Širdies plakimas

40 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

(�t r e č i a S

S k y r i u S

ki tą D i e ną j i e a b u su Stivenu tuo pačiu metu iš-vyko į darbą. Šis ritualas kas rytą vyko tiksliai kaip

pagal laikrodį. Prieš darbą Stivenas bėgiodavo, sugrįžęs mankštin-davosi mindamas treniruoklį dviratį ir žiūrėdavo žinias. adriana pagamindavo lengvus pusryčius. jau būdavo nusipraususi po dušu ir apsirengusi. jis prausdavosi po dušu ir rengdavosi, kol ji sutvar-kydavo virtuvę ir paklodavo lovą. Savaitgaliais vyras atlikdavo kai kuriuos namų ruošos darbus, bet darbo dienomis būdavo per daug užimtas, per daug skubėdavo, kad galėtų jai padėti.

adriana visuomet žiūrėdavo rytines žinias ir, kiek suspėdavo prieš jiems išeinant į darbą, užmesdavo akį į programą Šiandien. Pasišnekėdavo, jei pamatydavo ką įdomaus. tačiau paprastai rytais daug nekalbėdavo. Šis rytas buvo kitoks. Praėjusią naktį jie dukart mylėjosi, ji švelniai ir meiliai nusiteikusi pabučiavo jį paduodama puodelį kavos. tebebuvo suprakaitavęs nuo bėgimo, tačiau net ir šlapiais plaukais ir prilipusiu prie kūno sportiniu kostiumu Stive-nas taunsendas buvo gražus lyg kino žvaigždė. tai dar vienas da-lykas, taip smarkiai išskyręs jį dar tada, kai veržėsi iš Detroito, kuo toliau nuo tėvų. jis buvo per daug protingas, per daug ambicingas, per daug išvaizdus tam gyvenimui, kuriame gimė. adriana irgi buvo labai daili, daili savaip, tačiau niekuomet apie tai negalvojo.


ji buvo per daug užsiėmusi savo gyvenimu, kad galvotų apie tai, kaip atrodo, išskyrus tada, kai apsirengdavo eiti kur nors su Sti-venu. bet jos išvaizda spinduliavo švarą ir sveikatą, natūralus jos grožis išsiskirdavo tame dirbtinumo pasaulyje, kuriame jie gyveno. ji visiškai nesuvokė esanti graži, o Stivenas retai apie tai teužsimin-davo, vis būdavo užsiėmęs kuo nors kitu. Savo gyvenimu, savo kar-jera. kartais jis iš viso jos nepastebėdavo.

– ar šiandien vyksta kas nors ypatinga? – prabėgomis žvilgtelė-jo į ją pro laikraščio viršų, valgydamas pusryčius. ji pašildė bande-lių su mėlynėmis, kurias buvo nupirkusi vakar vakare, padėjo jam didžiulį dubenį vaisių salotų su jogurtu.

– negirdėjau nieko ypatingesnio. Pamatysiu, kas dedasi, kai nuvyksiu į darbą. Per rytines žinias neatrodė, kad vyktų kas nors dramatiška. tačiau niekada nežinai: juk kol čia valgome pusryčius, kas nors gali nušauti prezidentą.

– taip... – jis žiūrėjo į akcijų kainas, šnekėdamas vartė verslo puslapius, – šiandien dirbsi iki vėlumos?

– turbūt. nežinosiu iki popietės. keli žmonės atostogauja. Vėl trūksta darbuotojų, gali tekti dirbti net ir savaitgalį.

– tikiuosi, neteks. ar prisimeni, kad rytoj pobūvis pas Džeim-sus? – jų akys susitiko ir ji jam nusišypsojo. jis netikėjo, kad ji gali ką nors prisiminti. nesvarbu, kad ji buvo prodiuserio asistentė ži-nių tarnyboje, laidoje, kurią transliuodavo vienas didžiųjų televizi-jos kanalų.

– aišku, prisimenu. ar tai labai svarbu?jis linktelėjo, praradęs humoro jausmą kaip visada, kai būdavo

kalbama apie jo darbą, bet ji prie šito jau buvo pripratusi.– ten dalyvaus visi bent kiek reklamos versle svarbesni asmenys.

norėjau tik įsitikinti, kad tikrai neužmiršai. – ji linktelėjo, jis pažvel-gė į savo laikrodį ir pakilo. – Šiandien šeštą žaidžiu skvošą. jei dirbsi iki vėlumos, namo vakarienės negrįšiu. Palik man žinutę biure.

– būtinai, sere. ką man dar reikia žinoti prieš mums pradedant dieną ir išnykstant skirtinguose pasauliuose?

jis žvelgė be jokios išraiškos, bandydamas prisiminti, tada pa-purtė galvą ir pažvelgė į ją, tebesėdinčią prie virtuvės stalo. Minti-

Š i r D i e S P l a k i M a S ⁽ 43

mis jau buvo toli. Galvojo apie du naujus klientus, kuriuos norėjo prisivilioti, dar vieną klientą, kurį ketino atimti iš vyrėlesnio dar-buotojo toje pačioje agentūroje, kur dirbo ir pats. tokius dalykus jis sėkmingai buvo daręs ir anksčiau, tai buvo jo veiklos stilius, ku-rio jis nei gėdijosi, nei vengė. tikslas visada pateisina priemones, bent jau jam visuomet pateisindavo. juk dar prieš šešiolika metų jis atėmė iš geriausio draugo stipendiją į kalifornijos berklio universi-tetą. jei atvirai, tai tas kitas vaikinas buvo kur kas tinkamesnis, bet Stivenas žinojo, kad jo bičiulis sukčiavo per patį pirmą pasiruoši-mo į koledžą egzaminą mokykloje, ir neslėpė pasirūpinęs, kad tin-kamu metu apie tai sužinotų reikiami asmenys. nesvarbu, kad jo draugo rezultatai nuo to laiko visuomet būdavo kuo puikiausi, kad jis padėjo Stivenui pasiruošti visiems egzaminams, kokius tik jiems teko laikyti žemesnėse ir vyresnėse klasėse, nesvarbu, kad jie buvo geriausi draugai... bet vis dėlto, tas juk tada sukčiavo... ir iš jo atėmė stipendiją, o Stivenas išsinešdino iš Detroito nė neatsisukdamas. niekada daugiau apie tą savo draugą negirdėjo. tik prieš kelerius metus iš savo sesers sužinojo, kad tomas iškrito iš studijų ir pum-puoja degalus kažkokiame vargšų kvartale. kartais gyvenime taip ima ir susiklosto. išlieka atsparieji. O Stivenas taunsendas buvo iš atspariųjų. Visomis įsivaizduojamomis prasmėmis. akimirką stab-telėjo žvelgdamas į adrianą, tada nusigręžė ir nulėkė į viršų nusi-prausti po dušu ir persirengti prieš darbą.

ji tebebuvo virtuvėje, kai vyras nulipo žemyn nepriekaištingai apsirengęs rusvai žalsvos spalvos kostiumu, žydrais marškiniais ir geltonu su mėlyna kaklaraiščiu. Švytinčiais juodais plaukais jis ir vėl atrodė kaip kino žvaigždė ar bent jau kaip vyriškis iš reklaminio plakato. adrianai visuomet krustelėdavo širdis, kai pamatydavo jį tokį neįtikėtinai gražų.

– Gerai atrodai, mažiau. – komplimentas jį pradžiugino. nu-žvelgė ją, kai ši atsistojo ir pasiėmė rankinę, kurią visuomet nešda-vosi į darbą. tai buvo minkštutė juodos odos plokščia Hermès ran-kinė, kurią turėjo jau nežinia kiek metų, kaip ir savo senutį sportinį automobilį. ji vilkėjo tamsiai mėlynos spalvos vilnonį sijoną, baltą šilkinę palaidinę, o ant pečių buvo užsimetusi mazgu sumegztą


minkštą baltą kašmyro megztinį. avėjo brangius juodus itališkus žemakulnius batelius, ir visa jos išvaizda dvelkė laisva, nepabrėžta prabangia elegancija. tai buvo nerūpestinga, lyg „tarp kita ko“ iš-vaizda, tačiau žvilgtelėjęs dar sykį matei stilių, kuris neprikišamai šnabždėjo gero skonio ir kilmės slaptažodį. Šis stilius švytėjo nuos-tabiu lengvumu, ir nors to nepabrėždavo, visa jos išvaizda dvelkė įspūdingu grožiu. ir kai jie sykiu išėjo iš namų, atrodė tikrai graži pora. jis įlipo į savo Porsche, o ji – į savo MG ir nusijuokė dėl iš-raiškos jo veide. Stivenas gėdijosi, kai kas nors jį išvysdavo arti jos automobilio, ir vis grasindavo, kad privers ją palikti tą jos senuką atviroje stovėjimo aikštelėje priešais butų kompleksą.

– tu snobas! – nusijuokė ji, o jis papurtė galvą ir po akimir-kos, sugriaudėjęs galingu Porsche varikliu, rovė į priekį. adriana apsirišo galvą šaliku, įjungė mylimo automobilio pavarą, laiminga klausydama, kaip jis atgijo, ir pasuko savo darbo televizijoje link. tuo metu greitkelyje mašina jau vilkosi paskui mašiną. tad po ke-lių minučių jai teko sustabdyti automobilį ir sėdėti jame laukiant, kol eismas pajudės. kažin kiek pasirovė į priekį Stivenas, pamanė. ir galvojant apie jį jai staiga dingtelėjo kita mintis apie tai, kas jai atsitikdavo nedažnai. Mėnesinės vėlavo. turėjo prasidėti prieš dvi dienas, bet ji žinojo, kad nieko čia baisaus. tie nepaliaujami ilgi vakarai, kai tenka dirbti, stresas, nenuostabu, kad susivėlino. nors teko pripažinti, kad tai atsitikdavo ne taip jau dažnai. Pažadėjo sau to neužmiršti, pagalvoti apie tai po kelių dienų; tada eismas jau pa-judėjo, ji spustelėjo greičio pedalą ir nurūko televizijos link.

kai atvyko, darbe jau viešpatavo visiška sumaištis. Prodiuseris susirgo ir nepasirodė. Du geriausi operatoriai buvo pakliuvę į ne-dideles avarijas, o du jos nemėgstamiausi reporteriai visai netoli jos darbo stalo garsiai barėsi. Galų gale ji neištvėrusi visus aprėkė, ge-rokai juos nustebindama, nes kantrybę adriana prarasdavo retai.

– Dėl Dievo, kažin kaip čia žmogus galėtų ką nors dirbti? jei norite vienas kitą tvatinti, eikit kur nors kitur. – ką tik su keleiviniu lėktuvu nukrito senatorius, ir reporteriai iš įvykio vietos pranešė, kad gyvų neliko. Garsi kino žvaigždė naktį nusižudė, du Holivudo numylėtiniai paskelbė ketiną tuoktis. Žemės drebėjimas Meksikoje


nusinešė kone tūkstantį gyvybių. Šiandien bus viena iš tų dienų, kai adrianai skrandyje pradėdavo vertis opa. tačiau jos gyvenimas bent jau įdomus, taip tvirtindavo Stivenas, kai jam pasiskųsdavo. negi ji tikrai norinti gyventi fantazijų pasaulyje kurdama trumpus serialus, specialias laidas apie Holivudo ponias? ne, bet ji mielai būtų dalyvavusi kuriant kokį nors populiarų, parankiu žiūrovui lai-ku rodomą televizijos serialą, o gamybos patirties tam daryti, pati žinojo, jai netrūko. Žinojo ir tai, jog niekada neįtikins Stiveno, kad toks darbas galėtų būti vertas jos dėmesio.

– adriana?– taip? – valandėlę ji leido savo dėmesiui nuplūduriuoti svajo-

dama apie tai, kas galėtų būti, bet tam laiko bent jau šiandien tikrai neturėjo. ir jau nesunkiai galėjo suprasti, kad šį vakarą su vyru ne-vakarieniaus. Paprašė kažką jam paskambinti ir tai pranešti, o tada atsigręžė į padėjėją, kuris maldavo ją sukaupti dėmesį. Filmavimo aikštelė užpilta vandens ir jiems teks dirbti pagalbinėje studijoje. bet viskas jau paruošta, nėra jokio reikalo panikuoti.

ketvirtą ji pavalgė priešpiečius, o kol prisiminė paskambinti Stivenui, jau buvo šešta. bet žinojo, kad jis jau bus išėjęs žaisti su draugais skvošą, be to, jam buvo pranešta, kad adriana dirbs iki vė-lumos. ir kai sėdo nusiteikusi dirbti visą vakarą, staiga ją persmelkė keistas vienatvės jausmas. buvo penktadienio vakaras, visi kur nors išėję arba namie, arba su draugais, arba ruošiasi į pasimatymą, o gal tiesiog susiraitę ant sofos su gera knyga. O ji darbe, klausosi policijos pranešimų apie nužudymus įvairiose vietose bei siaubin-gas avarijas, skaito telekso pranešimus apie viso pasaulio tragedijas. Pagalvojo, kaip liūdnai leidžia penktadienio vakarą, o paskui sutri-ko, kad taip jaučiasi.

– Šį vakarą atrodai niūrokai, – šyptelėjo jai Zelda, viena pro-diuserio asistenčių, atnešusi jai kavos polistirolo puodelyje. buvo viena iš tų, kurias adriana mėgo, su ja galėjai pasijuokti, o koks ryškus jos charakteris. už adrianą vyresnė, ne kartą išsiskyrusi, laisva siela. ryškiai raudoni plaukai liepsnojo jai ant galvos tarsi nesuvaldoma ugnis, kaip ir nesutramdomas humoro jausmas.

– tiesiog pavargusi. kartais ši vieta mane pribaigia.


– bent jau žinome, kad tu pati dar išsaugojai sveiką protą.ji buvo graži moteris, adriana spėjo, maždaug keturiasdešimties.– O ar tau neįgrista? jėzau, tos žinios visuomet taip slegia.– niekuomet jų neklausau, – abejingai trūktelėjo pečiais. –

O dažniausiai vakarais, kai iš čia ištrūkstu, einu pašokti.– Manau, teisingai darai. – Daugelį vakarų adrianai grįžus

namo Stivenas jau būdavo kietai įmigęs, ir ji tegirdėdavo tylų knar-kimą. bet jie bent jau susitikdavo ryte per pusryčius, be to, juk dar yra savaitgaliai.

Paskui keletą valandų adriana kovėsi su popierių krūvomis, tada prieš vėlyvąsias žinias patikrino studiją, pakalbėjo su dikto-riais, perskaitė visas aktualiausias naujienas. tiesą sakant, buvo graži tyli naktis, ir ji nekantravo, kada galės grįžti namo pas Sti-veną. Žinojo, kad jis kažkur vakarieniauja su draugais, bet beveik neabejojo, kol ji grįš, jis irgi jau bus namuose. jis retai užtrukdavo iki vėlumos, nebent iš to užtrukimo tikėdavosi kokios nors naudos, tarkime, jeigu aptarinėdavo svarbius reikalus su klientu.

Vėlyvųjų žinių laida vyko sklandžiai, kaip numatyta, ir penkios po pusės dvylikos ji jau skriejo namo Santa Monikos greitkeliu. Penkios prieš dvyliktą įžengė pro lauko duris, miegamajame dar degė šviesa. Džiugiai besidaužančia širdimi ji užlėkė laiptais vir-šun, iškart per dvi pakopas. išvydusi jį nusijuokė. Stivenas saldžiai miegojo savo lovos pusėje, rankas atmetęs į šalis, lyg berniukas, pa-vargęs ir atsipalaidavęs po sunkios dienos darbe, energingo skvošo žaidimo ir vakarienės su draugais. jis buvo kietai įmigęs, ir net šla-mėdama po kambarį jo neįstengė prižadinti.

– nagi, žavingasis prince, – išsišiepusi sušnibždėjo adriana sėsdama šalia jo su naktiniais marškiniais, – atrodo, kad filmavi-mas baigtas, kaip sakoma mano versle. – Švelniai pakštelėjo jam į skruostą, bet tas nė nekrustelėjo, kai ji užgesino šviesą ir susirangė savo pusėje ant lovos. Gulėdama vėl prisiminė vėluojančias mėne-sines, bet žinojo, kad tikriausiai tai nieko nereiškia.

(�V i e n u O l i k t a S

S k y r i u S

PaG a l iau P O D V i e j ų D i e n ų prieš pat išeinant į darbą Stivenas paskambino adrianai į namus. ji jau

netvėrė iš nevilties trokšdama, kad jis atsišauktų, tad išgirdusi jo balsą neapsakomai apsidžiaugė. bet netrukus jai teko vėl nusimin-ti, nes jis pareiškė, kad jam tereikia kito skustuvo.

– jei tu atsineštum jį rytoj į darbą, tai aš prieš darbą užšokčiau pasiimti. Mano gerasis ką tik sulūžo.

– tikrai labai gaila, – ji stengėsi kalbėti žvaliu balsu, kad jis nesuprastų, kokia yra prislėgta. – O kaip tu šiaip?

– Puikiai, – atsakė šaltai, – o tu?– Gerai, bet man tavęs trūksta.– Matyt, nepakankamai, na, nebent įvyko kažkas, apie ką aš

dar nežinau. – jis vėl grįžo prie to paties. jokio kompromiso, jo-kių permainų, jokio ženklo, kad jis atlyžo. Staiga adrianai topte-lėjo, o kas, jei Zelda klysta ir jų santuoka tikrai baigta? Sunku tuo patikėti, bet ne lengviau patikėti ir tuo, kad jis išėjo iš namų dėl kūdikio.

– Man labai gaila, kad tu nepakeitei nuomonės, Stivenai. Gal nori atvažiuoti šį savaitgalį ir pasišnekėti?

– nėra apie ką šnekėtis, jeigu tu neapsigalvojai. – jis tiesiog vai-kiškai spyrėsi, kad ji būtinai pasidarytų abortą.


– tai kaip dabar bus? Dabar taip ir gyvensime, o aš tau atsiųsiu žinutę, kai gims kūdikis? – ji mėgino pajuokauti, bet Stivenas nė nešyptelėjo.

– Gal. Manau, gal mes šiek tiek palūkėsime, pažiūrėsime, ar tu nuspręsi ką nors kitaip per ateinančias kelias savaites. na, ir jeigu nuspręsi, kad tu... visa tai tęsi, tada aš pradėsiu ieškotis buto.

– tai tu rimtai, tiesa? – ji vis dar negalėjo juo patikėti.– taip, aš rimtai, ir manau, kad tu tai žinai. Pakankamai mane

pažįsti, taigi turi žinoti, kad ilgai aš šių žaidimų nežaisiu, adriana. apsigalvok ir man pranešk, kad mes kiekvienas galėtume toliau gyventi savo gyvenimą. nes dabartinis gyvenimas ne į sveikatą nė vienam iš mūsų. – ji negalėjo patikėti. jis norėjo, jog ji kuo greičiau praneštų savo sprendimą, kad jis galėtų vėl vaikštinėti į pasimatymus ir imtų ieškotis buto. adriana tiesiog negalėjo tuo patikėti.

– ne, tikrai ne į sveikatą. ir tikrai įdomu, kaip tu tai paaiškinsi savo sūnui ar dukrai. – tačiau jos užuomina jo nė kiek nesujaudi-no. Stivenui visiškai nerūpėjo, kad ji pasakys tam sūnui ar dukrai.

– taigi, sakau, palikime šį reikalą ramybėje keletui savaičių, o tada tu galėsi man pranešti, ką nusprendei. kitą savaitę vykstu į niujorką, o paskui vėl į čikagą. tiesą sakant, kelias ateinančias sa-vaites daug keliausiu. tai kodėl nepasišnekėjus apie tai, sakykim, kažkur vidury birželio. Štai tau visas mėnuo, per kurį apsispręsi, ką norėsi daryti. – ji norėjo nusižudyti, štai ką ji norėjo daryti... arba nudėti jį... tikrai netroško laukti iki birželio, kol Stivenas apsispręs, nori jis su ja skirtis ar ne.

– tai tu pasiruošęs taip ir nubraukti tuos dvejus su puse metų dėl pykčio priepuolio?

– ar tai tau atrodo kaip pykčio priepuolis? tada tu nieko nesu-pranti, ar ne, adriana? tai juk klausimas apie gyvenimo tikslus, ir matyti, kad tavieji ir manieji smarkokai skiriasi.

– tu teisus, aš neketinu parduoti savo sielos ar savo vaiko sielos už naują aparatūrą ar kelionę į europą. Mes kalbame ne apie lošimą per televiziją, tai mūsų gyvenimas, mūsų vaikas. aš tau tai nuolat kartoju, bet, man atrodo, tu nepajėgi manęs išgirsti.


– ne, aš tave girdžiu, adriana. bet aš nesutinku su tuo, ką tu sakai. taigi pasišnekėsime po kelių savaičių. – ir pridūrė: – jei per tą laiką tavo įsitikinimai pasikeis, skambink.

– kaip man tave surasti? – O kas, jeigu kas nors atsitiks ir jai jo prireiks? juk visuose jos dokumentuose jis tebėra nurodytas kaip artimiausias šeimos narys. tai irgi jai kėlė baimę. Dabar jau viskas ją gąsdino. Pasijuto visiškai apleista.

– Paskambink man į darbą, jie žinos, kur aš.– kaip jiems gerai, – tarstelėjo sarkastiškai.– neužmiršk mano skustuvo.– a, tikrai... – jis padėjo ragelį, o ji ilgai sėdėjo virtuvėje gal-

vodama apie tai, ką jis pasakė, svarstydama, ar ji kada nors iš viso Stiveną pažinojo. Dabar ėmė tuo abejoti.

ji atsivežė skustuvą į darbą, o kitą dieną šis jau buvo išnykęs. Stivenas pasiėmė jį tą patį vakarą, tačiau nepaliko jai nė menkiausio raštelio, bet adriana niekam nieko apie tai neprasitarė. net Zeldai. Darbe ji iš viso niekam neužsiminė, kad vyras ją paliko. Per daug gėdinga. O paskui, kai po kelių savaičių jie susitaikys, bus ne taip keblu, jei niekas nežinos, kad jis buvo išėjęs, na, išskyrus Zeldą.

kai Zeldai papasakojo apie Stiveno skambutį, ši užtikrino adrianą, kad jis netrukus turėtų atsitokėti.

bet tuo tarpu savaitgaliai atrodė be galo ilgi. jis neskambino, ir staiga adriana suprato, kad ji taip pripratusi būti su juo, kad be jo nežino, kur save padėti. Zelda gyveno savo gyvenimą. ji turėjo dvidešimt ketverių metų draugužį modelį. ir nors nuoširdžiai ne-rimavo dėl adrianos, jai pakako savo rūpesčių, o įkyrėti adriana nenorėjo.

kai adriana žinodavo, kad Stivenas išvykęs, jai būdavo ramu, ji netgi ilsėdavosi. Dabar ji liovėsi net viltis, kad jis atsilieps, kad netyčia su juo kur nors susidurs. jau nebegulinėdavo ant lovos laukdama, gal jis užsuks į butą ko nors pasiimti ar pasirodys pas ją darbe ir pasakys supratęs, koks buvo kvailys ir kad nežmoniškai apgailestauja. Žinojo, kad tuo metu jis jau vėl čikagoje. neskam-bino jai ištisas savaites. na, bet kai grįš, gal jie pagaliau galės viską išsiaiškinti ir vėl imti gyventi.


kol kas ji jautėsi taip, tarsi jos gyvenimas sustojo. Dirbo, valgė, miegojo, niekur neidavo, su niekuo nebendravo. nenueidavo nė į kiną. Dar kartą apsilankė pas gydytoją, o šis jai patvirtino, kad nėš-tumo eiga sėkminga, viskas normalu. Viskas, išskyrus tai, kad vyras ją paliko, galvojo ji sau. tačiau pajuto palengvėjimą dėl to, kad kū-dikiui viskas gerai. Dabar jis ėmė reikšti jai viską, daugiau nieko jai nebeliko, tik viena mažulytė būtybė, kuriai galėjo skirti savo mei-lę... būtybė, kuri dar nė negimusi. Porą kartų pasijuto tokia vieni-ša, kad net norėjo paskambinti tėvams, bet atsispyrė šiai pagundai. retkarčiais darbe nueidavo suvalgyti priešpiečių su Zelda. ta bent jau žinojo, ir adriana galėdavo prasižioti apie kūdikį.

Darbe vėl susitiko su biliu tigpenu. Dabar, kai jau oficialiai susipažino, jie susidurdavo kiekviename žingsnyje, lifte, automo-bilių stovėjimo aikštelėje, net vėl susitrenkė kaktomuša Safeway parduotuvėje. jie susidūrė ir prie namų, bet bilis jai neužsiminė matęs, kaip jos vyras prieš keletą savaičių išvyko su neįtikėtina kau-ge bagažo. Žinojo, kad tas kažkur turėjo išvykti, bet neklausė kur, o kai jie susitiko prie baseino, adriana irgi nieko neminėjo. jie ilgai šnekučiavosi apie mėgstamas knygas ir patikusius filmus, bilis pa-pasakojo jai apie savo vaikus. buvo akivaizdu, kad dėl jų pamišęs, adrianą sujaudino tai, kaip jis apie juos šnekėjo.

– jie tikriausiai tau labai svarbūs.– taip, labai. jie geriausia, ką gyvenime turiu. – jis nusišypsojo

adrianai, grožėdamasis ja, tepančia kūną įdegio losjonu. ji atrodė šiek tiek linksmesnė negu tada, kai buvo susidūręs su ja anąsyk, šiek tiek nusiraminusi, bet vis dar labai tyli. bilis svarstė, ar ji visada tokia, ar tik truputėlį drovi su nepažįstamais.

– tu juk neturi vaikų? – tarė jis, darydamas prielaidą, kad ne-turi, nes niekuomet su ja nematė jokių vaikų, ji niekada jų nemi-nėjo, o juk tikrai būtų užsiminusi, jei turėtų. Diduma žmonių, gyvenančių name, jų neturėjo. keletas porų augino naujagimius, bet paprastai susilaukę kūdikių žmonės išsikeldavo į didesnius namus.

– ne, – ji atrodė abejojanti, ir jis pažvelgė į ją laukdamas, ar ji dar ką nors papasakos, – ne, aš... mes... labai užsiėmę, nuolat dirbame.


jis linktelėjo spėliodamas, ar jiems pavyktų tapti draugais. jau labai seniai nedraugavo su jokia moterimi vien tik platoniškai. keis-ta, bet ši mergina jam retkarčiais primindavo leslę. buvo tokia pat rimta ir maloni, su tokiu pačiu padorumo ir vertybių supratimu. ir ne kartą bilis pasijuto svarstąs, ar jam patiktų jos vyras. Gal jie visi galėtų būti draugais. jam tereikėjo užmiršti, kad, jo manymu, jos išvaizda tikrai pribloškianti, o kūnas be galo seksualus.

Prisivertė žiūrėti jai į akis ir šnekėti apie jos ateitį žinių tarnybo-je. tai buvo vienas iš būdų užmiršti, kaip ji atrodo su maudymosi kostiumu, ir nugalėti troškimą pasilenkti prie jos ir ją pabučiuoti.

– kada grįžta tavo vyras? – paklausė jis tiesiog palaikydamas pokalbį, bet tas klausimas ją išgąsdino. ji nežinojo, kad bilis matė jį išvykstant. Gal ji pati ką pasakė, pagalvojo svarstydama, iš kur jis žino.

– netrukus, – tylutėliai pasakė ji. – jis čikagoje. – O kai jis grįš, jie pasistengs visiems laikams sutvarkyti savo santuokos rei-kalus. tai nebuvo smulkmena, ji ir bijojo, ir laukė jo grįžimo. ji mirtinai troško jį pamatyti, bet ne mažiau bijojo pasakyti jam, kad jos nusistatymas nesidaryti aborto nepasikeitė. kūdikis buvo jos dalis, taip jau viskas ir liks, kol jis gims. Žinojo, kad Stivenas nenudžiugs tai išgirdęs.

Pagaliau Stivenas apsireiškė antrą birželio pirmadienį, beveik tą pačią akimirką, kai ji įžengė į savo kabinetą. Sekretorė pranešė, kad jis skambina, ir ji šoko kaip paklaikusi. Šio skambučio laukė kone mėnesį, ir išgirdus jo balsą jos akyse pasirodė laimės ašaros. tačiau Stivenas visai nebuvo draugiškai nusiteikęs. Paklausė, kaip ji laikosi, ir atrodo, kad klausė konkrečiai apie jos sveikatą. ji žinojo, ką jis norėjo išgirsti, tad nusprendė eiti tiesiai prie reikalo.

– Stivenai, aš vis dar nėščia, tokia ir liksiu.– taip ir maniau, – ir pridūrė: – Dėl ko man nuoširdžiai gai-

la. – Pasakė žiauriai, bet bent jau buvo sąžiningas. – tai tu neapsi-galvojai?

ji papurtė galvą, jai iš akių ištryško ir skruostais lėtai nuriedėjo ašaros.

– ne, neapsigalvojau. bet aš norėčiau tave pamatyti.


– nemanau, kad tai gera mintis, mes tik dar labiau susipainio-sime. – kodėl jis jos taip bijo? kodėl jis šitaip elgiasi? ji nesuprato.

– na, ir kas, jei draugai šiek tiek susipainios? – nusijuokė pro ašaras, bandydama šnekučiuotis lyg niekur nieko, deja, padėtis jau nebuvo tokia.

– aš iškraustysiu savo daiktus per keletą artimiausių savaičių. ieškosiu buto.

– kodėl? kodėl tu taip elgiesi? kodėl tau trumpam nesugrį-žus namo? tiesiog pabandyti. – jie paprastai nesunkiai sutardavo, niekada nesibardavo, niekada neturėjo jokio vargo vienas prie kito prisitaikyti dar nuo tada, kai tik susituokė. tik štai dabar, dėl jų kūdikio. ir staiga viskas baigėsi.

– nėra jokio reikalo mums kankintis, adriana, – tu apsispren-dei, aš irgi, o dabar pasistenkime kaip įmanoma sėkmingiau susi-tvarkyti ir gyventi toliau. – jis elgėsi taip, tarsi ji būtų jį išdavusi, tarsi kalta būtų tik ji, o jis – padorus ir išmintingas. Įdomu, ar jis iš tiesų skambins advokatui? – ką tu norėsi daryti su butu? – Su jų butu, ką jis čia šneka, ką ji norės daryti su butu? ji juk jame gyvens ir augins jų kūdikį.

– aš ketinau jame gyventi, jeigu tu neprieštarausi.– kol kas ne. Vėliau taip. Mes turėtume jį parduoti ir pasidalyti

pinigus, tada kiekvienas galėtume nusipirkti ką nors kita, žinoma, nebent norėtum nupirkti iš manęs mano dalį. – ko padaryti, kaip jie abu žinojo, ji neįstengtų.

– kaip greitai man reikės išsikraustyti? – jis varė ją į gatvę vien dėl to, kad ji nėščia.

– neskubu. aš tau pranešiu, jeigu norėsiu ką nors daryti dėl buto. kol kas aš tik noriu ką nors išsinuomoti. – kaip nuostabu. koks jis malonus. adrianai pasidarė bloga jo beklausant. Savęs kvai-linti toliau nebebuvo galima. jis ją palieka. baigta. nebent paskui... Gal kai bus gimęs kūdikis, jis sugrįš ir supras klydęs. Visuomet lieka menkutė viltis. ji netikėjo, kad jis tikrai gali išeiti nė nepamatęs jų kūdikio. juk jis pasakė jai, kad kūdikio nenori. ji pasiryžusi palaukti to meto, nesvarbu, kaip nervingai jis iki šiol elgėsi. ir net jeigu juodu išsiskirtų, tai juk jie visuomet paskui gali dar kartą susituokti.


– Daryk, ką nori, – ramiai pasakė ji.– Pasistengsiu užsukti šį savaitgalį ir pasiimti savo daiktus.Pagaliau jis atvyko dar po savaitės, nes susirgo gripu, ir adriana

gedulingai stebėjo, kaip jis kraunasi daiktus į dėžes.jis užtruko ištisas valandas, kol viską susidėjo. buvo išsinuo-

mavęs nedidelį furgonėlį, kuriuo ir atvažiavo, o jo bičiulis bendra-darbis padėjo jam susikrauti. adriana nesmagiai jautėsi tame bute. iš pradžių ji labai nudžiugo jį išvydusi, bet Stivenas laikėsi šaltai ir arčiau jos neprisileido.

adriana išėjo visai popietei, kol jie krovė daiktus į furgoną, ir tiesiog sėdėjo savo automobilyje, paskui šiek tiek pavažinėjo, kad nereikėtų stebėti to vaizdo ar dar kartą su juo atsisveikinti. Sielvar-to jai ir taip pakako, o jis, atrodė, irgi kaip įmanydamas stengėsi jos išvengti.

kai po šeštos valandos grįžo namo, išvydo, kad furgonėlis jau išvažiavęs. Įėjo, ir jai užėmė kvapą apsidairius aplink. kai jis ža-dėjo viską pasiimti, būtent tai ir turėjo galvoje. jis pasiėmė viską, kas formaliai buvo jo, viską, kas priklausė jam anksčiau, viską, už ką jis mokėjo ar kam nupirkti davė jai šiek tiek pinigų, nuo tada, kai jie tik susituokė. Pati nenorėdama pravirko. Sofos ir kėdžių nebeliko, nei kokteilių stalelio, nei garso grotuvo, nei pusryčių stalo, nei virtuvės kėdžių, nei nieko, kas kabėjo ant sienų. Svetai-nėje nebebuvo nė vienos kėdės, o kai ji užlipo į viršų, vienintelis likęs daiktas buvo jų lova. Visi jos drabužiai išimti iš komodos, stropiai sulankstyti ir sudėti į dėžes. Pačios komodos nebėra, nėra nei šviestuvų, nei patogios odinės kėdės. Pasiėmė visus savo žais-liukus, įnagius bei prietaisus. ji nebeturėjo nė televizoriaus, o kai nuėjo į vonią išsišnypšti nosies, pasirodė, kad jis pasiėmė ir jos dantų šepetėlį. tada ji ėmė juoktis iš viso šito absurdiškumo. be-protybė. jis pasiėmė viską, nepaliko jai visiškai nieko. Šluote iššla-vė. jai teliko lova ir jos drabužiai, kilimas svetainėje, keli niekučiai ir puodelių rinkinys, kurį turėjo dar prieš ištekėdama, bet diduma jų jau buvo išdaužyti.

apsiėjo be diskusijų, įrodinėjimų, nereikėjo aiškintis, kas kam priklausė, kas ko norėjo. jis paprasčiausiai pasiėmė viską,


nes už didumą viso to buvo mokėjęs, nes jam atrodė, kad tai jo ir jis turi teisę pasiimti. Vėl perėjo per apatinį kambarį, įlindo į šaldytuvą kokio nors gėrimo ir pamatė, kad jis visus pasiėmė. Vėl ėmė juoktis. kas jai beliko daryti. nustėrusi tebesidairė aplink, kai paskambino Zelda.

– na, kas gero?– ne kažin kas, – liūdnai dairėsi aplink adriana. – tiesą sakant,

visiškai nieko gero.– ir ką gi tai reiškia? – bet šįsyk ji taip nesusijaudino, nes adria-

nos balsas skambėjo linksmiau nei bet kada per visą šį laiką. bent kartą ji atrodė net laiminga, nors tokia nebuvo. ji tiesiog nebegalėjo daugiau pasiduoti nevilčiai. Viskas nuėjo per toli, ir gal dabar kaip tik jai ir neliko nieko daugiau, kaip tik pasijuokti.

– Hunas atila buvo užklydęs, plėšdamas ir grobdamas.– tave apiplėšė? – pasibaisėjo Zelda.– Manau, galima sakyti ir taip, – nusijuokė adriana ir atsisėdo

ant grindų prie telefono. Gyvenimas staiga tapo visai paprastas. – Stivenas šiandien pasiėmė likusius savo daiktus. Paliko man kilimą ir lovą, o visa kita pasiėmė, net ir mano dantų šepetėlį.

– Dangau. kaip tu jam šitai leidai?– kaip tau atrodo, ką aš galėjau daryti? Sekioti paskui jį su

šautuvu? Gal man kautis dėl kiekvieno virtuvinio rankšluostėlio ir plaukų segtuko? Velniop viską. jei jam visa tai reikalinga, tegu turi. – ir jeigu jis kada nors grįš, o ji įtarė, kad kada nors jis gali grįžti, tai juk visa tai parsigabens, o pagaliau koks dabar skirtumas. jai neberūpėjo kautis dėl kavos stalelių ir sofų.

– Gal tau ko nors reikia? – nuoširdžiai paklausė Zelda, ir adria-na tegalėjo nusijuokti.

– aišku, gal kartais turi sunkvežimį stalų ir kėdžių, porą tuzinų lėkščių, staltiesių, komodą, rankšluosčių... ir neužmirškime dantų šepetėlio.

– aš rimtai.– ir aš. nesvarbu, Zelda. jis vis viena nori parduoti butą. – Zel-

da negalėjo šituo patikėti, kaip ir adriana. jis pasiėmė viską. tačiau paliko vienintelį dalyką, kuris jai iš tiesų buvo svarbus, – kūdikį.


tad, nepaisant visko, jos nuotaika buvo stebėtinai puiki, ir tik kitą dieną ją prislėgė suvokimas. ilgai gulėjo prie baseino apie jį galvodama ir stebėdamasi, kad jų gyvenimas taip greitai subyrėjo į šipulius. Matyt, kažkas buvo negerai nuo pat pradžių, kažko esmi-nio, matyt, visada trūko, jei ne jų gyvenimui, tai jam. ji galvojo apie jo tėvus, brolius ir seseris, kuriuos jis paliko prieš daugelį metų, apie draugus, kuriuos jis išdavė ir nė neatsigręžė atgal. Gal tiesiog jis turėjo kažką, dėl ko nemokėjo mylėti. kitaip juk negalėjo viskas šitaip subyrėti, kaip dabar atsitiko. tiesiog negalėjo... bet subyrėjo. Per kelias savaites jų santuoka žlugo. Dabar ją slėgė apie tai galvo-jant, bet teks susitaikyti su mintimi, kad jis išėjo. ji privalo susikurti naują gyvenimą, tik nė neįsivaizdavo kaip. jai trisdešimt vieni, dve-jus su puse metų ji buvo susituokusi ir yra nėščia. Vargu ar galėjo galvoti apie galimybę vaikščioti į pasimatymus, o be to, ji ir neno-rėjo su niekuo susitikinėti. nenorėjo niekam net prisipažinti, kad Stivenas ją paliko. Visiems tepasakydavo, kad jis išvažiavęs. nes tiesiog buvo per daug skaudu, per daug gėda prisipažinti, kad vy-ras ją paliko. ir kai tą popietę prie baseino pasirodęs bilis tigpenas nustebęs paklausė, ar jie išsikrausto, adriana pastebimai krūptelėjo ir paaiškino, kad jie parduoda visus baldus ir pirks naujus. tačiau toks pasiteisinimas net jai pačiai nuskambėjo ne itin įtikinamai.

– atrodė visai geri baldai, – tarstelėjo jis atsargiai, stebėdamas ją, gulinčią prie baseino. Stivenas išvažiavo su tokia išraiška, kokią bilis jau buvo matęs leslės veide, kai toji jį paliko. tačiau tysoda-ma prie baseino adriana atrodė visiškai laiminga. rankose laikė knygą, apverstą aukštyn kojomis, o širdį jai sopėjo galvojant apie Stiveną.

(�a Š t u O n i O l i k t a S

S k y r i u S

ki tą ry tą V i S i k e t u r i pabudo palapinėje vienu metu, ir tomis iškart pasinaudojo proga užvirsti ant

tėvo. jis negailestingai jį kuteno, bet tada įsitraukė adamas ir su biliu puolė tomį. adrianai teko jį gelbėti, taigi bilis ėmė kutenti ją, adamas jam padėjo ir netrukus jie pavirto susipynusių rankų, kojų ir pėdų kamuoliu: kuteno, kur kam pakliuvo, ir spiegė, kol pagaliau adriana ėmė maldauti juos liautis. ji juokėsi taip smarkiai, kad iš-siskyrė jos džinsų užtrauktukas. laimė, turėjo kitus, tad per daug neišsigando. juokėsi taip smarkiai, kad vos bepaėjo, o ir kiti nė kiek ne mažiau kvatojo, kepurnėdamiesi laukan. kaip nuostabu pabusti tokį rytą, iš tiesų nepalyginamai maloniau, negu keltis tuščio savo buto gaudžiančioje tyloje.

– kodėl šią naktį tu miegojai su mumis? – paklausė adamas rąžydamasis prieš saulę.

– ji bijojo, kad ją suės meška, – dalykiškai paaiškino bilis.– Visai nebijojau, – ji bandė gintis, bet bilis sukaukė, o vaikai

išsišiepė.– taigi bijojai! kas pasirodė palapinėje mums jau užmigus ir

sakė, kad girdi triukšmą?– negi tu nesakei, kad tai kojotai?– Sakiau.


– na, gerai, aš bijojau, kad mane suės kojotai, – ji nusijuokė ir kiti jai pritarė. adamo padedama ji paruošė pusryčius, o bilis pa-skelbė, kad jis ketina iškart po pusryčių visus pakviesti žvejoti.

– ir tada šiandien vakarienei galėsime valgyti tai, ką sužve-josime.

– Puiku, kas valys? – paskubėjo paklausti adamas. jau anksčiau stovyklavęs su tėvu, šį žaidimą jis žinojo atmintinai. nes netgi tada, kai tėčio draugės vykdavo sykiu, valyti laimikį paprastai tekdavo jam, nes žuvelės visuomet būdavo tokios mažulytės.

– Gerai, aš tau pasakysiu, – pasakė bilis. – kiekvienas valo savo. na, kaip?

– nuostabu, – plačiai išsišiepusi pritarė adriana, degdama lau-žą, – nes aš per visą savo gyvenimą niekada nesu nieko pagavusi. Valgysiu dešrelę.

– ne, tai neteisinga, – nutarė adamas, uostydamas jos kepamą kumpį.

– O gal galima kukurūzų duonos? – paklausė tomis. tai buvo vienas iš jo mėgstamiausių dalykų stovyklaujant. kitas – miegoti viename miegmaišyje su tėčiu. jausdavosi tarsi miegodamas su di-džiuliu žaisliniu meškinu, šalia kurio galėdavo visai nakčiai jaukiai įsirausti ir jaustis šiltai.

– Gerai, vakare iškepsiu, – pažadėjo bilis, žiūrėdamas į dangų. buvo pasakiška diena, pasaulyje viskas puiku. Pro berniukų galvas žvilgtelėjo į adrianą ir jai nusišypsojo, ir ji pajuto, kaip visa sutirpo.

– kodėl mums šiandien nenuėjus paplaukioti? – pasiūlė adria-na kepdama kiaušinienę. jau dabar buvo beveik šilta, dar valanda ir visai įšils. ežere vanduo ledinis, bet netoli nuo jų stovyklos būta sraunaus upelio. jie pastebėjo jį anądien, o iš kalnų krito kaskados vandens, tad srovė buvo pakankamai stipri irstytis plaustu.

– eikime pirma žvejoti, – vėl pasiūlė bilis, kai ji padavė jam pusryčius, o paskui išdalino vaikams. tačiau jie pritarė adrianai, norėjo pirma paplaukioti, o paskui žvejoti.

– Gerai, gerai, eisime maudytis, tada aš nupirksiu jauko, o po pietų galėsime rimtai imtis žvejybos. kas nieko nesugaus, badaus, – suurzgė jis, ir visi nusijuokė, o adriana griežtai į jį žvilgtelėjo.


– tik neužmiršk, kad aš valgysiu dešrelę.– na jau ne. net nepradėk. Dar tuoj praneši, kad bijai van-

dens. – jis erzino ją, nes ji buvo atsisakiusi sklandyti, o napos slėnyje neskrido oro balionu. bet juk tai dėl kūdikio, kaip ir at-sisakymas jodinėti arkliais Santa barbaroje. Vienintelė bėda, kad jis to nežino.

– ne, aš vandens nebijau, – dėjosi baisiai įžeista šios užuomi-nos, baigdama valgyti kiaušinienę. ji ką tik sukirto dar vienus so-čius pusryčius. nuo kalnų oro jautėsi žvėriškai alkana. – labai ačiū už pasitikėjimą, bet Stanforde buvau plaukimo komandos kapito-nė. ir dar dvi vasaras dirbau gelbėtoja.

– O tu moki gerai nardyti? – kaip reikiant nustebintas jos talen-tų paklausė tomas.

– Visai neblogai, – šyptelėjo švelniai pakedendama vaikui plaukus.

– ar galėsi mane išmokyti, kai grįšime pas tėtį?– aišku.– ir mane, – pasakė negarsiai adamas. jam ji be galo patiko, vai-

kas žavėjosi ja net ir po to, kai ji neskrido karšto oro balionu. – Per-nai tėtis mokė mane nardyti, bet aš tikriausiai per žiemą pamiršau.

– tai imsimės darbo, kai tik grįšime. – ji jau buvo nurinkusi viską po pusryčių su vaikų pagalba. Suvyniojo miegmaišius ir pasi-keisdami persirengė maudymosi kostiumėliais, o tada užsegė pala-pines ir išėjo prie upės. adriana ant maudymosi kostiumėlio vilkėjo sportinius marškinėlius, kas nesukėlė jokių įtarimų net biliui.

jie susirado fantastišką maudyklą, kur maudėsi ir kitos šeimos su vaikais, jie šokinėjo į vandenį ir iš jo, juokdamiesi, erzindamiesi, taškydamiesi vieni su kitais. Gerokai tolėliau už maudyklos ir uolų buvo upės slenksčiai, ir žmonės ten plūkavo su plaustais.

jie plaukiojo gerą valandą, o tada bilis pagaliau pranešė, kad važiuoja į parduotuvę pirkti jauko ir kitų reikmenų, kad grįš netru-kus. adriana su berniukais nusprendė pasilikti plaukioti, kol jis su-grįš. jie taip nuostabiai leido laiką, o pažvejoti dar irgi spės. norėjo pabandyti išsinuomoti valtį, ir tam jam reikėjo nuvykti į žvejybos reikmenų parduotuvę.


– Susitiksime stovyklavietėje, – šūktelėjo adrianai mojuoda-mas ir nuėjo per proskyną, o ji atsigręžė į vaikus. tomis smaginosi iš širdies, adamas bandė panerti po vandeniu norėdamas ištirti, koks gylis, bet ji liepė jam liautis. Vanduo buvo drumzlinas, ir jei giliai yra akmenų, įžiūrėti jų negali, tad bijojo, kad vaikas nesu-sižeistų. adamas, protingas vaikis, iškart pakluso. Paaiškino jam, kad geriau nenardyti tokioje vietoje, kurios gylio tiksliai nežinai, paskui atsigręžė pasakyti to paties tomiui. atsigręžusi pamatė, kad tas išnykęs. išsigandusi apsidairė ir išvydo jį ant akmenų, besigė-rintį vaikinais, kurie tolėliau už jų maudyklos ant plaustų plaukė per slenksčius. Šūktelėjo tomį jau ketindama barti, kodėl išlindo iš maudyklos jai nieko nepasakęs, bet suprato, kad vaikas jos negirdi. Vėl pašaukė, o tada nusprendė išlipti iš vandens ir nueiti jį parsives-ti. liepė adamui išlipti ir laukti jos, o pati išsiropštė ir ėmė keberio-tis per uolas pasiryžusi nusigauti iki slenksčių ir atsivaryti tomį.

Šūktelėjo jį vardu, o tomis atsigręžęs į ją išdykėliškai nusivaipė. ji kliuvo už akmenų bandydama iki jo nusigauti. Vaikas stovėjo ant upės kranto kiek tik gali palinkęs į priekį, o trys plaustai prašvilpė pro jį. jam tai velniškai patiko, būtinai paklaus tėvą, gal ir jie galėtų išsinuomoti plaustą ir pasiirstyti. čia tai tikras nuotykis, nepaly-ginsi su plūduriavimu palengva irkluojama valtimi ir meškerioji-mu ežero vidury.

– tomi! Grįžk atgal! – suriko jam adriana, o adamas daug lėčiau ropštėsi jai įkandin per uolas, suirzęs, kam brolis iškrapštė juos iš maudyklos. tačiau jam bežiūrint jo jaunėlis broliukas staiga išnyko. jis nuslydo nuo kranto tiesiai į sūkuriuojantį vandenį.

– tomi! – sušuko adriana. ji irgi matė, kas atsitiko, bet tomis jos negirdėjo, nes srovė sparčiai nešė jį tolyn prie akmenų, gerokai toliau suvirtusių upėje.

adriana lyg paklaikusi dairėsi ko nors, ką galėtų paduoti jam įsitverti, kokio nors irklo, lazdos, medžio šakos, bet iš pradžių vi-siškai nieko nematė, ir niekas iš žmonių nepastebėjo, kas nutiko. adamas pribėgo prie jos, klykdamas brolio vardą, bet adriana te-matė išgąstį tomio veide, kai jį nešė srovė. netrukus du vyrai su-vokė, kas nutiko.


– Gaudykit jį... Gaudykit berniuką... – vienas sušuko žmonėms ant plausto, bet per vandens šniokštimą tie neišgirdo ir nepastebėjo nedidelės figūrėlės mėlynomis glaudėmis, panyrančios po vande-niu. tomis pašėlusiai mostagavo rankomis, bet jį nešė tolyn, ir stai-ga adriana suvokė, kad tučtuojau įvyks kai kas siaubinga. adamas isteriškai verkė, jis taikėsi šokti į vandenį, bet ji pastvėrė jį ir smar-kiai nustūmė į šalį, rėkdama ant jo ir stengdamasi nugrūsti jį kuo toliau nuo vandens.

– ne, adamai, nelįsk ten! – ir taip jam prisakiusi, pasileido lėk-ti kiek įkabindama. Skriejo palei upę, prasmukdama pro akmenis, peršokdama per kliūtis ir medžius, nustumdama nuo tako žmones. Dar niekada gyvenime nebuvo taip greitai lėkusi, bet žinojo, kad lekia išgelbėti jam gyvybės, o visoje upės pakrantėje klykė žmo-nės. Dabar jie pamatė vaiką. tačiau visi jautėsi bejėgiai. Du vyrai iš vienos valties iškišo jam irklą, bet berniukas buvo per mažas ir per daug išsigandęs, kad už jo nusitvertų, o dabar jau srovė nunešė jį ir pabruko po vandeniu, jis išnyko, o adriana lėkė toliau nesu-stodama nei atgauti kvapo, nei dėl ko kito. ji tiksliai žinojo, ką turi padaryti ir kur bėga, jei tik nebus per vėlu, kol ten nulėks. juto, kaip šakos plėšo jai kojas, jos padai pasidarė nejautrūs nuo aštrių akme-nų, jos plaučiai švokštė, bet ji dar tebematė vaiką, ir tada nėrė tiesiai priešais uolas, kur srovė mušė negailestingiausiai. ji minkštai ir ne per giliai panėrė melsdama, kad į ką nors neatsitrenktų, kad spėtų jį pagauti, kol ne per vėlu. jei nesuspės, viskas baigta. kad ir kas atsitiktų, žinojo, jog negali leisti šitam įvykti.

Plaukiančią ją kone nudaužė pralekiantis pro šalį irklas, galin-gas ir greitas, ir taiklus, srovių nugludintas, tolumoje girdėjo šūka-liojančius žmones, kažkur suūkė sirena. ir tada, kai ją stūmė gilyn negailestingas vanduo, staiga atsitrenkė į kažką kieta, tas kažkas trinktelėjo jai į veidą, ir ji jį pastvėrė, ir palietusi suprato, kad tai jų berniukas, tomis. ji stūmė vaiką paviršiun, pati žiopčiodama oro, o srovė ir vėl nutempė ją žemyn, bet ji išstūmė vaiką aukštai sau virš galvos, stengdamasi išlaikyti jį virš vandens. jis springo, žiop-čiojo, rijo vandenį kaskart, kai jie panirdavo, grūmėsi su ja iš visų jėgų, bet adriana laikė tvirtai jį sugriebusi ir nepaleido, ir srovėms


ją pačią talžant, ji toliau stūmė vaiką viršun. Staiga tomis pradin-go. ji nebejuto jo svorio. jis kažkur turėjo būti, bet ji neįstengė jo sugriebti ir buvo nustumta į juodą skylę, ėmė kristi į kažką labai gilaus ir be galo minkšto, ten buvo tyku, ir ji krito, krito gilyn.

Širdies plakimas

Documents