research papers - socin2012.home.mruni.eusocin2012.home.mruni.eu/e_2012-12-26.pdf · “without us...

Research papers "Societal Innovations for Global Growth"

Stream E Continuation and Change of Values in Global Society

Mokslo darbai ,,Socialinės inovacijos globaliai plėtrai“

E skyrius Vertybių tęstinumas ir kaita globalioje visuomenėje

2012, 1(1)

" Societal Innovations for Global Growth"

Stream A: Justice, Security and Human Rights Stream B: Social Technologies

Stream C: National Sustainable Development under Globalization Conditions Stream D: Improving Life Quality and Enhancing Employment Possibilities

Stream E: Continuation and Change of Values in Global Society

Editorial team

Editors-in-Chief

Prof. dr. Monica Palmirani, University of Bologna, Italy

Prof. dr. Eglė Bilevičiūtė, Mykolas Romeris University, Lithuania

Managing editor

Rūta Tamošiūnaitė, Mykolas Romeris University, Lithuania

Editorial board:

Assoc. prof. dr. Povilas Aleksandravičius, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Helena Alves, University Beira Interior, Portugal Assoc. prof. dr. Tatjana Bilevičienė, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Stanislav Filip, School of Economics and Management in Public Administration, Slovakia Prof. dr. Vida Gudžinskienė, Mykolas Romeris University, Lithuania Assoc. prof. dr. Päivi Jokela, Linnaeus University, Sweden Dr. Evaldas Klimas, Mykolas Romeris University, Lithuania Dr. Miglė Laukytė, University of Bologna, Italy Assoc. Prof. Dr. Ilidio Tomas Lopes, Polytechnic Institute of Santarem, Portugal Prof. dr. Ingrida Mačernytė-Panomariovienė, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Gediminas Mačys, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Pilar Muro Sans, University Ramon Llull, Spain Prof. dr. Rimantas A. Petrauskas, Mykolas Romeris University, Lithuania Dr. Malgorzata Porada-Rochon, University of Szczecin, Poland Assoc. prof. dr. Romas Prakapas, Mykolas Romeris University, Lithuania Assoc. prof. dr. Agota Giedrė Raišienė, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Ona Gražina Rakauskienė, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Steven Schroeder, The University of Chicago, United States of America

Prof. dr. Aelita Skaržauskienė, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Valery Shepitko, National University “Law Academy of Ukraine named after Yaroslav the Wise”, Ukraine Dr. Prodromos Tsiavos, University of Athens, Greece Prof. dr. Vilhelmina Vaičiūnienė, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. dr. Neven Vrček, Zagreb University, Croatia Dr. Andrea Wechsler, European University Institute, Italy Prof. dr. Stanislav Yalyshev, Northwest branch of the Russian Academy of justice, Russia Assoc. prof. dr. Jolanta Zajančkauskienė, Mykolas Romeris University, Lithuania

"Socialinės inovacijos globaliai plėtrai"

A skyrius: Teisingumas, saugumas ir žmogaus teisės B skyrius: Socialinės technologijos

C skyrius: Šalies darni plėtra globalizacijos sąlygomis D skyrius: Gyvenimo kokybės gerinimas ir užimtumo galimybių didinimas

E skyrius: Vertybių tęstinumas ir kaita globalioje visuomenėje

Redakcija

Vyriausieji redaktoriai

Prof. dr. Monica Palmirani, Bolonijos universitetas, Italija

Prof. dr. Eglė Bilevičiūtė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

Vykdančioji redaktorė

Rūta Tamošiūnaitė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

Redakcinė kolegija:

Doc. dr. Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Helena Alves, Beira Interior universitetas, Portugalija Doc dr. Tatjana Bilevičienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Stanislav Filip, Ekonomikos ir viešojo administravimo vadybos mokykla, Slovakija Prof. dr. Vida Gudžinskienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Dr. Evaldas Klimas, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Dr. Miglė Laukytė, Bolonijos universitetas, Italija Doc. Dr. Ilidio Tomas Lopes, Santarem Politechnikos institutas, Portugalija Prof. dr. Ingrida Mačernytė-Panomariovienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Gediminas Mačys, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Pilar Muro Sans, Ramon Llull universitetas, Ispanija Prof. dr. Rimantas A. Petrauskas, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Dr. Malgorzata Porada-Rochon, Štetino universitetas, Lenkija Doc. dr. Romas Prakapas, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Doc. dr. Agota Giedrė Raišienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Ona Gražina Rakauskienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Steven Schroeder, Čikagos universitetas, Jungtinės Amerikos valstijos Prof. dr. Aelita Skaržauskienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

Prof. dr. Valery Shepitko, Nacionalinis universitetas ,,Jaroslavo išmintingojo Ukrainos teisės akademija’’, Ukraina Dr. Prodromos Tsiavos, Atėnų universitetas, Graikija Prof. dr. Vilhelmina Vaičiūnienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Neven Vrček, Zagrebo universitetas, Kroatija Dr. Andrea Wechsler, Europos universitetų institutas, Italija Prof. dr. Stanislav Yalyshev, Rusijos teisingumo akademijos Šiaurės vakarų skyrius, Rusija Doc. dr. Jolanta Zajančkauskienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

‘‘Societal Innovations for Global Growth‘‘, 2012, No. 1(1) ISSN 2335-2450 (online)

1004

Table of content/Turinys

ETINĖ SOCIALINĖS PAŽANGOS DIMENSIJA: ANTIKOS KINIKŲ PAMOKOS ..................................... 1005

KRIZĖ IR VERTYBIŲ KAITA .............................................................................................................. 1014

PERMĄSTANT INTEGRALUMO VERTYBĘ ....................................................................................... 1026

LYČIŲ LYGYBĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMAS AUKŠTAJAME MOKSLE: AKADEMINĖS

BENDRUOMENĖS PASIPRIEŠINIMAS POKYČIAMS......................................................................... 1042

SOCIALINIO TEISINGUMAS VERTYBINIU POŽIŪRIU ...................................................................... 1055

VERTYBINIŲ ŠVIETIMO SISTEMOS POKYČIŲ PROBLEMOS NAUJUOSE AUKŠTOJO MOKSLO

KONTEKSTUOSE ............................................................................................................................ 1070

“WITHOUT US DREAMS COULDN’T EXIST” (SZYMBORSKA, 2012: 339) REFLECTION ON SEVERAL

POEMS FROM THE VOLUME WYSTARCZY [ENOUGH] BY WISŁAWA SZYMBORSKA ..................... 1084

STUDIJŲ KOKYBĖS SAMPRATA: PIRMOJO KURSO STUDENTŲ POŽIŪRIS ..................................... 1098

COGNITIVISM AND DIDACTICS: THE "MULTIPLE-INTELLIGENCE" LESSONS IN TEACHING THE

NATIVE LANGUAGE ....................................................................................................................... 1112

VERTYBIŲ TRANSFORMACIJOS APRAIŠKOS LIETUVIŲ KALBOJE .................................................. 1121

AR TIKRAI PSICHOLOGAMS BŪTINA BĖGTI Į SVETIMĄ KALBĄ ..................................................... 1136

KLASIKINĖS KULTŪROS VERTYBĖS LENKŲ POSTMODERNIZMO MENINĖJE ERDVĖJE ................... 1146

GLOBALIZMAS IR PAKANTUMAS SVETIMOMS KULTŪROMS: KINIJOS RECEPCIJOS LIETUVOJE

ATVEJIS .......................................................................................................................................... 1154


1005

ETINĖ SOCIALINĖS PAŽANGOS DIMENSIJA:

ANTIKOS KINIKŲ PAMOKOS

Prof. dr. Vytis Valatka Mykolo Romerio universitetas Humanitarinių mokslų institutas Filosofijos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Straipsnyje aptariamas Antikos kinikų filosofinės mokyklos etinių pažiūrų

aktualumas šiuolaikinės civilizacijos ir visuomenės progresui ar bent jau regreso švelninimui. Kinikai išgarsėjo pirmuoju Vakarų minties istorijoje totaliu maištu prieš civilizaciją. Jo pagrindas buvo etinis maištas prieš civilizacijos įtvirtintą moralės sampratą. Pasak kinikų, civilizacinė etika naikina pagrindinį žmogiškosios prigimties bruožą ir esminę dorybę – saikingumą. Maža to, išsižadėjusi prigimtinio saikingumo, civilizacija pagrindiniu etiniu orientyru ir siekiniu iškelia žmogaus prigimčiai pražūtingą malonumų perteklių. Pastarasis veikia pagal smagračio principą – malonumų niekad nepakanka, jie nuolat reikalauja vis naujesnių ir intensyvesnių malonumų ir galiausiai atveda žmogų į vidinio chaoso, nuolatinės baimės bei nerimo, kitaip sakant, sunkios ligos būseną. Kinikų įsitikinimu, tėra vienintelis vaistas šiai ligai išgydyti. Tai sugrįžimas prie žmogaus prigimčiai būdingo radikalaus saikingumo – maksimalaus poreikių apribojimo. Į šį saikingumą tegalinti atvesti radikali askezė – sielą ir kūną stiprinančios, grūdinančios ir lavinančios pratybos, pratinančios visuomenę tenkintis minimaliu natūralių malonumų kiekiu. Šios pratybos privalančios tęstis visą žmogaus gyvenimą.

Malonumų kultas – akivaizdi ir vartojime paskendusios šių dienų civilizacijos ir visuomenės liga bei socialinio progreso kliuvinys. Tad kyla klausimas: ar kinikų etikos pasiūlytas vaistas gali būti tinkamas ir veiksmingas šiuolaikiniame pasaulyje? Šio pasaulio savybės – žymiai didesnis poreikių kiekis, ištobulintas ir sudievintas vartojimas, žymiai didesnis gyvenimo tempas ir t.t. – paverčia radikalųjį kinikų saikingumą tiesiog per karčia


1006

ir kieta tablete pakankamai lepiam to pasaulio piliečio skrandžiui. Tuo tarpu švelnesnis ir minkštesnis šios tabletės variantas galėtų prisidėti prie amžinojo civilizacijos negalavimo sušvelninimo. Tiesa, ne išgydymo, bet bent jau sušvelninimo. Tad ne radikali, o žymiai švelnesnė saikingumo forma, kurią galėtume pavadinti tiesiog saiko visame kame jutimu; ne maksimalus poreikių apribojimas, o tiesiog vartojimo sumažinimas galėtų tapti modernia etinės profilaktikos ir socialinio progreso priemone. Panašiai ir kinikų askezė, atėmus iš jos radikalųjį matmenį, gali tapti vienu kelių į minėtąjį saiko visame kame jutimą.

Reikšminiai žodžiai: antikinė kinikų filosofija, malonumų perteklius, saikingumas, vartojimo apribojimas, šiuolaikinė civilizacija ir visuomenė. 1. Įvadas

Darni šiuolaikinės visuomenės raida ir jos įvairiapusis progresas – vienas svarbiausių šiuolaikinių mokslų tikslų. Kelių į šį progresą ieško pasaulio valstybių lyderiai, visuomeninės bei politinės organizacijos. Nuolat akcentuojama inovatyvių, globalių, veržlių, tarpdisciplininių, transdisciplininių, integralių, sinergetinių, į praktiką, verslumą ir kūrybiškumą orientuotų metodų, industrijų ir technologijų būtinybė. Visgi nederėtų užmiršti ir istorinės socialinio progreso perspektyvos. Juk, pasak romėnų išminties, „istorija yra gyvenimo mokytoja“, ir „nežinantys istorijos priversti kartoto praeities klaidas“. Istorinėje socialinio progreso perspektyvoje svarbu neišleisti iš akių etinės jo dimensijos. Juk socialinis progresas labai priklauso nuo visuomenėje vyraujančių ar konkuruojančių moralės ir moralumo sampratų, bendrųjų ir lokalių etinių principų bei normų. Į gilų ir išsamų šių dalykų supratimą atveda etikos istorija. Tai disciplina, pateikianti įvairių laikų filosofijoje bei visuomenėje egzistavusias gėrio, moralės, dorybės, orumo, teisingumo etc. sampratas. Modeliuojant socialinį progresą, pravartu šių sampratų visumoje atsekti ir atrinkti elementus, kuriuos, vienaip ar kitaip modifikuotus, būtų galima bandyti taikyti šiuolaikiniame kontekste. Ne mažiau svarbu įžvelgti ir tuos elementus, kurie, kad ir kaip patraukliai beatrodydami, tegalėtų tapti socialinio progreso kliūtimi. Taigi, pravartu ir pasimokyti iš istorijos, ir nebekartoti jos klaidų. Šio straipsnio tikslas – pristatyti etinio ir socialinio progreso receptą, kurį šiuolaikinei civilizacijai ir visuomenei gali pasiūlyti Antikos kinikų mokykla. Svarbu pastebėti, kad šio recepto aktualumas iki šiol dar nėra sulaukęs platesnių tyrinėjimų. Kinikų filosofijos tyrinėtojai (Sayre, 1938; D. R. Dudley, 2007; L. Navia, 1996, I. Nachovas, 1982 etc.) paprastai susitelkia ties kinizmo vieta ir vaidmeniu antikinėje filosofijoje ir visuomenėje bei šiuolaikinėmis jo interpretacijomis, neaptardami šios filosofijos idėjų tinkamumo šiuolaikinės civilizacijos etiniam – socialiniam progresui. Šiame straipsnyje kaip tik ir


1007

bandoma pagrįsti minėtą tinkamumą ir aktualumą, naudojant analitinį, doksografinį ir hermeneutinį–aplikacinį metodą. Straipsnio pradžioje analizuojama kinikų pateikta malonumų pertekliaus vaikymosi – antikinės civilizacijos esminės ligos ir etinio bei socialinio progreso pagrindinės kliūties – diagnozė ir jų siūlomi vaistai tai ligai gydyti. Antrojoje straipsnio dalyje nagrinėjamas ir pagrindžiamas šių vaistų tinkamumas šiuolaikinėje civilizacijoje bei visuomenėje. 2. Antikinės civilizacijos liga ir vaistai jai gydyti

Antisteno (445 – 365 m. pr. Kr.) ir Diogeno (412 – 323 m. pr. Kr.) Atėnuose įkurta kinikų filosofinė mokykla išgarsėjo pirmuoju Vakarų minties istorijoje totaliu maištu prieš civilizaciją. Jo pagrindas buvo etinis maištas prieš civilizacijos įtvirtintą moralės sampratą. Pasak kinikų, civilizacinė etika naikina pagrindinį žmogiškosios prigimties bruožą ir esminę dorybę – saikingumą, užtikrinantį sveiką, ramų ir laimingą, o šiandieniniais terminais kalbant, kokybišką gyvenimą. Maža to, išsižadėjusi prigimtinio saikingumo, civilizacija pagrindiniu etiniu orientyru ir siekiniu iškelia žmogaus prigimčiai ir visuomenei pražūtingą malonumų perteklių. Šį pražūtingumą puikiai atskleidžia kinikų atlikta subtili malonumų pertekliaus analizė. Ji pastebėjo vieną svarbų dėsningumą, kurį galima būtų įvardyti kaip „smagračio principą“. Šis dėsnis skambėtų taip: „kuo didesnį malonumų perteklių žmogus pasiekia, tuo didesnio malonumų pertekliaus jis trokšta ateityje“. Toks žmogus pamažu praranda prigimtinę laisvę, tapdamas malonumų pertekliaus vergu – jis nuolatos vaikosi malonumų, nuolatos jų geidžia, negalėdamas be jų gyventi. Tačiau joks malonumų perteklius nebegali žmogaus pilnai patenkinti, suteikti jam laimės – sielos ramybės ir nesudrumsčiamos palaimos – būseną. Malonumų besivaikantis žmogus kinikų taikliai palyginamas su sergančiuoju vandenlige: šį žmogų nuolat kamuoja troškulys, ir tas troškulys tuo didesnis, kuo gausiau jis patenkinamas (Joannis Stobaei Florilegium, 1822, p. 295). Toks žmogus nuolat nepatenkintas, nuolat kamuojamas nerimo ir baimės, jog niekada taip ir nepasieks trokštamo malonumų kiekio ar netgi dėl nelemtos likimo užgaidos praras ir tuos jau turimus malonumus.

Kitaip sakant, žmogiškoji prigimtis civilizacijos išlepintoje visuomenėje sunkiai serga. Kad neatsėlintų mirtis, būtina tą ligą gydyti. Kinikų įsitikinimu, vienintelis efektyvus vaistas – tai visuomenės sugrįžimas prie žmogaus prigimčiai būdingo saikingumo – esminės žmogiškosios dorybės.

Svarbu pastebėti, kad čia turimas omenyje ne paprastas saikingumas, t. y. saiko visame kame jutimas. Kinikai kalba apie radikalų saikingumą – maksimalų poreikių apribojimą. Tokį saikingumo variantą šių dienų terminais galėtume įvardyti kaip maksimalų vartojimo sumažinimą. Kinikų įsitikinimu, tik minimalus maisto, gėrimo, meilės


1008

malonumų, drabužių, apavo ir kitų gėrybių kiekis tegali pilnai patenkinti žmogiškąją prigimtį ir, galiausiai, išgydyti visuomenę. Tik minimalus šių gėrybių kiekis tegali suteikti žmogui ir sociumui savipakankamus malonumus, nevedančius į malonumų perteklių, pagal smagračio principą reikalaujantį vis naujų ir vis intensyvesnių malonumų. Kita vertus, minimalūs poreikiai – tai patys būtiniausi poreikiai, kurie iš esmės visada ir visur gali būti patenkinti. Na bent jau kinikų gyvenamajame pasaulyje – Antikinėje Graikijoje, kur švelnus klimatas ir dosni gamta neleidžia kinikui badauti ir šalti, o elementariu būstu gali pasitarnauti ir Diogeno taip pamėgta statinė.

Taigi radikalaus saikingumo dorybė leidžia apsiriboti pačiais būtiniausiais, tačiau visada lengvai patenkinamais poreikiais. Toks minimalus visada galimų patenkinti poreikių skaičius garantuoja nerimo ir baimės dėl ateities nebuvimą. Ši laisvė nuo baimės ir nerimo savo ruožtu užtikrina sielos ramybę ir gerą nusiteikimą. kas, kinikų įsitikinimu, kaip tik ir yra tikroji laimė1.

Tad maksimalus poreikių apribojimas garantuoja žmogui ir visuomenei laimingą ir nerūpestingą gyvenimą bei apsaugo nuo pražūtingosios malonumų medžioklės – antikinės civilizacijos ir visuomenės esminės ligos. Kinikų įsitikinimu, toks radikalus saikingumas – vienintelis vaistas šiai ligai gydyti. O koks to vaisto receptas? Pasak kinikų, į radikalųjį saikingumą žingsnis po žingsnio atveda askezė (ἄσκησις). Tai pratybos, stiprinančios ir grūdinančios tiek kūną, tiek sielą, išlaisvinančios žmogų iš aistrų ir ydų jungo, pratinančios visuomenę tenkintis minimaliu natūralių malonumų kiekiu.

Kinikai skyrė dvi askezės rūšis: kūno ir sielos askezę. Štai „Diogenas mokė, kad pratybos būna dviejų rūšių, vienos jų skirtos sielai, kitos – kūnui; nuolat vykdomos sielos pratybos suformuoja vaizdinius, palengvinančius dorybingų veiksmų atlikimą“ (Diogenes Laertius, Volume II, Chapter 6 , 70). Abi pratybų rūšys puikiai papildančios viena kitą. Maža to, „viena pratybų rūšis be kitos nepakankama“ (Ten pat). Čia mums iškyla svarbus klausimas – kokias pratybas kinikai skyrė kūnui, o kokias – sielai? Atsakymą pateikia lakoniškas Antisteno fragmentas: „tam, kuris nori tapti dorybingu žmogumi, privalu stiprinti kūną gimnastikos ir ištvermės pratimais, o sielą – išsilavinimu ir auklėjimu“ (Ioannis Stobaei Florilegium, 1856, p. 198). Šiame lavinime ir auklėjime didelis dėmesys turi būti skiriamas mitams apie saikingumą praktikavusius herojus – Heraklį, Tesėją, Odisėją ir kt., t. y. tam, ką šiandien galėtume pavadinti sėkmės istorijomis. Tuo tarpu ištvermės pratyboms priskirtas mokymasis iškęsti karštį, šaltį, troškulį ir badą. Atskira

1 Štai Diogenas tvirtino, kad “tikroji laimė – tai proto ir sielos buvimas nuolatinės ramybės ir

džiaugsmo būsenoje” (Joannis Stobaei Florilegium, 1824, p. 294).


1009

kūno pratybų rūšimi laikytas fizinis darbas, kurį kinikai laikė svarbia etine ir socialine vertybe1.

Kinikų įsitikinimu, tik fizinė ir dvasinė askezė tegali atvesti į radikalaus saikingumo dorybę. Štai pasak nežinomo kinikų autoriaus, „saikingumas pasiekiamas pratybomis ir, priešingai nei yda, pats savaime neprasiskverbia į sielą“ (Epistolographi graeci, 1873, p. 210). Patį šios dorybės pasiekimo procesą kinikai lygino su amatininko meistrystės įgijimu. Pasak jų, saikingumo meistrystės tegalima pasiekti nuolatinių pratybų dėka. Maža to, reikalinga askezė, kuri privalo tęstis visą gyvenimą. Mat nebepraktikuojama, nebeugdoma saikingumo dorybė žingsnis po žingsnio ima nebeatsilaikyti prieš aistrų bei malonumų pagundą ir galiausiai užsimiršta bei išnyksta tarsi nebeskaitoma ar atmintyje nebekartojama „Iliados“ ar „Odisėjos“ eilutė.

Taigi per nuolatinę askezę pasiekiamas radikalus saikingumas buvo vienas esminių kinikų filosofijos ir etikos principų. Dar daugiau, gyvenime kinikai griežtai laikėsi šio saikingumo. Kitaip sakant, kinizmo rėmuose filosofiniai ir etiniai principai buvo neatskiriami nuo juos atitinkančio gyvenimo būdo. Jungtis tarp kinikų filosofijos ir jų gyvenimo būdo buvo tokia tvirta, o praktinis šios filosofijos aspektas – toks ryškus, kad kai kurie filosofijos istorikai netgi laikė kinizmą vien tik tam tikru gyvenimo būdu (Kidd, 1967; Kidd, 2004). 3. Antikinių vaistų tinkamumas šiuolaikinės civilizacijos etiniam ir socialiniam progresui

Kinikų diagnozuotas pražūtingasis malonumų kultas – akivaizdi ir vartojime paskendusios šių dienų civilizacijos ir visuomenės liga bei socialinio progreso kliuvinys. Modernus mokslas, technika, aukštosios technologijos ir telekomunikacijos padaro malonumus lengvai, galbūt netgi pernelyg lengvai prieinamus vartojimui. Malonūs objektai mus nuolatos vilioja iš žurnalų puslapių, televizorių, kino teatrų ir kompiuterių ekranų, mūsų klausą džiugina ir virpina malonūs garsai, sklindantys iš kompaktinių diskų grotuvų, daugybę malonumų, tarp jų – net ir pačių pikantiškiausių, galima hic et nunc užsisakyti telefonu ar internetu ir t. t. Kita vertus, akivaizdus ir šio lengvai prieinamo malonumų pertekliaus nepakankamumas – šiuolaikinėje visuomenėje kaip niekad gausu įvairiausių depresijų, psichozių, neurozių, savižudybių, smurto, rasinės, religinės, etninės, kultūrinės etc. diskriminacijos atvejų. Maža to, įvairiais kanalais transliuojamas, propaguojamas ir ideologizuojamas malonumų perteklius slopina racionalaus ir autentiško vertybinio pasirinkimo galimybes, mažina visuomenėje kūrybinės energijos ir

1 Pvz., Antistenas „įrodinėjo, kad darbas – gėris, pavyzdžiu pasitelkdamas didįjį Heraklį ir Kirą,

vieną – iš helėnų, kitą – iš barbarų“ (Diogenes Laertius, Volume II, Chapter 6, 2).


1010

kritinės masės kiekį, jos atsparumą įvairaus ideologinio, politinio, ekonominio ir kitokio pobūdžio manipuliacijoms ir juodosioms technologijoms. Dėl to abejonių nekyla. Abejonių kyla dėl kito dalyko: ar kinikų pasiūlytas vaistas gali būti tinkamas ir veiksmingas šiuolaikinėje civilizacijoje ir visuomenėje.

Net ir antikos laikais radikalaus saikingumo imperatyvas skambėjo gana neįprastai. Dar keisčiau jis nuskambėtų šiuolaikinėje visuomenėje, kur žymiai daugiau poreikių, kur taip ištobulintas, globalizuotas ir sudievintas vartojimas, kur žymiai greitesnis gyvenimo tempas ir t. t. Tiesa, ir šiais laikais galima atrasti žmonių, maksimaliai apribojusių savo poreikius. Pvz., šio straipsnio autorius turi vieną bičiulį filosofą, kuris jau 20 metų vaikšto tais pačiais batais ir tuo labai patenkintas. Visgi sunku įsivaizduoti, kad šių dienų žmogus prabiltų nežinomo antikos kiniko žodžiais: „Mano drabužis – skitiškas plonytis apsiaustas, mano avalynė – mano paties kojų padai, mano guolis – visa žemė, mano maistas paskaninamas vieninteliu prieskoniu – badu, ir aš nevalgau nieko, išskyrus pieną, sūrį ir mėsą“ (Aнтoлoгия кинизмa, 1996, c. 181). Sunku įsivaizduoti, kad šio straipsnio autorius sausio mėnesį ateitų skaityti paskaitų studentams basas, plonais drabužiais; ir ateitų ne iš kur kitur, o iš savo gyvenamosios statinės miesto centre.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad nuolatinis vartojimas, nuolatinis malonumų vaikymasis, greitas gyvenimo tempas, noras būti, turėti, daryti daugiau ir greičiau sekina ir vargina šiuolaikinį žmogų ir visuomenę, neleidžia pasitenkinti paprasčiausiais dalykais, jausti gyvenimo džiaugsmą, patirti akimirkos grožį; sėja nuolatinį nerimą ir baimę nespėti, nepavartoti, neturėti. Viena priemonių šioms negerovėms sušvelninti galėtų būti saikingesnio gyvenimo pasirinkimas, kitaip sakant, vartojimo mažinimas. Taip, šiuolaikinėje civilizacijoje ir visuomenėje žmogus įpratęs daug norėti, turėti ir vartoti. Bet juk galima tiesiog pabandyti gyventi saikingiau, atsisakant to, kas nėra būtina, neišvengiama, to, ką galima atidėti rytojui, o atėjus rytojui, galbūt ir iš viso atsisakyti. Bet kokiu atveju bent minimalus saikingumas, minimalus vartojimo sumažinimas bent minimaliai pagerintų individo ir visuomenės gyvenimo kokybę, įvesdamas daugiau sveikatos, ramybės, pastovumo ir elementaraus džiaugsmo. O ir įvairios globalios bei lokalios, trumpalaikės ir ilgalaikės krizės, bent minimaliai minėtojo saikingumo amortizuotos, nebebūtų tokios grėsmingos. Dar daugiau, šis saikingumas neabejotinai prisidėtų prie tausaus gamtos išteklių naudojimo. Pastarasis yra svarbus komponentas tvaraus augimo (sustainable growth), kuris, kaip vienas pagrindinių šiuolaikinio pasaulio ekonomikos, o tuo pačiu ir globalaus socialinio-ekonominio-kultūrinio progreso orientyrų, yra pabrėžiamas daugelyje Europos ir pasaulio strateginių dokumentų. Pvz., Europos Komisijos Komunikatas “Europa 2020” tvarų augimą laiko vienu iš trijų Europos strategijos artimiausiems dešimt metų prioritetų (Communication from the European Commission: Europe 2020 – A strategy for smart, sustainable and inclusive growth, 2010).


1011

Taigi kinikų siūlytas vaistas savo originalia – radikaliąja – forma nelabai tiktų šiuolaikinei civilizacijai ir visuomenei. Vaizdžiai kalbant, tai būtų tiesiog per karti ir kieta tabletė pakankamai lepiam šiuolaikinio pasaulio piliečio skrandžiui. Kita vertus, švelnesnis ir minkštesnis šios tabletės variantas galėtų prisidėti prie amžinojo civilizacijos negalavimo sušvelninimo. Tiesa, ne išgydymo, bet bent jau sušvelninimo. Tad ne radikali, o žymiai švelnesnė saikingumo forma, kurią galėtume pavadinti tiesiog saiko visame kame jutimu; ne maksimalus poreikių apribojimas, o tiesiog vartojimo sumažinimas galėtu tapti modernia etinės profilaktikos ir socialinio progreso priemone.

Lieka dar vienas svarbus klausimas – kaip pasiekti tą išganingąjį saiko visame kame jutimą? Kinikai savojo radikalaus saikingumo siekė per askezę – kūno bei sielos pratybas. Gerai žinoma, kad be mokymosi ir pratybų jokioje veikloje negalima pasiekti gero rezultato. Jokia išimtis čia nėra ir saikingumas. Tiesa, siekiant jau nebe maksimalaus poreikių apribojimo, o tiesiog saiko visame kame jutimo, kinikų akcentuotas mokymasis iškęsti šaltį, karštį, badą ir troškulį jau nebetenka ankstesnio aktualumo. Tačiau kūno lavinimas mankšta, ištvermės pratimais ir fiziniu darbu bei sielos lavinimas mokslu ir literatūra bei kitais menais ir šiandien veda į saiko, gyvenimo skonio ir grožio pajautą ir nuostatą. Tad galima teigti, jog kinikų askezė, atėmus iš jos radikalųjį matmenį, gali tapti vienu kelių į šiuolaikiniam žmogui ir visuomenei taip aktualų saikingumą – vartojimo mažinimą. Išvados

Kritikuodami antikinę civilizaciją, kinikai tvirtino, jog civilizuota visuomenė serganti labai pavojinga liga – malonumų pertekliaus vaikymusi. Ši liga naikina pagrindinį žmogiškosios prigimties bruožą ir esminę dorybę – saikingumą, užtikrinantį sveiką, ramų ir laimingą, o šiandieniniais terminais kalbant, kokybišką gyvenimą. Malonumų perteklius, kurio niekad nepakanka, ir kuris nuolat reikalauja vis naujesnių ir intensyvesnių malonumų, galiausiai atveda žmogų į vidinio chaoso, nuolatinės baimės, pastovaus nepasitenkinimo būseną. Kinikų įsitikinimu, tėra vienintelis vaistas šiai ligai išgydyti. Tai sugrįžimas prie žmogaus prigimčiai būdingo radikalaus saikingumo – maksimalaus poreikių apribojimo. Į šį saikingumą tegalinti atvesti askezė – sielą ir kūną stiprinančios, grūdinančios ir lavinančios pratybos.

Malonumų pertekliaus kultas – ryški ir šiuolaikinės civilizacijos ir visuomenės yda bei liga. Šios visuomenės savybės – žymiai didesnis poreikių kiekis, ištobulintas ir sudievintas vartojimas, žymiai didesnis gyvenimo tempas ir t.t. – paverčia radikalųjį kinikų saikingumą tiesiog per karčia ir kieta tablete pakankamai lepiam minėtos visuomenės narių skrandžiui. Todėl ne radikali, o žymiai švelnesnė saikingumo forma, kurią galėtume


1012

pavadinti tiesiog saiko visame kame jutimu; ne maksimalus poreikių apribojimas, o tiesiog vartojimo sumažinimas galėtu tapti modernia profilaktikos ir etinio bei socialinio progreso priemone. Panašiai ir kinikų askezė, atėmus iš jos radikalųjį matmenį, gali tapti vienu iš kelių į minėtąjį saiko visame kame jutimą. Literatūra Communication from the European Commission: Europe 2020 – A strategy for smart, sustainable and

inclusive growth (2010), Brussels, 3.3.2010, COM (2010) 2020 Final, p. 5. Diogenes Laertius, Lives of the Eminent Philosophers, Harvard University Press, Loeb Classical Library

edition, 1925. Volume II. Interneto prieiga: http://en.wikisource.org/wiki/Lives_of_the_Eminent_Philosophers/Book_VI (žiūrėta 2012 10 01)

Dudley, D. R. (2007), History of Cynicism. From Diogenes to the 6th Century A.D., London: Duckworth Publishers.

Epistolographi graeci (1873), Recensuit, recognovit, adnotatione critica et indicibus instruxit Rudolphus Hercher, Parisiis, Editore Ambrosio Firmin Didot, instituti Franciae typographo.

Ioannis Stobaei Florilegium (1856), Recognovit Augustus Meineke. Volumen IV, Lipsiae: sumptibus typis B. G. Teubneri.

Joannis Stobaei Florilegium (1822), Ad manuscriptorum fidem emendavit et supplevit Thomas Gaisford, Volumen I, 10, 46. Oxonii: E typographeo clarendoniano.

Joannis Stobaei Florilegium (1824), Ad manuscriptorum fidem emendavit et supplevit Thomas Gaisford, Volumen III, 103, 21, Lipsiae: In bibliopolio Kuehniano.

Kidd, I. (2004), „Cynicism“, The Concise Encyclopedia of Western Philosophy, Edited by J. O. Urmson and Jonathan Ree, Routledge, Taylor & Francis Group, p. 91.

Kidd, I. (1967), „Cynics“, Encyclopedia of Philosophy, Edited by Paul Edwards, New York: Collier – Macmillan, Volume II, p.p. 284 – 285.

Navia, L. A. (1996), Classical Cynicism: a Critical Study. London: Greenwood Press. Sayre, F. (1938), Diogenes of Synope. A Study on Greek Cynicism. Baltimore: J. H. Furst Company. Aнтoлoгия кинизмa. Aнтисфен, Диoген, Kратет, Kеркид, Диoн (1996), Перевoд с древнегреческого

языка прoф. И. М. Нaхова. Москва: Наука. Нaхов, И. М. (1982), Философия киников, Москва: Наука.

SUMMARY

Ethical Dimension of Social Progress: the Lessons of Antique Cynicism Prof. dr. Vytis Valatka

The article analyses relevance of ethical views of Antique Greek Cynicism to the progress of contemporary civilization and society. Antique Cynics earned fame mostly


1013

because of the first in the history of Western thought ethical uprising against civilization and its morality. According to Cynics, that morality substitutes natural temperance with extremely pernicious and unnatural principal – surplus of pleasures. This surplus ultimately leads to the state of internal chaos, permanent fear and anxiety. The only possible remedy for that disease is return to natural radical temperance – the ultimate restriction of human needs. The only way leading to that temperance is askesis, i.e. radical training of body and soul.

The cult of pleasures is also an evident disease of contemporary consumer civilization and society as well as an obstacle of social progress. Nevertheless, the remedy proposed by Ancient Greek Cynics would not suit nowadays. Nowadays another type of temperance is required to mitigate the eternal malaise of civilization. It is a mild temperance, which could be defined as the sense of proportion in everything leading not to the ultimate constraint of human needs but just to a reduction of consumption. Likewise, askesis of Ancient Greek Cynics deprived of its radical dimension could become one of the possible ways to mild temperance.

Keywords: Ancient Greek Cynicism, surplus of pleasures, temperance, reduction of consumption, contemporary civilization and society.


1014

KRIZĖ IR VERTYBIŲ KAITA

Prof. dr. Eugenija Martinaitytė Mykolo Romerio universitetas Ekonomikos ir Finansų valdymo fakultetas Bankininkystės ir investicijų katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Vaidotas Matutis Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Ulonų g. 2, LT-01510 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Ekonomikos ir finansų krizės lemia mažėjančias investicijas, ūkio kreditavimą,

vartojimo galimybes ir ekonomikos augimo lėtėjimą, dėl ko sukelia sunkumus socio ekonominėje sistemoje. Pasaulinės finansų krizės priežastis – nekilnojamojo turto rinkos deformacijos, kurių esminiai veiksniai – padidėjęs poreikis būstui, sisteminės rizikos atsiradimas dėl nepadengtu paskolų kritinės masės, nepakankamas teisinis reguliavimas ir institucinė priežiūra. Ekonomikos lėtėjimas daro įtaką namų ūkių galimybėms vartoti (sunkiau įkeisti turimą turtą ir gauti lėšų vartojimui, mažėja pajamos), todėl vykstant finansų krizei, pirmiausia padarinius pajunta kredito institucijų indėlininkai, skolininkai – patiriami investicijų, indėlių nuostoliai, sutrinka paskolų kanalo veikla, finansų institucijos nebegali atlikti savo funkcijų – jos yra nebepajėgios perskirstyti išteklių laike, erdvėje, sukaupti ir nukreipti lėšas ten, kur jos duotų didesnę grąžą. Krizių ir socialinių bei ekonominių vertybių kaitos sąsajos dėl ypatingo kompleksiškumo tiriamos fragmentiškai.

Šios studijos tikslas – pateikti ekonominių ir finansinių krizių tarpusavio sąsajos esminius aspektus ir apibrėžti vertybių krizės sampratą. Panaudojant statistinius duomenis analizuojamas nacionalinio identiteto suvokimas, kaip socialinės vertybės, atskirose šalyse finansinių kriziu laikotarpiais. -

Reikšminiai žodžiai: krizė, ciklai, vartojimas, socialinė vertybė. 1. Įvadas

Egzistuoja labai nedaug taisyklių, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kokių veiksmų turėtų imtis valdžios institucijos kilus finansinei krizei. Dabartinė finansų krizė negali būti vertinama, kaip cikliškumo ar valdymo nepakankamumo rezultatas, tai -


1015

sisteminis padarinys, kuris pastūmėjo diskusijas apie teorinių modelių naudingumą, pagrįstumą aiškinant realios ekonomikos procesus. Paklausos – pasiūlos veikimas vis sunkiau paaiškina ūkio plėtros procesus, vis labiau ieškoma sąsajų tarp ekonominių reiškinių ir socialinės elgsenos, stiprėja moralinių aspektų vaidmuo, ekonometriniai modeliai apima vartotojų elgsenos vertybines sudedamąsias. Straipsnyje apibūdinamos finansų krizių kategorijos, krizių sąsaja su ekonominiais ciklais. Siekiant nustatyti krizių poveikį socialinių vertybių pokyčiams, naudojami World Values Survey (WVS) statistinių duomenų bazės, kur yra apie 57 šalių apklausos apie socialines vertybes rezultatai. Šiame darbe atranką sudarė Baltijos šalių ir Rusijos Federacijos duomenys atitinkantys finansines (bankines, ekonomines)krizes šiose šalyse. Ar finansų krizės turi tiesioginį poveikį socialinėms vertybėms bei jų pokyčiams? Darbo tikslas – pateikiant finansų ir ekonomikos krizių sąsajas, apibrėžti jų poveikį socialinių vertybių pokyčiams. Metodai, naudojami darbe – palyginamoji analizė. Tiriant nacionalinio identiteto suvokimo svorius finansinių krizių metais nustatytos bendros tendencijos ir skirtumai tarp šalių. 2. Ekonominių ir finansinių krizių sąsaja

Finansinės krizės požymiai: finansinių institucijų likvidumo praradimas, bankrotai, finansinių išteklių stoka, akcijų, nekilnojamo turto, žemės vertės smukimas, be to, sparčiai blogėja finansinio ir fiskalinio sektoriaus rodikliai. Analizuojant finansines krizes, pirmiausia analizuojamos realios ekonomikos rodikliai: BVP kitimo dinamika, infliacija, nedarbas ir finansiniai rodikliai: palūkanos, skolinimasis, kapitalo srautai, mokėjimų balanso kapitalo sąskaita. Krizių evoliucija pateikiama (Eichengreen B. ir Portes R.,1987) analizuojant įvairių šalių situacijas ilguoju istoriniu laikotarpiu, taip pat atskirų krizių modeliai analizuojami taikant atskiros šalies atžvilgiu (Misiūnas, 2009).

Paprastai skiriamas keletas finansinių krizių rūšių. Bankinėmis krizėmis vadinamos tos, kurių metu šalies bankų sektorius patiria žalą ir sutrinka jos normali veikla. To priežastys gali būti staigus indėlių atsiėmimas iš bankų, kai indėlininkai dėl neigiamų lūkesčių bijo prarasti pinigus (angl. „bank run“), skolininkų nesugebėjimas atiduoti paskolų, dėl kurių bankas pritrūksta planuotų lėšų įsipareigojimams vykdyti bei dėl kitų priežasčių, sąlygojančių įtampos įsivyravimą tarpbankinėje rinkoje.

Valiutos arba mokėjimų balanso krizėmis vadinamos situacijos, kai dėl per didelio disbalanso išorės sektoriuje (kai importas viršija eksportą arba kai daug lėšų iš šalies atsiima užsienio investuotojai) valiutos kursas nebeatitinka makroekonominės padėties ir yra pačios šalies vyriausybės iniciatyva devalvuojamas, arba, besibaigiant užsienio valiutos rezervams centriniame banke, yra „paleidžiamas“ svyruoti laisvai ─ tokiu atveju, valiutos vertė paprastai taip pat žymiai sumažėja.


1016

Skiriamos „kainų burbulų“ finansinės krizės, kai dažniausiai nekilnojamo turto arba akcijų kainos šalyje sparčiai kyla, o šiam kilimui nėra makroekonominio pagrindo. Galiausiai įvyksta kainų korekcija rinkoje, pridaranti daug nuostolio investuotojams į „išsipūtusių“ kainų rinkas.

Šalies bankrotu arba šalies nemokumo krizėmis vadinamos situacijos, kai šalies vyriausybė nebegali vykdyti finansinių įsipareigojimų šalies ūkio subjektams ir užsienio kreditoriams, t.y., valstybė neturi lėšų skoloms grąžinti ir jai niekas nebeskolina šioms susikaupusioms skoloms grąžinti. Tokiu atveju, finansinės pagalbos paprastai kreipiamasi į tarptautines finansines institucijas (dažniausiai TVF) arba krizės apimtoje šalyje ekonominių interesų turinčias ekonomiškai galingas šalis (Pietų Amerikos šalių atveju tai dažniausiai būna JAV), priimant iškeltas donoro sąlygas finansinei paramai gauti.

Valiutų sistemos krizės (pavyzdžiui, Bretton Woods valiutų sistemos krizės), tarptautinės finansinės krizės ir kai kurios kitos jų rūšys, kurios dėl ribotos darbo apimties nebus plačiau nagrinėjamos.

Dažnai nutinka taip, jog „kainų burbulai“ ekonomikoje atsiranda dėl per intensyvaus komercinių bankų skolinimo, kuris susijęs su išorės sektoriaus disbalansu (ta prasme, jog bankai skolinimui gauna lėšų iš užsienio ir, ta prasme, jog dėl intensyvaus skolinimo auga vidaus paklausa, o tai sąlygoja einamosios sąskaitos deficitą (ESD). Įvykus kainų korekcijai („kainų burbulų“ krizių požymis), kyla rizika bankams, kadangi jie nebeatgauna dalies paskolintų lėšų (bankinių krizių požymis). Susidaro įtampa finansiniame sektoriuje, kuri persiduoda į realųjį sektorių. Siekiant atgauti šalies ekonomikos konkurencingumą, gali būti devalvuojama valiuta (valiutos arba mokėjimų balanso krizių požymis). Minėtas atvejis, kai indėlininkai staigiai atsiima lėšas iš bankų (bankinių krizių požymis), dažnai būna susijęs su nuogąstavimais dėl valiutos, todėl atsiimami pinigai keičiami į kitas valiutas, taip sudarant spaudimą nacionalinei valiutai (valiutos krizių požymis).

Finansinių krizių skirstymas į minėtas kategorijas yra sąlyginis, nes visi finansų sistemos elementai tarpusavyje susiję. Istoriškai krizė pavadinimą bankinė, valiutos ar kitokia paprastai gauna pagal pirminį arba ryškiausią krizės požymį, bet tai paprastai nereiškia, jog kitų tipų finansinių krizių elementų konkrečioje krizėje nebuvo užfiksuojami1.

Kiekviena krizės forma turi skirtingą poveikį socialiniams santykiams. Siekiant palyginti krizių pasekmes vertinant makroekonominius pokyčius, naudojami standartizuotų rodiklių grupės (Economic standards of living, 2010).

1 Pavyzdys galėtų būti Skandinavijos šalių bankinės krizės 10-o dešimtmečio pabaigoje, kai Švedija ir

Suomija devalvavo savo valiutas, o tai yra valiutų krizės požymis, tačiau priimta minėtas krizes vadinti

bankinėmis.


1017

Ekonominės krizės požymiai: gamybos nuosmukis, nedarbo augimas, bankrotai, žemos kainos, žemas prekybos ir investavimo lygis. TVF skiria tris būdingus ekonominės krizės požymius: mokėjimų balanso krizė, vyriausybės išlaidos viršija pajamas ir infliacijos augimas. Mokėjimų balanso sunkumai kyla dėl nepakankamo eksporto būtino importo sąnaudoms padengti. Prekybos disbalansas gali nekelti grėsmės ekonomikos stabilumui, jei atsiranda kiti finansavimo šaltiniai. Vyriausybės skolintos lėšos, užsienio investicijos ar užsienio pagalbos mokėjimai gali padėti įveikti atotrūkį tarp pajamų iš eksporto ir importo sąnaudų, tačiau ilguoju laikotarpiu tai gali neveikti. Be to, kartu su mokėjimų disbalansu auga infliacija, o vyriausybės išlaidos perdengia įplaukas, skolinimasis tarptautinėje ir vidinėje rinkoje bei užsienio investicijų pritraukimas tampa sudėtingas. Istorinė 2007-2009 metų pasaulinė finansų krizė ir ekonominis nuosmukis paveikė vartojimą, lūkesčius, institucinę elgseną, požiūrius į moralinę atsakomybę ir socialinių vertybių svarbą. Pastarosios krizės ypatumas – jos mastas ir plitimo greitis – aiškinami globalizacijos bei integracijos procesais. Krizių analizė remiasi ekonominių ciklų teorija, kuria suformavo ekonominio cikliškumo idėjos. Ekonomikos cikliškumo problemos plačiai diskutuojamos naudojant N. Kondratjevo,J. Šumpeterio ir M. Fridmano idėjų visumą. N.Kondratjevas (1920) apibūdina ekonominius ciklus kaip ilgąsias bangas, o J. Šumpeteris (1934) paaiškino, kad ilgųjų bangų priežastis - esminiai technologiniai šokai, keičiantys šalies ūkio struktūrą. M.Fiedmano “Vartojimo koncepcija” paskatino vartojimo elgsenos cikliškumo tyrimus. Rotheli ir F.Tobias (2007) papildė ekonominio ciklo sampratą prognozavimo komponente: ekonominis ciklas – tai periodiškai pasikartojantys ekonominiai svyravimai, kuriuos galima apskaičiuoti ir prognozuoti. Ekonominėje teorijoje sutariama dėl keturių ekonominio ciklo fazių – kilimo, aukščiausio pakilimo taško, smukimo ir žemiausio smukimo taško, kurios seka viena paskui kitą. Ciklo fazių kaitos nuoseklumą gali paveikti nenumatyti veiksniai (pvz. technologiniai išradimai, karai, kt.). Ekonominius ciklus apibūdina šie rodikliai: BVP (bendras vidaus produktas), nedarbo lygis, palūkanų norma, akcijų kainos, valstybės biudžeto deficitas ir valstybės skola, bankų sektoriaus būklė, kreditavimo pasiekiamumas, pragyvenimo lygis. Ekonominė krizė pasireiškia ekonomikos augimo nebuvimu ar ekonomikos nuosmukiu, tai rodo makroekonominių rodiklių pokyčiai kelių ketvirčių bėgyje.

Toliau pateikiamos atskirų kategorijų finansinės krizės atskirose šalyse bei regionuose atsiradimo priežastys. 1970-2007 m. laikotarpiu priskaičiuojama 124 sisteminės bankų krizės (Laeven,Valencia,2008)1.1992-1993 krizė įvyko dėl Europos

1 Sisteminių bankų krizių metu šalies verslo ir finansų sektorius susiduria su įsipareigojimų nevykdymu,

paskolų negrąžinimu, akcijų ir nekilnojamojo turto kainų kritimas, s išaugusios palūkanų normos, sulėtėję

kapitalo srautai.


1018

valiutos keitimo kurso mechanizmo problemų, tuomet – krizė Pietų Azijoje dėl Kinijos konkurencingo eksporto augimo ir valiutos pervertinimo.

JAV taupymo ir paskolų krizė 9 dešimtmečio pabaigoje, kai bankrutavo daugiau nei 700 taupymo ir paskolų asociacijų (kredito unijos analogas), kuomet valdžios institucijoms panaikinus lengvatas būsto paskoloms, nemokiais tapo nemaža dalis asmenų. Finansinių krizių požymiai, susiję su šalies santykiais su užsieniu, krizė vienoje šalyje nemaža dalimi prisideda prie krizės kitoje. Užsienio investicijų pasitraukimui iš Azijos 1997 buvo tai, kad JAV doleris tapo pelningesnė valiuta (JAV buvo didinamos palūkanos). Dėl prasidėjus Azijos krizės sumažėjo naftos vartojimas pasaulyje, dėl šios priežasties sumažėjo naftos kaina pasaulyje. Rusija būdama viena stambiausių naftos eksportuotoju dalį galimų pajamų ir užsienio valiutos, užsienio kapitalui pradėjus trauktis iš Rusijos įvyko valiutos devalvavimas1998 m. Panašūs procesai vyko Pietų Amerikos šalyse. Brazilija (panašiai kaip Rusija) būdama labai priklausoma nuo žemos pridėtinės vertės produkcijos eksporto, taip pat patyrė nuostolių, nes nemažą dalį žemės ūkio produkcijos eksportavo į Rusiją. Ir siekdama išlaikyti konkurencingumą pasaulinėje rinkoje 1999 m. devalvavo realą. Realo devalvacija stipriai paveikė Argentiną. Pritrūkusi pajamų iš eksporto milžiniškai skolai dengti bei užsienio valiutos rezervams papildyti, Argentina 2002 m. taip pat devalvavo valiutą. Kaip krizės Argentinoje pasekmė Urugvajui taip pat teko devalvuoti savo valiutą, siekiant atkurti konkurencingumą ir galimybes gauti daugiau pajamų iš eksporto ateityje. 1994 gruodžio mėn. devalvavo Meksikos peso dėl staigaus praradimo pasitikėjimo Meksikos ekonomika, tuomet BVP (bendras vidaus produktas) sumažėjo 6%. Azijos makroekonominis pagrindas yra atsparus disbalansui, krizės siejamos su viešojo sektoriaus problemomis, dideliu santaupų kiekiu, kartu patikima fiskalinė padėtis į išorę orientuota politika. Rimta Azijos krizių priežastimi buvo skolos, defliacija ar burbulo sprogimas. Čia stebima skirtinga situacija, lyginant su pvz. Meksika. Kita vertus, Rusijoje krizių priežastis yra fiskalinis disbalansas – mokesčių sistemos negalėjimas apsirūpinti minimaliomis būtinomis vyriausybės pajamomis. Ekonominė krizė požymiai- silpna bankine sistema ir dažnai prasideda valiutų pervertinimu. Glaudus pasaulio šalių tarpusavio ryšys ypač išryškėjo dabartinės krizės metu. JAV „blogų paskolų“ krizė, išplitusi į kitus pasaulio regionus, kartu su prognozuotu pasaulinės ekonomikos sulėtėjimu perėjo į „skolų“ krizę“. Tai yra sąryšio tarp šalių krizės atveju pavyzdys. Pastarosios pasaulinės finansų krizės priežastis – kainų „burbulas“. 2004-2007 mm. susiformavus rizikingų paskolų kritinei masei ir finansinių įrankių nepadengtų realiu turtu panaudojimui stambiu mastu sukėlė likvidumo problemas JAV finansų sistemoje. Turto kainų mažėjimo poveikis ekonomikai yra dvejopas. Visų pirma, mažėja verslininkų noras investuoti į verslą (prekių gamybą, paslaugų teikimą), to pasėkoje lėtėja ekonomikos augimo tempai. Iš kitos pusės, mažėja galimybės investuoti, nes mažėja turimo užstato vertė, o finansinės institucijos


1019

siekiant mažinti galimų nuostolių riziką riboja skolinimą. Prie ekonomikos lėtėjimo prisideda ribotos namų ūkių galimybės vartoti, neigiamas lūkesčių poveikis verslo ir individualiam vartojimui. Esant finansų krizei, sumažėja paklausa produktams bei investicijos. Krizės poveikis ekonomikai pasireiškia visose srityse. Veikiant tarptautinėms finansų rinkoms kapitalo srautai nekontroliuojami arba mažai kontroliuojami, todėl vienos ekonomikos sutrikimai greitai pereina į kitus regionus ir šalis. Bankų krizės įtaką didelių ir vidutinių pajamų šalių ekonomikai patvirtina, kad sistemines bankų krizes lemia kreditų bumas ir nekilnojamojo turto burbulai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą siekti ekonominio ir finansinio stabilumo sprendžiant konkrečius uždavinius trumpuoju laikotarpiu, numatant galimus ateities scenarijus. Technologinis progresas, mokslo pasiekimai įtakoja visuomenės vystymosi eigą. Vertinant krizių poveikį vertybių pokyčiams studijoje pateikiama vertybių klasifikacija, vertybių vertinimo būdai, krizių poveikis atskirų vertybių pokyčiams.

Paul Mattick (1974) tyrinėdamas K.Markso vertės kaupimo teoriją teigia, kad krizės kilmę teoriškai seka iš pelno normos mažėjimo tendencijos, darančios įtaką nepakankamam kapitalo vertės didinimui. Daroma išvada, kad kapitalizmas savyje turi krizės prigimtines prielaidas.. Kiekviena krizė skiriasi nuo prieš tai buvusios priklausomai nuo pasaulinių rinkų plėtros, ūkio struktūros. Krizė skirtingai veikia atskirų šalių ekonomiką, socialinę sferą, skirtingas gyventojų grupes. Skiriasi išsivystymo lygis, gebėjimas greitai ir operatyviai reaguoti į susidariusią krizinę situaciją. Krizių analizė atliekama vertinant mastą, pasekmes, pasekmės vertinamos, analizuojami teigiamo ir neigiamo poveikio rezultatai, formuojamos įžvalgos ateities pokyčiams. Atskirų valstybių patirtų bankinių krizių apibūdinimas pateikiamas lentelėje 1.

Lentelė 1. Bankų krizės atskirose Centrinės Europos šalyse

Šalis Krizės

pradžia Apibūdinimas

Bulgarija 1996 Krizės užuomazgos susijusios su blogomis bankų paskolomis pastebėtos 1991-1995 m., tačiau stiprėjantis nemokumas neatspindėjo likvidumo problemų iki pat 1994 m.. Dviem valstybiniams bankams prireikė finansinės pagalbos iš Bulgarijos nacionalinio banko bei Valstybinio taupomojo banko. Bankų sistema susidūrė su griūtimi 1996 m. Vyriausybė nustojo tiekti pagalbą ir paskatino 19 bankų uždarymą. Išlikę bankai buvo rekapitalizuoti 1997 m.


1020

Čekija 1996 1994 m. nedidelis bankas (Banka Bohemija) buvo uždarytas dėl sukčiavimo. Visi indėliai buvo padengti, nes buvo sukurta dalinė indėlių draudimo programa. Iki 1992 m. pabaigos du bankai (Ceska ir AB Banka) buvo uždaryti. Vėliau po bankų pertvarkymo buvo uždaryti dar 18 mažųjų bankų.

Lenkija 1992 1991 m. septyni iš devynių iždo valdomų bankų susidūrė su nemokumu.

Rumunija 1990 1998 m. nemokios paskolos siekė 25-30 proc. Pagrindiniuose 6 šalies valstybiniuose bankuose.

Slovakija 1998 1997 m. nepadengtos paskolos siekė 101 mlrd. kronų, t.y. 31 proc. visų paskolų.

Vengrija 1991 Antroje 1992 m. pusėje 8 bankai susidūrė su nemokumu, tai sudarė 25 proc. šalies bendro finansinio turto.

Šaltinis: Luc Laeven ir Fabian Valencia (2008)

Pasaulinės finansų krizės priežastis – nekilnojamojo turto rinkos deformacijos, kurių esminiai veiksniai – padidėjęs poreikis būstui, sisteminės rizikos atsiradimas dėl nepadengtų paskolų kritinės masės, nepakankamas teisinis reguliavimas ir institucinė priežiūra. Turto kainų mažėjimo poveikis ekonomikai yra dvejopas. Tarpininkaujant santykiams visuose ūkio ir socialinėse sferose, finansų sistemos vaidmuo įtakoja visuomenės išsivystymo lygį. Kartu finansų sistema priklauso nuo ją veikiančių sąlygų: liberalizavimas, demokratizavimas, integravimas, visuomenės gerovės lygio, mokslo, kultūros, švietimo lygio. 3. Krizių poveikis vertybėms

Krizė tiesiogiai veikia socialinės gerovės lygį, kas sudaro prielaidas vertybiniam disbalansui. Tai, kad valstybėje naudojamos krizės įveikimo priemonės, įveikus esminius ekonominio nuosmukio padarinius ieškomi būdai visuomenės vertybėms stiprinti. Socialinės technologijos turi vis didėjantį poveikį vertybėms, socialiniai tinklai tampa vertybių konvergencijos veiksniu. Tiriant socialinių vertybių pokyčius vertinami skirtingų lygių veiksnia (pav. 1).

Pav. 1. Vertybių poveikio tyrimo schema (sudaryta pagal Scarborough,1996)

Makro lygio vertybių pokyčiai

pokyčiai

Individų vertybės

Visuomenės elgsena

Individų elgsena

Socialinė

padėtis

Politinė orientacija


1021

Besikeičiančios aplinkos sąlygos praturtina krizių pasekmių tyrimus

tarpdisciplininiais aspektais. Vis daugiau eco-socialinių tyrimų vertina iracionalios elgsenos aspektus, kurie remiasi vertybių hierarchija ir preferencija. Krizių poveikis visuomenės platus ir daugiaplanis reiškinys. Vertybių sistemos genezė atskirų sričių tyrimų objektas, tačiau norint apibrėžti sąsają tarp krizių ir vertybių pokyčių pateikiamas (lent. 2) vertybių klasifikavimas pagal atskirus šaltinius.

Lentelė 2. Vertybių tipų klasifikavimas

Naudojamos teisėje E.Spranger Platonas Parker Gandhi

* Tradicinės ir kultūrinės * Ekonominė * Politinės * Mokslo ir technologijų * Filosofinės * Naujųjų aktyvistų (new left) *Bendruomeninės (back community)

* Teorinės * Ekonominės * Estetinės * Socialinės * Politinės * Religinės

* Tiesa * Grožis * Dorybė

* Biologinės * Ekonominės * Emocinės * Socialinės * Intelektinės * Estetinės * Moralinės * Religinės

* Tiesa * Neprivarta * Demokratija * Lygybė * Savęs realizavimas * Savidrausmė

Sudaryta pagal Kluckhohn,1952

Vertybių pokyčių evoliucijos modeliai (Welzel, C, Inglehart, R. 2010) naudojami visuomenės gerovės strategijos sudarymui atsižvelgiant į individų pažinimo indekso (Cognitive index), pasitenkinimo gyvenimu indekso (life satisfaction) koreliacijos rezultatus pagal šalis. Šiame darbe krizės poveikį socialinėms vertybėms atskirose šalyse analizuojamas vienu aspektu - identiteto suvokimu. Vertybių pokyčių analizę testuojant 57 valstybių respondentus atlieka World Value Survey (WVS), apklausos rezultatai analizuojami pagal šias temas: A.-Gyvenimo suvokimas; B. Aplinkosauga; C- Šeima; E- Politika ir Visuomenė; F-Religija ir Moralė; G. Nacionalinis Identitetas; SX- Socio-demografija; Y-Kitos. Naudojant World Value Survey (WVS) duomenų bazes buvo analizuojami identiteto suvokimo pokyčiai Baltijos šalyse ir Rusijos Federacijoje. Nustatyta, kad tais metais, kuomet Centrinės Europos šalyse įvyko bankinės krizės stebimi ir identiteto suvokimo pokyčiai. Krizės suteikia didelį poslinkį visuomenės brandume, nors pasekmės turi skirtingą apraišką. Pasirinkus krizių laikotarpį atskirose šalyse gaunami apklausos rezultatai pagal minėtas vertybių grupes. Baltijos šalių ir Rusijos ekonomikos plėtra nuo 1999 pasižymėjo ir pakilimais ir nuosmukiais. Bankinių krizių banga palietė


1022

visas minėtas šalis, todėl analizuojami socialinių vertybių pokyčiai identiteto suvokimo atžvilgiu. Lentelėje 3 iliustruojami apklausos rezultatai „nacionalinio pasididžiavimo indeksui“.

Lentelė 3. Nacionalinio identiteto suvokimas Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir

Rusijos Federacijoje 1990, 1996, 1999metais

Bazinis svoris=17143

Šalis

Bendras Estija Latvija Lietuva Lenkija Rusijos Federacija

Ar didžiojasi tautybe

Labai 36.7 % 25.1 % 36.4 % 27.3 % 69.3 % 29.4 %

Pakankamai labai 40.2 % 48.2 % 43.0 % 45.3 % 27.9 % 39.7 %

Nelabai 17.0 % 22.9 % 14.5 % 20.3 % 2.3 % 21.5 %

Visiškai ne 6.1 % 3.8 % 6.1 % 7.1 % 0.5 % 9.4 %

Bendras 17143 (100%)

2500 (100%)

2454 (100%)

2846 (100%)

3138 (100%)

6205 (100%)

Šaltinis: World Values Surveys Databank http://www.wvsevsdb.com/wvs/

Kaip rodo rezultatai, aukščiausias tapatumo rodiklis yra Lenkijoje (97,2%), Lietuvoje

(72,6%) lyginant su kitomis Baltijos šalimis yra žemiausias (Estijoje – 73,1, Latvijoje(79,4). Krizių pasekmės šalies ekonomikai labiausiai pasireiškia viešojo sektoriaus

(švietimas, sveikata, kultūra, kt.) finansavime, mažėja šių sektorių apimtys. Istoriškai krizės besitęsusios tris ar keturis metus lėmė beveik 13 proc. nuo BVP išlaidų viešajam sektoriui ir paveikė bendrojo deficito augimą beveik 20 proc. Lentelė 4 pateikiami sveikatos sektoriaus paslaugų pokyčiai dėl pastarosios krizės.

Lentelė 4.Sveikatos apsaugos paslaugų naudojimo pokyčiai (%) prasidėjus krizei

šalis sumažėjo nepakito padidėjo pokytis Neto mlj. USD

JAV Prancūzija Vokietija Kanada Didžioji Britanija

26.5 12.0 10.3 5.3 7.6

66.5 82.7 83.0 89.3 84.4

7.0 5.4 6.7 5.4 7.9

19.5 6.6 3.6 0.0 -0.3

1901 868 879 1032 757

Vidurkis 15.2 78.3 6.6 5.9 5437 Sudaryta pagal Lusardi, 2010.


1023

4. Išvados

Ekonomikos plėtros cikliškumas sudaro prielaidas besikartojančioms finansų ir ekonomikos krizių atsiradimui. Vis didesnį svorį įgauna sisteminės ciklinės elgsenos tyrimai, kurie remiasi vertybių kaita trumpuoju ir ilguoju periodu. Krizių ir vertybių kaitos sąsajos tyrimai dažniausiai labai fragmentuoti ir apsiriboja viešųjų sektorių finansavimo ir demografinių pokyčių analize. Vertinant ekonomikos ir socialinės konvergencijos tendencijas būtina tirti eco-socialinės sistemos pokyčius ir krizių poveikį socialinių vertybių poslinkiams nacionaliniu ar regioniniu mastu.

Finansinės krizės, plintančios vis didesniu greičiu ir daug žalos padarančios pasaulyje yra globalizacijos apraiška, reikalaujanti iš pasaulio šalių tarpusavyje koordinuotų veiksmų. Glaudūs finansų institucijų ryšiai, globalus rinkos diversifikavimas lėmė krizės, prasidėjusios JAV, išplitimą. Pasaulio finansų krizė parodė globalizacijos pavojingą požymį – ekonominė ir finansinė šalių priklausomybė padidina krizės plitimo spartą.

Socialinių vertybių pokyčius įtakoja ekonominis cikliškumas. Finansų krizės veikia individų ir šalies gerovę. Vienas ir socialinių vertybių požymių – nacionalinio identiteto suvokimas. Siekiant nustatyti, ar finansinės krizės įtakoja šį požymį atlikta Baltijos šalių ir Rusijos Federacijos apklausos rezultatų analizė krizės laikotarpiais, kuri parodė bendras tendencijas bei skirtumus tarp vertinimų. Lenkijos respondentai parodė aukščiausius identiteto vertinimus, Rusijos Federacijos – žemiausius.

Literatūra Eichengreen B. ir Portes R. (1987).The Anatomy of Financial Crises in Threats to International

Financial Stability, , NEBER Working Papers,pp. 85. http://www.nber.org/papers/w2126.pdf?new_window=1

Economic standards of living (2010). http://socialreport.msd.govt.nz/economic-standard-living/index.html

Friedman, M (1957).Theory of the Consumption Function, Princeton University Press. Inglehart R. The Silent Revolution: Changing Values and Political Styles Among Western Publics, http://books.google.lt/books?id=GxhUYCMc1X4C&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=fa

lse Inglehart, R. (2008), Changing Values among Western Publics from 1970 to 2006, World values survey, http://www.worldvaluessurvey.org/wvs/articles/folder_published/publication_559.

Kluckhohn, C. and et.. Values and Value-Orientations in the Theory of Action: An Exploration in Definition and Classification. In: Toward a General Theory of Action, eds. T.Parsons and E.Shils, 1952, 388–433. Cambridge, Harvard University Press.

Kondratjev, N., (1925 m.). Pagrindiniai ekonomikos ciklai.


1024

Luc Laeven, L., Valencia, F., 2008. The Use of Blanket Guarantees in Banking Crises, IMF Working Papers 08/250, International Monetary Fund.

Lusardi et al. (2010). The economic crisis and medical care usage. Harvard Business School. Misiūnas, A.(2009).Valiutų ir bankų krizių dėsningumai ir klasifikacijos// Vadyba, Journal of

Management, Vol. 14, No. 1, p. 7-14, ISSN 1648-7974. Mattick, P.(1974). Economic Crisis and Crisis Theory, Merlin Press. Process. 2 vols. New York:

McGraw-Hill. Rescher, N. (1969) 1969. Introduction to Value Theory. (Reissued 1982) UPA. Rötheli. T. F, (2007). Business Forecasting and the Development of Business. Cycle Theory, History

of Political Economy , 39(3): 481-510. Schumpeter, J. (1939). Business Cycles: A Theoretical, Historical, and Statistical Analysis of the

Capitalist Process. London: McGraw-Hill. Scarborough, Jan W. (1996).The Impact of Values Oxford, University Press, 608p. Welzel, C, Inglehart, R. (2010), Values, Agency, and Well-Being: A Human Development Model,

Social Indicators Research, 97 (1). Wilson, M.G., Olds, R.S. (1991). Application of the marketing mix to health promotion marketing.

Juornal of Health education, 22(4), 254-259. World Values Survey 1981-2008, Official Aggregate, 2009. World Values Survey Association

(www.worldvaluessurvey.org): ASEP/JDS, Madrid.

SUMMARY

Crisis and Value Change Prof. dr. Eugenija Martinaitytė, Vaidotas Matutis

Economic and financial crisis leads to declining investment, business lending, consumption opportunities and the economic slowdown, which causes difficulties in socio economic system. The global financial crisis causes - the real estate market distortion of the essential factors - increased demand for housing, the emergence of systemic risk due to uncollateralized (subprime) loans critical mass, an inadequate legal regulation and institutional supervision. Economic slowdown affects household consumption power (harder to pledge assets and to consumption, decreasing income), and during the financial crisis, first who felt the effects of the credit institutions were depositors, borrowers. Financial institutions can no longer perform its functions - they are no longer able to reallocate resources in time, space, accumulate and direct resources where they yield higher returns because of extreme fall in investments, deposits. The studied about the interface crisis and socio-economic values change due to the particular complexity are strictly fragmented.


1025

The objective of the study is to provide the essential aspects of the interrelation between economic and financial crisis and define the notion of a crisis of values. Statistical data analysis according to World Value Survey (WVS) data bases used to identify the changes in the national identity in Baltic Coutries and Russian Federation in the years of financial crises.

Keywords: crisis, cycles, consumption, social values.


1026

PERMĄSTANT INTEGRALUMO VERTYBĘ

Prof. dr. Nijolė Vasiljevienė Mykolo Romerio universitetas Politikos ir vadybos fakultetas Vadybos katedra Valakupių g. 5 LT-10101 Vilnius El. paštas: [email protected]

Doc. dr. Virginija Jakimenko Mykolo Romerio universitetas Humanitarinių mokslų institutas Filosofijos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Šiandien integralumo vertybės analizė – tai dinamiškai auganti akademinių tyrimų

sritis, kurios taikomasis aspektas yra iššauktas praktinių poreikių susiformavimu. Šio straipsnio tikslas yra aptarti integralumo kategoriją, jos prasmes, parodyti

sampratų įvairovę ir jų taikymo galimybes. Apibrėžti integralumą bandė daugybė mokslininkų, kurie pripažino, jog tai padaryti labai sunku.Tuo pat metu skirtingos integralumo sampratos dalinai sutampa ir yra naudojamos sinonimiškai. Straipsnyje atspindimos integralumo adekvataus suvokimo paieškos, analizuojamos tarpdisciplininės jo transformacijos. Jeigu moralės filosofijoje, psichologijoje, religijoje integralumas taikomas tik asmens atžvilgiu ir svarstomas išimtinai mikrolygmeniu, tai dalykinėje / profesinėje etikoje, sociologijoje, vadyboje, politologijoje jo masteliai išauga, ir pritaikomumas išplečiamas į mezo- ir makrolygmenis. Šiandien integralumas daugiausia suvokiamas kaip žmogaus socialinio elgesio nuoseklumas (behavioral integrity), reiškiantis žodžių ir veiksmų darną.

Integralumas tapo viena pagrindinių kategorijų dalykinės / profesinės etikos diskurse, kur jo analizė pereina į integralumo kūrimo organizacijose galimybių plėtrą. Šiandien organizacijų etikoje, vadyboje integralumas matuojamas, modeliuojamas, konstruojamas, bandant pritaikyti įvairiausioms praktikos sritims. O matuojant bei projektuojant integralumą yra būtinas tikslesnis apibrėžimas.

Reikšminiai žodžiai: integralumas, sąžiningumas, vertybės, integralumo vadyba, organizacijų etika.


1027

1. Įvadas

Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje žodis „integralumas“ (Integrity) žymi vieną

svarbiausių žmogaus elgesio savybių1, todėl sutinkamas tiek mokslinėje literatūroje (etikos, moralės filosofijos, psichologijos, vadybos, politologijos ir kt.), tiek kasdieniniame diskurse. Integralumas yra viena pagrindinių kategorijų profesinės etikos diskurse, todėl nieko nestebina profesinės veiklos integralumo problematikos tyrimų gausa šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje. Tačiau apibrėžti pačią integralumo sąvoką – rimta problema, dar labiau išryškėjanti sąvokai transformuojantis tarpdisciplininiuose kontekstuose. Sąvoka integrity dalykinėje etikoje ir vadyboje reiškia ne vien principingumą ar sąžiningumą, bet pirmiausia žmogaus, organizacijos ar viso sociumo gebėjimą susieti žodį ir veiksmą, vertybes ir faktus, įsipareigojimą ir jo išpildymą, normos (tiksliau, joje inkorporuotos moralinės vertybės) ir konkretaus elgesio nuoseklumą.

Literatūros analizė rodo, kad skirtingų mokslų atstovai išskiria ne tuos pačius integralumo aspektus, taip pat, kad net ir vieno mokslo kontekste yra galimos kelios integralumo sampratos, nes kiekvienos integralumo sampratos specifiką lemia tiek aptariamos konkrečios žmonių veiklos pobūdis, tiek atliekamos analizės lygmuo: individo (mikro-), organizacijos/korporacijos (mezo-), bendražmogiškas (makro-). Įtakos sampratai turi taip pat konkretaus tyrimo ypatumai (empirinis/ teorinis).

Dalykinės etikos mokslininkai (LeClair, Ferell, Fraedrich, 1998; Petrick, Quinn, 1997; Simons, 2002; Solomon, 1993) integralumą linkę traktuoti kaip socialinę vertybę, bet yra ir atmetančių socialinę integralumo dimensiją (integralumą priskiria tik asmeniui ir neigia organizacijų sąžiningumo galimybę). Dažnai integralumo sąvoka yra apibrėžiama kaip vientisumas, pažadų ir veiksmų nuoseklumas, o kartais – tapatinama su tokiomis sąvokomis kaip moralus (etiškas) elgesys, sąžiningumas, dorumas, teisingumas, patikimumas. Manytume, kad šiandien, kai tikrovė primygtinai verčia ne tik mąstyti apie tai, kaip esamybė (faktai) turi būti derinama su privalomybe (vertybės), bet ir stengtis panaikinti fakto ir vertybės distinkciją (neretai tiesiog „nukeliant“ vertybes iš nepasiekiamų žmogui aukštumų), integralumo tikslingas diegimas į visas veiklos sritis yra objektyviai pribrendęs reikalas. Tik pirmiausia būtina patikėti, jog tai įmanoma, tiksliau – ne patikėti, o (su)žinoti, jog integralumo vadyba (integrity management) jau yra ir plačiai vykdoma, ir mokslininkų analizuojama mokslinės-praktinės veiklos sfera.

1 Žodyne „Webster’s Encyclopedic Unabridged Dictionary“ žodis “Integrity“ reiškia: 1) tvirtybė ir

ištikimybė moraliniams principams; tiesumas; 2) vientisumas, neskilimas, nesumažejimas; 3) patikimas,

nesusilpnėjęs, puikios būklės.


1028

Dėmesys integralumo vertybei ir dinamiškai augantys akademiniai jo tyrimai yra inspiruoti aktualių praktinių poreikių, kuomet išaugus žmogaus galioms ir sudėtingėjant jo veiklos sąlygoms tapo gyvybiškai svarbi, globaliai aktuali integralumo, kaip žodžio ir veiksmo nuoseklumo vertybė, kuri šiandien tikslingai transformuojama į žmonių (organizacijų / profesijų) gebėjimą instituciniu lygmeniu įsipareigoti toms taisyklėms, standartams, normoms, kurių reikia konstruojant įvairiausių rizikų prevenciją, ir kurių praktinis vykdymas (t.y., integralumas) tarnauja efektyviai, darniai, saugiai profesinei veiklai ir gyvenimui. Straipsnio tikslas ir uždaviniai: aptarti integralumo kategoriją ir įvairias jos prasmes, identifikuojant adekvatesnes šiuolaikinams kontekstams sampratas; analizuojant mokslinės literatūros šaltinius, išskirti įvairius integralumo aspektus, parodyti jo sampratų įvairovę, atskleisti galimą integralumo sampratos specifiką skirtingų mokslų kontekstuose, parodyti integralumo analizės lygmenis (mikro-, mezo-, makro-) ir šiuolaikinės integralumo transformacijos vektorius. 2. Integralumo suvokimo paieškos ir tarpdisciplininės transformacijos

Apibrėžti integralumą pasirodo labai sunku, o vienareikšmė definicija, matyt,

neįmanoma. Mąstome sąvokomis, o mintis reiškiame žodžiais, kurie retai turi tik vieną reikšmę. Filosofai ir politikos mokslų atstovai integralumą sieja su ištikimybe moralės ir etikos principams, psichologai integralumą laiko individo charakterio bruožu, o viešajame diskurse integralumas apibūdinamas pasitelkus tokias vertybes/dorybes kaip sąžiningumas, atsakomybė, garbingumas, tiesumas, patikimumas, kantrybė / tvirtumas. Vadyboje integralumas aptariamas kaip netinkamo elgesio nebuvimas (Craig, Gustafson, 1998), ar lyderio gebėjimas veikti taip, kaip jis šneka/reikalauja iš kitų; kaip geba organizuoti procesus, kad darbuotojams būtų įmanoma elgtis integraliai (sekant Aristoteliu, veikti taip, kad jam vadovaujant, žmonėms būtų lengva būti dorais). Tarp integralumą atskleidžiančių savybių mokslinėje literatūroje taip pat minimos tokios, kaip nuoseklumas, atvirumas, vientisumas, autentiškumas, žodžių ir veiksmų darna, neetiškos praktikos nebuvimas, padorumas ir kt.

Integralumo apibūdinimas kitomis dorybėmis nėra integralumo sąvokos apibrėžimas (turinio atskleidimas) formalios logikos požiūriu ir negali būti naudojamas vietoj jo, nes nenurodomi esminiai požymiai, leidžiantys išskirti šią savybę tarp panašių. Tikslus sąvokų vartojimas yra vienas iš moksliškumo požymių. Integralaus elgesio pavyzdžių nagrinėjimas irgi negali atlikti apibrėžimo funkcijų, bet iliustruoja integralumo samprata ir išmoko atpažinti integralumą konkrečiose situacijose. Dalykinėje etikoje, siekiant įvairiose profesinės veiklos srityse tikslingai diegti integralumą, nėra tiek svarbus sąvokos apibrėžimas, kiek svarbus jos esmės išsiaiškinimas ir veiklos subjektų (tiek individų, tiek


1029

korporatyvinių moralės subjektų – organizacijų/įmonių) gebėjimų atpažinti, suvokti bei reflektuoti šią vertybę savo kasdieninėje veikloje ugdymas(is). todėl integralumo savybė traktuojama kaip fundamentali vertybė, kuri matoma (atpažįstama ir geidžiama) bendradarbių elgesyje (Heathfield, 2012). Integralumas siejamas su žmogaus (dabar ir organizacijos) „geru vardu“, padedančiu bendrauti ir su klientais, ir su kolegomis, kaip ir bet kurioje socialinėje aplinkoje.

Tikroji integralumo specifika ir reikšmė atsiskleidžia tik žmonių santykiuose. Moralės filosofijoje nuo seno žmogaus savybė būti integraliu – sąžiningu buvo laikoma būtina buvimo žmogumi prielaida (Koehn, 2005, 132). Šiandien integralumo sąvoka tiek išpopuliarėjo, jog dažnai tiesiog tapatinama su tokiais terminais kaip „moralumas”, „etika”, „dorumas”, „patikimumas”. Tačiau tai pernelyg plati samprata. Integralumas yra konkreti savybė, o ne dorybių sistema (nors ji gali tapti vertybių sistemos palaikymo priemone, jeigu profesijose tikslingai institucionalizuojama). Mes mąstome sąvokomis, o sąvoka – tai minties forma, kuri, loginės struktūros požiūriu, yra bendrųjų ir esminių požymių sistema. Sąvoka neturi teisingumo reikšmės ir netapati žodžiui, bet mintis formuluojame žodžiais, nors ne visos kalbos vienodai turtingos ir kartais gali būti sunku parinkti tinkamiausią žodį konkrečiai minčiai išreikšti net ir gimtąja kalba. Integralumo terminas yra vienas tokių svarstymo reikalaujančių atvejų. Anglų kalboje integralumas dažnai aiškinamas per garbės (honesty) sąvoką, rusų kalboje žodis „čestnost“ dar labiau priartėja prie šiuolaikinės integralumo sampratos, išreiškiančios žodžių ir darbų/elgesio tapatumą, kai „darau tai, ką sakau ir sakau tai, ką darau“, kai vertybės ir etiniai principai paverčiamos veiksmais, poelgiais (“walking the talk”).

Lietuvių kalboje kaip integralumo atitikmuo yra vartojamas terminas „sąžiningumas“1. Ar tai tapatūs terminai? Atsakymas gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas, priklausomai nuo to, kaip suprantamas sąžiningumas. Jeigu sąžiningumas reiškia melo nebuvimą, savo klaidų pripažinimą ir atsakomybės už jas prisiėmimą, tai sąvokos sutampa tik dalinai. Ir integralumo sąvokoje mąstomas požymis – kalbėti tik tiesą, bet integralumo savybė reikalauja iš žmogaus (o taip pat ir iš organizacijos) žymiai daugiau – žodžių ir veiksmų darnos, pažadų ir darbų nuoseklumo, tinkamo ir sąmoningo elgesio net ir tada, kai niekas tavęs nestebi, t.y., ištikimybės pačiam sau (įsipareigojimo savo vertybėms). Tik išplėtę termino „sąžiningumas“ sampratą galėtume į ją įtraukti ir tokias prasmes. Kadangi jos dažnai ir įtraukiamos, tuomet integralumas ir sąžiningumas tampa sinonimais.

1 Daugumoje žodynų randame: 1) Integrity – vientisumas; integralumas; 2) principingumas, dorumas, sąžiningumas (a man of integrity – doras/sąžiningas žmogus)


1030

Kuo ypatingas integralumas, kas būdinga tik jam? Čia vėl gali būti skirtingos traktuotės, priklausomai nuo to, ar integralumas taikomas individui (filosofijos, psichologijos, religijos), ar organizacijai, profesijai, net tautai (sociologijos, vadybos, politologijos prieigos). Pirmuoju atveju, tai giliai individuali savybė, kurios pagrindinis stebėtojas yra pats individas, nes jei žmogaus žmogaus garbę ir orumą gali pažeisti kitas žmogus, tai savąjį integralumą sugriauti gali tik pats individas (Cosgel, Minkler, 2004). Net kai to pažeidimo niekas iš aplinkinių nepastebės ir nieko nežinos, pasekmės pačiam asmeniui yra neišvengiamos (Nuo seno užfiksuota ir dažnai artikuliuojama išmintis: „Nuo sąžinės nepabėgsi“). Integralumo tyrėjas M. S. Pričardas aprašo atvejį, Norm Levis poelgį, kai pažeisdamas akademinio integralumo principus paskutiniame doktorantūros egzamine (išėjęs egzamino metu pasitikrino ar jo atsakymas teisingas) prelegentas gavo mokslo laipsnį. Po to egzamino Norm Levis dirbo savo mokslo srityje, parašė kelias mokslines knygas, ir net 32 metus slėpė savo poelgį nuo pačių artimiausių žmonių, kol galiausiai pasiuntė prisipažinimą universiteto vadovybei (Pritchard, 2006, 75-76). Tai buvo itin retas atvejis, ir universiteto vadovai nežinojo kaip reaguoti. Šis [dokumentinis] atvejis, kaip ir daugybė panašių, aprašytų grožinėje literatūroje, ar parodytų filmuose, verčia pripažinti, jog integralumas priklauso ne nuo išorinių faktorių, o yra Žmogaus vidinė kokybė, kuri verčia elgtis tinkamai, net kai niekas kitas jo nestebi. Tai savikontrolė, keičianti kontrolę; asmenybės socialinės dorovinės brandos kriterijus. Reiškia, integralumas ir yra ta nuolatinė savikontrolė, nuolat matuojanti žodžiais suformuluotų (indido arba organizacijos) tikslų ir darbų atitikimą. Toks tikslo nustatymas ir sąmoningas jo siekimas, įžvelgiant ar net pergyvenant konfliktą (neatitikimus) tarp nu(si)statytos privalomybės (vertybių) ir faktinės esamybės. Kadangi apibrėžimo taisyklės reikalauja nurodyti esminius integralumo požymius, tai būtent čia apčiuopiame integralumo esmę, kurios apraiškos ir reikšmės nors ir kinta pereinant nuo individualios prie socialinės dalykinės etikos, tačiau esmė išlieka: vertybių ir faktų distinkcija ir jos neatitikimų įveikimas (1 pav.).

Nors privalomybės ir esamybės konfliktas etikoje atsekamas nuo Sokrato, bet šiandien jo prasmės užpildomos kitu turiniu, įgyja aštresnius pavidalus dėl socialinio dalykinio gyvenimo sudėtingumo. Integralumas svarstomas ne tiek mikro-, kiek mezo- ir makrolygmenimis ir suvokiamas kaip žmogaus socialinio elgesio nuoseklumas (behavioral integrity), reiškiantis žodžių ir veiksmų darną (Simons, 2002,19). Ši integralumo samprata tinka tiek individui, tiek organizacijai / įmonei / profesijai.

Robert C.Solomon, taip pat aiškina integralumą kaip socialinę vertybę ir apibrėžia jį per vientisumo sampratą. Sekdamas Aristoteliu, Solomonas apibūdina integralumą kaip nusiteikimą veikti moraliai, kaip supervertybę ar vertybių kompleksą, demonstruojamą pastangose ir veiksmuose (Solomon, 1993). Pastaraisiais metais vis daugiau mokslininkų sieja integralumą su pagarba etikos/ elgesio kodeksui ir galima pastebėti integralumo kaip


1031

nuostatos veikti moraliai, transformaciją į integralumo, kaip nusiteikimo veikti pagal [profesijos / organizacijos] etikos kodekso vertybes, normas ir principus, suvokimą. Taip, Ayn Rand ir Leonard Peikoff apibūdino integralumą kaip aktyvų įsipareigojimą moralės kodeksui, kuris teikia / kuria sąlygas ilgalaikiam išgyvenamumui, racionaliai būčiai (individo, kaip racionalios būtybės), asmeninei gerovei (Peikoff, 1991). Pragmatinė motyvacija ne tik nesumenkina integralumo, bet, atvirkščiai, daro jį racionalų, todėl tiek individas, tiek organizacija yra ir moraliai, ir pragmatiškai suinteresuoti būti integraliais. Ši samprata įsigali organizacijose / profesijose ir daugiau analizuojama dalykinės etikos, organizacijų elgsenos, vadybos mokslininkų darbuose (Brenkert, 2004, Brown, 2005, Kaptein, Wempe, 2002, LeClair, Ferell, Fraedrich, 1998; Paine, 1997, Petrick, Quinn, 1997, Shrivastva, 1988, Tichy, McGill, 2003, Watson, 1991).

Filosofų, psichologų darbuose integralumo samprata pasilieka tradicinės etikos paradigmos rėmuose, o aiškinimai liečia įvairius nuo seno etikoje nagrinėtus aspektus. Ypatingai aiškiai žodžių ir veiksmų nuoseklumas atsiskeidžia ne tuomet, kai viskas gerai, o tuomet, kai aplinkybės nėra palankios, kai stengiamasi laikytis moralės principų, „nesvarbu kiek už tai teks sumokėti“. Tokioms žmogaus elgesio savybėms nuo seno suteikiamas heroizmo atspalvis, sakoma „tvirta asmenybė“, „turintis stuburą žmogus“... Tačiau tai ne tik aukštinama, romantizuojama, bet gali būti ir smerkiama savybė, jei principai, kurių integraliai paisoma yra socialiai nevienareikšmiški ar net kenksmingi (vyresnės kartos žmonės pamena sovietinį „principų neatsisakysiu“ lozungą, iki šiandien jiems palikusį negatyvią žodžio „ [tvirtas] principingumas“ konotaciją).

Ši integralumo samprata (lietuviškas atitikmuo – principingumas) yra pati griežčiausia. Intencionalistinės pakraipos etikoje ji laikoma tiksliausia, nes kalbėti (deklaruoti vertybes) gali visi, o tesėti tai, ką pažadėjai – tik kai kurie žmonės. Bet jeigu pažadai vykdomi palankiomis sąlygomis, „netyčia“ ar „iš įpratimo“, dėl to, kad tai „paranku“, „naudinga“ – tai nėra integralumo matas. Ši, kantiškosios „geros valios“ tradicijoje interpretuojama, integralumo savybė atsiskleidžia ir išmatuojama tik susiklosčius nepalankiomis aplinkybėmis, reiškia, reikalauja iš žmogaus herojaus bruožų... Integraliu gali būti vadinamas individas, kuris yra morališkai pastovus, kuris taiko etines taisykles įvairiuose kontekstuose, nepaisant nepalankių sąlygų. Taip elgdamasis „herojus“ vientisas, neužvaldytas momentinių aistrų ar situacijų, kuriose atsisakytų savo pagrindinių įsipareigojimų principams. Toks individas kartais taip pat gali susidurti su vertybių konfliktu, bet išsprendžia jį, pasiremdamasis fundamentaliomis vertybėmis („nenusižengdamas principams“). Tačiau taip piešiamas sektinas herojaus idealas, kurį realizuoti gali / nori tik vienetai. Kai integralumas / sąžiningumas suvokiamas tik taip, ypač jeigu jį tokį propaguoja valdžia (valstybė, religija, lyderiai), tai susiformuoja atmetimo reakcijos („nerealu“, „neracionalu“, „naivu“, „kvaila“ ir pan.), ir visuomenėje neretai


1032

nulemia dualistiško ar net ciniško požiūrio į šią vertybę įsigalėjimą. Tačiau pereinant integralumo sampratose nuo intencionalistinės paradigmos prie konsekvencialistinės, formuojantis tiek dvasinei, tiek materialiai motyvacijai elgtis integraliai, – padėtis keičiasi, integralumo vertybė priimama kaip ypatingai svarbi, pragmatiškai būtina, racionaliai pagrindžiama. Tokiu atveju, pripažįstama, jog ją įmanoma įgyvendinti praktikoje.

Be abejo, taip integralumo sampratos transformuojasi tuomet, kai taikomos profesinei veiklai, organizacijų (taip pat ir darbuotojų) elgsenai: čia vertybių prioritetus išdėsto organizacija, o žmonės tikslingai motyvuojami būti integraliais, nes svarbiausia, – ne ketinimai („gera valia“), bet veiklos pasekmės (būtent atitinkanti etikos normas praktinė elgsena). Jų užtikrinimui kuriami mechanizmai, pajėgūs [tiek „garbe“, tiek „pinigais“] skatinti „kalbų“ ir „darbų“ vientisumą. Čia svarbu „sutelkti dėmesį į labiau pozityvią darbo tvarką, susijusią su nustatytais pareigų [privalomybės] rinkiniais ir plėtoti strategijas, skirtas skatinti etišką praktiką“ (Macfarlane, Zhang, Pun, 2012), taigi, privalomybės ir esamybės integravimą. Konsekvencialistinės etikos paradigmoje integralumo interpretacijos pakinta. Taip integraliu pajėgia būti ir herojiškų savybių neturintys žmonės, reiškia – dauguma. Todėl integralumo savybė tampa tikroviška, vadinasi – gali būti specialiai diegiama, nuosekliai formuojama, realiai pasiekiama. O tai ir tampa masės organizacijų, įmonių, profesijų rūpesčiu, tuo pačiu – ir nepaprastai išplitusiu mokslinės analizės objektu.

Mokslinėje literatūroje jau galime rasti ne tik atskirus šaltinius, bet ir jų apibendrinimus, bandymus susisteminti, konceptualizuoti įvairias integralumo sampratas. Taip M.E. Palanski ir F. J. Yammarino ištyrė daugiau nei 30 straipsnių, analizuodami integralumo apibrėžimus / sampratas ir nustatė kad terminas reiškia skirtingus dalykus ir suskirstė tas sampratas į 5 grupes: 1) integralumas kaip vientisumas; 2) integralumas kaip žodžių ir veiksmų darna; 3) integralumas kaip nuoseklumas nepalankiomis aplinkybėmis; 4) integralumas kaip ištikimybė pačiam sau; 5) kaip moralumas / etika (Palanski, Yammarino, 2007, 17). Tačiau galima įžvelgti tai, jog kai integralumas ekstrapoliuojamas mezo- ir makrolygmenyse, šios penkios sampratų grupės jau neapima tų naujų integralumo prasmių, kurios susiformuoja kai moralės subjektu tampa organizacija / profesija ir jau kalbama apie institucinį arba organizacijų, profesijų integralumą. 3. Organizacijų integralumo kūrimas

Maždaug nuo 1982 m. mokslinėje literatūroje atsispindi polemika dėl organizacijos

galimybės būti integralia / sąžininga (Goodpaster, Matthews, 1982/1999). Tai, kad organizacijos gali tapti moralės subjektais, kurį laiką trikdė net dalykinės etikos specialistus. Tuomet nuolat būdavo keliami klausimai: ar sąžiningu gali būti tik žmogus, ar


1033

ir organizacija/įmonė? Ar galimas kolektyvinis moralinis subjektas? Kokiu laipsniu individų sąžiningas elgesys darbovietėse priklauso nuo institucinio integralumo? Kaip veikia darbuotojus neatitikimas tarp deklaruojamų vertybių ir realios padėties organizacijoje? Ar įmonė/institucija gali reflektuoti, ar jai galima adresuoti principus, „informuoti sąžinę”.... Kaip, jeigu organizacija negali turėti sąžinės, jausmų ir kitų tik žmogui būdingų savybių?

Šiandien dalykinei etikai, kaip mokslui, tai jau praeitas etapas1. Ilgainiui įsivyrauja empiriškai pagrįstas požiūris, kad individų elgesį darbo aplinkoje lemia institucinės etinės normos bei atitinkama organizacijos vadyba, o korporacijų integralumas ne tik pripažįstamas realiai praktikoje egzistuojančiu ir tikslingai kuriamu reiškiniu, bet ir mokslininkai jį visapusiškai tiria, aprašo, klasifikuoja... Pvz., korporacijos integralumas sukonkretinamas ir aptariamas per „7 C“: įsipareigojimas (commitment), elgesys / vadovavimas (conduct), kontekstai / situacija (context), nuoseklumas, darna (consistency), koherentiškumas (coherence), pasitenkinimas (content), perimamumas (continuity)

(Maak, 2008). Šiuolaikinės organizacijos sąmoningai imasi integralumo/sąžiningumo valdymo

(integrity management) kaip žodžio (vertybės / standarto / principo / misijos) ir veiksmo (esamos praktikos) sulydymo, jų vientisumo (Brenkert, 2004; Brown, 2005; Johnson and Phillips, 2003; Paine, 1994; Tichy, McGill, 2003, etc). Taip instrumentiškai kuriamas jau ne atskirų asmenų, o organizacijų korporatyvinis sąžiningumas, kuris ir suponuoja dalyvaujančių individų sąžiningumo sąlygas ir garantijas. Integralumo vertybė atsiranda dėl tvirto laikymosi organizacijos institucionalizuotų standartų, nustatytų pagal visuomenės lūkesčius tam tikram individo ar organizacijos atliekamam vaidmeniui (Kaptein, Wempe 2002). Asmeninę elgseną organizacijose sukuria apibrėžti funkciniai vaidmenys, vadybiniai procesai, tam tikros sąlygos, struktūriniai funkciniai ryšiai, individo motyvacijos. Per šiuos fenomenus korporacijose sukuriama faktinė kiekvieno atsakomybė, o institucinės sąveikos ir vaidmenų suponuojami santykiai neleidžia išsisklaidyti į atskirus psichologinius polinkius, prieštaraujančius bendram reikalui interesus2. Būtent

1 Demokratinė visuomenė, artikuliuodama savo lūkesčius įvairioms organizacijoms, verčia jas

savireguliuotis. Motyvuojamos savikontrolei, jos paskatinamos tapti moralinių normų adresatais, susikurti

atitinkamas taisykles, ir veikti pagal jas, t.y. pagal reiklių vartotojų poreikius kokybei, patikimumui. Taigi,

pilietinė visuomenė pareikalauja iš institucijų, organizacijų, įmonių, kad šios būtų sąmoningi moralės

subjektai, vadinasi, padaro jas moralinių normų adresatais. 2 Čia reikalinga pastaba dėl tipiško kontrargumento, išsakomo „bendrų interesų siekiams“. Organizacijose

formuojama tokia korporatyvinė elgsena, kuri neprieštarauja individo siekiams, nes yra paremta

metodologiniu individualizmu: jo pagrindinė tezė reiškia, kad visos žinios apie socialinius fenomenus gali

būti išvestos tik iš žinių apie individualumus, t. y. apie individų interesus, nuomones, elgseną. Tokiu būdu yra

organizuojamas asmeninių ir organizacinių (visuomeninių) interesų sutapimas. Tai horizontalių santykių,

simetriškos, abipusiu suinteresuotumu pagrįstos, partneriškos veiklos plėtojimas. (Pa)siekiamas orus dalyvių

– socialinių partnerių – kooperavimasis vardan bendro tikslo. Individams istoriškai laisvėjant, vystantis


1034

organizacijų struktūros gali suponuoti integralų veikimą, todėl jau negalima reikalauti integralumo ir atsakomybės tik iš individo. Tai pirmiausia priklauso nuo organizacijos integralumo.

Daug autorių aiškina integralumą kaip teisingumo būseną (kaip „garbingą sutarčių“ vykdymo reikalą), taikydami tai ir organizacijos atžvilgiu („partneriškų santykių“ modeliui). O tai iš esmės tęsia klasikinės etikos ir realios doros (ethoso) istorijoje fiksuotą [įvairiomis kalbomis atkartojamą] išmintį: sutarčiai vykdyti „tarp sąžiningų žmonių pakanka garbės žodžio“... Nors integralumą analizuojančiuose dalykinės etikos, vadybos, viešojo administravimo, organizacijų elgsenos mokslo darbuose atsispindi daug klasikinės etikos sampratų, bet vis tik matoma ryški perskyra tarp individualios etikos (paliekamos žmogaus privačiam gyvenimui ir subjektyvioms sąžiningumo jausenoms) ir socialinės etikos su jos įvairiausiomis profesinės etikos atmainomis. Čia integralumas taikomas mezo- ir makrolygmenimis ir įgyja griežtesnes etinio reglamentavimo formas, kurios inspiruoja institucinės savireguliacijos mechanizmus bei iš vidaus skatina ugdyti organizacinio reflektyvumo gebėjimus. Tokią padėtį lemia ne kieno tai (ne mokslininkų) subjektyvios integralumo interpretacijos ar nuostatos, o globaliai pakitę žmogaus egzistencijos kontekstai.

Šiuolaikinei organizacijų etikai netinka daugelis tradicinės etikos atsakymų į dorovinių vertybių klausimus. Sudėtingėjant žmogaus veiklos sąlygoms jau nebegalima pasikliauti vien subjekto sąžine, įsitikinimais, jausmais, nuomonėmis – reikalingos objekty-vuotos, iš anksto apsvarstytos, racionalios, pragmatiškos taisyklės, pritaikytos apibrėžtoms profesijoms bei organizacijoms, identifikuotos konkrečiam vaidmens vykdytojui. „Jeigu iš tiesų būtų atsiklausiama sąžinės, tuomet būtų chaosas. Dingtų sąsajos su realybe ir disciplina, sugriūtų organizacijos” (Lenk, 1998, 324). Be to, organizacijose suvokiama, jog būtina instituciškai įsipareigoti bendrai priimtoms taisyklėms, normoms, standartams. Reikalingas būtent organizacinis integralumas, o ne vien individo dorovinis jautrumas. Išaugus žmogaus galioms dėl technikos ir technologijos išsivystymo, tai tampa gyvybiškai svarbu, globaliai aktualu, ypač konstruojant įvairių rizikų prevenciją. Kuo individai ar organizacijos dirba svarbesnį darbą, kuo daugiau turi galios ir kuo aukštesnes pozicijas užima, tuo jų atsakomybė didesnė, reiškia – tuo būtinesnis jų integralumas. „Atsižvelgiant į atskirų atsakomybių susiskaidymą bei neaprėpiamą išsišakojimą”, ypatingą atsakomybę prisiima visuomenei „atstovaujantys sprendėjai... Tai ypač taikytina individams, sistemoje užimantiems strateginę poziciją. Galia ir žinios įpareigoja” (Lenk, 1998, 329–330). Šiuolaikinės organizacijos – korporatyviniai veikėjai – didesnės,

demokratijai, tik tokiais principais – balansuojant interesus, derinant funkcionalumą bei humaniškumą –

paremta darbinė veikla gali būti kūrybiška, naši, efektyvi, todėl vadybinių modelių pokyčiai yra objektyviai

determinuoti ir akceptuoti visų į tikslą/rezultatą orientuotų organizacijų.


1035

pajėgesnės, be to, nepalyginamai galingesnės ir jų veiklos pasekmės reikšmingesnės už ankstesnių laikų žmonių ar organizacijų. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama organizacijų atsakomybei didinti, integralumui kurti, taip tenkinant visos visuomenės, taigi – galų gale ir kiekvieno asmens – interesus. Akcentuojamas neabejotinas ryšys tarp korporacijos interesų ir viešojo intereso, o iš to – kitas klausimas – apie vadovo integralumo ir jo vadovaujamos korporacijos integralumo ryšį: ar gali vadovas būti integralus, jei jo vadovaujamai korporacijai trūksta integralumo; ir kas kuria integralumą (Brown, 2006). Kiek veikla priklauso nuo vadovo kaip subjekto? Kuriant organizacijos integralumą vadovavimo galios perkeliamos standartams, tuo pačiu mažinamos nevaldomų sprendimų, klaidų, ar piktnaudžiavimų grėsmės. Integralumo kūrimas mažina nevaldomas rizikas, kurios atsiranda dėl vadinamojo „žmogiškojo faktoriaus“. Todėl tiek brandžios pilietinės visuomenės spaudimu, tiek globalizacijos sąlygų suponuojami kontekstai pareikalauja konkretaus integralumo: tarpas tarp to, kas „turi būti“ (standartai) ir „yra“ turi būti panaikinamas, ir dirbama (lygmeniu „yra”) taip, kaip privalu (lygmeniu „turi būti”), t.y. šie lygmenys sulydomi – integruojami (1 pav.). Tuomet dirbama integraliai, atitinkamai prisiimtiems įsipareigojimams – klientų, vartotojų, pacientų, studentų, etc. lūkesčiams (t.y. visuomeniniam interesui), kurie šiais laikais yra įtvirtinti standartuose (lygmeniu „turi būti”), konkurencinei aplinkai motyvuojant jų iš tikrųjų siekti, o ne tik imituoti siekimą1.

Vadinasi, organizacinio sąžiningumo/integralumo įgyvendinimui svarbiausia dėti pastangas, kad formaliai priimti dokumentai (vertybės, išdėstytos misijoje, kodeksuose, standartuose, normose, ilgalaikės raidos strategijose) būtų taikomi praktiniams procesams, procedūroms, visiems konkrečių veiklos barų veiksmams bei elgsenoms. Kitaip tariant, kad tie deklaruoti principai, „surašyti“ organizacijos dokumentuose

1 Lietuvoje atrodytų savaime aišku, jog labai dažnai regime, kaip viena „turi būti”, o visai kita – „yra”, o

etiniai apeliavimai į moralinę privalomybę lyg pasitelkiama tik išorinei priedangai, viešųjų ryšių akcijoms.

Tačiau sąžiningumas gali įsigalėti tik tuomet, kai šis konfliktas panaikinamas, kai praktinė veikla iš tiesų

atitinka prisiimtiems įsipareigojimams, kurie šiais laikais yra įtvirtinti veiklos standartuose (normatyviniu

diskursu). Pakitusi aplinka motyvuoja jų laikymosi iš tikrųjų siekti, o ne tik imituoti, vaizduoti, kaip esame

įpratę nuo socializmo laikų. Galima pažymėti ir gilesnes šios distinkcijos hipertrofavimo priežastis mūsų

kultūroje. Amžinas idealybės ir realybės konfliktas – kaip pagrindinis europinės kultūros ženklas bei esminis

etikos bruožas – tiek grožinėje literatūroje, tiek etikos klasikoje visada buvo romantizuojamas ir

išaukštinamas. Tačiau šiandien, įsigilinę į tokių moralinių nuostatų prasmes, pastebime, jog, jeigu filosofija ir

toliau mitologizuos šią distinkciją, o literatūra romantizuos šį konfliktą, tai realybėje bus romantizuojami ir

rizikos faktoriai bei jos pasekmės (neatsakingumas už savo profesinės pareigos atlikimo kokybę, klaidų,

nesėkmių, avarijų, ar net katastrofų, tragedijų galimybių palaikymas). Šiandienos tikrovė primygtinai

reikalauja ne tik mąstyti apie vertybes, bet ir dėti praktines pastangas siekiant panaikinti faktų ir vertybių

neatitikimus (žinoma, pačias vertybes „nukėlus“ iš idealistinių aukštumų, padarius žmogui įmanomomis

pasiekti), t.y. diegiant integralumą.


1036

standartai būtų diegiami procesų lygmeniu, taigi būtų konstruojamas jau ne tiek individų, kiek organizacijų sąžiningumas (1 pav.), kuris savo ruožtu sudaro sąlygas ir palaiko individų sąžiningumą / integralumą.

VERTYBĖS / standartai

PRIVALOMYBĖ

Turi būti

FAKTAI

ESAMYBĖ

Yra

Kokia turi būti

organizacija (profesija)

Atrodyti

Kokia yraorganizacija (profesija)

Būti

I

N

T

E

G

R

A

L

U

M

A

S

Šaltinis: N.Vasiljevienė (2006), Organizacijų etika: institucinės etikos vadybos sistemos.

1 pav. Organizacijos integralumas Kai organizacijoje /profesijoje procesų lygmeniu įtvirtinamas sąžiningumas

skaidrumas, tai palaipsniui formuojasi pasitikėjimas, o tai sudaro organizacijos stabilumo pagrindą, kuomet darbuotojai, jausdamiesi saugūs, noriai dirba, atsiskleidžia jų kūrybinis potencialas, stiprėja gerų darbo rezultatų siekiai. Integralumas padeda kurti organizacijos kaip pasitikėjimo verto subjekto („gero bendrapiliečio“ – good citizenship) reputaciją bendraujant su išoriniais partneriais, investuotojais ir pan. Šių pragmatiškų siekių suvokimas iš tikrųjų paskatina sąžiningumo vertybės formavimo procesus profesijose, kur jau nuolat pabrėžiama, jog profesinis sąžiningumas kuria pasitikėjimą profesija ir yra tiek verslo (bet kurios profesinės veiklos), tiek visos visuomenės pagrindas ir sėkmės garantas. Toks utilitariai motyvuotas integralumas priartėja prie tikrovės, juo ima rūpintis daugybė žmonių, profesijų, organizacijų.

Ypač didelis dėmesys skiriamas profesiniam integralumui, apimančiam tiek profesionalo profesinę atsakomybę (aprašomą kodeksuose, standartuose ir vertybėse), tiek asmeninės atsakomybės jausmą (Pritchard, 2006). Profesinis sąžiningumas yra daugiau nei geras darbo užduočių atlikimas, tai – profesinė atsakomybė, kuri kartu yra ir socialinė atsakomybė, t.y. viešojo intereso įtvirtinimo laidininkas ir pagrindinis svertas.


1037

Todėl sąžiningumas pastaraisiais metais vertinamas tiek kaip svarbi praktinė profesinė kompetencija, kurios organizacijos reikalauja iš savo personalo, tiek kaip sėkmingų sociumų konstravimo būdas. Šiandien šį svertą (naują socialinį faktą kaip geidžiamų pasekmių determinantę) specialiai kuria daugybė profesijų, organizacijų, institucijų, paskatindami „dirbtinės moralės“ (Danielson, 1992; Danielson, 1997) generavimą ne tik mezo-, bet tuo pačiu, ir makrolygmeniu.

Kai sąžiningumas taikomas profesinei sričiai, tai prie minėtų integralumo formavimo rezultatų priskiriamas lojalumas / įsipareigojimas savo darbovietei, organizacijos paskirčiai /misijai ir savo konkretaus profesinio vaidmens funkcijoms bei profesijos kolegoms (kolegialumas). Sąžiningumas traktuojamas kaip naujos dimensijos profesionalumas (arba profesionalumas įgyja naujas – integralumo – dimensijas, be kurių jis jau negali sėkmingai egzistuoti). Išmatuoti, nustatyti profesinio sąžiningumo lygį yra sudėtinga, tačiau tai jau vykdoma praktikoje. Ypač tuomet, kai pastebimi negatyvūs profesinės veiklos reiškiniai, oportunistinė darbuotojų elgsena, pvz., – darbo praleidinėjimas, piktnaudžiavimas organizacijos turtu, korupcija, apgavystės, sukčiavimai, vagystės iš įmonių ir kt. ydingo elgesio apraiškos, determinuojančios blogus darbo rezultatus, tai sąžiningumo stokos ar jo nebuvimo pasekmių išmatavimas tampa uždaviniu, kurį įmanoma realizuoti. Nustatinėjant neatitikimo tarp vertybių ir realių faktų laipsnį (“integrity audit,“ arba “integrity scan“), yra nustatinėjamas organizacijų sąžiningumo lygis, vykdoma integralumo patikra (žr. 1 pav.). Kai sąžiningumas – ne kokia nors abstrakcija ar „kiekvieno asmeninis reikalas“, kaip neretai girdime kartojant viešajame diskurse, o labai konkretus, netgi išmatavimui – auditui – pasiduodantis dalykas, tai institucijos gali nusistatyti aiškų tikslą ir reflektuoti, kokia yra jų veiklos esmė, kiek kokybiškai, t.y. atsakingai ir sąžiningai ji atlieka savo prisiimtus įsipareigojimus ir pan. Reiškia, integralumo matavimas leidžia organizacijai vadovauti sau pačiai – įgyvendinti savireguliaciją – tapti sąmoningai koordinuojamos veiklos sistema. Integralumo valdymas yra sisteminis procesas, apimantis sprendimo priėmimo, realizavimo, reflektavimo, savivaldos / savireguliavimo, kontrolės / audito ir koregavimo standartų visumą ir jų matavimus (Kaptein, Wempe 2002; LeClair, Ferell, Fraedrich, 1998).

Organizacijų sąžiningumo pažeidimai gali būti matuojami tikrinant organizacijų ataskaitas, kai fiksuojami viešų ataskaitų ir organizacinės veiklos faktų, deklaracijų ir realybės neatitikimai, kurių pasekmės turi neigiamos įtakos profesinės veiklos rezultatams, organizacijų efektyvumui. Stambios klestinčių šalių įmonės visada skaičiuoja išlaidas, kurias patiria dėl darbuotojų nesąžiningų veiksmų ir įvertina jas šimtais tūkstančių eurų ar dolerių. Nenoras turėti šias neigiamas nesąžiningumo pasekmes skatina rimtą susirūpinimą profesiniu integralumu ir jo įtvirtinimo organizaciniu lygmeniu galimybių paieškas (praktikų tarpe) bei tyrimus (užduotis mokslininkams). Šios aplinkybės lemia tai,


1038

jog sąžiningumas pradėtas planuoti – sąvoka jau figūruoja metiniuose planuose ne tik verslo, bet ir išsivysčiusių demokratinių šalių viešojo sektoriaus organizacijose. Sąžiningumui darbuotojai, o pirmiausia vadovai, yra motyvuojami įvedant sąžiningumo kriterijų į darbo funkcijų vykdymo įvertinimus, formuojant suvokimą, jog sąžiningumas yra profesionalios veiklos pamatas ir lyderiais darbe gali būti tik sąžiningi darbuotojai / vadovai. Pvz., jau apie dešimtmetį kai kuriose Vakarų šalių viešojo administravimo organizacijose sąžiningumas tapo neatskiriama vadovo funkcijų charakteristikos dalimi, kuri vertinama vykdant struktūrinio vaidmens darbo funkcijas, organizuojant konkursus karjeros laiptuose.

Taigi, organizacijos pajėgia išspręsti daugybę etinių problemų ne moralizuojant ar baudžiant atskirus individus, o instituciniu lygmeniu įtvirtinant korporatyvinio subjekto sąžiningumą su jo nuosekliu palaikymu procesų ir procedūrų lygmeniu.

Išvados

Atlikus integralumo sampratų analizę, galima teigti, jog: Dėl socialinio dalykinio gyvenimo sudėtingumo, įvairių rizikų, yra globaliai

susirūpinta integralumo vertybe, kurią pastaraisiais metais jau instrumentiškai diegiama į praktiką (integralumo vadyba), todėl dinamiškai išaugo jos akademinių tyrimų sritis.

Integralumo kūrimui yra būtinas tikslesnis apibrėžimas, kurį pateikti yra sudėtinga dėl jo daugiaplaniškumo ir tarpdisciplininių prieigų. Nors integralumas / sąžiningumas suprantamas skirtingai, tuo pat metu įvairios integralumo sampratos dalinai sutampa ir yra naudojamos sinonimiškai.

Tiek viešajame diskurse, tiek psichologijoje sąžiningumas vertinamas kaip žmogaus charakterio savybė, pasireiškianti tokiomis savybėmis kaip nuoširdumas, tiesumas/principingumas, patikimumas, objektyvumas, dažnai tiesiog įvardijamas kaip individo padorumas. Moralės filosofijoje sąžiningumas suvokiamas kaip „ištikimybė savo paties principams“. Tačiau tokios sąžiningumo reikšmės šiandien jau nenusako plačiai įvairiose profesinės veiklos srityse naudojamų šios sąvokos prasmių.

Integralumo, kurio apraiškos ir reikšmės nors ir kinta pereinant nuo individualios prie socialinės dalykinės etikos, esmė įžvelgiama vertybių ir faktų distinkcijoje, tiksliau, – moralės subjekto gebėjime įveikti neatitikimus tarp privalomybės ir esamybės. Šiandien šių gebėjimų [tiek individualių, tiek institucinių] ugdymas – tai integralumo tikslingas formavimas vadybos metodais, kurių taikymas nuolat auga dėl empiriškai patvirtintų faktų, jog individų sąžiningas elgesys darbovietėse priklauso nuo institucinio integralumo.


1039

Bendriausia prasme socialinio profesinio gyvenimo kontekstuose integralumas reiškia [žmogaus ar organizacijos] gebėjimą susieti žodį ir veiksmą, įsipareigojimą institucinėms vertybėms ir atitinkamą elgesį, atsakingą praktinę veiklą.

Literatūra

Brenkert, G.G. (ed.) (2004), Corporate Integrity & Accountability. Sage publications. Brown, M.T. (2005), Corporate Integrity. Rethinking Organizational Ethics and Leadership, Cambridge

University Press. Brown, M. T. (2006), “Corporate Integrity and Public Interest: A Relational Approach to Business Ethics and

Leadership”, Journal of Business Ethics, Vol. 66, No. 1, Proceedings of the 18th EBEN Annual Conf. in Bonn.

Carter, S. (1997), Integrity, Harper Perennial. Cosgel, M. M., Minkler L. (2004), ”Rationality, integrity and religious behavior”, Journal of Socio-Economics,

Vol. 33. Craig, B. S., Gustafson S. B. (1998), “Perceived leader integrity scale: an instrument for assessing employee

perceptions of leader integrity”, Leadership Quarterly, Vol. 9, No. 2. Danielson, P. A. (1992), Artificial Morality. London: Routledge. Danielson, P. A. (1997), Making a Moral Corporation: Artificial Morality Applied. Vancouver: Centre for

Applied Ethics, University of British Columbia. Dobel, J.P. (1999), Public Integrity, Baltimore, MD and London: Johns Hopkins University Press. Heathfield, S.M. (2012), “What is Integrity?” Interneto prieiga:

http://humanresources.about.com/od/Trust/g/what-is-integrity.htm (žiūrėta 2012 11 01). Johnson, L., Phillips, B. (2003), Absolute Honesty: building a corporate culture that values straight talk and

rewards integrity. New York: AMACOM. Goodpaster, K. E., Matthews, J. B. Jr. (1999), Can a corporation have a conscience? In: Chryssides G. D.,

Kaler J. H. An introduction to Business Ethics. London: Thomson Business Press. Kaptein, M. (1999), “Integrity Management”, European management Journal, Vol.17, No. 6. Kaptein, M., Wempe, J. (2002), The Balanced Company: a theory of corporate integrity, Oxford University

Press. Kasulis, Th. B. (2002), Intimacy or integrity: philosophy and cultural difference, Honolulu: University of

Hawai’I Press. Koehn, D. (2005), “Integrity as a Business Asset”, Journal of Business Ethics, Vol. 58, No. 1/3. Lenk, H. (1998), Atsakomybės diferenciacija ir sistemos kompleksiškumas, Technikos filosofijos įvadas.

Vilnius: Alma Littera. LeClair, D. T., Ferell, O. C. and Fraedrich, J. P. (1998), Integrity Management: A Guide to Managing Legal and

Ethical Issues in the Workplace, University of Tampa Press. Maak, T. (2008), “Undivided Corporate Responsibility: Towards a Theory of Corporate Integrity”, Journal of

Business Ethics, Vol. 82, No. 2, The European Identity in Business and Social Ethics: The EBEN 20th Annual Conference in Leuven.

Macfarlane, B. (2009), Researching with Integrity: The ethics of Academic Enquiry, Taylor & Francis Group. Macfarlane B., Zhang J., Pun A. (2012), Academic integrity: a review of the literature, Studies in Higher

Education, Routledge, Aug 2012.


1040

Morgen, S. D. (1997), Selling with integrity, New York: Berkley Books. Paine, L. S. (1997), Leadership, Ethics, and Organizational Integrity. Chicago: Irwin. Palanski, M. E., Yammarino, F. J. (2007), “Integrity and Leadership: Clearing the Conceptual Confusion”,

European Management Journal, Vol. 25, No. 3. Palanski, M. E., Yammarino, F. J. (2009), “Integrity and leadership: A multi-level conceptual framework”, The

Leadership Quarterly, Vol. 20. Peikoff, L. (1991), Objectivism: The Philosophy of Ayn Rand. New York: Dutton. Petrick, J. A., Quinn, J. F. (1997), Management ethics: integrity at work, London: Sage Series on Business

ethics. Pritchard, M. S. (2006), Professional Integrity. Thinking Ethically, Lawrence: University Press of Kanzas. Prottas, D. J. (2008), “Perceived Behavioral Integrity: Relationships with Employee Attitudes, Well-Being,

and Absenteeism”, Journal of Business Ethics, Vol. 81, No. 2. Shrivastva, S. and Associates (eds.) (1988), Executive Integrity: The Search for High Human Values in

Organizational Life. San Francisco: Jossey-Bass Publishers. Simons, T. (2002), “Behavioral Integrity: The Perceived Alignment between Managers' Words and Deeds as

a Research Focus”, Organization Science, Vol. 13, No. 1. Solomon, R.Ch. (1993), Ethics and Excellence: Cooperation and Integrity in Business, Oxford University Press. Steneck, N. H. (2006), “Fostering Integrity in Research: Definitions, Current Knowledge, and Future

Directions”, Science and Engineering Ethics, Volume 12, Issue 1. Tichy, N.M., McGill, A.R. (eds) (2003), The ethical challenge: how to lead with unyielding integrity. Jossey-

Bass A Wiley Imprit. Vasiljevienė, N., (2006), Organizacijų etika: institucinės etikos vadybos sistemos. Vilnius.: Vilniaus

universitetas. Vasiljevienė, N., Pučėtaitė, R. (2009), Establishing integrity to eliminate women discrimination in science:

implications from empirical research in Lithuania, Economics and management. Kaunas: Technologija.

Worden, S. (2003), “The Role of Integrity as a Mediator in Strategic Leadership: A Recipe for Reputational Capital”, Journal of Business Ethics, Vol. 46, No. 1.

Watson, Ch. (1991), Managing with Integrity: insights from America’s CEOs, New York: Praeger.

SUMMARY

Rethinking Value of Integrity Prof. habil. dr. Nijolė Vasiljevienė, doc.dr. Virginija Jakimenko

The analysis of integrity value today is a dynamically growing field of academic researches and its applyed aspect is stipulated by ripe practical needs.

The aim of the paper is to discuss the category of integrity, its meanings, to display to variety of definitions and their applicability. Many scholars tried to define integrity and they acknowledged the complexity of such attempts. At the same time various definitions


1041

of integrity partly coincide and are used as synonyms. The paper also reflects a search for adequate comprehension of integrity, and analyses its cross-disciplinary transformations. While in the moral philosophy, psychology and religion integrity is regarded as the attribute of a person and is considered solely on the micro level, in business/professional ethics, sociology, management and political science it takes larger scale and its applicability expands to mezo and macro levels. Today integrity is mainly comprehended as the consistency of human social behaviour (behavioral integrity), having the sense of a word and action harmony.

Integrity has become one of the main category in the discourse of business/professional ethics in which its analysis transforms into the development of possibilities to form integrity in organisations. Today integrity in organizations‘ ethics and management is being accessed, modelled, constructed when trying to apply it in various fields of practice. That is why more precise definition of integrity is required.

Keywords: Integrity, Values, Integrity management, Organizational Ethics.


1042

LYČIŲ LYGYBĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMAS

AUKŠTAJAME MOKSLE: AKADEMINĖS BENDRUOMENĖS

PASIPRIEŠINIMAS POKYČIAMS

Doc. dr. Agnė Jurčiukonytė Mykolo Romerio universitetas Politikos ir vadybos fakultetas Vadybos katedra Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Lyčių lygybės politikos įgyvendinimas yra svarbus strateginis ES prioritetas siekiant

žmogiškųjų išteklių didinimo bei inovacijų aukštojo mokslo srityje. Lyčių lygybės mokslo ir studijų institucijose siekiama integruoti lyties aspektą (gender mainstreaming) į visas mokslo ir studijų institucijų tvarkas ir procesus. Tai reikalauja ne vien formalių dokumentų peržiūrėjimo, bet ir vertybinio pokyčio akademinėje bendruomenėje. Ši socialinės inžinerijos principu diegiama inovacija sukelia didelį akademinės bendruomenės pasipriešinimą ir dėl to negali būti efektyvi.

Šio straipsnio tikslas yra aptarti lyčių lygybės politikos įgyvendinimą kaip tradicinių akademinės bendruomenės vertybių kaitą, analizuoti priešiškumo šiai socialinei bei organizacinei inovacijai priežastis bei siūlyti jo įveikimo galimybes remiantis šioje srityje pažengusių šalių patirtimi bei projektuojant būsimus pokyčius Lietuvos aukštajame moksle.

Reikšminiai žodžiai: lyčių lygybė, aukštasis mokslas, inovacijos, akademinės vertybės, pokyčiai. 1. Įvadas

Lyčių nelygybė moksle yra ne šių dienų problema – ji turi senas istorines šaknis ir ne

tokią seną kovos su ja specialiomis priemonėmis istoriją. Lyčių nelygybė moksle yra


1043

platesnių socialinių procesų atspindys – moterų išlaisvėjimas ir lygių teisių bei galimybių siekis visose socialinėse veiklose pasiekė ir mokslo sritį. Nors feministinis judėjimas ir lyčių studijos skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį, deja, savo tikslų dar nepasiekė – plačiąja prasme moterys tebeturi mažiau įtakos strateginių sprendimų priėmimui (moterys sudaro mažumą valdančiuose tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus organizacijose), o jų indėlis į organizacijų veiklą yra vertinamas menkiau (darbo užmokesčio statistika rodo, kad moterys už analogišką darbą gauna mažiau nei jų kolegos vyrai).

Europos Sąjunga, suvokdama demografines ir ekonomines grėsmes, kurios kils netolimoje ateityje, stengiasi didinti savo šalių turimus žmogiškuosius išteklius, kuo geriau panaudoti savo turimą potencialą, kuris glūdi visų pirma moterų kaip darbo jėgos mažumos grupėje. Jau daugiau nei tris dešimtmečius ES lygiu yra kuriamos strategijos, direktyvos ir kitos specialios priemonės, kaip pagerinti lyčių balansą tiek įvairiuose veiklos sektoriuose, tiek aukščiausiuose valdymo lygmenyse. ES ir šalių narių lygiu pradėtas lyties aspekto integravimo (gender mainstreaming) procesas. JAV, ES ir kitos Europos valstybės taiko specialią lyčių lygybės politiką, nustato kvotas (lyčių proporciją) viešojo sektoriaus organizacijų valdyme ir pan. Ypač šiuo atžvilgiu pažangios Skandinavijos šalys: Norvegija, Suomija, Švedija ir kt.

Europos Komisijos lyčių lygybės prioritetinės sritys, įvardytos „Lygybės tarp moterų ir vyrų strategijoje 2010–2015 m.“, yra šios: lygi ekonominė moterų ir vyrų nepriklausomybė, lygus užmokestis už tokios pačios vertės darbą, lygybė priimant sprendimus. Strategijoje konstatuojama, kad anksčiau išsikelti lyčių lygybės siekiai ES yra įgyvendinami vangiai, nespėjama laiku pasiekti užsibrėžtos lyčių pusiausvyros tam tikrose srityse: „nepaisant ES 2005 m. išsikelto tikslo, kad 25 proc. vadovaujančių viešojo mokslinių tyrimų sektoriaus pozicijų užimtų moterys, tikslas tebėra neįgyvendintas – vidutiniškai tik 19 proc. ES universitetų profesorių sudaro moterys. Vyraujantis lyčių disbalansas aukštajame moksle ir mokslo tyrimuose tebėra pagrindinė kliūtis įgyvendinti Europos uždavinį padidinti konkurencingumą ir maksimaliai panaudoti inovacinį potencialą“ (Strategy for equality between women and men 2010-2015, 2010). Tai savotiškai paradoksalūs duomenys, nes jie byloja apie mokslo sistemos kaip pažangos, žinių ir aukščiausius veiklos standartus generuojančios srities stagnaciją ir nesugebėjimą vykdyti inovacijų, kurių reikalauja visuomenė.

Žinių ekonomikos kontekste visuomenės lūkesčiai mokslo atžvilgiu pakito ir išaugo: „universitetų susiejimas su žinių ekonomika lėmė, kad žinių kūrimas akademijoje vis labiau suvokiamas kaip prekė, kuri yra valdymo ir audito objektas. Potencialiai aukšta intelektinio darbo vertė žinių ekonomikos organizacijoms pabrėžia individualaus ir mažų komandų darbo produktyvumo kokybę ir kiekybę. Vertė bendrai yra matuojama ir vertinama ekonominio naudingumo požiūriu. Valdymo kontrolės instrumentai, tokie kaip


1044

nacionalinis mokslo tyrimų kokybės vertinimas, siekia užtikrinti reguliarų, išmatuojamą, „užtikrintos kokybės“ žinių produkavimą, numatantį individų atskaitingumą savo institucijoms dėl savo sukurtos produkcijos ir jos kokybės pripažinimo” (Fletcher, Boden, Kent, Tinson, 2007, p.434). Taigi aukštojo mokslo politika pabrėžia universitetų reikšmę tiek parengiant aukštos kvalifikacijos darbuotojus, tiek sukuriant ekonomiškai naudingus/pritaikomus, mokslo tyrimais pagrįstus žinių produktus, kurie turi prisidėti prie žinių ekonomikos vystymo (ten pat, p.437).

Mokslo ir studijų institucijos, pasižyminčios autonomija ir savita mokslinio tyrimo kultūra, kurioje varžosi du moraliniai imperatyvai arba vertybiniai poliai – pareiga laikytis tradicijų ir pareiga tenkinti šiandieninius visuomenės poreikius – nelengvai priima „išorinį“ reikalavimą siekti lyčių pusiausvyros, nepaisant to, kad tai leidžia siekti geresnės mokslinių tyrimų kokybės.

Lyčių tyrimai moksle ir taikomos priemonės jau praėjo tam tikrą evoliuciją. Lyties tyrimai mokslinėse kultūrose XX a. 9-ajame dešimtmetyje konstatavo, kad mokslas yra „vyriškas“, ir ne tik jos atstovų lytimi, bet ir savo etosu bei institucine sandara. Pagrindinis barjeras moterų lygybei moksle buvo įsitikinimas, kad moterys turi asimiliuotis vyriškoje mokslo aplinkoje ir atsisakyti talentų, bruožų bei stilių, nesuderinamų su vyraujančia vyriška mokslo kultūra. XX a. dešimtajame dešimtmetyje mokslo institucijos ėmė taikyti reformas, skirtas įveikti istoriškai susiformavusią tendenciją modeliuoti mokslinę kultūrą (platesne prasme – profesinę kultūrą) pagal vyrų-namų šeimininkų standartą (imtos taikyti tokios priemonės kaip lanksti mokslinio stažo skaičiavimo sistema, atsižvelgiant į karjeros pertraukas dėl motinystės ar tėvystės ir kt. priežasčių, abiems gramatinėms lytims jautrios kalbos vartojimas, vadovėlių koregavimas įtraukiant mokslininkes moteris ir jų pasiekimus ir t.t.). Galiausiai, buvo pastebėta, kad tam tikros lyties dominavimas tam tikrose mokslo srityse veikia to mokslo sukuriamas žinias, t.y. jo turinį. Šiandien dėmesio centre atsidūrė lyčių analizės integravimas į įvairias mokslo sritis, nors jis yra labai skirtingas priklausomai nuo mokslo srities. Ypač šiam procesui priešinasi, pvz., fiziniai mokslai, kurie teigia, kad jų tiriamuose objektuose nėra lyties dimensijos, nors tai dar reikia ištirti (Schiebinger, 2003).

Šio straipsnio tikslas yra aptarti lyčių lygybės politikos įgyvendinimą kaip tradicinių akademinės bendruomenės vertybių kaitą, analizuoti priešiškumo šiai socialinei bei organizacinei inovacijai priežastis bei siūlyti galimas jo įveikimo priemones remiantis šioje srityje pažengusių šalių patirtimi ir teorinėmis įžvalgomis. Lietuvai rengiantis patvirtinti naują lyčių lygybės moksle strategiją ir imtis kitų specialių nacionalinio lygmens priemonių šioje srityje, itin aktualus tampa pačių mokslo ir studijų institucijų pasirengimas priimti šiuos pokyčius, suvokti jų paskirtį, pobūdį ir teikiamą naudą. Šiuo straipsniu siekiama prisidėti prie šio suvokimo formavimo.


1045

2. Lyčių lygybės problemos ir jų vertybinis pamatas moksle

Akademinės bendruomenės nariams ir ypač mokslo ir studijų institucijų vadovybei

išgirdus apie lyčių nelygybę moksle arba numatomas politines nacionalines priemones siekti lyčių lygybės, dažnai pastebima nuostaba, susierzinimas ar net pasipiktinimas: „Bet mes neturim šios problemos, pas mus viskas gerai, visos tvarkos nediskriminacinės, neutralios“. Problema ta, kad net iš pažiūros neutralios lyties atžvilgiu universitetų tvarkos ir organizaciniai procesai suponuoja prielaidas lyčių nelygybei moksle, ką rodo įvairūs statistiniai duomenys (vertikalioji ir horizontalioji lyčių segregacija). Mokslinių tyrimų kultūrą – kasdieninę kultūrinę ir socialinę individo praktiką – valdo visų pirma ne rašytinės taisyklės ir tvarkos, o vertybių, nuostatų, įpročių sistema, kuri dažnai yra net nereflektuojama, nesąmoninga. Mokslininkų tarpusavio bendradarbiavimo ir bendravimo santykius labiausiai sąlygoja asmeniniai įsitikinimai, nuostatos, poreikiai, taip pat ir lyčių stereotipai, ir nors de jure, teisės aktais lyčių nelygybės „nesimato“, de facto, realiame mokslo institucijų gyvenime jos apstu.

Įvairiais tyrimais įrodyta, kad moksle egzistuoja įvairios išankstinės nuostatos lyčių atžvilgiu (gender bias): tai nesąmoninga ir numanoma diferenciacija tarp vyrų ir moterų, patalpinant vieną lytį hierarchiškai aukštesnėje padėtyje nei kita, ir kylanti iš vyriškumo ir moteriškumo stereotipų. Stereotipais paremtas suvokimas lemia patį mokslo valdymą per labai svarbių sprendimų priėmimą, sąlygoja tendencingą mokslo sistemos vertinimą ir kandidatų parinkimą, formuoja mokslo sistemos struktūrą lytiškumo aspektu (A Study on the Status of Women Faculty..., 2009). Išankstinės nuostatos lyties atžvilgiu gali pasireikšti:

(1) pačiame mokslinės veiklos kokybės apibrėžime (2) kriterijuose, pagal kuriuos vertinama mokslinė kokybė, (3) įvardytų ir neįvardytų mokslo kokybės vertinimo rodiklių parinkime, (4) būde, kuriuo mokslo kokybės kriterijai taikomi vyrams ir moterims, (5) nesugebėjime įtraukti moteris į mokslo tinklus, (6) procedūrose, kuriomis kriterijai taikomi žmonių vertinimui (Gender and

Excellence in the Making, 2004, p.11-12). Kita labai svarbi mokslo pažangos ir kokybės sritis taip pat esmingai veikiama

išankstinių nuostatų lyties atžvilgiu. Tai mokslinio ekspertavimo/recenzavimo sistema. Kaip rodo tyrimai, mokslo srityje pozicijas, kurios sprendžia mokslo politiką, išteklių paskirstymą, tyrėjų kvalifikacijos ekspertinį vertinimą, mokslinių tinklų valdymą (vadinamąsias gate-keepers pozicijas) užima vyrai, kurių vertinimas remiasi „panašumo“ principu: palankiau vertinami mokslininkų vyrų, o ne moterų pasiekimai, o pirmenybė


1046

teikiama žymesnių mokslininkų idėjoms bei tradiciniams/žinomiems moksliniams metodams (Mathew efektas). Kitas išankstinių nuostatų lyčių atžvilgiu sąlygotas fenomenas, kuomet moksliniai moterų nuopelnai yra nusavinami ar priskiriami jų kolegoms vyrams, yra vadinamas Matildos efektu (ten pat, p. 19). Tokiu būdu vyksta savotiškas mokslinis klonavimas – mokslininkai vyrai palankiau įvertina ir remia vyrų mokslininkų darbus ir mokslinį indėlį, kuris yra jiems artimesnis ir suprantamesnis.

Tas pats dėsnis galioja ir bibliometriniam mokslinės produkcijos įvertinimui. Tam, kad mokslininkės veikla būtų įvertinta aukštais moksliniais balais, ji turi daug publikuotis ir būti cituojama, o to pasiekti įmanoma tik priklausant moksliniams tinklams, kuriuos vėlgi dažniau suburia ir valdo mokslininkai vyrai. Todėl mažas citavimo indeksas gali atspindėti ne mokslinės veiklos kokybę, o mokslininko/ės socialinį kapitalą (priklausymą mokslinėms asociacijoms) (ten pat, p.22).

Šiuo požiūriu itin svarbus vadovaujančių pozicijų užėmimas (gate-keping). Mokslininkai, kurie užima tokias pozicijas mokslo tarybose, atrankos komisijose, mokslo recenzavimo komitetuose, redakcinėse kolegijose ir pan., turi galią spręsti, kas yra tinkama mokslinė kokybė, o kas – ne. Tai kontrolės ir atmetimo funkcija, kuri taip pat veikia kaip išteklių, informacijos ir galimybių paskirstymo procesas.

Čia reikėtų paminėti „stiklo lubų“ fenomeną, metaforiškai nusakantį vertikaliąją segregaciją organizacijos hierarchiniuose lygmenyse. Tai terminas, naudojamas nusakyti situacijai, kai organizacija tvirtina užtikrinanti lygias galimybes, tačiau blokuoja moterų kilimą karjeros laiptais. Ši metafora išreiškia idėją, kad nors moterys mato galimybes ir pozicijas aukštesniuose organizacijos hierarchiniuose lygmenyse, tačiau susiduria su nematomais barjerais, neleidžiančiais joms jų pasiekti. Barjerų priežastys gali būti įvairios: nuo tiesioginės diskriminacijos iki nesąmoningos (netyčinės) diskriminacijos, kuomet paaukštinimui taikomi bereikalingi kvalifikaciniai reikalavimai ar sąlygos (Heery, Noon, 2008), arba, atvirkščiai, kvalifikaciniai reikalavimai ir rodikliai sumenkinami, taip suteikiant galimybę žemesnius rodiklius, mažesnes kompetencijas turintiems vyrams užimti vadovaujančius postus.

Nesąmoningos hipotezės arba nuostatos dėl lyčių skirtumų atlieka esminį vaidmenį formuojant moterų ir vyrų profesinius gyvenimus, veikia lūkesčius jų atžvilgiu, jų darbo ir profesinės veiklos vertinimą.

„Mokslo srities tariamą nejautrumą lyties aspektui paneigia gajus stereotipų, tapatinančių mokslą ir technologijas su vyriškumu, egzistavimas, sąlygojantis simbolinį moterų atskyrimą nuo svarbiausių mokslo srities reikalų. Ryškus vyriškas tiksliųjų mokslų ir technologijų srities įvaizdis yra akivaizdus: žiniasklaidoje ši sritis pristatoma kaip priklausanti mažiausiai feminizuotoms iš visų profesijų bei socialinių pozicijų. Stereotipų suvokimas ir internalizacija yra svarbūs formuojant žemą jaunų moterų savivertę ir


1047

savanorišką apsiribojimą savo mokslinių karjerų atžvilgiu. Rinkdamosis stereotipiškai savo lyčiai nepriskiriamą mokslo veiklos sritį moterys rizikuoja sukelti abejones savo „lyties autentiškumu“, ir tai yra viena iš „kiauro vamzdžio“ fenomeno priežasčių. Moterų stereotipai, stereotipiniai mokslo ir mokslininko įvaizdžiai turi didelės reikšmės atgrasant moteris nuo mokslinės karjeros“ (Guidelines for Gender Equality Programmes in Science, 2009, p.29-30).

Taigi, nors ir „nematomi“, lyčių stereotipai yra labai galingi, atsparūs ir turintys didelę įtaką mokslo politikai, pažangai ir kokybei. „Su mokslininko lytimi susijusios išankstinės nesąmoningos nuostatos gali paveikti šiuos vertinimus:

- kaip mokslininkai renkasi mokslinio tyrimo prioritetus; - kurie klausimai keliami tiriamo dalyko atžvilgiu; - kurie aiškinamieji ir teoriniai kontekstai yra naudojami; - kurie metodai yra taikomi; - kurie duomenys yra laikomi patikimais arba nepatikimais; - kaip interpretuojami duomenys; - kaip duomenys palyginami su kitų tyrimų duomenimis; - kokie pasiūlymai yra formuluojami būsimiems tyrimams“ (ten pat, p.30). Logiška su lytimi susijusių stereotipų egzistavimo pasekmė yra horizontaliosios

segregacijos fenomenas. Horizontalioji segregacija – vienos lyties atstovų dominavimas tam tikruose sektoriuose ir profesijose – yra susijusi ir sustiprina vertikaliosios segregacijos dinamiką bei lemia moterų mokslininkių koncentraciją tam tikrose disciplinose.

Nors statistiniai duomenys leidžia kalbėti pirmiausia apie moterų galimybių gerinimą mokslo srityje, lyčių lygių galimybių politika nėra skirta visų pirma/vien moterims. Lyčių lygybė nereiškia „moterų lygybės“ – priešingu atveju tai sukelia kontroversiškus abiejų lyčių atstovų vertinimus. Vyrai, girdėdami apie tokią politiką, ima jaustis diskriminuojami ir net nesąmoningai ima priešintis jai, tuo tarpu moterys taip pat ima jaustis nepatogiai, mat sulaukia tokių specialių priemonių, kurios jas nenatūraliai ima stumti į priekį. Atlikto tyrimo apie britų ir vokiečių mokslo srities atstovų požiūrį į lyčių lygybę rezultatai parodė, kad moterys pačios menkiau vertina savo galimybes. Būtent moterys suvokia save kaip turinčias menkesnes strategines galias valdyti savo karjerą nei jų kolegos vyrai, jos pačios mano, kad norėdamos pasiekti sėkmės turi elgtis taip pat, kaip vyrai ir kad vyrai istoriškai ir šiuo metu dominuoja jų srityje. Šie faktai patvirtina Pierre‘o Bourdieu teiginį, kad lyčių hierarchija galioja tik tuo atveju, jei ji yra internalizuota „dominuojamų“ moterų. Tik mažas procentas apklaustų mokslininkų vyrų išreiškė kritinį požiūrį moterų atžvilgiu, taigi iš esmės jų reakcija yra pozityvi. Mažiau vyrų nei moterų manė, kad moterys yra ne tokios strategiškos savo karjeros valdyme, vyrai nemanė, kad moterims reikia elgtis kaip vyrams,


1048

norint pasiekti sėkmės. Mažesnė dalis vyrų manė, kad vyrai linkę dominuoti tam tikrose srityse, kas reiškia, kad jie vertina moterų įnašą (Pritchard, 2010).

Beje, tokia moterų savivertė sąlygota ne jų subjektyvių (biofiziologinių) savybių, bet psichologiškai interiorizuojamų išorinių realios praktikos bruožų ir įsigalėjusių normų bei stereotipų. Socializacija tam tikroje sociokultūrinėje terpėje suponuoja tokias pažiūras, atsižvelgiant į stebimus faktus, konkrečias situacijas universitetuose, į susidariusius nepalankius moterims institucinius kontekstus. Taigi galima tikėtis, jog keičiantis akademinio gyvenimo kontekstams, įsigalėjus naujoms normoms keisis ir tokie subjektyvūs savo galimybių menkinimai, rasis nauji savęs vertinimai.

Išankstinių nuostatų egzistavimas patvirtina tam tikrų vertybių ir principų dominavimą mokslinių tyrimų kultūroje: tai nesąžininga, neobjektyvi, nedemokratiška, nepagrįsta organizaciniais interesais ir organizaciniu teisingumu, uždara, netolerantiška kitokiems požiūriams ar kitoms grupėms kultūra. Tai nėra ta mokslo kultūra, kokią paprastai įsivaizduojame: siekianti tiesos, žinių, objektyvumo. Kitaip tariant, kilnios daugumos aukštųjų mokyklų misijos ir skambūs etikos kodeksų principai neatitinka tikrovės.

Siekiant įveikti šiuos lyčių požiūriu kylančius mokslinės veiklos apribojimus, reikalingos programos ir specialūs veiksmai, skirti panaikinti stereotipus, susijusius su kognityviniais moterų ir vyrų gebėjimais bei vyriška mokslo žinių reprezentacija. Tai visų pirma turėtų būti veiksmai, skirti formuoti besimokančios organizacijos kultūrą – atvirumą naujoms idėjoms, lankstumą, dalijimąsi žiniomis, kokybės siekį. Tam būtina nuolat šviesti akademinės bendruomenės narius, parodyti jiems, koks stereotipiškas jų mąstymas, kokie yra lyčių nelygybės faktai jų organizacijose, analizuoti organizacines ir asmenines jų priežastis. Nuostatų kaita, sąmoningumo lyčių klausimais didinimas turėtų vykti drauge su organizacinių procesų peržiūrėjimu lyčių atžvilgiu ir atitinkamų tvarkų koregavimu, t.y. integruojant lyties aspektą į visus organizacinius procesus.

3. Lyties aspekto integravimas kaip vertybinė ir socialinė inovacija

Lyties aspekto integravimas (angl. gender mainstreaming) yra sisteminis lyties

aspekto (ir lyčių lygybės principų) diegimas į visas politinės veiklos sritis, priemones ir programas, į organizacijas ir jų kultūras. Šis procesas perkelia atsakomybę už lyčių lygybę nuo individualaus lygmens į organizacinį lygmenį (per nustatytas žmogiškųjų išteklių valdymo ir administravimo procedūras/tvarkas/taisykles, per lyties aspekto integravimą į visus susijusius vidaus dokumentus, per lygių galimybių užtikrinimo infrastruktūrą ir t.t.). Kitaip tariant, lyčių lygybė tampa nebe asmeninės moralės ar etikos klausimu, o organizaciniais procesais formuojama elgsena, kuomet egzistuojančios tvarkos ir taisyklės


1049

nepalieka galimybių priimti sprendimų remiantis vien subjektyviomis nuostatomis, tame tarpe ir išankstinėmis nuostatomis lyčių atžvilgiu.

Lyties aspekto integravimas gali būti suvokiamas ir kaip „kokybės vadyba siekiant socialinės lygybės” (Bauer, Gruber, 2008, p. 119). Lyčių lygybės aspekto integravimas yra vertinamas kaip vienas iš būdų didinti aukštųjų mokyklų žmogiškųjų išteklių įvairovę, taigi gerinti aukštojo mokslo kokybę. Tai sutampa su vienu iš Bolonijos proceso tikslų – kelti aukštojo mokslo kokybę Europoje ir tokiu būdu didinti ekonomiką keliant darbo jėgos kvalifikacijos lygį ir gerinant Europos aukštojo mokslo reputaciją ir kvalifikacijas visame pasaulyje.

Iš pažiūros gali pasirodyti, kad lygybės siekis prieštarauja šiandien vadybos moksle populiariai žmogiškųjų išteklių įvairovės koncepcijai. Tačiau taip nėra, nes lyčių lygybė nereiškia lyčių sulyginimo ir suvienodinimo – tai reiškia lygių galimybių sukūrimą organizacijose abiejų lyčių individams, atsižvelgiant į jų poreikių skirtingumą. „Lyčių lygybė ir priemonės, kurias valstybės taiko jos siekiant, yra nuolatinių ginčų ir diskusijų objektas. Pastaraisiais metais besitęsianti diskusija apie žmogiškųjų išteklių įvairovę kilo iš JAV pozityvaus veikimo priemonių (affirmative action) teisinių svarstymų ir vadybos teoretikų idėjų. Svarbus perėjimas prie minties, kad lygybė apima visus įmanomus skirtumus. Įtrauktis (inclusiveness) kaip įvairių (kuo skirtingiausių) individų lygaus įtraukimo į veiklą principas gali iš esmės padėti efektyviau siekti lygybės tikslų“ (Cane, Conaghan, 2008).

Lyties aspekto integravimas yra valstybės lygmens biurokratinė inovacija. Politiniu lygmeniu jis reikalauja radikalaus vertybių performulavimo ir įdiegimo į visas taikomas tvarkas. Lyties aspekto integravimo kaip inovacijos veiksmingumo faktoriai yra organizacijos ir ypač jos vadovybės įsipareigojimas lyčių misijai, pažanga sprendžiant lyčių politikos klausimus, pasipriešinimo lyčių iniciatyvoms aplinka ir ekspertų vaidmuo. Lyties aspekto integravimu įvedamo pokyčio mastas priklauso nuo lyties aspekto integravimo būdo, šio proceso vykdytojų, istorinio (organizacijos) konteksto ir pasipriešinimo buvimo (Woodward, 2003, p.65-67). Tam, kad institucinė inovacija būtų sėkminga, organizacijos kultūroje turi gyvuoti tam tikros vertybės, kurios gali tapti naujų požiūrių pagrindu. Be visuotinio vertybinio pokyčio, be bendro organizacijos narių supratimo įvedamos naujos tvarkos ar procedūros pareikalaus daug pastangų jų efektyvumui ir ilgalaikiškumui užtikrinti.

ES lygmeniu lyties aspekto integravimas apima įvairius įrankius, kuriuos galima sugrupuoti pagal kontekstą ir politikos sritį. Šie įrankiai priskiriami trims kategorijoms: analizės įrankiai, sąmoningumo didinimo įrankiai ir organizaciniai įrankiai (Jacquot, 2010, p.124). Pirmojo tipo įrankių pavyzdys gali būti statistinių duomenų lyčių požiūriu rinkimas ir analizė (pvz., kas tris metus rengiamas leidinys She Figures: Statistics and Indicators on Gender Equality in Science). Antrosios įrankių grupės pavyzdys gali būti mokslinių


1050

projektų, integruojančių lyties dimensiją tiek į tyrėjų grupės formavimą, tiek į tiriamojo objekto analizę, finansinis skatinimas ir rėmimas ES Bendrojoje Programoje. Organizacinių įrankių pavyzdys gali būti specialių valstybinės reikšmės lyčių lygybės moksle komitetų įsteigimas arba reikalavimas aukštosioms mokykloms įsteigti panašų padalinį.

Lyties aspekto integravimu kaip nuostatų, sistemų ir procedūrų visuma siekiama atlikti socialinį pokytį. Lyčių lygybė ir jos siekimo priemonės gali būti interpretuojamos kaip socialinė inžinerija. „Socialinė inžinerija – tai planinis socialinis pokytis ir socialinė plėtra; idėja, kad vyriausybės gali keisti ir valdyti esminius visuomenės bruožus, panašiai, kaip kad valdoma ekonomika, darant prielaidą, kad adekvačią informaciją apie spontaniškas tendencijas galima gauti naudojantis socialiniais rodikliais ir socialinių tendencijų ataskaitomis. Pasak Karlo Popperio, kuris ir buvo socialinės inžinerijos sampratos kūrėjas, socialinė inžinerija gali vykti tik palaipsniui, mokantis iš klaidų ir patirties, įvedant mokslinius metodus į planavimą ir politiką (Scott, Marshall, 2009). Vakarų šalių praktika įrodo šį teiginį: lyčių lygybės politikos įgyvendinimas yra palaipsnis, laikui imlus procesas, pokytis, kuris negali būti įvestas staiga.

Lyties aspekto integravimas yra inovacija, siekianti pagerinti ES žmogiškuosius išteklius, sprendimų ir veiklos kokybę keisdama jos požiūrį į darbą, griaudama stereotipines nuostatas į lyčių vaidmenis, transformuodama išankstines nuostatas lyčių atžvilgiu, o tai yra ilgalaikis sisteminis pokytis.

Lyčių lygybės siekis aukštajame moksle padeda realizuoti šias vertybes ir principus: - sąžiningumas (vyrai ir moterys turi turėti lygias galimybes dalyvauti mokslo

bendruomenėje); - demokratija ir patikimumas (mokslas yra politikos formavimo ir valdymo

administravimo pamatas, jis prisideda prie kritiškesnio ir atviresnio visuomeninio diskurso, kuria žinias, padedančias priimti geresnius politinius sprendimus. Moterų dalyvavimas moksle lygiomis galimybėmis su vyrais, ypač tiksliųjų ir gamtos mokslų srityse, kuriose kuriamos žinios ir technologijos turi esmines socialines pasekmes, yra visapusiško demokratijos gyvavimo laidas);

- nacionalinių mokslo tikslų įgyvendinimas (tam, kad būtų pasiekti nacionaliniai mokslo tikslai, visas šalies žmogiškasis kapitalas turi būti efektyviai panaudojamas, o išankstinių nuostatų lyties atžvilgiu veikimas įdarbinimo procesuose lemia ženklų talentų šaltinio praradimą);

- mokslinių tyrimų aktualumas (aukštos kokybės ir šiuolaikinis mokslas priklauso nuo mokslo bendruomenės gebėjimo užduoti „taiklius“ klausimus ir įvertinti įvairius atsakymus. Tai geriausiai įgyvendinama aplinkoje, kuri suteikia erdvės įvairiems žmonių tipams su skirtinga patirtimi ir gebėjimais profesionaliai bendradarbiauti. Geresnis lyčių


1051

balansas mokslo institucijose geriau atspindės visuomenės įvairovę ir taip didins rezultatų patikimumą);

- tyrimų kokybė (didesnis moterų dalyvavimas mokslinių tyrimų srityse leis padidinti žinių išteklius, prisidės prie žinių kūrimo kokybės ir padarys mokslo sektorių gyvybingesnį ir konkurencingesnį. Tyrimai rodo, kad tyrėjų grupės, kurios buvo sudarytos proporcingai iš abiejų lyčių atstovų yra produktyvesnės ir inovatyvesnės nei homogeniškos tyrėjų grupės (Committee for Mainstreaming of Norway, 2006, p. 9-10)).

Būtent šios vertybės yra naujosios mokslo tyrimų kultūros vertybės, kurias turi puoselėti aukštosios mokyklos. Todėl imantis lyčių lygybės priemonių, mokslo ir studijų institucijoms gali būti naudinga taikyti ir kitas organizacines, vadybines priemonės, padedančias didinti akademinės bendruomenės sąmoningumą ir ugdyti vadovavimąsi šiomis vertybėmis.

4. Lyties aspekto integravimo etapai ir pasipriešinimo ištakos

Lyties aspekto integravimas turi apimti keturias politikos fazes: retoriką (lyčių

lygybės ir lyties aspekto integravimo terminologijos priėmimą), planavimą (lyties aspekto integravimo strategijos sukūrimas), diegimą (lyties aspekto integravimo taikymas praktikoje) ir vertinimą (lyties aspekto integravimo praktikos įvertinimą arba auditą). Diegimo stoka gali reikšti išgaravimą, nematomumą ir pasipriešinimą. Todėl būtini lyties aspekto integravimo pastangų, rezultatų, efekto ir poveikio rodikliai. Kaip rodo JAV ir ES šalių mokslo ir studijų institucijų patirtis, lyties aspekto integravimas praktikoje yra sudėtingesnis, todėl pažanga sunkiau apčiuopiama ir nelygi. Dažnai integravimo procesui pritrūksta efektyvaus įdiegimo. Tai paaiškinama trimis konceptais: išgaravimu (kai geros politikos intencijos nerealizuojamos praktikoje), nematomumu (kai stebėsenos ir vertinimo procedūros „nemato“, kas vyksta iš tikrųjų) ir pasipriešinimu (kai efektyvūs politinio, o ne techninio priešinimosi mechanizmai blokuoja lyties aspekto integravimą) (Gender Mainstreaming in Education and Employment, 2005).

Visus tris diegimo stokos atvejus galime stebėti analogiškoje aukštojo mokslo srities reformoje, kuri siekia reformuoti, padidinti kontrolę ir skaidrumą akademinės etikos srityje. Nors Mokslo ir studijų įstatymas, kuriame numatytas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos įsteigimas, buvo patvirtintas 2009 m. balandžio 30 d., ji dar ir šiandien neveikia. Tam atsiranda visokių kliūčių: tai Seimas delsė pritarti Kontrolieriaus nuostatams, tai niekas nepateikė kandidatūrų konkursui pareigoms užimti, tai nė vienas kandidatas nesurinko pakankamo skaičiaus balsų, ir pan. Net jei pagrindinė priežastis yra neturėjimas lėšų naujos institucijos įsteigimui, tai irgi reiškia prioritetų skirstant išteklius tvarką, kurioje akademinė etika yra tikrai ne pirmoje vietoje. Visa tai ir


1052

yra stipraus, neformalaus akademinės bendruomenės kaip tam tikros santykių ir tvarkos sistemos pasipriešinimo ženklas ir įrodymas. Stebint tokią mokslininkų elgseną, tikėtina, kad lyčių lygybės politikos atveju galimas dar sarkastiškesnis ir absurdiškesnis šio proceso formalizavimas ir vilkinimas. Jei plagijavimas kaip vagystė neabejotinai yra nusikaltimas ir problema, tai lyčių nelygybė tikrai nėra toks akivaizdus „blogis“, ypač vadovaujančias pozicijas užimančių ir išteklius skirstančių „valdžios vyrų“ vertinimu.

Toks požiūris yra rimtas iššūkis lyties aspekto integravimui, nes ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, išskyrus Šiaurės šalis, labai trūksta supratimo apie lyties aspekto integravimą.

5. Išvados

Lyčių lygybė moksle yra strateginis ES tikslas, kuris dar tik turi tapti ir vienu iš

Lietuvos mokslo tikslų. Mezo- ir makrolygmeniu rengiantis įvesti ir taikyti lyčių lygybės priemones, būtinas parengiamasis darbas. Sėkmingam lyties aspekto integravimui esminiai yra moksliniai tyrimai, sąmoningumo lygio kėlimas ir praktiniai mokymai. Šios priemonės itin svarbios tiek mokslą kontroliuojančių institucijų, tiek pačių mokslo ir studijų institucijų vadovams ir darbuotojams, atsakingiems už lyčių lygybę. Didžiausias pavojus, kuris laukia šios politikos įgyvendinimo – tai visiškas nesupratimas, kodėl tokia politika apskritai reikalinga ir kokie yra ES tikslai jos reikalauti. Tai bus aktualu ne tik aukštosioms mokykloms, kurios priešinsis „išoriniam“ kišimuisi į jų vidaus reikalus (žmogiškųjų išteklių valdymo politiką ir kitus organizacinius procesus), bet ir mokslą kontroliuojančioms valdžios institucijoms, kurios privalės įvesti naujas tvarkas. Todėl svarbiausia yra įtikinti akademinę bendruomenę, kad tai naudinga visų pirma pačioms aukštosioms mokykloms. Būtina pasiekti supratimo, kad norėdamos įgyvendinti savo mokslinių tyrimų ir mokymo kokybės misiją, aukštosios mokyklos turi pritraukti geriausius bet kurios lyties kandidatus ir siekti lyčių pusiausvyros visuose valdymo lygmenyse ir mokslo srityse. Be šio supratimo lyčių lygybė Lietuvos moksle liks tik formaliu ES reikalavimų tenkinimu.

Literatūra

A Study on the Status of Women Faculty in Science at Massachusetts Institute of Technology, (1999)

interneto prieiga: http://web.mit.edu/fnl/women/women.html (žiūrėta 2012 08 10). Bauer, Q.J., Gruber, S. (2008) „Balancing and Optimising Gender Mainstreaming at German Universities“ //

Gender Equality programmes in higher education: international perspectives /Sabine Grenz ... [et al.], VS Verlag für Sozialwissenschaften, Wiesbaden.


1053

Cane, P., Conaghan, J. (eds) (2008) „Equality and Diversity“, The New Oxford Companion to Law, Oxford University Press, 2008, Oxford Reference: 2009 Current Online Version: 2012, eISBN: 9780191727269.

Committee for Mainstreaming of Norway – Women in Science: Final report for 2004-2006, interneto prieiga: http://eng.kifinfo.no/binfil/download.php?did=6086 (žiūrėta 2012 07 25).

Fletcher, C., Boden, R., Kent, J., Tinson, J. (2007) “Performing Women: The Gendered Dimensions of the UK New Research Economy”, Gender, Work and Organization, Vol. 14, No. 5 September.

Gender and Excellence in the Making (2004), Directorate-General for Research, http://ec.europa.eu/research/science-society/pdf/bias_brochure_final_en.pdf.

Gender Mainstreaming in Education and Employment (2005), European Training Foundation, internetinė prieiga: http://www.etf.europa.eu/pubmgmt.nsf/%28getAttachment%29/B0E04DDF3BF831FFC12572830051F3C4/$File/NOTE6YFEXE.pdf (žiūrėta 2012 10 30).

Guidelines for Gender Equality Programmes in Science (PRAGES: Practising Gender Equality in Science) (2009), internetinė prieiga: http://www.retepariopportunita.it/Rete_Pari_Opportunita/UserFiles/Progetti/prages/pragesguidelines.pdf (žiūrėta 2012 09 15).

Heery, E., Noon, M. (2008) A Dictionary of Human Resource Management. Oxford University Press. Oxford Reference Online. Internetinė prieiga: http://www.oxfordreference.com/views/ENTRY.html?subview=Main&entry=t162.e491 (žiūrėta 2011 12 25).

Jacquot, S. (2010) “The Paradox of Gender Mainstreaming: Unanticipated Effects of New Modes of Governance in the Gender Equality Domain”, West European Politics, 33:1.

Pritchard, R. (2010) „Attitudes towards gender equality issues in British and German academia“, Higher Education Management and Policy, Vol. 22/2.

Schiebinger, L. (2003) “Gender and Science”, The Oxford Companion to the History of Modern Science, Ed. by J. L. Heilbron, Oxford University Press.

Scott, J., Marshall, G. (2009) “Piecemeal social engineering”, A Dictionary of Sociology (3 rev ed.), Oxford University Press, Oxford Reference Online. Internetinė prieiga: http://www.oxfordreference.com/views/ENTRY.html?subview=Main&entry=t88.e1721 (žiūrėta 2012 10 23).

Strategy for equality between women and men 2010-2015, European Commision, 2010, http://www.cite.gov.pt/pt/destaques/complementosDestqs/Strategy_Equality_Women_Men2010_15.pdf, p.20

Woodward, A. (2003) „European Gender Mainstreaming: Promises and Pitfalls of Transformative Policy“, Review of Policy Research, Vol. 20, Issue 1, March.


1054

SUMMARY

Gender Equality Policy Implementation In Higher Education: Academic Community Resistance To Change Assoc. Prof. dr. Agnė Jurčiukonytė

Gender equality policy is a key strategic priority for the EU in order to increase

human resources and to implement necessary innovation in higher education. Gender mainstreaming is the process of integrating gender dimension in all higher education institutions procedures and processes. This requires not only a review of formal documents, but also the change of values or value shift in the academic community. Gender mainstreaming as social innovation leads to a large academic community resistance and therefore can not be effective.

The purpose of this article is to discuss gender equality policies as a challenge to traditional academic community values , to analyze causes of this hostility to the social and organizational innovation and propose ways to overcome this potential resistence based on field experience and advanced countries in the design of future changes in the Lithuanian higher education.

Key words: gender equality, higher education, innovation, change of academic values.


1055

SOCIALINIO TEISINGUMAS VERTYBINIU POŽIŪRIU1

Prof. dr. Vitalija Rudzkienė Mykolo Romerio universitetas Ekonomikos ir finansų valdymo fakultetas Verslo ekonomikos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Miglė Eleonora Černikovaitė Mykolo Romerio universitetas Ekonomikos ir finansų valdymo fakultetas Verslo ekonomikos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Mokslinėje literatūroje skiriamas dėmesys socialinėms vertybėms rodo, kad

vertybės yra svarbūs veiksniai, lemiantys visuomenių elgesio skirtumus ir socialinio teisingumo suvokimą. Straipsnyje socialinį teisingumą formuojančios vertybės nagrinėjamos pilietiškumo ir vartotojiškumo kontekste. Svarbiausia socialine tikslo vertybe laikoma tobula, socialiai teisinga, visuomenė, kur socialinis teisingumas veikia kaip buferis, perskirstant piniginės išmokas ir paslaugų valstybės piliečiams bei kitoms socialinės atskirties grupėms ir taip mažina socialinę riziką. Kadangi tiek skirtingos gyventojų kartos, tiek visuomenės grupės jaučiasi nevienodai ekonomiškai saugios ir todėl nevienodai jautrios socialinei rizikai, tad jų socialinio teisingumo supratimas skiriasi. Ieškant atsakymo į klausimą, kokį poveikį skirtingų kartų bei visuomenės grupių suformuoti vertybių skirtumai daro socialinio teisingumo suvokimui, kurie, savo ruožtu, turi lemiamos reikšmės ilgalaikei socialinei-ekonomikos plėtrai, buvo atliktas empirinis tyrimas. Tyrimas parodė, kad individualiame (mikro) lygmenyje jaunuolių preferencijos yra vartotojiškos, tačiau visuomenės (makro) lygmenyje – socialdemokratinės ir konservatyvios, o tai pat kad „Millennial“ kartos jaunuoliai daugiau pasitiki savo jėgomis nei „X“ karta.

Reikšminiai žodžiai: socialinis teisingumas, socialinės vertybės, visuomenės grupės, kartų vertybiniai skirtumai.

1 Parengta vykdant LMT finansuojamą projektą SIN-12005 “ Piliečių ir vartotojų socialinio-ekonominio

teisingumo suvokimo formavimo gairės“.


1056

1. Įvadas

Teisingumo supratimo ir vertinimo problema viena iš seniausių ir tikriausiai amžinų žmonijos istorijoje. Tačiau, skirtingai negu teisingumas plačiąja prasme, socialinio teisingumo koncepcija formavosi kartu su įsigalinčiais kapitalistiniais rinkos santykiais ir siekiu pagerinti žmonių gyvenimo kokybę.

Socialinio teisingumo šūkis skatino žmonijos vystymą, su juo vyko revoliucijos, sukrėtusios Europą devyniolikto šimtmečio viduryje. Nuo tada viešoje erdvėje, diskusijose ir politinių partijų programose, socialinis teisingumas siejamas su žmogaus teisėmis, žmogaus orumu, teisingu visuomenėje sukurtų gėrybių paskirstymu, gyvenimo kokybe (Social Justice, 2006). Literatūroje pateikiama įvairių socialinio teisingumo sampratos apibrėžimų, nagrinėjančių socialinį teisingumą filosofiniais, moraliniais, psichologiniais, politiniais, ekonominiais, teisiniais aspektais. Šiame darbe socialinis teisingumas nagrinėjamas vertybiniu požiūriu, kadangi demokratijos sąlygomis visuomenės ir atskirų jos narių suvokiami vertybiniai prioritetai sudaro socialinio teisingumo principų įgyvendinimo pagrindą. Socialinį teisingumą galima apibrėžti kaip asmens ir valstybės bendradarbiavimą sukuriant ir palaikant teisių ir pareigų vienovę asmens teisiniame statuse.

Rinkos ekonomikos įsigalėjimas, technologijų vystymasis ir rinkos santykių ekspansija į vis naujas ekonomikos ir socialinio gyvenimo sritis lemia didėjančią socialinę riziką (Vaišvila, 2000). Kadangi visuomenės grupės ir kartos nevienodai ekonomiškai saugios ir todėl nevienodai jautrios socialinei rizikai, jų socialinio teisingumo supratimas ir vertinimas skiriasi. Visuomenę galima skirstyti ir sluoksniuoti įvairiais būdais. Darbe nagrinėjamos dvi visuomenės narių grupės su skirtingais vertybių prioritetais – piliečiai ir vartotojai, ir šioms grupėms būdingų vertybių pasiskirstymas „X“ ir „Millennial“ gyventojų kartose.

Šio straipsnio tikslas yra išsiaiškinti jaunų žmonių pilietiškumo ir vartotojiškumo nuostatas, įvertinti, kokį poveikį vertybių skirtumai daro socialinio teisingumo suvokimui. Straipsnis parengtas apibendrinant mokslininkų tyrimų rezultatus, remiantis atliktu empiriniu tyrimu bei pateikiant autorių atlikto tyrimo įžvalgas nagrinėjama tema.

Straipsnio problemą galima formuluoti klausimu: Kokios jaunų žmonių asmeninės

vertybės palyginant su kitomis kartomis dominuoja ir koks jų santykis su šalies (makrolygmens) vertybėmis, kurioms priskiriamas ir socialinis teisingumas?


1057

2. Socialinės vertybės teoriniu pobūdžiu

Literatūros analizė leidžia teigti, kad vertybės yra svarbūs veiksniai, lemiantys visuomenių elgesio skirtumus ((Kluckhohn & Strodtbeck, 1961; Rokeach, 1973; Schwartz & Bilsky, 1990; Schwartz, 2006). Svarbiausia socialine tikslo vertybe laikoma tobula, socialiai teisinga, visuomenė. Savo ruožtu, priklausomai nuo to, kaip šio tikslo siekiama, išskiriamos socialinės moralinės, socialinės politinės ir socialinės teisinės vertybių grupes (Juknevičius, 2002).

Nors pastaraisiais dešimtmečiais visa eilė mokslininkų ir tarptautinių organizacijų vertybėms skiria daug dėmesio, tiksliai išvardinti specifines, tarp jų ir socialines politines bei socialinio teisingumo, vertybės nėra trivialu. Vertybių koncepcijas ir jų raidą analizavę mokslininkai skirtingai įvardija prioritetines vertybes. Pavyzdžiui, I. Kantas pagrindinėmis socialinėmis vertybėmis laikė laisvę, lygybę, asmenybės savarankiškumą. Tuo tarpu A. Maslow pabrėžia asmeninių vertybių svarbą (Maslow, 1989).

Daugelis šiuolaikinių išsivysčiusių visuomenių prioritetu linkę laikyti individualistinį „Vakarų šalių“ modelį, kuriame akcentuojamos asmeninės ambicijos, žmogaus (individo) teisės ir laisvės. Manoma, kad šios „Vakarų vertybės“ yra būtina ekonominio progreso prielaida (Weber, 1976; Friedman, 1962; Abbott, 1983). Dažnai teigiama, kad pagrindinis ekonomiškai išsivysčiusių šalių vertybių komponentas yra suformuotas protestantizmo etikos, kuri sudaro „Vakarų vertybių“ ašį. Protestantizmo etika siejama su individualumo, asketizmo ir sunkaus darbo idealais, kuriems šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse suteikiami ryškūs prioritetai. Protestantizmo etika sudaro vieningą vertybių sistemą, kurioje pabrėžiama savidrausmė, sunkus darbas, asmeninis dorumas, individualizmas, apdairus santaupų investavimas ir nepriklausomumas. Manoma, kad būtent šios savybės lemia ypač palankią kultūrinę aplinką rinkos ekonomikai, privačiam verslui ir kapitalistiniams santykiams (Norris & Inglehart 2004). Protestantizmo etika pagrįsta vertybių sistema turi religinį moralinį pagrindimą, kuris, iškeldamas individualizmą, socialinį-ekonominį resursų paskirstymo nelygumą visuomenėje pripažįsta kaip teisingą, būtiną ir netgi neišvengiamą. Taikant „Vakarų vertybių“ modelį, manoma, kad žmonės, gaunantys mažiau pajamų, yra atsakingi už padėtį, į kurią jie pateko todėl, kad jie nepakankamai disciplinuoti ir per mažai dirbo (Kluegel & Smith, 1986; Katz & Hass, 1988; Furnham, 1990; Biernat, Vescio, and Theno, 1996). Individualistinės protestantizmo vertybės dažniau siejamos su sparčiu ekonomikos vystymu, manant, kad kolektyvizmas, visuotinė lygybė ir sukurtų gėrybių perskirstymas trukdo sparčiam ekonomikos vystymuisi. Visgi kiti tyrėjai (Lasch 1979; Johnson, 1985; Kovel, 2007) pastebi, kad toks individualizmo iškėlimas skatina viską nustelbiantį vartotojiškumą ir komercinį požiūrį į socialinį gyvenimą ir gamtinę aplinką.


1058

Kita pastaraisiais metais išpopuliarėjusi vertybių teorijų yra kartų kaitos teorija. Marias (1970) ir Strauss and Howe (1991) iškėlė idėją, kad ne tik individai, bet ir kartos pasižymi jiems būdingomis savybėmis. Marias (1970) tą idėją išvystė kartų teorijoje, Strauss ir Howe, ieškodami kartų ciklų, išanalizavo JAV istoriją nuo 1584 iki 1969 metų ekonominiu, demografiniu ir istoriniu požiūriais ir išskyrė periodus, kada daugelis žmonių turėjo panašias vertybes. Europoje prie kartų teorijos prisiėjo Bourdieu (2005), Gasset (1957), Peterson (1990), Pinder (1926). Kiekviena karta pasižymi tendencija atnaujinti juos supančią kultūrą, kolektyvinį intelektualią aplinką. Skirtumas nuo ankstesnės kartos sukuria socialinę evoliuciją. Tai derinasi su tuo ką Darvinas rado kitų rūšių gyvenime (Breackman, 2008). Ankstesnė karta gali palaikyti šią naujos kartos tendenciją arba ją pristabdyti.

Pasak JAV ir Europos sociologų Marias ir Strauss, šiuo metu pradeda aktyviai reikštis nauja „Millennial“ karta. Manoma, kad tai vartotojiškoji karta, dar vadinama Y karta, kurią sudaro gimę 1982 - 2004 metais gimę asmenys (Europoje – 1985 -2007). Dauguma jų yra palikuonys didžiausios kartos, taikliai pavadintos vaikų bumo (baby boomers) karta (gimę 1946–1964). Atitinkamai Millennial dar vadinama bumo aido karta (echo-boomers), taip pat NextGen, GenY, C Generation, M Generation. R. Sweeney’us savo straipsnyje pateikia tokius šios kartos žmonių bruožus: jie nekantrūs, mokosi iš patirties (experiental learners), atlieka kelis darbus vienu metu (multi-taskers), pageidauja būti nuolat prisijungę prie pasaulinio tinklo (nomadic connectivity), skaitmeninis pasaulis jiems savas (digital natives), tuo pačiu skiria daug dėmesio asmeninei karjerai, mažina šeimyninio gyvenimo ribas, griežčiau „planuoja“ vaikus. Nuo pat gimimo „Millennial“ kartos žmonės buvo apsupti įvairių paslaugų ir produktų gausos. Jie nori visiškos kontrolės – ką, kaip ir kada nustato tik jie. Nekenčia ko nors laukti. Platus visko – paslaugų, produktų, paieškos, informacijos ir kt. – pasirinkimas „Millennial“ kartai yra ne prabanga, o norma. Apibendrinant, dažniausiai teigiama, kad “Millennial“ karta yra individualistai ir į gyvenimą žiūri pro vartotojiškumo vertybių prizmę. 2.1. Socialinis teisingumas ir gerovės valstybės modeliai

Socialinio teisingumo suvokimas formuojasi mikro ir marko lygmenų sandūroje. Makrolygmeniu vertinama šalies politinė ir ekonominė struktūra, politinė kultūra, religija, visuomenės vertybių ir normų sistema (Wegener, 1993). Vienas iš svarbiausių faktorių, lemiančių socialinio teisingumo ideologiją ir jos praktinį jos principų taikymą, yra socialinio aprūpinimo sistema, kur socialinio teisingumo idėjos yra inkorporuotos į valstybės institucijų struktūrą ir veiklą (Bodo Lippl, 1998).


1059

Dėl visuomenės nehomogeniškumo mikrolygmeniu taikomos įvairios visuomenės sluoksnių išskyrimo sistemos ir metodai, kuriais siekiama paaiškinti vienam ar kitam sluoksniui būdingą socialinę ideologiją ir iš jos kylantį socialinio teisingumo vertinimą. Nors makro ir mikro lygmenys dažnai nagrinėjami atskirai, jie yra persipynę ir abu turi įtakos vertybių sistemos formavimui. Kaip buvo minėta, vertybių sistemos pagrindą sudaro individualios tobulos, socialiai teisingos, visuomenės samprata, kurioje vyraujančios vertybės ir įsitikinimai padeda individams pagrįsti ir pateisinti savo nuomonę ir veiksmus. (Čiegis, Vveinhardt, 2008)

Skiriami trys pagrindiniai šiuolaikinės gerovės valstybės valdymo makrolygio modeliai: socialdemokratinis, konservatyvus-korporatyvinis ir liberalus (Esping-Andersenas, 1990; Douglas, 1996), kurių kiekvienam būdingi tam tikri vertybių prioritetai, taikomos socialinės rūpybos sistemos, socialinės politikos organizavimo būdai. Šis gerovės valstybės modelių suskirstymas grindžiamas orientuojantis į „socialinės gerovės produktų pasiskirstymo tarp valstybės, rinkos ir individualių vartotojų pobūdį“ (Čiegis, Vveinhardt, 2008). Kiekvienas modelis pasižymi jam būdinga politine ir socialine ideologija: liberalus modelis akcentuoja individualizmo ideologiją, konservatyvus-korporatyvinis – askriptivizmo (ascribe - priskirti), socialdemokratinis – egalitarizmo (Bodo Lippl, 1998). Dalis žmonių yra apolitiški, neturi politinės orientacijos ir nedalyvauja rinkimuose. Kaip rodo tyrimai, tokiems žmonėms dažnai yra fatalistai. Jie neturi savo visuomenės idealo arba netiki šio idealo įgyvendinimo galimybe. 2.2. Vartotojo ir piliečių portretas

Mikro lygio modeliai tiesiogiai susiję su visuomenės grupių interesu. Daug mokslininkų (Pigau, 1985, Sidgwick, 1980, Gossen, Jevons, Edgeworth, 2000, Walras, 2006 ir kt. ) jau prieš kelis dešimtmečius pradėjo kalbėti apie tai, jog vartotojiška rinka, vyraujanti pastaruosius dešimtmečius, yra pavojingai iškrypusi ekonominės naudos prioriteto atžvilgiu ir šiuolaikinėje visuomenėje pilietį pakeitė vartotoju. Piliečiu gali būti vadinamas kiekvienas visuomenės narys, suvokiantis bendrą tikslą - t.y. siekti ne tik savo, bet ir visos visuomenės gerovės, skirti gėrį nuo blogio, dalyvauti visuomeninėje veikloje, pasitikėti vyriausybe, policija, teismais ir įstatymais ir savimi, gyventi visavertį gyvenimą, siekti geresnės gyvenimo kokybės (Schumpeter, 1998, , Hayek, 2000, Staendop, 2003, Rubavičius, 2010, Maselis, 2012). Vienas iš pagrindinių piliečių bruožų- pasitikėjimas valdžia ir bendradarbiavimas su ja, reiškiant pagarbą ir paramą. O vartotojas yra apibrėžimas, kaip asmuo, kuris pareiškia norą pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą,. vartotoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. (Bauman, 2002, Pranulis, Pajuodis, Urbonavičius, Virvilaitė, 2010). Pasak prancūzų filosofo J.Baudrillardo (2010),


1060

pats vartotojas, vedinas savo poreikių patenkinimo ir siekdamas sukurti sėkmingo žmogaus tapatybę, gyvena tam, kad vartotų. Būtent vartojimas tapo veiksniu, nulemiančiu individo socialinį statusą, saviraišką ir netgi savimonę. Tačiau vartojimas tik dar labiau skatina socialinę diferenciaciją ir atotrūkį tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių vartotojų. (Baudrillard, 2010). Piliečio ir vartotojo portretai pateikti 1 pav.

1 pav. Vartotojo ir piliečio vertybės

Kaip suderinti vartotojų ir piliečių lūkesčius šiuolaikinės visuomenės sąlygotai

socialinei rizikai stengiasi paaiškinti Socialinių rinkų teorija, kuri buvo pateikta 1971 metais (Kotler, Zaltman, 1971). Nors ši teorija daugiau kalba apie piliečius, besinaudojantiems pilietinėmis teisėmis, tačiau kartu nagrinėja ir aktyvų pareigos jausmą, kurį gali ugdyti vartotojai, būdami atsakingi savo šalies piliečiai (Siedentop, 2003).

Socialinės rinkų tikslas, panašiai kaip ir komercinių, yra skatinti žmones įsigyti produktą, paslaugą ar idėją. Tačiau yra keletas esminių skirtumų. Pagrindinis socialinių ir komercinių rinkų skirtumas yra tas, kad komercinės rinkos akcentuoja individo suvokiamų individualių poreikių patenkinimą, tuo tarpus socialinės rinkos pirmiausia siekia formuoti individo poreikius. Socialinė rinka dažnai suvokiama kaip „idėjų“ rinka. Jeigu komercinės rinkos stengiasi parduoti tai, ko nori vartotojas, tai socialinių rinkų atveju siekiama formuoti vartotojo poreikius derinant su visuomenės poreikiais ir parduoti tai, ko vartotojas gali ir nežinoti kad nori, ar net nenorėti (Wilson, Olds, 1991). Taigi, socialinis marketingas taiko komercinius marketingo metodus įtikinant žmones pakeisti savo elgesį


1061

dėl priežasčių, kurios finansiškai gali būti ir nepagrįstas, tačiau taip gali būti patogiau, tai padeda taupyti laiką ar išteklius ir, pagaliau, tai gali būti naudinga visai visuomenei. 3. Empirinio tyrimo metodologija

Empirinio tyrimo tikslas - atskleisti jaunų žmonių pilietiškumo ir vartotojiškumo nuostatas ir jų santykį su makrolygmens vertybėmis, kurioms priskiriamas ir socialinis teisingumas.

Remiantis iškeltu tyrimo tikslu buvo suformuluotos tokios pradinės tyrimo hipotezės:

H1: Jaunų žmonių visuomeniniai interesai (pilietiškumo nuostatos) yra svarbesni nei asmeniniai (vartotojiškos nuostatos)

H2: Asmenines (mikro lygmens) vertybes atitinka to paties tipo makro lygmens vertybės arba politinę ideologiją, t.y. piliečių pažiūros daugiau dera su socialdemokratinėmis vertybėmis, o vartotojų individualizmas – su liberaliomis.

Kai kurie šio amžiaus jaunuoliai dirba, ir darbinė patirtis gali turėti įtakos jų pasaulėžiūrai. Todėl kita hipotezė siejama su darbine patirtimi.

H3:. Dirbančio jaunimo vertybės kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo nedirbančio. H4: Savybių vertinimas priklauso nuo amžiaus, t.y. skirtingų kartų vertinimai skiriasi

Tyrimo metodologija. Remiantis atlikta literatūros analize buvo sudaryti piliečių ir vartotojų vertybių rinkiniai (mikro lygmens vertybės) ir trijų tipų gerovės valstybių makrolygmens vertybių rinkiniai. Sudarant klausimyną, buvo įvertinta tai, kad Lietuvos politinės partijos (kurių yra virš 20) yra daugiausia atskiriamos ir sutapatinamos su partijų lyderiais, o ne su politinėmis vertybėmis.

Reprezentatyvus tyrimas buvo atliktas 2012 metų rugsėjo mėnesį Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakultete. Jame dalyvavo 220 socialinių mokslų, t.y. Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto magistrantūros studijų studentų. Pritarimas ar nepritarimas teiginiams buvo matuojamas septynių balų Likert skale. Klausimyne buvo pateikta 10 asmeninių (piliečio/vartotojo) savybių ir 24 socialinės vertybės ir respondentai buvo paprašyti įvertinti šių asmeninių savybių svarbą Lietuvos žmonėms dabartiniu Lietuvos raidos laikotarpiu. 4. Rezultatų analizė 4.1. Mikro lygmens vertybių prioritetai

Asmeninių savybių svarbą buvo prašoma įvertinti taip: „Prašom įvertinti asmeninių savybių svarbą Lietuvos žmonėms dabartiniu Lietuvos raidos laikotarpiu“ skale nuo


1062

1“Visiškai nesvarbu“ iki 7 „Labai svarbu“. Apskaičiavus asmeninių savybių vertinimo vidurkius pasirodė, kad vartotojiškas savybes jauni žmonės vertina aukščiau nei pilietiškas . Susumavus piliečio (1-5 savybė) ir vartotojo savybes (6-10 savybė), visi respondentai buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmą grupę sudarė asmenys kurių piliečio savybes (1-5

savybių suma) įvertino aukščiau nei vartotojo (6-10 savybių suma), t.y.

5

1

10

6i iii xx .

Paaiškėjo, kad tik 11 proc. jaunų žmonių visuomenės prioritetus mano esant svarbesniais nei asmeninius

2 pav. Tikrinių verčių diagrama

Asmeninių savybių matavimo patikimumą patvirtina apskaičiuotas Cronbach α

koeficientas

i sum

i

s

s

k

k2

2

11

, kur 2

is žymi k individualių teiginių dispersiją, o 2

sums

visų atsakymų sumų dispersiją. Gauta reikšmė Cronbach α = 0,84 patvirtina, matavimo patikimumą.

Faktorinė analizė buvo atlikta siekiant išsiaiškinti ar tikrai asmeninės vertybės sudarė dvi grupes. Duomenų tikimą faktorinei analizei patvirtino KMO and Bartlett kriterijai (KMO = 0,84, Bartlett's Test of Sphericity = 951,8, p<0,0001). Dvi išsiskiriančios grupės matomos tikrinių verčių diagramoje (2pav.)


1063

Išvada 1: hipotezę H1, kad studentai pilietiškumą vertina labiau nei vartotojiškumą, tenka atmesti. Tyrimas parodė, kad tik 11 proc. jaunuolių pilietiškumą vertina aukščiau nei vartotojiškumą. 4.2 Ryšys tarp mikro ir makro lygmens vertybių

Antroje tyrimo dalyje buvo nagrinėjamos makro vertybės ir jų ryšys su mikro lygmens (pilietiškumo ir vartotojiškumo) vertybėmis. Siekiant nustatyti, ar makro lygmens rodiklių vertinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar jį vertina pilietiškų, ar vartotojiškų pažiūrų jaunuoliai ir kuriuos rodiklius vertina skirtingai, buvo pritaikytas diskriminantinės analizės metodas. Hipotezės, kad tiriama populiacija turi vienodus vidurkius diskriminantinės funkcijos D atžvilgiu, tikrinimui buvo panaudotas Wilks lambda kriterijus. Kuo šis kriterijus mažesnis (arčiau nulio), tuo daugiau kintamasis įneša į diskriminacinę funkciją. Patikrinus hipotezę, kad tiriama populiacija turi vienodus vidurkius kartų atžvilgiu, buvo nustatyta, kad skirtumai yra nereikšmingi: Wilks lambda=0,91, p=0,79.

Išvada 2: hipotezę H2, kad mikrolygmens vertybės lemia makrolygmens vertybių pasirinkimą tenka atmesti. Kaip rodo diskriminantinės analizės rezultatai, makrolygmens vertybių pažiūroms neturi reikšmės ar respondentas daugiau vertina pilietiškumą, ar vartotojiškumą.

3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal suteiktų vertybėms balų vidurk


1064

4.3 Makro lygmens vertybių prioritetai

Siekiant įvertinti makro lygmens vertybių prioritetus buvo apskaičiuoti socialdemokratinėms, konservatyvioms, liberalioms ir fatalistinėms vertybėms suteiktų balų vidurkiai ir pagal didžiausią balų skaičių respondentai priskirti vienai ar kitai vertybių pakraipai. (pav.3)

Kaip matyti iš 4 pav. patraukliausios pasirodė socialdemokratinės vertybės, kurias pasirinko 50 proc. respondentų. Kiek mažiau patrauklios konservatyvios vertybės, kurias pasirinko 40,5 proc. respondentų. Likę 9,5 proc. pasiskirstė tarp liberalių ir fatalistinių vertybių. Čia išryškėja makro ir mikro lygmenų požiūrių prieštaringumas. Jeigu mikro lygmenyje jaunuolių preferencijos yra vartotojiškos, tai makro lygmenyje – socialdemokratinės ir konservatyvios, nors šios vertybės remiasi pilietinės visuomenės idealais. Makro lygmens vertybių tyrimui buvo taikoma 7 balų matavimo skalė („Prašome pasakyti ar sutinkate su šiais teiginiais“, kur 1 – „tikrai ne“, 7- „tikrai taip“. Kaip matyti iš 5 pav., apskritai makro lygmens vertybių skirtumai yra ryškesni negu mikrolygmens vertybių ir kai kurių vertybių vertinimai skiriasi daugiau kaip du kartus (varijuoja nuo 3,4 iki 6,6 balo). Makro lygmens vertybių matavimo patikimumą tikrinant Cronbach α koeficientu, gauta reikšmė α = 0,69. 4.4. Dirbančio ir nedirbančio jaunimo vertybiniai prioritetai.

Vienfaktorinės dispersinės analizės ANOVA metodas buvo panaudotas tikrinimui hipotezės, kad nedirbantys, dirbantys ir turintys savo verslą respondentai teiginius vertina vienodai, t.y.

H0: μ1= μ2 = ... = μk .

HA: ki kai kuriems i, k.

Čia μ –grupių populiacijos vidurkis, o k – grupių skaičius. Kadangi kai kuriais atvejais (3, 8, 11 ir 12 teiginiai) Levene's dispersijų

homogeniškumo kriterijus rodė dispersijų skirtumus, buvo pasirinktas robastinis Welch F kriterijus. Šis kriterijus parodė esminius nuomonių vidurkių skirtumus tik 11 klausimu: Welch F(2; 48,9) =5,65, p=0,007.

Post hoc kriterijumi buvo pasirinktas Games-Howell testas, taikomas tais atvejais, kai dispersijos homogeniškumo sąlyga netenkinama. Pasirinkus a priori reikšmingumo lygmenį 0,05, gauname, kad statistiškai reikšmingi skirtumai (p<0,05) yra tarp nedirbančių respondentų ir dirbančių, ir nepriklauso nuo to, ar respondentai dirba samdomą darbą ar turi savo verslą (4 pav.)


1065

4 pav. Nedirbančių, dirbančių ir turinčių savo verslą respondentų 11 teiginio vertinimų balų vidurkiai.

Kaip matyti iš 5 pav., nedirbantys studentai teiginiui, kuris tiesiogiai siejasi su socialine politika (11. „Vyriausybė neturi šelpti žmonių, kurie gali užsidirbti patys“) suteikė gerokai mažesnius balus, nei dirbantys. Aukščiausius balus šiam teiginiui suteikė respondentai, turintys nuosavą verslą.

Išvada 3: hipotezę H3, kad dirbančio jaunimo vertybės kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo nedirbančio, pasitvirtino tik 11 teiginio „Vyriausybė neturi šelpti žmonių, kurie gali užsidirbti patys“ atžvilgiu. Likusias makro lygmens vertybes dirbantys ir nedirbantys jaunuoliai vertino vienodai.

4.5. Kartų prioritetai ir skirtumai.

Siekiant atskleisti ar respondentų nuomonei turėjo įtakos jų gyvenimo patirtis, visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: vadinamąją „Millennial“ kartą, kuriai dažniausiai Europoje priskiriami 1985 -2004 metais gimę jaunuoliai ir „X“ kartą, kurią sudaro 1966-1984 gimę žmonės. Pagal tyrimo duomenis 24% tiriamųjų priklausė „X“ kartai, o 76% - „Millennial“ kartai.

Pirmiausia buvo tiriama ar skiriasi kartų požiūris į makrolygmens vertybes ir, jei skiriasi, kokias makrolygmens vertybes kartų atstovai vertina skirtingai. Informatyviausių rodiklių atrankai buvo panaudotas diskriminantinės analizės metodas. Hipotezės, kad tiriama populiacija turi vienodus vidurkius diskriminantinės funkcijos D atžvilgiu, tikrinimui


1066

buvo panaudotas Wilks lambda kriterijus. Patikrinus hipotezę, kad tiriama populiacija turi vienodus vidurkius kartų atžvilgiu, buvo nustatyti šie reikšmingi skirtumai kartų atžvilgiu:

x8. Valstybė turi užtikrinti kad viešosios paslaugos būtų prieinamos kiekvienam, bet nebūtinai pati valstybė privalo jas teikti (F=7,1, p=0,008).

x16. Svarbiausia yra žmogaus teisės, todėl valdžios galia turi būti ribojama, kad ji kuo mažiau kištųsi į žmogaus teises (F=3,7, p=0,05).

x22. Nėra prasmės labai stengtis – kiekvienas turi savo likimą ir jo nepakeisi (F=6,4, p=0,012).

x24. Žmonių nuomonės ir idealistinės vertybės neturi prasmės, nes jų įgyvendinimui nėra ir nebus reikiamų sąlygų (F=8,1, p=0,005).

1 lentelė: vidutiniškai „X“ karta įvertino kaip daug svarbesnes nei „Millennial“ karta:

Savybė X kartos vidutinis savybės reikšmingumo įvertinimas

Millenial kartos vidutinis savybės reikšmingumo įvertinimas

x8. 6,17 5,44

x16. 4,53 4,0

x22. 3,25 2,52

x24. 3,66 2,81

Wilks lambda kriterijus λ=0,83, p=0,05. Didelė kriterijaus reikšmė rodo, kad dar daug informacijos lieka nepaaiškinta. Kanoninė diskriminantinė funkcija įgyja pavidalą: D=-3,79+0,27x8 +0,219x16+0,19x22+0,283x24. Išvada 4: Hipotezė H4 pasitvirtino tik keturių vertybių atžvilgiu. Reikšmingiausias skirtumas fatalistinių vertybių atžvilgiu, t.y. „Millennial“ karta daugiau pasitiki savo jėgomis nei „X“ karta ir mažiau tiki likimu.

Išvados

Atlikus teorinę socialinio teisingumo suvokimo vertybiniu požiūriu ir vartotojiškų ir pilietiškų nuostatų analizę, galima teigti, jog:

1. XXI a. tobulėjant technologijoms ir vykstant sparčiai urbanizacijai ėmė ryškėti nauji visuomenės bruožai, pasižymintys didėjančiu individualizmu, asmeninės gerovės siekimu ir vartotojiškumu. Vystantis komunikacinėms technologijoms, vykstant globalizavcijos procesams, ekonominę sėkmę pradėjo lemti informacija ir žinios, o ne darbas, socialinės gerovės paskirstymas bei egalitarinės socialinio teisingumo idėjos. Kartu su ekonominiais keitėsi ir kultūriniai bruožai bei visuomeniniai santykiai. Individualizmo


1067

iškėlimas skatina viską nustelbiantį vartotojiškumą ir komercinį požiūrį į socialinį gyvenimą ir gamtinę aplinką.

2. Socialinio teisingumo vertybės formuojasi mikro ir marko lygmenų sandūroje. Makrolygmeniu vertinama šalies politinė ir ekonominė struktūra, politinė kultūra, religija, visuomenės vertybių ir normų sistema. Skiriami trys pagrindiniai šiuolaikinės gerovės valstybės valdymo, Makrolygio modeliai : socialdemokratinis, konservatyvus-korporatyvinis ir liberalus, kurių kiekvienam būdingi tam tikri vertybių prioritetai, taikomos socialinės rūpybos sistemos, socialinės politikos organizavimo būdai. Mikrolygmeniu taikomos įvairios visuomenės sluoksnių išskyrimo sistemos ir metodai, kuriais siekiama paaiškinti vienam ar kitam sluoksniui būdingą socialinę ideologiją ir iš jos kylantį socialinio teisingumo vertinimą. Čia išskiriami vartotojiškas ir pilietiškas visuomenės narių požiūriai. Socialinių rinkų teorija paaiškina, kaip galima suderinti vartotojišką ir pilietišką požiūrius, visuomenė silpnesnių atžvilgiu privalo vykdyti socialinį teisingumą, o vartotojai turėtu ugdyti socialinę atsakomybę, būdami atsakingi savo šalies piliečiai.

3. Atlikus empirinį tyrimą, paaiškėjo, kad tik 11 proc. jaunų žmonių visuomenės prioritetus mano esant svarbesniais nei asmeninius. Tai patvirtina jų vartotojišką požiūrį, santykyje su valstybe ir liberaliomis vertybėmis. Tačiau valstybės santykyje su piliečiais, tyrimas parodė priešingą kryptį, kai patraukliausios pasirodė socialdemokratinės vertybės, kurias pasirinko 50 proc. respondentų. Kiek mažiau patrauklios konservatyvios vertybės, kurias pasirinko 40,5 proc. respondentų. Likę 9,5 proc. pasiskirstė tarp liberalių ir fatalistinių vertybių. Jeigu individualiame lygmenyje jaunuolių preferencijos yra vartotojiškos, tai valstybiniam lygmenyje – socialdemokratinės ir konservatyvios, nors šios vertybės remiasi pilietinės visuomenės idealais. Tačiau, pasitvirtino hipotezė, kad dirbančio jaunimo vertybės kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo nedirbančio. O vertinant skirtingų kartų vertybinius skirtumus, iš tyrimo nustatyta, kad „Millennial“ karta daugiau pasitiki savo jėgomis nei „X“ karta ir mažiau tiki likimu. Literatūra Baudrillard. J. (2010) Vartotojų visuomenė.. Kitos knygos, p. 260 Bodo Lippl, (1998): Justice Ideologies, Income-Justice, and the Welfare State: A Comparison of Justice

Ideologies and the Perceived Justice of Income in the United States, West Germany, and the Netherlands (ISJP-Arbeitsbericht No. 47), Berlin: Humboldt-Universitaet.

Braeckman, A. (2008), 'The Moral Inevitability of Enlightenment and the Precariousness of the Moment. Reading Kant's “What is Enlightenment?”The Review of Metaphysics;; Volume/issue: Vol. 62, No.2

Čiegis R., Vveinhardt J., (2008) Socialinės rinkos teorija ir ją kūrę ekonomistai: Švedijos ir Vokietijos modeliai/ Šiauliai. ŠU leidykla,.p 248.


1068

Douglas, (1996) The World of Goods: Towards an Anthropology of Consumption. Routledge, 1996 Spal. 16 - 200 psl.

Dromaitienė, L., Česnuitytė, V. (2011). Europos Sąjungos socialinė politika: vadovėlis.- Vilnius: Mykolo Romerio Universiteto Leidybos centras, p. 386.

Edgeworth (2000), Expansions for Semiparametric Averaged Derivatives - (Now Published in Econometrica, 68, Pp.931-979.)

Esping-Andersen G. (1990). Three Worlds of Welfare Capitalism. Cambridge; Polity Press. Hayek, (1991). Arrow and the Problems of Democratic Decision-Making,” Journal of Public Finance, 20(1)

2002: 9-21. Howe, Neil; Strauss, William (1991). Generations: The History of America's Future, 1584 to 2069. New York:

William Morrow & Company. Inglehart, R.; Welzel, C (2010), Changing Mass Priorities: The Link between Modernization and Democracy,

World values survey, http://www.worldvaluessurvey.org/wvs/articles/folder_published/publication_587.

Jowell, C. Roberts, R. Fitzgerald, & G. Eva (Eds.), Measuring attitudes cross-nationally - lessons from the European Social Survey. London: Sage.

Juknevičius S., 2002, Skirtingumo dimensijos: Lietuvos gyventojų vertybės europiniame kontekste. Vilnius: Gervelė.

Kluegel, James R., and Eliot R. Smith.(1986). Beliefs about Inequality: Americans’ Views Kotler, P., Zaltman G. (1971). Social marketing. An approach to planned social change. Jornal of Marketing

35, 3-12. Kovel, (2007) The Enemy of Nature: The End of Capitalism or the End of the World?, Second Editon p. 354

psl. Marias (1970). Generations : An Historical Method. University of Alabama Press. p.220. Maselis, (2012) Laisvas žmogus ir žmogaus teisių dalybos. http://www.liberalai.lt/lt/haroldas-

maselis/naujienos/haroldas-maselis.-laisvas-zmogus-ir-zmogaus-teisiu-dalybos-1700 Maslow A. (1989) Psichologiniai duomenys ir vertybių problema // Gėrio kontūrai. Iš XX a. užsienio etikos.

Vilnius: Mintis, Norris P. ,Inglehart M.(2004). Sacred and Secular: Politics and Religion Worldwide. New York: Cambridge

University Press. p.370. Petty, R. E., Wegener, D. T., Fabrigar, L. R., Priester, J. R., & Cacioppo, J. T. (1993). Conceptual and

methodological issues in the Elaboration Likelihood Model of persuasion: A reply to the Michigan State critics. Communication Theory, 3, 336-363.

Pranulis, Pajuodis, Urbonavičius, Virvilaitė. Marketingo pradmenys Vilnius. The Baltic Press, 2000.-470p. 2. Putnam, R. (2000) Bowling Alone: The Collapse and Revival of American Community (New York: Simon and

Schuster) Rescher N. (1969) Introduction to Value Theory. (Reissued 1982) UPA. Rubavičius ( 2010). Postmodernus kapitalizmas. Leidykla: Kitos knygos. Puslapiai: 269. Schumpeter, J. A. (1998). Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. – Vilnius: Mintis. Schumpeter, J. A. (1939) Business Cycles: A Theoretical, Historical, and Statistical Analysis of the Capitalist

Process. 2 vols. New York: McGraw-Hill. Schwartz, S. H. (2006). Value orientations: Measurement, antecedents and consequences across nations. In

R. Siedentop L.(2003) Europos demokratija. Istorija, politologija . Leidykla" Vaga"p .322.

http://www.worldvaluessurvey.org/wvs/articles/folder_published/publication_587


1069

Social Justice in an Open World. The Role of the United Nations. (2006) UN, New York, , http://www.un.org/esa/socdev/documents/ifsd/SocialJustice.pdf Vaišvila A. (2000). Teisingumas: jo formos ir socialinė reikšmė. (metodologinis aspektas. Žiūrėta 2012 m

spalio10 d. Prieiga per internetą: http://alfonsas.home.mruni.eu/wp-content/uploads/2008/11/teisingumas2.doc

Walker D.A. (2006), Walrasian Economics, Cambridge University Press, Cambridge . Welzel, C; Inglehart, . (2010), Values, Agency, and Well-Being: A Human Development Model, Social

Indicators Research 97 (1) Wilson, M.G., Olds, R.S. (1991). Application of the marketing mix to health promotion marketing. Juornal of Health education, 22(4), 254-259.

SUMMARY

Social Justice by Value Approach Prof. dr. Vitalija Rudzkienė, Miglė Černikovaitė

The research on social value in the scientific literature indicates that values are an important determinant of behavioural differences between societies. That main objective for social justices in the society is a excellent social justices that reallocates cash benefits and services form wealthy to socially disadvantaged groups and thereby reduces social risks. Since different social groups (and generations) don’t feel equally safe and cost-effective to different social risks, so their understanding of social justice is different. This paper focuses on determining the social values in different generations and social groups in the context of citizenship and consumerism. By searching for the answer, how the differences of various generations and social groups’ impacts the perception of social justice, which is by the end of the day is crucial for long term socio-economic development, the authors made empirical study. The study showed the consumerism preference for the young people in the individual (micro) level, but tats the society (macro) level – the social-democratic and conservative value attitudes. The study showed also, that “millennial” generation of young people rely more on their own than the “X” generation.

Keywords: social justice, social values, social groups and generations value diversity.

Prepared according the scientific project financed by SIN-12005 "Guidelines for forming social justice perception of citizens and customers"


1070

VERTYBINIŲ ŠVIETIMO SISTEMOS POKYČIŲ PROBLEMOS

NAUJUOSE AUKŠTOJO MOKSLO KONTEKSTUOSE

Prof. dr. Nijolė Vasiljevienė Mykolo Romerio universitetas Politikos ir vadybos fakultetas Vadybos katedra Valakupių g. 5 LT-10101 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Straipsnyje svarstomos aukštojo mokslo vertybių išsaugojimo galimybės

kintančiuose švietimo sistemos kontekstuose, siekiant (iš)spręsti verslo ir mokslo integracijos problemas bei harmonizuoti rinkos ir akademines vertybes pasitelkus institucinės etikos priemones. Šio straipsnio tikslas yra aptarti viešajame diskurse paplitusius svarstymus apie švietimo sistemos vertybių praradimus, „akademinės etikos smukimą“ dėl vykstančių pokyčių, intensyviai plintančių rinkos ir aukštojo mokslo integravimosi faktų bei polemizuoti su vien neigiamai šiuos reiškinius apibūdinančiaisiais, bandant parodyti platesnes vadinamosios „trečiosios universitetų misijos“ (arba funkcijos) prasmes, siūlant apmąstyti dabartinių aukštojo mokslo permainų pozityvumą. Be kitų teigiamų „trečiosios universitetų funkcijos“ plėtros, verslo ir mokslo integracijos efektų, susidaro palankios galimybės kurti adekvačią visuomenės lūkesčiams universitetų socialinę atsakomybę, kartu ir šią – šiuolaikinių reflektyvių organizacijų – metavertybę suponuojančių institucinių vertybių sistemą. Straipsnyje trumpai apibūdinama tokią sistemą mezolygmeniu formuojanti etikos infrastruktūra ir išreiškiama idėja, jog tikslinga, metodologiškai pagrįsta dalykinės etikos institucionalizacija pajėgia kurti atsvarą akademinės etikos nuosmukiams, galimoms aukštojo mokslo disfunkcijoms, o akademinių vertybių išlaikymas bei generavimas priklauso nuo pačių veiklos subjektų, ypač tuomet, kai universitetai imasi plėtoti institucinę etiką, tapdami korporatyviniais moralės subjektais.


1071

Reikšminiai žodžiai: aukštojo mokslo vertybės; akademinė etika; verslo ir mokslo integracija; „trečioji universitetų misija / funkcija“; etikos infrastruktūra.

1. Įvadas

Šiuo metu tiek viešajame diskurse, tiek akademinėje sferoje išreiškiamas

susirūpinimas švietimo sistemos vertybių praradimu, akademinės etikos smukimu dėl intensyvėjančių rinkos ir aukštojo mokslo (toliau – AM) ryšių bei sąveikos pokyčių, dėl „akademinio kapitalizmo“ keliamų grėsmių. Straipsnio objektas – aukštojo mokslo vertybių išlikimo galimybės kintančiuose švietimo sistemos kontekstuose bei institucinės etikos priemonių taikymas siekiant (iš)spręsti verslo ir mokslo integracijos, „trečiosios universitetų funkcijos“ suponuojamas problemas, tikslingai harmonizuojant rinkos ir universitetų vertybes. Straipsnio tikslas ir uždaviniai – įsiterpti į viešajame diskurse pastebimą polemiką dėl verslo ir mokslo integracijos determinuojamų reiškinių: išsakyti kontrargumentus moralizuojantiems verslininkiškos universitetų veiklos atžvilgiu, pateikiant gilesnes vadinamosios „trečiosios universitetų misijos“ (arba funkcijos) prasmes, siūlant apmąstyti šių AM permainų pozityvias pasekmes bei palankesnes galimybes kurti adekvačią naujiems iššūkiams universitetų socialinę atsakomybę, pozicionuojant akademinę etiką kaip švietimo sistemos vertybių palaikymo priemonių visumą, pajėgiančią kurti atsvarą potencialioms AM disfunkcijoms, akademinėms pražangoms bei ydoms (academic shortcomings, misconduct, academic dishonesty).

Svarstymuose apie akademines vertybes akcentuojama nepagarba aukštajam mokslui tuomet, kai jis integruojasi su verslu. Tame dažnai matomas universitetų „nužeminimas”, nuolat girdimi pagraudenimai dėl jų „pavertimo paslaugas teikiančiomis verslo įmonėmis“. Kaip tipiškos reakcijos į pakitusius universitetinio gyvenimo kontekstus pavyzdžius galima paminėti tokius Lietuvos viešajame diskurse artikuliuojamus požiūrius: „universitetas mūsų akyse degraduojamas iki verslo bendrovės”, „universitetai pradeda išsigimti į verslo egzekutyvų ir valstybės biurokratų rengimą, jų aptarnavimą bei žaibišką reagavimą į finansinės ir politinės konjunktūros svyravimus”, „universitetai valdomi kaip verslo bendrovės”, „kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, deja, vyksta pati tikriausia aukštojo mokslo ir universitetų komodifikacija – jų pavertimas paslaugas teikiančiomis verslo organizacijomis” (Donskis, 2012). Ir globaliu mastu girdisi pakankamai daug balsų, svarstančių apie rinkos ir mokslo, kapitalizmo ir universitetų nesuderinamumo problemas (Freedman & Bailey, 2012). Toks diskursas iššaukia polemiką ir tampa tiek praktinių, tiek teorinių svarstymų objektu (Bok, 2003; Clark, 2005; Corbett, 2003; Davis, 1999; Etzkowitz, Leydesdorff, 1997; Etzkowtiz, Webster, Gebhardt, Cantisano Terra, 2000; Larédo, 2007; Maassen, Olsen, 2007; Mazza, Quattrone, Riccaboni, 2008; etc).


1072

Kai ekonomikos plėtra formuoja ir nuolat dinamiškai keičia poreikius ir vis augančią profesionalaus darbo rinką, universitetai yra priversti ieškoti naujų išgyvenimo, stabilesnės būklės, geresnės padėties ar klestėjimo galimybių, todėl įsisavina naujas veiklas, eksperimentuoja, rizikuoja, reiškia, jau užsiima verslininkišku, arba anterprenerišku darbu. Vakaruose tai stipriai pasireiškia jau nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio, ir konstatuojama, jog kitaip jau negali būti: „Iš universitetų šiandien reikalaujama tiek daug, kad tradicinės prieigos pasirodo visiškai netinkamos“ (Clark, 1998). Verslo ir švietimo sistemų integracijos procesai pasirodo esą neišvengiami. Juos tiriantys mokslininkai jau senokai pabrėžia, jog „viso pasaulio universitetams prasidėjo nerami epocha, kurios galo nematyti. Palaipsniui, kai paskutinį XX amžiaus ketvirtį prieš juos vis iškildavo nauji ir nauji sunkumai, aukštasis mokslas prarado tą stabilumą, kurį anksčiau turėjo. Kadangi lūkesčiai universitetams jau niekada nesumažės, tai grįžti į buvusią stabilią būklę yra neįmanoma“ (ibid.). Šie reiškiniai yra apspręsti įvairaus pobūdžio, tiek globalių, tiek lokalių objektyvių veiksnių. Be to, šiandieninėje visuomenėje kaip norma įsitvirtina subjektyvios nuostatos būtinai gauti aukštąjį išsilavinimą. Žmonės pasirengę už tai mokėti pinigus. Nors tradiciškai nuo universitetų atsiradimo už aukštojo mokslo studijas buvo įprasta vienaip ar kitaip mokėti, nes tai teikė socialinio statuso pakeitimo, geresnio gyvenimo siekių galimybes, ar buvo tiesiog išgyvenimo priemonė, bet dabar išplitęs masinis aukštojo mokslo diplomo siekis suformavo didelių apimčių paklausos-pasiūlos sąveikas, inspiravo rinkos reiškinius, kuomet universitetų komercializacija tapo šią instituciją iš pagrindų transformuojančia jėga. Tai aštrina diskusijas dėl etinių AM problemų, kylančių grėsmių studijų kokybei, mokslo prestižui, AM diplomų vertei bei statusui... Polemizuojant dėl universitetų „etikos smukimo“, kyla pagrįsti klausimai: ar AM komercializacijos pasekmės – fatališkas blogis, ar vis tik lieka galimybės išsaugoti tradicines akademines vertybes, įtvirtinti akademinės etikos prioritetus ir rinkos santykiams įsiskverbus į švietimo sistemą? (Bertok, 2000; Davis, 2008; George, 2003; Hamilton, 2002; Hill, 2004; Macfarlane, 2007; Magyar, 2006; Moore, 2006; Reed, 2004; etc).

Į šį klausimą galime atsakyti pozityviai tuomet, jeigu a) patį verslą traktuojame kaip pajėgiantį būti sąžiningu ir socialiai atsakingu, ir b) suvokiame šiuolaikinės dalykinės/profesinės etikos potencialą instrumentiškai palaikant ir plėtojant tiek verslo etiką, tiek akademinę etiką pačiuose šių veiklų baruose. Abiejų sferų organizacijos stiprina savireguliaciją, tikslingai diegia etikos arba elgesio kodeksus. Versle tai (į)vyksta anksčiau ir dinamiškiau dėl susiformavusio pilietinės visuomenės spaudimo organizacijoms/profesijoms/įmonėms (ir plintančios galimybės tiesiog „balsuoti pirkimais“ už socialiai atsakingas įmones, ignoruojant „socialiai apsileidusių“, nesąžiningų organizacijų prekes bei paslaugas ir tuo pasmerkiant vertybes paminančias organizacijas


1073

ekonominiams nuostoliams). Tokiu būdu įvairiausios organizacijos motyvuojamos gerbti moralines vertybes, taigi, – tiesiog priverčiamos elgtis atsakingai („deskriptyvinė prievarta” – Anzenbacher, 1995). Kai analogiški procesai paliečia universitetus, jie taip pat susirūpina tikslingu institucinių vertybių valdymu ir imasi stiprinti savireguliaciją pasitelkdami etikos infrastruktūrą.

2. Ar reikalinga „trečiosios universitetų funkcijos“ apologija ?

Pastarųjų dešimtmečių praktika įrodė, jog tuomet, kai universitetai užsiima

verslininkiška veikla, taip siekdami sėkmės ir kartu spartindami įvairiausių inovacijų plėtrą, tai dar nereiškia, jog jie automatiškai praranda ar paneigia akademines vertybes. Visuose žymiausiuose JAV ir Europos universitetuose šalia pagrindinių mokymo ir mokslinių tyrimų veiklų, verslininkiška universitetų veikla jau tapo visuotinai priimtu papildomu AMI efektyvaus funkcionavimo elementu, padedančiu universitetams išlaikyti stabilumą ir įgyti konkurencinių pranašumų, įgalinančių tapti lyderiais (pirmiausia, bent savo regionuose). Tokios tendencijos atspindi tiek visuomenės spaudimą (akademinės institucijos funkcijos – atrasti, kurti, skleisti ir perduoti žinias visuomenės labui), tiek išreiškia vyriausybių norą užtikrinti didesnę naudą iš viešojo sektoriaus investicijų į aukštąjį mokslą. Vis daugiau iš universitetų tikimasi, kad jie perduoda žinias plačiai bendruomenei, o šis perdavimas teikia tiesioginę ekonominę, socialinę ar kultūrinę naudą, spartina inovacijų plėtrą ir sudaro sąlygas efektyvesniam žinių naudojimui gamybinėje veikloje. Kartu pabrėžiamas ne tik jų indėlis į ekonomiką, bet ir platesnių socialinių, pilietinių ir kultūrinių vaidmenų suteikimas AM institucijoms. Visa tai rodo ne vertybių devalvavimą, o atvirkščiai, AMI socialinės atskaitomybės augimą, vadinasi, atsakingą, sąžiningą, teisingą, skaidrią (būtent visos visuomenės požiūriu) veiklą. Viešojo intereso prioritetas pilietiškai brandžiuose sociumuose yra bet kurios profesinės veiklos etiškumo kriterijus, o tai pas mus dar nėra aksioma. Lietuvos viešajame diskurse visuomenės interesas (public interes) dažnai nesiejamas su etinėmis vertybėmis. Todėl sutinkame tokį paradoksą, kai akademines vertybes ginantys žmonės gina tik siaurą korporatyvinį interesą, kurio nesieja su institucine atsakomybe (ir būtent atsiskaitomybe) visuomenei. Tuo tarpu šiuolaikinės etikos vektoriai bei kriterijai, būdami nukreipti ne į metafizines „dvasines“ aukštumas, o į veiklos/elgesio pasekmių kitiems (žmonėms ir gamtai) pamatavimus, verčia kiekvieną moralės subjektą konkretizuoti vertybes ir vertinti tiek individų, tiek organizacijų elgsenas pagal jų poveikį aplinkiniams (visiems suinteresuotiesiems – stakeholders). O organizacijų etika eina dar toliau: atsakomybės vertybę būtinai gretina su atsiskaitomybe (responsibility and accountability), nes to jau pareikalauja pilietinė visuomenė. Dabar jau ne tik iš verslo, bet ir iš viešojo sektoriaus organizacijų, taigi – ir iš švietimo sistemos...


1074

Taip su visuomenės spaudimu tvirtinant teisę žinoti, kam ir kaip AM institucijos naudoja visuomenės pinigus, iš tikrųjų vyksta etinių vertybių (sąžiningumo, atsakingumo, teisingumo, skaidrumo) diegimas į AMI veiklas, tame tarpe ir vykstančius verslo integravimosi į mokslą procesus. Todėl ir dėl šių priežasčių, greta kitų AM reguliacinių priemonių, yra vykdoma tikslinga etikos institucionalizacija, kuri (jeigu vykdoma moksliškai pagrįstai) pajėgia kurti atsvarą galimoms AM disfunkcijoms. Taip greta valstybinių dekretų, įstatymų, nauju AMI politikos įgyvendinimo būdu, tampa švelnioji teisė (arba „minkštoji“ – soft law), kurios mechanizmus sukuria ir palaiko tam tikra etikos infrastruktūra1. Tokiu būdu gali būti kuriamos naujos atskaitomybės mechanizmų formos, padedančios išvengti rinkos determinuotų rizikų ir AMI komercializacijos keliamų grėsmių.

Objektyviai didesnio savireguliavimo ir korporatyvinio valdymo poreikis su naujų sisteminių veiksnių instrumentiniu (su)kūrimu iškilo dėl universitetų decentralizacijos ir regionalizacijos, kuri pakeitė kontrolės vektorius, o kartu – sumenkino jos galias. Institucinėms transformacijoms prireikė moralinių vertybių galios ten, kur nepajėgia veikti ar būti veiksmingomis administracinės bei teisinės normos. Etinių organizacijos normų stiprinimo poreikis ypač išryškėjo siekiant kurti pasitikėjimą tarp AMI ir visuomenės, tuo pačiu – keliant šių institucijų prestižą. Todėl akademinės etikos sąvoka vis daugiau akcentuojama instituciniuose naratyvuose, o daugelis universitetų stengiasi kurti ar atnaujinti savo etikos kodeksus, plėtoti etikos komisijų veiklą bei ištirti, kokių institucinės etikos infrastruktūros elementų reikia tam, kad būtų tobulinamas valdymas (pirmiausia išvengiant tipiškų akademinės etikos pražangų), gerėtų veiklos kokybė, augtų konkurencingumas ir būtų siekiama kitų strateginių AMI tikslų. Šiuolaikinio universiteto etikos instituciniai dokumentai rodo orientavimąsi į akademines vertybes, į garbingumą, aukštus žinių perteikimo/įgijimo standartus, akademinį sąžiningumą ir pan. Pažangūs reflektuojantys universitetai ypač rūpinasi tuo, kad deklaruojamos vertybės būtų integruotos į visus akademinės veiklos procesus.

1 Etikos infrastruktūrą (toliau – EI) sudaro teoriškai pagrįsti, metodiškai sudaryti ir vietiniam instituciniam

kontekstui bei moraliniam mentalitetui adaptuoti elementai (atsirenkami pagal jų poreikį konkrečioje

organizacijoje): etikos arba elgesio kodeksai, komitetai/komisijos, mokymo programos (education

programmes, ethics training), „karštosios linijos“ (ethics hotlines), etikos instrukcijos organizacijose (ethics

handbook, ethics maps), apskritojo stalo diskusijos, etikos tyrimų arba etikos stebėsenos skyriai

organizacijose (ethics inquiry service), etikos, integralumo arba socialinės korporatyvinės atsakomybės

tarnautojų pareigybės (ethics advisers, ethics officers; integrity manager; CRO – Corporate Responsibility

Officer), socialinis etinis auditas bei etinė ekspertizė. Makrolygmeniu EI papildo verslo/profesinės etikos

mokslinių tyrimų centrai, asociacijos ar tarptautiniai taikomosios etikos profesionalų tinklai (networks),

valstybės suformuotos ombudsmeno institucijos, įvairūs „etinio vartotojiškumo“ vajai su jų sukurtomis,

dažnai globaliu mastu veikiančiomis, struktūromis, etc.


1075

Rinka automatiškai pareikalauja veiklos kokybės, aukštų standartų, konkurencingumo, o tam prireikia tokių vertybių kaip atsakingumas ir sąžiningumas vykdant profesines pareigas, todėl pragmatiniai motyvai iš tikrųjų priverčia diegti vertybes, o ne vien imituoti pagarbą joms. Vadinasi, dabartiniai pokyčiai ir universitetų komercializavimo apraiškos pačios savaime dar nėra blogis ir apriori nepažeidžia akademinio legitimumo bei tradicinių universiteto vertybių.

Nors ir yra tam prieštaraujančiųjų balsų, įsivyrauja pozityvus požiūris į racionalios vadybos suponuojamas vertybes, kurios ne atmeta tradicines akademines vertybes, o jas derina tarpusavyje, adaptuoja šiuolaikiniams visuomenės poreikiams. Žinoma, universitetų veiklos integravimasis su verslu iš dalies keičia akademinių vertybių sistemas, kurias prireikia tikslingai balansuoti, ieškant jų harmonizavimo galimybių kiekvienu konkrečiu atveju.

Kai AMI užsiangažuoja antrepreneriškai veiklai, išryškėja vadinamoji universitetų „trečioji funkcija“ (arba „trečioji misija“). Siekiant akcentuoti argumentus „už“ trečiosios universitetų funkcijos plėtrą bei ketinant į Lietuvos viešąjį diskursą įterpti kontrargumentų, neutralizuojančių išplitusį negatyvų požiūrį į verslo ir universitetų sąveiką, nors ir nepretenduojant visapusiškai atskleisti diskusinę argumentaciją, galima išskirti eilę teiginių. Jie aiškina trečiosios universitetų funkcijos prasmes ir efektus, atkreipdami dėmesį į permainų pozityvumą, kuomet jau galima produktyviau diskutuoti, o ne vien moralizuoti ar „klijuoti etiketes“...

„Trečioji universitetų funkcija“ racionalizuoja (taigi, optimizuoja, daro efektyvesnę) švietimo sistemos darbotvarkę, didina AM procesų organizavimo lankstumą ir veiklos produktyvumą; suformuoja konkurencingas strategijas ir veiklas; sukuria mokslinių žinių perdavimo kanalus, taigi, didina inovacijų plėtros apimtis; įveda mokslo žinias į ūkinės veiklos apyvartą ir tuo ne tik kuria inovatyvius procesus bei produktus, bet ir skatina efektyvų ekonomikos funkcionavimą, taip pat kelia bendrą verslo kultūros lygį. Kartu toks universitetų ir verslo integravimasis suteikia galimybes studentų gebėjimų (kaip ir išsilavinimo trūkumų) atsiskleidimui, formuoja stipresnę motyvaciją kokybiškoms studijoms, gilina praktika paremtas studijas, įtvirtinant kontekstinį patyrimu grįstą mokymąsi. Taip padidinamos profesinio tobulėjimo galimybės ir įvairinami kūrybinės pažangos maršrutai, tuo formuojant plataus spektro absolventų kvalifikacijas, leidžiančias geriau prisitaikyti prie naujų darbo rinkos sąlygų, ugdant adekvatesnį praktinį specialistų pasirengimą, suteikiant daugiau galimybių įgyti naujų kompetencijų bei konkrečios srities specifinių įgūdžių. Makrolygmeniu tai didina užimtumo lygį šalyje ar regione, tokiu būdu kelia bendrą socialinės gerovės lygį. Taip susiformuoja svarbūs faktoriai, sukuriantys stipresnį, daugiau motyvuotą struktūrinį funkcinį universitetų sąveikos su išoriniu pasauliu pagrindą. O tai didele dalimi nuima socialinę politinę įtampą, išsprendžiant klausimą,


1076

viena vertus, dėl „valdžios pareigos sukurti sąlygas AMI“, kita vertus, dėl visuomenės spaudimo pagrįsti, kaip universitetai naudoja biudžeto (o ir studentų) lėšas. Tokiu būdu tiesiog naikinami visuomenės priekaištai AMI, jog jų biudžetas suformuojamas iš mokesčių mokėtojų, o kiekvienas universitetas turi galimybę parodyti savo veiklos rezultatus, bei turi galimybę būti skaidresnis ir daugiau tiesiogiai atskaitingas visuomenei. Svarbu ir tai, jog įvairūs suinteresuotieji kaip socialiniai partneriai įtraukiami į mokslo tyrimų bei mokymo programų planavimą bei vykdymą, kartu plėtojama AMI partnerystė su darbo rinkos subjektais, atitinkamai koordinuojamos (daromos tikslingomis) studentų karjeros orientacijos. Trečioji AMI misija daro universitetą jautrų visuomenės poreikiams ir tuo didina jo kaip viešosios gėrybės vaidmenį, reiškia švietimo sistema adekvačiau šiuolaikiniams socialiniams poreikiams tenkina visuomeninį interesą. Visa tai yra socialinės universitetų atsakomybės plėtros vektoriai ir jos augimo rodikliai, taigi, universitetų tapsmas „paslaugas teikiančiomis verslo organizacijomis“ ne tik nereiškia savaiminio etinių vertybių praradimo, o kaip tik, dinamiškai vystant institucinį reflektyvumą, sudaro daugiau galimybių jų įgyvendinimui akademinėje veikloje.

Kartu verslo ir AMI bendradarbiavimas, suteikdamas didelę dalį (Vakarų universitetuose maždaug pusė ar net daugiau) lėšų moksliniams tyrimams, gaunamiems iš verslo struktūrų bei išorinių suinteresuotųjų šaltinių, naikina rizikas, susijusias su universitetų menko biudžeto gebėjimu išlaikyti švietimo ar mokslo tyrimų kokybę. Įgyjant kitus finansavimo šaltinius, kompensuojamas mažėjantis biudžetinis universitetų finansavimas, ir diversifikuojant jį, tampa įmanomu aukštos studijų bei mokslo tyrimų kokybės palaikymas. Vadinasi, mažėja valstybės vaidmuo AMI reguliavime, taigi, auga universitetų autonomija. Tokie dėsningumai plėtojant verslo ir mokslo integraciją pasireiškė ir amerikiečių mokslininkų buvo fiksuojami dar 1960-aisiais metais: „XX amžiuje darbinis institucinės autonomijos apibrėžimas — tai priklausomybės nuo vieno vienintelio ar apriboto finansavimo šaltinio nebuvimas“ (Babbidge, Rosenzweig, 1962).

Žinoma, susiformavus trečiajai universiteto funkcijai padaugėja rizikų, bet svarbu jas žinoti, tirti ir neutralizuoti (ką ir daro EI, formuodama prevencinę sistemą tipiškoms akademinėms pražangoms). Taip, grėsmės gali kilti dėl tyrimų užsakovų galimo spaudimo, kai AM institucijos gali būti skatinamos pažeisti įvairius normatyvus, standartus ir pan. Kai AMI nenori būti tuo kompromituojamos, joms tenka spręsti naujai iškylančias etines dilemas (pvz., pasiduoti galimam investuotojo spaudimui, ar prioretizuoti akademines vertybes, viešąjį interesą ir išlikti socialiai atsakingais bendruomenei), reglamentuoti investuotojų įtakas, nepasiduodant neteisėtiems užsakovų reikalavimams, išplėtoti etikos kodekso normų bei principų taikymą visoje „tiekimo grandinėje“ (kaip nuo seniau paplitę versle, kur partnerystė vystoma tik su įsipareigojusiais vertybėms, besilaikančiais tų pačių etinių principų). Tačiau tokiais atvejais universitetinių vertybių išlaikymas bei


1077

puoselėjimas priklauso nuo pačių akademinės bendruomenės narių sąmoningumo, kasdienio elgesio ir universiteto korporatyvinio valdymo būdų, galinčių užtikrinti AMI politikos priemonių tarpusavio darną. O ir socialiai atsakingas verslas gali esmingai prisidėti prie universitetų kultūros transformacijos: universitetų kultūra evoliucionuoja į korporatyviai savireguliatyvią, bet kartu – socialiai atsakingą ir atskaitingą. Kai pažangios idėjos ir praktika sąveikauja ir vis daugiau sutampa (idėjai gebant transformuoti praktiką), tai stiprėja institucinis identitetas, lojalumas universitetui (aukštajam mokslui) ir auga tiek atskirų institucijų, tiek mokslo reputacija. Vadinasi, rinkos ir tradicinės akademinės vertybės ne tik neprieštarauja vienos kitoms, bet akademinėje kultūroje gali egzistuoti bendru sambūviu (Clark, 2005). Tokią koegzistenciją organizuoti ir įgalina šiuolaikinės etikos institucionalizavimas universitetuose, kurio vienas iš esminių uždavinių – nuosekliai harmonizuoti rinkos logiką ir tradicines akademines vertybes. O konkrečių etikos instrumentų (ethics tools) derinimas ir jo sėkmė tokiuose procesuose priklauso nuo AMI lyderių gebėjimo sistemos lygmeniu įtraukti etines vertybes į visas veiklos formas ir naujų strategijų įgyvendinimo procedūras. Be abejo, šiandien Lietuvoje tai yra tik siekiamybė, bet tam, kad ji taptų realybe, būtina žinoti šias, dar nepakankamai artikuliuojamas tendencijas, todėl kol kas „trečiosios universitetų funkcijos“ apologija reikalinga. Ypač tikslingai siekiant universitetų antreprenerystės ir akademinių vertybių derinimo galimybių plėtojimo.

3. Institucinė etika – atsvaros AM komercializacijos rizikoms kūrimas

Be abejonės, tenka pripažinti, jog AM komercializacija determinuoja universitetų

elgsenos pokyčius ir sukelia akademinių vertybių iškraipymo grėsmes. Tačiau kaip ir verslo korporacijos, AM institucijos turi galimybę valdyti rizikas, tikslingai balansuojant verslo ir mokslo siekius, derinant ekonomines ir etines vertybes. Esminis būdas siekiant tokios akademinės bendruomenės elgsenos, kuri atitiktų akademinių vertybių prigimtį ir tarptautinius etikos principus bei standartus1, – tai tikslingas ir metodologiškai pagrįstas [dalykinės/profesinės] etikos institucionalizavimas universitetuose. Universitetų

1 Akademinės etikos principai bei standartai fiksuoti daugelyje tarptautinių AM dokumentų (pvz., Bukarešto

Deklaracijoje,2004). Moksliškai pagrįstą EI, arba kitaip, vertybių (socialinės atsakomybės, sąžiningumo,

skaidrumo, teisingumo) vadybą AM institucijose jau nuo seniau skatina UNESCO mokslo ir technologijų

etikos padalinys (Division of ethics of Science and Technology), labai daug dėmesio skiria Ekonominio

bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO, angl. OECD), ypač jos AM institucinės vadybos programos

(The OECD Programme on Institutional Management in Higher Education). Dabar EI procesų plėtrą

akademinėje sferoje aktyviai skatina Europos universitetų asociacija (EUA). Mokslo etikos klausimai

inkorporuoti į visas tarptautines ir nacionalines AM direktyvas, gaires, taip pat atsispindi Europos mokslo

fondo tyrimuose ir rekomendacijose


1078

savireguliacijos stiprinimas pasitelkus EI padeda (iš)spręsti su „akademinio kapitalizmo atėjimu“ intensyviau plintančias tokias skausmingas akademinio gyvenimo problemas kaip intelektinės nuosavybės vagystės, plagijavimas, mokslo imitavimas, dirbtinis savo (individualių ar savo struktūros) mokslo metrinių duomenų dauginimas, smulkus sukčiavimas, rezultatų falsifikavimas, pseudoautorystė (arba priverstinė autorystė), paternalizmas, diskriminacija, mobingas, korupcija/nepotizmas ir pan. Daugelis šių ydų yra aktualios įvairių kraštų universitetams (McCabe, Butterfield, Trevino, 2006; Larkham, Manns, 2002; Mirshekary, Lawrence, 2009; etc), bet vis tik Lietuvoje jos šiandien reiškiasi „rafinuotais lietuviško akademinio apsukrumo pavyzdžiais“ (Lašas, 2010) ir yra labiau paplitę dėl jas sąlygojančio AMI parochializmo, visuomeninėje nuomonėje įsitvirtinusių stereotipų apie verslo apriorinį amoralumą, taigi, suponuotos galimybės tiek individui, tiek institucijai pasiteisinti, jog versle visada reikia apsukrumo… Tarsi akademinis antrepreniškumas savaime pagrindžia etinių standartų pažeidimus. Tačiau „šiandien elgesio kodeksai yra šiuolaikinė bet kurios veiklos socialinės kontrolės forma, kuri apima tiek korporacijų, tiek vyriausybių elgesį… Kodeksai yra savotiški „švelnūs įstatymai”, ir kuomet jiems trūksta juridinio užtikrinimo, jie visiškai priklauso nuo moralinių įsitikinimų efektyvumo arba mobilizuotos visuomeninės nuomonės, motyvuojančios jų paisyti” (Kline, 2000). Jeigu tokių įsitikinimų trūksta, tai, nors EK bei etikos komisijos jau daugelyje Lietuvos AMI suformuoti, jie neveiksmingi. Netgi susilaukia didelio pasipriešinimo, o viešajame diskurse – tiesiog pasityčiojimo. Nes dažniausiai nepakankamai suvokiama, jog EK ir kuriami organizacijose tam, kad spręstų realias problemas, kad padėtų (su)tvarkyti to reikalaujančias veiklos sritis pagal juose išdėstytus įsipareigojimus institucinėms vertybėms. EI sistema universitetuose skirta įgyvendinti, palaikyti ir tobulinti universiteto vadybos sistemą. „Valdymo struktūros remiasi (refers to) etikos infrastruktūra, kurią sudaro instrumentai, sistemos ir sąlygos, skirtos motyvuoti ir deskriptyviai versti/motyvuoti paklusti aukštiems elgesio standartams. Tai sistemizuotos politikos ir procedūros, apimančios [nešališkai, teisingai] objektyviai vykdomą monitoringą „paklusnumo“ etikos kodeksui, etinei misijai ir kitoms artikuliuotoms elgesio standartų formoms“ (Dubnick, 2008). EK institucionalizavimu formuojamas korporatyvinis valdymas (corporate governance), kuomet valdymo galios perkeliamos vertybėms (value based management), o įvairūs išoriniai (tiek natūraliai susiklostantys, tiek dirbtinai instrumentiškai formuojami) veiksniai skatina savireguliuotis pagal jas. Kai pripažįstama banali tiesa, jog etiškas elgesys priklauso nuo visos eilės faktorių, tai suvokiama, jog rekonstruojant ar naujai kuriant tam tikrus veiksnius1, galime koreguoti savo pačių elgesį

1 Tam naudojami socialinės inžinerijos metodai, kurie šiandien (priklausomai nuo socialinių mokslų žinių

diegimo į praktikas paplitimo atskiruose sociumuose) pritaikomi įvairiems socialiniams pokyčiams

įgyvendinti tiek mezo-, tiek makrolygmenimis. EI procesai kaip dalykinės (profesinės) etikos vadybos


1079

sąžiningumo, atsakingumo, teisingumo, patikimumo link. Dabar atrodo, jog nauji rinkos formuojami kontekstai paveikia universitetų bendruomenės elgesį tik negatyviai. O ar negalima kurti / rekonstruoti tokių veiksnių, kurie kreiptų pozityviai? Pažangių AMI praktika rodo, jog instituciniu lygmeniu įtvirtinant akademinį sąžiningumą/integralumą (academic integrity), korporatyvinį atsakingumą, instrumentiškai sukuriami faktoriai, padedantys užtikrinti akademinės veiklos kokybę, patikimą mokslo tyrimų kultūrą, tuo pačiu, – atsvarą galimoms negatyvioms AM komercializacijos pasekmėms. Organizacijos pačios reflektuoja ir gali koreguoti savo moralinius įsitikinimus bei pajėgia kurti atsakingam elgesiui motyvuojančius veiksnius. Su etikos kodeksų kūrimu ir jų viešinimu yra „padrąsinamas etiškai pageidaujamas elgesys” (Druckrey, 1998) ne tik atskirų individų, bet ir institucinių sistemų lygmeniu. „Kodeksai turi būti pripažinti kaip vienintelis didesnės institucinių pastangų, nukreiptų į etinės aplinkos vystymą ir palaikymą, sistemos aspektas” (Werhane, Freeman, 1998). Būtent tokiais metodais sociumo gyvenimą imta tvarkyti postmodernizmo epochoje, kuomet EK jau tapo ne tik organizacijų veiklos tobulinimo įrankiu, bet ir instrumentine visuomenės harmonizavimo, darnios plėtros priemone. Kai visuomenė skatina įvairių praktinės veiklos laukų norminimą, jis įforminamas eti-kos/elgesio kodeksais bei atitinkama vertybių vadyba organizacinių procesų lygmeniu. Tokiu būdu, tikslinga etikos institucionalizacija pajėgia naikinti ydas ir rekonstruoti elgsenas bei santykius ne vien privalomybės (preskriptyviu diskursu), o svarbiausia – esamybės lygmeniu, t.y. praktinėje veikloje. Jeigu šios institucinės inovacijos būtų adekvačiau suprantamos ir priimamos Lietuvos AMI, tai įgalintų efektyvesnį universitetų komercializacijos suponuojamų rizikų valdymą, padėtų sisteminiu lygmeniu formuoti prevenciją galimoms akademinės etikos pražangoms.

Išvados

1. Aukštojo mokslo vertybių išsaugojimo galimybės kintančiuose švietimo

sistemos kontekstuose priklauso nuo veiklos subjektų gebėjimo balansuoti verslo ir

sistemos – tai socialinės inžinerijos, humanitarinių technologijų taikymas socialiai ir ekonomiškai

pranašesnių valdymo sistemų kūrimui. Nesant pakankamų taikomosios etikos žinių, neatlikus specialių

tyrimų, ir bandant kurti EI elementus tik normatyvinio izomorfizmo rėmuose, iškyla grėsmė sulaukti

priešingų laukiamiems rezultatų. Lietuvoje jau daug faktų, kaip kompromituojami EI procesai, jeigu aklai

bandoma perimti „užsienio pavyzdžius“, tiesiog kopijuojama „geroji Vakarų patirtis“, o institucinė terpė EI

funkcionavimui nėra parengta; daug tyrimų apie EK diegimo atvejus organizacijose, kuriose EK ne tik

nepateisina vilčių, bet ir sukelia atmetimo reakcijas bei cinizmą. Jie net sumenkina moralines vertybes

tuomet, kai yra diskursyviai neargumentuoti, silpnai parašyti, metodiškai nepagrįstai sukonstruoti (Remišová,

2011) ir juos bandoma diegti atitinkamai neištyrus institucinio konteksto. Todėl svarbu moksliškai pagrįstai ir

nuosekliai plėtoti akademinės etikos procesus, susiejant tai su strateginiais institucijos tikslais ir visais

akademinės veiklos procesais.


1080

mokslo tikslus bei jų siekimo priemones, o trečiosios universitetų misijos / funkcijos plėtra atneša daugiau pozityvių, nei negatyvių pasekmių. Nors rinkos ir universitetų integracija sukelia tam tikras rizikas, bet jas įmanoma valdyti stiprinant universitetų savireguliaciją, o ne vien smerkiant verslo ir švietimo sistemų integraciją, kuri yra neišvengiama ir objektyviai determinuota.

2. Kai AM integruojasi su verslu, formuojasi ypatingas akademinės etikos poreikis, nes universitetų komercializacija tampa šią instituciją iš pagrindų transformuojančia jėga, galinčia paskatinti akademinės etikos pražangas. Kaip ir pramonės/verslo organizacijoms, taip ir universitetams, pereinant prie antrepreneriškų veiklos modelių, svarbu nesupriešinti „naudos ir principų“, „etikos ir ekonomikos“, o suvokti, kad ekonominė nauda šiuolaikinėmis sąlygomis kuriama paisant institucinių normų ir puoselėjant etines vertybes. Tik socialiai atsakinga, sąžininga ir teisinga suinteresuotųjų atžvilgiu veikla yra socialiai priimtina ir gali palaikyti organizacijos reputaciją, gebančią pritraukti daugiau klientų (studentų) ir darbuotojų profesionalų („talentų“), taigi – teikti daugiau naudos universitetui. Tam etinė reguliacija integruojama į visus universitetų valdymo lygmenis, o vertybės įtvirtinamos kasdieniuose veiksmuose, konkrečiuose procesuose, derinant akademines ir rinkos vertybes. Būtent tai atveria kelius inovacijoms, gerina universitetų veiklos kokybę, formuoja daug naujų institucinių gebėjimų, kurių reikia tam, kad universitetai pajėgtų realizuoti strateginius AM tikslus.

3. Nagrinėjant įvairius universitetų veiklos reglamentus/dokumentus, mokslinę literatūrą ir gerąją užsienio universitetų patirtį, matome, jog pažangūs universitetai pereina tiek prie verslo ir mokslo integracijos, tiek prie korporatyvinio valdymo, kuriam imanentiškai būdinga vertybių vadyba instituciniu lygmeniu. Stebint ir analizuojant, koks konkretus darbas ten vykdomas, aiškiai matosi, kaip stipriai įvairiais parametrais atsilieka Lietuvos universitetai. Tuo pačiu išryškėja, ką reikėtų daryti, numatant bei modeliuojant pagrįstas strategijas ir galimybes nuosekliai organizuoti pokyčius, pirmiausia stengiantis naikinti akademines disfunkcijas, mokslo reputaciją ir Lietuvos AMI vardą žlugdančias elgsenas, akademinės etikos pažeidimus.

4. Etikos infrastruktūros formavimasis universitetuose – tai reakcija į įvairiapusį socialinės AM atsakomybės pareikalavimą bei į etinių vertybių poreikio augimą naujuose AM kontekstuose, kurie iššaukia papildomų kontrolės ir vadovavimo formų, įjungiančių švelniosios teisės ar „minkštojo“ valdymo mechanizmus, plėtrą. Kaip ir kiekvienos, taip ir šios institucinės inovacijos diegimas pareikalauja tam tikrų etinių nuostatų keitimo. Be abejonės, instrumentinis etikos formavimas su bendrų korporatyvinių tvarkų kūrimo logika „desakralizuoja“ vertybių šaltinį, bet pačių vertybių tokia „dirbtinė moralė“ (Danielson, 1997; Dobbin, 1994) ne tik nepaneigia, o suformuoja pamatus jų


1081

įgyvendinimui kasdienėse praktikose. Tuo gali būti tikslingai kuriamos prielaidos pozityviems švietimo sistemos pokyčiams.

5. Vadinasi, dabartiniai pokyčiai bei universitetų komercializavimo apraiškos nėra fatališkas blogis ir apriori nepažeidžia akademinio legitimumo bei tradicinių universiteto vertybių, o akademinių vertybių ir rinkos harmonizavimas bei vertybių generavimas priklauso nuo pačių veiklos subjektų valios ir kompetencijų. Tačiau AMI gebėjimai būti sąžiningomis mokslininkų korporacijomis, palaikančiomis akademinės etikos normas bei principus priklauso ne tik nuo geros valios, bet ir nuo metodologiškai pagrįstų žinių apie etikos institucionalizacijos procesus bei galių jas efektyviai taikyti konkrečioje institucijoje.

Literatūra

American Association of University Professors (1998), On the Duty of Faculty Members to Speak Out

on Misconduct, Academe, Vol. 84, № 6. Anzenbacher, A. (1995), Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995. Babbidge, H. & Rosenzweig, R. (1962), Federal Interest in Higher education. New York: McGraw-Hill. Bertok, J. (2000), „Getting the public ethics right“, Public Management Service, Paris, OECD

Publishing, http://www.oecdobserver.org/news/archivestory.php/aid/293/Getting_the_public_ethics_right.html (žiūrėta 2012 06 03).

Bok, D. (2003), Universities in the marketplace: the commercialization of Higher education. Princeton: Princeton University Press.

Bucharest Declaration on Ethical Values and Principles of Higher Education in the Europe Region, Bucharest, 2004.

Clark, B.R. (1998), Creating Entrepreneurial Universities: Organizational Pathways of Transformation. Oxford: Pergamon Press.

Clark, B.R. (2005), „The Character of the Entrepreneurial University” International Higher Education. № 38.

Corbett, A. (2003), „Ideas, institutions and policy entrepreneurs: towards a new history of Higher education in the European Community”, European Journal of Education, vol.38/3.

Danielson, P. A. (1997), Making a Moral Corporation: Artificial Morality Applied. Vancouver: Centre for Applied Ethics, University of British Columbia.

Davis, M. (1999), Ethics and the University. London/New York: Routledge. Davis, M. (2008), „Thinking Through the Issues in a Code of Ethics”, New Directions for the Higher

Education, № 142. Dobbin, F. R. (1994), „Cultural Models of Organization: the social construction of rational organizing

principles”, Crane D. (ed.). The sociology of culture. Oxford: Blackwell. Donskis, L. (2012), „Universitetas ar ministerija?“ Delfi.lt Interneto prieiga:

http://blog.delfi.lt/donskis/9184/ , (žiūrėta 2012 06 03). Druckrey, F. (1998), „How to Make Business Ethics Operational: Responsible Care – An Example of

Successful Self-Regulation”, Journal of Business Ethics, No. 17.


1082

Dubnick, M. J. (2008), „Accountability and Ethics: Reconsidering the Relationships”, Encyclopedia of Public Administration and Policy, N.Y.: Marcel Dekker.

Etzkowtiz, H., Webster, A., Gebhardt, Ch. & Cantisano Terra, B. R. (2000), „The Future of University and the University of the Future: Evolution of Ivory Tower to Entrepreneurial Paradigm”, Research Policy, vol.29.

Etzkowitz, H. & Leydesdorff, L. (1997), Universities in the Global Knowledge Economy: A Triple Helix of University-Industry-Government Relations, London: Cassel Academic.

Freedman, D. & Bailey, M. (2012), „Capitalism and the University: the debate ends, the struggle continues“, Debates, Interneto prieiga: /http://www.opendemocracy.net/ourkingdom/des-freedman-and-michael-bailey/capitalism-and-university-debate-ends-struggle-continues, (žiūrėta 2012 09 03).

George De R. (2003), Ethics, Academic Freedom and Academic Tenure. Journal of Academic Ethics, Vol.1(1).

GUNI (2009), Higher Education at a Time of Transformation. New Dynamics for Social Responsibility. London: Palgrave Macmillan.

Hamilton, N.W. (2002), Academic Ethics: Problems and Materials on Professional Conduct and Shared Governance. Westport: Praeger.

Hill, R. P. (2004), „The Socially-Responsible University: Talking the Talk While Walking the Walk in the College of Business”, Journal of Academic Ethics, Vol.2 (1).

Higher Education – Business and Community Interaction Survey, Interneto prieiga: http://www.hefce.ac.uk/pubs/year/2009/200923/, (žiūrėta 2012 09 03).

Kline, J.M. (2000), „Business Codes and Conduct in a Global Political Economy”, In: Oliver F. Williams (ed.) Global Codes of Conduct: An Idea Whose Time Has Come. Notre Dame: University of Notre Dame Press.

Larédo, Ph. (2007), „Revisiting the third mission of universities: toward a renewed categorization of university activities?”, Higher Education Policy, vol.20/ 4.

Larkham, P. J., Manns, S. (2002), „Plagiarism and its Treatment in Higher Education”, Journal of Further and Higher Education, 26 (4).

Lašas, A. (2010), Aukštasis pseudomokslas, Interneto prieiga: http://www.delfi.lt/ http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=35425787 (žiūrėta 2012 05 03).

Macfarlane, B. (2007), The Academic Citizen: The Virtue of Service in University Life. London/N.Y.: Routledge.

Magyar, B. (2006), „Humanistic and Academic Core Values: The Responsible Reform of the European University”, Higher Education in Europe, Vol. 31 (4).

McCabe, D. L., Butterfield, K. D., Trevino, L. K. (2006), „Academic dishonesty in graduate business programs: prevalence, causes, and proposed action”, Academy of Management Learning & Education, 5(3).

Maassen, P. , Olsen, J.P. (2007), University Dynamics and European Integration. Dordrecht: Springer. Mazza, C., Quattrone, P., Riccaboni,A. (2008), European universities in transition: issues, models and

cases. Cheltenham: Edward Elgar Publishing. Mirshekary, S., Lawrence, A.D.K. (2009), „Academic and Business Ethical Misconduct and Cultural

Values: а Cross National Comparison”, Journal of Academic Ethics, Vol.7 (3). Moore, G. (2006), „Managing Ethics in Higher Education: Implementing a Code or Embedding

Virtue?”, Business Ethics: A European Review, Vol. 15. № 4. Reed, D. (2004), „Universities and the Promotion of Corporate Responsibility: Reinterpreting the

Liberal Arts Tradition”, Journal of Academic Ethics , Vol.2 (1). Remišová, A. (2011), Etika a ekonomika. Bratislava: Kalligram.


1083

Values and Ethics: Managing Challenges and Realities in Higher Education (2006), Paris: OECD, http://www.oecd.org/site/imhe2006/informationforpublicationinthejournal.htm (žiūrėta 2012 06 03).

Werhane, P.H., Freeman, R. E. (1998), Blackwell Encyclopedic Dictionary of Business Ethics, Oxford: Blackwell.

SUMMARY

The Problems of Educational System Value Changes in the New Contexts of Higher Education Prof. hab. dr. Nijolė Vasiljevienė

The paper analyses possibility of higher education (HE) values retention in the new contexts of educational system. It presupposes accomplishment of science and business integration and harmonisation of a market and academic values by the means of institutional ethics. The purpose of the paper is to discuss assumptions about “loss of educational system values”, “academic ethics degradation”, widespread in public discourse. It is also intended to argue against merely negative estimation of the issue, caused by the facts of market and HE integration. The author tries to elucidate the wider sense of the “third mission of universities” (or third function) and offers to consider positive aspects of the current changes in a HE. In addition to positive effects of “the third function of universities” development, integration of HE with business there emerge favourable circumstances to form University social responsibility with its stipulated institutional value system in concord with the society expectations. The paper shortly describes such a system with its ethics infrastructure on the meso level and poses the idea that a purposeful, methodologically sound ethics institutionalisation is able to prevent shortcomings of academic ethics, possible malfunctions of a HE. The retention of academic values depends on the very subjects of an academic activity especially when universities tackle institutional ethics as the agents of corporate morality.

Keywords: values of Higher Education (HE), academic ethics, business and science integration, the third mission of Universities, ethics infrastructure.


1084

“WITHOUT US DREAMS COULDN’T EXIST” (SZYMBORSKA, 2012:

339) REFLECTION ON SEVERAL POEMS FROM THE VOLUME

WYSTARCZY [ENOUGH] BY WISŁAWA SZYMBORSKA

dr Małgorzata Gajak-Toczek1 University of Lodz The Unit of Didactics of Polish Language and Literature al. Kościuszki 65 90- 514 Łódź Poland

Existence – “a few signs scratched by claw in the sand”

(Szymborska, 2012: 177) Abstract

In the article “Without us dreams couldn’t exist”. Reflection on several poems from

the volume “Wystraczy”[“Enough”] by Wisława Szymborska I want to show the representation of experience of senility icluded in same poems written by Polish Nobel Prize Winner. Civilisation of 21st century places the senility in the zone of shadow, giving the possession of the world to the young people. “Keep smiling“ culture is an apotheosis of beautiful body, agility and vigour, openness towards challenges of the surrounding reality, willingness to overcome the barriers.“Keep smiling“ culture is an apotheosis of beautiful body, agility and vigour, openness towards challenges of the surrounding reality, willingness to overcome the barriers. I think that – because of the fact that modern culture treating the old people as “not our ones” (I put the results of my survey showing the students of Łódź secondary schools notions about the third period of life) - it is worth starting the educational activity aimed at contradicting them quite another story of not

1 Doctor Małgorzata Gajak-Toczek, lecturer in The Unit of Didactics of Polish Language and Literature (University of Lodz), the author of a book Franciszek Próchnicki (1847-1911), dydaktyk – edytor – badacz literatury, Łódź 2010 and over 40 articles; interested in modern literature, its connections with other arts (intertextual) and applique different methodological assumptions on the school’s reality ground and the history of methodical thoughts.


1085

necessarily“ old man's happy life” derived from literary proves which apart from miserabilism would include stronger axiological load. Reflection included in the last volume of poems by Wisława Szymborska, opening wide and important perspectives for every human can be helpful in these actions.

Keywords: modern literature, poetry, Szymborska, experiences of senility. Civilisation of 21st century places the senility in the zone of shadow, giving the

possession of the world to the young people1. “Keep smiling“ culture is an apotheosis of beautiful body, agility and vigour, openness towards challenges of the surrounding reality, willingness to overcome the barriers. These findings confirm the assertions of young people who speaking out about the autumn of life often used the stereotyped opinions. In the survey which results are presented below, 567 students of Łódź secondary schools participated. Majority of respondents conceptualized senility negatively. For all young people the twilight period is connected with sickness, 97%, pain, 90% and loneliness, 89% with inability to understand the world. According to the respondents’ opinions violently occurring exchange of generations causes that the representatives of elder generation cannot find themselves in their environment, reject the technical progress, do not accept the ongoing transformations and this is a reason of their constant complaining on the youth. It is worth emphasising that 70% of the surveyed combines the senility with the phenomenon of hostility which the senior people turn against each other due to their low self-confidence as well as a sense of missing efficiency of their own actions.

In an attempt to visualize the colour of senility the secondary school students perceive the matusalem age: 97% in grey colour (infirmity), 96% in black (the final end), 69% – white (nullity). Only a few pointed at lighter form: 40% – red (the descendants’ love), 39% – yellow (richness of experience). The last stage of human development in the respondents' statements is characterized by pejorative terminology such as: old man, grumpy, dotard, nagger. Young people are actually unfamiliar to the belief that senility may be the epitome of wisdom growing on the foundation of past experience, both positive and negative. Not too numerous, only 45% of the surveyed people combined the autumn of life with wisdom, 38% emphasised the meaning of the acquired experience in shaping the quality of existence, ability of duration in accordance with generally

1 Increasing at the end of the twentieth century, interest in the senility subject is obviously the result of demographic processes (aging of European population) as well as cultural ones (balancing myth of eternal youth -the dominant in popular culture).This subject is discussed in the works: Hobot-Marcinek, 2012; Ślósarska, 2009; Egzystencjalne doświadczenie … (Existential Experience …), 2008; Zawistowska-Toczek, 2008.


1086

recognized values requiring to appreciate first of all this what is the essence of humanity which allows detachment against the seemingly important matters. The third period of life gives the chance to look at the world from entirely different perspective. The students’ observations seem to confirm Sławomir Sławek’s conclusion, who states that nowadays “culture locates an old person on the verge and on the margin either as the one unable to participate in further social life or as a representative of the forces threatening the world order. An old person as the one »not similar to anything« manifests the power of disorder, chaotic energy of unknown and suspicious origin which pressure may, at least temporarily, break the order of reality ” (Sławek, 2008: 18).

Life is a text woven from difficulties, nascent feeling of happiness, amazement as well as despair and development which is used by a human to spin his/her own life tending to the end of existence – death, mysterious, impossible to be expressed in human language, most often preceded by painfully felt minuteness of the old age.

Bearing in mind both cultural transfer treating the old people as “not our ones”, as well as the results of the survey, it is worth starting the educational activity aimed at contradicting them quite another story of not necessarily “old man's happy life” derived from literary proves which apart from miserabilism would include stronger axiological load. Reflection included in the last volume of poems by Wisława Szymborska, opening wide and important perspectives for every human can be helpful in these actions. Young people were intrigued by the poems volume Wystarczy [Enough]1, which in connection with the poet's death has a special, eschatological character: it became the announcement of the desire to end her life and to close the act of her own work. It can be treated as the last word completing the report of the implemented task, however as the artist’s secretary Michał Rusinek says it was established much earlier.

Transience phenomenon of human existence accompanied the Nobel Prize Winner for a long time, but in the last quarter of her life it was even more intensified. However work of the author of Chwila [Moment] slips out of archetypal understanding both of robust old age understood as a period of harvesting, marked by wisdom, as well as physical infirmity increased by intensified diseases. Senility becomes the test of faith in humanity, the faith variable in amplitude of feelings, but always heroic one. A special 1 W. Ligęza writes: “The title Wystarczy [Enough] is supposed to be understood as closing, rejection of

further participation, freedom from concern for the poetic word. However, the elegy in one word can be read differently. Repeated reading of Szymborska's poems can clearly witness that it is not enough” (Ligęza, 2012: 13); K. Myszkowski adds: ”Enough (...) is a form of watching and seeing- watching further and seeing less”; (Myszkowski, 2012: 20). The word “enough” is mentioned in two poems of the volume Wyznania maszyny czytającej [Confession of reading machine] and Dłoń [The Palm]: “Tylko czy to wystarczy jako definicja?” [“Is it enough for definition?] (Szymborska, 2011: 8); “To zupełnie wystarczy” [“It's completely enough”] (Szymborska, 2011: 15).


1087

characteristics of the last volume of Szymborska's poetry is, which Alexander Fiut emphasizes – the absence of “ageing motives” proud or desperate struggle with life venture” (Fiut, 2012: 9). Thirteen poems slips out of the rule of the topoi majority characteristic for Old Poets’ 1 senile creation which can include: 1. degradation image of weakening body: 2. shrinkage of living space; 3. reminiscence of the former country of happiness as a remedy for the greyness of everyday life 4. distance towards life and its issues 5. increasing the emptiness experience towards those who have gone 6. Balance of life achievements. 7. An attempt to describe the afterlife. Keep pace with the deceased

In one of the poems, striving for the traditional topos of writing about senility, agony and death, Szymborska confesses: “Każdemu kiedyś ktoś bliski umiera, między być a nie być zmuszony wybrać to drugių Ciężko nam uznać, że to fakt Banalyn włączony w bieg wydarzeń zgodny z procedurą”

[Every day someone close dies, between to be or not to b forced to choose the latter hard for us to recognize that it is a trivial fact included in the course of events in accordance with the procedure]

(Szymborska, 2011: 14)

The subject ubi sunt given by the cruel passage of time invites a speaker to

reflection about the experience of losing the beloved, who were weakening, getting old are loosing contact with reality. Passing away of the others has a particular meaning in human lives as it comes closer to the full of bitterness thought on his/her own death. The comment for the presented attitude can be the Martin Heidegger's words, who the issue of not-being treated as being towards death, creating of this category” the essential determinant of human (.....) reference to the surrounding reality” (Przyłębski, 2006: 41-41).

Being can achieve its fullness in the moment of finished existence. The death of people in his/ her closest environment – given objectively, makes the human to understand himself/ herself in more complete way,” it [is – M.G.-T.] more present in his/

1 Such poems were created by T. Różewicz (category of tragic senility) J. Iwaszkiewicz (motive sérenité). Cz.

Miłosz (senility sensually experienced), Z. Herbert (senility included in historic perspective), A. Kamieńska (woman's senility).


1088

her” (Przyłębski, 2006: 45) existence. In the death of other people one can experience the significant phenomenon of life, which the German philosopher determines as “transition of existence from being in the way of being-here-now (or life) to the not-being-here-now. The end of existence as a being is the beginning of this existence as something only present” (Heidegger, 1994: 335). For the hero of Szymborska's poem death is not only the physical destruction of existence, because he includes it into the order of “concern”: this is a loss experienced by the alive who can be “with the deceased only on the bosom of the world” (Heidegger, 1994: 336). Only dreams bring consolation because “dead beloved ones” (Szymborska, 2011: 14) appear. Distortion characteristic to such applicable experience allows for contact with reality subject to the laws of creation .Metaphysical poet's imagination is closely linked to the existential issues, deeply, personally and humanly experienced. It can be assumed constitutes human “personal self”[Jemeinigkeit] being a phenomenon that the developed human consciousness can be treated as violation. This is the phenomenon remaining beyond the zone of visibility, incomprehensible, impossible to be approved and however permanently, against his will, written into-earthly existence constituting its end. This is an alternative delayed for later time using the permanent transition- this, which a human being does not want to accept, which he/she does not approve, but there is no escape from that. The existence saying about the death of the other one every time escapes from his/her own death, before the consciousness of tending-toward-Borderland. The existence is always concerned of the best owned ,unsurpassed opportunity of being. The ordinary mode assumes the covering desire to escape from the death.

The amazing poem which is exceptional image of “passing away”, is the poem Lustro [The Mirror] recalling the events of the World War II1, which is not often met phenomenon in the Nobel Prize Winner's poetry. The artist, who knows how to look at every detail from the great historical perspective as the piece of the humanity development, creates the picture of the building wall growing from the ruins, on which the title not destroyed mirror is situated ”unbroken, firmly attached”.

In her poetic vision she uses the contract; the firm point (a house before) was destroyed and that which was fragile, delicate and easy to be damaged survived. Its existence appears as a miracle of survival and in spite of its weakness resistance to the nullity. “Although it has not reflected anyone’s facial – expression – as master of words says – anyone's hands that make hair, any door in front of anything, what would you name the place, it worked fine with the lack of professional amazement” (Szymborska, 2011: 16). Retrospective recall of the once existing building at a certain address, is allusive 1 To this period directly refer such texts: ***(Świat umielismy kiedyś na pamięć [the world we once knew by

heart]); Jeszcze [Still]; Sen [Dream]; Wszelki wypadek [Could have].


1089

to show the death of its inhabitants who died from falling aircraft bombs, machine gun bullets and fire flames. The poet does not mention particular names and does not draw single human stories because at this moment they should not focus the reader's attention. Tendency to universal concept of death brought by the History Machine is essential for her. History of humanity is woven of suffering, pain and humiliation, soaked with blood. However the tragic events do not belong to the past and the can be given a real shape any time. The pigeon's cage is that what is left, kept by “Not specific”/”Not “ spectacular” man1 working in City Treatment Plant” just to...... have it empty” (Szymborska, 2011: 6). In the poet's opinion blindness breeds hatred, sows evil, becomes the reason of many conflicts bringing the destruction. Empty cage can be interpreted in this context as a world deprived of fanaticism, blindness and doggedness, liberated from violation and lawlessness. A human being should bear it in mind that” Only what is human can truly be foreign” (Szymborska, 2012: 183) should remember that ideas often undermine the basis of humanity.

The poem ”Confession of the reading machine” is the next substantiation of the passing plot. This time Wisława Szymborska indicates the destruction of the humankind, whose trace of presence on the Earth are just soulless machines.(number one-I, Number Three Plus Four Divided By Seven and number two-” Two Fifth of Zero Slash by Zero Five”) which are not able to understand the meaning of extremely important words such as; feelings or soul. However particular difficulties have been caused due to determination of identification which means the interpretation of the concept “I” understood as:

“Wygląda(.....) na czynność pospolitą uprawianą powszechnie ale nie zbiorowo w praczasie teraźniejszym w trybie niedokonanym choć, jak wiadomo, dawno dokonanym.”

[“It looks (.......) like common action” commonly done, but not collectively in former present tense in imperfective mood however as it is known perfect long time ago]


The attempt to form the definition is finished with a sigh: “Is it only enough”. The poet observing the world seems to say to the homo sapiens representatives, that life deprived of the values, stripped of the elements of humanity is sentenced for disaster.

1 The poet emphasises the anonymity of her character saying that he : Nie przybywa gromadnie [does not

come in droves]/ Nie zbiera sie tłumnie [Does not gather in crowds], Nie uczęszcza masowo [Does not attend in masses]/ Nie obchodzi hucznie [does not celebrate pompously] (Szymborska, 2011: 5).


1090

She tries to prompt, that mechanization of human relations, automation of mutual contacts brings the alienation and creates the empty space in which the tired people become one of many structures of existence deprived of own personalities. Cyborg – stranger from another planet does not understand the essence of existence, but it can explain everything in its archaeological eagerness of “reading lava” and “fanning the ashes“. Life becomes for him only a band of isolated, continuously repeated actions, determined, decreed, subject to the right of pattern. So that the poet's belief cannot be surprising, as Wojciech Ligęza emphasises, that “unpredictable, refusing norms and standards ,insane machine locates closer to human world” (Ligęza, 2012: 14) trying to explain that which is unclear, undetermined maybe peculiar.

Common detail unmoved

The Nobel Prize Winner makes funnily the examination of conscience on behalf of all

humankind. The poem Wzajemność [Reciprocity] is a piece written for voices covering a wide range of real world, a record of observation and reflection leading to the conclusion that the phenomenon of existence is always, even in the most unfriendly and wild forms, better than non-existence, and the world in every detail and even its tiniest part deserves careful attention. The sequence of “the things creative, useful, and noble exceptions” (Ligęza, 2012: 15) bring to the conviction of the impossibility of all knowledge, including self-knowledge. Phenomena in a form of complex superstructure (literature about literature, language and meta-language, theatre in the theatre, dreams in dreams) cause that in accordance with Wojciech Ligęza' s belief – “We go from tautology to dissimilation, from double negation to semantic exposure of unfair games with the existence” (Ligęza, 2012: 15) in order to realize the uncertainty and fragility of existence, which in its entire length, even in old age, is marked by “ignorance of ignorance”. The mystery of life and death, cannot be caught however this truth does not seem to be worrying for Szymborska's character, who is not satisfied with persuasions, diagrams and epistemological simplifications. His eyes, with time depth (Heidegger's “twinkling of an eye”), re-modernizing today and allowing “to get rid of habits” (Heidegger, 1994: 547), expressing amazement for, paradoxically, the power inherent in being “weak” leads to admiration for life. Philosophizing is to compensate for the weakness, the weakness of old age. Bearing in mind that we are carried by something natural, which it is impossible to describe in the categories of the languages, while we go to the route of the old man. The events of life will go on and the old man, sometimes due to weaker health, exists on the margins of the busy reality – but still should be stuck right in its center. Senility – being this “not yet” –


1091

constitutes the path of life, making a being is what he is. The events of life will go on, and the old man – but sometimes because of the faltering health exists on the margins of the busy reality – but still should be stuck right in the center. Old age – being this “not yet” – constitutes the path of life, making that being is this what he is.

In the volume Wystarczy [Enough] an important place is taken by the theme of human living in the trap of nature, which is governed by the Darwin law. In reality created by the Nobel Prize winner, he is sentenced to eater’s life in the name of life, because:

“Nawet najlepsi ludzie muszą coś zabitego, przegryzać, przetrawić, aby ich czułe serca nie przestały bić”.

["Even the best people have to take a bite of something killed, digest it otherwise their sensitive hearts stopped beating"].

(Szymborska, 2011: 12) The menu is the obituary, the confirmation of violence carried out on others. Natura

devorata and natura devorans meet each other before our eyes. Undertaking the issue of the existence of evil in the world, the author gives up the pathetic tone, does not wear the mask of all-knowing sage, does not enter into a dispute with the gods1. The evil inherent in nature does not come from the creator of the world, but it is the result of hunger reign, which denies the existence of innocence. The meaning of the poem is settled in last stanza, in which the subject indicates that “at the tables often funny conversations occur” (Szymborska, 2011: 13). Language of irony and logical paradoxes2, talks about the extremal experience of human life without lament and pathos as the poet avoids personal beliefs, and takes the distance towards the final settlement. The gentle tone leads to the affirmation of the world, where you can spend a few last moments. Existence, although painful, is better than the unknown, which is coming. From the mystery of death.

1 This characteristics of Szymborska's poetry was determined by J. Kwiatkowski in the following way: ”In

many cases the coincidence takes place – at the first glance complicated enough. This what could be treated as the outburst and pathetic emotion in reactions transferred by this poetry- obtains the opposite mark expressed in caricature, mockery, even buffoonery. This substitute of the outburst enables discretion, peace and moderation when they are the most needed: in central moments of this poetry, in the centre of this tragic nature” (Kwiatkowski, 1987: 12).

2 A. Legeżyńska emphasises the role of irony in shaping the contemporary poetic vision by the Old Poets. ”The majority of the poems of the contemporary elegiac authors distinguish just auro-ironic distance towards own old age(...)The Old Poets of the turn of the century object this basis topos of the elegiac lirics, depriving it the of the authority semantics,full sense of existential feeling and sérénité (..) Irony seems to be the way to freedom achieved by distance to the painful points. The ironic elegy is the tragic conscience, which however is covered by the mask” (Legeżyńska, 2000: 14).


1092

Wiser by the big surprise The Nobel Prize winner says about her own death only in one poem W uśpieniu [In

dormant state], which can be treated as a kind of life summary and contains the characteristic for her perception of reality, in which delight is always connected to the conscience of “existential and metaphysical tragic element” (Balbus, 1993: 45), “the horror of existence is not subject either to mitigation [or – MG-T.] punishment” (Baranowska, 1996: 325). Space dreamy vision is unstable and impossible to imagine, unsure and cannot be tamed. The character of the text takes The character of the text continuously takes the search for any, even the smallest signs of life. The Unknown which is going to come brings the feeling of certainty, more conceived as accompanied by awareness of the inevitability of the end. The human being, in whose existence the death is entered at the moment of his/her birth, experiencing the old age, tries by all means “to seal” the reality available to him/her to postpone the arrival of the end. Existing in “the promise of death” he/she does not want to put it into the calendar of the planned events. Szymborska seems to confirm Sławomir Sławek's reflection, who says that “what we can see from the route of an old man is not the moment of death, but just the fact that its moment will be, in the main sense of the word, indefinite not included in any order either of the day or night, though undoubtedly the death will cut the daylight or the darkness of the night. But there is always a »someday« that does not mean in any case, the delay for the later time (as we say »I will do it some time«), but we emphasize the fundamental uncommonness of man and death (...)" (Sławek, 2008: 27). Life, locked in a sleepy vision becomes for the Nobel Prize winner a sign and a book, which pages - linking a variety of experience – are not just a simple record of the past history, but often point at something beyond themselves – their meaning is revealed in a dialogic relationship of the certain moment with the past time, opening the way to the future, which, however, can not be fully used. Its exhaustion would mean standing at the end. One may be tempted to think that the old man is fearless not due to the heroic acts performed, but to the fact that what surrounds him/her is in the interior of its duration. Old man unites himself with that, what can threaten him/her, does not run away from that, does not take the effort to get rid of danger. Reflection on his own passing away, confirming the boundaries of intellectual recognition, is filled with a number of actions evoked from the past constituting the essence of an individual existence. “Daily metaphysical arithmetic” arises – as argued by Wojciech Ligęza – from Szymborska's reluctance of “the solemn tone and general beliefs, memorable, but also from the unrelenting interest in variety of the existence forms . Philosophic amazement does not allow to surrender, or »cross over«. The thought involved in what exists and what changes must reject the vision of not


1093

diversified, incomprehensible nullity” (Ligęza, 2012: 14). Martin Heidegger's statements can be a comment of the world view who claims that the death of being "is possibility-ability-of not-being-already-here. When a being ,as just this possibility, is coming closer to itself, it is fully returned to its When a being as this possibility is coming closer to itself, it is fully returned to its the most personal possibility of being. So for this one approaching to itself in this form any relationship with another being is solved. The most personal, without the absolute possibility (unbezüglich) is also the most final. As the possibility of being, the existence cannot anticipate the possibility of death. Death is a possibility of a complete inability of being. Thus death is revealed as the most personal, absolute, unsurpassed opportunity" (Heidegger, 1994: 352)1. This being has been already thrown into this possibility, which creates a feeling of fear, which should be understood as for tending to its end. The poet's attention is focused on passing of time, which is never closer to its natural form than in memory inside and in the process of ageing outside. Universe of links allows to find the old man's tract. Death liberates from Heidegger' s self, changing the relationship of the homo sapiens with that-unknown-and-what-comes. Finding his/ her tract, the old person gets infinite conscience of unlimited, radical freedom and he/she knows that he/she is a goal for himself/herself and the world, in fact takes place outside of order and chaos. Death, therefore, is not a lack of absence, but absence can be recognized in terms of the objective. The poet’s optimistic belief sounds that old age can be reached but at the category of time one may only get old. “In the (...) the fact of passing – as Małgorzata Burzka rightly argues – the value is situated and its awareness drives man to fighting, living, living through and acting” (Burzka, 2008: 204). Readiness of the poem's subject to close his/her existence can be seen in the words: “At the end I stopped to know / What I was looking for so long” (Szymborska, 2011: 18).

Aiming its blade against self, senility trumps it, leaving it at least for a while behind itself. The poem W uśpieniu [Staying dormant] recalls the space of the existing world "at the intersection of issues and things not in vain, searching, running, wading and parting and at the same time being in a place of knowledge and ignorance" (Myszkowski, 2012: 18). Individually experienced reality, which is a rich inventory of phenomena, events, items and people, showing their daily not embellished face, is the clue of human “I LAST”. Senility is therefore a promising eternity, rebellious strength, different from that that usually structures the reality. Its power lies in the seemingly insignificant word or gesture that bring man back to the world.

1 M. Heidegger in other place the philosopher adds: ”Death as the end of existence is the most personal,

definite and certain and as such indefinite, unsurpassed possibility of being .Death as the end of being in existence of this existence towards to its end” (Heidegger, 1994: 352).


1094

The adventure of being A man in the poems by Wisława Szymborska is a creature full of mystery, worth of

admiration as well as contempt, his/her existence gives evidence both of the greatness and littleness. Human hand, having “Twenty-seven bones and / thirty-five muscle / about two thousand nerve cells (...)” (Szymborska, 2011: 15) creates a cruel world of violence (Mein Kampf) and full of warmth philosophical vision of existence (Winnie the Pooh). It is at the same time - what Wojciech Ligęza proves – “complicated, unpredictable machinery of the body and a bunch of spiritual possibilities“ (Ligęza, 2012: 15). All above, however, is controlled by death, which omnipresence although limited by the phenomenon of each existence1, inevitably appears in the calendar gap. Nobel Prize winner therefore notes:

“Są tacy ,którzy sprawniej wykonują życie Mają sobie i wokół siebie porządek Na wszystko sposób i słuszną odpowiedź A kiedy z bytu dostaną zwolnienie Opuszczają placówkę Wskazanymi drzwiami

["There are those who perform life better They have an order in them and around The solution and right answer to everything. (...) And when you get a notice from the existence, They leave the post through the pointed door "]


We can therefore assume, following Sławomir Sławek's idea that the poet is interested in senility “as a special awareness of »the end« by overturning reality into pieces. Senility is a kind of thinking which always notices what – yet invisible – vibrates hidden beneath the surface of the world. Senility means »Nothing«, or perhaps more accurately sees »Nothing«” (Sławek, 2008: 26). Representatives of homo sapiens during their earthly journey take much effort to hide the pain of passing, hide it and not to impose to the other. Dying – according to Heidegger's words – “is not yet anything present or reduced to a minimum arrearage (Ausstand), but rather something that awaits us (Bevorstand)” (Heidegger, 1994: 352-353) because “self” does not allow for fear of death, requires an indifferent peace to the fact of dying. “Moulding such” higher “indifference - says the philosopher - separates existence of its most personal, absolute possibility of being” (Heidegger, 1994: 357), giving the most human face to its existence.

1 In her poem O śmierci bez przesady[On death without exaggeration] the poet says: “Whoever claims that

it’s omnipotent/ is himself living proof/ that it’s not” (Szymborska, 2012: 255).


1095

Work in progress

Human knowledge, his wisdom, but above all, his life take the proper form until the moment of death. This testimony is the primary source from which the narration is created. Wisława Szymborska's poetry can be seen as a multi-level story of homo sapiens representative, his/her unstable, fragile and delicate condition. Passing or having specified - passing paradox connected with death – is one of the keywords entered in the creative works of Nobel Prize winner, whichincludes categories of time and memory in her reflection.

School reflection, oscillating around the poet's works collected in a volume Wystarczy [Enough] is just an excellent opportunity to consider the meaning and destiny of the human being, dignified experience of its whole fullness from birth to the end on the earth – including the experience of senility. In his/her youth, one should find the time for anticipations of the future old age experience and the conscience that the young person has the potential of a wise old man, who, in the future, having opened to all forms of life, also that connected with passing, will be able to walk down the old man's tract (“hit”of senility).

Marian Stala in Szymborska's Joy of reading says that the poet, “provides deflection of human’s being in the direction of something absolute, and the necessity of this deflection without which there is no point in talking about values. Certainly, something else is the conscience, continues the researcher, that human life demands absolute grounding in something absolute and something else a feeling that the ground has been found. In Szymborska’s poetic works this is not certain, but there are signs of hope”

(Stala, 1996: 108), so important in human existence of everyone. References Balbus S., (1993), “Poezja w poezji” [„Poetry in poety”], NaGłos, No 12, pp. 32-47. Baranowska M., (1996), Fragment Cesarza od pięt do kolana [A piece of Emperor from heels to kneels],

[in:] Radość czytania Szymborskiej [Joy of reading Szymborska], red. S. Balbus, D. Wojda, Kraków, Wydawnictwo „Znak”, pp. 321-327.

Burzka M., (2008), Ukryta mowa o przemijaniu i starości. Muzeum Wisławy Szymborskiej. Próba eksplikacji [The hidden discussion on passing and senility. Wisława Szymborska’s Museum. The attempt of explication], [in:] Egzystencjalne doświadczenie starości w literaturze [Existential experience of old age in literature], red. A. Gleń, I. Jokiel, M. Szlagowski, Opole, Wydawnictwo Uniwersytetu Opolskiego, pp. 197-205.

Egzystencjalne doświadczenie starości w literaturze [Existential experience of old age in literature], (2008), red. A. Gleń, I. Jokiel, M.Szlagowski, Opole, Wydawnictwo Uniwersytetu Opolskiego.

Fiut A., (2012), „Wystarczy?” [„Enough?”], Kwartalnik Artystyczny, No 2, pp. 9-12.


1096

Heidegger M., (1994), Bycie i czas [Being and time], translated by B. Baran, Warszawa, Wydawnictwo Naukowe PAN.

Hobot-Marcinek J., (2012), Stara Baba i Goethe. Doświadczenie i transgresja starości(Old Woman and Goethe. The Experience and transgression of senility), Kraków, Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego.

Kwiatkowski J., (1977), Wstęp [Preface] [to:] W. Szymborska, Poezja [Poetry], Warszawa, Wydawnictwo PIW, wyd. 2, pp. 5-18.

Legeżyńska A., (2000), „Elegijność, ironia, wzniosłość” [„Elegism, irony, sublimity”], Tygodnik Powszechny, No 14, pp. 14-15.

Ligęza W., (2012), “Mapa Utopia” [“Map Utopia”], Kwartalnik Artystyczny, No 2, pp.13-16. Myszkowski K., (2012), “Trzynaście wierszy” [“Thirteen poems”], Kwartalnik Artystyczny, No 2, pp. 17-20. Przyłębski A., (2006), „Fenomen śmierci w heideggerowskim myśleniu bycia oraz w filozofii życia Georga

Simmela. Próba porównania” [“Phenomenon of the death in Heidegger' thought of being and George Simmel's philosophy of life. An attempt of comparison”], Analiza i Egzystencja, No 3, pp. 41-45.

Sławek T., (2008), Trakt starego człowieka. Próba polityki starości [Route of an Old Man. Attempt of Senility Policy], [in:] Egzystencjalne doświadczenie starości w literaturze [Existential Experience of Senility In literature], 2008, red. A. Gleń, I. Jokiel, M. Szlagowski, Opole, Wydawnictwo Uniwersytetu Opolskiego, pp. 15-31.

Ślósarska J., (2009), Bądź szybszy od śmierci. Studia z antropologii kultury (Be Faster than Death. Studies from Anthropology of Culture), Łódź, Wydawnictwo Naukowe Primum Verbum.

Stala M., (1996), Radość czytania Szymborskiej [Joy of reading Szymborska] [in:] Radość czytania Szymborskiej [Joy of reading Szymborska], red. S. Balbus, D. Wojda, Kraków, Wydawnictwo „Znak”, pp. 88-110.

Szymborska W., (2011), Dłoń [The Palm], [in:] eadem, (2011), Wystarczy [Enough], Kraków, Wydawnictwo a5, p. 15.

Szymborska W., (2011), Każdemu kiedyś [Every day someone], [in:] eadem, (2011), Wystarczy [Enough], Kraków, Wydawnictwo a5, p. 14.

Szymborska W., (2011), Ktoś, kogo obserwuję od pewnego czasu [ Someone who I have observed for some time], [in:] eadem, (2011), Wystarczy [Enough], Kraków, Wydawnictwo a5, pp. 5-6.

Szymborska W., (2011), Lustro [The Mirror], [in:] eadem, (2011), Wystarczy [Enough], Kraków, Wydawnictwo a5, p. 16.

Szymborska W., (2011), Wyznania maszyny czytającej [Confession of reading machine], [in:] eadem, (2011), Wystarczy [Enough], Kraków, Wydawnictwo a5, pp. 7-8.

Szymborska W., (2012), Jawa [The Real World], [in:] eadem, Nic dwa razy. Wybór wierszy. [Nothing Twice. Selected Poems], selected and translated by S. Barańczak, C. Cavanagh, Kraków, Wydawnictwo Literackie, pp. 338-341.

Szymborska W., (2012), O śmierci bez przesady [On Heath, without exaggeration], [in:] eadem, Nic dwa razy. Wybór wierszy. [Nothing Twice. Selected Poems], selected and translated by S. Barańczak, C. Cavanagh, Kraków, Wydawnictwo Literackie, pp. 252-255.

Szymborska W., (2012), Psalm [Psalm], [in:] eadem, Nic dwa razy. Wybór wierszy. [Nothing Twice. Selected Poems], selected and translated by S. Barańczak, C. Cavanagh, Kraków, Wydawnictwo Literackie, pp. 182-183.

Szymborska W., (2012), Wielka liczba [A large number], [in:] eadem, Nic dwa razy. Wybór wierszy. [Nothing Twice. Selected Poems], selected and translated by S. Barańczak, C. Cavanagh, Kraków, Wydawnictwo Literackie, pp. 176-177.


1097

Zawistowska-Toczek D., (2008), Stary Poeta. Ars moriendi w późnej twórczości Zbigniewa Herberta [Old Poet. Ars moriendi in late works of Zbigniew Herbert], Lublin, Wydawnictwo Archidiecezji Lubelskiej Gaudium.


1098

STUDIJŲ KOKYBĖS SAMPRATA:

PIRMOJO KURSO STUDENTŲ POŽIŪRIS

Doc. dr. Gintautė Žibėnienė Mykolo Romerio universitetas Socialinės politikos fakultetas Edukologijos institutas Edukologijos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Dr. Jolita Dudaitė Mykolo Romerio universitetas Socialinės politikos fakultetas Edukologijos institutas Edukologijos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Pristatomos studijų kokybės aktualijos, aptariama studijų kokybė kaip vertybė.

Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas – išsiaiškinti socialinių mokslų krypties pirmo kurso studentų studijų kokybės sampratą. Tyrimo metodai: literatūros ir dokumentų analizė, apklausa. Atliktas empirinis tyrimas yra tiek kiekybinio, tiek kokybinio pobūdžio. Tyrimo instrumentas – klausimynas raštu, susidedantis iš uždarojo atsakymo tipo klausimų ir vieno atvirojo atsakymo tipo klausimo, reikalaujančio išplėtoti savo nuomonę studijų kokybės aspektu. Apklausoje dalyvavo Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Edukologijos instituto nuolatinių studijų pirmakursiai bakalaurai. Pasirinkti tirti tik ką įstoję į studijas studentai, norint išsiaiškinti pirminį jų požiūrį į studijų kokybę, jų lūkesčius studijų atžvilgiu, kai jie dar neturi studijų aukštojoje mokykloje patirties. Ateityje ketinama tuos pačius studentus apklausti, kai jie jau bus bebaigią studijas, ir palyginti jų požiūrio į studijų kokybę kaitą. Remiantis literatūros bei Europos Sąjungos aktualių dokumentų analize, apžvelgiamos populiarios studijų kokybės sampratos: kokybė kaip gerinimas, tobulinimas, kokybė kaip kaita, kokybė kaip atitikimas fiksuotiems reikalavimams, kokybė kaip klientų/vartotojų poreikių patenkinimas ir/ar viršijimas, kokybė – kaip atitiktis tikslui, kokybė kaip ekonominė vertė, kokybė kaip tobulumas ir kt. Siekiama išsiaiškinti kaip pirmo kurso studentai supranta studijų kokybę. Pristatoma pirmo kurso studentų požiūris įvairiais aspektais: kokie kriterijai jiems yra svarbiausi renkantis studijas, kas, jų požiūriu, aukštojoje mokykloje turi rūpintis studijų kokybe, kokia

mailto:[email protected]


1099

aukštosios mokyklos, įgyvendinančios kokybiškas studijas vizija, kokie, jų manymu, yra kokybiškų studijų požymiai.

Reikšminiai žodžiai: aukštasis mokslas, studijų kokybė, pirmo kurso studentas. 1. Įvadas

Edukologijos krypties mokslinėje literatūroje, Europos Sąjungos (toliau – ES), Bolonijos proceso dokumentuose akcentuojama kaip svarbu užtikrinti studijų kokybę aukštosiose mokyklose. Berlyno komunikate (2003) nurodoma, kad pagrindinė kokybės aukštajame moksle atsakomybė tenka pačioms aukštosioms mokykloms, skatinama į vidinį kokybės vertinimą įtraukti studentus (Communiqué of the Conference of Ministres responsible for Higher Education in Berlin on 19 September 2003). Poreikis į kokybės užtikrinimo procesus įtraukti studentus, skatinimas akademinę bendruomenę ir studentus dalyvauti studijų kokybės procesuose taip pat minimas ir kituose dokumentuose (Communiqué of the Conference of European Ministers Responsible for Higher Education, Bergen, 19-20 May 2005; Budapest-Vienna Declaration on the European Higher Education Area March 12, 2010). O Liuveno komunikate (2009) pabrėžiama, kad Europos aukštojo mokslo erdvės prioritetas yra kokybė, kuri turi tapti pagrindiniu elementu įgyveninant ES švietimo prioritetus (Communiqué of the Conference of European Ministers Responsible for Higher Education, Leuven and Louvain-la-Neuve, 28-29 April 2009). Lietuvos respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009) 41 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad „aukštoji mokykla turi nuolat interneto tinklalapyje ir kitais būdais viešai skelbti tikslią kiekybinę ir kokybinę informaciją apie <...> įsivertinimo rezultatus, studentų, absolventų ir kitų suinteresuotų šalių nuomonę apie studijų kokybę”. Analizuojant europinius ir nacionalinius dokumentus aiškiai matyti, kad studentas tapo svarbiu studijų kokybės užtikrinimo procesų dalyviu.

Tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkai tiria studentų nuomonę įvairiais studijų kokybės klausimais. I. Baranauskienė, V. Bukauskienė, A. Valatkienė (2011) tyrė studentų požiūrį į universiteto misiją, tikslus, studijų pasirinkimo motyvus, L. Bobrova, L. Grajauskas, R. Alūzas (2012) – studentų požiūrį į dėstymo kokybę, L. Bobrova, L., Grajauskas, S. Norkus (2010) analizavo kūno kultūros specialybės studentų požiūrį į studijų kokybę, vertinant jų sampratą, kas yra mokymasis ir ką reiškia mokytis. Nacionaliniu mastu tirta studentų nuomonė studijų kokybės klausimais, jų motyvacija ir studijų sąlygos (Studentų mokymosi motyvacija, požiūris į studijų kokybę ir mokestį už studijas, 2008). K. El Halsan (2009), C. D. Balasooriya ir kt. (2009) pažymi studentų požiūrio tyrimo į universitetines studijas reikšmingumą. K. Almadani, N. Reid, N. S. Rodrigues (2011) pastebi, kad klausimas kaip pasiekti geresnę studijų kokybę yra


1100

vienas iš aktualiausių, siūlo sutelkti dėmesį į tikslų pasiekimą ir veiklos kokybę su besimokančiuoju kiekviename studijų proceso etape.

Mokslinėje literatūroje XXI amžiaus universitetai vadinami mokymosi universitetais, akcentuojamas dėmesys studentui, studijų kokybei, kuri tapo vertybe, siejama su aukštosios mokyklos prestižu, konkurencingumu ir studentų pritraukimu ir sėkmingos ateities lūkesčiais. R. Pukelytė (2010) pastebi, kad paslaugos kokybės vertinimas remiasi idėja: kas yra kokybiška paslauga, apibrėžia klientas, pasvėręs skirtumą tarp lauktos bei patirtos kokybės. Tuomet tampa ypač svarbu kokią studijų kokybės sampratą turi studentas.

Mokslinė problema. Remiantis tiek nacionaliniais, tiek europiniai dokumentais studentas tampa svarbiu studijų kokybės užtikrinimo sistemos dalyviu. Atlikta nemažai tyrimų kuriuose analizuojama studentų, dažniausiai ne pirmo kurso, nuomonė apie studijų proceso kokybę, tačiau aktualu žinoti jau pirmo kurso studentų studijų kokybės sampratą, jų lūkesčius studijų kokybės atžvilgiu, kol jie dar neturi ilgos (arba dar visai neturi) studijų aukštojoje mokykloje patirties.

Tyrimo objektas – pirmo kurso studentų studijų kokybės samprata. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti socialinių mokslų krypties pirmo kurso studentų studijų kokybės sampratą. Tyrimo uždaviniai – pristatyti šiuolaikines studijų kokybės sampratas; išsiaiškinti pirmo kurso studentų požiūrį apie kokybės koncepcijas bei kokybiškas studijas. Taikyti tyrimo metodai: literatūros ir dokumentų analizė, studentų apklausa. Straipsnio teorinėje dalyje pristatomos šiuolaikinės studijų kokybės koncepcijos, o kitose dalyse – studentų apklausos metodologija bei apklausos rezultatai. 2. Studijų kokybės koncepcijos

Apie kokybę diskutuojama nuo seniausių laikų, tikrasis domėjimasis studijų kokybe prasidėjo tik nuo XX amžiaus, tobulėjant vertinimo metodams, vykstant ideologiniams, politiniams ir demografiniams pokyčiams. Moksliniu aspektu studijų kokybės samprata nagrinėjama keletą dešimtmečių. Studijų kokybė siekimo ją tobulinti ir vertinimo kontekste nuosekliau tyrinėti pradėta tik nuo 1960 m. Tuomet pasirodė daugiau straipsnių ir knygų apie vertinimo teorijas ir tyrimus. Palankesniam moksliniam plėtojimui geresnes sąlygas sudarė pradėti leisti moksliniai žurnalai „Evaluation“, „Evaluation Review“ (Žibėnienė, 2006). Kokybė švietime tapo esmine vertybe, tačiau nuolat kintančia. Kodėl? Kokybės sampratą taip pat veikia filosofinis aspektas, kokybės vadybos modelis, studijų programos modelis, studijų turinio (curriculum) teorija, nacionalinė, tarptautinė politika. L. Vlâscenu, L. Grünberg, D. Pârlea (2004) kokybę apibrėžia kaip daugiamatę, visapusišką, dinamišką koncepciją, susietą su švietimo vadybos sistema ar modeliu, standartais,


1101

institucijos misija, tikslais. Studijų kokybės sampratą yra įvairių. K. Morrison (2006) išskiria jų virš trisdešimt. E. Sallis (cit. iš Valiuškevičiūtė, Mikuatavičienė, 2007) išskiria dvi esmines kokybės sampratas: kokybė kaip absoliutas (aukščiausias tobulumo taškas) ir kokybė kaip reliatyvi koncepcija (išreiškiama visuomeninių ir individualių poreikių įvardinimu, suprantama kaip nenutrūkstamas dydis). Studijų kokybės apibrėžimų apžvalga leidžia išskirti populiariausias šiuolaikines kokybės koncepcijas: 1) kokybė kaip gerinimas – pabrėžia nuolatinio tobulinimo aspektą; 2) kokybė kaip tobulumas – geriausio siekimas; 3) kokybė kaip "klaidų nebuvimas" – standartai ir standartizuoti matavimo vienetai gali tiksliai nurodyti, ar produktas atitinka standartus; 4) kokybė kaip kitimas – orientuojamasi į besimokančiuosius; 5) kokybė kaip priemonė nustatyti tam tikras normas ir kriterijus; 6) kokybė kaip "tikslo atitikimas" – kokybės taikymas privalo būti specifinis: kokybė specifiniam tikslui; 7) kokybė kaip efektyvus valdymas ir komunikavimas, personalo stabilumas (Žibėnienė, 2006). A. Valiukevičiūtė ir I., Mikutavičienė (2007), apibendrinusios beveik dešimties įvairių šalių mokslininkų įžvalgas, išskiria šias kokybės koncepcijas: kokybė kaip atitikimas fiksuotiems reikalavimams, kokybė kaip klaidų nedarymas, kokybė kaip vartotojų/klientų poreikių patenkinimas ir/ar viršijimas, kokybė kaip paskirties tinkamumas, kokybė kaip tinkamumas paskirties išpildymui, kokybė kaip ekonominė vertė, kokybė kaip transformacija, kokybė kaip vystymasis. G. Žibėnienė (2006) ir A. Valiukevičiūtė, I. Mikutavičienė (2007) panašiai išskiria svarbias kokybės koncepcijas. Tuomet aktualu aptarti populiarias studijų kokybės koncepcijas, į kurias savo požiūrį išsakys pirmo kurso studentai apklausos metu.

Kokybė kaip gerinimas, tobulinimas (quality as improvement, quality as development). Sąvokas kokybės gerinimas, kokybės tobulinimas dalis autorių išaiškina kaip skirtingas, kiti kaip tapatingas, tai mokslinė diskusija. Atsižvelgiant į tai, kad respondentai neturi aukšto lygmens žinių apie studijų kokybę, pasirinkta pristatyti kaip vieną koncepciją. Kokybė kaip gerinimas, pabrėžiamas nuolatinis tobulinimas, studijų kokybės įvertinimo metu nustatytų stiprybių, privalumų plėtojimas bei siekis pašalinti nusistatytas ar nustatytas silpnybes. Šiuo požiūriu svarbu pagrįstas, sistemingas, planuojamas tobulinimas, kokybės kultūros raiškai, tapsmui besimokančia organizacija. Atvirumas pokyčiams tampa ypač aktualus globalizacijos kontekste, o aukštojoje mokykloje kiekvienas turi sistemingai mokyti ir prisidėti prie aukštosios mokyklos veiklos gerinimo, jausti atsakomybę. Svarbu suprasti, kad niekas ilgai nelieka tobula, todėl reikalingas tobulinimas (Valiukevičiūtė, Mikutavičienė, 2007). I. Savickienė (2006) atlikusi trijuose Lietuvos universitetuose tyrimą pastebi, kad svarbiausiais studijų kokybės gerinimo uždaviniais, remiantis dėstytojų ir studentų nuomone, būtų studijų kokybės užtikrinimo sistemos gerinimas, studentų pasiekimų gerinimas ir dėstytojų tobulėjimas.


1102

Kokybė kaip tobulumas (quality as excellence). Van Damme išskiria kokybę kaip tobulumą, kai siekiama ir demonstruojamas aukščiausio lygio standartų atitikimas. Siekiama orientuotis į pačius geriausius žinomus pavyzdžius, į nepriekaištingai funkcionuojančią studijų kokybės užtikrinimo sistemą. Tai elitinių aukštųjų mokyklų koncepcija, nukreipianti į aukščiausių rezultatų siekimą.

Kokybė kaip kaita (quality as transformation). Šis požiūris akcentuoja studijų procesą kaip žinių, gebėjimų bei vertybių kaitos šaltinį. Kokybės vertinimas pagal šią kokybės koncepciją yra nukreiptas į procesą, rezultatą, o sąveikos su išorine aplinka kontekste vykta kokybiniai pokyčiai. Kuo kokybiškesnės studijos, tuo esmingesnius pokyčius patirs studentai (Valiuškevičiūtė, Mikutavičienė, 2008). Svarbu pridėtinės vertė kūrimas (studentų pasiekimai pastebimai gerėja), studentas nėra klientas, vartotojas, o studijų proceso dalyvis, atsakingas už savo pasiekimus. Pasirinkus šią koncepciją svarbu sistemingai tirti studentų nuomonę, aiškiai įvardinti įsipareigojimus studentams, juos įtraukti į studijų kokybės užtikrinimą, taip pat sudaryti studijų turinio, formų, net studijų vietos pasirinkimo galimybę (Vidinio studijų kokybės užtikrinimo situacija Bolonijos proceso kontekste). I. Milišiūnaitė ir kt. (2011) akcentuoja kokybės, kaip kaitos, svarbą, nes studentas yra aktyvus mokymosi proceso dalininkas, atsakingas už savo mokymąsi, o dėstytojas yra ne tik mokantysis, bet ir besimokantysis. Šis požiūris akcentuoja studijų procesą kaip kaitos šaltinį pokyčių kontekste.

Kokybė kaip atitikimas fiksuotiems reikalavimams (quality as fulfilment of requirements). Studijų kokybės užtikrinimo sistema nukreipta į atitikmenį reikalavimams, apibrėžtiems kriterijams ar standartams. A. Valiukevičiūtė, I., Mikutavičienė (2007) pastebi, kad laikantis šio požiūrio svarbu gauti teigiamą įvertinimą, bent minimaliai atitikti apibrėžtiems reikalavimams. Ši kokybės koncepcija gali kelti daugiau diskusijų, nes dėl greitai vykstančių pokyčių globaliame pasaulyje pakankamas atitikmuo kokybės reikalavimas labai greitai gali tapti nepakankamu. Laikantis šios studijų kokybės koncepcijos yra pavojus užslopinti inovacijas, kūrybiškumą, siekį nuolat tobulėti ir lyderiauti.

Kokybė kaip klientų/vartotojų poreikių patenkinimas ir/ar viršijimas (quality as fulfilment and/or exceeding client‘s needs). R. Pukelytė (2010) pastebi, kad Lietuvoje vykdoma aukštojo mokslo reforma didina konkurencingumą tarp aukštųjų mokyklų ir skatina taikyti paslaugas teikiančių institucijų modelius, o studentus traktuoti kaip klientus. Pasirinkus šią kokybės koncepciją ypač svarbu identifikuoti švietimo paslaugos vartotojus, išsiaiškinti jų poreikius, sistemingai tirti ar pasiteisino jų lūkesčiai, nustatyti, kiek yra atliepiami jų poreikiai, aiškinti nepasitenkinimo atvejus. Tačiau J. E. Groccia D. Bay, H. Daniel, 2001; S. Michel, A.S. Gallan, S.W. Brown, 2007) (cit. iš Pukelytė, 2010)


1103

nurodo, kad vis dar plačiai diskutuojama, ar studentas iš tiesų gali būti traktuojamas kaip klientas ir ar studijas galima laikyti paslauga.

Kokybė – kaip atitiktis tikslui (fitness of purpose, fitness for purpose). Svarbus išsikeltų tikslų pasiekimas, atitikimas dalininkų poreikiams, lūkesčiams, suteikiamų sąlygų tinkamumas studijuojančiojo kvalifikacijai įgyti. Institucijos veiklos kokybė priklauso nuo to, kaip ji įgyvendina įvardintus strateginius tikslus ir planus, kaip laikosi užsibrėžtos misijos (Vidinio studijų kokybės užtikrinimo situacija Bolonijos proceso kontekste). Laikantis šios kokybės koncepcijos taip pat svarbu siekti tikslų tinkamomis priemonėmis.

Kokybė kaip ekonominė vertė (quality as value for money) – suprantama kaip mažiausiomis sąnaudomis geriausio rezultato pasiekimas. Aukštojoje mokykloje yra svarbus veiklos efektyvumas, išlaidų ir pajamų santykis, indėlis ir rezultatas. Kokybė pasiekiama tada, kai aukštojoje mokykloje operuojama mažiausios išlaidos, tačiau teikiamos paslaugos yra tinkamos rinkai. T. y. kokybė pasiekiama sumažinus išlaidas ir gavus „nesumažėjusį“ produktyvumą (Valiuškevičiūtė, Mikutavičienė, 2008). 3. Empirinio tyrimo metodologija

Tyrimas atliktas 2012 m. rugsėjo mėn. Atliktas empirinis tyrimas yra tiek kiekybinio, tiek kokybinio pobūdžio. Tyrimo instrumentas – klausimynas raštu, susidedantis, siekiant trianguliacijos principo, iš uždarojo atsakymo tipo klausimų ir vieno atvirojo atsakymo tipo klausimo, reikalaujančio išplėtoti savo nuomonę studijų kokybės aspektu. Apklausoje dalyvavo Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Edukologijos instituto visų studijų programų nuolatinių studijų pirmakursiai bakalaurai. Tyrimo populiacija yra 70 studentų. Tyrimo imtis – 61 respondentas (anot Yamane (1967) išvestos supaprastintos imties dydžio nustatymo formulės, šiuo atveju minimali imtis turėtų būti 60). Kadangi studijų kokybės klausimais mažai tyrinėta pirmakursių nuomonė, tai pasirinkti tirti tik ką įstoję į studijas studentai. Siekiama išsiaiškinti pirminį jų požiūrį į studijų kokybę, jų lūkesčius studijų atžvilgiu, kai jie dar neturi studijų aukštojoje mokykloje patirties. Aktualu nustatyti kuri studijų kokybės koncepcija jiems yra priimtinausia. Ateityje ketinama tuos pačius studentus apklausti, kai jie jau bus bebaigią studijas, ir palyginti jų požiūrio į studijų kokybę kaitą. Apklausos metu buvo laikomasi bendrųjų metodinių nurodymų, laisvanoriško dalyvavimo principų, parinktas dalyviams patogus laikas ir laikomasi pagrindinių apklausos principų. Dalyvauti apklausoje buvo galima dviem būdais: nuotoliniu ir raštu, universitete. Duomenys analizuoti SPSS15 programa. Analizės metodas – aprašomoji statistika.


1104

4. Empirinio tyrimo rezultatai

Prieš gilinantis, kaip pirmakursiai studentai supranta studijų kokybę, pirmu apklausos klausimu norėta išsiaiškinti, ar apskritai tik ką į aukštąją mokyklą įstojusiems bakalaurams studijų kokybė yra svarbi, kokią vietą jie skyrė studijų kokybei, kai rinkosi studijas. Svarbu pastebėti, kad net du trečdaliai studentų (67,3 proc.) pažymėjo, kad renkantis studijas jiems svarbiausias pasirinkimo motyvas buvo būtent kokybiškos konkrečios specialybės studijos. Antroje vietoje pagal svarbą atsidūrė paklausi specialybė (40,4 proc.) – šis rezultatas skiriasi nuo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro 2008 m. atlikto tyrimo, kurio metu gauta, kad renkantis studijas konkrečios specialybės poreikis darbo rinkoje nėra labai dažna pasirinkimo motyvacija.

Renkantis studijas tyrime dalyvavusiems studentams svarbu buvo ir tai, kad studijos yra nebrangios (daugiausia respondentų skyrė trečią vietą pagal svarbą), ir aukštosios mokyklos prestižas (daugiausia respondentų skyrė ketvirtą vietą pagal svarbą) – kai tuo tarpu aukščiau paminėto Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrimo metu gauti rezultatai skelbia atvirkščiai – aukštosios mokyklos prestižas renkantis studijas motyvacijos eilėje užima paskutinę vietą.

Pirmo kurso studentams renkantis studijas mažiausiai aktuali buvo aukštosios mokyklos vietovė bei kad lengva įstoti – šiems kriterijams motyvacijos eilėje jie teikė žemiausias pozicijas.

Remiantis E. G. Bogue ir K. B. Hall (cit. iš Valiuškevičiūtė, Mikutavičienė, 2007) išskirtomis švietimo paslaugos kokybės sampratos prielaidomis apklausoje buvo suformuluotas klausimas apie tai, kokias prielaidas atitinkančios aukštojo mokslo įstaigos pirmo kurso studentams atrodo kokybiškos. Gauta, kad studentų požiūriu labiausiai kokybę gali sukurti įstaigos, turinčios puikius žmogiškuosius išteklius (garsius mokslininkus, puikius dėstytojus ir pan.) – taip mano 67,2 proc. respondentų. Studentų manymu kokybę lemia ir valstybės pripažintos švietimo įstaigos (sutinka, kad šis kriterijus lemia kokybę, 62,1 proc. respondentų) bei visuomenės pripažintos (turinčios gerą vardą) švietimo įstaigos (43,1 proc. respondentų). Didelės, įvairias studijų programas įgyvendinančios švietimo įstaigos, puikius materialiuosius išteklius turinčios švietimo įstaigos bei didelius mokesčius už mokslą imančios švietimo įstaigos – šios prielaidos pirmo kurso studentams atrodo nepakankamomis kokybei užtikrinti. Svarbu paminėti, kad 41,4 proc. respondentų teigia, kad tik kelios švietimo įstaigos Lietuvoje yra tikrai kokybiškos.

Į klausimą, kas ir kiek aukštojoje mokykloje turi rūpintis studijų kokybe, dauguma pirmo kurso studentų atsako, kad labiausiai kokybe turi rūpintis dėstytojai (75,9 proc., nei


1105

vienas respondentas nepažymėjo, kad dėstytojai neturi rūpintis kokybe visai), paskui – įstaigos administracija (69,0 proc.). Dėl pačių studentų rūpesčio studijų kokybe nuomonės pasiskirsto po lygiai – tiek pat respondentų atsako, kad studentai kokybe turi rūpintis labai (46,6 proc.), ir tiek pat respondentų atsako, kad rūpintis turi tik iš dalies (46,6 proc.). Socialiniams partneriams studentai priskiria mažesnį vaidmenį studijų kokybei užtikrinti – 70,7 proc. respondentų mano, kad socialiniai partneriai studijų kokybe turi rūpintis tik iš dalies.

Norint išsiaiškinti, kuri studijų kokybės koncepcija pirmo kurso studentams atrodo priimtiniausia, jiems buvo pateikta suranguoti septynias šio straipsnio 2-e skyriuje išvardintas studijų kokybės koncepcijas. Iš rezultatų matyti, kad vienareikšmiškai į klausimą, kuri kokybės koncepcija pirmo kurso studentams atrodo priimtiniausia, atsakyti neįmanoma (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Pirmo kurso studentams priimtiniausios studijų kokybės koncepcijos

Kokybės koncepcija Suteikė 1-ą poziciją pagal svarbumą

Suteikė 2-ą poziciją pagal svarbumą

1-a plius 2-a pozicija

Kokybė – tai vartotojų poreikių patenkinimas ir/ar viršijimas: atsižvelgiama į motyvuotus studijuojančiųjų norus, nuomonę, visuomenės nuostatas

31,5 proc. 16,7 proc. 48,2 proc.

Kokybė suprantama kaip gerinimas: akcentuojamas nuolatinis teikiamų švietimo paslaugų tobulinimo procesas

30,2 proc. 11,3 proc. 41,5 proc.

Kokybė – tai išsikeltų tikslų pasiekimas 23,2 proc. 25,0 proc. 48,2 proc.

Žiūrint į tai, kuriai kokybės koncepcijai daugiausia respondentų skyrė 1-ą,

aukščiausią, rangavimo poziciją, matyti, kad daugiausia (31,5 proc.) respondentų aukščiausiai įvertino kokybės kaip vartotojų poreikių patenkinimo ir/ar viršijimo koncepciją. Tačiau jei žiūrėti į tai, kurioms dvejoms kokybės koncepcijoms daugiausia respondentų skyrė aukščiausius rangus (1-ą ir 2-ą rangą pagal svarbumą), matyti, kad tada turime dvi koncepcijas, kurias aukščiausiai vertina daugiausia studentų (po 48,2 proc.) – tai kokybės kaip vartotojų poreikių patenkinimo ir kokybės kaip išsikeltų tikslų pasiekimo koncepcijos (žiūrėti ne tik į 1-ą, bet ir į 2-ą aukščiausią poziciją rangavimo eilėje prasminga, nes respondentai turėjo suranguoti net 7 kokybės koncepcijas, kas yra nemažai, todėl tiek 1-a, tiek 2-a aukščiausia pozicija yra labai aukštas vertinimas). Palyginus, kaip respondentai įvertino kokybės kaip išsikeltų tikslų pasiekim, ir kokybės


1106

kaip gerinimo, nuolatinio tobulinimo proceso matyti, kad ir šiais dviem atvejais sudėtinga nustatyti, kuri iš šių koncepcijų studentų laikoma labiau priimtina – kokybės kaip gerinimo, nuolatinio tobulinimo proceso koncepciją labiausiai priimtina (suteikia 1-ą poziciją rangavimo eilėje) laiko 30,2 proc. respondentų, tačiau sudėjus 1-ą ir 2-ą rangavimo pozicijas matome, kad tada reiktų laikyti, kad studentams labiau priimtina yra kokybės kaip išsikeltų tikslų pasiekimo koncepcija. Dėl šio nevienareikšmiškumo galima laikyti, kad visos trys 1 lentelėje paminėtos kokybės koncepcijos iš visų pateiktų koncepcijų pirmo kurso studentams yra priimtiniausios.

Mažiausiai priimtinomis respondentams pasirodė kokybės kaip kaitos, kai institucijoje vykta nuolatiniai pokyčiai, ir kokybės kaip ekonominės vertės (kai mažiausiomis sąnaudomis pasiekiamas geriausias rezultatas) koncepcijos. Šioms koncepcijoms rangų eilėje paskutines dvi pozicijas skyrė atitinkamai 47,3 proc. ir 43,6 proc. respondentų.

Palyginus respondentų atsakymus su Europos universitetų kokybės kultūros tyrimo, kuriame dalyvavo apie 50 Europos Sąjungos šalių (Quality Culture in Universities: A Bottom–Up Approach, 2006), rezultatais matyti, kad rezultatai iš dalies skiriasi. Pastarajame tyrime buvo gauta, kad būtent kokybės kaip kaitos aspektas įvardintas kaip vienas iš svarbiausių. Šalia šio, kitas iš svarbiausių kokybės aspektų įvardintas išsikeltų tikslų pasiekimas – tai, ką identifikuoja kaip vienu svarbiausių kokybės aspektų ir Lietuvos studentai.

Norint išsiaiškinti, kiek tam tikri konkretūs dalykai studentų požiūriu yra svarbūs studijų kokybei gauta, kad didžiausią dėmesį pirmo kurso studentai skiria studijų metu įgyjamiems praktiniams gebėjimams, pritaikomiems būsimose veiklose pagal specialybę (sutinka, kad tai studijų kokybei yra labai svarbu 87,9 proc. respondentų), įgyjamoms žinioms, kurios yra praktiškai pritaikomos (84,5 proc. respondentų) ir dėstytojų pateikiamoms užduotims, kurios yra susijusios su realia būsima profesine veikla (75,9 proc. respondentų) – taigi akivaizdu, kad studentai studijų kokybę labiausiai sieja su studijų praktine nauda, praktiniu pritaikomumu.

Jei praktinis aspektas pirmo kurso studentams atrodo labai svarbus, tai teorinėms žinioms, nors ir šiuolaikiškoms bei aktualioms, studentai skiria žymiai mažesnę svarbą (sutinka, kad tai labai svarbu studijų kokybei, 53,4 proc. respondentų), o klasikines teorines žinias vertina kaip labai svarbias tik 20,7 proc. respondentų. Profesinių kompetencijų įgijimas labai svarbus 29,3 proc. studentų, o bendrųjų kompetencijų įgijimas – vos 13,8 proc.

Nors pirmo kurso studentai labai akcentuoja praktinį studijų aspektą, tačiau su tuo, kad dalį dalykų dėstytų ne mokslininkai, o tam tikros srities praktikai, sutinka tik 22,4 proc. respondentų. Užsienio mokslininkų įsijungimą į kai kurių dalykų dėstymą kaip teigiamą


1107

studijų kokybei mato tik 10,3 proc. respondentų, o net 36,2 proc. iš jų pasisako, kad užsienio mokslininkų dėstymas visai neturi įtakos studijų kokybei. Įdomu ir tai, kad ne itin su studijų kokybe siejama ir dėstytojų aukšta kvalifikacija (sąlyginai nedaug – 60,3 proc. – respondentų sutinka, kad tai yra labai svarbu, o atsiranda ir tokių – 6,9 proc. – kuriems atrodo, kad dėstytojų aukšta kvalifikacija prie studijų kokybės neprisideda visai).

Šalia aukštai vertinamo praktinio studijų pritaikomumo pirmo kurso studentams labai aktualūs yra ir patogumo aspektai: studijų kokybei yra labai svarbu, kai paskaitų, seminarų medžiaga yra patalpinta elektroninėje erdvėje (77,6 proc. respondentų), svarbus dėstytojų prieinamumas konsultacijoms (71,9 proc.), patogus studijų tvarkaraštis (70,7 proc.), patogi naudotis, ilgai dirbanti biblioteka (68,4 proc.), moderni, turtinga biblioteka (65,5 proc.), galimybė savarankiškus darbus atsiskaityti ir gauti dėstytojo pastabas elektroniniu būdu (58,6 proc.) ir kai sudarytos sąlygos nebrangiai pavalgyti (58,6 proc.).

Nepaisant to, kad šiuolaikinė edukacinė paradigma yra įvardijama kaip mokymosi paradigma, akcentuojanti savarankišką žinių ieškojimą, savarankiškas studijas, tačiau iš pirmo kurso studentų atsakymų matyti, kad jei dėstytojai daugiau dėmesio skirs savarankiškoms studentų studijoms, o ne žinių perdavimui, tai šį studijų aspektą kaip labai teigiamą ir prisidedantį prie studijų kokybės įvertins tik 5,2 proc. respondentų. Kai tuo tarpu net 25,9 proc. respondentų atsakys, kad jei dėstytojai daugiau dėmesio skirs studentų savarankiškoms studijoms, o ne žinių perdavimui, toks jų darbas neprisidės prie studijų kokybės.

Analizuojant atvirojo atsakymo tipo apklausos klausimą, kuriuo klausiama, kaip respondentas asmeniškai supranta, kas yra studijų kokybė, ir kuris skirtas patikrinti, ar siejasi respondentų pateikti atsakymai į uždarojo atsakymo tipo klausimus su atvirojo tipo atsakymu, ir ar apskritai studentas supranta, kas yra studijų kokybė, matyti, jog didžiausią atsakomybę studijų kokybės klausimu respondentai priskiria vien dėstytojams. Nors iš uždarojo tipo klausimų atsakymų gauta, kad, anot respondentų, kokybe turi rūpintis ir dėstytojai, ir administracija, ir patys studentai, ir nors, mažiau, bet ir socialiniai partneriai, tačiau analizuojant atvirojo tipo klausimo atsakymus išsakyta didžiąja dalimi vien tik dėstytojo atsakomybė: pabrėžiamas jo pasirengimas dėstyti, kvalifikacija (pvz., „išmano savo dėstomą dalyką“), gebėjimas sudominti (pvz., „moka sudominti studentą“, „nenumuša noro mokytis“), gebėjimas aiškiai išdėstyti (pvz., „suprantamai ir aiškiai perteikia studentams studijų medžiaga“), bendradarbiavimas su studentais ir draugiškos aplinkos sukūrimas (pvz., „dėstytojų bendradarbiavimas draugiškoje aplinkoje”, „dėstytojų malonus bendradarbiavimas su studentais“), praktinių žinių pateikimas (pvz., „supažindina su gyvenimiškomis situacijomis“), kreipimas į savarankišką darbą (pvz., „skatina semtis žinių savarankiškai“), konsultavimas (pvz., „dėstytojo pagalba mokantis“),


1108

tinkamų metodų naudojimas (pvz., „dėstoma veiksmingiausiais metodais“), atliepimas studento poreikiams (pvz., „studijos, atitinkančios mano poreikius“). Vienas respondentas paminėjo ir lūkestį, kad dėstytojai sudarys sąlygas įgyti bendrųjų kompetencijų (pvz., „padės vystyti analitinį mąstymą, padės išsiugdyti didesnį savarankiškumą, atsakomybę, išmokys geriau reikšti savo mintis, ir jas išdėstyti aiškiai kitiems žmonės, išmokys dirbti grupėje“).

Verta pastebėti, kad kalbėdami apie dėstytojo atsakomybes studijų kokybės atžvilgiu, pirmo kurso studentai neretai studijas suvokia kaip mokymąsi mokykloje, o dėstytoją prilygina mokytojui, kurio pagrindinės funkcijos yra išmokyti (pvz., „perteikia studijų medžiagą“), išaiškinti (pvz., „iškilus klausimams visada padėti mokiniams“), lėtai diktuoti (pvz., „kai įmanoma per paskaitas konspektuotis“) – t. y. būti aktyviu žinių perteikėju, o studentas, kaip mokinys, lieka pasyviu žinių gavėju. Tai atskleidžia net terminų painiojimas (pvz., „mokiniai tada geriau sugeba įsisavinti informaciją“, „studijų programa atkreipta į mokinio interesus“).

Be dėstytojo įnašo į studijų kokybę keli respondentai kalba apie sąlygų praktikai atlikti sudarymą (pvz., „tiesiog norėčiau daugiau praktikos“), vienas respondentas pamini tinkamos edukacinės aplinkos svarbą (pvz., „modernios aplinkos, pritaikytos šiuolaikinės technikos“), keli respondentai užsimena apie pačių studentų atsakomybę (pvz., „motyvuotų studentų, kurie ne tik reikalauja iš dėstytojų, bet ir patys turi noro sužinoti naujų dalykų“).

Taigi matyti, kad atsakymai į atvirojo atsakymo tipo klausimą kokybine prasme siejasi su uždarojo atsakymo tipo klausimų atsakymais, tačiau atvirojo atsakymo tipo klausimo atveju žymiai didesnis akcentas dedamas ties dėstytojo atsakomybe studijų kokybės atžvilgiu. Be to, atvirojo atsakymo tipo klausimo atveju detaliau išryškėjo studentų savarankiškų studijų nevertinimas, kuris jau buvo užfiksuotas ir uždarojo atsakymo tipo klausimo atveju (tik 5,2 proc. respondentų buvo atsakę, kad savarankiškos studijos turi svarbią įtaką studijų kokybei). T. y., prasmės ir kokybės savarankiškose studijose, kurios dabar ypač akcentuojamos šiuolaikinės edukacinės (mokymosi) paradigmos, nematymas gali būti siejamas su pirmo kurso studentų nespėjimu persiorientuoti iš mokykloje susikurto įvaizdžio į mokymą ir mokymąsi, kur mokytojas buvo suprantamas labiau kaip aktyvus žinių perteikėjas, o mokinys – kaip pasyvus jų gavėjas, į studijas aukštojoje mokykloje. Išvados

Atlikus teorinę studijų kokybės koncepcijų ir empirinę pirmo kurso studentų apklausos studijų kokybės atžvilgiu analizę, galima teigti, jog:


1109

1. Studijų kokybė gali būti apibrėžiama skirtingomis kokybės koncepcijomis: kokybė kaip gerinimas, kokybė kaip tobulumas, kaip kaita, kaip atitikimas fiksuotiems reikalavimams, kaip klientų/vartotojų poreikių patenkinimas ir/ar viršijimas, kaip atitiktis tikslui, kaip ekonominė vertė.

2. Renkantis studijas svarbiausias pasirinkimo motyvas yra kokybiškos studijos. 3. Studentų požiūriu labiausiai kokybę gali sukurti įstaigos, turinčios puikius

žmogiškuosius išteklius, valstybės ir visuomenės pripažintos švietimo įstaigos. 4. Labiausiai studentams priimtinos kokybės koncepcijos yra kokybė kaip

klientų/vartotojų poreikių patenkinimas ir/ar viršijimas, kokybė kaip atitiktis tikslui ir kokybė kaip gerinimas.

5. Pirmo kurso studentai atsakomybę dėl studijų kokybės labiausiai priskiria dėstytojams.

6. Studentai kokybiškas studijas labiausiai suvokia kaip praktinių žinių ir gebėjimų, kuriuos galės pritaikyti būsimose veiklose pagal specialybę, įgijimui bei patogumo aspektams, tokiems kaip elektroninė studijų erdvė, dėstytojų prieinamumas, patogus studijų tvarkaraštis, moderni, ilgai dirbanti biblioteka, sąlygos nebrangiai pavalgyti.

7. Pirmo kurso studentai prie studijų kokybės mažiausiai priskiria savarankiškas studijas, teorinių žinių įgijimą, profesinių ir bendrųjų kompetencijų įgijimą, užsienio mokslininkų ir savo srities praktikų dėstymą.

8. Pirmo kurso studentai dar nepersiorientavę iš mokykloje susikurto įvaizdžio į mokymą ir mokymąsi, kur mokytojas buvo suprantamas labiau kaip aktyvus žinių perteikėjas, o mokinys – kaip pasyvus jų gavėjas, į studijas aukštojoje mokykloje. Literatūra Almadani, K., Reid, N., Rodrigues, S. (2011), „Quality assurance: a pressing problem for education in the 21 st mentury“, Problems of educationin the 21st mentury, Vol. 32, pp. 9-22. Baranauskienė, I., Bukauskienė, V., Valaikienė, A. (2011), „Aukštojo mokslo studijų kokybės užtikrinimo

vertinimas studentų požiūriu”, Pedagogika, Nr. 102, pp. 16-24. Balasooriya, C. D. ir kt. (2009), „Impact of a new integrated medicine program on students' approaches to Learning“, Higher Education Research & Development, Vol. 28, No. 3, pp. 289–302. Bobrova, L., Grajauskas, L., Alūzas, R. (2012), „Mokymo ir mokymosi kokybės įžvalgos: universitetinių kūno

kultūros studijų programos studentų vertinimo kontekstas“, Studies in Modern Society, Nr. 3, pp. 30-37.

Bobrova, L., Grajauskas, L., Norkus, S. (2010), „Kūno kultūros specialybės universitetinių studijų kokybės vertinimas: studentų nuomonė“, Mokytojų ugdymas, Nr. 15 (2), pp. 162-176.

Budapest_Vienna Declaration on the European Higher Education Area March 12, 2010, Interneto prieiga: http://www.ond.vlaanderen.be/hogeronderwijs/bologna/documents/declarations_communiques.htm, (žiūrėta 2012 08 22).


1110

Communiqué of the Conference of Ministres responsible for Higher Education in Berlin on 19 September 2003, Interneto prieiga: http://www.ond.vlaanderen.be/hogeronderwijs/bologna/documents/declarations_communiques.htm,

(žiūrėta 2011 04 02). Communiqué of the Conference of European Ministers Responsible for Higher Education, Bergen, 19-20 May 2005 Interneto prieiga:

http://www.ond.vlaanderen.be/hogeronderwijs/bologna/documents/declarations_communiques.htm, (žiūrėta 2011 04 02).

Communiqué of the Conference of European Ministers Responsible for Higher Education, Leuven and Louvain-la-Neuve, 28-29 April 2009, Interneto prieiga:

http://www.ond.vlaanderen.be/hogeronderwijs/bologna/documents/declarations_communiques.htm, (žiūrėta 2011 04 02).

El Hassan, K. (2009). „Investigating substantive and consequential validity of student ratings of instruction“, Higher Education Research & Development, Vol. 28, No. 3, pp. 319–333.

Lietuvos respublikos mokslo ir studijų įstatymas. Valstybės žinios, 2009, Nr. 54-2140. Morrison, K. (2006), Management theories for Educational Change, London, Paul Chapman Publishing Ltd. Milišiūnaitė, I. ir kt. (2011), Kompetencijų plėtotės ir studijų siekinių vertinimo metodikos integravimo į

vidinio kokybės užtikrinimo sistemą rekomendacijos, Vilnius: VU. Pukelytė, R. (2010), „Universitetinių studijų kaip paslaugos kokybės vertinimas: dimensijos ir kriterijai“,

Aukštojo mokslo kokybė, Nr. 7, pp. 155-175. Savickienė, I. (2006), Universitetinių studijų kokybės gerinimo prioritetai studentų ir dėstytojų požiūriu,

Aukštojo mokslo kokybė, Nr. 3, pp. 68-80. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (2008), Studentų mokymosi motyvacija, požiūris į studijų

kokybę ir mokestį už studijas, Interneto prieiga: http://www.mosta.lt/images/documents/analize/tyrimai_ir_ataskaitos/2008/studentu_%20poziuris_i_aukstojo_mokslo_sistemos_tobulinima.pdf (žiūrėta 2012 08 22).

Valiukevičiūtė, A., Mikutavičienė, I. (2007), Švietimo organizacijų kokybės vadyba, Kaunas: VDU. Van Damme, D., Intenationalisation and Quality assurances – towards Worldwide Acreditation, Interneto

prieiga: www.esib.org%20-%The%20Nat (žiūrėta 2011 09). Vlâscenu, L., Grünberg, L., Pârlea, D, Quality Assurance and Accreditation; A Glossary of Basics Terms and

Definitions, 2004, Interneto prieiga, www.cepes.ro/publications/pdf/QA&A%20Glossary.pdf (žiūrėta 2009 10 03).

Vidinio studijų kokybės užtikrinimo situacija Bolonijos proceso kontekste, Interneto prieiga: http://www.kvc.cr.vu.lt/site/sites/default/files/Vidinio%20studij%C5%B3%20kokyb%C4%97s%20u%C5%BEtikrinimo%20situacija.pdf (žiūrėta 2012 02 02).

Yamane, T. (1967), Statistics: An Introductory Analysis, 2nd Ed., New York: Harper and Row. Žibėnienė, G. (2006), Neuniversitetinių studijų programų kokybės vertinimo teorinis ir empirinis

pagrindimas, Vilnius: Ciklonas. Quality Culture in Universities: A Bottom –Up Approach, 2006, EUA, Interneto prieiga:

http://www.eua.be/euaprojects/past-projects (žiūrėta 2012 07 15).


1111

SUMMARY

Study Quality Concept: the First Course Student Approach Assoc. Prof. Dr. Gintautė Žibėnienė, dr. Jolita Dudaitė

The development of national study quality assurance systems, discussions about study quality is an important step towards the implementation of lifelong learning and Bologna process targets, priorities. Students of the Higher Education are important element in study quality assurance system. The aim is to present the first-year social sciences student’s opinion about study quality, study quality concepts. The main study quality concepts are presented: quality as improvement, quality as development, quality as excellence, quality as transformation, quality as fulfilment of requirements, quality as fulfilment and/or exceeding client‘s needs, fitness for purpose, fitness of purpose, quality as value for money. The first-year students' attitude towards the quality of higher education is presented in the article.

Keywords: higher education, study quality, first-year student.


1112

COGNITIVISM AND DIDACTICS:

THE "MULTIPLE-INTELLIGENCE" LESSONS

IN TEACHING THE NATIVE LANGUAGE

prof. dr hab. Wiga Bednarkowa

(with the help of Anna Sobecka-Dowlaszewicz - English teacher) The Faculty Of Pedagogy Institute of Pre-school and School Education Jan Długosz University in Częstochowa 42-217 Częstochowa, ul. Waszyngtona 4/8, Polska

E-mail: [email protected]

Abstract

In this paper I will analyze the value of cognitivism and cognitive grammar with

reference to didactics. Moreover, I will explain the need of a complex system change in schools in the 21st century and the necessity to redefine the idea of "school." In my opinion, the most important element of modern didactics is treating the learner as subject, which contrasts with the objectification of students – a common phenomenon in the traditional school where the students are deprived of freedom and of taking responsibility for their own decisions.

The process of teaching the native language may take place horizontally (the generalist) or vertically (the specialist). The generalist (horizontal) approach demands making use of multiple intelligences. I will focus on a detailed description of a „multiple-intelligence” lesson. These lessons must include group activities, such as: dancing, painting, watching movies, singing. This is socio-constructivism – the second step in modern education. Pupils need peer tutoring in order to learn something effectively. Peer tutoring and partnership with the teacher (coaching) build cultural dialogue. Obviously, every pupils uses their own cognitive potential (constructivism – the first step in modern education). Traditional teachers work most efficiently with pupils with whom they share


1113

their interests. Because the Generation Y likes new technologies and the Internet, we must take the third step in modern education – connectivism.

Using on going evaluation, dialogue evaluation enables the teacher to monitor pupils` linguistic competence: the problems to be solved during the lessons when the teacher is the learning facilitator instead of simply following the curriculum. This evaluation also enables the teacher to explore the ways in which concepts are understood (conceptualization) and valued. Discovering pupils` linguistic image of the world allows to enhance the quality of lessons in the educational, linguistic, literary and cultural aspects (linguistic correctness, orthographic correctness, appropriate reading list). It should be our goal to convince pupils to like school and to become enthusiastic and competent lifelong learners. Therefore, the process of acquiring a language must be enjoyable.

Keywords: cognitivism, multiple-intelligence, constructivism, socio-constructivism, connectivism, ex post & on going evaluation 1. Introduction

Consecutive research on human brain activity have unveiled learning mechanisms

which until recently have been mysterious: reactions to stimuli (multi-sensory cognition); the abilities to concentrate and to conceptualize; the processes of remembering (storing in short- and long-term memory) and the possibilities of reproducing, repeating, making associations and creating; the correlations between the "hot" areas of the brain (emotions) and the "cool" ones (neocortex). Cognitivism proves that neural networks of the so-called digital natives (young people who can easily use computers and communicate in virtual reality) are very different from those of the digital immigrants (for example: the teachers who learn to use new technologies in didactics), not to mention those of the people who ignore new technologies (the traditional "blackboard and chalk" teachers).

In this paper I will outline my concept of how the school should be reorganized and of the changes that should be introduced as far as students and teachers are concerned. I will especially emphasize the need to modify teachers' actions – it is teachers' responsibility to provide students with such conditions in which they are able and willing to gain knowledge, thus exercising their right to learn (The UN Convention on the Rights of the Child).

realize that what I will present here may seem a theoretical lecture for those who keep personal school memories. However, I assure you that all the indicators of modern didactics mentioned in this paper have been put into practice with the result of changing


1114

the reality of the school during a lesson (e.g. students' activity) and of reorganizing the whole educational stage, including assessment which, in some societies, is the essence of the school. In order to implement in didactics such fundamental cognitive values as respecting experiencer's autonomy (egalitarian, democratic and maximalist approach), abandoning categorical quantifiers (everybody, necessarily, must) and constant, never-ending "striving for..." (defining acceptable goals), all the participants of the educational process need to be open to changes and to be internally motivated to look for solutions.

2. The changes in the approach to the organization of teaching and learning

Owing to new technologies we can communicate, exchange experiences and live as

one community in the global village (Bauman, 2000). What is more, new technologies make distant learning possible and easy. Nevertheless, I do not know a civilized country in which the education of children is organized outside the traditional school system.

My hypothesis is that in the 21st century the school is even more indispensable than it was before globalization, both to individuals and communities. However, I believe that the mission of the school is different now and, consequently, a new vision of what we call “school” should be invented (Bednarkowa, 2010).

The process of teaching and learning traditional school subjects (for example Mathematics, Science, History) takes place mainly in the native language. Therefore, the changes that should be introduced in the approach to the organization of teaching and learning concern not only the native language lessons but all the other subjects as well. In order to make the didactics more pupil/student-centered and more effective, I suggest referring to cognitivism and especially to cognitive linguistics (Langacker, 2000, 1987). In cognitivism, linguistic phenomena are described with the use of knowledge provided by other scientific domains, such as humanities, social sciences, medicine. Cognitivists try to explain linguistic processes on the basis of human mental potential, but they also refer to cultural studies, psychology and sociology. According to cognitivism, grammar is based on the abilities of human mind (Langacker, 1988). The grammar in cognitive understanding is of non-reductionist and maximalist character which means respecting (not rejecting) every form that appears in the mind of an individual.

The process of teaching school subjects, especially the native language, may be organized horizontally and/or vertically (Bernstein, 1999).


1115

Figure 1. The organization of the process of education

The horizontal (generalist) approach (Figure 1.) demands making use of multiple

intelligences. In his latest book Five Minds for the Future (Gardner, 2007), which was published in a few versions, Howard Gardner defines Multiple Intelligences in the following way: “all human beings possess a number of relatively autonomous cognitive capabilities, each of which I designate as separate intelligences.” What deserves special attention in the aforementioned definition is the fact that according to Gardner’s nomenclature “abilities” are “intelligences” because thanks to them humans can learn and develop. Equally important is the fact that Gardner talks about “intelligences” in plural, which provides a challenge for the teacher. For example, traditional teaching includes commands such as “read”, “write”, “enumerate”, “answer the question”, “complete the gaps”, whereas, in accordance with Gardner’s theory, the teacher should take notice of (diagnose) every student’s strong points in order to activate them. Therefore, for students with dominating musical intelligence the command should be “sing” instead of “read”; interpersonal students should be encouraged to discuss, negotiate and present the final results. I hope it is easy to imagine work dynamics during such a lesson. A multiple-intelligence lesson could be compared to Bruegel’s painting (Figure 2.) – everyone is occupied with completing their task works in their own way. Of course, some groups may be more monolithic – they may be comprised of people who like listening and speaking, reading and writing (which is characteristic of linguistic domain). Other groups may be more varied; in such groups students may need singing, jumping, drawing etc.


1116

Source: http://pl.wikipedia.org/wiki/Pieter_Bruegel_%28starszy%29

Figure 2. Pieter Bruegel, Children's Games (1560)

A generalist is a person who is not interested in enriching their knowledge in a given domain. A generalist is not necessarily the opposite of a specialist who wants to be as competent as possible in a chosen domain. A lesson prepared for generalists should be an introduction and invitation to further explore the subject. However, such an approach should allow students to decide if they are interested in a more thorough investigation of the subject or not. In my opinion, only this approach guarantees that students are treated as subjects and the teacher is more likely to find a student who would like to specialize and even become the teacher’s future master. For instance, in a group consisting mainly of the students who do not feel the need to explore their native language and for whom it is enough to use it properly, the teacher may discover a future poet who appreciates the richness and beauty of the language.

In my view, every human being is valuable, they possess talents and a potential to create and develop, so I suggest introducing the didactics of the “three steps”. A lesson organized in accordance with constructivism (the first step) enables pupils/students to develop due to their interests and abilities and it respects their working speed.

Nevertheless, I think that the contemporary school should not only be based on constructivism.


1117

Source: Created by Helena Bednarkówna

Figure 3. Constructivism (the first step) “No man is an island” – we cannot avoid cooperation. In consequence, students

should be taught to collaborate with one another. Teamwork is easy for people with dominating interpersonal intelligence; however, there is the risk that such people will become team leaders. The task of the teacher is to teach these students to respect other people’s opinions. The 21st century school should work according to socio-constructivism. I personally call it the second step in modern education. Nonetheless, these are not all changes I would like to suggest. Since we live in a digital civilization and the communication in the global village is within the “click”, or even “touch”, of a person, the school should also encourage connectivism (the third step), for instance in the form of distant learning, also through social network websites. To sum up, teaching and learning of the Y generation (the youth generation) (Fazlagić, 2007) and Z generation (who will have major impact on the labor market) should be organized in agreement with the “three steps”: from constructivism, to socio-constructivism, to connectivism.

A school in which a competent teacher is able to face the challenges of the 21st century provides conditions for a holistic development: physical, spiritual and mental. According to Gardner, whom I have already mentioned, human mental potential is able to develop five cognitive capacities (Gardner, 2007),: the disciplinary mind, the synthesizing mind, the creating mind, the respectful mind and the ethical mind. An individual can shape these five minds using multiple intelligences as tools. It is worth noting here that the theory of Multiple Intelligences was created in 1980s – it is more than 30 years old.


1118

Figure 4. Socio- constructivism (the second step) & Figure 5. Connectivism (the

third step) If teachers use only multiple intelligences, there is the risk that they may objectify

their pupils/students. In this paper I will not dwell on the concept of the five minds, I would only like to

attract the attention to the importance of using glottodidactics and taking into account cultural differences and generation gaps. The role of the teacher is to build bridges and not to make these gaps more profound.

In my point of view, the most serious challenge for teachers, at least in Poland, is the need to introduce changes in assessment in schools. I realize that political authorities will still use ex-post evaluation: controls, final exams, etc. However, it is essential for the process of learning to use ongoing evaluation. Polish teachers make cardinal mistakes as far as ongoing evaluation is concerned, which is especially obvious when their practice is contrasted with the findings of cognitivism. First of all, they tend to compare pupils/students with one another – this is the most primitive form of evaluation which generates negative emotions. This form of evaluation assumes that external motivation is more valuable and more important than the internal one. Secondly, teachers often make use of expert evaluation which demands reproducing knowledge from textbooks, dictionaries and encyclopedias. This evaluation closes the process of teaching to new ideas and neologisms, leaving no place for creativity. In order to meet the expectations of the Ministry of Education and to be ethical towards the students at the same time, I suggest using descriptive evaluation in which students’ achievements are contrasted with the external, formal requirements (in Poland they are included in a document called “podstawa programowa”). Such an approach allows reaching for the most attractive form of evaluation which is democratic, based on a dialogue – it is an “invitation” to


1119

development for all the actors on the educational stage (Korporowicz, 2001). An inviting ongoing evaluation makes pupils/students responsible for their own development and their choices of what they want to learn and what they want to reject.

The new school should also be organized according to European key competences which provide new challenges for methodologists: next to the requirements focused on knowledge and skills there is the need to know foreign languages – it not only enables teachers to read literature but also to communicate with their colleagues from around the world.

3. Conclusions

While seeking a remedy for diseases that trouble the contemporary didactics of

teaching, it is worth turning to the findings of cognitivism: 1. Diagnosing (noticing) a student's strong points (his/her multiple intelligence

domains) and preparing for him/her such activities which will enable him/her to be involved in the lesson.

2. Encouraging cooperation in smaller and bigger groups. 3. Using new technologies in a way that would inspire students to be interested in

making the cognitive effort (noticing, manipulating, formulating the problem, searching for solutions, generating creative, ethical ideas which are shared by one group).

4. Replacing traditional school assessment (which is highly discouraging) with an invitation to development.

In my opinion, what is crucial for modern school is teacher’s ability to transgress: to overcome one’s own limitations, habits and routines.

References

Bauman, Z. (2000), Globalizacja. Biblioteka Myśli Współczesnej. PIW. Bednarkowa, W. (2000, 2005), O!Słoń przed stopniami. Osłoń przed stopniami, O szkolnym ocenianiu,

Wydawnictwo Edukacyjne, Kraków. Bednarkowa, W. (2003), Jak konceptualizują MIŁOŚĆ siedemnastoletni uczniowie? Analiza wypowiedzi w

świetle semantyki kognitywnej. Wydawnictwo WSP, Częstochowa. Bednarkowa, W., „Wielointeligentne lekcje”. In: Niezbędnik pedagoga, psychologa, wychowawcy,

Wydawnictwo Fraszka Edukacyjna, 6/2008. Bednarkowa, W. (2010), Talenty w szkole. 7 Wspaniałych. Wydawnictwo Fraszka Edukacyjna, Warszawa. Bencic, S., Explication des termes lies aux notions multiculturelles. In IANUA AD LINGUAS HOMINESQUE

RESERATA II, Brána jazykov k l`ud`om otvorená II, Vedecké monografie, UKF v Nitre, INALCO (Paris) 2009, s. 9-29.


1120

Bernstein, B., Vertical and horizontal discourse: an essay In British Journal of Sociology of Education, 1999, 20 (2).

Bernstein, B., http://web.uct.ac.za/depts/educate/download/readingbernstein04.pdf. Donne, J., "No Man Is an Island", http://web.cs.dal.ca/~johnston/poetry/island.html Gardner, H. (2007), Five Minds for the Future. Harvard Busiess School Press, Boston, Massachusetts. Gardner, H. (2009), Multiple Intelligences Around the World, by Jie-Qi Chen, Seana Moran & Howard

Gardner, editors. Gardner, H. (2009), Inteligencja: wielorakie. Nowe horyzonty w teorii i praktyce. Laurum. Korporowicz, L., Ewaluacja - zaproszenie do rozwoju, In Edukacja i dialog, Styczeń 2001. Ewaluacja w edukacji. Red. L. Korporowicz. Wydawnictwo Oficyna Naukowa, Warszawa, 1997 Ewaluacja w szkole. Wybór tekstów pod red. H. Mizerka przy współpracy A. Hildebrandt. Olsztyn, 1997. Fazlagić, J. A., http://www.e-mentor.edu.pl/artykul_v2.php?numer=25&id=549 Fazlagić, J. A. (2007), Zarządzanie wiedzą w szkole, Centralny Ośrodek Doskonalenia Nauczycieli, Warszawa. Langacker, R. (1987), Foundations of Cognitive Grammar. Stanford University Press. Langacker, R. (1988), A usage-based model. In Topics in Cognitive Linguistics. Red. B. Rudzka–Ostyn.

Amsterdam. Langacker, R. (2000), Grammar and Conteptualization. Berlin, New York. Mizerek, H. (1999), Dyskursy współczesnej edukacji nauczycielskiej. Między tradycjonalizmem a

ponowoczesnością. Olsztyn.


1121

VERTYBIŲ TRANSFORMACIJOS APRAIŠKOS

LIETUVIŲ KALBOJE

Prof. dr. Vida Rudaitienė Mykolo Romerio universitetas Humanitarinių mokslų institutas Kalbos kultūros katedra Ateities g. 20, LT- 08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka Straipsnyje nagrinėjamos lietuvių tautos pamatinių vertybių transformacijos

apraiškos kalboje. Vykstant globalizacijai, išryškėjo lietuvių tautos gyvenimo, socialinių santykių pokyčių, todėl keičiasi ir vertybės arba požiūris į jas. Kalbos raida taip pat susijusi su tautos gyvenimo ir vertybių kaita.

Kiekvienai tautai kalba yra pamatinė vertybė. Kalba yra ne tik tautos savitumo raiška, jos gyvavimo pamatas, bet ir viena iš pagrindinių kultūros, ypač etninės, sudedamųjų dalių. Kalba, kaip etninės kultūros dalis, ypatinga tuo, kad joje sukaupta esminių kultūros visumos požymių, pateikiama vertybių sistema, visuomeniškai įtvirtintas santykis su pasauliu.

Globalizacijos sąlygomis išryškėjo lietuvių kalbos ir kitų kalbų santykių pokyčių. Analizuojama anglų kalbos, kaip vieno iš svarbiausių globalizacijos veiksnių, sustiprėjusi įtaka lietuvių kalbai. Lietuvoje anglų kalba laikoma prestižine kalba, o lietuvių kalbos prestižas smunka. Kinta ir pati lietuvių kalba, veikiama anglų kalbos: imama vartoti daugiau skolinių, ateinančių iš anglų kalbos arba per ją. Trikdoma lietuviškų ir svetimų žodžių vartojimo pusiausvyra. Lietuvių kalbos semantinė sistema priartinama prie anglų kalbos; kenkiama lietuvių kalbos savitumui.

Straipsnyje analizuojama, kaip transformuojamos pamatinės vertybės: dora, pagarba, tiesa, padorumas, darbštumas. Kinta ir darbo samprata. Menkinamas patriotizmas, tautiškumas. Ima vyrauti pragmatiškumas, vartotojiškumas, randasi agresyvumo, šiurkštumo. Prie šių reiškinių taikosi ir lietuvių kalba, ypač leksika. Apnyko


1122

bendruomeniškumas, kinta bendruomeniniai santykiai. Plečiama šeimos samprata. Atsiranda ir naujų sąvokų, rodančių šiuos pokyčius.

Analizė rodo, kad kinta požiūris į lietuvių kultūrą, ypač etninę. Neišvengiama ir jos menkinimo. Perimama Vakarų kultūros realijos ir papročiai kartu su jų pavadinimais. Daugėja verstinių frazeologizmų, neatitinkančių lietuvių tradicijų ir papročių.

Straipsnyje pateikiama išvada, kad atvirumą kitų tautų kultūroms būtina sieti su tautiškumu, lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir kitų pamatinių vertybių išsaugojimu ir puoselėjimu.

Reikšminiai žodžiai: lietuvių kalba, pamatinė vertybė, globalizacija, anglų kalba, etninė kultūra, frazeologizmas, skolinys, tarptautinis žodis. 1. Įvadas

Straipsnio tikslas – paanalizuoti pamatinių vertybių transformacijos apraiškas

lietuvių kalboje; panagrinėti anglų kalbos, kaip vieno iš svarbiausių globalizacijos veiksnių, sustiprėjusią įtaką lietuvių kalbai, ypač jos leksikai; iškelta lietuvių kalbos, kaip pamatinės vertybės, svarba lietuvių tautai, jos tradicinei kultūrai.

Tyrimo metodai – empirinis, analitinis. Remtasi naujausiais, t.y. 2009-2012 m. stebėjimo duomenimis.

Lietuvių tautos pamatinių vertybių, lietuvių kalbos, kaip vienos iš šių vertybių, tyrimas, kintant socialinėms ir kultūrinėms aplinkybėms, – aktuali problema. Pamatinių vertybių, ypač lietuvių kalbos, lietuvių kultūros pokyčių analizė gali padėti prognozuoti lietuvio tapatybės raidą. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, galima numatyti ir tam tikrų priemonių, padedančių puoselėti lietuvių tautos pamatines vertybes, išsaugoti lietuvių kalbos ir kultūros savitumą vykstant intensyviai globalizacijai.

Vertybių transformacijos apraiškos lietuvių kalboje – mažai tyrinėta problema. Kalbos ryšį su visuomenės raida, kultūros pokyčiais vienu ar kitu aspektu tyrinėja Aloyzas Gudavičius, Laima Kalėdienė, Simas Karaliūnas, Regina Koženiauskienė, Rūta Marcinkevičienė ir kt.

Šiame straipsnyje vertybių transformacijos apraiškos lietuvių kalboje nagrinėjamos remiantis naujausiais stebėjimo duomenimis. Nauju aspektu analizuojama visuomenės ir jos vartojamos kalbos ryšys, t.y. kokia visuomenė, tokia ir jos kalba.

Pagrindinis duomenų šaltinis – viešoji sakytinė kalba, paprastai per Lietuvos radiją ir televiziją (nurodomos įprastos radijo ir televizijos kanalų santrumpos; skaičiai rodo datą, kada buvo išgirstas kalbos faktas) ir rašytinė, t.y. periodinės spaudos kalba (žr. Šaltinių santrumpos). Nurodytas vienas ar kitas šaltinis nereiškia, kad teikiamas kalbos faktas randamas tik šiame šaltinyje. Iliustraciniai sakiniai paprastai sutrumpinami. Taip pat


1123

pataisytos kai kurios šiurkščios lietuvių kalbos morfologijos ar sintaksės, dažniausiai linksnių vartojimo klaidos. 2. Pamatinės vertybės ir jų transformacijos apraiškos

2.1. Vertybės, jų transformacija atsispindi kiekvienos tautos kalboje, taip pat ir

lietuvių kalboje. Mat kalba atlieka savo paskirtį atskleisdama įvairias žmogaus gyvenimo, jo veiklos sritis. Visos socialinio bendravimo formos susijusios su kalba. Vykstant globalizacijai, išryškėjo lietuvių tautos gyvenimo, socialinių santykių pokyčių. Kinta tautos gyvenimas, keičiasi ir vertybės arba požiūris į jas. Kartais žmonės apskritai nesuvokia, kas yra vertybė. Paprastai vertybės atitinka gyvenimą, t.y. koks gyvenimas, tokios ir vertybės. Lietuvių kalbos raida taip pat susijusi su tautos gyvenimo pokyčiais ir vertybių kaita.

2.2. Kiekvienai tautai, taip pat ir lietuvių tautai, kalba yra pamatinė vertybė. Pasak Aloyzo Gudavičiaus, „kiekviena kalba – tautos sukaupto patyrimo lobynas, jos gyvenimo, istorijos, materialinių ir dvasinių vertybių atspindys, tautos pasaulio samprata – ypatingas, nepakartojamas reiškinys“ (Gudavičius, 2000, 150). Kalba yra ne tik tautos savitumo raiška, tautos gyvavimo pamatas, bet ir viena iš pagrindinių kultūros sudedamųjų dalių. Kalba, kaip etninės kultūros dalis, ypatinga tuo, kad joje sukaupta kultūros visumos esminių požymių, taip pat pateikiama vertybių sistema, visuomeniškai įtvirtintas santykis su pasauliu. Kiekviena kalba kuriamas kitas pasaulėvaizdis, ja reiškiamas požiūris į pasaulį, pasaulio samprata. Kaip teigia Algis Mickūnas, „lietuvių kalba tiesiogiai ir tyrai išreiškia viską, apie ką kalbama; tik tos kalbos reikia pasiklausyti, nes per ją mums priklauso mūsų pasaulis ir mes jam“. Kiekvienos tautos kalba atspindi pasaulį ne tiesiogiai, bet per tos tautos suvoktą pasaulio interpretaciją. Lietuviams būdingas pabrėžtinai emocinis santykis su pasauliu. Emociniam vertinimui reikšti suteikia galimybę lietuvių kalbos priemonių, ypač priesagų, gausa. Lietuvių kalba, jos raiškos priemonės suaugusios su lietuvio dvasia, su lietuvių etnine kultūra. Ji geriausiai išreiškia lietuvių bendravimo ypatybes, vidinio pasaulio ypatumus, „net žmogaus sielos priklausymą žemei ir gamtai“ (Mickūnas, 2011, 201). Įžvelgiamas ryšys tarp kalbos ir žmogaus pasaulėjautos, net žmonių tarpusavio santykių. Svarbus ryšys tarp žmogaus dvasinio pasaulio ir kalbos, kuria kalbame, t.y. kokie esame, taip ir kalbame.

Vykstant globalizacijai išryškėjo lietuvių kalbos ir kitų kalbų santykių pakitimų. Atsiranda sričių, kuriose apskritai nacionalinės kalbos užleidžia vietą tarptautinei (anglų) kalbai. Socialinės sąlygos nepalankios lietuvių kalbai. Priimant į darbą beveik niekada nereikalaujama gerai mokėti lietuvių kalbą. Paprastai pabrėžiamas ne lietuvių, bet užsienio, ypač anglų kalbos mokėjimas. Jei peršama kita kalba, suprantama, menkinama sava kalba, taip pat ir sava kultūra. Lietuvoje anglų kalba laikoma prestižine kalba. Kadangi


1124

anglų kalbos prestižas yra labai didelis, todėl sunku atsispirti jos įtakai. Kartu smunka lietuvių kalbos prestižas. Germanizacijos, polonizacijos, ypač ilgais rusifikacijos laikais lietuvių tauta stengėsi priešintis per prievartą brukamiems dalykams. Prie anglų kalbos tiesiog veržiamasi. Neliko vidinės stiprybės, tų socialinių saugiklių, kurie padėjo atsilaikyti rusų okupacijos laikais.

Anglų kalba daro didelę įtaką lietuvių kalbai. Anglų kalba yra abstraktesnė negu lietuvių kalba. Dėl anglų kalbos susiduriama su abstraktesne kalbėsena. Lietuviški žodžiai yra konkretesni, o konkretesni žodžiai yra tikslesni. Daugybė skolinių mažina raiškos tikslumą. Lietuvių kalboje daugėja skolinių, vartojamų vietoj lietuviškų žodžių. Trikdoma lietuviškų ir svetimų žodžių pusiausvyra, kenkiama lietuvių kalbos savitumui. Didelė dalis skolinių į lietuvių kalbą ateina iš verstinių tekstų arba per juos. Ypač daug verčiama iš anglų kalbos. Per verstinę leksiką kuriama ir kita lietuvių kalbos leksikos sistema. Lietuvių kalbos semantinė sistema priartinama prie anglų kalbos, gausėja šios kalbos kalbos žodžių, pvz.: autsitas (= pailginta darbo savaitė), dedlainas (= baigties terminas, galutinis terminas), defaultas (= nemokumas), draftas (= planas, projektas), imidžas (= įvaizdis), overdraftas (= kredito perviršis), pilotinis (= bandomasis), projektas, akcija ir kt., taimautas (= pertrauka, pertraukėlė). Lietuvių kalboje gausėja tarptautinių žodžių, stumiančių iš vartosenos lietuvišką leksiką. Nuolat vartojami tarptautiniai veiksmažodžiai, pvz.: generuoti, identifikuoti, inspektuoti, komunikuoti, koreliuoti, realizuoti, subsidijuoti, traktuoti. Jeigu turima tarptautinių žodžių lietuviškų atitikmenų, patariama geriau juos ir vartoti. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (Valstybės žinios, 1995, Nr. 41–991) 12 straipsnyje, reglamentuojančiame teisės akto kalbą, nurodyta, kad „tarptautiniai žodžiai vartojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių lietuviškų atitikmenų“. Lietuvių kalboje tarptautinių žodžių vartojimas priklauso ir nuo funkcinio stiliaus. Be to, net ir vienos reikšmės, kaip sinonimai vartojami tarptautiniai ir lietuviški žodžiai ne visuomet gali pakeisti vienas kitą, nes „tik kontekstas lemia, kurį iš jų tinka pasirinkti, kad raiška būtų tiksli“ (Koženiauskienė, 2005, 304). Kartais tarptautinių žodžių vartosena gali rodyti ir nepagarbą ne tik lietuvių kalbai, bet ir lietuvių tautai, kultūrai. Tam, kas neprarado lietuvių kalbos jausmo, sunku klausyti, gali net kelti pasidygėjimą, atgrasumą girdint, pvz.: Bibliotekoms trūksta kultūros žurnalų, tai trukdo cirkuliuoti kultūrai; Kaimo verslo diversifikavimas kuria darbo vietas LTV 2010-08-04. Lietuviškas kaimas diversif ikuojasi LTV 2009-05-19; Pastebima tam tikrų Lietuvos kaimo raidos indikacijų LTV 2009-01-02; Lietuvos etninės kultūros indikatoriai prastėja LTV 2009-02-13; Susirūpinta moterų reprodukcine sveikata LTV 2012-05-30.

Žinoma, tarptautiniai žodžiai laikomi lietuvių kalbai priimtinais skoliniais. Be tarptautinių žodžių nebūtų įmanoma išsiversti ir bendraujant su kitomis tautomis, bet jų


1125

vartojimas „neturi užverti durų į tą jaukų pasaulį, kurį nubrėžia žmogaus kalbėjimas lietuviškai“ (Mickūnas, 2011, 195).

Tarptautiniams žodžiams suteikiama naujų, lietuvių kalbai nebūdingų reikšmių, paremtų atitinkamų anglų kalbos žodžių reikšmėmis. Pagal lietuvių kalbos normas deleguoti galima tik asmenis, bet ne funkcijas, pareigas, kompetenciją, teises, atsakomybę ir kt. Taigi tarptautinis žodis deleguoti nevartotinas su žodžiais, nereiškiančiais asmens. Gal ir dėl anglų kalbos atitinkamo žodžio delegate reikšmės minėtas tarptautinis žodis vartojamas reikšmėmis ʽsuteikti, perduotiʼ, pvz.: Apskričių reforma vykdoma skubotai, neaišku, kokios funkcijos deleguotos (= perduotos) savivaldybėms „Lietuvos rytas“ tv 2010-03-21. Ar prezidentas turi naudoti jam deleguojamus (= suteikiamus) įgaliojimus? LTV 2009-03-16. Pareigas ar funkcijas reikia deleguoti (= perduoti) kitam žmogui, jei buvo nepateisinti lūkesčiai BTV 2009-03-10. Sveikatos apsaugos ministerijai deleguota (= suteikta) teisė parengti pinigų banką LTV 2011-06-06.

Neįprastai vartojamas dalyvis motyvuotas, -a. Šis dalyvis vartojamas kalbant apie asmenį, t.y. vertinant žmogų, dažniausiai vienos ar kitos srities specialistą, valdininką, pareigūną, politiką, studentą ir kt. Tiktų vartoti turintis, -i motyvaciją arba atsidavęs (-usi) specialistas (-ė), valdininkas (-ė), pareigūnas (-ė), politikas (-ė), studentas (-ė) ir kt., pvz.: Dauguma motyvuotų (= turinčių motyvaciją) žmonių gali rinktis geresnės kokybės aukštąsias mokyklas LTV 2012-01-11. Lietuvoje trūksta motyvuotų (= turinčių motyvaciją, atsidavusių) pareigūnų LNK 2011-06-02. Mes galime pasirinkti motyvuotus (= turinčius motyvaciją; atsidavusius) mokytojus LTV 2012-02-23. Tokia dalyvio motyvuotas, -a vartosena yra ne kas kita, kaip vertimas iš anglų kalbos. Pagal lietuvių kalbos normas žmogus negali būti motyvuotas, jo gali būti motyvuotas arba pagrįstas elgesys, darbas; motyvuota arba pagrįsta veikla; motyvuoti arba pagrįsti veiksmai ir pan.

Anglų kalbos pavyzdžiu amnestija suteikiama ne tik asmenims (tiek fiziniams, tiek juridiniams), bet ir negyviems daiktams, reiškiniams, pvz.: nelegalaus verslo amnestija BTV 2010-03-01, skolų amnesti ja LTV 2010-04-15, šešėlinių pinigų amnestija TV3 2010-03-01. Siūlytume vartoti įprastus žodžius legalizuoti, legalizavimas; įteisinti, įteisinimas.

Iškyla būtinybė puoselėti lietuvių kalbą kaip nacionalinę vertybę, kelti lietuvių kalbos prestižą. Pasitikėjimas lietuvių kalba yra ir jos išlikimo pagrindas. Kita vertus, pasak Romualdo Grigo, „kalba, jos vartosena ir jos perspektyva yra bene jautriausia lietuvio tapatybės, lietuvybės, vadinasi, kol kas ir tautos tęstinumo vieta“ (Grigas, 2004, 31).

2. 3. Globalizaciją lydi pragmatiškumas, vatotojiškumas. Tai daro įtakos vertybių formavimuisi. Anų laikų idealizmas virsta atgyvena. Iš senojo idealizmo neriamasi į ekonominį pragmatizmą, materializmą. Ima vyrauti vartotojiškoji visuomenė. Gyvybinių poreikių tenkinimas tampa pagrindinė vertybe. Dažnos sąvokos pelnas, ekonominė nauda.


1126

Akcentuojama, pavyzdžiui, miško ekonominė nauda LTV 2011-06-03, net Baltijos jūros ekonominė nauda LTV 2011-03-06. Pernelyg dažnai kalbama apie pinigus, jie net ir valdžios žmonių dažniausiai vadinami deminutyvu pinigėliai, pvz.: Sustabdykime šitą beprotybę – Investicinius pensijų fondus, ir „Sodra“ turės daugiau pinigėlių init 2009-04-14. Trūkstamų pinigėlių turėtume daugiau surinkti čia, viduje, o ne iš tarptautinių fondų LTV 2010-06-10. Trūksta pinigėlių atlyginimams ir pensijoms didinti LNK 2012-06-14.

Įsivyraujantį visuomenės pragmatiškumą, vartotojiškumą rodo lietuvių kalboje padažnėjusi vadinamoji rinkos leksika. Pavyzdžiui, suaktyvėjusi tarptautinio žodžio produktas (lot. productus – pagamintas) vartosena. Nusižiūrėjus į anglų kalbą, šis žodis ima keisti lietuvišką žodį kūrinys, pvz.: Atpigo meno produktai LTV 2012-04-03. Dabar dažnai nuvertinami kultūros produktai LTV 2012-02-10. Jie [aktoriai] nuoširdžiai ir sunkiai dirbdavo visą savaitę, todėl ir perengdavo gerą produktą LR (TVA) 2012 8 11. Tai buvo bene vienintelis [„Moterys meluoja geriau“] Lietuvos TV kanalų produktas, kur aktoriai darė tai, ką turėjo daryti LR (TVA) 2011 44 4.

Net ir žmogus jau verčiamas produktu, pvz.: Abi mūsų dukterys – angliškos kultūros ir anglų kalbos produktas LR (TVA) 2011 43 53. Baltarusijos prezidentas – unikalus politinis produktas LTV 2011-05-02. Britai plaukikę R.M. mato kaip savo produktą LRT 2012-08-06. Šalys gauna tikrą produktą – medicinos specialistus LR 2011 251. Vis dėlto skirtina, kas yra produktas (nepamirškime ir lietuviško žodžio gaminys) ir kas kūrinys, kur tinka – padarinys ʽrezultatas, vaisius (ypač neigiamas)ʼ. Svarbiausia – skirti kūrybą nuo gamybos.

Dabartinės visuomenės pragmatiškumą, greitą gyvenimo tempą rodo ir sumenkusi veiksmažodžio kurti vartosena. Pavyzdžiui, radijo, televizijos laidos daromos, įvairios strategijos, programos, pranešimai daromi. Net festivaliai, koncertai, spektakliai, muzika, dainos taip pat dažnai padaromos. Žinoma, kas kita daryti ir kas kita kurti. Mat kūryba yra aukštesnė žmogaus veiklos pakopa. Kita vertus, ką nors padaryti kartais yra greičiau ir paprasčiau negu sukurti, bet padaryti daiktai būna ir paprastesni. Siūloma net draugų pasidaryti, pvz.: Pasidaryk draugų, ir verslas klestės LTV 2010-11-06. Anglų kalboje, kaip teigia jos tyrinėtojai, ankstesnį pasakymą to f ind a fr iend ʽsurasti draugąʼ stumia iš vartosenos naujas pasakymas to make friends ʽpasidaryti draugųʼ (žr. Gudavičius, 2000, 157). Visą laiką buvo įprasta pinigus už(si)dirbti, o dabar vis dažniau girdima daryti pinigus, pvz.: Aš organizuoju paramą arba darau pinigus LTV 2011-03-15. Lietuviams taip pat reikėjo darbą, darbus (nu)dirbti , bet dabar linkstama darbą, darbus daryti , pvz.: Kai reikėjo sunkiausius darbus daryti , jūs bėgote į krūmus LNK 2011-03-14.

2. 4. Perdėtas vartotojiškumas, materialinės naudos siekimas skatina ir žmonių moralės nuosmukį, pastebima net moralės krizės apraiškų. Pasak Stanislovo Juknevičiaus, „moralinio atlaidumo ir tikėjimo erozijos tempai Lietuvoje vieni iš sparčiausių Europoje“


1127

(Juknevičius, 2006, 131). Paveiktos lietuvių tautos pamatinės vertybės dora, pagarba, tiesa, darbštumas. Vertinant žmogų vis rečiau prireikia sąvokos (ne)padorus žmogus. Prarandamas gėdos, padorumo jausmas. Nusilpo atsakomybė už savo žodžius, veiksmus, gyvenimo būdą. Ima vyrauti agresyvumas, šiurkštumas, kito žmogaus menkinimas. Atsainiai žiūrima į etikos normas arba jų nepaisoma. Prie šių reiškinių taikosi ir lietuvių kalba, ypač jos leksika. Kalbant arba rašant stengiamasi pavartoti aštresnį žodį, paveikti emocijas, pvz.: Ministrai guodžiasi, kad juos išdūrė arba pakabino LTV 2011-02-11. Net patį Kėdainių „kniazių“ V.U. išdūrė LR(S) 2011 53. Vyriausybė mus išdūrė LRT 2012-08-20; Seimo nariai kabinami iš vienos frakcijos į kitą LNK 2010-03-14; Kirsta ir Kauno žemėtvarkos skyriui – dėl galimo kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo sulaikyta šio skyriaus projektų vadovė LR 2012 23. Pasvarstykime, kas liktų iš A.K. Vyriausybės iškirtus du ministrus LTV 2012-04-14.

Viešojoje sakytinėje ir rašytinėje kalboje gausėja užgaulių, net žeminančių žmogaus orumą žodžių, pvz.: FNTT vadovai – puspročiai LNK 2012-02-19. Į valstybinį sektorių papuola bepročiai arba vagys LR 2010 254. Laikas baigti su tuo subinlaižiavimu init 2009-03-17. Konstitucinis Teismas – tai ne bokštinis kranas, kuris vienu kabliu visą Seimą iš smirdančios mėšlo krūvos galėtų ištraukti LR 2010 260. Šitiems polit iniams banditams reikėtų baigti spekuliuoti mergaitės likimu LNK 2012-05-22. Atsiranda vis naujesnės leksikos, žeidžiančios lietuvių etiką ir lietuvių kalbos etiketą, pvz.: politikos kūdra LR 2012 175, politinė pliurzė LTV 2012-02-26, politinis turgus LR 2011 82, politinis tvaikas LR 2012 128, valdžios lovys LR 2011 18.

Reiškiamas atitinkamas, dažniausiai menkinamasis požiūris ir vartojant žodžius perkeltinėmis reikšmėmis. Siekiant pasakyti ar parašyti aštriau, užgauliau, įžūliau perkeltinėmis reikšmėmis vartojama medicinos terminai ir kita leksika, pvz.: Ar miškininkai yra impotentai , kad negali priimti įstatymų? init 2011-03-29. Jūs bijote būti išvadintas politiniu impotentu BTV 2009-04-02. Kai kurie Seimo nariai ir toliau demonstruoja savo politinę impotenciją LRT 2012-07-29; Ar tai tikrai nuoširdi kova su alkoholizmu, o gal nuoširdus valdžios vyrų debil izmas? LR 2011 47; Ne visi politikai yra idiotai LR 2012 5; Vyriausybės nariai elgiasi kaip politiniai autistai init 2009-05-06; Mes neturime skleisti įtarumo ir paranojos LTV 2010-10-15; Mūsų Vyriausybės nariai linkę į š izofreniją LTV 2010-02-28; Negalima vieną dieną kažką rašytis su vienais, o jau tos pačios dienos vakare pasirašyti su kitais – tai politinė prostitucija LR 2010 51. Žinoma, ši užgauli leksika rodo ir ją vartojančiųjų kultūros nuosmukį.

Kai kurie įprasti žodžiai linkę gauti neigiamas konotacijas, pvz.: gaidys, (riebus) katinas, kurmis, palydovas, -ė, plaštakė. Kasininku, laborantu, santechniku, sąskaitininku pavadinami kas blogai dirba, prastai atlieka savo pareigas. Šie visi paminėti žodžiai įgauna menkinamosios reikšmės atspalvių, pamenkinami ir jais pavadinti žmonės. Apskritai


1128

„konotacinė reikšmė – žodžio informacija apie emocinį kalbos vartotojo santykį su vadinamuoju dalyku“ (Lietuvių kalbos enciklopedija, 1999, 327).

Pastebima, kad menkinamos, net niekinamos ir kitos lietuvių tautos pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, niekinamąja reikšme pavartojamas pasakymas Lietuva – Marijos žemė LTV 2010-08-14. Gailestingoji Mergelė, Dievo Motina Marija yra ne tik vilties žvaigždė, bet ir banalumo, menkinimo simbolis. Patriotizmas, patriotas, -ė verčiami pajuokos objektu, pašiepiami patriotinių idėjų besilaikantys žmonės. Patriotu, -e pavadinamas ir neigiamąja reikšme vartojamu žodžiu nacionalistas, -ė. Pamenko sąvokų Lietuva, Lietuvos valstybė vartojimas. Vietoj jų vis dažniau imama vartoti mūsų kraštas, mūsų šalis, net mūsų regionas. Pavyzdžiui, dabar jau girdimas ne Lietuvos radijas, Lietuvos televizija, bet LRT radijas, LRT televizija. Ir pats Lietuvos vardas dažnai kraipomas, tariamas netaisyklingai Letuva, vartojama letuvis, -ė, letuvys, -ė ir kt. Nuolat akcentuojamos sąvokos pilietis, -ė, pilietinė visuomenė, pilietiškumas, bet pamirštama tauta, tautinė visuomenė, tautiškumas. Pavyzdžiui, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pilietis, -ė, pilietiškumas paminėta 50 kartų, o tauta, tautiškumas – 15 kartų. Susidaro toks įspūdis, kad tie, kurie pernelyg akcentuoja pilietiškumą, nesuvokia šios sąvokos esmės. Gal todėl nuvertinamas ir tautiškumas. Nepelnytai pamiršta ir Tautos diena, kuri pirmą kartą Lietuvoje buvo švenčiama 1930 m. rugsėjo 8 d. Šios dienos šventimas padėtų ugdyti tautinę savimonę. Tautiškumo svarba yra itin didelė, nes „tiktai tauta kaip organizacinė forma geriausiai atitinka individų gyvenimo reikmes. Todėl sunaikinę tautiškumą, sunaikinome ir galimybę individui tobulėti“ (Neimantas, 1999, 107).

2. 5. Lietuvių tautai visą laiką pamatinė vertybė buvo darbštumas. Lietuviai nuo seno vertino darbštų žmogų. Lietuvių kalbos žodyne matome, kiek kalboje turime žodžių darbščiam žmogui pavadinti. Be įprasto darbštuolis, -ė, vartojami darbininkas, -ė, darbuočius, darbuolis, -ė, darbštukas, -ė, darbius, -ė, darbišius, -ė ir kt. O kiek gražiausių frazeologizmų, vaizdingųjų palyginimų, aukštinančių šį žmogaus bruožą. Lietuviai pašiepė tinginį ir niekad nesityčiojo iš darbštaus, pareigingo žmogaus. Tas, kuriam nesvetimas lietuvių kalbos jausmas, niekad nepavadins tokio žmogaus ir ironijos atspalvį turinčiu žodžiu darbomanas, -ė. Tuo labiau – darboholiku (ar neužtenka alkoholiko!). Turima galvoje liguistas potraukis darbui, liguistas darštumas, bet lietuviai niekada nelaikė darbštumo liguistumu. Vis dėlto kinta darbštumo samprata. Imamas labiau vertinti ne darbštus, bet gudrus, stiprus, negailestingas, linkęs ir pasukčiauti žmogus.

Lietuviai vertino ir vertina patį darbą. Lietuvoje darbas daugeliui yra neišvengiama ekonominė būtinybė, kasdienės būties pagrindas, taip pat ir didžiulė vertybė. Pagal Alfonso Algimanto Mitriko pateiktus duomenis darbą Lietuvoje vertina 60 proc. respondentų (Mitrikas, 2006, 155). Bet pati darbo samprata plečiama, įvairuoja ir jo pavadinimas. Pavyzdžiui, sinonimiškai vartojama sekso paslaugos ir sekso darbas LR (RV)


1129

2011 1. Sinonimiškai vartojami ir pavadinimai prostitutė ir sekso darbininkė LR (RV) 2011 1. Visa dažniau vartojamos sąvokos verslas, verslininkas, -ė. Plečiama verslo samprata, atsiranda naujos verslo rūšys ir jų pavadinimai. Jau pasidarė įprasta girdėti smulkusis verslas, stambusis verslas, vidutinis verslas. Verslas įvairėja, pvz.: kaimo turizmo verslas LR (GB) 2012 28, lošimo verslas LR 2010 12, narkomanijos verslas LR 2012 198, pažinčių verslas LR (TVA) 2012 29 9, prostitucijos verslas LR (RV) 2011 1. Tai, kas vadinama verslu, dalis tų vadinamųjų verslo rūšių nepriimtinos lietuvių etninei kultūrai. Sunku lietuvių etninei kultūrai priimti ir svetimą sąvoką laidojimo verslas LR 2011 255. Geriau tiktų vartoti lietuviams įprastą sąvoką laidojimo paslaugos. Vis rečiau vartojama spekuliacija, sukčiavimas ir kt. Paprastai ir šie reiškiniai pavadinami verslu. Žinoma, atsiranda naujų sąvokų, lyg maskuojančių ir šiuos konkrečius neigiamus reiškinius, pvz.: nelegalus verslas LR 2012 163, šešėlinis verslas LR 2010 4; juodoji buhalterija LR 2009 14, juodieji pinigai LR 2009 10, nešvarūs pinigai LR 2011 6, šešėliniai pinigai LR 2012 7. Negarbingi, dažnai ir niekšiški darbai vadinami juodosiomis technologijomis LR 2011 58.

2. 6. Antoine’as de Saint-Exupéry yra pareiškęs, kad vienintelė vertybė pasaulyje – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Lietuvių tautai visada buvo svarbu bendravimas, bendruomeniniai santykiai. Dabar apnykęs bendruomeniškumas, nuoširdaus bendravimo jausmas. Pavyzdžiui, draugai kaip labai svarbus dalykas mažiausiai vertinamas, jiems mažiausiai dėmesio skiria Lietuvos ir Pakistano respondentai (žr. Mitrikas, 2006, 154–155). Apskritai ryškėja vienišėjimo, taip pat ir svetimėjimo tendencija. Kita vertus, be tiesioginio asmeninio bendravimo, atsiranda, pasak Antano Andrijausko, „ekraninės kompiuterinės kultūros suformuotas komunikacijos tipas“ (Andrijauskas, 2006, 93). Taigi atsirandančios naujosios technologijos keičia pačią bendravimo kultūrą, jos raišką, informacijos pateikimo būdus ir formas. Pavyzdžiui, lietuvio ausiai kas kita priimti lietuvišką žodį bendrauti ir kas kita – komunikuoti, kontaktuoti. Vis dėlto dažniau tarpusavyje suaugusieji, vaikai ir su vaikais komunikuoja, kontaktuoja, o ne bendrauja, susisiekia, palaiko ryšį. Net pats bendravimas, bendravimo būdai vadinami bendravimo technologijomis. Gal ir todėl svetimėjama, prarandamas savitumas.

Šeima yra lietuvių tautos pamatinė vertybė. Pagal A.A. Mitriko pateiktus tyrimo duomenis, šeimą kaip labai svarbią gyvenime Lietuvoje pripažįsta 67 proc. respondentų (Mitrikas, 2006, 155). Nors šeima pripažįstama kaip vertybė, jos sudarymas santuokos forma daugelyje šalių pastebimai mažėja. Daugėja žmonių, pritariančių nuomonei, jos santuoka – atgyvenęs dalykas. Kad santuoka yra atgyvena, jau 1999-2001 m. Lietuvoje pritarė 21 proc. respondentų, o 1990 m. – tik 9 proc. (Mitrikas, 2006, 161). Šeimos sampratos pokyčiai atsispindi ir lietuvių kalboje. Sovietiniais metais į lietuvių kalbos žodyną įėjo naujos sąvokos vieniša motina, sugyventinis, -ė. Šeimos sąvoka plečiama. Greta lietuvių tautos tradicijas atitinkančių sąvokų santuoka, vyras, žmona, sutuoktinis, -ė


1130

įsigali partnerystė, (gyvenimo) partneris, -ė, (gyvenimo) draugas, -ė. Kalbama ir apie homoseksualų šeimos sudarymą santuokos forma įteisimą Lietuvoje, atsirado nauja sąvoka homoseksualų santuoka LR 2012 110. Jau sovietmečiu buvo vartojama sąvoka nesantuokinis vaikas. Dabar ši sąvoka neakcentuojama, nors daugėja ne santuokoje gimusių vaikų.

2. 7. Kultūra, ypač jos etninė dalis, yra pamatinė, nacionalinė vertybė, kiekvienos, taip pat ir lietuvių tautos išlikimo pagrindas. Globalizacija yra vienas iš veiksnių, griaunančių tautų tradicinės kultūros pamatus. Taigi kiekviena tauta, branginanti savitumą, priešinasi globalizacijai, niveliacijai. Globalizacija dabartiniame pasaulyje paprastai reiškiasi kaip pasaulinės Vakarų kultūros plitimas. Kita vertus, kaip teigia St. Juknevičius, „neįmanoma naudotis Vakarų mokslo ir technikos pasiekimais, demokratija ir neperimti jų vertybių ar gyvenimo būdo“ (Juknevičius, 2006, 119). Galima įžvelgti, kad apskritai pasaulyje teritorinį, politinį, net ekonominį imperializmą ima keisti kultūrinis imperializmas.1 Samuelis P. Huntingtonas dar 1993 m. prognozavo, kad „naujame pasaulyje pagrindiniai konfliktų šaltiniai nebus ideologiniai ar ekonominiai. Vyraujančiu žmonijos susiskaldymo ir konfliktų šaltiniu taps kultūriniai skirtumai“ (Huntington, 1998, 1).

Kultūra, jos transformacijos apraiškos pastebimos ir lietuvių kalboje (žr. Rudaitienė, 2006, 363–367; Račienė, Rudaitienė, 2008, 209–224). Kultūrinius procesus rodo ir lietuvių kalboje atsiradusios naujos sąvokos, pvz.: kultūriniai mainai LR 2010 12, kultūrų dialogas LR (RV) 2012 34, kultūrų sąveika LR (RV) 2009 20, tarpkultūrinis būvis LR 2011 14. Lietuvių kalboje įsitvirtina svetima leksika kaip perimamų kitų tautų kultūrų pavadinimai. Perimamos Vakarų kultūros realijos. Kinta požiūris į lietuvių etninę kultūrą, neišvengiama ir jos menkinimo. Ypač jaunimas priima kitų tautų šventes ir papročius. Atkeliauja į Lietuvą tos šventės, kurios neatitinka lietuviškų tradicijų. Tolstama nuo senosios baltų kultūros. Lietuvoje pradėta švęsti Patriko diena. Šv. Patrikas Airijai tas pats, kaip Lietuvai Šv. Kazimieras. Turime ką gerbti. Randasi lietuvių, švenčiančių Padėkos dieną. Jei yra noro, galima švęsti Derliaus dieną. Viduržiemio jūros šalių tradicija – siesta. Reiškiame visiškai kitų tautų tradiciją ir papročius, kai vidudienio poilsį vadiname siesta, užuot vartoję perpietė, pogulis ir kt., savus priešpiečius ar pusryčius vadindami lanču, lenču. Taigi perimama kitų šalių tradicijos ir papročiai, paniekinami savi, deja, iškraipomi ir svetimi. Nepateisinama ir savas šventes vadinti tikriausiai per anglų kalbą atėjusiu ispanų kalbos žodžiu fiesta. Lietuvių tautai svetimas gyvenimo realijas rodo ir atsiradusi lietuvių kalboje nauja leksika, pvz.: sekso turistas, -ė LR (GB) 2010 47, sekso turizmas LR (GB) 2010 47;

1 Ši problema buvo nagrinėjama ir tarptautinėje konferencijoje „Kultūros transformacijos procesai Vidurio ir

Rytų Europos šalyse“ Erfurto universitete (Vokietija) 2000 m. rugsėjo 29 – spalio 1 d.


1131

suteneris, -ė LR 2010 294, suteneriavimas LR 2011 14 ir jų lietuviški atitikmenys sąvadautojas, -a LR 2012 163, sąvadavimas LR 2011 12; svingerių vakarėlis LR 2011 64.

Vakarų kalbų pagrindu formuojama svetima lietuvių etninei kultūrai pagiriamoji leksika. Kaip ekspresyvus pagiriamasis žodis dažnai vartojamas iš anglų kalbos paimtas lotynizmas super , pvz.: super atliktas darbas LNK 2012-08-13, super gražu stadione LRT 2012-08-12, superidėja LRT 2012-08-07, superklausimas BTV 2011-09-02, supernuolaida LNK 2011-07-30, superpograma LRT 2012-08-16, superprojektas TV3 2011-08-07. Be to, Vakarų kalbose, pavyzdžiui, anglų kalboje super vartojamas ir kaip savarankiškas žodis, ir kaip prepozicinis žodžio dėmuo. Bendrinėje lietuvių kalboje jis pateisinamas tik kaip prepozicinis žodžio dėmuo ir rašomas kartu su apibūdinamuoju žodžiu. Šiam elementui pridedama ir lietuviška priesaga bei galūnė, rodančios jo lyg savotišką įsitvirtinimą lietuvių kalboje, pvz.: superinė apžvalgos aikštelė LTV 2012-07-09, superinis darbas LNK 2010-07-18, superinis gydytojas BTV 2011-08-12, superinis koncertas LRT 2012-08-20, superinis verslas TV32011-06-18. Anglų kalbos pavyzdžiu lotynizmas seksualus, -i ir lietuvių kalboje įgijo naujų reikšmių – ʽmielas, malonus, gražus, dailus, žavus, šaunus, puikus, nuostabus, patrauklus ir kt.ʼ

Gausėja svetimų lietuvių kultūrai verstinių sveikinimo, linkėjimo žodžių, posakių ir kt., pvz.: hello! (= sveikas!), iš šnekamosios anglų kalbos atėjęs hai (angl. hi), geros sėkmės (plg. angl. good luck), turėk gerą dieną (plg. angl. have a good day), turėk gerą laiką (plg. angl. have a good time), turėk gerą savaitgalį (plg. angl. have a good weekend).

Frazeologizmai ir frazeologiniai junginiai yra tautos dvasios pagrindas, juose atsispindi ir tautos pasaulio samprata. Be to, jie rodo kalbos gyvumą ir grožį, atspindi kalbos savitumą, neleidžia prarasti tautinio skambesio. Deja, gausėja verstinių frazeologizmų, vartojamų vietoj savų, atitinkančių lietuvių tautos tradicijas ir papročius, pvz.: ir mums moliūgas pavirs karieta LNK 2009-06-10 = ir mūsų namuose bus šventė1, saulė nušvis, saulutė nusišypsos; kates karti LTV 2009-06-12 = šunis karti (karstyti); kiaulei gali padažyti lūpas, bet ji vis tiek liks kiaulė LTV 2010-08-10 = laukas gimė, laukas ir dvės, laukas gimęs, laukas ir iškarš; makaronus kabinti LR 2011 221 = akis apdumti, akis dumti, akis apmauti; pakišti kiaulę LR 2009 39 = iškrėsti kiaulystę, iškrėsti šunybę; priskaldyti malkų LNK 2010-06-10 = košės privirti, į košę įbristi (įsipainioti); stabdyti arklius BTV 2009-04-06 = burną užčiaupti (uždaryti, užkimšti, užkišti), dantis užčiaupti (uždaryti), gomurį priverti, kakarinę uždaryti (užkišti); stogas važiuoja LR (RV) 2011 6, stogas nuvažiuoja LR 2010 187, stogas pavažiuoja LR (TVA) 2009 48 4 = nei kepęs, nei viręs, ne visi šulai galvoje, vieno šulo stinga (trūksta) galvoje, maiše augęs, maišu kirstas (pridaužtas, trenktas), kaip šlapiu maišu trenktas (pritrenktas), dešimto (devinto penkto, vieno) balkio trūksta, vieno

1 Daugelis lietuviškų frazeologizmų paimti iš Lietuvių frazeologijos žodyno. Vilnius: Lietuvių kalbos

institutas, 2001.


1132

posmo trūksta, vienos palos trūksta, sraigtelių trūksta, kaip bato aulas; šakėmis ant vandens rašyta LR 2009-06-05 = muilo burbulas, vienas niekas; užmušinėti laiką LR (S) 2010 12 = stumti laiką, varles badinėti; vaidenasi maurai su šakėmis TV3 2009-10-05 = kinkos dreba (virpa), kinkas drebinti (virpinti), pakinkliai sijoja miltus, širdis atsidūrė kulnyse (užpenčiuose), širdis dreba, širdis nutirpo; vynioti į vatą LR 2011 58 = miglą pūsti į akis, akis dumti, jautį sukti už uodegos. Vieni šių frazeologizmų išversti iš rusų kalbos, kiti – iš germanų. Nederėtų vartoti išverstų iš kitų kalbų, sukurtų ne lietuvių kalboje frazeologizmų, nes žeidžiama ir lietuvių etninė kultūra. Blogybė ir ta, kad svetimi, nebūdingi lietuvių etninei kultūrai frazeologizmai suprantami kaip savi.

Globalizacijos procesai vyksta ir vyks. Lietuvių tauta taip pat atvira kitų tautų kultūroms. Bet atvirumą kitoms kultūroms būtina sieti su tautiškumu, lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir kitų pamatinių vertybių išsaugojimu, jų savitumo puoselėjimu. Kiekviena tauta įdomi pasauliui tiek, kiek ji yra savita. Kiekvienos tautos kultūra yra vientiso pasaulio kultūros dalis, bet šis pasaulis negali būti įsivaizduojamas be įsisąmonintų ribų. Apskritai globalizacijos sąlygomis aštriau iškyla kultūros universalumo ir tautiškumo problema. Lietuvių tauta neturi prarasti pamatinių vertybių, bet ir neatsiriboti nuo visos žmonijos vertybių, bendrų moralinių pagrindų, padedančių suvokti ir kitų tautų kultūrą. Pasak Stasio Šalkauskio, „savita forma, visai žmonijai bendras turinys – tokia turi būti kultūra, kuri viena gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas“ (Šalkauskis, 1995, 170). Iš kitų tautų kultūrų būtina perimti tai, kas praturtintų, o ne skurdintų lietuvių kultūrą, lietuvių kalbą. Tokiu būdu pratursinsime ne tik savo, bet ir viso pasaulio kultūrą. Išvados

Atlikus teorinę ir empirinę lietuvių kalbos ir lietuvių tautos vertybių raiškos lietuvių

kalboje duomenų analizę, galima teigti, kad: 1) kinta lietuvių kalba veikiama anglų kalbos, kaip vieno iš svarbiausių globalizacijos

veiksnių; smunka lietuvių kalbos prestižas; daugėja skolinių, ateinančių iš anglų kalbos arba per anglų kalbą; trikdoma lietuviškų žodžių ir skolinių vartojimo pusiausvyra; lietuvių kalbos semantinė sistema priartinama prie anglų kalbos; kenkiama lietuvių kalbos savitumui;

2) iškyla būtinybė puoselėti lietuvių kalbą kaip nacionalinę vertybę, kelti lietuvių kalbos prestižą;

3) globalizacija, su ja susiję socialiniai ir kultūriniai pokyčiai veikia lietuvių tautos vertybes; paveiktos pamatinės vertybės dora, pagarba, tiesa, darbštumas, plečiama darbo sąvoka; menkinamas tautiškumas, patriotizmas; įsigali pragmatiškumas, vartotojiškumas; ima vyrauti šiurkštumas, agresyvumas, žmogaus paniekinimas;


1133

4) apnyko bendruomeniškumas, kinta bendruomeniniai santykiai; pakito šeimos samprata, atsiranda naujų sąvokų, rodančių šiuos pokyčius;

5) kinta požiūris į lietuvių kultūrą, ypač etninę, neišvengiama ir jos menkinimo; perimama Vakarų kultūros realijos ir papročiai; daugėja verstinių frazeologizmų, neatitinkančių lietuvių tautos tradicijų ir papročių;

6) atvirumą kitų tautų kultūroms reikia sieti su tautiškumu, lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir kitų pamatinių vertybių išsaugojimu ir puoselėjimu;

7) būtina tyrinėti tautų kultūrinius skirtumus ir, remiantis mokslinėmis išvadomis, sudaryti geresnes sąlygas tarpkultūriniam su(si)pratimui besiformuojant netradiciniam daugiakultūriškumui ir daugiakalbiškumui;

8) lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros negalima palikti savieigai; remiantis moksliniais tyrimais, turėtų būti sudaryta tokia valstybinė programa, kuri padėtų puoselėti šias pamatines, nacionalines lietuvių tautos vertybes ir išsaugoti lietuvių tautos savitumą. Šaltinių santrumpos

LR – Lietuvos rytas (dienraštis). LR (GB) – Lietuvos ryto priedas „Gyvenimo būdas“. LR (RV) - Lietuvos ryto priedas „Rytai – Vakarai“. LR (S) – Lietuvos ryto priedas „Sostinė“. LTR (TVA) – Lietuvos ryto priedas „TV antena“. Skaitmenys žymi laikraščių – metus, numerius, žurnalų – metus, numerius, puslapius.

Literatūra

Andrijauskas, A. (2006), Technologinė civilizacija, medijos ir kultūros globalizacija, Kultūrologija.

Kultūra globalizacijos sąlygomis, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, T.13, pp. 76–96. Grigas, R. (2004), Tautos valstybės sąmoningumas: lietuvių kalbos atvejis, Lietuvių tautos – lietuvių

kalbos likimas, Vilnius: VĮ Mokslotyros institutas, II dalis, pp. 20–44. Gudavičius, A. (2000), Etnoligvistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. Huntington, S.P. (1998), The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order, Touchstone

Books. Juknevičius, St. (2006), Vakarai ir islamas: konfrontacija ar tarpusavio supratimas? Kultūrologija.

Kultūra globalizacijos sąlygomis, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, T.13, pp. 116–152. Koženiauskienė, R. (2005), Juridinė retorika, Vilnius: Teisės informacijos centras. Lietuvių frazeologijos žodynas (2001), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Lietuvių kalbos enciklopedija (1999), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuvių kalbos žodynas (1969), Vilnius: Mintis, T.2. Mickūnas, A. (2011), Estetika. Menas ir pasaulio patirtis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos

institutas.


1134

Mitrikas, A.A. (2006), Šeimos gyvenimas: vertinimas ir tikroji padėtis. Kultūrologija. Kultūra globalizacijos sąlygomis, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, T.13, pp. 154–182.

Neimantas, R. (1999), Lituanistika ir orientalistika: sąsajos ir sąveika, Tarpdisciplininiai ryšiai lituanistikoje. Pasaulio lituanistų bendrijos darbai, Vilnius: Homo liber, T.4, pp. 102–122.

Račienė, E., Rudaitienė, V. (2008), New Lexis – and Expression of Transformation of Lithuanian Culture, Bildungs - und Kulturmanagement. The Management of Education and Culture. Frankfurt am Main: Peter Lang, Band 15, pp. 209–224.

Rudaitienė, V. (2006), Globalisation and Transformations of Lithuanian Culture, Citizens and Governance for Sustainable Development, Vilnius: Technika, pp. 363–367.

Šalkauskis, St. (1995), Raštai, Vilnius: Mintis, T.4.

SUMMARY

Manifestations Of Value Transformation In The Lithuanian Language

Prof. dr. Vida Rudaitienė

The article analyzes the manifestations of transformation of background values of

the Lithuanian nation in the Lithuanian language. During the globalisation there emerged the changes of Lithuanian nation’s life and social relations. It is observed that during the changes in the nation's life, there change the values or attitude towards them as well. The development of the Lithuanian language is also related to the fluctuation of the Lithuanian nation's life and values.

For every nation, including the Lithuanian one, language is background value. A language, as a part of ethnic culture, is special because there are essential features of cultural whole collected, it renders the value system, it socially fixes the relation with the world.

In the conditions of globalisation there emerged the changes of the relations of the Lithuanian language and other languages. It analyzes the increased influence of the English language, as one of the most important factors of globalisation, on the Lithuanian language. In Lithuania, the English language is considered a prestigious language, there declines the prestige of the Lithuanian language. Lithuanian language fluctuates as well being affected by the English language. Semantic system of the Lithuanian language is set to the English language. It damages the peculiarity of Lithuanian language.

The article analyzes how the background values of honesty, respect, truth, decency and diligence are transformed. The concept of work fluctuates as well. Patriotism and nationality are being diminished. Pragmatism starts dominating as well as


1135

consumerism, there emerges aggressiveness and rudeness. Lithuanian language is adapting to these phenomena as well.

There vanished the sociality, there change social relations. The concept of the family is being widened. There emerge new concepts showing these changes.

The analysis demonstrates that the attitude towards the Lithuanian culture, especially ethnic one, changes. One cannot avoid its derogation either. One intercepts the realia and customs of Western culture together with their titles. There proliferate the translated phraseological units, not corresponding to Lithuanian traditions and customs.

The article presents the conclusion that openness to the cultures of other nations is necessary to relate to nationality, securing and cherishing of Lithuanian culture, Lithuanian language and other background values.

Keywords: Lithuanian language, globalisation, basic value, ethnic culture, phraseologism, international word, borrowing in language.


1136

AR TIKRAI PSICHOLOGAMS BŪTINA BĖGTI

Į SVETIMĄ KALBĄ

Doc. dr. Irena Elžbieta Čekmonienė Mykolo Romerio universitetas Humanitarinių mokslų institutas Kalbos kultūros katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paštas: [email protected]

Santrauka

Straipsnyje keliamas klausimas, kodėl psichologijos mokslo atstovai pasirenka

vartoti tiek daug įvairiausios kilmės nelietuviškų terminų ir analizuojamą reiškinį aprašo žodžių junginiais, visiškai nebūdingais bendrinei lietuvių kalbai.

Kalba yra nacionalinė vertybė, o lietuvių kalba kaip viena iš archajiškiausių pasaulio kalbų dar yra saugotina kaip lingvistikos mokslo objektas, tačiau pastarųjų metų psichologijos mokslo tekstuose nemotyvuotai daug vartojama nelietuviškų terminų. Tokia situacija labai skiriasi nuo požiūrio, vyravusio aštuntajame dešimtmetyje, ir siejamo su Vilniaus universiteto profesoriaus A. Gučo vardu, kurio originalių ir redaguotų psichologijos darbų tekstai (1986) pagal bendrinės kalbos normas gerokai skiriasi nuo dabartinių psichologijos mokslo tekstų, ir šis skirtumas su kiekviena karta vis gilėja tikslingai kryptimi tolyn nuo savosios kalbos.

Be tarptautinių terminų ir anglybių, psichologijos mokslo tekstuose naujo termino funkcijai paliekamas svetimžodis, t. y. kitos kalbos, kurios atstovas ėmėsi tirti šį psichologinį reiškinį, žodis, ir savojoje kalboje neieškoma pakaitų, todėl psichologijos mokslo tekstai tampa sunkiai suprantami.

Polemizuodami su dabartinių psichologijos tekstų autoriais, teigiančiais, kad jų vartojami svetimžodžiai sunkiai išverčiami ne tik į lietuvių, bet ir į daugelį kitų kalbų, bandome paneigti šią nuostatą ir svetimoms sąvokoms bei nebūdingiems žodžių junginiams paieškoti savų atitikmenų.

Reikšminiai žodžiai: psichologijos mokslo tekstas, svetimžodis, terminas, atitikmuo.


1137

1. Įvadas Tyrimo objektas – pasiskolintų ir savų terminų santykis psichologų mokslo darbų

kalboje. Nagrinėjama problema – keliamas klausimas, kodėl psichologijos mokslo atstovai

pasirenka vartoti tiek daug įvairiausios kilmės nelietuviškų terminų ir analizuojamą reiškinį aprašo žodžių junginiais, visiškai nebūdingais bendrinei lietuvių kalbai.

Be tarptautinių terminų ir anglybių, naujo termino funkcijai paliekamas svetimžodis, t. y. kitos kalbos, kurios atstovas ėmėsi tirti šį psichologinį reiškinį, žodis. Nepaisant to, kad šis žodis ir jį aiškinančios sąvokos bei žodžių junginiai yra būdingi tos šalies, kurioje nauja psichologijos kryptis atsirado, kalbai, tačiau visiškai svetimi ir neaiškūs lietuvių, jie įtraukiami į lietuviškus psichologijos mokslo tekstus.

Straipsnio tikslas – kai kuriuos neaiškius psichologijos mokslo terminus ir su jais susijusias sąvokas bei žodžių junginius paaiškinti bendrinės kalbos žodžiais ir žodžių junginiais.

Tyrimo metodas – įvairių metų psichologijos mokslo tekstų peržvalga ir lyginimas pagal nelietuviškų terminų įsigalėjimo tendenciją; svetimo termino lietuviškų atitikmenų paieška ir jų aprobavimas psichologijos mokslo tekste; psichologų apklausa apie terminų parinkimo kriterijus.

2. Psichologijos mokslo atstovų požiūrio į svetimų terminų vartojimą per pastaruosius dešimtmečius kaitos dinamika

Psichologijos mokslo tekstai iš kitų sričių mokslinio stiliaus tekstų išsiskiria jose

vartojamų terminų gausa. Psichologijos mokslo tekstams būdinga tarptautinių terminų dvigubo termino (lietuviškas + tarptautinis (arba atvirkščiai) vartojimo tradicija, pavyzdžiui: jutiminės (sensorinės) psichikos šaknys; nuo jutimų (sensorikos) iki asmenybės savimonės; žmonės tarsi susilygina (niveliuojasi); labiau išskaidyta (diferencijuota) (Butkienė ir kt., 1996); yra dažnai priversti supanašėti (asimiliuotis) su grupe (Lileikis, 2008) ir atvirkščiai: grupių opozicija (priešprieša) gali turėti ir teigiamą reikšmę; Grupės dinamika (vystymasis); psichinė būsena <…>aprėpia du komponentus: emocinį (išgyvenimų); kognityvinį (supratimo, loginio vertinimo); Vadovaujantis atribucija (priskyrimu) (Lileikis, 2008).

Dvigubo termino vartojimo tradicija tęsiama ir tada, kai į lietuviškus psichologijos mokslo tekstus įtraukiami jau ne tarptautiniai, bet angliški terminai: įsisąmoninimas (angl.

awareness); Kitaip nei gyvūnams, kurie neabejotinai (unguescionably) yra tuo, kuo yra, žmonėms reikalingas patvirtinimas; R. Hycneris pažymi, kad <…>, kas priėmimas


1138

(acceptance); pateikiant klientams užduotis, svarbu jas laipsniuoti (grade); perdėjimas (angl. exaggeration); pereiti (transcend) (Lepeškienė, 2007).

Vartojamų terminų gausą komplikuoja tai, kad, be tarptautinių terminų ir anglybių, naujo termino funkcijai neretai paliekamas kitos kalbos, kurios atstovas ėmėsi tirti šį psichologinį reiškinį, žodis, pavyzdžiui, geštaltas (vok. Gestalt – pavidalas, forma, figūra). Paprastai tokie svetimžodžiai1 yra aiškinami ir aprašomi specifiniais žodžių junginiais, būdingais tos šalies, kurioje nauja psichologijos kryptis atsirado, kalbai, tačiau visiškai svetimi lietuvių, pavyzdžiui, uždaryti geštaltą.

Todėl tam, kad būtų įmanoma suprasti, kas norima pasakyti, kyla būtinybė kai kuriuos terminus, sąvokas bei žodžių junginius išversti į visiems suprantamą bendrinę kalbą. Ši psichologijos mokslo kalboje susidariusi padėtis jau buvo pastebėta Vokietijoje, kai, susibūrę į darbo grupę aptarti vienos temos, psichoanalitikai ir žurnalistai nesugebėjo vieni kitų suprasti, nes profesinė psichologų, šiuo atveju psichoanalizės kalba, buvo labai nutolusi nuo bendrinės vartosenos. „Tam, kad vėl būtų įmanoma susikalbėti, svarbias psichoanalizės sąvokas reikėjo būtinai išversti į visiems suprantamą kalbą”. Dėl to nespecialistams buvo parašytas Psichoanalizės terminų žodynėlis (Auchter ir kt., 2003).

Psichologijos moksle tokią situaciją galima vadinti tipiška, nes ji gali kartotis tiek kartų, kiek yra siaurų psichologijos mokslo krypčių. Tai labai skiriasi nuo požiūrio, vyravusio Lietuvos psichologijos moksle aštuntajame dešimtmetyje ir siejamo su Vilniaus universiteto profesoriaus Alfonso Gučo vardu, kurio originalių ir redaguotų psichologijos darbų tekstai (Bendroji psichologija, 1986) pagal bendrinės kalbos normas gerokai skiriasi nuo vėlesniųjų, ir šis skirtumas su kiekviena karta vis gilėja tikslingai kryptimi tolyn nuo savosios kalbos. Jau aštuntajame dešimtmetyje A. Gučas matė reikalą rengti ir ilgus metus rengė rankraštyje likusį lietuviškų (su rusiškais ir angliškais atitikmenimis) psichologijos terminų žodynėlį, kurį profesorius buvo pavadinęs sąrašu (Psichologijos žodynas, 1993).

2.1. Ar tikrai psichologijos mokslo terminų svetimžodžių negalima išversti į nacionalines kalbas

Polemizuodami su dabartinių psichologijos tekstų autoriais, teigiančiais, kad jų

vartojami svetimžodžiai sunkiai išverčiami ne tik į lietuvių, bet ir į daugelį kitų kalbų,

1Nepaisant to, kad terminas geštaltas (vok. Gestalt – pavidalas, forma, figūra) įtrauktas į Tarptautinių žodžių žodynus (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001; Vaitkevičiūtė, 2007), tokio tipo terminams vertėtų ieškoti savų atitikm enų.


1139

bandome paneigti šią nuostatą ir svetimoms sąvokoms bei specifiškiems žodžių junginiams paieškoti savų atitikmenų.

Taigi kas yra geštaltas? Geštaltas (rus гештальт, angl. Gestalt); visybė, funkcinė struktūra, kuri pagal jai būdingus dėsnius telkia įvairius pavienius reiškinius; Iš pradžių juo buvo apibūdinama psichika <>; <>tas būdas buvo pavadintas geštaltu (vok. Gestalt – forma, figūra, pavidalas); <>psichiką reikia tirti kaip vientisas struktūras, visybes (Psichologijos žodynas, 1993); Geštaltas (vok. Gestalt – pavidalas, forma, figūra); vientisas psichinis darinys; psichiniai procesai laikomi vientisais ir neskaidomais (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001); „psichiką reikia tirti kaip vientisas struktūras (geštaltus); tam tikrą melodiją galima lengvai atpažinti, net jei ją sudarančios dalys yra pakeistos <>; Taip yra todėl, jog yra nepakitusi melodijos visuma (geštaltas) (Lekavičienė ir kt., 2007); Vokiečių kalbos žodis „Gestalt“ sunkiai išverčiamas ne tik į lietuvių, bet ir į daugelį kitų kalbų ir reiškia pavidalą, formą; <>šis terminas suprantamas kaip struktūruota, vieninga, neskaidoma, prasminga forma (Lepeškienė, 2007); Vok. Gestalt – pavidalas, forma (Butkienė ir kt., 1996).

Vadinasi, geštaltas – tai pavidalas, forma, figūra, visuma, vientisas, nedalomas, neskaidomas į dalis psichikos reškinys. Matyt, ir psichologijos tekstų autoriams ši sąvoka nėra visai aiški, nes specialistas psichologas, paprašytas paaiškinti, kas yra geštaltas, sako: „Taip sudėtinga, kad neįmanoma paaiškinti“. O sudėtinga todėl, nes mintis, kurią norima pasakyti, nėra įvardijama visiems suprantamais žodžių junginiais.

Ne psichologai apskritai nežino svetimžodžio, virtusio terminu geštaltas, reikšmės. Aiškiausias iš geštalto aprašų: Geštaltas (vok. Gestalt – pavidalas, forma, figūra) – visybės psichologijos teorijoje vientisas psichinis reiškinys; geštaltinė psichologija (vok. Gestalt – pavidalas, forma, figūra) + psicho + logos), visybės psichologija – psichologijos kryptis, teigianti, kad psichiką reikia tirti kaip vientisas struktūras, visybes, kurios esančios pirminės jas sudarančių komponentų atžvilgiu (Vaitkevičiūtė, 2007) dėl to, kad aiškinant pavartotas termino geštaltinė psichologija lietuviškas atitikmuo visybės psichologija1.

1Norėtume atkreipti dėmesį, kad lietuviškas atitikmuo, nusakantis visybę, vartojamas kaip termino holizmas

(gr. holos – visas) pakaitas: holizmas – visybiška pažiūra, visybiškas reiškinio suvokimas, plg.: Visybiškumas (holizmas) (Lekavičienė ir kt., 2007); holistinis – visybiškas, visuminis (ugdymas, mąstymas); taigi tik psichologai gali spręsti, ar šie skirtingų terminų lietuviški atitikmenys nėra tapatūs. Jeigu šiandienos

psichologijos tekstuose vartojamą terminą geštaltoǁgeštaltinė psichologija pradės keisti terminas visybės psichologija arba kitas lietuviškas atitikmuo, tai bus didelė paskata psichologijos mokslo tekstų autoriams entuziastingiau ieškoti nelietuviškiems terminams lietuviškų atitikmenų, ką darė prof. A. Gučas ir jo mokiniai;


1140

2.2. Kaip psichologijos mokslo tekstų autoriai galėtų ieškoti ir rasti nelietuviškiems terminams lietuviškų atitikmenų

Todėl, naudodamiesi tekstų medžiaga, neaiškias sąvokas ir neaiškius žodžių

junginius pagal prasmę bandykime keisti įprastais žodžių junginiais: Geštaltininkai teigė, kad suvokimo procese nuolat vienas objektas atsiduria žmogaus

dėmesio centre, paskui jis tampa fonu, o kitas objektas – figūra. Taip pasikeičia figūra ir fonas bei suformuojamas naujas geštaltas (= poreikis, aktualybė; jei verstume pažodžiui –figūra, pavidalas, forma – taip pat nelabai aišku); Geštaltininkai tvirtino, kad žmogui įgimtas užbaigtumo principas, skatinantis užbaigti, „uždaryti“ figūrą (= patenkinti poreikį, išspręsti problemą) ir ją suvokti kaip visumą;<>užduoties užbaigimas, geštalto „uždarymas“ (= užduoties užbaigimas); Figūros ir fono kaitos kaip natūralaus proceso sutrikimas skatina nebaigtų geštaltų (= neišspręstų problemų, nepatenkintų poreikių) atsiradimą; Geštaltinės psichoterapijos terminais tariant, šiame lygyje užbaigiami geštaltai (= išreiškiami poreikiai): išreiškiamas iki tol kauptas pyktis ar nuoskauda, išverkiamas sielvartas, asimiliuojamas iki tol neįsisąmonintas patyrimas; Perlsas ir jo bendradarbiai grindė savo teoriją teiginiu, jog ne tik suvokimas, bet ir patyrimas apskritai (jausmai, emocinės reakcijos, kūno pojūčiai) yra organizuotas pagal tuos pačius princpius – integracijos, visybiškumo, uždaros formos (geštalto); Žmogus, turintis daug nebaigtų geštaltų (= neišsręstų problemų, užduočių, neišreikštų poreikių) jaučiasi sutrikęs, įsitempęs<…>; geštaltinės psichoterapijos esmė: psichoterapeutas padeda klientui įsisąmoninti patyrimą, susijusį su nebaigtais geštaltais (= neišspręstais reikalais), ir juos užbaigti ( = išspręsti), taip išlaisvinant energiją naujiems geštaltams (= reikalams, potyriams) susidaryti; Taigi nebaigti geštaltai (= neišspręsti reikalai) yra įtampos šaltinis, ir tik juos „uždarius“(= išsprendus, patenkinus poreikius) įtampa redukuojama (= sumažinama, pašalinama) (Lepeškienė, 2007).

Kitaip sakant, geštaltas yra tai, kas šiuo metu yra žmogaus dėmesio centre. Natūralu, kad tie dėmesio lauke esantys dalykai vienas kitą keičia pagal aktualumo laipsnį. Taigi pabandykime šių ištraukų neaiškias frazes aiškinti bendrinės kalbos žodžių junginiais ir sudaryti atitikmenų žodynėlį:

geštaltas ↔ poreikis, aktualybė, reikalas, potyris ( pažodžiui: pavidalas, forma, figūra);

figūra ↔ tai, kas šiuo momentu žmogui aktualu, ką jis aiškiai įsisąmonina; poreikis; fonas ↔ situacija, kurioje iškyla koks nors šiuo metu aktualus poreikis; laukas ↔ situacija; nebaigtas geštaltas ↔ nebaigtas reikalas, neišspręsta problema, nepatenkintas

poreikis;


1141

užbaigti geštaltą ↔ išreikšti jausmus, patenkinti poreikius; „uždaryti“ geštaltą↔ užbaigti, atlikti užduotį, išspręsti problemą, patenkinti poreikį. Tekste pavartotų tarptautinių terminų lietuviški atitikmenys: kognityvus, -i ↔ pažinimo; pažintinis, -ė; redukuoti ↔ sumažinti, susilpninti, supaprastinti, pertvarkyti, apriboti, pašalinti.

2.3. Ar tikrai pastarųjų metų psichologijos mokslo tekstų autoriams būtina vartoti tiek daug neaiškių sąvokų ir sunkiai suvokiamų prasmių, jeigu aprašyti objektą galima suprantamai

Tolesnės teksto ištraukos leidžia patikrinti, ar teisingai supratome šio neaiškaus

termino esmę ir ar neaiškių sąvokų keitimas bendrinės kalbos žodžių junginiais yra teisingas (tos teksto vietos (žodžiai, frazės), į kurias norima atkreipti dėmesį, pajuodinos ; siūlomi taisiniai išskirti lygybės (=) ženklu):

Kaip rašė P. Clarson, „ konsultuojant dirbama su tokiais „nebaigtais reikalais žmonių gyvenime“, pašalinant veiksnius, iškreipiančius ir trikdančius gyvybingą, prasmingą ir pasitenkinimą teikiantį figūros (= poreikio) ir fono (= situacijos) formavimosi patyrimą“ <…>; K. Lewino požiūriu, pasąmonė yra tai, kas šiuo momentu nėra figūra, nėra aiškiai įsisąmoninama (Lepeškienė, 2007).

Vadinasi, figūra yra tai, kas šiuo metu yra aiškiai įsisąmoninta. Lauko (= situacijos) aspektu į individą visada žiūrima kaip į poreikių turintį žmogų

sociokultūriniame kontekste; „poreikis organizuoja lauką (= situaciją) (K. Lewin)“; Kitaip tariant, „geštaltininkai visada dirba matricoje poreikius turintis žmogus sociokultūriniame kontekste“ <…>; Jei klientai ima kitaip elgtis su aplinkiniais, kitaip į juos reaguoti, pastarieji taip pat keičiasi, taigi kinta visa kliento situacija, jo „ laukas“ (ten pat).

Pasakymai tampa aiškūs, kai: geštaltas ↔ poreikis, laukas ↔ situacija. Toliau tekste randame: Tai, kas konkrečiu momentu įsisąmoninama, yra geštaltas (=

įsisąmonintas poreikis) – figūra kitų jausmų, pojūčių, minčių, norų, sudarančių foną, atžvilgiu; Kas vienu metu yra figūra, o kas – fonas, lemia poreikis; Kai vienas poreikis patenkinamas, jo vietą užima ir figūra tampa kita nebaigta situacija, “ neuždarytas geštaltas”(= neišspręstas reikalas, nebaigta situacija);<…>žmogus įsisąmonina savo poreikį (troškulį) ir imasi veiksmų jam patenkinti, “ uždaro geštaltą”( = patenkina poreikį); Geštaltas, arba figūra (= poreikis, aktualybė), yra tai, ką žmogus aiškiausiai tuo momentu įsisąmonina, į ką sutelktas jo dėmesys; Perlsas apibrėžė geštaltą kaip patiriamą reiškinį, kurio negalima supaprastinti; Figūros atsiradimas – miglotas pojūtis, kad kažko trūksta, tai poreikio, noro, intereso įsisąmoninimo pradžia; Toliau figūra (= poreikis) ryškėja <…>;aiškaus geštalto (= poreikio) nėra <…>; žmogus nejaučia aiškaus poreikio ar intereso,


1142

į nieką nėra susitelkęs; Natūralus geštaltų (= poreikių) formavimasis ir irimas sutrinka, kai žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių nepatenkina savo poreikio; Tada sutrikdoma organizmo savireguliacija, ir geštaltai neužbaigiami (= poreikiai nepatenkinami);Ši geštaltų (= įsisąmonintų poreikių) formavimosi seka – klasikinė <…>; Nepatenkinti poreikiai nenustoja egzistavę, jie reiškiasi įvairiais būdais, įvairiomis aplinkybėmis; Iškylantis poreikis gali būti susijęs su tiesioginiu šio momento patyrimu (atsigerti vandens, pailsėti, pravirkti, atsikirsti įžeidusiam žmogui) arba praeityje buvusia nebaigta (= neišspręsta) situacija; Perlso teigimu, neurotiško žmogaus negebėjimą formuoti patenkinančius geštaltus (= poreikius) lemia tai, kad jis prarado gebėjimą taip organizuoti savo elgesį, jog šis būtų skirtas poreikiams patenkinti; Kad geštaltas būtų užbaigtas (= kad poreikis būtų patenkintas); Įvairūs įkyrumai, iracionalūs veiksmai, neproduktyvus, situacijos neatitinkantis elgesys, geštaltiniu požiūriu, - nebaigtų geštaltų (= nepatenkintų poreikių) buvimo požymiai; Geštaltinės psichoterapijos tikslas – išsiaiškinti, kokių poreikių nepatenkinimo išraiška yra vienoks ar kitoks neproduktyvus elgesys ir padėti klientui išreikšti šiuos poreikius tiesiogiai – “ uždaryti gestaltą” (= išreikšti šiuos poreikius); <…> psichoterapeutas atkreipia dėmesį į nebaigtų geštalų (= neišreikštų poreikių) požymius kliento elgesyje ir skatina iki tol neišreikštų jausmų išraišką (= išreikšti iki šiol neišreikštus jausmus), padeda rasti veiksmingus poreikių patenkinimo būdus ; Čia taip pat figūra yra tai, kas klientui šiuo momentu yra svarbiausia, o fonas (= situacija) – vis naujų figūrų atsiradimo šaltinis (ten pat).

Vadinasi, uždaryti geštaltą ↔ patenkinti poreikį, plg.: „<…> psichoterapeutas atkreipia dėmesį į nebaigtų geštalų požymius kliento elgesyje ir skatina iki tol neišreikštų jausmų išraišką, padeda rasti veiksmingus poreikiųpatenkinimo būdus” (ten pat) – pati autorė nusako sąvokos prasmę.

Psichologė praktikė (N.K.) į klausimą, ką reiškia „uždaryti geštaltą“, atsakė: „pabaigti situaciją (= išspręsti problemą), atsisveikinti su praeitimi, nebeturėti iliuzijų, atsisveikinti, padėkoti“.

Lieka neaišku, kodėl psichologijos mokslo tekstų autoriai renkasi vartoti tiek daug neaiškių sąvokų ir sunkiai suvokiamų prasmių, jeigu aprašyti objektą galima suprantamai.

Pažiūrėkime, kaip keisis tekstas, kai greta neaiškių teksto sąvokų rašysime jų lietuviškais atitikmenimis:

Kalbant geštalto (= aktualaus poreikio) formavimosi terminais <…>; svarbu matyti <…>dabartinį geštaltą (= poreikį), figūrą (= tai, kas šiuo momentu aiškiai įsisąmoninta), bet ir<…>; <…>kaip nebaigtas geštaltas (= neišspręsta problema); uždaromas geštaltas (= išsprendžiama problema, patenkinamas poreikis)<…> ;<…>nuolat grįžta ir trikdo klientą kaip nebaigtas geštaltas (= neišspręsta problema); ir geštaltas baigiamas (= problema išsprendžiama); Turi mažiau „nebaigtų geštaltų“ (= neišspręstų problemų); svarbu matyti


1143

<…> dabartinį geštaltą (= poreikį, tai, kas neduoda ramybės), figūrą ( = kas yra dėmesio centre), bet ir<…> (ten pat).

3. Empirinio tyrimo metodologija

Tam, kad ištirtume ir aprašytume nagrinėti iškeltą klausimą, buvo atlikta pastarųjų

dešimtmečių psichologijos mokslo tekstų peržvalga bei jų lyginimas pagal nelietuviškų terminų įsigalėjimo tendenciją. Taip pat buvo atliktas eksperimentas su šiuolaikiniu psichologijos mokslo tekstu: vietoje svetimo termino arba sąvokos buvo pasirinkta vartoti lietuvišką šio svetimo termino arba sąvokos atitikmenį ir stebima, ar nekinta reiškinio aprašomoji prasmė. Gauti rezultatai buvo tikrinami per psichologų apie jų terminų parinkimo kriterijus apklausą. 2. Empirinio tyrimo rezultatai

Iškeltos problemos tyrimui iš išsamesnei jos analizei naudoti 25 metų laikotarpio psichologijos mokslo tekstai, tarp jų 4-i žodynai, 2-u vadovėliai, 2-i mokomosios knygos, skirtos studijuojantiems psichologiją, taip pat plačiajai visuomenei.

Išvados

Atlikus daugiau nei dvidešimties metų laikotarpio psichologijos mokslo tekstų

teorinę ir empirinę analizę, galima teigti jog: 1. Pastarųjų metų psichologijos mokslo tekstuose nemotyvuotai daug vartojama

nelietuviškų terminų; pagal nelietuviškų terminų vartojimo dažnį šie tekstai gerokai skiriasi nuo aštuntojo dešimtmečio šios srities tekstų tikslingai kryptimi tolyn nuo savosios kalbos.

2. Nors tarptautiniai žodžiai yra bendrinės kalbos leksikos žodyno fondo dalis, tačiau jų vartojimas ne visada ir ne visur yra pateisinamas. Tada, kai jais išreiškiama sąvoka turi tikslų lietuvišką atitikmenį ir sakinio prasmei galėtų suteikti didesnio aiškumo, vartotinas lietuviškas atitikmuo.

3. Be tarptautinių terminų ir anglybių, naujo termino funkcijai paliekamas svetimžodis ir savojoje kalboje neieškoma jo pakaitų, todėl psichologijos mokslo tekstai tampa sunkiai suprantami.


1144

4. Norint, kad psichologijos mokslo tekstai paisytų bendrinės kalbos reikalavimų, tekstų autoriams vertėtų ryžtingiau ir drąsiau kurti savus skolintų terminų atitikmenis, o psichologinius procesus aprašyti bendrinės kalbos žodžių junginiais1.

Literatūra

Auchter, T., Strauss, L.,V. Psichoanalizės terminų žodynėlis (2003). Vilnius: Vaga. Bendroji psichologija (1986). Vilnius: Mokslas. Mokslinis red. prof. A. Gučas. Butkienė, G., Kepalaitė, A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas.Pedagoginės psichologijos įvadas

studentams mokytojams tėvams. Vilnius: Margi raštai. Lekavičienė, R. ir kt. (2007). Psichologija šiandien. Kaunas: Technologija.

Lepeškienė, V. (2007). Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Lileikis, S. (2008). Valdymo psichologija. Nuo altruizmo iki savireguliacijos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto

leidykla. Psichologijos žodynas (1993).Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Tarptautinių žodžių žodynas (2001). Vilnius: Alma litera. Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas (2007). Vilnius: Žodynas.

SUMMARY

Is it Really Necessary for Psychologists to Escape Using a Foreign Language Assoc. Prof. Ph. D. Irena Elžbieta Čekmonienė

In this article it will be discussed why the psychologists chose to use so many non-

Lithuanian words and describe the analysed matter with words which are not specific to the standard language.

A language is a national value, and the Lithuanian language should also be treasured as an object of linguistics because it is one of the most archaic languages.

In the previous year there were many psychological texts in which many non-Lithuanian terms were used. This situation is very different from the view which dominated in the seventies and was connected to Vilnius University professor A. Gucas, whose original and edited psychological texts (1986) are very different from the ones that

1Gali būti, kad aprašydami psichologinį faktą lietuvių bendrinės kalbos žodžių junginiais, tarkim, kažką ne visai taip supratome, supaprastinome ar ne visai tiksliai nusakėme. Esmė ta, kad norėjome parodyti, jog reikšti mintis galima ir savos kalbos žodžiais.


1145

are published now. This difference is getting bigger and bigger with each generation and the language in the texts are getting further away from the standard language.

By controverting with the current psychological texts authors, whom claim that the foreign words they use can be “ with difficulty, translated not only to Lithuanian, but to other languages as well” we try to deny this attitude and find new equivalent words for these unspecific word combinations and foreign concepts.

Keywords: psychological texts, foreign word, term, equivalent.


1146

KLASIKINĖS KULTŪROS VERTYBĖS LENKŲ POSTMODERNIZMO

MENINĖJE ERDVĖJE

Prof. habil. dr. Andrey Baranov Lietuvos edukologijos universitetas Filologijos fakultetas Lenkų kalbos, kultūros ir didaktikos centras Studentų 39, LT- 08106 El. paštas: [email protected]

Doc. dr. Halina Turkevič Lietuvos edukologijos universitetas Filologijos fakultetas Lenkų kalbos, kultūros ir didaktikos centras Studentų 39, LT- 08106 El. paštas: [email protected]

Santrauka XX-XXI a. lūžio lenkų literatūra. Lenkų postmodernizmo pradmenys. Vakarų kultūros

kontekstas ir lenkų specifika. Postmodernizmas ir jo pasireiškimas meninėje mąstysenoje ir praktikoje. Svarbūs

postmodernistinio mąstymo aspektai: naujas požiūris į meno novatoriškumą ir originalumą, avangardo problema, menininko vaidmuo, menas ir tikrovė, elito ir populiarusis menas, eksperimentinio meno problema, stilių ir meninių srovių įvairovė, žaidimas su tradicija, eklektiškumas, fragmento poetika, žaidimas su klasikinės ir masinės literatūros motyvais.

Postmodernizmas išsireiškia multikultūrinio tipo procesuose, kaip pavyzdžiui: konsumpcijos (ne kūrybos) persvara, gyvenimo stilių ir požiūrių, religijų įvairovė, gyvenimo estetizmas, tolerantiškumas Kito atžvilgiu, žiniasklaidos ir jos skleidžiamos pasaulio vizijos dominavimas ir kiti aspektai.

Postmodernizmo išraiška Olgos Tokarčuk, Andžejaus Stasiuko, Manuelos Gretkovskos, Voicecho Kučoko, Dorotos Maslovskos ir kitų autorių kūryboje.

Reikšminiai žodžiai: postmodernizmas, klasikinė tradicija, žaidimas, intertekstualumas, Kito sąvoka.

Įvadas

Postmodernizmo reiškinys dėl savo turinio ir ribų neapibrėžtumo kelia daug

klausimų, inspiruoja diskusijas, net veda kartais prie ginčų. Sulaukė ir priešų, ir šalininkų.


1147

Aktuali šiandien problema pasaulinėje mokslo literatūroje yra nagrinėjama maždaug nuo XX a. vidurio įvairiose plotmėse: meninėje, filosofinėje, moralinėje, visuomeninėje, politinėje ir t.t. Prie postmodernizmo atpažinimo ir apibrėžimo, jų kriterijų išvardinimo prisidėjo garsūs pasaulinio mąsto tyrėjai: J. F. Lyotard, J. Derrida, M. Foucault, J. Barth, R. Barthes, A. Blanch, I. Hutcheon ir kt.

Pastaraisiais metais apie postmodernistinius reiškinius prabyla vis dažniau ir Lietuvos menininkai ir mokslininkai. Liudija apie tai ir išleistos knygos: Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (Vilnius, 1996), Post / Modernizmas (Kaunas, 2006), Jūratės Baranovos Nietsche ir postmodernizmas (Vilnius, 2007 ) ir kt.

Šio straipsnio tikslas – pateikti panoraminę postmodernistinių reiškinių apžvalgą naujausiojoje lenkų literatūroje, parodyti klasikinių vertybių funkcionavimo specifiką jos meninėje erdvėje.

Tikslo pasiekimui keliami uždaviniai: a) apibrėžti postmodernizmo sąvoka, įvardinti jo kriterijus naujausios lenkų literatūros atžvilgiu; b) parodyti, kaip postmodernistiniai reiškiniai funkcionuoja išrinktuose naujausios lenkų literatūros kūriniuose.

Lenkų literatūrinėje kritikoje įsivyravo nuomonė, kad po 1989 m. Lenkijoje išryškėja

naujos literatūrinės ir, aplamai, meninės tendencijos. Kaip dažnai pasitaiko lenkų (ir ne tik tai lenkų) literatūroje, jos yra susietos su socialinėmis-politinėmis permainomis, kurias teko pergyventi griaunant Lenkijos Liaudies Respubliką ir auštant Naujai Lenkų Realybei (Nowa Polska Rzeczywistość). Tokiu eufemizmu vadina kartais literatūrinė kritika atsivėrimą į kapitalizmą, kuris vis dažniau apibrėžiamas kaip laukinis.

Kodėl būtent I989-ji pradeda savotišką lūžį? Priminkime, kad šių metų birželio ketvirtą dieną įvyko Lenkijoje pirmieji tikrai laisvi rinkimai. Šalis pasuko į demokratijos kelią.

Įvardijant kultūros, literatūros pokyčius po I989 m. literatūros istorikai ir kritikai naudoja postmodernizmo sąvoka. Nors Amerikoje ši sąvoka buvo naudojama jau nuo XX a. 50 m. pabaigos, ji neturi iki šiol aštresnių ribų ir konkretaus turinio. Teigiama, kad postmodernizmas tai savotiška priešprieša taip vadinamai moderne literature (modernioji, avangardine literatūra), kuri išsivystė XX a. pirmojoje pusėje ir kurios vardais-simboliais tapo, kaip žinoma, M. Prustas, D. Džoisas, F. Kafka, T.S. Eliotas, W. Folkneris, E. Paundas, T. Manas ir kt.

Postmodernistinė literatūra tai XX a. antros pusės literatūra. Kadangi po išvardintų autorių šedevrų sunku sukurti naują, postmodernistai teigia, kad „literatūra išsisėmusi“. Viskas jau papasakota ir parodyta, viskas jau buvo.


1148

Już wszystko było co będzie (Viskas jau buvo kas bus) - pritaria literatūrinei kritikai Tomašas Jastrunas (1950) eilėraštyje Mickiewicz (Mickevičius).(Jastrun, 1992, 220) Visos viršūnės jau pasiektos.

Jeigu sunku ar neįmanoma sukurti kažką naują, kažkokį originalų veikalą, galima vis dėlto ir toliau „klijuoti“ kūrinius. Galima gi demontuoti senas prasmes, vertybes (literatūrines, estetines, filosofines, moralines), senus, žinomus veikalus, galima iš jų padaryti žaidimo su skaitytoju elementus. Kitaip sakant, būtent iš to, kas „jau buvo“, tai yra iš tradicinės literatūros elementų galima statyti naujas konstrukcijas, sąmoningai priimant jų antraeiliškumą.

Tokia mąstysena leidžia atpažinti ir suformuluoti kūriniuose kai kuriuos postmodernizmo bruožus, iš kurių išvardinsime ryškesnius.

Intertekstualumas – atpažinamas veikale, kuris yra pripildytas kitų daugiau ar mažiau žinomų tekstų elementais: citatos, aliuzijos, įvairūs skoliniai, įterpimai (gana dažnai net iš svetimų kalbų).

Eklektizmas – kaip pabrėžia jau pati sąvoka – tekstas gali buti sukurtas iš įvairių žanrų, stilių elementų, populiariosios ir elito literatūros dalių. Išnyksta riba tarp vertingos, klasikinės literatūros ir populiariosios arba tiesiog žemo lygio kūrinių. Įmanomos netgi diskusijos: gal iš mokyklinių programų išbraukti Adomą Mickevičių, o įrašyti ten pavyzdžiui Voicechą Kučoką, itin pagarsėjusį romanu Mėšlas?

Akivaizdus kūrinio „literatūriškumas“ - pabrėžiama, kad veikalas tai visų pirma tekstas, tekstų žaidimas, ne fikcijos pasaulio kūrimas, kaip buvo tradicinėje literatūroje.

Ši nuostata veda link autotematiškumo. Pastarasis ne postmodernistų išradimas, bet būtent pas juos yra plačiai paplitęs. Dažniausiai jis reiškiasi kaip rašytojo laboratorijos atidengimas, kaip kūrybinio proceso arba su juo susietų aplinkybių aprašymas.

Atskirą straipsnį (geriausiai monografiją) galima butų skirti naujosios prozos herojaus aprašymui. Ypač aktualus yra Kito ir „gender“ tematikos gvildenimas.

Šiuos ir kitus postmodernizmo bruožus aprašė, kaip žinoma, garsiausieji jo teoretikai: Jean Francois Lyotard, Jacques Derrida, Michel Foucault ir kt.

Standartinius srovės veikalus sukūrė tarp kitko: Umbertas Ekas, Italas Kalvinas, Tomas Pinconas, Džonas Bartas, Gabrielis Garsija Markesas, Kurtas Vonegutas, Salmanas Rusdie, Karlosas Fuentesas, Milanas Kundera ir kt.

Žinomi pasaulinei literatūrai postmodernizmo bruožai buvo modifikuoti lenkų literatūroje, suderinti su tautine tradicija, mentalitetu, realijomis ir t.t.

Postmodernistinės tendencijos lenkų literatūroje išryškėjo, kaip jau minėjome, 90-aisiais metais. Pirmas postmodernistinis romanas – pagal Česlovo Milošo nuomonę – tai Tomeko Tryznos Mergina Niekas (Panna Nikt, 1994).


1149

Neabejinga postmodernizmo vėjams buvo ypač taip vadinamoji „1960-jų karta“, tai yra rašytojai gimę XX a. 60-aisiais metais. Gal tai simbolinis faktas, kad jie ateidavo į pasaulį būtent tada, kada pasaulinėje literatūroje jau atsirado postmodernistiniai reiškiniai. Jų debiutai beveik sutapo su Lenkijos Liaudies Respublikos (PRL) žlugimu: XX a. 80-jų – 90-jų lūžis. Garsiausieji kartos atstovai: Andžej Stasiuk, Olga Tokarčuk, Manuela Gretkowska, Izabela Filipiak, Natasza Goerke, Roman Prašynski, Jan Kšyštof Bielecki ir daug kitų.

Negalima teigti, kad jų kūrybos bruožus atrakina tik postmodernizmo kontekstas, bet beveik kiekvienas iš jų turi kažką bendrą su madinga srove.

Net daugiau. Atsiradus sąvokai iš naujo buvo įvertinti senesnių kartų kūriniai. Buvo prieita išvados, kad postmodernizmo elementai gludi jau, pavyzdžiui, Andžejo Kusnevičiaus, Teodoro Parnickio, Tadeušo Konvickio, Tadeušo Ruževičiaus, Mirono Bialoševskio ir kitų žinomų lenkų rašytojų veikaluose.

Ir dar daugiau. Galima pasakyti, kad postmodernistinės pakraipos knygos buvo sukurtos Lenkijoje beveik paraleliai ar net anksčiau, negu susiformavo postmodernizmo sąvoka Vakaruose. Postmodernistinio kūrinio kriterijai tinka, pavyzdžiui, Vilhelmo Macho romano Kalnai prie Juodosios jūros apibūdinimui. O šis buvo gi išleistas 1961 metais. Tai dar ne viskas. Postmodernistinio kūrinio bruožus randame ir Karolio Ižykovskio romane Paluba, kuris pamatė pasaulį 1903 metais, reiškia jau XX a. pradžioje.

Grįžtant prie rašytojų, kurie debiutavo po 1989 m. arba truputėlį prieš šį laiką, postmodernizmo bruožų galima rasti Pavelo Huelle (1957) romanuose. Jo debiutas – romanas Weiseras Davidekas (Weiser Dawidek, 1987) – tai žaidimas su Giuntero Graso proza. Jo Castorpas – tai žaidimas su Tomasu Manu. Jo Mercedes-Benz – žaidimas Bogumilo Hrabalio stiliumi. Pastarasis romanas sulaukė net literatūrinės kritikos priekaištų, kad šiuolaikinės Lenkijos vaizdas parodytas čia per čekų humoro prizmę, o toks humoro tipas nebūdingas mat lenkų literatūrai, nes tai šalis buvusių ulonų, tautinių kovotojų, sukilimų pamišėlių, karinės legendos mylėtojų, įkvėptų parlamento atstovų ir t. t. (Orski, 2006, 131)

Bet ar verta priekaištauti, jeigu rašytojai žaidžia sąmoningai, žaidžia dažniausia dėl žaidimo. „Galima žaisti visokeriopai, bet jau ne prieš kažką“ – rašo Michał Paweł Markowski. – Jeigu jau nėra jokio režimo, jokios tikrovės, su kuria galima butų kovoti, įmanomi tik tai žaidimai su savimi. Postmodernistinis menas neturi priešo, jam nėra su kuo kovoti, nes viskas yra „džiaugsmingai sugriauta“. Tikrovėje jau nėra prisirišimo prie formų. Viskas jau padaryta. Kas liko – tai gabalai. Ką galima dar nuveikti, tai žaisti šiais gabalais, gabaliukais ir t.t.“ (Markowski, 2003, 85)

Kūrinys neturi siekti originalumo, nebūtina jam tarnauti kažkokiai idėjai, jokiems pažinimo, auklėjimo, net estetiniams tikslams ir vertybėms. Liudija apie tai vis jaunesnių


1150

kartų kūryba, kaip, pavyzdžiui, Voicecho Kučoko, Slavomiro Shuty, Dorotos Maslowskos ir daugelio kitų.

Postmodernistinis formų žaidimas yra būdingas ir žinomos šiuolaikinės lenkų rašytojos Olgos Tokarčuk (1962) prozai. Autorė debiutavo 1993 m. nedideliu romanu Knygos žmonių kelionė (Podróż Ludzi Księgi), kuriame atpažinsime nuotykių knygų bruožus. Intertekstualumas traktuojamas čia kaip žaidimas su senomis formomis.

Rašytojos romanas E. E. (1995) tai psichologinio romano replika, parapsichologinių reiškinių gvildenimas, o kartu ir Kito studijos.

Jos geriausias iš iki šiol parašytų romanų – Praamžiai ir kiti laikai (Prawiek i inne czasy , 1996) tai didėlio epinio romano atgarsis.

Dienos namai, nakties namai (Dom dzienny, dom nocny, 1998) tai akivaizdus „fragmento poetikos” pavyzdis. Nors šis kūrinys vadinamas kartais romanu, sudaro jį mažesni ar didesni prozos gabalai ne visada betarpiškai susieti su savimi: esė, apsakymai, net kulinariniai receptai. Nesvarbu, nuo kurios vietos pradėsime skaitymą.

Griežimas ant įvairių bubnelių (Gra na wielu bębenkach, 2001), devyniolikos apsakymų rinkinys, kuriame rašytoja tiesiog žongliruoja įvairiais stiliais. Randame čia realistinės, psichologinės, istorinės, kriminalinės, fantastinės ir kitų srovių literatūros bruožų.

Įvairių stilių mišinį rasime ir kituose, parašytuose per pastarąjį dešimtmetį, autorės kūriniuose.

Rašytoja-skandalistė Manuela Gretkowska (1964) eina dar toliau. Ji nevengia itin drąsių temų. Tai visų pirma gender literatūros atstovė. Jos herojės pergyvena, mato arba apmasto lytines, patologines problemas. Gvildenant šią temą rašytoja įmeta “į vieną maišą” sacrum ir profanum elementus. Kūrinyje Mes čia emigrantai (My zdies emigranty, 1992) herojė-pasakotoja rašo mokslinį darbą apie šv. Mariją Magdaletę, tampa skurdaus emigrantų iš Rytų Europos gyvenimo Paryžiuje stebėtoja ir dalyve.

Kas liečia žanro formų, tai Gretkowskos kūrybai būdingas ir romanas, ir apsakymas, ir esė, ir dienoraštis ar aplamai visokių gabalų įvairovė, kaip knygoje Vadovėlis žmonėms (Podręcznik do ludzi, 1996), kurį sudaro ne tik tekstai, bet ir rašytojos piešinių fragmentai.

Ir tai galima butų tęsti, bet panoraminė apžvalga neleidžia apsistoti prie vieno rašytojo.

Atskira tema – pastarųjų dešimtmečių tipinis (jeigu toks yra) prozos herojus. Nesunkiai jį atpažinsime, skaitant Andžejo Stasiuko (1960) kūrinius: Hebrono mūrai (Mury Hebronu, 1992), Galicijos pasakojimai (Opowieści galicyjskie, 1995), Baltas varnas (Biały kruk, 1995), Per upę (Przez rzekę, 1996), Duklė (Dukla, 1997), Devyni (Dziewięć, 1999) ir kt.


1151

Mūsų laikų herojus, pagal Stasiuką, tai jaunas ar vidutinio amžiaus žmogus (herojaus amžius priklauso dažniausiai nuo pačio rašytojo amžiaus), kuris neturi aiškaus užsiėmimo, darbo. Keliauja, rūko, geria alų ar vyną. Neaišku, iš kur ima pinigus jiems nupirkti.

Dažniausia tai sąvotiškas nevykėlis, kuris pateko į didžių permainų laiką ir neranda čia savo vietos. Jam negaila praeities, bet nesužavėtas irgi dabartimi.

Stasiuko herojus turi ir kalėjimo patirtį (Hebrono mūrai). Šį patirtį turi ir pats rašytojas, kuriam buvo atimta laisvė už pabėgimą iš karinės tarnybos.

Mūsų laikų herojus nevengia narkotikų, drausmės pažeidimo. Yra pavargęs gyvenimu didžiuliose metropolijose, iš kurių bėga į gamtą (Baltasis varnas), bet ir daug vilčių keliantys pabėgimai baigiasi liūdnai ar net tragiškai.

Mūsų laikų herojus užmiršta, kas daroma bažnyčioje, nors vaikystėje buvo tėvų vedamas į liturgines pamaldas. Jeigu palyginsime jį su klasikinės literatūros herojais, tai daro įspudį savotiško antiherojaus.

Panašūs motyvai nenurimsta ir XXI a. literatūroje. Ir pats Stasiukas, ir jo jaunesnieji tiesėjai gana kruopščiai analizuoja Naująją Lenkų Realybę ir jos produktą – naująjį (senajį?) herojų. Pirmasis amžiaus dešimtmetis pridėjo dar ne vieną aspektą nelinksmos naujos tikrovės aprašymui. Šiame kontekste itin svarbus tokie, pavyzdžiui, kūriniai, kaip Vojcecho Kučoko Mešlas (Gnój, 2003), Piotro Siemiono Finimondo (2004) ir kt. Nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi šiuolaikinis herojus, jeigu tikrovės stebėjimas kelią jam mintį apie pasaulio pabaigą.

Prie nepatrauklių, juodųjų pasaulio vaizdų eksponavimo prisidėjo ir Jerzy Pilch romanu Nuliudimo miestas (Miasto utrapienia, 2004), ir Sławomir Shuty romanu Krūva (Zwał, 2004), ir Dorota Masłowska romanu Lenkų-rusų karas po balta-raudona vėliava (Wojna polsko-ruska pod flagą biało-czerwoną, 2002) ir daugelis kitų.

Mūsų laikų herojaus nuotykiai šokiruoja tradiciškai nusiteikusį skaitytoją ir, atvirkščiai, nestebina naujos realybės atstovo, kuris atpažino tokiose knygose jeigu ne save, tai tikrovę, kurioje teko gyventi.

Išvados

Kas toliau literatūra? Šį klausimą vis dažniau užduoda naujausios literatūros žinovai

ir skaitytojai. „Kaip artimoje ateityje galės atrodyti lenkų literatūra? – klausia Marek Zaleski. – Kad prognozuoti ateitį, reikia turėti įtaką. Ar kritikai turi šiandien įtaką tikrovės vystimuisi? Jie diskutuoja laikraščiuose ir storuose žurnaluose, bet tikri sprendimai gimsta kitur. Kur? Juos diktuoja nematoma rinkos ranka (...) Kaip atrodys lenkų literatūra artimiausioje ateityje? Ar proza bus šantažuojama aktualijų reikalavimais, kitaip tariant, reikalavimais, kad kurtų vaizdą, kaip mes čia gyvename? Ar priartės prie epinių, ar prie


1152

aforistinių formų? Ar ilgai gyvens iš senų formų ir visokių gabalų panaudojimo? Ar bus rimta, filosofinė, ar pramoginė?“ (Zaleski, 2008, 90-91)

Šio diskurso negalėsime deja užbaigti. Kaip teigia Michelis Foucault savo garsioje paskaitoje Diskurso tvarka, diskursas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Diskursas atviras, jis tęsiasi. (Foucault, 2002) Prie čia pastatytų ir nepastatytų klausimų teks dar ne kartą grįžti.

Literatūra

Baranova, J., (2007), Nietsche ir postmodernizmas, Vilnius, VPU leidykla. Barth, J., (1982), „Postmodernizm – literatura odnowy”, Literatura na świecie, nr 5-6, s.270-285. Barthes, R. (1969), Literatur oder Geschichte, Frankfurt am Main. Blanch, A. (1988), “Kilka uwag o powieści “postmodernistycznej”, Twórczość, nr 5, s. 86-98. Foucault, M. (2002), Porządek dyskursu, Gdańsk. Hutcheon, I. (1988), A Poetics of Postmodernism. History, Theory, Fiction, New York and London. Jastrun, T. (1992), Mickiewicz. – Poezja odzyskana. Antologia poezji polskiej 1939-1989,

Warszawa, Wydawnictwa Szkolne i Pedagogiczne. Lyotard, J. F. (1979), La condition postmoderne. Rapport sur le savoir, Paris. Markowski, M. P. (2003), Krótka encyklopedia postmodernizmu. – Postmodernizm, red. M. A.

Potocka, Kraków, Bunkier Sztuki inter esse. Nycz, R. (1993), Tekstowy świat, Kraków. Orski, M. (2006), Rozbite zwierciadło, Wrocław, Wrocławskie Wydawnictwo Oświatowe. Post / Modernizmas (2006), Kaunas, Kitos Knygos Meno Parkas. Zaleski, M. (2008), Co dalej?.- Co dalej literaturo?, red. A. Brodzka-Wald i in., Warszawa, IBL PAN.

SUMMARY

Classical values of culture in the artistic space of Polish postmodernism Andrey Baranov, Halina Turkevič

The 1990s in Polish literature mark the beginning of Polish postmodernism and

reveal the western context and Polish specific reality. Postmodern thought is clearly apparent in reflection on art and artistic practice. The

most important aspects are the role of innovation and originality in art, the importance of and low art, the problem of experimenting, drawing on various styles and artistic trends,


1153

erudite play with the past, tradition, eclecticism, intertextuality, poetics of a fragment, flirting with elements of pop culture.

Postmodernism is reflected in the form of multicultural processes, which are primarily seen in emerging consumerism, diverging lifestyles, variety of beliefs and world views.

The article deals with the manifestations of postmodernism in the works of Olga Tokarczuk, Andrzej Stasiuk, Manuela Gretkowska, Wojciech Kuczok, Dorota Masłowska and others.

Key words: postmodernism, classical tradition, play, intertextuality, otherness.


1154

GLOBALIZMAS IR PAKANTUMAS SVETIMOMS KULTŪROMS:

KINIJOS RECEPCIJOS LIETUVOJE ATVEJIS

Doc., dr. Loreta Poškaitė Lietuvos Kultūros tyrimų institutas Saltoniškių 58, LT 08105, Vilnius El.p.: [email protected]

Santrauka

Vykstant pasaulio kultūrų globalėjimo procesams, vis aktualesnė tampa harmonijos

ir santarvės vertybė, taikytina tarpkultūriniams ryšiams ir kitų (svetimų) kultūrų suvokimui. Straipsnyje siekiama parodyti, kad ši vertybė praktiškai tebėra sunkiai įgyvendinama daugelyje Vakarų kultūrų, tame tarpe ir Lietuvoje. Tuo tikslu pasitelkiamas Kinijos recepcijos Lietuvoje pavyzdys, atskleidžiant neigiamo lietuvių požiūrio į kinus apraiškas ir priežastis, taip pat sąsąjas su Kinijos recepcijos istorija Vakaruose. Pirmoje straipsnio dalyje bus kritiškai analizuojama internetinėje Lietuvos spaudoje skelbiamų straipsnių apie kinus retorika, vyraujantys įvaizdžiai ir jų priežastys. Antroje dalyje bus siekiama susieti juos su Kinijos recepcijos ypatumais Vakaruose. Tuo tikslu bus istoriškai apžvelgiama jų plėtra Amerikoje ir Anglijoje nuo XIX a. II pusės, bei pokyčiai XX pab.-XXI a. pradžioje, ypatingą dėmesį skiriant rasistiniam požiūriui. Trečioje dalyje bus aptariamos dvi pirmosios Nepriklausomoje Lietuvoje neseniai išleistos knygos apie Kiniją – G.Juocevičiūtės ir R.Dikčiaus “Drakono alsavimas” (2011m.) ir Vaivos Grainytės “Pekino dienoraščiai” (2012), kritiškai analizuojant kinų vaizdavimą jose. Čia, kaip ir pirmoje dalyje, daugiausia dėmesio bus skiriama kinus bei įvairias jų veiklas apibūdinančių epitetų parinkimui bei kitoms retorinėms figūroms, kurios turi daug įtakos bendro jų ir Kinijos kultūros įvaizdžio kūrimui.

Reikšminiai žodžiai: santarvė, multikultūriškumas, kitatautis, rasizmas, eurocentrizmas


1155

1. Įvadas “Kilnus žmogus vertina harmoniją, o ne vienodumą; menkas žmogus vertina

vienodumą, o ne harmoniją”1. Šie itin dažnai cituojami garsiojo kinų Mokytojo Konfucijaus (Kongzi) žodžiai paprastai pasitelkiami tam, kad parodyti išskirtinę harmonijos reikšmę tarp kinų kultūros vertybių tiek tradicinėje, tiek šiuolaikinėje Kinijoje. Tiesa, Konfucijus čia pirmiausia turėjo galvoje etinę politiko savybę arba dorybę – sugebėjimą išlikti savimi ir kartu pripažinti kito vertę, kuris yra priešingas vienam iš kilnaus žmogaus priešingybės – menko žmogaus bruožui - prisitaikėliškumui. Tačiau ši Konfucijaus mintis ir harmoningo sambūvio vertybė tampa gal net aktualesnė šiandieninėje tarpkultūrinėje komunikacijoje ir lyginamojoje kultūrologijoje, analizuojant ir projektuojant skirtingų ar net priešingų (vadinamųjų “Rytų” ir “Vakarų”) kultūrų santykius, jų abipusę recepciją kultūros globalėjimo sąlygomis2. Šiuo atveju reiktų kelti klausimą, ar ji reiškia visų kultūrų sambūvį, egzistavimą pagal vienodus standartus ir vertybes, ar bendrą jų visų susiklausymą, pripažįstant kiekvienos kultūros unikalumą ir vertę?

Daugelis tolerantiškai mąstančių žmonių neabejotinai pritartų antrajam atsakymo variantui. Tačiau populiariame lygmenyje vyraujantis vakariečių požiūris į Rytų kultūras rodo priešingą tendenciją – pastangas pajungti jas vakarietiškoms vertybėms bei kultūrinės plėtros projektams. Tokias požiūrio tendencijas galima pastebėti ir šiandieninėje Lietuvoje. Tiesa, Lietuvos padėtis jų formavimosi atžvilgiu atrodo gana paradoksali. Viena vertus, mūsų šalis turi gana ilgą multikultūriškumo ir daugiatautiškumo patyrimo istoriją, taip pat gana seną akademinio Rytų tyrinėjimo istoriją. Kita vertus, ji turi gana trumpą vienos iš Rytų kultūrų - Kinijos recepcijos istoriją, nors ankstyvąjį Kinijos įvaizdį Europoje formavusiose jėzuitų misijose Kinijoje XVIIa. dalyvavo ir vienas lietuvis – Andrius Rudamina (Andrzej Rudomina)3.

Kitataučių įvaizdį XIXa. pab. – XX a. I pusės lietuvių folklore yra išsamiai savo knygoje analizavusi Laima Anglickienė4. Visapusiškai atskleidusi visų svarbiausių, bent kurį laiką Lietuvos teritorijoje gyvenusių ar į ją užsukusių kitataučių grupių – žydų, romų (čigonų), vokiečių, rusų, baltarusių, lenkų, totorių, latvių, švedų, prancūzų, vengrų – vaizdavimą

1 Lunyu 論語(„Apmąstymai ir pašnekesiai“), 13.23. Versta iš: Si shu四书 (The Four books) (1992), The

Chinese-English bilingual series of Chinese Classics. Changsha, Hunan, p. 184 2 Turbūt neatsitiktinai minėti Konfucijaus žodžiai šiandien kai kuriuose internetiniuose vertybių žodynėliuose

pasitelkiami tam, kad iliustruoti vienos iš jų – santarvės – reikšmę. Pvz., žr.Interneto prieigą:

www.lt.wikiquote.org/wiki/Santavė. Žiūrėta 2012.10.22 3 Plačiau apie šį lietuvių misionierių ir jo veiklą Kinijoje žr.: Jan Konior (2011). Andrzej Rudomina –

unforgettable Lithuanian Jesuit missionary scholar: from Vilnius University to China. Acta Orientalia

Vilnensia, t.10, Nr.1-2 (2009), p. 125-138 4 Anglickienė L. (2006). Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius, Versus Aureus


1156

lietuvių agrarinėse apeigose ir tautosakoje, autorė atkreipė dėmesį į tai, kad dažniausiai į kitataučius buvo žiūrima su nepasitikėjimu, pašaipa ir panieka, stengiantis išryškinti jų ydas ir taip priešpastatyti juos savai (lietuvių) kultūrai bei jos vertybėms. Tačiau toks požiūris ir siekimas vertinti kitas tautas “per savos tautos vertybių sistemą”, pasak jos, yra universalus reiškinys, aptinkamas visose kultūrose. Be to, kaip ji pastebi, tautosakoje kitataučiai vaizduojami itin stereotipiškai ir tipizuotai1. Todėl ji siūlo netapatinti jų įvaizdžio folklore su bendra lietuvių nuomone apie kitataučius2. Deja, šioje knygoje žinių apie Tolimųjų Rytų kultūrų atstovų įvaizdį yra labai mažai – paminimi tik japonai, kaip retai pasitaikantys lietuvių tautosakoje ir susiję tik su Rusijos ir Japonijos karu bei dainomis apie jį3.

Kinijos kultūros ir kinų įvaizdžio formavimasis Lietuvoje prasidėjo tik po jos Nepriklausomybės atgavimo ir diplomatinių santykių su Kinija užmezgimo, kuomet atsirado platesnės galimybės tiek kinams atvykti į Lietuvą, tiek lietuviams vykti į Kiniją. Prie jo formavimo iš dalies prisideda įvairių kinų saviugdos menų populiarintojai, apie ką rašiau savo ankstesniuose straipsniuose4. Bet nemažiau, ypač pastaraisiais metais 1 Savo knygos išvadose ji rašo: „Tautosaka turi jai būdingus tikrovės transformavimo modelius ir poetinę stilistiką. Jau iš anakasto kitataučiui udedami rėmai. Folkloras nemoka individualozuoti, todėl piešia tipus, o ne charakterius. Tipizuojant iškeliamas vienas, kartais du – trys panašūs brupžai. [...] Lietuvių folklore kiekvienas svetimtautis turi savo tipišką paveikslą: žydas – sukčius, prekybininkas ar net panašus į mitinę būtybę asmuo, siekantis kuo daugiau pakenkti krikščionims; čigonas – apgavikas, vagis, pokštininkas; vokietis – kvailas dvarininkas ir pikčiausias priešas; gudas – neturtingas žmogelis ir vagis; lenkas – išdidus ponas bajoras; švedas ir prancūzas – priešai karuose; vengras – gydytojas; latvis – burtininkas, totorius – karys“. Op. cit., p. 243-244. 2 Ten pat, p. 245, 243 3 Apie antrąjį minėtą faktą – Rytų kultūrų akademinį tyrinėjimą Lietuvoje – pačios vertingiausios bei visapusiškiausios informacijos galima rasti Vilniaus Universitete leidžiamo žurnalo “Acta Orientalia Vilnensia” specialiame leidinyje, skirtame paminėti šių tyrimų 200 metines. Turbūt Lietuvoje mažai kas žino, kad 1810m. Vilniaus universitete buvo formaliai įkurta Rytų kalbų katedra, ir netgi buvo planuojama įkurti Rytų kalbų institutą. Jeigu ši idėja būtų buvusi įgyvendinta, tuomet, kaip šio žurnalo įvadiniame straipsnyje rašo A.Beinorius, “Vilniaus Universitetas būtų tapęs viena pirmųjų tarp Europos institucijų, kurioje būtų studijuojamos Rytų kultūros” Vis dėlto, nepaisant nepalankiai šioms studijoms susiklosčiusių istorinių aplinkybių, net keletas tuometines studijas Vilniaus universitete baigusių absolventų vėliau tapo žymiais orientalistais, tarp jų mongolistikos pradininkas Jozefas Kovalevskis (Jozef Kowalewski), žymus arabistas Jozefas Senkovskis (Jozef Sękowski) ir kiti. Deja, tarp pirmųjų akademinės orientalistikos Lietuvoje pradininkų nebuvo sinologų arba Kinijos tyrinėtojų. Žr.: Beinorius A. Introduction: Tracing the bicentennial history of Oriental studies in Lithuania. Acta Orientalia Vilnensia, t.10, Nr.1-2 (2009), p.8 4 Žr.: Poškaitė L. (2010). Kiniškosios saviugdos praktikos globalėjančioje kultūroje: jų suvokimo Vakaruose ir Lietuvoje problemos. Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos, t. 10, LKTI, Vilnius, p. 393-411; Poškaitė L. (2011). Kiniškosios psichosomatinės saviugdos praktikos Vakaruose ir Lietuvoje: modernizuotos formos ir iššūkiai vakarietiškajai kūno kultūrai. Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos, t.11, LKTI, Vilnius, p. 158-179


1157

prisideda žiniasklaida ir pirmosios Kiniją populiarinančios knygos. Todėl šio straipsnio tikslas – išryškinti svarbiausias Kinijos recepcijos populiariojoje Lietuvos erdvėje sklaidos tendencijas, išsiaiškinti jų sąsąjas su ankstesnėmis ir dabartinėmis Kinijos traktavimo tendencijomis Vakarų kultūrose, ir įvertinti šių tendencijų reikšmę tarpkultūrinei komunikacijai bei darnių santykių puoselėjimui. Pirmoje straipsnio dalyje bus kritiškai analizuojama internetinėje Lietuvos spaudoje skelbiamų straipsnių apie kinus retorika, vyraujantys įvaizdžiai ir jų priežastys. Antroje dalyje bus siekiama susieti juos su Kinijos recepcijos ypatumais Vakaruose. Tuo tikslu bus istoriškai apžvelgiama jų plėtra Amerikoje ir Anglijoje nuo XIX a. II pusės, bei pokyčiai XX pab.-XXI a. pradžioje. Trečioje dalyje bus aptariamos dvi pirmosios Nepriklausomoje Lietuvoje neseniai išleistos knygos apie Kiniją – G.Juocevičiūtės ir R.Dikčiaus “Drakono alsavimas” (2011m.) ir Vaivos Grainytės “Pekino dienoraščiai” (2012), kritiškai analizuojant kinų vaizdavimą jose. Čia, kaip ir pirmoje dalyje, daugiausia dėmesio bus skiriama kinus bei įvairias jų veiklas apibūdinančių epitetų parinkimui bei kitoms retorinėms figūroms, kurios turi daug įtakos bendro jų ir Kinijos kultūros įvaizdžio kūrimui. 2. Kinijos ir kinų įvaizdis Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje

Peržvelgus Lietuvos Migracijos departamento kelių paskutinių metų kasmetines

ataskaitas apie į Lietuvą imigravusių kinų skaičių, galima įsitikinti, kad jis išlieka ganėtinai stabilus ir nedidelis – tarp trijų ir keturių šimtų. Nepaisant to, viešojoje spaudoje dažnai bandoma įteigti, kad kinų yra (arba netrukus bus) žymiai daugiau, tokiu būdu skatinant sunerimti dėl galimo jų antplūdžio grėsmės. Tad nenuostabu, kad daugelyje straipsnių, susijusių su kinais, dominuoja neigiamas požiūris į juos. Bene aktyviausiai Kinijos grėsmės mitą skleidžia lietuvių verslininkai, kurie baiminasi, kad tuoj Lietuvą užplūsiantys kinai nukonkuruos jų verslus ir nuvilios pirkėjus. Tam skirtose publikacijose dažnai vartojami tokie žodžiai kaip „užplūs“, „veržiasi“, „agresyviai veržiasi“, „okupuoja“, „ateina“, „invazija“. Jie figūruoja net straipsnių pavadinimuose (pvz., „Kinai okupuoja didžiuosius prekybos centrus“ diena.lt, 2009 11 13; „Lietuvos verslininkai sunerimę – iš rinkos juos išstumia kinai“, 15min.lt, 2009 11 15; „Kinai veržiasi į Klaipėdą, uoste darosi neramu“, diena.lt, 2010 04 06). Be to, šiuose straipsniuose kinų verslas dažnai siejamas su neigiamais ypatumais, tokiais kaip prekių pigumas ir nekokybiškumas, prekybos nesąžiningumas, mokesčių vengimas ir pan.1. Tiesa, tokiais epitetais kinų verslas yra apibūdinamas ne tik Lietuvoje, bet ir visame dabartiniame pasaulyje, ypač po to, kai Kinijos ekonomika išsiveržė į pasaulyje pirmaujančių ekonomikų gretas ir tapo rimta

1 „Atlyginimus vokeliuose moka ir kinai“, delfi.lt, 2009 11 03


1158

konkurente Amerikai. Pastaruoju metu mūsų internetinėje spaudoje vis dažniau pasirodo straipsnių, pranešančių apie kinų restoranų uždarymus dėl higienos normų nesilaikymo.

Reikėtų pastebėti, kad tarp lietuvių žurnalistų atsiranda ir blaiviai vertinančių šią Lietuvos žiniasklaidoje siaučiančią „antikinišką isteriją“ arba baimę, jog kinai ne tik okupuos Lietuvą savo prekėmis, bet ir asimiliuos lietuvius, juos nutautins, įkurs savo kvartalus (Chinatownus). Vienas iš jų - tai Virginijus Savukynas, kuris vadina šią isteriją tiesiog grįžimu prie plokščio viduramžiško pasaulėvaizdžio1. Tačiau jo balsas, vaizdžiai tariant, paskęsta šios „antikiniškos“ panikos jūroje ir informacijos apie kinus pateikime beveik išimtinai iš neigiamos pusės. Kinų invazija ir pavojumi savotiškai gąsdina net kai kurie Lietuvos kraujo donorystės centrų vadovai. Antai viename straipsnyje teigiama, kad pradėjus Lietuvoje taupyti pinigus net ir kraujo pirkimui, arba tiesiog pavertus kraują preke, kurią siekiama įsigyti kuo pigiau, greit gali tekti pirkti jį iš tų, kurie pigiausiai parduoda – t.y. kinų. Šitaip gąsdinama, kad „lietuvių gyslomis tekės kinų kraujas“2. Internetinėje spaudoje tokius gąsdinimus skleidžia net ir straipsniai apie Lietuvos slaptąsias tarnybas. Viename tokių straipsnių gana iškalbingu pavadinimu „Kada pradėsime bijoti kinų“ klausiama, ar „Lietuvos VSD nedaro grubios klaidos, visą dėmesį sukoncentruodama į musulmoniškąjį terorizmą ir pamiršdama kiniškuosius reikalus?“. Kaip argumentai jame cituojami kai kurių autoriaus kalbintų islamo religijų atstovų žodžiai, neva „lietuviams pirmiausia reikėtų bijoti ne musulmonų, o kinų, nes būtent Kinijos piliečiai veržte veržiasi į Lietuvą“, ir gali atsitikti taip, kad „vieną rytą pakirdę iš miegų jūs, lietuviai, suprasite, jog gyvenate kinų apsuptyje. Jūs taip pat suprasite, jog nieko nežinote apie kinų bendruomenę, jog esate bejėgiai įsiskverbti į jų gretas, juolabiau bejėgiai – juos kontroliuoti. O kinai bus nei draugiški, nei sukalbami“3.

Vertinant šių straipsnių retoriką ir prasminius akcentus, pirmiausia reiktų pritarti Ariane Knüsel pastebėjimui, kad „Laikraščių straipsniai aprašinėja įvykius, remdamiesi sociopolitiniais ir kultūriniais faktoriais, tad jie niekada nebūna objektyvūs ir visuomet išreiškia tam tikras vertybes“4. Tokiu atveju, kyla klausimas, kokias vertybes išreiškia šie straipsniai? Jie neabejotinai perša mintį, kad lietuviai saugiai gyveno jų susikurtame, iš „savųjų“ sudarytame tvarkos ir saugumo pasaulyje, kurį dabar kėsinasi sugriauti

1 Savukynas Virginijus. Kinai Lietuvą puola, arba pasaulis yra plokščias. Iš prieigos: http://www.technologijos.lt/zmoniu-pasaulis/redakcijos-akiratis/straipsnis-10066/straipsnis?name=straipsnis-10066&l=2&p=1. Žiūrėta 2011.12.07 2 Lietuviams – kinų kraujas? Iš prieigos; http://sveikata.diena.lt/lt/naujienos/sveikata/lietuviams-kinu-kraujas-325684. Žiūrėta 2011.12.09 3 Visockas Gintaras. Kada pradėsime bijoti kinų. Iš prieigos: http://www/slaptai.lt/zvalgyba-kontrzvalgyba/3279-kada-pradesime-bijoti-kinu. Žiūrėta 2011.12.09 4 Knüsel A. (2008), „Western civilization“ againts „Hordes of Yellow Savages“. British perceptions of the Boxer rebellion. Asiatische Studien/Etudes Asiatiques, LXII, No.1, p. 45


1159

nekontroliuojamų, nepažįstamų, svetimų žmonių masė, kurioje turbūt net neįmanoma išskirti ir suskaičiuoti konkrečių žmonių – nes jų tiek daug, kad susilieja į vieną masę. Būtent tai perteikia anksčiau ivardinti epitetai. Negana to, kinai galės patekti į lietuvių terpę net per jų kraują – baisesnio dalyko turbūt neįmanoma įsivaizduoti. Šitaip Lietuvos žiniasklaidoje yra kuriamas galimo masinio kinų antplūdžio pavojaus įspūdis, kuris neturi nieko bendra su tikraisiais kinų imigracijos mastais Lietuvoje, ir skatina nepagrįstą priešiškumą kinams. Tačiau jis turi labai daug bendra su vadinamuoju „Kinijos grėsmės“ mitu, kuris pradėjo formuotis dar XIX a. viduryje Amerikoje ir Europoje kartu su rasistiniu „Geltonojo pavojaus“ įvaizdžiu. Išties, aukščiau cituoti paskutinio straipsnio žodžiai beveik pažodžiui atkartoja vieno XIX a. pab. Oxfordo profesoriaus Charles H.Pearson būkštavimą: „Ateis diena, ir turbūt jau netolimoje ateityje, kuomet europietis apsidairys aplink ir pamatys pasaulį apjuostą nenutrūkstama juodųjų ir geltonųjų rasės gyventojų zona [...], monopolizuojančių jų pačių regionų prekybą ir apribojančių europiečių industriją“1. 3. Rasizmas ir „Geltonojo pavojaus“ įvaizdis Vakaruose

Kinų, kaip „Geltonojo pavojaus“ įvaizdis tapo vienu populiariausių ir kardinaliausių

tarp visų neigiamų Kinijos kultūros stereotipų ir mitų, kurie susiformavo per daugiau nei 400 metų Kinijos recepcijos Vakaruose istoriją. Jo ištakas galima įžvelgti dar XVII-XVIII a. išryškėjusiame europocentriniame požiūryje į kinų (ir apskritai Rytų) kultūrą, arba europiečių (ar bendrąja prasme „vakariečių“) manyme, kad Europos kultūros vertybės yra vienintelės teisingos ir pažangios, o jos sukurti mąstymo ir mokslo principai yra galiojantys ir taikytini vos ne visam likusiam pasauliui ir visoms kultūroms, nes jie vieninteliai teisingi, t.y. racionalūs ir pažangūs. Tokį požiūrį sustiprino XIXa. suaktyvėję Vakarų kolonialistinės ambicijos ir joms palankios rasizmo teorijos, kurios pabrėžė baltosios rasės pranašumą (dažniausiai tapatinamą su “civilizuotumu”) prieš kitas – žemesnes arba “barbariškas” rases, tuo pačiu pateisindamos pirmosios pareigą civilizuoti antrąsias2. Didžiausią nerimą šių teorijų šalininkams kėlė tai, kad, pasak vieno iš jų – minėto Charles H.Pearson, visų žemesniųjų, “nebaltųjų” rasių atstovai dauginasi žymiai greičiau ir išgyvena bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.

1 Pearson Ch.H. (1893). National Life and Character: A Forecast. London and New York: Macmillan and Co, p. 84 2 Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad kinai savo ruožtu irgi laikė save vieninteliais civilizuotais ir kultūringais žmonėmis, ir vadino svetitmšalius, tame tarpe ir vakariečius „barbarais“ (o vakariečius – dar ir „raudonplaukiais“ bei didžiaakiais barbarais), ir tai darė nuo žymiai senesnių laikų. Nuo XIX a. II pusės iki pat šiandien jie taip pat vadinami „užsienietiškomis šmėklomis“ (yang guizi) ir laikomi keliančiais pavojų kinų kultūrai bei civilizacijai.


1160

Rasistinis požiūris į kinus arba geltonąją rasę pradėjo formuotis Amerikoje ir Anglijoje XIXa. II pusėje, kai į šias šalis atvyko ir įsikūrė pirmosios kinų imigrantų bangos. Tuometinis amerikiečių požiūris į kinus pasireiškė bent keliuose jų įvaizdžiuose: 1) teršėjas (šis kinų įvaizdis atsirado Kalifornijoje XIXa. vid., pasirodžius pirmiesiems kinų imigrantams; jų atvykimas buvo laikomas įsibrovimu į ne savo (baltosios rasės) teritoriją, moralinio chaoso grėsme, trukdžiu įkurti Kalifornijoje laisvą (be vergystės) ir rasiškai gryną (baltaodžių) Rojaus visuomenę; 2) juodadarbis (atvykusieji kinai buvo priskirti žemesnei pavaldžių darbininkų arba juodadarbių grupei – kad atskirti juos nuo amerikiečių darbininkų); 3) iškrypėlis (kinas kaip uždrausto lytinio troškimo objektas ir įkūnytojas; taip buvo pirmiausia žiūrima į kines, kurios 1860-1870m. buvo įdarbintos prostitutėmis San Franciske, o taip pat į kinus tarnus, kurie galėjo suvilioti (ir suviliodavo) baltąsias savo šeimininkes); 4) geltonasis pavojus („yellow peril“) – tautai, baltajai rasei, šeimoms dėl didėjančių jų migracijos mastų; 5) atėjūnas – šis įvaizdis ypač sustiprėjo po Amerikos pralaimėjimo Vietnamo kare, aiškinant tai kaip jos pralaimėjimą prieš beveidį ir nematomą, bet visur esantį Azijos priešą1.

Tuo tarpu Anglijoje „geltonojo pavojaus“ įvaizdis sustiprėjo ne tiek dėl kinų migracijos į šią šalį (kurios mastai čia buvo žymiai mažesni, nei Amerikoje), kiek dėl vadinamųjų „Boksininkų“ (Boxers, kiniškai „Vienybės ir harmonijos būrių“ – Yihetuan 义和团) sukilimo Kinijoje 1899-1900m., kadangi šis sukilimas iš esmės buvo nukreiptas

prieš misionierius užsieniečius, o jo malšinime dalyvavo visos joje buvusių užsienio šalių karių pajėgos, ypač Anglijos. Kaip pastebi Ariane Knüsel, svarbiausiuose tuometiniuose Anglijos dienraščiuose – „The Times“, „Daily Mail“, „Manchester Guardian“ beveik kiekvieną dieną buvo spausdinami reportažai apie anglų ir kitų „baltųjų vyrų ir moterų“ didvyriškas kovas su „geltonųjų laukinių gaujomis“, „pačia žiauriausia ir negailestingiausia minia pasaulyje“, nors daugelis tų kovų aprašymų buvo išgalvoti, įsivaizduojami – kadangi nebuvo įmanoma gauti tiesioginės informacijos, nes kinai sugriovė „užsienietiškas“ telegrafo linijas. Tačiau veikiausiai šis faktas, t.y. nežinomybė, paskatino dar didesnį kinų demonizavimą ir nužmoginimą, vadinant juos „demonaias žmogaus formoje“, ‚velniškais“, „plėšrūnais“, ir pabrėžiant jų masiškumą arba nesuskaičiuojamą daugybę, kuri grasina sugriauti Vakarų civilizaciją2.

Kita vertus, Anglijoje rasistinis požiūris į kinus buvo įkūnytas kitame populiariame jų įvaizdyje – „Azijos ligonių“. Jo formavimąsi paskatino opijaus rūkymo paplitimas Kinijoje ir tarp kinų (kurį į Kiniją atvežė patys anglai3). Tad Anglijoje kinai dažnai buvo vadinami

1 Plačiau apie tai: Lee Robert G. (1999), Orientals. Asian Americans in Popular Culture. Temple University Press, Philadelphia, p.2-11 2 Plačiau apie tai: Knüsel A., op. cit., p. 58-61 3 O anglų spaudimas kinaams dėl prekybos opiumu baigėsi garsiaisiais Opiumo karais


1161

„narkomanais“ (t.y. opijaus rūkytojais, turinčiais maniakišką priklausomybę nuo jo), o tai leido pripaišyti jiems ir kitus neigiamus bruožus – pvz. purvinumą, ligotumą. Rasistinis požiūris atsispindėjo ir kinų mentaliteto bei psichinio sveikumo vertinime: jie buvo laikomi išsigimėliais, net protiškai atsilikusiais, infantiliškais, nesugebančiais moksliškai mąstyti - pirmiausia dėl savo rasės biologinės prigimties trūkumų1. Dėl savo protinio „atsilikimo“ arba nebrandumo jie esą nesugeba suvokti ir vakarietiškųjų demokratijos idėjų, nesugeba tvarkyti savo ekonomikos (t.y. tvarkyti jos pagal Vakarų ekonomikos standartus ir vertybes). Jų įvaizdis taip pat buvo siejamas su „tamsumu“, „neįžvelgiamumu“, skirtingumu – esą kinai ir vaikšto, ir žiūri, ir mąsto kitaip, netgi maskuoja savo veidus. Negana to, populiariojoje kultūroje kinai dažnai vaizduojami ir įsivaizduojami kaip visiškai vienodų žmonių masė, t.y. neturintys jokių individualių veido bruožų, identiškai atrodantys ir besielgiantys, pasižymintys nekontroliuojamu būdu, kurį jie neva slepia po išorinio ramumo ir santūrumo kauke.

Bendrai tariant, nuo XIXa. II pusės Amerikoje ir Anglijoje į kinus pradedama žiūrėti kaip į vieną didžiausių pavojų, vadinamąjį „geltonąjį pavojų“, tuo pabrėžiant, kad jie sutrikdė baltosios rasės ir Vakarų civilizacijos gyvenimą, ir kelia vis didesnį pavojų jos tautoms, šeimoms, baltajai rasei. Dažnai buvo teigiama, jog kinai tiesiog „užplūdo“ Vakarų miestus – kaip kokios žiurkės ar tarakonai. Toks požiūris padėjo pagrindus bendresniam „Kinijos grėsmės“ mitui, kuris ypač stiprėja šiandien visame pasaulyje. Tik jo atveju labiau pabrėžiamas Kinijos ekonomikos ekspansyvumas, verslo plėtra ir pasipriešinimui atspari ypatinga jo strategija, kuri vėlgi dažnai apibūdinama neigiamoje šviesoje – kaip klastinga, neperprantama, bet tuo dar pavojingesnė. Tokio požiūrio apraiškas galima įžvelgti ir šiandieninėje Lietuvoje – ir ne tik spaudoje, bet ir kai kuriose reportažinėse knygose apie Kiniją. 4. Kinų vaizdavimas lietuviškose knygose apie Kiniją

Kol kas man žinomos tik dvi Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pasirodę knygos,

skirtos išimtinai Kinijai, ir jos pasirodė tik paskutiniais metais. Pirmoji iš jų – tai „Drakono alsavimas“, o jos autoriai - jauna žurnalistė Goda Juocevičiūtė ir keliautojas, kinų

1 Plačiau apie tai: Lee Gregory B. (2003), China‘s Unlimited. Making the Imaginaries of China and Chineseness, Routledge Curzon, London, and New York, p. 24-54. Beje, dar XIXa. pabaigoje., vos prasidėjus kinematografijos industrijai, buvo sukurti bent keli filmai apie opijaus rūkymą tarp kinų – pirmiausia Amerikoje (1894), vėliau Europoje, kurie siejami su Chinatown ir jo blogybėmis. Toks jų įvaizdis buvo labai patogus priešintis kinų migracijai Anglijoje (ypač Liverpulyje, kur jų buvo daugiausia Xxa.pr.), vykdant visokius jų nusikaltimų ir amoralumo tyrimus, kurių ataskaitose pabrėžiamas jų polinkis į smurtą ir nusikalstamumą, šaltakraujišką žudymą


1162

medicinos žinovu bei kiniškojo budizmo adeptu prisistatantis Raimondas Dikčius. Joje aprašomos autorių kelionės po svarbiausias lankytinas Kinijos vietas, t.p. Honkongą, Tibetą. Autoriai gyvai aprašo kinų kasdienybę, bendravimo ypatumus ir įpročius, požiūrį į užsieniečius, jų higienos ir rengimosi, vakariečių keliavimo po Kiniją ypatumus. Tačiau kai kurie šioje knygoje pateikiami minėtų aspektų apibūdinimai man pasirodė mažų mažiausiai supaprastinti ir vienpusiški, o dažnai ir dvelkiantys minėtuoju rasizmu ar europiečio arogancija. Tokį įspūdį pirmiausia kelia kinų aprašymuose vartojami tokie iškalbingi epitetai, kaip „kvailiukai“, „durniukai“, „skėrių būriai“, „nevalos“, „murziai“, „suodini gaivalai“, „viauksi“, „avių banda“, „prasčiokai“, „apsisnarglėjusi“, „apsiputrojusi“,„smirdžiai“, „raguočiai“1. Štai kaip aprašomi pastarieji - „raguočiai“ arba „geltonieji raguočiai“ (kuriuos taip esą vadina patys kinai) – tai, pasak autorių, šiandien bene skurdžiausiai gyvenantys vadinamieji „migruojantys darbininkai“:

Įžengę į „raguočių“ zoną, išvydome į mudu įsistebeilijusias keliasdešimt traiškanotų akių porų [...] Intelekto nesužalotuose, tiksliau, jo nė nepaliestuose veiduose buvo galima išskaityti vaikišką nuostabą. Smirdžiai buvo išsižioję it amo netekę. Atvėrę stalčių ir apsiseilėję jie būna beveik visada ir nevalingai daro viską, ko mes savo atžalas mokome nedaryti: įkyriai krapšto nosį, snargliuojasi, panorėję savo pirštus ar kokį nors daiktą makaluoja burnoje. Jei „raguočiai“ šypsosi, tai pribloškiamai nuoširdžiai ir ypač tyrai.2

Kaip teigia autoriai, šie „raguočiai“ – „visiškai nepiktybiniai sutvėrimai, tik ribotų galimybių. Jie per kvaili, kad sukčiautų, per silpni, kad smurtautų [...] pavojingi tik tuo, kad gali užkrėsti niežais ar apleisti utėlėmis“3. Šie ir kiti pastebėjimai man labai primena XIXa. antroje pusėje parašytas ir rasizmu dvelkiančias europiečių knygas apie tautinius kinų bruožus, konkrečiau, pasisakymus apie pasišlykštėjimą keliančius kinų higienos papročius. Panašiai lietuvių knygoje milžiniški Kinijos dangoraižiai lyginami su „šimtaaukščiais kiaulinykais“, kuriuose „miegama, spjaudoma, raugėjama, perdžiama ir kartais privemiama čia pat, už kampo“4. O atkreipdami dėmesį į vieną kinų tautinį bruožą – bandos jausmą, autoriai rašo: „Viešbučiuose, kontorose arba tualetuose jie durų neuždarinėja, taigi visi gali grožėtis, jei kas ėda, krapštosi arba tuštinasi“5. Atrodytų, kad čia kalbama ne apie žmones, o apie gyvulius ar kažkokias neaiškias, bet tikrai ne žmogiškas būtybes.

1 Dikčius R., Juocevičiūtė G. (2011). Drakono alsavimas. Honkongas, Kinija, Tibetas. Versus Aureus, Vilnius, p. 32-37, 50-51 2 Ten pat, p. 51 3 Op. cit., p.52 4 P.33 5 P.33


1163

Šiuolaikinės kinų aprangos ir mados vertinimas šioje knygoje neabejotinai perša mintį, kad tik autoriai žino, kas yra mada, o jos vertinimo kriterijai – grynai europietiški (ar vakarietiški): „Naujas tūkstantmetis į dailiosios lyties atstovių pustuštes galveles įnešė visišką sumaištį [...] Todėl dabar dauguma subrendusių ir perbrendusisų moterų ten dėvi tokius skarmalus bei aksesuarus, kokiais pamėgusios dabintis mūsų dvylikametės mergaitės [...]; „Tos geltonodės, kurios atrodo tvarkingos ir išties elegentiškos, dažniausiai būna ištekėjusios už europiečių arba kilusios iš Hongkongo“1. Atrodo, kad taip rašydami, autoriai pamiršo savo pačių anksčiau išsakytą mintį, jog kinų mąstymas ir elgesys yra visiškai skirtingi nuo mūsų mąstymo, tame tarpe ir suvokimo, kas yra gražu ir negražu. Tad vertindama tokius pasisakymus, iš dalies pritarčiau šių autorių minčiai, kad į Kiniją vykstančio „drabužių perpardavinėtojo, [...]menininko ar mokslininko, besisukančio tik uždarame intelektualiosios visuomenės rate, studento, nuo ryto iki vakaro bekalančio kiniškus hieroglifus, ir laisvo keliautojo įspūdžiai apie šią šalį gali skirtis kaip dykuma nuo džiunglių[...]2 . Kadangi bent vienas iš šios šios knygos autorių yra žurnalistas, tai iš dalies jų aprašytus įspūdžius būtų galima priskirti žurnalistikos žanrui, kuris, kaip ir anksčiau aptartieji straipsniai, turi savo rašymo specifiką – hiperbolizuoti, išryškinti neigiamus, o ne teigiamus dalykus (tai ypač būdinga lietuviškajai žurnalistikai), kritikuoti užuot stengusis analizuoti ir paaiškinti reiškinių priežastis.

Kai kuriuos iš šių bruožų galima įžvelgti ir XX a. II pusėje pasirodžiusiuose bent keliuose amerikiečių žurnalistų memuaruose apie Kiniją, kuriuos, kaip pastebi jų retoriką tyrinėjęs John H.Powers, vienija „meiliai negatyvi“ rašymo maniera ir susitelkimas į kelias temas, tokias kaip Kinijos valdžios monstriškumas (pabrėžiant, kad „Kinijos valdžia yra kažkas, ko reiktų bijoti“), jos paslaptingumas ir nesuprantamumas Vakarams, nuvilianti arba išankstinių įsivaizdavimų nepateisinusi jos tikrovė ir pan.3. Tačiau juos visus vienija dar du dalykai – tai bandymas „paaiškinti“ sudėtingą Kinijos tikrovę pagal pačių žurnalistų išankstinius vakarietiškus stereotipus ir įsitikinimus, ir bandymas įtikinti skaitytoją jų pateikiamų Kinijos reportažų objektyvumu, motyvuojant tuo, kad jie perteikia betarpišką ir autentišką autorių patirtį, taigi ir autentišką Kinijos tikrovę („aš ten pats buvau ir viską mačiau“). Vis dėlto nei vienoje iš šių knygų ši tikrovė nėra vaizduojama tokiais paniekinamais epitetais, kurių vartojimas aukščiau aptartoje lietuvių autorių knygoje negali būti pateisinamas nei žurnalistine, nei turistine jų pozicija, rodančia jų žvilgsnio

1 P.56-57 2 P.35 3 Plačiau apie tai: Powers John H. (1999), Journalistic Memoirs of China: the Discourse of Foreign Reporters. Civic Discourse, Civil Society and Chinese Communities (ed. Randy Kluver, John H.Powers).Ablex Publishing Corporation, Stamford, Connecticut, p. 24-25. Autorius savo apibendrinimas įžvalgas pateikia, išanalizavęs penkias tokio žurnalistinio reportažo stiliaus knygas, parašytas 1992 – 1997 m.).


1164

paviršutiniškumą, skubotumą. Jis negali būti pateisinamas net noru pašmaikštauti ir taip „užkabinti“ skaitytoją, nes neišvengiamai formuoja jo požiūrį į kinus ir jų kultūrą.

Tai, kad skirtingų grupių, mentaliteto, tolerantiškumo ir intencijų žmonės gali aprašyti Kiniją visiškai skirtingai, puikiai parodo antroji lietuviška knyga – „Pekino dienoraščiai“, kurią parašė teatrologė ir menininkė Vaiva Grainytė, metus studijavusi Pekine (kaip ankstesnės knygos autoriai turbūt pasakytų, nuo ryto iki vakaro kalusi hieroglifus) ir kartu keliavusi po šią šalį, labai nuoširdžiai bandžiusi perprasti kinų kultūros ir žmonių savitumą, ir aprašiusi ją visiškai kitokiais epitetais bei vaizdiniais. Šį Kinijos aprašymų kontrastą bene geriausiai perteikia jos įspūdžiai iš važiavimo tame pačiame paprastų kinų prikimštame sėdimame traukinio vagone, apie kurį rašė ir anksčiau cituoti autoriai:

Iškračius vagoną turbūt gautųsi Kauno gyventojų skaičius. Visi mes 17 val. (kelionė trurko būtent tiek) buvom vienos sriubos ingredientai. „Vaiva“, „Pavlina“ arba kitos iki įlipant į traukinį egzistavusios tapatybės kažkur prapuolė. Buvo bendras suprakaitavęs mes. Sėdynės sujungtos viena su kita – sėdima po tris, o prieš trijulę dešimties centimetrų atstumu sėdi kitas trejetas. Šone eina siauras takelis, vedantis iki tualeto (šlapimo pūslę patariama išsiimti – baisus diskomfortas ją turėti), o čia pat – kitos trejetų poros. Kai iš dešinės sėdintis senis graužia kiaulės koją, kartu ją graužia visi. Jo burna yra ir tavo burna – mūsų burna ir dantys. Savo kojų netekau iš karto – prieš mane sėdintis spuogais išmuštas jaunuolis tapo mano galūnėmis. [...] Po trijų valandų atrodė, kad čia gimiau, čia gražiai ir numirsiu. Rėkiantys kūdikiai ir panosėje keičiami vystyklai atrodė tarsi gražiausios rožės, o priešais sėdintis putlus vyras su ilgu iš apgamo einančiu plauku vaidenosi esąs pirmos eilės dėdė. [...] numigę vos tris valandas [...], mes vėl išsitraukėm galvijų kulšis, užsipylėm sausas makaronų sriubas ir gliaudėm riešutus. Susidraugavome su Pavlinos pažasty miegojusia kine, plaukuotojo apgamo savininkas davė savo vizitines, spuogais išmuštas jaunuolis man leido ant jo kelių užkelti kojas [...]1

V.Grainytės Kinija yra neabejotinai „perleidžiama“ per jos asmeninių išgyvenimų filtrą, tačiau visi jos aprašomi įspūdžiai – ar jie būtų iš Pekino ligoninės, ar mongolų jurtų, ar tvankaus bendrabučio kambario, ar kalnų ir kaimų – siūlo žvelgti į ją žaismingai, jautriai ir su atlaidžia šypsena, leidžiant suprasti, kad visa tai, kas man nepatinka kitos šalies kultūroje, turėtų pirmiausia būti mano pačios nesugebėjimo jos priimti problema. Siekdama geriau suvokti Pekino operos meno paslaptis, Vaiva net įsiprašė į grimo kambarį pas vieną jos atlikėją kuris dėl nebaigto valyti grimo, pasak jos, priminė „pusiau pritrėkštą kolorado vabalą: dar mosuojantį savo gyvybingomis kojomis, tačiau su lauk išlėkusiais skystais vidaus organais ir sumaitotais sparnais“2 ). Tokių vaizdingų palyginimų 1 Grainytė V. (2012). Pekino dienoraščiai. Vaga, Vilnius, p. 61 2 Op. cit, p.101


1165

apstu visoje knygoje, tačiau jie neatrodo įžeidžiantys ar primetantys savo (vakarietiškus) vertinimo kriterijus ir vertybes. Išvados

Visi straipsnyje aptarti lietuviški ir nelietuviški šiandieninės Kinijos recepcijos pavyzdžiai skatina daryti išvadą, kad Vakarų dominavimo ir jų vertybių primetimo kitoms kultūroms laikai, deja, nesibaigė, nors ankstesni jos iškreipti įvaizdžiai arba mitai jau seniai sukritikuoti, o ankstesnės juos pagimdžiusios sąlygos lyg ir išnykę (kolonializmas, Apšvietos universalizmo filosofija). Todėl vienas iš būdų, galinčių padėti išgyvendinti minėtus požiūrius ir išmokyti mus, vakariečius, pripažinti ir norėti suprasti svetimas kultūras – tai pirmiausia gebėjimas atpažinti tuos iškreiptus požiūrius ir jų motyvus. Šis sugebėjimas neabejotinai turi būti ugdomas ne vien aukštosiose mokyklose, plačiau supažindinant studentus su neeuropietiškomis kultūromis bei jų recepcija, bet ir vidurinėse mokyklose – kas, kiek man žinoma, Lietuvoje beveik niekur nedaroma. Dauguma studentų, ateinančių į universitetą studijuoti Rytų kultūrų, prisipažįsta nieko apie jas negirdėję ir nesimokę vidurinėje mokykloje. Literatūra

Anglickienė L. (2006). Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius, Versus Aureus Beinorius A. (2011). Introduction: Tracing the bicentennial history of Oriental studies in Lithuania. Acta

Orientalia Vilnensia, t.10, Nr.1-2 (2009) Dikčius R., Juocevičiūtė G. (2011). Drakono alsavimas. Honkongas, Kinija, Tibetas. Versus Aureus, Vilnius Grainytė V. (2012). Pekino dienoraščiai. Vaga, Vilnius Knüsel A. (2008), „Western civilization“ againts „Hordes of Yellow Savages“. British perceptions of the Boxer

rebellion. Asiatische Studien/Etudes Asiatiques, LXII, No.1 Konior J. (2011). Andrzej Rudomina – unforgettable Lithuanian Jesuit missionary scholar: from Vilnius

University to China. Acta Orientalia Vilnensia, t.10, Nr.1-2 (2009), p. 125-138 Lee Gregory B. (2003), China‘s Unlimited. Making the Imaginaries of China and Chineseness, Routledge

Curzon, London, and New York Lee Robert G. (1999), Orientals. Asian Americans in Popular Culture. Temple University Press, Philadelphia Pearson Ch.H. (1893). National Life and Character: A Forecast. London and New York: Macmillan and Co Poškaitė L. (2010). Kiniškosios saviugdos praktikos globalėjančioje kultūroje: jų suvokimo Vakaruose ir

Lietuvoje problemos. Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos, t. 10, LKTI, Vilnius, p. 393-411 Poškaitė L. (2011). Kiniškosios psichosomatinės saviugdos praktikos Vakaruose ir Lietuvoje: modernizuotos

formos ir iššūkiai vakarietiškajai kūno kultūrai. Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos, t.11, LKTI, Vilnius, p. 158-179

Powers John H. (1999), Journalistic Memoirs of China: the Discourse of Foreign Reporters. Civic Discourse, Civil Society and Chinese Communities (ed. Randy Kluver, John H.Powers).Ablex Publishing Corporation, Stamford, Connecticut


1166

Si shu 四书(The Four books) (1992), The Chinese-English bilingual series of Chinese Classics. Changsha,

Hunan Internetiniai šaltiniai: Lietuviams – kinų kraujas? Interneto prieiga: http://sveikata.diena.lt/lt/naujienos/sveikata/lietuviams-kinu-

kraujas-325684. (Žiūrėta 2011.12.09) Savukynas Virginijus. Kinai Lietuvą puola, arba pasaulis yra plokščias. Interneto prieiga:

http://www.technologijos.lt/zmoniu-pasaulis/redakcijos-akiratis/straipsnis-10066/straipsnis?name=straipsnis-10066&l=2&p=1. (Žiūrėta 2011.12.07)

Visockas Gintaras. Kada pradėsime bijoti kinų. Interneto prieiga: http://www/slaptai.lt/zvalgyba-kontrzvalgyba/3279-kada-pradesime-bijoti-kinu. (Žiūrėta 2011.12.09)

SUMMARY

Globalism And Tolerance To The Foreign Cultures: The Case Study Of The Reception Of Chinese Culture In Lithuania Assoc. Prof. dr. Loreta Poškaitė

The process of cultural globalization raises the importance of the value of harmony

and tolerance, as applied to the inter-cultural communication and relations, as well as for the reception of other cultures. However, as the article demonstrates, the declaration of this value is far from its realization in practice, especially concerning the reception of Chinese culture and her people in the West, and Lithuania as well. The article concentrates on the reception and imagination of Chinese in Lithuania in recent ten years, when the image of China began to take its form and expression. The first part provides the critical analysis of some articles on the issues of China and Chinese in Lithuanian internet media, concentrating on the language, main images and the reasons of her particular (that is, negative) presentation. In the second part there will be discussed the impact of racist theories on the treatment of Chinese in USA and England since the second half of 19th century. A third part concentrates on the discussion of two books on China, written by Lithuanian authors and published recently, namely, “A breathing of Dragon” (by R.Dikčius and G.Juocevičiūtė) and “The Diaries of Beijing” (by V.Grainytė). The main attention will be given to the rhetoric means and language of description, and its relation (in the case of the first book) to the racist image of Chinese.

Keywords: harmony, multiculturality, yellow race, rasism, eurocentrism

"Societal Innovations for Global Growth", 2012, No. 1(1). (Stream A p. 1-287, Stream B p. 288-478, Stream C p. 479-725, Stream D

p. 726-1004, Stream E p. 1005-1166). ISSN 2335-2450 (online) Stream E ‘’Continuation and Change of Values in Global Society’’ Texts are not edited. Published by Mykolas Romeris University, Ateities g. 20, LT-08303

Vilnius, Lithuania

research papers - socin2012.home.mruni.eusocin2012.home.mruni.eu/e_2012-12-26.pdf · “without us...

Documents