Kelmės rajono Žemaitės viešoji biblioteka

( apie tautodailininkę, karpytoją Juliją Daniliauskienę )

2006, Kelmė

KELMĖS RAJONO SAVIVALDYBĖS ŽEMAITĖS VIEŠOJI BIBLIOTEKA

KARPYMAS –

SUBTILUS MENAS

( apie tautodailininkę, karpytoją Juliją Daniliauskienę )

Kelm÷s Žemait÷s VB

UDK 745 Ka- 466

JULIJA DANILIAUSKIENĖ

Gimė 1926 m. kovo 27 d. Šilo Pavėžupio dvare (Kelmės raj.) 1949 m. baigė vidurinę mokyklą, įmonėse buhaltere, 1956-1965 raštvede Gelažių ( Panevėžio raj.) vidurinėje mokykloje. Nuo 1967 m. „Dailės“ kombinate dirbo namudininke . Nuo 1965 m. gyvena Vilniuje. Teko patirti ir tremtinio dalią. Rašė eilėraščius, kurie buvo spausdinti Kelmės rajoniniame laikraštyje ir almanache „Tremtinio Lietuva“. Karpinių parodose dalyvauja nuo 1957 m., pelnė daug apdovanojimų, kitokio įvertinimo.

„Man malonu daryti tai, kad džiugina mane ir kitus“

(Julija Daniliauskienė)

1 J. DANILIAUSKIENĖS PERSONALINĖS PARODOS

1964 - Panevėžys 1967 - Vilnius, kino teatras „Vilnius“ 1969 - Šiauliai, „Aušros“ muziejus 1972 - Vilnius, Druskininkai, Kupiškis 1974 - Kaunas, Birštonas 1975 - Vilnius, Klaipėda 1976 - Vilnius 1977 - Raseiniai 1982 - Rumšiškės, Liaudies buities muziejus 1986 - Vilnius, Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus

Biržai, Etnografijos muziejus 1987 – Dotnuva - Akademija

Kelmė, Centrinė ligoninė Kupiškis, Kraštotyros muziejus

1989 - Kruonis, vidurinė mokykla Pravieniškės, vidurinė mokykla Kaunas, 31 – oji vidurinė mokykla

1992 - Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (su V.Daniliauskaitės grafika)

1993 - Zarasai, Utena, Ukmergė Kaunas, salonas „Saulutė“ Šiauliai, Fotografijos muziejus Vilnius, technikos biblioteka, salonas „Kuparas“

1995 - Gervėčiai,(Baltarusija) Kelmė, krašto muziejuje (kartu su savo mokinėmis

D.Šemetulskyte, D.Dovidaityte, kt.) Punskas, (Lenkija)

2 1996 - Vilnius, Kultūros fondas Galerija „Lietuvos aidas“ (kartu su D.Daniliauskaitės

sodais) 1998 - Vilnius, 4 - oji muzikos mokykla Šiauliai, Viešoji biblioteka,1-oji statybininkų mokykla Šakiai, kino teatras (kartu su V.Daniliauskaitės grafika) 2001 - Šiauliai, „Aušros“ muziejaus Frenkelio rūmuose Kelmė, karšto muziejuje

SUBTILAUS MENO ATGAIVINTOJA

Julija Putvytė, būsimoji Daniliauskienė, gimė 1926 metais kovo 27 dieną Šilo Pavėžupio (Kelmės raj.) dvare. Jos senelis Vladas Putvinskis buvo žymus kultūros veikėjas, tautinės idėjos skelbėjas ir kovotojas, vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, o tėvas Stasys Putvinskis kurį laiką dirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru.

Gražios tėviškės apylinkės, nuostabi gamta, inteligentiška, kultūringa šeima, kurioje buvo puoselėjamos lietuvių liaudies tradicijos, skatino jautrią mergaitės sielą pačiai kažką kurti. Taip atsirado pirmieji eilėraštukai, pirmieji piešiniai, buvo išaustos pirmosios juostos. Julija buvo labi muzikali ir svajojo kada nors mokytis muzikos arba dailės mokyklose. Deja, gyvenimas dažnai pakoreguoja savaip. 1941 m. Julija, kartu su šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten baigė vidurinę mokyklą, buhalterių kursus, dirbo buhaltere. 1950 m. ištekėjo už panašaus likimo būsimojo istoriko ir etnografo Antano Daniliausko. Gimė trys dukrelės. Norėdama jas užimti, kuo tai sudominti, neretai imdavo į rankas žirklutes ir popieriaus lapelių imdavo karpyti žvaigždutes, saulutes, paukštelius

3 ir kt.1956 m. J. ir A. Daniliauskų šeima grįžo į lIetuvą. Apsigyveno Gelažiuose (Panevėžio raj.) Čia ir prasidėjo intensyviausias Julijos kūrybos periodas. Į jos karpinius atkreipė dėmesį M.K. Čiurlionio dailės muziejaus muziejininkė Valerija Čiurlionytė – Karužienė ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Netrukus net kelias dešimtis jų ir įsigijo. Jų padrąsinta, Julija Daniliauskienė ėmė dar daugiau laiko skirti karpiniams. Kiek galėdama tobulino savo karpymo techniką, ieškojo naujų formų, temų, komponavimo būdų. Apie 1960 m. išbandė spalvotą aplikaciją, bet vėliau galutinai pasirinko savo stilių – apsiribodavo dviem, trim harmoningomis spalvomis. Karpinių savitumas kito nuo atskirų motyvų. Kartojimo, jų stilizacijos iki grynai vizualinė raiškos, būdingos kiekvienam geram dailės kūrinius nuo paprastų gamtos motyvų iki sudėtingų kelių karpinių ciklų.

Kūrybai palankesnė aplink susidarė 1965 m. Daniliauskų šeimai persikėlus gyventi į Vilnių. Tautodailininkei Julijai Daniliauskienei nuoširdžiai padėjo liaudies meno draugija ir Liaudies meno rūmai. Įsidarbinusi „Dailės“ kombinate namudininke Julija karpė atvirukus, nedidelio formato ant sienos kabinamus paveikslėlius, ekslibrisus, iliustracijas literatūrinėmis temomis. Per savo gyvenimą J.Daniliauskienė sukūrė per 2500 karpinių (neskaitant jų kopijų), suruošė daug autorinių parodų. Darbo procesas vykdavo taip: atvirkščioje popieriaus lapo pusėje labai plonai padrožtu pieštuku Julija nusipiešdavo piešinį, tiesiomis, aštriomis kirklutėmis jį iškirpdavo ir klijuodavo ant standesnio, dažniausiai balto, popieriaus. Kartais, siekdama, kad karpinys būtų simetriškas, kad pasikartotų ornamento ritmai, popierių sulankstydavo keletą kartų. Didelio formato kūrinius Julija krpydavo juodos spalvos, o mažus, ypač atvirukus- keletos šiltų, pastelinių spalvų. Menininkė subtiliai jautė ritmą, jo bangavimą ir

4 moduliacijas. Jos karpinių linijo grakščios, tvirtos, santūrios, detalių ryšys natūralus. J. Daniliauskienės kūrybą galima suskirstyti į tris laikotarpis: pirmasis 9iki 1975 m.) kiek nedrąsus, kai autorė dar kartojo tradicinio liaudies meno elementus bei ją supančios gamtos motyvus, o antrojo laikotarpio (iki 1985 m.) kuriuose vyrauja pavieniai stilizuoti, simetriški medžiai ar ritmiškai išdėstytos jų grupės, pabrėžiančios nepaprastą gamtos turtingumą, vešlumą, gyvybingumą. Jie papildyti dangaus šviesulių motyvais ar apibendrintais žmogaus rankų statiniai- medinių varpinių, bažnyčių, bokštų, koplytėlių, kitais motyvais. Trečiajame J.Daniliauskienės kūrybos laikotarpyje dominuoja savaip perkurta bei išplėtota mūsų liaudies audinių (juostų, prijuosčių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių) ornamentika. Žinoma, nepamirštami ir aukščiau taip mėgti gamtos, augalijos motyvai.

Julija Daniliauskienė atgaivino Lietuvoje beveik jau išnykusį krpymo meną. Ją pelnytai galima lankyti taikomojo karpymo pradininke Lietuvoje, nes tik Julijos dėka karpymas tapo savarankiška saviveiklinės dailės sritimi. Tuo J.Daniliauskienė praturtino šiuolaikinę lietuvių liaudies dailę.

Tautodailininkė Julija Daniliauskienė ne tik gražiai karpė, bet ir piešė, siuvinėjo, margino kiaušinius, darė kitokius rankdarbius, rašė puikius, jautrius eilėraščius.

Ramus paviršius Lenos vandenų Ir viskantis jame mėnulio gelsvas takas. Apsiaustos salos miegančiu rūku, O mano sielai neramu, ilgu, Širdis kažko nekantriai siaučia, plaka.... Taip rašė J.Daniliauskienė 1948 m. viename savo eilėraštyje

5 1948 m. (ji buvo spausdintas Kelmės rajoniniame laikraštyje „Bičiulis“). Ir būnant Sibire Julijos siela dainavo apie tenykštį gamtos grožį, tėvynės ilgesį. Tokia tematika eilėraščių buvo parašyta ir daugiau. Dalis jų spausdinami 1990 m. išleistame almanache „Tremtinio Lietuva“.

MĖLYNI ŽIEDAI

Brendu per rudens žolę. Man kojas liečia rasos Ir nuo žolynų krinta krištolo lašai. Tarp smilgų jau baltuoj rudens šalnų sidabras, O šlaituose dar mirga mėlyni žiedai. Siaubingai ošia jūra, ir debesys paniurę Padange greitai skrieja vėjo genami. O mano liūdnos mintys taip vienišos krūtinėj, Kaip laivo baltos burės, kaip tie žiedai melsvi...

Ach tie žiedai šlaituose ! Jų žydros žydros akys Man seka paskutines vasaras dinas. Ir taip nyku krūtinėj. Dar meilės laukt norėtųs, Bet rudens vėjai pučia... Gana svajų, gana!

Julijos Daniliauskienės atsiminimai iš tremties paskelbti

„Vyturio“ leidyklos 1992 m. išleistoje knygoje „Kryžius Šiaurėje“. Čia autorė rašo ne vien apie didžiulius vargus ledinuotoje žemėje, bet įžvelgia ir kas buvo gero, gražaus „Šiaurės dangus žiemą – tai kažkas nenusakomo ir stebėtino. Savo šviesuliais ir žvaigždynais jis pasidaro artimas ir svarbus žmogui, nes nėra kur daugiau nukreipti klajojančio žvilgsnio, amžinai kažko besiilginančio ir beieškančio“.

6 Toliau autorė aprašo Šiaurės pašvaistes: „Jos bėginėdavo po

dangų, dažniausiai balzganos, tai čia, tai ten sušvisdamos be jokios tvarkos ir sistemos. Kartais sumirgėdavo spalvomis – gelsvai, žalsvai, raudonai ir violetiniai – būdavo gražu, bet ir nejauku, jeigu jų daugiau pasipildavo danguje. Labai malonus šviesulys- tai mėnulio pilnatis. Jis visai nenusileisdavo tam tikrą laiką, tik priartėdavo prie horizonto, prarasdamas savo dailią formą ir skaisčią šviesą. Parausdavo ir prigesdavo, bet horizonto nepasiekęs, vėl imdavo kilti, šviesėti ir šviesdavo ištisą parą, nudriekdamas melsvus šešėlius skubančių į savo jurtas suvargusių žmonių“.

Jaunos merginos neatbukino, neišsekino nežmoniško gyvenimo sąlygos, neiščiulpė visų dvasinių jėgų, sugrįžusi iš tremties ji sugebėjo atsitiesti ir kurti tokius nuostabius meno kūrinius, džiuginančius kitų žmonių sielas. J.Daniliauskienė yr suruošusi per 30 personalinių parodų. Jos darbų įsigijo Lietuvos nacionalinis,M.K.Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“,Kelmės krašto, Rusijos valstybinis etnografinis muziejai, A.M. Petričenko privati karpinių kolekcija (Charkovas, Ukraina). Ji yra pelniusi daug apdovanojimų, diplomų. Svarbiausias jų -parodos „Pasaulio popieriaus karpiniai“ – Vilnius, 1989 m. laureatė. J.Daniliauskienė noriai mokė savo meno kitus, norėjo perduoti sdavo patirtį kitiems. Kol leido jėgos, ji atvažiuodavo į kasmet vykstančius liaudies amatų kursus Kelmėje, ir mokydavo norinčius išmokti karpyti. Ne kartą buvo atvykusi ir į Šilo Pavėžupį, kur tuomet dar buvusioje mokykloje, karpinių meno mokė ten besimokančius vaikus.

7 J. DANILIAUSKIENĖ APIE KARPINIŲ MENĄ

„Gamtoje aš visada gerai jaučiuosi, net per darganą. Gamta

ne tik ramina, bet ir stiprina bei praturtina savo neįmantriu, nepakartojamu grožiu. Kiekvienas metų laikas atveria savo stebuklų aruodu, kurių iki dugno niekas nepajėgus išsemti. Savo karpiniais norėjau išreikšti tai, kas žmogui padėtų gyventi, kas jį ramintų“.

****

„Kad ir kaip ten būtų – jeigu likimas aš kokios laumės ir tvarkė mano kelius, tai negaliu sakyti, kad labai nuskriaudė. Nesuteikė galimybių iškopt į mokslo aukštumas, bet pametėjo tokį įdomų ir lengvai prieinamą užsiėmimą – karpymą iš popieriaus“.

„Perpiešdama ant popieriaus, atkartodama nežinomų meistrų potėpius, stebėjau tuos gražius augalinius raštus. Jie buvo labai mieli mano širdžiai. Jautėsi meistrų skirtinga ranka, bet kartu kažkas ir jungė tuos raštus: laisva simetrija, kai tik atidžiai įsižiūrėjus matyti skirtingai pripieštas žiedas arba netikėtas pavingiavimas augalo stiebe vienoje piešinio pusėje, pasikartojantys tų pačių paukščių motyvai arba įmantri žiedo konstrukcija, panašia schema išdėstyti ornamentai... Visur paprastumas, aiškumas, ritmiškumas. Tai turbūt ir yra pagrindiniai momentai , kurie man išliko svarbūs kūryboje. Tačiau praėjo daug laiko, kol visa tai aiškiai suvokiau“.

****

„Dabartiniame gyvenime liaudies meno tradicijos, nenutrūkstama grandine iki mūsų atėjusios, su mūsų būtimi suaugusios, turėtų padėti kurti savitą, vis naujom mintim ir

8

vaizdais papildytą meną. Nenusigręždami nuo to, kas atėjo ir amžių gūdumo, nenutoldami nuo senų ištakų, ilgiau išsilaikysime nepasimetę šių dienų kompiuterių pasaulyje“.

*** „Karpydama patyriau daug gerų ir gražių valandų. Iš

pradžių tai buvo laisvalaikio užsiėmimas. Dabar, praėjus daugiau nei keturiasdešimt metų nuo tos pradžios, galiu drąsiai sakyti, kad popierius ir žirklės man reiškia tą patį, ką tapytojui teptukas ir dažai. Manau, kad svarbu ne kokiomis priemonėmis, bet ką ir kaip kūrėjas išsako savo darbuose.

****

„Kiekvienas kūrinys gerokai „pasikamuoja“, kol suranda savo galutinį pavidalą. Jei pavyko nors dalinai išsakyti tai, ko buvo kupina mano širdis-esu dėkinga likimui. Taipogi savo vyrui Antanui (etnografui), pritarusiam mano karpymui, ir, kol buvome kartu, daug man padėjusiom“.

9 JULIJOS DANILIAUSKIENĖS BIBLIOGRAFIJA

1. Andriulienė, E.Karpiniai- ryšys su tauta/ E.Andriulienė// Literatūra ir menas.- 1996, liep.27.

2. [ Apie J. Daniliauskienės karpinių parodą Vilniaus šiuolaikinio meno centre] // Lietuvos aidas.- 1992, spal.16, p. 7.

3. Bačėnas, V. Ugdyti individualų braižą/ V.Bačėnas.- Iliustr.// Meno saviveikla.- 1964,Nr. 1, p.12-13

4. J.Daniliauskienė. Karpiniai. Parodos katalogas.- Lietuvos TSR liaudies meno draugija. – Vilnius, 1986.

5. Daniliauskienė, Julija. Jurėniėnė, Nijolė. Karpiniai.- Vilnius, 1980.

6. Daniliauskienė, Julija. Karpiniai.- Iliustr. – Vilnius, 1999.-84 p.

7. Julija Putvytė – Daniliauskienė // Bičiulis.- 1991, vas.16.

8. Daniliauskienė, Julija. Iš Šiaurės prisiminimų / Julija Daniliauskienė // Kryžius Šiaurėje. – Vilnius, 1992.- p.206-228.

9. Daniliauskienė, Julija. Kraujo ir širdies ryšiai/ Julija Daniliauskienė// Bičiulis.- 1989, rugs. 16.

10. Galaunienė, Kazimiera. Apie Juliją Daniliauskienę ir jos karpinius / Kazimiera Galaunienė// Daniliauskienė Julija. Karpiniai.- Vilnius, 1999.- p.9-10.

11. Geštautas, Alvydas. Panevėžyje gyva ir po pamokų: (Apie J. Daniliauskienės viešnagę Šilo

10 Pavėžupio V.Pūtvio – Putvinskio pagr.m-kloje)/ Alvydas Geštautas // Bičiulis. – 1997, spal. 22

12. Lietuvių vaikų poezija.- Vilnius, 1980 (Panaudoti

J.Daniliauskienės karpiniai)

13. Karpiniai // Šiaulių kraštas.- 2001, kovo 24, p. 2 (Inf., kad Šiaulių „Aušros“ muziejaus dr. Frenkelio rūmuose atidaryta J.Daniliauskienės karpinių paroda).

14. Laurinkienė, B. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse

dainose/ B.Laurinkienė.- Vilnius, 1990 (panaudoti J.Daniliauskienės karpiniai)

15. Lietuvoje (Inf. Apie J.Daniliauskienę // Moteris

(Toronto). – 1986, Nr. 6, p. 24

16. Marcinkas, F. Liaudies meno draugija.- Vilnius, 1986.- 136 p. (p.80,99-100,119 apie J. Daniliauskienę)

17. Mažeikienė, Ilona. Julijos Daniliauskienė s karpiniai

// Ilona mažeikienė // Julija Daniliauskienė. Karpiniai.- Vilnius,1999.- p.7

18. Pugačiauskas, J. Liaudies meistrų darbai Belgijoje / J.

Pugačiauskas // Vakarinės naujienos.- 1974, spal.15.

19. Pūtvytė – Daniliauskienė, Julija. Skundas; Tundroje; Mėlyni žiedai; Gyvenimui: [ Eilėraščiai] /Julija

11 20. Pūtvytė- Daniliauskienė // Tremtinio Lietuva.-

Vilnius, 1990.- P.403-405.

21. Rimkus, Vaclovas. Kelmės krašto kultūros veikėjas / Vaclovas Rimkus// Aitvarai. T.8.- Vilnius, 1998, p. 86-99 (p.89 -apie J.Daniliauskienę).

22. Stankienė, Idalija. Karpymas – irgi menas / Idalija

Stankienė // Bičiulis.- 2001, kovo 24.

23. Statkevičiūtė, R. Giesmė medžiui/ R.Statkevičiūtė// Kultūros barai. – 1981, Nr. 2,p. 44-47.

24. Stravinskienė Aldona. Karpiniai - irgi menas/

Aldona Stravinskienė // Meno saviveikla,-1959, Nr. 1,p.28

25. Stravinskienė Aldona. Tai gražiai dygo, tai gražiai

lapojo... /Aldona Stravinskienė // Literatūra ir menas, 1972 kovo 11.

26. Timofejeva, Nijolė. Karpiniai- irgi menas / Nijolė

Timofejeva // Komunistinis žodis. – 1987, bal. 4

27. Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje,- Kaunas: Šviesa, 14982.- 103 p. (59-61 p. apie J.Daniliauskienę)

28. Tremtinio Lietuva: Eilėraščiai.- Vilnius: Vaga,

1990,- 592 p. (p.558 apie J.Daniliauskienę)

12

29. Vaišvilienė, S. Mano vaikystės Velykos/ S.Vaišvilienė // Liaudies kultūra.- 1993, Nr. 2, p. 1 (iliustruota J.Daniliauskienės karpinių)

30. Vaskelaitė, Ramunė. Pasaulio karpinių paroda/

ramunė Vaskelaitė// Dienovidis, 1994, gruodž. 23,

31. Žalpienė, Danutė. Nauja paroda/ Danutė Žalienė // Bičiulis.- 1995, kovo 25.

13

Žydintis medis. 1974 m.

14

Iš ciklo „Oi giria giria, girele žalioji“ 1975 m.

15

Vieversių medis. 1974 m.

16

Iš ciklo „Ritmai“. 1985 m.

17

TURINYS

18