PRISIKËLIMAS2014 m. Sausis Nr. 134

Kauno Kristaus Prisikëlimo parapijos laikraðtis

2014 m. Sausis Nr. 134

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Kai suskambës ðvelnus Kalëdø varpelis ir Dangaus angelø bal-sai paskelbs: „Ðiandien Dovydo mieste jums gimë Iðganytojas. Jisyra Vieðpats Mesijas“ (Lk 2,11), pasinerkite á tylà, paruoðkite ðirdástebuklui, su pasitikëjimu ir meile priimkite ðià þinià.

Ðv. Kalëdø rytà ir visus 2014-uosius metus tedþiugina Jus Kris-taus atneðtoji Geroji Naujiena – Dievas yra gyvas, mylintis, visadaesantis ðalia mûsø ir su mumis. Gyvenkite viltyje ir ramybëje!

Daugiau kaip prieð du tûkstanèius me-tø Dievas, kaip buvo þadëjæs, nuo amþiøpradþios padovanojo þmonijai neákaino-jamà tobuliausià, geriausià dovanà – Jë-zø Kristø Iðganytojà.

Beveik visà gruodþio mënesá blaðkë-mës, vaikðèiojome po parduotuves, mu-ges ieðkodami dovanø, kuriomis trokð-tame pradþiuginti savo artimuosius.Taèiau tai laikinas, greitai praeinàsdþiaugsmas, ir tik itin brangaus þmogausmaloni smulkmena ilgam dþiugina ðirdá.Ar per ðá blaðkymàsi dël trumpalaikiodþiaugsmo sugebëjome, anot pranaðoIzaijo, iðvysti „skaisèià ðviesà“, kuri uþ-liejo þemæ, ar „uþtekëjo mums ðviesybë“ir ar pajutote „linksmybæ ir dideládþiaugsmà”, nes “mums kûdikis gimë“?Izaijas pranaðavo, kad gimæs kûdikis –Dievo Sûnus – vadinsis Emanueliu, o taireiðkia „Vieðpats su mumis“. Ir tai nuo-stabu – Vieðpats visada ir visur su mu-mis, mumyse per amþius, jei tik to nori-me ir tuo tikime.

Evangelija pagal Lukà mus gràþinadaugiau kaip dviem tûkstanèiais metø at-gal. Þvelgdami á prakartëlæ bandykime ási-vaizduoti tos nakties vaizdà.

Palestinos þemë. Betliejus. Pats vidur-naktis, visi miesto gyventojai seniai su-migæ patogiose lovose. Nemiega tik dukeleiviai, kurie, kaip ir daugybë kitø, su-raðymui atkeliavo ið Nazareto. Dël gausy-bës þmoniø, galbût ir dël to, kad Juozapasbuvo neturtingas, jiems neatsirado vietospas þmones. Jie apsistojo gyvuliø tvarte,ir net ne tvarte, o urve, nes anais laikaisgyvuliai buvo suvaromi á didesnius ur-

vus, kur bûdavo pastatomos ëdþios arbapaprasèiausias lovys. Ir ðtai ávyksta tai,ko amþiai laukë, apie kà kalbëjo Dievosiøstieji pranaðai ir ko þmonës nesuprato.Dar ir ðiandien ne visi supranta arba ne-nori suprasti, nes daugeliui daug patogiauuþsimerkus klaidþioti patamsiuose.

Tà naktá nepaprasta þvaigþdë nuðvie-të dangø, ir Þodis tapo Kûnu! „Toje apy-linkëje nakvojo laukuose piemenys ir, pa-kaitomis budëdami, sergëjo savo bandà“(Lk 2, 8). Ir ðtai netikëtai pasirodþiusi ne-paprasta ðviesa juos nugàsdino. Tarp jøatsistojæs angelas tuojau pat piemenis nu-ramina: „Nebijokite! <…> Ðiandien Dovy-do mieste jums gimë Iðganytojas. Jis yraVieðpats Mesijas“ (Lk 2,10-11), t. y. jieturi dþiaugtis, nes jiems pirmiesiems þy-dø tautoje skelbiama geroji naujiena – gi-më Mesijas, Iðganytojas. Ðalia angelo at-siradusi daugybë angelø – dangauskareivija – tarsi patvirtino pirmojo ange-lo þodþius. Ðá nepaprastà ávyká jie paskel-bia dþiaugsmingai giedodami: „GarbëDievui aukðtybëse, o þemëje ramybë jomylimiems þmonëms!“ (Lk 2,14)

Taigi apie Jëzø – Geràjà Ganytojà –pirmiausia suþino piemenys, kuriø ávaiz-dá Jëzus daþnai vartoja palyginimuose.Piemenys pirmieji tapo Evangelijos skel-bëjais, nes radæ ëdþiose gimusá kûdikëlá,kaip nurodë angelas, jie átikëjo ir nusku-bëjo apie tai praneðti Izraelio gyvento-jams. Taèiau tie, kurie klausësi pasakoji-mo, stebëjosi tuo, bet didesniosusidomëjimo neparodë.

Tai, kad ðá vëlø vakarà visose baþny-èiose gausiai susirinkæ tikintieji garbina

Jëzø Kristø, parodo, jog Kûèios ir Kalë-dos nëra vien paprotys, vien tëvø paliki-mas. Ar ámanoma, kad per du tûkstanèiusmetø krikðèionys aklai klaidþiotø ir tikë-tø tuo, ko nëra? Kristus yra realybë. Jisyra tikrovë, kurià girdi kiekvienas kurèia-sis, mato aklasis, tikrovë, kuri iðjudina pa-ralyþiuotàjá, reumato sutrauktà, vëþio irkitø baisiø ligø naikinamà, sielvartø ir var-gø prispaustà. Anksèiau ar vëliau visaisðiais atvejais visi – ir vargdieniai, ir tur-tuose paskendæ – ðaukiasi Vieðpaties irmaldauja Jo pasigailëjimo.

Su Kristaus gimimu pasaulis skilo á dvidalis: iki Kristaus ir po Kristaus. Ávykonegirdëtas ir niekada nepasikartojantisperversmas. Iki Kristaus þemëje buvo gar-binami stabai, buvo niekinamas darbas,laikomas vergø, o ne laisvø þmoniø nað-ta, buvo pripaþástama tik kumðèio ir kerð-to teisë. Kristus savo meilës jëga sugriovëviskà, kas neþmoniðka. Jis trokðta pagy-dyti þmonijà, atkurti þmoguje dieviðkuo-sius pradus. Su Kristaus gimimu ðviesa uþ-liejo þemæ, sunaikino tamsos kunigaikðtá,nuodëmiø slibinà, nuolat betykojantái pra-þudyti þmogø.

Mylëkime ir garbinkime mûsø Vieð-patá Jëzø Kristø, kaip Já mylëjo Juozapasir Marija, angelai ir piemenëliai, nes Jistapo þmogumi ið meilës mums, nuþengë áþemæ, kad mes galëtume áþengti á dangø.Garbinkime Já kaip angelai ir ieðkokimeJo kaip piemenëliai. Ðv. Lukas sako: „Jei-gu jûs Jo nerandate, tai dëlto, kad nesi-skubinate surasti“. Taigi ieðkokime, atras-kime ir liudykime Kristø visa siela, visaðirdimi, visu savo gyvenimu. Amen.

Sekmadienio katechezëDekanas klebonas mons. Vytautas Grigaravièius

Ðiandien Dovydo mieste jums gimë Iðganytojas

Su meile –Kauno Kristaus Prisikëlimo parapijos

klebonas mons. Vytautas Grigaravièius

2014 m. Sausis Nr. 134

PRISIKËLIMAS2

Tegu á ðirdá tik ramybë plûsta,Trumpam pradingstakasdienybës bëdos.Tiem, kam Kalëdø ðventës ðiemet liûdnos,Kad prie jø stalo ne visi susëdo.

Sielos akim á artimus paþvelkim.Juk buvo laikas –Jø nepastebëjom…Visiems ðviesuoliams kraðto nusilenkiamIr angelams, ir kosmoso Kûrëjui.

patirtá, o vaikø atëjimas á ðá pasaulá – ben-drystës ir bendradarbiavimo su Kûrëjudþiaugsmà. Tikëjimo ðviesoje santuoka irvaikø priëmimas iðvystami kaip gyveni-mas, pranokstantis paprastà vyro ir mo-ters susitarimà gyventi kartu susidëjus arvaikø pradëjimà tik kaip biologiná vyks-mà. Tikëjimas suteikia visiðkai naujà pras-mæ santuokinio gyvenimo patirèiai. To-dël, anot popieþiaus Pranciðkaus,„paþadëti meilæ visam laikui ámanoma tikatradus uþ kitus planus didesná planà, ku-ris mus remtø ir leistø mylimam asmeniuidovanoti visà ateitá. Tikëjimas tada pade-da suvokti vaikø pradëjimo visà gelmæ irturtingumà, nes leidþia jame atpaþinti Kû-rëjo meilæ, dovanojanèià ir patikinèiàmums naujo þmogaus slëpiná“ (LF 52). Tiktaip suprasta santuoka sutuoktiniams ir jøvaikams tampa tikëjimo vartais á gilesnáDievo bei ðeimos misijos pasaulyje paþi-nimà.

Ðeima yra tikëjimo þidinio kurstyto-ja. Ðtai kodël jà dràsiai galime vadinti ti-këjimo vartais, per kuriuos á susitikimà suDievu þengia sutuoktiniai ir jø vaikai. Të-vas, motina ar vaiko globëjai yra pirmai-siais asmenimis, perduodanèiais vaiku-èiui tikëjimo slëpiná. Todël ðeima darvadinama „namø Baþnyèia,“ nes, pasakpopieþiaus Pauliaus VI, „ðeimà, kaip irBaþnyèià, reikia laikyti vieta, kurioje skel-biama Evangelija ir ið kurios ji sklinda.“(Evangelii Nuntiandi, 71). Ðeima yra ti-këjimo lopðys naujajai kartai, todël tiek,kiek ji priima tikëjimà ir Evangelijà, tiekji tampa ir „evangelizuojanèia bendruo-

Brangieji, pradëdami naujus liturgi-nius metus esame vël kvieèiami leistis átikëjimo kelionæ. Kas yra tikëjimas? Tai– kiekvieno ið mûsø atsakas á Dievo troð-kimà susitikti su þmogumi. Tikëjimo me-tais popieþius Pranciðkus mus ragino nau-jai atrasti tikëjimo spindesá savogyvenime. Tikëjimo metø dóvana tapoenciklika Lumen Fidei, priminusi mumstikëjimo reikðmæ ir jo brendimo sàlygas.Joje popieþius ypaè pabrëþë, kad „pirmu-tinë aplinka, kurioje tikëjimas apðvieèiaþmoniø miestà, yra ðeima.“ (LF 52)

Mes, Lietuvos vyskupai, ðios popie-þiaus Pranciðkaus áþvalgos padràsinti irnorëdami stiprinti ðeimos bei gyvybëskultûrà Lietuvoje, paskelbëme ðiuos nau-jus liturginius metus Ðeimos metais. Esa-me drauge su popieþiumi ásitikinæ, kad„ðeima yra tikëjimo vartai“ - natûrali irtuo pat metu ypatinga aplinka, kuriojeþmogui dovanojamas tikëjimas ir kuriojejis bræsta. Dievas yra vyro ir moters san-tuokinio ryðio autorius. Jo dëka ðis ryðyspagrindþiamas ir palaikomas. PopieþiusPranciðkus sako, kad tvari vyro ir moterssantuoka „gimsta ið jø meilës, kuri yra Die-vo meilës þenklas bei artumas, ið pripaþi-nimo bei priëmimo lytinio skirtingumogërio, leidþianèio sutuoktiniams susijung-ti á vienà kûnà (plg. Pr 2, 24) ir duoti pra-dþià naujai gyvybei, kuri yra Kûrëjo ge-rumo, iðminties ir meilës plano apraiðka“(LF 52). Tik tikëjimo apðviestas þmogusgali suvokti visà ðio slëpinio groþá ir tur-tingumà. Tikëjimas suteikia santuokiniammeilës ryðiui neapsakomos Dievo meilës

mene“ (Familiaris Consortio, 52). Jai ten-ka ypatingas uþdavinys perduoti tikëji-mà ne tik savo aplinkoje, bet ir visuome-nëje, nes, pasak popieþiaus Pranciðkaus,„krikðèioniðkosios ðeimos yra ðeimos mi-sionierës“ (Popieþiaus Pranciðkaus pa-mokslas per ðv. Miðias Ðv. Petro aikðtëje2013 m. spalio 27 d.

Rûpestis ðeima visad buvo Baþnyèiosdëmesio centre. Nors kai kurios proble-mos ne naujos, taèiau iððûkiø ðeimai ðian-dien taip padaugëjo, jog atëjo metas gintinegimusià gyvybæ, ðeimà, pagarbà mote-riai ir vaikø teises. Pastaruoju metu besi-kartojantys raginimai perþiûrëti santuo-kos ir ðeimos sàvokø turiná, arba nustatyti,kada prasideda ir baigiasi þmogaus gyvy-bë, yra ne kas kita, kaip pavojingas socia-linis eksperimentas. Sulyginti vyro ir mo-ters santuoka pagrástà ðeimà su ávairiaiskartu gyvenanèiø asmenø dariniais reikð-tø paèios santuokos institucijos panaiki-nimà. Ðeimos sandara kyla ið paèios þmo-gaus prigimties; teisë á ðeimà – prigimtinëþmogaus teisë. Valstybinës valdþios ga-lia turi bûti ir toliau saistoma ir ribojamaþmogaus prigimtiniø teisiø virðenybës.Ðeimos prigimtis nepakliûva á þmoniø su-kurtos teisës reguliuojamà sferà. Atvirkð-èiai, Valstybës valdþia turi tapti ðios pa-grindinës visuomenës làstelës saugotoja.Vyro ir moters santuokos institucija rododidelá þmonijos kultûros iðsivystymà joscivilizacijos kelyje. Pagarba ir meilë ðei-moje formuoja civilizuotos visuomenësstuburkaulá.

Ðiais Ðeimos metais ypatingai ragina-me krikðèioniðkas ðeimas ir visus gerosvalios þmones pagal savo galimybes gin-ti ðeimos ir gimusiø bei negimusiø vaikøteises. Ginkime ðeimà, nes ji yra þmogausgerovës, tikëjimo ir jo brandos lopðys. Ðv.Pauliaus paraginimas „pabusti ið miego“ðiandien gali bûti konkreèiai ágyvendi-namas dràsiai ginant ir puoselëjant krikð-èioniðkos ðeimos kultûrà. Tebûna mûsøveidas giedras, rûpinantis ðeimos verty-be: Vieðpats rûpinasi, kad savyje turëtu-me Jo dþiaugsmo pilnatvæ (plg. Jn 17,13b)!

Ðventoji Mergele Marija, Ðeimos Ka-raliene, melski uþ mus!

Lietuvos vyskupai, 2013 m. gruodþio1 d., pirmasis Advento sekmadienis

Lietuvos vyskupø laiðkas, skirtas prasidedantiems Ðeimos metams

ÐEIMA – TIKËJIMO VARTAI

Skaitytojø tribûnaAldona Mankutë-Kursevièienë

Kalëdinës mintysÐià naktá kalbas tvarte gyvuliaiSava kalba,Kad kitas negirdëtø.Kalëdø maldà skirkim tik uþ tai,Kad þmonës tarp savæs susikalbëtø.

Þvaigþdelei Vakarinei nusileidus,Paverkime,Kai niekas mûs negirdi.O nusiðluostæ aðaras nuo veido,Pajusim meilës antplûdá á ðirdá.

2014 m. Sausis Nr. 134

PRISIKËLIMAS 3

dis motinos ausiai ið sûnaus ðirdies...“Po pusryèiø, susëdæ ratu salëje, lau-

këme rekolekcijø pradþios. Jas kun. Al-girdas pradëjo skaitydamas pirmàjà psal-mæ (psalmes ir Ðv. Raðto citatas siûlyèiauskaitytojams perskaityti atsivertus Bib-lijà). Kalbëdamas apie rekolekcijø pras-mæ, kun. Algirdas pateikë palyginimà:„Kaip plûgas giliau ákabina þemæ, taip irrekolekcijos yra gilesnis paþinimas to, komoko, kà skelbia Kristus“. Jis perspëjo,kad ðiose rekolekcijose bus kalbama apiesunkesnius, ne visada patogius dalykus,todël svarbiausia nekaltinti savæs, nesdaug kà gali prisitaikyti, uþduodant sauklausimà: „Kas man davë teisæ save kal-tinti?“

Ðios dienos Evangelijoje Jëzus atlie-ka tris veiksmus: moko, skelbia, gydo.Kodël tokia eilë? Tai atspindi mûsø gy-venimo tikrovæ su Dievu. Pirmiausia Die-và sutinkame kaip Mokytojà, taèiau toksJo priëmimas nepilnas. Ðiandien esamelabai pavargæ nuo mokytojø: ið mokyk-los laikø ápratome graþiai klausyti ir pa-klusti, netgi pavyzdingai visko mokytis,taèiau gyvename, kaip patys iðmanome.Mokymas egzistuoja nepriklausomai nuoto, ar að gyvenu tuo, ar ne. Tai atsispindiir tikëjime. Pvz., daþnai vaidiname ben-druomeniðkumà, taèiau pastebime, kadprasideda varþybos. Ðtai net ðiame mûsørate tai galime pajusti, kai rinkomës vie-tà atsisësti. Klausimas ne tai, kà blogaipadarëme, bet kaip þengti þingsná toliau.

Kad gyventume, kaip Kristus moko,reikia Jo kaip Skelbëjo. Jei þodis paskelb-tas, já atmetame arba priimame. Ðioje vie-toje esame vis dar ðlubi, nes nuolat gráþta-me á mokymo lygá ir pradedamesvarstymus. Nuo Kristaus kaip Skelbëjodaþnai atsitraukiame, net daugelis Jo mo-kiniø sakë: „Kieti jo þodþiai, kas gali jøklausytis!“ (Jn 6, 60). Mes ápratæ sakyti,

Tikinèiajam reikia gyventi „pagalDvasià“ ir „kûne“. Tai sunki kova. Dar vie-nas didelis frontas yra sprendimas ir pasi-rinkimas. Kiekvienas neteisingas pasirin-kimas tampa nerimo prieþastimi. Þmoguitenka vis ið naujo save kurti. Tad nuolatreikia rinktis, o rinktis – tai ko nors atsisa-kyti. Net paþinus tai, kà Dievas tau suma-në, visada reikia atpaþinti, kas tà sumany-mà atitinka, o kas ne. Nuo to priklausodvasinë paþanga. Kristus yra kelias, vedan-tis pas Tëvà, o Ðv. Dvasia yra vadovë ke-lyje. Ji yra tas „ðvytintis debesis“ ar „ug-nies stulpas“.

Naujajame Testamente vadovavimaspriskiriamas Parakletui. Jëzus buvo „Dva-sios nuvestas á dykumà“ (Mt 4, 1), Jeruza-lëje apaðtalai priëmë svarbius sprendimus(Apd 15, 28), Evangelijos skelbimas per-

simetë á Europà (Apd 16, 9). Per kà Ðv.Dvasia vadovauja? Per sàþinæ ir per Baþ-nyèià. Pamokslà iðgirsta ir supranta tas,kurio sieloje kalba Ðv. Dvasia. Ji moko„vidiniais apðvietimais“, kuriuos dauge-lis esame patyræ.

Dvasia kalba ne tik paskiram þmogui,bet ir Baþnyèioms (Apd 2, 7) bei bendruo-menëms. Petro kalba minioms „vërë ðir-dis“, o tautos vadus ir seniûnus uþrûstino,nes jie neturëjo Ðv. Dvasios. Taip atsiran-da sektos ir susiskaldymai. Reikia abipu-sio klausymosi, kad þmogus bûtø pasiren-gæs iðgirsti, kà jam Dvasia sako perBaþnyèià, o Baþnyèia bûtø pasirengusi ið-klausyti, kà Dvasia jai sako per þmogø.Jei ámanoma, nelaukdama, kol jis numirs.

Dvasiø atpaþinimo charizma (1 Kor12, 10) leidþia atskirti þodþius, kurie ky-

la ið Dvasios, ir tuos, kurie kyla ið kitødvasiø, t. y. þmogaus dvasios, piktosiosdvasios ar pasaulio dvasios. Kai tenkarinktis ið dviejø galimybiø, sustokime prievienos, pabûkime dienà kità ir þiûrëki-me, ar ji teikia ramybæ, ar ne. Tà patá da-rykime su kita galimybe ir nuspræsime tei-singai. Tik Dvasia nuskaidrina protà irágalina degti sàþinës þibintà. Ji apðvieèiavisus sielos kampelius, todël apaðtalai sa-ko: „Negesinkite Dvasios“ (1 Tes 5, 19).Ðv. Dvasia ðià ðviesà skleidþia ne stebuk-lais ar nepaprastais bûdais, bet paprasèiau-siais Ðv. Raðto þodþiais. Á juos atkreipsi-me dëmesá klausydamiesi ar tiesiog jietoptelës galvoje. Nesiimkime jokio dar-bo nepasitaræ su Ðv. Dvasia, leiskime Jaitvirtai laikyti savo rankose mûsø gyve-nimo vadeles ir Jos klausykime.

Dvasiniai skaitiniaiAdolfa Daukðienë

Dvasinis atpaþinimas (13)

puoðti rutulá Prisikëlimo parapijos kalëdi-nei eglutei! Bendrai dirbdami atsipalaida-vime, visi rûpesèiai nutolo, savotiðkai „ið-sivalëme“, paruoðëme ðirdyje vietà, kad tenrytoj galëtø smigti Dievo Þodis, gal netateiti ir apsigyventi pats Kristus.

Ryte nuskubëjome á baþnyèià, kur 8val. ðv. Miðias aukojo atvykæs ið Kaunorekolekcijø vadovas kun. Algirdas Ake-laitis. Taræs kelis ávadinius þodþius, jis pa-kvietë kalbëti Ðvè. M. Marijos litanijà,ypaè ásigilinant á kiekvienà Marijos titu-là, nes Marija yra ta, ið kurios gimë Iðga-nytojas Jëzus Kristus, kurio antrojo atëji-mo laukiame.

Per homilijà komentuodamas apaðtaloMato Evangelijos skaitiná (Mt 9, 35-10,1.5-8), kun. Algirdas akcentavo, kad Kristusëjo per kaimus ir miestus mokydamas,skelbdamas ir gydydamas. Jam buvo gai-la þmoniø, nes jie buvo suvargæ ir apleistilyg avys be piemens. Todël, pasiðaukæsdvylika mokiniø, suteikia jiems galios irsiunèia lankyti praþuvusias Izraelio namøavis. Ðiandien kiekvieno krikðèionio pa-reiga – eiti, liudyti, padëti paþinti Kristø.Kiekvienas þmogus svarbus, maþi dalykailygiai taip svarbûs, kaip ir dideli. Baigda-mas homilijà kun. Algirdas pakvietë visàðià dienà gyventi ðio Evangelijos skaiti-nio dvasia – màstyti apie Kristø kaip Mo-kytojà, Skelbëjà ir Gydytojà. Ðv. Miðiø pa-baigoje visus sujaudino tyli, ið kunigolûpø iðsiliejusi giesmë: “Kaip saldus þo-

Gruodþio 6 dienos vëlyvà ir dargano-tà pavakará 40 asmenø grupë ið Prisikëli-mo bei kitø parapijø autobusu iðvyko áBirðtonà, kur vyko Advento rekolekcijos,finansuojamos LR socialinës apsaugosdarbo ministerijos projekto bendruome-nës veiklai remti lëðomis.

Kelionë prasidëjo roþinio malda, ku-riai vadovavo diakonas Valdas Ðidlaus-kas ir savanorë Kazimiera Ðulcaitë. Atvy-kæ tiesiai ið autobuso nuskubëjome á Ðv.Antano Paduvieèio baþnyèià, kurioje josklebonas dekanas mons. Jonas Dalinke-vièius aukojo ðv. Miðias.

Po ðv. Miðiø buvome apgyvendintigreta esanèiuose jaukiuose katalikiðkuo-se Tulpës sveèiø namuose. Skaniai pava-karieniavæ suëjome á salæ smalsiai lauk-

dami organizatoriø paruoðtos vakaro pro-gramos staigmenos, kadangi rekolekcijøvadovas galëjo atvykti tik ðeðtadienio ry-tà. Organizatorës Rimantë Ðaulinskaitë,Gintarë Kavaliauskaitë, Rasa Èerniaus-kaitë, Rimantë Cikanavièiûtë su talkinin-këmis Kazimiera Ðulcaite bei Auðra Sin-kevièiûtë papraðë iðsitraukti korteles sunumeriais ir pagal juos susëdus prie at-skirø stalø, susipaþinti atsakant á pateik-tos anketos klausimus. Pabendravus or-ganizatorës iðdalijo paruoðtus rutulius irjiems skirtas puoðybos priemones. Sunuostaba ðyptelëjæ priëmëme þinià – pa-

Parapijos gyvenimo atspindþiaiBirutë Vasylienë

Advento rekolekcijos parapijieèiams Birðtone

Nukelta á 4 p.

2014 m. Sausis Nr. 134

PRISIKËLIMAS4

Laikraðèio redakcijai raðyti parapijos raðtinës adresu: Laikraðèiui „Prisikëlimas“, Þemaièiø 31 b, Kaunas. Tel. (8-37) 229222El. paðtas : prisikelimas@kaunas.lcn.lt, internetinis adresas: www.prisikelimas.lt. Tiraþas 1000 egz.Vyr. redaktorius parapijos klebonas, dekanas monsinjoras Vytautas Grigaravièius;redakcijos nariai: Aldona Naruðienë, Birutë Vasylienë, Rima Lipðienë, Adolfa Daukðienë, Dalë Starkutë.

Kauno Kristaus Prisikëlimo parapijos pastoracinës tarybos laikraðtis

Atkelta ið 3 p.

kad nieko nesuprantame, ir taip pateisina-me savo nenorà susitikti su Kristumi. Taivienas ið bûdø prasilenkti su Juo. Ironiðka,kad Jëzus labiausiai priekaiðtavo ir ginèi-josi su tais, kurie buvo iðprusæ teologai.Jëzø sekë ir Jo þodá priëmë paprasti, maþaiiðsilavinæ þmonës. Jei mes nepriimsime Jë-zaus kaip Skelbëjo, liksime be Jo. Nebûti-na bûti tikinèiu, kad priimtum tai, kà lai-mëjo krikðèionybë: laisvà nuo darbosekmadiená, religines ðventes, pvz., Kalë-das ðiais laikais ðvenèia visi. Susitikti suKristumi Skelbëju – tai susitikti su Dievuir þmonëmis. Apaðtalas Jonas Pirmajamelaiðke raðo: „Jei kas sakytø: „Að myliu Die-và“, o savo brolio nekæstø, – tasai melagis.Kas nemyli savo brolio, kurá mato, negalimylëti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

Lyginant su Rytø religijomis, krikð-èionybë niekada nebuvo patogi. Kylaklausimas: „Kodël ji ðiandien yra pati gau-siausia?“ Tai dël susitikimo su Kristumikaip su Gydytoju. Jo gydymas pranokstafizinës negalios gydymà. Daug plaèiau pa-sklidusi dvasinë negalia: net fiziðkai svei-ki þmonës patiria dvasinæ negalià, pvz.,vieniðumà (ðiame rate mûsø susiskirsty-mas á frakcijas – vieniðumo pasekmë). Jeiliekame patogiame plaèiame kelyje suKristumi kaip su Mokytoju, bet neinamesiauru nepatogiu keliu kaip su Skelbëju,galime atsidurti vienumoje. Tik Kristussugeba atvesti þmogø á meilës santyká netsu paèiu savimi.

Toliau kun. Algirdas kalbëjo apie Ad-ventà. Adventas – tai pasiruoðimas pasau-lio pabaigai, Kristaus antrajam atëjimui,o ne Kalëdoms, kurios yra tarsi tarpinë sto-telë, tarsi degalinë. Kaip elgtøsi krikðèio-nis, jei iðgirstø: „Ðiandien bus pasauliopabaiga“? Ðá dalykà iðgyvensime prieðmirtá, kuri kelia siaubà, net Kristus prieðmirtá krauju prakaitavo. Mes visiðkai nie-ko neþinome apie kità pasaulá, todël taikelia siaubà. Bijome tol, kol nepamato-me (pvz., visokiø rodomø filmuose siau-bûnø). Jëzus visas baimes iðlukðtena. Kolesame su Kristumi kaip su Mokytoju, yralengva, taèiau Advento metu turime atei-ti á santyká su Juo kaip Skelbëju.

Po to kun. Algirdas paskelbë 15 min.tylos pertraukà, apmàstant tris minëtasKristaus paþinimo tikroves.

Po pertraukos kun. Algirdas konferen-cijà tæsë skaitydamas 73 psalmæ. Jis sakë,kad po aptartø trijø etapø galima kalbëtiapie Kristaus sekimà. Apaðtalams viskasávyko spontaniðkai, nors vëliau jie daugkartø klupo. Prieð paðaukdamas juos, kaipsako Evangelija, Kristus gailisi minios (Mt9, 36). Posakis „avys be piemens“ Senaja-me Testamente minimas ne kartà (Sk 27,16; 1Kar 22, 17; Ez 34). Toks minios api-bûdinimas reiðkia, kad þmonës neturi ga-nytojo. Jei Jëzus nepriimamas kaip Skel-bëjas ir Gydytojas, Baþnyèia lieka beGanytojo. Kyla klausimai: „Kam mes pa-klûstame? Kas mûsø piemuo? Su kuo mesesame? Kas mus valdo?“ Kristus visà lai-

kà su gailesèiu þvelgia á minià, taèiau mi-nia neatlaiko tos kainos, kuria ji atpirkta,minia nesëda su Kristumi á vienà valtá. Mo-kiniai gi visà laikà klumpa, bet lieka suJëzumi, nors prie Kryþiaus ne visi stovi.Jei mes esame tarsi avys be piemens, taikas mus vedþioja? Jei nepasirenkame Kris-taus kaip vedlio, liekame be stuburo, my-lime bet kà. (èia susilaukëme ðvelnaus prie-kaiðto dël tylos pertraukos).

Mûsø laisvë yra gàsdinanti: ji apimamus tiek, kad në vienas nesugebame bûtisavo broliui ganytoju. Jei Kristus vedþio-tø, iðdrástume pasakyti tiesà. Baþnyèia,juolab Dievas nepasivys su pagaliu ir ne-pasakys, kad ne taip darai.

Kunigo pastebëjimas apie mûsø tau-tos nepilietiðkumà, kuris persmelkia irBaþnyèià, sukëlë diskusijà apie toleran-cijà, atlaidumà, taktiðkumà.

Tæsdamas konferencijà, kunigas paste-bëjo, kad pasaulá esame iðkëlæ aukðèiauuþ buvimà su Kristumi. Jei reikia rinktis,visada renkamës pasaulá, nes Kristus vi-sada yra Baþnyèioje ir ten Já visada gali-me rasti. Kai Dievà visà laikà laikome tikgerà, dovanojantá, gailestingà, tai ne mesá Dievà daromës panaðûs, bet Jis á mus,nes ne mus Dievas kuria, bet mes prade-dame Já kurti. Buvimas be piemens atsire-mia á amnezijà – pamirðtame ne todël, kadneatsimename, bet kad pasaulyje elgia-mës savaip: gavæ pasaulietiðkà dirgiklá,atsiliepiame pasaulietiðkai, gavæ religiná– religiðkai. Tie du pasauliai yra atskirti:bûdami su Dievu, neatsimename pasau-lio, ir atvirkðèiai, bûdami pasaulyje, neat-simename Dievo. Kristui atëjus, tie du pa-sauliai susikabins.

Þinoti apie Kristø ir bûti santykyje suJuo – visai kas kita. Lygiai kaip bûti kaþ-kieno ganomam ir vedamam kaþkur, o iðkitos pusës – bûti ganomam Vieðpaties irJo vedamam! Mes galime rasti daug pato-giø keliø pas Kristø, taèiau svarbiausiasklausimas iðlieka – „Kas yra piemuo?“ Ne-sistenkime aplenkti Kristaus: vëluok suKristumi, ir nepavëluosi. Netgi Marija suJuozapu, gráþdami ið ðventyklos, nuëjo ne-maþà kelio dalá be Jëzaus ir turëjo gráþtiatgal. Kuo ilgiau bûsime su Kristumi, kuodaugiau ásigersime Jo kvapo, tuo ramiaulauksime Jo antrojo atëjimo (1 Kar 19, 1-14). Jei pasiryþome susitikti su Dievu, ne-patogumas – viena ið susitikimo daliø.Kristus kaip Gydytojas nepadaro mûsø an-

gelais, bet leidþia gyventi, nors ir nepato-giai, o ne egzistuoti.

Toliau rekolekcijø vadovas kalbëjoapie tai, jog per mandagumà, tolerancijàneleidþiame kitam susitikti su mumis. To-lerancija yra tikrosios meilës prieðas, taipritarimas kito þmogaus autonomijai, su-teikimas jam laisvës. Konfliktas bendrau-jant neiðvengiamas, tik kyla klausimas,dël ko ir kaip konfliktuojama. Tikras kon-fliktas, kai du teisûs susitikdami ir iðlik-dami savimi (nekeisdami vienas kito) su-kuria tiesà. Taikstymasis su kitais yrabaimë bûti atskirtam. Jei að pataikauju ki-tam, manæs nebelieka, að netenku galimy-bës aukotis uþ kità. Aiðku, sunku iðlaiky-ti átampà ir mylëti, taèiau jei neiðliekamesavimi, tai ir mûsø nebelieka, ir nebërakam ir kà mylëti.

Po pietø pertraukos apibendrindamaskun. Algirdas kalbëjo, kad rekolekcijos yravisa visuma, kurià sudaro visa, kas vyksta.Jis uþdavë namø darbà – paraðyti, kà davëkiekvienam ið mûsø ðios rekolekcijos ir pa-reikðti pastabas bei pasiûlymus. Rekolek-cijas kun. Algirdas baigë ðiais þodþiais:

„Kristus pasakë: ‚Pjûtis didelë, o dar-bininkø maþa. Melskite pjûties ðeiminin-kà, kad atsiøstø darbininkø á savo pjûtá‘.Todël eikite, skelbkite, liudykite Kristø,bûkite dràsûs, nepataikaukite, nesislapsty-kite, nesidangstykite graþiomis frazëmis irmelskitës, kad bûtume iðvaryti á pjûtá“.

Tikybos mokytoja Nijolë visø vardupadëkojo kun. Algirdui uþ ádomias min-tis, pamàstymus, uþ ávardijimà to, kuo gy-vename.

Autobusas jau laukë, todël tylos va-landëlës apmàstymui liko ateièiai. Kadan-gi iðvaþiavome 15 val., gráþdami sukal-bëjome Dievo Gailestingumo vainikëliomaldà.

Tik kità dienà suvokiau, kokià Dievodovanà gavau per tas kelias valandas. Taibuvo gera proga giliau paþvelgti á save, ásavo santyká su Dievu, dabar þinau, kà tu-riu keisti, ko atsisakyti. Manau, kad kiek-vienas ið mûsø gavo daug minèiø pamàs-tymams. Gaila, kad neámanoma popieriauslape apraðyti visko, kà matai, girdi, jauti,iðgyveni.

Aèiû organizatoriams, kun. Algirduiir diakonui Valdui, visiems bendrakelei-viams uþ puikià atmosferà, gerà nuotaikà,nes visa tai leido sàmoningiau iðgyventirekolekcijø dvasià.