2015

kov

as

ŠIAURĖS KŪRYBINĖ ENERGIJA

Vitrina

Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione

ISSN 2351-647X2015, Nr. 5Leidžia UAB BLACK SWAN BRANDSRedakcijos adresas Šiaulių g. 10 / Žemaitijos g. 13, Vilniuswww.nwindmag.eu hello@nwindmag.euwww.facebook.com/nwindmagViršelis Iš Henrik Vibskov 2010-ųjų pavasario–vasaros kolekcijos „The Solar Donkey Experiment“Redaktorė Tautė Bernotaitė, taute@nwindmag.euNumerio autoriaiRasa Barčaitė, Deimantė Bulbenkaitė, Dovilė Grigaliūnaitė, San-dra Kliukaitė, Gediminas Kukta, Tomas Milkamanavičius, Pernille Sandberg, Giedrė Stabingytė, Brigita Stroda, Emilie Toomela, Agnė TuskevičiūtėReklama, platinimas, projektaiDovydas Kiauleikis, dovydas@nwindmag.euDizainasLaura Tulaitė,Tomas Mozūra, tomas@nwindmag.euSpausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

N WIND KVIEČIA MAINYTIS – KEISTIS TARPUSAVYJE IR KEISTIS PATIEMS

Toks kadras turi potencialo vystytis, nėra tiesiog statiškas gatvės atributas. Esantis tik todėl, kad parduotuvė turi langą ir jį rei-kia užpildyti negyvais manekenais bei prekėmis. Tokiu atveju tai ne kadras iš puikios istorijos – estetinė sąmonė neįsijungia, nie-kas nevyksta. Tai tėra langas su daiktais, perku–parduodu santy-kis. O tai – ne įtraukianti istorija, tik pinigais apskaičiuotas santy-kis – verta ar neverta. Manekenai tada ne intriguoja, o perša pre-kę. Jie negyvi. Drabužiai kabo, ne guli. Atėjus vakarui, manekenai bodėdamiesi nusirengia juos per dieną kankinusius drabužius ir bėga kuo greičiau į manekenų baseiną nusiplauti tos dienos sta-tiškumo. Atkreipkite dėmesį: sutemus prastai apšviestos, dulkė-tos vitrinos yra tuščios. Ten tik sumesti drabužiai – naktį mane-kenų nebūna.

Įdomios istorijos vitrinos manekenai gyvi, esame patys tai matę. Jie intriguojantys, kaskart praeinant jie pasisukę kitaip. Su jais galima kalbėtis. Tų vitrinų manekenai ten gyvena, jiems nereikia naktį niekur eiti.

Patrauklios vitrinos magnetizmas – tai įtraukiantis pasakojimas, kuriame norisi dalyvauti. Kaskart tas kadras yra kitoks, geresnis, kaskart daugiau sužinai apie filmą, kuris statomas viduje. Dau-giau tokių filmų, tokių kadrų.

Jūsų, atvirai

N WIND

Kai manekenai intriguoja

AtrAsti savitą visatą

Epizodas iš filmo, sustabdyta didelės istorijos da-lis. Tokios įdomios, kad jos neįmanoma išlaikyti paslaptyje. Ja reikia pasidalyti. Norisi, kad žiūro-vas prisidėtų prie istorijos, dalyvautų joje.

Deimantė BulBenkaitė

Jeigu rinktume labiausiai pervertintą ir didžiau-sia tekstų apie dizainą kliše tapusią sąvoką, pas-taruosius penkerius metus iš eilės būtų laimė-jęs „minimalizmas“. O jei dar pradžioje pridėsite „skandinaviškas“... Tik nesupraskite neteisingai – kaip ne visa minimalistinė stilistika yra padiktuo-ta aklo sekimo tendencijomis, taip ir ne visi skan-dinavai yra asketiškose erdvėse asketiškus daik-tus kuriantys minimalistai. Tikroji skandinaviš-

2

3

ko dizaino vitrina šiandien atrodo kiek kitaip. Joje nėra vietos tuštumai. Ir jos centre, tarp savo kur-tų drabužių, meno instaliacijų, filmų juostų bei te-atro dekoracijų, stovi mūsų herojus – Henrik Vibs-kov.

Henrik atrodo kaip stilingas praeivis, kokį įpras-ta matyti Kopenhagos gatvėse. Toks, kokį būtų galima sutikti madingoje meno galerijoje ar pa-linkusį prie kompiuterio mažoje kavinėje. Bal-ti marškiniai be apykaklės, nepretenzingas juodas

Prot

agon

ista

s

AtrAsti savitą visatą

švarkas, juoda ant pakaušio nusmaukta kepurė ir (turbūt tyčia) netvarkingi plaukai bei kelių die-nų barzda. Už jo nugaros „Skype“ pokalbio lan-ge matyti eilės segtuvų, balta siena, fone skamba kolegų balsai.

Pokalbis su Henrik vyksta penktadienio vakarą. Šeštadienį jis kelioms savaitėms išskrenda atos-togauti į Tailandą, tad interviu laikas iš „susitarsi-me kitą savaitę“ pasikeičia į „galbūt pasikalbėki-me dabar?“. Jis atsidaro butelį alaus, pajuokauja

apie sekso turizmą Pietryčių Azijoje ir tarsi persi-maino į tą Henrik Vibskov, apie kurį rašo „The Wall Street Journal“ ar „Style.com“.

Henrik ne be reikalo vadinamas vienu iš naujo-sios skandinavų bangos kūrėjų. Tokiu, kurio kūry-boje nesunku užčiuopti daniškas šaknis, bet mini-malizmo idėjos jo eskizuose pakeistos Kopenha-gos multikultūriškumu ir XXI amžiaus eklektika. Jo parodos, meno instaliacijos ir mados šou tam-pa tuo, kas vadinama once in a lifetime patirtimi, –

Flamingai puošė 2013 metų rudens–žiemos Henrik kolekcijos pristatymą. Alastair Philip Wiper nuotr.

Prot

agon

ista

sžiūrovas provokuojamas, bet kartu ir kviečiamas prisijungti prie Henrik sukurtos meninės visatos. Vasario pradžioje pasibaigusioje Kopenhagos ma-dos savaitėje jo šou metu modeliai podiumu ėjo skambant 12 vokalistų balsams ir judant 400 ne-tikrų masažistų rankų. Pristatymo tema – Messy Massage Class.

Žodis „minimalizmas“ kaip įžeidimas skambėtų net aptariant Henrik kūrybinį lauką. Be Paryžiuje ir Kopenhagoje pristatomų kolekcijų, jis kuria sce-nografiją teatrui, pritaria būgnais Lietuvoje nese-

niai viešėjusiam Trentemøller (tiesa, pats Henrik tąkart neatvyko), režisuoja filmus, kuria interjerus ir kraštovaizdžio dizainą.

Atrodo, kad kiekvienas jo projektas yra dau-giasluoksnis, paminantis tradicinio kategorizavi-mo taisykles, skatinantis tarprūšinį meno dialogą. Kaip Henrik viso to išmoko? Pašnekovas su šypse-na atsako, kad sulaukęs įdomaus pasiūlymo tie-siog atsako „taip“ ir pradeda dirbti. O, pavyzdžiui, būgnų rinkinį dovanų gavo būdamas dešimties.

Todėl pokalbis su Henrik neprimena tradicinio interviu su garsiu mados dizaineriu, režisieriumi ar scenografu. Tai beveik diskusija su kūrėju, savo idėjomis formuojančiu mūsų suvokimą apie skan-dinavišką dizainą šiandien. Net jeigu jis pats ne-linkęs to sureikšminti.

Pasikalbėkime apie tai, kodėl pastaruosius kele-tą metų dizaino pasaulis užsikrėtęs skandinaviz-mu. Tai tarsi simbolizuoja nepasiekiamą tobulu-mą, turtingą asketizmą ir apgalvotą minimaliz-mą. Kas žmones, pavydžiai žvelgiančius Skandi-navijos link, taip traukia prie šio mito?

Henrik Vibskov savo paties kavinėje. Alastair Philip Wiper nuotr.

4

5

Neturiu konkretaus atsakymo. Turbūt sukūrėme kažką, kas atspindi dabartinį laikotarpį. Mes ne-same gamintojai – labiau tik su savo smegeni-mis likę kūrėjai iš mažų stiprios ekonomikos ir gi-lios socialinės kultūros šalių. Sakyti, kad esame išskirtinai kūrybingi, nebūtų tiesa – tiesiog galbūt augome taip, kad turėjome galimybių išbandyti labai daug ką, ko dažnai neįsivaizduotų žmonės iš skurdesnių šalių.

Kas bus, kai ši tendencija pradės nykti? Visi pirks ką nors kita ir rašys apie kitus dalykus. Bet skan-dinaviškas stilius nėra tik mada ar filmai – tai vi-sos mūsų gyvenimo sistemos ir kūrybiškumo ats-pindys. Aišku, gal tai tik periodas, kai viena tema įdomesnė už kitas...

O kaip visame skandinaviško stiliaus kontekste atrodo Henrik Vibskov?Save matau kaip truputį nukrypusį nuo vėžių, ne-vengiantį pasukti ne tuo keliu. Kaip jau sakei, kla-sikinė stilistika šituose kraštuose – tai juoda, bal-ta ir pilka, o aš jaučiuosi netipinis skandinavas. Mėgstu spalvas, siurrealizmą, konceptualumą, viską, kas turi istoriją. Mėgstu žinoti, kaip dalykai veikia, ir nagrinėti jų techninę pusę. Vis dėlto esu danas. Pats to nesuvokdamas turbūt naudoju ne-mažai būtent šitai kultūrai būdingų detalių.

Būti kūrėju šiandien neturėtų būti lengva, nes nuolat kyla konfliktų dėl originalumo ir interpre-

tacijos sąvokų. Didėja ir kūrėjams, ypač mados dizaineriams, keliami reikalavimai: laiko vis ma-žiau, paklausa auga, žaidimo taisykles keičia va-dinamoji greitoji mada.Postmoderni visuomenė savaime supranta, kad gyvena milžiniškos informacijos sraute. Žiūrėda-mi į kompiuterio ekraną matome gausybę vaizdi-nės medžiagos, kuri sujaukia mintis. Bet turbūt negali sakyti, kad gyveni, jeigu tai tau nedaro jo-kios įtakos.

O didėjantis tempas nėra neigiamas dalykas – man atrodo, labai gerai, kad mada į viską rea-guoja greičiau, sparčiau prisitaiko prie tų nuotai-kų, kurios dabar vyrauja visuomenėje. Tam tikra

Man nėra svarbu ką nors pagaminti, kad tai nupirktų klientas

6

Prot

agon

ista

s

prasme mada šiuo klausimu primena muziką, nes sukurti dainą ar drabužį ne tas pats, kas pastatyti namą ar pagaminti baldą. Tai užtrunka.

Bet kai kurie dizaineriai bando viską dar labiau pagreitinti ir nežinau, ar to reikia. Žinau, kad yra mados namų, leidžiančių drabužius užsisakyti be-veik tuo pat metu, kai juos ant podiumo pristato modeliai, bet vartotojui toks greitis nebūtinai pa-tinka. Jam irgi reikia laiko tiesiog pačiam vartoji-mui.

Pokalbis pakrypsta link mados ir verslo sąsajų. Ne veltui – savita, sunkiai su bet kuo palyginama Henrik stilistika savo klientą jau senokai atrado ir už Skandinavijos ribų. Šiuo metu „Henrik Vibskov“ etikete pažymėtais drabužiais prekiaujama 200 parduotuvių, esančių 32 šalyse. Jacob Vald, dizai-neriui atstovaujančios agentūros „VALD Agency“ savininkas, pasakoja, kad tradiciškai daugiausia dėmesio Henrik kolekcijos sulaukia mados did- miesčiuose – Tokijuje, Seule, Honkonge, Mila-ne, Berlyne, Niujorke ar Los Andžele. Tiesa, susi-domėjimas auga ir didelį mados potencialą turin-čiuose Ostine, Portlande, Šanchajuje.

Nors iš bendro skandinaviško konteksto ištrauk-ti Henrik kūriniai išlaiko savo jėgą ir savitumą, su jais tinkamai susipažinti nėra paprasta. 85 proc. visų pardavimų vyksta per showroomus Paryžiu-je, Niujorke ir Kopenhagoje, kur kiekvienam dizai-neriui sukuriama išskirtinė jo kūrybą atspindin-ti erdvė. „Kiekviena salė turi priartinti klientą prie dizainerio kuriamos visatos, – laiške dėsto ponas Vald, – tad Henrik erdvė primena meninę instalia-ciją, atkartoja jo pristatymų atmosferą, nuolat ro-domi jo šou vaizdo įrašai ir gausu dizainerio įkvė-pimo šaltinius atspindinčių nuotraukų.“

Natūraliai kyla klausimas, kaip įmanoma daugia-lypę Henrik asmenybę įrėminti įprastame mados verslo modelyje. Annika Vitola, rinkodaros strate-gijas mados namams kuriančios agentūros „VALD Agency“ atstovė, teigia, kad dirbti su Henrik nėra sudėtinga: „Jaučiu jam milžinišką pagarbą, nes jis ne tik malonus žmogus, bet ir patyręs dizaineris, puikiai gebantis sujungti kūrybą su verslu. Svar-biausia, kad po tiek metų darbo mados industrijo-je jis vis dar nepraranda savo meniškumo ir suge-ba į viską nežiūrėti pernelyg rimtai. Tai padeda iš-laikyti tiek individualumą, tiek kitų industrijos at-stovų pagarbą.“

Gali pasirodyti, kad pats Henrik nėra linkęs save laikyti komerciniu dizaineriu, ką šiomis dienomis

kad dirbti pradėjo vos baigęs mokyklą, tad pini-gų reikšmė jam aiški, bet vertybės – kiek kitokios. „Man nėra svarbu ką nors pagaminti, kad tai nu-pirktų klientas. Bet šį tą parduoti irgi nėra blo-gai.“

Įdomu tai, kad, sulaukęs klausimo apie neblės-tantį susidomėjimą mada, Henrik neskuba pasa-koti apie industrijos perspektyvas ar dinamiz-mą. Jam drabužis – svarbi komunikacijos priemo-nė, kurianti identitetą. „Pavyzdžiui, atėjus į klubą, kur garsiai groja muzika, tikriausiai sunkiai pa-vyks susikalbėti. Bet susidomėjimas gali kilti vien ką nors pamačius.“

Vartotojui reikia laiko tiesiog pačiam vartojimui

drąsiai deklaruoja jaunosios kartos kūrėjai. Jį la-biau domina idėjinė kūrybos pusė ir galimybė ma-terializuoti savo sumanymus. Henrik pasakoja,

7

Nesunku suprasti kodėl. Viename interviu Hen-rik yra pasakojęs, kad jo sprendimą mokytis vie-noje geriausių pasaulio mados mokyklų „Central Saint Martins“ lėmė noras padaryti įspūdį patiku-siai merginai. Kas vyko toliau – jau istorija. Hen-rik įstojo. Pasisekė ir su mergina. Kas būtų atsiti-kę, jeigu „Central Saint Martins“ būtų atmetę jau-no dano paraišką? Henrik nelinkęs to sureikšmin-ti – sako, galbūt pagrindinė jo veikla šiandien ne-būtų drabužių dizainas, bet kūryba neabejotinai būtų išlikusi prioritetu.

Įsivaizduokime, kad Henrik – vėl aštuoniolika. Jis dar nebaigė mokyklos ir galvoje sukasi vien pa-

augliškos mintys. Ir staiga atsiranda galimybė sužinoti absoliučiai viską, kas jo laukia ateityje iki šio momento. Ar jis būtų savimi patenkintas? O galbūt bandytų kai kurių momentų išvengti?Manau, būčiau visai patenkintas. Buvo laikas, kai galvojau, kad esi niekas, kol nesukūrei bent de-šimties kolekcijų, neturi klientų ir panašiai. Abejo-jau dėl to, ką veikiu, ar turėčiau tai daryti. Bet jei aštuoniolikos man būtų kas pasakęs apie ateities planus, viskas turbūt būtų buvę gerokai lengviau.

O jeigu panaši galimybė atsirastų dabar? Išgirsti viską, kas dar nutiks?Dabar sakyčiau, kad įdomiau nuolat atrasti ką nors naujo.

Paskutinis klausimas. Teko išbandyti labai daug ką pačiose įvairiausiose kūrybos sferose. Bet, spėju, ne viską. Kas dar liko?Norėčiau gilintis į architektūrą ir pastatyti namą. Ką nors, kas išliktų. Galbūt ilgiau nei aš pats.

Kopenhagos mados savaitėje sausio pabaigoje Henrik Vibskov šou metu modeliai podiumu ėjo skambant 12 vokalistų balsams ir judant 400 netikrų masažistų rankų. Alastair Philip Wiper nuotr.

8

Pirm

as įs

Pūdi

s

kūryBingo verslo taurėStudio“ pastabą, jog „Creative Business Cup“ tu-rėtų vadintis labiau „Creative Business Idea Cup“, nes renginyje buvo labiau akcentuojamos idėjos nei jų komercializacija bei realizacija.

Praėjusių metų pirmos vietos laimėtojai lenkai su savo mokomąja programa „Professor Why“ lai-mėjo 20 tūkst. JAV dolerių ir kelialapį į pasauli-nį verslumo kongresą Milane („Global Entrepre-neurship Congress“). Antros ir trečios vietos lai-mėtojai pasidalijo 10 ir 5 tūkst. JAV dolerių prizus. 2015 metų didieji prizai oficialiai kol kas dar ne-paskelbti.

Tačiau kiekviena į „Creative Business Cup“ fina-lą patenkanti komanda laimi vien savo dalyvavi-mu tokiame tarptautiniame konkurse. Ne vien dėl pažinčių, bet ir dėl gausybės praktinių užsiėmi-mų. „Creative Business Cup“ konkurso programa Kopenhagoje buvo sufokusuota į tris pagrindinius dalykus: pasaulinių bendrovių (tokių kaip „Micro-soft“, „Lego“, IKEA, „Google“) dalijimasis patirti-mi, sutiktais iššūkiais, padarytomis klaidomis, su-sitikimai su potencialiais investuotojais ir alterna-

sanDra kliukaitė

Yra tokia laužtuvo verta taisyklė: kiekvienas turi daryti tai, ką sugeba geriausiai: dizaineris – kurti dizainą, architektas – projektuoti, rašytojas – ra-šyti, rinkodaros specialistas – užsiimti rinkoda-ra. Ne. Ignas užsiima „viskodara“ ir jam tai sekasi über gerai. Garsiausio pasaulyje lietuviško paspir-tuko P I G E O N autorius dizaineris Ignas Survila yra kūryba, rinkodara ir pardavimai viename. Kai kūryba ir verslumas telpa vienoje galvoje, studen-tiška dizaino koncepcija išgarsėja „Kickstartery-je“ ir netrukus virsta produktu, į kurio gamybą in-vestuoja Šveicarijos įmonė. Apie tai, kaip tinka-mai užsiimti „viskodara“, popieriniame eteryje kal-ba Ignas.

Neseniai grįžai iš Šveicarijos, kur buvai susitikęs su būsimais P I G E O N gamintojais. Kas jie to-kie? Kaip sekėsi? Ženevoje susitikau su investuotojais, inžinierių kompanija SWISS ETIC SA, su kuriais kuriame bendrą įmonę „PIGEON Sarl“ ir gaminsime „pi-žonus“. Ženevoje praleidau tik tris dienas, bet tai buvo pačios intensyviausios ir kartu pačios įdo-miausios, daug patirties davusios, dienos. Man atvykus jau pirmą dieną viskas buvo suplanuo-ta į priekį: susitikimai su notarais, advokatais, ki-tais investuotojais, VW, IKEA atstovais. Ten žmo-nės dirba nuo 8-ių ryto iki 8-ių vakaro, ir krūvis tikrai daug žadantis. Ponas Michel Barro, kompa-nijos SWISS ETIC direktorius, yra žmogus, visiš-kai pakvaišęs dėl visų eko-, elektro- transporto priemonių. Vien namie ir biure jis turi daugiau nei 50 skirtingų paspirtukų, juos visus išbandžiau.

lietuviškas konceptas virsta šveicarišku proDuktu

rasa Barčaitė

Kūrybinių industrijų verslininkai susiduria su to-kiais iššūkiais kaip investuotojų nepasitikėjimas šiuo sektoriumi ir patirties trūkumas vystant bei pristatant savo verslo planus. Kaip vieną šių problemų sprendimo būdų 2010 metais Danijos Kultūros ir ekonominės patirties centras (CKO) suorganizavo „Creative Business Cup“ turny-rą šalies kūrybinių industrijų atstovams. Po metų turnyras sėkmingai paverstas tarptautine vitrina viso pasaulio kūrybinių industrijų atstovams.

Lietuviai prie „Creative Business Cup“ prisijungė pernai, finalą Lietuvoje organizuoja Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija (NKIKIA). Nacionalinį konkursą laimėjo dizaino studija „March Design Studio“, kuri pristatė mi-nimalistinį ženkliuką-atšvaitą – jau realiai skur-tą ir populiarų bei perkamą produktą ne tik Lietu-voje. „Tačiau jau konkurso Kopenhagoje metu, po pirmo susitikimo su tarptautine komisija, šiek tiek pakoregavome, kur dedame akcentus. Nuspren-dėme daugiau papasakoti ne tik apie vieną, bet ir

apie kitus savo sukurtus produktus, akcentuoti pasitvirtinusią produktų komercializaciją“, – N WIND teigė Eglė Opeikienė, į 16-uką patekusios „March Design Studio“ vadovė.

2011 metais CKO užsakymu atlikta analizė paro-dė, kad kūrybiniams verslams labiausiai trūksta paramos savęs pristatymo srityje, todėl „Cre- ative Business Cup“ stengiasi užpildyti šią nišą. „Didžiausių sunkumų kelia trys esminiai dalykai: žinių stoka vystant didelio augimo potencialą tu-rinčio verslo planą, pagalbos ieškant investuoto-jų trūkumas ir silpna rinkodara. Būtent į šiuos tris aspektus mes kreipiame didelį dėmesį verslo tur-nyro metu“, – pabrėžė Julie Kjær Ovesen, „Creati-ve Business Cup“ koordinatorė.

Jei kūrybinių industrijų verslas ar jo idėja ne tik yra kūrybiška, inovatyvi, bet ir turi didelį poten-cialą augti, didelė galimybė, kad „Creative Busi-ness Cup“ finale pasiseks. „Mūsų komisijos nariai turi didelės patirties šiuose dalykuose ir jie numa-to, ar verslo idėja gali atnešti pelno, ar ne“, – pa-brėžė Julie, taip tarsi atsakydama į „March Design

„Pižono“ kaina rinkoje bus ne daugiau nei 120 eurų. Martynos Jovaišaitės ir Edgaro Kordiukovo nuotr.

9

2015 metų „Creative Business Cup“ atrankos Lietuvoje taisykLės

Varžytis „Creative Business Cup“ konkurse gali bet kuris kūrybinių industrijų atstovas, turintis verslo idėją, nors konkursas labiau orientuotas į antreprenerius ir start-up’us.

Paraiškos dalyvauti „Creative Business Cup“ na-cionalinėje atrankoje teikiamos iki gegužės 12 dienos per el. sistemą NKIKIA puslapyje www.kurybinioverslotaure.lt.

Į tarptautinį finalą Kopenhagoje vyks ne tik atran-kos Lietuvoje laimėtojas, bet ir daugiau dalyvavu-sių nacionaliniame konkurse, kuriuos gauti ketu-ris papildomus konkurso prizus – Sveikatos, Mais-to, „Žaisk ir mokykis“ bei Sumanaus gyvenimo – atrinks „Creative Business Cup“ organizatorių pa-kviesti komisijos nariai ir investuotojai.

Informacija apie tarptautinį konkursą pateikiama www.creativebusinesscup.com.

tyvūs idėjų finansavimo spendimai. Plačiai buvo pasakojama apie masinio finansavimo (crowdfun-ding) galimybes, jų potencialą.

Kaip „March Design Studio“ mano, kodėl jie pa-teko į geriausių finalo komandų 16-uką? Pasak Eglės, dauguma jų konkurentų Kopenhagoje turė-jo tik idėjas, kurių dar nebuvo realizavę, net netu-rėjo prototipų. O „March Design Studio“ jau rodė ne tik galutinį produktą, bet ir jo komercinę sėk- mę tarptautinėje arenoje. „Atrankoje Kopenhago-je dalyvavo 54 nacionaliniai laimėtojai iš viso pa-saulio – konkuravome su daugiau nei 4 500 įvai-rių kūrybinio verslo kompanijų, jei kalbėtume bendrai apie visą konkursą“, – pabrėžė Eglė.

2014-aisiais „Creative Business Cup“ finale len-kai laimėjo pirmą, o latviai – antrą vietą. Nesvar-bu šalies dydis ir ekonominis pajėgumas: šis kon-kursas – tai galimybė save pristatyti pasauliui. Tereikia, kaip pabrėžė CBC organizatoriai, labai gerai pasiruošti pitchui ir nepamiršti kūrybinių in-dustrijų šventosios trejybės: geras verslo planas, finansavimo šaltiniai ir rinkodara.

lietuviškas konceptas virsta šveicarišku proDuktuTaip pat buvome susitikę su inžinieriais iš paspir-tukų startupo KLEEFER. Jie išsakė pastabas dėl „pižono“ inžinerinių klaidų, taigi, svajonė, kad „pi-žonas“ jau balandį pasirodys prekyboje, šiek tiek prigeso. Žinoma, bandysime iš paskutiniųjų, bet darbo iki galutinio produkto realizavimo, saugu-mo reglamentų patvirtinimo dar yra nemažai.

Ką tik ant asfalto, o tiksliau, turbūt, – ant grindų, išriedėjo pirmasis tikras (nebe koncepcinis) „pi-žonas“. Kaip jautiesi?Kai pirmą kartą atidariau dėžę su pirmuoju gamy-kliniu „pižonu“ – tai buvo visiška palaima. Širdis vos neiškrito atidarant. „Pižono“ prototipą paga-mino „Drosun Metal Products Co., Ltd.“, ga- mykla Kinijoje, Donguano mieste. Be brėžinių ir iš-siliejusių telefoninių nuotraukų, nebuvau nieko matęs. Iš esmės tai buvo pirmas kartas, kai pa-mačiau, kaip išties atrodo tas „pižonas“. Rezulta-tas tikrai ne blogiausias, koks galėjo būti. Klaidų yra, bet paspirtukas pagamintas tikrai kokybiškai. Žinoma, tai tik pradžia.

Gal jau žinai, kokia bus pradinė „pižonų“ kaina ir kiek jų išriedės į rinką artimiausiu metu?Pirma partija bus 1 500 vienetų. Iš pradžių ma-niau, jog „pižono“ kaina sieks apie 200 eurų ir ei-sim į high quality dizaino rinką, tačiau su šveica-rais nusprendėme daryti high quality, prieinamą didesnei žmonių auditorijai, kad „pižonais“ galėtų džiaugtis visi. Taigi, „pižono“ kaina rinkoje bus ne daugiau nei 120 eurų.

Ar tiesa, kad pradinę sumą, kurios reikėjo paspirtuko gamybos procesui „užsukti“, tu su-rinkai „Kickstarter“ platformoje? Tai reiškia, kad tavo idėja patikėjo aibė žmonių iš viso pasaulio?!Taip, pradinę sumą surinkau „Kickstarteryje“, bet pagrindinis tikslas buvo ne surinkti tam tikrą pi-nigų sumą, o būtent toje platformoje susirasti in-vestuotojų ir gamintojų kontaktus. Taip pat tai yra puiki platforma išsiaiškinti, ar siūlomas produktas įdomus pirkėjams. Dar labai gerai yra tai, kad gali nustatyti savo auditoriją, sužinoti, iš kokios ji ša-lies, koks jos amžiaus vidurkis ir pan. Tai labai pa-deda susidaryti bendrą vaizdą apie savo produkto tolesnę raidą ir įvedimą į tam tikras rinkas.

Paspirtuku susidomėjo ir Kanados gamintojai. Buvai ten išvykęs?Per „Kickstarterį“ gavau daug pasiūlymų dėl in-vestavimo į produktą iš įvairių įmonių ir šalių: Ru-sijos, Prancūzijos, Kanados, Kroatijos. Bet visgi realiausi ir įtikinamiausi buvo šveicarai, taigi juos ir pasirinkau bendradarbiauti toliau. Tikiuosi, ne-prašoviau.

O kas tau nutiko Londone su „Mini Cooper“ at-stovais?Kažkurį sekmadienį sėdėjau studijoje ir sugalvo-jau, jog būtų labai gerai parašyti visiems mašinų gamintojams: „... bendradarbiaukim ir padarykim „pižoną“ jūsų aksesuaru bagažinėje, su kuriuo ga-lima važinėtis mieste. Daugiau jokių automobilių spūsčių, ir gera gyventi!“ Ir į mano laišką atsiliepė „Mini Cooper“ atstovai Amerikoje. Aš jiems atsa-kiau, jog kitą savaitę būsiu Londone, ir jie suorga-nizavo susitikimą su BMW INNOVATIONS GROUP koncernu, kuris ten viską valdo. Per „Skype“ po-kalbį pateikiau prezentaciją su idėja ir vizualiza-cijomis. Jiems labai patiko, tačiau galiausiai para-

šė – ačiū, bet nieko nebus… Pasirodo, jie jau buvo suplanavę paleisti savo elektroninio paspirtuko modelį, skirtą būtent „Mini Cooper“, – jis pasiro-dė po savaitės. Tad štai kaip būna su tomis idėjo-mis…

„Pižonas“ iš pradžių buvo tavo diplominis dar-bas. Ar prieš pasirinkdamas temą numanei, kad sulauksi tokios palankios reakcijos ir kad tavo sukurtas akademinis konceptas taps užsienyje gaminamu produktu?Taip, tai buvo mano diplominis darbas, kurį pa-gaminau kuruojamas dėstytojo Šarūno Šlektavi-čiaus. Jis dar ir dabar labai padeda visame pro-cese ir palaiko tolesnę raidą kaip Flečeris iš filmo „Atkirtis“ (angl. „Whiplash“). Dėl reakcijos – labai sunku numatyti tokius dalykus, žinoma, visi kur-dami ir susigyvendami su savo kūriniu kažkur gi-liai tikisi, kad jų kūdikis bus pastebėtas ir įvertin-tas. Tikėjausi, bet tikrai nenumaniau, jog tai įvyks taip sklandžiai ir greitai. Juo labiau nenumaniau, kad tai pasklis po visą pasaulį ir vieną dieną at-sidursiu prie derybų stalo su rimtais dėdėmis iš Šveicarijos... Patirtis nereali! Ir kiekviena diena atneša vis naujų iššūkių, kuriems dažnai net nėra daug laiko išmokti. Reikia labai greitai ir opera-tyviai reaguoti ir galvoti išeitis, sprendimus – žo-džiu, tai kaip šachmatai gyvenime.

„March Design Studio“ sukurti atšvaitai – tarp 16 geriausių projektų „Creative Business Cup“ turnyre. „visvaldas.com“ nuotr.

10

tEM

a

gieDrė staBingytė, ženklodaros biuro Black sWan BranDs vadovė

Skirtingos perspektyvos apie mados ženklo esmę. Temos pradžia – 4-ame N WIND numeryje.

Tūkstančiai simbolių ir dar žiemą kalbintų pašne-kovų minčių lūkuriuoja, iki atrasiu jungtį tarp nu-merio temos ir skirtingų mados ženklo perspek-tyvų. Atrodo, kad puslapiai nervingai dėbčioja į mane, kol mąstau apie tai, ką man reiškia Vitri-na (apie objektų stebinčias akis rašo James Elkins savo knygoje „The Object Stares Back“). Voilà:

Vitrina man – projekcija. Išmaniojo ekrane, rau-donojoje Biblioteksgatan Stokholme, viename iš galybės adresų internete, į kuriuos galima nuklys-ti mintimis pasimatuoti naujų kolekcijų. Aš ir Vitri-na tampame víena, kai pati atsiduriu projekcijo-je, – tai, ką matau, esu Aš, kaip Aš noriu atrodyti, kokią projekciją noriu siųsti kitiems. Kaip mados ženklams tai pavyksta?

perspektyvos inDustrija (ii)

„Nors sėkmė madoje gali turėti daug skirtingų veidų, visa magija įvyksta, kai mados ženklas kal-ba ne apie save, o apie vartotoją, ir jis tai daro per produktą. Tarp kūrėjo, jo idėjos ir pirkėjo turi būti gyva jungtis: vienas negali imtis sau svetimos idėjos, kitas – nenori atrodyti kaip su kitos šalies ar asmens kostiumu“, – pasak mados prekių žen-klų ir produktų identiteto konsultantės Victorios Diaz, būtent produktas madoje ir yra tikrasis pre-

kės ženklo identitetas. Victoria į savo mintis įdeda daug jėgos ir pasirenka aštrų žodyną (į mano klausimą, ar jos darbo įrankis nebūtų chirur-go skalpelis, atsako juoku ir purtoma galva), tad man norisi prieštarauti bent mintyse. Juk net ša-lyse, kuriose koncentruojasi tendencijų kūrėjai, baltų marškinėlių nuperkama daugiau nei išskirti-nių kūrinių? O kaip dėl prekių ženklų kuriamos iš-skirtinės parduotuvių aplinkos, naujais technolo-

gijų sprendimais ar procesais paremtos vartoto-jų patirties? Vienas ryškiausių Skandinavijos ma-dos ženklų „Acne“ užgimė po kūrybinės komuni-kacijos biuro ir konceptualaus žurnalo „Acne Pa-per“ – būtent prekės ženklo įvaizdis jų 100 džin-sų eksperimentą pavertė sėkminga pradžia ma-dos rinkoje?

„Yra toks posakis, kad mados atmintis yra silp- niausia. You are as good as your last collection. Dvi nepavykusios kolekcijos gali nužudyti pre-kės ženklą“, – tęsia Victoria. „Sėkmę rinkoje taip pat kuria kolekcijos, kuriose spindi prekės ženklo identitetas. Kai dirbu su užsakovais prie kolekci-jų peržiūros, nebijau pasakyti, kas, mano nuomo-ne, yra ne jų: tada klausiu, ar tik jie nedirba kam nors kitam?!“ Taip pat su kiekviena kolekcija turi vykti evoliucija – pirkėjas jaus, kad auga ir tobulė-ja pats ženklas. „Kartais produktas pradeda val-dyti ženklo įvaizdį, kaip būtybė, kuri jau suaugo ir turi pakankamai sprendimo jėgos. Darbas su ko-lekcijų identitetu – intensyvi paieška, ką konkre-

„Mano uždavinys – kurti jungtį tarp prekės ženklo bei produkto identiteto, kad mados projekte atsirastų aiškumo ir jėgos.“Victoria Diaz, mados prekių ženklų bei produktų identiteto konsultantė, mados kultūros tendencijų analitikė, dirbanti su ženklais „Jazmín Chebar“, „Jessica Trosman“, WGSN, D.EFECT, „Julia Janus“ ir kt.

Idėja Projekcija Stebėtojas

„Stutterheim“ prekės ženklo idėja – sausiausia švediška melancholija.

Magija įvyksta, kai mados ženklas kalba ne apie save, o apie vartotoją, ir jis tai daro per produktą

11

perspektyvos inDustrija (ii)tus prekės ženklas nori pasakyti apie save bū-tent ta kolekcija. Turi būti išlaikytas tęstinumas ir kartu atsirasti nauja istorija, nes žmonės neper-ka kiekvieną sezoną dramatiškai skirtingų drabu-žių – jie perka tuos pačius drabužius, kurie tinka jų stiliui, tačiau su nauja istorija, jausmu.“ Ar gali būti, kad, pirkdami vieną drabužį, perkame skir-tingas projekcijas – vidinę (kaip aš suvokiu ir jau-čiu save) bei išorinę (kaip aš noriu, kad mane su-voktų ir jaustų kiti)?

„Socialiniame lygmenyje beveik visada mus api-brėžia ne tai, kas esame, o tai, kas mums priklau-so: mūsų išvaizda (Vitrina!) pradeda komunikaciją net neužmezgus pokalbio. Tai veikia net kai žmo-nės pabrėžtinai stengiasi parodyti, kad jie nesu-reikšmina daiktų, jie nieko neturi“, – buvusią filo-sofijos studentę latvę Anniką Vitolą į mados vers-lą atvedė susidomėjimas būtent aprangos sim-boline reikšme žmogui. Šiandien ji kartu su buvu-siu Henrik Vibskov verslo partneriu Jacob Valde-mar rūpinasi 14 mados ženklų tarptautiniais par-davimais 35 rinkose Kopenhagoje įkurtoje agen-tūroje „VALD Agency“, dirbančioje su Henrik Vibs-kov (šio numerio protagonistu), Asger Juel Larsen ir mažesnių ženklų įkūrėjais. Annikai svarbi kūry-binė ir meninė mados perspektyva: kaip kūrėjo vi-zija, artistiškumas bei meistriškumas utilitarinį objektą – drabužį – paverčia žinute, kuri yra kar-tu ir kūrėjo, ir nešiotojo. Neatsitiktinai Annika pri-

sijungė prie „VALD Agency“ – agentūros, pabrė-žiančios savo misiją „nebekultivuoti apskaičiuotų mados dizaino produktų, o padėti dizaineriams, turintiems drąsią viziją bei stiprią asmeninę žinu-tę, įsitvirtinti mados rinkoje“. Agentūros organi-zuojamos ekspozicijos (showrooms) išsiskiria iš

„Renkamės drąsią viziją ir stiprią asmeninę žinutę turinčius kūrėjus, nusiteikusius ilgam nuosekliam darbui.“Annika Vitola, tarptautinių mados pardavimų vadovė agentūroje „VALD Agency“.

„VALD Agency“ agentūros ekspozicijų

erdvė (showroom) Paryžiuje įkurta erdviame

paryžietiškame bute.

rinkoje įsigalėjusių susireikšminusių baltų erdvių, pavyzdžiui, ekspozicija Niujorke gali vykti dailinin-ko studijoje, kur tarp naujausių drabužių kolekci-jų mėtysis panaudotos dažų tūbelės. Anniką mo-tyvuojantis iššūkis – sujungti meno bei verslo pa-saulius: juk unikalūs ir taisykles laužantys dizai-

12

tEM

a

nerių kūriniai pranoksta įprasto mados pardavi-mo galimybes.

Pokalbis su Annika tik patvirtina praėjusiame numeryje išsakytą mintį – iš nišinių dizaino žen-klų rinka tikisi stiprios koncepcijos ir įdomaus produkto. Taip pat mano ir mados, interjero bei laisvalaikio prekių ženklų komunikacijos agentū-ros „L.B.D. Baltics“ įkūrėja Rita Paškevičienė: „Vi-siems kūrėjams nuoširdžiai linkiu pirmiausia su-telkti dėmesį į koncepciją ir produktą. Žaviuo-si ženklais, kurie tiki sava idėja ir sugeba ja įtikin-ti kitus, o ne gamina tai, kas, jų manymu, rinko-je bus populiaru, dažniausiai – tai, kas jau yra po-puliaru. Mados rinka bendrai išgyvena tam tikrą persisotinimo etapą. Todėl kūrėjų vietoje visų pir-ma paklausčiau savęs, ar pasiūlysiu ką nors iš-skirtinio. Jei ne – toliau net nemėginčiau judėti.“

Projekcija nebus įtikinama, jei silpnas jos šalti- nis – idėja. Stipri idėja ir stiprus kūrėjas suku-ria traukos jėgą – tai svarbu, kad sėkmingai vyk-tų kiti projekto procesai. Mados ženklų Skandi-navijoje patirtis – vystyti veiklą perkant paslau-gas išorėje (outsource), pavyzdžiui, praėjusiame N WIND numeryje kalbintas švedų mados ženklo „Odeur“ įkūrėjas Petter Hollström savo verslą or-kestruoja vienas, pasitelkdamas gamybos plana-vimo ir organizavimo paslaugas teikiančius par-tnerius, viešųjų ryšių bei mados pardavimo agen-tūras. „Jauni mados dizaino ženklai turėtų kuo il-giau išlaikyti veiklos lengvumą – naudotis išori-niais specialistais tada, kai to reikia, o ne inves-tuoti į nuolatinius kaštus didinančią komandą“, – pataria mados produktų vystymo ir gamybos or-ganizavimo paslaugas teikiančių „First Priori-ty“ vadovė Violeta Eitutienė. Tarp jų klientų šiau-riečių – nuo pirmųjų kolekcijų bendradarbiau-jantys „Wood Wood“ ir „Won Hundred“, minėtie-

ji „Odeur“, švedų ženklai „Hope“, „Stutterheim“ ir kt. Daliai šių ženklų „First Priority“ – lyg išori-nis gamybos padalinys, kurio gausi konstruktorių komanda bei organizacinė struktūra suteikia ga-limybę gaminti pilną kolekciją. Violeta išskiria sti-prios ir aiškios koncepcijos turėjimą kaip vieną svarbiausių veiksnių, kuris leidžia jiems įvertinti projekto potencialą, ir pateikia pavyzdį: „Bendra-darbiavimą su švedų ženklu „Stutterheim“, kurio idėja – septintojo dešimtmečio įkvėpti dressy liet-palčiai iš archipelago, pradėjome nuo 50 vienetų gamybos, o šio ženklo augimas buvo fantastinis.“ Toliau iš esmės svarbu, kaip kūrėjo vizija susijun-gia su vartotoju, – tai lemia kainodarą, kolekcijų identitetą ir tęstinumą, pardavimo vietas. Grįžta-me prie ryšio tarp kūrėjo-idėjos-vartotojo. Anni-

ka iš „VALD Agency“ pritaria, kad iš dizainerių ti-kimasi jungties tarp ekspresyvių šou ir pardavimo kolekcijų, – šios visada skiriasi ir atspindi, kaip di-zaineris suvokia visos grandinės pirkėjų – agentū-rų, butikų bei galutinių pirkėjų – kūrybines visatas ir jų pačių kuriamas projekcijas-vitrinas.

Ar Baltijos šalių dizaineriai gali būti perspekty-vūs tarptautinėje rinkoje? Pirmasis iššūkis – kon-ceptualus, aktualus ir kokybiškas produktas, jį įveikę – net keletas ženklų. „Mūsų regione – mažai patirties vystant stiprias kūrybines kompanijas. Mes galime turėti kūrėjus, kurie turi ką pasakyti, tačiau trūksta žmonių, kurie turėtų tarptautinės kūrybinio verslo patirties, taip pat suprastų, kaip mąsto mūsų dizaineriai, ir galėtų būti jų varomo-ji jėga“, – mintimis dalijasi Annika. Išties koncep-tualiam kūrėjui svarbu turėti tarptautinės plėtros perspektyvą, nes, pasak Ritos iš „L.B.D. Baltics“, netgi regioninė rinka gali pasirodyti sekli ar sun-kiai pasiekiama, pavyzdžiui, Skandinavijoje yra susiformavęs tam tikras dizaino bei estetikos su-vokimas, ir nors jis artimas Baltijos šalims, skan-dinavai linkę palaikyti vietinius ženklus. Galimybių plėtrai suteikia ir prieinama komunikacijos sklai-da per socialines bei turinio platformas, tačiau jos nesukuria sėkmės istorijos – ją kuria išskirtinis, savo vartotoją atrandantis pasiūlymas.

www.odeur.sewww.victoria-diaz.comwww.lbdbaltics.comwww.firstpriority.ltwww.valdagency.com

„Mūsų organizacinė struktūra leidžia gaminti pilną kolekciją.“Violeta Eitutienė, mados produktų vystymo ir gamybos organizavimo paslaugas teikiančių „First Priority“ vadovė.

„Lietuvoje atsiradome mažiausiai 5 metais per anksti, tačiau žvelgiu pirmyn ir noriu prisidėti prie mados rinkos bei komunikacijos Lietuvoje tobulėjimo.“Rita Paškevičienė, mados, interjero bei laisvalaikio prekių ženklų komunikacijos agentūros „L.B.D. Baltics“ įkūrėja.

Vis tiek tau teks rinktis, anksčiau ar Vėliau. ne, likimas nebus gailestingas ir neparodys tau taVo kelio, nebūk naiVus. sprendimą

priimsi tu, o ne gūglinis „intelektas“. taip, tai labai sunku. taip, tai labai atsakinga, tai norisi nustumti ir apie tai negalVoti. kaip nugyVeni

dieną, taip nugyVensi gyVenimą. todėl sprendimas daug lengVesnis, nei atrodo, jis yra šalia ir tu žinai, koks atsakymas teisingas.

abejonės, o ne Vargai silpnina dVasią. gali būti Vilkas, aVis arba šuo, kuris gina aVis nuo Vilkų. jei esi aVis, tada taVo gyVenimas tobulas, ir tu jį

nugyVensi hedonizmo iliuzijoje, – tokių žmonių yra apie 90 %. nieko čia blogo, tiesiog tokia taVo prigimtis. o jei esi Vilkas ar šuo, kuris saugo aVis? tada teks

rinktis, kas tu? tai lygiaVerčiai VaržoVai, tačiau turi pasirinkti, kas esi.

nėra geresnio ar blogesnio, tiesiog pasirinkimas. bet tai taVo sprendimas, tai tu gali jį priimti ne bandoje, o kaip indiVidas. tai bus totemas, kuris bus

taVo šešėlis, taVo saVasties dalis – amžiams. jo nebeatšauksi. jis neleis tau miegoti užmerkus abi akis ir apaugti lašiniais, tačiau suteiks galimybę

gyVenti gyVenimą, o ne ganytis aptVertoje erdVėje, aVių bandoje, nuolankiai laukiant, kada taVe paskers.

atViraitaVo priešas

www.doberman-inside.eu

tas, kuris paVertė saVe žVėrimi, atsikratė skausmo buVimo žmogumi.

dr. johnson

mie

sto

gida

ser

dvė

tomas milkamanavičius, architektas

Vitrinų dizainas yra svarbi kiekvieno save ger-biančio prekės ženklo įvaizdžio dalis. Nuobodūs manekenai ir Kalėdų eglutė už stiklo seniai nieko nebejaudina, tad gera vitrina – protinga investici-ja. Ji gali ne tik sukelti estetinį pasigėrėjimą ir būti verslo identiteto komunikacijos priemonė, bet ir išprovokuoti naujas vartotojų patirtis, kurios iš-laiko įmonių aktualumą šiuolaikiniame versle ir miestų kultūroje.

Tad kokia vitrina yra gera ir kaip tokią sukurti? Vitrina – tai tam tikra reklamos forma, tačiau iš-skirčiau dvi esmines savybes, charakterizuojan-čias ją kaip unikalų dalyką. Pirma – tai fizinis ir tū-rinis objektas. Dauguma informacijos mus pasie-kia nuotraukų, teksto, vaizdo įrašų pavidalu. Šios priemonės ne visuomet padeda atskleisti subti-lius niuansus, patiriamus realybėje, o vitrina – tai realybės dalis.

Antras vitrinų pranašumas – komunikacija tarp praeivio ir parduotuvės vyksta realiuoju laiku, vitrinai atliekant vizualaus tarpininko vaidmenį.

ką pasakoja

VitrinA?Efektyviai komunikuojant galima čia pat paskatin-ti lankytoją užeiti ir impulsyviai ką nors nusipirkti.

Suomijoje įsikūrusi reklamos agentūra „TBWA\Helsinki“ metė iššūkį tradicinei vitrinai ir sukūrė interaktyvią. „Adidas“ parduotuvė sos-tinės centrinėje gatvėje įgavo internetinės par-duotuvės bruožų, tačiau išliko tradicinėje mies-to erdvėje. Judantys manekenai, suasmeninti QR ir identifikacijos kodai buvo suderinti su virtualios prekybos bruožais tam, kad transformuotų par-duotuvės langą į 24/7 veikiantį interaktyvų ekra-ną. Unikalu tai, kad čia puikiai suderintas gyvas žmonių bendravimas bei aktyvumas urbanistinėje erdvėje ir patogi internetinė prekyba į darbą pa-kinkius neatsiejamą šiuolaikinės kultūros simbolį – išmanųjį telefoną.

Dažnai dizaino ir komunikacijų svarbos neįverti-nantys prekybininkai vitrinas apklijuoja daugy-be įvairių plakatų su akcijomis ir nuolaidomis. Ta-čiau ta pasiūlymų virtinė taip susilieja tarpusa-vyje, kad prarandamas aiškumas ir atpažįstamu-mas, vizualinė tarša klaidina praeivį ir neišspindu-liuoja esmės. Tad minimalizmas arba maksimaliz-mas (kraštutinumai visada geriau nei pilkas vidu-

pernille sanDBerg

Noriu, kad įsivaizduotumėte malonumų kupiną sa-vaitgalį Danijos sostinėje Kopenhagoje. Laikas skrieja vaikščiojant ir bendraujant, neskaičiuojant kavos puodelių aplankytose kavinėse, gurkšno-jant, ragaujant, šokant bei susipažįstant su daniš-ku gyvenimo ritmu. Svarbus tokių savaitgalių ele-

kopenhagos parDuotuvės

„Time’s Up Vintage“ pasiūla aktuali šiandienos pirkėjams, nes parduotuvė nesiekia užverbuoti vien tik vintažinio stiliaus išmintimi. Autorės nuotr.

mentas – miesto parduotuvės. Kviečiu į asmeni-nę ekskursiją po karščiausius Kopenhagos shop-pingo taškus.

Danijos sostinė yra nedidelis miestas, tad ir ap-sipirkimo maršrutai nėra varginančiai ilgi. Čia vos kelios gatvės, kuriose telpa išskirtinumas ir ele-gancija. Praleidusi tiek daug laiko amžinai šurmu-

liuojančiame Berlyne, kur gyvenau keletą metų, pradedu vertinti nedidelę ir subtilią Kopenhagą.

Privaloma gatvė, kurią reikėtų įsidėmėti, – pės-čiųjų alėja Østergade. Šalia tokių tinklinių parduo-tuvių kaip „Moncler“, „Zadig & Voltaire“ ir „Fo-gal“ rasite ir 1891 metais įkurtą išskirtinę Kopen-hagos universalinę parduotuvę „Illum“, kurioje

14

ką pasakoja

VitrinA?tiniškumas) ir ekspresyvumas šioje strityje – gero tono ženklas.

„Club Monaco“ parduotuvės Stokholme vitri-na kviečia praeivį pajusti audinių gamybos ypa-tybes. Už modelių instaliuotos siūlų verpstės suf-leruoja verpimo bei audimo momentą ir kartu ku-ria geometrinį foną manekenams. Šie netgi netu-ri galvų – taip siekiama sulaikyti praeivio žvilgsnį ties ant torsų eksponuojamais drabužiais. 70 pro-centų vitrinos užima baltas fonas, ant kurio eks-ponuojama idėja. Švaru, aišku ir neapkrauta be-

reikšmėmis detalėmis, o svarbiausia – jokių atbai-dančių, nuolaidas rėkiančių plakatų.

Lietuviški prekių ženklai dar neskiria tiek daug dėmesio vitrinų dizainui kiek progresyvūs užsie-nio rinkos lyderiai, tačiau pozityviai nuteikiančių atvejų pasitaiko ir čia. Prie vieno tokio neseniai teko pridėti ranką ir pačiam. Vasarį Klaipėdoje at-sidarė „Trip Shop“ aktyvaus laisvalaikio sporto prekių parduotuvė, kurios vertybes (aktyvus gy-venimo būdas, energija, laisvė, urbanistinės kul-tūros puoselėjimas) kartu su komanda įprasmi-nome „Šviesos gijų“ instaliacijoje. Neoninių siū-lų kompozicija griežtu ir energingu ritmu apsive-ja manekenus, perteikdama aktyvumo ir naktinės miesto kultūros pulsą. Instaliacija naktį šviečia ir yra ryški gatvės dominantė. Norėjome sukur-ti ką nors išskirtinio ir įdomaus gatvės kontekste, taip pat aiškiai komunikuoti prekės ženklo idėją – grakšti, tamsoje šviečianti laužyta kompozicija skelbia sportiško gyvenimo būdo mieste aktualu-mą. Tikimės, kad ši vitrina paskatins ir kitus dau-giau dėmesio skirti kokybiškam savęs pateikimui.

Daugiau vitrinų nuotraukų – N WIND „Facebook“ profilyje.

APIE „CRACK STUDIO“Kaip architektūros, produktų dizaino ir vizuali-nių menų kūrėja, studija šiuo metu dirba su inter-jerais, renginių bei vitrinų instaliacijomis. CRACK STUDIO siekia kurti aktualų, funkcionalų ir este-tišką dizainą, pasitelkdama šiuolaikines techno-logijas ir nevengdama meno bei komercijos deri-nio. Kūrėjai išsiskiria tarpdisciplininiu mąstymu ir yra atviri bendradarbiavimui su netikėtomis inici-atyvomis.

www.facebook.com/crackstudio

Kraštutinumai visada geriau

nei pilkas vidutiniškumas

Grakšti, tamsoje šviečianti laužyta kompozicija skelbia sportiško gyvenimo būdo mieste aktualumą.

po vienu stogu telpa tiek Danijos, tiek tarptauti-niai kosmetikos, drabužių ir aksesuarų gamintojų vardai. „Illum“ ne tokia grandiozinė kaip garsiau-sios Europos sostinių universalinės parduotuvės, bet mums, kopenhagiečiams, ji – didžiulė. „Illum“ puikuojasi bene didžiausiais vitrinų langais mies-te, o pagal lankytojų profilį – čia pasijusite arčiau-siai Azijos Kopenhagoje. Senovinio pastato rūsy-

je įkurta maisto prekių parduotuvė – tikriems gur-manams, čia – tik aukščiausios kokybės atsakin-gai atrinkti produktai.

Netoli „Illum“ – mano mėgstamiausia concept store Kopenhagoje. Taip, mes galbūt neturime epinės Paryžiaus „Colette“, bet turime „Storm Copenhagen“. Šios parduotuvės atmosfera ir mu-zika vos įžengus pakelia nuotaiką. Asortimentas čia kūrybiškai atrinktas – nuo geriausių pasaulio prekių ženklų, netikėtų dizainerių bendradarbiavi-mo pavyzdžių iki albumų ir fotografijos knygų. Iš tiesų, gebėjimas atrinkti bei pateikti pasaulio di-zainerių daiktus ir išskiria šią parduotuvę iš kitų miesto erdvių – tai vienintelė vieta Kopenhago-je, kur pajusite tokią aštrią, sportišką ir kūrybiš-ką energiją. O geriausia tai, kad net užsukusi mė-nesio gale, kai kišenėse švilpia vėjai, vis tiek rasiu ką nors sau ar smulkmeną artimiesiems už priei-namą kainą.

Jeigu turiu laiko užsukti tik į vieną vintažinę par-duotuvę Kopenhagoje – renkuosi „Time’s Up Vin-tage“. Joje palepinu savo sielą gražiomis suknelė-mis, sijonais ir kailiais, atkeliavusiais iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečių – laikų, turėjusių didžiu-lę reikšmę šių dienų madai. Ideali vieta pasiruošti teminiam vakarėliui – nuo įdomių juvelyrikos dir-binių iki spalvotų plastikinių papuošalų už gerą kainą. Kitaip nei daugelis Kopenhagos vintažinių parduotuvių, „Time’s Up Vintage“ išlieka moder-ni, nes nesiekia jūsų užverbuoti vien tik vintažinio stiliaus išmintimi.

Pernille Sandberg – laisvai samdoma Danijos fotografė ir žurnalistė, kurios širdis suvir-pa matant estetiškus dizaino bei meno dirbinius ir skaitant kritišką žurnalistiką. Pernille dokumen-tuoja supančią aplinką gyvendama tarp Berlyno ir Kopenhagos.

www.pernillesandberg.com

15

rEKL

aMos

Pro

JEKt

as

Konc

epci

ja: B

LAC

K SW

AN B

RAN

DS. M

eno

vado

vas:

Mar

ius

Stan

evič

ius.

Fot

ogra

fai:

Audr

ius

Solo

min

as, P

auliu

s M

akau

skas

Ateina dienos, kai šiauriečiai pradeda justi subtilų virsmą. Jis dar vos regimas, nors grumiasi gamtos jėgos – vanduo plečiasi, teka, trykšta ir vėl traukiasi, pilki potėpiai kovoja su spalvomis, o vėjai susimaišo savo pasakojimuose. Šios audringos grumty-nės gali trukti dienų dienas, tad užuominų sujaudinti Šiaurės žmonės pasitelkia kva-pų jėgą. Moterys ir vyrai prabudina savąjį pavasarį – ore pasklinda meistriškai su-derintos kvapų substancijos.

Parfum d’Empire „Fougère Bengale“, EDP, 100 ml, 120,19 Eur (415 Lt)

Byredo „Mister Marvelous“, eau de cologne, 250 ml, 199,84 Eur (690 Lt)

šiaurietiškas pavasaris

„Crème de la Crème“ Vilniuje:„Panorama“, Saltoniškių g. 9

„Akropolis“, Ozo g. 25Didžioji g. 28

„Crème de la Crème“ Kaune:„Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

„Crème de la Crème“ Klaipėdoje:„Akropolis“, Taikos pr. 61

Fueguia 1833 „La Cautiva“, EDP, 100 ml, 230,25 Eur EUR (795 Lt) Caron „Aimez-Moi“, EDP, 100 ml, 110,06 Eur (380 Lt) Thirdman „Eau Profonde“, eau de cologne, 100 ml / 250 ml, 89,78 Eur (310 Lt) / 165,08 Eur (570 Lt) Byredo „Pulp“, EDP, 50 ml / 100 ml, 95,57 Eur (330 Lt) / 140,47 Eur (485 Lt)

18

geDiminas kukta

Viename interviu menininkas Gintaras Znamie-rovskis pasakoja, kaip su draugais specialiai sliū-kindavo į Revoliucijos muziejų (dab. Nacionali-nė dailės galerija) „dvasiškai prisislėgti“. Buvo vė-lyvas sovietmetis, Sąjūdžio dar nė kvapo, o jau-ni nonkonformistai taip išbandydavo naujas liū-desio ir ironijos formas. Monumentalūs pastatai ir ten eksponuojami artefaktai simbolizavo tai, ko jie nekentė labiausiai. Režimą, ideologiją, autori-tetus. Mūras buvo sugėręs savo laikotarpio nuo-bodulį. O geriausias būdas jam priešintis – juoktis iš jo. Tą jie ir darė.

Po kelerių metų įsisiūbavo Dainuojanti revoliu-cija, iš šalies išsinešdino tankai, visus ištiko Ne-priklausomybė, o sovietiniai pastatai liko kūpso-ti peizaže. Tylūs ir šalti, grubūs ir brutalūs. Man jie primena sužeistus žvėris, kurie merdėja ir nuo-lat apie save primena: „Aš čia – darykite su mani-mi ką nors.“ Tiesa, vieni jų buvo nušluoti nuo že-mės paviršiaus. Kiti virto betoninėmis drobėmis grafičių meistrams. Dar kitam į kaktą buvo įsrieg-tas kablys ir jis tapo „Kabliu“.

Bet ne visi sovietmečio namai buvo it bulvės mai-še – vienodi. Tarp jų atsirado išsišokėlių, ku-rie iškrito iš konteksto, stebino architektūriniais sprendimais, buvo kitokie. Daugelis jų iškilo 7–8 dešimtmečiuose ir transliavo juos projekta-vusių kūrėjų laisvę, fantaziją bei kūrybiškumą. Garsus prancūzų fotografas Frédéric Chaubin šiuos pastatus vadina ekstravaganza.

90-ies tokių ekstravaganzų nuotraukas jis sugul-dė į fotografijų albumą „CCCP“ („Cosmic Commu-

tEM

a sovietinės architektūros ekstravaganza – kas iš jos liko?

nist Constructions Photographed“). Lapkritį pasi-rodė ir jo eBook versija.

Žiūrėdamas į nuotraukas supratau, kad Frédéric apie Vilniaus ar Druskininkų sovietmečio archi-tektūrą žino daugiau nei tų miestų gyventojai, kiekvieną dieną zulinantys namų paviršius žvilgs-niu. Sovietinis modernizmas yra Frédéric arkliu-kas. Norėdamas daugiau sužinoti apie vėlyvąjį so-vietinį modernizmą, parašau Frédéric elektroninį laišką. Jis atsiliepia.

Susirašinėjimą pradedame nuo visuomenėje ga-jos nuomonės, kad sovietiniai pastatai – tik neiš-vaizdus betonas, neturintis jokios estetinės ver-tės. Rašau Chaubin, kad tokius žodžius tenka iš-girsti iš viską apibendrinti mėgstančių bendraam-žių, kurie yra apakinti progresyvios stiklinės sos-tinės vizijos, o mane tai nuolat glumina.

Pasak Chaubin, pinigų trūkumas bei praktiniai su-metimai leido iškilti pastatams, kuriuos miniu. Neįdomiems, griozdiškiems. Tačiau jis nuramina – panaši situacija klostėsi ir Vakarų Europoje. Da-bar ten griaunami namai, statyti panašiu laikotar-piu kaip ir didelė dalis sovietinės architektūros. Fotografas sako, kad daugelis Baltijos šalių so-vietinio modernizmo namų yra monumentai, ku-rie nekviečia praeivio į dialogą, o tik tvirtina jėgą ir valdžią. Pasak jo, šie pastatai – tai monumentali teologija. Privalai paklusti jų „religijai“.

Tačiau neapsigaukime. Globali ekonomika, pasak fotografo, leido prasidėti tokiai pačiai pompastiš-kų pastatų statybai. Tik dabar ją vykdo brangūs prekės ženklai. Plieninių dangoraižių paunksmė-je praeiviui belieka tik „gėrėtis“ architektų „žyg-

darbiškais užmojais“. Chaubin nuomone, šių die-nų Vilniuje netrūksta baisios architektūros. Ir ji atsirado nebe sovietiniais, o Nepriklausomybės laikais.

„Pavyzdžiui?“ – klausiu Frédéric. „Novotel vieš-butis“, – rašo jis. Fotografas jį vadina Gedimino prospekto monstru, neturinčiu nieko bendra su sovietiniais laikais. Jo nuomone, 7–8 dešimtme-čiuose atsiradusi Vilniaus architektūra, priešin-gai, yra kaip niekad pagarbi vietai, kurioje stovi.

„Vėlyvojo modernizmo pastatai, netgi pačiame centre, išlaiko harmoniją su aplinka, pagarbą su dangaus skliautui, kuris toks ypatingas Vilniu-je. Pažvelkite į Šiuolaikinio meno centrą. Arba tą nuostabų urbanistiškai sudėtingoje vietoje iškilu-sį pastatą Vilniaus ir Islandijos gatvių sankryžoje (Sveikatos apsaugos ministerija – G. K.). Jis tikrai nusipelnė restauracijos.“

Paprašau Frédéric įvardyti didžiausią įspūdį pali-kusius Baltijos šalių sovietinius pastatus ekstra-vaganzas. Atsiunčia vienintelį pavadinimą – „Lin-nahall“. Kad geriau pamatyčiau, kokio jis dydžio ir formų, prie laiško prisega nuotrauką. Pieštinį ma-ketą. „Linnahall“ – tai 1980 metais Taline pasta-tyta koncertų ir sporto salė, kurią suprojektavo tuo metu vienas garsiausių architektų Sovietų Są-jungoje – Raine Karp.

„Šis pastatas nepriklauso jokiai kategorijai. Jis siekia už modernizmo ribų“, – priduria Frédéric.

Žiūriu į statinį, ir jis man primena futuristinę kos-minę stotį. Neatsitiktinai „kosmosas“ įrašytas ir į nuotraukų albumo pavadinimą. Jis buvo užvaldęs

19

protus. Fantazijos apie jį maitino abiejų pasaulių – tiek šiapus, tiek anapus geležinės uždangos – kul-tūrą ir ideologiją. Architektūrą, pasak pašneko-vo, – taip pat.

Rygos oro uosto terminalas (1974), Rygos televi-zijos bokštas (1979–1989), sporto centras Raplo-je, Estijoje (1971), žiemos sporto centras Otepės mieste, Estijoje (1977 m.), Druskininkų fizioterapi-jos centras (1981). Ant visų šių pastatų „nusėdo“ kosmoso dulkės. Ką jau kalbėti apie miestų objek-tus, kurie pavadinimus skolinosi iš kosmoso pla-tybių. Pavyzdžiui, Karoliniškių rajonas. Jo kosmi-niai stotelių pavadinimai šiandien traukiasi iš at-minties kaip Šagrenės oda.

„Liūdna, kad daug puikių konstrukcijų buvo sunai-kintos, apleistos. Pavyzdžiui, nuostabi vaikų žaidi-mo aikštelė Karoliniškėse, kuri stovėjo kaip bran-gakmenis. O tai, kas buvo padaryta iš Druskininkų fizioterapijos centro (dab. Druskininkų vandens parkas – G. K.), yra nepagarbios renovacijos pa-vyzdys. Vieta prarado sielą.“

Fotografas mano, kad į daugelį pastatų reik-tų pradėti žvelgti objektyvesniu žvilgsniu. Turi atsirasti laiko distancija. Neturėtume būti apa-kinti politinio konteksto ir ideologinių prietarų. Frédéric džiaugiasi, kad šiandien sovietinė archi-tektūra naujai atrandama, ja domimasi. Ji bunda iš būsenos, kurią savo albume jis pavadino skais-tykla. Achitektūros – sovietinės ar dar senesnės – netu-rėtume priimti kaip savaime suprantamos. Ji nėra tik pastatai. Tai kur kas daugiau. O kad tai suvok-tume, reikia užmegzti pokalbį su ja.

Prakalbinti architektūrą gali padėti įvairios pa-veldo dienos, architektūros festivaliai (vienas jų – balandžio mėnesį Vilniuje vyksiantis atviros archi-tektūros festivalis „Open House“), ekskursijos ar susitikimai su architektais. Jei pradėsime kalbėtis su pastatais, gal tuomet jie mūsų dvasiškai nebe-slėgs. Net jei patys to norėsime.

OPEN HOUSE VILNIUSBalandžio 25–26 dienomis Lietuvoje pirmą kartą vyks atviros architektūros savaitgalis OPEN HOU-SE VILNIUS. Jo metu duris atvers sostinės pas-tatai, kurie visuomenei įprastai yra neprieinami arba sunkiai prieinami.

Pirmasis OPEN HOUSE buvo surengtas 1992 me-tais Londone. Jį sumanė architektūros kritikė Vic-toria Thornton, norėjusi priartinti šiuolaikinę ar-chitektūrą prie žmonių. Šiandien OPEN HOUSE or-ganizuojamas daugiau nei 20 pasaulio šalių. Niu-jorkas, Barselona, Helsinkis, Stokholmas, Roma, Melburnas – tik dalis didmiesčių, kuriuose mies-tiečiams suteikiama galimybė patirti įvairių laiko-tarpių architektūrą iš arti.

OPEN HOUSE VILNIUS metu bus galima aplanky-ti daugiau nei 30 architektūros objektų, pastatytų XX amžiaus antroje pusėje ir XXI amžiuje. Vilnie-čiai galės užeiti į Lietuvos Respublikos prokuratū-rų administracinį pastatą, meno inkubatorių „Ru-pert“, Santuokų rūmų bei Operos ir baleto teatro užkulisius, pagrindinę „Swedbank“ būstinę, Kom-pozitorių sąjungos pastatą, Nacionalinės dailės galerijos menes, buvusio Žemės ūkio ekonomi-kos mokslinio tyrimo instituto ir Skaičiavimo cen-tro koridorius, Mokslinės komunikacijos ir infor-macijos centrą. Atviri bus ir keli individualūs gy-venamieji namai. Nemokamas ekskursijas po pas-tatus ves savanoriai ir architektai. Vyks koncertai, parodos, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs edukaciniai renginiai. OPEN HOUSE VILNIUS organizuoja Ar-chitektūros fondas.

www.openhousevilnius.ltwww.facebook.com/OpenHouseVilnius

Frédéric Chaubin autoportretas.

Andropovo vila Pernu. Frédéric Chaubin nuotr.

Frédéric, paprašytas įvardyti didžiausią įspūdį palikusius Baltijos šalių sovietinius pastatus ekstravaganzas, atsiuntė Talino

„Linnahall“ piešinį.

20

GĖRUNVĖT03 31–04 02

KAS? 6-oji kino industrijos konferencija „Mee-ting point – Vilnius“KUR? „Kempinski Hotel Cathedral Square“, Vil-niujeKADA? Kovo 31–balandžio 2 d.KODĖL? Jei priklausai kino industrijai ir ieškai būdų pristatyti save – šiomis dienomis privalai būti čia. Vilniuje susirinks kino kūrėjai, festivalių programų sudarytojai, pardavimo agentai ir pla-tintojai iš visos Europos. Kino rinkodaros ir vieši-nimo profesionalai dalys savo patirtį, bus prista-tyti ateities filmai iš Baltijos ir kitų šalių. kinopavasaris.lt/lt/meeting-point-vilnius

03 27–28

KAS? Tarptautinis festivalis „Mados infekcija“KUR? Šiuolaikinio meno centre, VilniujeKADA? Kovo 27–28 d.KODĖL? Madingiausias pavasario renginys, ža-dantis staigmenų ir intrigų dalyviams (o fashio-nistos, tikiu, nustebins ir pačius organizatorius). Iki mados savaitės dar toli, bet tai puiki proga pa-matyti naujausias Lietuvos bei užsienio dizaine-rių kolekcijas ir konkurso „Injekcija“ metu atrastų mados talentų – jaunųjų dizainerių kūrinius. www.madosinfekcija.lt

03 17–21KAS? Rygos mados savaitėKUR? Įvairiose Rygos vietoseKADA? Kovo 17–21 d. KODĖL? Roges ruošk vasarą, o vilnonius megzti-nius – pavasarį. Rygos mados savaitė žada prista-tyti Baltijos regiono mados tendencijas, žymių bei kylančių dizainerių stiliaus provokacijas ir prêt-à-porter kolekcijas 2015–2016 metų šaltajam se-zonui.www.rfw.lv

vėJo

maL

ūn

ai

agnė tuskevičiūtė

Ūkanotame Londone vis ryškiau šviečia ketu-rių kūrybingų lietuvaičių (Adelės Liutkutės, Ger-dos Razmaitės, Erikos Stanevičiūtės ir Gabijos Duoblytės) įkurtas ekstravagantiškas prekių žen-klas „Nympha“. Drąsius ir provokuojančius drabu-žius kuriančioms merginoms teko nueiti ilgą ke-lią (grįstą stilingais vakarėliais), kad po nelen-gvų paieškų atrastų sėkmingą meno bei komerci-jos sintezę ir receptą, kaip patekti į populiariau-sių mados žurnalų puslapius bei garsiausių sce-nos divų stilistų akiratį. „Nymphos“ modeliuo-se gausu ryškių neoninių spalvų ir aplikacijų, ku-riose – užuominos į moters išskirtinumą, meilę savo kūnui bei seksualumą. Kičas atsispindi Ma-rilyn Monroe šypsenomis išmargintuose sijonuo-se ar šokiruojančiais užrašais padabintose tam-prėse. „Nympha“ spinduliuoja pasitikėjimu savi-mi ir laužo mados normas, o šio prekių ženklo pa-siūlytais įvaizdžiais puošiasi damos Didžiojoje Bri-tanijoje, Tolimuosiuose Rytuose ir Amerikoje. Iš-siuntusi jau antros „Nymphos“ kolekcijos, pava-dintos „Sin City“, modelius pačiai ekstravaganci-jos karalienei Lady Gagai, Gabija, ženklo pardavi-mo vadovė, rado laiko penktos valandos arbatėlei su „Vėjo malūnais“. Pati pašnekovė nėra ekscen-triška. Gabija svajingai užsimena apie aukščiausią kalno viršūnę, nuo kurios kartais taip norisi pa-žvelgti į pasaulį ir bent akimirkai pabėgti iš triukš-mingo Londono, ir pataria, kurios spalvos padės paslėpti blogą nuotaiką.

neonu šviečiantis svajingumas

21

03 12–15

KAS? Dizaino kovasKUR? Nuo žvejų uosto iki pagrindinių galerijų, ReikjavikeKADA? Kovo 12–15 d.KODĖL? Šiauriausia Europos sostinė Reikjavikas keturias dienas tirps nuo mados ir stiliaus. Fes-tivalis pristatys geriausius Islandijos dizainerių darbus architektūros, mados, baldų ir maisto di-zaino srityse. Iš viso programoje – daugiau nei 100 atvirų renginių, diskusijų ir paskaitų. Ben-druomenė nedidelė – todėl tai puiki galimybė pa-žinti juos visus.designmarch.is

03 25–29KAS? Talino muzikos savaitėKUR? Šv. Nikolo bažnyčioje, teatre „Vaba Lava“, bare „Philly Joe’s“, TalineKADA? Kovo 25–29 d.KODĖL? Vienas didžiausių Šiaurės šalių muzi-kos renginių šiais metais skiriamas Danijai, kaip vienam perspektyviausių naujos muzikos šalti-nių Europoje. Tarp renginių programoje atsidūru-sių 205 atlikėjų iš 26 šalių yra ir Lietuvos atsto-vų. Mūsų šalis tarptautinei bendruomenei prisi-statys „Black Water“, Alinos Orlovos, ba. ir Deep Shoq akordais.tmw.ee

03–04 04KAS? Robin Rhode paroda „The Sudden Walk“ KUR? „Kulturhuset Stadsteatern“ menų centro galerijoje, StokholmeKADA? Visą kovąKODĖL? Visame pasaulyje išsibarsčiusių pasta-tų sienos yra menininko Robin Rhode drobė, ant kurios kreida kuriamos neįtikėtinai gyvos istori-jos, pasakojančios apie žmonių troškimus ir sva-jones. Tai pirmoji paroda Šiaurės Europoje, ku-rioje surinkti geriausi šio Pietų Afrikos meninin-ko darbai, – žvelgdamas į juos pasijunti tarp rea-lybės ir fantazijos. kulturhusetstadsteatern.se

neonu šviečiantis svajingumas

Nimfa gimstama ar tampama?Tampama. Nimfa gyvena kiekviename, bet ne visi nori ją atskleisti.

Kokį kelią reikia nueiti, kad pažintum draugus?Pilną nuotykių.

Spalva, leidžianti pasislėpti?Pilka, kai norisi pasislėpti minioje. Ryški (geltona, rožinė, žalia), kai norisi paslėpti blogą nuotaiką.

Miesto džiunglių flora ir fauna?Mano miesto flora – pilki blokiniai namai, susimai-šę su Viktorijos laikų pastatais, turkiškos daržo-vių parduotuvės, angliški pubai, skandinaviško di-zaino salelės ir industriniuose pastatuose įreng-

ti restoranai. Mano miesto fauna – tautų ir profe-sijų mišinys.

Ko nenusipirksi už pinigus?Gero skonio.

Į ką pakuojama laimė?Į brangių žmonių pavidalus.

Koks atrodo pasaulis nuo aukščiausios kalno vir-šūnės?Nuo mano įkopto aukščiausio kalno viršūnės pa-saulis atrodo žalias, tylus ir niekur neskubantis.

Ką daryti, kai nesimiega?Daugiau dirbti kitą dieną.

Kokia melodija įgarsintų išsipildančias svajones?Stevie Wonder „Isn’t She Lovely“.

Kokia kalba prabyla meilė?Sava.

Kuria puse vyksta eismas?Abiem.

Ar Mona Liza šypsosi?Šypsosi.

Kuriuo metų laiku pražysta moterys?Madoje moterys žydinčiomis spalvomis pasidabi-na vasarą.

Gabija Duoblytė. Andre Titcombe nuotr.

Ekstravagantiški „Nymphos“

drabužiai.

22

tEM

a

emilie toomela

Jei išgrynintume šiandienio Šiaurės Europos kino esenciją, kokia ji būtų? Ar Bergmano ir „Dogma ’95“ judėjimų kvapas jau išgaravęs? Ką Šiaurės kinas atneša į tarptautinę kinemato-grafijos sceną?

Vyras ir moteris stovi vėjo nutapytame krašto-vaizdyje. Ji švelniai paliečia jo veidą. Šis, kad ne-sugadintų akimirkos, stengiasi visiškai nejudėti. Bet ar jis žino, kad tai – šiaurietiškas prisilietimas šiaurietiškame filme, o jų abiejų figūras mes ma-tome ekrane?

Igmaras Bergmanas ir Carlas Th. Dreyeris savo idėjomis bei autentiškumu užtvindė ne tik Euro-pos kiną, tačiau ir globaliai pademonstravo įgim-tą talentą įkvėpti. Jų filmai pirmieji apibrėžė skan-dinavišką atmosferą, jausmą, stilių – kaip norite, taip vadinkite. Jie atskleidė, jog šiaurietiškas pri-silietimas neprivalo būti šaltas, – tai kažkas ne-apsakomai gražaus bei stulbinančio. Tragiško-sios gražuolės Liv Ullmann ganėtinai katastrofiš-ki santykiai su Bergmanų šeima ilgam įkalino ieš-kančias viso pasaulio sinefilų akis. Filmai iš šio re-giono kino industriją vėl sudrebino kartu su „Dog- ma ’95“ judėjimu – tai buvo poliesterio, natūra-laus apšvietimo bei avangardiškų improvizaci-jų era. Tačiau skandinaviški kino darbai, kad ir ko-kie kerintys jie būtų, niekada nesulaukė milžiniško komercinio pasisekimo. Šiaurės Europos kinas – galvoje turint Šiaurės ir Baltijos regionų kūrybą – daugiausia vystė dramas ir provokuojančias pačių kūrėjų mintis. Ar šiandien šiaurietiškame kine dar jaučiamas bergmaniškumas ir „Dogmos“ požiūris? „Šiaurės kino menininkams labai sunku pabėgti nuo palyginimų – net miglotai egzistencinė ar šiek tiek socialinio realizmo turinti idėja iškart siejama su Bergmanu ar „Dogma“. Kita vertus, šiaurietiš-kas kinas po truputį užkariaujamas intelektualiųjų žanrų – tai ypač jaučiama kalbant apie šio regiono filmų perdirbinius angliškai kalbančioms audito-rijoms. Tokie trileriai kaip „Nemiga“, „Mergina su drakono tatuiruote“, siaubo filmas „Įsileisk mane“ ir nemažai detektyvinių serialų sulaukė didelės sėkmės tiek kaip originalūs kūriniai, tiek kaip per-dirbinai“, – teigia Marysia Jonsson, kuri rašo dak-taro disertaciją apie Baltijos šalių istoriją ir yra įsitikinusi, kad šiaurietiški kūrėjai visgi sugebė-jo likti ištikimi savo šaknims kelyje į naujųjų kino krypčių evoliuciją.

kai ji liečia jo veiDą. apiešiaurietišką meilę kinui

Lietuvoje aktyviau nei kitose Baltijos šalyse reiškiasi jaunos moterys režisierės – Kristina Buožytė, Giedrė Bei-noriūtė, Alantė Kavaitė. Pastarosios filmas „Sangailės vasara“ šiemet Sandanso festivalyje pelnė režisierei ap-dovanojimą už geriausią režisūros darbą konkursinėje vaidybinių filmų programoje. Kadras iš filmo

Taigi, kokia Šiaurės kino esencija yra dabar? Anot Steno Kristiano Saluveerio, filmų industrijos eksperto ir Talino „Juodųjų naktų“ kino festiva-lio direktoriaus, klijuoti etiketes ant režisierių bei skirtingų kino tradicijų yra itin problemiška, ypač Šiaurės regione. „Per pastarąjį dešimtmetį šio regiono kino suvokimas judėjo nuo autoriaus min-čių dėstymo prie labiau tematinių kategorijų. Jei kalbėtume apie Šiaurės kino bangą, iškilusią po 2000-ųjų, ją turėtume charakterizuoti kaip pa-grįstą socialinėmis ir realizmo idėjomis, nuspal-vintą tamsesnėmis siužeto linijomis, o jos bran-duolyje rastume sarkazmo užuominų. Naujo-ji banga naudojasi minimalistine estetika, susifor-mavusia moderniame šio regiono dizaine bei ar-chitektūroje. Senbuviai Thomas Vinterbergas, To-mas Alfredsonas ir Roy Anderssonas kartu su to-kiais naujakuriais kaip Jonas Alexanderis Arnby yra tarsi šio „šiaurės gūsio“ ambasadoriai.“

„Tarptautinėje erdvėje Šiaurės Europos kinas vis dar laikomas niūroku ir ganėtinai depresyviu. Ta-čiau atsiveria vis daugiau durų moterims režisie-rėms diskutuoti apie moteriškumą, seksualumą, brandą originaliais, humoristiškais būdais. Kal-bu apie norvegų „Tai, kas ją sujaudina“, švedės Li-sos Langseth darbus, lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasarą“ ir panašius kūrinius“, – sako M. Jonsson.

Laurence’as Boyce’as, britų kino kritikas ir įvai-rių festivalių valdybos narys, teigia, jog skirtu-mas tarp Šiaurės regiono ir kitų Europos sričių fil-mų aiškiausiai juntamas kūryboje aptariant nacio-nalines problemas. Anot Laurence’o, ypač stipriai tai jaučiame tokiose juostose kaip estų „1944“ apie Antrąjį pasaulinį karą ar lietuvių „Kita sva-jonių komanda“ apie Lietuvos nacionalinę krepši-nio rinktinę. Panašiai kalbėjo fotografas Bergma-no romantinėje komedijoje „Vasaros nakties šyp-senos“: „Tema visada yra viršiausia.“ Taigi ir šiau-rietiško kino esencija visų pirma yra grįsta socia-line regiono istorija.

Kad išsiaiškinčiau situaciją kitoje sienos pusėje, paklausiau belgų režisierių Jelle Stroo ir Ste- phanie Delbecque, ar jie, žiūrėdami lietuvišką arba švedišką filmą, jaučia šiaurietiškumą? „Jei vis dėl-to yra viena charakteristika ar požymis, vienu ar kitu būdu susiejantis viso šio regiono filmus, tai greičiausiai yra natūrali Šiaurės Europos dienos šviesa – ji tiesiog be galo graži.“ Skandinavų kinas Europoje yra išskirtinis ne tik akiai maloniomis są-lygomis filmavimams, bet ir vietinių filmų užimama rinkos dalimi. Palyginti su kitomis Europos šalimis, šio regiono kino kūryba gali pasigirti gerokai di-desniu vietinių kolaboracijų skaičiumi. Tai, savai-me suprantama, gerokai sustiprina bendrus viso regiono kinematografijos procesus.

Niūrios dramos ir autoriaus minčių skleidimas buvo pagrindiniai Šiaurės kino bruožai, tačiau šiuolaikiški inovatoriai pradėjo remtis romantinės komedijos elementais. Romantika dažnai tampa viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių šiuolaiki-niuose Šiaurės Europos filmuose – „Force Majeu-re“, „Mergina su drakono tatuiruote“, „Važiuok“ („Drive“) ir kituose. „Per kelerius pastaruosius metus Šiaurės kinas įrodė esąs labai įvairus, o tai yra neabejotinai svarbu tarptautinei publikai“, – mano belgų režisierius J. Stroo.

S. K. Saluveeris džiaugiasi: „Tarptautiniu mas-tu dėl savo įspūdingo filmų bagažo ir origina-laus to bagažo turinio anksčiau pirmaudavo Da-nija ir Švedija. Įvairiapusiški Nicolo Refno filmai „Važiuok“ ir „Tik Dievas atleidžia“ pakėlė koky-bės kartelę, Larso von Triero „Nimfomanė“ pa-teikė preciziškai įgyvendintos rinkodaros kampa-nijos pavyzdį, Norvegai Rønningas bei Sandber-gas neseniai prodiusavo kanalo NETFLIX seria-lą „Marco Polo“, o įstabi Madso Mikkelseno vaidy-ba pralaužė globalios rinkos ledus Šiaurės regio-no aktoriams.“

Jeigu jaučiate šiaurietišką įtaką kino kūrėjų dar-buose, vadinasi, šis aspektas jų filmuose yra ne-išvengiamas, ir jis dažniausiai atskleidžia specifi-nio regiono atmosferą pasaulinio kino kontekste. Šiaurietiškumo potėpiai pastebimi tiek socialinio realizmo idėjose, tiek naudojant natūralią dienos

23

kai ji liečia jo veiDą. apiešiaurietišką meilę kinui

Galbūt dar negalime samprotauti apie

naujas Baltijos regiono kryptis, tačiau pirmieji

žingsniai jau žengti

„Vienas didžiausių Skandinavijos kino indus-trijos pranašumų yra bendradarbiavimas regio-no viduje. Tarptautiniai darbo metodai yra mūsų pramonės ateitis, ir būtų labai naudinga sulauk-ti daugiau tokio tipo kūrinių iš Baltijos šalių, ka-dangi mus akivaizdžiai vienija galutinai neištir-tas vizualinis jautrumas“, – samprotauja M. Jons-son. Kol kas Baltijos regionas kino kolaboraci-jos požiūriu yra lyg susiskaldęs į atskiras salas, tačiau bendradarbiavimą skatina tokie festiva-liai kaip „Juodosios naktys“ ir „Lunatikai“, anima-cinių filmų festivalis Estijoje, „2Annas“ Latvijo-je, taip pat tarptautiniai Vilniaus bei Kauno festi-valiai. Šie renginiai – puikus kūrybiškų idėjų sklei-dimo įrankis. Dažniausiai skandinaviški filmai turi nekomercinio kino ar bent jau rimtų dramų etike-tę, todėl jiems tokie festivaliai tampa pačia tinka-miausia kūrybine platforma ir rinka. „Skandina-

viško kino prieinamumas (dėl festivalių ar tiesiog paprasto geografinio artumo) padarė labai dide-lę įtaką vietinei kino industrijai ir ypač filmų žiūri-mumui“, – pabrėžia S. K. Saluveeris.

Mąstydami apie „naują“ naująją skandinavų re-žisierių bangą, galbūt dar kol kas negalime sam-protauti apie naujas Baltijos regiono kryptis, ta-čiau pirmieji žingsniai jau žengti. Visose trijose Baltijos šalyse dirba pakankamai šviežių kūrėjų, tarp kurių atsiras ir individų, kurie anksčiau ar vė-liau sudaužys stiklines lubas tarp naujos ir bran-džiosios kartos. Vienas dėmesio vertų jaunų re-žisierių, estas Martti Helde, pelnė tarptautinį pri-pažinimą už juostą „Vėjų kryžkelėje“ ir ypač gai-vią tableau vivant interpretaciją joje. „Estų kinas atspindi labai įdomų kultūrinį palikimą, kartu nau-dodamas šiaurietiškos kinematografijos principus bei vizualinę raišką“, – sako M. Jonsson. S. K. Sa-luveeris prideda: „Nemažai estiškų filmų turi savi-tą skandinavišką vienišumo, jautrumo liniją. Filme „Vėjų kryžkelėje“ matome ir nuostabius operato-riaus darbo metodus, kurių šaknys slypi šiaurie-tiško minimalizmo tradicijose.“

Latviška bei lietuviška kinematografija iš šalies atrodo panaši į estų. Nors į festivalius dažniau keliauja vyresnioji kūrėjų karta, tarptautiniuose vandenyse atsiranda vis daugiau vietos jauniems menininkams iš Baltijos valstybių. Juris Kursietis („Modris“) ir Janis Nordas („Mamyte, myliu tave“) atstovauja daug žadančiai latvių kartai. Lietuvoje aktyviau nei kitose Baltijos šalyse vystomos jau-nų moterų režisierių idėjos – A. Kavaitės „Sangai-lės vasara“, Kristinos Buožytės ir Giedrės Beino-riūtės darbai leidžia nekantriai laukti tolesnių lie-tuviškos kino rinkos filmų.

šviesą ar pasitelkiant romantiką. Šiaurės Europos kinas yra tai, kas įvyksta, kai intelektualūs meni-ninkai susitinka su socialine realybe, kai pramonė akis į akį susiduria su širdies reikalais. Ir kiekvie-nas šiaurietiškas filmas, į kurį publika įsitraukia emociškai, vis tvirčiau ją apkabina.

vitrina:Friends & Frames

rEKL

aMos

Pro

JEKt

as

Gabrielės akiniai – „Burberry“, 108 Eur

135 Eur

Gabrielės akiniai – „Prada“, 132 Eur

165 Eur

Dovydas – su „Ray Ban“ akiniais, 100 Eur

125 Eur

Kainos galioja iki 2015 m. balandžio 30 d.

„Burberry“ akiniai, 124 Eur

155 Eur

„Persol“ akiniai, 127,20 Eur

159 Eur

„Ray Ban“ akiniai, 108 Eur

135 Eur

„Ray Ban“ akiniai, 100 Eur

125 Eur

„Friends & Frames“ salonas, Vilniaus g. 17 / Jogailos g. 4, Vilnius (Centro pasažas)

24

vitrina: pumpuras

SKIN ON SKINKyla kutuoti

„Underprotection“ marškiniai lyg paukštės

sparnai.Kaina 118 Eur.

Įsigyti parduotuvėje „Skin on Skin“,

Vilniaus g. 14, Vilnius.

SKIN ON SKINSkleidžiasi pava-sario pumpuras su „Underprotection“ apatiniais.Komplekto kaina 109 Eur.Įsigyti parduotu-vėje „Skin on Skin“, Vilniaus g. 14, Vilnius.

rEKL

aMos

Pro

JEKt

as

vitrina: pumpuras

Tais atvejais, kai kainos leidinyje ir parduotuvėse nesutampa, galioja parduotuvėse nurodytos kainos.

STELLA MCCARTNEYAteina minkštos spalvos.

Ieškoti parduotuvėje „Mados linija“, Didžioji g. 28, Vilnius.

BURBERRY PRORSUMMargaspalviai krepšiai –

gatvės žiedai.Ieškoti „Burberry“ parduotuvėje,

Didžioji g. 20, Vilnius.

BURBERRY PRORSUMNe tik pievose, bet ir galvose pavasaris.Ieškoti „Burberry“ parduotuvėje, Didžioji g. 20, Vilnius.

MARNIŠvelniame glėbyje

paskendęs pavasaris. Ieškoti parduotuvėje „Mados linija“, Didžioji g. 21, Vilnius.

VĖJAS GLUOSNIUOSE„Weekend Barber“ – šviežios naujienos tiesiai iš Portugalijos batsiuvių rankų.Kaina 140 Eur.Įsigyti krautuvėje „Vėjas Gluosniuose“, Užupio g. 15 / 3, Vilnius.

NAKED BRUCE„Ivy“ palaidinė – dailininko

paletė ant tavo kūno. Kaina 93 Eur.

Įsigyti internete www.nakedbruce.com

ir parduotuvėse „Lithuanian Design Block“, T. Ševčenkos g. 16 A, Vilnius,

„Baltas miškas“, Užupio g. 25, Vilnius, „IKRA galerija“, Bangų g. 5 A, Klaipėda.

SPRINGS. The Sneaker Store„Reebok Classic“ atgimsta – klasikiniai modeliai ir ryškios spalvos jau naujausioje kolekcijoje!Kaina 99 Eur (su nuolaidos kodu ventilatorLove kovą gauk 10 % nuolaidą).Įsigyti „Springs“ parduotuvėse Vilniuje, Bokšto g. 2 bei p. c. „Europa“, ir www.springs.lt.

asm

enyb

ės L

ožė

28

Dovilė grigaliūnaitė

Šiuo metu Danijoje, Kopenhagoje, gyvenantis amerikiečių režisierius Joshua Oppenheimer prisi-pažino nekantraujantis atvykti į Lietuvą. Kino fes-tivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas po kino fes-tivalius keliaujantis naujausias jo filmas „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“, 2014). Tačiau į Lietuvą Oppenheimer nekantrauja atvykti ne tik dėl to – iš čia yra kilusi jo senelio šeima iš mamos pusės, palikusi šalį bėgdama nuo žydų pogromų XIX amžiaus pabaigoje.

Gal tai viena iš priežasčių, kodėl režisierių jau daugelį metų domina politinio smurto tema. Pas-tarieji du dokumentiniai filmai iš skirtingų pers-pektyvų žvelgia į 1965–1966 metais Indonezijoje vykusių masinių žudynių, kurių metu buvo nužu-dyta apie milijoną režimui nepritariančių žmonių, padarinius šiandien.

„Oskarui“ nominuotas filmas „Žudymo aktas“ vaiz-duoja ekscentrišką žudiką Anwar Congo ir jo ben-drus, mėgstamų Holivudo gangsterių filmų stilisti-ka atkuriančius savo nusikaltimus. Groteskiškose vietovėse, apsirengę ryškiais kostiumais, nusikaltė-liai makabriškai vaidina save pačius ir savo aukas, o visa tai palydi populiari muzika ir šokiai. Oppenhei-mer, suteikdamas nusikaltėliams kūrybinę laisvę,

siekia pažvelgti, kaip pasitelkdami fantazijas jie ku-ria savą pasakojimo versiją, kaip nori būti pamatyti ekrane ir kas iš tiesų slepiasi už šios vitrinos?

Filme „Tylos žvilgsnis“ okulistas Adi lankosi pas savo brolio žudikus tikrindamas jiems regėjimą ir parinkdamas tinkamus akinių stiklus. Iš daugelį metų trukusio šešėlio į apšviestą kino vitriną reži-sierius ištraukia genocidą išgyvenusiųjų istoriją.

Režisieriui keliaujant traukiniu iš vieno miesto į kitą kalbuosi su juo apie kūrybą, fantazijas ir būti-nybę sudrumsti tylą, kuri vis nutraukia mūsų po-kalbį traukiniui įvažiavus į dar vieną tunelį.

Joshua, kaip manote, iš kur kyla kūrybingumas?Kūrybingumas kyla iš didelio smalsumo pasau-liui, meilės ir empatijos. Noro suprasti aplink tave

esančius žmones, pajausti, ką jie jaučia, ir sužino-ti jų patirtis. Iš esmės ieškojimas yra kūrybingu-mo šaltinis.

O kodėl kuriate jūs? Mane veda noras suprasti pasaulį, kuriame mes gyvename, ir noras išreikšti tai, kas jame yra išsi-balansavę ir sulūžę. Manau, jog meno bei meninin-ko užduotis yra laikyti į mus visus atsuktą veidrodį, kad būtume priversti susidurti su giliau-siai paslėptais ir pačiais skaudžiausiais aspektais to, kas mes esame. Menas turi tai išreikšti ir pa-rodyti, kas mes esame kaip žmonės. Iš čia kyla mano kūryba. Aš nelaikau savęs istorijų pasakoto-ju – save įsivaizduoju labiau kaip tapytoją, tapantį peizažą, ar tyrėją, bet jokiu būdu ne pasakotoją.

Ar tai yra priežastis, kodėl pasirinkote dokumen-tinio kino žanrą? Žinoma. Mano nuomone, dokumentika yra pats atviriausias būdas tai daryti. Nors man nepatin-ka „dokumentikos“ terminas, nes jis savaime nu-sako, kad yra dokumentuojama buvusi tikrovė. Aš su tuo nesutinku. „Žmonės, vaidinantys patys save“, – tai vienintelė dokumentinio kino apibrėž-tis, kuriai aš pritariu. Nevaidybinio (nonfiction) kino kūrimas yra būdas pažinti pasaulį ir tuos jo aspektus, kurie labiausiai rūpi ir labiausiai liūdina. Kartu mane domina kino kameros naudojimas pa-

kinas suDrumsčia tylą

Kadras iš filmo „Tylos žvilgsnis“.

Režisierius Joshua Oppenheimer. Daniel Bergeron nuotr.

29

sitelkiant ją kaip prizmę, per kurią galima pama-tyti žmogaus fantazijas, prasimanymus ir melą, kuriančius mūsų tikrovę ir mus pačius.

Paminėjote fantazijas. Jūsų filme „Žudymo ak-tas“ nusikaltėliai Holivudo gangsterių filmų sti-liumi atkuria savo nusikaltimus. Jie juos vaizduo-ja taip, kaip patys norėtų juos pamatyti ekrane. Kodėl palikote jiems visišką kūrybinę laisvę ir ar toks būdas kalbėti apie masines žudynes buvo jūsų idėja? Kiekvienas nusikaltėlis, kurį aš sutikau, greitai nuo mūsų pažinties pradžios pasiūlydavo mane nusi-vesti į žudynių vietas. Tai buvo jų idėja ir pradinis metodo etapas. Anwar Congo, pagrindinis filmo „Žudymo aktas“ personažas, buvo keturiasdešimt pirmas nusikaltėlis, kurį aš filmavau, ir visi ketu-riasdešimt prieš jį mane kvietėsi į vietas, kuriose jie žudė, ir ten demonstravo, kaip įvykdė savo nu-sikaltimus. Scena filmo pradžioje – kai Anwar nu-siveda mane ant namo stogo, į vietą, kur jis nužu-dė šimtus žmonių, ir pradeda rodyti, kaip jis tai at-liko, o paskui pradeda šokti čia čia čia – buvo nu-filmuota pačią pirmą dieną, kai jį sutikome. Nu-sikaltėliai vardydavo baisiausias žudynių detales su šypsenomis veiduose, pagyrūniškai. Man jie tai pasakodavo priešais savo vaikus ir netgi dar visai

mažus anūkus. Taigi galima sakyti, kad jie paro-dė entuziazmą atkurti nusikaltimus priešais kame-rą, o aš jiems pasiūliau visa tai inscenizuoti taip, kaip jie norėtų. Šis metodas nebuvo mano suma-nyta gudrybė, kaip priversti juos atsiverti ir pa-pasakoti apie žiaurius nusikaltimus. Ne, jie ir taip noriai tai darė. Šis metodas – tai atsakas į jų atvi-rumą ir bandymas suprasti, kodėl jie tokie atviri. Kam jie nori atsiverti? Kaip jie nori būti pamatyti? Kas juos turėtų pamatyti? Aš? Jūs? Pasaulis? Kai-mynai? Anūkai? Tai, ką jie darė prieš kameras, – žudynių inscenizavimas ir dramatizavimas, – tai jų dabartinių fantazijų išraiška. Jie laikosi tvirtai įsi-kibę šių fantazijų, kad galėtų gyventi ir pateisin-ti sau patiems savo veiksmus. Anwar ir jo draugų sugalvota inscenizacija buvo pati siurrealiausia, įkvėpta Holivudo filmų, kuriuos jis labai mėgsta.

Dirbote su labai jautria medžiaga, kuri paliečia visos šalies istoriją ir trauminę patirtį. Ar nebu-vo baugu taip prie to priartėti? Ar nebuvo bau-gu, kad galite filmo žinutę „ištransliuoti“ netin-kamai, būti ne taip suprastas?Žinoma, buvo be galo baisu dėl visų paminėtų dalykų, tačiau aš jaučiau, kad tai, ką darau, yra svarbu ir dėl to yra verta rizikuoti. Šią patirtį galiu įvardyti kaip palaipsniui besirutuliojančią kelionę. Pirmiausia, buvo emociškai sunku ir baisu. Ypač filmuojant „Žudymo aktą“. Pradžioje galvojau, kad gali būti pavojinga filmuoti nusikaltėlius, bet kino kamera padėjo išvengti pavojaus. Kito mano fil-mo „Tylos žvilgsnis“ filmavimai gąsdino fiziškai, o emociškai gydė, nes tai buvo mano kelionės pa-baiga. Visus filmavimo metus aš rodžiau filmuotą medžiagą nukentėjusiųjų šeimoms ir jie mane vi-sada ragindavo tęsti, ką pradėjau, nes ši medžia-ga yra be galo svarbi, atskleidžianti, kas nutiko jų artimiesiems, ir parodanti, kad kažkas yra blogai su šiandieniu pasauliu. Aš visuomet jaučiau palai-kymą iš jų, iš žmogaus teisių organizacijų bei kitų indoneziečių ir man atrodė, kad atlieku man pa-skirtą misiją, kurios jie patys negali įvykdyti.

Ar kurdamas filmą „Žudymo aktas“ žinojote, kad bus dar vienas filmas?Labai anksti supratau, kad noriu sukurti du fil-mus. Ne apie 1965 metus, bet apie dabartį. Vie-ną – apie tai, kas atsitinka, kai žudikai laimi ir pri-meta visuomenei savo melą, pagrindžiantį jų veiksmus. Filmą apie tuštumą, moralinį vakuumą,

tikrovės vengimą, kaltę ir fantazijas. Norėjau, kad filmas primintų gąsdinantį sapną. Tai „Žudymo aktas“. Po jo ėjęs filmas „Tylos žvilgsnis“ yra labai fiziška, juslinė ir įtraukianti poema, kurioje žiū-rovas kviečiamas pažvelgti į nukentėjusiųjų šei-mas, penkiasdešimt metų praleidusias vaiduokliš-koje tyloje ir baimėje, palaikomoje melo ir smurto. Tokia padėtis reikalauja neatidėliotinos permai-nos, kad visuomenė galėtų išgyti. Šie du filmai yra skirtingi, bet turintys tą patį tikslą.

Papasakokite, kodėl Adi tapo jūsų naujausio fil-mo „Tylos žvilgsnis“ pagrindiniu personažu. Pradėjęs filmuoti nukentėjusius nuo masinių žu-dynių žmones greitai sutikau Adi ir jo šeimą. Adi vyresnysis brolis buvo nužudytas per 1965 metų masines žudynes. Septynerius metus Adi žiūrė-jo ir analizavo mano nufilmuotą medžiagą, kurią aš jam parodydavau. Jo veide visada matydavau sumišusius pasipiktinimą ir liūdesį. Ir tylą. Tyla ir jo žvilgsnis puikiai atskleidžia, kaip daugelį metų buvo kalbama apie šiuos siaubingus įvykius. Ki-taip tariant, buvo užsitęsęs nuolatinis moralinis melas. Pabaigus filmuoti „Žudymo aktą“ Adi man pasiūlė savo idėją. Jis norėjo akis į akį susitikti su nusikaltėliais, kurie buvo kalti dėl jo brolio mir-ties. Jis tikėjosi, jog sutikę Adi nusikaltėliai pama-tys, kad jis yra geras bei nuoširdus žmogus, pa-jus jo išgyvenimus, skausmą ir supras, kad tai, ką jie padarė prieš daugelį metų, buvo blogai. Ir tada atsiprašys. Adi to be galo troško, nes manė, kad jiems atsiprašius jis pajėgs atleisti ir gyventi ša-lia nusikaltėlių. Taigi ką Adi norėjo padaryti ir ko siekiama šiuo filmu – sudrumsti daug metų besi-tęsiančią tylą ir paruošti visuomenę gydytis. Ne-maniau, kad nusikaltėliai turės drąsos atsiprašy-ti, bet šventai tikėjau, kad filmas sustabdys tylą ir įkvėps jaunąją kartą pradėti susitaikymo dialogą, kuris atves prie esminio pokyčio šalyje.

Kodėl daugelis abiejų filmų komandos narių sle-pia savo tapatybę? Dėl saugumo. Šie žmonės – žmogaus teisių ir aplin-kosaugos organizacijų darbuotojai, universitetų dėstytojai, kino kūrėjai, dėl filmavimo ilgam laikui sustabdę savo karjerą. Jie žinojo, kad iki tol, kol ša-lyje įvyks politinis pasikeitimas, jie negalės darbo filmuose priskirti sau, nes tai per daug pavojinga. Tai žmonės, kurie pasiaukojo ir rizikavo savo sau-gumu manydami, kad šis darbas svarbus Indonezi-jai ir gali prisidėti prie taip trokštamos permainos bei padėti įveikti ilgai besitęsiančią tylą.

www.kinopavasaris.lt

Galvojau, kad gali būti pavojinga filmuoti nusikaltėlius, bet kino kamera padėjo išvengti pavojaus

kinas suDrumsčia tylą

Brigita stroDa

Koks receptas „Expo“ paviljonui? Pirma, surašyk technines nuorodas. Antra, surenk dizaino kon-kursą. Jauniklėms demokratijoms viešojo pirkimo proce-dūros yra vienintelis kelias. Tikrai. Deja, kaip pas-taroji Latvijos „Expo 2015“ paviljono patirtis paro-dė, nepaisant jausmus žadinančio, vitališko ir pa-gaulaus dizaino sprendimo, tai – minų laukas, skir-tas ne baugštiesiems. (Neseniai Latvijos vyriausybė nusprendė atšaukti savo dalyvavimą dėl daugybės priežasčių, pernelyg sudėtingų nagrinėti čia, iš ku-rių išlaidos ir deklaruotas neorganizuotumas buvo aiškiai tik politinių peripetijų ledkalnio viršūnė.)Kalbėdami apie galimą vieną Baltijos paviljoną, dar pridėkime nenoro bendradarbiauti tarpusavy-je istoriją bei keblumus mėginant nusakyti baltiš-kumą, ir užduotis tampa dar sunkesnė. Neturiu jo-kių abejonių, kad kuris nors menininkas ar archi-tektas galėtų šia proga išeiti į priekį ir pasiūlyti įmantrią, poetišką bei pakylėtą baltiškosios dva-sios išraišką, kaip, pavyzdžiui, kamerinis orkes-tras „Kremerata Baltica“ sėkmingai tai daro jau 20 metų, bet aš tiesiog nematau atsidavimo savo veiklai, galimybių arba sprendimų priėmimo stuk-tūriškumo, kurie galėtų užtikrinti, kad sukursi-

KoM

Enta

ras

Baltiškosios istorijosme tokio lygio dizainą ar koncepciją; ką jau kalbė-ti apie susitarimą tarp trijų vyriausybių. Paskutinis ingredientas – baltiškąja perpektyva papildyti metinę „Expo“ temą, kuri 2015-aisiais yra „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“. Geriausias ir šviežiausias sėkmingas pavyzdys, kuris ateina į galvą (irgi per dizaino konkursą), – tai Thomo Heatherwick „Sėklos katedra“, kur-ta Didžiosios Britanijos paviljonui Šanchajaus „Expo“ parodai 2010-aisiais. Pribloškiamai kūry-biška, nenusakomai populiari, visiškai unikali ir tobulai atitinkanti temą „Geresnis miestas – ge-resnis gyvenimas“. Atleiskit, mielieji, mums taip nenutiks. Kai Latvijos rinkodarininkė Inesė Indanė buvo pa-prašyta įkūnyti baltiškąją dvasią, ji pasirinko apie skirtumus kalbėti štai tokiu būdu:

TRIJų JūRų ISTORIJAJie stovi ant jūros kranto. Trys.

Tik pagalvokite, jūra po jų kojomis ta pati, tokia pat pilkai mėlyna, putojanti, sykiais rami, o kitą-syk šėlstanti.

Tačiau kad ir kaip būtų, kiekvienas jų mato ir jau-čia jūrą skirtingai.

Lietuviui – miriadai legendų susiję su jūra, jam tai erdvė, kur dedasi stebuklingi dalykai ir kur gyvena pasakų herojai. Smiltys jam deimantai, o jūržolės – undinių plaukai. Jis ilgesingai žvelgia į jūrą ir svajo-ja apie nuėjusius laikus.

Latviui jūra – meditacijos akimirka, atbraila, už kurios jis griebiasi, kai nori pabūti sau, savyje ir su savimi. Ten jis vaizduojasi trejas devynerias saulės spalvas, ten apgalvoja nesuskaičiuojamas akimirkas tūkstan-čius kartų. Jis, žiūrėdamas į jūrą, yra čia ir dabar.

Estas vadelioja jūrą. Jam tai erdvė, kur gaudoma žuvis, kur lankomi broliai finai, kuri perplaukiama, užkariaujama, suvaldoma. Jis žiūri į jūrą ir mato ateitį – kur jis keliaus, ką darys, ką pasieks.

Štai taip jie stovi, šalia vienos, bet nevienodos jū-ros po savo kojomis. Vienas praeityje, kitas dabar-tyje, o trečias ateityje. Turbūt todėl jie ir buvo čia pastatyti drauge – kad išjaustų laiką nuo pradžios iki pabaigos.

Akivaizdus skirtumas nuo klasikinio „mūsų ben-dros vertybės“ modelio. Visa tai reiškia, kad no-rėdami žiūrėti į jūrą mes tikrai nežiūrime į rytus. Kitas sudėtingas recepto ingredientas – tai, kas

Baltiškosios istorijosnaudinga apibūdinant dvasią, gali nebūti naudin-ga komunikuojant su rinka (didele ir nestabilia ge-riausiu atveju, konfliktų zona – blogiausiu!).Nuošalyje paliekant mano skepsį, susijusį su pro-cesu, pasakytina, kad dalyvavimas „Expo“ yra ga-limybė pasirodyti pasauliui. Tikrai? Ar tai – geriau-sias būdas? Aš vis dar laukiu, kol galėsiu įsitikin-ti tokio renginio investicijų grąža labai mažoms ša-lims 21-ajame amžiuje, inovacijų ir kūrybiškumo eroje, ypač kai būdai, kuriais mes dalijamės idėjo-mis ir kalbame apie jas, pasikeitę visiems laikams. Kiekvienas dėmesio sulaukiantis tinklaraštininkas ir verslo naujokas žino, kad raktas į sėkmę – papa-sakoti gerą istoriją. Raktas į gerą istoriją yra au-tentiškumas. Jis kyla, kai labai asmeniškai išma-nai savo dalyką. Taip, tu turi turėti gerą idėją arba produktą, bet tai irgi kyla iš gilaus supratimo.Baltijos šalims greičiausiai gerai sektųsi su miškais ir augalais – dalykais bei sąvokomis, artimai susiju-siomis su žeme ir gamta. Tai viena vertus. Kita ver-tus – mes taip pat gerai išmanome sovietinį pali-kimą, ir daug sėkmingo verslo gimė iš tik tai erai būdingų problemų specifinių sprendimų, pavyz-džiui, transporto, mikrotechnologijų, mažų kalbi-nių sprendimų ir prieigos prie tam tikrų įgūdžių bei nišų. Žinau, kad dabar bent vienas žmogus skaito tai ir sako – oi ne, mes norime pabėgti nuo TOS is-

torijos! – bet tai tikra atsparumo istorija ir tam tik- riems produktams tam tikroje vietoje ji tinka. Mes žinome istoriją apie Vokietiją ir technologi-jas, Italiją ir madą, bet mūsų galimybė yra ta, kad naujienų išalkusiam pasauliui mes turime naujų, jam negirdėtų istorijų. Laimos Kaugurės patalynė www.studionatural.lv yra įdomi ženklui „Armani“, nes ji autentiška. Vil-nos batai www.woolings.com yra įdomūs, nes jie pagaminti iš veltinio – audinio, gerai pažįstamo šiam regionui. Kiekviena mūsų šalis turi eklektiš-kų istorijų apie autentiškus produktus. Aš teigiu, kad istorijoms pasakoti labiausiai tinka veiksmingos ir paveikios platformos. „Raudonie-ji švarkai“ (apie kuriuos N WIND rašė 2014 metų gruodžio numeryje) yra vienas iš tokių – puikiai papasakotų Latvijos eksporto istorijų – pavyz-džių. Tai buvo kolaboracinis judėjimas tarp keleto partnerių, ir valdžia – nors ji prastoka kūrybinin-kė – gali būti naudinga paremdama istorijas pasa-kojančias platformas „rankos atstumo“ principu. Ir čia reikalingos išlaidos tikrai yra mažesnės nei paviljono projektuose. Dizainas dėl savo prigimties – taip pat neblogas sprendimas mūsų mažoms konkuruojančioms as-menybėms. Kai kurie eksporto produktai papras-čiausiai konkuruoja kainomis ir kitais įprastais as-

pektais, bet nėra jokios tikimybės, kad estiška, lat- viška ar lietuviška kepurė, skrybėlė ar šluota ga-lėtų būti vienodos. Turėdami, žinoma, kartu būti ir funkcionalūs, drabužiai, daiktai ir baldai perteikti emociją bei asmenybę gali geriau nei vaistai ar sta-tybinės prekės. Savo pastabas rašau iš perspektyvos žmogaus, nuolat turėjusio Latvijos vardu konkuruoti su lie-tuvių ir estų operos trupėmis bei turizmo produk-tais, – buvau grupės, turėjusios „Expo“ paviljonui pateikti dizaino siūlymus, narė, nuolat „atrajojusi“ baltiškojo identiteto sąvoką. Yra tačiau ir dar viena, senesnė, patirtis, kurią galėčiau paminėti. Man, au-gusiai Melburne, Australijoje, iškyla patys švelniau-si prisiminimai iš to laiko, kurį Baltijos šalių ben-druomenės nariai praleisdavo drauge, palaikyda-mi vieni kitus dėl bendro tikslo. Galbūt galime ir vėl tai padaryti, šį kartą profesionaliai. Įsivaizduoki-te Baltijos verslo ir dizaino centrą Londone ir Niu-jorke kaip nuolatinę produktų bei paslaugų paro-dų vietą ir, svarbiausia, kaip kontaktų vietą užsie-nio žurnalistams, tikriesiems mūsų pagavių istori-jų adresatams!Ir saugokimės nacionalinių stereotipų. Mes žino-me, kad estai pagarsėję santūrumu ir mažakalbys-te, – bet būtent jie sėkmingiausiai transliuoja savo istorijas į tarptautinę sceną. Pasimokykime iš jų pavyzdžio.