1

TECHNIKOS IR TECHNOLOGIJOS

FILOSOFIN ĖS PROBLEMOS

1. TEORINIAI IR METODOLOGINIAI TECHNIKOS

FILOSOFIJOS KLAUSIMAI

technikos filosofi–jos problematika technikos antropo–logija

Kas yra technika? Ko galima iš jos laukti, ką ji gali duoti žmogui ir ką iš jo atimti? Ar technika turi savo nepakeičiamą vys-tymosi logiką, kurią apsprendžia jos pačios prigimtis, gamtos dės-niai? Ar technikos raida invariantiška ir ją žmogus gali nukreipti sau norima linkme? Tai bene svarbiausi klausimai, keliami šiuolai-kinėje technikos filosofijoje. Jų analizę šiandien veikia dvi filosofi-nės tradicijos: mokslo filosofija bei metodologija (tyrinėjama te-chninių žinių prigimtis ir specifika) ir filosofinė antropologija (eti-nė ir kultūrologinė technikos problematika, humanistiniai ir verty-biniai technikos aspektai). Dėl šių priežasčių technikos filosofinės problematikos laukas yra labai platus: pačios technikos sampratos plėtotė, technikos istorinės raidos analizė, techninių žinių specifika ir ryšys su fundamentiniais mokslais, menu, politika, ekonomika, naujos žmogaus ir gamtos sąveikos paieškos, naujos techninės elg-senos formavimas, vertybinių momentų vaidmens techniniame konstravime galimybių tyrinėjimas, naujos etikos postindustrinėje informacinėje visuomenėje klausimai. Technikos antropologijos sritis apimtų techninio lavinimo ir auklėjimo klausimus, vertybių sistemos formavimą, intelektualinių ir dvasinių pradų derinimą, žmogaus atsakomybės technikos konstravime ir panaudojime ug-dymą, techninių žinių ir racionalaus techninės pažangos ribų įsi-sąmoninimą.

Technikos antro-pologijos terminą įvedė vokiečių fi-losofas Alois Hu-ning (Technikos filosofijos įvadas 1998: 33-155).

Technikos sąvokos ištakos, kaita, šiuolaikinė samprata Sąvokos technika ištakos nutįsta į antikos laikus. Graikų žodis technē nėra susietas su kokia nors konkrečia ypatinga veikla ir reiškia meistrystę, išmanymą, sumanumą ir net gudrumą. Todėl jis buvo taikomas nuo amatininko veiklos iki aukštojo meno srities. Klasikinėje graikų kalboje sutinkami išsireiškimai amatininko te-chnika, gydytojo technika, mašinų gamybos technika, įsakymų te-chnika ir net meilės technika. Graikų mąstytojai bandė apibrėžti technē vietą tarp kitų žmogiškojo pažinimo ir veiklos rūšių. Aris-totelis šią sąvoką nagrinėjo Nikomacho etikoje. Čia jis parodo technē skirtumą nuo kitų žinojimo rūšių. Juo nuomone technē ski-riasi nuo empeireie (patyrimo) ir nuo episteme (teorinių žinių). Taigi, Aristotelis visai neskiria dėmesio daiktinei technikai (įran-kiams). Jam technika yra veiklos meistrystė, mokėjimas.

technika kaip žinios Technika kaip žinios (žinojimas) yra tiesiogiai susijusios su žmogaus veikla. Tai žinios apie tai, kas dar neegzistuoja, o tik atsi-ras žmogaus veikloje. Vadinasi apie tai, kas žmogaus sąmonės su-kuriama, darbine veikla realizuojama ir tarnauja jo tikslams.

teorinės žinios

Skirtingai nuo teorinių žinių, kurios nukreiptos į objektyvią

2

techninių žinių da–lykai

gamtinę tikrovę, technines žinias galima apibūdinti kaip „žinias ap-ie gaminimą“, todėl techninių žinių dalykas – kuriamo, gaminamo, tampančio, įgyjančio buvimą sritis. Šia prasme techninės žinios yra tarpinė grandis tarp patyrimo ir teorijos. Techninėse žiniose orga-niškai jungiasi eksperimentiniai duomenys, suformuluoti tikslai ir jų įkūnijimo būdai.

techninių žinių ypa–tumas

Techninių žinių ypatumas – tai jų nukreiptumas į konstra-vimą ir gamybą. Techninės žinios apima savyje: mintinį objekto konstravimą (tikslą), projektą, konstrukcijos sukūrimą. Tai esminė techninių žinių ypatybė, todėl jos (techninės žinios) yra tikslo for-mulavimas ir jo realizavimo priemonė.

tapsmas gamtoje ir atsiradimas techni–nėje veikloje

Jau graikų mąstytojai, lygindami tapsmo procesus gamtoje ir atsiradimą žmogaus veikloje, pastebi jų skirtumus. Jie mato, kad atsiradimas gamyboje ir kūryboje yra sudėtingesnis, tačiau iš esmės jie analogiški.

Tačiau kitaip nei gamta, techninėje savo veikloje žmogus pajėgus modeliuoti ir tobulinti tai, ką gamina. Techninė žmogaus veikla gali pakeisti gamtinių procesų kryptį. Viena vertus, ši veikla analogiška gamtai, kita vertus, keičia ją pagal žmogaus tikslus.

technikos samprata 17 ir 18 a.

17 a. mokslinių revoliucijų ir gamybos perversmų epochoje Vakarų Europoje lotyniška sąvoka technika ars (gamybos suma-numo ir išmanymo menas) pereina į prancūzų kalbą kaip terminas technique, o dar vėliau – į vokiečių kalbą kaip technic. Sąvokos tu-rinys tampa vis specializuotesnis. Naujaisiais laikais technikos są-voka apima visumą priemonių, procedūrų ir veiksmų, kurie būtini bet kokioje gamyboje, tačiau pirmiausia – darbinių įrankių ir maši-nų gamyboje. Taigi, vystantis technikai, kinta ir jos supratimas.

Plačiau (Techni-kos filosofijos įvadas 1998: 41-47).

šiuolaikinės techni–kos apimtis

Šiuolaikinė technikos samprata susijusi su klasikine, tačiau audringa mokslo ir technikos pažanga įnešė esminius papildymus ir išplėtė šio termino apibrėžties lauką. Šiuolaikinė technika apima neorganinę ir organinę gamtą. Neorganinėje gamtoje – tai statybi-nė, elektros, šilumos, fizinė-cheminė, energetinė, ryšių ir pan. te-chnikos. Organinėje gamtoje – tai žemės ūkio, biotechnologijos, genų ir klonavimo technikos.

Be to, egzistuoja mąstymo, diskusijų, mokymo, atminties, komunikacijų, derybų meno, vadybos, vadovavimo ir pan. techni-kos.

išplėstinė technikos samprata

Šiuolaikinėje išplėstinėje technikos sampratoje išskirtini ke-li svarbiausi momentai:

- sritis žinių, sudarančių tarpinę grandį tarp empirinių ir teo-rinių žinių;

- žmogaus veiklos sritis, nukreipta į gamtos pertvarką žmo-gaus tikslams ir poreikiams;

- dirbtinės veiklos priemonės ir jų sistemos (daiktiniai te-chnikos elementai);

- veiklos metodai, būdai ir procedūros; - visuma žmogaus gebų, žinių ir įgūdžių, sudarančių profe-

sionalią tam tikros srities kompetenciją.

3

Technikos filosofinių koncepcijų pavyzdžiai Technikos filosofijos pradžia Vakaruose sietina su J. Be-ckmanno vardu, kuris 1777 m. išleido veikalą Technologijos įva-das. Tačiau šis darbas buvo pamirštas. 1877 metais pasirodė Ernsto Kappo knyga Technikos filosofijos pagrindai: kultūros atsiradimo istorija nauju požiūriu, kuri po šimtmečio buvo pakartotinai išleista Vokietijoje. Tai byloja apie veikalo reikšmę ir vertingumą.

E. Kappo pažiūros mašina kaip organų projekcija

E. Kappo požiūriu, technikos fenomenas aiškintinas or-ganprojekcijos principo pagrindu, t.y. kildinant ją (techniką) iš gamtos. Technika sudaro dirbtinę aplinką, kurios išvystymas yra pirmoji sąlyga, paaiškinanti žmogaus tapsmą savimonę turinčia bū-tybe. Tai yra ir technikos filosofijos pagrindas ir jos reikšmingumo prielaida. Mašina yra žmogaus organų projekcija į gamtinę me-džiagą. Technikos pavidalai, funkcijos ir gamyba yra analogiška žmogaus natūraliems organams ir funkcijoms. Prieštaravimai tarp žmogaus organų ir jų funkcijų yra technikos pažangos variklis.

J. Beckmannas (Bekmanas) Te-chnologijos įvade pateikė klasikinį technologijos api-brėžimą: „Te-chnologija yra mokslas, kuris moko gamtos ap-dirbimo arba amatų žinojimo“ (Technikos filoso-fijos įvadas 1998:133).

žmogaus kūno for–mų projekcijos pa–kopos

Pirmoji žmogaus formų suteikimo gamtinei medžiagai isto-rinė pakopa – įrankių gamyba ir panaudojimas. Antrą pakopą suda-rytų žmogaus organizmo funkcionavimo, algoritmų ir dėsnių paži-nimas bei jų įkūnijimas veikiančiose technikos formose. Pagaliau technikoje realizuojamas ir žmogiškasis nesąmoningumas. Todėl technika yra tarsi veidrodis, kuriame žmogus mato ir pažįsta pats save. Taigi technika yra ne tik žmogaus organų projekcija, realus žmogaus sąmonėjimas, bet ir savęs išlaisvinimo priemonė.

technofilija

E. Kappo technikos koncepcija atspindi 19 a. pabaigoje vy-ravusias didžios dalies to meto technikų ir mąstytojų optimistines nuotaikas, kurias kėlė technikos pažanga. Tai tradicinis technofili-nis požiūris, nes čia dar nenurodomi tie negatyvūs techninės pa-žangos padariniai, kurie šiandien kelia grėsmę pačiai žmogaus bū-čiai.

F.Dessauerio kon-cepcija technika kaip die–viškosios dvasios įsikūnijimas

Įtakingą technikos koncepciją sukūrė garsus vokiečių filo-sofas neotomistas F. Dessaueris. Jį domino technikos kilmės, es-mės ir raidos problemos. Aiškinant technikos prigimtį, jo netenkina E. Kappo nuoroda į gamtinę dvasią. Jis nelinkęs interpretuoti te-chniką ir tik kaip paprastą gamtos dėsnių pritaikymą. Dessauerio manymu, technika yra ne tik prekė ar priemonė žmogaus porei-kiams tenkinti. Jos esmė nėra ir žmogaus įsikūnijimas savo kūri-niuose. Dessaueris pripažįsta, kad technikos fenomenas yra susijęs su gamtos dėsniais, žmogus jų negali peržengti. Tačiau nuoroda į gamtos dėsnius neatskleidžia tikrosios technikos esmės. Joje glūdi tam tikra autonominė prasmė. Ji realizuoja kitas nuostatas. Techni-koje įsikūnija apskritai dvasia arba pasaulio dvasia, kuri Dessaue-riui yra dieviškosios dvasios išraiška. Dessaueris postuluoja tam tikrą techninių idėjų esatį, kuri negali gimti žmogaus prote, o yra tik jo pagaunama. „Technika yra realioji būtis, kilusi iš idėjų“, – teigia filosofas. Techninės idėjos yra ne kas kita, kaip Dievo švie-saus proto apraiškos. Technika – dieviškojo kūrimo tąsa, todėl te-chnikos pažanga negali nekelti optimizmo žmogui, tikinčiam ima-nentine dieviškosios kūrinijos prasme. Kūrėjas pasaulio neužbaigė,

Pagrindiniai Friedricho Des-sauerio (F. De-saueris) veikalai, kuriuose išdėsty-tos jo technikos filosofijos idėjos: Technikos filoso-fija (1926-1927), Ginčas dėl te-chnikos (1956).

4

technikos prigimtis žmogiškosios kūry–bos ribos techninė išradyba išradimas ir patobu–linimas

jis nesukūrė nei rato, nei laivo, nei telefono, tačiau davė žmogui dvasią ir gebą praturtinti žemę naujais pavidalais. Dessauerio kon-cepcijoje nesunku atpažinti platoniškai hegelišką dvasios hierarchi-jos struktūrą: iš dieviškosios dvasios pagal jos dėsnius kyla pasau-lio bei gamtos dvasia, kuri per žmogaus dvasią tampa realiai įpavi-dalinta technikoje. Dessaueris technikos prigimtyje skiria 3 mo-mentus: gamtos dėsningumus, apdirbimą ir tikslų nustatymą. Žmo-gus, laisva valia pasirinkęs tikslą, remdamasis gamtos dėsniais, keičia gamtos medžiagas, kuria naujas formas. Bet žmogus gali su-kurti tik tai, kas Dievo suplanuota kaip galimybė. Pažymėtina, kad Dessaueris interpretuoja techniką kaip savistovų fenomeną, pasi-žymintį nekintančia specifika. Jo požiūriu, technikai kaip visumai būdinga kažkas pastovaus, kas su laiku nekinta. Nagrinėdamas te-chninę išradybą, Dessaueris pabrėžia, kad išradime aktualizuojasi iš anksto nustatytas sprendimas. Pažymėtina, kad Dessaueris ak-centuoja išradybos svarbą techniniame konstravime. Jis skiria te-chnikus išradėjus ir patobulintojus. Dessaueris susilaukė aštrios kritikos už ontologinę technikos prigimties mistifikaciją, už tai, kad jo koncepcijoje technikos raida iš anksto apspręsta (neįvertinamas technikos istoriškumas). Kritikų nuomone, atsakomybę už negaty-vius technikos padarinius Dessaueris nukelia į mistinę technikos idėjų buveinę ir nuima nuo žmogaus, visuomenės pečių. Vis dėlto Dessauerio jo iškeltos idėjos apie techninę išradybą, inžinieriaus saviprotą kaip techninių veiksmų esmę, suformuotos sąvokos išra-dimas, konstravimas, patobulinimas įėjo į technikos filosofiją, ska-tina technikos filosofijos plėtrą.

K.Jasperso pažiūros į techniką

Į techniką tam tikrą dėmesį atkreipia ir vokiečių filosofas egzistencialistas Karlas Jaspersas (1883-1969) savo veikale Istori-jos prasmė ir paskirtis (1949). Jame jis kitokiu, netradiciniu būdu interpretuoja žmogų istorijoje. Jo požiūriu, šiuolaikinė technika iš esmės yra naujos mūsų epochos veiksnys, kuris per pastaruosius 2 šimtmečius radikaliai pakeitė istoriją. Su mašinų pasirodymu kei-čiasi viskas. Ypač paspartėja socialinė dinamika, nes mašininė te-chnika visiškai pakeičia žmogaus darbą. Tas pokytis susijęs su 3 aplinkybėmis:

technika ir fizinės pastangos

1. Technika mažina fizines darbo sąnaudas, tačiau didina darbo intensyvumą. Mažėja fizinės žmogaus pastangos, tačiau atsi-randa naujos darbo rūšys.

darbo pobūdžio ki-timas

2. Keičiasi darbo pobūdis. Mechanizuotame ir automatizuo-tame darbe didėja rutininio mašinų aptarnavimo dalis. Mašininė te-chnologija kelia didesnius darbo disciplinos reikalavimus, didėja alinanti psichinė įtampa konvejerinėje gamyboje.

stambi darbo orga-nizacija

3. Technika reikalauja stambios darbo organizacijos. Tik stambiose įmonėse gali būti pasiektas techninis tikslas. Tačiau iš čia kyla problema: iki kokio masto gali plėtotis stambios organiza-cijos, nevirsdamos monopolijomis?

mašininės gamybos padariniai

Mašininėje gamyboje nėra individualios kūrybos džiaugs-mo, asmeninės įrankių nuosavybės, individualaus užsakymo gami-niui. Daugumai dirbančiųjų išnyksta turiningo darbo perspektyva,

5

biurokratinis žmo–gaus pajungimas technikos poveikis istoriniam procesui

tikslas ir prasmė. Procesai viršija žmogaus suvokimo galimybes. Žmogus tarsi tampa mašinos dalimi. Išradėjai ir organizatoriai yra reta išimtis. Technizacija jau reiškia ne gamtos pajungimą žmogui, bet viso žmogaus gyvenimo biurokratinį pajungimą gamybiniam procesui, rašo filosofas. K.Jaspersas pabrėžia istorinį šiuolaikinės technikos vaidmenį. Ankstesnis istorijos vaizdas buvo nuoseklus ir vieningas – tai linijinės laiko ašies vaizdas. Šiuolaikinė technika dinamizuoja istorinį procesą. Technika įgauna didžiulę reikšmę ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Ji globalizuoja žmonijos isto-riją ir pakeičia viską, ką žmogus pasiekė per tūkstantmečius darbo, gyvenimo, mąstymo ir simbolikos (kultūros) srityse. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo vieninga pasaulinė istorija. Technizuota-me pasaulyje visos esminės problemos tapo visuotinėmis. Pasaulis užsidarė: iškyla naujos galimybės ir nauji pavojai, visos problemos tapo pasaulinėmis, situacijos – visos žmonijos situacijomis.

(Ясперс 1991: 123-127).

žmogaus gyvenimo priklausomybė nuo technikos

K.Jaspersas parodo, kad visų žmonių gyvenimas pradėjo priklausyti nuo sukonstruotų techninių aparatų. Jei technika sutrin-ka, komfortiškas gyvenimas akimirksniu suyra, žmogų užgriūva nematytos bėdos. Jis paliekamas likimo valiai labiau negu valstietis ankstesnėse epochose, kuomet jo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamta.

technikos demoniz–mas

Žmogus jau negali išsivaduoti nuo jo sukurtos technikos poveikio, nors akivaizdu, kad technikoje glūdi ne tik begalinės ga-limybės, bet ir neriboti pavojai. Technika tapo susvetimėjusia, ne-pavaldžia žmogui jėga. Čia glūdi technikos demonizmas. Šis te-chnikos demonizmas gali būti įveiktas tik „įsismelkus“ į ją pačią. Tačiau kas gali tvirtinti tai įvykdęs?

technikos techniškas įveikimas

Manyti, kad technika gali būti techniškai įveikta – klaidin-ga. Tokia nuostata gali sukelti tik naujas nesėkmes. Todėl neišven-giamai iškyla klausimas – kaip žmogus, pajungtas technikai, gali įgyti valdžią technikai? Visos žmonijos ateitis priklauso nuo to bū-do, kuriuo žmogus sugebės pajungti savo valiai techninio vystymo-si padarinius. Tai lemtingas, neatidėliotinas uždavinys, – pabrėžia K.Jaspersas.

M.Heideggerio on-tologinė technikos samprata

Daug problemų, susijusių su technikos filosofija, savo kū-ryboje iškėlė ir vienas žymiausių 20 a. Europos filosofų M. Hei-deggeris. Jis akcentuoja technikos ontologinius aspektus. Jo veika-luose analizuojami mokslų atsiradimo ir diferenciacijos, mokslo ir technikos ryšių, technologijos plitimo, jos ateities klausimai.

Pagrindinis Heideggerį dominęs klausimas – kas yra būtis? Ši sąvoka esanti pati tamsiausia Vakarų filosofijoje ir turinti būti iššviesinta – teigia Heideggeris. Jis kalba apie gamtos išslaptinimą, kurį vykdo gamtos mokslai. Technikos tobulinimas, daiktų gami-nimas esąs toks pat išslaptinimas kaip ir racionali gamtotyra, ku-rianti mokslines abstrakcijas. Technika išslaptinanti ir įgyvendinan-ti tai, kas gamtoje jau buvoja kaip reali galimybė. Taigi nesunku čia įžvelgti dar Dessauerio keltą ontologinį techninės išradybos as-pektą: išrasti reiškia semti iš idėjų būties.

Šiuolaikiniai tyrinėtojai (A.Dimmeris, H.Skolimowskis)

6

pabrėžia pesimistinę Heideggerio technikos sampratos dvasią. Mat technika ne šiaip konstruoja techninį pasaulį, kuriame ji pergalinga ir universali, bet ji pajungia sau vos ne visą būties erdvę. Savo lo-gika ji persmelkia socialinį ir žmogiškąjį istorijos matmenį, instru-mentinis jos protas paveikia visą epochos dvasią. Šitaip Heidegge-ris tarsi nubraukia vyravusią europinės technikos filosofijos tradici-ją, kurioje dėmesys buvo sutelktas į „akivaizdžius“ tiesioginius (daiktinius) technikos progreso elementus. Jis parodo, kad techni-kos įsiveržimo padariniai labai įvairūs ir sunkiai prognozuojami. Jis kalba net apie fatališką technologijos poveikį žmogui ta prasme, kad ji (technika) neša savimi mąstymo, elgesio, sąmonės apspręs-tumą.

technofobija

Tačiau būtų neteisinga priskirti Heideggerio pažiūras klasi-kinei technofobijai. Plačiąja pasaulėžiūrine prasme Heideggerio fi-losofijoje ryški ir kita, pozityvi tendencija. Techniką jis supranta ne tik kaip priemonę tikslui pasiekti, todėl jam nepakanka instrumen-tinio technikos suvokimo. Ji yra universali visatos mastelio verty-bė. Jos vertė prilygsta tiesos vertei. Technika yra tam tikras išslap-tinimo būdas. Ji – reikšmingiausias būties giluminių savybių at-skleidimo būdas. Ji įgalina išslaptinti tai, kas paslėpta būtyje, tai, kas turi būti įspėta ir pateikta tikru, neiškreiptu pavidalu. Per te-chnikos esmę žmogus kalba su būtimi, girdi jos balsą. Tačiau šis balsas gali būti ir neteisingai išgirstas, nes technika provokuoja žmogų neteisingai saviraiškai. Todėl šiuolaikinė technikos pažanga yra ir iššūkis žmogui ir kartu – žmogaus iššūkis. Gamtos medžiagą savo veikla žmogus paverčia atsargomis. Jos gaminamos serijiniu būdu, bet gali būti ir sunaikintos, nes jomis disponuoja pats žmo-gus. Šį žmonių technologine veikla pagrįstą gamtos išslaptinimą Heideggeris vadina po-stata (vok. das Gestell). Po-statoje išsi-skleidžia technikai būdinga tendencija įvaldyti pasaulį ir palenkti jį žmogaus valiai. Suprasdamas technikos esmę ir techninės pažangos keliamą pavojų, žmogus kaip būties sergėtojas yra atsakingas už būties apreiškimą technikoje ir todėl turįs valdyti jos išslaptinimo procesą.

Ellulio technikos fi-losofija

Ne tik Vokietijoje, technikos filosofijos tėvynėje, bet ir ki-tuose kraštuose plėtojama filosofinė technikos refleksija. Pažymė-tini prancūzų filosofo J.Ellulio (Ž.Eliulis, g. 1912 m.) veikalai. Jo idėjos ne tik paplito Europos filosofinėje bendruomenėje, bet su-laukė plataus atgarsio ir kituose kraštuose, ypač JAV.

technika kaip racio–nalumas

Ellulis, remdamasis Heideggerio idėjomis, interpretuoja te-chniką kaip ypatingą fenomeną. Techniką jis supranta ne tiek kaip priemones (mašinos, mechanizmai), bet kaip tam tikrą racionalumo tipą. Jis siekia nustatyti technikos sąsajas su racionalizmu, abstrak-čiu mąstymu, šiuolaikiniu mokslu. Jo veikaluose paliestas platus technikos filosofinių problemų ratas, atkreiptas ypatingas dėmesys metodologinėms technikos fenomeno tyrinėjimo problemoms. Vei-kale Technika (1977) jis kritiškai įvertina „siaurą“ požiūrį į techni-ką tik kaip priemonių sistemą. Instrumentinis technikos supratimas, būdingas daugeliui koncepcijų, pažymi Ellulis, įprasmina technikos

Technofobija – (gr. technē – meistriškumas, gebėjimas, ama-tas ir phobos – baimė, bijojimas) – sąvoka, išreiš-kianti padėtį, kai susvetimėjęs grėsmingas te-chnikos objektų ir veiksmų pasaulis suvokiamas kaip grasinantis žmo-gaus būčiai. 20 a. antroje pusėje ši reakcija į techni-ką užvaldo masi-nę sąmonę. Pesi-mistinį požiūrį skatina ir ta ap-linkybė, kad te-chnika nėra abso-liutus gėris, nes techniniai veiks-mai niekada ne-būna „švarūs“ ir visuomet sukelia pašalinius pada-rinius. Technofo-bijoje atsispindi baimė prarasti humaniškuosius idealus, dvasines vertybes, protes-tas prieš žmogaus individualybės nuslopinimą, žmogaus paver-timą mašinos priedu ateities te-chnologinėje vi-suomenėje. Te-chnofobinės nuo-statos ženklios

7

technika kaip racio–nalūs veiklos meto–dai

„neutralumą“, ir technika aiškinama tik jos taikomųjų galimybių sklaidos atžvilgiu. Šis požiūris tarsi palieka už skliaustų esminius technikos sukeltus padarinius socialinėje, biologinėje, psichologi-nėje ir gnoseologinėje žmogaus gyvenimo plotmėse. Todėl Ellulis sąvokai technika suteikia plačią pasaulėžiūrinę prasmę. Technika tai ne tik mechanizmai ir mašinos, tikslų pasiekimo procedūros. Techniką sudaro visuma racionaliai apdorotų ir maksimaliai efek-tyvių bet kokios žmogaus veiklos rūšies metodų visuma, tai tam tikras racionalumo tipas. Todėl technikos esmė glūdi ne daiktiniuo-se jos pavidaluose (mechanizmų, mašinų struktūrose). Technikos ontologinės prigimties (Heideggerio technikos idėjų aidas) reikia ieškoti kultūrinėse ir dvasinėse mūsų epochos apraiškose. Čia filo-sofas įžvelgia nepaneigiamą technikos ir mašinos skirtumą. Jis pa-rodo, kad techniką kaip socialinį reiškinį mašina pagimdė, tačiau jų tapatinti nedera. Mašina nėra technikos esmė, nes technika – tai kokybiškai nauja vertybė.

J.Ellulio, L Mem-fordo, Adorno, H. Marcuse darbuo-se.

pasaulio racionali–zacija kaip jausmi–nių elementų išstū–mimas technika kaip deter–minizmo forma informacinė visuo–menė

Ellulis sieja techniką su visuotine pasaulio racionaliza-cija, kuri iš mąstymo ir visuomeninės sąmonės išstumia jausminius elementus. Čia viskas suvedama tik į deterministinę reiškinių seką. Kartu prarandama sąmonės pilnatvė ir universalumas. Kaip tik ra-cionalistinis panlogizmas ir gimdo techniką, ir suteikia jai neįvei-kiamą galią. Taip technika pasireiškia kaip istorinė šiuolaikinės ci-vilizacijos lemtis. Todėl technika yra pati pragaištingiausia deter-minizmo forma. Technika priemones paverčia tikslais, standarti-zuoja žmogaus elgseną. Žmogus tada yra ne šiaip mokslinio paži-nimo objektas, bet tampa kalkuliacijos ir manipuliacijos objektu. Ellulio pažiūros į šiuolaikinę technikos pažangą pesimistinės – jis nemato alternatyvų. Pasaulinis istorinis procesas – beprasmis, nes visuomenei pereinant prie informacinės visuomenės fazės, valstybė tampa autonomiška ir nepriklausoma jėga, kuri technikos sistemų priemonėmis realizuoja savo galią ir eksploatuoja žmogų. Išeitis – likviduoti valstybę, o technikos pažangą – kontroliuoti. Kaip tai įmanoma? Techninę pažangą, pasak Ellulio, galima kontroliuoti automatizuojant pramoninius procesus ir vystant informacines si-stemas. Kritikuodamas techniką kaip mąstymo būdą, Ellulis prieš-ingai nei Heideggeris ir Jaspersas mano, kad alternatyvios civiliza-cijos galimybė glūdi pačioje technikoje. Bet čia paradoksas – kaip savo raidoje pati technika (kaip mąstymo būdas) gali sukurti savo kontrtendencijas?

antropologinis po–žiūris į techniką H.Skolimowskio pažiūros

20 a. pabaigoje technikos filosofijoje sustiprėjo dėmesys antropologiniam technikos aspektui. Paaiškėjo, kad technikos pro-greso neįmanoma produktyviai nagrinėti neįvertinus dvasinio-kultūrinio technikos fenomeno konteksto, humanitarinių technikos momentų. Antropologinio požiūrio į techniką ir jos padarinius pa-vyzdžiu gali būti lenkų kilmės amerikiečių filosofo Henriko Skolimowskio darbai. Skolimowskis kelia klausimą, ar visuomet te-chnikos pažanga sukelia giluminius socialinius perversmus, ar vi-suomet ji susijusi su kultūriniais pokyčiais? Jis atkreipia dėmesį į tai, kad dar iki europietiško Renesanso, iki Vakarų gamtamokslio

8

technikos pervers–mas ir mokslų revo–liucija racionalistinės filo–sofijos krizė Vakarų ir Rytų civi–lizacinių kelių skir–tingumas racionalizmo akli–gatviai

revoliucijos, Kinijoje jau 14 a. veržliai skleidėsi technika. Todėl tradicinę technikos filosofijos nuostatą, kad technikos perversmą ir pramoninę 19 a. revoliuciją parengė ir kildino gamtos mokslų revo-liucija 17 a., reiktų peržiūrėti. Mokslinė revoliucija visai nėra būti-na techninio perversmo prielaida, o technikos plėtra ne visuomet iššaukia dramatiškus visuomeninius pokyčius. Skolimowskis daro išvadą, kad technikos filosofija yra uždelsta Vakarų civilizacijos žlugimo, kurį sukėlė technika, filosofinė refleksija. Technikos filo-sofija yra filosofija Vakarų žmogaus, kuris suvokė technizuotos kultūros mozaikiškumą, faustiškosios civilizacijos akligatvį, nes čia neteisingai pasirinktas santykio su gamta būdas. Technikos filoso-fija neatsiejamai surišta su tradicinėmis racionalistinės filosofijos sąvokomis – gamta, progresas, racionalumas, efektyvumas. Po pirmojo pasaulinio karo gimė nusivylimas faustiškąja civilizacija, todėl technikos filosofijoje ima reikštis kitokių kultūrinių vertybių, kitokios civilizacinės būties ilgesys. Keliamas klausimas, ar tik ne klaidingu civilizacijos keliu pasuko Vakarai? Ar yra alternatyva pasirinktam keliui? Technikos filosofijoje susiklostė pažiūra, kad žmonijos ištakose glūdėjusios įvairios istorinės perspektyvos. Gal būt buvo galima susitelkti ne į techninį progresą, o į žmogaus dva-sios resursų pažinimą ir plėtotę? Šiuo keliu ir pasuko Rytų tautos. Jei Vakarai būtų pasukę šiuo keliu, gal būtų buvę išvystyti antropo-loginiai ir dvasiniai resursai, gal žmonija susilietų su universumu, Visata. Tačiau vakarietis pasuko kitu keliu – jį apėmė pažinimo ir gamtos pavergimo dvasia. Žmogus aklai atsidavė pažįstančiajam protui, bet atmetė kitas sąmonės sferas. Dėl to atrofavo daugelis ki-tų psichikos zonų. Nerimastingas protas nuvedė žmogų klaidingų tikslų keliu. Vakariečiai nustojo lavinti dvasią ir kūną, todėl juos užvaldė pragaištinga aistra pavergti pasaulį technikos priemonėmis. Jau senovės žmogus susikūrė ir naudojosi svertu, ratu, ginklais ir nustojo kliovęsis savimi. Gamtinės aplinkos įvaldyme glūdėjo klas-ta – žmogus nustojo pasitikėti savo prigimtimi, puoselėti ir plėtoti dvasines savo galias. Apsiginklavęs kirviu, lanku ir plūgu, žmogus nusikreipė į dirbtinių daiktų pasaulį. Vidinis dvasinis gyvenimas li-ko apleistas. Susidarė techninio gamtos pavergimo iliuzija. Trokš-tantis pažinti ir valdyti Vakarų žmogus sukūrė techninę civilizaciją, kuri gresia gamtos sunaikinimu, visiška katastrofa žmonijai, dvasi-nių resursų išsekimu, pačios gyvybės sunaikinimu.

technikos filosofija kaip žmogaus filo–sofija pažanga kaip dva–sios plėtotė

Skolimowskis siūlo peržiūrėti vertybes ir pagrindus, kuriais grindžiama Vakarų civilizacija. Todėl technikos filosofija turėtų būti transformuota į žmogaus filosofiją. Ne žmogus turi būti pa-jungtas technikai, teigia jis, bet atvirkščiai – technika turėtų paklus-ti žmoniškajam imperatyvui. Reikėtų peržiūrėti ir progreso sąvoką. Progresas neturėtų reikšti gamtos nuskurdimo, žmogaus dvasinių ir psichinių gebų išsekimo. Pažanga turėtų reikštis kaip žmogaus dvasios plėtotė.

D.Bello koncepcija

Danielas Bellas, tyrinėdamas šiuolaikinę visuomenę, kaip lemiamą įvairių pokyčių (tarp jų ir socialinių) visuomenėje veiksnį išskyrė elektroniką. Technika vystosi trūkiais. Galima skirti pakan-

D.Bellas (Denie-las Belas, 1919) amerikiečių filo-sofas, sociologas,

9

technologinis de-terminizmas ašinis principas istorinės formacijos interpretacinė ašis kompiuteris ir te-chninė revoliucija

kamai atskiras technikos pokyčių epochas, kurių ribose vyksta ir socialiniai pasikeitimai. D.Bellas, kitaip negu Hegelio ir Vėberio tradicijų išauklėti filosofai, interpretuoja kultūrą ir socialinį visuo-menės gyvenimą ne kaip organišką vienovę, bet kaip palyginti sa-varankiškas, pagal savo dėsnius besivystančias, sferas. Pasak Bello, materialinė ir dvasinė visuomenės gyvenimo sferos yra priešstato-je, kiekviena jų turi savo nuostatą, todėl jų raidos tendencijos skir-tingos. Štai todėl informacinė visuomenė gali susidurti su dar di-desnio atotrūkio tarp kultūrinio ir socialinio gyvenimo pavojumi. Vengdamas technologinio determinizmo ribotumo, D.Bellas su-formuoja ašinio principo sampratą. Pagal šį principą, visuomeni-niai institutai, santykiai ir dvasiniai procesai nepriklauso tik nuo vieno veiksnio. Vieni jų išsidėsto vienoje ašyje, kiti – kitose. In-terpretacijos priklauso nuo pasirinkto ašinio principo. Ši Bello me-todologija, akivaizdu, nukreipta prieš marksizmui būdingą bazės pirmumo antstato atžvilgiu principą. Marksizmas, pasirinkęs nuo-savybės tipą kaip ašinį principą, istorijoje išskiria 5 formacijas kaip istorijos pakopas. Bellas gi, pasirinkęs kitą ašinį principą, ski-ria 3 istorines formacijas: ikiindustrinę, industrinę ir postindustrinę. Judėjimas šia ašimi vyksta nepriklausomai nuo Marxo išskirtų vi-suomeninių-ekonominių formacijų, kuriose pagrindinis matmuo – visuomeniniai santykiai. Kategorijos vergovė, feodalizmas, kapita-lizmas, socializmas marksizme yra schemų eilė, kuri sudaryta išil-gai nuosavybės santykių ašies. Ikiindustrinės, industrinės ir postin-dustrinės visuomenės sąvokos išsidėsto ant interpretacinės ašies, kurioje svarbiausia – gamyba ir panaudojamų žinių rūšis. Bellas teigia, kad nors šiuolaikinėje visuomenėje vykstą dvasiniai proce-sai remiasi naujų technologinių santykių baze, tačiau ne visuomet juos atitinka. Dabar vykstąs perėjimas nuo visuomenės, gaminan-čios prekes, į visuomenę, teikiančią paslaugas. Ryšium su tuo vyksta techninių žinių kodifikacija, nes tai yra pagrindinis informa-cinės visuomenės inovacijų šaltinis. Kompiuteris yra besiplėtojan-čios techninės revoliucijos simbolis ir materialus įsikūnijimas. Elektra iš esmės pakeitė visą 19 a. antros pusės visuomeninį gyve-nimą. Kompiuteris yra 20 a. pabaigos kultūrinių pokyčių dominan-tė.

istorinės žmonijos infrastruktūros

Bellas pabrėžia, kad dabar iškilo būtinybė sukurti infrast-ruktūrą komunikacinių ir informacinių tinklų išvystymui, kurie tu-rėtų apjungti naują visuomenę. Istoriškai pirmoji žmonijos infrast-ruktūra – transportas žmonių ir prekių pervežimui. Antroji istorinė infrastruktūra – tai energijos perdavimo tinklai (elektros linijos, naftos ir dujų vamzdynai). Trečia infrastruktūra – telekomunikaci-jos, telekompiuteriai, radijas ir televizija. Telekomunikacijos išeina į pirmą vietą, – teigia Bellas.

Artimiausiu metu, rašo Bellas, ryžtingai pasikeis darbo po-būdis. Ikiindustrinėje visuomenėje gyvenimas buvo žmogaus ir gamtos sąveika. Žmonės sąveikavo su natūralia aplinka – žeme, vandenimis, miškais. Žmonės dirbo mažomis grupėmis. Industrinė-je visuomenėje – žmogus jau sąveikauja su dirbtine aplinka, kurio-

scajentistinio te-chnokratizmo at-stovas. Technokratija – (gr. technē – meistrystė, ama-tas ir kratos – valdžia) – socia-linė filosofinė koncepcija, pa-grindžianti spe-cialistų (inžinie-rių, gamybos va-dybininkų, mene-džerių) valdžios reikšmę. Toks visuomenės valdymas turėtų būti grindžiamas ne kokia nors „daline“ politine ideologija, bet moksline baze, kuria vadovaujasi techniniai specia-listai. Technokra-tinis požiūris skelbia būtinybę formuoti produk-tyvią socialinę organizaciją, nu-šalinti socialinius prieštaravimus. Technokratinis valdymas prieš-pastatomas tiek nekompetentin-gos daugumos vadovavimui, tiek ir atskirų, prisa-vinusių politines galias, veikėjų voliuntarizmui. Įtakingiausias te-chnokratinės koncepcijos at-stovas amerikietis J. K. Garlbreithas (Džonas Gelbrei-tas) suformulavo sąvoką technost-ruktūra. Tai te-chninių specialis-tų organizacija, kolektyvinio pro-to nešėjai, galin-tys kompetentin-gai spręsti įvai-raus lygio pro-

10

je žmones užgožia mašinos, gaminančios produktus. Informacinėje visuomenėje darbas – tai žmogaus žaidimas su žmogumi (valdinin-ko su lankytoju, gydytojo su pacientu, mokytojo su mokiniu). Gamta pašalinama iš darbinės veiklos ir kasdienio gyvenimo. Žmonės mokosi gyventi su žmonėmis. Nieko panašaus istorijoje nėra buvę.

technikos humani-zavimo reikmė techninio progreso dilema

20 a. antroje pusėje išryškėjo negatyvūs ir net pragaištingi technikos progreso padariniai. Tapo akivaizdu, kad technologinę pažangą dažnai lydi žmogiškieji praradimai. Todėl iškilo neatidė-liotino technikos humanizavimo, technikos vystymosi negatyvių padarinių įveikimo reikalas. Technikos filosofai ima svarstyti di-lemą, ar įmanoma apvaldyti techninį progresą, nukreipti jį pagei-daujama linkme būdais ir priemonėmis, išoriniais pačios technikos atžvilgiu (politiniais sprendimais, ekonominiais metodais, vertybi-ne korekcija ir pan.), ar pačiame technikos progrese glūdi dar neiš-naudoti technikos humanizavimo rezervai. Nemažai Vakarų te-chnikos filosofų ir sociologų linksta manyti, kad technikos ir te-chnologinės inovacijos daro tokį poveikį kultūrai ir taip keičia so-cialinius procesus, kad atsiranda anksčiau nebūtos galimybės priar-tinti techniką prie žmogaus pasaulio, harmonizuoti žmogaus ir gamtos, technikos ir asmens santykius.

A.Tofflerio pažiūros postindustrinė vi-suomenė informatika gyvenimo standarti-zacija

Technooptimistinei krypčiai priskirtina amerikiečių filosofo Alvino Tofflerio kūryba. Jis suformuoja vadinamosios postindustri-nės visuomenės koncepciją. Tofflerio nuomone, mokslas ir techni-ka vystosi trūkiais, taip vadinamosiomis bangomis. Garsiajame veikale Trečioji banga (1980) Toffleris pažymi, kad nuo 20 a. vi-durio pramoninė gamyba įgauna naujus bruožus. Daugelyje gamy-bos šakų sukuriama ir pritaikoma nauja technika, gaminamos vis naujos prekių rūšys, teikiamos naujos paslaugos. Vis siaurėja ir plinta darbo specializacija. Tiesiog neaprėpiamai auga publikacijų srautas, auga įvairių duomenų masė. Visa tai apsprendė informati-kos gimimą. Tradicinei industrinei visuomenei būdinga masinė fab-rikinė gamyba, standartizacija. Tai ne tik gaminių standartizacija, bet ir žmonių gyvenimo standartizacija: toks pat, pajungtas gamy-bai, gyvenimo ritmas, tie patys vartojami produktai, laisvalaikis, elgesio ir aprangos mados ir t.t.

blemas. Šiuolai-kinėje technizuo-toje visuomenėje technostruktūra vis glaudžiau da-lyvauja ir spren-džiant politinius klausimus. Te-chnokratinė ideo-logija turi ir gau-sybę priešininkų. Vystantis infor-macinei visuo-menei, išryškėjo ir priešinga ten-dencija – pabrė-žiamas nuomonių pliuralizmas, ver-tybinių momentų reikšmingumas. A.Toffleris (Elvi-nas Tofleris, g. 1928) – ameri-kiečių sociologas, technikos filoso-fas, futurologas, vienas iš vadina-mosios postin-dustrinės arba in-formacinės vi-suomenės kon-cepcijos kūrėjų. Savo pažiūras vadino praktopija (praktine utopija). Pagrindiniai vei-kalai: Ateities šo-kas, Ekospazmas, Trečioji banga, Valdžios poslin-kis.

Toffleris pažymi, kad unifikacija pagimdė ir savo priešybę. Atsiranda nauji poreikiai, kyla „informacinis sprogimas“, iškyla vartojimo ir gyvenimo individualizacijos poreikis.

trečioji banga pirmoji – agrarinė – banga antroji – industrinė – banga

Tyrinėdamas senųjų gamybos šakų nuopuolį, naujų gamy-bos technologijų atsiradimą, Toffleris suformuluoja trečiosios ban-gos koncepciją. Trečioji banga suponuoja naujas technologines ir socialines realijas. Toffleris parodo, kaip nauja (kompiuterinė, in-formacinė) technika gimdo naują gyvenimo būdą, naujas vertybes. Nauja technika apsprendžia naują visuomenės tipą, naują kultūros tipą. Šis poveikis istorijoje turi simetriškai sklindančios bangos po-būdį. Pirmoji, agrarinė banga, sklidusi istorijoje apie 10 tūkstančių metų, iškėlė industrinį-gamyklinį, masinį kultūros ir visuomenės tipą. Dabar judanti trečioji banga neša visuomenę į individų te-

11

trečioji – postin–dustrinė-informaci–nė – banga

chnologinės kūrybos begalybę. Trijų bangų technologinių civiliza-cijų vystymosi paveikslo centre – fabrikinė gamyba, kurios pagrin-dą sudaro antrosios bangos technika (jėgos mašinos ir sensorinė motorinė žmogaus veikla). Trečioji banga, apimanti kompiuterius, turboreaktyvinę aviaciją, kontraceptines priemones ir pan., pradėjo kilti 20 a. šeštojo dešimtmečio viduryje ir dabar jau „semia“ indust-rializmo pagimdytas ekonomines sistemas ir socialinius institutus. Ši banga formuoja naujoviškas šeimas, darbo, meilės ir gyvenimo stilius, naujas ekonomikos, politikos ir sąmonės formas. Šių naujų gyvenimo formų fragmentai jau akivaizdūs mūsų kasdienybėje. Šioje naujoje civilizacijoje nyksta smulkus darbo pasidalijimas į at-skiras operacijas, kurį grindė industrinės technologijos tipas. In-dustrializmas, kurį iškėlė antroji banga, tai ištisa civilizacija su sa-vo seno pobūdžio (mašinine) technika, sava gnoseologija, savo gy-venimo būdu. Jai būdingas centralizmas, gigantizmas, masinis vie-nodumas. Industrinį gyvenimo būdą lydi išnaudojimas, skurdas, ekologinis nuokrytis. Šių ydų įveikimo galimybę Toffleris sieja su trečiąja banga. Trečiosios bangos simboliai, pagal Tofflerį, – indi-vidualumas ir įvairovė, o taip pat žmogiška ir įvairi technologija. Naujos technologijos išstumia senąją industrializmui būdingą gam-tos pavergimo paradigmą. Auga gamybos intelektualumas, įvairovė tampa taip pat pigi kaip ir vienodumas. Rinka segmentuojasi ir to-dėl gimsta naujos ūkinės vertybės, kinta darbo pobūdis, keičiasi są-vokos: darbo vieta, užimtumas, bedarbystė. Pasaulis nebeatrodo kaip mašina, jį pripildo inovacijos, kurių įsisavinimui būtina vysty-ti pažintines galias. Naujame pasaulyje, mano Toffleris, racionalių normų visuomenės ir ekonomikos organizavimui nebepakanka. At-eityje teks atsisakyti siauro utilitaraus požiūrio į gamybą. Teks kur-ti vertybes už rinkos ribų, steigti ir plėtoti nepelno siekiančias or-ganizacijas humanitarinio ugdymo sferoje.

Sisteminis-struktūrinis požiūris į techniką žmogus ir technika sistemos žmogus-technika principai

Žmogus ateina į pasaulį tuščiomis rankomis. Savo natūra-liomis (raumenų) jėgomis, žmogus iš gamtinės medžiagos susiku-ria dirbtines veiklos priemones, kuriomis jis apdoroja gamtos ob-jektus. Gyvūnai sąveikauja su gamta tiesiogiai, žmogus – sutarpin-tai. Savo veikloje (pirmiausia darbinėje) žmogus panaudoja dirbti-nes veiklos priemones, kurios yra poveikio į gamtą priemonės ir kartu apsaugo jį nuo gamtos poveikių. Taigi nuo pat savo evoliuci-nės istorijos pradžios žmogus grindžia savo buvimą pasaulyje te-chnizuota veikla, kurios esmė – tikslingas gamtinės medžiagos pe-rdirbimas susikurtomis techninėmis priemonėmis. Žmogus ir te-chnika tarsi Siamo dvyniai nuo gimimo susiję tarpusavyje ir jokioje istorinėje epochoje neegzistavo žmogus be technikos. Tarp vei-kiančio žmogaus ir technikos susiklosto tam tikri ryšiai ir sąveikos, kurios istoriškai keičia pavidalus. Todėl yra pagrindas kalbėti apie sistemą žmogus-technika. Šios struktūros sistemiškumą apibūdina 3 principai:

1) tikslo vieningumo,

12

2) papildymo (kompensacijos), 3) funkcinio modeliavimo.

tikslo vieningumo principas technikos ir žmo–gaus natūralių orga–nų vieningumo dės–ningumas

Kiekvienoje veikloje žmogaus ir technikos sąveiką charak-terizuoja tikslo vieningumas, kurio turinys toks: veiklinė natūralių žmogaus organų ir dirbtinių priemonių paskirtis vieninga. Ir vieni, ir kiti (technika) tarnauja veiklos objektų pertvarkymo tikslams. Kitais žodžiais tariant, technika vykdo tas funkcijas, kurias žmogus anksčiau vykdė natūraliais organais. Savo istorijos aušroje žmogus naudojo savo dantis ten, kur vėliau panaudojo susikurtą peilį, kumštį ten, kur vėliau naudojo kūjį, plaktuką, rankų pirštus ten, kur dabar reples ir pan. Šis principas ne tik charakterizuoja sistemą žmogus-technika (Ž-T), bet gali pasitarnauti kaip produktyvi siste-minė-funkcinė nuostata technikos vystimosi istorijos interpretacijo-je, kurią aptarsime vėliau. Technikos ir natūralių žmogaus organų tikslo vieningumo dėsningumas istoriškai pasireiškia taip, kad žmogaus veiklos vystimesi technika palaipsniui pakeičia žmogų te-chnologinių funkcijų atlikime. Ši vienovė fiksuojama ir terminolo-giškai: technika skiriasi nuo natūralių žmogaus veiklos organų kaip dirbtinės veiklos priemonės nuo natūralių veiklos organų, kaip daiktiniai elementai nuo organinių elementų.

Trumpumo dėlei toliau sistemą žmogus-technika žymėsime Ž-T.

papildymo arba kompensavimo prin-cipas

Kitas pamatas, kuriuo grindžiamas sistemos Ž-T funkcio-navimas, yra papildymas arba kompensavimas. Technikos funkcija yra palengvinti, padaryti našesnes žmogaus pastangas, nes jos pa-skirtis yra būti natūralių žmogaus organų tąsa. Technika turi papil-dyti žmogaus kūną taip, kad būtų kompensuoti žmogaus organų trūkumai, kurie neleidžia atlikti tam tikrų būtinų veiklos funkcijų. Žmogaus veikloje technika tampa neorganiniu žmogaus kūno prie-du. Taigi, technikos funkcionavimas yra ne kas kita, kaip natūralių organų funkcionavimo žmogaus techninėje veikloje būdas. Todėl technika turi būti konstruojama taip, kad su žmogumi sudarytų vie-ningą sistemą, kurioje technika sustiprina, papildo žmogaus pas-tangas. Be to, technika turi būti „tinkama“, adekvati tai medžiagai, kurią paveikti yra kuriama. Šis dėsningumas pasireiškia ir negaty-viai: niekad neprigyja nenaši, nestiprinanti žmogaus pastangų te-chnika.

Gyvūno organai funkcionuoja tobulai ir yra siaurai specia-lizuoti jo gyvenimo būdui. Žmogaus organai priešingai – nėra to-buli, bet kartu yra universalūs, todėl reikalauja papildymo – savo-tiškų „protezų“ – technikos, kuri kompensuotų universalizacijos trūkumus.

papildymo principas

Pirmykštis žmogus pradžioje susikūrė kirtimo, dūrimo ir pjovimo įrankius, nes natūraliais organais negalėjo įveikti „kietų“ gamtos objektų. Vėlesnis įrankių tobulinimas vyko tuo pačiu pa-pildymo principu: kuoka sustiprino rankos jėgą, peilis „paaštrino“ dantis ir nagus, lankas ir strėlė „pagreitino“ kojų darbą (tam tikslui pasitarnavo ir arklio prijaukinimas). Vėliau garo ir elektros variklis daugelį kartų padidino žmogaus organizmo energetinį pajėgumą. Šiuolaikiniai kompiuteriai, kibernetinės mašinos, informacinė te-chnika kompensuoja žmogaus smegenų atminties ir skaičiavimo

Natūralių ir dirb-tinių veiklos or-ganų ryšio idėja tapo populiariu teoriniu technikos interpretavimo fi-losofijoje princi-pu 19 a. Šią idėją kaip pamatinį principą realizavo savo technikos fi-

13

operacijų gebą. Dėl organprojekcijos teorijos ribotumo iškyla svarbus teo-

rinis žmogaus organų veiklinių funkcijų modeliavimo technikos priemonėmis klausimas. Tam tikra prasme technika tikrai „mėg-džioja“ natūralius žmogaus organus. Ernstas Kappas labai detaliai aprašė tokius neginčijamus pavyzdžius. Optinės linzės buvo sukur-tos atkartojant žmogaus akies sandarą. Mechaniniai vargonai yra žmogaus balso stygų funkcionavimo atkartojimas. Kartu visai pa-grįstai E. Kappas vadina techniką deglu, apšviečiančiu organizmą. Kurdamas techninius analogus, žmogus geriau pažįsta savo kūną. Antai kibernetiniai įrenginiai, kompiuterių ir jų programų kūrimas, nors ir nėra mechaninis smegenų pakartojimas, naujoje šviesoje pa-rodė smegenų veiklą, stimuliavo mąstymo procesų tyrinėjimus. Taigi technika tikrai vystosi natūralių organų modeliavimo keliu. Tačiau šis modeliavimas nėra struktūrinis, o funkcinis. Technika yra funkcijų analogas, o ne organų techninė kopija (kaip manė Kappas ir Nuare). Audimo staklės nėra panašios į audėją, jos kopi-juoja audimo funkciją. Transporto priemonės atgamina judėjimo funkciją, bet atgamina sava specifine forma, kuri skiriasi nuo žmo-gaus ar gyvūno judėjimo. Kartais technika savo forma būna labai artima biologinei, tačiau tokiais atvejais kalbama apie neišvystytą technikos pavidalą (pirmasis garvežys kaip ir arklys turėjo keturias kojas, kurias paeiliui perstatinėdavo).

technikos kalba funkcinio modelia–vimo principas

Technika atgamina ne struktūrą, o funkciją: „sava kalba“ ir būdingomis jai formomis. Šis trečias principas, kurį galima pava-dinti funkcinio modeliavimo principu (jis pagrįstas jau aptartais tikslo vieningumo ir papildymo principais), būdingas ne tik praei-ties, bet ir ateities technikai. Jis galioja tiek dirbtinėms fizinės veik-los priemonėms, tiek ir protinio darbo techninėmis priemonėms.

Papildymo (kompensavimo) principas turi dar vieną, labai svarbų filosofinei technikos teorijai aspektą. Jis pasireiškia tuo, kad ne tik technika papildo ir kompensuoja žmogaus veiklos organų ne-tobulumą, bet ir pats žmogus yra tam tikra prasme techninės siste-mos papildinys. Žmogus papildo techniką savo rankomis, energija, nervų sistema, smegenimis. Žmogus be techninių priemonių – be-jėgis, technika be žmogaus – mirusi.

losofijoje jau mi-nėti vokietis Er-nestas Kappas ir prancūzas Liud-vigas Nuare. Ta-čiau jie absoliuti-zavo šį biologinį principą, nes te-chnikos kūrimą jie aiškina tik kaip biologinių žmogaus organų „kopijavimą“. Nuare, tarkim, vi-siškai nepripaži-no savitų techni-kos raidai būdin-gų ypatumų, jis kildino technikos raidą tik iš biolo-ginių žmogaus organų ir gamtos dėsnių. Akivaiz-du, kad organp-rojekcijos teorija yra nepagrįsta ir vertintina kritiš-kai. Juk, tarkim, kompiuteris savo sąranga visai ne-panašus į žmo-gaus smegenis, o formulės F-1 bo-lidas nieko ben-dra neturi su žmogaus kojų sandara.

Kuo žemesnis technikos lygis, tuo daugiau technologinių funkcijų tenka žmogui. Senovės žmogui teko pačiam atlikti energi-jos šaltinio vaidmenį, judinimo jėgos funkciją, laikyti ir nukreipti įrankį, kontroliuoti jo judėjimą. Technologiniu požiūriu toks pir-mykštis žmogus su savo primityviu akmeniniu kirviu sudarė auto-matiškai veikiantį mechanizmą. Vergas, apsiginklavęs kirtikliu, valstietis su pjautuvu, darbininkas su staklėmis, operatorius prie konvejerio funkciniu požiūriu sudaro savaime veikiančias (automa-tines) sistemas.

homotechninis me-chanizmas homotechninis automatas

Vieninga savaime veikianti sistema, sudaryta iš veikos te-chninių priemonių ir žmogaus, atliekančio technologines funkcijas, sudaro homotechninį mechanizmą arba homotechninį automatą. Tuo atveju, kai šią sistemą sudaro žmogus, techninės priemonės ir

Technikos vys-tymąsi prasminga nagrinėti automa-tikos požiūriu, nes tik automati-

14

homobiotechninis automatas

panaudojamas naminis gyvulys, galima kalbėti apie homobiotech-ninį automatą.

techninis automatas

Homotechninis mechanizmas yra lyg savotiškas automatas, kuris yra tarp žmogaus ir gamtos tol, kol nesukurtas „grynas“ te-chninis automatas. Homotechninis automatas funkciniu požiūriu nesiskiria nuo techninio automato. Jo ypatumas yra tas, kad daugelį technologinių funkcijų, kurios vėliau perduodamos technikai, vyk-do žmogus.

technikos istorijos turinys

Tai, kas šiuolaikiniuose moksluose dabar vykdoma teoriš-kai tikslingai, praeities technikos istorijoje buvo daroma stichiškai. Visa technikos istorija yra nuoseklus žmogaus technologinių funk-cijų sudaiktinimo technikoje procesas. Šiuolaikiniame automate nesunku įžvelgti įkūnytas žmogaus funkcijas, pamatyti istorinį jų provaizdį – žmogų su jo įrankiais. Dabartinė automatika yra tarsi stebuklingas veidrodis, galįs parodyti tyrinėtojui technikos istorijos užgimimą ir jos raidą. Automatas turi ir savo raumenis (mechaniz-mai), ir savo energijos šaltinį (elektroenergija), ir savo „nervų si-stemą“ (elektroniniai įrenginiai). Tačiau analogija yra santykinė. Automatinės staklės nepanašios į žmogų. Todėl panašumas gali bū-ti atskleistas tik istorinės ir loginės analizės būdu (teoriškai).

technikos automa–tizmo esmė

Šiuolaikinė automatika labai akivaizdžiai demonstruoja tą faktą, kad visa technikos istorija yra tik automatikos priešistorė. Pagrindinė technikos istorijos linija (nuo pat pirmųjų primityvių įrankių sukūrimo iki dabar) – tai technikos automatizmo vystyma-sis, kurio esmė yra nuoseklus žmogaus technologinių funkcijų įkū-nijimas techninėse konstrukcijose, žmogaus „išstūmimas“ iš te-chnologinio proceso.

ka suteikia raktą į technikos istori-jos supratimą. Automatika, ki-bernetika, bioni-ka, psichologija, informatika, te-chnikos istorija ir technikos filoso-finė teorija suda-ro tarpinę grandį tarp gamtos, te-chnikos mokslų ir humanitarinių, antropologinių mokslų. Visas šių mokslų spektras tiria įvairius si-stemos Ž-T as-pektus. Kiberne-tikos, automati-kos, bionikos mokslų duome-nys byloja apie tai, kad technikos dabartis ir ateitis priklauso nuo žmogaus ir gyvū-nų veiklinių funkcijų tyrinė-jimų ir šių tyrinė-jimų rezultatų pritaikymo.

Technikos istorijos periodizacija Tūkstantmetėje savo istorijoje žmogus, atiduodamas savo

funkcijas technikai, įspaudė joje savo atvaizdą. Biologiškai žmogus mažai pakito, tačiau su kiekvienu žymiu mokslų atradimu, su kiek-vienu reikšmingu technikos išradimu jo galybė auga, jo atvaizdas Visatoje keičiasi. Visa tai ir atsispindi technikoje. Technikos istori-jos mazginiai momentai yra susiję su žmogaus funkcijų sudaikti-nimo technikoje procesu.

technikos šakos

Techniką žmogus panaudoja visose savo veiklos srityse ir gyvenimo sferose. Pagal tai techniką galima skirstyti į šakas: buiti-nė, karinė, gamybinė, medicininė, informacinė, kultūrinė ir t.t. Šios šakos palyginti savarankiškos, bet tarpusavyje sąveikauja. Tačiau gamybinė technika sudaro techninės sistemos šerdį. Todėl, apta-riant technologines žmogaus funkcijas, pagrindinį dėmesį reiktų atkreipti į gamybinę žmogaus veiklą. Tai pagrįsti galima dar ir tuo, kad kaip tik gamyboje techniškai sąveikaudamas su gamta žmogus išsiskiria iš gamtos ir tampa žmogumi.

gamybinės žmogaus funkcijos

Visas žmogaus gamybinės veiklos funkcijas galime suskirs-tyti į dvi klases.

vykdomosios I. Mechaninių (vykdomųjų) funkcijų klasė. Ji apima: 1) tiesioginį gamtinės medžiagos apdorojimą natūraliais žmogaus

15

organais; 2) įrankio valdymą; 3) judinimo energijos šaltinio funkciją; 4) mašininę funkciją (ruošinio padavimas į mašiną, nuėmimas, transportavimas, mechanizmo įjungimas, išjungimas ir pan.);

valdymo funkcijos II. Protinių (valdymo) funkcijų klasė. Ji apima: 1) tikslo suformulavimą;

2) technologinę kontrolę, stebėjimą, programavimą; 3) loginį skaičiavimą; 4) technologinę kontrolę (gedimų paieška ir pašalinimas, optima-laus režimo nustatymas); 5) inžinerinį konstravimą; 6) informacinę funkciją; 7) vadybą, administravimą; 8) estetinę (dizaino) funkciją; 9) mokslinę tiriamąją veiklą.

Visos išvardintos funkcijos atsirado ne vienu metu. Techni-kos vystymasis nušalina vienas funkcijas ir iškelia naujas. Čia ga-lima būtų įžvelgti ir technikos istorijos periodizacijos kriterijų. At-rodytų, kad tai būtų žmogaus funkcijų perdavimas techninėms si-stemoms. Tačiau anaiptol ne kiekvienos žmogaus funkcijos sudaik-tinimas technikoje reiškia naują technikos raidos etapą. Pvz., judi-nimo funkcijos perdavimas garo mašinai visai nereiškė naujo te-chnikos etapo. Dirbdamas su kojinėmis audimo staklėmis ir su staklėmis, judinamomis vandens, vėjo ar garo energijos, audėjas at-lieka tas pačias funkcijas.

technikos istorijos periodizavimo kri–terijus technologinio veik-los būdo esmė subjektinis žmogaus ir technikos ryšio ti-pas rankinis veiklos bū-das instrumentalizacijos periodas technikos istorijoje

Technikos istorijos periodizavimo kriterijus yra ne bet ko-kių žmogaus funkcijų sudaiktinimas technikoje, o tik tų, kurių įkū-nijimas technikoje iššaukia technologinio veiklos būdo pasikeitimą. Technologinio veiklos būdo esmę sudaro žmogaus ir technikos ry-šio tipas sistemoje Ž-T. Jau sakyta, kad nuo žmogaus ir technikos istorijos pradžios susidarė homotechninis automatas. Jame daugu-mą funkcijų atliko pats žmogus (jis judina primityvų įrankį, valdo jį, koordinuoja savo veiksmus ir atlieka visas protines funkcijas. Technikai tenka tik viena – medžiagos tiesioginio apdorojimo – funkcija. Kadangi žmogus tokioje Ž-T sistemoje yra pagrindinis veikėjas, jos smegenys ir variklis, tai šį žmogaus ir technikos ryšio tipą galima kvalifikuoti kaip subjektinį, o atitinkamą technologinį veiklos būdą – rankiniu, nes panaudojama rankinė technika. Taigi, šis pirmasis technikos istorijos etapas vadintinas instrumentalizaci-jos periodu.

įrankių specializaci-ja

Ilgus tūkstantmečius trūkusiame nuo primityvių pirmykščio žmogaus medžioklės įrankių prasidėjusiame ir su pirmųjų darbinių mašinų (16 a. pab.– 17 a. pr.) sukūrimu pasibaigusiame technikos istorijos periode šis žmogaus ir technikos ryšio tipas iš esmės ne-pakito. Tai visai nereiškia, kad technika nekito. Šiame periode iš-ryškėjo labai svarbi technikos raidos tendencija: universalius įran-kius keitė vis labiau specializuoti. Ypatingą šio periodo pakopą su-daro manufaktūra. Joje universalų įrankį pakeičia specializuotas,

Tradiciškai te-chnika periodi-zuojama pagal panaudojamą te-chnikos kūrimui medžiagą. Pvz.: akmens amžius, bronzos amžius, geležies amžius, sintetikos amžius. Dar technikos is-torija sutapatina-ma su do–minuojančia veiklos rūšimi: medžioklės, gy-vulininkystės, sėslios žemdir-bystės, amatų, pramonės epo-chos ir atitinkan-tys joms techni-kos periodai. Labai svarbus pokytis vyko ir technikos sanda-roje: įrankį ima

16

manufaktūra

nes atsiranda technologinis darbo pasidalijimas. Technikos kitimas diferenciacijos linkme manufaktūroje – tai paskutinis rankinių inst-rumentų kitimo būdas. Manufaktūroje žmogus tampa nelaisvas sa-vo veiksmuose: jo veikla pajungta technologiniam procesui, svar-bus lieka tik jo sugebėjimas judinti ir nukreipti specializuotą įrankį. Nors manufaktūra parengė prielaidas mašininei gamybai, tačiau jo-je ir toliau vyrauja rankinis darbas, subjektinis žmogaus ir techni-kos ryšio tipas. Tik mašinos vėliau pakeitė rankinį darbą.

2-jo technikos isto–rijos etapo pradžia mechanizacijos es-mė įrankio ir mašinos skirtumas mašinos esmė mašina kaip trigran–dė techninė sistema technikos revoliuci–ja ir techninė revo–liucija

Mašininės gamybos atsiradimas yra 2-ojo technikos istori-jos etapo pradžia, naujo technologinio gamybos būdo pradžia. Me-chanizuojant gamybą, sistema Ž-T pakinta iš esmės: pagrindinis elementas čia jau yra mašina, o žmogus tampa tik gyvu jos priedė-liu. Ne įrankis čia papildo žmogų, bet atvirkščiai – žmogus papildo mechanizmą. Mechanizmas apsprendžia žmogaus judesius, diktuo-ja veiksmų tempą ir pobūdį. Čia būtina aptarti įrankio ir mašinos skirtumą. Dažnai jis visai neįvertinamas. Mašina – tai toks mecha-nizmas, kuriame gautas judesio kiekio momentas (nesvarbu iš kur: ar iš žmogaus, ar iš gyvulio, ar iš variklio) perduodamas įrankiui, kuris apdoroja ruošinį. Kitaip tariant, mašininis mechanizmas savo instrumentais atlieka tas operacijas, kurias anksčiau atlikdavo dar-bininkas savo rankiniais įrankiais. Vadinasi, mašina yra techninė sistema, kuriai perduota instrumento kreipimo ir valdymo funkcija. Mašiną kaip techninę sistemą sudaro 3 grandys: instrumentas, pe-rdavimo mechanizmas, variklis. Iš čia išplaukia ir 2 technikos teo-rijai svarbios sąvokos: technikos revoliucija ir techninė revoliucija.

Taigi mašinų atsiradimas reiškė techninę revoliuciją, kurios esmė – mechanizacija. Kartu tai naujo technikos istorijos etapo pradžia.

objektinis žmogaus ir technikos ryšio ti-pas

Kadangi mašina kaip techninė sistema yra palyginti netobu-la ir negali autonomiškai funkcionuoti, tai ji „panaudoja“ žmogų. Žmogus tampa gyvu automatiniu mašinos priedu. Technologinio proceso subjektu tampa mašina, o žmogus – jos biologiniu priedu. Ne mašina prisitaiko prie žmogaus, bet žmogus turi paklusti maši-nai. Taigi, nuo mašininės gamybos prasideda naujas technologinis veiklos būdas ir naujas technikos istorijos periodas. Šioje epochoje pasikeičia sistema Ž-T: subjektinį žmogaus ir technikos ryšio tipą keičia objektinis (pagal mašiną). Rankinį darbą keičia mechanizuo-tas.

mechanizacijos pa-baigos klausimas automatizacijos es-mė

Socialine prasme įrankiai yra adekvatus techninis individu-alios žmogaus veiklos pagrindas, o mašina gali funkcionuoti tik vi-suomeniškai kombinuotame ir organizuotame procese (fabrikinis – mašininis gamybos organizavimas). Kur pasibaigia mechanizacija ir prasideda naujas technikos raidos periodas? Atsakant į šį klausi-mą, reikėtų panagrinėti technologinio veiklos būdo kaitą. Mašininį technologinį veiklos būdą istoriškai pakeitė automatinis. Veiklos automatizacija prasideda tada, kai techninei sistemai perduodamos valdymo ir informacijos apdorojimo funkcijos. Čia ir glūdi automa-tizacijos esmė: technika jau virsta protinės, informacinės veiklos organu ir nustoja buvusi fizinio darbo priemone. Automatinė te-

sudaryti ne vie-nas, o daugiau elementų (kirvis, plūgas, svaidyk-lė). Užgimsta ir mašinų bei auto-matų prototipai: medžiokliniai spąstai, malūnas, laikrodinis me-chanizmas. Ta-čiau ne jie ap-sprendė techninę šio laikmečio ba-zę. Įrankiai nors ir modifikavosi, tačiau taip ir liko rankiniais įran-kiais. Žmonės taip pat keitėsi kintant darbo ko-operacijai (pvz.: statant Egipto pi-ramides, įrengiant hidromelioracines sistemas, tiesiant kelius Romos imperijoje ir pan.). Ir vis tik vyraujantis liko amatininkiškas rankinis indivi-dualus darbas, kuriame vienas dirbantysis atliko visas technologi-nes funkcijas. Technikos revo-liucija – tai te-chninės bazės pa-sikeitimas kokio-je nors žmogaus veiklos ar techni-kos šakoje. Pvz., elektronikoje tai buvo perėjimas nuo vakuuminių lempų prie pus-laidininkių. Te-chnikos revoliu-cijos vyksta nuo-lat. Techninę revoliu-ciją sukelia ne bet kokios te-chnikos inovaci-jos, bet pritaiky-

17

laisvas žmogaus ir technikos ryšys

chnika papildo ir kompensuoja ne žmogaus rankų veiklą, bet protą. Ji iš esmės pakeičia techninės sistemos funkcinę struktūrą. Bet svarbiausia – pasikeičia žmogaus ir technikos ryšys. Žmogus nu-stoja buvęs biologine techninės sistemos dalimi, nebeatlieka maši-ninių funkcijų. Homotechninis automatas virsta grynai techniniu. Kieta (mechaninė) žmogaus ir technikos simbiozė baigiasi. Ją pa-keičia laisvas ryšio tarp žmogaus ir technikos sistemoje Ž-T tipas. Manufaktūroje dirbančio žmogaus funkcijos kraštutinai speciali-zuotos, supaprastintos ir monotoniškos. Jei žmogus manufaktūroje yra tik instrumentų laikymo ir operavimo jais mechanizmas, tai au-tomatizuojant veiklą, žmogui tenka naujos funkcijos: intelektuali-nės, kūrybinės ir vertybinės. Tuo pačiu nušalinamas homotechni-niam automatui būdingas technologinis žmogaus pajungimas te-chnikai.

Automatizacija – ilgas ir sudėtingas procesas, susijęs su laipsnišku valdymo ir informacinių funkcijų perdavimu technikai. Pirmiausia automatizuojama mechanizmų darbo kontrolė, kokybės tikrinimas, reguliavimas ir derinimas, technologinių procesų in-formacijos kaupimas ir apdorojimas, agregatų įjungimas ir išjun-gimas, transportavimas, sandėliavimas, kai kurie programavimo ir projektavimo momentai.

automatizacijos sta-dijos antropologiniai au-tomatizacijos pada-riniai

Galima skirti 3 automatizacijos stadijas. 1-je stadijoje vyks-ta dalinė automatizacija. Atsiranda staklės su programinio valdymo įrenginiais, technologinės linijos su kontroliniais prietaisais. Te-chnikai perduodamos mechanizmų valdymo funkcijos. Žmogui pa-liekama bendra operacijų priežiūra, mechanizmų kontrolė, įjungi-mas ir derinimas. 2-je stadijoje automatizuojami ištisi technologi-niai procesai. Sukuriami cechai automatai (pvz., automobilių pra-monėje), automatizuotos hidroelektrinės ir pan. Technikai perduo-damos technologinių procesų valdymo funkcijos. Automatizacija įgalina užbaigti mechanizaciją, mechanizuoti pagalbines raumeni-nes funkcijas: pakrovimą, iškrovimą, sandėliavimą, transportavimą. 3-oji stadija (hipotetinė) – pilna automatizacija. Turėtų būti auto-matizuoti ištisi gamybiniai procesai, visi technologinių procesų ba-rai ir etapai: nuo projektavimo iki gatavos produkcijos išdavimo. Bendra gamybos kontrolė ir informacijos apdorojimas taip pat turė-tų būti automatizuoti. Jau dabar, formuojantis informacinei visuo-menei, ima ryškėti būsimos gamybos kontūrai ir apraiškos, pvz., vadinamoji E-ekonomika, kurios techninį pagrindą sudaro kompiu-teriai ir internetas. Antropologiniai tokių procesų padariniai labai ryškūs – žmogus tarsi „išstumiamas“ iš tiesioginio dalyvavimo te-chnologiniuose procesuose, jis tarsi atsistoja šalia gamybos. Tai sakytina ne tik apie fizinį darbą, bet ir techniko, inžinieriaus veiklą. Ji tarsi persikelia į kitas sferas: mokslo, žinių, vadybos, projekta-vimo, mokymo ir mokymosi, vertybinę (tikslų nustatymo). Žmo-gaus veikla tampa vis intelektualesnė, kūrybiškesnė.

Visą istorinę žmogaus darbinių funkcijų sudaiktinimo te-chnikoje raidą atvaizduoja pateikiama lentelė.

mas tokių techni-nių naujovių, ku-rios iš esmės pa-keičia technolo-ginį veiklos būdą, vadinasi, žmo-gaus ir technikos ryšio tipą siste-moje Ž – T. Kai kurie techni-kos tyrinėtojai aiškina, kad įran-kis yra paprasta mašina, o mašina –sudėtingas įran-kis, nes vieno ir kito veikimas yra pagrįstas papras-tais elementais: pleištu, svertu, plokštuma, sraig-tu. Kiti autoriai įžiūri įrankio ir mašinos skirtumą judinimo jėgoje. Įrankį judina žmogus, o maši-noje panaudoja-mos gamtinės jė-gos: gyvuliai, vanduo, vėjas, ši-luma, elektra ir pan. Iš čia turė-tume padaryti pa-radoksalias išva-das: jaučių jungi-nio traukiamą plūgą turėtume vadinti mašina, o 96 kilpas per mi-nutę darančias ir žmogaus rankų judinamas mez-gimo stakles turė-tume vadinti įrankiu. Matyt rankinio įrankio ir mašinos skyri-mo pagrindą reik-tų įžvelgti pačios technikos sąran-goje ir jos ryšyje su žmogumi. Svarbu pažymėti ir kitą su automa-tizacija susijusią aplinkybę. Ho-

18

Žmogaus darbinių funkcijų sudaiktinimo technikoje istorinis procesas

Žmogaus funkcijos Technika (sudaiktintos funk-cijos)

1. Darbinio objekto tiesiogi-nis apdorojimas

Rankiniai įrankiai

2. Instrumentinės (instru-mentų judinimas ir val-dymas)

Mašinos

3. Mašininės valdymo: Automatai a) mašinų valdymo Mašinų valdymo įrenginiai

(grįžtamojo ryšio pagrindu) b) technologinių procesų

valdymo Technologinių procesų val-dymo įrenginiai

c) informacijos kaupimo, perdavimo, apdorojimo

Kompiuteriai, internetas

technologinė laisvė

Automatizacijos procese žmogus turėtų pasiekti technolo-ginės laisvės pakopą. Tai reikštų, kad, viena vertus, žmogus galėtų išsivaduoti iš būtinybės savo rankomis, energija ir pastangomis kompensuoti mašiną iki automatiškai veikiančio įrenginio. Kita vertus, tai reikštų, kad jau ne technika diktuotų žmogui jo veiksmų tempą ir pobūdį, o žmogus programuotų ir valdytų techniką. Ne žmogus privalėtų derintis prie techninių sistemų, o technika būtų konstruojama taip, kad būtų gautas maksimalus efektas. Trečia ver-tus, tai sukurtų naujas technologines galimybes žmogaus saviraiš-kai.

techniniai automati-zavimo aspektai techninių sistemų principai

Technologinės laisvės pakopa apimtų ne tik antropologi-nius aspektus, bet paliestų ir pačią techniką. Atsivertų naujos erd-vės pačių techninių sistemų vystymui, nes nebeliktų biologinių ap-ribojimų. Technologinės laisvės pakopa reikštų galimybę realizuoti 3 pagrindinius techninių sistemų principus: 1) nenutrūkstamumą, 2) automatizmą, 3) objektinį sandaros principą.

motechniniame automate žmogus yra tarsi svetim-kūnis, nes jo kū-nas yra gyvas or-ganizmas su sa-vais biologiniais ypatumais, prie kurių turi „prisi-taikyti“ mecha-nizmas. Žmogus tarsi apribodavo mechanizmą. Bet ir pats žmogus mechaninėje Ž-T sistemoje taip pat apribotas: jis savo prigimtimi uni-versalus ir todėl priverstas slopinti savo turtingas ap-raiškas. Taigi, žmogus, viena vertus, apriboja mašinos vystymo ir funkcionavimo galimybes, o, kita vertus, mašina aprėžia žmogaus raiškas mechani-niu egzistavimu. Kulminaciją tai pasiekia konveje-rinėje technologi-joje.

nenutrūkstamumo principas

Nenutrūkstamumo principo įkūnijimas automatizuotoje gamyboje reikštų, kad tarp gamtos ir žmogaus patalpinami ne įran-kiai ir mašinos, bet grynas technologinis procesas, kuris vyktų pa-gal žmogaus nustatytą programą, bet natūraliai lyg gamtinis proce-sas.

automatizmo princi-pas

Automatizmo principas įkūnijamas uždaruose gamybiniuo-se cikluose, kuriuose žmogus tiesiogiai nedalyvauja, o valdymas realizuojamas per atstumą, telemechaniškai.

objektinis principas nevienalytės techni-nės sistemos

Techninių sistemų kūrimas pagal objektinį principą įgalintų visai naujų techninių sistemų sukūrimą. Mechanizacijos etape ku-riami techniniai agregatai, kuriuose derinami techniniai elementai ir žmogus, kuris aptarnauja mašiną. Tarp jų yra netiesioginis, dali-nis (funkcinis) ryšys. Tokios techninės sistemos nevienalytės, „mo-zaikiškos“. Automatizuotoje gamyboje, kurioje ryšys tarp žmogaus ir technikos yra laisvas, techninė sistema būtų vienalytė, homo-

19

vieninga techninė sistema

technines grandis pakeistų grynai techninės, kuriose jau nėra žmo-gaus kaip struktūrinio elemento. Tai iš esmės vieninga techninė si-stema.

Jei žmogus nustoja buvęs techninės sistemos dalis, tai te-chninė sistema lieka visuomenės dalimi. Automatinė-informacinė sistema funkcionuoja kaip žmonių visuomenės organas, kaip po-veikio gamtai priemonė su naujomis, jai būdingomis savybėmis.

technologinių san-tykių istorinė raida trys etapai technikos istorijoje trys istoriniai žmo-gaus veiklos būdai

Technologinių santykių sistemoje Ž-T istorinę raidą galima įvardinti šitaip: instrumentalizacijos (rankinių įrankių) epochoje žmogaus ir technikos ryšio tipas – subjektinis; mechanizacijos (ma-šininė technika) epochoje – objektinis; automatizacijos ir informa-tikos (automatai, kompiuteriai, internetas) epochoje – laisvas. Taigi, tris etapus technikos istorijoje – instrumentalizaciją, mechanizaciją, automatizaciją ir kompiuterizaciją – atitinka trys pagrindiniai technologiniai gamybos (veiklos) būdai: 1) rankinis darbas; 2) mašininė veikla; 3) protinė-informacinė veikla.

Pirmas technologinis gamybos būdas išsiskleidė žemdirbys-tėje ir amatininkystėje, antras – stambiosios pramonės sferoje, o trečias turėtų skleisis postindustrinėje visuomenėje automatizavimo srityje ir informacijos, valdymo bei vadybos erdvėje.

Klausimai

1. Apibrėžkite technikos filosofinės problematikos lauką. 2. Apibūdinkite technikos sąvokos ištakas, raidą ir šiuolaikinės jos

sampratos teorinius principus.

3. Nusakykite (pasirinktinai) technikos filosofinių koncepcijų (E. Kappas, F. Dessaueris, K. Jaspersas, M. Heideggeris, H.Skolimowskis, D.Bellas, A.Toffleris) esmę. Aptarkite jų poten-cialiąsias puses ir problemiškuosius momentus.

4. Kaip apibūdintumėte sisteminį-struktūrinį požiūrį į techniką? Ko-kie jo principai?

5. Apibūdinkite sistemos žmogus-technika (Ž-T) dėsningumus. 6. Kas yra technologinis veiklos (gamybos) būdas? Kokius žinote is-

torinius jų tipus?

7. Kokie yra teoriniai įrankio ir mašinos skyrimo principai? 8. Kuo remiantis galime skirti technikos istorijos periodus? Kas jiems

būdinga?

9. Kas sudaro technikos ir techninės revoliucijų esmę? 2. AKTUALIOS TECHNIKOS IR ŠIUOLAIKIN ĖS

TECHNOLOGIJOS PROBLEMOS

Technikos filosofijoje ypatingą vietą užima technikos sąvo-

kos aiškinimas. Ji dažniausiai apibūdinama siaurąja ir plačiąja pra-smėmis.

20

įrankiai instrumentai mašina automatas

Technika siaurąja prasme Technika siaurąja prasme yra įrankių, instrumentų, mašinų ar automatų kūrimas, gamyba ir panaudojimas. Šis išvardijimas nu-rodo į technikos evoliuciją. Įrankiai papildo ranką. Jų pagalba ran-ka pajėgi atlikti tas funkcijas, kurių žmogus negalėtų vykdyti be jų arba galėtų tai daryti tik labai didelių pastangų dėka. Plaktukas ar kuoka stiprina rankos smūgio jėgą, replės – griebimo gebą. Peiliu ranka gali pjauti. Bendras visų įrankių bruožas yra tas, kad jie turi būti judinami, kreipiami ir energizuojami. Jie yra tarsi rankos ar ki-tų natūralių žmogaus organų tąsa. Visai kitokia yra instrumentų esmė. Instrumentas ne tik sudėtingesnis už įrankį, bet yra daugiau ar mažiau nepriklausomas. Arklio traukiamas plūgas labiau nepri-klausomas nuo žmogaus pastangų negu kastuvas. Mašina dar la-biau nepriklausoma, ji tik aptarnaujama ir kontroliuojama. Auto-matas – visai autonomiškas.

Technika plačiąja prasme

natūrali technika šiuolaikinė technika ir mokslas

Nuo tada, kai gamtos mokslai perėmė technikos vystymosi kontrolę, technikos sąvoka įgavo platesnę prasmę. Techniniai as-pektai atsiskleidė beveik visose, net intymiausiose, žmogaus veik-los srityse. Dėl to labai išsiplėtė žodžio technika vartosena. Išplėsta technikos sąvokos reikšmė – nuo materialių veiklos priemonių, jų gamybos ir vartojimo iki intelektualinių veikmių srities – atsklei-džia, viena vertus, tą faktą, kad žmogaus veikla visuomet turi mate-rialų daiktinį aspektą. Kita vertus, veiklos rezultatyvumui svarbu, kad ji būtų techniškai teisingu ir efektyviu būdu vykdoma. Abu šie aspektai istoriškai kito. Senųjų laikų technika (ikimašininė) bei rei-kalingi jos naudojimui sugebėjimai buvo pagrįsti praktiniu pažini-mu ir įgūdžiais. Tokią techniką galėtume pavadinti natūralia. Vė-liau technikos raidą vis labiau veikė mokslai. Mūsų laikais visa žmogaus veikla yra moksliškai analizuojama ir tuo pagrindu re-konstruojama. Taigi šiandien technika plačiąja prasme yra grin-džiama mokslu.

Kalbame apie sporto, karo, me-no, politikos, sek-so, propagandos, reklamos, psichi-nio poveikio te-chnikas. Plėtojasi derybų, psichoa-nalitinė, komuni-kacinė ir herme-neutinė technikos

Žmogaus kūno bei psichosomatinių savybių tyrinėjimo pa-grindu kuriami efektyviausi veikimo būdai ir metodai visose žmo-gaus veiklos srityse. Žmogaus kūnas ir sąmonė šiandien traktuoja-mi kaip priemonės, kurios turi būti kuo įdėmiau tyrinėjamos. Ty-rimų rezultatai turėtų tarnauti žmogaus sugebėjimų praturtinimui. Tačiau yra technikų, kuriose priemonių idėja yra antraeilė. Tai pre-kybos, derybų, reklamos, propagandos, komunikacijų ir psicholo-ginės technikos. Šiose technikose dėmesys koncentruojamas arba į veiklos “medžiagą”, arba į panaudojamus būdus ir metodus. Ti-riant žmogaus kūno ir psichikos mechanizmus, ieškoma, kaip kryp-tingai veikti tuos mechanizmus. Profesionalai vartoja terminą me-džiaga, su kuria dirbama.

žmogus kaip me–džiaga

Žmogus kaip apdorojimo medžiaga. Apie žmogų kaip apdo-rojamą “medžiagą” kalbama įvairiais aspektais. Kraštutiniai požiū-riai net prilygina žmogų techninėms priemonėms. Tada teigiama, jog žmoniškosios būtybės esančios manipuliacijoms paklūstą me-

Sporto ar kultūros srityse kalbama net apie gerą ar blogą “žmogišką-ją medžiagą”.

21

chanizmai, kurie gali būti panaudojami tikslams, neturintiems jokio ryšio su jų individualia egzistencija (pvz., “zombizavimo” techni-ka). Paprastas požiūrio pavyzdys – vadinama pasąmoninės percep-cijos technika, panaudojama reklamos pasaulyje. Čia trumpais, “nematomais” vaizdais ar ženklais, įkomponuotais į kino, tele ar video medžiagos eilę, veikiama į suvokėją tokiu būdu, kad infor-macija nepasiekia jo sąmonės, bet užsifiksuoja pasąmonėje. Šitokia technika įgalina neakivaizdžiu būdu vykdyti reklaminę ar propa-gandinę kampaniją. Šiuo metu yra sukurtos ir žymiai rafinuotesnes psichotechnikos. Spaudoje kartas nuo karto pasirodo žinios, prane-šančios net apie psichotropinio ginklo sukūrimo ir panaudojimo ga-limybę.

Panašioje padėty-je yra ir aktoriai, kurie yra “me-džiaga” režisierių rankose. Jie ana-lizuoja jų charak-terį, elgseną, ti-pažą, išvaizdą ir pan.

žmogus kaip indi–vidualus asmuo

Tačiau, ne visada, kai žmogus interpretuojamas kaip apdo-rojimo medžiaga, susiduriame su tokiu kraštutinumu. Dažnai žiū-rima į žmogų kaip individualų asmenį, kaip tokią būtybę, kurioje veikia daugybė mechanizmų, kurių efektyvesnis panaudojimas gali pasitarnauti pačiam individui (pvz., sporto ar kitose profesinėse sri-tyse). Tokiais atvejais metodai, kuriami techninio žinojimo pagrin-du, visiškai atsižvelgia į žmogaus individualumą. Tokių metodų tikslas yra maksimali žmogaus individualybės raiška. Geras tokio požiūrio pavyzdys – psichoanalitinė technika

„technicizmas“ in-tymiose srityse

Neprielankumas technologijai. Technikos pažanga dažnai susiduria su dideliu pasipriešinimu ir todėl, kad ji skverbiasi net į intymiausias žmogaus gyvenimo sritis. Mes galime žavėtis pui-kiais inžinerinės kūrybos pavyzdžiais, bet atmetame techniškai to-bulą bendravimo metodiką. Jei bendraujant pašnekovo kalba yra tik mechaniška, mes ją atmetame kaip “netikrą”, nenatūralią. Tikėjo-mės žmogiško kontakto, o supratome beesą traktuojami kaip me-chanizmai, kaip priemonės. Suvokiame, kad šiuo atveju technika mus žemina ir atplėšia nuo žmoniškumo esmės. Ypač skaudžiai to-kį “technicizmą” išgyvename intymiose (meilės ir sekso) srityse.

Prieštaringa laikysena technikos atžvilgiu kyla iš būgštavi-mo, kad, nepriklausomai nuo galimybių, kurias technika teikia tam tikroje srityje, ji taip veikia žmogaus gyvenimą, kad žmogus gali prarasti žmogišką autentiškumą, jis gali būti redukuotas iki daikto ir paverstas manipuliavimo priemone. Atrodo, kad žmogus bijo, jog humanitariniai mokslai pasieks gamtos mokslų (t.y. technolo-ginį) lygmenį.

technika ir žmogaus asmenybė

Tad gal turėtume sutikti, kad yra galimos technikos, kurios pripažįsta ir gerbia žmogų kaip asmenybę? Ar asmenybinė būtis ir technologinė žmogaus interpretacija neigia viena kitą? Šie klausi-mai išreiškia technikos galimybių ir jos panaudojimo ribų proble-mą. Dramatišką atspalvį moraline, pasaulėžiūrine ir praktiškąja prasme šiai problemai suteikia genų inžinerijos ir klonavimo te-chnikų naujausi pasiekimai. Šios problemos ir imsimės, pirmiausia aptardami techniką siaurąja prasme. Po to panagrinėsime jos įtaką įvairioms žmogaus gyvenimo sritims.

22

Technikos siaurąja prasme vystymosi linijos Žmogus nėra tik gamtinė būtybė. Savo pažinime jis viršija

ir save, ir supančią jį gamtą. Neapibūdina jo ir vien natūrali veikla, kuri būdinga gyvūnams. Tai, kad žmogus viršija save kaip gamtinę būtybę, išreiškia būdas, kuriuo žmogus savo gyvybinėje veikloje panaudoja gamtines medžiagas. Priešingai negu gyvūnai, kurie pa-naudoja tik natūralias technikas (kalbame apie gamtinių medžiagų panaudojimą, pavyzdžiui, lizdų sukimui), žmogus kuria ir vysto savas technikas. Šio vystymo srityje galima išskirti tam tikras lini-jas, kurios nuolat tarpusavyje persipina.

akmens panaudoji–mas bronzos ir geležies panaudojimas

Medžiagų panaudojimas. Tai svarbiausia linija. Pradžioje žmogus panaudodavo akmenis, iš kurių skeldamas ir glūdindamas gamindavosi reikalingus medžioklei ir žemdirbystei įrankius. Vė-liau, suvokęs ugnies teikiamas galimybes, pradėjo naudoti tinka-mesnes tiems tikslams medžiagas: bronzą ir geležį. Ugnies apval-dymas suteikė žmogui ne tik šviesą ir šilumą, ne tik naujus maisto gavybos ir gamybos būdus, bet suteikė naujų medžiagų panaudoji-mo galimybes. Bronzą ir geležį žmogus galėjo apdoroti tik panau-dodamas ugnį. Šis atradimas labai pakeitė pirmykščio žmogaus bū-tį. Apie tai byloja tai, kad pirmykštėse kultūrose kalvis dažnai bū-davo tam tikra prasme ir burtininkas. Mituose kalvystė visuomet buvo išskirtinis (net sudievintas) amatas. Pirmykštis žmogus intui-tyviai suvokė, kad ugnies pagalba nutraukia gamtines grandines ir įtvirtina savo žmogiškumą. Daugybė vietų, skirtų ugniai, rodo, kad žmogus jautė riziką, su kuria siejosi techninė pažanga, nes ji atito-lino jį nuo natūralios aplinkos. Šią nuojautą labai įtaigiai išreiškia graikų mitas apie Ikarą ir Dedalą bei mitas apie Prometėją. Pažan-gos kryptys, pagrįstos naujų medžiagų panaudojimu, pasirodė to-kios svarbios, kad net tapo senųjų kultūrinių epochų skyrimo krite-rijumi (akmens, bronzos ir geležies amžiai).

įrankių formos kaip gamtos formų imi–tacija rato sukūrimas

Medžiagų apdorojimas. Atkreipus dėmesį į medžiagoms su-teikiamų formų sudėtingumą ir tikslumą, galima išskirti kitą te-chninio vystymosi liniją. Seniausios įrankių formos (pavyzdžiui, ieties ir kuokos) buvo natūralių gamtos formų pamėgdžiojimas ir imitacija. Tačiau rato sukūrimas jau rėmėsi kitu pagrindu, nors pradinį impulsą ir čia galėjo suteikti, pavyzdžiui, medžio strampo riedėjimo vaizdas. Rato pasigaminimas buvo įvykis, kuriame pačiu paprasčiausiu būdu buvo panaudotos žinios.

žmogaus ir gyvulių raumenų energija

Energijos šaltiniai. Dar viena techninės pažangos linija si-etina su energijos šaltinių panaudojimu. Pradžioje energijos šaltinis buvo žmogaus ar gyvulių raumenų jėga. Vėliau pradėta naudoti vandens ir vėjo energija. Net seniausiais laikais žmogus sugebėjo konstruoti įspūdingus energetinius įrenginius (Lilly 1976).

naujųjų laikų energetika

Energijos šaltinių panaudojimo reikšmė dar labiau išryškėjo naujaisiais laikais. Energijos šaltinių išvystymo svarba kyla ne tik iš to, kad didėja panaudojamos potencinės energijos kiekis, bet taip pat iš to, kokia forma energija panaudojama. Energetikos ter-minologija kalbant, galima sakyti, kad žmogus, vairuojąs galingą šiuolaikinį automobilį, “disponuoja” maždaug tūkstančio vergų

Gaminant ratą, atmetama tai, kas trukdo, kas yra nereikalinga. Pa-grįstai galima tei-gti, kad čia susi-duriame su viena pirmųjų techninių abstrakcijų. Ratas ir įvairiausi jo panaudojimai įgalino daugybės naujų žymiai su-dėtingesnių prie-monių sukūrimą, kaip antai: veži-mas, vandens ra-tas, malūnas. Šie įrenginiai savo funkcionavimu jau žymiai auto-nomiškesni negu paprastieji įran-

23

pastangomis. Automobilio sukūrimo techninė reikšmė ir vertė atsi-skleidžia tik tuomet, kai mes savęs paklausiame, kokiu būdu tie vergai galėtų tam žmogui (automobilininkui) suteikti galimybę ju-dėti tokiu greičiu ir bet kokia kryptimi, kaip tai jam teikia šiuo-laikinis automobilis?

technikos vystymosi linij ų persipynimas

Akivaizdu, išskirtosios technikos vystymosi linijos yra tar-pusavy persipynę ir sąveikauja. Pradžioje svarbiausias veiksnys buvo medžiagų panaudojimas, nes jo pažanga (nuo akmens iki me-talų) garantavo didesnes įrankių gamybos galimybes, o tai savo ruožtu lengvino esamų medžiagų (medžio, kaulo) apdorojimą. Vė-lesnėse stadijose naujų energijos šaltinių įvaldymas tapo pirmu žingsniu, pagreitinusiu technikos vystymą. Be to, ši stadija paskati-no ir medžiagų bei energijos rūšių panaudojimo naujų būdų paieš-ką. Taip žmogus sąmoningai vystė vieną technikos liniją kitos to-bulinimo tikslu. Technikos raidos klausimas yra glaudžiai susijęs su technikos panaudojimo tikslais ir pažinimo poreikiu gamyboje.

Dvejopa technikos funkcija Žmogus gaminosi ne tik daiktus, kurie jam tarnavo kaip įrankiai ir įranga biologinių poreikių tenkinimui. Jis taip pat kūrė ir visa, kas buvo jam reikalinga jausmams, mintims ir troškimams iš-reikšti. Kai kalbame apie technines priemones, tai reikėtų minėti ne tik plaktuką, bet ir kaltą skulptūrai sukurti. Iškalbingas yra faktas, kad graikų technē ir lotynų ars reiškia ne tik techninį sugebėji-mą, bet ir meną. Senovės žmogus ne tik medžiojo, bet ir vaizdavo medžioklės scenas. Tuose pirmykščiuose meniniuose vaizduose (pvz., Altamiros olos piešiniai) žmogus visai nauju būdu išreiškė savo santykį su praktiniu patyrimu. Tą patį jis padarė ir rašytinio žodžio srityje. Šiais naujais būdais žmogus išmoko tiksliau ir ilga-laikiškiau reikšti savo mintis bei potyrius. Naujos priemonės sudarė galimybę žmogaus jausmams ir mintims tarsi “gyventi” savo nuo-savą gyvenimą. Prie šių momentų dar sugrįšime vėliau. Dabar ap-tarsime tas žmogaus pastangas, kuriomis žmogus patenkina betar-piškus gyvybinius savo poreikius. Būtent šiose pastangose pilniau-siai atsiskleidžia technikos vystymosi reikšmė.

kiai. Naujojo laikotar-pio pranašas buvo cheminės energi-jos, deginant ak-mens anglį virs-tančios šiluma, panaudojimo ga-limybių atradi-mas. Pirmoje šio laikotarpio fazėje dominavo garo mašinos, vėliau sukurtas vidaus degimo ir dyzeli-nis varikliai. Dar didesnę reikšmę turėjo elektros at-radimas ir šios energijos rūšies panaudojimo te-chninių priemo-nių sukūrimas. Tai leido labai lanksčiai ir di-namiškai panau-doti energijos šal-tinius bet kokioje vietoje ir bet ko-kiu atstumu bei metu.

Kultivavimas ir konstravimas

kultivavimas konstravimas

Kai kalbame apie techninę žmogaus veiklą, tai pir-miausia turime omeny daiktų gamybą, įrankių, padargų ir įrengimų konstravimą. Nors daiktai ir yra žmogaus kūriniai, pirmiausia jie tarnavo kultivavimui, o ne konstruktyvinei veiklai. Kultivavimas buvo nukreiptas į gyvąją gamtą, tuo tarpu konstravimas – į negy-vą. Skirtumas tarp jų didelis. Jis juntamas net mūsų laikais. Nebent naują momentą į tokią atskirtį įneša genų inžinerija. Kaip parodyta daugelio priešistorinių laikų kultūrų tyrinėtojų darbuose (pavyz-džiui, mūsų tėvynainės M.Gimbutienės), žmogus senovėje užtikri-no savo gyvavimą, panaudodamas tai, ką natūraliai siūlė pati gam-ta: rinko šaknis ir medžiojo žvėris, žvejojo. Pradžioje jis sekdavo žvėrių bandų pėdomis, vėliau pradėjo gyventi sėsliau, prijaukino ir

24

augino gyvulius, kirto miškus, pradėjo dirbti žemę. Perėjimas nuo nomadinio gyvenimo būdo prie sėslaus buvo pirmasis didelis po-sūkis kultūros raidoje. Žmogus nustojo gyvavęs tik natūraliose gamtos sąlygose, bet, remdamasis gamta, pradėjo kurti savąjį pa-saulį. Pradžioje šis pasaulis buvo labai glaudžiai susijęs su gamta.

kultivavimas kaip natūralus procesas

Kultivavimas. Kiekvienos žemdirbystės ir gyvulininkystės formos esminis elementas yra kultivavimas. Senovės žmogus atliko tik paruošiamuosius darbus: rovė kelmus, arė, akėjo ir sėjo. Visa kita priklausė nuo pačios gamtos. Nudirbęs paruošiamuosius dar-bus, žmogus galėjo sėdėti ir laukti. Toliau reikiamą darbą atlikdavo pačios gamtos jėgos. Net ir šiandien, įskaitant biologijos, genetikos ir agrokultūros pasiekimus, vis didėjant žmogaus galimybėms veik-ti gamtą, tas pats natūralus gamtinis procesas determinuoja procesų eigą. Žmogus tik vis labiau sugeba paspartinti ar sulėtinti natūralų procesą, kreipti jį norima linkme, bet negali jo pakeisti iš esmės. Dėl to žemdirbys, pašvenčiąs savo gyvenimą žemei, išgyvena kito-kius jausmus, negu miestelėnas. Šiuolaikinė miestiečio pasaulėžiū-ra yra visai svetima žemdirbiui. Jis ir toliau žiūri į gamtą kaip į Motiną Gamtą, kurios globa yra įtikėjęs.

konstravimas kaip naujų ryšių ir formų kūrimas

Konstravimas. Darbas amatininko, gaminančio įrankius, padargus, indus, ornamentus ar meno dirbinius, esmiškai skiriasi nuo žemdirbio darbo. Amatininkas suteikia medžiagoms tokias for-mas, kurios natūraliai neatsiranda. Techninis daiktas yra toks daik-tas, kuris neatsiranda kultivavimo būdu. Jis sukonstruojamas: tai reiškia, kad jo sudedamosios dalys yra sujungtos dirbtiniu būdu. Toms dalims apdorojimo būdu suteiktos tokios formos ir funkcijos, kurios joms gamtiškai buvo nebūdingos. Natūrali geležies forma nėra plūgo, ratlankio ar krumpliaračio forma. Konstravimo veikla yra žymiai gilesnis įsibrovimas į gamtos tvarką negu kultivavimas. Konstruodamas žmogus ne paruošia ar nukreipia natūralius gamtos procesus, bet kuria tokias formas, kurių gamtoje nėra arba kurios neatsiranda natūraliu būdu.

techninis gaminys kaip gamtos gali–mybių realizavimas

Tačiau žmogus ir konstruodamas remiasi gamta. Jis aktua-lizuoja glūdinčias joje potencijas. Dėl šios aplinkybės laisvoje te-chninėje kūryboje ypatingą reikšmę turi tinkamas medžiagos pa-rinkimas. Ji turi atitikti formos ir funkcijų, kurioms ji taikoma, rei-kalavimus. Pats gamybos procesas turi būti grindžiamas gamtos dėsniais, kuriuos privalu žinoti ir jų paisyti. Šiais atžvilgiais te-chninis gaminys irgi yra susijęs su gamta. Nors jis ir nėra natūralus produktas, tačiau vis tik realizuoja gamtos galimybes. Šiuo aspektu ir sudėtingiausias šiuolaikinis techninis gaminys visai nesiskiria nuo primityviausios senosios technikos produktų. Abiem atvejais tai žmogaus rankų kūriniai, pagaminti išnaudojant gamtos galimy-bes. Kitais žodžiais tariant, senojoje technikoje žmogus tarsi priim-davo gamtos „siūlymą“ ir panaudodavo jį būdais, kurie buvo kulti-vavimo pobūdžio. Šiuolaikinėje gi technologijoje žmogus priverčia gamtą „siūlytis“, ją išslaptina. Pirmasis būdas veda “natūralios” kultūros link, o antrasis – lyg kažkokios “nenatūralios” kultūros kryptimi.

Vis tik intuityviai mes linkę vertinti vėjo malūną ar vandens ratą kaip natūralesnius jė-gos šaltinius ne-gu, pavyzdžiui, elektros ar vidaus degimo variklis, žvakę – kaip na-tūralesnį šviesos šaltinį negu halo-geninė lempa ir

25

senosios technikos kūrimas

Senosios technikos vertinimas kaip nenatūralios sietinas su tuo, kad senoji technika grindžiama ikimoksliniu gamtos pažinimu. Šiuolaikinių techninių gaminių konstravimui yra būtinas mokslinis gamtos reiškinių pažinimas. Senosios technikos kūrimui pakako gamtos išoriškumo pažinimo, kasdienio patyrimo. Mokslinis paži-nimas skverbiasi į vidines gilumines gamtos struktūras, jo tikslas – “paslėptų”, nepasiekiamų iš išorės, struktūrinių savybių technolo-ginis panaudojimas. Bet koks gaminimas yra pagrįstas pažinimu. Abi šios žmogaus veiklos rūšys ilgą laiką vystėsi skirtingais ke-liais. Nuo seniausių laikų iki pat Naujųjų amžių neegzistavo laips-niškas ir bendras integralus mokslo ir technikos pažangos ryšys. Mokslas filosofijos ir matematikos pavidalais vystėsi atskirai nuo darbo ir gamybos. Ištisus šimtmečius technika vystėsi labai pa-lengva ir visai nesirėmė moksliniu gamtos pažinimu. Tačiau nuo to momento, kai gamtos mokslai pasiekė tokį išsivystymo laipsnį, ku-ris jau įgalino vykdyti tarnybinę funkciją technikos atžvilgiu, te-chnikos pažanga įgavo fantastišką pagreitį. Išryškėjo esminis seno-sios ir naujosios technikos skirtumas. Koks yra pažinimo ir gamy-bos ryšys senojoje ir moderniojoje technikoje?

pan. Kaip rašo M. Heideggeris, šiuolaikinė te-chnologija “... yra žmogiškų troški-mų įkūnijimas ir gamtos “išslapti-nimas” (Heideg-geris 1992: 223-224).

Pažinimas ir gamyba

pažinimas kaip sub–jekto kitimas

Pažinimas. Intelektualinis pažinimo aktas pasižymi tuo, kad vyksta ir lieka pažinėjo viduje. Kaip yra sakęs Aristotelis, pažinti – vadinasi, tapti kitu. Kadangi egzistuoja pažinimo realumo proble-ma, todėl tai, kas daro pažinimo objektą tuo kas jis yra, turi tam tikru būdu būti perkelta į subjekto sąmonę ir ten “būti”. Subjektas turi įsavinti objektą, paversti jį savastimi. Pažinimas yra imanentiš-kas reiškinys. Galima kalbėti apie pažinimą kaip objekto “įsavini-mą” ir “susavastinimą”, tačiau esminis pažinimo bruožas yra tas, kad jis (pažinimas) nekeičia objekto, o keičia pažinėją (subjektą). Pažinimas keičia subjektą, nes jis praturtėja, bet nekeičia objekto, nes pastarasis lieka toks pat.

materija kaip „užda-ra“ būtis

Materijos būtį galima vadinti “uždara” būtimi. Tuo pasa-kome, kad materija yra tai, kas ji yra ir niekas daugiau. Tas pats gamtos daiktas negali būti kartu ir kitas. Materialus daiktas savo savybėmis ir struktūrinėmis ypatybėmis gali pasitarnauti keliems tikslams, tačiau tie skirtingi pritaikymai yra pagrįsti tam tikrais pastoviais daikto būties aspektais. Norėdami išeiti už daikto vieno-kio panaudojimo ribų prie kitokio panaudojimo, turime, keisdami materialias sąlygas, aktualizuoti kitas daikto būtyje glūdinčias po-tencijas. Tų potencijų aktualizacija reiškia kitų savybių nuslopini-mą ar net sunaikinimą. Tuo tarpu pažįstantysis tampa „kitas“, ne-prarasdamas savo tapatybės. Dėl to galima kalbėti apie dvasios at-virybę.

gamyba kaip išori-nis veikimas

Gamyba. Gamybos atveju susiduriame su visai kita situaci-ja. Ko nors gaminimas reiškia, kad gamintojas kažką keičia už sa-vęs. Todėl gamyba yra ne imanentiška veikla, bet išorinis veiki-mas. Nukreipta ji į kažką kitą, o veiklos rezultatas nebūva veikėjo viduje, bet įsikūnija pagamintame daikte. Pažinimas gamyboje vai-

Tačiau svarbu ir tai, kad pažinėjas nepraranda savo tapatybės, nors pažinimo metu jame ir vyksta vi-diniai pokyčiai. Jis nenustoja bu-vęs savimi, bet, priešingai, tampa labiau savimi, nes, tik per paži-nimą žmogus vysto savąją es-mę. Čia ir glūdi tas bruožas, kuris skiria pažinimą kaip pasikeitimą nuo kitų kitimo formų. Vanduo, sakykime, gali virsti garais, žvė-ris gali nugaišti, geležis surūdyti, net saulė – užges-ti. Visuose šiuose virsmuose daiktas nustoja buvęs tas, kas buvo iki pa-sikeitimo. Garai – jau ne skystis, nugaišęs vilkas – jau ne vilkas, už-gesusi žvaigždė –

26

pažinimas kaip „ įkūnijimas“

dina svarbų vaidmenį, nes gamintojas sukuria idėją to, ką ir kaip ketina pagaminti ir siekia įkūnyti tą idėją medžiagoje. Gamyboje užmanytoji idėja realiai įkūnijama medžiagoje, o ne lieka “būvoti” pažįstančiajame ar kuriančiajame. Įkūnijimo terminas taikytinas ir pažinimui. Tuomet įkūnijimas vyksta pažinėjuje. Įkūnijimo sąvoka taikoma ir išorinei veiklai.. Pastaroji įkūnijimo forma reikalauja veiklaus materialaus įsikišimo į situaciją.

jau ne žvaigždė. Pažinimas yra taip pat pasikei-timas, tačiau to pažinimo išdavo-je žmogus, tap-damas kitas, ne tik nepraranda savęs, bet labiau tampa savimi.

Pažinimo ir gamybos ryšys senovės technikoje ir moksle pažinimo ir gamy-bos atskirtis

Epistemé ir techné. Senovės technikai ir mokslui būdinga tai, kad egzistavo didžiulis atotrūkis ir skirtumas tarp dvasinių žmogaus galių, kurių pasiekimai galėjo būti įgyvendinti mąstymo būdu, ir tų žmogaus pasiekimų, kurie galėjo būti įgyvendinti kūniš-komis (daiktinėmis) priemonėmis. Vadinasi, egzistavo esminis skirtumas ir net praraja tarp pažinimo ir gamybos. Tam tikra pra-sme šis skirtumas tebėra ir dabar. Galima suvokti daug tiesų, tačiau nėra galimybės kai kurių iš jų praktiškai realizuoti. Be to yra dau-gybė dalykų, kurių negalime racionaliai kontroliuoti, tačiau įma-noma juos palyginti gerai suvokti. Plyšys, skiriąs šias sritis, jau ne-bemąstomas kaip neįveikiamas, nepašalinamas.

Senovėje buvo manoma, kad šio plyšio neįmanoma užpil-dyti nei iš vienos pusės, nei iš kitos. Manyta, kad yra dalykai, ku-riuos žmogus galįs praktiškai panaudoti, tačiau kurių jis negalįs te-oriškai paaiškinti.

mokslo ir sumanu-mo atskirtis senovė-je mokslas kaip savi-tikslis

Senajam mąstymui buvo būdingas esminis skirtumas tarp epistemé – mokslo, pagrįsto grynuoju teoriniu mąstymu, ir techné - praktinio pažinimo, sumanumo, kuris tiesiogiai siejosi su gami-nimu. Tačiau ir senovės žmonės suvokė, kad gamyba kažkiek yra susijusi su teoriniu pažinimu. Tačiau gamyba buvo įprasminama kaip antrinė (ne svarbiausia) ir periferinė (išorinė) pažinimo funk-cija, kuri nekilo iš pačios pažinimo prigimties. Matematikui, tar-kim, reikėjo rašymo priemonių tam, kad galėtų skaičiuoti, skriestu-vo ir liniuotės – tam, kad galėtų braižyti. Astronomui reikėjo inst-rumentų, kad galėtų nustatyti žvaigždžių padėtį ir judėjimą. Tačiau visos šios priemonės buvo pagalbinės ir tarnavo mokslui tik išoriš-kai. Visa tai liudija, kad senovės graikams tikrasis teorinis mokslas buvo vienakryptė gatvė. Mokslas buvo vystomas kaip savitikslis. Jo tikslas buvo intelektualinis pasaulio prisavinimas. Jis tarnavo dvasiniam žmogaus turtinimui. Gamyba gi ir konstravimas egzista-vo tarsi atskirai ir mokslo atžvilgiu atliko tik tarnybinę funkciją. Mokslas buvo proto veikla, kuri tarnavo išimtinai dvasinei žmo-gaus saviraiškai.

Žmogus, pavyz–džiui, išmanė, kaip iš rūdos iš-lydyti geležį arba kaip iš tinkamų žaliavų išvirti stiklą. Tačiau šis išmanymas nebu-vo teoriškai pa-žintas ir paaiškin-tas. Kita vertus, buvo dalykai, ku-riuos žmogus aiš-kino moksliniu būdu, tačiau rea-lizuoti praktiškai negalėjo. Pavyz-džiui, priemonės, kurių reikėjo kos-minėms kelio-nėms, viršijo to meto žmogišką-sias praktines ga-limybes, tačiau pats Kosmosas buvo viena iš pa-grindinių filoso-finio teorinio pa-žinimo temų.

praktiniai mokslai ir gamyba

Praktiniai mokslai. Visai kitoks pažinimo ir gamybos ryšys būdingas praktiniams mokslams. Juose pažinimas visuomet tarnavo gamybos poreikiams. Gamyba ir implikuotas joje techninis suma-numas skatino vis gilesnį ir įvairesnių medžiagų pažinimą, naujų apdorojimo metodų kūrimą, todėl naujai gaunamos žinios buvo tie-siogiai pajungtos gamybos interesams. Tai, ko veikianti ranka iš-mokė galvą, savo ruožtu buvo panaudojama geresniam manipulia-

Apsiribosime tik tais praktiniais mokslais, kurie susiję su daiktų gamyba, nuošaly palikdami tuos praktinius moks-

27

vimui ranka. Mąstymas sekė paskui veikimą ir kartu buvo kito veiksmo mintinis paruošimas.

lus, kurie surišti su dvasine veikla.

Gamtos pažinimo poreikiai, kuriuos kėlė senovės technika, neviršijo apibendrinto empirinio pažinimo lygmens. Praktinio juti-minio išorinių medžiagų savybių bei apdorojimo galimybių paži-nimo visiškai pakako. Šios žinios nebuvo teoriškai pagrįstos ir kei-tėsi labai lėtai. Dėl šios priežasties ir senosios technikos raida labai priklausė nuo jos panaudojimo rutinos ir galėjo būti tik paskiro in-divido tobulinama.

universalumas kaip šiuolaikinės techni-kos bruožas senosios technikos „natūralumas“

Kalbėdamas apie sokratiškąją technikos idėją, technikos fi-losofijos klasikas F.Dessaueris pastebi, kad Sokratas, vartodamas šį terminą, pirmiausia turi omeny tokią techniką, kurią įsisavina ama-tininkas ir kuri jam yra tinkamiausia. Tokią techniką buvo galima perteikti ir kitam, tačiau su sąlyga, kad bus sugebėta jos išmokti. Ji nebuvo universalių veiksmų visuma, kuri kažkokiu būdu įkūnyta materijoje (daiktuose). Universalumas yra tas bruožas, kuris būdin-gas tik šiuolaikinėms technikoms. Mašinų aptarnavimas reikalauja nesudėtingų rutininių įgūdžių, kurie įgyjami trumpai pasipraktika-vus. Didesnę dalį veiksmų atlieka pačios šiuolaikinės mašinos, ku-riose įkūnytas tam tikras patyrimas ir pažinimas. Rutiniškos darbi-nės funkcijos šiais laikais perduotos pačioms mašinoms. Jų konst-rukcijos yra tokios, kad žmogus nebeprivalo tų funkcijų atlikti. Se-nosios technikos laikais, priešingai, rutininės veiklos įgūdžiai buvo įkūnyti žmoguje ir buvo perduodami tėvo – sūnui, motinos – duk-rai, meistro – mokiniui. Drauge senoji technika likdavo natūralių žmogaus sugebėjimų lauke, t.y. žmogaus kūniškų jėgų ir gebų ri-bose. Ji buvo aprėžta žmogaus rankomis ir juslėmis. Tai ir teikė se-nosioms technikoms “natūralumo” bruožus: jos tilpo tose ribose, kurias joms “natūraliai” pažymėjo žmogaus kūnas.

šiuolaikiniai moks-lai ir gamyba

Šiuolaikiniai gamtos mokslai, viena vertus, pasižymi bruo-žais, būdingais teoriniams mokslams, teikiantiems mums žinias ap-ie gamtą. Kita vertus, juose yra tokių bruožų, kurie anksčiau buvo būdingi praktiniam pažinimui. Taigi gamtos mokslai dabar priklau-so nuo gamybos ir atvirkščiai – gamybą tiesiogiai nukreipia ir ino-vuoja šie mokslai.

pažintinių ir opera–cinių momentų vie–novė

Šiuolaikiniai gamtos mokslai akivaizdžiai demonstruoja, kokiu būdu intelektas, juslės ir rankos sukuria fundamentalią pažin-tinę ir operacinę vienovę ir kaip ši vienovė išreiškia būdingiausias žmogaus savybes. Ši vienovė įkūnija žmogaus kaip kūniškos dva-siškos būtybės prigimtį. Kartu žmogaus protas, juslės ir rankos pa-naudojami ir kitose žmogaus veikmėse, tačiau jų reikšmė kiekvie-nąkart skirtinga.

Filosofija ir matematika, kaip esminės intelektinės sritys, minimaliai remiasi jusliškumu ir techniniais įgūdžiais. Šis santyki-nis nepriklausomumas nuo jutimiškumo nors ir įgalino ankstyvąjį filosofijos ir matematikos vystymąsi, tačiau kartu jis reiškė, kad šie mokslai neturėjo jokios taikomosios vertės tikslaus ir konkretaus gamtos pažinimo atžvilgiu. Kitaip tariant, filosofijos ir matemati-kos vystymasis buvo būtina, tačiau nepakankama gamtos mokslų

Pojūčiai ir čia yra būtini, nes vie-naip ar kitaip bet kuris žmogiškas pažinimas remia-si jutiminiais su-vokimais. Pa-vyzdžiui, norint matematikoje pa-

28

užgimimo sąlyga. Kol egzistavo tokia padėtis, techninis išmanymas nebuvo paremtas ir praturtinamas intelektualinio gamtos tyrinėjimo žiniomis. Techninė veikla galėjo remtis vien praktiniu jusliniu pa-tyrimu, todėl vystėsi gana atsitiktiniu būdu. Kartu ir tos intelektua-linio pažinimo sritys, kurios tiesiogiai siejosi su techniniais sugebė-jimais (pvz., astronomija), galėjo remtis tik palyginti menku pirmi-niu jutiminiu patyrimu. Drauge toks teorinis pažinimas daugiausia apsiribojo nuostata, nematančia techninės veiklos prasmės.

Pažinimo ir gamybos ryšys šiuolaikiniame moksle

ir technologijoje gamtos mokslų pe-rversmas 17 a. eksperimentinis pa-grindimas gamtos mokslai ir technika „atranda“ vienas kitą – prasi-dėjo šiuolaikinės te-chnologijos era

17 a. užgimusiuose naujuose gamtos moksluose atskiri, anksčiau nurodyti, elementai pirmą kartą susitiko ir persmelkė vie-nas kitą. Senovės filosofijos nuostata, kad tikrovė gali būti moks-liškai pažinta, pasitvirtino. Pastangos daugelyje mokslo šakų davė tokius rezultatus, apie kuriuos net nebuvo svajota. Remiantis matematiniu racionalumu buvo suprastos ir aprašytos Visatos ir Žemės mechaninio judėjimo formos. Matematikos taikymas gam-tos moksluose stimuliavo ir pačios matematikos vystimąsi. Buvo išplėtota analizinė geometrija, integralinis ir diferencialinis skai-čiavimas. Eksperimentinis tyrinėjimas gavo platų techninių prie-monių arsenalą. Empirinių duomenų gausėjimas paveikė teorinį ži-nojimą. Pažinimas ir gamyba pradėjo veikti ir skatinti vienas kitą. Greitu laiku gamtos mokslai ir technika “atrado” vienas kitą ir ap-sijungė. Prasidėjo šiuolaikinės technologijos era.

rodyti, kad tri-kampio vidaus kampų suma lygi 180°, visai nerei-kia atlikti mata-vimo. Panašiai ir filosofijoje, pa-grindžiant abst-rakčių ir visuoti-nų sąvokų varto-seną, nėra reika-lingi tiesioginiai specialūs jutimi-nio pobūdžio bandymai.

mokslas ir technika persmelkia vienas kitą – gimsta šiuo-laikinė technologija

Naujos situacijos, kuri taip esmiškai skyrėsi nuo padėties ankstesniais laikais, priežastis buvo ne ta, kad apsijungė eksperi-mentinės žinios ir technika, o tai, kad mokslinis pažinimas ir te-chnika, kuriama mokslo pagrindu, persmelkė viena kitą. Plyšį tarp epistemē ir technē užpildė nauja mokslo forma, kuri rėmėsi ir pa-žinimu ir gamyba. Mokslas ir technika susilydė į vieningą šiuolai-kinės technologijos lydinį. Šia prasme naujuosius gamtos mokslus visai pagrįstai galima pavadinti tikrai žmogiškais mokslais, nes juose susivienija protas, juslės ir rankos.

Tai, kad pažintinės žmogaus pastangos ir techniniai jo su-gebėjimai palaipsniui artėja vienas prie kito, nėra šių dviejų žmo-gaus raiškų susitapatinimas, nes tebesiskiria praktinės veiklos bū-dai ir filosofinė refleksija, gamtos mokslai ir matematika. Ir šian-dien gamtos mokslai bei technologija yra netapatūs.

Visai nenuostabu, kad ir filosofijoje pradeda prarasti įtaką tradicinė dualistinė žmo-gaus samprata ir vis labiau plinta žmogaus vienin-gumo idėja, žmo-gaus kaip dvasios – materijoje kon-cepcija.

Gamtos mokslai ir šiuolaikinė technologija.

Atradimas ir išradimas

atradimas ir išradi-mas

Technikos filosofijos pradininkas F.Dessaueris teigia, kad gamtos moksluose atrandama, o technologijoje – išrandama. At-randama tai, kas jau egzistuoja, tačiau nebuvo pažinta. Išrandama tai, kas sukuriama. Tai, kas tik pradės būti. Elektra buvo atrasta, o elektros variklis – išrastas, sukurtas. Taigi gamtos mokslai ir te-chnologija yra du skirtingi dalykai. Pirmasis priklauso gamtos pa-slapčių atradimo sričiai, o antrasis–- gamtos savybių pažinimo ir jų

29

panaudojimo būdų, įgalinančių žmogui reikalingų daiktinių prie-monių gamybą, sričiai. Technologijoje kuriami ne tik daiktai, kurie gamtoje neegzistuoja, bet ir procesai, kurie įgalina pasigaminti tai, ko gamta nepakankamai tiekia žmogui.

Vis dėlto, gamtos mokslo ir technologijos skyrimas atra-dimo ir išradimo pagrindu yra santykiškas. Gamtos mokslų pažan-ga, pavyzdžiui, susijusi ne tik su naujų darinių ar reiškinių bei sa-vybių atradimu, bet ir su naujais požiūriais bei naujomis seniau at-rastų faktų interpretacijomis. Pastarasis aspektas yra net svarbesnis už pirmąjį. Naujo reiškinio atradimas visuomet yra naujo požiūrio į tai, kas buvo žinoma, padarinys. Pavyzdžiui, naujas požiūris į švie-są, pasak kurio šviesa yra elektromagnetinis reiškinys, atvedė į ra-dijo bangų atradimą.

Išradimas daro įtaką naujiems požiūriams į senus dalykus. Kaip galimybių atradimas, jis, galiausiai, atveria nauja tame, kas jau yra duota.

atradimai ir naujos paradigmos

Taigi, atradimas ir išradimas tampriai tarpusavy susiję, są-veikauja ir pereina vieni į kitus. Išradimui būtinas atradimas, naujas požiūris, o atradimui reikalingi naujų techninių priemonių išradi-mai. Priemonės gi, kas gali pasirodyti neįtikėtina, nebūtinai turi bū-ti materialios, daiktiškos. Atradimų priemonės įvairios. Tai ne tik instrumentai, aparatūra, prietaisai, bet ir naujos sąvokos, paradig-mos, nauja mokslinė kalba.

(Technikos filoso-fijos įvadas 1998: 52-56). Grįžtant prie radi-jo bangų pavyz-džio, galima pas-tebėti, kad jau po to, kai buvo su-kurti radijo siųs-tuvai, o pačios radijo bangos bu-vo suvokiamos kaip „dirbtinės“, buvo atrasti ir na-tūralūs, kosminiai radijo bangų šal-tiniai ir natūralios radijo bangos.

gamtamoksliniai vaizdiniai kaip mo-deliai

Modelis kaip konstrukcija. Gamtamokslinis pažinimas rei-kalauja eksperimentinio patvirtinimo, t.y. aktyvaus daiktinio po-veikio į natūralią tikrovę. Pažintinis vaizdas nėra paprasta tikrovės reprodukcija. Gamtamoksliniai vaizdiniai veikiau panašūs į sukurtą modelį negu į atvaizdą. Pažintinis vaizdas yra imanentiškas minti-nis modelis, be to – sukonstruotas modelis.

Šie modeliai dažnai pateikiami brėžinių pavidalu, kompiu-terinių programų arba dar “realesniais” materialių struktūrų būdais. Materialios struktūros turi iliustruoti matematinius teorinius mode-lius, kurie nėra tiesiogiai tikrovėje stebimi. Taigi gaminimas yra svarbus ne tik kaip išorinis produkavimas, bet ir turi savo atitikme-nį pačiame pažinime, nes čia taip pat “gaminami”, konstruojami pažintiniai modeliai.

pažinimo ir gamy-bos sąveikavimas

Išvados. Gamtos mokslus nesunkiai galima atskirti nuo te-chnologijos, nes gamtamokslis yra imanentinis mintinis pažinimas, o technologija – išoriškas gaminimas (jų esmę, atitinkamai, nusako atradimas ir išradimas), tačiau abi šios žmogiškos veiklos sritys glaudžiai tarpusavy susiję. Pažinimas persmelkia ir apima gamybą, o gamyba implikuoja pažinimą. Atradimams būtina sudaryti mode-lius, o naujų techninių konstrukcijų sukūrimas atveria naujas pa-žinimo galimybes. Ši abipusė pažinimo ir gaminimo sąveika ir įta-ka vis gi nereiškia, kad nėra jokio skirtumo tarp gamtos mokslų ir technologijos, nes neįmanoma eliminuoti skirtumo tarp pažinimo imanentiškumo ir gaminimo išoriškumo.

Mintinis modelis dažnai konstruo-jamas analogijos su realiais mode-liais būdu. Šį tei-ginį galima iliust-ruoti pavyzdžiais iš mechanikos, kurioje sukurti modeliai domi-navo ir kitose gamtos mokslų šakose, darė ir te-bedaro didelę įta-ką ir šiandien.

Gamtos mokslai nukreipti į gamtos pažinimą, jais dvasiniu būdu įsavinama tai, kas vadinama gamta. Tuo tarpu technologija

30

siekia taip sutvarkyti duomenis apie gamtą, kad tai padidintų prak-tinę žmogaus valdžią materijai ir kuo pilniau būtų patenkinami žmogaus poreikiai ir troškimai.

žmogus kaip tech–niška būtybė

Kokie veiksniai nulemia tai, kad žmogus yra techniška bū-tybė? Kas apsprendžia tai, kad žmogus vysto save kaip techniška būtybė?

Žmogaus techninio aktyvumo determinantės Biologinė determinantė. Kai kurie gyvūnai taip pat gamina,

modifikuoja ir panaudoja daiktus. Žmogaus prigimtį, kuri yra bio-logiškai apspręsta, galima pagrįstai vertinti kaip pirmąją žmogaus aktyvumo determinantę.

(Biržys 1997b: 31-37).

technizacija kaip gamtos įvykis techninė veikla kaip gamtos galimybių realizacija

Darbo objektyvacija, kuri realizuojama techninėje žmogaus veikloje, yra nesąmoningo proceso, vykstančio rūšyje ir įgyjančio motyvaciją individualioje sąmonėje, padarinys. Taigi technizacija nekyla nei iš laisvo ir sąmoningo žmonių susitarimo, nei iš etiškai švarios žmogiškosios valios. Greičiau tai vyko neužmanytai ir net neįsisąmonintai kaip instinktyvus, aklas gamtos įvykis. Kadangi gyvoji gamta vystosi palaipsnio funkcijų atskyrimo organų specia-lizacijos kryptimi, tai ir žmogaus pastangas nuolat tobulinti techni-nes savo veiklos priemones galima vertinti kaip tam tikrą gamtos galimybių realizaciją.

Tačiau biologinės determinantės pakanka aiškinant techninį žmogaus aktyvumą. Nors biologinis pagrindas ir yra žmogaus ak-tyvumą skatinantis veiksnys, tačiau jis jo pilnai neapibrėžia. Žmo-gaus aktyvumui būdinga ir tai, kad žmogus sąmoningai priima ir kultivuoja gamtinį pagrindą, nes suvokia jį kaip savastį. Žmogaus aktyvumas, likdamas gamtiniu įvykiu nustoja buvęs aklas gamtinis įvykis. Technika įgauna specifinį žmogiškosios technikos pobūdį tik dėl žmogaus būties, kuri pasireiškia kaip geba pažinti.

Techninė žmo-gaus veikla pana-ši į rezonanso reiškinius, nes ji linksta į automa-tizmą. Žmogus savyje susiduria su automatizmais ( pvz., pulsas), o taip pat su pasi-kartojančiais gamtos reiški-niais, kuriais jis bando sekti. Šiuo atžvilgiu techninė veikla yra gamtos atbalsis.

Pažinimo poreikis. Kalbant apie pažinimo ir suvokimo po-reikį, reikėtų atkreipti dėmesį į pažintinės veiklos padalijimą, nes žmogus kartu taikosi ir į multa (lot. daugybę įvairovėje) ir į mul-tum (lot. daugybę jos vienovėje) pažinimą. Šie du aspektai reiškia-si kartu. Pažintinius žmogaus siekius skatina viskas, ką žmogus su-tinka savo kelyje. Viską, kas supa žmogų, jis siekia prisavinti, įtraukti į savo žinojimo sritį. Jam nepakanka tik kaupti įvairias ži-nias. Žmogus stengiasi tas žinias jungti, susieti į sistemą vienu ar keliais atžvilgiais. Pažinimo tikslas nėra daugybė kaip daugybė, bet daugybė suvesta į vienovę. Nors ši nuostata ir yra pagrindinė, tačiau nederėtų išleisti iš akiračio ir daugovės pažinimo vertės. Priešingu atveju grėstų rimtas pavojus (tai liudija senojo mokslo patyrimas) nepagrįstai supaprastinti pasaulio esiniją. Todėl pažin-tinis žmogaus smalsumas, siekiąs vis kaupti ir kaupti žinias, iškelia neišvengiamą mokslo valdymo poreikį, būtinybę išsaugoti ryšį su tikrove bei vykdyti fundamentinius ir metodologinius tyrinėjimus. Šių teiginių pagrįstumą patvirtina praeityje gautas išskirtinis indė-lis, kuris padarytas empirines technines žinias panaudojus fizikinių mokslų plėtotei.

Panašiai ir šian-dien koks nors aklas paskiras faktas, netelpąs į esamos moksli-nės paradigmos rėmus, gali atei-tyje tapti nepa–prastų teorinių at-

31

Panašiai vystėsi ir fizikiniai mokslai. Pradžioje abu paži-nimo aspektai (siekimas suvokti kas? ir siekimas aiškinti kaip?) vystėsi skirtingais keliais. Pirmasis kelias vedė į grynąjį mokslą, o antrasis – empirinių techninių mokslų kryptimi. Tačiau 17 a. šie du keliai susiėjo ir tai davė puikių rezultatų tiek grynajam fizikos mokslui, tiek technologijai.

radimų pagrindu. Taigi vienovės ir daugovės paži-nimas yra būtina mokslinio tyrinė-jimo rezultaty-vumo prielaida.

savižina kaip bet kokio pažinimo pa-grindas

Nors žmogus domisi viskuo, tačiau galima pagrįstai tikėtis, kad šis domėjimasis vyks tam tikra seka. Kaip jusliška ir mąstanti būtybė, žmogus savo dėmesį pirmiausia skiria jį supančiam juti-miškai suvokiamam pasauliui, gamtai. Tai jo išlikimo pasaulyje pamatas. Tačiau pažinimo pagrindą sudaro žmogiškoji savižina. Tai patvirtina graikiškoji mąstymo istorija. Pradžioje jis skleidėsi kaip gamtos pažinimas (Mileto mokyklos natūrfilosofija). Elėjiečių (ypač Zenono) mąstymas tampa refleksyvus, t.y. imamas tyrinėti pats pažinimas. Sokratas mąstymą tiesiog atgręžia į žmogų. Šį dės-ningumą patvirtina ir tai, kad naujus atradimus gamtos moksluose lydi aukštesnis žmogaus savižinos lygmuo. Mokslinio pasaulėvaiz-džio pasikeitimas visuomet išvirsta nauja žmogaus samprata. Visa tai veda prie kitos žmogaus techninio aktyvumo determinantės.

žmogus kaip dvasia materijoje įtampa tarp to, kas yra, ir to, kas galėtų būti

Žmogiškoji savižina. Žmogus save įprasmina kaip dvasia materijoje. Tai yra viena galingiausių techninio gamtos pertvarky-mo paskatų. Žmogus suvokia dvasios ir materijos disproporciją, dvasios galimybių neišsemiamumą ir materijos uždedamus jai ap-ribojimus. Ši aplinkybė pradžioje vertė žmogų vystyti grynąjį teo-rinį mokslą ir savotiškai menkinti taikomąjį. Tačiau vėliau dvasios ir materijos disproporcijos suvokimas tampa svarbiu veiksniu, de-terminuojančiu technologijos vystymą. Taip vyko dėl to, kad šis suvokimas veikė ne tik tuos, kurie, nepaisydami tradicinio mokslo, pasišvęsdavo techniniams tyrinėjimams, bet ir todėl, kad tam tikru istoriniu laikotarpiu imta suvokti šios disproporcijos įveikos gali-mybę. Kai tik ši galimybė išryškėjo, nuostatą apie ribojančią mate-rijos galią ima keisti nuostata įveikti šias kliūtis. Pirmus tokios nau-jos nuostatos požymius aptinkame pasakose. Nepaisant iraciona-laus elemento jų prigimtyje, pasakos išreiškia ir tai, kuo žmogus būtų, jei jo neribotų kūniškumas, jei dvasia galėtų viešpatauti kū-nui. Tai, kad techninis žmogaus aktyvumas yra ne aklas gamtos įvykis, o sąmoninga veikla, išreiškia žmogaus lūkesčius apie tai, kas pasaulyje galėtų būti. Paviršutiniškas požiūris tarsi bylotų, kad pasakos ir technologija be galo tolimos viena kitai, bet kartu tiesa yra ir tai, kad be pasakų nebūtų šiuolaikinės technologijos, be pa-sakų technologinis aktyvumas taip ir liktų aklas gamtos įvykis. Pasakos vaizdinių pavidalu išreiškia labai svarbų žmogaus saviži-nos aspektą – įtampą tarp to, kas yra, ir to, kas galėtų būti. Taigi nuomonė, kad modernios technikos amžiuje nebelieka vietos pasa-koms, grindžiama neteisinga pažiūra į technologijos esmę. Tai pat-virtina nesustabdomos mokslinės fantastikos populiarėjimas.

Etinių vertybių suvokimas. Kitas veiksnys, lemiąs techninį žmogaus aktyvumą, yra žmogaus geba suvokti ne tik esamybės ir galimybės skirtumą, bet suvokti ir tai, kas turėtų būti. Žmogus su-

Ryškus tokios utopijos pavyz-dys – rusų filoso-

32

etinis įsipareigoji-mas kaip techninės veiklos paskata

pranta, kad būti žmogumi yra tam tikra užduotis, priedermė. Nuo-voka to, kas privalo būti, yra etinė sąmonė, kuri kreipia žmogų į vertybes, grindžiančias žmogiškąjį bendrabūvį. Ši nuostata tradi-ciškai įsikūnija įvairiose utopijose. Tuo tarpu kai pasakos įkūnija viltis apvaldyti gamtos jėgas, utopija skirta tobulo žmogiško ben-drabūvio vizijai. Utopijų kūrėjai įžvelgdavo idealios visuomenės sukūrimo kliūtis tiek bloguose žmogaus polinkiuose, tiek jo nesu-gebėjime sukurti deramas materialias sąlygas tikrai žmogiškam gy-venimui. Gamta tiesiog neteikia to, kas žmogui būtina. Tiksliau kalbant, techninę žmogaus veiklą skatina ne tiek esamybės ir priva-lomybės skirtumo žinojimas, kiek suvokimas to, kas turėtų būti, jei gamta teiktų daugiau galimybių. Šis skirtumas paverčia techninę pažangą etinio įsipareigojimo veiksniu. Pats gi etinis įsipareigoji-mas įgauna dinamiškų bruožų.

fo N. Fiodorovo mokymas apie žmogaus paskirtį Visatoje. Pasak jo, žmogus, mokslo ir techni-kos padedamas, privaląs įveikti mirtį ir prikelti visus bet kada gyvenusius žmo-nes. Tokia esanti etinė žmogaus priedermė ir pa-skirtis Visatoje.

Kokią reikšmę turi šis etinis veiksnys? Įprasta manyti, kad etinis motyvas yra absoliutus ir nepriklauso nuo apystovų, kad tai toks įsipareigojimas, kuris turi būti kuo pilniau įvykdomas, nepai-sant esamų sąlygų. Vadinasi, konkretus etinio įsipareigojimo įgy-vendinimas gali būti realizuojamas labai skirtingais būdais (kas priklauso nuo sąlygų), tačiau jis yra imperatyvus. Jokios ypatingos apystovos nieko neatleidžia nuo jo. Pavyzdžiui, pamatinė etinė norma reikalauja, kad žmogus privalo visada elgtis teisingai. Pačių aplinkybių pasikeitimas tampa žmogui tik papildomu etiniu įparei-gojimu, nepanaikinančiu etinės teisingumo priedermės apskritai.

Utopija kaip tik ir įprasmina, tarkim, natūralų nederlių kaip savyje visai neprieštaringą sąvoką. Čia ir glūdi jos nenykstanti ver-tė. Pasaka ir utopija suponuoja tokią gamtos sampratą, kuri vėliau tampa žmogaus etinės sąmonės praktiniu veiksniu. Tokia pažiūra į gamtą kviečia neprisitaikyti prie natūralios aplinkos, įprasminamos kaip etinės veiklos laukas. Šiuo atveju raginama keisti ir plėsti šią aplinką, įkūnyti ne tik tai, kas privalu, bet ir tai, kas idealu. Ši valia ir praktinės pastangos įgyvendinti tai, kas suvokiama kaip idealas, suauga į viena nuo tada, kai žmogus atrado, kad mokslinio žinoji-mo ir techninių priemonių pagalba jis galįs išplėsti gamtos nustaty-tas laisvės ribas.

Kita vertus, žmo-gaus neįpareigoja tai, kas nėra jo valioje. Antai, žmogus neatsa-kingas už gamti-nes sąlygas, kurių pakeisti jis nega-li. Jei dėl gamtos sąlygų derlius chroniškai nepa-kankamas, tai joks žmogus nėra už tai atsakingas. Daugelis senųjų civilizacijų ne-derliaus nevertino kaip nederliaus, nes tai buvo na-tūralus stygius.

Materijos pertvarka. Nei siekis pažinti, nei savižina, nei eti-nė sąmonė, nei skyrium paėmus, nei kartu, nėra pakankami žmo-gaus techninės veiklos kilmei paaiškinti. Nepakankami jie kaip tik dėl to, kad šie dėmenys susiję tik su žmogaus dvasia. Visi aptartieji veiksniai kyla arba iš mąstymo bei kontempliacijos (įsikūnijan-čiuose filosofijoje ir mene, mituose bei utopijose), arba, jei juos in-terpretuojame skyrium, neišeina už etinės veiklos ribų. Šie veiks-niai yra potencialios žmogaus techninės veiklos determinantės. Bū-tina ir svarbiausia jų aktualizacijos sąlyga – materijos pertvarko-mumas, transformacija.

materijos keičia-mumo supratimas

Akivaizdu, kas gamta visuomet buvo suprantama kaip veik-los sritis. Tačiau tik neseniai žmogus ėmė suvokti, kad gamta yra ne tik veiklos sritis, bet gali ir privalo būti keičiama net iki giliau-sių savo sandų. Būtent šis suvokimas yra šiuolaikinės technologijos

33

pagrindas. Tai, viena vertus, yra žmogaus pažintinės veiklos, įkū-nytos teoriniuose moksluose, filosofinėje refleksijoje, ir, kita ver-tus, techninės veiklos, kylančios iš biologinės žmogaus prigimties, padarinys. Nors žmogus ne iš karto įsisąmonino, kad, gimus tiks-liesiems gamtos mokslams, visa gamta tapo pertvarkos objektu, vis dėlto matematizuotas eksperimentinis gamtamokslis jau žvelgė į gamtą kaip keitimo ir žmogaus viešpatavimo sritį. Šio fakto įsisą-moninimas ir išvados jau buvo tik laiko klausimas.

Šiuolaikinės technologijos antropologinių padarinių problema

gamtos keitimas kaip žmogaus taps-mas

Požiūris, kad gamta turi būti pertvarkyta, reiškė, kad žmo-gus nebežiūri daugiau į natūrą kaip dvasios priešybę. Materija nu-stojo buvusi ribojančiu veiksniu, kuris neleidžia pasiekti tai, ką protas manė tinkamu ir siektinu žmogui. Priešingai, materija dabar jau įprasminama kaip priemonė, kurios dėka dvasios idealai gali būti įkūnyti. Iš tikrųjų ne materija nustato apribojimus. Ribotumo šaltinis glūdėjo žmogaus dvasioje, kuri nesugebėjo suvokti save kaip dvasią materijoje. Naujas požiūris reiškė, kad žmogus savo kaip homo faber (lot. žmogus gaminantis) padėtį supranta kaip bū-tiną dvasinės paskirties įvykdymą. Žmogus turi gaminti ne tik tam, kad išgyventų, bet tam, kad taptų žmogumi, kuriuo privalo ir gali būti. Žmogaus tapsmas – tai ne tik dvasios kūrimas ir turtinimas, bet ir gamtos keitimas, kuriuo natūra pajungiama dvasios valdžiai, nes kaip tik tai ir yra materijos paskirtis. Pagilinta ir išplėtota ant-ropologinė vizija yra galutinis požiūrio, kad žmogus gali pertvar-kyti gamtą, rezultatas.

(Biržys 1997a: 19-28).

technologija kaip vienų gamtos gali-mybių aktualizacija ir kitų nuslopinimas konstravimas kaip atradimo tikrumo įrodymas

Žmogus – gamtos atradėjas. M.Heideggeris, savitai ir skvarbiai analizuodamas techninės veiklos esmę, pastebi, kad mo-dernios technologijos priemonėmis žmogus ne tiek pertvarko gam-tą, kiek atskleidžia, aktualizuoja vieną jos galimybę ir nuslopina kitas. Iš esmės gamtos pertvarka yra tik vienas techninės veiklos aspektas. Neabejotina, kad gamtos keitimas yra esminis dalykas, nes tai, ką žmogus gauna iš gamtos, yra atskleistų gamtos galimy-bių panaudojimas. Atradimai visuomet padaromi prieš konstravi-mą, tačiau atradimas niekuomet nebūna pakankamas ir vertingas be konstrukcijos. Tai svarbu ne tik ta prasme, kad be konstruktyvinio įkūnijimo atradimas nebus įgyvendintas, bet tai dar svarbiau tuo požiūriu, kad tik atradimo įdaiktinimas liudija, jog atskleista tikra gamtos galimybė.

Šią mintį M. Hei-deggeris išsako svarstydamas garsiąją Aristote-lio keturių prie-žasčių teoriją (Heideggeris 1992: 217-249).

techninė veikla kaip žmogaus kūniškumo ir dvasiškumo vie-novė

Kol žmogus interpretuojamas kaip būtybė tik pertvarkanti gamtą, tol jis įprasminamas tik vienoje gretoje su gyvūnais, nors ir sugebąs pertvarkyti gamtą subtilesniuose lygiuose. Techninė veikla kaip tik per gamtos galimybių pažinimą ir jų įdaiktinimą darbinėje veikloje išreiškia glūdinčią žmoguje dvasios ir materijos vienybę. Panašiai kaip žmogaus kūne materija yra taip organizuota, kad tampa dvasios įkūnijimu, lygiai taip kūnas, persmelktos dvasios, veikia į išorinį gamtos pasaulį tikslu pakeisti gamtą tokiu būdu, kad ji funkcionuotų kaip kūno tąsa. Šitaip materija įgalina laipsnišką įkūnijimą dvasinių žmogaus siekių, kurių realizavimas viršija pa-

34

ties žmogaus kūno galimybes. žmogiškojo pažini–mo ambivalentišku–mas kaip techninės veiklos paskata

Kas yra tie dvasiniai žmogaus siekiai? Kyla jie iš to, kai žmogus suvokia save kaip beribiškumą. Protas, pavyzdžiui, manosi esąs pajėgus pažinti ir suvokti transcendentišką savo atžvilgiu erd-vę ir laiką. Šis sugebėjimas realizuojamas kuriant sąvokas, nes są-vokos kaip tokios nėra išvedamos iš daiktų kaip čia - dabar esa-mybės tiesioginių jutiminių suvokčių. Transcendentiškumą žmo-gaus dvasia bando tirti tik siedama jį su materijos apribojimais, su-vokdama, kad šie apribojimai yra būtent apribojimai. Šis suvoki-mas yra labai svarbus mokslo raidai. Dėl to, kad žmogus, nepaisant pažinimo ribotumo, turi neriboto pažinimo nuovoką, mokslas gau-na vystymosi impulsą. Žmogaus niekad netenkina pasiektas paži-nimo lygis. Žmogus žino, kad kiekvienas pasiektas žinojimas yra dalinis bei ribotas. Šis ambivalentiškumas, pasireiškiąs materijos apribojimų bei dvasinių aspiracijų beribiškumo suvokimu, yra tai, kas sudaro žmogaus dvasinį pajėgumą ir kas pasireiškia techninėje jo veikloje.

(Biržys 1996: 36-40).

Techninės veiklos natūralumas. Techninės žmogaus pas-tangos yra žmogiškasis bandymas panaudoti materijos galimybes įveikiant, viršijant jos pačios uždedamus apribojimus. Puikus šių žmogaus pastangų pavyzdys yra telekomunikacija. Bendraudamas per atstumą su kitais žmonėmis, žmogaus protas aiškiai suvokia savo priklausomybę nuo juslių teikiamų galimybių, tačiau vis dėlto sugeba jutiminį suvokimą pakelti iki reikiamo dvasinio visuotinu-mo lygmens. Intelektinis pažinimas pasižymi tuo, kas gali būti įvardijama kaip visur buvimas (visuotinumas). Šis visuotinumas pasiekiamas abstrahavimo priemonėmis, kurios jau pačios perkelia pažinimą už erdvės ir laiko plotmių.

naujasis jusliškumas

Ir toliau natūralios priklausomybės bei apribojimai išlieka, tačiau techninės priemonės pašalina kai kuriuos iš jų, kartu naujasis jusliškumas tam tikru laipsniu dalyvauja neribotų žmogaus dva-sios galimybių ir perspektyvų plėtroje. Ir vis tik ne jusliškumas šiuo atveju tampa turtingesnis, o pati žmogaus dvasia. Pojūčiai yra pajungti dvasiai, tačiau ir ji nuo jų priklauso. Norėdami bendrauti su kitais, turime kliautis savo balsu, klausa, rega ir kitomis juslė-mis. Priešingu atveju tas kontaktas būtų tik abstraktus. Turime remtis savo juslėmis ir pažindami materialią tikrovę. Techninėmis priemonėmis sudarydamas neregėtas jutiminio suvokimo galimy-bes, žmogus kuria ir naujas dvasinio įsisavinimo erdves. Pavyz-džiui, žmogiškosios užuojautos ir jautrumo artimo kančiai bei skausmui savybė įgauna naujas galimybes ir metmenis dėl naujų medicinos mokslo ir technikos priemonių.

Techninėmis te-lekomunikacinė-mis priemonėmis žmogus gali įveikti erdvę ir laiką nauju būdu. Televizija įgalina žmogaus akis žvelgti į tai, kas vyksta bet kokiu atstumu nuo jo. Akis lieka tas pats kaip ir anks-čiau regos orga-nas, jos pačios galimybės lieka nepakitusios.

Ir vis tik technologija neįveikia nei laiko, nei erdvės jų eli-minavimo prasme. Technologija nepanaikina jokių pamatinių ma-terijos savybių. Jos priemonėmis žmogus tik nauju būdu panaudo-ja tas savybes. Telekomunikacinio pokalbio metu erdvinis atstumas išlieka, tik yra įveikiamas didesniu greičiu. Lėktuvas arba raketa nepanaikina gravitacijos, tik techniniu būdu ją įvaldo. Technologija nei panaikina, nei sukuria gamtos savybių, o tik jas atskleidžia.

Įtikinamai tai pa–tvirtina lėktuvo evoliucija, kurio-je matome pa-laipsnį tikslin-giausios ir tinka-miausios skrai-dymui formos kū-rimą. Kai kas ga-

35

ribotas techninių iš-radimų variabilumas

Kaip tik dėl to techniniai išradimai pasižymi tik nedideliu variabi-lumu. Tam, kad pasiektume tam tikrą tikslą, pavyzdžiui, skraidyti, disponuojame tik tomis galimybėmis, kurias mums teikia apibrėž-tos konstruktyvinės formos.

technologijos mate-rialumas technologija kaip natūralus žmogaus kūniškų galimybių papildymas

Kuo labiau gilinamasi į technologiją, jos esmę, tuo labiau įsitikinama jos materialumu. Techninės žmogaus pastangos yra gamtos galimybių įgyvendinimas, kuris išreiškia natūralias žmo-gaus proto aspiracijas. Technologija natūraliai papildo bei praple-čia kūniškas žmogaus galimybes ir tarnauja dvasiai materijoje, gamtos pertvarkymui į žmogaus pasaulį. Kartu neabejotina, kad tam tikrą pagrindą turi ir pagrindinis kaltinimas, keliamas techno-logijai. Šio kaltinimo esmė ta, kad technologijos prigimtis esanti ir nenatūrali, ir nežmogiška.

lėtų šiuo atveju bandyti mąstyti Platono būdu: lėktuvo idėja bu-vusi pati savaime, o konkretūs lėk-tuvai palaipsniui prie jos artėja. Tikrumoje šios idėjos ištakos glūdi gamtos ga-limybėse ir turi būti iš jų išvesta.

Ambivalentiška technologijos prigimtis

dvi technologijos keliamų pavojų rū-šys

Kiekvienas, kas nori tyrinėti šiuolaikinės technologijos ke-liamus pavojus ir grėsmes, turėtų skirti dvi technologinių pavojų rūšis. Vieną jų sudaro padariniai, sukeliami modernios technologi-jos panaudojimo, tačiau nesusiję su pačios jos (technologijos) es-me. Kitą rūšį sudaro padariniai, kylą iš pačios technologijos. Ne vi-suomet tokį skyrimą galima griežtai įvykdyti, tačiau tai nemenkina paties skyrimo reikšmės.

Ambivalentiškas (lot. ambi... – iš dviejų pusių + lot. valentia – jė-ga) – dvilypis, tu-rintis prieštaringų elementų.

ambivalentiškas te-chnologijos pobūdis žmogiškos būties ambivalentiškumo visuotinumas

Antropologinis ambivalentiškumo visuotinumas. Nėra sun-ku suvokti, kad kai kurie technologiniai pavojai nėra tiesiogiai su-siję su jos prigimtimi. Akivaizdu, kad techninis žinojimas ir suge-bėjimai gali būti panaudoti ir geriems, ir blogiems tikslams. Šias galimybes kaip tik ir teikia ambivalentiškas technologijos pobūdis. Tačiau šis bruožas yra būdingas ir kitoms žmogaus veikmėms. Nė-ra tokios žmogiškos veiklos, kurios negalima būtų nukreipti pik-tam. Šia prasme visa žmogiška būtis yra ambivalentiška, o techninė veikla tiesiog įausta į šį ambivalentiškumą. Ambivalentiškumas, reiškiantis galimybę ką nors panaudoti geriems arba blogiems tiks-lams, nėra išimtinė modernios technologijos savybė. Šis teiginys nenuima nuo žmogaus padidėjusios atsakomybės už techninės veiklos, kurios galimybes taip neregėtai praplėtė moderni techno-logija, padarinius. Tačiau ši atsakomybė nėra susijusi su pačia šiuo-laikinės technologijos prigimtimi. Techninės naujovės ir anksčiau būdavo neretai sutinkamos nepatikliai ir su baime (tokių technofo-bijos pavyzdžių istorijoje apstu). Akivaizdu, kad piktnaudžiavimo naujausia technologija pasekmės šiandien baisesnės savo mastu ir gyliu negu seniau. Paradoksalu, bet tokia padėtis labiau naudinga, negu nenaudinga.

Tai nepriklauso nuo to, ar veikla primityvi, ar yra mokslinio pobū-džio. Šiuo at–žvilgiu branduo-linė energija kaip jėgos šaltinis vi-sai nesiskiria nuo raumenų jėgos, panaudojančios kuoką. Abu gali būti panaudojami tiek konstrukty-viai, tiek destruk-tyviai.

Ypatingas šiuolaikinės technologijos ambivalentiškumas. Tuo atveju, kai nūdienos technologijoje vis tik įžvelgiamas pavojus visuomenės žmoniškumui apskritai, šio požiūrio pagrindo tenka ieškoti kitur. Jis glūdi įsitikinime, kad moderni technologija, nepai-sant to ar panaudojama geram, ar piktam, gresia žmoniškumo pra-radimu, nes veda į nežmonišką žmogaus buvimą nenatūralioje gamtoje. Teigiama, kad ypatingas modernios technologijos ambi-

36

moderni technologi-ja kaip spiritualiza-cija ir materializaci-ja

valentiškumas kyla iš to, kad šiuolaikinė technologija, išvaduoda-ma žmogaus dvasią iš materijos pančių, paradoksaliai paverčia ją (dvasią) materijos verge. Taigi, moderni technologija yra kartu ir žmogaus spiritualizacija, ir materializacija. Nuodugnesnis tyrinėji-mas patvirtina, kad šitokia ambivalencija tikrai yra.

mašina kaip tikslo objektyvacija mašina kaip dirbtinė forma technologinės san–klodos autonomiš–kumas antropologinių te-chnologijos pada–rinių ištakos

Techninės sanklodos autonomiškumo priežastis. Technolo-gija yra žmogaus idėjų įdaiktinimas. Mašina objektyvuoja tam tikrą žmogaus sumanytą tikslą. Mašinos konstruojamos taip, kad vidinės materijos jėgos realizuotų numatytą tikslą. Tad tikslingoje savo veikloje žmogus priverstas išnaudoti materijos jėgų orientacijas. Vadinasi, mašina niekada neveiks tik pagal savo kūrėjo intencijas. Jos veikimas atitiks kūrėjo užmanymus tik tuo mastu ir būdu, kokiu mastu ir būdu “įkinkytos” joje gamtos jėgos atspindės, atitiks žmo-gaus užmanymus. Mašina kaip materiali struktūra yra tam tikru laipsniu autonomiška. Tai, kas “veikia” mašinoje, yra ne žmogaus idėja, o dirbtinė forma, suteikta materijai. Tą formą inspiravusi idė-ja tarsi gyvena nuosavą gyvenimą, kuris nebūtinai atitinka jos kūrė-jo užmanymus. Mašinos (ypač kompiuterinės) veikime gali pasi-reikšti tokie savitumai, kurių kūrėjas net nenumatė. Tai pasakytina ne tik apie atskirą mašiną, bet ir apie visas žmogaus sukurtas te-chnologines sistemas. Technologija turi sanklodos autonomiškumą. Žmogiškieji technologinės sanklodos autonomiškumo padariniai yra tie, kad tiek geros, tiek blogos intencijos, įkūnytos technologi-joje, ima funkcionuoti joje nepriklausomai nuo žmogaus valios. Žmogus gali įnešti pataisas, kurios techninės sistemos veikimą pri-artins prie užmanyto, tačiau net šiuo atveju žmogaus įsiterpimo pa-dariniai priklauso ne tiek nuo jų tikslo, kiek nuo to, ką pavyksta realiai įkūnyti (pakanka prisiminti Černobilio katastrofą).

Technikos autonomija senovėje ir naujaisiais laikais. Te-chnikos autonomija būdinga bet kokiai techninei veiklai, net pačiai primityviausiai. Lankininko iššauta strėlė ne visuomet skrieja į jo pasirinktą taikinį. Tai priklauso nuo strėlės padėties lanke. Tačiau egzistuoja kokybinis skirtumas tarp modernios technologijos auto-nomiškumo ir senųjų technikos pasiekimų autonomijos. Senųjų laikų žmogus, statydindamasis būstą savo rankomis pasigamintais įrankiais, turėjo visuminį požiūrį į savo darbą ir atskiras jo fazes. Jis puikiai žinojo, kokią reikšmę jo pasaulyje turėjo kiekvienas jo pasigamintas daiktas, nes praktinis žinojimas buvo konkretus, o ne abstraktus. Drauge buvo reiškinių, kurių jis nepažinojo. Nežinojo, pavyzdžiui, kodėl jo panaudojamos medžiagos pasižymėjo vieno-kiomis, o ne kitokiomis savybėmis. Tačiau toks nežinojimas visai netrukdė, nes pakako žinoti, kad medžiagos ir daiktai tikrai turi reikiamas natūralias savybes, kuriomis galėjo praktiškai pasinaudo-ti konkretiems tikslams pasiekti. Kuo techninė veikla moksliškes-nė, tuo didesnis ir jos indėlis į mokslo abstraktumą. Kartu ir te-chninė veikla įgauna vis daugiau abstraktumo ir dalinumo bruožų, nes yra nukreipta arba į vieną aspektą, arba kelių aspektų ansamb-lius. Dėl to šiuolaikinės gamybos darbuotojas, nežiūrint į tai, ar yra projektuotojas, ar paprastas vykdytojas, nebesugeba aprėpti ir su-

37

vokti savo darbo visumos ir jo produktų visuomeninės reikšmės. Jei, pavyzdžiui, gaminami automobiliai, tai darbuotojas neaprėpia visų transporto problemų, kurias gimdo automobilizacija. Saugaus automobilio konstravimas visiškai skiriasi nuo transporto problemų sprendimo ir reikalauja visai kitokio pobūdžio mokslinių ar prakti-nių žinių, negu to reikalauja kelių eismo tvarkymas. Vaizdo perda-vimo tolimais atstumais idėjos įgyvendinimas televizinėmis siste-momis reikalauja tokių mokslinių ir techninių žinių, kurios iš es-mės skiriasi nuo humanitarinio žinojimo, kurio prireikia, spren-džiant pedagogines, psichologines, etines ir socialines problemas, kurias pagimdė tele- ir video- technologija.

Šie pavyzdžiai neliudija, kad išradėjas, konstruktorius, pro-jektuotojas ar darbininkas nesidomi ir neprivalo rūpintis visuome-niniais savo veiklos padariniais. Jais pasakoma tiktai, kad įkūnijant televizijos idėją, pedagoginės, psichologinės, socialines ar etinės problemos nekyla. Realizuojant automobilio idėją, irgi nekilo gat-vių eismo tvarkymo problemos.

Darbininkas, dirbąs automobilių kėbulų surinkimo bare, nė-ra atsakingas už variklio pagaminimą, nes jo veikla ir įgūdžiai ne-susiję su šios automobilio dalies gamyba. Tas pats pasakytina ir ap-ie visą technologinę sanklodą. Kiekvienas, kas joje dalyvauja, savo veikla ir įgūdžiais bei žiniomis yra susijęs tik su tam tikra šios san-klodos sritimi ir šiuolaikiniame pasaulyje jo veikla yra dalinio, abstraktaus pobūdžio. Ši tendencija vis labiau ryškėja ir visuotinė-ja. Abstraktumas būdingas ne tik vykdytojų veiklai, bet ir gamybos organizatorių vadybininkų profesijoms. Nors menedžeriai privalo aprėpti ir suvokti visumos funkcionavimą, tačiau tai daro tik abst-rakčiu būdu. Gamybos organizatoriai stebi procesus kompiuterinės informacijos pavidalu: tai skaičiai, grafikai, lentelės ir pan. Analo-giškai ir skrydžių valdytojai moderniuose aerouostuose tvarko ir kontroliuoja skrydžius abstrakčios šiuolaikinės informacijos ir ry-šių priemonėmis. Nėra nieko, kas visuomet sektų konkrečią visu-mą.

technologinių idėjų autonomiškumas

Darbo racionalizacija ir technologinės sanklodos autono-mija. Šiuolaikinis darbas vis labiau racionalizuojamas, o matemati-zuotas abstraktus pažinimas, kuris visuomet paliečia tik atskirus tikrovės aspektus, užvaldo visas mūsų gyvenimo sritis. Tuo pačiu žmogaus pasaulis tampa vis nesuprantamesnis, nes kiekvienas da-linis jo sandas, procesas grindžiamas sava atskira abstrakčia sritimi ir ją atitinkančiu veiklos būdu bei daiktų funkcionavimu. Vis nau-jos idėjos įkūnijamos technologinėje sanklodoje, o jų padariniai tam tikrose srityse negali būti numatomi jau vien todėl, kad jie bu-vo nežinomi to mokslo ir tos veiklos, kurių pagrindu tos idėjos bu-vo iškeltos. Įkūnytos technologijoje, idėjos veikia autonomiškai. Jos ima funkcionuoti objektyviai veikiančių jėgų lauke. Dėl šių priežasčių šiuolaikinės technologinės sanklodos raida vyksta savo-tiškai “netvarkingai”. Mokslinių atradimų ir technikos išradimų paveikta kokia nors šaka ima staiga audringai vystytis ir niokoti iš-tisus visuomenės modelius. Priešingai senajam pasauliui, kuriame

38

šiuolaikinės tech–nologijos keliamos disproporcijos

gamta žmogui buvo kosmosas, t.y. darni, stabili, harmoninga visy-bė, prie kurios žmogus galėjo prisitaikyti pastovių, aiškių pažiūrų pagrindu, šiuolaikinės technologijos tikrovė nėra harmoningai su-ręsta ir subalansuota. Kiekviename žingsnyje susiduriame su dis-proporcijomis, kurios verčia žmogų blaškytis ir skubiai ieškoti staiga iškylančių problemų sprendimų.

modernios techno-logijos esminis bruožas

Anksčiau žmogus galėjo prisitaikyti ir remtis gamta, net jei jos ir nepažino (moksline prasme). Ji neteikė jam beribės laisvės, tačiau aprėžtose ribose žmogus jautėsi pakankamai laisvas. Dažnai jausdavosi esąs gamtos įtakoje, nes neturėjo valdžios jai, tačiau kartu nebuvo atsakingas už jos veikmenis. Gamta buvo rūsti , ta-čiau nepavergdavo žmogaus dvasios, nes nuo žmogaus nepriklausė. Žmogus galėjo pašvęsti savo dvasios jėgas proto vystymui ir kultū-ros plėtrai. Technologinė gi sankloda, už kurią žmogus jaučiasi esąs atsakingas, anaiptol nėra stabilus ir harmoningas pasaulis. Ja-me nuolat kyla pavojingi, dažnai nenumatomi sutrikimai, kurie pri-kausto žmogaus dėmesį, reikalauja iš jo nuolatinių įtemptų pastan-gų, užvaldo jo valią ir energiją. Tai modernios technologijos esmi-nis bruožas, kuris šiais laikais nuolat lydi žmogaus techninę kūrybą ir veiklą. Žmogui nelieka nei laiko, nei jėgų atstatyti dvasios ramy-bę ir pusiausvyrą, be kurių negalimas žmogiškas būvis. Žmogus jaučiasi esąs savo paties sukurtos technologinės sanklodos vergas ir auka.

naujų technologijų socialinės pasekmės

Visuotinės disproporcijos. Šios disproporcijos neapsiriboja vien technologijos sritimi. Su technologijos pasiekimais ir poky-čiais yra glaudžiai susijęs žmogiškasis bendruomeniškumas. Kai kurie technologiniai pasiekimai gali sunaikinti ištisas socialines sanklodas. Šitaip gali įvykti net tiesiogiai nedalyvaujant techninių priemonių ir sistemų kūrėjui ir gamintojui. Tokio pobūdžio dispro-porcijos ir padariniai yra už jo veiklos ir abstrakčių vizijų ribų. Jis tiesiog stengiasi tobuliau tvarkyti ir vykdyti savo techninius reika-lus ir funkcijas. Pramoninės technologijos istorija pateikia daug iš-kalbingų ir net dramatiškų socialinės sanklodos vystymosi dispro-porcijų, kurias sukėlė technologijos pažanga. Audringas pramonės vystymasis 19 amžiuje iššaukė sudėtingas socialines problemas ir tikrą revoliuciją tradicinėse gyvenimiškose pažiūrose. Visuomenės prisitaikymas prie pramoninės 19 a. revoliucijos neišvengiamai vė-lavo, nes problemos, susijusios su tuo perversmu, plėtojosi visai ki-toje plotmėje, negu garo mašinų ar mechaninių darbo staklių konst-ravimas.

automatizacijos ir informacinės revo–liucijos padariniai

Mūsų laikų žmogus vėl atsidūrė tokioje technologijos vys-tymosi fazėje, kurios pasekmių jis nepajėgus numatyti. Vienas iš automatizacijos ir informacinės revoliucijos padarinių yra istorinio laiko sutankėjimas ir prognostinių galimybių komplikavimasis. Dabar dar tebesistengiama nugalėti konvejerinės technologijos, ku-ri verčia žmogų prisitaikyti prie gamybinės mašinos, pajungia jį (žmogų) technologinei sanklodai, padarinių. Naujausioji technolo-gija stato žmogų visai į kitą padėtį. Plintanti automatizacija ir kom-piuterizacija atveria tokią ateitį, kurioje su darbo monotonija būtų

K.Marxo doktrina ir buvo teorinis tų disproporcijų at-spindys. Tačiau, matyt, nereikėtų tokiu laipsniu smerkti devynio-liktąjį amžių už tai, kad nesuge-bėta iš karto įprasminti ir įval-dyti pražūtingų pramoninės revo–liucijos padarinių.

39

modernioji techno–logija ir naujos funkcijos žmogui naujausia technolo–gija kaip žmogiškas reiškinys

galima radikaliai susidoroti, tačiau kartu modernioji technologija užkrautų ant žmogaus pečių tokias intelektualines funkcijas, su ku-riomis dauguma darbuotojų sunkiai besusitvarkytų. Pasaulis susi-duria su dideliu mokslininkų, technologų, o taip pat ir gerų infor-matikų deficitu. Kiekviena veiklos rūšis, objektyvuota mašinoje ar techninėje sistemoje, nežiūrint į tai, ar anksčiau ši veikla buvo inte-lektualinio ar fizinio, vykdomojo ar valdomojo pobūdžio, dabar ga-li būti produktyvi ir efektyvi tik jei ją vykdys darbuotojai, pajėgūs intelektualiai ir praktiškai valdyti naujausią techniką. Vadinasi, naujausioji technologija yra tikrai žmogiškas reiškinys. Žmogus šioje situacijoje turi ne tik valdyti objektyvuotus technikoje pasie-kimus, bet ir pats vystyti savo intelektualines galias. Todėl didėja išsilavinusių darbuotojų poreikis visose šakose ir srityse. Kuo pla-čiau ir giliau žmogus savo dvasią ir idėjas įkūnija technologijoje, tuo didesnius reikalavimus pačiam žmogui kelia technologinė san-kloda. Technologija, kaip nepasotinamas pasakų smakas, reikalauja viso žmogaus.

šiuolaikinė techno–logija ir žmogaus padėtis grėsmė žmogaus egzistencijai technologinė san–kloda ir žmogaus prigimties problema

Technologinės sanklodos pavojai žmogaus egzistencijai. Šiuolaikiniam žmogui susidaro įspūdis, kad technologijos raida vyksta prieš jo valią. Tam tikra prasme šitaip ir yra, nes jėgos, ku-rias vysto technologija, nors ir yra žmogiškos prigimties, tačiau te-chnologinėse sistemose jos funkcionuoja abstrakčiai ir yra aklos (vertybine prasme) savo veikmenų atžvilgiu. Automatinis jėgų, žmogaus įkūnytų technologinėje sanklodoje, veikimas nuolat kelia nenumatytus padarinius ir verčia žmogų vis atnaujinti ir intensy-vinti savo pastangas. Žmogus priverstas užsiimti išimtinai techno-logijos įperšama veikla. Technologijos sudėtingėjimas ir plitimas reikalauja vis didesnio ir vis labiau techniškai išsilavinusių darbuo-tojų skaičiaus. Moderni visuomenė šį poreikį įprasmina technokra-tiškai. Panašiai kaip technologijoje, kuomet kyla naujų medžiagų su norimomis savybėmis poreikis, taip ir naujų darbuotojų, atitin-kančių savo kvalifikacija ir savybėmis technologijos poreikius, trū-kumas turi būti pašalintas “gaminant” technikus ir technologus. Tokia ideologija vyrauja formuojant švietimo strategiją ir taktiką. Todėl nenuostabu, kad ši nepasotinama technologijos perspektyva, kuri vertina ir gamtą, ir žmogų tik kaip apdorojamą medžiagą ar vienetų visumą, mūsų amžininkų suvokiama kaip grėsmė žmogaus egzistencijai. Šis pavojus nėra “išprotautas”, nes glūdi pačioje te-chnologijos prigimtyje. Tačiau šio pavojaus realumas dar nereiškia, kad jau viskas prarasta. Žmogaus egzistencija gali būti apsaugota, bet su sąlyga, kad tie neišvengiami pavojai bus suprasti kaip pavo-jai. Tuo tikslu ir reikia tyrinėti technologijos padarinius. Esminis klausimas ir yra, ar technologinė sankloda iš esmės prieštarauja žmogaus prigimčiai, ar pavojingas yra tik žmogaus prigimties ne-paisymas technologiniame konstravime. Pirmu atveju vienintelė iš-eitis būtų visiškas technologijos atsisakymas. Antru atveju techno-logijos keliamus pavojus jau būtų įmanoma vertinti realistiškai ir eliminuoti praktiškai. Taigi, iškyla labai svarbi technologijos natū-ralumo ar nenatūralumo problema.

(Biržys 1998: 29-40).

40

Technologijos nenatūralumo problema kaltinimai dėl tech–nologijos nenatūra–lumo

Sąvokos nenatūralus neaiškumas. Beveik visos atakos prieš technologiją yra pagrįstos teiginiu, kad technologija iš esmės yra nenatūrali, todėl griaunanti natūralų žmogaus gyvenimą. Techno-logija kaltinama dėl dehumanizuojančio poveikio žmogui, nes ji kurianti nenatūralų žmogų, augantį ir gyvenantį nenatūraliose sąly-gose. Šis kaltinimas atrodo labai svarbus tiems, kurie mano, kad gamta yra pamatinė, galutinė ir universali norma. Tačiau istorija liudija, kad ši norma nėra arbitrali. Nepaisant to, kiek nuo seniausių laikų iki nūdienos pakito gamtos supratimas ir jos vertinimas, pati gamta visuomet turėjo ir tebeturi tam tikrą normatyvinę prasmę.

termino gamta dau-giareikšmiškumas

Kadangi gamta yra neaiškus, turintis begales reikšmių, ter-minas, todėl nėra taip paprasta tiksliai nusakyti, kuria prasme tai, kas gamtiška, yra natūralu ir drauge normatyvu. Taigi, įmanoma, pateikti ne tik pagrįstus argumentus, teigiančius technologijos ne-natūralumą, bet ir ne mažiau svarius technologijos natūralumo tei-ginius. Antai senųjų laikų techninė žmogaus veiklos forma pasižy-mėjo tokiu natūralumu, artimumu gamtai, kad niekas ir nebando ją vertinti kaip nenatūralią (pvz., lydiminė žemdirbystė). Pakanka vien žvilgtelėti į žmogaus rankas tam, kad suprastum, jog jos natū-raliai pritaikytos manipuliavimui įrankiais. Įrankiai yra technika, vadinasi, įrankinė veikla (o kitokia - neįmanoma!) yra natūrali te-chnologinė žmogaus veikla. Senovės techninės veiklos pagrindas buvo tiek biologiškai natūralus, kiek žmogiškai racionalus. Taigi, niekas nebyloja apie tai, kad vystymasis nuo senosios technikos iki modernios technologijos galėtų būti pavadintas nenatūraliu proce-su.

technologinės san–klodos atitikimas žmogaus prigimčiai

Gąsdinantis šiuolaikinės technologijos natūralumas. Ši pas-taroji išvada paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su tokia nuostaba ir baime žvelgia į šiuolaikinį technologijos vystymąsi. Jei yra tiesa, kad pagrindinės technologinės sanklodos savybės iš esmės yra su-sijusios su žmogiškojo pažinimo ir veiklinių sugebėjimų prigimti-mi, o todėl ir su gamtos prigimtimi (antgamtinė technika neįma-noma!), todėl belieka su ja susitaikyti. Šis susitaikymas visai pa-gristai iššaukia sumišimą ir nerimą, nes tarsi kalba apie tai, kad pa-čioje žmogaus prigimtyje yra kažkas bloga, ydinga. Tai liudija ir tas faktas, kad net radikaliausi technologijos kritikai nedrįsta teigti, kad technologija neatitinka tikrosios žmogaus prigimties, nes vidi-nė technikos vystymosi logika nuo seniausių žmogaus techninių sugebėjimų iki moderniosios šiuolaikines technologijos bei techno-logines sanklodos labai svariai teigia priešingą ryšį.

technologija kaip natūrali, bet ydinga

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad technologija yra natūrali, tačiau drauge ir ydinga. Jų nuomone, technologinė sankloda yra žmogaus susipriešinimo su Dievu padarinys, todėl technologinė sankloda yra amžinai pasmerkta nešti žmogaus nuopuolio ir nuo-dėmės naštą. Kitiems atrodo, kad technologinė sankloda išreiškia absoliučią dabartinio žmogaus egzistencijos beprasmybę. Nieko keisto, jei žmogui pradėjus įgyvendinti senąsias savo svajones ir siekius, daugybė jų pradeda simpatizuoti filosofinėms nuostatoms,

Kadangi techno–logijos metodas yra analitinis ir vienpusis, tai ji yra visiškai natū-ralus žmogiškojo pažinimo struktū-ros sekmuo. Žmogiškasis pa-žinimas ir gamy-ba sudaro ne–dalomą vienovę, todėl šis vienpu–siškumas natūra-liai persmelkia ir visą techninį žmogaus akty-vumą.

41

teigiančioms žmogiškosios būties beprasmybę. technologinė žmo-gaus dehumanizaci-ja eschatologija

Klaidinga reiškinio priežasčių ieškoti vien dviejuose pasau-liniuose karuose ir trečiojo grėsmėje. Priežastis glūdi žymiai giliau. Net tuomet, kai ja nepiktnaudžiaujama, technologinė sankloda ma-toma kaip kvazi-natūraliu būdu dehumanizuojanti žmogų, redukuo-janti jį iki daikto. Kaip tik šis aspektas yra žymiai labiau gluminan-tis žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo požymis, negu lais-vas technologijos panaudojimo būdas, kuris visuomet leidžia turėti vilt į, kad klaidos bus ištaisytos, o nepageidaujamos tendencijos įveiktos. Žmogaus dehumanizacija ir reifikacija (sudaiktinimas) kaip vidinės pačios technologinės sanklodos vystymosi tendencijos skatina žmogiškąją būtį įprasminti kaip kelią į mirtį, kaip tokį eg-zistavimą, kuris pats save sunaikina. Taip atsiranda eschatologinės nuotaikos, kurios buvo būdingos 20 a. pabaigai. Evoliucijos termi-nais kalbant, rūšis homo būtų lyg nevykęs gamtos planas ir pa-smerktas susinaikinimui. Žmogus, kaip technologijos iniciatorius tampa pasmerktas išmirimui panašiai kaip kai kurios priešistorinės būtybės, kurios savo neproporcinga, nors ir natūralia evoliucija, pakirto savo išlikimo šansus.

kultūrinė Vakarų krizė

Kultūrinė Vakarų krizė yra įšaknijusi tame vidiniame žmo-nijos pasidalijime ir susipriešinime, kuris sietinas su technologija. Technologijos natūralumas verčia žmogų nuolat ją vystyti, nors pe-rspektyva, kurią technologinė sankloda atveria, gimdo vidinį dau-gelio žmonių pasipriešinimą: technologinė pažanga nužmogina patį žmogų ir kaip natūrali nepriimtina.

Kur žmogus įžvelgia pavojingus technologijos natūralumo simptomus? Ar vien tik dehumanizuojančiame jos poveikyje ar ir aštrioje jos priešpriešoje su gamta? Kitaip tariant, ar technologija yra gamtos priešingybė vien vertinant ją žmogiškosios žiūros at-žvilgiu, ar ji prieštarauja gamtai ir materialios (daiktines) tikrovės atžvilgiu?

Gyvos būtybės ir techniniai dirbiniai Gamtos samprata keičiasi, vystantis gamtos mokslams.

Gamtamokslio ir technologijos įtakoje gamta prarado pastovius pa-vidalus ir formas. 18 a. įsigali mechanicizmas. Mechanistinę mąs-tyseną buvo bandyta taikyti net antropologijoje. Tokių bandymų pavyzdys yra La Mettrie traktatas Žmogus – mašina (1747). Tačiau palaipsniui aiškėjo tokios pažiūros ribotumas, pradedamas suvokti gyvosios gamtos savitumas.

gyvų būtybių ap-spręstumas iš vidaus techninio dirbinio organizacija

Natūralumas prieš dirbtinumą. Nors gyvos būtybės turi pa-našumų su mechaniniais dirbiniais (pvz., juda), nors jų funkciona-vimas remiasi tomis pačiomis gamtos jėgomis, tačiau nuo mecha-ninių dirbinių iš esmės skiriasi. Gyvos būtybės kūnas yra organi-zuotas ir apspręstas iš vidaus. Mechanizmo gi struktūra yra ap-spręsta iš išores. Techninio dirbinio organizacija ir funkcionavimas remiasi dirbtinėmis formomis, kurios suteikiamos medžiagai. Forma “uždedama” materijai. Geležis natūraliai neįgauna nei krumpliaračio nei alkūninio veleno formų. Tokie daiktai neatsiran-

42

da spontaniškai gamtoje, jie negimsta ir atsitiktinai. Tuo tarpu gyvų organizmų (nors ir dabar mokslininkai tebesiginčija ar gyvybė Že-mėje atsirado atsitiktinai, ar ne) pavidalai ir struktūros susidaro pagal materijos savybes ir dėsningumus. Susidariusios gyvūnų formos įgauna stabilumą. Tai dinamiškas stabilumas, kuris, kintant sąlygoms ir aplinkai, adaptyviai kinta ir pats.

Mechaninis dirbinys yra visiškai nenatūralus pirminės me-džiagos atžvilgiu. Juk gaminio makrostruktūra ir mikrostruktūra yra visiškai neorganiškos ir prieštaringos. Nors mikrostruktūra ir teikia makrostruktūrų galimybes, tačiau pastarosios visiškai nėra būtinos pirmosios atžvilgiu. Geležies rūda visiškai nebūtinai turi virsti audimo staklėmis ar kuo kitu. Gyvame organizme, atvirkš-čiai, mikrostruktūra ir makrostruktūra tarsi suponuoja viena kita, yra viena kitai reikalingos ir būtinos.

gyvos būtybės kaip individai individualumas– gamtos žavesys masinės gamybos monotoniškumas

Šio prieštaravimo išraiška yra ta, kad gyvajame pasaulyje dvi tos pačios rūšies būtybės nėra tapačios. Tai individai. Ir nors rūšinės – individualios gyvų būtybių struktūros irgi susideda iš pirminių dalelių – molekulių, tačiau gamta taip jas “sutvarko”, kad be jokio išankstinio plano ir prievartos nuolat kuriamos unikalios individualybės. Nesuskaičiuojamos tos pačios pagrindinės temos variacijos yra didysis gamtos žavesys. Nėra dviejų tapačių žmo-giškų veidų, lygiai kaip nėra tapačių medžių ar gėlių. Technikos pasaulyje – atvirkščiai. Šiuolaikinės masinės gamybos produktai labai vienodi. Dirbtinė prototipo struktūra, kaip tik dėl to, kad yra dirbtinė, privalo būti kuo tiksliau atkartota. Priešingu atveju - bro-kas! Nukrypimai nuo etalono neleistini.

Tačiau tuo visai nenorėta pasakyti, kad techninis dirbinys negali atlikti funkcijų, kurios viršija gyvo kūno galimybes. Tačiau tokias galimybes dažniausiai lydi didžiulis vienpusiškumas. Reak-tyvinis lėktuvas skrenda nelygstamai greičiau negu paukštis, tačiau negali skristi lėčiau, negu numato jo konstrukcija, todėl jo manev-ringumas menkesnis negu sraigtasparnio. Toks vienpusiškumas su-kelia daug keblumų.

cheminių reakcijų „natūralumas“

Fizikinė ir cheminė technika. Natūralumo ir dirbtinumo es-mė atsiskleidžia fizikinėje ir cheminėje technikoje. Remdamasis chemijos teorija, chemikas kuria naujus junginius. Intuicijos vedi-nas jis neįprasmina skirtumo tarp natūralių gamtos junginių ir tų, kurie sukuriami laboratorijoje. Tai, ką jis atlieka, yra tiesiog me-džiagų jungimasis tam tikrose sąlygose, o pačios reakcijos vyksta “natūraliai”.

chemiko veikla kaip kultivavimas

Chemikas dirbtiniu būdu nemanipuliuoja cheminių medžia-gų dalelių jėgomis. Jis tik sudaro tokias sąlygas, kuriuose chemi-niai procesai vyksta numatytu ir norimu būdu bei kryptimi. Net ir tuomet, kai gaminamos sintetinės medžiagos, sintezuojamos sub-stancijos yra panašios į natūralias ar bent jų pagrindu gaminamos. Todėl daugeliu atžvilgiu chemiko darbas primena tai, ką pavadi-nome gamtos kultivavimu. Chemikas greičiau kreipia ir realizuoja gamtos procesus negu priverčia gamtą įgauti svetimas jai formas.

Tuo tarpu fizikinei technikai būdingas svetimų gamtai for-

43

fizikinė technika kaip formų prime-timas gamtai

mų primetimas. Akivaizdu, kad ir čia panaudojamos tos galimybės ir jėgos, kurias tiekia pati gamta. Todėl ir apie fizikinę techniką pa-sakytina, kad čia sudaromos tokios sąlygos, prie kurių materija yra verčiama įgyti norimas formas. Tačiau čia esama ir esminio skir-tumo lyginant su chemine technika. Fizikinis-techninis materijos apdorojimas reikalauja nuolatinio ir aktyvaus įsikišimo į procesus. Tam, kad medžiaga įgautų dirbtinę formą, būtina nuolat ją veikti ir ja manipuliuoti. Fizikiniai ir techniniai procesai neturi natūralios pabaigos. Jie įgauna atbaigtumą tik tuomet, kai technikas įsitikina, kad jau gauta laisva reikiama forma, kurios idėją jis turėjo savo sąmonėje. Laisvumo sąvoka čia taikoma tik gaminio pavidalui, o ne tikslui, kurį technikas turėjo galvoje.

Technologija ir nenatūralus žmogaus gyvenimo būdas

technikos keliamos disproporcijos specializacija

Biologinis aspektas. Besaikis visokio pobūdžio techninių priemonių vystymas sukelia net žmogaus organų atrofiją, pakerta žmogaus sveikatą. Vienas iš skaudžiausių automobilizacijos pada-rinių – hipodinamija. Žmogaus kūnas sudaro vienovę: visos dalys ir organai nuostabiai tarpusavy suderinti. Todėl yra toks žmogaus gyvenimo būdas, kuris biologiniu požiūriu yra natūralus, sveikas. Tai toks gyvenimas, kuriame visas žmogaus kūnas aktyviai daly-vauja. Judėjimą keičia poilsis, įtampą – atsipalaidavimas. Techni-nių priemonių panaudojimas sukelia disproporcijas: vieni organai panaudojami labai intensyviai, kiti lieka nepanaudoti beveik visai, todėl tampa lyg nenatūralūs ir net nereikalingi. Tokią fizinę dis-harmoniją sukelia šiuolaikinis darbo pobūdis. Net primityvioji se-novės technika galėjo tapti vienpusiško vystymosi pagrindu, tačiau ji nesukėlė bent kiek platesnio visuomeninio darbo pasidalijimo (išskyrus fizinio ir protinio darbo atsiskyrimą, kuris turėjo sociali-nę, o ne technologinę prasmę), todėl čia nebuvo ženklesnio vienpu-siškumo. Dirbantysis pats apspręsdavo darbo tempą ir pobūdį. Šiuolaikinėje gamykloje abu šie veiksniai tarpusavy labai glaudžiai siejasi, todėl siaura specializacija, kurią nulemia srovinė konvejeri-nė technologija, veda į kraštutinį vienpusiškumą.

neigiamų technolo–gijos padarinių eli-minavimas techni-niais būdais

Nepalankius žmogui šiuolaikinės technologijos padarinius galima sušvelninti ir net pašalinti kaip tik pačiomis techninėmis priemonėmis. Visuomeninės gamybos našumo didėjimas sudaro prielaidas žmogui kompensuoti praradimus darbinėje veikloje. Tai didėjančios laisvalaikio galimybės. Pagaliau technologinės sanklo-dos aukų dabar veikiau reiktų ieškoti tarp vadovaujančio personalo, o ne tarp tiesioginių vykdytojų. Kitaip tariant, pavojingos įtampos ir stresai dabar yra greičiau psichinio ir intelektualinio, negu biolo-ginio pobūdžio.

technologijos po-veikis žmogaus pil-natvei

Žmogiškasis aspektas: materiali dvasios našta. Dažnai te-chnologija kaltinama dėl to, kad ji daranti visą žmogišką gyvenimą dirbtinį. Tai lyg svarbiau už biologinio pobūdžio priekaištus, tei-giančius technologijos nenatūralumą žmogaus kūno atžvilgiu. Nors šiuolaikinis žmogus turi gerokai daugiau laiko fiziniam poilsiui, ta-čiau technologizuota gyvensena atima žmogui dvasinę ramybę, ku-

44

ri yra svarbiausia ne tik žmogiškos pilnatvės, bet ir geros kūniškos savijautos sąlyga. Padidėjusį darbinės veiklos tempą, kuris tapo pavojingas net biologiniu požiūriu, atrodo, galima įveikti. Tačiau technologinė sankloda įtraukė žmogų į tokį skubrų veiklos ritmą, kuris nesuteikia jokio atokvėpio. Kiek technologija žmogų išsilais-vino iš natūralių savo saitų su gamta, tiek pati dar labiau jį supan-čiojo. Ir šie pančiai – nenatūralūs. Kurdamas technologinę sanklo-dą, žmogus užsimetė sau ant pečių šios sanklodos funkcionavimo pagal žmogaus norus ir siekius reguliavimo ir kreipimo naštą.

Gamta ne vienu atžvilgiu žmogui yra nesvetinga, tačiau ji neverčia žmogaus ja nuolat rūpintis, nes nepriklauso nuo žmogaus. Kad ir siaurose ribose ji teikdavo žmogui galimybę pasišvęsti sa-vajai kultūrinei (tegul ir primityviai) veiklai. Tuo tarpu technologi-ja absorbuoja visą dvasinį žmogaus dėmesį ir fizines jo pastangas. Susidaro įspūdis, kad įkūnijusi idėjas, žmogaus dvasia savanoriškai save pavergė materijai. Dvasia nuo šiol privalo vilkte vilkti tiek materialių saitų, kad atrodo jau nebepajėgsianti apvaldyti savo pa-čios sukurto pasaulio. Šitai akivaizdžiai demonstruoja telekomuni-kacija.

informacinėje civi–lizacijoje mažėja ga-limybės mąsliai su-sikoncentruoti

Šis išradimas realiai įkūnija žmogišką troškimą universali-zuoti dvasią, įveikti erdvę ir laiką. Virtualinėje informacijos erdvė-je (interneto sistema) erdvės ir laiko kategorijos ima keisti tradicinę prasmę. Tačiau galima klausti, ar realūs šių išradimų rezultatai ne-veda į tai, kad žmogų užgriūva tokia gausybė įspūdžių, faktų ir įvykių, jog jis jau nebepajėgia su šia informacine griūtimi susidoro-ti. Taigi, ar tokioje situacijoje žmogus turi galimybę realizuoti sa-vąją dvasinę prigimtį? Pavyzdžiui, ar video-informacinis santykis su pasauliu ir kitais žmonėmis suteikia galimybę geriau pažinti žmogiškąjį gyvenimą, formuoja tikrai išmintingą požiūrį į pasaulį? Nemaža faktų liudija priešingą tendenciją – informacinėje civiliza-cijoje mažėja galimybės mąsliai susikoncentruoti, siekti dvasinės pusiausvyros. Šiuolaikinis gyvenimo būdas neskatina dvasiniam aktyvumui, veikiau kreipia žmogų į dvasinį neveiklumą. Teleko-munikacija, kuri yra iš esmės yra bendražmogiško susikalbėjimo priemonė, konkrečioje situacijoje tampa autentiško žmonių ben-dravimo kliūtimi. Tai, kas laimėta erdvinėje plotmėje, pralaimėta žmogiškoje gelmėje.

natūralaus jutiminio žmonių santykio praradimas

Trumpai tariant, prarastas natūralus tiesioginis juslinis žmogaus santykis su išoriniu pasauliu ir su kitais žmonėmis. Vidi-nis žmogaus aš tapo tuščias, o drauge bejėgiškai atvertas ir patolo-giškai imlus agresyviai įvairias žiniasklaidos priemones panaudo-jančių pseudomokslų skelbėjų, tariamų išminčių ar tiesiog įvairaus plauko šarlatanų įtakoms.

Dvasinės pusiausvyros praradimas. Vidinė tuštuma, kurią sukėlė techninės priemonės, dar labiau gilėja dėl šiuolaikinių išra-dimų ypatumų, kuriuos nurodė K.Jaspersas. Žmonės mokosi nau-dotis daiktais, kurių nesupranta ir net nebando suvokti kaip tinka-mai jais pasinaudoti. Pačių techninių gaminių sukūrimas yra proti-nių pastangų produktas. Tai tikra kultūrinė veikla, nes atskleidžia

(Ясперс 1991)

45

techninių priemonių naudojimas ir proti-nė veikla

gamtos galimybes. Tačiau šių priemonių panaudojimas nereikalau-ja (dažniausia) tokios protinės veiklos, kurią galėtume palyginti su intelektualine veikla, kuri reikalinga jas kuriant. Dažniausia pakan-ka to, kad tūlas operatorius paspaudžia reikiamu metu reikiamą mygtuką ar klavišą. Dažniausiai operatorius visai nežino, kas vyks-ta jo panaudojamoje techninėje sistemoje. Egzistuoja tarsi trumpas jungimas tarp klavišo paspaudimo arba rankenėlės pasukimo ir te-chninės sistemos veikmenų.

senųjų techninių priemonių struktū-ros akivaizdumas šiuolaikinių tech–ninių sistemų struk-tūros neakivaizdu-mas

Senųjų techninių priemonių, įrankių bei instrumentų panau-dojimas buvo iš esmės kitoks. Reikalas tas, kad senųjų techninių priemonių struktūra buvo akivaizdi. Jose įkūnyta idėja buvo net iš-oriškai suvokiama. Todėl tų priemonių panaudojimas laidavo jose įdaiktintų idėjų supratimą. Moderniose techninėse sistemose aki-vaizdžiai suvokiami yra tik jų valdymo ir kontrolės įtaisiniai. Ta-čiau jie nieko žmogui nesako apie pačių techninių priemonių vidinę sąrangą bei veikimo principus. Tai, kas šiuolaikinėse techninėse si-stemose yra akivaizdžiai suvokiama, yra tik šių priemonių panau-dojimo ir pritaikymo idėjos. Vidiniai technikos veikimo principai ir struktūros yra žinomos tik specialistams ir konstruktoriams, kurie turi specialių mokslinių ir techninių žinių. Senovės ir šiuolaikinių techninių priemonių skirtumas yra susijęs su atitinkamais jų sąran-gos principais. Senovės technika buvo pagrįsta išoriškai suvokiamų gamtinių medžiagų savybėmis (kietumu, kalumu, tįsumu, sunku-mu, lengvumu ir pan.). Modernios technikos konstravimas yra pa-grįstas moksliniu gamtos dėsnių žinojimu ir moksline vidinių mate-rijos struktūrų bei savybių pažinsena. Šiuo požiūriu klaidingas ir obskurantiškas yra požiūris į šiuolaikinę techniką kaip į “dėžes”. Dėžinė techninių priemonių forma yra būtina, nes vidinė jų struktū-ra ir funkcionavimas yra labai sudėtingas ir nėra akivaizdus.

natūralaus ryšio tarp darymo ir supratimo nutrūkimas

Kita vertus, dvasiniu požiūriu šiuolaikinės technikos naudo-tojas lengvai gali gyventi “už savo priemonių”, o kartu tapti vis skurdesnis. Nebeegzistuoja daugiau natūralus ryšys tarp to, ką žmogus daro, ir to, ką supranta, tarp jo pastangų bei jų rezultatų. Šitaip šiuolaikinė technologija ardo natūralią žmogaus pusiausvyrą. Kai kalbama apie tai, kad technologija kuria nenatūralų gyvenimo būdą, tai toks priekaištas nutaikomas ne tiek į nepažintus biologi-niu požiūriu technologijos aspektus, kiek į tai, kas yra nesveika žmogaus specifinės gyvensenos atžvilgiu. Kalbama apie tai, kas tikrai kelia pavojų žmogiškai gyvensenai.

Iš esmės galima skirti kūnišką sveikatą ir dvasinę sveikatą. Galima kentėti kūniškas ligas, tačiau būti dvasiškai sveikam ir priešingai. Vis tik tokie atvejai yra palyginti reti, nes žmogus yra dvasios ir kūno vienovė. Tas faktas, kad medicina iš naujo šią vie-novę atrado, yra vienas reikšmingiausių mokslo “sveikumo“ argu-mentų. Vidinė gamtos mokslų evoliucija įveikė klasikinio gamta-mokslio vienpusiškumą. Modernioji medicina atmetė klaidingą du-alistinį požiūrį į žmogų ne filosofinių išvedžiojimų paveikta, o savo pačios tyrinėjimų ir rezultatų įtakoje. Jei technologija ir nusipelno kaltinimo dėl nenatūralios gyvensenos kūrimo, tai tas kaltinimas

46

turi būti nutaikomas ne tik į biologinius, kūniškus žmogaus aspek-tus, bet į visą žmogaus esybę.

priemonių valdžia neurotinė elgsena

Priemonių kultūra. Teigiama, kad technologija formuoja nenatūralų gyvenimo būdą, nes ardo pusiausvyrą tarp išoriškumo ir vidujiškumo, tarp veikimo ir suvokimo bei įprasminimo, tarp prie-monių kūrimo ir žmogiško jų panaudojimo. Šiuolaikinė technologi-ja žmogų stato į tokią padėtį, kurioje jį taip užvaldo ir užgožia priemonės, kad tikslai jau pradeda jam nebeatrodyti tokie svarbūs. Žmogų, kurį pavergė technologinis pasaulis, galima prilyginti šei-mininkei, kuri tiek šveičia, tvarko ir blizgina savo namus, kad jie atrodo nebetinkami gyvenimui. Tokia šeimininkė lyg kenčia dėl kažko panašaus į tvarkymosi neurozę. Lygiai taip ir šiuolaikinės technologijos vyksmas yra panašus į neurotinę elgseną: vos tik žmogus jos imasi, ji nebeleidžia jam sustoti. Žmogus verčiamas eiti kartu su ja ir yra kaskart giliau jos įtraukiamas ir supančiojamas. Ja užsiimdamas, praranda bet kokias proporcijas ir saiką.

technologinė neuro-zė technologija kaip pseudoreligija

Technologinė neurozė dažnai slepia pastangas pabėgti nuo realios atsakomybės, kurią uždeda gyvenimas. Ar technologinę veiklą visuomet būtinai turi lydėti panašūs negatyvūs dalykai? Ar tikrai technologija yra atsakomybės vengimo priedanga? Daug mąstytojų nedvejodami teigiamai atsako į šiuos klausimus. Jie at-kreipia dėmesį į tą faktą, kad technologija tampa pasaulietine krikščioniškosios išganymo idėjos forma. Kartu ji tampa pseudore-ligija. Labai dramatiškas ir verčiąs susimąstyti apie šias problemas įvykis yra nesenas naujosios kompiuterines sektos “Saulės vartai” išsižudymas. Krikščionybė skelbia, kad išganymo kelias yra asme-ninio pasiaukojimo ir žemiškųjų gėrybių išsižadėjimo kelias, o tai daugeliui žmonių regisi per sunku. Todėl pradedama ieškoti išga-nymo čia, žemėje, išganymo per materiją.

(Biržys 2001: 33-39).

Paviršutiniškam tyrinėtojui gali pasirodyti, kad technologija yra nenatūralus reiškinys, tačiau gali paaiškėti, kad arčiau tiesos yra teiginys, jog ji kaskart giliau ir pilniau atskleidžia gamtos pri-gimtį. Nėra ir negali būti antgamtiškos technologijos!

Dar niekada žmogus nebuvo susidūręs su tokiu dramatišku iššūkiu, kokį jam šiandien pateikia technologijos vystymasis ir jį lydintys pavojai ir galimybės. Visai tikėtina, kad kaip tik šiuo savo iššūkiu technologija nurodys ir tą specifinį būdą, kuriuo ji gali tapti žmogiškos egzistencijos pilnatvės sąlyga. Technologija nekuria žmogiškojo idealo, bet sudaro tokias prielaidas, kurios energingai ir primygtinai reikalauja iš žmogaus protingumo ir atsakingumo už savo veiksmus, pilniau skleisti savą prigimtį bei teikia tam reika-lingas priemones. Taigi, viskas galų gale turėtų priklausyti nuo pa-ties žmogaus.

Klausimai

1. Apibūdinkite techniką siaurąja ir plačiąja prasmėmis. 2. Panagrinėkite technikos siaurąja prasme vystimosi linijas. 3. Kaip pasireiškia dvejopa technikos funkcija?

47

4. Kuo skiriasi kultivavimas nuo konstravimo? 5. Aptarkite pažinimo ir gamybos esmę ir skirtumus. 6. Kaip 17 a. pasikeitė gamtos mokslų ir technikos ryšys? 7. Kas sudaro šiuolaikinės technologijos esmę? 8. Apibūdinkite atradimą kaip gamtos mokslų esmę ir išradimą kaip

technologijos esmę.

9. Kas būdinga šiuolaikinių gamtos mokslų ir technologijos sąveika-vimui?

10. Panagrinėkite žmogaus techninio aktyvumo determinantes. 11. Ar yra pagrindas interpretuoti žmogaus techninį aktyvumą kaip na-

tūralų?

12. Kas sudaro technologijos nenatūralumo problemos branduolį? 13. Kuo skiriasi gyvos būtybės ir techniniai dirbiniai? 14. Kaip šiuolaikinė technologija veikia žmogaus gyvenimo būdą?

Literat ūra Aristotelis. 1990. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Biržys, R. 1996. „Ambivalentiška technologijos prigimtis ir jos pa-

darinių problema“, in Verslas ir studijos. Vilnius: Technika, 34-40.

Biržys, R. 1997a. „Antropologinių šiuolaikinės technologijos pada-rinių problema“, in Verslas ir vadyba’97. Vilnius: Technika, 19-28.

Biržys, R. 1997b. „Žmogaus techninio aktyvumo determinantės“, in Verslas, vadyba ir studijos. Vilnius: Technika, 31-37.

Biržys, R. 1998. „Technologijos nenatūralumo problema“, in Vers-las, vadyba ir studijos’97. Vilnius: Technika, 29-40.

Biržys, R. 1999. „Žmogus kaip numeris arba technologija ir as-muo“, in Verslas, vadyba ir studijos’98. Vilnius: Technika, 64-71.

Biržys, R. 2000a. „Eksperimentinio technologinės sanklodos pobū-džio padariniai“, in Verslas ir vadyba’99. Vilnius: Technika, 77-81.

Biržys, R. 2000b. „Technologinio požiūrio į pasaulį paradoksas“, in Verslas, vadyba ir studijos’99. Vilnius: Technika, 33-34.

Biržys, R. 2001. „Ekomisticizmo nutikimai arba determinizmas ir laisvė“, in Verslas, vadyba ir studijos‘2000. Vilnius: Technika, 33-39.

Girnius, J. 1998. Žmogaus problema technikos amžiuje. Vilnius: Aidai.

Heidegeris, M. 1992. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Technikos enciklopedija vol.2. 2003. Vilnius: Mokslo ir enciklope-

dijų leidimo institutas.

Technikos filosofijos įvadas. 1998. Vilnius: Alma Litera. Bell, D. 1973. The coming of Post-Industrial society. N.Y. Bell, D. The Social Framework of the Informational Society. Lon-

don: Oxford Press.

Bugliarello, G., Doner, D.B. 1989. The history and Philosophy of Technology. Chicago: University of Illinois Press.

Ellul, J. 1977. Le sistème technicienne. Paris. Lilly, S. 1976. Men, machines and history. The Story of Tools and

48

Machines in Relation to Social Progress. London. Skolimowski, H. 1989. “Philosophy of Technology as a Philosophy

of Man”, in The history and Philosophy of Technology. Chicago: University of Illinois Press.

Toffler, A. 1983. Previews and premises. Toronto, N.Y., Sidney. Toffler, A. 1980. The third wave. N.Y. Философия техники в ФРГ. 1989ю Москва: Прогресс. Ясперс, К. 1991. Смысл и назначение истории. Москва: По-литиздат.