pramogaujantis teatras, arba dramoselibrary.lt/resursai/ziniasklaida/teatru_sajunga... · sø...

ISSN 1822-4210

Juozas Vaièkus – tautinës teatrinëskultûros kûrëjas

Aidas Giniotis Klaipëdos dramos teatre,arba Kaip talentingas reþisierius naujaiprakalbino „provincijos“ teatrà

Susitikimai lëliø teatro meno erdvëje

Pramogaujantis teatras, arba Dramosteatro alternatyvø ieðkojimas

2006

N

r. 3

Straipsniø autoriai

1. Aleksandras Guobys,teatrologas (Vytauto Didþiojoir Klaipëdos universitetai)

2. Nida Treinytë, UtenosAntano Jasûdþio klojimoteatro steigëja ir reþisierë

3. Gitana Gugevièiûtë,teatrologë ir dramaturgë

4. Rimantas Venckus,reþisierius, Universitetøteatrø asociacijos Lietuvojepirmininkas

5. Birutë Norvaiðienë,teatrologë

6. Salomëja Burneikaitë,teatrologë, lëlininkë

7. Edmundas Gedgaudas,muzikologas (Lietuvosmuzikos ir teatro akademija)

8. Jûratë Grigaitienë,teatrologë (Klaipëdosuniversitetas)

9. Nomeda Ðatkauskienë,teatrologë (Vytauto Didþiojoir Ðiauliø universitetai)

10. Skirmantë Èerniauskai-të, teatrologë

11. Rûta Gaidamavièiûtë,muzikologë (Lietuvosmuzikos ir teatro akademija)

1

3 4 5

6 7 8

9 10 11

2

Lietuvos scena 2006, nr. 3

VðÁ Lietuvos teatro sàjungos fondasTeatro g. 8, LT-03107 Vilnius

El. p. [email protected]

Aleksandras Guobys (pirmininkas)

Martynas Petrikas (redaktorius-sudarytojas)

Petras Bielskis

Rita Boèiulytë

Jûratë Grigaitienë

Rûta Maþeikienë

Nomeda Ðatkauskienë

Jurgita Staniðkytë

Janina Stankevièienë

Bronius Vaðkelis

Egidija Lekavièienë

Gintarë Stokonytë ir Rasa Èernevièiûtë

Leidëjas

RëmëjaiS P A U D O S ,RA D I J O I RTELEVIZIJOSR Ë M I M OF O N D A S

Redakcijoskolegija

Kalbos redaktorë

Þurnalo dizainerës

Stojus sàlyginei vasaros pauzei teatre, Lie-

tuvos scena jau þvelgia á bûsimàjá sezonà. Ei-

muntas Nekroðius Operoje, Petras Vaièiûnas

pas Keistuolius ir kita – skamba kaip viliojan-

tis paþadas, tuo tarpu ðiame numeryje stabte-

lime ties praeitimi – tuo, kà kartais gaubia emo-

cingo romantizavimo ðydas, kuris neleidþia

blaiviai ávertinti tikrøjø andainykðèiø þygiø

kontûrø.

Posakis „Turime daug lëliø teatrø, o lëlininkø – maþa“, iðgirstas ið

vieno lenkø lëliø teatro atstovo lûpø, privertë pamàstyti apie tai, kà

laikyti lëlininkais. Tikras lëlininkas ne tik vaidina su lële, bet geba jà

sugalvoti, pasigaminti ir pats parodyti spektaklá.Salomëja Burneikaitë. Susitikimai lëliø teatro meno erdvëje

J. Vaièkus per visà savo gyvenimà, kaip tvirtino jo mokinë Teofilë

Vaièiûnienë, niekada nesiskundë dël gyvenimo sàlygø ir neturto. Jis

buvo iðdidus ir puoðnus iki gyvenimo pabaigos. Neatsitiktinai Stasys

Ðilingas dar 1940 m. apie J. Vaièkaus nuopelnus Lietuvos kultûrai

taip raðë: „Tai buvo didelës dvasios vyras greta Þemkalnio – Vydû-

no – Tado Daugirdo – Rucevièiaus – Strazdo – atsistojæs ir lydimas

daugybës, daugybës tø, jau pamirðtø, neþinomø teatro kariø, kurie

po visà Lietuvà ir visur Rusijoj, Vokietijoj, Amerikoj, kur tik bûta

lietuvio, sëjo savojo lietuviðko meno grûdà“.Aleksandras Guobys. Juozas Vaièkus – tautinës teatrinës kultûros kûrëjas

Ko mes einame á teatrà? Turbût kiekvienas èia atsakytumëte ki-

taip, bet dël vieno, manau, sutartume... Teatre tikimës surasti ir atpa-

þinti tai, kas mumyse sukeltø sielos virpesá, neleidþiantá mums atsi-

kvëpti ne tik tà akimirkà, bet persekiojantá neretai iðtisas savaites. Ar

ne to sielos virpesio nesulaukæ iðeinam pro ðios kultûros ðventovës

duris nusivylæ teatru ir savim? Tokias mintis ne vienerius metus buvo

galima taikyti Klaipëdos dramos teatrui.Birutë Norvaiðienë. Aidas Giniotis Klaipëdos dramos teatre arbaKaip talentingas reþisierius naujai prakalbino „provincijos“ teatrà

Stebint pergalingà „urviniø“ þygá per didþiøjø ðalies miestø klu-

bus ir „forumus“, perpildytas „Keistuoliø“ ir kitø ðokanèiø ir dainuo-

janèiø trupiø sales, visada pelningus „sriubos teatro“ vaidinimus Kau-

ne, galvoje ima kirbëti mintis, kad solidus ir daþniausiai rimtas Lietu-

vos teatrinës kultûros veidas ágauna naujø bruoþø – pamaþu jame

ryðkëja ðelmiðka, lengvabûdiðka ðypsenëlë – viliojanti, provokuojan-

ti, o akylesnius „rimtosios“ kultûros sergëtojus verèianti nerimauti.Nomeda Ðatkauskienë. Pramogaujantis teatras arba Dramos teatro alternatyvø ieðkojimas

Turinys

Aleksandras Guobys. Juozas Vaièkus – tautinës teatrinës kultûros kûrëjas 3 p.

Iðeiviø dramos teatras JAV. Pokalbis su Broniumi Vaðkeliu 8 p.

Nida Treinytë. Tiltas, sujungæs Aukðtaitijà su Þemaitija 11 p.

Gitana Gugevièiûtë. Eglë þalèiø karalienë: sugráþimo mitologija 12 p.

Rimantas Venckus. Universitetø teatrai turi savo perpetuum mobile 15 p.

Birutë Norvaiðienë. Aidas Giniotis Klaipëdos dramos teatre, arbaKaip talentingas reþisierius naujai prakalbino „provincijos“ teatrà 19 p.

Salomëja Burneikaitë. Susitikimai lëliø teatro meno erdvëje 23 p.

Edmundas Gedgaudas. Slëpiniai ir efektai 28 p.

„Nesulaikysi upës bëgimo...“ (Kulinariðki ir kitokie teatro sezono ðtrichai) 31 p.

Naujosios dramos akcija 2006 34 p.

Jûratë Grigaitienë. Pantomima – sielos ðokis 38 p.

Nomeda Ðatkauskienë. Pramogaujantis teatras, arbaDramos teatro alternatyvø ieðkojimas 40 p.

Skirmantë Èerniauskaitë. Teatras yra ne tai, kà tu matai, bet tai,kà galvoji, kad matai 44 p.

Rûta Gaidamavièiûtë. Tai, kas vyksta tà akimirkà 47 p.

Emilija Platuðaitë 51 p.

Kazys Inèiûra 51 p.

Kæstutis Urba. Reikia norëti bût kartu 53 p.

Nijolë Indriûnaitë. „Muzikinë dëþutë“ 54 p.

Numatomos 2006–2007 m. sezono Lietuvos teatrø premjeros 60 p.

Virðelio nuotrauka: Styveno juodøjø langøpaveikslëliai, autorius ir reþisierius AleksasMaþonas. Spektaklio scenos. Aktoriai – TatjanaZacharova ir Vytautas Gaiþauskas. Fotografijos iðAlekso Maþono asmeninio archyvo.

Þurnale panaudotos Arûno Baltëno, Salomëjos Burneikaitës, Zenono Ripinskio, Skirmantës Èerniauskaitës,Dmitrijaus Matvejevo, Michailo Raðkovskio, Vytauto Liaudanskio, Nidos Treinytës, Alekso Maþono asmeninioarchyvo bei Universitetø teatrø asociacijos, Klaipëdos dramos teatro ir Bielsko-Bialos tarptautinio lëliø teatrøfestivalio, Lietuvos Teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvø nuotraukos.

Scenos fokuse:þvilgsnis á lietuviø teatro praeitá 3–11 p.

Dramos scena 12–22 p.

Lëliø scena 23–27 p.

Operos scena 28–30 p.

Fotoreportaþas 34–37 p.

Pantomimos scena 38–39 p.

Scenos pedagogika 40–46 p.

Scenos veidai 47–49 p.

Scenos knygos 50 p.

Sukaktys 51–52 p.

Pjesë 53–59 p.

Repertuarai 60–61 p.

Summaries 62–64 p.

13 eilë, 13 vieta.Vardenio Pavardenio këdë 31–33 p.

3

Juozas Vaièkus(1885–1935)

Scenos fokuse: þvilgsnis á lietuviø teatro praeitá

Juozas Vaièkus ir lietuviø teatras:

negalime ásivaizduoti ðito þmogaus

ir ðito kultûros reiðkinio atsietai nuo

to meto atgimstanèios Lietuvos isto-

rijos ir jos kultûros.

J. Vaièkus gimë 1885 m. balan-

dþio mën. 16 d. Zastauèiø kaime,

Tirkðliø valsèiuje, netoli Maþeikiø,

pasiturinèiø ûkininkø ðeimoje. Tuo-

met Maþeikiai dar tebesivadino Ru-

sijos imperijos generolo Lietuvos ko-

riko Muravjovo vardu. Kaip tik tuo

metu mûsø ðalyje prasidëjo lietuviø

teatro sàjûdis, vadinamoji lietuviðkø

vakarø gadynë, kuri tæsësi daugiau

nei trisdeðimt metø – iki pat lietuviø

profesionalaus teatro sukûrimo Lie-

tuvoje.

Tas laikotarpis buvo glaudþiai su-

sijæs su lietuviø nacionalinio judëji-

mo kilimu, kurio varomoji jëga bu-

vo daugiausia valstieèiai, darbinin-

kai, inteligentai. Tai buvo, pasak te-

atro istoriko Vytauto Maknio, liau-

dies sàjûdis, á kurá pirmuèiausia ási-

jungë pasakotojai, ðokëjai, daininin-

kai, muzikantai, vaidintojai, ávairiø

apeigø organizatoriai. Lietuviðki va-

karai – tai buvo svarbiausia to meto

mokykla, kur þmonës iðgirdo vieðà

lietuviðkà þodá, dainà, Lietuvos isto-

rijos idealizuotà praeitá, drauge su

vaidintojais juokësi ir kritikavo gy-

venimo negeroves...

Bûtent lietuviðki vakarai iðugdë

visà mûsø dramaturgø plejadà (Þe-

maitæ, Aleksandrà Fromà-Guþutá,

Konstantinà Jasiukaitá, Keturaká, Bro-

niø Laucevièiø-Vargðà, Petrà Pundze-

vièiø-Petliukà, Marcelinà Ðikðná-

Ðiaulëniðká, Vydûnà, Gabrielæ Petke-

vièaitæ-Bitæ, Dvi moteri, Gabrieliø

Landsbergá-Þemkalná ir kt.), paskati-

no kurti Lietuvoje ir uþ jos ribø spe-

cialias teatro draugijas bei mokyklas,

kurios ëmë rengti svarbiausius XX a.

pradþios teatro kûrëjus – aktorius.

J. Vaièkus, gyvenimo aplinkybiø

stumdomas, nuo pat maþø dienø su-

vokë, kad be iðsilavinimo nieko ne-

pasieksi, ypaè pavergtoj ðaly. Jis tie-

siog brovësi á ðviesà, kur tik matë ga-

limybiø mokytis ir ðviestis. Lietuvið-

kø mokyklø tuo metu Lietuvoje ne-

buvo, todël mokslo þiniø jis siekë ru-

siðkose Liepojos, Tartu, Piarnu mo-

kyklose – kur tik galëjo glaustis ðei-

mos, artimøjø ir giminiø padedamas.

Teatro veikla ypaè susidomëjo gy-

vendamas Mintaujoje, kur susipaþi-

no su þymiausiais to meto lietuviø

kultûros veikëjais, dalyvavo ir pats

rengë ávairius vakarus, vaidinimus ir

taip ágijo nemaþai sceniniø ágûdþiø,

kuriuos vëliau sëkmingai taikë ir plë-

tojo savo Skrajojamajame teatre.

Skrajojamojo teatro pasirodymai

prasidëjo 1905 m. Zastauèiuose, èia

J. Vaièkus surengë pirmàjá vakarà –

pastatë Þemaitës ir G. Petkevièaitës-

Bitës (Dvi Moteri) Velnias spàstuo-

se. Ðio teatro veikla tæsësi iki pat I

pasaulinio karo pradþios. Per tà lai-

kà J. Vaièkus pastatë 29 veikalus, su-

vaidino apie 180 kartø penkiose de-

ðimtyse vietoviø. Bûtina prisiminti,

kad jie vaidino tik vasarà, Peterbur-

go universiteto Teisës fakulteto stu-

dento J. Vaièkaus atostogø metu. Pa-

vyzdþiui, Kauno gubernatoriaus kan-

celiarijos leidimas Nr. 9164 skelbia,

kad J. Vaièkaus Skrajojamajam teat-

rui 1912 m. leidþiama surengti lie-

tuviðkus vakarus-vaidinimus ðiose

gubernijos vietose: Skuode, Salan-

tuose, Kretingoje, Laukuvoje,

Gargþduose, Varniuose, Mosëdyje,

Rietave, Ðilalëje, Kraþiuose, Kaltinë-

nuose, Kelmëje, Tauragëje, Jurbarke,

Ðiluvoje, Skaudvilëje, Raseiniuose,

Laiþuvoje, Viekðniuose, Kurðënuose,

Triðkiuose, Þagarëje, Paðuðvëje,

Gruzdþiuose ir kt. (TMM, PV, ap.

Nr.3/1-3).

Ðio J. Vaièkaus teatro repertuaras

ir darbo principai atitiko lietuviðkø

vakarø turiná ir dvasià. Buvo stengia-

masi vaidinti emocingai, bûtinai tapti

vaizduojamu personaþu. Tam tarna-

vo visos raiðkos priemonës – muzi-

ka, grimas, judesys, kostiumas ir kt. Á

vaidinimus buvo átraukiami ðokiai,

ávairios kalbos formos (ðnekamoji,

dainuojamoji) ir kt. J. Vaièkus buvo

ypaè atidus improvizacijai, per ku-

rià stengësi realizuoti mintis, suteik-

ti joms formà. Statydamas bet kurá

spektaklá J. Vaièkus visuomet suvo-

kë, kas yra graþu ir didinga – tai mû-

sø istorija, Lietuvos kunigaikðèiai,

gimtosios kalbos muzikalumas ir

vaizdingumas, þodþio meno, dainos

ir muzikos reikðmë kûryboje ir gy-

venime. Prieð kiekvienà spektaklá J.

Vaièkus sakydavo ugningas kalbas,

ragindavo þiûrovus á bendrà darbà

Aleksandras

Guobys

Juozas Vaièkus –tautinës teatrinës kultûros kûrëjas

Juozo VaièkausSkrajojamojo

teatro trupë poGenovaitës

vaidinimo1905 m.

gruodþio 25 d.Maþeikiuose.

kovoti su rusifikacija, þadino lietu-

viðkà sàmonæ. Apie ávairiø liaudies

teatro kûrybos principø ir priemoniø

panaudojimà J. Vaièkaus teatrinës

veiklos pradþioje yra palikæ ádomiø

atsiminimø Skrajojamjo teatro daly-

viai ir liudininkai M. Rupeika, Sta-

sys Ðilingas, A. Mickevièiûtë-Balke-

vièienë, Martynas Yèas, Antanina

Vainiûnaitë-Kubertavièienë, Kazys

Tumkevièius, Juozas Stanulis ir kt.

Ypaè daug medþiagos ðiuo metu yra

sukaupta Lietuvos teatro, muzikos ir

kino muziejuje (J. Vaièkaus, V. Mak-

nio ir kt. fonduose bei kolekcijose).

Tuo metu, kai J. Vaièkus sukûrë

Skrajojamàjá teatrà, Lietuvoje, ypaè

po spaudos draudimo panaikinimo,

teatrinis gyvenimas ëmë virte virti.

Ávairiose Lietuvos vietose buvo ren-

giama gausybë spektakliø, kuriø at-

likëjais buvo þemdirbiai, studentai,

inteligentija. Yra þinoma, kad iki

1914 m. Uþnemunëje, Rytø ir Vidu-

rio Lietuvoje, Dzûkijoje, Þemaitijo-

je susikûrë nemaþai pajëgiø nuolati-

niø trupiø, ávairiø teatriniø draugijø.

Tie visi vaidinimai buvo organi-

zuojami labai sudëtingomis sàlygo-

mis. To meto spaudoje yra nemaþai

þiniø, atspindinèiø ávairius valdþios

trukdymus, tardymus, draudimus,

cenzûrà. Ypaè sudëtingas buvo pa-

talpø klausimas. Kaimuose buvo

stengiamasi kuo plaèiau atverti klo-

jimø duris. Taip susiformavo „kloji-

mo teatro“ sàvoka, kurià áspûdingai

iðnarpliojo savo moksliniame darbe

dr. Petras Bielskis. Jis tvirtina, jog

„klojimo teatro spektakliai unikalûs

tuo, kad be tipaþinio principo kaip

meninë priemonë vietoj dekoracijos

naudojama natûrali aplinka. Tai te-

atriniam vaidinimui suteikia tikrovið-

kumo, spektaklio kûrybinio proceso

dalyviais jauèiasi ne tik vaidinantie-

ji, bet ir þiûrovai. Èia susivienija tik-

roviðkumas ir iðmonë, buitis ir filo-

sofija, mitas ir realybë.“ (Bielskis P.

Lietuvos klojimo teatras. Klaipëda:

Klaipëdos universitetas: 1999, p.

12.).

Nors J. Vaièkaus Skrajojamasis te-

atras ir turëjo tam tikros átakos tuo

metu besikurianèiam lietuviðkam te-

atrui (dalyviø meistriðkumo ugdy-

mas, lietuviðko repertuaro formavi-

mas, þiûrovø akiraèio plëtimas), ta-

èiau kaip tik ðiame teatre J. Vaièkus

suvokë, Balio Sruogos þodþiais, „di-

dþiàjà lietuviðkø vakarø nelaimæ –

aktoriø diletantizmà“. Ðià sàvokà pa-

ryðkino 1909 m. ávykæs Didysis teat-

ro jubiliejus, kuriame buvo konsta-

tuota, kad bûtina kurti profesionalø

teatrà ir atitinkamai tam skirtas mo-

kyklas. Kita vertus, J. Vaièkus, bûda-

mas individualistas (jis vengë daly-

vauti bendrame lietuviø vakarø ir

draugijø judëjime ne tik Lietuvoje,

bet ir Peterburge), dëjo visas pastan-

gas, norëdamas árodyti Lietuvai, kad

tik jis gali sukurti profesionalø teat-

rà, tik jis savo jëgomis gali organi-

zuoti pirmàjà lietuviðkà profesiona-

lià teatro mokyklà.

Pirmuèiausia jis pats ðalia studi-

jø universitete 1915 m. ástojo moky-

tis á Imperatoriðkàjà teatro mokyklà

Peterburge, kuriai vadovavo rusø he-

rojinës romantinës teatro mokyklos

atstovas, teoretikas, aktorius Jurijus

Jurjevas. Toje mokykloje J. Vaièkui

nemaþà átakà darë ten dëstæ rusø te-

atro aktoriai R. Opolonskis, B. Go-

riajinovas ir kt.

Turëdamas didelæ praktikà Skra-

jojamajame teatre, papildæs þinias

Imperatoriðkojoje teatro mokykloje,

J. Vaièkus 1916 m. ið ávairiø Peter-

burgo aukðtøjø mokyklø studentø,

gimnazijø moksleiviø, tarnautojø su-

rinko net 18 þmoniø bûrá ir ásteigë

savo pirmàjà lietuviø teatro mokyk-

là. Èia vadovas didþiausià dëmesá

skyrë spektakliø repeticijoms, norë-

damas ne tik kuo greièiau sukurti sa-

vo teatrà, bet ir savo mokinius uþ-

degti nacionalinio teatro idëja, áskie-

pyti jiems meilæ teatrui. Su ypaè di-

deliu entuziazmu ieðkojo naujø pje-

siø, autoriø, talentingø atlikëjø.

Juozas Vaièkus – tautinës teatrinës kultûros kûrëjas


5

Juozo Vaièkausteatro studijosSankt-Peterburgekolektyvas.

Savo mokykloje jis ypaè akcen-

tavo ir vaidybos priemoniø (balso, ju-

desio, mimikos, grimo, improvizaci-

jos, sceninës iðvaizdos, kostiumo)

svarbà. Bûsimajam artistui mokyto-

jas stengësi suþadinti emocijas, átvir-

tinti atitinkamà pozà, kalbos manie-

rà. Tuo tarpu J. Vaièkaus vaidybai bu-

vo bûdinga didelë ekspresija, nesu-

valdomas temperamentas, dirbtinës

pozos, gestai, melodramiðkas verkð-

lenimas.

Mokykla neturëjo savo patalpø,

bibliotekos, rekvizito. Repetuodavo

J. Vaièkaus bute. Tenkinosi buitiniais

daiktais, buvusiais mokytojo bute:

asmeninis stalas, lova, këdë, puode-

lis...

Per dvejus metus ðioje mokyklo-

je jis sukûrë net keliolika spektakliø

(Petro Vaièiûno Aukos, Praþydo nu-vytusios gëlës, A. Marko Be ðulo,

Dviejø lietuvaièiø Dumblynë, A. Fro-

mo-Guþuèio Ponas ir muþikai, P.

Pundzevièiaus-PetliukoVelnias – ne

boba, Neatmezgamas mazgas ir kt.).

Parengë Lietuvos teatrui bûrá aktoriø,

kuriø dauguma visà gyvenimà pasky-

rë scenos menui (Viktoras Dineika,

Ona Kurmytë, Elena Þalinkevièaitë,

Petras Kubertavièius, Juozas Stanu-

lis, Ona Labonaitë, Polë Tendþiuly-

të, Jonas Dikinis, Antanina Vainiû-

naitë, Bronë Paðkevièiûtë, Antanas

Venclauskas ir kt.). Aktorë ir daini-

ninkë Morta Grikðtaitë, J. Vaièkaus

þmona, aktyviai dalyvavo beveik vi-

suose Skrajojamojo teatro spektak-

liuose, 1920–1930 m. dainavo Vals-

tybës teatro operoje (sopranas).

Su ðios mokyklos auklëtiniais J.

Vaièkus 1918 m. gráþo á Lietuvà ir

èia pradëjo savo veiklà Vilniuje, o

nuo 1919 m. Kaune.

Lietuvoje J. Vaièkus parengë nau-

jà savo mokyklos programà, kuri bu-

vo iðdëstyta ketveriems metams ir ap-

rëpë tokias disciplinas: Lietuvos ir jos

kultûros istorija, lietuviø, vokieèiø,

prancûzø kalbos, logika, psichologi-

ja, estetika, fechtavimas, grimas, li-

teratûros, teatro ir buities istorijos, ti-

kybos, ðokiø, etikos, gimnastikos kur-

sai, specialybës dalykai. Deja, pra-

sidëjæ neramumai – Vilnius okupuo-

jamas ið pradþiø bolðevikø, o vëliau

lenkø legionø – J. Vaièkø ir jo trupæ

priverèia trauktis ið Vilniaus ir ið nau-

jo kurtis Kaune.

Didþiausias ir vertingiausias J.

Vaièkaus nuopelnas – drauge su auk-

lëtiniais ir reþisieriaus Kastanto

Glinskio mokiniais 1920 m. ákurtas

Valstybës teatras (Dramos vaidykla)

Kaune, kurio istorija tebesitæsia iki

ðiol. Tokiu bûdu jau vien Valstybës

teatro sukûrimas leidþia teigti, kad

ðis þmogus uþbaigë vienà Lietuvos

tautodailinio teatro (Petras Bielskis)

istorijos etapà ir perkëlë tautiná teat-

rà á profesionalø lygmená.

J. Vaièkaus kûrybinëje biografijo-

je dar norëèiau iðskirti vertingà jo

veiklà Amerikoje (1923–1931). Èia

jis suorganizavo lietuviø aktoriø tru-

pæ, pats juos apmokë ir sëkmingai

gastroliavo net 75-iose lietuviø ko-

lonijose.

Amerikoje J. Vaièkus pastatë ne

tik tuos dramos kûrinius, kuriuos sta-

të Lietuvoje Skrajojamajame teatre ir

Peterburge savo teatro mokykloje,

bet taip pat parengë keletà naujø di-

deliø veikalø: Vinco Mykolaièio-Pu-

tino Valdovo sûnus, Adamo Asnyko

Kæstutis, Juliuszo Sùowackio Mindau-

gas, Charleso Dickenso Svirplys

uþkrosnyje, Juhano Bergerio Tvanas,

Hermano Heijermanso Du keliu ir kt.

Atidavæs nepaprastai daug energijos

vis dëlto jis suprato, kad valstybinio

lietuviø teatro ten ákurti nëra jokiø

galimybiø, todël po trejø darbo me-

tø privaèiame teatre J. Vaièkus nu-

vyko á Holivudà studijuoti kino me-

no. Èia net trejus metus jis ne tik ak-

tyviai studijavo, bet ir vaidino keliuo-

se kino filmuose, kur sukûrë, pagal


Juliusz SùowackiMindaugas, reþ.Juozas Vaièkus.

J. Vaièkus(Mindaugas),JAV, 1928 m.

amerikieèiø spaudos atsiliepimus,

„ásimenamus paveikslus“ (Ðnipas,

Jaunas, kaip jautiesi ir kt.). Apie ðià

J. Vaièkaus teatrinæ veiklà galima pla-

èiau suþinoti Lietuvos teatro, muzi-

kos ir kino muziejuje, kur yra su-

kaupta didelë J. Vaièkaus gyvenimo

ir kûrybos veiklos kolekcija (tvarky-

toja Regina Kazlauskaitë). Neseniai

pasirodþiusi Broniaus Vaðkelio kny-

ga Þvilgsnis ið atokiau (Vilnius: Ver-

sus aureus. 2006, p. 62–97.) ne tik

papildo muziejuje esanèià kolekci-

jà, bet ir visapusiðkiau atskleidþia

ávairiapusæ J. Vaièkaus veiklà Ame-

rikoje.

1931m. pabaigoje gráþæs á Lietu-

và J. Vaièkus norëjo pradëti darbà sa-

vo ákurtame teatre – pastatyti Alexan-

dre‘o Dumas pjesæ Edmundas Kinas.

Bet, kaip tvirtina teatro istorikas V.

Maknys, „po vienos repeticijos prieð

já buvo organizuota obstrukcija, ir jis

buvo priverstas pasitraukti“. Jo mo-

kiniai, dirbæ ðiame teatre, já iðdavë.

Teatro direktoriumi tuomet dirbo An-

drius Oleka-Þilinskas.

Tuomet J. Vaièkus pasiryþo ákurti

naujà privaèià, pirmà Lietuvoje, ki-

no ir teatro studijà, turëjusià vaidy-

bos mokyklos statusà. Apie steigia-

mà kino studijà jis taip kalbëjo: „Ið

mokiniø, stojanèiø á mokyklà, bus

reikalaujama veido bruoþø ryðkumo,

originalumo, lankstumo, lakios vaiz-

duotës, psichologinio þmogaus gy-

venimo nujautimo. Didþiausias dë-

mesys bus skiriamas á praktiðkus dar-

bus prieð kamerà, plastikà, psicho-

logijà. Studijos darbas – treji metai“.

Á studijà susirinko per 100 moki-

niø. Po vieneriø mokslo metø studi-

jos auklëtiniai parodë þiûrovams

spektaklius: Keturakio Amerika pir-

tyje ir A. Asnyko Kæstutá.

Ádomu pastebëti, kad rengdama-

sis antriems mokslo metams J. Vaiè-

kus aplankë 18 apskrièiø, perskaitë

130 paskaitø, kuriø klausësi per 4000

þmoniø. Viso ðio darbo rezultatas –

suorganizuota 60 komitetø J. Vaiè-

kaus pastangoms sukurti lietuviðkà

kinà paremti.

Jis buvo numatæs pastatyti du me-

ninius filmus – apie Kæstutá ir Kraþiø

skerdynes, taip pat keletà trumpa-

metraþiø filmø. Su operatoriumi A.

Þibu jis sukûrë keletà dokumentiniø

filmø (apie Palangos kurortà, Mairo-

nio laidotuves ir kt.). Jo kino studijo-

je mokësi vëliau þinomi teatro ir ki-

no menininkai: N. Nakas, V. Ivanaus-

kas, K. Simaðka, O. Ðauleckaitë, K.

Tumkevièius, P. Zulonas, J. Palubins-

kas, G.Velièka, M. Èervinskaitë-Pau-

liukonienë ir kt.

Pirmàjá filmà J. Vaièkus planavo

parodyti þiûrovams 1933 m. liepos

mën., taèiau dalis auklëtiniø iðëjo ið

jo mokyklos tæsti mokslø pas teatro

direktoriø A. Olekà-Þilinskà ir, stu-

dijai iðirus, baigësi jo kûryba kino pa-

saulyje.

J. Vaièkus mokëjo patraukti jau-

nus þmones á teatro ir kino studijas,

garantuodamas ilgà ir sëkmingà kû-

rybiná darbà. Jis buvo didis oratorius,

mokëjo sakyti ugningas tautiðkas kal-



7

bas, kuriose akcentuodavo þymiau-

sius istorijos ávykius ir þmones, lë-

musius valstybës egzistavimà. Pavyz-

dþiui, surinkæs á teatro ir kino studijà

bûrá jaunuoliø jis kalbëjo: „Lietuvið-

ka filma – mano gyvenimo tikslas. Ir

mes tai padarysime! Gana vilktis Eu-

ropos uodegoj. Juk mes turime pri-

kelti Vytautà – nuo Baltijos iki Juo-

dosios...Sugràþinti Vilniø (ið Pilsud-

skio nagø), per mus atbus Ragainë,

Tilþë, Karaliauèius. Ir ið Tolminkie-

mio aplëks pasaulá... Lietuviais esa-

me mes gimæ! Ið Kraþiø dël maldak-

nygiø Sibirà nuklojo... Ne tam nusi-

metëm vergijà, kad lauktume malo-

niø! Tad petys á petá. Hidra gaji...“

(Ið V. Ivanausko atsiminimø).

J. Vaièkaus organizacinë, pedago-

ginë, kûrybinë veikla, jo uþmojai,

jaunø þmoniø ieðkojimas, atranka ir

parengimas scenos ir kino menui, jo

mokiniø – aktoriø, reþisieriø, peda-

gogø ilgametë vaisinga kûryba ir

nuopelnai Lietuvos teatro kultûrai yra

akivaizdûs. Juk to laikotarpio sàly-

gos, kai ið rusø vergijos këlësi Lietu-

va, ne kiekvienam suteikë, kaip sa-

kë B. Sruoga, tokios energijos, tokio

pasiaukojimo idëjai ir teatro menui,

kokiø turëjo Juozas Vaièkus.

J. Vaièkus per visà savo gyveni-

mà, kaip tvirtino jo mokinë Teofilë

Vaièiûnienë, niekada nesiskundë dël

prieðtaringø gyvenimo sàlygø ir ne-

turto. Jis buvo iðdidus ir puoðnus iki

gyvenimo pabaigos. Neatsitiktinai

Stasys Ðilingas dar 1940 m. apie J.

Vaièkaus nuopelnus Lietuvos kultû-

rai taip raðë: „Tai buvo didelës dva-

sios vyras greta Þemkalnio – Vydû-

no – Tado Daugirdo – Rucevièiaus –

Strazdo – atsistojæs ir lydimas dau-

gybës, daugybës tø, jau pamirðtø, ne-

þinomø teatro kariø, kurie po visà

Lietuvà ir visur Rusijoj, Vokietijoj,

Amerikoj, kur tik bûta lietuvio, sëjo

savojo lietuviðko meno grûdà“.

Bet S. Ðilingas raðë 1940 metais.

O kas ir kà raðë apie J. Vaièkø po

karo? Pirmuèiausia teatro istorikai

Vytautas Maknys, Antanas Vengris ir

Juras Ðaltenis. Bet pirmojo kiek pla-

tesnë studija apie J. Vaièkø pasirodë

tik 1979 m. (Lietuviø teatro raidos

bruoþai. II t.), antrojo – 1981 m. (Lie-

tuviø teatras 1918–1929), o J. Ðalte-

nio – iki ðiol tebeguli Mokslø akade-

mijos bibliotekos rankraðtyne.

Ðiandien kalbëdami apie lietuviø

teatro istorijà, jo didþiuosius pradi-

ninkus ir konkreèiai apie Juozà Vaiè-

kø turëtume konstatuoti, kad jo dar-

bai ir jo nuolatiniai paþeminimai gy-

venime ir istorijoje nebuvo tuðti. Ne-

priklausomybës metais vis plaèiau ir

daþniau girdime apie þmogaus ið

Maþeikiø kraðto nuopelnus, padëju-

sius pagrindà prisikelti lietuviðko te-

atro dvasiai ir jo istorijai. Aèiû Die-

vui, tai ðen, tai ten pasirodo naujos

jo mokiniø publikacijos, pamaþu J.

Vaièkaus darbai uþpildo mûsø teat-

ro istorijos spragas. Pastaruoju metu

Lietuvos teatro sàjungoje ásisteigus

teatrologø skyriui, tikësime, atsiras

jaunø þmoniø, kurie paruoð iðsamià

monografijà apie ðá didá XX a. pirmo-

sios pusës menininkà, palikusá iðti-

kimo lietuvybës idealø puoselëtojo

paveikslà mûsø teatrinëje kultûroje.

Negaliu uþbaigti ðio raðinio ne-

paminëjæs dar keliø keistenybiø ir ne-

pridûræs keliø pastabø.

J. Vaièkus nesusikûrë jokio mate-

rialinio turto, iðskyrus cilindrà, laz-

dà, graþø paltà, blizganèius batus, la-

bai nedidelæ namø bibliotekëlæ, lo-

và, stalà, lëkðtæ, puodelá... Bet visuo-

met vaikðèiojo iðdidþiai, saugodamas

kilnià savo garbæ ir iðskirtinæ meni-

ninko laikysenà. Bet... Kai norëjo su-

gráþti á teatrà, atsirado jo mokiniø, ku-

rie vietoj meilës siûlë lazdø! Kai jis

norëjo savo jubiliejui pastatyti spek-

taklá – Knuto Hamsuno veikalà Ties

karalijos anga, kuris, pasak J. Vaiè-

kaus, „yra labai artimas tautinëms

idëjoms ir sukelia kilniausius tikslus

siekti tautos idealø“ (LTMK, APM,

1693) – teatras organizavo boikotà.

Bet uþtat kai jis numirë!.. Palydëti,

atrodo, susirinko visas Kaunas. Pro-

cesija sustojo prie teatro – ið balko-

no teatro direktorius iðdidþiai pagar-

bino velionio nuopelnus tautai ir jos

kultûrai. Per visà miestà minia iki pat

Petraðiûnø kapiniø bûriavosi, lydëjo

ir apgailestavo...

Kiek vëliau menininkai sukûrë

Draugijà J. Vaièkui remti (vardui áam-

þinti, monografijai paruoðti, pamin-

klui). Bet prasidëjo II pasaulinis ka-

ras. Vëliau jo tëviðkëje Zastauèiuose

buvo restauruota sodyba ir ákurtas

muziejus bei Klojimo teatras. Bet ne-

priklausoma Lietuva ëmë privatizuo-

tis... Paskui Maþeikiai paminklø par-

ke pastatë aukðtà skulptûrà. Bet uþ-

mirðo jo vardà uþraðyti. Paskui kaþ-

kas bandë jo vardo stipendijà ásteig-

ti, bet kaþkokiø leidimø pritrûko...

Paskui... bet...

J. Vaièkus mirë 1935 m. ba-

landþio 7d.: 9 dienø pritrûko iki jo

50 m. jubiliejaus. Mûsø naujoji epo-

cha privalo imtis ir uþbaigti nuolat

besikartojanèiø skauduliø ir neteisy-

biø istorijà. Ir pradëti didþiøjø meni-

ninkø istorijà ne tik kurti, bet ir mi-

nëti juos su pagarba ir meile – to nu-

sipelno jø darbai ir gyvenimas. �


Lietuvos scena: Domëjimasis lietu-viø iðeivijos scenine veikla ágauna visdidesná pagreitá: neseniai pasirodë lei-dinys, nagrinëjantis profesionaliàjà mu-zikà lietuviø DP stovyklose Vokietijoje,pavasará buvo pristatyta Jûsø patiesÞvilgsnio ið atokiau antroji knyga, skir-ta lietuviø teatrui JAV. Koks gi vaidmuolietuviðkojo teatrinio gyvenimo peizaþetenka dramos scenai Ðiaurës Amerikoslietuviø kolonijose?

Bronius Vaðkelis: Vaidinimus lie-

tuviai JAV pradëjo 10 metø anksèiau,

negu buvo suvaidinta Amerika pir-

tyje Palangoje. Kunigas Antanas Bur-

ba 1889 metø spalá pirmà kartà at-

laikë miðias lietuviø kalba Plymute

(Pensilvanijos valstija) lenkø ir lietu-

viø baþnyèioje. Lapkritá buvo ásteig-

ta „Lietuviðka teatro draugystë“, o

gruodþio 31 dienà ávyko pirmasis lie-

tuviø vaidinimas JAV „Be sumnenës,

arba kaip tai einasi ant svieto“. Pje-

sæ paraðë „Vienybës lietuvninkø“ re-

daktorius Antanas Turskis.

Vaidinimai buvo tokie populia-

rûs, kad priviliodavo net smuklës lan-

kytojus. 1889–1899 metais 15-oje

kolonijø buvo 24 ilgiau ar trumpiau

veikusios teatro grupës. Pastatyti 25

scenos veikalai, suvaidinti 75 spek-

takliai. Vaidinimus rengë ávairiø pro-

fesijø þmonës: du kunigai, trys var-

gonininkai, trys þurnalistai, gydyto-

jas, tuzinas juodadarbiø.

L. s.: XX amþiaus pradþia Lietuvoslietuviø mëgëjø scenai þymi svarbø po-sûká: teatras ásitvirtina mieste ir prade-da kurtis „pasiþvalgydamas“ á profesio-nalø pavyzdá. Koks ðis laikotarpis buvolietuviø scenai JAV?

B. V.: 1900–1916 metais sceninë

veikla ypaè iðsiplëtë. Beveik kiekvie-

noje didesnëje kolonijoje veikë vie-

nas ar net keli vaidintojø bûreliai. Jie

konkuravo tiek dël þiûrovø, tiek dël

vaidintojø. Populiarios operetës ta-

po grësmingu konkurentu dramos te-

atro bûreliams. Þodþiu, scenos pa-

statymai buvo integrali to meto lie-

tuviø kultûrinio gyvenimo dalis.

Èikaga lenkë kitas kolonijas sce-

nos mëgëjø skaièiumi ir pastatymø

gausa. 1913–1916 metais èia vaidi-

nimus statë penkios dramos teatro

trupës ir kelios organizacijos bei klu-

bai. Kartais tà patá vakarà vykdavo

du trys skirtingi spektakliai.

Þymià repertuaro dalá sudarë vie-

tiniø dramaturgø pjesës: J. Griniaus,

M. Stipnickio, V. Nagornovskio, M.

Dundulienës, B. Laucevièiaus-Varg-

Iðeiviø dramos teatras JAVLietuvos scena kalbina teatrologà prof. Ph.D. Broniø VaðkeláKalbëjosi

Martynas Petrikas

Adam AsnykKæstutis, reþ.

Juozas Vaièkus.P. Trumpulis

(Vytautas), J.Vaièkus

(Kæstutis), JAV,1928 m.


9

ðo, J. Þalpio (Zolp). Jie patys statë pje-

ses ið rankraðèiø. Vaidinimai buvo

tiek teksto, tiek pastatymo atþvilgiu

perdëm mëgëjiðki. B. Laucevièius-

Vargðas, siekdamas pakelti vaidini-

mø meniná lygá, surengë dramos kur-

sus ir 1914 metais leido pirmàjá vien

teatrui skirtà þurnalà Veidrodis.

L. s.: Antrojoje Þvilgsnio ið atokiauknygoje nemaþa dëmesio skyrëte pla-

èiau neþinomiems Juozo Vaièkaus kû-

rybos JAV aspektams. Koks ðio teatralo

indëlis JAV lietuviø teatro plëtrai?

B. V.: Juozas Vaièkus, 1924 me-

tais atvykæs ið Lietuvos, atgaivino vos

vegetuojanèià iðeiviø dramos teatro

veiklà. Á savo dramos teatro kolekty-

và átraukæs patyrusius, 15–20 metø

dirbusius, o tuomet jau „bedarbius“

scenos mëgëjus, J. Vaièkus per pen-

kerius metus (1924–1929) pastatë 36

pjeses (apie 150 spektakliø). Jis lan-

kë tas paèias lietuviø diasporos vie-

toves po kelis kartus. 1925 metø ru-

dená jam pasisekë ávykdyti savo ke-

lionës á JAV tikslà: jis atidarë nuola-

tiná lietuviø dramos teatrà Èikagoje.

Teatras iðsilaikë vos penkis mënesius,

pastatë 18 pjesiø (premjera beveik

kas savaitæ!), suvaidino 23 spektak-

lius.

Be organizaciniø ir finansiniø

sunkumø J. Vaièkaus darbui didelë

kliûtis buvo A. Vanagaièio vadovau-

jama ið Lietuvos atvykusi vodevilio

trupë „Dzimdzi-Drimdzi“. Jos komið-

ki pokðtai, klouniðki vaidinimëliai,

þargonu paraðytos dainuðkos maþa-

raðèiams darbininkams buvo artimes-

nës ðirdþiai, negu J. Vaièkaus spek-

takliai. Tarp vaièkininkø ir dzimdzi-

ninkø vyko rungtynës dël aktoriø,

mecenatø ir þiûrovø. 1926 metais

„Dzimdzi-Drimdzi“ iðsisklaidþius, J.

Vaièkaus konkurentë iki pat 1929

metø buvo S. Pilkos iðeiviø scenos

meno mëgëjø grupë. Vëliau S. Pilka

gráþo á Lietuvà, o Vaièkus iðvyko á Ho-

livudà.

J. Vaièkaus ir kitø atvykëliø ið Lie-

tuvos sceninë veikla davë nemaþà

impulsà iðeivijos kultûriniam gyve-

nimui. Deja, ji nepaliko ilgalaikio

pëdsako. Nuo 1930 iki 1949 metø

draugijos bei vienam vaidinimui

suorganizuoti bûreliai vaidinimus

rengë tik retkarèiais.

L. s.: Kitas reikðmingas impulsas,

matyt, buvo vadinamoji antroji emigra-

cijos banga?

B. V.: Su nauja ateiviø banga

1948–1951 metais ið Vokietijos á JAV

atvyko per dvideðimt profesionalø

bei Lietuvos teatruose dirbusiø akto-

riø. Jie suorganizavo dramos teatro

grupes Èikagoje, Klyvlende, Detroi-

te, Vaterburyje, Bostone, Brukline,

Baltimorëje, Los Andþele. Vienos

grupës veikë ilgiau, kitos trumpiau,

o ilgaamþiðkumu iðsiskyrë Los An-

dþelo ir Èikagos dramos teatro pasi-

ðventëliai.

L. s.: Tarp Jûsø minimø teatro pro-

fesionalø buvo itin ádomiø asmenybiø,

todël gavæs naujø bei skirtingø idëjø ið-

eivijos teatras turëjo kisti...

B. V.: Èikagos lietuviø dramos te-

atro istorijos iðkiliausiu laikotarpiu

laikytini 1949–1956 metai. Èia ap-

sigyveno keliolika profesionaliø ak-

toriø, kurie paðventë savo laisvalaiká

dramos teatrui. 1949 metais J. Ble-

kaitis ásteigë „Atþalynà“, o S. Pilka –

„Lietuviø teatrà“. Pirmàjà grupæ su-

darë jaunieji, o antràjà – vyresni ak-

toriai. J. Blekaitis ieðkojo naujø te-

mø, idëjø ir naujos raiðkos formø, p

S. Pilka daugiau pasikliovë ið Lietu-

vos atsineðtais áproèiais bei teatro tra-

dicijomis. Skirtingi ir ðiø reþisieriø re-

pertuarai: J. Blekaitis pastatë Moliè-

re‘o Tariamàjá ligoná, C. Odetso Ra-

ketà á mënulá, A. Ðkëmos Þivilæ, o S.

Pilkos repertuare – J. Gruðo Tëvas,

L. Fuldos Mokyklos draugai, S. Ky-

mantaitës-Èiurlionienës Auðros sû-

nûs, P. Vaièiûno Naujieji þmonës.

Þiûrovai ir recenzentai labiau mëgo

S. Pilkos spektaklius, nes jie atðvie-

þindavo atsiminimus apie dienas të-

vynëje. J. Blekaièio spektakliai buvo

kontroversiðki ir këlë polemikà to

meto iðeivijoje.

Aktoriø ir teatro rëmëjø svajonë

buvo iðeivijoje ásteigti rimtà, nuola-

tiná dramos teatrà. Pritarus A. Rûkui,

A. Ðkëmai, V. Valiukui, G. Velièkai,

Blekaitis ásteigë „Lietuviø teatrà Ame-

rikoje“ (1950). Jis kvietë prisijungti

ir kitur gyvenanèius aktorius. S. Pil-

ka neprisijungë. Naujasis teatras pa-

statë A. Ðkëmos Þivilæ, bet apkalti-

nus nihilizmu, laisvamanybe, spek-

taklis nebuvo pakartotas. Taip nuo-

latinis teatras ir mirë.

Tarpininkaujant iðeivijos vado-

vams buvo susitarta, kad reþisieriai,

nesijungdami á vienà trupæ, statys

spektaklius „Lietuviø teatro“ vardu.

J. Blekaièiui pastaèius E. O‘Neillo

Annà Christie (1952), recenzentai já

kaltino, kad veikalas svetimas, mo-

dernus, neugdo patriotizmo. Atsito-

lindamas nuo geto nuotaikomis gy-

venanèios publikos J. Blekaitis ásijun-

gë á Dramos studijà, steigiamà Niu-

jorke.

Lietuviø bendruomenës vadovai

ryþosi padaryti tvarkà: ásteigë „Lie-

Iðeiviø dramos teatras JAV

tuviø teatrà Èikagoje“ (1953). Tai,

esà, bus nuolatinis teatras, jungian-

tis visus Èikagoje esanèius aktorius.

Teatro vadovu buvo paskirtas A. Rû-

kas. S. Pilka ir V. Valiukas pasiprieði-

no, nes nesutiko, kad Bendruomenës

vadovai nurodinëtø, kà ir kaip staty-

ti.

Vël vyko aktoriø persigrupavi-

mas: S. Pilkos, A. Rûko, V. Valiuko

grupës. Spektakliai, iðskyrus V. Va-

liuko statytus, niekuo nepasiþymëjo.

Reiklesniems teatro þiûrovams ir jau-

nimui imponavo V. Valiuko statyti J.

Anouilho Antigonë, T. Williamso

Stiklinis þvërynas ir K. Ostrausko Ka-

narëlë.

Teatro reformos, intrigos suprie-

ðino publikà, aktorius ir reþisierius.

V. Valiukas 1956 metais iðvyko ið Èi-

kagos. Svajonës turëti nuolatiná teat-

rà þlugo. Bent porà metø Èikagoje

nebuvo në vieno dramos teatro spek-

taklio.

L. s.: Jûsø pavaizduota tradicijos ir

novatoriðkumo sankirta kelia dar vienà

ádomø klausimà: ar ypaè gyvi to meto

amerikietiðkojo teatro procesai kaip

nors rezonavo iðeivijos teatro scenoje?

B. V.: Naujovës á Èikagos lietu-

viø teatrà atëjo su jaunesniàja sce-

nos mëgëjø karta. Brendusi Vokieti-

joje ir JAV, ji buvo susipaþinusi su

amerikieèiø moderniu teatru ir á vy-

resniøjø scenos darbà þiûrëjo, anot

A. Rûko, kaip á „senukø teatrà“.

1962–1967 metais modernisti-

niais bei eksperimentiniais bandy-

mais reiðkësi net keturios grupës.

1962 metais jaunøjø pastangomis at-

gaivintas „Atþalynas“ pasiþymi ne

tiek nauja vaidyba, kiek moderniu re-

pertuaru: B. Pukelevièiûtës Aukso þà-

sis, K. Ostrausko Pypkë, Þaliojoj lan-

kelëj ir Duobkasiai. Ið tikrøjø moder-

nø eksperimentiná teatrà iðeivijos sce-

noje ágyvendino 1964–1965 metais

Nijolës Martinaitytës ir Jono Kele-

èiaus vaidybinis duetas su tokiais vei-

kalais kaip S. Becketto Krapo pasku-

tinis áraðas, E. Ionesco Këdës, J. Coc-

teau Þmogiðkas valsas, T. Williamso

Kalbëk man kaip lietus. Konservaty-

vius þiûrovus ypaè ðokiravo N. Mar-

tinaitytës reþisuota K. Ostrausko

avangardinë drama Kartà gyveno se-nelis ir senelë. Tai buvo jaunosios

scenos kartos kûrybinio kelio pirmie-

ji þingsniai.

Bene drastiðkiausiais pastatymais

pagarsëjo Arnoldo Giedraièio „Avan-

gardinis teatras“: I. Claude van Italie

America Hurrah, reþisuota A. Gied-

raièio, A. de Saint Exupery Maþasisprincas ir L. Perlingetti Be protesto,

reþisuota Dariaus Lapinsko. A. Gied-

raitis tuo metu statë avangardinius

amerikieèiø spektaklius ir anglø kal-

ba.

Studentai, nusiþiûrëjæ á populia-

rø „The Second City“ satyriná kolek-

tyvà, 1963 metais suorganizavo hu-

moro ir satyros grupæ „Antras kai-

mas“. Iki 1990 metø jie kasmet pa-

ruoðdavo naujà programà ið trumpø

numeriø, kur vyraudavo lietuviðko ir

amerikietiðko gyvenimo aktualijos.

Su ja aplankydavo JAV ir Kanados ið-

eivius.

L. s.: Taèiau nuolatinio teatro JAV

átvirtinti nepavyko?

B. V.: Vyresniesiems aktoriams ið-

ëjus á poilsá, o jaunesniesiems kurá

laikà pasidarbavus, bet vëliau nuto-

lus, Lietuviø bendruomenës (LB) va-

dovai susirûpino iðeivijos teatro prie-

augliu. Novatoriðkumu pasiþymëjæs

Anatolijus Kairys 1968 metais imasi

konkreèiø veiksmø: studijuojanèiam

jaunimui ásteigia Dramos studijà ir

LB Jaunimo teatrà, suorganizuoja JAV

ir Kanados lietuviø teatro festivalá.

Dramos studija ir LB Jaunimo te-

atras dirbo drauge ðeðerius metus.

Darbà pradëjo su 20 jaunuoliø, o

1971 metais grupëje jau buvo 40.

Abiem grupëm vadovavo D. Lapins-

kas, dalyvavo aktorë Dalia Juknevi-

èiûtë, keletas „Antro kaimo“ aktoriø.

Reþisûriniais sugebëjimais pasiþy-

mëjo kinematografijos studentë Ma-

rija Smilgaitë. D. Lapinskas uþsire-

komendavo kaip avangardinis, turin-

tis savità fantazijà ir pamëgæs teatro

efektus reþisierius.

A. Kairio pastangos iðugdyti iðei-

vijos teatrui „prieauglá“ davë tik

trumpalaikiø rezultatø. Jaunuoliai, ið-

augæ amerikietiðkame pasaulyje, ið-

eivijos teatre matë saviraiðkos gali-

mybæ. Baigæ studijas, sukûræ ðeimas

jie domëjosi kitais dalykais. Iðeivijos

teatras neþadëjo profesijos ir jokios

perspektyvos ateièiai.

Teatro festivaliai, atrodo, pateisi-

no A. Kairio idëjas: festivaliai vyko

kasmet iki 2004 metø, juose be at-

rankos dalyvavo visos norinèios gru-

pës, taèiau tik su lietuviø dramatur-

gø pastatymais. Didþiàjà dalyviø

daugumà sudarë Amerikoje iðaugæ

jaunuoliai. Taèiau jie po poros pasi-

rodymø nueidavo kitais keliais.

Beje, nekalbëjau apie Los Andþe-

lo teatro sambûrá, bet apie ðià ilga-

metæ, daugiausia vadinamosios di-

pukø kartos iðlaikytà grupæ turëtø bû-

ti atskira kalba.

L. s.: Dëkoju uþ pokalbá. �

Iðeiviø dramos teatras JAV


11

Antanà Jasûdávaidina UtenoskolegijosreabilitacijoskatedrosvedëjasEdmundasVaitiekus,KastantàGlinská – UtenossavivaldybësVyþuonøseniûnijosseniûnasVytautasVanagas.

Tiltas, sujungæs Aukðtaitijà su ÞemaitijaNida Treinytë

1878 m. spalio 1 d. Utenos rajone, Puodþiø kaime, gimë lietuviðkojo teatro Peterburgepirmtakas, kultûros veikëjas, ðvietëjiðkos dvasios ir gimtojo þodþio skleidëjas, kovoto-jas uþ spaudos atgavimà Antanas Jasûdis.

Minint Antano Jasûdþio 125-àsias

gimimo metines, autentiðkoje sody-

boje (sodyba statyta 1884 metais)

Puodþiø kaime 2003 metø rugsëjo

14 d. ákurtas A. Jasûdþio klojimo te-

atras ir atgaivinta ið uþmarðties jo te-

atrinë kultûrinë veikla. Senasis kloji-

mas Jasûdþiø sodyboje buvo pastaty-

tas 1938 m. ir sëkmingai tarnavo ûkio

reikalams. Dabar jis rekonstruotas ir

pritaikytas teatrinei, kultûrinei veiklai.

Jame vyksta renginiai, ðventës.

Susikûrus pirmajai A. Jasûdþio

klojimo teatro aktoriø trupei, 2005

m. geguþës 26 d. pastatytas spektak-

lis Sidabro namai (scenarijaus auto-

rë ir reþisierë A. Jasûdþio klojimo te-

atro steigëja Nida Treinytë). Spektak-

lis skirtas þemaièiø poetei Karolinai

Praniauskaitei (1828–1859) ir poetui

Antanui Baranauskui atminti. K. Pra-

niauskaitë palaidota Utenos senosio-

se kapinëse.

Bûtent ðis spektaklis ir kelionë á

Telðius nutiesë tiltà ið Aukðtaitijos á

Þemaitijà. Telðiø K. Praniauskaitës

vieðosios bibliotekos darbuotojos Ju-

litos Ðvëgþdavièienës ir Telðiø Þemai-

tës teatro aktoriaus mokytojo Vaclo-

vo Bartkaus iniciatyva 2005 spalio

27 d. uteniðkiai spektaklá Sidabro na-

mai rodë Telðiø Þemaitës teatre. Bu-

vo aplankyta poetës K. Praniauskai-

tës gimtinë Padurbinio (Telðiø r.) kai-

melyje ir A. Jasûdþio kapas Nevarë-

nuose (Telðiø r.).

Uþsimezgus kûrybinei draugystei

Nevarënø kultûros centro meno va-

dovë Alvyda Kniurienë pasiûlë Ute-

nos A. Jasûdþio klojimo teatrui daly-

vauti bendrame renginyje A. Jasû-

dþiui atminti.

2006 metø birþelio 17 d. Utenos

A. Jasûdþio klojimo teatro aktoriai

vieðëjo Nevarënuose. Á bendrà ren-

giná-konferencijà, skirtà Utenos krað-

to kultûros ir teatro veikëjui A. Jasû-

dþiui (1878–1963) atminti, susirin-

ko garbûs sveèiai: doc. dr. Petras

Bielskis, doc. dr. Aleksandras Guo-

bys, doc. dr. Raimondas Kanèas, Tel-

ðiø Þemaitës teatro direktorius Kas-

tytis Brazauskas, Jurbarko K. Glins-

kio teatro aktoriai ir direktorë Danu-

të Budrytë-Samienë, miestelio gyven-

tojai, A. Jasûdþio giminaièiai. Prane-

ðimà ,,Lietuviø teatras Peterburge. A.

Jasûdis ir jo kûrybinë veikla“ skaitë

A. Jasûdþio klojimo teatro reþisierë

Nida Treinytë. Literatûrinæ kompozi-

cijà Pargráþau namon, parengtà pa-

gal autentiðkus ir niekur nepublikuo-

tus A. Jasûdþio rankraðèius, vaidino

Utenos A. Jasûdþio klojimo teatro ak-

toriai Edmundas Vaitiekus (A. Jasû-

dis), Vytautas Vanagas (K. Glinskis),

Zita Mackevièienë (pasakotoja). Sce-

narijø sukûrë ir spektaklá reþisavo N.

Treinytë. Jurbarko K. Glinskio teat-

ras parodë P. Pundzevièiaus kome-

dijà Brangusai pabuèiavimas (reþisie-

rë D. Budrytë-Samienë).

Nevarënø Nukryþiuotojo baþny-

tëlëje parapijos klebonas Saulius Jan-

kauskas A. Jasûdþio intencija auko-

jo iðkilmingas giedotines ðv. Miðias.

Po to visi ðventës dalyviai ëjo prie

A. Jasûdþio kapo, kurá sutvarkë ne-

varëniðkiai, o Vaclovas Bartkus pa-

statë áspûdingà paties sukurtà antka-

piná kryþiø.

Taip A. Jasûdis ir poetë K. Pra-

niauskaitë nutiesë atminties tiltà tarp

Aukðtaitijos ir Þemaitijos. �

Jonas ir Daiva Vaiðkûnai „Eglë – þalèiø karalienë“ (vieno veiksmo pjesë lietuviø liau-dies pasakos motyvais). Premjera – 2006 m. geguþës 20 d. Reþisierius – Vytautas V.Landsbergis, dailininkë – Ramunë Skrebûnaitë, muzikà parinko – V. V. Landsbergis.Vaidina: Eglë Barauskaitë, Gintautas Bejeris, Edvardas Brazys, Arnoldas Eismantas,Renata Idzelytë, Eglë Jackaitë, Vaidas Joèys, Einaras Jokubauskas, Liutauras Kasulai-tis, Vida Kojelytë, Rimantas Pelakauskas, Jolanta Puodënaitë, Donatas Ðvirënas, AstaTruèilauskaitë ir kiti.

Eglë þalèiø karalienë: sugráþimo mitologija

Eglë þalèiø karalienë – viena gra-

þiausiø lietuviø liaudies pasakø, ku-

rios universalumas ir (inter)tekstua-

lumas þadina kûrybinæ vaizduotæ bei

ákvepia ávairiø srièiø menininkus.

Aleksandro Fromo-Guþuèio drama,

Eduardo Balsio baletas, Miko Pet-

rausko opera, Salomëjos Nëries po-

etinë tautosakinë poema, Vinco My-

kolaièio-Putino poema Þilvinas ir Eg-

lë (pagal jà sukurta Audronës Þigai-

tytës to paties pavadinimo opera),

Jadvygos Janulevièiûtës filmas, Ro-

berto Antinio skulptûra, Algirdo ir

Aurikos Seleniø animacinis filmas,

Gintaro Beresnevièiaus studija Eglë

þalèiø karalienë ir lietuviø teogoni-

nis mitas, daugybë teatriniø pastaty-

mø profesionaliø ir mëgëjø teatrø

scenose – tai toli graþu ne viskas, kas

atsirado(-anda) ið to paties ákvëpimo

ðaltinio. Klaipëdos dramos teatre Eglë

þalèiø karalienë gimsta antrà kartà –

dar yra menanèiø Jono Ðvedo muzi-

kinës pjesës Eglë þalèiø karalienë

(teksto aut. – Kazys Juraðiûnas, reþ.

Juozas Gustaitis) pastatymà (premje-

ra – 1946 07 27). Bûtent ðiam istori-

niam pastatymui, þenklinusiam teat-

ro atgimimà pokarinëje Klaipëdoje,

yra dedikuotas naujasis spektaklis Eg-

lë þalèiø karalienë pagal etnokosmo-

logø Jono ir Daivos Vaiðkûnø tekstà,

reþisuotas Vytauto V. Landsbergio.

Þinoma, ðis „atgimimas“ sàlygiðkas,

kadangi jo partitûra ir reþisûra turi

skirtingas atramas bei iðeitis, taèiau

ryðys tarp pirmojo ir antrojo pastaty-

mo gana tamprus: vienija ne tik vie-

ta, bet ir scenoje varijuojamos tos pa-

èios amþinos gërio ir blogio, meilës,

iðtikimybës, iðdavystës temos.

Buvæs Klaipëdos dramos teatro

Dramos scena

Rasos ðventë. iðkairës á deðinæ:Vaidas Joèys,Eglë Jackaitë,Vida Kojelytë,

JolantaPuodënaitë,

LiutaurasKasulaitis, AstaTruèilauskaitë,

EinarasJokubauskas.

Gitana

Gugevièiûtë

13

aktorius, ilgametis jo direktorius Ba-

lys Juðkevièius mena, kad daugeliui

pokario Eglës palydëjimas á neþino-

mybæ asocijavosi ne tik su karo ir po-

kario metø netektimis, bet ir su rea-

lia grësme, anuomet kybojusia virð

þmoniø gyvenimø, o kraujo banga,

pasirodanti „iðdavystës silpnybëje“,

tarsi bylojo apie kruvinà lietuviø tau-

tos padëtá. Dabar V. V. Landsbergiui

rûpëjo iðsiaiðkinti, kà ðis mitas bylo-

ja ðiandien, ir reþisierius siekë akcen-

tuoti, jog þmonës yra linkæ sunaikinti

aukðtesnes harmonijos idëjas tik to-

dël, kad jø nepaþásta.

J. ir D. Vaiðkûnø perpasakotà pa-

sakos tekstà papildo iðtraukos ið V.

Mykolaièio-Putino meilës lyrikos ir

jo poemos Eglë ir Þilvinas, skamba

liaudies dainos (aktoriai dainuoja

„gyvai“) ir apeiginë muzika. Apskri-

tai, muzikinis spektaklio apipavida-

linimas gana iðbaigtas, nors kartais

per daug iliustratyvus – atliekamos

dainos (tiksliau, – jø turinys) tinka

bendrajai situacijai, bet ið veikëjo sie-

los natûraliai neiðplaukia, todël su-

skamba kaip atskiri koncertiniai nu-

meriai, kurie iðblaðko, panaikina

emociná krûvá, átampà, sukrëtimà,

kurio link viso spektaklio metu buvo

eita (Eglës daina „Oi, eisiu, eisiu, að

èia nebûsiu...“).

Þiniuonë (akt. Eglë Barauskaitë)

ir ið miego paþadintas Eþerinis (akt.

Rimantas Pelakauskas) Joniniø naktá

suka pasakø ratà ir iðkvieèia pasakos

veikëjus naujam bandymui, vilda-

miesi, kad pasaulis pasikeitë, tapo

geresnis, ir dramatiðkas pasakojimas

galbût turës kità pabaigà. Taèiau

þmonëse dar labai daug tamsos, to-

dël istorija pasikartoja: Drebulë (akt.

Renata Idzelytë) iðduoda tëvo vardà,

Eglës (akt. Jolanta Puodënaitë) bro-

liai uþkapoja Þilvinà (akt. Edvardas

Brazys), ir á krantà atsirita ne balta

pieno, o raudona kraujo puta...

Reþisierius pasakojimo neperraðo,

bet suteikia viltá – Þiniuonë þada pa-

kartoti ritualà „kitais metais“. Jude-

sys ratu simbolizuoja ne tik reiðki-

niø cikliðkumà, patirties ir likimø pa-

sikartojimà, amþinàjá sugráþimà, bet

liudija pastangà atkerëti þmogaus ak-

lumà.

Spektaklyje prieðprieðinami du

pasauliai – þemiðkasis (aðtriø formø,

dalgiø, prievartos) ir vandenø. Anot

reþisieriaus, vandenys – tai angelø

sfera: Dievo ásèios, aptakiø formø ir

jausmø, „atlantø kultûros laikus“ me-

nantis pasaulis (1946-øjø metø spek-

taklyje buvo net aðtuoni scenovaiz-

dþiai, o tai ið kolektyvo, neturëjusio

tinkamos sceninës árangos, reikala-

vo ypatingo susikaupimo ir ansam-

bliðkumo). Dailininkë Ramunë Skre-

bûnaitë sukûrë gana nesudëtingà, bet

patogià ir funkcionalià scenografijà.

Vandenø pasaulis, atsirandantis pa-

kilus á virðø „þemiðkajai plokðtumai“,

– mëlyna, jûrþoliø, nugludintø akme-

nëliø, saulës blyksniø, kuriuos veid-

rodëliais bando sugauti Þilvino ir Eg-

lës vaikai, prieblanda. Veidrodëliai,

ámontuoti personaþø kostiumuose

(galvaraiðèiuose, krûtinës papuoða-

luose), þenklina jø karaliðkà (dievið-

kà), aukðtesná (visuomeniná, kultûri-

ná) statusà (veidrodis – vandens,

paþinimo, savistabos, sàmonës, tei-

sybës ir aiðkumo, taip pat ir kûrybos,

kuri atspindi dieviðkà protà, simbo-

lis). Apskritai simbolikos spektaklyje

nëra gausu, bet, matyt, ji tuo ir ver-

tinga, kad ja neuþsiþaista. Vanduo,

ugnis, þemë, akmuo – tokios kertinës

mitiniø transformacijø iðeitys. Klum-

pës, kurias reikia suneðioti; rëtis, ku-

riame reikia iðkepti duonà; kuodelis,

kurá reikia suverpti, – tai uþuominos,

„suvertos“, „sudëliotos“ ið akmenø; tai

akmens, kaip iðminties simbolio, kaip

simbolinio ryðio tarp povandeninio

pasaulio ir þemës, iðbandymai,

„iðsprendþiami“ ugnimi...

Visà prasminá krûvá suteikdamas

pasakos atpaþástamumui, paþinu-

mui, atkurdamas nuoseklià pasako-

jimo schemà, pats reþisierius itin

nepersistengë ir, ðvelniai tariant, ma-

Eglë Barauskaitë(Þiniuonë)


nipuliuoja tomis paèiomis priemonë-

mis, mina ant tø paèiø moraliniø ir

ezoteriniø nuospaudø, kurias yra jau

aptikæs ir „sunaudojæs“. V. V. Land-

bergis tarytum nesistengia atsinaujin-

ti, tad pastaruoju metu jo darbuose

(ypaè spektakliuose vaikams) regima

ðiokia tokia inercija ir nuobodis: fron-

talus mizanscenavimas (gyvieji pa-

veikslai), tiesmukas liaudies muzikos

integravimas, iliustratyvumas, didak-

tika (Eglë þalèiø karalienë tæsia reþi-

sieriaus programiniø pastatymø sà-

Pirðlybø scena.Þalèio

pasiuntiniaiiðsigabena Eglæ.

Dramos scena


EdvardasBrazys

(Þilvinas) irJolanta

Puodënaitë(Eglë).

raðà); primygtinai akcentuotas, tiks-

lingas, pigokai deklaratyvus, bet vis

dëlto – teatraliðkumas. Vaidmens or-

ganikà pakeièia lengvai atpaþástama

vaidmens kaukë; vidinæ veikëjo

transformacijà – tekstiniai paaiðkini-

mai, todël nestinga flegmatikos. Þi-

noma, yra ir itin vykusiø scenø (kvo-

timo scena: taupus ir tikslus judesys,

iðryðkinantis prievartos ir iðtvermës

(brandos, sàmoningumo) bei prievar-

tos ir iðdavystës dimensijas), vis dël-

to spektaklio pagrindà sudaro jau ne

syká matytos mizanscenos ir iðtisos

scenos.

Ðalia jau patyrusiø dramos teatro

aktoriø scenoje pasirodo ir Klaipë-

dos universiteto Menø fakulteto vai-

dybos specialybës treèiakursiai stu-

dentai: Arnoldas Eismantas (Àþuo-

las), Gintautas Bejeris (Uosis), Dona-

tas Ðvirënas (Berþas) ir Renata Idze-

lytë (Drebulë). Ir, atrodo, reikia pri-

paþinti, ne blogiau nei scenos sen-

buviai. Asmenines simpatijas atiduo-

èiau Uosiui (pasirodo, yra iðties gy-

vø personaþø ðiame karnavale!)

Ryðkus spektaklio bruoþas – ro-

mantiðkasis pakilumas. Veikëjai ne

kalba, o dainuoja: pakanka iðgirsti,

kokiomis intonacijomis á Eglæ po

daugelio nesimatymo metø prabyla

jos ðeimynykðèiai (Tëvas – akt. Liu-

tauras Kasulaitis, Motina – Vida Ko-

jelytë, Pirmoji sesuo – Eglë Jackaitë,

Antroji sesuo – Asta Truèilauskaitë,

Pirmasis brolis – Vaidas Joèys, Ant-

rasis brolis – Einaras Jokubauskas),

kad spektakliui „pripaiðytum“ ro-

mantiðkàjá patosà ir dainiðkàjà tradi-

cijà. Visa tai puikiai siejasi su iliust-

ratyvumu, tad spektaklio stilistika –

vieninga.

Viename interviu V. V. Landsber-

gis iðsakë mintá, kad pasaka Eglë þal-

èiø karalienë – savotiðka Lietuvos vi-

zitinë kortelë. Taigi tokià labai lietu-

viðkà vizitinæ kortelæ dabar galës pa-

teikti ir Klaipëdos dramos teatras. Tie-

sa, kortelës dizainas nebenaujas, bet

gana patrauklus, o kai kam galbût

netgi sukeliantis nostalgiðkus prisimi-

nimus. Lieka tik palinkëti, kad suvai-

dintø kartø skaièiumi naujoji Eglë

þalèiø karalienë neatsiliktø nuo pirm-

takës, kuri ant scenos lipo daugiau

nei ðimtà kartø... �

15

Bendroje ðalies teatrinio gyveni-

mo panoramoje vis labiau pastebi-

mas universitetø teatrø sàjûdis. 1998

m. ákurta Universitetø teatrø asocia-

cija, vienijanti Vilniaus, Kauno ir

Klaipëdos universitetø teatrus, ëmë-

si ágyvendinti ilgalaikæ kultûrinæ edu-

kacinæ programà „Universitetas ir

jaunimo kultûra“. Surengti septyni

tarptautiniai jaunimo ir studentø te-

atrø forumai, penkios tarptautinës

kûrybinës akcijos, skirtos kultûros,

technikos paveldo, tautiniø kultûrø

sandraugos, kitoms aktualioms vi-

suomenës gyvenimo problemoms,

nuolat vyksta teatrinës laboratorijos,

kurioms vadovauti kvieèiami þino-

mi teatro pedagogai ið ávairiø ðaliø.

Svarbiausias tokios veiklos tikslas –

jaunos asmenybës ugdymas. Univer-

siteto bakalauras ar magistras nieka-

da netaps iðkilia mokslo, politikos ar

verslo asmenybe, neturëdamas tam

tikros kultûrinës kompetencijos, ne-

jausdamas humanitarinio konteksto,

kuriame jo þinios ir jø pritaikymas

ágytø tikràjà vertæ ir prasmæ. Gal to-

dël nuo seno þymiausi pasaulio uni-

versitetai buvo ir tebëra ne tik moks-

lo, bet ir kultûros centrai.

Geguþës 14–20 d. vykæs VII tarp-

tautinis universitetø teatrø forumas

„Perpetuum mobile“ buvo skirtas Vil-

niaus Gedimino technikos universi-

teto 50-ies metø jubiliejui, todël jo

organizatoriai ðá kartà akcentavo te-

atro ir technikos pasauliø sàryðá. Jau

paèiame forumo pavadinime atsi-

spindi tai, kas sieja technikà ir teat-

rà: amþinas judëjimas, nenutrûksta-

mas veiksmas, nuolatinis atsinauji-

nimas, eksperimentas, rizika, progre-

sas. Visa tai absorbuoja amþinojo va-

riklio sàvoka, savotiðka idée fixe –

siekiamybë, bûdinga tiek mokslui,

tiek menui. Beje, graikø kalbos þo-

dis techne ir reiðkia menas, meist-

riðkumas.Taigi forumo devizas ápareigojo

rengëjus ieðkoti glaudesnio ryðio tarp

mokslo ir meno, tarp technikos ir te-

atro ne tik scenoje, bet ir uþ jos ribø,

siekiant praplësti tradicinæ teatro erd-

væ. Norint atkreipti dëmesá á iðliku-

sius ádomesnius technikos kûrybinio

paveldo objektus, jø bûklæ, iðsaugo-

jimo bei panaudojimo kultûros reik-

mëms galimybes, buvo ágyvendinta

kûrybinë akcija „Atminties ir paþini-

mo takas“. Jos metu studentø teatrai

iðsamiai susipaþino su tokiais egzo-

tiðkais paveldo objektais, kaip seno-

ji Vilniaus universiteto observatori-

ja, kurioje profesoriavo þymusis ast-

ronomas, Palados atradëjas J. Snia-

deckis, Pûèkoriø patrankø liejykla,

kurios griuvësiai primena Þygiman-

to Augusto laikus, Pûèkoriø vandens

malûnas, senasis Paneriø geleþinke-

lio tunelis, antrasis tuometinës cari-

nës Rusijos teritorijoje, Vilniaus lo-

komotyvø remonto depas, Sereikið-

kiø parko vandenvietë, Vilniaus gy-

nybinës sienos bastëja. Surinkæ apie

ðiuos objektus kuo daugiau informa-

cijos akcijos dalyviai pabandë juose

ar prie jø ágyvendinti savo menines

fantazijas – teatrines improvizacijas,

neverbalinius performansus, poeti-

nes muzikines kompozicijas.

Ágyvendinant ðá projektà siekta

gaivinti jaunimo istorinæ, kultûrinæ

savimonæ, kurioje turi rastis vietos ne

tik dabarties ir ateities vizijoms, bet

ir praeièiai, davusiai kûrybiniø im-

pulsø visuomenës progresui.

Tikiu, kad atminties ir paþinimo

takas, kuriuo nuo vieno objekto prie

kito keliavo projekto dalyviai, padë-

jo jiems geriau suvokti ne tik ðiø ob-

jektø vertæ ir reikðmæ, bet ir paèius

save, þmogaus kûrybinio proceso

vientisumà, sàryðingumà, tæstinumà

bei amþinumà, tai, kas ir slypi sàvo-

koje perpetuum mobile.

Taigi VII universitetø teatrø foru-

mas, kaip ir ankstesnieji, nebuvo tik

festivalinis spektakliø paradas, nors

koks gi teatro forumas be spektak-

liø? Projekte dalyvavusios teatrø tru-

pës ið Kanados, Ispanijos, Prancûzi-

jos, Belgijos, Vokietijos, Rusijos, Bal-

tarusijos, Lenkijos, ir Lietuvos paro-

dë net penkiolika spektakliø, kurie

buvo vaidinami Vilniaus universite-

to ir „Lëlës“ teatro scenose.

Universiteto teatras yra KITOKS

teatras. Kitoks nei profesinis ir kitoks

nei saviveiklinis. Jam bûdingas ryþ-

tas eksperimentuoti, nebijojimas

klysti, vidinë laisvë, intelektualumas,

kanonø nepaisymas, naujø autoriø

paieðkos, dràsios ir drastiðkos klasi-

kos interpretacijos, netradiciniø teks-

tø naudojimas, kolektyvinë kûryba.

Universitetø teatraituri savo perpetuum mobile Rimantas

Venckus

Jei manemyli.... LjeþouniversitetoKaraliðkasisteatras.

Viso to su kaupu bûta ir ðio forumo

spektakliuose. Sunku bûtø juos kaip

nors suskirstyti, sugrupuoti. Galëèiau

tai padaryti nebent vienu aspektu –

pagal santyká su literatûra.

Beveik visos vakarieèiø trupës, ið-

skyrus ispanus, parodë kolektyvinës

kûrybos spektaklius. Tekstai bendrai

kuriami repeticijø metu, vadovams

koreguojant ir prisiimant atsakomy-

bæ uþ galutinio varianto visumos me-

ninæ kokybæ. Ðia prasme labiausiai

pavykæ buvo Valeyfieldo koledþo te-

atro ið Kanados spektaklis Atmintis

(vadovas Jeanas Marcas Larrue) apie

pedagogø ir moksleiviø, apie jauni-

mo tarpusavio santykius, jø þiauru-

mo prieþastis ir pasekmes, apie nu-

sivylimà gyvenimu. Tai jaudinanti

neiðgalvota istorija apie tai, kas ið tik-

røjø vyksta ir kodël vyksta ðiuolaiki-

niame jaunimo pasaulyje. Ir svar-

biausia, kad tà istorijà sugebama pa-

teikti labai átaigiai, meniðkai, ávaldþius

ansambliðkà vaidybos manierà.

Ljeþo universiteto Karaliðkojo te-

atro trupë ið Belgijos (vadovas Ro-

bertas Gemay) suvaidino komiðkà

dviejø ðeimø ðventinæ vakaronæ. Ji

priminë makabriðkà susvetimëjusiø,

vienas kitam ágrisusiø ir vienas kito

nekenèianèiø þmoniø ðoká, kurio

moralas gana studentiðkas ir atpalai-

duojantis: nebijokite, mes èia trupu-

tëlá paþaidëme.

Privati Berlyno teatro mokykla

„Theakademie“ (vadovas Nikða Ete-

roviè) pademonstravo ið tiesø neblo-

gà aktoriø profesiná pasirengimà tri-

jø monologø vaidinime Triptychon.

Deja, tiek teksto, tiek sceninio elge-

sio prasme vidiniø iðgyvenimø ir kan-

èiø ekspresija kartais iðeidavo uþ ge-

ro skonio ribø.

Krokuvos pedagoginës akademi-

jos trupë „Entr‘act“ (vadovai Janina

ir Krzysztofas Blonski) uþsimojo pa-

rodyti intriguojanèià istorijà apie tai,

kaip lenkus ir Lenkijà mato ir suvo-

kia prancûzai. Jø spektaklis Kroku-

vos medis, beje, vaidinamas prancû-

ziðkai, – gyvas renesansinio laikotar-

pio mokyklinio teatro pavyzdys, kai

teatras bûdavo suvokiamas kaip mo-

kymo priemonë. Ðiuo atveju prancû-

zø kalbà studijuojantiems studen-

tams svarbiausia buvo pademonst-

ruoti kuo taisyklingesnæ tartá, kurios

tikrieji prancûzai, belgai ir kanadie-

èiai taip ir neávertino...

Tendencijà ignoruoti dramaturgi-

jà palaikë ir kai kurie mûsiðkiai stu-

dentai. Viena ið Vilniaus universite-

to teatro trupiø, vadovaujama An-

driaus Pulkauninko, kryptingai pro-

paguojanti neverbalinio teatro mo-

delá, gana sëkmingai sujungë á vienà

visumà judesá, vaizdo flashus, mu-

zikà ir minimaliai vartojamà tekstà

autoironiðkame ir tikrai studentiðka-

me nuotaikingame spektaklyje Pui-kios dienos pradþia.

Kita to paties teatro trupë „Insai-

deris“ visiðkai neteatrinëje erdvëje

Ðevèenkos gatvëje parodë keistà, bet

patrauklø vaizdiná, kur panaudoja-

ma ne tik poetø eiles, bet ir gatvës

tekstai. Studentai patys reþisavo, kû-

rë scenografijà, kostiumus, grimà, pa-

rinko muzikà. Trupës vadovës San-

dros Bernotaitës dëka bendros kûry-

bos pastangos, tikslingai atrinktos ir

subalansuotos, susidëliojo á prasmin-

gà ðiuolaikinio jaunimo gyvenimo

mozaikà.

Kita forumo dalyviø grupë rëmë-

si dramaturgine medþiaga, tiek ðiuo-

laikine, tiek klasikine.

Bene drastiðkiausia provokacija –

Antono Èechovo Vyðniø sodas stu-

dentiðkoje scenoje. Natûralu, kad

Baltarusijos valstybinio universiteto

teatro „Na balkone“ spektaklis (reþ.

Sergejus Turbanas) sulaukë prieðta-

ringø vertinimø. Að jame pastebëjau

reþisieriaus padëtà „sprogmená“, ir

man to pakako. Tas sprogmuo – Lo-

pachinas. Jis ateina á jau pasmerktà,

bet dar graþø, inteligencija dvelkian-

tá, ðimtmeèiø patikrintais kriterijais

tvarkomà ir puoselëjamà Ranevska-

jos gyvenimo sodà kaip miðko vil-

Triptychon.„Theakademie“

teatras,Berlynas.

Dramos scena

Universitetø teatrai turi savo perpetuum mobile

17


kas nekalto avinëlio kailyje. Jis nuo-

ðirdþiai nesupranta, kad ið esmës yra

barbaras, deklaruojantis globaliniø

pokyèiø bûtinybæ, o tesugebantis tik

griauti, nes jam ið dievo neduota kû-

rybos galia. Neþinau, kiek ðiandie-

ninëje Baltarusijoje tai aktualu, ta-

èiau pas mus pilna tokio áþûlaus ir

visiðkai þalio jaunimëlio, pralendan-

èio á gana átakingus postus, ágalinan-

èius muþikiðkai ðvaistytis lopachi-

niðku kirviu, visuomenei atneðamus

nuostolius pateisinant istorine bûti-

nybe.

Kità siurprizà pateikë ispanø tru-

pë ið Granados universiteto su Eug-

ène Ionesco Pamoka (reþ. Rafael Rui-

zal). Pasirodo, kad tai jokia absurdo

klasikos drama. Tai normali nûdie-

nos gyvenimo istorija, ðiek tiek ko-

miðka, ðiek tiek kvaila, ðiek tiek þiauri

ir maniakiðka. Ir nereikëjo reþisieriui

jokiø ypatingø interpretatoriaus pa-

stangø. Tereikëjo tik atidþiai perskai-

tyti pjesæ ir nugremþti kaþkieno

kaþkada uþdëtà etiketæ.

Daug simpatijø pelnë Sankt Pe-

terburgo valstybinio universiteto te-

atro studija „Centr“, parodþiusi Vla-

dimiro Nabokovo apsakymo Pasakainscenizacijà (reþ. Aleksandra Ivano-

va). Lengvas, þaismingas stilius, pra-

smingas choreografijos panaudoji-

mas, profesionaliai parengti jaunieji

aktoriai átikino, kad Goethe‘s Faus-

tas ir Mefistofelis tebëra tarp mûsø.

Talentingam reþisieriui, Vilniaus

pedagoginio universiteto teatro va-

dovui Albertui Vidþiûnui, uþsimoju-

siam pateikti ðokiruojantá groteskið-

kà vaizdelá seneliø prieglaudoje ið

Theresia‘jos Walser pjesës King Kon-

go dukros, pakiðo kojà silpnai pa-

rengtø aktoriø vaidyba, árodþiusi se-

nà tiesà, kad drabuþá reikia taikyti

prie figûros.

Net keturi Lietuvos universitetø

teatrai suvaidino ðiuolaikiniø auto-

riø pjeses.

Klaipëdieèiø „Dramos klasë“ at-

rado brandø islandø autoriø Thorval-

durà Thorsteinssonà. Jo pjesës Ir

Bjork, þinoma herojus, slegiamus

moraliniø, psichologiniø, seksualiniø

problemø, átaigiai suvaidino profe-

sionaliai subrendusios jaunosios te-

atro aktorës, o Vytauto ir Veltos Anu-

þiø reþisûra, ne vienerius metus de-

monstravusi gana kietà, ekspresyvø

ir netgi agresyvø metodà, ðá kartà pa-

pirko santûriu, atidþiu gilinimusi á

jauno þmogaus vidinæ dramà. Þo-

dþiø spektaklyje buvo daug, taèiau

visus juos norëjosi iðgirsti.

Vilniaus Gedimino technikos uni-

versiteto teatras studija „Palëpë“ ðiam

forumui parengë premjerà Mano

brangioji Mo... pagal Romualdo Gra-

nausko romanà Kenotafas. Visuose

ðios trupës spektakliuose pirmiausia

krenta á akis Olego Kesmino reþisû-

ros ir Rasos Kriðèiûnaitës scenogra-

Vyðniø sodas.Baltarusijosvalstybiniouniversitetoteatras „Nabalkone“.

Atmintis.Valleyfieldokoledþo teatras.

Kainas. Vilniausuniversiteto

teatro Dramostrupë

„Minimum“.

Dramos scena


fijos vienovë, tiesiog tandemiðkai

adekvatus literatûrinës medþiagos

pojûtis ir jos perteikimas. Ir ðiame il-

gokame spektaklyje neleido nuo-

bodþiauti ávairiapusë meninë darna.

Beje, forumo atidarymo dienà ði tru-

pë parodë ir ankstesniame forume

jau pristatytà ir daug laurø pelniusá

Rayaus Bradbury Kostiumà.

Kauno technologijos universite-

to teatras pasirinko Lauros Sintijos

Èerniauskaitës Pjesæ trims moterims

ir Liudviko lavonui apie naivios mo-

kytojos, atsidûrusios kaimo glûdu-

moje, meilæ sumaniam aferistui, vi-

liojanèiam graþiais laiðkais. Iðradin-

ga Roberto Vaidoto reþisûra, ekspre-

syvi uþdeganti vaidyba, taèiau gal

kiek per daug manieringumo ir per-

dëto noro atrodyti originaliai.

Vilniaus universiteto teatro Dra-

mos trupë „Minimum“ forumui pri-

statë naujà talentingà autoriø Artûrà

Gelusevièiø. Jo pjesëje Kainas ðiuo-

laikiniø þmoniø gyvenimus skau-

dþiai modifikuoja biblinio motyvo

lemtis. Kainas, autoriaus valia, yra ne

Adomo, o þalèio sûnus. Gal èia ir sly-

pi jo kruvinosios nuodëmës prieþas-

tis? Gal þalèio genai tebetûno ir jo

palikuonyse? Gal ta pirmapradë þal-

èio ir Ievos nuodëmë kalta, kad ne

tik Kaino ir jo ainio Kainoelio, bet ir

daugelio ið mûsø laukia Paskutiny-

sis teismas, kur bûsime teisiami uþ

meilës nuþudymà? Tokius klausimus

kelia teatre debiutuojantis autorius.

Trupë „Minimum“ (reþ. Rimantas

Venckus) bandë rasti atsakymus. Be-

je, A. Gelusevièiui tarptautinë foru-

mo vertinimo komisija, vadovauja-

ma ðvedø teatro pedagogo ir reþisie-

riaus Leifo Olsono, áteikë diplomà uþ

geriausià ðiuolaikinæ pjesæ.

Diplomai taip pat áteikti forume

dalyvavusioms trupëms uþ tuos pri-

valumus, kuriuos komisija pastebë-

jo jø spektakliuose, taip pat ádomiau-

siø vaidmenø atlikëjams, scenogra-

fams, kompozitoriams.

Forumo programà reikðmingai

papildë minëtojo Leifo Olsono bei

graikø teatro pedagogës aktorës Ge-

orginos Kakoudaki kûrybinës teatro

laboratorijos bei iðradingi studentø

vakaro klubai, kuriuose buvo rodo-

ma tai, kas netilpo teatro scenoje.

Forume dalyvavæs Tarptautinës

universitetø teatrø asociacijos prezi-

dentas profesorius Robertas Germay,

ávertindamas organizatoriø (Riman-

tas Venckus ir Olegas Kesminas) at-

liktà darbà, patikëjo jiems 2009 m.

Vilniuje surengti IX pasauliná univer-

sitetø teatrø kongresà. Tai didelis pa-

sitikëjimas ir dar didesnis ápareigoji-

mas, kuriam ágyvendinti reikës dide-

liø pastangø ir nemaþai partneriø,

ypaè teatrologø, paþástanèiø univer-

sitetø teatrø problemas. �

Vilniaus Akcijosdalyviai Vilniaus

lokomotyvøDEPe.

19

Ko mes einame á teatrà? Turbût

kiekvienas èia atsakytumëte vis ki-

taip, bet dël vieno, manau, sutartu-

me... Teatre tikimës surasti ir atpa-

þinti tai, kas mumyse sukeltø sielos

virpesá, neleidþiantá mums atsikvëp-

ti ne tik tà akimirkà, bet persekiojantá

neretai iðtisas savaites. Ar ne to sie-

los virpesio nesulaukæ iðeinam pro

ðios kultûros ðventovës duris nusivy-

læ teatru ir savim? Tokias mintis ne

vienerius metus galima buvo taikyti

Klaipëdos dramos teatrui. Atrodyda-

vo, jog èia ore tvyro tik formali, ne-

diskutuojama kaþkokios patologið-

kos abipusës meilës deklaracija. Be

gyvo tarpusavio ryðio, atvirumo, dia-

logo. Atrodë, jog teatras, nuo publi-

kos atsiribojæs, gyveno savo didþiai

meniðkà gyvenimà amþinø vertybiø

pasaulyje. Publika kartais ið snobiz-

mo, smalsumo ar nemarios susikal-

bëjimo vilties vedama ateidavo á já

nors per premjeras. Bet senasis tra-

dicinis, akademinis, psichologinis,

meno iðgrynintas ir áprastam mirtin-

gajam nepasiekiamas teatras nebe-

jaudino. Daþniausiai dël to buvo kal-

tinamas „prastas“ reþisierius, „ðtam-

pø veikiami“ aktoriai, ant laurø uþ-

migusi ir nieko keisti nenorinti teat-

ro vadovybë. O ðie visi kaltino pa-

gedusá publikos skoná ir neiðprusimà,

sunkius laikus, komercijà ir bepini-

gæ. Situacija kiek pasikeitë 2001 me-

tais, kai po Povilo Gaidþio teatro va-

dovu tapo Gediminas Pranckûnas.

Kone geriausiai ðias Klaipëdos

dramos teatro „ligas“ diagnozavo re-

þisieriaus Aido Ginioèio Klaipëdos

dramos teatre 2001-aisiais pastaty-

tas dviejø daliø teatrinis blefas Oþys

pagal Molière‘o komedijà Þorþas

Dandenas, arba Apgautas vyras.

Diagnozavo þaismingai, su humoru,

ironiðkai ir autoironiðkai. Gyvybe

trykðtantis postmodernistinis spektak-

lis, kuriame gyvenimas ir teatras, ko-

medija ir tragedija, meilë ir apgavystë

susiveja á vienà stebuklingà kamuo-

lá. Su aktoriais kartu já „skaitydamas“

palaimingai suvoki teatro meno pras-

mæ, iðskirtinumà ir dþiaugsmà, kurá

jis tau gali suteikti. Aktoriai teigë no-

rëjæ „tik átikti ir patikti“, taèiau to ne-

galima buvo drásti vadinti pataikavi-

mu þiûrovui, kaltinti komerciðkumu

(kaip tai bandë daryti kai kurie teat-

ro kritikai) – tai vadintina nieku kitu,

tik atviru paðnekesiu su þiûrovais

apie abipusiðkai artimus dalykus.

Spektaklio pagrindu paimta Moliè-

re‘o komedija – tik akstinas pokal-

biui. Èia leidþiama paþvelgti ne tik á

scenà, bet ir á jos uþkulisius, repeti-

cijas, pamatyti tai, kas paprastai þiû-

rovui lieka neþinoma, kas jam nero-

doma. Kaip tai vyko ðiuo atveju, Klai-

pëdos dramos teatre, jo ir publikos

patirèiai buvo visiðkai nauja. Akto-

riai stebino savo pulsuojanèia gyvy-

be, muzikalumu, plastika, improvi-

zacijos pliûpsniais – atrodë, teatras

ágavo naujà kvëpavimà. Þinoma sos-

tinës kritikë raðë: „Neatsimenu dar,

kad teatro publika ne tik juoktøsi,

kvatotø iki aðarø, bet ir rëktø ið ma-

lonumo – kaip kad buvo Aido Gi-

nioèio reþisuotame Oþyje pagal Mo-

lière’o komedijà Þorþas Dandenas,

arba Apgautas vyras“1 . Oþio spek-

taklio reþisierius, siekæs sugràþinti

uostamiesèio teatrà á pilietinæ teatro

visuomenæ, prabilti Klaipëdos pub-

likai jos suprantama, artima ir trokð-

tama kalba, savo tikslà ávykdë su

kaupu. Èia nieko niekam nereikia

aiðkinti, – kas yra, koks yra, kam, ko-

dël reikalingas teatras? Èia aktorinë

meistrystë tarnauja poreikiui keistis,

ieðkoti, improvizuoti. Ir, atrodytø, vi-

sai nesunki reþisieriaus pasirinktø

ðtampø naðta, kuri kartais buvo diag-

nozuojama „provincialumo“ sindro-

mu, atmetant jø, kaip raiðkos prie-

moniø, galimybæ. Ir net praëjus pen-

keriems metams, gal kiek ir „sudilæs“,

„iðsiderinæs“, „perimprovizuotas“, ki-

toks, bet kartu tas pats, spektaklis vis

dar juokina ir tvirtai stovi populia-

riøjø sàraðe.

Tiesa, negalima pamirðti to, jog

pati A. Ginioèio darbo uostamiesèio

teatre pradþia buvo dar 1998-aisiais

(teatrui tuomet vadovavusio P.

Gaidþio kvietimu). Jame A. Giniotis

pagal lietuviø liaudies pasakas pasta-

të spektaklá Mykolas þvejas, kuris su-

laukë nemaþo jaunøjø þiûrovø pri-

paþinimo, o 1999-aisiais Vilniaus

festivalyje „Teatrai – vaikams“ ðis

spektaklis pripaþintas geriausiu. Bû-

tent tuomet reþisierius susipaþino su

jaunàjà teatro trupe, vaidybos stiliu-

mi bei nesceniniu uostamiesèio te-

Aidas Giniotis

Aidas Giniotis Klaipëdos dramos teatre,arba Kaip talentingas reþisierius naujai prakalbino „provincijos“ teatrà Birutë

Norvaiðienë

1 Oginskaitë R. Klaipëdos artistai linksmina þavingai // Lietuvos rytas. 2001 spalio 23.

Werner SchwabTautkrûða.

DariusMeðkauskas

(SvajûnasKirmis).

Dramos scena

Aidas Giniotis Klaipëdos dramos teatre, arba Kaip talentingas reþisierius naujai prakalbino „provincijos“ teatrà

atro gyvenimu. Bûtent ðis spektaklis,

nors ir retai rodomas, iki ðiol tikriau-

siai tebëra kone geriausias vaikiðkas

spektaklis, pastatytas Klaipëdos dra-

mos teatre.

Po to sekë Tautkrûða, ir tai visai

ne tai, kà pagalvojote. Tautkrûða –

tai „tautos spûstis“ (Dabartinës lie-

tuviø kalbos þodynas taip aiðkina

antràjà ðio þodþio dalá, jà ir turëjo

minty patys kûrëjai), apie kurià 2003-

aisiais prabilo Klaipëdos dramos te-

atro daugkartinë dviejø daliø akcija

pagal Wernerio Schwabo radikalià

komedijà Tautos sunaikinimas, arba

Mano kepenys be prasmës.

Ðis spektaklis sulaukë kone dau-

giausia atsiliepimø per visà Aido Gi-

nioèio reþisûrinæ karjerà, bûta net la-

bai kontroversiðkø nuomoniø. Pats

reþisierius teigia, jog tai buvæs jam

paèiam vienas ádomiausiø darbø tiek

savo raiðkos naujumu, tiek pasirink-

ta stilistika bei forma. Ir dar: bilietø á

spektaklio premjerà nebebuvo likus

beveik savaitei iki spektaklio – to te-

atras iki tol nebuvo matæs... Tûlam

pilieèiui nepavyko prasmukti net á

generalinæ repeticijà, nes jà savo bi-

èiuliams buvo nupirkæs „Telekomas“.

Tikriausiai toká pasisekimà sàlygojo

ir gera reklama, nes jos paprastai

trûksta Klaipëdos teatro spektak-

liams.

Po pirmosios premjeros, sukëlu-

sios þiûrovø anðlagà, publika skirs-

tësi sutrikusi. Spektaklis suþadino

ávairiø emocijø: juokà, nuostabà, su-

miðimà, gëdà, pasibaisëjimà, net pa-

sipiktinimà. Þvilgtelëjus á pasirodþiu-

sias publikacijas spaudoje susidarë

áspûdis, jog èia teatro kritikams ir pri-

trûko kitokio þvilgsnio á tai, kà ir kaip

reþisierius ið tikrøjø norëjo pasakyti.

Vieni reþisieriø kaltino pataikavimu

þiûrovams‚ kiti já paprasèiausiai at-

metë, pastatymà su panieka pavadin-

dami agitmeninës brigados lygio pro-

duktu.

Kas paskatino grakðèiu, elegantið-

ku ðmaikðtumu, spalvingais herojø

charakteriais garsëjanèiø spektakliø

autoriø imtis ðiuolaikinës juodojo hu-

moro pjesës? „Ðios pjesës nebûèiau

statæs Keistuoliø teatre, – pasakojo

reþisierius. – Siûlydamas jà Klaipë-

dos dramos teatrui norëjau, kad jo

aktoriai ir þiûrovai truputá iððoktø ið

akademinio teatro rëmø. Ðio pasta-

tymo tema ir forma paremta provo-

kacija ir eksperimentu, nors atitinka

visus akademinio teatro dësnius bei

kanonus.“

Pirmosios Tautkrûðos uþuomaz-

gos, net kai kurie vëliau spektaklyje

atsiradæ motyvai atkeliavo ið anks-

èiau statyto spektaklio Oþys repeti-

cijø. „Norëjosi parodyti, kaip tas „di-

dysis provincijos“ teatras ið Oþio stai-

giai pereina ir „present’uoja“ tokiam

„kietesniam“, ðiuolaikiðkam lygyje“ –

sako reþisierius. Tuo metu Lietuvos

teatruose buvo populiari grubioji

ðiuolaikinë dramaturgija: Oskaro

Korðunovo reþisuotas Shopping and

fucking, Valentino Masalskio Publi-

kos iðplûdimas ir pan. Spektaklis tu-

rëjo iðkilti kaip polemika su tuomet

populiaria grubiosios dramaturgijos

banga, èia buvo oponuojama tai ple-

jadai, þaidþiant panaðia dramaturgi-

ja. Spektaklis turëjo kalbëti apie mû-

sø visuomenës ir teatro susinaikini-

mà. Bjaurasties persotinta kasdieny-

bë A. Ginioèiui svetima. O tokia ne-

gatyvi dramaturgija tarytum ið vidaus

sunaikina ne tik savo þiûrovà, bet ir

patá teatrà. „Þiûrëdami þiaurumus

mes tiesiog priprantam, mes nive-

liuojam, mes tarsi juokiamës ið to,

bet ið esmës grimztame kartu su tuo

purvu, apie kurá kalba spektakliai,“ –

teigë reþisierius. Ði pjesë buvo pasi-

rinkta ir dël to, jog savo stilistika vël

buvo tarsi iððûkis iki tol tokia forma

ir dramaturgine medþiaga dar nekal-

2 Balevièiûtë R. Klaipëdos dramos teatras blefuoja // Literatûra ir menas. 2003 lapkrièio 21. http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2977&kas=straipsnis&st_id=3623

21

Molière Oþys.Eglë Barauskai-të (Klodina),VytautasAnuþis (ÞorþasDandenas).


bëjusiems Klaipëdos dramos teatro

aktoriams, o kartu ir visam teatrui.

Nenusiþengdamas savo meno suvo-

kimo principams reþisierius leido sau

sulietuvinti pjesæ, priartino jos fraze-

ologinius, prasminius motyvus prie

nûdienos Lietuvos bei uostamiesèio

problemø ir aktualijø. Kone daugiau-

sia reþisierius kritikø buvo plakamas

uþ Schwabo teksto iðdarkymà ir ki-

èiná neskoningumà. Tiesa tokia, jog

reþisierius – atvirkðèiai – daug dëme-

sio skyrë autoriaus teksto prasmin-

gumui ir autentiðkø minèiø bei sti-

liaus iðsaugojimui, pats skaitydamas

originalà taisë vertëjos praleistus pra-

sminius akcentus.

Kritikë Ramunë Balevièiûtë apie

klaipëdieèiø darbà kalbëjo: „Spek-

taklyje sunku atpaþinti (arba susipa-

þinti) ne tik pjesës autoriø, bet ir re-

þisieriø. Schwabo teksto belikæ tru-

piniai, kurie, tiesà sakant, labiausiai

spektaklyje ir intriguoja“2 . Tuo tar-

pu internetinëje Literatûros ir meno

svetainëje tarytum jai oponuojanti

slapyvardþiu Alë Strik pasiraðiusi kri-

tikë teigia visai kà kità: „Schwabo

kalba, þiûrëk, ima ir prasiverþia pro

suvaidinto teksto chaosà. Uþ tai, kad

prasminiai Schwabo kalbos akcen-

tai rado savo atitikmenis mûsø gy-

venime, kad atsivërë destruktyvus

paèios jo kalbos radikalizmas, pri-

bloðkiantis fonetikos ir leksikos savi-

tumu, dëkoti reikia vertëjai Rûtai Jo-

nynaitei. Bûtent Schwabo pjesës

tekstas, kalba, apnuogindami savo

ðiurpumà, atlieka naikintojo funkci-

jà.“3 . Toks nevienalytis vertinimas

verèia abejoti. Kurios tiesa – spræsti

jums.

Pasirodþius pirmosioms recenzi-

joms, aktoriai iðsigando grieþtø kri-

tikø vertinimø. Balandþio pirmosios

iðvakarëse spektakliui skiriama „Se-

zono bamba“, kuria ávertinami „më-

gëjiðkiausi“, þemiausià meniná lygá

demonstruojantys spektakliai.

„Þavingam ir produktyviam reþisie-

riui“ uþ dramaturgijos iðprievartavi-

mà ir besaiká saiko neturëjimà,“ – for-

muluoja akademikai4 . Teisybës dë-

lei verta pasakyti, jog dalis tø paèiø

„akademikø“ neiðbuvo iki spektak-

lio pabaigos ir, nepamatæ visos es-

minës spektaklio dalies, po pirmojo

veiksmo iðëjo. O ið tiesø net nepa-

galvojo, kad tas „besaikiðkumas“ të-

ra postmoderni meninës raiðkos prie-

monë spektaklio minèiai iðreikðti.

Vienintelë, kuri perskaitë kûrëjø de-

klaruotà „teatro susinaikinimo idëjà“,

o gal tiesiog paþiûrëjo spektaklá iki

galo, buvo jau minëtoji Alë Strik.

Anot A. Ginioèio, Tautkrûða po

premjeros nepadëjo aktoriams pati-

këti savo vaidmenimis ir spektakliu:

„Aktorius visiem nori patikti, nori tu-

rëti visiðkà triumfà. Premjeroje jam

reikia pilnos salës, kuri atsistoja, plo-

ja ir ðaukia bravo!“ Èia to neatsitiko.

Stebina ir pati Klaipëdos dramos te-

atro vadovø pozicija. Reþisieriaus

teigimu, „spektakliui nebuvo leista

ásibëgëti“. Nesunku buvo pastebëti,

jog daugumai aktoriø reikëjo ilges-

nio laiko vaidmeniui pajusti, dialo-

gui su þiûrovais uþmegzti. „Teksto

begalybës, tekstas eina sudëtingas,

tad tas prasmes, kurias kiekvienas ak-

torius uþkoduoja savo vaidmenyje,

reikia „iðbandyti“ praktikoje. Èia

svarbios þiûrovø reakcijos – ar jie at-

paþásta, ar sugeba juos perskaityti?

Spektaklis bûtø „suveikæs“ tik tada,

kai tas visas beprotnamis, maskara-

das, „kièas“ bûtø kunkuliavæs. Tam

reikëjo 10 spektakliø duot per porà

mënesiø – ir jis bûtø sulaukæs trium-

fo,“ – ásitikinæs reþisierius. Po prem-

jeros spektaklis buvo rodomas retai,

tik keletas premjeriniø spektakliø –

ir staiga jo pasirodymai imami stab-

dyti. Repertuare jis pasirodydavo kar-

tà per mënesá, vëliau tas tarpas dar

ilgëjo. Kiek daugiau nei po metø

Tautkrûða buvo iðbraukta ið repertu-

aro, o kartu ir ið Klaipëdos dramos

teatro interneto svetainës. Atrodytø,

jog pats teatras tarytum ëmë neigti

spektaklio egzistavimà. „Gal kad bu-

vo uþgriebta per daug skaudþiø ir ne-

labai maloniø dalykø?“ – susimàsto

reþisierius. Kad ir kaip ten bûtø, spek-

taklis dingo ið teatro repertuaro taip

ir neatsiskleidæs iki galo, palikdamas

reþisieriø apgailestaujantá dël nesu-

prasto naujo savo þanro ieðkojimo.

Po to sekë Gintaro Grajausko pje-

së Rezervatas – jau 2004 m. uosta-

miesèio teatre pristatytas premjerinis

spektaklis. Tiesa, A. Giniotis èia bu-

vo daugiau reþisierius statytojas, ben-

3 Alë Strik. Teatro susinaikinimo akcija/ “Tautkrûða” Klaipëdos dramos teatre // 7 meno dienos. 2003 lapkrièio 21. http://www.culture.lt/7md/?leid_id=590&kas=straips-nis&st_id=2648;

4 http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=4034600


dradarbiavæs su debiutuojanèiu re-

þisieriumi – klaipëdieèiø aktoriumi

Dariumi Meðkausku. Vis dëlto pra-

dþioje pjesë prabilo „Dramos akci-

jos“ skaitymuose, kuriuose dalyva-

vo Klaipëdos ir Keistuoliø teatro ak-

toriai. „Skaitymuose aktorinis dialo-

gas vyko kitaip nei Klaipëdoje, atro-

dë, jog susilieja vienos kartos patir-

tis,“ – prisimena Aidas Giniotis. Með-

kauskas su Kaniava nesiekë kaþkà

parodyti ar árodyti. „Èia pat, vietoje,

atrodytø, vyko vienos kartos þmoniø

„hapeningas“ – jie ðnekëjo apie sau

suprantamas problemas, vienas kità

suprasdami ið pusës þodþio“, – sako

reþisierius.

Kiek daugiau nei po pusmeèio

Rezervatas pasirodë Klaipëdoje. Vi-

sa teminë ir idëjinë pusë buvo per-

imta ið dramos skaitymø, pasiliktas

ir tas pats garso takelis, ir tas „hape-

ningo“ momentas. Pasikeitë tik sce-

nos erdvë, keli aktoriai, ir tekstas virto

nauju, jau teatriniu, reiðkiniu. Spek-

taklis klaipëdieèiams aktoriams pa-

siûlë naujà egzistavimo scenoje bû-

dà – citavimà, ne iðgyvenimà, bet

þaidimà. Po premjeros kritikai raðo:

„Kaþkur Lietuvoje. Gal – jos centre,

o gal – pakraðtyje. Sëdi du Klaipë-

dos dramos teatro aktoriai – Darius

Meðkauskas (Kajuga) ir Edvardas Bra-

zys (Kikas). Rûko cigaretes. O apsi-

meta, kad þolæ. Abu tos paèios gen-

ties – artistai. Kas þino, kuris jø tur-

tingesnis. O ir koks skirtumas? Nes

aplinkui, kiek akys uþmato, –

neiðmatuojami rezervatai“5 .

Ðiuolaikinio teatro analizës dës-

niai teigia, jog spektaklis nieko ne-

privalo aiðkinti, teigti ar neigti þiûro-

vams, bet jis visada sukuria þiûrëji-

mo bûdà. Ðiuo atveju juo tapo þai-

dimas: autoriaus þaidimas þodþiu,

veikëjais; reþisieriaus þaidimas, kad

jis reþisuoja; aktoriaus – kad vaidi-

na; þiûrovo – kad þiûri ir tiki, jog ma-

to spektaklá... Retas yra matæs tikrà

indënà, bet vaizduotëje sukurto pa-

veikslo pakanka, kad leistume sau

þaisti spektaklio kûrëjø siûlomus in-

dëniðkus þaidimus. Kaip ir kituose

spektakliuose, sumanymas, vaidy-

bos, reþisûros diktuojamas bûdas, ið-

kalbingai susiðaukia su reþisieriaus

Aido Ginioèio „sumiksuotu“ garso ta-

keliu bei Ramunës Skrebûnaitës sce-

nografija. Tampriai, tiksliai – kaip ir

áprasta visoje Ginioèio kûryboje, kur

viskas susilieja á vientisà idëjiná ratà.

Koks turi bûti tokiø spektakliø þiû-

rovas? Atsakymas vienas – tai þmo-

gus, kuris yra pasiruoðæs áþvelgti pras-

mes, skaitæs spektaklyje minimus au-

torius, þiûrëjæs filmus, klausæsis to-

kios muzikos, gerai iðmanantis jos

kontekstà, – tik tada jis gretindamas

savo patirtá asociatyviai komunikuos

su spektaklio kûrëjais. Taip ir gimsta

naujos prasmës, reikðmës, prieð akis

atverianèios gyvà èia ir dabar regi-

mà kûriná. A. Ginioèiui kaþkas pa-

vyko. Kaþkas uþsimezgë. Be jokiø

garantijø, kad tai pavyks kità kartà.

Jei paklûsti kûrëjo þaidimo taisyk-

lëms, pasijunti jaukiai, ir gilesnës po-

tekstës atrakinamos be jokiø sunku-

mø. Èia neverta kapstytis ir ieðkoti

giliø reþisûriniø stebuklø, reikia më-

gautis teatriniu þaidimu ir A. Ginio-

èio kûrybiniu potencialu, leidþian-

èiu atsiskleisti aktorystës meistrams.

Èia kalba nuoðirdi reþisûra, abipusis

supratimas, plati improvizacijos erd-

vë ir ironiðkas þvilgsnis á kitokià –

þiaurumo, kasdienybës purvo per-

smelktà „mass media“ kultûrà ir Klai-

pëdos dramos teatro vadovø propa-

guojamà egzaltuotà, o kartais „at-

virkðèiai uþsiðtampavusià“ kûrybà.

Pastariesiems net ir ðiomis dienomis

trûksta naujø kûrëjø ir ryþtingesnio

þingsnio, kuris leistø iðtrûkti ið susta-

barëjusios egzistencijos, vël gràþin-

tø aktorystës malonumà, kûrybiná

dþiaugsmà ir þiûrovø taip trokðtamà

sielos virpesá... �

5 Lukoðevièienë R. Kaþkoks jaukus tas rezervatas mûsø // Klaipëda. 2004 lapkrièio 24.

GintarasGrajauskasRezervatas.

Eglë Barauskai-të (Baltoji

moteris), DariusMeðkauskas

(Kajuga),Edvardas

Brazys (Kikas).

Dramos scena

23

SpektaklioVivisektorius

scena(pagrindinisfestivalioprizas), Austrija.


Dël lëliø teatro menosàvokos

Galima prisiminti, kad kaukë ar-

ba lëlë lydi þmogø nuo paèiø seniau-

siø laikø. Taèiau pirmasis meninis

manifestas apie lëliø teatro formos

ypatybes pasirodë tik XVIII a. Akto-

rius ir dramaturgas Samuelis Foo-

te‘as, vadovavæs lëliø teatrui Londo-

ne, prieð vaidinimà pasakë publikai

kalbà apie lëliø teatro menà, kuris,

klestëjæs Romoje, sumenko kartu su

jos þlugimu, ir kvietë vël já atgaivin-

ti. Jis kûrë „lëlës ir aktoriaus“ teatrà,

jungdamas „gyvus“ elementus su lë-

lëmis. Lëliø teatro istorikas prof. Hen-

rykas Jurkowskis savo knygoje „Dzie-

je teatru lalek“ („Lëliø teatro istori-

ja“) primena, kad susidomëjimas at-

gaivinta lële, kaip vertingu aktoriu-

mi, gráþo su romantizmu ir kad ðiuo-

laikinio lëliø teatro vystymosi pagrin-

dus sukûrë Gordonas Craigas, atmes-

damas iki tol egzistavusià gyvenimo

ar dramos teatro kopijavimo prakti-

kà. Lëliø teatro veikla pagyvëjo XX a.

didþiosios teatro reformos átakoje.

Ávairiø ðaliø autoriai kûrë teorijas apie

tai, kas specifiðkai lëliðka, bandë

iðskirti specifinius lëliø teatro bruo-

þus, nusakyti lëlës iðraiðkos galimy-

bes, bet ðis klausimas lëlininkø nau-

jai svarstomas iki mûsø dienø.

Praktika pirmiau nei teorijaMeno aspektas lëliø teatre tapo

aktualus 6–7-ajame praëjusio am-

þiaus deðimtmetyje aktyviai svarstant

problemà, kas laikytina lëliðka, o kas

ne. Taèiau lëliø teatro praktikai tuo

metu jau buvo perþengæ grynojo lë-

liø teatro ribas. Dailininko Vitalijaus

Mazûro atëjimas á Vilniaus „Lëlës“

teatrà tuo metu buvo pastebëtas tarp-

tautinëje erdvëje kaip naujas þodis

lëliø teatro mene.

Istoriðkai taip susiklostë, kad nuo

XX a. 6-ojo deðimtmeèio visø Rytø

Europos ðaliø lëliø teatras vystësi pa-

naðiu keliu. Pagal dramos teatro mo-

delá buvo kuriami etatiniai valstybi-

niai lëliø teatrai, kuriø tikslas buvo

auklëti jaunàjà kartà tam tikra dva-

sia, taèiau meno erdvëje ne viskas

buvo vien sovietiðka. Dirbdama ak-

tore Vilniaus „Lëlës“ teatre turëjau

galimybæ dalyvauti VI Bielsko-Bialos

festivalyje, kuris vyko ten 1974 m.

Tai buvo pirmoji „Lëlës“ kelionë á uþ-

siená, ir teatrui teko didelë atsakomy-

bë. Tada festivalio konkursui buvo

pristatyta Marcelijaus Martinaièio

Pelenø antelë pagal liaudies pasakà

Sigutë (dail. V. Mazûras, reþ. Lai-

ma Lankauskaitë), o nekonkursinëje

programoje parodytas vienas geriau-

siø Vitalijaus Mazûro spektakliø – Si-

gito Gedos „Berniukas Niekas“. Ðis

spektaklis nepropagavo socialistiniø

idëjø, këlë diskusijø dël lëliðkø raið-

kos priemoniø, taèiau buvo pastebë-

ta, kad já neabejotinai kûrë Meninin-

kas.

Neatsitiktinai XXII festivalis, vykæs Bielsko-Bialoje (Lenkija) ð. m. geguþës 19–24 d.,kurá nuo 1966 m. rengia lëliø teatras „Banialuka“, ðiemet vadinosi Tarptautiniu lëliø

teatro meno festivaliu. Man tai buvo pirmasis festivalis, kuriame aiðkiai iðsakytas po-þiûris á lëliø teatrà kaip lygiavertæ meno rûðá, o jo esmë atsiskleidë festivalio metu pervisas penkias dienas. Tarptautinis Bielsko-Bialos lëliø teatrø festivalis turi keturiasde-ðimties metø istorijà. Jo programa buvo orientuota á profesionalumà, lëliø teatro tradi-cijø paþinimà, daugelá srièiø jungianèius kûrybinius ieðkojimus bei naujø technologijøperspektyvumo áþvalgas.

Salomëja

Burneikaitë

Aikðtësvaidinimas

Gatvësakvariumas,

Kanada.


Lëliø scena

Á Bielsko-Bialos festivalá Vilniaus

teatras „Lëlë“ pakviestas jau treèià

kartà. 2001 m. festivalyje buvo pa-

rodytas Vitalijaus Mazûro buvusios

studentës Vilniaus dailës akademijo-

je Julijos Skurtovos spalvingas spek-

taklis Juodoji viðta (reþ. Riman-

tas Drieþis). Ðiemet „Lëlë“ atveþë

2005 m. sukurtà spektaklá Muzikinë

dëþutë, kur Julija Skuratova buvo dai-

lininkë ir reþisierë (pjesës autorë –

Nijolë Indriûnaitë, reþisierius peda-

gogas – Rimantas Drieþis). Per vie-

nerius gyvavimo metus ðis spektak-

lis sëkmingai parodytas septyniuose

tarptautiniuose festivaliuose, o pra-

ëjusiø metø geguþæ Lomþoje (Lenki-

ja) vykusiame maþøjø formø lëliø te-

atrø festivalyje „Lagaminas“ laimëjo

pagrindiná prizà.

Lëliø teatro menas Lenkijoje jau

yra pasiekæs toká lygá, kai tampa ádo-

mus ne tik patiems lëlininkams. Tarp

festivalio sveèiø buvo dailininkø,

dramaturgø, reþisieriø, teatro istori-

kø, aukðtøjø mokyklø dëstytojø ir stu-

dentø ið Varðuvos, Krokuvos, Bialys-

toko, Vroclavo, kt. universitetø ir me-

no mokyklø, daugybë uþsienio sve-

èiø. Festivalis suteikë galimybæ ste-

bëti ir analizuoti, rinkti medþiagà ir

diskutuoti apie lëliø teatro menà vi-

siems juo profesionaliai besidomin-

tiems. Palankø valstybës poþiûrá á lë-

liø teatro menà kaip visavertæ meno

rûðá rodo nemenka parama, skiriama

ðiam festivaliui.

Lëliø teatro meno kontekstà stip-

rino festivalio organizatoriø profesio-

nalumas. Jis padëjo formuluoti festi-

valio tikslus, sudaryti programà, pa-

sirinkti trupes. Turiu galvoje ne va-

dybà ar pinigus, bet gebëjimà áþvelgti

vertybes ir atpaþinti tradicijà, jos tæs-

tinumà, kokybæ, áþvelgti inovacijas

bei gebëjimà sudaryti programà ið

menine prasme vertingø spektakliø.

Be ðio kriterijaus festivalis, kuriame

dalyvauja ir uþsienio kolektyvai, bû-

tø tik vietinës reikðmës ðventë.

Lietuvoje taip pat rengiama ne-

maþai lëliø teatrø festivaliø, bet ádo-

miø spektakliø – vos vienas kitas, o

jø kontekstas daþnai yra neaiðkus.

Vykusiai surengti festivalá, kaip ir pa-

statyti gerà spektaklá, teoriniø þiniø,

deja, nepakanka.

Lëliø teatro meno erdvëBielsko-Bialos miesto lëliø teat-

ras „Banialuka“ turi gilias tradicijas,

yra vienas seniausiø lëliø teatrø Len-

kijoje ir gerai þinomas uþ jos ribø.

Jo spektakliai, apkeliavæ daugelá pa-

saulio ðaliø, dalyvavo prestiþiðkiau-

siuose pasaulio lëliø teatro festiva-

liuose. Bielsko-Bialos festivalis taip

pat yra viena ið prestiþiniø pasaulio

lëliø teatro menininkø susitikimo vie-

tø. Á já atvykstama stebëti naujoviø,

pajusti lëliø teatro raidos tendenci-

jø, pamatyti naujø technologijø ir

techninës árangos taikymo lëliø teat-

re galimybiø. Festivalis aprëpia pla-

tø lëliø teatro meno kontekstà: nuo

lëlininkø solistø pagal sàvokà „þmo-

gus – tai teatras“ iki grandioziniø

aikðtës reginiø, jungianèiø paèias

ávairiausias lëliø teatro galimybes,

eksperimentuojant dël ádomiø ir lë-

liðkø meniniø sprendimø. Nepraran-

da aktualumo lëlës, kaip vizualinës

plastinës formos, ir aktoriaus lëlinin-

ko santykiø klausimas.

Anot festivalio direktorës ir ðio te-

atro meno vadovës Lucyna‘os Ko-

zieñ, organizatoriai rûpinosi ne tik

sukurti gerà nuotaikà, bet siekë au-

tentiðkumo, stengësi supaþindinti su

ávairiomis pasaulio lëliø teatro me-

no tradicijomis. Ið tiesø, jø kûrybinis

jautrumas bei dràsus meninës iðraið-

kos formø pristatymas padëjo supras-

ti, kodël Bielsko-Bialos festivalis yra

25

vertinamas kaip autentiðkø teatriniø

susitikimø arena, kurioje netrûksta

kûrybinio jaudulio ir sveèiø.

Per penkias Bielsko-Bialos festi-

valio dienas buvo parodytas 31 spek-

taklis, pristatantis daugelio ðaliø pa-

èias ávairiausias lëliø teatro galimy-

bes: Prancûzijos, Australijos, Austri-

jos, Vokietijos, Belgijos, Èekijos, Is-

panijos, Olandijos, Baltarusijos, Iz-

raelio, Bulgarijos, Kanados, Kenijos,

Lenkijos ir Lietuvos. Buvo keletas

jungtiniø projektø. Patys lenkai pa-

rodë devynis spektaklius, tarp kuriø

buvo ir Bialystoko lëliø teatro fakul-

teto studentø darbai. Programà su-

darë konkursiniai ir nekonkursiniai

spektakliai, gatvës ir aikðèiø vaidini-

mai bei studentø projektai. Festiva-

lyje dirbo trys vertinimo komisijos:

Tarptautinë lëliø teatro profesionalø

komisija, paskelbta festivalio katalo-

ge (Hanna Baltyn, Ida Hlediková, Ta-

deuszas Kornaú, Alexanderis A. Ùabi-

niecas, Petras Nosálekas), vertinimo

komisija, sudaryta ið vaikø ir þiûrë-

jusi tik spektaklius vaikams, bei jau-

nøjø kritikø komisija, sudaryta ið Len-

kijos aukðtøjø meno mokyklø ir uni-

versitetø studentø.

Festivalio organizatoriai gerai pa-

galvojo, kaip suteikti daugiau nau-

dos nepavirðutiniðkai besidomin-

tiems lëliø teatru, ir stengësi iðnau-

doti ávairias susitikimø formas. Kû-

rybinës dirbtuvës norintiems uþ tam

tikrà mokestá gauti þiniø apie ðeðëliø

teatro paslaptis vyko tris dienas iki

festivalio pradþios. Jas vedë ðeðëliø

teatro meistras ið Australijos Richar-

das Bradshaw. Labai produktyviai

buvo naudojamas ryto laikas iki

spektakliø pradþios, nuo 8.30 val. iki

10.00 val. Tada vyko paskaitos su

vaizdo iliustracijomis apie lëliø te-

atro menà. Jø klausësi Lenkijos uni-

versitetø studentai ir visi norintieji.

Su Vilniaus „Lëlës“ teatro reþisieriu-

mi Rimu Drieþiu stengëmës kiek ga-

lëdami iðnaudoti ðià galimybæ. Pa-

skaitas skaitë prof. Henrykas Jurkow-

skis („Kultûrinë lëlës funkcija“), Lu-

cyna Kozieñ („Lëliø teatras – kas jis?

Bandymas diagnozuoti“), dr. Mare-

kas Waszkielis („Lëliø teatras: tradi-

cija ir dabartis“), Andrzejus Ùabinie-

cas („Plastika lëliø teatre“) ir prof.

Henrykas Izydorius Rogackis („Kaip

raðyti apie lëliø teatro spektaklá“).

Festivalio metu atidarytos net trys pa-

rodos, susijusios su lëliø teatro me-

nu: dailininko Aleksandro A. Ùabi-

nieco darbø, teatro dailininkës ir sce-

nografës Joana‘os Braun pieðiniø kar-

tu su Michalo Kliso plakatais „Bania-

lukos“ teatrui paroda ir labai links-

ma Leszeko Puchalskio mechaniniø

lëliø paroda „Teatriukas su rankenë-

lëmis ir virvelëmis“. Vyko vëlyvi va-

karo spektakliai miesto aikðtëse ir, be

abejo, festivalio klubas, kuriame po-

kalbiai apie lëliø teatro menà tæsësi

iki iðnaktø.

Konkursinëje programoje, kurià

vertino profesionalioji þiuri, pateikti

22 spektakliai, ið kuriø tik 10 buvo

skirti ávairaus amþiaus vaikams. Ben-

droje programoje 6 spektakliai pa-

þymëti rubrika „Jaunøjø teatras“, ið-

ryðkinanèia jaunøjø lëlininkø kûry-

binius ieðkojimus. Beje, ið jø tik 4 da-

lyvavo konkurse.

Lëlininkø spektakliaiPosakis „Turime daug lëliø teat-

rø, o lëlininkø – maþa“, iðgirstas ið

vieno lenkø lëliø teatro atstovo lû-

pø, privertë pamàstyti apie tai, kà lai-

kyti lëlininkais. Tikras lëlininkas ne

tik vaidina su lële, bet geba jà sugal-

voti, pasigaminti ir pats parodyti

spektaklá. Jis yra savo srities profe-

sionalas. Toks buvo ðeðëliø teatro

meistras ið Australijos, kurio pasiro-

dymas vadinosi tiesiog Bradshaw ðe-

ðëliai. Atskleisdamas vieno aktoriaus

lëlininko galimybes, jis parodë spek-

taklá, sudarytà ið maþø tradiciniø ðe-


Scena iðNaiviojoLibereco teatrospektaklioDailusisugniagesys,arba GaisrasNacionaliniameteatre, Èekija.

1. Scena ið„Banialukos“

teatrospektaklio

Graþuolë irpabaisa,Lenkija.

2. Jaunøjølëlininkø

projektas„Laboratorija“,

Vokietija.


Lëliø scena

ðëliø teatro istorijø. Uþ já profesio-

nalioji þiûri R. Bradshaw pripaþino

geriausiu festivalio aktoriumi, o vai-

kø þiûri atidavë savàjá prizà.

Bendrame festivalio fone matëme

paèiø ávairiausiø lëliø teatro priemo-

niø. Neignoruojant tradicinio lëliø te-

atro buvo vertinamas profesionalu-

mas ir meistrystë. Nemaþai buvo pa-

rodyta spektakliø, kuriuose naujomis

sàlygomis naudojamos ðeðëliø teat-

ro galimybës, meniniam rezultatui

gauti jungiant paèias ávairiausias

technikas ir technologijas. Vakarie-

èiø ðeðëliø spektakliuose matëme po

kelis modifikuojamus ekranus ar jø

fragmentus (Kelionë ið kambario á

kambará, Ispanija, Barselona), trans-

formuojamas þmoniø figûras, pagal

spektaklio sumanymà galinèias tap-

ti ir ekranais, ir paèiais siluetais, o

pasitelkus choreografijà, plastikà ir

multimedijos galimybes – iðgauti ne-

átikëtinai fantastiðkø efektø (Vivisek-

torius, Austrija, Viena). Ádomu buvo

stebëti ðeðëliø teatro reginá, kai ek-

ranas uþima visà scenos plotà, o þiû-

rovai sëdi abiejose jo pusëse. Vaikið-

kame prancûzø spektaklyje matëme

tik vienà aktoræ, vaidinanèià ir gy-

vajame plane – ji þiûrovui tapdavo

lële, grafine forma ar siluetu, o kar-

tais tiesiog smalsiu vaiku, priklauso-

mai nuo to, ið kurios ekrano pusës

þiûrimas spektaklis. Stipriai átaisyta

metalinë konstrukcija su iðlanksto-

momis kopëtëlëmis, pakabinamais

árengimais bei netradiciðkas papras-

èiausio senstelëjusio grafoprojekto-

riaus galimybiø panaudojimas padë-

jo sukurti emocionaliai ásimenamà

reginá be teksto, skirtà maþiausiems

vaikams (Ivi, jo gyvenimas, Prancû-

zija, Strasbûras). Ðeðëliø teatro prie-

monës fragmentiðkai naudojamos ir

kituose spektakliuose (Lakðtingala,

Lenkija, Opolë; Þydrumo paslaptis,

Vokietija, Ðtutgartas; Arklio istorija,

Baltarusija, Brestas; Mitoyen/variaci-ja 3“, Prancûzija, Renë), ieðkant ádo-

miø sapno, svajonës ir panaðiø sce-

nø sprendimø.

Kai kurios naujø iðraiðkos priemo-

niø paieðkos pristatytos kaip spektak-

lio forma. Jaunas lëlininkas Marku-

sas Joss ið Vokietijos pasitelkæs porà

bendraminèiø savo projekte „Labo-

ratorija“ rodë eksperimentø, atlieka-

mø su latekso oro balionais, iðnau-

dojant atmosferos spaudimà, vaku-

umà ir oro siurblius. Rezultatai pri-

minë, kad ir socialinëje erdvëje vei-

kia tie patys dësniai.

Bendras bruoþas, padedantis lë-

lininkams keliauti ir lengviau pasiekti

ádomios meninës kokybës bei ávai-

riø komponentø suderinamumo, yra

trupiø maþumas ir tiksli iðraiðkos

priemoniø atranka. Ðiuo atveju

„iðloðia“ privaèios trupës, kuriø ly-

deris yra universaliø galimybiø me-

nininkas, gebantis ne tik vaidinti gy-

vai, valdyti lëles, jas sugalvoti ir pa-

gaminti, bet ir sutelkti bendraminèius

spektaklio sumanymui ágyvendinti

nuo pradþios iki galo, negalvojant,

kas yra reþisierius, o kas – dailinin-

kas, kas technikas, o kas – atlikëjas.

Daþniau tai bûdinga jauniems, ta-

èiau Nina Dimitrova ið Bulgarijos,

privataus teatro Sofijoje atstovë, nors

nebepatektø á jaunøjø lëlininkø ka-

tegorijà, dviese su Vassiliu Vassilev-

Zueku parodë spektaklá pagal Han-

so Christiano Anderseno pasakà Kà

senelis padarys, viskas bus gerai, tarsi

primindama, kad lëliø teatre viskas

yra ámanoma. Ðio spektaklio kostiu-

mai, lëlës ir dekoracijos yra paèiø su-

kurtos, pasigamintos ið sintepono bei

paplûdimio skëèiø daliø ir sudeda-

mos á kelis lagaminus. Dviese, kartu

su vienu techniniu darbuotoju, jie ke-

liauja po pasaulá lëktuvais nuo JAV

iki Japonijos, gyvai vaidindami de-

vyniomis kalbomis.

Ypatingà áspûdá paliko Duda‘os

Paiva ið Olandijos monospektaklis

Morningstar, kuriame jis pats – akto-

rius, puikiai valdantis kûnà, – pasi-

27

Fotoreportaþas


FestivaliodirektorëLucyna Kozieñsu Vilniausteatro „Lëlë“reþisieriumiRimantuDrieþiu.

telkæs kûno plastikà, ðoká, balsà ir

tekstà bei ávairiai modifikuojamø

kaukiø galimybes, kuria ðiurpø regi-

ná apie paèià velniðkumo prigimtá.

Ðëtono kaukë, ið pradþiø kelianti juo-

kà ir atrodanti beveik patraukli,

beþaidþiant su ja neatpaþástamai de-

formuojasi ir nebesileidþia valdoma.

Jà, kaip naujà kostiumà, ádomu pa-

simatuoti ir iðbandyti, bet panorëjus –

sunku nusimesti.

Ádomi buvo ispanø lëlininkø Oli-

vier Benoit ir Siero Saenz de Ugarte

ið Barselonos Molière‘o komedijos

Ðykðtuolis lëliðka interpretacija, ku-

rioje naudojami daiktø ir objektø te-

atro sprendimai. Spektaklio lëlës ku-

riamos ið ávairiø vandens èiaupø, pa-

naudojant medþiagos atraiþas ir vie-

nà aktoriaus rankà. Skambant klasi-

kinei muzikai, stebëjome ðmaikðèià

istorijà, kurioje pinigai asociatyviai

gretinami su vandeniu, o jo (jø) te-

këjimas valdomas uþsukant ir atsu-

kant èiaupà.

Meninë kokybë ir profesinis

meistriðkumas gali egzistuoti tiek ma-

þose, tiek dideles kûrybines pajëgas

jungianèiose trupëse. Tai matëme

daugelyje spektakliø. Ryðki lëliø te-

atro galimybiø ávairovë skleidþiasi

gretinant du visiðkai skirtingus èekø

lëlininkø darbus. Pirmasis spektak-

lis, kurá parodë Naivusis Libereco te-

atras (Naive Theatre Liberec), vadi-

nosi Dailusis ugniagesys arba Gais-

ras Nacionaliniame teatre. Jame

reþisierius Tomaðas Dvorþakas, pa-

sitelkdamas didþiules kûrybines ir

aktoriø pajëgas, naudodamas daugy-

bæ keliø tipø lëliø, iðmoningai ir

ðmaikðèiai pristatë èekams aktualø,

istoriná pagrindà turintá lëliø vaidini-

mà, adresuotà vaikams. O trijø jau-

nuoliø ið Brno suvaidintas Rekviem

namams – ryðkus groteskiðkas bala-

ganas, skirtas tik suaugusiesiems, pa-

brëþtinai grubus vaidinimas su pirð-

tininëmis lëlëmis, prabylant á publi-

kà aktualiomis socialinëmis temo-

mis.

Lëlininkas Therry Dupré ið Pran-

cûzijos á festivalá atsiveþë lëliø teat-

rà-vagonëlá, kuriame tilpo viskas –

scena ir þiûrovø salë, lëlës, dekora-

cijos ir techninë áranga. Jame, pasta-

tytame miesto aikðtëje, vienui vienas

aktorius tëviðkai jaukiai su minkðto-

mis lëlëmis pasakojo lapiuko ir kið-

kio draugystës istorijà maþdaug tris-

deðimèiai festivalio sveèiø ir miesto

vaikø po keturis kartus per dienà.

Vilniaus „Lëlës“ Muzikinë dëþu-

të buvo sutikta dëmesingai. Taèiau

tai, kad spektaklá teko rodyti didþio-

joje „Banialukos“ teatro salëje, de-

ja, nebuvo palanki aplinkybë, kuri

pridëtø spektakliui sëkmës. Kameri-

në aplinka, artimesnis kontaktas su

þiûrovu bûtø geriau tikæs kûrybiniam

ðio spektaklio sumanymui subtiliai

atsiskleisti.

Profesionalioji þiûri geriausiu lë-

liø teatro reþisieriumi pripaþino Nai-

viojo Libereco teatro (Èekija) reþisie-

riø Tomaðà Dvorþakà uþ spektaklá

Dailusis ugniagesys arba Gaisras Na-

cionaliniame teatre. Apdovanojimas

uþ teatriniø formø novatoriðkumà ati-

teko Vanessai Valk ið Ðtutgarto (Vo-

kietija) uþ spektaklá Þydrumo paslap-

tis. Specialus „Polunima“ diplomas

áteiktas Neville‘ui Tranterui ið Ams-

telveno (Olandija) uþ meistriðkà ani-

macijà spektaklyje Vampyras. Pa-

grindiná festivalio prizà ir jaunøjø kri-

tikø apdovanojimà þiuri paskyrë

Klausui Obermaieriui ir Chrisui Ha-

ringui ið Vienos uþ spektaklá Vivisek-torius.

Ðiuolaikiniame lëliø teatre stebi-

me kûrybiniø jëgø perskirstymà. Me-

ninis rezultatas, gimstantis ágyvendi-

nant lëliðkà sumanymà, kartais pri-

klauso nuo ðviesø ar scenos techni-

kos inþinierius, naujøjø technologi-

jø specialisto, o ne tik nuo dailinin-

ko, reþisierius ar aktoriaus lëlininko.

Lëliø teatro menas ðiandien suvokia-

mas kaip teatrinës raiðkos bûdas, at-

palaiduojantis kûrybinæ mintá,

iðreiðkiamà bet kuria vizualine plas-

tine forma. �

Festivalioplakatas.

1. GiacomoPuccini Madam

Baterflai.Giedrë Kaukaitë

(Èio Èio San),LTSR Operos irbaleto teatras,

1965 m.

2. GiacomoPuccini MadamBaterflai. IrenaYlienë (Madam

Baterflai),Akademinis

operos ir baletoteatras,

1949 m.

Operos scena

Madama Butterfly premjera Na-

cionalinës operos scenoje jau apta-

rinëta, apraðyta. Prieð tai – tarsi pre-

kë komerciðkai anonsuota, rekla-

muota, taip aðtrinant ne á „Akropo-

lá“, o á teatrà besirengianèio eiti þiû-

rovo skepticizmà. Ar premjerai artë-

jant nederëjo prisiminti, jog ði Gia-

como Puccini opera Lietuvoje dar

prieðkariu buvo labai konceptualiai

interpretuota, kad tà tuomet darë uni-

kali Liudo Truikio scenovaizdþiø idë-

ja, kurià vëlesniame Kauno spektak-

lyje ðis filosofuojantis dailininkas dar

labiau iðryðkino? Ir dabar, suþavëtas

naujausios premjeros vizualaus gro-

þio ir metaforiniø aliuzijø átaigos (jos

paveiktas apie premjerà raðiau Mû-

zø malûne, tø þodþiø neiðsiþadu),

þiûriu á senus Truikio eskizø varian-

tus galvodamas – o kas, jei tokiu ma-terijos kokybës lygmeniu, koká ma-

tëme pastarojoje premjeroje, ir jie

bûtø buvæ realizuoti? Tokio materi-

jos lygmens mûsø teatruose gal dar

nëra buvæ. Neapraðinësiu, kiek kai-

navo „naujausios kartos“ proþekto-

riai, kaip ir kur buvo audþiami, siû-

dinami kimono, neminësiu aibës

smulkmenø, apie kurias þinau labiau

ið nuogirdø. Inscenizatoriai katego-

riðkai këlë reikalavimus, kokie mûsø

dailininkams jei ir ateitø á galvà, tai

jie ir prasiþioti apie juos neiðdrástø,

baimindamiesi iðgirsti pasiûlymà pa-

sitikrinti sveikatà pas atitinkamus

specialistus. Taigi, kas ávyktø (bûtø

ávykæ), jeigu…

Èia prisimenu ir dar kitaip muzi-

kinio teatro galybæ atskleidusá Jono

Aleksos, Vlados Mikðtaitës ir jos ið

Leningrado pakviestos dailininkës Iri-

nos Birulios spektaklá (1976). Trims

mënesiams po pastarosios premjeros

praslinkus, abi ðios operos traktuo-

tës mintyse suartëjo, tad dabar jau

knieti jas palyginti. Anthony Ming-

hella (reþisavæs filmà Anglas ligonis)

ir jo þmona choreografë Caloryn

Choa ðiuo spektakliu ryþosi dràsiam

þingsniui – debiutui operoje, kuriuo,

po „apðilimø“ Londono ENO ir Lie-

tuvos nacionalinës operos scenoje,

sezonà ðá rudená pradës Niujorko

Metropolitan operos teatras.

Mikðtaitë ir Aleksa, bûdami kaip

reta talentingi muzikinio teatro kû-

rëjai, 1976 metais toje srityje besi-

darbuodami jau buvo suvalgæ „pû-

dà druskos“, ir nemenkà jos dalá abu

drauge. Pakako ðiemetinës premje-

ros dienomis mûsø radijui priminti

anà operos finalà, pakako vël iðgirsti

Irenà Milkevièiûtæ, pajausti orkestre

pulsuojanèià iki antikos tragedijø

aukðtumø pakylanèià jëgà, kad ne-

abejotum to „praeitin nuslinkusio“

spektaklio gyvybingumu ir teatrine

didybe. Tiems, kas já matë ir girdëjo,

praeities dëmuo ne itin kà reiðkia. O

girdëjau já ne kartà ir ne du, vis ki-

taip patirdamas katarsiná sukrëtimà,

stebëdamas dviejø labai skirtingø

dainininkiø – Giedrës Kaukaitës ir

Irenos Milkevièiûtës – savaip gal

áspûdingiausius darbus, jø pasidavi-

mà galingai operinio verizmo aurai,

nepagraþintai tiesai. Ja, beje, vienin-

gai alsuodavo ir scena, ir gryniausiu

teatru tapdavæs orkestras. Sutrikda-

vau nebeþinodamas, kuris èia ið jø

svarbesnis… Muzikinës interpretaci-

jos átaigi, tragiðka iðkalba atrodyda-

vo beribë net ir kameriðkiausiuose

epizoduose (o jø, visiðkai ypatingø,

ði opera nestokoja). Ðiandien galvo-

ju – tas meninæ realybæ itin kaitriai

iðgyvenanèiø garsø teatras (ájungiant

á já ir dainavimà) manyje iðliko ma-

þumëlæ labiau, negu kûrybingai at-

skleista scenos vizija. O gal tai bu-

vo, Richardo Wagnerio Gesamt-

kunstwerk idëjà prisimenant, operos,

kaip aukðtesnës teatro kategorijos re-

toka apraiðka? Nepamirðiu, kaip

Giorgio Strehlerio reþisuotame Dvie-

jø ponø tarno spektaklyje („Piccolo

Teatro di Milano“) ten, kur persona-

þams nebepakakdavo þodþio galiø

vieniems kitus átikinti, jie imdavo

dainuoti, o scenos pakraðtyje ið se-

nos partitûros jiems diriguodavo ba-

Slëpiniai ir efektaiEdmundas

Gedgaudas

29

GiacomoPucciniMadamaButterfly. IrenaZelenkauskaitë(Èio Èio San).Lietuvosnacionalinisoperos ir baletoteatras, 2006m.

Slëpiniai ir efektai

la þino ið kur iðdygæs krioðtelëjæs ma-

estro, protarpiais stabdydamas ir

ásakmiai reikalaudamas pakartoti.

Mikðtaitei opera – dainuojanèiø

ir labai motyvuotai veikianèiø akto-

riø ansamblis. Aleksai – maksimaliai

iðsakyta muzikinës visumos tiesa.

Truikiui – muzikos galybei atliepian-

ti, jos jëgos ne tik nebijanti, bet ir jà

provokuojanti plastiniø formø raið-

ka. Aiðku, taip teigiu „apibendrinda-

mas“, taigi – supaprastindamas. Kas

yra opera Madama Butterfly ðieme-

tiniams Londono–Vilniaus–Niujorko

scenø debiutantams? Kaip jiems pa-

vyksta atskleisti verizmo ir Rytø me-

no duetà, kurio dar secesijos laikais

siekë G. Puccinis ir kurá, kaip iki ðiol

daþnokai galvota, jis pasiekë iðsau-

godamas veristinës ekspresijos pir-

menybæ? Naujosios premjeros Lon-

done ir Vilniuje reþisieriams, daili-

ninkams (Michaelis Levinas – sceno-

vaizdis, Han Fen – kostiumai, Pete-

ris Mumfotdas – ðviesos) svarbesnë

buvo stulbinanti, uþburianti, nuolat

kintanti scenos vizija, prabylanti Rytø

pasakos, protarpiais gal japoniðkø tri-

eiliø haiku iðmintim, ir bene daþ-

niau – jø panteistine jëga. Muzika –

vienas ið komponentø. Svarbus, bet

„veristiðkai“ nebediktuojantis. Ir mû-

sø, salëje sëdinèiø, vaizduotë labiau

sàveikauja su haiku paþadintos vaiz-

duotës nuolat kintanèiais tvariniais,

su atskleistomis, iðsakytomis jø po-

tekstëmis (nors abejoju, ar tai, kà nu-

tuoki perskatæs haiku, kaip já pats

pratæsi, priskirtina potekstëms). Tai –

labiau nediduko impulso, negu ga-

lingo orkestro (kaip Truikio atveju)

inspiruota tàsa, plëtra. Gal pakako

Èio Èio San rodant Pinkertonui mi-

niatiûrines skulptûrëles paminëti pro-

tëviø vëles, kad scenoje atsirastø tai

tarp paslankiø ðirmø iðnyranèiø, tai

pradingstanèiø (kokia raiðkos talpa ir

precizija, koks lakoniðkumas!) pilkð-

vø bûtybiø pantomima. Aukðtos, lai-

bos, begarsës, tarsi ir besvorës, jos

mintyse turëjo iðmokti visø scenø,

kuriose dalyvauja, italiðkà tekstà –

kad tiksliai sulig vienu ar kitu þodþiu

atliktø atitinkamà veiksmà, þengtø

vienoká ar kitoká þingsná, kartais gal

tik sekundei ar jos atkarpai pasiro-

dydamos tarp baltø ðirmø. Ir nejuèia

„skaitai“ tuos jø mums pamëtëjamus,

lyg hieroglifus brëþiamus, þodá pra-

nokstanèius judesius, gëriesi, suvok-

damas kaþkà daugiau, negu perteik-

tø balsu iðsakytas tekstas. Taip pajauti

teatrinæ raiðkos perspektyvà, kurià,

manyèiau, genialiai naudojo (gretin-

damas paprastà ir melodijos intonuo-

tà kalbësenà) Strehleris. Atsiranda da-

lykø, patylom, „savaime“ pakylanèiø

virð muzikos ir teksto. Trumpam, la-

bai trumpam… Toji trukmë darosi

itin svarbi, be jos nebûtø ðiø ypatin-

gø spektaklio akimirkø, integruojan-

èiø mintis apie prabëgantá, taèiau sa-

vaip ir nedingstantá laikà. Ilgai ir gau-

siai sningantys sakuros þiedlapiai per

veiksmà, uþbaigiantá „mënesienos

duetà“, kiti stulbinamai efektingi ðio

finalinio epizodo veiksniai neprilygs-

ta metafiziniams anø bûtybiø potë-

piams.

Neþinau, kiek jiems artima ir ty-

loje vykstanti spektaklio áþanga, ir

treèio veiksmo pradþios pantomimi-

niai ðokiai. Juos suvokiame kiek vien-

prasmiðkai, nors jie labai graþûs, ne-

tikëti, iðkalbingi. Taèiau tiek vienas,

tiek ir kitas epizodas rodo spektak-

lio „pakuotës prabangà“, ji prasiver-

þia ir á finalinæ scenà, kurioje jau ne-

norom laukei to „raudonojo leitmo-

tyvo“, gerokai tiesmuko, iðoriniu

efektingumu menkinanèio dramati-

næ muzikos iðkalbà. Tokia scena par-

titûros „nepratæsia“ (Truikio princi-

pas), o savimi gërëdamasi jà iliust-

ruoja. Pamëtëja tau „stiprø efektà“,

kurio nebereikëjo. Bandai pamirðti,

bet negali. Supranti, kad tæsiama tai,

kà matei begarsëje spektaklio áþan-

goje, kad formos poþiûriu „yra ge-

rai“, tik kas tau ið tokio supratimo?

Taèiau spektaklyje esama efektø,

„veristiðkai“ suintensyvinanèiø rytie-

tiðkà iðkalbà, rizikingai priartëjanèiø

prie ribos, uþ kurios ir Rytams, ir Va-

karams bûtø riesta. Bet – laimi stul-

binami, netikëti (tai svarbu!) vaizduo-

tës blyksniai, tik vertëtø nepamirðti,

jog be jau minëtos materialios regi-

nio perfekcijos jie vargu ar visur lai-

GiacomoPuccini

MadamaButterfly.

Spektaklioscena,

reþisieriusAnthony

Minghella.Lietuvos

nacionalinisoperos ir baleto

teatras,2006 m.

Operos scena

mëtø. Taip ið uþ horizonto pirmame

veiksme, artëjant, plëtojantis pava-

sará ðlovinanèiam himnui, iðnyra Èio

Èio San ir jos margaspalvë palyda,

taip antrame veiksme iðnyra gausy-

be – ir vël netikëtumu – pribloðkian-

tis „gëliø sodas“, taip prietemoje ima

sklandyti japoniðki þibintai.

Ir ðtai dar vienas netikëtumas, gal

bûtent labiausiai susijæs su „ðeðëliø“

pasaulio iðkalba, savomis priemonë-

mis jai atliepiantis, uþtikrintai ásikom-

ponuojantis á to galingo (o juk po-

draug ir trapaus) spektaklio raiðkos

visumà. Tai – Irenos Zelenkauskai-

tës sukurta pagrindinë operos hero-

jë. Sakytum, jos „atspirties taðkas“ yra

tas, kad Èio Èio San pirmame veiks-

me dar tik penkiolikos metø. Ne vie-

na gera dainininkë „slysteltø“, taip

dràsiai tà aplinkybæ bandydama pa-

versti scenos realybe. Tad stulbina,

kad Zelenkauskaitei tai be iðlygø pa-

vyko. Ir kad kaþin ar dar kur aptiksi

ðitaip interpretuojamà Èio Èio San

vaidmená. Tiek plastinëmis, tiek mu-

zikinëmis, tiek didþia tiesa prabylan-

èiomis, ypatingo muzikalumo, intui-

cijos (ar be jos ámanomas tikras mu-

zikalumas?) bei inteligencijos reika-

laujanèiomis priemonëmis artistë su-

kûrë vaidmená, kuris iðsyk tapo jos

vienos savastim. Tokie dalykai nepa-

kartojami, juoba – netiraþuojami. Ðis

personaþas muzikuoja kiekvienu

veiksmu, menkiausiu judesiu, kurie

visi èia graviûriðkai iðkalbingi, japo-

niðki ir tuo pat metu aktorei absoliu-

èiai organiðki. Visi kalbëte kalba, pro-

tarpiais tarsi tæsdami, savaip ákûny-

Slëpiniai ir efektai

dami „ðeðëliuose“ sutelktà tautos uni-

kalumà. Sinto èia darosi artimesnis,

negu budizmas, nuo jo dvelksmo,

nuo protëviø dvasios bëgti yra be-

viltiðka – ar ne èia tragedijos ðerdis?

Visi dainavimo niuansai taip pat sa-

viti, giliai motyvuoti, átaigûs ir drau-

ge pasigërëtinai lengvi, kaip ir kiti

vaidmens komponentai. Manau, kad

ðitoká Zelenkauskaitës darbà iðvydu-

si reþisierë Choa (ji Vilniuje darba-

vosi daugiau, negu Minghella) pasa-

kë, jog ðiame spektaklyje, lyginant já

su Londone realizuotu, koncepcija

ágijo gelmës matmená. Dar manau,

kad artistës atrastoji meninë tiesa pa-

teisina atviresnio dramatizmo ven-

gianèias orkestro skambesiø iðdai-

las – dirigentas Davidas Parry, gal ir

netyèia, tampa geras bûtent tokio

vaidmens sprendimo palydovas. Ir

visas puikiai „sustyguotas“ spektak-

lis tarsi sukasi aplink pagrindiná vaid-

mená, lyg jam bûtø pritaikytas. Kai

þvelgiu ið ðiokio tokio laiko atstumo,

tà vis labiau suvokiu. Ir ámantriausi

potëpiai (Jamadoris), ir labai jau kas-

dieniðkas amerikietiðkø veikëjø ve-

rizmas, ir vizualiai bei muzikiniu po-

þiûriu puikios iðkilmiø scenos ryðki-

na „ponià Pinkerton“ kaip neregëtà,

vienintelæ.

Su kuo dar rezgasi jos didysis vi-

dinis dialogas? Su nuolat kintanèia

scenografija, su jos monumentalia,

metaforiðka dangaus ir þemës jung-

tim. Kitaip tariant, su amþinybe, apie

kurià kompozitorius, kurdamas ðià

jam itin brangià operà, kaþin ar daug

galvojo. Nors kas þino… Kad ir kaip

ten bûtø, Lietuvoje turime jau kelias

Madama Butterfly inscenizacijas, vis

kitaip rodanèias laikinumo ir amþi-

nybës sàsajas. �

31

VladimirDjaèenkoRudens stiliausmoteris. DaivaStubraitë (EmaBerg)

„Nesulaikysi upës bëgimo...“(Kulinariðki ir kitokie teatro sezono ðtrichai)

Lietuvos pilieèius vyrus galima

skirstyti á dvi nelygias grupes. Dau-

guma jø mëgsta alø, maþuma – teat-

rà. Að nepriklausau në vienai grupei,

nes mëgstu ir alø, ir teatrà. Tad per-

traukoje tarp didþiai dvasingø teatro

meno doziø visada sutvirtinu fizines

iðtvermes alaus buteliu. Kas dvasios –

dvasiai, kas kûno – kûnui, kaip sa-

koma.

Teatrø Lietuvoje (ypaè – Vilniuje)

yra daug. Ir daþniausiai ten vaidina-

mi spektakliai. Kai kuriuos spektak-

lius maèiau, kitø – ne, nemaèiau. Tad

pradþiai – apie tuos, kuriuos maèiau.

Apie kitus, kur nemaèiau, kità kartà.

Pirmiausia – apie didþiausio teatro

didþiausià spektaklá, apie F. Dosto-

jevskio Demonus (Nelabuosius,

Kipðus ir t. t.) LNDT. Reþisierius Jo-

nas Vaitkus dar kartà árodë, kad pui-

kiai valdo dideles erdves, didþiulá da-

lyviø (aktoriø) ansamblá. Tiesiog ste-

bina reþisûrinis meistriðkumas. Tie-

sa, labai jau ilgas spektaklis. Bet tie,

kurie iðtveria iki galo, nuvilti nelie-

ka. Að pats dar kartà supratau, kad

revoliucija, revoliucinë veikla yra ne-

normaliø þmoniø atsakas á nenorma-

lià situacijà. Dabar, kai pasaulyje pri-

viso tiek teroristø (buv. revoliucionie-

riø), tai stebëtinai aktualu.

Vienà kartà pakliuvau net á prem-

jerà: Leonido Andrejevo Þmogaus

gyvenimà Jaunimo teatre. Reþisie-

rius – Ignas Jonynas. Spektaklá tiks-

liai apibûdinti galima kito rusø raðy-

tojo (Maksimo Gorkio) þodþiais apie

pjesæ: „Jis – gàsdina, o man – nebai-

su“. Ypaè nebaisu dabar, kai po pje-

sës paraðymo (1907 m.) buvo du Pa-

sauliniai karai, ávairios revoliucijos,

nacizmas, bolðevizmas ir t. t. Prieð

daugelá metø matytas rusiðkas spek-

taklis Arklio gyvenimas (Cholstomier)pagal Levà Tolstojø mane sujaudino

labiau. Neþinau: ar èia raðytojø, ar

reþisieriø talentø skirtumas. Bet jau-

èiamas...

„Svajonës – jos nemirðta!“ – tvir-

tina spektaklio pagal Nikalojaus Erd-

mano pjesæ Saviþudis kûrëjai ið Kau-

no VDT. (Pagrindinis kûrëjas, aiðku,

reþisierius – Agnius Jankevièius). Su-

tinku su ðiuo teiginiu. Netgi – palai-

kau ir linkiu sëkmës. Bet kam reikia

Nikolaj ErdmanSaviþudis.Spektaklioscena.

13 eilë, 13 vieta. Vandenio Pavardenio këdë

Nikolaj ErdmanSaviþudis.Spektaklio

scena.

„Nesulaikysi upës bëgimo...“ (Kulinariðki ir kitokie teatro sezono ðtrichai)

Sveèiuose pas pulkininko naðlæ ir Ru-

dens stiliaus moteris. Kadangi tai ið

esmës monospektakliai, jø sëkmæ (ar

nesëkmæ) lemia aktoriø (atitinkamai

Milë Ðablauskaitë ir Daiva Stubrai-

të) meistriðkumas, talentas. Abi po-

nios aktorës su uþduotim susidorojo

puikiai, spektakliai (spektakliai?) tik-

rai „griebia uþ ðirdies“. Galø gale –

tai dar kartà árodo mûsuose beveik

uþmirðto monospektaklio neiðsemtas

galimybes, netradiciniø vaidinimø

prasmæ, netgi bûtinumà. Ne vien

„megaspektakliais“ teatras turi bûti

gyvas. Vienintelis pageidavimas: kad

sriuba bûtø vaiðinama per pietus, o

ne vëlai vakare, kai, saugant figûrà,

apskritai nieko valgyti neverta. Mo-

terims – o joms ir adresuoti ðie vai-

dinimai – kûno linijos yra svarbus da-

lykas.

Maèiau ir „megaspektaklá“ – Mei-

lë ir mirtis Veronoje. Tiksliau – Keis-

tuoliø teatre. Bet tai – reginys jauni-

mui, jam jis, ko gero, patiko. Labai

nusiminiau, nes pasijutau senas. Bet

gal dël to nepatikæs spektaklis nekal-

tas? Tikriausiai...

Bûdamas komandiruotëje Klaipë-

doje maèiau spektaklá Ðaltas vaikas(reþ. O. Korðunovas). Sukrëtë taip,

kad visà laikà drebëjau. Bet gal dël

to kaltas ne atðalæs spektaklis ir ðal-

tas vaikas, o vëluojantis pavasaris?

Nes tikrai buvo ðalta – ir lauke, ir sa-

lëje, ir scenoje. Viena aktorë nuolat

naudojosi tualetu. (Neaiðku, kas jà

iðtiko – diarëja ar diurezë, tekste ne-

paaiðkinama). Tuo tarpu kitas hero-

jus dar kitam herojui nupjovë ðlapi-

nimosi (ir – dauginimosi) organà bei

demonstravo ðá atributà þiûrovams.

Visi paðiurpæ drebëjo, tik, kaip mi-

nëjau, neaiðku – dël ko...

taip garsiai rëkti? Juk vaidinama ne

Kurèiøjø ir neprigirdinèiø kombina-

to salëje, o teatre, normaliems þiû-

rovams. Nes darosi nebeaiðku: kas

su kuo kalbasi... atsipraðau – kas su

kuo rëkiasi. O be ryðio tarp persona-

þø spektaklio nëra, nebûna. Nors gal

man tik toks vaidinimas pasitaikë, ki-

tuose – gal normaliau kalba. Duok-

die, kaip sakoma...

Pradëjau kalbà apie teatrà ir alø.

Bet tai lieèia tik vyriðkàjà Lietuvos

þmoniø pusæ. Moterims Kaune yra

sukurtas specialus „Sriubos teatras“.

Vilniuje, KVDT gastroliø metu, teko

matyti du „sriubinius spektaklius“:

13 eilë, 13 vieta. Vandenio Pavardenio këdë

33

Pabaigai – apie spektaklá, apie ku-

rá nesinori kalbëti. Raðyti irgi nesi-

nori. Norisi já þiûrëti – ir pajusti tà

nuostabø teatro meno iðgyvenimà,

tikràjà spektaklio magijà. Turiu ome-

ny Vilniaus maþojo teatro premjerà

Belaukiant Godo (reþisierius – Rimas

Tuminas). Bene vienintelá kartà nesi-

nori nieko analizuoti – o justi, plaukti

su spektaklio ritmu. Dabar mëgsta-

ma vartoti þodá „aura“. Tai ðtai: pa-

kliuvæs á ðio spektaklio „aurà“, ne-

nori ið jo iðtrûkti, iðsivaduoti. Gaila

tik, kad VMT iki rudens nevaidins.

Teks laukti naujojo sezono – ir pa-

bandyti vël ábristi á plaèià, neskub-

rià, bet galingà spektaklio tëkmæ.

Tokios visagalës „auros“ daþnai

neturi netgi ádomûs, talentingi pasta-

tymai. Pavyzdþiui, spektaklis Nekal-

ti. Reþisierius, anot teatro kritikø,

nuolat „globalëja“ (Reþ. G. Varnas).

Bet to „globalumo, globalizacijos“ –

ir taip per akis. Norisi kitko – ðilto

stebuklo, kuris vyksta „èia ir dabar“,

ribotoje scenos erdvëje, fiksuotoje

salëje. Ir svarbiausia – þiûrovo sielo-

je. Globalias problemas tegu spren-

dþia ávairûs prezidentai, premjerai,

karaliai... Reþisierius turi belstis á þiû-

rovø ðirdis, sielas. Bent að taip ma-

nau.

Beje, neprisistaèiau. Esu Vardenis

Pavardenis. Taip, taip, tas pats, ku-

rio vardà ir pavardæ jûs matote dau-

gybëje blankø, formuliarø, kitokiø

dokumentø... Tad esu lyg ir garsiau-

sias Lietuvos þmogus. Be to – ir svar-

biausias ðalies pilietis. Nes esu vidu-

tinis lietuvis: vidutinis ûgiu, svoriu,

pajamom... Tai manimi taip rûpina-

si visi politikai, kalbëdami apie Lie-

tuvà be pamirðtø þmoniø, tai að nu-

sipelniau gyventi geriau. Tai man per

televizoriø siûlo geriausià dantø pas-

tà, nuostabiausià dezodorantà, ge-

riausius vaistus nuo pleiskanø...

Graþi solistë man – tai „lia“, tai „si“.

Pilotai vartosi padebesy.

Kad graþûs kadrai man

uþgniauþtø þadà –

Puipø ðeimyna naujà filmà þada.

Nesuprantantiems – paaiðkinu.

Þavi solistë – tai Violeta Riaubiðky-

të, o pilotai – Paksas ir Kairys. Aið-

ku, kad tokio garsaus ir svarbaus as-

mens nuomonë turi bûti svarbi bei

ádomi. Ne vien tik tituluotø teatrolo-

gø moksliðki iðvedþiojimai. Juk taip?

�

Samuel BeckettBelaukiantGodo.Spektaklioscena.

„Nesulaikysi upës bëgimo...“ (Kulinariðki ir kitokie teatro sezono ðtrichai)

Fotoreportaþas

Naujosios dramos akcija – 2006

1. Houkat Bros& Kristian

Smeds Klajûnas.Spektaklio

scena, vaidinaJuha Valkeapää

(Suomija).

2. Cezario grupëLietuvos diena.

Spektaklioscena, reþ.

CezarisGrauþinis.

Kasmetinæ „Naujosios dramos akcijà“Teatro ir kino informacijos ir edukaci-jos centras ðá kartà pavadino „Teatroidëjø kalve“. Balandþio-geguþës mënesáidëjas Vilniuje „kalë“ reþisieriai ÁrpádasSchillingas (Vilniaus susitikimas), Ce-zaris Grauþinis (Lietuvos diena, Pasi-

kësinimai), Agnius Jankevièius (Kelti-

ninkas), Kristianas Smedsas (Liûdnos

dainos ið Europos ðirdies, Klajûnas) beiLucy Morrison, drauge su dramaturgu-aktoriumi Marku Ravenhillu (Produk-

tas). „Akcijos“ programà papildë RenéPolescho sukurto spektaklio Pablas su-

permarkete vaizdo áraðas ir Sigito Pa-rulskio Trijø pjesiø (Baltos lankos, Te-atro ir kino informacijos ir edukacijoscentras) pristatymas. �

1

2

35

3, 4, 5. KristianSmeds Liûdnosdainos iðEuropos ðirdies.Vaidina AldonaBendoriûtë.

6. MarkRavenhillProduktas. Reþ.Lucy Morrison,vaidina VilmaRaubaitë(Aktorë) irMarkasRavenhillas(Prodiuseris).

3 54

6


Fotoreportaþas


Kristian SmedsLiûdnos dainos

ið Europosðirdies. Vaidina

AldonaBendoriûtë.

Mark RavenhillProduktas. Reþ.Lucy Morrison,

vaidina VilmaRaubaitë

(Aktorë) irMarkas

Ravenhillas(Prodiuseris).

37


Mark RavenhillProduktas. Reþ.Lucy Morrison,vaidina MarkasRavenhillas(Prodiuseris).

Styveno juodøjølangø paveikslë-liai, reþ. Aleksas

Maþonas.Spektaklio

scenos.

Pantomimos scena

rovas, Ludger Schmidt (Vokietija),

Brian Hansen (Danija), Jurgon Mul-

ler-Othzen (Ðvedija) ir kt. Teatras

daug keliauja po Europà, yra daugy-

bës tarptautiniø teatro festivaliø Vo-

kietijoje, Ðvedijoje, Danijoje, Lenki-

joje, Rusijoje dalyvis. Aktyviai daly-

vauja ir Lietuvoje vykstanèiuose fes-

tivaliuose: „Vilniaus dienos“, „At-

spindþiai“ (Vilnius), „9 meno dienos“

(Ðilutë), „Triumfo arka“ (Kaunas),

„Ðermukðnis“, „Riba“ (Klaipëda) ir kt.

Savo kûrybos stiliø mimas pava-

dino soul dance (sielos ðokio) teat-

ru. Spektakliø siuþetai semiami ið as-

meniniø iðgyvenimø, kartais pasire-

miama literatûros ar dailës kûriniu ir,

þinoma, muzika. Impulsà naujausiai

A. Maþono premjerai Styveno juo-

døjø langø paveikslëliai davë Alice

Cooperio muzika, iðgirsta daugiau

kaip prieð deðimt metø. Keletà kartø

muzikoje refrenu pasikartojantis ne-

vilties kupinas balsas „Styvenai, Sty-

venai“, tarsi þymaus dailininko Ed-

vardo Muncho paveikslo „Ðauks-

mas“ plastinë iðraiðka. Prireikë net

deðimtmeèio, kol idëja subrendo ir

spektaklis iðvydo rampos ðviesà. Ákû-

ræs savo Pantomimos teatrà „A“ Alek-

sas maiðtavo prieð þodá. Teigë, kad

teatre verbalinis bendravimas neten-

ka vertës, o kûno plastika yra daug

iðkalbingesnë ir átaigesnë priemonë,

atskleidþiant þmogaus sielos virpe-

sius. Judesys iðlaisvina sielà, atpalai-

duoja mintis, iðreiðkia jausmus. Pa-

sak mimo, norëjosi árodyti, kad ju-

desys atsirado anksèiau uþ þodá. Bet

ásigilinæs á Ðventàjá raðtà, suvokë, kad

pirma buvo þodis, veikiau mintis,

idëja, o tik vëliau atsirado visa kita.

Kiekviename savo spektaklyje Alek-

sas bando kûno ekspresija iðreikðti

þmogaus iðgyvenimus, jo dþiaugs-

mus ir nuopuolius. „Tarp gërio ir blo-

gio nuolat vyksta didþiulë kova. Ji

ákvepia þmogø, skatina já gyventi.

Man ta kova – nematomas sielos ðo-

kis. Mano tikslas – kalbëti taip, kad

Turbût nedaugelis menininkø Lie-

tuvoje galëtø vadintis mimu. Klaipë-

dietis Aleksas Maþonas – vienas ið

mûsø aktoriø, galintis dràsiai vadin-

tis ðiuo vardu. Aleksas gimë Izmaile

(Odesos sr.), nuo 1965 metø gyvena

Klaipëdoje. 1983 metais lankë þino-

mo Lietuvos mimo ir aktoriaus Ed-

garo Savickio pantomimos studijà ir

sukûrë pagrindinius vaidmenis spek-

takliuose S ir Labirintas. Nuo 1989

metø pradëjo kurti savarankiðkai–

pats kûrë ir vaidino monospektaklius.

1993 metais Klaipëdos muzikos cen-

tre ákûrë Pantomimos teatrà „A“. Ryð-

kiausi spektakliai: Nostalgija, Atspin-

dys, Kanopos, Angelas, Plakimas,

Lapkrièio siuita, Ðalta þemë. A. Ma-

þonas dalyvauja ávairiuose projek-

tuose su þymiais Lietuvos ir uþsie-

nio menininkais, tokiais kaip Arka-

dijus Gotesmanas, Anatolijus Ðende-

Pantomima – sielos ðokisJûratë

Grigaitienë

Pantomima (lot. pantomimos – viskà mëgdþiojantis) – vaidinimas be þodþiø, kurioesmæ aktoriai perteikia kûno judesiais, gestais, mimika; pantomima daþnai turi dramosir muzikos spektaklio elementø; pantomima susikûrë Senovës Graikijoje ið kulto ðokiø;Senovës Romoje buvo populiari vieno aktoriaus pantomima. Mimas – pantomimosaktorius (Tarptautiniø þodþiø þodynas).

39

þiûrovas pamatytø save, savo sielos

kovà, atskirtø, kas yra kas“, – sako

A. Maþonas. Ne kartà jis yra prisipa-

þinæs, kad galima viskà labai tech-

niðkai ir profesionaliai atlikti, bet jei-

gu nëra ðirdies, nëra ir teatro. Panto-

mimos teatre nebûtina pasilenkti,

kad paimtum akmená nuo þemës, uþ-

tenka já iðplëðti ið ðirdies ir mesti þmo-

gui, norint já áskaudinti. Emociona-

lumas ima virðø prieð racionalø màs-

tymà ir ðiame spektaklyje, ypaè tose

scenose, kuriose pasirodo pats Alek-

sas. A. Maþonas ðiame spektaklyje

ne tik suvaidino pagrindiná Styveno

vaidmená, bet ir kûrë autentiðkà dra-

maturgijà, reþisavo, derino muzikà,

apðvietimà, dirbo su penkiolikos jau-

nø, tik pradedanèiø aktoriø studija.

Tik sceninius kostiumus sukûrë dai-

lininkë-dizainerë klaipëdietë Aina

Zinèiukaitë.

Styvenas nuo vaikystës auga vie-

niðas ir apleistas, slegianèiai nejau-

kioje aplinkoje. Grupë moterø – auk-

liø tamsiais rûbais ne tiek auklëja,

kiek gàsdina maþàjá berniukà savo

komandomis. Styvenas patiklia vai-

kiðka akele stebi suaugusiøjø gyve-

nimà. Spektaklyje pasirodo ið nevil-

ties gerianti fataliðka motina (akt. Bi-

rutë Andrijauskaitë), vyriðkumà pra-

radæs tëvas (akt. Vytautas Gaiþaus-

kas), vis dar nevykusiai bandantis su

þmona þaisti erotinæ „koridà“. Ðei-

mos dramà stebi apkalbø iðtroðkæ,

viskam abejingi skirtingø socialiniø

sluoksniø kaimynai ir kt. Vos metus

studijà lankantiems aktoriams pavy-

ko sukurti ryðkius, ásimenamus cha-

rakterius. Po eiliniø motinos iðgertu-

viø ant virviø iðkabinti skalbiniai –

ne tik ágrisusios buities, nuovargio,

kasdienës rutinos metafora, bet ir

„neðvariø skalbiniø“ vieðas demonst-

ravimas, atvira ðeimos gëda, iðkabin-

ta negailestingam visuomenës teis-

mui. Styveno vienintelis troðkimas –

sugráþti á motinos ásèias, kuriose jau-

tësi saugus ir laimingas. Uþaugæs Sty-

venas pats tampa tos taip nekenèia-

mos visuomenës dalimi. Styvenas –

arogantiðkas donþuanas baltu kostiu-

mu. Jis ásisuka á bohemiðko gyveni-

mo sûkurá ir ilgam áklimpsta á kûnið-

kø geiduliø liûnà. Begëdiðku aistros

kvapu spektaklyje alsuoja laisvo el-

gesio merginos, iðdidþiai, tarsi vëlia-

vomis, prisidengusios veidus ryðkiai

raudonais skëèiais. Raudona spalva

spektaklyje simbolizuoja ne tik aist-

rà, bet ir skausmà, kentëjimà. Áspû-

dingai judesiu iðreikðtas gëdingas ry-

tinis merginø „apsivalymo“ aktas,

desperatiðkas bandymas panaikinti

iðtvirkavimo pëdsakus. Vienintelë

ðviesa koðmariðkoje gyvenimo karu-

selëje – tai pirmosios meilës ilgesys.

Styvenas tiesiog prasilenkia su savo

tikràja Meile (akt. Dovilë Puskepa-

lytë). Tarp jø nuolat iðkyla stiklinë sie-

na. Jie mato vienas kità, bet kaþko-

kia fataliðka jëga neleidþia jiems su-

artëti. Spektaklis sukurtas tarsi mar-

gaspalvë mozaika, kurioje tamsiø

spalvø stiklo ðukiø þymiai daugiau

negu ðviesiø. Scenoje retsykiais su-

ðmëþuoja viltis, o gal angelas sargas,

akinanèiai baltos, grakðèiai judan-

èios balerinos pavidalu (akt. Tatjana

Zacharova). Deja, gyvenimas praras-

tas, þmogiðkumas ir pirmoji meilë su-

trypti á purvà. Sukreèianti scena, ka-

da Styvenas be gailesèio tampo leis-

gyvæ savo vienintelæ Meilæ, vyksta

nuoþmi gërio ir blogio kova, kuri bai-

giasi pastarojo pergale.

Spektaklio personaþai, sustingæ

Pantomima – sielos ðokis

senoviniø paveikslø rëmuose, akimir-

kai sustabdo svarbiausius Styveno

gyvenimo momentus. Jø akyse klau-

simas ir kartu nebylus atsakymas, kas

kaltas? Juodieji paveikslëliai keièia-

si, tarsi vartant senà, nuo laiko pa-

geltusiø nuotraukø albumà, atspin-

dëdami pagrindinio personaþo nuo-

puolio dramà.

Manyèiau, kad spektaklis labai

átaigus, bet autorius ir reþisierius A.

Maþonas uþsidëjo per didelæ naðtà,

iðkeldamas daugybæ temø. Yra jau-

dinanèiø, iðraiðkingø, tiesiog sukre-

èianèiø plastiniø improvizacijø, bet

labiau susikoncentravus á vienà ku-

rià nors temà, ji suskambëtø dar stip-

riau ir átikinamiau. Dramaturgija,

audþiama ið vieno þmogaus iðgyve-

nimø, jo asmeninës patirties, rizi-

kuoja kalbëti apskritai apie gyveni-

mà. Galbût pantomimos meno me-

niniai dësniai kiek kitokie, nei dra-

mos teatro? Spektaklio pabaigoje

Styvenas, perþengæs þmogiðkumo ri-

bas, pats ðaukiasi Dievo pagalbos.

Bet ar pasirodys baltas angelas,

grakðèiai virð nuodëmingos þemës

pakilæs ant puantø, ir ar dar kartà

suðoks sielos ðoká?

Pasak mimo, pirminis spektaklio

variantas dar keisis, ágaus naujø spal-

vø ir niuansø. Styveno juodøjø lan-

gø paveikslëliai – reta iðimtis Alekso

Maþono kûrybinëje biografijoje, kai

jis vaidina ne vienas, bet kartu su gru-

pe. Kiekviename jo spektaklyje, pa-

sak Ivonos Þiemytës, nuolat kovoja

„kûnas ir siela, þemi instinktai ir dan-

giðkas polëkis, kûryba ir smurtas,

pragmatizmas ir ðventas pamiðimas.

Jo veidas – minia veidø, jame ásikû-

nija demonas ir ðventasis, þvëris ir

angelas. �

Ðokioegzaminas, II

kursas. ReginaPetrûnienë ir

JuliusBelanoðka.

Scenos pedagogika

Pramogaujantis teatras,arba Dramos teatro alternatyvø ieðkojimasNomeda

Ðatkauskienë

Stebint pergalingà „urviniø“ þygá per didþiøjø ðalies miestø klubus ir „forumus“, perpildytas Keistuoliø ir kitø ðokanèiø ir dainuojan-èiø trupiø sales, visada pelningus „sriubos teatro“ vaidinimus Kaune, galvoje ima kirbëti mintis, kad solidus ir paprastai rimtasLietuvos teatrinës kultûros veidas ágauna naujø bruoþø – pamaþu jame ryðkëja ðelmiðka, lengvabûdiðka ðypsenëlë – viliojanti,provokuojanti, o akylesnius „rimtosios“ kultûros sergetojus verèianti nerimauti. Kaip visada atsiranda besipiktinanèiø, kad teatrassmunka iki „urvinio“ lygio, kad jame tik pataikaujama publikai, linksminama, ðokama ir dainuojama. Kita vertus, galima galvoti irprieðingai – pagaliau gimsta alternatyva dominuojanèiam rimtajam (akademiniam?) dramos teatrui. Tretieji, nepritariantys tokiamentuziazmui, taip pat turi teisæ abejoti, mat Lietuvos teatruose niekada netrûkdavo lengvo þanro kûriniø, netgi prieðingai, kartais jøbûdavæ net per daug. Taèiau panaðu, kad ðiandien pramoginio teatro daigai Lietuvoje yra kiek kitokios prigimties nei anksèiau – jisyra kuriamas sàmoningiau ir kur kas profesionaliau, suvokiant, kad jo atsiradimas dësningas ir neiðvengiamas. Ar tikëtina, kadpramoginis teatras taps lygiaverte atsvara rimtajai kultûrai ir, kaip geriausiai postmodernëjanèios kultûros poreikius atspindintisreiðkinys, ilgam suleis ðaknis á mûsø teatriná „juodþemá“?

Estrada ar „teatroðventovë“?

Pamëginkime pasvarstyti, kiek

pagrástai dramos teatro alternatyva

gali bûti pramoginis teatras, arba

kitaip (liaudiðkai, populiariai) ta-

riant, ar „ðokiai, dainos, estrada“

kësinasi uþimti rimtojo teatro vie-

tà? Tûlas lietuvis eidamas á teatrà

vis dar spraudþiasi á nepatogø kos-

tiumà ir nusiteikæs „giliems iðgyve-

nimams“ keliauja pasitikti „rimto

meno“. Tuo tarpu pati teatro kilmës

istorija byloja apie kur kas ávairia-

pusiðkesnæ nei tragedinæ teatro pri-

gimtá: linksmybës, juokas, ðokiai,

dainos ir kitokios pramogos – nuo

seno neatskiriami teatro palydovai.

O Lietuvoje teatrinë kultûra, ið es-

mës pradëjusi formuotis tik XX a.

pradþioje, daugiausia orientavosi á

rusiðkàjà (Konstantino Stanislavskio

iðpuoselëtà) teatro kaip sakralizuo-

to, „ðvento“ meno sampratà, skel-

bianèià, kad teatras – tai beveik

baþnyèia, aktorius – beveik „patep-

tasis“ neþemiðkasis tarpininkas, o

pati scena – ðventa vieta, kur akto-

riui dera „nusiimti kepuræ“. Savo

ruoþtu þiûrovas á toká teatrà eina to-

li graþu ne pasilinksminti, o leistis

á gilius metafizinius iðgyvenimus,

Ðiauliøuniversiteto

tradicinis Metøpalydëjimo

vakaras.Poezijos

skaitymai.To-mas Daðkus,

Vaida Kavaliaus-kaitë, Rolandas

Mièurovas,Valdas Vaitiðkis.

41

Pramogaujantis teatras, arba Dramos teatro alternatyvø ieðkojimas

tarsi dalyvauti „bendrame rituale“

ar slaptame sàmoksle. Taigi akcen-

tuojant dramos teatro ir ritualo gi-

lumines sàsajas buvo primirðta, sa-

kyèiau, ignoruojama, antroji – tam-

sioji (linksmoji) dionisiðkoji teatro

prigimties pusë – drauge su persi-

rengëliais, vynu, neðvankiomis dai-

nelëmis, ðokiais ir kitomis linksmy-

bëmis ákûnijanti teatro ambivalen-

tiðkumo fenomenà. Tad sàlyginai

rimtàjá ir linksmàjá teatrà veikiau

reikëtø laikyti ne prieðybëmis ir net

ne konkurentais. Tiek linksmojo,

tiek rimtojo prado (ko)egzistavimas

teatrinei kultûrai suteikia visaver-

tiðkumo jausmà, o akivaizdi jo da-

liø disproporcija anksèiau ar vëliau

sulaukia tam tikro atoveiksmio.

Galbût todël ðiandien nemaþai gar-

siø Lietuvos aktoriø, tiesiog pasige-

dæ pusiausvyros, græþiasi á kità –

pramogaujanèio teatro pusæ. Vie-

nas jø, Ðiauliø dramos teatro akto-

rius Juozas Þibûda, prisipaþásta, jog

tik todël, kad teatre kurá laikà ne-

beáþvelgæs „ðviesos, spalvø ir

dþiaugsmo“, ëmësi ieðkoti alterna-

tyvø ir dabar kuria kitoká teatrà –

estrados teatrà, kuriame siekia su-

talpinti ávairiausias teatro formas ir

galimybes. Iðties galime teatrà skirs-

tyti á dramos ir muzikiná, á rimtà ir

pramoginá, o galime, kaip siûlo J.

Þibûda, já skirstyti labai paprastai –

á ádomø ir neádomø. Galime daryti

teatre revoliucijas, o galime „neno-

rëti keisti pasaulio“ ir tiesiog „pa-

sigedæ tradiciniame teatre ðviesos,

spalvø ir energijos“, pamëginti kurti

kitoká teatrà. Gal nebe uþ kalnø lai-

kas, kai Lietuvoje turësime ðmaikð-

tø kabaretiná teatrà ar stiprià estra-

dos þanrø scenà?

„Neþinomos ðalies“keliautojai Ðiauliuose

Neturëjæ Vakaruose ásitvirtinusios

teatrinës diferenciacijos tradicijos su

kabaretais, miuziklais ir kitomis la-

biau pramoginëmis teatro atmaino-

mis, esame linkæ jas menkinti ir

daþnai pristingame noro pripaþinti,

kaip teigia Vaidas Jauniðkis, kad tai

mums tiesiog „neþinoma ðalis“ (þr.

www.menufaktura.lt). Visai supran-

tama, kad kaip ir viskà, kas yra neþi-

noma, smalsiam þiûrovui norisi pa-

þinti, pamatyti ir iðbandyti. Todël ir

verþiamës á „urvinius“ ir kitus pana-

ðios materijos spektaklius. Tikram te-

atro snobui, siekianèiam gerai paþin-

ti ðià „neþinomà ðalá“, geriausia bû-

tø keliauti tiesiai á Londono, Berlyno

ar Niujorko garsiuosius Brodvëjaus

teatrus, taèiau, pasirodo, kelionæ ga-

lima pradëti èia pat – Ðiauliuose, nes,

kad ir kaip bûtø keista, bûtent ðiame

nedideliame Ðiaurës Lietuvos mies-

te pradëti rengti pirmieji profesiona-

lûs „neþinomos ðalies keliautojai“ –

estrados teatro aktoriai.

Pats naujos specialybës Ðiauliø

universitete pavadinimas – estrados

menas – ið pradþiø skamba kiek pre-

tenzingai ir tarsi turi ðioká toká sals-

telëjusá „netolimos praeities“ prie-

skoná, kai ið TV ekranø ir radijo im-

tuvø skambëdavo „estradiniai kon-

certai“ su vis tais paèiais „nusipel-

niusiø estrados artistø“ veidais. Ta-

èiau ðios naujos specialybës „krikðta-

motë“ Menø fakulteto prodekanë

Marija Þibûdienë ðá áspûdá skuba

iðsklaidyti. Ji teigia, kad prie estra-

dos meno pavadinimo buvo apsisto-

ta po ilgø svarstymø ir konsultacijø.

Bûtent estrados terminas, jos many-

mu, geriausiai atitinka ðios specialy-

bës vizijà, nes kitos artimos sàvokos,

tarkim, pramoginis, muzikinis, kaba-

retinis teatras ar ðou, neapima tokio

plataus prasminio diapazono. Estra-

da ið esmës yra sàvokos scena atitik-

muo, tik turi ryðkesnes pramoginio

þanro implikacijas. Taigi estrada, pa-

sak J. Þibûdos, vieno specialybës

dëstytojø, „yra bet kokia pakyla, kur

vyksta teatrinis pasirodymas. Tai ga-

li vykti bet kur: tradicinëje teatro sce-

nos dëþutëje, ámonës vakarëlyje ar

pramogø centre. Mûsø tikslas – pa-

ruoðti plaèiø galimybiø artistà, kuris

galëtø dirbti ávairiapusiðkiau – ir dra-

mos teatre, ir pramogø centruose, ir

kultûros ástaigose, ir mokykloje, su

kolektyvu ir individualiai“. Kitaip ta-

riant, siekta praplësti aktoriaus, kaip

dramos teatro artisto, veiklos ampli-

tudæ. M. Þibûdienë prisipaþásta, kad

kurdama tokià iðties originalià pro-

gramà pirmiausia galvojusi apie ak-

toriø-menininkà, galintá ne tik pa-

klusti esamai teatrinës rinkos situa-

cijai, bet gebantá jà kurti ir keisti, mo-

kantá kovoti uþ save ir prisitaikyti prie

kintanèiø laiko poreikiø. Taip pat gal-

vota apie miestà, kuriam bûtina keis-

tis ir atsinaujinti. „Jei sunku prikal-

binti aktorius ið sostinës vykti á Ðiau-

lius, tai kodël nepabandþius jø ruoðti

patiems“, – sako M. Þibûdienë. Be

to, tikimasi, kad ateityje tai taps lau-

kiama naujø idëjø injekcija á kiek ap-

snûdusá miesto kultûriná gyvenimà.

Þodþiu, pati estrados specialistø ruo-

ðimo idëja yra grásta graþiausiais no-

rais ir begaliniu jos ákûrëjø entuziaz-

mu. Kokie bus rezultatai, parodys lai-

kas. Programa gyvuoja tik antrus me-

tus (nuo 2004 m.), taigi tai tik „pir-

mieji þingsniai“ „neþinomoje þemë-

je“. Taèiau jau dabar matyti, kad þen-

Vasario 16-osios minëji-

mas. RenginysÐiauliø miesto

bendruomenei.Rolandas

Mièurovas,Auðra Lupeikytë,

RolandasBraðiðkis, AgnëGrudytë, Valdas

Vaitiðkis, ElidaDubinskytë.

giama dràsiai. Pirmieji susitikimai su

miesto visuomene – vieði egzaminai,

ávairios ðventinës programos, Teatro

dienos proga surengtos eitynes mies-

to gatvëmis, itin sëkmingas pasiro-

dymas VII tarptautiniame jaunimo

meno festivalyje – neabejotinai svar-

bûs ne tik patiems bûsimiesiems ar-

tistams, bet reikðmingi ir viso miesto

kultûriniai ávykiai, keièiantys miesto

kultûriná pulsà.

Estrados meno reabilitacijaVadinamieji „linksmieji pramogi-

niai þanrai“ visada sukelia apgaulin-

gà lengvumo áspûdá. Tai pasakytina

ir apie estrados menà. Taèiau, M. Þi-

bûdienës teigimu, vienas ið didþiau-

siø siekiø kuriant ðios specialybës

programà buvo naujai paþvelgti á

pramoginá menà, siekiant atnaujinti

estrados sampratà, ir tarsi bandant já

pakylëti á aukðtesná lygá. Todël akto-

riø ruoðimo procese labiau orientuo-

jamasi ne tik á pramoginius aspek-

tus, bet ir á tas fundamentalias ma-

þàsias teatro formas, kurios ir suda-

ro estrados meno pagrindà.

Nauja studijø kryptis (iki ðiol Ðiau-

liø universitetas neruoðë aktoriø, o

daugiau orientavosi á muzikines at-

likëjø specializacijas), þinoma, yra

iððûkis jos kûrëjams ir paèiam uni-

versitetui. Todël svarbiausia, ko ðiuo

metu reikia siekti, – tai kokybës, kaip

vienintelio objektyvaus kriterijaus,

árodymo, kad naujos veiklos imtasi

ne veltui. Pasak M. Þibûdienës, vien

dël to, kad nëra lengva bûti pirmie-

siems „neþinomoj ðaly“, nesinori nu-

sileisti, „susimaþinti“ ir nuolaidþiauti

nei sau, nei studentams. Tad kitiems

universiteto studentams pavydëti bû-

simiems estrados meno specialis-

tams, kad jie paskaitø ir egzaminø

metu tik „ðoka, dainuoja, groja ir vai-

dina“, tikrai nëra pagrindo. Be to, bû-

simieji estrados meno atlikëjai turës

áveikti labai plaèià studijø programà.

Greta specialybës dalykø – vaidybos,

judesio, ðokio ir scenos kalbos uþsi-

ëmimø jie studijuos bendràsias uni-

versiteto disciplinas: vadybà, meno

raidà, filosofijà, audiovizualinius me-

nus, teatro ir dramos istorijà, reþisû-

rà ir scenarijaus raðymà. Vienas ið di-

dþiausiø tokios plaèios studijø pro-

gramos privalumø – tai galimybë pa-

sirinkti labiausiai artimà sritá, neuþsi-

daryti siauruose dramos aktoriaus

profesiniuose rëmuose. Kita vertus,

nesiekiama labai atitolti nuo tradici-

niø aktoriaus ruoðimo metodologijø.

Tiek pirmam, tiek antram kursui va-

dovaujantys aktoriai J. Þibûda ir Al-

binas Keleris pirmuosius dvejus stu-

dijø metus daugiausia dëmesio ski-

ria klasikiniam aktoriniam parengi-

mui, o jø darbo metodika nedaug ski-

riasi nuo dramos aktoriø rengimo

metodikos. Taèiau esminis skirtumas,

pasak J. Þibûdos, yra tas, kad nuo pat

pradþiø skatinama muzikos, judesio,

ðokio ir kitø menø sintezë. „Jei dra-

mos aktorius nëra muzikalus ar plas-

tiðkas, jis vis tiek gali bûti geras dra-

mos aktorius, bet nemuzikalus ir ne-

plastiðkas aktorius niekad nebus ge-


Scenos pedagogika

43


Ðiauliøuniversitetotradicinis Metøpalydëjimovakaras. Tangoþingsniu. TomasDaðkus ir ElidaDubinskytë.

ras estrados artistas“, – ásitikinæs J. Þi-

bûda. Todël dainavimas, plastika, ge-

bëjimas groti instrumentu nëra ma-

þiau svarbûs nei draminis talentas.

Tokiø ávairiapusiðkø atlikëjø visoje

estrados meno praktikoje nëra daug,

taèiau ði maksimali siekiamybë, þi-

noma, sveikintina ir tikëtina, kad ji

duos rezultatø. Kol kas apie pasieki-

mus kalbama labai atsargiai, ir tai su-

prantama. Ir M. Þibûdienë ir J. Þibû-

da prasitaria, kad didþiausia jø sva-

jonë bûtø originalus, linksmas ir á jo-

kius þanrinius standartus netelpantis

spektaklis Ðiauliø teatro scenoje, o

gal net ir savas universitetinis teat-

ras, kuriame tilptø ir pramogos, ir

eksperimentai, ir bet kokia kita stu-

dentø teatrinë iniciatyva.

Estrados artistas: asmenybëir originalas

Vis dëlto ramybës neduoda min-

tis, kad profesionaliø þiniø siekiant

tapti estrados artistu, juo labiau in-

dividualiu atlikëju, nepakanka. Ar

galima specialiai paruoðti ðoumenà,

talentingà renginio vedëjà? Jø, atro-

do, daugiau „iðleidþia“ Teisës akade-

mija (vien ko verti Arûnas Valinskas,

Algis Ramanauskas!), nei su teatru

susijusios mokslo institucijos. Jei Die-

vo neduota, tai nepadës nei garsiau-

sios Maskvos estrados mokyklos. Tà

supranta profesionalai, tà turëtø pir-

miausiai ásisavinti ir studentai, nu-

sprendæ leistis á „neþinomà ðalá“ – va-

dinkim jà estrada, kabaretu, ðou ar

kitu artimu þodþiu. Ðio meno þanro

„vinis“ nuo seniausiø laikø daþniau-

siai buvo vienas þmogus – neabejo-

tina asmenybë, originalas, iðprusæs

(tik to atvirai nedemonstruojantis, o

veikiau slepiantis po humoro kauke),

turintis iðskirtiná skonio ir saiko jaus-

mà. Tikëtis, kad pavyks suburti tokiø

iðskirtiniø jaunø þmoniø kolektyvà

bûtø labai graþu, bet drauge ir ðiek

tiek naivu. Taèiau, pasak J. Þibûdos,

skatinti kûrybiðkumà, iniciatyvumà,

kritiðkà màstymà ir originalià pasau-

lëjautà bei meno suvokimà – neat-

skiriama jo pedagoginio darbo da-

lis. Visà kûrybiná procesà Ðiauliø uni-

versitete kol kas galime vadinti ieðko-

jimu. J. Þibûda pusiau juokais, pu-

siau rimtai sako, kad tame ieðkoji-

mø kelyje galbût pavyks sukurti sa-

vità modifikuotà lietuviðkos estrados

meno modelá, kuris susintetintø vi-

sus geriausius estrados meno pa-

vyzdþius, pradedant Raikino plastið-

kumu, lietuviðkàja Ðabaniausko tra-

dicija, Ðapranausko humoru ir bai-

giant geriausias miuziklø pavyz-

dþiais. Galbût gims naujas origina-

lus þanras, nekartojantis klasikiniø

formø?

Bûtent tokioje hibridizuotoje per-

spektyvoje, manau, atsivertø galimy-

bë kalbëti ðiuolaikinëmis, tegul ir est-

radinëmis teatro formomis. Galimy-

bë postmodernistiðkai sintetinti ávai-

riausius menus, maiðyti þanrus, hib-

ridizuoti kultûras, þaisti ir kalbëti ne-

ápareigojamai, taèiau apie svarbius

dalykus, yra neabejotinai didþiuliai

ðio teatrinio þanro lobiai, maþai

iðnaudoti Lietuvoje, kur, kaip minë-

ta, tebedominuoja grynieji þanrai, o

virð teatro tebesklando „ðventumo“

aureolë.

Esant tokiai „suðventintai“ teatro

vizijai, vaidinti tiek muzikiniame klu-

be, tiek apleistoje fabriko erdvëje,

siurbèioti sriubà, kavà ar juo labiau

kitus (stipriuosius!) gërimus reikðtø

viena – iðduoti „tikràjá“ teatrà. Ðios

vizijos uþhipnotizuoti, dramos teat-

ro alternatyvà mes labiau linkæ su-

vokti kaip naujas, modifikuotas, eks-

perimentines teatro formas, tik gink-

diev ne kaip pramoginiø þanrø sklai-

dà. Taèiau panaðu, kad „ðventumo“

aureolë, ilgà laikà dengusi Lietuvos

dramos teatro veidà, pamaþu sklai-

dosi, ir jame ryðkëja ðelmiðkas intri-

guojantis ðypsnys... �

tuvos (Vilniaus, Kauno, Klaipëdos)

ir 8 ið uþsienio (Ispanijos, Belgijos,

Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos,

Lenkijos, Kanados), teatro laborato-

rijas vedë teatro pedagogai ið Ðve-

dijos ir Graikijos.

Kadangi Forumo ir akcijø tikslas

nëra vien tik spektakliai, bet ir –

nauja informacija, edukacinio po-

bûdþio þinios, kitokios teatrinës mo-

kyklos pojûtis, norëèiau ið arèiau pa-

þvelgti á kûrybinës laboratorijos va-

dovo ðvedo Leifo Olsono (g. 1938

m.) darbo metodus.

L. Olsonas – teatro pedagogas,

reþisierius, aktorius, dramaturgas

bei vertëjas. Raðo istorines pjeses,

stato Shakespeare’o, Ionèsco, Horo-

vitzo, Strindbergo, Molière’o, Gor-

kio ir kt. dramas, miuziklus. Bendra-

darbiavo su Rogeriu Blin (Prancû-

zija), Tadeuszu Kantoru (Lenkija) ir

Israeliu Horovitzu (JAV). Dirbo Pran-

cûzijos, Anglijos ir Lietuvos teatruo-

se. L. Olsonas naudojasi improviza-

cijos technika ir yra sukûræs savo te-

atro sistemà.

Leifas Olsonas apie save„Giotebergo universitete studija-

vau teatrà, anglø bei prancûzø kal-

bas. Kalbø mokëjimas labai praver-

èia teatre, verèiant pjeses. Susipa-

þinau su nemaþai uþsienio teatrø,

daugiausia Prancûzijos. Èia kûriau

laidas ðvedø radijui. Beveik 25 me-

tus mokiau teatro specialybës. Nuo

1978 m. iki 1980 m. buvau þino-

mos Ðvedijos teatro mokyklos „Ska-

ra Skolscen“ rektorius. Bendravau su

kai kuriais garsiais Europos teatro

þmonëmis, ið kuriø daug ko iðmo-

kau: Tadeuszu Kantoru (Lenkija),

Rogeriu Blin (Paryþius) (jis atrado

Samuelá Beckettà ir Jeanà Genet), Je-

anu Louis Barrault (Paryþius),

Jérôme’u Savary (Paryþius), Ariane’a

Mnouchkine (Paryþius), Israeliu Ho-

rovitzu (JAV) ir kitais.

Ðiuo metu mokau teatro specia-

lybës ir improvizacijos ávairiuose

Europos teatrø festivaliuose ir ðve-

dø mokyklose. 2006 m. rudená ve-

siu teatro seminarus Giotebergo uni-

versitete. Nuolat verèiu teatro kûri-

nius ir poezijà, kasmet inscenizuo-

ju pjeses, kartais jas raðau pats. Ðiais

metais vaidinu Hercogà Shakespe-

are’o pjesëje Du veronieèiai. Praëju-

siais metais Ðvedijoje pastaèiau vai-

dybiná filmà su anglø, ðvedø ir lat-

viø aktoriais.

Mano idealaus teatrovizija

Að apie tai galiu kalbëti ilgai, bet

pateiksiu tik keletà pavyzdþiø. Pir-

miausia, teatras turi pasakoti ádomià

istorijà. Visi þmonës tikisi iðgirsti pa-

sakà, kupinà magijos, humoro ir

aðarø. Naudodamasis tokia fabula

teatras pasakoja apie tai, kas atsiti-

ko praeityje, rodo, kas vyksta dabar,

ir þvelgia á ateitá. Fabula padeda

Forumo organizatoriai (Universi-

tetø teatrø asociacija, Vilniaus uni-

versiteto ir Vilniaus Gedimino tech-

nikos universiteto teatrai) kiekvie-

nais metais projektui skiria vis kità

devizà. Dabar tai – VII universitetø

teatrø forumas Perpetuum mobile,

kuris, pasak paèiø rengëjø, simbo-

lizuoja „studentiðko, jaunatviðko te-

atro ypatumus bei siekius. Tai – am-

þinas judëjimas, nenutrûkstamas

veiksmas, nuolatinis atsinaujinimas,

eksperimentas, rizika, progresas.“1

Toks pavadinimas atsirado neatsitik-

tinai, jis yra skirtas Vilniaus Gedi-

mino technikos universitetui, ðiais

metais ðvenèianèiam 50 metø jubi-

liejø. Ið èia kilo ir tarptautinë akcija

„Atminties ir paþinimo takas“, susi-

jusi su technikos paminklø paveldu

(Vilniaus universiteto senoji obser-

vatorija, Patrankø liejykla ir kt.).

Ðiais metais projekte dalyvavo

16 universitetiniø teatrø – 8 ið Lie-

Leifas OlsonasVilniuje.

Scenos pedagogika

Teatras yra ne tai, kà tu matai,bet tai, kà galvoji, kad mataiSkirmantë

Èerniauskaitë

Jau septinti metai ið eilës Vilniaus gyventojus ir sveèius linksmina Tarptautinis univer-sitetø teatrø forumas. Ðiais metais jis vyko geguþës mënesá (15–20 d.) „Lëlës“ irVilniaus universiteto teatruose. Apie 200 dalyviø ið ávairiø Europos ðaliø (Lietuvos,Ispanijos, Belgijos, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Kanados) átemptà savai-tæ nuo pat ryto iki vëlaus vakaro teatrø scenose rodë spektaklius, dalyvavo diskusijose,vakaro klubuose, laboratorijose, akcijoje „Atminties ir paþinimo takas“.

1 http://www.menufaktura.lt/news.php?strid=1024&id=26263

45

þmogui lengviau suprasti savo gy-

venimà ir komplikuotà pasaulá.

Teatras turi nuolat atsinaujinti, o

kiekvienas spektaklis – tapti tarsi

premjera, nes stebëdamas já þiûro-

vas privalo pajusti netikëtumà, èia

pat gimusias aktoriaus mintis ir re-

akcijas. Jis turi viskuo tikëti net ir

absurdiðkose, groteskiðkose situaci-

jose. Todël kiekviename spektakly-

je aktorius taip pat viskà pajusti ir

suvokti turi tarsi pirmà kartà, t. y.

stebinti vaidindamas net ir 300-àjá

spektaklá.

Idealu yra tuomet, kai spektak-

lis vaidinamas taip, kad galima já su-

prasti aplenkiant kalbos barjerà, kai

þiûrovas juokiasi, verkia, stipriai

jauèia. Spektaklis turi skambëti kaip

muzika (að visuomet pateikiu pavyz-

dþiu Beethovenà): simfonija, ritmi-

ka arba geras dþiazas, kai muzikan-

tai vienas kitam padëdami kuria vie-

ningà harmonijà. Þiûrovas turi bûti

taip átrauktas á veiksmà, kad visið-

kai uþsimirðtø.

Teatro elementaiAktoriø koncentracija ir kiekvie-

no jø atskiras vaidmuo yra labai

svarbûs. Kuriamas vidinis paveiks-

las turi bûti toks stiprus ir sugesty-

vus, kad átikintø þiûrovus ir kartu su-

kurtø iliuzijà: „Teatras yra ne tai, kà

tu matai, bet tai, kà galvoji, kad ma-

tai.“ Ritmas, spektaklio laikas turi

bûti muzikalûs ir emocionalûs. Ak-

torius tekste turi atrasti detales, sim-

bolius, þodþius ir aliuzijas.

Mano teatro mokyklaKaip ir daugelis, að studijavau

Stanislavská ir taikiau jo metodus.

Tai buvo natûralu, organiðka ir ádo-

Teatras yra ne tai, kà tu matai, bet tai, kà galvoji, kad matai

mu. Jo metodus sujungiau su kito-

mis mokyklomis: Tadeuszo Kanto-

ro, Mejerholdo, Brechto ir kt. Bet

dabar einu dar toliau ir mokau im-

provizacijos teatro. Per daugelá me-

tø sukûriau sau svarbius pratimus ir

manau, kad mano darbo metodus

galima lyginti su Dario Fo. Man

daug reiðkia commedia dell’ arte, tai

daugelio teatrø ðaltinis, að taip pat

jauèiu jos átakà. Teatras – tai teat-

ras, o ne realybë. Norëèiau pami-

nëti du man svarbius prancûzø re-

þisierius. Vienas ið jø – Jerôme‘as Sa-

vary, kuris toliau sëkmingai puose-

lëja komedijos tradicijas, ir norom

nenorom esu jo átakojamas. Su sa-

vo trupe „Le Grand Magic Circus“

J. Savary sukûrë fantastiná grotesko

teatrà. Ir, þinoma, Ariane’a Mnouch-

kine, prancûzø teatro legenda. Jos

metodus að daþnai naudoju savo is-

toriniuose spektakliuose arba Sha-

kespeare’o inscenizacijose.

Mano improvizacijossistema

Pirmiausia bandau ádiegti grupë-

je pasitikëjimà. Joks darbas neáma-

nomas be pasitikëjimo. Tuomet dir-

bu su kûnu, já „iðlaisvinu“. Tai – pra-

timai, kai kiekvienas aktorius dirba

kûnu: vienas ið kito daro skulptûras,

maðinas ir t. t., kuria naujus jude-

sius ir iðsilaisvina ið áprasto „savæs“.

Taip galima atrasti naujà sporto me-

nà ar ðoká. Að daug dirbu su mimi-

ka ir muzika.

Tada atkreipiu dëmesá á balsà.

Stengiuosi panaudoti visus balso re-

gistrus, taip pat atrasti neegzistuo-

janèias kalbas. Kvëpavimas, ritmas,

stiprumas ir iðraiðka. Tuomet dirbu

su fantazijos pratimais. Pvz., prati-

mas su laiðku (popierius be teksto):

aktorius turi já perskaityti kaip laið-

kà. Nekalbëti, bet reaguoti. Kà ma-

to publika? Kas yra laiðke? Kitas ma-

no naudojamas pratimas toks: ak-

LaboratorijosVilniuje dalyviai.

Pratybos LeifoOlsono

laboratorijosmetu.

Scenos pedagogika

torius kuria atmosferà, kambará, pa-

talpà, erdvæ vien tik savo kûnu. Dar

keli svarbûs pratimai: „Kas atsitiko

prieð tai?“ Kai aktorius atsiduria sce-

noje, jis turi savo kûnu parodyti, kas

ávyko prieð jam èia patenkant. Gal-

bût jis ateina tiesiai ið gaisro arba

po meilës nakties. Publika turi tai

jausti arba matyti be þodþiø. Ir dar

vienas pratimas su dviejø aktoriø

dialogu. Pirmiausia iðsirenkamas

partneris ir sukuriami du vaidmenys,

pvz., policininkas ir nusikaltëlis ar-

ba mokytojas ir mokinys. Aktoriai

improvizuoja situacijà be dialogo,

vëliau gauna tekstus. Tuomet tenka

naudoti dialogà, kuris neturi nieko

bendro su sukurta situacija ir yra

neutralus. Aktoriai atranda situaci-

jà, kurioje dialogas natûraliai tinka,

jis gali bûti ir absurdiðkas, bet turi

bûti átikinamas. Tai rodo, kad prieð

perskaitant tekstà galima pradëti ir

nuo situacijø, veiksmø ar santykiø.

Lietuviø studentaiVilniuje esu jau ketvirtà kartà ir

maèiau nemaþai lietuviø aktoriø.

Geriausi Lietuvos universitetø teat-

rø aktoriai gali dràsiai lygintis su

Ðvedijos profesionalais. Jie yra dis-

ciplinuoti, suvokia teatro specialy-

bës svarbà, darbo metodus, kurie

man labai imponuoja, ir dirba su

dþiaugsmu bei optimizmu. Daþnai

jauèiamas stiprus poetinis tonas. Kai

pirmàkart þiûrëjau „Palëpës“

(VGTU) pastatymà pagal Edmondo

Rostando pjesæ Dangaus keleivis,

pastebëjau, kad ðiame teatre yra vi-

si svarbiausi ingredientai, padedan-

tys kurti stiprià, átikinamà iliuzijà.

Ðià Olego Kesmino reþisuotà insce-

nizacijà laikau tikro studentiðko te-

atro pavyzdþiu. Jis reprezentuoja tai,

kà Antoninas Artaud vadino „Þiau-

rumo teatru“, t. y. sukreèianèius ið-

gyvenimus. Maèiau labai gerà Klai-

pëdos studentø (Dramos klasës)

spektaklá, kuris man paliko gilø áspû-

dá, taip pat teatrà „Minimum“ (VU),

kuris visada kuria naujus, daþnai hu-

moristinius spektaklius. Todël galiu

tvirtinti, kad Lietuvos studentai la-

bai gerai ávaldæ teatro menà.

Lietuvos teatras turëtø liktitoks, koks yra dabar

Tradicijos, temos, ypatinga poeti-

ka ir mitologija turi bûti iðsaugotos

suteikiant energijos, intensyvumo, at-

kaklumo ir stipriai vibruojanèio jaut-

rumo. Ðis teatras yra labai reikðmin-

gas Europoje. Geras teatras paaiðki-

na, kas daþnai gyvenime neaiðku, ir

geriausiuose lietuviø spektakliuose,

kuriuos að maèiau, tai akivaizdþiai

iðdëstyta. Bet reikia daug dirbti ir tu-

rëti stiprià, lakià fantazijà, – tai

daþnai sutinku Lietuvoje.”2

Bûdamas Vilniuje L. Olsonas ve-

dë laboratorijà studentams, taikyda-

mas savo improvizacijos metodus.

Laikas buvo suskirstytas á dvi dalis.

Pirmoji – atpalaiduojamieji pratimai:

kuriamas bendras „orkestras“ naudo-

jant atsitiktinius daiktus ar savo kû-

nà, ðokis pagal Beethoveno simfoni-

jà, kiekvienas þmogus scenoje tam-

pa atskiru ásivaizduojamu instrumen-

tu. Antràjà dalá sudarë improvizaci-

niai etiudai, kuriø metu gavæ uþduotá

aktoriai turëjo be þodþiø parodyti,

kas ávyko prieð pasirodant scenoje.

„Dëkoju Lietuvai ir uþ puikiai pra-

leistas keturias savaites, uþ þmogiðkà

ðilumà, uþ tvirtus teatrinius interesus,

uþ inspiruotus pokalbius, uþ labai ge-

rà organizavimà, kai turintys begales

darbo studentai rado laiko ir energi-

jos padëti mums, sveèiams, ir kartu

taip gerai vaidino, galiausiai – uþ ak-

torinius laimëjimus.“3 �

Teatras yra ne tai, kà tu matai, bet tai, kà galvoji, kad matai

2 Ið autorës interviu su L. Olsonu, 2006 m.

3 Ið autorës interviu su L. Olsonu, 2006 m.

47

Rûta Gaidamavièiûtë: Kaip apibrëþë

Anthony Minghella, „Kinematografinis

‘sakinys’ yra manipuliacija kadrais,

stambaus ir bendro planø derinys. ‘Sa-

kiná’ sudaro sumontuoti vaizdai. O teat-

re visada matome visà scenà, tad reþi-

sieriaus svarbiausia uþduotis yra vienur

ar kitur kreipti dëmesá, vedþioti jø akis“

(„Nenoriu sëkmës priedø, noriu jos tei-

kiamø galimybiø“. Su reþisieriumi ir sce-

naristu Anthony Minghella kalbasi þur-

nalistas Romas Sakadolskis // Kultûros

barai. 2006. Nr. 5, p. 47–48). Kaip ðie

skirtumai atsispindi raðant muzikà te-

atrui ir kinui?

Vidmantas Bartulis: Esmë ta, kad

kiekvienas „meninis“ veiksmas turi

savo „istorijà“ ir pasekmes. Kiekvie-

nas „krustelëjimas“ sukelia daugybæ

reakcijø, kurios niekada nebûna

adekvaèios. Todël galimø „istorijø“

pasakojimais uþsiima trys „instituci-

jos“: kinas, teatras ir muzika (kadan-

gi literatûra ir dailë remiasi ðiek tiek

kitokiais „istorijø“ formavimo prin-

cipais...). Kinas – „konservuota“ pro-

dukcija. Teatras – visada „ðvieþia“,

gyva ir kraujuota mësa. O kadangi

muzika ðiuose procesuose dalyvau-

ja „podukros“ vaidmenyje – ji turi pa-

klusti bendriems ðiø meniniø vyks-

mø dësniams, su visomis ið to kylan-

èiomis pasekmëmis...

R. G.: Kokio tipo teatras Tau yra arti-

miausias?

V. B.: Vis dëlto man yra ádomes-

nis (jis ir aktualesnis) reþisûrinis te-

atras.

R. G.: O kokia scenografijos stilisti-

ka Tau buvo ádomi atskirais etapais, su

kokiais scenografais mëgsti dirbti? Kiek

pats esi bandæs pridëti rankos?

V. B.: Rankø tai tikrai nepridëjau

(iðskyrus Zalcburgà, kur Jonas pats

savo rankom viskà gamino – tai man

bûtø buvæ gëda sëdëti ir þiûrëti). Bet

idëjomis – taip, esu prisidëjæs (aið-

ku, neakivaizdþiai). O scenografas

man – Jonas Arèikauskas. Na, dar

Adomas Jacovskis.

R. G.: Ar turi kokià savo sistemà dar-

bui su aktoriais?

V. B.: Tokios universalios – ne.

Nes tada tampi pririðtas prie kaþko-

kiø edukaciniø metodø sistemos, ku-

ri, bûdama lyg ir universali – vis tiek

„aplenkia“ þmogaus inidividumà.

Tai, aiðku, ne metodas (kalbant apie

mane), bet nuoðirdumas ir „gyvas pa-

vyzdys“ duoda rezultatø...

R. G.: Kai raðai stambius sceninius

veikalus, ar numatai, ásivaizduoji jø sce-

niná ágyvendinimà?

V. B.: Taip, bûtinai. Nesvarbu, kad

paskui eigoj daug kas keièiasi... Jei

turëèiau gabumø „valdyti“ scenines

mases, niekam neleisèiau to daryti.

Bet kito þmogaus „prisilietimas“ sa-

vaip intriguoja. Be to, atsiranda kaþ-

koks treèias jausmas, kad tas kûrinys

yra dar kaþkam reikalingas...

R. G.: Kas Tau yra performansai, á

kokius pavyzdþius orientavaisi raðyda-

mas pirmuosius darbus?

V. B.: Pavyzdþiø tuomet jokiø ne-

buvo. Buvo tik didelis noras kaþkà

daryt kitaip, „pachuliganavot“ rim-

tai, prasmingai. Juk buvo 1987 me-

tai... Bet að nesu ið tø, kuriems per-

formansai, akcijos ir instaliacijos ta-

po pagrindine menine iðraiðka. Juk

tai taip laikina (èia að jokiu bûdu ne-

taikau á amþinybæ...), o laiko ir jëgø

„atima“ lygiai tiek pat. Að vis prisi-

menu Rièardo Vaitiekûno pasakymà,

kurá perfrazavus iðeitø –„kai jau pa-

sensiu ir man „nestovës“, gal ir uþsi-

imsiu instaliacijom ir performansais,

o dabar gaila laiko...“.

R. G.: J. Cage’as man „iðaiðkino“,

kodël prie Tavæs taip limpa visokie spek-

takliai ir performansai: „Teatro menas

labiau nei muzika primena gamtà“...

V. B.: Gal primena gamtà tuo as-

pektu, kad tai yra nekintami ciklai

(metø laikai, sugráþtanèios kaitos –

besikartojantys spektakliai, panaðûs

jø kûrimosi ciklai), bet tuo pat metu

tai yra vyksmai, kurie vyksta tik tà

akimirkà ir daugiau niekada taip pat

neatsikartoja.

R. G.: Man atrodo, kad kompozito-

riai ilgainiui patys sukaupia garso reþi-

sieriø patirtá ir daug kà galëtø padaryti

patys. Ar Tau ádomi garso reþisieriaus

patirtis? Ar áraðø „pamokas“ esi ban-

dæs panaudoti kokiems nors kûrybi-

niams efektams pasiekti?

V. B.: Ne tiek áraðø ar garso studi-

jos, kiek apskritai teatrinës muzikos

patirtis „atidaro“ daug dalykø, kuriø

nedrástum naudoti, bûdamas „nesu-

sitepæs“. O kadangi jau vis tiek esi

„ásilipæs“, tai gali „leisti“ sau praplësti

„apþvalgos horizontus“, naudoda-

masis teatriniais fokusais.

Scenos veidai

Tai, kas vyksta tà akimirkàRûta

Gaidamavièiûtë

Vidmantas Bartulis – ne tik daug teatrui raðantis, bet ið esmës teatrinës prigimtiesmuzikas. Net ir kameriniuose jo darbuose jauèiama vaizdinë, charakteriø dramaturgija.Ðiais metais kompozitorius sukûrë operà Mozarto gimtadienis, dabar raðo operà Auð-

rinë. Tai paskatino plaèiau pakalbëti apie teatrà.

Vidmantas

Bartulis.

Scenos veidai

R. G.: Tu kartais specialiai provokuoji

(kaip kad Koncerto fortepijonui atveju).

Ar tai, jog ið anksto sieki numanomos

reakcijos, nereiðkia, kad su publika dir-

bi lyg reþisierius?

V. B.: Að tikrai nieko nesiekiu spe-

cialiai. Kûrinys man nëra priemonë

provokuoti kà nors... Pirmiausia yra

sumanymas, jo ágyvendinimas – tai

svarbiausia. O paskui jau galima fan-

tazuoti tam tikras galimas reakcijas,

kurias gali diktuoti tam tikri sprendi-

mai... Tikrai daugeliu atvejø nereþi-

suoju jokiø reakcijø (galbût tai gali-

ma pasakyti tik apie atskirus kûrinius

ar performansus). Nors, kita vertus,

„reþisuodamas“ savo muzikà kom-

pozitorius kartu sukelia vienokià ar

kitokià þiûrovø reakcijà, tuo lyg ir uþ-

programuodamas (reþisuodamas) jø

emocijas...

R. G.: Ar jautei kada scenos baimæ,

kaip jà áveikei?

V. B.: Visada jauèiu tà baimæ...

Tik jei anksèiau uþvaldydavo panið-

ka baimë, su visomis „autopiloto“

pasekmëmis, tai dabar ði baimë per-

augo á „sceniná jaudulá“, kuris yra re-

guliuojamas, nuspëjamas, þodþiu –

valdomas.

R. G.: Kaip teigia Darius Meðkaus-

kas, „personaþo spalvingumà lemia kliû-

tys, atsirandanèios to personaþo siekia-

mybëje“. (Gerai jaustis scenoje yra pa-

vojinga. Su aktoriumi Darium Meðkaus-

ku kalbasi Elvyra Markevièiûtë // Kultû-

ros barai. 2006. Nr. 3, p. 37.) Kokiø kliû-

èiø ruoþø Tu paruoði klausytojui?

V. B.: Visø pirma, kliûtys atsiran-

da man paèiam... Ir jei tie stulpø apë-

jimai (o jie kartais bûna labai neti-

këti ir kartais juokingi) bûna ádomûs

klausanèiam þmogui, tada smagu.

R. G.: Aktoriø, muzikantø „rodyma-

sis vieðai“ yra momentinis psichinës

energijos eikvojimas. Jei tai vyksta itin

intensyviai ir be pertraukø, netoli iki

„perdegimo“. Ar lengvina situacijà tai,

kad psichinës energijos eikvojimas ku-

riant ir „rodant savo kûrybà“ yra laiko

prasme atsieti?

V. B.: Be abejo, „autonominis lai-

kas“ skaièiuojamas visai kitaip, yra

„atsietas“ nuo realaus laiko, bet „sà-

naudos“ – vienodai didelës ir labai

intensyvios. Tai në kiek nepalengvi-

na bendros situacijos. Tik þmogaus

psichika yra gana gaji ir „gudri“: 99%

apsisaugo nuo „perdegimo“, ieðko-

dama artimiausiø ir jai „lengviausiø“

iðeièiø ir sprendimø. Taip gimsta

„ðtampai“, egzistuojantys absoliuèiai

visose meno srityse. Nuo paprasto

amato jie skiriasi tuo, kad ir jie gali

bûti naudojami „kûrybiðkai“, uþmas-

kuotai, tuo nepadarant didelës þalos

visam procesui ir nesumenkinant ga-

lutinio rezultato...

R. G.: Buvimas menininku: ko èia yra

daugiausia – kanèios, komplikuotø san-

tykiø, vis pabëganèio „idealaus kûrinio“

vijimosi, realybës ir idealybës nesude-

rinamumo...?

V. B.: Pirmiausia – að esu Vyras,

Tëvas, Sûnus... Vëliau bûsiu Sene-

lis... O buvimas ar nebuvimas „me-

nininku“ – tai tokia gyvenimo smul-

kmena, kad geriau jos niekada per

daug nesureikðminti. Tai visø pirma

bûdas pragyventi ir iðlaikyti ðeimà...,

o fantazijø kiekvienas turi..., tik kaþ-

kodël ne kiekvienas „rodo jas vieðai“.

Turbût neturi tam tikrø þiniø, kuriø

mes daugiau ar maþiau esame gavæ.

Todël lyg ir ágyjame „teisæ“ tas fan-

tazijas rodyti ar net pardavinëti. Ma-

tyt, að esu blogas „menininkas“..., ne-

teisingas..., bet taip, kaip sakiau

anksèiau – man atrodo yra teisinga...

R. G.: Kada supratai, kad turi bûti

toks, koks esi, o ne atitikti tam tikrà vi-

suotinai priimtà normà?

V. B.: Turbût dar mokyklos laikais

Tai, kas vyksta tà akimirkà

49

(taip sakant, formavimosi periodu,

nors tas formavimasis, manau, vyks-

ta nenumaldomai ir nesustojamai iki

mirties...). Tada mûsø klasëj buvo

penkiø þmoniø grupelë, kuri niekaip

„nepritapo“ prie nustatytø normø.

Aiðku, krëtëme visokias eibes, bet tos

„eibës“ buvo mums ne ðiaip koks pa-

ðëliojimas, bet prasmingos „protes-

to prieð esamà tvarkà“ jaunatviðkos

apraiðkos. Pavyzdþiui, tarp mûsø bu-

vo Eugenijus Janeliauskas, kuris bu-

vo „pamiðæs“ dël kino. Tai mes „kur-

davom“ filmus, juose patys „filmuo-

davomës“, be to, turëdavom apskri-

tai daug „globaliø“ idëjø, kurios, ma-

nau, vëliau vienokiu ar kitokiu bûdu

ar pavidalu buvo ágyvendintos. Dar,

manau, svarbu, kad galbût tada su-

pratau IDËJOS kaip sàvokos „bega-

lybæ“, kad ji niekada neturi ir netu-

rës „uþbaigtumo“, pavidalo, kad vi-

sa, kas yra „padaroma“ – tëra kaþ-

kokie netobuli tarpiniai jos fiksavi-

mai...

R. G.: Ar tai, kad jau mokyklos lai-

kais filmavaisi, nebuvo stiprus postûmis

Tavo teatrinei ir performansinei „karje-

rai“?

V. B.: Ne visai. Tie vadinamieji

„filmavimai“ – tai tik lyg koks pre-

tekstas daryti viskà kitaip, nei tais lai-

kais bûdavo áprasta. Taip pat kaþin

ar kurie nors tø laikø mokiniai de-

vintokai, deðimtokai jau buvo po ke-

lis kartus matæ Felinio, Antonionio,

Bergmano ir kitø reþisieriø geriausius

filmus... Eugenijus Janeliauskas su-

gebëjo mus uþkrësti geru kinu, o vi-

sa kita „gera“ (knygos, Modrio Teni-

sono spektakliai) atëjo savaime, lyg

ir pakeliui. O dar vëliau – vël lyg ir

dësningai – konservatorijos draugys-

tës ir „bendri gyvenimai“ su aktoriø

kursais... Niekas nepraëjo „veltui“,

kaþkur krovësi, pliusavosi, turëjo áta-

kos.

R. G.: Ar jauti poreiká retkarèiais

„persirengti“ ar pasinerti á karnavalinæ

bûsenà?

V. B.: Persirengt kartais mëgstu!

Atpalaiduoja nuo vidiniø komplek-

sø!

R.G.: Raðai jau treèià operà. Ar ne-

norëtum sukurti baleto?

V. B.: Að kaþkodël labai bijau ði-

to þanro. Neþinau kodël... Aiðku, kad

norëèiau! Bet norëèiau, kad jis jau

bûtø paraðytas. Tada nereikëtø gal-

voti, kaip tà padaryti...

R. G.: Raðant tokius stambius ir ma-

sinius kûrinius kaip Mûsø Lietuva ir bû-

sima Kauno premjera Motinos vardas –

Lietuva – kokios yra svarbiausios do-

minantës?

V. B.: Galbût ne „dominantës“,

bet kiti medþiagos formavimo prin-

cipai. Kadangi tai vis dëlto „atviros

erdvës“ kûriniai, komponuoti tenka

didelëmis „dëmëmis“ (galima keist

„plaèiais potëpiais“), nelendant á

smulkmenas ir nereikalingus „iðdai-

linimus“, remiantis daugiausia kon-

trasto arba iðtisinio vystymo princi-

pais. Bet tai nereiðkia, kad tokia mu-

zika „prastesnë“ ar menkesnës ver-

tës. Tiesiog jos paskirtis kitokia, nes

klausyti ateina visiðkai „nenusako-

ma“ publika – absoliuèiai visø socia-

liniø ir mentalitetiniø sluoksniø þmo-

nës.

R. G.: Kada esi specialiai stilizavæs

atskirø epochø ar situacijø muzikinius

ðtampus?

V. B.: Daþniausiai tai atsitikdavo

muzikoje teatrui, bet pasitaikydavo

ir „normalioj“ muzikoj kartais, kai to

reikëdavo...

R. G.: Kaip abstrakti idëja pritraukia

prie savæs konkreèius pavidalus?

V. B.: Abstrakèios idëjos (tiksliau,

jø virtimas konkreèiais pavidalais),

man atrodo, visada „atsiremia“ á kon-

kretaus þmogaus patirtá, mentalitetà,

þinias. Juk galima „jausti“ ar suvokti

daugelá abstrakèiø dalykø, bet ne vi-

siems ir ne visus juos lemta ágyven-

dinti ar „ákûnyti“. Paprasèiausiai dël

patirties ar þiniø stokos... Tada bûna

labai kankinamai skaudus ir sunkus

periodas, kai tai suvoki. O dar sun-

kiau bûna, kai pamatai kito visai ne

taip ákûnytà „daiktà“...

R. G.: Ar nesijauti kaltas, kad leidi

sau daugybæ dalykø, kurie atitraukia nuo

muzikos?

V. B.: Þmogus yra vientisa struk-

tûra. Su visais iðsiblaðkymais, nelai-

mëmis, sëkmëmis ir nesëkmëmis, vi-

sais dalykais, kurie jau ið anksto duo-

ti. Jø neiðvengsi, kad ir kaip bandy-

damas „keisti“ ar tvarkyti savo gyve-

nimà. Todël, tai suvokæ, þmonës tu-

rëtø atlaidþiau þiûrëti á kai kuriuos

dalykus, kuriø jie pridaro sau ir ki-

tiems, daþnai ne ið blogos valios, o

tik vykdydami savo misijà... Èia að,

aiðku, nekalbu apie Dekalogà... Ðita

tema galima bûtø daug ðnekëti, bet

tai yra beveik begalinë diskusija. Uþ-

tenka savæs paklausti, ar kaltas yra

Judas, iðdavæs Kristø?.. Aiðku, kad

kaltas... Taèiau jis þinojo ir tai, kad

turi tà padaryti. Kad tai yra jo misi-

ja... �

Tai, kas vyksta tà akimirkà

Scenos knygos

Gitana

Gugevièiûtë

�

Sigitas Parulskis, 3 pjesës, sudarë Audronis Liuga ir Ramunë Balevièiûtë, Vilnius: Baltos lankos,2006.

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro parengtoje knygoje publikuojamos trysSigito Parulskio pjesës: Ið gyvenimo vëliø (1995), P.S. Byla O.K. (1997) ir Nesibaigianti vienat-vë dviem (2001–2002). Pirmàjà pjesæ Ðiauliø dramos teatre reþisavo Vytautas V. Landsbergis,antràjà á scenà „iðvedë“ reþisierius Oskaras Korðunovas, kuris parengë ir kelias Nesibaigian-èios vienatvës dviem scenines versijas (tekstas pradiniu pavadinimu Vienatvë dviem buvoperskaitytas 2001 m. Naujosios dramos akcijoje. Baigta ir pavadinta Nesibaigianèia vienatvedviem pjesë 2002 m. buvo perskaityta prancûzø aktoriø Avinjono festivalyje, 2003 m. suvai-dinta Kaune, 2004 m. pristatyta festivalyje „Gaida“). Pastaroji pjesë 2005 m. realizuota kaipdramos ir ðokio kompozicija, kurià pavadinimu Vienatvës skaièiuotë parengë Vesta Grabðtai-të. Knygoje spausdinami interviu su S. Parulskiu ir O. Korðunovu, spektakliø nuotraukos irspektakliø recenzijø iðtraukos, liudijanèios, kad bûta nemaþo susidomëjimo ir kontroversiðkønuomoniø.

Pjesëms bûdinga asociatyviniais ryðiais grindþiama poetinë kalba, intertekstualumas, þai-dybiðkumas, situacijø paradoksalumas, dekonstruktyvumas, ironija, parodija; egzistencinësdimensijos. Jø þanras neaiðkus, o raiðka kartais priartëja prie kièo ribos. „Parulskio pjesës<...>, – teigia Audronis Liuga, – kaip reta nesceniðkos. Lingvistinis jø pradas stipresnis neidramaturginis. Beveik visos jø situacijos nëra originalios, net, sakyèiau, banalios, o persona-þai – gana schematiðki, tarsi sumodeliuoti ið gyvenimo bei literatûros kliðiø.“ Taèiau tiek pje-sës, tiek pastatymai pakankamai provokatyvûs ir, anot leidëjø, „á ðiuolaikinio lietuviø teatroistorijà áeis kaip naujosios kartos meniniai manifestai.“

Linas Zubë, Sceninës kautynës. Saugumas ir realumo iliuzija, Klaipëda: Klaipëdos universitetoleidykla, 2006.

Mokomoji knygelë. Joje lakoniðkai iðdëstomi pagrindiniai sceniniø kautyniø principai,trumpai apþvelgiama ðaltøjø ginklø raida ir tø ginklø naudojimo technika, bûdai, pateikiamoskai kurios kautyniø schemos ir fotografijos, iliustruojanèios metodinius paaiðkinimus.

Mstislavas Dobuþinskis. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose.Vilniaus dailës akademijos leidykla, 2006.

2005 m. minëtas dailininko Mstislavo Dobuþinskio 130-ies gimimo metø jubiliejus. Ðiaproga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus parengë jo kûrybai Lietuvos teatre skirtà kata-logà Mstislavas Dobuþinskis. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinki-niuose (sudarytoja Þivilë Ambrasaitë). Svarbiausias leidëjø tikslas – supaþindinti platesná teat-ro daile ir Dobuþinskio kûryba besidominèiø asmenø ratà su ne kiekvienam lankytojui priei-namu muziejaus rinkiniu. Albume pristatyta muziejuje saugoma ðio dailininko darbø kolekci-ja, kurià sudaro daugiau nei tûkstantis vienetø – tai vertingiausias muziejaus turimas scenog-rafijos eskizø rinkinys ir didþiausia ðio dailininko teatro dailës kûriniø kolekcija Lietuvoje. Jojeyra patys reikðmingiausi ir brandþiausi Lietuvos teatrui sukurti dailininko darbai, skirti trisde-ðimèiai Valstybës teatro scenoje pastatytø dramos, operos ir baleto spektakliø (ið viso dailinin-kas Lietuvos teatre apipavidalino trisdeðimt aðtuonis pastatymus, aut. past.), tarp kuriø galimapaminëti Piotro Èaikovskio Pikø damos (1925; 1934), Modesto Musorgskio Boriso Godunovo(1930), Wolfgango Amadeus Mozarto Don Þuano (1933), Jurgio Karnavièiaus Radvilos Per-kûno (1937), Williamo Shakespeare’o Hamleto (1932), Aleksandro Glazunovo Raimondos(1933) scenovaizdþiø ir kostiumø eskizus.

Albume yra muziejuje saugomø Dobuþinskio scenovaizdþiø ir kostiumø eskizø sàraðas,kuris palengvins informacijos paieðkas daugeliui teatro meno ir istorijos tyrinëtojø, ir iliustra-cijø katalogas, kuriame publikuoti ne tik gerai þinomi dailininko darbai, bet ir dar nematytiscenografijos eskizai. Áþanginiame tekste, iliustruotame Mstislavo Dobuþinskio apipavidalin-tø spektakliø scenø fotografijomis ir nuotraukomis ið asmeninio dailininko albumo, trumpaiaptarti vieno ryðkiausiø XX a. pradþioje Lietuvos Valstybës teatre dirbusiø scenografø gyveni-mo ir kûrybos faktai.

LTMKM inf.

51

EmilijaPlatuðaitë,Klaipëda, 1936m.

Aktorë Emilija Platuðaitë gimë

1906 metø rugsëjo 18 dienà Paluk-

niø kaime, Raseiniø rajone. Pradþios

mokyklà ir gimnazijà baigë Radvi-

liðkyje. Nuo 1922 iki 1930 metø

mokytojavo Varkoniø ir Ðvëkðnos

pradinëse mokyklose. 1930-aisiais

ástojo á Valstybës teatro Vaidybos

mokyklà, Boriso Dauguvieèio kur-

sà. Mokyklà baigë 1933 metais.

Valstybës teatro Ðiauliø skyriaus sce-

noje Emilija Platuðaitë pradëjo vai-

dinti nuo 1931 metø. Pirmasis rim-

tas jos vaidmuo ðiame teatre buvo

Gustë R. Blaumanio pjesëje Indra-

nai (1932 m.). Ðiauliuose aktorë su

pertraukomis iðdirbo vienuolika me-

tø: 1931–1935 ir 1939–1946 me-

tais. Likusá laikà iki 1980-øjø akto-

rë gyveno ir kûrë Klaipëdoje (Klai-

pëdos muzikiniame komedijos teat-

re, Klaipëdos muzikinës dramos te-

Sukaktys

Emilijos Platuðaitës100-osios gimimo metinës

(1906 09 18–1986 10 25)

atre, Valstybiniame dramos teatre).

Þymesni jos vaidmenys: Nerina (Þ.

B. Molière Skapeno klastos, 1936

m.), Trius (Herman Heijermans Vil-

tis, 1936 m.), Veronika (Antanas

Gustaitis Sloguèiai, 1938 m.), Mi-

ler (Friedrich Schiller Klasta ir mei-

lë, 1941 m.), Lëtienë, Aniceta (Ka-

zys Saja Laþybos, 1954 m., Gaidþio

pentinai, 1964 m.), Auklë (William

Shakespeare Romeo ir Dþuljeta,

1955 m.), Jonikienë (V. Miliûnas

Þuvëdros palydi, 1960 m.), Senelë

(M. Fermo Durys pyðka, 1973 m.) ir

kt.

Aktorius ir reþisierius Kazys Tum-

kevièius savo prisiminimuose cha-

rakterizavo Emilijà Platuðaitæ kaip

paprastà ir nuoðirdø þmogø. 1955

m. uþ nuopelnus scenos menui jai

buvo suteiktas Lietuvos nusipelniu-

sios artistës vardas. �

Kazys Inèiûra(1906 09 25–1974 11 30)

Ðiø metø rugsëjo 25 dienà su-

kanka ðimtas metø nuo Kazio Inèiû-

ros gimimo.

Raðytojas, poetas, aktorius, dra-

maturgas K. Inèiûra gimë Vidugiriø

vienkiemyje (Anykðèiø raj.) valstie-

èiø ðeimoje. ,,Ið pat maþens mane

þavëjo knyga ir teatras, todël visus

tolimesnius metus paskyriau litera-

tûrai ir scenai“, – raðë autobiogra-

fijoje Kazys Inèiûra. 1925 m. jis

baigë Panevëþio gimnazijà. 1925–

1933 m. studijavo Kauno universi-

tete Humanitariniø mokslø fakulte-

te. Tuo paèiu metu lankë Valstybës

teatro Kaune dramos studijà. Bai-

gæs studijà, 1930–1931 m. Valsty-

bës teatre dirbo aktoriumi. Vëliau –

radiofono praneðëju ir programø

vedëju Kaune ir Vilniuje. 1944 m.

Kazys Inèiûra vël gráþo á teatrà, ku-

rá laikà dirbo ,,Vaidilos“ teatre.

1945 m. ,,Vaidilos“ teatras buvo

uþdarytas, o didesnioji aktoriø da-

lis, tarp jø ir Kazys Inèiûra, perëjo

dirbti á Vilniaus valstybiná (vëliau

Lietuvos valstybiná akademiná) dra-

Vilma

Janeliauskienë

Sukaktys

mos teatrà. Ðiame teatre Kazys In-

èiûra vaidino iki 1951 metø, èia su-

kûrë ryðkiausius savo vaidmenis: tai

Kleantas (Molière Tartiufas, 1945

m.), Viktoras Ðatkus (B. Dauguvie-

tis Uþdavinys, 1946 m.), Julius Ma-

èekas (K. Simonovas Po Prahos

kaðtonais, 1947 m.), Nesèastlivce-

vas (A. Ostrovskis Miðkas, 1948

m.), Juozas (J. Baltuðis Gieda gai-deliai, 1948 m.), Hugo Vastis (N.

Virta Pasmerktøjø sàraðas, 1949

m.), Martynas Bormanas (K. Isaje-

vas, M. Makliarskis Visiðkai slaptai,

1951 m.) ir kt.

Kazys Inèiûra turëjo skambø,

ðvelnaus tembro balsà. Jis garsëjo

kaip puikus deklamatorius, skaito-

vas. Be savo kûrybos Vilniaus, Kau-

no, Klaipëdos, Panevëþio ir kitø

miestø ir miesteliø salëse skaitë A.

Mickevièiaus, A. Baranausko, V.

Kudirkos, Vaiþganto, A. Vienuolio

kûriniø iðtraukas, Maironio, L. Gi-

ros, P. Vaièaièio, K. Binkio, B. Sruo-

gos, S. Nëries ir kitø lietuviø poetø

eilëraðèius.

Raðyti ir spausdinti savo kûrybà

K. Inèiûra pradëjo anksti, dar mo-

kydamasis Panevëþio gimnazijoje.

Studijø metais iðëjo pirmoji jo ei-

lëraðèiø knyga Su jaunyste (1928

m.). Po to sekë Tyliøjø saulëlydþiø

þemëj (1930 m.), Padavimai (1936

m.), Baltieji raiteliai (1938 m.); taip

pat iðëjo jo apsakymø knygos Fati-

ma burtininkë (1929 m.), Mylinèiosmoterys (1931 m.), Obelys þydi

(1937 m.), romanas Ant eþerëlio ry-

mojau (1930 m.). Iki 1940 m. jis

buvo jau dvylikos knygø autorius.

Nepriklausomybës metai buvo

patys kûrybingiausi raðytojo Kazio

Inèiûros biografijoje. Ðiuo laikotar-

piu jis laisvai reiðkësi kaip poetas –

poetas lyrikas, iðaugæs ið lietuviø

simbolizmo ir romantizmo iðtakø.

Jo kûriniai atskleidþia begalinæ

meilæ Lietuvai, jos gamtai, þmo-

nëms. Raðytojas sukûrë ir nemaþai

dramos veikalø, kuriuose iðaukðti-

nama Tëvynë, jos istorinë praeitis:

Savanorio duktë (1929 m.), Vincas

Kudirka (1934 m.), Gimtoji þemë(1936 m.); paraðë lietuviø pirmøjø

nacionaliniø operø, statytø profe-

sionalaus teatro, libretus – J. Kar-

navièiaus Graþina (1933 m.) A.

Mickevièiaus poemos motyvais ir

Trys talismanai (1936 m.) pagal to

paties pavadinimo savo pjesæ-mis-

terijà.

Sovietinë okupacija skaudþiai

paveikë menininko gyvenimà. Ro-

mantinë raðytojo kûryba prasilen-

kë su totalitarinio reþimo menui ke-

liamais reikalavimais. Jau 1940 m.

Kazys Inèiûra buvo sukritikuotas

kaip ,,tylenis“, nenorintis prisidëti

prie tarybinës literatûros kûrimo, o

1951 m. jis nuteisiamas uþ antita-

rybinæ veiklà ir ákalinamas lagery-

je Sverdlovsko srityje. Á Lietuvà jis

sugráþo tik po penkeriø metø. Nuo

1956 metø Kazys Inèiûra buvo at-

sidëjæs vien literatûriniam darbui.

Iðleido poezijos knygà Prie Kauno

mariø (1962 m.). Kauno dramos te-

atras 1964 metais pastatë jo pjesæ

Þemaitë, kuri buvo vaidinama su

dideliu pasisekimu. Tais paèiais

metais ði pjesë buvo iðleista atskira

knyga. Po to Kazys Inèiûra paraðë

dramà Eglë þalèiø karalienë, kurià

1967 metais pastatë Ðiauliø dramos

teatras. Sukûrë eiliuotà dramà pa-

sakà Broliai juodvarniai. Jau poetui

mirus, 1975-aisiais Valstybinis jau-

nimo teatras Vilniuje inscenizavo

jo poetinæ dramà Gulbës giesmë.

Paskutiniaisiais gyvenimo me-

tais Kazys Inèiûra sunkiai sirgo, ta-

èiau nenorëjo pasiduoti ligai. Nu-

galëdamas negalavimus jis visà lai-

kà stengësi dirbti, raðyti. Ruoðë lei-

dimui didelës apimties poezijos

rinkiná Stirnø ðaltinis, kuris, ðiek

tiek paredaguotas, iðëjo jau raðyto-

jui mirus. Taip pat iðleistos jo rink-

tiniø kûriniø knygos: Gulbës gies-

më (1981 m.), Berþai uþ sodo (1985

m.) ir eiliuotø pasakø knyga Eglës

þiedas (1985 m.). Po deðimtmeèio

V. J. Gurnevièius parengë ir iðleido

karo metø K. Inèiûros eilëraðèiø ir

Nelaisvës psalmiø rinkiná Akmenys

verkia (1996 m.).

Kazys Inèiûra buvo ðviesus

draugiðkas þmogus, ádomus ir sa-

vitas raðytojas, aktorius. Jo litera-

tûrinis palikimas uþima iðkilià vie-

tà lietuviø literatûros istorijoje. �

Kazys Inèiûra

Kazys Inèiûra.Kaunas,1926 m.

53

Pjesë

Reikia norëti bût kartu

Nijolës Indriûnaitës pjesë kai ku-

riems vyresniosios kartos skaityto-

jams bei þiûrovams turëtø priminti

romantizmo laikø rusø raðytojo ku-

nigaikðèio Vladimiro Odojevskio

(1803–1869) pasakà Miestukas tabo-

kinëje (1834), kuri lietuviø kalba at-

skira knygute buvo iðleista 1952, pas-

kui 1974 metais. Vaikus toji pasaka

supaþindino su XVIII a. iðpopuliarë-

jusiø muzikiniø dëþuèiø mechanika,

tad dabar kartais traktuojama kaip

bene pirmoji paþintinio pobûdþio li-

teratûrinë pasaka. Be to, kaip ir bû-

dinga romantizmui, ji sureikðmino

vaiko vaizduotæ. XX a. kritikø buvo

aukðtinama uþ iðraiðkingus charak-

terius, o ðiandien ávardijamas ir ale-

gorinis ðios pasakos lygmuo – rusið-

kos autokratijos analizë...

Nijolë Indriûnaitë ið Odojevskio

pasakos perima labai nedaug. (Gal-

bût daugiau aliuzijø yra spektaklyje

– tai lemta pamatyti tik þiûrovams.)

Visiðkai nekartojamas siuþetas, neku-

riami psichologiniai, individualizuoti

charakteriai. Darniai veikianèio, gro-

janèio, skambanèio mechanizmo pa-

saulá N. Indriûnaitë suvokë, perskai-

të kaip metaforà. Ir perkëlë jà á ðiuo-

laikinës ðeimos, á ðiuolaikinës kasdie-

nos situacijà. Skubantys, neturintys

laiko, nebesusikalbantys tëvai ir – su-

trikæs, vieniðas berniukas su bemaþ

egzistenciniais klausimais: kodël?

kaip? kà daryti? Atsakymà berniukas

suþino muzikinës dëþutës pasauly-

je: reikia norëti bût kartu, tapti rei-

Kæstutis Urba

NijolëIndriûnaitë,dramaturgë.

kalingu, tada suskamba muzika ir ga-

li iðgirsti þalio lapo ðirdá, tviskanèios

rasos kalbà... Vienos metaforos, tie-

sa?

Skaidrus tarsi rasos laðas ir Nijo-

lës Indriûnaitës pjesës tekstas, subti-

liai balansuojantis ant ritminës pro-

zos ir poezijos ribos. Ir labai atsar-

giai, nerëksmingai diegiantis svarbias

etines vertybes. Taip atsargiai, kad

net vaikas galëtø iðgirsti... Ir suklus-

ti. O po kurio laiko ir visai aiðkiai

suvokti bei kitam persakyti.

Gal nebus per dràsu apibendrin-

ti, kad ði nedidelë pjesë primena, pra-

tæsia poetinio lëliø teatro tradicijà,

einanèià nuo Vitalijaus Mazûro lai-

kø, nuo Sigito Gedos, Marcelijaus

Martinaièio kûriniø teatrui. �

Nijolë Indriûnaitë nuo 1971 m. dirba aktore Vilniaus „Lëlës“ teatre. Ðiandien ji jau ne tikaktorë, bet ir pjesiø lëliø teatrui autorë bei reþisierë.

Kaip dramaturgë N. Indriûnaitë debiutavo 1994 m. Lietuvos televizijo-

je, kurdama scenarijø pagal Hanso Christiano Anderseno pasakà televizi-

jos videofilmui Mergytë su degtukais (reþisierë ir aktorë N. Indriûnaitë, dai-

lininkë A. Bagoèiûnaitë, operatorius A. Reklys). 2000 m. jos pjesæ pagal

Andersenà Coliukë Vilniaus „Lëlës“ teatre pastatë R. Drieþis (reþisierius ir

dailininkas R. Drieþis, aktorës N. Indriûnaitë, B. Braðkytë ir E. Piðkinaitë).

2002 m. N. Indriûnaitë „Lëlës“ teatre debiutavo ir kaip reþisierë – pastatë

savo pjesæ Pelenë pagal Charleso Perraulto pasakà (dailininkas R. Drieþis,

kompozitorius L. Rimða). 2003 m. á „Lëlës“ teatro repertuarà átrauktas jos

kurtas spektaklis Snieguolë ir septyni nykðtukai (autorë ir reþisierë N. In-

driûnaitë, dailininkë N. Kerðulytë), o 2004 m. – Muzikinë dëþutë

Vladimiro Odojevskio apsakymo motyvais (dailininkë ir reþisierë J. Skura-

tova, reþisierius R. Drieþis). 2005 m. ðiame teatre N. Indriûnaitë pastatë

savo pjesæ Baltos pasakos Hanso Kristiano Anderseno pasakø motyvais (dai-

lininkë A. Bagoèiûnaitë, kompozitorius F. Latënas).

Pjesë Muzikinë dëþutë yra iðversta á lenkø kalbà ir ðiuo metu statoma

Poznanës animacijos teatre (reþisierius J. Ryl-Krystianowski, dailininkë J. Sku-

ratova, vertë A. Rybalk). Dabar „Lëlës“ teatro repertuare yra keturiø N. In-

driûnaitës pjesiø pastatymai. Net du kartus, 2004 m. ir 2006 m., Lietuvos

autoriø teisiø gynimo asociacijos agentûra (LATGAA) dramaturgijos ir pje-

siø vertëjø kategorijoje N. Indriûnaitæ pripaþino metø autore.

Salomëja Burneikaitë

Pjesë

Nijolë

Indriûnaitë

Tëvo, motinos ir vaiko balsai

BERNIUKAS: Mama, ar galime pasikalbëti?

MAMA: Dabar? Að negaliu. Klausk tëtá.

BERNIUKAS: Tëti, pasikalbëkim…

TËTIS: Tu kà! Ir taip vëluoju…

BERNIUKAS: Mama!

MAMA: Na, ko tau dar?

BERNIUKAS: Tëti?

TËTIS: Sakau gi! Negaliu dabar.

BERNIUKAS: Tada að palieku jus… Nemeluoju…

Tikrai, tikrai… Að iðvaþiuoju. Ðtai ma-

tot?

Ir nebematysit. Að iðvaþiuoju –

Vaþiuoja

Ir nepasivysit, ir nepasivysit, ir nepasi-

vysit…

Að paþiûrësiu, kà dabar darysit.

Pasirodo tëvai su lagaminais.

Mama siuva

MAMA: Kaip nusibodo ðitaip bûti –

Vis siûti-siûti, siûti-siûti…

Skamba telefonas

Alio! Geriau neklausk!

Kà èia kalbëti. Að niekur negaliu suspëti.

Gerai, kad tu nors supranti – viskà vie-

na,

Viskà pati. Kaip noriu pailsëti nors tru-

putá,

Bet turiu siûti, siûti, siûti…

Tëvas spausdina maðinële

Muzikinë dëþutë

Veikëjai:BerniukasMamaTëtisVaiko balsasVarpeliaiPlaktukaiVolelisSpyruoklë

SpektaklioMuzikinë dëþutë

scena. Vilniausteatras „Lëlë“.

55

TËVAS: Turiu raðyti ir galvoti, raðyti ir galvoti…

Ir dar turiu nepavëluoti.

Geria kavà

Að net raðydamas geriu ir vis tiek laiko

neturiu.

Ir nieks negali man padëti!

Ar galima bent patylëti?

MOTINA: Kà?

TËVAS: Gal galima tyliau? Meldþiu!

MOTINA: Kà?! Nieko negirdþiu!

TËVAS: Jau ðitiek metø mes kartu.

MOTINA: Kà? Að tavæs nesuprantu.

TËVAS: Tai paþiûrëk, á kà tu pavirtai – siuvimo

maðina!

MOTINA: Að?! O tu…

TËVAS: Að dirbu, að galvoju, kankinuos…

MOTINA: Jisai kankinas! Ar tu matei save?

Tu tikras lagaminas.

Að nebenoriu á tave þiûrëti.

Uþdaro lagaminà

TËVAS: Ir að nenoriu! Net kalbëti.

Uþdaro lagaminà

Berniukas vienas

BERNIUKAS: Nejaugi visà laikà ðitaip buvo?

Ádomu, kaip atrodë mama, kada nesiu-

vo?

O kaip atrodë tëtis, kada neskubëjo…

Berniukas þiûri tëvo ir motinos nuotraukas

Juk jie tada susikalbëjo!..

Tik negaliu iðgirsti, apie kà?

Ir negaliu suprasti, kas tai per kalba?…

Tëvø balsai

Kai jà girdi, gali iðdrást

Be niekur nieko imt ir skrist,

Ir að tada, tu patikëk,

Virð þemës pakilau – ðtai tiek.

Tëvas skrenda link mamos

Kas jà supranta,

Plakant girdi

Kiekvieno þalio lapo ðirdá

Ir saulës spindesá,

Ir debesø slinkimà,

Ir ðnabþdesá þoliø,

Kai jos siûbuoti ima.

Kà sako tau rasa,

Kai þolëje vël tviska,

Kas jà supranta, –

Tas supranta viskà.

BERNIUKAS: Nieko nesuprantu.

Tik kur paklaust, kaip suþinoti…

VAIKO BALSAS:Reikia vaþiuoti ir ieðkoti.

Vaþiuoja traukinukas

Visai nëra su kuo pasikalbëti. Net jei

turi mamà ir tëtá. Ir net jei turi telefonà.

Dar reikia turëti kam paskambinti.

Skamba telefonas

BERNIUKAS: Alio! Alio! Kas èia?

VARPELIS: Èia að! Varpelis. Skambinu tau!

Muzikinë dëþutë



Pjesë

BERNIUKAS: Man? Paskambink dar. Labai praðau.

VARPELIS: Tada tu mane paliesk. Girdi?

Èia að tau skambu!

Dabar palieski mus abu.

Palieèia

I VARPELIS: Ir kà tu èia dabar darai?

II VARPELIS: Skambu! O kà! Gal negerai?

I VARPELIS: Klausyk, að taip nesutinku.

II VARPELIS: Tai kà? Að tau nepatinku?

BERNIUKAS: Praðau, nesipykit.

VARPELIAI: Mes nesipykstam.

Praðei paskambint, mes ir skambam.

O tu palieski mus visus,

Tai dar iðgirsi, kas èia bus.

Varpeliø skambëjimas…

BERNIUKAS: Gerai, gerai uþteks. Aèiû… norëjau su-

þinoti,

Kodël mama ir tëtis nesusikalba.

Bet negalësit man padëti,

Nes ir patiems sunku susikalbëti.

VARPELIAI: Tai dël to, kad nëra plaktukø.

Dabar kiekvienas skambam, kaip no-

rim,

O plaktukai, jei padëtø,

Visi skambëtø, kaip reikëtø.


Muzikinë dëþutë

57

Muzikinë dëþutë

BERNIUKAS: Varpeliams reikalingi plaktukai, kad

skambëtø.

Traukinukui reikalingi bëgiai, kad ási-

bëgëtø…

O ko reikia mamai ir tëèiui, kad susi-

kalbëtø?

Kà man daryt? Kaip suþinoti?..

VAIKO BALSAS:Taigi vaþiuoti ir ieðkoti. Jeigu turi ma-

mà ir tëtá,

kurie neturi laiko, – tai negali su jais

pasikalbëti.

Ir net jei turi laikrodá, negali suþinoti,

kur ðitas laikas pradingo.

Muða laikrodis

BERNIUKAS: Gal ðitoje stotelëje sustoti

Ir jau galësiu suþinoti?

Plaktukai laikrodyje

I PLAKTUKAS: Tu viskà vël ne taip darai!

II PLAKTUKAS: O tau vis negerai ir negerai.

I PLAKTUKAS: Tai kad tu taukði nelaiku.

II PLAKTUKAS: Kodël að gyvenu su plaktuku?

BERNIUKAS: Atsipraðau, tai jûs plaktukai?

PLAKTUKAI: Visiems, kas mûsø nepaþásta,

Mes kaukðtelim – ir prieðtaraut nedrás-

ta.

O tiems, kam ðitai nepatinka,

Mes ákalam, ir tie taip pat sutinka.

Mes galime ir tau padëti –

Ar nori su mumis pasikalbëti?

BERNIUKAS: Kad jûs patys nesusikalbat,

Tai kaip þinosit, kas padëtø,

Kad mano mama ir tëtis susikalbëtø.

PLAKTUKAI: Ko trûksta mamai ir tëèiui – neþinom,

Bet mums trûksta volelio.

Jei jis dar gali pajudëti, tai þino,

Kà daryt ir kaip padëti.


BERNIUKAS: Varpeliams reikia plaktukø, kad skam-

bëtø,

Plaktukams – volelio, kad padëtø,

Bet ko reikia mamai ir tëèiui, kad susi-

kalbëtø,

Að niekaip negaliu suprasti.

VAIKO BALSAS:Reikia vaþiuoti ir surasti. Turbût tas vo-

lelis þino paslaptá, jei gali visiems pa-

dëti. Bet kas tas volelis? Ir kokia tai pa-

slaptis? Nesuprantu...

Kavos maðinëlës garsas

VOLELIS: Reikia labai norëti bût kartu.

BERNIUKAS: Volelis?.. Kodël Jûs èia?

VOLELIS: Kai nenori bût kartu,

Visada atsiduri ten,

Kur neturëtum bûti, ir muzika nutyla…

BERNIUKAS: Kokia muzika?.. Ar turi muzika skam-

bëti?

VOLELIS: Taip, þinoma. O kaip kitaip susikalbë-

ti?

Kai spyruoklë buvo kartu,

Viskas aplinkui skambëjo,

Nes plaktukai ir varpeliai tada susikal-

bëjo.

O ji vis sukosi ið laimës ir praðë kartoti,

Kokia man reikalinga!

Man nusibodo. Að jà palikau,

O muzika visam laikui nutilo.

BERNIUKAS: Ir nieko nebegalima padaryti?

Muzikinës

dëþutës kûrëjai.

Pjesë

VOLELIS: Jau per vëlu. Jinai mane pamirðo,

O gal bijo, o gal seniai jau surûdijo...

Niekas neþino net, kur jos ieðkoti…

BERNIUKAS: Bet galima juk pabandyt ir suþinoti.


BERNIUKAS: Jeigu tik muzika pradëtø groti,

Tai að galëèiau vis kartoti ir kartoti –

Noriu, kad tëtis ir mama susikalbëtø,

Noriu, kad tëtis ir mama susikalbëtø,

Noriu, kad jiems manæs reikëtø...

Pasigirsta seno patefono muzika

BERNIUKAS: Sveika, ponia!

Ar galiu Jûsø paklausti?

SPYRUOKLË : Sugirgþda

Jau ðitiek laiko að tyliu,

Kad nieko pasakyt nebegaliu.

Jauèiuosi niekam nebereikalinga ir ne-

laiminga,

Ne-lai-min-ga, ne-lai-min-ga .

Uþsikerta

Muzikinë dëþutë

59



BERNIUKAS: Ar Jûs dël to labai pykstate?

SPYRUOKLË: Tos senos þaizdos jau uþgijo ir… su-rû-

di-jo,

Su-rû-di-jo, su-rû-di-jo…

Kaip keista, kad manæs to klausiat?

BERNIUKAS: Man rodos, Jûs pati svarbiausia,

Kad viskas vël ið naujo prasidëtø…

SPYRUOKLË: Að netikiu, kad dar manæs reikëtø…

BERNIUKAS: O jûs paþiûrëkit!…

Volelis su roþe

SPYRUOKLË: Að nieko nebesuprantu.

VOLELIS: Tik pasakyk, ar nori bût kartu!

Paduoda jai roþæ

SPYRUOKLË: Ar að galëèiau bût tokia laiminga?

BERNIUKAS: Patikëkit! Visi laukia tik Jûsø.

SPYRUOKLË: Að reikalin-ga, rei-ka-lin-ga, reikalinga.

Ið laimës ima suktis. Pasigirsta MUZIKA

BERNIUKAS: Ta muzika jau kaþkada skambëjo,

Kai tëtis ir mama susikalbëjo…

Tada, kai dar norëjo bût kartu…

MAMA: Klausosi

Ið kur ta muzika…

TËVAS: Tokia graþi, nesuprantu...

VAIKO BALSAS:Jeigu tik nori bût kartu,

Tai muzika ið karto atsiranda,

Kaip ta kalba, kurià visi supranta.

Ir jei nors vienà þodá

Tos kalbos þinai –

Gali skambëti amþinai.

TËVAS: motinai Tu jà tikrai girdi?

MAMA: Girdþiu.

TËVAS: Tada pasiklausykim nuo pradþiø.

Kas jà supranta,

Plakant girdi

Kiekvieno þalio lapo ðirdá,

Kà sako tau rasa,

Kai þolëje vël tviska,

Kas jà supranta, –

Tas supranta viskà. �

Muzikinë dëþutë

LIETUVOS NACIONALINIS OPEROS IR BALETO TEATRASVienuolio g. 1, Vilnius, kasos tel. (8 5) 262 07 27

Rugsëjis Piotr Èaikovskij EUGENIJUS ONEGINAS. Dirigentas Vytautas Virþinis.

Lapkritis Richard Strauss SALOMËJA. Muzikinis vadovas ir dirigentas Jacekas Kaspszykas, reþisierius Davidas

Aldenas.

Gruodis Piotr Èaikovskij MIEGANÈIOJI GRAÞUOLË. Mariuso Petipa choreografijos atnaujinimas – Liudmila

Kovaliova, dirigentas Martynas Staðkus.

2007 m. kovas Richard Wagner VALKIRIJA. Reþisierius Eimuntas Nekroðius, muzikinis vadovas ir dirigentas Jacekas

Kaspszykas.

Geguþë Rachel Portman MAÞASIS PRINCAS. Reþisierë Francesca Zambello, muzikinis vadovas ir dirigentas

Modestas Pitrënas.

KEISTUOLIØ TEATRASLaisvës pr. 60, Vilnius, kasos tel. (8 5) 242 45 85

Petras Vaièiûnas. PATRIOTAI. Reþisierius Aidas Giniotis.

MEILË IÐ PASKUTINIO ÞVILGSNIO (spektaklis su ironija ir dainomis pagal Daivos Èepauskaitës kûry-

bà). Reþisierë Giedrë Beinoriûtë.

KODËLÈIUS (muzikinis spektaklis vaikams pagal Vytauto Petkevièiaus knygà). Reþisierius Antanas Glus-

kinas.

ELFØ TEATRASKonstitucijos pr. 23B, Vilnius, tel. (8 5) 272 60 52, 8 688 36 104

Rugsëjis Elwyn Brooks White. ÐARLOTËS VORATINKLIS.

KAUNO VALSTYBINIS DRAMOS TEATRASLaisvës al. 91, Kaunas, kasos tel. (8 37) 200 933

Rugsëjis Thomas Bernhard PIETÛS PAS LIUDVIKÀ. Reþisierius Alvydas Vizgirda.

Spalis Marius Macevièius ANTOÐKOS KARTOÐKOS. Reþisierë Ramunë Kudzmanaitë.

Lapkritis Maksim Gorkij DUGNE. Reþisierius Valius Tertelis.

Inga Abelë JAZMINAS. Reþisierë Mara Kimelë (Latvija).

Repertuaras

Numatomos Lietuvos teatrø premjeros2006–2007 m. sezonas

61

Gruodis Aistë Ptakauskaitë TIESOS PAUKÐTË (paaugliams ir jaunimui). Reþisierius Gintaras Varnas. (Koprodiuse-

ris – Menø spaustuvë).

2007 m. sausis Gintarë Adomaitytë EISIU. Reþisierius Arvydas Lebeliûnas.

Vasaris Arthur Miller VISI MANO SÛNÛS. Reþisierius Jonas Vaitkus.

Kovas Volker Ludwig BELA, BOSAS IR BULIS (vaikams nuo 5 m.). Reþisierius Antanas Gluskinas.

Federico García Lorca JEI PRAEITØ PENKERI METAI + PUBLIKA. Reþisierius Gintaras Varnas.

Balandis Michal Walczak KELIONË Á KAMBARIO VIDØ. Reþisierius Agnius Jankevièius.

KAUNO VALSTYBINIS LËLIØ TEATRASLaisvës al. 87A, Kaunas, kasos tel. (8 37) 221 691

Spalis PINOKIS. Reþisierius Olegas Þiugþda.

Gruodis SNIEGO GNIÛÞTËS PASLAPTIS. Reþisierius Algimantas Stankevièius.

2007 m. kovas MAÞASIS MUKAS. Reþisierius Algimantas Stankevièius.

Kauno ðokio teatras AURAwww.aura.lt

Spalis PIKNIKAS. Choreografas Yossi Berg (Izraelis), XVI tarptautinis modernaus ðokio festivalis, Kaunas.

UÞRIÐTOMIS AKIMIS. Choreografas Johannes Wieland (Vokietija–JAV), XVI tarptautinis modernaus ðokio

festivalis, Vilnius.

OPENHAIM LUX. Choreografai Birutë Letukaitë, Yossi Berg, Oded Graf.

2006 m. gruodis–2007 m. sausis

POPULIARU POPULIACIJA. Choreografë Birutë Letukaitë.

PANEVËÞIO JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRASLaisvës al. 5, Panevëþys, kasos. tel. (8 45) 584 614

Rugsëjis Agatha Christie TRYS ÐÛVIAI. Reþisierë Nevena Miteva (Bulgarija).

Lapkritis Haufas–Urbaitis MAÞASIS MUKAS. Reþisierius Vitalijus Mazûras.

Gruodis Mara Zalite ÞEMËS MOKESTIS. Reþisierius Albinas Keleris.

2007 m. kovas–balandis

Frank Vedekind LULU. Reþisierius Saulius Varnas.

Teatrai turi teisæ keisti repertuarà

Numatomos Lietuvos teatrø premjeros

Summaries

Stage of Lithuania. 2006, No. 3Translated by

Edgaras Klivis

Juozas Vaièkus – the Patriarch of National Theatrical Culture.

Theatre critic Aleksandras Guobys surveys the life and creative work

of Lithuanian actor and director Juozas Vaièkus (1885-1935), the

artist, described by one of his contemporaries as belonging to the

generation of the “forgotten unknown warriors of theatre, who have

been disseminating the seeds of Lithuanian art everywhere they

went – Lithuania, Russia, Germany or America”.

The Drama Theatre of Lithuanian Emigrants in the USA. Thea-

tre and literary critic Bronius Vaðkelis delineates the most signifi-

cant changes in the development of the drama productions in the

Lithuanian community in the USA, starting with the very first per-

formance that took place in Plymouth (PA) in 1889 and untill nowa-

days. In the interview he discusses the practice of the most promi-

nent Lithuanian theatre people, like Juozas Vaièkus, Stasys Pilka,

Jurgis Blekaitis, Arnoldas Giedraitis etc.

The Bridge Between Upper Lithuania and Lower Lithuania. The

text by Nida Treinytë is focused upon Antanas Jasûdis (1878-1963),

presented by the author as “a forerunner of Lithuanian theatre in St.

Petersburg, cultural activist, propagator of the educative spirit and

native tongue and eventually fighter for the recovery of the Lithua-

nian press in Latin characters”. The article highlights the impor-

tance of cherishing the memory of his figure and work.

Eglë, Queen of the Serpents: the Mythology of a Comeback. In

her review of Vytautas V. Landsbergis‘ production in Klaipëda State

Drama Theatre, Gitana Gugevièiûtë claims that “Eglë, Queen of

the Serpents is one of the most beautiful Lithuanian folktales, uni-

versality and (inter)textuality of which has been evoking the imagi-

nation and inspiring artists from various domains of art“. Thus, the

author analyses the performance based on the texts by

ethnocosmologists Jonas and Daiva Vaiðkûnas, highlighting the links

of the new production with the previous interpretations of this

folktale entitled as “the visiting-card of Lithuania”.

63

Stage of Lithuania. 2006, No. 3

University Theatres Possess Their Own Perpetuum Mobile.

Rimantas Venckus reviews the 7th International Forum of Univer-

sity Theatres Perpetuum Mobile which took place in Vilnius in 14-

20 of May, 2006 and brought together university theatre compa-

nies from Canada, Spain, France, Belgium, Germany, Russia, Belarus,

Poland and Lithuania.

Aidas Giniotis in Klaipëda State Drama Theatre or How Did a

Talented Director Revived the “Provincial” Theatre. In her analy-

sis of Aidas Giniotis’ production in Klaipëda State Drama Theatre,

Birutë Norvaiðienë raises a question: “What do we need theatre

for?”. The author claims that we go to theatre “looking for the tremor

to affect our souls and to overwhelm us not just at the very instant

but as it often happens for weeks.” Whereas Klaipëda State Drama

Theatre has been “distancing itself from the public and seemed to

live its own highly artistic life within the realm of eternal values.“

According to B. Norvaiðienë, these limitations were best “diagnosed”

by the stage productions of Aidas Giniotis after his employment in

Klaipëda theatre in 2001.

Encounters in the Artistic Space of Puppet Theatre. Salomëja

Burneikaitë reviews the 22nd International Puppet Theatre Festival

in Bielsko-Biala (Poland) organized since 1996 by the Banialuka

Puppet Theatre.

Mysteries and Effects. Musicologist Edmundas Gedgaudas criti-

cally compares the new production of Madama Butterfly in the

National Opera and Ballet theatre, directed by Anthony Minghella

with the former stagings of the same Giacomo Puccini’s opera in

Lithuania. The pre-war production, the author claims, “was distin-

guished for conceptual interpretation and the unique scenographic

idea of a philosophizing artist Liudas Truikys.”

“No One Is Able to Block up the Stream…” (Culinary Remarks

on the Theatre Season). A humorist “Vardenis Pavardenis” diffuses

some recent productions of various Lithuanian theatres in the prism

of humor.

Summaries

Stage of Lithuania. 2006, No. 3

Pantomime Is a Dance of Soul. Theatre critic Jûratë Grigaitienë

claims that one of the few true mimes in Lithuania is an artist from

Klaipëda Aleksas Maþonas. The article reveals the most distinguished

characteristics of Maþonas‘ art and analyses his last production,

called The Pictures Of Steven‘s Black Windows.

Pleasure Theatre or Quest for the Alternatives to the Drama

Theatre. Theatre critic Nomeda Ðatkauskienë claims that “The tri-

umphant march of performances like Rob Becker’s The Caveman

in the city clubs and forums of the country as well as crowded

houses of the performances produced by “Keistuoliai” theatre or

any other singing and dancing company and eventually profitable

performances of Lunch theatre in Kaunas prompt that the usual solid

and solemn face of Lithuanian theatre has recently assumed new

lineament, namely, the pert and frivolous smile, seducing, taunting

and making the custodians of the “serious” culture feel concerned”,

thus the author focuses upon the study of the “stage art” launched

recently in Ðiauliai University for educating of the first professional

actors for show and variety theatre.

Theatre Is Not About What You See, It‘s About What You Think

You See. Skirmantë Èerniauskaitë interviews a pedagogue, stage

director, actor, playwrite and translator Leif Olson (b. 1938) who

had a workshop in the 7th International Forum of University Thea-

tres Perpetuum Mobile and is sharing his ideas about the principles

of his practice.

What Is Happening at this Very Moment. Musicologist Rûta

Gaidamavièiûtë interviews a musician of “theatrical nature”, com-

poser Vidmantas Bartulis, whose works, “even the chamber com-

positions are transfused with pictorial dramaturgy of characters.”

Just recently the composer has accomplished the opera Mozart’s

Birthday and is now working on the opera The Morning Star. This

was the reason to discuss the matter of theatre.

Musical box. In his lead-in to the play by Nijolë Indriûnaitë

literary critic Kæstutis Urba defines it as belonging to the tradition of

“poetic puppet theatre which started with Vitalijus Mazûras and

drama productions of Sigitas Geda and Marcelijus Martinaitis”.

pramogaujantis teatras, arba dramoselibrary.lt/resursai/ziniasklaida/teatru_sajunga... · sø...

Documents