LIETUVOS KELIAUTOJŲ KNYGOS APIE RYTŲ ŠALIS

Vytautas VilimasLietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Orientalistikos skaityklos vedėjas

Paskutinį dešimtmetį Lietuvoje tiesiog suklestėjo įvairiausio pobūdžio kelioninių knygų leidyba ir jos neabejotinai išlieka populiarios.

Kelioninių aprašymų lektūra, kaip ir knygos praktiškai apie bet kurią užsienio šalį buvo skaitytojų mėgiamos ir anksčiau, vadinamais tarybiniais metais, kai laisvai keliauti šalies piliečiai nelabai galėjo, o todėl ir pažinti užsienį atrodė ypač patrauklu. Tai nestebina, gal net sunkiau būtų atsakyt į klausimą, kodėl kelionių knygos taip mėgiamos ir dabar.

Pirmiausia tuomet galima būtų pastebėti praktinę tokių šiandieninių leidinių pusę, tai - kelionių vadovų poreikis, išugdęs atskirą potemę, kuriai priskirtini savotiški patarimai ketinantiems leistis kad ir į klajoklišką, kuklaus biudžeto, „keliauk pats“ principu paremtą vojažą į bet kurį pasaulio kampelį (pav., Robertas Pogorelis „Mokėk keliauti“, leidykla „Kitos knygos“, 2014).

Tuo pačiu, gausiausią leidinių dalį sudarytų įvairiais požiūriais pagrįstos tam tikros šalies studijos, - ar tai būtų pažintinė knyga keliautojo-pašaliečio, ar kultūros tyrinėtojo profesionalo akimis, o taip pat gyvenančio svetimoje šalyje Lietuvos piliečio įspūdžiai, gal net išpažintys bei išgyvenimo ir sėkmingos adaptacijos instrukcijos ( kaip pav., Zita Čiapaitė „Emigrantės dienoraštis“, leidykla „Alma Littera“, 2011). Natūralu, kad pasirodo kaip tik pastarojo pobūdžio leidiniai skirti Jungtinei Karalystei, kitoms Europos valstybėms, kurios paviliojo didžiulius kiekius emigrantų iš Lietuvos. Be to imta studijuoti ankstesnių emigracijos bangų kraštus, kaip Pietų Amerikos kontinentas („Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija“ Leidėjas: „Versus Aureus“, 2013)

Tačiau drąsūs žygiai kita kryptimi - į Rytų kraštus, bei oriento kultūros tyrinėjimai sudarytų labai nemažą visų kelioninių knygų dalį. Tikriaus tai ne veltui vadinamos egzotiškos šalys, kurios lyg pasakų karalystė intriguoja kur kas labiau, o ir išlieka sunkiau pasiekiamos (visom prasmėm), tuo tarpu Europa per pastaruosius dvidešimt metų tapo daugumai lietuvių pažįstama artimiau nei bet kada anksčiau, gal būt ir pats knygų apie jas pobūdis turėjo keistis.

Lietuviškų kelioninių knygų istorija tuo pačiu siekia stebėtinai senus laikus. Ir tikriausiai sėkmingiausia visoje Lietuvos istorijoje tokio žanro knyga – pasaulinio mąsto „bestseleris“, viena mėgiamiausių knygų Europoje XVII amžiuje, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“, tiesa, lotynų kalba (lietuviškai išleido „Mintis“, 1990 m.).

Savu laiku naudingas daugeliui skaitytojų pažinčiai su Artimųjų Rytų šalimis buvo prelato, Senojo Testamento vertėjo į lietuvių kalbą Antano Leonardo Rubšio tritomis „Šventojo Rašto kraštuose“ (originaliai išleistas išeivijoje 1982 m., Lietuvoje „Katalikų pasaulio“ perleistas 1989 m.), I dalis kurio surašyta tarptautinėje archeologų studijinėje kelionėje po Artimuosius Rytus, II bei III dalys - paantrašte „Apaštalo Pauliaus pėdsakais“. Gal ir visai ne Biblijos studijoms nusiteikusiam skaitytojui Antano Rubšio humanizmas bei išskirtinis talentas bendrauti su įvairių religijų bei pažiūrų žmonėmis galėjo būti knygos patrauklumu.

Nenuilstančio keliautojo, antropologo, o taip pat ir bibliotekų puoselėtojo Antano Poškaus odisėja išlieka bene gausiausiai aprašyta – išleista aštuoni tomai „Nuo Baltijos iki

Bengalijos“ - epiškos gyvenimo kelionių knygos ir pasakojimų apie daugybę šalių. Pirmoji dalis „Su gervėmis į Pietus“ „Sakalo“ leidyklos išleista 1939 m. , netrukus ir antroji - „Pas faraonų palikuonis“, parengta ir trečioji - „Judėjos slėniais ir aukštumomis“, tačiau jau surinkta spaustuvėje knyga buvo sovietų okupacinės valdžios sustabdyta. Vis dėlto serija prasitęsė, parengiant tolimesnes dalis pagal gausius Antano Poškos dienoraščius ir straipsnius, Algimanto Jucevičiaus, A. Poškos artimųjų ir bičiulio Albino Degučio iniciatyva. Klaipėdos leidykla „Vilko takas“ iškėlė iš užmaršties pirmąsias knygas ir 2004 m. išleido trečią tomą „Judėjos slėniais ir aukštumomis“, ketvirtą - „Tarp praeities miražų“ (2005 m.), penktą - „Irano kupranugarių keliais“ (2008 m.), šeštą - „Indijos palmių paunksnėje“ (2009 m.), septintą - „Himalajų ledynuose; Tarp laukinių džiunglėse ir salose“ (2010 m.), aštuntąją - „Per pietinę Indiją, nuo Kabulo iki Stambulo ( ir į Lietuvą)“ (2012 m.), patikslinant bendrą pavadinimą „Nuo Baltijos iki Bengalijos : aštuonerių metų kelionė po Europą, Afriką ir Aziją“. Naujoji knygų serija įvardinta - „Kelionių horizontai“.

Įdomu tai, kad Antaną Pošką paskatino aprašyti savo įspūdžius ir patirtį buvusio bendražygio į Indiją, žurnalisto, redaktoriaus taip pat garsaus keliautojo Mato Šalčiaus knyga ,,Svečiuose pas 40 tautų”.

1929 m. motociklu iš Kauno pradėta epopėja abu dalyvius galiausiai išskyrė ir nuvedė kiekvieną savais keliais. Grįžęs į Lietuvą, Matas Šalčius aprašė savo įspūdžius, kuriuos „Spaudos fondas“ 1935–1936 m. išleido didelio pasisekimo sulaukusiais šešiais tomais, bendru pavadinimu ,,Svečiuose pas 40 tautų: ketverių metų kelionės po Europą, Aziją ir Afriką aprašymas“ ( I dalis - „Nuo Kauno iki Atėnų“, II dalis - „Per Arabų kraštus“, III dalis - „Po Mažąją Aziją ir Irano kalnyną“, IV dalis - „Slėpiningoji Indija“, V dalis - „Džunglių kraštuose“, VI dalis - „Didysis Tolimųjų Rytų pasaulis“). Šią kelionių seriją vienoje knygoje naujai išleido „Vaga“ 1989 m.

Mato Šalčiaus knygų serijoje buvo visai neminimas Antanas Poška, be to, skyrėsi ir patys įspūdžiai, stilius - Antanas Poška kruopščiai vedė kelioninį dienoraštį,užsirašydavo net pokalbius su sutiktais žmonėmis, į Lietuvą siųsdavo straipsnius, kurie sulaukė nemažo susidomėjimo, tad paskata knygoms susidarė visapusiška ir Lietuvos skaitytojai gavo dar vieną galimybę pažinti tolimus kraštus minėtoje knygų serijoje „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

Ir tuo nesibaigė Lietuvos keliautojų tolimieji žygiai motociklais. Gerai žinomas šių dienų menininkas,su kurio vardu siejasi postmodernizmas Lietuvos fotografijoje, Saulius Paukštys aprašė grupės draugų kelionę motociklais (ir dviem automobiliais), prasidriekusią keturiolika tūkstančių kilometrų, per septynias šalis, o kryptis vėl gi buvo į Rytus, į egzotiškąjį Bankoką.„Per beveik du mėnesius trukusį žygį pasikeitė tokia gausybė kraštovaizdžių, pro akis pralėkė tiek daug personažų, skirtingiausių miestų, šventovių, ežerų, upių, dykumų, džiunglių, kalnų, slėnių ir įvairiausių tik ištiktukais nusakomų reiškinių, kad sudėliojus įspūdžius kartais dingsta riba tarp realybės ir sapnų, tikrų nutikimų ir mistikos.“ - rašo Saulius Paukštys knygos „Į Bankoką per 40 dienų“ įvade, kurią išleido „Tyto Alba“ 2014 m. be abejo gausiai iliustruotą autoriaus nuotraukomis.

Keliones automobiliais puoselėja ir žurnalistas, TV laidų prodiuseris, renginių vedėjas, Martynas Starkus,daugybės ekspedicijų iniciatorius. Keturios jau pasirodę knygos ir kino filmas „Šventa karvė“ (2014 m.) tikriaus dar ne pabaiga, o dvi vaizdingos kelionių apybraižos pasakoja apie Rytų kraštus - „Tuk tuk Indija“ (2010 m.) bei „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“ (2009, perleista 2012 m.) (abi – leidyklos „Tyto Alba“). Legendiniu prekybos keliu pasileidę automobiliai buvo pavadinti tarpukario Lietuvos

tankų vardais „Pagieža“, „Slibinas“ ir „Drąsutis“ (be militaristinių kėslų, labiau dėl to, kad tanko ekipažus, kaip ir šioje ekspedicijoje, sudarė du žmonės mašinoje). Nemažą istorinio Šilko kelio gabalą šeši keliautojai iš Lietuvos įveikė senaisiais mersedesais, pravažiuota daugiau kaip 10 000 kilometrų iki galutinio tikslo – Uzbekijos sostinės Taškento.

Ne mažesnis iššūkis neabejotinai buvo to pat Šilko kelio vilionę įveikti dviračiu. Patyręs dviratininkas, numynęs ne vieną tūkstantį kilometrų Lietuvoje ir Europoje, gydytojas akupunktūros specialistas Valentinas Kabašinskas 2008 metais ryžtingai leidosi į pusmetį trukusią kelionę. Trasa dviračiu nusidriekė 13 tūkst. kilometrų: nuo olimpinių žaidynių gimtinės Graikijos iki Kinijos sostinės, kurioje tais metais vyko olimpinės žaidynės. Vienuolikos dviratininkų komandą subūrė internetas ir vienas jų bendrų ketinimų buvo pažymėti olimpinius metus, keliaujant senuoju Šilko keliu,o kauniečio Valentino Kabašinsko prisiminimai bei nepamainomi (jokia kita transporto forma) įspūdžiai sugulė spalvingame foto albume „Lietuva Šilko kely: nuo Graikijos iki olimpinio Pekino“(„Multiplex“,2009 m.).

Istorinis Šilko kelias vingiuoja ir per buvusios TSRS respublikas, ir iš anksčiau žinoma kaip „didžiosios tėvynės“ teritorija lietuviui nėra pamiršta, o tai taip pat kryptis link tekančios Saulės, kaip dar viena kelionių knyga, žurnalisto Vidmanto Šmigelinsko „Kryptis – Rytai: trijų kelionių po buvusią Tarybų Sąjungą įspūdžiai“ (Mintis, 2013 m.)

„Lietuvis žvelgia į Orientą“ („Petro ofsetas“,2005) vadinosi išeivijos autoriaus, gydytojo Rimvydo Sidrio knyga, kurioje literatūrine forma aprašomai įsimintini kelionių epizodai tiek iš Lietuvos, Vokietijos, tiek iš tolimosios Kinijos, Filipinų, Indonezijos, Hong Kongo, Bali, Vietnamo, Kampučijos, autorius taip pat pragyveno Rytų šalyse tris metus, o viso buvo aplankęs daugiau kaip 60 valstybių.

Jurga Ivanauskaitė išlieka viena populiariausių bei įtakingiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, o jos išskirtinis dėmesys orientui, Tibėto rėmimo veikla, budizmo bei Rytų filosofijų studijos jau ne vieną skaitytojų kartą įkvėpė tolimųjų ir kartais taip dvasiškai artimų, paslaptingų ir kartu ugdančių paprastumą kraštų pažinimui - Indijos bei Tibeto, kurių vien pavadinimai tapo simboliais, ir Jurgos Ivanauskaitės pažymėtais lyg sinonimais nesibaigiančios kelionės į save.

Kelioninių įspūdžių, apmąstymų ir kultūros studijų knygos „Ištremtas Tibetas“ (1996, su Dalai Lamos XIV pratarme), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta Pažadėtoji žemė“ (1999) (visos – leidykla „Tyto Alba“, pasekoje, 2010 m. perleistos kaip trilogija viename - „Tibeto mandala“) pristatė daugumai pirmąsyk ir suteikė lietuvių kalba pažintį su Tibetu, kurio dvasinis vadovas egzilėje Dalai Lama XIV buvo pirmasis užsienio diplomatinis svečias atsikūrusioje Lietuvoje 1991 m.„Tibeto mandala“ dabar sudėta kaip vientisas, tęstinis kūrinys, pirmoji knyga - tarsi išorinis mandalos ratas, įveda skaitytoją į Tibeto budizmo teoriją, praktiką,misticizmą.Joje gausu enciklopedinio pobūdžio žinių, tačiau nestinga gyvumo, entuziazmo ir dvasinio įkarščio, taip pat klajonių po Šiaurės ir Pietų Indiją aprašymų. „Antroji kelionė po Himalajų mandalą – nuo Ladako iki Nepalo – susijusi ne tik su išorinėmis, bet ir vidinėmis, dvasinėmis patirtimis. Trečioji knyga – tai mandalos centras: Tibetas ir šventasis Kailašo kalnas, dar vadinamas Pasaulio ašimi.“ (iš „Tyto Albos“ pristatymo).

Atskiras paminėjimas galėtų būt skirtas ir kito Lietuvos Tibeto rėmimo grupės įkūrėjo Pauliaus Normanto fotografijų albumams, kurie sudarytų savitą kategoriją, taip pat ši apžvalga neaprėpia Lietuvos orientalistų mokslinių studijų, nors be abejo jie visi yra ir keliautojai, ir nemažai gyvenę Rytų šalyse. Taip pat, net dirbę ten diplomatais, kaip

orientalistė, istorikė ir politologė Diana Mickevičienė, kurios pirmoji knyga „Visos mano Indijos“ („Didakta“,2011 m.), sukaupta iš kelioninių užrašų, taip pat studijų ir darbinių stažuočių Indijoje, derinant su turtinga kultūrologine medžiaga, tad knygoje persipina gyvas dienoraščio pasakojimas ir mokslinė faktografija, siekiant išvengti tiek akademizmui,tiek kelionių dienoraščiams būdingų trūkumų.

Jaunesnės kartos orientalistė, taip pat keliautoja ir fotografė Ieva Rutė pristatė ne vieną parodą ir knygą „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“ („Aukso pieva“,2014 m.), vedančią gražiausiais maršrutais ir papildyta patarimais, kaip keliauti savarankiškai. Toje pat leidyklos „Aukso pieva“ serijoje išleista ir teisės mokslų daktarės Ritos Matulionytės „Kerintis Iranas: tolimas ir artimas“ (2013 m.), paremtą tiek studijomis, tiek ilgesne asmeninio gyvenimo Irane patirtimi, išsamiai pasakojanti apie paslaptingą, ir kontraversiškai vakariečių pasitinkamą šalį. Tačiau bene pirmoji properša į šiuolaikinę Persiją Lietuvos skaitytojui buvo kelioninė knygą, dailininko ir fotografo Mariaus Abramavičiaus Neboisia „Punktyrai kelio paraštėse : kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“ („Versus aureus“, 2010 m.). Taip pat į Rytus veda ir to pat autoriaus klajonės po Gruziją, skersai ir išilgai, bei aplankant turistams retai pasiekiamus kampelius - „Gruzija. Klajūno užrašai“ („Alma Littera“, 2011 m.).

Nutolusi teritorija, bet Lietuvai, kaip ne keista, pakankamai žinoma - Afganistanas taip pat sulaukia kelioninių apybraižų, kaip žurnalistės Eglės Dirgytės „Laiškai iš Kabulo“ („Tyto Alba“, 2014 m.), gyvai ir linksmai pasakojanti, kaip išgyventi nepaliaujamų neramumų šalyje.

Lietuvos keliautojų prasiveržimas į Rytus jau aiškiai įvyko, ir dar vienu šviežiu jaunatvišku to paliudijimu būtų autorių kolektyvo, žurnalisto, fotografės ir psichologo - Pauliaus Mačiulevičiaus, Bertos Tilmantaitės, Andriaus Jančiausko knyga „Azija be sienų“ („Oboulys“, 2014 m.) - dešimt šalių, 300 rinktinių nuotraukų, septyni mėnesiai išbandymų, kaip teigiama, stereotipus griaunanti kelionė, vedanti per Afganistaną, Iraną, Tibetą, taip pat Indiją ir Kiniją.

Ilgamečių kelionių patirtimi bei Azijos studijomis paremta Raimondo Dikčiaus ir Godos Juocevičiūtės knyga „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ („Versus Aureaus“,2011), kuri pristatoma, kaip pirmoji itin plačiai supažindinanti su Kinija bei Azijos kraštų kultūromis bendrai.

Išskirtinė savo pobūdžiu, požiūriais ir vaizdingu, poetišku, grožinę ir dokumentinę literatūrą išvien lydančiu stiliumi, knyga apie Kiniją, kur nuotraukos net nereikalingos - rašytojos, teatrologės, muzikinių pastatymų autorės Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ („Vaga“,2012) tapo bestseleriu, gausiai recenzuota knyga, suteikusia autorei ir pripažinimą kaip geriausiai metų debiutantei.

Naujausia knyga, skirta Kinijai - Eglės Aukštakalnytės-Hansen „Mamahuhu: šešeri metai Kinijoje“ („Tyto Alba“, 2015 m. ) - dar vienas bandymas perprasti sudėtingą ir neįprastą kultūrą remiantis asmenine kelionių ir gyvenimo svetur patirtimi.

Vargu ar jau pavyks spėti aprėpti visas lietuviškas kelionines ( ir pabuvojusių ilgiau) knygas apie Rytų šalis, paminėtinos iš ankstesnių taip pat būtų meniškoji Mirutės Mar „Cinamonų kvepiantys namai: iš rytietiškų dienoraščių“ („Kronta“, 2007 m.) bei Algirdo Kumžos„Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis“ („SRS dizainas“, 2005), Lietuvos alpinistų žygis kopiant į Sisia Pangamą – vieną aukščiausių pasaulio viršūnių. Himalajų

ekspedicijos dienoraštis tapo ir bene pirmąją lietuviška kelioninės tematikos nemokama elektronine knyga (2013 m.).

Rašytojas, keliautojas, kultūros istorikas, Lietuvos-Rytų kultūrų ryšių ir sąveikų tyrinėtojas istorijos mokslų daktaras Romualdas Neimantas vertas atskiros apžvalgos, daugiau kaip trisdešimties knygų autorius, bene labiausiai žinomas, kaip japonų kultūros propaguotojas, ir jo mažiausiai penkios knygos, skirtos tekančios saulės šaliai buvo parankinėmis kiekvienam lietuvių skaitytojui, susidomėjusiam Japonija, kad ir titaniškoji „Nuo Nemuno iki Fudzijamos. Susitikimai su Japonija“ („Spindulys“, 2003 m.) pradinė versija kurios žinoma, kaip „Gintaro kelias“ („Šviesa“,1985 m.)

O naujausia knyga,skirta Japonijai - Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovo politikos mokslų daktaro Aurelijaus Zyko „Japonijos spalvos ir skoniai“ („Aukso pieva“, 2014 m.), pristatanti įvairiapusį ir turtingą Japonijos kultūrinį paveldą, žmones, gyvenimo būdą. Autorius su nostalgija ir humoru pasakoja apie savo gyvenimą šiandieniniuose Japonijos miestuose. Praleidęs juose ketverius metus, studijuodamas prestižiniuose universitetuose, Aurelijus Zykas atliko mokslinius tyrimus, taip pat dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoje Tokijuje.