono bei kontinentinės Europos transporto logistikos centrų („krovinių kaimelių“) tinklą.

10.7. Per artimiausius trejus metus transporto sistemos teisės bazę suderinti su ES teisinėmis normomis.

10.8. Laikotarpiu iki 2015 metų sukurti saugią ir gamtosaugai palankią transporto sistemą.

11. Per laikotarpį iki 2015 metų pasiekti ES standartus atitinkantį energijos tiekimo patikimumą ir vartojimo veiksmingumą, visiškai įdiegti rinkos ekonomikos principus energetikos sistemoje, integruotis į ES energetikos sistemas, išplėtoti regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją, padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį bendrame pirminės energijos balanse iki 12%.

11.1. Per visą laikotarpį užtikrinti patikimą ir saugų energijos tiekimą mažiausiomis išlaidomis ir minimalia aplinkos tarša, padidinti energijos vartojimo veiksmingumą.

11.2. Per artimiausius 5 metus įdiegti rinkos ekonomikos principus energetikos sistemoje, privatizuoti elektros energijos gamybą ir paskirstymą.

11.3. Per artimiausius 5 metus parengti ir pradėti įgyvendinti kompleksą priemonių, padedančių visiškai įgyvendinti visas ES aplinkosaugos direktyvas energetikos ūkyje, užtikrinti branduolinės saugos reikalavimus.

11.4. Iki 2005 metų sustabdyti Ignalinos AE I bloką, atsižvelgiant į Europos Sąjungos G-7 valstybių grupės, kitų valstybių bei tarptautinių finansų institucijų ilgalaikės ir esminės finansinės pagalbos sąlygas, visiškai pasiruošti laidoti radioaktyviąsias atliekas ir ilgą laiką saugoti panaudotą branduolinį kurą.

11.5. Per artimiausius 10 metų integruoti Lietuvos energetiką į ES energetikos sistemas.

11.6. Per artimiausius 5 metus toliau plėtojant regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją, sukurti bendrą Baltijos valstybių elektros energijos rinką.

11.7. Toliau vykdyti aktyvią elektros energijos ir naftos produktų eksporto politiką, skatinti elektros energijos ir gamtinių dujų tranzitą, našiau naudoti Kruonio HAE pajėgumą.

11.8. Modernizuoti ir plėtoti centralizuotojo šilumos tiekimo sistemas, pasiekti, kad elektros energijos, pagamintos termofikacinėse elektrinėse, dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse laikotarpio pabaigoje sudarytų ne mažiau kaip 35%.

28

12. Pasiekti, jog iki 2015 metų kuo daugiau Lietuvoje veikiančių pramonės įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų palyginama su išsivysčiusių šalių struktūra.

12.1. Per artimiausius 5-7 metus sukurti stabilią ir palankią verslui makroekonomikos bei infrastruktūros aplinką, skatinančią investuoti į šiuolaikinės pramonės plėtrą

12.2. Per artimiausius 5 metus parengti ir įgyvendinti kompleksą priemonių, stiprinančių bendruosius šalies pramonės konkurencingumą lemiančius veiksnius.

12.3. Per artimiausius 7-10 metų sukurti veiksmingą nacionalinę inovacijų sistemą, garantuojančią palankias sąlygas mokslo ir gamybos integracijai, naujų technologijų bei veiklos metodų kūrimui ir sklaidai.

12.4. Per artimiausius 5 metus parengti ir pradėti realizuoti tikslingą šalies pramonės klasterių kūrimo strategiją.

12.5. Per artimiausius 5 metus sukurti palankias teisines bei infrastruktūros sąlygas smulkių ir vidutinių pramonės įmonių plėtrai.

12.6. Per laikotarpį iki 2015 metų tobulinti korporacinį pramonės valdymą, skatinantį įmonių ir įvairių interesų grupių bendradarbiavimą.

12.7. Per artimiausius 5 metus sukurti pramonės plėtros strategijos realizavimo valdymo instrumentus valstybės lygmeniu.

13. Pasiekti, jog iki 2015 metų kuo daugiau Lietuvos statybos organizacijų būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o statybos sektoriuje sukuriama nacionalinio produkto dalis atitiktų išsivysčiusių šalių lygį.

13.1. Per artimiausius metus perimti Europos statybos standartus, skatinti Lietuvos statybos bendroves gauti Europos akredituotų atestacijos įstaigų sertifikatus.

13.2. Per artimiausius metus parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, padedančias geriau išnaudoti ES skiriamus statybos sektoriui struktūrinius fondus ir dalyvavimo ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose galimybes.

13.3. Per artimiausius metus sukurti statybos verslą reglamentuojančių teisės aktų ir normatyvinių dokumentų sistemą, suderintą su ES reikalavimais, atsižvelgiant į geriausią pasaulio patirtį.

13.4. Taikant energiškai veiksmingas ir mažiausiai gamtą teršiančias technologijas, laikotarpiu iki 2015 metų maksimaliai sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir energijos išteklių suvartojimą, išplėsti pramonės gamybos atliekų naudojimą statybai.

13.5. Pasiekti, kad iki 2015 metų gyvenamojo fondo struktūra ir jo kokybė geriau atitiktų įvairių gyventojų sluoksnių poreikius, būtų išspręsta vargingų būstų problema, padidinta socialinio būsto statyba mažas pajamas turintiems gyventojams, pritraukti tarptautiniai finansų ištekliai būstui finansuoti.

13.6. Laikotarpiu iki 2015 metų užtikrinti sąlygas elektroninio verslo platesniam taikymui ir informacinių technologijų galimybių išnaudojimui statybos srityje.

13.7. Per artimiausius 7-10 metų sukurti nuotolinių studijų sistemą, apimančią visų statybos sferos sričių specialistus, studijų metu šalia profesinių teikiančią taip pat ir kompleksinių žinių (ekonomikos, vadybos, psichologijos ir t. t.).

13.8. Laikotarpiu iki 2015 metų užtikrinti sąlygas mokslo ir technologijų plėtrai statybos sistemoje, platesnei inovacinei veiklai, pasiektų mokslinių tyrimų ir naujausių technologijų diegimo rezultatų sklaidai.

14. Stabiliai ir subalansuotai plėtoti ekonomiškai našų ir konkurencingą, atvirą inovacijoms, gebantį prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos žemės ir maisto ūkį, turintį modernią gamybinę infrastruktūrą, teikiantį šalies gyventojams geros kokybės produktus ir paslaugas.

14.1. Iki 2010 metų įtvirtinti į vartotojų poreikius orientuotą, subalansuotą žemės ūkio produkcijos gamybos, perdirbimo ir prekybos kompleksą.

29

14.2. Iki 2015 metų pagerinti žemės ir maisto ūkio šakų, ūkių ir įmonių struktūrą, išplėtoti kooperaciją, konsoliduoti žemėnaudas.

14.3. Siekti, kad būtų kuriamas pažangus, taikantis geriausias technologijas ir naujus vadybos metodus žemės ūkis ir moderni perdirbamoji pramonė.

14.4. Pasiekti, kad per artimiausią dešimtmetį vidaus rinka būtų aprūpinama tik puikios kokybės, sveikais maisto produktais.

14.5. Stabiliai didinti produktų, turinčių konkurencinius pranašumus ES ir kitų šalių rinkose, eksporto apimtis.

14.6. Kryptingai siekti, kad iki 2015 metų būtų išplėtota žemės ūkio infrastruktūra, užtikrinanti verslo subjektų tinkamą aprūpinimą gamybinėmis ir finansinėmis paslaugomis, konsultacijomis ir informacija.

14.7. Iki narystės ES išugdyti intelektualinį ir administracinį gebėjimą įgyvendinti AQUIS, nacionalinės ir ES bendrosios žemės ūkio politikos principus.

14.8. Plėtoti ekonomiškai ir ekologiškai subalansuotą ūkinę veiklą, mažinančią žemės ūkio neigiamą poveikį aplinkai ir stabdančią dirvožemio erozijos procesus.

14.9. Iki 2015 metų sukurti ekonomiškai našią žuvininkystės ūkio sistemą, atitinkančią ES kriterijus ir pasirengusią veikti pagal ES bendrosios žuvininkystės politikos reikalavimus.

15. Stabiliai ir subalansuotai plėtoti kaimą, siekiant užtikrinti kaimo gyventojams palankias verslo, darbo ir buities bei socialines sąlygas, artimas vidutiniam šalies lygiui, kad stipri konsoliduota kaimo bendruomenė gebėtų išsaugoti, turtinti ir tinkamai eksploatuoti teigiamą kaimo materialinį bei dvasinį paveldą.

15.1. Per artimiausius 10-12 metų užtikrinti kaimo gyventojų užimtumą ir darbų saugą, socialinę apsaugą, regionais diferencijuotą kaimo gyventojų pajamų lygio palaikymo sistemą.

15.2. Kryptingai plėtoti ekonominės veiklos kaime įvairovę, užtikrinančią darbą ir pajamas kaimo gyventojams.

15.3. Iki 2015 metų sutvarkyti švietimo ir ugdymo, sveikatos, laisvalaikio ir poilsio organizavimo priemonių sistemą kaime, atsižvelgiant į jo specifiką.

15.4. Kryptingai ugdyti tvarią kaimo bendruomenę, gebančią išsaugoti ir perduoti visuomenei pozityvų kaimo vietovių materialinį ir dvasinį paveldą, turtinti jį savo ir pasaulio patirtimi.

15.5. Įgyvendinti kaimų ir vienkiemių dislokacijos ir atnaujinimo, kaimo etnokultūros paveldo vertybių išsaugojimo programas, pritaikant šiuos objektus šiuolaikiniams buities reikalavimams bei kaimo turizmo ir poilsio reikmėms.

15.6. Išsaugoti istorijos ir archeologijos objektus bei gamtos paminklus, kryptingai vykdyti restauravimo darbus ir pagerinti agrarinį kraštovaizdį.

16. Sukurti šiuolaikinę, atitinkančią pasaulio ir Europos kokybinius reikalavimus turizmo infrastruktūrą, leidžiančią kurti ir pateikti į tarptautinę turizmo rinką, kokybiškus, konkurencingus turizmo produktus, užtikrinančius nuolatinį vietinių ir atvykstančiųjų turistinių srautų didėjimą, priartinant prie turizmo dalies bendrajame vidaus produkte ES vidurkio.

16.1. Užtikrinti ES kokybinius reikalavimus atitinkančią šalies turizmo infrastruktūros bei gyvenamosios aplinkos kokybę, siekiant bendrų ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ir tolimesnės perspektyvos tikslų.

16.2. Plėtoti apgyvendinimo sektoriaus pajėgumą, paslaugų ir pramogų įvairovę, užtikrinant aukštą teikiamų paslaugų kokybę.

16.3. Sukurti tarptautinio turizmo ir Lietuvos, kaip patrauklios šalies, įvaizdžio formavimo sistemą, skatinančią atvykstamojo turizmo plėtrą.

16.4. Racionaliai naudoti šalies kultūros paveldo ir gamtines vertybes, sukuriant Lietuvos, kaip savito krašto, identitetą stiprinančias naujas vertybes, suderinant ekonominės naudos ir aplinkos išsaugojimo tikslų dualizmą.

30

17. Pasiekti, kad atvykstančiųjų į Lietuvą turistų skaičius 2015 metais viršytų 6 mln., vidutinis metinis jų skaičiaus prieaugio tempas siektų 3%, vidutinės vieno užsienio turisto išlaidos Lietuvoje pasiektų 2001 metų vidutinį pasaulinį lygį.

17.1. Laikotarpiu iki 2015 metų kaip prioritetinius plėtoti Lietuvoje kultūrinį ir ekologinį, gydomąjį ir kaimo, vandens ir verslo turizmą, per artimiausią penkmetį paspartintai kurti sąlygas šių prioritetinių turizmo krypčių plėtrai.

17.2. Laikotarpiu iki 2015 metų plėtoti turizmo ir rekreacinį ūkį, kaip smulkaus ir vidutinio verslo sektorių.

17.3.Per artimiausius 5 metus parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, gerinančias teisinę ir institucinę aplinką, mažinančias nusikalstamumą, užtikrinančias valdžios, verslo ir visuomenės bendradarbiavimą ir interesų derinimą.

17.4. Per artimiausius 7-10 metų užtikrinti glaudesnę turizmo verslo ir aplinkosaugos sanglaudą ir puoselėjant kultūrinį-istorinį Lietuvos potencialą.

17.5. Per artimiausius 5-7 metus pagerinti turizmo paslaugų kokybės monitoringą, sukurti turizmo verslo tyrimų, specialistų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą.

18. Laikotarpiu iki 2015 metų sukurti ekonomiškai našų, vidaus ir užsienio rinkose konkurencingą, grindžiamą inovacijomis bei informacinių technologijų naudojimu smulkaus ir vidutinio verslo sektorių.

18.1. Per artimiausius 5 metus sukurti palankią ekonominę,teisinę ir kreditavimo aplinką smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, išplėtoti institucinę verslo infrastruktūrą.

18.2. Per artimiausius 5-7 metus parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, didinančias smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus konkurencingumą inovacijų ir informacinių technologijų naudojimo pagrindu, plėtojant šioje srityje tarptautinį bendradarbiavimą.

18.3. Per artimiausius 5 metus sukurti sąlygas, užtikrinančias verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų prieinamumą smulkaus ir vidutinio verslo subjektams.

18.4. Laikotarpiu iki 2015 metų užtikrinti sąlygas, padedančias stiprinti smulkių ir vidutinių įmonių finansinį pajėgumą ir skatinančias didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimą, smulkių ir vidutinių įmonių tarpusavio kooperaciją.

18.5. Per artimiausią laikotarpį parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, užtikrinančias smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą visuose šalies regionuose, ypač atsilikusiuose.

18.6. Per artimiausius metus parengti ir pradėti įgyvendinti priemones, kurios gerintų smulkių ir vidutinių įmonių finansavimą.

19. Plėtojant regionų ekonomiką iki 2015 metų užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visuose šalies regionuose .

19.1. Per artimiausius 10 metų pasiekti, kad visų regionų fizinė ir socialinė infrastruktūra būtų plėtojama remiantis subalansuotos plėtros principais ir investicijų į regionų ekonomiką skatinimo mechanizmu.

19.2. Sukurti teisinė ir administracinę aplinką, užtikrinančią sėkmingą regioninės plėtros politikos vykdymą.

19.3. Per artimiausius 5-7 metus apskričių administracijose ir savivaldybėse išplėsti ekonomikos plėtros valdymo (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo ir kontrolės) funkcijas.

19.4. Per artimiausius 5 metus išplėsti žinių visuomenės kūrimą šalyje ir į regionų lygmenį, plėtojant regiono informacinę infrastruktūrą.

19.5. Laikotarpiu iki 2015 metų skatinti Lietuvos regionų partnerystę šalies ir tarptautiniu lygmeniu.

31

5. STRATEGINIŲ TIKSLŲ ĮGYVENDINIMO VEIKSMAI BEI PRIEMONĖS

5.1. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA

Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka-žemas nedarbo lygis, stabilios kainos,spartus ekonomikos augimas, Makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo politika.

Griežta fiskalinė politika, kuri šiuo metu vykdoma Lietuvoje suteikia galimybę mažinti fiskalinį deficitą bei siekti subalansuoti biudžetą tai pat suteikia prielaidas ilgalaikei fiksuoto valiutos kurso politikai ir didina ekonomikos atsparumą įvairiems išorės poveikiams. Tai leidžia toliau mažinti valstybinio ir privataus sektorių skolinimosi išlaidas, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto ir gebėti vykdyti Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimus.

Fiskalinio deficito mažinimo politika, sėkmingai buvo vykdoma iki 1997m.Tačiau dėl 1998-1999 m. pradėto indėlių atkūrimo ir išaugusio valstybės perskolinimo fiskalinis deficitas padidėjo. Sustabdžius indėlių atkūrimą ir neperskolinant naftos sektoriui, bendrojo šalies biudžeto deficitas sumažėjo nuo 7,8 proc. BVP 1999 m. iki 2,8 proc. BVP 2000 m. Sparti fiskalinė konsolidacija buvo vykdoma 2000 m. pradžioje pasirašius prevencinį susitarimą su TVF. Perspektyvoje deficito dydis bus derinamas su Mastrichto sutartyje nustatytais kriterijais ir ES vykdoma politika.

Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo TSRS skolų. Tačiau per 10 metų dėl biudžeto deficito greitai buvo akumuliuota beveik 30 proc. BVP bendra valstybės skola. Nors toks skolos lygis nėra didelis išsivysčiusių šalių standartais, tačiau būtina skolos lygį griežtai reguliuoti kad nebūtų peržengta pavojinga riba,kelianti grėsmę stabiliai ekonomikos plėtrai.

Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į ES, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų konsoliduotų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, Lietuvoje ryškiai mažesnė ( mažiau kaip 30 proc. ) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 proc., o Vokietijoje- apie 44 proc.

Nacionalinė Lietuvos mokesčių sistema pradėta kurti vos atkūrus nepriklausomybę, 1990-1995 m. buvo sukurta nacionalinė mokesčių sistema, bet daugelis ją sudarančių įstatymų ne kartą keitėsi ir buvo tikslinami, jie ne visada atitinka šių dienų lūkesčius ir modernių ekonominių santykių keliamus iššūkius. 2001 m. pabaigoje buvo patvirtinta pagrindinius mokesčius apimanti reformos koncepcija, atspindinti tarptautines tendencijas mažinti bendrą mokesčių naštą, išlyginti apmokestinimo netolygumus, užtikrinti valstybės patrauklumą investicijoms ir šalies ūkio konkurencingumą, o tose srityse, kurios reglamentuojamos ES teisės aktų- užtikrinti visišką nacionalinės teisės suderinamumą nuo narystės datos, taip pat siekiant užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą.

Mokesčių reformos vykdymas pradėtas 2001 metais,pagrindiniai jos uždaviniai turi būti įgyvendinti iki 2004 metų. Numatoma, kad bus pakeisti visi mokesčių įstatymai ir Mokesčių administravimo įstatymas. Įgyvendinus šiuos uždavinius bus pradėti Mokesčių kodekso rengimo darbai,. Mokesčių teisės aktų kodifikavimas būtų būdas užtikrinti nacionalinės mokesčių teisės stabilumą,todėl vėlesniame laikotarpyje galimi mokesčių įstatymų ( Kodekso ) pakeitimai turėtų būti sąlygoti tik rimtų ir objektyvių priežasčių.

Viena iš veiksmų krypčių tobulinant mokesčių sistemą – požiūrio į mokesčių sistemą pakeitimas, sugriežtinant ūkio subjektų, vengiančių mokėti mokesčius, veiklos sąlygas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privačiame sektoriuje susiklosčiusias mokesčių planavimo schemas, pasinaudojant mokesčių įstatymų bei mokesčių sutarčių nuostatomis.

32

Siekiant mažinti legalias galimybes nemokėti mokesčių Lietuvos Respublikoje turėtų būti imamasi tokių priemonių, kaip:

- atsižvelgiant į Lietuvos specifiką, jau naudojamų prekių muitinio įvertinimo metodų tobulinimas bei jų taikymo plėtra;

- tikrosios rinkos kainos koncepcijos įgyvendinimas, sandorių vertės koregavimo metodų sukūrimas;

- mokesčių įstatymų nuostatų, užkertančių kelią mokesčių nemokėjimui pasinaudojant tikslinėse teritorijose („mokesčių rojuose“) įregistruotomis įmonėmis, įgyvendinimas, sukuriant efektyvią informacijos surinkimo bei keitimosi ja tarp atitinkamų institucijų sistemą. Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninėms paslaugoms ( valstybės gynimui viešajai tvarkai valstybės valdymui ) ,taip pat švietimo, sveikatos apsaugos paslaugoms teikti. Tačiau strategijos laikotarpiu būtina užtikrinti ir kitų poreikių finansavimą. Čia galima būtų išskirti integracijos į ES ir į NATO finansavimą,bei tokių reformų kaip žemės restitucijos ir žemės, sveikatos apsaugos sistemos, švietimo, pensijų ir pan. finansavimą. Be to valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi stambias specialias programas- indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kofinansavimo. Kadangi valstybės biudžeto deficitas dengiamas paskolomis valstybė turi vykdyti kryptingą ir gerai apgalvotą skolinimosi politiką. Tai reiškia - užtikrinti visišką skolinimosi poreikio finansavimą laiku ir kuo mažesnėmis išlaidomis bei priimtina rizika, neviršijant nustatytų valstybės skolos ir skolinimosi limitų. Iki šiol Lietuvos monetarinė politika buvo nulemta valiutų valdybos modelio, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą monetarinę situaciją šalyje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų (ECB) sistemą. Tam pirmiausia reikės parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonėms taikyti šalies pinigų rinkoje,skatinti bankų rinkos standartų suartėjimą su analogiškos ES rinkos standartais. Lietuva turi ir toliau siekti narystės EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, vienijančioje 30 pasaulio valstybių ir glaudžiai bendradarbiaujančioje su daugiau nei 70 valstybių. EBPO siekia pasaulinės ekonomikos globalizacijos bei teikia pagalbą ir valstybinėms, ir privačioms įvairių valstybių struktūroms dėl administracinių ir socialinių sunkumų. Tapusiai EBPO nare ir įsiliejusiai į labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių būrį Lietuvai būtų užtikrintas ir teisinės sistemos suderinamumas su pasaulinėje praktikoje įprastinėmis normomis, Lietuvos verslo reguliavimo būdai būtų pažįstami ir priimtini investuotojams.

5.2. INDUSTRINĖ POLITIKA

Be valstybės fiskalinės ir monetarinės politikos, taip pat išskiriama valstybės industrinė politika, kaip šalies ekonomikos augimo tempams ir struktūros plėtrai įtakus veiksnys. Industrinė politika ekonominius išteklius (darbo jėgą ir kapitalą) nukreipia į sektorius, kurie laikomi svarbiais spartinant ekonomikos augimą. Tačiau industrinės politikos tikslingumas Lietuvoje gana abejotinas, tai atskleidžia teorinė analizė ir kitų šalių patirtis.

Industrinė politika apima valstybės sąmoningai vykdomą sektorių subsidijavimą arba kitokį jų augimo skatinimą. Kadangi industrinė politika visuomet remia tam tikrą nacionalinės ekonomikos dalį kitų sąskaita, egzistuos Lietuvoje tokios politikos šalininkai ir priešininkai. Pagrindinė problema šiuo atveju yra kriterijai, pagal kuriuos turi būti parenkami valstybės remiami (prioritetiniai) ekonomikos sektoriai. Tradiciškai industrinės politikos šalininkai mano, kad šalies ekonomikos augimo spartinimo atžvilgiu valstybė turi skatinti šių sektorių augimą:

33

• kuriuose didelė vidutinė vieno darbuotojo pagaminama pridėtinė vertė; • kurie gamina tarpinį produktą kitiems galutinį produktą gaminantiems

sektoriams; • kurie turi didelio augimo potencialą. Motyvuotai pasirinkdama industrinę politiką, valstybė turi pateisinti savo

intervenciją argumentais, kad išteklių judėjimas į sektorius, kurie laikomi svarbiais spartinant ekonomikos augimą, yra nepakankamas dėl pačios rinkos trūkumų. Rinkos ekonomikoje vieni sektoriai auga, kiti smunka dėl natūralių rinkos jėgų poveikio. Jeigu nėra rinkos trūkumų, rinkos jėgų nulemtas išteklių paskirstymas bus optimalus ir valstybės perskirstymas negali jo pagerinti. Net jei rinka ir deformuota, nėra garantijos, kad valstybės industrinė politika veiksmingiau paskirstys išteklius tarp sektorių, palyginti su netobulu paskirstymu rinkos mechanizmo pagrindu. Tuo atveju tikslingiau yra plėtoti ekonomikos reformas, šalinančias rinkos deformavimą. Rinkos ekonomikos teorinės analizės schemos neleidžia įžvelgti industrinės politikos reikalingumo pagal pateiktus keturis tradicinius prioritetinių sektorių kriterijus. Šie kriterijai nėra pagrįsti laisvosios rinkos trūkumų prielaidomis, kurios yra būtinos valstybės industrinei politikai pateisinti. Ekonominėje literatūroje akcentuojami tokie du pagrindiniai realūs rinkos trūkumai:

• aukštų technologijų sektorių firmos neatlyginamos už jų generuojamas žinias, kuriomis pasinaudoja kitos firmos (išoriniai efektai), todėl tyrimus rinka finansuoja žemiau optimalaus lygio;

• monopoliniai pelnai didelės koncentracijos oligopolinėse šakose. Aukštų technologijų sektorių firmos skiria daug išteklių technologijoms tobulinti

arba tyrimams, projektavimo ir konstravimo darbams finansuoti. Tačiau kadangi patentų teisė silpnai gina novatorius, laisvosios rinkos sąlygomis aukštųjų technologijų firmos neturi tokių paskatų inovacijoms, kaip turėtų idealios intelektinės nuosavybės apsaugos sąlygomis. Išdava: privačios investicijos į tyrimus yra mažesnės negu optimalios. Todėl prasminga naudoti industrinę politiką aukštų technologijų sektorių atžvilgiu; dalis naudos atiteks kitoms firmoms, kurios galės imituoti lyderių idėjas ir techniką. Nepaisant to, kad tai neginčijamas argumentas valstybiniam subsidijavimui, taikant jį reikia elgtis apdairiai ir atidžiai nagrinėti tokius klausimus:

• valstybės sugebėjimas atrinkti žinias generuojančias veiklas, kurios bus subsidijuojamos;

• valstybės sugebėjimas nustatyti optimalius subsidijų dydžius; • ribotos Lietuvos paskatos remti tokius sektorius, kadangi nemažą dalį sukuriamų

šalyje žinių naudos gauna kitų šalių firmos. Kai kuriose šakose konkuruoja tik keletas firmų ir todėl negalioja tobulos

konkurencijos prielaidos. Šiuo atveju firmos paprastai gauna monopolinį pelną, t.y. papildomą pelną, viršijantį tai, ką gali duoti panašios rizikos investicijos kitose ekonomikos šakose. Dėl tokių pelnų egzistuoja tarptautinė konkurencija. Kai kuriais atvejais valstybės subsidijos, atbaidančios užsienio konkurentų investicijas ir gamybą, gali padidinti nacionalinių firmų pelną daugiau negu subsidijų suma. Kai subsidijuojamos nacionalinės firmos parduoda savo produkciją tik užsienio rinkose, subsidijų politika padidina nacionalines pajamas kitų šalių vartotojų sąskaita. Kad tokią politiką galėtume pritaikyti praktiškai, reikia daug ir patikimos informacijos, ši politika susijusi su užsienio šalių keršto rizika ir vargu ar Lietuvos politikams siūlytina.

Lietuvai pasirinkti industrinės politikos variantus ir įvertinti jos pasekmes bus labai keblu. Nepakanka atsižvelgti į sektoriaus dalį rinkoje arba sektoriaus augimą. O išsamiai sąnaudų ir rezultatų analizei atlikti stokojama patikimos informacijos ir metodų. Kitų šalių industrinės politikos pavyzdžių nagrinėjimas nelabai nušviečia kelią valstybės remiamų sektorių pasirinkimui. Todėl, remiantis vien šalies ekonomikos augimo spartinimo motyvais, išskirti prioritetinius šalies sektorius nėra tikslinga.

34

Atsižvelgiant į ūkio struktūros integralumo, nacionalinio konkurencingumo ir valstybės saugumo kriterijus, prie prioritetinių galima priskirti šakas, plėtojančias šiuolaikiniam nacionaliniam ūkiui veiksmingai funkcionuoti būtiną gamybinę infrastruktūrą (energetika, transportas, telekomunikacijos) ir socialinę infrastruktūrą (švietimas ir mokslas, kultūra, sveikatos apsauga, aplinkosauga). Modernių technologijų ekonomikoje prioritetinėmis turi būti laikomos aukštųjų technologijų produktų gamybos visose ūkio šakose, kur tokios technologijos naudojamos. Šakos specifika sąlygoja žemės ūkio, kaip prioritetinio ekonomikos sektoriaus, traktavimą. Tačiau tai nereiškia, kad šios šakos, ypač jų paslaugos, būtinai turi būti valstybės subsidijuojamos ar kitaip remiamos. Paramos pobūdį nusako ir gerokai ją riboja galiojantys įstatymai ir tarptautiniai susitarimai.

Visoms minėtoms šakoms būdingas prioritetų ilgalaikiškumas. Specifinėmis sąlygomis kai kuriems pramonės ir paslaugų sferos pošakiams valstybė gali suteikti trumpalaikį prioritetą, jei, kaip jau minėta, ji gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar šalies saugumo argumentais, kad šie pošakiai yra laikytini išskirtiniais konkrečiam laikotarpiui, ir jei išteklių judėjimas į juos yra nepakankamas dėl pačios rinkos trūkumų. Šiuo metu nėra aiškios ir įtikinamos argumentacijos tokių pošakių sąrašui pagrįsti laikotarpiui iki 2015 metų.

5.3. EKONOMIKOS REFORMA Ekonomikos plėtojimo politika turi atsižvelgti į turimus išteklius, esamą padėtį ir artimiausius bei tolesnius tikslus. Startinė Lietuvos padėtis yra tokia: pereinamasis laikotarpis iš esmės baigėsi; ekonomika funkcionuoja kaip rinkos ekonomika; ekonomikos reformos padėjo įgyvendinti svarbiausius rinkos ekonomikos principus – ekonominę veiklą apibrėžia įstatymai, veikia privačios įmonės vietoje valstybinių, palaikoma konkurencija. Tolesnių reformų pobūdį lems du svarbiausi veiksniai: pirma, būtinybė suderinti ekonomikos įstatymus ir institucijas su ES direktyvų reikalavimais ir, antra, permanentinio ūkio mechanizmų tobulinimo(ypač institucinio) poreikis tobulėjant valdymo technologijoms, kintant ūkio funkcionavimo sąlygoms bei šalies tikslams. Kiekvienai šaliai egzistuoja jos optimali augimo strategija, kurios realizavimas nubrėžia optimalią trajektoriją. Ryšys tarp politikos ir trajektorijos nėra paprastas, kadangi visų pirma jis priklauso nuo išorinių sąlygų, kurių šalis nekontroliuoja. Narystė Europos Sąjungoje garantuos palankias ir stabilias ekonomikos sąlygas. Tomis sąlygomis Lietuva turi vykdyti ekonomines reformas nesiblaškydama ir orientuodamasi į ilgalaikius plėtros tikslus bei šiuolaikinius ekonomikos augimo veiksnius. Ekonomikos teorija išskiria tris vidinių veiksnių grupes, kurios lemia šiuolaikinės ekonomikos plėtrą: mokslo ir produktyvių žinių pažanga, individualių gebėjimų ugdymas, paskatos.

Ekonominės politikos turinį ir reformų kryptį iš esmės lemia priemonių bei metodų pasirinkimas siekiant plėtoti tuos veiksnius ir jais geriau naudotis ekonominiams tikslams pasiekti. Mokslo ir produktyvių žinių pažangos vaidmuo pakankamai detaliai nusakytas Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje, o ilgalaikei politikai šioje srityje apibrėžti bus skirtas specialus dokumentas. Individualių gebėjimų ugdymas yra kita būtina šalies plėtros sąlyga; tik gebėjimas pasinaudoti savo ar kitų sukurtomis žiniomis garantuoja šalies konkurencingumą pasaulio rinkoje. Abu šie veiksniai neatskiriami vienas nuo kito, abiejų jų koordinuota plėtra yra technologijų ir inovacijų plėtros pagrindas. Būtina paminėti keletą modernių ekonomikos plėtros principų, susijusių su šiais veiksniais:

35

strateginis šalies tikslas turi būti per 10-15 metų sukurti žinių visuomenę, integralią ES žinių visuomenės dalį (ES yra užsibrėžusi per dešimtmetį sukurti žinių visuomenę ir žinių ekonomiką), tik žiniomis grįsta ekonomika gali garantuoti šalies ūkio konkurencingumą ir dinamišką plėtrą, svarbus instrumentas žinių ekonomikai sukurti yra informacinė visuomenė, būtina sukurti nacionalinę inovacijų sistemą – įmonių, finansų rinkų, tyrimo ir studijų institucijų, konsultavimo paslaugų ir technologinių rinkų kooperavimo mechanizmą. Paskatos yra tai, kas verčia individus gausinti žinias, įgyti gebėjimų jas realizuoti, dėti pastangas ir skirti investicijas rezultatui pasiekti. Kalbant apie paskatas, reikia turėti galvoje dvi šio dalyko puses: patį paskatų buvimą, paveldėtą ar įdiegtą, ir palankią joms realizuoti aplinką. Palanki paskatoms realizuoti aplinka yra kuriama geru valdymu ir atitinkamomis institucijomis. Imant plačiai, institucijos - tai elgesio taisyklės, kurios reglamentuoja žmonių tarpusavio santykius ir padeda numatyti vieniems kitų veiksmus. Dalis institucijų yra rinkos institucijos, kitos – ne rinkos, tačiau jose rinka yra „panardinta“. Svarbiausių institucijų pavyzdžiai yra: nuosavybės teisių sistema, konkurenciją saugančios priemonės, apsauga nuo sukčiavimo ir moralinės žalos, visuomenės susiklausymas siekiant pasitikėjimo ir socialinio bendradarbiavimo, įstatymo valdžia ir skaidri vyriausybės veikla.

Rinka yra ir bus svarbiausias ir veiksmingiausias ekonomikos funkcionavimo metodas. Jos efektyvumo laipsnis priklauso nuo to, kaip konkretūs rinkos mechanizmai užtikrina mainų tarp ekonomikos agentų operatyvumą, pigumą ir platumą, darbo pasidalijimo ir išteklių paskirstymo veiksmingumą. Todėl svarbiausia ekonomikos reformų kryptis yra tobulinti rinkos mechanizmus ir jų institucinį realizavimą. Idealu, kai mechanizmai funkcionuoja savaimingai, „varomi“ individualių paskatų, o administracinis kišimasis yra minimalus. Rinkos ekonomika remiasi institucijomis, atliekančiomis reguliavimo ir kt. funkcijas. Nėra baigtinio rinkos institucijų sąrašo. Tiems patiems tikslams skirtingos šalys dažniausiai turi skirtingas institucijas, kurios, be to, kinta laikui bėgant. Dėl socialinių, ekonominių ir kultūrinių skirtumų negalima mechaniškai kopijuoti kitų šalių institucijų, nors, kita vertus, nėra prasmės taip kurti savo institucijų, kad jos iš pagrindų skirtųsi nuo išbandytų panašių šalių panašiems tikslams sukurtų institucijų.

Iki šiol Lietuvoje dar nėra tinkamai suderinti tarpusavyje įstatymai reglamentuojantys nuosavybės teisių apsaugą, nekilnojamo turto savininkų ir valstybės bei savivaldybių santykius, šio turto išpirkimo visuomenės poreikiams procedūras. Nuosavybė menkai apsaugota nuo pasisavinimo ar sunaikinimo, nuosavybės teisės ne visada garantuoja turto kontrolę, atsiskaitymai už parduotą turtą nėra vykdomi besąlygiškai ir kt Reguliavimo institucijos turi reguliuoti ekonomiką tose srityse, kur rinka nesugeba pasiekti veiksmingo išteklių paskirstymo, o tiksliau ten, kur dėl kokių nors priežasčių neveikia konkurencija. Kartais teigiama, kad rinkos liberalizavimas reiškia reguliavimo panaikinimą. Iš tikrųjų yra beveik atvirkščiai: juo rinka liberalesnė, tuo didesnis krūvis tenka reguliavimo institucijoms. Finansų sistemos liberalizavimas neįvedus atitinkamo reguliavimo yra pateikęs pasauliui skaudžių krizės pamokų. Šalia tradicinių reguliavimo objektų – konkurencijos, finansų, kapitalo rinkos, kokybės standartų ir kt. – gali prireikti ir naujų, tačiau juos įvedant yra pavojus, kad naujieji reguliavimai bus tik beprasmiški suvaržymai arba bus atliekami nekompetentingai.

Makroekonominio stabilizavimo institucijoms teikiama daug reikšmės, kadangi stabilumas yra pripažinta ekonomikos plėtros sąlyga, o kapitalistinė ekonomika neturi savęs stabilizavimo savybės. „Įgimtu“ nestabilumu pasižymi finansų rinkos, kurių krizės sukelia rimtas realiosios ekonomikos krizes. Iki šiol ekonomikos mokslas nėra suradęs patikimų priemonių, kaip išvengti ekonomikos krizių; taikomos priemonės dažnai tik padidina jas.

Socialinės apsaugos institucijos padeda užtikrinti socialinį stabilumą ir socialinį suartėjimą. Rinkos sąlygomis ekonomikos pokyčiai yra greiti ir ne visada nuspėjami, dėl to smarkiai išauga individo rizika netekti pajamų ir darbo. Tą riziką pasidalija visi visuomenės

36

nariai per socialinės apsaugos sistemą. Nors išsivysčiusiose šalyse XX amžiuje socialinės apsaugos sistemos įgavo milžinišką mastą ir dosniai kompensavo nebegaunamas pajamas, tačiau dabar jas tenka reformuoti. Lietuva jau yra sukūrusi pagrindines socialinės apsaugos institucijas, tačiau jas reformuojant reikės atsižvelgti į ES planuojamas reformas socialinėje srityje.

Konfliktų valdymo institucijos turi sumažinti socialinių konfliktų riziką, o jiems vis tik atsitikus, padėti konfliktą sureguliuoti. Socialiniai konfliktai padaro visuomenei didelių moralinių ir materialinių nuostolių, trukdydami tinkamai ir greitai reaguoti į išorinius neigiamus poveikius, sukeldami ekonominės aplinkos netikrumą, atimdami išteklius iš produktyviosios srities. Demokratinėse visuomenėse konfliktai beveik neįgauna aštrių formų, kadangi jose labiau siekiama politinių kompromisų ir tai garantuoja didesnį stabilumą. Svarbiausia konfliktų valdymo institucija yra pati pilietinė visuomenė, kuri per demokratiją ir tarpusavio supratimą, be kita ko, keičia ir žmones, mažina jų egoizmą bei stiprina visuomeniškumo dvasią.

5.4 SOCIALINĖS PLĖTROS IR UŽIMTUMO EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA

Pagrindiniai veiksmai turės koncentruotis ties šiomis pagrindinėmis strateginėmis kryptimis: Užimtumo didinimas, nedarbo mažinimas ir darbo vietų kokybės tobulinimas. Užimtumo politikos strateginės kryptys parengtos atsižvelgiant į ES bendros užimtumo politikos strategijos kryptis bei ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant metinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Numatomos strateginės kryptys bus realizuojamos įgyvendinant Valstybinę užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą, kuri bus kasmet peržiūrima ir atnaujinama. Šiai krypčiai taip pat priklauso rengiamos Valstybinė darbo saugos ir sveikatos, Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programos. Programų tikslai yra: užimtumo gebėjimų ugdymas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, darbo rinkos institucijų veiklos tobulinimas, profesinio rengimo tobulinimas bei nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas); darbo vietų kūrimo skatinimas (palankių sąlygų naujoms darbo vietoms kurtis sudarymas, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas); gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas); lygių vyrų ir moterų galimybių politikos stiprinimas; užimtumo politikos integravimo didinimas; saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija;

darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas. Socialinio draudimo sistemos plėtra. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti pensijų sistemos reforma, apimanti socialinio draudimo bei valstybinių pensijų reformą, taip pat draudimo nuo nedarbo reforma ir priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui padidinti. Socialinio draudimo sistemos plėtros pagrindiniai veiksmai: papildomo nevalstybinio socialinio draudimo sukūrimas (pensijų reforma); valstybinio socialinio draudimo sistemos suderinimas su nevalstybine sistema; nedarbo draudimo reforma siekiant, kad nedarbo draudimo sistema užtikrintų apdraustiems asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją, kartu skatindama motyvaciją darbo paieškai;

37

socialinio draudimo aprėpties padidinimas, geresnis ūkininkų, kaimo gyventojų, dirbančių žemę, savarankiškai dirbančių ir kitų asmenų įtraukimas į socialinį draudimą; mokesčių ir įmokų surinkimo užtikrinimo ir taupaus bei rezultatyvaus lėšų panaudojimo priemonių įvykdymas; vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių dėl socialinio draudimo ir konsoliduoto socialinės apsaugos biudžeto rengimas. Socialinės paramos plėtros ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimas. Šiai krypčiai priklauso vykdoma Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija ir rengiama jos įgyvendinimo programa, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999-2003 metų programa, Nuteistųjų ir grįžusiųjų iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų programa, rengiama Nacionalinė neįgalių žmonių socialinės integracijos 2003-2012 metų programa, piniginės socialinės paramos reforma, socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma, socialinių paslaugų teikimo reforma. Pagrindiniai veiksmai: • piniginės socialinės paramos reformos, kuria siekiama sukurti bendrą pajamų ir turto

įvertinimo principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistemą, įvykdymas. Ši sistema mažintų skurdo paplitimą ir derintų paramos taiklumą su paskatomis remiamoms šeimoms sugrįžti į darbo rinką ir plėsti ekonominį aktyvumą;

• socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos, kuria siekiama tikslingiau derinti specialių pagalbos priemonių ir piniginių išmokų teikimą neįgaliesiems, sudarant jiems palankesnes sąlygas sugrįžti į darbo rinką, o pinigines išmokas teikti pagal netekto darbingumo laipsnį, įvykdymas;

• socialinių paslaugų teikimo reformos, kuri apibrėžtų veiksmingesnius socialinių paslaugų organizavimo būdus, skatintų pačius paslaugų gavėjus ieškoti savipagalbos būdų, pertvarkytų paslaugų finansavimą (įgyvendinant paslaugų pirkimo modelį), sukurtų bendrą socialinių paslaugų standartų, kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmą, įvykdymas;

• prevencinių ir reabilitacinių socialinių paslaugų teikimas socialinės atskirties grupėms, prievartą ir išnaudojimą patyrusiems, sergantiems priklausomybės ligomis, grįžusiems iš įkalinimo vietų ir kitiems asmenims;

• savivaldybių socialinio būsto fondo plėtojimas; • geresnis nevyriausybinių organizacijų išteklių ir gebėjimų tobulinti socialinę paramą

panaudojimas; šių nevalstybinių socialinės paramos sistemų veiksmingo funkcionavimo užtikrinimas.

5.5. APLINKOS APSAUGOS EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA

Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje yra pateiktos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti siekiant užtikrinti tvarią raidą. Pramonės sektoriuje keliami tokie aplinkosaugos tikslai: orientuotis į mažaatliekę, mažiau teršią gamybą, gamtos ir energijos išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą, skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei naudojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą. Aplinkos apsaugos strategijoje numatytoje veiksmų programoje sumažinti NOx, SO2, CO2, LOJ emisijas iš stacionarių šaltinių yra nurodyta, kad įmonės turi nuolat diegti pažangiausias technologijas, nereikalaujančias ypatingų išlaidų, taip pat projektuoti, gaminti ir diegti lakių organinių junginių nukenksminimo technologijas, valymo įrangą bei kontroliuoti jos panaudojimą.

38

Pagrindiniai veiksmai ir svarbiausios priemonės

Teršalų išmetimų mokesčių sistemos peržiūra bei papildymas: • įvertinti mokesčių tarifų suderinimą su reikiamu aplinkosaugos paskatų lygiu; • numatyti išsklaidytos taršos valdymui skirtas ekonomines priemones; • numatyti mobiliųjų šaltinių taršos ekonominio reguliavimo priemones; • nustatyti aplinkosaugos mokesčius energetikos sektoriuje; • sukurti ekonominį mechanizmą ūkinei veiklai saugomose teritorijose reguliuoti.

Apyvartinių taršos leidimų sistemos pritaikymo veiksmingai sprendžiant vietinio pobūdžio aplinkos taršos problemas galimybių ištyrimas bei išbandymas. Potencialūs apyvartinių taršos leidimų taikymo objektai – pramoniniai nuotekų išmetimai į municipalinius kanalizacijų tinklus bei vietinė pramoninė atmosferos tarša. Regioninių komunalinių atliekų tvarkymo sistemų, apimančių atliekų surinkimą, vežiojimą, rūšiavimą ir saugų šalinimą, diegimas. Administracinių ir ekonominių priemonių (rinkliavos už atliekų tvarkymą, gaminių mokesčių, užstato-grąžos sistemos, sąvartynų mokesčių), skatinančių antrinių žaliavų, tarp jų - pakuočių atliekų, atskirą surinkimą, panaudojimą ir perdirbimą, įvedimas. „Žaliųjų pirkimų“ taisyklės, reikalaujančios, kad paskelbtuose valstybės įstaigų viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujančios įmonės turėtų įdiegtos aplinkosaugos vadybos sistemos (ISO 14000) sertifikatą, nustatymas viešiesiems pirkimams. Galimybių ir būdų ištyrimas bei praktinis pritaikymas kaikurių mokesčių sumažinimo mainais į taršos mokesčių padidinimą („žaliojo biudžeto“ formavimas). Atitinkami įstatymų pakeitimai, leidžiantys ir skatinantys savivaldybes kaupti lėšas sąvartynams uždaryti bei prižiūrėti po uždarymo. Subsidijų panaudojimo saugomose teritorijose (nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose, rezervatuose ir kt.) gyvenančių subjektų patiriamiems ekonominiams nuostoliams dėl griežtesnių ūkinės veiklos apribojimų kompensuoti sistemos sukūrimas.

5.6. IŠORĖS EKONOMINIŲ SANTYKIŲ PLĖTROS POLITIKA Reikės parengti kasmet peržiūrimą dokumentą „Lietuvos ūkio išorės aplinkos analizė ir raidos tendencija“, apimantį toliau išvardintų pagrindinių Lietuvos ūkio išorės veiksnių pokyčius ir kitimo tendencijas (2-3 metų laikotarpiu). Išorės veiksniai: (a) pasaulio, ypač JAV, ūkio ciklas ir konjunktūra; (b) ekonomikos raida prekybos partnerių šalyse; (c) technologinės slinktys ir Lietuvos ekonomikos „artumas“ joms; (d) politinės slinktys - regioniniai konfliktai, įtampos atsiradimas, grėsmės kilimas, šantažo atvejai ir pan.; (e) ES prekybos politikos pokyčiai; (f) ES vidaus rinkos tolesnio reguliavimo raida. Kadangi visų galimų dalyvavimo ES vidaus rinkoje pokyčių numatyti neįmanoma, būtina pradėti nuolatinę ES vidaus rinkos veiksnių poveikio Lietuvos ekonomikai stebėseną (monitoringą) ir jos pagrindu sudaryti slenkančius 2-3 metų Lietuvos ekonomikos stabilizavimo ES vidaus rinkoje veiksmų planus (susietus su ekonominės politikos koordinavimo ir derinimo ES mastu programomis bei veiksmais, pirmiausia su Stabilumo ir augimo pakto nuostatomis). Lietuva sulauks didesnių tiesioginių užsienio investicijų (TUI) ir užsitikrins ūkinę bei technologinę pažangą pirmiausia todėl, kad bus milžiniškos ES vidaus rinkos dalis. Kad ši galimybė būtų išnaudota (tokį patį privalumą turės visos į ES įstojusios Vidurio Europos ir Baltijos šalys), Lietuvai būtina užtikrinti kuo geresnę telekomunikacijų, transporto, energetikos, žmogiškojo kapitalo ir logistikos infrastruktūrą. Pasaulio prekyba dideliu mastu - manoma, kad apie vieną trečdalį visos prekybos apimties - yra prekyba tarp transnacionalinių korporacijų (TNK) padalinių, išdėstytų įvairiose pasaulio valstybėse. Tai reiškia, kad mažos valstybės sėkminga ekonominė

39

integracija vyks lėtai, jei ji neatsidurs didžiųjų TNK orbitoje. Reikia imtis priemonių, kad visuomenės ir dalies vietinio verslo priešiškumas šioms korporacijoms būtų eliminuotas, o ateinantys TNK padaliniai plėtotų bendradarbiavimą su vietiniu verslu. Kita vertus, TNK ekonominė galia ir toliau kels ekonomikos nuostolių bei neišnaudotų galimybių destabilizavimo grėsmę kiekvienai silpnesnei vyriausybei. Vis stiprėjant Lietuvos ekonomikos tarptautinei integracijai reikės geriau informuoti smulkias ir vidutines įmones apie verslo sąlygas bei galimybes ES šalyse ir pasaulyje (narystės ES sąlygomis).

Prireiks įkurti ES ir pasaulio ekonomikos analizės instituciją, kurios funkcija bus rengti minėtų išorės ekonominių santykių aplinkos tyrimo ir prognozavimo dokumentus. Reikės gerokai patobulinti informacijos apie ES vidaus rinką bei pasaulio rinkas (konjunktūrą jose bei kitimo tendencijas) kaupimą ir analizę.Dalį valstybės investicijų bus būtina skirti projektams, kurie užtikrintų labai kvalifikuotos darbo jėgos (specialistų) įdarbinimą ir profesinės karjeros perspektyvą šalyje. Taps būtina planuoti darbo jėgos imigraciją iš trečiųjų šalių (pradžioje varžant, vėliau - liberalizuojant bei imantis aktyvių tikslinių priemonių), sudarant ūkio plėtros bei užimtumo programas. Turės būti sukurta atitinkama imigracinė politika, atsižvelgiant tiek į būtinumą laikytis ES teisės aktų migracijos srityje, tiek į Lietuvos ūkio padidėjusį tam tikros kvalifikacijos darbo jėgos poreikį.

Nacionalinės programos Ilgalaikių nacionalinių programų išorinių ekonominių santykių srityje praktiškai nėra. Didesnį ar mažesnį ryšį su tarptautinių ekonominių santykių plėtros tikslais turi Nacionalinė energetikos strategija (LR Seimo 1999-10-05 nutarimas Nr.VIII-1348), Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija (LR Vyriausybės 2000-07-05 nutarimas Nr.789), Lietuvos Respublikos nacionalinė transporto plėtros programa (LR Vyriausybės 1994-01-13 nutarimas Nr.15), Eksporto plėtros ir skatinimo strategija (LR Vyriausybės 2000-09-27 nutarimas Nr.1160), Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 m. strateginės kryptys (LR Vyriausybės 2000-09-19 nutarimas Nr.1119), Inovacijų versle programa (LR Vyriausybės 2000-05-09 nutarimas Nr.528), Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą (LR Vyriausybės 2001-09-26 nutarimas Nr.1175), Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija ( LR Seimo 2000-06-13 nutarimas Nr.VIII-1728), Mokslo ir technologijų baltoji knyga (2001 m.). Kai kurias iš jų būtina peržiūrėti ir koreguoti, užtikrinant jų visišką atitiktį tarptautinės ekonominės integracijos ir užsienio prekybos politikos strategijos tikslams bei jų tarpusavio suderinamumą. Tarptautinės ekonominės integracijos ir užsienio prekybos srityje turėtų būti sudaromas dokumentas (nacionalinė programa) Lietuvos ūkio išorės aplinkos analizė ir raidos tendencijos (2-3 metų laikotarpiui, kasmet peržiūrint).

Specialistų rengimas Ypač radikalių priemonių tarptautinės ekonominės integracijos ir užsienio prekybos strategijos srityje imtis nėra pagrindo. Tačiau būtini kiekybiniai poslinkiai - tarptautinės ekonomikos ir teisės, tarptautinio verslo bei tarptautinių santykių specialistų prireiks gerokai daugiau (tiek dėl didėjančių vidaus ūkinės raidos reikmių, tiek ir dėl Lietuvos kvotų ES, kitose tarptautinėse organizacijose padidėjimo). Be to, kvalifikacijos atnaujinimo (nuolatinio mokymosi) poreikis ir būtinybė taps vis aktualesni. Todėl aukštos kvalifikacijos specialistų (pirmiausia tenkinant pačių valstybės institucijų poreikį) rengimas bus vertas ypatingo dėmesio.

40

Šalies ūkį reguliuojančioms institucijoms gali tekti pasirūpinti minėto tarptautinės ekonominės raidos analizės institucijos įkūrimu.

5.7. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS POLITIKA Užtikrinti palankias sąlygas investicijoms į regiono ekonomiką. Probleminių Lietuvos regionų, jų prioritetinių investavimo sričių ir priemonių nustatymas. Paramos šiems regionams sistemų sudarymas. Regionų investicinio patrauklumo ugdymas. Regionų pramonės įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos tinklų plėtra. Plėtoti regionų techninę ir socialinę infrastruktūrą, remiantis subalansuotos raidos principais. Lietuvos regioninės plėtros politikos principų, atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir nacionalinę politiką, nustatymas; regionų plėtros modelių analizė ir pritaikymo tyrimas. Tiesioginės vietinės finansinės paramos verslui teikimas (lengvatinių paskolų, palūkanų, mokestinių paskolų dengimas). Netiesioginės vietinės finansinės paramos verslui teikimas (parama konferencijoms, mugėms, verslo misijoms organizuoti, verslo informacijos sklaidai). Smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūros plėtojimas (verslo informaciniai centrai ir kt.). Harmoningos kokybės valdymo bei ekologiškai švarios gamybos diegimo regiono įmonėse programų parengimas. Optimizuoti centrinių valstybės institucijų, atsakingų už regioninės plėtros politikos vykdymą, funkcijas. Įstatymų, reglamentuojančių tolygią regioninę plėtrą pataisymas.. ES paramai administruoti reikalingų institucijų sukūrimas. Mokymo programos centrinio lygmens institucijų administraciniams gebėjimams ugdyti ES integracijos srityje (ES struktūrinių fondų administravimas, projektų valdymas ir kt.) parengimas. Išplėsti ekonomikos plėtros valdymo (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo ir kontrolės) funkcijas apskričių administracijose ir savivaldybėse. Savivaldybių ir apskričių strateginių planų parengimas. Teritorinės- administracinės reformos užbaigimas. Didinti regionų žmogiškųjų išteklių kompetenciją. Darbo išteklių rinkos tyrimų organizavimas. Verslo, žmogiškųjų išteklių plėtros projektai regionuose. Strateginių planų ir projektų rengimo bei įgyvendinimo mokymo programos savivaldybių ir apskričių darbuotojams. Ūkio subjektų konsultavimo ir mokymo programų parengimas ir įgyvendinimas. Tikslinės profesinio mokymo bei užimtumo didinimo programos. Regionų bendradarbiavimo projektai, įskaitant Baltijos jūros regioną. Institucijų bei žinybų tarpusavio bendradarbiavimo užtikrinimas. Sukurti žinių visuomenę, plėtojant regiono informacinę infrastruktūrą. Ekonominės plėtros centrų: verslo inkubatorių, mokslo ir technologijų parkų, industrinių zonų, kūrimo skatinimas. Informacinės infrastruktūros plėtojimas regionuose. Mokslo ir mokymo įstaigų tinklo išplėtimas regionuose. Regioną charakterizuojančių rodiklių duomenų bazių kūrimas ir tobulinimas, universitetinių studijų regionuose skatinimas. Modernių informacinių technologijų naudojimo gerinant verslo aplinką programa.

41

5.8. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ IR TELEKOMUNIKACIJŲ PLĖTROS POLITIKA

Įgyvendinant informacinių technologijų ir telekomunikacijų politiką būtina: • iš esmės pagerinti informacinių technologijų ir telekomunikacijų bei jomis

paremtų modernių produktų gamybos bei paslaugų teikimo skatinimą Lietuvos reikmėms ir eksportui;

• nedelsiant pagreitinti valstybės, savivaldos ir visų ūkio veiklos sektorių valdymo darbų modernizavimą, grindžiant jį informacinių technologijų ir telekomunikacijų priemonių platesniu naudojimu.

Verslo skatinimo srityje:

• liberalizuoti verslą, parengiant teisės aktų dėl konkurencijos ribojimų

telekomunikacijų srityje pašalinimo, perėjimo prie elektroninės komercijos ir verslo projektus;

• valstybės investicijų programoje teikti prioritetus projektams, kurie didina intelektualinių produktų ir paslaugų dalį šalies ūkio struktūroje bei plečia šalies eksporto rinką.

Kompetencijos srityje:

• sukurti informacinių technologijų naudojimo kompetencijos ugdymo sistemą,

sudarančią sąlygas visiems norintiems gauti žinių, neatsižvelgiat į amžių, veiklos sritį, gyvenamąją vietą;

• ugdyti informacinių technologijų ir telekomunikacijų vartotojų kompetenciją mokyklose ir universitetuose;

• pertvarkyti mokslą ir studijas informacinių technologijų bei telekomunikacijų srityje, pritaikyti juos praktinių uždavinių sprendimui;

• sukurti valstybės tarnautojų kompiuterinio raštingumo bei informacinių technologijų ir telekomunikacijų kompetencijos panaudojimo administravimo srityje sistemą.

Plėtros netolygumo mažinimo srityje:

Siekiant išlyginti skirtumus tarp didmiesčių ir provincijos: • apibrėžti universalių informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugų

(telefono, kompiuterių tinklų) minimumą ir užtikrinti jų prieinamumą visiems; • modernizuoti informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūrą

provincijoje; • sukurti informacinių technologijų ir telekomunikacijų kompetencijos ugdymo

sistemą provincijoje; • teikti viešąsias paslaugas provincijoje; • sudaryti sąlygas novatoriškam verslui provincijoje.

Valstybės valdymo ir savivaldos modernizavimo srityje:

• pertvarkyti viešųjų paslaugų teikimą taip, kad informacija, reikalinga verslui ir

gyventojų ūkinei veiklai, būtų prieinama per kompiuterių tinklus • pertvarkyti valstybės ir savivaldos institucijų darbą, grindžiant jį informacinių

technologijų ir telekomunikacijų priemonių naudojimu, ypač elektroninių dokumentų naudojimu

42

• modernizuoti informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūrą, pereinant prie plačiajuosčių kompiuterių tinklų ir sukuriant vieningą valstybės kaupiamų duomenų sistemą

5.9. PRAMONĖS PLĖTROS POLITIKA

Pramonės plėtros strateginis tikslas - pasiekti, jog iki 2015 metų kuo daugiau

Lietuvoje veikiančių įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artimos ES šalių rodikliams.

Svarbiausi uždaviniai, kuriuos reikia realizuoti valstybės lygiu siekiant strateginio pramonės plėtros tikslo, yra šie:

• sukurti stabilią ir palankią verslui makroekonominę ir teisinę aplinką bei infrastruktūrą, skatinančią investuoti į šiuolaikinės pramonės plėtrą;

• stiprinti bendruosius ir specifinius šalies pramonės konkurencingumą bei jos subalansuotą plėtrą lemiančius veiksnius;

• sukurti veiksmingą Nacionalinę inovacijų sistemą, garantuojančią palankias sąlygas mokslo ir gamybos integracijai, naujų technologijų bei veiklos metodų kūrimui ir sklaidai;

• parengti ir įgyvendinti investicijų pritraukimo į Lietuvos pramonę strategiją, skatinančią “plyno lauko”investicijas ir investicijas įjungiant Lietuvos įmones į klasterius ;

• garantuoti vienodas konkurencijos sąlygas šalies ir užsienio įmonėms, užtikrinti sąžiningą konkurenciją, vietinės rinkos apsaugą nuo nekokybiškų prekių;

• parengti ir įgyvendinti šalies pramonės klasterių kūrimo strategiją; • ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis skatinti įmonių vadovų bei specialistų

kompetencijos tobulinimą, sukurti jiems palankias sąlygas gauti informaciją apie rinkas ir kitus svarbius veiklos aspektus;

• tobulinti korporacinį pramonės valdymą, skatinantį įmonių ir įvairių interesų grupių bendradarbiavimą;

• sukurti palankią teisinę aplinką bei infrastruktūrą smulkių ir vidutinių įmonių, tame tarpe teikiančių pramonės įmonėms verslo paslaugas, plėtrai;

• palengvinti konkuruoti nesugebančių įmonių restruktūrizavimo ir bankroto sąlygas, naujų įmonių steigimo ir likvidavimo procedūras;

• gerinti sąlygas įmonėms apsirūpinti finansų ištekliais;

Pramonės plėtros prioritetai

Pramonės plėtros strategijoje prioritetais laikoma: • didelę pridedamąją vertę kurianti veikla, grindžiama mokslu, žiniomis bei

aukštomis technologijomis bet kurioje pramonės šakoje, tarp jų ir tradicinėse pramonės šakose;

• tos pramonės plėtros kryptys, kurios grindžiamos žiniomis, pripažintomis prioritetinėmis kuriant ir plėtojant bendrą ES mokslo ir tyrimų erdvę. Tai leistų artinti Lietuvos pramonės struktūrą prie išsivysčiusių šalių, kuriant ir įdiegiant mokslinius tyrimus bei technologijas, panaudoti ES lėšas ir mokslinį - technologinį potencialą, Lietuvos įmonėms bei mokslo organizacijoms įsijungti į stiprius klasterius;

• subalansuota pramonės plėtra, užtikrinanti racionalesnį energijos ir gamtinių išteklių vartojimą, atliekų ir taršos, sukurto produkto poveikio aplinkai jo viso

43

būvio ciklo metu sumažinimą, tolygesnę regionų plėtrą ir jų potencialo geresnį panaudojimą;

Strategijos įgyvendinimas

Pramonės plėtros strategija glaudžiai susijusi su kitomis ūkio raidos strategijomis: - Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros; - Socialinės plėtros ir užimtumo ekonominių veiksnių; - Išorės ekonominių santykių plėtros; - Aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių; - Mokslo ir technologijų plėtros. Visos šios strategijos turėtų būti įgyvendinamos per Vyriausybės tvirtinamas

programas. Neabejotina, kad pramonės plėtros strategija turėtų tapti politiniu dokumentu ir būtų pagrindas, kuriant būsimųjų vyriausybių programas.

Dabartiniame etape tikslinga atnaujinti esamas Inovacijų versle ir Nacionalinės kokybės programas bei parengti naujas - Aukštųjų technologijų, Baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo, Subalansuotos pramonės plėtros, Klasterių kūrimo ir plėtros, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros. Labai svarbus uždavinys – parengti investicijų skatinimo koncepciją.

Apdirbamosios pramonės atskiras veiklas atstovaujančios asociacijos yra parengusios ar šiuo metu rengia tų veiklų plėtros strategijas ar programas. Jos turėtų būti peržiūrimos įvertinant šias pramonės ilgalaikės strategijos nuostatas.

Su šia pramonės ilgalaikės plėtros strategija turėtų būti suderintas šiuo metu svarstomas Lietuvos mokslo tarybos parengtas Lietuvos aukštojo mokslo sistemos 2002 – 2006 m. plėtros plano projektas. Lietuvos pramonės plėtrai ypač svarbūs šio projekto skyriai, skirti studijų kokybei, specialistų pasiūlos atitikimui jų paklausai darbo rinkoje, studijų ir mokslo integracijai bei tęstinio mokymo sistemai.

5.10.SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS POLITIKA

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys iki įstojimo į ES:

smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas; finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas; verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas; inovacijų bei informacinių technologijų naudojimo smulkiam ir vidutiniam verslui skatinimas; institucinės infrastruktūros tobulinimas;

verslo savivaldos plėtra; smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose;

didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo bei smulkių ir vidutinių įmonių tarpusavio bendradarbiavimo šalies ir tarptautiniu lygiu skatinimas; visuomenės grupių integracija į smulkų ir vidutinį verslą; verslumo skatinimas panaudojant švietimo sistemą.

Strateginės kryptys Lietuvai tapus ES nare

Naujų smulkių ir vidutinių įmonių steigimas: smulkių ir vidutinių įmonių steigimo aktyvinimas - smulkaus ir vidutinio verslo steigimo išlaidos turi tapti konkurencingos ES, smulkių ir vidutinių įmonių registravimo sistemos internete sukūrimas ir prieinamumas verslininkams; finansinių paslaugų išplėtimas smulkioms ir vidutinėms įmonėms, sukuriant

44

atitinkamus instrumentus ir tobulinant sąlygas pasinaudoti lengvatiniais kreditais bei mikrokreditais, rizikos kapitalo fondais, paskolų draudimu, ES struktūrinių fondų parama; inovatyvių įmonių steigimo skatinimas - naujų inovatyvių smulkių ir vidutinių įmonių skaičiaus, ypač valstybės remiamuose verslo inkubatoriuose ir technologijų parkuose, didinimas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys: inovacijų ir technologijų diegimo skatinimas – remti nacionalines tyrimų programas, skirtas žinių ir technologijų komerciniam pritaikymui, smulkių ir vidutinių įmonių plėtrai, taip pat kokybiniams reikalavimams taikyti ir sertifikavimo sistemoms įdiegti; smulkių ir vidutinių įmonių konkurencingumo didinimas – vykdyti programas, skatinančias technologinį kooperavimąsi tarp skirtingo dydžio įmonių nacionaliniu ir tarptautiniu mastu; bendradarbiavimo skatinimas – kartu su ES šalimis sukurti tarptautines informacines ir paramos verslui sistemas, kurios būtų lengvai suprantamos ir perduodamos tinklais.

Regioninė smulkaus ir vidutinio verslo plėtra:

regioninės plėtros politikos sukūrimas ir įgyvendinimas; strateginių regioninių plėtros planų, iš jų smulkaus ir vidutinio verslo plėtros planų, parengimas; regioninio verslo plėtros potencialo veiksmingas naudojimas. Smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų kvalifikacijos kėlimas: žinių apie verslą ir verslininkystę modulių parengimas ir įtraukimas į vidurinio mokslo bei kolegijų ir universitetų mokymo programas; tarptautinio verslo specialistų rengimo, verslumą ugdančių bei kvalifikacijos kėlimą užtikrinančių kursų plėtojimas ir jų kokybės gerinimas; institucijų, teikiančių konsultacines mokomąsias paslaugas, tinklo plėtojimas; konsultavimo ir mokymo paslaugų smulkioms ir vidutinėms įmonėms bei potencialiems verslininkams rėmimas; įmonių investicijų į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą skatinimas. Smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūra: informacijos rinkimo, analizės ir sklaidos sistemos sukūrimas; teisinių ir ekonominių sąlygų sudarymas fizinės infrastruktūros plėtrai; nefinansinę paramą smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai teikiančios institucinės infrastruktūros sukūrimas ir tobulinimas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros uždavinius būtina įgyvendinti integruotai per tris skirtingus institucinius lygius:

nacionalinis lygis (nacionalinė smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programa); regioninis lygis (institucijų palaikymas ir plėtra); vietinis lygis (verslininkų ir verslo lygio palaikymas bei plėtra).

45

5.11. KAIMO IR ŽEMĖS ŪKIO PLĖTROS POLITIKA

Žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas

Iki įstojimo į ES: Tiesioginės išmokos: už pasėlių, šiltnaminių daržovių, pūdymų bei žalienų hektarą; už krakmolingas bulves; už gyvulius; ūkininkaujantiems ekologiniuose ūkiuose; ūkininkaujantiems mažai palankiose žemėse. Kompensacijos: palūkanų subsidijos; paskolų garantijų užmokesčio ir draudimo įmokų dalinis padengimas; galimybė įsigyti gazolį neapmokestintą akcizu. Tapus ES nare:

Parama pagal ES BŽŪP, atsižvelgiat į derybų rezultatus.

Restruktūrizavimo ir modernizavimo skatinimas

Investicijų skatinimas, pirminės žemės ūkio gamybos ir perdirbimo pramonės restruktūrizavimas ir modernizavimas, taikant naują techniką, pažangias technologijas, auginant geriausių veislių augalus ir gyvūnus. Diferencijuota investicinė parama, prioritetą teikiant jauniems ūkininkams, kooperatyvams, gamintojų grupėms. Investicinė parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse. Finansinės priemonės kai kurioms netiesioginėms išlaidoms sumažinti: kokybės standartų diegimo išlaidos; negautos pajamos dėl ūkinės veiklos apribojimų ir aplinkosaugos suvaržymų; kooperatyvų steigimo ir administravimo išlaidos pirmaisiais jų veiklos metais.

Kooperacijos ir integracijos skatinimas, skiriant finansinę paramą. Žemės ūkio subjektų verslumo ir gebėjimų adaptuotis prie rinkos pokyčių ugdymas: kooperacijos lyderių ugdymas; ūkininkų ir įmonių vadovų mokymas; konsultavimo plėtra; mokslinių rekomendacijų ir kitos informacijos prieinamumas.

Rinkų plėtra ir konkurencingumo didinimas

Iki įstojimo į ES: Įgyvendinama žemės ūkio ir maisto produktų vidaus bei užsienio prekybos

rinkodaros programa, numatanti konkurencingų produktų tiekimą rinkai, gamintojų ir prekybininkų sąjungų, prekių biržų ir kitų rinkodaros institucijų kūrimą ir plėtrą. Didžiausią užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais dalį sudarys prekyba su šalimis, su kuriomis sudarytos laisvosios prekybos sutartys. Rinkų plėtra rūpinsis komercijos atašė, dirbantys užsienio šalyse.

Sistemingai atliekami rinkų tyrimai, rengiamos vidaus ir užsienio šalių žemės ūkio rinkų plėtros prognozės, padedančios įmonėms apsispręsti dėl ilgalaikių investicinių ir eksporto plėtros projektų vykdymo.

Plėtojamos duomenų bazės rinkos dalyviams, teikiama informacija apie prekybos sąlygas vidaus ir užsienio rinkose, prekybos partnerius, atliekamus viešuosius pirkimus, rengiamas muges ir parodas.

Rinkos subjektų tarpusavio santykiai grindžiami ilgalaikėmis sutartimis, plėtojama prekyba aukciono būdu.

Pastoviai ir operatyviai vartotojams teikiama informacija apie produktus, jų maistines savybes ir saugumą.

Suderinus Lietuvos teisės aktus, reglamentuojančius produktų saugą ir kokybę, su ES dokumentais, eksportuojamų produktų kokybė atitiks tarptautinius reikalavimus.

Eksportas skatinamas tik netiesioginėmis priemonėmis.

46

Eksportinės produkcijos gamintojams teikiama informacija apie užsienio rinkų specifiką ir poreikius, organizuojami seminarai produkcijos pristatymo, maisto saugos ir kokybės reikalavimų bei kitais eksporto plėtros klausimais. Didelis dėmesys skiriamas lietuviškų produktų įvaizdžio formavimui, prekybos infrastruktūros užsienio šalyse kūrimui. Bendradarbiaujama su kitų valstybių institucijomis, skatinančiomis eksportą, dalijamasi su jomis informacija ir darbo patirtimi. Taikomos specialios rinkos apsaugos priemonės, numatytos Protekcinių (apsaugos) priemonių, Kompensacinių muitų ir Antidempingo įstatymuose. Sudaromos nediskriminuojančios teisinės ir ekonominės sąlygos vietinės ir importuojamos produkcijos konkurencijai, užkertamas kelias kontrabandai bei importinei produkcijai realizuoti dempingo kainomis. . Modernizuoti pasienio postai leis sustiprinti privalomųjų maisto saugos, kokybės, ženklinimo reikalavimų kontrolę. Lietuvai tapus ES nare:

Bus taikoma ES rinkos reguliavimo priemonių sistema.

Gamybos infrastruktūros tobulinimas

Gamybinė infrastruktūra turi sudaryti tinkamas sąlygas žemės ir maisto sektoriaus plėtrai. Numatyta įgyvendinti elektrifikavimo, kaimo kelių tiesimo ir rekonstravimo priemones. Sudaryti teisines, finansines ir organizacines prielaidas darniai techninės priežiūros, transporto, išteklių tiekimo ir produkcijos realizavimo paslaugų sistemai sukurti. Įgyvendinti patikimą žemės ūkio technikos sertifikavimo sistemą.

Numatyta esminė melioracijos ir vandentvarkos ūkio pertvarka − melioracijos turto privatizavimas, dalį melioracijos įrenginių perduodant žemės savininkams. Numatyta užtikrinti valstybinių melioracijos įrenginių priežiūros ir modernizavimo darbų finansavimą ir veiksmingą paramą privatiems savininkams, įrengiantiems ir rekonstruojantiems melioracijos sistemas.

Numatoma sukurti bendrojo naudojimo kaimo vandentvarkos įrenginių, polderių, tvenkinių, hidrotechninių įrenginių priežiūros, valdymo bei finansinės paramos sistemą.

Finansų infrastruktūros tobulinimas

Palankios žemės ūkiui kreditavimo sistemos kūrimas ir plėtra. Plėtojama paskolų apdraudimo sistema, pertvarkant Žemės ūkio paskolų garantijų

fondo veiklą pagal analogiškų ES institucijų veiklos principus. Įgyvendinant licencijuotų sandėlių sistemą, kuriant rezervinius draudimo fondus ir

taikant sandėliavimo liudijimus kaip vertybinius popierius finansų rinkoje. .Tobulinama nekilnojamojo turto, pasėlių, gyvulių ir transporto priemonių draudimo

sistema. Įgyvendinama investicinių projektų finansinės rizikos draudimo sistema.

Mokslo, mokymo, konsultavimo ir informacijos paslaugų plėtra

Bendros žemės ūkio intelektinės plėtros sistemos, apimančios mokslo, studijų, profesinio tęstinio mokymo ir konsultavimo sritis, sukūrimas ir plėtra. Mokslo tiriamųjų darbų, skirtų konkurencingos produkcijos gamybai, plėtojimas ir finansavimas, siekiant geriau išnaudoti šalies agroklimato sąlygų ypatumus. Mokslo ir studijų institucijų bazės modernizavimas, kartu pritaikant ją ir tęstiniam mokymui bei praktiniams darbams. Tęstinio mokymo sistemos sukūrimas ir plėtra, sudarant sąlygas kaimo gyventojams lavintis nepriklausomai nuo amžiaus ir profesijos.

47

Bendra valstybinė žemės ūkio informacijos sistema, apimanti produkcijos gamintojų bei jų veiklų, žemės sklypų ir gyvulių registrus, ūkių apskaitos duomenų tinklą, rinkų tyrimo duomenis, mokslo, mokymo, konsultavimo ir kitą, su žemės ūkiu susijusią, informaciją.

Apskaitos, ekonomikos, technologijų ir aplinkosaugos konsultavimo paslaugų plėtojimas, taikant naujausius vadybos metodus. .

Racionalus žemės naudojimas ir žemės rinkos kūrimas

Stabilios teritorinės struktūros, užtikrinančios ilgalaikį žemės naudojimą; sutvarkyti žemės teisiniai santykiia, užbaigtinuosavybės teisės į žemę atkūrimo darbai; skatinama žemės rinkos plėtra ir sklypų konsolidavimas. Atlikti geodezijos ir kartografijos darbai, sukurta žemės informacinė sistema, apimanti žemės savybių tyrimo, kartografinio ir duomenų atnaujinimo darbus bei žemės naudojimo stebėseną (monitoringą), sukurta ir įdiegta žemėtvarkos teritorinio planavimo sistema, užtikrinanti racionalų žemės tvarkymą ir naudojimą. Įgyvendintas teisinių, ekonominių, organizacinių ir administracinių priemonių kompleksas gerai žemės kultūrinei - techninei būklei palaikyti, žemės produktyvumui išsaugoti, melioracinių įrenginių būklei pagerinti.

Valstybinė žemės ūkio paskirties žemės politika, užtikrinanti jos racionalų panaudojimą ir rinkos plėtrą.

Maisto kokybės ir saugos užtikrinimo priemonės

Bendrosios priemonės: • įgyvendinti ES teisės aktus; • palaikyti, tobulinti ir stiprinti žaliavos ir maisto produktų atitikties įvertinimo

infrastruktūrą, siekiant užtikrinti kokybės reikalavimų laikymąsi visoje rinkodaros grandinėje;

• užtikrinti akredituotų laboratorijų tarptautinio lygio palaikymą; • konsultuoti ir mokyti žaliavos gamybos ir perdirbimo įmonių bei kontroliuojančių

institucijų specialistus kokybės vadybos diegimo praktinėje veikloje. Veterinarijos priemonės:

• tyrimo metodus ir metodikas pertvarkyti pagal Tarptautinės standartų organizacijos (ISO) reikalavimus;

• sukurti gyvūninių atliekų utilizavimo ir naikinimo sistemą pagal ES standartus; • jūros uoste ir oro uostuose surenkamas maisto atliekas nukenksminti vietoje; • Nacionalinę veterinarijos laboratoriją pertvarkyti pagal ES reikalavimus, akredituoti

Veterinarijos instituto, Veterinarijos akademijos ir apskričių veterinarijos laboratorijas;

• Nacionalinėje maisto produktų kontrolės laboratorijoje 2003 metais įkurti Polimerinės grandinės reakcijos skyrių, kurio tikslas − nustatyti maisto produktų bakterinį užterštumą bei identifikuoti bakterijų rūšis;

• gyvūnų genetikos laboratorijoje įsteigti skyrių genetiškai modifikuotiems maisto produktams ir pašarams tirti;

• plėtoti gyvulių registravimo ir identifikavimo sistemą, jungiančią pasienio veterinarijos postus bei centrinę veterinarijos instituciją;

• įgyvendinti galvijų, kiaulių ir paukščių laikymo taisykles, atitinkančias ES gyvūnų gerovės reikalavimus.

Fitosanitarijos priemonės: • pertvarkyti visą fitosanitarijos sistemą pagal ES standartus;

48

• plėtoti ES reikalavimus atitinkančią sėklų ir sodmenų sertifikavimo bei augalų veislių tyrimo sistemas, nacionalinę augalų selekciją ir sėklininkystę;

• modernizuoti šalies teritorijos apsaugą, kad į šalies teritoriją nepatektų ir nepaplistų augalams, augaliniams produktams ir kitiems objektams kenksmingi organizmai;

• vykdyti nacionalinę cheminių ir biologinių augalų apsaugos priemonių registravimo, įvežimo ir naudojimo valstybinę kontrolę pagal ES reikalavimus;

• sukurti fitosanitarijos registrą ir augalų pasų išdavimo sistemą; • modernizuoti fitosanitarijos pasienio postus; • akredituoti fitosanitarijos tyrimų laboratorijas; • atlikti žalingų organizmų stebėseną (monitoringą) ir augalų apsaugos priemonių

naudojimo valstybinę priežiūrą. Ekologiškos produkcijos gamyba: • didinti konkurencingų rinkoje ekologiškų ir natūralių produktų gamybos apimtis,

siekti jų pripažinimo visuomenėje; • remti ekologinius ūkius, sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas ekologiškų

produktų gamintojų horizontaliai ir vertikaliai integracijai; • siekti, kad vis didesnė Lietuvos žemės ūkio dalis būtų orientuota į tausojantį,

draugišką aplinkai ir žmogui ūkininkavimą; • įdiegti saugių produktų sertifikavimo sistemą, atitinkančią ES reikalavimus.

Kaimo plėtra

Siekiant tolydžios kaimo ekonomikos, socialinės ir ekologijos plėtros, numatytos

tokios svarbiausios priemonės, kurios bus įgyvendinamos atsižvelgiant į regionų prioritetus. Iki įstojimo į ES: Remiama alternatyvios veiklos plėtra skatinant netradicinių žemės ūkio produktų

gamybą, kaimo turizmą ir rekreaciją, buitinių, prekybos paslaugų ir tradicinių amatų plėtrą. Skatinama žemės ūkio produkcijos gamyba ne maisto reikmėms, miško verslų

plėtra. Teikiama investicinė parama smulkioms ir vidutinėms įmonėms, skatinamas

nedidelių pramonės įmonių ar didesnių įmonių padalinių steigimas kaimo vietovėse. Intensyvinama tvenkinių žuvininkystė, kaip papildomas verslas kaime, ją

modernizuojant, taikant naujas žuvų auginimo technologijas, gerinant žuvų selekciją. Skatinama užimtumo vietinė iniciatyva, tobulinamos darbo rinkos politikos

priemonės, ugdomi gebėjimai prisitaikyti prie pokyčių rinkoje, siekiama užimtumo politikos integralumo, sudaromos lygios galimybės darbo rinkoje.

Įgyvendinama vieninga socialinės apsaugos sistema, apimanti socialinį draudimą ir socialinę paramą. Valstybės parama taikant lengvatas ekonomiškai silpniems ūkiams bei jų nariams. Teikiama padidinta investicinė parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse, pirmiausia - kuriantiems racionalių dydžių, specializuotus galvijų (mėsai ir pienui), avių, ožkų, arklių ūkius. Siekiant įgyvendinti subalansuotos kaimo plėtros koncepciją, iš regionų (apskričių) plėtros programų ne mažiau kaip 30 proc. finansinių išteklių skiriama kaimo plėtros priemonėms finansuoti.

Stiprinama kaimo teritorinė savivalda, skatinama kaimo bendruomenių iniciatyva, kaimo lyderių ugdymas;

Stiprinama seniūnijų grandis. Dalis žemės ūkio ir kaimo plėtros funkcijų perduodama savivaldybių kompetencijai.

49

Sudaryta Kaimo plėtros taryba, kuri, derindama valstybinės valdžios institucijų ir žinybų veiklą, koordinuos kaimo plėtros kryptis.

Skatinamas gamintojų grupių ir kooperatyvų kūrimasis bei plėtra. Įgyvendinamos etnokultūrinių regionų kaimo atnaujinimo programos. Lietuvai tapus ES nare: Bus taikomos ES kaimo plėtros priemonės, numatytos Europos Tarybos

reglamentuose ir detalizuojamos rengiant programinius dokumentus struktūrinei paramai gauti.

Aplinkos apsaugos priemonės

• dirvožemio derlingumo palaikymas ir didinimas; • maisto medžiagų balansai dirvožemio analizių pagrindu; • tręšimas ir augalų apsaugos priemonių naudojimas pagal ES standartus; • mėšlo laikymas ir paskleidimas pagal ES reikalavimus; • apsauginės juostos ir kitos techninės priemonės nitratų taršai jautriose intensyvios

žemdirbystės teritorijose sumažinti; • nenašių ir eroduojamų žemių naudojimo pertvarka; • kraštovaizdžio kūrimas ir bioįvairovės didinimas; • istorijos ir archeologijos objektų apsauga; • aplinką tausojanti žemdirbystė vietovėse, jautriose požeminių vandenų taršai; • nutekančio vandens iš ariamų laukų priežiūra; • aplinkos tvarkymas, užtikrinantis aplinkai draugišką, subalansuotą ūkių plėtrą; • optimalaus daugiamečių ir vienmečių augalų santykio palaikymas; • parodomieji projektai, kaip mokyti aplinkai saugaus, pažangaus ūkininkavimo.

Jūrų žuvininkystės plėtros priemonės

Įgyvendinti Baltijos jūros žuvų išteklių tyrimo programą pagal Tarptautinės Baltijos

jūros žvejybos (IBSFC) komisijos ir Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES) reikalavimus, nuolat tirti žuvų išteklius ir kurti ilgalaikes jų kitimo prognozes.

Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis optimizuoti žvejybos laivų skaičių, atsižvelgiant į žuvų išteklius, kvotas bei techninę bazę.

Atnaujinti ir modernizuoti perspektyviausią žvejybos laivyno dalį, jo įrangą ir technologijas. Teikti paramą žvejybos laivų modernizavimo projektams įgyvendinti. Remti naujų laivų ir žvejybos įrangos įsigijimą..

Vidaus žuvininkystės plėtros priemonės

Modernizuoti žuvivaisos įmones, didinti vertingų, paklausių vidaus ir užsienio rinkose žuvų ir vėžių veisimo apimtis. Plėsti lašišų veisimo valstybinę įmonę. .

Gilinti Nemuno deltos atšakas ir įgyvendinti kitas vertingų žuvų išteklių atkūrimo priemones. Didinti žvejojančių įmonių atsakomybę už polderių priežiūrą.

Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis reguliuoti žvejybos apimtis atsižvelgiant į žuvų išteklius, stiprinti žvejybos kontrolę ir apskaitą.

Bendros žuvininkystės informacinės sistemos sukūrimas

Bendradarbiaujant su Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) ir jos Europos skyriumi, sukurti bendrą žuvininkystės informacinę sistemą, atitinkančią ES reikalavimus, kuri bus sudėtinė Integruotos apskaitos ir kontrolės sistemos (IAKS) dalis.

50

Žuvininkystės verslo įmonės apskaitą tvarkyti pagal tarptautinius standartus ir ES direktyvas, įdiegti kaštų ir gamybos efektyvumo metodais pagrįstą valdymą. Aprūpinti vartotojus informacija, reikalinga valdymo sprendimams priimti ir moksliniams tyrimams vykdyti. Sukurti žuvininkystės valdymo ir savivaldos sistemą, paremtą ES principais ir nuostatomis.

Miškų ūkio plėtros politika

Miškų išteklių išsaugojimas ir gausinimas, racionalus jų naudojimas ir apsauga yra

pagrindinė miškų ūkio plėtros prioritetinė kryptis. Miškininkystės strateginės plėtros politikoje išskiriami šie pagrindiniai veiksmai: • didinti šalies miškingumą, įveisiant miškus, taip pat ir dirvonuojančiose bei

menkavertėse žemėse; • gerinti miškų rūšinę struktūrą; • tenkinti bendrąsias socialines visuomenės reikmes; • užtikrinti miškų nuosavybės formų įvairovę ir jų lygiateisiškumą; • plėsti tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principais pagrįstą bei konkurencingą

privataus miškų ūkio sektorių; • didinti miškų produktyvumą bei sveikatingumą. 5.12. ENERGETIKOS PLĖTROS POLITIKA

Esminę įtaką šalies elektros energetikos sistemos raidai per artimiausią dešimtmetį

turės Ignalinos AE eksploatavimo trukmės pasirinkimas. Priėmus sprendimą dėl antrojo Ignalinos AE bloko galutinio stabdymo datos ir sąlygų, reikia atlikti išsamų visų Lietuvos elektrinių techninį auditą, įvertinti realią padėtį ir nustatyti faktinę jų tolesnio eksploatavimo trukmę, o tuomet detaliai išnagrinėti visų esamų Lietuvos elektrinių modernizavimo variantus. Remiantis šiuo metu turima informacija ir atlikta technine-ekonomine analize, galima teigti, kad uždarius abu Ignalinos AE blokus mažiausias elektros energetikos sistemos plėtros ir funkcionavimo išlaidas bei didesnį elektros energijos tiekimo patikimumą galima užtikrinti modernizuojant Lietuvos elektrinę – pagrindinį elektros energijos šaltinį – papildomai įrengiant dujų turbinas, dūmų valymo įrenginius ir siekiant panaudoti bent dviejų rūšių kurą, taip pat modernizuojant Vilniaus ir Kauno termofikacines elektrines, Kauno hidroelektrinę bei pastatant keletą naujų termofikacinių elektrinių, kurių galia priklausytų nuo realių elektros poreikių augimo tempų.

Jei organinio kuro kainos ateityje būtų aukštos, tikslingiau būtų statyti didelio našumo naujas elektrines – kombinuotojo ciklo dujų turbininę elektrinę ir naujas termofikacines elektrines.

Modernizavus turimas šilumines elektrines, pigiausias elektros energijos gamybos šaltinis būtų esamos termofikacinės elektrinės, o jose pagamintos elektros energijos dalis (įvertinant ir naujas termofikacines elektrines) bendrame elektros energijos balanse 2015-2020 m. padidėtų iki 35-45%.

Siekiant integruotis į Vakarų elektros energetikos sistemą, būtina kuo greičiau nutiesti galingą jungtį su Lenkija, kuri ne tik sudarys galimybę eksportuoti į Vakarus elektros energijos perteklių, bet ir padės integruotis į Europos elektros energijos rinkas bei padidinti energijos tiekimo patikimumą.

Kiti svarbiausi uždaviniai: Elektros energetikos sistemoje:

• modernizuoti turimą elektrinių potencialą, priderinti jį prie rinkos ekonomikos reikalavimų, nuosekliai diegti momentines galios balanso reguliavimo priemones;

51

• rekonstruoti ir atnaujinti fiziškai bei morališkai susidėvėjusius elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus, kad būtų patenkinti didėjantys elektros energijos tiekimo patikimumo bei kokybės reikalavimai;

• stiprinti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos ir Šiaurės šalimis, modernizuoti aukštos įtampos tinklus, kurti bendrą elektros energijos rinką, optimaliai išnaudoti Baltijos šalių elektros energetikos sistemų potencialą;

• gerinti Ignalinos AE saugą ir patikimumą, kaupti ilgalaikes branduolinio kuro atsargas.

Šilumos tiekimo sektoriuje: • centralizuotosiose šilumos tiekimo sistemose, vartojančiose gamtines dujas, uždarius

Ignalinos AE, įrengti termofikacines elektrines (atlikus jų ekonominį pagrindimą); • skatinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių vartojimą centralizuotojo šilumos

tiekimo sistemose; • nuosekliai modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, sudarant vartotojams galimybę

reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį savo nuožiūra; • nustatyti termofikacinių elektrinių gaminamos energijos kainodaros principus ir

elektros energijos supirkimo iš jų tvarką, miestų šildymui maksimaliai panaudoti termofikacinių elektrinių pajėgumą;

• parengti ir įgyvendinti ilgalaikius specialiuosius energijos rūšių naudojimo šildymui ir centralizuotojo šilumos ūkio plėtrai planus bei šio ūkio modernizavimo programą;

• skatinti energetikos įrenginių priežiūros kompanijų kūrimąsi.

Gamtinių dujų tiekimo sistemoje: • skatinti dujų perdavimo tinklų plėtrą ir dujų tranzitą per šalies teritoriją; • įrengti dujų matavimo stotį Latvijos pasienyje ir susijungti su Latvijos dujų tiekimo

sistema bei su jos požeminėmis dujų saugyklomis; • kartu su kitomis Baltijos valstybėmis parengti susijungimo su Lenkijos ir Suomijos

dujotiekių sistemomis projektą ir siekti jį įgyvendinti; • tęsti tyrinėjimo darbus, o vėliau, jei tai bus ekonomiškai tikslinga, įrengti požeminę

dujų saugyklą Lietuvoje.

Naftos produktų tiekimo sistemoje: • nuo 2005 m. nutraukti naftos produktų, netenkinančių Europos Sąjungos normų,

vartojimą; • skatinti ekologiškai švaresnio kuro rūšių – mažai sieringo mazuto ir buitinio krosnių

kuro – vartojimą, įvedant bei tobulinant mokesčius už gamtos išteklius ir aplinkos taršą;

• palaipsniui iki 2009 m. pabaigos sukaupti 90 parų valstybės naftos produktų ir naftos atsargas.

Vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas: • siekti, kad energija, gaminama iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, 2015 metais

sudarytų dalį, artimą Europos Sąjungos direktyvoms; • ekonominėmis, teisinėmis bei organizacinėmis priemonėmis skatinti medienos,

buitinių bei žemės ūkio atliekų ir kitų vietinių kuro rūšių vartojimą; • plėsti kitų atsinaujinančiųjų energijos išteklių (hidroenergijos, biodujų, buitinių

atliekų, vėjo, saulės, geoterminės energijos) vartojimą. Energijos vartojimo veiksmingumo didinimas:

• rengti ir tobulinti teisės aktus bei normatyvinius - techninius dokumentus; • atnaujinti pastatus ir modernizuoti jų energetikos ūkį;

52

• parengti ir įgyvendinti techninius reglamentus, susijusius su energijos taupymu, ir reikiamos infrastruktūros (bandymo laboratorijų bei atestavimo įstaigų) plėtros programą;

• diegti pažangias technologijas ir energijos taupymo priemones gamybos procesuose; • stiprinti mokslinę, informavimo, švietimo ir konsultavimo veiklą. Aplinkosauga: • siekti subalansuotos pirminės energijos tiekimo struktūros (padidinant gamtinių dujų

ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį), kad uždarius Ignalinos AE, CO2 išmetimai į aplinką neviršytų šalies įsipareigojimų pagal Kioto protokolą;

• energiją generuojančiuose šaltiniuose plėsti priemones, mažinančias sieros ir azoto oksidų išmetimus iki leistinų normų;

• plėsti aplinkosaugos audito sistemą; • įrengti stacionarias išmetimų į aplinką stebėsenos (monitoringo) priemones

didžiosiose šiluminėse elektrinėse ir katilinėse; • tobulinti mokesčių už taršą sistemą, dalį surinktų lėšų skiriant taršos mažinimo

priemonėms įgyvendinti.

Rinkos liberalizavimas ir konkurencija, teisinė bei institucinė reforma: • liberalizuoti elektros ir dujų sektorius atveriant rinką pagal ES direktyvų

reikalavimus; • tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius energetikos sektoriaus veiklą; • mažinti Vyriausybės įtaką energetikos bendrovėms, pavesti jai spręsti tik strateginius

energetikos planavimo, plėtros ir reguliavimo klausimus; • užbaigti energetikos objektų privatizavimą, skatinti vietinius ir užsienio investitorius

dalyvauti modernizuojant ir pertvarkant energetikos objektus; • elektros energijos perdavimo tinklo valdymas turi priklausyti valstybei; • Plėsti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos šalimis, sukuriant bendrą elektros

energijos rinką, optimaliai išnaudojant bendrą Baltijos šalių elektros energetikos potencialą.

Specialistų rengimas ir moksliniai tyrimai Remiantis Lietuvos ir užsienio šalių analogiško profilio specialistų rengimo patirtimi,

gyvybiškai svarbu sudaryti energetikos specialistų rengimo programą, numatant: • technologinio profilio universitetų mokymo programų ir mokymo bazės atnaujinimą

atsižvelgiant į naujus poreikius; • priemones dėstytojų ir profesorių rengimui skatinti bei tobulinti; • priemones vyresniosios kartos specialistams perkvalifikuoti; • racionalų studentų skaičių, kad būtų parengta pakankamai specialistų; • finansavimo šaltinius mokymo ir mokslinių tyrimų bazei iš esmės atnaujinti. Prioritetinės mokslinių tyrimų sritys: • branduolinės energetikos sauga, energetinių įrenginių patikimumas ir

ilgaamžiškumas, konstrukcinių medžiagų senėjimas; • panaudoto branduolinio kuro ir kitų radioaktyviųjų medžiagų tvarkymas, saugojimas

ir laidojimas; • energijos taupymas ir energetikos efektyvumas, energetikos aplinkosaugos aspektai; • atsinaujinančiųjų, vietinių ir atliekinių energijos išteklių vartojimo technologijos; • mažos termofikacinės elektrinės, tarp jų elektrocheminiai kuro elementai; • energetikos ekonomika, sudėtingų sistemų projektavimo ir valdymo technologinių

procesų optimizavimas bei jų kontrolė, energetikos sistemų eksploatavimas konkurencinės rinkos sąlygomis;

53

• elektros, naftos ir dujų ūkio įrenginių eksploatavimas; • informatika energetikos srityje.

5.13. TRANSPORTO PLĖTROS POLITIKA

Kelių transportas Priemonės numatomos įgyvendinti iki 2004 metų:

• pradėti magistralinių kelių rekonstrukciją, praplatinant juos iki 3 eismo juostų (prioritetiškai išskiriant TINA tinklo elementus);

• vykdant ilgalaikę Lietuvos transporto plėtros strategiją išasfaltuoti 600 km žvyrkelių; • įdiegti privalomą krovininių transporto įmonių veiklos licencijavimą; • Lietuvai įstoti į “žaliosios kortos “sistemą.

Priemonės numatomos įgyvendinti laikotarpyje nuo 2004 iki 2010 metų: • tęsiant žvyrkelių asfaltavimo programą išasfaltuoti 700 km žvyrkelių; • tęsti magistralinių kelių rekonstrukcijos programą; • diegti informacines orų ir eismo valdymo sistemas; • sukurti ir įdiegti vežėjų (krovinių ir keleivių) kvalifikacijos kėlimo sistemą; • diegti gamtosaugines priemones, palaipsniui pereinant prie alternatyvių ir mažiau

aplinką teršiančių degalų ,taip pat griežtinant reikalavimus išmetamoms dujoms bei triukšmo lygiui;

Priemonės numatomos įgyvendinti laikotarpyje iki 2015 metų: • pasiekti, kad Lietuvos kelių TINA tinklas atitiktų tarptautinius TEN-

Tr.(transeuropiniams) tinklams keliamus reikalavimus; • valstybiniame kelių tinkle asfaltuotų kelių dalį padidinti iki 70%.

Geležinkelių transportas Priemonės numatomos įgyvendinti iki 2004 metų:

• parengti geležinkelių infrastruktūros finansavimo ir investicijų programą; • atlikti pagrindinių tranzitinių kelio ruožų kapitalinį remontą (magistralinių linijų, stočių,

signalizacijos, stočių kelynų, automatizacijos ir blokuotės sistemų); • parengti keleivių vežimo vietiniais maršrutais programą. • atlikti priešprojektinius tyrimus ir parengti suderintą su kaimyninėmis šalimis ir Europos

Komisija reikiamą dokumentaciją, siekiant pradėti projekto “Rail Baltica”įgyvendinimą. Priemonės numatomos įgyvendinti laikotarpyje nuo 2004 iki 2010 metų:

• įdiegti vieningą informacinę apskaitos sistemą, kuri apimtų visą geležinkelio sektoriaus veiklą;

• parengti svarbiausių geležinkelio ruožų elektrifikavimo koncepciją ,o jos pagrindu -geležinkelių elektrifikavimo programą;

• pradėti įgyvendinti projektą “Rail Baltica”. Priemonės numatomos įgyvendinti iki 2015 metų:

• įgyvendinti “Rail Baltica” projektą; • užbaigti geležinkelio tinklo techninį suderinamumą su Europos standartais, siekiant kad

jis atitiktų TEN-Tr geležinkelio tinklams keliamus reikalavimus.

Oro transportas Priemonės numatomos įgyvendinti iki 2004 metų:

• įdiegti JAA (Joint Aviation Authority - Jungtinė aviacijos administracija) standartus (JAR) (Joint Aviation Requirements - Jungtiniai aviacijos reikalavimai) nacionalinėje teisės sistemoje;

54

• įgyvendinti JAR reikalavimus aviacijos įmonėse, pertvarkyti aviacijos remonto ir gamybos įmones darbui JAA standartų sistemoje integruojantis į Europos ir NATO aviacijos tyrimų ir gamybos programas;

• užtikrinti keleivių ir krovinių tranzitines paslaugas tarptautiniuose oro uostuose; • įgyvendinti priemones, siekiant pritaikyti tarptautinių oro uostų terminalus Šengeno bei

kitiems ES taikomiems reikalavimams; • parengti oro bendroves ir oro uostus transporto rinkos liberalizavimui, integruojantis į

Europos bendrąją oro erdvę; • parengti bendrosios aviacijos plėtros ir integravimo į šalies transporto sistemą programą; • siekiant vykdyti gamtosauginių reikalavimų ir orlaivių keliamo triukšmo poveikio

žmonių sveikatai mažinimo programas, įgyvendinti pirmąjį triukšmo matavimo sistemų Lietuvos oro uostuose kūrimo etapą;

Priemonės numatomos įgyvendinti laikotarpyje nuo 2004 iki 2010metų; • parengti naujų oro eismo valdymo koncepcijų ir techninių priemonių diegimo strategiją

(ir programas):oro eismo valdymo koncepcijos CNS/ATM (Communication, Navigation, Surveilance - Ryšiai, Navigacija, Stebėjimas/AIR Traffic Management - Oro eismo vadyba), globaliosios navigacijos palydovinės sistemos (GNSS - Global Navigation Satelite System);

• siekiant pagerinti tranzito, didelių lėktuvų aptarnavimo ir skrydžių saugos užtikrinimo galimybes:

Vilniaus oro uoste iki 2005 metų prailginti kilimo –tūpimo taką iki 3km ilgio, bei pakeisti nauja instrumentinio tupdymo sistemą ILS (Instrument Landing System - Tūpimo pagal prietaisus sistema) Vilniaus oro uoste; Palangos oro uoste praplatinti ir prailginti kilimo –tūpimo taką iki 2,5 km ilgio.

Priemonės numatomos įgyvendinti iki 2015 metų: • įgyvendinti naujos eismo valdymo koncepcijos CNS/ATM programą; • įgyvendinti globaliosios navigacinės palydovinės sistemos GNSS programą; • tęsti orlaivių keliamo triukšmo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimo

programos įgyvendinimą.

Vandens transportas

Priemonės numatomos įgyvendinti iki 2004 metų: • parengti Klaipėdos uosto infrastruktūros optimalaus vystymo programą ir pradėti ją

vykdyti; • rekonstruoti uosto įplauką, išgilinti įplaukos kanalą ir vidinę akvatoriją iki14 metrų; • pastatyti keleivinių keltų terminalą; • pastatyti kruizinių laivų terminalą; • paruošti trumpo nuotolio laivybos plėtros koncepciją; • parengti naujas logistikos schemas, sutelkiant visas logistinės gandinės dalis į vieną

centrą; • paruošti privažiuojamųjų geležinkelio kelių, stočių išvystymo schemas ir projektus

(sąveikoje su uosto plėtros ir modernizavimo planais); • parengti įstatyminę bazę, reguliuojančią uosto rezervinių teritorijų juridinio įteisinimo

klausimus. Priemonės numatomos įgyvendinti laikotarpyje nuo 2004 iki 2010 metų:

• sukurti koncepciją ir įdiegti priemonių kompleksą įgalinantį pritraukti transeuropines ir transkontinentines konteinerių linijas į Klaipėdos uostą;

• paruošti Klaipėdos uosto infrastruktūrą ir superstruktūrą naujiems laivams (PANAMAX) tipo bei naujų technologijų taikymui;

55

• išvystyti subalansuotą vandens transporto sistemą(laivų juodosios dėžės,Galilėjaus programa).

Priemonės numatomos įgyvendinti iki 2015 metų: • išvystyti Klaipėdos uosto šiaurinę dalį (jūroje), siekiant priimti BALTMAX tipo laivus; • tęsti uosto infrastruktūros ir superstruktūros pritaikymą naujų tipų laivų priėmimui.

5.14. STATYBOS PLĖTROS POLITIKA

Suderinti įvairių ministerijų ar jų žinioje esančių institucijų veiklą ir funkcijas statybos srityje. Kurti statybos verslą reglamentuojančių teisės aktų ir normatyvinių dokumentų sistemą, suderintą su ES reikalavimais, atsižvelgiant į geriausią pasaulio patirtį. Adaptuoti Viešųjų pirkimų įstatymą statybai. Sudaryti sąlygas sąžiningai konkurencijai. Mažinti korupcijos lygį. Siekti, kad gyvenamojo fondo struktūra ir jo kokybė geriau atitiktų įvairių gyventojų sluoksnių poreikius. Remti senų būstų atnaujinimą, kompleksiškai modernizuoti namus, statytus anksčiau nei prieš 20 metų. Teikti finansinę paramą apleistiems ir bešeimininkiams statiniams sutvarkyti. Plėsti socialinio būsto statybą mažas pajamas turintiems gyventojams. Pritraukti tarptautinius finansinius išteklius būstui finansuoti, socialiniam būstui, nebaigtai statybai, pastatams modernizuoti. Ieškoti ir taikyti veiksmingesnes kreditavimo priemones, kurios plėtotų būsto kreditavimo rinką. Skatinti Lietuvos statybos bendroves gauti sertifikatus, išduotus ES akredituotų įstaigų. Perimti ES statybos standartus, modernizuoti statybos produktų bandymų laboratorijas, kad jos būtų techniškai pajėgios atlikti bandymus pagal ES standartus. Padėti Lietuvos statybininkų ir statybos pramonės asociacijoms veiksmingiau panaudoti organizacijų potencialą, kurti koncernus didesniems projektams įgyvendinti šalyje ir užsienyje, spręsti profesinio lavinimo ir kvalifikacijos kėlimo uždavinius, perimti dalį valstybės funkcijų. Numatyti bendras valstybinių institucijų ir statybos organizacijų asociacijų priemones, kurios padėtų konkurencingoms statybos bendrovėms įeiti į ES rinką. Siekiant diegti informacines technologijas visoje statyboje: steigti mokomuosius bei parodomuosius centrus; sukurti Lietuvos statybos informacinę sistemą, kuri apimtų kelis posistemius (elektroninės prekybos statybos medžiagomis ir gaminiais, statybos produktų ir paslaugų eksporto, viešųjų pirkimų ir kt.); Lietuvos statybos informacinėje sistemoje sukurti internetinių nuorodų katalogą, kuriame būtų galima surasti visą statybos organizacijas dominančią informaciją; skatinti elektroninių technologijų taikymą statyboje; plačiau išnaudoti informacinių technologijų galimybes trimis statybos lygmenimis (šalies, organizacijų, projektų). Siekti, kad statybos verslą reglamentuojantys teisės aktai ir normatyviniai dokumentai sudarytų geras inovacijų plėtros sąlygas statybos organizacijose. Skatinti mokslinių tyrimų plėtrą ir naujų technologijų diegimą bei jų praktinį taikymą. Skleisti mokslinių tyrimų ir naujų technologijų diegimo praktikoje rezultatus. Siekiant pritraukti kapitalą ir pažangią patirtį, skatinti investicijas. Taikyti energiškai veiksmingas ir mažiausiai gamtą teršiančias technologijas. Skatinti panaudoti įvairių pramonės šakų gamybos proceso atliekas statybai. Organizuoti statybos praktinę veiklą taip, kad per visą statinio gyvavimo laikotarpį būtų maksimaliai sumažintas neigiamas poveikis aplinkai ir minimaliai suvartojama energijos išteklių. Plėtoti statybos šakai teikiamas paslaugas, tokias kaip pastatų ūkio valdymo, ekspertizės, konsultavimo, internetinių technologijų ir kt. Kurti pastatų ūkio valdymo organizacijas. Skatinti integruotą, tarpdisciplininį projektavimą. Išlaikyti ir plėsti NVS šalių rinkas, kurios svarbios savo potencialiu augimu ateityje.

56

Palaikyti darbuotojų ir bendrovių suinteresuotumą kelti darbuotojų kvalifikaciją. Sukurti nuotolinių studijų sistemą visų statybos sričių specialistams. Išnaudoti ES skiriamus struktūrinius fondus, dalyvauti ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose.

5.15. TURIZMO PLĖTROS POLITIKA Turizmo plėtros tikslai bendroje šalies ūkio struktūroje turi įtakos ir glaudžiai siejasi

su kitų ūkio šakų strategijomis, jose numatytais veiksmais bei priemonėmis. Turizmo plėtra siejasi su tokiais valstybės veiklos sektoriais kaip aplinkos apsaugos, transporto, žemės ūkio, integracijos į ES, regionų, smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Taigi, dalis turizmo plėtros funkcijų tiesiogiai ar netiesiogiai patenka į daugelio ministerijų, kitų institucijų kompetencijos sritį. Veiksminga turizmo plėtra galima tik esant subalansuotai visų lygių organizacinei struktūrai ir tvirtiems koordinavimo ryšiams. Plėtros priemonių vykdymas ir koordinavimas turėtų būti užtikrinamas remiantis Nacionaline turizmo plėtros programa.

Stiprinti šalies turizmo ir rekreacijos administravimą bei sukurti veiksmingą turizmą skatinančią teisinę aplinką. Turizmo valdymo sistemos optimizavimas. Rekreacijos ir turizmo komisijos LR Seime įsteigimas. Lietuvos kurortų ir rekreacinių teritorijų įstatymo parengimas. Lengvatų ir kompensacijų, susijusių su veiklos apribojimais saugomose teritorijose ir kultūros paveldo objektuose, turizmo paslaugų teikėjams mechanizmo sukūrimas.

Parengti kompleksines programas, turizmo planavimo dokumentus bei projektus. Nacionalinės turizmo plėtros programos rengimas, ją pastoviai atnaujinant ir įvertinant įgyvendinimą. Regionų ir savivaldybių turizmo plėtros programų, projektų rengimas ir įgyvendinimas.

Veiksmingai išnaudoti šalies integracijos į ES privalumus. Iki 2002 metų gautos paramos ir investicijų panaudojimo įvertinimas. Pasirengimas panaudoti ES struktūrinius fondus turizmo plėtrai.

Kurti Lietuvos, kaip patrauklios turizmo šalies, įvaizdį. Šalies tarptautinio turizmo įvaizdžio kūrimo sistemos parengimas ir jos realizavimas. Lietuvos arba Baltijos šalių turizmo informacijos centrų pagrindinėse turizmo rinkose: Vokietijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Rusijoje, Japonijoje, steigimas. Dalyvavimas tarptautinėse ir regioninėse turizmo mugėse. Nacionalinės turizmo informacinės sistemos sukūrimas ir palaikymas. Turizmo informacijos centrų visose šalies savivaldybėse steigimas, jų sujungimas į bendrą sistemą. Dalyvavimas Pasaulio turizmo organizacijos, Europos turizmo komisijos, Baltijos turizmo komisijos darbe. Dalyvavimas tarptautiniuose turizmo plėtros projektuose.

Išplėsti apgyvendinimo, turizmo paslaugų ir pramogų sektoriaus įvairovę turizmo centruose ir rekreacinėse vietovėse. Kempingų tinklo plėtra. Ekonominės klasės viešbučių tinklo plėtros skatinimas. Pramogų ir vandens parkų įrengimas. Mažųjų prieplaukų tinklo plėtra. Dviračių takų sistemų plėtra kurortuose ir didžiuosiuose miestuose, nacionalinių dviračių trasų tinklo šalyje sukūrimas. Laisvalaikio ir pramogų centrų savivaldybių teritorijose investicinių projektų parengimas ir investuotojų paieška. Konferencijų turizmo centrų įkūrimas. Kurortinio turizmo atgaivinimas Palangoje, Druskininkuose, Birštone, Likėnuose ir kt. vietovėse.

Sukurti Lietuvos jūrinio ir vidaus vandenų turizmo infrastruktūrą. Klaipėdos kruizinių laivų terminalo statybos užbaigimas. Keleivinių laivų terminalo projektavimas ir statyba. Mažųjų uostų ir prieplaukų tinklo Kuršių mariose sukūrimas. Jūrinių jachtų uostų projektavimas ir statyba. Jūrinių keltų maršrutų su Skandinavijos šalimis skaičiaus didinimas. Nemuno vandens turizmo trasos sukūrimas.

Užtikrinti regioninių turizmo srautų judėjimą šalies teritorijoje. Turizmo informacijos kelio ženklų ir pakelės serviso aikštelių sistemos sukūrimas bei įgyvendinimas.

57

Europinių vėžių geležinkelio linijos „Rail Baltica“ projekto realizavimas. 2–3 Nemuno upės perkėlų į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį atidarymas. Rytų - Vakarų automobilių kelių turizmo infrastruktūros projekto parengimas ir įgyvendinimas. Tarptautinių kelių (Via Hanzos, Gintaro, Valdovų kelio ir kt.) infrastruktūros projektų parengimas ir įgyvendinimas. ES reikalavimus piliečių judėjimui atitinkančių pasienio punktų veiklos užtikrinimas.

Pagerinti turizmo sektoriaus statistinę apskaitą, skatinti mokslinius tyrimus turizmo srityje. Statistiniai vidaus ir atvykstamojo turizmo tyrimai. Lietuvos nacionalinių rekreacinių išteklių banko sudarymas. Reprezentaciniai atvykstamojo ir vietinio turizmo tyrimai. Teritorinio planavimo ir mokslinio tyrimo darbai. Lietuvos Baltijos jūros kranto zonos apsauga. Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų turizmo ir rekreacijos plėtros planavimas. Tobulinti turizmo ir rekreacijos specialistų rengimą. Turizmo ir rekreacijos specialistų poreikio tyrimai. Turizmo ir rekreacijos verslo paslaugų specialistų (įvairių grandžių) rengimo profesinėse, aukštesniosiose mokyklose, kolegijose ir universitetuose sistemos sukūrimas. Apskričių, savivaldybių, mokymo įstaigų darbuotojų tęstinis mokymas ir kvalifikacijos kėlimas. Monografijų, vadovėlių, mokymo priemonių turizmo ir rekreacijos problematika leidyba, stažuočių rėmimas.

58

6. PRIEDAI

6.1. LIETUVOS PAGRINDINIAI MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI

Rodiklio pavadinimas

2001 2002 numatoma

Prognozė

2005 2010 2015 1. Bendrasis vidaus produktas (BVP) , mlrd.Lt veikusiomis kainomis 48,0 51,2* 63,8* 94,5 135,6 palyginamosiomis 1995 metų kainomis 30,1 31,4* 36,5* 50,7 69,52. BVP, mlrd. JAV dolerių veikusiomis kainomis (sąlyginai priimta 1 USD = 4 Lt) 12,0 12,8 16,0 23,6 33,9

3. BVP, mlrd.eurų 13,4 14,8 18,5 27,4 39,3

4. BVP struktūra, % žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 7,0 7,0 6,4 5,7 5,0

pramonė ir statyba 34,4 35,4 33,6 32,8 32,4

Paslaugos 58,6 57,6 60,0 61,5 62,6

Rodiklio pavadinimas 2001 2002

numatoma 2001-2005 2005-2010 2011-2015

Vidutinis metinis 1. Realus BVP metinis pokytis, % 5,9 4,4* 5,2 6,8 6,52. Gyventojų skaičius metų pradžioje, tūkst.žm. 3494 3482 3460 3440 34303. BVP, tenkantis vienam gyventojui (veikusiomis kainomis): Lt 13752 14702 18600 27500 39500 USD (sąlyginai 1 USD = 4 Lt) 3438 3676 4650 6860 9880 EUR (1 EUR = 3,4528 Lt) 3983 4258 5387 7965 114408. Infliacija (vidutinė metinė), % 1,3 2,1* 3,2 2,5 2,59. Nedarbo lygis (vidutinis metinis), % 12,5 12,1* 8,4 6,0 6,0 * šaltinis -Finansų ministerijos 2002 m. kovo mėn. prognozės

60

Atnaujintos pagrindinių makroekonominių rodiklių trumpalaikės prognozės http://www.finmin.lt/finmin/selectpage.do;jsessionid=18D02E24444E12067F66DF2BC632AE52?doclocator=%2Fweb%2Fstotis_inf.nsf%2F0%2FF119C3316AB4DD34C1256CFA0045E141%3FopenDocument&pathid=17B1B3D21FF33605C1256CF3003A71E0

6.2. SPECIFINĖS (SEKTORINĖS) STRATEGIJOS

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos projektas parengtas apibendrinant ir susisteminant Strateginės analizės ir bendrosios strategijos (vadovas MA narys ekspertas prof. A.Vasiliauskas) bei specifinių (sektorinių) strategijų projektus. Juos rengė ekspertų darbo grupės (vadovai buvo paskirti ūkio ministro 2001 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 334):

1. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ekonominio augimo, struktūrinės plėtros, ekonominės reformos ir ekonominės politikos strategija (akad. prof. E.Vilkas);

2. Išorės ekonominių santykių plėtros strategija (prof. J. Čičinskas); 3. Finansų sektoriaus plėtros strategija (dr. E.Martinaitytė); 4. Energetikos plėtros strategija (akad. prof. J.Vilemas); 5. Transporto ir tranzito plėtros strategija (dr. A.Šakalys); 6. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtros strategija (akad. prof. L.Telksnys); 7. Pramonės plėtros strategija (akad. prof. R.Bansevičius); 8. Regionų ekonomikos plėtros strategijos (dr. R.Bagdzevičienė); 9. Turizmo plėtros strategija (dr. R.Bagdzevičienė); 10. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija (dr. J.Matekonienė); 11. Kaimo ir žemės ūkio plėtros strategija (akad. prof. V.Vasiliauskienė); 12. Socialinės plėtros ir užimtumo ekonominių veiksnių strategija (dr. T.Medaiskis); 13. Aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių strategija (dr. L.Čekanavičius); 14. Statybos sektoriaus plėtros strategija (MA narys ekspertas prof. E.Zavadskas). Šių strategijų projektai ir kiti dokumentai, susiję su strategijų rengimu, yra patalpinti Ūkio ministerijos interneto svetainėje adresu: http://www.ekm.lt .

lietuvos Ūkio (ekonomikos) plĖtros iki 2015 metŲ ...4 1. ssgg analizĖ strateginės analizės...

Documents