rugpjÛtis– rugsËjis 8–9 · susigûþæs, já uþgriuvusi visa nakties tamsa. nematau në...

RUGPJÛTIS–RUGSËJIS 8–9

22001100

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

REGIMANTAS TAMOÐAITIS. Pragaras ðalia mûsø 3JUOZAS MARCINKEVIÈIUS. Esu að kelias… Eilëraðèiai 7HERKUS KUNÈIUS. Lietuvis Vilniuje, arba Jeruzalës sindromas.Romano fragmentas 11JULIUS KELERAS. Eilëraðèiai 63ALGIRDAS POCIUS. Spengianti tyla. Novelë 68ERNESTAS NOREIKA. Eilëraðèiai 74JONAS ÈESNULEVIÈIUS. Pati baisiausia ið septyniø didþiøjø. Apsakymas 78MA-RIS ÈAKLAIS. Eilëraðèiai. Vertë Arvydas Valionis 91JOYCE CAROL OATES. Akmenuota kalva. Apsakymas. Vertë Povilas Gasiulis 95

LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA

KÆSTUTIS NASTOPKA. Sakymas ir diskursas 104

APIE KÛRYBÀ IR SAVE

Ið Daugø ir Ðvëkðnos… Raðytojas Rimantas ÈERNIAUSKAS atsako á RomoDAUGIRDO klausimus 117

KALBA IR KALBOTYRA

JONAS PALIONIS. Lietuviø asmenvardþiø labirintuose 123

IÐ PRAEITIES

DAINORA POCIÛTË. Nuo maiðto iki melancholijos 129

PAÞINTIS

INGRIDA SOKOLOVA. Ji mokëjo mylëti (Zenta Maurinia).Vertë Renata Zajanèkauskaitë 138

MÛSØ PUBLIKACIJA

MERAB MAMARDAÐVILI. Psichologinë kelio topologija.Vertë Austëja Merkevièiûtë 149

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

VALDEMARAS KUKULAS. Pomirtinë ðokio reþisûra (V. Daujotytës „Ðokëjavirð liepto per prarajà“) * MARTYNA BRAÞIÛNAITË. Ástrigæs klampioje bû-tyje (S. Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundos“) * ALFREDAS GUÐÈIUS. Irstori romanai – nenuobodûs (R. Kaðausko „Badmetis, arba Þali akiniai ark-liams“) * RAMÛNAS ÈIÈELIS. Istorija ir moteris – tai mirtis (J. Ðikðnelio„Mirties varos“) 161

TËVYNËS VARPAI

RAMÛNAS KASPARAVIÈIUS. Kaimas mieste 176

Antrajame virðelyje: ANTANAS KMIELIAUSKAS. Natiurmortas, 2008

Treèiajame virðelyje: JOLANTA KVAÐYTË. Karðta vasara, 2008

TURINYS

Pasirašyta spausdinti 2010.VII.27. Tiražas 1150 egz.

Formatas 70x1081/16. Ofsetas. 10 sp. l.

Kaina 7 Lt.

Spaudė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius.

„Metus“ remia:

LIETUVOS RESPUBLIKOS

KULTÛROS RËMIMO

FONDAS

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

3REGIMANTAS TAMOŠAITIS

Pragaras ðalia mûsø

Dideli dalykai kartais nëra tokie tolimi.Geriu kavà Pilies gatvëje. Saulëtas, ðiltas pavasario rytas, ne-

toliese þaliuoja Gedimino kalnas. Tarsi architektûrinë ir gamtospuoðmena, skirta mano ir panaðiø á mane malonumui. Aplinkui judaturistai, jiems èia irgi gera. Kartais jie man primena buoþgalviø tel-kinius ðiltoje kûdroje. Mirguliuoja, skuba, kaþko ieðko. Neramûs irbeprasmiðki, taèiau bûtini. Kaip pasaulio ir gamtos dalis. Apskritaiá gamtà reikia þiûrëti tiesiog kaip á gamtà – be jokiø ten personi-fikacijø ir ásivaizdavimø. Kitaip pasaulis ima gàsdinti. Kad ir tie tu-ristai. Jie visiðkai nesuvokiami, svetimi, kartais sunku ásivaizduoti,kad jie taip pat sàmoningi þmonës. Kaþkà tarsi kalba, rodo pirðtais,fotografuoja. Taèiau man dabar jie yra tik mano pasaulëvaizdþio da-lis. Kaþkas turi aplinkui judëti, kad jausèiau ramybës palaimà.

Vaikystëje kaime buoþgalvius kaþkodël vadindavome varloþgal-viais. Ar tai vaikø prasimanymas, ar tarmës ypatybë – neþinau.

Šiandien esu apsirengæs lengvai ir patogiai, jauèiuosi subrendæs,solidus. Kartu ir atjaunëjæs, tarsi kà tik uþgimæs ðiame nuostabiamepasaulyje. Mano dvasioje ðviesu ir giedra, o tas kavos puodukas antgatvës staliuko – ðiaip tai tik pinigø ðvaistymas – taip pat dël gerosnuotaikos pertekliaus. Kava galëjau pasimëgauti ir namuose. Arbatiesiog atsigerti vandens, kaip darydavau kadaise. Vaikystëje visimes valgydavome ir gerdavome tik namie, á kavines ir restoranusþiûrëdavome ið tolo, su bauguliu. Tose vietose tûnodavo blogi þmo-nës, kaþkaip prasimanantys pinigø savo tuðtybei tenkinti.

Taèiau ten buvo nutriuðæs provincijos miestelis, sovietmeèio le-targas, ten niekas gyvo uþsienieèio nebuvo matæs, o èia – didingas ir

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

4 graþus Vilnius (taip sakydavo sûnus, norëdamas iðtrûkti ið varganoskaimo seneliø buities), kuriame uþsienieèiai dauginasi ne dienomis,o valandomis. Padavëjai ir mane kartais palaiko tokiu ne ðio kraðtobuoþgalviu, kreipiasi á mane angliðkai, pagarbiai tûpèioja, lankstosi.Koks nusivylimas atsispindi jø akyse, kai atsakau jiems graþia lietu-viðka kalba. Gal po kokio ðimto metø èia jau niekas lietuviðkai nebe-kalbës.

Pasiþiûriu á save, mëgindamas susivokti, kas toks esu, tarsi verti-nu save ið ðalies. Visokie stilingi aprangos atributai – mano gerossavijautos ir tapatybës dalis. Ðalia kavos puodelio – mobilusis tele-fonas, ryðiui su pasauliu. Nors man geriausia, kai jis tyli. Rankinëjeprofesionalus fotoaparatas – gyvenimo kontrastams fiksuoti. Kai jaunebeturiu kà màstyti, „ájungiu“ estetiná pasaulio suvokimà: þiûriu áviskà kaip á mano sàmonei pateiktas egzistencijos reprezentacijas irkaip mano paties tæsiná. Fotografuoju objektus, kuriuose atpaþástusave, savo vertybines projekcijas. Vaizdø fiksavimas man kaip ins-tinktyvi savisauga, lyg gyvenimo kokybës patikrinimas. Ið tikrøjø aðfotografuoju ne kaþkokius iðorinius daiktus (kam man jø reikia?),bet tvarkau ir mobilizuoju savo sàmonæ. Simpatingi buoþgalviai ap-linkui daro tà patá, tik intensyviau: fotografuoja visus judanèius irnejudanèius reiðkinius, taip paliudydami savo buvimà ðiose vietoseir ásiraðydami á naujus kontekstus. Juk fotografavimas yra tiesioggyvenimo liudijimas. Seniau tiesa buvo liudijama þodþiu, dabar –vaizdu. Þodá gali iðkreipti, vaizdà – nelabai.

Kai reikia, moku ir graþiai paðnekëti, uþ tai net pinigus moka.Kartais verkti norisi, pagalvojus, kaip visa tai tuðèia. Uþ savo tuð-èius þodþius gaunu tikrø pinigø, uþ kuriuos perku tikrà, kaimo þmo-niø iðaugintà maistà ir dar ðvaistau juos kavai, brangesnei net uþpienà, atveþtai á mûsø kraðtà ið bala þino kokiø kraðtø. Ðimtà metønemaèiau karvës, o pienà kuo ramiausiai geriu. Man net patinka,kad nuo manæs atitolintos galvijø bandos ir visoks tvartø mëðlas.

Beje, su metais vis labiau suprantu, jog gera savijauta priklausone nuo gerø daiktø, bet tik nuo gero oro. O kai nuotaika tokia pakili,aplinkui pamatai daug visokiø prasmiø, nors ið tikrøjø jø ten nëra.Labai gerai ásiþiûrëjæs á kokià nors prasmæ, joje pamatai grynà be-prasmybæ, o uþ kampo tavæs, kaip sakoma, laukia absurdas.

Èia uþ kampo – skersgatvis, o tame skersgatvyje stûkso varganaelgeta – keista neaiðkios lyties ir nenuspëjamo amþiaus bûtybë. Ási-rëmusi þvilgsniu á þemæ, matyt, nëra jëgø pakelti akiø aukðèiau. Juo-dame veide – ilgø girtuoklysèiø antspaudas, ðita þmogysta visa ap-nuodyta, tarsi kokiu raðalu uþpildyta.

Mëginu ásivaizduoti dvasios siaubà, kanèià, fiziná ir sielos skaus-mà. O jei dabar ten stovëèiau að? Kodël sëdþiu èia, o ta þmogystastovi ten? Bet yra, kaip yra. Að – èia, o ji ten...

Vargeta su savo kanèia egzistuoja anapus manæs, net anapus gat-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

5

RE

GIM

AN

TAS

TAM

OÐ

AIT

IS.

Pra

gara

s ða

lia m

ûsø

vës: ta nelaiminga dvasia plevena kosminëse tolybëse, o gal kokiojebedugnëje, kur visø mûsø pradþia ir pabaiga. Vis dëlto yra kaþkastokio, kas jungia net paèius tolimiausius pasaulius.

Taèiau apie tai geriau per daug negalvoti, kad neatsidurtum anks-èiau laiko, kur nereikia. Á viskà reikia þiûrëti remiantis sveiku protuir pasikliaujant socialiniais bendravimo áproèiais. Juk tokià bûtybægalëèiau niekinti – esu nepalyginamai uþ jà pranaðesnis, – tik kaþkasviduje neleidþia. Kirba ten kaþkokia tamsi uodegëlë.

Staiga tas patamsiø gaivalas pasirodo grësmingai artimas, tarsiiðnyra ið vidaus. Atmintyje iðkyla juoda banga. Lyg gulëèiau tamsiànaktá prie eþerëlio Vilniaus apylinkëse, vienas mano ðonas apneðtaspelenais. Mat guliu pusiau ákritæs á dar ðiltà lauþavietæ, ðalia manæssëdomis stûkso, gal miega, kaþkoks nelaimës bendras. Rëplioju ten,kur jauèiu drëgmæ. Rankomis praskiriu eþerëlio pakrantës þalësius,visokius maurus, ir godþiai siurbiu pradvisusá vandená. Prakeiktivarloþgalviai, ðnypðèiu sukepusiomis lûpomis ir niekaip negaliu nu-malðinti þiauraus troðkulio. Bendras manæs negirdi. Sëdi nebylus,susigûþæs, já uþgriuvusi visa nakties tamsa. Nematau në þvaigþdþiø –sunku pakelti þvilgsná.

O dienà pasaulis didelis ir baltas, bet visi jame gyvenantys –absoliuèiai svetimi. Jie iðdeginti saulës, atrodo tuðti, lyg popieriniai.Þmonës ðiame baltame pasaulyje juda inertiðkai, be jokio skausmo,be prasmës ir tikslo. Að èia irgi neturiu prasmës ir tikslo, taèiau vie-nintelis tai suvokiu – be galo aiðkiai – ir tai kelia man didelá siaubà.Að bijau paþiûrëti á ðaligatvio plyteles, að bijau medþiø, visø daiktø,nes jie mane gali uþmuðti. Aplink mane tvyro negailestinga, neþmo-giðka begalybë. Ji vienu metu ir juoda, ir tviskanti kaip pati bal-èiausia ugnis.

Vël atsipeikëju Pilies gatvëje, prie to paties kavos puodelio. Ran-ka griebiasi fotoaparato. Að jûsø nebijau, sakau, þiûrëdamas á daik-tus. Jûs esate su manimi, jûs mane saugote.

Bet pragaras visai ðalia, að vis dar galiu jame prasmegti. Tada jausudiev, mano visi artimieji ir puikûs bièiuliai. Aèiû, kad paþinojotemane toká laimingà ir prasmingà. Visà sudëliotà ið gerø daiktø.

Reikëtø áveikti pasibjaurëjimà ir duoti tam vargetai ið skersgat-vio koká lità. Stovi ten jau visai prie savo pragaro vartø, netekæs as-mens bruoþø, nedrásdamas nei iðeiti ið gyvenimo, nei sugráþti.

Pasiþiûriu á skersgatvá – kurgi tas nelaimës ðeðëlis uþgesusiomisþvaigþdëmis vietoj akiø? Ðalia vargetos jau bestovás dar vienas toks,taip pat pajuodæs ir apðepæs. Tada pasidaro aiðku, kad pirmoji bûty-bë tikrai yra moteris, nes jai ant veido nesimato jokiø ðeriø. Tuo jieabu ir skiriasi. Kaip anksèiau nesusiprotëjau?

Nudûrusi þvilgsná þemyn, nugara ásirëmusi sienos ta moteris ne-juda. Vienoje rankoje rûksta cigaretë, kitoje – popierinis kavos puo-delis. Matyt, atneðë tas antras, gal jos vyras ar ðiaip koks gatvës su-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

6 gyventinis. Jie ten ir stovëjo kaip du vieniði paminklai: kaþkur jauesu matæs tokius liûdesio monumentus.

Uþsidariusi savo pasaulyje pora nieko nemato, nesidairo, judrituristø minia jiems tarsi neegzistuoja. Suprantama, juk tie lai-mingieji – labai laikini, rytoj jø èia nebebus, o ta pora – sustingusikaip pati laiko aðis. Nejudantys, nes visiðkai be ateities. Atsirëmæ tikvienas á kità ir dar þvilgsniais á þemæ.

Tada pagalvojau, kad tokia jø draugystë, toks bendrumas yra ne-paprastai gilus, siekiantis gal net pasaulio dugnà. Jø santykis daugtikresnis nei laimingøjø þmoniø ryðiai. Mes juk susijæ tik todël, kadlaimingi, pasisekæ. Mes jungiamës pavirðiais, o tie du – ið esmës.

Jeigu patektum á toká pragarà ir sugebëtum ið jo iðtrûkti – kaiptada viskas atrodytø? Mirti ir prisikelti – gal tai vienintelë ne-mirtingumo ir iðganymo galimybë mums, mirtingiesiems, kurie nie-kada nebuvome ðventi, bet gyvename taip, tarsi visas pasaulis bûtøsukurtas mûsø gyvenimo ðventei.

Viskas prasideda jaunystëje – nuo begalinio laimës troðkimo. Irkartais baigiasi taip – baisiu troðkuliu, kai tave troðkina taip þiau-riai, kad net paþaliavæ kûdros vandenys neatrodo bjaurûs.

Kai pernelyg trokšti bûti laimingas, gali patekti á pragarà. O jei iðten pasiseks iðtrûkti, atsipeikëjæs galbût suvoksi, kad ið tikrøjø gy-veni.

Bandau šito nepamiršti.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

7JUOZASMARCINKEVIÈIUS

Esu að kelias…

Vlado Braziûno nuotr.

�

Ak, kaip prie mano eþeroMeldai graþiai suþëlë…Virð begalinio þalio –Tik begalinis mëlis.

Ir veltui tu tikiesiKà nors èionai iðvysti.Nëra èia þmogui vietos,Èia – ðitoj dvispalvystëj.

Tik nesunku be galoÁsivaizduot èia gëlæ:Tarp begalinio þalioIr begalinio mëlio…

�

Virð tavo juoko – mano neviltis…Ak, kaip graþiai susisluoksniavo:Èia – nebûtis, o èia – bûtis,Èia – mano þodis, ðièia – tavo.

Sakau „iðnyk“, o tu vis vien esi –Akiø dugne – ir niekur nepabëgi.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

8 Esi ir praeity, ir ilgesy…Nejaugi mano þodis toks bejëgis?

Kada ið atminties, akiøIðnyksi lyg nerealybës daiktas?Sakau „kada“… Taèiau tikiu –Uþtenka tik tave prakeikti.

�

Ak, gelia, Vieðpatie, kaip gelia.Ne kûnà gelia – vargðæ sielà.Virðum tavæs jau visagalëJuoda lemtis sparnus pakëlë,

O tu, uþvertæs savo galvà,Tiktai plëðrius nagus matysi.Tada suprasi, kad negalimaKaþko pakeisti ið esmës, ið viso…

Bandysi tu, þinias praradæs,Kaþkà svarbaus be galo prisiminti.Nes tas juodasis tavo pradasNe galvà neð, o tiktai mintá.

�

Prie tylinèio slenksèioPriglunda – lyg ðuo nusilakstæs – ruduo.Ties vandeniu pasilenksi –Ir net nepajusi, kad tai – gyvybës vanduo.

Paþvelgsi á laukà –Ir tau atsivers baltuma.Bet tu nesijaudink,Nes tai – dar ne tavo þiema.

Èia nieko nereikiaSuprasti. Uþtenka gyventi tikëjimu,Kad tai tavæs laukiaDidþiulis, bekraðtis þydëjimas.

�

Tai: bûtis – nebûtis,Tai gyvas ir negyvas.Seklioji dabartis –Ir amþinybës gylis.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

9

JUO

ZA

SM

AR

CIN

KE

VIÈ

IUS. E

su a

ð ke

lias.

..

Mes esam pasmerktiPabraidþiot po likimà.Bet amþinoj naktyJuk laukia nebuvimas?

Ir kas mums atsakys –Tad kas yra didesnis:Ðviesi dienos akis –Ar amþinybës dësnis?

�

Dabar tylu sakyt,Nes viskas jau nutilo…Ðviesa dienos akyApþlibo ir praþilo.

Virð tavo vandenøNet negirdët èiurlenimo.Bet að dar gyvenu,Að dar turiu gyvenimà!

Taèiau yra kaþkas,Kas jau nutrauks ðá siûlà.Nors þvelgia pro ðakasTylus gyvybës krûmas.

�

Èia stoviu að, nes man èia skirtaPer amþius bûti ir stovëti.Nesu nei peiktas, nei pagirtas,Tiktai – uþëmæs savo vietà.

Nekeik manæs – nesu to vertas.Að nepaliksiu savo draugo.Juk èia – ties amþinybës vartais –Vienintelis turiu já saugot.

Èia stoviu að ir èia stovësiu –Áspëti tuos, kas þvelgs á angà:Tenai aklieji mato ðviesà,O regintys – apanka…

�

Atsimerk, mylimoji, tai aðPlunksna angelo lieèiu tavo skruostà.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

10 Juk dar niekas iki manæsTaip moters neglostë.

Tu miegi ir nesupranti,Kad stebuklas – ne angelo sparnas.Kad stebuklas – bendroj praeityPo pavargusiu mano delnu.

Að galëèiau paþadint tave.Bet ar verta?Tad nusvyra pavargus galvaAnt pasaulio, miegu atitverto.

�

Nuþvarbæs kûnas, nejauki delèiaDabar tik vardà mano supa.O juk galëjo viskas bûti èia –Prie ðios sraunios ir siautulingos upës.

Bet viskas baigësi ne taip, ne taip,Bet viskas baigës net neprasidëjæ.Nors krykðtë sodai taip baltai baltai,O laikrodþiai nustojo ëjæ…

Bet viskas virto laukimu,Skaudþiu – kaip ilgesys tikëjimo.Praleiskite mane – einu,Kur glaudþias mano pralaimëjimas.

�

Esu að kelias, priimu visus,Kurie vaþiuoja, joja mano akmeniu.Taèiau labiausiai að myliu basus,Nes pëdas jø geriausiai atmenu.

Ðimtai jø – pëdø nekaltø –Praëjo èia, kol jie iðrado ratà.Tik iðradëjo vardo nerandu,Turbût uþmirðæs bûsiu já arba praradæs.

Keleivi mielas, bûk smalsus –Ir klausk: kur að tave nuvesiu?…Esu að Kelias, priimu visus,Kurie – á Amþinàjà Ðviesà.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

11HERKUS KUNÈIUS

Lietuvis Vilniuje,arbaJeruzalës sindromas

R o m a n o f r a g m e n t a s

O kai aðai jojau per Vilniaus miestelá,Visos miesèionkëlës á mane þiûrëjo.

Lietuviø liaudies daina

Uþdarbio reikia vykti á Lodzæ, o iðminties – á Vilniø.

Þydø posakis

Jiems pildosi Izaijo pranaðystës þodþiai:Girdëti girdësite, bet nesuprasite,þiûrëti þiûrësite, bet nematysite.

Mt 13, 14

Ar ilgai ðitie pabaisos kliedës? Kada galø galeprisiveiks ir sustos? Kiek laiko trunka tokie priepuoliai?Mënesiø mënesius? Metø metus? Kiek?

Louis-Ferdinand Céline. „Kelionë á nakties pakraðtá“

Nesvarbu, kad ir kur ji bûtø – ðirdyje ar Palestinoje, taèiau apsilankymasJeruzalëje, Šventajame mieste, kai kuriuos þmones taip sukreèia, kad jie áti-ki patys esantys pranaðai. Ðis sàmonës sutrikimo fenomenas pavadintas Je-ruzalës sindromu.

Jeruzalës sindromo apimtus þmones uþvaldo ákyrios religinës mintys, ku-rias, kaip manoma, sukelia apsilankymas Šventajame mieste.

Benedikto Januðevièiaus nuotr.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

12 Pirmasis ðá fenomenà 1930 metais apraðë Jeruzalës psichiatras dr. Hei-zas Hermanas. Jis kurá laikà stebëjo krikðèionæ, kuri, bûdama ásitikinusi, kadKristaus pasirodymas þemëje – neiðvengiamas, kasdien kopdavo su arbatospuodeliu á Skopo kalnà, kad galëtø pasveikinti já sugráþus.

Viena Jeruzalëje apsilankiusi amerikietë átikëjo esanti Ðvenèiausioji Mer-gelë Marija, todël vis verþësi á Betliejø ieðkoti kûdikëlio Jëzaus. Þinoma ir apiemoterá, átikëjusià, kad gali vandená paversti vynu, o visa kita – duona.

Vienas dramatiðkiausiø Jeruzalës sindromo atvejø – kai 1969 metais reli-gingas australas padegë Al Aksos ðventyklà, nes buvo ásitikinæs, kad prieðKristaus sugráþimà Ðventyklos kalnà bûtina „iðvalyti“ nuo nekrikðèioniðkø pa-statø.

Jeruzalës sindromu pasaulyje kasmet suserga 50–200 þmoniø. Taèiau ðiosindromo kritikai paþymi, kad didþioji dalis, prieð susirgdami Jeruzalës sind-romu, jau iki tol negalavo dël ávairiø psichikos sutrikimø ir tik vienetai panaðiøsutrikimø anksèiau neturëjo.

Asmenis uþvaldþiusi psichozë daþniausiai praeina po keliø savaièiø. Tuo-met þmonës sugráþta á normalià bûsenà ir labai iðgyvena dël savo poelgiø,tad nëra linkæ apie tai pasakoti.

Merkurijus buvo nematomas. Venera pasirodë tik trumpam – dar neið-auðus ðmëstelëjo Þuvø, vëliau – Avino þvaigþdyne.

Jupiterá, jei tik buvai ne aklas, galëjai pamatyti pas Oþiaragá. Saturnà –Liûto þvaigþdyne. O Marso buvo neámanoma áþiûrëti.

Uranas pasisukiojo tarp Þuvø, taèiau ðviesiame danguje jo nesimatë. Pa-naðiai ir Neptûno, kuris Oþiaragio þvaigþdyne galëjo bûti regimas tik sute-mus.

Þemës aðis buvo pasvirusi áprastu kampu.Saulë tekëjo 04.41, leidosi 22.00. Dienos ilgumas – 17.19.Buvo dar neprasidëjusi Jaunatis, kitaip sakant – ° Mënulio diena.Visi planetos astrologø sudaryti horoskopai tiek Avinams, tiek ir Jau-

èiams buvo palankûs.Dvyniai, Vëþiai, Liûtai ir Mergelës dël ateities taip pat galëjo bûti ramûs.

Kaip ir Svarstyklës, Skorpionai, Ðauliai ar Oþiaragiai.Vandeniams, Lietuviams ir Dvyniams, taip 06.05 vietos laiku buvo pati-

kinta ið TV ekranø, ðiandien negalëjo nieko pikta atsitikti.Artimiausiomis dienomis šalyje buvo prognozuojami itin šilti orai.Galbût todël, vos apie atðilimà paskelbë þiniasklaida, internete nuo ryto

plûstelëjo komentarø banga.Þmonës, iðerzinti ðaltos ir lietingos vasaros, skubëjo iðsisakyti, pasidalyti

savo patirtimi*.

* Ið pradþiø dël ávairovës autorius ketino knygos pabaigoje ádëti keletà Napoleono Ðepuèiokomentarø. Taèiau persigalvojo nutaræs, kad smalsesnis lietuviø skaitytojas juos nesunkiai ras„Google“ paieðkos sistemoje surinkæs, pavyzdþiui: „Saulë ir þiema netrukus sugráð“, „Laukusbalins ðvieþias sniegas“, „Kità savaitæ – ðvelni þiema“, „Baltarusijos diktatorius A. LukaðenkaVatikane susitiks“ ar panaðias internetiniuose dienraðèiuose spausdintø straipsniø antraðtes.

Èia ir toliau – visos pastabos autoriaus.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

13

HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

Po minutës kitos uþdainavo radijas. Susiradæs Vilniaus Pilies gatvëje pa-mëgtà tarpuvartæ, ið toli toli pragydo ankstyviausias sostinës dainorëlis:

Kai saulë rytmetá pakylaÞibutës rymo pakelyIr piemenaitës dainà genaTenai toli toli toli.

Tada að vël tavæs ilgiuosiIr laukiu þydinèiam sodeO akys skæsta tolumojeGal pamatysiu aš tave.

Kalnuos dainuoja rageliai uli uli joIr þydi gëlës tenai kalnuos*.

Nudþiugæs, kad audros ir lietûs Lietuvai nebegresia, pasiniûniuojantisNapoleonas Ðeputis bakstelëjo pirðtu per kompiuterio pelæ. Vos palinkobrûkðtelti komentarà, ekrane suðvito valstybinis dokumentas.

VILNIAUS RAJONO SAVIVALDYBËS TARYBA

SPRENDIMASDËL KRISTAUS KARALIAUS INTRONIZACIJOS AKTO

VILNIAUS RAJONE

2009 m. birþelio 12 d. Nr. T3-191Vilnius

Vilniaus rajono savivaldybës taryba, atsiþvelgdama á 2009 metais ðven-èiamà Lietuvos vardo paminëjimo tûkstantmeèio Jubiliejø, gavusi baþnytinëshierarchijos pritarimà, prisimindama mûsø protëviø tikëjimo tiesas, krikð-èioniðkàsias vertybes bei mûsø rajono tradicijas,

n u s p r e n d þ i a:1. Paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktà Vilniaus rajone.2. Kvieèiame kitø savivaldybiø Tarybas paskelbti Kristaus Karaliaus Int-

ronizacijos Aktà.

Savivaldybës merë Marija Rekst

* Autorius neprieðtarautø, jei muzikalesnis skaitytojas, skaitydamas ðià knygà, prisiminæsarba susikûræs savàjà dainø melodikà, kartu ir padainuotø. Tada laikas, praleistas su ðia knyga,bûtø dar kokybiðkesnis.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

14 Ðe tai tau, iðtisa dekada praëjo, o að net neþinojau, kad valdþia pasikeitë,nusistebëjo Ðeputis.

Kristaus karaliaus intronizacija – Kristaus iškilmingas paskelbimas valdo-vu ir globëju. Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri þmonës, bet ir visuomenë pri-paþásta Kristaus teisæ karaliauti, savo ástatymus grindþiant Kristaus mokymu.

Iðties nenuspëjami Vieðpaties keliai, keliskart persiþegnojo Ðeputis. JukJëzaus Kristaus intronizacija – tai ne ðiaip Maiðiagalos ar Nemenèinës rûmøintrigëlë, o lemtingas Lietuvai ir lietuviams dalykas – karaliaus „ásostini-mas“.

Ir visa tai atsitiko ne Palestinoje ar Judëjoje, o geografiniame Europoscentre – XXI amþiuje!

Kai þmonija tiek privaèiame, tiek vieðajame gyvenime pripaþins, kad Jë-zus Kristus yra karalius, visuomenë pagaliau gaus nepaprastø maloniø – tikràlaisvæ, tvarkingà disciplinà, taikà ir santarvæ.

Jëzus Kristus ið Galilëjos nuo ðiol Vilniaus rajonà valdys... – susimàstëNapoleonas Ðeputis. Turbût tada ir Pirèiupius, Kernavæ, Trakus... Ir Pabradæ.

Kokiu bûdu? Ið anapus? Per Ðventàjà Dvasià? O gal – per nuðvitusià Vil-niaus rajono meræ Marijà Rekst – savo pasirinktà vietininkæ?

Karalius... Jëzus Kristus – dabar lietuviø ir Vilniaus rajono karalius. Lie-tuva – ne tik Dievo Motinos Marijos, Ðvenèiausiosios Mergelës þemë... –susirûpino Ðeputis.

Ir kà á tai atsakys valdþia? Ðventasis Sostas? Europos Komisija? Kons-titucinis Teismas? Juk, kad ir kaip þiûrësi, Jëzus Kristus ið Nazareto, nors irDievo Sûnus, vis dëlto ne vietinis, jis ne lietuvis, ir net ne ið Europos.

Ðiuo sunkiu periodu, kai pasaulis iðgyvena visø juntamà krizæ, ypaè svar-bus tampa Dievo vaidmuo ne tik þmoniø asmeniniame, bet ir visuomeniniame,kultûriniame bei politiniame gyvenime. Kiekvienas yra atsakingas uþ Dievopateiktos tiesos iðsaugojimà, o ypaè – þmonës, kurie atsako uþ visuomenësgyvenimà. Jie neturi palaikyti neutralumo arba neturi likti abejingi ðiø tiesøpaskleidimui visuomenëje.

Netrukus Šeputis nustojo gvildenti Lietuvai aktualià Kristaus karaliaustemà, ðiandien dar laukë svarbesni reikalai.

Piktdþiugiðkai iðstuksenæs komentarà „neatidëliotai strateginiu“ Lietu-vos atominës energetikos plius neþemiðkø civilizacijø klausimu, iðjungë kom-piuterá – personaliná altorëlá (ði smagumà teikianti bûtybë buvo gan stipriaipakoregavusi Ðepuèio pasaulëjautà). Stenëdamas nusismaukë odon áaugusávestuviná þiedà. Palaimingai atsidusæs, parideno kuo giliau á stalèiø.

Taip, èia jam bus saugiausia, nutarë Napoleonas Ðeputis. Dirstelëjæs á laik-rodá, pakilo eiti.

Keliskart paklibinæs, peèiu trinktelëjæs ir ásitikinæs, kad saugiai uþrakinoduris, Ðeputis iðskubëjo.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

15Dar prieð savaitæ susikrovæs piligrimo mantà, Napoleonas ðtai ir sulaukëakimirkos, kada su dainininkais bei ðokëjais sës á autobusà, kad nuo Kalva-rijø paðto galëtø pajudëti link sostinës – á Dainø ðventæ, kur turëjo uþdai-nuoti visa Lietuva.

Ðiais metais Dainø ðventë Lietuvoje – visa þiniasklaida apie tai triûbijojau ne pirmà mënesá – þadëjo bûti ypaè áspûdinga. Ne tik kalendoriaus, betir Vieðpaties valia palankiai sutapusi su Lietuvos vardo paminëjimo tûks-tantmeèiu ir sumaniai átraukta á „Vilnius – Europos kultûros sostinë 2009“programà, ji turëjo virsti trijø milijonø tautà vienijanèiu renginiu, skeidþian-èiu tik geras ir labai geras emocijas; niekas dël to ir neabejojo.

Ir iðties, susigrûdæ autobusan (su drobiniais, lininiais, ðiaudiniais rûbaisbei mediniais liaudies instrumentais – skrabalais, spragilais ir tarðkalais),Kalvarijos muzikantai – uoliausi meno saviveiklos kolektyvø nariai – buvoitin pakilios nuotaikos. Jau nuo ryto kauðtelëjæ ta proga degtinytës ar pra-sukæ po kelias alaus stiklinaites, áraudæ, kaip niekada atidûs vienas kitam –vos truktelëjus ið vietos autobusui – ëmë dalytis sumuðtiniais, kiauðiniais arapdairiai ið vakaro virtomis viðtø ðlaunelëmis.

Neseniai á ðeðtà deðimtá ákopæs pradinës mokyklos ûkvedys, menko laips-nio invalidas Napoleonas Ðeputis, tà rytmetá buvo taip pat nemaþiau lipðnusir linksmas. Dar nekirtus Kalvarijos miestelio ribos, mikliai susileidæs treè-dalá „Suktinio“ butelaièio, uþtraukë kuo garsiau „Ant kalno mûrai“, ûmai uþ-krësdamas optimizmu ir kitus bendrakeleivius.

Taip gurkðnodami ir pasidainuodami gastrolieriai iðdardëjo á Vilniø – Lie-tuvos sostinæ, ðalies ðirdá.

Visi jie, áskaitant Ðeputá ir jo 45% „Suktiná“, þinojo: prieð septynetà ðimtømetø á rytus nuo Kalvarijos – Vieðpaties Jëzaus Kristaus kanèiø kelio – nuto-lusioje girioje, pagainiojæs taurà, Lietuvos kunigaikðtis Gediminas susapna-vo pranaðingà sapnà – kaukiantá ant kalno geleþiná vilkà; kas vëliau naktáásiklykusiam þvëriui sapne atsitiko, niekas nebesuko galvos. Taèiau dabartose vietose – „jei kaþkas ið èia esanèiø dar neþino“ – þemiau apgriuvusiosGedimino pilies bokðto, tik Lietuvai ir lietuviams priklausanèiame Vilniuje,stulbinanèiai nesavanaudiðku entuziastø rûpesèiu stovëjo ið nebûties á bû-tá prikelti Valdovø rûmai, nutiestas karaliaus Mindaugo tiltas, atnaujintasNacionalinës dailës galerijos rûmas, prie Neries stirksojo nagingø suvirinto-jo rankø suverþtas vamzdis arka.

Vilniuje – Lietuvos þmonëms tai ne paslaptis – didþiojo Lietuvos kuni-gaikðèio Gedimino ákurtoje sostinëje, ramybæ skleidþianèios Arkikatedros po-þemiuose, dûlëjo ávairiausiø rangø lietuviø magnatai, lietuviø aristokratai,lietuviø kunigaikðèiai, lietuviø vienuoliai, lietuviø palaimintieji, lietuviø vys-kupai, lietuviø karvedþiai ir net saugiai paslëptas lietuvis Vytautas Didysis –Lietuvos valstybingumo stabas.

Vilniuje buvo praðmatniai palaidota lietuvë karalienë Barbora, ûmus ku-nigaikðtis Aleksandras, iðvijæs ið Lietuvos þydus. Vilniuje, Ðv. Kazimiero kop-lyèioje, it paminklas lietuviø dvasingumui stovëjo visø apþiûrai iðkeltas si-dabrinis karstas su ðventojo lietuviø karalaièio Kazimiero palaikais.

Vilniuje... Vilniuje... Vilniuje...Nevalingai Napalys Ðeputis, pakylëtas trauktinës, ëmë mintyti apie Lie-

tuvos per tûkstantmetá nueità kelià. HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

16 Taip, visko per tà laikà bûta: sëkmiø, pergaliø, dþiaugsmo. Deja, daþniau-siai – bëdø, nusivylimø, lemtingø lietuviams nelaimiø.

1009 metais šventasis Brunonas, vardu Bonifacas, arkivyskupas ir vienuo-lis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pa-goniø trenktas á galvà, su 18 saviðkiø kovo 9 dienà nukeliavo á dangø.

Juk kad ir kaip svarstytum ar gerbtum tuos Romos popieþius, vis plaèiau(geopolitiðkai) po gurkðtelto „Suktinio“ màstë á kûlverstukà panaðus Ðepu-tis, kryþiaus þygiai á baltø þemes buvo nusikalstami.

Kà galëjo padaryti karalius Mindaugas ir jo dori kunigaikðèiai – nieko.Pasiprieðinti gobðiems kryþiuoèiams – sudëtinga. Ir Ðventasis Sostas, irkalavijuoèiai su Livonija, ir visa krikðèioniðkoji Europa stojo prieð pagoniøLietuvà. Visas pasaulis, kaip ir dabar, buvo prieð lietuvius susimokæs.

Þinoma, kaipgi kitaip – jau bûdami uoliais katalikais ákrëtëm teutonamsprie Griunvaldo, su kaupu atsiskaitëm uþ tëvø ir seneliø kraujà. Taèiau, norinenori, paðaly teko ieðkot paramos – godaus erelio pasparnëje. Pas suktus itþalèiai slavus, Lenkijoje.

O ta auksais brangakmeniais karûnuota Lenkija niekada Lietuvai ir joslietuviams nebuvo trokðtama sesë – amþinai pasipûtusi, plunksnuota sa-vanaudë. Ji tik sau, lenktais á save pirðtais, vien karaliðkajai Krokuvai ieðko-jo naudos.

Vargðë, nelaiminga mûsø Lietuvëlë – ji buvo priversta pasiraðyti Krëvos,vëliau – þeminanèià Liublino unijà. Ne savo gi noru atsisakë valstybës da-lies.

Parklupdyta ant keliø. Ið visø pusiø mësinëjama.Taip ir nyko lietuviø galybë. It besmegenis tirpo sumanaus Vytauto Di-

dþiojo kurta Lietuva – nuo Baltijos iki Juodosios jûros.O po to lietuviams dar prasèiau ëmë klotis: tvanas, badas ir maras. Mas-

koliai ir ðvedai. Turkai, þydai ir dar velniai þino kas. Svetimtauèiai Batoraijau buvo ásisukæ sostà. Vëliau – storaðikniai Sobieskiai iðsidrëbë. NevykëliaiVazos ið Ðvedijos atsibeldë. Ið paskos ir saksai ið Drezdeno prisiplakë.

Ir tada prasidëjo: bevaliai Poniatovskiai, intrigantai Èartoryskiai, silpna-proèiai Pþezdeckiai, Pendereckiai, Lomzdieckiai... O kai á aptirpusià Respub-likà atëjo laukiniai kacapai su Jekaterina ir savo kazokais – niekas nebepa-jëgë pasiprieðinti.

Taip, dar bandyta gelbëti ðalá: Tadeuðas Kosciuðka (þmogus kalnas) dëllietuviø–lenkø stengësi, Zigmas Sierakauskas kovojo, Jokûbas Jasinskis ikipaskutinio kraujo laðo grûmësi. Graþi buvo dviejø tautø avantiûra – Gegu-þës 3-iosios Konstitucija: laisvë, lygybë, brolybë – lietuviams ir lenkams.

Ir ðiokio tokio spirdësio (paerzinti Peterburgà) bûta. Vienas pist. Antraspist. Treèias lietuviø sukilimas. Prieð tokià galybæ! Su dalgiais. Basi. Skar-maluoti.

Ir kà? Ogi nieko, ðnipðtas. Sulenkëjæ iki panagiø Lietuvos bajorai – nu-stekenti. Ðiek tiek turtingesni kaimø þmonës – iðtremti. Padoresni lietuviai –visi pakarti ar sugrûsti á ðulinius. Vilniaus universitetas (vos rusenæs moks-lo ir ðviesos þidinys) – uþdarytas: amen. Ir Lietuvos šventas vardas ið þemë-lapio iðtrintas. Nuo ðiol – Северо�Западный край.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

17

HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

Bliamba, nusikeikë mintyse Ðeputis – Северо�Западный. Ta proga susi-nervinæs dar maktelëjo „Suktinio“.

Ne, ðûdo, atsitiesëm! Raðytojo Vinco Kudirkos „Varpas“ taip laukais, grio-viais ir miðkais uþgaudë, kad visa Lietuva atbudo. Ir kalvotoji Þemaitija, irne maþiau vaizdinga Aukðtaitija. Ir Maþosios Lietuvos lietuvininkai prisimi-në kuo gimæ.

Pakilo ið letargo mûsø kraðto þmonës: ir lietuviø knygneðiai ið Prûsijos sumaldaknygiø ryðulëliais, ir þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius su blaivy-bës sàjûdþiu, ir suvalkas daktaras Jonas Basanavièius su „Auðra“, ir teplio-rius M. K. Èiurlionis su savo kreidelëm, ir kunigas Maironis su „Lietuvabrangi“, ir net pramokusi keverzoti Þemaitë su „Marèios“ šedevru.

Iðsiblaivëm. Iðsipagiriojom. Pamirðom ðunkelius á þydø karèemas. Uþkim-ðæ degtinës butelius, iðmetëm bruktà per prievartà kirilicà.

Praðviesëjus lietuvio sàmonei, susigràþinom atimtà raðtà, uþdraustà kal-bà. Senuosius paproèius ir tikëjimà lietuviø prisiminëm! Iðsivadavom ið Ru-sijos tautø kalëjimo. Atkûrëm lietuviams Lietuvà – su savanoriais, su Stul-ginskiu, Griniumi, Antanu Smetona prieðaky!

Betgi ir vël, vos tik suklestëjusioje Lietuvoje lengviau atsikvëpëm, pabai-sos Molotovas su Ribentropu, pakurstyti þmogëdrø Stalino ir Hitlerio, ið abie-jø pusiø jau ëmë spausti. Iðgamos! Paslapèiom nuo Europos, nusikalstamaisparaðais patvirtino banditiðkà sutartá – slaptuosius protokolus.

Nieko apie tà ðëtonø paktà neþinojom. It vaikeliai dþiaugëmës ið lenkøatgavæ Vilniø, verkëme vokieèiams uþgrobus Klaipëdà. Net nenumanëm, kadateity Lietuvos laukia dar baisesni dalykai.

Dieve, Dieve, kiek lietuvio per gyvenimà iðkentëta, mintijo nepamirðda-mas truktelti „Suktinio“ Napalys Ðeputis, kai autobusas vaþiavo pro Mari-jampolæ.

Dievulëliau tu mano, skaudinosi ir graudinosi, kiek vargo, kanèiø, paþemi-nimø Lietuvoje patirta. Su naginëmis, neretai basi, paknopstomis, draiska-lais apsigaubæ – þiemà, naktimis, per miglà, purvà, miðkus, ðlapdribà, ðaltá,pelkes. Ir ratais, vis ratais sugráþtant – tai á ðvedø, tai á ruskiø paruoðtas kar-tuves. Tai á katorgà, tai á Sibiro tremtá. Iðtisà tûkstantmetá!

Ir visa, regis, taip neseniai buvo. Antai, apsidairai, dar gyvi mûsø vargøir kovø liudytojai. Oi, daug! Oi, kiek baisiø dalykø jie galëtø Lietuvos jauni-mui papasakoti.

– Kapsukas, – dirstelëjæs pro langà burbtelëjo Napalys.– Prikàsk lieþuvá. Gal ponui Napoleonui Ðepuèiui ir Kapsukas, bet do-

riems þmonëms – tai jau dvideðimt metø kaip Marijampolë, – nugirdusi ne-patingëjo atsisukti prieðais sëdëjusi mokytoja Teresë Grauþinytë. Ji, pagrin-dinë senjorø kolektyvo ðokëja, kelionës metu saikingai gurkðnojo „Trejasdevynerias“.

– Að skaièiau, kad pas vokieèius anuomet, prie Eriko Honekerio, buvoKarl Marks Ðtatas, dabar prie Angelës Merkel – Chemnitzas, ten labai daugchemijos sutelkta. O pas mus? Galëjo valdþia palikti áprastà miesto pavadi-nimà, – ëmë balsu vograuti kelionëje bepradedàs nuobodþiauti Ðeputis. –Suvalkieèiai – Suvalkai. Kapsai – Kapsukas. O dabar – Marijampolë. Ir kasèia lietuviðka?

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

18 Antai, paþiûrëkim, Snieèkus – tai buvo galingas atominës elektrinës mies-tas – daugiatautis energetikø bendrabutis. O Marijampolë... Marijos polis,suprask, Marijos miestas. Polis – turëtø bût graikø miestas. O mûsø – pilis,piliavietë. Jau tada, logiðkai màstant, verèiau Marijampilë.

Betgi nëra Marijampolëj nei piliø, nei graikø ar etruskø. Kapsai – taip,buvo. Net vienas kitas þemaitis. Ir dzûkelá su ruskeliu surastum. O kur tiegraikai? Paduokit man nors vienà graikà Marijampolëje?

Polis – polipas – polisas – poliucija. Tfu.Juk ir Marija, antraip – Atkaklioji, Ðvenèiausioji Mergelë bei mûsø Vieð-

paties Jëzaus Kristaus Motina, – ðiose apylinkëse negyveno. Ji, Marija, dailidësJuozapo þmona, ið kitur buvo kilusi. Ogi pats Vincas Mickevièius-Kapsukas,kuris jaunystëje Marijampolës gimnazijoj mokësi, ið pradþiø buvo auðrinin-kas ir tik paskui socialdemokratas.

– Jis buvo komunistas! – neapsikentusi uþsiplieskë guviø akiø ir spigausbalso mokytoja.

– Komunistas taip pat gali bûti geras þmogus, – svajingai suðneko Ðeputisir jau norëjo ásistebeilyti á lange prabëgantá peizaþà.

– Kà èia, pone Ðeputi, kalbi nesàmones! – pakilo ûmai paþaliavusi nuokrëslo su „Trejø devyneriø“ buteliu mokytoja Teresë. – Ðûdas, o ne gerasþmogus! Tas tavo liaupsinamas Kapsukas norëjo parduoti Lietuvà bolðe-vikams. Jis buvo iki kaulø smegenø supuvæs, drauge su tuo iðsigimëliu Zig-mu Angarieèiu ir kitais Maskvos komunistais. Bûtø jø valia, niekada nema-tytume laisvos Lietuvos. Tai ðiukðlës – prasmirdæ parsidavëliai, iðgamos iriðdavikai. Susimokæ su sifilitiku Leninu jie norëjo mus prijungti prie gudø, ovëliau ir prie ruskiø. Kapsukas, tik pagalvokit, Kapsukas, matai, jam patin-ka... – bambëjo susierzinusi mokytoja, kuri, ne paslaptis, pastaraisiais me-tais buvo grieþtai deðiniøjø paþiûrø – ultra.

– Apie mirusius tik gerai arba nieko, – jau siekë patapðnoti mokytojai perpetá Napalys, kai ði buvo beuþsisukanti.

– O tu manæs purvinom rankom neliesk! – it elektra trenkta nusipurtëTeresë. – Manai, að neþinau, kà sau galvojai, kai mes, burzgiant sovietø tan-kams, susikibæ rankomis stovëjome Baltijos kely?! Turbût jau pamirðai, kàparyèiais man sugráþus sumurmëjai, kai mes petys petin prie Kalvarijos...

– Aš – tremtinys!– Nejuokink, Ðeputi! Visi þinom, kad tavo tëvai komjaunuoliai savo valia

vaþiavo á plëðinius.– Bet aš vis tiek gimiau Barnaule, tremty – Kazachstane.– Su komunistø partijos bilietu!– Panele Terese, susimildama, liaukitës! – ëmë raminti pavojingai mosuo-

janèià þalsvu buteliu mokytojà Ðeputis. – Mes juk lietuviai – broliai ir sese-rys. Negraþu drabstytis. Ðiais metais – Lietuvos vardo paminëjimo tûks-tantmetis. Juk tik kartà gyvenime tai atsitinka. Ir kaip tik mums kliuvolaimë – Lietuvos vardo tûkstantmetis.

Tik susimàstykit, mes dabar vykstame á Dainø ðventæ, á þilagalvá Vilniø,kur susiburs deðimtys tûkstanèiø choristø, ðokëjø ir muzikantø ið visos Lie-tuvos. Mes, reikliø komisijø atrinkti, atstovausime savo kraðtui – dainomis.Mums diriguos þymiausi dirigentai, gros meistriškiausi muzikantai. Nerei-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

19

HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

kia, nereikia ðventës akivaizdoje karðèiuotis – uþ valandos kitos pasimatyssenojo Vilniaus bokðtai.

– Iðties nereikia, – pritarë Ðepuèiui uþ nugaros sëdëjusi pusamþiø Ver-seckø pora. Ðie bedarbiai Kalvarijos muitininkai, kaip ir Napalys, á Dainøðventæ vyko pirmà kartà gyvenime.

– Tegu jis manæs atsipraðo, – neatlyþo pavojingai iðraudusi mokytoja Te-resë. – Arba að, prisiekiu, iðlipsiu, – pagrasino.

– Atsipraðyk jos, – padràsinamai kumðtelëjo Ðeputá kaimynas. – Ðe iðgerkir atsipraðyk, – sàmoksliðkai pamerkë aká pakiðæs savo „Þalgirio“ pusbutelá.

– Að atsipraðau, – neprieðtaravo pasiraukæs Napalys Ðeputis, – bet poli-tiniø paþiûrø neiðsiþadu: Kapsuko nevertëjo pervadinti á Marijampolæ.

– Susikiðk tà Kapsukà sau á subinæ! – demonstratyviai nusisuko nuo Ðe-puèio mokytoja Teresë.

Iðrasojæs Napoleonas Ðeputis susirado popierinæ servetëlæ. Nusausinæskaktà, paslapèiom parideno jau tuðèià „Suktinio“ butelá.

Patogiai atsiloðæs krësle, uþsimerkë ir pabandë apsimest snaudþianèiu.Vël nugrimzdo á apmàstymus apie Vilniø.

Apie dvideðimt metø Ðeputis nebuvo lankæsis Vilniuje – ir vël laisvosLietuvos sostinëje. Vis laiko neatsirasdavo – tai tas, tai anas. Ðalia – þudi-kiðkai nuobodus ûkvedþio darbas pradinëj – viniukai, varþtukai, plaktukai,kaltukai. Svetimas, dëkingumu neapdovanotas vaikas, iðtrûkæs savais ke-liais á pasaulá... Þmona... Ir saviveikla – ðirdþiai atsigauti. Laisvalaikiu – va-karonës, ðokiai, dainos, estrada.

Taèiau kasnakt dviraèiu namo po repeticijø ið miestelio sugráþus, suvirð-kinus nelinksmas þinias, pasibaigus siautulingoms TV programoms ir kas-kart mirtinai susipykus su televizoriumi, Ðeputis iðtaikydavo valandëlæ pa-sidomëti, kas ten – Vilniuje – dabar vyksta.

Paslapèia nuo namiðkiø palinkdavo prie niekada neuþmieganèiø interne-tiniø tinklalapiø, naujienø portalø, pokalbiø, smagesniø tinklaraðèiø. Ið bud-riø gentainiø komentarø – paskalø, mitø, stereotipø ir abstrakcijø – kaskartsuþinodavo iki tol negirdëtø dalykø ne tik apie orà, bet ir, atsipraðant, ðei-mynykðèiais virtusiø „aukðtuomenës“ nariø ðunkelius.

Mënuliui – Saulë. Musulmonui – Meka. Turkui – Stambulas, popieþiui –Roma.

Vilnius...Kiekvienam doram lietuviui – tai ðventas vardas. Já kûdikis iðtaria anks-

èiau nei „mama“, mintyse vyniojo dar vienà mità Ðeputis.Ðiaurës Atënai.Baltijos perlas.Lietuvos Jeruzalë.Vilna.Wilno.Vilnius.Èia, ðalies valstybingumo epicentre, jau ne pirmà ðimtmetá stovëjo ta-

lentingo lietuvio Lauryno Stuokos-Gucevièiaus statyta Arkikatedra. ÐaliaLietuvos ðventenybës – status it þvakë varpinës bokðtas – pamëgta lietuviøpasimatymø vieta.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

20 Uþ keliolikos þingsniø – lietuviðka Bernardinø, greta – gotikinë (taip patlietuviðka) Šv. Onos baþnyèia, kurià iðvydæs (taip senovëje þmonës girdëjæpasakojo) Napoleonas uþsimanë ant delno persineðti á Paryþiø.

O visai ðalia, ásisvajojo Napalys, Sereikiðkiø parke, kur net sutemus sau-gu pasivaikðèioti, netoli plëvesuojanèios Gedimino pilies bokðte trispalvës,iðkilæs Plikasis – Trijø Kryþiø – kalnas. Prieð aðtuonetà ar daugiau ðimtømetø èia nuo lietuviø galà gavo atklydæ ið Europos misionieriai.

Visada vaizdinga, Lietuvos milþinø aðaromis verkianti Neris, ne maþiauðventa uþ Indijos Gangà. Sraunioji, it Reimso ðampanas putojanti Vilnelë,kur visada miela basam pabraidþioti. Stalo, Tauro, Bekeðo kalnas, Ðventa-ragio slënis, Belmontas, Grigiðkës, Aukðtieji ir Þemieji Paneriai...

Ir, þinoma, lietuviðkasis Vilniaus Senamiestis – prabanga tebespindintyssenøjø ðventyklø bokðtai – ne menkesni uþ Egipto piramides. Patvarûs rau-donø èerpiø stogai – pasistojusios gaidþiø skiauterës. Ir iðkalbingi – it Di-dþiosios kinø ar þydø Raudø – gynybinës sienos fragmentai.

Bûtos lietuviø miesto galybës liudytojas – antai tolumoj, paðëlusiu Lie-tuvos Vyèiu iðsipuoðæ, ásiutusiø prieðø nesugriauti – Auðros Vartai. Prie jøneseniai suklupæs karðtai meldësi Lietuvà aplankæs Jonas Paulius II – dabarjau velionis, be keliø minuèiø ðventasis.

Èia, ankðtoje Auðros Vartø koplyèioje, iki ðiol stropiai tebesaugomas ste-buklingas Dievo Motinos atvaizdas – brangiu metalu kaustytas ir nemaþiaugarsus nei lenkø Èenstochovoje ar kokiam Paryþiaus Luvre.

Þemiau pasileidus, mintimis vis klaidþiojo po susikurtà Vilniø Ðeputis,daugiabalse dzûkø sutartine svirpianti Nacionalinë filharmonija, kur 1905metais posëdþiavo Didysis Vilniaus Seimas, pareikalavæs ið caro Lietuvos au-tonomijos.

Modernus Ðiuolaikinio meno centras – visø nutrûktgalviðkø idëjø sme-genys. Greta jo – praðmatnus dailës salonas, kur galima ásigyti vertingølietuviø autoriø meno kûriniø.

Ðurmuliuojanti, dûzgianti, iki paryèiø gyva Vokieèiø gatvë. Grakðti it an-gis Salomëjos Nëries gimnazija – iðkiliausiø Lietuvos ðviesuoliø kalvë. Visa-da jaukus Alumnato kiemas – anuomet suktø jëzuitø noviciatûra. Ir senasisVilniaus universitetas, be kurio renesansiniø pastatø nebûtø ásivaizduoja-mas ðis stulbinanèio groþio lietuviø sukurtas miestas.

O kur dar lietuviø miestelënams visada svetinga Rotuðë. Ant jos sienospriverþta lenta metale iðlietais þodþiais:

Kiekvienas, pasirinkæs Lietuvà prieðu, taps Jungtiniø Amerikos Valstijøpriešu.

Dþordþas Buðas

...Pagarbà kelianti Prezidentûra. Gynybos, Kultûros, Sveikatos, Ðvietimoministerijos. Bastëja. Markuèiai. Verkiai. Nenutautëjusiø Tiðkevièiø, ðiek tiekprastesnës reputacijos Sluðkø, Chodkevièiø, ambicingøjø Sapiegø, Radvilø,Pacø, Oginskiø, Vyskupø, Valdovø rûmai. Jaukios lietuviø (ir ne tik) ama-tininkø gatvelës, iðsiraizgiusios po miestà it zanavykø moèiutës mezginiosiûlai. Krûtinëmis nuo suþvërëjusiø sovietø gintas televizijos bokðtas. Mûsøvisø rinktas Seimas. Gedimino, Savanoriø, Laisvës, Konstitucijos prospektai.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

21Ir istorinæ lietuviø tautos atmintá tebesauganèios Smolensko, Gardino,Lydos, Aðmenos, Mindaugo, Algirdo, Naugarduko, Ðvitrigailos, Jogailos, Kæs-tuèio, Birutës, Barboros Radvilaitës, Vytenio, Traidenio gatvës.

Þirmûnai ir Lazdynai, Karoliniðkës ir Pilaitë, Valakupiai, Antakalnis irUþupis, Þvërynas ir Ðnipiðkës, Naujamiestis, Jeruzalë...

Deðimtys puikiausiø vietinës ir Konstantino Stanislavskio sistemos teat-rø, ðimtai moderniausiø pramogø ir ledo arenø, praðmatniausiø restoranø,laþybø punktø, kaviniø, kazino, barø. Tûkstanèiai skalbyklø, valyklø, preky-bos centrø, tik pirk.

Kepyklos, daþyklos, leidyklos, siuvyklos, groþio, masaþo, bûrimo salonai,soliariumai, ávairiausi stadionai, sporto aikðtelës, gausybë fabrikø, koman-dø, treneriø, kombinatø, gamyklø.

Nesuskaièiuojama galybë dangoraiþiø, pranokstanèiø Honkongo, Ðancha-jaus dangoraiþius ar Šv. Sofijos soboro minaretus, begalybë ligoniniø, savi-ðalpos kasø, prieglaudø, verslo centrø ir kolegijø. Vienuolynø, sektø ir baþ-nyèiø. Troleibusø ir autobusø, taksi, ðaligatviø, prabangiausiø automobiliø,bordiûrø, vidutinës, þemosios ir net kalnai aukðtosios lietuviø kultûros, ku-rios mieste it priðikta.

Ir visa tai – mûsø, darbðèiø lietuviø valstieèiø, – rankomis sukurta, pri-þiûrima, puoselëjama. Nuo amþiø iki ðiol saugoma, mylima ir ðventai bran-ginama, neabejojo Napalys.

– Napaly! Napaly! – purtë prisnûdusá Ðeputá ðalia sëdëjæs kaimynas. –Vilnius. Jau atvaþiavom. Napaly!

Ið snaudulio paþadintas Napoleonas Ðeputis dairësi po salonà nieko nesu-prantanèiu girto þmogaus þvilgsniu.

Vidinës jëgos trenktas, stryktelëjo ið vietos.– Vilnius? Jau Vilnius?– O kas gi daugiau.– Þiûrëkit, Vilnius!Nudþiugæs Napalys puolë kairën – link sudribusio ðalia lango kaimyno.

Atsitiesæs – pavojingai loðtelëjo atgal. Kryptelëjo deðinën, kai ið paskutiniøjøpûðkuojantis autobusas rangësi pro automobiliais uþkimðtà akligatvá.

Iðsiverþæs ið krëslo, kai skrabalais, birbynëmis, Labanoro dûdmaiðiais irtuðèiais buteliais uþgrûstame praëjime pabandë tvirèiau atsistoti ar ásitver-ti, Ðeputis pajuto, kad slystelëjo ið po kojø þemë. Autobusui vël staigiai truk-telëjus, atsiplëðë.

Mesteltas aukðtyn, Napalys it paðautas skristelëjo keletà metrø vairuo-tojo pusën. Ir po akimirkos, nespëjæs viauktelti, voþësi visa jëga veidu á þemæ.

Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninës Traumatologijos skyriaus palatojedejavo keli bëdþiai. Garsiausiai ðûkaliojo prieð kelias valandas á dramatiðkàavarijà papuolæs jaunuolis. Dar kaip reikiant neiðsiblaivæs, nedorø akiø skus-tagalvis reikalavo advokato ir átikinëjo, neva daktarai neturëjæ teisës laikytijo èia dël sutraiðkytø kojø.

– Að jus visus sutvarkysiu! – svaidësi grasinimais. – Að to reikalo taipnepaliksiu! Kyðininkai! Pederastai! – rëkë ið pieno plaukusiai slaugytojai,nesutikusiai iðvaduoti já ið verþianèiø metalo átvarø. – Pakvieskit man dak-tarà! Skyriaus vedëjà! H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

22 Napalys Ðeputis prabudo. Sodriausiø kvapø pritvinkusioje palatoje ne-buvo kuo kvëpuoti – staèiai dujø kamera.

Pro uþuolaidomis neapsaugotus langus plieskë þudanti vidudienio saulë.Nuo ðios spinduliø anei vienas ligonis neturëjo kur pasislëpti. Prikaustytiprie patalo ir nuo galvos iki kojø aptvarstyti, jie buvo labiau panaðûs á ap-gailëtinas malkas nei á þmones, prieð kelias valandas turëjusius, kad ir nely-giom dalimis, taèiau vis dëlto ðiokio tokio orumo.

– Neturite teisës! Manæs bare laukia kunigaikðtis! Að esu susitaræs susosto ápëdiniu! Ir kunigaikðtiene! – vis spygavo iðrasojæs jaunuolis, kai slau-gytoja priëjo prie Ðepuèio.

„Judita“, – perskaitë Napalys prisegtoje ant palaidinës kortelëje.– Tai kà, ligoni, atsigavome, – motiniðkai prabilo á Napalá. – Tiek èia su

jumis dienà privargome, – nepaþvelgusi á akis ëmësi tikrinti, ar sparèiaikapsi vaistai ið laðinës á venà. – Ið pradþiø, vos tik prieð pietus atveþë, galvo-jom, kad su galva blogai – insultas. Tai ne, nieko panaðaus. Infarktas, deja,taip pat nepasitvirtino. Apendicitas – irgi. Atradus papilvëj erkæ ir átarusencefalità, o vëliau ir Laimo, Bazedovo ligà, jau buvo ketinta perveþti á Þvë-ryno infekcinæ. Taèiau, nuodugniau apþiûrëjus, konsiliumo nutarta kol kasdar èia palaikyti. Ar galva nesisuka? Nebepykina?

– Gerti... – suinkðë Napalys.– Ne, jums nei alaus, nei degtinës, nei vandens gerti negalima. Skysèiø gau-

nate su gliukoze. O tai vël bus. Gal jau nepamenate, kas atsitiko priimamaja-me? Ar vëliau – kai tampëme ið skyriaus á skyriø, nuo aparato prie aparato?

Napalys uþsimerkë.– Tiek bëdos, Ðeputi, su tamsta buvo. Siaubas. Visa ligoninë prasmirdo. Ir

kà jûs ten savo kaimuose maukiate?Napalys Ðeputis, be „Suktinio“ ir gurkðtelto autobuse „Þalgirio“, nieko ne-

bepajëgë prisiminti. Vos slaugytojai iðëjus, nedràsiais pirðtais apèiuopë antvirðugalvio vësià ledo pûslæ, netrukus – prakirstà antaká, sumuðtas lûpas.

Vis atidþiau save èiupinëjant, ásitikino, kad ir nosis, skruostas, smilkiniaigerokai nubrozdinti. Ðiek tiek maudë petá, ðis iki alkûnës buvo aptvarstytas.

Kai ásidràsinæs Napalys laisvàja ranka kilstelëjo antklodæ, iðvydo dvilaibas nykðtuko kojas, þaluma aptepliotus kelius. Ðiuos, kad ir kaip nesmagubuvo, vos ne vos siekë valdiðki marðkiniai su laiko pablukintu áspaudu„Минздрав СССР“.

Visa laimë, pagalvojo Ðeputis, mano kojos sveikos. O tai kaip að be jø –Dainø ir ðokiø ðventëje.

Apsidþiaugæs, kad guli kitaip nei tas gelþgaliais prirakintas rëksnys,Napalys pasiðovë apsidairyt po palatà.

Palatoje (be savæs) suskaièiavo dvylika þmoniø. Visi buvo apsirûpinæ di-desnëmis ar maþesnëmis traumomis. Tikëtina, anei vieno simulianto.

Dabar visi, it silkës suguldyti vienas prie kito, lovose tysojo tykûs ir ra-mûs. Kaþkuris vos vos pasiknarkdamas jau snaudë.

Ðalia knarkianèiojo gulëjo suskaitytas pagrindinis ðalies laikraðtis, rie-biomis raidëmis jis skelbë, kad:

2005 metais geguþës 24 dienà, remdamasis savo suverenumu ir nekarû-nuotø Lietuvos karaliø Gedimino bei Vytauto Didþiojo tradicijomis, Aust-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

23ralijoje gyvenantis ðkotas Ronaldas Viktoras Èarlzas Manas – didysis princasRomanas – pasiskelbë Lietuvos karaliumi, o Lietuvà paskelbë karalyste, kuribus valdoma demokratiðkai, remiantis universaliàja þmogaus teisiø deklara-cija.

– Ar yra èia kalvarënø? – prigesusiu balsu ásidràsino ðûktelti Ðeputis. –Ar yra kuris ið Kalvarijø? – nesulaukæs atsakymo jau garsiau pakartojo.

– Uþsièiaupk, seni, jei nenori á snuká! – pagrasino ðalia gulëjæs jaunuolis –tariamas kunigaikðèio sugërovas. – Nori á dûdà?!

Napalys Ðeputis pritilo. Pasièiupæs kaimyno laikraðtá, abejingai ásiskaitë:

Lietuvos Didþiàjà Karalystæ sudaro 1569 metais priklaususios teritorijos,kada Lietuvos Didþioji kunigaikðtystë pasiraðë Liublino unijà su Lenkijos ka-ralyste.

Tai Baltarusija ir Ukraina, Latvija, Estija bei Moldova, Briansko, Èernobylio,Gardino, Kijevo, Lvovo, Minsko, Osetijos, Palangos, Polocko, Pskovo, Riaza-nës, Rostovo, Smolensko, Starodubo, Trakø, Tverës, Vitebsko kunigaikðtys-tës. Be to, Lietuvos Didþiajai Karalystei priklauso...

2009 m. liepos 2 dienà didysis Lietuvos princas Romanas II bus karûnuo-tas iðeivijoje – Australijoje, Darvino mieste. Pirmuoju pasiraðytu dekretu jisketina priimti Lietuvos þmoniø ir vyriausybës vasaliðkà iðtikimybæ.

...Savo triukðmavimais ir anaiptol ne pavyzdingu elgesiu pagarsëjæs kuni-gaikðtis Vilgaudas, nors ir nepraðytas, dràsiai þengë sveèiams skirtu raudonukilimu ir pravërë Rotuðës, kurioje jau rinkosi garbûs sveèiai, duris.

Nekviestas pilietis greitai buvo iðpraðytas pro duris, taèiau dar kurá laikàkëlë triukðmà. Atrodo, kunigaikðtis Vilgaudas þinojo, kas vyksta Rotuðëje,nes nuolat neriðliai ðûkaudamas minëjo Edinburgo hercogà.

Po valandëlës aukðtuomenës kronikø prisiskaitæs Napalys susivokë, kadguli arèiausiai durø. Pasiryþo keltis – eis patikrinti prausyklà, tualetà ir pro-cedûrinæ. Pasidairinës po skyriø, pasiðnekës su þmonëmis – gal kà ir sutiksið savøjø.

Kai pasistenëdamas vargais negalais nuleido kojas ir jau ketino stotis, ápalatà áskriejo nepraðytas baltaskvernis pikèiurna.

– Na, kam èia kas nepatinka?! – atëmæs laikraðtá uþsipuolë Napoleonà. –Gulkis, ligoni, á lovà ir nedrásk krustelti.

– Esu sveikas, – iðlemeno Napalys. – Að ðiandien atvykau á Vilniø – iðKalvarijos. Man reikia á Dainø ðventæ. Manæs laukia dainø ir ðokiø repetici-jos – atsakingi pasirodymai Vingio ir Kalnø parke, „Þalgirio“ stadione – viso-je Kristaus karalystëje.

– Kà?! – uþriaumojo á velniûkðtá panaðus pikèiurna, ant kurio krûtinësbuvo prisegta kortelë „Jokûbas Traubas. TS rezidentas“. – Tuoj nakèiai gausiramybës serumo klizmà ir bus tau Dainø ðventë – Kristaus karalystë. Ko èiaþiûri, kaip kiaulë á ausá meþama?

– Jûs, gerbiamasis daktare, turbût mane blogai supratote, – puolë teisin-tis Ðeputis ir neþinia kodël ëmë slëpti savo basas pëdas. – Man èia patinka H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

24 ir að mielai dar pabûèiau. Taèiau supraskit, Dainø ðventë – tik kartà perpenkerius metus. Visà ðá laikà mes ruoðëmës, sunkiai laisvalaikiu dirbome,kad galëtume deramai pasirodyti publikai. Turbût þinote, o gal ir spaudojeskaitëte, á Kristaus karalystës sostinæ susirinks deðimtys tûkstanèiø ðokëjøir dainininkø ið visos Lietuvos, kiti atbildës net ið uþjûrio.

Ðepuèiui nebaigus, baltaskvernis jau buvo ið palatos dingæs. Napalys, visdar sëdëdamas ant lovos kraðto, dvejojo – raut laðinës adatà, ar tegu darkelias minutes pakapsi.

– Man reikës jûsø uþpakaliuko, – staiga iðniro paþástama slaugytoja suðvirkðtu rankoje. – Gulkitës. Ðiek tiek paskaudës.

– Að, patikëkit, esu jau sveikas, – norëjo iðvengti dûrio á sëdmenis uþ-kaitæs Ðeputis. – Man á Dainø ðventæ... – suvapëjo, taèiau mikli slaugytojapasirodë neperkalbama – visa jëga bestelëjusi, ëmë pasièepsëdama ðvirkðti.

Napalys prabudo naktá iðpiltas ðalto prakaito. Ið pritvaikusios palatoskampø ir pakampiø sklido atodûsiai, aimanos, kurtinantis gargaliavimas,drebinantis langus kriokimas. Aplinkui – tik pabaisø maurojimas, ðiurpà ke-liantis ðvokðtimas ir kaskart pratrûkstantis suvaikëjusio senio kikenimas.

Ðeputis susigûþë á kamuoliukà. Pasislëpæs, kur, rodësi, tyliau ir saugiau-sia, po antklode tarësi, kad tûno ne ligoninëje, o praþûtingose dþiunglëse. Ne,klaikiau – stabmeldþiø Amerikoje, jos Laukiniuose Vakaruose, kur tamsosuþkluptà baltaodá tyko mirtinos grësmës.

O sumigæ ligoniai, nepakaltinami ir nepajëgûs savæs drausminti, visnuoþmiau siautëjo. Jie vienas uþ kità garsiau stenëjo, ðnirpðtë, girgþdëjo, try-nësi, pasidejuodami kasësi.

Nugrimzdæ á neramø miegà, atrodo, atkakliai varþësi, kuris sodriau pirs-tels, kuris balsingiau ðûktels ar gailiau atsidus. Ið ðalies pasiklausius, galë-jai pagalvoti, kad palatoje vyksta þûtbûtinë kova, kurios anei vienas nenoripralaimëti.

Iðsilaisvinæ nuo padorumo prietarø, ligoniai nesivarþë rinkdamiesi prie-mones. Tie, kurie dienà atrodë apgailëtini ir patale gulëjo it beþadës dar-þovës, naktá demonstravo stulbinantá ryþtà. Valdingai pasiknarkdami ir pers-dami þemiausiomis vargonø oktavomis, jie þlugdë sveikesniø kuklias pa-stangas kaþi kà taip pat svirptelti. Ir èia reikðmës neturëjo nei amþius, neiiðsilavinimas. Ðià naktá per miegus atsivërusios balsynø galios buvo abso-liuèiai nepriklausomos nuo ûgio, raumenø, socialinës, ekonominës ar ðeimi-nës ðiø þmoniø padëties. Tas dilda, kuris dienà dëjosi pavydëtinai padorus irvisa gerkle ðaukë esàs átakingas, dabar tik gailiai inkðèiojo, nuolankiai pri-tardamas per sapnus komanduojanèiam menkystai. O kitas solidus dëdë –laðiniø kalnas, – dienà bandæs slaugytojoms svaidyti sàmojus, pasikûkèioda-mas raudojo, apsiputojæs falcetu klykèiojo „mama“, nepamirðdamas per sap-nà ðiai zyzti, kad ir vël nori papo.

Napoleonas Ðeputis, apsipratæs po antklode, ëmë spëlioti, kada ið tiesøþmonës bûna savimi. Kada ir pro kur atsiskleidþia jø asmenybiø tikrasis „að“?

Galbût tik dabar, naktá, kai visi sumigæ, svarstë Ðeputis, að regiu tokiàþmoniø bendruomenæ, kokia ji yra: kaþi kà pro visus galus pezanti, neágali,kurèia ir nepajëgi susikalbëti. Juk ðie padarai dar dienà rodësi kitokie, jau

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

25nekalbant, kuo tarësi esà prieð patekdami á traumatologiná. Vieni jø pasipûtævaikðèiojo, kiti þàsinai vairavo prabangius automobilius, treti buvo iðkalækelias kalbas, ketvirti ðiek tiek iðmanë buhalterijà, penkti gaudësi apie geo-grafijà, ðeðti mintinai þinojo baudþiamàjá kodeksà, septinti gramatikos iðim-tis, aðtunti vogë, devinti...

Dabar bergþdþias darbas bûtø atskirti, kuris ið jø beraðtis ar turi mokslødaktaro antpeèius. Ðtai visi suguldyti lovose – tik cypèioja, viauksi ar, ap-saugok Vieðpatie, ðika po savim.

Galbût èia ir dabar að girdþiu tikràjá þmonijos balsà, màstë Napoleonas.Galbût tai ir yra toji daina, kurià kasnakt uþtraukiame, vildamiesi bûti ið-girsti ir iðklausyti. Galbût tik dabar, kai pro visus galus triûbijam, kad daresame, sklinda á dangø tikrasis mûsø ðauksmas – dainø daina.

Napalys Ðeputis po antklode ëmë dusti. Ilgiau taip pasilikti darësi nepa-keliama.

Dar minutëlæ padvejojæs, iðkiðo galvà – pasiraukæs ákvëpë oro gurkðná.Apkurtintas stûgavimo, nuleido kojas. Ásitvëræs á lovos virpstà, ðiaip ne taipatsistojo. Ásidràsinæs ryþosi þengti durø link.

Staiga, nors linko nepaklusnûs keliai ir þaliavo akyse, Napalys Ðeputis,tvinktelëjus ant kaktos venai, iðgirdo vidinio balso ðauksmà: kuo skubiaudingti ið ligoninës erzelyno, eiti pësèiomis á Vilniø, ieðkoti savøjø. Kitaip at-sitiks nepataisoma nelaimë – þlugs Dainø ðventë – ansambliø, ðokiø vaka-rai, Lietuvos vardo paminëjimo iðkilmës.

Ðio ðauksmo apsvaigintas, Napalys nebedráso ir pagalvoti, kokios dar bë-dos iðtiktø èia pasilikus. Neatleistina atrodë drybsoti traumatologiniame, kaiLietuvos þmonës jau suguþëjo á Vilniø – ðokti, dainuoti, linksmintis, siausti.Ir parodyti neretai abejingam pasauliui – gyva dar mûsø Lietuva, jau tûks-tantá metø gyva. Visada tokia bus. Amen.

Apsisprendæs në minutës negaiðti, Ðeputis iðsvirduliavo á apmirusá trau-matologinio koridoriø. Blausioje prietemoje, peèiais ramstydamasis á sienas,praëjo tuðèià budëtojø postà.

Bijodamas bûti uþkluptas, kad be leidimo iðsliûkino ið palatos, dabar ti-peno ant pirðtø galiukø. Kantriai yrësi link koridoriaus galo, kur turëjo bûtiiðëjimas ið skyriaus.

Akimirkai Šeputis stabtelëjo prie procedûrinës durø, dustels. Nuo pra-kaito ðlapiais marðkiniais prilipo prie staktos. Prieðais kabanèioje informaci-nëje lentoje perskaitë:

Gerbiami ligoniai,þemaièiai ir aukðtaièiai, brangûs lietuviai,

nustatytas Kalëdø þvaigþdës, atvedusios tris iðminèius pas Jëzø, pasi-rodymo laikas. Nuo ðiol Kalëdos turëtø bûti ðvenèiamos birþelá.

Apskaièiavus, kada prieð 2 tûkstanèius metø virð Betliejaus pasirodë þvaigþ-dë, mokslas árodë, kad Jëzus Kristus gimë ne gruodþio 25 dienà, o birþelio17 dienà – po Dvyniø, o ne Oþiaragio þenklu.

Be to, nuo ðiol danguje virð Betliejaus suþibusi Kalëdø þvaigþdë, tai tikVeneros ir Jupiterio suartëjimo iðdava; ðios planetos anuomet atsidûrë taip H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

26 arti viena kitos, kad ryðkiai suðvito tarsi viena þvaigþdë, suklaidindamos Kas-parà, Melchiorà ir Baltazarà.

Labai atsipraðome dël nepatogumø.Administracija

Apstulbintas netikëtos naujienos ir iðsekæs, Ðeputis iðgirdo geidulingàspygèiojimà. Gailestingoji sesuo Judita, atrodo, pasibalnojusi rezidentà Jokû-bà Traubà, ðiànakt procedûrinëj tuðèiai laiko negaiðo.

Nebetverdamas klausytis jo ausiai nepadoriø pasistenëjimø, NapoleonasÐeputis, sukaupæs valios likuèius, atslinko prie lifto.

Griûte ágriuvo á jo glëbá. Apgraibomis suradæs mygtukà, paskutinæ aki-mirkà nugirdo, kaip nuo proto nuðokusi slaugytoja ið visø jëgø ëmë klykti.

Atsitokëjo betysàs ant þemës. Á skaudamà petá vis trinkèiojo lifto durys.Vangiai këlësi. Susvyravæs dribo. Stojosi. Smuko. Ropojo brûþindamas pil-

và neþinia kur. Tarkuodamas sienas, ëmë klaidþioti painiais ligoninës kori-doriais.

Prarasdamas paskutinæ viltá, Napalys iðvydo kaþkà panaðaus á Kalva-rijas, o gal – Jëzaus Kristaus karaliaus sostà. Pasikliaudamas intuicija, ëmëslinkti ðio pusën. Suklupæs ant slenksèio ir pamaldþiai sunëræs rankas, pa-matë stikle pasiklydusio angelo atspindá, uþ jo – nudþiûvusá alyvos krûmà,glostomà vëjo...

Tik staiga, bakstelëjæs nosimi, susivokë, kad ástiklintame ligoninës holeklûpi prie iðëjimo. Paðoko. Atplëðæs duris, tekinas pasileido á laisvæ – ten, to-lumoje, ðvietë neoninis uþraðas:

SKYRYBØ CENTRASIðsituok – pasidaryk sau ðventæ!

Vis eikliau, vis atkakliau verþësi prie tikslo – Dainø ðventës – NapoleonasÐeputis. It nerðti pasiðovusi þuvelë nardë po tariamas Burbiðkes ir Pilaitæ,Grigiðkes ir Jeruzalæ, Paðilaièius ir Fabijoniðkes, Zujûnus ir Tarandæ, Vir-ðuliðkes ir Justiniðkes.

Dairësi Napalys po tamsius Lazdynø daugiaaukðèiø kiemus, mynë duo-bëtà Karoliniðkiø prospekto ðaligatvá.

Po valandëlës kitos iðvaikðèioti Vilniaus miegamieji rajonai Ðepuèiui ëmërodytis neatleistinai klaidûs. Erzino, kad visi pastatai kaip du vandens laðaipanaðûs á Vilkaviðkio ar apðepusiø Kybartø, kuriuos Napalys buvo kartàpravaþiavæs traukiniu.

Apie kiekvienà girdëtà miestà, neiðskiriant dangaus kûnø ir nanotech-nologijø, Ðeputis turëjo savo – „tik nereikia man aiðkinti, pats þinau“ – nuo-monæ. Todël ne vienam Saturno þiedui, kaip ir Ðvè. Mergelës Marijos áþe-mintai Ðiluvai, galëjo paþerti ðûsná priekaiðtø.

Ypaè Napoleonui, anoniminiam visatos ekspertui, nepatiko Kaunas. Irvisi Kauno priemiesèiai – nuo Raudondvario iki Garliavos. Juos Napalys lai-kë savo asmeniniais prieðais.

Tas pûlingais ðaðais aplipæs sumautas miestiûkðtis, neseniai Ðeputis in-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

27ternete polemizavo su virtualiu oponentu, jau nemaþai metø dedasi neþiniakuo – turbût auksais ðikanèiu katinu. Tas pasikëlæs piþonø Kaunas, ásivaiz-duojantis esàs pasaulio bamba, teturi staèiatikiø soborà, þydø sinagogà,ðlubèiojantá „Þalgirá“ ir vos vienà padoresnæ gatvæ. Taèiau ir joje tik ðlepeèiøar skudurø parduotuvës.

Panevëþys, beje, nekà ðaunesnis – Lietuvos banditø irðtva, skustagalviøkloaka.

Neliko, nebeliko Panevëþyje mûsø iðkilaus teatro reþisieriaus Juozo Milti-nio dvasios, uþvakar paryèiais populiaraus interneto tinklalapio komenta-ruose paraðë Napalys.

Visø iðgirtoji Klaipëda – iðtásusi silpnaproèio seilë, dvokiantis idioto deðri-galis. Jei ne smagus keltas á Neringà ar Jûratës aðarëlëmis verkianti Baltija,kojos ten þmonës nekeltø.

Ðiek tiek artimesni Ðepuèiui atrodë Elektrënai – iðdidi Lietuvos ener-getikø sostinë, ðiai jautë nepaaiðkinamà simpatijà.

Ðalia þuvingø mariø ásikûrusiuose Elektrënuose, taip Napoleonas anà-dien iðbarðkino nenuovokiam oponentui, þaviai áspûdinga – kiaurà naktáðviesu. Taèiau ir vël, kai tik reikia lemputæ pakeisti, nesusikalbësi su taiselektrikais – pusgalviai, panaðûs dabar ir Visagine gyvena.

Birþuose, kur spjausi, bambizai – nuo apsiputojusio Pasvalio iki kontra-bandininkø Saloèiø. Maukia alø, nuo kurio galva plyðta, – juodom panagëm,iðpuvusiais dantimis, apspangæ nuo birzgalo, prasigëræ iki baltøjø arkliø.

Palangoje – labai brangu. Panaðiai Rygoje – puikus turgus, bet nusimyþtnëra kur.

O kur dar, apsaugok Vieðpatie, kaip komentaruose þmonës raðo, dusinan-tis savo parfumais Paryþius – iðlaiþytas Europos pederastø kurortas. Apgriu-væs suktø rabinø Niujorkas. Kalvarënus it vergus iðnaudojantis Dublinas.Londono smarvë. Ðaltas it ledas Strasbûras. Briuselis, kuriame teisybës ne-rasi.

Atënuose, þinoma, smagu bûtø ásikart á Akropolá. Taèiau, Vieðpatie, kurisdurnius ten kops, jei antai Vilniuje stovi nekà prastesnis rûmas!

Taip bemintydamas apie nepamirðtamus pasaulio miestø trûkumus, Na-palys Ðeputis atsidûrë ðalia geleþinkelio stoties.

Iðauðus vaiskiam rytmeèiui, mieste jau dûzgë pirmieji troleibusai, atsida-rinëjo spaudos ir ðûdniekiø kioskai, prie þlugusio ir vël prisikëlusio „Parex“bankelio trypèiojo nekantriausi klientai.

Vienas kitas apsisapnavæs vilnietis vëlavo á nepalauksiantá traukiná. Kiti,atvirkðèiai, þvalûs ir kà tik nuo stoties laiptø pabiræ su paslaptingais neðu-liais, dûlino pësèiomis per stoties aikðtæ neþinia ko ir pas kà.

Pajutæs, kad iki pûsliø numynë padus, Napalys prisëdo troleibusø stotelë-je ant suoliuko. Vos klestelëjo.

– Mus valdo Kristus. Su Ðventom Kalëdom. Aleliuja! Gal, pone, malonëtu-mët ta proga...

Napalys pakëlë nusvirusià galvà. Suþaliavusio „Panoramos“ vieðbuèio fo-ne stovëjo ne maþiau uþ já apsiglamþiusi bûtybë. Pasistaèiusi iðpampusiusmaiðus, turbût buvo kà tik atvykusi.

– Su Šventom Kalëdom! HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

28 – Nerûkau. Ir jums, ponia, nesiûlau.– Þinau, kad nesveika, – bûtybë su uþuojauta ásistebeilijo á lupinëjusá

padà Ðeputá. – Gal galëtumëte, pone, jei ne Šventø Kalëdø, tai atkurtos Ka-ralystës vardan man paaukoti nors keletà baltuèiø.

– Baltuèiø?– Kalëdaièiams.Ir staiga, atidþiau ásiþiûrëjæs, Napoleonas Ðeputis atpaþino. Taip, tai buvo

ji – tik gerokai raukðliø pavagotu veidu, gilesnëmis akiduobëmis. Taèiaukaip ir anuomet peèius siekianèiomis garbanomis ir nemaþiau elegantiðka.

Prieð trisdeðimt metø, kai, jaunatvinio romantizmo pastûmëtas, NapalysÐeputis Vilniuje stojo á Pedagoginio instituto (ne)akivaizdiná skyriø – ketinoið nuobodulio tapti dailës ir darbø mokytoju, – sutikdavo jà gatvëj. Ne kartàir ne du – dël susiklosèiusiø aplinkybiø ilgëliau uþtrukæs mieste – buvo da-væs smulkiø.

Ji, á aðtuntà deðimtá ákopusi Raudonkepuraitë (ðiandien pervadinta Roþe-le), nors ir buvo be savo raudonos plaèiakraðtës, Ðepuèio akiai atrodë nepa-sikeitusi, sava. Galbût tik ðiek tiek susmukusi.

Nebeturinti nei tikrojo vardo, nei pavardës, Raudonkepuraitë buvo panaði áŠv.Kalëdø eglutæ – tviskanèiais sidabriniais bateliais, þemæ ðluojanèiais sijonais,apsikarsèiusi peèius siekianèiais auskarais, skarelëmis, þiedais, kaspinëliais.Ðiandien atrodë kaip ir anuomet – tirðtai daþytomis lûpomis, parausvintaisskruostais – tikra Vilniaus vaidilë; be jos nebûtø visavertis ðio miesto peizaþas.

Ir dar juodai iðpieðti antakiai, ta kumpa, keliomis karpomis padabintaðnirplë. Aðtrus it adata smakras. Lûpø ðirdelë. Sultingas Adomo obuolys...

Balsas. Taip, þinoma, Raudonkepuraitës balselis. Jis buvo iðlikæs toks pat –skaidrus. It varpelis per pakylëjimà baþnyèioje skimbèiojo, geidulingai ku-tendamas religinæ Napalio klausà.

– Að atvykau á Vilniø – Dainø ðventæ. Ieðkosiu savø, – prisipaþino „baltu-èiø“ tebelaukianèiai Raudonkepuraitei Napalys. – Gal þinote, kur galëèiaurasti kalvarënus?

– Man tik baltuèiø, Kristaus vardan.– Kristaus?– Na, jei Jëzaus Kristaus vardan negalite suðelpti – geros jums dienos ir

telaimina jus Dievulis, – nesusidomëjusi Ðepuèio rûpesèiais Raudonkepu-raitë staiga apsisuko ir patraukë savais keliais. – Mus valdo Kristus! – pake-liui stabtelëjusi ðûktelëjo pasipainiojusiam praeiviui. – Su Ðventom Kalë-dom! Danguje jau suspindo Betliejaus þvaigþdë!

– Kà?! – nieko nesuprato þmogus.– Man tik baltuèiø – kûèiukams.– Kam?– Ðliþikams!Likæs sau Napalys Ðeputis apsiþiûrëjo, kad iðties niekuo ðiai ið anø laikø

atklydusiai varguolei negalëtø padëti. Vilniuje, pasiðventëliø atkurtoje Kris-taus karalystëje, jis sëdëjo ne tik be smulkiø, bet ir be tremtinio paþymëjimo,kreditinës, telefono, basas – sutvarstyta ranka ir tik su valdiðkais ligoninësmarðkiniais „Минздрав СССР“.

Apsièiupinëjæs susivokë, kad dabartinis jo ávaizdis neturëtø kelti pasiti-këjimo ne tik Raudonkepuraitei – gerajai Vilniaus vaidilei, – bet ir antai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

29stotelëje svirduliuojanèiam vienakojui ponui, kuris taip ir neiðdráso ðalia Ðe-puèio prisësti.

Apsidairæs, ar þmonës á já pirðtais nerodo, pakilo eiti. Uþuodæs Vilniaussenamiestá, paþástamà ið jaunystës laikø, vos tik tolumoje nuo „McDonald’so“pamatë artëjanèià pareigûnø porelæ, kuo sparèiau patraukë deðinën – Gele-þinkelio gatve.

Suþviegus stabdþiams, pasibaidæs Ðeputis puolë atgal.– Tu kà, asile, aklas – gyvent nusibodo?! – persisvëræs pro pravirà langà

riktelëjo á zakristijonà panaðus vairuotojas.Vikriai uþðokæs ant ðaligatvio, Ðeputis susivokë ëjæs nors ir per perëjà,

taèiau spiginant geltonai.– Að á Dainø ðventæ. Á Kristaus karalystæ! – nesusivaldë.– Debilas.– Iš Kalvarijos, – nieko bloga nemanydamas patikslino Šeputis.– Eik tu...Demonstratyviai pirðtu pasukiojæs sau smilkiná, susierzinæs baþnyèios

ûkvedys nurûko tolyn.Turbût pas þmonà visiðkai girtas þmogelis taip skuba, pagalvojo Napalys

Ðeputis. O gal – atvirkðèiai?Dël visa pikta paëjæs atatupstas, kiek toliau nuo iðversto ðviesoforo stul-

po, Napoleonas sustingo. Sutelkæs paklibusá dëmesá, po akimirkos paþino se-niai matytà statiná. Prieðais já, iðmetamøjø dujø iðdegintoje dykvietëje, stirk-sojo ne vienos lietuviø kartos apdainuoti Auðros Vartai.

Taip, tai buvo ne miraþas, ne sapnas – Vilniaus miesto Auðros Vartai. Kaþ-kada vadinti Krëvos, Medininkø vardais, jie ir ðiandien atrodë nemaþiau di-dingi uþ Damasko, giminingus Jafos ar uþmûrytus Aukso vartus, stovinèiusuþ tûkstanèiø kilometrø – Ðventajame Mieste.

Aušros Vartai...Porta acialis.The Gates of Down.Porta dell`Aurora.Das Tor der Morgenröte.Ostra Brama...Iðsipuoðæ ant fasado virðugalvio nesutramdomu Vyèiu, atlaikæ suþvërë-

jusiø prieðø apgultis, menantys ðalies pakilimus ir nuosmukius, Auðros Var-tai bylote bylojo, kad Vilnius visada buvo tik lietuviø. Ne prancûzø, totoriø,olandø, þydø, lenkø, vokieèiø, gudø ir ne rusø, o tik lietuviø.

O kaipgi kitaip, galvojo Napoleonas Ðeputis, juk ið patvaraus akmens nu-taðytas Vyèio herbas, kurio net áþûliausias atëjûnas neiðdráso nudauþti, kiek-vienam þiopliui primindavo, kas iðties yra ðios ðalies ðeimininkas. Ir net prievokieèiø, lenkmeèiu ar gûdþiais sovietø laikais, kada visa kas lietuviðka buvonaikinama, tereikdavo ateiti prie Auðros Vartø ir pasiþiûrëti á mûsø Vytá.Juk èia, prie Auðros Vartø pasisëmus stiprybës, ákvëpus vilties, ne tokie bai-sûs atrodydavo ir komunistai.

Ðis Auðros Vartø Vytis, regis, nekaltai prilipintas prie sienos, teikë mûsøþmonëms tvirtybës, kurstë vos rusenantá tikëjimà, kad iðauð diena ir debesys H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

30 iðsisklaidys – Lietuva vël bus laisva. Saugi, klestinti, patraukli. It daugia-vaikë motina visiems vienodai dëmesinga.

Ir tai Vyèio nuopelnas, buvo ásitikinæs Napoleonas, kad ðiandien að stoviuVilniuje, Europos kultûros sostinëje, prie Auðros Vartø. Jis èia nuo amþiø, jautûkstantmetá. Nuo mûsø pasaulio pradþios – verþlus, nerimstantis, neðantisið Rytø á Vakarus ne mirties kalavijà, o lietuviðkà dvasià – tvirtà, nepalau-þiamà, amþinà.

Taip, lietuviðka dvasia. Ir dvasingumas – tai pagrindinë mûsø Vyèio pras-më. Tik ðio kilnaus tikslo vedinas raitelis skrieja ant baltojo þirgo. Jis pasi-ryþæs paaukoti gyvybæ, jau ne vienà ðimtmetá bando prisibelsti kalaviju áapledëjusias anglø, norvegø ar soèiø Bostono demokratø ðirdis.

Netoli, jau netoli ta diena, ásisvajojo Napoleonas, kai Vyèio raitelis paþa-dins apmirusias arabø sielas, iðsklaidys abejingumo ûkà.

Ir pasitrauks migla nuo Eurazijos. Ir iðsigiedrys Amerikoje. PatvinusiojeAtlanto vandenimis Afrikoje ásivieðpataus darna ir ramybë. Tolimojoje Aust-ralijoje ir pingvinø Antarktidoje, kanibalø privisusioje Okeanijoje ir negyve-namame Ðiaurës poliuje apsigyvens graþiausios dorybës: nuolankumas, dos-numas, skaistumas, romumas, meilingumas, saikingumas, uolumas...

Tereikia tik postûmio, geros valios – stuktelti kanopa, kirstelti ašmenimisir pasauliui atsivers akys.

Jis praregës! Susivokæs, kad klaidþiojo klystkeliais, it sûnus paklydëlis sugráð prie

amþinøjø vertybiø – krikðèioniðkos moralës – baustinai pamirðtamo dekalo-go: Neturëk kitø Dievø, tik mane vienà! Netark Dievo vardo be reikalo!Ðvæsk sekmadiená! Gerbk savo tëvà ir motinà! Neþudyk! Nepaleistuvauk!Nevok!...

Nuolankiai suklupæs prie Vyèio, atgailaus raudodamas kruvinomis aða-romis, iðpaþins visas nuodëmes, piktadarystes, negeras mintis.

Ir štai tada, apsivalius nuo nepakeliamos blogio naðtos, susigràþinus Ti-këjimà, Viltá ir Meilæ, jam bus atleista.

Ir kelsis parklupæs pasaulis. Ir eis, ir ðlovins, ir garbins já iðgelbëjusá Vytá.Ir neð ant sidabriniø padëklø praðmatnias padëkos dovanas, ir klos atbudu-sio pasaulio þmonës turtus jam po kojomis.

Ir iðkils iki dangaus skliauto aukø altorius. Ir verðis þmonija prie pasauláiðgelbëjusio Vyèio. Ir milijonai piligrimø plûstels á Vilniø – á mûsø Lietuvà,kad galëtø savo akimis iðvysti ir dar kartà pagarbinti juos iðgelbëjusá nuoprapulties raitelá.

Ir staiga ið suvaþiavusiø autobusø pasklidæs tûþliø tikinèiøjø spieèiusëmë vis godþiau ryti ásisvajojusá Napoleonà. Nepakenèiamai svetimkalbe dûz-giantis ir pavojingai suspaudæs, kai ðis nebepajëgë krustelti, valingai stum-telëjo skersai gatvës.

„Ðolom, Amerika! Ðolom, Amerika!“ – tirpo nuo geleþinkelio stoties atai-dintis pavienio þmogaus klyksmas. „Kristus mus valdo!“ „Ðolom, Amerika!“„Su Ðventom Kalëdom, lietuviai!“

Keliskart skausmingai ágeltas ir nebesusivokiantis, Napalys jau nebe-bandë irtis prieð srovæ. Paklusæs svetimai valiai, pajudëjo drauge su minia –link siurbte juos ásiurbianèiø Auðros Vartø nasrø.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

31O godþiai prasiþiojæ vartai, pasièepsëdami prarijæ pirmàsias aukas, dabarspringo nuo minios gaivalo. Nepajëgdami atsikosëti, atrodë, neatlaikys spûs-ties – sprogs it besoèio saviþudþio pilvas.

Dvasingumo iðsiilgæ ir vienas uþ kità rûstesni piligrimai vis nuoþmiauyrësi alkûnëmis. Negailëdami vienas kito spardësi keliais ir stumdësi pe-èiais, kuo skaudþiau mynë ant kulnø, duso ir stenëjo spûstyje.

Napoleonas, iðtirpdytas beveidëje minioje, vël alpo. Bet þûtbût pasiryþæpro Vartus prasiverþti Kristaus karalystës kariai jam neleido susmukti. Pa-kili, ásigiedojusi minia visa jëga bloðkë Ðeputá pirmyn – anapus tolstanèioVyèio, – ten, koplyèioje, kabëjo ðimtmeèiais garbinamas paveikslas.

Apakintas apkaustø aukso, Ðeputis atsitokëjo parklupdytas ant grindinio –skæstantis baþnytiniø vëliavø jûroje, prieðais Auðros Vartø Dievo Motinà.

MATERMISERICORDIAE

Vogèiomis apsidairæs, staiga susivokë, kad jis èia ne vienas. Panaðiø áÐeputá klûpëtojø buvo deðimtys, galbût ir ðimtai.

Uoliais maldininkais uþgrûstoje Auðros Vartø gatvelëje vieni kaþkà lietu-viðkai, kiti svetimkalbe murmëjo, pakimusiais balsais giedojo, apsiseilëjæ barð-kino roþiniais, iðvertæ akiø obuolius ðûkalojo dangui „Kristus mus vël val-do!“.

Kiti, apdujæ nuo smilkalø ir ritualiniø dûmø, pamaldþiai þegnojosi, pasi-èepsëdami sklaidë suskaitytø maldaknygiø lapus. Treti buvo be amo – pra-radæ orumà, galutinai nusiþeminæ, turbût praeityje neatleistinai prasikaltæ –tarkuodami pilvais grindiná ðliauþiojo po gatvæ ar sustingæ jos vidury gulëjokryþiumi.

Vos dzingtelëjo Auðros Vartø koplyèioje varpelis, Ðeputis pakilo.Taræs pardon, perlipo per vieno, antro, treèio piligrimo galvà.Lengviau atsikvëpë tik Didþiojoje gatvëje, atsidûræs prie Nacionalinës fil-

harmonijos rûmo, greta „Swedbank“ bankomato.

1906 m. lapkrièio 6 d. ðiuose namuoseávyko Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Þemkalnio

pirmosios lietuviðkos operos „Birutë“ premjera

Netvarka. Kodël nerodo ðios operos? – perskaitæs áraðà staiga áðirdo Ðe-putis. Juk pasaulio teatrø repertuaruose apstu ávairiausiø senienø – sukrio-ðusiø aidø ir ligotø traviatø, pakvaiðusiø margaritø ir nupezusiø euridikiø.Atrastum ten ir apskurusiø ðikðnosparniø, halkø ir nupeðiotø ðtrausø, kar-men ir visokiø necivilizuotø silvø, o „Birutës“ – nëra.

Kur „Birutë“? Nëra „Birutës“!Aûûû!..Galbût Vilniuje þmonës nebeþino, pamirðo, kad mûsø Birutë – tai ne ko-

kia nusmurgusi Paryþiaus Bulonës pamiðëlë ar kurtizanë ið Milano bohe-mos, mintyse vis piktinosi Ðeputis.

Galëèiau priminti: mûsø Birutë – tai gerbiamo Lietuvos kunigaikðèio HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

32 Kæstuèio þmona, nepranokstamojo Vytauto Didþiojo – nuo jûros iki jûros –motina. Tai ðventas lietuviams þmogus, brangintinas vardas.

Ir kà èia slëpti, ne paslaptis, kad iki laimingai tekëdama Birutë buvo ei-linë vaidilutë, pajûrio prasèiokëlë, tariamam neiðmanëliui porino Napalys.

Ðiam faktui atminti Palangos kurorte yra gatvë, iki ðiol stûkso jos vardupavadintas kalnas. Ant to kalno, ðalia oðianèios Baltijos jûros, Birutë nak-timis priþiûrëdavo ðventàjà ugná.

...O juk taip ir bûtø, gerbiamieji, mûsø Birutë gyvenimà ten prastûmusi,ásisvarstë Napalys, jei ne Palangoje vasarojantis Kæstutis ið Trakø.

Þavaus turëta bûti Kæstuèio – Gedimino sûnaus, kunigaikðèio Algirdo bro-lio, Lenkijos karaliaus Jogailos nekenèiamo dëdës. Jis buvo karðtos ðirdiesblondinas. Didelio proto. Þydraakis. Gudrus lapinas.

Kæstutis.Anais laikais ar miðke, ar pliaþe kunigaikðèiui suviliot vaidilutæ – ne juo-

kas. Vien ðarvai viduramþiais kiek sverdavo! Tai tau, þmogau, ne du pirðtusapmyþt ar pakrûmëj koká grybà apðlapint. O ir rûstûs pagoniø vaidilos suvisais giriø ir dausø dievais nelinko tam reikalui pritarti. Bet didysis kuni-gaikðtis Kæstutis, nors ir nekrikðtas, buvo labai mielas. Ir uþsispyræs it vel-nias – kopos papëdëje gavo paryèiais ko norëjæs.

Ir ðtai ið dviejø stabmeldþiø meilës gims mûsø Vytautas – pats didþiau-sias Lietuvos kunigaikðtis – Magnus Dux – Aleksandras Trakiškis.

Ar besulauks Lietuva panaðaus didþiavyrio?!

Lietuvos Respublikos Seimo Ðvietimo, mokslo ir kultûros komitetas teigianematantis galimybiø Vytautà Didijá po mirties tituluoti Lietuvos karaliumi. Kau-no vicemero praðymu atlikus tyrimà, nustatyta, kad pasaulyje nëra analogø,kai ne karaliðkos kilmës asmuo po mirties bûtø paskelbtas karaliumi.

Lietuvos didþiojo kunigaikðèio Vytauto karûnavimo ceremonija nebuvoávykdyta, taigi nëra pagrindo skelbti já karaliumi.

Dirbtinai uþdëta karûna nepridës garbës nei mirusiajam, nei dabartineiLietuvai. Taèiau ar taip uþdëta karûna tarptautinës visuomenës akyse nevirs-tø juokdario kauke?

O, Lietuva! – prisiminæs Seime skausmingai uþstrigusià Vytauto Didþiojokarûnavimo bylà jau norëjo ðûktelti Napalys.

Napoleonà grubiai stumtelëjo.Ið Nacionalinës filharmonijos iðbëgæs pavojingai tamsaus gymio þmogus

(greièiausiai ðiaurës kaukazietis) puolë prie bankomato. Pasiknisæs kiðenëse,karðtligiðkai ëmë spaudyti bankomato mygtukus.

Šalin pavytas Napalys prisëdo skverelyje ant suoliuko prieðais filhar-monijà. Ið èia nesiliovë stebëjæs já apstumdþiusá tipà.

Jie kaip amaras aplipæ mûsø kultûrà, pyktelëjo Ðeputis, atpaþinæs prieðkelias dienas naujienø portale matytà Þorà Kutasovà, o gal... Gergijevà –gauruotà gastrolieriø ið Rusijos.

Visur jo pilna. Koktu darosi. Atrodo kaip banditø banditas. Akys primerk-tos. Þiûri alkanas vilkas ið padilbø – jau mûsø dailesniø moterø dairosi.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

33Pamatytum Halës ar Kalvarijø turguje, nieko ið jo rankø nepirktum. O naktágatvëj ar Rasø kapinëse sutikus – tik bëgti ir rëkt.

Turbût tas Kutasovas ir jo Gergijevas pasiryþo su savo balalaikø or-kestrais èia mus galutinai apkurtinti – be peilio papjauti.

Atsibeldþia bet kuria proga.Kà, nëra pasaulyje daugiau þmoniø? Nebëra dirigentø? Nebeatrandam,

ko Lietuvos tûkstantmeèio iðkilmëms á Vilniø pakviesti? Jis gi ne katalikas.Ir turbût ne krikðèionis. O ðtai, kaip èia buvæs – Marijos þemëje, prie mûsøbankomato. Ir jam ið paskos visa Aukso orda – chadþiai ir radþiai.

Tai – sàmokslas. Plika akim þmonës mato. Juk tie beðmetai, kutasovai,gergijevai ir temirkanovai it parazitai ásisiurbia, o vëliau mus ið vidaus puo-la grauþti. Sulindæ á mûsø kiðenæ skelbiasi, atseit skleidþia kultûrà.

Nieko panaðaus, jokios èia kultûros – mongolø chaltûra! Ir Kremliaus po-litika. Jie kësinasi á mûsø savastá. Laðas po laðo. Koncertas po koncerto. Mos-tas po mosto. Deðimtmeèiais. Ðimtmeèiais.

Kai, apkurtinti jø ðaukðtø ir balalaikø, nebepajëgsime iðgirsti savojo bal-so, bus jau vëlu.

Ir kaip, susimildami, neklykti, kaip nerëkti, kai antai jis baigia iðtuðtintimeldþiantá liautis bankomatà!

– Gal aluèio? – klestelëjæs greta uþkalbino Ðeputá þmogelis pamuðta akim. –Atsigaivink, drauge. Matau, kad ið durnyno.

Nepaþástamasis pakiðo „Teisybës“ bambalá. Padràsinanèiai kumðtelëjo áðonà. Kai Napalys nesusimàstydamas gurkðtelëjo, gudriai prisimerkæs gera-daris ëmë kalbëti.

– Að, beje, esu labai nemalonus þmogus. Taèiau, jei tamsta atrastumët mi-nutëlæ laiko, norëèiau, kad mane iðklausytumët.

Napalys burbtelëjo „aha“. Padvejojæs atidavë „Teisybæ“.– Jûs, gerbiamasai, turbût jau þinote, kad Kristus mus valdo? Galbût

pavyko Vilniuj patirti tà dþiaugsmà ðirdim?Panaðus á pinèiukà nepaþástamasis sukrizeno. Nesmagiai pasijutæs, kad

nieko panaðaus dar neiðgyveno, Napalys nudelbë galvà. Dabar klausësi pa-kauðiu.

– Tai ðtai, mielasis keleivi, mumyse tûno begalybë pavidalø, – pakikenæspaslaptingai ëmë kalbëti nepaþástamasis. – Taip, gerasis þmogau, pabaisos irðventieji, dorybës ir nuodëmës. Visko èia atrastum. Ir negali þinoti, kada ug-nikalnis pratrûks. „Ðolom, Amerika!“ – staiga gaidþio balsu riktelëjo apsisap-navusiam turistui. Turistas krûptelëjo. Paspartinæs þingsná nërë kuo grei-èiau á Pasaþo skersgatvá.

Klykauk kà tik nori, pagalvojo Napoleonas Ðeputis, að visada esu toks,koks esu – vientisas ir nedalomas. Man negresia susidvejinimas, ta silpna-proèiø bëda.

– Neþinai, kas þmoguje slypi, – toliau ðnekëjo pagiringas iðminèius. – Þyd-ðaudys ar teisuolis. Visi þmonës – tai uþdelsto veikimo bombos. Neatspësi,kada ir kodël gali sprogti. Mes vaikðèiojame minø lauku. Kiekvienas þings-nis – pavojus. Ir þydai, vien þydai aplinkui. „Ðolom, Amerika!“

Ðeputis sukluso – þydai? Kur þydai? Vël þydai? Ðià akimirkà dar neþino-jo, kad kalbasi su apsiðaukëliu pagoniø kunigaikðèiu Vilgaudu – Vilniausgidø pabaisa. Jis, dar neseniai buvæs politikas ir gediminaièiø sektos vadei- H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

34 va, mieste garsëjo ne tik antisemitiniais iðpuoliais, bet ir nepakantumu vis-kam, kas tik pakliûdavo á jo girto þvilgsnio akiratá.

Sunku bûtø pasakyti, kuo (neskaièiuojant silpnaproèio paðalpos) kuni-gaikðtis ðiuo metu vertësi, kà veikë ir kà praðviesëjus sàmonei pagalvodavo.Já mieste retokai pavykdavo sutikti blaivø. O ir sutikus – maþai laimës. Visijo ðalinosi. Iðgirdæ kimiai falcetu baubiant, net kresni vyrai, tulþingos mo-terys bei visko ragavæ gidai (su savo turistinëmis grupëmis) slëpdavosi tar-puvartëse, kad palauktø, kol kunigaikðtis teiksis praeiti.

Ðalia viso to, jei kunigaikðtis gatvëje pasipainiojusiems praeiviams ðauk-davo „Ðolom, Amerika!“ – galima bûdavo spëti, kad jis ðiandien romantiðkaipagiringas ar lengvai apgirtæs. Jei „Hau!!!“ – tada vidutinio girtumo laipsnio.O kai pasigirsdavo dainingas, bet neriðlus „La ila-hail-Allah-laila...“ – taibuvo þenklas, kad kunigaikðèio kraujyje ne maþiau penkiø promiliø alkoho-lio, dar þingsnis ir bus perþengta mirtina riba.

Kitaip tariant, ið ðio kaþkada turëjusio vardà ir pavardæ, bet sulaukëjusiokunigaikðèio galima buvo tikëtis visko – nuo „Teisybës“ iki „Nokauto“.

– Bet juk þydø Lietuvoje nebëra, – iðdráso paprieðtarauti atsitiesæs Ðe-putis.

– Juokauji? Jie ið visø pusiø apsupti, laikosi pritilæ ið paskutiniøjø.– Kur?– Visur.– Taip buvo parašyta?– Ðirdis – geriausias laikraðtis, ji jauèia.– Negali bûti, – nusistebëjo Ðeputis.– Yra tø þydø. Soèiai, – patikino tariamas pagoniø kunigaikðtis, praeity-

je – dar ir globos namø pedagogas, þmogus artimas ne tik miesto, bet irrajono valdþiai. – Tik kai kurie apie tai dar neþino, – gudriai, kiek tik pajëgë,prisimerkæs kalbëjo. – Atëjus laikui, jei nesusivoks, jiems bus pasakyta. „Ðo-lom, Amerika!“

– Tai kà, jûs norite pasakyti, kad ir Vilniaus rajone yra þydø? – Atrasim.– Kur? – susidomëjo Ðeputis.– Ðtai ðis, – kunigaikðtis piktdþiugiðkai prunkðtelëjo, pirðtu bedë á greti-

mai kavinëje sëdintá dëdulæ. – Turbût tai þydø þydas – Lietuvos Jeruzalës,mûsø Vilniaus, Ðiaurës Atënø, Kristaus ir Lietuvos karalystës duobkasys.Apie tai suþinojæs, jis nesuspës pasprukti. O antai tas, þilagalvis jo sugërovas,tai bûsimo amþinybës lagerio steigëjas, pasibaisëtinas budelis. Jis prisitar-naus iki puskarininkio, taps pederastu. Bet apie tai dar neþino. Ir visa atsi-tiks jau greitai. Bet ne dël laisvos valios, o dël aplinkybiø. Dabar abu gurkðno-ja brendþiukà, meiliai ðnekuèiuojasi ir net nenutuokia, kas ateityje jø tyko.

– Tai jûs norite pasakyti, kad mes neþinome, kas esame? – susidomëjo ku-nigaikðèio pranaðystëmis Ðeputis.

– Ðolom, Amerikaaaa!!! – iðtuðinæs savo „Teisybæ“ geleþiniu vilku uþriau-mojo kunigaikðtis Vilgaudas. – Ðolom, Amerikaaaa!!! Su Ðventom Kalë-dom!!!! – uþplëðæs visa gerkle pakilo eiti Didþiàja gatve þemyn – Pilies gatvëslink. Ten tikriausiai jo laukë svarbesni atsikurianèios Kristaus karalystësreikalai.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

35Apsëstas smalsumo, Ðeputis dar norëjo kaþko paklausti, sekti paskui nu-svirduliavusá su nebeveiksnia „Teisybe“ kunigaikðtá, taèiau apsigalvojo – pa-drebindamas pilvukà, o ið paskos ir pagurklá, kuo greièiau patraukë á prie-ðingà pusæ.

Paëjëjæs keliolika þingsniø, Napalys prasmuko pro Bazilijonø vartus. At-sitrenkë á Ðvè. Trejybës baþnyèià.

Šv. Juozapatas Kuncevièius – vienybës apaðtalas Ðvè. Trejybës baþnyèioje 13 savo gyvenimo metø paðventë baþnyèiø

susivienijimui.Nukankintas Vitebske 1623 metais.

Ðe tai tau, smagiai nuo „Teisybës“ apkvaiðæs pagalvojo Ðeputis, þmogelisit darbðti skruzdëlytë mûsø Marijos þemëje triûsë dël kilnaus reikalo, o jáëmë ir nukankino – kaþkur Baltarusijoj, pas Lukaðenkà.

Akivaizdu, su Maskvos palaiminimu. Turbût Vitebsko budeliams maþai rû-pëjo Lietuvos baþnyèiø vienybë. Galbût jie norëjo, kad bûtø atvirkðèiai – viskaspo senovei, kaip antai dabar Rusijoj.

Ir kodël dar tyèiojosi, kankino, þemino þmogø? Kà, negalëjo ið karto nuþudyti?Ir, beje, ar ne Vitebske gyveno tas þydas Markas Ðagalas – prancûzø tepliorius?

Èia, Vilniaus baltarusiø gimnazijos pastate, 1919–1921 m. mokësi didi baltarusiø poetë

NATALJA ARSENJEVA

Èia, Vilniaus baltarusiø gimnazijos pastate,1919-1923 m. dirbo Baltarusijos literatûros klasikas

MAKSIMAS HARECKIS

Akiø dûmimas! To negali bûti! – treptelëjo koja Ðeputis, nebepajëgiantisliautis komentavæs. Tegu jie vienà dienà apsisprendþia – baltai jie ar rusai.O dabar nei ðis, nei tas. Absoliuti nesàmonë – „balti rusai“.

Ir vis dëlto, ið kur èia baltarusiai – prieðais mûsø Vilniuje uþrakintà Ðvè.Trejybës baþnyèià?! Kada juos suleido? Ir kuris iðdráso ant saugotino Lie-tuvos Respublikos architektûros paminklo prikalinët tø lentø? Tegu pas savoþmogëdrà Minske ar Baranovièiuose kabina, vietos ten daug.

Matai, ir gimnazija jø èia veikusi – lizdà susisuko vienuolyno rûmuose.Kitaip nepavadinsi – gudai. Lietuviai tuo metu stumdësi pakampëse, netu-rëjo kur prisiglausti, o jie èia – Auðros Vartø panosëj sulindo.

Ir kas jie tokie – tie poetai ir klasikai? Paklausk apie Harecká ir Arsenjevàmûsø kultûros ministro, tik pakraipys peèiais. Iðjuoks it paskutiná durniø.Klasikai kabutëse. Mirk susirietæs – gudø raðytojai.

Po putinu sëdëdamas putinëlá lauþiau –Ið po Vilniaus dun-dun-dun putinëlá lauþiau

Susilauþiau, susikynæs putinø þiedelá –Ið po Vilniaus dun-dun-dun putinø þiedelá. H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

36 Ir nusiunèiau, nudaviau á gudø ðalelæ –Ið po Vilniaus dun-dun-dun á gudø ðalelæ.

O jûs gudai, guduþëliai, jûs man ne broleliai –Ið po Vilniaus dun-dun-dun jûs man nebroleliai!*

– Pone, malonëkite tyliau! – pertraukë ásiðûkalojusá Ðeputá balsinga þmo-gysta. Greièiausiai bobelë buvo svetimðaliø ekskursijos vadovë. – Èia jums,gerbiamasis pone, ne Dainø ðventë. Ten eikit ir spygaukit, o èia...

Nespëjæs deramai ásijaust á dainà, Napalys prisivertë atsimerkti.

Hotel pas bazilijonusŠiame pastate nuo 1823.X.23 iki 1824.IV.21 kartu su kitais filomatais

buvo kalinamasADOMAS MICKEVIÈIUS

Èia vyksta „Vëliniø“ III dalies veiksmas

Sugëdintas piktø akiø moters, Napoleonas Ðeputis sustingo.Uþèiauptas ir pamirðæs, kad visa gerkle baubë á Dainø ðventës repertuarà

neátrauktà kûriná, apsigaubæs „Vëliniø“ rimties skraiste, pasiðovë áspëti, kasðiuo metu vyksta ten, uþ bazilijonø vieðbuèio sienø, paslapèiø pilnoje Kon-rado celëje.

Ir ðtai ið pradþiø vos vos, taèiau netrukus vis aiðkiau, spengiant ðiurpiaitylai, ëmë girdëti ataidintá murmesá.

Nûnai, Tëvyne, mûs likimai susipynë,Að tavo dvasià savyje jauèiu.Að – tai tas pat, kas ir Tëvynë,Nes uþ milijonus myliu ir kenèiu.

Átardamas neramiø vëliø klastà, Napalys jau norëjo uþsikimðti ausis, spruk-ti ðalin – kuo tolyn nuo „Vëliniø“ dvasios. Bet pleiðtu á ðirdá susmigus nu-girstiems þodþiams – atpaþino.

Vis garsiau, vis átaigiau atpaþinæs kartojo: „Að tavo dvasià savyje jauèiu.Að tavo dvasià savyje jauèiu. Að tavo dvasià…“

Napoleonas negalëjo apsirikti. Ásiklausius neliko jokios abejonës – tai neprisikëlæs Adomas Mickevièius, ne sugalvotas Gustavas, ne kalinys Konradas,ne Vituðka Mykolas ir ne vartø sienoj ámûrytas Ignotas Domeika murma.Balsas buvo savas. Neretai já girdëdavo paðnibþdomis diktuojant, kai liedavoper dienà susikaupusià ðirdgëlà tinklaraðèiø ar portalø komentaruose. Taip,„Að tavo dvasià savyje jauèiu“, – tai buvo ne lenkø turisto padeklamuotaeilutë ið Adomo Mickevièiaus „Vëliniø“, o tikrasis Napoleono Ðepuèio balsas.

„Nûnai, Tëvyne, mûs likimai susipynë“, – hipnotizuojanèiø virpesiø sukel-tas gûsis pasièiupo pradinës mokyklos ûkvedá.

Uþvaldæs suminkðtëjusá Ðepuèio protà, ryþtingai mestelëjo á ðalá, ðvyste-lëjo staèia galva aukðtyn – kaþkur anapus Bazilijonø vienuolyno vartø – link

* Graþina Krivickienë-Gustaitytë. „Vilnius lietuviø liaudies dainose“, 1989, Chicago.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

37Jëzaus Kristaus patvaldystës sosto. Gerokai pamurkdæs, ásuko á ásiðëlstanèiømurmesiø „jauèiu–myliu–kenèiu“ sûkurá, ið kurio jau nebepaleido.

Pasièiupæs Ðeputá, protà pavergiantis balsas vis garsiau, vis nuoþmiaujam ðaukë: „Að tavo!“ Purtë, kratë ir þadino visa didybe atbundanèius prie-tarus ir baimes.

Uþtvankà pralauþusia, nebesuvaldoma srove verþësi „Að tavo!“ su mitais,tautiniais naratyvais, metaforomis ir kitomis ðiukðlëmis á Ðepuèio sàmonæ irpasàmonæ, uþtvindydamas ir palaidodamas sveiko proto liekanas.

Tada riksmo apsëstam þmogui ëmë dingotis, kad jis netrukus perpras pa-saulá. Iðtvërus ðià kanèià, dar akimirka ir visiems laikams bus ámintos ne tikþemiðkosios, bet ir begalinës visatos paslaptys. Jas atskleidæs, Ðeputis paga-liau nugalës juodosiose skylëse susiradusias prieglobstá silpnadvasiønuodëmes: puikybæ ir gobðumà, gaðlumà ir pavydà, rûstybæ ir tingumà.

Ir ðtai, kada rodësi, jog Napalys ðauksmo „Að tavo!“ ilgiau neiðtvers, itmetø metus sieloje kaupta sëkla tikrasis balsas iðsiverþë pro burnà monu-mentaliu urvinio þmogaus ðûksniu:

Kylu, lekiu!Aukðtyn, aukðèiau visø,Jau virð visos þmonijos,Tarp pranaðø esu!*

Susigëdæs klyksmo, Napoleonas Ðeputis pritûpë.Pridengë delnu kà tik rëkusià burnà, ji buvo kaip svetima.Nusvilæs ið gëdos ëmë dairytis. Atidþiau paþvelgæs, nustebusiø akiø veid-

rodyje iðvydo nebepaþástamà Ðepuèiui þmogø.

Vilnius tomis vasaros dienomis, Marijai Rekst paskelbus Kristaus kara-lystæ, gyveno ne bëdomis, o karnavalinëmis nuotaikomis. Apsësti beprotybës,nesibaigianèiu srautu já uþplûdo tvirtakojai ðokëjai, storaðikniai veikëjai,plaèiaveidþiai choristai, ávairaus plauko prisiplakëliai ir ðiaip pasidairyti popasaulá mëgæ þiopliai.

Apsirëdæ nuo galvos iki kojø margaspalviais draiskalais, apsikarstæ gin-tarais, dûdmaiðiais, ðventës dalyviø kortelëmis, su skrabalais, spragilais,ðiaudinëmis ar milo skrybëlëmis, apsigaubæ skaromis, kas ásiavæs á klumpesar kurpes, o kas ir su naginëmis ar basas, slankiojo po Vilniø ið kampo á kam-pà taip stumdami laikà.

Pabiræ po Vilniaus senamiesèio kiemus, trykðtantys akligatviuose gydyti-nu optimizmu, visi ðie ið Lietuvos pakraðèiø susivaþiavæ klounai skleidë iliu-zijà, kad ðalyje reikalai klostosi puikiai.

Visi, nuo nebrendylos iki suvaikëjusio senio, ið palaimos sutinusiais vei-dais, apkvaitinti artëjanèios ðventës dþiugesiu, atrodë it prisirijæ durnaropiø:judrûs, ðnekûs, pavojingai mieli, pasirengæ vienas kitam padëti, kai tekdavopasiklydusiam nurodyti ieškomos tupyklos kryptá ar iðkviesti jau kuoktelë-jusiam psichiatro pagalbà.

HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

* Adomas Mickevièius. „Vëlinës“, III dalis.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

38 Þvelgiant á Vilniuje pratrûkusio gërio fiestà, sunkiai átartum, kad, prieðporà deðimtmeèiø gavæ laisvës, dabar ðie kaliausës, nematomai rankai pade-dant, su ánirðiu á valdþià kaskart rinkdavo vis beviltiðkesnius beraðèius arapgailëtinus sukèius, dël ko patys vëliau metø metus kentëdavo ir naktimisurzgë.

Deja, iðtvërus þiemà ir sulaukus vasaros, vos ið kaimø atvykus á sostinësrojø, niekam jau neberûpëjo, kad seniai ðalyje nebebuvo teisybës, o melas,anot vieðos paslapties, klestëjo sunaikinæs paskutines padorumo ribas.

Ðalyje, iki tol vadintoje Marijos þeme, jau ne vienus metus iðsijuosæ mela-vo visi: valdþia, radijas ir televizijos, ávairiausi komentatoriai, komutatoriaiir net kultø tarnybos. Ëjo rungèiø, kuris kuo áþûliau sumeluos ar ðlykðèiaukvailelá apgaus. Melavo politikai ir batsiuviai, ministrai ir statistai, lobistaiir þurnalistai, kosmetologai ir politologai, loðëjai, skalbëjai ir visø rangø darb-daviai.

Ypaè ðlykðèiai, pakurstyti kuratoriø, uþhipnotizuoti apsiðaukëliø mene-dþeriø ar pamokyti áþûliø prodiuseriø, melavo „sàþinës balsai“ – visur spë-jantys instrumentalistai, solistai ir artistai, kiti silpnaproèiai menininkai,dar vakar – gerbtini Lietuvos þmonës. Niekam nebereikalinga juokdariø kas-ta, skaièiuojanti ðalyje savo paskutines dienas, dël trumpalaikës ðlovës, chal-tûros, tuðtybës blizgalo, buvo pasiryþusi ðliauþioti ant keliø ar lyþèioti rankasbet kuriam padugnei.

Tokia buvo amþiaus norma. Niekas dël to nesistebëjo. Sudrëkusi ið laimësliaudis spygavo, neverèiama dainavo, ðoko lyg niekur nieko.

Napoleonas Ðeputis sparèiais þingsniais apëjo kelis kartus aplink Rotuðæ.Dar syká pasidþiaugæs Dþordþo Buðo paþadu, kad nuo ðiol Lietuvos prieðaibus ir Jungtiniø Amerikos Valstijø prieðai, Didþiàja gatve patraukë Gedimi-no pilies bokðto link.

Kai jau ketino leistis þemyn, ant stalinistinës architektûros pastato pa-stabi akis uþkliuvo.

Èia buvusiame vieðbutyje 1867 metais buvo apsistojæs didysis rusøraðytojas Fiodoras Dostojevskis

1821–1881Groþis iðgelbës pasaulá

Stabtelëjæs prie Didþiosios ir Savièiaus gatviø kampo, Napoleonas susi-màstë. Ar tik ne ðiame name, nemaþiau kaip prieð trisdeðimt metø, ligotøgensekø Andropovo, Èernenkos, o vëliau ir nuoþmaus Gorbio blaivybës va-jaus laikais, naktimis veikë nelegalus „taðkas“?

Taip, èia, atpaþino ne kartà ir ne du mintà takelá pas „geràjà bobutæ“, kaisu kitais ginklo broliais, pritrûkæ landynëse gëralo, naktimis atsibelsdavo,kad nusipirktø deficitinës degtinës.

„Groþis iðgelbës pasaulá, – dzingtelëjo Ðepuèiui pakauðyje. – Groþis.“ – Koks „groþis“?! Koks dar Dostojevskis?! – balsu pratrûko Ðeputis. – Èia

buvo „taðkas“! Ketvirtame ðio namo aukðte!Atsitokëkit! Þmonës! „Groþis iðgelbës pasaulá.“ Melas! Kodël jûs nekalbat,

kiek èia dar vakar bûta gërio ir atjautos? Kiek pagirdyta iðtroðkusiø, kiekiðgelbëta nuo pagiriø maro?

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

39Jums svarbus Dostojevskis, o ne Lietuvos ðviesuomenë, kuri ðio namobute atrasdavo didþiàjà prasmæ. Ar jûs domëjotës, ar þinote, kad Didþiosios„taðke“ galëdavai sutikti laureatà ir vienuolá, personaliná pensininkà ir disi-dentà, poetà ir vaistininkà, akademikà ir lopðelio auklëtojà?

Ðiame rûme nuo auðrø iki sutemø tarpo lygybë. Brolybë ir laisvë. Visiemsbuvo atviros durys. Ir jei po vidurnakèio nuðalintas blaivyklos partorgas ne-turëdavo kur eiti, já ásileisdavo, pasodindavo prie stalo. Ápildavo, uþkàsti duo-davo. Apgaubdavo rûpesèiu. Meile.

Anei vienas apsimyþæs elektrikas, kalinys ar liaudies artistas nebuvo ið„taðko“ iðvytas. Tik susimàstykit, kiek gailestingumo tarpo uþ ðio namo langø!

Niekas ið dykinëjanèiø po Senamiestá nesiklausë Ðepuèio. Net á valias tu-rëjæ laiko elgetos, trumpam stabtelëjæ ir staiga iðsigandæ, já ëmë apeidinëtilanku.

– Þmonës! Kodël visa tai norit pamirðti! – ðaukë Napalys. – Kodël pri-kalinëjat beverèiø þenklø?! Kodël Dostojevskis jums svarbiau uþ savà istori-jà?! Kodël nenorit prisiminti dar gyvø mûsø klasikø?!

Dainininkais ir ðokëjais uþtvindytos Pilies gatvës horizonte, iðkëlæs puto-jantá „Þaibo“ bambalio fakelà, pasimatë atsvirduliuojantis kunigaikðtis Vil-gaudas. Nugirdæs Ðepuèio ðûksnius, skindamasis kelià per minià, dabar ar-tëjo tiesiai link jo.

– Ir kas tas Dostojevskis – „Idioto“ autorius?! – iðvertæs akis ásirëkë Na-palys. – Jis tebuvo sumautas loðëjas! Sukèius! Nieko, be ruletës, gyvenimenematë! – klykavo Ðeputis. – Niekðas! Ochrankos stukaèius! Visa jo raðliava –akiø dûmimas! Kas antra Dostojevskio paraðyta eilutë – melas! „Groþisiðgelbës pasaulá.“ Paistalai!

Kas tai yra – stebuklingas groþis?! Kur jis slepiasi?! Jûs it papûgos atkar-tojate þodþius, neásigilindami á jø prasmæ! Ar jûs nors þinote, kas yra groþis?!Atsakykite! Parodykite man groþá! Beskite pirðtu, kad ir kiti þinotø!

– Parodykit! Parodykit! – paantrino greta atsistojæs kunigaikðtis.– Kodël tylite?! Kodël einate pro ðalá? – ásisiautëjo Ðeputis. – Nejau jums

nesvarbu, kas ateis jûsø gelbëti?! Nejau nenorite pamatyti groþio?! Atverkiteburnas! Iðduokite, kà galvojate apie groþá! Mes juk turime þinoti! Kur gro-þis?! Kur jûsø ásivaizduojamas groþis?!

– Kalbëk! Kalbëk! Pranaðe! – pamaldþiai suklupæs ðalia Napoleono ir pa-maldþiai iðkëlæs rankas ëmë visa gerkle klykti kunigaikðtis Vilgaudas. – Pa-sakyk jiems! Pasakyk! Ðolom Amerika! – drebinanèiu langus riksmu para-gino. – Ðolom, ðolom Amerika!!!

– Jûsø galvos uþkimðtos paðlemëkø kliedesiais! Jûs neágalûs atskirti tie-sos nuo melo! Beprasmybiø vaiduokliai uþvaldë protus! Jûs tingite pasigi-linti, kà jums vapa apsiðaukëliai! Burtaþodþiai atëmë ið jûsø valià! Niekodaugiau nebegirdit! Stumiatës per gyvenimà it aviø banda! Apnuodyti pra-manais, kartojate nesàmonæ, kad groþis iðgelbës pasaulá, ir nebematote, kadjus stumia á prarajà!

Atsitokëkite! Atraskite minutæ! Susimàstykite, kas jums graþu! Apsi-þiûrëkite, kur jûsø tikrasis pasaulis! Atspëkite, nuo ko já dabar gelbëti!

Apþavëtas prakalba, kunigaikðtis Vilgaudas èiupo Ðeputá uþ rankos. Timp-telëjæs ëmë vilkti á kità gatvës pusæ, link uþsienieèiø pamëgtos „Amatininkø“uþeigos. H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

40 – Na, o kà tu á tai, þmogau, pasakysi? – pakiðæs gurkðtelt „Þaibo“, pri-stûmë Ðeputá prie sienos.

Nuo 1522 iki 1525 metø èia, Vilniaus mieste, baltarusø ðvietëjasPranciškus Skoryna

iðleido Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës pirmàsias spausdintas knygas

– Man verkt norisi, – gerokai pasiurbæs ið bambalio, susigraudino Napo-leonas. – Raðyt nebemokat! „Baltarusø“ – „blusø“... Þmonës, kodël „i“ raidþiøadatom draskot þaizdas?! – ásiskaudinæs uþrëkë. – Kodël kankinat, kad iranuomet buvote tamsûs?!

Kur jûs tûnojot ðimtus metø?! Kurmiø urvuose sulindæ?! Gal pelkynuose?!Po samanom?! Krûmuose?! Kodël sëdëjot uþèiaupæ burnas?! Kur jûsø savigar-ba?! Kodël patys nesiëmët spausdinti knygø? Savo þemëje – Lietuvoje mûsø!

Kodël gudai jums raðë ástatymus? Kodël nepanorot vienas á kità prabiltigimtàja kalba?!

– Kodël?! Kodël nepanorot?! – antrindamas kurstë Ðeputá pagoniø kuni-gaikðtis Vilgaudas.

– Ko buvo prikimðtos jûsø durnos galvos, kad rinkotës svetimà þodynà?!Kas jums rûpëjo?! Gal tik pilvas?! Ðikna?! Bobos tarpkojis?!

Ásitvëræ á kumelës uodegà, uþ ëdesio dubená, uþ ðiaudø kraigà, uþ kietes-nio miego posmelá buvote pasiryþæ savæs iðsiþadëti! Jums nerûpëjo raðtas!Tik ðia diena apsnûdæ gyvaliojot!

Visi þmonës aplinkui, jau sotûs nuo dekameronø ir dieviðkøjø komedijø,dairësi, kur Ðekspyrà ar Rablë paskaityti! O jûs, sukiðæ galvas á mëðlà, tik podvideðimties metø á rankas paëmët katekizmà!

„Imkit mane ir skaitykit!“ – ið Karaliauèiaus ðaukë jums Maþvydas. „Im-kit!“ – ragino Prûsijos kunigaikðtis Albrechtas! Ar ëmët?! Ar skaitët?!

Ðûdà ëmët! Ðûdà skaitët! Ðûdà, kà supratot!!! – uþriaumojo Ðeputis.Nepakanèiausias ið lauko kavinëje sëdëjusiø sviedë á Napoleonà monetà.

Pinigëlis, nepataikæs á galvà, dzingtelëjo á Pranciðkaus Skorynos memoriali-næ lentà ir atðokæs nuriedëjo kunigaikðèiui tarp kojø.

– Kodël jûs neprasmengat ið gëdos?! – netaupydamas laiko barësi pra-trûkæs Ðeputis, kai kunigaikðtis vijosi monetà. – Kodël nerausta jûsø vei-dai?! Kodël kaskart, kai pro èia dûlinat, nesuvirpa jûsø ðirdys?! Kodël sëditplaèias ðiknas iðvertæ?! Kodël nepuolate ant keliø?! Kodël neprisipaþástate,kad jûsø apsiðikæ protëviai nekà ðaunesni uþ laukinius pigmëjus?! Kodëltariatës esà gudresni? Kodël sau prisiskiriate svetimus nuopelnus?!

Napalys vis ðaukë ir ðaukë, kaltino karalienæ Bonà ir jos uoðvá karaliøKazimierà, pyko ant beraðèio Jogailos, keliolika kartø kvietë susimàstyt dëlÐvitrigailos sveiko proto. Neiðtvëræs ir paèiupæs uþ peèiø, ëmë ið visø jëgøpurtyti nieko nesuprantanèià tetà.

– Kur tavo sàþinë?! Kur tavo orumas?! Akis iðvertusi vokietë suinkðtë. Iðsigandæs jos vyras dabar jau ironiðkai

nebesiðypsojo, kaip prieð minutæ, kai Napalys, apmëtytas dar viena monetøkruða, koneveikë Þygimantà Senàjá dël jo Amþinosios taikos su Maskva pa-raðo.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

41Iki tol saugiai sëdëjæ „Amatininkø“ uþeigos sveèiai kelioms minutëms ap-mirë. Pamirðæ vynà, salotas, alø ir kandþias replikëles, nebebarðkino staloárankiais kaip anksèiau, kai Napalys raudote raudojo dël prarasto Smolens-ko ar nuþudyto Þygimanto Kæstutaièio. Visi, prie stalø sustingæ, laukë, kasbus toliau.

– Neklausk Lietuvos, kà ji tau duos! – kratë Napalys ið baimës paklai-kusià frau. – Paklausk savæs, kà tu duosi Lietuvai!

Staiga iðbëgæ ið „Amatininkø“ virtuvës kelneriai jau taikësi atplëðti Na-palá nuo stabo iðtiktos frau. Taèiau kur buvæs, kur nubuvæs iðniro kunigaikð-tis Vilgaudas. Ðûktelëjæs jau nebe „Ðolom, Amerika!“, o paprastesná, bet ka-ringà Karlo Majaus „Hau!“, ëmë mosuoti kà tik ðalia ásigytu „Perkûno“ bam-balio vëzdu.

– Hau! Hau! – strykèiodamas aplink staliukus indënø karo ðoká ðûkèiojokunigaikðtis. – Hau! – vaikydamas nuo Napoleono kelnerius taikësi trink-telti. – Hau! – mosavo ðiems prieð veidus, viliodamas paskui save eiti. – Hau! –apsiputojæs vadino kuo greièiau dumti Ðeputá, kai ðis susivokë, kad jo rankosslystelëjo ne ten, kur padoriam þmogui derëtø.

Kavinëje virto këdës, duþo indai, skraidþiojo árankiai, taèiau pasiðo-vusiems sudrausminti Ðeputá kelneriams niekaip nesisekë ðio suèiupti. O irvikrus kunigaikðtis kovojo it senøjø pagoniø karþygys. Jo laukinis „Hau!“,nemaþiau kaip ir „Perkûno“ vëzdas, baidë net ir turëjusià ðiek tiek dràsosuþeigos apsaugà. Kaip tyèia ir pësèiosios, ir raitosios teisësaugos ðalia nesi-matë.

Netrukus padaþais ir desertais aptaðkyti „Amatininkø“ sveèiai sprukokas kur. Pasinaudojæ proga nesumokëti sàskaitø, niekas dabar nebegalvojoapie ðalutinius sàþinës reikalus. Visus vijo nors ir banali, taèiau nuo karolaikø gyvastinga civiliø mintis – kuo greièiau iðneðt sveikà kailá.

Kunigaikðtis Vilgaudas nedelsë. Þaibiðkai susigaudæs, kad po minutës ga-li bûti vëlu, stipriai timptelëjo uþ nusvilusios rankos Ðeputá. Ðis dar þiojosikaþi kà pasakyti papingajai frau, taèiau ji, atgavusi amà, jau taikësi á sëkli-des. Visa laimë, nei keliu, nei kumðèiu neuþgavo.

Iðvengæs klastingo smûgio petim ir atðokæs nuo piktai prisimerkusiosfrau, Napoleonas pasileido potekomis paskui kunigaikðtá. Bëgo jis greitai,nors ir pynësi kojos, svaigo nuo minèiø iðpampusi galva. Iðprakaitavæs, blau-siu þvilgsniu vis sekë putojantá kunigaikðèio „Perkûnà“, neiðleisdamas iðakiø bambalio.

Vienà akimirkà Ðepuèiui pasidingojo, kad jis vejasi ne „Perkûnà“, o „Ðvy-turá“, netrukus – ðuoliuojanèio „Tauro“ ðeðëlá. Apsiputojæs drimba, iðdavi-kiðkai atsiplëðæs nuo valdovo, taikësi slapta ásigerti á þmoniø tuðèias galvas.Jis baudësi virsti nematomu, nebepavaldþiu, nepasiekiamu. Taèiau sveikoproto likuèiai pasufleravo, kad atitrûkæs nuo kunigaikðèio gyvulys negali ðû-kauti „Hau!“.

– Duokit Pranaðui kelià! – it ðvæstu vandeniu „Perkûno“ purslais baidëþmones tai iðtirpstantis, tai vël iðnyrantis minioje kunigaikðtis. – Hau! – per-galingai suðuko ásukæs á Vokieèiø gatvæ, kai atsigræþæs suprato, kad perse-kiotojams jø nepavyti. – Ðolom, Amerika! – ávairavæs á apytuðtæ Mësiniø gat-væ, dþiugiai suklykë. – Hau! Hau! Hau! – praeidamas aplojo ne kartà degusá H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

42 ir degsiantá „Brodvëjaus“ klubà. – Haûûû..! – kelis kartus ilgesingai þvërimiuþkaukë ir èia pat, saugiau pasijutæs, sukniubo prie granito luitø mengiro:

1941–1943 Vilniaus geto kankiniø ir kovotojø atminimui

Greièiausiai, kaip ir derëtø pagoniø kunigaikðèiui, pavargæs karþygys ne-delsiant ëmë sapnuoti savo geleþiná vilkà, mat pro miegus suskubo ðûkèioti„hau hau“. Tiesa, jau ne taip garsiai ir grësmingai kaip prie „Amatininkø“.

Uþdusæs nuo bëgimo ir kankinamas troðkulio, Ðeputis pritûpë prie iðgriu-vusio po paminklu kunigaikðèio. Taèiau kai pabandë ið jo pasiskolinti gei-dþiamà „Perkûno“ bambalá, ðis tik iððiepë dantis ir piktai suurzgæs dar tvir-èiau rankose suspaudë.

– Man labai patiko Jûsø mintys, – suskambo Napoleono paausyje paþás-tamas balselis. – Tai, kà Jûs ðiandien Vilniuje kalbëjote þmonëms, að jau se-niai pati norëjau pasakyti.

Napalys atsisuko. Prieðais já, nutvieksta saulës spinduliø, stovëjo sidab-rais þaiþaruojanti Raudonkepuraitë.

– Jûs iðsiskiriate ið minios. Jûsø sunku nepastebëti.– Manæs? – nusistebëjo Ðeputis.– Kai gëriau uþ iðmaldà nusipirktos Capuccino chiaro, Jûs „Amatinin-

kuose“ kalbëjote apie lietuviø dvasingumo korozijà, ir manæs neapleido min-tis, kad visa tai jau esu kaþkur girdëjusi, – nepamirðtamos lakðtingalos bal-seliu uþèiulbëjo vaidilë.

Napalys vargais negalais iðplëðë ið kunigaikðèio „Perkûnà“. Uþsivertæsgodþiai truktelëjo. Minutëlæ pasvarstæs, dar kartelá siurbtelëjo.

Praðviesëjus akyse, dabar vël jautësi panaðus á þmogø.– Ir ðtai tada, vos berniukas (turbût seminarijos klierikas) man atneðë

desertà, kûèiukais papuoðtà kalëdaitá su Ðvenèiausiosios Mergelës Marijosatvaizdu, – tæsë prie Napoleono limpanti Raudonkepuraitë, – Jûs mums pri-minëte tykanèias grësmes. Negaliu su Jumis nesutikti.

– Norit? – pakiðo Ðeputis „Perkûnà“.– Lietuvio savimonë, kaip Jûs taikliai pastebëjote, – nesusidomëjusi „Per-

kûno“ bambaliu toliau kalbëjo Raudonkepuraitë, – yra labai trapi. Ji – tuð-èias indas, suskilusi moèiutës gelda. Ðiandien, iððlavæ praeities vaiduoklius,mes nebeþinome, kas – mûsø draugai, o kas – prieðai. Nesusigaudom, ið kurtyko pavojai. Nematom, kur iðsigelbëjimas. Mes nebeþinome, kas esame. Ne-susimàstome, kuo norime tapti.

– Að taip kalbëjau? – pasitikslino Ðeputis.– Taip, – toliau ðnekëjo Raudonkepuraitë, remdama Napalá prie apatinio

paminklo luito, – atrodytø, klausomës nekaltos èigonø muzikos. Taip, kas-dien matome besiðypsanèius sveèius su peisais. Ið uþjûrio girdime tik gera-noriðkas kalbas. Mums valdþia þada tik patrauklius dalykus. O jei ir kalbaapie sunkumus, tai tik dël to, kad ateityje nieko netrûktø. Bet ðtai að jaubegalybæ metø Vilniuje – ir jokios proðvaistës.

– Tikrai nenori? – dar kartà pasiûlë „Perkûno“ Napalys.– Jûsø mintis atverti èakras, iðvalyti uþakusius sielø tvenkinius, dar kar-

tà iðsiðluoti, kad pagaliau susivoktume, kur mes ðiuo metu esame, yra kaip

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

43niekada savalaikë. Mes negalime gyventi praeitimi, nesutaræ, kokia ji visdëlto buvo. Jûs teisingai sakote, kad uþteks keliaklupsèiauti ir dairinëtis ápaðalius, kas kà apie mus pagalvos. Juk tai nepakeliama naðta vis þvilgèiotiir krûpèioti, kad vienà ar kità kartà buvome kaþkà nuskriaudæ. Mes taip pat,atleiskit, kaip Jûs sakote, esame aukos. Kur mûsø aukø paminklai, paro-dykit. Kodël jø nematyti nei vienoje, nei kitoje þemyno pusëje? Að sutinku dëlðiø Jûsø priekaiðtø.

Ðeputis truktelëjo „Perkûno“. Po sotaus gurkðnio Raudonkepuraitë jamëmë rodytis geistinai patraukli – tobulø peèiø, dailaus liemens, þavaus skry-bëlës silueto. Be to, pavydëtinai protinga – atidþiai sekanti tikëjimo naujie-nas ir gerai informuota ne tik Lietuvos istorijos, religiniø ðvenèiø, bet ir Pri-sikëlimo bei Paskutinio teismo klausimais.

– Ir Marijanas man pritaria, – patikino staiga uþsisvajojusá Ðeputá Rau-donkepuraitë. – Ateik, Marijanai, nesikuklink. Pasirodyk, – meiliai paðaukë.

Ið uþ Aðmenos gatvës kampo þybtelëjo baikðèios þvëries akys. Vëliau pa-sirodë trupiniø perlais inkrustuotas barzdos veltinis. Á kaltûnà susisukæsplaukø bokðtas.

– Marijanas tariasi su Vieðpaèiu dienà ir naktá. Meilë Aukðèiausiajamuþvaldë jo ðirdá ir sielà. Vienà dienà Marijano meilë Kristui taip iðaugo, kadjis metë namus Palangoje, darbà ir pradëjo keliauti – tik Dievas teþino kodël.Nuo to laiko jis visiðkai atsidavë meilei, liovësi rûpintis iðvaizda, iðmetë iðgalvos bet kokias mintis. Ðis þmogus nebeturi laiko sau, todël jo rûbai tokieapdriskæ, o plaukai ir barzda uþaugo tokie ilgi. Marijanas sako: „Akimirka,praleista negalvojant apie Kristaus Karalystæ, yra prarasta.“ Ar ne taip, Ma-rijanai?

Prie Napoleono Ðepuèio artinosi á sniego þmogø panaði pabaisa. Iðraso-jusia kakta, papurtusiu, nuo kaitros deganèiu veidu. Vilkintis nenusakomosspalvos apdriskusia striuke, milþinas nesiskubindamas atðlepsëjo persimetæsper petá dalgá, ant kurio koto kabojo turbût akmenø prikrautas ryðulys.

– Marijanas buvo gydytojas, þvëriø, – pristatë Napoleonui þmogëdros duo-menø bûtybæ Raudonkepuraitë. – Jam, patikëkit, taip pat rodosi, kad sos-tinëje apstu taisytinø dalykø. Marijanas maþai kalba, taèiau, patikëkit, nëraaklas. Prieð penkiasdeðimt metø, kai að Maskvos Michailo Lomonosovo uni-versitete studijavau tarybinæ politinæ ekonomikà, jis, anot Vytës Nemunëlio,bëginëjo dar be kelnyèiø. Taèiau pats matote, á koká Lietuvos àþuolà iðaugo –galiûnas. Marijanai, pasakyk, pakartok ponui, kà tu man kà tik kalbëjai.

Keliskart padràsintas, Marijanas labai gailiai sumykë. Kad ir kaip pa-baisa stengësi, taèiau nepajëgë iðstenëti nors kiek paþástamo þodþio. Netru-kus, tikriausiai susigëdæs dël já iðtikusios negalios, it baramas vaikas kaltainudelbë galvà.

– Neabejokit, pone, Marijanas Jums neprieðtarauja, – patapðnojusi mil-þinui per pilvà toliau kalbëjo Raudonkepuraitë. – Jis besàlygiðkai sutinka,kad mums gana jau tylëti. Uþtektinai patylëjom, turëjom progø. Ne tie jaulaikai, kai buvo viena partija ir viena jos tiesa. Juk sutiksite su manimi,koktu darosi prisiminus, kuo ketinta mus paversti. Að gi, panaðiai kaip irJûs, gerbiamasis pone, taip pat neapsikenèiau. Jau per pirmàjá semestràMaskvoje supratau, kad mane nori padaryti istorine materialiste, meèiau tàmarksistø kabalistikà ir sugráþau prie tikrøjø dvasiniø dalykø – á Vilniø, H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

44 Lietuvos Jeruzalæ. Iðëjau á gatves. Kaip dabar stoviu, be nieko – tik su Iðga-nytojo mokymu ðirdy. Ir ðtai ðiandien, kai vël Jëzus Kristus ið Nazareto èiavaldo, mûsø pareiga siøsti þinià, kad tauta atsibustø. Ar jûs taip nemanot?Sutinkat su manimi? Patikëkit, man jau ne vienus metus knietëjo visa taiprie Rotuðës ar Centrinio paðto iðrëkti. Juk nereikia Alyvø kalno, ir aklammatosi, kas dedasi pasaulyje – marksizmas ir vël madingas. Taèiau, deja, aðneturiu pavydëtinos, kaip Jûsø, iðkalbos. Mano paikos mintys vis trûkèioja,ðokinëja. Jos it drugeliai Kalvarijoje – nuo vieno þiedelio prie kito. O ir, antravertus, sostinëje jau seniai esu atpaþástamas veidas. Visai kas kita – Jûs. IrMarijanas man pritaria. Jis su draugais klausësi Jûsø tarpuvartëje. Ar netaip, Marijanai? Juk tai, kà kalbëjote apie svetimybiø erkes, siurbianèias iðmûsø kraujà, ðventa tiesa. Mes kraujuojam. Atsivërusias piktþaizdes bûtinakuo skubiau gydyti. Iðpampusius pûlinius – ðalinti. Kitaip bus vëlu. Nespë-sime susivokti, o jau vaikðèiosim ne á baþnyèias, o á akropolius ar karnakus.Kitatikiø uþnuodytos strëlës atims ið mûsø tapatybæ. Mes parklupdyti mel-simës svetimiems dievams, kuriems bus nusispjaut á mûsø kanèias.

Marijanas gailiai suvaitojo.Napoleonui pasirodë, kad þmogus nori paprieðtarauti, taèiau pabaisa tik

sodriai atsikrenkðtë. Minutëlæ dvejojæs, nusispjovë ðalia iðgriuvusio kunigaikð-èio. Iðvertæs paraudusiø akiø obuolius, valingai uþvertë galvà á saulæ.

Napalys jau kuris laikas trypèiojo. Ilgiau tverti ir klausytis Raudon-kepuraitës paistalø nebepajëgë. Neapsikentæs ðovë nosies kryptimi link arti-miausios tvoros, kur greta automobiliø pûpsojo pilni ðiukðliø konteineriai.

– Èia Jums, gerbiamasis pone, yra Ðiuolaikinio meno centro, o ne Berlynoar Raudø siena, kad ant jos purkðtumët, – it ið dangaus uþbubeno rûstusPerkûno balsas, kai Napalys ápusëjo dailinti savo taikinio centrà.

Nebaigæs kûrinio, Napalys atsisuko.Ðalia spietësi mobilioji miesto sanitarø grupelë. Nenusakomo amþiaus,

pajuodæ, niûriomis akimis. Skarmalais prisidengæ vyrai iðbirusiais dantimisatrodë pavydëtinai orûs. Stovëjo it gyvas priekaiðtas dûmydami nuorûkasprie savo iðrûðiuotø atliekø, tvarkingai sudëliotø èia pat ant grindinio.

– Jei geidþiate nusiðlapinti ar iðsituðtinti, paëjëkite kaþkur kitur. O èia –mûsø darbo ir poilsio vieta.

Napalys susigëdo. Apsiþiûrëjæs susivokë, kad antai tas purvinø skudurølizdas prie ÐMC kiemo tvoros – turbût ðiø ponø bûstas, nakvynës namai.

– Mes èia vasarojame. Gyvename ir dirbame, – perskaitæs svetimas min-tis, jau ne taip piktai iðbubeno rûsèiojo balso savininkas, akivaizdþiai pajutæsmetafizinæ pagarbà Ðepuèio (Минздрав СССР) ávaizdþiui. – Jei ketinate pri-sijungti, sumokëkite nario mokestá ir tapsite klubo nariu. Manau, docentasneprieðtaraus, – paþvelgë á sodriausiai patinusiø paakiø ponà.

– Taip, tegu susimoka, – suraukæs veðlius antakius iðmekeno á duobkasápanaðus docentas.

– Keliems mënesiams á prieká! – valdingai pareikalavo ið uþ plytgaliøkrûvos iðlindæs þilabarzdis nykðtukas su ankðtais ðortais, it kalavijà ranko-je jis laikë iðkëlæs geleþiná strypà.

– Pone Karnyla, nereikia karšèiuotis, – dabar jau itin ramiu balsu gesinonekantrø nykðtukà gerasis ponas, kuris turbût èia buvo vyriausias. – Ðispadorus þmogus sumokës.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

45– Ir PVM! – vis spirgëjo mosuodamas gelþgaliu nykðtukas.– Ir akcizà! – Ir pagalvës mokestá! – Ir baudà. Ir delspinigius. Ir moralinæ kompensacijà, – neprieðtaravo

klubo nariams gerasis ponas. – Keliskart atlygins mums uþ padarytà þalà.Ðis myþnius viskà sumokës.

– Að ne myþnius, að á Dainø ðventæ, – uþuodæs besiartinantá pavojø ëmëteisintis Napalys, kai ponas Karnyla su nykðtuku ir docentu ëmë já remtiprie sienos. – Að atvykau ið Kalvarijos, ieðkau savøjø, – nesàmoningai su-skubo pasakoti praðviesëjus sàmonei. – Manæs laukia repeticijos, dainø, ðo-kiø vakarai. Lietuvos vardo paminëjimo tûkstantmetis...

– Jûs kà èia sugalvojot?! – it voveraitë priðokusi Napalá krûtine uþstojoRaudonkepuraitë. – Nelieskit jo! Ðis þmogus ðventas! – pamaldþiai keliskartpersiþegnojo. – Jo nevalia skriausti. Jis atëjo ne myþèioti, o liudyti mûsø pri-sikëlimo. Jis þadina apsnûdusià tautos dvasià. Jis beldþiasi á apmirusiassielas. Palikte já ramybëje! Marijanai, daryk gi kà nors! – pasiðaukë á pagal-bà pabaisà.

Atðlepsëjæs su dalgiu ant peties Marijanas akimirksniu atvësino baudøiðtroðkusià draugijà. Sumykæs it galvijas, privertë visus atsitraukti. Dabar do-centas, ponas Karnyla ir jø vyresnysis stovëjo nuo Ðepuèio pagarbiu atstumu.

– Kaip jums ne gëda? – Raudonkepuraitë sarmatino drumstø akiø vyrus. –Konteineriuose galutinai palaidojot sàþinæ. Pasakykit, gerbiamasis pone,jiems apie mûsø tautos ðaknis. Papasakokit, – padràsindama timptelëjo Ðe-putá. – Pakartokit, kà kalbëjot prie „Amatininkø“, kà sakëte apie tà „groþá“.

Mësiniø gatvës horizonte blykstelëjo stilinga plikë. Ið matymo paþásta-mas veidas nerûpestingu þingsniu pëstino link iðpucintø „Cigarø namø“(„Davidoff“ ágaliotojo Lietuvoje atstovo). Þvilganèiu prabangiu kostiumu,smailianosiais batais, automobilio vertës akiniais nuo saulës, uþsisvajojæs jisèiulpèiojo haubicos dydþio cigarà, vilkdamas paskui save melsvo dûmelioskraistæ. Ëjo atsipalaidavæs, laisvas, visa savo esybe skelbdamas, kad gyveni-mas – tai nuostabi ðventë, á kurià jis vaikðto tik pro paradines duris.

Kai pusamþis plikis jau buvo bepraeinàs pro miniatiûriná „Þydø kultûrosir informacijos centrà“, Napalys uþuodë, kad tai buvæs ministras, sàlyginaineseniai – vieðas asmuo, – jei tik atmintis nemeluoja – ponas Svirplys, o galir Skreplys... Ne pats iðkiliausias, taèiau ir ne paskutinis. Ðis ið Panevëþiokilæs dabita, anot istorinës þmoniø atminties, vieðumoje garsëjo ne tik pat-riotizmu, bet ir sugebëjimu paðokti Vienos valsà, neabejingumu iðtekëju-sioms moterims bei aistra fotografuotis spalvotø þurnalø virðeliams. Be to,jis kelerius metus Ðepuèiui vakarais ið televizoriaus knisdavo protà, kaip ðisturëtø gyventi.

– Ei! – nesusivaldæs ðûktelëjo Napoleonas. Jis pirmà kartà matë valdþiàgyvai. – Ei, palauk! Nelëk kaip þydas per Kalvarijà!

Plikis, supratæs, kad já ðaukia, krûptelëjo. Apdairiai iðsaugota politiko irvisuomenës veikëjo intuicija pakuþdëjo, kad prie atliekø konteineriø negalistoviniuoti jo giminaièiai ar politinës karjeros laikø sëbrai. Paspartinæsþingsná, dabiðius siekë kuo greèiau ásmukti á saugesnius „Cigarø namus“.

– Kurgi tu taip bëgi? – paðaukë Ðeputis. – Galvoji, kad að tavæs nepaþi- HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

46 nau? Ateik èia, paaiðkink, ministre, kà mes ne taip darome. Papasakokþmonëms apie pavojus ir iððûkius. Atskleisk, kokie sunkumai mûsø dar lau-kia, – minutëlei nutilo, kol plikis atplëðë duris. – O gal tau jau neberûpimûsø bëdos? Kodël tyli? Kalbëk! Manai, mes neþinome, ko ten dabar eini?!

Prie konteineriø stovëjæ vyrai sukikeno. Raudonkepuraitë, prisiminusiMonikà Levinski, taip pat prunkðtelëjo.

– Jûs pamirðote gëdà! – ákandin plikio kaip galima pikèiau ðûktelëjoásidràsinæs nuo „Teisybës“ Ðeputis. – Iðkrypëliai! Nedorëliai! Paleistuvystësliûnas galutinai jus átraukë! Aplipæ svetimais pinigais nebeþinote, ko darprasimanyti! Jei vakar jûs dairëtës kurvø ir kancarø, tai ðiandien jau vaikøir cigarø! Ir kuo didesniø! – barësi Napalys. – Ir kà gi jûs su tais velnio spra-gilais veiksit?! – energingu þingsniu, palikæs draugijà prie tvoros, patraukëpaskui dingusá tarpdury pliká. – Nususëliai! – uþrëkë atplëðæs „Cigarø na-mø“ duris. – Cigarkruðiai! – uþsipuolë. – Suskiai! Nieko nebepajëgiat! Ne-bemokat jau bobos iðpisti! Ar ðiandien jus dar galima pavadinti vyrais?! Ko-dël neprisipaþástat, kad, netekæ valdþios, ir lovoj nieko nebesugebat?!

– Сережа, убери этого придурка, – itin ramiu balsu papraðë plikis.– Закрыто. Сегодня, товарищ, не работаем. Приходите завтра, – ðvel-

niai stumtelëjæs Napoleonà laukan, paaiðkino varlyte pasidabinæs „Cigarønamø“ gorila, greièiausiai buvæs gimnastas.

– Gal èia jau nebe Vilnius, o Maskva?! – nesileido kitakalbio stumdomasÐeputis. – Gal kur netoliese guli Leninas? – ásmukæs á iðblizgintà fojë demons-tratyviai uostinëjo „Cigarø namø“ aromatus. – Að noriu pamatyti! Parodykitman mumijà! – iððiepæs dantis ir suurzgæs verþësi link sandarios vitrinos, uþkurios langø stelaþuose buvo iðdëliota nedþiûstanti cigarø kolekcija. – KurLeninas? Kur pasaulio darbo þmoniø vadas?! – iðsproginæs akis po fojë ieðko-jo Ðeputis. – Kur jûs, iðkrypëliai, slepiat lavonà?! Parodykit! – uþsidegë norusurasti ko nepametæs Napalys. – Ленин, Ленин, где ты? – ásmukæs dairi-nëjosi po uþtamsintø langø rûkomàjá. – Волoдя! Владимир Ильич?! – itpasienieèiø pëdsekys puolë landþioti po tuðèios rûkomojo salës stalais. – Янайду... – þaismingai pasiðvilpèiodamas ir ropodamas ant keturiø ieðkojoplikðio uþ juodø sofø. – Ах вот ты где, проказник, маленький негодяй! Ну,иди, иди к папочке... – pastvëræs uþ ðvarko skverno tempë paskui save ne-klauþadà link iðvietës.

– Сережа, делай же что нибудь! – ka tik iðtrûkæs ið Ðepuèio nagø pa-reikalavo nebeapsikenèiantis plikis. – Генадий Андреевич, – it medþiokliopabaidytas kiðkis priðoko prie nepastebimai rûkomojo kampe sëdëjusio tipo. –Генадий Андреевич, – kaip galima saldþiau uþèiulbëjo. – Tоварищ майор, –dabar jau oficialiai kreipësi, kada susidvasinæs dëdë buvo linkstàs prie savojoneðiojamojo kompiuterio klaviðø. – Генадий Андреевич, умоляю, у нас прoб�лема, – ne laiku atitraukë nuo paslaptingø reikalø „Cigarø namø“ sveèià.

– Проблема? – susiraukë panaðus á kiðenvagá Andrejevièius.– Недорозумение.– Блядь, кто здесь директор?! – átûþo sutrukdytas atlikti skubø perve-

dimà ofðorinei ámonei ûmus majoras. – Ты здесь хозяин или так себе?– Я.– Так и хозяйствуй! – uþriaumojo.– Стараюсь.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

47– Нет, директор, ты мозги ебешь – пиздишь, жужжишь и от государс�твенных дел начальство отвлекаешь, – pakilæs nuo stalo tëðkë savo nepa-sitenkinimà kuprius.

– Это не я.– А кто – хуй в пальто?! – atseit pajuokavo.– Генадий Андреевич, помогите Сереже, – nuolankiausiai suinkðtë nu-

siþeminæs plikis, kai pasipiktinæs Ðeputis ásiðûkalojo, kodël „Cigarø namuo-se“ jis neuþuodþia dûmø.

– Раком становись, – paliepë plikiui sveèias.– Генадий Андреевич... А может быть завтра?Genadijus Andrejevièius prasisegë kelnes. Þvilgtelëjæs sau po trumpi-

këmis, atrodo, liko nepatenkintas fizine ánagio bûkle.– Ну ты, бля, директор, и обoрзел, – staiga pagriebæs pliká uþ sëklidþiø

nusistebëjo neágalus sveèias ið uþsienio. – Совсем распустился, – valingaispustelëjo pautus. – Забыл, кто тебя кормит? – su ðypsena klausiamai pa-þvelgë á prasiþiojusá ið skausmo ðiø namø direktoriø. – Какие бабки, блядь,от нас получаешь! – hipnotizuojanèiu tardytojo þvilgsniu ásistebeilijo plik-ðiui á tarpuaká. – Ну, ну... – dar stipriau spustelëjo pautus. – Костя! Витя!Леха! – nusivylæs ðeimininko ribota iðtverme paþadino salëje ant odiniøminkðtasuoliø iðdribusius raumenis.

Ðeðëlinë „Cigarø namø“ klientûra sukilo. Susiraukusiais galvaþudþiø vei-dais, metæ savo mobiliuosius reikalus, tuzinas poligonuose iðdresuotø vy-rukø priëjo prie Napoleono. Kiaule tvarkingai susirikiavæ, be skambiø þodþiøir kastuvëliø ëmë ðá stumti link fojë – á gatvæ, kuo toliau nuo dumsiø „Cigarønamø“, Genadijaus Andrejevièiaus ramybës oazës.

– Gal èia uþdaras saviþudþiø klubas? – kvailai besiðypsodamas traukësiatatupstas Napoleonas. – Gal að ponams Genadijui Andrejevièiui ar Kostiaisu Liocha kaip nors sutrukdþiau? Atleiskit, ne ið blogos valios, – teisinosipajutæs savo gyvybei grësmæ. – Jums reikëjo man pasakyti: banketas. Jei tikbûèiau mûsø nepriklausomos Lietuvos ministro perspëtas, kad Europos Sà-jungos aborigenai èia nepageidaujami, nedrásèiau net ir uþeit á Mësiniø gatvæ.Að, patikëkit, mielai rinkèiausi kitas Vilniaus vietas. O ir cigarai manæs, galiuprisiekti, nedomina. Að, kà ten cigaro, prezervatyvo gyvenime nesu naudojæs.

Ið niûriø veidø galima buvo atspëti, kad ðeðëliniai cigarø mëgëjai nedaug kàið Ðepuèio kalbos suprato. Neásiklausydami á pasiaiðkinimus, iðspyrë ðá lauk.Uþtrenkus duris, atskubëjæs Serioþa apvertë kabëjusià „Open“ lentelæ: „Closed!“

– Kur jûs buvot prapuolæs? – susirûpinusi priðoko Raudonkepuraitë prieÐepuèio, kai jis, iðmestas ið „Cigarø namø“, pritûpë greta bronzinio dëdulësnugaros. – Jûs taip vikriai dingote, kad neþinojome kà ir galvoti, – tauðkëjoRaudonkepuraitë. – Nepykite, docentas ne ið blogos valios Jus prie tvorossudrausmino. Jie, gink Dieve, nenorëjo áþeisti.

– Kà tik maèiau dvigalvá erelá, jis snapais buvo iðsikapojæs savo akis, –slëpdamasis uþ paminklo dorajam miesto pilieèiui Cemachui Ðabadui prisi-paþino Napoleonas. – Jis buvo grësmingai iðpampæs, vienos ðeðtosios pa-saulio dydþio. Molinëmis milþino kojomis, – Ðeputis vogèiomis apsidairë, arniekas negirdi. – Vienoje laikë pasistvëræs kruvinà kûjá. Kitoje buvo iðgalàs-tas mirties pjautuvas, – paðnibþdom uþkalbëjo. – Susisukæs mûsø þlugusios H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

48 savigarbos pelenuose lizdà, plëðrus paukðtis paslapèia perëjo nedorus këslusir laukë þenklo ið tamsybiø valdovo, kada vël mus uþpulti.

Raudonkepuraitë sukluso.– Bet vos pamatæs nekviestà sveèià, – vis paslaptingiau kalbëjo Ðeputis, –

dvigalvis ásiuto dël sudrumstos ramybës. Apsiputojæs ir paþaliavæs ið pykèio,bjauriai svetima kalba nusikeikæs, pakilo ið savo slapios pragaro peryklos.Iðskleidæs geleþinius mirties sparnus, paleidæs nuodingus èeriomuchø debe-sis ir klaikiai suklykæs, krauju pasruvusiomis akiduobëmis, pasiryþæs nu-þudyti, ðvaistësi raudonu neapykantos kûju, taikësi beginkliui apkrëstu tul-þim pjautuvu perrëþti gerklæ, uþðokæs ant peèiø ir parvertæs ant þemës, plie-niniais snapø durklais kapojo galvà, draskë uþnuodytais nagais odà irsàþinæ, pasiðaukæs pagalbon savo raumenø kalnus, tàsë ir vilko á nuopuolioprarajà. Apkvaitæ nuo èeriomuchø garø, raumenø kalnai mane stûmë tolynnuo slapto erelio lizdo, link praþûties bedugnës, ant jos kraðto maèiau su-varytà avinø bandà, girdëjau ið nevilties bliaunanèius asilus. Trys milijonaibejëgiø galvijø, sugrûsti ant prarajos, stumdësi, lipo vienas per kità, mirtinaitrypdami savuosius, patys ëjo ir krito bedugnën á nebûtá. Tëvø, vaikø ir seniøðiurpus riksmas aidëjo ið prarajos á apkurtusá dangø, iki pat paðaknødrebindamas bejausmius raumenø kalnus, it slenkantys ledynai ðie vis stû-më ir stûmë á juodà praþûtá mûsø raudanèias motinas, augalotus brolius,nëðèias seseris ir þmonas, niekada nepaþinæ atjautos ir gailesèio traiðkë su-klupusius vaikus ir pamestus kûdikius, palaidodami ðiuos po savim, o ið-pampæs dvigalvis erelis, paragavæs mûsø nekalto kraujo, ið dþiugesio vis gar-siau klykèiojo, pasismagindamas sparnø aðmenimis kapojo galvas, rankas irkojas, besotis ir amþinai alkanas tûpèiojo nuo vieno prie kito, kruvinais sna-pais lesnodamas leisgyvius kûnus.

– Vieðpatie! – krûptelëjo Raudonkepuraitë. – Marijanai, tu girdëjai? – pa-kirstais pakinkliais ásitvërë á bronzinæ liûdnø akiø mergaitæ. – Marijanai, artai tiesa? – ieðkojo atsakymo dairydamasi tai á geràjá daktarà Ðabadà, tai ásunegalavusá mergaitës katinëlá. – Pasakyk gi kaþkà, Marijanai.

– Paþadinta dvigalvio erelio klaikaus klyksmo, atbudo vaðkinë mumija,miegojusi savo stikliniame karste. Pakilusi ið amþinojo miego guolio, mirti-nai iðbalusi ir iðtroðkusi kraujo, ëjo þmogëdra vis tolyn á vakarus, dre-bindama þemæ. Ir tada mûsø saulë pajuodo it þmogþudþio sàþinë, mënulisparaudo lyg kraujas, o dangaus þvaigþdës ëmë ið nevilties kristi þemën, tary-tum baisaus vëjo purtoma obelis mestø dar neprinokusius vaisius, baikðtusdangus atitrûko tarsi pabaidytas jautis ganykloje, ir visi kalnai ir salos buvoiðjudinti ið savo vietø, iki tol galingi þemës karaliai, þemvaldþiai, karo vadai,turtuoliai, galiûnai, visi jø vergai ir laisvieji pasislëpë urvuose bei tarpek-liuose, jie ðaukë, staugë kalnams ir uoloms: „Griûkite ant mûsø ir paslëpkitemus nuo vaðkinës mumijos rûstybës, nes antai vël atëjo jos baisaus kerðtodiena, ir kas galës jà iðtverti?!“

– Ir visa tai Jûs matëte? – negalëjo patikëti á duobkasá panaðus docentas.– Savo ausimis girdëjote? – dar labiau papilkëjo ponas Karnyla.– Ðiuose „Cigarø namuose“? – pasitikslino ðalia Raudonkepuraitës atsira-

dæs miesto sanitarø vyresnysis, kai nesusivokiantis Ðeputis ëmësi pûtinëtisproginëjanèius seiliø burbulus.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

49– Ðolom, Amerika! – staiga nuaidëjo atbudusio kunigaikðèio riksmas. –Ðolom, Amerika! – vël ðaukë sveikai nusnûdæs ant grindinio pagonis. Pa-matæs paþástamus veidus, sparèiu þingsniu patraukë link besibûriuojanèiøprie daktaro Cemacho Ðabado paminklo.

– Kunigaikšti!– Docente! – suriko kunigaikštis Vilgaudas. – Ðolom, Amerika!

Á duobkasá panaðus docentas kaþkada taip pat buvo gediminaitis, vienasuoliausiø kunigaikðèio Vilgaudo pasekëjø. Ant Bekeðo kalno ar nuoðaliameBelmonte, tada dar geltonsnapis teisës studentas, vakarais prie lauþo jisklausydavosi kunigaikðèio vogravimø apie didþiàjà pagoniø valstybæ ir ger-davo su tikëjimo broliais ritualiná „Þalgirá“.

Sekiojo su deganèiu fakelu po Vilniø it ginklaneðys paskui mokytojà.Reikalui iðkilus, prilaikydavo klumpantá ar net po vidurnakèio parvilkdavogirtà namolio – á Pilies gatvæ.

Vëliau, neakivaizdþiai ásimylëjæs televizijos diktoræ ir atðokæs nuo svei-katai kenksmingo pagoniø mokslo, sëkmingai vedæs fakulteto dekanæ ir pa-daræs stulbinanèià karjerà universitete, lemtingo egzamino metu docentas ási-painiojo á sekso skandalà (plaèiai nuðviestà per televizijà, radijà ir spaudà).

Apkaltintas studentës priekabiavimu, teisës docentas dr. Lazutka buvosu trenksmais iðspirtas lauk ne tik ið universiteto, bet ir uoðviø namø. Todëljau keliolika metø valkatavo. Þiemà glaudësi ðiluminëse trasose, rudená –kolektoriuose, o vasaromis – prie sotesniø ðiukðliø konteineriø.

Panaðiai ir nykðtukas – apipeðiotas mokslinis bendradarbis nudrengtaisðortais ir spigiu balsu. Visà sàmoningà gyvenimà jis, Mokslø akademijosbendradarbis ir KGB rezervistas, tyrinëjo kapitalistinës Vokietijos þemës ûká.

Ið pradþiø nekantriai skaièiuodamas minutes, vëliau – valandas, mëne-sius, metø metus laukë, kada ðis pagaliau þlugs. Taèiau virtus Berlyno sienai,uþsispyræs it asilas VFR ûkis neþlugo. O mokslinis bendradarbis (kapitonas)Valerijonas Karnyla, ið nevilties gëræs kelis mënesius, atsidûrë gatvëje – bedarbo, iðeitinës paðalpos, garbës ir personalinës pensijos. Èia, paleistas álaisvæ, galëjo, kaip pats daþnai kartodavo, susikiðt ðiknon savo dvideðimtmoksliniø monografijø ir per du ðimtus teoriniø straipsniø apie tuos supis-tus nacius.

Neformalus lyderis bei grupës vyresnysis Tomas Polonskis, beje, buvo taippat drëbtas ið panaðaus molio. Sovietø laikais jis, nomenklatûrininkø vaikasir nepaþangus vakarinës mokyklos deðimtokas, „Elfos“ ir „Sigmos“ gamykløpravaikðtininkas, buvo baustas uþ disidentinæ veiklà. Ir tai suprantama, matneklauþada Tomas Polonskis, slapta nuo nomenklatûrininkø tëvø, labai më-go Bulatà Okudþavà, dainuojamàjà poezijà, Achmatovà ir Lietuvoje apsi-lankiusá jos mokiná Josifà Brodská:

Вот скромная приморская страна.Свой снег, аэропорт и телефоны,Свои евреи. И статуя певца*.

HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

* Josifas Brodskis. Iš ciklo „Lietuviškas divertismentas“.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

50 Piktavalio cecho meistro liaudies teisme apðmeiþtas „Lietuviðko divertis-mento“ sklaida plius antitarybinës literatûros platinimu ir uþ veltëdþiavimà„Rotondoj“ neakivaizdþiai meteliams pasodintas uþ grotø, naujaisiais lai-kais Tomas Polonskis niekur nepajëgë pritapti. Dainuojanèios revoliucijosmetu su gitara pasivalkiojæs po mitingus, sueigas ir sàðaukas, vëliau spjovëá ðá reikalà, nutaræs pasirinkti ne moralaus politiko, o klajojanèio trubadûroamatà.

Panaðiai susiklostë ir kitø klubo nariø, reziduojanèiø prie atliekø kon-teineriø, gyvenimai. Ðiuos keistus þmones vienijo dar ir tai, kad jie (vienianksèiau, kiti vëliau) kada nors þlugo. Ir tai nieko nestebino. Tarsi taip ir tu-rëjo atsitikti.

Ðalis, iki paskelbiant Kristaus karalystæ, jau ne vienus metus gyveno pa-gal natûralios atrankos principà: silpnesnis privalo uþleisti vietà stipresniam.

Pasitraukti. Nusiraminti. Kaipgi kitaip. Tokia buvo tvarka. Geleþinë. Átvir-tinta rûsèiu paproèiu – ne susitarimo, solidarumo, o galios teise.

Nesvarbu, kuo tareisi esàs ar buvai vakar. Niekas negarantavo vietos posaule. Todël vienà dienà prie atliekø konteinerio galëjai iðvysti ne tik paþás-tamà, mokslo draugà ar tolimà giminaitá, bet ir patá save.

„Mes“ – dainuojanèios revoliucijos pamëgta sàvoka, skilusi á nesutaikomas„jie“ ir „anie“ stovyklas, iðnyko visiems laikams. Atsivërus bedugnei tarp „jø“ir „anø“, nebûtin nugrimzdo ir „að“, sudedamoji „mes“ dalis. Prieð du deðimt-meèius vienijusi þmones laisvës ir geresnio gyvenimo idëja subliûðko.

Kantriai, metodiðkai, su maniako uþsispyrimu ne tik panaðûs á Karnylàar Lazutkà nepritapëliai, bet ir visø rangø bei paþiûrø inteligentai ar kiekkritiðkiau màstantys buvo stumiami á visuomenës paribá. Èia atsidûræ galëjokiek tik nori zirzti, verkti, keikti save ir likimà, niekas jø dejoniø neklausë.Stumtelëjæs tolëliau nuo savæs, pasaulis juos pamiršdavo.

Ir nebesvarbu nei nuopelnai, nei patirtis, nei iðmintis ar ágytos þinios.Ðios ir kitos „piktþolës“ tik trukdë.

Iki tol egzistavusios vertybës buvo devalvuotos. Niekas apie jas nenorëjogalvoti ar jø prisiminti. Tai buvo slogios atgyvenos. Neretai, atklydusios ásapnus it fantomai, neleisdavo ramiai miegoti, vis skaudþiau primindamos,kad iðsilavinimas ar elementarus padorumas gyvenime tebuvo balastai, nu-gramzdinæ skenduolá á socialiná dugnà.

Tai suvokdami (arba ne), vieni tyliai geso. Kiti, dël tariamos ramybës aruþmarðties, siurbë „Nokautø“, „Teisybiø“ bambalius, kosmetinës paskirtieslosjonus, uostinëjo klijus ar dauþë galvà á sienà. Treti, neþmoniðkos bûtiesásiutinti ir dar nesusivokæ, kad viskas jau baigta, merdëjo praðydami iðmal-dos arba þudësi.

Kasdien þudësi. Deðimtimis þudësi. Ðimtais per metus þudësi.Ir todël netiesa, kad depresijos sindromas ar desperacija, nemiga, koðma-

rai, nepakeliami galvos skausmai, psichozë – tai tik iðlepusios inteligentijosprivilegija. Tà miglà pûtë kasdien ið televizoriø ekranø. Tai buvo melas.

Pasiriðti virvæ po kaklu ar brûkðtelt skustuvu per venas buvo iðmokæ netik apsiðvietæ, mokyti þmonës. Ðiais ágûdþiais garsëjo ir kuklesnio protinioádirbio aukos.

Þodþiai „inteligentas“ ar, apsaugok Viešpatie, „intelektualas“, jau seniai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

51Kristaus karalystëje buvo virtæ keiksmaþodþiais, nevartotinais padorioje drau-gijoje, skirtingai nei burtaþodþiai „elitas“ ar „aukðtuomenë“.

Vieðai prisipaþinti, kad esi inteligentas ar sieki tokiu tapti, buvo tolygupasiraðyt mirties nuosprendá. Ðioje Dainø ðventës ir Kristaus karalystës vi-suomenëje galëjai apsiskelbt kuo tik nori – durniumi, debilu, sukèiumi, veid-mainiu, vagimi ir iðkrypëliu, netgi serijiniu þudiku. Taèiau tik ne inteligen-tu. Gink Dieve!

Suðiktas (anot daugumos nuomonës) inteligentas këlë alergijà. Siutinoprastuomenæ ir valdþià. Já norëjosi iðkastruoti, sunaikinti. Sutrypti. Paþe-minti.

Inteligentas buvo apgailëtinas svetimkûnis. Nedovanotina gamtos klaida.Inteligentas – psichikos negalios diagnozë. Dël ðios prieþasties dabar niekasnenorëjo toks bûti. Slapstësi uþ konteineriø, pasirinkæ bûdà verèiau patylëti,kaip kaþkada irzlius Europos Sàjungos naujokus pamokë visaþinis prancûzøvadeiva.

Ir taip atsitiko. Uþèiaupus niurzgëjusiems burnas, ðalies eteris uþsipildëpasipûtusiø maþaraðèiø sapalionëmis.

Ið dvasios lûðnynø persikraustæ á rûmus, prisidengæ marijø, jëzø vardais,prasimanæ pinigø, galios ir progà nevarþomai iðsisakyti – mokyti, drausmin-ti ir pamokslauti – susibëgo prie mikrofonø áþûlûs apsiðaukëliai. Prisipirkædiplomø ir titulø, uþsigrobæ pareigø, apsiskelbæ iðminèiais, jie stûmë dabarsavo tiesas. Vieninteles ir nenuginèijamas.

Niekada nepaþinæ ir nesupratæ þodþiø reikðmiø, skelbësi þinà, kaip nuoðiol kiekvienas privalo gyventi. Jie buvo ásitikinæ, kad tik jie yra teisûs. No-rëdami tai patvirtinti, buvo pasiryþæ bet kam.

– Pasakyk! Pasakyk, pranaðe, kà tu galvoji apie tà paminklà! – atsvirdu-liavæs paragino kunigaikðtis Vilgaudas panosëje seiliø burbulus pûtinëjantáÐeputá. – Kalbëk! Dràsiau! Nevyniok ðûdo á vatà! Rëþk tiesà apie daktaràÐabadà!

– Kunigaikðti, apie kà turiu kalbëti? – nesuprato paminkðtëjusiø smege-nø docentas Lazutka. Jam, iðsekintam nepritekliø, pasidingojo, kad kunigaikð-tis á já kreipësi. – Að jau visuomenei ne kartà pasakojau. Ir per televizijàkalbëjau. Ir radijuje. Ir spaudoje raðiau. Esu nekaltas. Buvau paleistuvës ap-ðmeiþtas, – ëmë teisintis staiga prisiminæs senus ávykius docentas. – Jeikartelá ir kepðtelëjau per uþpakalá ar uþ papo sugriebiau, tai ne ið blogosvalios – tëviðkai. Juk visuotinai þinoma, kad moterims tai patinka. Ir kà darturëèiau pasakyti, jei tokie mûsø kraðto paproèiai.

– Ne tu, Jude! – atpaþinæs savo buvusá mokiná susierzino kunigaikðtisVilgaudas. – Ne tu!

– Betgi jûs, kunigaikðti, mane paþástat.– Pranaðe! Kalbëk!– Pagalvojau, kad tai að – pranaðas, – nusiminë docentas Lazutka.– Tu – ðûdas! Ðûdas! – ásirëkë kunigaikðtis Vilgaudas. – Ðûdas! Hau!!

Ðûdas! Hau! Ðûdas! Hau! – ðûkaudamas á kairæ ir deðinæ nevalingai ëmëmëgautis savo atbudusio balso aidu.

– Pranašas? – nusistebëjo paèios iðtartais þodþiais Raudonkepuraitë. – Iðtikrøjø, o kodël gi ir ne: pranaðas Ðeputis. Ðeputis, panaðiai kaip ir Heri-choras – Tebø þynys ið Karnako. H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

52 Napoleonui netikëtai pavyko iðpûsti stulbinanèiai monumentalø seiliøburbulà. Ðiam sprogus, jis vël atkuto.

– Krito, krito didþioji Vilniaus Babelë! – per visà Rûdninkø aikðtæ suklikoÐeputis. – Ji pavirto demonø buveine, visø netyrøjø dvasiø pastoge, visokiøneðvariø ir nekenèiamø paukðèiø landyne! – vienu atokvëpiu uþðaukë þiûrë-damas á „Cigarø namø“ langus. – Nuo jos iðtvirkimo buvo girtos visos tautos!Panevëþio ir Kauno karaliai su ja iðtvirkavo, o Këdainiø pirkliai pralobo iðjos prabangos! – suklykë nepastebëdamas, kaip lange ðmëstelëjo ir vël dingobuvusio ministro plikë. – Mano tauta, iðeik ið Vilniaus Babelës, kad nekar-totum jos nuodëmiø ir nepatirtum jos negandø! – kvietë Napoleonas. – Verksir raudos Maskvos karaliai, kurie buvo su ja iðtvirkavæ bei lëbavæ, kai pa-matys jos gaisro dûmus! – gàsdino Ðeputis. – Vargas, vargas didþiajam Vil-niaus miestui! – grûmojo kumðèiu lange pamatæs Genadijaus Andrejevièiauskupros siluetà. – Dþiûgauk, dangau! Niekas daugiau nebegirdës tavyjearfininkø, giesmininkø, vamzdininkø ir trimitininkø balsø! Niekas neberastavyje jokiø meno kûrëjø ir nebegirdës tavyje mûzø malûno dûzgimo, tavyjenebeðvies þiburio spindulys, niekas negirdës jaunikio ir nuotakos balso, nestavo pirkliai buvo tapæ þemës didþiûnais, nes tavo burtais buvo suvedþiotosvisos tautos ir tavin sutekëjo pranaðø ir ðventøjø, ir visø þemëje nuþudytøjøkraujas!!!

„Cigarø namuose“ pasigirdo bruzdesys. Taèiau niekas ið ten esanèiø vyrønesiryþo kviesti policijos ar valstybës saugumo smogikø, kad ðie nutildytørëksná. Visi tyliai, áskaitant ir raumenø kalnus, tûnojo pogrindyje, – laukë,kas bus toliau.

– Pasakyk! Pasakyk kà nors piktai apie þydus, – Ðepuèiui staiga nutilus,ëmë spirgëti kunigaikðtis. – Pranaðe! Kalbëk apie daktarà Aiskaudà! Ðaba-dà! Nuplëðk jam kaukæ – odà nuo veido! – bandë lenkti á savo pusæ. – Juk tulietuvis. Lietuvis tu ar nelietuvis?! – apeliavo á tautinæ savimonæ.

– Pranaðe, bylok mûsø Kristaus karalystæ! – stumtelëjusi kunigaikðtá nuoÐepuèio, pareikalavo pamaldþiai sunërusi rankas Raudonkepuraitë. – Bylok! –treptelëjo savo sidabriniu bateliu. – Að reikalauju!

– Giedok! Kuo garsiau! – ëmë timpèioti Napoleonà uþ marðkiniø TomasPolonskis. – Giedok! Að tau pritarsiu gitara! – þenklu papraðæs luktelti, pa-knopstom nubëgo link atliekø konteineriø atsineðti paslëpto instrumento.

– Jei ðis þmogus viskà pramano, – pasisukæs á docentà Lazutkà kalbëjomokslinis bendradarbis Karnyla, – galbût jis galëtø pasakyti, kada gi þlugsVokietija?.. Kada ji þlugs?! Kada gi ji pagaliau þlugs?! – uþsigeidë suþinotitikslià datà mokslininkas.

– Pranaðe! Þyny! Kalbëk! Pasakyk, kad tai ne að iðprievartautos studen-tës vaiko tëvas! – staiga suðuko docentas Lazutka. – Pasakyk, kad tai – me-las! Patvirtink! – puolë ant keliø Ðepuèiui po kojom.

Nesusivaldþiusi Raudonkepuraitë stumtelëjo docentà Lazutkà. Kuni-gaikðtis – atbëgusá su Havajø gitara Tomà Polonská. Neiðtvëræs Marijanasuþvaþiavo dalgio kotu moksliniam bendradarbiui Valerijonui Karnylai, kainekantrus mokslininkas, nesulaukæs Ðepuèio atsakymo, pabandë ðiam spir-telti savo laiba koja.

Netrukus susistumdymas grasinosi peraugti á kumðtynes.Visi, glaudþiu ra-tu apspitæ Napoleonà, reikalavo tik sau ir niekam kitam dëmesio. Uþsidegæ

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

53

HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

noru gauti atsakymus, vienas per kità ðaukë ir pirðtais baksnojo, kad Ðe-putis nedelsdamas (èia ir dabar) atsakytø – kodël, kur ir kada.

Taèiau Napoleonas tylëjo. Nugrimzdæs á Gizos sfinkso „palikite mane ra-mybëje“ bûsenà, ásitvëræs á gerojo daktaro Cemacho Ðabado lazdà, vël ëmëpûtinëti savo seiliø burbulus.

Ðià akimirkà Ðepuèiui rodësi, kad ne á já, o á vargø iðkamuotà Lietuvàtiesia nedoras rankas pikti prieðai. Purvinomis panagëmis, aðtriais nagaisjie krapðtë vos uþsitraukusias þaizdas, badë priekaiðtø adatomis atmintá,siekdami sukelti dar daugiau skausmo.

Ir staiga Rûdninkø aikðtës tolumoje, greta paraudusios Visø Ðventøjøbaþnyèios, uþdûdavo Labanoro dûdmaiðis.

Ir ið ðio garso radosi kruða. Ir ugnies rieduliai. Ir pabiro baþnyèios langai,ir ágriuvo stogas, ir akimirksniu iðdegë treèdalis nykios Rûdninkø aikðtës. Irtreèdalis suþaliavusiø birþelá medþiø, ir visa vejos þolë nusvilo, nusidaþë juo-dai.

Ir èia pat uþdûdavo antrasis Labanoro dûdmaiðis.Ir pasviræs Vilniaus barokas, Ðventojo Kazimiero baþnyèia, tarytum di-

dþiulis kalnas, liepsnojantis ugnim, buvo sviestas á Didþiosios gatvës þmoniøjûrà. Ir ði subangavo. Ir jûra pavirto putojanèiu krauju. Ir treèdalis jos pa-darø, turinèiø dvasià, akimirksniu iðdvësë.

Ir uþdûdavo Vilniuj treèiasis Labanoro dûdmaiðis.Ir tolumoje, liepsnodamas tarsi deglas, nuo Ðvenèiausiosios Mergelës

Marijos Ëmimo á Dangø baþnyèios kryþiaus nupuolë skersinis. Ir su trenks-mais, kibirkðèiuodama, þalodama ðventyklos kûnà, krito ákaitusi geleþis. Irtrenkësi á Trakø gatvës vandenis. Ir ðnypðdama nugramzdino dugnan visuskaþi kur ëjusius þmones.

Ir uþdûdavo ketvirtasis Labanoro dûdmaiðis.Ir visai ðalia, prie raudonplytës Ðventojo Mikalojaus baþnyèios gotikos,

pavaþiavus stogams, buvo uþgautas treèdalis saulës, treèdalis mënulio irtreèdalis visø þvaigþdþiø, kad jø treèdalis uþtemtø ir diena su naktim taptøtreèdaliu tamsesnë.

„Vargas, vargas, vargas Vilniaus ir Lietuvos gyventojams nuo besiren-gianèiø uþdûduoti kitø Labanoro dûdmaiðiø! Vargas! Vargas ðiam kraðtui!“ –suþeisto þvëries balsu ëmë skelbti urbi et orbi þinià Ðeputis, uþdûdavus nuoÐventosios Dvasios baþnyèios stogo penktajam dûdmaiðiui.

Ir tada jis pamatë: galingas angelas, apsisiautæs saugiu Vyèio debesimi,þengë þingsná nuo Gedimino pilies bokðto. Ir jo galvà supo trispalvë vaivo-rykðtë, veidas ðvytëjo kaip saulë, o kojos – tarsi ugnies stulpai.

Ir atsistojo milþiniðkas angelas deðine Gedimino stulpo koja ant Nerieskranto, o kaire Gedimino stulpo koja – ant upës. Ir ëmë visiems ðaukti ga-lingu balsu, tarsi riaumojantis ið nevilties liûtas.

Jei tik Europos Sàjungos provincialo atmintis nemeluoja, praëjusá tûks-tantmetá buvæs faðistas, vëliau gerbiamas ministras, socialistas ir, þinoma,Prancûzijos („Alþyras – tai Prancûzija“) prezidentas, mestelëjo pritilusiemsprancûzams dar vienà patrauklià frazæ: „Viskas, kas skamba, yra muzika.“

Ir birþelio dvideðimt pirmosios naktá Paryþius uþgrojo. Voila³ !

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

54 „Tebûnie naktis!“ – po dvideðimties metø atsiðaukë Vilnius, panûdæs pa-sekti nebeveiksnios madø sostinës pavyzdþiu.

Gavæ progà pabrazdinti ar ðiaip patriukðmauti, vieðumon tà dienà iðlandø ir pakampiø susibëgo muzikos entuziastai – rëksniai, verksniai, nuo-bodþiavusios namø ðeimininkës ir nepakaltinami psichikos ligoniai.

Susitempæ urmu kas kà, jie nuo popietës jau dþerþgino, dþyrino, smaukë,pûtinëjo kaþi kokius vamzdþius bei ragus, tàsë iðklerusias armonikas, timp-èiojo nepaklusnias stygas, barðkino lëkðtëmis, mosavo strykais ar pasiste-nëdami maigë klaviðus. Kiti, dar nespëjæ prasimanyti elektriniø instrumen-tø, ið pavydo nukramtytais nagais barbeno per palanges, stukseno tuðèiomisalaus skardinëmis á grindiná, cypèiojo, ðvilpavo, kiauksëjo ar spygavo.

Pavakary, jau ásisiûbavus muzikos ðventei, mieste buvo sunku rasti tuðèiàtarpuvartæ, plyðá ar kiemà. Viskas, kaip ir planuota, pavojingai uþgrûsta –nuo Sereikiðkiø parko iki Pylimo gatvës, nuo Gedimino prospekto iki AuðrosVartø. Suoliukai, laiptai, ðaligatviai taip pat buvo tirðtai uþpakaliø nusësti.Prasibrauti pirmyn – veik neámanoma. Pailsus pritûpti – nebëra kur. Numi-rus susmukti – jokiø galimybiø. Senamiestis duso nuo þmoniø spûsties. Darvalanda ar kita ir galëjo susprogti, palaidodamas po savimi reginiø iðalkusiàminià.

– Mes èia grosim, – iðdidþiai apsiskelbë paaugliø grupë, atslinkusi su savogerbëjø orda prie dorojo pilieèio Cemacho Ðabado statulos. – Èia mûsø –„Dangaus karalystës“ – vietelë, – suvertæ krûvon atsitemptà mantà, nesilei-do á kalbas, kai kunigaikðtis Vilgaudas ëmë dairytis teisybës.

– Kodël? – nustebo Raudonkepuraitë.– Mums miesto valdþia leido, – patikino kresnas bûgnininkas, stumtelëjæs

moksliná bendradarbá Karnylà link atliekø konteineriø. – Varykit ið èia, –pagrasino pliaukðtelëjæs elektros laidø bizûnais.

– Kur? – dairësi Raudonkepuraitë. Pamaèiusi ið ðalimø gatveliø plûs-telëjusià þiopliø minià, nedráso pajudëti ið vietos.

– Šiknon!Raudonkepuraitë paraudo. Mokslinis bendradarbis Karnyla pritilo.– Na kà, pavarom, – apþiojæs atsineðtà mikrofonà davë þenklà pradëti

koncertà neûþauga, kuris buvo ðios grupës lyderis – muzikos ir tekstø kûrë-jas.

Su norinèiais þûtbût visuomenei pasirodyti „Dangaus karalystës“ mu-zikantais ginèytis pasirodë beprasmiðka. Be to, jie turëjo kelis tuzinus auga-lotø gerbëjø, kietakakèiø giminiø ne angelø veidais, du vilkðunius ir pri-jauèianèiø mergø bûrá.

Docentas Lazutka, tiesa, naivumo ar retrogradinio priepuolio iðtiktas, pa-bandë apeliuoti á pagarbà vyresniems, taèiau neapsikentæs grupës lyderis ðápasiuntë taip toli, kad jautrus þmogus akimirksniu prarado norà èia ilgiaupasilikti. Marijanas, beje, kaip ir trubadûras Tomas Polonskis, taip pat ne-panoro klausytis jaunimo kûrybos. Ðepuèiui, atrodo, buvo vis vien. Jis, ap-spistas áelektrinto þmoniø spieèiaus, jau kuris laikas klausësi balsø ið anapus.

Dvasingajam lyderiui uþbaubus „Dangaus karalystës“ hità, kunigaikðtisVilgaudas ûmai stvërë Napoleonà uþ skverno ir ëmë tempti. Padràsinamaiðûktelëjæs savo „Ðolom, Amerika!“ ir þadëdamas surasti ramesnæ vietelæ, pa-kvietë eiti drauge ir dvejojusià Raudonkepuraitæ bei Marijanà.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

55Mokslinis bendradarbis Karnyla, minutëlæ pasiklausæs hito „Absoliutivaldþia yra ðikna“, taip pat prisijungë. Jam vis dar këlë nerimà ûkio padëtisVokietijoje, apie kurià vylësi suþinot iš aiškiaregio.

Uþ nugaros bumbsint bosams, tarðkant lëkðtëms ir lyderiui klykaujant„Ðikna, valdþia – tu man viena“, apsiginklavæs kantrybe, kunigaikðèio Vil-gaudo vedinas bûrys ëmë skintis kelià per minià.

Ðiaip ne taip iðtrûkæ ið ankðto Mësiniø gatvës vamzdþio, pasitrindamiðlapiais uþpakaliais ir paëjæ kelis ðimtus metrø þiopliais patvinusia Vokieèiøgatve, visi ásigrûdo tuðtesnën tarpuvartën.

Èia buvo ramiau, daugiau erdvës, gaivaus oro. Deja, tik trumpam, mat lygið dausø nusileidæs kamerinis „Angelø boèiø“ choras, paskubom pasitaræs su„Dainavos“ trauktine, kad antai èia Vilniuj radæ geriausià akustikà, uþgiedo-jo patriotinæ programà.

Eikim, eikim, pon Kasèiuðka,Eikim, eikim, pon Kasèiuðka,Prûsø vajavoti, maskoliø kapoti!

Vilniaus miesto þalios bromos,Vilniaus miesto þalios bromos, –Armotas rikiavo, armotas rikiavo*.

Staiga it elektra trinkteltas, Šeputis atkuto. Jam, vis dar girdint balsus išanapus bei Labanoro dûdmaiðius, pasidingojo, kad jis jau Dainø ðventëje,tarp kalvarënø, saviðkiø – Vingio parke ar „Þalgirio“ stadione.

Áraudæ nuo baubimo veidai – tvirtos bobø ðlaunys, kieti vyrø sprandai, –jam rodësi paþástami, o þmonës – artimi, broliai ir seserys. Visi buvo lietuviai –plaèiagerkliai Dainavos ðalies sûnûs. Norëjosi kiekvienà iðbuèiuoti, apka-binti, priglausti.

Kada pirmasis pasipainiojæs tvirtasprandis choristas atðoko nuo seilëtoÐepuèio buèinio, ðis nesusivaldæs (dël dermës) taip pat uþtraukë:

Ar Mauškei, ar ne MauškeiReiks á vaiskà eiti,Vai judri, judri, judri,Bam bam bam.

Uþdainavus priedainá „judri, judri, bam bam bam“, kunigaikðtis Vilgau-das stumtelëjo Napoleonà gilyn á kiemà, toliau nuo nepakanèiø buèiniamschoristø ir minios, besitaikanèios okupuoti Vokieèiø gatvës namo tarpuvartæ.

Vikriai pastvëræs ið vëpsojusio choristo „Dainavos“ puslitrá, paviliojo vël sektipaskui – kiemais kiemais, automobiliø labirintais, grioviais, pro vaikø þaidimøaikðtelæ, tamsesniais uþkaboriais, patvoriais, iðtryptu takeliu – link Þydø gatvës.Þybèiodamas velniûkðèio akimis, Ðepuèiui kartojant „bam bam bam“, kunigaikð-tis þadëjo netrukus parodyti, ko „pranaðas“ gyvenime dar nematæs.

HE

RK

US

KU

NÈ

IUS.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

* Graþina Krivickienë-Gustaitytë. „Vilnius lietuviø liaudies dainose“, 1989, Chicago.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

56 O kad jau nuvarëPro rabino ðalá.

Á Vilniø nuvarë,Bromà atidarë.

Paveiktas kerinèios architektûros, o gal ir uþsilikusiø mieste burtø, kitaipnepaaiðkinsi, Napoleonas, ið visø jëgø paleidæs savo plaèià gerklæ, ásidaina-vo. Tai buvo vos prieð kelias dienas Kalvarijoj su kolektyvu repetuota lietu-viø liaudies daina (su ja, progai pasitaikius, ketinta pasirodyti vakaronëje arneformalioje Dainø ðventës programoje). Apsëstas neámantrios dainos melo-dikos ir ásimintø lietuviui posmø, ásijautæs Ðeputis nebematë nei Raudon-kepuraitës, nei Marijano, nei kunigaikðèio. Dainavo sau, ir tiek.

Netrukus, kai kunigaikðtis Vilgaudas kelioliktà kartà palei nosá pamosa-vo „Dainavos“ buteliu, Ðeputis susivokë, kad tariamos Dainø ðventës est-radoje kaþkas „ne taip“. Kaþko stigo. O ko? Neþinia.

Todël reikia eiti. Bûtina brautis, stumtis gilyn – á Lietuvos liaudá, ákandinkunigaikðèio Vilgaudo.

Gardaus masalo suviliotas ir ðliauþdamas paskui kunigaikðèio „Daina-và“, Napalys Ðeputis ið pradþiø dar dairinëjosi saviðkiø. Taèiau netrukuspamirðo – neþmoniðkai á pavakará troðkino, kuo greièiau norëjosi karèiosiostrauktinës. Dabar!

Ir ðtai lauktos palaimos akimirka. Pastaèius Ðeputá atokvëpiui prie sili-katiniø plytø sienos, prilaikomas Raudonkepuraitës ir gailestingojojo Mari-jano, jis paragavo kunigaikðèio paþadëtosios „Dainavos“.

Dar gurkðnis, ir vël buvo it ant sparnø – þvalus, energingas. Margumyne,ant dvylikos laumës juostø, tarp marmuriniø griuvësiø, debesyse pamatëpaþástamus angelus. Vël girdëjo jø trimitus, Labanoro dûdmaiðius. Atsigai-vinæs „Dainavos“ trauktine, galëjo toliau tæsti angelams pritariant:

Sustatë kai sienà,Nelenkë ne vienà.

Kai mes ten sustojom,Visi iðsiþiojom.

Atrodo, lietuviø liaudies dainos sëkla krito á derlingà dirvà. Netrukusprie ásiðaukusio su angelais Ðepuèio ëmë rinktis smalsesni klausytojai. Nu-girdæ artimà savo sielai melodijà, metæ bedvases „Dangaus karalystes“, iðpradþiø nedidelëmis grupelëmis, o vëliau ir iðtisais bûriais patraukë linksmagiai plyðaujanèio dainorëlio. Pirmosiomis akimirkomis klausësi atlai-dþiai ðypsodamiesi, vienas kitam sàmoksliðkai pamirkèiodami. Taèiau ne-trukus ðypsenos dingo.

Prasikrapðtæ ausis, nuo Gedimino prospekto, Rûdninkø, Rotuðës, Euro-pos, Lukiðkiø, Arkikatedros ir Vinco Kudirkos aikðèiø, palikæ riedlentes,atbildëjo tuntai neformalaus jaunimo. Ðiems ið paskos pasirodë vietiniai bu-distai, kriðnaitai, evangelistai ir kelios deðimtys motinø, Sereikiðkiø parkepametusiø savo maþameèius vaikus.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

57Iðtraiðkæ pasipainiojusius kely, nuo Þvelgaièio, Birutës, Ðatrijos Raganoskalnø, Trakø piliø ir Kernavës piliakalniø atburzgë prie Ðepuèio baikeriaisapsimetusiø turtuoliø virtinë. Ákandin jø ið Þvëryno su deglais susibëgo ke-letas visuomenës veikëjø, nepabijojusiø pasiþmonëti tarp liaudies. Publikosnuðvilpti „Eikim, eikim, pon Kasèiuðka“ choristai, beje, Vokieèiø 13 tarpu-vartëje nesulaukæ deramo pasisekimo, taip pat prisijungë.

Cirulnyks atëjo,Tai barzda kretëjo;

Kai aplink apsuko,Jau barzdas nuskuto.

Kai peisiukus kirpo,Jankeliuks išvirto.

Gendrolius atëjo,Pakinkiai drebëjo.

Kai mus muštravojo,Pantaplës lepnojo.

Kaip Mauðkë parjojo,Sorei pasakojo.

Atremtas á vaikø darþelio sienà, kunigaikðèiui spragsint pirðtais ir nuo„Dainavos“ laðelio pralinksmëjusiam docentui Lazutkai akompanuojant bur-na, Ðeputis dainavo.

Traukë dainà su iðsiðiepusia iki ausø Raudonkepuraite, nudþiugusiumoksliniu bendrabarbiu Karnyla, ásigrojusiu Havajø gitara Tomu Polonskiu,mykianèiu panosëj Marijanu...

Uþsimirðæs, uþsimerkæs, ásijautæs Ðeputis dabar pasakojo suguþëjusiemstautieèiams apie tai, kas jau seniai ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos, Rytøir Vidurio, Pietø ir Vakarø Europos þmonëms këlë nerimà. Jo daina sklido iðtyros lietuvio ðirdies, pykèio nepaþástanèios sielos, minèiø neapkrautos gal-vos. Ji buvo pratrûkæs liaudies balsas. Kaip tik jà visi norëjo ðiandien –muzikos ðventëj „Tebûnie naktis!“ – iðgirsti ir drauge sudainuoti.

Koks þydams neðèëstisKiaulës mësà ësti?

Jau norint po biskáReiks á dantis kiðti.

Pritariant ið pradþiø nedràsiems, o vëliau vis ryþtingesniems balsams,plëðë, atrodytø, niekada nesibaigsianèius posmus Ðeputis.

Pakutenus atbudo nuo „Kauno garaþo laikø“ apmiræs lietuviø genas. So-èiai prisikirtæ cepelinø su spirgiais, prisikimðæ taukuose iðmirkusiø vëdarø, H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

58 ið ðalimø „Aukðtaièiø“ ir „Þemaièiø“ uþeigø, atokesniø „Lietuviðkø patie-kalø“, tarpuvarèiø, rûsiø ir barø, nugirdæ artimos sielos ðauksmà, pabiroalaus prisisiurbæ kietakakèiai.

Ákandin jø – suvargæ dzûkai ir pinigingi suvalkieèiai, iðsitepliojæ varðkë-èiais aukðtaièiai ir kastiniais aplipæ þemaièiai, nebeveiksnûs þydðaudþiai irnepakaltinami stribai, ligoniniø teisuoliai, idëjiniai pamiðëliai, smogikai, di-sidentai, Impulevièiaus, Plechavièiaus ir savisaugos batalionø veteranai.

Vokieèiø gatvës kieme plaèiai prasivërë langai. Ákvëpæ gaivaus þodþiolaisvës vëjo, persisvëræ per palanges, tuntai nebemàstanèiø þmoniø pritaria-mai uþniûniavo. It apsikrikðtijusio Vytauto kaþkada iðmokinti „Tikiu á DievàTëvà“, dabar kartojo Napoleono Ðepuèio dainos þodþius, ðypsojosi jam.

Ir nušvito šis Vilniaus kampas it skaistykla. Susikibus broliðkai rankomisásisiûbavo, uþburbuliavo Vokieèiø gatvës kiemas. Dþiugesio aðaromis pra-trûkusios lietuviø moterys siuntë oro buèinius, apsiseilëjæ ið malonumo se-neliai kratësi hipnotizuojanèiu dainos ritmu, plojo katuèiø, nebesidrovëdamiðlapinosi á sauskelnes.

Kad ir rabins matë,Jau nieko nesakë.

Koks þydams neðèëstisKiaulës mësà ësti*.

Ðepuèiui kelis kartus sudainavus ypaè visus sujaudinusá posmelá „Koksþydams neðèëstis“, áaudrinta „Tebûnie naktis!“ publika pareikalavo já darpakartoti, dabar jau iðties paskutiná syká – generaliniam bisui.

Jau nebe ðiaip sau dainuojant, o sugiedojus it himnà, kaþkas pro langàðvystelëjo trispalviø roþiø puokðtæ. Susidvasinusi mergaitë – suþydëjusiøbegonijø vazonëlá. Moèiutë – nuo pavasario uþsilikusià vilnietiðkà verbà.Paauglys – kà tik mylimajai nupintà lauko gëliø girliandà.

Á kunigaikðèio Vilgaudo sumaniai pakiðtà skrybëlæ ákrito litas. Ðiam iðpaskos – nutûpë apsiglamþæs Dariaus ir Girëno lëktuvëlis.

Ið paþiûros be paþiûrø gatvës politikas, apimtas pamiðëlio euforijos, nepa-gailëjo dar kvepianèio daþais „Maironio“. O jautri Amerikos lietuvë, turbût iðFloridos, Tëvynëje pirmàkart iðgyvenusi katarsá, be sàþinës grauþaties ati-davë savo gintarinius karolius ir legendiná „Vaðingtonà“, Lietuvos vardo pa-minëjimo proga veþtà giminëms á tëviðkæ.

– Ðià lopðinæ man dainuodavo tëtis, kai vakarais gráþdavo ið skerdyklos, –nebeslëpdama aðarø prasitarë sugraudinta Amerikos lietuvë. – Su ja að uþ-migdavau, – prisipaþino parodydama porcelianiniø dantø eilæ.

– Ðià lietuviø liaudies dainà dainuodavo mûsø kovotojai, – patikslino ábabuinà panaðus gatvës politikas. – Ji, kai bûdavo ypaè sunku, stiprino lietu-viø dvasià.

– Po karo mano tëtis labai sunkiai dirbo, – atsiduso Amerikos lietuvë, josskruostu ritosi aðara. – Jei jûs èia, Lietuvoje, vis dar galvojate, kad Amerikoje

* Graþinas Kirvickienë-Gustaitytë. „Vilnius lietuviø liaudies dainose“, 1989, Chicago.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

59dþinsai auga ant medþiø, tai klystate, – pajuto pareigà pasidalyti sava patir-timi soliariumuose nurudusi ponia. – Mes neturime laiko kada sëdëti kavi-nëse, degintis ar smagiai dainuoti. Kai ið Èikagos nuo tø negrø persikëlëmeá Detroità, skaièiavome kiekvienà centà, – kalbëjo niekam nesiklausant irðirdyje besigailinti, kad taip lengvabûdiðkai atidavë pinigà. – Bet visada bû-davome aprengtos, pavalgiusios ir suðukuotos. O dabar tie, kurie atvaþiuoja,galvoja, kad viskà ðiaip sau gavome. Niekas Amerikoje, þinokit, uþ dykà nie-ko neduoda, – patikino kunigaikðtá Vilgaudà. Nutarusi, kad tai geranoriðkasklausytojas, dabar kalbëjo tik jam. – Jie dabar, tie lietuviai, kurie atvaþiuo-ja, mano, kad Amerikoje viskas jiems bus atneðta ant lëkðtutës ir padëta. BetAmerikoje, kitaip nei Lietuvoje, reikia dirbti. Mano tëtis Amerikoje, þinokit,dirbdavo po aðtuoniolika valandø per parà. Mamytë taip pat dirbo. Að jaudeðimt metø pensininkë, bet vis tiek dirbu. O Lietuvoje visi dar galvoja, kadmes nieko neveikiam – tik geriam kokakolà ar sëdim makdonalduose. Manogiminës, kurie gyvena Vilkaviðkyje, kai atvaþiavo á Amerikà, norëjo niekoneveikti. Bet mes su vyru suradom jiems darbà. Tai jie, uþ penkis doleriusper valandà, atsisakë mums tvorà nudaþyti. Iðdraskë akis, kad per maþaigiminëms mokam. O kiek ten to darbo, juokas, vos pusvalandþiui. Du mëne-sius abudu sëdëjo ant sprando. Að buvau jiems nupirkusi gerø paklodþiø irkojiniø. Tai jie jø Lietuvon nepaëmë. Sesuo buvo pridëjusi savo anytos rûbø,jø taip pat nepasiëmë – nakèia iðmetë á konteinerá. Tai kà po to að turiugalvoti, jei biedniems lietuviams nieko nereikia. Jie nori iðkart visko – namoir didelës maðinos. Bet Amerikoje uþ tai reikia mokëti. O kad sumokëtum,bûtina visà gyvenimà dirbti.

– Ðolom, Amerika! – neapsikentæs uþstaugë kunigaikðtis Vilgaudas. –Ðolom, Amerika! – gan piktai á akis pakartojo.

– Jûs tamsta teisingai sakote, – nevalingai patimpèiodama savo dirbtineskasas vis kalbëjo ponia ið Amerikos. – Jûs èia nieko neþinote, bet visi bankaiAmerikoje priklauso þydams. Niujorkas, tai þydø sostinë. Mano banke, kuria-me að laikau pinigus, nesutiksi nei suvalkieèio, nei dzûko ar þemaièio. Osûnus Antanas, kuris dirbo draudimo bendrovëje, man pasakojo, kad tenmatæs abaþûrus su peisais.

– O kaip ðiuo metu gyvena negrai? – staiga susidomëjo naujienomis ið uþAtlanto gatvës politikas. – Teko girdëti, kad jie – sumaniausi meiluþiai.

– Mano sesers dukra uþ vieno iðtekëjo, turbût paèio juodþiausio, – pasi-raukiusi prisipaþino ðnekioji ponia. – Þinote, mûsø, Floridos lietuviø, bend-ruomenëje – tai didelë nelaimë. Jis vaþinëja su brangia raudona maðina,tokia be stogo, – èia, Lietuvoje, tokiø neturite. Nieko per dienà neveikia. Irtik ima didelius pinigus. Sesuo já norëjo su dukra pakviesti á Lietuvà, á Dainøðventæ.

– Na jau ne. Negrø mums èia netrûksta, – pasibaisëjo neatsakingu seserságeidþiu gatvës politikas.

– Ar jis katalikas? – pagyvëjusi susidomëjo ponios ið Amerikos ðeimosreikalais Raudonkepuraitë. – Jei tas jûsø negras – katalikas, tai bûtø pusëbëdos.

– Jis psichologas. Turi savo klinikà.– O varge! – susiëmë uþ galvos Raudonkepuraitë. – Psichologas.– Visi jie niekðai – tie psichologai, psichoterapeutai, psichopatai, teismo H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

60 medicinos ekspertai, – ásitraukë á pokalbá docentas Lazutka. – Kai mane dëltos kurvos studentës tàsë po psichiatrus, tiek að nuo jø prisikentëjau. Tyrë,badë, matavo – nieko nei testais, nei mëginëliais, nei klizmomis, nei elektrosðoku nenustatë. Iðtisà pusmetá uþrakintà durnyne iðlaikë. O po to, kai bediagnozës iðraðë, kad nors atsipraðytø.

– Þlugs, netrukus þlugs ta Amerika, – neabejojo pasiklausæs ponios moks-linis bendrabarbis Karnyla. – Egiptas þlugo. Babilonas þlugo. Romos imperi-ja taip pat þlugo, kai ásileido tuos plikaðiknius barbarus. Ir dabar panaðiai,patys neþino, ko nori. Atsibus vienà rytà dëdë Semas, apsidairys ranèoje, ogiaplinkui – juoduma. Ir papuasai visi nuogi – vyrai staèiais pimpalais ir bobosiðpampusiais pilvais, subinëmis iki þemës. Að antai, kai namus ir televizoriøturëjau, krepðiná mëgdavau þiûrëti. O dabar – nepajëgèiau. Ir mûsø futbolàpanaðios negandos iðtiko. Dailusis èiuoþimas, baseinas ir ledo rutulys darlaikosi. Nes rusø mafija valdo. Taèiau kas darosi lengvojoj atletikoj – silpna,staèiai vemt nuo jø visø norisi.

– Mes Amerikoj taip nekalbam.– Èia, gerbiamoji ponia, ne Amerika, – nuramino vieðnià ið uþjûrio Tomas

Polonskis. – Èia, aèiû Dievui, dar Lietuva. Galima kalbëti kà tik nori.– Bet apie kà?– O kas tik ant seilës uþeina.– O kas uþeina?– Viskas.– O dvasiniai dalykai?– Taip, ir apie dvasinius galime pakalbëti.– Ir apie maistà sielai?– Ir apie maistà sielai.– Patinka man Vilnius, – ûmai pralinksmëjusi prisipaþino ponia. – Èia

viskas sava, miela, paþástama. Þmonës. Daug þalumos ir baþnyèiø. Dainø. Ojuk ið Tëvynës per karà iðvykau vos keleriø metø. Tik ið tëvelio pasakø irmamytës padavimø buvau apie mûsø Vilniø girdëjus. Dabar èia gyvena gi-minës ið Vilkaviðkio, kurie pas mane Amerikoj buvo: tëvo pusbrolio sûnusStasys su þmona Stase. Turi tris vaikus: Loretà, Violetà ir Mindaugà. Liu-tauras jau vedæs.

Amerikos lietuvei pradëjus pasakoti, kad vyras Rodrigo miræs, Loretaðiuo metu vël laukiasi, Violeta – Ispanijoj, o Mindaugas, antai þvilgtelkit ánuotraukà – sëdës dar porà metø Manèesterio kalëjime, Ðeputis iðvydo keis-tà siluetà – ant akmeninio stulpo pasodintà barzdoèiaus galvà. Staiga jamðovusi mintis – tai nuo þiemos uþsilikæs senis besmegenis, kurá pastatë vaikødarþelio auklëtiniai. Taèiau priartëjæs Ðeputis suprato, kad tai patvarus sta-tinys, galbût net skulptûra – meno ir kultûros paminklas.

Panaðiø buoþgalviø jis buvo matæs ir anksèiau. Visi jie buvo panaðûs.Bylojo pirmiausia apie þmoniø pasàmonën ásismelkusá stabø ilgesá.

Be stabø þmonija neásivaizdavo savo aplinkos. Prisismaigstæ totemø, pri-droþæ rûpintojëliø, apsitvëræ nuzulintø akmenø barikadomis, apkarstæ na-mus memorialiniø lentø amuletais ar iðsiliejæ kankiniø bei kaþkada siau-tëjusiø tironø stovylas, þmonës jausdavosi saugesni, maþiau paþeidþiami.Jiems norëjosi, kad stabø dvasia juos globotø – nuo gimimo iki mirties. Irtaip per amþius.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

61Taèiau tai buvo efemeriðka iliuzija. Ryte prabudus, vos radijas praneðda-vo, kad pasikeitë politinë konjunktûra, iki tol garbinti stabai dingdavo arbûdavo verèiami su tokiu pat ánirðiu ir aistra, kaip ir neseniai buvo statyti.

Jau ne pirmà ðimtmetá ne tik Vilniuje, visame pasaulyje griaudëjo, vykonuoþmûs persistumdymai, atminties revizijos, pavardþiø ir paminklø rotaci-jos. It kaleidoskope keitësi ne tik tiltø, aikðèiø ar akligatviø pavadinimai.Kaimai, miestai, sostinës, iðtisos ðalys ir net imperijos, pakitus galiø san-tykiams, po karø, sàmokslø ir nesibaigianèiø perdalijimø, taip pat gaudavonaujus vardus. Daþniausiai – svetimus, neigianèius iki tol turëtus. Su ðiakaita kito ir sàmonë. Ir þmoniø tapatybës. Neretai atsibudæ nebesuprasdavo –kas ir kur jie esà.

Kunigaikðtis Vilgaudas, suuodæs, kad Ðeputis susidomëjo akmeniniu pa-minklu, priëjo prie jo. Ilgai nedelsæs, ëmë ákalbinëti, tûpèioti, kad ðis pasa-kytø – rëþtø tiesà, kà apie já galvoja.

Ir ne tik apie paminklà. Svarbiausia – apie tà suktà Vilniaus Gaonà Eli-jahu (1720–1797), gyvenusá èia stovëjusiame name. Taip, apie já atseit ne tikkunigaikðèiui, bet ir visiems susibûrusiems lietuviams bus ádomu iðgirstiÐepuèio nuomonæ.

Taèiau, kad ir kaip zirzë kunigaikðtis, þvangino monetomis, viliojo „Dai-navos“ laðeliais ar rodë ponios ið Amerikos iðkaulytà „Vaðingtonà“, Napo-leonas stovëjo uþsiûta burna. Máslingai tylëjo, paguldæs savo nusvirusià antpeties galvà. Netrukus vël pavojingai vartë akiø obuolius, pûtinëjo seiliøburbulus – në neátartum, kad neseniai dar taip smagiai dainavo, uþburda-mas, ne paslaptis, itin reiklius meno reikaluose miestelënus.

Kai kunigaikðtis metë svariausià kozirá, atseit Ðeputis dabar stovi neðiaip kur, o sugriautos Didþiosios sinagogos vietoje, prisigretino ðnekiojiAmerikos lietuvë.

Prisistaèiusi Angele, ponia vël ëmë tarðkëti apie iðblaðkytà ðeimà, paþás-tamus ir kad Ðepuèio daina jà sujaudinusi iki pat sielos gelmiø.

Jau seniai nieko panaðaus nebuvo patyrusi. Be to, jai bûtø labai malonu,kad gerbiamasis Ðeputis, radæs minutëlæ laisvesnio laiko, padainuotø ir josartimiesiems, kurie ðiuo metu, deja, su ekskursija lankosi Trakuose, todël (ovarge – ir atsitik gi taip) neturëjæ galimybës pastarojo iðgirsti. Jei tik ðis,þinoma, sutiktø – ne uþ „aèiû“, beje.

Þmonës pamaþu ëmë skirstytis. Klausytojø bûrys tirpo. Dangui besi-niaukstant, kiemo langai taip pat uþsivërë. Rokeriais apsimetæ verslininkaiiðburzgë á savo bankrutuojanèias ámones, jaunimas su riedlentëm – á pagrio-vius. Mamos, prisiminusios paliktus vaikus, nukulniavo á parkus ar ðeimas,kur jø laukë átûþæ vyrai ir visada ûmios jø motinos.

Pabodus þiûrëti á pritilusá Ðeputá, Karnyla su Polonskiu ir docentu La-zutka, iðkaulijæ ið kunigaikðèio smulkiø, pasileido tekini gimtøjø konteineriølink. Raudonkepuraitë su Marijanu – neatidëliotinais religiniais reikalais –Auðros Vartø link. Kunigaikðtis akimirkà delsë, taèiau ir jam baigësi kantry-bë. Suskaièiavæs, kad skrybëlëje dar soèiai liko monetø, – nusvirduliavo linkartimiausios parduotuvës, valingai apsisprendæs ðá kartà uþsipirkti ne „No-kauto“ ar ágrisusios „Teisybës“, o putojanèio „Mindaugo“.

– Jei Jûs jiems kaþkà panaðaus padainuotumët – tai bûtø didþiausiamums dovana, – kalbëjo ponia Angelë, karðtligiðkai maigydama mobiliojo H

ER

KU

SK

UN

ÈIU

S.

Lie

tuvi

s V

ilniu

je,

arb

a...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

62 mygtukus. Ji bandë kuo greièiau susisiekti su giminëmis. – Dainø ðventëVilniuje yra labai gerai, taèiau mums, Amerikos lietuviams, ádomu patirti,kuo paprasti þmonës Lietuvoje gyvena. Mes nenorime likti atkirsta nuokamieno ðaka. Mums reikia dvasinio peno. Duokit mums tikro, o ne fasadiniodvasingumo. Ir kuo daugiau. Juk niekas taip nesuburia kaip daina, – kalbëjoponia Angelë. – Daina – tai mûsø tautos sielos veidrodis. Per dainà mesbendraujame su Dievu. Dainuodami mes primenam pasauliui, kad esamegyvi. Kà galima buvo pasiimti, kai ið èia bëgome? Dainà. Lietuviðkà dainà.Apie þirgelá. Apie motulæ. Apie tëvelá, iðleidusá karuþën su maskoliais savosûnelius. Tai didþiausias turtas. Ir kaip nepavydëti mums, viso pasauliolietuviams, kad turime tûkstanèius dainø – ne tik apie vestuves, bet ir apielenkus ar þydus. O mûsø dainos apie ruskius – juk tai lobynas. Mes kitàkartà nebesuvokiame, kokie esame turtingi. Mano sesuo, kuri taip pat èiaatvykusi, bus labai laiminga. O jei padainuotum jai apie negrus – rankasiðbuèiuotø. Ar moki, Ðeputi, dainø apie negrus?

Ðeputis kulniavo nesiklausydamas. Priskretusiai paðonën Angelei Sanèestauðkiant, Napalys stabtelëjo prie kampo Pilies gatvëje. Vos prasiþiojo, vëluþsièiaupë. Jautësi iðsekæs, prisidainavæs, todël nieko nepasakë nei apie ka-daise èia nakvojusá Stendalá, nei apie paslaptingàjá Levà Karsavinà – pa-gerbtà atminimo lentomis.

Piatnickajos cerkvës, kurioje neva buvo pakrikðtytas Abisinijos negras,Puðkino („Были три у Будриса сына“) senelis Abraomas Hanibalas, taip patnepalepino dëmesiu. Nieko netaræs, sportinio ëjimo þingsniu patraukë þemyn –nubrozdintos nosies kryptimi, negalvodamas ir laisvas nuo irzliø minèiø apienegeroves.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

63JULIUS KELERAS

dulkës

dulkës sustingusios ant pianino,ant palangës, mamos nuðluostytosdulkës, matai jas fotografijose,keistai jø ilgiesi

jos negali bût suskaièiuotos, jø nëra – seniaisuðluostytos skepetaitëmis, taèiau vis darjuda maþais gauruotais pûkeliais ant pianino,o ypaè praskleidus dulkëtas tiulio uþuolaidas

jos puikiausiai prisimena mano kaimynus,langus su vijokliais, pradrëkusias namosienas, uþvedamo motociklo dûmus ir tyliai ðaipos ið mûsø, svajojanèiø apie praeitá

kà gi, ðtai ir paaiðkëjo, kad tai mes buvom ánamiai,o ne dulkës, kad tai mes þaidëm amþinàgyvenimà, o jos tik þiûrëjo ir juokës, ásiþergækvatojos – patogiai ásitaisæ ant mûsø knygø

per stiklà: upë, garlaiviai, kartais baidarës, o þmonësanapus krante vaikðto visai negalvodamiapie dulkes, apie mane, apie muzikà dulkiø,kurias að, ir nebûdamas èia, kada nors prisiminsiu

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

64 viskà, iðskyrus tai

mano Vilnius, likæs vaikystëj,komunalinis, karamelinis,kamuolinis,trumpam sustabdæs peizaþà þaibas

debesø dëmës, apsiblausæs balkonostiklas, amþinai girgþdanèios durys,vietoj plaukiantis vaizdas – kambarys,ir tu vël ruoði neparuoðiamas pamokas

ir tu vël nemoki bût ilgai nelaimingas,dar neturi nereikalingø prisiminimø,dar beveik neturi vaizduotës, tik kamuoliukà, kuris nuolat nurieda þemyn, link upës

bet srovë jo nenuneða, jis lieka þolëj,prisiglaudæs prie akmenio, pasislëpæsnuo mûsø, þaidþianèiø Vilniø,aistringai þaidþianèiø savo vaikystæ

dabar jau þinau: reikia mokytis neaugti,netapti dideliu, protingu, þinanèiu visas kainas,mokanèiu visus teisingus judesius,visas tavo paslaptis, viskà, iðskyrus tai

peizaþo daktiloskopija

kartais atrodo – tuos gamtovaizdþius galimaliesti pirðtais, juos atspaudus kreidiniampopieriuj, juos suguldþius stiklinëndëþutën su keistais, svetimais instrumentais

juos aptraukus ðilko plëvelëm, juos uþmigdþiustylos chloroformu, juos apglëbus,apëmuspirðtais

pirðtais riebaluotais? prieð tai lietusiaistylø Veneros spenelá? raðaluotais? po prisipaþinimo raðtu?saulës nutviekstais? kokie gamtovaizdþiai?koks kreidinis popierius? kam já liest?

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

65(priminsiu: ið vaikystës paupio, kurá jauuþmirðo akys, kuris buvo nematomasten ir tada, kuris maloningai leido mumsþaisti ið lëto artëjanèià ateitá

ateitá, atplaukianèià Nerim, ateitá,laðanèià nuo Krantinës g. varvekliø,ateitá, lakstanèià vaikø darþelio kiemetrumpom nertom iriso siûlø kelnaitëm

tolstanèià ateitá, liekanèià gamtovaizdy,prikvëpuotam balkono durø stikle,skalbti paruoðtuos rankðluosèiuos ir pirðtø pagalvëlëse, o jos niekada neuþmigo

atminties kvotos

vaiko kosuly, kasdienëj giljotinø vaivorykðtëj –esama jø visur, netgi tam judesy tau vis tebemetantpalaikæ suknelæ link vasaros, prieð daugelá metøatminties kertëj ásimezgusios vasaros

kas tu esi? kas buvai? kur yra tavo þodþiai? kieno uþraðø knygelëj dar vis tûno rûpestingas,asketiðkas vardas, erotiðkas braiþas ar lengvai vis dar áskaitomas adresas

nebeþinau: ar buvai tu ar að, ar në vienas ið mûsø? –ties TBC dispanseriu, kalne, á kurá tëvasuþveþdavo rogutëm, panery, kur þaisdavomindënus prie lëtai upæ skandinusio kelto

jau galiu tau pagaliau pasakyti:vasara nëra metø laikas, vasara yra jaunasalyvinis balsas, baltas ir tyras ið to keistoinkilo, kuriame kaþkada èiulbëjom

tai

tai, kas primena dulkes,tëra anglys, þëruojanèios prietemoj,silpnos, paþeidþiamos þvaigþdës,rusenanèios tavo vyzdþiuos JU

LIU

SK

EL

ER

AS.

Eilë

raðè

iai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

66 gal net mirties nuosprendis tamsai,apsëmusiai tavo krûtis,ar paklusnus ðeðëlis, jau nusivilkæsapsnigtà paltà ir þengiantis ðiapus

jei nusiðypsos laimë, galima busnupaiðyti, kaip niekam nereikalingosdulkës susiburia ir kaþkurioj prietemojmeldþias uþ mus, nelaimingus

ðiànakt ir vakar

ilgais nesibaigianèiais upiø koridoriaisledoneðio suskaldytos lytys bëgaþemyn, staigiais, nesuvaldomaisblyksniais atsispindi geismingos vilnys

iðdrikæ debesys irgi mëgina atsispindët,taèiau atpaþástamø daiktø kontûrai,tie, kuriuos mes daþniausiai lieèiamar matom, sukuria nepermatomà uþuolaidà

ir upiø koridoriuos mes supainiojamsavo ðeðëlius, mes plaukiam þemynsu lûþinëjanèiom lytim, þemyn,kur nebus nei tavæs, nei manæs

kur nebus jokio lango á kiemo pusæ,krûtø, pasislëpusiø po antklode,arbatos ðaukðtuko, kuriuo mes maiðydavomlietø, menkiausio vilties signalo

kur nebus jokiø kûnø, gerai iðmokusiø skæsti,nemokëjusiø braidþiot, o bëgt neatsigræþiant nesibaigianèiais upiø koridoriaisðiànakt ir vakar

sakinys tavo gimtadieniui

tà sakiná að sudësiu ið tavo blakstienø,ið tavo daiktø, kurie pasilieka, ir tø, kuriejau iðmoko nutolti, ið pirmojo sniego atgniauþuspirðtinæ, ið neimituojamo kraujo stebuklo

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

67tà sakiná að sakysiu tol, kol uþmirðiu kalbëti,kol uþmirðiu, kaip ima ið pirðto kraujà,kaip þiûri ið toli á laidotuviø procesijà,negalvodami apie amþinà neuþkasamà gyvenimà

tà sakiná að kaskart naujai sugalvosiu, kasrytneiðsiøsdamas prilipinsiu prie jo vis po naujàpaðto þenkliukà – su nuoga, svetima, besiðypsanèiaRenesanso angele arba dar koká su èiuoþëjø pora

ar, tarkim, Kanados karaliene

tiesa, tu neiðgirsi to sakinio – að niekadajo neuþbaigsiu – kai prabylu, pastebiu staigasu siaubu, jog jis tirpsta lëtai nesustodamas – kaip kaþkur anapus tikrovës á rûkà áplaukianti valtis

að dar negreit tau prisipaþinsiu – nëra jokiosakinio, jokios kitos gramatikos,vien tik ta, kurià, trumpam uþsimerkæ, ûmai atpaþástam – ne ið lapo deklamuodami tavo gimtadiená

iðraðyta ið graikiðkos vazos

su tavim, svetimas vyre, pabundu sunertais pirðtais,supjaustyta oda, su tavim, svetimas vyre, smëlio pilis að statau, kol rytas galiausiai ateina:sniego ar oro pilis – kas dabar besupaisys,kai pirðtai taip sunerti, kad gali netyèia suaugti

svetimas vyre, kursai prabundi tam, kad þiedlapiaisroþës baltos man lûpas atbudus pridengtum, –kas kurá mes sapnuojam, turës nustatyti Likimas:uþriðk jam akis, kad neliktø pagundø iðskirti,kad artëjanti Leta ið pavydo lëtai nepatvintø

svetimas vyre, juk tu jau þinai, kaip dþiûstaið troðkulio þiedas, jei stiebu vanduo nepasiekiaauðtant, kai bundam lëtai – ar busim,o tarp pirðtø jau plaukios pavasario þuvys,galbût ir taikiai þydës naðlaitës

JUL

IUS

KE

LE

RA

S.

Eilë

raðè

iai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

ALGIRDAS POCIUS

Spengianti tyla

N o v e l ë

Atsirëmusi á ðulinio rentiná, Julija skausmingu þvilgsniu iðlydëjo baltàautomobilá, kuris neskubëdamas tolo siauru sodybos keliuku. Netrukus ma-ðina pasiekë vieðkelá, pasuko á Vilniaus pusæ ir, lydima dulkiø debesëlio, grei-tai dingo ið akiø. Moteris nubraukë iðtryðkusias aðaras. Ji visuomet susi-graudendavo atsisveikindama su vieninteliu broliu. Labai didþiavosi juo, nesjis Vilniuje buvo pamokslininkas, universiteto docentas. Tas þodis jai ástrigoá atmintá ir skambëjo tiek pat garbingai kaip „Prezidentas“. Ðiandien atsi-sveikinant gal labiau dilgtelëjo sesers ðirdá vien dël to, kad per paskutiná po-kalbá troboje Julija susiginèijo su broliu ir ðiurkðèiai pasakë, kad miestas josnetraukia, o ið tëviðkës niekada neiðvaþiuos. Èia numirs. Taip ir pasakë. Bro-lis docentas ádëmiai pasiþiûrëjo á jos akis, lyg pasitikrindamas, ar vargðë se-suo rimtai apgalvojo tokius þodþius. Jo þvilgsnis akimirkai stabtelëjo ir antklausos aparato, kuris buvo uþdëtas ant deðinës sesers ausies. Ðá naujausiàiðradimà docentas atveþë ið Vilniaus, nors paþástamas gydytojas skeptiðkaiperspëjo: jei paþeistas klausos nervas, sunku tikëtis sëkmës.

Julija, kai tik baltoji brolio maðinëlë pasislëpë uþ rugiø lauko, klausos apa-ratà nuëmë nuo ausies ir ásikiðo á megztinio kiðenæ. Su juo moteris nepajutoryðkaus pagerëjimo. Spengianti tyla nuo jos neatsitraukë. Nebetikëjo, kadkas nors jai dar gali padëti. Ið bëdos Julija gelbëjosi kitu bûdu, kurá jau buvoiðbandþiusi ne vienà kartà. Savo megztinio plaèioje kiðenëje neðiodavosi blok-notëlá ir pieðtukà. Jei á sodybà uþklysdavo laiðkininkë ar kitas nepaþástamasþmogus ir imdavo kaþko klausti, moteris atkiðdavo bloknotëlá ir papraðyda-vo uþraðyti. Skaityti Julija mokëjo. Buvo pramokusi nutolusiais jaunystësmetais. Broliui docentui retkarèiais paraðydavo laiðkà. Daþniausiai priekaið-tavo, kad jà pamirðo ir neaplanko. Jos laiðkai bûdavo savotiðki, su ávairiaisnukrypimais. Dël to brolelis nesistebëjo, nes, gyvenant spengianèioje tyloje ir

68

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

vienatvëje, pasikeièia þmogaus màstymas ir gyvenimo supratimas. Pradedakamuoti ávairûs átarinëjimai ir baimës. Vienu metu Julijai atrodë, kad nak-timis kaþkas vaikðto apie jos namà. Nors buvo apkurtusi, bet pasakojo, kadgirdi, kaip pastogëje kaþkas brazda. Artimiausia kaimynë Albertina tik pasi-juokdavo ið tokiø jos nuogàstavimø.

Þinodama savo negalià, Julija ëmë vengti svetimø þmoniø. Neþinojo, kaipsu jais bendrauti. Bijojo, kad jie gali pasiðaipyti. Atsiskyrusi nuo platesniopasaulio, ji gerai jautësi tik savo sodyboje. Èia buvo jos maþa valstybë. Kasdëjosi uþ jos ribø, ji nelabai ir domëjosi. Julijos geriausi draugai ir sargybi-niai buvo du maþi ðuneliai – vienas juodas, kitas rudas. Jie lydëjo ðeimininkæjos darbuose ir pasivaikðèiojimuose, o naktá miegodavo ant kilimëlio ðalia joslovos. Ðuneliai daþnai pavaduodavo nusilpusià moteriðkës klausà. Jie pir-mieji iðgirsdavo svetimus þingsnius kieme ir imdavo taip triukðmingai loti,kad Julija tuoj puldavo prie lango pasiþiûrëti. Jei kieme pasirodë laiðkininkëar kaimynë Albertina, ji nuðlepsëdavo á verandà atrakinti durø.

Uþ iðtikimybæ ir paklusnumà moteris savo sargybinius labai mylëjo ir le-pino. Daþnai tai vienà, tai kità ðunelá pasisodindavo á skreità, glostydavo irkalbindavo tarsi maþà vaikà. Jie þvelgdavo á ðeimininkæ tokiomis meiliomisir atsidavusiomis akelëmis, kurios be þodþiø pasakydavo apie geriausius jøjausmus.

Julija niekam nesiskundë savo likimu, savo negalia. Ji gëdijosi apie taikalbëti. Tik patiems artimiausiems – broleliui docentui ir kaimynei Alber-tinai – ji atvirai pasiguosdavo, o kai kada ir apsiverkdavo. Geriausiai jà apra-mindavo priprasta tëviðkës aplinka: kiemo ir sodo medþiai, juose iðkelti inkilai,o pavasará parskrendantys paukðèiai, darþelio gëlës ir paupio pievø þolynai.Iðmoko gyventi vieniðës gyvenimà. Net senoviðkà didelá, apvalø laikrodá, pa-kabintà ant galinës kambario sienos, ji laikë beveik savo draugu. Vaikðèio-dama po kambará, daþnai á já þvilgèiojo. Nepailstantis laiko darbininkas jaibuvo tarsi gyvas padaras, kuris pasakydavo, kada vëlyvà vakarà klotis pa-talà poilsiui, o rytais – kada ðokti ið lovos. Bet jis negalëdavo paguosti, kaiðirdá uþguldavo neviltis ir skausmas. Julija negalëjo rasti atsakymo á kama-vusius skaudþius klausimus. Kodël likimas taip anksti atëmë tëvus, o klas-tinga liga jà uþpuolë ir suþalojo? Kuo að nusikaltau, kad gyvenimas manetaip nuskriaudë? Kodël að vieniða ir tikriausiai niekas manæs nebepamils? Átuos klausimus atsakymø neþinojo.

Nevilties valandëles Julija stengësi ávairiais bûdais nustumti á ðalá, uþ-muðti darbais. Daþnai, lydima ðuneliø, iðeidavo pavaikðtinëti á þydinèias pa-upio pievas. Nepastebimai skaudus akmuo nuslinkdavo nuo ðirdies. Bet nevisada pasisekdavo. Neviltis laikësi ásikibusi á jos sielà. Tà suprato ir jos vie-nintelis brolelis. Pastaràjá kartà atvaþiavæs su dovanomis, jis tikriausiai ti-këjo, kad televizorius paávairins monotoniðkà sesers kasdienybæ. Jis ilgai áti-kinëjo Julijà, kad ne tik garsai, bet ir rodomi vaizdai gali bûti labai ádomûs.

Julija ið pradþiø á televizoriø þiûrëjo átariai. Manë, kad nepajëgs su juo su-sikalbëti. Bet brolelio pamokyta ir kaimynei Albertinai padedant, ji palaips-niui iðmoko valdyti televizijos programas. Iðsiaiðkino, kada þiniø laidos, dis-kusijos, o kada jaunø mergeliø linksmybës. Ji mëgo ðokinëti ið vienos progra-mos á kità. Tarsi ieðkojo, kas jai prakalbës tokiais þodþiais, kuriuos aiðkiaigirdës ir supras. Nors nemëgo klausos aparato, jai atrodë, kad jis tik spau-

69

AL

GIR

DA

SP

OC

IUS.

Sp

eng

ian

ti t

yla

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

dþia ausá, bet retkarèiais ðaukdavosi ir jo pagalbos. Ypaè kai þinias skaity-davo jai patikæs jaunas, ðvelniø veido bruoþø praneðëjas. Stengësi nepraleistijo laidø. Julijai atrodë, kad jis þiûri á jos akis ir kalba tik jai vienai. Moteristaip stipriai susiþavëjo ðiuo jaunuoliu, kad vienà naktá susapnavo keistà sap-nà. Jai pasivaideno, kad þavusis praneðëjas prisiartino prie jos lovos ir atsi-gulë greta. Jis apkabino Julijà ir pabuèiavo. Moteris net per miegus su-drebëjo ir pabudo. Apsiþvalgë, o aplinkui nieko nëra, tik apkabinta pagalvë.Tà dienà Julija buvo laimingesnë, daþnai prisimindavo keistà sapnà ir gai-lëjosi, kad jis taip greitai baigësi.

Bet buvo laidø, kurios Julijà iðgàsdindavo ir prislëgdavo. Ji negalëjo su-prasti, kodël rimti vyrai, susëdæ pasikalbëti, paskui taip ásiaudrina ir imakarðtai ginèytis. Po vienos tokios laidos Julijai pasirodë, kad Lietuvai yra ið-kilæs kaþkoks didelis pavojus, apie kurá ji dar neþino. Susijaudinusi nubëgopas kaimynæ Albertinà iðsiaiðkinti. Kaimynë tik smagiai pasijuokë ir nura-mino:

– Tu nekreipk dëmesio á besiginèijanèius. Toks jø darbas. Geriau paieðkoklaidø, kuriose ðokama ir dainuojama.

Julija gráþo namo gerokai suglumusi. Þinoma, kaimynë gera moteris, betstaèiokë ir vargu ar ji gerai þino, kas pasaulyje dedasi.

Kità vakarà pati ponia Albertina susiruoðë á sveèius pas Julijà. Jai knie-tëjo pasiþiûrëti, kurios televizorius geriau rodo. Gal vilniðkis docentas atveþëkoká ypatingà aparatà.

Moterys susëdo greta ant këdþiø prieðais ðvieèianèià, mirganèià dovanà.Albertina buvo ne tik gera kaimynë, bet daþnai Julijai paaiðkindavo ir tai, kàji ne taip iðgirdo ar nesuprato. Kai kas net stebëjosi, kaip ðios dvi moteryssugeba taip puikiai susikalbëti.

Po áprastø þiniø Julija jau bandë pasikelti ir pasiûlë vieðniai iðgerti ar-batos, bet Albertina jà sulaikë:

– Neskubëk. Dar bus kriminalinë kronika. Sëskis.Ðá laidos pridurkà kaimynë mëgo, niekada nepraleisdavo. O Julija tø lai-

dø bijojo. Jau buvo ásitikinusi, kad per jas galima pamatyti ir baisiø dalykø.Tà vakarà kriminalinë kronika prasidëjo gana ramiai. Papasakojo apie

Kaune suèiuptus vagiðius, apie pajûrio kontrabandininkus. Bet po to staiga –siaubinga avarija greitkelyje netoli Elektrënø. Sumirgëjusiame ekrane pasi-rodë á griová nuvirtæs didþiulis sunkveþimis. Jis gulëjo ratais á virðø. Ðalikelë-je matësi visiðkai sukneþinta balta maðinëlë, apie kurià vaikðèiojo polici-ninkas.

Ðis vaizdas ið karto smigtelëjo á Julijos ðirdá. Juk sulamdytas automobi-liukas toks pat kaip brolelio docento. Persmelkta blogos nuojautos, ji negalëjoatitraukti akiø nuo pamatyto vaizdo. Gal ta maðina ne brolelio? Juk panaðiøLietuvoje ne viena. Uþ tos minties kabinosi, kaip uþ tvoros kuolo. Bet kaisanitarai nuo pakelës þolyno pakëlë þuvusá, juodu kostiumu apsivilkusá þils-telëjusá vyriðká, ji nebeiðlaikë ir sukliko:

– Ten mano brolelis! O Dieve! Jis þuvo! Að atpaþástu – ten jis! Nebëra ma-no brolelio! Albertina, juk tu matei?! Jis þuvo!

Kaimynë bandë raminti, perkalbëti, bet nesëkmingai. Nebesutramdomoisteriðko priepuolio apimta, Julija klykë be perstojo: þuvo mano brolelis! Jeinebëra brolelio ir að nebegyvensiu! Dieve! Dieve!

70

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

71

AL

GIR

DA

SP

OC

IUS.

Sp

eng

ian

ti t

yla

Á kilusá koðmariðkà triukðmà ásijungë ir du ðeimininkës ðuneliai. Per-gàsdinti Julijos dejavimo ir klyksmo, jie ëmë loti ir kaukti.

Albertina blaðkësi po kambará, nebeþinodama ko stvertis. Dar labiau iðsi-gando, kai pamatë, kaip iðblyðko Julijos veidas ir merkësi jos akys. Atrodë,kad moteris tuoj praras sàmonæ. Albertina pabandë jà gaivinti ðaltu vande-niu, bet vanduo nebepadëjo. Suglebusià moterá vargais negalais paguldë antlovos. Atsitraukusi nuo jos, Albertina iðbëgo á verandà ir mobiliuoju telefonupaskambino á rajono greitosios pagalbos stotá.

– Paskubëkit! Þmogus tarp gyvybës ir mirties! – girdëjosi ryþtingas josbalsas. Stotis paþadëjo pagalbà.

Kol Albertina sukosi apie suglebusià kaimynæ, praëjo gal pusvalandis, ogal kiek daugiau – á kiemà tyliai áriedëjo greitosios pagalbos autobusiukas. Ákambará áþengusiems dviem sanitarams Albertina pritildytu balsu, tarsi li-gonë bûtø atgavusi klausà, paaiðkino, kas èia nutiko. Vyrai baltais chalataisatidþiau pasiþiûrëjo á keistà ligonæ, gulinèià ant lovos. Retkarèiais ji pramerk-davo akis ir apsiblaususiu þvilgsniu permesdavo kambará. Buvo neaiðku, arji kà nors matë.

Kai sanitarai pabandë ligonæ paguldyti ant neðtuvø, ji pasiprieðino:– Palaukit! Að pati!Sanitarø prilaikoma, vis dar tebedejuodama ir ðnibþdëdama: broleli, bro-

leli, Julija buvo palydëta á greitosios pagalbos autobusiukà.Ið pradþiø Albertina ketino keliauti su savo bièiule iki pat ligoninës, bet

pabijojo nakèiai palikti tuðèias dvi sodybas. Atsisveikino su kaimyne priegreitosios pagalbos maðinos.

Vilnietis brolelis docentas ankstyvà rytà dar tik skutosi barzdà, kai su-dzinksëjo telefonas. Skambino ið tëviðkës ponia Albertina. Ji trumpai papa-sakojo apie keistà, audringà Julijos reakcijà á televizijos laidà.

– Kà? Julija patikëjo, kad að toje avarijoje þuvau? – perklausë nustebæsbrolis.

– Taip. Jai ástrigo á galvà sulamdyta balta maðinëlë, tokia kaip tamstos, oþuvæs vyras jai pasirodë… – to sakinio Albertina neuþbaigë.

– Visai pakvaiðo ta mano seserëlë, – susierzino docentas. – Kur ji dabar?– Ji paguldyta mûsø rajono psichiatrinëje ligoninëje.– Aèiû, ponia Albertina, uþ paramà ir þinias. Nors turiu daug neatidëlioti-

nø darbø, bet teks jà aplankyti, – paþadëjo docentas ir padëjo telefono ragelá.Jis pajuto, kad dreba ranka, laikanti skutimosi peiliukà. Ðá kartà aiðkiaisuvokë, kad nelaimingos sesers problema pradeda já slëgti ir trukdyti darbui.Tuo labiau, kai pasijunti bejëgis kà nors pakeisti. – Gal ið tikrøjø tik psi-chiatrai gali tarti svarø savo þodá, – màstë docentas. – Man nëra prasmësskubëti, ligoninë seserimi pasirûpins. Jei nuvaþiuoèiau dabar, Julijà vël galiiðtikti ðokas. Juk ji ásitikinusi, kad að þuvau.

Á kelionæ brolelis susiruoðë tik po trijø dienø. Baltoji maðinëlë vël já skrai-dino á tëviðkës pusæ. Vairavo ásitempæs ir labai atsargiai. Negalëjo atsikratytipatirto áspûdþio apie kraupià avarijà prie Elektrënø. Kodël sesers galvojeástrigo sulamdytos baltos maðinëlës vaizdas ir þuvæs jos vairuotojas? Gal taikoks áspëjantis lemties þenklas? Greièio nedidino per visà kelionæ. Tëviðkës

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

rajono centrà pasiekë laimingai. Pasiteiravæs sutikto vietinio gyventojo, su-rado ir psichiatrinæ ligoninæ.

Priimamajame budëjusi medicinos seselë lankytojà pasodino ant apðiu-rusios sofos ir papraðë palaukti. Ji pati dingo. Likæs vienas, docentas ryðkiaupajuto savotiðkà ðiø niûrokø rûmø atmosferà. Nors aplinkui buvo tylu, betpastato gilumoje girdëjosi lyg rëkavimas, lyg pagalbos ðauksmas. Nosá dir-gino vaistø kvapas, kuris buvo ásigëræs á ðio kambario sienas.

Pagaliau prasivërë durys ir jose pasirodë ligonë, lydima aukðtos, tvirtaisudëtos moteriðkës mëlynu chalatu. Pastumta á prieká, Julija apsiblaususiuþvilgsniu permetë kambará, bet nestabtelëjo ties broliu. Tarsi èia nieko dau-giau nebûtø, tik tuðèios sienos.

– Atvyko tavo brolis, – pasilenkusi á ligonës pusæ, tarë palydovë. – Jis at-vyko tavæs aplankyti.

Julija pasipiktinusi nusipurtë ir atrëþë:– Manote, kad að iðprotëjau? Vis tauðkiate tà patá. Mano brolelis þuvo

avarijoje. Argi to neþinote?Docentas nebeiðkentë ir pabandë ásikiðti:– Julija, èia að. Argi tu neatpaþásti? Að neþuvau.Þinoma, vargðë seserëlë jo þodþiø neiðgirdo. Nuo patirto streso jos kurtu-

mas dar labiau sustiprëjo. Ji kaþkaip keistai prisimerkusi þvilgtelëjo á broláir tuoj pat nusigræþë.

– Visokiø èia prisirinkæ, – sumurmëjo ir apsisukusi nukiûtino prie durø.Palydovë jos nestabdë.

– Atsipraðome, – tarë aukðtoji moteris, ironiðkai ðypsodamasi sutriku-siam, ið sostinës atvykusiam lankytojui. Tvirtu tramdytojos þingsniu pasivi-jo ligonæ ir abi dingo uþ durø.

Brolelis docentas dar norëjo kaþkà pasakyti ar paklausti, bet nebespëjo.Liko sutrikæs stovëti praverta burna vienas pats tuðèiame priëmimø kam-baryje. Stebëjosi, kad sesuo per trumpà laikà taip neatpaþástamai pasikeitë.Net paburkæs jos veidas atrodë lyg kitos moters. Akys þvelgë, bet lyg niekonebematë.

Sudirgæs ir prislëgtas, brolelis docentas paliko niûrokà ligoninës rûmà.Atsidûræs gatvëje, pirmiausia þvilgtelëjo á savo baltàjà „Astrà“, kuri, prisi-

glaudusi prie ðaligatvio kraðto, kantriai laukë ðeimininko. Docentas buvostipriai susijaudinæs, todël nenorëjo tuoj pat sëstis uþ vairo. Reikëjo apsi-raminti, gal truputá pavaikðèioti ir tik tada iðkeliauti.

Pasiþvalgius aplinkui, jam pasirodë patrauklus skveriukas kitoje gatvëspusëje. Matësi ir keletas suolø. Nusprendë, kad ten bus patogu atsikvëpti irpamàstyti. Já sukrëtë sesers pasikeitimas. Juk ne taip seniai bendravo të-viðkëje ir jokiø blogø þenklø nepastebëjo. Keisèiausia, kad ið Julijos galvosnebeámanoma iðmuðti ásitikinimo, kad brolis þuvo. Nejaugi televizijos laidagali ðitaip paveikti þmogaus psichikà? – svarstë docentas. Suprato, kad Juli-jos ásitikinimas yra kliedesys, bet buvo nemalonu, kad ðitame juodame pa-veiksle atsidûrë jo asmuo. Net á sveikà ir gyvà brolá ji ðiandien paþvelgë kaipá vaiduoklá. Mokslo þmogui tai pasirodë ne visai suprantama ir keistoka.

Pasikëlæs nuo suolelio skveriuke, docentas dar uþsuko á artimiausià kavi-nukæ ir iðgërë kavos puodelá. Sëdæs á baltàjà maðinëlæ, didindamas greitá, perkelias minutes paliko ðá maþà, nelabai malonø miestelá. Puikø naujà auto-

72

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

73

AL

GIR

DA

SP

OC

IUS.

Sp

eng

ian

ti t

yla

mobiliukà docentas buvo ásigijæs visai neseniai, todël su malonumu mëgavosijo privalumais. „Ðis vokiðkas kûrinys dirba kaip laikrodukas“, – girdavosisavo kolegoms. Iðvaþiavæs á asfaltuotà kelià, paspaudë mygtukà – atsidarëstogo langelis. Gaivi oro srovë ëmë ðiurenti þilstelëjusius vyriðkio plaukus.Maðinëlë klausë kiekvieno vairuotojo prisilietimo. Smagu buvo jausti jos grei-tá. Kilometrai lëkë pro ðalá kaip juodi rudens paukðèiai. Docentas tikëjosi,kad dar suspës á mokslinës tarybos posëdá. Artëjo didysis Ðilinës miðkas.Kaþkada jame buvo maloniai grybauta.

Staiga vairuotojui pasirodë, kad ið medþiais uþgulto ðalutinio keliûkðèioant plento iðriedëjo gremëzdiðka pabaisa – traktorius su priekaba. Sucypëiki galo nuspausti baltosios maðinëlës stabdþiai, bet docentui pasirodë, kadji pakilo á orà ir skrenda. Baisaus trenksmo jis nebeiðgirdo.

Rytojaus dienà laikraðèiai ir radijas praneðë liûdnà þinià: kelyje prie Ði-linës didþiøjø miðkø autoavarijoje þuvo þinomas chemikas universiteto do-centas J. K. Policijos pareigûnai tiria avarijos aplinkybes.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

74 ERNESTAS NOREIKA

ðnibþdëk

tik naktimis tu pasirodai vis dar mirus, uþuodþiu chrizantemas,duobkasá ir lietø,

dar pamenu, kad tàdien stipriai snigo, tik neþinau ar að. ar oras.o gal viskas.

kryþely susirietæs dievas, obelys ir sapno hienos, pirkliai ið dvylikto apokalipsës

kalno. iðplëðyti lapeliai. kalendorius. gipsas. nuo lubø trupa. lipa laiptais. rikðos,

kamuoja gyvastá po siaurà gatvæ, kaip valtis vëjas ásupa virð balto miesto,

vedþiojuos tiek raidþiø, kiek reikia tekstui, kad neapaugèiau upëm. nesuglebèiau.

nebeauginsiu akmenø molinëj kaukolëj, stogeliai, èerpës – kam jie reikalingi,

o kai ateis rugpjûtis, þvaigþdës mels mels vai ir tyliai. gal nebebûsiu jau. gal bûsiu.

vël numiræs

E r n e s t a s N o r e i k a gimë 1989 m. Pravieniðkëse. 2008 m. baigë Rumðiðkiø A. Bara-nausko vidurinæ mokyklà ir ástojo á Vilniaus pedagoginá universitetà. Studijuoja lietuviø filologijà.Eilëraðèiai publikuoti „Ðiaurës Atënuose“, „Literatûroj ir mene“, „Gintaro laðuose“ ir kitur. Mokaderinti smuikà, repà, knygø skaitymà, pieðimà ir miegà.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

75

ER

NE

ST

AS

NO

RE

IKA.

Eilë

raðè

iai

selenas

stogø svarstyklës apsnigtos, svarstyk ir tvarstyk vakarà,kai upëse uþmiega degantis akmuo, kai miræs ðuo nutrauktà stygà tempiasi ir bando iðkrapðtyti dantimis natas kaip muzikinius kaulo èiulpus, duos, dar mums

po vienà mirgià þvaigþdæ, pamiðæ liûtai ið ugnies krûtinës,tau elgetos suknelæ, kvepianèià senamiesèiu. jau tiltai tyli. nieks nestos prieð tankus, o vakaras vis teka ið natos,ið mëlynos þibuoklës sapno apie lietø, geltonø knygø

raidës slepia minutes, uþ katino neiðskalbtà ðeðëlá susisuku po laiptais kur vakaro daugiau nei aklo akyse,kur praregëjæ ieðko gaudesio: sirenø, harpijø ir telefonø,matau atjungtà þaibo ryðá prie obels, kur að, tik tarpas

dviejø snaigiø puolusiø. áðalæ moters þodþiai: nër tavæs

pasaka apie sodà

ðitas sodas karaliðkas, iðdabintas egzotiniais paukðèiais,o lietus mena laikà, kai nebuvo èia nieko, kai paklydæs piemuo, panaðus á sudþiûvusá daigà, grojo fleita atklydusiam vabalo vaikui. pûtë graudøjá vëjà ir lietûs pabudo ið upës,nuogu kûnu uþgulë sprogstantá garsà, maþos moterys skal- binius neðësi neðësi ir ið smëlio iðniro vaismedis basas.fleita kaito nuo deganèiø lûpø, kaþkas iðmetë vienà kauliukà,iðsirito augantys rûmai, su sodu, princesëm ir liûtais,laisvai vaikðtinëjanèiais þiedu, glostomi vaikiðkø rankø, miegas tik miegas ir bangos kurèiøjø vaismedþiø trankës þaibu,budo paukðèiai, prisukti sidabrinio raktelio, matantys veidrody garsà, balsas degus kaip lietus sausrai verkiant, kad sodas patirtø katarsá. kad sodas pamirðtø ir tarsi prasidëtø viskas ið naujo: dievo vaizduotë ir kartà iðneðtos þuvys su perlais burnose, kad baigtøsi þmonës ir laikas ir fleitos, puèianèios piemená. o kaþkas prisiminë kartà, kai nebuvo lietaus,o tik tarti mëgintas jo vardas ir sodas, nors sodo nebuvo. tik vartai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

76 þmogus su piþama

vakar sutikau þmogø su piþama, kur bëgiø upëse signalizuoja ið gyvaèiø iðskobti metaliniai laiveliai. lietus ant jo þaidë

ðachmatais,jis avëjo nudëvëtomis ðlepetëmis ir rûkë burkuojanèiø balandþiø

falangà.pasakojo man apie cukrinius Kristaus avinëlius, koks jø

dieviðkas skonis,kad vakaras slepiasi jo kiauroje kiðenëje, jog mëgsta þaisti

slëpyniø su ðvirkðtais ir raminamaisiais po blyðkios saulës uþuolaida prie lango.ir viskà darë be rankø, sakë moko bût savakojiðkiems, nes

rankomisverèia apkabint tik save dël artimøjø stokos. kelsis á kità upës

pusæ susniego bilietu, nes irkluoti paèiam nereikës, nes vienuolyne melstisgalima ir klûpant. tik paskui supratau, kai nuplaukæs laivelis

palikoðliauþakaulio kreidelës brûkðná, kuriame skleidësi balta gëlë

minkðtaikvepiantisienomis

atðalæs

ðá vakarà nusilenkiu rudens drakonui barstanèiam arbatà ið panaudotos pagalvëlës tyliai rezganèiam

baþnytiniø vargonø triûbeles sapnuojanèiam avis ir kaimus sproginëjanèius jo lûpose suskilusiø roþiø perkûnas gieda prie varpinës bokðto iðtinusioj vëjo

klausykloj kregþduèiø sparneliai gyvsidabriu paiðo mergaitæ skambëjimas þingsniø termometro tiltu

nuaidintis ir svylanèios rytmeèio kalvos prasikasa mëlynà tunelá arbatiniu ðaukðteliu áskyla ðalèio pûkelis pamesdamas sniegenø pulkà suknelës tulpæ jos bamboje

þydinèià kapsintá kvapo mënulá o tiltas sidabriniø monetø upelis iðblaðkomas vëjo klausykloj trumpëja barstydamas

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

77sniegenø þiedlapius neðiodamas karðtá rytëjant baleto bateliais ir ð a l t a nejudriai vos iðtariu snaigæ laikau jos ðeðëlá uþ rankos kalbëèiau kalbëèiau bet sakë tada miriau

lygiai rudená

aguona

uþtikau þydinèià aguonà, atplyðusá ugnies buèiná,vëjo ratelá sukanèià lyg flamingas, tikras degantis ratilas, nuaidintis þalioje katino akyje. ji man buvo mergaitë, lyjantys lapai, laiðkai ir paukðèiai ir ru ir duo ir klumpës upiø bëganèiø per akmenis á saulës svirplá, kur skambesys nutrûkusi grandis nuo purpurinio þaibo, piemens barðkutis sekmadienio rytais, paskui iðnyko katinas, kurio aky mergaitë ðoko ir tik mënulis sukasi lëtai: pro plyðá iðbyrëjusi sëklelë svirpianti melsvai

paukðtis

tas paukðtis, lëktuvëlis popierinis ið laiðko,vaþinëjantis bëgiais ir ðaukiantis ugná

tas paukðtis iðkirptas ið fotoaparato skaidrës pro kurá galima matyti dangoraiþiø veidrodþius

jis gieda veidus kaðtoninius, snapeliu dëlioja þiogø mozaikas ir laksto basomis per lietø

jo kojos iðsiliejusios raidþiø smilgelës,geltonas stuburëlis susilankstæs á armonikà

jis cypia varinius daiktus ir þmones,o èia prie pat peties parimæs:

serafimas giedantis ugnies muses aplimpanèias nekaltà kiparisà

ER

NE

ST

AS

NO

RE

IKA.

Eilë

raðè

iai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

78 JONAS ÈESNULEVIÈIUS

Pati baisiausia ið septyniø didþiøjø

A p s a k y m a s

Jau seniai praðiausi pervedamas á grafikinius traukinius. Uþdarbis ten,tiesa, kokiu pusðimèiu rubliø maþesnis, bet laisvo laiko nepalyginamai dau-giau: pamaina dienà – parà laisvas, naktá – dvi. Ne taip, kaip dabar: gráþai iðkelionës, dvylika valandø poilsio, ir neþinai, kada tave iðkvies. Sëdi namie,skaitai, vëpsai á televizoriø, suki plokðteles... Viskas apkarsta, ágrysta iki gy-vo kaulo. Jeigu iðeini valandëlei kur, ant durø prisegi raðtelá, kad að ten irten. Nei pameðkerioti, nei pagrybauti, nei pagaliau ðimtgramá iðgerti... Lau-ki ir neþinai, paðauks uþ valandos ar uþ deðimties. O bûna, kad pralauki irparà, ir dvi.

Pagaliau vienà vakarà, gráþus ið kelio, lokomotyvø brigadø vedëja pamo-jo man pirðtu:

– Jeigu dar nori, gali pereiti á grafikiná.– O! Seniai reikëjo! Kokiu ir su kuo?– Naujosios Akmenës. Su Vasiliausku.Vasiliauskø pas mus vaþinëja bene keturi ir, keista, visi jie – ne giminës.

Ið skirtingø Lietuvos kampø.– Su kuriuo? – paklausiau.

Esu dzûkas. Ne paprastas, perlojiðkis. Ir ne eilinis perlojiðkis, o Perlojos respublikos prezi-dento sûnus. Gimiau po Ðaulio þenklu. Charakteris – cholerikas.

Á visa tai atsiþvelgusi Moira, verpusi mano gyvenimo siûlà, á verpstës kuodelá neádëjo nësruogelës pastovumo, kompromisø, diplomatijos, nuolankumo ir kitokiø bûdà ðvelninanèiødorybiø. Þinoma, su jomis gyventi ir man, ir su manimi bendraujantiems bûtø daug lengviau.Taèiau tokiø „delikatesø“ nepasigendu iki ðiolei.

Gyvenau trylika metø „prie Smetonos“, ketvertà – „prie vokieèio“, pusðimtá – „prie ruso“,baigiu antrà deðimtá – „prie…“ Ko? Gyvenam turbût „prie Briuselio“…

AUTORIUS

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

79

JON

AS

ÈE

SN

UL

EV

IÈIU

S.

Pat

i bai

siau

sia

ið s

epty

niø

did

þiø

jø

– Su Juozu. Þilium.Þilius. Paþástu, bet tik ið matymo. Jis pas mus neseniai, pasirodë pernai

pavasará. Keistuolis. Sostinæ iðmainë á provincijà. Apskritai kaþkoks trenk-tas. Vyras aukðto ûgio, peèiuitas, bet lieknas, be pilvuko. Matyt, buvæs neblo-gas sportininkas ar daug dirbæs fiziðkai. Þodþiu, atrodo solidþiai, net áspû-dingai. Dar nesenas – baigiàs penktà deðimtá, bet visiðkai þilas. Akys rudos,antakiai tamsûs, o plaukai – baltut baltutëliai, net kaþkaip melsvi, kaip kadbûna praþilusiø tamsiaplaukiø. Ið èia, be abejo, ir pravardë. Maðinistas ge-ras. Nesu girdëjæs, kad per gamybinius já bûtø kas nors peikæs. Bet taip patniekas turbût nëra girdëjæs jo paties kalbanèio nei per pasitarimus, nei ðiaipkompanijoje. Amþinai tyli. Jeigu kas nors paklaus ko, tai atsakys lyg te-legrama. Trumpai, aiðkiai. Niekas, iðskyrus kadrø skyriø, apie já nieko tikraneþino. Gyvena vienas. Viengungis, o gal naðlys, gal iðsiskyræs. Nuomoja kam-bariukà. Pas niekà nevaikðto, draugø neturi. Þmoniø nesiðalina, bet niekoarti neprisileidþia. Atsiskyrëlis.

Na, kà gi. Á kûmus nesirengiu kviesti. Dirbsim.Ir dirbom.Jam puikiausiai tiktø ir Tylenio pravardë. Daþnai per iðtisà pamainà –

dvylika valandø – jis tepasako koká ðimtà kità þodþiø. Paèiø reikalingiausiø,be kuriø darbe neapsieisi. Kartais kokioje stotelëje tenka ilgokai lauktiprieðprieðinio traukinio. Jis iðlipa, apeina garveþá, ilgakoèiu plaktuku ap-kaukði kiekvienà verþlæ, spraustelá, traukæ, bandaþà, apþiûri stabdþiø trin-keles, apðniukðtinëja viskà, álipa atgal á bûdelæ, atsisëda, uþsikniaubia antpalangës ir dûmija papirosà po papiroso. Cigareèiø jis kaþkodël nerûkë. Kitimaðinistai tokiu laisvu laiku spëja perkalbëti apie viskà. Að irgi nesu labaididelis plepys, tai ir tylim abu, paskendæ savo mintyse.

Padëjëjai jo nemëgo, nes jis niekada nelieps, nepasakys, nenurodys, kàreikia daryti. Privalai pats susiprasti, pamatyti, þinoti savo pareigas ir dar-bus. Jeigu uþmirði ar patingësi, – irgi nieko nesakys, tik taip dëbtels, kad netsusigûði.

Að prie jo pripratau. Daþnai nepastebimai þiûrëdavau á jo stambø, vyrið-kà veidà keturkampiu smakru, tiesià nosá, ryðkiai apibrëþtas lûpas, aukðtàkaktà po didelëmis bangomis vilnijanèiais ðerkðno spalvos plaukais. Kartaisjo didelës akys lyg sudrëkdavo, tapdavo svajingos, kakta iðsilygindavo, lûpospapurdavo, tartum jose þaistø ðypsenëlë. Taèiau daug daþniau kaktà kirsda-vo statmena raukðlë, antakiai susieidavo virðnosyje, lûpos susièiaupdavo ásiaurà linijà. Matyt, galvoje plaukdavo daugiau nelinksmø negu maloniøminèiø.

Graþus veidas, tikrai graþus, bet ðaltas, uþdaras, neprieinamas.Taip praëjo vasara, ápusëjo ruduo. Atëjo ir mano atostogø metas. Atidir-

bæs paskutinæ naktá, iðeidamas ið duðo, að ne murmtelëjau jam kaip visada„iki“, o net pasigyriau, kad dabar eisiu á kasà, pasiimsiu atostogpinigius irspausiu á tëviðkæ, prie Merkio.

Þiliaus kairys antakis kilstelëjo:– Prie Merkio?.. Aš irgi nuo to krašto. Alytiškis.– Pagaliau iðsiaiðkinom, kad þemieèiai, – nusiðaipiau.Þilius nutylëjo. Man einant pro duris, staiga tarë:– Pirk motociklà.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

80 – Koká?– „Javà“. Dviejø cilindrø. Su priekaba.– Kur? Parduotuvëj nëra.– Aš parduodu.Ðe tau. Pasirodo, jis – motociklininkas. Niekada nesu matæs jo vaþiuojan-

èio.– Beveik nauja. Penkis tûkstanèius prabëgus.– O kiek norit?– Ateik ðávakar. Pamatysi, susitarsim.– Gerai. Bûsiu septyniolika nulis nulis.– Kur gyvenu, þinai?– Ne.Pasakë adresà.Apie „Javà“, ir dar su priekaba, jau seniai svajojau, tik tø rubliø vis nesu-

sirinkdavo. Jeigu atiduotø uþ kokius septynis, na, aðtuonis ðimtus, gal kaipir sudaryèiau. Þinoma, tektø daug ko atsisakyti, dalá gal ir pasiskolinti, betperspektyva turëti savo nuosavà transporto priemonæ labai vilioja.

Su þmona aptarëm visas galimybes. Bandysiu. Gal pavyks. Nors su juoderëtis neverta. Pasakë, kaip kirviu nukirto. Neperkalbësi, kad ir triðaká lie-þuvá turëtum.

Pavakare iðsirengiau. Dël visa ko ið spintelës iðsiëmiau kelerius metus ten„be darbo“ tûnojusias motociklininko teises – dar ið redakcijos laikø. Gyvena,pasirodo, miesto pakraðtyje. Nedidelis namukas, darþas, sodelis, – aptverti þaliatvorele. Palangëje, ant suolelio, sëdëjo Þilius ir rûkë. Man áëjus pro vartelius,atsistojo ir tylëdamas nuvedë prie darþinaitës. Viename jos gale sukrautosmalkos, kitame – motociklas. Priekaba paversta ant poros lentgaliø.

Þilius iðstûmë „Javà“ á kiemà. Ant rankenos kabo baltas ðalmas, spynelë-je – raktelis. Motociklas ðvarutëlis, jokio ábrëþimo, jokio álenkimo. Matyt, kadgerose rankose buvæs.

– Pervaþiuok, – mostelëjo galva.Iðsivariau á gatvæ. Uþsivedë, kaip sako, ið pusës apsisukimo. Variklis dûz-

gia, net ausá glosto. Uþsëdau, aplëkiau kvartalà. Vienas malonumas. Einakaip ðveicariðkas laikrodis. „Java“ yra „Java“... Tokia dar geriau negu nauja:gerai ávaþinëta, iðbandyta, sureguliuota. Ávariau á kiemà, o pasitraukti nuojos nesinori. Dabar svarbiausia, kiek uþsipraðys.

– Gera. Kiek? – trumpai paklausiau.– Einam á vidø. Ten susitarsim.Ið verandos – á koridoriukà. Pirmos durys kairëje. Kambarëlis nedidelis,

bet ðviesus. Prie sienos – gulimoji sofa, jos gale – spintelë, nedidelis staliukassu këde, kampe – geras televizorius „Rubin“, ant spintelës – tranzistorius,ant palangës – violetinë chrizantema. Ðvelniai þalsvos sienos visiðkai tuð-èios. Ant staliuko – ðvieþia „Tiesa“, tuðèia didþiulë peleninë ir trys knygos.Þvilgtelëjau: „Moteris smëlynuose“, „Sonatos“, „Trys Beno Baksterio mirtys“.Japonas, ispanas, amerikietis.

– Ádomi kompanija, – ðyptelëjau, akimis rodydamas knygas.– Kà gauni, tà ir skaitai, – visai rimtai atsakë Þilius.Tik dabar pastebëjau ant melsva uþuolaidële uþdengto televizoriaus orga-

ninio stiklo rëmeliuose nedidukæ – 6 kart 9 formato nuotraukà. Priëjau ar-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

èiau. Pilkame fone jaunutës mergaitës galvutë. Plaukai ðviesutëliai, vos nebalti, truputá banguoti, skleidþiasi net ant peèiø. Pailgas, smailiasmakris vei-dukas, putlios lûpos ir didelës, lyg nustebusios akys. Mëlynos, be abejo.

Ji man pasirodë matyta. Kur að jà galëjau sutikti? Tokià ðvelnià, nekaltà,patiklià? Kur? Kada? Ne. Jos tikrai nesu matæs. Gyvos. Tikros. Bet ji panaði...á kà? Ji, ji – Lorelë?.. Ne. Minjon? Ne... Margarita? Violeta? Ne, ne... Solveiga?Taip! Taip! Solveiga!..

– Solveiga... – nejuèiom iðtariau pusbalsiu.Þilius suvirpëjo.– Kas? Kas? – iðplëtë akis.Sutrikau. Kaip paaiðkinsi tokià absurdiðkà asociacijà. Taèiau atsakymo ir

nereikëjo. Jis vël nusisuko á langà. Abu tylëjom. Paskui ið kaþkur toli tyliai,vos girdimai, atplaukë ilgesinga melodija. Papurèiau galvà: nesàmonë! Sol-veigos daina!.. Akustinë haliucinacija, vaizduotës kûrinys... Bet ne. Girdþiu,tikrai ir aiðkiai girdþiu.

Paþvelgiau á nejudantá Þiliaus profilá. Ðvilpia jis! Pro vos patemptas lûpasðvariai, be jokio falðo, liejasi kriðtoliniai Grygo garsai. Taip ðvilpiantá girdë-jau tik vienà þmogø. Kariuomenëje tarnavau su vienu lietuviu ið Kretingos.Kai jam bûdavo labai liûdna, jis taip ðvilpdavo. Sëdim, bûdavo, vasaros sto-vykloje prie palapinës, vos ne petim vienas kità liesdami, o atrodo, kad flei-ta kaþkur toli, anoj pusëj pievos, pamiðkëje, vinguriuoja liûdnà melodijà...Taip ðvilpti – ne technika, net ne menas, o Dievo dovana.

Melodija ne nutrûko, o nudriko kaip rudeninis voratinklio siûlas ore, ið-tirpo...

Þilius pasisuko ir, nieko netaræs, iðëjo á koridoriø. Uþ keliø minuèiø gráþo,vienoje rankoje neðdamas puslitrá su dviem stikliukais, kitoje – lëkðtutæ suatidaryta ðprotø dëþute ir porà ðaukðèiukø. Ákandin sekë senyva moteris suduonlëkðte ir raugintais agurkais. Ðeimininkë, tikriausiai. Á mane paþvelgëtaip, lyg bûèiau kà tik atskridæs ið Marso. Matyt, svetimas þmogus èia – ypa-tingas reiðkinys. O dar vaiðës!

Þilius atkimðo butelá, pripylë taureles. Ranka parodë man, kilstelëjo irsusipylë á burnà. Að pasekiau jo pavyzdþiu.

– Sëskis, – mostelëjo á sofà. Pats atsisëdo ant këdës, vël pripildë taureles. –Tau – atostogos, man – dvi paros.

Tylëdami iðgërëm ir antrà. Uþsirûkëm.Pripylë treèiàkart. Nejaugi taip ir iðgersim visà butelá tylëdami? Panaðu

á tai, nes Þilius vël kelia taurelæ. Pakëlë, ilgai þiûrëjo á jà, vël pastatë. Jau bu-vau beprasiþiojàs paklausti „Javos“ kainos, kai, mano didelei nuostabai, pra-kalbo jis pats.

– Að jà taip vadinau... Solveiga. Solveiga... Tik ji nedainavo. Nemokëjo. Irnelaukë. Irgi nemokëjo. O gal nenorëjo. Gal negalëjo...

Iðgërëm po treèià. Man jau pradëjo ðilti akys. Ðaukðtuku iðsikneibiau kve-pianèià auksinæ þuvytæ, atsikandau agurko. Derinys keistas, bet nieko.

Dar ápylë. Butelyje liko tik ant dugno, dar po taurelæ. Greitai!– Nebëra Solveigos. Nebër... – lëtai iðtarë Þilius ir jo balsas virptelëjo.– Mirë? – paklausiau.Jis ásmeigë á mane akis. Minutëlæ þiûrëjo, paskui akys susiaurëjo. Jose

þybtelëjo pikta kibirkðtis.

81

JON

AS

ÈE

SN

UL

EV

IÈIU

S.

Pat

i bai

siau

sia

ið s

epty

niø

did

þiø

jø

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

82 Að tik sumirksëjau.Pakëlëm. Iðgërëm. Á galvà ëmë plûsti plati ðilumos banga.Þilius paþiûrëjo á butelá, atsikëlë. „Jeigu dar atneð buteliukà, visai nusita-

ðysiu, nereikës ir „Javos“, – pagalvojau. Uþsidegiau kaþkelintà cigaretæ. Grá-þo Þilius. Rankoje – butelis, tik ne su „dideliu namu“, o su „þvaigþdëmis“.

– Seniai jis pas mane stovi, vis nebuvo progos iðgerti. Gal dar nesurûgo, –karèiai ðyptelëjo. Iðpilstë baltosios likuèius. – Baikim, – pakëlë.

Baigëm.– Šiaip aš negeriu. Ne abstinentas. Bet negaliu. Ne dël sveikatos. Iðgëræs

tampu baisiai plepus, – pasiaiðkino lyg virðininkui.Að ir pats pastebëjau, kad jo lieþuvis jau daug laisvesnis.Áëjo ðeimininkë, neðina dviem puodukais lëkðtutëse. Visas kambariukas

pakvipo gera kava. Su didþiausiu pasitenkinimu siurbtelëjau keletà gurk-ðniukø. Iðgërëm gruziniðko penkiø þvaigþduèiø, dar siurbtelëjau kavos, irgalvoje praðviesëjo, palengvëjo.

– Argi gali kas nors bûti blogiau uþ mirtá? – uþsikabinau uþ jo þodþiø.– Gali. Mirtis – tai visø blogybiø pabaiga. O kol gyvas – jø virtinei galo nëra.– Filosofija, – numojau ranka.– Ne. Tau, tikiuosi, neteko nustoti visko, kà turi ir kà galëjai turëti. O að...

Bet nereikia, nors... Na. Iðgerkim, kad...– Kad kelias nedulkëtø, – pagriebiau, galvodamas apie motociklà.– ...kad ðirdies taip neskaudëtø, – baigë savo mintá Þilius.– Tai kaip ten Solveiga? – prikibau.Þilius pastûmë á ðalá savo stikliukà, butelá, uþsidegë papirosà, ásmeigë

degtukà á artipilnæ nuorûkø peleninæ, paëmë jà ir iðëjo. Gráþo su tuðèia, ið-plauta. „Bus ilga kalba“, – sumeèiau.

Padëjo peleninæ tarp mûsø, giliai uþsitraukë, iðpûtë pilkà dûmø srovæ.– Seniai tai buvo. Frontas dar tik artëjo prie Berlyno. – Ir nutilo. Tylëjo

ilgai. Papirosas ant stalo gulinèioje rankoje smilko, smilko ir uþgeso. Þiliuskrestelëjo galvà, uþsitraukë papirosà, paþiûrëjo á ðaltus pelenus, ámetë á pe-leninæ, uþsidegë naujà.

– Studijavau Kaune. Institute. Buvau geras studentas. Aktyvus visuome-nininkas. Fakulteto sienlaikraðèio redaktorius, studentø profsàjungos komi-teto narys, vienas pirmøjø komjaunuoliø.

Koks tada buvo gyvenimas, turbût ásivaizduoji. Trûko visko, bet entuziaz-mo buvo per akis. Ir to laiko, ir tø jëgø viskam pakakdavo. Valgëme liesai irnedaug: kortelës. Rengëmës prastai, bet gyvenimas buvo mielas.

Turëjau artimø draugø. Su vienu – Stasiu nuo Marijampolës – buvomkaip broliai. Nors ið Suvalkijos, bet vargingas, per karà viskas sudegë. Kartustojamuosius laikëme, kartu á komjaunimà stojome, paskutiniu kàsniu dali-jomës... Paskui prie mûsø prisidëjo „fuksiukas“ Leonardas. Já vadinom Levu.Skurdþiø skurdþius. Nuo Rokiðkio. Atvaþiavo apsivilkæs nuo prakaito irsaulës nublukusia, be abejo, fronte buvusia eilinio kareivio apranga, apsia-væs... kalioðais, basnirèia. Niekas tais laikais tuo labai nesistebëjo. Bet kokiasrankas vaikinas turëjo! Kaip pieðë!.. Mes já greitai átraukëm á studentiðkàveiklà. Levas paiðë sienlaikraðèiui vinjetes ir karikatûras, raðë skelbimus,ðûkius demonstracijoms. Iðrûpinom jam paðalpà, ðvenèiø proga vietos komi-tetas uþ aktyvumà já premijuodavo. Þmogus padoriau apsirengë, pradëjo su

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

83

JON

AS

ÈE

SN

UL

EV

IÈIU

S.

Pat

i bai

siau

sia

ið s

epty

niø

did

þiø

jø

mumis vaikðèioti á teatrà, ðokius. Tik kaip buvo tylus, lëtas, nedràsus, toks irliko. Darbðtus, pareigingas, paklusnus...

Turëjau ir merginà. Irgi pirmokiukë, ið Levo grupës. Ðita, – parodë á nuo-traukà. – Charakteris dar minkðtesnis negu Levo. „Dievo avytë“, kaip jàvadino kurso draugai. Að jà vadinau Solveiga. Neþinau kodël, turbût jaunys-tës romantika. Mylëjau jà. Ir dabar... – Jis pripildë taureles, pakëlë savàjà.

Iðlenkëm, uþgërëm atauðusia kava.– Mus vadino trimis muðkietininkais. Visur eidavom kartu. Á teatrà, kinà,

ðokius kartais traukdavom ir keturiese, net penkiese: Levas irgi greitai su-sirado merginà. Tiksliau, ne jis, o já. Prie jo merginos tiesiog lipte lipo. Stasiuiðioje srityje nesisekë. Pasigiria, susiradæs graþià, protingà, o þiûrëk, uþ savai-tës, kitos ir vël vienas. Kas dël to kaltas, neaiðku. Vyras visai neðpëtnas, ne-kvailas ir lieþuvá gerà turëjo...

Buvau jau priešpaskutiniame kurse. Artëjo Spalio ðventës. Mûsø trijulëjau planavo, kaip jas sutikti, kaip praleisti...

Lapkrièio antrosios naktá – jos nepamirðiu visà likusá gyvenimà – prabu-dau, purtomas uþ peties. Atmerkiau akis: bendrabuèio kambaryje dega ðvie-sa, prie mano lovos – kariðkis.

– Kelkis, – tyliai ásakë.Pirmà akimirkà nieko nesuvokiau.– Kelkis ir renkis. Eisim, – pakartojo.– Kur? Ko? – nesupratau.– Suþinosi, – burbtelëjo ir pasitraukë porà þingsniø.Apsirengiau, iðëjom. Nei nerimo, nei baimës nejutau. Ko man bijoti? Kà

blogo padariau? Kad naktá iðkvietë? Ar maþa visokiø svarbiø, neatidëliotinøreikalø. Juk að – komjaunuolis. Matyt, kam nors reikalingas.

Apaèioje laukë maðina. Álipom. Nei palydovai, nei vairuotojas nekalba. Ir-gi suprantama: plepys – prieðui radinys, taèiau kai viliukas sustojo prie juodogranito plokðtëmis blizganèio pastato, nugara pagaugais nuëjo. Ðitas pasta-tas mieste þinomas, jame buvo saugumo policija, vëliau – gestapas, dabar – irgisaugumieèiai. Matyt, Smetona statë specialiai tokiems tikslams.

Mane ilgai vedë koridoriais, laiptais aukðtyn ir þemyn, paskui atrakinovienas duris, uþdegë ðviesà, mane ástûmë, ir vël subraðkëjo raktas. Tik dabarsuvokiau savo padëtá: að suimtas! Uþ kà?! Ne, tai – nesusipratimas... Ateisrytas, mane iðkvies pas tardytojà, ir viskas paaiðkës.

Apsirikau. Skaudþiai. Pas tardytojà mane iðvedë tik po trijø dienø. Ir tenniekas neiðaiðkëjo. Anaiptol...

Þiliui pilstant taureles, jo rankos pastebimai drebëjo. Ne nuo alkoholio!Lauke jau temo, jis sëdëjo prieðais langà, veidas vos ámatomas, bet ir jamevirpëjo raumenys.

– Tardë daugiau kaip dvi savaites, dienomis ir naktimis, nors man jos nie-kuo nesiskyrë... Pagrindiniai klausimai buvo trys: kas dar priklauso organi-zacijai? Kas rezidentas? Kokios uþduotys pavestos atlikti?

Taip, taip! Að – uþsienio þvalgybos agentas. Ðnipas! Ne maþiau!.. Nepa-dëjo jokie aiðkinimai, jokie árodinëjimai... „Nesigink geriau. Mes viskà þinom,mums praneðta. Pasakok viskà, nieko neslëpdamas. Tau paèiam bus geriau,á tai atsiþvelgsim.“ O kà að pasakosiu, jeigu nieko neþinau? Meluoti, ðmeiþti,skøsti paþástamus, draugus?

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

84 Buvo ir teismas. Kai prieð já man gramdë barzdà, pamaèiau, kad ant manogalvos dygstantys plaukai – balti... Teisme nebuvo nei advokato, nei graþby-liavimo. Trumpai ir aiðkiai: kaltas. Penkiolika metø.

Ir pakliuvau pas baltàsias meðkas... Ten sutikau Levà. Daugiau mûsið-kiø, paþástamø nemaèiau. Apsidþiaugiau: vadinasi, ir Levas nepabûgo, niekoneáskundë. Vëliau ne kartà kalbëjomës apie tai. Ir kaltinimai, ir tardymas, irteismas – tokie patys kaip mano.

Koks gyvenimas lageryje, þinoma. Ko norëti – liaudies prieðas. Dar dau-giau – valstybës prieðas...

Uþ lango visiðkai sutemo. Þilius uþdegë ðviesà. Kambarys iðkart pasidarëkaþkoks nejaukus, iðnyko paslaptingumo, pasitikëjimo nuotaika. Ðeiminin-kas tai irgi pajuto. Baigëm kavà. Jis iðëjo. Gráþo su maþyte staline rausvugaubtu lempute. Ið paskos atðlepsëjusi moterëlë pakeitë puodukus. Iðgërëm,uþgërëm. Mus apgaubë ðvelni rausva ðviesa, bet Þilius ilgai nesiryþo tæstipasakojimo. Rûkë, vaikðèiojo po kambará, stoviniavo prie lango. Paskui pri-pylë stikliukus. Susivertë á burnà tarsi ne taurø konjakà, o paprasèiausiàbaltakæ. Nurimo. Atsisëdo.

– Levas neiðlaikë, – dusliu balsu iðtarë. – Mirë ðeðtà pavasará. Kur uþka-së, neþinau... O að prabuvau aðtuonerius metus, tris mënesius ir ðeðiolikadienø. Iðleido.

– Amnestavo? – pasitikslinau.Nekaltas klausimas sukëlë nelauktà reakcijà. Þilius trenkë delnu á stalà.– Ne amnestavo! Amnestuoja tik nusikaltusius, o að nekaltas! Mane re-a-

bi-li-ta-vo! – átûþæs skandavo.Kelias minutes tylëjom.– Á Lietuvà lëkiau kaip ant sparnø. Neþinojau, kad visur manæs laukia tik

ðirdgëla. Tëvø neberadau. Pirma mirë tëvas, po trejø metø – ir motina. O aðvienturtis... Ilgai ieðkojau Solveigos pëdsakø. Ministerijoje suþinojau bu-vusiø jos kursiokø paskyrimo vietas. Bet beveik visi jau ne kartà pakeitædarbovietes, merginos – pavardes. Vis dëlto keletà ðiaip taip suradau. Ið vie-nos ir gavau ðità nuotraukà. Apie Solveigà niekas nieko tikra neþino. Paga-liau paaiðkëjo, kad ji gyvena uostamiesty. Savaitæ ieðkojau ten. Vargais ne-galais suþinojau jos adresà.

Sekmadienio popietæ miesto pakraðtyje susiradau tà namà. Antras aukð-tas. Stovëjau prie durø ir jaudinausi kaip niekad. Pasibeldþiau. Atsiliepë ið-kart keli balsai. Áëjau.

Nedidelis kambarys skendi dûmuose. Uþ stalo sëdi du jûreiviai, tarp jø –moteris. Susivëlusi, iðpurtusiu veidu. Visi trys girti. Ant stalo voliojasi silkës,duonos riekës, buteliai.

– Dar vienas, – piktai suburbëjo kaþkuris vyrø.– Ko nori? – gergþdþianèiu balsu paklausë moteris.Ið pradþiø maniau, kad ne ten pataikiau, tik, moteriai pasisukus á mane,

ðmëkðtelëjo paþástami bruoþai. Solveiga! Tai ji! Bet, vieðpatie, kokia!..Ir ji paþino mane. Permetë drumzlinomis akimis savo sugërovus, atsiloðë

ir piktai suriko:– Marš abu po velniø!..Tie nustebæ ásistebeilijo á jà.– Dinkit man ið akiø, kuiliai! – ðaukë... Solveiga.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

85

JON

AS

ÈE

SN

UL

EV

IÈIU

S.

Pat

i bai

siau

sia

ið s

epty

niø

did

þiø

jø

Tie atsikëlë ir iðëjo.Atsistojo ir ji. Þengë porà þingsniø manæs link, bet, matyt, apsigalvojo ir

vël klestelëjo ant këdës.– Pagaliau atëjai ir tu... Na, kà gi. Sëskis, bûsi sveèias, – parodë á laisvas

vietas. – Iðgersim, pasikalbësim, – pastûmë kaþkurio neiðgertà stikliukà, sa-vo pasislinko arèiau.

Jauèiausi lyg gavæs kuolu per galvà. Atsisëdau, o burnos praverti negaliu.– Ko tyli? – klausinëjo Solveiga. – Neturi kà pasakyti? Ir nereikia. Prisi-

klausiau að tø jûsø ðnekø. Kai tave paëmë, Stasys ramino mane, guodë. Irpriguodë... – parodë á kampà. O ten, lovoje, susirietæs apvaliomis akimis þvel-gë kokiø ðeðeriø metukø berniukas. Ðalia jo kaþkoká þaisliukà èiulpë visaimaþa mergytë.

– Panaðus? – nusikvatojo Solveiga. – Gerk! – paragino ir pati iðlenkë savostikliukà. – O tos tëvo neþinau. Ir nereikia, vis tiek metrikuose – brûkðnys.

– Solveiga... – pagaliau pratariau.– Tylëk! – nutraukë mane. – Dabar jau að kalbu. Tau ádomu, kaip gyvenu?

Dabar gyvenu gerai. Turiu pastogæ, darbà, duonos ir degtinës. Silkiø atne-ða... Ko daugiau reikia?

– Solveiga, kaip tu... – ieðkojau ðvelnesnio þodþio, – èia atsidûrei?– Kaip tavo Solveiga pasidarë girtuoklë ir paleistuvë? O ji pati nepasi-

darë... Jà padarë... Kai nëðèia iðëjau, tai kur man dëtis? Tëvams geriau irnesirodyk.. Nuo tilto á upæ? Kur su maþiuku? Uþeini vienur, kitur ieðkoti dar-bo, tai visi þiûri kaip á raupsuotàjà... Spjoviau á visus lengvus darbus ir dabarfabrike. Dienà dirbu, o naktá – kà noriu...

– Ir tu... – bandþiau jà nutraukti.– Ir að patenkinta. Neverkiu. Visas aðaras jau seniai iðverkiau... O tu ko

atëjai? Atvesti mane á doros kelià? Nepavyks. Neimsi gi manæs su dviem vai-kais, tokios. O jeigu ir sukvailiotum, að vis tiek neièiau. Gailesèio man nereikia.Juk mylëti – nemylësi... Tai kam að tau reikalinga?.. Jeigu nori, lik nakvoti. Tusu manim juk në karto negulëjai... nors tokià... Nenori – eik po velniø!..

Atsistojau ir tylëdamas iðëjau.Parduotuvëje nusipirkau degtinës ir vieðbutyje mirtinai nusigëriau. Pir-

mà kartà gyvenime. Nuo tol degtinës nekenèiu. Iðgeriu, tik kai dûðioje pasi-daro baisiai juoda. Tada darausi plepus, kaip ðiandien... – iðpylë paskutiniuslaðus ið butelio.

– Visà savaitæ buvau kaip apdujæs. Kà galëjau smerkti, kà galëjau teisin-ti? Juk að tiek laiko gyvenau kaip kitoje planetoje, viskas èia jau svetima,nesuprantama... Nebeieðkojau daugiau nieko. Tiesiog bijojau kà nors ið pa-þástamø susitikti. Iðvaþiavau á Uralà.

Deðimt metø ten prabuvau. Dirbau kasyklose, paskui – á geleþinkelá. Gy-venimas neblogas, nenuobodus, bet kaþko lyg trûksta. Gráþau. Vis dëlto savaþemë... Á Vilniø. Gal bûèiau ten ir likæs, bet... – jis pakrapðtë „Belomoro“ pakelá.Tuðèias. Sugniauþë já. Að pasiûliau „Primos“. – Ne, – papurtë galvà. – Rûkytipradëjau tik Urale, o ten cigareèiø beveik niekas nerûko. – Atsikëlæs ið spintelësiðsiëmë naujà pakelá. Uþsirûkë. – Susitikau savo gimnazijos draugà. Buvusákaimynà. Mûsø tëvai labai sugyveno. Dabar – uniformuotas, antpeèiuose didelësþvaigþdës. Uþsikvietë pas save. Nuëjau, visà vakarà plepëjom, prisiminëm jau-nas dienas, draugus, kaimynus. Iðsipasakojau ir að. Kada, kaip, uþ kà, kur...

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Po kokios savaitës skambina man á bendrabutá. Ateik, atseit ádomiø þiniøturiu. Nuëjau, o jis be jokiø áþangø ir sako:

– Archyvuose knaisiojausi ir tavo bylà uþtikau.– Nieko nauja ten nëra, – sakau. – Viskà dar puikiai prisimenu.– Yra ir ko tu neþinai. Dël ko tave ir tavo draugà suëmë. Áskundë jus. Ðvel-

niau tariant, praneðë, informavo saugumo organus apie átartinus jûsø ry-ðius, poelgius, nuotaikas, kalbas.

– Negali bûti! – prieðtaravau. – Nieko átartina nebuvo ir negalëjo bûti.– Deja, tai – faktas, – ið stalèiaus iðëmë storà pilkà aplankà. – Tai drau-

dþiama, – paaiðkino, – taèiau èia nei valstybinës, nei karinës paslapties jaunëra. Skaityk, – atvertë.

Graþiu, tvarkingu braiþu iðraðyti keli dideli popieriaus lapai. Ásisiurbiauakimis. Kuo toliau skaièiau, tuo labiau mane krëtë drebulys. Ne, melo èia ne-buvo. Viskas teisybë, bet kokia ðviesa viskas nuðviesta! Kiekvienas manobiografijos faktelis, jeigu tik yra nors maþiausia galimybë já kitaip interpre-tuoti, kiekvienas neatsargiai iðtartas kritiðkesnis þodis, kiekvienas susitiki-mas su kuo nors, kiekviena iðvyka komentuota taip, kad ir nenorom turi prieitiiðvadà – tikrø tikriausias ðnipas. Ir viskas taip sklandu, suderinta, logiðka,kad net að pats imèiau save átarinëti. Matyt, þmogus raðë neskubëdamas, nesavaitæ, apgalvodamas kiekvienà þodá, pasverdamas kiekvienà sakiná.

Kas jis, taip gerai paþástàs mane, sekæs kiekvienà mano þingsná? Netver-damas atverèiau paskutiná lapà. Ir nustërau, nepatikëjau savo akimis. Per-skaièiau dar ir dar kartà. Pablukæs raðalas neiðnyko. Stasys! Stasys Kaz-lauskas! Stasys Oþiukas! Mano geriausias draugas!..

Po kojomis susiûbavo þemë: smûgis peiliu tiesiai á ðirdá. Ið uþnugario.Solveigos þodþiais apie Stasio sûnø tada að abejojau. Maþa ko gali prikalbëti

prasigërusi, viskuo nusivylusi, ant viso pasaulio átûþusi, visur vien tik juodatematanti nelaiminga moteris. Bet dabar buvau tikras, kad tai – tiesa. Jis taippasielgti galëjo. Taip jis ant mûsø iðliejo savo suvalkietiðkà pavydà, pagieþà.

Tà naktá að dangum ir þeme prisiekiau jam þiauriai atkerðyti. Uþ Sol-veigà, uþ Levà, uþ save, uþ tuos, kuriems nereikëjo gimti, uþ tuos, kurie turëjogimti, bet negimë.

Dzûkai, þinai, karðti, staigûs. Kaip degtukas: greitai uþsiplieskia, degakaitriai, taèiau trumpai. Bet að laukti jau iðmokau. Lauksiu, ieðkosiu norsvisà gyvenimà.

Pradëjau sekti Stasio pëdomis. Nuo pat pradþios, nuo to laiko, kai manepaëmë. Neskubëdamas, nepastebimai, kruopðèiai. Kaip geras medþioklinisðuo. Kaip indënas karo kelyje.

Mums iðnykus, jis tikrai, Solveigos þodþiais, jà ramino, guodë. Bet neilgai.Kai ji pasijuto ne viena, Stasys ákalbinëjimais, grasinimais privertë jà iðinstituto iðeiti. Ji ir iðëjo. Niekam nesiskøsdama, tyliai, nepastebimai. Dievoavelë... Pagaliau nieko kita jai ir neliko. Anie laikai tai ne dabar, kai merginasu vaiku nekelia jokios nuostabos, pasipiktinimo, kai galø gale kebli padëtisiðtaisoma penkiais rubliais ir neapmokamomis trijø dienø atostogomis...

Paskutiniame kurse Stasys vedë. Ir kà? Mûsø fakulteto dekano dukterá,beje, vienturtæ. Senmergë, negraþi, bet aukðtasis, gera tarnyba, turtingi tëvai...Iðlaikë Stasys valstybinius ir liko aspirantûroje. Trejus metus prasitrynë, betdisertacijos taip ir nesukurpë. Perëjo á tyrimo institutà, – ir ten neuþsibuvo. Su

86

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

þmona iðsiskyrë. Vaikø nebuvo. Nenorëjo. Ið Kauno persikëlë á periferijà. Ëmëvadovauti vienai organizacijai. Ði – jauna, ákurta vos prieð metus. Nei rimtøkadrø, nei tvarkos, nei darbo. Bet, pasirodo, Stasys pateko á „savo“ këdæ. Iðvisur prisirankiojo specialistø, ávedë tvarkà, viskà sustygavo. Greitai jo vado-vaujama organizacija iðsiskyrë ið kitø, iðkopë á pirmaujanèias. Moka organi-zuoti darbà, dirbti su þmonëmis, turi autoritetà. Darbuotojai já gerbia. Grieþtas,sako, reiklus, bet teisingas, neatsitvëræs stalu, nesipuikuoja.

Vedë antràkart. Jaunutë. Graþi. Vaikðto iðsipusèiusi, kaip lëlytë. Moky-toja. Dabar jie gyvena gerai. Net labai gerai. Nuosava „Volga“, erdvus butas,nauji baldai. O vaikø nëra, nors abu labai nori. Likimo ironija...

Taip atsekiau já iki lizdo. Kad bûtø arèiau, ið Vilniaus persikëliau èia. Ási-praðiau á grafikinius. Nusipirkau „Javà“ ir beveik kiekvienà laisvà dienàvaþinëjau ten. Netoli, gretimas rajonas. Persirenginëjau, dëdavausi tamsiusakinius, klijuodavau barzdà – kaip pigiame detektyve... Suþinojau viskà: kur irkada jis vaikðto, vaþiuoja, valgo, kà mëgsta, su kuo draugauja, kur meðkerioja,medþioja... Deðimtis kartø galëjau já lengvai, nepalikdamas pëdsakø, uþmuðti,sunaikinti, perkàsti jam gerklæ, lëtai nukankinti... Bet to maþa! Maþa!..

Þilius paðoko nuo këdës, ëmë blaðkytis po kambará. Man per nugarà ðiur-puliai nubëgo. Þiûrëdamas á perkreiptà veidà, susiaurëjusias akis, að nepa-vydëjau nei Stasiui, nei kam kitam, stojusiam skersai kelio. Jis, be abejo,kantrus, bet kai kantrybë trûksta... Viskas turi savo ribas.

Staigiu judesiu Þilius èiupo nuo stalo papirosø pakelá, drebanèiais pirð-tais iðplëðë vienà. Nulûþo. Sviedë á peleninæ, iðsitraukë kità. Uþsidegë. Þings-niai sulëtëjo. Sustojo. Klestelëjo á këdæ, lyg uþneðæs sunkø kroviná á aukðtàkalnà. Parëmë rankomis galvà.

– Tai kas, kad já uþmuðiu. Na, kankinsis minutæ, dvi, valandà, kelias... Opaskui viskas. Jis nieko nebejaus, jam bus vis tiek... Mirtis – visø blogybiø,visø skausmø pabaiga, – pakartojo jau anksèiau pasakytà mintá. – O reikia,kad atpildà uþ blogá, padarytà kitiems, jis jaustø ilgai, visà gyvenimà.

Uþmuðiu... Já iðkilmingai, su pompa, palaidos. Kalbas graþiausias sakys,laikraðèiuose uþuojautos, ko gero, nekrologas... Kaipgi: toks nuostabus dar-buotojas, puikus draugas þuvo nuo nusikaltëlio rankos... Jo atminimas amþi-nai liks mûsø ðirdyse... Ne! Ne to að noriu!.. Laukiau tiek, lauksiu dar. Ne-jaugi neatsiras kokios progos...

Ir sulaukiau. Ir atsirado.Praëjusá mënesá vël nuvaþiavau ten. Paskutiná kartà. Daugiau nebeva-

þiuosiu. Nebereikës. Nuvaþiavau ne motociklu, o autobusu. Apsirengiau paèiugeriausiu kostiumu, ðviesiu lietpalèiu, uþsidëjau madingà skrybëlæ. Pasi-puoðiau kaip á vyriausybiná priëmimà...

Penktadienio vakaras. Gatvës pilnos þmoniø, visi skuba. O man skubëti nërako. Dar anksti: prasidës aðtuntà, að turiu pasirodyti prieð devynias. Gal ðimtàjákartà pergalvojau visas smulkmenas, visus galimus ir net negalimus atvejus,situacijas. Nepasisekti negali! Tokia proga negreit pasitaikys: Stasio vadovauja-ma organizacija ðvenèia savo dvideðimties metø jubiliejø. Ketvirtà valandà ið-kilmingas susirinkimas buvo ástaigoje, o aðtuntà – visa miesto valdþia renkasirestorane. Bus sveèiø ir ið Vilniaus. Oficialiai.Tik vadovai, atstovai, delegatai. Beantrøjø pusiø, be muzikos, be ðokiø. Beveik vieni vyrai. Kalbos, tostai, sveikini-mai, linkëjimai, garbës raðtai ir, be abejo, „kuklios“ vaiðës, „aplaistymai“.

87

JON

AS

ÈE

SN

UL

EV

IÈIU

S.

Pat

i bai

siau

sia

ið s

epty

niø

did

þiø

jø

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Pusæ devyniø susigavau juodà „Volgà“. Ne taksi, þinoma. Kad nuveþtøprie to restorano.

Áëjau. Prie rûbinës stovás senukas þengë man prieðais, norëjo kaþkà sa-kyti, lyg ðlagbaumà iðtiesë rankà. Nesustodamas uþmeèiau ant jos savo liet-paltá, á kità rankà ádaviau skrybëlæ. Rûbininkas taip ir liko iðsiþiojæs.

– Pavëlavau... – þvilgtelëjæs á laikrodá, atsainiai burbtelëjau. – Na, nieko.Draugas Kazlauskas, mane pamatæs, vis tiek baisiai apsidþiaugs... Turbûtjau visi susirinkæ? – paklausiau.

– Pagal sàraðà visi, – atsakë pagarbiai nusilenkdamas.Priëjau prie veidrodþio, neskubëdamas susiðukavau, pasitaisiau kaklaraið-

tá, nosinaitæ kiðenëlëje, pro stiklines duris atidþiai stebëdamas, kas dedasisalëje. O ten jau lengvas ðurmulys. Kaþkas kà tik baigë kalbëti, matyt, pa-siûlë tostà, nes visi pakëlë taureles.

Su taure rankoje atsistojo solenizantas. Stasys Kazlauskas.Didþiojo atpildo valanda iðmuðë.Garsiai trinktelëjæs durimis, þengiau kelis þingsnius ir sustojau. Visi atsi-

suko, ásmeigë á mane, niekada niekur nematytà, akis. O að nemaèiau nieko, tikjá. Patenkintà, laimingà, besiðypsantá visu veidu. Paþvelgë á mane, susiraukë: kasdrásta trukdyti tokiu momentu? Kelias sekundes þiûrëjo nejudëdamas, paskui joakys iðsipûtë, jose atsirado nuostaba, baimë, siaubas. Buvo tiesiog matyt, kaip iðkà tik buvusio rausvo veido slûgsta kraujas, glemba putlûs skruostai.

Man staiga iðdþiûvo burna, ëmë drebëti rankos. Visa, kà buvau kruopðèiaiapgalvojæs, ûmai iðdulkëjo ið atminties.

– Paþinai?.. – praðvogþdþiau.Stasys tebeþvelgë á mane lyg á vaiduoklá.– Tai að. Gyvas. Gyvas! – mano balsas ëmë skambëti. – O Levas liko ten! Po

þeme. Þmogþudy!.. – mane lyg svetima jëga stûmë prie jo. Prieðais já, ðioje stalopusëje, sëdëjæ nejuèiomis prasiskyrë, ir dabar mes stovëjome vienas prieð kità.

– Niekðe! – Stasys lyg nuo smûgio ranka prisidengë veidà. – Jis mirë, tavoapðmeiþtas, áskøstas!.. Ðunie pasalûne!.. Kà tu padarei su Solveiga? Ar þinai,kas dabar ið jos?..

Að visai pameèiau galvà. Neseniai buvau Klaipëdoje. Ieðkojau Solveigos.Neradau. Ið jos atëmë motinystës teises. Mergaitë vaikø namuose. Berniu-kas jau suaugæs. Kariuomenëje. Jà keliskart siuntë á Naujàjà Vilnià. Nepa-dëjo. Keliskart buvo ligoninëje. Toje... Dabar irgi ten.

Stasys bejëgiðkai susmuko këdëje. Susikûprino, galvà átraukë á peèius.Per kelias minutes paseno dvideðimèia metø.

Visi sëdëjo be þado, lyg paralyþiuoti. Tik vienas apkûnus akiniuotis sku-biai atsistojo ir priëjo prie manæs.

– Að – milicijos virðininkas papulkininkis... – prisistatë. – Jûs suimamas...– Þinau, – ranka atstûmiau já. – Tik pirma iðsipagiriokite.Virðininkas, pasirodo, nekvailas ir operatyvus. Nieko neatsakæs, iðskubëjo

pro duris. Aiðku, prie telefono, iðkviesti milicininkø. Taip ir turëjo bûti. Vis-kas numatyta. Gráþo ðaltas protas ir savitvarda.

– Kà gi. Kol ateis pareigûnai manæs suimti, að spësiu viskà papasakoti.Juk rajono vadovai, tavo virðininkai privalo þinoti, kas tu toks.

Stasys maldaujanèiai iðtiesë rankà:– Nereikia...

88

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

– Dabar galiu ir patylëti, bet nemanyk, kad viskas pasibaigs penkiolikaparø. Að pasiprieðinsiu einantiems tarnybines pareigas ir mane teis. O perteismà...

Teisingai numaèiau. Gráþo milicijos virðininkas, paskui já – du uniformuo-ti pareigûnai. Tie ryþtingai þengë prie manæs.

– Nelieskit jo! – pavargusiu, bet valdingu balsu ásakë Stasys. Jis tikrai tu-rëjo didelá autoritetà: milicininkai neryþtingai sustojo, susiþvalgë tarp savæs,paskui virðininkas kaþkà tyliai ásakë, ir tie pasiðalino ið salës.

Þiûrëjau, nenuleisdamas akiø, á suglebusá, susmukusá, palauþtà, sutriuð-kintà Stasá ir jutau, kaip ðirdyje verdantá pyktá, kraujo troðkimà iðstumiadþiaugsmas, pasitenkinimas. Atkerðyta! Atkerðyta! Tereikia jam ant ðios bai-sios þaizdos dar uþpilti druskos, kad skaudëtø aitriau, degintø ilgiau, iki mir-ties.

– Ar nors kartà matei savo sûnø? Tavo ir Solveigos? Sûnø. Ðaunø vyrà?Stasys pakëlë galvà. Jo akyse ðmëkðtelëjo kaþkas panaðaus á... nuostabà.– Èia, – iðsiëmiau ið vidinës kiðenës lapukà, – mano adresas. Gali paduoti

á teismà. Lauksiu lygiai mënesá.Stasys vël susigûþë.– Kitoje pusëje – adresas Solveigos...Stasys paslëpë veidà delnuose.– ...ir tavo sûnaus. Irgi Stasys. Tik be tëvavardþio. Ir pavardë ne tëvo. Mo-

tinos, – numeèiau lapukà ant stalo.Subliûðkæs Stasio veidas tartum atgijo. Paëmë popieriukà ir ilgai þiû-

rëjo... á antrà pusæ. Paskui pakëlë galvà ir suðnibþdëjo:– Aèiû...Jis dëkoja! Man! Judas Iskarijotas... O gal nuoðirdþiai? Juk prabëgo tiek

metø... Bet vis dëlto negalëjau atsispirti norui uþdëti taðkà ant „i“. Atsi-kvëpiau ir spjoviau jam á tas mëlynas, tokias paþástamas akis.

Jis nenusisuko, neuþsidengë. Tik sumirksëjo ir tebeþiûrëjo á mane.Að apsisukau ir neskubëdamas iðëjau. Rûbininkas padavë lietpaltá, skry-

bëlæ. Ákiðau jam á rankà trirublæ. Su juo kalbëjæ milicininkai pasitraukë áðalá, paskui mane nesekë.

Uþ pusvalandþio iðvaþiavau taksi.

Abu tylëjome. Ilgai. Paskui ásikiðau á kiðenæ beveik tuðèià „Primos“ pake-lá, degtukus ir atsistojau. Þilius atidarë langà, uþgesino ðviesà.

– Palydësiu. Tegul kambarys prasivëdins.Beþingsniuojant jau tuðèiomis gatvëmis, buvau prisiminæs motociklà, bet

jau tiek to. Po visa, kà iðgirdau, bûtø kaþkaip netaktiðka. Nuëjom dar geràpuskilometrá. Staiga Þilius nei ið ðio, nei ið to paklausë:

– Kiek turi vaikø?Pasakiau.– Kur þmona dirba?Pasakiau.– Ji vietinë? Giminiø kaime turi?– Ne. Kauniðkë.– Duok keturis.– Ko? – nesupratau.

89

JON

AS

ÈE

SN

UL

EV

IÈIU

S.

Pat

i bai

siau

sia

ið s

epty

niø

did

þiø

jø

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

– Ðimtus. Rubliø.– Kam? Uþ kà? – man niekaip nesiriðo mintys.– Man. Uþ motociklà.Keturi ðimtai uþ beveik naujà „Javà“ su priekaba? Ar jis sveiko proto?– Ne. Aš – ne ubagas, man išmaldos nereikia, – supykau. – Sakykit rimtai.– Aš pasakiau – keturis.– Aš pasakiau – ne. Duodu septynis.– Kai apsigalvosi, ateik.Mes jau buvom prie mano durø. Atsisveikinom.Á prabudusios þmonos klausimà, uþ kiek susitarëm, tik neaiðkiai sumurmë-

jau. Nepradësi juk paryèiais aiðkinti, kad nieko neiðëjo, nes jis praðë keturiø, oað siûliau septynis. Mus abu palaikys pergërusiais ar visai kuoktelëjusiais.Tiekto. Pragyvensiu be „Javos“. O gal dar apsigalvos? Bet kur tau! Toks titnagas.

Pas já uþëjau, tik mano atostogoms baigiantis. Kieme sutikæs ðeimininkæpasiteiravau, ar „kvartirantas“ ðiandien nedirba. Ði tik akis iðpûtë.

– Nëra. Jau beveik savaitë, kai iðvaþiavo.– Kur? – nustebau.– Neþinau. Tik pasakë, kad keièia darbà, pasiëmë rûbus, radijukæ ir iðva-

þiavo.– O kiti... daiktai? – neiðkenèiau.– Geriau neklausk, – sumosavo rankomis moteriðkë. – Kas per þmogus...Viskà

paliko. Ir baldelius, ir net televizoriø. Þiûrëkit, sako. Knygas tai visà laikà ati-duodavo. Nusiperka, perskaito ir neša mano vaikams... Tiesa, jums laiškas yra.

Palaukiau, kol atneð. Uþraðyta mano pavardë. Uþklijuotas. Atplëðiau.Na!..„...buvusiam bendradarbiui... iðvaþiuodamas draugystës þenklan dovano-

ju motociklà „Java“. Valstybinis numeris ..., rëmo Nr. ..., variklio Nr. ... . Supriekaba. Rëmo Nr. ...“

Dovanojimo aktas patvirtintas notaro. Kaip pridera.– Kiti popieriai, sakë, motocikle, – pridûrë ðeimininkë.Jø þiûrëti nëjau.Þilius liko iðtikimas savo principams. Pasakë, kaip kirviu nukirto. Nenori

duoti keturiø, nereikia nieko.O kaip man pasielgti? Irgi: „nenori uþ septynis, nereikia visai“?Kà daryti? Atsisakyti? Jeigu jis turëtø kokiø nors giminiø. O dabar?

Prasivolios kokius metus kitus, aprûdys, o paskui vis vien parduos kam...

Ta „Java“ per daugelá metø nuvaþiavau ir vienas, ir su þmona, ir su sû-numis daugelá tûkstanèiø kilometrø. Pribaigë jà sûnûs. Dabar jie niurzgia,kad tas senas lauþas tik vietà garaþe uþima. „Þiguliukui“ ankðta. Bet iðmestinedrásta. Taip ir stovi ji, nebyliai primindama pavydà. Vienà ið septyniø di-dþiøjø nuodëmiø.

Paèià baisiausià, paèià ðlykðèiausià.

90

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

91MA-RIS ÈAKLAIS

Ið latviø k. vertë ARVYDAS VALIONIS

ieðkant þodþio

Dievas lanksto horizontà geleþináir horizontas nebeþino kà sakytiað ieðkau þodþio paskutinioað noriu baigt eilëraðtá raðyti

kas mane dar gali nuraminti?te þiba þviegia perka skrodþiaant kaktos pajutæs rankà ðiltàiðgirstu: nëra juk tokio þodþio

ir tûkstantá kartø þinodamas taiað eisiu nes þodis jau sklendþia

paleido Dievas laisvën horizontàvël ta þalia tamsa ir atsikvëpti lengva

2001

duokit man sintagmà

naujo amþiaus naktápabundu ið sapno:duokit man sintagmà!

bëga stingdamaspaprastai prijungtas

Latviø poetas, publicistas, vertëjas M a r i s È a k l a j i s (Mâris Èaklais, 1940–2003) iðleido 16 ei-

lëraðèiø knygø, 5 poezijos rinktines, 5 vaikø poezijos rinkinius, 4 esë ir 5 prozos knygas. Prie jø

ðliejasi gausûs vertimai. Dirbo laikraðtyje „Literatûra un Mâksla“, paskutiniais gyvenimo metais

buvo þurnalo „Karogs“ vyriausiasis redaktorius. 1987 m. „Vagos“ leidykla iðleido M. Èaklajo poe-

zijos rinkiná „Spûsties valanda“ (vertë M. Martinaitis).

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

92 grûdelis þydras:suteikit man alsos!

duok Dieve sintagmà duok man paþinti ne-paþintà (tai nutinka kas dienà – ðokaðëlsta ulba) leiski man sugauti ne-sugaunamà kad akimirkà ant debesies kraðtokabotø tavo teisybës þirklës (akleis á kapà taraparam ir t. t., að ðiam pasauliuipalieku teisæ sukurti visastinkamas man iðnaðas) duoki að praðaulaukdamas ðioj alpioj beorëj beveidëjmaiðaty duoki kelià nesilpstanèioji alsa mano nepaprastajaikulminacijai tolumoj kylanèiai þûtiesnuojautai meilës þaibo blyksniui

iðeiti ið kur atëjaunereikia man nebûdingosgëdingos nekaltybës stigmø

duoki Dieve sintagmàduoki Dieve Osintagmà

2002

elegija

á ðià dienà vartai uþkeltio prasivërë vartai jau kitiprausias þodþiai mûsø vandenynuo ðiol daug kà iðkæst turi

randai kuriuos diena pradraskotik soduose vidurnakèio uþgyjamûsø norai kapiliaraiskopia á svajø þydrynæ

karðti likimai á pakauðá atsidûstanuo jø nepabëgs në vienasir meilë ta erdvë atplûstantiskirta ðiai permainingai dienai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

93veriasi atsiveria pievosbitë klimpsta nektaresrovë arterijomis skubabet tavæs ðalia nëra

2001

serenada ið kelionës

prisimenu þodá vëjasprisimenu þodá auksasuþmirðau þodá burnauþmirðau þodá skausmas

kam man ðis windkam man ðis goldkam man ðis mouthjei – skausmas

graþu prisimintidar graþiau uþmirðtiþodá tikrajam laike

2000

bëgantis laikas

ið kokiø èionykðèiø arklidþiøðie kaukðintys proðal?

ið kokio anapusinio dangausði troðki ðiluma?

lekia vasaros gatve pûkinë tuopø ugnis

plazda vasaros suknelëdvelksmas jau audra artëja

figûra ant laiptø kurieakimirksniulinija nutás

2000 MÂ

RIS

ÈA

KL

AIS

. E

ilëra

ðèia

i

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

94 pamaldos

nesurûðiuosim kritusiøjøvieni uþ kitus geresni

blogiejilaikunepateikë paraiðkø

2001

citatø vasara

autobusas dangujesiela kiðenëjkaip paprasta!

Èakasir Vikas su ImantuManto Kristiano balse

turim sekti kartuèia daug kaschronologiðkai neteisinga

bet:kitaip negali

viskas paprastaviskas viena

pagaliau danguskone kiðenëj

2001

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

95JOYCE CAROL OATES

Akmenuota kalva

A p s a k y m a s

Ið anglø k. vertë POVILAS GASIULIS

Zyziau zyziau, kol iðzyziau ið mamos deðimt centø, tada iðkart keliuku,kirtau kampà tiesiai á plentà ir – á degalinæ. Degalinë – mano dëdës Vinfildo.Automobiliø remonto dirbtuvëje du automatai, taigi teko rinktis: gazuotogërimo ar saldainiø. Tiesa, automatø – trys, bet vienas su cigaretëm, manæsnedomina.

Minutæ kità pasvarsèiusi nusipirkau butelá pepsikolos.Kartais atvaþiuoja þmogus atrakinti automatø ir iðimti pinigø, ir jei pa-

sitaiko tuo metu bûti tenai, ádomu paspoksoti, kaip greit reikiamu raktu ga-lima pakeisti automatø iðvaizdà. Tas þmogus atvaþiuoja baltu sunkveþimiusu Kanzaso numeriu lentelëje, kitokios spalvos negu mûsiðkës, atrakina au-tomatus, iðima pinigus ir prikrauna prekiø. Maþesni, bûdavo, apstojam irþiopsom. Atrodydavo keista, kaip greitai keièiasi automatø iðvaizda – priekisatvëpæs, vidus kaip ant delno. Ir tik dël to, kad atvaþiavo þmogus su reikia-mais raktais.

Atëjau á kiemà pas dëdæ. Taisë automobilá. Gulëjo, palindæs po apaèia, anttokio medinio daikto su voleliais, kad lengva bûtø iðsiirti ið po automobilio.Maèiau tik batus. Batai sunkûs, tepaluoti. Paklausiau, ar mano pusseserëDþordþija namie – jie gyvena uþ poros myliø, bûèiau galëjusi nueiti, – bet jisatsakë, kad ne namie, o Stratone, pasamdyta trims dienoms priþiûrëti vaikà.Að tai þinojau, bet pamaniau, gal þmonës apsigalvojo.

J o y c e C a r o l O a t e s (g. 1938 m.) gimë Lokportre (Niujorko valstija), augo katalikiðkojeairiø kilmës amerikieèiø darbininkø ðeimoje. Nuo 1978-øjø dësto kûrybiná raðymà Prinstono uni-versitete. J. C. Oates – viena ryðkiausiø ir produktyviausiø ðiuolaikiniø amerikieèiø raðytojø. Yraiðleidusi per 55 knygas: apsakymø ir eilëraðèiø rinkiniø, ávairios tematikos ir stilistikos romanø,pjesiø.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

96 – Ar ðiandien atvaþiuos þmogus iðimt pinigø?Dëdë neiðgirdo. Sriubèiojau pepsikolà, lyþèiojau butelio gurklio kraðtà. Ga-

zuoti gërimai man patinka – pirmieji du trys gurkðniai. Maþumà apsunkstuir tada jau geriu ið lëto. Kartais, kas lieka, net iðpilu, bet taip, kad niekas ne-pamatytø.

– Ar tas þmogus, kur automatus tvarko, ðiandien neatvaþiuos?– Kas? Ne. Kada nors kità savaitæ.Dëdë iðsiyrë ið po automobilio. Jis – mamos brolis, uþ mamà keleriais me-

tais vyresnis. Tankiais rudais gaurais, veidas murzinas.– Vakar vakare Dþordþijai neskambinai?– Neskambinau. Mama neleido.– Neámanoma buvo prisiskambint. Betei rûpëjo paklaust, ar viskas gerai,

o linija visà vakarà uþimta ir uþimta. Betë net buvo pasiðovus vaþiuot á Stra-tonà. Vaþiuok ðeðias mylias, o gal ten nieko neatsitiko. Tikrai neskambinai?

– Neskambinau.– Ðáryt Betë jai davë velniø, o ana sako, girdi, visà vakarà neðnekëjusi, gal

ryðys buvo sutrikæs. Dþordþija baisi melagiûkðtë, ir jeigu nutversiu, kad kre-èia kvailystes...

Jis nuþingsniavo á dirbtuvæ. Ið kombinezono uþpakalinës kiðenës styrojopurvinas skuduras. Jis net nepasiþiûrëjæs já, kad ir purvinà, nuolat iðsitrau-kia prakaitui nusiðluostyti. Stebëjau, ar ir dabar iðsitrauks. Ir iðsitraukë, irnusiðluostë.

Vos susilaikiau nesijuokusi – ið to skuduro ir ið to, kaip iðsisuko Dþordþi-ja. Puikiai numaniau, kas su ja ðnekëjo telefonu.

Nuo gazuoto gërimo perðëjo lieþuvá. Stipri saldi rûgðtis net burnà sutrau-kë. Atsisëdau ir ëmiau spoksoti á plentà. Mes gyvenam paèiam Koloradovidury, prie kelio, kertanèio valstijà ið rytø á vakarus. Kepino. Siurbtelëjaugurkðnelá, antrà, treèià, ketvirtà. Prispaudþiau butelá sau prie keliø – manbuvo karðta. Pastaèiau ant vieno kelio ir bandþiau iðlaikyti staèià, bet nuvir-to. Þiûrëjau, kaip gërimas bëga ant betono.

Tingëjau pajudinti kojas, todël pirðtai suðlapo.Keliu vaþiavo pikapas, a, tai Votkinsas, papypsëjo mums su dëde. Vaþiavo

á Stratonà. Pagalvojau: et, galëjau pasivaþinët su juo. Pati neþinau, kaip ðovëtokia mintis, juk man greit reiks gráþti namo, mama uþmuðtø, jei neatsi-klausus iðvaþiuoèiau á miestà. Mudvi su Dþordþija syká, kai birþelá mokyklàpaleido atostogø, taip ir padarëm, tolokai paëjom plentu, paskui susistabdëmtoká aplamdytà automobilá, vyrukas pasirodë paþástamas, o kai sustojo ir ati-darë dureles, pamatëm, kad visai nepaþástamas, tik jau buvo ðaukðtai popiet.Bet nieko neatsitiko, þmogus pasitaikë geras. Namo visà kelià kulniavompësèios, daugiau kà stabdyti bijojom. Nei mano, nei Dþordþijos tëvai nesuþi-nojo, bet daugiau nerizikavom.

Nusekiau paskui dëdæ á dirbtuvæ. Pastatëlis paprastas, medinis, prieðkelerius metus nudaþytas baltai, bet daþai vietom jau lupasi. Viena patalpair tëra. Grindys betoninës, prilaistytos tepalø, iðtrupëjusios. Viskà þinau at-mintinai: lubø lentas, ant sienø kabanèius, ant ilgø aprûdijusiø strypø su-kartus tokius didþiulius juodus guminius daiktus, mano mëgstamà „Cat’sPaw” reklamà, alaus ir cigareèiø reklamas ant blizganèiø kartoniniø stovø.Þiûrint ir á galvà neateitø, kad atveþa juos suplotus, gali pats iðlankstyti ir

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

97sustatyti kaip lankstinukus, kokiø pridëliojam po Kalëdø egle. Saldainiø au-tomate langiukuose sudëti saldainiai: Milky Way, O Henry, Junior Mints,Mallow Cup, Three Musketeers, Hershey. Man jie visi skanûs. Bûna, kad la-biausiai mëgstu Milky Way, ir bûna, kad kelias savaites ið eilës perku tikMallow Cup, mëginu surinkti kartoniniø raideliø tiek, kad susidëtø MallowCup. Su saldainiu gauni vienà raidelæ, o sudëjæs visà pavadinimà gali siøstiir laukti prizo. Bet vis trûksta „w“. Daugiausia „l“, ir pikta iðvyniojus popie-rëlá rasti dar vienà, kai jø jau turi visà deðimtá.

– Ar nepaskolintumët penkiø centø? – papraðiau dëdës.– Neturiu smulkiø.Taip jau ir neturi, pagalvojau. Mano dëdë tikras nagas.Paspaudþiau mygtukà „gràþinti monetà“, bet nieko neiðkrito. Patraukiau

rankenëlæ po Mallow Cup, bet irgi nieko neiškrito.– Nense, neknibinëk ten nieko, girdi?– Kad neturiu kà veikt.– Na, mama rastø tau darbo.– Pati gali pasidaryt.– Taip jai ir pasakysiu, nori?– Sakykit, sakykit.– Ei, o tëtë suþinojo kà nors daugiau apie tà vyrukà ið Polo?– Koká vyrukà?– Kà að þinau, kaþkoká, kur sukëlë muðtynes ir suimtas. Tarnavo kartu su

tavo tëte laivyne, neprisimenu pavardës.– Neþinau.Dëdë nusiþiovavo. Iðsekiau paskui já laukan. Jis pasiràþë ir vël nusiþio-

vavo. Buvo baisiai karðta. Ant plento tyvuliavo netikros vandens balutës, to-kios paslaptingos, visada, kai artëji, tolsta. Uþhipnotizuoti gali. Tiesiai prieðdirbtuvæ pakelëje – stulpelis su paðto dëþute, o toliau – krûmokðniais ap-augæ, neiðvaizdûs laukai, ganyklos ir didelës akmenuotos kalvos.

Pagalvojau: gal nueiti ir patikrinti, ar nëra laiðkø dëdei, taèiau þinojau,kad dëþutë tuðèia. Rytà gavom tiktai mano uþsisakytà broðiûrà apie tai, kaipuþsidirbti pinigø apeinant namus ir pardavinëjant papuoðalus, bet dabar jiman neberûpëjo.

– Sekasi Dþordþijai, – sakau. – Man irgi praverstø koks doleris.– Aha, – atsiliepë dëdë. Nei jis girdëjo, nei kà.Pasiþiûrëjau á remontuojamo automobilio veidrodëlá. Neþinau, koks tai au-

tomobilis, visiðkai neásimenu markiø taip, kaip berniûkðèiai. Tamsiai kað-toninës spalvos, su dideliais sparnais ir þibanèiom rûdþiø kruopelëm nuber-tu buferiu. Paminos rantuose pridþiûvæ seno purvo. Ant jos paklotas toks juo-das guminis kilimëlis. Mano plaukai atrodë lyg kà tik iðdþiovinti. Tankiøðviesiø, kaip sako, pamazgø spalvos gaurø kupeta. Kûdikystës nuotraukosejie visiðkai ðviesûs.

– Norëèiau ir að tokio darbelio kaip Dþordþijos, – sakau.– Dþordþija visais metais uþ tave vyresnë.– Et, po galais...Man trylika, bet að në kiek ne maþesnë uþ Dþordþijà, be to, galvotesnë.

Mudvi panaðios. Abiejø ilgi, tankûs, ðvelnûs plaukai, kai oras drëgnas, jieraitosi, bet labai gerai laikosi sugarbanoti, pavyzdþiui, kai einam á baþnyèià. JO

YC

EC

AR

OL

OA

TE

S.

Akm

enu

ota

kal

va

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

98 Numojusi á plaukus, prisikiðau prie veidrodëlio ásiþiûrëti á veidà. Tûtele iðpû-tusi lûpas, þiûrëjau, kaip jos susitraukia. Gali susitraukt á maþutá rutuliukà.Kyðtelëjau lieþuvá.

Suèeþo þvyras, ir atsisukusi pamaèiau atvaþiuojantá automobilá. Kelias ikipat plento þvyruotas, tik aikðtelë palei degalø siurblius betonuota. Auto-mobilis baltas, toká nedaþnai pamatysi, o numerio lentelë – Kanzaso.

Þmogus liepë pripilti á bakà benzino, tada iðlipo ir ëmë ràþytis.Pasiþiûrëjo á mane, ðyptelëjo.– Labas, – pasisveikino.– Labas.Dëdei pasakë, girdi, labai karðta, o dëdë atsakë, kad nebaisiai. Jis jau toks –

visada sakys prieðingai. Mama nekenèia tokio jo prieðgyniavimo. O paskuisako:

– Skaitët – sausra tæsis iki pat rugsëjo?Dëdë turëjo omeny þemës ûkio biuletená, bet vyriðkis nesuprato, apie kà

jis ðneka. Dëdë ðnekëjo apie „Þemës ûkio naujienas ir prognozes“. Pyktis ma-ne suëmë – dëdë kvailys, jeigu mano, kad nevietinis ir, ko gero, miestietis galitai þinoti ir kad anam tai rûpi. Piktumas suëmë. Pasiþiûrëjau, kur nuriedëjolimonado butelis. Derëjo ámest já á dëþæ, bet nutariau nesivarginti, o trauktinamo.

Þingsniavau plento pakraðèiu, per asfaltà, basa ðalikele eiti nenorëjau –ir akmenys, ir dagiai, ir þoliø kuokðtai su visokiais vabalais. Muðë karðtis,kaþko ëmë siutas. Uþëjo þiovulys – jutau, kaip kyla gerkle it limonado bur-buliukas. Ðtai pusseserë Dþordþija – mieste, ir visas jos darbas – þiûrëtimaþà mergytæ – tokià su storais akinukais ir ðiek tiek keistokà, bet gera, ra-mi, jokio vargo, ir gaus du dolerius. Ið to pykèio pagalvojau: jeigu kas vaþiuo-tø pro ðalá, keliu rankà ir pasipraðau, kad pavëþëtø á Stratonà, ir nusispjaut,kà sakys mama.

Ir netrukus iðgirdau atvaþiuojant automobilá, bet tik pasitraukiau áðalikelæ ir laukiu, kol pravaþiuos. Uþsispyriau – neatsisuksiu pasiþiûrët, kasatvaþiuoja, bet automobilis pro mane nepravaþiavo, ir paþvelgiau per petá –ogi tas pats benzino uþsukæs vyriðkis. Vaþiavo labai lëtai. Pasitraukiau dartoliau á ðalikelæ ir laukiu, kada pravaþiuos. Bet jis pasilenkë á ðonà ir proatvirà langelá ðûktelëjo:

– Nori, pavëþësiu namo? Lipk.– Nenoriu, nereikia, – atsakiau.– Lipk, lipk, parvešiu namo. Man nesunku.– Nereikia, aš jau beveik namie, – atsakiau.Pasijutau nejaukiai, nenorëjau pakelt á já akiø. Þmonës taip nesielgia, su-

augæs vyriðkis niekad nepristabdys automobilio, nesisiûlys pavëþëti. Jau-èiausi nei ðiaip, nei taip. Pasidairiau po laukà, bet ten nebuvo á kà þiûrët,nebuvo net galvijø, tik tuðèias dirvonas, krûmokðniai ir álinkusi spygliuotosvielos tvora.

– Tau ðitaip kojytes paskaus, – tarë vyriðkis.– Man gerai.– Ei, saugokis! Gyvatë!Ið kur ten bus gyvatë, ir að prisiverstinai prunkðtelëjau – atseit supratau,

kad juokauja, nors man visai neatrodë juokinga.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

99– Negi èia nëra gyvaèiø? Barðkuoliø?– Kà að þinau, – atsakiau.Jis labai lëtai vaþiavo kaip vaþiavæs ðalia manæs. Nematyta, kad kas pri-

stabdytø automobilá, labai keistai atrodo. Á vyriðká stengiausi neþiûrëti. Betdaugiau þiûrëti nebuvo á kà – tik á laukus, kelià, tolimus debesis.

– Tas þmogus degalinëj papyko, radæs tavo paliktà butelá.Kietai suèiaupiau lûpas, bet buvo sausos, tad vël atsièiaupiau. Pagalvo-

jau, ar mano ne per dideli priekiniai dantys.– Ko taip greit pabëgai? Nedraugiðka, – tarë vyriðkis. – Pamirðai limona-

do butelá, ir tas þmogus papyko, sako, kas nors pervaþiuos ir padangà pra-durs.

– Jis – mano dëdë, – pasakiau.– Kà?Arba neiðgirdo, arba dëjosi neiðgirdæs, todël kà darysi – atsisukau. Pa-

þiûrët nepavojingas, ðypsosi.– Jis – mano dëdë, – pakartojau.– Tikrai? Tu á já nepanaði. Ar tavo namai netoliese?– Ten, prieky.Jauèiausi nejaukiai ir pati neþinau kodël susijuokiau.– Nematau ten jokio namo.– Ið èia nesimato, – tebesijuokdama atsakiau.– Ið ko juokiesi? Ið manæs? Þinai, kai ðypsais, atrodai labai graþi. Tau rei-

këtø visàlaik ðypsotis. – Mane ëmë juokas, kad jis man skiria tiek daug dë-mesio. – Faktas. Ko iðraudai?

Að greit raustu, kaip ir mama; abiem nepatinka, kai tenka iðrausti ir kaiþmonës erzina. Bet neuþpykau.

– Bijau, dar kojytes uþsigausi ar barðkuolë ákirs. Ar èia tikrai nëra barð-kuoliø?

– Kà að þinau.– Kur að gyvenu, yra gatvës, ðaligatviai ir, aiðku, jokiø gyvaèiø, bet neádomu.

Nepavojinga. Man, regis, patiktø gyventi èia, net ir su gyvatëm – èia graþu,laukinë gamta, tiesa? Patinka tau ana tie debesys? Ar tu jø net nepastebi?

Kà jis man rodë, nekreipiau dëmesio, paþvelgiau á já ir pamaèiau, kad ðyp-sosi. Mano tëvo amþiaus, bet ne toks grieþtas kaip tëvas – jam nuo rauky-mosi tarpuaky net raukðlë tarsi peiliu ápjauta. Vyriðkis vilkëjo marðkinius,ðvarius baltus marðkinius – kaime! Plaukai sudrëkinti ir suðukuoti aukðtyn;dar drëgni, lyg bûtø kà tik susiðukavæs.

– Taip, norëèiau pasivaikðèiot ir prasimankðtint, – þvaliai tarë jis. – Balanematë tø gyvaèiø. Atsisakai nemokamai pasivaþinët, tai gal að padësiu taupasivaikðèiot.

Rimtai prajuokino: padësiu tau pasivaikðèiot.– Ei, kas èia juokinga? – paklausë jis juokdamasis.Niekas taip neðneka, bet nutylëjau. Jis sustabdë automobilá kelkraðty ir

iðlipo, ir girdëjau, kaip ásimetë á kiðenæ raktelius. Pasikasë smakrà.– Puikumëlis! Puikumëlis, sveikas, nuostabus kaimo oras! Tau patinka èia

gyvent?Pakraèiau galvà – ne.– Nejaugi norëtum iðmainyt á didmiestá? JO

YC

EC

AR

OL

OA

TE

S.

Akm

enu

ota

kal

va

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

100 – Þinoma. Nors ir rytoj.Myniau sparèiai, kad neprisivytø, ir taip man buvo nejauku, kad nevalin-

gai kikenau – ðitas baltmarðkinis iðties paliko automobilá ir iðties þygiuojaplentu. Pas mus niekad nepamatysi ant kelio palikto automobilio, o jei ir pa-sitaiko, tai arba þvejo prie upelio, arba kokia lûþena. Dël to veidai man vislabiau ir labiau kaito.

Jis þengë sparèiai, vydamasis mane. Girdëjau, kaip kiðenëse þlegsi mone-tos ir kiti daiktai.

– Tu taip ir nepasisakei, kuo vardu, – tarë jis. – Kokia nedraugiðka.– Nensë.– Nensë, o toliau?– Kà að þinau, – nusijuokiau.– Nensë Kàaðþinau? – sako jis.Nepagavau kampo. O tas ðypsos ir ðypsos. Maþesnis uþ mano tëvà, o da-

bar skaisèioje saulëkaitoje matyt, kad ir senesnis. Veidas neádegæs, ir vis ma-loniai ðypt ðypt. Jokie vyrai, nei mano tëvas, nei dëdës, nei jokie kiti niekadá mane neþiûri tokiais þvilgsniais. Kai kurie vyriðkiai, sakykim, Stratone lau-kiantys autobuso á Denverá ar Kanzas Sitá, kartais ðitaip nuþiûri, bet jie netokie draugiðki kaip ðis ir taip ilgai nesiðypso.

Priëjusi takà, tariau:– Na, viso gero, að suku èia. Trumpesnis kelias.– Kur jis veda?– Kà að þinau, – sutrikusi atsakiau.– Á namus, Nense?– Taip. Ne, á mûsø keliukà, mûsø keliukas – pusës mylios.– Tikrai? Labai ilgas...Jis priartëjo.– Tai viso gero, – pasakiau.– Ilgas keliukas, ar ne? Þiemà tikriausiai uþneða sniegu, kà? Pas jus èia

daug prisninga...– Taip.– Tavo namai turëtø bût kaþkur ten... – ðypsodamas parodë ranka.Stovëjo, þiûrëjo man per galvà ir dabar atrodë vyriðkis kaip vyriðkis. Bet

vël baisiausiai draugiðkai ðypsodamasis suþiuro á mane. Atsisveikindamapamojavau, perðokau per griová ir uþlipau ant tvoros – nerangiai kaip visa-da, kai á mane kas þiûri, na suprantat. Ðortai uþsikabino uþ spygliuotos vie-los, ir vyriðkis tarë:

– Palauk, atkabinsiu...Bet að pasispyriau ir nuðokau ant þemës. Dar kartà pamojavau ir leidausi

taku. Vyriðkis kaþkà pasakë, ir kai atsisukau, þiûriu – jis irgi lipa per tvorà.Taip apstulbau, kad sustojau kaip ákasta.

– Mëgstu trumpesnius kelius ir slaptus takuèius, – sako jis. – Pasivaikð-èiosiu truputá su tavim.

– Kà jûs èia dabar... – iðlemenau.Nebesiðypsojau, nes kaþkas buvo ne taip, kaip reikia. Apsidairiau – uþpa-

kaly tik vaikø pramintas takas, ðen bei ten akmenys, sudþiûvæs galvijø mëð-las, skurdûs krûmokðniai. Ant kalvos – didelis, daug kartø þaibo trankytasmedis. Þvalgiausi, o ko – pati nesupratau.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

101– Narsi tu, mergyt, nebijai vaikðèiot basa, – vyriðkis baigë prisivyti mane. –O gal tavo padukai uþgrûdinti?

Nesupratau jo ðnekos, nes man darësi neramu; iðgirdusi jo klausimà,numykiau:

– Man gerai, – ir paspartinau þingsná.Visas kûnas dilgsëjo taip, kaip nuo pepsikolos dilgsëjo burna.– Tu visada taip greit vaikðtai? – nusijuokë vyriðkis.– Kà að þinau.– Ar tik tiek temoki pasakyt? Nensë Kàaðþinau! Keista pavardë – gal ið

svetimos kalbos?Vël prajuokino. Droþiau sparèiai, tada leidausi bëgte. Kaipmat uþdusau.

Keista, kaip að taip iðkart uþdusau.– Ei, Nense, kur leki? – sušuko vyriškis.Bet að bëgau kaip bëgusi, tik palengva. Kiek pabëgëjusi, atsisukau – ogi

jis man ið paskos, ðypsosi, ðniokðtuoja ir, matau, stato kojà ant palaido ak-mens. Taip ir þinojau – akmuo nusprûdo ir nuriedëjo, ir jis vos nepargriuvo,ir að susijuokiau. Jis paþvelgë á mane iðsiðiepæs ið nuostabos.

– Ðitas takas – spàstai, kà? Nensë man paruoðusi visokiø spàstø ir triu-kø, kà?

Nesupratau, apie kà jis ðneka. Ëmiau bëgti ðlaitu, saugodamasi neámintiá mëðlà ir neásidurti kojø. Kvapo vis dar negalëjau atgauti, taèiau kojø nuo-vargio nejauèiau. Atrodë, galëèiau bëgt ir bëgt.

– Tu iðsukai ið tako, – apsimestinai piktai tarë jis. – Klausyk. Tu paþeideitaisykles. Dar vienas triukas?

Nusijuokiau, bet nesugalvojau, kà atsakyti.– Ar pati ðità takà ir pramynei? – paklausë vyriðkis.Kopë á kalvà sunkiai ðniokðtuodamas. Kopë nenuleisdamas nuo manæs

akiø, rankomis ásispyræs á kelius, tarsi taip kopti bûtø lengviau.– Nense, maþyte, tu kaip kumeliukas ar elniukas, tu tokia grakðti... ar èia

tavo asmeninis slaptas takas? Ar ir kiti þmonës juo vaikðto?– Mano brolis, kiti vaikai, kada ateina, – miglotai paaiškinau.Dabar á kalvà lipau atbulomis, todël maèiau já ið virðaus. Plaukai virðu-

galvy praretëjæ, oda prasiðvieèia. Kaktos virðuje du gumbeliai, ne gumbai, osakytum, kaulas maþumëlæ iðsiðovæs, ir tos vietos skaisèiai rausvos, ádegu-sios, taèiau visa veido ir galvos oda – balta.

Jis vël uþmynë ant palaido akmens, ir akmuo nusirito podraug su grauþuir þemëmis. Jis suklupo, skaudþiai uþsigaudamas kelá.

– Kad tave kur! – ðûktelëjo.Klûpodamas atrodë juokingai. Net burnà sau delnu uþspaudþiau. Kai pa-

këlë á mane akis, ðypsena buvo pasikeitus. Remdamasis rankomis, niurnë-damas atsistojo, tada á kelnes nusivalë rankas. Kelnës paliko þemëtos. Juo-kingai atrodë.

– Tau juokingas mano veidas? Yra iš ko juoktis?Juoktis visai nenorëjau, bet negalëjau susivaldyti. Stipriai uþspaudþiau

delnu sau burnà.Jis nenuleido nuo manæs akiø.– Kà tu matai mano veide, Nense? Kà matai... ar matai kà nors? Permatai

mano sielà, mane ir iš to juokiesi? JOY

CE

CA

RO

LO

AT

ES.

Akm

enu

ota

kal

va

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

102 Jis metësi link manæs, bet spëjau atðokti. Atrodë lyg koks þaidimas.– Ar girdi, Nense, nelëk, nelëk taip, – tarë jis. – Nense, ar girdi...Nesupratau, apie kà jis ðneka. Jo veidas atrodë taip, kad negalëjau susi-

laikyti nesijuokus. Toks ásitempæs, keistas, toks rimtas.Aukðtëliau pamaèiau didelá akmená, uþëjau ið kitos pusës ir pastûmiau –

akmuo nuriedëjo tiesiai vyriðkio link, ir ðis repeèkomis puolë á ðalá.– O, kad tave kur! – riktelëjo.Paskui akmená paþiro þemës, ir vienas gurvolis trenkësi jam á kojà.Ásikvatojau taip, kad net pilvà suskaudo.Jis irgi nusijuokë, bet kitaip negu pirma.– Èia man iðbandymas, tiesa? – tarë jis. – Parengiamoji rungtis. Ar tai toks

þaidimas? Èia tavo toksai þaidimas, Nense?Pabëgëjau aukðtyn, kur ðlaitas statesnis. Þemyn paþiro akmenys ir visoks

grauþas. Kvapo pritrûkau taip greit, kad pagalvojau, ar man kas neatsitiko.Vyriðkis sekë ið paskos, susikûprinæs, nenuleisdamas nuo manæs akiø, pri-spaudæs prie krûtinës rankà. Maèiau, kaip ranka kilnojasi, nes smarkiai pû-tavo. Maèiau net, kaip apsilaiþo iðdþiûvusias lûpas... Apsigandau, bet paskuimane visà, ið pradþiø lieþuvá, paskui ir visà kûnà ëmë dilgèioti, ir vël pra-jukau.

Jis burbtelëjo kaþkà panaðaus á „daugiau nebesijuoksi“, bet pabaigos ne-beiðgirdau. Plaukai ant sprando man sumirko nuo prakaito, bus vargo, koliððukuosiu su ðepeèiu. Vyriðkis klupinëdamas ropðtësi ið paskos, ir að, kadpagàsdinèiau, juokais spirtelëjau á jo pusæ – jis loðtelëjo atgal, stvërësi uþkrûmo, bet ðakelë iðtrûko jam ið rankos, ir jis, netekæs pusiausvyros, par-griuvo. Kaþkà suniurzgë. Plojosi taip smarkiai, kad gulëjo gerà minutæ. No-rëjau atsipraðyti arba paklausti, ar neuþsigavo, bet tik stovëjau iðsiðiepus, irdaugiau nieko.

Jis ir vël atsistojo; delnas kruvinas. Bet jis to, atrodo, nematë, ir að bëgteuþbëgau ant kalvos, beveik staèiai, kojos buvo nepailsusios, jëgø tiek ir tiek.Paèioje virðûnëje stabtelëjau ir sverdëdama stengiausi atgauti pusiausvyrà.Pûsteltø stipresnis vëjas ir nusirisèiau, bet pusiausvyrà atgavau. Nusikva-tojau. Jauèiau, kokios tvirtos ir lanksèios mano kojos.

Pasiþiûrëjau á já, keturpësèiom besiropðèiantá ðlaitu.– Mauk á savo Kanzasà! Mauk namo á Kanzasà! – juokdamasi sušukau.Jis pakëlë á mane akis, laukiau, kad nusiðypsos, bet nenusiðypsojo. Veidas

iðblyðkæs. Þiûrëjo á mane, bet atrodë, jog mato kaþkà kita, þvilgsnis baisiairimtas ir keistas. Maèiau dirþo suverþtà pilvà, iðsipûtusius marðkinius. Ran-ka vël spaudë krûtinæ.

– Mauk namo, mauk namo, gráþk prie savo tranto ir mauk namo, – dai-nuote iðdainavau.

Spoksojo á mane, atrodë baisiausiai surimtëjæs. Vël suvaidinau, kad spi-riu, ir jis krûptelëjo, prisimerkë.

– Nepalik manæs... – suinkðtë.– Dar ko, – atšoviau.– Nepalik manæs... man bloga... man regis, man...Jo veidas tarytum susitraukë. Kiekvienà kartà ákvëpdavo lëtai, atsargiai,

lyg tirdamas, ar labai skaudës, ir að laukiau, kada vël pasidarys juokinga.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

103Galiausiai laukti pabodo, supausi ant kulnø, ir tiek. Mano ðypsena, kaip irjo, tirpo ir iðtirpo.

– Viso, aš jau einu, – mojuodama pasakiau.Apsisukau, ir jis kaþkà ðûktelëjo – sakytum, proverksmiais, – bet man ne-

bebuvo ûpo gráþti. Kûnà dilgèiojo taip, kad kone spengë ausyse.Nuëjau á kità pusæ, nuèiuoþiau ant tako ir taku iðëjau á mûsø keliukà. Ma-

ne muðë karðtis. Þinojau, kad mano veidas visas raudonas.– Senas pusgalvis kaþkoks, eina jis kur, – tariau sau.Bet negalëjau nesijuokti, prisiminusi, kaip jis atrodë, kaip ropðtësi á kal-

và, o galiausiai liko kiûtoti keturpësèias. Juokingai atrodë, susirietæs, susi-ëmæs uþ krûtinës, gal vaidino, o gal ið tikrøjø iðtiko ðirdies priepuolis, ma-nyèiau, nelabai rimtas. Bus tau pamoka, pagalvojau.

Kol parëjau namo, veidas apdþiûvo, taèiau plaukai atrodë kaip ðieno ku-peta. Stabtelëjau prie seno automobilio, seno lauþo, stovinèio keliuke ant trin-kø, ir pasiþiûrëjau á ðoniná veidrodëlá – jis atlauþtas á ðonà, nes visiems rûpiá já pasiþiûrëti. Bandþiau pasitvarkyti plaukus, stipriai glostydama, bet vel-tui.

– Et, velnias, – burbtelëjau ir uþlipau laipteliais prie uþpakalinio áëjimoir, kad mama nerëktø, tinklines duris pasistengiau uþdaryti be trenksmo.

Mama virtuvëje lygino drabuþius, drëkino patiestus ant lyginimo lentos.Drëkinimui naudojo mëlynà limonado butelá su ðlakstymui pritaikytu kamð-èiu ið kempinës, kurá seniai, pradinëje mokykloje, pritaisiau ir padovanojauKalëdø proga; kratydama butelá virð drabuþiø, ásistebeilijo á mane.

– Kur buvai? Sakiau iðkart gráþt.– Iðkart ir gráþau.– Visa purvina, baisu þiûrët. Kas tau buvo?– Kà að þinau, – atsakiau. – Nieko.Ji sviedë man kaþkà – tai buvo brolio marðkiniai, – að sugavau ir prispau-

dþiau prie ákaitusio veido.– Prie darbo, pabaik lygint, – pasakë mama. – Karðtis neiðpasakytas, ir

man jau gana. Pasistenk graþiai iðlygint, o man jau tikrai gana. Ar girdi, Nen-se? Ko ten uþsisvajojai?

Gera man buvo laikyti prispaudus prie veido drëgnus marðkinius.– Kà að þinau, – atsakiau.

Versta iš:AMERICAN SHORT STORIES OF TODAY.London: Penguin Books, 1988

JOY

CE

CA

RO

LO

AT

ES.

Akm

enu

ota

kal

va

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

104 [RTF page header: /

KÆSTUTIS NASTOPKA

Sakymas ir diskursas

Diskurso sakymas

Lietuviø humanitariniuose moksluose vis plaèiau iðsikeroja diskurso termi-nas. Prancûzø ir anglø kalbose, skirianèiose tekstà ir diskursà, pastaruoju ter-minu apibûdinamas „procesas, presuponuojantis sistemà“. Kalbose, kuriose dis-kursà nurungia tekstas, kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip proceso santykisiðreiðkiamas kitokiais bûdais. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, diskurso vartosenàprancûzø tyrinëjimuose atitinka Tartu ir Maskvos semiotikø iðpopuliarinta „ant-rinës modeliuojanèios sistemos“ sàvoka. Diskursas laikytinas antrine reikðmesmodeliuojanèia sistema tuo poþiûriu, kad bûdamas dviejø semiotiniø makrosis-temø – natûraliosios kalbos ir natûraliojo pasaulio – dalis, jis ágyja tam tikràreikðmës kûrimo ir/ar valdymo autonomijà1.

Sakymo instancija

Emile‘is Benveniste‘as, átvirtinæs diskurso terminà prancûzø kalbotyroje, sie-ja diskursà su sakymo raiðka ir pasakymo „gaminimo“ veiksmu. Prancûzø dis-cours yra kilæs ið lotynø discursus, kurio pirminë reikðmë yra „bëgiojimas ðen irten“, o antrinë – „pasisakymas, samprotavimas“. Veiksmaþodis discourir (kal-bëtis, postringauti) etimologiðkai taip pat susijæs su vietos keitimu: lotynø dis-currere pirmiausia reiðkia „iðbëgioti, iðsisklaidyti, iðsiskirstyti“ ir tik po to „pa-sisakyti, samprotauti“. Sakymo metu „bëgiojantis“ reikðmës takais individaspaverèia kalbà diskursu. „Prasmë“ apsivelka „þodþiais“, kalba prisipildo reikð-miø.

Kalbantysis – bûtina sakymo sàlyga. Iki sakymo kalba tëra sakymo galimy-bë. Po sakymo kalba iðsipildo diskurso instancijoje, kuri randasi ið kalbanèiojoskleidþiamø garsø, atliekamø judesiø, pasiekianèiø adresatà ir paþadinanèiø

LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA

1 G r e i m a s A . J. , C o u r t é s J. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du lan-gage. – Paris: Hachette, 1979. – P. 104–105.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

atsakomàjá sakymà. Pasisavindamas formaliàsias kalbos priemones, kalbantysispaþymi savo vietà specifinëmis nuorodomis. Bet pasiskelbdamas kalbanèiuoju irprisiimdamas kalbà, jis ið karto ádiegia kità prieðais save. Bet kuris sakymas yrakreipimasis á kà nors, jis numato paðnekovà2. „Kalba yra ámanoma tik todël, kadkiekvienas kalbantysis prisistato kaip subjektas, nurodydamas patá save kaipsavo diskurso aš. Tuo bûdu aš pristato kità asmená, kuris, bûdamas visiðkai ið-oriðkas manajam „að“, tampa mano aidu, kuriam að sakau tu ir kuris man sako tu“3.

Analogiškas laiko (dabar vs vakar, pernai, rytoj) ir erdvës (èia vs ten) deiksiøsantykis su sakymo instancija. Esamasis laikas yra kalbëjimo laikas. „Sakymasáveda dabarties kategorijà, o ið dabarties kategorijos gimsta laiko kategorija. Da-bartis yra tikrasis laiko ðaltinis. Jis yra tas buvimas pasaulyje, kuris bûtø ne-ámanomas be sakymo veiksmo, nes, gerai pagalvojus, þmogus teturi vienintelægalimybæ gyventi „dabar“ ir ðià akimirkà paversti dabartimi – tai ákûnyti jà ási-terpusiu á pasaulá diskursu“4.

Struktûralistinëje kalbos teorijoje, siekianèioje neprieðtaringo, iðsamaus irkuo paprastesnio kalbos reiðkiniø apraðymo, sakymo problematikai neliko vie-tos. „Esu linkæs manyti, kad kalbinis ávykis pats savaime nenumato sakytojo irklausytojo (ar skaitytojo) arba sàmonës, esanèios iki kalbëjimo, ir á kalbëjimàatsiliepianèio poelgio. <...> Sakytojas ir klausytojas nëra relevantiðki kalbosstruktûros analizei“5, – teigë glosematikos kûrëjas. A. J. Greimas „Struktûrinëjesemantikoje“ siûlë kalbines kategorijas, priklausanèias nuo nekalbinës diskursosituacijos, eliminuoti ið aprašomo teksto6. Koherentiðkoje kalbos teorijoje psi-chologiná subjektà pakeièia gramatinis subjektas. Diskurso sakytojas pripaþásta-mas tik kaip „virtuali instancija, t. y. instancija, sukurta kalbos teorijos rëmuosetam, kad paaiðkintø paradigmatinës formos transformacijà á sintagmatinæ kal-bos formà“7, kitaip tariant, sistemos reiðkimàsi procesu.

Teksto objektinimo pastangos galiausiai remiasi Ferdinando de Saussure‘omaksima: „Kalba yra forma, o ne substancija.“ Rusø formalistai grynø santykiøstruktûrà laikë ir literatûrinës analizës objektu. „Literatûros mokslas tyrinëjapaèià literatûrà, o ne kaþkà kita; <...> meninio kûrinio tyrinëjimo objektas – ðiokûrinio struktûra, o ne ðios struktûros sukûrimà lydintys laiko ar psichologijosveiksniai“8, – árodinëjo Grigorijus Vinokuras. Pasak Osipo Briko, „jei ir nebûtøbuvæ Puðkino, „Eugenijus Oneginas“ vis vien bûtø buvæs paraðytas“9. Imanenti-në teksto analizë tapo pamatiniu XX a. tekstinës kritikos principu iki pat Ro-land‘o Barthes‘o deklaruotos „autoriaus mirties“ ir po jos.

Polemizuodamas su pavirðutiniðkai suprastu F. Saussure‘u – ásivaizdavimu,kad „formoje“ slypi pastovi „prasmë“ – alternatyvià reikðmës teorijà kûrë Mi-chailas Bachtinas ir jo aplinkos tyrëjai. Reikðmæ jie siejo su vertybiø mainaissocialinio bendravimo procese: reikðmæ apibûdina ne þenklø uþdaroje sistemoje

105

KÆ

ST

UT

ISN

AS

TO

PK

A.

Sak

ymas

ir d

isku

rsas

2 B e n v e n i s t e E . Proble³mes de linguistique générale. – T. 2. – Paris: Gallimard, 1974. –P. 80–82.

3 Ten pat. – T. 1. – Paris: Gallimard, 1966. – P. 260.4 Ten pat. – T. 2. – P. 83.5 H j e l m s l e v L . Prolégome³nes a³ une théorie du langage. – Paris: Les Editions de Minuit,

1971. – P. 189–190.6 G r e i m a s A . J. Struktûrinë semantika. Metodo ieðkojimas / Vertë K. Nastopka. – Vil-

nius: Baltos lankos, 2005. – P. 204.7 G r e i m a s A . J. Sémiotique et sciences sociales. – Paris: Le Seuil, 1976. – P. 10–11.8 Хрестоматия по теоретическому литературоведению. – Т. 1. – Тарту: Тартусский госу�

дарственный университет, 1976. – P. 40–41.9 Ten pat. – P. 37.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

106L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

santykis, o jø ideologinis turinys – santykis su juos generuojanèiais individais:„Tai, kas paprastai vadinama „kûrybine individualybe“, yra konkretaus þmogaussocialinës orientacijos grieþtos ir pastovios pagrindinës linijos iðraiðka <...>. To-kiu bûdu èia patenka þodþiai, intonacijos ir á þodá ásiterpæ gestai, sukaupæ iðori-nës iðraiðkos patirtá platesniu ar siauresniu socialiniu mastu, tarsi gerokaiapsitrynæ socialinëje terpëje, nuðlifuoti socialinës auditorijos reakcijø ir replikø,pasiprieðinimo ar palaikymo“10.

Komunikaciná reikðmës aspektà ryðkino Prahos struktûralistai. „Meno kûri-nys kaip visuma (nes tik visuma ágauna estetinæ vertæ) ið prigimties yra þenklas,nukreiptas á þmogø kaip á organizuoto kolektyvo nará, o ne tik kaip á antropo-loginæ konstantà“11, – teigë Janas Mukar»ovsky. „Tiesioginis aktualaus estetiniovertinimo dalykas – ne „medþiagiškas“ artefaktas, o „estetinis objektas“, kurisyra jo [artefakto] atspindys ir koreliatas suvokianèiojo sàmonëje.“ „Estetinë funk-cija yra þmoniø kolektyvo santykio su pasauliu elementas“, o estetinë vertë – nebûsena, o daugialypis sudëtingas procesas12.

Performulavæs pradines formalizmo nuostatas, Romanas Jakobsonas api-brëþë poetinæ funkcijà pagal jos vietà literatûrinës komunikacijos procese kaip„dëmesio sutelkimà á praneðimà dël jo paties“13. Jis pirmasis pateikë iðsamiàlingvistinæ sakymo nuorodø interpretacijà pasakytame tekste14. Glaudi poetinioþodþio ir sakymo situacijos sàveika laikoma esmingu literatûrinës analizës tiks-lu: „Situacija yra kalbëjimo komponentas; poetinë funkcija perkeièia jà kaip irvisus kitus kalbëjimo komponentus, kartais jà pabrëþdama kaip efektingà ið-raiðkos priemonæ, kartais, prieðingai, jà suskliausdama, taèiau kad ir kokia pras-më – teigiama ar neigiama – jai bûtø teikiama, kûrinys niekada nëra jai abejin-gas“15.

Átraukdama sakymà á bendràjà reikðmës teorijà, semiotika já suvokia ne kaipuþtekstinæ socialinæ struktûrà, veikianèià kalbiná bendravimà, o kaip kalbinæ pa-kopà, kurià logiðkai presuponuoja baigtinis pasakymas. Sakytojas suteikia pras-mæ prieðais já esanèiam pasauliui ávesdamas semantines kategorijas, „atjungtas“nuo sakymo situacijos. Sakymo „að“ virsta pasakymo „ne að“, „èia“ – „ne èia“, „da-bar“ – „ne dabar“.

Atjungimas – pirmoji sàlyga, leidþianti atsirasti prasmingam, kitiems supran-tamam praneðimui, perþengti tai, kas bûdinga vien sau paèiam, pateikti asme-nis ir daiktus objektyvuojanèioje perspektyvoje. Tai esminis þmoniø kalbos po-þymis: þodinë afektø ir jausmø iðraiðka ne itin skiriasi nuo gyvûnø kalbos. PasakA. J. Greimo, „ávardis jis, peikiamas dël neva nepakankamo kûrybingumo, ko ge-ro, yra greta arklio vienas didþiausiø þmogaus atradimø“16. Atjungimu nuo saky-mo situacijos grindþiama simbolinë kalbos galia.

Kita vertus, pasakymas turi reikðmæ tik kalbanèio (sakanèio arba klausanèio)subjekto atþvilgiu. Prasminá „tikrovës“ efektà sukelia pasaulio ir subjekto kon-

10 В о л о ш и н о в B . Марксизм и философия языка. – Ленинград: Прибой, 1929. – P.110–111.

11 M u k a r» o v s k y J. Esteticka funkce, norma a hodnota jako socialní fakty // Ten pat. Stu-die z estetiky. – Praha: Odeon, 1966. – P. 44.

12 Ten pat. – P. 52, 25, 42.13 Ja k o b s o n R . Lingvistika ir poetika / Vertë B. Abraitienë, D. Kaladinskienë // Baltos lan-

kos. – 2004. – Nr. 18/19. – P. 9–18.14 Ja k o b s o n R . Schifters, Verbal Categories, and the Russian Verb // Ten pat. Selected

Writings. – Vol. 2. – Gravenhague, 1962.15 Я к о б с о н P . Работы по поэтике. – Москва: Прогресс, 1987. – P. 147.16 Cit. iš: B e r t r a n d D. Précis de sémiotique littéraire. – Paris: Nathan, 2000. – P. 59.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

junkcija, iðreikðta diskurse savotiðku „bûties ájungimu“17. Ájungimo operacijakreipia prie sakymo iðtakø: nuo pasakymo „tada“ – prie „dabar“, nuo „ten“ – prie„èia“, nuo „neasmens“18 – prie pirmojo ir antrojo asmens. Sakymo instancijoje,atsiskirdamas nuo to, kas jis nëra, subjektas átvirtina savo ásivaizduojamà bûtá:konstruodamas þodiná pasaulá kaip objektà, jis konstruoja patá save19.

Þiûros taðkas

Kad virtualios kalbiniø fraziø struktûros virstø pilnateisëmis diskurso struk-tûromis, reikia jas vienijanèio ir áprasminanèio þiûros taðko. „Dalykø bûvis, kurisnëra papasakotas arba apraðytas ið tam tikro þiûros taðko – tegu ir visaþinio –yra nereikðminis bûvis“20.

Semiotinë þiûros taðko samprata susieja kalbinæ ir paþintinæ veiklà su jusli-niu suvokimu. „Suvokti kurá nors dalykà ið tam tikro þiûros taðko, – vadinasi, jausuteikti jam tam tikrà reikðmæ; taèiau akivaizdþiai remtis þiûros taðku ir jáapibûdinanèiais juslinio suvokimo bei paþinimo veiksmais yra kaþkas daugiau:trumpai tariant, tai reiðkia pristatyti reikðmës sumanymà, jos jutimines ir jaus-mines iðtakas ir galiausiai átvirtinti prasmæ juslinëje patirtyje“21.

Þiûros taðkas nesutampa su subjektyvia atlikëjo ar autoriaus nuostata: suvo-kimas numato dviejø sakymo aktantø – sakytojo ir sakymo adresato – sàveikà.Meninio teksto (nebûtinai þodinio) skaitymas yra toks pat reikðmiø konstravi-mas kaip ir jo raðymas, tapymas, filmavimas. Uþ diskurso reikðmes vienodaiatsakingi ir jo autorius, ir suvokëjas. Pasakyto diskurso realybë vertinama ið tamtikrø taðkø, kuriuos jis pats pasiûlo, taèiau tik sakytinë veikla, keitimasis saky-tojo ir sakymo adresato vaidmenimis uþpildo paliktas vietas konkreèiomis reikð-mëmis ir paverèia jas þiûros taðkais.

Pasakymo plotmëje susiduria vienas kitam prieðtaraujantys suvokianèiojosubjekto (stebëtojo) ir jo siekiamo objekto (informatoriaus) þiûros taðkai. Kaip na-ratyvinis aktantas, stebëtojas yra kompetentingas subjektas, norintis ir galintisþinoti. Jei informatorius yra nusiteikæs kuo iðsamiau informuoti stebëtojà apiesuvokiamà objektà, jis atlieka pagalbininko vaidmená. Jei informatorius trukdoþinojimà: slepia tai, kas yra, apsimetinëja tuo, kuo nëra – jis veikia kaip anti-subjektas. Dailës kûriniuose informatoriaus pagalbininko vaidmená atitinka tie-sioginë perspektyva (sakytojo ir sakymo adresato þiûros taðkai sutampa), fron-talus arba plokðtuminis atlikëjø figûrø pateikimas. Informatoriø antisubjektàatpaþástame ið atvirkðtinës perspektyvos, pasisukusiø arba reljefiðkø figûrø.

Sakymo plotmëje stebëtojo vaidmená atlieka sakytojas arba naratorius. Pasa-kymo plotmëje stebëtojas deiksinëmis nuorodomis susiejamas su erdve ir laiku.Pagal savo kûno padëtá jis atskiria tai, kas yra arti, nuo to, kas toli, tai, kas aukð-tai, nuo to, kas þemai, kas buvo prieð tai, nuo to, kas ávyko po to. Tokio stebëtojo

107

KÆ

ST

UT

ISN

AS

TO

PK

A.

Sak

ymas

ir d

isku

rsas

17 G r e i m a s A . J. , C o u r t é s J. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du lan-gage. – T. 2. – Paris: Hachette, 1986. – P. 185.

18 Pasak E. Benveniste’o, treèiasis gramatinis asmuo yra „neasmuo“: jis nurodo ne asmená, o ob-jektà, esantá anapus kalbëjimo. – B e n v e n i s t e E . Proble³mes de linguistique générale. – T. 1. –Paris: Gallimard, 1966. – P. 255–257, 265.

19 G r e i m a s A . J. , C o u r t é s J. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du lan-gage. – 1979. – P. 127.

20 Fo n t a n i l l e J. Sémiotique et litérature. – Paris: Presses Universitaires de France,1999. – P. 43.

21 Ten pat. – P. 43.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

buvimas atveria pasakymà sakymo erdvei: sakymas apgaubia pasakymà, stebë-tojas – tai, kas stebima. Pasakymo erdvëje savo ruoþtu galima iðskirti dalinesapgaubtàsias erdves, sutelkto þinojimo vietas, kur susitinka prieinamumai irtrukdymai, kur vieni dalykai dengia arba atidengia kitus. Kiekvienas toks vidi-nis apgaubimas nustato stebëjimo kompetencijos ribas22.

Ið erdviniø konfigûracijø formuojasi ávairûs erdviniai takai. Borisas Uspens-kis aptaria dvejopà þiûros taðko slinktá. Vienu atveju sakytojo þvilgsnis nuosek-liai pereina nuo vieno stebimo objekto prie kito, o sakymo adresatas turi ið ðiøerdviniø pertrûkiø sumontuoti bendrà vaizdà. Tai vadinama „nuoseklia apþval-ga“. Kitu atveju kalbama apie „judantá þiûros taðkà“: pateikiama scena, pamaty-ta ið kintanèios pozicijos, deformuojanèios erdviniø objektø pavidalus. Pirmuojuatveju þvilgsnio slinktis iðskaidoma á diskreèiø komponentø sekà, o jø sintezënukeliama anapus pasakymo. Antruoju atveju ávairûs þiûros taðkai susaistomipaèiame pasakyme (pavyzdþiui, kubistiniame paveiksle). Aptariamas ir treèiasatvejis – apibendrinta, nuasmeninta þiûra ið „paukðèio skrydþio“23.

Jacques’as Fontanille’is apraðo keturias þiûros taðko strategijas. Gaubiamajai(englobante) strategijai jis priskiria visaþinio þiûros taðkà, pasiekiamà arbaþvilgsniu ið labai toli (ar aukðtai), arba apibendrintu pasakojimu. Jis apima ávai-rius daiktø bûvius ir pripaþásta vertæ tik koherentiðkai visumai (plg. þiûrà „iðpaukðèio skrydþio“). Kaupiamoji (cumulative) strategija, siekdama kuo didesnioiðsamumo, vienà po kito apþvelgia ávairius objekto aspektus. Atrenkamoji (élec-tive) strategija ieðko bûdingiausio aspekto, kuris, atstodamas daugelá kitø, su-telktø ávairias diskurso reikðmes. Detalizuojanèioji (particularisante) strategijatenkinasi atskiromis detalëmis, nepretenduodama aprëpti didþiuliø visetø. Konk-reèiuose diskursuose kryþiuojasi ávairios strategijos. Vyraujanti strategija áteigiasavo vertybiø sistemà ir nuvertina kitus þiûros taðkus. Analizës tikslas – nusta-tyti ávairiø strategijø sàveikà, apraðyti þiûros taðkø deformacijas ir transforma-cijas24.

Antano Vaièiulaièio novelës „Ðiaurietë“25 pasakotojas jau pirmuoju sakiniunuo nuasmenintos þiûros („Vienà ûkanotà rudens vakarà keliu ið Ðmaikðtynës áIntiklës pusæ ëjo þmogus“) pereina prie konkretaus stebëtojo („nulenkæs galvà irprotarpiais lazda ieðkodamasis kietesnës vietos kojai“, „Kryþkelëje sustojæs,skaitë jis paraðus ir giliai atsikvëpë, þiûrëdamas prieðais save“). Tiriantis stebë-tojo þvilgsnis susiduria su stebimojo objekto pasiprieðinimu: „Matyti jis niekonematë, nes migla buvo taip tiršta, kad uþ poros þingsniø jau nyko medþiai.“Padedant garsui, neprieinama informacija (rûkas neleidþia keleiviui stebëti ap-linkos) tampa prieinama. Ið rûko iðniræs ûkininkas ir jo arkliai áveda naujàþiûros taðkà. Stebintis aplinkà keleivis pats tampa stebimuoju:

Pamatæs praeivá, atsirëmusá á rodyklæ, kuri kelià pirðtu dûrë kaþin kur á debesis, ûkininkaspliaukðtelëjo botagu, uþkopë aikðtelæ kryþkelëje ir suriko: „Tprru!“ Arkliai pro ðnerves iðpûtë

108L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

22 Fo n t a n i l l e J. Les espaces subjectives. Introduction a³ la sémiotique de l’observateur. –Paris: Hachette, 1989. – P. 53–57.

23 У с п е н с к и й Б . Поэтика композиции (Структура художественного текста и типо�логия художественной формы) // Idem, Семиотика искусства. – Москва: Школа «Языкирусской культуры», 1995. – P. 83–89. Apie „paukðèio skrydþio“ perspektyvà vizualiniame dis-kurse þr.: T h ü r l e m a n n F. Paukðèiø akimis: sakymo struktûra tam tikros rûðies geografi-niuose þemëlapiuose // Baltos lankos. – 2009. – Nr. 30. – P. 49–65.

24 Fo n t a n i l l e J. Sémiotique et litérature. – P. 50–54.25 Va i è i u l a i t i s A . Tavo veido šviesa. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 164–190. Toliau cituojant

puslapiai nurodomi tekste. Kursyvas visur mano – K. N.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

garø srovæ, nupurtë nugaras ir kramtë þàslus, þiûrëdami á þmogø prie stulpo. O jisai ið lëto rûkëpypkæ, tarpais laikë jà saujoje sugniauþæs, su atkiðtu kandikliu á lûpas ir atrodë susigalvojæs irpavargæs.

Jis tarë ûkininkui:– Ar toli nuo èia á Aviþius?Anas atsakë:– Svetimas esi...– Ið kalbos tuoj supratau. O dël tø Aviþiø – jø gi yra du. Tai pas katrà nori: Jonà ar Augustà?Keleivis sumišo (p. 164–165).

Pasakymo erdvæ árëmina erdvinë kategorija viršus vs apaèia: keleivis einanulenkæs galvà, ûkininkas sëdi ant maiðø, uþkopia á aikðtelæ, arkliai klimpsta ligipilvo, veþimas kyla á virðø ir grimsta ligi aðiø. Tik rodyklë, pirðtu durianti á debe-sis, veda anapus pasakymo.

Abiejø stebëtojø – keleivio ir ûkininko – stebëjimo tikslai yra skirtingi. Ûki-ninkas, stebëdamas nepaþástamàjá, bando nuspëti, kà slepia jo atrodymas. Ke-leiviui ûkininkas yra vienas ið informatoriø, padedanèiø susivokti svetimoje erd-vëje. Kryþiuojantis savojo ir svetimojo þiûros taðkams, pasiekiamas „judanèioþiûros taðko“ efektas. Paaiðkëja, kad ta pati pavardë slepia du skirtingus at-likëjus. Vaizdas deformuojasi, keleivis sutrinka.

Judantis þiûros taðkas, arba, kitaip tariant, atrenkamoji strategija, þymi es-minius taðkus keleivio paþinimo kelyje.

Dviem vardais pagreèiui vadinama pagrindinë novelës veikëja – ðiaurietë:

– Turi jis tarnaitæ ið ðiaurës, Onà vardu?..– A, þinau, þinau! Tai bus Augustas. Jo namai á girios pusæ... Tik, broleli, mes jà vadiname

Adele, ir ji dabar – ne tarnaitë. Oho!Þmogus nustebæs atðlijo nuo stulpo.– Teisybë, jos vardas Adelë, – atsakë jis.Ir nusijuokæs pridëjo:– Turëèiau geriau uþ kitus þinoti.<...>Likæs vienas, keleivis neskubëdamas, apsimàstydamas kaleno pypkæ á rodyklæ. Kelios þari-

jos nukrito ant þemës ir tuoj uþgeso. O jisai kraipë galvà ir stebëdamasis murmëjo: „Ji dabar netarnaitë... Kas jai galëjo atsitikti – ar jà nuo darbo pavarë, ar...?“ (p. 165).

Dviejø þiûros taðkø susikirtimas dar syká sutrikdo keleivá. Atsitokëjæs jis ma-no, kad ðiaurietæ klaidingai ávardija ûkininkas, neþinantis to, kà „geriau uþkitus“ þino jis pats. Taèiau tai, kodël „ji dabar ne tarnaitë“, þino tik ûkininkas.Sakymo adresatas, atsidûræs tarp ðiø dviejø skirtingø þinojimø, kol kas ðiospaslapties negali áminti. Jam lieka tik spëti, kad jà dengia ne vien rudens vakaro„rûkai“.

Pirkios viduje, kryþiuojantis þvilgsniams, susiduria du þinojimai – namiðkiøir sveèio:

– Ar èia bus Aviþius? Augustas... – teiravosi þmogus.– Tas pat, – atsakë nuo stalo. – O ko norësit?– Mat að... að dël jûsø tarnaitës...– Uf, – garsiai pasakë vaikinas prie lopðio ir iðtiesë abi kojas á aslà.Nustebæs ateivis permetë já akimis.– Petrai, tylëk,– pasakë moteriðkë.– Juk jis iš tolo ir negali visko þinoti.<...>

109

KÆ

ST

UT

ISN

AS

TO

PK

A.

Sak

ymas

ir d

isku

rsas

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

110L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

– Ar tik nebûsit Adelës brolis? – prašneko ji.Þmogus nusišypsojo. Taip, jis Adelës brolis.– Stasys vardu?Taigi, Stasys! (p. 168).

Sveèiui atrodo, kad jis þino daugiau negu namiðkiai, kuriems jø tarnaitë, ma-tyt, yra sakiusi turinti brolá, vardu Stasys. Kaip ir anksèiau, kai kalbëjosi suûkininku, ateivis apsimeta palaikantis paðnekovo poþiûrá, nors mano turás „ge-riau uþ kitus þinoti“. Uþtat, tarsi patvirtindamas pirmàjá moteriðkës spëjimà, jisðypsosi, o á antràjá atsako dviprasmiðku suðukimu. Namiðkiai savo ruoþtu þinotai, ko þmogus „ið tolo“ negali þinoti. Sakymo adresatas turi rasti savo vietà ðioseþiûros taðkø slëpynëse. Ið ankstesnio ateivio jausminës bûsenos apraðymo gali-ma numanyti, kad su Aviþiø tarnaite já sieja ne kraujo giminystë. Bet kà reiðkianetikëtas vaikino prie lopðio „uf“, kol kas neaiðku.

Adelës-Onos atvaizdas ir toliau dvejinasi. Kai, taikydamasis prie ðeimininkøþinojimo, Stasys pasakoja apie raiðà Adelës seserá, senasis Aviþius suklûsta:„Kaip jie keistai šneka: Adelës sesuo! O jam gi ar ne sesuo?“ Dviguboje perspek-tyvoje matomas ir Stasys. „Na, tu brolis ne brolis jai, giminë ne giminë man, o aðvis tiek pasakysiu...“ – dësto senasis Aviþius (p. 175). Dabar jau nustemba Sta-sys: „...savo dvasioj jautë keblumà: ar èia paproèiai kiti, ar kokis galas, kad ðei-mininkus tarnai vadina tëvais, kad á já patá kreipiasi kaip á giminæ. – Genys mar-gas, þemë dar margesnë.“

J. Fontanille’is pasakytø: stebëtojas kaupiamàjà strategijà keièia gaubiamàja.Bet sakymo adresatas numano, kad „ðiaurieèiø“ kalbëjimo paproèiai èia niekuo dëti.Pasakotojas keièia ðiaurietës vardà priklausomai nuo to, kà apie jà þino kiti pasako-jimo dalyviai. Stasio pokalbyje su buvusia Aviþiø tarnaite ji vadinama Ona. Taippavadinama ir susidûrusi tarpduryje su Aviþiene: „Mamyte, að juos sumazgosiu, –tarë Ona“ (p. 174). Tai dar vienas sudvejintos þiûros atvejis. Aviþienæ, Stasionuostabai, ji vadina „mamyte“, bet pati pristatoma tik jai ir Stasiui þinomu vardu.

Pokalbio epizode Stasá ir Onà sieja bendra praeitis. Pasitvirtina nuovokesnioskaitytojo spëjimas, kad ðiaurietë Ona – Stasio þmona („mudu kunigas suriðo susidabriniais“, p. 172), iðtekëjusi uþ jo ne savo noru: „Liepë – ir ëjau. Skurdþiamstëvams vis kad geriau kur ákiðti dukterá“ (p. 173). Paaiðkëja, kad likusi namuoseraiða „Adelës sesuo“, apie kurià pasakojo Aviþiams Stasys, ir yra tikroji Adelë irkad Stasio minimas Broniukas dantukais „kaip voverës“, matyt, yra Stasio irOnos sûnus. Bet to, kas nutiko Aviþiø sodyboje per tuos dvejus metus, Stasys ne-þino.

Pokalbio epizode pasikeièia ávardytø atlikëjø santykiai: miršta iðgalvotojiAdelë, jos vietà uþima ðiame kaime niekam neþinoma Ona. Paðnekesiø, kurievyksta „uþ durø“, kol kas ði transformacija nepaveikia. Adelës mirtis ir Onosgimimas átvirtinamas antroje novelës dalyje:

– Dëde, ji gi – mano... Ir sûnus auga.– Vël pasaka, – gynësi Aviþius.– Juk ir pase buvo paraðyta: Adelë Gervëèiûtë. Ar mes akiø

neturëjom, ar kà?– Ne Adelë, bet Ona.– Ona! Kliedi, ar kà?– Ne, dëde... Að galiu jums viskà iðaiðkinti (p. 179).

Po ðio epizodo vieðnios ið ðiaurës Adele niekas nebevadina.Pirmoje novelës dalyje þiûros taðkø kaità valdo noras þinoti. Antrojoje skir-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

tingus þiûros taðkus stengiamasi „suvesti á tvarkà“. Tvarka numato visaþiná lë-mëjà – bendruomeniná („Gi tavæs èia niekas nelaikys – kà þmonës ðnekëtø!” –p. 182) arba transcendentiná: „Tu neverti, bet Tasai verèia. / Ir Aviþius pakëlërankà á lubas“ (p. 182).

Aviþiaus gestas tarsi pakartoja kelio rodyklæ, durianèia pirðtu „kaþin kur ádebesis“, o jo þodþiai – „Pas Dievà paraðyta: ji priklauso pirmajam...“ (p. 181) –primena novelës epigrafà ið Pradþios knygos: „Kodël tu sakei man: tai manosesuo; dël to að jà paëmiau uþ þmonà? Dabar ji ðtai tavo þmona; atsiimk jà ir eiksau.“ Atrodytø, kad Aviþius èia kalba kaip ágaliotas sakytojas.

Kitaip dieviðkàjà iðmintá supranta Ona. Kai senis jà graudena: „Tu në Dievonebijai!“, ji atsikerta: „Dievas gi mane paþásta“ (p. 181). O Petras tiki, kad turëtøbûti kaþkokia kita, dar niekam neþinoma teisybë: „Visos tos ðnekos jam atrodëlyg kaþkas netikra, ir jo mintyse ðmëkðojo tolima viltis, kad kaþkokia stipriranka nustums tà siaubà, kuris tyko ið visø pusiø. Atsirëmæs á sienà, laukë tokaþko, pats nenuvokdamas, kas tai bûtø: ar ûmus trenksmas, ar ið tø naktiesûkanø nejuèiomis atslinkæs ðviesos pluoðtas“ (p. 181–182).

Tad novelës sakytojo þiûros negalima tapatinti su senojo Aviþiaus poþiûriu: jàapibûdina keliø perspektyvø sankryþa. Pretenzijos á visaþinystæ kertasi su tuo, kasasmeniðkai iðgyventa. Sakymo adresatas daro tokià iðvadà: „Paklusdamas Dievovaliai, nuspræsdamas Onos likimà pagal tai, kas Biblijoj raðoma, ðeimininkas tuopaèiu parodë, kad per visà savo gyvenimà jis neturëjo dràsos pats spræsti aðtriøklausimø, nes vengë moralinës atsakomybës, ieðkodamas autoritetø, kurie nulemtøjo veiksmus skaudþiomis ir neaiðkiomis gyvenimo aplinkybëmis. Senatvëje jis jaunebegali daryti sprendimø, atitinkanèiø jo geros ðirdies ir sàþinës reikalavimus“26.

Ona pasikliauja tuo, kà sako ðirdis: „Að neisiu ten“ (p. 182). Supratusi, kad ðiønamø tvarkoje jai vietos nëra, renkasi dvigubà neigimà: „Að juk nesakiau, kad sujuo vaþiuosiu“ (p. 183) – „að pati iðeisiu“ (p. 184). Atsisveikinusi su sûneliu ir vy-ru, ji iðeina ne tik iš kambario.

Bendruomeninis atlikëjas (kaimynai), pasirodæs novelës pabaigoje, iðreiðkia„ir Dievo, ir þmoniø“ poþiûrá:

O kaimynai rinkosi á jø namus, vyrai tokie rimti, moterys su juodais sijonais ir tamsiomisskarelëmis – Dievo pasitikti. Jie þengë per slenkstá, garbino Vieðpatá, ir vieni likosi èia, o kitityliai slinko á seklyèià, kur lovoje tàsoma Ona ðaukësi Jëzulio – kad jà gelbëtø ir jai dovanotø.

Ðvirkðèiø dëdë pakilo nuo stalo ir pasakë:– Aš negaliu... Gaila klausantis.Ir jis dairësi po kertes, ásiþiûrëjo á giesmynà ant langinës ir stebëjosi ðventàja Katarina, kuri

vienoj rankoj laikë verbà, o antroj – pusiau lûþusá ratà (p. 189).

Ðventosios, þvelgianèios nuo lentynëlës virð lango, atributai – kankinimo ra-tas ir palmës ðaka – susieja þemiðkàjà kanèià su Kristaus paðlovinimu.

Fabulà rezganèiuose diskursuose þiûros taðkai keièiasi sintagmatinëje aðyje.Poetiniuose, pasak A. J. Greimo, „tauðkaluose“ jie tvarko mitinio universumo, ku-ris „atsiskleidþia kaip áprastinis ir nenutrûkstamas“27, paradigmas.

Tomo Venclovos eilëraðtyje „Prisikëlimas ið mirusiøjø“28 kalbama apie medá,kuris „gyvena du kartus“. Kaip natûraliojo pasaulio figûrà medá pristato aki-vaizdumo nuorodos: „uþ lango juoduoja beþadis“, „kai braunasi, pranykæs ir

111

KÆ

ST

UT

ISN

AS

TO

PK

A.

Sak

ymas

ir d

isku

rsas

26 Ð i l b a j o r i s R . Netekties þenklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 485.27 G r e i m a s A . J. Struktûrinë semantika. – P. 170.28 Ve n c l o v a T. Rinktinë. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 144–145.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

ûmus, / á ðià beviltiðkø fasadø gatvæ“. Bet drauge tai ir interoceptyvi sàmonësfigûra („tik mûsø sàmonëj iðlikæs medis“). Pasakytame diskurse medis susiejasakymo èia („ðiapus atlapø balkono durø“, „á ðià beviltiðkø fasadø gatvæ“) supasakymo ten („uþ lango“, „anapus mariø“, „kitam þemyne“), o laiko aðyje – saky-mo dabar („šiuos... metus“) su pasakymo tada („prarastus metus“, „prilyginan-èius iðmintá jaunatvei“). Paskutinëje strofoje, sutapdamas su gotikiniu navosstulpu, jis jungia þemæ ir dangø.

Diskurso sakytojas – dvejybinis atlikëjas: mes abudu, kartais pristatomastiesiog kaip mes. II, III ir paskutinëje strofoje abiejø atlikëjø vardu kalba aš: „betmedis tebëra, kol að kalbu“, „ir að beveik þinau“, „sakau“. Pastarojoje þodá gaunair antrasis asmuo: „Tu tari.“ Kai sakymas pereina á pasakymà („ið pirmojo irantrojo asmens / sapnø miglon, á beasmenæ bûtá“), greta sakymo aktantø pasiro-do pasakymo „neasmuo“ – „treèias paðnekovas“29.

Eilëraðtyje vyrauja regimos figûros. Stebinèià aká primena „voko judesys“, onegalëjimà matyti – „á nesimà“ þvelgiantis læðis. Ðviesa („þiburiais þëruoja“, „nu-ðvitæs nuo lajos ligi liemens“) susiduria su ðviesos nebuvimu („juoduoja“, „tam-sà“). Eidetinëje plotmëje iðskiriami plotai („asfalto plotas“, vainikas) ir brëþiai(„drûþës“, laibos ðakos) arba plastinës figûros apibûdinamos negatyviai („pleèiatuðtumà skliaute ir venoj“, „spraga laðuos“, „iðdilusi“, „sutreðæs“). Galëjimui ste-bëti prieðinasi regëjimo kliûtys (tamsa, tuðtuma, migla). Kalbant modaliniais ter-minais, tai darymas, kad neþinotø.

Pirmoje strofoje regëjimà papildo lytëjimas (stangrios drûþës, plotas glitus).Paskutinëje strofoje lytëjimo áspûdþiu uþpildomos regos spragos:

lyg antkapyje navos vidury,sunëræ delnus, pëdomis prigludæprie gotikinio stulpo, netikri,ar esame, ar buvome nubudæ.

Klausa, atpaþástama pirmoje eilutëje, vëliau ið juslinio suvokimo paðalinama:beþadis medis, „tyloj sutreðæs kamienas“. Jai paliekama kalbos ir poezijos plot-më: „bet medis tebëra, kol að kalbu“, „ritmo lûþis“, „ðakø silabika“. Paskutinëjestrofoje lytëjimo konjunkcijà átvirtina sakymas:

Sakau: Tai buvo laimë. Tu tari:Mums sekësi. Tokios beveik nebûna.

Kalba, kaupdama atmintá, atgaivindama dabartyje praeitá, uþdarydama am-þinybæ minutëje, uþpildo spragà tarp iðorinës tikrovës ir þmogaus. „Mûsø sàmo-nëj iðlikæs medis“ palieka viltá, kad „kaþkas, kaip já, atsimena ir mus“.

Bizantijos dailininkai, siekdami atvaizduoti ðventybæ, apvertë þiûrinèiojo irþiûrinèio santyká: pavaizdavo Dievà nebe kaip stebëjimo objektà, bet kaip subjektà,kuris stebi mus paèius30. Venclovos eilëraðèio pabaigoje to, kuris „atsimena ir mus“,laukimas tampa prisikëlimo laukimu. Kaupiamàjá stebëjimà pakeièia gaubiamasis:

Taip atmenanèio Dievo laukia kûnaiankštam karste, motelio kambary.

112L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

29 Plg. eil. „Paðnekesys þiemà“: „O treèias paðnekovas? Tu sakai, / Kad niekas ðito pokalbionegirdi?“ (p. 46).

30 Pa r i s J. L‘espace et le regard. – Paris: Le Seuil, 1965. – P. 154. Cit. pagal: Fo n t a n i l l e J.Les espaces subjectives. – P. 52.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Neprieinamas tiesioginiam jusliniam suvokimui pasaulis svyruoja tarp ne-tikrumo, apgaulës ir paslapties. Netikrumo modalumà apibûdina nebuvimas irneatrodymas („á nesimà þvelgia læðis“), apgaulæ – atrodymas ir nebuvimas („jismudviem neilgai tesivaidens“), paslaptá – buvimas ir neatrodymas („netikri, / aresame, ar buvome nubudæ“). Interpretuodami „beveik þinojimà“ kaip dar nebuvimà, sakytume, jog pasakymas „ir að beveik þinau (ar man atrodo)“ moda-lizuoja dalinæ apgaulæ. Tikrumà laiduoja tik gaubiamoji strategija, áveikiantidalinio þinojimo ribotumà. Akimirksninis subjekto ir objekto susiliejimas pa-siekia „kraðtutinæ situacijà: arba visiðko gyvenimo, arba visiðkos mirties“31. Ero-tà apglëbia Tanatas:

Kaip jis á tamsà, mes abudu þengiamiš pirmojo ir antrojo asmenssapnø miglon, á beasmenæ bûtá,ir amþinybæ nusveria minutë,kai ilsimës ant priegalvio akmens lyg antkapyje navos vidury,.................................................ankštam karste, motelio kambary.

Taèiau atmenanèio Dievo akyje mirtis virsta prisikëlimu.

Sakymo ruošiniai

Figûratyvià kalbà A. J. Greimas yra apibûdinæs kaip kompromisà tarp indi-vido laisvës ir socialinës bûtinybës susikalbëti32. Tam, kad bûtø suprastas, kal-bantis asmuo privalo paklusti ne tik gramatiniams, bet ir kultûriniams savokalbinës kûrybos apribojimams. Kalbëjimas, kuris tarsi laisvai naudojasi visuleksikos þodynu, „sustingsta ir sustabarëja vartosenoje paleisdamas á pasauláávairias diskursines konfigûracijas, kurios gali bûti laikomos kalbinës veiklossocialumo formomis“33. Ðie nauji „kolektyviniai vaizdiniai“, varþantys bei áparei-gojantys, padeda individui perþengti patá save, ásijungti á socialines grupes ir pa-verèia já visuomenine bûtybe.

Aptardamas mito vaizdinius, Claude‘as Lévi-Straussas pasitelkia semantinesasociacijas, slypinèias prancûzø kalbos þodyje bricolage. Veiksmaþodþio bricolerseminis branduolys – netikëtas judesys: atðokæs kamuolys ar biliardo rutulys,pasiklydæs medþioklinis ðuo, jojamas þirgas, iðsukæs ið tiesaus kelio, kad iðveng-tø kliûties. Dabartinëje prancûzø kalboje terminu bricolage apibûdinamas meist-rautojas – „tas, kuris viskà daro pats, savo rankomis ir naudodamas, prieðingainegu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, daþnai atsitiktines prie-mones“. „Jis, prieðingai negu inþinierius, kiekvienàkart nenaudoja specialiai tamprojektui reikalingø þaliavø bei árankiø. Jo instrumentø pasaulis uþdaras, irsavo þaidime jis laikosi taisyklës iðsiversti su „parankinëmis priemonëmis“, t. y.su visada ribotu medþiagø ir árankiø arsenalu.“ „Per daiktus – pasirinkdamasvienà ar kità galimybæ ið riboto jø skaièiaus, [jis] atskleidþia savo charakterá ir

113

KÆ

ST

UT

ISN

AS

TO

PK

A.

Sak

ymas

ir d

isku

rsas

31 G r e i m a s A . J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 167.32 G r e i m a s A . J. Lietuviø mitologijos studijos / Sudarë K. Nastopka. – Vilnius: Baltos

lankos, 2005. – P. 45.33 G r e i m a s A . J. Sémiotique et sciences sociales. – Paris: Editions du Seuil, 1976. – P.

51–52.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

gyvenimà. Meistrautojas niekada nebaigia savo projekto, bet visada ádeda á jádalelæ savæs.“

Pasak C. Lévi-Strausso, mitinë kûryba yra savotiðkas intelektualus meistra-vimas. „Áklimpæs vaizduose“, mito autorius „savo ideologiniø rûmø statybai nau-doja ankstesniø socialiniø diskursø lauþà”, nesibaigianèioje rekonstrukcijoje„priemoniø vaidmená visada atlieka ankstesniais veiksmais pasiekti rezultatai:signifikatai pavirsta signifikantais, ir atvirkðèiai“. Mitinis màstymas tvarko irpertvarko pasitelktus ávykius ir patyrimus naujai juos áprasmindamas: jis yra„iðlaisvintojas, kovojantis prieð neprasmybæ, su kuria mokslas pradþioje buvosusitaikæs“34.

Taip aiðkindamas terminà, C. Lévi-Straussas pats elgiasi kaip meistrautojas:þodá bricolage su jame slypinèiomis reikðmëmis pritaiko mitologijos metakalbai.Bet tai, kà jis sako apie mitiná diskursà, tinka visai sakymo veiklai. Kalbantysisvisada turi po ranka ankstesniø diskursø nuolauþas ir, naudodamasis jomis kaipsignifikantais, kuria naujus signifikatus. „Sakymo veikla, panaði á meistravimà,nesibaigia stereotipinio diskurso pagaminimu. Vartojamø objektø ir istorijos pro-duktø atranka bei panaudojimas veda á kûrybà, kuri ir sudaro meistravimo, kaipsakymo praktikos, vienkartiðkumà“35. Meistrautojas, ið senø dalykø darydamasnaujus, yra dëmesingas jusliniam pasauliui, bet ðis juslinis pasaulis jau yra „ap-dailintas istorijos ir kultûros“.

Kita vertus, sakytojas, ið þodinës þaliavos meistraudamas reikðmines figûras,þiedþia savo tapatybæ. Jo tapatybë atsiskleidþia per santyká su þenklais ir figû-romis, kuriuos atpaþásta kiti. Bet sakytojà meistrautojà atpaþástame ir ið to, kaipjis naudojasi ir transformuoja þenklus, kryptingai juos deformuoja pagal savo pa-ties prigimtá, ðitaip tarsi protestuodamas prieð prasmës erozijà, prieð deseman-tizacijà, kitaip tariant – „prieð neprasmybæ“. „Tapatybæ ðiuo atveju reikia su-prasti kaip pertrûká, kaip inovacijà ir net iðsilaisvinimà“36.

Kalbos sistemoje slypinèios virtualios reikðmës aktualizuojamos ir realizuo-jamos konkreèiu sakymu. Ið kultûros universalijø, kaupianèiø bendràsias þmo-giðkas reikðmes, kiekviena individuali ar bendruomeninë kultûra atsirenka irrealizuoja tai, ko reikia jos specifinei raiðkai. Savo ruoþtu tos realizuotos, konk-reèias kultûras apibûdinanèios reikðmës sudaro naujà sistemà. Jos nebepriklau-so nuo realizuoto sakymo, yra virtualizuojamos ir aktualizuojamos. Pasikeitusáreikðmiø statusà átvirtina sakymo praktika. „Socialinis diskursas formuojasi netik pasitelkiant universalijas, bet taip pat diskursui nuolat atsigræþiant á patásave; taip susidaro gatavos, stereotipinës konfigûracijos, o ðitaip atsiradæ ste-reotipai keliauja á semionaratyviná lygmená, kad ten taptø [semantiniais] primi-tyvais, taip pat sudrausmintais ir sistemiðkais kaip ir universalijos. Sakymopraktika, palaikydama nuolatinæ apykaità tarp diskursinio ir kitø lygmenø, su-daro prielaidas semiotinei kultûrø kûrybai“37. Diskurse ji sujungia reikðmës ne-laikiðko artikuliavimo produktus su istorijos produktais.

Savotiðkos sakymo praktikos „nuosëdos“ yra mitiniai vaizdiniai. Interpre-tuodama pastoviø asociacijø pluoðtus („mitinius archetipus“) kaip komunika-cinius simbolius, mitologinë kritika iðskyrë pastovø universaliø simboliø bran-

114L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

34 L é v i - S t r a u s s C . Laukinis màstymas / Vertë M. Daðkus. – Vilnius: Baltos lankos,1997. – P. 29–35.

35 F l o c h J. - M . Identités visuelles. – Paris: Presses Universitaires de France, 1995. – P. 6.36 Ten pat. – P. 7.37 G r e i m a s A . J. , Fo n t a n i l l e J. Sémiotique des passions: Des états de choses aux

états d’âme. – Paris: Editions du Seuil, 1991. – P. 88.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

duolá ávairiose kultûrose, nutolusiose viena nuo kitos laike ir erdvëje. Pastebëta,kad esama visiems þmonëms bendrø vaizdiniø, kurie pasiþymi ið esmës neribo-ta komunikacijos galia. Tokie yra valgymo ir gërimo, ieðkojimo ir kelionës, ðvie-sos ir tamsos, taip pat seksualinio pasitenkinimo, paprastai ágaunanèio vestuviøformà, simboliai38.

Kornelijus Platelis poetiná þodinës realybës meistravimà vadina palimpsestu:„Gal ir netikslu „Palimpsestais“ (iðskutamas arba nuplaunamas pergamentas,ant kurio raðomas naujas tekstas) pavadinti vienà savo knygø, jeigu tokia esti vi-sa kûryba“39. Tokio poetinio meistravimo pavyzdys eil. „Pagaliau pasirodo lietus“:

Pagaliau jis iðlenda ið uþ didelio namo,kuriam gyvena dama aukso spalvos oda.Nejaugi jai ðis lietus? Iðeinu á balkonàsu auksaspalvio pilsnerio bokalu,pakeliu já prie lûpø nelyginant ragà Rolandasir trukteliu gurkðná, kad vos neuþspringsta lietus,mûsø paðvinkusius reikalus skalbti pagavæs.Dama po kambará vaikðto, poetiðkai laisto gëles.Dangus apvaisina þemæ, tiek laukusià jo malonës,miesto pajuodæ medþiai sutinka já ir parudavus þolë,godþiai já ðliurpia ðpiþiniai kanalizacijos dantys,jo laukia jauna patarnautoja su aukso alaus bokalu.Bet skambanèios èiurkðlës neranda Danajos ásèiø,kelio nurodyti joms teisingo ir aš negaliu.Sielà gaubia ákaitæs varinis skliautas.Tykšta lašai ir pradingsta ant jo šnypšdami.Að viduje ten giriuosi, meluoju, apsigaudinëju –kaip tam uþgimti, kuris susirems su siaubu?Á vazonëlá pamëlæs laistytuvëlio snapelislieja chloruotà vandentiekio èiurkðlæ toliau40.

Eilëraðèio tema – lietaus laukimas – lygiagreèiai plëtojama keliuose stilistiniuoseregistruose. Stebëtojo jusliniai áspûdþiai fiksuojami vaizdinga ðnekamàja kalba: „pa-galiau jis išlenda“, „trukteliu gurkðná“, „vos neuþspringsta“, „pašvinkusius reikalus“,„godþiai já šliurpia“, „tykšta lašai ir pradingsta ant jo šnypšdami“. Su ja disonuojabuitá estetizuojanèio snobo ðneka: „dama aukso spalvos oda“, „su auksaspalvio pils-nerio bokalu“, „jauna patarnautoja su aukso alaus bokalu“, „poetiðkai laisto gëles“,„skambanèios èiurkðlës“, „pakeliu já prie lûpø nelyginant ragà Rolandas“.

Priklausymà elitiniam intelektualø klubui iðduoda psichoanalitinës nuoro-dos41. Gaubianèiosios ir gaubiamosios erdvës prieðprieða, artikuliuojanti dis-kursà, parengia dirvà falinei simbolikai: „jis iðlenda ið uþ didelio namo, / kuriamgyvena dama aukso spalvos oda“, „dangus apvaisina þemæ, tiek laukusià jo malo-

115

KÆ

ST

UT

ISN

AS

TO

PK

A.

Sak

ymas

ir d

isku

rsas

38 F r y e N. Anatomy of Criticism. – Princeton, New Jersey: Princeton University Press,1990. – P. 118.

39 P l a t e l i s K . Palimpsestai. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 2004. – Vir-ðelio uþsklanda.

40 P l a t e l i s K . Atoslûgio juosta. – Vilnius: Vaga, 2000. – P. 57.41 Pasak A. J. Greimo, „psichoanalizë, tapdama autonominiu kognityviniu diskursu, pasklei-

dë savo þodyno atplaiðas anapus uþdaros praktikø bendrijos“. Jos sàvokø kanalizacijà lydëjo„subtiliø perskyrø praradimas, prasmæ kurianèiø skirtumø uþtemdymas, tolydinë þinojimolauko desemantizacija. Taèiau, nepasiekiamas mirtingiesiems, ðis laukas iðlieka atmintyje kaipkonotacinis objektas, kaip raminantis arba bauginantis ásitikinimas tikrumu“. – G r e i m a s A . J.Sémiotique et sciences sociales. – P. 55.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

nës“, „jo laukia jauna patarnautoja su aukso alaus bokalu“, „Sielà gaubia ákaitæsvarinis skliautas. / Tykðta laðai ir pradingsta ant jo ðnypðdami“, „Á vazonëlápamëlæs laistytuvëlio snapelis / lieja chloruotà vandentiekio èiurkðlæ toliau“. Ðiøskirtingos plotmës vaizdiniø izotopines sàsajas átvirtina Danajos mitas: „Betskambanèios èiurkðlës neranda Danajos ásèiø, / kelio nurodyti joms teisingo ir aðnegaliu.“ Mite pasakojama apie tai, kaip Dzeusas, pasivertæs aukso lietumi, pra-siskverbë pas Argo karaliaus dukterá Danajà, uþdarytà á variná bokðtà. Ið jøsueities gimë Persëjas, nuþudæs gorgonæ Medûzà.

Skirtingai nei snobiðka alaus bokalo ir Rolando rago paralelë, Danajos mitasapipavidalina visuminæ diskurso reikðmæ. Apokaliptinës vaizduotës poliuje lie-tus susieja þemiðkuosius „mûsø reikalus“ su dangumi ir ðvytëjimu, demoniðkojivaizduotë „ðpiþiniais kanalizacijos dantimis“ primena grësmingas pragarmes. Sa-kytojas ásiterpia á mitinæ istorijà prisiimdamas atsakomybæ uþ tiesos ieðkojimà:„skambanèios èiurkðlës neranda Danajos ásèiø, / kelio nurodyti joms teisingo irað negaliu“42. Mitinio siuþeto sprendimas þinomas: Persëjas, gimæs ið Dzeuso ap-vaisintø Danajos ásèiø, áveikia stingdantá pabaisos þvilgsná. Bet kaip pakartotimità jo viduje atsidûrusiam sakytojui ir sakymo adresatui?

Að viduje ten, giriuosi, meluoju, apsigaudinëju – kaip tam uþgimti, kuris susirems su siaubu?

Akivaizdu, kad estetizuojantis ir apsigaudinëjantis pasakymo aš nesutampasu jo kalbësenà ir laikysenà vertinanèiu diskurso sakytoju. Pastarasis elgiasikaip mitologas: iðskaido ribotà „dar ne prieðybiø“ visetà, kad, ið naujo sudësty-damas jo fragmentus, sukurtø prasmës prieaugá43.

Lietuviø semiotikø pasirinktas sakymo terminas gal pernelyg akivaizdþiaiasocijuojasi su þodine veikla. Prancûzø énonciation (iðreiðkimas, dëstymas, for-mulavimas) ar analogiðkas anglø enunciation þodinës substancijos tiesiogiainenurodo. Estetiniø diskursø tyrinëtojai sakymà suvokia kaip translingvistináreiðkiná: sakyti galima ne vien kalbëjimu, bet ir teptuko potëpiais, skulptoriauskaltu, muzikos garsais, ðokio judesiu. Analizuodamas Petro Repðio knygos „Nað-laitë Elenytë ir Joniukas aviniukas“ virðelá, Andrius Grigorjevas áþvelgia vizua-lius sakymo atitikmenis laiðko, rylos, augalo figûrose44. Semiotikoje diskurso ter-minas taip pat taikomas ir kalbinëms, ir nekalbinëms reikðmëms apibûdinti.

Sakymo problematika á prasmines struktûras átraukia laiko strëlæ. Reikðmëpasirodo priklausanti ne tik nuo imanentiniø struktûros santykiø, bet ir nuoistorinio laiko, apglobianèio diskurso sakytojà ir sakymo adresatà. Màstanèiosasmenybës ásiterpimas á istorijos procesà, pasak Jurijaus Lotmano, didina lais-vës ir neapibrëþtumo mastà45.

(Iðtraukos ið Kæstuèio Nastopkos studijos „Literatûros semiotika“ skyriaus „Sakymas irdiskursas“. Studija leidþiama „Baltø lankø“ leidykloje.)

116L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

42 Retorikoje toks naratyviniø lygmenø sukeitimas vadinamas metalepse. – G e n e t t e G.Figures III. – Paris: Le Seuil, 1972. – P. 243–251.

43 F l o c h J. - M . Identités visuelles. – P. 5.44 G r i g o r j e v a s A . Semiotinës autorefleksijos pratybos // Literatûra ir menas. – 2009. –

Sausio 23.45 Л о т м а н Ю. Культура и взрыв. – Москва: Гнозис, 1992. – P. 210–211, 233.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

117[RTF page footer:

Ið Daugø ir Ðvëkðnos...Raðytojas Rimantas ÈERNIAUSKAS atsako á Romo DAU-GIRDO klausimus

– Esi pusiau dzûkas, pusiau þemaitis. Kaip suvoki ðiø komponentøþaismà savyje? Gal tai prasiverþia ir á tavo tekstus?

– Tikrai mano tëvai kilæ ið prieðingø Lietuvos vietø. Tëvas – dzûkas nuo Leipa-lingio Lazdijø rajone, o mamos visos genties ðaknys Ðvëkðnoje, senam þemaièiø mies-telyje. Að pats gimiau Dauguose netoli Alytaus, èia formavosi mano charakteris irtarmë, vëliau likimo vingiai nuvedë á Onuðká, Pivaðiûnus ir tik ketvirtà klasæ pradë-jau lankyti Ðvëkðnoje, kur laimingai baigiau vidurinæ. Taigi, dzûkø tarmæ pamirðau,o þemaièiø taip ir nepramokau, nes aplinkiniai ðaipydavosi, jei bandydavau þemai-èiuoti. Nors dzûkiðkas tarimas, regis, bus iðsilaikæs, nes, kai mokytojavau Klaipëdos14 vidurinëje mokykloje, mokiniai mane pravardþiuodavo „dzûkeliu“.

Gaila, kad neuþsitarnavau jokios ryðkesnës tarmës. Tarmiðkumas labai gra-þiai papuoðia literatûriná tekstà. Tarkim, R. Granausko ar J. Apuèio jokiu bûdunesumaiðysi su V. Krëve ar R. Kasparavièium. Ir ne tik dël savotiðkø tarmiðkøþodeliø „musët“, „kaþi“, „ja – ja“, bet ir dël pasakojimo tempo, kûrinio kompozicijos.Þemaièiai lëtesni, labiau nuoseklûs, palengva vynioja siuþetà, nesimëto á ðonusdël graþesnës detalës. Jeigu tikras þemaitis imasi gramdyti puodà, tai iðvalys jáiki galo, o dzûkai gaivalingesni, jie tikri detaliø meistrai, jø stilius ðokinëjantis,sproginëjantis, dainingas, didesniø gabalø ar temø jie vargu ar galëtø imtis, nestuojau nukryptø á ðonà, imtø pasakoti apie tai, kas neesminga, bet tuo momen-tu jiems atrodo graþiau. Tipiðkas tokiø tekstø pavyzdys bûtø S. Gedos eseistika.

Manau, að likau daugiau dzûkas negu þemaitis: raðau apie K. Donelaitá jaudvideðimt metø ir vis negaliu uþbaigti, susigundæs kokia netikëtai á galvà ðovu-sia tema.

– Priklausai grupei raðytojø – Rièardas Gavelis, Vytautas Rubavi-èius, Vytautas Martinkus ir kt., kurie á literatûrà patraukë baigæ tiks-liuosius mokslus. Kadangi þinome, jog viskas susijæ (visuotinis sàryðiodësnis), logika sufleruoja – ágytas iðsilavinimas vienaip ar kitaip pa-veikë ir Tavo kûrybà. Gal galëtum „iðskleisti“ ðià átakà?

– Vilniaus universitete mokiausi vienuose rûmuose su R. Gaveliu. Jis – fizi-kà, o að – matematikà. Jau tada jis buvo garsus, publikavæs noveles „Nemune“,„Jaunimo gretose“. Að tuo laiku neraðiau, gal tik eilëraðèius panoms á albumus.

APIE KÛRYBÀ IR SAVE

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

118A

pie

kû

ryb

à ir

sav

eKartu su juo vienà vasarà sëdëjom karinëje stovykloje prie Rygos, bet nebend-ravome, kiekvienas sukosi savo draugø rate. Su Rièardu artimiau susipaþinaugerokai vëliau, kai po vieno vakaro Klaipëdoje jis nakvojo mano namuose. Gërëtik stiprià kavà, kalbëjo vien apie ekonomikà ir laisvà rinkà, tuos dalykus jisdëstë liûdnai pagarsëjusio Staðaièio verslo akademijoje. Nelabai kà supratau, betklausyti buvo ádomu. Jis ðaipësi ið mûsø ekonomikos asø, kurie net nesidomiðiuolaikinës ekonomikos teorijomis.

Logika pranaðesnë uþ emocijas, protas uþ sentimentalumà, juk tai, kas jaus-minga, traukia aðarà, gildo ðirdá, daþnai bûna kvaila.

Tiek R. Gavelis, tiek V. Martinkus ar R. Klimas mûsø literatûros kritikøpagrástai priskiriami nedidelei lietuviø intelektualiosios prozos kûrëjø grupei.Tai srovei poezijoje atstovautø K. Platelis, V. Rubavièius, G. Patackas, R. Dau-girdas... Ið pirmo þvilgsnio jie raðo sausà, informatyvià, paramstytà kultûros irmokslo terminais, frazëm, formulëm prozà, kurioje „jokio Sarbievijaus kiemokvapo“, kaip pasakytø a. a. literatûros kritikë Elena Bukelienë.

R. Gavelis buvo gal nuosekliausias tos srovës atstovas, konstruodavæs savoromanus tarsi optimalaus valdymo uþdaviná, kur svarbiau pats veikimo proce-sas, judëjimo tikslas, o ne herojø charakteriai ar socialinë jø aplinka.

Matematikoje taip pat labai svarbu graþiai ir kuo trumpesniu bûdu iðspræstiuþdaviná. Tikra matematika kaþkuo primena poezijà, tik reikalauja dar didesnësvaizduotës ir specifinio þiniø bagaþo. Graþiai iðspræstas uþdavinys yra tarsi to-bulas eilëraðtis.

Gal todël ir mano proza labiau lakoniðka, be ypatingø literatûriniø puoðme-nø. Gal kartais ji kiek per sausa – V. Sventickas mano noveles apie K. Donelaitáyra pavadinæs „metraðèiais“. Bûdingiausias tokios prozos pavyzdys yra noveliøciklas (galëèiau vadinti apysakaite) – „Gustas“ („Nemuno” leidykla, 1997). Ji ge-rokai skiriasi nuo ankstesnës knygos „Gusto istorijos“. Labiau koncentruota irapmàstyta. Gaila, kad literatûros kritikø liko beveik nepastebëta.

– Literatûrinæ karjerà pradëjai raðydamas eilëraðèius. Turbût tai pa-stebëjo ir kritikai. Ðtai Jûratë Sprindytë, apibûdindama Tavo stilistikà,neraðo, kad R. Èerniausko prozai bûdingi paradoksas bei groteskas, bet –„paradokso ir grotesko poetika“ (akcentuoju paskutiná þodá). Lakonið-kumas bûdingas ir Tavo kûryboje vyraujanèiam smulkiajam þanrui. Netvienintelis romanas („Samdomo þudiko iðpaþintis“) sudarytas ið nove-liø. Kaip pavyksta balansuoti tarp skirtingø þanrø? Ar negalëtum paaið-kinti (pasitelkæs savianalizæ), kodël tikrovæ daþniausiai preparuoji nau-dodamas grotesko ir paradokso skalpelius?

– „Paradokso ir grotesko poetika“? Ið tikrøjø gal tai labiau sinonimas þodþiui„stilistika“? Poetizmai, ypaè rimuotos vietos, prozos tekstui tik trukdo. Nebentpakartojimai, kuriø apstu uþkeikimuose, uþkalbëjimuose, Ðventajam Rašte?

„Pakirsta kaip þolë ir sudþiûvusi mano ðirdis, að jau pamirðau valgyti savoduonà, dël mano garsaus vaitojimo prilipo mano kaulai prie mano kûno, likaupanaðus á dykrø varnà, pasidariau kaip apuokas griuvësiuose...“

Tokias Šventojo Raðto vietas að mielai naudoju ir savo tekstuose, raðydamas,tarkim, apie Kristijonà Donelaitá.

Bet su poezija visa tai neturi nieko bendra. Eilëraðèiø, galima sakyti, nebera-ðau, kartais kokius pastebëjimus sau á stalèiø ar palinkëjimus draugams gimimodienos proga.

Stiliaus lakoniðkumas greièiausiai atëjo ið matematikos, o ið prigimties – no-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

119

Ið D

aug

ø ir

Ðvë

kðn

os.

..

ras lauþyti, skaidyti vaizdà á smulkesnius gabalëlius ar fragmentus... Juk ma-terija niekada nëra vienalytë, ji sudaryta ið molekuliø, kurios sudëtos ið atomø,ðie sudaryti ið pozitronø, neutronø ir t. t. Galima kalbëti apie lietø, pamaèius arpajutus pirmà lietaus laðelá ant savo plikës. O kitas nori matyti vandens kriok-lius pro savo langà.

O að visada lieku tarp maþø dalelyèiø ir laiko tarpsniø. Kartais jie susidëlio-ja á didesná paveikslà, kurá pavadinu apysaka ar net romanu, bet daþniausiai pa-siraðo kaþkas panaðaus á novelæ ar apsakymà. Neskiriu ðiø þanrø.

Pastaruoju metu raðau visai trumpus tekstus, sugalvojimus, pastebëjimusapie paukðèius ir poetus Lietuvoje. Juk turime Strazdà, Gená, Dagilá, LazdynøPelëdà... Ir daugybæ kitø dvikojø su plunksnomis ar be jø.

O tikrovë jau seniai man atrodo absurdiðka, ypaè tai buvo ryðku tarybiniaislaikais, jau nekalbant apie Stalino ar Chruðèiovo eksperimentus su þmonëmis iristorija. Dar pamenu, kaip aðtuntoje klasëje tëvas, kuris tuo metu mokyklojedëstë mums „visuomenës mokslà“, aiðkino, kad per dvideðimt penkerius metusmes pastatysime komunizmà ir kiekvienas gyvens pagal poreikius. Poreikiø tuolaiku mes daug neturëjome.

Visi tie laikai ir metai, kai þvelgi á juos ið patogaus atstumo, atrodo grotes-kiðki, taèiau tada reikëjo juos iðgyventi. Buvo net kuriama iðgyvenimo termini-ja. Tokio þodelio kaip „blatas“ dabartinis jaunimas neþino, o tada be „blato“ ne-gaudavai net tualetinio popieriaus, nekalbant jau apie geresnæ knygà. Valsty-bëje, kuri uþsimojo pastatyti komunizmà.

Deja, panaðaus absurdo ir cirko elementø nepriklausomoje Lietuvoje vël dau-gëja... Tik nebereikia slapstytis po grotesko stilistika, gali varyti kà nori ir kaipnori, kad tik atsirastø, kas skaitys tavo kûrinius. Bet èia jau kita problema, kadknygø ir jas kurpianèiø aiðkiai daugiau, nei skaitanèiø Marijos þemëje.

– Gal að klystu, bet áþiûriu tam tikrø sàsajø tarp Tavo Gusto ir PetroDirgëlos Milkaus bei Danieliaus Muðinsko Munkaus. Pastarieji du raðy-tojai – þemaièiai. Þinant, kad Tu kaip kûrëjas subrendai Þemaitijoje(Ðvëkðna), gal galima kalbëti apie tam tikro regioninio archetipo uþfik-savimà? Paneik arba patvirtindamas iðvystyk ðià prielaidà.

– Tikrai nemanau, kad toks archetipas Þemaitijoje gyvuoja. Gal tai naivausregëjimo kampas, noras stebëtis tau duotu pasauliu, patikrinti tarsi jau seniaiþinomas tiesas. Ypaè tai atrodë reikðminga brandaus socializmo laikais. Pamenianekdotà, kaip pasaulyje buvo renkamas geriausias mokslinis traktatas apiedramblius. Mûsuose atsirado: „TSRS – drambliø tëvynë“, „Drambliai komunizmostatybose“ ir t. t. Todël nieko keista, kad Gustas uþsinori ásitikinti asmeniðkai, artikrai mûsø Þemë yra apvali. O jeigu neapvali, tai valstybë meluoja, tuomet iðtikrøjø yra dangus ir pragaras.

Man paèiam labai didelá áspûdá padarë M. Martinaièio Kukuèio baladës. Gal-bût tada sugalvojau tà patá padaryti ir prozoje, neþinau, dabar neatsimenu. Opirmàjà Gusto istorijà („Gusto prietaisas“) paraðiau vaþiuodamas autobusu áÐvëkðnà, kai pamaèiau du vyrukus, kurie bëgiais stûmë prietaisà metalo patva-rumui tikrinti. Tada pagalvojau – jie taip ásigilinæ á savo darbà, kad net nepaste-bëtø atlekianèio traukinio. Susikûriau tà istorijà galvoje ir parlëkæs namo, netnepasisveikinæs su namiðkiais, iðsyk uþsiraðiau. Vëliau galvoje gimë gana origi-nali idëja, beveik matematinis uþdavinys, kurio sàlyga – miestelis, kur visi gy-ventojai neturi vardø, tik pavardæ – Gustas. Uþdavinys – surasti jiems vardus,nes vardas ne Dievo duotas, þmogus privalo já uþsitarnauti.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

120A

pie

kû

ryb

à ir

sav

eToká uþdaviná ir sprendþiau savo knygose „Gusto istorijos“ ir „Gustas“.Bet tai tik formalus pasiaiðkinimas, o ið tikro kiekvienas raðytojas raðo apie

save ir savo aplinkà, laikà, socialinæ santvarkà. Nuo savo laiko nepasislëpsi netgiliausioje katakomboje. Manau, kad antroji Gustø laida „Gustas“ yra tipiðkaspolitinis groteskas, daþnai kiek per sausas ir per daug politizuotas, nes raðy-damas visà laikà jutau brandaus socializmo teorijos spaudimà. Nors kai kuriasnoveles paraðiau jau pertvarkos metais...

Apie Petro ir Danieliaus kûrybà nieko negaliu pasakyti, bet bendrumo hero-jø charakteriuose iðties galima pamatyti. Manau, jie turi savus, gal dar ádomes-nius paaiðkinimus. O gal tikrai egzistuoja ir þemaitiðkas archetipas?

– Kryptelsiu kiek á ðonà. Esi Ievos Simonaitytës ir Maksimo Gorkioliteratûriniø premijø laureatas. Na, pirmoji mûsø skaitytojui daugmaþsuvokiama, bet antroji skamba kiek máslingai. Gal praskleisk paslaptiesðydà.

– 1987 metais Maskvoje leidykla „Molodaja gvardija“ iðleido mano apsakymørinkiná „Voinstvennyj charakter“. Knygos redaktorë Galina Kalaðnikova (beje,redagavusi ir M. Ðolochovà) pasiûlë rinkiná sàjunginiam M. Gorkio literatû-riniam konkursui ir jis laimëjo antrojo laipsnio diplomà. (Buvo skiriama vienapirma, dvi antros ir trys treèios vietos). Pasiimti prizo skridau á Maskvà, tà rengi-ná transliavo centrinë televizija, bet tada jau buvo 1988-ieji ir Lietuva gyvenovisai kitomis nuotaikomis ir mintimis. Ðiuo savo laimëjimu nebuvo kam pasigir-ti. Bet rezonansà Gorkio vardas sukelia. Ypaè valstybëse, kurios su rusais netu-rëjo bendrø reikalø – skandinavø ðalyse, Didþiojoje Britanijoje, Prancûzijoje,JAV... Ásitikinau tuo bendraudamas su uþsienio ðaliø kolegomis.

– Apibûdindami kai kuriuos tavo kûrinius kritikai vartoja sàvokà „ko-liaþas“. O tai asocijuojasi su daile. Apibrëþk savo santyká su ja, galimàátakà stilistinei raidai.

– „Liûdesingas sielos koliaþas“ – taip vadinosi kritikës Sigitos Bartkutës re-cenzija apie mano romanà „Samdomo þudiko iðpaþintis“. Bet ta knyga su daileneturi nieko bendra. Tai paprastas psichologinis noveliø romanas apie jaunà þur-nalistà, kuris, ðauniai pradëjæs savo kûrybinæ veiklà (iðleido apsakymø knygà),pamaþu vis labiau klimpsta á korupcijà, kol ima vos ne atvirai parsidavinëti. Manbûdavo juokingai pikta, kai tà knygà pamatydavau knygynø detektyvø skyriuje.

O dël dailës átakos mano kûrybai? Greièiausiai ji neturëjo didelës átakos, nors,raðydamas pirmàjà apsakymø knygelæ, að naudojausi kai kuriais realistiniais pa-veikslais, kad galëèiau aiðkiau ir tiksliau apraðyti aplinkà, kurioje rutuliojasi kûriniosiuþetas. Suprantu, kad turëèiau kalbëti apie romano kompozicijà, kaip jis sudursty-tas ið atskirø noveliø, ne visada susietø tarpusavyje, ir tai primena koliaþo stilistikà,bet tada að meluoèiau – specialiai nieko nekomponavau, sudëliojau noveles taip, kaipiðëjo, neturëdamas jokio iðankstinio plano. Gal kai kam tai primena koliaþà?

Ðiaip jau dailës mano gyvenime per akis – lankau parodø atidarymus, daly-vauju diskusijose dailës klausimais, esu net pristatæs poetës ir dailininkës Dai-vos Molytës-Lukauskienës tapybos parodà Nidoje ir Palangoje, taip pat tapytojoLino Jankaus kûrybos albumà Klaipëdos parodø rûmuose.

Kol kas Klaipëda dar netapo megapoliu, menininkai – raðytojai, dailininkai,muzikantai, aktoriai – èia bendrauja vieni su kitais, neuþsidarydami savo ce-chuose ir savø problemø rate. Raðytojai lankosi dailës parodose, dailininkai at-eina á literatûros vakarus.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

121

Ið D

aug

ø ir

Ðvë

kðn

os.

..

– Neþinau, ar èia pavirðutiniðka duoklë dabarèiai, ar nesugebëjimasatsiplëðti nuo madingo trafareto, bet kritikø dalis Tavo kûrybà (ypaèromanà) vertina kaip postmodernistinæ. Að nesugebëjau to áþvelgti. Api-brëþk savo postmodernizmo sampratà.

– Að taip pat savo kûryboje jokio postmodernizmo neáþvelgiu, tiesiog vienà arkità raðymo manierà padiktuoja pati tema ir mano prigimtis – kalbëti ir raðytikuo paprasèiau ir aiðkiau. Manau, kad pagrindinis raðytojo darbas yra raðyti irstengtis tai daryti kuo geriau. Pagauti, uþèiuopti nelauktà, netikëtà temà, su-sikurti savità stilistikà, padaryti kaþkà, ko iki tavæs dar niekas nëra atlikæs. Okurti terminus, kad pasvertum raðytojo darbà, jau literatûros kritiko pareiga.Bijau, kad tiksliai – kas yra postmodernizmas – jie patys negalëtø atsakyti, kiek-vienas já mato savaip. O að pats, raðydamas koká nors tekstà, tikrai negalvoju –va dabar sukursiu groteskà, modernà ar postmodernà.

O jei reikëtø paaiðkinti postmodernizmo sampratà, tikrai pasinaudoèiau dai-lës terminologija. Man postmodernizmas – tai koliaþas literatûroje, arba insta-liacija, kai kûrinyje bandoma ákomponuoti ávairiø laikø ir epochø, atitinkamai irstilistiniø manierø, gabalus, citatas ið kitø kûriniø, savo kûrybos perdirbinius irpanaðiai. Kam viso to reikia? Pavyzdþiui, parodyti, kad visais laikais dëjosi pa-naðûs dalykai, þmogaus prigimtis nekinta nuo Homero laikø.

– Man vienas patraukliausiø Tavo kûrybos bruoþø – „balansavimasant ðventvagystës ribos“. Manau, kad lietuviø literatûros dalis dar neið-brido ið davatkiðkø vystyklø, daþnai maskuojamø scholastinëm tiesom.Kaip traktuoji „ðventumo“ epitetà sau, literatûrai, kûrybai? Ko èia dau-giau – spekuliacijos ar noro prijaukinti chaosà?

– Sunkus klausimas. Nori þinoti, kas man yra tabu? Ðiuo atþvilgiu að tikraineprilygstu R. Gaveliui ar J. Ivanauskaitei, kurios knyga „Ragana ir lietus“ vie-nu metu buvo net draudþiama, nes atvirai prabilo apie Jëzaus meilës ryðius suMarija Magdaliete. Taip toli að nedrásèiau lásti. Manyje vis dar sëdi nedideliscenzorius, kuris verèia gerbti artimà savo su visais jo dievais. Mano cenzoriusneleistø man ðaipytis ne tik ið Jëzaus, bet ir pranaðo Mahometo, Alacho ar þydøDievo Jahvës. Að gerbiu þmogaus pasirinkimà tikëti vienà ar kità Dievà, sak-ralumas man yra sakralumas, bet jokiø ðventø karviø að nepripaþástu politiko-je, mene ar literatûroje. Þinoma, yra labai gerø raðytojø, kuriuos að skaitau irgerbiu, bet jie man nëra ðventieji. Pasiðaipyti galima ið kiekvieno, nëra þmogausbe ydø. Ðtai V. Hugo, kurio romanø herojai ðvaistë milijonus, gyvenime buvoðykðtuolis ir suskaièiuodavo kiekvienà su, duodamà savo tarnaitei.

Ypaè juokingi, verti paðaipos susireikðminæ ar kitø sureikðminti asmenys:kokie Seimo nariai, valstybës tarnautojai ar ministeriai. Beveik apie tokius raðëir H. Balzacas „Þmogiðkojoje komedijoje“ ir N. Gogolis „Revizoriuje“, ir M. Bul-gakovas „Meistre ir Margaritoje“, ir V. Sirijos Gira, ir V. Petkevièius, nors jo „Dur-niø laivas“ man nepatiko. Èia labiausiai susireikðminæs buvo pats knygos auto-rius, visa galva protingesnis ir doresnis uþ knygos herojus.

Þinau, kad ir man bûdinga stebëti kitø ydas ir ðaipytis. Þinau, kad kartaisperlenkiu lazdà ir þmogus, save atpaþinæs mano knygose, supyksta ar labai dëlto iðgyvena. Þinau, kad galëèiau á tai nekreipti dëmesio – literatûra nëra tikra-sis gyvenimo atspindys, ji gyvena pagal savo paèios vidinius dësnius, bet vis dau-giau tokiø kûriniø atsigula poilsio á mano raðomojo stalo stalèius.

– Reikðminga Tavo kûrybos dalis – knygos, skirtos vaikams. Kas pa-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

stûmëjo á tà pusæ? Kaip koreguoji (tegu ir pasàmoningai) savo tekstus,raðydamas vaikams. Kuo ðis þanras Tau ypatingas, kokiø naujø savybiøreikalauja?

– Raðyti vaikams pradëjau beveik vienu metu kaip ir suaugusiems. Mano tre-èia knyga buvo apsakymø rinkinys vaikams „Senelës iðdaigos“ (1984). Po to iðlei-dau dar tris realistiniø apsakymø knygeles ir netikëtai ëmiausi raðyti pasakas.Nors ið tikrøjø tai visai realûs nutikimai, kurie gali atsitikti gamtoje.

Postûmis á tà pusæ buvo mano dukros Skirmantës dar vaiko ranka paraðytair J. Marcinkaus leidykloje iðleista knygelë „Mano pasakaitës“. Pamaèiau, kadvaikams galima raðyti trumpai, daug nesigilinant á psichologines detales – kaip,kodël ir ið kur atsirado vienas ar kitas pasakos personaþas, o ið karto kurtiintrigà, susodinti juos nosis prieð nosá ir pradëti dialogà arba ginèà, kuris pro-tingesnis, kuris stipresnis, graþesnis, linksmesnis ir pan. Dar netikëtesnë buvo ágalvà ðovusi mintis paraðyti ne tik apie vaikus, bet ir apie visus kitus gyvius,reiðkinius – sliekus (apie juos taip maþai paraðyta), vanagus, pelëdas, debesis irkitus, kurie kartu su vaikais eina á mokyklà, þaidþia, mokosi, ásimyli. Taip gimëtrumpø pasakëliø ciklas „Pasakaitës vaikams, vanagams ir sliekams“, kurá 2003 m.su dailininko R. Oranto iliustracijomis iðleido Raðytojø sàjungos leidykla. Paskuisu tais paèiais herojais pasirodë dar dvi pasakø knygos – „Slieko pasaka“ (Versusaureus, 2006) ir „Vaikai ir vaiduokliai“ (Versus aureus, 2009). Abiejø knygø iliust-racijos jaunos dailininkës ið Klaipëdos – Godos Jackutës. Ji paskatino uþbaigti ir„Slieko pasakà“, kuri 2007 m. man visai netikëtai vaikø buvo iðrinkta skaito-miausia metø knyga. Tai buvo didesnis ávertinimas uþ I. Simonaitytës ar M. Gor-kio premijas. Juk knygà rinko patys vaikai, siøsdami ne telefono þinutes, o savopieðinius knygos tema. Turiu juos iki ðiol savo bibliotekoje kaime.

O kaip reikia raðyti vaikams ir kuo tas raðymas skiriasi nuo suaugëliø? Visøpirma – tai aiðkus ir lengvas stilius. Ilgø ir painiø sakiniø vaikai nemëgsta, darlabiau jie nepakenèia ilgo ir nuobodaus iðvedþiojimo ar pasakojimo. Kodël jau-nieji skaitytojai taip mëgsta V. Raèickà, pagal skaitomumo reitingus visà laikàpirmaujantá tarp lietuviø raðytojø – dël lengvo pasakojimo ir svarbiausia –sàmojaus. Nedidelë juoko dozë vaikø kûryboje tiesiog bûtina.

– Labai paplitæ svarstymai, kad poetai „mirðta“ (kûrybiðkai) anksti, oprozininkus patirtis tik turtina. Tad kokiais kûriniais rengiesi nudþiu-ginti skaitytojus artimiausiais metais?

– Visa tai mitas. Kad poetai nemirðta, árodei tu pats savo naujausia rinktine.O prisiminkime A. Þukauskà, S. Gedà, kuris vis dar raðë iki mirties. Gyvenimopatirtis – savaime suprantama – praturtina tiek poetà, tiek prozininkà. Mano-ma, kad tikroji prozininko branda prasideda nuo penkiasdeðimties metø. Taèiauþmogø „turtina“ ir ligos, sulëtëja jo smegenø veikla, já vis labiau ima kamuotitinginystë, kuri man taip pat ne svetima. Taigi, planuoti kà nors vis sunkiau irsunkiau. O šiaip...

Vienà kartà noriu galutinai uþbaigti romanà apie K. Donelaitá.Taèiau tam reikianemaþai laisvo laiko, pasislëpti nuo draugø, pagundø ir rimtai viskà apgalvoti.

Be to, esu pradëjæs realistiniø apsakymø rinkiná vaikams, taip pat groteskøir parodijø knygà apie mûsø literatûros (daugiau uostamiesèio) gyvenimà ir bë-das. Tà knygà ásivaizduoju su daugybe ðmaikðèiø iliustracijø, kurios galëtø bûtivisai kita, savarankiðka tema negu tekstas. Ir, þinoma, laukiu netikëtø minèiønaujai pasakø knygai. O gal ir kelioms išsyk?

122A

pie

kû

ryb

à ir

sav

e

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

JONAS PALIONIS

Lietuviø asmenvardþiø labirintuose

Nors pastaraisiais metais mûsø visuomenës gyvenimà aptemdë ekonominëskrizës ðeðëlis ir lituanistikai, kaip ir kitiems mokslams, plëtotis nebuvo palankiøsàlygø, taèiau negalima sakyti, kad lituanistai sëdëjo sudëjæ rankas ir laukë ge-resniø laikø. Kasmet pasirodydavo ne tik jaunosios kartos, bet ir lituanistikosveteranø reikðmingø darbø, naujø tyrinëjimø. Ypaè daug tokiø tyrinëjimø yraatlikæs nenuilstantis produktyviausias praëjusio ðimtmeèio antrosios ir ðio ðimt-meèio pradþios mûsø kalbininkas, akademikas, profesorius Zigmas Zinkevièius,neseniai atðventæs savo 85-àjá gimtadiená. „Baltisticoje“, „Gimtojoje kalboje“ irkituose lingvistiniuose ir nelingvistiniuose leidiniuose nuolatos susilaukiamenemaþai jo straipsniø aktualiais lietuviø kalbos, ypaè jos istorijos, klausimais,taip pat atskirø ádomiø knygeliø, kuriose su jam bûdingu áþvalgumu ir dëstymopaprastumu narpliojamos ávairios lietuviø kalbotyros problemos.

Nesileisdamas á visø pastaraisiais metais pasirodþiusiø Z. Zinkevièiaus dar-bø apþvalgà, kuri uþimtø labai daug vietos, norëèiau prisiliesti prie jo naujo,stambiausio (840 puslapiø) veikalo „Lietuviø asmenvardþiai“, paþymëto 2008 m.data. Tai ið tikrøjø kapitalinis darbas ne tik dël savo apimties, bet ir dël jamenagrinëjamo objekto problemø gausumo bei sudëtingumo.

Veikalà sudaro 4 dalys: 1) ávadinë, kurioje aiðkinami „Bendrieji dalykai“ irplaèiai (su tyrinëtojø bei jø darbø fotografijomis) apþvelgiama lietuviø asmen-vardþiø tyrinëjimo istorija (p. 13–65), 2) „I. Tautinis vardynas ir svetimøjøapnaðos“ (p. 67–340), 3) „II. Krikðèioniðkasis vardynas“ (p. 341–486) ir 4) „Pra-vardynas“ (p. 487–608). Po ðiø dar pridëti skyreliai: „Atneðtiniai asmenvardþiai“(p. 609), „Lietuviø (baltø) kilmës asmenvardþiai á rytus nuo Lietuvos“ (p. 610–

123

Zigmas Zinkevièius. LIETUVIØ ASMENVARDÞIAI. – Vilnius: Lietu-viø kalbos institutas, 2008. – 840 p.

KALBA IR KALBOTYRA

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

621), „Baigiamosios pastabos“ (p. 622–624), „Sutrumpinimai“ (p. 625–626), „Lite-ratûra (ðaltiniai)“ (p. 627–649) ir veikale suminëtø ir/ar nagrinëtø asmenvardþiørodyklë (p. 650–839), sudaryta Laimutës Ðinkûnienës, autoriaus dukros.

Ið veikalo „Pratarmës“ (p. 13) matyti, kad jame apsiribota tik „lietuviø kilmësasmenvardþiais ir tais, kurie tebeturi iðlaikæ lietuviø kalbos elementø“. Tai vi-siðkai suprantama ir pateisinama, nes aprëpti visø ávairiakilmiø etninës ir neet-ninës Lietuvos teritorijoje buvusiø (raðytiniuose ðaltiniuose fiksuotø) ir esanèiøasmenvardþiø vienoje knygoje, kad ir didelëje, neámanoma. Be to, ir tautiniaissumetimais lietuviðkos kilmës asmenvardþiø tyrinëjimui priklauso prioritetas,nes dar dideli klodai tokiø netyrinëtø asmenvardþiø glûdi nelietuviðkai raðytuo-se ðaltiniuose, ypaè lotyniðkai, lenkiðkai ir rusiðkai raðytose baþnytiniø metrikøknygose ir senàja kanceliarine slavø kalba raðytuose Lietuvos Didþiosios Kuni-gaikðtystës kanceliariniuose dokumentuose.

„Pratarmëje“ taip pat paþymëta (p. 14), kad veikale asmenvardþiai esà klasi-fikuojami kilmës poþiûriu á 3 pagrindinius sluoksnius: tautinis vardynas, krikð-èioniðkasis vardynas ir pravardynas. Ðitokio poþiûrio, nors konkreèiai dar nefor-muluoto ir be juo paremtos klasifikacijos, autorius laikësi ir savo pirmoje, 1977 m.iðleistoje, knygoje „Lietuviø antroponimika“ (Vilniaus lietuviø asmenvardþiaiXVII a. pradþioje). Ðitoká poþiûrá jis (kartais kaip vienintelá pagrástà) deklaruo-davo ir onomastikos tyrinëjimams skirtose konferencijose, onomasiologijos tyri-nëjimø recenzijose.

Dël to, kad asmenvardþius, kaip ir kitus tikrinius vardus (nomina propria),reikia tyrinëti istoriðkai (diachroniðkai) ir klasifikuoti juos kilmës poþiûriu, tur-bût neprieðtaraus në vienas rimtesnis kalbininkas. Taèiau kad diachroninis tyri-mo aspektas ar pagrindas esàs vienintelis ir kad ðiuo pagrindu nesà galimaskirstyti asmenvardþiø á lietuviðkosios ir nelietuviðkosios kilmës tipus, su-abejos ne vienas mûsø laikø lingvistas. Juk sunku ásivaizduoti, kaip galima iðtir-ti istoriðkai kurios nors tautos asmenvardþius, arba antroponimikà, be jos at-skirø stambesniø ar maþesniø laikotarpiø sinchroninës, t. y. tam tikram laiko-tarpiui bûdingos asmenvardþiø sistemos bûklës „pjûvinës“ analizës. Besinchroninës analizës neiðsivertë savo darbuose ir recenzuojamo veikalo auto-rius (pvz., apraðydamas minëtoje 1977 m. knygoje Vilniaus Šv. Jono baþnyèiosXVII a. pradþios santuokos ir krikðto metrikø áraðus).

Z. Zinkevièiaus naujame antroponimikos veikale priimta tokia asmenvardþiøklasifikacija: tautinis vardynas (Gediminas, Vytautas…), krikðèioniðkasisvardynas (Jonas, Jonaitis…) ir pravardynas (Rudys, Vilkas…). Nesunku pa-stebëti, kad pasirinktoji klasifikacija loginiu atþvilgiu yra ne be priekaiðtø: jineparemta vienodu pagrindu. Kiekvienas ið iðskirtøjø tipø yra vis kitokio lyg-mens: vadinamasis tautinis vardynas – etninio, krikðèioniðkasis – religinio, opravardynas – lingvistinio (onomastinio). Be to, abejoniø kelia ir klasifikacijo-je pavartotas neapibrëþtas terminas tautinis. Tikslesnis bei konkretesnis ter-minas bûtø lietuviðkasis ar senasis lietuviðkasis (baltø) vardynas (pasta-rasis vartojamas K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuviø vardø kilmës þodyne“),nes tautinis – tai „bet kuriai tautai priklausantis“.

„Pratarmëje“ nenurodyta, kokiam skaitytojui veikalas skiriamas. Taèiau iðautoriui bûdingo áproèio tekste nenurodinëti panaudotos literatûros ir nevengtivaizdiniø priemoniø (fotokopijø, þemëlapiukø ir kt.) galima spræsti, kad naujasisveikalas skirtas ne vien mokslo tikslams, bet ir platesnei mokytai visuomenei.Jame suminëti mûsø onomastikos tokie tyrëjai su jø asmens ar/ir darbø fo-tokopijomis: Kazimieras Bûga, Antanas Salys, Pranas Skardþius, Aleksandras

124K

alb

a ir

kal

bo

tyra

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Vanagas, Juozas Jurkënas, Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas, Zigmas Zin-kevièius (be fotokopijø – Petras Jonikas, Kazys Alminas, Matas Alminas, JanasOtræbskis, Nina Borovska, Walteris Fenzlau, Vitalija Maciejauskienë, MarijaRazmukaitë, Jonas Dumèius ir Meilutë Ramonienë).

Tiek mokslui, tiek ir platesnei visuomenei, man rodos, bûtø buvæ tikslingiauvisus asmenvardþius (antroponimus) tradiciðkai skirstyti á vardus, pavardes irpravardes, o neoperuoti daþniausiai tik asmenvardþio terminu bei sàvoka.Tai, kad ankstesnëmis epochomis esà sunku atskirti vardà ar krikðtavardánuo pavardës, nëra tvirtas argumentas: tam ir turi tarnauti tikriniø þodþiø moks-las – onomastika, arba onomasiologija.

Lietuviø onomasiologijai (ðis terminas geresnis dël to, kad vienareikðmis)svarbu ne tik autoriaus poþiûris á asmenvardþius ir jø klasifikacijà (poþiûriø galibûti ávairiø), bet asmenvardþiø analizë, iðdëstyta minëtose pagrindinëse dalyse.O ta analizë daugeliu atvejø nepriekaiðtinga, kvalifikuota, tokia, kokia ji ran-dama visuose Z. Zinkevièiaus darbuose. Autorius nesitenkina vien tik lingvistineasmenvardþio kilmës charakteristika (kad tam tikras asmenvardis galás bûtiveldinys arba vedinys), bet gilinasi daþnu atveju á vadinamàsias ekstraling-vistines (paprasèiau – nelingvistines, istorines) sàlygas, galëjusias turëti reikð-mës tam tikro asmenvardþio ar asmenvardþiø tipo atsiradimui. Tuo tikslu darávadinës dalies atskiruose skyreliuose raðoma apie „Svetimkalbæ raðtinæ“, „Pa-vardþiø rusinimà, vokietinimà, anglinimà“, „Vardyno raidà tautinio atgimimo irnepriklausomybës laikais“, „Okupacijas, jø poveiká vardynui ir dabartinæ bûklæ“(p. 42–65).

Pirmoje didþiausioje analitinëje dalyje daugiausia dëmesio skiriama senie-siems dvikamieniams asmenvardþiams (tokiems kaip Algirdas, Mindaugas,Skaudminas…). Èia po bendro pobûdþio charakteristikos pateiktas dvikamieniøasmenvardþiø „Dëmenø sàvadas“ (p. 73–169), t. y. dëmenø alfabetinis sàraðas suturimais pavyzdþiais ir autoriaus pastabomis dël kiekvieno dëmens daþnumo,kilmës, struktûros, ryðio su bendriniais þodþiais, su prûsiðkais atitikmenimis irkt. Tai savotiðkas dëmenø þodynas, turintis stambesnius ar smulkesnius lizdus,priklausanèius nuo pavyzdþiø gausumo ir autoriaus pastabø pobûdþio bei kiekio.Lizdo struktûrà gali parodyti toks pavyzdys:

„Bûd-: I. Bû~d-vydas, Bû~d-vilas, Bû~d-vytas. II. Nor-bûdas, Þi³-bûdas.Pasakoma ir Bûd-. Yra keli ðaknies Bûd- vienakamieniai asmenvardþiai(Bûdas, Bûda³, Bûdþius…). Gali bûti ið Bud- (pailginus balsá u dël bû~das)“(p. 80).

[Èia kaþkodël neminima pavardë Bû~dvietis, plaèiai apraðyta „Lietuviøpavardþiø þodyne“, kur ji siejama su bûda³.]

Toks sàvadas, papildytas po jo einanèiu skyriumi „Dëmenø aptarimas“ (p.170–191), yra pirmasis lietuviø kalbos moksle ir, be abejonës, bus naudingasateities lietuviø onomastikos tyrëjams, juoba kad ne retu atveju autorius, ko-mentuodamas dëmenis, esti gana atsargus: tenkinasi hipotetiðkais pasakymais„gali bûti veldinys“, „gali bûti perdirbinys“ ir pan. Taèiau „Sàvade“ daþni ir tokieautoriaus teiginiai kaip „toká dëmená turëjo ir prûsai, taigi veldinys“ (p. 78, 82…),„gali bûti veldinys, tai rodo reikðmës iðblukimas…“ (p. 78, 82…), „á veldiná orien-tuoja reikðmës iðblukimas“ (p. 79, 84…), „tai rodo neryðki reikðmë“ (p. 94), galikelti rimtø abejoniø. Èia jø kelia jau pati „veldinio“ sàvoka, kuri veikale neichronologiðkai, nei tipologiðkai nëra grieþèiau apibrëþta. Jeigu identiðkà dëmená

125

JON

AS

PA

LIO

NIS

. L

ietu

viø

asm

enva

rdþi

ø la

bir

intu

ose

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

su lietuviais turëjo prûsai, tai gal tiksliau bûtø já vadinti baltø ar baltiðku, o nelietuviðku? Be to, kalbëti apie senøjø baltiðkos kilmës dvikamieniø vardø dë-menø, kaip ir apskritai apie tikriniø þodþiø „reikðmës iðblukimà“, – tai pri-paþinti, kad jie yra turëjæ ar tebeturi tokià reikðmæ kaip ir bendriniai þodþiai(apeliatyvai). Taèiau mûsø laikais þymiø kalbininkø linkstama manyti, kad bend-riniai þodþiai, tapdami tikriniais, greitai desemantizuojasi ir atlieka tiktai no-minatyvinæ funkcijà – pavadinti asmenis, vietoves ir kt. (þr. J. Kurilovièiaus, S. Ul-manio darbus). Todël kalbëti apie senoviniø ar naujesniøjø dvikamieniø as-menvardþiø dëmenø reikðmæ netinka: galima kalbëti tiktai apie jø pagrinduëjusiø bendriniø þodþiø reikðmæ ar reikðmes ir neiðleisti ið akiø to fakto, kadbendrabaltiðkos epochos ir ankstyvaisiais prieðrašytiniais laikais nemaþos da-lies bendriniø þodþiø reikðmës gerokai skyrësi nuo dabartiniø. Apie koká „pir-mykðtës reikðmës iðblukimà“ galima kalbëti pirmuose tokiuose dëmenyse kaipAl- (Al-girdas), Au- (Au-rimas), Bug- (Bug-daras), Tal- (Tal-mantas) ir pan.(p. 175), kuriuose pirmasis dëmuo yra taip sutrumpintas, jog jame nelikæ jokiøbendrinio pamatinio þodþio pëdsakø?

Rimtu „Dëmenø sàvado“ skyriaus trûkumu, o ne rimta abejone, esu linkæsvadinti nepaaiðkintà autoriaus nusistatymà ásivesti visur a-kamienes senøjølietuviðkø (baltiðkø) dvikamieniø vardø antrojo komponento formas, pvz., Bar-gailas vietoj autentiðkos Bar-gaila (p. 73), Jo-gailas vietoj Jo-gaila (p. 98), Ski³r-gailas vietoj Skir-gaila (p. 135) ir t. t. Dabartiniu poþiûriu èia ir kirèiavimasneáprastas, autoriaus nuomone, senesnis. Matyt, nenorint suklysti, bûtø tikslin-giau senøjø dvikamieniø vardø visai nekirèiuoti ir nenurodinëti priegaidës, ypaèmokslinio pobûdþio veikale.

Po „Dëmenø sàvado“ ir „Dëmenø aptarimo“ pirmoje dalyje seka „Dvikamieniøasmenvardþiø sàvadas“ (p. 192–266). Tai alfabetinis visø veikale suminëtø senø-jø dvikamieniø vardø sàraðas, kurio antraðtinës formos nekirèiuotos, bet kaip ir„Dëmenø sàvade“ pateiktos tik su a- kamiene galûne -as. Prie antraðtinio vardi-ninko èia jau priðlietos ir vardø formos su autentiðkomis galûnëmis -a, -ë, -is, -ys,-ius bei jø vediniais, taigi – pasitaisyta, pvz.: Jovaiðas: Jovaiðas, Jovaiða (p. 209);Radvilas: Ra~dvilas, Radvila³ <…>, Radvi³lis, Radvilaitis, Radviliû~nas, Radvilo-nis, Radvilionis, Radviliu³ kas, Radvila~vièius, Radvilauskas, Radvilanskas (p. 233).Bûtø gerai, kad ðitame sàvade bûtø buvæs nurodytas ir dvikamieniø vardø ðal-tinis (prie kai kuriø priraðytas tik nieko nesakantis XVI a.), nes skaitanèiajamsuabejojus dël antraðtinës formos autentiðkumo belieka pasikliauti vien auto-riaus autoritetu. Ðaltiniø nenurodymas tam tikromis santrumpomis, taip pat jøneiðskyrimas literatûros sàraðe yra vienas ið ryðkesniø metodiniø veikalo trûku-mø. Galimas argumentas, kad tai bûtø labai iðplëtæ ir taip didelës apimties dar-bà, tam pateisinti nebûtø tvirtas, nes jame apstu ir ðiaip su lingvistine analizenesusijusiø dalykø (neaiðkiais atrankos principais ádëtø istorinio bei bibliogra-finio pobûdþio pastabø apie tam tikrà vardà turinèius þmones, gana daþno vie-nodø formulavimø kartojimo ir kt.).

Po „Dvikamieniø asmenvardþiø sàvado“ ir „Dvikamieniø asmenvardþiø apta-rimo“ pirmoje dalyje pateiktas dar treèias tokio pat pobûdþio skyrius „Trumpiniøir vienakamieniø asmenvardþiø sàvadai“ (p. 276–323) ir ketvirtas „Trumpiniø irvienakamieniø asmenvardþiø aptarimas“ (p. 324–340). Kaip matyti ið ðiø skyriøpavadinimø, kiekviename ið jø sujungti du sàvadai: vienas apima vardø „I ir(arba) II komponentu einanèiø dëmenø“, o kitas – ið „I komponento dëmenø ir IIkomponento pradþios“ sudarytus ar autoriaus rekonstruotus trumpinius. Ka-dangi èia pacituoti apibûdinimai dël pavartotø pleonastiniø terminø kompo-

126K

alb

a ir

kal

bo

tyra

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

nentas-dëmuo yra nelabai aiðkûs, pravartu duoti èia po vienà jø pavyzdá. Pir-mojo tipo pavyzdys: „Dþiugas: Dþiu³gas, Dþiuga³, Dþiu³gis, Dþiugy~s, Dþiuge~lis“(p. 280), antrojo – „Kantras (Kan~t-rimas): Kan~tris, Kantry~s XVI a.“ (p. 311).

Tai vieni ið problemiðkiausiø veikalo skyriø, kelianèiø nemaþa abejoniø. Ypaèabejotinas èia didokas pluoðtas trumpiniø, autoriaus kildinamø (rekonstruotø)ið neegzistuojanèiø, tiksliau sakant, ðaltiniuose nepaliudytø ar neaptiktø atvejø.Pavyzdþiui, jau minëtas Dþiugas nebûtinai yra trumpinys ið senoviniø dvika-mieniø vardø Dþiu-gailas, Dþiu-gilas ar Dþiugintas, bet gali bûti susijæs su dþiu-gu³s „tas, kuris dþiaugiasi“, taigi gali bûti paprastas vedinys. Tas pat pasakytinair apie vadinamàjá trumpiná Kantras, kuris atstatytas ið Kant-rimo, bet gali bûtisiejamas su bûdvardþiu kantrus „kuris kenèia“. Tokiø abejotinø atvejø yra ganadaug. Todël tokiais neaiðkiais ir nepaliudytais atvejais rekonstruotas trumpinys,kaip ir bet kuri asmenvardþio lytis, turëtø bûti paþymëta bent þvaigþdute, juobakad antraðtëmis, kaip ir „Dëmenø sàvado“ skyriuje, eina atstatytosios (autoriausvadinamos „simbolinëmis“) lytys su galûne -as.

Antroje, perpus maþesnëje, dalyje nagrinëjamas, kaip minëta, mûsø krikðèio-niðkasis vardynas. Ið pradþios èia trumpai raðoma apie Lietuvos krikðtà, krikð-tavardþiø santyká su senaisiais vardais, kanonines krikðèioniðkø vardø formas irjø liaudiðkus variantus, krikðèioniðkø vardø raðymà, vardø madas, jø vedinius,vardø amþiø ir jø klasifikacijà. Toliau po tokiø áþanginiø dalykø kilmës atþvilgiukrikðèioniðki asmenvardþiai, „dirbtinai“ neskiriami vardai nuo pavardþiø, nes„vardai ir pavardës bus suvokiamos kaip darni asmenvardþiø sistema, kuri to-liau klasifikuojama istoriðkai, pagrindu imant krikðtavardþiø (ne pavardþiø) kil-mæ“ (p. 351). Dël tokios sampratos taip pat galima ginèytis, nes, viena, pavardþiøir vardø skyrimas yra neabejotinas dalykas – tai onomasiologiðkai skirtingi as-menvardþiø posistemiai, istoriðkai þvelgiant atliekantys nevienodas funkcijas, oantra, nereikia jø „dirbtinai“ skirti, neiðsiaiðkinus atskirø epochø asmenvardþiøspecifikos (pvz., ligi XV a. apskritai nëra pagrindo kalbëti apie lietuviø pavardþiøsistemos egzistavimà).

Z. Zinkevièiaus savotiðkai suprasti asmenvardþiai skirstomi á „Hebrajiðkos kil-mës vardynà“ (p. 352–385), „Graikiðkos kilmës vardynà“ (p. 386–423), „Lotynið-kos kilmës vardynà“ (p. 424–451), „Germaniðkos kilmës vardynà“ (p. 452–468),„Slaviðkos kilmës vardynà“ (p. 469–478) ir „Ávairiø kitø kalbø kilmës krikðta-vardþius“ (p. 480–483). Po ðiø skyriø pridëtas dar skyrelis „Krikðèioniðkø vardømiðimas su senuoju vardynu“ (p. 484–486). Kodël laikantis minëtos sampratos„asmenvardþiai“ skirstomi á „vardynus“, nelabai aiðku (gal autoriaus suvokiamiðiedu terminai kaip sinonimai?).

Dël recenzijos apimties ribotumo negalima detaliau apibûdinti ðios antrosiosdalies turinio. Galima tiktai konstatuoti, kad joje, kaip ir pirmoje, apstu faktinësmedþiagos ir teoriniø samprotavimø apie krikðèioniðkàjá vardynà ir atskirusvardus, pateiktus alfabetine tvarka. Ðiai daliai gerokai pasinaudota K. Kuzavinioir B. Savukyno „Lietuviø vardø kilmës þodynu“, susilaukusiu keliø leidimø.Pavyzdþiui, skyriuje apie hebrajiðkos kilmës vardus ið bendro 52 vardø skaièiausZ. Zinkevièiaus veikale uþfiksuoti 47. Taèiau èia kai kuriø vardø (Baltramiejaus,Jokûbo, Jono, Juozapo, Mykolo, Motiejaus, Simono, Tomo) lizdai taip iðplësti, jogjø apraðymai uþima po du ir daugiau puslapiø. Tai primena turiningesnius en-ciklopedinius straipsnius, suteikianèius ávairios informacijos. Tai, þinoma, tiktaipadidina mokslinæ veikalo vertæ.

Treèioje, ðiek tiek maþesnëje negu antroji, dalyje nagrinëjamos oficialiomispavardëmis virtusios pravardës. Nors ðios dalies „Ávadinëse pastabose“ termi-

127

JON

AS

PA

LIO

NIS

. L

ietu

viø

asm

enva

rdþi

ø la

bir

intu

ose

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

nologiðkai nenusakytas tokiø pravardþiø klasifikacijos principas, taèiau ið tvir-tinimo, kad „jø sisteminimo centras buvo pats þmogus“ (p. 492) ir ið skyriø pava-dinimø galima spræsti apie pasirinktà antropocentriná principà, t. y. skirstytipravardes pagal jø sàsajà su iðorinëmis ir vidinëmis þmogaus bei jo aplinkosypatybëmis (plg. skyriø pavadinimus: „Asmenvardþiai, susijæ su þmogaus gimi-mu“, „Gyvûniniai asmenvardþiai“, „Augmeniniai asmenvardþiai“, „Asmenvar-dþiai susijæ su þmogaus amatu“, „Tautovardiniai asmenvardþiai“, „Þmogaus fizi-nes ypatybes rodantys asmenvardþiai“ ir „Þmogaus dvasines ypatybes rodantysasmenvardþiai“).

Kaip matyti, skyriø pavadinimuose nefigûruoja net pravardës terminas,nors visa dalis pavadinta „Pravardynu“. Tai susijæ, mano manymu, su autoriausnepagrásta paþiûra grieþèiau neskirstyti asmenvardþiø á vardus, pavardes irpravardes. Juk kalbëti apie oficialias, pavardëmis virtusias pravardes ir vengtipavardës ir pravardës terminø – nesuprantama logika. Taèiau pats klasi-fikacijos pagrindas (principas) nekelia abejoniø. Juo, kiek kitaip formuluotu,remtasi ir labai vertingoje Alvydo Butkaus monografijoje „Lietuviø pravardës“(1995).

Dël tos paèios prieþasties (recenzijos ribotos apimties) neámanoma plaèiau at-skleisti bei vertinti ir treèiosios dalies turinio. Joje taip pat gausu ið ávairiø ðal-tiniø sukauptø pravardþiø ir lietuviø onomasiologijai reikðmingø apibendrinimø.

„Baigiamosiose pastabose“, be dëmesio vertø tam tikrø lietuviø asmenvar-dþiø raidos apibendrinimø, grieþtai (sakyèiau, netgi nekorektiðkai) smerkiamitie tyrëjai, kurie pavardes skirsto á lietuviðkas ir nelietuviðkas: „Taigi pa-brëþtinai vykdomas grieþtas pavardþiø skirstymas á vadinamàsias „lietuviðkos“ir „nelietuviðkos“ kilmës pavardes nëra tikslingas, kartais netgi absurdiðkas dëlneaiðkiø ir daþnu atveju abejotinø bei subjektyviø kriterijø, kai þiûrima tik þo-dþio ðaknies.

Nesileisdamas á tokio menkai argumentuoto poþiûrio platesnæ kritikà (tai yrapadariusi þinoma onomastikos specialistë V. Maciejauskienë 1997 m. „Baltis-ticos“ 92(1) sàsiuvinyje), norëèiau pridurti prie to, kas buvo pasakyta straipsniopradþioje, kad asmenvardþio, kaip ir bendrinio þodþio, kilmei nustatyti svarbuþiûrëti ne tik ðaknies, bet ir priesagos, nes ji daþnai bûna taip pat reikðmingaspapildomas kilmës rodiklis.

Veikalo gale ádëta asmenvardþiø rodyklë, apimanti daugiau kaip 25 000 vie-netø, yra labai vertingas priedas. Jis rodo ne tik tiriamojo objekto didþiulæ ap-imtá, bet ir nepaprastà autoriaus darbðtumà, be to, atlieka tokiam veikalui labaireikalingà informaciná vaidmená.

Ðioje recenzijoje paliesti toli graþu ne visi mano pastebëti teigiami ir neigia-mi dalykai. Netikslumø ar ginèytinø tvirtinimø veikale atsirado ne tik dël mu-dviejø skirtingo poþiûrio á atskiras problemas, bet galbût ir dël skubotumo, nes,kaip raðoma pratarmëje, „dël didelio uþimtumo imtis ið esmës lietuviø asmen-vardþiø tyrimo pasidarë ámanoma tik nuo 2006 m. antrosios pusës, baigus kitusdarbus“ (p. 13). Kadangi veikalas datuotas 2008 m., tai nepilnø dviejø metø laikotarpsnis yra ið tikrøjø labai maþas. Taèiau skubëti autoriø, kaip ir kitus jo kar-tos mokslo þmones, turbût skatino ir nejaunatviðkas amþius, pagimdæs norà kuogreièiau pamatyti savo daugelio metø apibendrintus tyrinëjimø rezultatus. Ir tasnoras realizuotas: susilaukëme naujos, stambios Z. Zinkevièiaus monografijos,kuri, be abejonës, praturtina lietuviø onomasiologijà tiek naujø duomenø kiekiu,tiek originaliomis daugelio lietuviðkø asmenvardþiø kilmës interpretacijomis.

128K

alb

a ir

kal

bo

tyra

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

[RTF page header:

DAINORA POCIÛTË

Nuo maišto iki melancholijos

1543 m. Andrea Vesalijus (1514–1564), Abraomo Kulvieèio bendraamþis, pub-likavo savo revoliuciná medicinos veikalà „Septynios knygos apie þmogaus kûnosandarà“ („De humani corporis fabrica libri septem“), kuriame þmogaus kûnoanatomija pirmà kartà Vakarø medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantistikrais þmogaus kûno pavyzdþiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos áprastomisþmogaus ir gyvûnø organizmø analogijomis. Knygà iliustravo 300 pieðiniø – juospagal renesansinius þmogaus kûno groþio kanonus sukûrë Ticiano mokinysJohannas Stephanas von Calcaro bei pats Ticianas. Antikiniai torsai buvo pripil-dyti A. Vesalijaus tyrinëtu þmogaus vidaus organø turiniu. Pats A. Vesalijus kny-gos pradþioje paliko savo þymøjá portretà, kuris emblemiðkai nusakë visà jo san-tyká su tradicija: á skaitytojà þvelgiantis autorius demonstruoja þmogaus rankosdisekcijà. Tai prieðtaravo nuo antikos ir viduramþiø ásigalëjusioms medicininëmsnormoms, kurios neleido tyrinëti rankos, prieð tai nedisekcionavus pagrindiniøvietø, kuriose glûdi siela. Kai Nyderlandø dailininkai, paveikti ðios A. Vesalijausikonologijos, ëmë masiðkai tapyti anatomijø pamokas, kai kuriuose ið jø paveiks-lø ðalia vaizduojamo profesoriaus anatomo jau bûdavo parodomos kitos ikonos:uþversta Galeno knyga ir atverstas A. Vesalijaus veikalas.

Ðis pavyzdys iliustruoja XVI a. vidurio europietiðkosios sàmonës intensyvu-mà ir revoliucingumà. Tos revoliucijos auðrà matë ir lietuvis Abraomas KulvietisGinvilionis, Kulvos bajoras, pirmasis lietuvis, tapæs Naujøjø laikø skelbëju, ágy-vendinæs tø laikø intelektualø iðkeltà trijø kalbø þmogaus idealà ir pradëjæslietuviø sàmonës revoliucijà. Atrodo, kad A. Kulvietis paþinojo A. Vesalijø, nors totiksliau árodyti negalima. Mat A. Vesalijus iki 1533 m. studijavo Liuvene ir pusæmetø kartu su A. Kulvieèiu toje paèioje Trijø kalbø mokykloje lankë hebrajø beigraikø kalbø kursus. Kadangi hebrajø kalbos profesorius turëjo tik kelis stu-dentus, tikëtina, kad A. Vesalijus ir A. Kulvietis buvo susitikæ...

129IÐ PRAEITIES

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Filologija davë pamatà daugeliui XVI a. modernizavimo procesø. Net ir me-dicinos istorikai laikosi nuomonës, jog A. Vesalijus savo atradimus padarë tiktodël, kad ágijo naujus metodologinius filologinës interpretacijos pagrindus. OErazmas, Liuvene ákûræs Trijø kalbø mokyklà, teigë, kad filologija turi tapti irkrikðèioniø doktrinos interpretavimo pagrindu. Todël reformacijos, kurios tikslasbuvo ne naujos konfesijos formavimas, bet doktrinos revizija, studijos yra tiesio-giai susijusios su filologija.

Ðio teksto autorë ties ankstyvaisiais reformacijos procesais tikslingiau susi-koncentravo prieð ðeðerius metus, pradëjusi tyrimus ávairiose Italijos vietovëse(iki tol labiau domëtasi konfesinës raðtijos – giesmynø, katekizmø – raidos prob-lemomis). Taip atsirado protestantizmo problematikos vienijami dvejopos kryp-ties darbai: monografija „Maiðtininkø katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietu-viø–italø evangelikø ryðiai“ bei straipsniai apie LDK protestantø raðtijos ikiXVII a. vidurio ypatumus. Pastarieji daugiau skirti lietuviðkosios raðtijos raidaiiki didþiausios lietuviðkos reformatø knygos – „Knygos nobaþnystës krikðèio-niðkos“ (vienintelis likæs egzempliorius saugomas Upsaloje) – pasirodymo.

Poreikio tyrinëti LDK reformacijà Italijoje negaliu paaiðkinti, tiesiog jauèiau,kad ten kaþkas slypi. Ið pradþiø buvau uþsimojusi ásigilinti á paèiø italø jau ge-rokai tyrinëtà antitrinitorizmo problematikà. Ši tema bei italø disidentø veiklaRytø Europoje aðtuntàjá devintàjá XX a. deðimtmetá buvo populiari, tad tokie ita-lø istorikai kaip Domenico Caccamo, Massimo Firpo ir kiti buvo iðleidæ keletàdarbø. Tiesa, dabar ði sritis sulaukia vis maþiau pasiðventëliø. Kai prieð metusbuvau sutikusi M. Firpo ir paklausiau, ar jis kà nors dar veikia ðioje srityje, pro-fesorius ëmë mostaguoti rankomis ir pareiðkë, kad daugiau nebeturës reikalø sutokia mazochistiniø uþmojø reikalaujanèia „beveik nedokumentuota istorija“.

Ið tiesø, nors XVI a. Lietuva ir pradeda raðyti, kai kurie jos ankstyvøjø Nau-jøjø laikø istorijos aspektai yra be galo maþai dokumentuoti. Jau vien faktas,kad neturime iðlikusiø pagrindiniø ðaltiniø – XVI a. sinodø protokolø, reikalingøLDK reformuotø baþnyèiø nuodugniai istorijai atkurti, rodo, kad dabar nebërakito kelio, iðskyrus labai kruopðtø detaliø ið ávairiausiø srièiø rankiojimà. Uþtattuo didesná pasitenkinimà suteikë tyrimø metu kai kurie atrasti dokumentai,leidæ rekonstruoti A. Kulvieèio biografijà. Ypaè du nauji faktai apie A. Kulvieèiostudijas: Liuvene (Belgijos valstybinis archyvas) atrastas áraðas apie jo studijasLiuveno universitete ir Sienoje (Sienos arkivyskupijos archyvas) atrastas jo abie-jø teisiø doktorato gynimo protokolas. Abu dokumentai árodë iki tol tik netiesio-giai spëjamus faktus apie A. Kulvieèio studijø vietas ir paskatino smulkiau pasi-gilinti á to meto Liuveno bei Sienos kultûrinæ aplinkà. O dviejø puslapiø Sienosdoktorato protokolas (paraðytas sunkiai áskaitomomis specifinëmis XVI a. Sienosuniversiteto santrumpomis) suteikë ir daugiau detaliø þiniø, kuriø pagrindu plë-tojau tyrimà apie A. Kulvieèio savimonës ir paþiûrø formavimàsi. Kiek dþiaugs-mo suteikia vien tas faktas, kad A. Kulvieèio gynimo procedûroje dalyvavo Ale-ssandras Sozzinis – bene þymiausios Sienos giminës atstovas. Sozziniai (Lelijusir Faustas, vëliau ne syká lankæsi Lietuvoje) yra tapæ italø disidentizmo RytøEuropoje simboliais, todël faktas, kad ðios istorijos pradþia siekia jau A. Kulvieèiostudijø metus, atrodë neátikëtinas dalykas.

Studijoje susitelkiau ties dviem asmenybëmis – Abraomu Kulvieèiu ir Mika-lojum Radvila Juoduoju, nes kaip tik jie ne tik paraðë du pirmuosius LDK refor-macijos tekstus, kurie pritraukë mano, kaip literatûros istorikës, dëmesá, bet irlemtingai darë átakà XVI a. Lietuvos kultûrai. A. Kulvietis pirmasis pradëjo ab-soliuèiai nelygià kovà su Baþnyèios korupcija, kuri, kaip spëjo jo motina Elþbieta

130Ið

pra

eiti

es

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

131

DA

INO

RA

PO

CIÛ

TË.

Nu

o m

aiðt

o ik

i mel

anch

olij

os

Kulvietienë, jam lëmë staigià mirtá, o Radvila Juodasis pirmasis ákûrë nuoRomos baþnyèios nebepriklausomà Baþnyèià, nes jis nieko nebijojo ir jokios – netpaèios Romos Apaðtaliðkojo sosto sutelktos – jëgos jam nebuvo kliûtis.

Ðios asmenybës buvo tikri maiðtininkai – Baþnyèiai pavojingi net ir po mir-ties. Baþnyèia A. Kulvieèio neleido palaidoti kapinëse, o Radvilos Juodojo palaikusistorijai taip pat teko slëpti. Ðis Radvila tapo ir pirmuoju lietuviu, uþdraustuvisuotinai skaityti Europos katalikiðkajame pasaulyje ir átrauktu á garsøjá uþ-draustøjø knygø sàraðà – „Index librorum prohibitorum“. Manau, kad jis tuo di-dþiavosi, kaip ir savo iðleista pirmàja Lietuvos Biblija. Radvilos Juodojo evan-geliðkosios veiklos laikotarpis – neilgas ir nepaprastai intensyvus. Revoliuciniuspokyèius jis nulëmë per dvylika trylika savo paskutiniø gyvenimo metø, kuriaisdemonstravo esàs evangelikas. Kai 1555 m. Vilniuje apsilankë vienas ið jëzuitøordino iniciatoriø, Ignatiaus Loyolos artimas draugas Alfonsas Salmeronas, jampasirodë, kad ðioje ðalyje dël Radvilos Juodojo veiklos tiek ásigalëjusi erezija, kadákurti jëzuitø kolegijos nëra jokios vilties.

Tiesa, situacija jau po deðimtmeèio, mirus Radvilai Juodajam, ëmë keistis. Nemaþiau nei tëvas stipriu charakteriu pasiþymintis jo vyriausias sûnus MikalojusKristupas Radvila Naðlaitëlis radikaliai pakeitë tikëjimà ir, gráþæs á Katalikøbaþnyèià, daug nusipelnë jos labui bei kontrreformaciniams procesams Lie-tuvoje.

Rekonstruodama ávairiø ðiø þmoniø savimonæ, jø religines paþiûras, gilinausiá XVI a. religinës elgsenos ypatumus: konversijos, religinës simuliacijos, niko-demizmo fenomenus. Padariau iðvadas, kad LDK konversijos buvo ne staigûs,bet su socializacijos procesais susijæ reiðkiniai. Nors Lietuvoje, prieðingai neiItalijoje, nebuvo ákurta inkvizicija kovai su reformacija, represijø ir draudimøbaimë skatino vietiniø didikø ir bajorijos simuliacinæ sàmonæ.

Italø vaidmuo Lietuvos reformacijos procese buvo svarbus, bet labai nevie-nalytis. A. Kulvietis buvo pirmasis, kuris susidûrë su intensyviais filoprotestan-tiðkais Italijos procesais iki Inkvizicijos atkûrimo. Turtingas ir intelektualus Ita-lijos baþnytinis gyvenimas lëmë ir tai, kad net paèiuose aukðèiausiuose baþny-tinës hierarchijos sluoksniuose bei aristokratijoje buvo daug reformø ðalininkø.Todël tokia figûra kaip kapucinø ordino galva – sienietis Bernardinas Ochinas,skelbæs „liuteroniðka“ vadintà iðganymo ne dël darbø, o ið malonës idëjà, tapopopuliariausiu XVI a. Italijos pamokslininku, kurá, kaip ir A. Kulvietá, 1542 m.„iðtiko“ staigus ir netikëtas Apaðtaliðkojo sosto pasmerkimas bei ekskomunika,privertusi já emigruoti á kalvinistiðkàjà Ðveicarijà. Ðios ankstyvosios italø evan-gelizmo idëjos suformavo Kulvieèio laikysenà ir religines paþiûras, deklaruotasjo „Tikëjimo iðpaþinime“ laiško Bonai Sforzai pavidalu.

Kitas italø ir Lietuvos santykiø aspektas jau buvo nulemtas prasidëjusiositalø disidentizmo bangos Italijoje atkûrus inkvizicijà. Italai, emigravæ á Ðveica-rijà, tapo ne tik Jeano Calvino ir Heinricho Bullingerio Rytø Europoje agentais,bet ir ðveicariðkosios reformatø ortodoksijos oponentais bei vis intensyvesniøheterodoksiniø paþiûrø skatintojais. Italø dalis, nebetoleruojama net ir protes-tantiðkoje Ðveicarijoje, ne syká prieglobstá rado Lietuvoje pas Radvilà Juodàjá.Taip þymiausi Italijos evangelizmo atstovai – Bernardinas Ochinas, Lelijus irFaustas Sozziniai, Giorgio Biandrata, Valentino Gentile ir kiti – lankësi Lietu-voje ir ásijungë á LDK reformacinës kultûros procesus: Baþnyèios kûrimà, knygøleidybà.

Italas Pieras Paolo Vergerijus, á Vokietijà pabëgæs buvæs Kapodistrijos vysku-pas, tapo pagrindiniu liuteronizmo ir Augsburgo konfesijos átvirtinimo Lietuvoje

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

ir Lenkijoje agentu. Jo plati ir ðakota politinë ir kultûrinë veikla Lietuvoje ir Ka-raliauèiuje davë impulsà iðspausdinti Radvilos Juodojo laiðkà popieþiaus nunci-jui Aloizijui Lippomanui. Ðis keletà kartø ávairiomis kalbomis iðspausdintasmanifestas („Due epistolae“) tapo antràja Lietuvos evangeliðkàja konfesija, kuriiðgarsino Lietuvà kaip reformuotos Baþnyèios visoje Europoje ðalá.

Italø konfliktiðkas santykis su ðveicarø ortodoksija paskatino Lietuvos Evan-gelikø baþnyèios schizmà, taèiau nereikëtø ðio proceso vertinti vienpusiðkai. Tainatûralûs konfesionalizacijos procesai. Schizma buvo ortodoksijos ribas ban-dþiusiø nubrëþti helvetø konfesijos ðalininkø ir radikalesnius minties iððûkiusskatinusiø jëgø susidûrimas. Ji susilpnino LDK Evangelikø baþnyèios vienybæ,paskatino kai kuriuos gráþimus á katalikybæ. Kita vertus, schizma suformavo uni-kalø Rytø Europos reiðkiná – unitorizmà, kurio ádomiausi fenomenai reiðkësiLDK, Lenkijoje ir Transilvanijoje. Lietuvoje unitorizmas buvo iðnaikintas XVII a.viduryje, taèiau Transilvanija tapo vienintele Europoje kunigaikðtyste, kur jisbuvo paskelbtas viena ið valstybiniø religijø, gyvavusiø ir per visà XVIII a.

Vienas ið svarbiausiø ðiø ávykiø herojø – italas Giorgio Biandrata, ryðki irkontroversiðka asmenybë, J. Calvino þodþiais, „gyvatë uþantyje“. Jis stipriai vei-kë LDK, Lenkijos ir Transilvanijos evangelizmo procesus: LDK ir Lenkijos jauskilinëjantiems protestantams ásiûlë kurá laikà galiojusá moratoriumà diskutuotiir aiðkintis religines sàvokas nebibline kalba. Kitaip tariant, jis bandë atribotifilosofinës ir religinës kalbos diskursus. Tai davë rezultatø vystant kritinës bib-lijotyros mintá Lietuvoje.

Kiekvienas pasiûlymas ir sprendimas turi savo laikà. Aiðkindamasi anks-tyvosios LDK reformacijos anatomijà tam tikru poþiûriu savo þodynui taip pattaikiau moratoriumo sàlygas. Ðiuo metodu siekiau ne tiek atriboti, kiek nesu-painioti istoriniø ir istoriografiniø kultûros bei sàmoningumo istorijos kategori-jø. Tai sudëtingas kelias, verèiantis sustoti ties ávairiausio pobûdþio detalëmis,bet jis suteikë daug atradimo dþiaugsmo. Todël kaip Petras Gonezijus ar GiorgioBiandrata, kuriø vienas apsiaðarojæs ir susijaudinæs, o kitas gudriai simuliuoda-mas Lietuvos evangelikams aiðkino, kad termino Trejybë Raðte nëra (todël màs-tydami apie jà ákûnijanèià doktrinà turime ieðkoti atsakymo istorinëse sàvoko-se), taip ir ðio teksto autorei teko bûti atidþiai sàmonæ bei konfesijos terminijàiliustruojanèioms kategorijoms ir þodynui. Prieþastis paprasta: istoriografinësestudijose pernelyg lengvai vartojami LDK, taip pat ir kitø ðaliø reformacijos kon-fesinëms realijoms taikomi terminai „liuteronas“, „kalvinistas“, „antitrinitorius“,kurie nieko tikra nepasako (arba jau nebepasako) apie kultûros antropologijosprocesus. Tikra yra tai, kad joks vadinamasis liuteronas, kalvinistas ar antitrini-torius reformacijos ákarðèiu savæs tokiu nevadino ir ðiuos eponiminius dariniusjiems pritaikë jø kritikai. XVI a. Baþnyèios reformø ðalininkai sau taikë tik dvi –„krikðèioniø“ ir „evangelikø“ – sàvokas, tik jas intensyviai reflektavo ir apmàstë.Todël A. Kulvieèio vadinimas liuteronu ar ankstyvojo LDK reformacijos etapoávardijimas liuteronizmu yra savotiðkas nesusipratimas, nes taip mes tiesiogperimame katalikø Baþnyèios ðiems þmonëms taikytas pravardes (Romoje netJ. Calvinas bûdavo vadinamas liuteronu).

Vis dëlto istoriografiniø sàvokø reikðmë yra svarbi. Jos privalo egzistuotikaip tam tikri istoriografinës raidos màstysenos þenklai. Tais atvejais, kai josatspindi tapatybës pamatus, jø nereikëtø atsisakyti. Todël manau, kad pagaldoktrinà LDK konfesionalizacijos procesus, kurie nuo septintojo XVI a. deðimt-meèio vidurio ëmë tapatintis su Augsburgo arba Helvetø konfesijomis, jau gali-

132Ið

pra

eiti

es

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

ma sieti su liuteronizmu bei kalvinizmu, o vadinamuosius antitrinitorius – suunitorizmu.

Tokios pat sudëtingos yra ðiø tyrimø ne tik konfesinës, bet ir sàmonës beimentaliteto kategorijos. Jau sulaukë polemikos mano du A. Kulvieèiui taikytiávardijimai, kuriais aptariau ðià tragiðkà ir nepaprastai iðkilià asmenybæ. A. Kul-vietá vadinu pirmuoju lietuviø maiðtininku ir sàþinës atradëju Lietuvoje. Tokásavo teiginá atsiimsiu, arba ið naujo apmàstysiu jo pagrástumà, jei atrasiu (arbakas nors atras), jog Lietuviø kultûroje ðiomis kategorijomis galima pagrásti ko-kius nors procesus, vykusius iki A. Kulvieèio. Bet visø pirma reikia pabrëþti, kadtai taip pat ir istorinës sàvokos, esanèios su A. Kulvieèiu susijusiose XVI a. teks-tuose. 1542 m. geguþës mënesio Þygimanto Senojo dekrete prieð A. Kulvietá, kurálaikau pirmuoju LDK valstybiniø jëgø tekstu prieð asmens paþiûras, jis yra pa-vadintas „valstybei pavojingu maiðtininku“. Trys Algirdo mirèiai pasmerkti krikð-èionys, atsisakæ valgyti mësà, tikrai nebuvo maiðtininkai. Tai tipiðki kankiniai,kuriø istorijas áprasmino hagiografiniai kanonai. O A. Kulvietis buvo maiðti-ninkas valstybës poþiûriu, jis karðtai kritikavo valstybës sistemà ir siûlë radi-kalius pakeitimus. Pirmame Lietuvos nepriklausomame tekste – „Tikëjimo iðpa-þinime“ (1543) – jis deklaravo savo paþiûras ir vertybes, teigdamas, kad jos yrasàþiningos, paremtos krikðèioniðkosios, Biblijoje deklaruotos, tiesos þinojimu, one godumu ir veidmainiavimu.

A. Kulvietis lietuviams atliko apaðtalo Pauliaus vaidmená, kuris buvo þy-miausias krikðèioniðkosios etikos aiðkintojas bei interpretatorius. Kaip tik Pau-lius krikðèionybës auðroje savo religiná diskursà parëmë sàþinës kategorija. Iki-krikðèioniðkame kontekste tai buvo antikiniame pasaulyje retai vartota etinëkategorija, o hebrajø pasaulis tokios ið viso neþinojo. Á hebrajø kalbà sàþinëskategorija atëjo per arabø kalbà tik XII a. Tai rimtas pagrindas teigti, kad þydai,metaforiðkai kalbant, iki XII amþiaus „neturëjo sàþinës“, kaip, beje, ir mûsø ku-nigaikðtis Gediminas. Gal toks teiginys kai kà þeidþia, sukelia kalbinæ alergijà,bet að já laikau argumentuotu ir ádomiu atradimu. „Sàþinës nebuvimo“ kons-tatavimu kalbu ne apie koká nors moralinës sistemos „trûkumà“, bet apie isto-riðkai skirtingus kultûrinius pasaulius. Juk gyvename kategorijø pasaulyje irrealybæ aiðkiname pagal savo sàvokas bei kategorijas. Tai, aiðku, yra ne buitinës,o sàmonës kategorijos. Taigi kultûros interpretatoriai, o ypaè filologai, turi laiky-tis savotiðkø kalbiniø „moratoriumø“, bûti atidûs þodþiams bei sàvokoms. Kaipgalime tvirtinti, kad þydai, ar pagonys lietuviai, buvo „sàþiningi“, jeigu jie ið visoneturëjo nei tokiø sàvokø, nei jø recepcijø, atëjusiø ið kitø kultûrø? Jie, aiðku,turëjo kitas moralines kategorijas, – kaip tik tas kitas ir reikia iðlukðtenti,iðaiðkinti, kaip ir kada jos atsirado. Kaip tik tokie ir turi bûti sàmonës ir joskaitos istorijos tyrinëjimai. Filologas privalo nepasiduoti þmogiðkam norui psi-chologizuoti apibendrinimus ir juos vertinti remdamasis buitiniu intuityvumu.Ir ðiandien tebëra aktuali XX a. pradþioje iðkelta Maxo Weberio „supratimo“ ka-tegorija, kurià jis akcentavo kaip pagrindiná kultûros sociologijos parametrà, betatribojo nuo psichologinio supratimo.

Tyrinëjime bandþiau parodyti, kaip sàþinës kategorija, kuri A. Kulvieèiui bu-vo grynojo krikðèioniðkojo diskurso pamatinë kategorija, pamaþu protestantø or-todoksijoms formuojantis, ágavo ir konfesinës kategorijos aspektø tiek liuteronø(Martyno Maþvydo, kuris pirmasis savo raðtuose pavartojo jà lietuviðkai), tiekkalvinistø doktrinose. Tam pasitelkiau giesmiø ir kai kuriø kitø protestantøkonfesiniø tekstø, ypaè katekizmø, analizæ.

Specializuotø LDK reformatø spaustuviø veikla ir palyginti laisvai platina-

133

DA

INO

RA

PO

CIÛ

TË.

Nu

o m

aiðt

o ik

i mel

anch

olij

os

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

ma jø produkcija aprëpia maþdaug ðimto metø laikotarpá. Pirmoji tokia spaus-tuvë 1553–1554 m. pradëjo veikti kunigaikðèio Radvilos Juodojo valdose Brastoje,paskutinë – 1653–1656 m. veikë privaèiose kito tos paèios giminës kunigaikðèio –Jonuðo Radvilos valdose Këdainiuose. Nuo antrosios XVII a. pusës LDK refor-matø literatûra jau þymiai maþesniu mastu buvo spausdinama Prûsijoje (dau-giausia Karaliauèiuje ir Gdanske).

XVI a. LDK evangelikø spaudos produkcija katalikiðkosios atþvilgiu buvo do-minuojanti. Evangelikai Lietuvoje buvo ir literatûros tautinëmis kalbomis – lenkø,lietuviø, rusënø – iniciatoriai. LDK reformatø spaustuviø laisvos veiklos ðimtmeèiolaikotarpiu pasirodë ðiuo metu þinomi ávairûs maþøjø ir didþiøjø reformatø kate-kizmø leidimai, atstovaujantys skirtingiems LDK evangelikø minties plëtros laiko-tarpiams. Kadangi pagrindinë Lietuvos reformatø vieðoji kalba buvo lenkø, didþio-ji dalis katekizmø yra lenkiðki. Tik 1598 m. Vilniuje ir 1653 m. Këdainiuose buvoiðleisti ir maþieji lietuviðki reformatø katekizmai – vertimai ið LDK lenkiðkøjøtekstø. LDK katekizmø egzemplioriai yra labai reti, daþniausiai iðlikæ vienetiniaiegzemplioriai Ðvedijos, Lenkijos, Ðveicarijos, Lietuvos bibliotekose.

Visus Reformacijos laikotarpio Lietuvos reformatø katekizmus galima su-grupuoti á keturias grupes, atstovaujanèias skirtingiems evangelizmo LDK rai-dos laikotarpiams ir skirtingiems redakciniams katekizmø variantams. Ðias ka-tekizmø grupes, arba tiesiog katekizmus, galima ávardyti LDK vietoviø, kuriosebuvo ásikûrusios reformatø spaustuvës, vardais, nes katekizmø parengëjai nevisais atvejais þinomi.

Pirmoji Lietuvoje lotyniðkais raðmenimis knygas pradëjusi spausdinti spaus-tuvë Brastoje sykiu buvo ir Lietuvoje á baþnytinæ organizacijà besiburianèiøevangelikø spaustuvë, ákurta Mikalojaus Radvilos Juodojo 1553 m. Jau tais pa-èiais metais Stanislovui Hozijui (1504–1579) buvo praneðta, kad spaustuvi-ninkas Bernardas Wojewódka iðleido „liuteroniðkø“ knygø. Ði spaustuvë 1559 m.iðleido ir pirmàjá Lietuvoje H. Bulligerio veikalà „O prawdziwem przyjmowaniuciaùa i krwi P. Jezusa“. Apie 1553–1554 m. Brastoje buvo iðleisti pirmieji Lie-tuvoje maþasis ir didysis katekizmai (apie 1553–1554 m.), kuriø parengëjai ne-buvo nurodyti. Ðie katekizmai gana originalûs ir tiesiogiai neseka kuriuo norsþinomu Vakarø ðaltiniu, taèiau jiems átakà darë liuteroniðkø katekizmø modelis.Pavyzdþiui, maþojo katekizmo prakalba yra vertimas ið liuteroniðko 1543 m.Urbano Rhegijaus Magdeburge iðleisto katekizmo, o katekizmo struktûra turisàsajø su pirmaisiais lenkiðkais liuteronø Jano Seklucjano (1545) ir Jano Ma-leckio (1546) katekizmais. Taèiau Maþojo Brastos katekizmo negalime vadintiliuteroniðku dël daugelio kalvinizmui artimø akcentø, ypaè iðryðkëjanèiø ginèy-tinuose liuteronø ir kalvinistø klausimuose, o didþiojo katekizmo modeliui, ku-riam átakà darë liuteroniðki Johanno Brenzo ir Urbano Rhegijaus katekizmai,galëjo pasitarnauti ir dialoginis J. Calvino katekizmas (1542, 1545). MaþajameBrastos katekizme, nepaisant struktûriniø jo panaðumø su maþuoju liuteroniðkokatekizmo modeliu, egzistavo ir kai kuriø ðveicariðkøjø doktrinø elementai.

Antrosios grupës katekizmus reprezentuoja maþasis ir didysis katekizmai,iðspausdinti 1563 metais Nesvyþiuje. Spëjami pagrindiniai ðiø katekizmø pa-rengëjai Simonas Budnas ir Martinas Czechowiczius jau katekizmo iðleidimometais pradëjo reikðtis kaip trinitoristinës polemikos ðalininkai. Katekizmaibuvo neilgai vartoti Lietuvos Reformatø baþnyèioje ir vëlesniuose reformatø lei-diniuose greitai pasmerkti dël erezijos. Ið tiesø didþiajame Nesvyþiaus katekiz-me, skirtame „paaugusiems vaikams“, pastebima ryðkiø anabaptizmo teiginiø,

134Ið

pra

eiti

es

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

akcentuojama, jog tapimà krikðèionimi lemia átikëjimas ir atsinaujinimas, atgi-mimas per krikðtà. Aiðkiai formuluota ir antitrinitorizmo doktrina, Kristø apibrë-þiant Marijos sûnumi, mesiju, pateptuoju ir tarpininku su Dievu Tëvu, o ðventàjàDvasià – vedle ir guodëja.

Taèiau Nesvyþiaus Maþasis katekizmas („Coú ty jest?“, „Kas tu esi“) negalibûti vadinamas antitrinitoriðku. Jokiø tiesioginiø eretiniø formuluoèiø jame ne-buvo, o ðio katekizmo modelis ir apibrëþtys ásitvirtino kaip tekstinis visø vëles-niø Lietuvos reformatø katekizmø pamatas. Kai kurie maþojo katekizmo teigi-niai vëliau buvo ávertinti kaip neiðsamûs, tam tikros vietos – nutylëtos, todëlvëlesni katekizmai Nesvyþiaus variantà ne keitë, bet pildë. Atsiþvelgiant á labainegausias ir nepakankamai apibrëþtas inovacijas, kurias atliko vëlesnio (Vil-niaus) reformatø katekizmo parengëjai, savo katekizmo pagrindu palikæ Nesvy-þiaus maþojo katekizmo tekstà, galime pasakyti, jog pastarasis pagal reformatøortodoksijos standartus neturëtø bûti vadinamas „eretiðku”. Nors jame ir nebu-vo vaikø krikðtà ginanèios formuluotës, Nesvyþiaus katekizmo teksto pamatàtebematome ir visuose XVI–XVII a. Lietuvos reformatø katekizmuose.

Treèiajai reformatø katekizmø grupei atstovauja vadinamieji Vilniaus kate-kizmai – pirmieji valstybës sostinëje iðleisti Lietuvos reformatø katekizmai. Iðtiesø tai vienas redakcinis maþojo katekizmo variantas, pirmà kartà sykiu sukito pobûdþio baþnytiniais kûriniais iðspausdintas Vilniuje 1581 m. ir pakarto-tas 1594, 1598 ir 1600 m. Jau 1581 m. Vilniaus katekizmo leidime buvo iðspaus-dinta ir vëlesniuose leidimuose kartota pratarmë, skelbianti, jog Lietuvos refor-matai atsiriboja nuo Nesvyþiaus leidiniuose pastebëtos antitrinitoriø erezijos irvienijasi su Vokietijos bei Lenkijos kalvinistais. Tai liudijo aiðkø LDK Evan-gelikø baþnyèios polinká galutinai suderinti savo ortodoksijos bruoþus su helvetødoktrina. Nepaisydami to, Vilniaus katekizmo rengëjai (spëjama, kad pagrin-diniu redaktoriumi galëjo bûti vëliau Vilniaus distrikto superintendentu tapæsStanislovas Sudrovijus) panaudojo, kaip minëta, visà Nesvyþiaus maþojo kate-kizmo tekstà. Tiesa, vadinamaisiais „nutylëtais“ – sakramentø ir dieviðkosiosTrejybës sampratø – klausimais katekizmas buvo ðiek tiek papildytas. PalyginusNesvyþiaus ir Vilniaus katekizmø tekstus matyti, jog Vilniaus katekizmas yraperspausdintas Nesvyþiaus tekstas, papildþius já dviem þymesniais intarpais –klausimu ir atsakymu apie vaikø krikðtà bei klausimu ir atsakymu apie ðv. Va-karienës naudà. Po pastarosios apibrëþimu dar buvo iðspausdinta þenklo teorijàkomentuojanti „deklaracija“.

1594 m. Vilniaus Katekizmo leidimo pagrindu buvo parengtas ir pirmasislietuviškas – Merkelio Petkevièiaus – katekizmas, iðleistas 1598 m. kartu su len-kiðkuoju Vilniaus tekstu kaip dvikalbio katekizmo pavyzdys.

Ketvirtosios, paskutinës, Lietuvos reformatø katekizmø grupës pavyzdþiaisusijæ su esminëmis LDK reformatø „helvetizavimosi“ pastangomis. Ðios grupësleidiniams priklauso po 1620 m. iðleisti Liubèo didysis ir maþasis katekizmai irLiubèo maþojo katekizmo redakciniu variantu paremtas antras lietuviðkas refor-matø katekizmas, 1653 m. iðleistas Këdainiuose Liubèo leidinyje, kurá 1620 m.iðleido Lietuvos Reformatø baþnyèia, buvo pateikti maþasis ir didysis katekiz-mai, namø ir Baþnyèios pamaldø dalys bei stambus giesmynas. Svarbu pa-þymëti, jog didysis katekizmas buvo iðverstas ið 1553 m. Kasparo Oleviano irZacharijaus Ursino parengto Heidelbergo katekizmo. Kadangi 1618 m. Dord-rechto sinode jis buvo patvirtintas oficialiu Reformatø baþnyèios konfesiniu vei-kalu, didþiojo Liubèo katekizmo prakalboje pasakyta, jog jis parengtas pagal„Reino vaivadystës Katekizmà, uþ kurá jau seniai geresnio savo srity nematëm.

135

DA

INO

RA

PO

CIÛ

TË.

Nu

o m

aiðt

o ik

i mel

anch

olij

os

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Já naudoja visos reformatø baþnyèios Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancûzijoje,Anglijoje, Ðkotijoje ir kitur; su juo ir mûsø Lietuvos katekizmai visais ðventaisklausimais dabar suderinami“. Apie pateikiamà maþàjá katekizmà buvo pareikð-ta, jog tai nuo seno LDK naudotas katekizmas, taèiau papildytas reikiamomisdeklaracijomis ir priedais. Taigi Liubèo leidinys didájá katekizmà derino su euro-pinëmis kalvinizmo normomis, o maþajam katekizmui parengti pasinaudojo tapaèia senàja vietine Nesvyþiaus–Vilniaus Lietuvos tekstø tradicija. Vis dëltomaþasis katekizmas, nors iðlaikë maþøjø katekizmø korpusà, buvo taisytas irreikðmingai papildytas. Apibendrinant átrauktas naujoves, taisymus ir priedus,galima teigti, jog jame aktualizuotos Ðvè. Trejybës ir jos pagrindimo ŠventuojuRaðtu, Jëzaus þmogiðkosios ir dieviðkosios prigimties, Šventojo Raðto paþinimokaip tikëjimo pamato ir dvasinës ðv. Vakarienës paskirties temos. Visos jos buvonepakankamai arba visai neaptartos ankstesniø grupiø maþuosiuose katekiz-muose. Ðios naujovës pirmà kartà atsispindëjo ir lietuviðkame 1653 m. Këdainiømaþojo katekizmo tekste.

Eucharistijos sakramento dogmatinio suvokimo skirtumai buvo esminiai, ne-leidæ susivienyti evangeliðkosioms LDK ir Lenkijos baþnyèioms. Ðis sakramen-tas, tapæs svarbiausiu krikðèioniðkøjø LDK bendruomeniø skiriamuoju bruoþu,buvo pagrindinë tarpusavio religinës polemikos tema, todël ir katekizmuose Eu-charistijos klausimui skirtas ypatingas dëmesys.

Brastos katekizme pateiktas Eucharistijos apibrëþimas skyrësi nuo pirmojolenkiðko liuteronø apibrëþimo, pateikto Jano Seklucjano Katekizme (ið to patiesJ. Seklucjano veikalo á lietuviø kalbà já 1547 m. iðvertë M. Maþvydas), kuriamedeklaruojamas kûno ir kraujo, duonos ir vyno pavidalais (anot M. Maþvydo –„ypatinëse“) „tikrumas“ bei „teisumas“. Maþajame Brastos katekizme, kur ganaatsargiai, bet labai aiðkiai tolstama nuo liuteronø liturgijos, nusakant tikrojoKristaus kûno ir kraujo ir jo sakramentiniø pavidalø santyká, dar vartojama tapati liuteronø sukurta terminologija, taèiau jame vengiama tvirtinti ðio santykiotikrumà, t. y. apie realø kûno ir kraujo buvimà ar nebuvimà sakramente. Pir-masis Vilniaus kalvinistø bendruomenës superintendentas Simonas Zacijus vospenkeriais metais vëliau, 1559 m. Brastoje iðspausdintuose „Vilniaus Krikðèio-niø Susirinkimo Aktuose bei nutarimuose“ Eucharistijos sakramento klausimànagrinëjo gana plaèiai ir, nors nepateikë konkretaus Eucharistijos apibrëþimo,jau iðskyrë realius duonos ir vyno pavidalus ir juose (o tuomete kalvinistø ter-minija, po jais, „pod osobà“) slypinèià duonos ir vyno substancijà, arba esybæ.Pastarasis iðskyrimas buvo labai svarbus ðio klausimo istorinës eigos momentasir parodë, jog S. Zacijus buvo vienas pirmøjø Lietuvos evangelikø, pateikusiø hel-vetiðkus „þenkliðkumo“ argumentus.

Reformacija buvo istorinis procesas. XVI a. pabaigoje subrendæ kontrrefor-maciniai uþmojai jau nulëmë kitokio pobûdþio kultûrinius procesus. 1611 m. Vil-niuje, Dievo kûno ðventës metu, gatvëmis einant procesijai, á Vilniø pabëgæs jau-nas italas Franco do Franco pradëjo ðaukti, kad yra bedievystë garbinti ostijà irgiedoti „non est panis, sed est Deus Homo liberator meus“. Jis buvo suimtas irákalintas. Apklausiamas teigë, kad jau prieð metus norëjo atlikti panaðø aktà,taèiau buvo atkalbëtas kaþkokio evangelikø kunigo. Teigë jautæs pareigà atvertiþmoniø akis ir parodyti, kad negyvø dalykø garbinimas áþeidþia gyvàjá Dievà.Jau kità rytà aikðtëje ávyko italo egzekucija, nupjaunant jam lieþuvá ir ketvir-èiuojant. Paliktas ant pakylos kûnas labai kraujavo ir pats budelis já uþdengæsjaunuolio marðkiniais.

136Ið

pra

eiti

es

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Liepos 2-àjà Francesco Simonetta, Foligno vyskupas, popieþiaus nuncijus Len-kijoje 1607–1611 m., ið Vilniaus raðë: „Tas eretikas friulietis, kuris bedieviðkaiiðkeikë Ðvenèiausiàjá sakramentà ir paskui buvo pasmerktas mirties bausmei, ðiàsavaitæ buvo nubaustas sukapojant á gabalus ir iðraunant lieþuvá. Jis sakësi esàsdëkingas vienam kilmingam lietuviui ir dviem eretikø kunigams…“

Taèiau egzekucija ankstyvajai reformacijai bûdingos visuomenës reakcijosjau nebesukëlë. Ankstyvojoje barokinëje Lietuvos kultûroje ima ryðkëti rezigna-cijos ir melancholijos þenklai.

Nors 1620 m. kunigaikðtis Kristupas Radvila savo instrukcijoje „KristupoRadvilos informacija <…> lieèianti sûnaus mano Jonuðo prieþiûrà ir auklëjimà“,skirtoje bûsimo „Knygos nobaþnystës krikðèioniðkos“ mecenato Jonuðo Radvilospedagogams, nerimavo dël savo vos septyneriø sulaukusio sûnaus melancho-liðkumo ir kaip gydomàjà priemonæ rekomendavo jo disciplinavimà, JonuðasRadvila taip ir liko „melancholiku“. XVII a. pradþioje raðytuose prisiminimuoserezignacines to laikotarpio nuotaikas iðreiðkë ir jaunystëje aktyvus reformacijosentuziastas Teodoras Jevlaðauskis.

Nuo maiðto iki melancholijos – tokia Lietuvos sàmonëjimo emblematika. Ðiøemblemø turinius esmingai nulëmë reformacinë mintis.

137

DA

INO

RA

PO

CIÛ

TË.

Nu

o m

aiðt

o ik

i mel

anch

olij

os

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

INGRIDA SOKOLOVA

Ji mokëjo mylëti,

nes uþaugo apsupta Meilës, Ðilumos ir Groþio... Visos septynios Mauriniøatþalos buvo Meilës sukurtos. Ir kai penkeriø metø Zenta susirgo vaikø para-lyþiumi, kuris visam gyvenimui pasmerkë jà nejudrumui, ji Meilæ patyrë sep-tyniskart stipresnæ. Taèiau vis tiek Zentai dar ilgai, ilgai jos nepakako: juk ji bu-vo maèiusi, kaip iðtikimai, beviltiðkai daug metø jos motinà dievino dëdë Hansas –garsusis muzikas Holcapfelis.

Kai Zenta invalido veþimëliu atvaþiavo Liepojon, ji taip pat atrado dievinimoobjektà: Janá Akuraterá, su kuriuo romantiðkai susipaþino 1919 metø pavasará.Raðytojas guli ligoninëje. Tai suþinojusi Zenta papraðo klasës draugës nuneðtijam gëliø ir laiðkelá. Parûpina jam sviesto. Jø bièiulystë tæsiasi ligi pat Akura-terio mirties. Zenta aplanko já ir Rygoje, jo naujame bute Altuonavos gatvëje,1935 metø sausio 29 dienà; jis visiðkai prieð pat mirtá – 1937-øjø balandá –ateina pas Maurinià.

Kuo raðytojà patraukë jauna mergaitë? Asmenybës Spindesiu! Juk buvo to-kiø laikotarpiø, kai jie matydavosi kasdien: jis Zentai paskyrë eilëraðtá – ir kiekgëliø dovanodavo! Nuo pat pirmojo susitikimo Akurateris visà gyvenimà raðë jairaðtelius ir laiðkus. O Zenta jam 40(!) kartø atsakë. Ir jau patá pirmàjá kartà,1919 m. lapkrièio 20-àjà, paraðë: „Kaip karðtai, kaip labai esu Jums dëkinga,nemoku në apsakyti, bet jei þinoèiau, kad galiu Jums suteikti bent maþytëliau-sio dþiaugsmo, daug kà paaukoèiau...“ Ji praðo – fotografijos. O kitàkart – pata-rimo ir paramos tolesniam mokymuisi Rygoje: „Að nebijau nei audros, nei ko-vos... Turiu tiek daug neiðeikvotø jëgø.“

1921 m. Zenta „skambiai ir lengvai“ verèia „Samdinio bernioko vasarà“. Jailiûdna, kad autorius taip toli ir sekmadieniais negali ateiti. 1926 m. aukðtojoje

138

Z e n t a M a u r i n i a (1897–1978) – garsi latviø eseistë, save vadinusi kultûros filosofe, ypaèdomëjosi didþiøjø þmoniø gyvenimu. Tai atsispindi ir jos knygoje ,,Knyga apie þmones ir daik-tus“, kuri lietuviðkai iðleista 1998 m. Spausdiname latviø literatûrologës ir Z. Maurinios kûrybostyrinëtojos Ingridos Sokolovos esë apie raðytojà.

PAÞINTIS

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

139

ING

RID

AS

OK

OL

OV

A.

Ji m

okë

jo m

ylët

i

mokykloje ji skaito referatà apie Akuraterio „Elegiðkus momentus“. Ne, ne, teguljis në nemanàs ateiti pasiklausyti: ji tada „negalëtø në þodþio pratarti...“

Ir dar vienas Zentos Maurinios liudijimas:„Mano pirmasis iðspausdintas darbas – 1919 metø birþelio 29 dienà – buvo

Akuraterio vaizdelio „Mano mylimiausioji“ („Libausche Zeitung“ – I. S.) vertimasá vokieèiø kalbà, mano pirmasis latviø kalba publikuotas straipsnis – Akuraterio„Tylos ir ðviesos“ recenzija 1922 m. rudená „Ðvietimo ministerijos mënraðtyje“. Okai 1944 m. suëjo 25-eri metai nuo mano literatûrinio darbo pradþios, að juospaþymëjau paraðydama esë „Amþinasis Akurateris“, sumanytà kaip ávadà manosudarytajam Akuraterio prozos rinkiniui. Pats poetas, jau sunkiai sirgdamas,buvo iðreiðkæs norà, kad atlikèiau ðá darbà, jeigu jis pats to padaryti jau nepa-jëgs. Esë apie Akuraterá – paskutinis tëvynëje paraðytas darbas, galbût geriau-sias, koká að apskritai esu paraðiusi apie latviø poetus, nes, norint gerai raðyti,bûtina ne tik iki smulkmenø paþinti objektà, bet ir karðtai mylëti: tik meilëjeatsiskleidþia tikrasis supratimas“, – taip po daugelio metø prisiminë Z. Maurinia.

O iki tol ji 1939 m. buvo paraðiusi esë „Ugniniø gëliø poetas“ (knygoje „Saulësieðkotojai“). Joje yra þodþiai: „Jis mokëjo dailiai imti, dailiai duoti, dailiai ateiti,dailiai iðeiti – ir pagaliau paskutinis, galbût sunkiausias dalykas: susitikimas iriðsiskyrimas su juo buvo vienodai graþûs...“

Zenta niekada neuþmirðo Janio Akuraterio: 1947 m. liepos 25-àjà – jo deðim-tøjø mirties metiniø dienà – Maurinia, jau bûdama tremtyje, Upsaloje, raðo„Groþio poetà“...

Jaunystëje Zenta Maurinia kiek ámanydama stengësi nusigræþti nuo „dygioskasdienybës“, jà þavëjo „visa, kas nerealu, beprotiðkai graþu“. Zentai tai pirma-sis jausmø sumaiðties laikotarpis. Besotystës laikotarpis. Bet galbût ir pirmosiosdidþiosios meilës svaigulys?..

Paskui seka neþinios ir abejoniø metai – ar kas nors galës ið tikrøjø pamiltiinvalidæ, kuri ið lovos á krëslà persikelia rankomis ir yra visiðkai priklausoma nuokitø þmoniø: nuo tikrojo gailestingumo ar pinigais apmokëto akimirkos patar-navimo. Po savo paskaitø ji þvelgia á þmoniø sausakimðas sales: kurgi tas, kurisateis tik tikrosios meilës vedamas? Jos klausosi kaþkoks egzaltuotas ponas, kurisdovanø atsiunèia kailinius, taip pat ir toks, kuris siûlo... paauksuotà karietà.

Zenta þvelgia á veidrodá – ar ji graþi? Ar jos protas gali ir galës uþdegti kokionors vyro ðirdá?

Ir tada prasideda Mûrmuiþos epopëja... Nuo 1929-øjø ji vaþinëja á ðià Valmierospavartæ ir perskaito Liaudies universitete 130 paskaitø. Ir 65 kartus maþytëje Balcësstotelëje naktinio Rygos traukinio laukia kaþkoks iðnaðus vyras. Tai – Paulas Pe-tersonas ið Briedþiø sodybos.Agronomas ir pianistas. Ir – Liaudies universiteto direk-torius. P. Petersonas kiekvienà kartà praðo maðinistà dar akimirkà padelsti stotelëje,nes per tà vienà stovëjimui skirtà minutæ nëra taip paprasta iðkelti ið vagono Zentà.Paskui jis, paëmæs jà ant rankø, ákelia á veþimà ir veþa á Mûrmuiþos pilá. Èia Zentosjau laukiama – languose þiba þvakës, kvepia egliðakiais, o vasarà visur gëlës, gëlës,gëlës. Ir ji pasakoja apie pasaulio kultûrà. Pasakoja sëdintiems salëje, pasakoja tiems,kurie prietemoje aptûpæ jos krëslà terasoje prie eþero klausosi apie Pero Giunto irSolveigos meilæ. O gretimoje patalpoje Paulas Petersonas, Darzinio mokinys, skambi-na Grygà ir pro muzikos garsus girdi kiekvienà jos iðtartà þodá.

Jis galëtø pakartoti Anos Brigaderës eiles, skirtas Mûrmuiþai ir jai:

Uþsiglaistë visos spragos,Jos sakë: „Mes sveikinam tave

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

140P

aþin

tis

Ir mylim uþ ðviesos spindulëlá,Kurá mûsø sieloms davei.“

Bet Petersonui ðviesos spindulëlio buvo per maþa. Jis troðko paèios saulës.Ligi paskutinio atodûsio, nors jau seniai buvo supratæs, kad jo svajonë ir viltys –neiðsipildanèios.

Zenta gyveno mansardos kambarëlyje, jà lepino braðkëmis, varðke, ðvieþiomisbulvëmis – trimis jos gardumynais. Jos veþimëlis buvo stumiamas graþiausiomisVidzemës vietomis. Ir kasdien ji matë maldaujanèias Paulo Petersono akis. Taip,jis visada buvo ðalia, kas akimirkà pasirengæs padëti.

1934 m. vasaros pradþioje Maurinia kuriam laikui atsisveikino su Mûrmuiþa:kartu su seseria Helga ir Janiu Zanderiu ji per Varðuvà iðvyksta á Vienà. Ir á ten,ir atgal vaþiuodama, sustoja Varðuvoje pavieðëti pas paþástamà muzikos mylëto-jà, literatûros mokslininkà ir poetà, profesoriø S. J. Kulakovská, su kuriuo 1933 m.susipaþino Rygoje. Jis taip pat buvo ið tø, kurie á Zentà þiûrëjo neslëpdami su-siþavëjimo. Èia, Varðuvoje, jis áteikia Zentai skirtà eilëraðtá:

Сужден Вам драгоценный дар

Воспламенять сердца и мысли,

И тот, кто молод, тот, кто стар

В беседе времени не числит.

Теперь я снова унесу

От Вас желанную тревогу.

И ту хрустальную красу,

Которой в жизни так немного.

Tà akimirkà Zentos mintys toli toli. Gal Mûrmuiþoje pas Petersonà? Taip, jisiuntinëjo á Tëvynæ laiðkus savo auklëtiniams. Ir jam taip pat. Bet... Po daugeliometø Zenta prisipaþins, kad á Kulakovská þiûrëjusi lyg „pro miglà“. „Kad kelionëá Florencijà man reiðkë lemtingà gyvenimo klausimà – to neþinojo niekas.“ Ir jiIII klasës vagonu iðvyksta susitikti su Dante ir savo gyvenimo lemtingàja meile.

Atsigræþus á Mûrmuiþos laikus, kyla klausimas: ar ji ið tiesø nesuprato, kad,susiedama savo gyvenimà su Paulu Petersonu, bûtø padariusi ðá gyvenimà lyges-ná, ramesná? Bet galbût ji nëmaþ nenorëjo tylios idilës? Ið Liaudies universitetopilies á Briedþius vedë... Tylos kelias, ir ten, kur jis baigësi, buvo stotelë, kuriàZenta Maurinia vadino „draugystës duonele“, „pasitikëjimo kauðu“. Ten, toje sto-telëje – Tylos kalne – vidury graþaus sodo stovëjo didelis namas su veranda, antkurios laiptø daþnai buvo sëdëta. Su Petersonu ji bendravo „trejopai: asmeniðkai,laiðkais, per muzikà“ net ir tada, kai Liaudies universitetas jau buvo uþdarytas, –tragiðkaisiais 1940 m. ir ne maþiau rûsèiu karo laikotarpiu, kai nepaklûstantysnei vienam, nei kitam okupaciniam reþimui vis dar norëjo bûti kartu, kalbëtis irklausytis Paulo lyriðko ir siautulingo skambinimo fortepijonu. Taip pat geguèiø,lakðtingalø, lietaus laðø, lauþo spragsëjimo, to, kas draugën sudëjus leisdavo„taip ðiltai pajusti mûsø ðeimos tarpusavio artumà“.

1930-øjø rudená susirgo mylimiausia Sesutë – Renatë, deðimt metø uþ Zentàjaunesnë. O ligi tol buvo svajonës ir pokalbiai apie laimingà gyvenimà... trise.Taip, Renatë tekës uþ Zilizano (Paulo Petersono). Be to, ir Briedþiø motina nuo-lat primindavo sûnui, kad seniai metas vesti. Renatë neprieðtaravo, nors, josnuomone, Paulas „dievino“ Zentà. Ir ið tiesø: Petersonui tarsi egzistavo tik

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

141

ING

RID

AS

OK

OL

OV

A.

Ji m

okë

jo m

ylët

i

trys M: Motina, Muzika, Maurinia. Ir tie penkiolika metø, kai Direktorius paþi-nojo Daktaræ, buvo Dievinimo metai!

Pavaikðèiojusi basa po drëgnà þemæ, Renatë perðalo. Prasidëjo aklosios þar-nos uþdegimas. Trys kankinanèios savaitës Valmieros ligoninëje. Kiekvienà die-nà Zilizanas aðtuonis kilometrus stûmë Zentos ratelius iki ligoninës. Po operaci-jos atsirado viltis, bendras kelias á ligoninæ abu ramino. Ir staiga – spalio 1-oji,juodoji diena. Ðaltà, darganotà rytà atvira maðina Zenta veþë Sesutës karstà pervisà Latvijà. Jai paèiai nebesinorëjo gyventi...

Kelionë ið Valmieros ligoninës koplyèios pasibaigë Ramybës sode Liepojosuosto pakraðtyje. Kam gi dar kitam ji bûtø galëjusi iðsakyti savo mintis, jei nePaului Petersonui: „Tuðtuma dienà ir naktá ðmëklinëja aplink mane – nebeþi-nau, kur priebëgos ieðkoti. Dienos, kurios visada buvo per trumpos, nûnai tokioskankinanèiai ilgos, o naktys – joms ið viso nebëra pabaigos.“

Bet nors namie laukia tik ilgas, tamsus koridorius ir tuðèias kambarys, –Zenta Maurinia dirba. Vos tik iðleistà „Dostojevská“ siunèia Zilizanui su áraðu:„Mylëti – tai kito skausmà iðgyventi taip pat skaudþiai, neiðvengiamai aðtriaikaip ir savàjá.“

Petersonui šis siuntinys – „vienas ðviesiausiø ðventadieniø“. Ir jis ne vienin-telis: kiekviena nauja Maurinios knyga pirmiausia keliauja pas já, á Briedþius.Taip pat ir kà tik iðverstasis „Bethovenas“. Jam ádurmu „Baltasis kelias“ ir „Dan-të“...

Praeina dveji metai po Sesutës mirties, ir Zenta raðo Petersonui: „...kartaisnet negalëdavau atskirti, kur prasideda prisiminimai ir kur pasibaigia esatis, –taèiau sulig kiekviena diena vis labiau ir labiau nugalëjo ramybë. Taip, ramybësað turbût niekur kitur nesu taip giliai jautusi, kaip ten, pas Jus. – Ðiandienanksti rytà aplankiau Sesutæ. Ak, jei yra mirtis, nëra gyvenimo... O priprasti? Ne,yra tokiø dalykø, prie kuriø niekada nepriprasi...“

Sesutës laidotuviø dienà Zilizanas buvo pasakæs Zentai: „Niekas mûsø negaliiðskirti...“ Jo ðirdyje aistra „Elitai“, „baltajai gëlei“, „didþiajam stebuklui“, „ðvie-sos neðëjai“ ir „ástabiai sielos saulei“ – taip jis vadino Zentà, – negeso. Ði pagar-ba atsispindi bendrame Mûrmuiþos Liaudies universiteto dienoraðtyje: „Ji ta,kurios bijo blogis ir tamsa.“ Petersonas praðo kiekvieno klausytojo siøsti jai svei-kinimus á Florencijà, kur ji „raðysianti knygà apie visø þmoniø supratëjà Dantæ“.Jis tarsi bando pateisinti ðià tolimà jos kelionæ: „Jos pavargæs kûnas, jos iðkan-kinta siela alko ðviesesnës saulës, negu mieloji Latvija jai jos galëjo duoti... Jinûnai prie þmonijos dvasinio atgimimo versmës...“ Zenta toli, todël, kad bentkiek jaustø jos artumà, Zilizanas vaþiuoja pas jos tëvus.

Bet Zentos Maurinios iðkankinta ðirdis vis dar abejojo jo meile, atrodë, ji ne-turinti teisës á tokià laimæ, taèiau 1934 m. kovà, kai Zentos rûpesèiu P. Peter-sonas vyksta á Danijà susipaþinti su tenykðèiø aukðtøjø mokyklø veikla, Mau-rinia atsiunèia á traukiná jo mëgstamø saldumynø ir V. Rydzinieko darytà savofotoportretà su Rainio þodþiais:

Tu neapkenèiamas daug bûsi ir daug mylëtas,O meilës negalima imti, kada nori, tik – duoti.

Ir kai ji Vienos operoje klausosi „Fidelijo“, kai per keturiolika dienø „iðgeriavisà Vienà“, – kiekvienà akimirkà mintyse siunèia jam sveikinimus, „pykdamaant nesuvaldomø aðarø“.

Zenta daþnai vieðëdavo Briedþiø sodyboje. Ateidavo pasveikinti per gimta-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

diená su þvakide ir lelijomis rankose. Taip pat ir vieniems metams keièiant kitusji vis pas Zilizanà.

Per 1935 metø Kalëdas Maurinia „svetingiausiø ir mylimiausiø Briedþiø na-mø“ sveèiø knygoje áraðë:

Ðiems saulës namams,Kurie mintá, dþiaugsmà,Ðypsenà, garsus neða,Kad pëdsakus paliktø èia...

Ir 1936 m. vasario 9-àjà: „Vieversëlis gieda, baltas hiacintas kvepia, amarilistramdo savo aistras – ðiame kambaryje ir vidury þiemos þydi pavasaris...“

Ðiame kambaryje Zenta sëdi vël ir vël. Ðëlsta Bethovenas ir liûdi Ðopenas. ODarzinis melancholiðkas. Zilizanas þilpina Rachmaninovu ir Èaikovskiu. 1936 m.birþelio 19-àjà ji Petersonui palieka eilutes:

Vienoje Tavo rankoje – naktis ir pragaištis,Antroje – visa þvaigþdþiø begalybë...

1936 m. liepos 26-àjà:

Ši vasara, ši vasara –mano ðirdin ákritoKaip karðta laimës aðara...

Áraðas 1937 m. birþelio 13–14 d., per Petersono gimtadienio iðkilmes:„Að neþinau, kelintà kartà esu èia. Bet visuomet kvepia lelijos, mëlynuoja

dangus, dega raudonos þvakës didþiuliame, sodriai þaliame àþuolo vainike. Pa-keliui á èia kaþkur suokë lakðtingala – skamba Listo, Ðumano muzika. Jei ið visøðiø vasaros vakarø bûtø galima nupinti vainikà, tai ir þiemà bûtø vasara. Kadbent galëèiau visus ðiuos garsus sulieti á vienà þodá – aèiû.“

Taip, ji matë maldaujanèias Petersono akis, jautë sergstinèias rankas. Ir –suprato jo skausmà. Daugelyje laiðkø Mûrmuiþos bièiuliams, ypaè E. Karnatui,praðoma: „Aplankykite Direktoriø, kad vël neuþeitø tokia ðalna, kaip pernai þie-mà!“ – „Paskambinkite kartais Direktoriui. Jam labai to reikia. Jis taip siaubin-gai vienas. To net neámanoma ásivaizduoti.“ O K. Muriná praðo nuveþti apybraiþàapie Bethovenà, nes Petersonas „mokës subtilià studijà ávertinti“; „jis labai mu-zikalus, jo skambinimas fortepijonu yra nepaprastas“.

1941 m. gruodþio 15 d. vël E. Karnatui: „Tegul ðiomis sunkiomis dienomismûsø ðeimos artimiausi þmonës bûna ðalia Direktoriaus. Man regis, tik taip ga-lima árodyti, kad Mûrmuiþos liaudies universitetas buvo kai kas daugiau, negutuðti, graþûs þodþiai...“

1942 m. liepos 31-àjà Briedþiø sveèiø knygoje ji áraðo: „Kada vël matysimës?Kokia saulë tada spindës? Dëkoju uþ ðià vasarà, saulës ir draugystës nuðviestà.“

Bet jau buvo pasirodæs „svetimðalis ið tolimos ispanø þemës“, kuris taip pattroðko bûti Zentai artimas. 1935 m. Konstantinas Raudivë netgi atvaþiavo kartusu ja á Mûrmuiþà. Ko neiðdráso pasakyti romantiðkasis „ðvelnus vienuolis“ Pe-tersonas, padarë kitas – pilnas gaivalingos jëgos ir atkaklumo. Yra tokia nuo-trauka – trys þmonës pievoje: Raudivë jau Zentai uþ nugaros, Petersonas – tikprieðais.

142P

aþin

tis

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Po daugelio metø raðydama prisiminimus, Maurinia teigë: „Að turëjau ir no-rëjau su Zilizanu skirtis. Mus iðskyrë... Buvau nusprendusi Zilizanà Briedá ið-stumti ið savo ðirdies. Gal jo motina ir buvo teisi, neva að trukdanti jam susikur-ti laimingà ðeimyniná gyvenimà... Dariau viskà, kad já prarasèiau, ir drebëjau iðbaimës, kad syká ið tiesø tai gali nutikti.“

Jis visà gyvenimà mylëjo Zentà Maurinià, ligi paskutinës valandos jame degë„neiðgyventa meilë“. Bet ir Zenta neuþmirðo „kilniosios dvasios“, gyvendama sve-tur ðventë juodviejø atmintinas dienas, raðë laiðkus, siuntë á Valmierà siuntinius,net raðomàjà maðinëlæ, paskyrë jam puslapius knygoje „Iðdrásti yra graþu“.

Paulas Petersonas, kurá Puoruko garbei ji vadino Zilizanu Briedþiu, taip pat„Antiniu, kuris kopia á stiklo kalnà, veda Saulcerytæ á þmones“, iðsaugojo 602Maurinios laiðkus. Viename jø buvo þodþiai: „Tolumoje – rauda tavo Solveigosðirdis.“ Atëjo diena, kai Zenta ið Vokietijos papraðë... laiðkus sudeginti.

Zenta Maurinia nestovëjo prie Paulo Petersono kapo, nes buvo toli toli. Ji sto-vëjo prie kito þmogaus kapo, iki kurio buvo tik keli þingsniai – skersai gatvæ, nessu juo buvo patyrusi „þmogaus gyvenimo ðviesiausias ðventes“.

Gráþusi ið kelionës po uþsiená, Zenta Maurinia aiðkiai suprato: KonstantinasRaudivë – tai „abipusë bûtinybë“. Ji sutiko tamsiaplauká su akiniais, kuris „davë tai,kas yra daugiau nei garbinimas ir susiþavëjimas“, su kuriuo pirmà kartà patyrë„saugumo jausmà“ ir „tragiðkas atsitiesimas virto harmoningo gyvenimo ðlovinimu“.

Jie susitiko saulëtà 1935 m. kovo 15-àjà, kai Konstantinas Raudivë (1909–1974), neturtingø valstieèiø sûnus, uþaugæs dideliame varge, studijavæs Pa-ryþiuje, Madride, buvo kà tik pargráþæs ið uþsienio ir iðvertæs Unamuno romanà„Migla“. Maurinia iðspausdino atsiliepimà apie ðià knygà, ir ðit vertëjas jai pa-skambino, norëdamas susipaþinti, pasikalbëti, padëkoti.

Pašnekesys truko kelias valandas. Ir Raudivæ sujaudino ðios bejëgës moterssubtilus intelektas ir karðta ðirdis. Ji, kurios didþiausias noras buvo nepriklau-somybë, ðio vyro akivaizdoje pasirodë visiðkai priklausanti nuo aplinkiniø þmo-niø. Jam tai buvo staigmena. Þaibas ið giedro dangaus. Taigi ir þaibiðka reakcija:jis norás bûti jos atrama. Akimirksniu ávyksta pirðlybos. Zenta jas atmeta. Jisbuvo lankæsis Maurinios paskaitose ir kas kartà vis labiau jomis þavëjæsis, betprie jos neprieidavo, neprisistatydavo, kaip kad darydavo daugelis kitø. Tà pir-màjá jø susitikimo kartà jis pasiguodë negalás iðleisti savo naujojo darbo, nes uþpaskutinius pinigus iðspausdinæs „Miglà“, o kai pokalbis nukrypo á Bodlerà,iðsiëmë ið ðvarko kiðenës maþà knygelæ ir perskaitë eilëraðtá „Albatrosas“ (taip jivëliau vadino Raudivæ). Jis vël iðvyko – á Anglijà ir Italijà. Bet sugráþæs tuètuojauaplankë ir dar kartà pasipirðo. Ir iðgirdo þodá „taip“. Zentai nelengva buvo já iðtar-ti. Ji buvo moralistë. Pakartojo, kad brautis á svetimà ðeimà niekas neturi teisës.O èia ðtai Raudivë paliekàs þmonà, du vaikus! Paskaitose apie ispanø literatûràgalbût në paèiai nejuntant Maurinia buvo pradëjusi kartoti: „Mano draugasKonstantinas... Teisus mano...“ Reakcija buvo nelaukta ir skandalinga: laikraðty-je „Pēdējā Brīdī“* pasirodo Raudivës þmonos Natalijos protesto straipsnis.

Visuomenëje sklido paskalos, neva jis liekàs su Zenta todël, kad ji garsi, kadRaudivë ðildosi Zentos saulëje. Kai pats tapo þinomas, jau buvo gailimasi jo dëlprieraiðumo „ligotai moteriai“. Garbingas esàs, negalás pamesti. Vieðumoje Rau-divæ vadino donkichotiðku nuotykiø ieðkotoju, kuris latviðkai kalbàs su akcentu,Zentà Maurinià – „Fausto þmona“. Arvydas Þilinskis**, tuos metus prisiminda-

143

ING

RID

AS

OK

OL

OV

A.

Ji m

okë

jo m

ylët

i

* „Paskutinæ akimirkà“ (Vert.).** Latviø kompozitorius.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

mas, sakë: „Ji buvo didi mokslininkë su savarankiðkais sprendimais, jis – keis-tuolis.“ Taip, net draugai Raudivæ laikë „fantastu“, labiau tinkanèiu Paryþiui arMadridui. Kai sveèiuojantis tapytojo Mikelio Rozentalio ðeimoje buvo aptariamaKonstantino kà tik pasirodþiusi knyga „Silvestro Perkuono memuarai“ ir Rau-divë pasakæs: „Að raðau apie save patá“, – vienas sveèiø metæs: „Vadinasi, esi kaipreikiant apsimelavæs.“

„Ne tik praðalaièiai, bet ir mano artimieji, tie tikriausieji, darë visa, kà tikámanydami, kad mane iðskirtø su Konstantinu“, – pokario metais savo dienorað-tyje raðë Maurinia. Po paþinties abu nuvaþiavo á Liepojà. Zenta norëjo iðsikalbëtisu motina, kuri negalëjo net pagalvoti apie dukters bendrà gyvenimà su Rau-dive. Motinai labiausiai patiko harmoningas vieniðos moters gyvenimas – kny-gos, darbas, draugës. O Zenta vaþiavo neabejodama, kad jos iðmintingoji motina,kuri, jau bûdama septyniasdeðimties, dar puoðdavosi prieð veidrodá, nepaðykðtësjai supratimo ir patarimo. Deja, Zenta to negavo. Bet meilë juk todël ir yra meilë,kad ji kurèia ir akla. Ir bergþdþia yra duoti ásimylëjëliams patarimus. Teisybë,vien tik tëvas iðtarë: „Dabar galiu ramiai mirti. Þinau, kad geras þmogus saugomano balandëlæ.“

Jis tapo jos Albatrosu, ji – Mirdza ir Tereza ið Raudivës romanø. ÞmonëseKonstantinas Zentà visuomet vadindavo Daktare, namie – skalbë drabuþius, virëkoðes, nes jai amþinai skaudëdavo skrandá, o kai prieð pat karà galëjo nusamdytivirëjà, tikrindavo net puodus. Pats sunkiai susirgæs, rûpinosi, kad Zenta laikuiðgertø vaistus ir suvalgytø savo „menkutá paukðèiø ëdesá“. Zenta Maurinia ne-paliesdavo paðto, kol Konstantinas nebûdavo perskaitæs rytinio laikraðèio. Jistvarkë jos finansus. Neðë ir këlë Zentà tûkstanèius kartø. Jis buvo jos kojos.Tiksliau – Konstantino rankos atstojo Zentai kojas. Kaip daþnai ðiø rankø pa-dedama ji galëjo iðtrûkti ið ligos patalo, nukeliauti á pievas, miðkus, kalnus, kon-certus, parodas. „Jà reikia mokëti kelti – ji ne lagaminas“, – sakë jis. Pakeldavoir gailëdavosi deðimtis kartø, kai ji pargriûdavo ir net kà nors susilauþydavo. Opabëgëliø klajonëse – ðeðias savaites vieðkeliais, iðtisus mënesius be pastogës –elgetavo produktø, klostë, ðildë. Meistravo lentø tiltelá, kad „mano Zenta“ galëtøiðvaþiuoti sodan. Á gyvenimo pabaigà padovanojo limuzinà.

Aðtuoniolika metø Zenta Maurinia gyveno „tvankiuose, ankðtuose mebliuo-tuose kambariuose“, net pusrûsyje, be to, dar drebëdama prieð ðeimininkus. Pa-galiau buvo surastas erdvus ir graþus bûstas Kuldygos gatvëje. Namas – sode.Keturi kambariai su veranda. Zenta sodinama ant palangës. Ji lesina paukðèius,dëþutëse ant palangiø priþiûri neuþmirðtuoles. Bet staiga kiekvienà popietæ apiepusæ trijø Raudivë pradeda dingti. Zentà kamuoja neþinia. Kai daugiau nebegaliiðtverti, raðo padëkos laiðkà ir – visiðkai paleidþia savàjá Albatrosà. Bet tà aki-mirkà jis pareina namo. Ir jau ið tolo garsiai ðaukia: „Tuètuojau iðeik oran!“Prieðais namà stovi... naujas tviskantis automobilis. „Ðis pilkas þirgelis priklau-so tau ir vadinasi Rosinantas!“ Vëliau ji suþino, kad automobilis nupirktas uþ„Don Kichoto“ vertimo honorarà.

Prasidëjus karui, okupantai ëmë rekvizuoti transporto priemones. Vokieèiøkarininkas, iðvydæs kieme Rosinantà, liepë pasiraðyti perdavimo aktà. Tada Rau-divë iðneðë á kiemà Zentà Maurinià. „Jis jûsø!“ – tarë vokietis, suplëðë aktà irskubiai pasišalino.

„Su Albatrosu dalijamës gyvenimo vargais. Nëra jokiø ribø tarp jo ir manoplanø. Kas tikrai yra mylëjæs, to negali tenkinti nei religija, nei filosofija“, – taipraðë Maurinia. Ir dar: „Aukðèiausia meilë – tai suprantanti meilë.“ Konstantinuireikia padëti – ir ji vertë jo knygas, netgi storàjà „Pelenai ir aistra“, raðë joms

144P

aþin

tis

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

pratarmes, anotacijas, praðë leidëjø kûrinius iðleisti. Kai 1940-aisiais Raudivæareðtavo èekistai, o karo metais – gestapas, Maurinia siuntë jam produktus, vykopas aukðtà valdininkà – „pasipûtusá tuðèiagalvá“, kad Albatrosà iðvaduotø. Betkaip tik karo metais ji ir bandë ákalbëti Raudivæ eiti savo keliu, nes jø santykiaidarësi vis sudëtingesni.

1943 m. liepos 20-àjà laiðke „Mano mylimai Zentai“ „silpnasis“ þmogus raðo:„<...> að Tave pernelyg mylëjau ir myliu. Jokie iðorës sukrëtimai nei mano as-meniniame, nei uþasmeniniame gyvenime nepajëgtø manæs nuo Tavæs atitolinti.Að galiu atsakyti tik tà akimirkà, kai mano ðirdis liejasi per kraðtus, kai ji dëlsavo sklidinumo ieðko Tavæs ir ketina Tau pasakyti tai, kà visus pastaruosiusmetus slëpë, ko negalëjau bent jau þodþiais iðreikðti. Ðiuo atþvilgiu esu baisingasTavo skolininkas.

Kaip daþnai paèius geriausius, paèius meiliausius þodþius að nurydavau, kai jienusiþeminæ meldë manæs, kad juos Tau iðtarèiau!.. Esu nuolat sunkiø vidiniøpriekaiðtø pilnas dël to, kad nedariau ir nedarau visko, kà dar galëèiau Tavo labuipadaryti. Nes visi mano sunkumai, visos mano nelaimës tik menka smulkmena, jeigujas palygini su viena vienintele tavo para. Mano mylimoji, atleisk man uþ viskà...

Mano Dieve! Tu niekada nedrásk galvoti, kad að esu Tave pasirinkæs, kadbûnu su Tavim tik ið kaþkokio gailesèio, ið kaþkokios filantropijos... Esu perne-lyg vitaliðkas, pernelyg demoniðkas, pernelyg gaivaliðkas <...>, pernelyg sponta-niðkas ir neramus, kad prisiimèiau ir iðtverèiau tokius labdaros darbus. Tai gal-bût ástengia ir gali daryti koks nors senilus idealistas, koks nors svieto lyginto-jas – geriausia ðio þodþio prasme, bet að to nepajëgèiau... Mano ðaknys, kuriosTave susirado ir kurios Tavæs laikosi amþinai, turi metafizinæ pradmæ...

Mano didþioji drama, mano nepabaigiamoji tragedija, mano gilioji „komedija“(pagal Dante’s „Dieviðkàjà komedijà“) esi Tu... Jei að Tave esu priëmæs, jei Tuuþpildai mano gyvenimà, tai visa, kas vienadieniðka, kas laikina, neturi reikð-mës mûsø santykiams, ir negali bûti në kalbos apie „palikti“ arba „iðeiti“, negalibûti diskutuojama „myliu“ ar „nemyliu“...

Tu mane antràsyk pagimdei, ir ðis gimimas man svarbesnis uþ fiziná gimimà.Esu tylomis stebëjæs ir padaræs iðvadà, kad Tu manimi kai kur ëmei abejoti, kaikur Tu su manimi nebesusitvarkai. Nemanau, kad Tau galëtø daryti poveikáiðorinio gyvenimo aplinkybës...

Savo prigimtimi esu tikras Don Kichotas: myliu nuotyká dël paties nuotykio,myliu þmogø dël paties þmogaus, myliu kovà dël paèios kovos...

Taip, mano mylimoji Zenta! Taip, að einu savo keliu, taip, að vykdau misijà irnoriu jà vykdyti anaiptol ne todël, kad taip norëèiau, bet kaip tik todël, kad taipliepia elgtis visas mano gyvenimas, visos tos galios, kurios yra manyje ir uþ ma-næs, visa mano lemtis, visa, kas bedugniðka ir þodþiais neiðsakoma.

Bûk su manim, kaip ir að esu su Tavim.Gimsime kiekvienai dienai.“Zenta raðë atsakymà po aðtuoniø dienø, sëdëdama vasarnamio sode Jaundu-

bultuose:„Konstantinai, iðklausyk mane! Atverk savo ðirdies ausis mano þodþiams. Að

neþinau, kas man darosi: ar tai naujo tarpsnio – galbût brandos? – nuojauta, arþûties iðgyvenimas. Esu lyg obelis, kuri rudená lûþta, nes nëra në vieno, kuris nu-raðkytø obuolius. Að pririðta prie ðio negrabaus veþimëlio it vergas prie galeros –mintys, siluetai, vaizdai ðuoliais lekia mano galvoje <...>.

Vël perskaitau Tavo laiðkà. Pats Dievas Tau liepë já paraðyti, kad manesustiprintø.

145

ING

RID

AS

OK

OL

OV

A.

Ji m

okë

jo m

ylët

i

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Tai Tavo braiþas. Tu já raðei, juk nëra abejonës? Kad tai esi Tu, kiekvienamesavo poelgyje dalyvaujantis visa savo esybe, visa savo þmogiðkàja vienove. Ne-praryji savo meiliausiø þodþiø. Sakai juos. Juk ir þodþiai turi gydomàjà galià.Man baugu tos tamsiõs jëgos, kuri manyje glûdi.

Senovëje tokias moteris, kurios regëdavo „paveikslus“, vadino raganomis irdegino ant lauþo, nors buvo ir keletas mulkiø, kurie jas vadino ðventosiomis...

Dabar dvylikta. Po aðtuoniø valandø Tu bûsi namie su visu savo demonizmu,vitaliðkumu ir gaivaliðkumu.

Tavo laiðke yra vienas sakinys, kurá að skaitau, kaip kad tikintieji skaito mal-das. Bet juk kiekvienas þmogus turi savo maldà. Mane slegia tai, kad að Tau ðiuomûsø laikotarpiu nieko neduodu, iðskyrus rûpesèius.“

Yra iðlikæs ir keturiuose languoto sàsiuvinio lapeliuose pieðtuku raðytas irdaug kur pabrauktas Raudivës laiðkas:

„Su dideliu nuolankumu að priimu tai, kà man skiria likimas. Kà Tu manreiðki, þino vien mano ðirdis. Að turiu ne itin daug iliuzijø, taèiau viena iliuzijaman primena save nepaprastai atkakliai – tai iliuzija dël Tavo uþ jokius pinigusneágyjamo, be galo brangaus buvimo ðalia. Að nuolat kà nors veikiu ar màstau irTu nuolatos bûni kartu. Mano akys nepailsdamos þiûri á Tave, ir að dëkoju Dievuiuþ ðá didþiulá jo gailestingumà.

Sulig kiekviena diena atrandu Tavyje naujø dorybiø, ir jos visos man tampanepaþeidþiamais ástatymais. Bûtø labai maþa, jei að Tave tik mylëèiau ir Tavæsnepaliaujamai siekèiau, bet að jauèiu Tau nepaprastai didelæ pagarbà. Tik vienàþodá mûsø santykiams galiu pritaikyti – jie Ðventi. Juose nëra nieko tokio, kasnesiderintø su mûsø ðirdies dësniais. Tu su didþiuliu atkaklumu ir kanèiomisvykdai savo ðirdies ástatymus. Taigi ir að liksiu saviesiems iðtikimas ligi mirties.Tu man turi didesnæ galià negu visos kitos mirtingosios bûtybës. Esi mano lemtisiki pabaigos! Tavo sukurtoje atmosferoje að gyvenu. Man teks patirti daug liûde-sio, jei ðiomis dienomis Tavæs nematysiu. Bûsiu Rygoje tiksliai ðeðtadienio rytà.Lauksiu Tavo skambuèio arba aplankymo. K.“

Ir ant to paties lapo 1944 m. liepos 4-àjà pridurta:„Jei mëginèiau apraðyti savo jausmus ir iðgyvenimus, kuriuos patyriau nuo to

sekmadienio ryto, kai palydëjau Tave á Asarus, man tai kainuotø nepaprastai daugvidiniø pastangø, o Tau liûdesio ir galbût net skausmo. Apie visa tai noriu tylëti.

Viduje jauèiuosi be galo susijæs su Tavo kanèiom ligoninëje. Neþinau, kokiojeligoninëje Tu esi, todël siunèiu ðá laiðkà namø adresu, nes viliuosi, kad jis pateksTau á rankas. Að tavæs tris kartus laukiau ir visada – veltui. Paskutinis mûsøpokalbis buvo toks, kad pripildo mano ðirdá kartëlio. Ir Tu, mano labiausiai mylë-ta moteris, esi tokia man atsaini, kad visà ðá laikà neradau savo ðirdþiai ramybës.

Kà man daryti?Pamirðti, negalvoti... Bet tai man reikðtø tà patá kaip negyventi.Todël dabar að tylësiu ir lauksiu. Mano Silvestras taip pat Tavæs lauks.“„Ar Tu manim tiki?“ – jis daþnai klausdavo Zentos. O ji áraðë dienoraðtin:

„Meilëje sunkiausia – suteikti mylimam þmogui absoliuèià laisvæ.“ Zenta jàsuteikë kankindamasi ið pavydo, ji mokëjo atleisti ir bûti neátikëtinai kilniaðirdë,nes „sieloje matë visas moteris, kurias jis buvo mylëjæs“. Savotiðkai mylëjæs! Vostik Zenta kur nors iðvykdavo ar atsidurdavo ligoninëje, Kuldygos gatvëje kaip-mat atsirasdavo eilinë trumpalaikë meiluþë. Kai kurioms gimdavo ir vaikø. Galibûti, kad, suvokdama savo luoðumà, Zenta pati skatino „pono K. R.“ nuotykius,nes liepdavo tarnaitei Malvinai bûti jam meiliai. O kai Ludo Berzinio atsiøstojitarnaitë „meilumo nerodë“, Malvinai pasidarë „sunku gyventi“.

146P

aþin

tis

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

1982-øjø spalá, eidama Maurinios pëdomis Ðvedijoje, pirmiausia susipaþinausu 33 metus buvusia jai iðtikima sekretore Irene Mellis, kuriai Zenta yra pa-skyrusi daug savo knygø su „padëka uþ turtingas bendro darbo valandas“. Ireneteigë: „Raudivës dëmesys Zentai buvo nepaprastas. Kas já traukë prie þmonos?Jos asmenybës þavesys. Karaliðkumas. Patosas net kasdienybëje. Þiniø gausa irnoras jas skleisti toliau, populiarinti tai, kas nauja. Dvasios pergalë prieð kûnà.Nepasidavimas lemèiai. Pats iki jos lygio nepakilo. Buvo pesimistas. Kartaisðiurkðtus. Þinodamas, kad ji lengvai suþeidþiama, buvo neiðtikimas. Taip pat irsu kaþkokia ðvede, kuriai gimë duktë.“ Yra fotografija, kurioje Raudivës duktëMirandela (herojës vardas knygoje „Silvestro Perkuono memuarai“) sëdi Zentoskabinete ant raðomojo stalo, stebima jos ryðkiø, spindinèiø akiø. „Zenta labaimylëjo Delà (ji apskritai mëgo myluoti vaikus), bet mergaitë neatsivertë në vie-nos Zentos ir Raudivës knygelës“, – tæsia Irenë Mellis. „Bet tai nebuvo vienintelisRaudivës vaikas.“ (1944 m. kovo 7 d. Zenta raðë á Mûrmuiþà, kad jai reikia „pasi-rûpinti maþàja augintine“.) Raudivës „laisvës“ filosofija skambëjo taip: „Að ne-saistau savæs nei su kuo, nei su vienu.“

Zentos santuoka kartais primindavo A. Strindbergo apraðytàjá pragarà. Taèiau1966 metais apsigyvenæ Badkrocingene, abu tuètuojau pasodina ypatingà berþà –vienos ðaknys, du kamienai. Ðis „dvilypis“ berþas tapo „mûsø neiðskiriamo buvi-mo simboliu – du kaip vienas“. Jie nugyveno kartu beveik keturiasdeðimt metø.Ir Badkrocingene tiek kaimynai, tiek draugai juos laikë idealia ásimylëjëliø pora.Jis buvo pabaigæs savo, vyro, klajones. O graþus kurortinis miestukas juk buvotokia maþa salelë, kurioje kiekvienas þmogaus þingsnis kiaurai matomas.

Konstantinas Raudivë – vienintelis Zentai artimas þmogus svetimame krað-te, nes su seserimis ji bendravo labai retai, – mirðta 1974 m. rugsëjo 1-àjà, ket-veri metai prieð jos iðëjimà, nors ir buvo dvylika metø jaunesnis. Zenta lieka suvyro rankraðèiais, „anapusybës balsø áraðais“, kuriais jis domëjosi paskutiniaissavo gyvenimo metais. Dabar jai á valias laiko prisiminti jø bendrus deðimtme-èius ir akimirkas. Zenta raðo lyg ir kokius apmatus savo paskutinei knygai „Ma-no ðaknys danguje“, raðo lyg ir koká dienoraðtá. Taigi 1976 m. liepos 4 d. puslapyjegalime perskaityti:

„Kodël að negaliu ðiais laiptais uþlipti kaip visi kiti? Kodël negaliu vaikðèioti?Kodël man reikia neðti ðá surûdijusiom vinim sukaltà kryþiø? Visos liaupsës irlaimëjimai neiðtraukia në vienos vièvienaitës vinies! Jos urbiasi á mano rankasir kojas, esu prikalta. Neðaukti, neðaukti! Juk turëjau, Kosti, tave, tu uþneðdavaimane visais laiptais á virðø. Tada jie neturëjo galios, tu neðei mane tarsi bûèiaubesvorë. Tu þinojai, kad viena að ðio kryþiaus negaliu pavilkti.

Að tau sakydavau: – Nebûk su manim, tu privalai mane palikti.Tu atsakydavai: – Tu negali iðsiversti viena. Tik mirtis mudu gali iðskirti. Að

uþ tave jaunesnis, að bûsiu prie tavæs iki paskutinio atodûsio...Yra praradimø, su kuriais niekada neapsiprantama, kurie niekada nepamirð-

tami, kad ir kà sakytø iðminèius protas. Ðirdis turi savo prieþasèiø, kurios pro-tui nepasiekiamos.“

1976 m. lapkrièio 4-àjà: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo maþiau suprantu, kad Kons-tantinas niekada pas mane nesugráð.

Dienos be skausmo – to jau niekada nebus. Maþas, didelis, daugiau ar maþiaukamuojantis, bet nuolatinis. Sëdëjimas daþnai bûna kanèia. Kaip Konstantinassekdavo, kad nesëdëèiau ilgiau valandos ar dviejø! Kiekvienà dienà tenka ið nau-jo dëlioti mozaikà ið smulkiø gabalëliø; jei koká nors pamirðtu ar pametu, atvaiz-das nebeiðeina...“

147

ING

RID

AS

OK

OL

OV

A.

Ji m

okë

jo m

ylët

i

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

1977 m. rugpjûèio 13 d. ji prisimena Raudivës þodþius:„Jei á tave spokso todël, kad vaþiuoji ratukais, kodël tu tai pastebi? Juk kreip-

dama á tai dëmesá, þemini pati save.Jis pykdavo, jei kas nors mane vadindavo serganèia moterimi.– Tu sveikesnë uþ sveikiausià moteriðkæ; o kad negali vaikðèioti, tai kliûtis,

kurià mes visiðkai áveiksime, kai tik turësime daugiau pinigø.“1977 m. rugpjûèio 16 d.: „<...> Neseniai radau kadaise raðytà Konstantino

laiðkà ir iðsigandusi bei nustebusi klausiau savæs: – Ar tai að buvau taip mylë-ta? – Kitame laiðke, paraðytame ðeðiasdeðimtaisiais metais, yra Budos posakis,kuris galëtø bûti viso mûsø gyvenimo moto: „Kol yra mirtis ir gimimas, yra irkanèia.“ O po aðtraus kivirèo: „Esu viduje taip nusiteikæs, kad manæs tu iðvisnegali³ áþeisti. Jei bûèiau kitoks, negu esu, apskritai niekada tavæs nebûèiau su-tikæs. O ar tu to norëtum?“ (1952).

Šiandien negaliu suprasti, kaip tais metais buvau tokia pavydi, jog nesuvo-kiau, kad vadinamosios drauguþës kurianèio þmogaus gyvenime yra tik prasi-blaðkymui. Jas uþdrausti – vadinasi, já apiplëðti. Jei vyro ðirdyje þmona ið tiesøturi vietà, visos kitos yra periferijoje, arba praturtindamos já, arba nepalikdamosjokiø pëdsakø. Savo vietà þmona praranda, jei meilë bûna klaida. Mano vietosniekada niekas neuþgrobë. Bet að to neþinojau ir dël savo aklumo neapsakomaikentëjau. Pasaulis aptemo. Nemaèiau jokios iðeities.“

Tais metais jis raðë: „Tu mano ðirdies ir gyvenimo centras, ir kai man prie-kaiðtauji, jauèiuosi taip, tarsi kas nors mano ðirdá iðpjautø ir iðmestø á keliodulkes.“

Bet ir tai dar nëra Meilës paskutinis akordas. Gyvenimo draugo garbei jiparengia „Atsiminimø knyga apie Konstantinà Raudivæ“, kurioje ávertina já kaip„plataus masto pasaulinæ asmenybæ“. Juodu ilsisi bendrame kape, kurio pamink-linis uþraðas byloja, kad – „Mirtis tai perëjimas á kità esatá“.

Þmonai sunku atleisti vyro neiðtikimybæ. Yra tokiø, kurios skiriasi – ir skiria-si keikdamos sutuoktiná, stengdamosi uþmirðti net ir tai, kas buvo gera.

Zenta Maurinia negalvojo nei apie atleidimà, nei apie uþmirðimà. Ji þinojo,suprato, kad niekada negalëjo bûti savo vyrui nei aistringa meiluþë, nei jo vaikomotina. Toli graþu ne kiekviena moteris sugeba pakilti á tokias supratimo aukð-tumas. Zentai labai seniai buvo aiðku ir dar kai kas ypaè svarbaus: be Kons-tantino ji daug ko nebûtø galëjusi pasiekti – nebent tik pastogæ kokioje nors senøþmoniø prieglaudoje, kokiuose nors invalidø namuose. Savo draugëms Zentaprisipaþino: „Po Konstantino mirties padëtis katastrofiðka ir materialiniu atþvil-giu.“ Mat jis tvarkë ir visus ûkinius reikalus. Zenta tikëjosi rasti pagalbininkøuþ mokestá. Viena kita entuziastë vokietë atsirado. Ir vis vien – kur paþvelgsi,visur – neuþpildoma tuðtuma. 1976-øjø gruodá ji raðë J. Klydzëjui: „Kraupiai jau-èiu svetimumà tvarkydama Konstantino rankraðèius, juodraðèius, laiðkus. Kamvisa tai liks po mano mirties? Taip pat ir jo man raðyti laiðkai...“

Galbût trumpai þvilgtelëjus á Zentos Maurinios intymøjá pasaulá taps supran-tama, jog tai – ne atsitiktinumas, kad kaip tik ji taip subtiliai ásijautë á Europoskultûros didþiøjø meilës porø istorijas, kodël ji dþiaugësi ir liûdëjo dël jø vin-giuotø keliø, kodël apskritai raðë apie Meilæ ir taip mokëjo mylëti pati.

Ið latviø k. vertë RENATA ZAJANÈKAUSKAITË

148P

aþin

tis

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

MERAB MAMARDAŠVILI

Psichologinë keliotopologija

Ið rusø k. vertë AUSTËJA MERKEVIÈIÛTË

Devinta paskaita1984 04 23

Dabar turime susikaupti, nes tai, kà jums skaitysiu, ið pirmo þvilgsnio atro-do labai nekaltai. Áprasti literatûriniai apraðymai, taèiau ði áprastybë trukdopastebëti tam tikras prasmines jungtis, þyminèias vidiná sielos kelià. Juk visa,kas susijæ su siela, sunku pastebëti. Ne tik todël, kad nesuprantame kito þmo-gaus, bet ir todël, kad pats þmogus supranta save tiek menkai, jog kaip tik dëlðios prieþasties jo siela neprieinama kitiems. Áprasta manyti: kito asmens sielamums neprieinama, nes priklauso jam, o mes þvelgiame ið iðorës. Ið tikrøjø þvelg-damas vidun þmogus regi taip pat maþai kaip ir mes. Dël vienos prieþasties,kuria noriu jus „uþkabinti“. Ði prieþastis susijusi su anksèiau minëtais dalykais.Pateiksiu vienà Prousto frazæ. Ji reikðminga, nes ðis þmogus ðá tà patyrë ir kalba

149MÛSØ PUBLIKACIJA

Gruzinø filosofas M e r a b a s M a m a r d a ð v i l i s (1930–1990), vienas Maskvos logikos rate-lio ákûrëjø (1952), bemaþ nepaliko raðytiniø veikalø. Jam, „sokratiðkosios“ tradicijos tæsëjui, fi-losofuoti reiðkë „màstyti balsiai“. M. Mamardaðvilis skaitë daugybæ paskaitø ávairiuose buvusiosSovietø Sàjungos ir uþsienio ðaliø universitetuose. Iðliko daugelio ðiø paskaitø áraðai, iððifruoti irpaskelbti po filosofo mirties. 1984 m. Tbilisio universitete M. Mamardaðvilis skaitë paskaitø kur-sà apie M. Proustà. 1997 m. ðiø paskaitø tekstai iðleisti knyga „Psichologinë kelio topologija“.Siûlome vienà paskaità.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

mums ið savo patirties. Patiriant nutinka svarbiø dalykø ir gali ðá tà suþinoti.Proustas rizikavo, gyveno, todël galime ðá tà suþinoti. Jis sako (deja, prancûzøveiksmaþodá livrer sunku išversti): aucun être ne veut livrer son âme. „Niekasnenori galutinai atiduoti savo sielos.“ T. y. niekas niekada neatsiveria kitam ikigalo. Visada lieka ðis tas, kà þmogus pasilaiko sau. Taèiau pasilaiko kaip tik tai,ko neþino pats. Kodël neþino? Tiesiog todël, kad þmogus, kiek jis yra þmogus,egzistuoja tik su þaibo þenklu, egzistuoja kaip neuþbaigta bûtybë, pasak XX a.egzistencialistø, esanti tuo, kuo ji nëra. T. y. visada esame projektuojami á mûsøpaèiø neuþbaigtumà. Ðtai ðis mûsø paèiø neuþbaigtumas su kokio nors áspûdþioarba þaibo þenklu – kam ir kaip galëtume já atiduoti? – ir yra intymiausias da-lykas. Ne tai, kà þinome apie save, kà slepiame, nes þinome ir todël slepiame nuokitø, – ne. Kas mumyse neuþbaigta, to niekam neatiduosime. Juk patys stovimeir drebame prieð neuþbaigtumo þenklà. Prieðais tai, kas neávyko, kas nepadarytair kà turiu padaryti tik að þaibo akimirkà. Taèiau turiu padaryti tik að. Ðis „turiupadaryti“ reiðkia, kad dar nepadariau. Ðtai ði siela mums neprieinama, jineprieinama ir paèiam ðios sielos subjektui dël paprastos prieþasties: jos tiesiogdar nëra. Taèiau tai, ko nëra, ir yra vertingiausia. Intymu.

Anksèiau sakiau: jei nubundame, tai nubundame kokiame nors kontinuume,kurá ne mes pradëjome, – jo tiesiog negalime pradëti, nes bet kurià akimirkà, kainubundame, tam nubundame kiek per vëlai. Visada kas nors jau yra. Visada kasnors jau atlikta. Pagalvokite, ar galima pradëti taip, kad ko nors jau anksèiau ne-bûtø... Visada kas nors jau sukibo, susijo, kas nors ávyko. Pradëti nuo gryno nulioarba ðvarios lentos neámanoma. Daþniausiai neþinome, kam nubundame. Yra, ta-èiau neþinome. Toká kontinuumà aptikome ir savo paèiø darbe, kai kalbëjau pra-ëjusá kartà; pateikiau jums vieno poeto eiles, paskui kito, galiausiai kelis Proustofragmentus. Paaiðkëjo, kad susiduriame su vadinamaisiais atitikimais. Correspon-dances – tai, kà simbolistai vadino atitikimais. Jie susidûrë su ðia tema, taèiau patitema labai sena. Joje nëra nieko nauja. Kartoju: mumyse, kaip þmonëse, tikraiiðgyvenanèiuose kokià nors sielos gyvenimo pilnatvæ, nëra nieko nauja. Jei pasi-seks, nugyvensime taip, kaip nugyveno kiti. Jei nepasiseks, nugyvensime taip, kaipnugyvename mes, turintys kokias nors pavardes. Atitikimø buvo ir mûsø darbe.Kalbame apie kà nors, ir priklausomai nuo to, kaip kalbame (jei kalbame iðma-niai), staiga atsiranda atitikimø. O kas yra atitikimai? Tai, kas yra mumyse, taèiaumes neþinome. Jau yra, o mes neþinome. Tarsi uþdavinëliai, kuriuos reikia iðspræstipaèiam. Tau pateikiami duomenys, atsakymai jau egzistuoja, beje, ir tavyje, taèiautu jø dar neþinai. Ðtai apie kà ir kalbame visà laikà (t. y. apie tai, kas yra mumyseir kà naudojame; juk atitikimai netyèiniai – pasakiau kà nors ir tai staiga sutapo suMandelðtamo mintimi, – nepalaikykite mano þodþiø puikybe. Dar ir todël, kadproto – ne protingumo – srityje rangø nëra. Nëra hierarchijos. Ir jei atrodys, kadaptikote savo mintá Mandelðtamo þodþiuose, nemanykite esà nekuklûs, mat Man-delðtamas – didis poetas, o jûs – menkas studentas. Taip nëra – proto srityje, protokontinuume nëra hierarchijos, nëra rangø, nëra pareigybiø). Vadinasi, jei nubun-dame, nubundame kontinuume. Atsiþvelgiant á ðá kontinuumà, t. y. á tam tikrus ati-tikimus ar vietas, mûsø sàmonës toposus, reikia skaityti tekstà, ðiuo atveju –Prousto. Áspëju, kad hierarchijos, rangø èia nëra, – nëra didþio nei menko, protin-go nei kvailo. Nëra ir kukliø ar nekukliø klausimø. Kuklumas ir nekuklumas –vien þmogiðki pramanai. Apgailëtini pramanai. O mes, patys suprantate, gilinamësá ne visai þmogiðkus, nors ir þmogaus padarytus dalykus. Taigi nubusdami ðiamekontinuume neturime jokiø privilegijø. T. y. veikia tam tikra sielos topografija –áprastiniai sugebëjimai, kuriems visada suteikiame hierarchijà, iðsidëstæ ne taip,

150M

ûsø

pu

blik

acija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

151

ME

RA

BM

AM

AR

DA

ÐV

ILI.

Psi

cho

log

inë

kelio

to

po

log

ija

kaip juos paprastai iðdëstome. Prisiminkite, ávedþiau lygiadienio taðkà, toká taðkà,á kurá sueina visi pasaulio svoriai. Átemptà ir kartu tuðèià taðkà. Taðkà, kuriameskirtumai tarp socialiniø rangø, tarp þmoniø savybiø nesvarbûs, kur viskas iðly-ginta ir kur viskas vyksta. Ðis iðlyginimas ir yra sielos topografija. Norëdamaspaaiðkinti, kà turiu omeny, pasakysiu, kad mûsø darbo prasmës poþiûriu Proustoteksto fragmentai, kuriuos noriu pateikti, kalba apie tai, kaip apskritai galime kànors pamatyti ir suprasti. Kaip tik ðiø, o ne kitø fragmentø paraðymo aðis – tokiametafizinë mintis: nesvarbu, iš kokio taško eini, galima judëti ið bet kurio taðko.Galima eiti nuo muilo reklamos arba nuo Pascalio „Minèiø“. Nuo kilnios abstrak-èios idëjos (paskui tekste iðgirsite þodþiø junginá „abstrakèios idëjos“) arba nuopyragaièio „madlen“. Galima eiti nuo þemo arba nuo aukðto. Tarkime, nuo aukðtosreliginës moralës, kaip psichologinës þmogaus bûsenos, arba nuo pederastijos. Jeijudi aplink taðkà, kurá pavadinau lygiadieniu, nesvarbu, nuo ko prasideda ðis ju-dëjimas. Kiekvienas gali. Ir, beje, „dvasia dvelkia ten, kur nori“. Niekas nenustatë,ne tik þmogus, bet ir Dievas nenustatë, kas kà suþinos ir supras. Tai labai svarbus,fundamentalus dalykas.

Mes esame taip socialiai iðtvirkinti, kad mûsø màstymui bûdinga natûraliprielaida, jog yra savaiminë privilegija uþimti kokià nors vietà, kuri leidþia mumsmàstyti geriau nei kitiems, ðios privilegijos neturintiems. Pvz., tam tikros klasësákûnija kokias nors tiesas, nes uþima tam tikrà vietà istorijoje, taigi kartu tarsiegzistuoja privilegijuotas atskaitos taðkas, kuriame atsidûrus galima matyti ge-riau, nei mato kiti. Ar aiðkiai kalbu? Visi puikiai tai þinote, taèiau visa tai –kliedas ir neatitinka nei mûsø sielos gyvenimo sàrangos, nei tø dësniø, pagalkuriuos apskritai kà nors gyvenime patiriame ir kà nors suþinome. Visiðkas ne-atitikimas. Nëra tokios privilegijos. Neatsitiktinai kalbëjau apie nekaltà lygia-dienio taðkà, citavau Dante’æ, ir veikiausiai jums atrodë, kad kalbu apie literatû-rà, o kalbëjau apie kaþkà, kas turi – kà? – atitikimus visiðkai kitose srityse. Mûsøaptariamoje topografijoje nieko ðito nëra. Visa ten kitaip pasiskirstæ. Beje, kitaippasiskirstæ net ir viename pirmøjø esminiø topografiniø tekstø þmonijos istorijo-je, tekste, kuris ið tikrøjø yra sielos topografija. T. y. jame pateikiamos mûsø sie-los sàsajos, santykiai, arba proporcijos. Turiu omeny evangelijas. Taèiau yra irvienas labai didelis keblumas, jis neatsiejamas ir nuo mûsø aptariamo teksto.Proustui þmogus kaip toks neegzistuoja: þmogus nëra faktas, jis – aktas.Pastanga bûti þmogumi. Vadinasi, þmogus pasaulyje neegzistuoja, egzistuoja tikpastanga bûti þmogumi. Ðiaip þmogus tëra mësos gabalas, apdovanotas psi-chiniais sugebëjimais, ir tiek. Be to, pasak filosofø, jam ið pat pradþiø bûdingasblogis. Proustas teigë: jei kà nors suþinome, suþinome jaunystëje. Þinoma, reikiapridurti, kad jis turëjo omeny toká dalykà: yra laikas suþinoti ir yra laikas skai-tyti tai, kà suþinojai. Niekada nesuþinosime to, ko nesuþinojome jaunystëje. Kànors perskaityti irgi galime tik ið to, kà suþinojome jaunystëje. Þinoma, jaunys-tëje iðgyvenami pagrindiniai áspûdþiai, t. y. bûties áspûdþiai, – teisingumo irneteisingumo, laisvës ir nelaisvës ir kiti. Antai vienas mano jaunystës iðgyveni-mø buvo toks: bet kokia laisvë ir bet koks groþis neátikëtinai trapûs ir pasmerk-ti. Tikriausiai irgi pastebëjote: jei yra kas nors graþaus, tai bûtinai paþenklintapraþûties antspaudu. Pratrûksta kaþin kokios jëgos, neiðvengiamais tarsi ðach-matø partijos ëjimais vedanèios groþá praþûtin (beje, pirmykðtës þmoniø legen-dos – kiekvienos ðalies epà sudaro legendos, – kiekvienos ðalies ir tautos epas, irmûsø, gruzinø, epas pasakoja apie tai. Antai yra draugystë, taèiau joje bûtinaijau glûdi sëkla, grûdas ar gyvatës kiauðinis, ir per visiðkai nesuvokiamus ne-susipratimus – tegali stebëtis, kaip tai ámanoma, kaip buvo ámanoma tuo pati-

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

këti, – þmonës patiki ðmeiþtu, ir visa griûva). Ir nëra mechanizmø, kurie patyssavaime uþtikrintø, kad groþis tvertø, laisvë tvertø ir t. t. Kiekvienà kartà turimejuos atkurti savo pastanga ir rizika. Taèiau esama instrumento, remianèio ðiàþmogaus pastangà. Tokia parama þmogaus pastangai yra tekstas (plaèiàja þodþioprasme). Dauguma kultûros reiðkiniø – tokie prie mûsø priðlieti tekstai, per ku-riuos turime átarpinti savo polëkius ir ketinimus. Antraip polëkiams ir ketini-mams nëra kuo remtis. Tarkime, dabar sukuriu situacijà mitingo, per kurá jûstariamai sugebate iðsakyti savo paèiø nuomonæ... Klausimas, ar per mitingà –turiu omeny psichologinæ situacijà, mitingas pagal apibrëþimà yra psichoziðkainenormali situacija su savomis átampomis, savais ritualiniais mitingo ðokiais, –þmogiðka bûtybë gali kristalizuoti savo galvoje tai, kà ji ið tikrøjø galvoja ir konori? Ne, tai neámanoma. Tokiu atveju kas yra kultûra? Kultûra yra tai, kasniekada nepalieka mûsø akis á aká su tokio pobûdþio situacijomis. T. y. susidûræs(kaip psichologinë bûtybë) su tokia situacija, nieko negali. Visada reikalinga átar-pinimø erdvë. Todël, tarkime, demokratijos formalizmas geriau uþ aiðkø bet ko-kios teisingos santvarkos turiná. Kodël? Todël, kad teisinga santvarka – tai lëti-nis mitingas, o formali demokratija – kultûrinë struktûra, suteikianti tau inter-valà, kuriame gali tapti þmogumi; beje, ir suþinodamas, ko nori ir kà ið tikrøjøgalvoji.

Vadinasi, kalbame apie tam tikrus dalykus, egzistuojanèius ne savaime, o pa-gal tam tikrus dësnius. Tam tikroje topografijoje. Beje, ir toje topografijoje, kurisulygina. Ëjau prie to, kad pasakyèiau, jog pirminis evangelijos tekstas atëmë iðnelaimingøjø ir nuskriaustøjø teisæ bûti privilegijuotiems dël to, kad jie nelai-mingi ir nuskriausti. Juk vargðai dvasioje nëra vargðai tiesiogine þodþio prasme,tai þmonës, neturintys jokiø pretenzijø, tiksliau, iðankstiniø privilegijø. T. y. nie-ko, kas bûtø anksèiau uþ ðià situacijà ir ðià problemà. Iki þaibo akimirkos buvaiturtingas, o þaibo akimirkà nesvarbu, kad tu turtingas. Tu – Germantas, betþaibo – susidûrimo su Albertina – akimirkà nesvarbu, kad tu – Germantas. Tenveikia kiti dësniai. Tu vargðas – iki þaibo, po jo tai nesvarbu. O þmonës mano,kad labai svarbu. Todël jie, beje, ir Kristø nukryþiavo. Juk jam pasirodþius, atëjusá Jeruzalæ, jie ið pradþiø já gerai priëmë dël paprastos prieþasties: manë, kad jisatëjo suvedinëti socialiniø sàskaitø ir kurti teisingos karalystës þemëje. Suþi-nojæ, kad jis ne apie tai kalba, kad jam terûpi iðvaryti demonus ið þmogaus sie-los, kad jis teigia Dievo karalystæ mumyse, ne þemëje, kartoju – mumyse, neþemëje, nors mes juk irgi þemëje, taèiau Dievo karalystë mumyse, – jie pratrûko:„Nukryþiuok já, nukryþiuok!“ Mat tikëjosi eilinio socialinio misionieriaus, eilinës,valdþios sankcionuotos pasakos apie teisingumà, realiai ágyvendinamà þemëjelaimingos visuomenës pavidalu. Kai suprato, kad kalbama ne apie tai, o apienesuprantamus dalykus, kuriems jie nepajëgûs (ir ðiandien), þinoma, jie atidavëjá kryþiaus kanèiai.

Na, kà ágijome dabar po visø ðiø kalbø: pirma, nustatëme, kokie rimti yra,atrodytø, nekalti dalykai. Nekalti þodþiø junginiai, nekalti keblumai (tarkime,pasakiau „sielos topografija“), „uþkabinantys“ daug kà, kas mums svarbu. Ir,antra, esame nusiteikæ pajusti visa tai þmogiðkos patirties uþraðuose. Vadinasi,visos privilegijos likviduotos, taip pat skurdo ir nelaimës, proto ir kvailumo privi-legijos, – viso to nëra, ir dabar pamëginsime skaityti tekstà.

Kalbëjau apie pasaulá, lyg ir skilusá á dvi dalis. Paskui tos dvi dalys visà laikàegzistuos Marselio sieloje, susydamos ávairiausiomis jungtimis ir lemdamos tailaimæ, tai nelaimæ. Dvi dalys – dvi pusës. Germantø pusë – aristokratijos pasau-lis, legendinis mûsø herojui, ir Mezeglizo pusë – jo kilmës (burþuazinës terpës)

152M

ûsø

pu

blik

acija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

pusë, èia gyvena paprasti gerai ásitaisæ þmonës su visais giminystës ryðiais, kuriemums – kai esame jauni – atrodo esà svarsèiai ant kojø. Þinoma, bet koks ryðys –tarkime, su tave mylinèia motina, – yra priebëga, taèiau kartu ir naðta, nes per-nelyg prisodrintas. Pernelyg uþgauna tavo sielà. O mes svajojame apie kà norsryðkaus ir spindinèio dar ir todël, kad tai ne itin uþgauna mûsø sielà ir galimejaustis laisvi, tikëtis kokiø nors avantiûrø, nuotykiø. Pvz., kad bûsime pristatytihercogienei Germant. Tai ne tiesiog pristatymo aristokratei aktas, bet ir lengvo,þaiþaruojanèio gyvenimo aktas. Be ko? Be tø svarsèiø, pasitinkanèiø Marselásugráþus namo. Taèiau meilës svarsèiai nëra vien iðoriniai, jie ir mûsø sieloje.Juk gráþæs namo po pasivaikðèiojimø Germantø pusëje, kur svajojo apie ryškø,nuotykingà ir lengvà gyvenimà, jis pats trokð motinos buèinio nakèiai. Taigi èianustatytas istorijos tûris (jis kiekvienam þmogui kitoks), per kurá, jei tau pavyks,turi nutiesti kelià. Mat motinos buèinys (Proustui) – tai kartu ir pirminë arba,pasak mokslininkø psichologø, archetipinë bet kokios ámanomos meilës ir ðvel-numo forma. Kai vëliau jis persekios Albertinà, persekiojimo mechanizmas iðtikrøjø bus jo sàlyèio su motinos buèiniu nakèiai mechanizmas. Bet koks daly-kas, atrodytø, nieko bendra neturás su meilës santykiais, ágavo struktûrà, kuriapibrëþë ðiuos santykius. Ir paskesni santykiai, niekuo nesusijæ su motinos mei-le, atkuria pirmykðtës bûsenos struktûrà. O ðià pirmykðtæ bûsenà nustatë Me-zeglizo pusë. Sàlyginai pavadinsime jà Svano puse... Svano pusë – Germantøpusë. Pasivaikðèiojæs Germantø pusëje, kur ant parko takelio suðmëþavo herco-gienës Germant ðeðëlis, kur vakarëjant danguje ryðkëjo ðeðëliai piliø, apgyven-dintø, þinoma, mûsø herojaus vaizduotës, o ne realiais dalykais, jis raðo ðtai kà:„Kaip að nuo tos dienos, eidamas Germantø pusën, sielodavausi, jog neturiu li-teratûriniø gabumø, jog reikia atsisakyti bet kokiø vilèiø kada nors tapti garsiuraðytoju! Likæs valandëlæ vienas, taip dël to grauþdavausi ir taip kentëjau, kadprotas pats savaime, gindamasis nuo skausmo, visai liaudavosi galvojæs apieeiles, apie romanus, apie poetinæ ateitá, kurios að, neturëdamas talento, negalë-jau tikëtis“*. Þmogus nori màstyti jam þinomomis formomis, t. y. raðyti romanusir eiles, taip iðgarsëti ir suvokia tam neturás jokiø sugebëjimø. Jø nëra. Ir jis at-siþada. Na, trukdo ir tinginystë (kitose vietose ði tema rutuliojama kaip tinginys-tës tema); prireikus atsisësti, pagalvoti ir kà nors paraðyti, Marselá apimdavo be-galinis tingumas. Jis niekada negalëjo prisiversti. Arba, tai irgi esminga, sësdavoprie popieriaus lapo ir – visiðka tuðtuma galvoje. Niekas neateina á galvà. Taèiaukaip tik tuomet – vadinasi, jis jau tiek nusivylë savimi, tiek iðvadino save tin-giniu, negabiu ir t. t., kad viso to atsiþadëjo, – „...ir tuomet staiga koks nors sto-gas, saulës atspindys akmenyje ar kelio kvapas, neturás jokio ryðio su mano min-timis apie literatûrà, niekuo su ja nesusijæs, sustabdydavo mane, apsiausdamaskaþkokiu ypatingu malonumu, kaþkà slëpdamas, kaip man atrodë, uþ to, kà ma-tau, ir tarsi ragindamas tà kaþkà pasiimti, o að, kad ir kaip stengdavausi, negalë-davau to atrasti. Kadangi jausdavau, kad tai yra juose, stovëdavau nekruste-lëdamas, þiûrëdavau, traukdavau orà, bandydavau prasismelkti mintimi uþ tovaizdo arba kvapo. O jei reikëdavo vytis senelá ir eiti toliau, mëgindavau iðlaikytijuos uþsimerkdamas; stengiausi tiksliai ásiminti stogo apybraiþas, akmens at-spalvá, nes jie, nors ir nesuvokiau kodël, atrodë kaþko pilni, pasirengæ atsiverti iratiduoti man tai, kam jie yra tik danga. Tie áspûdþiai, þinoma, negalëjo sugràþintiman prarastos vilties tapti kada nors raðytoju ir poetu, nes visuomet siedavosisu kokiu nors atskiru daiktu, neturinèiu intelektualinës vertës nei ryðio su jokia

153

ME

RA

BM

AM

AR

DA

ÐV

ILI.

Psi

cho

log

inë

kelio

to

po

log

ija

* Cituojama remiantis M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ (Vilnius: Vaga, 2004).

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

abstrakèia tiesa. Taèiau jie bent suteikdavo man protu nesuvokiamà malonumà,savotiðko vaisingumo iliuzijà ir tuo iðsklaidydavo grauþatá, bejëgiðkumo jausmà,kuris prislëgdavo mane kiekvienà syká, kai ieðkodavau filosofinës temos dide-liam literatûriniam kûriniui“.

Fiksuokite mintyse visko sulyginimà, tai, kad nëra aukðto ir þemo; èia reikiaprisiminti viskà, kà kalbëjome anksèiau, – darbo kaip prieðybës tinginystei uþ-daviná, darbo su þaibo þenklu, nes toliau vël eina sklandþios frazës. Taèiau josevisa tai yra. Ir dar – siuþeto paieðka. Skaitau toliau, o jûs mintyse klokite visaant savo patirties, taèiau tam reikia kokiø nors orientyrø, juos ir mëginu pateik-ti. Juk mûsø màstymas taip sutvarkytas, ir jûsø, ir mano (màstymas kaip mûsøpsichologinë geba), kad mintimi laikome ðtai kà: ðtai prisësiu ir sugalvosiu.Siuþetas, kurá sugalvosiu, visada savavaliðkas, t. y. mano valios vaisius. Vadinasi,ið pradþiø darau A, B, pagalvoju apie kà nors, arba suimu save á rankas, susi-kaupiu, ir po n þingsniø, jø gali bûti du, turiu siuþetà. Minties objektà. Taip taria-mai màstome. Taèiau ið tikrøjø viskas ne taip. Manome, kad taip galvojame, ta-èiau ið tikrøjø, jei galvojame, galvojame visiðkai kitaip. Proustas sako, kad „ðisuþdavinys, ðis sàþinës uþdavinys“ (lotynø kalbos genijus tuo paèiu terminu jun-gia sàþinæ, conscience morale, ir sàmonæ, conscience; vadinasi, pagal etimologijàsàmonë ir sàþinë yra tas pat; ádomus sutapimas). „Taèiau sàþinës pareiga, kuriàman uþdëdavo ðie formos, kvapo arba spalvos áspûdþiai, pareiga stengtis áþvelgtitai, kas slypi uþ jø, buvo tokia sunki, kad nedelsdamas imdavau ieðkoti dingstiesiðvengti tokiø pastangø ir nepatirti nuovargio.“ Prisiminkite liudytojus – Kris-taus apaðtalus, norëjusius miego, – tai vis tas pat. Toliau Proustas raðo: „Laimë,tëvai paðaukdavo mane...“ Kaip dþiaugsmingai atsiliepiame á ðauksmà, leidþian-tá mums iðvengti tokio darbo; beje, tëvams atrodo, kad juos ypaè mylime, nesdþiugiai ðypsomës, tiesa, ðypsomës ne todël, kad mylime tëvus, o todël, kad jøðauksmas iðvadavo mus ið to, kà turëjome tà akimirkà padaryti ir nesugebëjome,nes reikëjo pernelyg daug triûso. „Pajusdavau, kad nebëra reikiamos ramybësieðkojimams toliau sëkmingai tæsti, kad verèiau jau, kol pareisiu namo, apie tainebegalvoti ir tuðèiai nesivarginti. Taigi nebesukdavau galvos dël to neþinomodalyko, ásisiautusio á formà ar kvapà, bûdavau ramus, nes þinojau, kad atkursiujá namie, rasiu iðsaugotà po vaizdø apdangalu gyvà... Taèiau parëjæs namo galvo-davau apie kà kita, ir taip kaupësi mano sàmonëje (kaip mano kambaryje gëlës,suskintos vaikðèiojant, ar kieno nors dovanoti daiktai) akmuo su saulës atðvaitu,stogas, varpo gausmas, lapø kvapas, daugybë ávairiausiø vaizdø, uþklojusiø jauseniai numirusià tà nujauèiamà realybæ, kuriai atskleisti man taip ir neuþtekovalios.“ Praleistas Jono þaibas.

O toliau iðtrauka, kur Proustas apraðo prieðingà ávyká: kartà po pasivaikðèio-jimo jis vaþiuoja ekipaþu ir prieð já iðnyra du Martenvilio baþnyèios bokðtai, priejø prisijungia treèias ir visi susipina á ornamentà... Pasirodë du bokðtai, tai suar-tëjantys, tai iðsiskiriantys su treèiuoju, ir atsirado kaþkokia bûsena. Bûsena,nesusijusi nei su abstrakèia idëja, nei su filosofiniu siuþetu, nesuvokiamas, pa-slaptingas dþiaugsmas. Þinoma, nepaaiðkinamas tuo, kad matai bokðtus. Sëdë-damas ekipaþe mûsø herojus ásiþiûri á ðiuos horizonte ðokanèius bokðtus, tai tols-tanèius, tai artëjanèius priklausomai nuo kelio posûkiø, ir jauèia, kad niekaipneástengia pasiekti áspûdþio gelmës, jo iðtakø, prieþasties, jauèia, kad ðis judëji-mas, ði ryðki ðviesa kaþkà slepia (beje, tokia aiðkia ðviesa man visada atrodëkeista ðviesa Tbilisyje, ji taip ir ástrigo man jaunystëje, – paskui labai nustebau,susidûræs su Mandelðtamo eilute „Girtesnë akiai kevale ðviesos“... „Dël ko manbuvo taip malonu ið tolo á juos þiûrëti, neþinojau, o stengtis tai iðsiaiðkinti atrodë

154M

ûsø

pu

blik

acija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

labai sunku; norëjau iðlaikyti galvoje tas saulëje judanèias linijas ir negalvotiapie jas dabar. Ir veikiausiai, jei bûèiau taip padaræs, tuodu bokðtai bûtø amþi-nai nuëjæ ten pat, kur ir anie medþiai, stogai, kvapai, garsai, mano iðskirti ið kitødël to paslaptingo malonumo, kurá jie man suteikë ir á kurá niekada giliau ne-ásiskverbiau. Daktaro belaukiant nulipau pasikalbëti su tëvais... Veþëjas, matyt,buvo nenusiteikæs kalbëti, atsakinëjo nenoromis, tad man neliko nieko kito, kaipbendrauti su paèiu savimi...“ Èia prasideda klasikinë tema, einanti per visà ro-manà (todël áspëjau jus, kad susidûrëme su motyvo romanu), èia muzikine þodþioprasme fragmentais sutelktos visos temos. Tarkime, draugystës ir intelektua-linio pokalbio tema. Ðiuo atveju kalbama apie veþikà, nepanorusá su Marseliukalbëti, todël iðorinës aplinkybës privertë já griebtis savo paties draugijos. O jeiveþikas bûtø panorëjæs ir pradëjæs kalbëti, Marselis bûtø su juo iðsibarstæs lygiaitaip pat, kaip iðsibarstome draugaudami, per intelektualiná pokalbá, kai iðtaria-mø þodþiø garsu nuvejame áspûdá, buvusá mumyse, kurá patys turëjome iððif-ruoti. Þodþiø garso pabaidyti daiktai bëga nuo mûsø. Daþniausiai kaip tik tokiayra tiesioginë intelektualaus pokalbio pasekmë... Taèiau veþikas nepageidaujakalbëti, ir Marselis vël panyra á tà áspûdá. Toliau Proustas pateikia (jau kabu-tëse) „pasaþà“, kurá kadaise pasiuntë á laikraðtá Le Figaro (Martenvilio varpiniøapraðymà), ten tekstas buvo paskelbtas; ðá fragmentà (kiek pataisytà) jis átraukëá vëliau paraðytà romanà, – toliau jau tekstu atkuria iððifruotà áspûdá. Dar vie-nas roþinio karoliukas...

Vadinasi, Proustas iððifravo, suprato ðá nesuvokiamà dþiaugsmà, iððifravo su-tapatindamas tris bokðtus su trimis legendos merginomis (paliktomis tyruose irt. t.), kurios apsikabina ðokdamos, – ir paaiðkëjo to, kà jam sakë ðie bokðtai, pras-më. Jie bylojo jam apie tris seseris siejanèià þmogiðkà ðilumà ir meilæ. Na, at-rodytø, ne dievaiþin kokia mintis. Paskui jis sakosi pasijutæs taip, tarsi bûtø kaipperekðlë padëjæs kiauðiná ir dabar galëtø dþiaugsmingai kudakuoti, nes vis dëltoiðsiaiðkino, kà bokðtai jam bylojo. Anksèiau dar prasprûdo tokia frazë: „Anaiptolnemaniau, kad anapus ðiø Martenvilio bokðtø slypi kas nors panaðaus á graþiàfrazæ.“ T. y. jis mato bokðtus, o uþ jø slypi graþi frazë arba forma. Paskui iðnyramerginos – ne trys bokðtai, o trys merginos, be to, ið legendos. Ið tikrøjø èia uþ-simezga tema, susijusi ir su graþia fraze, ir su trimis merginomis – acte durable,t. y. trunkanèio akto tema. Kalbëjau jums apie trunkanèius aktus labai pakylë-tais, bemaþ dieviðkais terminais, – kad Kristaus agonija trunka amþinai, – kadesame viduje ko nors, kas vyksta neávykdamas. T. y. negalime pasakyti, kad taiávyko. Esame viduje to, kas vyksta. Ásivaizduokite tokià pasaulio kosmologijà,kurioje pasaulis bûtø tariama ir niekada neiðtariama frazë. Na, jei pagalvosime,kaip tik toks ir bûtø vienintelis galimas þmonijos istorijos apibrëþimas. Istorijair þmonija – tai mëginimas bûti þmogumi. Mes esame viduje. Negalime vertintiið iðorës. Mëginimas gali pavykti, gali ir nepavykti. Tai viena uþsitæsusi, iki ðiosdienos vykstanti arba tariama, jei norite, frazë. Arba, pasak Prousto, „graþi fra-zë“. Tai pasaulio apgyvendinimas daugybinëmis bûsenomis vis to paties, vyks-tanèio visà laikà. Arba – Faulknerio patrankos, jau uþtaisytos lemtingà pietieèiøir ðiaurieèiø mûðio dienà, bet dar neiððovusios. Nors þinoma, kad jos iððovë. Taèiautai tëra fizinës istorijos faktas, dvasios gyvenime ir vieningos istorijos struktû-roje, anot Faulknerio, kiekvienas asmenybe tampantis jaunuolis turi nuspræsti,kaip jis pasielgs tà akimirkà, kai vëliavos iðskleistos, patrankos uþtaisytos, ta-èiau kareiviai dar nepatraukë paskui vëliavas á mûðá ir patrankos dar neiððovë,ir visa tai galëjo neávykti. T. y. – kas? – Kristus nenukryþiuotas. Yra dalykø, kuriøatþvilgiu þmogus yra þmogus tiek, kiek jis negali ko nors net priimti kaip ávyku-

155

ME

RA

BM

AM

AR

DA

ÐV

ILI.

Psi

cho

log

inë

kelio

to

po

log

ija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

sio. Juk ið tikrøjø nelaikome galimu, pvz., kad ávyko Kristaus nukryþiavimas.Ðtai tiek, kiek mums tai nepriimtina, t. y. nëra ávykæs faktas, mumyse kaþkasvyksta ir mes esame þmonës.

Arba kitas acte durable. Trunkantis aktas. Albertina paliko mûsø herojø irgatvës jam prisipildë... galima sakyti, atpaþinimø. Kiekvienoje moteryje jam vai-denosi Albertina. Vienà jis net nusivijo, pametë ið akiø, paskui vël sutiko prie sa-vo vilos (tiksliau, prie vilos, kurioje gyveno, vila priklausë Germantams). Pri-siminæs moters vardà ar ásivaizdavæs, kad prisiminë, jis jau spëjo sukurti iðtisàromanà ir pasiuntë telegramà Sen Lu, kad ðis praneðtø jam tikslø vardà; belauk-damas Sen Lu atsakymo, sukûrë iðtisà avantiûriná meilës romanà su ðia at-paþinta, tiksliau, neatpaþinta moterimi, – paskui paaiðkëjo, kad tai buvo Þil-berta, jo pirmoji meilë. Ðtai kaip galima atpaþinti ne tai, kas yra, ir nepaþinti to,kas yra. Arba atpaþinti tai, ko nëra, arba nepaþinti to, kas yra. Bet dabar mumssvarbu paèios bûsenos dauginimasis, kuris ir yra prasmë. Kitas acte durable(atkreipkite dëmesá á tai, kaip patiriame pojûtá, mûsø kvaila kalba vadinamàgroþiu): Marselis eina ðaligatviu, ðalia ant plento stabteli automobilis, á já sëdamoteris. Ðtai toks vaizdas. Deðimtys moterø sëda á automobilius, mes matome,taèiau mums tai tarsi neegzistuoja. O jei matome, t. y. kaþkas mumyse vyksta, –juk jaudulys daþnai nesuprantamas, nëra nieko banaliau uþ automobilin së-danèià moterá, – taèiau jei matome, pasak Prousto, matome acte durable. Tarsibegalinæ, metø metus automobilin sëdanèià moterá. Aktas, kuris tæsiasi, vyksta,ir kurá suvokiame – konkretus individualus aktas patraukia mûsø dëmesá – tiktuo atveju, jei anapus jo pamatëme trunkantá aktà. Jis mums graþus. Ir iðtiesmoteris, sëdanti á taksi, pasirodë graþi ir staiga smogë mums kaþkuo pasikarto-janèiu ir neuþbaigtu. Aktu. Juk jis neuþsibaigë tuo, kad bûtent ði moteris ásëdo áautomobilá. Rytoj ar po metø kita á automobilá sëdanti moteris mus taip patsujaudins. Na, nepasakosiu kuo... Aiðku – kojos forma... Bet kuo. Taip paaiðkin-sime sau, juk privalome sau viskà paaiðkinti, negalime neaiðkinti, deja. O èia –acte durable. Banalus – kas gali bûti banaliau uþ ðià scenà gatvëje... moteris sëdaá taksi. Ir mes esame gyvi, jei atsidûrëme ðio begalinio akto viduje, spræsdamikaþkoká savo uþdaviná. Juk Proustas palaikë praeivæ moterimi, su kuria galimapatirti erotinæ avantiûrà (paskui paaiðkëjo, kad tai Þilberta), nes jos atþvilgiubuvo begalinio Albertinos suvokimo akto viduje. Vadinasi, dabar atkûrëme, pir-ma, amþino arba trunkanèio akto temà, taèiau kartu nepastebimai uþgriebëmelaiko temà. Prousto temà. Ðtai tokiu nekaltu tekstu.

Taigi Marselis gráþta namo. Ir viskas jam skyla á dvi puses. Kartoju: tai ke-lionë... kaip dainuoja Okudþava, kokia ta eilutë? – po abi tavo sielos puses?

– Á bet kurià tavo sielos pusæ...– Taip, á bet kurià tavo sielos pusæ. Taip. Ðtai ðiuos Okudþavos þodþius prisi-

menu taip pat, kaip Proustas mato moterá, sëdanèià á taksi, ir t. t. Ðtai, praðau,acte durable. Vadinasi, kaþko ieðkau ir esu to viduje – abiejose savo sielos pusëse.Tai ðtai – abi sielos pusës. Taigi pasivaikðèiojome po Germantø pusæ, dabar Mar-selis gráþta namo, ir staiga viskas pasikeièia. Atrodytø, tarp Germantø pusës irMezeglizo arba Svano pusës nëra didelio fizinio ar geografinio skirtumo. Beje,dar apie tai, kad skirtumo nëra, kad paskui, kai pereisime visas savo sielospuses, jis iðnyks: romano pabaigoje Þilberta, pirmoji Marselio meilë, kurià jissutinka jau kaip savo draugo Sen Lu naðlæ, iðtars jam nekaltà frazæ: „Juk þinai,kad patekti á Germantø pusæ buvo galima pasukus á deðinæ nuo varteliø...“ O jiseidavo á kairæ, ten kelias toliau ðakojosi á dvi puses. Paaiðkëja, kad esama tiesauskelio, kuriuo einant apskritai neámanoma pastebëti skirtumo tarp Germantø ir

156M

ûsø

pu

blik

acija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Svano pusës. Paaiðkëja, kad viskas yra tas pat. Ir reikëjo nugyventi visà gyveni-mà, kad ásitikintum, jog skirtumo tarp ðiødviejø pusiø nëra. Na, gerai, að nukry-pau. Ir ðtai pusës iðsiskiria – kuo? Tuo, kà jums sakiau. Ten ðviesi avantiûra bepareigø, be dvasinio svarmens, èia jis gráþta namo ir vël já apima nuojauta, kadsavo kambary lauks mamos buèinio, – dabar jis antroje savo sielos pusëje. Ir þino,kad, kaskart pasivaikðèiojimui uþsitæsus, buèinys atðaukiamas. Jis bûdavo at-ðaukiamas kadaise vaikystëje (mûsø herojus niekada negalëjo uþmigti be ðiobuèinio, prasidëdavo jo kankynë). Dabar jis vël gráþta á buèinio pusæ ir þino, kadbuèinio nebus. Taèiau þino ir tai, kad nubudæs saulei ðvieèiant to jau neprisimins,vël galvos apie Germantø pusæ ir apie nuotykius ten. Ir ðiuodu dalykai kaitalio-sis jo sieloje niekaip nesusydami tarpusavyje. Taip klojamas sielos gyvenimo pa-grindas. Ðios pusës, sako autorius, „siejasi su daugybe smulkiø nutikimø ið tomûsø gyvenimo“, bûtent intelektualinio (plaèiàja prasme), dvasios gyvenimo...Kaip norite vadinkite ðiuos ávykius, uþdësianèius atspaudà visam jo gyvenimui.Þinoma, ðie intelektualiniai ávykiai, ðis intelektualinis gyvenimas „vystosi nepa-stebimai, ir tiesas, pakeitusias mums to, kas vyksta, prasmæ ir vaizdà, atvërusiasmums naujus kelius, seniai rengëmës atrasti; taèiau tai vyko mums to neþinant;ir datuojame ðias tiesas ta diena, ta akimirka, kai jos mums pasidarë akivaiz-dþios“. O toliau – apie gëles, kurias jis matë pievoje, vandená, srûvantá prieðaissaulæ, peizaþà ir t. t., visa tai, „þinoma, tas gamtos kampelis, tas sodo pakraðtysnegalëjo nujausti, kad per mane jiems lemta iðlikti savo labiausiai efemerið-komis ypatybëmis“ (gëlës, kaip þinote, vysta; vanduo gali nustoti tekëti ir t. t.). Irvisa tai iðliko jo sieloje, ir tai, kas iðliko, Proustas vadina „giliaisiais mano dva-sinio þemyno klodais“. „Gal manyje iðseko visa kuriantis tikëjimas, o gal tikrovëklostosi tik atmintyje, bet gëlës, kurias pirmàsyk pamatau ðiandienà, manneatrodo tikros.“ Toliau eina labai spalvingas apraðymas viso to, kas liko sieloje,kas iðgyventa Mezeglizo arba Germantø pusëje; visa, kà bet kada keliaudamaspamatau (tarkim, gudobelæ ar þydinèias obelis), suvokiu (t. y. tai, kà matau) nepirmà kartà. Suvokiu – „nes tai glûdi tame paèiame klode kaip ir mano praeitis,ir kaip tik todël ið karto tampa artima mano ðirdþiai.“

Dabar labai trumpai tai apþvelgsiu. Èia visiðkai neakcentuojant eksponuoja-ma visa tema ir Prousto laiko struktûra. Pateiksiu jums ðios temos prasmæ, per-ðokdamas ið karto ir prie kito Prousto pavyzdþio, nes ten esti tam tikrø þodþiøjunginiø, svarbiø mums kalbant apie áspûdá. Tai tema, á kurià, beje, atkreipë dë-mesá net psichoanalitikai (vis dëlto gana banaliai; tarp kitø dëmesá á ðià Proustotemà atkreipë ir Manoni**, Lacano mokinys, daug raðæs apie literatûrà psicho-analizës poþiûriu). Sàlygiðkai jà galima pavadinti „Moters sodu“. Moters sodasProustui – Bulonës miðkas, apgyvendintas Marselio jaunystës áspûdþiais, t. y.áspûdþiais alëjø, kuriomis nuostabiose karietose lëtai pravaþiuoja Paryþiaus gra-þuolës. Paskui, po n metø, jis þiûri á ðá miðkà ir mato: „miðkas kaip miðkas“, „eþe-ras kaip eþeras“. Tai labai gilus, su laiko problema susijæs pastebëjimas apie tai,kaip veikia mûsø suvokimas. T. y. kas mums yra áspûdis, o kas nëra. Paaiðkëja,kad áspûdis yra tai, kame glûdi gisements profonds de mon sol mental. Giliejimentaliniai arba dvasiniai, arba sielos klodai. Tai, kas ásispaudë, suskambëjonata, kurià reikia iððifruoti, – paskui sutikæs, pvz., gëlæ, ástengi suvokti jà kaipgëlæ. T. y. susijaudinti, pamatæs gëlæ. Pamenate, sakiau jums: kas mus jaudina irkas ne? Kieno atþvilgiu mûsø siela kupina ir kas palieka mus tuðèius ir ðaltus?Galime ar negalime pagalvoti, uþsinorëjæ pagalvoti? Juk gëlës groþis turëtø mus

157

ME

RA

BM

AM

AR

DA

ÐV

ILI.

Psi

cho

log

inë

kelio

to

po

log

ija

** Octave’as Mannonis (1899–1989) – prancûzø etnologas, filosofas, psichoanalitikas.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

jaudinti, bet nejaudina. Arba jaudina. Taèiau jei gëlë gali jaudinti arba nejau-dinti, tai jau yra problema – juk gëlës groþis abiem atvejais tas pats. Arba – ver-þiesi á pasimatymà su moterimi, atëjai ir jauti mirtinà nuobodybæ. Kodël? Esamesu objektu, o dirba sol mental – sielos klodai. Jie, pirma, susieja ávairius ávykiuskaþkokiame laike virš laiko ir erdvës – ðiuos ávykius gali skirti chronologinislaikas, taèiau jie susijæ kaþkokiame vidiniame laike. Taigi turime vidinio laikoproblemà. Antra, laiko struktûra – tai galimo mûsø suvokimo arba áspûdþiostruktûra. Miðkas kaip miðkas nejaudina, jaudina „Moters sodas“. T. y. bet kurioeþero groþá ástengiu suvokti, jei tai nëra tiesiog dabar mano matomas eþeras. Jeianapus jo stovi sukurta, nusistovëjusi struktûra, – ji sujungia mano galvà irmano gebà jaudintis, mano gebà suvokti ir suvokiamà daiktà. Ne pats daiktaspaveikia mane; taip nëra, ne taip mes sudaryti. Tarkime, ásivaizduoju nuostabiàmoterá, – paaiðkëja, tam, kad groþis jaudintø, nepakanka ðios idëjos ir paties ob-jekto buvimo. Pats objektas, pasak Prousto, yra eþeras kaip eþeras (pridursiu –moteris kaip moteris), miðkas kaip miðkas. Paukðèiai skrido virð ðio eþero kaipvirð bet kurio kito ir nieko sieloje nesukëlë. O tai, kas sieloje sukeliama arbanesukeliama, mums svarbu, nes visa mûsø problema – sielos gyvenimo pilnatvë.Buvimo (присутствия) problema. Kaip bûti kokià nors akimirkà arba kiek-vienà akimirkà patiriant visà mûsø gebos suprasti, iðgyventi ir jaudintis pil-natvæ (t. y. bûti galima), – tai ir vadinasi bûti (присутствовать). Taèiau daþ-niausiai bûdami nebûname (отсутствуем). Taigi apversime – tai, apie kàkalbame ir kas sudomino Proustà, yra buvimo dësniai. Kadangi, kartoju, bûdamidaþniausiai nebûname. Taèiau kokiomis jungtimis ir kaip uþsimezga mûsø buvi-mas – ádomu.

Vadinasi, uþgriebëme laiko klausimà. Toliau jau kyla didþiulë problema. Pas-kui daugybëje puslapiø visa tai pradings, bus kitø apraðymø ir t. t., paskui vëliðnirs tas pats motyvas, sujungiantis ir ankstesnio, ir tarpinio apraðymo gijas.Vël grojamas, atrodytø, jau kitais þodþiais. Paskui vël iðnyks ir t. t. Taigi gráþtuprie motyvo – Proustas vël susiduria su gráþimo namo siuþetu ir staiga probëgð-mais ðá tà uþraðo. Jau sakiau, gráþimas namo – Mezeglizo arba Svano pusën – taigráþimas á zonà, á tà sielos pusæ, kurioje lauki motinos buèinio. Gráþimas á tasvalandas ir tas vietas, kai „nubunda angoisse (neiðverèiamas þodis: baimë, lû-kestis su baime, ilgesys), kuris vëliau persikelia á meilæ“. Vadinasi, berniukas þiû-rëjo á varpinæ, pasivaikðèiojo Germantø pusëje, gráþo á Mezeglizo pusæ... ir èia patpateikiama struktûra to, kas paskui su juo vyks. Todël, kad angoisse, arba, kaipsakiau, motinos buèinio laukimo struktûra, persikëlë á Albertinà ir kitas. Irapskritai á visas galimø santykiø su mylima moterimi formas. Kad ir kas ji bûtø.Bet kokio santykio viduje nepermaldaujamai reiðkiasi ði struktûra. Tam tikrupoþiûriu – primenu, kad Prousto romanas yra iðsilaisvinimo romanas, – tai ro-manas, nukreiptas prieð motinà (taèiau be galo subtilia þodþio prasme, nesu-praskite tiesmukai). Þinoma, tai meilës motinai romanas, taèiau meilës ypatingaþodþio prasme. Yra, galima sakyti, dvejopa meilë. Meilë, kuriai apgailëtinai ver-gaujame, – vergaujame kitø ar savo paèiø emocijoms, arba tam, kà laikome savoemocijomis. Meilë, kai meluojame patys sau. Ir yra meilë, kurià ástengia patirtiklasikinë siela. Meilë, kai galima mylëti, nepereinant pragariðko ciklo, nesie-kiant uþvaldyti meilës objekto. T. y. mylëti daiktà patá savaime, þinant, kad jo ne-ámanoma turëti. Kartu tai ir iðsigelbëjimas nuo mirties, nes, pasak Prousto, „kaiptik prisiriðimas prie objekto sukelia savininko mirtá“. To, kuris prisiriðæs prieobjekto. Sakiau, kad ðis romanas tam tikru poþiûriu paraðytas prieð motinà, taiiðsilaisvinimas ið egoistinës meilës motinai, susitelkusios á motinos buèinio po-

158M

ûsø

pu

blik

acija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

reiká ir atitinkamas mëðlungiðko bëgimo formas, siekiant ið naujo patirti ðábuèiná, – bëgimo, galbût slegianèio tave ir kitus, kai gali lipti per lavonus, kad tikbûtum motinos pabuèiuotas. Antra vertus, tai priklausomybë nuo mylimo, taèiaubuèinio nesuteikianèio objekto. Tokia priklausomybë þemina klasikinæ sielà. Ási-vaizduokite: jûs mylite tëvynæ, tëvynë kupina trûkumø... ir jei mylite jà taip,kaip Proustas buvo prisiriðæs prie motinos buèinio, bûsite amþinas tëvynës ydøvergas kaip tik todël, kad jà taip mylite. Nesugebëdami jos mylëti nepriklauso-mai. Tai ðtai meilëje niekam neprivalome atsiskaityti, net ir meilës objektui,niekam neprivalome nieko árodinëti. Meilë – mano reikalas, taip pat, pvz., ir mei-lë tëvynei. Ir árodinëti jos niekam neprivalau. Todël esu laisvas nuo lûkesèio, kadmano tëvynë taps tobula ar mama mane pabuèiuos. Yra aplinkybiø, dël kuriømama gali manæs nepabuèiuoti, negali bûti, kad mano meilë jai priklausytø nuoto – pabuèiuos ji mane ar ne. Arba negali bûti, kad mano meilë tëvynei pri-klausytø nuo to, turi mano tëvynë ydø ar neturi. Ir, prieðingai, jei visa priklausonuo meilës objekto groþio, tai ðis objektas maksimaliai ydingas, nes lûkestis arbasiekis turëti nuostabø meilës objektà, visais atþvilgiais tobulà, yra yda. Þmonës,apimti ðio jausmo, ydingi. Vadinasi, viskas atvirkðèiai: tëvynë niekada netapsnuostabi, jei savo meile jai nebûsime nepriklausomi. T. y. jei bûsime uþvaldytiaistros kam nors árodinëti, kad jà mylime. Tarp kitø sau ir paèiam meilës objek-tui. Bûdami nepriklausomi, galime bûti laisvi. Tai ir yra meilë, þinoma, aukðtesniulygiu. Kodël? Todël, kad ji – neámanomybës akivaizdoje. Neatsitiktinai pradëjaunekaltà tauzijimà apie tai, kad niekada neatiduodame sielos iki galo: në vienasið mûsø dar neegzistuoja, esame trunkanèio akto viduje, ir intymiausia mumy-se – tai, kà turime padaryti, taèiau nepadarëme. Taèiau ir motina tokia, ji irgisusiduria su neámanomybe... Paþinti kità þmogø kaip partnerá neámanomybësatþvilgiu – metaforiðkai – ir yra aukðèiausias kitø þmoniø, ðaliø (bet ko) priëmi-mas (èia sutapatinu šalis, þmones – mûsø prieraiðumø, mûsø priklausomybiømechanikos poþiûriu tai vis tas pat). Kaip tik todël kartoju, tai kelias, nueitasprieð motinà. T. y. prieð meilæ motinai, padaranèià tave vergiðkai priklausomànuo to, kaip ji (motina) pasielgs (pabuèiuos ar nepabuèiuos). Ðià situacijà galimaperkelti ir á kitas meilës formas: Marselis iðgyvena meilæ Albertinai, atskleis-damas savyje þvërá, – kad ið tikrøjø ne Albertinà myliu, ið tikrøjø noriu jà tiesiogturëti kaip daiktà, amþiams uþdaryti savo ðirdies ar savo vilos kalëjime. Taigiiðsivadavimas ið egoizmo ir atradimas partnerystës, kaip kiekvienam vienodaineámanomos, kaip tokios, kurioje kiekvienas kaþko niekada neduos kitam, nespats neturi. Aucun être ne veut livrer son âme – niekas nenori atiduoti man sie-los. Iki galo.

Tai štai šis Prousto nerimas (angoisse) persikelia á meilæ: „Þinoma, ði amþinaskirtingø áspûdþiø (t. y. lengvumo áspûdis Germantø pusëje ir angoisse, nerimas,juntamas Svano pusëje) jungtis manyje vien todël, kad juos patyriau tuo paèiumetu, vëliau suteikë man daugybæ nusivylimø ir paskatino daugybæ kartø su-klysti. Juk daþnai panorëdavau vël pamatyti koká nors þmogø nesuvokdamas,kad to noriu tik todël, kad jis primena man gudobelës gyvatvoræ...“ Arba Svanoatveju: kartais jam atrodydavo, kad myli Odetæ arba nori jà matyti, o ið tikrøjønorëdavo klausytis muzikos. Ir ðá norà klausytis muzikos suvokdavo kaip noràpabûti su Odete. Arba – ið tikrøjø noriu tiesiog mëgautis gudobelës vaizdu, ta-èiau topografinë ðio noro padëtis mano sieloje tokia, kad man atrodo, jog noriumatyti mylimàjà. Taèiau pamatæs mylimàjà neiðvengiamai nusivilsiu, nes noriumatyti gudobelës krûmà, – þinoma, bûdamas ðalia mylimosios tikrai nepajusiutos bûsenos, kurià patirèiau atsidûræs ðalia savo svajoniø objekto. Arba, tarkime,

159

ME

RA

BM

AM

AR

DA

ÐV

ILI.

Psi

cho

log

inë

kelio

to

po

log

ija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

norà keliauti galima palaikyti atsinaujinusiais jausmais kokiam nors þmogui.Visa tai jau uþfiksuota mûsø sielos topografijoje. Taèiau kartu, daro iðvadàProustas, tai yra ir pranaðumas, kaip tik tai ir „teikë gelmæ mano jausmams“arba, kalbant mûsø kalba, atverdavo mûsø galimos istorijos laikà. Pasakysimetaip: tai mûsø sieloje atsiradusios uþuomazgos to, kà ið tikrøjø galime suvokti irsuþinoti. Tai, kà galime suvokti ir suþinoti, yra paþenklinta vienu þenklu, arbapateikia mums vienà sàlygà – turime surizikuoti, t. y. pastatyti save ant kortos.Tai vis rizikingi jausmai, ne abejingi jausmai, ne abstraktûs siuþetai. „Uþka-bintas¨ mûsø likimas. Taip pat ir visa, kas autoriui nutiks ateityje. Jis þino: busðtai tokie nusivylimai, tokios klaidos. Taèiau nepadaræs nesuþinosi. Vadinasi, ga-lima pasakyti: neásitraukdamas nieko nesuþinai, ásitraukdamas neiðvengiamaiprikvëpuoji ant stiklo, per kurá þiûri. Kitaip neámanoma. Nerizikuodamas nesu-þinosi, rizikuodamas neiðvengiamai suþinosi iðkreiptai. Ðtai tos dvi kortos, ku-rias sujungæ gauname tà nedaugelá mûsø aptinkamø tiesø. Taèiau kokiais gebëji-mais aptinkame ðias nedaugelá tiesø ir kokia toji keista kategorija, kurià Proustasvadina áspûdþiu? Kokia tikroji mûsø suvokimo ir màstymo prigimtis ir kà gali-me daryti tam tikromis aplinkybëmis, neaiðkaus arba migloto dþiaugsmo ap-linkybëmis? Neaiðkaus, migloto jaudulio, niekada nebendramaèio su ðá jaudulásukelianèiu objektu. Tai þmogiðko patoso situacija. Patosas (já galima pavadin-ti poesis) visada perteklinis pasaulyje vykstanèiø dalykø atþvilgiu. Perteklinismûsø gailestis dël mirusiojo. Mirusiojo gailesèiu neprikelsi. Perteklinë mûsøatgaila...

160M

ûsø

pu

blik

acija

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

161

VALDEMARAS KUKULAS

Pomirtinë ðokioreþisûra

Paradoksalu: Viktorija Daujotytë mo-nografijà apie Onës Baliukonës kûry-bà „Ðokëja virð liepto per prarajà“ pa-raðë praëjus vos keliems mënesiamsnuo poetës mirties, o að apie ðià knygàkalbu praëjus daugiau nei pusantrø me-tø nuo jos pasirodymo. Atrodytø, ko darbereikia, – esu skaitæs beveik visas V.Daujotytës knygas, tad nesunkiai ga-lëjau ásivaizduoti jos brëþiamus O. Ba-liukonës kûrybos apribus, taip pat esuskaitæs, ir gana atidþiai, visà poetëskûrybà, tad negalëjau tikëtis ir kokiønors labai netikëtø jos vertinimø. Irvis dëlto „fenomenologinis slenkstis“atsirado. Kaltos èia turbût abi – ir poe-të, ir jos interpretatorë. „Baliukonëskûryboje yra bûsenø – patirèiø, kuriassunku persakyti ar apibûdinti – jos pa-

èios kalba stabdo aiðkinimus. Ekstaziøestezës yra komplikuotos“ (p. 169), –raðo V. Daujotytë apie O. Baliukonæ, irvisai ámanoma, kad kalbëjimas apiekomplikuotà kalbëjimà taip pat yrakomplikuotas, tik jau keliagubai, tadkà kalbëti apie tos keliagubos komp-likacijos interpretacijà?

Problema ta, kad O. Baliukonës poe-tinë kûryba nëra baigta. Ir ji niekadnebus iðbaigta, tai paprastai nutinkakûrëjui mirus; jos baigiamasis akordas„Dangaus akmuva“ yra ne kas kita,kaip metafizinis poetës sugráþimas á„Laukines vaivorykðtes“, þinoma, jeisutiksime, kad svarbiausia jose – „ste-buklingas atradimas, kad þodþiais ga-lima pralenkti save, sukurti nebuvu-sias ir nesanèias situacijas, kurios ta-èiau gali ir gyvenime iðsipildyti“ (p. 189).O „Akmuvos“ stebuklingas atradimas –kad viskas jau seniai buvo iki tavæs iruþ tavæs, ir gyvenimas yra ne kas norskita, o nepaliaujama ir nesibaigiantisavæs kûryba – ið nieko ir Nieko, iððalto kosmoso ir nepajudinamo Vienio.„Dangaus akmuva“ tarsi panaikinavisas svarbiausias O. Baliukonës kûry-bos prieðtaras – ðviesos ir purvo, skry-dþio ir nuopuolio, amþino ir niekingo,laikino, aukðtojo ir þemojo stiliaus. Irpanaikina ne naikindama, o apibend-rindama, pakylëdama iki skaidraus kos-minio abstrakcijos ðvytëjimo ir poetinësminties nuogybës, kuri ið esmës suabstrakèia, bet angaþuota mintimi ne-beturi nieko bendra. Tai jau net ne me-tafizinë, o kosminë, sferinë lyrika, ku-riai vis dëlto tinka ir metafizinës poe-zijos apibûdinimai: „Metafizinë lyrikaið esmës susijusi su netikrumo tikru-mu, su paslaptim, su ezoterinëmis nuo-jautomis, su atsiminimu kaþko, kasrealybëje neturi atitikmenø“ (p. 236).

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Viktorija Daujotytë. ÐOKËJA VIRÐ LIEP-TO PER PRARAJÀ. – Vilnius: Lietuvos dailësmuziejus, 2008. – 261 p.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Dar tikslesnis èia pat cituojamas Mar-tinas Heideggeris: „Þinojimas yra bû-ties atsiminimas.“ O „Akmuva“ yra darir visos kûrybos (net neparaðytos) atsi-minimas, taip tarsi nevalingai suta-patinant kûrybà su bûtimi (ne vienojeekstazinëje bûsenoje O. Baliukonë yratai liudijusi gana tiesmukai ir kate-goriðkai). Tikra tiesa: „Baliukonës ly-rikos kaita spiralinë – apie tà patá, betvis kitu lygiu, gal tiksliau – aspektu,daugkartiniai gráþimai prie to paties,nuðvitimai, aptemimai, pakilimai ir nuo-puoliai. Kaip siekiamybë – tyla, me-ditacija, neápareigotas ir neápareigo-jantis buvimas“ (p. 232). Ir „Akmuva“(pirmiausia paèiai poetei, o po atsar-giø, bet áþvalgiø V. Daujotytës inter-pretacijø ir mums) turbût ir yra tassiekiamybës iðsipildymas, kurá uþra-ðius galima jau ir pasitraukti. Bet –pabrëþiu – tai nëra nei visos O. Baliu-konës kûrybos sàvadas, nei jos kulmi-nacija, o tik nauja galimybë, kuri jauniekada neiðsipildys. Nebent jei iðsi-pildymu laikytume, kaip jau minëjau,„Laukines vaivorykðtes“ ir per visà kû-rybà ið naujo pereitume viskam, kàatrandame, taikydami „Akmuvos“ mat-ricà. Beje, ðitoks poetës rinktinës aið-kinimas panaikina ir dar vienà esminá –kûrybinës poetës laikysenos, vaidmenssuvokimo – prieðtaravimà. „Jausmotikrumas besàlygiðkai laikomas svar-biausia gyvenimo tiesa, reikalaujanèiapasirinkimo ir apsisprendimo, kurisniekada nëra aiðkus – tik klausimasteigiant, tik teigimas klausiant, tik þi-nojimas neþinant“ (p. 194), – teigia V.Daujotytë, turëdama galvoje ne tikankstyvàsias poetës knygas, kur ðiprograma buvo tiesiog formuluojama,bet gal net labiau vëlyvàsias, kuriosepirmapradá autentiðkumà, natûra-lumà ne kartà prislopina antriniø, tre-tiniø tikroviø nuosëdos. Bet ðiam teigi-niui tarsi prieðtarautø kitas teiginys,kuris paaiðkina anø nuosëdø kilmæ irmotyvacijà: „Baliukonës poetinis bal-sas dramatiðkas, ji yra dramatinë

poezijos aktorë. Bûtent – aktorë, poeti-nës vaidybos profesionalia technikaprisidengianti, atsiskirianti nuo savæsir savo kasdienio gyvenimo“ (p. 229).Kitaip tariant, atsiskirianti nuo savæsir grynai teatriðkai, teatraliðkai susi-tapatinanti su savo anapusybës regëji-mais ir fantomais, visa tai, kas regimair sapnuojama, priimanti kaip esamair iðgyvenama. Èia kalbu apie vëlyvàjàO. Baliukonës poezijà, kuri prasidëjone kokioje nors „Elgetaujanèioje saulë-je“, o vis dëlto labai ankstyvoje „Vil-tyje“. Tad ðalia neiðbaigtumo, lemtingonegalëjimo ðiai kûrybai baigtis dabarbrëþiasi ir komplikuota ðios kûrybosvientisumo problema. Kaip èia yra? Esa-me ápratæ galvoti (ið pirmo þvilgsnio irið tiesø taip atrodo), kad O. Baliukonë –kaip reta vientisa poetë, jos poetinisbalsas jei ir kito, tai tik vis didëjanèiosvidinës átampos, vis aukðtëjanèio iraðtrëjanèio balso kryptimi, o ðtai da-bar sakome, kad jei ne „Dangaus ak-muva“, jos kûrybos visuma suaiþëtø,suskiltø á atskirus gabaliukus.

Daugeliui O. Baliukonë yra ir likspirmiausia „Laukiniø vaivorykðèiø“autorë, todël ir jos rinktinës, kuriojekûrybinio kelio pradþia poetës ið es-mës „perraðyta“, recenzijos buvo jei nekritiðkos, tai bent gerokai rezervuotos.V. Daujotytei irgi atrodo panaðiai:„Ankstyvàja lyrika, kilusia ið patirties,Baliukonë buvo apèiuopusi savito ke-lio galimybæ. Pasiëmë jà kaip duotà.Vëliau ði galimybë, ði paslaptinga duo-tis buvo tarsi sudrumsta. Sunku pa-sakyti dël ko, kodël. Bandyta to skaid-raus atsiminimo – stebëjimo – girdëji-mo prisisiekti kitais bûdais – taip patir ezoterinës lektûros keliu“ (p. 237).Bet tai bus vëliau. Dabar svarbu pa-sakyti, kad antras rinkinys „Viltis“ jaubeveik niekuo nebepriminë debiuto,neliko èia nei tautosakiðkos ðviesos,nei poetiniø iðgyvenimø skaidros. Ëmërastis ribinës psichologinës bûsenos irpoetinio iðsisakymo átampos, net per-tempimai, kurie Onæ lydës jau visà

162R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

gyvenimà. Tai – „gyvenimiðkøjø ir poe-tiniø principø formavimosi knyga, dau-geliui poetø paþástamo vidinio slenks-èio knyga. <...> Ilgëjanti, intonaciðkaigilëjanti eilutë árëþia poetiná credo:„Iðskelk savo ðirdá kaip kibirkðtá – aki-mirkai vienai. / Arba iðkelk kaip vëlia-và – meilei, iðtikimybei“ (p. 189–190).Beje, ði poetës knyga vienintelë, ku-rioje intensyvus dramatizmas galëjovirsti melodramatizmu. Vëliau ðitai ta-po neámanoma, nes nuo pozø, netikrøfigûrø autoræ jau patikimai saugojodidesnë ar maþesnë intelektualinë dis-tancija. Rinkinys „Ið kelio dulkiø“svarbus kaip paskutinis sàmoningaspoetës bandymas susisiekti su savimi,jau nugyventa ir pergyventa, bet visdar gyva. Tai tarsi gyva „Laukiniø vai-vorykðèiø“ ir „Vilties“ jungtis. Vël, kaipir pirmojoje knygoje, „skirtoji giesmë“labiau atiduodama á paties þmogausrankas, jo susikaupimui, valiai, kartutikint gamtos pasaulio akivaizdþiailiudijamu biologiniu ir dvasiniu tiks-lingumu“ (p. 197). Natûrali, nuosekliðios knygos tàsa – rinkinys „Tëve mû-sø gyvenime“, kurá komentuodama V.Daujotytë drauge komentuoja ir „Dul-kes“, suteikdama abiem knygoms pla-tesná, universalesná ne tik psichologi-ná, bet ir grynai literatûriná kontekstà:„Gyvenimo kaip didþiausios vertybësteigimu Baliukonytë (èia dar Baliu-konytë – V. K.) prisijungia prie tos lie-tuviø tarybinës lyrikos tradicijos, kuribuvo atverta Mykolaièio-Putino rin-kiniuose „Bûties valanda“ ir „Langas“.Jà pratæsë Degutytë, rinkinyje „Gyve-nimo ðvelnus prisiglaudimas“ savitaiatskleidë Justinas Marcinkevièius. Ba-liukonytës lyrika, palyginti su Marcin-kevièiaus tarsi iðankstine gyvenimoharmonijos, gyvenimo gerumo koncep-cija, gali bûti suvokta ir kaip jos an-titezë, prieðybë“ (p. 199). Ði citata èiaitin svarbi, nes Baliukonës kûrybos at-þvilgiu ji pritaikoma jau paskutinákartà. Vëliau ið visø „lyginamøjø“ likstik V. Mykolaitis-Putinas, J. Degutytë

tyliai dings, o „þemiðkà, pernelyg þe-miðkà“ Just. Marcinkevièiø negráþta-mai pakeis mistiðkasis, ezoteriðkasisO. Milaðius. Be to, rinkinys „Tëve mû-sø gyvenime“ uþbaigia O. Baliukonëskûrybos etapà, kai buvo raðoma lyrikair tik lyrika. Su knyga „Vaduok“ pra-sideda etapas, kuriam pavadinimoneduoda ir V. Daujotytë, tad neduosiuir að. Sàjûdþio ir pirmaisiais nepri-klausomybës metais mes, tiesa, visibuvom pasidavæ politinei euforijai irlengvai bëgome patriotinës retorikosputø virðûnëmis (pvz., V. Braziûno kny-ga „Uþkalbëti juodà sraujà“), ir keista,kai kuriems net labai hermetiðkiemspoetams pavyko tapti pilietinës lyrikoskûrëjais. Tuo metu nestebino ir O. Ba-liukonës patriotinë, socialiai kriticistinëretorika, juoba kad jà parëmë gausûsvieði poetës pasisakymai, jos publicis-tika. Ðiandien, deja, „Vaduok“ eilërað-èiai atrodo jau kitaip: ji nesugebëjo su-valdyti kûrëjui ágimto egocentrizmo, tadjos patriotiniai motyvai neágavo B. Braz-dþioniui ágimto himniðkumo, oratorið-kumo, be to, visuomeninë lyrika pir-miausia yra visuotinë, globali, todël irabstrakti, o individualus O. Baliuko-nës santykis su tikrove plaèiai apmàs-tytinas temas „nutempë“ iki banalaus„iðsikoliojimo“, „iðsiplûdimo“ lygmens,ir tiek. Net formaliai þiûrint: O. Ba-liukonës „eilëraðtis iðoriðkai grieþtas,geometriðkas, taèiau kalba kartais yrapernelyg ornamentuota. Ornamentu pa-virsta ir ritmas, kai sàskambiais jun-giama Pauliø ir paliø, Sauliø ir sauliø“(p. 209). Uþtat tuo svarbesni „Bokðtai“,kuriais prasideda ir baigiasi paskuti-nysis, intensyviausias ðios poetëskûrybos etapas. „Baliukonytës eilërað-èiuose stiprëja gyvenimo kova ir dau-gëja gyvenimo be kovos – arba be pub-licistikos, deklaracijos, patoso. Gyve-nimo ið didþio ir tauraus nuolankumo“(p. 214). Èia susieina, susipina visosiki tol buvusios O. Baliukonës lyrikosuniversalijos („Bûtis yra paslëptis irpaslaptis – ði tezë Baliukonei buvo ele-

163

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

164R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

mentari. Kûrybà ji suprato kaip dia-logà su paslaptim, pati bûtø paraðiusi –su PASLAPTIM“, p. 109). Nuo èia rei-kia daþniau ir subtiliau kalbëti apieávairiø religijø ir ezoterikos atðvaitus,net giliai áspaustus pëdsakus O. Baliu-konës kûryboje. „Paprastai màstant –giliausia kurianèio þmogaus ezoteriniøpatirèiø versmë yra pati kûryba, pa-slaptingas kraujo sujudimas, jo bangødauþymasis á þodþiø narvà, teksto pra-silauþimas – praþydimas þiemà kraujouogomis ant balto sniego...“ (p. 99). Betðios poetës kûrybos ezoteriniai patyri-mai nëra vien estetiniai, estezës ir eks-tazës. Ji ið tiesø jauèia kosmoso ban-gavimà, jauèia ir juodo, ir balto më-nulio poveiká tiek savo màstymui, tieksveikatai, be to, ji aiðkiausiai regi se-niai mirusius þmones. „Metafizinis pa-saulis jau buvo tikras, neabejotinas. Iðto – nuolatinis verþimasis pakilti á dva-sines aukðtumas arba nupulti taip þe-mai, kad Aukðtosioms sferoms nebûtøámanoma jos nepastebëti“, – M. Kont-rimaitë, p. 113). Tad O. Baliukonës at-þvilgiu gal tikslesnis bûtø kitas V. Dau-jotytës pateikiamas ezoterikos apibûdi-nimas: „Ezoterinë bûsena – sàmonës at-sivërimas jos paèios anapus. Eilëraðtis –„vienos minutës triumfas“ („Trium-fas“), kartu ir nuolatinis bûties iðban-dymas – ar dar pasiekiamas šis svai-gus þinojimas?“ (p. 117). Kad ir kaipintriguotø, trauktø metafiziniai ir ezo-teriniai O. Baliukonës kûrybos moty-vai, vis dëlto man ir atrodë, ir dabartebeatrodo, kad tai tëra neiðbaigtos irjau neiðbaigsimos jos kûrybos þenklas,paliudijimas. Kol kas ir svetimos re-ligijos, ir ezoterinë lektûra jai tebuvovis prisimatuojami nauji egzotiðki rû-bai (o juk Onë buvo neabejotinapuoðeiva!), su kuriais tarp kitø visadaatrodysi savita ir nepakartojama, betvisiðka savastimi, organiðka poetës as-menybës dalimi ðie motyvai galëjo tap-ti nebent ateityje. Deja, jau nebetaps,tai taip ir liks kûrëjo raidos pusiau-kelës þenklu. Tiesa, galima guostis,

kad toliau pusiaukelës rytietiðki, ezo-teriniai motyvai nepasistûmëjo ir Vy-dûno bei V. Krëvës kûryboje. Ties ðiuorinkiniu (nors gal labiau ties „Neregiosodais“) reikëtø kalbëti ir apie O. Ba-liukonës poetinës formos pokyèius.Iðtikima ketureiliui, dabar ji eilëraðtáiðlaisvina, ir iðlaisvina ne tik forma-liai. Já iðlaisvina ir nuo metaforos (nors„metafora yra poezijos metafizika – irtai, ko paaiðkinti neámanoma; me-taforà aiðkina tik metafora“, p. 238),kurià vis daþniau pakeièia simbolis arðiaip abstraktus metafizinis diskur-sas. V. Daujotytë teigia, kad „Onei taitinkamas kelias: laisvinti eilëraðèio ið-orinæ formà ir kietinti, kristalinti vidi-næ formà, pasiekti átampà, kurioje dëlþodþio, jo vietos ir skambesio tenkaatkakliai dirbti. Ne pridëti, o atimti,nuskobti visa, kas leidþiasi, kas at-plyðta, atðoka“ (p. 220). Man gi atrodoprieðingai: O. Baliukonës eilëraðèio fi-zika ir metafizika buvo jos metafora, irapkapojus, apgenëjus jos keliaprasmy-bes, ëmë lásti negrabûs struktûrosgrobai. Galbût todël ir visa, kas atsira-do, randantis naujai eilëraðèio struk-tûrai, naujam jo modeliui (Dao, ezo-teriniai ir kitokie motyvai), man atro-do dirbtinai prilipdyta, priklijuota,niekaip nepriauga prie pagrindinioO. Baliukonës kûrybos kamieno. Manartimesni ankstyvesni ir patys vëlyvie-ji ðios poetës eilëraðèiai, apie kuriuoskita proga V. Daujotytë graþiai pasako:„Baliukonytës eilëraðtis atrodo kaiptiksliais kirèiais iðkaltas ryðkiø kon-tûrø aðtriabriaunis bûties staèiakam-pis (ne Strielkûno kvadratas, ne Gedosovalas ir ne tobulasis Vytauto Maèer-nio rutulys). To staèiakampio kraðti-nës – prieðprieðos, sunertos ið keturiøeiluèiø, iðradingø, net visai naujø ri-mø. Medþiagos áveikos jausmas – lygfizinis veiksmas“ (p. 206). Jei O. Ba-liukonë nuosekliai bûtø laikiusis to„bûties staèiakampio“ ir „Neregio so-duose“, ir „Elgetaujanèioje saulëje“,gal ir nauji, jos kûryboje netikëti

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

motyvai bûtø lengviau ir natûraliauprigijæ. Ketureilis pats savaime juosbûtø absorbavæs ir harmonizavæs.

O. Baliukonë buvo „þmogus, kurisraðë gyvendamas ir gyveno raðydamas –iðsiraðydamas, lyg iðsilaiþydamas þaiz-das, sopulius“ (p. 79). Knygà apie jà pa-raðë þmogus, kuris gyvena màstyda-mas ir màsto gyvendamas – iðgyven-damas ðità bûtá ne tik iðmintingai poe-tiðku literatûrologijos diskursu, bet ireilëraðèiais, o tai ðiuo atveju labaisvarbu. Svarbu ðtai dël ko. Bet kuriskitas literatûrologas, susikoncentra-væs á prieðtaringà, dramatiðkà, konf-liktiðkà O. Baliukonës asmens ir kû-rybos charakterá, neiðvengiamai bûtøëmæsis psichoanalitiniø tyrimo meto-dø ir pateikæs atitinkamas iðvadas. OV. Daujotytë prabyla apie taurø kûrëjoir paèios kûrybos nuolankumà prieðbûtá, prieð universumà, kurio O. Baliu-konës kûryboje në su þiburiu nerasi.Nebent paèiuose paskutiniuose eilërað-èiuose, bet ir èia nuolankumas buvolabiau intencija, nuojauta, o ne duoty-bë. Bet V. Daujotytë þino, kad be ðitoneiðsipildo jokia kûryba ir joks kûry-binis likimas. Jei ne paèiais eilërað-èiais, tai bent savo mirtimi nusilen-kiama, – uþ O. Baliukonæ tai padaropati V. Daujotytë. Pacitavusi eilëraðèio„Kitas Krantas“ fragmentà, ji raðo: „Nuoèia jau tik vienas þingsnis á kurianèiossielos nuolankumà, paþástamà Biliû-nui, Mykolaièiui-Putinui, Nëriai. Á nuo-lankumà po to, po maiðto, maiðtingu-mo, maiðtavimo. Ið metafizinio nuo-lankumo erdvës sugráþti á vaikystæ irregëti, kaip jà, varganà, apðvieèia var-dadienio angelas“ (p. 210–211).

Taigi: dar ne nuolankumas. Iki me-tafizinio nuolankumo – dar vienasþingsnis. Ir todël O. Baliukonës kûrybanëra baigta ir iðbaigta. Ir todël ji atvi-ra bet kokiai interpretacijai ir bet ko-kiai aktoriaus, skaitovo intonacijai.Nes paèios Onës intonacijos jau niekastikrai nepakartos.

MARTYNA BRAÞIÛNAITË

Ástrigæs klampiojebûtyje

Naujas poeto, prozininko ir dra-maturgo Sigito Parulskio eilëraðèiørinkinys „Pagyvenusio vyro pagundos“susilaukë nemaþai prieðtaringø verti-nimø tiek literatûrinëje, tiek populia-riojoje spaudoje. Apie ðios knygelës di-zainà ir pristatymà pasakyta tiek, kadvargu ar verta kà pridëti. Neiðsiskir-siu ið minios pasakydama, kad ir man,vos nusipirkus, trûko virðelá juosiantijuoda gumelë (gal èia koks specialiaiparuoðtas triukas, siekiant sugrotisilpnais skaitytojø nervais?), o per kny-gos pristatymà iðgirdau daug „paruls-kiðko“ sàmojo, neabejotinai kelianèiojo populiarumà liaudyje, ir gavau dozætaikliø, jau sparnuotais posakiais spë-jusiø tapti fraziø. Perskaièiusi rinkiniopavadinimà susimàsèiau: pagyvenæs dëlto, kad patyræs, matæs ir ðilto, ir ðalto,ar kad pavargæs, viskuo nusivylæs? Betkuriuo atveju atrodo, kad ðákart poetasákvëpimo sëmësi ið Ðiaurës miestelio,kuriame, kaip teigia, „gyventi galima“.

Recenzijos áþangai pasirinkau leng-

165

Sigitas Parulskis. PAGYVENUSIO VYRO PA-GUNDOS. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 72 p.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

và tonà, juk ir pati knyga, Evaldo Ig-natavièiaus þodþiais tariant, paraðytatarsi „kaire ranka“, tuo pabrëþiant au-toriaus meistriðkumà ir gebëjimà kur-ti nededant ypatingø pastangø. Rink-tinë persmelkta atviros ir turbût niekonebeðokiruojanèios, bet tekstà pagyvi-nanèios erotikos, desakralizuotø krikð-èionybës ávaizdþiø, kûniðkos graikømitologijos ir egzistencinës tematikos.Autorius leidþia suprasti, kad ði knygayra poetinë kûrëjo brandos ir kartueilinio vyro vidutinio amþiaus krizësiðraiðka, kai balansuojama ties auto-ironijos ir narcisizmo riba. Nors atro-do, kad knyga pasiduoda ðiuolaikinëmstendencijoms, kad ji pristatoma kaipprekë, o literatûrologai kritikuoja josapipavidalinimà, taèiau, mano galva,tai tëra postmodernistinis raðytojo þai-dimas su skaitytoju. Kalbu ne tik apie„praktiðkà“ vokelio kyðiams rausvaiðvytinèiu vidumi sprendimà (lietuviaiper daug drovûs, kad panaudotø já pa-gal paskirtá), bet ir apie miesto kul-tûros þenklus, mirkèiojanèias angarøðviesas, spalvotus ekranus, vaitojan-èius liftus fiksuojanèios poezijos ir pa-dûmavusiø nuotraukø simbiozæ. Konevisos jos paskendusios rûke arba tam-soje, taèiau vilties teikia á tinklà ási-painiojæs angelas ir kamuoliniais de-besimis virstantis uþsirûstinæs dangus.Dar yra Berlynas, Amsterdamas, Viena.

Pirmame eilëraðtyje sutinkamasaxis mundi yra knygos centrinë aðis,kuri simbolizuoja prieðybiø – dangausir þemës, vyro ir moters, aukðtosios irþemosios sferø – susitikimà, vyriðku-mà ir kûrybines galias. Gausu mitiniøjungèiø ir opozicijø: „ið didingo, bet ðal-to ir atðiauraus dievø pasaulio“ („H 1“)ðiuolaikinio skubaus gyvenimo magist-ralëmis ir trasomis leidþiamasi á poþe-mio sferas („leidþiantis á olà Jama Vi-lenica“), Dievas ir moteris sutapatina-mi kaip dvasinio ir fizinio malonumo,simbolinio atgimimo ðaltiniai („D&M“),þmogus lieja átûþá ant nebylaus Dievo(„nuomininkas“), kurio kûnas tampa

dar vienu lengvai pasiekiamu dalyku(„kai gulime nuogi vienas ðalia kito,iðvarginti aistros“), vyro ir moters vie-natvë susitinka ant neperþengiamos jøpasauliø ribos („valymas“). S. Paruls-kio poezija daþnai vadinama vyriðka,tam neámanoma nepritarti. Knygos pa-vadinimas iðduoda orientacijà á savàjáego, taèiau nemanau, kad apskritainëra að ir tu santykio. Nors moteriskai kuriuose eilëraðèiuose suvokiamakaip objektas – „kai matau / tas vo-veraites, þvelgianèias / á mane kaip ávieðpatá, bent jau kaip á faunà / na,maþø maþiausiai, kaip á senà ir / raiðàsatyrà“ („voveraitës“), – taèiau didþiojiaistra jau iðblësusi, o ironija pirmiau-sia nukreipta á save: „taigi eilëraðtis tu-rëtø skambëti taip: vëjas atriða / mo-ters plaukus, vyras nedrásta atriðti jos /batø raiðteliø, jis apsivëlæs / pseudo-krikðèioniðka sofistika / ir scholasti-niais kliedesiais apie / nuodëmæ ir at-gailà, sunkus / kaip barþa, plukdantipro ðalá / vienkartiná pasaulá, liûdesá,neviltá / ir senatviná marazmà“ („pa-gyvenusio vyro pagundos“). Moters pa-saulis egzistuoja kaþkur paraleliai, ly-rinis subjektas susitinka ir vël amþi-nybei iðsiskiria su ja tik „trumpiausiosmetro linijos stotelëje“ („Claudia“) ar-ba já þeminanèioje situacijoje, kaimoteris tampa pranaðesnë dël savokonkreèios misijos ðioje þemëje iðma-nymo: „moteris anapus / prekystalionuoþmiai tylëjo, atsitvërusi / baltamelape juodai iðkaltomis raidëmis: likimokryþiai nekeièiami ir negràþinami“(„parduotuvëje“).

Eilëraðtyje „paskutinë moteris“ mo-tinos ir mylimosios figûros susijungia ábendrà moters paveikslà, turintá Kris-taus Motinos Marijos bruoþø: „dabar jistovi pasilenkusi ties mano guoliu / ku-riame guliu vienas <...> / dabar ji stovigreta ir puoðiasi mano baimës / pra-kaito vëriniu, graþëja / jaunëja / dabi-nasi plaukus paskutinëm / mano agoni-jos valandom.“ Visà rinkiná gaubia au-toriaus tapatybës klausimas ir meta-

166R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

fiziniø tëvo ir sûnaus santykiø tema-tika. Pirmame eilëraðtyje nerandamenieko originalaus – kalbantysis pre-tenzingai iðsiþada poeto vardo, o poe-zijos sakralumà keièia buitiðkas pro-ziðkumas: „tavo krûtys, kai iðeini iðvonios / kambario, – jeigu bûèiau tik-ras poetas, sakyèiau – / ið alyvø gi-raitës“ („voveraitës“), vëliau paaiðkëjakodël: kûrëjas jauèiasi esàs uþ pasau-lio literatûros ribø, á kurá negali patek-ti net pasibalnojæs Trojos apgaulës ark-lá: „net jei rëkèiau, kad áminiau Ðek-spyro máslæ, kad þinau, kieno / varduprisidengæs Biblijà kûrë Jahvë / esutik ðeðëlis, sëdþiu prie Hado vartø kar-tu su pasipûtëliu Odisëju / ir pasakojusavo nuoskaudas viskam abejingai të-vo ðmëklai“ („poetiniai interesai“). Ne-ámanoma nepastebëti hamletiðkos prob-lematikos ir antikos autoritetø demi-tologizavimo. Vël kartojasi axis mundi,mistinio slenksèio tarp kûrybos ir ne-kûrybos, bûties ir nebûties, prasmës irtuðtumos motyvas: „dabar, kai vis daþ-niau jauèiuosi / esàs Empedoklis, bergþ-dþiai mëginantis / sukurti maiðà vë-jams gaudyti / galvoju, kas mano þo-dþiams, kuriems / kaip ir ieèiai ar spar-nui, reikalingas vëjas / kas jiems ati-daro vartus ir uþdaro“ („vartai“).

Paskutinis rinkinio eilëraðtis reziu-muoja visus gyvenimo prasmës ir kû-rybinio ákvëpimo ieðkojimus, besibai-gianèius nesëkme ir kartëliu: „kiek-vienas lytinis aktas turi dvi stadijas –prieð tai / ir po to, kaip ir viskas mûsøgyvenime, prieð / nuopuolá ir po to / irapgailëtina senatvë tik dar vienas,paskutinis / po to / ir kaip gi gyventi poto, po akto, po pietø, po / mirties“ („ðo-këjos“). Pesimistinæ nuotaikà kuriaregresuojanèio gyvenimo, gyvenimo mir-ties link, merdëjimo suvokimas. Sustin-gusi amþinybë ir pagauto momentolaikinumas sustiprina ðá áspûdá: „skai-èiau bibliotekininkø sàraðà, sëdëda-mas / ðalia seno / Manèesterio biblio-tekos þidinio, jis priminë / þmogø, ku-riam viskas / ðiame pasaulyje / dau-

giau ar maþiau panaðu á / dulkes“(„þidinys Manèesterio bibliotekoje“).Laikas suvokiamas kaip praeinantis,todël reflektuojami praeities prisimi-nimai, kertiniai vaikystës patyrimai:„matau nueinanèià motinà su ðunim /bet negaliu pajudëti, suprantu, kad taipaskutinis jø / pasivaikðèiojimas, ne-galiu pajudëti / matau, pasidengia la-pais, sniegu, uþauga þole / takelis, ke-lias, horizontas“ („klevo sëklos“). Lyri-nis subjektas jauèia bûties laikinumàir kartu jos tàsà, kurios simboliu tam-pa tëvo batø matavimasis – savotiðkasûnaus iniciacija, ið kartos á kartà per-duodamas ritualas: „sûnus avi manobatus / neþinau, dar negaliu suprasti /ar dalis manæs sugráþo á batø namus /ar dalis jau iðëjo, ir kuri dalis bûtøgeresnë“ („batø deginimas“).

Sûnaus ir mirusio tëvo santykisapmàstomas monologu, kuriuo iðreið-kiama tiek stiprus prisiriðimas, ilgëji-masis, tiek nuoskauda dël tëvo meilëstrûkumo: „kartais tavæs neapkenèiau,kartais labai ilgëjausi / motinai buvaineiðsipildþiusi meilë / man – neuþgy-jantys paauglystës sapnai“ („Telema-chas prie Odisëjo kapo“). Savo kûrëjuisûnus jauèia prieðtaringus jausmus,siekia iðvyti já ið sielos, arba reikalau-ja lygiaverèiø santykiø: „tegu dabarJis / þiûri á mane ir sprogsta / ið pavy-do“ („tarkim, keletà akimirkø jau-èiausi, lyg man sektøsi“). Mesdamasiððûká Dievui, þmogus bando jam at-kerðyti uþ nepaliaujamà kaltës ir grau-þaties jausmà, kurá yra priverstas nuo-lat kentëti, taèiau kartu negali vi-siðkai nuo jo atsiriboti. Vargu ar be ðiotrûkinëjanèio ryðio ir nuolatinio savosantykiø su kûrëju aiðkinimosi þmo-gaus bûtis ir jo ieðkojimai bûtø bentkiek prasmingi. Panieka Dievui pinasisu nuolankumu, todël ðis santykis ver-tinamas ironiðkai: „ko gero, teks manpalaukti ligi savo / mirties valandos, otada jau þiûrësim / tada pasakysiu jamviskà, kà norëjau per / visà savo gyve-nimà, o / svarbiausia, velniai rautø, –

167

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

kiekvienas / padorumas / turi turëti ri-bas“ („nuomininkas“)

Eilëraðtyje „iðmalda“ moralumaságauna visai kitoká atspalvá – tai, kaspatenkina asmens ego, nëra laikomageru darbu. Pajuokiamas padorios vi-suomenës sugebëjimas lengvu jude-siu atsikratyti nereikalingos sàþinësgrauþaties: „tris kartus nedaviau ið-maldos, todël / vakare, manau, jis, tam-susis / ðlykðtynë mano viduje, nusipel-në / paèios prabangiausios kekðës, ko-kià tik iðgalës / parûpinti vieðbuèiopersonalas ir mano / taurioji, ðviesioji /iðmintingoji, gailestingoji pusë“. Taippat demaskuojami holokausto vykdy-tojai („biblioteka“) ir patys þydai, su-kûræ ágrisusià, nesibaigianèià krikð-èionybës „muilo operà“, kurios pagrin-diniai veikëjai – kenèianti, apgailëti-na þmonija ir jà iðduodantis dangus(„tarkim, keletà akimirkø jauèiausi,lyg man sektøsi“). Pasak E. Ignata-vièiaus, „Sigitas S. Parulskis yra vie-nas sàþiningiausiai praeities sàskaitasapmokanèiø mûsø raðytojø“, kuris irðiame rinkinyje nevengia atkurti ne-maloniø prisiminimø, susijusiø sudujø kameromis, þydø vëlëmis ir Je-ruzalës akmenø spalva. „Pagundose“taip pat nepamirðtama atiduoti duok-lës praeitá palaidojusiam ir nieko nau-ja neatrandanèiam postmodernizmui,apsistaèiusiam geleþinëmis uþdango-mis, kapituliuojanèiam ir netekusiampaskutinës vilties: „tyla, jokio bandy-mo iðsikapstyti, per ðitiek metø nëvieno / mëginimo iðsikasti tunelá á Ti-betà, prakirsti / Mirusiøjø sienà á Kini-jà, á Berlynà / bent jau á gretimà mies-telá, nors á kaimyno darþus, kur / galu-vagy þydi aguonos“ („tamsieji þemësvandenys“).

Kasdienybës gairës – tai ligos, se-nëjimas, susvetimëjimas. Èia pasako-tojo ironija tampa dominuojanèiu savotapsmo, vidiniø ir iðoriniø ávykiø iraplinkos apmàstymo principu: „nega-liu susilaikyt nepasakæs: / að gyvenau,kol man nuleido ðirdá“ („gydytoja“).

Dekartiškasis „cogito ergo sum“ virstakiek kitokiu moto: „sëdþiu ir nieko ne-darau, þinau, kad / tai nelabai gerai,ir negerai tik / dël to, kad þinau / kà giað þinau, velniai rautø“ („nuotraukasu cigarete“). Anot Jûratës Baranovos,„ironija visada ðiek tiek agresyvi, jiliudija ironizuojanèiojo galià þaisti sa-vus þaidimus, gebëjimà apsimesti men-kesniam, nei esi ið tikrøjø“ (BaranovaJ. „Filosofija ir literatûra“, p. 337). Ly-rinis subjektas vadina save jausminguiðkrypëliu, pro kurio stebintá þvilgsnániekas nepraslysta („Krokuvos þydøkvartalas“). Ironizuojama ne tik ra-ðanèiojo misija: „vaikðtau aplink aukð-tà ákvëpimo ir idealø sienà / niekasnegirdi mano balso“ („poetiniai intere-sai“), bet ir kasdieninis santykis susupanèiu pasauliu: „paskui gráþau na-mo / paþiûrëjau per TV paskutines þi-nias / ir iðjungiau savo ðeðëlá / ir vëlpasijutau esàs vientisas, nesusitepæs /nei ðiuo pasauliu, nei kitu“ („svarbiau-sias dalykas man šviesos šaltinio nu-statymas, kadaise yra sakæs mano bi-èiulis Ðarûnas S.“).

S. Parulskio tekstuose mirtis yravienas svarbiausiø màstymo objektø.Pasakotojas þino, kad kelio gale laukiamirtis, bet ðis þinojimas nesukeliagraudulio. Autoironija tampa savigy-nos priemone, ðiek tiek atvësinanèiaátemptus santykius su nebûties jëga.„Kelias á mirtá akivaizdesnis ir aiðkes-nis per savo paties artëjimo á mirtá pa-tirties ásisàmoninimà“, anot J. Bara-novos. Lyrinis subjektas mëgina ási-jausti á nykstanèià mirusiojo sàmonæ:„dar matau, dar paskutiná syká manleista: / kaþkas paskubom kemða se-nus laikraðèius / á tuðèius mano batus,kad nosys / per ðermenis nebûtø su-bliuðkæ / senus laikraðèius / su manotuðèia atmintim“ („tuðèia“). Mirtis pri-artëja prie þmogaus gyvenimo ágau-dama apèiuopiamà pavidalà: „atidarauðaldytuvà, gelsvai apðviestame / mor-ge guli bekraujë tëvo galva“ („vidiniskraujavimas“). Ironija virsta makab-

168R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

169riðku grotesku – parodijuojamas be-jëgiðkas þmogiðkos bûties trapumas irtrumpumas, vienadieniai gyvenimai:„jø daug èia, sunkiais / sparnais ástri-gusiø tirðtam ore / tarp spalvotø dau-giaaukðèiø dëþuèiø / skuba namo pa-maitint vieniðø televizoriø / eina iðbanko ar ið ligoninës, o gal tik trum-pam / uþsuks atsipûsti pakeliui á ka-pus / galiu eit ir smaigstyti juos, be-jëgiðkai / plastanèius bûties voratink-lyje“ („tvankuma, varanti ið proto irnuteikianti mizantropiðkai“). Teksteparyðkintas nebûties, nykimo moty-vas, kurá þmogus ásisàmonina kaippagrindiná savo „buvimo patvirtinimà“(Parulskis S. „Doriforë“, p. 18–19).

Smagu stebëti, kaip vienas su kitupinasi S. Parulskio tekstai: atsikartojane tik motyvai ir filosofinis poþiûris áegzistencijà, bet net situacijos, laikas,vieta. Pavyzdþiui, rinkinio eilëraðtis„karðtos dulkës“ tarsi atkartoja eilë-raðtá „Ðaltis“ ið 1994 m. rinkinio „Mi-rusiøjø“. Tas pats leidimosi á rûsá mo-tyvas, tas pats iki kaulø smegenø per-sismelkiantis ðaltis ir mirtingumo su-vokimas. Tik naujesniame eilëraðtyjeðis epizodas ágauna gilesnes dimensi-jas, atkartodamas patirtà nieko pojûtá:„kiek nedaug reikia, kad išgyventum /egzistencinæ dramà, susitaikytum sunenumaldomai / kreðanèio laiko dul-këm.“ Viename ið labiausiai ásiminu-siø ðio rinkinio eilëraðèiø „vidiniskraujavimas“ gráþtama prie romano„Doriforë“ ietininkës ávaizdþio: „kà tikkaþkas / su romëniðka ietim / ieðkojomanyje / Dievo.“ Kyla klausimas, kasið nelaimingo vaiko kompleksø neiðau-gusiame lyriniame subjekte bandorasti koká nors jo egzistavimà pateisi-nantá motyvà. Tas, kuris valdo þmoniølikimus, kuris eksperimentuoja þmo-nëmis kaip vaikas su varle? Ar antra-sis „að“, moteriðkasis raðytojo alter egovariantas, negailestingas jo laisvësnaikintojas, galintis paversti á varlæ,þiurkæ ar drieþà, savo nepajudinama

tvirtybe grasinantis sugriauti iki pa-matø menkavertiðkumo jausmo apnik-to herojaus egzistencijà: „ji, kodël jikiekvienà vakarà / gali vienu brûkð-telëjimu nusivalyti / veidà, o man / okaip gi að / ir að norëèiau nusivalyti,nusigremþti / pradët kiekvienà dienàið pradþiø / kur po velniø, kur / su kuonuvalyti tai, kas esu“ („valymas“). Mo-teris suvokiama arba kaip mylimoji,su kuria „rojuje“ dalijamasi egzisten-cinës kaltës prieð dievo rûstybæ jaus-mu: „tavo oda / kà tik praðiauþusiosnuodëmës skonio“, arba kaip prieði-ninkë, kurià siekiama nuþudyti visið-kai uþvaldant: „norëèiau pasinert á ta-ve taip giliai, kad iðnerèiau kitoje /laiko ir erdvës pusëje, kekðës / glëby-je, su kruvina / Dievo mësa burnoje“(„kai gulime nuogi vienas šalia kito, iš-varginti aistros“).

Kruvinas þuvëdrø kapojamas va-karas („prieblanda“), lëktuvo plëðomadangaus nekaltybë („Ðiaurës mieste-lis“), rausvø kraujosruvø iðvagoti gel-toni lapai („ruduo“) ir kitokios miestobetone mirðtanèios gamtos agonijosðiek tiek primena radauskiðkà impre-sionizmà, taèiau labiausiai – su niekuonesupainiojamà S. Parulskio tiesmu-kumo ir ironiðkos þaismës deriná.Geografines ir kultûrines platumasvienijanti visagalë ironija gelbëja pa-sakotojà ir paèià kûrybà nuo vidutinioamþiaus vyro ir kitokiø kriziø, se-natvës, mirties. Autoriaus sugebëjimasapversti áprastas prasmes ir reikðmesaukðtyn kojomis ir þaidimas su pabo-dusiomis kliðëmis nuo pirmojo poezijosrinkinio „Mirusiøjø“ pasirodymo taponeatskiriamu S. Parulskio bruoþu.„Ðventa“ poetinë kalba ðio kultûroschamo lûpose virsta pilkø Vilniaus dau-giabuèiø kiemuose ant suoliuko sem-kes triauðkianèiø vaikëzø blevyzgo-jimu, taèiau to nepabûgusiam skaity-tojui tenka susidoroti su trykðtanèiømetaforø fontanais ir intelektualiøáþvalgø srautu.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

170R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

ALFREDAS GUÐÈIUS

Ir stori romanai –nenuobodûs

Raimondas Kaðauskas tæsia savo di-dájá uþmojá – iðleido antràjà autobio-grafinio romano dalá „Badmetis, arbaÞali akiniai arkliams“ (romano „Lau-kimas“ tæsiná). Autorius nuo seno pa-siþymi blaiviu tikrovës reiðkiniø su-vokimu, áþvalgiu literatûriniø sroviø,tëkmiø, bangø, literatûrinio gyvenimouþkulisiø vertinimu. Tai paliudija irperiodikoje pastaruoju metu pasirodæpokalbiai bei interviu.

Kritikø dëmesys ðiam autoriui su-maþëjo, manau, nepelnytai. Apsigaunatie kûrybos vertintojai, kurie vyresniøraðytojø kartà nuraðo á literatûrinioproceso nuostolius. Antai kritikë Jûra-të Sprindytë, svarstydama nepriklau-somybës metø lietuviø prozos proce-sus, prasitarë: „Ðtai iðeina du didþiu-liai R. Kaðausko romanai <...>, bet apiejuos niekas nekalba. Vadinasi, jos [tosknygos – A. G.] jau yra literatûros pro-ceso paribyje?“ („Metai“, 2010, Nr. 3,p. 82).

Pirmiausia reikia tuos storus ro-

manus perskaityti, tuomet atsiras irkalbos – daug ir ádomios. Jeigu pavyk-tø rasti objektyviø literatûros eks-pertø, panaðiø á ðviesaus atminimoprofesoræ Elenà Bukelienæ, kurie per-skaitytø ir ávertintø tuos R. Kaðauskoromanus, tada iðgirstume daugiau tie-sos. Manau, verdiktas romanø auto-riui bûtø palankus.

Nuo debiuto stebëjusi R. Kaðauskomeninius ieðkojimus, E. Bukelienëviltingai laukë jo talento iðsiskleidimo,ir tai iðsipildë pastarøjø metø apy-sakø knygose. Neseniai pasirodþiusiosR. Kaðausko apysakos „Palaimos slë-nis“, „Pavaduotojas“, „Kitas“ galëtøsëkmingai konkuruoti su ávairiø kartøprozininkø kûryba.

Ne á literatûrinio proceso paribá,bet á centrà nutaikyti ir didieji auto-biografiniai R. Kaðausko romanai. Jøepinis masyvumas yra apmàstyta irmotyvuota ypatybë. R. Kaðauskas pri-skirtinas prie talentingiausiø vyres-niosios kartos þemaièiø prozininkø J.Apuèio, E. Ignatavièiaus, R. Granaus-ko, kuriø kûriniai pasiþymi psicholo-gizmu bei tradiciniø vertybiø puoselëji-mu. Vis dëlto R. Kaðauskas gerokaiplaèiau nei ðitie plunksnos broliai uþ-griebia tikrovës epinæ medþiagà, drà-siau ásileidþia á pasakojimà socialinius,politinius ekskursus, iðmoningiaupanaudoja buitinæ, etninæ faktografijà.Uþsimojæs plaèiai ir epiðkai, R. Ka-ðauskas nenuslysta tikrovës pavirðiu-mi, empirinæ medþiagà jis áprasminaitin plastiðku, daugialypiu stiliumi,kurio pagrindinë dominantë – emoci-nis pasaulio ir laiko iðgyvenimas.

Ðiandien daug kas imasi memua-rø, pasakoja apie savo gyvenimus.Atminties literatûros autoriai, atsi-græþdami á praëjusá laikà, neiðvengia-mai prisimena save bendresniame is-torinës tikrovës fone. Galëjo memua-rus raðyti ir R. Kaðauskas, medþiagosjam tikrai uþtektø. Bet ðis þanras jampasirodë per siauras, todël autoriusvisa galva pasinërë á romaniná-isto-

Raimondas Kašauskas. BADMETIS, ARBAÞALI AKINIAI ARKLIAMS. – Vilnius: Versusaureus, 2009. – 456 p.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

riná savæs ir gimtojo kraðto praeitiestyrinëjimà.

Romano „Badmetis“ aptarime, ið-klausæs Petro Braþëno ir AlgimantoBuèio kalbø, R. Kaðauskas gana kate-goriðkai pareiðkë, kad abiejø romanøprotagonistas Vytautas Norvaiðas në-ra jis pats, taigi kûrinys nëra autobio-grafinis. Ir ið tikro Vytautas Norvai-ðas yra apibendrintas donkichotiðko,„idalgiðkojo“ tipo jaunuolis, kokiø pasi-taiko visais laikais. R. Kaðauskui kurkas svarbiau buvo atkurti vaizduoja-mo laiko autentikà, emociná epochostikrumà. O tai nëra lengva, jeigu tu-rime omeny visø pirma ne praëjusiolaiko faktologijà ar buitinæ aplinkà,kuriuos atmintyje nesunkiai galimaatgaivinti kad ir atsivertus enciklope-dijas bei þinynus; daug sunkiau ávyk-dyti kiekvienam meno kûriniui ke-liamà reikalavimà – pasiekti emociniostiliaus tikrumo ir psichologinëstiesos. Kad ir koks bûtø vaizduojamaspagrindinis kûrinio veikëjas – didvy-ris, nusikaltëlis, pamiðëlis ar toks sva-joklis kaip Norvaiðas – jis turi átikintiskaitytojà savo charakterio visuma.Vytautas Norvaiðas ir yra átaigus au-tentiðko romano herojus, – jaunuolismenininkas ið prigimties, tikrovæ regássvajotojo, vizionieriaus akimis.

Toká maksimalistiná svajoklá „su-tramdyti“ bûtø nelengva bet kokiamraðytojui; R. Kaðauskui tai pavykstapadaryti, sakyèiau, meistriðkai. Nebû-tø pasisekæ, jeigu jis neturëtø susifor-mavusios laiko filosofijos ir meninio me-todo, kaip já ákûnyti á stilistiná kûrinioaudiná. Þinau, kad nuo seno R. Ka-ðauskui didelæ átakà darë didþiojo sie-los dialektiko F. Dostojevskio kûryba,kad jis kûrybingai studijavo MarcelioProusto, Williamo Faulknerio roma-nus. Tie vardai daug kà pasako apie„literatûrinæ mokyklà“, jos pobûdá.

R. Kaðausko romano laiko filosofijàman padeda suvokti Ðv. Augustinas,kurio laiko samprata aktuali ir ðian-dien. Jis ilgai ieðkojo „pagrindinio“

laiko, kol nusprendë, jog tai – dabartis.„O jeigu ir ateitis, ir praeitis egzistuo-ja, að noriu þinoti, kur? Jeigu man darne pagal peèius toks þinojimas, tai visdëlto að þinau, kad ir kur jie bûtø, jieten nëra praeitis ir ateitis, bet – dabar-tis <...>. Todël kad ir kur, ir kokie jiebûtø, jie egzistuoja tik kaip dabartis.Ir tikroviðkai pasakodami apie praeitá,þmonës iðgauna ið atminties ne paèiusávykius – jie yra praëjæ, – o þodþius, pa-sufleruotus tø ávykiø vaizdiniø: buvæávykiai, paveikæ mûsø jausmus, sielojeáspaudë tarsi savo pëdsakus. Pavyz-dþiui, mano vaikystës nebëra, jinaipraeityje, kurios jau nebëra, taèiau kaiað apie jà galvoju ar kalbu, tai regiujos vaizdà dabartyje, nes jis iki patðiolei gyvas mano atmintyje.“

Intensyviai ieðkodamas aukðèiausio-sios substancijos – Dievo, Ðv. Augus-tinas skverbësi á laiko, atminties, sielosgelmes. Gilus màstymas apie Dievàvisada reiðkia màstymà apie pradþià irpabaigà, apie akimirkà ir amþinybæ.Tikëjimo, Teisingumo, Gerumo, Idealoieðkojimo aistra, dabarties–praeities–ateities laikø reliatyvios sampynos ap-màstymas bûdingas ir Vytautui Nor-vaiðui. Romane ne kartà prisimenamitrijø kaimieèiø, neðanèiø vogtas bulves,trijø pakeleiviø – moters, vaiko ir... ðëm-margës – siluetai, iðdidinti vakariniøþarø, kalvoto vieðkelio reljefo fone.

Priminsiu, kad R. Kaðauskas roma-ne „Badmetis“ vaizduoja gana tiksløistoriná laikà – 1950–1953 metus, jøatspindá jaunuolio atmintyje. Romane„Laukimas“ buvo papasakota tiktaiapie vienà deðimtmeèio berniuko die-nà. Abu romanai – monologiniai, ka-dangi jø centre tik vienas pagrindinispersonaþas, taèiau nei pasakojimo ri-botumo, nei veiksmo kameriðkumo ne-junti, kadangi ir R. Kaðausko romanøprotagonistas, kaip ir Ðv. Augustino„Iðpaþinties“ pasakotojas, praeitá, at-eitá, dabartá matuoja, vertina paèiujautriausiu laikrodþiu – siela („Tavyje,siela mano, að matuoju laikà...“).

171

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

172R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

R. Kaðauskas sugeba laiko ir erd-vës rëmus plësti ir ið veikëjo sielos, irið pasakotojo „visaþinës“ instancijos.„Rodos, siauresnio plyðio, per kurá bû-tø stebimas gyvenimas, nebeámanomasugalvoti, o skaitai ir negali atsistebëtipasakojimo erdvumu, stebëjimo rakur-sø ávairove, atsiskleidþianèios ðiødienø realybës spalvingumu, neviena-reikðmiðkumu“, – raðë E. Bukelienëapie apysakà „Palaimos klonis“, vaiz-duojanèià ðiø dienø „bomþo“ likimà.

Apysaka – glaustesnis þanras, jisgal ið tikrøjø labiau atitinka R. Ka-ðausko prozos ypatybes. Romanui „Lau-kimas“ tenka priekaiðtauti dël kom-pozicijos trûkumø, „Badmetis“ kompo-zicinës struktûros poþiûriu sutvarky-tas darniau, nors apimtimi yra darstambesnis. Ðiek tiek erdvesnis jis irpasakojamojo laiko atþvilgiu – èia suVytautu Norvaiðu bendraujame jaubeveik porà metø. Per tuos metus Nor-vaiðo gyvenime nutinka daug kas: jisiðeina ið gimtojo kaimo ir apsigyvenamiestelio name – barake, buvusiamekumetyne, pereina á vakarinæ darbojaunimo vidurinæ mokyklà, jà baigia,ásimyli graþuolæ mokytojà – vykdo-mojo komiteto pirmininko, lovelasoNavalinsko þmonà Audronæ, pradedaraðyti eilëraðèius, verþiasi á rajoninæspaudà, svajoja ir apie respublikinæ,susidraugauja su paslaptinguoju þur-nalistu, disidentu Klemensu, nori ið-gelbëti savo bièiulá nuo bausmës uþbulviø vagystæ, kaunasi uþ teisybæ sugalinguoju tarybinio ûkio direktoriumiAudeniu, iðgyvena dël svajoniø draugoRomusio, tarnaujanèio sovietinëje ar-mijoje, þmonos palaido elgesio, svajojaákurti gerøjø ðirdþiø sàjungà ir t. t.

Romanas baigiamas Vytauto Nor-vaiðo pirmuoju apsilankymu mokyto-jos Audronës namuose. Ið daugiaðakiopasakojimo autorius galëjo finaluipasirinkti ir kitokià scenà, bet jei pa-sirinko ðià, vadinasi, norëjo iðryðkinti,akcentuoti savo herojaus dvasinësbrandos pirmàjá etapà, kai jauna as-

menybë pasijunta tampanti kûrëju,kai jam reikës atsisveikinti su jaunat-viðka praeitimi ir pradëti kitoká gyve-nimà. Mokytoja jam áteikia respubli-kiná þurnalà „Þingsniai“, kuriame ið-spausdinta Vytauto novelë. Tai pirma-sis didelis jaunojo literato provincialolaimëjimas, kuriame yra ne tiktai pa-ties autoriaus, bet ir jo garbintosios,svajonëse romantiðkiausiom spalvomiðdabintosios, su Stendhalio romano„Parmos vienuolynas“ graþuole San-severina gretintinos mokytojos Audro-nës indëlis. Kaip tik ji ir paslaptinga-sis þurnalistas Klemensas yra Vytautotalento globëjai, o Audronë juo þadarûpintis ir toliau, – kai jis iðvyks áVilniø, kai ten jam reikës suktis tarpkonkurentø, ásitvirtinti.

Romano pabaigos epizodai ryðkiaisimbolizuoti, kaip, beje, ir daug kitøveikalo epizodø. Jie nuspalvinti, ágar-sinti ir áprasminti pagal savotiðkà ið-orinës tikrovës ir vidinio pasaulio pa-jautà, remiantis, manau, augustinið-ka laiko filosofija, kuria R. Kaðauskasapdovanojo savo jaunojo protagonistosàmonæ. Tokias jausenas áþvelgëme irankstyvojoje R. Kaðausko kûryboje, joromantiðkai dramatiðkose apysakose„Suaugusiøjø þaidimai“, „Motocikli-ninkai“, „Mano motinos akys“, roma-nuose „Maþos mûsø nuodëmës“, „Ge-rumo kaina“. Gyvenimo tikrovæ, jos fe-nomenus, laiko praeinamumà, teka-mumà R. Kaðauskas visada rodo kaipdvigubà, daþnai net trigubà veidrodináatspindá veikëjo sàmonëje, kaip sàly-giná–tapybiná fonà, kaip nostalgiðkàvyksmà, kaip psichologinæ átampà; tik-rovës vaizdinys jo personaþø akyse,o tuo labiau atmintyje, niekada neat-spindimas tiesiogiai.

R. Kaðauskas átaigiai suderina tar-si kraðtutinumus – sodrø realizmà irasociatyvinæ simbolikà. Gal tokià átai-gà lemia pasakojimo bûdas, kai treèio-jo asmens instancija (tas pats visaþi-nis pasakotojas ar demiurgas) yra idë-jiðkai itin demokratiðka, leidþianti bet

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

kuriuo momentu, vos tik protagonistuipanorëjus, perimti pasakojimo gijà,ájungti savo neiðsenkanèiø fantazijø,regëjimø mechanizmà. Todël R. Ka-ðausko romano sakiniai daþniausiai il-gi, iðsiðakojæ, lëtai banguojantys...

Minëtame finaliniame romano epi-zode – Norvaiðo susitikime su mokyto-ja Audrone jos „baltajame kotedþe“ –dialogø nedaug, bet uþtat gausu Vy-tauto Norvaiðos savianalizës, to minë-to fono reginiø, vaizdiniø. Bûdingatokio stiliaus iðtrauka: „Jam dingojosi,jog visas ðis fonas, kuris buvo aplinkuiir kuriame, tartum vaidindamas kaþinkieno primestà vaidmená, buvo ir jispats, svarbesnis uþ já, – smelkësi á josielà, primindamas buvusias akimir-kas, stebëdamasis, klausdamas, netgigàsdindamas kaþin kokiomis nenuma-tytomis, bûsimomis pasekmëmis, neþi-nomybe, – ir jis prisiminë, jog jamðitaip bûdavo visada, kai tik prireikda-vo þengti koká nors svarbø gyvenimoþingsná, priimti sprendimà, apsigintinuo iðtikusios nelaimës (dþiaugsmasapsireikðdavo daug reèiau, todël irdabar juo netikëjo), ir jis sutelkdavodëmesá á aplinkà, á paðalinius daiktus,á nepaþástamus, su juo nesusijusiusþmones, jø veidø iðraiðkà, gaudydavojø þodþius, aplinkos spalvas, ðviesos irðeðëliø þaismà, garsus, net kvapus, –tarsi juose slypëtø kaþin kokie galin-tys pagelbëti burtai. O paskui ryðkiaiprisimindavo ne buvusius ávykius, betjø fonà. Taip jam buvo ir dabar, irklausë kaþin kieno, kas slypëjo ap-linkoje, teisingiau já supanèiø daiktøviduje, – ar ið tiesø èia jis pats, ar taikaþin koks jo paties antrininkas, ma-tytas svajonëse, graþiuose, miglotuosepraeities toliuose? O gal – kitas? Jeitaip, tai kas galëtø padëti iðsivaduotiið tokios keblios, neátikëtinos bûklës?“(p. 426–427).

Prieð kelerius metus R. Kaðauskasapysakos „Kitas“ visà struktûrà pa-grindë laiko ir atminties reliatyvizmu,veikëjo susidvejinimu. Pagal laiko, at-

minties ir sielos fenomenø transfor-mavimo, pagal pagrindiniø veikëjøtraktavimo savitumà R. Kaðauskasstatytinas á vienà gretà su minëtaiskolegomis þemaièiais ir dar prie jø pri-dëjus gerokai jaunesná Petrà Dirgëlà.

RAMÛNAS ÈIÈELIS

Istorija ir moteris –tai mirtis

Juozo Ðikðnelio romane „Mirties va-ros“ Istorija tiek pat nesuvokiama, kaipir moteris. Kad ir kiek stengtøsi kû-rinyje vaizduojami vyrai iðnarpliotiabiejø iracionalumà, Istorija ir moterislieka paslaptimi, kuri skatina skaity-tojà nesustojant versti puslapá po pus-lapio. Romanà sudaro trys struktûri-niai segmentai: istoriniø ávykiø prieð

173

Juozas Ðikðnelis. MIRTIES VAROS. –Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,2008. – 319 p.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

beveik du ðimtus metø, kai Napoleonokariuomenë þygiavo per Lietuvos teri-torijà, apraðymai; epizodai po beveikdviejø ðimtø metø nuo prancûzmeèio;Rusijos imperijos slaptosios policijosðnipo Þako de Sangleno uþraðai.

Skaitant istorinæ romano medþia-gà (bûtent medþiagà, nes ji kûrinyjesuliteratûrinta minimaliai), ið pradþiødarosi nuobodu. Juk ið pramoginësliteratûros, kuriai priskirèiau „Mirtiesvaras“, tikimasi vaizdingumo, kvapàgniauþianèios intrigos... O èia – isto-riniai faktai, kuriuos iðmokome darvidurinëse mokyklose: „Po apþiûrosásakyta þengti toliau iki paskutiniosiosribos – Nemuno. Joniniø naktá èia bu-vo sutelkta 350 000 kariø“ (p. 52). Kitavertus, tuoj pat skubu teisinti pasako-tojà: tik atrodo, kad skrupulingai teks-te apraðinëjami Napoleono armijos bû-riai, jø sudëtis yra „pliki“ faktai. Su-prantama, kad istoriniai duomenys –taip pat interpretacijos objektas: kaisuvoki, jog tie tûkstanèiai kareiviø, þy-giavusiø per mûsø ðalá, buvo Istorijosaukos, apraðymo preciziðkumas neat-rodo toks beprasmis. Juolab kad auto-rius tikrai tiksliai surinko istoriniusduomenis, juos susistemino ir pateikëskaitytojui.

Kitas klausimas, kurá kelti verèiaistoriniai J. Ðikðnelio sukurto pasako-tojo pasaþai: kaip Istorija kûrinyje pa-virsta literatûra? Daþniausiai istori-niø romanø autoriai renkasi paprastàiðeitá – metatekstà paverèia maþuojupasakojimu: átraukia konkreèius veikë-jus, kurie nebûtinai yra didþiosios isto-rinës asmenybës, lëmusios ávykiø eigà.Didelë pagunda romanistui, kurian-èiam istoriná pasakojimà, – suversti is-torijos ávykiø prieþastis ne karve-dþiams, imperatoriams, o kokiam norssmulkiam, marginaliam niekðeliui, ku-rio þemiðkosios vertybës (daþnai susi-jusios su moterimi) ir lemia þygiø beimûðiø baigtá. J. Ðikðnelio romano pa-sakotojas pasinaudoja ðia galimybe,taèiau neatsisako ir metateksto, kuria-

me dominuoja istoriografinë stilistika –detalus, taèiau ne „tankus“ apraðymas.

Maþasis pasakojimas „Mirties varo-se“ yra sutalpintas á slaptosios polici-jos ðnipo Þako de Sangleno uþraðus.Gal todël, kad romano struktûra grás-ta prieðprieða „beveik prieð du ðimtusmetø“ vs „beveik po dviejø ðimtø me-tø“, minëti uþraðai tartum paskæstakûrinio ávykiø verpetuose. Skaitytojasturëtø ypaè sutelkti dëmesá skaity-damas uþraðø puslapius, nes tai – vie-na vertingiausiø „Mirties varø“ struk-tûriniø daliø. Viena vertus, joje ku-riamas tradicinis ðnipo Þako de Sang-leno paveikslas, iðreikðtas ir profesijàatitinkanèios iðvaizdos apraðymais, irðnipo vertybëmis, kurias nesunku nu-spëti: materialinë nauda, smalsumaskartais vien dël smalsumo, siekis átik-ti ir kartu pergudrauti ðeimininkà, ku-riam dirbama: „Nors esu vadinamasniekðu, neðvariø þaidimø meistru, norsesu keikiamas ir nekenèiamas, norsesu pasiuntæs myriop ne vienà, norsesu þudæs ir pats buvau ne kartà þudo-mas, bet pakviestas pas imperatoriø irsusidûræs akis akin su besivaipanèiuBalaðovu staiga pasijutau esàs nekal-tas avinëlis“ (p. 73). Kita vertus, uþ-raðai nustebina stilistiniu originalu-mu, balansuojanèiu tarp dienoraðèio irveiklos ataskaitos. Jei tai bûtø tik die-noraðtis, pasakojimui stigtø objekty-vumo. Jei tai tebûtø veiklos ataskaita,liktø neaiðkios Þako de Sangleno veiks-mø prieþastys. Kai stilistiðkai ðie prie-ðingi pasakojimo bûdai sujungiami,skaitome iðties didelæ vertæ turinèiuspuslapius.

Romano skyriai, pavadinti „Beveikpo dviejø ðimtø metø“, yra vulgarûs,kiek gali bûti vulgarûs vyrai ir moterys.„Mirties varø“ veikëjai, figûruojantysminëtuose skyriuose, yra beveik be ið-imties seksistai: „Puolëme vienas ki-tam á glëbá, ir papilvëje pajutau bûdin-gà trûktelëjimà“ (p. 94). Skaitant ga-lima patikëti nuvalkiotu teiginiu, kadvyrai kas kelias minutes galvoja tik apie

174R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

175lytinius santykius. Ðie romano puslapiai„prifarðiruoti“ ir rusiðkø keiksmaþodþiø.Taèiau seksas ir keiksmai èia nëra savi-tiksliai. Rusø kalbos leksika padeda aið-kiai suformuoti skyriø „Beveik po dviejøðimtø metø“ originalø stiliø, kuris ið-kart atpaþástamas kaip kitoniðkas, neiistorinio pasakojimo ar ðnipo uþraðø:„Praradau vakarà, nepatyriau orgazmo,tai bent paerzinsiu pasiëmusi ðità bez-deluðkà“ (p. 139). O seksizmas atsigræþiaprieð patá pasakotojà ir veikëjus (tai tur-bût ádomiausias kûrinio literatûrinis„judesys“): vyrai iðvien niekina moterisir geidþia tik vulgaraus sekso, taèiau su-klumpa prie didþiosios moters – Isto-rijos, kuri lieka slëpininga, aistringa, ta-èiau neperprantama ir nesuvartojama.

Visus romano skyrius jungia intri-ga – senovës Egipto laikø skulptûrëlë„uðebti“, kurios veikimas yra lygiaiiracionalus, kiek ir Istorijos ar moters.„Uðebti“ – tai mirties varø daiktinisreprezentantas. Þmogiðkasis jo atitik-muo – moteris, o abstraktusis – Isto-rija. Taigi „uðebti“, moteris ir Istorijareiðkia tik viena – mirtá: „Uðebti sto-vëjo stalo viduryje ir iðblukusiuoseveido bruoþuose, regis, ðvietë vos áþiû-rima ðypsena. Nieko gero neþadantiðypsena. Mirties varos yra...“ (p. 319).Atrodo, banali iðvada. Juk akivaizdu,

kad Istorija yra griovimo „maðina“, oapie moters pragaiðtingumà priraðytiprozos, poezijos ir dramø tomai, taèiau„Mirties varø“ literatûrinës vertës ro-diklis – labai átikinami ir vaizdingimirèiø apraðymai.

„Mirties varos“ – tai pramoginë lek-tûra, kuriai, rodos, nederëtø kelti aukð-tø reikalavimø, taèiau vis dëlto ádomusuprasti, ar ði knyga priskirtina geraipopuliariajai literatûrai. Pirmiausia aið-ku tai, kad J. Ðikðnelis þengia jau ið-bandytais literatûros keliais – tradicið-kai kuria literatûros kûrinio veikëjøpaveikslus ir charakterius, intrigà. Ro-mano struktûra liudija, kad autoriusvaldo istorinio þanro teksto „receptà“.Pasakotojas skyriuose „Beveik po dvie-jø ðimtø metø“ gal ir siekia ðokiruotiir stebinti, sukrësti, taèiau ar ne dëlstilistikos visa tai? Neabejotina, kad„Mirties varø“ neturëtø skaityti vai-kai, bet suaugusiojo akyse pasakotojostiliø pateisina literatûros logika ir au-toriaus intuicija (vieno dienraðèio ko-respondentei J. Ðikðnelis kalbëjo: „Aðpasakoju istorijà, nes literatûros pa-ðaukimas, mano giliu ásitikinimu, yrapasakoti istorijas“), todël „Mirties va-ros“ – ne vien pramoginis þaidimas,tiksliau, tai – þaidimas su ugnimi: Is-torija, moterim ir mirtimi.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

176 TËVYNËS VARPAI

Kaimas mieste

Tai ne keturnaujiena, ne sensacija, ne paraiðka skandalø knygai. Toks reiðki-nys yra net Èikagoje – „antras kaimas“. Yra ir Vilniuj.

Kaþkada ákvëptai tarë Bitës Vilimaitës ankstyvosios novelës lyrinis herojus,poetas:

– Vilnius – mano didelis kaimas!Ir pakvipo ðienu ant parketo, o vasara… nubarstë pieniø pûkais tavo plau-

kus…Tas mano gyvenamasis kvartalas yra uþ stoties: tarp Pelesos ir Kaminkelio

gatviø. Jame ir yra Dzûkø gatvë, buvusi Ðkaplierna. Ten, kur jinai kertasi suPanevëþio, negalvokit, kad ðioji trumpa – iki kazarmø – ne, jinai virtusi negrás-tu kaimo vieðkelëliu, pro medinius namus vyðniø sodeliuose tæsias iki Þirniøgatvës, natûraliai pavirstanèios Minsko plentu. Tas kvartalas, kur þiemà vasaràgyvenu kaip „daèioje“, kaþkada buvo 1-as Naujininkø kaimas. 2-as Naujininkø –uþ Dariaus ir Girëno gatvës, kur plerpso dabartinë „Maksima“. Kaimiðkumà áro-do uþsilikæs áprotis, nes þmonës iki dabar sako:

– Einu á miestà, – jeigu traukia uþ stoties. Uþ stoties yra ir Naujininkø se-niûnija, Kauno gatvëje. O vietiniai savo „kaimà“ vadina Naujany. Ir þmonës èianaujany – naujonys. Kaip Karoliniðkëse – koraly. Naujonys – kodël ne? Man tainetgi graþiau negu sunkiasvoriai Naujininkai – it ilgas tepaluotas geleþinkeliosàstatas. Kaip vienas mano eilëraðtis, apie kurá A. Marèënas ir S. Parulskissujukæ pasakë:

– Nu ir griozdas!Kad egzistuoja tas þodis „naujany“, rodo ir raðytiniai duomenys – graffiti ant

neseno pastato: „My, naujany…“, þodþiu, mes, naujonys, kaþkam jau kad uþmo-suosim… Dzûkø ir Tankistø (dabar Pelesos) gatvës sovietmeèiu buvo garsiosnarsumu. Mûsø laikais, kai èia atsikëliau, kaimynas inþinierius yra mane ap-ðvietæs:

– Nenustebk, èia kiekvienas á peèius gauna nors kartà per deðimt metø.Gali taip atsitikti ir daþniau. Tat nemalonu ir nesveika. Þinoma, ðito neið-

vengsi ir Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Nelygu laimë.Stotis ir kvartalai aplink jà – tai dar ne Naujonys. Tai miestas. Ir ne bet koks.

Ðtai Sodø gatvës virðuje yra podiumas. Ant jo vaikðèioja mergaitës – pirmyn at-gal. Tai kas, kad parûkydamos, bet jos dirba. Toje vietoje, kur antkapiø turgelis.Galima perfrazuoti: „Meilë ir mirtis Vilniuje.“

Rytais mergaitës darbininkës (tarsi ið J. Janonio eilëraðèio) ilsis po naktinëspamainos kavinyèiukëse, gurkðnodamos gaivinamuosius ir nealkoholinius gëri-mus. Vzûm! – privaþiuoja taksistas, nemandagus kaip veþikas, ir rëkia:

– Bystro sadis’!Stropi mergaitë pasiima ridikiulá ir skuba á maðinà, palikusi neiðgertà, bet

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

177apmokëtà alaus bokalà atidþiam mylimam alfonsëliui, kuris átikinamai pavaiz-duoja nuliûdæs, esà dëmesingas juk jis.

Kai kurios mergaitës (bendraamþës) su manim net ir sveikinasi. Nepagal-vokit nieko bloga, jos ir su Juozu Baltuðiu sveikintøsi, jeigu jis bûtø iðdrásæs èiagyventi. Tiesiog yra draugiðkos.

Kartà (prieð deðimt metø) buvo toks atsitikimas. Prie viaduko vaikðtinëjodarni pora: policininkas ir policininkë. Ir uþneðë nelabas rytø vëjas link jø ilga-metæ darbuotojà, „þibutæ“. Ogi velnias patraukë jà uþ lieþuvio ir ëmë ði sakytismarkius þodþius apie porelæ. Policininkas, apsimetæs „ðlangu“, nusigræþë, o drau-gë iðsitraukë „bananà“ ir tris kartus pamokë vargðæ. Toji tuoj suprato, uþsiraukëir spëriai pranyko. Að lyg ir norëjau uþtarti: nepiktybinë jinai, o policininkëásmeigë á mane þvilgsná be þodþiø klausdama:

– O tu kas? Klientas? Gal ir nuo manæs nori?Að be þodþiø atsakiau, kad ne, visiðkai ne, ir nuskubëjau savopi.Èia jau tokios tradicijos. Mano tëtis, kuris, kol buvo gyvas, visados buvo jau-

nas, pasakojo, kad po karo prie stoties tai èia, tai ten pasigirsdavo ðûksnis –prekybinis pasiûlymas:

– Komu pindy goràcej?(Vulgarokas, todël sunkiai iðverèiamas lenkiðkas posakis.)Tëtis tuo metu mokësi prekybos mokykloje (deja, nebaigë), tad reklamà áver-

tino dalykiðkai, kaip „geðeftà“.Taip buvo – bûna mieste, o Naujonyse – ne, èia ramu. Jeigu tau liûdna ir nëra

kam rankos paduoti, gali „Lelijëlëje“ „ant lelijø baltø pasidëjæs papus“ tyliai gra-þiai pasiskøsti likimui, kad jis tau per þiaurus. Juolab ðià vieðojo maitinimo ástai-gà gelbsti uþsakyti pietûs, daþniausiai gedulingi. Tà galima suprasti ið susi-rinkusiøjø aprangos. Jei ðviesiai apsirengæ – gal ir vestuvës, krikðtynos vargubau, gal koks jubiliejus, bet tai retesnis atvejis. Vienàkart, atsimenu, sustojouþsieniniø kalioðø karavanas, ant priekinio (balto) fordo sëdëjo riebuilë lëlë,paraiðka, sakykim, krikðtynoms. Bet netrukus ta maðina ir dar kelios dingo. Taipjaunieji atsikratë seniø balasto ir nuburzgë linksmai ðvæsti: „Lelija“ uþsakyta, jeinori pratæsti, pabendrauti – tai „uþ savo pinigi, uþ savo pinigi“.

Ðalia – uþ penkiø þingsniø – yra „Lelijos“ konkurentë „Dzûkija“, irgi ruoðiantitokius subuvimus. Pasak A. A. Jonyno:

– Prie Kasparo – pati stilingiausia kavinyèëlë „Naruèio“ tinkle.Bet kad ir graþi: stalai uþkloti ðvariomis baltomis staltiesëlëmis, kampe: gëlë –

medis raudonais þiedais. Tà gëlæ Trakø þemës kaimuose vadina kleveliu. Jeiiðgeri stikliukà, turi uþkàsti bent „pierniku“, gali silkute ar paskersuotu raugin-tu agurku. Neseniai lange pasirodë kukli reklama, bet að sustojau, perskaièiau(ádomu):

NAUJIENACepelinai – 4,95.Þemaièiø blynai [dzûkiðkai bûtø kakorai] – 4,5.Kepsnys „Dzûkø pasaka“ – 5,40.Rauginti kopûstai su mësa [bigosas – aut. past.] – 4,40.Bulviø plokðtainis [kugelis – irgi aut. past.] – 4,50.Radau damø spaudoje paaiðkinimà, kad cepelinai – tai norvegø valgis, að vi-

sàlaik maniau, kad vokieèiø, nes grafas von Zeppelinas buvo vokietis, bigosas –lenkiðkas valgis, jo esama per 100 receptø, vienas su raudonaisiais serbentais,kugelis – þydiðkas, prieðkolumbinis, tada jis buvo gaminamas ið burokø, o kako-rai gal totoriðki…

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

178T

ëvyn

ës v

arp

aiNesakykit, ðiais laikais tai gana ádomu.Nelabai toli nuo èia – auklëjamoji mergaièiø ástaiga. Joje sovietiniais laikais

didis lietuviø psichologas Romas Daugirdas skaitë tautologinæ paskaità apie les-bijieèiø meilës þalà. Kai baigë, nemandagios mergaitës klausia:

– Tai kam tu èia tà darai? (suprask – kalbi).– Nes uþ tai gaunu „stolnikà“ (100 rubliø), – atsako Daugirdas.– Tai gerai, – nusiramina mergaitës. – Tada tu nesi durnas.Buvo èia pat ir „pabas“ (aludë) ant kampo, kur nepatartina gerti su nepaþás-

tamais airiais. Su paþástamais ruskiais irgi. Bet uþsidarë. Uþsivoþë. Kaip ir „vi-sapara“ tame paèiame name. Prekyba geriau ëjo, kol gudai varë „kalioðus“ ið Vo-kietijos, drûèiai padëvëtus automobilius. Sustodavo Vilniuj „gastinèiaus“ nusi-pirkti. Blokados laikais gudai buvo apskritai geri þmonës, prekiavo Liepkalniogatvëj, gerokai toliau uþ malkø turgelio, jau pakrûmëse – uþ miesto, benzinu.Þiauriai neplëðë, pusë Vilniaus èia vaþiuodavo uþsipilti, ir net mano þemieèiai iðTrakø rajono.

Ak, ta blokada! Apsilankë pas mane tuometis raðytojø vadas Vytautas Martin-kus, paðnekëjom virtuvëj prie besikûrenanèios krosnelës. V. Martinkus ir sako:

– Visai nieko èia pas tave. Nei miestas, nei kaimas.O prie Moscickio mano rajonas vadinosi „Nowy swiat“ (Naujas pasaulis). Vos

ne Amerika, nauja pora kalioðø. Kiekviename didesniame Lenkijos mieste buvotokio pavadinimo rajonas, sakytumei, rusiðkos Èeriomuðkos. Ir Vilniuje taip pat –pietinëje miesto dalyje, Lenkijos link.

Nebuvo, þinote, tame Moscickio Vilniuje taip jau labai ir ádomu. Konstanty Il-dedefons Galszynski (að ëmiau taip ir paraðiau) „Þaliosios þàsies“ teatrëlio suma-nytojas ir galva, metus ar pusantrø Vilniuj pabuvæs, kartà su kartëliu pasakë:

– Pojdæ pieszo do Warszawy!Nei jis taip darë, nei kà. Sëdo á traukiná ir iðvaþiavo á Varðuvà.Turbût suabejojo: ar vilnieèiai turi humoro jausmà. Nieko nuostabaus – að ir

dabar abejoju.Nesu koks jau labai didelis lenkø garbintojas, kaip kartais apie mane pasako,

bet… Ðviesios atminties Antanas Ramonas per kelis mënesius iðmoko lenkøkalbà geriau uþ mane.

– Na kad, þinai, tikrai reikia, – jis tuo metu dirbo Dailës muziejuj. Panaðiosnuomonës yra ir dzûkas Juozas Ðikðnelis, kurio istoriná romanà apie devyniolik-to amþiaus Vilniø su ádomumu perskaièiau. Man netgi labiau patiko negu RaidoDubrës detektyvai. Panaðu, kad autoriui irgi.

Tëvas, pamenu, dar pasakojo, kad pokario Vilniuje buvo atsiradæ daugybëuþeigëliø, dar privaèiø, su keliais staliukais. Kaþkas panaðaus á mano jaunystësmetø „KPSS“ (kafë protiv staroj senagogi) Pylimo gatvëje ar senàjá „Singapûrà“Totoriø gatvëje. Pastarasis buvo didesnis. Jø meniu skyrësi nuo Prekybos mo-kyklos valgyklinio patiekalø sàraðo. Pirmas patiekalas: sriuba dangaus skaistu-mo, antras: cukrinis jautienos kaulas su koðe, dëstytojams – minkðèiau: teðmensgabalas. Tampydavo já peiliu ir ðake kaip gumà, kaip padangà kokià. Teðmenááveikti bûdavo nelengviau kaip kaulà.

Dabar, paþiûrëjæ pro picerijos ar kinø restorano langà, kà matai: du (daug), odaþniausiai vienà arba nulá lankytojø. Vilnieèiai yra linkæ maitintis tradiciðkai.

Bet ir ðaðlykinëje, kur Þirniø gatvëje, lankytojø nelabai. Sovietmeèiu popu-liariausias patiekalas senoviðkai lietuviðkai buvo vadinamas „raganø kepsniu“ –nerimtas valgis piemenø ar per bulviakasá, kad ant lauko gardþiau kvepëtø, vie-toje aperityvo.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

179

AÐTUNTOJI ANTANO VAIÈIULAIÈIOPREMIJA

Konstatavimas. 2010 m. birþelio 22 d.Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) IIrûmuose ávyko literatûrinë popietë, per kuriàáteikta Antano Vaièiulaièio premija uþ geriau-sià novelæ, 2008–2010 metais paskelbtà Lie-tuvos raðytojø sàjungos mënraðtyje „Metai“.Apdovanojimà pelnë prozininkas Vidas Mor-kûnas uþ kûriná „Mirtis“ (2010 m., Nr. 1).

Be V. Morkûno, popietëje dalyvavo anks-tesni premijos laureatai Petras Dirgëla ir Da-nutë Kalinauskaitë, premijos vertinimo komi-teto nariai Joana Vaièiulaitytë-Buivienë (ji irpremijos mecenatë), Vanda Juknaitë, Vytau-tas Martinkus, Jûratë Sprindytë, DanieliusMuðinskas („Metø“ þurnalo vyriausiasis re-daktorius), VPU Lituanistikos fakulteto de-kanë prof. dr. Vilija Salienë, Lituanistikosfakulteto literatø susivienijimo „Literatø ar-ka“ nariai ir kt.

Vieðbuèiai vieðbutukai pietinëje Vilniaus dalyje, rodos, laikos pusiau su bëda.Kà gi: èia pat oro uostas, traukiniø, autobusø stotys.

Tarkime, „Runmis“: lietuviø–lenkø ámonë. Ðalia jo – automobiliø aikðtelë,daþnai artipilnë maðinø lenkiðkais numeriais, ar „Suzuki“ ir „Harley-Davidso-nø“. Ir lenkiðki autobusai stovi dviaukðèiai, ypaè pavasará, þydint alyvoms.

Kas dar áþymaus mano kaime? Totoriø ir Karaimø kapinës uþ degalinësMinsko plente. Juk visi þino, kad jø religijos skirtingos, bet vieta kapams buvopaskirta, mano þiniomis, caro ar gubernatoriaus „pastanavlenijem“. Kas tenkreips dëmesá á smulkmenas, nacmaþumas, o man tai graþiau – tautines bendri-jas. Bet kapinës taip ir liko: pusë – totoriø, pusë – karaimø. Taèiau tvarkingos,nes uþrakintos, bet uþ tvoros gyvena þmogus, kuris uþ tà tvarkà atsakingas.Kapinës geometriðkai tobulos, akmeninës stelos, iðplanavimas tarsi ið P. Mond-riano paveikslø. Jei kam parûptø varis ar bronza, tai atsakau: nëra.

Prie to paties kelio, Nemëþy, antrame Lietuvos totoriø didmiesty (pirmas yraButrimonys Alytaus apskrity, ádomus raudonø plytø vienaaukðèiø namø miestas),yra labai daili medinë meèetë. Net nustebtumët. Kaip ir að, kai pirmàkart pama-èiau, dirbdamas Vilniaus rajono „Vilnioje“ þurnalistu.

Sovietmeèiu gal plaèiau bûèiau paraðæs ir internacionalinëmis temomis apiesavo kaimynus lenkus, rusus, þydus. Ir baltarusius, vis apgailestaudamas dëlKapsø gatvës turgelio, kur baltarusiai kolchozninkai tikrai pigiai pardavinëda-vo ið sunkveþimiø, aiðku, bulves, bet ir kopûstus, morkas, burokus. Kolchoznin-kai kaip kolchozninkai: stengdavosi kuo greièiau parduoti, kad Vilniuje dar apsi-pirkti laiko á valias liktø ar ko kolchozui uþpirkti.

Mano kaimynas Marjanas, baltarusis katalikas, aplankæs gimtinæ, sako:– O man tai Vilniuj geriau. Pripratau.Tau gerai, tai ir man neblogai.– Gal koká baltarusiðkà anekdotà parsiveþei? Kad ir senoviná. Senoviniai gal

net geresni.Tai reikia man ir „uþsiapvalinti“. Nekalbëkit, ðiðas yra svarbu. Taip poetai

trumpai ir skambiai vadina ákvëpimà. Paraðiau. Turbût ir Antanas Èalnaris, lie-tuviø literatûros pradininkas Trakuose, nesupeiktø.

RAMÛNAS KASPARAVIÈIUS

2010 pavasarvidis (vidupavasaris)

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

180T

ëvyn

ës v

arp

aiIstorija. A. Vaièiulaièio premija iðskirtinë

tuo, kad ja apdovanojami autoriai uþ kûriná,skelbtà periodiniame leidinyje. Nors ðiandiendaþnai pasiðaipome ið sovietmeèio, tenka pri-paþinti, kad tada tokiø premijø netrûko. Ir tainebuvo vien kultûrinës spaudos prioritetas –apsakymø (vaikams) konkursà rengë net „Lie-tuvos pionierius“ (ir „Tiesa“, ir „Komjaunimotiesa“).

Kaip þinome, po Atgimimo áþengëme ásunkmetá ir visos ðios premijos „subyrëjo“.Nors literatûros raidai svarbu surasti ir pa-þymëti kûrinius, dar nespëjusius pasislëpti poknygø virðeliais. Tai ir autoriø padràsinimas,ir puiki galimybë uþfiksuoti dar tik besifor-muojanèias inovacines tendencijas. Turbût taisuprato A. Vaièiulaièio naðlë Joana Vaièiulai-tienë bei literatûros kritikas Albertas Zala-torius. Jie ir inicijavo naujos premijos atsi-radimà (J. Vaièiulaitienë ir mecenavo), pra-ëjus vos penkeriems metams po Atgimimo,kai literatûriniø apdovanojimø fronte vieð-patavo dykra. Ðiømetis premijos laureatas –jau aðtuntas. Po J. Vaièiulaitienës mirties tra-dicijà tæsia trys dukros.

Renginio eiga. Literatûrinæ popietæ vedëV. Martinkus. Savo áþanginiame þodyje jisA. Vaièiulaièio premijà pavadino lietuviø no-velës nobeliu. Jos reikðmæ nulemia raðytojoasmenybë. A. Vaièiulaitis – iðskirtinë figûralietuviø literatûros istorijoje. Tai aukðtosiosliteratûros autorius. Jo novelistika labai þmo-giðka ir estetiðka. Ne veltui penktojo deðimt-meèio literatai (tarp jø ir Vytautas Maèernis)raðytojà laikë savo mokytoju ir simboliu. To-dël premijuotieji yra ápareigoti lygiuotis á A.Vaièiulaièio novelistikà.

V. Martinkus kiek praskleidë vertinimokomiteto darbo uþkulisius. Paþymëjo, kad perpastaruosius dvejus metus „Metø“ þurnalebuvo paskelbta dvideðimt trijø autoriø maþ-daug 80 noveliø. Naudojant sportinæ termi-nologijà, finalà pasiekë trijø autoriø novelës –be jau minëtos Vido Morkûno „Mirties“, Eu-genijaus Ignatavièiaus „Vokietukas“ ir PetroVenclovos „1983-ieji. Karantinas – juodligë“.Vëliau kalbëjusi J. Sprindytë paaiðkino, kasnulëmë galutiná vertinimo komiteto sprendi-mà. V. Morkûno novelëje daugiau „ðarmo“, pa-slapties. Kûrinys – inovacinis, jis pleèia nove-listikos horizontus. Kitø dviejø autoriø nove-lës labiau tradicinës, nors paraðytos profesio-naliai, puikiai „sukaltos“. J. Sprindytë paþy-mëjo, kad po tam tikro nuosmukio pastarai-siais metais novelës þanras atsigauna. Tailiudija Ievos Toleikytës, Danutës Kalinaus-kaitës, Petro Dirgëlos, Alvydo Ðlepiko kny-gos.

D. Kalinauskaitë paþymëjo, kad A. Vaièiu-laitis jai pirmiausia asocijuojasi su stiliumi –raðytojo nesupainiosi su kitais autoriais. Oðiandien daug knygø ne paraðomos, bet pa-gaminamos. Nuëmus galvà (pavardæ), galivieno autoriaus tekstà prijungti prie kito irniekas nepastebës klaidos. D. Kalinauskaitëiðreiðkë nuogàstavimus, kad menksta aukðto-sios kultûros formos. Nëra vidinio kultûriniogyvenimo poreikio, kuris ir gimdo privaèiàmecenatystæ.

P. Dirgëla pabrëþë V. Morkûno novelëspreciziðkumà – jos beveik nereikëjo redaguoti(ðià funkcijà jis turëjo atlikti kaip „Metø“ þur-nalo darbuotojas). P. Dirgëla metaforiðkaiávardijo V. Morkûno raðymà, kaip plaukimàupe ir lipimà á kalnus, o premijuotàjà novelæprilygino geriausiems ðio literatûros þanrokûriniams. P. Dirgëla apgailestavo, kad á lite-ratûrà verþiasi per daug tokiø þmoniø, kurieneturi nei talento, nei tinkamo pasirengi-mo.

D. Muðinsko nuomone, A. Vaièiulaièio pre-mija – viena sunkiausiai pelnomø. Norint jàgauti, reikia pademonstruoti aukðtàjá litera-tûrinës meistrystës pilotaþà (poezijos zonojeyra nepalyginamai daugiau premijø). Prie ge-riausiø per pastaruosius dvejus metus „Metø“þurnale spausdintø noveliø D. Muðinskas pri-skyrë ir V. Martinkaus „Karveliø lesintojà“bei L. Gutausko „Ðunø dainas“.

VPU rektorius Algirdas Gaiþutis paþy-mëjo, kaip ðiandien svarbu iðsaugoti elitiniobendravimo þidinius (tarp jø ir susitikimus suraðytojais). Nes elitizmas – prieðtara masið-kumui. A. Gaiþutis prisiminë italø tapytojo J.Morandþio kûrybà, kaip pavyzdá, kiek dauggalima perteikti minimalia forma (dailinin-kas tapë vien butelius). Bet tam bûtina iðsi-verþti ið masinës sàmonës rëmø.

Mecenatë J. Vaièiulaitytë pasveikino lau-reatà, palinkëjo visiems lietuviams iðsaugotilietuviðkà þodá, emigravusiems – sugráþti á na-mus. Ji akcentavo, kaip toli Lietuva nuþengëper nepriklausomybës metus, prisiminë, kaipviskas buvo pilka per pirmuosius apsilanky-mus tëvynëje.

Vëliau kalbëjo V. Morkûnas. Jo kalba ið-spausdinta ankstesniame þurnalo numeryje(Nr. 7).

Fonas. Turbût siekiant „suminkðtinti“renginio formalumà, literatûrinæ popietæ pa-gyvino muzikos intarpai. Kartkartëm muzika-vo VPU „Ðviesos“ ansamblio kanklininkëbakalaurë Sigita Sigevièiûtë. Ji atliko lietuviøkompozitoriø kûrinius.

ROMAS DAUGIRDAS

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

181ALGIRDO BRAZAUSKO FENOMENAS

2010 m. birþelio 26 d. mirë pirmasis ne-priklausomos Lietuvos (po Atgimimo) Prezi-dentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Tris kartus atsisakiau stoti á Komunistøpartijà ir tris kartus suþlugdþiau savo kar-jerà. Mane smerkë ðviesios atminties uoðvisVytautas Liutikas (matematikos profesorius).Jo nuomone, jei iðsilavinæs lietuviø jaunimastaip kategoriðkai saugos savo moralinæ nekal-tybæ, valdþios postus uþims vien ciniðki kola-borantai ir ið imperijos centro atsiøsti rusai(tai dar labiau komplikuos padëtá Lietuvoje).Neátikino. Jaunatviðkas maksimalizmas „de-gino kiauðinius“.

Vis dëlto Atgimimo iðvakarëse LietuvosKomunistø partijos (LKP) virðûnëje jau ási-tvirtino grupelë liberaliø nacionalistø (ma-nau, galima taip pavadinti ðiuos reformato-rius). Nedaug jø buvo: Algirdas Mykolas Bra-zauskas, Justas Vincas Paleckis, LionginasÐepetys (su iðlygom), na, gal dar vienas kitas.Á jø gretas A. M. Brazauskas ásiliejo ne visaitradiciðkai. Ne kaip komjaunimo ir partijosaktyvistas, bet kaip gabus ðalies ûkio vado-vas. Kildamas karjeros laiptais, jis, aiðku, ne-galëjo iðvengti komunistinio ðleifo, bet priëmëtai kaip neiðvengiamybæ.

Jei ne naujos istorinës aplinkybës, ði gru-pelë tikriausiai ir bûtø likusi tragiðkoj maþu-moj – faktiðkai nieko nelemianti, gal vospasaldinanti karèià tikrovës piliulæ. M. Gor-baèiovui atleidus varþtus ir susikûrus Sàjû-dþiui, aritmetikà pakeitë algebra. Susidarënaujas dialektinis sàveikø laukas, – Sàjûdis,remdamasis absoliuèia Lietuvos gyventojødauguma, pradëjo spausti Komunistø partijà.Tai sudarë sàlygas liberaliems nacionalis-tams perimti valdþià partijoje. Ir savo ruoþtusuteikë manevro laisvæ paèiam Sàjûdþiui. Kadðis sëkmingai funkcionuotø, reikëjo dviejøsmûgius ið centro amortizuojanèiø flangø – iðdeðinës ir kairës. Pirmojo vaidmená atlikoLaisvës lyga, kaip didþiausia baidyklë Mask-vai, radikalizmo simbolis: ðtai kas bus, jei Jûsnenustosite spausti Sàjûdþio. LKP buvo sky-das ið kairës – transformavo Maskvos inst-rukcijas ir skandino jas klampioj masëj. Tamtikslui buvo demagogiðkai naudojami Per-tvarkos lozungai – spekuliuojama jais.

Kai Sàjûdis ásitvirtino ir beveik niekasneabejojo, kad triuðkinamai nugalës bûsi-muose rinkimuose á Aukðèiausiàjà Tarybà,liberalûs nacionalistai (komunistai) padarëdar vienà paslaugà tautai (ir Sàjûdþiui) –atsiskyrë nuo Sovietø Sàjungos Komunistøpartijos. O ði partinë grandinë buvo pagrin-dinë, kuri laikë imperijos tautas nelaisvëje.

LKP virðûnes uþtvindë sàjûdieèiai, o kolabo-rantø buvo atsikratyta (formaliai jie patysatsiskyrë).

Sunkiausias socialiniø pervartø etapasyra porevoliucinis. Jis daþniausiai idealisti-nius siekius paverèia savo parodijomis. Tokiaperspektyva „ðvietë“ ir Lietuvai. Juolab su-sikûrë klasikinë postrevoliucinë partija – kon-servatoriø. Agresyvi, kerðtinga, uþtvindyta„persivertëliø“, buvusiø saugumieèiø ir netnomenklatûrininkø (tai padëjo partijos lyde-riui – ðachmatininkui – manipuliuoti paval-diniais). Ði partija pamëgino „privatizuoti“Sàjûdá, o kartu ir visas teigiamas, su juo susi-jusias emocijas. Tarsi neigë objektyvø procesà –neiðvengiamà Sàjûdþio politinæ sklaidà. Þmo-nës tai matë. Bet, aèiû Dievui, jie dël A. M.Brazausko bendraþygiø turëjo pasirinkimo al-ternatyvà (kitos partijos dar nepajëgë konku-ruoti). Aiðku, ne idealià, nes labai uþterðtànomenklatûrininkø. Bet ðiame ðalies raidosetape tai buvo maþesnë blogybë.

Savo tikràjá veidà konservatoriai pa-demonstravo po praloðtø rinkimø – suprieði-no ðalies gyventojus ir sukëlë pilietinio karogrësmæ (prisiminkime savanoriø iðëjimà áPakaunës miðkà). Bet pamaþu putos nuslûgo,nugalëjo sveikas protas. A. M. Brazauskas beijo partija netiesiogiai „kalti“, kad konservato-riai kiek civilizavosi. Á lyderius prasiverþë pa-trauklesni þmonës – Irena Degutienë.

Savo, kaip lietuvio, pozicijà A. M. Brazaus-kas sutvirtino pasiraðydamas Lietuvos stoji-mo á NATO ir ES pareiðkimus. O juk NATOSovietø Sàjungos komunistams buvo didþiau-sias baubas.

Manau, paskutinis A. M. Brazausko nuo-pelnas ðaliai ir savo partijai – susijungimas susocialdemokratais. Ðie, skirtingai nei LDDP(nauja buvusiø komunistø iðkaba), neturëjonegatyvaus praeities ðleifo. Apskritai social-demokratai dar XIX a. pabaigoje pirmieji iðkëlënepriklausomos Lietuvos lozungà. Ir nemaþainuveikë já ágyvendindami. Ir po Atgimimo ðipartija buvo gana „ðvari“, joje beveik nebuvonomenklatûros, netrûko tremtiniø ir politiniøkaliniø. Kai kas mano, kad socialdemokrataiatliko savotiðkà skëèio vaidmená, uþdengdamiir kiek prislopindami LDDP nuodëmes. Visdëlto, galvojant apie ðalies ateitá, stipri kai-riøjø partija poliarizavo ir suteikë tam tikràkonstruktyvumà chaotiðkai Lietuvos politineisklaidai, padëjo kiek neutralizuoti vis atsiran-danèias populistines partijas, kurios sëkmingaispekuliavo Lietuvos sunkumais – ir objekty-viais, ir subjektyviais. Ðis kairiøjø konsolidavi-mo procesas vargiai bûtø ámanomas be LDDPlyderio pastangø.

A. M. Brazauskas nebuvo nei vedlys, nei

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

182T

ëvyn

ës v

arp

aitribûnas. Kai kas já net kaltino inertiðkumu irnenoru iðsiðokti. Bet visad atsirasdavo tada irten, kur labiausiai reikëjo. Jo þmogiðkos savy-bës padëjo suðvelninti prieðtaravimus ir hu-manizuoti – kiek tai buvo ámanoma – paèiàkonfliktiðkiausià situacijà. Todël galima teigti –A. M. Brazausko veikla padëjo adekvaèiai at-siliepti á to laiko iððûkius ir buvo naudingaLietuvai.

P. S. A. M. Brazauskas paliko ir labai ma-terialià savo pastangø iðraiðkà (savotiðkà pa-minklà) – Valdovø rûmus. Jis daugiausia nu-sipelnë, kad ðio objekto atstatymas pasiektønegráþtamà stadijà. Nesileisiu á nesibaigian-èias diskusijas dël Þemutinës pilies rekonst-rukcijos tikslingumo. Tik priminsiu banaliàtiesà – ðie rûmai yra Lietuvos valstybingumosimbolis.

ROMAS DAUGIRDAS

„SANTAROS–ŠVIESOS“ PASAKOJIMAI

Nëra reikalo tëvynës varpais skalambytiapie renginius, kurie, kaip „Santaros–Ðviesos“suvaþiavimai, vyksta jau ne vienà deðimtá me-tø. Ðiam þanrui bûtinas raporto prieskonispernelyg daþnai tekstà paverèia lëkðtu, o ja-me iðveðëjæs ir skaitytojà nedelsiant apnin-kantis nuobodulys yra beveik neiðvengiamas.Nors, kaip moko senovës romënai, visa, kasneiðvengiama, reikia priimti stoiðkai.

Viena pasakojimo apie renginius neiðven-giamybiø – duoklë formalumams, tokiems,kaip, pavyzdþiui, laiko ir vietos aplinkybës:Alanta, 2010 m., nuo birþelio 25 d. ryto ikibirþelio 27 d. vakare pasibaigusiø Pasauliofutbolo èempionato rungtyniø tarp Anglijos irVokietijos rinktiniø. Beje, futbolas minëtinaskaip gal neakivaizdus, taèiau realià traukosjëgà turëjæs veiksnys – kai kas Nerijaus Kes-mino klausësi ne maþiau atidþiai nei, tarkim,Leonido Donskio.

„Santaros–Ðviesos“ (ar tiesiog – Santaros)suvaþiavimas yra atviras renginys, matyt, dëlto kai kam jis atrodo keistas. Vienas alan-tiðkis, kuriam dalyvavimas suvaþiavime buvone malonumo ar smalsumo, bet – darbo rei-kalas, sakësi nesuprantàs, kaip galima trisdienas lauke ðvieèiant saulei sëdëti salëje irkalbëti, kalbëti, kalbëti... Dar maþiau pras-mës jam turëtø ðitas raðinys, juolab kad jamenebus pasakojama apie Mikalojaus Viluèioeisenà, Kæstutá Navakà ant Henriko Gulbino

autobusiuko ar Algio Mickûno ðokius, mat ðistekstas bus prilenktas prie dar vienos þanri-nës neiðvengiamybës – beveik svarbiausioSantaros akcento – praneðimø, tiksliau, jø at-pasakojimo.

Tris dienas vykusio suvaþiavimo prane-ðimus mëginta „vertikaliai“ sudëlioti á tris (povienà kiekvienai dienai) teminius blokus: ne-priklausomybës dvideðimtmeèio darbø áver-tinimà, Vytauto Kavolio idëjø aptarimà beibandymà ávertinti dabartinæ Vakarø civili-zacijos situacijà. Kadangi ðie blokai nepa-siþymëjo dideliu homogeniðkumu, iðryðkëjo„horizontalios“ teminës jungtys – problemos,kurios ávairiomis variacijomis atsikartojo pervisas suvaþiavimo dienas. Viena pagrindiniøtokiø „mazginiø“ temø – lietuviø pasakojimøapie save problema – bene labiausiai iðryðkëjoDariaus Kuolio ir Egidijaus Aleksandra-vièiaus praneðimuose, nors ji ðiek tiek nag-rinëta ir Leonido Donskio bei Tomo Venclovostekstuose.

D. Kuolys priminë uþmirðtà Lietuvos Di-dþiosios Kunigaikðtystës (LDK) laikø pasa-kojimà apie Vytautà Didájá, kuris tuomet vaiz-duotas ne vien kaip uþkariautojas, bet kaiplaisviø ir teisiø suteikëjas (gaila, á Santarà ne-atvyko Zenonas Norkus, turëjæs skaityti pra-neðimà apie Vytautà – imperijos kûrëjà) – pa-sakojimas apie toká Vytautà buvo uþmirðtasar, tiksliau, nebuvo prisimintas, todël dabarsunku atpaþinti D. Kuolio pristatytà XVII a.tapytà Vytauto portretà (esantá Trakø Ðvè.Mergelës Marijos Apsilankymo baþnyèioje),kuriame jis panaðesnis á bajorà, o ne ðaliesvaldovà. Anot D. Kuolio, bandymas iðsaugotiir plësti teises bei laisves buvo viena LDKþlugimo prieþasèiø. Jo teigimu, XVIII a. buvorengiamasi bendruomenæ modernizuoti, no-rëta taikiai ágyvendinti tai, kas pasiekta perPrancûzijos revoliucijà, t. y. suteikti teises irlaisves baudþiauninkams bei miestieèiams.

Lietuviø pasakojimø apie save problemàiðkëlë ir E. Aleksandravièius. Jo teigimu, pa-sakojimai, su kuriais dabar vienaip ar kitaipsave sieja lietuviai, po truputá pradeda nebe-atitikti tikrovës. Auðrininkø kurtas pasakoji-mas apie lietuvius kaip sëslià, valstietiðkà beiteritorinæ etnolingvistinæ bendruomenæ buvolabai svarbus konsoliduojant tautà XX a. pra-dþioje, taèiau dabar jis keistinas. Emigracijosmastas tiek XX a. pirmojoje pusëje, tiek ðiuometu nebeleidþia lietuviø laikyti sëslia tauta –lietuviai jau seniai gyvena ne vien Lietuvoje,bet ir visame pasaulyje – esama ir pasaulioLietuvos, kuri kartu su savo atstovais yraeliminuota ið lietuviðkà tapatybæ formuo-janèiø pasakojimø. Negana to, ðio pasakojimo

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

kuriama tapatybë nepajëgi apimti visosLietuvos istorijos, mat ji neapima politinësLDK bendruomenës patirties – maþdaug nuoVytauto mirties iki XIX a. plyti svetimaslaukas, kurá E. Aleksandravièius pavadino„didþiàja Lietuvos istorijos cezûra“. Tad dabarmûsø sàmonë skilusi, nes kolektyvinë atmin-tis konstruoja vienà pasakojimà, o gyvenamepagal kità. E. Aleksandravièiaus nuomone,jau yra atëjæs laikas apie tai kalbëti ir keisti(ar tiesiog prisiminti uþmirðtus kad ir MykoloBirþiðkos, Mykolo Riomerio siûlytus) mûsøtapatybæ konstruojanèius pasakojimus, kuriegalëtø kalbëti ne tik apie visà mûsø istorijà,bet ir dabartinæ situacijà. Tokios bendriausiosðio teminio „mazgo“ tezës. Bûta ir dar vieno,maþesnio „mazgo“, kurá trumpai galima pa-vadinti „cirkas ir politika“.

Iš ne-pranešimø minëtinos MikalojausViluèio, anot jo paties, abejotinos tiesos apiemenà ir kûrybà. Á Santarà taip pat uþsuko irLietuvoje vieðëjusi Andrejaus Tarkovskiosesuo Marina Tarkovskaja, kuri pasakojo apiesavo brolio kûrybà. Jos pasakojimas buvo ga-nëtinai bendras ir þmonës, ðiek tiek iðmanan-tys A. Tarkovskio biografijà, turbût iðgirdomaþai kà nauja. Tiesa, kaip ádomybæ galimaprisiminti M. Tarkovskajos teiginá, kad beneþinomiausias jos tëvo Arsenijaus Tarkovskioeilëraðtis „Вот и лето прошло, / Словно и небывало...“ paraðytas Druskininkuose.

Negalima praleisti ir Kanadoje gyve-nanèio bei angliðkai raðanèio Antano Ðileikosá lietuviø kalbà iðversto romano „Bronzinëmoteris“ pristatymo. Áspûdá paliko ne tik lais-va raðytojo laikysena, bet ir gebëjimas á kar-tais pernelyg pinklius filosofø ar labai ties-mukus kai kuriø þmoniø ið salës klausimusatsakyti paprastai, be jautraus pretenzingu-mo, nesiremiant bendrine iðmintimi.

Ðis atpasakojimas gali tæstis dar ilgai, ta-èiau, uþuot skaièius, verèiau kitàmet asme-niðkai susiruoðti á „Santaros–Ðviesos“ suva-þiavimà ir ásitikinti, kiek melagingas ðitastekstas. O prieð iðtariant „ir að ten buvau, alømidø gëriau“, galima pasidalyti viltimi, kadkam nors ið nacionalinio radijo transliuotojø ágalvà ðautø mintis áraðyti bent dalá Santarospraneðimø ir leisti juos iðgirsti platesneivisuomenei. Toks uþmojis ne tik puikiai ati-tiktø nacionalinio transliuotojo misijà, bet irbûtø naudingas paèiai visuomenei, kadangièia svarstomi klausimai ir jø aptarimo bûdasyra ne tik aktualûs, bet ir ádomûs. Kol kas ðiàuþduotá ðiek tiek atlieka interneto portalai,kurie paskelbë kelis adaptuotus „Santaroje–Ðviesoje“ skambëjusius tekstus.

TOMAS ANDRIUKONIS

TURGAUS PASLAPTYS

2010 m. geguþës 13–14 d. Ðiauliø univer-sitete vyko tarptautinë interdisciplininë moks-linë konferencija „Turgus kultûroje“. Jos ren-gëjai – Ðiauliø universiteto Literatûros istori-jos ir teorijos katedra – pakvietë ávairiø srièiømokslininkus jau á keturioliktà tokio pobû-dþio konferencijà. Jà rëmë Lietuvos smulkiøjøverslininkø ir prekybininkø asociacija bei aso-ciacija „Lietuvos prekyvietës ir turgavietës“.Mokslinæ konferencijos dalá pradëjo ÐU Lie-tuviø filologijos (su specializacijomis) studen-tai, pristatydami tyrimà „Ar einate á turgø?“.Iðaiðkëjo, kad ÐU Humanitarinio fakultetodëstytojai á turgø daþniausiai eina ðvieþiødarþoviø ir kitø maisto produktø. Toká tra-diciná turgaus vaizdiná praplëtë Laima Arnat-kevièiûtë praneðime „Turgaus kaita: nuo tra-dicinio iki e. turgaus“, paþymëjusi, kad „e. tur-gus nëra adekvati tradicinio turgaus versija irnegali bûti“. Libertas Klimka praneðime „Gar-susis Vilniaus Kaziukas: kilmë, raida, tradici-jos, perspektyvos“ pristatë seniausià kultûri-næ tradicijà turinèià mugæ. Pateikdamas isto-riniø faktø, aptardamas ðventës struktûrà,parodydamas kino filmà, profesorius iðkëlë ne-maþai diskusiniø klausimø, susijusiø su Ka-ziuko ateitimi. Tai, kad Vilniaus Kaziukas per-þengë Vilniaus ribas, ádomiame praneðime –„Kaziukas“ Vilniuje ir Poznanëje kaip regio-ninio tapatumo þenklas. Mugës tradicija ir is-torija“ – atskleidë Monika Pokorska-Iwaniuk.Ji pristatë Poznanës Kaziukà, parodë ðiuolai-kinës rinkodaros, valdþios ir visuomenës sàry-ðio ypatumus, kuriø, mano nuomone, trûkstamûsø Kaziukui. Jonas Mardosa praneðime „At-laidø prekyba: formos ir turinio kaita XX a.“nuðvietë, kaip istoriðkai mugës buvo priderin-tos prie atlaidø. Praneðëjas apibûdino struk-tûrà, tradicijas, regioninæ specifikà, paþymë-damas, kad „turinys kinta, bet forma panaði“.Arûnas Dirvinskas aptarë ðiuolaikiná Gariûnøturgø kaip istoriná, socialiná, psichologiná feno-menà. Daug dëmesio buvo skirta turgaus pre-keivio tapatybei, negatyvioms konotacijoms, otai ið tiesø moksliniø tyrimø vertas objektas.Vytenis Rimkus „Turgaus mene“ pateikë ret-rospektyvià liaudies meno refleksijà, pabrëþ-damas, kad apie 1960–1970 metus iðkilo tur-gaus meno problema. Terminas „turgaus me-nas“ ir ðiandien turi neigiamà konotacijà. Ap-taræs istorinæ „turgaus kilimëliø“ situacijà, me-notyrininkas teigë, kad „turguje slypi labaidaug dalykø“. Vienà jø – mugës vargonus – pri-statë Jurgita Dovalcovienë. Ji pateikë istorinæapþvalgà, pakomentavo vargonø veikimo prin-cipus, o vëliau gausiai susirinkusiems pade-monstravo angliðkø mugës vargonø skambesá.

183

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

Plenariniame posëdyje iðkeltos apibrëþ-tys, problemos ir situacijos buvo reflektuoja-mos keturiose sekcijose. Ðios apþvalgos auto-rius dalyvavo sekcijoje „Turgus lietuviø lite-ratûroje“. Joje Dþiuljeta Maskuliûnienë teigë,kad didaktinëje prozoje „turgus vertinamaspozityviai, nes tai ir ekonominë veikla, ir ko-munikacinë vieta“. „Turgus tampa simboliu,metafora, atspindi svetur gyvenanèio perso-naþo bûdà“, – aptardama konkreèius J. Jan-kaus, M. Katiliðkio, A. Landsbergio kûriniussakë Dalia Kuizinienë. Nerijus Brazauskasanalizavo turgø kaip istorinës sàmonës þenk-là J. Uþpurvio, A. Landsbergio, I. Mero kûri-niuose. Kad turgaus tema yra beveik visuoseI. Ðeiniaus ðvediðkuose romanuose, netikëtaipaaiðkëjo ir ðvediðkojo I. Ðeiniaus kûrybos lai-kotarpio tyrinëtojai Sigutei Radzevièienei. Jiatskleidë turgaus vaizdiniø transformacijas,perskaitë paèios verstà iðtraukà. Ið Ðvedijos áLietuvos Sàjûdþio laikus sugràþino Asta Gus-taitienë, kuri iðskyrë konkreèias turgaus an-tinomijas (turgaus kaip triukðmo bei tylos,turgaus kaip sakralios vietos, turgaus kaip pi-gumo sinonimo) G. Patacko, E. Karnauskaitës,M. Martinaièio ir kitø poetø lyrikoje. Kituoseðioje sekcijoje skaitytuose praneðimuose (Da-lios Jakaitës, Irenos Baliulës, Jolitos Lukðy-tës, Danguolës Ðakavièiûtës) buvo nagrinëtipirkimo ir pardavimo, pasiûlos ir rinkodarosðiuolaikinëje lietuviø poezijoje bei prozoje as-pektai.

Sekcijoje „Turgus uþsienio literatûroje“buvo perskaityti Fiodoro Fiodorovo, AurimoNausëdos, Vydos Bajarûnienës, Ramûno Ðilio,Vytauto Bikulèiaus, Mareko Oziewiszo, AlinosRomanovskajos, Julditos Nagliuvienës, IrenosRagaiðienës praneðimai. Daþniausiai autoriainagrinëjo mugës / turgaus temà konkreèiuoseJ. Bunyano, I. S. Nikitino, I. Gonèiarovo, E. Zo-la, H. Kasacko, A. Patchett tekstuose. Skir-tingø tautø, þanrø, autoriø kûriniai byloja,kad turgus svarbus ir Rytø, ir Vakarø kul-tûroms. Turgaus vaizdinys yra nuoroda á pla-èius ir neretai specifinius istorinius, menta-linius, nacionalinius diskursus.

Sekcijoje „Turgus kalboje“ perskaityti iraptarti kalbininkø (Broniaus Maskuliûno, Jo-lantos Vaskelienës, Jurgitos Macienës, Regi-nos Kvaðytës, Giedrës Èepaitienës, SolveigosSuðinskienës, Ainos Bûdvytytës-Gudienës,Redos Toleikienës, Svetlanos Karavajevos,Elenos Akimovos, Egidijos Masevièienës,Vilijos Adminienës, Juozo Petruðevièiaus)praneðimai parodë, kad lingvistinis turgausaiškinimas sietas su leksinëmis ir darybosreikðmëmis, su kalbos vartojimo ypatybëmis,su konceptualiosiomis metaforomis. Beje, bai-giamajame plenariniame posëdyje pateiktas

analitiðkas Silvijos Papaurëlytës-Klovienëspraneðimas „Tai, kas yra pigu lietuviø kalbospasaulëvaizdyje“ atskleidë tris turgaus kon-cepto reikðmes, konstatavo, kad „moralinësvertybës neapibûdinamos kaip pigios“. Kog-nityvinës lingvistikos metodologinë prieiga bu-vo labai vaisinga.

Ketvirtoje sekcijoje „Turgus istorijoje,etnokultûroje, mene“ vyko tikras interdiscip-lininis darbas. Pirmoje dalyje buvo perskai-tyti Dainiaus Sobeckio, Virginijos Jurënienës,Arûno Gumuliausko, Daivos Ðeðkaukaitës,Graþinos Kazlauskienës praneðimai, kuriuoseturgus reflektuotas pagal Biblijos, istorijos,etnokultûros kontekstus. Man teko laimëiðgirsti Angelës Kavaliauskienës, Lionës La-pinskienës, Sigito Poðkaus, Virginijos Apana-vièienës, Jurgio Dieliauto praneðimus. Visi jieturëjo konkretø objektà, bet ne visi aiðkømetodologiná, teoriná pamatà. A. Kavaliaus-kienë pristatë etnokultûrinius turgaus vaiz-dinius, eliminuodama laiko aspektà. Mika-baliø kaimo gyventojø pasaulëvokà átikina-mai atskleidë L. Lapinskienë. Jos nubrëþtoskaimo gyventojø màstymo ir vertybiø trajek-torijos liudija ðio kaimo þmoniø unikalumà.Kad turgaus tema nebuvo svarbi etninëje mu-zikoje ir tik ið dalies reikðminga akademinëje,parodë ir leido patiems ásitikinti V. Apana-vièienë. Gal ði situacija yra lietuviø mentali-teto iðdava? Savas turgaus apibrëþtis irmetodologijà þaismingai rimtame praneðimepristatë Sigitas Poðkus. Þaidþiant þodþio „tur-gus“ asociacijomis ir „eseistiðkai paplaukio-jant“ galima apie turgø pasakyti daugiau neirimtu veidu akademiniame praneðime. Iro-niðkas ir savirefleksiðkas praneðimas apibû-dina ir visas konferencijø patirtis apskritai,ypaè kai tiksliai klausiama: „Kas paneigs, kadmokslinë konferencija ne turgus?“. Niekas.Kas paneigs, kad turgus ir turgaus ribos yrametaforinës ribos, ypaè jei jos uþfiksuotosfotografijose? Ðá klausimà këlë ir ádomias dis-kusijas inspiravo Jurgis Dieliautas. Vëliau,vakare, jos persikëlë á Ðiauliø turgaus kavinë-je vykusià vakaronæ, kurioje diskusijà „Moks-lo ir verslo susitikimai kultûros erdvëje“ vedëGraþina Kadþytë. Èia iðtirpo ir realios, ir me-taforiðkos, ir metoniminës turgaus ribos. Oatkurtos jos buvo baigiamajame plenariniameposëdyje, kuriame buvo perskaityti ir istori-nio (Loretos Dauliuvienës, Aistës Lazauskie-nës) bei politinio ir kultûrologinio pobûdþiopraneðimai (Kæstuèio Ðerpeèio, Gintauto Ma-þeikio, Vladimiro Trimailovo). Jûratë Svi-èiulienë reziumavo, kad „knygø mugæ galimavertinti kaip reklamos kampanijos projektà“.Jonas Nekraðius priminë Ðiauliø turgausistorijà. Konferencijà baigë vieðnios ið Lat-

184T

ëvyn

ës v

arp

ai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

vijos. Marina Reiskart literatûrologiniamepraneðime analizavo miesto ávaizdá XIX a.rusø apybraiþose. Interdisciplininá turgaus irA. Èako prozos skerspjûvá pateikë TatjanaLavreckaja, o Augusto Saulieèio tekstus irypaè kontekstus interpretavo Inese Valtere,akcentavusi turgø kaip „þymëtà erdvæ“. Gretaðiø ir kitø teoriniø, interpretaciniø, istoriniø,poleminiø praneðimø konferencija turëjogausià kultûrinæ programà. Buvo atidarytaparoda „Turgus spaudiniuose“, veikë Ðiauliøtautodailininkø turgus, buvo klausomasi jauminëtø mugës vargonø, buvo apdovanotifotokonkurso „Mano turgus“ laureatai (I vietaskirta Vytautei Biliûtei, Kelmës „Aukuro“vidurinës mokyklos moksleiviø fotostudijosnarei!), vyko ekskursija „Ðiaurës Lietuvosmiesteliø turgaus aikðtës“. Taigi ðioje konfe-rencijoje buvo visko: ir kalbos apie turgø, irturgaus kalbos. Buvo ir mugës vargonø, irturgaus aikðèiø, ir turgaus valdytojø ir pir-këjø, ir pasyvaus vaikðèiojimo po turgø beiaktyvaus derëjimosi. Turgus ávyko ir pavyko,nes turguje, anot profesoriaus Vytenio Rim-kaus, daug paslapèiø.

NERIJUS BRAZAUSKAS

JOSIFAS BRODSKIS: „MANO PRIEÐAS –VULGARUMAS“

1980 m. vasario–gegužės mėnesiais ValentinaPolunina Mičigano universitete rašė daktaro di-sertaciją apie Josifo Brodskio tropus, įrašinėjo jopaskaitas ir pokalbius. Šis V. Poluninos ir J Brods-kio pokalbis spaudoje pirmąkart buvo paviešintas2009-ųjų spalį.

Nobelio literatūros premijos laureatas J. Brods-kis (1940–1996) 1972-aisiais emigravo iš TSRS įJAV, kur iki gyvenimo pabaigos įvairiuose univer-sitetuose dėstė rusų literatūrą. Šiemet poetui ge-gužės mėnesį būtų sukakę septyniasdešimt metų.

– Jums rusø kultûros palikimas – Derþavi-nas, Lomonosovas, Baratynskis...

– Netgi Kantemiras, visa klasikinë XVIIIIamþiaus poezija.

– Man atrodo, kad jûs turite kaþkà bendrane tik su anglø metafizikais, bet ir su ThomasuHardy'iu.

– Taip, já labai myliu, myliu uþ graþià for-mà. Jo eilëraðèiai tiesiog nuostabûs: kiekvie-nos strofos intonacija skirtinga, ir pagal rit-mà, ir pagal formà.

– Kai kurie vaizdai galëtø bûti ir jûsø. Prisi-menate eilëraðtá „The Convergence of theTwain“? Garlaivio ir ledkalnio susidûrimo vaiz-das?

– Taip, man labai patinka ðis eilëraðtis.

– Hardy'io ironija?

– Ji nieko bendra neturi su manàja. Taipaprasèiausiai second hand stuff. Jeigu jauieðkote ryðio, tai jis yra, pavyzdþiui, su W. H.Audenu ir E. Montale.

– Taip, tie, apie kuriuos jûs raðëte, jumsartimi. O S. Beckettas?

– Taip, ir Beckettas. Viena dama mane la-bai pagyrë, kai að jai perskaièiau „Gorbunovàir Gorèakovà“: „Too much Beckett“. Að manau,kad „Gorbunovas ir Gorèakovas“ geriau neiBeckettas.

– O kitos átakos?

– Jø daug. Ir jokiø. Yra átakos ir „átakos“.Ðtai, pavyzdþiui, 1959-aisiais, tiksliai neprisi-menu, að raðiau eilëraðèius. Viskas klostësinormaliai, kol nepaëmiau á rankas Baratyns-kio tomelio. Að dar neþinojau, kà apskritaiveiksiu pasaulyje, raðiau eilëraðtukus, vaþi-nëjau á ekspedicijas. Tol, kol Jakutsko knygy-ne neaptikau Baratynskio tomelio. Kai já per-skaièiau, man pasidarë aiðku: að neturiu kàveikti Jakutijoje, ekspedicijoje að nieko kitoneþinau ir nesuprantu, eilëraðèiai yra vienin-telis dalykas, kurá að suprantu. Baratynskisryðkiai, taip manau, paveikë mane tuo san-tûriu tonu, ir að supratau – tai mano kelias.Atitinkamai, jeigu ne daugiau, lingvistiðkai,stilistiðkai turëjo átakos Cvetajeva, kurià aðþinojau, ko gero, nuo dvideðimties metø. Kaipirmàkart perskaièiau jos eilëraðèiø, jie manetiesiog apstulbino.

– Baratynskio santûrumas ir Cvetajevosverþlumas?

– Taip, jeigu bûtina, taip. Að manau, kadCvetajeva, kad ir kaip bûtø, yra ta poetë, kuriypatingai kontroliavo save. Manau, kad ji iðtikrøjø, jeigu kalbëti rimtai, – pati didþiausiaXX amþiaus rusø poezijos formalistë. Chleb-nikovas, Majakovskis, palyginti su ja, nerim-ta. Ji net didesnë formalistë, sakyèiau, uþPasternakà. Ðtai jums stipriosios átakos: Ba-ratynskis, Cvetajeva, Derþavinas ir Kante-miras.

– Jûs visà laikà buvote drauge su Achma-tova.

– Pirmiausia ne visà laikà, o gana neilgai.Að su ja daþnai pasikalbëdavau. Ji sakë: „Jo-

185

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

sifai, að nesuprantu, kà jûs èia veikiate. Jumsmano eilëraðèiai negali patikti.“ Tai ne visaitaip: man jos eilëraðèiai nepaprastai patiko irpatinka, bet... tai ne ta poezija, kuri manedomina. Man buvo ádomus (dabar bandausamprotaudamas visa tai ávertinti) þmogus.Man svarbiausia buvo ji pati – þmogus, poe-të... ir netgi ne poetë.

Apie tai kvaila kalbëti, bet taip susiklostëaplinkybës, neþinia kodël ið tikrøjø tapau tuo,kuo tapau, bet niekada, ypaè bendraudamassu Achmatova, net ir dabar nepasakyèiau apiesave, kad að – poetas.

Taigi manæs poetë nedomino, o kaþkas di-dingesnis, esmingesnis, paprasèiausiai taibuvo vienintelis þmogus, su kuriuo buvo ga-lima turëti reikalø. Be to, að raðiau eilë-raðèius ir, þinoma, man buvo nepaprastai ma-lonu, kai ji juos gyrë. Tai, tarp kitko, ji nelabaisuprantamu bûdu pamokë mane... gal surastitikrà kelià, bet viskas prasidëjo kaip tik nuojos. Prisimenu, apie „Eisenà“ ji pasakë: „Koksvieniðumo laipsnis!“ Tai, beje, apie tai, kurlink að tada verþiausi – kaip pasakyti? – toconvey, iðreikðti, perteikti. Að supratau josþvilgsnio gelmæ, vertinimus, svarstymus – ji iðtikrøjø þiûrëjo á tai, apie kà galima angliðkaipasakyti: to the moral center. Gan reikðmingasdalykas, bet kiekvienas mano eilëraðtis buvoskirtingas. Pamenu, sukûriau „Didþiàjà elegi-jà Johnui Donne'ui“; ji man patiko, bet,sukûræs jà, pamirðau. Po savaitës ar po dviejøtà „Johnà Donne'à“ nuveþiau Achmatovai. Ir jiman pasakë: „Baiminuosi, kad jûs nesupran-tate, kà sukûrëte“, na ir t. t., ir pan. Man buvoaiðku, apie kà kalbama; juk jûs þinote, kaiparaðai, ypaè jeigu visa tai vyksta Rusijoje,niekas tiesiogine prasme nekreipia á tai dëme-sio, neskiria dëmesio, kurio nusipelnëkûrinys. Galbût tai Achmatovai buvo svarbu,be to, ji á raðymà þiûrëjo taip, kaip bûtinaþiûrëti. Tai juk jûsø civilizacija, su kuria nie-kas nesutinka.

– Rodos, jûs W. H. Audenà vertinate la-biau nei T. S. Eliotà?

– Audenas buvo labai kuklus poetas, betjis nebijojo kalbëti apie tai, kas gali nepatiktikitiems. Eliotas uþgniauþdavo savo dainà daþ-niau nei Majakovskis. Tikrø Elioto eilëraðèiølabai nedaug. Juose begalë ðalutiniø sakiniø,kuriais jis bando apsiginti nuo ávairiausiøgalimø iðpuoliø.

– Jûs dabar raðote ir rusiðkai, ir angliðkai.Koks ryðys tarp ðiø kalbø? Ar galima angliðkàdvasià sujungti su rusiðka gramatika?

– O jûs paskaitykite mano áþangà Cveta-

jevos dvitomyje, ten apie tai kalbu. Cvetajevaidarë átakà vokieèiø kalba. Taèiau ji raðë ru-siðkai, nors nuo vaikystës kalbëjo trimiskalbomis.

– Kaip kalba iðreiðkiamas tremties jausmas?

– Namuose viskas padeda ir viskas truk-do, tu þinai, jauti, kur prieðai ir kur draugai.Outside Russia tu neþinai who is who. Að vie-nui vienas su kalba. Paaðtrëjæs kalbos jaus-mas. Atsargiau, ádëmiau tikrini save keliskartus, daþniau naudojiesi þodynu.

– Koká ávardytumët pagrindiná prieðà?

– Vulgarumas. Intelektinis ir dvasinis vul-garumas. JAV – labai vulgari ðalis. Tiesa, dva-sinis vulgarumas kartais gali atneðti netikëtørezultatø. Ðtai samdomas kareivis, kalbëda-mas per Amerikos televizijà, netikëtai galipareikðti: „Að supratau, kad nuþudþiau þmo-gø, kuris buvo kur kas sudëtingesnis uþmane.“

– Ar tik ne Bellai Achmadulinai skirtas Jû-sø eilëraðtis „Vienai poetei“?

– O ne. Kaþkodël ir Bella já prisiskyrë sau.Jis adresuotas vienai paþástamai, kurià aðtaip pat galëèiau sëkmingai pavadinti astro-naute, o ávardijau poete, truputá ironiðkai, galnet áþeidþiai.

– Ar jûs sukûrëte savøjø eilëraðèiø hierar-chijà?

– Poetas – geriausias savo eilëraðèiø teisë-jas. Geresnis nei bet kuris kritikas. Að sukû-riau savo eilëraðèiø hierarchijà. Paskutiniseilëraðtis – ne visada geriausias. Mano ge-riausi eilëraðèiai – „Drugelis“, „East Finch-ley“. Eilëraðtyje „East Finchley“ iðsprendþiauproblemà, kurios negalëjau áveikti iki tol. Nie-kada anksèiau neraðiau apie gëles. Þodþiui„gëlës“ reikëjo konteksto, kuriame þodis pri-valo bûti iðtariamas su tam tikra intonacija irjis turi bûti eilëraðèio pabaigoje.

– Studentai daþnai klausia manæs – apiekà ðis eilëraðtis? Bet paaiðkinti eilëraðtá þo-dþiais – tai, pasak Marinos Cvetajevos, su-reikðminti savàjá þodá labiau uþ poetà.

– Þinoma. Bet auditorijoje mes mokomësvisai kitokiø dalykø. Að stengiuosi jiems pa-aiðkinti, kaip funkcionuoja poetinis màsty-mas, taigi kaip veikia poeto màstysena, kai jisraðo eilëraðèius, kas lemia eilëraðèio raðymà,kokia jo strategija, kokia þodþiø kilmë, jø aso-ciacijos ir t. t., kaip jis juos atrenka, kà iðmeta.Ið esmës poetas atskleidþia tiek, kiek ir nu-slepia.

186T

ëvyn

ës v

arp

ai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

– Todël ir tenka ðifruoti visus jûsø vaizdusir sàsajas?

– Ir taip, ir ne. Svarbu, kà poetas veikia sukalba tame lygmenyje, kuriame þmonës ne... na,að neþinau... kà að ten... Poezija – tarsi absoliu-tus kalbos lygmuo, ðtai kas ji yra. Ir visa tai yrakalboje. Poetas ið tikrøjø nieko neatskleidþianauja. Jis þodþius iðrikiuoja taip, kad, jo supra-timu, visi elementai laimi vienodai.

Neprisimenu, rodos, Coleridge'as pasakë,kad poezija – tai geriausi þodþiai geriausiatvarka. Tai ðiek tiek banalu, bet ið esmës kaiptik taip yra. Ne tik geriausi þodþiai, ne tikpatys graþiausi þodþiai, o patys adekvaèiausiþodþiai labiausiai adekvaèia tvarka.

– Ðtai todël jûs raðote taip, o ne kitaip?

– Todël kad kitaip man nesiseka, papras-èiausiai kitaip nesinori. Juk tu raðai sau irhipotetiðkai kitam asmeniui, ir ðiam hipote-tiðkai kitam asmeniui tu nori ásiteikti. Viskaspriklauso nuo to, kas tas hipotetiðkai kitasasmuo. Tai gali bûti bièiulis, gali bûti mylimo-ji, tai gali bûti angelas, tai gali bûti idëja.Taigi bet kuri literatûra, bet kurie kûriniaiprasideda þmogaus verþimusi ðventumo link,juk taip? Gogolis – ðtai gana konkretus pa-vyzdys. Jis asmeniðkai stengësi patobulintisave, taigi norëjo pasiekti ðventojo standartà.Bet esmë yra tokia: kaip þmogus sprendþia ðáuþdaviná tarpininkaujant literatûrai; kuodaugiau jis tuo uþsiima, tuo labiau pradedasuvokti, kad jis literatûroje pasiekia daugiaunei sielos srityje. Ið èia sklinda visi kaltinimailiteratûrai ir apskritai menui, kad tai ið vel-nio ir t. t. Gogolis þengë toliau nei kiti – jistiesiog sudegino antrà „Mirusiøjø sielø“ dalá.Vis dëlto ðá impulsà, ðá verþimàsi á tam tikràðventumà galima suvokti banaliai; tai galimasuvokti ir lingvistiðkai, ir drauge... tai patiessavæs pagerinimas, prigimties pagerinimas.

– Ar tai nereiðkia, kad kiekviename nau-jame poeto eilëraðtyje vis daugiau ir daugiauamato?

– Na taip, nors... kai prasideda pertraukair kai tu paskui gráþti, tam tikru atþvilgiu tupradedi nuo pradmenø. Dar daugiau, prad-menys palaipsniui primena save... Kuo sëk-mingesnë buvo tavo praeitis, kuo akivaizdesnitavo pasiekimai vakar ir uþvakar, tuo maþiauðansø, kad tai dar kartà pasiseks, arba tau vëlteks pasinaudoti tomis paèiomis priemo-nëmis, vis maþiau jø lieka. Kiekvienas kitaseilëraðtis gali bûti paskutinis – pabaigospradþia. Ið èia – baimë.

– Ar nugrimztate á tokià bûsenà, kai jaus-mams ir mintims nerandi tinkamø þodþiø?

– Taip, bûna, tada að imu antraeilius þo-dþius, imituoju.

– Kokià reikðmæ turi poeto amþius?

– Senatvëje retai kuris gerai raðo. Iðmin-ties – yra, minèiø – retai. Taip, að netikiu se-noliu Goethe. Judesys þemëja: þmonës tampaiðmintingesni, bet jie nebejauèia groþio ele-gancijos. Net kalbos jie nebenori uþkariauti,nugalëti! Að pavydþiu anksti mirusiems: mesniekada nesuþinosime, kas bûtø jiems nutikæ.Mumyse tik pusë vaizdo.

– Atleiskite, o senole Achmatova jûs ti-kite?

– Achmatova – iðimtis. Tokia buvo istorinësituacija – poetë turëjo tikëti, judëti pirmyn.Per tuos keturiasdeðimt metø ji buvo vienin-telis balsas. Tai buvo jos pareiga, kurià ant jospeèiø uþdëjo istorija ir laikas.

– Ar viskà suvokiate savuosiuose eilërað-èiuose?

– Taip, að suvokiu visus savo eilëraðèius,nëra tokiø, kuriø nesuvokèiau. There is not-hing obscure to me, anyway.

– Poezijos menas – tai kûrëjas, kûrinys irskaitytojas. Skaitytojas arba paprasèiausiaiskaito, arba analizuoja, jeigu jis raðo knygà,kaip að. Pastaruoju atveju tu tiesiog ðoki apiekaþkokio nesugaunamojo sielà. Ar tai nereið-kia, kad tikrasis eilëraðèio turinys – kaþkokiasiela, kaþkoks tikëjimas, religija?

– Na, galima ir taip, bet tai nuves ne tikjus, bet ir mane á neáþengiamus tankumynus.Ið tikrøjø taip, gyvuoja kaþkokia idëja, kuriàtu... að net neþinau... kaþkokio pobûdþio at-metimo arba tikrovës neigimo idëja, áskaitanttikrovæ (tiktai tada ir traukia neigimas, kaiátraukiama tikrovë). Tai tam tikras vektoriusaukðtyn, tam tikras statmuo, bet apie tai kal-bëti nëra prasmës.

– Tai kitas pasaulis, o ne veidrodis ar tik-rovës atspindys?

– Ne, ne veidrodis ir ne atspindys... Manonuomone, að raðau iðskirtinai apie vienàdalykà. Að raðau apie laikà, apie laikà ir apietai, kaip laikas keièia þmogø, t. y. apie tuospokyèius, kurie sukelia ne tik fizinius ir psi-chologinius pokyèius, ávykusius ne tik jame,bet ir visuose jo galimuose ir negalimuosepirmtakuose. Tai jis kaþkà prideda nuo savæs,nors ne visai... Ðtai þmogus pateko á XXamþiø, bet tai visai ne XX amþius, nes laikuitai neþinia kuris amþius. Jis yra produktas to,kà jis skaitë, jis yra veikiamas ávairiapusiøpermainø. Ðtai kodël jis turi teisæ pasakyti

187

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

kaþkà kokybiðkai nauja, arba nebûtinai nau-ja, t. y. tai, kà jis kalba, pristato savo laikodarbo rezultatà.

– Kai jûs raðote eilëraðtá, ar turite galvojekoká nors didelá bendrà tikslà?

– Tikslas vienas – gerai paraðyti. Poetasprivalo matyti gyvenimà kaip tam tikràgrandinës grandá, ir jis privalo suformuotitikslià grandá, numerá grandinëje tam, kasbuvo iki ir kas bus vëliau. Tam tikram reið-kiniui rasti tinkamà vietà.

– Að visada galvojau, kad tai – istoriko uþ-davinys.

– Taip, tà patá galima pasakyti apie is-torikus. Bet poetas, skirtingai nei istorikas,jeigu jis neraðo, neegzistuoja. Dvasiniai pa-siekimai tampa profesionaliais. Eilëraðèiøraðymas – tai psichologinis maldos mechaniz-mas, kreipimasis á Dievà: tu nesi tikras, ar Jisgirdi tave, bet tu girdi save.

– O lyrizmas?

– Poezijoje, mene galima pasiekti tokiàaukðtà lyrizmo gaidà, kurios neámanoma pa-siekti gyvenime, þmoniø santykiuose. Taisupratau ne taip seniai. Kartà naktá klau-siausi Mocarto ir iðgirdau tai, ko að siekiausavo gyvenime, þmoniø santykiuose, nors topasiekti galima tik mene. Poezijos tikslas – tostrike this note, to get to a higher plane ofregard.

– Kitaip sakant, kriterijus – nepasiekiamu-mas?

– Kiekvienà idealà norisi pasiekti, apka-binti, miegoti su juo. Tikrasis idealas – kaiphorizonto linija, jis nepasiekiamas. Idealo il-gesys, o ne bandymas já pasiekti.

– Ar ne ið èia jûsø „niekur“ ir „ið niekur“?

– Ið dalies taip. Mes priimame savo gyve-nimà kaip vystymosi linijà – linijiðkai. Galimanumanyti, kad kaþkur yra pabaiga. Galbûttenai kaþkas yra arba nieko nëra. Kodël ðiaiidëjai nesuteikti loginës pabaigos? Kai þmo-gus màsto, jis juda, jis nejuda viena linija. Jissiunèia signalus visomis kryptimis, galbûtkaþkur aidas atsikartos, bet daþniausiai neat-siliepia.

– Juk ir reali poeto aplinka ateina á jo eilë-raðèius.

– Reali poeto aplinka – politika, pramonë,gamta. Taip, tai ateina á menà, á tam tikràþanrà. Labai sunku paraðyti gerà politinæpoemà. Patys politiðkiausi poetai buvo Kava-fis, Montale, o ne Majakovskis. Þmogaus pro-

tas turi hierarchinæ sistemà, jis daugeliolygiø. Politinë sistema – pirmasis þemutinislaiptelis.

– Kaip jûs pasirenkate eilëraðèio temà?

– Medþiaga, tema ateina paèios. Að jø ne-ieðkau.

– Ir paskutinis klausimas: kà jums reiðkiakalba?

– Tai magiðka. Tai didinga. Neaiðku, iðkur ji atsirado. Kalboje yra tiek visko, jog mesneiðnaudojame në deðimtosios jos turtø da-lies. Tas, kuris davë mums kalbà, didesnis uþmus. Duodantysis visada didesnis uþ tà, ku-riam jis duoda. Mes atëjome á kalbà, o ne jàsukûrëme. Mes atrandame kalbà, kiekvienakarta atranda kalbà.

Ið rusø k. vertë ARVYDAS VALIONIS

KULTÛRINË SKANDINAVIZMO ERDVË

Skandinavija kaip viena kultûrinë erdvë.Ðiaurë kaip politinis vienetas. Tokios mintyspastaruosius du ðimtmeèius gyvavo skandi-navø sàmonëje. Toji idealistinë siekiamybëkartais virsdavo nusivylimu, kartais – poli-tine priedanga.

Literatûrologë Kari Haarder Ekman, nag-rinëdama kultûriná skandinavizmà, savo kny-goje „Mano kraðto sienos prasiplëtë“ raðo, kadkalbinis, kultûrinis ir geografinis Skandi-navijos kraðtø giminingumas buvo ypaèstiprus 1809–1905 metais. Suomijà taip patstengtasi átraukti á ðià kultûrinës vienumoserdvæ. Autorë paþymi, kad po ávairiausiø ka-rø, ilgus ðimtmeèius sekinusiø ðiuos kraðtus,vienijantis skandinavizmo idealas smarkiaipakeitë lig tol vyravusias vertybes, sukûrësëkmæ atneðusá pastovumà. Nors XIX a. irbûta Danijos karaliaus norø iðlaikyti ÐlezvigoHolðteino þemëse savo átakà ar Ðvedijos ka-raliaus ketinimø atsiimti ið Rusijos Suomijà,taèiau tai tik padëjo sukurti vientisà tinklà(paðtas, prekybiniø firmø registras, civilinëteisë), kuris padëjo sinchronizuoti Skandi-navijos ðaliø visuomenës interesus, iðvystëbendrà politinæ kultûrà.

Vikingø laikai, Kalmaro unija skandina-vams tapo romantiðka vienijimosi paskata.Raðytojas Peras Danielis Amadeusas Atter-bomas, pirmosios ðvedø literatûros istorijosautorius, lyriðkai perkûræs daugelá sagø, ragi-no gráþti prie visuotinës senosios skandinavøkalbos, net buvo siekiama, kad skandinavø

188T

ëvyn

ës v

arp

ai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

autoriai nebûtø verèiami á kaimynø „dialek-tà“. Poeto Carlo Wilhelmo Augusto Strand-bergo skandinavizmas buvo nukreiptas prieðvokieèius Ðlezvige ir rusus Suomijoje. Taèiauðiaurietiðkas nacionalizmas greitai iðblëso,kai 1864 m. Ðlezvigas galutinai atiteko Vokie-tijai. 1905 m. iðirus Ðvedijos ir Norvegijos sà-jungai, skandinavizmas tapo taikiu tautiniujudëjimu, tebepuoselëjamu ir dabar.

Garsûs to meto raðytojai Björnstjerne‘asBjörnsonas, Henrikas Ibsenas, AugustasStrindbergas, Georgas Brandesas ypatingaipuoselëjo skandinaviðkà literatûriná bendra-darbiavimà. Kultûrinæ skandinavø erdvæplëtë ir stiprino ne tik literatø polemikos,draugystë, vieðnagës, laiðkai, knygos, paskai-tos, bet ir tuometë spauda. Tokios garsenybëskaip Hansas Christianas Andersenas, Frede-rika Bremer (Danija), Johanas Ludvigas Ru-nebergas (Suomija), Henrikas Wergelandas(Norvegija), maþiau þinomas danø raðytojasCarlas Plougas taip pat praturtino ðià erdvæ.Ðvedø raðytojas Carlas Jonas Love’as Almq-vistas 1846 m. Kopenhagoje kalbëjo: „Skan-dinavø tautos, arba maþosios karalystës, ne-paisant skirtingø dialektø, turi tiek daugbendrø sàsajø, kad galëtø susijungti. Jas tu-rëtø vienyti ne dinastinë karaliaus valdþia, oindivido nepriklausomybë, ekonominë laisvëir liaudies ðvietimas.“ Net ðiandien tai – mo-derni ir politiðkai viliojanti vizija.

Nepaprastai áþvalgus ir tuometis C. J. L.Alm-qvisto poþiûris á Europà. „Europos ateitis sto-vi mûsø namø prieangyje, ji beldþiasi, noriáeiti. Jei kas neatidarys durø, ji pati jas ið-lauð.“

K. Haarder Ekman mano, kad XIX a.skandinavizmo kultûros pionieriai nutiesë ke-lià tolesniam ðiø kraðtø bendradarbiavimui,atviram dialogui, kurá dar prieð dvideðimttrisdeðimt metø aktyviai palaikë ðiuolaikiniaimenininkai, raðytojai Peras Olofas Sundma-nas, Peras Olovas Enquistas, Jörnas Donne-ris, Pentis Saarikoskis, Klausas Rifbjergas,Susanne Bröger, Janas Erikas Voldas.

Yra skeptikø, mananèiø, kad K. HaarderEkman apraðytas skandinavizmas, arba nor-dizmas, ðiandien virtæs retorika. Vis daugiauskandinavø, dirbanèiø kurioje nors kaimyni-nëje ðalyje, norëdami susikalbëti griebiasianglø kalbos. Daugelis jø neturi skandinavið-kø ar europietiðkø ðaknø. Globalizmo tema,daþniausiai amerikonizuota, vis labiau skver-biasi á þiniasklaidos diskusijas.

Taèiau optimistai nelaiko skandinavizmoatgyvena, jiems atrodo, kad jis tiesiog pakei-tæs pavidalà. Kultûrinis ðiø giminingø kraðtøbendradarbiavimas tebëra platus ir turtingas.Ðvedo Larso Noréno ar norvego Jono Fosse’o

pjesës statomos visoje Skandinavijoje, kasmetskiriama literatûrinë Ðiaurës kraðtø tarybospremija, naujai sukurti filmai ar knygos pir-miausia pasirodo kaimyninëse ðalyse. NetEurovizijos dainø konkurse skandinavai bal-suoja vieni uþ kitus. Kaip jie patys sako: „Messëdime prie bendro kultûrinio stalo.“

Kultûrinë skandinavizmo erdvë dabarsuskilusi á daug maþø kultûriniø erdviø, pa-sklidusiø po ávairias internetines svetaines arinternetinius laikraðèius, universitetus, liau-dies mokyklas, vadinamàsias minties kalves.Anot raðytojos Ebbos Witt-Brattström, di-dþiausia dabarties Ðiaurës kraðtø bûtinybë –„iðaiðkinti, kad gimtoji geografinë vieta daugsvarbesnë uþ èarteriná Tailandà, Graikijà ar„globalistinæ traukà“.

Parengë ZITA MAÞEIKAITË

ATODANGOS: NUO 2009 METØ LITERATÛRINËS LATVIJOS IKI PROBLEMINIØ KNYGØ JAV

Literatûros mmetø aapdovanojimai LLatvijo-je. Latvijos raðytojø sàjunga, apklaususi savonarius, iðaiðkino vertingiausius ir reikðmin-giausius 2009-øjø literatûros kûrinius. Uþglaudþias gyvenimo ir literatûros sàsajas ap-dovanotas literatûrologas ir kritikas, latviø li-teratûrinio palikimo dokumentininkas, „þmo-gus archyvas“ Ilguonis Bersonas (g. 1931 m.).

Reikðmingiausiais 2009 m. kûriniais pri-paþinti: Uldþio Bërzinio eilëraðèiø rinkinys„Pokalbis su Laiðkaneðiu“ (poezija), Janio Lë-jinio trilogijos „Antspaudas raudoname vað-ke“ treèioji knyga „Runos“ (proza), Mario Run-gulio „Kaèiø generolas“ (vaikø literatûra),Gundegos Grynumos monografija „Atmintiesparadoksai“ (literatûros istorija ir literatûrosmokslas), Mario Bërzinio „Ásivaizduodamas“(dramaturgija) bei Maimos Grynbergos verstiM. Rimmineno ir A. Kivirehkos kûriniai.

„Kûlgrinda“ llatviðkai. Rygos leidykla„Dienas Grāmata“ iðleido Petro Dirgëlos „Bal-tijos trilogijos“ pirmàjá romanà „Kûlgrinda“.Ið lietuviø kalbos iðvertë Talridas Rullis.

H. MMurakami „1Q84“ –– ððiø ddienø „„1984-ieji“. 2009 m. geguþæ iðleistas pirmas HarukiMurakami romano „1Q84“ tomas Japonijojesusilaukë didþiulio pasiekimo (planuotà 200tûkst. knygø tiraþà teko padidinti iki 500tûkst.). Taèiau niekas neprilygo ðiemeèiamtreèio tomo tiraþui – jau per pirmàsias dviprekybos savaites jis pasiekë vienà milijonàegzemplioriø. Skaitytojus labai suintrigavo

189

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

siuþetinës linijos neþinomybë. Anot H. Mura-kami, „1Q84“ (japoniðkas pavadinimas yra„1-9-8-4“) buvo sumanytas kaip atsakas gar-siajam G. Orwello romanui „1984-ieji“. Aiðkin-damas romano sumanymà, raðytojas vienameinterviu sakë, kad kaþkada populiarus mark-sizmas dabar vis daþniau pakeièiamas funda-mentalizmu ir sektantizmu, ir ði knyga apieðiuolaikinio pasaulio þmones, gyvenanèius visdidëjanèiame globaliame chaose.

H. Murakami kûriniai iðversti á 40 pa-saulio kalbø. Lietuviðkai skaitome jo „Aviesmedþioklæ“, „Dansu dansu dansu“, „Á pietus nuosienos, á vakarus nuo saulës“, „Kafkà pakran-tëje“, „Norvegø girià“, „Prisukamo paukðèiokronikà“ ir kitus bestselerius.

V. HHavelui –– FF. KKafkos ppremija. BuvusiamÈekijos prezidentui, raðytojui, dramaturguiVaclovui Havelui paskirta prestiþinë F. Kaf-kos premija. Apdovanojimo ceremonija ávyksspalá Prahoje.

Nuo 2001 m. ðia premija (10 tûkst. dole-riø) ávertinti Philipas Rothas, Peteris Handke,Haroldas Pinteris, Haruki Murakami ir kitiþymûs kûrëjai.

„Prarastasis“ BBookeris. Britø raðytojasJ. G. Farrellis (1935–1979) po mirties apdo-vanotas „prarastuoju“ Bookeriu (Lost ManBooker Prize) uþ 1970-øjø kûrinius. Mat taismetais organizatoriai pakeitë premijos taisyk-les ir daugelis naujausiø romanø, sulaukusiøpalankaus kritikø vertinimo, negalëjo dalyvau-ti konkurse. Uþ „prarastojo“ Bookerio nugalëto-jà balsavo 38 proc. skaitytojø, arba dvigubaidaugiau nei uþ bet kurá kità laureatà.

1973 m. J. G. Farrellis vis dëlto buvo apdo-vanotas Bookerio premija uþ trilogijos „Impe-rija“ antràjà knygà „Kriðnapuro apsiaustis“(„The Siege of Krishnapur“). Dabar J. G. Fa-rrellis ir 2003 m. Nobelio literatûros premijoslaureatas J. M. Coetzee yra dukart pelnæ Boo-kerio premijà.

H. FFallados bbestseleris. „The Guardian“praneða, kad Vokieèiø literatûros klasikoHanso Fallados (1893–1947) romanas „Þmo-gus mirðta vienas“ (paskelbtas 1947 m.) ðie-met Didþiojoje Britanijoje tapo bestseleriu.Pirmàkart á anglø kalbà iðverstas ðis H. Fa-llados kûrinys Jungtinëje Karalystëje 2010-aisiais gali paplisti 250 tûkst. egzemplioriø.„The Guardian“ primena, kad H. Fallados ro-manà ir populiarino skaitytojai, bet ne rek-lamos kampanija.

Ukrainietiškasis „„Dekameronas“. Kijevepristatyta knyga „Dekameronas. 10 pastarøjødeðimtmeèiø ukrainieèiø raðytojø“. Rinkinyjeskelbiami naujausi S. Andruchoviè, L. Dereðo,A. Dnestrovskio, S. Þadano, I. Karpos, S. Pyr-

kalo, S. Povaliajevos, T. Prochaskos, N. Snia-danko ir S. Uðkalovo kûriniai.

Pasak S. Þadano, knyga gali pradëti pa-þintá su ðiuolaikine ukrainieèiø literatûra. Jisnetgi pasiûlë, kad bûtø galima iðleisti knygà„10 pastarøjø deðimtmeèiø poetø, raðanèiøprozà“.

Premija DD. GGrossmanui. Vokieèiø knygi-ninkai Taikos premijà paskyrë þymiam Izrae-lio raðytojui Davidui Grossmanui. 25 tûkst.eurø premija 56 metø raðytojui iðkilmingaibus áteikta spalio 10-àjà Frankfurto knygømugëje. Ðis raðytojas aktyviai remia þydø irpalestinieèiø susitaikymà. 2006 m. D. Gross-manas ir kiti raðytojai kvietë nutrauktiIzraelio ir Libano konfliktà. Uþ tai ginkluotaðiitø grupuotë po dviejø dienø nuo pareiðkimonuþudë jo sûnø.

Netektis. AA. VVoznesenskis. Birþelio 1 d.Maskvoje mirë iðkilus rusø poetas AndrejusVoznesenskis (1933–2010). Jis iðleido rinki-nius „Parabolë“, „Antipasauliai“, „Achilo ðir-dis“, „Garso ðeðëlis“, „Violonèelës àþuololapas“, „Vitraþo meistras“... – daugiau kaip 20poezijos knygø. Devintajame deðimtmetyjeraðë prozos kûrinius, kûrë eilëraðèius su pie-ðiniais, nuotraukomis, ðrifto kompozicijomis.Sovietmeèiu A. Voznesenskis buvo kaltinamasformalizmu; valdþia tai uþdrausdavo spaus-dinti jo eilëraðèius, tai vël leisdavo.

Reþisierius M. Zacharovas labai vertinoA. Voznesenskio kûrybà: „Andrejus Andrejevi-èius – giluminiø poezijos tradicijø, kuriøiðtakos siekia Velimirà Chlebnikovà, paveldë-tojas, nors pats A. Voznesenskis labai pagar-biai ir susiþavëjæs pirmiausia kalbëdavo apieBorisà Pasternakà.“

1965 m. „Vaga“ serijoje „Rusø tarybinëpoezija“ iðleido A. Voznesenskio eilëraðèiø rin-kiná. Vertë V. Ðimkus.

Lietuviø rraðytojos kkûryba AAirijoje. 2010 m.birþelio 9 d. Dublino Dunleary bibliotekojepristatyta Jurgos Ivanauskaitës poezijos rink-tinë „108 mënuliai“ („108 Moons“). Knygà ið-leido leidykla „The Workshop Press“. Eilërað-èius á anglø kalbà vertë Paulis Perry ir RûtaSuchodolskytë.

Kurioziðkiausi kknygø ppavadinimai. Þur-nalas „The Bookseler“ paskelbë kasmetinækurioziðkiausio knygos pavadinimo premijoslaureatà – latviø matematikæ Dainà Taimi-nià, dirbanèià Kornelio universitete. Jos kny-ga „Mezgimo nuotykiai su hiperboliniaisplokðèiais“ nugalëjo artimiausius konkuren-tus – „Treèiojo Reicho ðaukðtus“, „Èihuahua –kokia tavo pupa?“.

F. GG. LLorcos eekshumacija. Spalio 26-àjàispanø archeologai pradëjo oficialiai atkasti

190T

ëvyn

ës v

arp

ai

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

poeto F. G. Lorcos kapà. Laikraðtis „The Ti-mes“ praneðë, kad tariami poeto palaikai busekshumuoti, jø DNR bus palygintas su poetogiminaièiø DNR ir identifikacijos atveju buspagarbiai perlaidoti.

F. G. Lorcos artimieji ilgai prieðinosi ðiamaktui. 2007 m., kai Ispanija priëmë Istorinësatminties ástatymà, kitø frankistø aukø,suðaudytø kartu su F. G. Lorca, artimieji krei-pësi á teismà ir ðis leido ekshumuoti ir at-paþinti nuþudytøjø kûnus. Teismo sprendi-mui pritarë ir F. G. Lorcos artimieji.

Probleminës kknygos JJAV. JAV bibliotekøasociacija (ALA – American Library Associa-tion) pavieðino autorius ir knygas, kuriomisþmonës skundësi daþniausiai ir kvietë jas

iðimti ið mokyklø bei vieðøjø bibliotekø len-tynø. Daugiausia problemø jiems këlë Lore-nos Miraklos populiarioji jaunimo romanøserija „ttyl“, „ttfn“, „18r“, „g8r“, paraðyta in-ternetine èato forma.

Skundþiamasi S. Meyer romanø apievampyrus serija. J. K. Rowling romanai apieHario Poterio nuotykius dël kultiniø ir an-tiðeiminiø temø laikomi probleminiais.

Nuo skundø neapsaugota ir literatûrosklasika. Á „skundþiamø“ autoriø deðimtukàpateko H. Lee ir J. D. Selingerio kûriniai.

Pernai ALA gavo beveik pusæ tûkstanèioskundø, taèiau tik keli buvo patenkinti.

Parengë ARVYDAS VALIONIS

191

Juozas Aputis. Bëgiai ið-nyksta rûke. – Vilnius: Lie-tuvos raðytojø sàjungos leidyk-

la, 2010. – 486 p.Nacionalinës premijos laureato Juozo

Apuèio (1936–2010) keturios apysakos: „Prieðlapø kritimà“, „Rudenio þolë“, „Vargonø balsasskalbykloje“, „Skruzdëlynas Prûsijoje“. Apysa-kos yra sulaukusios didelio skaitytojø, lite-ratûrologø dëmesio, ðiam leidimui autoriusjas ið naujo pats redagavo ir taisë.

Almis Grybauskas. Persimainymai. –Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,2010. – 96 p.

Pirmasis þinomo poeto ir vertëjo noveliø irdraminiø kûriniø rinkinys, kuriame gausukultûriniø, istoriniø uþuominø ir simboliø,ironijos ir grotesko.�

Algimantas Mikuta. Veranda. – Vil-nius: Homo liber, 2010. – 104 p.

Keturiolikta þinomo poeto knyga, pasi-þyminti praeinanèio laiko apmàstymais, vai-kystës Þemaitijoje prisiminimais, netikëtais

minties viraþais, gebëjimu á viskà þvelgti iððalies.�

Jeronimas Cicënas. Vilnius tarp aud-rø. – Vilnius: Homo liber, 2010. – 304 p.

Knygoje pasakojama apie Vilniaus ir piet-ryèiø Lietuvos kultûriná, ekonominá ir politinágyvenimà Lenkijos okupacijos metais nuoPirmojo pasaulinio karo iki 1944 m. Tai tre-èiasis istorinæ iðliekamàjà vertæ turinèios kny-gos leidimas (pirmasis 1953 m. Èikagoje).�

Stasys Jonauskas. Eilëraðèiai. – Kau-nas: Naujasis lankas, 2010. – 63 p.

Þinomo poeto eilëraðèiø rinktinë, iðleistaserijoje „Poezijos pavasario laureatø biblio-tekëlë“. Sudarë autorius.�

Ineza Juzefa Janonë. Su Tavimi beTavæs. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas,2010. – 95 p.

Poetës ir prozininkës naujø eilëraðèiørinkinys, apmàstantis gyvenimo ir mirties pa-slaptá. Knygà sudaro du skyriai: „Sic est vitahominum“ ir „Hanibalas stovi prie vartø“.

GAUTA PAMINËTI

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

DANIELIUS MUÐINSKAS, vyr. redaktorius

R e d a k c i j o s k o l e g i j a :

ALGIMANTAS BALTAKIS

VIKTORIJA DAUJOTYTË

PETRAS DIRGËLA

REDA GRIÐKAITË

LORETA JAKONYTË

ANTANAS A. JONYNAS

HERKUS KUNÈIUS

MINDAUGAS KVIETKAUSKAS

JUSTINAS MARCINKEVIÈIUS

MARCELIJUS MARTINAITIS

JÛRATË SPRINDYTË

RENATA ÐERELYTË

PIETRO U. DINI (Italija)

VIOLETA KELERTIENË (JAV)

VALDAS PETRAUSKAS (Kanada)

ROMAS DAUGIRDAS, skyriaus redaktorius

BENEDIKTAS JANUÐEVIÈIUS, skyriaus redaktorius

REGIMANTAS TAMOÐAITIS, skyriaus redaktorius

RYMUTË AKSTINAITË, stilistë-korektorë

ROMA ZMITRAVIÈIENË, techninë redaktorë

Kompiuteriu rinko ALDONA GRYGELIENË

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su þurnalo autoriø nuomone.

Redakcijos adresas:

K. Sirvydo 6, 01101 Vilnius

Te l e f o n a i : vyr. redaktoriaus – 261 73 44; literatûros skyriaus – 261 61 00; kritikos, meno,eseistikos skyriaus, techninës redaktorës, korektorës – 262 55 79; buhalterijos – 262 61 84.Faksas – 261 73 44, el . paðtas: [email protected], [email protected]

© „Metai“, 2010. Eina nuo 1991 m.

2010.8-9.qxd 2010.07.28 10:00

rugpjÛtis– rugsËjis 8–9 · susigûþæs, já uþgriuvusi visa nakties tamsa. nematau në...

Documents